literatūros žurnalas

Hrycko Čiubaj. Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti

2015 m. Nr. 3

Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys

 

Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivno sr.). Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatre scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, išėjo iš areštinės sunkiai sužalotas ir po kelių mėnesių mirė.

Po mirties išleistos jo poezijos knygos: „Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti“ (1990, išversta į lenkų ir ispanų k.), „Jeremijo rauda“ (1999), vaikų poezijos rinkinys „Greitakalbė ne vilkui“ (2009), visos jo kūrybos ir atsiminimų apie jį rinktinė „Penkiaknygė“ (2013). Poezijai būdingas mitologiškumas, saviti, drąsūs įvaizdžiai, muzikalumas, išradinga kompozicija, religiniai, civilizacijos kritikos motyvai, filosofiškumas ir vidinės žmogaus tapatybės paieškos, E. Poundo ir T. S. Elioto poetikos atspindžiai. Kūryba ir intelektualine laikysena bei akiračiu paveikė daugelį savo ir jaunesnių kartų ukrainiečių poetų. Išvertė ispanų ir Lotynų Amerikos (A. Machado, G. Mistral), čekų (F. Lipkos), lenkų (T. Różewicziaus), rusų (A. Bloko) poetų kūrinių.

 

Aš taip ilgai tylėjau
juk tu žinai kaip sunku man buvo sutemose
drėgnomis lūpomis gerus žodžius užčiuopti
kai aplink – pikti vardai upių
(kadaise tokių gerų upių!)
sulėtėjusių ligoninėms į taktą

ir debesys jų paviršiuje šią pavakarę –
tai patyrę psichiatrai
baltais drabužiais

upės koridoriumi jie
išplaukia į tamsą
kalbėdamiesi lotyniškai
žuvų žybsniai ir diagnozės

pikti eilėraščiai

pikta rožių spalva

pavadinimai vaistų
nuo kurių tapsime labai ramūs

tarp piktų medžių – tarp akacijų
kai jų juodos sėklos skambiai trykš
iš rusvų ankščių
ir tarsi pabaidytų paukščių pulkai praskris aukštai virš mūsų
kad beginklį mėnulį skaudžiai sužeistų

vaistų pavadinimai
kurie mums šiąnakt padės
įdėmiai klausytis mėnulio priešmirtinio riksmo
padės mums net poeziją įžiūrėti
kai jis raitysis iš skausmo
kai jis krioks iš paskutiniųjų

– sustabdykit juos

sustabdykit

juk aš išties mirštu
pačiame jėgų žydėjime aukštai virš lėtos upės

šiandien nebeįstengiu net nušviesti veidų
tų kurie juokaudami mane žudo

kas jie?

iš kur tas jų
kruvinų pramogų troškulys?
pamėginkit kaip nors juos sugraudinti –
atvežkit jiems neperšaunamoje dėžėje „Džokondą“

arba sukalkit jiems skardinį mėnulį –
tegu kiekvieną sekmadienį taikosi į jį
kiek tik nori
ištisomis šeimomis

viskas darosi tikra tik rudeniop
viskas darosi akivaizdu tik rudeniop
kai vėl iš gilumos
iš po senų kaip reta draugiškų akacijų šaknų
buldozeris iškasa Pitagoro kaulus
ir vėl kaip kasmet šiuo metu
susirūpinę tėvai palinksta prie jo besišypsančios kaukolės
o paskui skubiai stveria už rankos vaikus ir vedasi į mokyklą
kad kuo greičiau išmoktų Gėrio Geometrijos
nors bet kuris iš tėvų puikiai žino
kad Blogio ir Gėrio Geometrijos taisyklės vienodos
ir kad tylų kimų balsą
seno mokytojo kreida ištepliotomis rankovėmis
kiekvieną rudenį visiškai nustelbia
didžiulis gelsvų ir rausvų lapų pučiamųjų orkestras

ir štai pabėgę iš pamokų dar tokie švelnūs berniukai
žaisdami brėžia skriestuvu ant asfalto
mėnulio skritulį – blyškiu iš pykčio veidu

paskui griebia liniuotę – ir jau tiesiąja
iš rytų į vakarus pučia šalti vėjai
ir pasimato tiems berniukams kaip su vėju išskrenda
trapi vėlė mergaitės – jų bendraklasės
kuri tamsioje mokyklos palėpėje
tarp sulūžusių suolų ir pintinių
jau keturiasdešimčiai dienų praėjus nuo mirties
vis dar stropiai ruošė pamokas blankiai švytint
pelėdos akims

bet šiandien vėjas virš miestelio stogų
neša ją į vakarus kartu su išplėštais
Geometrijos vadovėlio puslapiais
kartu su uosio sėklų malūnėliais
o apačioje bėga vaikai
vaipydamiesi ir šūkaudami žeidžiančius žodžius
ir taikydami akmenimis
į oru plaukiantį pažįstamą siluetą

o vėjas neša ją vis tolyn ir tolyn –
trapią emigrantę iš jauno kūno respublikos
kad ji aukštai dangumi
plauktų lenktyniaudama su lėktuvais
kartu su tokia pat trapia mėnulio vėle
kuri taip pat visiems laikams paliko
juodumos dėmėmis išmargintą savo kūno karalystę
kuri nuo šiol vien tik mūsų nakties pokalbių aidą
bematant grąžina
taip kad kartais mums net atrodys
jog tas mėnuo gyvas –
tik šiek tiek tylesnis nei buvo
ir kad viskas tarp jūsų taip kaip ir buvo nuo seno –
nė vienas nemirė nekentėjo neslėpė pykčio –

nes jūsiškių poetų
tokie pat žvalūs tokie pat drąsūs kaip kadaise balsai:
– štai jis
štai jis – mūsų mėnuo
panašus į geltoną Mao Zedongo veidą
kai prieš jį šiltą pavasario naktį
medžiai atverčia žalius lapelius
tarsi citatų knygutes chunveibinai!
– štai jis
štai jis –
mūsų šiuolaikiškiausias mėnuo –
apskrita pornografinė nuotrauka
vaizduojanti grupinio sekso sceną
aš taip ilgai tylėjai

juk tu žinai
kaip sunku man buvo sutemose
drėgnomis lūpomis gerus žodžius užčiuopti
kai negyvo mėnulio pėdsakas lėtoje upėje spindi
lyg revolveris su paskutine kulka drebančioje rankoje
kai debesys jos paviršiuje šiais paryčiais
tai patyrę psichiatrai baltais drabužiais

upės koridoriumi
jie pamažu išplaukia iš tamsos
kalbėdamiesi lotyniškai

žuvų žybsniai ir diagnozės
piktas alkanų paukščių sparnų plazdėjimas

vaistų pavadinimai
mums – netekusiems visų moterų – jie irgi padės
naktimis švelniai glostyti žiurkių keteras
padės veidmainiškais meilės žodžiais
niekada daugiau nebetikėti –

kad nebesileistume apgaunami tarp plikų medžių
kad tarp plikų medžių nebesileistume išrengiami nuogai –
ir net šilčiausiu metu visada tikėtumės kad Tu
arba tu arba tu arba tu
pageltusius senų savo lūkesčių albumus pavartęs
neįstengsi atleisti mums už tai
kad netapome į tave panašūs
ir blyškius fotografus vis iš naujo
siųsi vytis mūsų
maskuojamais chalatais jie bėgs
nerangiai per šlaitą
kliūdami už kelmų

vakarop jie apsups mus

pakrantės karklų brūzgynuose

– šypsokis mums mėnesie!

– šypsokis mums kaip kadaise!

– tegu ir šįsyk

medžiokliai nieko iš mūsų nepeš

 


Versta iš: Грицько Чубай. П’ятикнижжя. Львів: Видавництво Старого Лева, 2013

Dominika Słowik. Žiemonė

2021 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Dominika Słowik (g. 1988) – lenkų rašytoja, dviejų romanų autorė: „Atlas: Doppelganger“ (2015, nominuota Gdynės literatūros premijai) ir „Žiemonė“ („Zimowla“, 2019, apd. „Polityka“ kultūros pasu).

Aleksander Kaczorowski. Hrabalas atskirasis

2020 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Aleksandras Kaczorowskis (g. 1969) – lenkų žurnalistas, eseistas, čekų literatūros vertėjas. Šiuo metu redaguoja Prahoje leidžiamą žurnalą „Aspen Review Central Europe“.

Julia Musakovska. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė Daiva Čepauskaitė ir Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetė, vertėja Julija Musakovska gimė 1982 m. Lvove. 2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas.

Marzanna Kielar. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Lenkų poetė Marzanna Kielar gimė 1963 m. Goldapėje, Mozūrų krašte. Varšuvoje baigė filosofijos studijas. Habilituota socialinių mokslų daktarė…

Marijana Kijanovska. Grajausko dažnis

2016 m. Nr. 12 / Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska.

Oksana Lucyšyna. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / klausausi amerikos giesmės jos kalnų keterų ir tunelių skersvėjo jos tylių plentų jos smailiabokštės pietų gotikos jos negyvėlių kūnus aplipusių musių jos juodo vandenyno ir žalios dygios jūros

Mircea Dinescu. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 5–6 / Vertė Vytas Dekšnys / Per tave pasigėręs pavasario raktininkas
pametė raktus.
Menkniekis: krūmokšniai liks atrakinti,
slyvos žiedai per amžius kris ant mūsų.

Serhij Žadan. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė V. Dekšnys / Serhijus Žadanas (g. 1974) – poetas, prozininkas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Šešių poezijos rinkinių ir trijų romanų autorius. Šiuo metu gyvena Charkove.

Jarosław Mikołajewski. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys / Jarosławas Mikołajewskis gimė 1960 m. Varšuvoje. Vienas įdomiausių savo kartos lenkų poetų. Išleido šešis poezijos rinkinius. Jo eilėraščiai versti į italų, vokiečių, hebrajų ir graikų kalbas.