Maksym Kryvcov. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 1
Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius
Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m. Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės tekstilės gamybos specialybę. Kyjivo technologijų ir dizaino universitete studijavo avalynės ir odos gaminių dizainą. 2014 m. išvyko į karą savanoriu. Vėliau dirbo karių reabilitacijos ir readaptacijos centre ir veteranų centre. Dirbo instruktoriumi ir savanoriu vaikų stovykloje „Dryžuotieji meškėnai“ Ivano Frankivsko srityje. Prasidėjus Rusijos invazijai, jis grįžo į frontą. 2023 m. pabaigoje pasirodė jo pirmoji poezijos knyga „Вірші з бійниці“ („Eilėraščiai iš šaudymo angos“).
M. B.
* * *
Tarasas
suvarpytas kulkomis
mirties dūriais
prieš tai
kai nematomi vaikinai nudėvėtu kamufliažu
atėjo jo pasiimti
nusivesti į kitą lauką
marguojantį aguonomis ir rugiagėlėmis
per sodą
su vyšniomis trešnėmis ir obelimis
pasakė ramiai ir tyliai:
„štai ir baigėsi mano istorija“
Žmogus baigiasi
kaip baigiasi duona
miegamojo rajono parduotuvėje
kaip baigiasi vanduo čiaupe
nutikus avarijai vandentiekyje
kaip baigiasi vasara
kaip baigiasi maratono bėgiko jėgos
kaip baigiasi diena
kaip baigiasi šviesa per užtemdymą
kaip baigiasi šoviniai mūšyje
kaip baigiasi sutuoktinių rietenos virtuvėje
kaip baigiasi pokalbis
kaip baigiasi pasimatymas
kaip baigiasi kelionė
kaip baigiasi vynas eucharistijos taurėje
Tad
šiandien
aš nedėsiu taško
* * *
horizonte liepsnoja miškai
dega gal dešimtyje vietų
dūmai praryja kaimus
ritasi nuo miesto kalvų
vyniojasi
it ritinys
gražu ir baugu
paradoksai ir aporijos
greitakojis tanko sviedinio Achilas
niekada nepavys blindažo vėžlio
pataikys nebent šalia
o ten, kur baigia rusenti ar tik užsiliepsnoja aukštos pušys
kurios turėjo siūruoti ir siūruoti
kaip joms skirta
ten vaikinai
spraudžiasi dar giliau į urvelius
kad neprisikvėpuotų dūmų
kad neištirptų jų stipriame
cheminiame tirpale
tai pasaulio kraštas
mūsų šiandienio pasaulio
už jo
pavojingos žemės su pabūklų dinozaurais
ir lancetų pterodaktiliais
lenda iš savo urvų girti aviacinių bombų troliai
ir krinta
netekę pusiausvyros
ant laisvos
dūmais užtrauktos žemės
ir kol
ruošiasi šaudyti vasarą
aš prisigeriu dūmų
kaip pieno
užmiegu
ir skaičiuoju ne avytes
o granatas
kiek jų liko dėžėse ir juostose
užmiegu
* * *
Nesimokiau to mokykloje
bet tikrai žinau
kai šniokščia taip
tarsi vėjas didžiule jėga
galingu gūsiu blaškytų
seno ąžuolo lapus
tai skrenda valdoma aviacinė bomba
nerk į rūsį
kaip į vandenį.
Nesimokiau to mokykloje
bet tikrai žinau
kai gatves uždengia rūko antklodė
slėpkis po ja kartu su automobiliu
įvažiuok į miškelį
ir įsirenk poziciją.
Nesimokiau to mokykloje
bet tikrai žinau
kai žmogus guli ant nugaros
jo akys sukritusios
į kaukolės vidų
pilve gili žaizda
viduriai išvirtę lauk
tiesiai virš akies
kyšo grado sviedinio skeveldra
stambi it mandarinas
giliai įstrigusi į kaulą
kūnas juodas apdegęs
tau truputį
pasisekė
šiandien ne tu esi loterijos kamuoliukas.
Nesimokiau to mokykloje
bet žinau
kai mano širdis kasryt nubunda
ji jau mirusi
kaip mirusios šumerų
ir babiloniečių kalbos
ji miršta vėl ir vėl
kasdien daugybę kartų.
Nesimokiau to mokykloje
bet žinau
kad karas truks ilgai
arba labai ilgai
ir kad niekam taip lengvai neatiduosiu
savo miškų
savo sapnų
savo aušrų ir miglų
ir savo mirusios širdies
it negyvosios jūros.
* * *
Kad ir kaip stengiausi
išvažiavau priešaušriu
pasiėmiau brangų kompasą
sutepiau granatsvaidį iš valstijų užsakytu
specialiu tepalu
švelniu ir baltu
kaip vaikiškas kremas rankoms
pasiėmiau granatų
kad užtektų su kaupu
gerai užmaskavau poziciją
nelendu iš apkaso
be ypatingo reikalo
net liemenę apsivilkau
bet vis tiek
pelė apgraužė mano paskutinį bananų skonio
baltyminį batonėlį
esu piktas
esu labai piktas
Vertė Marius Burokas
* * *
Jis persikėlė į Bučą 2021-ųjų kovo vidury
išsinuomojo mažytį butą cokolyje ir įsitaisė katiną
kurio kailis buvo eklero glaisto spalvos.
Jis eidavo į anglų kalbą, sporto klubą ir išpažinties
mėgo stebėti, kaip krenta sniegas
ir migloje išnyksta gatvė.
Jis klausydavos Radiohead, senų Okean Elzy albumų,
lietaus, griaustinio bei širdies dūžių mergaitės
su kuria užmigdavo mažyčiame cokoliniame bute
ir pabusdavo mažyčiame cokoliniame bute
bučiuodavo jos šiltą veidą
spaudėsi prie lipnaus jos kūno
nerdavo delnu į jos plaukų bangas
ir kapanodavos ten, tarsi musė voratinkly.
Jinai paliko jį rudenį
taip kaip paukščiai palieka miškus
taip kaip inžinieriai fabriką po pamainos
ir išvyko į Lenkiją
kad ten apsistotų.
Jis paėmė katiną, panašų į pyragaitį
ir pasakė: katine, mums reikia keliauti
mus kaip rytas
kaip gyvenimas
kaip liga
užklupo šaltas
kaip ledas
karas
pamoka pavadinimu „Ramus gyvenimas“ baigėsi.
Migloje išnyksta gatvė
pliaupia lietus
niekas jo nesiklauso
katinas išbėgo į lauką, jo vardas vėjas.
Ant kryžiaus tarsi at kortelėje parašyta:
čia ilsisi numeris 234 amžiną atilsį.
Ji svajojo nukeliauti į Patagoniją
užmegzti romaną su roko muzikantu
reinkarnuotis į carienę ar žuvį.
Ketino parašyti knygą
apie tai, kad atmintis
trapi kaip krembriulė plutelė
pažeidžiama tarsi meilė
išbyra kaip smėlis tarp pirštų
ir pranyksta
pražūva
nebūva.
Ji mėgo savo dviratį
ledus su kondensovke
rinko pageltusius lapus
kaip pašto ženklus
mėgo žiūrėti į debesis
kuriuos išbarstė tarytum spragėsius
kino teatre nevalyvas berniūkštis.
Viena keliavo į kalnus
kad atliktų inhaliacijas mišku ir oru
rinko mėtas ir gauromečius
rinko žvaigždes, išdėliodama atminty tarsi nuotraukų albume.
Jos tėtis žuvo keturioliktaisiais
jai buvo keturiolika, kai mama išvyko į Italiją
ir nesugrįžo.
Ji su niekuo nepalaikė santykių, vis laukė roko muzikanto.
Kai žiema nutarė pasilikti
bent jau iki kito rudens
garsiai ir skaudžiai pranešdama apie tai
ir gatvėse padvelkė
bauginama tyla
ugnim ir žeme
išsilakstė varnos
tuomet ji nesutriko
nuo viršutinės lentynos paėmė butelėlį
su džiovintais gauromečiais bei čiobreliais
užplikė žoles
supylė į termosą
ir nešė į postus
teritorinės gynybos vaikinams.
Ant kryžiaus tarsi ištatuiruota:
čia ilsisi numeris 457 amžiną atilsį.
Ji gyveno šalia parko
nedideliame name
maitino voveres
maitino šunis
maitino girtuoklius
buvo rudens sergėtoja
ir sergėtoja prisiminimų
išbarstytų kaip cukrus.
Jai buvo 54
dirbo komunalinėje įmonėje
dėvėjo mėlynus „Epicentro“ drabužius
ir važinėjo dviračiu.
Dažydavo nagus tamsiai raudonai
dažydavo lūpas tamsiai raudonai
ir kasnakt ją lankė tamsiai raudoni sapnai.
Ji žiūrėdavo „Kalba Ukraina“
šluostė ašaras balta nosinaite
prisimindavo vaikystę
kokia šilta tuomet buvo saulė
prieš miegą skaitė Kokotiuchą*
tartum plaukikas į vandenį, nerdavo į savo sapnus
tamsiai raudonus tarsi nagai
tamsiai raudonus tarsi lūpos.
Laukdavo šeštadienio
kad nušluostytų dulkes kambariuose
išskalbtų drabužius
iškeptų šarlotę
ir galvotų apie praeitį.
Ją nužudė kovo penktą
sukančią savo gatvėn
važiuojančią dviračiu
nužudė kaip naktis nužudo dieną
kaip ruduo nužudo vasarą
nukryžiavo kpvt serija.
Ant kryžiaus kaip skelbimų lentoje parašyta:
čia ilsisi numeris 451 amžiną atilsį.
Gatvėse ir laukuose
radosi naujos golgotos
tiktai kulkos vietoj vinių
tik artilerija vietoj iečių.
Norėtųsi
skaičiuoti dienas iki vasaros
skaičiuoti kačiukus
skaičiuoti vaikus
skaičiuoti žvaigždes
skaičiuot ligi šimto, užmiegant.
Čia ilsisi numeris 176 amžiną atilsį
čia ilsisi numeris 201 amžiną atilsį
čia ilsisi numeris 163 amžiną atilsį
čia ilsisi numeris 308 amžiną atilsį.
* Andrijus Kokotiucha (Андрiй Кокотюха, g. 1970) – Ukrainos istorinių nuotykių romanų rašytojas, scenaristas, žurnalistas.
* * *
Dabar jaunų vaikinų ir merginų laidotuvės
kaimuose ir miesteliuose
tapo įprasta gyvenimo dalimi
kaip įvykis
kuris neišvengiamai nutiks
į kurį kaskart ateina vis mažiau ir mažiau lankytojų.
„Šiandien mes atsisveikiname
su ištikimu savo tėvams ir mūsų kraštui vaikinu
jis galėtų
kieme šienauti piktžoles
pavasarį kalkėmis balinti obelų kamienus
pilt į maišus ką tik sumaltus grūdus
apsivesti visus gynėjus futbolo aikštėje ir įmušti fenomenalų įvartį į kairę devinkę
mėgautis bandele su abrikosų uogiene
vaikščioti
bėgioti
kvėpuoti
žiūrėti
jis
aštuoniolikinis vaikinas iš mūsų bendruomenės
iš tų
kurie ilsėsis per amžius
po kaitria saule
po šėlstančiu vėju ir lietumi
kapai
augantys
kaip grybai po lietaus
vargu ar kas nors ilgėliau užsibūna čia
„Lengvo debesėlio“ sanatorijoje.“
Užbaigia savo prakalbą
bendruomenės pirmininkas
žmonės prieina prie uždengto karsto
pastatyto kaimo aikštėje
atsisveikina
dangus pilkas
lyg parakas
sunkus
tarsi dangoraižiai.
Tuomet
žodį taria šventikas
jis liepia mums
nusišluostyti ašaras
jis praktiškai rėkia ant mūsų
sako
pasiimkite neapykantos ir keršto
nosines
reikia ištraukti
kaip šukes iš delno
kenksmingus praeities pašinus
bus skausminga
ko gi jūs norit
atsakomybė
sako jis
sunkesnė nei ašaros.
„Звенит январская вьюга
И ливни хлещут упруго
И звёзды мчатся по кругу
И шумят города
Не видят люди друг друга
Проходят мимо друг друга
Теряют люди друг друга…“*
Nerūpestingo sovietinio filmo dainos žodžiai nutrūksta
moterytė paima telefoną
aš laidotuvėse
sako moterytė
negaliu kalbėti
vėliau pasuksiu
meta telefoną į juodo dermatino rankinės dugną
delnu braukia nuo veido prakaitą
ir toliau klausosi dvasininko.
Uniformuoti vaikinai
įtraukti į procesiją
kad neštų karstą
vėliavą
šaudytų į dangų
vis ima telefonus
patys kažkam skambina
prieš valandą
raketa pataikė į jų karinio dalinio teritoriją
o kas
kas 200
klausia vienas iš jų
ką broliai Romanenkos
meta ragelį
nuleidžia galvą
žemė nuklota obuoliais.
Sėdame į seną nutriušusį autobusą
vešiantį į kapines
dalis lubų faneros nukarusi ir
daužos į stiklą
ant sienų pelėsiai
rodos
tuoj tuoj praris visus
sėdinčius
stovinčius šalia karsto
susižvalgome su vaikinais
atpažįstame šį
saldžiai aitrų lavono kvapą
kuris vos prasiskverbia
kaip šviesa pro blindažo plyšius
ei vairuotojau lėčiau
šūkteli jam
kur tu leki
vėliavos viršūnė ant ilgo koto
kyšo iš pravirų durų
daužos į medžių šakas
krenta popieriniai**
ir neprinokusios slyvos.
Sunkiausia
tai mesti tris saujas žemių
tarsi pūdinius svarmenis
viskas
ką gali atiduoti žmogui
tai išties ne geriausia dovana
vargu ar
kelionėn išlydėdamas artimą žmogų
į kišenes jam pripilsi drėgnos žemės
galbūt
padovanosi knygą
maišelį kruasanų
atviruką
apkabinsi.
Palinkęs virš karsto tari
žodžius
jie išsprūsta
silpni neryžtingi
kaip paukštyčiai per pirmąjį skrydį
pavyzdžiui: atleisk
atleisk
kad vėliava numušė obuolius
atleisk, už moterytę su telefonu
atleisk, kad slyvos dar žalios
atleisk…
Trys saujos žemės
mažiausia ir daugiausia
ką šiandien gali atiduoti
sunkios
tarsi kabantys tiltai.
Vertė Benediktas Januševičius
* Žodžiai iš dainos, skambančios Leonido Gaidajaus filme „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ (1973). Pažodinis vertimas:
„Skamba sausio pūga
Ir liūtys smarkiai pliaupia
Ir žvaigždės lekia ratu
Ir ūžauja miestai
Nemato žmonės viens kito
Praeina vienas pro kitą
Netenka žmonės viens kito…“
** Popieriniai – atspari šalčiams senovinė vasarinė obelų veislė.