Iryna Šuvalova. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė
Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, viena iš šių knygų – „Melskis tuštiems šuliniams“ – išleista anglų kalba („Pray to the Empty Wells“, 2019). Naujausias jos rinkinys „stoneorchardwoods“ („akmuosodasmiškas“, 2020) buvo pripažintas Metų poezijos knyga Ukrainoje, o 2024 m. pasirodys nauja jos knyga „endsongs“ („pabaigosdainos“). Ji buvo viena iš pirmosios Ukrainos queer tekstų antologijos „120 Sodomos puslapių“ (2009) redaktorių. Jos kūryba išversta į dvidešimt penkias kalbas, publikuota leidiniuose „Literary Hub“, „Modern Poetry in Translation“, „The White Review“, „Words Without Borders“ ir kt. I. Šuvalova yra Kembridžo universiteto slavistikos mokslų daktarė, „Gates Cambridge“ stipendininkė ir Dartmuto koledžo magistrė, kur mokėsi gavusi Fulbrighto stipendiją. Šiuo metu ji gyvena Osle, Norvegijoje, dirba Oslo universitete podoktorantūros stažuotoja.
M. B.
dabar, šiame sode
Žmogus davė vardus visiems galvijams,
visiems padangių paukščiams ir
visiems laukiniams žvėrims,
tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado. (Pr 2, 20)
1.
dabar
šiame sode
kur iš daiktų kuriuos mylėjome
lieka vien griaučiai
kur iš griaučių
lieka tik vardai
kur iš tų vardų
teliks prisiminimai tik skausmas
dabar
šiame sode
privalau viską pervardinti
2.
daiktų vardai reikalingi tam
kad meilė galėtų juos pašaukti – ir jie ateitų
ateitų ir būtų mylimi
būtų pastebėti ir išgirsti
aplaižyti šiltu liežuviu
bet meilė nebežino tų vardų
meilė dabar pamiršo ir savo vardą
„kas aš“ klausia ji sausomis it pelenai lūpomis
klaidžiodama po išvirkščiai išverstą gatvę klupdama
spausdama kruviną sumaitotą rankos bigę
kita ranka prie krūtinės
meilei spengia ausyse nuo tada
kai tiesiog gretimam bute
sprogo sviedinys
meilei tamsu akyse nuo tada
kai atmušė atmintį šautuvo buože
visi vardai visų daiktų
kuriuos meilė nuo mažens mokėjo mintinai
liko tamsiame rūsyje
guli paklusniai viena greta
kaip labai tylūs
labai šalti
labai maži
vaikai
3.
tik mirtis dabar žino
visus daiktų vardus
taip tik ji
dabar visi daiktai priklauso mirčiai
taip tik jai
mirčiai – ir šiek tiek karui
mirtis nešiojasi visus vardus ant diržo
tarsi sidabro raktus
todėl kiekvienas jos žingsnis
žvanga tarška ir dzingsi
tarsi sidabro raktai
todėl mirtį dabar girdi iš tolo todėl
paukščiai dabar gieda mirties balsu ir balsu
mirties trinksi tuščių namų durys ir stiklas
po kojomis trakši patenkintu mirties balsu
aukštos įtampos laidai gaudžia mirties balsu
šunys kaukia mirties balsu
traukiniai žvygauja mirties balsu
medžiai ošia mirties balsu
ir mirties balsu
kai sutemsta
kviečia namo vaikus
pro geltoną geltoną langą
paukščiai ir durys
šunys ir laidai
traukiniai ir medžiai
ir geltoni geltoni langai
dabar priklauso mirčiai
taip tik jai
ir tik vaikai
kurių vardai dar nepriaugo prie kūnų
kurių vardai dar jiems trukdo truputį maudžia
nusimeta juos nerūpestingai it sportinius švarkelius
palieka po medžiais ant žolės
o patys apžergę dviračius dingsta
švilpdami kliegdami ir kvatodami
šiltoje bedugnėje
neperšaunamoje
naktyje
4.
dabar
šiame sode
privalau pervardinti visus daiktus
nes visi daiktų vardai
kvepia tavo drėgna burna
kiekvienas balsis
tavo šiurkščių lūpų formos
kiekvienas priebalsis
kartoja tavo šilto liežuvio linkį
todėl dabar kai tavo drėgna burna
dvelkia žeme
kai žemė iki kraštų sklidina tavęs kai
žeme ir daugiau niekuo
nubaido visus senus daiktų vardus
kaip dabar ištarti ne mirtis
kaip dabar ištarti ne blet
kaip dabar ištarti ne krštžvzgrlmv
dabar
privalau viską pervardinti nes
kalba baigėsi
kalba baigėsi su tavimi
5.
kai adomas išėjo savanoriu į kariuomenę
jo žmona ieva ilgai sėdėjo liūdėdama
pro langą tarp daugiaaukščių priešais
ji matė platų lauko rėžį o toliau tamsybės
nes laikas jau buvo vėlus ir saulė pasimirė
tad ieva sėdėjo rūkė ir žiūrėjo į tas tamsybes
nors nieko jose negalėjo įžvelgti
virtuvėje tirštėjo sutemos švietė tik skaičiai
mikrobangės langelyje bet ji
ilgai negalėjo prisiversti įžiebti šviesos
kai ievai pranešė kad adomas nebegrįš
taip kaip ji įsivaizdavo o grįš taip
kaip įsivaizduoti bijojo ji kaukė kaukė ilgai kaip šuo
kol visai užkimo o tada tįsojo it mirusi o tada
ilgai daužė kumščiu sau rankas ir kojas
žnaibė draskė skaldė sau antausius taip kad
veidas ištino ir tvinksėjo it didžiulė širdis bet
ji nieko nejautė ničnieko jokio skausmo
ji prasižiojo ir suprato kad žodžiai
byra iš burnos sausi it mirusios bitės
kai ieva prisivertė atsikelti iš lovos
ji suprato kad visas šias dienas nebuvo persirengusi
marškinėliai dvokė prakaitu ir nemaloniai lipo prie kūno
tada ji nusirengė viską net apatinius
ir išėjo nuoga per virtuvę į sodą
lauke jau buvo visai sutemę medžiai stovėjo tamsoje
juodesni už tamsybes
buvo visai tylu tik tolumoje gaudė greitkelis
ji nulipo iš prieangio atsistojo basa į drėgną žolę po slyva
medis tylėjo bet žvelgė į ją įdėmiai ir laukė
ji pasilenkė prie jo beveik prisiglaudė
ir pasakė medžiui jo naują vardą
– aiškiai, bet taip, kad girdėjo tik jis ir niekas daugiau
nieko nenutiko
lajomis nuslydo automobilio žibintų šviesa
tamsa susiūbavo
sunki it karvės tešmuo
bet ieva stovėjo sode jau ne ieva
slyva augo sode jau ne slyva
mirtis žingsneliu pasitraukė
ir pasaulis kurio ką tik tapo daugiau
pasiliejo blyškia rausva juosta
per horizonto kraštus
Vertė Marius Burokas
rašyti apie karą
1.
nėra kalbos kuri tai sutalpintų
rašyti apie karą yra kaip ryti
spygliuotą vielą lėtai
centimetras po centimetro
apkabinti sapne prieštankinį ežį
plikomis rankomis ir kojomis
sriegti metalo žodžius atkakliai
į sutrupintus ryto kaulus
lukštenti iš žodžių tarsi iš gilzių
mirtį juoduosius lęšius
skausmą švino žirnius
gert iš balų
tai kurtinantį griausmą
tai tirštą raudoną tylą
2.
grūdi kalbą visur it purviną pirštą žaizdon
kad įsitikintum ir paliudytum
taip liudija vandenį sudaužytas grafinas taip
liudija sulaužytas radijo imtuvas
elektromagnetizmo paslaptį
tikrovė užverda raudonu pienu
išbėga
palieka ant viryklės tamsius pėdsakus
tuščias poeto burnos puodas
bejėgiškai šnypščia glergia
dengiasi juoda pluta
3.
kalba čia pasiekia savo ribą už kurios ji
švokštimas riksmas burbuliavimas veblenimas
paukščių nubalintas skeletas
pastoliai aplink subombarduotą teatrą
žvelk stovi kalba tuščia it namas
iš kurio visus išvedė ir sušaudė
žvelk mano žodžiai miklūs ramentai
patys žingsniuoja
žvelk
jie dar ir šoka
4.
kalbėk
nekalbėjęs
šauk nešaukęs poete
mirtis vis vien negirdi
kurčia nuo sprogimų abiem ausimis
akla abiem skeveldrų išmuštomis akimis
ji velkasi per miestą apgraibomis
kaip homero kiklopas
čiuopdama mus pakeliui
šaltomis drėgnomis rankomis
jos didžiulis pavargęs kūnas
dvelkia anglimi ir metalu
ir kiekvienas iš mūsų
jos akivaizdoje
niekas
5.
kiekvienas poetas
bejėgiškumo mokyklos absolventas
neišmokęs nė vienos pamokos
suvokia valties pusiausvyros trapumą
tylėjimui kaupiantis valtis
grimzta vis giliau ir giliau
stovėdami joje mes mojuojame
savąja kalba it ramentu
tikėdamiesi perskirti
šią nevilties jūrą perpus
pereiti jos dugnu
tarsi sausuma
į kitą karo krantą
6.
dieve juk puikiai žinai
tik dviem dalykam yra tinkama poetų kalba
apgiedoti mirtį
ir pergalę
tai duoki mums dieve
geležies liežuvius kad jais
švariai išlaižytume
šį asfaltą
nepaliktume priešo nė pėdsako
nepaliktume kraujo anei dėmės
tik plyšelį apeitume iš kurio
jau spraudžiasi atkakliai
storas žalias stiebas.
* * *
kas vakarą
guldamasi miegoti
nepamirštu užžiebti
mažos neapykantos žvakelės
kad neužgestų iki ryto
kad degtų pernakt taip baisiai taip raudonai
kaip dega apšaudytuose miestuose mūsų praeities
baldai knygos vaikų piešiniai senos nuotraukos
mūsų vakarykščiai dar pasitikintys kūnai
užžiebiu
kad žiojėtų nakties kūne kaip kulkos kiaurymė
kad savimi taip nevaržomai skrostų tamsą
kaip nevaržomai persmelkia paklodę tirštas raudonis
kad savimi apšviestų tamsą taip veržliai
kaip veržliai kūnas sprunka nuo sielos krinta žemėn
o siela jau lekia nustebusi nesvari besijuokdama
užžiebiu
nes mūsų mirusieji negali nekęsti jie
braido dabar piene iki kelių ir vyšnių žieduos
kelia prie lūpų pilnas rieškučias ryto saulės vakaro saulės ir geria
jų šešėliai nugula tarp žolių kaip šiltos žolės permatomos žolės virpa
jų plaukai pirštai supina vėją pirštai išpina vėją iš naujo atsargiai
mūsų mirusieji jau nebegali liūdėti kęst skausmo bijoti verkt nebegali
guli nejudėdami nekvėpuodami guli jie dabar sustingę
nuolatinis judesys šlamesys mirgėjimas kaip žolė kaip vėjas kaip saulė dabar
liūdėti kęst skausmą bijoti verkti pamiršti kvėpuoti
gulėti nejudant smogti taikliai
nekęst nepailstamai
lieka mums
gyviesiems
ir kol mūs languose
negali skaisčiai sušvisti meilė
kad nenukristų mums ant galvų
iš viršaus mus pastebėjusi
liepsnojanti skriejanti mirtis
tegul bent ši maža žvakelė
šviečia man kvailoj nakty
kad matyčiau kas vyksta
šioj mirtinoj tamsoj
matyčiau – ir matyto
daugiau nepamirščiau
niekad
* * *
Jeigu manęs nežudo
ar turiu teisę
kalbėtis su žudomais
kaip lygi
ar turiu teisę į skausmą
jeigu nesu sužeista
teisę skųstis
jeigu nesu nieko praradusi
ar turiu teisę
į nemigą
jeigu čia
negirdėti sirenų
mirties artumas dabar
guli tarp mūsų ant stalo
kaip duona
su įkeptu per vidurį peiliu
jeigu manęs nežudo
ką aš galiu pasakyti
tiems kuriuos
taip
juk persilaužusi per mirtį
kalba tampa nepanaši į save
ir štai –
mudu su tavimi jau nebekalbame
ja viena
ir pagaliau
jeigu manęs nežudo
ar turiu teisę
į norą laikyti tave
taip stipriai
kaip esu jau prieš tai laikyti įpratus
kai dar nė vieno iš mūsų nežudė.
Vertė Jurgita Jasponytė