Ostap Slyvynski. Poezija

2008 m. Nr. 4

Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys

Ostapas Slyvynskis gimė 1978 m. Lvove. Lvovo universitete studijavo bulgarų filologiją. Išleido eilėraščių rinkinius „Aukojimas Didžiajai Žuviai“ (1997), „Pietų lelija“ (2004). Organizavo kelias menines akcijas („Lėtas veidrodis“, „Keturios šviesos pusės“). Šiuo metu Lvovo universiteto aspirantas. Jo eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, bulgarų ir baltarusių kalbas. 2007 m. – Poezijos pavasario svečias.

 

*

Sjuzei

 

Aš pirmąkart nuo senų laikų apsidžiaugiau liūtimi: ji atnešė nors
                             šiokią tokią permainą.

 Už manęs buvo bemiegė naktis, ir aš žiūrėjau, kaip vaikai žaidžia
                                kažkokį trumputį žaidimą,
Po vieną išbėga, surėkia keletą žodžių į lietų ir puola atgal
Po skardiniu stogeliu, ir visi juokiasi.

Taip ir į mane įlėkė kažkoks juokas, lyg kamuolinis žaibas, lietus
                           tarsi apsivertė kūliais
Priešais mane, ir aš staiga ėmiau kvatoti, viskas pradėjo suktis, lyg
                     skalbyklė, pilna
Baltojo vyno,

Ir atrodė, lyg būčiau giliai po vandeniu: „Įkvėpk ir tapsi mūsų
             karaliumi“, ir aš dar dvejojau,
Kaip tai įmanoma – vienu metu kvatotis ir abejoti,
O paskui nubėgau žemyn, kur amžiais neužaugantys klevai tarsi
                             sukosi tarp lašų,

Ir šaukiau: duokit daugiau putų, atidarykit šliuzus jogurtui su
                sultimis ir šaukiau:
Išjunkit savo kolonėles, nes užtrumpins, ir bus didelis fejerverkas, ir
                                   sužadėtiniai
Susigės prisiminę šią dieną, ir žiūrėjau, kaip medžiai bando
                išvengti didžiausių
Lašų ir pats taip bandžiau.

Vaikai supuolė į būrelį po savo stogeliu, šlapi ir spalvoti, lyg vienas
                           egzotiškas koralas
O aš buvau jų karalius ir negalėjau iškvėpti.
(Wenn) ganzes land schläft

Išjungė elektrą visame kvartale, ir aš išėjau į kiemą, ten buvo šviesiau
Ore tvyrojo kažkokios patyčios, kažkuris garsiakalbis, paprastai
                           nebylus, transliavo juoką

Alkanos dvasios ir paukščiai, visuomet gyvenę medžiuose priešais
                              užakusį ežerą
Visi jie vibravo, staiga įelektrinti, visi skleidė šviesas kalbėjosi zirzdami

„Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo? Labirintas, kur
                          viskas sutinka:
Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo?
Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo? Labirintas, kur
                          viskas sutinka:
Kaip iš čia išeiti, jei nepažįsti savo meilės kvapo?“

 

 

 

Pusryčiai ant žolės

 

Ou³ es-tu passe mon Saint-Germain-des-Prés?.. Plona šokolado plytelė,
„menkučiai pusryčiai“, kažkur jau įvyko ta įrašų sesija, kurioje dalyvavo
drambliai ir kaštonai, tik kuriam dabar krante iškraunamas 
               garsas?
Pras-pras! Galima apskritai nusileisti iki garso mėgdžiojimo, iki
                        gestikuliavimo –

Upė vis tiek kiekvienąkart atplauks pas tave tarsi delfinas su savo
švilpesiu, daina, galbūt su vaiku, sėdinčiu ant nugaros ir
                     išmėtančiu vėliavėles
iš fanerinių lėktuvų. Dangus virš baseino. Visa, kas buvo lengviau už
                          tave, seniai jau ten.
Keturi ir aštuoni, penki ir vienas ir nulis ir dar kartą – nuo pat
                          pradžių, nuo pat inkaro pakėlimo.

 

 

*

Christianui Lloydliui atminti

 

Pasaulis kupinas angelų –
kūno pakampėse, kur susitelkia vidudienio šviesa,
tarpuose tarp vagonų, nesustojančių ir pralekiančių pro stotį
              kalnuose, Tauerno masyve, jie
diktuoja savo pradžią, jie žino, kaip prasideda eilėraštis,
kaip tamsoje pavirsta lygutėlis Daiktas, tarsi vaisius, dar neišimtas
                         iš rožinio.
Jie skanduoja nesuskaičiuojamas pradžias,
laukdami pačiame laiptinės viršuje, o paskui jie patars, kaip
                            pasitelkti tarpus
tarp eilučių ekonomiškam badymuisi.

Aš mačiau, kaip tu sėdėjai stoties perone kalnuose, Tauerno masyve,
                      stebėdamas
trumpus, taiklius viesulus, kaip jie įsuko gniužulus vatos.
Net čia, plieno šaltinio žiotyse, nesi laisvas nuo angelų, išpažįstančių
per minkštą grafitą ir išpažintį į devynis nutviekstus plyšius.
Tu atsisakysi paslaugaus vaistininko atneštų kopėčių, siekdamas
lentynos, į kurią seniai niekas nežiūrėjo. Tu atsisakysi įmerkti ranką
                           į marmurinį indą,
stovintį prie kiekvieno įėjimo.
Taip, visada yra šimtai šaltinių, atsiveriančių ore, ir nesuskaičiuojami
angelų būriai, nuo kurių gali nutolti, tarsi greita
drumzlina kometa

Eilėraštis atsiranda iš parako, nekenčiamas ir skambus,
lyg nutrauktos vadelės.

 

 

 

Tribute to Marcin Swietlicki

 

Užgesink visas lempas, palik tik radijo imtuvo šviesą.

Nedidukė šviesos dykuma, kur tremiamos areštuotos radijo stotys,
žibintas, automatiškai užsižiebiąs
nuo menkiausio judesio – kai ateina kas nors iš ten
pabelsti raktu į staktą, priminti save,
kai eina pro šalį katinas su vis dar tamsuojančiu miego hieroglifu
                         kailyje.
Pasirodo, šalia buvo mergaitė, ji dabar pakyla ieškoti
kitos stoties, ir tu žiūri į jos didžiulį padrikusį šešėlį,
nesuprasdamas, kurią akimirką viską praradai:
kai įvažiavai į naktinį kiemą ir kurį laiką laukei, neišjungdamas
                       šviesų?
kai išėjai ir nusekei paskui, lyg tavyje gyventų
fosforinių žuvelių kolonijos, ir nesulaužei šviesos, tylėjimo kaulų?
Kodėl upė su visomis jos šviesomis nenusitiesė palei sodo takelį,
kai mane tempė atgal pakrantės vėjelio stūmoklis, baimė,
                neprivalumas?
Nedidukė šviesos dykuma, joje snūduriuoju įsitvėręs vairo, kas dar
veržiasi pas mane pro nutilusį vėjo gomurį, kieno raštas blizga
tarp šakų? Ar tai tikrai raštas?
Kas žino, ar aš neužmigęs, ar aš neišsiųstas žemyn su raktais ir
    tuščiu buteliu, ir net užsnūsdamas vis dar girdžiu, kaip jie sunkiai
                    vartosi lovose – Oleksandras,
Blaga?
„Kodėl, klausi tu, tie, kas sustoja pusiaukelėj, nueina toliausiai?“
Kur nors yra atsakymų ministerija, kas nors turi užbaigti istorijas,
                           bet aš
tuojau pat grįžtu prie lango, palikęs viską neišklausyta ir matau tik
                                nutviekstą plotelį,
tarsi kokį šviesesnį miesteliūkštį žolėje,
negalėdamas atitraukti nuo jo akių, pražiopsau, kaip tu išeini,
                       pražiopsau, kaip tu ilgai stovi po
lempa
koridoriuje, žvangini indais, zvimbteli užtrauktuką,
kažkas siunčia man šitą šviesą ir tikriausiai laukia atsakymo, kad
                         aplankyčiau, paskambinčiau.
bet atgalinio adreso nėra, nebent stovėtum ir žiūrėtum į dangų arba
                   į upę,
arba, šviesos greitraščiu prirašydamas eilutes, nutiltum,
užsidarytum kabinoje, užgesintum šviesas,
tylėtum.

 

 

 

Limbas

 

Kalvos tamsoje atrodė lyg suveltas patalas,
Kuriame įsipainioję paukščiai. Juk atsimeni:
Galima pasitikėti tik atsitiktiniais radiniais,
Radau kažkieno palto likučius,
Užkibusius už irklo. Drabužių krūvos
Turėtų priminti dėvėtų rūbų parduotuves ar
Koncentracijos stovyklas, o kas čia? Didysis skalbimas,
Mums ruošiamas visą naktį tvyrančio rūko?
Tarsi kas būtų atidarę viešbutį virš ežero paviršiaus –
Užžiebti žibintai šviečiasi kiaurai vandenį,
Priešgaisriniai laiptai veda į dugno smėlį.
Gali nakvoti gryname ore, kad žemė
Neslėgtų per miegą kartu su savo perpuvusiomis
Kapinėmis, su ištisu gumulu sužeistų
Paltų, nukentėjusių batų ir kepurių.
Reikia saugotis, kad, pavyzdžiui, neapsivilktum mirusiųjų
Marškinių – nes pakanka palikti atvirą langą,
Ir įskris drugelis, nešiojąs kitos šviesos virusą.
Vieno sapno veiksmas vyko rūbinėje,
Nuo kurios prasidėjo priešais esantis pasaulis.