Serhij Žadan. Tebūnie šis tekstas ne apie karą
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
„Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.
„Kiekviename iš šių tekstų gilinamasi į žiaurią ir nerimastingą dabartinio karo tikrovę, nes mes tikime nenugalima tiesos jėga. Labai vertiname prisiminimus ir jausmus tų, kurie tapo šio karo liudininkais, ir stengiamės padaryti viską, ką galime, kad šis karas niekada neliktų užmarštyje. Taip pat tikimės, kad ateities kartos, perskaičiusios šią knygą, supras, kad bet koks karas yra vienas iš labiausiai žmoniją niokojančių įvykių. Deja, turime pripažinti, kad šiandien atsidūrėme kraupioje tikrovėje, kai privalome kariauti ir ginti savo namus“, – įžangos žodyje teigia sudarytojai.
Esė iš rinkinio „Karo padėtis“
Jo rankos juodos ir įdiržusios: tepalai įsiėdė į odą, sustingo panagėse. Tokias rankas turintys žmonės paprastai moka ir mėgsta dirbti. Ką jie dirba – kitas klausimas. Nedidelio ūgio, tylus, susirūpinęs, stovi, kažką aiškina apie padėtį fronte, apie savo brigadą, apie techniką, kuria jam – vieno iš dalinių vairuotojui – tenka važinėti. Staiga kažkam pasiryžta ir prabyla:
– Juk jūs, – sako, – savanoriai, nupirkit mums šaldytuvą.
– Kam tau fronte šaldytuvas? – nusistebime. – Jei reikia, lekiam į prekybcentrį, išsirinksi, nupirksim.
– Na, ne, – aiškina, – nesuprantate: man reikia mašinos su dideliu šaldytuvu. Refrižeratoriaus. Žuvusiems vežti. Randame kūnų, saulėje pragulėjusių daugiau nei mėnesį, gabename juos mikroautobusais, kvėpuot neįmanoma.
Apie žuvusiuosius kalba kaip apie savo darbą: ramiai, pamatuotai, be bravūros, bet ir be isterijos. Apsikeičiame kontaktais. Po savaitės Lietuvoje randame refrižeratorių, atvarome jį į Charkivą. Jis atvyksta su visa komanda karių, iškilmingai pasiima automobilį ir nusifotografuoja su mumis ataskaitai. Mūsų pažįstamas šįkart su ginklu, vilki švarius drabužius. Nors jo rankos, atidžiau įsižiūrėjus, tokios pat juodos: jo darbas kasdieniškas, sunkus, o rankos – geriausias to įrodymas.
Ką pirmiausia pakeičia karas? Laiko suvokimą, erdvės pajautimą. Itin greitai pasikeičia perspektyvos kontūras – laiko trukmės kontūras. Žmogus karo erdvėje stengiasi neplanuoti ateities, mėgina per daug negalvoti apie tai, koks pasaulis bus po karo. Svorio ir reikšmės turi tik tai, kas vyksta su tavimi čia ir dabar, prasmingi tik daiktai ir žmonės, kurie geriausiu atveju bus su tavimi rytojaus rytą – jei išgyvensi ir pabusi. Pagrindinė užduotis – išlikti, dar pusę paros prasiveržti į priekį. O tada, vėliau, bus matyti, bus aišku, ką daryti toliau, kaip elgtis, į ką remtis šiame gyvenime, nuo ko atsispirti. Tai galioja tiek kariams, tiek ir turintiems „civilio“ statusą, t. y. neginkluotiems, liekantiems artėjimo prie mirties zonoje. Kaip tik šis jausmas lydi tave nuo pirmos didžiojo karo dienos – laiko lūžio, laiko tąsos nebuvimo, suslėgto oro pojūtis, kai tampa sunku kvėpuoti, nes tikrovė stengiasi tave išstumti anapus gyvenimo, į kitą regimybės pusę. Įvykių ir emocijų susitraukimas, ištirpimas kruvinai tirštame sraute, kuris apgaubia ir pasigauna: karo tikrovė kardinaliai skiriasi nuo taikos tikrovės būtent šiuo spaudimu, slėgimu, negalėjimu laisvai kvėpuoti ir lengvai kalbėti. O kalbėti – nepaisant visko – būtina. Net per karą. Ypač per karą.
Be to, karas, savaime suprantama, keičia kalbą, jos architektūrą, veikimo lauką. Karas tarsi įsibrovėlio, svetimšalio batas suardo kalbos skruzdėlyną. Tuomet skruzdėlės – pažeistos kalbos reiškėjai – karštligiškai stengiasi atkurti suardytą struktūrą, sutvarkyti tai, prie ko yra pripratusios, su kuo gyveno. Galiausiai viskas grįžta į savo vietas. Tačiau šis nesugebėjimas naudotis pažįstamais mechanizmais, tiksliau, nesugebėjimas ankstesnėmis konstrukcijomis – taikiomis, prieškarinėmis – perteikti savo būsenos, paaiškinti savo įniršio, skausmo ir vilties – tai nepakeliamiausia. Ypač jei esi įpratęs pasitikėti kalba, pasikliauti jos galimybėmis, kurios atrodo beveik neišsemiamos. Tačiau, pasirodo, kalbos galimybės yra ribotos: ribojamos naujų aplinkybių, naujo kraštovaizdžio – kraštovaizdžio, kuris nustatytas mirties erdvėje, katastrofos erdvėje. Kiekvieno atskiro skruzdėlyno užduotis – atkurti šios kolektyvinės kalbos darną, visuotinį skambėjimą, bendravimą, tarpusavio supratimą. Kas šiuo atveju yra rašytojas? Ta pati skruzdėlė, tapusi nebyle, kaip ir visi. Nuo karo pradžios mes visi susigrąžiname šį pažeistą gebėjimą, gebėjimą suprantamai reikštis. Visi bandome paaiškinti: save, savo tiesą, savo pažeistumo ir sužalojimo ribas. Literatūra šiuo atveju galbūt turi šiek tiek daugiau galimybių, nes ji genetiškai susijusi su visomis praeities kalbinėmis katastrofomis ir lūžiais.
Kaip kalbėti apie karą? Kaip dorotis su intonacijomis, kuriose tiek daug nevilties, įniršio, skriaudų, bet sykiu – jėgos ir pasiryžimo nepalikti savų, neatsitraukti? Man atrodo, kad ne mes vieni susiduriame su problema įvardyti tai, kas dabar yra svarbiausia. Pasaulis, kuris mūsų klausosi, taip pat ne visada sugeba suprasti paprastą dalyką: mes kalbame per daug skirtingais kalbos emocionalumo, kalbos įtampos, kalbos atvirumo lygiais. Ukrainiečiai neturėtų teisintis dėl savo emocijų, tačiau būtų gerai tas emocijas paaiškinti. Kokiu tikslu? Ogi tam, kad nelaikytume savyje viso to skausmo ir pykčio. Galėsime paaiškinti sau, galėsime išsikalbėti apie visus dalykus, kurie mums nutiko ir dar nutiks. Tik turime suprasti, kad tai bus gana sudėtingas pokalbis. Tačiau vienaip ar kitaip jis turi prasidėti šiandien.
Čia iškyla svarbus dalykas – skirtingas mūsų žodyno krūvis ir atspalvis. Tai savotiškai susiję su optika, su kitokiu požiūriu, kitokia nuomone, bet visų pirma – vis dėlto su kalba. Kartais susidaro įspūdis, kad pasaulis, stebėdamas pastarųjų metų įvykius Rytų Europoje, vartoja žodines formules, seniai nebegalinčias nieko paaiškinti apie šiuos įvykius. Tarkim, ką turi omenyje pasaulis (suvokiu šio apibrėžimo efemeriškumą ir abstraktumą, bet vis dėlto pavartosiu kaip tik jį), kalbėdamas apie taikos būtinybę? Regis, kalbama apie karo nutraukimą, apie ginkluotos konfrontacijos užbaigimą, apie akimirką, kai nutyla artilerija ir stoja tyla. Atrodytų, būtent tai turėtų paskatinti mus abipusiam supratimui. Ir išties: ko mes, ukrainiečiai, trokštame labiausiai? Žinoma, šio karo baigties. Žinoma, taikos. Žinoma, kad liautųsi apšaudymai. Ypač aš – žmogus, gyvenantis aštuonioliktame aukšte, Charkivo centre, kur pro langus gali matyti rusų paleidžiamas raketas iš Belgorodo, – visa širdimi trokštu, kad liautųsi raketų atakos, baigtųsi karas, kad sugrįžtų normalus, įprastas gyvenimas. Bet kodėl mes taip dažnai suklūstame, kai girdime Europos intelektualų ar politikų pareiškimus apie taikos būtinybę? Žinia, ne todėl, kad prieštaraujame taikos poreikiui. Tiesiog mes suprantame: taikos nebus, jei agresijos auka sudės ginklus. Taikūs Bučos, Hostomelio ir Irpinės gyventojai ginklų nė neturėjo. Tai neišgelbėjo šių žmonių nuo kraupios mirties. Charkivo gyventojai, kuriuos sistemingai ir chaotiškai raketomis atakuoja rusai, taip pat yra beginkliai. Ką, pasak greitos taikos bet kokia kaina šalininkų, jie turėtų daryti? Kur turėtų būti nubrėžta riba tarp taikos palaikymo ir pasipriešinimo nerėmimo? Mano nuomone, kalbant apie taiką šio kruvino, dramatiško karo, kurį pradėjo Rusija, fone, kai kurie žmonės nenori matyti akivaizdaus fakto: taikos nėra be teisingumo. Esama įvairių įšaldyto konflikto formų, esama laikinai okupuotų teritorijų, uždelsto veikimo minų, užmaskuotų kaip politiniai kompromisai, tačiau taikos – tikrosios taikos, kuri suteiktų saugumo jausmą ir perspektyvą, deja, nėra. O dabartinį ukrainiečių pasiryžimą nepasiduoti vertindami vos ne kaip militarizmo ir radikalizmo požymį, dalis europiečių (turėčiau paminėti, kad gana nežymi, bet vis dėlto) vėl renkasi gėdą: stengdamiesi likti savo komforto zonoje, jie saugiai išeina iš etiškumo ribų. Ir tai jau nebėra klausimas ukrainiečiams. Tai klausimas pasauliui, jo pasirengimui (arba ne) dar kartą praryti visišką nekontroliuojamą blogį abejotino merkantiliškumo ir fiktyvaus pacifizmo naudai.
Taip pat dar kartą galima saugiai perkelti atsakomybę, apeliuojant į žmones, kurie gina savo gyvybes, kaltinant auką, perkeliant akcentus, manipuliuojant pozityviais šūkiais. Tik kad tikrovė daug paprastesnė: mes padedame savo kariams ne todėl, kad norime karo, bet būtent todėl, kad norime taikos. Tačiau siūlomas mums švelnus ir nepastebimas kapituliacijos būdas, prisidengiant taika, nėra kelias taikaus gyvenimo ir mūsų miestų atstatymo link. Galbūt ukrainiečių kapituliacija padės europiečiams sutaupyti energetinių išteklių, bet kaip jausis europiečiai, kai suvoks (o nesuvokti bus neįmanoma), kad už jų namų šilumą sumokėta sugriautais žmonių, kurie taip pat norėjo gyventi taikioje ir ramioje šalyje, gyvenimais ir namais?
Taip, ir vėl kalbos klausimas. Kiek tiksliai ir tinkamai mes vartojame tam tikrus žodžius, kiek teisingos yra mūsų intonacijos, kai kalbame apie buvimą lūžio taške, ties mirties ir gyvenimo riba. Kiek mūsų ankstesnio žodyno – to žodyno, kuris dar vakar gana sėkmingai leido mums apibūdinti šį pasaulį, – taigi, kiek jo mums pakanka dabar, kad galėtume kalbėti apie tai, kas skauda arba, priešingai, suteikia jėgų? Juk dabar visi esame tokiame kalbėjimo taške, kuriame anksčiau nekalbėjome; vadinasi, turime pakitusią vertinimo ir suvokimo sistemą, pakitusią prasmės koordinatę, pakitusią tikslingumo ribą. Tai, kas iš šalies, iš šono gali atrodyti kaip kalbėjimas apie mirtį, iš tikrųjų labai dažnai yra desperatiškas bandymas kabintis į gyvenimą, į jo galimumą, į jo tęstinumą. Kur šioje naujoje, suskaldytoje, pakitusioje tikrovėje baigiasi karo tema ir kur prasideda taikos zona? Ar refrižeratorius su žuvusiųjų kūnais – vis dar apie taiką ar jau apie karą? Moterys, kurias veži į vietas toliau nuo apšaudymo, – tai parama kam? Taikiam konflikto sprendimui? Ar kariui nupirktas turniketas, kuris išgelbsti jam gyvybę, vis dar yra humanitarinė pagalba ar tai jau pagalba kovojantiems? Ir apskritai ar pagalba tiems, kurie kovoja už jus, už civilius rūsiuose, už vaikus metro, jau peržengia padoraus kalbėjimo apie gerumą ir empatiją ribas? Ar mums reikia priminti apie mūsų teisę toliau egzistuoti šiame pasaulyje, ar ši teisė yra savaime suprantama ir neginčijama?
Taip jau atsitiko, kad šiandien daugelį dalykų, reiškinių ir sąvokų reikia jei ne paaiškinti, tai bent jau priminti, naujai išsakyti, naujai priimti. Karas paprastai atskleidžia dalykus, kuriuos ilgai buvo stengiamasi ignoruoti, karas yra nepatogių klausimų ir sudėtingų atsakymų metas. Karas, pradėtas rusų armijos, staiga taip pat iškėlė visą šūsnį klausimų, išeinančių toli už Rusijos ir Ukrainos santykių konteksto ribų. Šiaip ar taip teks artimiausiais metais kalbėti nepatogiomis temomis: populizmo ir dvejopų standartų, neatsakingumo ir politinio konformizmo, etikos, kuri, kaip paaiškėjo, jau seniai ir beviltiškai išnyko iš lemtingus sprendimus šiuolaikiniame pasaulyje priimančių asmenų žodyno. Galima teigti, kad šios temos sietinos su politika, kad teks kalbėtis būtent apie ją – politiką. Bet šiuo atveju politika – tik širma, priedanga, galimybė aplenkti aštrius kampus ir nevadinti daiktų tikraisiais vardais. O daiktams reikia kaip sykis šito – kad jie būtų teisingai įvardyti. Kad nusikaltimus vadintų nusikaltimais. Laisvę – laisve. Kad niekšybę vadintų niekšybe. Karo metu panašios leksemos skamba itin išraiškingai ir užaštrintai. Aplenkti jas nesusižalojus labai sunku. O ir nereikia jų aplenkti, visiškai nereikia.
Tai liūdina ir kartu primena, kad kalbame apie Taikos premiją1 tuo metu, kai Europoje vėl vyksta karas. Jis vyksta ne taip jau toli nuo mūsų. Iš tikrųjų tęsiasi jau daugiau nei metus. Visus tuos metus, kol jis vyko, buvo teikiamos Taikos premijos. Žinoma, esmė ne apdovanojimas pats savaime. Kalbama apie tai, kiek Europa dabar pasirengusi priimti šią naują tikrovę – tikrovę, kurioje yra sugriautų miestų (su kuriais dar palyginti neseniai buvo galima kurti bendrą verslą), tikrovę, kurioje yra masinių kapaviečių (kur atgulė Ukrainos piliečiai, dar vakar galėję atvykti į Vokietijos miestus apsipirkti ar į muziejus), tikrovę, kurioje yra filtravimo stovyklos ukrainiečiams, patekusiems į okupaciją (stovyklos, okupacija, kolaborantai – žodžiai, vargu bau ar vartojami kasdienėje europiečių kalboje).
Esmė ir ta, kaip mums visiems toliau gyventi šioje realybėje: su nuniokotais miestais, sudegintomis mokyklomis, sunaikintomis knygomis. O svarbiausia – su tūkstančiais žuvusiųjų, dar vakar gyvenusių įprastą taikų gyvenimą, kūrusių planus, tvarkiusių savo reikalus, likusių atmintyje.
Paminėti atmintį čia taip pat svarbu, ir štai kodėl. Karas nėra tik dar viena patirtis. Taip sakyti reiškia kalbėti apie tai, kas paviršutiniška, apie tai, kas sklando paviršiuje, apie tai, kas daug ką nusako, bet mažai ką paaiškina. Karas iš tikrųjų keičia mūsų atmintį, pripildydamas ją pernelyg skaudžių prisiminimų, pernelyg gilių traumų ir pernelyg karčių pokalbių. Šių prisiminimų nebeatsikratysi, nebeįstengsi pakeisti praeities. Nuo šiol ji liks tavo paties dalimi. Ir vargu ar geriausia. Šis stingulio ir kvėpavimo atgavimo procesas, nuščiuvimo ir naujos kalbos ieškojimo patirtis yra pernelyg skausminga, kad galėtum toliau nerūpestingai kalbėti apie įstabų pasaulį už lango. Poezija po Bučos ir Iziumo, be jokios abejonės, yra įmanoma, netgi būtina. Tačiau Bučos ir Iziumo šešėlis, jų buvimas pernelyg stipriai slėgs šią pokario poeziją, didele dalimi nulems jos pilnatvę ir atspalvį. Tas kankinantis, bet būtinas suvokimas, kad nuo šiol tavo šalyje rašomų eilėraščių kontekstas bus masinės kapavietės ir subombarduoti mikrorajonai, žinoma, neprideda optimizmo, bet prisideda prie supratimo, kad kalbai reikia mūsų kasdienio darbo, nuolatinio prisilietimo, mūsų įsitraukimo. Galų gale ką turime mes patys, kad išsikalbėtume, kad patys save paaiškintume? Savo kalbą ir savo atmintį.
Nuo vasario pabaigos, t. y. nuo šių skerdynių pradžios, buvo aiškiai justi, kad laikas praranda įprastinį ritmą, savo tėkmę. Tiesą sakant, jis tapo panašus į upės vagą žiemą, įšąlančią iki dugno, sustabdančią savo bėgimą ir paralyžiuojančią kiekvieną, pakliuvusį į užšalusios srovės vidurį. Mes atsidūrėme šiame tirštame įšale, šioje šaltoje belaikėje būtyje. Gerai prisimenu tą bejėgiškumą, kai nejauti judesio, kai esi sutrikęs, neįstengi pamatyti, kas yra priekyje, priešais tave, tamsybėje ir tyloje. Karo metas iš tiesų yra sugriautos panoramos, nutrūkusio ryšio tarp praeities ir ateities, aštraus ir kartaus dabarties pojūčio, pasinėrimo į tave supančią erdvę, susitelkimo į akimirką, kuri tave užpildo, laikas. Tam tikrų fatalizmo požymių esama, kai nustoji kurti planus ir galvoti apie ateitį, stengiesi įsišaknyti dabartyje, tik po šituo dangumi, kuris prasiskleidžia virš tavęs ir yra vienintelis priminimas, kad laikas vis dėlto eina, dienas keičia naktys, pavasarį pakeis vasara, ir – nepaisant viso tavo sąstingio – gyvenimas tęsis, jis nė akimirkai nesustoja, jame telpa visi mūsų džiaugsmai ir baimės, visa mūsų neviltis ir visa mūsų viltis. Tiesiog tarp tavęs ir tikrovės pasikeitė atstumas. Tikrovė tapo artimesnė. Tikrovė tapo baisesnė. Su tuo dabar teks gyventi.
Kas dar be kalbos ir atminties? Kas dar mumyse pasikeitė? Kuo nuo šiol išsiskirsime bet kurioje draugijoje, bet kurioje minioje? Galbūt – akimis. Jos sugeria išorinę ugnį; dabar jose amžiams liks atošvaita. Žvilgsnis žmogaus, kuris žvelgė anapus regimybės, kuris žvelgė į tamsą ir net kažką ten įžvelgė, – tas žvilgsnis visada išsiskirs, nes jame atsispindi pernelyg reikšmingi dalykai.
Pavasarį, maždaug gegužės mėnesį, atvykome koncertuoti į karinį dalinį, išėjusį atokvėpio po ilgų sunkių kovų. Šį dalinį pažinojome jau seniai – nuo 2014 m. reguliariai lankėmės koncertuodami. Charkivo priemiestis, gaivi žaluma, futbolo aikštė, nedidelė aktų salė. Daugumą karių pažįstame asmeniškai. Vieni jų seni draugai, vietos gyventojai, pavasarį išėję kovoti. Neįprasta matyti juos su uniformomis ir su ginklais rankose. Jų akys taip pat neįprastos – tarsi sustingęs metalas, tarsi gaisrą atspindintis stiklas. Ėjo antras didžiojo karo mėnuo, jie spėjo pabūti apkasuose apšaudomi rusų. Dabar stovi, šypsosi, juokauja. Ir tos akys, kuriose galima įžvelgti du mėnesius pragaro. „Spėjau, – sako vienas, – pabuvoti ligoninėje. Rusai šaudė fosforo sviediniais, man kliuvo. Bet nieko – gyvas ir sveikas. Netrukus vėl į frontą.“ Tas atvejis, kai tiesiog nežinai, ką atsakyti: kalba išduoda, kalbos nebeužtenka, ieškoma reikiamų žodžių. Bet jie būtinai atsiras.
Kokia bus mūsų kalba po karo? Ką reikės vienas kitam paaiškinti? Pirmiausia balsu ištarsime žuvusiųjų vardus. Jie turi būti įvardyti. Antraip įvyks didžiulis kalbos aižėjimas, tuštuma tarp balsų, atminties lūžis. Mums prireiks daug jėgų ir tikėjimo, kad galėtume kalbėti apie savo žuvusiuosius. Nes mūsų žodynai bus suformuoti iš jų vardų. Tačiau ne mažiau stiprybės, pasitikėjimo ir meilės mums prireiks ir kalbant apie ateitį, norint ją įgarsinti, išsakyti, nubrėžti jos ribas. Turėsime susigrąžinti laiko, perspektyvos, laiko tęstinumo pojūtį. Esame pasmerkti ateičiai, maža to – esame už ją atsakingi. Nūnai ji formuojasi iš mūsų vizijų, mūsų įsitikinimų, mūsų pasirengimo prisiimti atsakomybę. Mes atgausime savo ateities pojūtį, nes mūsų prisiminimuose liko pernelyg daug dalykų, kurie reikalaus mūsų įsitraukimo rytoj. Mus visus jungia šis srautas, kuris neša, nepaleidžia, vienija. Mus visus sieja mūsų kalba. Ir net jei tam tikromis akimirkomis jos galimybės atrodo ribotos ir nepakankamos, turėsime grįžti prie šių jos galimybių, kurios suteikia mums vilties, kad ateityje tarp mūsų nebus nesusikalbėjimo ar nesusipratimų.
Kartais kalba atrodo silpna. Tačiau kaip tik ji daugeliu atvejų – galios šaltinis. Kuriam laikui ji gali atsitraukti, bet ji negali išduoti. Būtent tai yra svarbiausia ir lemtingiausia.
Kol turime savo kalbą, tol turime bent menką galimybę paaiškinti patys save, pasakyti savo tiesą, sutvarkyti atmintį. Taigi kalbame, kalbame. Net tada, kai mūsų žodžiai drasko gerklę. Net tada, kai dėl jų jaučiamės sutrikę ir tušti. Už balso slypi tiesos galimybė. Ir verta ta galimybe pasinaudoti. Galbūt tai apskritai svarbiausia, kas mums visiems gali nutikti.
1 Kalbama apie Vokietijos knygų prekybos sąjungos tarptautinę Taikos premiją, kurią Serhijus Žadanas gavo 2022 m.