Esė
Mindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys
2015 m. Nr. 4
Išlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių ir varžtų sukonstravo Izaokas Niutonas. Ankstyvas kovo rytas ryškiai priminė dieną prieš dvylika metų, kai prie to paties tilto atleidę savo varžtus šėlom su grupele Oksfordo ir Kembridžo lietuvių, tais laikais – vos šeši studentai per abu universitetus. Mėčiau anuomet minčių inkarus į praplaukiančios upės vandenį: „Kad tiktai dar čia sugrįžčiau.“ Vienas iš jų, matyt, užsikabino. Ir vėl mane į šitą vietą pritraukė.
Gatvės dar tuščios, mieguistos, ir mano kelioninio lagamino ratukai, skirti lygioms oro uostų plynėms, viduramžių grindiniu darda gana nejaukiai. Bet nuo čia jau bus beveik tiesiai: štai Sidžviko alėja, jos gale – į dešinę. Paspartinęs žingsnį, turėčiau spėti sutartu laiku. Deja, šitos alėjos šaligatviais sunku paskubėti: juos užėmę gigantiški platanai. Kas keli metrai dunkso seni gumbuoti kamienai, kurie praeiviui palieka tik menką tarpą tarp savęs ir raudonos pastato sienos. Asfaltas susproginėjęs nuo didžiulių šaknų, tarsi vertųsi krateriai. Ilgi plyšiai kerta šaligatvį lyg po žemės drebėjimo. Trinkt! Spėriai trauktas lagaminas atsitrenkia į nepastebėto kraterio briauną ir parvirsta. Pakeliu, trūkteliu, bet jis tik šliaužia: vienas ratukas nuo smūgio perkrypęs ir įstrigęs. Atsiklaupiu ties platano kamienu ant suskilinėjusios asfalto plutos ir bandau kaip nors pataisyti, kad spėčiau per kelias minutes pas portjė, turbūt jau laukiantį manęs su kambario raktu. Bet kaip aš atrodau iš šalies, ankstyvą rytą klūpantis Kembridžo alėjoje? Pakeliu akis: aplinkui dar nė gyvos dvasios. Priešais – kažkokio koledžo vartai. Herbas su elnio galva. Perskaitau užrašą: „Newnham College“. Loštelėju atgal ir at siremiu nugara į platano kamieną.
Juk ji čia buvo. Turėjo sustoti čia, prie šitų koledžo vartų, atvykusi 1955-ųjų rudenį. Su savo baltai auksiniu „Samsonite“ lagaminu, iš tolo švietusiu apšiurusiuose Anglijos stočių peronuose, kėlusiu kitų studentų pašaipą ir tarsi skelbusiu, kad ji – amerikietė. Aukšta, įdegusi, plačiai besišypsanti apvalaus veido blondinė su ryškiai raudonai dažytomis lūpomis. Anot atsiminimų, tuo metu stačiai priminė šeštojo dešimtmečio svajonių mergaitę, nužengusią iš muilo ar dezodoranto reklamos. Jai kalbant jautėsi labai ryškus amerikietiškas gimtojo Bostono akcentas. Savo eilėraščius skaitė sklandžiai ir melodingai, kaip deklamatorė konkurse – bet tuščiai. Nepaisydama ją pasitikusio Kembridžo literatų santūrumo, buvo šventai įsitikinusi savo būsima sėkme, su neregėtu atkaklumu atakavo jos tekstus atmetančias redakcijas – vienai siuntė kūrybą net keturiasdešimt penkis kartus. Pagrindinis jos siekis tada buvo rašyti įdomias istorijas, daug iš jų uždirbti ir įgyti visišką gyvenimo laisvę. „Man poezija yra tik išsisukinėjimas nuo tikro darbo – kurti prozą“, – tvirtino anuomet. Bet gilumoj dėl savo kaip moters rašytojos pašaukimo, regis, nebuvo tikra. Viename laiške atviravo: „Iš tiesų mano polinkis – vaikai, lova, talentingi draugai ir žavūs įkvepiantys namai, kurių virtuvėje genijai geria džiną po skanių pietų, skaito savo romanus ir aiškina, kas ir kodėl toliau dėsis akcijų biržoje… – daugmaž tai norėčiau suteikti vyrui, pripildyti jam didžiulį pasitikėjimo ir meilės rezervuarą, kuriame jis galėtų maudytis kasdien, ir gimdyti jam vaikus, daug vaikų, dideliuose skausmuose ir su pasididžiavimu.“
Negaliu patikėti, žvelgdamas į jos tuometines nuotraukas, ypač spalvotas, darytas vasarą Amerikos paplūdimiuose su maudymosi kostiumu it madų žurnalui, kad tai toji poetė, kurios vėlyvuosius tekstus skaitydamas šiurpstu lyg po kojomis vertųsi žemės gerklės, the mouths of Thermopylae. Kad nuo jos, tiesą sakant, apskritai atradau santykį su šiuolaikine anglų poezija, kuri iki tol man atrodė tik pabirų metaforų žaidimai. Kad tai ji, Sylvia Plath, įvykdė esminį poetinės kalbos lūžį, pradėjo vadinamosios išpažintinės, o tiksliau – liudijimo poezijos kryptį, itin svarbią feminizmui, nes joje atsivėrė daugybė moterų poetinių balsų ir iki tol nutylėtų patirčių. Per septynerius metus, praėjusius nuo tada, kai įžengė pro šio koledžo vartus, Silvija (toliau lietuvinsiu jos vardą) patyrė beveik neįtikimą transformaciją, tarsi jos viduje būtų gimusi, o gal tik išsivadavusi, kita asmenybė. Jos pačios žodžiais, tiesiog išmoko būti „ištikima savo pačios keistumams“. Tiesa, tas vidinis kitoniškumas jau buvo užsimezgęs nuo vaikystės, nuo sukrėtusios ankstyvos tėvo mirties, jį liudijo pažįstamus apstulbinęs savižudybės bandymas – sėkme švytinti studentė, pradėjusi karjerą kaip žymaus Niujorko madų žurnalo redaktorė, įlindo į tamsią angą motinos namo rūsyje, susirangiusi joje išgėrė penkiasdešimt migdomųjų tablečių, ir buvo surasta bei atgaivinta tik po trijų dienų. „Ledi Lozorė“ – taip ji save pavadins viename įspūdingiausių vėlyvųjų eilėraščių.
Vis dėlto esminis jos likimo posūkis įvyko Kembridže, 1956-ųjų vasarį – staigi kaip žaibas meilė poetui Tedui Hughesui, kylančiam britų literatūros novatoriui, vyriškos galios ir patrauklumo įsikūnijimui, ir vos po keturių mėnesių slapta įvykusios vestuvės („pamilau jo eiles dar prieš jį sutikdama, didžiulį, grubų, sveiką Adomą, pusiau prancūzą, pusiau airį griausmavaldžio balsu – dainininką, istorijų pasakotoją, liūtą ir pasaulio klajoklį, vagabundą, kuris niekada nesustos“). Silvija pasinėrė į jai visiškai naują Tedo pasaulį, jo skaitomas knygas ir poetinę vaizduotę, pilną medžiotojo ir klajūno patirties, antikos ir keltų mitologijos, okultizmo ir nuojautų. Abu keitėsi eilėraščiais, buvo svarbiausi vienas kito kritikai. Vis dėlto ji daugiau sekė iš paskos – kaip pameistrė. Buvo publikuojama ir pripažįstama (1960 m. pasirodė jos pirmasis poezijos rinkinys „Kolosas“), bet daugiau žinoma kaip didelio poeto Hugheso žmona, rašanti elegantiškas eiles jo kūrybos šešėlyje. Kritikas, redaktorius ir artimas bičiulis Alas Alvarezas prisimena, kad per pirmąjį susitikimą su šia pora Londone 1960 m. pavasarį į Silviją jis beveik nekreipė dėmesio – ji atrodė kaip namų šeimininkė, žavi ir praktiška amerikietė. Pagimdžiusi pirmą vaiką ir jau laukdamasi antro, atsisakiusi minties apie savo akademinę karjerą ji su šeima galiausiai atsidūrė mažame Devono grafystės miestelyje, kur Tedas tikėjosi rasti tinkamą kūrybai erdvę. Buvo pasiryžusi įsigyventi tarp atšiaurių jai, amerikietei, provincijos anglų, pasitarnauti parapijai, užsiimti sodu ir bitininkyste, paversti apleistą, su paskolom pirktą namą laimingos šeimos oaze.
Štai tada, 1961 m. rugpjūtį įsikėlus į naujus namus ir Silvijai pagaliau gavus ilgai, nuo studijų metų neturėtą nuosavą darbo kambarį, prasidėjo kažkas, ką galima pavadinti jos kūrybos ir asmens tektonine transformacija. Pasakojama, kad jai beieškant naujų temų Tedas juokais, žaidimo dėlei pasiūlė parašyti eilėraštį apie kukmedį, kuris matėsi pro langą priešais jos darbo stalą. Atsikėlė ketvirtą ryto ir parašė tekstą, kuris iki šiol laikomas ankstesnės – profesionalios, literatūriškos, kruopščios – poetės ir kito asmens, kito viską sudrebinančio balso susidūrimu. Eilėraštyje „Mėnulis ir kukmedis“ išorinis ir vidinis kraštovaizdis susiduria taip, kad suyra visos delikačios, lyriškos pirmojo koordinatės: I simply cannot see where there is to get to („Tiesiog nebematau, kur dar yra kur nueiti“). Tedas buvo apstulbintas to gilaus ir sunkaus balso žmonos eilėraštyje, paskutinė eilutė jį ypač prislėgė: And the message of the yew tree is blackness – blackness and silence („Ir juoda yra kukmedžio žinia – juodas tylėjimas“). Elegantiškos literatūrinės pratybos baigėsi, buvusi pameistrė atsiskyrė ir prabilo kitoniškai, savaip.
Staiga pratrūko intensyvus jos rašymas – anksčiau ilgai kankindavusi, tobulindavusi savo tekstus, dabar kūrė taip, lyg kas diktuotų. Palaipsniui trūkinėjo ir nuo tekstų byrėjo išmokto stiliaus luobas, Hugheso, W. H. Audeno ar kitų poetų dikcija, profesionalus estetizmas. Augo smogiantis jėga, tamsus ir tikroviškas balsas, drąsa liudyti savo ribines patirtis, moteriškasis egzistencializmas. Nebebaugino akistata su savo pačios tamsa, savižudybės bandymu. Sakytum, griausmavaldžio Hugheso balsui šalimais atitarė vulkaninių gelmių grumėjimas. Ar tokie poetai galėjo išgyventi kartu, ar buvo įmanoma rasti vyro ir moters kūrybos balansą? Beveik po metų nuo įkurtuvių Devone juos aplankęs Alvarezas rašo, kad santykis šeimoje atrodė smarkiai pakitęs: buvo justi, kad asmeninės ir kūrybinės galios centras persikėlė į Silviją, kad ji pirma kalba apie savo kūrybą ir pati aprodo namus, kad Tedas virsta klausytoju ir stebėtoju, nuošalėj žaidžiančiu su dukra. Piktesni liežuviai plaka, kad Silvija darėsi itin irzli, atžagari, nepakanti, susitelkusi tik į savo rašymą. Esą antraip jis tikrai nebūtų jos palikęs, kai gyvenime pasirodė žydų kilmės poetė ir vertėja Assia Wevill, pasirašinėjusi mergautine pavarde Gutmann (bet kur man jinai girdėta? Pasiimu kadaise Jeruzalėje įsigytą poeto Jehudos Amichajaus eilėraščių rinkinį, ir dar neatsivertęs žinau – beveik prie visų angliškų vertimų, kuriuos anuomet skaitydamas pasižymėjau, bus Assios Gutmann pavardė).
Palikta viena Silvija atsidūrė Londone su dviem vaikais – metų ir trejų. Nuomotame bute, ištisas dienas užimta vaikų priežiūra ir namų ruoša, toliau rašė beprotišku tempu keldamasi anksti rytais. Atrodo, kad rašymas tik intensyvėjo, kuo sunkesnė darėsi jos gyvenimo situacija. BBC radijo laidai taip apibūdino savo kūrinius: „Naujieji mano eilėraščiai turi vieną bendrą bruožą. Jie visi buvo parašyti apie ketvirtą ryto – tą ramią, melsvą, beveik amžiną valandą prieš aušrą, prieš vaiko verksmą, prieš stiklinę pienininko muziką, kai jis stato butelius prie durų.“ Per kelis mėnesius tarp 1962-ųjų spalio ir 1963-iųjų vasario toji vieniša dviejų vaikų motina iš esmės ir sukūrė tai, kas netrukus supurtė anglų poetinę kalbą, įsteigė joje naują išpažinimo kryptį – eilėraščių rinkinį „Arielis“ . Jos gyvenime prisiimtos kaukės, konvencionalaus žavesio fasadas galutinai nutrupėjo, pasikeitė dikcija ir išvaizda. Alvarezas rašo buvęs priblokštas to pasikeitimo, kai aplankė ją per 1962-ųjų Kūčias šaltame, pustuščiame bute: palaidi it apsiautalas plaukai, blyškus veidas ir sulysusi figūra priminė žynę, išsekintą savojo kulto ritualų. „Kai ėjo priešais mane koridoriumi <…>, pajutau, kad jos plaukai skleidžia stiprų kvapą, aštrų tarsi žvėries.“ Bandė likti išoriškai tvirta ir praktiška, valdyti savo gyvenimą, bet galiausiai, Londoną užgriuvus itin atšiauriai 1963-iųjų žiemai (anglai, įsitikinę savo salos jaukumu, joms niekad nepasiruošia), sustojus transportui, bute dingus elektrai ir telefono ryšiui, užšalus vandentiekiui, nuolat sergant vaikams ir jai pačiai, kažkas trūko. Vasario 11-ąją apie šeštą ryto įėjo į vaikų kambarį, paliko jiems du puodukus pieno, lėkštę su duona ir sviestu. Juodame segtuve ant savo darbo stalo padėjo rinkinio „Arielis“ mašinraštį. Tada užsidarė virtuvėje, kiek galėdama stipriau užkamšė jos duris rankšluosčiais, atvėrė orkaitę, pasitiesė joje rankšluostį, padėjo ant jo galvą ir atsuko dujas.
Beprotė Silvija (šiuo atveju pirmame žodyje būtina kirčiuoti e). Žemės motina, bičių karalienė, Dievo liūtė, mėnulio žynė – tai vis paskutiniojo jos rinkinio personos. Miškinė, kaip nurodo jos pačios vardas ir jos romano „Stiklo gaubtas“ pagrindinės veikėjos pavardė – Esther Greenwood, išvertus – Estera Žalgirė. Gimusi lyg ne savam laike, ne savoje gyvenimo konjunktūroje, ne savu kūnišku pavidalu – ir sugebėjusi pažadinti vidinę personą, ja patikėti, prabilti iš jos gerklų. Surizikavusi tapti kita savim, to neatlaikiusi, už tai sumokėjusi baisią kainą. Gal ir nebūčiau atradęs jos kūrybos, jeigu ne kritikas iš už Atlanto ir kartu iš mūsiškių girių – Rimvydas Šilbajoris. Kartą jis atvyko į poezijos vertimo seminarą, kurį, vadovaujamą Laimos Sruoginytės, lankiau studijų metais. R. Šilbajoriui įvertinti visi parengėme po eilėraščio vertimą. Man tada teko Silvijos tekstas „Briauna“ („Edge“), rašytas paskutinėmis dienomis iki savižudybės; pasirinkau jį, nieko nenutuokdamas apie kūrimo aplinkybes. Aišku, nesugebėjau dorai išversti paskutinių sunkių eilučių apie stebintį moters mirtį mėnulį: She is used to this sort of thing. / Her blacks crackle and drag. Bandžiau kažką prikurti. R. Šilbajoris įsmeigė į mane žvilgsnį: „Tai kaip tu nesupranti, kas čia vyksta? Plinta baisi juoduma, ardanti ramų paviršių. Mėnulis kaip kaukolė skyla per savo siūles. Net girdisi, kaip jos traška. Versk taip: jo dėmės traška ir plečias.“
Ir štai žvelgiu į jos koledžo vartus – rodos, kad ties jais irgi traška ir plečiasi platanų šaknų veriami plyšiai. Kuriančios sąmonės akistata su kažkuo kitu, ardančiu įprasto socialinio portreto, laikmečio užtepto tinko, paviršių, su vidine esybe, tikruma, balsu – tai juk ištisa tradicija. Ji bendra moterims ir vyrams, atlaikiusiems ir neatlaikiusiems ties riba. Šiuose rūmuose Silvija turėjo svarbią pirmtakę, sakytum, savo kelio lėmėją. Žinoma, tai Virginia Woolf – 1928 m. spalį Newnhamo koledžo studentėms ji perskaitė pranešimą, vėliau virtusį žymiąja esė „Savas kambarys“. Atskiras kambarys su užraktu reikalingas tam, kad atrastume savo tikrąjį kūrybingą „aš“, kuris gali nesutapti nei su nustatytais socialiniais vaidmenimis, nei su griežtomis lyčių kategorijomis: „Tik tada, kai abi pusės dera tarpusavyje, žmogaus protas gali našiai dirbti ir išnaudoti visas savo galimybes. Ko gero, grynai vyriškas ar grynai moteriškas protas apskritai nepajėgtų nieko sukurti…“ Savas kambarys reikalingas tam, kad išmoktume pamatyti pasaulį be primestų apvalkalų, gyventi santarvėje su savimi ir tikrove, „tai yra turiningą ir dėmesio vertą gyvenimą“. Tačiau kita tiesos pusė ta, kad santarvė nėra lengvai duodama. Tarp gyvenimo vaidmenų ir meno tikrenybių, tarp vidinio vyriškumo ir moteriškumo, tarp kuriančios moters ir kuriančio vyro veriasi seni plyšiai. Jiems peržengti reikia dvasinės matematikos tiltų, o šiems neduota jokių vinių ir varžtų. Kokie tiltai trapūs, liudi ja tragiški Woolf ir pačios Silvijos likimai. Jų šiuolaikinė įpėdinė, tą patį koledžą baigusi britų rašytoja A. S. Byatt, nuostabios prozos knygos apie kuriančių moterų ir vyrų tapatybes „Angelai ir vabzdžiai“ autorė, tai irgi patvirtina: „Rašymas visada yra pavojingas.“
Kaip vis dėlto neįprasta, kad itin galingomis ir plačiomis šaknimis ardantys lygų žemės paviršių platanai yra tradiciniai akademijų medžiai. Pasakojama, kad ir Atėnų Akademijoje, ir Licėjuje augo būtent platanai, teikę šešėlį filosofiniams pokalbiams. Platono dialogas „Faidras“ vyksta po aukštu platanu. Gali būti, kad Akademijos įkūrėjas savo vardą siejo su tuo medžiu – abu iš tos pačios šaknies, graikų, lygiai kaip ir lietuvių, kalboje reiškiančios „platus“. Šaknys plinta nenuspėjamais keliais. Tą pačią kalbinę šaknį, tėvo atvežtą iš Vokietijos pabaltijo, turi ir Plath pavardė. Ir jos koledžą supa platanai, iš keistų šaknų išaugę filosofijos medžiai. Gal jie primena, kad akademijos turėtų mokyti mus, vyrus ir moteris, gyventi ir susikalbėti ant tikrųjų gyvenimą ir kūrybą judinančių šaknų, teikiant šešėlį išminčiai? Bet ar šiandien jos to moko?
Atsikeliu ir beviltiškai vėluodamas judu į savo laikiną koledžo kambarį, į manęs laukiantį akademinį susitikimą, įvyksiantį, deja, ne po platanu. Keliskart krūptelėjęs, lagaminas įveikia paskutinius alėjos plyšius. Kad atitokčiau iš šiuolaikiniam mokslui netinkamos būsenos, pakeliu veidą į tipišką dulkiantį Anglijos lietų. Atminty išgirstu dar vieną Silvijos eilutę: Warm rain greases my hair, extinguishes nothing. „Šiltas lietus sutepa mano plaukus, nieko neužgesina“.
Romas Daugirdas. Dvejetainė sistema
2014 m. Nr. 11
Eseistinė mozaika
Prieangis
Jeigu devynis kartus spjausi į savo atvaizdą veidrody – kaip tautosakos įkaitas – pagal dvejetainę sistemą tai bus keturiasdešimt vienas. Ar tai ne priežastis pavargti?
Gal todėl į aplinką ir dangų dažniausiai žiūriu iš dviejų taškų – Vilniaus ir Klaipėdos. Lyg būčiau išvarytas į dviejų saulių sistemą. Ir norėčiau žvilgsniais-tiesėmis atgaivinti dar du šešėlinius pasaulius, kurie konvulsyviai mirkčiodami neleistų per daug rimtai žiūrėti žemyn – kur vis tenka stumdytis, kad kažkur pajudėtum.
Vilniuje – gimiau ir užaugau, Klaipėdoje – leidau atostogas. Tada tai buvo (ir liko) migrantų miestai, persmelkti laikinumo ir subombarduoti senųjų gyventojų likimo nuolaužom.
Tarp šių dvigalvių griuvėsių (metaforų neištvirkintas žmogus galėjo juos pačiupinėti prie kiekvieno kampo) zujo naujieji gyventojai – kolonistai rusai ir lietuviai iš provincijos. Pirmieji buvo išdidūs – iš dviejų valstybių šiknų iškrapštė tuos miestus ir „padovanojo“ okupuotai Lietuvai. O lietuviai – net išsimokslinę – vis bandė sujungti kaimo trobos ir Stalino architektūrą su baroku. Ir išgriovė daugiau Vilniaus senamiesčio, nei tai padarė rusai ir vokiečiai per karą. Tikriausiai dar nebuvo užmiršę vaikystės dainų („Mes be Vilniaus nenurimsim“) ir dusino miestą savo aistringos meilės glėbyje.
Nudfreifavau link šiandienos akinių. O tada šie miestai man priminė dvi pagyvenusias moteris. Viena – vulgari, nepasidažiusi, su mėlyne paaky (Klaipėda). Kitos grimas – jau apvarvėjęs, ir ji vis kikena – ne laiku ir ne vietoje. Lyg dvi prostitutės – geležinkelio ir senamiesčio.
Patranka
Vaikystėje ir paauglystėje buvau visiškas nuopisa – savo kieme (Vilniaus senamiestyje) vienintelis nepatyriau vaikų kolonijos kaifo. Ir, aišku, neturėjau jokio autoriteto. Ypač lyginant su tais, kurie ten pabuvojo keletą kartų. Juokingiausia, kad nusikaltėliais tapo ne visi. Maždaug trečdalis „išaugo“ iki milicininkų.
Tada grauždavausi, kad patranka aikštėje yra ne Vilniuje, o Klaipėdoje. Atrodė, priberčiau ten begalę degtukų sieros, įlįsčiau pats, uždegčiau ir iššaučiau kitur. Bent į Klaipėdą. Kur mano seneliai gyvena steriliam gimnazijos fligely. Kartu su Vakaruose mokslus baigusiais mokytojais, kurie visi kaip vienas buvo supuvę inteligentai, nevartojantys keiksmažodžių ir morališkai išsenkantys, kai reikia priploti gyvą būtybę – pvz., musę.
Jie vis mėgino į mane pripūsti – kaip į subliuškusį guminį piemenuką – oro iš kitų laikų. Bet vis iš kažkur atplaukdavo dresuoti krokodilai ir prakąsdavo gumą. O lopyti save jau teko pačiam.
Tautų draugystė
Vilniuje pradinę mokyklą baigiau Užupy. Visai šalia, kitoj gatvės pusėj, buvo lenkų mokykla. Su jos auklėtiniais kaldavomės beveik kasdien. Ir aršiai (gal dėl patirtų smūgių į galvą mane ir patraukė į poeziją). Dažniausiai skvere, priešais turgelį. Bet kartais abi pusės suformuodavo desantus į priešo teritoriją. Tai buvo veikiau žvalgybiniai mūšiai, siekiant nustatyti pažeidžiamas svetimos tvirtovės vietas.
Kai perėjau į A. Vienuolio vidurinę (dabar – Jėzuitų gimnazija), viskas vėl pasikartojo. Tik dabar vietoj lenkų teko kautis su rusiukais iš Subačiaus gatvės mokyklos. Turiu pripažinti, kad mes buvome žiauresni. Gal slėgė iš tėvų pasakojimų girdėtos istorinės nuoskaudos, o gal būtinybė apsiginti, nes mūsų visada būdavo mažiau.
Klaipėdoj niekad nesutikau nė vieno lenko. O rusiukai mūsų kiemo (gimnazijos stadiono) vengė. Nuo ryto iki vakaro lietuviukai iš aplinkinių kvartalų ten žaisdavo krepšinį.
Rengdavome ekskursijas į rezervatą – stalininių namų kvartalą prie Mažvydo alėjos. Prie aptriušusių staliukų pižamuoti vyrai triukšmingai trankė domino kauliukus. Retkarčiais siurbtelėdami iš kakliuko pigaus vyno ir rusiškai nusikeikdami. Jų žmonos dažniausiai vilkėjo riebaluotus chalatus, o plaukuose stirksojo „bigudi“. Šią idilę paįvairindavo vis plykstelintys „šokiai su kardais“. Kai kuri nors moteriškė išsiaiškindavo, kad jos „kumelys“ seksualiai aptarnauja kitą. Tada rusiškų žodžių „barokas“ būdavo toks riebus, kad mes ne viską ir suprasdavome. Bet vis tiek grįždavome „praturtėję“ – lyg apsilankę zoologijos sode, kurio Klaipėdoje nebuvo.
(Vėliau, kai mokiausi Piteryje ir suartėjau su disidentais, ieškojau tarp jų užtarimo kolonijų aborigenams. Veltui. Beveik visi nuvildavo – jų nuomone, mums kažkodėl reikia likti metropolijos sudėty.)
Dauguma anų laikų priešų jau yra viršuj (ar apačioj). Norėčiau, kad būtų viršuj ir lauktų manęs, karpydami debesis. Ir net pasidalytų jų garbanom. Kurių raštas bylotų daugiau nei nevalingų veiksmų (judesių) prikimšti mūsų gyvenimai. Kurie taip ir liko neišskalbti.
Motociklas
Dėdė įsigijo senutėlį motociklą („Ižą“) su lopšeliu. Man – dešimtmečiui – tai buvo įvykis. Automobilio neturėjo nė viena pažįstama šeima.
Labiausiai įstrigo vienas pirmųjų pasivažinėjimų Girulių keliu. Trys mano močiutės ten nusikapstė autobusu, o aš – kartu su dėde. Vėliau jis vežiojo močiutes – po vieną. Jos sėdėjo lopšelyje ir vaidino labai drąsias, nes dėdė stengėsi išspausti maksimalų greitį.
Tai buvo lyg išsiveržimas iš jų nuskalpuotų gyvenimų, paženklintų karų, okupacijų ir vienatvės (vyrus uždusino laiko vėjai).
Pasivažinėjimas akivaizdžiai atskleidė močiučių charakterius. Pragmatiškoji gerietė (mamos mama – ją vadindavom tiesiog močiute) apsiprato greičiausiai. Ji ir gyvenime sugebėdavo sėkmingai išplaukti iš bet kokio šūdo. Sutrikusi inteligentė (tėvo mama – ją vadindavau antrąja močiute) aiškiai buvo ne savo kailyje. Jos sesuo (ją visi vadino cioce) – fatalistė – nesipriešino likimui. Bet kai išlipo iš lopšelio, iškart užsirūkė „Kazbek“ papirosą.
Tačiau motociklas greitai pradėjo čiaudėti ir galutinai nurimo. Mes jį dar kilometrą stūmėme iki Melnragės – ten dėdė turėjo pažįstamą meistriuką. Iš šono turbūt atrodėme įdomiai – trys senutės ir aš, pusiau užgriuvę ant seno griozdo, slenkame tarp pušų į priekį, skatinami greta esančios jūros ošimo. Bet jos beviltiškai nesimato.
Broliai
Gimnazijoje beveik visas disciplinas – išskyrus lietuvių kalbą – dėstė du buvę baltagvardiečiai broliai. Iki šiol stebiuosi, kodėl pokaryje jų neišvežė į šaltesnius kraštus numalšinti nostalgijos tėvynei.
Kartais broliai pasikviesdavo mus – fligelio vaikus – ir pasakodavo apie ikirevoliucinę Rusiją. Ją buvo sunku įžvelgti, nes neturėjo tarpinių spalvų: arba juoda juodame fone, arba balta – baltame. O dar trukdė supratimas, kad Rusija (tegu – kita) „atėjo“ pas mus ir dabar esame jos dalis.
Vyresnis brolis greitai apako, ir tai kiek trukdė romantiškai merginti prancūzų kalbos mokytoją. (Žodis „merginti“ nelabai tinka, nes mergystės žiedlapiai buvo seniai nubyrėję.) Bekeliaudamas pas ją – gyveno aukštu žemiau – dažnai pasiklysdavo tarp kambarinių palmių laiptinės aikštelėje. Išgirdę bruzdesį, išbėgdavome padėti ir išvysdavome mokytoją sėdintį tarp palmių ant cementinių grindų. Jis modavo rankom, lyg sakydamas, kad viskas gerai. Ir droviai šypsojosi.
Kai turguje matydavau agresyvius, girtus bekojus ant medinių lentų su metaliniais ratukais, nenorom pykdavau ant brolių. Kad nuvyto taip tyliai ir beveik be pėdsakų – bent ratilų vandens paviršiuje, kai skęsta akmuo. Bet gal tai mano problemos.
Sekluma
Kai vaikystėje sirgdavau plaučių uždegimu, jausdavau, kad esu siūlas, kurį slegia švino kubas. Ir aš susidvejinu. Vienas skęsta jūroje, nes srovė traukia tolyn nuo kranto. Kuo labiau jai priešinuosi, tuo greičiau tolstu link horizonto.
Kitas vaikšto aplink troleibusų stotelę Antakalnyje. Ant jos stogelio sėdi moteris, mataruoja kojomis ir dažosi lūpas. O aš turbūt svarstau, kaip ją neskausmingai nukelti ant žemės. Tačiau moteris mane ignoruoja. Jai gerai ir ten.
Galų gale moteriai turbūt nusibosta sėdėti ant stogelio. O gal – baigė dažytis. Ir ji šoka į mano glėbį. Bet kažkaip įstrižai – partrenkia mane, ir abu atsiduriam baloje.
(Dar spėju prisiminti epizodą, matytą cirke. Du apšiurę akrobatai nudrengtais triko. Turbūt – girti. Ji šoka nuo batuto jam ant pečių, bet nutupia horizontaliai ant partnerio. Abu krenta ant arenos smėlio. Ir ilgai rieda. O žiūrovai juokiasi, manydami, kad taip ir turi būti.)
Aš pajuntu balos dugną ir veidu, ir krūtine. O kojomis – seklumą jūroje. Stoviu tik galvą iškišęs iš vandens. Bet nežinau, kaip pasiekti krantą.
Išlikimo spąstai
Pokary (ir dar vėliau) mūsų fligelio mokytojai badavo. Atlyginimai buvo menki, o jie – nepraktiški. Močiutė sugalvojo suarti dalį gimnazijos stadiono ir užsodinti daržovėmis. (Turėjo liūdnos patirties – per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją. Iš arti matė kruvinus revoliucijos spyglius, ilgą laiką mito vien bulvių lupenom, sirgo šiltine ir t. t.) Ten pat laikė ir keletą ožkų (jos ėdė ir piktžoles), o priemiesty visi kolektyviai nusipirko vieną karvę. Mama ją kasdien melždavo ir gyvenimas kiek palengvėjo.
Tačiau ožkos pienas mus – vaikus – užkniso. Privalėjome jį gerti kaip vaistus – nuo peršalimo ir kitų ligų. Be to, plėsdami daržus, nugriovė neaiškios paskirties pašiūres ir atėmė iš mūsų paslaptingą žaidimų erdvę.
Todėl eidavome į netoliese esančias sunaikintas kapines, kur rinkome šovinius, „arlikonus“, minas – tada to gero netrūko. Vėliau kurdavom nedidelius lauželius ir sprogdindavom savo laimikį. Iki šiol matau, kaip mano draugas eina gal tris žingsnius be viršutinės galvos dalies. Bet ilgiau netesėjo.
Ne visus išgelbėjo ožkos ir karvės pienas. O išlikusiems teko dar dešimtmečius kapanotis nykioje oficiozinio optimizmo pelkėje. Ir pamažu naikinti save kitais būdais.
Vaizdas pro langą
Pro močiutės buto langą, kitoje gatvės pusėje, matėsi gražus, raudonų plytų neogotikinis pastatas. Buvęs rusų saugumas (KGB). Žinojau, kad jo rūsyje gal pusmetį kalėjo mano senelis. O vėliau buvo išvežtas toli į Rytus.
Pastato kiemą juosė aukšta tvora. Bet aš iš trečio aukšto puikiai mačiau miestučiais žaidžiančius saugumiečius. Jie viską darė lėtai, solidžiai ir atsainiai. Dar nežinojo, kad greitai Chruščiovas kas antrą pasodins, o kai kuriuos nutildys ir amžiams.
Kiek į dešinę nuo saugumo – sankryža. Per ją važiuodavo automobiliai ir sunkvežimiai. Ir pypsėjo kaip išprotėję – dar nebuvo draudžiama. Jie sukurdavo nervingą įtampą, kuri bangomis sklido į šalis. Bet labiausiai – į saugumą, kuris susiurbdavo šias bangas ir skleidė toliau. O gal tik man taip atrodė.
Kai senelis grįžo, jis įsidarbino gatvės šlavėju. (Niekur kitur nepriėmė, o reabilitavo tik po trisdešimties metų – jau po mirties.) Ir šluodavo šaligatvį prie saugumo – jis dar veikė.
Atsimenu, kaip senelis stovi atsirėmęs į šluotą, tarp saugumo ir sankryžos. Tamsus kostiumas, balti marškiniai, kaklaraištis. Nuo liepų krenta rudens lapai. Jis staiga tarsi prabunda ir stumia juos link tvoros. Visai nelogiška. Nes iš ten sunkiau surinkti.
Varpinė
Nusiplovęs iš pamokų, dažnokai ateidavau prie Mykolo bažnyčios ir apipuvusiais pavojingai girgždančiais mediniais laiptais užlipdavau į apleistą varpinę, kurios niekas nesaugojo. Ten apmąstydavau savo bemieges dienas, mat jas kaitino jausmai klasiokei – baleto būrelį lankiusiai šokėjai. Varpinėj matydavau ją kažkaip keistai – ne įprastoj aplinkoj, bet atliekančią sukinius ore – kažkur tarp Onos ir Bernardinų bažnyčių. Ir atrodė – taip aukštai aš nepakilsiu.
Buvo neramu – o jeigu ji pasimaus netyčia ant kokio nors kryžiaus? Tada viskas baigėsi laimingai, bet daug vėliau balerina ištekėjo už atletiško vyruko, kuris ją kasdien kaldavo. O vieną kartą persistengė.
Kai po penkerių metų mane išprievartavo ir atėmė nekaltybę dvidešimčia metų vyresnė moteris ir vėliau pakvietė su ja pašokti valso, pabandžiau ištirpti sugriautų vilčių ūkanose. Nepavyko.
Per bemiegę naktį pasileidau link savo balerinos. Bet ji neatpažino manęs.
Žaidimas
Mėgstamiausias žaidimas gimnazijos stadiono pievelėse – „šiknos kratinys“. Visi guli ant žolės iškėlę sulenktas kojas, o vienas mėgina kamuoliu pataikyti virš kelių. Jei pavyksta – keičiasi vietomis su nuskriaustuoju. Ir šiknos nereikėdavo kratyti, bet pavadinimas skambėjo išdidžiai.
Žolė dulkėta – pats miesto centras. Iš vienos pusės – ligoninės tvora, iš kitos – valdžios rūmų.
Kartais, kai labai įsijausdavom, kamuolys nuskriedavo į funkcionierių kiemą, kur jį principingai konfiskuodavo milicininkas. Ir sukeldavo ne tik mūsų, bet ir nuobodžiaujančių ligonių pasipiktinimą. Kerštaudavom nelabai išradingai: užsilipę ant tvoros, šlapindavomės į valdininkų pusę.
Su ligoniais draugavom – nupirkdavom jiems ir cigarečių, ir prezervatyvų. (Kartą pašiurpinau vaistininkę, prašydamas „gandonų“.) Tarsi jausdavom, kas mūsų laukia.
Nerūpestingas laisvės vėjas švilpė galvose ir atrodė – taip bus visada. Mūsų nesugaus. Klydome. Dalį kompanijos ligoniais padarė ne pasalūniškai užklupusios ligos, bet valdžios rūpestis. Vis mėginome atmušti – ne tik kojomis – švininius kamuolius, bet vis dažniau jie pasiekdavo krūtinę ir galvą. Ir išgijo ne visi.
Kepurė
Kai močiutė kur nors išeidavo, mane saugodavo tarnaitė. Buvo guvi. Todėl mėgino vienu šūviu nušauti du zuikius. Pasikviesdavo jūreiviuką ir užsiiminėdavo seksu. O kad aš netrukdyčiau, partneris „paskolindavo“ savo kepurę. Būdavau toks pamalonintas ir pagerbtas, kad kartą neištvėriau ir pasigyriau močiutei: „mariakas“ kepurę davė. Ir tarnaitė prarado darbą.
Šito aš nesupratau, nes puikiai žinojau šio galvos apdangalo vertę. Kai jūreiviai grįždavo iš jūros, iki išnaktų siautėdavo restorane. Namo kiekvienas grįždavo dviem taksi. Pirmame sėdėdavo jūrų vilkas, o antrasis veždavo jo kepurę.
Visas miestas gerbė jūreivius. Jų bijojo net milicininkai. Jei užkabindavo per šokius ar kitur, jie nelikdavo skolingi. Išsitraukdavo iš kelnių diržus (prie sagties prilituotas švino gabalas) ir grėsmingai sukdavo sugniaužę kumštyje. O vėliau, suglaudę pečius, nepramušama siena patraukdavo į pagrindinę gatvę, stabdydami eismą.
Blyksi diržų sagtys, plevėsuoja jūreivių kepurių kaspinai. O jie eina, ir mes matome, kad šiems vyrukams nusispjauti į viską. Gal todėl, kad už nugaros – jūra.
Namas prie turgaus
Antroji močiutė ir ciocė gyveno prie pat turgaus – pro langus matomi paviljonai atrodė ranka pasiekiami. Kaimynai – išskirtiniai. Priešais – mama ir dukra (žydės) – prostitutės. Nesipyko, kažkaip išvengdavo konkurencijos žabangų. Kiti kaimynai – vagys. Bet iš savų nevogdavo.
Inteligentiškos močiutės buvo savotiška dorybės sala. Bet jos nieko nesmerkė: kiekvienas verčiasi kaip išmano – juk gyventi reikia.
Prie savo menkų atlyginimų prisidurdavo nuomodamos sandėliuką. Ten laikė produktus turgaus prekeiviai.
Iš kaimynų mane labiausiai mylėjo prostitutė duktė. Vis žaisdavo su manim kortom – dažniausiai „durnių“ – ir nesigėdijo pralošti tokiam špingaletui. Kai ateidavo klientas, mandagiai atsiprašydavo ir dingdavo pusvalandžiui savo bute.
Kartais ji slėpdavosi po močiutės lova, jei netikėtai užgriūdavo milicininkas, reikalaudamas duoklės. (Vis tiek rasdavo.) Jis vis kėlė taksą, ir dukra ne visad suspėdavo laiku atsiskaityti. Padėdavo močiutė.
Štai ji paduoda pinigus milicininkui. Šis žvejoja iš kišenės grąžą. Šalia nusikaltusi stovi žydė. Visi labai mandagūs ir supratingi.
Beprotnamis
Po pamokų dažnai eidavau pas mamą į beprotnamį (Vasaros 5), kur ji dirbo psichiatre. Ir ten ruošdavau pamokas. Mamos skyrius buvo ant kalno – pirmas. Ten surinkdavo aršiausius psichučius. Kartais išleisdavo į lauką – už spygliuotos vielos. Jie atrodė kaip viduramžiais – labai agresyvūs ir neprognozuojami (rusai dar nebuvo nusipirkę licenzijos neuroleptikams).
(Kartą pacientas atplėšė nuo grindų prie jų prikaltą taburetę ir, tyliai pritykojęs, ruošėsi pribaigti mamą. Išgelbėjo jo „kolega“ – atjungė aršųjį smūgiu per galvą. Kai mama puolė dėkoti, gelbėtojas nesuprato už ką – jis tiesiog atsilygino kaimynui, kuris vogė cigaretes.)
Patirti įspūdžiai visam gyvenimui sukėlė alergiją psichinei patologijai. Nors vis tiek užsiroviau ant dviejų beprotukių. Bėgau nuo jų ilgai ir toli.
Kai šiandien kažkas aiškina apie būtinybę menininkui būti šiek tiek (o gal ir daugiau) „nuplaukusiam“, jaučiu vidinį pasipriešinimą. Nes labai nesinori meno „nuleisti“ iki patologijos kompensacijos.
Tostas
Vieną kartą po turgaus (buvome neapsikrovę) močiutė pasuko ne kairėn – link namų, o į dešinę. Greitai priėjome nedidelį kvartaliuką. Visos gatvės pavadintos gėlių vardais – Jurginų, Bijūnų ir t. t. Tylios, ūksmingos, apaugusios senais medžiais. Šonuose dideli – trijų aukštų – vokiški namai. Parodė į vieną ir pasakė, kad tai jos prieškarinis namas.
Niekada apie tai neužsiminė nei anksčiau, nei vėliau. Senelis buvo lageryje, tad šios nuosavybės paviešinimas galėjo nulemti ir šeimos tremtį į Rytus. Jos ir vaikų (mamos ir mano tetos) neišvežė vien todėl, kad slėpė per karą žydų šeimą.
Mes tada su močiute gyvenome dešimties kvadratinių metrų kambarėlyje. Ir tarsi užteko. Niekaip negalėjau suprasti, ką reikėtų daryti tokiame dideliame name. Važinėti su dviračiu iš kambario į kambarį?
Močiutės name iki šiol gyvena perėjūnai iš Kaliningrado srities ir jų palikuonys. Stogas – kiauras, lietvamzdžiai – nukritę. Dabartiniai savininkai vaikšto po kiemą apsiblausę ir vis laukia, kol sugrįš rusai. Ir tai bus dar viena proga išgerti.
Žydkapiai
Iki pat praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio šalia Olandų gatvės buvo žydų kapinės. Tiesa, per karą nusiaubtos – daug paminklų išvartyta, koplyčios – apleistos. Bet dar jautėsi ankstesnės didybės dvasia – prie pagrindinės alėjos dunksojo monumentalus kolumbariumas, kapinių dydis kėlė pagarbą. Nors jos buvo oficialiai uždarytos, už vartų matėsi apleista lūšnelė, kur buvo atliekamas sakralinis kūnų apiplovimas pagal žydų papročius.
Kadangi aš ir mano draugai gyvenome nelabai toli, dažnai ten lankydavomės. Sunku buvo rasti geresnę vietą „karui“ su pasidarytais lankais, slėpynėms ir t. t. Kapinėms kraupios romantikos teikė ir nuolat platinami gandai, kad koplyčių rūsiuose slepiasi iš kalėjimo pabėgę nusikaltėliai.
Kai buldozeriais nušlavė visas kapines ir iš antkapių sulipdė Tauro kalno laiptus užrašais žemyn, atrodė, žmonės eina ne tik per buvusius paminklus. Eina ir per mūsų vaikystės bei paauglystės žaidimus. O gal juos pardavė anksčiau – turguje, buvusiame trikampėje aikštėje tarp Olandų gatvės ir kapinių.
Žaidimai susidėvėjo ir dabar yra paskutinį kartą pagerbiami, kai pašarvojamas anų laikų draugas laidojimo rūmuose, pastatytuose buvusiuose žydkapiuose.
Gimtadienis
Kadangi gimiau vasaros vidury, gimtadienį visad švęsdavau Klaipėdoje.
Močiutė priruošdavo aibes patiekalų, bet daugumos jų nebeprisimenu. Įsidėmėjau tik būtiną desertą – meduolinius grybus. Galvų ir kotų lipdymą, per kurį aš ir draugai „sunaikindavome“ gal trečdalį derliaus.
Dovanos. Jos mane ilgą laiką nuvildavo: marškiniai, batai, kelnės. Juk žinojau, kad šiuos daiktus ir taip nupirks – neisiu juk plikas į mokyklą. Didžiausias džiaugsmas buvo, kai kartą gavau pinigų. Ir galėjau pats nusipirkti gal aštuonias knygas.
Kai močiutė padengdavo stalą, visus išvarydavo iš kambario. Tada pakviesdavo savo draugą – tolimojo plaukiojimo kapitoną – kuris turėjo taurioje vienatvėje išrūkyti vieną olandiško tabako pypkę. Į šitaip pasmilkytą patalpą kviesdavo ir kitus svečius. Bet jau niekas neberūkydavo.
Paskutinį kartą atvažiavau pas močiutę būdamas studentas. Vasara, iki gimtadienio dar kelios dienos, o ji gulėjo – kaip sakoma – mirties patale. Nesistengė manęs „apšviesti“ gudragalviškais patarimais iš savo nelengvo gyvenimo. Tik vis apgailestavo – šįkart gimtadienio jau nesurengs.
Kokteiliai
Kadaise skaičiau vieno vokiečių rašytojo apysaką. Keli ginkluoti paaugliai karo pabaigoje gina nuo puolančių amerikiečių tiltą. Po kiekvieno gynėjo žūties papasakojamas įsimintiniausias jo gyvenimo epizodas. Vienas herojus beviltiškai sielojasi, nes kasnakt girdi, kaip už sienos dulkinasi kaimynai. Jam gėda, nes tai girdi mama, o jai – nes girdi sūnus.
Patyriau panašius jausmus Vilniaus senamiestyje nuomojamame kambary: už kartoninės pertvaros popas (buto šeimininkas) kelis kartus per savaitę atsivesdavo damų. Ir jie šaškėm nežaisdavo, nes dejonės drebino mano ir mamos ausų būgnelius.
Ryte jausdavomės lyg nusikaltę. Ir buvo labai sunku pereiti prie įprastos buitinės kalbos. O priešais kiemo vartus, kitoje gatvės pusėje stūksanti cerkvė atrodė visai ne sakrališka.
Dar nežinojau, kad visą gyvenimą teks gerti kokteilius, kur sumaišyta viskas – ir žiedadulkės, ir keiksmažodžių skeveldros. Maža to – kad be vieno negali pajusti ir kito.
Nusileidimas
Daug ko nedariau Klaipėdoje. Negėriau pieno pagiriom prie vaikų darželio tvoros. Nevėmiau į pirštinę autobuse. Ir t. t.
Bet prisimenu, kaip netoli patrankos esančiame parkelyje, šalia šokių paviljono, iš anksto sulipdavome į medžius. Patys šokiai mūsų nedomino, ir netgi seksas pakrūmy, visai netoli paviljono. Daug keisčiau atrodė, kai damos šalia kavalierių sutūpdavo ir nesidrovėdamos šlapindavosi.
Tada šventai tikėjome, kad mums bus viskas kitaip. Nebūtinai kaip saldžiuose moterų romanuose. Bet vis tiek – kitaip.
Turbūt tie medžiai buvo menka starto aikštelė. O gal įstrigome tarp šakų. Bet beveik visi nusileidome ant žemės kažkaip nevykusiai. Neradome net žolės, kuri sušvelnintų smūgį.
Antikvariatas
Būdamas paauglys įsigudrinau su keliais klasės draugais „švilpti“ knygas iš vieno Vilniaus senamiesčio antikvariato. Mums tai buvo veikiau žaidimas su visais būtinai jo elementais: rizika, kraują kaitinantis pavojaus jausmas, taktika ir strategija. Buvome iš anksto numatę žygio taisykles. Vieni užkalbėdavo dantį pardavėjoms, kiti – pridengdavo tuos, kurie užsiimdavo „konfiskacija“.
Gana ilgai mums sekėsi. Bet kartą padarėme lemtingą klaidą – įtraukėme į savo kompaniją poriebį draugą, kuris troško dalyvauti akcijoje. Jis labai jaudinosi ir atrodė totaliai peršikęs. Aišku, pritraukė nereikalingo dėmesio ne tik į save, bet ir į mus. Buvom išryškinti. Visi pabėgome, išskyrus naujoką – lašiniai trukdė pasiekti reikiamą greitį. Įkliuvo ir išdavė bendražygius.
Visiems „švietė“ kolonija. Ačiū Dievui, dviejų mūsiškių tėvai buvo valdžios žmonės. Tad išsuko ir kitus.
Tebeturiu keletą antikvariato knygų iš anų laikų. Savo turiniu jos nevertos dėmesio. Bet primena tą nerūpestingą vaikščiojimą paauglystėje stogo atbraila, kai taip nenumaldomai traukė tuščia erdvė. O gyvenimo šachmatuos sugebėdavom numatyti vieną, daugiausia – du ėjimus.
Dabar buvusiam antikvariate – restoranas, kur gali surasti vienintelę knygą – meniu. Atėjo saugūs laikai.
Savilaida
Pirmoji savilaida buvo užrašas ant A. Vienuolio mokyklos tualeto sienos: „Čia rusiška dvasia, čia kvepia Rusija“ (mėgėjiškas A. Puškino eilučių vertimas). Šis užrašas buvo neišnaikinamas ir amžinas mokytojų galvos skausmas.
Studijų metais (ir vėliau) savilaidos knygas platino draugas vienos biblio tekos pusrūsy. Skaitėme jas ir svaigome. Tai, ką jautėme tik intuityviai (tėvai ir seneliai vengė tiesos, norėdami mus apsaugoti), dabar rasdavome pa prastų, aiškių sakinių formelėse. Be dvokiančio, tarp dantų girgždančio optimistinio padažo.
Greitai pernelyg įsidrąsinom ir įklimpom. Vienus tai sunaikino negrįžtamai, kiti merdėjo dar ilgai, o treti susirgo neišgydoma teisybės ieškotojo liga. Prarado adekvatumą aplinkai ir humoro jausmą. Tapo irzlūs, viskuo nepatenkinti. Nebetiko net dekoracijoms tos skylės, pro kurią per stebuklą išlindome.
Nebesutinku nė vieno tų metų draugo. Ir ne todėl, kad visi išmirė. Turbūt daugumai buvo sunku susitaikyti, kad tapome mėšlu, trąša kažkam kitam. Kad pagirios visad ilgiau trunka nei svaigulys. Ir ne kiekvienas, suprasdamas, kad beveik viskas yra š, sugeba elgtis taip, tarsi to nežinotų.
Laidotuvės
Kai mirė senelis, man buvo aštuoneri. Po lagerio išgyveno tik trejus metus. Niekad nepasakojo, ką patyrė. Sakydavo – nepatikėsit. Tačiau noriai dalijosi įspūdžiais apie savo – kaip savanorio – žygius. Apie tai bylojo ir akivaizdus ženklas – juodas raištis ant kairės akies. Ją prarado prie Giedraičių, kovodamas su lenkais.
Pašarvotas buvo namuose. Tada nesugebėjau įsijausti į momento svarbą. (Su seneliu bendravau labai epizodiškai ir jo beveik nepažinojau.) Su kitais vaikais laksčiau po kiemą ir trikdžiau besirenkančių, juodais drabužiais apsirengusių artimųjų rimtį. Apgailestavau, kad kažkodėl niekas neatnešė saldainių.
Mama turėjo išspręsti daug sunkesnę problemą. Prieš mirtį senelis pareikalavo (o jis tai mokėjo), kad būtų palaidotas ne toliau kaip už šimto metrų nuo Basanavičiaus kapo. Senosios Rasų kapinės buvo seniai uždarytos. Mama vertėsi per galvą, bet senelio valią įvykdė.
Jis guli už buvusių antrųjų vartų. Aplink palaidoti vien lenkai (likimo ironija). Tačiau netoli, ant kalvelės, ilsisi Basanavičius.
Restauruojant kapinių tvorą, vietoje užmūrytų antrųjų vartų atsirado juos imituojantys metaliniai strypai. Tad, norint pamatyti senelio antkapį, dabar nereikia net užeiti į kapines. Jis puikiai matosi ir važiuojant automobiliu pro šalį. Toks viešumas taip kontrastuoja su senelio charakteriu.
Mylintis dėdė
Mano dėdė labai mylėjo savo žmoną. Kai pribaigė ją (vos 44-erių), ypač ilgai besitampydamas su eiline meiluže, pastatė velionei puošnų marmurinį paminklą. Ant jo iškalė ne tik žmonos vardą bei pavardę, bet ir savo. Nors su meiluže santykių nenutraukė. Tačiau ji tauraus dėdės gesto neatlaikė ir dingo.
Šiaip buvo geras žmogus. Dažnai vežiodavo mane savo taksi ir pasakodavo apie prostitutes, kurioms patiekdavo prisirpusių klientų.
Gal net buvo gabesnis už brolį – mano diplomuotą tėvą. Nors mokslų nebaigė (susidėjo su gatvės kompanija), pats sukonstravo televizorių, kuris rodė Vakarų programas. Ir mane mokė radiotechnikos pagrindų, veltui gaišdamas laiką.
Turėjo nuosavą „motorkę“. Ja plaukdavome į marias žvejoti. Pagrindinis laimikis – karšiai. Niekas jų nenorėjo – dėl daugybės ašakų. Išskyrus mano močiutę. Ji sumaldavo žuvis ir kepdavo kotletus.
Sėdėdavom mažytėj mansardinėj virtuvėlėj ir valgydavom. Močiutė vis klausinėdavo dėdę apie žmoną ir gadino apetitą. Jis nesiteisino. Išdidžiai pažvelgdavo į aprūkusią palubę ir pareikšdavo: ji vis tiek mano finišo juostelė.
Vėliau mandagiai atsiprašydavo ir, pasiėmęs kotletų porciją, išskubėdavo pas meilužę. Jis buvo principingas žmogus.
Vokietukas
Geriausias mano gimnazijos fligelio draugas buvo kietas vyrukas. Jo randuotas violetinis plikas viršugalvis švietė iš tolo. Kažkaip sugebėjo užsiversti ant savęs verdančią sriubą. Kita įdomi savybė – valgydavo tol, kol apsikakodavo prie stalo.
Jį mama pasigavo nuo vokiečių belaisvio, kuris remontavo gimnazijos klases. Vėliau belaisvis grįžo į Vokietiją ir išnyko be pėdsakų.
Vaiko gimimas sukėlė tiek problemų, kad jos savo šešėliu palietė ir mano draugą. Jis buvo vaikštanti nuodėmės iliustracija. O valdininkai įžvelgdavo ir antisovietinę potekstę.
Kažkas draugui geranoriškai prilipdė Vokietuko pravardę, bet tai jo netrikdė. Sugebėjo savyje sujungti du skirtingus polius: lengvai patiesdavo visus priešus ir patarnavo bažnyčioje kunigui.
(Jūs turbūt paklausite, kas mus siejo? Gal atstūmimo, nepriėmimo dalia. Viena nusipelniusi mokytoja mėgo sakyti – jeigu gerai nesimokyčiau, mane būtų galima išmesti į šiukšlių dėžę. Apsiribojo išmetimu iš mokyklos.)
Nieko nežinau apie tolesnį draugo likimą. Bet kažkas pasakojo, kad jis padarė reveransą aplinkai – pradėjo nešioti peruką.
Moterų prijaukinimas
Močiutė vis kartodavo, kad vyrai – tai amžini vaikai. Iš pradžių juos globoja močiutės ir mamos, vėliau – žmonos.
Vis dėlto stengėmės būti savarankiški. Stadione ir aplink „stekliaškes“ (laikinų paviljonų girdyklas) rinkome tuščius butelius. Ir plėtėme savo akiratį. Keltu plaukdavome į Smiltynę. Mūsų tikslas – moterų pliažas. Atsargiai nušliaužę į kopas, gėrėdavomės moterų sėdynėmis, kurios pūpsojo kaip du batonai. Vadindavome jas švelniai – „balta balta, kur dairais“. Ir tuo pačiu metu masturbuodavomės vis smarkiau, kol patręšdavom bevaisį smėlį.
Buvo sunku patikėti, kad kada nors šios moterys (jų dukros) ves mus saulėtu taku į laimę. Be drabužių jos buvo tokios beginklės.
Bangų ošimas ir vėjas tirpdė moterų žodžius. Ir kaip vėliau paaiškėjo – tariamas nebylumas buvo patraukliausias daugelio jų bruožas.
Išsiskyrimas
Per karą arčiausiai mirties močiutė buvo Skuode. Nešė maisto rusų belaisviams ir įkliuvo.
Pas senelį atbėgo kaimynų vaikai, šaukdami, kad močiutę vokiečių kareiviai varo į komendantūrą. Šis sugriebė paskutines šeimos brangenybes ir pasileido tekinas gelbėti žmonos. Tikėjosi – gal išpirks. Sutiko ją pusiaukely – jau grįžtančią.
Vėliau močiutė papasakojo, kad ją išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas. Neverkšleno ir nieko neprašė. Tiesiog pasakė vokiečių karininkui – jei būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau.
Jau minėjau, kad išgelbėjo ir žydų šeimą. Todėl kai prasideda kalbos apie lietuvius kaip žydšaudžių tautą, jaučiuosi kiek nesmagiai. Tarsi kažkas įžeidinėtų močiutę, kuri niekad nesuprato principo: aš – tau, tu – man. (O ir matematiškai tai – neišsprendžiama lygtis.)
Jai turbūt sunku, jeigu rojuje visi sotūs ir laimingi. Ir niekam nereikia pagalbos. Sunku ir todėl, kad ten manęs turbūt neįleis. Ir mes nebesusitiksim.
Marius Ivaškevičius. Mano Amerika
2014 m. Nr. 11
Crazy Horse
Nežadėjau rašyti apie Ameriką. Kartais rašytojui verta pagyventi nekolekcionuojant frazių ir personažų būsimoms knygoms. Tiesiog gyventi kaip visi kiti, nesistengiant įamžinti savęs ir nesirūpinant, kaip pragyventa diena atsispindės kūryboje.
Amerika, galvojau, ir bus ta vieta, kurioje pabūsiu nerašančiu žmogumi. Žiūrėsiu į ją atsipalaidavęs, keliausiu, bendrausiu su žmonėmis. Ir nekaupsiu istorijų.
Juolab kad ji aprašyta. Savo aštuonių šimtų mylių kelyje iki Juodųjų kalvų Pietų Dakotoje pervažiavau Medisono apygardą Ajovoje. Čia Klintas Istvudas filmavo „Medisono grafystės tiltus“ su Meril Stryp – trumpą, aistringą pagyvenusio fotografo ir namų šeimininkės meilės istoriją. Pietų Dakotos prerijose, į vakarus nuo Misūrio, Kevinas Kostneris „šoko su vilkais“. Gražus vesternas, apie baltojo ir indėnų draugystę. Gavęs septynis „Oskarus“. Velnio Bokštą Rytų Vajominge įamžino Stivenas Spilbergas. Filme „Artimi trečio lygio kontaktai“. Apie ateivius.
Milžiniška, į dangų šaunanti kelmo formos uola, indėnų praminta Velnio, arba Meškos, Bokštu, pasitiko mane pirmu amerikietišku lietumi (iki tol tris savaites iš dangaus nė lašas nebuvo nukritęs). Juodų lietaus debesų apsuptas kalnas atrodė tikrai šiek tiek velniškai. Nejaukiai.
Blogžemės.
Išvažiuojant kažkas pajuokavo, pažiūrėk, ar jos tikrai blogos.
Jos blogos. Net sunku apsakyti, kokios jos didelės, gražios ir blogos. Stovint prie Blogžemių krašto ir žiūrint į jas, užpildančias visą akiratį iki pat horizonto, trumpam pasimiršta Žemė. Nes tai kita planeta. Negyvenama. Į krūvą sustumtų nepereinamų, neapsakomų formų uolų dykuma.
Apskritai ten daug tuštumos. Nemaniau, kad Amerika vietomis dar vis tokia tuščia. Kelyje per Šiaurės Nebraską stovi ironiškas ženklas: „Jūs atvykstate į Nieko vidurį.“ Aplink, išskyrus tą ženklą ir greitkelį, nematyti civilizacijos. Mobilaus telefono ieškiklis rodo, kad ryšio nėra. Automobilio radijas taip pat nesėkmingai bando pagauti bangas. Dvi radijo stotys dar veikia – abi klasikinės muzikos. Šopenas ir dar kažkas. Paskui ir jos pradeda džergžti.
Bijau, kad tuoj pamatysiu kelio ženklą: „Dingęs greitkelis“. Ir pasijusiu kaip Lynčo filme.
Tai apdainuota šalis. Indėnų ir Holivudo. Nėra ko pridėti. Galima tik džiaugtis, keliaujant iš vieno filmo scenos į kitą, per vietas, kurioms indėnai sugalvojo pasakiškai gražius vardus.
Viena tokių vietų – Black Hills – Juodosios kalvos. Neaukšti, pušimis apaugę kalnai Pietų Dakotos vakaruose. Iš toli atrodo juodi. Privažiavus – nebe. Čia vienas geras žmogus, vardu Vinstonas, seno Hemingvėjaus veidu ir labai plonomis blauzdomis, pasiūlė man savo vasarnamį.
Vasarnamis mažame Hill City miestelyje. Ir tai ne vasarnamis, o tikras didžiulis namas. Iš trijų miegamųjų antrame aukšte išsirenku mažiausią, pasidedu daiktus ir einu į miestelį ko nors išgerti. Kelionė buvo ilga – keturiolika valandų tuščiais Vidurio Vakarų Amerikos greitkeliais, bet miegas neima, nes visą kelią gėriau rockstar – energinį gėrimą. Kad neužmigčiau prie vairo.
Dabar reikia kuo nors užmušti tą savo budrumą, kitaip neužmigsiu ir naktį.
Jau gerokai po dešimtos, o miestelis nedidelis. Veikia tik vienas baras. Bet jis pilnas žmonių.
Randu vienintelę tuščią vietą prie baro. Negaliu patikėti – čia rūkoma viduje. Tai mano valstija, galvoju, Pietų Dakota, paskutinė laisvos rūkančios bitnykų Amerikos oazė.
Užsisakau romo „ant uolų“. Tai reiškia – su ledu. Jie viską geria su ledu. Į bet kokį gėrimą prigrūda geras dvi saujas ledo. On the rocks.
Žmonės paprasti, vietiniai. Kaimynas prie baro iš dešinės, išgirdęs mano akcentą, klausia, iš kur aš. Iš Lietuvos, sakau. Jis suka galvą, kuo čia pratęsti pokalbį. Lietuva jam nesukelia jokių asociacijų. Estonia , sako. Tai buvo siaubinga. Devyniasdešimt kažkelintais.
O ne, sakau, viskas pasikeitė. Dabar tai visai patraukli šalis.
Bet jis, pasirodo, kalba ne apie šalį. Apie keltą Estonia . Tai jo asociacija su Baltijos šalimis.
O taip, sakau, tai siaubinga. Aš plaukiau tuo keltu. O po mėnesio jis nuskendo. O ne, sako, neįtikėtina, po mėnesio? Taip, sakau, lygiai po mėnesio. Gražus buvo keltas. Gražiausias, kokiu plaukiau.
Aš vis dar žadu nerašyti apie Ameriką. Sėdžiu dūmuose ir geriu, kad užmirščiau kelią. Paskui eisiu į Vinstono namą, išsimiegosiu… Vinstonas sakė, kad naktimis ten staugia kojotai. Bus įdomu pasiklausyti. Paskui važinėsiu po apylinkes. Dvi dienas. Ieškosiu bizonų, keturių prezidentų galvų, iškaltų Rašmoro kalne. Paskui išvažiuosiu ir nieko neparašysiu.
Apkūni juodaplaukė kaimynė prie baro kairėje kaip tik ir klausia, ką čia veikiu. Atvykau pažiūrėti, sakau. Pažiūrėti, paskui išvažiuoti.
Bet ji, pasirodo, klausė, ką aš veikiu Amerikoje. Ir apskritai gyvenime.
Po Ameriką tik keliauju. O gyvenime aš rašytojas, atsakau.
Rašytojas, perklausia. Ir išleidote knygų? Kiek? Išleidau, sakau, septynias… Septynias, aikteli. Jis išleido septynias knygas, šaukia ant viso baro. Jūs girdite, šitas vaikis išleido septynias knygas.
Dabar jau visi čia žino, kad išleidau septynias knygas. Ir man kažkaip nepatogu, kad jas išleidau. Reikėjo išleisti mažiau, nes aš jiems atrodau per jaunas, nevertas septynių knygų.
Apkūni juodaplaukė – įkaušusi. Ji – Tedi ar Teri, gyvena priešais, kitoje gatvės pusėje. Nesu tikras dėl vardo, nes kai ji prisistatė, dar vis šventai tikėjau, kad nerašysiu apie Ameriką. Buvau atsipalaidavęs.
Ji maišyta: indėnų–prancūzų kraujo. Nesustodama kloja savo gyvenimo istoriją. Rašytojai nedažnai apsilanko Hil Sityje.
Neseniai ji paliko savo antrąjį vyrą. Jis buvo už ją jaunesnis septyniolika metų. „Vaikis“ to neišlaikė, persipjovė venas. Už tai jis dabar kalėjime. Už ką, nelabai suprantu. Už tai, kad pjovėsi venas, bandė nusižudyti. Kalėjime, perklausiu. Taip, tvirtina Tedi. Dėl savo saugumo. Gali gauti dvylika metų. Bet gal jį paleis anksčiau.
Mano anglų kalba silpna ir, matyt, aš kažko nesuprantu. Arba Tedi girta ir paisto nesąmones. Arba tai ne Amerika.
Nesvarbu. Ji pamiršta savo paliktą vyrą ir žavisi manimi. Vis kartoja: neįtikėtina. Rašytojas. Išleido septynias knygas. Koks jūs laimingas, sako. Jūs gyvenate milijonų žmonių svajonių gyvenimą. Milijonų žmonių, pakartoja.
Tedi kviečia prieiti barmenę. Papasakok jam, ką nors, sako. Jis išleido septynias knygas.
Ta prieina ir užsirūko. Parodo į vyrą kitame baro kampe. Čia tas, sako, tas pats vaikis, kuris mane primušė. Kodėl jis čia – ne kalėjime, negali suprasti Tedi. Barmenė nukrato pelenus: turtingi tėveliai išsuko.
Dar gerą valandą klausausi Hil Sičio miestelio Pietų Dakotoje istorijų, o kai pakylu išeiti ir jau einu pro duris, Tedi pavymui šaukia: nepamirškite mūsų, įdėkite mus į knygą. Koks jūs laimingas, kartoja.
Ir išėjęs aš suprantu, kad turiu rašyti, atidirbti už šią savo laimę.
„Jūs gyvenate milijonų žmonių svajonių gyvenimą.“
Ir pirmiausia noriu parašyti apie Pašėlusį Žirgą.
Crazy Horse.
Tai dviguba istorija. Apie indėnus ir lenką.
Juodosiose kalvose stūkso du žmogaus aptašyti kalnai. Abu nuo Hil Sičio miestelio nutolę ne daugiau kaip per dešimt mylių. Vienas – labai garsus. Tai – Rašmoro kalnas, su keturių prezidentų: Vašingtono, Džefersono, Linkolno ir Teodoro Ruzvelto atvaizdais.
Tai savotiškas amerikiečių patriotizmo altorius.
Kitas – Pašėlęs Žirgas. Indėnų pasididžiavimas. Pradėtas prieš šešiasdešimt metų ir dar net neįpusėtas.
Kai jis bus baigtas, taps didžiausiu paminklu pasaulyje. Bet niekas nežino, ar jis kada nors bus baigtas.
Pašėlęs Žirgas buvo lakotų indėnų vadas. O Juodosios kalvos – šventa indėnams vieta.
Bet 1874 metais JAV generolo Džordžo Kasterio vadovaujama ekspedicija Juodosiose kalvose atrado aukso telkinius. Baltieji pradėjo plūsti į Juodąsias kalvas. Raudonieji – jas ginti. Prasidėjo paskutinė JAV aukso karštligė.
Tuo metu kitas indėnų vadas – Sėdintis Bulius – pamatė viziją: iš dangaus krentančius karius.
Tai reiškė artėjančią pergalę.
Sukvietęs kaimyninių genčių vadus, tarp jų ir Pašėlusį Žirgą, Sėdintis Bulius davė įsakymą išeiti iš rezervatų, į kuriuos juos sugrūdo baltieji, ir stumti lauk baltaodžius.
Lemiamas indėnų ir JAV armijos mūšis įvyko prie Litl Bighorno upės. Septintajam JAV kavalerijos pulkui vadovavo tas pats generolas Kasteris. Indėnams – Sėdintis Bulius. Pašėlęs Žirgas per dvi dienas trukusį mūšį pasižymėjo ypatinga drąsa.
Jo tėvas buvo kaip ir jis – Pašėlęs Žirgas. Perdavė jam savo vardą. Motina – Traškančios Antklodės Moteris. Juodojo Bizono ir Baltosios Karvės dukra. Pašėlęs Žirgas ją šaukdavo Šviesiaplauke, arba Garbanota.
Dar jis turėjo brolį – Aukštąjį Žirgą. Ir pusbrolį – Liečiantį Debesis.
Indėnai laimėjo šį mūšį: jų buvo triskart daugiau. Mūšyje žuvo ir pats generolas Kasteris. Jis vienintelis iš visų žuvusių baltųjų amerikiečių liko nenuskalpuotas.
Tai buvo paskutinis didelis indėnų laimėtas mūšis.
Netrukus po to nuo JAV pilietinio karo atsigaunanti baltųjų vyriausybė metė dideles pajėgas indėnams sutramdyti.
Indėnai buvo suvaryti atgal į rezervatus, tuo metu dar vadinamus agentūromis, ir jau niekada iš jų neišėjo.
Šiandien Pašėlusio Žirgo genties palikuonys gyvena į rytus nuo Juodųjų kalvų ir į pietus nuo Blogžemių esančiame Pain Ridžo rezervate. Šenono apygarda, kuriai priklauso rezervatas, yra viena iš dviejų skurdžiausių JAV apygardų. Apvažiavau šią liūdną Amerikos dalį, kur bedarbystė ir alkoholizmas siekia didžiausias pasaulyje aukštumas. Stepėse iškilę indėnų miesteliai atrodo nykiai ir varganai – namais paverstų vagonėlių sangrūdos ir aplink kiekvieną šių vagonėlių senų amerikietiškų automobilių sąvartynas. Nusiperka seną, pavažinėja, kol šis išleidžia paskutinį kvapą, ir palieka prie vagonėlio. Nes didieji sąvartynai toli.
Baltieji amerikiečiai juos įvėlė į savo civilizaciją, primetė savo gyvenimą. Ir jie gyvena, neturi kur dėtis. Nemokšiškai gyvena, prastai.
Pain Ridže – didžiausiame rezervato mieste – sustojau įsipilti degalų. Kolonėlės kasininkės, nėščios jaunos indėnės su kryželiu ausyje, paklausiau, kur čia senamiestis. Ji nesuprato klausimo. Kur čia miesto centras, pasitaisiau. Tai maždaug aplink čia, droviai nusišypsojo indėnė.
Bet jie dar pasakoja savo vaikams legendas apie senuosius indėnus lakotus, medžiojusius bizonus ir baltuosius amerikiečius. Ir apie Pašėlusį Žirgą, koks jis buvęs drąsus ir puikus. Kaip šaukdamas savo vyrus priartėdavo prie baltųjų, bet šių kulkos jo nekliudydavo.
Jis turėjo per ausį pervertą akmenį. Kai jo paklausė, ką tas auskaras reiškia, Pašėlęs Žirgas atsakė: aš grįšiu akmenyje.
Čia prasideda antroji šios istorijos dalis.
Pašėlęs lenkas.
1908 metų rugsėjo šeštąją, lygiai po trisdešimt vienų metų, kai buvo nužudytas Pašėlęs Žirgas, Bostone, lenkų išeivių šeimoje gimė Korčakas Ziolkovskis. Anksti netekęs tėvų, žuvusių kelto katastrofoje, jis išaugo į savamokslį skulptorių. Dirbo prie Rašmoro kalno prezidento atvaizdų, tačiau apsipyko su autoriaus Borglumo sūnumi ir pasitraukė.
Bet Juodosios kalvos nenorėjo paleisti Korčako. Grįžęs į Bostoną jis gavo indėnų kvietimą pastatyti paminklą jų didvyriui.
„Mano draugai vadai ir aš norime, kad baltieji sužinotų, jog ir raudonieji žmonės turėjo čia savo didvyrių“, – taip Korčakui parašė tuometinis indėnų lakotų vadas Stovintis Lokys.
Vėliau Korčakas sakys: kokia garbė mažam lenkų našlaičiui iš Bostono būti pakviestam indėnų vadų papasakoti visos žmonių rasės istoriją. Kokia garbė. Tik Amerikoje žmogus gali drožinėti kalną.
Bet tai bus vėliau. 1939-aisiais gavęs kvietimą, Korčakas delsė jį priimti. Pabaigė kelis įpusėtus darbus, paskui savanoriu išėjo į frontą, išsilaipino Normandijoje, vadovavo JAV priešlėktuvinės artilerijos pulko padaliniui. Ir galiausiai tame Europos karo ir žudynių chaose subrendo jo apsisprendimas priimti indėnų kvietimą.
Didžiausia žmonijos destrukcija paskatino jį sukurti milžinišką konstrukciją – didžiausią paminklą pasaulyje.
Atvykęs po karo į Juodąsias kalvas ir drauge su Stovinčiu Lokiu išrinkęs paminklui kalną, Korčakas dar nežinojo tikrojo savo būsimo darbo masto. Tuo metu jis planavo, kad Pašėlusio Žirgo bareljefas kalne bus šimto metrų aukščio ir darbas užtruks dešimtmetį.
Jis nusipirko kalną. Pavadino jį Griausmagalviu. Išsikirto kelius, pasistatė studiją. Tai užtruko ilgiau nei metus. Ir tik tuomet, žvelgdamas iš savo naujų namų į Griausmagalvį, suprato, kad šimto metrų Pašėlusio Žirgo atvaizdas šešių šimtų metrų aukščio kalno viršūnėje nebus pakankamai įspūdingas.
Jis perbraižė savo maketą, šešis kartus padidindamas mastelį, ir pradėjo tašyti kalną, puikiai suvokdamas, kad jo gyvenimo neužteks šiam darbui užbaigti. Korčakui tuomet buvo keturiasdešimt. Ir net jei jam būtų tik dvidešimt – vis tiek neužtektų laiko. Jis nusipirko per didelį kalną. Didesnį už vieną gyvenimą.
Tuo metu jis dar buvo vienišas. Neturėjo šeimos, tik kalną. Ir kai į Juodąsias kalvas pagelbėti jam buityje iš Konektikuto atvyko kelios jaunos studentės savanorės, viena jų – Rūt Ros – pasiliko.
Vesdamas Rūt jis įspėjo: esu davęs indėnams pažadą, todėl pirmoje vietoje visada bus kalnas. Tu – antroje.
Rūt atsakė: all right.
Ji buvo aštuoniolika metų už jį jaunesnė. Liko su juo gyventi Juodosiose kalvose ir pagimdė jam dešimt vaikų.
Trisdešimt ketverius metus Korčakas vienas sprogdino kalną. Išleidęs visas savo santaupas kalnui įsigyti ir keliams jo link nutiesti, jis dirbo su sena, padėvėta ir nuolat gendančia technika. Kasdien po kelis kartus lipdavo paties sukaltais laiptais į kalno viršūnę. Vėliau ėmė tiesti kalne kelius, kad galėtų užkelti buldozerį. Reikėjo nuversti žemyn išsprogdintų uolienų liekanas.
Per tą laiką jis susilaužė ne vieną pirštą, ranką ir koją, nusitraukė Achilo sausgyslę, išsinarino šešis stuburo diskus ir buvo keturiskart operuotas. Širdies operacija po antro infarkto buvo penkta jo gyvenime.
Jis toliau drožinėjo kalną. Išleido penkis milijonus dolerių, griežtai atsisakydamas priimti bet kokią valstybinę paramą. Manau, jis tiesiog norėjo, kad indėnai, kuriems jis tai statė, nesijaustų niekam skolingi.
Jis statė jiems rojų.
Po grandiozine visą kalno aukštį užpildančia Pašėlusio Žirgo figūra turėjo iškilti indėnų muziejai, ligoninė, universitetas, parkai su fontanais ir didžiųjų indėnų vadų alėja.
„Tai, kaip mes pasielgėme su indėnais, yra juodžiausia dėmė mūsų nacijos istorijoje“, – kalbėjo Korčakas. „Ir jei iškaldamas Pašėlusį Žirgą aš grąžinsiu indėnams bent dalį jų prarastos garbės, mano gyvenimas nebus beprasmis.“
Niekas nežino, kaip atrodė Pašėlęs Žirgas. Jis nesileido fotografuojamas. Į tokius baltųjų pasiūlymus indėnų vadas atšaudavo: „Jūs norite įkalinti ir mano šešėlį?“
Kai Korčakas pradėjo sprogdinti kalną, dar buvo likę keli lakotai, matę Pašėlusį Žirgą. Jie Korčakui ir perdavė žodinį jo paveikslą.
Korčako Pašėlęs Žirgas, jei kada nors bus baigtas, pusnuogis sėdės ant savojo arklio ir, ištiesęs į priekį ranką, rodys pirštu į tolumą.
Šis mostas taip pat turi savo priešistorę.
Kai jis pasidavė, išvargęs nuo karo ir persekiojimų, vienas baltasis karys tyčiodamasis paklausė: kur dabar tavo žemės, indėne?
Pašėlęs Žirgas ištiesė ranką, parodė į horizontą ir atsakė baltajam kariui: „Mano žemės ten, kur mano mirusieji palaidoti.“
Šie žodžiai bus milžiniškomis raidėmis iškalti nenutašytoje kalno pusėje, už Pašėlusio Žirgo nugaros. Jei kas nors kada nors juos iškals.
MY LANDS ARE WHERE MY DEAD LIE BURRIED.
Kai 1982-aisiais Korčakas mirė, jis buvo pabaigęs maždaug tik dešimtąją savo sumanymo dalį. Per trisdešimt ketverius metus. Išsprogdinęs pietinį kalno kampą, nutiesęs tunelį tarp būsimos Pašėlusio Žirgo rankos ir jo arklio nugaros ir dar tik pradėjęs formuoti vado ir jį nešančio arklio galvas.
Savo dešimčiai vaikų jis pasakė: jūs neprivalote tęsti šio darbo. Bet jeigu nuspręsite tęsti, nemeskite jo pusiaukelėje.
Kalno papėdėje jis iškalė šeimyninę kriptą. Ant jos užrašė: „Akmeninių istorijų pasakotojas“. O kad nebūtų per daug pompastiška, apačioje pridūrė: „Tegu šie palaikai lieka nežinomi.“ Dėl juoko. Prie kriptos durų rankenos įtaisė žalvarinį žiedą. Irgi dėl juoko. Kad įeinantys pasibelstų. Paskui išsidrožė karstą ir mirė.
Atgulė kriptoje po savo kalnu.
Senatvėje jis kalbėjo: „Kiekvienas žmogus turi savo kalną. Aš pasirinkau savąjį.“
Septyni iš jo dešimties vaikų toliau „drožinėja“ kalną. Jadvyga, pavadinta Jogailos žmonos Lenkijos karalienės garbei, Adamas, Kazimiras ir kiti. Statybai vadovauja Korčako našlė Rūt. Jai – aštuoniasdešimt treji.
Pašėlęs Žirgas lėtai lenda iš savo akmens. Jo veidas jau nutašytas. Rūsčios akys žiūri į tolumą. Visa kita tebėra kalnas.
Akmeninis indėnas – didingas, bet man didesnį įspūdį daro tas mažas pašėlęs lenkas, daugiau nei trisdešimt metų kasdien kopęs į kalną, kad išlaisvintų vadą iš akmens.
Per tą laiką iš inteligentiškos išvaizdos skulptoriaus jis pavirto į seną barzdotą kalnietį.
Grįžęs iš karo jis turėjo gerų pasiūlymų. Bet pasirinko kalną.
Baigiantis dienai mėgdavo atsisėsti „ant savo darbo“ kalno viršūnėje ir surūkyti cigarą.
Aš manau, jis buvo laimingas. Kiekvienas žmogus turi savo kalną, bet ne kiekvienas jį randa.
Pakeliui iš Juodųjų kalvų pravažiuoju Šadrono miestelį Nebraskoje. Sustoju prie Makdonaldo . Prispyrė į „poilsio kambarį“, tai yra tualetą.
Išėjęs užsirūkau.
Prieina žmogus. Maždaug mano vienmetis. Juodaplaukis. Pagal apsirengimą neatrodo, kad valkata.
Pradeda man pasakoti, kaip jį iš namų Šiaurės Dakotoje prieš dvi savaites išvijo žmona. Ir jis dabar kelyje.
Jaučiu, kad vis dėlto valkata. Tuoj prašys pinigų.
Tu indėnas, klausiu. Indėnas, sako. Lakotas? Lakotas. Gal galėtum duoti du dolerius?
Paduodu jam penkiasdešimt centų. Užsieny aš nešelpiu valkatų. Manau, tai ne mano reikalas. Savi valkatos – kitas reikalas, duočiau gal net ir dolerį.
Jis įsideda pusdolerį į kišenę. Stovi, bet neįkyriai. Lyg šildytųsi nuo manęs.
Man dar liko pusė cigaretės. Nueiti būtų nenatūralu.
Taip ir stovime. Tylime.
Ar girdėjai ką nors apie Pašėlusį Žirgą, klausiu indėno. Nes tuo metu jau žinau, kad rašysiu apie Ameriką.
Aišku, sako. Per radiją šįryt klausiausi. Jį netoli nužudė, apie dvidešimt mylių nuo čia. Šiandien metinės ar kažkas. Žiauru.
Žiauru, pakartoja, lyg Pašėlusį Žirgą būtų nužudę vakar.
Bet jį nužudė baltieji prieš šimtą trisdešimt metų Robinsono forte. Visai netoli nuo Makdonaldo , prie kurio mudu stovime.
Pašėlęs Žirgas pasidavė, pakluso įsakymui grįžti į rezervatą. O paskui pasklido kalbos, kad jis niekada nenurims ir ruošiasi vėl išsikasti karo kirvį. Jį iškvietė į fortą. Ten jis pasikarščiavo, įvyko susistumdymas ir jį nudūrė į nugarą.
Šautuvo durtuvu.
Kartu su juo buvo pusbrolis Liečiantis Debesis. Ir viską matė.
Pašėlusio Žirgo tėvas, irgi Pašėlęs Žirgas, atvykęs pasiimti sūnaus palaikų sakė, kad šiam tuo metu buvo trisdešimt šešeri.
Kaip man.
Korčakas trisdešimt šešerių kariavo Vakarų fronte. Ir ten apsisprendė statyti paminklą indėnams.
Matyt, tai amžius, kai reikia pasirinkti savąjį kalną. Arba pasiduoti, kaip pasidavė Pašėlęs Žirgas.
Jis nesiruošė grįžti į karo kelią. Kažkas neteisingai baltiesiems išvertė jo žodžius. Jis ne tai turėjo galvoje.
Ar tai viskas, ką gali? – neįkyriai klausia indėnas. Prašo dar šiek tiek išmaldos.
Moki lakotiškai, klausiu? Šiek tiek suprantu, atsako. Bet nekalbu. „Kola“, ištaria. Lakotiškai reiškia „draugas“. Žinojai, klausia? Ne, sakau, nežinojau. Iš kur aš galiu žinoti.
Duodu jam dar pusę dolerio. Ačiū, sako. Žmona iš namų išvarė, už tai aš dabar kelyje, kartoja.
Aš irgi kelyje.
Mes visi kelyje. Iki savojo kalno arba kalnelio su kryžiumi prie bažnyčios.
Grand Canyon
Mes jau penkios dienos kelyje. Denveris, Solt Leik Sitis, Las Vegasas… Septyniese viename minivene. Visų profesija ta pati – rašytojai. Didysis kanjonas – galutinis kelionės tikslas.
Amerikietis Džo – už vairo. Aš – šturmanas. Likusieji penki griežia ant manęs dantį, kad sėdžiu priekyje. Jie gale – susigrūdę. Bet aš didelis – palyginti su jais. Mano kojos ilgos. Be to, geriau už kitus orientuojuosi. Kiekvieną kartą prieš sėsdamas į priekį perklausiu Džo: aš tau reikalingas? Kaskart jis atsako: bijau, kad taip. Jo GPS – navigacinė sistema – nestabili: išsijungia, praranda balsą… Aš su savo popieriniais žemėlapiais patikimesnis. Taigi ir sėdžiu priekyje.
Kažkuris iš vyrų gale dvokia prakaitu. Filipinietis Visentė arba kinas Ge Fei. Džiaugiuosi, kad sėdžiu priekyje. Kvapas – didelis dalykas.
Į Didžiojo Kanjono kaimą įvažiuojame jau sutemus. Miniveno termometras rodo 42 laipsnius pagal Farenheitą. Mylias paversti kilometrais jau moku, Farenheito Celsijumi – dar ne. Atsidaręs langą iškišu ranką. Šalta. Temperatūra dar pliusinė, bet žema.
Pavalgęs einu į kiemą rūkyti. Stebiu tris pagyvenusius amerikiečius: vyrą ir dvi moteris. Kalba apie Didįjį kanjoną. Pamatėme, ir kas iš to, sako viena amerikietė, ką su tuo veikti? Nieko, atsako vyras, pasidėti į atmintį. Tai nuotykis, prisiminimai. Ir nuotraukos, antrina jam antroji amerikietė. Ir nuotraukos, neužtikrintai pritaria vyras.
Kitą rytą stovėdamas ant kanjono krašto suvokiu, apie ką ji kalbėjo. Jis įspūdingas, nuostabus, neaprėpiamas. Žodžiai negali jo perteikti. Taip pat ir nuotraukos. Nėra būdų jo pasiimti, parsivežti namo. Atmintyje jis taip pat dyla. Nusisuku ir išsisklaido. Prezidentas Teodoras Ruzveltas daugiau nei prieš šimtą metų pamatęs kanjoną pasakė: „Palikite taip, kaip yra. Jūs negalite jo pagerinti, nė trupučio. Čia amžiai padarė savo darbą ir žmogus gali nebent sugadinti. Viskas, ką galite padaryti, tai išsaugoti jį savo vaikams, savo vaikų vaikams ir visiems, kas ateis po jūsų.“
Bet tai prezidento kalba. Mes ne prezidentai. Mes – rašytojai. Mūsų tikslas – kažkokiu būdu jį sugauti. Suteikti formą tam jausmui, kuris apima stovint ant Didžiojo kanjono krašto.
Mes leidžiamės į jo gilumą.
Pirmas eina Ge Fei. Rankoje neša popierinį maišą, į kurį prekybos centre jam sudėjo sumuštinį ir vandenį. Atrodo kaip vietinis indėnas, grįžtantis namo su pirkiniais. Bet jis – kinas. Pekine dėsto šiuolaikinę kinų literatūrą. Kaskart užeidamas už naujos uolos krašto ir pamatęs atsiveriantį vaizdą jis šūkteli: „Hau.“ Trumpai ir staigiai. Tai reiškia tą patį, apie ką aš ką tik kalbėjau: įspūdinga, nuostabu, neaprėpiama. Ir, deja, neapsakoma.
Ge Fei man patinka. Pusamžis. Kalba nedaug. Jo anglų kalba – dar prastesnė už mano. Rūko savo kiniškas cigaretes. Sako, Kinijoje jos brangiausios, kainuoja apie dešimt dolerių. Sunku patikėti. Bet tabakas skanus. Pasitaikius progai mainau į jo cigaretes savo amerikietišką „Camel“.
Visentė rūko filipinietišką „Marllboro“. Ne dėl skonio, dėl kainos. Amerika jam brangi. Neįsivaizduoju, kiek jis to savo „Marllboro“ įvežė į šią šalį.
Šioje kelionėje mudu su juo dalinamės viešbučių kambariais. Knarkia kaip velnias. Sako, aš irgi knarkiu (nelabai tuo tikiu). Kas vakarą ant staliuko, skiriančio mūsų lovas, padeda „miego“ tablečių. Jei kuriam prireiktų. Paskui atsigulęs ilgai save trina kremais. Sunkiai pakenčiu tą oda slystančio kremo garsą. Ypač kai oda vyro. Jis moteriškas, švelnus. Mėgsta dūsauti kaip senutė. Šiaip Visentė neblogas, traukia visus per dantį. Bet aš skolingas nelieku, todėl jis manęs nemėgsta.
Už akių mane jis vadina Vikingu. Arba tiesiog – Laukiniu.
Kiti keturi nerūko.
Įveikę ketvirtį kanjono atsisėdame ant akmenų ir išsitraukiame sumuštinius.
Džo sako, kad tokio vaizdo pietums nėra gyvenime turėjęs. Dėl vaizdo sutinku, dėl pietų – ne visai. Tai tik storas, amerikietiškas sumuštinis su barbekiu mėsa. Pusę suvalgau, kitą įsidedu į kuprinę.
Hagar ir Lidžija pareiškia, kad toliau nesileis. Olandė ir kinė. Tai puiki netektis. Hagar didelė ir nevėkšla, o elgiasi lyg jauna pritrenkianti gražuolė. Meta nejuokingą sąmojį ir juokiasi pati viena tuo vis augančiu nenatūraliu juoku. Ne pagal amžių ir sudėjimą naivi. Puikuojasi savo naivumu.
Lidžija – kitas kraštutinumas. Negali sustoti kalbėjusi apie save. Jau žinome mintinai, kiek kartų ją kalbino BBC, CNN, „New Your Times“. Ir visiems ji kalbėjo tą patį – kaip jauna dirbo raketų fabrike. Šios raketos buvo skirtos naikinti JAV.
Neskanu, kai žmogus kartojasi. Daug sykių kartojasi.
Panašu, kad senatvėje, jei sulauksiu, būsiu nepakantus. Bjaurus, raukšlėtas žmogus, spjaudantis skreplius savo kelyje ir nemaloniai burbantis.
Bet dar ne senatvė. Liekame penkiese ir sprendžiame, kaip toli eisime.
Didysis kanjonas – klastinga vieta. Iš esmės tai didžiulė duobė, kurios dugnu teka Kolorado upė. Daugiau nei mylios gylio duobė. Leidžiantis uolėtais takais susidaro septynios mylios kelio. Grįžtant duobė virsta mylios aukščio kalnu. O tai jau yra mėgėjiškas alpinizmas.
Visi kanjono žinynai ir vietiniai reindžeriai stengiasi atkalbėti lankytojus nuo kelionės iki dugno ir atgal per vieną dieną. Užrašai kelyje skelbia: „Nežudyk savęs leisdamasis žemiau, nei paskui įstengsi pakilti. Keliaujant iki upės ir atgal per vieną dieną patiriamas didesnis fizinis krūvis nei nubėgus maratoną. Kasmet keletas žmonių tai darydami miršta, o šimtams prireikia gelbėtojų ir medikų pagalbos. Prieš keletą metų kopdama kanjone mirė 24 metų maratono bėgikė. Sustok ir blaiviai įvertink savo jėgas, kildamas į viršų bet kurią akimirką tu gali mirti nuo širdies smūgio arba dehidratacijos. Nedaryk to per vieną dieną.“
Bet mes kaip tyčia turime vieną dieną. Ir šie atbaidantys užrašai daro dvejopą poveikį. Jie gąsdina, bet ir vilioja. Išbandyti save. Išsemti visą kanjoną. Iki dugno.
Mintis sustoti kanjono viduryje, nenusileisti iki pat dugno pamažu tampa sunkiai pakeliama.
Aš eisiu iki dugno, sakau Džo. Jis bando mane atkalbėti. Klausia, ar turiu kalnų patirties. Neturiu. Bet negaliu sustoti. Ge Fei pareiškia eisiąs su ma nimi. Džo siūlo tai aptarti nuėjus dar ketvirtį kelio. O. K., sakau, aptarsim pu siaukelėje.
Bet pakeliui į pusiaukelę Džo ir Visentė beviltiškai atsilieka. Ge Fei su savo popieriniu maišeliu užduoda neblogą tempą ir mudu su Keti vos spėjame paskui jį.
Keti iš Naujosios Zelandijos ir ji man patinka labiausiai. Jai keturiasdešimt su trupučiu, rašo knygas vaikams. Ir ji nekalba apie leidėją. Visi kiti frazę my publisher vartoja gerokai per dažnai. Kalba apie tą savo leidėją kaip apie svarbiausią gyvenimo asmenį, kuriam jie yra pavaldūs. Jis daug iš jų reikalauja ir kartais jie nepaklūsta, vėluoja atsiųsti romaną ir panašiai. Rašytojai yra vaikai, nepaisant lyties ir amžiaus.
Keti nekalba apie leidėją. Mudu kalbamės apie pasakas. Aš noriu rašyti vaikams, penkerių metų mergaitėms (tokia yra mano dukra), ir klausiu Keti, kas joms rūpi tokiame amžiuje. Princesės, atsako Keti. Bet tai nuobodu, sakau. Ji sutinka: šiek tiek nuobodu.
Priekyje einantis Ge Fei radęs šešėlį sustoja, prisėda ir užsirūko. Toli apačioje jau matyti upė. Jis klausia, ar upė yra pabaiga? Aš suprantu jo klausimą. Taip, sakau, upė yra pabaiga. Eisime iki dugno? Ge Fei žiūri į apačią. Ge Fei, pakartoju, mes eisime iki dugno? Jis atsisuka. Purto galvą. Sako, toliau nebe is. Aš jo nesuprantu.
Pasižiūriu į Keti. Ji gundosi leistis. Bet nėra tikra. Aš, sakau, eisiu dar ketvirtį, toliau žiūrėsiu. Tu – kaip nori. Einam, atsako. Bet aš tavęs nespaudžiu, sakau, galiu nueiti ir vienas. Ne, sako, aš pabandysiu.
Mudu einam toliau. Ge Fei lieka šešėlyje, surūko savo brangią kinišką cigaretę, griebia popierinį maišą ir pradeda kilti į viršų. Juokingas su tuo maišeliu. Lyg per klaidą nuklydęs į kalnus.
Ar tu tikra? – sustoju ir perklausiu Keti. Nes nuėjus dar ketvirtį liks tik ketvirtis iki upės. O sustoti likus tik ketvirčiui bus jau nepadoru. Matysime, sako Keti.
Pakeliui mes prieiname ženklą. Tai pusiaukelė. Trys su puse mylios iki viršaus ir tiek pat iki dugno. Keti sunerimsta. Ji tikėjosi, kad pusiaukelė buvo ten, kur užsirūkė Ge Fei.
Apsispręsk, sakau, Keti. Ji sako šiek tiek dar paeisianti, o tuomet apsispręsianti.
Mudu einam toliau. Eiti lengva. Jokio nuovargio. Visą laiką žemyn. Aš jau eisiu, matyt, iki dugno, sakau. Esu kvailokas, Avinas pagal zodiaką. Suprantu, kad tai neprotinga, bet negaliu sustoti. Bet tu, Keti, neprivalai.
Aš irgi turiu kvailumo, sako. Dar šiek tiek paėjėsiu.
Nusileidus į trečią ketvirtį ji nusprendžia dar paėjėti už uolos kampo, pažiūrėti, koks vaizdas ten atsivers ir kaip toli iki upės.
Atsivėrus vaizdui Keti nusprendžia grįžti.
Atsisėdę šešėlyje sukertame maisto likučius. Keti fotoaparate likęs tik vienas kadras. Ji nori nufotografuoti mane, juokauja, kad tai būtų paskutinė mano nuotrauka, jei kartais negrįžčiau. Bet ji ilgai krapštosi su tuo fotoaparatu ir aš sakau jai – tiek to. Pasilik tą nuotrauką sau. Saulėlydžiui ar panašiai.
Aš turbūt lipsiu lėtai, sako Keti, tu mane pasivysi.
Ji lieka. Seka mane akimis, pamoja. Paskui atsistoja ir dingsta už uolos kampo.
Suprantu, kad darau kvailystę ir vargu ar užlipsiu atgal, bet jau negaliu sustoti. Į viršų nuo upės pusės lipa jaunas amerikietis. Su lazdomis, kaip įprasta kalnuose. Veidas šlapias, raudonas, išmuštas dėmėmis. Jis klausia manęs, ar dar toli viršus? Penkios mylios, sakau. Nors iš tikrųjų – šešios. Matau, kaip vaikino veide išryškėja kančia. Dar netikiu, kad ši kančia netrukus laukia manęs.
Ajovos Sityje, kuriame laikinai apsistojau, prieš kelias savaites turėjau susitikimą su studentais, pasirinkusiais literatūrą. Manęs tuomet paklausė, ar yra knyga, padariusi mano kūrybai didžiausią įtaką? Atsakiau, kad tokios knygos turbūt nėra. Bet yra knyga, pražūtingai paveikusi mano gyvenimą. Žiulio Verno „Kapitonas Hateris“.
Kapitonas Hateris, ieškojęs Šiaurės ašigalio, vertęs įgulą tempti per ledus laivą, be vilties sugrįžti atgal. Galiausiai pasiekęs ašigalį ir ten išprotėjęs.
Man turbūt nepavyko suaugti. Nes sekti paskui kapitoną Haterį į Didžiojo kanjono dugną, kasdienybėje surūkant pakelį cigarečių, nesportuojant ir apskritai retai pakylant nuo rašomojo stalo, yra jau netgi ne vaikiška. Ir tai anaiptol ne beprotiška, tai tiesiog labai neprotinga.
Aš skylu į dvi dalis. Į tą, kuris dabar leidžiasi ir jaučiasi pilnas jėgų. Ir į aną, kuris kils ir klaus sutiktų žmonių, ar dar toli viršus. Penkios mylios, atsakys man kažkas, žvaliai besileidžiantis.
Kelionė kanjonu žemyn užtrunka keturias valandas. Aš pasiekiu dugną. Kitoje upės pusėje nedidelis smėlėtas paplūdimys. Ten braido žmonės. Dar toliau – turistinė ranča, kurioje braidantys apsistoję nakvynei. Ten yra geriamo vandens.
Kanjono dugne karšta kaip pragare. Ir sausa.
Nueinu iki vandens kolonėlės, atsisėdu ant akmens, užsirūkau ir staiga pajuntu žvėrišką nuovargį. Aukščio ir temperatūrų skirtumai savo padarė. Tas kvailas Aš, kuris leidosi, dingsta kartu su visu kapitonu. Dabar aš tas, kuris kils. Apgautas ir apgailėtinas.
Išgeriu visą butelyje likusį vandenį. Paskui dar ilgai stoviu apžiojęs kolonėlę. Bandau prisipilti į save kuo daugiau skysčio, nes kita vandens kolonėlė tik pačioje kanjono viršūnėje. Tada pripildau butelį. Jis mažas, tik vieno litro talpos. Jau žinau, kad man jo neužteks. Bet tai ne didžiausia bėda. Man neužteks jėgų. Ir šviesos. Net sparčiai eidamas (kas yra neįmanoma) nepakilčiau iki saulėlydžio. O sutemos čia yra žiaurios. Kyla vėjas ir temperatūra staigiai krenta į minusą.
Palendu po kolonėle. Pakišu galvą ir nugarą. Vanduo atgaivina. Bet kol nueinu iki paplūdimio, išgaruoja.
Žaliame Kolorado upės vandenyje suvilgau savo raudoną kepurę su snapeliu. Mane užkalbina braidanti amerikietė. Klausia, iš kur ir į kur einu. Sakau jai, kad nusileidau, o dabar žadu kilti. Tai neįmanoma, sako. Likit nakvoti rančoje. Negaliu, atsakau, turiu eiti. Jos žvilgsny matau užuojautą. Jums pavyks, netvirtai mane drąsina. Pavyks, pakartoja.
Einu.
Grįžtu į pietinę upės pusę, pradedu kilti ir neįveikęs net šimto metrų sudrimbu ant akmens. Širdis daužosi po visą kūną. Visas kūnas tapęs vienu plakančiu raumeniu. Akyse juoda, plaučiuose trūksta oro, žvėriškai džiūsta burna. Geriu vandenį. Negaliu sustoti, nors žinau, kad šis butelis skirtas visoms septynioms mylioms (ir tai yra dešimt kilometrų), o aš dar nenuėjau net šimtosios kelio dalies.
Bet kada galima grįžti į rančą, sako tas, kuris kyla. Bus nedidelė gėda, mano šeši rašytojai rytoj išskris be manęs… Bet yra tokia išeitis.
Tik čia iš kažkur vėl atsiranda Hateris. Nėra tokios galimybės, sako. Kanjoną reikia įveikti arba jame numirti. Visa kita yra nesąmonė.
Iš lėto slenku į viršų. Nuo šešėlio iki šešėlio. Priėjęs šešėlį ilsiuosi. Baigiantis šešėliui vėl sustoju ilsėtis, kad atgaučiau bent kiek jėgų saulės kepinamai atkarpai.
Į dugną leidžiasi paskutiniai rančoje ketinantys apsistoti turistai. Kur tu eini, klausia vienas. Į viršų, sakau, nematai? Ar tu išprotėjai? – klausia. Ne, atsakau, tiesiog neturiu išeities. Leiskis į rančą, sako. Bandysiu pakilti, atsakau.
Išsitraukiu mobilųjį telefoną. Ryšio kanjone nėra, naudoju jį tik kaip laikrodį. Bet jis išsikrovęs. Bandau įjungti – neįsijungia.
Išsekęs pasiekiu akmenį, prie kurio išsiskyriau su Keti. Reikėjo leistis fotografuojamam. Bet ji per ilgai krapštėsi su tuo fotoaparatu.
Ieškau ritmo. Turi būti ritmas ir tempas, galvoju, kuriuo eidamas nepavargčiau. Tegu labai lėtas, koja už kojos, nedideliais žingsniais… Nerandu tokio ritmo. Kad ir kaip eičiau, kas dvidešimt žingsnių sudrimbu ant akmens ilsėtis.
Įveikiu pirmą ketvirtį. Žmonių nebėra, tik voverės ir elniai. Be jų, kanjone dar ganosi kojotai ir kalnų liūtai. Kelionių žinynas įspėja: jei sutiksite kalnų liūtą, kitaip dar vadinamą puma, leiskite jam pabėgti. Jei liūtas artės prie jūsų, iškelkit į viršų rankas, kad atrodytumėt didesnis, ir staukite, kad jis išsigąstų. Ir paskutinė instrukcija: jei liūtas jus puls – ginkitės.
Ant akmens prie tako aptinku sijoną ir liemenėlę. Drabužiai tvarkingai sudėti. Dairausi, kas juos paliko. Nieko nėra. Tik kanjonas.
Laukiu antro kvėpavimo. Turi įsijungti organizmo rezervas, skirtas ekstremaliems atvejams. Negali taip būti, kad nėra jokios atsargos. Ne kasdien save taip išsekinu, tiesą sakant, labai retai, o gal apskritai – niekada. Taigi rezervas yra. Tik kaip jį įjungti?
Bandau tvarkyti kvėpavimą, kvėpuoti lygiai, panaikinti švilpimą plaučiuose. Niekas nepadeda. Jau netgi vanduo nebesudrėkina burnos. Lūpos sausos ir kietos kaip žvyras.
Vis dažniau pagalvoju apie tą jauną maratono bėgikę. Kvaila žaisti atradėją seniai atrastoje vietoje. Minant turistų takais. Bet ar būčiau ramiai miegojęs, neįveikęs viso kanjono. Hateris sako, kad ne. Padarei, ką turėjai. Dabar reikia grįžti į viršų. Bet tai ne svarbiausia dalis. Svarbiausią jau atlikai.
Atsisėdu šešėlyje. Saulė žemai, bet dar ne saulėlydis. Žiūriu į visą tą grožį apačioje, ryškiai spalvotas piramidžių formos uolas. Ką aš galiu apie tai pasakyti? Nieko. Nuostabiai gražu. Tai ne pati blogiausia vieta mirti, sako mano kapitonas. Amžiai savo padarė ir žmogus čia nieko negali pridėti, – antrina JAV prezidentas. Nebent įveikti kanjoną, priduria kapitonas, arba jame pasilikti.
Jeigu būčiau sportavęs, galvoju, bėgiojęs kas rytą, vaikščiojęs į „džimą“, metęs rūkyti, argi sėdėčiau dabar ant šito akmens, taip beviltiškai įsipainiojęs neaprėpiamame kanjono grožyje? Nešiojantis viduje kapitoną Haterį, reikia ruoštis panašiems iššūkiams. Nežinai, kada sukvailėsi ir kur jis tave nuves. Jis beprotis. Reikia būti stipriam, turint įgimtą ligą eiti iki pat galo. O aš toks nesu. Anaiptol.
Bet tai ne blogiausia vieta numirti, – kartoja mano kapitonas, – įsilieti į visą šį grožį ir tapti jo dalimi.
Manęs link leidžiasi elnias. Prieina visai arti – per ištiestos rankos atstumą. Nemato, kad aš čia sėdžiu? Arba manęs jau nėra?
Aš žiūriu į jį. Jis žvalgosi į kanjoną. Jam irgi patinka vaizdas.
Nesuprantu, kaip taip gali būti? Jokios reakcijos į mane. Lyg būčiau to grožio dalis. Tada sakau jam: „Sveikas…“
Net pats išsigąstu, kai jis atšoka nuo manęs, lyg būčiau staiga prakalbusi uola. Skuodžia aukštyn kiek įkabindamas, po savim ištaškydamas akmenis. Tie darda žemyn nuo uolos.
Stebi mane per atstumą. Nustebęs ir sunerimęs.
Ir tą akimirką pajuntu, kad užlipsiu. Nauja nesuprantama energija plūsteli į mane. Elnio ar kanjono energija. Aš išgąsdinau žvėrį ir atėmiau jo jėgas – kitaip negaliu to paaiškinti. Pakylu ir einu. Tai antras kvėpavimas. Elnio kvėpavimas.
Daugiau nebedūstu, širdis plaka ramiai, troškina, bet galima kęsti. Jeigu užlipsiu, galvoju, mesiu rūkyti. Mesiu kapitoną Haterį ir parašysiu pasaką apie princeses ir princus. Jų rūmai bus tarp miškų, toli nuo visų tarpeklių. Aplink trykš šaltiniai ir upės. Bus daug gėlo vandens. Princesės ir princai gers tą vandenį, tarnai jį gers. Visi jį gers. Daug bus vandens.
Pasiekiu pusiaukelę. Trys su puse mylios į viršų ir tiek pat žemyn. Prieinu akmenį, ant kurio užsirūkė Ge Fei. Tolumoje matau žmogų. Jis irgi lipa į viršų, pasiremdamas lazdomis.
Pasiveju jį. Nežinau, iš kur tiek jėgų. Ar dar toli viršus? – klausia jaunas amerikietis. Nelabai, sakau, mylia, dvi, ne daugiau. Jis žiūri į mane didelėmis, kančios pilnomis akimis. Tai nejuokinga, sako. Tai fucking visai nebe linksma. Tas kanjonas toks fucking ilgas, kad aš jau galvojau – mirsiu.
Bent jau tai ne blogiausia vieta numirti, cituoju kapitoną Haterį ir pralinksminu amerikietį. Jis – Aleksas. Iš Ajovos Sičio. To paties miestelio Amerikos vidury, kuriame ir aš laikinai apsistojęs. Neįtikėtina. Mes abu iš Ajovos Sičio tuščiame, temstančiame Didžiajame kanjone. Jis nusileido iš šiaurės, eina švęsti draugo gimtadienio. Draugas jo lauks viršuje.
Aš, sakau, leidausi šiuo taku. Viršus jau tikrai netoli, ne daugiau kaip pusantros mylios. Aš mačiau tave, sako Aleksas, apačioje, sakei, kad dar penkios mylios. A, tai tu ten buvai, sakau. Taip, tai aš, atsako.
Mudu nutylame. Paskui Aleksas sako: Ajova Sitis yra fucking geriausia vieta pasaulyje. Taip, sakau, ten gerai. Baras prie baro, linksma, prisimena jis savo miestą. Eini per barus, geri alų…
Jis išbaigė savo vandenį. Nori gerti, todėl taip kalba.
Mano butelis irgi jau tuščias.
Temsta ir kyla vėjas. Bloškia smėlį į veidą. Eime, sakau pakeleiviui, sutemos čia yra žiaurios. Tu eik, sako jis, aš lėtas. Aš lipsiu paskui tave.
Jau beveik nestoju ilsėtis. Šalta. Vėjas žvėriškas. Laimei, dangus giedras ir pilnatis apšviečia siaurą kanjono taką, už kurio juoduoja bedugnė.
Toli apačioje šviečia Alekso žibintuvėlis. Jis eina. Lėtai, bet juda.
Aš pasiekiu viršų. Ieškau tamsoje geriamo vandens kolonėlės. Radęs geriu iš čiaupo. Neprisimenu, kada gėriau skanesnį skystį už šį.
Ar nesutikai ten vaikino, iš tamsos atsklinda balsas. Po medžiu sėdi vyras. Alekso, klausiu. Alekso, linkteli. Jis jau čia pat, netoli, sakau. Jau greitai pareis. Ačiū Dievui, dėkoja. Nes aš visas jau fucking čia pergyvenu. Plaukus baigiu nusirauti.
Atsisėdęs užsirūkau. Jau žinau, kad nemesiu rūkyti. Iš visų pažadų, kuriuos sau daviau kanjone, gal tik pasaka apie princeses buvo nors kiek rimtesnis.
Pasaka apie princeses, susiraukia kapitonas. Betgi tai taip nuobodu. Nuobodu, sutinku. Tai yra fucking turbūt nuobodžiausias dalykas pasaulyje. Vargu ar aš tai parašysiu. Tai patinka mergaitėms, bet yra taip nelinksma.
Traukiu dūmą ir užmirštu, kaip buvo sunku čia grįžti. Visos tos kvailos mintys apie mirtį tarpeklyje jau neatrodo rimtos. Aš žinojau, kad grįšiu, nebuvo jokios abejonės. Buvo sunku, bet įveikiama.
Didysis kanjonas jau dyla iš mano atminties. Dyla vaizdas, kurį mačiau, dyla jausmas, kurį ten patyriau. Po keleto dienų atsigauna kojų ir nugaros raumenys. Tik lūpos ne. Lūpos tebėra sausos, pūslėtos ir skaudančios. Keti su Ge Fei – tas pat. Ir Džo su Visentė. Netgi Hagar su Lidžija, nuėjusios tiktai ketvirtį, skundžiasi skaudančiomis lūpomis.
Kanjonas mus pabučiavo, sakau. Prieš paleisdamas.
Po savaitės ant pagalvės randu kraujo. Tai nuo mano žaizdotų lūpų.
Klausiu Keti, ar jai tas pat? Ne, jos lūpos O. K. Ir kitų jau sugijo.
Kanjonas juos pabučiavo, o man, atrodo, įkando.
2009
Péter Nádas. Grįžimas namo
2014 m. Nr. 8–9
Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Peteris Nadasas (Peteris Nadašas), vienas žymiausių Vengrijos rašytojų, gimė 1942 m. spalio 14 d. Buvo trylikametis, kai mirė motina; tėvas, aukštas partinis veikėjas, nusižudė 1958 m. P. Nadasas studijavo fotografiją ir žurnalistiką, dirbo fotografu ir fotožurnalistu. Pirmoji knyga, novelė „Biblija“, išėjo 1967 m., kitas kūrinys, romanas „Šeimos romano pabaiga“, išleistas Vengrijoje tik 1977 m., nes keletą metų buvo draudžiamas cenzūros.
Šioje esė P. Nadasas aprašo savo antrojo romano, 1300 puslapių „Prisiminimo knygos“ („Buch der Erinnerung“, 1985), atsiradimo aplinkybes. Dar didesnės apimties – 2005 m. pasirodęs daugiasluoksnis romanas „Lygiagrečios istorijos“ („Paralellgeschichten“). Šveicarijos Cugo mieste 2012 m. buvo surengta didžiulė P. Nadaso fotografijų paroda ir literatūrinių vakarų ciklas. Ten atsidūrusiai vertėjai rašytojas, pats puikiai kalbantis vokiškai, leido versti „visiškai autorizuotą“ esė iš vokiečių kalbos.
Grįžimas namo
Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt trečiųjų rudenį važiavau iš Berlyno į Rostoką, o iš ten – į Varnemiundę. Nei vienur, nei kitur neturėjau jokių reikalų. Nepažinojau ten nieko ir niekas nepažinojo manęs. Norėjau pamatyti jūrą ir, atsidūręs naujos nykios viešbučio dėžės dešimtame aukšte, pagaliau ją pamačiau.
Jūra buvo rami, bemaž be bangų, dangus tamsus, apniukęs, oras kupinas garų. Restorano valgis – prėskas, beskonis. Naktimis jau šalveno.
Buvo bene paskutinės spalio dienos; metų metais spalis man – ypatingas mėnuo, tarsi kasmet iš naujo išgyvenčiau lūžio tašką, savo gimimą. Rudenį juntu kaip džiugų, gražaus blaivumo kupiną metų laiką; pavasario šėlsmas, kai viskas dygsta, pumpuruoja, žydi, sprogsta, mane erzina, persmelkia įkyriu nerimu; karštligiška vasara su paralyžiuojančiomis karščio bangomis, siautulingu griaustinio grumėjimu atrodo pernelyg isteriška, tarsi gamta paskubom, trūksmingomis pastangomis stengtųsi kažką užbaigti; o žiemą mūsų krašte per mažai sniego, jo niūri pilkuma vargina ir liūdina. Mano metų laikas – ruduo. Su švytinčiu dangumi, ryto rūkais, dūmų kvapu, ilgai trunkančiomis liūtimis, įvairiaspalvėmis uogomis, jaukumu, vaisinėmis muselėmis, šerkšnu paryčiais, šalnomis. Matyt, mano emocinis polinkis į atsisveikinimą, išnykimo malonumą susijęs ir su tuo, kad niūri patirtis ir ateitį man susiejo veikiau su pragaištingomis nuojautomis, o ne su viltingais, jėgos ir energijos teikiančiais paveikslais; žodžiu, nesu pavasario žmogus. Kita vertus, aktyvumas irgi nėra mano stiprybė, kaip tik todėl nemėgstu vasaros. O mirtis pernelyg pažįstama, bauginanti ir pageidaujama, kad galėčiau mėgautis begaline žiema, nors ji ir žavi mane užsisklendimu, griežtumu, ledo gėlių geometrija.
Gimiau kontempliatyviu žmogumi; tiksliau, gimimo mėnuo mano santykį su pasauliu paslinko kažkur link gyvenimo ir išnykimo ribos. Nesu nei čia, nei ten; gyvenu tarpinėje būsenoje.
Bemaž kas rudenį, tarsi pagal tvarkaraštį, susergu. Vis dėlto tada, slogos kamuojamas, karščiuojantis, apsirūpinęs arbata ir nosinėmis, dvasia jaučiuosi išties vieningas su pasauliu. Tai klastinga vienovė su laikinumu, prakaitavimu, tamsa, karštligiškais sapnais, kol kas nemirtinais nemalonumais. Praėjus vasariškai troškimo išgyventi isterijai, gryname rudens ore aiškiau girdėti tolimas varpų skambesys.
Vieni mane laiko nedraugišku, kiti – bejausmiu, dar kiti – pernelyg blaiviu, o iš tikrųjų esu tarsi sviestu ir medumi tepta duona; pernelyg jautrus, kad neslopinčiau visų savo jausmų, pasmerktų laikinumui, mirčiai, nuolat pasirengusių mano akivaizdoje išnykti.
Štai tokia jausmų padėtis.
Šitai nuolat pamirštu, tad liga kasmet užklumpa netikėtai.
Antai aną pirmąjį vakarą Varnemiundėje nusileidau į viešbučio sauną, paskui, nesulaukęs, kol įkaitęs kūnas atvės, išėjau ir patraukiau pakrantės link, prie tuščių paplūdimio pavėsinių. Vilnonis šalikas, kuriuo apsivyniojau kaklą, ir lengvi drabužiai ne itin saugojo nuo vėsos, bet pėdos maloniai niro į smėlį. Nenorėjau nutraukti vaikštynių po šaltas vakaro ūkanas, padarinių ilgai laukti neprireikė, tą patį vakarą pradėjau karščiuoti.
Negaliu apgailestauti, nes tą vakarą, tą naktį man kilo mintis apie darbą, trukusį ilgiau nei dešimtmetį, užpildžiusį kiekvieną dieną ir naktį, pripildžiusį jas džiaugsmo ir kančios.
Po dviejų dienų nuvykau į Heilingendamą, ir karštligiškų sapnų įkaitinta vaizduotė įgavo realų topografinį pamatą.
Anuomet teko grumtis su dideliais sunkumais. Tai yra susidūriau su pamatiniais savo gyvenimo klausimais. Lemtingais klausimais, skatinusiais vis naujus klausimus, ir negalėjau tikėtis nė menkiausio atsakymo. Patekau į tą tamsųjį mišką, kuriame nukrypau nuo tiesaus kelio, kad pasukčiau kokiu nors klaidingu, klampiu, viliojančiu, gundančiu takeliu. Ne vadinamosios tiesos ieškojau. Tiesiog saugumo, baimių, jau pasidariusių nepakenčiamų, priešnuodžio. Arba mirties. Niekas tada man nerūpėjo labiau už mintį nutraukti gyvenimą.
Susargdino mane viena išsipildžiusi meilė.
Ši liga, užklupusi devyniolikmetį, anuomet tęsėsi jau vienuoliktus metus. Žaizdos pūliavo, virto opomis, niežėjo, aš kasiausi, skausmas teikė malonumą, gyventi jau nebenorėjau.
Pasiekęs patį gyvenimo vidurį, nenorėjau gyventi nė akimirkos.
Jei mano gimimo ir vaikystės aplinkybės būtų buvusios kitokios arba jei į gyvenimą būčiau atėjęs ne toks jautrus, taigi jei man būtų buvę lemta išgyventi jaunystę ramiai, be mirusiųjų, be lavonų reginio, kūniška meilė tikrai nebūtų manęs taip sukrėtusi.
Natūrali gyvenimo eiga labai ilgai palieka žmogų visiškai kurčią mirčiai; mirtis suvokiama, bet netampa tikru išgyvenimu, žmogus išradinėja mitus, pokštauja, mėgina atsargiai prie jos priartėti; daug vandens nuteka po to, kai jis išgavo malonumą iš savo paties kūno, toli praeityje lieka akimirka, kai jam atsiskleidė kito kūno grožis, taip pat ir ta, kai jis patyrė malonumą per meilės sąjungą su svetimu grožiu, – tik daugybę kartų nusivylusiam ir pralaimėjusiam, suaugusiojo egzistencijos dykroje atsidūrusiam žmogui iš tikrųjų parūpsta mirtis, kad ilgainiui galėtų augti jos link, jeigu jam apskritai pavyksta augti aukštyn.
Mirtis nuo manęs nebuvo nuslėpta, nebuvo nuslėpta nei pabaiga, nei žūtis, tad pradėjau gyventi tiesiog atvirkščiai.
Meilės sąjunga su kito žmogaus kūnu man tapo tuo, ką kiti išgyvena kaip mylimos būtybės netektį. Ne gyventi ji mane pažadino, o sunaikino gyvenimui. Turėjau išmokti naujos kalbos, bet mirtis man buvo tapusi gimtąja kalba. Jei žmogus išties visiškai natūraliai kalba tik gimtąja kalba, veltui išmokau meilės kalbos, juk sapnuose su manimi kalbėjo mirtis.
Menu aną devyniolikmetį, dar gležną jaunuolį, vos prieš kelias savaites pažinusį moters kūną. Nepasotinamą ir būgštaujantį, kad yra nepasotinamas. Vis dėlto jis laimingas, kas rytą nubusdamas iš įprastų siaubingų sapnų šalia šio kūno, nors geidulingai uždelstą aistros sprogimą, kuris yra sykiu aš ir ji, sykiu miražas ir tikrovė, taip pat kelią ten link, dėl gausybės niuansų niekada nepasikartojantį, net jei visuma tėra pasikartojimas, jis ir junta kaip perteklinį, neleistiną, kartais net nesuprantamai pasibjaurėtiną.
Vieną rytą, prisimenu, ėjau paplaukioti. Šaltas vanduo išplovė meilę iš mano porų. Stipriais ir energingais jaunatviškais yriais skyriau vandenį kaip žmogus, galintis perleisti jam kiekvieną mintį, kiekvieną kūno narį. Išskyrus lyties. Šis atrodė tapęs savarankiška būtybe, be galo susijaudinusia net ramybės būsenoje, ir mane nusmelkė mintis, kad šis kūnas, kurį visa rankų ir kojų jėga tempiu nuo vienos baseino sienelės prie kitos, turėjo mirti patį pirmąjį kartą. Išnykti kito kūno stichijoje, nes jau negalės pakęsti nieko kito. Jis pasidarė beginklis. Žinodamas apie kitą kūną, neįstengs toliau pakęsti gyvenimo. Jis nori mirti. Su šia mintimi nuplaukiau priešingos sienelės link.
Sakiau, esu rudens žmogus. Neturiu polinkio skųstis, gailėtis savęs, ieškoti kaltų, taigi nenorėčiau niekam užkrauti atsakomybės už savo atvirkščią gyvenimą, neketinu kaltinti nei likimo, nei istorijos. Kadangi mano gyvenimas keistai atvirkščias, norėčiau pamėginti tiesiog apžvelgti faktus. Vis dėlto patys faktai tušti. Tik apmąstomi jie prisipildo tikro ar tariamo, naudingo ar bevaisio moralinio turinio.
Didžiausių keblumų anuomet man kėlė pasakojimas. Anaiptol nesakau nemokėjęs rašyti gražių sakinių, įtikimų kitiems, ne, šie sakiniai man pačiam nebuvo visiškai, tobulai, deramai įtikimi. Jaučiausi, tarsi kaip svetimus drabužius vilkėčiau savo paties sakinius. Kartais vienokius, kartais kitokius. Nudrengtus, nudėvėtus drabužius – lyg persirengėlis. Likimas apdovanojo mane tam tikrais mimetiniais talentais, bet atrodė, jog ši dovana, būtina, kad galėtum suprasti ir išgyventi kito gyvenimą, neleidžia prabilti kaip tik tiems jausmams, kurie man labiausiai rūpi. Veltui taikydavausi į stilių ar nuotaiką, bent šiek tiek atitinkančius mano esybę, veltui variklis imdavo veikti šiuo pasakojimo modusu, mat mitriai išpyškinęs keletą sakinių užsikirsdavo, atsitrenkęs į nuobodžio ir pasipriešinimo akmenis. Tokiais sakiniais tik imitavau rašymą. Šitaip beždžioniaujant negalėjo rastis ta plataus užmojo, gyva, iš tūkstančių smulkmenų suausta ir vis dėlto perregima struktūra, būdinga kiekvienam autentiškam pasakojimui. Vis dėlto mane lydėjo sėkmė – ypatingas pavojus darbui. Kritikai viešai mane liaupsino, lygindami su didžiaisiais autoriais. Laimei, labiau tikėjau savo kančia, t. y. konflikto su literatūra aplinkybėmis kryptį man labiausiai rodė kančia.
Po poros daugmaž vykusių apsakymų ji taip išaugo, kad pajutau nepasitenkinimą ne tik sakiniais, neįtikima, netikusi atrodė ir skyryba. Netikę kableliai ir taškai, brūkšniai ir klaustukai.
Dar didesnę neapykantą žadino pastraipos. Nesuvokiau, kada ir kodėl pradedu iš naujos eilutės ir ar toks mano elgesys įtikimas.
Jaučiausi dėliojąs šiuos rašto ženklus tai šen, tai ten tik todėl, kad ir kiti taip daro, bet su pačiais ženklais manęs nesiejo niekas, jie tebuvo bendrosios reikšmės, neturėjo jokios asmeninės vertės. Tad kuo labiau paklusdavau bendrajai ženklų prasmei, tuo labiau atsisakydavau asmeninių pretenzijų.
Kaip ir meilė, darbas ne pažadino, o veikiau prakeikė mane gyventi. Temačiau vienintelį galimą problemos sprendimą – savižudybę.
Kelissyk mėginau. Sulaikė ne baimė ir ne kaltės suvokimas, tik mintis, kad taip pasielgdamas savo vargano gyvenimo kančias su kaupu užkraučiau žmogui, kurį labiausiai myliu. Ir nors žinojau, kad normalus gyvenimas ne kitoks, kad žmonės keičiasi jausmais duodami ir imdami, mane įkvėpė anuomet atrodęs antžmogiškas moralinis reikalavimas pačiam taip nesielgti. Neturėjau teisės palikti šios kančios kam nors kitam, privalėjau ištverti nė nemirktelėdamas. Iki mirties. Mat mirti dar tikėjausi. Negalėjau nei nusižudyti, nei numirti, tad turėjau dirbti. Tai yra apimtas alpulį primenančios būsenos rašyti sklandžius, tvirtus, ramius sakinius. Sakinius, nei turiniu, nei blaivia skyryba nė iš tolo neperteikiančius tikrųjų jausmų, tad savo ruožtu žadinančius primygtinę mintį apie savižudybę.
Metų metus, iki trisdešimtojo gimtadienio, plūkiausi su šia mintimi.
Per tuos ilgus metus pamažu, pats bemaž nepastebėdamas, sukūriau savą skyrybos sistemą. Pirmiausia atsisakiau visuotinai vartojamų kabučių*, taigi teko neįprastai dėlioti kablelius; per daug dažnus šauktukus ir klaustukus laikiau nederamais, kita vertus, priešinausi ir pernelyg dažniems kableliams, mat mane baugina bet kokia monotonija, tad apsiribojau paprastais pagrindiniais sakiniais. Šiandien sakyčiau, esu grįžęs prie seniausios daiktų pavadinimo formos. Tai, ką pavadini, turi išties tiksliai apgalvoti. Baimė suka mazgus ir gniužulus gerklėje, skrandyje. Jaučiau poreikį paprasčiausius daiktus pavadinti jų vardais. Antai drįsti stalą, kurį ir kiti laiko stalu, pavadinti stalu, nors žinau, kad žodis „stalas“ tėra sąvoka, pagalbinė priemonė, nurodanti morfologinį pasaulio daiktų, primenančių stalą, tapatumą ir apskritai neįstengianti išreikšti mano stalo ypatumo. Čia negelbsti ir būdvardžiai, jų padėtis nė kiek ne kita. Tokie klausimai gali atrodyti kvaili, bet jie pasidaro gyvybiški tokiais laikais, kai kultūros universalumą užtikrina tik jos universalus nesaugumas ir orientacijos stygius. Pateikdamas visa tai kaip klausimą ar šūksnį, natūraliai būčiau palikęs spręsti kitiems. O aš išspjoviau mazgus ir gniužulus kaip teiginius. Šliejami vienas prie kito, jie suteikė tekstui formą, grindžiamą jau ne geram mokiniui būdinga automatine skyryba, o teiginių išdėstymu ir ritmu. Suvokiau, kad šitaip sakiniai įgyja savą ritmą, o teksto visuma – savą kvėpavimą. Tad skaitytojas skaito ne tik akimis, bet ir alsavimo ritmu, taigi ir savo kraujospūdžiu. Skyryba neatsiejama nuo fiziologijos.
Paaiškėjo, kad sakinio ritmas ir sakinių tarpusavio santykio kuriama teksto melodija – gana tinkama, įvairiopai naudotina formavimo priemonė. Neatsiejama nuo manęs kaip gyvo, alsuojančio, tam tikru ritmu gyvenančio asmens, kita vertus, taip pat glaudžiai susijusi su konkrečia teksto vieta. Pagal vidinį teksto poreikį galėjau greitinti ar lėtinti tempą, atpalaiduoti ar sumegzti, kurti saldokas melodijas ar trenksmus, leisti kvėpuoti ar uždusinti, ir visa tai buvau aš, bet sykiu tekstas nei prarasdavo objektyvumo, nei pasidarydavo nuobodesnis, perteklinis mano kontroliuojančiam žvilgsniui. Atradau vieną akivaizdžiausių kalbos ypatybių. Atrastoji muzika pastūmėjo prie siaubingai šiurkščių, anaiptol ne autentiškų darinių. Suvokiau tą abipusį permainingą sąryšį, kuris susieja žodžio garsinį pavidalą ir jo reikšmę. Suteikiau žodžiui atomo gyvenimą, elektronų ir protonų funkcijas priskirdamas garsiniam pavidalui ir reikšmei. Taip susiklostė keista padėtis, mat dabar ne tik aš galvojau apie žodžius, žodžiai pradėjo galvoti vietoj manęs, tapo mano mąstymo dalyviais. Panašų reiškinį regime susidūrę su vadinamaisiais plepiais. Jų mąstymo priežiūros aparatas veikia labai vangiai, todėl jie sako ne tai, ką ketina pasakyti, jei apskritai kažką ketina, bet paklūsta fiziologinę sistemą ir psichinę konstituciją atitinkančiai kalbinei schemai, taigi pakerėti savo pačių žodžių srauto, jo akustinio gausmo, sukuria stulbinamas sąsajas tarp, atrodytų, labai tolimų savo gyvenimo įvykių. Tad dabar reikėjo rūpintis ne tik tuo, ar koks nors teiginys įgavo tinkamą autentišką reikšmę, bet ir tuo, ar teksto muzikos paveiktas teiginys gerai permąstė pats save.
Mano tekstai pasidarė dalykiškesni, itin estetiškai sutvarkyti; vis dėlto, kad ir koks atidus stengiausi būti, šią tvarką lėmė teksto muzikos organizavimas. Nenustebino draugų pastaba, kad muzikuoju užuot kalbėjęs. Kitu, gal labiau pretenzingu keliu grįžau ten, iš kur išėjęs. Nebuvau patenkintas savo pasakojimo stiliumi.
Tarsi ieškodamas metodų būčiau pamiršęs, apie ką iš tikrųjų noriu kalbėti. Žinoma, ne visai taip, juk atrastoji kalbos melodija gerokai priartino prie mano domesio objekto. Vis dėlto atrodė, kad tik šiek tiek paaukštinau balsą, nors ir savotiška intonacija. Be abejo, aptikau tam tikrą formos principą, bet dar trūko patirties ir įžvalgos, kad tikra, taigi tobula forma deramai apimtų ir beformius, šiurkščius, deformuotus, nepagražinamai bjaurius, gremėzdiškus dalykus. Jutau, kad mano domesio ir simpatijos objektai beformiai, nepagražinami, bjaurūs. Juk kaip tik todėl man rūpėjo stiliaus dalykai. Atrodė, tarsi būčiau pakliuvęs į nelabojo žabangas. Ant kančios skersinio stilius įgavo šiokius tokius raumenis, bet šie netiko tiems judesiams, kurių norėjau. Pasakojimo stiliaus problema anuo gyvenimo tarpsniu tapo tematikos klausimu.
Reikėjo gana jautraus teminio taško, nuo kurio būčiau galėjęs leistis vaizduoti savo paties beformiškumo, pasitelkdamas atrastą stilių, vis dar ne visai tinkamą, mat pernelyg sąmoningai kuriantį formą.
Labiausiai mane erzino visiškas mano beformiškumas, tiksliau, mano forma pasidariusi formos neįmanomybė, tarpinė būsena, mirties troškimo penimas šiurkštus malonumų geismas, žaismingai lengvai pažadinamas, į vulgariausius nuotykius genantis juslingumas, šiurkštumas, susilydęs su meiliausiu dėmesingumu, švelnumu, nepatenkintu ir neįmanomu patenkinti jautrumu.
Anksčiau buvau, galima sakyti, saikingai opozicinis rašytojas, pirmaisiais literatūros kūriniais gana primityviai, pagal nutylimas ir sutartinai pripažįstamas žaidimo taisykles įsibrovęs į politinių machinacijų porceliano krautuvę ir suteikęs šiokio tokio džiaugsmo nedidelei, su kasdieniais dalykais besiplūkiančiai publikai. Mano dėmesys iš pradžių nukrypo į stilizaciją ir ją lydinčią erotiką. Priėjau sritį, kurioje politikas galutinai praranda kompetenciją. Nebent būtų tironas. Tokiam krypties pokyčiui, laikytinam ir lūžiu, išties buvau pasiruošęs, žodžiu, puikiai suvokiau jo politinę reikšmę.
Politikas, priimantis savo profesijos diktuojamas būtinybes, virsta žmogumi, koordinuojančiu, paverčiančiu priemone, stilizuojančiu net santykį su savo paties mirtimi, nes jis turi atsižvelgti ir į savo mirtį kaip unikalų, politiką įtakojantį veiksnį. Kitaip nei aš, visada, kiek save atmenu, atliekantis mirčiai pavaldų vaidmenį, apie erotiką irgi mąstantis iš galutinio mirties taško. Todėl mirtis man nė akimirką negali būti priemonė, net ir tada, jei, tarkime, linkėčiau mirties savo mylimajai. Tad užsiimdamas tik tuo, kas man rūpi, o iš tikrųjų man rūpėjo tik mirtis, galėčiau išplėšti kūrybingiausią gyvenimo dalį iš pašalinių, taigi itin neatsakingų, rankų.
Negalėjau ir neketinau atsižadėti istorijos ar politikos, priešingai, norėjau dar labiau gilintis į jas. Kiek nešvankiu būdu, panirdamas į man įprasčiausius mirtingus sluoksnius. Kaip bet kuris atsivertėlis, bemat užsigeidžiau būti maksimaliai radikalus. Ne galvų, žmonių aukų, kraujo, smegenų plovimo troškau, tik suskeldėjusių lūpų, gardaus lyties organų kvapo, spermos, slidžios vaginos, sueities su bet kuo, bet kokio sluoksnio ir rango, meilės prakaito kvapo, pratisos dejonės. Viso to, ką savyje kaip pirmykštį chaosą, kaip naikinimo žavesį atranda kiekviena gyva būtybė. Bent jau tos kultūros, kurioje gyvename mes.
Taigi buvo formos troškimas, sėmęsis jėgų iš beformiškumo, buvo ne visai tinkamoje vietoje sustiprėjęs stiliaus jausmas, lyg ir pajėgus užčiuopti įvairių psichinių būsenų pulsavimą, buvo palyginti gera mimezės geba, sugebėjimas įsijausti, buvo tam tikras psichologinis objektyvumas, kurį anuomet jutau tarsi dirvonus, ir buvo tam tikra geba abstrahuoti, tiesa, per menka, kad nusigręžčiau nuo savo teorijos ir pasukčiau tikrosios filosofijos link.
Daugmaž tokia buvo mano padėtis tuomet, kai, įkaitęs saunoje, vaikštinėjau po Varnemiundės paplūdimį, o naktį pradėjau karščiuoti.
Nuo ankstyviausios vaikystės mano vaizduotė reiškiasi dviem konkrečiomis formomis. Aš arba galvoju apie mirtį, jos tikėtiną artumą ir būdą, galimus jausmus, susidūrus su ja, tarsi žvelgčiau į viską po savo laidotuvių; arba, mėgindamas numaldyti tokių minčių sukeltą susijaudinimą, išradinėju istorijas, komiškas ar tragiškas, ištisus siužetus, pasakas, istorines scenas, kurių atomazga irgi tampa mirtis.
Tokios istorijos mane nuramina, mat pasakoja ne apie mano asmeninę, abstrakčiausią, nes neįmanomą išgyventi, mirtį, o apie kokią nors mirtį. Tokį dalyką žmogaus protui lengva objektyvuoti.
Per aną pasivaikščiojimą įsivaizdavau čia vaikštinėjantį pensininką Thomą Manną. Varnemiundę mano smegenys pavertė Travemiunde, kurią pažinojau iš jo romanų, laiškų ir prisiminimų. Taigi Thomas gauna profsąjungos kelialapį atostogoms Varnemiundėje. Ir būtent tame name, kuriame kadaise mylėjo vieną berniuką. Šį pavyduliaudamas nužudė kitas berniukas. Dabar jis visa tai prisimena. „Tomas Manas pusryčiauja Varnemiundėje“ – toks kulinarinis būtų mano apsakymo pavadinimas. Anuomet fantazavau, bet po kelerių metų dar kartą įsitikinau vaizduotės nepajėgumu peržengti tikrovės nustatytų ribų, kai kiek pašaipiai atlaidus pradėjau skaityti nepakenčiamai išsamius mano garbinamo meistro dienoraščius ir iš leidėjo Peterio de Mendelssohno pastabos sužinojau, kad Miuncheno laikais Thomą Manną iš tikrųjų siejo meilės ryšys su dailininku Pauliu Ehrenbergu ir kad jis parašė pusę romano apie šią tragiškai pasibaigusią meilę, o paskui, susituokęs su Katja Pringsheim, rankraštį sunaikino.
Anuomet norėjau parašyti ką nors, ko dėl vienos ar kitos priežasties negalėjo ar apskritai nenorėjo rašyti kiti. Ką nors, ką turėčiau parašyti vietoj jų.
Svarsčiau apie nutylėjimus, kurių kupina šimtmečio literatūra. Net didžiųjų rašytojų kūriniai pilni tokių luošybių. Man atrodė, kad tai ne atsitiktinės, naivios manipuliacijos, paskatintos, pavyzdžiui, išsiblaškymo, o griežti mūsų kultūros reikalavimai. Tad tas, kuris sugeba šią kultūrą skaityti, ne tik atpažįsta luošybes, bet ir įžvelgia, kokias galūnes reikėjo suluošinti.
Mano giluminiam suvokimui, toli siekiantiems planams kliudė vien teminis keblumas. Juk gražiai pramanytas stilistinis žaidimas vėl paliktų nuošalyje mane patį. Paklusčiau tam pačiam kultūriniam reikalavimui, kuris privertė Thomą Manną ir daugybę kitų didžiųjų iškraipyti ar bent neleido tiesioginiu pavidalu išreikšti tai, ką jie ketino. Tačiau kas nutiktų, įsivaizdavau toliau, jei greta šio žaidimo, siekiančio plagiato, idiotizmo, parodijos parodijavimo lygį, subtiliai ir nekaltai pateikčiau savo slidaus žaidimo ištakas; kas būtų, jei greta stilistinių ambicijų kuo šiurkščiau, nerangiau išvemčiau paprastus savo paties gyvenimo liudijimus? Būtų gražu, bemat susižavėjau, jau apimtas karštinės, juk šitaip kaip žaidimą pateikčiau tai, kas kruvinai rimta. Kaktomuša susidurtų formą turintys ir beformiai, tiesioginiai ir netiesioginiai dalykai, o aš įgyčiau struktūrą, itin artimą klasikinio romano struktūrai, kita vertus, ir besiskiriančią nuo šios, nes skirtingo formalaus rango skyriai ne tik būtų savarankiškos reikšmės, bet ir taptų tarsi tiltu, susiejančiu tai, kas manyje priešinga ir įvairu. Tokia raminanti, nes apžvelgiama, struktūra leistų pinti įvairiausius elementus, net ir priešingo turinio motyvus, nesudarydama nė menkiausios regimybės, kad prieštarauju pats sau. Negalėdamas ko nors pasakyti vienaip, pasakyčiau kitaip, pagal norą ir nuotaiką galėčiau tenkinti tai stilistinius, tai tematinius polinkius, tiksliau, galėčiau paklusti dėsningumams, dėl kurių žmogus kartais kalbus, kartais tylenis, kartais drovus, kartais begėdis. Taigi manęs neribotų balso diapazonas ar maniera, nereikėtų pasakoti romano iki pabaigos viena tonacija, galėčiau tai daryti vienaip ar kitaip, ištrūkdamas iš vienokios ir kitokios disciplinos, galėčiau laisvai, iškėlęs galvą puoštis svetimomis plunksnomis, nes tokia pat pabrėžtinai beformė būtų ir visuma, ne tik atskiros dalys.
Grįžęs namo prablaivėjau, pasveikau ir ėmiausi darbo.
Ieškojau stilizuoto tono. Pabandžiau kartą, kitą, trečią. Nesisekė.
Veltui mėginau remtis dviejų didžiųjų luošintojų stilizacijomis, juk jie jau pažadino mano įtarumą. Jų netiesioginį kalbėjimą laikiau luošybe. Lygindamas jų gyvenimo tikrovę su jų estetika, įtarinėjau juos melu, taigi formą vertinau etikos požiūriu. Proustas, kaip ir Mannas, iš esmės rašė pernelyg parodijiniu stiliumi, kad galėčiau juos paversti savo paties parodijos objektais. Nors vėliau aptikau jų parodiją penėjusius šimtmečio pervartos bulvarinius ir meilės romanus ir pats nemenkai gurkštelėjau iš to tamsaus šaltinio, bet iki akivaizdaus paaiškinimo, kad subtiliausi dalykai semiasi peno iš trivialiausių, anuomet man tebebuvo taip pat toli, kaip ir iki įžvalgos, kad tiesioginė kalba nė kiek ne mažiau maskuoja objektą nei netiesioginė; kupinas jaunatviško pasipūtimo, pasitikėjau tiesiogine ir niekinau netiesioginę kalbą. Siutau matydamas, kad ir vėl sprendžiu stiliaus klausimus. Nenorėjau nei skaityti, nei gilintis į šaltinius, norėjau rašyti. Žodžiu, mane užvaldė neįveikiamas troškimas visa, kas man nepavyko, aprašyti kaip kelias mano herojaus, vardu Tomas, vienintelio vakaro minutes, rašyti apie save, atsisakant bet kokio transponavimo ir distancijos. Ne taip, kaip dabar rašau šias eilutes. Anuomet norėjau rašyti taip, kaip buvo.
Kaipgi buvo tai, kas buvo?
Naują bandymą pradėjau tėvo savižudybės rytmečiu. Aprašiau, kaip ryto prieblandoje krūpteli berniukas, kuriuo buvau anuomet, lauke jau brėkšta, jis žvilgteli į laikrodį, pusė penkių, bet užmigti nebegali. Taigi buvo pusė penkių. Baimes berniukas numaldo vienintele turima priemone, iš savo paties kūno išgautu malonumu. Nieko keisto, jis visada taip darydavo ir vėliau darys. Tiesa, kartą užklupęs tėvas primygtinai įspėjo, kad tai neleistina. Nepaklusti tėvui pavojinga, drėgna dėmė palieka pėdsaką ant pižamos, užtat pavyksta užmigti. Sekmadienis, balandžio penkiolikta, į mokyklą nereikia. Prieš pusę devynių berniuką pažadina skambutis. Jis atrakina duris. Už jų stovi išbalę kaip drobė teta ir dėdė, jie praneša, kad tėvas mirė pusę penkių ryto.
Rašydamas aną maždaug dvidešimties puslapių mašinraščio tekstą, nepalikau nė menkiausios landos vaizduotei. Aprašiau ne tam tikrą žmogų, ne galimą asmenį, tik išimtinai anuometinį save. Užkirtau kelią nevaldomam pasakojimo džiaugsmui, apsiribojau griežtai dalykiškai užrašydamas situaciją, kaip ją supratau.
Rezultatas anaiptol neatrodė neįdomus. Jau rašydamas jaučiausi taip, tarsi pašėlusiu greičiu artėčiau prie beprotybės ribos. Kaip narkomanas, negaunantis narkotikų: pats iš savęs atėmiau vienintelį narkotiką, pasakojimą. Pakako perskaityti tekstą, kad tas jausmas grįžtų.
Anuomet gyvenau visiškai izoliuotas; kasdien keturias penkias valandas dirbau, likusį pusdienį irgi su niekuo nebendravau. Pusantros vienišumo savaitės prireikė užrašyti tuos dvidešimt puslapių, per tą laiką ant manęs nusileido nepralaidus, bet kokį išorinį garsą sulaikantis gaubtas. Užuot džiaugęsis tokiu nuostabiu dalyku, paklusau kažkokiam giluminiam pusiausvyros pojūčio likučiui, gynybai, iš esmės prieštaraujančiai mano profesijos taisyklėms: jutau, kad toliau taip elgdamasis atveriu kelią itin pavojingai klaidai. Sustojau vidury sakinio. Prirašęs puslapį, naujo nepradėjau. Visą savaitę jaučiausi visiškai bejėgis.
Iš tikrųjų reikėjo pasidairyti kito užsiėmimo, bet trukdė mane gaubiantis apvalkalas. Ir pakartotinai skaitydamas tekstą, negalėjau laikyti jo neįdomiu. Nebent neskoningu, bet priežasties anuomet nežinojau. Negalėjau suprasti, kodėl mano sumanymas, prie kurio šitaip priartėjau, tragiškai žlugo. Buvo aišku tik tiek, kad negalėčiau su šiuo tekstu gyventi po vienu stogu. Sudeginau jį.
Šiandien, nors ir neprisimenu sudeginto teksto žodis žodin, suvokiu: trikdantį ar bent ne visai neįdomų jo neskoningumą lėmė tai, kad, bemaž maniakiškai siekdamas autentiškumo ir tikroviškumo, tiesiogiai susiejau vyro savižudybę ir vaiko pasitenkinimą. Tarsi minėtas plepys išsakiau kažką, nežinodamas, ką sakau.
Šiedu lygiagretūs veiksmai, be abejo, sutapo laike; galėtume sakyti, tai istorinis faktas. Berniukas pašoka tą akimirką, kai tėvas suvaro kulką sau į širdį. Tėvas griūva ant grindų, o berniukas paliečia savo kūną jautriausiame taške. Tai mitiniai faktai, jiems nereikia jokio moralinio komentaro. O mano tekstas liudijo paskesnį kaltės suvokimą, kad ne tik neatpažinau mitinės akimirkos reikšmės, bet ir dariau tai, kas mano tėvui (tą akimirką jau mirusiam) anaiptol nebuvo priimtina. Nepaklusdamas jo mitiniam draudimui, netyčiom nuplėšiau garbę mirusiajam. Tad tekstas buvo tragiškai neskoningas ne dėl nuodugniai aprašyto pasitenkinimo, o dėl pastangos moraliniu požiūriu suprasti mitinį dviejų tolimų faktų sąryšį.
Vis dėlto eksperimento nepavadinčiau bergždžiu. Kartą ir visiems laikams paaiškėjo, kokie svarbūs man taip pat ir moraliniai įvykių eigos aspektai, žodžiu, paaiškėjo, koks be saiko jausmingas esu. Kita vertus, paaiškėjo ir tai, kad mitinių gyvenimo sampynų nereikia vertinti moraliniu požiūriu. Vertinant jas šitaip, kiekvienas jausmas, kad ir koks tikras, pasirodys esąs apgaulingas, pavirs beverčiu sentimentalumu, taigi kalbėsime jau ne apie būtį, o apie kokią nors jos projekciją. Be to, paaiškėjo, kad negalima painioti ant popieriaus atsiradusio teksto tikrovės su mūsų prisiminimų atkuriama gyvenimo tikrove: prisiminimas įgauna tam tikrą atspalvį, tekstui irgi reikia suteikti savitą atspalvį. Tai padaryti pajėgi tik vaizduotė; vaizduotės jėga – vienintelis mūsų egzistencijos veiksnys, tiesiantis tiltą per prarają, skiriančią asmeninio išgyvenimo unikalumą nuo šiame išgyvenime slypinčio bendrojo išgyvenimo visuotinumo. Vaizduotė mūsų kultūroje sukuria pusiausvyrą mito ir etoso paribiuose, tad galiausiai paaiškėjo dar ir tai, kad atsižadėjusiam fantazijos dėl ar vardan tiesos gresia beprotybė arba amoralumas. Liko vienintelis kelias: įveikti tai, kas asmeniška, paradoksaliai sustiprinant egocentriškumą.
Iš kitų esame girdėję, kad rankraščiai nedega. Mano rankraštis irgi nesudegė, juk vienaip ar kitaip jis išliko manyje; šiuo barbarišku aukojimo aktu sudeginau veikiau infantilų tiesos troškimą, kurio melagingumas savo ruožtu skatina melagingumą. Sykiu atlikau pirmąjį savo suaugusios egzistencijos gestą, priešingą naikinimui. Tai, ką padariau, buvo nukreipta prieš mirties troškimą, prieš kraštutinį negatyvizmą. Pirmą kartą išrėžiau savo demonams į akis, kad nenoriu nei išprotėti, nei nusižudyti, vis dėlto, keista, ne nutolau nuo mirties, o prie jos priartėjau.
Įsitikinau, kad suvokti bet kokią tiesą ar priartėti prie jos neįmanoma be tarpininko. Atvirą Aš rūpestingai maskuoja demonai, šiek tiek atitraukiantys ranką tik tada, kai baimindamasis mirties atsiduodu vaizduotei. Gerai įsidėmėkime ir supraskime: ne savo valiai, nes mėšlungio ištikta valia gena beprotybėn, ne patirtimi grindžiamam blaiviam apskaičiavimui, nes apskaičiavimas atpalaiduoja ir stumia amoralumo link! Jei neatsiduodi nei tam, nei kitam, jei pavyksta apeiti šią mūsų kultūros Scilę ir Charibdę, paslaugūs demonai ir vaizduotė tarpininkauja, leisdami pamatyti tai, ko neįstengiau.
Anksčiau, kažkaip instinktyviai apsisprendęs, kiekvieną tekstą rašiau vienaskaitos pirmuoju asmeniu. Dabar pradėjau nekęsti to vienaskaitos pirmojo asmens, ir ši neapykanta padėjo visiškai sąmoningai pasakoti apie save taip, tarsi aš būčiau ne vien aš, bet ir tai, kas manyje yra bendra.
Žinoma, visa tai nė iš tolo nebuvo taip teoriška.
Tiesiog man išniro, tiksliau, buvo paskelbtas žodis: prisiminimas. Rašysiu prisiminimus. Lygiagrečius, kiek paslinktus laike kelių asmenų prisiminimus. Gal šiek tiek primenančius Plutarcho gyvenimo aprašymus. Visi šie skirtingi asmenys, nebūdami manimi, gali būti aš. Taip atradau visiškai įprastą, visuotinai pripažįstamą formą, ir tikėjausi tilpsiąs į ją.
Vaizduotė pratrūko. Mane užplūdo personažai, veidai, kūnai, gestai, drabužiai, lydimi žodžių ir kvapų. Jaučiausi iš laimės skrendąs arba skęstąs šiame lobyne. Būtų pravertęs koks nors nepaprastas nebylus sekretorius, galįs girdėti, ką galvoju, matyti, ką matau, ir užrašyti. Buvau neapsakomai turtingas, aistringai atsidaviau savo žemiškoms gėrybėms. Drybsojau lovoje, apskritai nemėgindamas sėstis prie tuščio popieriaus lapo. Jutau, kad žaidimas vyksta pagal paslaptingas, gražias taisykles. Reikia palūkėti, leisti vaizduotei išsišėlti, jeigu jau šie turtai atsirado, galiu ramiai palūkėti, kol nubyrės visos išvarpos. Nieko net neužsirašinėjau. Užrašytas žodis teigia, o aš nenorėjau teigti. Išties, po kiek laiko vaizduotė pradėjo atrinkinėti, tvarkyti, grupuoti, pagal nuolat atsinaujinančią tvarką kurti vis naujas detales ir sąryšius.
Nuo pasivaikščiojimo Varnemiundėje prabėgo dveji metai. Didžiąją laiko dalį praleidau lovoje. Paviršutiniškas stebėtojas būtų nusprendęs, kad sergu sunkia depresija. Pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą gyvenime vartojau vaistus. Migdomuosius, kad užmigčiau, raminamuosius būdraudamas. Iš tikrųjų buvau ligonis. Dar niekada taip kantriai nespoksojau į sieną.
Iš tikrųjų mano vaizduotė darė ne ką kita, tik stropiai apdorojo esminius trisdešimt trejų metų išgyvenimus, pasitelkdama anksčiau išstumtą arba objekto neturėjusią energiją. Šitaip stropiai galvodamas apie save, tikrai būčiau pražilęs. Vaizduotė galvojo už mane. O mano kūnas, tikrasis, nepakeičiamasis, tegalėjo pasitraukti į pusiaumiegio būseną, jis snūduriavo, atsipalaidavo, atsistatydino. Neturėjo apetito, nejautė geidulių.
Vaistų atsisakiau netrukus, po trijų savaičių ar mėnesio. Jie pamažu kenkė, silpnino dvasią. Matyt, kad vaizduotė galėtų veikti, reikia natūralaus dydžio skausmo.
Anuomet gyvenome mikrorajone, devintame aukšte, priešais mūsų namą pradėjo kilti panaši betono pabaisa. Dieną naktį grąžtai, maišytuvai, savivarčiai ir statybiniai kranai. Tokį įsivaizduoju pragaro triukšmą, nors nemanau, kad toks jis buvo ir „Dieviškosios komedijos“ autoriui. Jei įvairiausiais apgaulingais manevrais ir veiksmais nepavykdavo išsivaduoti iš redakcijos, kurioje anuomet dirbau, ir ištrūkti į Kišorosį, taigi jei planuojamo romano požiūriu būdavau pasmerktas neveiklumui, turėjau su savo fantazijomis trauktis į šiaip gražiai įrengtą gyvenamąjį pragarą devintame aukšte.
Esu itin jautrus triukšmui, visa mano suaugusiojo egzistencija kupina kovos su triukšmu, bėgimo nuo triukšmo, triukšmo keliamos kančios.
Kad ir labai keista, kaip tik supamas šio pragariško statybų triukšmo nusprendžiau negalįs laukti, kol aplinkybės pagerės, taigi negalįs ilgiau atidėlioti. Vaizduotė jau buvo pavargusi, bejėgiškumo apimtas vis iš naujo virškinau savo paties produktus. Kilo grėsmė, kad visa tai man pamažu nusibos. Vieną popietę su kištukais ausyse ir minkšta, aksomu apvilkta pagalvėle ant galvos mėginau pradėti įprastą vaizduotės seansą, bet nepavyko. Atsistojau, sėdau prie stalo ir pradėjau dirbti.
Žinoma, pasakymas „pradėjau dirbti“ ne visai tinkamas. Teisingiau būtų pabrėžti, kad kažkas pirmą kartą gyvenime prabilo natūralia intonacija. Tas kažkas buvau aš, pagaliau man pavyko rašyti sakinius, švytuojančius nuo visiškai beatodairiško savęs vaizdavimo iki subtiliausios fantazijos ir nedegraduojančius, nevirstančius neskoningu apsinuoginimu ar grynu fantazavimu. Nepaprastai tuo didžiuojuosi. Mat atsivėrimo pastanga užkrauna sakiniui perdėto objektyvumo naštą, prikemša jį turinio, kitiems gal ir suprantamo, bet ne visai iššifruojamo. Iš tikrųjų tokie sakiniai apima daugiau, nei išduoda. Grynos vaizduotės pagimdyti sakiniai, priešingai, tampa nesuvokiami, nes neturi objekto, jie sako daugiau, nei iš tikrųjų aprėpia. Pirmieji pernelyg arti tikrovės, antrieji nuo jos per toli.
Pati mano vaizduotė irgi yra gyvenimo reiškinys, tad negali kurti tiesos neatitinkančių faktų. Vis dėlto literatūriškai įtikinami tik tie vaizduotės produktai, kurių vietą ir vertę žinau, jaučiu, vėl atrandu tikrojoje gyvenimo patirtyje. Nežinodamas to, ką sukūrė vaizduotė ir sapnai, vietos ir vertės mano blaiviai suvokiamame gyvenime, pirmiausia turiu uždrausti sau užrašyti tokias scenas, sakinius, paveikslus, jausmus, kad ir kokie patrauklūs ir estetiški jie atrodytų. Reikia priskirti juos prie abejotinų, vėliau spręstinų uždavinių, nes šiuo atveju esu ne situacijos valdovas, o jos vergas. Jai savo ruožtu vergautų ir mano sakinys. Vis dėlto padaryčiau tokią pat seną klaidą, leisdamas savo gyvenimo įvykiams srūti į sakinį tiesiogiai, apeinant vaizduotę, nes tai reikštų, kad nesuvokiau, kokia mano paties gyvenimo reiškinių vieta ir reikšmė tarp egzistencijos reiškinių, arba mažų mažiausiai pristigau jėgų, talento, nervų įžvelgti tą reikšmę. Tad išeitų tik pasipūtėliškas sakinys. Šiaip ar taip, jame vyrautų moralinis sprendimas, taigi toks sakinys iš tikrųjų nepateiktų žinių apie egzistenciją. Geriau būtų atsisakyti tokio sakinio iki geresnių laikų.
Idealus literatūrinis sakinys gali rastis iš vaizduotės, jis gali rastis ir iš patirties, bet reikia, kad fantaziją galima būtų lyginti su patirtimi, o patirtį – su fantazija. Mano vaizduotei vienintelė instancija pasaulyje, galinti padėti man išsivaduoti iš nelaisvės, yra patirtis, o mano patirčiai – vaizduotė. Pasaulyje, kuriame nėra tarpininkų, neįmanoma ne tik gyventi, bet ir rašyti normalių sakinių.
Pradėjęs rašyti romaną ir paskui kaskart pradėdamas, ištisą dešimtį metų, meldžiau Dievo, kad neparašyčiau nė vieno sakinio iš aukšto. Norom nenorom prisimindavau šventą Jurgį nuostabia poza, duriantį iš viršaus slibinui. Kad tik ne šitaip. To maldavau.
Nors tinkamas sakinys gali suteikti žmogui galios, žmogus neturi teisės primesti savo galios sakiniui.
Tinkamas sakinys yra dviejų jėgų sąveika. Vaizduotė šuoliuoja pirma, patirtis velkasi iš paskos, prižiūri, kartais sutramdo, pristabdo šuolius – ir tai yra gerai. Vaizduotė leidžia metūges, ataugas, šakojasi, patirtis jas apgeni, nustato kryptį, nurėžia geidulius – ir tai yra gerai. Čia kalbėjau apie vaizduotės pagimdytą sakinį. Iš patirties gimęs sakinys nuo pat pradžių lėtesnis, sausesnis, kartais pernelyg pilkas ar melancholiškas. Vaizduotė jį ragina, meilikauja, kartais net mėgina išdabinti, parūpinti vieną kitą atšvaitą, aromato gūsį, bet iš patirties gimęs sakinys stovi vienužis ant bjaurių molinių kojų – ir tai yra gerai. Patirtis prilipdo jį prie žemės, padaro protingą, nejudrų, vaizduotė kiek kilsteli, padaro šiek tiek kvailesnį, papjudo – ir tai yra gerai.
Niekas negali nustatyti, kokia instinkto ir proto proporcija būdinga tinkamam sakiniui; kaip tik vidinė tinkamo sakinio proporcija sukelia šių priešybių įtampą. Sakinys tinkamas, nes patiria šių priešybių įtampą, bet nei įsitempia, nei atsipalaiduoja labiau, nei leidžia jo reikšmė, taigi yra proporcingas.
Tinkamas sakinys nesitaiko prie egzistencijos teorijos, nesilaiko ir moralės teorijos; vis dėlto sakinio įtampos mastas, kalbos kokybė, intonacijos pobūdis leidžia spręsti apie jo egzistencijos teoriją, ir sykiu tai vienintelė galima moralės teorija.
Nuo to laiko praėjo dešimt metų.
Versta iš: Peter Nadas. HEIMKEHR. Reinbek bei Hamburg: Rowohlt Taschenbuch Verlag, 1999
* Vokiečių kalbos tekstuose kabutėmis dažniausiai išskiriama tiesioginė kalba (vert. past.).
Mindaugas Kvietkauskas. Gyvas kambarys
2014 m. Nr. 8–9
Prieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams, pilkapynui ir senosioms gyvenvietėms archeologai duoda maždaug pusantro tūkstančio metų. Taigi – visokių jėgų išskaptuota ir įgyventa vieta, kur negali jaustis it plynas naujakurys, o turi atrasti susigyvenimo būdus ir gerokai prieš tave išmintus takus. Vos už kelių žingsnių nuo namų – senos kapinaitės su vokiškais antkapių užrašais – Hier ruhet in Gott unser unvergesslicher Vater… unser geliebter Sohn… („Čia ilsisi Dievuje mūsų nepamirštamas Tėvas… mūsų mylimas Sūnus…“). Tai XIX amžiaus Vilniaus apylinkių pramonės kūrėjai, moderniosios civilizacijos nešėjai, atgulę upės slėnyje, kuris nugramzdino ne tik jų kūnus, bet ir jų vokiškų fabrikų mūrus. Žolės ir samanos jau baigia uždengti jų mylėtų moterų vardus: AnneMarie Reinbaum, MargarethaLuise Stahl…
Patį pirmą pavasarį supratome, kad gyvename prie dar vieno svarbaus tako, kurio irgi turime paisyti. Atšilus orui, po jazminu, ties akmenų krūsnimi, ypač po rožių krūmu, ėmė keistai judėti žemė. Pamažu pakyla velėna ar durpių kauburėlis, pakruta, praplyšta, ir iš tamsumos pasirodo dvi juodos akys su aukso apvadu. Dar vieną pavasarį pasveikina Bufo bufo, Erdkröte, crapaud, common toad, rospo, pilkoji rupūžė. Gal ir būčiau nekreipęs didelio dėmesio, jei nulijus pirmam šiltam lietui palei pamatus būtų praropojusi viena kita, bet kai per keliolika metrų nuo savo namų slenksčio aptikau kokias dvidešimt, kai jos pradėjo lįsti ne tik iš pakrūmių, bet, rodėsi, iš visur – iš malkų rietuvės, iš po bulvių dėžės, kai lipant į rūsį teko įprasti nuolat žiūrėti sau po kojų, tai supratau, kad čia nepavyks vien prasilenkti, kad gyvenamąja erdve teks dalytis ir su jomis. Arba, kaip rašė Sigitas Geda apie Nijolę Miliauskaitę, atsikėlusią į sodybą rupūžių pamiltoje Švendubrėje – aišku, kad dabar teks susidurti su jomis „akis į akį“.
S. Geda savo esė N. Miliauskaitei atminti „Apie jos gyvenimą, persefones, poeziją“ rupūžes vadina „žemės paukštytėmis“. Pati N. Miliauskaitė „Eilėraščiuose Persefonės palydai“ – patikimiausiomis sargėmis nuo mirties. Archeologė (kartu ir poetė) Marija Gimbutienė – „gyvais kambariais“ (kodėl – apie tai kiek vėliau). Jų takai į Vilnią gali būti bent dešimt tūkstančių metų senesni už tuos, kuriuos čia pramynė piliavietėse įsitvirtinusi lietuvių gentis. Turbūt jų pramotės buvo rituališkai gerbiamos kartu su žalčiais, kurių Vilnios pakrantėse anuomet irgi buvo labai gausu (apie tai yra rašęs Vladimiras Toporovas). Galbūt ta pagarba kilo ne tik iš religinių paskatų, bet ir iš noro susigyventi su anksčiau čia įsikūrusiais, senesniais vietiniais, žinančiais daugiau takų. Ištirpus ledynui, rupūžės galėjo būti tarp pirmųjų gyvų padarų, išlipusių iš upės į jos šlaitus tą poledyninę vasarą. Dabar priešistoriniai Vilnios šlaitai – kalvagūbriai, gerokai atitolę nuo sumenkusios jos vagos. Tačiau takai į upę įrašyti į labai seną rupūžių gentinę atmintį. Jos – iš tų padarų, kurie labiausiai prisirišę prie savo gyvenamosios vietos. Tūkstantmečių perėjų negali pakeisti tokios šiuolaikinės smulkmenos, kaip aklinai užtverti kiemai arba asfaltuota gatvė. Daug kartų stebėjausi, kokiu būdu, pabudusi po žiemos sudėtingoje slaptavietėje (tarkim, rūsio grindų plyšyje), rupūžė aiškiai žino, kuria kryptimi turi eiti, tartum išsyk atsibustų „veidu į upę“, ir ropoja savo keliu visiškai neklaidžiodama. Jeigu reikia, įveikia sunkias kliūtis – gali užsikabaroti aukštyn gana stačiais laiptais, prasisprausti pro uždarytas ir makrofleksu užsandarintas duris (iki šiol nesuprantu kaip), kūliu nuriedėti žemyn nuo paplauto skardžio. Žinau, kad jos takas toliau eis per kapinaites, pro suzmekusius vokiškus antkapius, pro Aną Mariją ir Margaretą Luizę, savojo likimo nebyles, per tankius alyvų brūzgynus, pasieks statų šlaitą ir galiausiai – pakrantės nendryną.
Visa nelaimė, kad pakeliui jai dar teks įveikti gatvę, atskyrusią Vilnią nuo jos senųjų šlaitų. Pavasarinis egzodas, migracija į upės nerštavietes būna tokia skubi ir visuotinė, kad pavakare ant asfalto kas keli metrai gali pamatyti ropojančią migrantę. Kai kur – jau ir poras: didelė patelė ant kupros neša į ją įsikibusį patiną pilnatvės link (archajiška neteisybė). Nereikia nė sakyti, kad asfaltą tuojau nusėja „koliažan sudėstyti kūnai“, anot Algimanto Mackaus, ir pavasarinė gatvė per keletą dienų pavirsta masine rupūžių Chapel B. Deja, ne geresnis vaizdas ir Pavilnių regioninio parko takeliuose, kur įrengti rupūžių takus turintys pakreipti ekologiniai užtvarėliai (jos tokius niekus lengvai įveikia), niekur ne geresnis. Dukra, vedama per mūsų gatvę, klausia: „Kodėl čia tiek rupūžyčių kaip pliaže guli?“ Dar nekaltas jos klausimas, bet už jo, laukdami savo eilės, jau kirba daugybė kitų. Ar žmogus negali egzistuoti be vienų ar kitų silpnųjų naikinimo, kad ir kaip stengtųsi? O gal jo civilizacija niekuo dėta, gal blogis šio pasaulio sanklodoje neišvengiamas? Gal jis visiškai dėsningas kaip pasityčiojimas, kai jau, rodos, tuoj tuoj pasieksi pilnatvę, rojų, nerštavietę upėje? Gal visas gyvenimas – pliažas ant asfalto? M. Gimbutienė teigia, kad pagal senovės lietuvių tikėjimą rupūžių kūnuose glūdi amžina, nuolat atgimstanti iš požemių gyvata, kad juose gali apsigyventi mirusiųjų sielos. Todėl jas ir pavadina „gyvais kambariais“. Bet kur dedasi toji gyvata, kai šimtai tokių kambarių sutraiškomi po mašinų ratais? Ar mitinė galia tada išgaruoja? O gal ji ima mums keršyti? Ar Anos Marijos vėlė dar ir dar kartą patiria, kaip traiškomas jos kambarys?
Netikėtai atradau dar vieną su rupūžėmis akis į akį susidūrusį autorių – Georgą Orwellą. Ieškodamas romano „1984ieji“ genezės šaltinių ir skaitydamas jo pokario eseistiką, aptikau 1946 m. balandį parašytą esė „Kelios mintys apie rupūžę“ („Some Thoughts on the Common Toad“). Tekstas rašytas dar Londone, bet jau besirengiant išvykti į nuošalią Juros salą prie Škotijos krantų, kur apsigyvenęs G. Orwellas ir sukūrė žymiąją antiutopiją. Tai labai poetiškas, bet kartu aštrus politinis esė. Tekstas apie rupūžę atspindi vis didėjantį rašytojo pasibjaurėjimą Londono politika, kompromisais su Sovietų Sąjunga ir JAV, propagandiniu melu. Iš kitų esė ir laiškų matyti, kad G. Orwellas buvo pavargęs kelti klausimus, apie kuriuos pokario Vakarai nenorėjo girdėti – atominės bombos nusikaltimas, Rytų Europos palikimas Stalino savivalei, komunistų įtaka prancūzų ir britų politikai, Rytprūsių vokiečių moterų ir „vilko vaikų“ likimas (jis ir į tai reagavo). Tokius netaisyklingus klausimus kėlęs kairysis publicistas JAV ir Britanijos spaudoje, žinoma, buvo apšauktas fašistu. Esė apie rupūžę prieš išvykstant gyventi į salą – tarsi liežuvio rodymas tiems, kas iš G. Orwello tikėjosi pagalbos galios žaidimuose. Ir kartu – vilties šaltinių ieškojimas matant, kad po karo tragedijos Vakarų civilizacija nepajėgia moraliai atgimti.
Gamtos atgimimą, rašo G. Orwellas, kiekvienas patiria savu būdu. Rupūžės būdas – pajutus keletu laipsnių aukštesnę šilumą, o gal kokį žemės virpulį, išlįsti iš gilios skylės, kur ji buvo pasilaidojusi, ir kuo skubiau nuropoti prie vandens šaltinio. Kaip S. Geda gimtuosiuose Pateruose, taip G. Orwellas prie savo trobelės Volingtono kaime, kur rašė ir sodininkavo, sakosi iškasęs ne vieną gyvą rupūžę, puikiausiai besijaučiančią po žemę. Anot jo, rupūžių akys – bene gražiausios tarp visų gyvų padarų. Jos auksinės, o dar tiksliau, chrizoberilio spalvos – akmens, kuris naudojamas signetams. Jų akių grožis geriausiai matosi tada, kai rupūžės pavasarį išlenda iš žemės – įgijusios dvasingą išraišką kaip griežtos anglikonės į pačią gavėnios pabaigą.
Tikrai nesakau, teigia G. Orwellas, kad norint pajusti gamtos atgimimo džiaugsmą visiems reikia susidomėti rupūžėmis. Daug kam jos atgrasios. Yra daugybė kitų šį stebuklą įkūnijančių gyvūnų, paukščių ir augalų. Esmė ta, kad pavasario stebuklai visiems laisvai prieinami ir nieko nekainuoja. Ir dar: jie visada kartojasi, kad ir kokios būtų kliūtys, civilizacijos kilimas ar žlugimas, niūriausi žmogui laikai. G. Orwellas prisipažįsta: nuo 1940ųjų Londone kiekvieną vasarį jį vis apimdavusios mintys, kad šiemet žiema jau bus amžina. „Tačiau Persefonė, kaip ir rupūžės, visada prisikelia iš mirusiųjų maždaug tuo pačiu metu. Netikėtai, baigiantis kovui, ištinka stebuklas, ir netgi yrančių griuvenų kvartalas, kuriame gyvenu, atgimsta.“ Pavasarinė gyvybė kaip moderniausios dujos prasiveržia visur, pro visus industrinio miesto pastatytus filtrus: virš fabriko sklando pelėsakalis, strazdas atlieka aukščiausio lygio koncertą prie didelės transporto arterijos. Politika, modernus pasaulis iš mūsų reikalauja būti nuolat nepatenkintiems, įtariems, dėl ko nors grumtis, veržtis į kokią nors utopiją. Bet jei, klausia G. Orwellas, šitaip grumdamiesi nužudome ir nufiltruojame visą gyvybės teikiamą džiaugsmą, tai iš kur galime būti tikri, kad jausimės laimingi savo sukurtoje, nuo sunkaus darbo išlaisvinančioje utopijoje? Daugybė svarbių personų, vienokių ar kitokių diktatorių ir biurokratų, norėtų nutraukti mano dyką mėgavimąsi gyvenimu – pavyzdžiui, stebint rupūžių nerštą arba vestuvines kiškių grumtynes laukuose. Tačiau kaip tik išsaugodami savo pirminę, vaikišką meilę medžiams, žuvims, drugiams ir, pavyzdžiui, rupūžėms, mes kuriame didesnę taikaus ir padoraus gyvenimo tikimybę. „Visada maniau, kad jei mūsų ekonominės ir politinės problemos kada nors būtų iš tiesų išspręstos, gyvenimas turėtų pasidaryti paprastesnis, užuot tapęs vis sudėtingesnis…“
Jau trisdešimt metų, kai praėjo G. Orwello pranašautas pasaulinės totalitarinės ir technologinės utopijos laikas – 1984-ieji. Nepaisant buvusių ir tebesamų bandymų, kuriuos rašytojas puikiai numatė, ta utopija taip ir nebuvo sukurta. Rupūžių, apie kurias jis galvojo prieš imdamasis savojo romano, rūšis neišnyko. Galiu jas stebėti, ropojančias per užmirštus XIX amžiaus fabrikantų kapus ir tęsiančias Persefonės galių kovą su naujais civilizacijos užtvarais, su nauja greičio bei komforto utopija. Kodėl jos iki šiol nepralaimėjo, nepaliko senųjų takų? Gal tai Persefonės paslaptis – išniekinama ir nužudoma, ji tik dar labiau atgyja. Toks yra daugelio mitinių figūrų nemirtingumas: nebūtis kaip būties šaknis. Kuo labiau norisi padaryti iš pasaulio tuščią ir nebylų, technologijų valdomą kambarį, tuo labiau pasirodo, kad jis gyvas. Tiesa, toji gyvybė gali pasislėpti ir apmirti labai ilgam. Gali atsigręžti Gorgonės žvilgsniu (jos nukirstą galvą, anot Homero, požemiuose saugo Persefonė). Labiausiai tuomet nukenčia pats žmogus.
Pasitraukęs iš civilizacijos centro į rūsčią, menkai apgyventą salą G. Orwellas sukūrė knygą, leidusią suvokti centre besitelkiančią beprotybę, iš kurios jau nebebūtų kelio atgal. Išėjo kone dvejiems metams ir grįžo su šedevru, dar kartą išbandęs seną išminčiausatsiskyrėlio, išeinančio ir grįžtančio mąstytojo taką, pirminio gyvenimo gamtoje būdus (pagrindinis jo maistas saloje buvo paties susigautos žuvys). Suartinęs žmogiškus ritmus su žemės ritmais, nors jie neišvengiamai kitokie, G. Orwellas aiškiai suvokė perspėjimą: civilizacija pasiklydo. Daugelis jo įžvalgų tebėra ar darosi iš naujo aktualios, jos nenustojo galioti sulig totalitarizmo griūtimi. Juk pasaulį ir vėl bandoma dalyti į supervalstybių teritorijas, viena iš jų – Rusijos kuriama Eurazijos Sąjunga – netgi turi tokį pat pavadinimą, kaip G. Orwello romane. Dar 1945 m. esė „Tu ir atominė bomba“ („You and the Atom Bomb“) rašytojas numatė, kad trečiąją supervalstybę kada nors pavyks sukurti Kinijai. Šių blokų paribiuose kai kur rusena, o kai kur aštriai žiebiasi konfliktai. Gyvenimas anaiptol neatrodo judantis paprastėjimo kryptimi, vadinasi, giliosios socialinės problemos taip ir nėra išspręstos. Nors kartais atrodo, kad sprendimai – pasiekiami ranka: gyventi be pertekliaus ir dominavimo noro, riboti vartotojišką aplinkos alinimą, technologijas pasitelkti ne savitikslei plėtrai, o darnai su pasauliu, laikytis socialinės atjautos, labiau atsiverti žemei ir menui. Tai būtų įmanoma, bet tam vis dar nesubręstama.
Baigiantis vasarai man vis iškyla klausimas: pavasarinis rupūžių egzodas būna masinis, gaivališkas, bet kodėl taip sunku pastebėti jų grįžimą senaisiais takais? Juk baigiantis liepai ir prasidedant rugpjūčiui jos ima keliauti atgal į tas pačias slaptavietes. Bet parsiranda po vieną ir niekur neskubėdamos. Keista: žuvusių ant gatvės dabar jų nerasi. Lyg būtų įgijusios išminties (gal ir sielos, kurias jos gabena?). Kartą viena tris dienas meditavo ant to paties rūsio laipto, kol teko pagarbiai nukelti. Tikrindamas G. Orwellą, pažiūrėjau į akis: taip, chrizoberilio mažiau, kažkas jį papildė. Atsirado švelniai violetinis apvadas, ametistas.
Tai, kad jų grįžimas toks nežymus ir beskausmis, teikia vilties. Galbūt ir mes paslapčia jau grįžtame senaisiais takais. Po vieną.
Romualdas Granauskas. Žodžio paglostymas
2014 m. Nr. 3
Baigdamas man skirtą laiką ir vis dar šį tą rašinėdamas, kažkodėl nejaučiu nei didelio liūdesio, nei aitraus kartėlio. Yra daugybė mažų darbų, kuriems anksčiau neturėjau laiko, vis stumdamas juos nuo savęs, vis atidėdamas kitam kartui, o to kito karto kaip nebuvo, taip nebuvo. Todėl mažųjų darbų susikaupė tiek, kad net pradėjo bauginti: jau nebespėsiu!.. jau nebeįveiksiu!.. Veik – ir įveiksi. Nepalik kitiems išeidamas kaip kokių šiukšlių pakrūmėj. Jos rodo, kad tavo čia būta, bet būta netvarkingo ir neprotingo. Susirink viską ir išsinešk, šitaip padarysi daugiau vietos pasiliekantiems.
Kas tie mažieji darbai? Oi, ir apsakyti nemoku!.. Tai ne tik visokie popieriai. Pradėta – ir nebaigta, prirašyta du trys lapai, o kur ketvirtas?.. Svarbiausia – tai tavo nebaigtos galvoti mintys. Kodėl neišgalvojai visų iki galo? Juk nebaigta mintis – kaip nulaužtas medelis. Gal būtų išaugęs lapotas gražus klevas, gal – vešlus krūmas paukščio lizdui. O dabar kas? Kyšo plikas stagaras šalia tako, kuriuo protingesni už tave ėjo ir nuėjo tolyn…
Mintys mintimis, bet ar protinga norėti, kad ir visus jausmus būtum išjautęs?..
Man atrodo – neduok Dieve!.. Geriau tegu išneša su visais būtais jausmais. Jie – tavo, jų niekam nepaliksi, jų kitiems niekuomet neprireiks, nes visi turi savuosius. Man skamba visai ne makabriškai: „Palaidojo žmogų su visais jo jausmais…“ O kaip su prisiminimais? Ar tai nėra svarbiausia, ką mes turim? Kuo skiriamės vienas nuo kito, kas yra tartum pati mūsų esmė. Niekas negali prisiminti tavo gyvenimo, tiktai tu. Kiti žino tavo biografijos faktus, tačiau biografija nėra gyvenimas. Ir niekada nebuvo. Gyvenimas yra tai, ko negalì užrašyti, ką galì tiktai gyventi. Mes nežinojom, kada gimsim, mes nežinom, kada mirsim, – tas nežinojimas ir yra tavo valia gyventi. Tik savižudžiai žino savo mirties valandą, bet jų mažai, jie mus baugina, nes nesuprantam, kas iš jų atėmė tą norą ir valią.
Giliai giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant ji negęsta, jos nemažėja, ji kaip pati gyvybė, kuri viename tavyje laikina, o visur aplinkui – amžina. Kartais šita mintis tave paguodžia: ir aš priklausau prie tos amžinosios gyvybės, nors esu laikinas. O kai nebebūsiu – vis tiek priklausysiu, nors nežinau nei kaip, nei kokiais būdais, nes negali būti, kad visai nebepriklausyčiau. Nežinojimas, kaip ar kodėl mes ir mirę priklausom amžinajai gyvybei, yra viena iš paslapčių, ant kurių laikosi pasaulis. Adomas, išvaromas iš rojaus, šitos paslapties su savim neišsinešė. Jos nebuvo tame obuolyje, kurio atsikando. Ji buvo kitame, kurį Dievas tuo metu laikė apgniaužęs saujoj ir iki šiol tebelaiko. Todėl Adomui sunku buvo gyventi, bet lengva numirti, – jis tikėjo, kad dar sugrįš ten, iš kur buvo su gėda išvarytas. Mes ne budistai, ne induistai, – mums nereikia atgal į žemę, mums reikia – į Ten, į Amžinai, nes čia jau atbuvom. Buvom iš paskutiniųjų, kabinomės nagais ir dantimis, o… Kas – „o“? O tas, kad mūsų laikinumas yra visos gyvybės pamatas. Mes laikini – gyvybė amžina. Ar tai mus paguodžia? Kai ką – taip, kai ko – ne, bet dažniausiai tokios mintys šiaip trumpam ateina į galvą ir dingsta. Nedrįstam jų išgalvoti iki galo. Mums atrodo, kad gyventi – tai veikti, dirbti, judėti, spurdėti, o kad ramiai galvoti – ne. Tik patys protingiausi supranta, kad pirmiausia – mintys, paskui – visa kita. Jas užrašo, sudeda į knygas, bet kiek lieka neužrašytų!.. Kur jos dingsta, tos mažosios?
*
Nuo pat jaunumės gerbiau filosofus ir net jų bijojau. Kur jau man su savo eiliniu proteliu prie tokių išminties bokštų! Jie turi net savo kalbą, sudėtingesnę už paukščių ir delfinų, ja tarp savęs ir kalbasi, nėmaž nesirūpindami, ar kiti ką nors supras. Perskaitai net visai nedidelio filosofėlio straipsnį – ir išpleti akis iš nuostabos: šitas vaikšto žeme, susikimšęs į galvą tris storiausius tarptautinių žodžių žodynus!.. Kodėl tu, žmogau, negali kalbėti kaip žmogus? Ar tau nerūpi, kad būtum kitų suprastas, ar tyčia to sieki? Jeigu nerūpi – tu ne mokslininkas. Tai gal tu – dabartinis lietuvių poetas, toks maždaug tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų, išleidęs dvi knygeles, mįslingu veidu pasirodantis Poezijos pavasaryje ar kokiame alaus festivalyje, išmurmantis iš suglamžyto lapo neįmanomai suraitytas žodžių virtines ir vėl kažkur mįslingai dingstantis… Abudu vienodai nereikalingi: vienas – mokslui, antras – menui.
Arvydas Šliogeris, bulvės dainius, man yra geriausias mūsų eseistas. („Esesininkas“ reikėtų sakyti taisyklingai lietuviškai, bet taip bjauriai nesakysiu.) Esu žiūrėjęs net į tam tikrą knygelę – yra ar nėra Rašytojų sąjungos narys? (Nėra. O galėtų.) Jo žodis sakinyje visuomet yra kaip tik toje vietoje, kur ir turi būti: nei pastumsi, nei patrauksi, nei pakeisi kitu. Gramatikos rašo, kad lietuvių kalboje žodžių tvarka sakiny esanti laisva. Geram prozininkui – nelaisva, Šliogeriui – nelaisva, o kam laisva – tas gal ir nėra geras prozininkas? Ir pats esė žanras turi savo kanonus, tik vieni mūsų eseistai nenutuokia juos esant, o kiti mano, kad neprivalu jų laikytis, – dabartinis žanrų sumaišymas ir susimaišymas leidžiąs rašyti kas ant seilės užeina. Todėl jiems ir nepasirašo esė, tik impresijų krūvelė: kai buvau mažas, turėjau raudoną triratuką; senutė pareina iš parduotuvės; praskrido varna, atsitūpė į medį ir dabar valosi snapą; ketvirtą valandą žadėjo ateiti santechnikas… Aš nesakau, kad šitaip negalima, aš tik pats savęs klausiu: vardan ko šitaip reikia? Žodis tik tada išmintingas, kai vardan to „ko“ parašytas. Čia galima perfrazuoti vieną posakį: tiktai tikslas pateisina žodžius.
Kaip aprašysi tikslą netiksliais žodžiais? Poetai žino, jog kartais pats tiksliausias būna ne žodis – epitetas, o metafora. Kaip perduoti murkšlotos dienos, žemo dangaus, toli besiganančių karvių įspūdį? Būčiau poetas, imčiau ir parašyčiau: karvės mūkė debesimis. Ar būtų gerai? Man būtų, nes aš ne poetas, o tikram poetui – ką aš žinau? Gal jis parašytų visai kitaip: debesys mūkė karvėmis… Poetai gali taip parašyti, nors tai, kas yra už vaizduotės ribų, savaime nėra poezija. Netoli to, bet ne tai.
*
Vieni žmonės sakosi atsimeną save nuo pačios mažystės, kiti – ne. Esu iš tų kitų. Teatsimenu šį tą gal nuo penkerių. Pirmasis atsiminimas – kaip po manim dreba ir kilnojasi žemė. Mes gulim, sukritę ant pilvo, kažkokiame miškelyje, išversto medžio duobėje, o į tą miškelį krenta rusų bombos… Paskui vėl važiuojam toliau ratuose. Žvyrkelio balose telkšo rudas rudens vanduo, jame plaukioja šonu žalia žuvytė – gluosnio lapas…
Kokie čia kūdikystės prisiminimai? Nei motinos veido, nei patėvio kepurės. Nei to arkliuko, kuris traukė mūsų ratus. Ne kartą valios pastangomis bandžiau kastis gilyn į atmintį: juk jau gyvenau, jau buvau, vis tiek turėčiau daugiau atsiminti… Kur tau! Pilka migla, o toje migloje – tamsesnis kažkas: lyg vienaaukščiai namai, lyg aukšti krūmai… Dar neatakusio kačiuko kūdikystė, daugiau nieko. O yra žmonių, kurių atmintis siekia nuo daug anksčiau. Viena moteris man pasakojo, kad atsimena save nuo trejų metų. Ne tiek save, kiek savo pirmąją suknytę. Buvusi žalia su baltais žirneliais. Specifiškai moteriška atmintis, kad tave kur galas! O aš ir dabar, priėjęs prie spintos, negaliu prisiminti, kokios spalvos mano žieminė striukė, kuri ten kabo jau dešimtį metų… Kiek žmonių – tiek ir atminčių. Kiekvienam savoji. Už aukso kalnus nesutiktume jomis apsikeisti. Mūsų atmintyje gyvena mūsų dvasia, ten jos namai.
Apie kūdikystę, kurios neatsimenam, mums pasakoja mūsų motinos. Ne kartą pasakoja, ne du, – joms malonu prisiminti save jaunas, o mus – tokius mažus, tokius mielus, tokius!.. Pasakoja, kol nebeatskiriam: čia mūsų prisiminimai ar mūsų motinų, tik įdėti mums į galvas?
Vienas toks prisiminimas susijęs ne su kokiais ten veidais, vaizdais, o su žodžiu. Su vienu tiktai žodžiu – „laikrodis“.
Motina pirmą kartą nusivedė mane į svečius. Pas kaimynus į kitą gatvės galą. Vesdamasi prisakė, kad būčiau geras ir nerodyčiau ožių. Vos įvestas į vidų, motinai nespėjus nė pasilabinti, pamačiau ant sienos laikrodį su švytuokle ir su nupaišytais raudonais obuoliais ant ciferblato. Rodydamas pirštu pradėjau šaukti:
– Vaikūdys!.. Vaikūdys!..
Motina pasilenkusi pataisė:
– Ne vaikūdys, o laikrodis. Laikrodys.
– Vaikūdys!..
– Romaldėli, reik sakyti: laik-ro-dis.
– Vaikūdys!.. – ir net treptelėjau į žemę koja.
– Neužsispirk, o būsi parvestas namo.
– Vaikūdys!..
– Kad taip – namo!.. Šeputiene, aš tuojau pargrįšiu.
Tempiamas per slenkstį apsibridau, nes galva buvo atsukta atgal į tą obuolėtą laikrodį su švytuokle ir pasvarais. Gal aš jau supratau, kad suaugusių žmonių laikas eina vienaip, o mažų vaikų – kitaip? Todėl ir laikrodžiai turi būti skirtingi. Vaikūdys rodė vaikų laiką, todėl tik šitaip ir tegalėjo būti vadinamas. Pavadintas kitu vardu, daiktas supyksta ir jau nebėra, koks buvo. Svarbu žinoti tikruosius daiktų vardus, o sužinojus kitaip nevadinti.
*
Augdamas kasdien sužinai daug naujų žodžių ir be jokių pastangų įsimeni visam gyvenimui. Vaiko atmintis imli, talpi, tik ir laukianti, kad į ją būtų kas įdėta. Ausys klausios kaip apuokiukų, pagauna net tuos žodžius, kurie visai ne joms skirti, tik suaugusieji dažnai apie tai užmiršta.
– Nekalbėk šitaip prie vaiko!.. – staiga susizgrimba, bet kad jau pakalbėta.
Kai mes gyvenom Šimkaus ūkyje, aš dar nėjau į mokyklą. Didelis ūkis, didelis kiemas, net du kiemai: gerasis ir prastasis. Juos skyrė troba ir ilga gyvatvorė. Kai išgirdau tą žodį, net apšalau visas, – aš juk tik vakar visai prie pat jos žaidžiau!.. Daugiau aš ten nė už ką neprisiartinsiu!.. Gyvačių baimė užkoduota žmogaus genuose, įdėta amžinai, giliai, nebeišimamai. Galì būti jokios gyvatės dar nė iš tolo nematęs – pats žodis jau savaime baugina. Niekam niekada nesakiau, kad nešiojuosi savyje šitą baimę. Po daugelio metų, kai buvau senas ir žilas, kažkaip prasitariau profesoriui Aleksui Girdeniui. Tas kad sušuks į ragelį:
– Ir man tas pats buvo!.. Gal lig pat dvylikos metų bijojau tų gyvatvorių!..
Kam jas ir sodina prie namų? Naudos iš jų kaip ir nėra, o mažus vaikus gąsdina baisiausiai.
Kitas toks žodis buvo „šonkauliai“. Pjovė Šimkienė kiaulę ir į mūsų galą atnešė šviežynos. Motina išvirė sriubos su bulvėm, o vieną šonkaulį padėjo man:
– Valgyk mėselės, taip retai tegaunam… Nugraužk tą šonkaulėlį.
– Ne! – šukte sušukau. – Ne!
Žemaitiškai „šuo“ – „šou“. Ir durnam aišku, kad „šonkaulis“ – tai šuns kaulas. Matyt, pasišlykštėjimas šuns mėsa taip pat užkoduotas žemaičių genuose. Juk žinojau, kad čia ne šuns, o kiaulės kaulas, bet vis tiek negalėjau prikišti prie burnos. Šitaip pavadinta mėsa turi atsiduoti šuniena, be reikalo taip nevadins. Tačiau kaip, mažas būdamas, tu tai paaiškinsi suaugusiems? Niekaip nepaaiškinsi, gali tik užsispyręs kartoti: „Ne!.. Ne!.. Ne!..“ Už tokius ožius būsi pavarytas nuo stalo ir iki vakaro vaikščiosi alkanas. Alkanas, bet šuns kaulo nė už ką negraužęs.
Tas laikas, kai dar nėjau į mokyklą, kai naujų žodžių nugirsdavau ne tiek daug, man buvo geras. Su nauju žodžiu galvoje bėgiojau po kiemą, žaidžiau, kartojau jį, kol išgirsdavau kitą. Už kiekvieno juk slėpėsi arba daiktas, arba vaizdas. O ir jie patys, garsiai tariami, man skambėdavo tai liūdnai, tai linksmai, tai labai juokingai. Ilgai kartok „upulėlis, upulėlis“, ir išgirsi, kaip dejuoja senas žmogus: u ju jui… u ju jui… O sakyk „žiogspiros“ – ir akys pamatys, kaip dideli žali žiogai pasipirsčiodami šokinėja pievoje, nors pats žodis reiškia pjuvenas. Dar ir dabar mano senoje galvoje yra žodžių, apie kuriuos galiu pasakyti: štai šitą išgirdau iš to ir to, o aną – tada ir tada.
Gražus yra laikas, kai žydi bulvės. Lietus, lijęs kelias dienas, staiga nusprendžia būti geras ir atsitraukęs žiūri, kaip spindi saulėje šlapi medžių lapai, kaip garuoja baltų ėriukų nugaros. Senos moterys eina „paieškoti“ bulvių. Įsiklaupusios į kelius, kiša kumpus pirštus po kerais, o žemė minkšta, lengvai lenda tie pirštai, – eidamos namo jau žino, ar geras bus rudenį derlius, gal net mato aukštus bulvių košės vėpūtinius vaikų lėkštėse ant stalo.
Žaidžiau kiemo viduryje prie iškinkyto vežimo. Žaidžiau, žaidžiau, kol pasidarė nuobodu. Už kiemo ganėsi ožka ir ožiukas. Nuėjau, atsitūpęs prisikalbinau mažąjį artyn, tada stvėriau į glėbį ir nešiaus atgal. Iš žydinčių bulvių pasigirdo Šimkienės balsas:
– Pūslaini, a pūslaini! Kur tu neši tą ožkelę?..
Tik du kartus gyvenime ir girdėjau tą žodį: tada – iš Šimkienės, ir daug vėliau – iš savo babunės, kuri buvo Tirkšlių, o ne Mosėdžio patarmės atstovė. O Didžiajame Žodyne jis užrašytas apie Žemaičių Kalvariją. Ir tik vieną kartą. Gal net paties Mato Untulio. Bet dingo iš kalbos tas žodis, nebėr. Taip ir matau: stovi liūdnas Untulis su bloknotėliu rankoj ir žiūri į žemę. Ten, už bulvių dirvelės galo, tyliai nusimirė Pūslainis, ten jis ir palaidotas…
*
Anksti supratau, kad į žmogų, kuris moka kelias kalbas, reikia žiūrėti aukštyn užvertus galvą. Jis protingesnis už tave, jis daugiau supranta ir apie gyvenimą, ir apie viską.
Patėvis mokėjo rusiškai, vokiškai, lenkiškai ir žydiškai. Dar vaikas buvo atiduotas į didelį miestą batsiuviui mokytis amato. Didelis miestas – tai didelis katilas, jame kunkuliuoja daugybės žmonių darbai ir gyvenimai, maišosi kalbos ir likimai. Jame jaunas žmogus gali suvirti kaip bulvė, o gali ir ne.
Tada mes gyvenom Gaubėse pas Kaubrienę. Visą laiką baisiai dundėjo šiaurėje apie Skuodą, paskui nugrumėjo tolyn į Liepojos pusę. Per Kaubrienės kiemą, trumpindami kelią, vis eidavo ir eidavo rusų kareiviai. Už upės, dideliame ūkyje, buvo jų karo ligoninė. Gal dėl to Kaubrienė ir įsileido mus gyventi. Kaip būti jaunai moteriai su trimis vaikais, kai keletą kartų per dieną nepasibeldęs išdygsta tarpdury rusų kareivis ir įremia į tave akis:
– Choziaika, daj papit’!.. Salo jest’?..1
Kai namuose yra vyriškis, o dar mokantis rusiškai, nepalyginti drąsiau. Bet kareiviai norėdavo užeiti ne tik dieną, bet ir naktį, tada bildindavo į langus:
– Samagon jest’?..2
Naktį frontas beveik negrumėdavo, ir mes užmigdavom zuikio miegu. O tą naktį du kareiviai ne tik bildino į langą, bet spardė ir lauko duris, paskui priėjo prie mūsų lango ir bandė jį atlupti. Gal su kokiu durtuvu ar su kuo? Patėvis, sėdėdamas ant lovos, pradėjo šaukti tamsoj:
– Tovarišč major!.. Tovarišč major!..3
Paskui, pakeitęs balsą, kiek tyliau ir storai:
– Seičias ja im vyjdu!..4
Staiga stojo tyla, ir toje tyloje išgirdom, kaip dvi poros kojų bėga į liepto pusę… Rytą įėjo Kaubrienė ir kad dėkojo patėviui, kad dėkojo, vos nebučiavo rankos.
– Jėzau, mislijau, kad numirsiu iš baimės!..
O kitą kartą girdėjau, kaip patėvis kalbasi vokiškai, bet mes tada jau nebegyvenom Gaubėse pas Kaubrienę, o Šaukliuose pas Šimkienę. Buvo pirmoji vasara po karo, Liepojos pusėj niekas nebegrumėjo ir nebedundėjo, rusų kareiviai nebevaikščiojo per kiemą, todėl Kaubrienė ir nebebijojo gyventi viena su dviem savo mergaitėmis ir kiek vyresniu Kaze, o to Kazės niekada nemačiau be kokio nors gelžgalio rankose. Tai jis ką nors kalė, tai jis brūžino su dilde, tai, nebenusitverdamas nieko įdomesnio, pasidėjęs ant akmens, tiesino ilgą vinį. Manęs gelžgaliai anei kiek nedomino, o Kazė negalėjo praeiti pro jokį, nekišęs artyn nagų. Todėl ir nenustebau, kai po kokių trisdešimties metų sužinojau, jog jis yra gretimo kolchozo mechanikas. Nebaigęs didesnių mokslų, apie techniką nusimanė geriau už visus inžinierius. Ar mes patys pasirenkam daiktus, ar daiktai pasišaukia mus? Ne tik daiktai. Ką – muzika, ką – paišymas, ką – žmonių žodžiai, kaip mane. Nežinau, kodėl taip yra, bet yra. Juk visa tai ir vadinasi „žmogaus pašaukimas“. Pašaukė – ir eini, ir nebegali sustoti, ir eisi, kol pavargusios kojos pagaliau išsities ant lentos.
Buvo pats liepos vidurdienio karštis, kai nuleipsta net krūmų lapai, kai žmogus, parvedęs iš ganyklos karvę ir uždaręs vėsioj kūtėj, pats atsigula pokaičio, o kuris neatsigula, šiaip sau sėdi prie stalo, tingėdamas net kalbėtis, – tokį vidurdienį ir mes sėdėjom savo troboj. Bet ir tylėdami ne iš karto išgirdom, kaip kažkas pasikrebždeno į duris. Šitaip krebždendavosi Šimkienės katė, norėdama įeiti į vidų. Pirmoji išgirdo motina:
– Prašom, prašom!
Durys pradėjo vertis pamažu ir kažkaip nedrąsiai, vis per plaštaką, per plaštaką, ir dar negalėjom matyti, kas priemenės prietemoj šitaip jas veria. Pirmiau iš ten pasigirdo balsas, negu kas įėjo:
– Guten Tag…5
– Guten Tag! – atsakė patėvis.
Tik tada peržengė slenkstį aukšta skarmaluota moteris ir maža mergaitė, aiškiai mano amžiaus, kuri tuoj pat ir užlindo už motinos sijono. Moteris pasakė kelis sakinius vokiškai, ir patėvis – kelis, tada liepė motinai:
– Pasemk vandens atsigerti!
Moteris pilną puodelį pirmiau padavė savo mergaitei, o kas liko – išgėrė pati, tada atkišo puodelį atgal:
– Danke schön.6
Supratau, kad „danke šion“ – vokiškai „dėkui“. Patėvis dar pakalbėjo vokiškai, paskui parodė į kėdę prie stalo. Nebuvau matęs, kad kas taip lėtai, taip nedrąsiai, kaip ta vokietė, sėstųsi ant pat kėdės kraštelio, o atsisėdęs teužimtų tiek mažai vietos, – maždaug tiek, kiek ir ten atsitūpusi Šimkienės katė. Dabar mergaitė nebegalėjo slėptis už motinos sijono, tik stovėjo šalia kaip prisiūta. Kol patėvis kalbėjosi su jos motina, aš galėjau ją apžiūrėti. Ir ji žiūrėjo į mane. Aš – į ją, ji – į mane, tik nežinau, ką apie mane galvojo. Jos susivėlę plaukai, krentantys ant kaktos, buvo atšalusių pelenų pilkumo, pro juos švietė mėlynos akys. Linų mėlynumą jau buvau matęs, žibučių – buvau, bet šios buvo dar mėlyniau mėlynos ir pilnos baikštumo. Plaukai yra buvę geltoni, tik dabar pilki nuo purvo ir žvyrkelio dulkių.
– Rožele, – pasakė patėvis, – virk greitai ruginės košės.
Aš išgirdau, kaip motina vos nesušuko. Kaip galėjau išgirsti, jei nieko nepasakė? Iš išplėstų akių išgirdau, iš staiga prasivėrusių lūpų. Ir supratau kodėl. Mes beturėjom pusmaišį ruginių miltų ir bryzelį rūkytų lašinių. Nelabai jau ir be bryzelį. Kai patėvis pakalė Stončaičio batams puspadžius, Stončaitis atnešė gabalą lašinių: tokio didumo kaip knyga. Ir tokio storumo. Iš tos knygos jau bebuvo likusi tik maldaknygė. Jei motina dar atpjaus tai vokietei ir jos mergaitei… Ir patėvis iš motinos akių suprato tą patį, ką ir aš.
– Virk, virk, – liepė dar kartą. – Mes kaip nors. Juk pati matai.
Motina atsitūpė prie mūriuko ir ėmėsi kurti ugnį. Tokioj dienos karštybėj – ir vėl ugnį! Mes čia užtrokšim visi kaip karosai!.. Tegu motina barasi kiek nori, bet paskui aš bėgsiu prie kūdros ir lįsiu į vandenį. Vienam neleidžia, sako, varlė įtrauks. O aš atsakysiu: „Varlė negali įtraukti! Dėl to, kad maža!..“
Patėvis vis kalbėjosi su vokiete. Tokia keista ta vokiečių kalba, – klausykis kiek nori, o nesuprasi nė žodžio. Dabar mergaitė sėdėjo ant motinos kelių, priglaudusi galvą jai prie krūtinės, ir troboj nebemėlynavo akys. Tik tada, kai pasklido kepamų lašinių kvapas ir šioks toks dūmas, jos plonas kaklelis pradėjo trūkčioti, lyg miegodama gertų vandenį ar kažką rytų dideliais kąsniais. Bet akių vis tiek neatmerkė.
Kaip jos keistai valgė tą košę! Sėdėjo prie stalo tiesios tiesiausios, anei kiek nesilenkdamos prie lėkštės, ir abiejų veidai buvo kaip bažnyčioj. Vokietė pakabindavo tos košės ant pat šaukšto galelio ir atsargiai keldavo prie burnos, kitos rankos delną laikydama po apačia. Tartum lydėdavo ligi pat lūpų. Ir mergaitė taip darė, tik tas jos delniukas pats buvo šaukšto didumo.
Paskui jos ėjo per kiemą. Mergaitė, vedama už rankos, du kartus atsigręžė į langą, pro kurį aš į ją žiūrėjau. Pirmą kartą – kiemo vidury, o antrą – jau prie klėties kampo. Du kartus dar sumėlynavo du taškeliai, o paskui viską užstojo klėtis.
Kai jos išėjo, troboj liko tyla, pilna prikalbėta vokiškai. Patėvis sėdėjo prie stalo, nuleidęs galvą, niauresnis už juodą debesį, sunertas rankas padėjęs prieš save ant lentos. Girdėjau, kad jo pirštai kelis kartus trakštelėjo. Nuo lango galėjau matyti tik vieną jo žandą, o po žandu judėjo toks gumbas.
– Ar žadą prarijai? – paklausė motina.
Sunertas rankas patėvis prisitraukė arčiau savęs, maniau, kad ant jų pasidės galvą.
– Tikrai esi žadą prarijęs!
Paskui motina susizgribo:
– Romaldai, bėk į lauką! Ar su ožkele pažaisk, ar ką kita susimislyk.
Patėvis pakėlė galvą:
– Lai žino vaikas, kas per žvėrys rusų kareiviai!.. Ką darė tame Karaliaučiuj!..
– Romaldai, kam sakiau eiti pas ožkelę?
Išėjau, bet vėliau vis tiek susidariau galvoje „bendrą vaizdą“, ką patėviui pasakojo vokietė. Nugirdau šį tą, kai patėvis apie tai pasakojo Šimkienei, kitą kartą – kai Stončaičiui, ir su motina juk dar ne kartą apie tai kalbėjosi, abudu negalėdami užmiršti nei tos vokietės, nei jos mergelės. O ir man, kai netyčia pasukdavau galvą į langą, kieme sumėlynuodavo du taškeliai. Be veido, be nieko, tik du taškeliai, pasirodantys ore visai neaukštai nuo žemės.
Pagaliau susidėliojau savo galvoje tokią mozaiką. Jos buvo vokietės iš Karaliaučiaus, kurį subombardavo ir užėmė rusai. Gyveno griuvėsiuose ir labai bijojo kareivių, kurie ten darė ką norėjo. Neturėjo ko valgyti, todėl ėjo per žmones. Įėjusios nemokėjo pasakyti, ko nori. Todėl pirštu rodė į kibirą su vandeniu, bet atsigėrusios nėjo lauk, stovėjo prie slenksčio, žiūrėjo į šeimininkę ir akimis prašė valgyti. O vieną dalyką patėvis pasakė tokį, kad ne iškart galėjau ir patikėti. Pasirodo, tos mergaitės tėvas prieš karą turėjo Karaliaučiuje visą saldainių fabriką! Suprantu – pilnas rieškučias, suprantu – pusę popierinio maišelio, bet – fabriką?! Kokia laiminga turėjo būti ta mergaitė, galėdama valgyti vien saldainius! Norėjo – „paduškėles“, norėjo – su popieriukais. Būtų užaugusi neapsakomo gražumo, dabar jau nebeužaugs.
– O kuo vardu buvo ta mergaitė?
– Kristina.
– O pavardė?
– Pele.
– Pelė?
– Ne pelė, pel-le.
Gali tęsti tą „l“ burnoje kiek nori, vis tiek išeina „pelė“. Juk ir pati mergaitė buvo panaši į mažą pelytę mėlynomis akimis. O pelių ar būna mėlynomis akimis?.. Juk buvau matęs tų pelių ne vieną, gyvų ir negyvų, – kaip aš nepasižiūrėjau? Reikės pasitikrinti.
Šimkienės katė buvo neapsakoma medžiotoja. Vos ne kiekvieną rytą, tik praaušus, ir bepareinanti nuo daržinės, įsikandusi pilką pelę. Niekam jos neduodavo, tik Šimkienei. Padėdavo prie kojų ir imdavo glaustytis į blauzdą. O Šimkienė: „Ai, mano katelė!.. Ai, mano darbininkė!..“ Ir eidavo į kamarą. Katė, iškėlusi uodegą, – iš paskos. Šitaip ji peles mainydavo į pieną. O pelė likdavo gulėti ant tako. Prisitaikęs vieną tokią suėmiau už uodegos ir pasinešiau toliau apžiūrėti akių. Nė iš tolo ne mėlynos buvo tos akys! Juodos, piktos, mažytės ir šiek tiek išsprogusios. Kažkuo labai nusivyliau, pats nežinau kuo.
*
Gal gerai, o gal ir nelabai, kad mūsų atmintyje niekas nesudėliota tvarkingai. Ką tik prisiminei vaikystės šunelio ištikimybę, o po minutės – rusų kalbos pamoką septintoj klasėj.
Paskutiniame suole sėdėjo du Paulauskai, Justis ir Kastis. Rodos, pusbroliai, bet tai nesvarbu. Mokytoja Dovydaitienė, nekviesdama prie lentos, tikrino, ar išmokom vakar užduotus žodžius:
– Kostai, kaip rusiškai grandinė?
– Lenciūg! – nemirktelėjęs atsakė.
Kažkas sukrizeno, bet labai trumpai. Dovydaitienės veidas pradėjo rausti.
– Kepti?..
– Kepit’!
– Nešti?..
– Nešit’!
Dovydaitienė nuleido galvą, kad nematytume vis labiau raustančio jos veido. Plaštakos, kurios ramiai gulėjo ant stalo, susigniaužė į kumščius. Dabar trenks į stalą ir pradės šaukti. Paulauskas tebestovėjo suole, nežinodamas, ar jam sėstis, ar ir toliau kyšoti.
Kai Dovydaitienė vėl pakėlė galvą, veide nebebuvo raudonio, buvo išblyškusi ir suspaudusi lūpas, kad nevirpėtų. Užmiršo Kasčiui pasakyti „sėskis“, tas atsisėdo pats. Dabar kažką pasakys. Ir pasakė, žiūrėdama virš mūsų visų galvų. Ir ne savo balsu, o lyg kitos moters, kurios čia net nebuvo:
– Galima neišmokti pamokos. Galima išmokti ir užmiršti. Bet išmoktas melas neužsimiršta niekada. Žmogus ima meluoti vis lengviau ir dažniau.
Ir nutilo. Matyt, laukė, kol jai grįš jos pačios balsas. Kai sugrįžo, pasakė:
– Eik iš klasės!.. Aš negaliu vesti pamokos matydama, kaip tu mano akyse virsti melagiu!
Kastis ilgai rangėsi suole, visu kuo nuduodamas, jog yra išvaromas nekaltai. Kai išėjo, anoji moteris atsiminė dar ne viską pasakiusi:
– Visas pasaulio blogis prasideda nuo melo! Visi žiaurumai, baisumai ir neteisybės!
Ir staiga Dovydaitienė mums nusišypsojo:
– Pakelkit rankas, kas neišmokot.
Visa klasė pakėlė rankas. Ir aš pakėliau, nors buvau išmokęs, – man pasirodė, jog kažkas atsitiks negerai, jeigu nepakelsiu.
– Tai kas geriau? – žiūrėjo į mus Dovydaitienė. – Prisipažinti ar sumeluoti?
– Prisipažyyynti!.. – subliuvom.
*
Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia mūsų kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis… Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamo žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti.
Niekas mums nedraudė kalbėtis tarmiškai, tai buvo taip natūralu ir suprantama, kaip alsuoti. Tarmėje mes buvom laisvi ir laimingi, ir niekada nesusimąstėm, kodėl taip yra. Niekada jos nesimokę, visi puikiausiai mokėjom.
O lietuvių kalbos reikėjo mokytis. Kaip rusų ir anglų. Kai kam už tas dvi ji buvo net sunkesnė. Pavydėjom suvalkiečiams, – kaip kalba, taip ir rašo. Kad mums taip būtų!.. Bet kad nebuvo. Nuo užsienio kalbų ji mums skyrėsi nebent tuo, kad lietuvių kalbos mokytojas kiekvienos pamokos pabaigoje neužduodavo išmokti penkiolikos ar dvidešimties naujų žodžių. O galėjo. Net dubuo, kibiras, rankšluostis, veidas mums buvo nauji ir negirdėti. Su šitais žodžiais vargu ar būtume sudarę rišlų sakinį, o žemaitiškai ko čia nepasakysi:
– Pasisiemiau so viedro ondėns, prisipyliau į bliūdą, nusiprausiau borną, vo so abrūso nusėšloustiau!..
Juokais būtume tokius sakinius rašę, bet kad mums neleido. Todėl ir būna sunku, kai galvoji vienais žodžiais, o rašyti turi kitais. Stenkis kiek nori – vis tiek nebus rašiny sklandumo. Išeis kaip su akėčiomis per kiemą. Man buvo lengviau. Gal dėl to, kad labai daug skaičiau. Kai reikėdavo rašyti – tie bendrinės kalbos žodžiai savaime besą susidėję į galvą.
Mes žinojom, kad reikia mokytis lietuvių kalbos. Ir kodėl – žinojom, bet visą laiką tartum kas pasišiaušdavo širdyje. Lyg iš mūsų norėtų kažką atimti, o mes negalim to atiduoti, nė už ką negalim. Niekas mums nesakė, kad tarmė yra mūsų turtas. Mokėmės ir apie kitas tarmes, visokius ten rotininkus, žalininkus, žadininkus, bet tie mums nelabai rūpėjo. Išmokom – ir užmiršom, o savo tarmėje mes gyvenom, buvom, augom, – kur kitur galėjome būti? Bet lietuvių kalba palengva mus iš jos varė. Jutom, kad varo, ir labai nenorėjom eiti.
Klasėje buvo toks Narkus. Trisdešimt šeštų gimimo, porą metų vyresnis. Šukavo aukštyn plaukus su sklastymu per vidurį. (Dar mokyklos direktorius taip šukavo, daugiau niekas.) Per kiekvieną pertrauką eidavo prie geriamo vandens bako koridoriuje. Tame bake buvo čiaupelis, po čiaupeliu – paplavinis kibiras. Dar buvo aliumininis puodelis, viela prisuktas prie karvės grandinės galo. Vos vos atsukęs čiaupelį, Narkus kišdavo šukas po plona srovele ir čia pat šukuodavosi. Dar turėjo apvalų veidrodėlį, kuris visas tilpdavo delne. Toks susilaižęs ir sėdėdavo kiekvienos pamokos pradžioje, o pabaigoje jo plaukai vėl būdavo sausi. Ir Narkus vėl eidavo prie čiaupelio.
Tegu šukuojasi, tegu žiūri į tą savo veidrodėlį kaip merga, – ne dėl to pradėjau jo nemėgti. Paskui pastebėjau, kad ne aš vienas. Ir kiti, net mergaitės. Nežinau, kas jam pripūtė į galvą arabų, kad žemaičių tarmė negraži, niekam netinkama, kad turime net tarp savęs kalbėtis bendrine kalba. Turime ją išmokti taip gerai, kad niekas net nesuprastų, jog esame žemaičiai. Kai išvažiuosim iš čia, kai įstosim į aukštąsias, juk visi juoksis iš mūsų, rodys pirštais!.. Paskui sužinojom, kad jis net namuose su tėvais nebekalba žemaitiškai, o tėvai šituo tik patenkinti. To jau buvo per daug. Mes buvom konservatoriai. Jauni, karšti konservatoriai. Patiko viskas, kas nauja, neregėta, kas per kitus sužinota, bet dėl savo kalbos, dėl tarmės!.. Geriau su mumis neprasidėti. Atsimenu, kaip paklausiau Narkaus prieš pamoką:
– Ontė, vo to a ėšsprėnde?
Narkaus veidas pasidarė toks rimtas, lyg aš jį būčiau įžeidęs. Prieš tai sėdėjo, o dabar atsistojo:
– Prašyčiau visada vadinti mane Antanu! – ir atsisėdo.
Atsistojimas reiškė, kad jo pasakyti žodžiai svarbesni ir už mokyklos direktoriaus. „Šūdą aš tave taip vadinsiu!“ Per kitą pertrauką, kai jis vėl šukavosi prie bakelio, priėjau ir išdeklamavau:
Ontė, Ontė, trauk iš ontė!
Trauk iš ontė – diek ont dontė!
Sutrumpintas vertimas skambėtų taip: „Trauk iš ančio – dėk ant dančio.“ Ką – trauk iš ančio? Savo utėles, ką daugiau.
*
Parašiau apie tą Narkų, bet ir toliau galvoju apie savo tarmę. Ir apie visas kitas. Kodėl tokioje mažoje tautoje šitiek tarmių ir patarmių? Kas parapija – vis nauja patarmė?
Dievas ar likimas paskyrė mums gyventi pačią geriausią, gražiausią, nuostabiausią žemę. Nedidelį jos plotelį, užtat kokį! Nėra čia nei rūsčių aukštų kalnų su amžinų ledynų kepurėmis, nei karščio išdegintų dykumų, neatūžia cunamiai ir taifūnai, viską šluojantys sau nuo kelio, nežinom, kas yra amžinas įšalas ar tropinės liūtys. Geroji Kažkieno ranka paklojo mums gyventi net ne lygią žemę – minkščiausią kilimą su žaliomis pievomis, mėlynais ežerais, įaudė žydras upių gijas, tamsesnius miškų raštus, nudažė besikeičiančiomis keturių metų laikų spalvomis, kad visi galėtume matyti ir džiaugtis. Gyvendami tokiame lygiame krašte, galėjome lengvai susisiekti vieni su kitais: vaikščioti, jodinėti, plaukioti laiveliais, nepamiršdami vieni prieš kitus nukelti kepurės.
Bet ir kitiems reikėjo tokio gražaus krašto. Svetimieji veržėsi iš visų keturių pusių. Kol galėjom, gynėm jį kelis šimtmečius. Šimtmečius, o ne mėnesį ir ne pusę metų!..
Archeologai, kurie dabar kasinėja kritusių mūšiuose kapus, kurie tyrinėja jų kaulus, sako: vidutinis kario amžius tada buvo maždaug dvidešimt treji metai. Viešpatie! Tai juk dabartiniai mūsų studentai ir abiturientai!.. Vaikeliai, kas jus tada išmokė kovos meno, kas įpūtė į širdis drąsos ir Tėvynės meilės?..
Kodėl mums nebereikia patriotinio ugdymo? Kas dabar – neduok Dieve! – gintų mūsų žemę? Atskristų du bombonešiai iš už vandenyno ir numestų dvi bombas? Vieną – ant Didžiasalio, kitą – į Šauklių ganyklas? Tauta, kuri nebenori pati ginti savo laisvės, jau ir nebe tauta. Ji – tik kilimėlis prie durų atėjūnų kojoms nusišluostyti. Iškeitusi laisvę į gerovę, ji bėra verta kitų tautų pajuokos ir paniekos.
Sakiau ir sakysiu: kalboje gyvena tautos dvasia. Ne vienas aš taip sakiau, daug kas taip sakė, ir būtų užvis liūdniau, jeigu šitą ištarčiau paskutinis. Bet gal ne. Gal tikrai dar ne.
Spalio mėnesį pasirodė nuostabi profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus knyga „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“. Vargu ar ją rasite knygynuose, nes pasirodė kažkaip kukliai, nedrąsiai, lyg ko bijodama savo laisvoj valstybėj. Be reklamos, anonsų, aptarimų, nepaminėta doru žodžiu ir nepalinkėta gero kelio pas žmones. Bet ji yra, ir norint ją vis tiek galima gauti. Tai knyga ne tiek apie mūsų Lietuvą, – kaip ją dalijosi ir urgzdami plėšė į gabalus, – o apie lietuvius ir pačią jų gyvastį – kalbą. Kodėl ją reikėjo persekioti, drausti, trypti, naikinti. Kad tik nebūtų, kad tik nebeliktų. Kapoti šakas, kirsti per šaknis, laužti kiekvieną ūglį ir atžalą. (Koks vis dėlto esu naivus ir kvailas, – tartum dabar taip niekas nebedaro…)
Gera proga prisiminti paskutinįjį didįjį mūsų sukilimą už laisvę, jei neminėtume pokario partizanų kovų. Jį pralaimėjom kaip ir kitus du prieš tai buvusius: švilpė kazokų nagaikos, kartuvėse sūpavosi vadai, dešimttūkstantinės lietuvių voros nutįso snieguotais Rusijos keliais į Sibiro pusę… Į Sibiro… Į Sibiro… Vėl į Sibiro… Pasižiūrėkim į trijų paskutinių sukilimų datas: 1794, 1831, 1863. Juos skiria maždaug trisdešimties metų tarpas. Tiek laiko reikia užaugti naujai kartai. Kol tėvai kankinasi Sibire, jų sūnai auga Lietuvoje. Užaugs – ir vėl bus naujas sukilimas. Nepalaužiamas laisvės troškimas, neužgesinamas noras gyventi patiems, be svetimųjų! Kol pagaliau Rusija suprato: yra tik vienas būdas užgesinti tą norą – padaryti lietuvius nelietuviais. Kol jų lūpos tars gimtosios kalbos žodžius, jie tokie ir bus. Iš kalbos vis semsis valios ir stiprybės. Užrišti jiems burnas, surakinti žandikaulius, tegu mykia kaip gyvuliai!
Kur turėjo slėptis kalbos dvasia, kai viešumoje jau niekur nebebuvo jai vietos? Ji nuėjo į tarmes, į šnektas, į patarmes, ten jai buvo saugu. Ten jai ir dabar saugiausia.
Kas nori pamatyti, kaip atrodo nužudyta kalba, gali atsiversti „Zietelos šnektos žodyną“ arba „Zietelos šnektos tekstus“. Bet tai ne žodynas ir ne tekstai. Tai – kalbos agonija. Šitaip merdės lietuvių kalba, kai mes liausimės saugoję ją ir mylėję.
*
Puiki yra Henriko Čigriejaus apsakymų kalba. Ten jos yra tiek, kiek reikia, ir tokios, kokios reikia. (Ne Čigriejui, – apsakymui.) Turtinga, nes santūri, o santūri dėl to, kad Čigriejus žino kiekvieno žodžio vertę, – žodyje visuomet telpa daugiau, nei galime parašyti. Ko negalime – ir yra gražiausia. Visa jo tarmė kvepia obuoliais ir apyniais. Jais kvepia ir visi Čigriejaus apsakymai. Myli jis savo tarmę ir didžiuojasi. Manau, nešis ją su savim ir į kapą. Nenusineš visos. Tik tą dalį, kuri buvo jam duota kaip oras ir kaip alsavimas. Liks ir tau, Braziūnai, ir visiems kitiems iš to krašto. Strielkūnas irgi tik savo dalį tenusinešė. Visai mažą.
Patiko ir pats Čigriejus, kai viename interviu pasakė: „Man galima sakyti bliūdas, nes aš žinau, kaip yra taisyklingai. Kai reikės, tai ir pasakysiu.“
Kaip padaryti, kad ne tik Čigriejus, bet ir kuo daugiau žmonių žinotų? Tada nebebūtų baisu.
Kalba – jautresnis dalykas ir už laikrodį. Kai jis sugenda, neiname jo taisyti su plaktuku rankoje. Už vėlavimą – kaukš! – vieną kartą per ciferblatą, už skubėjimą – du!.. Šitaip visus valdininkus, visus žurnalistus, visus ministrus ir seimūnus išmušinėtume. Nebebūtų kur laidoti. Liktų ne Lietuva, o dyka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos žemė, kur plonais taisyklingais balseliais – kaip zuikiai – bandytų susiūbauti tarp savęs kalbininkai.
Tą vasarą Vilniuje vyko Dainų šventė. Ji man visus nervus paėdė. Ne ji pati, o šimtus kartų per radiją ir televiziją kartojami žodžiai: „tautiniai rūbai“, „tautiniai rūbai“, „tautiniai rūbai“… Paskui susitikau lietuvių kalbos mokytoją iš provincijos, kuri ten ir šoko, ir dainavo. Sakau:
– Kaip rusiškai „dirbti“?
– Rabotat’.
– O ukrainietiškai? Baltarusiškai?
– Kažkaip ro… ro…
– Robiti!.. Kaip tu vadintum savo apdarą, kuriuo apsivilkusi eini šerti kiaulių ar mėžti mėšlo? Tuos prasčiausius savo lupatus?
– Nežinau.
– Roba.
– Oi!.. – ji užsidengė delnu burną. – Rūbai!.. Būčiau žinojus – nebūčiau taip sakius!..
Tai ji, lietuvių kalbos mokytoja, nebūtų taip sakius, o būdama ne mokytoja? Juk vis tiek sakytų.
Neseniai kalbininkė Danguolė Mikulėnienė pasakojo, kad, važinėdama po Lietuvą, niekur nepamatė iškabos „Vyriški drabužiai“, tik visur – „Vyriški rūbai“. Ir nepamatys. Todėl, kad žodis „rūbai“ keturiomis raidėmis trumpesnis už „drabužiai“. Mažiau iškaboj raidžių – trumpesnė ir pati iškaba. O kuo trumpesnė, tuo ir pigesnė, gal net keliasdešimčia litų. Keliasdešimt litų krautuvininko galvoj yra toks svarus argumentas, kad jo niekuomet nepersvers jokios pãgarbos ir meilės gimtajai kalbai.
Daug žmonių, net jaunų ir pačių jauniausių, norėtų kalbėti švaria ir gražia gimtąja kalba, bet nežino kaip. Užmirškim vidurines. Iš ten išeina beraščiai ir puskalbiai. Tai kur dar? Kur jiems išmokti? Aukštosiose?
Ačiū Vandai Juknaitei, – vieną kartą vos pats nesužinojau!..
Gulėjau ligoninėj, ir atėjo manęs aplankyti tėvas Vaclovas Aliulis su dviem klierikais. Neilgai tepabuvo, bet vieną dalyką pastebėjau: kokia gražia, aiškia, taisyklinga lietuvių kalba tie du klierikai kalbėjo! Likau susimąstęs kaip tamsus Nevėžis: kodėl kunigų seminarijos dar gali išmokyti lietuvių kalbos, o pasaulietinės įstaigos – jau nebe? Kas atsitiko? O paskui taip įsisvajojau, kad iki pat ryto negalėjau užmigti. Visą naktį mačiau akyse vieną ir tą patį nuostabų vaizdą.
…Virš Vilniaus išaušta gražus sekmadienio rytas. Matyti jis ir pro švietimo ministro langą. Žvalus atsikelia ministras, skuba į tualetą, prausiasi, šukuojasi, kvėpinasi, paskui šūkteli žmonai:
– Pačius balčiausius marškinius!..
Jau sėdėdamas mašinoj, smakru parodo vairuotojui:
– Į Jeruzalės kunigų seminariją!
Pasibeldęs į rektoriaus duris, sustoja prie slenksčio, – ir baisu, ir nedrąsu, ir neįprasta. Vos neužmiršta pasakyti: „Garbė Jėzui Kristui!“ Bet pasako, prisiartina prie rektoriaus krėslo, priklaupia ant vieno kelio ir puola bučiuoti rankos:
– Gerbiamiausiasis rektoriau! Duokit nusirašyti lietuvių kalbos mokymo programas!..
Ot būtų ministras! Tikrai protingesnis už visus buvusius…
O dabar – už ką dėkui Vandai Juknaitei. Paskambino, pasakė, kad viena jos studentė rašo darbą iš mano kūrybos, ar negalėčiau priimti?
– Žinai, Vanda, kad niekaip ne! Pats dirbu, sveikata šlubuoja, tai tas, tai anas… Neišeis.
– Žemaitė. Iš Rietavo.
– Iš kur, iš kur?..
– Iš Rietavo.
– Iš Rietavo… Hm. Gal tada lai atvažiuoja?..
Atvažiavo jauna mergina, vardu, rodos, Dainora, neužmiršusi nė vieno savo tarmės žodžio. Nabnuoro, nabjimk, nabijau… Pasikalbėjom žemaitiškai apie mūsų tarmes ir patarmes, apskritai apie kalbą, kad negali jos išmokti vien iš „Kalbos praktikos patarimų“. Vieną patarimą daviau ir aš:
– O jūs klausykitės, kaip dėstytojai kalba.
– Dėstytojai? Jie kalba dar prasčiau nei mes!
Papasakojau jai apie tuos du klierikus.
– Kas iš to? – nuliūdo. – Kur mes juos išgirsim?
Tada daviau jai ir antrą patarimą. Nepaprastai protingą:
– Prisikalbink draugę, perlipkit naktį per seminarijos tvorą, atsitūpkit už krūmo ir klausykitės, kaip jie ten kalba…
– Neee… – visa išraudo. – Sugaus…
*
Kažkada seniai susitikau profesorių Aleksą Girdenį. Gatvėj. Rudenį. Kaip visada: ką dirbi? ką rašai?
– Tyrinėsiu, – sako Girdenis, – kurios tarmės atstovų kalbos padargai per tą patį laiko tarpą suformuoja daugiausia kalbos garsų.
– Kas kalba greičiausiai?
– Panašiai.
– Neturi tu ką veikti. Juk ir taip aišku, kad dzūkai.
– Moksle iš anksto niekas neaišku.
– Ar nesi girdėjęs, kaip kalbasi susitikusios dvi dzūkės? Kad mala… Kad mala…
– Aparatai parodys.
Rimtas, protingas žmogus, o tyrinės tokius dalykus, kurie aiškūs ir mažam vaikui. Būčiau lažinęsis iš kepurės, bet jau sakiau, kad susitikom gatvėj, rudenį, ir abudu skubėjom. O kai susitikom vėl, jau buvo pavasaris, abudu sėdėjom prie stalo, ir švietė už lango graži saulė. Girdenis, matyt, visą žiemą rimtai tyrinėjo tuos savo garsus, o aš visą žiemą rimtai bimbinėjau.
– Ir kaip?.. – paklausiau, jau iš anksto pašaipiai prisimerkęs.
– Dabar galiu pasakyti. Greičiausiai už visus kalba… žemaičiai.
Pajutau, kad mano lūpa palengva vėpsta žemyn…
Gerai, kad nesilažinau iš kepurės. Bet Girdenis ir nebūtų ėmęs. Jo kepurė – šešiasdešimt antro numerio, o mano – tik penkiasdešimt aštunto. Ta jo snapuotoji man graužtų pečius, o manoji jam niekaip neužtilptų. O po teisybei – žemaičių girnos nors ir sukasi lėtai, miltai byra smulkesni.
*
Tik aną savaitę nusipirkau naują televizorių, o šiandien vos nepaleidau į jį sunkios peleninės. Suprantu, kad naujasis televizorius niekuo dėtas, bet per senąjį TOKIOS NESĄMONĖS niekada negirdėjau. Visokių – taip, bet tokios – ne. Matyt, tik vakar sugalvojo, o šiandien ir pasakė. Ir sakys kasdien gal metus, ir bus ne vienas sudaužytas televizorius, ir koks tūkstantis lietuvių vien dėl to emigruos į užsienį, nebegalėdami čia daugiau apsikęsti. Nebėra mums vietos nei Tėvynėj, nei gimtojoj kalboj. Tėvynėj darkosi valdančioji kiaulicija, o gimtojoj kalboj – reklamų davėjai.
„Mūsų parduotuvėse galite nusipirkti PRIEŠPIENIO.“ Žmogau, kuris sugalvojai šitą žodį, į kokią dvasios ubagystę esi įkritęs, kokiose nežinojimo tamsybėse paskendęs! Nėra ir niekada nebuvo tokio žodžio nei Lietuvos žemėje, nei po jos dangum, nei Didžiajame Lietuvių Kalbos Žodyne! Tik visai apkvaišusioj ar apkvaišintoj sąmonėj gali gimti visokie „priešpieniai“.
Paskui ėmiau pats save raminti: „Nesišakok, nesiardyk šitaip, senas besi, gali jau daug ko ir nebesuprasti…“
– Ką čia suprasti?! – kažkas šaukte šaukė manyje, niekaip negalėdamas nutilti. – Ką čia dar suprasti?!.
Toks žodis yra kaip bjauri žiurkė, paskui kurią sulenda į kalbą visa virtinė dar bjauresnių. Kas mus apleido tomis žiurkėmis? Su žiurkėmis kovoti beviltiška, visi žino, kovoti reikėtų su jų paleidėjais. Šiuo atveju labai lengva Kalbos inspekcijai išsiaiškinti ir to paleidėjo pavardę, ir tą reklamos agentūrą, kurioje jis taip „plačiai reiškiasi“. Jeigu aš įmesiu kaimynui į miegamąjį prieš savaitę suvažinėtą katę, ar mane baus, išsiaiškinę, kas įmetė? Baus. O jei įmesiu į kalbą pastipusią žiurkę, kurios dvoką paskui uostys tūkstančiai?.. Turėtų bausti. Turėtų bausti Kalbos inspekcija ir jos viršininkas Donatas Smalinskas, kuris ten viršininkauja nuo pat maro metų.
Nusisvajojau visai į pamiškes. O taip niekada nebus, nes to nebus niekada. Čia Lietuva, čia virš kalvų mums žiurkėm lyja ant galvų. Jei nesat dar paralyžiuoti, laisvai sau galit išvažiuoti. Juk tiek pasaulyje šalių, kur daug mažiau tėra kvailių.
Kai praėjo poetinis šišas, ėmiau svarstyti kitaip. Kas tas PRIEŠPIENIS? Ar tik nebus visiems nuo kūdikystės žinomos krekenos? Gal Valstybinei lietuvių kalbos komisijai apsisuko galva ir krekenas ji priskyrė prie mirtiniausių kalbos klaidų? Jei taip – jergutėliau, kas čia bus!.. Krekenavos miestelį teks skubiai pervadinti Priešpieniais, o visus miestelio gyventojus – priešpieniškiais ar priešpieniečiais, – kaip jiems labiau patiks. Bet nemanau, kad patiktų. Perpykę gali atvažiuoti į Vilnių ir sušalusiomis bulvėmis išdaužyti komisijos langus. O reikėtų tai reklamos agentūrai. Visus! Nepaliekant sveikos net orlaidės.
Kodėl tos reklamos agentūros viena už kitą įžūlesnės? Ar jos turi bent vieną kalbininką? Vos ne kas antra lietuviška reklama prasilenkia ne tik su kalbos normomis, bet ir su sveiku protu. „Rūšiuoji – vadinasi, mąstai.“ Nerūšiuoji – nemąstai? Šiukšlių rūšiavimas yra būtina sąlyga mąstymui? Ir čia pat parodo tą savo „mąstytoją“. Sėdi ant grindų klimaksinis storulis ir dulkių siurbliu… valosi dantis. Prisimąstė. (Įtariu, kad šitaip bus įsiamžinęs pats tos reklamos agentūros direktorius.) Tiesa, dabar „mąstai“ ištaisė į „galvoji“.
Ir kiekvieną dieną, kiekvieną valandą – šitaip! Per televiziją, radiją, spaudą, per visus galus ir kanalus.
*
Kai žinai, kad jau nieko nebepadarysi, ar reikia dar ką nors daryti, ar jau tik bejėgiškai nuleisti rankas? Reikia. Pirmiausia – atsisėsti ir pagalvoti: ar taip darai, ar tą darai, ar iš to galo? Ne reklamos labiausiai teršia kalbą. Niekas jų nemėgsta, visus jos tik nervina, todėl ir nėra pačios paveikiausios. Stebina kitkas. Kaip solidžias firmas, įstaigas, įmones tenkina tokios kiaušingalviškos reklamos? Po šito jų prestižas juk ne kyla, o smunka! Aš nebenoriu nieko pirkti „Iki“ parduotuvėse, nes man kasdien bado akis jų baisi reklama: „Mes visi mylim maistą.“ Kas tie „mes“? „Iki“ parduotuvių tinklo darbuotojai?..
Lietuviai negali „mylėti“ maisto. Niekaip! Gali rusas, jis myli ir moterį, ir Tėvynę, ir uošvės blynus. Net savo guminius batus yra mylinčių. Lietuvis maistą gali tik mėgti arba nemėgti, bet ne „mylėti“. Nesu kiemo šuo, kad „mylėčiau“ viską, kas ėdama.
Reklamos per televiziją tiesiog siautėja. Prekybininkai kartu su vaistininkų mafija ten daro ką nori. Nejaugi į prekybą sulindo pati nekultūringiausia visuomenės dalis? Tamsiausi, neraštingiausi, akiplėšiškiausi? Kodėl gimtoji kalba turi nuo jų kentėti? Reklama su didžiausiomis kalbos klaidomis neturėtų pasirodyti televizijose. Pirma tegu ištaiso, nes tai nėra problema, dėl kurios visiems nusvirtų rankos.
Oi, prisiminiau!.. Visai neseniai net Delfi.lt „suskėlė“: „Maksimaliausio moliūgo konkursas.“ Ačiū Dievui, labai greit ištaisė į „didžiausio“.
Gyvenau, gyvenau, gyvendamas pasenau, bet vieno dalyko, matyt, taip ir liksiu nesupratęs: kaip Lietuvoje į pareigas, kurioms reikia bent kokios kalbinės kultūros, patenka šitie „maksimaliausi moliūgai“? Ar kitokių jau ir nebeliko? Jau visai nebėra iš ko rinktis?
*
Yra žodžių, kurie, išsprūdę iš kieno nors lūpų, tuoj pat, kaip Sosnovskio barštis, pasiunta augti, plisti, keroti, goždami šalia kitus, kol – nori verk, nori dainuok – pasidaro nebeišnaikinami. Kartais net galima atsekti, kas ir kur juos pasėjo. Rusai paliko mums kad su bendratimi ir sekančioj lipsit. Gal nepaliko, gal patys pasikandom ir dabar lakstom visur su tuo kaulu dantyse, manydami, kad gražu ir skoninga. Pirmą kartą „sekančioj lipsit“ išgirdau tik 1972 metais Vilniaus troleibuse. Išlipęs drožiau tolyn svarstydamas, kas čia man taip nepatiko. Žemaičiai per amžius „sekančioj“ nelaipiojo, todėl tas žodis man rėžė ausį. Ne tik žemaičiui, jokiam lietuviui neįmanomas pasakymas: „Aš seku pirma tavęs.“ O pasirodo – įmanomas, ir jau kone pusšimtį metų lietuvis „seka“ pirma ko nors. Ir „seks“ dabar karta po kartos, kol „priseks“ nežinau ką.
Šitokios klaidos kuša gramatikoje ir leksikoje kaip utėlės plaukuose. Bet yra klaidų-neklaidų, kurios ne vienam jau baigia paėsti protą. Ypač tiems, kurie sėdi aukštai valdžioje, todėl tuo savo proteliu privalėtų rūpintis kasdien. Žinau du kirminus, jau giliai įsigraužusius kone į visų valdininkų, seimūnų ir ministrų galvas. (Ir į pačių mažųjų valdininkėlių.) Tai pakankamai ir šiandien dienai bei šiai dienai.
Kalboje svarbu ne vien tai, kas pasakyta. Ne mažiau svarbu, kas, kur ir kada pasakė. Kieme viena bobutė sakė kitai:
– Aš, ponička, vakare visuomet užsitraukau firankas.
Galime būti ramūs: nei „ponička“, nei „firankos“ niekuomet nebegrįš į kalbą. Todėl, kad buvo pasakyta bobutės, todėl – kad kieme.
Tai buvo tais metais, kai mūsų mokytojai, išblyškę nuo neprivalgymo, ruošėsi skelbti visuotinį streiką. Klausiausi radijo. Aukšta valdininkė Šalaševičiūtė (ji ir dabar, rodos, ne žema) mokytojus „gynė“:
– Mūsų mokytojai iš tikrųjų uždirba pakankamai mažai!..
Netvirtinu, kad ji pirmoji paleido šį „perlą“, – iš jos aš tik pirmąkart išgirdau. O paskui prapliupo kiti:
– Savaitgalį Lietuvos keliuose įvyko pakankamai daug avarijų…
– Vidurines baigia pakankamai neraštingi abiturientai…
– Maisto produktuose randame pakankamai daug kenksmingų medžiagų…
Būtumėt kiemo bobutė, ponia Šalaševičiūte, niekas čia jūsų pavardės neminėtų.
O Irena Degutienė buvo pasikandusi „šiandien dienai“. Taip ir pradėdavo Seimo posėdį:
– Šiandien dienai savo darbotvarkėje turime…
Kol suspėjau sugalvoti, kaip vienas šaukštas Degutienės gali sugadinti visą Seimą, liovėsi taip sakyti. Nebesako ir dabar. Bene vienintelė.
*
– Atsimink, vaikeli: Žodis sukūrė Lietuvą!
– Vau!
– Ir tai yra stebuklas!
– Nenormalus kažkoks tas jūsų stebuklas…
*
Dalykai, kurių negalime įvardyti žodžiais, baugina. Tačiau ir tarp žodžių, kurių prasmės nesuprantam, jaučiamės nejaukiai. Kaip svečiuose, kur nėra nė vieno pažįstamo. Tik savo gimtojoj kalboj pasijuntam kaip namie, čia šilta ir gera, čia katinas trinasi į koją. O visokie ten tarptautiniai žodžiai, mokslo terminai, vaistų pavadinimai, – velnias žino, kas jie tokie! Įsileisti ar neįsileisti kaip kokius valkatas, pasibeldusius į duris? Maža kas šlaistosi po svietą!..
Stovim (kartais sėdim), šnekamės draugiškai, o visuomet atsiras vienas, norintis pasirodyti pats protingiausias. Tai jis pasakys kokią visų užmirštą nereikšmingą datą, tai įvels beveik nebevartojamą literatūros terminą ar negirdėtą tarptautinį žodį. Tokiais atvejais Vytautas Skripka nutaisydavo patį protingiausią savo veidą ir įremdavo į „mokslinčių“ akis:
– O kaip tu žiūri į repunzijas Bložės kūryboje?
– Nuuu… Naaa… Žiūrint kur, žiūrint kaip jos pavartotos…
Ir visi kiti ima linksėti galvomis: teisingai, teisingai! Žiūrint kur, žiūrint kaip… Nepatogu tokioj kompanijoj pasirodyti paskutiniu „ablium“, nežinančiu net, kas yra repunzija poezijoj… Parėję namo, visi griebiasi žodynų.
Tas žodis man iškart pasirodė įtartinas. Labai jau panašus į reptiliją, repeticiją, hortenziją. Kažkoks „išvestinis“ skambėjimas. Nutylėjau. Bet ieškojau!.. Net Kazio Borutos tarptautinių žodžių žodyne! Jeigu jau ir ten nėra…
Su ta savo „repunzija“ Skripka terorizavo mus gal pusmetį, kol pagaliau pats išsidavė:
– Užeinam pas Šabaniauskienę, padarysim po kokią repunziją.
Kad tave kur galas, Smuike tu!
*
Šitiek metų rašau – ir šitiek metų džiaugiuosi: kokia gera mūsų kalba! Esu dėkingas likimui, kad „paskyrė“ mane rašyti lietuviškai.
Nuo mokyklos suolo įkalta: sinonimai – tai žodžiai, rašomi skirtingai, bet reiškiantys tą patį. Jei sakinyje vieną tokį žodį pakeisi kitu, sakinio prasmė nepasikeis. Šita sinonimų ypatybe džiaugiasi visi vidurinių mokyklų ir gimnazijų poetai. Jei tau „gražu“ neskambiai rimuojasi, pakeisk jį į „puiku“ ir rimuok toliau nors užsimerkęs: puiku–pulku–laiku–vaikų… (Bėda tiktai ta, kad šiais laikais niekam nebereikia nei tobulų rimų, nei tobulos poezijos. Visus tenkina pusiau įvaldytas verlibras ir vos ne beprasmiška atsitiktinių žodžių vėmalynė. Jei kada užeitų noras visai dienai susigadinti nuotaiką, atsiversčiau kokio jauno poeto knygelę, perskaityčiau puslapį – ir susierzinimas man iki vakaro garantuotas. Bet nesu toks durnas, kad būčiau protingas, – nei aš skaitysiu, nei aš erzinsiuosi.)
Kad vieną sinonimą galima pakeisti kitu – reikėjo pasakyti Jonui Strielkūnui. Būtų pasižiūrėjęs kaip į paskutinį beraštį.
Atsimenat Salomėją?
Apie trečią brolį Joną –
Koks jis raitelis puikus…
O dabar pakeiskit „puikus“ į „gražus“. Kas išėjo? Nei šis, nei tas išėjo, daugiau nieko. Prasmė pasikeitė.
Ir prozoj tas pat. Nepakeisi vieno žodžio kitu. Bandai, braukai, kol vėl įrašai tą, kurį patį pirmąjį išbraukei. Žodis tartum įsimūrija į sakinį. Vidurinėj nugirsta sinonimų taisyklė čia negalioja, – į išlupto vieno sinonimo vietą kitas atgal nebelenda, ką jau kalbėti apie žodžius – ne sinonimus. Bandai ir bandai, nors puikiausiai žinai: nėra sakinyje nei geresnių, nei blogesnių žodžių, yra tik tas vienintelis. Bet vis tiek dėkui sinonimams. Jie kaip tas žemas krėsliukas trumpam prisėsti. Prisėdi ir pailsi, nes iš šimto galimų žodžių bereikia rinktis tiktai du ar tris.
*
Ne man vienam televizija yra paėdusi gyvenimą. Sako, nenori – nežiūrėk, o kaip nežiūrėsi, kad rodo krepšinį?
Kai atsidarė lietuviškas „Sporto“ kanalas, apsidžiaugęs nusprendžiau: viskas, metu rašęs. Užtenka, nusipelniau gyventi geriau, sėdžiu per dienas prie televizoriaus ir žiūriu, kaip Kleiza grumiasi po lenta su juodaodžiu, didumo kaip trijų durų spinta su antresolėmis, o Kalnietis praneria pro keturis ir įmeta į krepšį. Štai kaip aš dabar gyvensiu!
Pagyvensi tu…
Iš pat pradžių „Sporto“ kanale pradėjo „reikštis“ net du energingi, gerklingi komentatoriai, abu metaliniais, nemoduliuotais balsais, nusprendę „duoti forų“ tam Linui Kunigėliui ir parodyti, kaip iš tikrųjų reikia „kietai“ komentuoti krepšinį. Dėl tų balsų – ką padarysi, kokius Dievas davė, tokius ir turi, – šiais laikais, jeigu nesi šveplas ar neturi kitokių kalbos defektų, televizijoje darbo negausi. Bet lietuviškai, vyrai, vis dėlto reikia mokėti! Kalba – ir jūsų duona, ir sviestas ant jos. Dėl mažų kalbos riktų niekas nieko nesako, kam nepasitaikytų, beriant žodžius kaip iš kulkosvaidžio?
– Tikslus metimas!
– Pocius meta tiksliai!
– Pirmoji bauda tiksli!
– Tikslus šūvis iš tritaškio zonos!..
Lašas po lašo ir akmenį pratašo. O aš dėl kalbos dalykų – visai ne akmuo. Minkštas molis: baksteli pirštu – ir lieka duobutė. Jau po pusmečio, kumščius sugniaužęs, pradėjau rėkti atgal:
– Durniau!.. Ne tikslus, o taiklus!.. Šitie žodžiai nėra sinonimai!..
Širdis sakė, kad nėra, kad nebuvo, kad negali būti. O gal yra, kad žmonės taip sako? Kur nors apie Biržus, Kybartus, Didžiasalį. Einu pasiimti Didžiojo Žodyno.
Kaip tad! Penktoji žodžio tikslus reikšmė, taiklus. Bet pateiktas tik vienas pavyzdys, ir tas pats – ne iš gyvosios kalbos: „Tikslus šūvis BŽ91“.
BŽ tai BŽ. BŽ – „J. Baronas. Rusų lietuvių žodynas. Antras naujai parašytas kirčiuotas leidimas. Kaunas 1933.“ Tai dėl ko aš čia putoju? Dėl to, kad daugiau niekur tikslus nėra nei sakytas, nei rašytas, dėl to, kad rusas gali sakyti ir točnyj vystrel, ir metkij vystrel, o lietuvis negali. Mūsų žodynininkai tą „Tikslus šūvis BŽ91“ tik nurašinėjo iš vieno žodyno į kitą, per daug nesukdami sau galvos.
– Daina Gudzinevičiūtė – tiksliausia Lietuvos šaulė!..
– Mano laikrodis eina taikliai!..
Eina tai eina. Gaila, kad ne į tą pusę.
*
Tarmėse niekas nesuka sau galvos, kad pasakys ne tą žodį, kad pasakys ne taip. Žodis pasisako pats, lyg alsuote išsialsuoja. Ten jis lengvas kaip pūkas, o bendrinėj kalboj – jau iš galvos trauktas. Kartais net ilgai raukant kaktą, gerai nebeatsimenant, kur pasidėjai.
Nebūčiau tada kaktos raukęs, ieškodamas tinkamiausio – nebūčiau ir nukentėjęs. Anais metais buvau lūžęs stuburą. Jau vaikščiojau, bet dar sunkiai. Labai priveikė tas važinėjimas troleibusu į polikliniką. Didžiausioj skardinėj dėžėj, prikimštoj žmonių, – per visą miestą. O skauda, kai ta dėžė kresteli! Prakeikiau tyčia paliktą akmenų grindinį prie Arsenalo. Paskutiniausiais žodžiais!..
Čia būtų ne Vilnius, jeigu tau, senam ir ligotam, užleistų kas vietą sėstis. Tą kartą troleibusas net nebuvo sausakimšas, beveik visi keleiviai sėdėjo. Kai aš su savo dviem lazdomis įsibraklinau per priekines duris, atsirėmiau žvilgsniu į bobą, sėdinčią ant išilginio suolelio už vairuotojo kabinos. Paprastai ant jo sutelpa trys, o šįkart ji viena pati vos tilpo. Išsidrėbusi per vidurį, dar ir du purvinus turginius krepšius užsikėlė iš abiejų šonų. Tikėdamasis užuojautos ir supratimo, į ją visą laiką ir žiūrėjau. Boba kaip troba, gal ne vieną vyrelį yra lovoj nugulusi.
Kai važiavom per tą Arsenalo „vibratorių“, man iš akių net juodos kibirkštys pasipylė. Tada nebeištvėriau:
– Ponia, gal jūs atsisėstumėt kaip nors… ne taip?
– O kaip ne taip aš tau sėdžiu?
– Kad jūs ne sėdit, o… o…
Pradėjau raukyti kaktą, ieškodamas tinkamo žodžio. Žemaitiškai iškart būčiau pasakęs „plerpsot“. O dabar „vibratoriaus“ sukratytos smegenys niekaip negalėjo rasti. Pagaliau radau:
– …o telkšot!
Ir dabar tebesu įsitikinęs, kad šitas žodis buvo pats tinkamiausias. Bet – vajergau! – kas prasidėjo!.. Pirmiausia, kaip viename žmoguje gali tilpti tiek daug spigaus ir šaižaus balso? Antriausia, kodėl aš, praėjęs sovietų kariuomenę, statybas ir statybininkų bendrabučius, teturiu tokį skurdų rusiškų keiksmažodžių fondą? Stovėjau priešais ir jaučiau, kaip tas fondas čia pat pilnėja…
Išlipau aš vis dėlto prie poliklinikos. Tik ne prie tos, kur Antakalnio gale, o prie tos, kur viduryje. Ir buvau net šiek tiek patenkintas, kad radau labai tinkamą žodį sėdėjimui nusakyti. O šiaip… Kur jau ten labai patenkintas būsi.
*
Lengva ir malonu bendrauti su žmogumi, kuris turi humoro jausmą. Iš kur žmonės jį gauna? Ar jis – likimo dovana, ar visi gimstam su juo, tik paskui kai kurie netenkam? Gal jis pats vėliau mus palieka, pamatęs, kad ne ten pataikė? Tie paliktieji vaikšto tarp mūsų, susiraukę kaip naginių galai, ir, susitikęs su tokiu, niekuomet nežinai, kaip elgtis. Net jų žvilgsnis į pasaulį savotiškas: lyg visi būtų jiems skolingi po du šimtus litų, kuriuos užpernai pasiskolino ir ligi šiol neatiduoda. Pastebėjau, kad jie neturi nė kalbos jausmo. Apie poeziją nekalbu:
– Normalus žmogus eilių nerašo! – ir kaip su kirviu.
Rašte jie nepripažįsta daugtaškių, kalboje – nutylėjimų. Kiekvienas žodis jiems gali turėti tik vieną prasmę.
Ai, kaip lengva buvo bendrauti su Albertu Rosinu!..
Visi trys – Girdenis, Rosinas ir aš – pradėjom kaip literatai ir susipažinom kaip literatai, – Papilėje ar Kuršėnuose vyko Žemaitijos zonos Jaunųjų literatų konkursas. Visi trys laimėjom pirmąsias vietas. Daug vėliau pastebėjau, kad iš gerų literatų išeina patys gerieji kalbininkai, o atvirkščiai kažkodėl nebūna.
Girdenis su Rosinu universitete pasuko į kalbą, o aš niekur nepasukau, mane pasuko. Vis dėlto ketveri su viršum metų sovietų kariuomenėj – ne braškės su plakta grietinėle. Kai po keturiolikos metų vėl pasimatėm Vilniuje, – apsidžiaugiau baisiausiai!.. Lyg būčiau du dvasios pusbrolius susitikęs. Abudu ne ką ir pasikeitę. Girdenio akinių stiklai vis taip pat moksliškai blizga, o Rosino humoras vis toks pat pritinkamai šiltas.
Anais metais ir tarp kalbininkų, ir net tarp studentų buvo kilęs ginčas. Kaip sakyti? Profiliuojanti disciplina ar profilinė disciplina? Iki tol visi sakė profiliuojanti – ir niekam neužkliuvo, tai kam čia dabar ta profilinė? Argumentai už ir prieš, kaip visada, pasiskirstė vienodai. Bet pasirodė nedidelis Rosino straipsnelis, rodos, „Gimtojoj kalboj“, – ir nugriaudėjo toks juokas, kad net aš, stovintis toliausiai nuo mokslo, jį girdėjau. Per daug neagituodamas nei už, nei prieš, Rosinas tiktai pasiūlė suvienodinti ir kitų panašių žodžių vartojimą. Jei jau sakom profiliuojanti disciplina, sakykim ir viduriuojanti mokykla, ir Viduriuojanti Azija… Per minutę visiems tapo aišku, kaip sakyti, o kaip ne. Ak, Albertai! Kad tu ir dabar galėtum šitaip išsityčioti iš daugybės spaudoj ir televizijoj pasikąstų žodžių!..
Žemaitį, ilgiau nekalbėjusį savo tarme, apima depresija. Todėl, susitikę mieste, būtinai eidavom „pasirokoutė žemaitėška“. Dažniausiai pas Girdenį. Užeidavau aš ten ir vienas, ir kiekvienas užėjimas baigdavosi tuo pačiu: susisėsdavom su jo mamate greta ant sofos ir užtraukdavom jos mylimą „Jūzupą Jūzupėlį“:
Pamatyčiau ir pažinčiau,
Kas ateina keleliu,
Su geltonais kamašėliais
Ir su pilku švarkeliu…
Kai tą sekmadienį vėl ten užėjau, prie stalo besėdįs Rosinas. Ir butelys baltos bestovįs ant stalo, jau iki pusės „nusirokuotas“. Supratau, kad Albertas ir bus jį atsinešęs. O kompanija buvom tokia žemaitiška, kad žemaitiškesnės ir būti negali: du žemaičiai kalbininkai ir aš, nors nė joks ne kalbininkas, bet iš visų pasaulio kalbų tik žemaitiškai ir temokantis. Arba kitaip: du žemaičiai dounininkai ir Albertas – dūnininkas nuo Šaukėnų. Pusvalandį „pasirokavus“, butelys kategoriškai atsisakė pilti. Atsistojau nuo stalo, nuėjau į virtuvę ir paprašiau Girdenienės krepšio, – maisto parduotuvė tame pačiame name. Jau įsikibęs į buto durų rankeną, dar perklausiau:
– Tai ką paimti?
– Paimk vyna, – išgirdau Rosino balsą.
Lipau laiptais žemyn nesuprasdamas, ko Rosinas užsinorėjo to vyno, jeigu prieš tai gėrėm degtinę? Rytoj tik skaudės galvas, daugiau nieko. Parėjęs sustačiau ant stalo tris rūgščiausio „Rislingo“ butelius. Kitokio nebuvo. Albertas išraudo:
– Kū čia parnešei kaip pymū!..
– Ko sakei – to ir parnešiau.
– Aš sakiau – vyna!
– Aš i parnešiau vyna!
Įsikišo Girdenis:
– Tavo tarmėj, Albertai, nėra skirtumo tarp „vienas“ ir „vynas“.
– Kaip tau nėr, jeigu yr!
– O kaip tau yr, jeigu nėr!.. – ir susiginčijo.
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad trys žemaičiai gali tarp savęs nesusikalbėti. Neišgėrėm tada mes to rūgštalo, ir nepadainavau dainos su senąja Girdeniene.
*
Išgirdęs naują žodį per radiją ar televiziją, beveik neklysdamas gali pasakyti, kieno galvoje tas žodis atsirado pirmiausia – paprasto žmogaus ar valdininko. Valdininkai turi savo kalbą, kasdien ją turtina ir papildo, rūpinasi, kad aiškūs, paprasti, visiems suprantami žodžiai būtų iš jos išguiti. Vietoj jų kuria savus. Naujų žodžių daryboj jiems lygių nėra. Dalykas tas, kad jų kalboje kiekvienas žodis turi būti panašus į vatos gumulą, kad nesimatytų, ar yra jame koks prasmės grūdas, ar nieko. Netinka net tokie žodžiai kaip eiti, važiuoti, skristi, juos turi atstoti vienas vatinis žodis vykti: „Išvyko į susitikimą su rinkėjais“, „Išvyko į Briuselį“, nors į susitikimą išvažiavo automobiliu, o į Briuselį išskrido lėktuvu. Arba dar geriau: „Išvyko į turistinį žygį dviračiais.“ Koks idiotas, užsėdęs ant dviračio, žygiuoja?! Mums – nežygiuoja, valdininkams – žygiuoja. Ir nesustabdysi!
„Dirbti“ – vienas iš pačių netinkamiausių žodžių. Per trumpas. Per aiškus. Reikia sakyti: „atlikti darbus“, „vykdyti darbus“.
Iš tribūnos:
– Balandžio mėnesį atlikome teritorijos švarinimo darbus.
Kokius darbus, pusgalviai! Išėjo į kiemą kontoros bobos, pamojavo šluotomis palei slenkstį – ir visi tavo darbai… Bet iš tribūnos taip nepasakysi. Kiekvienas valdininkas, į ją įlipęs, staiga užmiršta motinos kalbą ir pereina į kažkokį čiulbesį: visi garsai – lyg ir artikuliuoti, o prasmės nėra. Bet vis tiek valdininkas!.. Lietuvos!.. Jų dešimtys tūkstančių, ir visi jie mus valdo. Valdykit, pasiuskit, būkit tais valdininkais, o ne paprastais tarnautojais, bet nors gimtosios kalbos taip nedarkykit ir iš jos nesityčiokit!
Dabar pats naujausias vatinis jų „perlas“ – sveikatinimas. Net pats sveikatos ministras, šiaip jau išprusęs žmogus, galintis iš atminties deklamuoti Justiną Marcinkevičių, kad sveikatina visus, kad sveikatina!..
Ir pats sukau galvą, ir kitų klausinėjau, kas tas sveikatinimas. Niekas negalėjo pasakyti, ką jis reiškia. Bet juk ką nors reiškia, jeigu į jį kišami milijonai! Ir bus kišami kaip į kiaurą maišą, – kas paskui patikrins, davė jie kokios naudos ar ne? Sumažės mirtingumas? Dėl to sveikatinimo ar dėl ko kito?.. Gal kada prokurorai ir išaiškins. Pats žodis, reikia manyti, valdininkų kalboje išliks, tiktai įgis kitą prasmę. Jis reikš naują gydymo būdą. Tokį tarpinį: tarp kasymo ir kutenimo.
*
Nei valdininkai, nei politikai nesupranta, kad žodis ne paslepia, o išduoda. Protingos mintys nebūna daugiažodės. Protingiausiam iš mums žinomų žmonių, Einšteinui, nereikėjo net žodžių, užteko trijų raidžių, kas ir iškalta jo antkapyje.
Vis dėlto valdininkija nėra tokia kvaila, kad pati nesuprastų savo kvailumo. Todėl svarbiausias jos rūpestis – ne kaip pasidaryti protingesnei, o kaip tą savo kvailumą paslėpti. Todėl ji tokia imli tarptautiniams žodžiams ir visokiausiems naujadarams, imlesnė net už akademinį jaunimą. Norėdamas gali jai įsiūlyti net Vytauto Skripkos „repunziją“. Praris kaip kažką. Tai kas, kad tas žodis nieko nereiškia, užtat kaip „moksliškai“ skamba! Prigalvos jam kokių tik nori reikšmių, gal net patys save ims vadinti „repunzoriais“. Juk skamba išdidžiai! Beveik kaip revizorius, auditorius ar inspektorius. „Dabar kalbės mūsų departamento vyriausiasis repunzorius Aras Gaidys!..“ Nepalyginsi! O lyginti reikia: protingą – su kvailiu, liežuvmalį – su tyliai dirbančiu ir padirbančiu.
„Liežuvmalį“ pats ką tik dabar sugalvojau, bet širdis sako, kad valdininkams jo neįsiūlysi. Nė už ką.
*
Dievas nedavė man ramaus filosofiško proto, tiktai tokį labai jau šiaip sau. Ir dar prie tinginio. Kai aš, emocijų pagautas, staiga nusprendžiu ko nors imtis, griebtis, stvertis, jis nepakelia aukštyn savo įspėjančio piršto, tik abejingai numoja ranka: „Dirbk kaip išmanai. Juk vis tiek manęs neklausysi…“ Ir neklausau. Ir dirbu. Ir prisidirbu.
Kai aš apie tai pasisakiau senam protingam žmogui, jis man patarė:
– O tu apie savo planus pasipasakok pats sau. Garsiai.
– Ir kas bus?
– Gerai bus. Pasakytas žodis atšaldo protą.
– Ir tegu visi pagalvoja, kad durnas!.. Jau pats su savim kalba!..
– Tada nors krutink lūpas, išleisk žodžius į orą.
Tą patarimą įsidėjau į galvą. Iš principo jis man pasirodė geras, bet tiktai iš principo. Kažkodėl nedrąsu buvo net pabandyti. Geriau aš juos užrašysiu. Gal ne taip juokingai atrodys. Bet kad juokingai! Ir dar kaip juokingai!.. Tokios lėkštos mintelės, tokie skysti būsimų darbų planeliai! Pro visus taip ir prasišviečia mano paties tuštybė. Nusprendžiau: nė velnio! Darysiu, klysiu, trinsiu sumuštus gumbus ir vėl darysiu iš naujo. Neduota žmogui neklysti. Jau buvo tokių, kurie neklysdami vedė mus į laimę. Bėda ta, kad ne vedė, o varė, įrėmę į nugaras šautuvus. Štai dabar ir trypiam vietoj, nebežinodami, ką daryti toliau: ar patiems eiti, ar laukti, kol vėl kas nors bakstels į tarpumentę. Varomas nesuklysi, klysi ir klupsi savo noru eidamas. Bet kad baisu! Kad nesi taip įpratęs!..
Klysk, žmogau! Didžiausia tavo klaida yra klaidos baimė. Kas taip pasakė? Manau, pats Ponas Dievas. Kartu ir palaimino visus klysti drįstančius.
*
Esu juokavęs, kad gyvenu iškart dviejose vietose: kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj. Ten ji saugi, ten jai gerai, iš ten ji išeis vienintelį kartą, kad daugiau nesugrįžtų. Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, – kaip varganą šunį! Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pristatę galybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.
Kur glaudžiasi dvasia, išvaryta iš gimtosios kalbos? Nežinau. Gal kur įnamiauja, gal šąla po tiltais. Aš jos niekuomet neišvarysiu. Iki pat, iki pat. Paskutinį savo žodį ištarsiu lietuviškai. Kokį – dar nežinau.
*
Kažkada buvom kaimynai su poetu Vincu Giedra. Iki penkerių metų augo Viekšniuose, jo tėvas buvo garsus Žemaitijos puodžius, bet paskui išsikėlė į Dzūkiją, gal ten molis geresnis? Gražus man vardas – Viekšniai. Ten kuršių žemė. Gal, sakau, žemaičiai, atjoję į svečius pas kuršius, ten ilgai viešėdavo po vinkšnomis?.. Kartais Giedra užeidavo pas mane:
– Pasėrokoukiav žemaitėška.
Pirmąjį kartą taip ir pagalvojau: „Ką tu gali rokuotis, penkerių metų išvažiavęs iš Žemaitijos? Vieną kitą žodį gal ir atsimeni…“ O kai pravėrė burną – išgirdau puikiausią Viekšnių tarmę! Kaipgi tu, toks mažas, sugebėjai ją visą suimti galvon ir per tiek dešimtmečių neužmiršti? Įsiklausiau į priegaides – gal tos bus pasikeitusios? Kur tau! Visos keturiolika žemaitiškų priegaidžių skamba taip, lyg aš jas girdėčiau Viekšnių gatvėje kur nors prie senosios vaistinės.
Visada su pašaipa žiūrėjau į tuos, kurie, pagyvenę keletą metų dideliame mieste, sako: „Žinai, aš jau ir užmiršau žemaitiškai…“ Dabar į juos žiūrėsiu dar ir su panieka.
Ir Alfredas Bumblauskas, ir Juozas Erlickas iš to paties viešių miestelio po vinkšnomis. Tarmių metais Bumblauskas net iš televizoriaus prakalbo žemaitiškai, o Erlickas – kažkodėl niekada nė bū. Bet gal tik vienas aš niekada negirdėjau? Tada persiprašau.
*
Ir aš pažinojau poetą Vidą Marcinkevičių. Ramus, tykus jaunas žmogus. Labai tvarkingas. Labai tvarkingai mokėjo nešioti savo vienintelį kostiumą, nors gyveno kaip tas caro kareivis: „Močiut, gal duotumėt atsigerti, nes taip norisi valgyti, kad ir pernakvot nėra kur.“ Ir visuomet su kaklaraiščiu. Tai ne mes iš to paties būrio, sutartinai nekenčiantys šitos mirties kilpos ant sprando. Buvo išmestas iš universiteto. Tada jų daug išmėtė, visą pundą dabar visiems žinomų rašytojų ir poetų. Negrįžo į savo gimtąjį kraštą, nes gimtasis kraštas jo anei kiek ir nelaukė. Kabinosi į Vilniaus akmenis kaip žolė, tyliai ir atkakliai, ir vis rašė eilėraščius, vildamasis, kad gal ir jis išleis knygelę. Nesulaukė. Neišleido. Nusižudė. Nežinau, kodėl Rimantas Šavelis – pats iš to būrio – taip nejautriai, lyg kirvio kotu, aprašė jį savo nuodingų dujų romane.
Vidas turėjo šikšnosparnio klausą žodžiui. Daugiau tokių nebesutikau.
Centriniame pašte buvo kampinė patalpa, kur galėjai nemokamai skaityti visą tos dienos spaudą. Laikraščiai, pritvirtinti prie lazdų, atrodė kaip pilkos vėliavos, tik labai trumpais kotais. Su tokia vėliava rankose Vidas dažnai ten ir sėdėdavo. Visą dieną, kuri alkanai begalinė, kai neturi kur eiti.
– Einam, Vidai, į rašytnamį, išgersim po puoduką kavos.
– Kavuką puodõs… – vos šypteli Vidas, jis moka šyptelėti kaip Mona Liza. Vos vos.
Antrą kartą šitaip šypteli, kai mes jau laikom rankose po taurelę, būtinai prie tos kavos priklausančią, – plikos kavos gėrėjai ten likdavo nesuprasti:
– Aš geriu, tu geri, mes abudu geri.
Mes ir buvom geri, tik to nežinojom.
Po didžiaisiais rašytnamio laiptais buvo ir tebėra „kampelis, širdžiai brangus“. Tada jis dar nesivadino nei „Suokalbiu“, nei „Trečiu broliu“, o buvo tiesiog Bùfetas. Ten galėjai sutikti Paulių Širvį, draugiškiausią žmogų, tik nereikėjo jam girdint deklamuoti šitų eilučių:
Už Bufeto pateka saulė,
Už Bufeto leidžias toli,
Už Bufeto mūsų pasaulis,
Už Bufeto mūsų šalis.
Už Bufeto ašarą plovėm,
Už Bufeto griovėm stabus,
Už Bufeto buvom senovėj
Ir būsim, kol Bufetas bus!..
Dažnokai ir plovėm, ir griovėm, ir kumščiais sau į krūtines bildinom, o ką?.. Ten bailių nebūdavo, – vieni drąsuoliai.
Du kartus per mėnesį ten dėdavosi keisti dalykai. Brolių literatų ir jaunų žurnalistų – kaip pritutinta. Kitomis dienomis – normaliai. Iš pradžių maniau, kad čia mėnulio fazių įtaka, bet priežastis pasirodė besanti pati banaliausia – tomis dienomis redakcijos mokėjo atlyginimus. Negerai, kai nebelieka nei paslapties, nei jokios mistikos. Nusivili ir prisijungi prie kitų nusivylusiųjų.
Kai tą kartą įėjom, sustojom prie durų su savo „kavukais puodos“ rankose, ieškojom akimis, gal bus kur neužsėstas staliuko kampas, gal bent neužtūpta palangė? Viskas atrodė kaip po didelio mūšio: išvargę, svirduliuojantys karžygiai, buvo jau ir paguldžiusių jaunas galvas ant stalų paviršiaus. Vidas grįžtelėjo į mane ir vėl šyptelėjo kaip Mona Liza:
– Šalis, kur miega kampuos didvyriai…
*
Kam aš čia rašinėju tokius niekus, – nei čia gilios mintys, nei čia būto prisiminimai. Pats nežinau. Ar tik nebus šitoj vietoj įsimaišiusi baimė: užsirašyk, kas atėjo į galvą, nes rytoj neprisiminsi, ką vakar buvai prisiminęs… Gal ir taip. Ilgai gyvenant pavargsta atmintis, juk tiek į ją visko prikimšta! Tai ji nenori įsileisti naujų prisiminimų, sakydama, kad nebėra vietos, tai pati neatsimena, kur ką nukišusi. Žinai, kad buvo, o kai reikia – ir nėr. Vladas Šimkus rašė: „Mąstyti reikia kiparisais arba akmenimis krante.“ Kiparisais? Senas būdamas?.. Džiaukis, jei dar šį tą išmąstai žvirbliais tuose kiparisuose.
O gal viskas dėl to, kad skauda širdį? Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prisispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas.
1 Šeimininke, duok atsigerti!.. Lašinių yra?.. (Rus.)
2 Naminės yra?..
3 Draugas majore!.. Draugas majore!..
4 Tuoj aš jiems išeisiu!..
5 Laba diena… (Vok.)
6 Labai ačiū. (Vok.)
Jonas Juškaitis. Nesibaigiantis Donelaitis
2014 m. Nr. 1
Kristijonui Donelaičiui – 300
Donelaitį savo rankose esu turėjęs tokį, koks man skaitant buvo išleistas: visą, sutrumpintą, parinktą, pritaikytą, kaip ir apie Donelaitį skaičiau, kas tada lietuviškai parašyta. Žinau Donelaičiui skirtus kūrinius, mačiau dailininkų darbus. Vytautui Urbanavičiui, skirsnemuniškiui (su kuriuo mokiausi Jurbarko gimnazijoje), sukūrusiam po mokslinės komisijos Donelaičio palaikams ieškoti (1967–1968) poeto skulptūrinį atvaizdą, esu prasitaręs: dailininkai gali daryti ką nori, o ką daryti su tuo, ką tu padarei? Daug parašyta, o su prirašymais tyliai nesutikome ir jų laikais, dabar visko dar nė neskaičiau, bet vargu ar kas nustebintų. Nebent netikėtai kur atrastas tikras Donelaičio atvaizdas. Nesu bandęs tikrinti ir gausių Donelaičio vertimų, kadangi abejodavau, kaip tokį kūrinį, savo laiko lietuvių kalba su visomis jos savybėmis ir svetimybėmis taip užkonservuotą savitu hegzametru, jog nepakeisi net lietuviškai, galima būtų perteikti kitomis, kurių nė vienos aš visai nė nemoku. „O tu miels Dieve, tu dangiškas geradėji!“ yra visų Donelaičio bruzdėjimų viršūnėje, o kuo arčiau žmogaus – krikščionybės universumas. Tėvemūsuje „supynimas sakralinis visko“ lietuvių kaimiečių kalba. Taip vaizdingai, jog galima nupiešti kiekvieną sakinį, panašiai kaip Nyderlandų dailininko Pieterio Bruegelio (Bruegel, apie 1520–1565) paveiksluose. O pirmiausia – didelis teksto malonumas.
Jurbarkas prie pat Klaipėdos krašto. Šakių apskritis, iš kur mano mama, prie pat Mažosios Lietuvos. Ne kartą rašiau ir kalbėjau, kad Tilžė, Ragainė, Gumbinė nuo mažens man nuolatos minėtos žmonių, kalbančių kaip Donelaičio „Metuose“. Ūkininko vaikas, pirmiausia – ne į mokyklą, o žingsnis į žingsnį paskui tėvą. „Kodėl šitai karvei atnešei glėbį šieno, o anai šiaudų, kodėl anos išėdas padėjai avims?“ – „O todėl, kad šitos pieną ir tu geri, o ana užtrūkus, tegu braškin žolėtus vasarojienius šiaudus kaip kratinį, kad per žiemą išneštų uodegą su ragais ir skūrą ant kaulų, karvės snukis platus, nė liežuviu neprisitrauks kiekvienos žolės, o avys su smulkiais snukiais tegu išrankioja, kad liktų vieni šiaudai pakraikams padraikyti.“
Dar tada kuldavo arklinėmis kuliamosiomis, arkliai kieme ratu sukdavo maniežą, o vaiką užsodindavo arklius pavaryti. Kabojo ir spragilai. Nesulaukę kūlimo eilės, ant dviejų ožių malkoms pjauti padėdavo iškabintas daržinės duris ir, duodami pėdus varpų galais, prasiblokšdavo. O kai ėmė rastis visokie motorai, pasitaikydavo ir tokių, jog negalėdavo paleisti po kelias dienas. „Kad perkūns! Kad velniai!“ – rašo Donelaitis lyg iš talkininkų lūpų, o vėliau iš kolūkiečių, apsirupūžiuojančių su brigadininkais. Kai paleisdavo motorą, kuldavo per dieną ir per naktį, kad nesustotų… O ir pats – basas ir pusnuogis po laukus, tarp šieno pradalgių, su paukščiais, su žiedais, visko tyrinėtojas, rytą iš lovos ir – pro langą, kur tik vienas žinai pirmutinę prisirpstančią uogą ar prinokstančią kriaušę. Nepraeisi tiktai per slenkstį: nusiplauk, nusiprausk! – visada padėta vandens.
Taip tokį vieną dieną sugauna, apvelka, apauna ir – į mokyklą! Klišių pradžios mokykloje buvo šeši skyriai, paskui pamažu su vokiečių okupacijos metais nunyko iki keturių. Eidavo pusmergės su ilgomis puošniomis suknelėmis iki žemės ir ne ką už mokytoją žemesni pusvyriai. Tų aukštesnių skyrių. Nė nepagalvojau, kad šitaip man bus! Šalia, iškištą liežuvį net prikandęs, vargsta nepažįstamas vaikas, nuo lentos nurašantis kokią raidę, o aš – nė mokytojos Ždankuvienės neprakalbinamas. Visos mintys – kaip iš čia ištrūkti. Mokytoja prie stalo netoli palangės, dešinėje lenta, kairėje fisharmonija, o man prieš akis – didelis šūkis „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę“. Pritykinu prie durų, tyliai prasivėręs išbėgu, bet pasiųstas pusvyris sugauna ir įneša atgal, prisispaudęs prie šono kojomis į priekį, lyg pėdą. Jeigu kas prisimena, nepriklausomybės pradžioje po stotį taip gaudydavo pabėgusius mažus vaikus ir nešdavo lyg pėdus po du prie abiejų šonų. Kiek visaip tik bandau, visada sugauna ir įnešęs pasodina prieš tą šūkį. Lyg man vienam parašytą… Neatsimenu, kiek tas truko, bet ilgai. Kol vieną dieną, kankynės palaužtas, matyt, susitvenkus pasiutimui, be jokio vargo nuo lentos nurašau ir prirašau pilną dailyraščio sąsiuvinį: „Gandras. Genė.“ Mokytoja stebisi ir kitiems rodo: žiūrėkit, kas pasidarė!
Tais dviem žodžiais Klišių mokykloje pasirašęs kapituliacijos aktą, esu perkeliamas į kitą patalpą pas mokytoją Vincą Ždankų. Jurbarke per susitikimą kultūros centre 2008 m. sakiau, kad jeigu dabar sutikčiau savo tėvą ir mokytoją Ždankų, visą dieną verkčiau, kaip kitas visą dieną gertų. Susidraugauju su vaikais, galima dūkti pertraukų metu, užšokti, kai šuoliuoji per suolus kito vejamas, pro langą šešto skyriaus panelei ant sprando – netyčia, ar tyčia – per pamoką sugundyti, kad švilptelėtų koks žioplys, atsinešęs didelę iš gluosnio išsuktą švilpynę. Mokytojas tik pabara ar blogiausiu atveju pastato į kampą. Net apie įsiūlytą pirmą knygą, Kazio Binkio „Dirbkirbaiki“, nesuprasdamas dar, kad čia du žodžiai tyčia parašyti vienu, pasakau: man visai nepatinka, nelaikykit kvailiais, visus juokindamas. Prašau duoti „Snaigės istoriją“. „Bet ar tu, vaike, suprasi?“ – „Tik jūs visi supraskit“, – atsakau dar labiau juokindamas didžiuosius. Nubalsuoja duoti man, o mokytojas pabaugina, kad paklausinėsiąs. Kai paklausinėja, duoda ką noriu, net „Baltuosius Meksikos užkariautojus“.
Pradunda 1941 metų mūšiai, Kuturiai dega iš rytų, o Geišiai – iš vakarų. Pradedu vartyti tėvo spaudą – „Į laisvę“, „Ateitį“, „Ūkininko patarėją“, „Naująją sodybą“. Šio žurnalo 1944 metų sausio numerį turiu išlaikęs, su trimis nuotraukomis: komunistų agentai Amerikoje nužudė prezidentą Antaną Smetoną, Paryžiuje mirė poetas Jurgis Baltrušaitis ir – Povilas Plechavičius šaukia: „Vyrai, už ginklų.“ Tai, žinoma, vėliau. O 1942 metų žiemą mokytojas su kitais keturiais mane išvaro iš mokyklos. Siautė karas. Kaune vokiečiai Laisvės alėją užsodino bulvėmis, nebuvo ant ko rašyti. Mokytojas išdalijo kiekvienam po sąsiuvinį: tai visiems metams. Suolo draugas Romas Dirvelis, neatsargiai mosikuodamas plunksnakočiu, man, besilenkiančiam prie knygos, netyčia vos neišduria dešinės akies, ačiū Dievui, persmeigia tik antakį. Be kraujo, vien rašalas išbėga į akį. Ištraukęs išpeizoju su tuo plunksnakočiu jam sąsiuvinio lapą, jis – mano, ir… „Kad perkūns! Kad velniai!“ Tiek įsismarkaujame. Per pamoką nešūkausi, o tokiais žodžiais ir nešūkautume, bet nesustabdomai vienas kitam priterliojame sąsiuvinius. Atėjęs su savo uždaviniais mokytojas randa tokius ir patikrina visą klasę. Kurie panašiai „pribaigę“, ką davė „visiems metams“, paklupdo į kampą, paskui už ausies kiekvieną nuveda į suolą ir – be sąsiuvinio neateikite!
Mama namie – „vaikeli, vaikeli“, aplaksto Jurbarke visas atviras skyles, visas slaptas Saldakulnes, kur galima gauti už lašinius ar samagoną, bet niekur nėra. O tėvas – tegu eina karvių girdyti! Prakertu eketę, pripilu lovį, karvė siurbčioja ant danties ledinį vandenį, sesuo pareina iš mokyklos, peržiūriu, kas jai užduota, vaikštau po sniegynus, tyrinėdamas pėdas, kilpomis gaudau paukščius ir, susiradęs tetų ar dėdžių, kai mokėsi, knygą tamsžaliais viršeliais, skaitau Donelaičio „Metus“. Ar ilgos ištraukos, ar viskas, nežinau, o ir negaliu žinoti, bet skaitau smagus, pasisklaidydamas. Mokytojas išvijo mane prie Donelaičio „Metų“! Pareinu iš lauko sniegynų, prisivargęs, nenusiaunu veltinukų, nenusivelku skrandutės, nenusiimu žieminės kepurės, nevalioju, o ir minkščiau nuvirsti tarp keturių pastalkojų po stalu prieš ugnį:
Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų
Mus jau vargint vėl pulkais iš visur susirinko
Ir ponus kaip ir būrus įgelt išsižiojo.
Juokdamasis skaitau nustebintas. Ne kad ir ponus, o kad – įgelt išsižiojo. Tokiais pasakymais išdidinta kaip kokios pragaro baidyklės. Arba kalbama kaip namie. Kaip vėliau universitete profesorius Balčikonis sakydavo: kalbėkit kaip namie:
O kai iš tikros širdies jiems pameti pluoštą,
Tuo su liežuviu jį krimst į gomurį traukia
Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami braškin.
O kai kada ir pats lyg įgelt išsižiojęs nustembu – kaip įsismagina tie žmonės, kas per vieni tokie žmonės: „<…> mušė per ausį, / Kad snargliai perdėm iš nosies šokti pagavo“, „Tau, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau, / Kad iš skrandos tavo senos sklypai pasidarė.“
Blogi darbai mus neša kaip vėjas… Dabar pasakyčiau. O tada parėjęs vieną vakarą nuvirstu po stalu, o už stalo gale sėdi tėvas ir stovėdama, išsirengusi iki gelsvų apatinių, nes prikūrenta, tiek imasi su juo, tiek šūkauja atvažiavusi teta, jauniausioji tėvo sesuo, mokytojavusi Paantvardžiuose, Ugionyse, o tais metais – Girkalnyje. Nesiklausau, kas čia supras tuos suaugusiuosius, kartais net šalia būdami šaukia vienas kitam, lyg negirdėtų. Pro šalį eidama sesuo atsiklaupia ant grindų ir sako man į ausį per žieminę kepurę: „Tai dėl tavęs.“ Pasirodo, gandas, o gal ir su gandeliais, net karo vieškeliais, per kuriuos skersai prie savo gyvulių net po kelias dienas negali pereiti per visokias lekiančias mašinas ir pabūklus, pasiekė Girkalnį, kad aš sėdžiu namie, ir teta atvažiavo tvarkos daryti – ne man, o tėvui donelaitiškais pamokslais: „Neprieteliau, pats nueik pas mokytoją dėl vaiko išdaigų, juk neišdaužė langų, nieko neapvogė, nesmaugė.“ Taip juodu abudu vienas prieš kitą ir žaibuoja kaip Donelaičio žaibai. Išgirstu tiktai užsispyrėlį tėvą šūkaujantį – tegu girdo karves, rytoj turiu su Greičiaus Dzidorium ir Stankų Petru važiuot į Raseinius liudininkais, nes Klimuks Antans kalėjime, reikia gelbėt, gali sušaudyt žmogų, poryt – į Tauragę, į „Maistą“, paskui į Šakius su skolomis. Teta jį išvadina avinu, mane – užaugsiančiu aviuku, o tėvas jai – o tu bergždinė avis! Teta dar buvo netekėjusi, skubiai apsirengia ir pikta vidurnaktį išeina per sniegynus į Jurbarką nakvoti pas kitą tetą Petronėlę Maskolaitienę, gyvenančią Vydūno gatvėje prieš pat gimnaziją. Gerai dar, kad mėnesiena… Pavasarį pats nueinu pas mokytoją. Atsiprašyti. Paduoda ranką: „Kodėl anksčiau neatėjai?“ Mano galva jam tik aukščiau kelių. „Nedrįsau“, – sakau, žiūrėdamas iš apačios. Kaip į Klišių mokyklą atėjau su ašaromis akyse, nenorėdamas eiti, taip 1945 metų pavasarį išėjau su ašaromis, nenorėdamas išeiti, kada baigiau. Po tuo pačiu šūkiu „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę!“
Kai 1944 m. birželio pradžioje sąjungininkai išsilaipino ir įsiveržė į Normandiją, pas mus kaimuose pasirodė daug vokiečių kareivių. Seniūnas Antanas Špatkauskas (kaime buvo trys tuo vardu) su auliniais batais, rusvomis ripsinėmis galifė, tamsmėlyniu naminiu megztiniu, susagstomu per petį, rusva atgal atsmaukta stačia kepure, donelaitiškai užsimetęs ant kumelio, be balno, perjojo per kaimą ir perspėjo, kad vokiečiai Jurbarką ruošią stipriai gynybai, o jeigu bus nušautas nors vienas kareivis, bus sudegintas visas kaimas. Nuo mažų vaikų tėvai tą slėpė, bet nugirsdavo ir vaikai, ypač tokie, kur patys pirmutiniai žiūrėti ir klausytis: nelaikykit kvailiais! Jurbarką rusai bombardavo. Tarp teismo ir Pušinsko namų Vytauto Didžiojo gatvėje bomba išmušė tokią duobę, jog paskui į ją atbula įvažiuodavo rusiška „polutorka“ su šiukšlėmis ir jas versdavo, o į gimnaziją eidavome takus nusimynę jos krantais. Pas kaimyną Izidorių Greičių ir kitą už Imsrės, Kazimierą Endriulaitį – buvo vokiečių štabai. Adjutantas nuo vieno pas kitą juodbėriu trakėnu lėkdavo ir šokdavo per užkeltus vartus. Mano pradinis mokslas, Pirmoji komunija, Sutvirtinimo sakramentas sutapo su vokiečių okupacija.
Kauno rusams dar nepaėmus, kaimuose kilo kažkokia panika, visi kėlėsi toliau, palikę sodybose po vieną žmogų. Žmonės ir mašinos kasė apkasus, Imsrės pakrančių ir intakų medžiais užvertė vagas nepraeinamai. Mes išvažiavom mėnesiui į Pažėrų kaimą pas tetą Žiūraitienę – tarp Mituvos ir Antvardės. Ten buvo tokios pačios nuotaikos, tik daugiau pafrontės kvapo. Karštą vasarą gulėdavom daržinėje, gyvenome, kol vieni kitiems atsibodome, o vaikai, savo buvimu prisitraukę dar kaimynų vaikų, vietoj varnėnų nuėdėme vyšnias ir išvažiavome namo rugpjūčio pradžioje, kai paėmė Kauną. Frontas sustojo Raudonės-Raseinių ruože. Valėme javus ir, kaip sukvailę, daiktus išnešdavome į sodą, paskui vėl susinešdavome. Aš vienas bėgdavau į Jurbarką per apkasus, į knygyną, į bažnyčią. Pilnas miestas nežinomų besitraukiančių. Dabar tik sužinojau, kaip skulptoriaus Vinco Grybo dirbtuvėse su Vytautu Kašuba dirbo visi Meno mokykloje studijavę skulptūrą ir kokie rašytojai ar kariškiai pro čia traukėsi. Tada įsidėmėjau tik vieną rausvaplaukį, giedojusį bažnyčios chore – operos solistą Vladą Baltrušaitį. Kai pradėdavo naktį, iškabinę lempas, lėktuvai ieškoti dieną nusižiūrėtų vokiečių stovėjimo vietų, net virš mūsų sodybos, sulįsdavome į žemės plyšius.
Prieš rugsėjo pirmąją nuėjome pas mokytoją. Liepė išmėtyti pro tą langą, kur, šuoliuodamas per suolus, užšokau panelei ant sprando, vokiečių kareivių prisineštus šiaudų kūlius, kai per vasarą čia gulėdavo, ir atsivertėme Stepo Zobarsko „Aušrelę“ ties Donelaičio „Pavasario linksmybių“ pradžia, pritaikyta mokykloms. Mokytojas dažnai bėgdavo į Jurbarką, prie knygų palikdavo vienus. Paskui pradėjo mokyti jaunas Lietuvos karininkas iš Kuturių – Jonas Blažys. Spalio pradžioje per pamoką į šiaurės rytus pasigirdo baisi kanonada, su tankų šaudymu lyg puodo pleškėjimu ir reaktyvinės artilerijos žviegimu. Kitą dieną su tėvu skubiai išvažiavome į Kalnėnus, Basčio malūnėlyje tarp šilų susimalti duonai. Kelyje tarp Naujasodžių ir Klišių link Jurbarko iš abiejų pusių ant kuolelių – balti kaspinai su raudonais užrašais „minen, minen“, spygliuotų vielų laukas, prieš apkasus užmaskuotos prieštankinės patrankos, o kareivis nusikabina šautuvą nuo peties ir mudu išlaipina. Taip ir judame: tėvas prie kumelės, paskui vežimas su grūdais, tada kumeliukas, už jo kareivis, ištiesęs šautuvą, o aš paskutinis. Šautuvas paruoštas prieš kumeliuką, jeigu šoktų į minų laukus, bet eina mūsų, vaikų, nuglamonėtas sartas kumeliukas, nuleidęs gražią galvelę. Prie malūnėlio retų lentinių statinių aptvare sudeginti paruoštos dokumentų ir popierių krūvos, pastatytos geležinės statinės. Kol nieko nėra, prisikemšu tris maišus ir parsivežu. Kitą dieną, išbuvus slėptuvėje per naktį, viskas nutyla, mama išbėga į bažnyčią ir parbėga: apkasai pilni vokiečių kareivių su šalmais. Pasigirsta didelis sprogimas, kitas. Susprogdinamas pontoninis tiltas ties Jurbarku per Nemuną ir rusų 1940 m. bunkeris, vadinamas „darželiu“, Antkalniškiuose, o mus iš namų išveja artilerijos sviedinių sprogimai ir kareiviai, uždegę ne tik mus, bet ir apie keturiasdešimt sodybų Rotuliuose, Naujasodžiuose, Kuturiuose, Klišiuose, Dainiuose.
Imsrės lankutės pilnos rusų kareivių, Kuturių laukuose pakrikę šaukia: „Aaa, dajte vodki.“ Kur geiškelis iš rytų įbėga į Kuturius ir 1941 m. degė Kuturiai ir Geišiai per mūšį, mus susistabdo trijų pasosčių naujas „vilis“. Pirmoje du vairuotojai su vairais rankose ir žvaigždėtais antpečiais, nuo antros nušoka generolas su žemėlapiu rankose – „Kakaja zdies’ derevnia?“ – „Kuturiai.“ – „Kuturiai?! A zdies’?!“ – „Zdies’ Geišiai.“ – „Geišiai?! A gdie Dainiai, gdie Dainiai!“ – šaukia šaukte. Tėvas parodo į šiaurės vakarus, pats generolas bėga ir duoda ženklą trauktis didžiulėms patrankoms, prikabintoms prie studebekerių, nes beveik įlindę tiesiai vokiečiams į ugnį. Ant paskutinės pasostės du gruzinai ir 39-osios rusų armijos vadas generolas Ivanas Liudnikovas. Man vienuolika metų, pats tikrasis amžius žiūrėti iš arti ir įsižiūrėti į viską. Paantvardžiuose pas tetą Elžbietą Vabalienę išdrebame per naktį slėptuvėje, o kaip ten buvo prie Jurbarko, aprašyta rajono laikraštyje „Šviesa“ (1974 m. spalio 9 d. Nr. 118, su generolų Liudnikovo ir Usačiovo atsiminimais ir Usačiovo, to, kuris iššoko iš „vilio“, nuotrauka). Susiradau Liudnikovo atsiminimų knygą „Doroga dlinoju žizni“, iš nuotraukos pasitikrinti, ar tas pats. Dokumentiniame filme „Apokalipsė“ jis minimas ir prie Stalingrado, iš ten atžygiavo mūšiais prie Jurbarko, paskui – į Rytprūsius, o iš ten – prie Didžiojo Chingano. O tokių pakrikusių kareivių, kaip Kuturių laukuose, kur šaukė „aaaa“, Chruščiovo įsakymu sušaudyta prie Stalingrado penkiolika tūkstančių. Savų. Pagal „Apokalipsę“.
Spalį išgyvenę Paantvardžiuose, lapkričiui sugrįžome į Kuturius ir dabar prie rusų Klišių mokykloje atsivertėme Donelaitį ties ta vieta, kur užvertėme prie vokiečių, bet neilgam, ir naudos buvo tiek, jog iš Jurbarko prisinešėme dokumentų, suverstų prie valsčiaus Donelaičio gatvėje, nes sąsiuvinių ir dabar nebuvo, rašėme tų dokumentų kitoje pusėje. O gruodis buvo toks šaltas, jog paleido iš mokyklos, ir atsitraukę rusai užėmė visų sodybų visus kambarius, palikę po vieną savininkams, kol buvo atgal ištraukti į žemę drebinančius mūšius vakaruose. Rudenį vokiečiai varė į vakarus galvijų bandas per Jurbarką, ant tvoros Vydūno gatvėje užsilipęs žiūrėdavau iki vakaro, o pavasarį – rusai arklių bandas į rytus. Palaidi ganėsi po kaimus ant želmenų ir pirmųjų žolių.
1945–1953 m. mokiausi Jurbarko gimnazijoje, dirbdamas per atostogas po kaimus. Ant pjovelkų, ant grėbelkų, ant arklių, ant kūgių, ant šalinių, ant stogų, šienapjūtėse, rugiapjūtėse, prie kūlimo. „Kad perkūns! Kad velniai!“ – brigadininkai keikdavosi su darbininkais lyg su būrais. Su lietuvių kalba ir literatūra problemų neturėjau, kaip matematikai neturi su matematika. Mokytojai lituanistai mėgo mane, o aš – juos. Mokytoja Regina Prasauskaitė, su rašytoja Ale Rūta viename kurse baigusi Klaipėdos mokytojų seminariją, 1945–1947 m. iš Skirsnemunės su keliais mano klasės draugais kas rytą ateidavo pėsčia, po pamokų pareidavo atgal. Ėjome tokie, kaip kas ką turėjome, buvo net basų, bet jokių patyčių nebuvo. Lituanistas Benediktas Siliūnas, Kazio Bradūno kartos, spausdinęs savo eilėraščius „Ateities spinduliuose“, „Ateityje“, karo metų „Žiburėlyje“. Mokytojai atsirasdavo ir pranykdavo dėl aplinkybių. Prasidėjo partizaninis karas.
1948 m. lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė mokytoja Matilda Raičinskienė. Konstantinas K. Raičinskis dėstė fiziką, mokėjo aštuoniolika kalbų (tarp jų sanskritą, hebrajų, graikų), buvo baigęs Teologijos-filosofijos fakultetą, ruoštas studijoms į užsienį, nepriklausomybę atkūrus išleido trijų dalių veikalą „60-ties metų IEŠKOJIMAI IR ATRADIMAI po Majos skraiste 1933–1983“. Raičinskienės pamokos buvo nuostabios. Apie Donelaičio stilių, kalbą, gilinosi į vaizdų ekspresyvumą, sintaksės ypatybes, žodžių junginius parinkdama tokių vietų, kaip „Ant dargana rodos / Ir saulės stulpai ant debesių prasiplatin“, „Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin“, „Pons apjekelis, velniop šuoliais besisukdams“. Dėstė pajuokaudama, mokė skirti lyriką, humorą, stebėti vaizdų turtingumą. Dėstė ramiai ir giliai, o svarbiausia – labai norėjo išmokyti. Antrą taip norinčią išmokyti sutikau Vandą Zaborskaitę universitete. Kai parašydavau savo rašto darbuose – „senis su boba važiuoja ilgais šlapiais keliais per balas pliurpiančiu vežimu, nieko nematydami pro lapkričio miglą, aplinkui kaimuose plėšia gerkles gaidžiai, lyg juodu dar gyvus apgiedotų“, Raičinskienė ragindavo „neužmesti tos gyslelės“, kaip ir Prasauskaitė su Siliūnu.
1948 m. išvežė Jurbarko gimnazijos biblioteką. Iš tos vietos paskutinio aukšto, kur dabar Krašto muziejus. Po apačia buvo mūsų klasė. Nuo 1945 m. susidraugavau su užnemuniečiu Benjaminu Uždraviu. Gerai, kad beveik visą dar spėjome perskaityti. Dariui reikia Girėno. Ta prasme, kad ką nors darai, o kitas giria, kaip Girėnas, Girskis. Arba atvirkščiai – jis darius, o tu girėnas. Jurbarke taip man buvo Uždravis, universitete – Juozas Tumelis, o „Literatūroje ir mene“ – Juozas Aputis. Jei kas mokosi užduotą eilėraštį keiksnodamas arba per visas pertraukas vaikščiodamas skaito knygas, praleisdamas aprašymus ar gamtos vaizdus, su tokiais mudu nesišnekame.
Kaip išgelbėti nors kokią išvežamą knygą? Bibliotekos vedėja, geografijos mokytoja Dėjienė paprašo mokinių talkos: sukrauti į vežimą. Pasisiūlome ir mudu, prieš tai iš krūvos knygų išplėšę visų rašytojų portretus: iš „Antrųjų vainikų“ – Petro Vaičiūno, Antano Miškinio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Bernardo Brazdžionio, Stasio Santvaro, Kazio Inčiūros, Adomo Lasto, Teofilio Tilvyčio, Juozo Tysliavos, Antano Rimydžio, Juozo Žengės, Salomėjos Nėries, Kazio Borutos, Leono Skabeikos, Petro Karužos, Gražinos Tulauskaitės, Jono Graičiūno, Vytauto Sirijos Giros, iš „Žemaičių“ – Vydūno, Ievos Simonaitytės, Butkų Juzės, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, Mykolo Vaitkaus, Stasio Anglickio, Fabijono Neveravičiaus, Jono Šimkaus, Nelės Mazalaitės, Stasio Santvaro, Prano Genio, Stasiaus Būdavo, Klemenso Dulkės, Petro Gintalo, Mykolo Linkevičiaus, o atskirai dar Kazį Binkį ir Petrą Vaičiūną, – iš jų knygų, abu su ordinais prie krūtinių. Sutinkame ir palydėti, kai prašo. Atskirai gale susidedame tris plonas knygeles gelsvais viršeliais: Jono Kossu-Aleksandravičiaus „Užgesę chimeros akys“, Vytauto Sirijos Giros „Mergaitės ir asonansai“, Henriko Radausko „Fontanas“. Vydūno gatvė visa apstatyta, tvoros tebėra, gal pavyks nors tas kur į daržą išmesti.
Taip ir einame. Šaligatviu mokytoja Dėjienė su rusvu rudeniniu paltu, rankoje laikydama sąsiuvinį ir pieštuką, prie savo arklio, vadžias nusitvėręs, kažkoks žmogelis, vienkinkis, ratais drebindamas į grindinį šūdlenteres, su kaupu primestas knygų, o paskui vietoje kumeliuko – mes, du vagys. Paimu tas tris knygeles šalia vieno jurginų krūmo, besilaužiančio pro tvorą, mokytoja tuojau – berniukai, ar krinta? Krinta, sakau. Pati padeda ant pat viršaus. Nujaučiame, kad rankoje nešasi sąrašą. Direktorius, Titas Dėjus, pats lituanistas, parašęs gramatiką mokykloms, nors mums ir nedėsto, bet ne vien mudu žinome visus visų klasių mokinius. Mokytoja numano, kodėl einame. Jau seniai kažkieno viskas nuspręsta, suregistruota, be reikalo vargstam, bet vis tiek… Nors pamatysim, kas, kur, kaip, kada. Partijos komiteto kieme, kur nuo senų senovės buvo paštas, prie kažkokios patalpos atidarytų durų laukia keli vyrai, o mokytoja mums sako – dabar galite eiti.
Ateiname, galvas nuleidę, kur antroje Vytauto gatvės pusėje ties teismu – ilgas žemas medinis namas, tenai „ant kambario“ mano bičiulis. „Pasilikome kaip didžiausi kvailiai“, – sako jis. Aš tyliu. Kas tiesa, tai tiesa. Mano bičiulis visada kalba tiesą. Kai neišsprendžia uždavinio, pabraukia po sąlyga ir surimuoja kelių posmų donelaitišką eilėraštį prieš matematiką. Matematikos mokytojas Kazys K. Grigas, kartais ateinantis įgėręs, visų rašomuosius padeda ir, donelaitiškai atsikirsdamas, nagrinėja per visą pamoką tą jo eilėraštį. „Pirmą kartą gyvenime sutinku tokį matematikos puolimą, – sako, – bet – nieko nebus!“
Kur Uždravis gyvena, kambarys didžiulis, visas tuščias, žemas, kampe pastatyta lova, stalas, prie jo kėdė, o pasieniais ilgas suolas. Rytais iš kaimo į gimnaziją ateinu anksčiau – pažaisti kamuoliu, po pamokų turgadieniais vaikštau po turgų, o teismo dienomis salės kampe ant grindų sėdžiu ir klausausi teismo posėdžių. O su bičiuliu mudu svarstome literatūrą, ranka nusirašę turime penkias Zigmo Kuzmickio „Lietuvių literatūros“ dalis kone ištisai, ten yra ir apie Donelaitį, turime Juozą Ambrazevičių. Mokytoja Raičinskienė nustemba, kai beveik neranda skyrybos klaidų mudviejų rašto darbuose, o tiek būdavo. Pripratom iš praktikos – knygas nurašinėdami… Kuturiuose ant sienos dideliuose rėmuose po stiklu sukabinu išplėšytus rašytojų portretus, Kazį Binkį, kaip antologijų sudarytoją, įdedu pirmą su ordinu, o visų pabaigoje Petrą Vaičiūną, nes taip pat su ordinu. O čia, žiūrėdamas į teismo pastatą pro langą po medžiu ir vaikštinėdamas po tokią erdvę, sumanau klasėje leisti antrą sienlaikraštį. Banalybės ant sienos su dvejetais ir pamokų praleidinėjimais mudviejų netenkina. Priešais ant kitos sienos pakabinsime kitą. Leisiu aš vienas, nupiešiu vinjetes, prirašysiu be pavardės, kai kada gal ir pasirašęs, bičiulis man padės, nes reikės perrašyti viską, priklijuoti.
Pavadinu „Plunksnelė šypsos“. Numiręs Balys Sruoga – rašau apie Balį Sruogą, numiręs Butkų Juzė – apie Butkų Juzę. Kaip juodu seniai vertinti… O apie Sruogą ir su jo eilėraščiais – „Rūtos daržely, lauke purienos, / Balta mergaitė rūtose miega“, „Supasi supasi lapai nubudinti“, „Mano sieloj šiandien šventė“. Žinoma, patirties turime, pirmame numeryje užsimename, „koks platus tarybinis pasaulis“. Mokytojai, ypač mokytojos, kai ką paskaito, piešimą dėstęs Juozas Kriaučiūnas, apžiūrėjęs antrojo numerio vinjetę, pataria nenaudoti per daug geltonos spalvos, sakau – „čia saulėlydis“. O visą galą prirašau aš vienas antrašte „Kalba Lauras pakamorė“. Po Donelaičio pamokų, apie mokinių gyvenimą, sakiniais kaip apie senį su boba per balas pliurpiančiame vežime. Uždravis parašo eilėraštį apie saulėleidį, trijų posmų, kaip nusileidžia saulė, peizažinis eilėraštis, žara dar gęsta pamažu vakaruose, iš rytų daugiau sutemę. Per pamoką komjaunuolis pakelia ranką: „Politinė klaida: iš rytų tegalima tik šviesą vaizduoti.“ Klasės auklėtojas, chemiją dėstęs Mečislovas Andreika, priėjęs perskaito ir labai taktiškai, nekaltindamas politikomis, pataria – gal neleiskite. Politinė klaida atrodė tik tam vienam komjaunuoliui, bet kas ginčysis dėl politinės klaidos, kai aplink visur viena politika ir mums išleista „Už tarybinę lietuvių literatūrą“. O gal ir Lauras pakamorė per daug donelaitiškai prisišnekėjo. Leidimo sienlaikraščiui mudu neprašėme, sumanėme kambaryje prieš teismo pastatą, o dar lyg tyčia – politinė klaida, kur man ir dabar atrodo, kad jos nebuvo, ir tada bičiulis rašė lyg Balio Sruogos balta mergaitė rūtose miegotų. Pasijuokiame vienas iš kito – kad po ketvirto numerio ir „Keturi vėjai“, ir „Trečias frontas“ žlugo.
Šiandien sutikti anų laikų bendraklasiai pasakoja, kad matematikos mokytojas Grigas apie mudu sakydavęs visai be juokų: juodu nors mąsto – kaip yra, nors taip ir nebus. O mokytojai keitėsi. Pasirodė universitetą baigusios jaunos lituanistės. 1952 m. Angelė Matulionytė dėstė tarmes: dešiniojoje panemunėje aukštaičiai vakariečiai – prie Jurbarko, prie Veliuonos, aplenkia Kauną, ir – prie Rumšiškių. Mažojoje Lietuvoje buvusi striukių tarmė, kaip Rėzos „avatė“, Donelaičio „lėlatė“ sakydavę, o dabar išnykusi. Aš nesutinku: sakau – ten gyventojai išnaikinti, o kaip ten, ir dabar visi šneka pas mus, su visomis „Metų“ kalbos ypatybėmis.
Kai ten gyvenau, kitaip negalėdavau kalbėti, negu ten kalbama. Net pavardės – Ambrazatis, Baltrušatis, Giedratis, Povilatis, Tamošatis. Jeigu kas žodžio „Jurbarkas“ vietininką kirčiuoja pirmame, o ne paskutiniame skiemenyje, tas ne jurbarkiškis. Knygoje „Tolimos dainos. Lyrika“ (2006) Uždravio nufotografuota mūsų lauko didelė vieniša pušis. Visi Kuturiai ją vadino pušate. 1953 m. profesorius Balčikonis per pirmą paskaitą universitete paklausė, ar yra aukštaičių vakariečių – „pasiklausysime, kaip taria jie“. Kitų nebuvo, o gal tik tą dieną, išklausinėjęs pagal „parapijas“, kai pasisakiau, iš kur, kol tik dėstė, turėdavau jam ištarti ne vien kaip aukštaitis vakarietis, bet ir kaip apskritai iš vakarinės dalies, kur užsilikusi Donelaičio kalba.
Apie Donelaitį universitete dėstė profesorius Jurgis Lebedys. Taip neatsimenu po tiek metų, kad išskirčiau kokių specifinių jo dėstymo ypatybių, kas nebūtų, bent man, susilieję su kitur gautomis žiniomis. Dėstė viską – nuo Donelaičio hipochondrijos iki Donelaičio hegzametro. Atsimenu tik du klausimus per egzaminus: kaip Donelaitis savo galva susigalvojo „Metus“ ir – kas ten „Metuose“ apie lakštingalą. Kai atsakiau, parašė „gerai“, bet ne „labai gerai“. Apie lakštingalą bent kiek reikėjo pratarti banalybės, kad pilkas paukštis, o gražiausiai gieda, kaip tam komjaunuoliui apie politinę klaidą su saule. Neprisimenu, ar šioje vienoje iš gražiausių „Metų“ vietų atsakiau visa, kas dar ir aplinkui lakštingalą, kad lakštingala būtų girdėti lakštingališkiausiai kaip vienintelė lakštingala. „Pulką šį Sutvertojas į vandenį leido, / O anam ant orų plaukt sparnus dovanojo“, „Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams / Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų“… Ko verti vien tokie pasakymai, kaip „birbina galvas“ arba „vabalą margą“, kai per vienaskaitą daugiskaita sumirga visas vabalų margumynas. Dar sakiau, kad Kristijonas Donelaitis buvo didis lietuvis, gyveno užkampyje, todėl taip į viską galėjo įsižiūrėti, sąmoningai rašė paprastų kaimiečių kalba, ją išdidindamas – parodyti, kur ir koks pavojus tyko mažos tautos, nuoširdžiai tikėjo Dievą ir pats turėjo galvą.
1958 metų vasarą, dirbdamas „Literatūroje ir mene“, pamačiau Donelaičio žemę. Paimtas į kariuomenę. Įsrutyje, gal tose 1610 m. statytose mūrinėse kareivinėse lipdavome laiptais, kur kareivių batų išdaužytos duobės, o eidavome ir antkapiais išgrįstais takais. Tylėdavau ir stebėdavau miestą, vaizdus, nuo horizonto iki horizonto aplinkui, kokios ten pasidaro prieblandos, dangų, Įsruties mėlynuojančius bokštus, galvodamas apie Donelaičio ir dabartinius laikus. Vasarą ten tokios rasos rytais, jog einant dulkėtais keliais ant batų raitosi moliai. Kareivių nepriversdavo kitaip eit į koją, kaip tik priekyje pastačius būgnininką. Kieme bataliono neišrikiuodavo skyrių, būrių ir kuopų vadai. Tada ateidavo pulko politrukas Biskopel, iš kaktos, nosies ir krūtinės išpūtimo panašus į erelį, ir pradėdavo šaukti: „Chujovo raschujovyvalis’, chujovyje chujovščiki, chujovoi chuinioj“ ir taip toliau, varijuodamas tą vieną žodį, visi pradėdavo klausytis, o vadai suskirstydavo patylomis priėję prie savų.
Su bendrakursiu kalbininku Algiu Kinderiu buvome paskirti pas ryšininkus. Be visiems bendrų užsiėmimų, turėjome ir skirtingų. Kareiviai būriais ateidavo į šaudymo pratybas. Su telefonu prie ausies išsėdėdavau gelžbetonio statiny, įleistame į žemę ir apkastame žeme, tarp kareivių, laikančių taikinius, perduodamas gaunamas komandas – pakelti, nuleisti, pakreipti, rodyti judantį. Serijomis šaudydavo iš rankinių kulkosvaidžių ir automatų, tas visas gelžbetonis drebėdavo už nugaros nuo kulkų smūgių, pro priekinę angą matėsi į žolę krintantys ugnies lašai, kada šaudavo šviečiančiomis.
Susidėję radijo aparatus į sunkvežimį, išvažiuodavome ir labai toli į apylinkes, link Ragainės, link Gumbinės, link Karaliaučiaus, bet atstu nuo miestų. Pietuose prieš saulę sublizgėjo gal Mozūrų ežerijos šiauriniai vandenys ir pasirodė kūpsančios kalvos, iš nemažo tolio, žemėlapių neturėjome. Atsibosdavo taikos metu tie patys šaukiniai, kartoti ir nukartoti iki rutinos, kareiviai išsirengę suguldavo degintis prieš saulę, ant galvų ką nors užsimetę, o mudu prašydavome vežti kuo toliau į visas puses, vaikščiodavome po sodybų griuvėsius, nesutikdami nė gyvos dvasios, kol kartą apėmė baimė, kad galime užrėplioti ant kokių sprogmenų, užsilikusių nuo karo. Visus bendrai vesdavo užsiėmimams ir už miesto, žinoma, mums komanduojant, išsimaudydavome Priegliuje, vedė ir į bažnyčią kino žiūrėti, gerai, kad Čaplino. Prie raudono mūro šventoriuje raudonavo šermukšniai. Visi miesteliai ir gyvenvietės arba griuvėsiai taip pat raudonavo – iš raudonų plytų.
Mudu, jauni sovietinės kolonijinės armijos leitenantai, atsiskyrę nuo visų, prisižiūrėję ir prisibastę, suguldavome pasikalbėti, kas istorijos apskritai padaryta, kas daroma ir kas dar bus padaryta. Rytprūsiai Sovietų Sąjungai pavesti laikinai, bet mūsų laikais laikinai reiškia ir amžinai, o amžinai – ir laikinai. Universitete susitikdavome tik pas Leoną Valkūną ir pas Eugeniją Vengrienę per lotynų ir per vokiečių kalbas. O dabar kalbėjomės ir dalijomės ką tiktai kuris žinojome apie slaptas ir kitokias sutartis, jausdami amžių likiminį šaltį kaip vėją nuo jūros. Mudu savo svetimumą tarp svetimų gelbėjome Donelaičiu, jo žavingais apibendrinimais, vienas kitam sakydami ir aptardami – „kirmyt į patalą žergia“, „ilgų naktų tamsybės jau nusitrumpin“, „gnyba žolelę“, „Dievs ir žodei jo, bažnyčių mūsų grožybės, / Giesmės nabažnos taip jau, kaip poteriai mūsų / Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi“, „Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia“, „rudenį kumpą“, „boba su diedu blogu“. Pasijutome, kaip tą patį jausdami ir galvodami, kitur prasilenkdavome, o kaip čia viskas veržte išsiveržia – svetimiems tarp svetimų.
Kada nuo 1962 metų apsigyvenau kaime, viską teberadau, kaip mano palikta. Tiktai susėdus su keliais prie stalo, jie sakydavo, kad važiuoja apsipirkti į Sovietską, o aš atsakydavau – į Tilžę. Jau net mano kartos tebekalbantiems donelaitiškai buvo Sovietskas. Jie savo laukų ežias dar tebežinojo. Važinėdavau sesers dviračiu, kur tik man reikėdavo į ką atsižiūrėti, ką sutikdavau, klausdavau, ko jaunas nebūčiau drįsęs. Aš dirbau dabar tik pas tėvus, o su kitais buvau dirbęs nuo mažens. Jurbarką ne kartą norėta nusiaubti, dabar pasigirdo, kad bus statoma naftos perdirbimo gamykla. Atvažiuodavo pas mane Kaišiadorių rajono laikraštyje tada dirbęs Benjaminas Uždravis ir fotografuodavo visa, kas bus nušluota melioracijos ir kolūkinių gyvenviečių. Prašydavau, kad kuo daugiau iš mūsų kiemo parodytų kaimo vaizdų. Nemuno slėnis aplink Rotulių salą buvo paverstas tankodromu, tankai šaudydavo kaip 1944 m. per Kalnujų mūšį, birdavo sodybų langų stiklai. Per Kubos krizę rašiau Apučiui, kad pasaulyje pakvipo paraku. Čekoslovakiją užimti lėktuvai su desantininkais lėkė tiesiai virš galvos per visą dieną.
Buvo paleista daug iš lagerių. Per televiziją kartą mačiau dokumentinį filmą, kaip Himleris Lietuvoje lanko vokiečių ūkius. Visas nustėrau: juk tai Jurbarko kapitalisto žydo Josifo Grinbergo ūkis Rotuliuose, mūsų kaimyno. Jis 1941 m. išvežtas į Sibirą, o 1942 m. iš Vokietijos į jo ūkį atsikėlė mūsų senas pažįstamas, Jurbarko vokietis, 1941 m. repatrijavęs Gustavas Vilkaitis. Grinbergas buvo nupirkęs dviejų ūkininkų Degliaus ir Birgiolo žemes, kai po Pirmojo pasaulinio karo, skundę žmones vokiečiams, juodu iš čia turėjo bėgti, nes visas kaimas atsisakė su jais kalbėtis ar ką nors padėti. Grinbergas, kaip ir jo kaimynas Sabaliauskas, pasistatė naujoviškas stubas, kitaip negaliu vadinti, be palėpių, kurios reikalingos tiktai „katinams purškytis“. Prasidėjus karui, į tą ūkį parvažiavo Vilkaitis. Tiktai šiame pavyzdiniame ūkyje dirbusieji pasiliko tie patys. Rusai, išvežę kapitalistą žydą, ūkį atidavė savo žmogui, o vokiečiai įkėlė savo. Vilkaičio niekaip negalėjo sovietinis teismas po suėmimo nuteisti už „tėvynės išdavimą“ dvidešimt penkeriems metams, kaip repatriantų, nes jis rėmėsi 1939 metų Molotovo-Ribbentropo sutartimi kaip vokietis. Jam davė perpus mažiau, kadangi nevilkėjo rudmarškinio uniformos, neskriaudė savo darbininkų, Jurbarke namus turėjo iš susitaupytų pinigų, kai dar prieš 1918 m. nepriklausomybę, nusipirkęs arklį, Vilniuje dieną dirbo vežiku, o naktimis plaudavo restoranų grindis. Liudytojai aplinkui liudijo kaip apie dorą žmogų, koks jis ir buvo, o 1942 m. vokiečių valdžios paskirtas administruoti turto. Pro žmonių likimus prasišviečia 1939 m. sutartimi pradėta vykdyti bendra kolonizavimo politika.
Per karą, kaip ir mūsų, tas ūkis sudegintas. Kadangi gyvenome kaimynystėje, tėvas dažnai lankydavosi ten, o Vilkaitis – pas mus, ūkiniais reikalais. Aš taip pat išvaikščiojau ir pastatus, ir apie pastatus. Kai pamačiau tą filmą, nustėręs žiūrėjau – ta pati stuba vakarinėje dalyje galais iš pietų į šiaurę, klėtis pietuose, rytuose įsidėmėtinos būdingos statybos tvartai, šiaurėje daržinė, o aplinkui žardyje juodmargių karvių banda. 1942 ar 1943 metų vasarą su tėvu tenai beeidami buvome sugrąžinti kareivio. Tėvas, didesnis, arčiau buvo priėjęs ir motinai pasakojo, kada parėjome: pas Gustavą tankai, iš visų pusių, vamzdžius atstatę į visas puses, o kieme už stalų susėdę uniformuoti vokiečių kareiviai su aukštomis kepurėmis. Paleistas iš lagerio, Vilkaitis važiuodavo mūsų keliuku pas kaimyną Blažį. Kai dirbdavau, atremdavo dviratį į gluosnį ir kalbėdavomės. Jo nenorėjo išleisti į Vakarų Vokietiją, rajono laikraštyje pasirodydavo straipsnis po straipsnio. Su juo kalbėdavausi atvirai, su manimi jis taip pat, o kartą papasakojau apie tuos metus, kai ten buvo tankai su aukštais kariškiais, ir apie parodytą dokumentinį filmą. Sakau – viskas lyg tada matyta, net mūsų sodybų medžiai pro tarpus iš tolo. Jis nei paneigė, nei patvirtino, bet atsakė diplomatiškai: sūnau (taip kreipdavosi kalbantis į mane), aš gyvenau prie tokio vieškelio, ir kas tik pas mane atvykdavo, visus turėjau priimti.
Kokie aukščiausio rango sovietiniai kariškiai dalyvavo Karaliaučiuje 1946 m., kai žymiausi lietuvių skulptoriai pastatė pergalingas skulptūras Karaliaučiuje, kaip ir Vilniuje, vėliau, ant dar ne Žaliojo tilto, manęs nedomino, bet Kuturių bei Rotulių kaimuose domėjausi visais – ką savo akimis mačiau ir ką paskui pasitikrinau ar apie ką girdėjau ir norėjau pasitikrinti. Vilniuje prie stoties verčiant Staliną, su Romu Mačiuliu, dirbdami „Literatūroje ir mene“, pabėgome darbo metu pažiūrėti. Jau buvo nuversta, tik žmonės šurmuliavo. Stovėjome rankas į kelnių kišenes susikišę kaip Juozo Kėdainio „Kolūkio arklininkas“, gera skulptūra, premijuota vertai. Įsidrąsinę dailininkai redakcijoje po tokių nuvertimų apie žymiausius mūsų skulptorius Juozą Mikėną, Bronių Pundzių, Napoleoną Petrulį, Juozą Kėdainį, Bronių Vyšniauską, Petrą Vaivadą pasakodavo, kaip Karaliaučiuje aplaistymo metu vienas, pats mažiausias pagal ūgį, protestavęs – „a ja nebudu pit’“. Kariškiai nustėrę, o jis plonu balsu atsakęs – „mne nenalili“. Atsiprašę, ir kada „nalili“, neprotestavo ir – „pili“. O ką daugiau galėjo daryti tarp tokių karo vadų? Tik Juozas Mikėnas gavo Stalino premiją 1947 metais, vienas žymiausių mūsų skulptorių. O ką jūs darote, pripratę prie kareivių ant tilto, su kiniškais vienodais drabužiais dabar juoduojantys gatvėmis, kai skvernų skudurai bučiuojasi su skvernų skudurais?
Kaime klausydavausi užsienio radijo ir apie visą tenykštį lietuvių kultūrinį gyvenimą papasakodavau atvažiavęs pas Juozą Aputį į Trakų gatvę, o ką ten sutikdavau, pasakodavo man apie visą lietuvių kultūrinį gyvenimą sostinėje. Įtartinas atrodė Sartre’o ir Beauvoir atvažiavimas. Daugiau domino Donelaičio „Metų“ vertėjas Hermannas Buddensiegas. 1966 m. pas Aputį susitikome su Sigitu Geda. Jis man deklamuodavo tik Antaną Strazdą, o aš atsakinėdavau tik Donelaičiu:
Vei, kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė
Ir, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą,
Ant dangaus išgaidrinto sėdėdama žaidžia.
Vei, kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,
Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytint
Ir grožybes jų puikias su pašaru maišo.
Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė,
Kad nei boba jau didei sukrošusi kumpso.
<…>
Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,
Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai
Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.
Nelabai domėjausi Donelaičio skulptūrinio atvaizdo veidu, nes man tas toks pats atvaizdas neįmanomas. Kai atvažiavęs ėmiau kalbėti, neprisimenu, kas dar dalyvavo, gal Marcelijus Martinaitis, gal Sigitas Geda, gal Petras Repšys (vėliau, kada pozavau darant medalį, rodęs, kaip „Metus“ susiskirstęs pagal didžiausias nuodėmes“), Juozas Aputis papasakojo, kad „Lebedys nepasirašė“. Ar atsakiau profesoriui Lebedžiui per egzaminus? Dabar nežinau. Tarp kompiuterinių kartų, kurios į „vabalą margą“ panašiais renginiais „mums birbina galvas“. Man atrodė, kad Donelaitis yra didžiausias modernistas.
„Ak kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės“… Bet ne Donelaičio teksto malonumas. Pačiam skaityti. Pirmojo grožinio teksto, patekusio man į rankas, besiblaškant per nesibaigiantį imperijų kūrimą ir pasaulio dalybas. Kristijonas Donelaitis gyvas jo pats nematė, o mums paliko ne savo veidą, bet perspėjimą kiekvienam prieš veidą. Pirmas didysis ir vienas didžiausių lietuvių poetų per visus laikus.
Sara Poisson. Nuo laisvės iki stoties ir atgal
2013 m. Nr. 12
Petro Vileišio vardu pavadinta gatvė Mažeikių centre remiasi į dvi prie geležinkelio besijungiančias Stoties ir Laisvės gatves. P. Vileišio (1851–1926), garsaus inžinieriaus, matematiko, geležinkelininko, verslininko, visuomenės veikėjo, politiko, literato, vertėjo – universalaus žmogaus, gatvė įsikirtusi čia kaip viena šių trijų gatvių trikampio kraštinė. Ji tarsi saugo menką erdvę tarp Laisvės ir Stoties gatvių, laisvės ir stoties dimensijų.
Laisvė ir stotis. Ir jų skirtingumą ženklinantis bei jas jungiantis P. Vileišio universalumas, kuriame vietos randa įvairiausi laisvos minties, nepriklausomos dvasios, tikėjimo ateitimi, dabartyje įskeliamos valios vektoriai. Visa tai man, tiesą sakant, vis dar šiek tiek rūpi. Vis pakutena protą. Kartais padeda neištirpti visuotiniame, inertiškame, konservatyviame rūpestyje, kanone, sąstingyje, įrėmina mane mano pačios tekstų pavidalo sapnuose.
Mano stotis – Mažeikiai. Apsistojau čia prieš devyniolika metų, tikėdama, kad mažumas, kaip vienas stipriausių krikščionybės atsparos taškų, tinka man prie veido ir prigimties.
Į mažumą įpuoliau kaip į grynumo galimybę. Esu biržiečių vaikas, atsitiktinai arba neatsitiktinai gimęs Žemaitijoje, Mažeikių rajone. Tiksliau – Plinkšių dvaro teritorijoje, žemės ūkio technikumo dėstytojų bendrabutyje.
Atsitiktinai ar neatsitiktinai buvau išvežta iš Žemaitijos dar kūdikystėje ir grįžau į Mažeikius 1994-aisiais. Priklausomai nuo aplinkybių, šį sugrįžimą aiškinu minėdama banalias gyvenimo aplinkybes arba mistinius ženklus. Kuo toliau, tuo labiau šie aiškinimai man lyg neskanus nostalgijos ir ironijos kokteilis. Jį verčiau pakeisčiau Budos šypsena. Bėgant metams net tai, kas atrodė neprilygstamai skanu, nustoja skonio ar net apkarsta.
Šiame trijų gatvių – Laisvės, Stoties ir P. Vileišio – apibrėžtame trikampyje dabar kaip tik sėdžiu prie kompiuterio, rašau. Už visų langų beveik tamsu. Betgi nereikia didelės vaizduotės, kad prisimintum, kaip atrodo pro tris buto langus abipus matomos visų trijų gatvių atkarpėlės. Įdomiausioji ir ilgiausioji jų – Stoties gatvė, tiksliau, neasfaltuota jos atkarpa, kurią puošia lygiagrečiai, už kelių žingsnių su trenksmu cirkuliuojančios traukinių girliandos. Daugiausia tai – naftos produktų cisternos, jos keliauja iš naftos produktų gamyklos (dauguma lietuvių iki šiol įsivaizduoja, kad ši gamykla stovi pačiuose Mažeikiuose, nors iš tiesų iki jos reiktų važiuoti dar apie aštuoniolika kilometrų).
Netoli mano namų įsikūrusią geležinkelio stotį galėtume pavadinti Mažeikių bamba, kurią, kaip ir visas kitas bambas, daugelis užmiršta. Mat savo vaidmenį jos jau suvaidino.
Mažeikių gyvenvietė Latvijos pasienyje (iki sienos – aštuoni kilometrai) iš pradžių telkėsi aplink geležinkelio stotį, sovietmečiu – apie keletą gamyklų. Šiuo metu Mažeikiams – ne tezės, o antitezės, pamažu blykčiojančios sinteze, laikas. Emigracijos banga ir prekybcentrių aikščių dykvietės pačiame miesto centre Mažeikius smarkiai sumažino. Jau kelinti metai geležinkelio stotis neveikia. Nunykus keleivinio transporto maršrutams, joje nebėra ką veikti.
Privatėjantys gyvenimai bendras stotis stengiasi aplenkti.
Seną Mažeikių stoties (iš esmės skirtos keleiviams) bambą nurungė Bugenių stotis, bambagysle sujungta su naftos perdirbimo gamykla. Tai stotis, kurioje paskirstomi niekada neužsistovintys juodojo aukso dirbiniai.
Triskart per dieną iš Mažeikių į Šiaulius ir atgal kursuojantys keleiviniai traukinukai išsiverčia ir be istorinio stoties pastato. Dabar jis renovuojamas, ir belieka spėlioti, ar po visko stotis vis dar bus stotis. Gali būti, kad stoties sąvoką gaivins tik Stoties gatvė.
Neasfaltuota Stoties gatvės atkarpa pačiame Mažeikių centre ir širdies ritmo sutrikimus primenantis traukinių bildėjimas man, rašančiajai, dabar yra tikras lobis, kaip ir visi tie gatvių pavadinimai. Užtenka tik spustelėti įsivaizduojamą atminties mygtuką – ir visi kultūros simboliai jau išbelsti realiais juodais klaviatūros klavišais, bemaž juodomis raidėmis, beveik baltame ekrano lape.
Bandau įveikti šio balto virtualaus popieriaus baimę, o gal labiau žodžio „kultūra“ baimę. Žodis „kultūra“ man atrodo pernelyg daugiareikšmis, negrynas, išdavikiškas, beveik nuodingas. Jei tikėčiau piktąjį esant, manyčiau, kad tai jis man, o ne kolega iš „Metų“ žurnalo šį žodį pakišo. Tai jis, patsai velnias, man paskambino ir paprašė parašyti apie Mažeikių kultūrą. Ir dar turbūt įsivaizdavo padedąs man apsispręsti, tardamas, kad turėčiau apie Mažeikių kultūrą parašyti tiesiog „šiltai“. Ar dažnai piktasis gundo šiluma?
Dabar turbūt tas pats piktasis laiko sugavęs mano protą kabliuku, kuris vadinasi „šiltai“, ir nepaleidžia. Galbūt „šiltai“ rašyti apie niekada iki šiol neasfaltuotą, pabaisiškai duobėtą gatvės atkarpą reikštų prisiminti neseną dialogą su kaimyne:
– Jei kam nors pasakytum, kad toks dalykas pačiame miesto centre, turbūt nepatikėtų, ar ne? – sakau jai, batų padais šiūruodama tos gatvės žvyrą.
– Taigi džiaukis, kad šitaip. Vos tik išasfaltuos, pasipils mums po langais mašinų srautas… dulkės, triukšmas, išmetamosios dujos… Argi mums to reikia? – sako gretimo daugiabučio kaimynė, ūmai atvesdama mane į protą. Protas visada privalėtų klausti būtent šitaip: „Ar mums to reikia?“
To užtenka, kad nebenorėčiau jokio asfalto. Net jei koks europietis, panašiai kaip vienas mano svečias iš Norvegijos, stebėtųsi ar net džiaugtųsi Mažeikių centro žvyrkeliu tarsi netikėtai atrasta istorine atgyvena, bemaž fosilija. Galbūt panaši iškasena tokiam būtų ir traukinių drebinamas manasis daugiabutis, nelabai toli nuo jo esantys savivaldybės pastatai, „Sodros“ ir net Valstybinės mokesčių inspekcijos kontorų kompleksas. Visi jie susitelkę prie nebefunkcionuojančios bambagyslės likučio – Mažeikių geležinkelio stoties bambos, palei Stoties ir Laisvės gatves.
Ir nė vienas Mažeikių kultūrininkas, tiesiogiai ar virtualiai, be šių palei geležinkelį sutūpusių institucijų neapsieis. Kaip tik todėl, vos tik pagalvoju apie kultūrą, mane ima krėsti šaltis. Bent jau šiluma tikrai neužplūsta.
Karštą vasaros dieną, kai nesamus kondicionierius turi pavaduoti atlapoti langai, romantiška traukinių muzika trukdo susikalbėti telefonu, galbūt pakreipia pokalbį netikėta linkme, pagyvina nuobodžius susirinkimus ar net derybas. Ko šiame santykyje daugiau – poezijos, kultūros ar istorijos tapsmo? Paspėliokime.
Grįžus iš „Fluxus ministerijos“ renginio Kaune, kur kultūra buvo įvardyta kaip poezijai visiškai priešinga galios įgyvendinimo priemonė, kalbėti apie kultūrą dar sunkiau. Poetai ir nebūtas istorijas kuriantys prozininkai neturėtų kalbėti apie kultūrą. Apie ją turėtų kalbėti didesnių atlyginimų savo protesto akcijose reikalaujantys kultūros darbuotojai, mankštinami protesto aistros. Jie geriausiai žino, kokios kultūros reikia Lietuvos miestams, miesteliams ir kaimams. Ne taip, kaip inžinieriaus, matematiko, geležinkelininko, verslininko, visuomenės veikėjo, politiko, literato, vertėjo Petro Vileišio epochoje – universalumo ir kultūrinės jaunystės laikais. Tie patys žmonės tiesė geležinkelius, kėlė Rusijos ekonomiką, kūrė Lietuvą, prasigyveno iš savo verslo, kalbėjo apie politiką ir kultūrą, rašė eilėraščius. Tokia daugiadarbystė, interesų platumos ne tik kad nepasendino ir nesumenkino jų idėjų, bet jas tik grūdino ir brandino.
Anais laikais apie kultūrą galėjo ir norėjo kalbėti ne tik poetai, bet ir geležinkeliečiai.
Kai 2003-iaisiais Mažeikių rajono savivaldybės meru tapęs gydytojas, buvęs vilnietis Vilhelmas Džiugelis visiems mažeikiškiams pareiškė, kad Mažeikiuose kultūros nėra, kiekvienas mažeikiškis tą suprato taip, kaip jam patogiau. Niekam, regis, ir į galvą neatėjo mero paklausti, apie kokią kultūrą kalbėta ar kas tai yra. O kam klausti, jei ir taip aišku.
Kai kas, tiesa, po tokio pareiškimo laukė bent jau permainų.
Jų laukti ilgai nereikėjo. Už 2004 metų veiklą į buvusius gamyklos kultūros rūmus tais metais persikėlęs Mažeikių rajono kultūros centras, savivaldybės įstaiga, buvo pripažintas geriausiu rajono kultūros centru šalyje. Ta proga staiga kultūrą Mažeikiuose atradęs meras V. Džiugelis dėkojo kultūros darbuotojams ir įteikė jiems 10 tūkst. litų čekį.
Jei būtum mero paklausęs, kaip pasikeitė ar kokiu būdu, jo manymu, atsirado kultūra Mažeikiuose, tikriausiai būtų pasijutęs mažumėlę nejaukiai.
Buvusiam vilniečiui merui, lygiai kaip ir kokiam nors į Mažeikius atvykusiam Vilniaus menininkui, iš tiesų galėtų pasirodyti, kad kultūros Mažeikiuose nėra.
Kultūrą čia iš esmės kuria saviveiklininkai, dauguma iš jų puoselėja, kad ir geriausias, tačiau ne miesto, bet kaimo kultūros tradicijas. Vienas kitą veja įvairiausi mėgėjiški sambūriai, jiems vadovauja apmokami kultūros profesionalai. Tokie kultūros vedliai dažniausiai prisitaiko prie vakarykščių kaimiečių – o tokių žmonių Mažeikiuose dauguma – poreikių. Išimtis būtų gal tik naftos perdirbimo gamyklos administracija – būtų galima kalbėti apie tam tikrą šios įmonės bendruomenės subkultūrą. Jos ir tipinių mažeikiškių kultūriniai poreikiai dažniausiai prasilenkia.
Vis dėlto paskaitę vietos laikraščius galėtume manyti, kad didžiąją dalį laisvalaikio rajono gyventojai praleidžia dalyvaudami saviveikloje arba yra saviveiklininkų sukurtų kultūros produktų vartotojai. Todėl kadaise mero neatsakingai mestelėtą repliką turėtume koreguoti: kultūros čia yra, tačiau tai nėra miesto kultūra.
Mažeikiai nėra laisvai kuriamo miesto kūrybinė erdvė, kuri remtųsi savarankiškų profesionalių menininkų kūryba, jų tarpusavio dialogu, apibrėžtesne pilietine pozicija ar pastebimu pasišventimu profesionalaus meno vertybėms, laisvam meno judesiui. Judesiui, kuris keltų nuostabą, taptų ypatingu meno ar net gyvenimo įvykiu. Bent jau įkvepiančiu žaidimu, Didžiojo gyvenimo žaidimo miniatiūra.
Iš esmės Mažeikiai daugeliui kultūrininkų yra tapę ne jų kūrybos laisvės, o jaukios, patogios stoties ir stovėjimo vieta.
Iškalbinga, manau, vien jau statistika: savivaldybės Kultūros ir sporto skyriui vienas ir tas pats žmogus vadovauja dvidešimt aštuonerius metus. Viešosios bibliotekos ir muzikos mokyklos vadovams – po trisdešimt trejus metus vadovavimo stažo, kultūros centro vadovas vadovauja trisdešimt aštuonerius metus, muziejuje tas pats žmogus direktoriauja net keturiasdešimt šešerius metus. Be to, dauguma jų ne sykį apdovanoti už įvairiausius nuopelnus. Vadovai, reikia pasakyti, profesionalūs ir atsakingi, tačiau – turėtume neabejoti, susieti tam tikra stabilumo (stoties?) grandine, kuri neretai, reikia manyti, pristabdo (ar pastato į vietą) kiekvieną jų atskirai. Revoliucijų, naujų idėjų iš tokio struktūrinio darinio tikėtis būtų sunku.
Mažeikiai – mažas pakraščio miestas, kuriame jauniems, miesto kultūros ugdytiems kultūros darbuotojams tikrai nebūtų labai jauku. Dauguma kultūros centro švenčių primena kaimo gegužines ir jomarkus su smagiais dainorėliais, šokėjėliais, muzikuotojais, vaidintojais, pasakoriais ar eiliuotojais. O juos visus vienu ypu galėtų nušluoti vienintelė gyva TV šou žvaigždės šypsena. Mat tokia šypsena, iš TV dėžės nuolat matoma savoje namų aplinkoje, netgi savesnė nei visa linksma išvardytoji kompanija. Pridėkim ir tai, kad tikriems vakarykščiams kaimiečiams visos linksmybės, kurias jie mato per televiziją, yra ir rodiklis, ir argumentas, ir atskaitos taškas. Tad nenuostabu, kad tokie TV žvaigždžių švystelėjimai Mažeikiuose susilaukia daugiausia dėmesio.
Žvilgtelėję į kultūros centro repertuarą matytume praktiškai tuos pačius po visą Lietuvą vežiojamus koncertus ir spektaklius – greitąjį kultūrmaistį. Į jų srautą įsilieja ir meno festivalio „Mažeikiai 2013“ renginiai, kurių, drįskim pasakyti, nejungia niekas, kas suteiktų jiems pretekstą vadintis festivaliu. Ar esate girdėję apie festivalį be ypatingos, renginį įprasminančios vėliavos, festivalį, kuris truktų pusantro mėnesio? Septintus metus iš eilės vykstantis festivalis, kurį tarptautiniu neva paverčia vienas ar du užsienio kolektyvai, geriausiu atveju – puikus renginių ciklas su šalyje žinomais, garbingais profesionalais. Taip, jie atveža aukštą kokybę, tačiau bendras išskirtinumas, kokia nors ypatinga žinia Mažeikiams, mažeikiškiui ar, atvirkščiai, visai Lietuvai jų nesieja. Tarytum liga užsitęsęs festivalis atspindi ir kažkokios miglotos kilmės negalią tuos profesionalus sutelkti apie čia, Mažeikiuose, gimusią idėją, kurios ypatingumas, originalumas kurstytų pačių mažeikiškių savigarbą, nuosavos kūrybiškos erdvės jauseną.
Visa, kas atvežama į Mažeikius – dovana iš centro, iš ten, kur viskas geriau, bemaž nuo paties Dievo. Skirtingai nei čia, mažame mažeikiškių (kai kas juokaudamas sako – „mažųjų kiškių“) mieste. Užtenka ateiti į festivalio atidarymo koncertą Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje: kiekvienas atlikėjas pasitinkamas ir palydimas rituališkai atsistojant, kiekvienam atskirai paplojama katučių, sveikinimo ir padėkų kalbų ilgis, kuriuo bandoma padidinti organizatorių reikšmę, konkuruoja su koncerto trukme. Didžioji publikos dalis – daugeliui žinomi rajono politikai, verslininkai, dažniausiai iškart du viename asmenyje. Prieš šimtą metų panašaus statuso asmenis būtum sutikęs per šventas mišias. Ir tai, manau, pats puikiausias tvirto, stabilaus, gal netgi žemaitiško mentaliteto bei mažos bendruomenės, vienijamos pirmiausia bendro mandagaus ritualo, modelis.
Įvairiopam stabilumui palanki ir judrumui priešiška geografinė nuošalė – iš esmės pats šalies pasienis – neskatina aktyvesnės menininkų tarpusavio ar menininkų ir visuomenės dialogo. Galima netgi įtarti, kad kaip tik to ir vengiama. Tyliai, ramiai ir vėsiai padėti konservai ilgiau laikosi. Ilgiau nei tai, kas šviežia, atvirame sąlytyje su aplinka, neužkonservuota.
Per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius Mažeikiuose per vargus pastatyta vienintelė skulptūra, kuri, regis, geriausiai atitinka stabilų, dialogui, ribos ar taisyklės peržengimui atsparų vidutinio mažeikiškio charakterį. Štai jis, tikrasis stoties ženklas – 2010 metų liepos 6-ąją Savivaldybės aikštėje atidengta Lietuvos tūkstantmečiui įprasminti skirta skulptūrinė lauko riedulių kompozicija (skulptorius Zenonas Steponavičius). Paminklą sudaro trys mažesni rieduliai, ant kurių užkeltas septynias tonas sveriantis akmuo, pargabentas iš Juodeikių kaimo. Ant trijų pagrindo plokščių iškalta: „1290 metais lietuvių žygiui į Livoniją vadovavo kunigaikštis Mažeika“; „1871 m. rugsėjo 16 d. atidaryta geležinkelio linija Liepoja–Mažeikiai–Vilnius“; „1920 m. kovo 1 d. įkurta Mažeikių miesto savivaldybė“. Ant visų plokščių – po Mažeikių herbą, įrašas ant pagrindinio akmens žymi Lietuvos vardo tūkstantmetį.
Skulptūros žinia – saugūs istoriniai-patriotiniai, patikimi, abejonių nekeliantys minties akmenys, prieš kuriuos, tiesą sakant, ne ką tepapūsi. Viskas būtų savo vietoje, jei tai nebūtų iš esmės vienintelė tikra skulptūra, papuošusi Mažeikius po nepriklausomybės atkūrimo. Akivaizdu, kad net ir šioje vietoje patvirtinta – mažeikiškiai renkasi tik gerai laiko išbandytus, visuotinai suprantamus, nelyginant iš aukščiau nulemtus, tradicinius dalykus, neišprovokuodami nieko, ką galėtume sieti tik su Mažeikiais, tik su čia gyvenančiais ypatingais, išskirtiniais žmonėmis.
Anksčiau už šią riedulių kompoziciją, 2004-aisiais, aikštę prie savivaldybės pažymėjo dar tikresnis kaimiškos, konservatyvios kultūros simbolis – privačiai inicijuotas ir finansuotas, tautodailininko sukurtas ąžuolinis koplytstulpis čia buvusiai Šv. Aloyzo bažnyčiai atminti. Galima sakyti, kad šis šventas, kiaurai tradicinis ir skaidriausiai daugumos mažeikiškių suvokiamas kūrinys buvo neginčijamas, vienintelis regimosios Mažeikių kultūros ženklas. Pirma, jis čia atsirado ne meno žmonių ar savivaldybės tarnautojų iniciatyva, be to, nekonkursinėmis sąlygomis, savivaldybės administracijai neišleidus nė lito. Tuometinis savivaldybės vyriausiasis architektas tada sakė, kad užgniaužti iniciatyvos jis neišdrįsęs. Dar padejavęs, kad statyti paminklams savivaldybė pinigų nėra numačiusi.
Sunku, žinoma, nepastebėti, kad pastaruoju metu potencialios kultūrinės Mažeikių erdvės išsiplėtė arba plečiasi: restauruoti Renavo dvaro rūmai (Mažeikių muziejaus filialas), architektės Gražinos Juknevičienės šeimos iniciatyva privataus projekto pagrindu restauruota Dautarų dvaro sodyba. Visą vasarą iki pat rugsėjo vidurio šio dvaro sodyba kvietė mažeikiškius į profesionalios muzikos renginius. Su kaimiškai kultūrai nebūdingu nuoseklumu.
Neilgai trukus bus renovuotos muziejaus ir viešosios bibliotekos patalpos.
Toks įspūdis, kad Mažeikiuose ruošiamasi tarytum vestuvėms ar krikštynoms. Tarytum visiškai naujam gyvenimui ar naujam šuoliui. Bet ar užsistovėjęs, tėkmę praradęs vanduo pralauš senus įpročius, įsisenėjusią stoties savijautą? Kas bus tie naujosios Mažeikių kultūros vestuvininkai? Ar nepritrūks kvapo šioje stoties apsiaustyje Dautarų dvaro valdytojams?
Galvoju apie tai žiūrėdama Laisvės gatvės pusėn. Labai nedidelę jos atkarpėlę su Merkelio Račkausko gimnazijos prieigomis matau pro viešbučio ir tulpės pavidalo banko pastato tarpą.
Tik prieš pusmetį prisikasiau iki nuostabios M. Račkausko knygos. Jos autorius – dviejų kontroversiškų Lietuvos garsenybių – Petro Cvirkos ir Antano Venclovos – uošvis, poeto Tomo Venclovos senelis. M. Račkausko knyga pavadinta „Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampyje“ (2008). Literatūros tyrinėtojas, vertėjas, pedagogas, klasikinės filologijos profesorius M. Račkauskas (1885–1968) kurį laiką dirbo Mažeikių progimnazijos direktoriumi. Štai dėl to kaimiškosios kultūros vieta šalia universalaus geležinkelininko P. Vileišio turi dar vieną svarbų ženklą.
Jei būtų mano valia, Mažeikių kultūrininkams pasiūlyčiau M. Račkausko literatūrinio palikimo seminarą, kurio centre būtų „Užrašai“ – ištisa laisvos, kūrybiškos minties mokykla šių laikų kaimiečiui ir, tiesą sakant, miesčioniui. Tiesa, šią idėją apsunkintų vien jau tai, kad skurstanti Mažeikių viešoji biblioteka šios knygos nėra įsigijusi. Ar kam nors daugiau tai rūpi? Bibliotekoje, kaip ir kitose kultūros įstaigose, dažniausiai remiamasi patikimais nacionaliniais projektais ir stichiškomis privačiomis kultūrinėmis iniciatyvomis. Taip pigiau ir paprasčiau. O ir kodėl turėtų būti kitaip? Per pastaruosius rinkimus į rajono tarybą nė vienoje partinėje programoje apie kokią nors Mažeikių kultūros politiką nė neužsiminta. Nė žodeliu. Sunku patikėti.
Perskaičiusi „Užrašus“, tarstelėjau netikėtai drąsiai net pačiai sau: „Po mirties norėčiau būti knyga, panašia į šią.“ Ši savijauta mane iš naujo ženklina, kai žvilgteliu pro langą dešinėn – ten, kur matau M. Račkausko gimnazijos fragmentą. Tiesa, sutemus šis fragmentas irgi sutemsta. Šviečia tik architekto Mykolo Songailos (1874–1941) suprojektuoto banko langai.
Kaimo kultūros atstovas – nesvarbu, kur jis gyventų – nepajėgus diferencijuoti, atskirti subtilių vyksmo niuansų ir struktūrų, kurias net be didesnių mokslų įgunda skirti mieste augęs miesto kultūros žmogus. Man savaip patinka šie abu tipai. Mat norom nenorom randu savy juos abu. Vis dėlto ir šiandien prisimenu, kaip 2006-aisiais Poezijos pavasario skaitymus organizavęs Mažeikių rajono kultūros centras iš Vilniaus atvykusiai poetų delegacijai skyrė baltais minkštasuoliais papuoštą didžiąją savo sceną, minkštai pasodino ten ir poetus. Publikai jie buvo pristatyti entuziastingu vestuvių piršlio stiliumi. Salėje buvo apie septynis šimtus žiūrovų. Nieko sau, sakysite, tačiau jie čia buvo susigrūdę ne poezijos, o tiesiog užsiėmė vietas dėl popso žvaigždžių koncerto, kuris programoje buvo numatytas iš karto po skaitymų.
Pamenu, kaip nuo tokio kultūrinio kokteilio sutriko poetė Marytė Kontrimaitė. Triukšmingų, pusgirčių mažeikiškių ir poetų susitikimą kažkas, pamenu, aprašė viename šalies kultūros savaitraštyje.
Panaši publika susirenka ir į nemokamus meno festivalio „Mažeikiai“ klasikinės muzikos koncertus.
Tokiais atvejais ramina mano gyvenimo tekstas: tokių vietų, erdvių ar stočių su nejaukiomis, juokingomis ar donkichotiškomis kultūros sandūromis pasaulyje yra ir bus tol, kol tvers patsai pasaulis. Ir esame laisvi šias vietas pakęsti ar jų neapkęsti.
Nesunku jose, tiesa, tiesiog nuskęsti.
Savo stotį bandau apmąstyti laisvai, kartais ap-mąstydama taip, tarsi kažką tiesiog apeičiau – atsargiai, žvalgydamasi iš toliau, nosį pasibalnojusi šiek tiek silpnesniais akinukais.
Tomas Rekys. Narkotinės miniatiūros, arba Gyvenimo simfonija
2013 m. Nr. 5–6
Šį tekstą mintyse pavadinau trumpai – simonija. Tai religinis terminas, reiškiantis Šventosios Dvasios nusipirkimą už pinigus. Įdomus būtų toks žmogiškųjų problemų sprendimas. Reikia žmonėms tos Dvasios, o ten, kur atsiranda poreikis, bus ir pasiūla. Simonija – geriausias šio reiškinio apibūdinimas, bet gal ne vienintelis. Pagaliau ir mane tarsi nušvietė Šventoji Dvasia ir pavadinimui pasiūlė asociatyvų žodį – simfonija! Tai jau gerokai platesnis terminas. Simfonija – kaip gyvenimas, kuris apima viską, aprėpia ir dvasios, ir simonijos dalykus. Tai gyvenimas, kuriame viskas suderinta ir viskas susiję.
Rūkalų saugotojai
Dirbu vienoje Čikagos apsaugos kompanijoje. Saugau objektus. Tą naktį mūsų buvo daug, budėjome vienoje didelėje spaustuvėje. Spausdino vertybinius popierius – kuponus cigaretėms gauti. Siunčia žmogui viena ar kita cigarečių kompanija kuponą dovanų – porai, keliems pakeliams cigarečių gauti arba ir visam blokui (dvidešimčiai pakelių). Tokios dovanos paprastai teikiamos tiems, apie kuriuos sužinota, kad jie metė rūkyti, bet kartais jas kaip paskatinimą gauna ir šiaip pastovūs klientai ir net atsitiktiniai adresatai. Tikslas aiškus – reklama su gundymo elementu. Tai viena iš kovos už rūkymą formų, kuriomis susirūpinusios rūkalų gaminimo įmonės. Tokiai reklamai išleidžiama milijonai dolerių, bet juk viskas atsiperka, ir su kaupu.
Visi darbininkai ten meksikiečiai, tai pigi darbo jėga. Jiems užmokesčio daug nereikia, ir visiems gerai. Toliau viskas kyla subordinaciniais laipteliais aukščiau. Apsauginiai gauname jau šiek tiek daugiau, įmonės inžinieriai dar daugiau, vadovybės uždarbį galima kelti kvadratu ir t. t. Ir spaustuvė tik dūzgia. Mūsų, apsauginių, funkcija yra saugoti, kad tie meksikiečiai nepasisavintų tokių svarbių kuponų.
Vaikštome tarp darbininkų, pasišnekame su kitais apsaugininkais, pažindinamės – esame surinkti iš dviejų skirtingų kompanijų, šiek tiek skiriasi ir mūsų uniformos, šiaip panašios į policininkų. Dauguma apsauginių, kaip ir aš, irgi imigrantai – iš Rusijos, Ukrainos, Lietuvos. Todėl visiems mums būdingas senas „sovietinis užgrūdinimas“. Žinome, ką reiškia nušvilpti iš valstybės, ir žiūrime į tai abejingai. Čia mes greičiau solidarizuojamės su darbininkais nei su darbdaviais. Tad vaikštinėdami dairomės daugiau į padanges arba į mergas – yra visai neblogai atrodančių tų meksikių, kaip kad lietuviai jas pavadiname. O kuponų reikalai mus jaudina mažiausiai.
Pasitaiko tarp apsauginių ir grynų amerikiečių. Dažniausiai tokioje tarnyboje dirba studentai ir pensininkai. Nes algos čia palyginti mažos, galinčios tenkinti tik imigrantus.
Įsikalbėjau su vienu tokiu pensininku. Ar maža pensija? – klausiu. Ne, užtenka, sako jis, bet gyvenąs vienas, nusibosta fotely kiurksoti ir į televizorių spoksoti. Norisi tarp žmonių pabūti, tai ir dirba – stumia laiką savo malonumui. Bet ir jis, pastebėjau, į tuos meksikonus žiūri formaliai. Kai žmogus senas, kai jau gyvenimo matęs, į daug ką numoja ranka, mato dalykus aiškiai ir pagaliau atsigręžia į žmogų. Šiuo atveju tai reikštų nusigręžti, kai pamatai, kad kažkas taikosi kažką nugvelbti…
Iš tikrųjų situacija kiek kitokia. Tikrai nemačiau, kad kažkas čia bandytų vogti tuos kuponus. Stebėjau žmones, bet ne kaip potencialius vagis. Tiesiog įdomu, man tai svetima, nepažįstama kultūra. Meksikiečiai šiaip draugiški, paprasti žmonės, visada paslaugūs. Absoliuti dauguma jų praktikuojantys katalikai ir tas pozityvusis religinis įspaudas gana ryškus: jie iš tikrųjų siekia ir elgtis, ir gyventi dorai. Tačiau spaustuvė – ne bažnyčia, čia žmones reikia vertinti kitaip – pagal primestas aplinkybes. Jų ganytojai čia esame mes – apsauginiai. Saugome meksikiečius nuo pagundos, tačiau iš tikrųjų saugome kur kas didesnę vertybę už žmogų – finansinį kapitalą, jeigu taip galima pavadinti visą šį reikalą.
Mes turime elgtis pagal instrukciją, kuri moko, kad su darbininkais bendrauti reikia mandagiai, bet šaltai ir formaliai, o vertinti visus budriai!.. Išeina, kad turime žvelgti į žmones kaip į potencialius nusikaltėlius. Bet žmogų vertinti pagal instrukciją nėra taip paprasta. Tiesa, su meksikiečiais nebendravome visai (pirmiausia trukdo kalbos barjeras – retas kuris jų supranta angliškai). Tačiau buvo nesmagu jaustis cerberio kailyje. Pažvelgia į tave meksikietis, ir kažkodėl jautiesi kaltas…
Bet vienas toks tikslus instrukcijų vykdytojas tarp mūsų vis dėlto buvo. Toks senas amerikietis iš kitos kompanijos. Visi sutikome, kad jis kuoktelėjęs, bet užtat idealus apsauginis. Jis turėjo ypatingą aukštesnį laipsnį – galėjo kontroliuoti kitus, eilinius apsauginius. Jis pats jautėsi kaip kare: visi jam čia vagys, visi priešai, reikia būti akylam, skaičiuoti tuos kuponus – vis iš naujo, ir nuolatos zylioti apie meksikiečius (vietoj kavučių ir rūkymo pertraukėlių). Kolegas, mačiau, tai gerokai slėgė, bet mano kompanijai galios jis neturėjo. Jo mėgstamiausia frazė buvo double checking (dvigubas patikrinimas), o mėgstamiausias užsiėmimas – rašyti skundus valdžiai. Skundė savus apsauginius dėl jų neva aplaidumo, nors kuponų trūkumo niekada taip ir nebuvo nustatyta. Tačiau vagys jam vis viena vaidenosi. Visa laimė, kad pati apsaugos kompanijos valdžia žinojo tą tipą, jo skundus ignoravo, bet vis tiek nemalonu.
Tos kompanijos apsauginių svajonė buvo atsikratyti karą žaidžiančio puskvailio senio. Gal šis tikėjosi kokio ordino, bet valdžiai, laimė, rūpėjo tiesiog jį atleisti. Tik nėra paprasta atleisti iš darbo žmogų, kai jis taip stropiai vykdo savo pareigas. Sovietai tokias problemas spręsdavo tinkamu įkyraus darbštuolio įvertinimu: paaukštindavo jį pareigose ir pasodindavo į kokį beprasmį biurokratinį kabinetą – tegul ten sau spokso į savo ordiną… Kaip šį reikalą išsprendė amerikiečiai – nežinau, man tai buvo tik laikinas darbas, epizodiškas pabendravimas su kolegomis iš panašios kompanijos.
Narkotikai
Kukli mano patirtis cigarečių kuponų spaustuvėje nebuvo vienintelis susidūrimas su kvaišalų imperija. Kur kas įspūdingiau buvo pasidairyti po realaus narkotikų verslo užkaborius.
Teko kartą padirbėti viename iš Čikagos rajonų, aprūpinančių miestą narkotikais. Eiliniai žmonės ten kojos paprastai nekelia, Čikagoje gal tai pats baisiausias rajonas, užtat įdomiausias. Mano darbas ten – vonių restauravimas viename daugiaaukščiame name, kuris visas buvo restauruojamas pagal bendrą narkomanų reabilitacijos programą. Namą valdžia paskyrė gyventi tiems, kurie sieks gyventi be narkotikų, bandys bristi iš liūno. Todėl bus bent jau pradžioje įkurdinti padoriai atrodančiame, sutvarkytame name.
Tačiau socialinė aplinka – ta pati, vien narkotikų prekeiviai. Būtų baisoka, bet darbininkai ten neliečiami, tad galėjau jaustis saugiai. Štai stovi prieš mane toks tipas – dyleris (narkotikų prekeivis). Vienoje rankoje maišelis baltų miltelių, kitoje – šūsnis dolerių (įsimenantis, specifinis vaizdas). Galima spėti, kad jam už striukės atlapų ar kur už diržo slypi ir pistoletas. Mano rankos irgi užimtos visokiais įrankiais, net ant sprando apsivijęs ilgiausią žarną. Kaip gyvenimas? – klausia dyleris, mums prasilenkiant to namo pusrūsyje, kur jis laiko savo turtą. Gūžtelėjau pečiais: nieko gero, bet viskas OK! Jis netikėtai irgi atsiduso: visi mes čia vargstame, suknistas gyvenimas… Štai viską turėsiu atiduoti tiems, – mostelėjo galva aukštyn, – o man kas belieka?.. Kaip ir man, – pritariau. Abu solidariai pakeiksnojome savo valdžias…
Užvažiuoja į tą rajoną automobiliai ar šiaip koks žmogėnas atsėlina, savo mašiną kur atokiau palikęs. Greiti sandėriai pakampiuose ir kaip nieko nebūta. Narkotikų prekeiviai visi tipiški – tamsiai apsirengę, apskretę. Bet apie savo prekes šūkalioja drąsiai, nors gal ne taip, kaip turguje. Tiesiog stypinėja susigūžę ratais arba stovi koks kaip stulpas vietoje ir niūniuoja garsiai tarsi giesmę narkotiko pavadinimą. Jei kas – dainuoju! Kas neleis? – demokratija… Dyleriai iš tų vietų išnyksta tik tada, kai pasirodo policijos mašina. Ši paprastai ilgai neužsibūna, kelias minutes pasisukinėjusi dingsta, ir vėl valandą kitą būna ramu. Viskas čia vyksta ramiai, tvarkingai, kaip gerai sureguliuotas mechanizmas.
Kolegos amerikiečiai darbininkai tikino mane, kad viskam diriguoja bosai, kurie sėdi per daug aukštai, kad būtų galima ką nors pakeisti. Prie jų neprieisi, o bandysi – pražūsi. Taip, ko gero, yra visame pasaulyje, ir nebūtinai tai reiškia, kad valdžioje sėdi nusikaltėliai. Pati valdžia yra valdoma sistemos, kurios esmė – teikti pasiūlą bet kokiai paklausai. Nes tik taip daromi pinigai, tik taip stiprėja valstybės finansinė galia.
O žmonės laisvi rinktis, ko jiems reikia. Štai vienam mano kolegai iš tos vonių restauravimo kompanijos – jaunam vyrukui amerikiečiui su lietuviškai skambančia pavarde, nors pagal tėvus save laikančiu lenkų kilmės, – vis dėlto prireikė narkotikų. Buvo toks saikingas vartotojas, iš išvaizdos net nepasakysi, kad narkomanas. Amerikoje tokių nemažai. Dauguma tenkinasi vadinamosios žolės rūkymu. Ji ypač populiari mokyklose. Kai kas jos net narkotiku nelaiko, bet legaliai jos irgi negausi. Tenka baladotis nežinia kur. Štai tas kolega ir nusibaladojo. Ne į šį, į kitą panašų rajoną – ir dingo. Paliko verkiančią žmoną (ką tik vedęs buvo) ir tėvus. Aišku, kad žuvo, tik jo kūno tada surasti nepavyko. Tėvams tai jau antras žuvęs sūnus (ir paskutinis). Pirmasis nukautas kažkur kare…
Šioje istorijoje įstabu tai, kad to jaunuolio tėvai ilgai gyveno viltimi. O telefono skambutis, pranešęs apie sūnaus lavono atradimą, suskambo po kelerių metų per sūnaus gimimo dieną. Kai ant stalo degė žvakė, kai motina mąstė apie savo keistą, labai sukrėtusį praeitos nakties sapną (apie kurį rašė to meto Či-kagos dienraščiai): kažkas pabeldžia į duris, motina jas atidaro – ir stovi prieš ją sūnus… Tą vakarą tėvai ir sulaukė policijos skambučio.
Jų sūnų nušovė kažkoks narkotikų verslo veikėjas ir užkasė statomo namo pamatuose. Žudiko net areštuoti nereikėjo – jis jau eilinį kartą sėdėjo dėl savo verslo. Žmogžudystės išaiškinimas ilgesniam laikui pertraukė jo veiklą, bet ta pertrauka ne amžina. Iš esmės juk niekas nesikeičia. Narkotikų gauti ne problema, ko gero, jokioje pasaulio šalyje, o ypač toje, kur klesti kapitalizmas. Vienintelė problema gali būti tik pinigai. Doru darbu narkotikams neuždirbsi, tad pats tinkamiausias narkomanams lieka kriminalinis pinigų prasimanymo kelias…
Galima tikėtis, kad ateityje visuomenė atsisakys kvaišalų. Vis dėlto jie naikina žmogaus sveikatą, trumpina gyvenimą, žudo žmones ne vien kulkomis, kurios čia taip pat dažnai skraido. Ieškoma pakaitalų, bandomi nestiprūs narkotikai, tabakas be nikotino, alkoholis be laipsnių. Vyrams sugalvoti net parsiduodančių moterų pakaitalai – pripučiamos ar sintetinės lėlės… Svarbiausia, kad nebūtų fiziologinės kūno destrukcijos.
Bet, deja, dvasinė ir moralinė asmens žudymo ar žudymosi problema išlieka ta pati. Kad ir įvertinus reklamą – masių sąmonę labiausiai veikiančią ekonominę priemonę. Juk reklama funkcionuoja ne kaip informacijos veiksnys, kad jos turinį būtų galima apmąstyti blaiviu praktiniu protu. Tai stipri manipuliacijos priemonė, tikslingas iracionalių motyvų infiltravimas į žmogaus sąmonę. Tarkime, renkasi vaikinas motociklą – kokį pasirinkti iš visos įvairovės, kai trūksta praktinių žinių ir blaivaus proto? Žinoma, jo akys nukryps į tą modelį, kurį reklaminiame skyde apžergusi pusnuogė gražuolė. Tai toks klastingas laimės pažadas, nedidelė narkotikų dozė, pateikta efektingu vizualiniu pavidalu. Arba galima vartotojui kirsti ir per kitas jusles: naujo automobilio reklama pradedama nuo šokolado vaizdinių – paragauk, koks jis saldus! Reikia, nereikia to naujo automobilio – tas klausimas blėsta ar net visai neiškyla, nes viską nustelbia stiprus pojūtis – saldu! O daikto naujumas ir net jo kaina – jėga!
Kaip uždrausi narkotikus, jeigu jų poveikis jau įkeltas į žmogaus sąmonę ar net pasąmonę. Nelabai net svarbu – kokie tie narkotikai, kokia jų žudymo galia, svarbu, kad veikia.
Ir taip veikia visa sistema – nuo aukščiausių finansinių struktūrų iki gatvėse besišlaistančių narkodylerių, sistemos vargetų.
Sektantas
Buvo ir dar viena įdomi asmenybė toje rūkalų kuponus spausdinančioje spaustuvėje. Toks jaunas vyrukas ukrainietis, kolega apsauginis. Šventas kažkoks – nerūko su kitais, net kavos negeria nustatytų pertraukų metu. O kai kalbiesi su juo, jis štai klausosi, bet staiga jo akys ima ir pastyra, ir žvelgia kažkur į tolį blizgėdamos. Tada supranti, kad jis kažkur kitame pasaulyje, o tavęs paprasčiausiai negirdi. Po kurio laiko atsipeikėja: taip taip, aš klausau…
Vartoji narkotikus? – pasitaikius progai tiesiai šviesiai paklausiau. Taip, anksčiau vartojau. Dabar ne, – prisipažino atvirai. Dabar jau metęs ir priklauso sekmininkų sektai. Dabar jis kupinas Šventosios Dvasios!
Pasakiau jam, kad esu susipažinęs su jų sekta, tai jį sujaudino ir toliau jis jau noriai pasakojo man savo istoriją. Pasirodo, gimtojoje Ukrainoje jis augo vienas pas mamą, be tėvo. Atitinkamai auklėti padėjo ir gatvė – negeri draugai. Buvo įtrauktas į narkomanijos liūną. Motina ilgai vargo su juo – įvairūs gydymo kursai, reabilitacijos. Padėdavo, bet laikinai. Sūnus vis atkrisdavo, grįždavo į savo palaimingąją būklę. Ir pagaliau kažkas patarė motinai „apiforminti“ sūnų į sekmininkų sektą – joje nustojama būti narkomanais. Ir geriausia tai padaryti būtų Amerikoje, nes ten tos sektos klestėte klesti. Kaip tik tokiu tikslu jie ir emigravo į JAV. Sūnus įsijungė į sektą ir visos narkomanijos problemos baigėsi. Sūnus tapo šventas.
Žinojau terapinę tos sektos ypatybę (ten taip pat galima sėkmingai atsikratyti ir alkoholizmo, ir rūkymo). Bet mane nustebino, kad tas jaunuolis savo sektą atvirai vertino medicininiu požiūriu, ne vien religiniu. Šiaip jau sektantams tai neįprasta. Jis man net nepiršo savo tikėjimo, sutikdamas, kad sveiki žmonės gali apsieiti ir be jų bažnyčios. Vadinasi, jis iš esmės liko pasauliečiu. Bet tokia praktiniu motyvu grindžiama būsena jam buvo pavojinga, netvari, todėl kaip galėdamas gyriau jų sektą, linkėjau laikytis joje iki galo. Kol kas jis ir nežadėjo iš jos dingti, buvo tarsi apžavėtas naujų patyrimų. Ir kai susimąstydavo žvelgdamas kažkur į tolį, kartais jam ilgesingai išsprūsdavo: o, kad tu žinotum, kaip nuostabu būti apimtam Šventosios Dvasios!.. Taip, taip, – sutikdavau, – gero niekada nebūna per daug…
Jo patirtis liudijo, kad narkomanijos problema slypi pirmiausia žmogaus psichikoje. Fizinė priklausomybė – jau antrinis reiškinys. Narkomanas – tai žmogus, kuris pirmiausia susirūpinęs savo vidine būsena, jam labai svarbu, kaip jis ir ką valgys ar nevalgys, ką tą ar aną darydamas pajaus, o ko – ne. Tai gali būti malonumų siekimas, bet nebūtinai. Svarbiausia čia – užaštrintas dėmesys savo jausenoms. Tai egocentriško tipo asmenys, ir nors jie gali sudaryti geručio, mielo žmogaus įvaizdį, iš tikrųjų jų gerumas susipynęs su abejingumu, nes tos asmeninės vidinės problemos užgožia jiems absoliučiai viską, jos tampa svarbiausiu dalyku gyvenime. Kol tokio žmogaus narkotikas susideda iš miltelių – jis tik jais ir rūpinsis. Pakeitus tuos miltelius į kažką kitą – atitinkamai pakreipiama ir rūpesčio kryptis. Tačiau visada tai bus individo kryptis į save, į savo vidaus kažin kokius reikalus, kažin kokias painias jausenas…
Iš vienos pusės, tai kaip ir krikščioniškosios askezės priešingybė, iš kitos, – narkomanu galima laikyti ir patį rimčiausią asketą. Juk šis irgi tariasi esąs arčiau dangaus, itin susirūpinęs tą dangų pajausti jau dabar, bet kokiomis priemonėmis. Badavimai, savęs plakimas ar kitoks kankinimasis, tiesiog pasaulio išsižadėjimas – visa tai leidžia pasiekti aukščiausią geidžiamą tikslą – dangišką ekstazę. Sektos siūlo lengvesnį kelią: geidžiamą ekstazės būseną galima pasiekti ir įvairiais šamaniškais veiksmais. Giesmėmis, šokiais, šūkaliojimais iki pasiutimo – štai jums ir transas!..
Modernus pasaulis siūlo dar paprastesnę priemonę. Tai tiesiog narkotikai. Bet už tokį dangų – be dvasinių pastangų ir vargų, tenka skaudžiai sumokėti. Narkomano kūnas ilgai ir netraukia, suyra nuo tų dangiškų malonumų. O jeigu nenori alinti savo kūno – štai tau dangiškasis „vaistas“ – religinės praktikos, kurios ir padės kompensuoti gyvenimo džiaugsmo trūkumą.
Dvasinė religinio tipo narkomanija neabejotinai mažiau žalinga nei cheminiai narkotikai, tai žmogui bent jau leidžia išlikti aukštesniame kultūros lygmenyje. Fundamentalių religijų atstovai remiasi tradicija, modernių – naujomis religinėmis teorijomis, net filosofijomis. Bet tikslas vis vien tas pats – tempti dangų žemėn, užpildyti apžavais žmogaus gyvenimo tuštumą…
Sekmininkai
Su ta sekta man teko susipažinti dar kažin kada sovietų laikais Vilniuje. Tada ji buvo uždrausta kaip žalojanti žmonių psichiką. Ir iš tikrųjų: sveiki žmonės ten kiek pakvaišta, ima „kalbėti kalbomis“, – t. y. vapalioti kažką, ko nei jie patys supranta, nei Dievui tai reikalinga. Ta ypatybė vadinama glosolalija – gebėjimu kalbėti visomis pasaulio kalbomis, nors tų kalbančiųjų niekas nesupranta. Tačiau tikima, kad kas Šventosios Dvasios apšviestas, tas supras. Ir supratęs jau ims kartu kalbėti bendra kalba – t. y. savaip, sekmininkiškai garbinti Dievą.
Dar juos vadina penkiasdešimtininkais, nes Šv. Dvasia išsiliejo susirinkusiems apaštalams ant galvų penkiasdešimtąją dieną po Jėzaus iškeliavimo. Katalikams tai Sekminių šventė. Laikoma, kad tai Bažnyčios, kaip institucijos, gimimo diena. Apaštalai tada ir pajutę tą Šv. Dvasios poveikį. Nepašvęstoji publika apaštalus įvertino kaip saldaus vyno apsigėrusius, bet šie patikino: jie esą Šv. Dvasios kupini.
Gerai pamenu tą įspūdingą gruodžio vakarą. Tada dar studentas su draugu kursioku dviese leidomės į sekmininkų pamaldas. Turėjome adresą – kažkoks privatus namas tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, lyg S. Batoro gatvėje. Vykome miesto autobusu, dairėmės pro langus, nelabai žinodami, kur išlipti. Buvo jau tamsu, nematyti nei namų, nei tuo labiau jų numerių. Vien miškai aplinkui.
Mūsų dėmesį patraukė kartu važiavusi grupelė autobuso keleivių. Negalima sakyti, kad jie tarp savęs pažįstami, bet kažkas juos lyg vienijo. Tuo labiau kad ir išlipo jie visi kartu vienoje tokioje nykioje stotelėje. Pasidalijome su draugu įspūdžiu – keisti žmonės, jų visų akys kažkaip keistai blizga. Ir išlipo visi kartu… Taigi čia ir bus tie sektantai – susiprotėjome! O mes tą stotelę kaip tik pravažiavome. Ne bėda, išlipome kitoje ir sugrįžome pėstute. Nuošaliau nuo kelio, arčiau miškingo šlaito matėsi vieniša troba, pro kurios langus skverbėsi šviesa. Kai atėjome, pamaldos jau buvo prasidėjusios. Įleido mus laisvai, be jokių teiravimųsi. Jeigu jau čia atėjai, vadinasi, esi savas.
Pirkios viduje dideliame kambaryje buvo susigrūdę, suskaičiavau, apie aštuoniasdešimt žmonių. Įvairaus amžiaus, taip pat keletas šeimų su mažais vaikais. Bet visi susirūpinę tokie, prislėgti, lyg nelaimingi. Tik blizgančios akys teikė vilties, kad tie rūpesčiai gal tuoj nuslinks. Vienas kitas ten pagrojo gitara, padainavo – gražiai, jausmingai. Bet jų dainos labai jau paprastos, primityvios, užstalės lygmens, kelių elementarių akordų. Na, svarbu, svajingos. Ir visos, aišku, apie meilę Jėzui.
Pagrindinė jų apeigos dalis – išpažintis. Ji bendra, visuotinė ir vieša. Paskelbus šios apeigos pradžią, salė sujudo, sukruto visi klauptis. Tyliai, pusbalsiu kiekvienas ima sakyti savo nuodėmes su maldavimu pasigailėti. Kai nuodėmes išpažįsta visi kartu, tai ir nesuprasi, kas ką murma, o ir niekas kitų nesiklauso, visi savimi užsiėmę – kreipiasi į Jėzų. Tas visuotinės išpažinties intensyvumas palaipsniui auga, stiprėja. Atgailaujantieji kalba vis garsiau ir garsiau, su vis stipriau reiškiamomis emocijomis. Kumščiais mušamasi į krūtines, paskui rankos pradeda kilti aukštyn, akys stipriai užmerktos arba, priešingai, smarkiai išplėstos, kai kurie balsu rauda. Tas jų kalbėjimas, nors ir taip nesuprantamas, ima virsti kažkokiu neaiškiu, nerišliu garsų srautu. Pagaliau viskas išsilieja į bendrą klyksmą – tikra masinė isterija. Kaip baisiai visi nuodėmingi! Jau ėmiau bijoti – dar kiek, ir pats pradėsiu kaukti. Bet staiga – galingas pamaldas vedančiojo pastoriaus mostas nuo scenos, – specialiai įrengto paaukštinimo pirkios gale. Jo balsas visus perrėkia: jums atleista! Štai nužengia Šventoji Dvasia!.. Publika akimirkai nuščiūva, ir tada įvyksta staigus visuotinis atsipalaidavimas, visuotinė euforija. Toks pat, bet jau džiaugsmingas mosikavimas rankomis, tos pačios, bet jau laimingos ašaros, balsai jau nebe atgailą rėkiantys, bet padėką Dievui šaukiantys ir t. t. Akys visai apspangusios nuo palaimos, ir jau galima suprasti, kad Šventosios Dvasios energijos jie pasikrovė ilgam…
Išgyvenimai panašūs į kolektyvinį lytinį aktą, tikras dvasinis orgazmas. Bet paskui vis dėlto žmonės susikaupė. Pastorius sakė pamokslą. Klausėsi visi jo įdėmiai, tačiau su savotiškais maldos pobūdžio protrūkiais. Kiekvieną kartą, kai tik išgirsta tariant Jėzaus vardą, daugelis instinktyviai, kaip kokio sąlyginio reflekso veikiami, išrėkia specialią liaupsę – Jėzaus vardo pagarbinimą. Koks reikšmingas tas vardas! Tuo labiau – Jėzaus misija.
Įstabu tame pamoksle buvo tai, kad kalbėta apie Jėzaus nukryžiavimą ir sustota ties reikšmingu klausimu: ką mes dabar darome, matydami nukryžiuotą Jėzų? Ir visa pirkia po eilinio Jėzaus pagarbinimo, rodėsi, tarsi tikrai mato prieš save Nukryžiuotąjį – visi susirūpinę laukia atsakymo. Ką mes darysime, – primygtinai kartoja klausimą pastorius, – mieli broliai ir seserys, matydami prieš save kruviną, sumuštą, kenčiantį ir mirštantį Jėzų?! Štai jis ir miršta! – ar imsime dabar verkti, raudoti?
Ir čia pat pastorius paneigia šį netikusį sprendimą jau garsiai šaukdamas: mes matome Nukryžiuotąjį ir mes džiaugiamės!.. Mes verkiame ne liūdesio, bet džiaugsmo ir padėkos ašaromis, nes jo mirtis atnešė mums išgelbėjimą ir suteikia mums Šventosios Dvasios… Ir t. t., ir pan. Svarbiausia – džiaugtis! O visokie žmogaus liūdesiai ir gyvenimo rūpesčiai yra tiesiog nuodėmės, netikusi dvasinė būklė, kuri štai atitaisoma per tas reikšmingas pamaldas. Ir visa pirkia vėl pratrūksta džiaugsmo ovacijomis, vėl laimė patiriama kone iki ekstazės.
Taigi, stebuklų pasaulyje nebūna. Ir apie narkomanus, deja, ko gero teisingai sakoma: buvusių narkomanų nebūna… Tačiau religinis cheminio narkotiko pakaitalas, be abejo, pozityvus veiksnys. Bent jau kūną turime sveiką, nyksta ir paprastų narkomanų keliamos kriminalinės problemos.
Po tų pamaldų dar kiek pabendravome su publika. Paprasti, draugiški, nuoširdūs žmonės. Tikros Kristaus avelės, kaip ir visi pasaulio sektantai. Nors šiaip jų religinis mokymas įpareigoja visus ne jų bendruomenės žmones vertinti kaip pražuvusius. Manau, tai ne vien religinis fanatizmas, gal labiau psichologinis poreikis. Kad ir kaip ten būtų, sektos vis dėlto susideda iš daugiau ar mažiau asocialių sluoksnių, iš gyvenimo autsaiderių, mažamokslių ir panašių nuskriaustųjų. Ir tokiems nelaimingiesiems dovanojama tikra psichologinė kompensacija: jie priklauso sektai, kuri stovi visa galva aukščiau už visus kitus žmones, kuri aukštesnė už visą nuodėmingąjį pasaulį. Užguitas žmogus pagaliau pasijaučia visavertis, iškilęs virš savo buvusios aplinkos, kurioje jis anksčiau tebuvo nulis. Užtai dabar jis yra viskas! Ir svarbiausia – jis yra reikšmingas pats sau.
Kad ir kokie keisti mums atrodytų tie sekmininkai, bet reikia sutikti, jog jie kone idealiai atitinka „Apaštalų darbų“ knygoje aprašytą Šventosios Dvasios atėjimą. Atitinkamai jie turėtų būti laikomi nuosekliausiais krikščionimis (save jie tokiais, be abejo, ir laiko). Kitas klausimas, kiek toje Jėzaus istorijoje dieviškos pompastikos ir kiek tikros žmogiškos patirties? Bet kaip tik su tokiais klausimais atsidurtume arčiau erezijų pavojaus, kurio visai nebijo palaiminti dangaus vaikai sekmininkai.
Amerikoniškieji ganytojai
Iš tikrųjų sekmininkus sieti su pirmųjų krikščionių bendruomenių dvasia nelabai galima. Šios sektos religinės praktikos ištakos siekia tik XVIII amžių, o konkrečiai – sekmininkų sekta susikūrė tik praeito šimtmečio pradžioje JAV. Atitinkamai jos vietą ir statusą bendrame sociume geriausiai įvertinti galima stebint būtent JAV sekmininkus.
Amerikoje nėra populiaru ką nors įvardinti sektos sąvoka. Sektų čia daug, ir visos viena kitai nenusileidžia skaitlingumu. Čia visi lygūs, visi vienodai traktuojami. Bet kuri sekta tiesiog pristatoma kaip bažnyčia ar denominacija, kuri irgi nieko nesako. Pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus bažnyčia… Arba – esame Evangelijos skelbėjai…
Kaip tik katalikus šiuo požiūriu galima vertinti kaip esančius arčiau sektantų, nes jų bažnyčios išsiskiria iš bendro religinio JAV konteksto. Pavyzdžiui, kokio šv. Antano ar šv. Juozapo bažnyčia – ar tai nėra ypatingumo ir atskirumo ženklai?.. Na, argumentuojama, kad jie krikščionybės šventieji, bet kaip tik tai ir yra specifinė katalikybės žymė, išskirianti ją čia iš visų kitų krikščionybės formų…
Kiek konkrečiai sekmininkų yra Amerikoje? Klausimas paprastas, bet tikslaus atsakymo nėra. Sekmininkai susiskaldę tarpusavyje dėl kai kurių apeigų ir teologinių niuansų, atitinkamai skiriasi jų denominacijos. Yra sektų, dėl kurių abejojama, ar jos tikrai sekmininkiškos pakraipos. Todėl JAV priskaičiuojamų sekmininkų diapazonas platus: nuo trijų iki trisdešimties milijonų. Amerikietiškais mastais tai nėra itin įspūdinga, šiek tiek atsigriebiama pateikiant pasaulinę sekmininkų statistiką. Manipuliavimas statistika slepia tendenciją parodyti, kiek mūsų daug! O kur daug – ten jau tiesa…
Įvairūs statistiniai šaltiniai nurodo pasaulyje esant nuo maždaug 300 mln. iki 500 mln. sekmininkų. Rekordinis sekmininkų skaičius vis dėlto priklausytų lietuviškajai Vikipedijai – joje konstatuojama, kad sekmininkų pasaulyje yra apie 700 milijonų! Dar kiek, žiūrėk, ir bus visas milijardas…
Apie sekmininkus teko įsikalbėti kartą čia, Čikagoje, su vienu šiek tiek pažįstamu advokatu, senu žydu. Jis tvarkė mano mokesčių dokumentus. Darbo buvo nedaug, bet senis lėtų apsisukimų, kartu radosi laiko ir paplepėti. Jis užvedė kalbą apie religijas, konkrečiai domėjosi kabala (toks žydų mistinis mokslas, bet tiksliau pseudomokslas), siūlė man užsiprenumeruoti kažkokį jų žurnalą. Mandagiai atsisakiau, pasiteisinau daugybe darbų. Magija, okultizmas – man visa tai dvelkia tuo pačiu narkotiku… Bandymas įsikinkyti dvasias.
Kitas reikalas – socialinis religijų vertinimas. Pakreipiau kalbą apie sekmininkus. Pasirodo, jam tai nebuvo terra incognita. Ir jis turėjo savo ruožtu man šį tą papasakoti. Apie vieną savo pažįstamą psichiatrą. Tai garsus psichiatras, užsiimantis net moksline veikla. Bet turintis ir tokį slaptą hobį. Sekmadieniais jis pamokslauja sekmininkų bendruomenei! Gydytoju ten nesiskelbia – yra apsiforminęs pastoriumi, o psichiatro etiketė žemintų jo reitingą.
Kam jam to reikia? – paklausiau, – ar ligonių trūksta? Klausimas Amerikoje normalus. Tik šį kartą jis netiko. Tas gydytojas, anot pasakotojo, tikrai sąžiningas, suinteresuotas žmones gydyti, o nepagydomus – stebėti. Kaip tik tokiais nepagydomais jis laikė visą savo parapiją. Be abejo, žmonės ten skirtingi, nevienodas ir jų ligos intensyvumas. Kai kuriems net slapta užvedęs ligos istoriją, pagaliau jam tai mokslinių studijų terpė, medžiaga knygoms. Geriausi rezultatai pasiekiami stebint gyvenimą, o ne vien vizituojant ligonių palatas… Svarbiausia, jis susirūpinęs tuos sektantus išlaikyti bendruomenėje, kitaip jie bus lengvai pažeidžiami – normalus gyvenimas jiems per kietas (mat nuodėmių pilnas – jame nėra Šventosios Dvasios).
Deja, ne visi pastoriai tokie ypatingi ir sąžiningi. JAV gausu šios sektos pakraipų pastorių, kuriuos tiksliau būtų galima įvardyti netgi nusikaltėliais. Jie ne gydo žmones, bet atvirkščiai: piktnaudžiaudami hipnoze gilina jų dvasios ligas. Mases užhipnotizuoti paprastai būna netgi lengviau nei atskirą individą. Tuo labiau kad sektose visi kaip tik to ir trokšta. Masinei hipnozei padeda prieš seansus sakomi pamokslai, kurie dar dėl jų savotiško isterinio pobūdžio atlieka paruošiamosios procedūros vaidmenį. Užhipnotizuotieji krenta žemėn, rėkia, blaškosi, tąsomi konvulsijų. Laikoma, kad taip išvaromi velniai. Pasitaiko, kad ir liga kokia kuriam nors praeina, bet visada tik afekto principu – laikinai, tam kartui. Ligos po to sugrįžta, ir net paūmėjusios. Pastoriai tai aiškina žmonių nuodėmingumu, jie nuolat kalti prieš Dievą – todėl ligos ir atsinaujina… Kartu su jomis kyla ir poreikis būti užhipnotizuotam, tai jau tikra narkotinė priklausomybė nuo savo „daktaro“. Taip tos bendruomenės klesti, plinta…
Patys pseudopastoriai savo veiklą vertina, suprantama, ne mediciniškai. Tai esą stebuklai, o jie – šventi Dievo tarnai. Jų apeigos – jokia hipnozė, o pats tikriausias Šventosios Dvasios veikimas per šventą pastoriaus asmenį, – skelbia vienas toks apie save viešai per televiziją. Šventų pastorių čia tikrai pakanka, yra ir itin pasižymėjusių, o labiausiai žymūs tie, kurie tituluojami milijonieriais.
Internete galima rasti vaizdo medžiagos, kaip tokie pastoriai varžosi tarpusavyje – kuris vienu kartu užhipnotizuos daugiau žmonių. Hipnozės (t. y. Šv. Dvasios) seanso metu pastorius staiga kažką garsiai sušunka, kad velniai išsilakstytų, ir pusė salės apalpę krenta ant grindų. Kuo daugiau žmonių vienu kartu išverčiama iš koto – tuo šventesnis pastorius.
Vienas toks jų čia yra itin aršus, net viešai grasinęs per televiziją savo kritikams: tokią jo veiklą kritikuoti leistina, tegul, čia laisva šalis. Bet dar yra ir teisė! Tad kritikuokite, bet be vardų! – reikšmingai įspėjo.
Reikia pasakyti, jo bauginimas turi prasmę. Vardo paminėjimas gali diskredituoti asmenį ir pakenkti jo šventam verslui. O šio pastoriaus advokatai jo kritikus tiesiog gyvus suėstų, nes jis bene pats turtingiausias iš visų JAV pastorių. Savo bendruomenei jis yra tikras dievas, bet, keista, ne savo žmonai… Ši jį pasiuntė po velnių – išsiskyrė. Tai istorija jau iš laikraštinių blevyzgų srities, bet vis tiek daug ką leidžia suprasti.
Taigi išvyko tas dievas su savo jaunute sekretore misijoms į Europą. Gerokai joje užtruko, o žmona sugebėjo iššnipinėti maršrutą. Pasirodo, tos misijos vyko kažkodėl vien kurortinėse vietose, ir viešbučiuose pamokslaujanti porelė įsikurdavo viename kambaryje, o ne dviejuose, nors pastorius milijonais aptekęs… Nežinau, kaip jis savo bendruomenėms nušvietė žmonos pyktį, gal kad ją velnias apsėdo… Bet oficialiai jis tai paaiškino žmonos mažatikyste. Dievais reikia tikėti bet kokiu atveju – juk jie šventi.
JAV parlamente yra ir viską suprantančių žmonių, kurie reikalauja uždrausti tuos piktybinius hipnozės seansus, nes sekmininkų praktika ne gydomoji, bet destruktyvi, nors ir labai pelninga. Tačiau JAV Temidė taip jau surėdyta, kad, norint susilaukti teisingumo, pirmiausia reikia nurungti oponentą savo milijonais. O kas nurungs tuos pastorius? Ypač jeigu jiems už nugaros yra ne tik milijonai, bet dar ir pati Šventoji Dvasia…
Aidas Marčėnas. Sakiniai
2013 m. Nr. 3
Menkoji eseistika
Meno pauzė
Prieš dešimt mėnesių pabaigiau „Dievų taupyklę“ ir ištiko meno pauzė. Šiuos sakinius pradedu rašyti du tūkstančiai dešimtųjų metų vasario dvidešimt pirmąją dieną, tėvo trečiųjų mirties metinių išvakarėse, tvirtai, sugrįžęs iš pasislankiojimo po Rasas, idant neišprotėčiau nuo poezijos, kuri niekam nereikalinga.
Gal todėl, kad poezija nereikalinga, jos tiek daug. Ji – turinčiam akis, ausis ir sąžinę – visur, kur sugyvena sąmonė ir kalba, o ypač – sniegenomis nurausvintuose kapinių medžiuose. Ji iš ten, kur kalbos nebėra.
Tikslai
Norėčiau išmokti sukurti sakinį – paprastą, aiškų, nepretenzingą. Jei pavyktų tvarkingai sujungti bent du, o gal net ir tris sakinius, būčiau ne tik patenkintas, bet ir laimingas. Metai kiti neprabėgtų bergždžiai.
Treji metai
Treji metai, kai numirė tėvas. Siaubas labiau ne dėl to, kad tėvas mirė ir pasaulis, niekam to nežinant, pasibaigė, o labiau dėl to, jog nuo naujo pasaulio pradžios abejingai praėjo treji metai.
Prieš trejetą metų, dvidešimties laipsnių šalčiu paženklintą rytą, mūsų namuose mirti pražydo ir slyvos šakelė, kurią nunešėm tėvui, – karste jiedu buvo pats tobuliausias rimas.
Atnešti, įdėti į karstą – tik tiek ir tegali poetas. Kita jam nepriklauso, kita – ne jo prerogatyva, nebe jo kompetencija. Ne jo nuopelnai. Štai apie ką vertėtų galvoti. Apie laiką, kurio nėra. Ir mirtį, kuri neįmanoma.
Apie dievų taupyklę
Primena knygą, nervų galiukais parašytą, idioto šypsena besišypsančią. Sklidiną šiems būdingo gyvenimo džiaugsmo, o gudrią – it piramidžių katė. Dabar jau akivaizdu: kiek žmogus savyje turi, tiek knygoje ir suranda. Be ypatingų pastangų. Be ypatingų pastangų ir užmiršta.
Žinynas
Virgis, ergo, nekaltas, Gasiliūnas, simpatingas žmogus, bet rimtai apnuodytas didelėmis literatūros dozėmis, rodo man knygą, žinyną, kur angliškai aprašyti po šimtą visų laikų estų, latvių ir lietuvių rašytojų. „Ir tu čia esi“, – sako. Tarsi man tai rūpėtų. Kai jau esu.
Mechanizmai
Madingų stilistikų imitavimas, simuliakrai, perprastas bendrinis verlibras, kultūringai publikai priimtinų ir suprantamų istorijų pasakojimas, pakankamai gerų eilėraščių rašymas… O ir tas rašymas pritaikytas parapoetiniams, festivaliniams interesams bei europoetiniam gyvenimo būdui.
Šiokie tokie mechanizmai, šioks toks išmanymas – ko snobėms mėgėjoms ir reikia – bet nėra jokios kibirkšties.
*
Kibirkštis, suteikianti gyvybę, įskelianti poeziją – Dieve Dieve, kaip retrogradiškai nuskambės, – iš Dievo, iš jo kietos titnaginės būties kalboje. O, akmuo! Ak, omuo… Niekas nepasikeitė – poezija yra tai, kas buvo ir prieš penkiolika tūkstančių metų. Ji pasveriama tik fatališkai tragišku, bet visada išsipildžiusiu gyvenimu, kad ir labai blogo, rimtos literatūros pamokų neišmokusio, bet poeto.
*
Ir jaunystė, kur tik kibirkščiavimai, „Krišnos hamakai“, anot jaunos poetės Aušros Kaziliūnaitės, o mechanizmų – nerasta.
Spąsteliai
Kitaip nei opijus, hašišas, prieš pražudydamas, gali šio to išmokyti. Paaiškinti, kad nėra atsitiktinumų, atskleisti kai kuriuos slaptingus pasaulio ryšius, išryškinti žmonių juokingąsias kaukes ir, leidęs pro jas pažvelgti į tikruosius jų veidus, parodyti angeliškąją, žmogiškąją ar demoniškąją jų prigimtį.
Nerūkyk, avinėli, hašišo, Baudelaire’u pavirsi!
Iš pamokų
Kodėl dažniau sakoma „Tai bus tau gera pamoka“ nei „Buvo gera pamoka“? Veik visas alkoholio pamokas išmokau būdamas dvidešimt ketverių. Tačiau, bergždžiai užmušinėdamas kančią dauginantį laiką, inertiškai girtavau iki keturiasdešimt trečio gimtadienio.
Liko kelios alkoholiu sulietos draugystės. Tik štai tų draugų nebėra.
…nežinai, kas tai bičių medus
Šįryt vėl prisiminiau tirpstantį su smėliu sumišusį sniegą, per tėvo keturnedėlį kovo pabaigoje saulės pažadintas bites, daugybę bičių, renkančių medų nuo vainikų ant ką tik supilto tėvo kaimyno kapo, nes gamta kitų žiedų joms dar nepasiūlė.
Dūzgiančią mirties avilių tylą – štai ką kontempliuoti vertėtų.
Kaip veikia dievų taupyklė?
Per Sauliuko laidotuves paskambino Žilvino našlė Jolanta (mūsiškai Zviežas) ir paprašė sutikimo išspausdinti Žilvino atminimui skirtą mano eilėraštį apie jį rengiamoje knygoje.
Užvakar, minint trečiąsias tėvo mirties metines, vos išvažiavus iš kapinių, paskambino Žilvino motina ir paklausė, ar negalėčiau Žilvino dukrai pasirašyti „Dievų taupyklės“, kurioje išspausdintas jam skirtas eilėraštis.
„Reikalai?“ – klausia vairuojanti Rosita. „Mirusių draugų motinos“, – atsakau. „Geras pavadinimas knygai“, – nuo galinės sėdynės tarsteli Kristupas.
Tiesiog per dažnai lankausi kapinėse. Tokie reikalai, tokios turėtų būti ir knygos.
Iš lengvų nuprotėjimo formų
Pastebėjau, kad daugelis žmonių iš praeities manęs nebeatpažįsta. „Nepažinau“, – per Sauliuko laidotuves ištarė net Džimas, artimiausias mano klasės draugas, su kuriuo matėmės vos prieš metus.
Po gedulingų pietų, temstant, jau netgi sutemus, prie Kongresų rūmų belaukiant atvažiuojančios Viliūtės, staiga girdžiu: „Aidai…“ Nedidukė įmitusi moteriškė prisistato Saule ir pamačiusi, kad nesusigaudau, priduria: „Poetės Tatjanos Rostovaitės duktė.“ Poetės, dingusios be žinios. Pati Saulė taip pat dingo gal prieš dvidešimt metų; visas senamiestis apie tai gaudė. Paskutinį kartą ją mačiau, kai sukėlė pankišką skandaliuką per Poezijos pavasario skaitymus universiteto Sarbievijaus kieme. Sakosi paskui kažkokį grafą nutekėjusi į Maskvą, prisigimdžiusi vaikų etc. Nors kalbantis vis kirbėjo abejonė, ar tai tikrai ta pati Saulė, ir ar apskritai Saulė. Ir ar…
Iš ryto nedrąsiai paklausiau Viliūtės: „Ar vakar, kai sustojai manęs paimti, šalia buvo kokia moteriškė? Ar kalbėjausi su kuo nors?..“
Normalūs nenormalumai
Žudantis kaltės jausmas, manau, labiau metafizinis nei genetiškai paveldėtas. O gal atvirkščiai. Kaip ir nesugebėjimas tiesiog būti tėvu – išreikšti, parodyti jausmus. Myliu kaip save patį ir kaip su savimi pačiu negaliu ilgiau bendrauti nesusiriejęs. Nes kai jau pradės dėstyti savo gyvenimo filosofijas…
Jos elgesyje atpažįstu save, visą savo „subtiliosios sielos“ buką egocentrizmą, o tai ypač siutina. Savo elgesyje su ja matau tėvą, visa tai, ko jame paauglystėje nekenčiau, o tai šiek tiek juokina. Ir tas žiaurus juokingumas mane – gyvenantį mamos dovanotame nuostabiame pasaulyje, kuriame vis tiek viskas blogai ir tuoj tuoj bus dar blogiau, – kiek ramina, sutaiko.
Ar normalūs vaikai geba jausti kaltę prieš savo tėvus? Kaltę, kad gimė? Kad gimė į juos panašūs?
Aš jaučiu, bet aš – nenormalus.
Berniukai
„Adomai!“ – „Aš čia!“ – „Išlįsk!“ Ir kiek vėliau: „O kur Adomas?!“ Ir sunkiai pakeliamas triukšmas, jokios koordinacijos, dar baisiau negu paukščiai. Tie, kurie išdavė Dievui Adomą. Tą, kuris, atsikandęs vaisiaus nuo pažinimo medžio, slapstėsi krūmuose.
Numirė Juozas Aputis
Numirė Juozas Aputis. Parašiau ir sustojau. Labai paprastas, aiškus, baisiai natūralus sakinys, atrakinantis tuštumą, į kurią byra prisiminimų likučiai.
*
Apie ką kalbėjomės, kai iš Kuršėnų važiavome Juozo tėviškės link? Menu Gedos šešėlį ir pokario rūką.
*
Su ausinuku vaikštant po Rasų kapines skamba stebinančiai graži, taupiai ir tvirtai suausta valstybinio diktanto kalba. Kas turėtų būti tokio kieto teksto autorius? Pasirodo, ištrauka – Juozo Apučio: autobusiukas, vairuotojas, keleivis… Kažkoks diktantas, kurio nerašiau, per radiją, kurio beveik nesiklausiau, o vis dėlto prisimenu ligi šiol.
*
Per mažai mes skaitome vieni kitų knygų.
*
„Nesupratau, kai įsimylėjęs Violetą visas spurdėjai, dabar, kai pats įsimylėjau, suprantu!“ – eilėje prie baro „Suokalbyje“ dėstė žiauriai gyvas Juozas Aputis.
*
Iš Rimvydo Stankevičiaus mitų. Kad prisiskambintų telefonu iš Zervynų, Aputis lipa ant stogo, o ryšys yra tik tuomet, kai lyja.
*
„Ar užsuksim pasižiūrėti Apučio?“ – klausiu Viliūtės, kai tenka važiuoti pro Sudervę, rotondinę bažnyčią, jos šventąjį Petrą… Jei šventasis Petras tikrai taip atrodo, dabar, Juozui atėjus, jis turėtų nustebti, kad žvelgia į savo atspindį vandenyne.
*
Prieš pusantrų metų, kai matėmės paskutinį sykį, mėginome RS autobusiuku išsiveržti iš Zarasų saloje vykusios rusų kunigaikštiene Kazimiera Prunskiene papuoštos šventės: naktis, galybė girtų žmonių, grimasos, ąžuolai ir laužai, kažkokios šviesos, neįgalumai, muzika ir santykinėje autobusiuko tamsoj rimtas Juozo Apučio pajuokavimas, sutikus gražiai kalbantį ir dar gražiau atrodantį žmogų iš mano jaunystės: „Koks puikus žmogus, tai ne tu.“
*
„Karste Aputis į save nepanašus“, – sakau, kai išeiname iš Šv. Jonų bažnyčios ir sėdamės į automobilį. „Gražus“, – sako mama. „Nelygu kas kaip grožį supranta“, – šypteliu ir pagalvoju, kad Juozo Apučio gyvybė telkėsi akyse. Visomis prasmėmis. Dar pagalvoju: o juk ir novelės – tai, po galais, akys. Novelių ežerai. Novelių šuliniai. Akivarai. Gyvenimo nėrinio akys. Akys labiau bulvių, bet ir kortų. Gal Aputis buvo panašus į bulvių karalių?
„Būgnų berniukas, mama, – sakau, – arklio kanopa paženklinta kakta, Juozaputis.“
*
Šiąnakt sapnavau porą aputmedžių. Ant vieno jų augo labai didelis bananas. Jo niekas nedrįso ragauti. Paragavau. Jo skonis buvo kaip banano.
Jaunuolis Franzas Kafka
Aš nesileisiu nuvarginamas. Aš įšoksiu į savo novelę, net jeigu dėl to susipjaustyčiau veidą. Tai tikra. Ir net lietuviškai daug geriau skamba nei sukurtų koks, prisiminus sarkastiškąjį Horacijaus Nykos-Niliūno šypsnį, Pranas Šarka. Galėčiau sau prieštarauti – gražuolis Kęstutis irgi mokėtų taip pasakyti. Taip, mokėtų, bet tai būtų visai kiti savimi patenkinti, prieš veidrodį besimaivantys, mirtino talento nesudarkyto veido sakiniai.
Pamiegojau, pabudau, pamiegojau
Televizoriui vėl knisant Kėvišo rekonstrukcijas, prisiminiau, ką šiąnakt sapnavau. Nusileidžiu po operhauzo scena, o ten – išmatos, balos, šiukšlės, iš burzgiančių variklių varva tepalas… „Atsargiai! Čia gilu – vienas ant kito galima sustatyti penkiasdešimt keturis šunis“, – sako mano pakeleivis, stambus visiškai plikas vienadantis vyras. Staiga pamatau, kad požemio sienoje šviečia išlaužta anga, pro kurią išlindęs atsiduriu ant žema kaip futbolo aikštėj žole apaugusio išgaubto namo stogo Prahoje…
Sekmadienis, 1910 metų liepos 19 diena, pamiegojau, pabudau, pamiegojau, pabudau, koks sumautas gyvenimas. Kaip sako Bartas Simpsonas, „tai ne aš“. Pritariu. Tai Franzas Kafka.
Studentams po penkių šimtų metų
Su Rimvydu Stankevičiumi peržvelgiame redaguotus „Pačius paprasčiausius burtažodžius“. Du tekstai, knygos pradžioje ir knygos pabaigoje, vadinasi „Apsiprausimas dūmais“.
„Kad skaitytojai po penkių šimtų metų, studentai visokie, suprastų, kas yra kas, prie vieno vertėtų pridurti „Įėjimo“, prie kito – „Išėjimo“, – sakau.
Po kiek laiko, pasiekus eilėraštį „Mokymasis skaičiuoti. Gal dvylika“, kuriame prie paskutinės vakarienės stalo susodinta dvylika, autoriaus nuomone, iškiliausių šių dienų lietuvių poetų, Rimvydas prisimena tuos studentus po penkių šimtų metų ir sako: „Iš čia jie ir sužinos, kad buvo tokie poetai…“ Ir šitai sakančiame Stankevičiaus balse, kaip ir jo poezijoje, jokio bent menkiausios ironijos atspalvio.
*
Poetas, nes vaikas. Noriu, kad šis sakinys taip pat skambėtų be jokios ironijos. Nuoširdžiai noriu dar ir dėl to, kad tai priminė pirmąją mano, devynmečio, savarankiškai nusipirktą knygą „Septyni pasaulio stebuklai“ geltonu viršeliu su sfinkso bei piramidžių atvaizdu. Tą pat vakarą priešlapyje pieštuku įrašiau datą – kad ateities kartoms atradus tą knygą, tą aštuntąjį pasaulio stebuklą, nekiltų jokių abejonių dėl laikmečio identifikavimo. Ir visą vakarą svarsčiau: skaityti ar užkasti prie Neries – skaitytojams po penkių šimtų metų.
*
Skaitytojams po penkių šimtų metų. Rimvydas Stankevičius – tipiškas įtikėjęs poetas (nenuovokų bei vidutinybių, be abejo, kaltinamas megalomanija); „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – jo tikėjimu patikėjusios poezijos knygelė; o poezija – toks sunkiai paaiškinamas, su kalbos kūrybingumu susietas senovinis dalykėlis, kurio esmingas bruožas – meistriškai išsprūsti iš bet kokių apibrėžimų.
Koja
Mudu su Dudučiu kartais siedavo tas pats staliukas „Suokalbyje“. Su šiuo filosofu ir sofofilu, kažkaip stoiškai ir šviesiai ironišku, netgi cinišku (tautologiją stoiškai cinišku gelbėtų tik žodelis beveik), būdavo kažkaip inteligentiškiau – ne taip juoda, ne taip baisu. Dar mus sieja štai kas: mano, dvidešimtmečio, rašyto romano „Baimės arklys“ herojus, pasirodo, dėvi Dudučio tėvo vardą bei pavardę…
Vakar Dudučiui nupjovė koją. O šįryt, sunkiai besirišdamas antrąjį batą, pagalvojau: „Gerai tam Dudučiui!“ Pagalvojau spontaniškai, nuoširdžiai, be taip Dudučiui andai būdingo stoiškojo cinizmo.
Persipinantys majos pavidalai
Sapnas. Fotografija „Literatūroje ir mene“. Aš baltu kostiumu be barzdos; dar pastebiu, kad vos pradėjęs plikti. Man į dešinę parankę įsikibęs Vytautas P. Bložė, į kairę – Emmanuelis Levinas. Visi trys su gėlių puokštėmis, išsišiepę… Užrašas po fotografija: „Šokiai ar ne šokiai? Girti, bet laimingi!“ – „Kodėl bet, kodėl ne ir?“ – klausiu sapnuojamo Alvydo Šlepiko. Tyli, gūžčioja pečiais, kažkaip nenatūraliai, nebūdingai.
*
Kitoje tikrovėje važiuoju penkto maršruto troleibusu ir, uosdamas šlapalo tvaiką, girdžiu, kaip vienas benamis rusiškai sako kitam: „Tau tik klounu cerkvėje dirbti!“ O tas, į kurį kreipiamasi, prieina prie manęs, mosikuoja rankomis, kažko nori: „Izveni, mužyk…“ Ką primena, į ką panašus? Jei Alvydas Šlepikas, na tas, iš praėjusios nakties sapno, su Joe Cockeriu prieš penkiasdešimt metų būtų susilaukę pamestinuko… Neištvėręs išlipu Trakų stotelėje, nors ketinau važiuoti ligi stoties. Aš, bledj, iš Radvilų!
Persipinančių majos pavidalų komentarai
Gali pasirodyti, kad minimas šlapalas siejasi su mano draugo Alvydo Šlepiko pavarde, – nieko panašaus, tai nėra joks nevykusių asociacijų žaismas; nors dabar, kai pastebėjau ir teisinuosi, dar labiau taip atrodo, bet prieš ką čia turėčiau teisintis?
Keistas tas atseit dienoraštinių tekstukų rašymo procesas, nesąžiningas. Kita vertus, andai „Suokalbyje“ su Alvydu Šlepiku juokėmės, kad esame apsimyžę giminės: mano pavardė kilusi iš Mačėnų, jo, anot Bronio Savukyno, iš Šlapikų. Į pabaigą ėjo nuostabiai sumautas amžius, Bronys elegantiškai rankoje laikė pasaulį, kurio nebėra, cigaretę ilgiausiu tame pasaulyje pelenu ir pilstukinio „Suokalbio“ brendžio taurelę.
Žirklė
Jaunasis literatūros ir tautosakos direktorius Mindaugas Kvietkauskas gan įtaigiai diagnozuoja poezijos krizę, tiksliai argumentuoja, bet stipriausiai toje kalboje jaučiamos nebedalyvaujančiojo – nepajėgaus olimpiadoje dalyvauti – nuoskaudos (literatūrai direktoriaujantis, turėjęs didelių ambicijų neįvykęs poetas – dėsningas, tačiau šiek tiek problemiškas reiškinys vargšei literatūrai).
*
Taip pat esu girdėjęs ne menkiau autoritetingų nuomonių, kad šiandien lietuvių poezija išgyvena savo aukso amžių. Abu požiūriai turi teisę būti; dar daugiau – visiškai vienas kitam neprieštarauja, vienas kitu serga, arba – jei jau olimpinės varžybos – serga vienas už kitą.
*
O krizė štai kur: poezija nestokoja talentingų poetų, poezija stokoja talentingų skaitytojų; šiuolaikinis skaitytojas tesugeba (jei sugeba) įžvelgti vieną planą, geriausiu atveju – du. Ir net geri poetai tai pajuto, jiems jau taip pat to pakanka, kad jaustųsi nugalėtojais ir sulauktų taip geidžiamo besiskirstančios nuobodžiaujančios tingios minios pritarimo. Jie noriai pamiršo, jog poezija iš tikrųjų laimi tik pralaimėjus poetui.
*
Tikru poetu tampama tik žūtbūtinai ligi galo kovojant, tik pralaimint ir pralaimint. Kam? Kalbai, poezijai. Sau, Viešpatie. Šiaip sau.
*
Lėkštą nugalėtojų poeziją rašyti atsisakau – geriau vakarais vietoj tokių eilėraščių rašinėsiu štai tokius sakinukus. Šie bent sąžiningai pasako tiek, kiek ketinau, ir į nieką, į jokį dievų taupytą auksą nepretenduoja.
*
Vis tiek, manau, kada nors kaip nors mėginsiu kurti tikrus keturmačius eilėraščius; net ir tada, kai neturėsiu (o tai nutiks greičiau, nei įsivaizduoju) nė vieno talentingo skaitytojo, arba – be epitetų, tiesiai šviesiai, – nė vieno skaitytojo.
*
Tokio rašymo pavyzdys yra Antanas Kalanavičius – be abejonės, tikras poetas, rašęs gyvus eilėraščius, luošus, išsigimusius eilėraščius, eilėraščius, nesugebančius savęs pratęsti, eilėraščius, niekados nesusilauksiančius palikuonių… Kad ir kaip bevartytum, čia kažkokia žirklė.
P. S. Šiandien, praėjus veik penkiolikai metų po šios išleidimo, RS leidyklos knygynėlyje nusipirkau, parsinešiau namo ir perskaičiau pirmąją Mindaugo Kvietkausko poezijos knygelę. Tai buvo mano nedidelis kerštas.
Ir aš
Alfonsas Nyka-Niliūnas: „Galvoju, kad esu kukliausias žmogus pasaulyje.“
Ir aš, ir aš! Pridursiu: kartą jau atsikvošėjusi Viliūtė prasitarė, kad, be kuklumo, mane pamilo dar ir už protą, valią bei darbštumą.
„Bet ar iš tikrųjų esu toks kuklus, kaip galvoju?“ – abejoja Alfonsas Nyka-Niliūnas.
Aš neabejočiau. Pasaulis nevertas mūsų kuklumo, Horacijau (status ir sarkastiškas tik vienas šio sakinio krantas, kitas – lėkštas ir nuoširdus).
Rėmai
Anot Kęstutį cituojančio Donaldo: „Maironis – pirmas lietuvių poetas, Marčėnas – paskutinis…“ Tikros neįrėmintos poezijos buvo ir iki Maironio, jos bus ir po Marčėno. Bet, kaip gražuolio Kęstučio įvardintam rėmui, maga su autoriumi sutikti. Ir ne tik iš rėmo tuštybės.
Neįžvelgiamos viltys
Šiąnakt jaunai, kiek per dvidešimtmetį perkopusiai, prie manęs prigludusiai mergiotei blausiai apšviestuose raudonmedžio koridoriuose ištariau, kad ją myliu, ir plyštančia širdimi ketinau pasišalinti. Bet ši verkdama puolė mane bučiuoti, šnopuodama, sunkiai rinkdama žodžius, mėgino suformuluoti, kaip seniai, kaip beviltiškai ir ji mane mylinti, tik nedrįstanti prisipažinti.
Žliumbėm abu. „Bet man penkiasdešimt metų, man jau penkiasdešimt metų!..“ – raudojau… Ir pro ašaras staiga pamačiau, kad toji panelė – dvidešimtmetė Viliūtė.
Tai buvau, po perkūnais, neištikimas ar ne?
Apie tikrąją tiesą (iš šeimos anekdotų)
Televizorius rodo „Gražuolę ir pabaisą“. Mamulė apie pabaisą: „Labai negražus artistas…“ Mama: „…bet, mamule, čia vaidmuo, grimas, kaukė…“ Mamulė: „Jam tinka.“
Superstar
Knygų mugėje, didžiausioje sausakimšoje salėje, – krikščioniškosios kančios ir egzistencinio pasaulio abejingumo įsikūnijimas. Nuo kalno tiesas skelbia tiksliai, nenoriai, apsimesdamas, kad šneka mums iš duobės. Ir vis dar, po šitiekos metų, jaudinasi. Iš to jaudulio kiek stipriau krusteli mikrofoną, kurio laidas ima šokti it lasas. Ir tuomet tame ir mūsų lūkesčių įsikūnijime nubunda prisnūdęs kaimo bernas, kaubojus, bet drauge ir aktorius, Ronaldas Reaganas, ir ima meistriškai, kaip ir žodžiu, tuo lasu žaisti, jį sukti: mikrofono laidas porą metrų kyla į orą ir krisdamas garsiai pliaukši į scenos grindis. Garsas, diktuojantis pamokslui ritmą, primena Jėzaus nuplakimą operoje „Jesus Crist Superstar“. Užsimerkęs gali pagalvoti, net ne gali, o iš tiesų suvoki: jis pats save plaka. Tuoj kals. Nesumeluotas Dievo artistas. Net jo moteris – Kryževičienė.
Varnėnas be mėnulio
Šį rytą prie kalėjimo – pirmasis šiais metais varnėnas. Ir aukščiausio tarifo mintis: visa dėmesio verta lietuvių literatūra sutilptų į tris tomus. Ir juose nebūtų nė vieno romano. Kažkaip gediškai nuskambėjo, tad mažinu įkrovas. Tebūnie penki tomai. Bet romano – nė vieno. Sakai, vien Geda? Ak, ir Marčėnas? Būk pasveikintas, senas varnėne, malonu susišvilpauti!
Suprantantys už tave
Po trečios valandos „Simpsonų“ beskaitydamas užsnūstu ir sapnuoju, kad rašau eilėraštį (dabar pagalvojau, kad šiuo sakiniu išreikštas mano gyvenimas). Pažadina telefono skambutis. Donaldas nori sužinoti, kokioje mano knygoje yra, tiksliau, klausia, gal galiu jam pacituoti eilėraštį, kuriame rašiau: ne iš tavęs juokiuos, o tau (dabar pagalvojau, kad šiais žodžiais išreikšta mano kūryba). Bet neprisimenu tokius žodžius kada rašęs, netgi beveik galiu garantuoti, kad jų nerašiau, – nešovė taip paprastai ir tiksliai pasakyti. Bet jie ištirpę visuose, beveik visuose mano užrašytuose eilėraščiuose, ką, šiuos skaitydamas, pajuto ir savo stiliumi suformulavo senas kinų poetas. Vis dėlto triumfuoju ir dar kelias minutes triumfuosiu. Nes ką gi reiškia būti talentingu rašytoju? Paprasta – turėk tave vertinančių, suprantančių, jaučiančių ir užjaučiančių, už tave talentingesnių skaitytojų.
O jei žodžius ne iš tavęs juokiuos, o tau sudėjo ne Donaldas Kajokas, bet koks kitas poetas – sveikinu!
Pradžiapatizmas
Tikro poeto poezija dažniausiai turi kokią nors tik jai derančią savybę, kuri kitur (ypač pasekėjų kūryboje) teatrodo kaip elementari nelabai maloni yda. Pavyzdžiui, Josifo Brodskio poezija – plepi, Donaldo Kajoko – dekoratyvi ir, ne vien tik dėl sąskambio, deklaratyvi (pirmasis mane susiradęs ir visam gyvenimui įsirašęs Donaldo eilėraštis prasideda žodžiais Suklaupkime, kol nevėlu, ant kelių, ropom per visą Lietuvą…; tai niekur negalėjo dingti, niekur ir nedingo), Rimvydo Stankevičiaus – stokojanti distancijos, neįsileidžianti humoro, kurio gyvenime Rimvydas turi apsčiai, bet tartum saugo savo poeziją nuo savęs. Stokoja distancijos ir saugo savo poeziją nuo savęs – štai kur šio poeto paradoksas. Jei būčiau priverstas lyginti, lyginčiau su Salomėja Nėrimi. O tai nepalyginama. Poezija be ironijos, saviironijos šiais laikais nebeįmanoma, o Rimvydas ją tokią kuria ir, regisi, sėkmingai.
Šie mano pateikti pavyzdžiai atsitiktiniai. Tiesiog vakar telefonu kalbėjomės su Donaldu, pastaruoju metu skaitinėju Josifą, o apie Rimvydą tiek išsiplėtojau, nes ką tik redagavau jo tekstus. Kitais atvejais pastebėčiau kitus poetus ir kitas ydas. Bet štai iš šių prigimtinių, tik tam vieninteliam autoriui įmanomų neteisingumų visų pirma ir atskiriu tik tą – pradžiapatį – poetą.
Tebegalioja
Pasaulis vertas, kad jį kritikuotum? Nevertas? O gyvenimas – vertas, nevertas? Priklauso nuo tavo savivertės.
Ketverių turėjau murzinai žalią geležinę didžiulę (taip tada man atrodė, taip ir dabar atrodo) savivartę, žodis savivertė ją ištempė iš atminties dugno. Prisiminiau tą savivartę sandėliukyje Kęstučio gatvėje Kaune, geidžiamą ir uždraustą, – matyt, buvau per mažas su ta pabaisa žaisti. Prisiminiau save, neseniai atsikrausčiusį iš Kauno, žaidžiantį su ja jau Vilniuje, Antakalnio namo gale, po Muliko ir Emkos langais, atstojančią kalbą, pavasarį. Kažkuris kitakalbis vaikas turėjo kalbą atstojantį ekskavatorių.
Pirmosios pastraipos klausimai tebegalioja.
Prieš atsukant laiką
Šiąnakt atsuksim vasaros laiką. Anksčiau to laukdavau, džiaugdavausi, dabar esu abejingas. Per anksti atlapa krūtine pavasarį pasitikusi Viliūtė persišaldė; į vaistinę ėjau šiapus, anapus dulkių, pavasario vėjo. Grįžau prie kompiuterio (o gal į kompiuterį?).
Rimtumynai
Kaip suprasti tą svajonės kodą? Kaip įvardyti mūsų tikslus, mūsų planus? Gal reikia versti į poezijos, muzikos kalbą? Kuo daugiau Marcinkevičiaus, kuo daugiau Gedos, Kukulo… – tai „Bernardinuose“ poezijos išsiilgęs Rimas Tuminas. Tuščia retorika net be mano įžvalgų skamba garsiai ir kvailai, tartum tvarka ir teisingumas. Įdomiausia, kaip glaustosi čia paminėtų poetų pavardės. Negalėję, negalintys, negalėsiantys vienas kito pakęsti Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius ir, anot Sigito Gedos, kaip kaliausė iš kanapių iššokęs Valdemaras Kukulas, ir po Gedos mirties apie jį kalbėjęs pabrėžtinai nepagarbiai ir už tai sulaukęs pamokančio atpildo – už Gedos mirties metų poetinius nuopelnus gavęs šio įsteigtą Jotvingių premiją.
*
Apie Kukulą šis faktas nebyloja nieko gero ir nieko blogo, apie Gedą – šį tą svarbaus. Apie virsmą, kuris, kaip dabar galvoju, galėjo įvykti ir Sigito Gedos šiapusybėj, tik žmogus (kitaip nei poetas, ką liudytų kad ir Juliui Janoniui Gedos skirtas eilėraštis vienoje iš paskutiniųjų publikacijų) – nespėjo. O būtent – Senojo Testamento žmogaus (akis už akį, dantis už dantį) virsmas Naujojo Testamento žmogumi.
*
Bet palikime Dievo tekstą ramybėje ir grįžkime prie Rimo Tumino teksto. Pro visų šių pavardžių buvimo greta absurdiškumą vis dėlto šypteli poezija – tiek Marcinkevičiaus, tiek Gedos pavardės sąmonėje brėžia tam tikras sunkiai susisiekiančias trajektorijas. Gyta moko, kad nenuovoka atskirybę suvokia kaip visumą, aistringasis suvokia visumą, bet glaudžiasi prie atskirybės, išmintingasis siekiasi visumos… Ir čia (čia jau mano kajokizmai) jis yra ant naujo laiptelio pasilypėjęs tikras nenuovoka.
*
Gali keistai nuskambėti, bet paskutinį Rimo Tumino tauškalų sakinį galima vertinti kaip išmintį, na tai kas, kad kylančią iš neišmanymo. Taip nutinka ir poetams. Plačiųjų tautos masių sąmonėje (parankus) simbolis Justinas Marcinkevičius ir poezija, kaip Leninas ir partija, seniai yra viena, o tarp (neparankaus) simbolio Sigito Gedos ir nei šiokio, nei tokio Valdemaro Kukulo – du tūkstančiai devintųjų metų Jotvingių premija, kuri šį paverčia savotišku simboliu ir nubraukia kablelį: Kuo daugiau Marcinkevičiaus, kuo daugiau Gedos Kukulo... Kiek patikslinčiau: Kuo daugiau Marcinkevičiaus, tuo daugiau Gedos Kukulo.
Be pavadinimo
Šiąnakt sapnavau moterį migdolinėmis akimis… Kol rašiau šitą sakinį, ėmė smarkiai lyti lietus, nuplovęs dulkes ir saulę; tai dievai, iš juoko pravirkę, priminė man, ką iš tiesų norėjau pasakyti: Naručio gatvėje įgriuvo asfaltas ir iš po žemių atsivėrė šaltinio akis – migdolinė, neįžvelgiama.
Aidėjimai
Kartais manęs klausia, ką reiškia knygos pavadinimas, ką norėjau juo pasakyti? Ir aš klausiu: ką reiškia, kas norėta man tokiu pavadinimu pasakyti?
Puikybės
Ar Alfonsą Nyką-Niliūną, skaitydami jo dienoraščius, galime kaltinti puikybės nuodėme? Ar toks vaizdas suponuojamas paviešinant tai, kas yra ir turėtų likti privatu, bet, išsaugant visą nuodėmingą, nes žmogišką privatumo žavesį, vis dėlto tampa vieša? Iš privatumo ir viešumo įtampų sukuriamas veidrodis, kuriame, be kilnių dalykų, visų pirma įžvelgiu savo paties, reflektuojamojo reflektuotojo, pretenzingos savivertės megalomanišką skurdą. Kaip, jei kada nors bus paviešinti, atrodys šie sakiniai? O kaip atrodys nesudraskyti draskomos meilės jaunystės laiškai, nepublikuotų eilėraščių draikanos? Koks skirtumas… Ta proga kaip akmenį buvau pakėlęs ir svarų rusišką žodį, bet pataupysiu. Kita vertus, vien ta šviesa, su kuria Alfonsas Nyka-Niliūnas kalba apie Kazį Bradūną, atperka ne vien savo, bet ir mano puikybę.
Meistro Nykos maniera
Vakar ilgai skaitinėjus Alfonsą Nyką-Niliūną, vėliau – primirštą Gastoną Bachelardą, dar vėliau, visai prieš užmingant, kaip ir dera, – Senąjį Testamentą, vis dar linksminančią Jokūbo dauginimosi istoriją, klausantis Terry Riley, grupių „Tractor“, „Krokodil“ ir „Czar“, vakar, visai vėlai, ne, jau šįryt anksti atsigulus, persukus laikrodžius vasaros link, miegu veik iki vidurdienio ir sapnuoju.
*
Velykos su Kalėdom, margučiai su kūčiukais. Butas – šis tas iš Antakalnio, šis tas iš Kalinausko, šis tas iš Gorkio gatvės. Gal ne šis tas, o viskas, nes butas labai didelis, sapno seilėmis suklijuotas iš trijų butų. Tėvas, susilaužęs koją (gyvenime, bent man esant pasaulyje, to nebuvo). Siaubingas klegesys – tai jo lankyti ateinanti delegacija: draugai, pažįstami ir nepažįstami, kai kas iš radikalaus Sąjūdžio sparno, žmonės iš Laisvės lygos, Julius Sasnauskas ir Giedrė Kazlauskaitė su drauge, kažkokie valkatos su kuprinėm, viso to šurmulio centre – Gražina Ručytė ir Vytautas Landsbergis. Ir kurčia močiutės katė Sniegutė, kurią močiutė retsykiais pavadina sūneliu.
Viską stebiu pro durų tarpą, girdžiu, kaip mama kalbasi su Ručyte, noriu išeit pasisveikinti, kukliai sudalyvauti, bet esu nuogas ir niekur nerandu savo drabužių. Kartais į kambarį įeina koks žmogus, nekreipdamas į mane dėmesio apsidairo ir vėl išeina. Planuoju: kai atsibusiu, reikės parašyti, kad po šios delegacijos apsilankymo iš avilio dingo ten laikyti du šimtai litų, kuriuos kaip bedarbis gavau savo verslui pradėti.
*
Štai ir parašiau, suniūniavau, sunykinau, suniliūninau. Sekmadienis, Verbos, kol kas nei šiokia, nei tokia realybė. Keliausiu.
Verbų sekmadienio šviesos
Aušros vartų Marija šypsosi, Didžiojoje ir Pilies gatvėje kas antra pilietė su kadagių, kačiukų ar sudžiūvusių gėlių puokštele, skurdžioje saulėkaitoje lauke prie staliuko aktorius A. su dukra arba meiluže gurkšnoja kavutę, abipus didžiulės labai gražios verbos – pora pagyvenusių inteligentų, ties nesančiu „Čiobreliu“ ubagas ilga žila išsitaršiusia barzda – tikras krivių krivaitis – žydru balsu koketuoja su berniukais ant riedlenčių. Ir grįžtant vis dar šypsosi Marija.
Dabar
Iš tiesų poetas tesi esamuoju dabar. Jokia praeitis čia nebegalioja, negalioja ir jokia ateitis. Kai dabar esi poetas, į tai nusispjaut, kai dabar juo nesi – tai tragiška. Ir niekas, net tu pats sau neįrodysi, kad tas tragizmas gražus ir vertingas.
Galėčiau šaipytis iš nesibaigiančių tokio poeto poezijos rinktinių, bet nesišaipysiu. Jei jos leidžiamos, perkamos ir skaitomos, reiškia, kad iš tos praeities poezijos šio to tikimasi ir ateityje. Naudos siekiančios komercinės leidyklos, galvodamos apie dabartį (tik apie neapibrėžtą dabartį), tą į ateitį orientuotą (į ateitį ornamentuotą) praeities poeziją sudabartina.
Karteliniai
Kurti – štai kur prasmė. Sukurti – štai kur beprasmybė. Kartais vis dėlto pavyksta. Kartais. Karteliniai susitarimai.
*
Dar aukščiau kelčiau kartelę, bet nebepasiekiu jos ten, kur iškėlęs esu.
*
Išsilaikant ant kojų pralįsti po vis žemiau ir žemiau nuleidžiama kartele – tai bent meistriškumas! Ją peržengti geba kiekvienas, tad įdomūs tampa bekojai.
Iš banalybių skrynelės
Pirmoji mintis tik nubudus, atklydusi lyg iš sapnų: su estetika prasilenkiama tik tada, kai prasilenkiama su etika arba ji perlenkiama; nors be tų prasilenkimų tikriausiai nebūtų ir iš formulių išsprūstančio kitko – didelių moralistų bėdõs.
Šia linkme svarsčiau dar vakar, prieš miegą skaitinėdamas Sigito P. internetinius opusus, bet prireikė idiotiško sapno, kad vėl suformuluočiau man įtikusią banalybę.
Štai tokia petrarka
Šįryt baseino dušinėj du pojauniai ir poprasčiai italai baisiai garsiai ir kažkaip čaižiai bendravo fonetiškai gražiausia pasaulio kalba. Jų lūpose ji skambėjo šlykščiai ir nederančiai.
O štai itališkas barokas čia, šiaurėje, kažkaip dera – man net gražiau nei Italijoje.
Pavasario sakinys
Pirmąją tikrą pavasario dieną mačiau gražuolę musę, dairiausi lengvo drugelio, sunkiai svarstydamas, kokia spalva jis nuspalvins šiuos metus; drugelio sapnuojamas nepamačiau nei jo, nei savęs.
Gedimino papėdėje
Daugybė musių ir peteliškių nusėda Gedimino paminklą, duodasi aplinkui ant riedlenčių etc., etc. Čia aš taip gražiai apie akimirksniu išgražėjusį ir susiporavusį trumparankovį jaunimą, kai pats einu vos ne vienas, vos ne su kailiniais.
Pagal žmonių pavasarinio nusirenginėjimo tempą galima spręsti apie jų amžių – apie amžių, ne apie metus.
Herkaus sugrįžimas
Iš Visbio, sverdamas septyniasdešimt penkis kilogramus, su nauju romanu grįžo Herkus. Prieš ketvertą metų, mudviejų grupės „Slankiojančios Sistemos“ klestėjimo laikais, pasirodo, svėrė šimtą keturis. Ir aš virš šimto. Tai bent sistemėlės!
*
Herkus į Gotlandą vežėsi dar ir „Dievų taupyklę“. Ten, sako, plakęs intelektualinį kokteilį iš Pamuko, Marčėno ir Nietzsche’s. Grįžo prisivizbinęs, sutaupytas, paprusęs bei į valias prisišokęs su Lena Pasternak. Taip jai ir reikia!
Į kvailių ir paukščių sveikatą
Prieš metus, šią kvailių ir paukščių dieną, leidausi Neries link – vėjas ir saulė, galvoje dėliojosi paskutinės eilėraščio „Gyta“ eilutės: ir – ką gi, lai viskas pasauliuose bus taip toliau, paprasta, aišku, šitaip, kaip mes susišvilpavom, sigityn… Tada nežinojau, bet dabar žinau: buvau laimingiausias žmogutis pasauliuose, o gyvenimas ir mirtis turėjo aiškią, apčiuopiamą, nebeatšaukiamą prasmę. Iki Velykų, per kurias buvau nusprendęs užraukti „Dievų taupyklę“, buvo likę dvylika dienų ir dvylika eilėraščių – viskas paprasta, aišku, laisva ir paukštiška. Šiandien, po metų, viskas sudėtinga, neaišku; esu didelis savimi nepatenkintas kvailys, kurį, kaip daugelį Lietuvos bedarbių, dėl žinių apie privalomą sveikatos draudimą ištiko kažkokia kafka. Ir tai, kaip dera kafkai, tapo egzistencijos centru, absurdišku gyvenimus tvarkančiu skaičiuku.
Gatvės muzikos
Kur nors Briuselyje gatvės muzikantai groja sau ir groja. Kai groja sau, groja ir man – praeinančiam praeinančiame pasaulyje. Ir už tai kartais kyla noras sąžiningai susimokėti. Vilniuje būtinai atsiras koks nors stabdis, koks nors dar menkiau gabus grojančiųjų draugas su kepure ir idiotiška fraze paremkite muzikantus. Labiausiai erzina tas lengvai prievartaujantis įkyrumas, be kita ko, vis primenantis, kad jaunystėje tuo negabiuoju draugu dažniausiai dirbdavau pats, tik idiotiška frazė būdavo kas kartą kita, individualizuota. Tokia štai poezija.
*
Prie Salomėjkės gitaristas (groja pusėtinai), saksofonistas (groja gerai), kelios lengvai pankuojančios jų bičiulės ir privalomas draugas su kepure. Ir, suprantama, – paremkite, jei galite, muzikantus. Galėčiau, bet nepakenčiu muzikos, poezijos, apskritai jokios sumautos mano, praeinančiojo, laisvę varžančios saviraiškos; „Jei daugiau niekada nebegrotumėte, duočiau šitą litą“, – sakau. Na, gerai, duodamas tą litą norėčiau taip pasakyti, bet nesakau, pristingu valios. Labiau nei vaizdinio.
Šitaip gal teikiamos ir kokios nors premijos už kokią nors poeziją.
Didysis penktadienis
Lyja. Kiekvienas pravažiuojantis automobilis stengiasi mane aptėkšti. Bet turbūt man tik taip atrodo; jie paprasčiausiai manęs nepastebi, jie negirdi mano siuntimų į rusiškus tarpkojo tolius ir, neduokdie, jei mūsų pasauliai kada susitiktų… Ant šaligatvio pilna sliekų. Sutrintų ir dar gyvų. Kadai, kai rimuot nemokėjau, rimavau nieką ir slieką. Ir dar rimuosiu. Vidinis rimas gražesnis nei išorinis, bet šiaip jau abu niekam tikę.
O pernai, Didįjį penktadienį, jau veik ligi kraštų pilnas kunkuliuojančių „Dievų taupyklės“ tekstų, stovėjau po tuo pačiu dušu, nemiegojęs, su besiformuojančia paskutine tvirtai subyrėjusia nemigos žaidimų strofa. Šiemet tik niekas ir sliekas. Bet nėra kuo skųstis, mat miegu puikiai, sapnuoju gražiai.
Manęs čia nėra
Vakar važiuojant autobusu pagalvojau: „Manęs čia nėra, tik kūnas užima kažkieno vietą“, ir vėl ištiko deja vu, net ne deja vu, o tikrovių persiklojimas, kur deja vu yra tik sudėtinė dalis. Tai ryškiai truko tik sekundės dalį: vienu metu buvau kažkokia freak-rock grupė bei rašomi tekstai, išgyvenau tėvo mirtį ir praeitos nakties sapną, kur visa tai, apie ką čia kalbu, jau buvo. Beje, tą būseną aprašyti keliais tik paviršių ženklinančiais žodžiais pasirodo paprasčiau nei suvokti, ką išgyvenai, netgi – nei prisiminti, atgaminti tą jauseną.
Atviri nebūties vartai, priešpriešis vėjas. Dabar bent jau tampa aišku, jog ši būsena labiau susieta su pamirštų praėjusios nakties sapnų įsiveržimu realybėn (nes kai kurias sapno nuotrupas tarsi prisiminiau) nei su gresiančia beprotybe, kurios, tiesą sakant, šiame beprotiškame pasaulyje visiškai nebijau.
Didysis šeštadienis
Dievo vis dar nėra. Sapnuoju. Su Gintaru Grajausku grįžtame į jo namus, girgždančiais laiptais pakylame į antrąjį plytinio namo (tarsi Klaipėdoje, bet tokio, koks yra dažnas praeito amžiaus pradžios statybos namas Vilniuje) aukštą, kur visi sutemose šviečiantys langai praviri, košiami pavasario vėjo, į lauką ištrauktomis besiplaikstančiomis užuolaidomis. Įėję pro praviras duris, randame jo žmoną (ne konkrečią, o sapno) Poeziją Wiersz-Grajauskienę ir besisvečiuojantį Marijų Šidlauską (sapne – kunigą), kuris, kaip ir ta žmona, nevykusiai teisinasi ir įrodinėja, kad tarp jų tikrai nieko nėra, nebuvo ir būti negali. Vis dėlto įtarimą kelia miegamajame nebaigti lyginti skalbiniai ir atviri rozetėje kibirkščiuojantys elektros laidai. Bet, nenorėdamas didinti ir taip tvyrančios įtampos, nieko jiems nesakau. Su ta linksma įtampa ir prabundu.
Iš lenktynių
Tikrai nežinau, ko vertos mano eilės. Ir nemanau, kad norėčiau žinoti. Vis dėlto jaučiu, kad jos tinkamai neįvertintos. Ir dar labiau pervertintos.
Aleliuja
Šiais metais stačiatikiai švenčia su katalikais. Aleliuja! Veik visą naktį varpais nuoširdžiai skalambijo cerkvė.
*
Prie Velykų stalo Mindaugas papasakojo, kaip žmogus per Kaziuką užsidirbo krūvą pinigų, pardavęs porą kastuvų žemės – išpilstęs į maišelius, užrašęs ant jų „Marijos žemė“ (gal Ričardas Geležėlė Šileika? Tik Šileika ir pinigai kažkaip nedera). Aš pirkčiau, nebrangiai.
*
Šio pavasario derlius: už Švenčionių, Ignalinos link, laukuose pridygę daugybė akmenų.
*
Medžiuškėse su Viliūte trumpinome gyvatvorę ir aš pasakiau: „Dirbti gal ir nėra sunku, bet man kiekvienas žingsnis darbo link – skausmingas kaip undinėlei.“
*
Po žiemos: numirė senasis Juozas, mašina partrenkė Šariką (tai jau praeitą rudenį numačiau), pasikorė tolimas kaimynas (iš gretimo kaimo, nepažinojau); kol aptarėme naujienas, gražuolis gaidys – pilka, balta juoda, raudona – keturis kartus užlipo ant vištos. Velykos.
*
Paskutinį kartą su tėvu kalbėjomės telefonu savaitę prieš jo mirtį. Tėvas paskambino pasveikinti su Vasario šešioliktąja, bet ištarė, ką ištardavo per kiekvienas Velykas: „Aleliuja!“ Pasveikino su Velykom, kurių nebesulauks.
Taip yra
Baseine susiraukšlėjusioje senutėje atpažinau mergaitę iš paralelinės klasės ir ji tapo tokia, kokia buvo prieš tris su puse dešimtmečio. Tos pusnuogės moterys, kurių kūnais kadais žavėjaisi. Linksma ar liūdna? Nei taip, nei anaip, tiesiog taip yra.
*
Kad savo eilėraščiuose vėl įžvelgtum prasmes, turi praeiti ketvirtis amžiaus. Besitvarkydama mama surado rankraščius, „Šulinio“ laikų ir dar ankstesnius… Efektas kaip ir su ta senute iš paralelinės. Naujesnių eilėraščių lavonai taip neatgyja ir neprisikelia. Erdvėlaikį užtvindo zombių armijos. Taip. Yra.
Dvyniai
Radijo eteryje du itin entuziastingi kalbėtojai (gal „Amerikos balsas“?). Apie Richterį ir Gilesą, Neuhauso mokyklą ir odesietišką prigimtį. Tarp kita ko, priminė, kad genijai gimsta po du. Gal ne gimsta, gal, kad vienas kitą atsvertų, kad būtų paprasčiau mums, to genialumo kontempliuotojams, patys poruojasi sąmonėje. Gal jums jie ir ne genijai. Bet man tai – porom porom: Li Bo ir Du Fu, Saigio ir Basio, Dante ir Petrarca, Verlaine’as ir Baudelaire’as, Venclova ir Geda, Nyka ir Niliūnas, Bložė ir Bložė.
Melodija
Ženkliai vasarėjant, murmant septynioliktą Bhagavadgytos giesmę („Tu supraski – būtybių viltys atitinka vidinę jų esmę; žmogus – tai, ką jis tiki, kuo vilias, nes tikėjimas sukuria žmogų“), paskutiniai besileidžiančios, šiaurės link keliaujančios saulės spinduliai nušviečia mano palėpę – ant sienos, rausvėjančio aukso spalvos stačiakampyje, mėlyni kadai baranmedžio, o nūnai rubaranmedžio (prieš penketą metų gimtadienio proga Jūratės padovanoto klestinčio pseudobonzajaus) ir mano staiga ištuštėjusios galvos šešėliai. Ir šviesa, kurioje gyvenimas akimirksniui įgauna neįkainojamą vertę, šviesa, kurioje akimirksniui viskas aišku. It dideliam eilėraščiui priartėjus.
Tekstas
Sapne dvidešimt antrosios vidurinės mokyklos aktų salėje Vytukas V. Landsbergis klausia: „O tau neatrodo, kad visą gyvenimą audi tą patį tekstą ir jis vis labiau ryškėja?“ O aš atsakau: „Yra dvi galimybės – austi, jei gali, ir neausti, jei negali.“ Ir, it audėja stachanovietė, grįžtu prie dūzgiančių staklių.
Aktų salė. Iš didžiųjų dialogų
Pirma klasė. Stoviu aktų salėje per fizinio lavinimo pamoką rikiuotėje, kaip ir visi, su šviesiai mėlyna maike ir tamsiai mėlynais triusikais. Kitam salės gale sėdi sirguliuojantis, fizinio neatliekantis Sauliukas Pečiulis.
Sauliukas man šypsosi ir brėžia ranka ore didžiulius ratus, ovalus, mandalas. Aš taip pat šypsausi Sauliukui ir, atsakydamas jam tuo pačiu, brėžiu ore menamus apskritumus. Jis brėžia dar didesnius, o aš dar didesnius nei jis… Galų gale neapsikentęs Sauliukas prieina ir kužda man į ausį: „Tau išlindęs kiaušinis.“
Kokia prasmė
Klausimas, ar tikiu Dievą, įsiprasmina tik žinant jo (klausimo, ne Dievo) išvirkščiąją pusę, antrąjį galą, tiksliau, antrąją pradžią: ar Dievas tiki manimi? Visą gyvenimą, kad ir ką daryčiau, – ypač per kalbą, kurią išmanau dar menkiau nei bet ką kitą, ko neišmanau apskritai, ir kuri, kaip jau esu minėjęs, yra labiau Dievo nei žmogaus, – girdint „Aš tavimi tikiu, dar tikiu, vis tiek tikiu“, atšauti „O aš tavimi – ne“ yra kažkaip nepadoru, neetiška ir, beje, neestetiška. Nutylėti taip pat neišeina – nesąžininga. Apsimesti kurčnebyliu? Įtikėti gyvenimą tik iš pirmo žvilgsnio lengvinančia negalia? Tas pats, kaip imti ir pasigerti. Kokia prasmė? Kokios pasekmės?
Labai esu
Esu labai ribotas, neišsilavinęs, Dievo, kuriuo abejoju, nepelnytai apdovanotas žmogus. Ar apdovanotas kokiais nors ypatingais talentais? Ne, tik suvokimu, kad turiu gyvenimą, kuris, net jei būtų amžinas, vis dėlto yra stebuklas. O laikinume, praeinamume, kaita! Esu nustebintas, vis dar esu nustebintas. Ačiū.
Polilogas iš gyvenimo, išgyvenimo polilogas
Važiuojant į Palangą, ties Žiežmariais, per radiją „Kultūros savaitėje“ aptariama operetės „Madam Pompadur“ premjera gimtajame Kauno muzikiniame. Solistė, vaidinanti madam: „Ji protinga moteris, bendravo su Voltaire’u…“ Viliūtė: „Pamanyk, aš su Marčėnu bendrauju, nors nesu kvaila…“ Marčėnas (tyliai tyliai): „Nejaugi…“ Ir, galų gale, Voltaire’as: „… … …“
Honor
Tetukė sakydavo onoras…
Šįryt prie Smolensko sudužo į Katynę skridusio lenkų prezidento lėktuvas su visu prezidentu ir visa jo svita. Jei atmestume kylančius klausimus ir paliktume tik faktą, kad pilotai nusprendė leistis, nepaisydami dispečerių įspėjimų apie gresiantį pavojų, išeitų, kad lenkus ir vėl pražudė nelemtai lemtas jų išdidumas (honor). Kvailiausias ir žaviausias lenko bruožas. Tragikomiškai žemaitiškas.
Negi rusų (tetukė sakydavo ruskių) tarnybos sugebėjo ir vėl tuo onoru pasinaudoti?
Himnas šventai kvailybei
Šiandien Palangoje, Medžiotojų ir Ramybės sankirtoje, nenoriu mąstyti, nenoriu, kad mano smegenys dirbtų, mintytų, kad mintys ateitų, kabintųsi aštriais kabliukais, liktų, užsilikusios klotųsi viena ant kitos, atrodytų kankinamai vertos, kad jas užfiksuočiau, atrodytų labiau, negu būtų. Bet jei vis dėlto smegenys, bjaurybės, dirba – nieko nenoriu apie tai žinoti, ne mano čia reikalas; mintys, kvailės, taipogi ne mano. Lai išeis kaip atėjo, lai stos ramybė ir tik artėjančio eilėraščio muzika, kurios vėl ilgiuosi, sulauks pelnyto seno medžiotojo dėmesio!
Didžiosios konkurencijos
Pajūryje plius penkiolika, greta į striukę įsisupusios merginos – du ligi pusės išsirengę, kūnus ne pirmus metus puoselėjantys, nuo savęs apsalę gražuoliai.
„Negi jie nesupranta, kaip komiškai, kaip iškrypusiai atrodo?“ – beveik retoriškai klausiu Viliūtės. „O tu ar supranti, kaip komiška, kaip iškrypėliška rašyti eilėraščius?“ – atkerta mylimoji. Suprantu, bet apsimetu, kad ne visai. „Juos tai aš suprantu, bet kuo čia dėta ta pana?“ – tęsia Viliūtė.
Tikrai, kaip ir rašant eilėraščius, kuo dėta pana? Prisiminiau, kaip ankstyvoje jaunystėje mudu su Eugenijumi Ališanka vienas kitam skaitydavome savo eilėraščius – užsimiršę, nusvaigę, kiekvienas girdėdamas tik save. Ir kuo dėtos, kuo čia dėtos tos panos?
Tobulasis dekoras
Ant Tiškevičių rūmų kamino didžiulis kiras – išsyk nesumosi, ar gyvas, ar dekoro dalis. Abu variantai teisingi.
Veik iš praeitų gyvenimų
Palangos parke senas širviškas beržas šiais metais palinko taip, kad teko paremti – nužievintu didokos pušies kamienu. „Tas merdėjimas greičiausiai tęsis dar ilgai, turbūt nelengva jam taip stovėti, paremtam artimo lavonu“, – sakau. Ir Viliūtė prisimena, kad ant šito beržo tošies senovėje Antanas A. Jonynas jai parašęs eilėraštį: „Kiek to sielvarto, kiek neišlieto, apkabinki mane ir raudoki…“
Deivė
Aštuoniasdešimt septintaisiais ar aštuntaisiais? „Rūtoje“ ar „Žarijoje“? Ją išvydus vietos konkretumas išblėso, liko tik ji. Tobula, subrendusi, nepasiekiama. Graži nuo batų ligi šypsenos, nuausta iš lengvo pavasario vėjo ir saulės, o neįmanomas tame pasaulyje vientisumas – ryškiausias jos bruožas. „Vienintelis šios dievaitės įtrūkis yra Jonynas“, – pagalvojau tada. Antruoju jos įtrūkiu tapau aš. Antikinis grožis pageidauja simetrijos.
Per daug
Viliūtės ištartis „Kas buvo su Jonynu – nebeprisimenu, kas su tavimi – geriau neprisiminti“ – teisinga, bet vis dėlto per daug aforistiškai skambanti, kad būtų tiesa.
Per dailu, kad būtų iš tiesų gražu.
Tvirti ryšiai
Su katalikybe mane sieja tam tikras pelėsių ir dulkių kvapas, Aušros vartai bei Jono Pauliaus II ištartas ir meilės pergale prieš mirtį patvirtintas „Nebijokit“. Dabar jaučiu, jog tai labai tvirti ryšiai.
Visų pirma – aš
Ar tikrai Bernardas Brazdžionis yra parašęs ironišką eilėraštį, kur kreipiasi į mane: „Tu ne Radauskas“? O gal tai iš sapno? Gal nebuvo tokio eilėraščio realybėje? Iš kur aš galėčiau žinoti apie tokio eilėraščio egzistavimą, kur esu jį matęs? Gal dėdė Pranas iš Omahos atsiuntė kokią „Draugo“ iškarpą, kuri pasimetė gyvenamąsias vietas keičiant dažniau nei pirštines, kurių tada nė neturėjau? Bet juk tai galėjo vykti ir sapne. Apskritai, visas anas gyvenimas man panašus į sapną: daugelio nebėra, o išlikę neatpažįstamai pasikeitę, visų pirma – Bernardas Brazdžionis ir aš. Tik Henrikas Radauskas tas pats. Konstanta.
Romanas apie laiką
Įėjęs pirtin periferiniu žvilgsniu pamatau porą septyniolikmečių (viena šypsodamasi kažką sukužda kitai), gal dešimt sekundžių laukiu, kol smėlio laikrodyje išbyrės smėlio likučiai, spėju pagalvoti: „Jos dar nesupranta, kad viduje pradėjo vysti; prireiks pusės amžiaus, kol su tuo susitaikys“, apverčiu smėlio laikrodį, atsisėdu ant laktos ir, vogčia dirstelėjęs į tas septyniolikmetes, matau į save įsmeigtas bejausmes dviejų septintą dešimtį baigiančių moterų akis.
Milžinas
Tas plikagalvis stambaus sudėjimo milžinas slankiojo Antakalnio sutemose, gaudydamas nespėjusius namo sugrįžti žmones (užsimerkęs matydavau, kaip jie slapstosi po prekystaliais „Pavasario“ parduotuvėje), ir man būdavo saldu, kad esu saugus šiltuose namuose, savo lovelėje, tikras, kad nieko man neatsitiks, nieko baisaus atsitikti negali. O žmonės slapstėsi po prekystaliais, laiptinėse, medžiuose, ant elektros transformatorinės stogo, slapstėsi nuo to šaltoje drėgnoje tamsoje besiblaškančio milžino – realaus kaip pravažiuojančio automobilio šviesa, senovinio žemėlapio reprodukcijos drakonas, urzgiantis radiatorius, tetukės alsavimas, mamos ir tėvo balsai už durų.
Šįryt, veik pusei amžiaus praėjus, pažvelgęs į veidrodį aš ir vėl išvydau jo veidą.
Vladimiras Čekasinas, genialus saksofonininkas
Ir tai tokia smulkmena, tokia menka dalelytė visatos, kurią, susidūręs su tuo žmogumi, patyriau. Ir vis dėlto ši visata sutelpa į jo saksofoną – ji kažkur ten, neįmanomoje šviesoje, tarp garso ir garso. Ar jo mokiniai suvokia, su kuo bendrauja, kokį mokytoją turi, kokia jiems suteikta dovana, kokia galimybė? Ar esmę vis dėlto užgožia muzikiniai interesai ir muzikinė klausa?
Dievoieškos poezijoje klausimu
Kalbėti apie dievoiešką poezijoje – nesolidu, paaugliška. Dar paauglystėje visos dievoieškos man atrodė keistos ir beprasmiškos. Kam ieškoti to, kas akivaizdžiai yra čia ir dabar, kiekvieną tavo kūrybingą, prasmingą akimirką? Arba – kam ieškoti to, kurio akivaizdžiai nėra visomis kitomis beprasmiškomis tavo akimirkomis? Kam ieškoti vartų, kai jais (atsiveriančiais, užsiveriančiais) esi pats?
*
Kalbėti apie dievoiešką galėčiau tik vienu aspektu: eilėraštis man atsitinka tik kaip metafizinis įvykis (arba tokio įvykio iliuzija), antraip jį bevelyčiau nurašyti į nuostolius. Bet netgi tokiu atveju susimąstyti apie Dievą – kažkaip primityvu. Nors, galimas daiktas, kad tą man dabar šnabžda Liuciferis. Tik ne jo šviesos šypsena, o Kažko šypsenos šviesa išvestų iš šios aklavietės.
Pavyzdžiui, šiąnakt – tikra tiesa – sapnuose turėjau labai daug reikalų, Dievo ieškojau, nespėjau išsimiegoti.
Trečia karta nuo žagrės
Architektas Justinas Žalys, trisdešimtmetis poeto Justino Marcinkevičiaus vaikaitis, prie Velykų stalo dauždamasis kiaušiniais: „Gal jums ir keistai mano klausimas nuskambės, bet – iš ko pagaminti krienai?“
– Iš ašaros Dievo aky…
Mano būti lietuvis
Filme, viename kvailesnių ir pretenzingesnių iš mano dusyk žiūrėtų, „The Man Who Fell To The Earth“ Davido Bowie’io vaidinamas ateivis sako kitam personažui: „Klausk manęs, ko norėjai paklausti nuo mūsų pirmos pažinties dienos.“ Čia scenaristas susimąsto, kokį absurdiškesnį klausimą sugalvojus, ir, aišku, sugalvoja: „Ar tu lietuvis?“ – klausia anas personažas. „Aš anglas“, – atsako Davidas Bowie’is, kurio tikroji pavardė Jonesas. Išties, keista šiame pasaulyje būti lietuviu, gal net keisčiau nei Davidu Bowie’iu.
Geriausias
Iš didžiųjų lietuvių teatro režisierių neabejotinai geriausias yra Gintaras Varnas. Mat jis vienintelis pakviečia į savo spektaklius. Nemokamai. Susimoku senkančiu savo laiku ir – retsykiais – jokiems laikams nepavaldžia nuostaba.
Parašysiu
Giedrė Kazlauskaitė „Metuose“: protingi atsakymai į kvailus klausimus. Tikslios formuluotės, kurias, it paauglystės spuogai, puošia blizgantys pretenzingi secesiniai pareiškimai: neketinu išmanyti Europos, išskyrus senovės Graikiją, valstybinės problemos man įdomios tiek, kiek pati esu valstybė, po Sabaliauskaitės romano gali šimtą metų nieko neįvykti, vargu ar pasigesiu etc. Suprantama – stilius, ironija, svaigulys. Valdau žodį, galiu. Viešpatauju. Arba – jei tu taip, tai aš tave parašysiu!
Dainuojančioms heteroms sumokėta
Giedrės Kazlauskaitės „Heterų dainos“ – pirma iš keturių poezijos knygų, kurias nusipirkau, kai nusprendžiau paremti poeziją, tikrą poeziją; nesvarbu, kad iš tos knygelės, perskaitęs periodikoje „Vestuvinę suknelę“, negailestingų eroso galių išdarkytą ir savaip sudėliotą, alsuojantį antikine gyvybe eilėraštį, tikėjausi daugiau, daug daugiau, – tai vis tiek teisinga investicija.
Iš puškiniados
„Kas už tave tai padarys, Puškinas?“ – dažnokai girdėdavau vaikystėje.
O štai taip esė „Mano Puškinas“ pasakė Marina Cvetajeva… Jei nepasakė, tai galėjo pasakyti. Privalėjo. Bet jei nepasakė, tai aš pasakysiu: „Kažkoks, sūka, Puškinas parašo mano eilėraščius. Visą kita turiu padaryti pats, todėl nedarau nieko.“
Be pavadinimo
Keturios eilės antkapių, po penkis antkapius kiekvienoje. Antkapiai šokoladiniai. Visa tai – mano, tik ką mirusio, kapavietė, bet tuo pačiu ir vaizduotės kūrinys. Ant kiekvieno antkapio įsapnuota po žodį. Perskaičius visus iš eilės išeina rimuotas ketureilis. Įsiminė tik paskutinių, artimiausių prabudimui antkapių eilė: jo; pašarvoti; nepavyko; mirė; stačias (prisimenu, kad rimuota su svečias penktame antkapyje antroje eilėje). Rodau savo kapų meną Viliūtei ir iš jos veido išraiškos suprantu, kad nekas. Viliūtė santūriai sako: „Reikėtų dar vieno antkapio – brūkšniui tarp nepavyko ir mirė.“
Abipus klausimo Rimvydui
Perskaitęs „Laužiu antspaudą“, užkerėtas anos pusės realijų, užmiršęs, kad čia tik poezija, kvailai paklausiau: „Iš kur tu visa tai žinai?“ Ar vis dėlto paklausiau ne visai kvailai?
Perskaičius „Pačius paprasčiausius burtažodžius“, to paties klausti nebebuvo prasmės. Šiaip ne taip dašuto, jog tai tik poezija.
Apdainuotosios
Po metų su dieviškojo Botticellio įkvėpimu apdainuotos „Dievų taupyklės“ eilėraštyje „Pavasaris“ rašytojos – Daiva, Renata, Laura Sintija – sėdi taip pat, prie to paties staliuko, nutviekstos tos pačios, bet jau kito pavasario saulės, tais pačiais – šįsyk didžiulių grožio ir negražumo diapazonų skalėje visų trijų pavojingai pasislinkusiais grožio link – veidais. Nesakyčiau, kad visa tai kopija, greičiau – replika. Tik kur ta mano pribaigusi aną eilėraštuką nedaloma, nedalijama meilė?
Prie kito stalelio, besiklausydamas pseudoteologinio pranašų, Liudvik Elio ir Rimvyd Elio, ginčo, tejaučiu joms užuovėją.
Yellow
Šiandien, išvedęs pasivaikščioti mamos šunį Pangų, nusiskyniau pirmąją šiais metais pienę, kartais pačią gražiausią, liūdniausią ir kvailiausią, anot Rimo, gėlę. Ant Rimo Buroko kapelio labiausiai ir tiktų augti pienėms. Dar prieš porą metų daug tikriau ten būtų derėjusios užmaršties aguonos.
Už ką?
Mama – Viliūtei ir man: „Ar jūs nematote, kaip aš jūsų pasiilgstu, kaip su jumis atsigaunu? Pangus toks geras, Aldona ir Donė tokios nuostabios, o čia – ateina Aidas, turiu ant ko išsilieti, aprėkti ir, svarbiausia, visada yra už ką.“
Ugnikalnio metas
Vėlyva popietė. Virš Rasų suka ratus pulkas pašto balandžių, virš Vilniaus, turėsiančio aplinkybių sukurto Kaczynskio ir vargu ar turėsiančio didžio vilniečio Miłoszo gatvę; islandiškų Eyjafjallajokullo pelenų dar nesimato, tik tie barokiniai Czesławo debesėliai… Dieve, aš myliu tavo sutrikusį pasaulį su visais jo sutrikusiais skrydžiais.
Ir suskamba varpai.
Mano banalioji Katynė
Vakar šiaip ne taip iš trečio karto prisivertęs pažiūrėjau visą Andrzejaus Wajdos „Katynę“ ir buvau sukrėstas. Taip buvo tik paauglystėje, kai pamačiau Larisos Šepitko „Pakilimą“. Gal dėl to, kad „Katynę“ dabar žiūrėjau po gana talentingai sumeluoto, neišvengiamai šizofreniško „Niekas nenorėjo mirti“?
*
Minimalistiškai tikslus, evangeliškai schematiškas filmas, bet tas schematiškumas kažkoks tūrinis, nevienaplanis, gyvas, smeigiantis, kur reikia ir kada reikia. Ir labai paprastas. Kaip ir, kad ir kokių sudėtingumų prisigalvotum, gyvenimas. Nieko nereikalingo.
*
Viena „Katynės“ veikėjų į sesers raginimą „Galų gale pasirink, su kuo tu: su mirusiais ar su gyvaisiais?“ atsako: „Renkuosi nužudytuosius, o ne žudikus.“ Klausimo banalybė anaiptol neprarado aktualumo – ja galiu pasitikrinti ir savo gyvenimo kompromisus, ir tai, kas dar liko.
*
Pagalvojus – visiškos banalybės. Bet kodėl šitaip veikia, kokias dar nenutrūkusias stygas užgauna? Ta neįvykusios (o iš tiesų įvykusios, likiminės, ligi karsto lentos) meilės istorija, nes idealistą berniuką, kuriame, aišku, bevelytum įžvelgti save jaunystėje, nušauna. O mergaitės neįmanoma neįsimylėti. Ir aišku, kad tai ne atsitiktinis jų susidūrimas, aišku, kad jie skirti vienas kitam, ilgam ir prasmingam gyvenimui. Ir tai įstabiai Krokuvos panoramai nuo stogo.
Sielų topografija, slaptingais saitais susisiejanti su taviške.
*
Ir finalas, kai išvesto iš furgono sušaudyti karininko „Tėve mūsų“ nutraukia šūvis į pakaušį, o kitas išvestasis sušaudymui, nušautojo negirdėjęs, tęsia maldą nuo tos vietos, kur šis baigė. Juk turėtų atrodyti pritempta, netikra. Bet kažkokiu penktuoju jausmu pajunti, kad taip ir buvo, taip turėtų būti; o ir iš savo ne tokios jau skurdžios patirties žinai, kad taip, būtent taip – paprastai ir aiškiai – Jis veikia.
*
Kai žiūri tokį filmą ir ypač kai jį prisimeni, Dievas, be abejonės, yra. Ir kaltinti Jį beprasmiška. Kaltinti Dievą nežmogiškumu – žmogiškai suprantama, bet neprotinga. Dievo nederėtų kaltinti netgi nedieviškumu. Jis tik šypsosi, išgelbėjęs tą Krokuvos gatvėje nušautą jaunuolį ir tuos Katynėje sušaudytus lenkų karininkus amžinybei. Kaip ir mūsų vyrus, pokary išniekintus miestelių aikštėse. Trumpai mūsų atminties amžinybei.
Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
*
peleniniai debesys virš Vilniaus jam dera
Pavasario vėjas
Ta keistai tuščiame Žirmūnų kieme, greta Henriko Čigriejaus namų, sūpynėmis besisūpuojanti ir rūkanti paauglė – raudonplaukė trumpa odine striuke ir žydinčių opijinių aguonų spalvos sijonu – primena vieną išnykusių paukščių rūšį. Ir nė vieno vaiko, išskyrus sąlyginai ją, nė vieno senuko, išskyrus sąlyginai mane.
*
Nesugebu įsiminti gatvių pavadinimų, todėl kartais jas vadinu tikraisiais jų vardais. Einu Sigito Parulskio prospektu. Šiaurės miestelis jam dera kaip poetui broliškos kapinės.
*
Gatvėje pulkelis pirmokių, tarp jų ir pora mulatukių, jau ne iš mano pasaulio, su auklėtoja, visos šypsosi, labai labai laimingos, dievai žino kodėl, juda kažkaip sulėtintai ir tuo pačiu vikriai. Ir, kad ir kaip čia nederėtų, jokio, išskyrus mano širdies plakimą, garso.
*
Nusibodo be atsako linksėti, pavyzdžiui, Antano Maceinos vaikaičiui ant Žirmūnų tilto, Rasai Paukštytei prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos, popchoro vadovui iš paralelinio kurso konservatorijoje, kuris dar prieš metus sveikinosi pirmas. Nebeatpažįsta, ir mat juos galai. Tik glumina įspūdis, lyg jie eitų kiaurai mane.
*
Aštrioje balandžio popietės šviesoje einant per Mindaugo tiltą – judantis, sūkuriuojantis Neries vanduo, postpotvyniškai juodas, bet kažko jam tarytum stinga; lentelė su psichologinės pagalbos telefonu primena: jam stinga minties, jam stinga mano minties, jam stinga mano minties apie savižudybę!
*
Paauglę iš Žirmūnų kiemo vakarop sutinku Vokiečių gatvėje, tokių pat išnykusių paukščių bendrijoje. Prie nykstančių vakaro žarų benykdami jie ypač dera. Rimuojasi. Tarkim, su Rimu Buroku.
Atleidžiu
Kai pamatau dviratį minantį ir pro akinių kraštą periferiniu žvilgsniu jaunas panas nužiūrinėjantį filosofijos profesorių Zenoną Norkų, atleidžiu filosofijai už mano idiotizmą.
Lembovskiai
Virš šeštadienio Vilniaus – tingūs sekmadienio debesys. Didieji Lebovskiai. Viliūtė sako, kad reikia tarti ne Lebovskis, o Lembovskis, nieko nesupranta ir filmo vertėjai, ir patys broliai Coenai. Aš tai tikrai nieko nesuprantu. Labiausiai pasaulyje nieko nesuprantantys žmonės – aš ir močiutė. Viską pasaulyje geriausiai supranta – Ignas ir ji.
Kartą, kovo pabaigoje sugrįžusi iš Bolonijos, aiškino, kad ir Vilniuje krenta ne sniegas, o tuopų pūkai. Mes su močiute iš pradžių dar bandėm užginčyti, bet greitai nutilom ir tik karpėme ausimis, kol tuopų pūkai ištirpo.
Dabar, kai retsykiais jai tai primenu, pareiškia, kad daugiau neturiu ką panašaus priminti. „Tai ryškiausia, archetipiška“, – atkertu ir pagalvoju, koks šaunus šitas jos bruožas – perkeisti nuobodų mano pasaulį. Galų gale – tai gražu. Kaip ir šie tingūs barokiniai sekmadienio debesys virš šeštadienio Vilniaus, virš mėlynuojančios sinagogos, didieji Lembovskiai.
Iš prabudimo sapnų
Sapne iš kito sapno nubudau užsikniaubęs ant stalo virtuvėje, kur profesorė Viktorija Daujotytė triūsė prie puodų. Užuodžiau čirškinamų svogūnų kvapą, šiek tiek perštėjo akis. „Tai jau prabudai, girtuokli“, – ištarė profesorė.
*
Stiliaus pojūtis diktuotų čia pabaigti, bet šios nakties sapnas tuo nesibaigia, o sapnai, beje, geram stiliui neįpareigoja. Tame sapne iš kito sapno profesorės Viktorijos Daujotytės virtuvėje nubudau ne tik užsikniaubęs ant stalo, bet ir ant atversto „Poezijos pavasario“ almanacho, kurį visą buvau subraukęs spalvotais flomasteriais, kažką taisęs, žymėjęs. Tad ėmiau nevykusiai teisintis, kad ne ką beprisimenu, kad tai liga, priklausomybė; galų gale prisipažinau profesorei kažką panašaus jaunesnis mėgdavęs daryti su poetų publikacijomis periodikoje. Ne sapne, iš tikrųjų. Kartą šitaip suredagavęs Justino Marcinkevičiaus eilėraščius „Metuose“, nustebau, kad jo, vienintelio iš visų, tokią operaciją patyrusių, tekstai nuo mano remonto tik pablogėjo.
*
Tie eilėraščiai vis tiek manęs neužkabina – kabliukas yra, bet stinga slieko. Išėjau į lodžiją, kur oro temperatūra tuo pačiu metu buvo plius penkiolika ir minus keturi, atskirai pliusas, atskirai minusas. Saulė buvo neseniai patekėjusi. Lokomotyvas į rytus tempė rausvai rudas cisternas. Pagalvojau: „Traukinys tartum sliekas, riebus naktinis sliekas.“
Mūsų bandytojai
Prancūziškai essai reiškia bandymą
Bandytojas Kęstutis Navakas rašo mergaitėms moteryse ir moterims vyruose, pasitenkina, tada vėl joms rašo.
*
Bandytojas Sigitas Parulskis rašo sau vyruose ir ypač moteryse, nepatenkintas, vis bando ir bando, nesugeba pasitenkinti. Rašytų moterims mergaitėse, bet, bledj, Zaratustra neleidžia.
*
Bandytojas Rolandas Rastauskas rašo roraitėms rorienėse, roriukams, rorkoms, euroriukams, rašo pa(si)tenkinamai.
*
Bandytoja Jūratė Baranova rašo Giedrai Radvilavičiūtei.
*
Ana Audicka audžia a. a. Jūratės Baranovos šviesiam užmiršimui.
*
Bandytoja Danutė Kalinauskaitė rašo a. a. tėveliui, a. a. mamytei, a. a. Radvilavičiūtei.
*
Bandytoja Giedra Radvilavičiūtė rašo.
*
Bandytojas Eugenijus Ališanka bando(si).
*
Bandytojas Alis Balbierius lieja(si).
*
Bandytojas Alfonsas Andriuškevičius dailina(si).
*
Bandytojas Rimvydas Stankevičius auklėja ir premijuoja(si).
*
Bandytojas Herkus Kunčius gręžia vergus. Neatsigręždamas, nenusigręždamas.
*
Bandytojas Gintaras Bleizgys griežia Dievo dantukais.
*
Bandytojas Liudvikas Jakimavičius… o kas galėtų paneigti?
*
Bandytojas Gintaras Grajauskas? Įsižeis, jei nebus paminėtas; jei bus – taip pat įsižeis.
*
Bandytojas Donaldas Kajokas įsižeistų, bet nesugeba, per daug mat tobulas.
*
Aš? Aš nerašau. Rašinėju. Savo nemalonumui.