Kultūros akcentai
Laurynas Katkus. Noros piešinukas knygų, grybų ir elfų fone
2026 m. Nr. 2
Redaktorius paprašė parašyti apie neseniai mus palikusią Norą Iksteną.
Atidedu į šalį kitus rašto darbus, savaime išsilyginantį grindų mišinį, nuveju elektroninių laiškų musyną, ir imu sijoti atmintį.
Pirmą kartą su Nora susitikome bene 2004-ais Kiolne, Vokietijoje – kultūros festivalyje, skirtame kandidatėms į Europos Sąjungos nares. Programa atrodė įdomiai, kartu su rašytojais iš dešimties atitinkamų šalių pakvietė ir didžėjus – būdingas anų laikų ėjimas. Tarp kitų dalyvių buvo senas pažįstamas Alešas Štegeris, taigi sutikau važiuot nedvejodamas.
Ne viskas tam Kiolne vyko kaip tikėtasi – organizatoriai literatūroj nelabai gaudėsi, pristatydami nušnekėdavo į šoną, vietos skaitymams parinktos keistos, beveik jokios reklamos, bet kokiu atveju literatūriniuose ratuose… Važiuodami iš vienos vietos į kitą, su Nora apie tai įsišnekėjome. Ji neširdo ir nesisvaidė žaibais. Kadangi organizatorių įstaiga vadinosi „Elf koncepte“ ar panašiai, išvystėm teoriją, kad ją įkūrė elfai, kurie trokšta užmegzti ryšį su žmonėmis, bet nesėkmingai. Iš nevilties jie infiltravosi į mūsų sritį ir sumanė va tokį projektą. Kalbėjomės rusiškai, ir šalia važiavę rengėjai nieko nesuprato, nors pašnekesyje besikartojantys „elfai“ juos akivaizdžiai blaškė. (Paskui sužinojom tiesą, kuri buvo paprastesnė. Šiaip jau firma užsiėmė futbolo promocija, dėl to ir „vienuolika“ (elf), ir galima tik spėlioti, kodėl jie nusprendė išbėgti šiton vejon.)
Kad ir kaip ten būtų, rašytojai paskaitė, didžėjai pagrojo. Pamenu, Nora skaitė istoriją, vykstančią Niujorke, kuriame veikėjai į galvą ateina latviški žodžiai, ji skanauja jų skambesį ir prasmę; tai man susisiejo su patirtimis Berlyne. Paskui išėjome į miestą, apimtą pašėlusios, bet neagresyvios, dainingos ir teatrališkos Užgavėnių linksmybės. Tokį visuotinį šventinį siautulį mačiau pirmą kartą, manau, ir Nora.
Po festivalio dar susirašėm – Nora minėjo rašytojų ir vertėjų rezidenciją Ventspilyje, pavydėtiną iniciatyvą, kurią ji ne tik sumanė, bet ir, kas sunkiau, įgyvendino, todėl, po eilutės metų pildydamas Ventspilio namų anketą, grafoje „iš kur sužinojote apie mus“ parašiau, kad iš Ikstenos (beje, ilgą laiką jos pavardę kažkodėl rašydavau su „x“ – gal nesąmoningai norėjosi išryškint šiaurietišką kitokumą?).
Paskui nutiko tai, kas dažniausiai nutinka su trumpomis literatų pažintimis – ją užklojo klajokliška realybė ir virtualybė. Juo labiau kad tuo metu mūsų žemyno pusėje dominavo naujų teritorijų Vakaruose užkariavimo vajus. Vėliavose buvo parašyta – skleiskime žinią apie mūsų, lietuvių (latvių, slovėnų, ukrainiečių…), literatūrą, mūsų kultūrą. (Teisybės dėlei reikia pridurti, kad ir Vakarams buvome tam tikra egzotika, ir atlygis, kurį jie galėdavo pasiūlyti, buvo vertas atlygio vardo, nepalyginsi su naminiais grašiais…)
O kaimynai, jie visada šalia, be to, jie tokie panašūs į mus, tai ar verta… Kaip tam pačiam Kiolne sakė Štegeris, Vidurio Europos rašytojai susitinka tik Vokietijoje, maža to, vienas apie kitą jie sužino tik iš vokiškų vertimų.
Tačiau visiškai ryšys nenutrūko. Perskaitydavau, kas jos pasirodydavo lietuviškai – fainus apsakymus periodikoje, liudijančius žmonių stebėtojos talentą, paskui „Motinos pieną“. Vienas svarbiausių akstinų įsisukti į „Literatūros savaitės“ organizavimo reikalus buvo įsitikinimas, kad reikia atiduoti skolą kaimynams. Kandidatų sąrašo viršuje iš pat pradžių radosi Ikstenos vardas.
Kaune ji skaitė pirmą kartą, ir buvo patenkinta sutelktu dėmesiu – pavyzdžiui, tuo, kad išvakarėse suruošėm filmo pagal „Motinos pieną“ lietuvišką premjerą. Apskritai jai, skirtingai nei kai kuriems kolegoms, nebuvo būdingas perdėtas susikuklinimas – pasakojo apie vertimus, žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesį Japonijoje ir kitur, bet darė tą kažkaip švelniai, su atvanga.
„Šetenių skaitymams“ parašyta esė – pačios prisipažinimu, pirmasis žanro bandymas – kalbėjo kaip tik apie Baltijos šalių literatūrų ir likimų bendrumą, gražiai nusilenkė Czesławui Miłoszui, o ypač – savo mokytojui Dzintarui Suodumui, išeivių poetui ir „Uliso“ vertėjui. Imponavo, kaip, vystydama temą, ji įpynė nuorodą į Heinricho von Kleisto veikalą „Apie marionečių teatrą“, kurio kulminacija vyksta Kurše – bet to nepasakydama, palikdama kaip aliuziją žinantiems.
Į programą įėjo ir tradicinis apsilankymas pačiuose Šeteniuose. Kelionėje ji padovanojo latviškų Miłoszo vertimų tomelį. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį ir radau eilėraštį „Dovana“, Nora jį perskaitė. Šeteniuose ant slenksčio pasitiko iš kito Miłoszo eilėraščio atvinguriavęs žaltys; priėmėm tai kaip gerą ženklą.
Už keleto žingsnių gyvenanti Jolanta Donskienė pakvietė į svečius. Pasirodo, ji ir amžinatilsį Leonidas su Nora pažįstami dar nuo 90-inių, todėl kalbos nepritrūko. Bet smagiausia staigmena nutiko vaikštinėjant Isos, tai yra Nevėžio, paupiu. Kalbėjomės apie grybavimą – tai didžiausias Noros hobis, dėl kurio persikėlusi gyvent į mažą miestelį, o mėgstamiausias grybas – geltonpintė, gurmaniškų Rygos restoranų paskutinis mados klyksmas.
O štai ir patsai „chicken in the woods“, po kelių akimirkų į geltonai oranžinę medžio ataugą parodė Nora. Savuoju baziniu grybų išmanymu vadovaudamasis, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad šitas pūzras gali būti valgomas. Ne tik valgomas, bet ir skanus – tuo įsitikinom Donskienės virtuvėje grybą pačirškinus Noros partneriui, profesionaliam šefui Hariui.
Skaitymuose neišvengiamai palietėme ir „Motinos pieną“. Atsiradusi kaip latvių rašytojų unikalios iniciatyvos literatūriškai reflektuoti paskutinį šalies šimtmetį dalis, ji ir lietuvių skaitytojų buvo priimta kaip sava – ko gero, kaip jokia kita Baltijos brolių ir pusbrolių šiuolaikinė knyga. Man rodos, taip atsitiko todėl, kad vėlyvasis tarybmetis, socializmo agonija iš tokios perspektyvos mūsų literatūroje nėra aprašyti. Vieną kitą bandymą tikriausiai rastume, tačiau stambiojoj prozoj, iš kurios laukiame apibendrinančio žvilgsnio, turime kolūkinio kaimo, meninės bohemos gyvenimo vaizdų, istoriosofinių parabolių – bet ne pasakojimą apie miestelio gydytoją, taigi tarnautoją, inteligentę, be to, iš dvigubos moteriškos perspektyvos. Ikstenos romane šis visuomenės sluoksnis, kuris ir pas mus gausus, ir (tebe)skaitantis, galėjo daug ką atpažinti.
Ar proga sukurti lietuvišką „Motinos pieno“ paralelę praleista, traukinys jau nuvažiavo? Mano įsitikinimu, ne, kad ir ką žiniasklaida aiškintų apie progresą. Kita vertus, akivaizdu, kad šį laiką aplankyti sumanęs rašytojas privalės atsižvelgti į Ikstenos sumanymą.
Be abejo, jis neveiktų be kruopščiai atlikto atminties darbo ir sąžiningos, neslapukaujančios istorijos, kuri rašytojai buvo ir tam tikra terapija – bet, reikia pasakyti, tokia, kuri išlaiko distanciją ir meninį sąlyginumą. Būtent todėl romanas tapo terapijos seansu ir ne vienam skaitytojui ir skaitytojai.
Peržiūrėjęs, ką parašiau, matau, kad tai nebus nekrologas ar in memoriam. Nepateikiu velionės kūrybos ar gyvenimo sumos, neišlaikau gedulingo tono. Kita vertus, jau turėtų būti aišku, kad to padaryti ir negalėčiau. Galiu tik pasidalinti bendrų akimirkų reminiscencijomis, kaip jas regėjau iš savo varpinės.
Taigi dar keli štrichai: per skaitymus susiginčijom dėl pandemijos. Nora buvo privalomo skiepijimosi priešininkė, jai atrodė, kad koronavirusui pažaboti pritaikytos priemonės padarė daug žalos. Vėliau rūkykloje dar truputį pratęsėm diskusiją, paskui veikėm tai, kas veikiama renginiui pasibaigus – bet visą tą laiką jos elgesys nė kiek nepasikeitė, bendravome lygiai taip šiltai kaip anksčiau.
Toks neįžeidus ir atviras būdas leidžia patikėti kitu dalyku: anot Noros, ji reguliariai susitinka su geriausia drauge bei kolege Inga ir dalijasi rankraščiais, keičiasi pastabomis apie rašomus kūrinius. Man tai nuskambėjo kaip žinia iš kitos planetos, nes nesu girdėjęs, kad lietuvių prozininkai taip bendrautų, išskyrus nebent šeimyninę rangą, nors ir tai kažin.
Per viešnagę pasitaikė ir vienas melancholiškas momentas. Kėdainiuose laukdami blynų pasukom prie politikos, ir Nora pasisakė juodai. Politinė klasė Latvijoje – vieni cinikai ir idiotai, visur rusų pinigai ir įtaka – girdėtas rinkinys, tik neįprasta tą išgirst iš jos lūpų. Ji išsakė nuomonę, kurią pastaraisiais metais girdėjau ir iš keleto kitų latvių – kad dabar jie yra Pabaltijo atsilikėliai, kad ne tik estai, bet ir mes juos aplenkėm. „Melskitės už mus“ (pray for us), baigdama rimtai, net kiek patetiškai pasakė ji. Norėdamas numušti temperatūrą – ir išvydęs sąskaitą pagaliau atnešančią padavėją – apsimečiau neišgirdęs ir perklausiau, ar ji turėjo omeny Pay for us? (mokėkit už mus). Nora pralinksmėjo.
„Noriu paskelbti <…> džiugią žinią. Mes esame, mes kuriame, mes gyvename“, – taip baigiasi Ikstenos Šetenių esė[1]. Pirmą kartą perskaičius, pabaiga man pasirodė truputį per paprasta. Bet dabar suprantu, kad ji nurodo ir rašytojos ligą, kuri tuo metu, rodės, atsitraukė – nurodo jos stiliumi, kaip aliuziją žinantiems.
Tik žinantys dabar esam mes visi.
[1] Ši esė publikuota „Metuose“, 2024, Nr. 1 (prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/nora-ikstena-dziugi-zinia-seteniai/). Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė.
Vytautas Martinkus. Keletas skaudžių sakinių apie paskutinę Jono Dovydėno kelionę
2025 m. Nr. 11
Jonas Dovydėnas (1939 02 12–2025 09 23)
Skaudi kiekviena mirtis, bet ypač skauda, kuomet ji ištinka nelauktai, kai ji it laukinis žvėris iššoka ant tėviškės kelio, kuriuo ketinai ne tik į svarbią tau vietovę nuvažiuoti, kur esi laukiamas, tačiau ir sugrįžti. Tuo labiau kai keliauji su artimais, brangiais žmonėmis. Net jeigu Juodoji Viešnia valandą kitą uždelsia, apsimeta, kad atsitraukia, skausmas tik padidėja. Mirtis turbūt pasislepia po tuo mūsų giliu skausmu, yra sunku, beveik neįmanoma ją, arba jos keliamą skausmą, nufotografuoti, pamatyti, pajausti. Tikrai nežinau, ar bent vienam fotografui tai buvo lemta padaryti. Prisimenu a. a. Jono Dovydėno fotografijų parodą „Vienuolika kelionių į Afganistaną“, surengtą prieš septynerius metus Nacionalinėje dailės galerijoje, ir prieš akis iškyla fotografijos meistro atrinktos detalės iš karą išgyvenusios šalies. Jos subtilios, taiklios, iškalbingos. Akivaizdu, net karo lauke mirtis puola iš pasalų, ir Jonas suvokė, žinojo tai, tačiau gebėjo fotomeno kalba papasakoti.
Ne tik apie mums visada skaudžią mirtį. Ir žmonių gyvenimą DP stovyklose, JAV, jau paminėtame Afganistane, Lietuvoje.
Vienuolika labai pavojingų kelionių į Afganistaną Jonui baigėsi laimingai, o štai kelionės (nežinau kelintos) į Lietuvą, tėviškę, laiminga nepavadinsi. Nebent paskutiniąja kelione – jau amžinu sugrįžimu į tėviškę. Sakyčiau, jo prasmę dabar galime suvokti tiktai mes, vis dar gyvenantys pagal nesustojusį laikrodį.
Kaip likimo dovaną iš susitikimų su Jonu branginu (ir branginsiu) atmintyje jo sportinę laikyseną, gerą nuotaiką, aistrą tiesai, meilę gyvenimui, jaunatvišką energiją kūrybai ir, savaime aišku, mecenatystę – dosnią paramą talentingiems fotografams ir rašytojams. Privatus meno mecenatas mūsų šalyje buvo ir tebėra retenybė. Jis turėjo ir kitą retą dangaus dovaną – empatiją. Jo fotografijose – gili atjauta ir didelė meilė. Visiems mums. Nebūtinai artimiausiems, Lietuvoje tebegyvenantiems, bet ir Amerikoje, ir visuose, plačiai išsišakojusiuose, jo gyvenimo keliuose sutiktiems žmonėms. Bet ypač Lietuvoje, tėvų žemėje, anot jo, „paliktame krašte“. Jonas apgailestavo: „Mano kūryba nepajėgi perteikti kančią ir ištvermę, išdidumą, kaltę ir viltį tautos, kuri buvo nepaaiškinamo, beribio blogio kelyje.“
Atsiverčiu Žygimanto Gedvilo darytą nuotrauką per Jono Dovydėno ir Antano Sutkaus fotografijos parodų pristatymo spaudos konferenciją (2018). Abu bičiuliai sėdi greta. Vienmečiai, labai panašūs. Ne tik savo šukuosenomis, bet ir sėdėsenomis. Ne, ne visai panašūs. Jonas pakėlęs spaudžia rankomis fotoaparatą, o Antanas, jeigu jį ir turi, gal slepia po albumu „Planet Lithuania“. Jonas skvarbiu žvilgsniu žiūri į tolį ir, atrodo, mato ten kažką, o Antanas susimąstęs žvelgia arčiau, gal į save. Bet ar galėjo aną vakarą katras iš jųdviejų jau liūdnai pagalvoti, kad nė vienas fotoaparatas pats nefotografuoja? Kad, štai, ateis bičiulio (tik pusmečiu vyresnio ar jaunesnio) laidotuvių diena, ir fotoaparatui, kaip visada, reikės fotografo.
Skaudi diena / valanda / akimirka, gal ją ir galima vadinti nepagaunama, nenufotografuojama Juodąja Viešnia, neaplenkiančia net artimiausių giminių arba bičiulių.
Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, kurioje spalio 7-ąją už Joną Dovydėną buvo aukojamos šv. Mišios, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės nario netektį švelnino ne tik malda, bet ir svarbi mintis: neįkainojama ir nepamirštama Jono Dovydėno „kukli“, reportažinė, dažniausiai – nespalvotoji fotografija. Nepamirštama ir dosni, deja, paskutinės kelionės į „paliktą kraštą“ neišgyvenusi jo širdis: Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, velionis finansiškai rėmė fotomenininkų projektus, skyrė jų kūrybai stipendijas, o rašytojams 2006–2025 metais teikė vardinę savo tėvo, prozos meistro, Liudo Dovydėno literatūros premiją už geriausius lietuvių autorių romanus.
Donata Mitaitė. Gyvenimas prie upės
2025 m. Nr. 2
In memoriam Daina Avotiņa (1926 11 04–2025 01 05)
Kai keliaujant į Taliną netoli Estijos sienos autobusas važiuoja per Salacos tiltą, visada žvilgteliu į dešinę: kažkur ten, visai prie upės, gyvena Daina Avuotinia, latvių poetė, prozininkė, vertėja. Nuo 2005 m., kai Alfonsas Maldonis parašė eilėraštį „Suolelis prie Salacės“, ta upė teka ir lietuvių poezijoje. Perskaičius eilėraštį, akivaizdu – tai meilės eilėraštis. Ne aistros, deginančios, draskančios ir blaškančios žmogų jaunystėje, o tos meilės, kuri ir gyvenimui krypstant į saulėlydį išlieka gyva, kaip sūkuriuojanti užšalusios upės srovė. „Dainą ir Alfonsą siejo pavėluota romantika“, – paklaustas kartą pasakė poetas Knutas Skujeniekas. Turbūt būtent ta romantika paskatino D. Avuotinią išmokti lietuvių kalbą, išversti beveik keturiasdešimt lietuvių autorių (A. Maldonio, Justino Marcinkevičiaus, Sauliaus Šaltenio ir daugelio kitų) knygų. Deja, jos pačios eilėraščių lietuviškai – tik periodikoje, bet 2018 m. išleistas Bronės Balčienės išverstas romanas „Anyta“.
Romantikos siūlas kartą ir mane nuvedė į D. Avuotinios namus prie Salacos, kurios pakrantėse jau žydėjo ievos ir giedojo lakštingalos – tinkamos romantikai dekoracijos. Autobusų stotelėje pasitikusi mane Sarma, Dainos duktė, prasitarė: „Aš tik po Maldonio mirties supratau, koks jis mamai buvo svarbus.“ Jaučiausi nejaukiai, kaip kalbėti ir ko klausti? „Klauskit visko, tik, manau, mama nesakys.“ Iš tiesų, asmeninė tema ir liko kaip ta A. Maldonio eilėraščio upė po ledu ir sniegu, kalbėjom apie literatūrą, poetų susitikimus, apie tai, kaip gyvenimas teka Mačkalniuose, gražioje D. Avuotinios senelių sodyboje, dideliame melsvai pilkšvame name. Sodyboje pirmą pamačiau didžiulį iš prieglaudos pasiimtą juodą šunį Torą, gavusį mitologinio herojaus, saugančio nuo visokių pabaisų, vardą. Platūs Toro nasrai truputį baugino, bet užtekdavo pasakyti: „Torai, einam prie Salacos“, ir jis, vikstelėjęs uodegą, pasukdavo takeliu per mišką, vis žvilgčiodamas per petį, ar seku iš paskos. Lietuvišką prašymą palydėti prie upės jis puikiai suprato. Artimiausi kaimynai – už kilometro, netoliese – tik Sarmos namai, o savaitgaliais pas mamą ir močiutę suvažiuodavo anūkai, kaip laiške A. Maldoniui rašė D. Avuotinia, teikę jai tikros gyvenimo prasmės. Ten atvykdavo ir menininkai – rezidencijų vieta. Gal ir klystu, nei Daina, nei Sarma nieko apie tai nekalbėjo, bet, lyginant su Lietuva, ore pleveno vos jaučiamas santykio su pasauliu skirtumas, neleidžiantis ištižti, verkšlenti, pasiduoti. Turbūt iš tos pačios į nacionalinės kultūros podirvį nuėjusios liuteroniškos dvasios ir jau anapus estų sienos rašytojo Matso Traato vis kartoti žodžiai: „Išsitiesk. Nugara turi būti tiesi.“ Mačkalnių moterys laikėsi tiesiai.
Išlikusiuose D. Avuotinios ir A. Maldonio laiškuose svarstomi literatūros procesai ir besikeičiančio visuomenės gyvenimo realijos, vaikų ir anūkų likimai, o paskutiniais dešimtmečiais nuolatinė laiškų gija – Salaca. A. Maldonis kartais kiek pakeičia upės vardo galūnę, bet gal tai ne taip ir svarbu. Toliau – keli laiškų fragmentai. D. Avuotinia: „Gyvenu čia ir žiemą, ir vasarą. Matau, kaip nuskrenda ir atskrenda gervės, girdžiu, kaip jos klykauja netoli už upės, pelkėse. Kai užeina liūdesys, galiu nueiti į mišką, pasėdėti ten ir pasiklausyti, kaip siūbuoja pušys. Toks dabar mano pasaulis. Jis man mielas.“ A. Maldonis: „Esu dėkingas Tau, kad atsiuntei tą nuotrauką su suoleliu prie Salacės. Kažkaip visada įsivaizduodavau, kad gyvenimas prie gražios romantiškos upės – tai lyg papildoma palaima, grožis, prasmė. Apie tą tavo Salacą netgi eilėraštį esu pradėjęs. Nežinau, ar baigęs… Pagaliau – nežinau, ar baigsiu… Bet juk ne tai svarbu… Ir gyvenimo, ir vilčių, ir siekimų yra tiek, kiek yra. Kiek gali būti, kol – gali būti.“ Eilėraštį A. Maldonis tikrai baigė, deja, jis išspausdintas jau pomirtinėje poeto knygoje. D. Avuotinia: „Gamta aplink mane tokia, kokia rudenį turi būti: krinta lapai, išskrenda paukščiai, dienos trumpėja, Salaca nuo lietaus pasidarė tamsi, gili ir plati. Paslaptinga. Vasaros metu, kai sėdėjau vandeny ant akmens, tai ji buvo labai miela, o dabar skuba į jūrą <…> Ar neparodysi ir man eilėraštį apie Salacą.“ Šis laiškas, kaip daug kitų, rašytas lietuviškai, bet puslapio viršuje latviškai: „Nebėra kam siųsti – šįryt jis mirė.“ Vėliau „Suolelį prie Salacės“ D. Avuotinia išvertė, o 2018 m. Rygoje ji išleido taip pat pavadintą knygą – „Suolelis prie Salacos“, kurioje jos ir A. Maldonio laiškai, komentarai, pasakojimai apie literatūrą ir rašytojus.
Šių metų sausio 5 d. D. Avuotinia mirė, senovės graikai pasakytų, kad ji persikėlė per Stikso upę. Gal ir latviai po mirties turi įveikti kokią vandens kliūtį, nežinau. Bet žinau, kad jų žeme teka žmones ir literatūras jungianti upė Salaca. Ir už tai ačiū Dainai Avuotiniai.
Jūratė Sprindytė. Darbštumo virtuozė
2024 m. Nr. 11
In memoriam Elena Baliutytė-Riliškienė (1954 05 04–2024 10 07)
Mus paliko brandi mokslininkė ir kūrybinga moteris, kuri visus ir viską mylėjo, aplink skleidė gerumo, atjautos šviesą. Buvo amžinai jaunatviška jotvingė, kilusi iš tų pačių kraštų kaip Sigitas Geda. Susitikom 1977 metais, kai ji po studijų pradėjo dirbti tame pačiame Lietuvių kalbos ir literatūros instituto skyriuje. Mūsų stalai ilgai stovėjo greta, vėliau gyvenom tame pačiame mikrorajone už poros šimtų metrų, buvo lengva bendrauti. Nedvejodama paprašiau tapti dukros krikštamote. Elytė kelis dešimtmečius buvo rūpestinga mentorė ir globėja, nepamirštanti pasveikinti krikštadukros (ir mamos) visom įmanomom progom. Savo rate ją vadindavom švelniai – Elyte.
Narsiai kovojo su vis agresyvėjančia liga, nebus per garsiai pasakyta – išbandymą atlaikė herojiškai, o gyvenimu taip džiaugėsi, kad galėjai tik pavydėti – ragavo visas jo apraiškas, nesiskundė, nesiguodė, lyg būtų sveika. Nors dirbo su virškrūviais, gėrė gyvenimo nektarą pilnatviškai.
Dėl diagnozės ir ligos eigos buvo visada atvira, o šalia gyvenusių niekad neapkraudavo skausmu ar fiziologinėmis detalėmis, nelinksmas istorijas iš ligoninių, chemoterapijos seansų pasakodavo su smagaus humoro doze.
Kadangi Elytei darbas buvo sveikatingumo glėbys – skaityti, tirti literatūrą ir apie ją rašyti – turiu suminėti svarbiausius jos palikimo ženklus (nors gal norėtųsi daugiau kalbėti apie jos pomėgius, šeimą, pasisėdėjimus prie vaišių stalo, privačius pokalbius, bet linksniuojant darbus atsiranda šiokia tokia distancija ir ne taip skauda).
Elytė išleido tris autorines knygas, pirmąją dar sovietmečiu – apie iš Lietuvos į Rusiją Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasitraukusių rašytojų poeziją. Nors jos objektas buvo protarybinis, daugiausia kalbėjo ne apie idėjinį turinį, o apie retorines raiškos figūras, kas anuomet buvo pažangu. Solidi lietuvių kritikos istorinė apžvalga 2002 metais pasirodė jos knygoje simptomišku ir taikliu pavadinimu „Laiko įkaitė ir partnerė. 1945–2000“, išsamiai ir blaiviai pristatant dramatiško laiko kritikų realijas ir personalijas.
Daktarai Elytei draudė būti saulėje, tad ir paskutinio dešimtmečio vasaras praleisdavo prie knygų ir kompiuterio ekrano savo vėsiame pirmo aukšto bute. Įnikusi į tekstus visiškai užsimiršdavo. Instituto leidyklos vadovas Gytis Vaškelis puikiai žinojo, kaip ji vis prašydavo naujų užduočių. O aš, nusivylusi savo tingumu, pagalvodavau – kokia ji darbštumo virtuozė. Nelygstama poezijos specialistė sudarė devynias serijos „Gyvoji poezija“ knygas, kur peržvelgusi konkretaus poeto rinkinių visumą, atrinko ir kaskart į nedidelį tomelį sudėjo, jos nuomone, ypatingiausius eilėraščius (Jono Aisčio, Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno, Vlado Braziūno, Liūnės Sutemos, Donaldo Kajoko, Eduardo Mieželaičio, Antano A. Jonyno, Justino Marcinkevičiaus). Analitinius poezijos skvarbymo įgūdžius pademonstravo tų knygų įvaduose ir, žinoma, paskutinėje monografijoje „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: Pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“ (2019), įtvirtindama poetą dabartinės kultūros erdvėlaikyje. Kartais pasiginčydavom, ar ne per atlaidžiai įvertino Lenino premijos laureatą, bet ji nepasidavė, nes jos traktavimas kilo iš tos pačios šviesios nuostatos, kuri apgaubdavo visus – suprasti, pateisinti, pagerbti.
Šiuo metu spaudai rengiamoje kolektyvinėje monografijoje pasirodys dar viešumos nematęs straipsnis apie Antaną Kalanavičių, kuriame ji tiria avangardizmo apraiškas vėlyvuoju sovietmečiu.
Mokslo publikacijomis daug nusipelniusi akademinei bendruomenei, Elytė nuodugniai gilinosi ir į šiuolaikinės literatūros, ypač poezijos aktualijas, rašė profesionalias recenzijas apie poetų naujas knygas („Metams“, „Literatūrai ir menui“, „Naujajam Židiniui-Aidams“).
Paskutinis didelis darbas – net keturi Just. Marcinkevičiaus „Rinktinių raštų“ tomai, jos sudaryti iš poeto eilėraščių visumos (2024). Valentinas Sventickas, per redkolegijos posėdį išvydęs to parengimo preciziją, bibliografines pastabas, komentarų, išnašų kiekį, net pasibaisėjo – tam neįmanoma prilygti! Just. Marcinkevičius paradoksaliai pratęsė Elytės gyvenimo siūlą. Pasirodžius raštų dešimttomiui ji jautė būtinybę motyvuoti poeto laikyseną ir kūrybos reikšmę tautiniam sąmonėjimui, tad, sulaukusi Gedimino Kajėno klausimų, visa tai apmąstė interviu portale „15min“ – paskutinįsyk regimai mobilizavosi ir žybtelėjo gyvybinės jėgos.
Darbo stalas – virtuvėje, greta kaugės knygų nuolat kas nors čirškėjo, burbuliavo, kvepėjo, čia diskutuota, gerta arbata, maitinta šeima ir užklydę bičiuliai. Pažinties pradžioje vos mokėjusi iškepti kiaušinienę, ji tapo tikra kulinarijos šefe ir noriai šeimininkavo – mielinės tešlos trispalvė riestė ir pyragėliai su grybais buvo jos firminiai. Kito tokio dosnaus žmogaus mano aplinkoje nebuvo. Pati įstabiausia draugė, kuri visada išklausys ir paklaus, atjaus ir padės. Ir – visada su dovanėlėm, lauknešėliais, buvo atidi bet kuriam pažįstamam, dukterėčioms ir jų vaikams, siųsdavo į užsienius knygų, žaislų. Ištikima šeimai, giminei, dvi senas močiutes išsargdinusi. Rūpinosi, kad brolis būtų sveikas ir ramus. Artimuosius vadino mažybiniais vardais – dukra Ievutė, sūnus Jonukas, brolio dukros – Rimutė, Giedrutė, ta mažybinė priesaga atliepė jos harmonizuojančią prigimtį. Ypač džiaugėsi mažyliu anūkėliu Leoniuku.
Tėviškės sodybą Dzūkijoje supo miškai, labiausiai mėgo uogauti, rinkdama avietes ar mėlynes ištisą dieną galėdavo miške išbūti. Rudenį virdavo bruknes, obuolienes, dalindavosi iš savo ir vyro kaimų parsivežtomis gėrybėmis. Dažnai susitikdavom, skambindavomės, kalbėdavomės apie viską, rengdavom namines viena kitos rašinių „ekspertizes“.
Spalio 24–25 dienomis vyko LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus surengta konferencija „1984-ieji“ jau be Elytės. Jai – tik tylos minutė. Nors nepriklausomybės virsmas „tarybinės literatūros“ skyrių buvo permainęs į „šiuolaikinės“, bet mokslo valdininkų patvirtintos programos mus nuolat nublokšdavo į sovietmetį. Elytė iš pačių pagrindų buvo ištyrusi chruščiovinį atlydį, E. Mieželaičio kartos kūrybą. 2019-ųjų laiko tarpsnį, kai mudvi kartu dirbom prie kolektyvinio rinkinio „Sovietmečio lietuvių literatūra: Reiškiniai ir sąvokos“ straipsnių, prisimenu kaip kone tobulą. Suporuotos kaip mokslinės penkių šimtų puslapių leidinio redaktorės, ieškojom faktinių netikslumų, taisėm kolegų riktus, tikrinom išnašas. Mudviejų duetas darbavosi taip sklandžiai, kad ėmė gundyti mintis kartu parašyti kokį tekstą. Neparašėm. Bet ilgu tokio abipusio supratimo ir darnos.
To nebebus. Jaučiu, kad man atsivėrė juodoji skylė, kurią gal galėsiu neutralizuoti, peržvelgusi ir parengusi rankraščiuose paliktus Elytės tekstus.
Herkus Kunčius. Keli epizodai. RoRa
2024 m. Nr. 10
In memoriam Rolandas Rastauskas (1954 10 13–2024 09 05)
Žmogaus atmintis, deja, ne tik nepatikima, bet ir netalpi. Iš dešimtmečių lieka tik pabiros dienos, kartais valandos, minutės. Su RoRa (Rolandu Rastausku) susipažinom XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Sukomės panašiose orbitose.
Laikai tuo metu buvo rūstūs: banditizmas, reketas, gaujos, brigados. Niekur negalėjai jaustis saugus. Vėlų rudenį autobusu su RoRa iš Vilniaus vykom į Gdanską – dramaturgijos mugę. Sėdėjome šalia, apsupti kontrabandininkų, kurių pavadint verslininkais neapsiversdavo liežuvis. Gdanske nykiame viešbutyje gyvenome viename kambaryje. Ten buvo ankšta, drėgna ir šalta. Nutarėm nuvažiuoti į Sopotą – prasivėdinti, pasivaikščioti po lenkų kurortą. Jau sutemus atsidūrėm ant pėsčiųjų tilto į jūrą; Palangos tiltas mums patiko labiau. Sopotas tuo metu buvo ne pats saugiausias Lenkijos miestas. Gatvės tuščios, neapšviestos. Kai per balas patraukėm atgal į miestą, pastebėjom, kad mus seka geležiniais strypais ginkluota gauja. Nesunku buvo nuspėti, kas mūsų laukia. Susižvalgę paspartinom žingsnį. Gauja lipo mums ant kulnų. RoRa puse lūpų pasiūlė pasukti į kairę, ragino eiti į dešinę. Dairėmės žmonių, tačiau jų nesimatė. Bėgti neleido orumas. Atsidūrus puvėsiais dvokiančiame kieme, pavyko paslapčia įsmukt į gūdžią laiptinę. Virtę nematomais, girdėjome banditų keiksmus ir tvirtus pažadus, kad būsim tuojau pat sudoroti. Tačiau jie, laimei, mūsų nerado. Pabodus ieškoti, patraukė tamsoj savo keliais. Išlindę iš slėptuvės, Sopote neužsibuvome. Sugrįžus į Gdanską, kai jau saugūs sėdėjome viešbutyje, RoRa paprašė manęs cigaretės. Tą kartą „du kartus“ mačiau RoRą rūkantį – pirmą ir paskutinį.
Vilniuje, kai čia atvykdavo pasižmonėti ar dirbo Nacionaliniame dramos teatre, su RoRa beveik nesimatydavome. Tačiau kas kita Palangoje, kur jis gyveno Smilčių gatvėje, o aš esu už „BAM’o“ įsirengęs dirbtuvę. Metų laikai neturėjo reikšmės. Pavasarį, žiemą ar rudenį bendrauti niekas netrukdė. Tai buvo mūsų laikas.
Prieš penkerius metus Virbališkės taku grįždamas į savo „garažą“, sutikau iš autobusų stoties einantį RoRą. Buvo ruduo. RoRa neatrodė itin linksmas. Stabtelėjęs prisipažino, kad nuo šiandien jis pensininkas. Grįžta iš Klaipėdos. Universitete pasirašęs atleidimo iš darbo dokumentus. Apgailestavo, kad pasiūlymo dar šiek tiek padirbėt neišgirdo. Žodžiu, ta diena RoRai buvo šiaip sau. Sutarėm susitikt prie fontano. Po kelių valandų, ta proga „Vynotekoj“ nusipirkę „Alitos“ brendžio ir šokolado, jau sėdėjome Tiškevičių alėjoje. Greta „Šilelio“ vilos ir skulptūrų turėjo įvykti puota – RoRos palydėtuvės į pensiją. Tačiau niekaip negalėjome šventės pradėti. „Alitos“ butelis buvo keistas. Pabandžius atsukti kamštelį, šis nepajudėjo iš vietos. RoRos pastangos taip pat buvo bergždžios. Nepadėjo ir mūsų striukių skvernai, kuriais bandėm tvirčiau suimti kamštelį. Nagais ir namų raktais kamštelio taip pat nepavyko nulupti. Atrodė it būtų privirintas. Išprakaitavę kuriam laikui palikdavom ramybėje butelį, tačiau netrukus pakaitomis vėl imdavomės darbo. Perspektyva, kad būsim priversti laižyti šokoladą, o kamštelio niekada neatsuksim, atrodė siaubinga. Per tą laiką sutemo. Ėmė lynoti. O tada, kai išskleidžiau skėtį, įvyko stebuklas – kamštelis RoRai pasidavė. Iš kakliuko godžiai gėrėme brendį, šokoladą pamiršom. Kai jau buvom gerokai įkaušę, RoRa prasitarė, kad bet kurią akimirką gali numirti. Pamaniau, kad tai pokštas.
RoRa, palangiškių papročiu, prie jūros niekada neidavo. Labiau mėgo gatves ir alėjas. Tiesa, kažkurį pavasarį man pavyko jį įkalbėti. Kelionė pakrante truko dešimt minučių. Vėl nėrėm į miestą.
Palangoje, šalia Kęstučio gatvės, kažkurią vasarą RoRa parodė slaptą suoliuką. Jis stovėjo atokiai, greta pasvirusios pušelės. Iš nuorūkų ir šiukšlių gausybės nesunku buvo suprasti, kad tai populiari palangiškių vieta. Vytautui Balsiui ir man parodytas RoRos suoliukas patiko. Atsinešę šio bei to, praeiviams nematant, pamėgom vakarais ant jo pasėdėti. Besikalbant kildavo įvairiausių minčių, kurios dažniausiai neįgaudavo kūno. Tačiau kartą, prieš šešetą metų, kai ir vėl ėmėme skųstis, kad dramaturgų šiandien niekam nebereikia, ant suoliuko kilo idėja – įkurt Dramų skaitymo draugiją Palangoje. Nedelsdami įkūrėme. Sukirtome rankomis. Patvirtinome sutartį ne parašais, o keliais gurkšniais. Kitą dieną RoRa man paskambino. Atseit ryte sutvarkęs visus formalumus. Jau buvęs Palangos bibliotekoje, susitikęs su jos direktoriumi, kuris įsileis Dramų skaitymo draugiją pas save ir ją globos. Kas mėnesį autoriai bibliotekos salėje skaitys publikai savo pjeses. Vėliau – aptarimai direktoriaus kabinete, vynas, linksmybės. Toks RoRos veiklumas nustebino ne tik mane, bet ir Vytautą Balsį. Popiet visi trys susitikome su bibliotekos direktoriumi Kęstučiu Rudžiu. Patvirtinome, kad tai, ką jam ryte kalbėjo RoRa, nėra tušti žodžiai – Dramų skaitymo draugija išties įkurta, o mes jos steigėjai. Išėję iš bibliotekos, nesidairėme į pašalius, iškart patraukėm link savo suoliuko. Kaip visada, vakarot neprailgo.
Šiandien nebėra to medinio suoliuko, pasvirusios pušelės, nuorūkų kilimo, balsų. Toje vietoje išdygo prabangių apartamentų kvartalas.
RoRa rado kitą suoliuką. Kai ateisim, parodys.
Dainius Vaitiekūnas. Išėjo Mokytojas
2024 m. Nr. 8–9
In memoriam Kęstutis Nastopka (1940 03 18–2024 07 23)
Netekome Kęstučio Nastopkos, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito, nepranokto lietuvių poezijos analizės meistro, vieno pirmųjų lietuvių semiotikų, svarbiausio semiotiko XXI a. Lietuvoje. Tai buvo europinio lygio mokslininkas, daug metų vykdęs metodiškai aiškiai apibrėžtus literatūros tyrinėjimus ir nuosekliai laikydamasis savo mokslinių tyrimų metodo pasiekęs įspūdingų atradimų, kurių tikroji vertė, tikiu, dar tik atsiskleis ateityje. Jis buvo reiklus, ir visų pirma sau pačiam, pasižymėjo drąsa tiek gindamas savo nuomonę (turėjo dovaną aiškiai kalbėti ir rašyti apie sudėtingus dalykus), tiek lipdamas į savo mėgstamus kalnus ar plaukiodamas (ne veltui jo vienas paskutiniųjų tekstų yra apie prasmės riziką).
Jo kelias į Europos mokslą prasidėjo iš esmės nuo lietuvių ir latvių literatūrinių ryšių tyrinėjimų (Rygoje ta tema parengė disertaciją) ir susidomėjimo Tartu semiotinės mokyklos pasiekimais („mano epistemologinis apsisprendimas įvyko Rygoje“, – tvirtino jis). Sovietmečiu semiotika jam tapo savita pasipriešinimo prieš ideologizuotą kritiką forma. Beje, jis atsisakė įstoti į komunistų partiją. 1971 m. įvykęs susitikimas su į Vilnių iš Paryžiaus atvykusiu semiotiku Algirdu Juliumi Greimu jam buvo lemtingas: Paryžiaus semiotinės mokyklos įkūrėjas jį įtraukė į savo semiotinę mokyklą, jie susirašinėjo ir susitikdavo. Kęstutis Nastopka buvo vienas iš vos kelių tiesioginių A. J. Greimo mokinių Lietuvoje.
Kaip ir jo mokytojui A. J. Greimui, kurį jis laikė savo lėmėju, prancūzų kalba jam buvo svarbi akademinė kalba. Jos, beje, jis pradėjo mokytis iš A. J. Greimo prancūziško semiotikos žodyno, kuris net ir prancūzakalbiams nelengvai įkandamas. Šia kalba jis siekė pristatyti pasauliui Lietuvos kultūrą, todėl pranešimams ir straipsniams sąmoningai rinkdavosi analizuoti lietuvių arba su Lietuva susijusius autorius, jų itin gražius tekstus: kalbėjo prancūziškai apie Lietuvos viziją Prospero Mérimée novelėje „Lokis“ ir Oskaro Milašiaus poezijoje, apie Marcelijaus Martinaičio Kukutį, apie Evangelijos parafrazes Alfonso Nykos-Niliūno ir Kazio Bradūno poezijoje, apie lietuviškus A. J. Greimo tekstus ir lietuvišką mitologiją… Be prancūziškų tekstų, galėtų būti eksportuotini ir jo lietuviškieji veikalai, pasižymintys atidžiu įsiklausymu į subtiliausius lietuvių literatūros reikšmių virpesius: dar laukia savo vertėjo knygos „Reikšmių poetika“, „Literatūros semiotika“ ir „Įsiklausymai“… Savo individualaus lėmėjo A. J. Greimo semiotikos programą jis visiškai išpildė.
Kęstutis Nastopka artimai bendravo su prancūzų semiotikais: buvo tikras mokslinis pasaulio semiotikų ambasadorius Lietuvai ir Lietuvos semiotikų – pasauliui. Kartu su jais dalyvaudavo mokslinėse konferencijose Lietuvoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse, rengdavo bendras publikacijas, projektus, buvo kviečiamas svetur skaityti paskaitų. Iš prancūzų kalbos išvertė daug svarbių A. J. Greimo ir jo mokinių tekstų. Prancūzų semiotikų asociacijos paskelbtame jo atminimui skirtame žodyje pažymima, kad profesorius visada širdingai priimdavo į Vilnių atvykstančius semiotikus.
Tiesa ir žinojimas jam buvo svarbi vertė, kurios siekė, kuria dosniai ir su užsidegimu dalinosi: būdamas reto darbštumo ir sąžiningumo jis duodavo nelaukdamas jokio atlygio ir pripažinimo, atrasdamas vis kitą, būtent tik tam konkrečiam jaunajam mokslininkui geriausiai tinkantį bendravimo stilių, kurį ir man kaip dovaną teko patirti. Gal todėl ne vienas mūsų, šiomis dienomis jo gedinčių mokinių, įsivaizduoja, kad būtent jo ryšys su mokytoju ir buvęs pats stipriausias. Labai tikiuosi, kad ateityje rasis jam skirta surinktų atsiminimų knyga.
Man pačiam jo netektis skaudžiai priminė tėvo netektį, įvykusią beveik prieš ketvirtį amžiaus. Ir ne tik todėl, kad jie abu buvo iš tos pačios kartos, iš Šiaurės Lietuvos. Tai jis atvedė mane į semiotiką: paskatino publikuoti studijų metais atliktą eilėraščio analizę, buvo mano bakalauro darbo konsultantas, magistro darbo ir disertacijos vadovas, supažindino su kitais A. J. Greimo mokiniais, siuntė stažuotis į Limožo semiotinių tyrimų centrą, patikėjo savo skaitytą semiotikos kursą Vilniaus pedagoginiame universitete (vėliau – Lietuvos edukologijos universitetas) išeidamas dėstyti į kartu su kolegomis įsteigtą A. J. Greimo semiotinių tyrimų centrą Vilniaus universitete… Jis visada buvo jautrus ir nepaprastai šiltas žmogus, tas, kuris mokėjo kurti gyvą pokalbį ir auditorijoj, ir prie mokslinio teksto korektūros, ir sode prie arbatos surinkus krituolius obuolius. Išėjo Mokytojas.
Petras Bražėnas. Atsisveikinant su laiminguoju
2024 m. Nr. 7
In memoriam. Raimondas Kašauskas (1934 10 10–2024 05 28)
Tokio sunkaus pavasario lietuvių literatūrai, Lietuvos rašytojų sąjungai, rodos, seniai nebuvo: vienas po kito per porą mėnesių mus paliko net trys iškilūs jos kūrėjai. Vytautė Žilinskaitė, Petras Panavas, Raimondas Kašauskas. Skaudi žinia apie pastarojo mirtį mus pasiekė gegužės 28 dieną, nelikus nė pusmečio iki rašytojo devyniasdešimtmečio. Mintyse jau ne vienas ruošėmės šio jubiliejaus paminėjimui. Buvo ir kita graži dingstis: prieš keletą mėnesių išėjo naujausia (nesakau paskutinė) rašytojo knyga „Kalnas“, rinktinė, kurią sudaro keliolika naujausių apsakymų, retrospektyvus publicistikos ir eseistikos pluoštas „Pamatymai“ bei keletas reikšmingų ir turiningų interviu. Dar tebelaikau ant savo rašomojo stalo šią knygą su brangia man dedikacija, draugišku vyresnio kolegos tonu linkinčia „kuo ilgiau neužmesti plunksnos“. Jausdamas šiame palinkėjime ir priekaišto gaidelę, imuosi plunksnos pačiam liūdniausiam literatūros žanrui – nekrologui. Gal ir pažeisiu šio žanro taisykles, atsisakydamas platesnės biografijos ir kūrybos apžvalgos, kuri šiandien lengvai prieinama įvairiuose informacijos kanaluose. Ir ne tik todėl: devyniasdešimtmečio ir beveik septynis dešimtmečius aktyviai literatūroje besidarbavusio rašytojo biografija ir kūrybinis palikimas tiesiog sunkiai įspraudžiami į šio žanro rėmus. Suprasdamas, kad tūkstančiai skaitytojų rašytojo išėjimą išgyvena kaip nacionalinę netektį, surizikuosiu atsisveikinti su juo kaip su „savo Kašausku“.
Neakivaizdinė devyniolikmečio lituanisto pažintis su būsimu klasiku prasidėjo 1960-aisiais – kai perskaičiau tada dar nežinomo autoriaus apsakymų rinkinį „Saloje“. Tenka priminti, kad tais laikais nebuvo tokio knygų pasirinkimo kaip šiandien. Iki šiol likęs jos sukeltas įspūdis, kurio nenorėčiau sutrikdyti skaitymu po šešių dešimtmečių. Kitas reikalas – „Suaugusiųjų žaidimai“ (1969), „Motociklininkai“ (1973), „Mažos mūsų nuodėmės“ (1975), „Gerumo kaina“ (1978), kuriuos skaičiau jau kaip literatūros mokytojas ar pradedantis literatūros kritikas. Be šitų kūrinių negalėtume aptarti ne tik rašytojo biografijos, bet ir platesnio septintojo–aštuntojo dešimtmečių lietuvių prozos vaizdo.
Raimondą Kašauską galėčiau priskirti prie laimingųjų, kuriam net esminio vertybių perkainojimo epochoje neteko nei nutilti ilgesniam savo nueito kelio apmąstymui, nei droviai apgailėti kažkam kažkada atiduotą duoklę, nei teisintis dėl didesnių ar mažesnių klaidų. Jo prozos esmingiau nepalietė senėjimo ar senstelėjimo dėmės, jis, atrodo, be pertraukos, be krizių ir lūžių tęsė rašytojo misiją, Atgimimo laikotarpiu kiek daugiau laiko skirdamas aktualiajai publicistikai, o vėliau pasinerdamas į jau įprastą romano stichiją. „Laukimas“ (2007), „Badmetis“ (2009), „Paslaptis“ (2012) – romanai, ne tik liudijantys apie intensyvų kūrybinį rašytojo, jau įžengusio į aštuntą dešimtį, darbą, bet ir reikšmingai papildantys XXI amžiaus mūsų romanistikos fondą.
Prisimindamas jau gerokai nutolusius metus, kai kartu su rašytoju teko dalyvauti daugelyje jo kūrybai skirtų literatūros vakarų, ilgus pokalbius prie kavos puodelio (rašytojas, skirtingai nuo mūsų, nuodėmingųjų, mano atmintyje tik kavos puodeliu ir tenkindavosi), esu susidėliojęs savotišką jo išpažintų vertybių ir kūrybinių prioritetų dėlionę, kuria, atsisveikindamas su rašytoju, ir norėčiau pasidalinti.
Didžioji jo gyvenimo meilė, galingiausias jo kūrybos variklis buvo gimtoji Žemaitija, jos žaliuojančios kalvos, jos lėtoki, mąslūs, gilūs, tvirti, bet ir pažeidžiami žmonės, kurių išgyvenamas dramas, paslaptis, mįsles jis ir siekė visą gyvenimą įminti bei atskleisti. Literatūros kritika beveik vienbalsiai pabrėždavo du ryškiausius jo prozos bruožus – psichologizmą ir lyrizmą. Šiandien, kai kitos meno rūšys iš literatūros paveržė peizažą, Raimondas Kašauskas liko ištikimiausias jo meistras. Kai poezijoje vis mažėja lyrikos, jis, lyg kompensuodamas praradimus, žavi lyriniais atodūsiais. Stovėdamas pačių produktyviausių lietuvių prozininkų gretoje, jis išsiskyrė savo meninių ieškojimų, savo stiliaus individualumu.
Atkurdamas atmintyje asmeninio bendravimo su rašytoju momentus, norėčiau ypač pabrėžti jo pagarbą skaitytojui, ne tik jaučiamą kūriniuose, bet ir išryškėdavusią literatūriniuose susitikimuose. Be juokelių, be pataikavimo, be, kaip dabar pasakytume, populizmo apnašų jis interpretuodavo, komentuodavo savo kūrinius ir jų herojus, visada labai rimtai ir atsakingai. Tą patį pasakyčiau apie jo santykį su literatūros kritika ar kritiku. Jis nebuvo linkęs nei atmesti ar suniekinti kito nuomonę, nei skubotai, lengvai ją priimti. Aš turiu pats tai apmąstyti ir perprasti, – taip maždaug apibendrinčiau jo poziciją. Tam kartais reikėdavo ne savaičių ar net ne mėnesių. Prisiminsiu Raimondą, kaip vienintelį iš didelio būrio prozininkų, su kuriais man teko bendrauti, kuris gal po metų ar dvejų, bet tikrai žinau, kad ruošdamasis pakartotiniam vieno romano leidimui, gurkšnodamas kavą, prisiminė seną pokalbį ir pasakė: o tada tu buvai teisus. Tokiu „honoraru“, gautu tiesiai iš rašytojo lūpų, daugiau, rodos, ir nebuvau apdovanotas. Ir ne vertinimą šiuo atveju noriu pabrėžti, o talpią, atskaitingą rašytojo atmintį. Dėkingai prisimindamas literatūrines ir etines rašytojo pamokas, nuoširdžiai tikiu, kad buvusieji, esamieji ir būsimieji jo skaitytojai atsilygins jam tokiu pat dėmesiu ir atmintimi.
Alma Lapinskienė. Mylėjusi kalbą, knygas ir žmones
2024 m. Nr. 2
In memoriam Bronė Balčienė (1945 04 23–2023 12 30)
Baigiantis 2023-iesiems, gruodžio 30 d., mus apskriejo skaudi žinia – mirė redaktorė, vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Bronė Balčienė. Netekome Bronytės, Bronelės – tokiais malonybiniais vardais dauguma ją vadinome. Netekome ne tik talentingos vertėjos, legendinės redaktorės, puikios gimtosios kalbos mokovės, bet ir mielo, išmintingo, be galo darbštaus, jautrios ir geros širdies žmogaus.
Bronė gimė 1945 m. balandžio 23 d. Parupėje, Biržų rajone. Trejų metukų su šeima ištremta į Sibirą, Irkutsko sritį, į Tėvynę grįžo jau vienuolikmetė, su mama ir seserimis, tėvelis amžino poilsio atgulė Sibiro žemėje. „Kodėl mūsų šeimą ištrėmė, mama bijojo sakyti. Kai pradėjau domėtis, nebebuvo ko paklausti… – viename interviu pasakojo Bronė. – Dabar, aišku, jau žinau: brolis Petras 1946 metais, savo dvidešimt pirmojo gimtadienio išvakarėse, buvo sušaudytas Lukiškėse už pagalbą miškui. Jo palaikai ilsisi Tuskulėnų kolumbariume.“
1970 m. baigusi lituanistikos studijas Vilniaus universitete, Bronė liko dėstyti Lietuvių kalbos katedroje, rašė straipsnius apie kalbos kultūrą, bendradarbiavo žurnale „Mūsų kalba“. 1979 m. išėjo į „Vagos“ leidyklą, kur penkiolika metų dirbo Verstinės literatūros redakcijoje, nuo 1994 m. redagavo leidyklos „Alma littera“ leidžiamas knygas. Vėliau bendradarbiavo ir su kitomis leidyklomis, darbas su knyga truko keletą dešimtmečių, iki pat gyvenimo pabaigos. Redagavo dar ir praėjusį rudenį, jau sunkiai sirgdama.
Ji buvo ir talentinga vertėja, vertė iš latvių, anglų ir rusų kalbų: R. Tagorės, A. Kolbergo, A. Purinio, D. Avuotinės, I. Murdoch, J. R. R. Tolkieno ir kitų autorių kūrybą. Jos verstų knygų – daugiau negu keturiasdešimt, iš jų itin daug vaikams ir paaugliams. O suredaguotų knygų, verstinių ir originalių, priskaičiuotume kelis šimtus. Į redagavimo ir vertimo darbą įtraukė ne vieną jauną kūrybingą žmogų, dosniai dalijosi patirtimi ir žiniomis. Viena iš Bronės mokinių, Daiva Daugirdienė, prisimena: „Kai dirbau „Vagos“ Verstinės literatūros redakcijoje, Bronytė man davė redaguoti savo verstą Iris Murdoch romaną „Jūra, jūra…“ ir prašė kiekvieną sakinį palyginti su originalu. Palyginau, neradau nė vienos klaidos ir, žinoma, iškart supratau, kad čia ne tiek darbas, kiek neįkainojama pamoka man, tada dar visai žaliai redaktorei ir vertėjai.“
Suredaguotų knygų skaičiumi, profesionalumu, išmintimi ir vidine kultūra Bronė Balčienė pagrįstai užsitarnavo legendinės redaktorės vardą. Todėl galime pasidžiaugti, kad ji buvo deramai įvertinta: 2010 m. apdovanota literatūros redaktoriaus premija „Auksinė lupa“, o 2019 m. už ilgametį redaktorės darbą, vertimus, vertėjų ir redaktorių ugdymą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
Mudvi susipažinome 1964 m., įstojusios studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Susipažinome, susidraugavome. Draugystė tęsėsi visą gyvenimą, metams bėgant ji tarsi brendo, stiprėjo.
Tik Bronės dėka tapau vertėja. Maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai jau buvau pramokusi baltarusių kalbos, ji ėmė mane raginti pabandyti ką nors išversti. Paklausiau, išverčiau Vl. Karatkievičiaus apsakymą „Raistų ir viržynų smuikas“. Susitikome, pradėjau skaityti vertimą, ir po pirmų sakinių išgirdau jos „Versi!“ Tas žodis man nuskambėjo ir kaip to pirmojo bandymo įvertinimas, ir kaip įpareigojimas. Tokiu būdu įtraukė mane į šį kūrybos barą ir esu už tai jai labai dėkinga.
Bronė buvo beveik visų mano vertimų redaktorė. Ne šiaip redaktorė, o redaktorė mokytoja, dosniai ir geranoriškai dalijanti patarimus, atskleidžianti vertimo meno paslaptis. Susėsti prie jos suredaguoto teksto derinti nuomonių būdavo grynas malonumas. Ji visada pradėdavo nuo pagyrimo, jos geri žodžiai pakeldavo ūpą, nebesijausdavai nemokša, o tada jau leisdavomės į smagias kūrybines paieškas – teksto klaustukų ir smegduobių aiškinimąsi.
Bronės džiaugsmo šaltinis buvo ne tik darbas, bet ir šeima. Studijų metais ištekėjo už mūsų kurso draugo Jono Balčiaus. Po ketverių studijų metų išėjo akademinių atostogų, nes 1968 m. rudenį gimė dukra Lina. Gyveno uošvijoje Liškiavoje, mokytojavo. „Mano Džiaugsmelis jau moka šypsotis ir šaiposi mane pamačiusi“, – rašė man 1969-ųjų pavasarį. Tų metų rudenį grįžo baigti mokslų. Daug pasiekė ir jos vyras Jonas, poetas, filosofas, profesorius. Jiedu buvo darni lituanistų intelektualų pora. Jonui mirus 2017 m., Bronė ėmėsi jo kūrybinio palikimo įamžinimo – sudarė poezijos rinktinę „Spalio danguos“ ir 2018 m. išleido savo lėšomis.
Dukra Lina paveldėjo abiejų tėvų gabumus – tapo mokslininke, tautosakos tyrėja ir puikia vertėja. Bronė labai džiaugdavosi dukros pasiekimais, gražia jos šeima, bet ypač džiaugėsi vaikaičiais Vaiva ir Mariumi. Būdavo, paskambinusi klausiu, ką ji veikia. O ji džiugiu balsu man atraportuoja: „Močiučiauju!“ Ne kartą yra sakiusi, kad jai pačios mieliausios – močiutės pareigos.
Per vieną iš paskutiniųjų mudviejų pokalbių Bronė tarsi apibendrino savo gyvenimą: „Žinai, kai pagalvoju, juk aš nugyvenau gerą gyvenimą: visą laiką dirbau mėgstamą darbą ir turiu gražią, mielą šeimytę.“ Kiek meilės buvo tame neįprastos formos malonybiniame žodyje šeimytė! Lyg Jono eilėraščio eilutėje – „Kaip širdies aš ilgiuos tavo žingsnių tylių!“
Bronytė išėjo per anksti. Gal Jono ilgesio traukiama, gal jo kvietimo ateiti:
O aš žinau, kaip tolsta žemės laikas,
kaip blausiasi žvaigždynai ar tiesa
<…>
Ir kaip per neseniai nubalintas ražienas
nutolsta siela – vis sugrįždama
<…>
Todėl atnešk ir man to amžino nektaro,
kurs filosofų tituluojamas nebūtimi,
ateik ir tu ir atsisėsk prie stalo,
ir būsim po žvaigždėta naktimi.
Dabar jiedu kartu. Po žvaigždėta naktimi… Bet ilgesys liko mums – šviesios asmenybės, mylėjusios kalbą, knygas ir žmones.
Džiuljeta Maskuliūnienė. Radastos Virginijai
2023 m. Nr. 10
In memoriam Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė (1958 04 11–2023 08 30)
Išeinanti vasara išsivedė ir mielą draugę, kolegę Virginiją. Mums liko liūdesys, prisiminimai, pokalbių aidai. O lituanistikai – Virginijos darbai – knygos, straipsniai, recenzijos, ramus ir pasvertas kalbėjimas apie lietuvių poeziją, įžvalgios eilėraščių analizės. Parašytos septynios knygos – monografijos, studijos, mokymo priemonės studentams: „Naujausios lyrikos semantika“ (1994), „Vytauto Mačernio „Vizijos“: semiotinis aspektas“ (1999), „Vytautas Mačernis ir jo karta“ (2001), „Eilėraščio analizė: semantinis-struktūrinis aspektas“ (2005), „Juditos Vaičiūnaitės kūryba“ (2009), „Eilėraščio analizė: teorinės prielaidos, praktiniai patarimai“ (2013), „Toks gražus, toks liūdnas…: monografija apie Jono Juškaičio kūrybą“ (2018). Apie V. Mačernį, J. Vaičiūnaitę, J. Juškaitį Virginija savo žodį pasakė monografijomis, kuriomis galėsime remtis toliau skaitydami ir tyrinėdami lietuvių poeziją. Iš rusų kalbos yra išvertusi žinomos Izraelio rašytojos Dinos Rubinos romaną „Leonardo braižas“ (2017). Liko nebaigtų darbų. Dar kovo mėnesį elektroniniame laiške rašė: „Ką veikiu? Bandau susitvarkyti planuojamą monografiją „Žemininkų generacijos kodai lietuvių sovietmečio lyrikoje“, dėl pavadinimo dar pagalvosiu… bandau apibendrinti savo tyrinėjimus apie Mačernį, Juškaitį, seniai išleistą „Naujosios lyrikos semantiką“… Daug veiklos, kai kuriuos dalykus reikia naujai rašyti…“ Gaila, nebeparašys…
Su Virginija mus siejo sena pažintis. Ji atvyko į Šiaulius ir čia 1987–1989 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, aš Lietuvių literatūros, o ji – Lietuvių kalbos katedroje (teko dėstyti kalbos kultūrą). Įsimintiną 1988-ųjų vasarą su studentais lituanistais Virginija, aš ir kolegės Gražina Skabeikytė, Rita Tūtlytė vykome į Žemaitiją, į Tverus ir jų apylinkes rinkti tautosakos. Laukai ir palaukės pilnos kmynų, medinė Tverų bažnytėlė (gyvenome visai šalia jos), smagios sūpuoklės, daug juoko – buvome dar jaunos dėstytojos, visas gyvenimas plytėjo prieš akis…
Virginija nuėjo ilgą, prasmingą mokslininkės ir dėstytojos kelią (nuo 2002 m. habilituota humanitarinių mokslų daktarė, nuo 2003 m. profesorė). Po Šiaulių vėl grįžusi į Vilnių, savo studijų miestą (1981 m. ji baigė lituanistiką Vilniaus universitete), ilgus metus dirbo Vilniaus pedagoginiame universitete (1992–2011), Lietuvos edukologijos universitete (2011–2018), pastaruoju metu – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje (2019–2023). Kurį laiką dėstė ir Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lituanistikos katedroje. Vadovauta gausybei studentų baigiamųjų darbų, daktaro disertacijoms. Šiemet ir vėl ruošėsi naujiems mokslo metams…
Virginija buvo kamerinis žmogus, nesiveržė į vadovaujančius postus, turėjo savo ištikimų draugų būrelį (ko gero, vien filologų), vertino ramybę, lėtą knygų skaitymą, pasivaikščiojimus, keliones. Mokėjo susikaupti ir koncentruotai dirbti. Mokėjo ir atsipalaiduoti, turėjo puikų humoro jausmą, autoironijos dovaną. Mėgo žemės spalvas, ypač garstyčių. Mielai dalijosi tuo, ką mėgo pati – knygomis, filmais, interneto radiniais, kelionių maršrutais… Kelionių akimirkas dažnai prisimindavo… Ypač buvo pamėgusi Norvegiją ir Prancūzijos Provansą.
Ir, žinoma, labai mylėjo savo Panevėžį ir Panevėžio kraštą. Per keliolika metų su Virginija išvažinėjome visą Panevėžio rajoną, siekėme ir toliau, o pradėjome keliones nuo Ramygalos, Jotainių, Vadoklių – pačių artimiausių Virginijos širdžiai vietų (ji mokėsi Jotainių aštuonmetėje, vėliau Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje), aplankėme Pagirius, kur palaidotas jos vyras, šviesaus atminimo literatūros istorikas Jonas Šlekys, Puziniškį, Bistrampolį, Ustronę, daugybę kitų literatūrinių ir kultūrinių vietų.
Mirus Tėvams, išsaugojo namus Panevėžyje, visas vasaras ten ir praleisdavo, savo vaikystės kambaryje prie to paties mokyklinio rašomojo stalo rašydavo straipsnius. Medinis namelis skendėjo „kaimiškų“ gėlių jūroje – kvapiojo tabako, naktinukų, aguonų, karkliukų, sinavadų, lelijų, aksomitų (taip vadino vainikinę gaisreną), jurginų žieduose… O vieną vasarą prie namo žydėjo mamos pasodintas išlakių, kone aukštesnių už žmogų rožinių kardelių miškas – Virginija su mama taip ir liko įamžintos nuotraukoje. Buvome padovanoję jazmino krūmą – kiekvieną pavasarį atsiųsdavo jo, žiedais apsipylusio, nuotraukų. (Ji dažnai artimiesiems atsiųsdavo savo gėlynų vaizdų.) Šalia medinio namelio Suvalkų gatvėje auga ir didelis klevas… Po juo ir išbėgdavo pasitikti mūsų, niekada net nereikėjo belsti į duris…
Virginija mokėjo džiaugtis kasdienybės grožiu ir pati tą grožį kūrė, vertino akimirką, bendravimo džiaugsmą. Ji vienintelė iš mano draugių vis dar ranka teberašė šventinius atvirukus: gražia apvalaina rašysena išmargintas vokas pašto dėžutėje visada atsirasdavo prieš šv. Velykas, šv. Kalėdas. Ir jos namai Vilniuje Neužmirštuolių gatvėje buvo jaukūs ir svetingi, kur galėjome kalbėtis iki išnaktų. Seno krištolo taurės, porcelianas, kažkas labai vaičiūnaitiška… Namus puošė šviesaus atminimo Motinos rankdarbiai, jos siuvinėtos ryškios gėlės ant juodo dugno įrėmintos kabojo pagarbiausioje svetainės vietoje.
Virginija ne kartą su nostalgija yra pasakojusi apie šviesią savo vaikystę, artimą dvasinį ryšį su Tėveliu. Ant rankos mėgo segėti tėvo palikimą – auksinį laikrodį. Vaikystę kaip prarastojo rojaus archetipą yra atradusi V. Mačernio, J. Vaičiūnaitės, poetų žemininkų kūryboje. Gal paskutinis publikuotas jos straipsnis buvo parengtas „Rubinaičio“ žurnalui apie J. Juškaičio poeziją vaikams, kur autorė išryškino, kas reikšminga šio poeto kūryboje – „svarbūs yra gimtieji namai, namiškių ratas, darbas, knygų trauka, džiaugsmingas buvimas gamtoje, jaučiant jos grožį ir gerumą“. Šiais žodžiais tarsi kalbama ir apie save, savo gyvenimą. Į tyrinėjamų autorių kūrybą buvo ne tik įsijautusi, bet ir įsigyvenusi.
Šį sausį gavau Virginijos laišką, kuriame rašė: „Man vis prisiunčia visokio internetinio gėrio. Daugelį dalykų reikia trinti, bet ši reprodukcija man įsiminė. Vakar Vilniuje buvo saulėta diena, šiandien snaiguriuoja, nešilta. Bet man tinka. Tikra tiesa, švenčių kaip nebūta“, ir pridėjo Suomijos tapytojo simbolisto Hugo Gerhardo Simbergo paveikslo „Sužeistas angelas“ (1903) reprodukciją. Dabar suprantu tą laišką ir kokį sunkų laiką ji išgyveno… Laukė pavasario ir Panevėžio sezono pradžios. Nežinojo, kad ateina paskutinis pavasaris ir paskutinė vasara…
Rugsėjo 9-ąją, vaiskų ir saulėtą šeštadienį, Virginiją palaidojome šalia Tėvų Vilniuje, Sudervės kapinėse. Prie kapo duobės jautriai nuskambėjo kolegių Nijolės Vaičiulėnaitės-Kašelionienės ir Redos Pabarčienės skaitomos J. Juškaičio ir J. Vaičiūnaitės eilės… Kadaise Virginija yra užsiminusi, kad gražiausia gėlė ant jos kapo būtų radasta. Daug jų žydi Panevėžio krašte ir visoje Lietuvoje. Ir viena jų visada žydės ir kvepės amžinybėn išėjusiai Virginijai.
Danutė Sirijos Giraitė. Šviesioji
2023 m. Nr. 3
In memoriam. Nijolė Kvaraciejūtė (1940 01 15–2023 02 05)
Vasario 5 dieną mirė Nijolė Kvaraciejūtė, viena talentingiausių grožinės ir humanitarinės literatūros redaktorių, 2023 m. pradžioje Lietuvos leidėjų asociacijos Knygos apdovanojimų šventėje paskelbta Geriausia metų redaktore, pelniusi 2022 m. literatūros redaktorės premiją „Auksinė lupa“.
Negausus senesnės kartos rašytojų būrys gerai pamena Nijolę iš „Pergalės“ (dabartinių „Metų“) redakcijos laikų. Visada moteriškai mielą, elegantišką. Pamačiusi šermenyse jos nuotraukas, net gąstelėjau – kokia graži buvo Nijolė. Tas grožis, sodrus dainingas balsas atrodė įprasti lyg duotybė. Štai ji aukšta, liekna, karūnuota, ilga „Eglės“ choro suknele – tikra Eglė ar Gulbė karaliaus pati. Tačiau likimas nelepino Nijolės, kaip Eglės ir Gulbės pasakose.
Nijolė Kvaraciejūtė gimė 1940 m. sausio 15 d. Biržuose, mokytojo šeimoje. Jos apsišvietusį, empatišką tėvą pokariu nedorai apskundė tie, kuriems jisai padėjo. Nijolė ilgai laukė tėvo laiškų iš Sibiro, o jos mažas broliukas – tėčio, kuris išvedamas pažadėjo sūnui atvežti dviratį. Dešimtmetis Mindaugas nesulaukė tėčio ir numirė sunkiai apsirgęs inkstais. Netverdamas skausmu meldė, kad jį nunuodytų. O dar, kad Nijolytė jam padainuotų… Ir ji dainavo, visą gyvenimą, maldydama savo bei kitų sopulius.
1960–1965 m. Vilniaus universitete Nijolė studijuoja lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas septynetą metų mokytojauja Biržuose. Paskui grįžta į Vilnių, kur pradeda redaktorės darbą. Nuo 1968 dirba „Pergalės“ žurnale, vėliau – „Naujosios Romuvos“, „Gamos“ redakcijose. Nuo 1988 m. iki mirties redaguoja meno ir literatūros almanachą „Krantai“. Ji suredagavo per šešiasdešimt kūrinių, išugdė nė vieną rašytojų, kritikų ir vertėjų kartą, praturtindama jų tekstus brandžiausiais kalbos aruodo grūdais. Ilgus metus dirbdama „Pergalės“ žurnale, kuris pirmas publikuodavo beveik visų anuomečių mūsų rašytojų kūrinius, profesionaliai juos parengdavo, tad „Vagos“ redaktoriams dažniausiai „pereidavo“ Nijolės apglobtos knygos. Jos profesionalumą labai vertino Romualdas Granauskas, Algimantas Baltakis, Juozas Macevičius, Onė Baliukonė, Ramutė Skučaitė, Viktorija Daujotytė, Arvydas Juozaitis ir kiti. Viena geriausių mūsų vertėjų ir redaktorių, Irena Balčiūnienė, savo prisiminimuose taip mini Nijolę: „Išverčiau Johno Sommerfieldo apsakymą „Mirti nelengva“. Tuo metu draugavau su Nijole Kvaraciejūte, kuri daug metų dirbo „Pergalėje“, ir iki dabar dirba „Krantuose“. Ji taip gražiai ištaisė ir suredagavo mano rašinį, kad ligi šiol paskaitinėju jos pastabas.“ Redaktoriaudama Nijolė nuo pat „Eglės“ choro ištakų dainavo jame, buvo choro vadovo Jono Kavaliausko paspara. Meilė dainai susiejo ir jųdviejų gyvenimus.
Nijolė buvo be galo atsidavusi savo darbui. Ji mylėjo grožinę literatūrą, įsijausdavo į kiekvieną kalbos niuansą, siužeto vingį. „Anoje eroje“, kai nebuvo kompiuterių, mane žavėjo Nijolės darbas. Ji skaitydavo tekstą du tris kartus, pasižymėdama klaustinas vietas pieštuku, paskui ištrindavo pastabas ir pagal svarbą pažymėdavo mėlynu arba raudonu rašikliu. Kiek trintukų buvo sutrinta! Stengdavausi nepamiršt iš Estijos minkštučių, „deficitinių“. Tekstą dažnai skaitydavo balsu, su intonacija. Klausydama sykį pusiau juokais pasiūliau, kad jos deklamaciją tiktų įrašyti radijui, vakaro skaitinių laidai. Kaip dažnos geros idėjos, sumanymas liko neįgyvendintas. Nijolė ne kartą gelbėjo mane, skaitydama vertimų ištraukas viešose vietose, – esu prasta skaitovė, o visiems atrodo, kad vertėjas privalo gebėt viešai skaityti savo tekstą. Didžiuojuosi, kad Nijolė redagavo aštuonetą mano verstų romanų, suteikdama jiems subtilaus grožio. Pasiūlys, būdavo, tarsi nereikšmingą žodelį, kuris sublizga tekste savita žaisme.
Taip gailiuosi, brangi Nijole, kad, ilgus metus dirbdama su Tavimi, nuolatos nekartojau, kokia Tu nuostabi patarėja, redaktorė, bičiulė. Vis vertėmės per galvą, spausdavo terminai, kartą „Krantų“ leidėjui Helmutui Šabasevičiui net teko prašyti tęsti leidybos rėmimą. Pamenu, kaip, baigusi redaguoti Antono Hanseno Tammsaarės epinio romano „Tiesa ir teisingumas“ paskutinę, penktąją dalį, Tu pravirkai. Labai išsigandau, o Tu sakai: „Gaila, kad baigėsi tokios tikroviškos gyvenimo istorijos.“ Už A. H. Tammsaarę esu Tau ypač dėkinga, nes pirmąją romano dalį leidykla „Vaga“ išleido PLB serijoje ir kitos liko kyboti ore. Redagavai pirmąją dalį, ji krito Tau į širdį, ir karštai įtikinėjai, kad būtina išleisti visą estų klasiko kūrinį. Helmutas ryžosi. Ačiū ir Helmutui, ir „Krantams“ – dviejų asmenų redakcijai, nepabūgusiai užsiversti tokios leidybinės naštos. Juolab be A. H. Tammsaarės turėjote surasti, parengti ir išleisti šūsnis medžiagos „Krantams“. Judu buvote patikima‚ „sustyguota“ komanda: Nijolę žavėjo Helmuto erudicija, Helmutas vertino Nijolės patirtį ir kūrybiškumą, rūpinosi ja, padėdavo tvarkyti sąskaitybą.
Geroji mano Bičiule, buvai ir likai mūsų atmintyje kilni, kukli asmenybė. Ir išėjai tyliai, nieko netrukdydama, kaip buvai pratusi. Nedidukėje urnoje atgulei prie savo Jono, kurio ilgėjaisi daug metų.
Menu ilgus mūsų pokalbius, porą pastarųjų metų, deja, telefonu. Apie gyvenimą, kūrybinius sumanymus, Tavo katinėlį Ūsių. Paskutinį kartą minėjai, kad vasarą ketini pagyventi pas gimines Biržuose, arčiau Broliuko…