Hrycko Čiubaj. Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti
2015 m. Nr. 3
Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys
Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivno sr.). Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatre scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, išėjo iš areštinės sunkiai sužalotas ir po kelių mėnesių mirė.
Po mirties išleistos jo poezijos knygos: „Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti“ (1990, išversta į lenkų ir ispanų k.), „Jeremijo rauda“ (1999), vaikų poezijos rinkinys „Greitakalbė ne vilkui“ (2009), visos jo kūrybos ir atsiminimų apie jį rinktinė „Penkiaknygė“ (2013). Poezijai būdingas mitologiškumas, saviti, drąsūs įvaizdžiai, muzikalumas, išradinga kompozicija, religiniai, civilizacijos kritikos motyvai, filosofiškumas ir vidinės žmogaus tapatybės paieškos, E. Poundo ir T. S. Elioto poetikos atspindžiai. Kūryba ir intelektualine laikysena bei akiračiu paveikė daugelį savo ir jaunesnių kartų ukrainiečių poetų. Išvertė ispanų ir Lotynų Amerikos (A. Machado, G. Mistral), čekų (F. Lipkos), lenkų (T. Różewicziaus), rusų (A. Bloko) poetų kūrinių.
Aš taip ilgai tylėjau
juk tu žinai kaip sunku man buvo sutemose
drėgnomis lūpomis gerus žodžius užčiuopti
kai aplink – pikti vardai upių
(kadaise tokių gerų upių!)
sulėtėjusių ligoninėms į taktą
ir debesys jų paviršiuje šią pavakarę –
tai patyrę psichiatrai
baltais drabužiais
upės koridoriumi jie
išplaukia į tamsą
kalbėdamiesi lotyniškai
žuvų žybsniai ir diagnozės
pikti eilėraščiai
pikta rožių spalva
pavadinimai vaistų
nuo kurių tapsime labai ramūs
tarp piktų medžių – tarp akacijų
kai jų juodos sėklos skambiai trykš
iš rusvų ankščių
ir tarsi pabaidytų paukščių pulkai praskris aukštai virš mūsų
kad beginklį mėnulį skaudžiai sužeistų
vaistų pavadinimai
kurie mums šiąnakt padės
įdėmiai klausytis mėnulio priešmirtinio riksmo
padės mums net poeziją įžiūrėti
kai jis raitysis iš skausmo
kai jis krioks iš paskutiniųjų
– sustabdykit juos
sustabdykit
juk aš išties mirštu
pačiame jėgų žydėjime aukštai virš lėtos upės
šiandien nebeįstengiu net nušviesti veidų
tų kurie juokaudami mane žudo
kas jie?
iš kur tas jų
kruvinų pramogų troškulys?
pamėginkit kaip nors juos sugraudinti –
atvežkit jiems neperšaunamoje dėžėje „Džokondą“
arba sukalkit jiems skardinį mėnulį –
tegu kiekvieną sekmadienį taikosi į jį
kiek tik nori
ištisomis šeimomis
viskas darosi tikra tik rudeniop
viskas darosi akivaizdu tik rudeniop
kai vėl iš gilumos
iš po senų kaip reta draugiškų akacijų šaknų
buldozeris iškasa Pitagoro kaulus
ir vėl kaip kasmet šiuo metu
susirūpinę tėvai palinksta prie jo besišypsančios kaukolės
o paskui skubiai stveria už rankos vaikus ir vedasi į mokyklą
kad kuo greičiau išmoktų Gėrio Geometrijos
nors bet kuris iš tėvų puikiai žino
kad Blogio ir Gėrio Geometrijos taisyklės vienodos
ir kad tylų kimų balsą
seno mokytojo kreida ištepliotomis rankovėmis
kiekvieną rudenį visiškai nustelbia
didžiulis gelsvų ir rausvų lapų pučiamųjų orkestras
ir štai pabėgę iš pamokų dar tokie švelnūs berniukai
žaisdami brėžia skriestuvu ant asfalto
mėnulio skritulį – blyškiu iš pykčio veidu
paskui griebia liniuotę – ir jau tiesiąja
iš rytų į vakarus pučia šalti vėjai
ir pasimato tiems berniukams kaip su vėju išskrenda
trapi vėlė mergaitės – jų bendraklasės
kuri tamsioje mokyklos palėpėje
tarp sulūžusių suolų ir pintinių
jau keturiasdešimčiai dienų praėjus nuo mirties
vis dar stropiai ruošė pamokas blankiai švytint
pelėdos akims
bet šiandien vėjas virš miestelio stogų
neša ją į vakarus kartu su išplėštais
Geometrijos vadovėlio puslapiais
kartu su uosio sėklų malūnėliais
o apačioje bėga vaikai
vaipydamiesi ir šūkaudami žeidžiančius žodžius
ir taikydami akmenimis
į oru plaukiantį pažįstamą siluetą
o vėjas neša ją vis tolyn ir tolyn –
trapią emigrantę iš jauno kūno respublikos
kad ji aukštai dangumi
plauktų lenktyniaudama su lėktuvais
kartu su tokia pat trapia mėnulio vėle
kuri taip pat visiems laikams paliko
juodumos dėmėmis išmargintą savo kūno karalystę
kuri nuo šiol vien tik mūsų nakties pokalbių aidą
bematant grąžina
taip kad kartais mums net atrodys
jog tas mėnuo gyvas –
tik šiek tiek tylesnis nei buvo
ir kad viskas tarp jūsų taip kaip ir buvo nuo seno –
nė vienas nemirė nekentėjo neslėpė pykčio –
nes jūsiškių poetų
tokie pat žvalūs tokie pat drąsūs kaip kadaise balsai:
– štai jis
štai jis – mūsų mėnuo
panašus į geltoną Mao Zedongo veidą
kai prieš jį šiltą pavasario naktį
medžiai atverčia žalius lapelius
tarsi citatų knygutes chunveibinai!
– štai jis
štai jis –
mūsų šiuolaikiškiausias mėnuo –
apskrita pornografinė nuotrauka
vaizduojanti grupinio sekso sceną
aš taip ilgai tylėjai
juk tu žinai
kaip sunku man buvo sutemose
drėgnomis lūpomis gerus žodžius užčiuopti
kai negyvo mėnulio pėdsakas lėtoje upėje spindi
lyg revolveris su paskutine kulka drebančioje rankoje
kai debesys jos paviršiuje šiais paryčiais
tai patyrę psichiatrai baltais drabužiais
upės koridoriumi
jie pamažu išplaukia iš tamsos
kalbėdamiesi lotyniškai
žuvų žybsniai ir diagnozės
piktas alkanų paukščių sparnų plazdėjimas
vaistų pavadinimai
mums – netekusiems visų moterų – jie irgi padės
naktimis švelniai glostyti žiurkių keteras
padės veidmainiškais meilės žodžiais
niekada daugiau nebetikėti –
kad nebesileistume apgaunami tarp plikų medžių
kad tarp plikų medžių nebesileistume išrengiami nuogai –
ir net šilčiausiu metu visada tikėtumės kad Tu
arba tu arba tu arba tu
pageltusius senų savo lūkesčių albumus pavartęs
neįstengsi atleisti mums už tai
kad netapome į tave panašūs
ir blyškius fotografus vis iš naujo
siųsi vytis mūsų
maskuojamais chalatais jie bėgs
nerangiai per šlaitą
kliūdami už kelmų
vakarop jie apsups mus
pakrantės karklų brūzgynuose
– šypsokis mums mėnesie!
– šypsokis mums kaip kadaise!
– tegu ir šįsyk
medžiokliai nieko iš mūsų nepeš
Versta iš: Грицько Чубай. П’ятикнижжя. Львів: Видавництво Старого Лева, 2013