Poezija verstinė
Vika Čembarceva. Bevėtrio sezono laiškai
2018 m. Nr. 3
Iš rusų k. vertė Dainius Sobeckis
Vika Čembarceva (Вика Чембарцева) – poetė, prozininkė, vertėja. Gimė 1973 m. Kišiniove, Moldovoje. Moldovos rusų rašytojų asociacijos narė nuo 2009 m., Maskvos rašytojų sąjungos narė nuo 2011 m. Tarptautinės literatūrinės premijos Los Andžele „Sidabrinis šaulys 2010“, 8-ojo tarptautinio Vološino konkurso trumposios prozos, 5-ojo tarptautinio jaunųjų Rusijos poetų, gyvenančių užsienyje, konkurso „Klajonių vėjas“ Romoje laureatė. Kelių poezijos rinkinių autorė. V. Čembarcevos poezija ir proza publikuojama Rusijos ir užsienio leidiniuose, versta į anglų, italų, rumunų, armėnų, uzbekų bei kt. kalbas. Gyvena Kišiniove. Rašytoja pirmą kartą pristatoma lietuvių kalba, publikuojama jos eilėraščių ciklo „Bevėtrio sezono laiškai“ dalis.
Džida¹
Ar pameni, kaip žydėjo džida?..
Perkūnas griaudžia vėliau, nei
žaibas už horizonto
nuleidžia savo stiletą.
Griebia už dūšios skriedamas
įkaitęs karščio diskas.
Kvėpavimo bangos. Siūlas įpintas
bangų mūšoje smėlio kutuose.
Dangaus brezentą žuvėdra
aukštumoje plėšia savo klyksmu…
Kaip seniai nėra laiškų iš
tų, kurie išorinėje vakarų
pusėje sutiks naktį
šiek tiek greičiau nei tie, kurie čia
iš rankų paleido jūron
vakarykštės dienos šešėlį… Ir
niekaip neapsisprendžiu, ką
tau dabar rašyti.
Nebent apie tą tuščią
namą visų nusivylusių
žodžių pakraštyje.
Galbūt dar tau
papasakoti, kaip čia –
lygiai kaip aną pavasarį –
jau pražydo džida.
Ir apie baltus drugelius,
kurių plonų sparnų lapeliai
lyg permatomos žiedadulkės,
taip panašūs į užtekančio
mėnulio spindulius…
Iš atminties nupjauki
viską, kas tik buvo (ar tik ne su mumis?!).
Laiškai kalėjiman iš niekur
į niekur
/Data/
Aš
Araikas
Labas!
Aš tau ir vėl rašau
ant smėlio laišką…
Tavo paveiksle sapnas,
kvepiantis vanile, ir
žydinčių liepų lapeliai,
skrajojantys lyg balerinos.
Diena kaip nykus rojus –
tylus, pilkas ir molėtas.
Tempia senųjų moirų gijas
iš margaspalvių nakties verpalų.
Lengvai spaudžia šonkaulis.
Arba šaka vėjyje?
Tu spėk sukurti mane,
kol mastika
nustos būti sparnu,
tęsdama rankos mostą…
Baltiesiems – valtis prie krantų.
Arba tai vualio šilkas,
tos nekaltosios iš nuotakų,
tos nuodėmingosios iš šventųjų?
Juodame rėme raudonų
dažų vyzdžiai žiūri
iš savo gelmių.
Uždaras garsas lūpų glėbyje.
Diena išskrenda kaip mirtis.
Arba tai sapnas, kaip gyvenimas?
Už širdies nė gyvos dvasios.
Tyluma…
Spaudžia šonkaulis.
Arba tai klubų linkis
grakščia linija slysta
drobėje tavo delnan?
Tu spėk mane sukurti…
Rašau, o mastika
kaip vėtra lenkia kamienus prie žemės,
artindama debesis.
Paukščių lizdai liūties
metu suyra. Paukšteliai
išgyvens, geltonais snapais
atsignybę mėnulio šviesos,
krentančios kiaurai debesų
rėtį. Šonkaulio lankas
taip virpa rankoje.
Tu spėk mane sukurti
iki skambesio…
/Data/
Aš
Gisaras²
Rašau tau laišką
ant sienos Gisare. Lietus…
Šilkine drėgme šliejasi žolė
prie atlasinių bridžių
ir mano basų kojų.
Jau kurį laiką nėra vėtros,
gal amžinybę. Metai slenka
lėtai, lyg mulas arbą³
trauktų tolin horizonte.
Švarkščiantis lietus pučia karnas
virš platanų. Saulėlydis
aguonos pyne susiraizgęs
ant riešų ir lūpoms
dovanoja kraujo spalvą. Sapnas
gaudo tilindžiavimo aidesius,
atsispindėdamas krautuvininko
veidrodžiuose; prekiauti
mitais sielai lengva:
apmokėjimui – variokai
jonvabalių ir saulės lašai
nuo žolės.
Tuo tarpu vėtra…
Jei rankos pirštai
apsiprato su tuštuma ir
akių troškulio nepagirdysi
veido versme, o mėlynas
venos siūlas ties smilkiniu
nesujungs mūsų į
viena, ir jeigu vardo garsas
praras pirmapradę savo spalvą,
tapęs tamsiu grūdeliu…
Vadinasi, tu pamiršai visa tai,
kas trukdė nakčiai tapti
ateinančia diena. Azanas
ryto metą tempia iš kalnų su dūmeliu.
Ir vėl tau rašau,
ir Gisaro sienų žiedadulkės
krinta delnan,
užtvirtindamos laiško pabaigą.
Bevėtrė tyla.
Lietus…
Atsisveikinu.
/Data/
Aš
1 Džida – laukinis alyvmedis, augantis pietrytinėje Europos dalyje bei Mažojoje ir Vidurinėje Azijoje.
2 Gisaro slėnis Tadžikistane, kur stovi Gisaro tvirtovė.
3 Arba – aukštas dviratis vežimas Vidurinėje Azijoje; keturratis vežimas Ukrainoje, Kaukaze.
Bet širdy ši žemė ne svetimšalė. Iš šiuolaikinės latvių poezijos
2018 m. Nr. 2
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
XX a. viduryje Janio Rainio kūrybos vertimų leidyba atvėrė kelius kaimynų poetiniam žodžiui link Lietuvos. Tuo metu kūrybingai dirbo vertėjai Kostas Korsakas, Eugenijus Matuzevičius. Aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį „Žvaigždyno“ serijoje suspindėjo Ojaro Vaciečio, Imanto Zieduonio, Mario Čaklajo lyrika. Šio amžiaus pradžioje iškiliai pristatyti Baltijos Asamblėjos premijos laureatai Uldis Bėrzinis, Knutas Skujeniekas, Janis Ruokpelnis. Per pastarąjį pusamžį pasirodė ne tik latvių jaunųjų poetų kūrybos rinkinys „Mes atėjome į šį pasaulį“, kuriame debiutavo šių dienų didieji meninio žodžio kūrėjai U. Bėrzinis, Leonas Briedis, Mara Zalytė, bet ir rinktinės / antologijos „Mūza ateina nuo Dauguvos“, „Varpai“, „Pavasaris bus kaip visada“.
Latvijos nepriklausomybės šimtmečiui verčiu rinktinę / antologiją, kurioje vietos ras įvairių stilistinių pakraipų, skirtingų kartų, mažiau versti į lietuvių kalbą poetai, tiek gyvenantys Latvijoje, tiek emigravusieji. Pažintį pradeda ši publikacija. Kaimynų margaspalvis poetinis žodis skanduos vieną pagrindinių kultūros vertybių – latviškąją tapatybę baltiškajame kontekste.
Pēteris Zirnītis
Pėteris Zirnytis (1944–2001) – aštuonių poezijos rinkinių, keturių knygų vaikams autorius, leidyklos „Nordik“ įkūrėjas. Jo eilėraščiai versti į anglų, prancūzų, rusų, ukrainiečių, bulgarų kalbas. Lietuviškai pirmąkart publikuoti latvių jaunųjų poetų kūrybos rinkinyje „Mes atėjome į šį pasaulį“, vertė Gediminas Jokimaitis.
* * *
Dunda Žemaitija dusliai
dundendama,
skuba skinti obuolių, aukštyn,
į dangų, į
nulinkusias obelų šakas, kaip mergina
į vaikino glėbį – taip
šią naktį atsiveria
Žemaitija.
Ir obuolių sėklos,
slaptingai išbrinkusios, jau dygti
gali – toks iškilmingas
obuolių kritimo ritmas,
ten būgnininkas nematomas
taktą muša.
Žemaitija pilna krūtine alsuoja,
skaisčiom žvaigždėm
patinka dundesys,
karvelis liepoje
ulduoja. Lekia
mašinos Mėnulio keliu. Laikas
grįžti namo.
Prakandau tavo obuolį, ir
viena žvaigždė
užgeso.
Jānis Baltvilks
Janis Baltvilkas (1944–2003) – poetas, ornitologas. Latvių vaikų literatūrą praturtino dešimčia poezijos rinkinių, penkiolika smulkiosios prozos knygų; vertė vaikų literatūros kūrinius iš rusų ir vokiečių kalbų. 2005 m. įsteigta jo vardu pavadinta premija už latvių vaikų literatūrą ir jos knygos meną, nuo 2008 m. ji – Tarptautinė Janio Balvilko premija Baltijos jūros regiono vaikų rašytojams, jų kūrybos vertėjams į latvių kalbą.
Apie smilgas
Apie smilgas po padangės pilkiu.
Apie smilgas po lietum prailgusiu.
Apie smilgas manyje užklydusias.
Apie smilgas – mano ilgesį.
Apie smilgas, Latvijos smilgas,
Žiemvėjy
Lietuvon palinkusias.
Apie smilgas, Lietuvos smilgas,
Pietvėjy
Latvijon palinkusias.
Apie smilgas, mūsų smilgas –
Mūsų žvilgantį
Šiaurės sodą.
Apie smilgas po padangės pilkiu.
Apie smilgas po lietum prailgusiu.
Apie smilgas manyje užklydusias.
Apie smilgas – mano ilgesį.
Vitauts Ļūdēns
Vytautas Liūdenas (1937–2010) – poetas, publicistas. Sukūrė dvylika poezijos rinkinių, septyniolika vaikų poezijos ir prozos knygų. Lietuviškai mažieji skaitytojai skaitė jo „Šaunūs vyrai tie meldukai“ (1987, vertė Sigitas Geda). V. Liūdeno eilėraščių skelbta antologijoje „Varpai“ (1968).
* * *
Stasiui Girėnui ir Steponui Dariui – lietuvių lakūnams, Atlanto nugalėtojams, žuvusiems 1933-iaisiais
Į Lietuvą. O jų kely – Atlantas,
Danguj keistoji debesų slinktis.
Nebebaisi. Nebėra jos. Štai krantas.
Gyvybės dvi lietum tuoj žemėn kris.
Į Lietuvą. Šį lietų mes į giją –
Aidų aidužiais audžiame dainas.
Ir skausmą dangišką, kuris negyja,
Jis kiekvienam į gimtą žemę neš.
Lynoja Lietuvoj. Kai rugį sėja,
Kai gelsvą kvietį lenkia šiaurūs vėjai,
Kai saulei kelią nutvieskia aušra.
Lynoja ant akmens, žvalaus sėjėjo.
Žiedams ir rugiui žinoma lemtis viena,
Ir ąžuolui – į dangų kopti palengva.
Juris Kronbergs
Poeto, vertėjo Jurio Kronbergo (g. 1946), gyvenančio Švedijoje, kūrybinė veikla labai turininga: trylika poezijos rinkinių, trys rinktinės, dešimtys latvių poetų knygų vertimų į švedų kalbą, o švedų – į latvių. 2008 m. lietuviškai išleistas jo poezijos rinkinys „Vilkas Vienakis“ (vertė Vladas Braziūnas). J. Kronbergas vertė į švedų kalbą Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“, lietuvių poezijos antologiją. Rašo latvių ir švedų kalbomis.
* * *
aš svetimšalis šioj žemėj
bet širdy ši žemė ne svetimšalė
šioj žemėj ne mano namai
bet šioj žemėj jaučiuosi lyg būčiau namuos
aš skaitau ekelefo eiles
o jo eilės skaito mane
aš rašau eiles o eilės rašo mane
ir tai ką noriu pasakyti
pasakau nepasakydamas
jau vakaras o saulė akina
medžiai dar žali vanduo pamėlęs
ateis naktis ir apie save pasakys nepasakydama
Valts Ernštreits
Valtas Ernštreitas (g. 1974) – lyvių kalbininkas, vertėjas, poetas. Poeziją publikuoja lyvių ir latvių kalbomis. Jo eilėraščių rinkiniai paskelbti estų ir anglų kalbomis.
* * *
Regimoj šviesoj tu tarsi poliarinė lapė,
tavo minkštas kailis tviska it pašvaistė.
Neregimoj – raudona virpanti aušra,
ilgai, ramiai per debesis skverbiesi.
Regimoj šviesoj tavo akys juodos, pavargusios,
blaškosi po kambarį,
sekioja žvilgsniu aistringu.
Neregimoj šviesoj tava širdis raudonai tvinksi
ir krūpčioja sulig garsu kiekvienu.
Regimoj šviesoj rusena tavo kūnas
lėtai, kaip gęstančios žarijos, retkarčiais sušildo.
Neregimoj jisai lengvai suvirpa po kiekvieno tikro
ir smegenų sukurto prisilietimo.
Regimoj šviesoj tavęs nėra.
Neregimoj šviesoj tavęs nebūna.
Monta Kroma
Monta Kroma (1919–1994) – viena ryškiausių 1960–1980 m. latvių poezijos modernisčių, keliolikos poezijos rinkinių autorė.
* * *
Šįryt prie šviesoforo motiną sutikau.
Degė šviesa raudona.
Sustoti privalėjau.
Nepasisveikinome, mama tylėjo.
(Ji mirė prieš karą,
kai dar gimnazistė buvau.
Palaidojo juos visus bendrame giliame kape.
Tėvą apačioje,
man tąkart nė metų nebuvo.
Motinos seserį.
Tada mamą.
Rodos, mama nori išgirsti, kaip sekasi man.)
Aš jai tariau:
– Mieste gyventi noriu.
Dama pabūti.
(Po karo,
po fronto
Matyso kapinėse
jos kapo neradau.
Vokiečiai tenai suguldė
ne tai savuosius,
ne tai mūsiškius.)
– Imk dobilą penkialapį, –
ausyse motinos balsą girdžiu.
Įsižiebė žalia šviesoforo šviesa.
Mamos nebeliko.
Toliau ėjau viena.
1986
Guntars Godiņš
Guntaras Guodinis (g. 1958) – latvių „jaunųjų maištininkų“ kartos (kartu su Pėteriu Brūveriu, Klavu Elsbergu, Mariu Melgalvu) atstovas, vienas kūrybingiausių latvių vertėjų iš estų ir suomių kalbų.
* * *
Nešu tave kaip tirpstantį sniegą
savo minčių delnuose. Dar nešaltuose,
nešaltuose. Tavo akys iš kitos šviesos,
iš žuvies, jos mėnulį mato
per plono ledo skraistę. Šis akligatvis veda
tik iki Mekos, o mums tenai
nėra ką veikti. Ko gero, poryt tu įlipsi
į svajonių laivą ir plauksi tolyn,
o aš tave vis dar nešu kaip tirpstantį ledą
savo minčių delnuose. Dar
nešaltuose, nešaltuose.
Liūdesys į juodą dangų liula. Kaip jo
atsikratyti? Kai atplyšusi beržo tošė
vėjo džiaugsmui vaidina vėliavą
suplyšusią. Aš laukiu sniego, kad krisčiau į jį
kaip į minkštą bekraštę lovą. Krisčiau
kaip strėlė ugninė į tirpstantį sniegą,
kurį nešu savo minčių delnuose. Dar
nešaltuose, nešaltuose.
Pēters Brūveris
Pėteris Brūveris (1957–2011) – poetas, vertėjas, Baltijos Asamblėjos premijos laureatas, dainų tekstų spektakliams autorius. Latvių literatūrą jis praturtino dešimčia poezijos rinkinių, reikšmingais vertimais iš azerbaidžaniečių, turkų ir lietuvių kalbų. Sudarė lietuvių poezijos antologiją.
Karaimų ruduo
Poeto S. Firkovičiaus atminimui
Naktis juoduoju marmuru
patampa, tolumoj lopšinė –
krinta
Dievo ašaromis sudrėkę
lapai,
eilėraščiai
kaip epitafijos
kartu su lietum
prie stiklų prilimpa,
eilėraščiai
įrėminti į juodus rėmus,
lūžiame svajonių vainike
kaip gluosnyje svyruoklyje
sustoja vėjas;
žvilgsnis
per petį praeinant,
trumpa šviesos strėlė
ant marmuro laiptų juodų;
ir lietus –
stingdantis,
nebesugrįžtantis,
per užšąlantį Galvės ežerą
akyse sustabdytas.
Hermanis Marģers Majevskis
Hermanis Margeris Majevskis (1951–2001, tikroji pavardė Margeris Kukainis) – poetas, vertėjas, eseistas, ieškojęs postmodernių formų, muzikalumo, polifoninio skambesio. Jo atminimą įamžina trys eilėraščių rinkiniai ir lietuvių poetų (Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Jono Juškaičio ir kt.) vertimai į latvių kalbą.
* * *
tirštėja nuovargis po
popiečio šešėliais. Ir kaitra
pasiklysta ramindama virpulį. Taip
tuščia tuščia. Net žodžiai
neišsprūsta
sielos ir šviesos šlamėjime –
mes seniai jau mirę. Šakose šlamantis vėjas
naują dieną nuplėš
ir padovanos. Dar vieną
dieną. Tėvų kalba
pasagom arklių
skambės
po žemu dangum –
o senoji kriaušė, kuri drauge užaugo,
už namo kampo žvaigždžių pavėsy
mus, kieman išėjusius, žiedais apibers
ir netikės, kad išėjom.
James Tate. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 1
Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas
Jamesas Tate’as (1943–2015) – amerikiečių poetas, kelių dešimčių knygų autorius, garsiausių savo šalies literatūros premijų laureatas. Debiutavo rinkiniu „Pražuvęs lakūnas“ („The Lost Pilot“, 1967), kurio titulinis eilėraštis skirtas tėvui, žuvusiam Antrajame pasauliniame kare, kai būsimasis poetas buvo dar kūdikis. Ilgainiui J. Tate’o kūryboje įsivyravo siurrealistiška ironiška žaismė, tragikomiškas absurdas, dažniausiai reiškiamas neilgo pasakojimo forma. Pastarųjų kelių dešimtmečių poeto eilėraščius, kuriuose kvestionuojamas objektyvus žmogaus, pasaulio, visatos pažinimas ir šaipomasi iš populiariosios kultūros ir masinių informavimo priemonių kuriamos tariamos realybės, galima laikyti klasikiniu postmodernizmu.
Pražuvęs lakūnas
tėvui (1922–1944)
tavo veidas nesukrito
kaip kitų – pavyzdžiui,
porininko lakūno, kurį mačiau
vakar. Jo veidas – dribsnių
košė: žmona ir duktė,
vargšės neišmanėlės, spokso
į jį, tarsi tuoj turėtų ataušti.
Nuskaustas labiau už Jobą.
O tavo veidas nesukrito
kaip kitų – jis patamsėjo ir
sukietėjo it dramblio kaulas;
bruožai įgijo daugiau
išskirtinumo. Jei įkalbėčiau tave
ištrūkti vienam vakarui
iš neatšaukiamojo skriejimo
ratu, čiuopčiau tave,
skaityčiau tavo veidą kaip Dalasą,
tavo padykęs šaulys, dabar
pūslėtomis akimis skaitantis
Brailio rašmenis. Čiuopčiau
tavo veidą kaip nešališkas
tyrinėtojas originalo puslapį.
Nors ir įsibaiminęs, aš
atpažinčiau tave, bet
nesulaikyčiau: nesuvesčiau
akistaton su žmona, Dalasu ar
lakūnu porininku. Galėtumei
ir toliau pašėlusiai skrieti
ratu, ir aš nesistengčiau
iki galo suprasti, ką
šitai tau reiškia. Žinau tik
viena: išvydęs tave, –
o išvystu bent kartą
metuose, kiek gyvenu, –
besisukantį dangaus tyruose,
it kokį afrikietišką dievuką,
apmirštu. Aš pajuntu, kad esu
man nepažįstamo gyvenimo liekana,
kad turiu vytis tave.
Užversta į dangų galva
negaliu atsiplėšti nuo žemės,
kai vėlei praleki viršum manęs,
greitas, išbaigtas, nelinkęs
pranešti, kad tau viskas
gerai ar kad per klaidą
atsidūrei aname pasaulyje, o aš
šiame; ar kad – nelaimei –
tuodu pasauliai atsidūrė mumyse.
Aš esu suomis
Stoviu pašte, rengiuosi
siųsti siuntinį į Minesotą, namiškiams.
Aš esu suomis. Vadinuosi Kasteheimiu (Rasuoliu).
Suomių kalbą sukūrė Mikaelis Agricola (1510–1557).
Jis pažinojo Liuterį ir išvertė Naująjį Testamentą.
Kai prie „Classé Café“ stabteliu sumuštinio su sūriu,
niekam nė nedingteli, kad aš esu suomis.
Žvelgiu į Lautreco reprodukcijas ant taukuotų
pigios krautuvės sienų, į įsimylėjusius pienburnius, bijančius
parodyti savo virpulingus jausmus, tvirtai
žinodamas, kad mano seneliai iš tikrųjų
emigravo iš Suomijos 1910-aisiais – kodėl
visi bėga iš Suomijos, šimtai
tūkstančių – Mičiganan ir Minesoton, o dabar – ir Australijon?
Aštuoniasdešimt šeši procentai suomių yra mėlynų
arba pilkų akių. Šiandien šimtasis
Charlie’io Chaplino gimtadienis, nors jis nei
suomis, nei gyvas: „Vai, žydėki, pumpure
nuskintasai.“ Labiausiai paplitę kailiniai žvėrys
yra voverės, ondatros, kiaunės,
lapės. Briedžių – apie 35 tūkstančius.
Bet aš turiu ruoštis egzaminui.
Kažin ar dekanas šį vakarą švęs su manim,
jei išlaikysiu. Suomių literatūra iš tikrųjų
atgijo praėjusio amžiaus 7-ajam dešimtmety.
Čia, Kembridže, Masačiusetso valstijoj,
niekam nė motais, kad aš esu suomis.
Čia net nėra girdėję Franso Eemilio Sillanpää,
1939-ųjų Nobelio literatūros premijos laureato.
Kaip suomį, tai mane siutina.
Aš tebesu suomis
Susikirtau per egzaminą, ir tai sunku
suprasti – juk aš esu suomis.
Mes esame šviesūs, nors ir niūroki, žmonės.
„Pertti Palmroth“ – taip vadinasi garsiausi suomiškos
avalynės gamintojai; jų batai ir bateliai
eksportuojami į septyniolika šalių.
Dekanas prigriebė šampano atšvęsti
mano nesėkmei. Jis sako, kad aš jaudinęsis.
1908–1950 metais išleisti 33 tomai
„Archajinės suomių liaudies poezijos“,
tai stambiausias kada nors pasaulyje pasirodęs
tokio pobūdžio veikalas.
Tai ko man jaudintis? Argi nesu aš
suomis, Johano Ludvigo Runebergo (1804–1877),
tautinio suomių poeto, palikuonis?
Žinau, jis rašė švediškai, tatai
ir po šiai dienai mane slegia. Harvardo aikštė
niekada nebūna „tuščia“. Jokių prošvaisčių
kada nors užtikrintai konstatuoti:
„Harvardo aikštė tuštutėlė šį vakarą.“
Štai nigerietis tuojau išskleis
savo skėtį, o mergina iš Vajomingo
suskleis (savąjį). Zulų karys
vejasi autobusą, o ryškiai išsi-
dažiusi paleistuvė iš Buenos Airių
alps pagal grafiką. O ašen, suomis,
ilgėsiuosi šiaurietiškų nykštukinių beržų,
kurių neteko regėti, aiman. 73 dienas
nesislepia saulė už horizonto. Tamsybe
tu mano! Liksiu aš suomis visiem laikam.
Kaubojus
Kažkas tyčia paskleidė gandą, esą namie aš laikąs nežemišką būtybę, ir man atrodo, žinau, kas tai padarė. Rodžeris Losonas. Rodžeris – netikęs pokštininkas, iki tol nebuvau tapęs jo auka, bet dabar supratau, kad išmušė mano valanda. Žmonės, atvykę mašinomis, ištisas valandas stoviniavo priešais mano namą ir fotografavo. Turėjau užtraukti visas užuolaidas, o lauk išlindau tik reikalų prispaustas. Iškart pasipylė klausimai: „Kaip jis atrodo?“, „Kuo jį maitinate?“, „Kaip jį pagavote?“ Bet aš tik neigiau, kad mano namuose gyvenąs ateivis. Žinoma, dėl to jie dar labiau įsijaudrino. Pasirodę žurnalistai puolė šniukštinėti kieme. Tai ėmė gerokai erzinti. Mašinos nepaliovė važiuoti, jomis buvo nustatyta visa gatvė. Rodžeris šiuo klausimu dirbo viršvalandžius. Reikėjo ko nors imtis. Galų gale padariau pranešimą. „Šią naktį, 23 val. 02 min., – pareiškiau, – mažasis draugas miegodamas ramiai iškeliavo iš šio pasaulio.“ – „Parodykite jo palaikus!“ – suklego jie. „Numiręs jis akimirksniu išgaravo“, – paaiškinau. „Netikiu“, – pareiškė vienas. „Namuose kūno nėra, nes ir šiaip būčiau pats užkasęs“, – patikinau. Pusė jų sulipo į mašinas ir išvažiavo. Kiti tęsė budynes, bet dabar daug iškilmingiau. Nuėjau nusipirkti maisto. Kai po kokios valandos grįžau, ir likusioji pusė buvo dingusi. Įžengęs į virtuvę, vos neišmečiau pirkinių. Joje stypsojo kokių trijų pėdų dydžio beveik permatomas tipelis didelėmis rausvomis akimis. „Kodėl jiems pasakei, kad numiriau? Tai melas“, – tarė jis. „Tu kalbi angliškai“, – išlemenau. „Aš klausausi radijo. Nebuvo labai sunku išmokti. Be to, mes turime televiziją. Matome visus jūsų kanalus. Aš mėgstu kaubojus, ypač Johno Fordo filmuose. Ten jie geriausi“, – paaiškino jis.
„Ką gi man su tavim daryti?“ – paklausiau. „Supažindink mane su tikru kaubojumi. Aš labai džiaugčiausi.“ – „Nepažįstu nė vieno tikro kaubojaus, bet gal surasime kokį. Tik žmonės visai išprotės, jei pamatys tave. Žurnalistai nesitraukia nė per žingsnį. Tai būtų amžiaus sensacija“, – atsakiau. „Galiu tapti nematomas. Man nesunku.“ – „Aš pagalvosiu. Geriausia būtų, jei nuvažiuotume į Vajomingą arba Montaną, bet iki jų toloka.“ – „Labai prašau, nepridarysiu tau bėdų“, – maldavo jisai. „Tam reikės pasirengti“, – nusprendžiau. Į vietas sudėjau produktus. Stengiausi negalvoti apie kosminę viso šio reikalo prasmę. Priešingai, elgiausi su ta būtybe kaip su protingu mažu vaiku. „Gal turi sarsaparilos limonado?“ – paklausė jis. „Ne, bet turiu apelsinų sulčių. Jos sveika.“ Gurkštelėjęs sulčių, ateivis susiraukė. „Einu, atsinešiu žemėlapių. Žvilgtelsim, kaip tenai nusigauti.“ Kai grįžau, jis šoko ant virtuvės stalo, lyg kokį baletą, bet labai liūdnai. „Štai žemėlapiai“, – parodžiau. „Mums jų neprireiks. Ką tik gavau žinią. Šiąnakt aš mirsiu. Tikiuosi, kad tu padėsi man atšvęsti tokią džiaugsmingą progą – drauge pažiūrėsi „Šaunųjį septynetą“.“ Aš stovėjau su žemėlapiais rankoje. Jaučiau, kaip užplūsta nepakeliamas liūdesys. „Kodėl turi mirti?“ – „Tėvas sprendžia šiuos reikalus. Turbūt tai atlygis už tai, kad saugiai atkeliavau čionai ir susipažinau su tavimi“, – atsakė. „Bet aš ketinau tave supažindinti su tikru kaubojumi.“ – „Apsimeskim, kad tu mano kaubojus“, – pasiūlė jis.
Kaip miela diena
Palengva kopiu laiptais į savo slaptąjį kambarį.
Didžioji šios dienos naujiena: rastas Amelios Earheart batelis, 9 dydžio.
1992-ieji: Charle’is Christianas džiazuoja „Mintono“ klube 1941-aisiais.
Pirminiai prezidento rinkimai šiandieną ir vėl neįvyko.
Jaudulio pasiieškosim kitur; paskutiniosios snaigės, rytojaus gospelo koncertas Springfilde.
Puiki diena būti katinu ir miegoti.
Arba skaitinėti šventojo Augustino „Išpažinimus“.
Jėzus Zebediejaus sūnus vadino Griaustinio Vaikais.
Slaptajame kambaryje ima bręsti planai: tyrinėsim Dulsvuosius kalnus.
Paskui pavaikštinėsim pajūriu: „Aleliuja!“
(Skubiųjų siuntų kurjeriai atbogino laišką – nieko svarbaus, nusnūdau skaitydamas.)
(Man regis, aš stengiuos „palaikyti atstumą“.)
Rusai, žinau, sukūrė „Lincos“ – kalbą, skirtą bendrauti su kitų pasaulių gyventojais.
Laiko švaistymas, nesulaukė nė atviruko.
O vis dėlto: yra žuvų, kurios karstosi po medžius, jos vadinamos anabas.
Iš kvailumo keberiojasi medžiais, bent jau taip teigiama.
Kas aš toks, kad jas teisčiau? Noriu ištrūkti iš čia.
Bitei nekas su geometrija: ji neskiria kvadrato nuo trikampio ar apskritimo.
Mano kaukolės spintelė sausakimša pūškuojančių baltųjų garnių.
Tai sakau grynai dėl efekto.
Ilgainiui pasveiksiu, žinau. Ar tikiuosi.
Mano slaptojo kambario turinys ir daiktai visi ligi vieno bus sužymėti ir taip surikiuoti, kad net baugoka.
O mąsčiau apie tai, kad begalybė paaiškės besanti tik mažmožių kratinys, tik vienas kitas niekutis, miniatiūrinė smulkmė, niekniekių nuotrupos be didingos akimirkos.
Bet ir to bus gana, galbūt net daugiau nei gana, kad bylotų
apie neaprėpiamas apeigas, papročius.
Ir dėl to aš be galo laimingas.
Versta iš: James Tate. Selected Poems. Wesleyan University Press, 1991; James Tate. The Eternal Ones of the Dream: Selected Poems 1990-2010. Ecco Press, 2012
Ales Razanau. Lietuviški punktyrai
2017 m. Nr. 12
Vertė Alma Lapinskienė
Apie baltarusių poetą, vertėją Alesių Razanavą ir jo kūrybą skaitykite Almos Lapinskienės straipsnyje „Lietuvoje jaučiausi savimi“.
Linai mėlynuoja
*
Linai mėlynuoja:
žemė
įsimylėjo dangų.
*
Auštant:
lašas po lašo
strazdo giesmė
laša.
*
Apsipranta:
tarp kranto ir srauto
svyruoja nendrės.
*
Žemė pašalusi:
žengiu
ir krypstu į visas šalis.
*
Šuldu buldu:
dalijasi bulkute
su kalakutu mergaitė.
Linai mėlynuoja
*
Dūžta į palangę
lašai –
žino
atodrėkio abėcėlę?..
*
Lupu svogūną:
vogčia
ašaros rieda.
*
Dabina –
bintuoja
putiną ir šermukšnį
uoliai pūga.
*
Pusto:
kelionę
į vieną pusę
ženklina pėdsakai.
*
Prisirpusi?.. –
Skruzdėlė
patikrina žemuogę:
vasaros mugė.
*
Baidosi aibė
debesų:
žaibas
žiebs su žabu!..
*
Orus suvokia:
skaito
kovarnis laišką –
iš sniego voko.
*
Rūpi?!.
Atranda
lietus vorupę.
*
Raugalas ragina:
perauga
rėčką tešla.
*
Valka laukia:
lietus
kažkur valkatauja.
*
Vaidenasi:
žaidžia žvaigždės
dieną šulinyje.
*
Žiemą nujaučia –
ūžimas
užima mišką:
jau?..
*
Mat rembo!..
Iš debesų
žaibas griaustinį
tremia.
*
Tapo rūku:
sapnu
tampa tikrovė.
*
Sąsajos atsileido:
šaltis
kelią pataiso tvirtai.
*
Dainingai
švilpia –
tiria
vėjas plyšius.
*
Keliauja sykiu:
pasikliauja
lapas upe.
*
Kaito buveinę:
šešėlis
taikstosi prie kaitros.
*
Šneka:
prie lūpų
senelė šaukštelį
kelia.
*
Šlama nedermėje:
susimaišo
vėjas su nendrėmis.
*
Nuo šakų šlaka:
valka
laiką skaičiuoja –
laukia.
*
Dažo ir šildo
vaizdus:
miške
šilojas ir dašis žydi.
*
Garsams patinka
skambėti:
tina
dalgį kieme.
*
Pakaitomis:
kojomis
skaitau takelį į kalną.
*
Šuo loja:
į tylą
akimirksniai lošteli.
*
Trina –
spygliais
elektrina eglė orą.
*
Spalvina:
peteliškė
plasnoja virš pelkės –
liepsnoja.
*
Iždinė –
židinys
gėrisi žarija.
*
Ledėja –
į spąstus
salpas įkliūva palaipsniui:
šaltis.
*
Banguoja rugiai
svariai –
vasara prabangauja.
*
Slepi nuo manęs kažin ką? –
Apeina
kovarnis akmenį.
*
Susigeria –
baltomis
plaštakėmis regi latakas.
*
Tinka?..
Lietus
man dangaus mantiją
primatuoja.
*
Rodosi –
interpretuoja
kelią skriodės.
*
Snaiguolės – žymės:
žiema
užima žemę.
*
Viskas matyti?
Žaibas
tamsybėje tviska.
*
Persiformuoja:
orą
verpia pūga.
*
Sėbrauja –
vėjas
į pirkią skverbiasi
iš rudens.
*
Sau karalaitė –
mergaitė:
iš po skarelės
nukarę auskarai.
*
Paviršius apvirsta:
vėtra
iriasi bangomis.
*
Žydi – vilioja:
keliasi į šiloją
bitės ir aviliai.
*
Spąstuose!
Vėjas blaškosi
skersgatvyje.
*
Norite gerti?.. –
Lietus
guodžia ražienas.
*
Turi atsirasti,
paparti!..
Joninės arti.
*
Dykauji be tikslo! –
Mailius
ištiria tinklą kiaurai.
*
Gegutė kukuoja,
varlė atsiliepia:
liepa.
*
Liko dvasia:
apsigyveno
tyla namuose.
*
Iriasi jūra –
giriasi:
neša
gintarus iš progirios.
Kjell Espmark. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 11
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo, tapo profesoriumi. 1956 m. debiutavo kaip poetas, o 1980 m. – kaip romanistas. Septynių prozos knygų serijoje „Užmaršties laikas“ nagrinėja septynias mirtinas mūsų laikų nuodėmes. Išleido trylika eilėraščių rinkinių, dešimt romanų. Atskirose savo knygose apžvelgė švedų poetų modernistų Arturo Lundkvisto, Harey’io Martinsono, Tomo Tranströmerio kūrybą. K. Espmarko kūrinių išversta į daugiau kaip dvidešimt kalbų. Poetas pelnęs keletą literatūrinių premijų, tarp jų – T. Tranströmerio.
Eilėraščių rinkinys „Paukščių takas“ (2007), kritikų nuomone, – „geriausia švedų poeto knyga, parašyta XXI amžiuje“. Tai šimtas savotiškų epitafijų, kurias K. Espmarkas rašė ne vienus metus, įkvėptas vadinamosios „Graikiškos antologijos“ („Anthologia Graeca“). Šis senovės graikų poezijos, epigramų ir epitafijų rinkinys yra padaręs įtaką ir amerikiečių poetui Edgarui Lee Mastersui, kurį išgarsino jo eilėraščių knyga „Spūn Riverio antologija“. K. Espmarkas savo epitafijose kalba mitinių, istorinių, biblinių, literatūrinių, anoniminių praeities ir šių laikų žmonių vardu, glaustai, aforistiškai perteikdamas istorinius, kultūrinius ar kasdienio gyvenimo įvykius.
*
Stovėjau priešais Anubį,
paprastas egiptiečių pirklys,
mano širdis turėjo būti sveriama.
Svarstyklių lėkštėj gulėjo plunksna.
Jei mano širdis sunkesnė, pražuvęs.
Akmeninė širdis
nebus įleista į anapus.
Ašarom plūstant užverktu
mano veidu pamačiau,
kaip lėkštė su plunksna nusviro.
*
Tą rudenio dieną, kai mane laidojo,
į rankas įspraudė susuktą papirusą
klajonėms per tamsą:
kas jame parašyta, aš neperskaitysiu –
esu tik aštuonerių metų mergaitė.
Tai pasas, man leidžiantis peržengti
sieną tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Ritinėlis nelygus, rašmenys
muitininkų pirštais nučiupinėti.
Bet jie šviečia tamsoj.
Ir aš matau jūsų veidus.
*
Norėjau būti nemirtingas,
ir vylingi dievai išgirdo mano prašymą.
Vis labiau sendamas
vaikų vaikus palydėjau anapus.
Pats likau pilkas ir lengvas
kaip širšių lizdas, nupuolęs žemėn,
dūzgiantis nuo įkyrių minčių.
Niekas jau manęs neatmena.
Dabar žinau, paskutinis džiaugsmas –
numirti tarp savųjų,
kad dusdamas, traukulių tąsomas
pabėgčiau pro verkiančias jų akis.
*
Iš viso gyvenimo prisimenu tik vieną akimirką:
įsibridus stovėjau pasikaišius sijoną
ir traukiau į vandenį nendrinę valtelę
su ką tik gimusiu savo kūdikiu.
Artinosi priešų kariai, bangos
man pažadėjo, kad juo pasirūpins.
Tai spindesio apgaubta valanda.
Padariau taip, kaip mitas liepia,
ir valtelė nulingavo tolyn.
Šitoj begalinėj tamsoj
vis dar girdžiu vaiko riksmą.
*
Jie galbūt rausė ieškodami lobio,
bet rado varganas nuolaužas,
tai, kas buvo likę po manęs. Ir nusivylė.
Bet kam jie iškėlė mane
į tą baltą, skausmingą šviesą?
Aš ten miegojau be jokių sapnų.
Dabar prisimenu tėvą, užmuštą prie arklo,
motiną, elgetaujančią su puodeliu, –
skaudu tai prisiminti.
Argi nematot, kad aš kenčiu
po tuo muziejaus stiklu,
kai nuolaužos net prieblandoj švyti?
*
Skarabėjas ant mano krūtinės,
kad nepradingčiau užmaršty.
Pats mažai ką prisimenu,
tasai, kurs mane balzamavo,
per nosį ištraukė man smegenis.
Džiaugiuosi nors tuo, kas dar liko.
Mane gaubiantis karsto dangtis –
suskilęs žvaigždėtas dangus,
čia ir telpa man likęs pasaulis
su vėju ir svirpliais išdžiūvusiam medy,
daugybe garsų, to medžio balsų,
kurie žino, kas aš toks esu.
Visa tai kaskart pajuntu,
kai tu ateini prie manęs
ir akimirkai mane sugrąžini.
*
Aš – tik mano žingsniai, nieko daugiau.
Gal buvau Hermopolio dievas,
nuo kurio priklausė mėnulio kaita,
aš sukūriau ir žemėje tvarką.
Šiek tiek prisimenu klūpančius
aplink save: „O, laiko valdove!“
Negi tai aš? Mane labiau džiugina,
kad sukūriau jiems raštą,
kad esu poetų ir išminčių globėjas.
Bet ką aš žinau iš tikrųjų?
Kad istorija – surištos rankos.
O žmogus – abejotinas bandymas.
Gal nevertėjo suteikti jam laisvės?
Mano žingsniai sustingo,
lyg būčiau iškaltas ant frizo.
O gyvuliai man iš priekio
ir už manęs dar tebežygiuoja.
*
Kai nustojau alsuoti,
jutau, kad žvelgi į mane,
o tavo širdis lėtina eigastį –
toks gražus aš tau staiga pasirodžiau.
Perskaičiau tavo mintis:
tu imsi ieškoti akmentašio,
kad jis atkurtų mane besišypsantį,
alkūne atsirėmusį
į sarkofago dangtį.
Neskubėk į akmenį perkelti manęs!
Tu nematai, kaip virpa
mano akių vokai.
Jie dar nenori suakmenėti.
Aš dar taip trokštu atsimerkti
ir paskutinį kartą pažvelgt į tave.
*
Iš Kartaginos išplaukdami
buvom sugriovę visa, kas tik įmanoma.
Net laukus, man rodos, apsėjom druska,
kad nieks nebeaugtų,
ir dangų apdruskinom,
kad nebeliktų švaraus lopinėlio.
Moteris, aišku, sutvarkėm,
o vaikus pardavėm į vergiją.
Po viso to pasaulis – jau mūsų.
Tik miegą vis trikdė
girdėtos aimanos ir dejonės
ir tas druskos skonis burnoj –
joks gėrimas nenuplaus mano troškulio.
*
Buvau šalia, kai jis stovėjo priešais teisėją.
Perplėšiau savo drabužius
ir šaukiau su visais:
– Tekrinta jo kraujas ant mūsų
ir ant mūsų vaikaičių per amžius.
Jis liūdnai pakėlė ranką ir tarė:
– Tarsi kliedėdama kalbi, moterie.
Ir parodė į dangų, aš mačiau,
kaip persekios mūsų ainius
per šimtmečius, kaip jie bėgs iš krašto
į kraštą, slapstysis nuo pogromų.
Liepsnos tolumoj tarsi fakelai.
Suimtasis pagavo mano žvilgsnį ir tarė:
– Pasitark vakare su savo širdim
ir neberėk sykiu su minia.
*
Pamenu, atėjau į Emesą
vilkdamas nudvėsusį šunį,
todėl ir praminė Šventuoju kvailiu.
Aš nenorėjau patekt į legendą!
Verčiau – rykštės ir patyčios.
Iš viso gyvenimo saugau tik vieną akimirką,
kai saujoj deginau smilkalus
neturėdamas kitokio indo.
Odos negalėjau išmarginti, ji liko sveika –
pats Dievas buvo ištiesęs savo delną.
Vėliau pradingau tamsoje,
tik tą stebuklą prisimenu.
*
Tikriausiai ten buvo salė,
vienoj pusėj – atviras langas į niekur,
kitoj pusėj – toks pat langas į niekur.
Pro vieną įskrido kregždė,
paskraidė ratu, apakinta šviesos,
ir išlėkė pro kitą langą.
Supratau: tai mano gyvenimas,
tik nežinau, kas aš buvau.
Gal saksų didikas,
kurį apakino netikėta šviesa, –
pamanė, kad jis regi Dievą
ir turi pakrikštyti savuosius.
O gal koks arabų poetas,
gavęs kūrybos malonę
nušvitimo akimirką
iš niekur į niekur.
*
Sako, kad buvau kataras,
vadinasi, pats save pasmerkiau sudeginti.
Bet juk buvau tik vienas
iš Jėzui atsidavusių vargšų. Drebėdamas
žvelgiau inkvizitoriui į veidą:
kerštaujantis žmogus, toks susigūžęs
nuo savo intrigų ir baimės,
savo pergalės auka.
Jėzus atlaidžiai šypsojosi jam už nugaros.
Liepsnos nepasiekė manęs.
*
Laivas nekantravo išplaukt į Norvegiją,
kai tingas nusprendė mane ištremti.
Bet kai laivas išplaukė,
aš tylėdamas likau stovėti prie uolos.
Skardis man buvo žalesnis negu laisvė,
rasa spindėjo lyg žvaigždės.
Gera vieta numirti.
Iš slėnio į mane skriejo ietis
saulėj žibančiu antgaliu.
Versta iš: Kjell Espmark. VINTERGATA. Stockholm: Norstedts, 2007
Ishion Hutchinson. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Ishionas Hutchinsonas (Išionas Hatčinsonas) gimė 1983 m. Port Antonijuje, Jamaikoje. Dviejų poezijos knygų – „Tolimasis rajonas“ („Far District“, 2010) ir „Lordų ir Bendruomenių rūmai“ („House of Lords and Commons“, 2016) – autorius. Už pastarąją skirtas JAV Nacionalinės knygų kritikų grupės (NBCC) apdovanojimas poezijos kategorijoje. Yra pelnęs Whitingo rašytojų premiją, PEN/Joyce Osterweil bei Amerikos poetų akademijos Larry’io Leviso apdovanojimą. Dėsto kūrybinio rašymo magistrantūroje Kornelio universitete; yra literatūros žurnalų „The Common“ ir „Tongue: A Journal of Writing & Art“ patariantysis redaktorius. Šiemet J. Hutchinsonas yra literatūrinio festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ svečias.
Antropologija
Namai užverti, kaimynai išėję
į degantį lauką prie mangrovių giraitės,
kur karščio priblokštas antropologas rašo
pranašystę išnarintu laiku:
„Jų dievai… jie nuskendo.“
Visą dieną springstu suraizgytom puslapių virkščiom:
totemai bus uždangstyti, naujųjų krikščionių
maldų stulpai, lietaus moteris šoka,
jos tarškynės daužo žemę, kol
skalbinių virvė ima virpėti it ispaniška
muselė, priplota prie cemento bloko
berniuko, besitaikančio buka adata.
Darbininkai sugrįš su tamsa, aidint „vabalo“ ragui,
į lūšnų skersgatvį, prie Sankio himnų, gergždžiančių
ant mirusiojo verandos, apkaltos tinkleliu nuo vabzdžių;
jie rinksis devynetui naktų, kviečiami pranašo
romu permerkto balso, su kakavos ankštimis, su mėta,
svaideniu, Įlankos romu, Biblijos lapais ir aspirinu –
jie grieš dantimis ir išdejuos nušvitimus
butelių lempoms svyruojant virš vištos kraujo,
pralieto į pelenus, ant kūno mirusiojo
liežuviu, perspėsiančiu visus paryčiais. Karštinės
krečiamas, tinkamai neišganytas, nosies tiesumu
patraukiau per krūmokšnius namo.
Tik paklaikę vaikai liko klajoti
po laukus kiaurą naktį, pasiklydę ryjančioj
žalumoj, jie maitinsis nunokusiu žemės poplūdžiu,
o vėliau tuštinsis į upę,
daugiau nebegarbinamą, dabar tik mechanizmą,
tokį kaip pravažiuojantis gamyklos traktorius, prikrautas
apdegintų cukrašvendrių, vaikų kaktos baltos
nuo mergelio dulkių. Jų akys liepsnoja, žvelgdamos
į mėnulio pusbulvę – jų genties biografiją,
nuosavybę, kurios negeba perprasti.
Jie nubarška sau, vaikai ir traktoriai,
išvyniodami susuktą miegą, kuris neiširs
į menką blyksnį už kančios ribos –
šviesą, atveriančią knygą paprastumui,
kurį sunku pasiekti, nors jie – naivūs šventieji.
Temstant jie patraukia į kalvą,
laikančią dangų, snaudžiančias, be langinių lūšnas –
į kalvą, į kurią kils prieš darbą ir žaidimus,
į kalvą, kuri iškils prieš rytdienos mirusiuosius.
Keletas neiginių
Mano seniai buvęs kūnas veidu į žolę.
Galvokit apie jį geltonio potėpiais.
Žiurkių apgraužtas mėnulis, pono Belo dvasia
atsagstė naktį ir išslydo.
Žydėjo nuodingoji vyšnia:
po jos raudoniu, geltoniu ir žaluma berniukai
žaidė rutuliukais.
Prisidenkit akis; už šio brūkšnio
jau mano tėvo mirtis: atmintis niekados nesiekia toliau
Brajan Bėjaus.
Motociklas perskrodė provėžą, tada užspringo,
užgeso, radome riogsant variklį, kraujas maišėsi su alyva.
Viduryje kelio į mokyklą stovėjo avilys,
o tarp šen ir ten daugiau nieko, vien krūmai.
Paskutiniąją mano naktį jaučiai vaiduokliai žvangino
grandinėmis aplink namus, maurojo mano vardą iki ryto.
Requiem tetai Mėjai
I
Ramus ženklas gegužės medžiuose: Mėja mirė,
gyva tik ši graudi orą teršianti giesmė, jos vardą
kartoja kamparu prakvipusiam name, kur kreidinė
figūrėlė, tas galanterijos sfinksas tįso atsilošęs,
sušaudytas TV. Ten niekas nežiūri į kalendorių,
šnekos upės akmenukais neria po užuojautų tiltu,
nusileidžia ant senos sofos atlošo. Aš, jos vandens vaikas,
budžiu ties laminuotu Atpirkėju, prikaltu
ant sienos, mėtau monetą, kurios herbas žada
Dedalą. Kažkas įkiša nosį albuman, susupstyti
atvirukai aimanuoja suverti ant siūlo, skelbdami, teta Mėja –
kepėja, gelsvo akmens namo statytoja, tavo vaikams
prasikalė sparnai, kol buvai palinkusi ties orkaite.
Dubenys maišymui, mediniai šaukštai, plastmasiniai
jaunikis ir nuotaka – visi žinojo, dar prieš telefonui paskelbiant
tavo išėjimo naktį. Taip ir išėjai, gėlėta suknele,
skepeta švelniai apsigobusi galvą, iššveitusi pavasariui namus.
II
Įžengia Dedalas, tėvas, baltai apsirengęs, rankos
kišenėse, pėdina per maldas ir ryto budynių
dūmus. Klausausi: galūnės jo –
grynas krakmolas! Verandoje stebi jis
gongo kankinamą jūrą, dumbliai jūrų jo barzdą
ruožuoja, atsiprašymai jo – druska apkepę. Sudvejoju
prie tėvo ir sūnaus labirinto, skausmas raudonas
tvinksi ausyse nuo kryčio ant žemės aguonų,
rūkas praryja visa, kas buvo sunešta per
nekalbėjimo metus. Pritildyk šią liepsną,
prisuk prieš jai išsiveržiant, tarsi orkaitę, kai iš jos
išsiurbiamas karštis. Tyloje pradedu
gyvenimą savo, ten ir tada, vaiduokliu.
Namas ant kalvos
Rytą esu tarp džiūstančių
Traklio aguonų, jo barokinis
stilius linkęs į smurtą.
Knygos rikiuojasi ant palangės
it įrantos įšalusiame lange,
kintamieji be krypties.
Kažkur yra
tokia karalystė. Tik ji – ne šis
ledo kaustomas peizažas;
banko raudonas neonas
tvieskia pernakt,
velnio raktas mano miegui
ir nemigai.
Rytas supa
mano senelės kalvą,
atranda jos geltonus
namus tuščius, jūros suėstas
groteles užrakintas, kiemą apspistą musių.
Nutekamasis griovys žioji
baugiais skliaustais
tarsi labiausiai priblokštas
jos nebūties; skeltas kirtiklio
liežuvis įspraustas į bligijos kamieną,
gyvasakiais sulipęs jo geležies šveplenimas,
nebylus; tik skruzdės zuja, užimtos
nauju verslu, šmaižioja
po valdas su laidotuvių nešuliais.
Daug vasarų paunksmių
praleidau po šiuo medžiu,
užsiėmęs skruzdžių prastuomene,
laukdamas vėluojančios motinos,
senelei svajojant
verandoje. Jūrų
gubernatorius, aš, negirdėdavau
artritiško namo tembro
sklindant po kiemą,
negirdėdavau lupantis dažų, virtuvės
užuolaidos karoliukų ašarų kapsint
ant išblizgintų grindų;
negirdėdavau lapo susirietusio
sūkuriuojant, krentant į dirvą,
ten įsitaisant,
ir vikšro apsivertusio,
primenančio sutemų spalvos urną,
ir žemės, to surūdijusio lietaus vandens būgno.
Mano ausys buvo nustatytos mėliui
viršuje ir apačioje, jos jau gaudė
Traklio muziką, jo įtempto
aguonų vėrinio, skardžiai aidinčio,
nesuvirpino net jos mirtis –
tik dabar, skaitant jį, drugiai
furijos staiga sukyla nuo savąjį aš
prakeikusių puslapių, nuo tos kalvos, tai jos chitono
balsas plakasi mano gerklėj.
Vilendorfo Venera
Begėdiška dienos aky
putniapilvė moteris maudos
prie viešos vandens kolonėlės,
džiugi it juokas vandens,
kol mes visi stovim ir laukiam
su buteliais ir kibirais.
Nė vienas nedrįsta paskubinti:
„Atsiprašau, panele.“
Mieliau žiūrim, kaip muilas putoja
jos kūno klostėse, o kai ji nusiprausia,
švari ir juoda, ji spindi
it nauja padangos kamera.
Vamzdis kybo aukštai,
upelis pasrūva aplink
jos mažytes kulkšnis, paslėptas
it akmenėliai ar rutuliukai žaidimui.
Kol nenusišluosto visa,
neiššukuoja nirčiai šiurkščių
plaukų nuo vandens,
neišgręžia dukart kempinės,
tol nesitraukia nuo latako,
baikščiai balansuoja ant
kojos vienos, kol šluostosi kitą,
tada sukiša pėdą į guminę
šlepetę su dirželiu – vėl tai pakartoja,
juokiasi: „O, Jėzau, tas mano kūnas!“
Gaivi, kaip kvapusis pipirmedis
po liūties, ji susirenka puodus
ir, į mus nė nepažvelgusi,
namo paršvilpauja.
Baudinys
Buvo toks berniukas, į mokyklą plaukdavo keltu,
žvarbiame ryto ore tamsuodavo jo tėčio profilis,
liesas ir skliaustas, kol mes rinkdavomės pusiasaly
ankstyvosioms pamaldoms, punktualiai šviesai
kertant tvirtovės sieną; šaukiami vardais atsakinėdavom
„esu“ arba „nėra“, nenustygdami klasės rikiuotėje.
Kuklus vaikis jis buvo, atraitotomis žalsvomis kelnėmis, kvepiantis
žuvų žvynais ir kalkėm. Bet, Jėzau, kaip smūgiuodavo kamuolį –
tikras žudikas; nors mes visi aikštėj būdavom žvėrys,
o kai pritrūkome jam pravardžių, tapo
„Vaikiu Bevardžiu“, nes neaušindavo burnos ir niekad
pašiepiamas nepuldavo aiškintis.
Jūrai prarijus namo kviečiančių varpų skambesį,
lėkdavom kaip akis išdegę į autobuso stotelę, svaidydamiesi
įžeidimais ir rytdienos mūšių grasinimais, bet jis eidavo lėtai,
pasisukdavo ties skardžio užtvara, atsiraitodavo kelnes.
Šūktelėjau jam vieną vakarą, priklaupusiam ant kelio, –
„Ryt mokykloj?“ Jis tik dėbtelėjo
pro sulenktas kojas, įsitikinęs, kad nežinau
jo vardo. Kažkas keista praslydo tarp mūsų,
suktas kamuolys, lekiantis dviejų virpstų link,
o aš stovėjau laisvas, jokių gynėjų,
bet uždelsiau prieš smūgį ir tik dabar atsiminiau
jo tikrąjį vardą, suvirpinusį atminties tinklą: Euzebijus Titas.
Versta iš: Ishion Hutchinson. FAR DISTRICT. Leeds, UK: Peepal Tree Press, 2010
John Keats. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis
Pirmą kartą pavarčius Chapmano „Homerą“
Daug aukso žemių aš apkeliavau,
Karalystes regėjau klestint šauniai;
Salas vakarines lankiau, kur dainiai
Tarnavo Apolonui – kas uoliau.
Girdėjau ir apie didžiulę šalį,
Homero iškilios kaktos valdas,
Nors nebuvau jos matęs niekada,
Nuo balso Chapmano drąsaus apsalęs
Jaučiaus lyg astronomas, nelauktai
Planetą naują prieš akis išvydęs;
Ar lyg Kortesas nuo uolos aukštai
Žvelgiąs į Ramųjį, o jo išdidūs
Jūreiviai – viens į kitą: negi tai
Už Darieno kitos jūros plyti?
Apie žiogą ir svirplį
Poezija šios žemės nemari:
Kai paukščiai leipsta nuo kaitros į alsią
Sulindę tankmę, pasigirsta balsas
Tik nušienautos pievos vidury;
Tai Žiogas savo džiaugsmą vasarinį
Linksmai skardena sau mielam žolyne,
O kai pailsta, slepias patvory.
Poezija šios žemės neišsenka:
Vienišą naktį, žiemą, kai šarma
Nuaudžia tylą, užkrosny prabyla
Svirplys, ir jei mums šilumos pakanka,
Užsnūdus rodos – Žiogo svirpiama
Giesmė iš pievų vasaros atkyla.
1816 m. gruodžio 30 d.
Kosciuškai
Kilnus Kosciuška, vardas tas visų
Jausmų tauriųjų derlių teikia gausų;
It sferų gaudesys mintis apsiaučia
Didingą šlovę skelbiančiu balsu.
Ir žodžiais negirdėtais, debesų
Praplėšus uždangą, vardais drąsiausių,
Darna, it spinduliais tu jiems nuausi
Sidabro sostus žydrumoj dausų.
Taip pat sakai tu, jog diena ateis,
Kai gėrio dvasios žemėje skrajos,
Tave su Alfredu susies, kilniais
Didžiūnais praeities, ir gims iš jos
Giesmė, po skliautais suskambės aukštais,
Kur Dievas pats gyvena amžinai.
1816 m. gruodis
*
Kai baiminuos galįs nustoti būti,
Kol plunksna proto varpų nesurinko,
Kol knygų stirtos rašmenis it grūdus
Brandžius aruoduos saugo rūpestingai;
Kai į nakties žvelgiu žvaigždėtą veidą,
Miglotus ženklus polėkių aukštų,
Galvoju, kad lemtis nėra man leidus
Gyvam surankioti šešėlių tų;
Ir kai jaučiu, akimirkos būtybe,
Kad neregėsiu jau tavęs daugiau
Ir meilės lengvabūdiškos saldybės
Nebepatirsiu; – vienas ant nykaus
Pasaulio kranto žvelgsiu į erdves,
Kol tuštumoj dings meilė su šlove.
1918
Odė tinguliui
Jos nesidarbuoja ir neverpia*
I
Tris žmogystas išvydau vieną rytą –
Nuleistos galvos, nusukti veidai,
Už rankų laikės, sekė viena kitą
Grakščiais sandalais, apdarais baltais;
Tarsi ant vazos marmuro iškaltos,
Kurią aplink pasukdamas matai,
Kaip stoja paeiliui tau prieš akis
Vėl po trečios – pirmos šešėlis baltas;
Nepažinau jų, nors tie atvaizdai
It Fidijo atrodė kūrinys.
II
Kaip, Šmėklos, jūsų aš nepažinau?
Iš kur išmokot taip tyla maskuotis?
Tai slaptas jūsų sąmokslas, manau –
Apvogti, šurmuliui bergždžiam įduoti
Tingias dienas. Brandus, suglebęs metas;
Palaimos vasariškos debesis
Akis betemdė, pulsas vis silpnėjo;
Į malonumo glėbį skausmas metės;
Ko neištirpstat, sąmonėj dar vis
Vaidenatės, užuot jai ištuštėjus?
III
Praėjo trečią kartą jos tada.
Sapnai neryškūs puošė mano miegą,
Pievelė sielos rodės nuberta
Gėlių, šešėlių, spindulių bejėgių.
Apniukęs rytas buvo, be lietaus
Tik ašaros gegužio ant vokų,
Atvėręs langą, vynuogės paliestum
Šakelę jauną, strazdą tarp šakų;
Jums, Šmėklos, laikas tart sudie, matau!
Tik ant skvernų jums ašarų neliesiu.
IV
Tą trečią kartą eidamos atsuko
Akimirkai jos veidus į mane
Ir dingo; pažinau jas, bet pritrūko
Sparnų, kad sekčiau paskui svajones;
Pirmos gražuolės Meilė buvo vardas,
Antros – Garbėtroška blyškia kakta,
Budriu žvilgsniu sau dėmesio vis prašė;
Trečioji, mylimiausia, nors ne kartą
Ją kaltinau, aikštinga ir šalta
Poezija, tas demonas manasis.
V
Jos dingo, ir tada geidžiau sparnų!
O beprotybe! Kas ta Meilė? Kur ji?
Kas ta Garbėtroška? – mažų žmonių
Karščiuojančios širdelės daug jos turi.
Poezija? Ji džiaugsmo nebeteikia,
Bent man – kaip dykos popietės prigulus,
Ar tingulio saldžiausio vakarai;
Pastogė metų taip ramiai nuteikia,
Kad nematau, kaip keičiasi mėnulis
Ir proto balso negirdžiu gerai.
VI
Sudie, Trys Šmėklos! Jūs galvos manos
Nuo žydinčios pievelės nepakelsit;
Nereikia liaupsių dietos malonios
Ėriukui šiam jausmingam jūsų farse!
Pradinkit iš akių ir tapkit vėl
Kaukėtom gracijom ant sapno vazos;
Sudie! Dar vizijų naktims turiu,
Dienoms blankių taip pat pilna erdvė;
Pamėklės, dinkit iš minčių judrių
Į debesis – kaip išgaruoja rasos!
La belle dame sans merci
Baladė
I
Kas slegia, riteri, tave,
Kad vienišas dairaisi baugščiai?
Nuvyto viksvos ežere,
Negieda paukščiai.
II
Kas slegia, riteri, tave –
Išsekęs, pasmerktas kentėti?
Aruodas pilnas voverės,
Ir derlius – klėty.
III
Leliją kaktoje regiu
Su karščio ir kančios rasa,
O skruostuos rožė blunkanti,
Suvytusi visa.
IV
Aš damą sutikau laukuos,
Gražuolę pasakų būtybę,
Ilgais plaukais, eikli, plėšri,
Jos akys žiba.
V
Puošiau vainikais galvą jos
Bei riešus, liemenį juosiau;
Ji tarsi meiliai žvelgdama
Vaitojo sau.
VI
Ant žirgo ją pasodinau,
Aplinkui nieko neregėjau;
Ji kerinčiai dainuodama
Arčiau vis šliejos.
VII
Saldžiausias rinko man šaknis
Ir medų su rasos mana,
Kalbėdama kažkaip keistai:
„Meile mana.“
VIII
Olon pasikvietė mane,
Ten verkė, dūsavo liūdnai,
Akis užspaudžiau laukines
Tas bučiniais.
IX
Paskui užmigdė ji mane,
Ir sapnavau – ak! Vargas man!
Gal paskutinį sapną šiam
Šlaite šaltam.
X
Regėjau princus, princeses,
Karius, išblyškusius visus;
Jie šaukė: „Pavergė tave
Ji kaip ir mus!“
XI
Mačiau jų burnas šaukiančias
Iš alkio, nevilties, kančios,
Ir pabudau šaltam šlaite
Pakrantės šios.
XII
Dabar tad lūkuriuoju čia
Ir vienišas dairausi baugščiai,
Nuvyto viksvos ežere,
Negieda paukščiai.
Versta iš: KEATS POETICAL WORKS. New York: Oxfrord University Press, 1987
*-Mt 6, 28 (Česlovo Kavaliausko vertimas).
Julia Musakovska. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 7
Iš ukrainiečių k. vertė Daiva Čepauskaitė ir Vytas Dekšnys
Ukrainiečių poetė, vertėja Julija Musakovska gimė 1982 m. Lvove. 2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas. Dirba informacinių technologijų įmonėje rinkodarininke. Keturių poezijos rinkinių autorė: „Iškvėpti ir įkvėpti“ („На видих і на вдих“, 2010), „Kaukės“ („Маски“, 2011), „Tylos medžioklė“ („Полювання на тишу“, 2014), „Vyrai, moterys ir vaikai“ („Чоловіки, жінки і діти“, 2015). Verčia į ukrainiečių kalbą švedų poeziją.
Eilėraščiai išversti Lietuvos rašytojų sąjungos surengtose vertimų dirbtuvėse „Daugiabalsė Lvove“.
*
Kai tu gaudai balandį,
tavo tėvas juokiasi pro akinius,
tarsi berniūkštis, kuriuo niekada nesiliovė buvęs.
Vėjas nuo ežero stiprėja, jis užsivožia gobtuvą –
ir tampa panašus į poliarininką,
kuris varto pingvinus (Hanusia, aš neužmiršau).
Tu užsimaukšlini ant ausų kepurę, skubomis, neraginamas.
Galvoju, kaip taip – nuolat jausti nebylią globą,
tarsi virš tavęs laikytų nematomą skėtį
per darganą,
kai dangūs gaudžia lyg automobilių sirenos spūsties metu.
Buvimas, kurį jauti bet kokiu atstumu,
pažįstamas balsas galvoje: nebijok, eik į šviesą.
Stori pusbačių padai,
gijos tarp jūsų plonos ir tvirtos,
radijo signalas, kurio neįmanoma nuslopinti ar išjungti.
Jo veidas lieka kadre, įdegęs, nugairintas.
Akmenukai, kriauklelės, monetos kišenėse,
druska ant vaiko lūpų.
Kai užaugsi – būsi kino žvaigždė arba daktaras.
Kol tu gaudai balandį, aš gaudau tavo tėvą.
*
o kitą savo sūnų pavadina pykčio vardu
jam į kuprinę deda taikos skeveldras
pro duris kur tamsios lyg miškas kaimynų valdos
šoka ugnies balsai ar draiskanos atšvaitų
sauja raktų pilna o išeinant dūmai gūdu
krūptels ranka ir raktai suriks tarsi varpo dūžis
slibino dantys pasėti ir žengs tuoj kariai į mūšį
ir susvyravus siena eis tylomis kartu
ką jis į kelią dėjosi trupa kažkur dugne
duonos minkštimo balandžiai kūnas ir žodis
gėlės ir strėlės vaiko delne įsispaudžia į odą
antgaliai aštrūs o žiedlapiai dengias rasa ledine
jau nebaisu nejuokinga ir plieną ugnis praės
vyrius nuplėš ir duris atlapos netikėtai
tai negrįžimo riba ir per vandenį kietą
kojos kitų naujų jos sūnų trepsės
*
Vyrai savyje nešioja karą.
Jis išsiurbia jų syvus, it ginklais žvangina kaulais,
okupuoja jų smegenis, jų sapnus atidaro,
kol priešo šešėlis prieš juos iškyla lyg kalnas.
Sunku taip ilgai nešioti jį savyje – ir nesuaugti
su juo, neatsiverti jam, negirdėti, po širdimi kaip daužosi,
priešo šešėlis – lyg pjuvenų maišas prikrautas –
įgyja tūrį, pildosi, ima stangrėti, laužiasi.
Viešpatie, duoki jiems šalto proto,
tik neužgesinki
liepsnos, kuri lyg skaidriam butely plazda krūtinėj,
sniegas žeme užbertas, pernykštė žolė po vėju palinkus,
kraujo ir aukso ieško paukščiai dideli naktiniai.
Visa, kas svarbiausia, – gylyje išsipildo.
Cit! – nes išsprogs tie žodžiai, vanduo virs raudonais syvais.
Vyrai gimimui rengias, baimė juos kiek pritildo,
kiekvienas pirmąkart žengia per nuoga,
per gyva.
*
sese mano o kaip mes grįšime sese mano
kaip gudobelės dyglius krapštysime iš panagių
šešėliai sudilo saulės dievai paseno
mūsų širdys alsuoja vien baime gryna ir alkiu
kaip tai įmanoma – girdėti kaip šnara žolynai žali
kai žolė su šaknim išdeginta jau seniai
tamsios akys tuščių namų išdurti gali
raidės iš knygų išbyra nelyg šoviniai
raidės lyg anglys juodos trupančios menkos –
treška kauliukai – ir žodis sudėtas iš jų nesilaiko
laikas jau grįžti sese laikyk nepaleisk mano rankos
bėgsime basos per stiklo šukes nes jau laikas
liepom tikėti ir upės vandeniu šaltu
tikėti nors nepavyksta neatsitraukti visų sunkiausia
matai kaip upėje vėliavas skalbia moterys žilos net baltos
atsargiai ir švelniai lyg kūdikius prausia
*
Nakties vidury pašoksi, užčiuopsi vaiką greta.
Tylu, kad net girdisi, kaip žolė pramuša žemę,
iš neatleidžiamo ir nuodingo neapykanta dygsta kieta,
tarsi lėktuvo šešėlis šliaužtų be jėgų sutemęs
už tūkstančio kilometrų. Ir taip netoli,
net aižėja širdies luobelė – prispauski, kad neskaudėtų.
Kad sūnaus nepažadintum, tyliai kaip lapai guli
ant žemės, kaip lapai, sugrįžę į savo vietą.
Visi ten sugrįšim, maršrutai mūsų nekinta.
Tu – šviesa, tu – šviesos šešėlis, pradingsta koordinatės.
Tam, kuris akmenis mėtė, – sunkiausias akmuo paskirtas.
Kol turiu tave, tu su manim, tu tęsies.
*
kas tavo avariniame lagamine – manęs klausia
kaip tai – gyvenai apie tai nepagalvojus
aš nežinau kas jame aš tikriausiai
nejaučiau anksčiau tokio veriančio pavojaus
bandau atsigriebti – ką paskubom aš pasiimu
plaukų seną šepetį skylę galvoj apatinius vaikų
kur uogomis apsitaškė
Liublino kraštą Kaukazą ir Sibirą
sandūra Lvove viela užveržta margaraštė
lyg mano gyslos
viduje spyruokliuojančios tamprios
šaknys suriša traukia į žemės gelmes
krenta iš rankų daiktai – mama mano skylėtos rankos
štai nutrūks ta viela ir neliks manęs
kam tas lagaminas nuotraukos spalvą praradusios
kad atskirtų vaikai kraujo balsą nutolusį
vaistai vanduo dokumentų kopijos radijas
kuriame vos rusena
vos smilksta
rokenrolas
*
Moteris, kuri tau į kišenę įdeda tūkstantį žodžių,
priešais atvertus langus ji nusirengia.
Duok jai laisvę – ji dar paprašys, ir godžiai
lyg dykumų sausra jos lūpas ramybė įstabi uždengia.
Kedrai ir apelsinai, patirtys po kilimėliais.
Kaip prie dangaus prispaudžia savo mieguistus delnus!
Žmonės dar negyvena, žemė lengvabūdė lyg smėlis,
aukščio pilnatvė, aukščiau už aukštybių kalnus.
Ką apie ją žinai tu, be jos apavo dydžio,
įpročio lūpas kramtyti, plokštelių jos mėgstamų,
jos giminės medžio šakų, šokio lyg skrydžio
tamsoj, jos sutrikusių pirštų virpėjimo?
Burias apie kojas namai, murzini ir mažyčiai.
Blakstienos pakyla, paukščių būrys, baikštus ir tirštas –
šitiek po jomis šviesos, kad visa žemė švyti,
ir, atrodytų, niekas niekada nemiršta.
Lašas vandens, pavirtęs staigiu kritimu.
Greitasis ekspresas, tunelių tamsioji gija.
Kas ji tokia – ta moteris ant slenksčio tavo namų?
Ir kas iš viso to iš tiesų apie ją?
*
Išsikasim žeminę, įsigysim ožkytę,
mūsų kiemo lopelis bus lyg parkas Vienos.
Nakties burnoje mėnulio dantis švyti,
žvakigaliu iki ryto paverčia kiekvieną.
Saujelė šiltų pelenų, sausos žemuogės rankoj.
Maži džiaugsmai mūsų, o vargas didis ir aklas.
Susijuoksi – ir tapsi abejingas ir menkas.
Suspaudi kastuvo kotą lyg priešo kaklą;
dūstu, tarsi mane kas smaugtų,
pažvelki, ant tavo dilbio žydi neužmirštuolės laibos.
Pavasario griaustinis – tai Gabrielius šaukia
mūsų vardus ir iš mūsų šaipos.
Vaikai pajuodusio sodo, išdeginto vieškelio.
Kaip dabar dėti į žemę, kad sudygtų vėlei?
Gerti pieną kasdien su kraujo prieskoniu,
kol suka ratus aukštai žmogagaudžio šešėlis.
Krauna lizdus kriaušėse – nors išpjauk visas.
Atsigręžk į mane kaip žolė, kuri tykiai kentė.
Naktis praeis. Mes brisim per šaltas rasas.
Mėgausimės. Ir mėginsime išgyventi.
Versta iš: Юлія Мусаковська. Чоловіки, жінки і діти. Львів: ВСЛ, 2015
„Poezijos pavasario 2017“ svečiai
2017 m. Nr. 5–6
Inger Elisabeth Hansen (Norvegija)
Inger Elisabeth Hansen (g. 1950) – viena žymiausių ir savičiausių norvegų poezijos kūrėjų. Išleido devynis eilėraščių rinkinius, po vieną prozos ir esė knygą, išvertė ispaniškai rašančių poetų eilių. Jos eilėraščiai verčiami į kitas kalbas, pastaraisiais metais publikuoti ispanų, kinų, arabų ir anglų kalbomis.
Yra buvusi Norvegijos rašytojų sąjungos pirmininke ir šios organizacijos Literatūros tarybos nare. Apdovanota Švedijos „Dobloug“ literatūrine premija, Norvegijos poezijos premija, „Aschehoug“ ir „Gyldendal“ leidyklų premijomis, „Triztan Vindtorn“ poezijos premija ir „Brage“ literatūrine premija. Buvo nominuota Šiaurės Tarybos literatūros premijai.
Iš norvegų k. vertė Nora Strikauskaitė
*
bet nėra tai visai tikra, nes kodėl gi jai atsiminimų nesuvėrus ant virvelės, kodėl
neprikabinus prie konstrukcijos, skirtos skraidymui, kai ji išleidžia juos
į dangų, kodėl neparišus aitvarui uodegos,
atsiminimai lai būna besiplaikstanti paskui aitvarą uodega,
aitvaras lai būna drakonas, o ji esti ta,
kuri šį drakoną skraidina, tikriausiai ji iš Kinijos, jei moka
savo drakoną taip lakint, matyt, ar gali būt
kitaip, atvykusi turbūt iš Kinijos, veikiausiai galėjo iš ten
atkeliaut, pagalvok, atkeliaut iš
Kinijos kaip tik čia, įsivaizduok, būtent čia Kinija, galbūt ji
kinų mergaitė, kuri turi savo drakoną
skraidint čia, kinė
Pambas Kuzalis (Kipras)
Pambas Kuzalis (Πάμπος Κουζάλης) gimė 1964 m. Nikosijoje. Graikų literatūros mokytojas. Jo eilėraščiai dažnai keliauja į muzikines televizijos laidas ir teatro spektaklius, publikuojami literatūros žurnaluose ir antologijose Kipre ir užsienyje. Poetas išleido tris eilėraščių rinkinius: „Žodžio siūlė“ („ραπτός λόγος“, 2003), „Vienas“ („Eνα“, 2011) ir „Beveik“ („σχεδόν“, 2015). Dalyvavo tarptautiniuose literatūros festivaliuose Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir Graikijoje, atstovaudamas savo šaliai.
Iš Kipro graikų tarmės vertė Dalia Staponkutė
Pusė šilingo
Trachono1* kaimui su dviem vasaros kino teatrais
Akių naktis neužmerkė
Pakilau neregėjęs sapno
Pusė šilingo tarp pirštų
Laukiu, kol ateis vidurdienis
Petras pabers žvyro ant tako
Atvažiuos pusbroliai
eisime į kiną pas Sazeidį
Du filmai, trys antraktai
kaubojai ir plėšikai
svajonės zovada ir šūviai
iki penktos po pietų
paskui leki, kol nenumirė Ali Magro2
pusė šilingo love story
pas Evangelį
pavėsinės kinoteatre
po plaukiančiu vasaros dangumi
Bėgame, kad suspėtume
pirmoje eilėje įsitaisyti
kad Rajanas*
pamatytų
jog verkiame iš tikrųjų
Tačiau vėliau tikrai verkėme
nes turėjome išvykti toli nuo tų salių
Mums uždengė plaukiantį dangų
nuo tada vaikštome atbulomis
pasigręžę į tamsų ekraną
iki kiekvieno ryto šeštos
kai išaušta diena
neišsvajota
Hussein Habasch (Kurdistanas / Vokietija)
Husseinas Habaschas (Huseinas Habašas, Husên Hebeş) yra kurdų poetas, rašantis kurdų ir arabų kalbomis. Gimė 1970 m. Sirijoje, tačiau jau daug metų gyvena Bonoje, Vokietijoje. Jo poezijos rinkiniai išleisti Madride, Kaire, Damaske, Londone, eilėraščiai spausdinti įvairiose tarptautinėse antologijose, poezija versta į vokiečių, anglų, ispanų, prancūzų, turkų, persų, uzbekų, rusų, rumunų kalbas. Yra dalyvavęs daugelyje poezijos festivalių įvairiose šalyse.
Eilėraščiai versti iš autorizuoto vokiško vertimo.
Iš vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas
Jau rytoj tu būsi senas žmogus
(sau pačiam skirta)
Jau rytoj tu būsi senas žmogus.
Lazda pasiramsčiuoti nuo šiol tave nuolat lydės.
Vienišas eisi tu,
kažką murmėdamas panosėj, lygiai kaip visi seniai.
Tapsi vis grasesnis, nusilps klausa ir tavo žingsniai
vis lėtesni darysis.
Vis dažniau šauksies pagalbos. Niekas tau nepadės.
Sapnuosi seniai prabėgusius gražiuosius laikus,
o tuo metu tavo anūkai galvos apie ateitį.
Tu keiksi tą kartą,
ir be paliovos, kaip užsikirtus plokštelė, kartosi tą patį sakinį:
„O, kokia vis tik didinga buvo mūsiškė karta.“
Tapsi pašaipos objektu savoj giminėj.
Savo požiūrius laikysi teisingais, tačiau visi iš jų juoksis.
Tavo lūpose įsispaus pagiežingas šypsnys.
Kai jie tavo akivaizdoje šnekės apie atkaklumą, tvirtybę ir tikėjimą ateitimi, tu iš jų
tikriausiai šaipysies.
Tavo kaulai darysis vis silpnesni.
Laikui einant ligos po tavo kūną landžios vis atkakliau,
nesiklausdamos jokio leidimo.
Visi troškimai ir aistros išblės tavyje,
tik mirties troškimas liksis budėti.
Jokio draugo, jokio bendražygio nebeturėsi prie šono.
Viena tik vienatvė bus tava palydovė.
Būsi nuolatos pasiruošęs išvykti.
Kapas guos tave ir viliodamas gundys.
Visi angelai tave suvedžios ir likimo valiai paliks.
Tik mirties angelas artinsis prie tavęs kaip vienintelis draugas.
Tačiau galbūt prieš pat iškeliaudamas tu pasakysi:
„Kai numirsiu, palaidokit mane čia, svetimšalių kapuos.“
Galbūt šie paskutiniai žodžiai ir bus tavo testamentas.
Marts Pujāts (Latvija)
Martas Pujatas gimė 1982 m. Ikškilėje prie Rygos. 2000 m. baigė Rygos Domo katedros choro mokyklą. Studijavo Latvijos universitete ir Latvijos kultūros akademijoje. Nebaigė. Rašo nuo 1998 metų. Išleido tris eilėraščių rinkinius: „Tuk tuk apie save“ („Tuk tuk par sevi“, 2000), „Mūsų daina“ („Mūsu dziesma“, 2006), „Į šviesą išnyra pati lempa“ („Nāk gaismā pati lampa“, 2013); pirmasis apdovanotas Klavo Elsbergo premija, trečiasis – Latvijos literatūros metų apdovanojimu. Dirba reklamos srityje.
Iš latvių k. vertė Erika Drungytė
*
kaip dulkės po lova susivelia į gumulą, taip į gumulą susivelia kūnas ir dvasia
pro plonus vokus spindi pirmoji šviesa, dar nėra laiko
tačiau virš galvos lengvutis kaip dulkė sklando kirvis baigties
ir tada tave įmėžia į šito pasaulio šiūpelį, kur žvilgsniai akių lyg apskretę
gartraukiai nusiurbia lengvas širdies plėves
ir tu ropoji priešpriešiais šviesai, palikdamas už savęs gleivėtą laiko vėžę
Elaine Feeney (Airija)
Elaine Feeney (Eleina Fyni) gimė 1979 m. Golvėjuje. Golvėjaus universiteto koledže studijavo anglų filologiją ir istoriją, vėliau tęsė studijas Korko universiteto koledže ir Limeriko universitete. Gyvena Atenri miestelyje su vyru ir dviem sūnumis, dirba anglų kalbos mokytoja. Eilėraščius rašo nuo paauglystės. Trijų poezijos rinkinių autorė: „Nepaklusnumas“ („Indiscipline“, 2007), „Kur Keitė“ („Where’s Katie“, 2010), „Radijas buvo Evangelija“ („The Radio was Gospel“, 2013). Sėkmingai dalyvauja slam poetry konkursuose. Ekspresyvų kalbėjimą apie šiuolaikinės moters gyvenimo būsenas derina su ironija bei subtiliu humoru.
Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas
Kaip erzina narcizai, gruody pražydę
Nuskinu vieną mamai ir
surandu ją ten, aukštai kalvingoj pievoj,
ieškančią sunokusių bugienių.
Ji išmėgina mane, kai
sunešu šviežias gelsvas aukas
po žiemos saule.
Bėgam, bėgam, šaukiam juokdamosis.
Dabar žiemos saulėgrįža.
Netrukus visa virs šiltu geltoniu
ir mes pritrūksim oro.
Sherwin Bitsui (JAV)
Sherwinas Bitsui’is (Šervinas Bitsujis, g. 1974) – navachų tautos poetas, dviejų poezijos knygų – „Keičiantis pavidalą“ („Shapeshift“, 2003) ir „Potvynio daina“ („Floodsong“, 2009) autorius. Pastaroji pelnė Amerikos knygos apdovanojimą („American Book Award“) ir „Pen Open Book“ apdovanojimą. Taip pat yra gavęs Whitingo premiją (2006).
Poezija persmelkta navachų kultūros, mitologijos ir istorijos, savo eilėse jis bando išryškinti įtampą, kylančią tarp prigimtinių kultūrų ir šiuolaikinės miesto gyvensenos. Eilėraščiai spausdinti JAV literatūriniuose žurnaluose, įvairiose antologijose.
Šiuo metu gyvena Tusone Arizonos valstijoje.
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Ištrauka iš Sutirpti
Kaip turėtų atrodyt žemėlapis
kai juodas vanduo samstomas
iš balto vandens.
Kai tavasis veidas
suvirpina sidabrą
o ne juodauodegis elnias
liuoksintis per upelio užmarštį.
Kaipgi būtų tuomet –
pažvelgti per silikonines akis
pamatyti kirmio vamzdišką ryklę
pakibusią ant kirvio ašmens
snaudulio krašto.
Torgeir Schjerven (Norvegija)
Torgeiras Schjervenas (Torgeiras Šervenas, g. 1954) rašo ir poeziją, ir prozą. Išleido septynis eilėraščių rinkinius ir du romanus. Romanas „Aplinkkelis į Venerą“ („Omvei til Venus“, 1994) išverstas į kitas kalbas.
Nominuotas Šiaurės Tarybos literatūros premijai, apdovanotas Hartvigo Kirano atminimo, Literatūros kritikų, Norvegijos akademijos premijomis, Halldis Mores Vesaas poezijos premija.
Iš norvegų k. vertė Nora Strikauskaitė
Vis mėgstu ir mėgstu
(Man mažmožis, žmonijai svarbūs reikalai)
Laimingas tas,
kuris gali svaidyt jūron
apskritas baltas lėkštes
su veik nusitrynusiom
šviesiom gėlėm,
ir leist joms grimzti,
grimzti, džiūgauja
ir tiesiog laimingas
svaidydamas,
prie jūros
šalia didžiulių kreivų
vandenų noriu gyvent ir svaidyt
Laidyt lėkštes
su veik nusitrynusiom
šviesiom gėlėm, leist joms grimzt
atvirame kraštovaizdy,
kad ten augtų ir grimztų
gilyn iškilioj jūroj,
kad padidėtų
po jūros stambia linze,
ir skleistų šviesių gėlių
beveik išplautą šviesą plačiuose išgaubtuose
vandenyse, noriu būt laimingas
ir tiesiog svaidyt
Šiek tiek palaidyt ir pasvaidyt,
kad visų naktų pilnatvė
iki tamsos išorinės ribos
atsispindėtų lėkščių
plačių gėlėm puoštų dugnų šviesoj,
iš apačios kilstelėtoj išgaubto
vandens, lai išlenktas
vanduo krypsta ir linksta,
ir tampa jūra,
iškeliančia dieną,
ir būna laimingas, nes džiaugiasi,
kai svaidoma
Svaidyt, leist tamsai skint
žydinčias pasteles,
jas traukt iš kreivos gelmės
viršun ilgu valksmu,
kol diena praskleis angelų pievą
tarsi paukščių kupolą
ir žemišką horizontą, tiesiog
paprastai sviesdama
rytą į atvirą kraštovaizdį,
atsispindintį dideliam išlenktam vandeny
Prie jūros, didelio
kreivo vandens
noriu gyvent
ir svaidyt
Mariusz Grzebalski (Lenkija)
Mariuszas Grzebalskis (Marjušas Gžebalskis) gimė 1969 m. Lodzėje. Poznanės universitete studijavo filosofiją ir lenkų kalbą. Redagavo literatūros žurnalą „Nowy Nurt“, savilaidinį menų žurnalą („artziną“) „Już Jest Jutro”. Šiuo metu dirba redaktoriumi Poznanės krašto viešosios bibliotekos ir kultūros centro leidykloje („Wydawnictwo WBPiCAK“), joje rengia šiuolaikinės poezijos seriją, yra vienas svarbiausių dabartinės lenkų poezijos leidėjų.
Devynių eilėraščių rinkinių ir apsakymų knygos „Žmogus, bėgantis per mišką“ („Człowiek, który biegnie przez las”, 2006) autorius. Rinkinys „Kitomis aplinkybėmis“ („W innych okolicznościach”, 2013) apdovanotas Silezijaus premija kaip geriausia metų poezijos knyga ir nominuotas W. Szymborskos premijai. 2001 m. Austrijoje išleista į vokiečių kalbą išverstų jo eilėraščių rinktinė „Graffiti“.
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Valtis
Kieksyk geresnis
būčiau žmogus,
jei ne gėda.
Bet argi tai kas nors gėdinga –
gėda?
Prieš daugelį metų pylė kaip iš kibiro –
mums buvo nė motais,
ežero viduryje valtyje
balsu skaitėme
Kafkos „Laišką tėvui“.
Du iš mūsų pradingo,
trečias tapo kažkuo kitu –
taip gali nutikti.
Tam tikra prasme
likau toje valtyje vienas.
Žiūriu į krantą,
prisimenu, kaip buvo,
sakau, kaip yra.
Giorgi Lobžanidzė. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 4
Iš sakartvelų k. vertė Nana Devidzė ir Viktoras Rudžianskas
Sakartvelų poetas ir vertėjas Giorgis Lobžanidzė (g. 1974 m. Chašuryje) Tbilisio universitete baigė orientalistiką ir Teherano universiteto (Iranas) Teologijos fakultete religijos ir mistikos istorijos aspirantūrą. Apsigynė disertaciją „Jėzus ir Marija Korane“.
Iš originalo į sakartvelų kalbą išvertė Koraną (ligi tol gruzinai turėjo Korano vertimą iš prancūzų k.), vertė arabų ir persų klasikų bei šiuolaikinių poetų eilėraščius. Dirba Tbilisio universitete arabų kalbos ir literatūros dėstytoju, vadovauja „Kaukazo namuose“ įsikūrusiam Islamo kultūros mokymosi centrui. 2007 m. pelnė Irano premiją „Metų knyga“ už geriausią Korano vertimą į kitas kalbas, 2008 m. – „Sabos“ premiją už geriausią vertimų knygą.
G. Lobžanidzės eilėraščiuose organiškai dera Vakarų ir Rytų kultūrų realijos bei įvaizdžiai, jungiamos abiejų tradicijų teosofinės koncepcijos (viename interviu autorius yra sakęs: „Korano studijos mane padarė geresniu krikščionimi“), kurioms suteikiamas poetinis egzistencinės problematikos aspektas.
Irenėjas
Kartą telefonu ji apreiškė:
Jeigu neatvažiuosi,
Aš pati tave susirasiu
Tame keistame pasakų mieste
Ir nuo tol jau amžinai būsime kartu…
Nusišypsojau (išties buvo juokinga),
Nes ji, galima sakyti, –
Dar kūdikis:
Ar įsivaizduoji, kaip galėtum gauti vizą
Į svetimos šalies miestą?
O ji nukirto:
Aš paskui tave pėsčia ir į Teiraną1* nueisiu!
Jai neteko paskui mane
Eiti į Teiraną,
Ir niekada jos nenusivežiau
Į tą miestą,
Bet šypsojausi tada be reikalo:
Ji už manęs ištekėjo
Ir… dingo iš poezijos lauko.
Visa savo esybe jaučiau:
Žmonai skirtas eilėraštis
Niekada taip nedegintų,
Kad galėtum jį pavadinti poezija…
Po vestuvių kažkas atsitinka –
Pajunti keistą nuovargį,
Primenantį vaikišką ligą –
Vienu metu pavojingą ir nereikšmingą,
Bet jauti – kažkas kaupiasi viduje
Nei taupyklėje – gal švelni
Neapykanta,
Atpažįstama
Iš subtiliai paslaptingos grimasos
Tą akimirką, kai prabudusi
Ji pirmiausia pažvelgia į kūdikį
Ir tik įsitikinusi,
Kad jam viskas gerai,
Atsigręžia į mane,
O jos žvilgsnis byloja:
Taip, aš už tavęs ištekėjau,
Bet štai imsiu dabar ir išeisiu.
Pažvelk pro langą –
Tai miestas,
Ir tas miestas
Teiranas –
Mus devynis kartus
Palaiminęs…
*
Retsykiais pagalvoju:
Kaip gerai, kad man
Tėvas paliko ne verslą,
O seną knygų spintą,
Kaip gerai, kad paveldėjau
Ne brangenybes, o dulkėtus foliantus…
Aš jau persiritęs per dvidešimt aštuonerius,
Nė nepajusiu, – ir 33 liks praeity:
Niekas, kuo tikėjau, neišsipildė,
Visas viltis nusinešė vėjai…
Štai stebiu, koks pašėlęs
Vaikystės naivumas:
Aštuonmečio sūnaus piešiny –
Aš beviltiškas senis!
Mano sūnui duok ilgą gyvenimą,
Dieve, ir piešti
Aistros iš jo neatimk, o man suteik
Malonę pamatyti,
Kaip sulaukęs trisdešimt trejų
Save –
Vėjavaikišką,
Ugningą
Jaunuolį –
Nutapys mano sūnus…
Veidrodis
Kelias, kuris neveda Tavęsp,
Užanka po spygliuotais erškėčiais.
Šaltas bejausmis veidrodis – aš,
Bet,
Kad ir kuria kryptimi žiūrėčiau –
Atspindžiu Tavo atvaizdą:
Iš akių atpažįstu, iš smakro,
Iš plaukų ir iš nosies, net lūpų…
Kai per šalta bus Tavo atvaizdui –
Kur sušils? – amalgamoj ar mano sieloj?
Kaip atverti duris Tavęsp; kaipgi
Kelią surasti?..
Tas, kuris atsispindi tavy – tai ne aš! –
Nukirtai, ir pakėlei akmenį…
Skambesys pasigirdo šaižus –
Subyrėjau. O Tave visu
Savo kūnu jaučiau –
Dilgčiojai
Erškėčio spygliu man įsisegęs į odą…
Dar skaudžiau visos veidrodžio šukės
Kentė atvaizdą Tavo,
Kol staiga,
Suliepsnojo aistra
Išdavystės,
Kai atrodė jau viskas –
Ėmė svilinti nusivylimo kartėlis –
Tu staiga – su
grįžai!
Kaip dabar nuo tavęs nusigręžti,
Kaip susmilkt vienišystės liepsnoj?
Jei mačiau, kad paleidžiant
Kiekvieną akmenį –
Į mane –
Tavo rankos virpėjo.
Fotoaparatas
Akimirką kiekvieną prisimink –
žolė,
rasa
ir medis,
paukštis,
be abejo,
dar pievų sodruma.
Net jei iš čia išeisim rytui auštant, –
Vis tiek akimirkų žaismėj
Išliksime apsikabinę vienas kitą.
O meilė – taip! Taurioji sielų dovana,
Užklumpa mus tarsi dangaus didybė.
Bet jei ne mano kūnas, – ar kada
Tave sutikęs būčiau – kas
Čia žino?
Štai tavo rankų šilumą geriu, –
Apsiveja jos aplink mano kaklą,
Ir kūno lanksčią kalbą suprantu,
Ir išgirstu, ką jis
Man apie tavo sielą sako.
Tikėjau, kad po mano dangumi
Apsunkę debesys lietaus
Neras kur lyti…
Buvom tikrai nematomi, ir čik –
akimirką
kažkas ištrauks
iš negatyvo.
Kiek prasisuko kadrų – nežinia, vien
Akys dairosi – lyg iš slėptuvės –
Sugedęs fotoaparatas – amžina
akimirka,
kol šis pasaulis lieka ten,
kur buvęs,
Kol meilė, sklidina dangaus
Apgaubia širdis, kai diena užtemsta,
Tu atsipalaiduok ir į mane pa
žvelk – paukštukas tuoj pakils! Dar – minutėlę menką…
Ali Mogamedzadei
Kadangi poetai neturi namų,
Visada į svečius pasikviečia po atviru dangumi:
Jei mėnulis užgęsta lyg nekurstomas laužas, –
Laukiame ryto tarp šešėlių tamsių
Rustavelio ir Hafizo ugnimi apšviesti.
Ne kiekvienam suprasti, ką reiškia klajoti:
Švilpi sau kaip vėjas
Laisvas, lyg paukštis
Plazdi tarp debesų –
Nepažįstamuose kraštuose –
Nenuorama strazdo jauniklis!
O juk niekas nelaukia poetų –
Tik horizontai!
Nenuogąstauk, nakties
Klajūne, apšviestas Ištverme
Ir Vienatve amžinąja, –
Tikrai nuskrisi,
Nesvarbu, kodėl ir pas ką –
Horizontas – visur,
Kur tik skamba dangaus skliautai!
Ir kol saulė nepailsdama
Šviečia pasauliui, mes vaikštom
Į dangų pakėlę žemėtas rankas.
Na ir kas, kad niekur nėra
Visuresančio,
Na ir kas, jei horizontas
Pasislenka už pasaulio ribų.
*
Viešpatie, mano vienišas draugas šventikas
Tarp keturių kambario sienų
Miega įsitaisęs ant kanapos
Su savo katinu ir
Įsivaizduoja, kad jis niekada nebūna vienas,
Kad visada su juo
Esi Tu, – lyg sapnų
Ar vaizdinių šleifas – nė karto nenutolęs,
Ir svetimu netapęs, –
Maldauju, neatimk iš jo šito tikėjimo.
O jei kartais Tavęs ir nėra,
Tai sutverk jam Save,
Kad nepasiliktų tiktai su katinu –
Aplankyk jį sapne, –
Būk šiek tiek žemiškesnis.
1* Teheranas – vert. past.