Esė
Mindaugas Kvietkauskas. Nebūto pokalbio tąsa
2023 m. Nr. 7
Vaidotui Dauniui – minint Vilniaus sukaktį
Iš tiesų šis tekstas yra be progos. Amžinybėn išėjusių poetų vardus įprasta paminėti per jų gimimo ar mirties sukaktis, o čia – jokios akivaizdžios priežasties. Tik nežymios periferinės detalės, tik nedideli sutapimai: Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtuose renginiuose, skaitymuose ir koncertuose vis nuskambanti viena kita Vaidoto Daunio citata. Vienas kitas netikėtas atsigręžimas į jo kūrybą. Tarkim, naujas alternatyviosios atmosferinės muzikos atlikėjos Tamsaulės kūrinys pagal V. Daunio eilėraščių ciklą „Vilniaus koncertai“, nuskambėjęs Vileišių rūmuose. Klausydamasis jo galvojau, kad iš tiesų pagauta tai, kas paprastai nustelbiama dabartinėje atmosferoje, kas yra tapę jos paribių virpesiais, reto dažnio rezonansais, o vis dėlto nepradingsta, tebeatklysta iš nuošalių, tebesklando aplink, savo sukaktį švenčiant šiuolaikiškam miestui. Kartais skimbteli gausiame jo balsų poliloge. Alternatyvioji dabartinio Vilniaus muzika. Savo jubiliejų miestas švenčia su visiškai priešingos prigimties ir tono rašytojo – Ričardo Gavelio ir jo postmoderniojo „Vilniaus pokerio“ – ženklu. Kaip tik tai galiausiai tapo mainstreamu – ir tai puiku, matant minias žmonių lietuviško romano pagrindu sukurtoje MO muziejaus parodoje. Vis dėlto, man regis, verta prisiminti ir buvusią alternatyvą – ne tik todėl, kad V. Daunio laikysena ir tekstai iki šiol tebeiškyla kultūros žmonių atmintyje, bet ir todėl, kad šis atsigręžimas padeda kitaip, iš distancijos suvokti dominuojančius, lyg ir „savaime suprantamus“ šiuolaikinius tonus. Ir galbūt – įsivaizduoti kitokių dermių galimybes.
Neketinu imtis Vaidoto Daunio adoracijos. Jos būta – kartą teko renginyje girdėti tokį jo apibūdinimą: „angelas žemėje“. Manau, kad V. Daunio palikimas nusipelno refleksijos, tačiau blaivios ir kritiškos. Akivaizdu, kad maždaug nuo 1985 m. jo intensyviai vykdyta kultūrinė programa po dešimtmečio ėmė gesti, daugelis jo sumanymų išblėso, nutrūko ar tiesiog pralaimėjo kintančiame laike. Paskutinė knyga su jo įkurtos leidyklos „Regnum“ ženklu išleista, regis, 2003-iaisiais. Pagrindinė priežastis, žinoma, buvo tragiška V. Daunio žūtis Vingio parke 1995 m. liepą, nukritus kylant oro balionui. Daugybės pradėtų darbų perėmėjo, kuris būtų prilygęs talentu ir veiklumu, jį supusiame rate neatsirado.
Vis dėlto atrodo, kad ši fatališka priežastis nebuvo vienintelė. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos matyti, kad V. Daunio programa persmelkta tokio utopinio mąstymo, kuriam tiesiog buvo lemta sudužti į anuomet dar tik ryškėjančią vartotojišką Lietuvos tikrovę. Aukštosios kultūros fondas „Regnum“, nekomercinė poezijos ir eseistikos leidykla, kamerinės muzikos ansamblis, „Regnum“ almanachas, du periodiniai, geros poligrafinės kokybės kultūros žurnalai „Krantai“ ir „Naujoji Romuva“, kurių vyriausiuoju redaktoriumi jis buvo iki pat žūties, – visa tai jo įsteigta vos per penkerius metus, tarp 1989-ųjų ir 1994-ųjų, politinio ir ekonominio virsmo laikais. Didžiulė naujosios kultūrinės veiklos architektūra – o iš esmės statyta be tvirtesnių pamatų, ore, iš idėjos ir pasijos, dirbant iki išnaktų, bet be jokių rimtesnių finansinių resursų, be realaus apskaičiavimo, kaip visa tai reikės išlaikyti, įtvirtinti, kone išsyk grimztant į skolas. Be jokios rinkodaros – rašau šį žodį suprasdamas, kaip jis netinka V. Daunio kontekstui. Nes jo kultūrinė programa vis dar buvo tokia, kuri nesirėmė rinkos tvarka, nesitaikė prie jos principų, nepriėmė jų visagalybės kaip savaime suprantamos „sveiko proto“ aksiomos, jų tarsi nesuvokė. Gal dėl to, kad aristokratiškai juos ignoravo, o gal dėl to, kad dar nepajėgė perprasti, kaip su jais gyventi ir kaip jais naudotis. Kaip ir daug ko nepajėgęs numatyti ir suvokti Sąjūdžio laikų politinis ir kultūrinis elitas.
Staiga pakilęs oro balionas ir į jo gondolą įsikibusio poeto krytis žemyn tapo paskutine egzistencine V. Daunio metafora. Kaip jau nesyk pastebėta, ji atrodo lyg paties istorinio laiko ir visuomenę ištinkančio virsmo simbolis.
Antra išlyga mąstant apie V. Daunį dar rimtesnė, nes susijusi su poetinės kalbos klausimu, kuris jam buvo esminės svarbos. Kad ir kaip bežiūrėtum, savojo poetinio stiliaus jis tebeieškojo, tebebuvo jo prieangyje. Ėjo lietuvių lyrinės tradicijos keliu, taip išvaikščiotu, kad rasti savitą skambesį labai sunku. Į ankstyvuosius tekstus skverbėsi anuomet įtakingiausia Justino Marcinkevičiaus ir jo kartos tonacija, jos ritualinis melodingumas. Kita vertus, apoloniška prigimtis ir polinkis į neoklasiką jį traukė į priešingą polių – į Tomą Venclovą, į tikslų jambą, griežtą eilėraščio struktūrą ir abstraktų žodyną. Nors atrodytų paradoksalu, kai kurie V. Daunio urbanistinės ar antikinės tematikos tekstai skamba visiškai vencloviškai („Žiema Peterburge“, „Vasaris Taline“, „300 spartiečių“). Svyravimas tarp šių dviejų paveldėtų polių – gamtiško lyrizmo ir abstrakčios neoklasikos – darė V. Daunio eilėraštį efemerišką: muzikalų, tačiau bekūnį, grojantį poetizmais, bet neužkabinantį autentiškos patirties.
Matyt, jis ir pats jautė šį savo kalbos ornamentiškumą, susikaustymą gražiose formose, ir šią įtampą liudija eilėraščio „Anno Domini“ frazė: „Išvaduok iš poezijos meno.“ Parašyta jau tais metais, kai V. Daunio eilėse iš tiesų pradėjo ryškėti savitas temperamentas: nuo filosofinės refleksijos srauto „Vienišasis Dantė“ (1990) iki mįslingos ištarmės „Ulbauja kedras, skeptras nakties…“ (1995), per tokius eilėraščius, kaip jau minėtas „Anno Domini“, „R.“, „Vėjas nuo Adrijos“, „Tik paklausyk, kaip šitą miestą teisia…“, „Kelias iš Berwango į Germischą“. Pokytis, beje, sutampa su jo susidomėjimu italų kalba ir vertimais iš Dantės ir šv. Pranciškaus Asyžiečio (turbūt lieka tik pasvajoti, kad Lietuvos bažnyčiose būtų naudojama V. Daunio išversta šv. Pranciškaus „Tvėrinijos giesmė“, ne banaliai saldūs jos vertimai). Paskutiniojo laikotarpio V. Daunio eilėraščiai taip pat muzikalūs, apoloniški, jam svarbu išlaikyti dailiai nužiestą formą. Tačiau jos vidus prisipildo judesio – žodžiai ima patirti netikėtus virsmus, vaizdai įgyja erdvinį tūrį, mintis tampa paradoksali, frazė gali lūžti ar kartotis, peršokti logines jungtis. Atrodo, lyg eilėraštį kurtų ne tik subjekto balsas, bet ir kažkas daugiau – galbūt viršasmeninė intuicija, keista, nesuvaldoma, netaisyklinga, išnyranti iš meditacijos ar iš vidinio maldos gyvenimo, kuris V. Dauniui buvo vis svarbesnis, pasukus į katalikų tikėjimą. Tai smelkiančių intuicijų eilės.
Ulbauja kedras, skeptras nakties,
Audeklas plasta ant marmuro krašto,
Vartai: už jų šiltą mėnesį raško
Sargas ir ieško dagties.
Štai aš! skiemuo iš pabėgėlių krašto.1
Kas tai – Viduržemio jūros šalies peizažo fragmentas, galbūt antikinių griuvėsių ar itališko palazzo erdvė? Kedras, marmuras, šiltas mėnuo. Ar tai anapusiniai vartai ir jų sargas, uždegantis žvakę raškoma mėnulio šviesa? Su kuo sveikinamasi, kas pasitinka įeinantį? Pabėgėlių kraštas – Lietuvos, kilusios iš antikinės Romos pabėgėlių, metafora, ar metafizinės tremties reikšmė? Sugrįžimo į šiapusinę ar anapusinę dvasinę tėvynę akimirka? Dvilypis vaizdas, kitos tikrovės matymas, intuityvi potekstė. Ir tiksli, minimali forma: žodžių tik tiek, kiek reikia.
Manau, kad V. Daunys kaip poetas buvo ties slenksčiu: dar žingsnis, ir jo antroji eilėraščių knyga būtų nubrėžusi preciziškos ir dvasinę paslaptį turinčios poezijos liniją, alternatyvią nužemintam postmoderniam kalbėjimui, anuomet jau ėmusiam dominuoti. Savo eseistikoje šią kūrybos kryptį buvo pradėjęs formuluoti pagal Bachą – kaip gerai temperuotos kalbos idėją: „Gerame eilėraštyje žodis yra paliečiamas kaip akmuo (obuolys), išvystamas kaip bekūnė šviesa ir mąstomas kaip tariamasis kūnas, t. y. kaip idėja. Ir visa tai vyksta kartu, vienu metu. Tai yra Bachas. Gerai temperuotas menas“2. Deja, realizuoti šios krypties sava poezija V. Dauniui nebuvo lemta. Tik įvardyti. Tačiau įvardyti orientyrai lieka veikti.
Kunigo Česlovo Kavaliausko frazė iš laiško V. Dauniui (1995 m. gegužė): „Matyti, Jūs turite tą „antrąjį regėjimą“, kur atbunda kosminės harmonijos…“
Dar vienas kontrargumentas – V. Daunio politinė laikysena. Ne kartą jos atžvilgiu teko girdėti ironiją iš tai pačiai lūžio kartai priklausiusių žmonių, pavyzdžiui, iš „Sietyno“ žurnalo aplinkos: buvo paklusnus „geras mokinys“, ir 1985 m. valdžiai pareikalavus, kaip anuomet konjunktūriškai įprasta, įstojo į Komunistų partiją, kad galėtų išleisti jaunųjų kūrybos žurnalą „Veidai“ ir veikti Rašytojų sąjungoje. Nors buvo dar tik pati „perestroikos“ pradžia, ir, anot liudijimų, žingsnis žengtas skausmingai (tėvas Stasys Daunys, prisiminkime, buvo tremtinys), bet visgi – ne opozicinis, o kompromisinis pasirinkimas. Arvydo Juozaičio manymu, V. Daunys „liko tradiciniu Lietuvos inteligentu“, kupinu kultūrinio rūpesčio sava bendruomene3. Nors tai didelis supaprastinimas (akivaizdu, kad V. Daunys buvo savitas kūrėjas, ne tik „inteligentas“), bet galbūt iš šio tradicinio podirvio – ta kompromisinio, legalaus veikimo taktika, būdingesnė vyresniajai Just. Marcinkevičiaus kartai, o ne kur kas maištingesniems modernistams. Polinkis į nuosaikumą, pacifizmą, ne į konfrontaciją, matyt, kilo ir iš paties charakterio. Tad ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais V. Daunys palaikė nuosaikumo principus (pavyzdžiui, atlaidumą buvusiems komunistams, ekonomines derybas su Rusija), ne radikalias reformas. Pagal tuometinį politinį kontekstą tai reiškė gravitavimą į kairę, siekusią pragmatiško stabilumo. Nors pokomunistinis „ūkinis pragmatizmas“, tuo metu simboliškai įkūnijamas Algirdo Brazausko, pagal savo dvasią V. Dauniui visiškai netiko.
Paradoksas tas, kad lygiai tuo pat metu V. Daunys išgyveno atsivertimą į katalikų tikėjimą, ėmė nuosekliai jį praktikuoti ir gilintis į teologinę mintį, bendrauti su kultūros žmonėms svarbiais intelektualiais kunigais – monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, tėvu Stanislovu, teologu ir Biblijos vertėju Č. Kavaliausku; su pastaruoju bene intensyviausiai diskutavo ir susirašinėjo, buvo jo tituluojamas „krikščionybės egzegetu“. Regis, katalikiškąjį atsivertimą liudijantis poetinis tekstas – V. Daunio eilėraštis „Keturios“, prasidedantis lotyniškais 27-osios Psalmės žodžiais: „Dominus illuminatio mea, et salus mea.“ Data: 1988 m. rugpjūtis–rugsėjis. Taigi – pats Sąjūdžio pakilimas, šimtatūkstantinių mitingų Vingio parke laikas. Viskas vienu metu: laisvės euforija, nepriklausomo viešojo politinio gyvenimo pradžia, akivaizdi ankstesnio konformizmo beprasmybė, religinis virsmas.
Šiame kontekste iš daugybės prieštaringų pradmenų, atradimų, impulsų, sunkiai suderinamų pozicijų V. Daunys bandė susikurti integralų „aš“, kurio jam pagal apolonišką prigimtį labai reikėjo, priešingai nei ironiškiems postmodernistams, su pasimėgavimu vertusiems išorėn visą sumaištį, kompleksus, šizofrenijos ir absurdo pojūtį. Mėgindamas įveikti beveik neišvengiamas kolizijas ir laikytis harmoningai, V. Daunys pateko į keistą tarpinę būklę. Tuo pat metu viešai deklaravo savo kaip katalikų intelektualo laikyseną (tai ryšku jau nuo 1989 m.) ir miglotai tapatinosi su ekskomunistine politine kaire, nors jokiu idėjiniu kairumu jo tekstai nedvelkė. Tuo pat metu ėmėsi publicisto vaidmens kairiajam ir liberaliam spektrui atstovavusiame dienraštyje „Lietuvos rytas“ (1992) ir užsibrėžė atkurti neokatalikišką kultūros žurnalą „Naujoji Romuva“ (1994). Už šį savo neaiškumą sulaukė ne vieno aštraus kirčio – pavyzdžiui, Sigito Gedos frazės, kurią šis 1994 m. metė V. Daunio, kaip neturinčio politinės nuovokos, atžvilgiu: „Nemėgstu poetų, kurie durni yra.“ Bet ir pats, polemizuodamas su kritikais, aiškino savo laikyseną painiai – kaip „apskritojo stalo“ centristo, „socialkrikščionio“, „konservatoriaus iš kairės“: „Kai susikompromituoja konservatoriai iš dešinės, jų pakeisti ateina konservatoriai iš kairės. Atėjusieji atveria vartus, nusiima grotas nuo langų, įsileidžia gaivesnio oro“ (p. 29).
V. Daunio kaip viešojo intelektualo poziciją dėl tokios painiavos nesunkiai galima nurašyti. Tinkamas grobis įvairaus pobūdžio įtarumams – ir anuomet, ir dabar. O vis dėlto sunku paneigti, kad jo politinis neaiškumas buvo savaip nuoseklus: nuosekliai nesisteminis. Kaip pats yra apibūdinęs: „nepasaulėžiūrinė politika“. Su jokia politine stovykla nesutapo, nevirto jokios partijos ruporu, savo tekstuose galėjo laisvai kritikuoti tiek A. Brazauską (už abejingumą politinei etikai), tiek Vytautą Landsbergį (už amžinas priešų paieškas), nurodyti abiejų pusių klaidas. Galėjo kvestionuoti pačias politines rietenas, primindamas, kad moralu būtų galvoti ne apie trumpalaikę savo partijos naudą, bet apie ilgalaikio bendrabūvio valstybėje logiką: „Vertėtų vengti tos kairumo–dešinumo ligos. Kas serga, teserga. Tačiau kas yra linkęs kurti (ne simuliuoti) politinį gyvenimą, tas turėtų reiškiniams ir daiktams ieškoti tikresnių vardų“ (p. 55). Kartojo, kad posovietinės korupcijos chaose negalima pamiršti, jog egzistuoja švari bei elegantiška politika: „Kai sakoma, kad politika yra nešvarus dalykas, matyt, norima pasakyti, kad švarūs dalykai politikoje neįmanomi. Be abejo, tai netiesa. Švarūs dalykai politikoje (kaip ir poetikoje) yra ne tik būtini, bet ir įmanomi. Politikoje yra įmanomi žavūs, elegantiški, sąžiningi, estetiški ir etiški dalykai“ (p. 118). Kilnaus gesto matas drumzliname laike. Ir atkaklus viešųjų reikalų svarstymas poeto kalba – iš principo kitokia, intelektualia, kūrybinga, metaforiška, nesitaikančia prie įprasto – ir vis labiau prastėjusio – žurnalistikos stiliaus.
Galima V. Daunio poziciją ironizuoti ar įtarinėti, o vis dėlto – kokia skirtinga buvo jo skilties „Šeštoji diena“ eseistinė mintis ir raiška, palyginus su tuo, į ką palaipsniui nusirito dienraščių apžvalgininkų ir interneto „įtakdarių“ tekstai – su patyčių, vulgarumo, antagonizmų kurstymo taktika, skirta tik dirginti ir didinti medijų pelną. Kitas lygmuo, prancūziškai tariant – kitas niveau. Iki šiol nepatogiai primenantis, kad didžioji Lietuvos žiniasklaida prieš tris dešimtmečius buvo gerokai kultūringesnė.
Tai, prie ko šiandien, kaip ir anksčiau, sugrįžtu be jokių išlygų – šilta sepijos spalvos knyga „Vilnius. Vardas ir žodis“. V. Daunio esė, nors iš tiesų – eilėraščiai proza. Savitos dulsvos Vytauto Balčyčio fotografijos. Subtilus Sauliaus Chlebinsko knygos menas. Išleista dar kukliomis virsmo metų sąlygomis, bet iš paskutiniųjų siekiant kokybiškos spaudos. Sugrojant laisvai, darniai ir tiksliai – lyg atliekant siuitą. Kad ir kaip svarstyčiau apie šios knygos idėją, kompoziciją, tekstų ir nuotraukų santykį, vis prieinu prie minties, kad tai, kas labiausiai veikia, yra jos kaip kūrinio visuma. Alcheminė jungtis, įvykusi V. Daunio kurtoje „Regnum“ erdvėje.
Ši knyga yra vėlesnių, per tris dešimtmečius vis gausėjusių Vilniaus auros, atminties ir kultūros atradimų pirmtakė. Man ji yra iš tokių knygų, kurios priklauso esminiam miesto tekstui, kaip svarbiausi jo architektūros pastatai – pavyzdžiui, kaip Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“. Ji sukurta be progos, be vėliau kilusios tekstų apie Vilnių mados, be kokio nors projektinio finansavimo. Iš paties įsibuvimo mieste ir kalbėjimosi su jo erdve. Iš kreipimosi. Dialogas su miestu kaip persona, kaip žmogiškosios egzistencijos partneriu vienija šios knygos tekstus: „Pabelsk į vartus, gailestinguosius. Pamatysi: miestas todėl yra, kad atsiliepia“4. Patys V. Daunio eilėraščiai proza skamba it pokalbio frazės – jie metaforiški ir muzikalūs, tačiau tiksliai fragmentiški, atsiveriantys gausmui, rezonansui, galimo atsakymo kontrapunktui. Aliuzišku, netiesioginiu rezonansu atsiliepia V. Balčyčio fotografijos. Galbūt šiuose V. Daunio tekstuose ir nuskamba vienas kitas pernelyg aukštas poetizmas ar literatūrinis skolinys, o vis dėlto pagrindinį toną kuria savitos frazės-dūžiai: „Kai manęs klausia: ar tu tiki, kad šiame mieste glūdi gyvybės paslaptis? – atsakau: aš esu jos dalyvis“5. Atsiveriama daugiakalbiam Vilniaus paveldui, kurio apybraižos dar tik ryškėja, o vis dėlto jo polilogas jau girdimas kaip visuma, miesto tapatybės paslaptis: „Čia yra ir lietuvis, ir graikas, ir žydas, ir rusinas, ir lenkas, ir prūsas, ir karaimas, ir totorius. Bet kartu čia nėra nei graiko, nei žydo… Tik vienintelis žodis, kuris ištartas pavirsta vardu“6. Ar tokiu būdu Vilnius mitologizuojamas? Taip, bet ne mitologizavimas čia yra pagrindinė intencija. Šios knygos branduolys, tiesą sakant, yra meilė miestui. Tai toji sepija, kuri daro šią knygą meniniu grynuoliu. Neatsitiktinai ją pradeda V. Daunio frazė: „Iš pradžių buvo nuoga širdis.“
Anuomet knygų metrikose vis dar buvo tiksliai nurodoma pateikimo spaudai data. Čia ji taip pat yra: 1993 m. rugsėjo 20 d. Vadinasi, knyga „Vilnius. Vardas ir žodis“ buvo rengiama lygiai prieš trisdešimt metų, 1993-iųjų vasarą. Štai ir nematoma sukaktis, kurios pradėdamas rašyti šį tekstą nesuvokiau. Verta ją paminėti – kaip tylią alternatyvą.
O dabar – asmeniniai šio pokalbio motyvai. Pirmąjį tikrą literatūrinį pripažinimą gavau būtent iš V. Daunio. Buvau aštuoniolikos, kai jis vienoje „Šeštosios dienos“ esė 1995 m. vasarį pacitavo dar paauglišką mano eilėraštį pavadinimu „Pavasarėjant“. Sustojo prie vienos eilutės: „Esam polaidžio lieptai.“ Rašė, kaip ne kartą, apie drumzliną visuomenės polaidžio bei kalbos degradavimo metą ir apie viltį jame. „Kažkas turi imti kalbėti iš naujo. Švariai ir laisvai. Be provincialistinių nebrandumo kompleksų, be perbrendusios jėgos priepuolių. Kas tas „kažkas“? Kažkas iš pavasarėjančių poetų. Jauniausiųjų arba vyriausiųjų, stovinčiųjų prie šylančio upokšnio“ (p. 202).
Mano eilėraštis buvo iš jaunųjų poetų almanacho „Įžanga“, kurį anuomet su bičiuliais išleidome kuklios savilaidos būdu, gavę nedidelę Atviros Lietuvos fondo paramą (žinoma, Irenos Veisaitės dėka). Tikriausiai šį almanachą V. Dauniui perdavė ir pasiūlė paminėti Valdas Kukulas, anuometinis mūsų grupelės mentorius. Paminėjimas nebuvo formalus. Man jis atrodė kaip netikėtas atpažinimo ženklas, padedantis susivokti pačiam savyje – aiškiau užčiuopti savo paties kryptį. Literatūrinis krikštas, kurį galima gauti tik iš kito poeto.
Buvo tų pačių metų gegužė, ėjau iš pirmo kurso paskaitų ar egzaminų universitete, ir Pilies gatvės pradžioje pirmąsyk gyvai pamačiau Vaidotą. Mano atmintis nufotografavo jį kapitulos namo su renesansiniu atiku fone.
Staigus impulsas: prieiti, prisistatyti, padėkoti. Ir baisus, tiesiog nevaldomas jauniklio, atsidūrusio prieš įžymybę, jaudulys. Grynas tremoras. Širdis užkalė taip, kad man atrodė, jog jos plakimas girdisi išorėje. Ir neišdrįsau. Galų gale tas prasilenkimas su V. Dauniu Pilies gatvėje turėjo būti tik trumpa akimirka.
Visai netrukus, liepos gale, jo nebeliko.
Tas neįvykęs pokalbis man virto lyg ir asmeninės mitologijos detale. Kai pradedu svarstyti, „kas būtų, jeigu būtų buvę“, gija paprastai vejasi taip: jeigu būčiau anuomet išdrįsęs užkalbinti V. Daunį, turbūt jis būtų mane pakvietęs į „Naujosios Romuvos“ ar „Krantų“ redakciją, būčiau ten publikavęsis, susipažinęs su jo aplinkos žmonėmis, išleidęs savo pirmąją knygą „Regnum“ leidykloje, vėliau padėjęs plėtoti jo iniciatyvas. Jeigu jis būtų gyvas, būčiau anksti susiradęs sau artimą meninę, kultūrinę terpę ir veikęs joje, atstovavęs jo kurtai literatūrinei alternatyvai. Galbūt manęs nebūtų taip įtraukusi akademinė sfera, nes iš dalies ją rinkausi ir dėl to, kad tarp jaunų rašytojų vis dėlto neradau artimesnės mąstysenos rato. Gal tai būtų sustiprinę mano paties domėjimąsi tikėjimo klausimais, teologine mintimi. Jeigu būčiau tada išdrįsęs – gal būčiau kitas „aš“.
O gal ir ne – įsijungia priešinga logika. Gal tai aukštosios kultūros utopijai, kurią V. Daunys kūrė devyniasdešimtinių pradžioje, vis tiek buvo lemta sudužti kaip gražiai idée fixe, nes jos nebūtų palaikiusi nei rinkos tikrovė, nei vis aršesnė biurokratija, nei įsivyravusios postmodernios tendencijos. Gal netrukus būtų ištikusi krizė, būtų apėmęs nusivylimas V. Daunio programa, kriticizmas jo negyvenimiškoms vizijoms, ir vis tiek būčiau pasukęs tuo pačiu keliu į akademinę veiklą, kuriuo ir nuėjau. Galbūt tokiame laike, kuris mums kliuvo, „Regnum“ niekas nebūtų galėjęs apginti.
Ir vis dėlto pokalbio su V. Dauniu poreikis neišnyksta. Anaiptol ne dėl tos anuomet prarastos asmeninės galimybės. Suprantu, kad norėčiau su juo kalbėtis apie tai, kaip įmanoma ori, atidi klasikai, mylinti prasmę ir atsaini naudai kūryba dabarties laike. Kokia kalba ji turėtų prabilti, kad surastų savąją terpę ir adresatą. Kaip sklisti, kad neliktų užgožta leidybinės rinkos diktato ir vadybinių konjunktūrų. Kad atplauktų iš švarių ir laisvų šaltinių.
Suprantu, kad noriu tęsti nebūtą pokalbį apie poezijos šerdį Vilniuje.
2023 m. birželis
1 Daunys V. Kelio ženklai. – Vilnius: Regnum fondas, 1999. – P. 148.
2 Daunys V. Šeštoji diena. – Kaunas: Spindulys, 1995. – P. 99. Toliau cituojant nurodomi tik šios knygos puslapiai.
3 Juozaitis A. Viltis priklauso visiems // Daunys V. Šeštoji diena. – P. 7.
4 Balčytis V., Daunys V. Vilnius. Vardas ir žodis. – Vilnius: Regnum fondas, 1993. – P. 2.
5 Ten pat. – P. 19.
6 Ten pat. – P. 10.
Dalia Staponkutė. 1984-ieji be Orwello
2023 m. Nr. 5–6
Kartą senelių troboje, ilsėdamasi ant medinės lovos ir žiūrėdama į lubas, pamačiau senoje ir naujai panaudotoje lubų sijoje išskobtus skaitmenis: 1-9-8-4. Tai reiškė metus. Tėvas išraižė juos, kad prisimintume, kuriais metais remontavome trobą. Svajodama mintyse surikiavau skaitmenis atvirkštine tvarka: 4891 metai po Kristaus Įsikūnijimo. Pabandžiau įsivaizduoti tuos metus, nesiedama jų su savo egzistencija. Apie juos galėjau žinoti tik tiek, kad jie turbūt ateis. Pagalvojusi apie labai tolimą ateitį, staiga pasijutau stovinti virš seniai išnykusio savo kapo, esančio giliai po žeme, ir jį jau užkloję keli stori sluoksniai iš sudūlėjusių miestų ir juose buvusios gyvybės. Laiko dievas Chronas, kaip ir medinė sija, nieko nenutuokia apie žmonių išrastus skaičius ir turi savo matą, nes tie 4891-ieji – turkams, išpažįstantiems senąjį kalendorių, būtų gal 2023-ieji Hidžros metai, o antikinės Rytų Viduržemio tautos apskritai metus skaičiuodavusios neįprastu būdu – nuo karaliaus Chosrovo eros; ir taip toliau.
Prisiminiau tuos skaitmenis lubų sijoje 1991-aisiais, kai Londone nusipirkau George’o Orwello (1903–1950) romaną „1984-ieji“, parašytą 1948-aisiais. Pirmoji mintis buvo, jog pavadinime jis tyčia sukeitė vietomis du paskutiniuosius (leidimo metų) skaitmenis ir tai sužadino dar didesnį smalsumą. Be to, tada, byrant SSRS, Orwellas Vakaruose buvo „ant bangos“. Gaila, kad pats negalėjo šito pamatyti ir pasidžiaugti milijoniniais savo knygų tiražais – savotiškas van Goghas, tik literatūroje. Visi ir visur skaitė Orwellą, interpretuodami jį kaip pranašą, XX amžiaus viduryje atskleidusį totalitarizmo esmę ir numačiusį jo pavojų netgi demokratiškoms šalims. Nekęsdamas nacizmo ir stalinizmo pasekmių visam pasauliui, niekindamas Staliną, o vėliau kritikuodamas britaniškąjį makartizmą (McCarthyism), atkeliavusį iš Amerikos ir nukreiptą į susidorojimą su kitaminčiais psichologinio (ir ne tik) spaudimo būdu, Orwellas sukūrė aistringą politinį ir futuristinį tekstą, pesimistinį ir niūrų. Tarp jo eilučių – nostalgija ateičiai su jo neįtikėtinai tvirta politine ir pilietine pozicija, kurios jis niekad nekeitė nė per pėdą, nors žmonės po karo dažnai blaškėsi tarp kairiųjų ir dešiniųjų stovyklų.
Ateitį Orwellui buvo užgožę jo nekenčiami, ideologinės kovos horizonte švysčiojantys prevenciniai karai ir baimės kultą skleidžianti totalitarinė valdžia, siekianti vieningos ideologijos, o tai pasmerkia žmogų nuolatinei savicenzūrai, išdavystei ir savo žmogiškosios savasties praradimui. Matyt, dėl to, kad tai atrodė neįmanoma visuomenės mastu – juk kolektyvui nesvetimi savisaugos instinktai – rašytojas perkėlė romano veiksmą į distopinę erdvę, į pasaulį po branduolinio karo. Distopijos tamsybė persmelkia visą romano „1984-ieji“ turinį, perspėjantį, kas gali nutikti, kai įbauginta visuomenė pati palaiko totalitarinį valdymo aparatą ir, stokodama sveikos nuovokos, pamilsta „Didįjį brolį“ kaip savo gelbėtoją. „Valdžia nesugadina žmonių, žmonės sugadina valdžią“, – sako Orwellas.
Susidarius ribinėms aplinkybėms – karams ar stichinėms nelaimėms – įbaugintoji visuomenė pasiduoda, sutrinka ir lengvai perleidžia valdymą esantiems „virš“ jos. Prasiveria durys bet kokiai, netgi radikaliausiai, diktatūros formai. Nuolatinė baimė neturi antidoto, tik dar didesnę baimę, kuria ilgainiui pasinaudoja valdančioji aplinka, plečianti savo įtakos ribas. Orwello teigimu, tai gerai justi architektūrinėje megapolių agresijoje, kuri pasireiškia istorinių miesto sluoksnių naikinimu. Kai kasdien, net kas valandą, keičiasi gatvių pavadinimai, perrašomos knygos ir įvykių datos, retušuojamos nuotraukos, griaunami paminklai, o istoriniai pastatai renovuojami ir pervadinami kitais vardais, – istorija sustoja. Be atminties ženklų ji netenka prasmės, o įsiliejusi į nuolatinio kismo srovę negrįžtamai pasitraukia, palikdama tik beprasmę ir pilką akimirksnio egzistenciją. 1984-ieji – tai, regis, tik metai, po kurių, anot Orwello vizijos, istorija (tokia, kokią ją žmonija žinojo iki tol) miršta. Atsiveria trumpalaikių, lakoniškų devizų, neonine šviesa blyksinčių virš „tiesos ministerijų“, epocha: „Karas – tai taika“; „Laisvė – tai vergovė“; „Tamsybė – tai stiprybė“. Žinoma, Orwellas negalėjo ir neturėjo numatyti, kad netrukus po 1984-ųjų Francis Fukuyama iš tikrųjų paskelbs istorijos pabaigą (The End of History) – 1992-aisiais, teigdamas, jog, sulig SSRS irimu ir kitais paraleliniais virsmais pasaulyje, baigiasi ideologinė žmonijos evoliucija, užleisdama vietą vienintelei įmanomai Vakaruose liberaliajai demokratijai.
Naujojo tūkstantmečio, naujųjų technologijų ir paralelinių tikrovių epochoje, kai demokratinę visuomenę lengvai ir netgi natūraliai ištinka nuomonių poliarizacija (kurios irgi nenumatė Orwellas), įmanoma viskas – net ir Orwello nepakenčiamų struktūrų elementai. Todėl vieni sako: „Orwello „1984-ieji“ – tai šiandiena“, o kiti laikosi nuostatos, jog „1984-ieji“ – stalinizmo tikrovės atspindys“. Abi pusės atrodo teisios. Iš tikrųjų, beveik visų šiuolaikinio gyvenimo sričių politizavimas per aktyvų dalyvavimą liberalioje demokratijoje palieka vis mažiau galimybių atsitraukti į politikos nepaliestas „zonas“. Tų „zonų“ tiesiog nebeliko, arba jas pakeitė nuolatinių derybų su Kitu būtinybė. Kitas, svetimas, migrantas – įsibrovėlis – arčiau nei bet kada, ir tikrovėje, ir vaizduotėje. Kai jis apsigyvena vaizduotėje, atsiranda ir tikrovėje.
Šiuolaikinės globalizacijos ir komunikacijos sąlygomis nesunku pradėti ar užmegzti bet kokį procesą globaliu mastu – pavyzdžiui, pasėti baimę. Priežasčių baimei daugėja, galimybių jai užkirsti mažėja, nes suvaldyti globalų procesą sunku, nors duoti jam pradžią gana paprasta. Atsiranda anarchijos baimė… Dėl to psichologinis spaudimas ar savicenzūra justi kasdienių bendruomenių lygmenyje ir tokių judėjimų kaip makartizmas nė totalitarinės valstybės nebereikia. Pati valstybė išgyvena totalią priklausomybę nuo Kito. „Pasaulis – globalus kaimas“ („the world is a global village“) – ši Marshalo McLuhano koncepcija, kurią girdime nuo 1964-ųjų, sulig pirmosiomis raketomis į kosmosą, ilgai klajojo neįsisąmoninta, atrodė iš tolimos ateities, kol „superstruktūros“ (superstructures), esančios aukščiau tautinių ar nacionalinių valstybių, įgavo politinę ir ekonominę galią. Dabar toji galia didžiulė, beveik totali, ir kiekvienai atskirai valstybei, kiekvienam piliečiui neįmanoma išvengti „derybų“ su jomis dėl manevrų laisvės. Tokios laisvės nebedaug, nes dominuoja priklausomybė nuo Kito – priklausomybė įgavo etinį, politinės tolerancijos, matmenį. Tačiau, suvokus ją kaip neginčijamą būtinybę (o tai irgi yra laisvės forma!), galima, pasigręžus į Orwellą, jam pasakyti: „Jūs buvote teisus, bet nevisiškai.“
Vis dėlto kai kurie globalūs procesai ne tik atrodo, bet ir yra „orveliški“, ir jeigu Orwellas visa tai galėjo numatyti, tai dėl to, kad patį gyvenimas panardino į jo šalies politiką, dar tarnaujant britų policininku Birmoje, kolonijinėje valdymo struktūroje, kurios esmę jis ilgainiui ėmė niekinti ne mažiau nei stalinizmą… „Birmiečių neapykanta man kaip britui paverčia mano darbą neįmanomu“, – rašė jis savo dienoraštyje. Tačiau Orwellas niekad nemenkino, o priešingai, savo kūryboje išreiškė romantinę nostalgiją „demokratiškos revoliucijos“, kaip pats sako, galimybei. Kai kurie jo biografai tai vadina Orwello „revoliuciniu romantizmu“, primenančiu Byrono ir Shelley’io sukurtą tradiciją. Tokiu romantiku Orwellą neva pavertęs pabėgimas iš miesto „dykros“ į savo Arkadiją, į kaimo idiliją, siekiant atsiriboti nuo visko.
„Atsiribojimo“ būtinybe poetai ir rašytojai degdavę nuo senovės, ir dabar, svarstydama apie Orwellą introvertą, prisiminiau klasikinį Arkadijos įvaizdį, galintį tapti romantiniu Orwello atsitraukimo simboliu. Graikai apdainuodavę ir svajodavę apie tyrą ir nekaltą žemę Arkadiją, lygindami ją su tokia žmogaus gyvenimo atkarpa kaip vaikystė. Italai neretai traukdavęsi kurti į Graikiją, neva mažiau „užterštą“ erdvę nei itališkieji megapoliai. Iš Graikijoje patirtų išgyvenimų XVI amžiaus pradžioje gimė neapoliečio Jakopo Sanacaro nostalgiškos poezijos rinkinys „Arkadija“. Įstabu – (intarpas) – kad karalienės Bonos Sforzos graikų kalbos mokytojas atsivežė rinkinį į Krokuvą, paskui – į Vilnių, o Vavelio menėse daug metų aidėjo pagal „Arkadiją“ kuriami madrigalai. Karalienė Bona ir rūmų mokytojas ne kartą buvo perkūrę madrigalus iš naujo, derindami Sanacaro „Arkadiją“ prie graikiškųjų Teokrito idilijų. Teokrito idilijos ir buvo įkvėpusios poetą „Arkadijai“ – autobiografinei, romantiškos nuotaikos poemai apie miesto gyvenimu nusivylusį jaunuolį. Dar 1504-aisiais „Arkadija“ sukrėtė Šventosios Romos imperijos širdis ir protus, nes Sanacaro atvirai prakalbo apie neįtikėtiną dvasinę imperinių miestų „dykrą“. Anot jo, poetas gali kurti tik pasitraukęs iš lotynų Vakarų į graikiškus Rytus – į idilišką imperijos paribį, į Arkadiją, kur tyra gamta vėl paverčia jį kuriančiu žmogumi. Sanacaro herojus neva taip ir padaręs: tik štai vieną dieną baisus sapnas apie mylimąją, jo laukiančią ir nesulaukiančią Neapolyje, sugrąžina poetą į miestą, kad jis visam prarastų sielos ramybę – jo meilė mirė iš ilgesio. Sanacaro poema virkdė Krokuvos ir Vilniaus žiūrovus: „Verki, brangioji, raudoki, nes yra ką apraudoti… Verk, našlele, bėdingoji ir apšmeižtoji, išliek savo liūdesį, gedėk, netekusi mylimojo – brangiausios dangaus dovanos… Jei jaunas piemuo prieis tavęs paguosti, pasakyk jam, kad nieko kita netrokšti, tik ašarų upelių. Leisk jam pamatyti tavo ašaras ir nenustebk, jei jis ilgai netvers, nes nenorės parsinešti liūdesio į namus. Likusi viena, ašaromis palydėk meilę, kuri skriedama į Arkadiją įkvėps poetą eiliuoti, o tave – toliau raudoti…“
Šį lyrinį nukrypimą į Orwello išsiilgtą idiliją pasirinkau norėdama prisiminti savo vėlyvąją Arkadiją, studijų metus ir tikruosius 1984-uosius, sukrėtusius pasaulį keliais svarbiais įvykiais. Galiu pasakyti, kad „orveliškoji“ vizija apie 1984-uosius išsipildė, tačiau tik „romantiškąja“ puse: artėjo revoliucinių judėjimų epocha, žadanti sukrėsti pasaulio megapolius įvykiais, kurie jau nebeatrodė netikėti. Viskas sparčiai ir kasdien keitėsi. Amerika išgyveno gilią recesiją, nunešusią su savimi net septyniasdešimt amerikietiškų bankų. Margaret Thatcher politikos vadovaujamoje Britanijoje prasidėjo metus truksiąs šachtininkų streikas, įėjęs į istoriją kaip ilgiausias iš visų Britanijos streikų. Pamenu, kaip tai aptarinėjome universiteto koridoriuose, ir oras virš galvų atrodė įkaitęs.
Didžiausia naujiena, nustebinusi ir patraukusi visų dėmesį, buvo ta, kad Britanija pasirašė su Kinija svarbią sutartį apie Honkongo perdavimą Kinijos žinion nuo 1997-ųjų. Istorikai tai interpretavo kaip paskutinį tašką ant „i“, užveriant šimtmečius trukusią (Orwello išdidumą žeidusią) Britų imperijos istoriją, kurios virsmą neva pagreitinęs anas atkaklių šachtininkų streikas. Per naujienas galima buvo nujausti sąsajas tarp įvykių ir – nieko panašaus į Orwello niūrų ir statišką pasaulio vaizdą. Veikiau priešingai – visa ir visomis kryptimis pranašavo išsivadavimą, tik niekas nežinojo, kam pasiseks, o kam – ne.
Pamenu ir tais metais SSRS boikotuotas olimpines žaidynes Los Andžele – kerštą Amerikai už 1980-ųjų olimpiados Maskvoje boikotą (ir mes, dar vaikai, gailėjomės, kad amerikiečių nebus). Na, o labiausiai sukrečiantis tų metų įvykis buvo pasikėsinimas į Indiros Gandhi gyvybę, jos priešų triumfui nusinešęs įdomų ir sodrų pirmosios moters Indijos premjerės gyvenimą. Ji atrodė drąsi, indų mylima ir savarankiškai veikianti politikė, tačiau dėl jos sprendimų suskaidytas Pakistanas jai neatleido. Neatleido ir religinės bendruomenės, kurių auka ši atkakli politikė ir tapo, nužudyta „ištikimų“ tarnų prie įėjimo į namus. Man prieš akis sukasi dokumentiniai kadrai, paryškėjantys sulig mintimis apie Orwellą. Gal tai dėl to, kad jį traukė Rytai ir atsidūręs ten – Birmoje – jis nekentė būti nekenčiamu britu, išmoko birmiečių tarmės ir nuo pat pradžių pradėjo savo kelionę atgal, į Arkadiją ir introverto egzistenciją.
Vieną šaltą 1984-ųjų gruodį, kai oro termometras mano studijų mieste Piteryje rodydavo –42 (!) ir iš transporto reikėdavo bėgti tekinomis, mane ištiko tikra „orveliška“ naktis. Apie Orwellą tada, žinoma, nė nebuvau girdėjusi. Mane apsupo keli jauni rusai ir ilgokai laikė rate per nepakeliamą šaltį už tai, kad esu lietuvė. Neva tai – „ne toks jau grubus“ kerštas už tai, ką „jūsų“ vaikinai daro su „mūsų“ merginomis. Išgelbėjo tik tai, kad durys, pro kurias galėjau nerti, buvo netoli ir išsiveržus iš apsupties man pavyko pabėgti. Tada supratau, kad bėgti ir slėptis gali tapti kasdienybe ir visai ne dėl politinių priežasčių ar nacionalinių skirtumų, nors gal ir dėl jų.
Nežinau, kas tada sukaustė labiau – baimė ar šaltis. Mano egzistencija tą niūrią 1984-ųjų naktį staiga nusidažė pilkai ir nepermatomai, o už to pilko ir nepermatomo egzistencijos apvalko kasdien didėjo nepasitikėjimas ir baimė, privertę trauktis iš megapolio, kur tai buvo patirta. Privertę trauktis…
Ričardas Šileika Toks. O juk taip smagu yra apgauti save!
2023 m. Nr. 5–6
Dienoraščiai juk neprivalomai rašomi kasdien. Dienoraščiai nebūtinai rašomi dienomis. Aidas Marčėnas štai rašė naktiraščius. Taigi valia būti ir rytraščiams, vakaroraščiams, vasaroraščiams, žiemoraščiams, skausmoraščiams, meilėraščiams, tuščiaraščiams etc.
O kuriems galams išvis rašomi dienoraščiai? Kodėl rašau aš? Manding: kad paliudyčiau ir patvirtinčiau – pirmų pirmiausia sau – nugyventos dienos nuveiktus, įvykusius, patirtus, ragautus, justus dalykus. Kad sustabdyčiau (už)plaukusias mintis, kad nutverčiau kaipmat tirpstantį ir akimirksniškai prasliuogiantį. Kad įpaminklinčiau paregėta per savo akinius, per savo žiūronus, sukirbinta per savo širdį, per savo pajautas, kas „sužinota“ per savo sapnus, per savo imtuvą.
Kad per raštą, kad raštu, kad rašte įrodyčiau save – esantį ar buvusį. Kad aiškiau, rišliau, akivaizdžiau suvokčiau per mane einančią esatį. Gi fiksuodamas patirta ar atlikta, jau atsitolinu nuo patirto ar atlikto.
Ar dienoraščiuose autorius yra atviresnis? Ar dienoraščiai yra didesnė tiesa už grožinę literatūrą?
Jeigu tuo metu (už)rašančiajam taip atrodė, tai jam tiesa. Jeigu tuo metu skaitančiajam taip atrodė, tai irgi jam tiesa. Kokios dar tiesos tikiesi? Kokios dar tiesos tikiuosi?
2000-ųjų lapkričio 22-ąją perdien net du poetu! Apie vidurdienį paregiu Kornelijų Platelį, žingsniuojantį skersai Katedros aikštę. Plateliškai platoniška eigastis. Jau nebe ministras. Laisvas. Todėl ir eina sau pėsčias, kaip žmogus, kaip poetas.
Vakare, jau sutemusį grindinį pašviečiant žibintams, netoli laikrodžio išvydau stoviniuojantį juodą paltą. Tai Donaldas Kajokas. Lyg pasivaidenęs angelas, pro kurį praeinantieji jo neregi. Aš savo rūpesčiais sudrumsčiau jo ramybę.
Andrius Surgailis sako: taigi aš gimiau tik dešimt metų po karo. Įsivaizduoji! O kiek metų po karo tu gimei?
Skeryčioju rankomis, kraipau galvą ir sukinėjuosi ant vienos, ant kitos kojos kulno. Mano pasiekimus, mano nuopelnus įrašo, įrėžia į garbės storaknyges, įtraukia į aukso fondus, pavardę riebiausiomis raidėmis iškala ant rūmų, pilių, bažnyčių fasadų. Apkarsto – nuo kaklo iki pimpalo – visų laipsnių medaliais ir ordinais. Esu panegiriškai linksniuojamas žiniasklaidų.
O juk tuomet man taip suko vidurius, taip norėjau tuštintis!
Man nepatinka dedikuoti eilėraščiai. Tai primena dovanėles suvenyrus. Jėėė, gi nė vieno eilėraščio, dedikuoto kopūstų laukui, nugaišusiam žvirbliui, palaidam vasario vėjui.
Sleñkstis. Durų staktos apačia. Nykstantis, beveik išnykęs objektas – todėl ir žodis. Juk išeina daiktas iš mūsų gyvenimo ir išsineša savo vardą. O mano vaikystėje laukujų durų slenkstis oho ho buvo! Prisėsdavome ant jo kaip ant zuslanėlio. Atkočesin atitekėjus mano mama Veronika Staškūnaitė (vis papasakodavo) nešė laukan, regis, pamazgų viedrą. Užkliuvo koja už to slenksčio ir apvirto. Tai sarmata buvo prieš vyro tėvus.
Pasakose po slenksčiu pakasdavo duobę, pripildavo žarijų. „Slenkstis jau senokai tik poezijoje tebeegzistuoja“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Dienoraščio fragmentai, 1971–1998“, p. 574).
Eina žmogus sau per lauką, prisivalgęs virtinių. (Henrikas Algis Čigriejus)
Gruodžio 6-ąją Vilniuje, Vokiečių 5-22, apie 19 valandą buvo įsteigta visuomeninė organizacija „Poetinis Druskininkų ruduo“. Ričardo Šileikos siūlymu pirmininku išrinktas Kornelijus Platelis (šitaip protokoluoja posėdžio sekretorius Antanas A. Jonynas). Pirmininko pavaduotoju išrinktas Antanas A. Jonynas.
Ta proga Kornelijus (anot Almanto Samalavičiaus spontaniškos improvizacijos) atkimšo butelį (kurio neturėjo) ir užkaitė indiškos Asamo arbatos. Butelio pirktų lėkė jauniausieji (ginčijosi, kuris iš jų jaunesnis) Laurynas Katkus ir Gintaras Bleizgys. Dešimčia litų prie pirmininko ištrauktų penkiasdešimties litų prisidėjo pavaduotojas. Atsirišo ir pasipylė linksmašnekės ir anekdotai. Gražiai ištuštėjo Stumbro spanguolinės butelaitėlis. Ačiū už darbą, – išlydėdamas visiems spaudė dešines Kornelijus.
Šiųmetį maudymosi sezoną Balsio ežere užbaigiau gruodžio 9-ąją, šeštadienį.
Paskambino menininkas ir poetas Rimvydas Pupelis iš Obelių. Pranešė, kad jam jau įvedė telefoną. Numeris 8 278 78427.
Gruodžio 19-osios vakarą užsukęs Užupio krautuvėn, prieangyje, ant geltonai teptos tinkasienės, taksofono aparato dešinėje pusėje, po skelbimėliu, kad išnuomoja kambarį, skaitau užrašyta pieštuku spausdintinėmis raidėmis: TAI VA. JEIGU KAS NORS PASIJUSTŲ TAIP TRUPUTĮ YPATINGAI LIŪDNAS, ILGESINGAS, LYRIŠKAS AR ŠIAIP, TAI SKAITYTI J. VAIČIŪNAITĖS EILĖRAŠČIUS. PRAŠOM.
– Pabučiuok mane dar kartą, – sako karalaitė, – pabučiuok dar kartą mane lelijų darželyje.
– Taip, mano mieloji, taip, – atsako slibinas. (Sigitas Poškus. Iš knygos „Rečitatyvai“)
Važiuoju į Jeruzalę pirkti „Šiaurės Atėnų“. Trisdešimt šeštame autobuse keleivis, labai jau panašus į dailininką ir poetą Eduardą Juchnevičių. Iš Šiaulių.
Gruodžio 28-oji Aristavoje. Snieginas kiemas šaikyte prišaikytas vištų. Kurios būriu puola šuniokų bliūduosna ir gvelbia ką tik sesers Stasės Kuliešienės iš Vilniaus atvežtus įmestus sudžiūvėlius blynus. Ant stalo virtuvėje – eglės šaka, papuošta senobiniais žaisliukais. Viršutinės kelios šakeliukės apnarpliotos voratinkleliais. Pasirodo, čia apsigyvenę trys (gal net keturi) mažvoriai, kurie linksmiausiai erzeliuoja, šokčioja, mankštinasi. Vienas kabojo kaip papuošalytis: nusileisdavo savuoju lynu kone iki stalo paviršiaus, vėlėk mikliai užsitraukdavo pašakėn.
Mama sako: gal kas kalvek atsilauš. Tai reiškia, atvažiuos ar ateis.
Prašome nefotografuoti, nefilmuoti, išjungti mobiliuosius telefonus, prašome nusiimti kepures, nusiauti batus, išsiimti peilius ir dujų balionėlius, prašome už durų palikti šunis, kates ir ožkas. Komposteris pažymės jūsų plaštakas, ausis, smegenis. Jūs netapsite žinomas, jūs tapsite bijomas. (Iš laiško Vytautui Butvilui Mažyliui)
2001-ųjų sausio 8-ąją brūkšteliu sveikinimą Kęstučiui Kebliui ing Baton Rouge:
Smarkiai sveikindamas patį, Kęstai, su gimtadieniu, siunčiu vieną ispanų ir vieną žydų patarlę, aptiktas 1928-ųjų spaudoje:
Italijoje gera gimti, Prancūzijoje gyventi, o Ispanijoje mirti.
Ožio reikia saugotis iš priekio, arklio iš užpakalio, o nuo durniaus – iš visų pusių.
(Prieš)rinkiminės agitacijos afišos. Iš fotoplakatų žvelgia žmonės, geidžiantys geresnio gyvenimo (teisus Gintaras Beresnevičius). Didžiuma jų prisiversdami demonstruoja jiems visiškai nebūdingas šypsenas ir nuotaikas. Nuo to jų fizionomijos tik išsikreipia pokvailėmis kaukėmis.
Man patrauklūs ir įdomūs tų viešų „abrozdų“ anonimiški apipavidalinimai – aprašinėjimai, apipaišeliojimai. Tatai yra teisinga. Žmonės reaguoja į jiems adresuotą „aktą“ – nuoširdžiai įširdę.
Jeigu kas dar bent kiek spindi – tegul spindi iš tolo, Ričardai. (Iš Solveigos Daugirdaitės laiško, 1989 11 29)
Kunigų seminarijos auklėtinis, augus vyras, juodo tiršto plauko. Barzda stilingai prakarpyta, pabrėžianti smakro kampuotumą. Žinoma, sutanotas (ant viršaus užsimetęs puspaltį). Troleibuse nutvertas be talono. Paleistas be baudos.
Adolfo ir Jono Mekų „Knygoje apie karalius ir žmones“ (p. 14) skaitau: keleivio kakta pasidarė kaip šaktarpis. Man nežinomas žodis. Ver(č)iu lietuvių kalbos žodyną. Šaktarpis – tarpušakis, tarpas tarp šakių virbų; kelio išsišakojimo vieta; tarpkojis; laiko tarpas pavasarį arba rudenį, kai dėl silpno šalčio neįmanoma upėmis ar Kuršių mariomis plaukioti, ledu eiti, bekelė; žemės sklypas, įsikišęs į kitų sklypų tarpą; susiskaldymas, schizma.
Tik kažin ar bent kuris aiškinimas tinka tam, ką turėję omenyje autoriai. Manding, jųjų šaktarpis turėtų ir dar ką reikšti.
Vanda Juknaitė: Turbūt vėl savaip iškyla buvimo svetimoje terpėje klausimas?
Alicija Rybalko: Vienas dalykas, kai esi kitatautis šalyje su nepritekliais, ir visai kitas, kai esi šalyje, kur materialinė bazė yra sukurta su kaupu. („Šiaurės Atėnai“, 2000 12 16)
Pranešu, kad tamsta buvai susapnuotas. Sapno vieta – miegantis Šileika. Laikas – antra nakties pusė iš sausio trisdešimtosios į trisdešimt pirmąją. Sapno scenografija ir siužetas:
obeliškio Rimvydo Pupelio kiemas (tik gerokai erdvesnis). Įvažiuoja automobiliu kokis tai vyras (gal Rimvydo uošvis?) ir rėkia, kad atidarytum tvartą. Tada jis paleidžia (ar iš maišo?) visą gaują mažyčių ir mitrių, ir rausvutėlių paršiokėlių. Tie žviegdami, risdamiesi vieni per kitus supuola tavo tvartelin. Esi itin rimtai papykęs, keikiesi (regis, lietuviškai), šauki, kad anas, tasai vyras, susisemtų tuos nelemtus paršus, nes tau jie nereikalingi, jų neketini šerti ir laikyti. Paršeliai, lyg supratę tavo didį nepasitenkinimą, vėl visu būriu ermyderiuodami neria lauk. Tu užveri tvartelio duris, atsidūsti, sakai (o gal tik pagalvoji): gyvensiu dabar toliau. (Rimvydui Pupeliui išsiųstas mano sapno aprašas)
Būti namuose: naminėti: išplauti grindis, gurkšnoti arbatą, užkandžiauti, landžioti į šaldytuvą, akimis klejoti lango peizaže, slysčioti nuo raudono žaislo smėldėžėje iki slėnyje gryčios leidžiamo kamino dūmo. Justi permainas: tylon įsiuvamą / įsiūtą paukštuko balsą, vėjo haiku, saulės gniūžtes kambarin, šlapėjančią žemę, keliuko praeivius, nežinia kokios euforijos pagautą strykčiojantį šunelioką, skalbinius ant virvių, staiga užplūdusį sniego debesį, reguliuojamą vėjo bangų, pavasarinę dieną, persimaišančią su žiemine. Stulpo šešėlį, stumiančiuosius automobilį, dangaus plotus gožiančius gelžbetonius, vėl sniego pliūpsnį, šarką, nuskėryčiojusią prieš vėją į pušynėlio prieglaudą. Galop atlėgusį dangų.
Varstyti tualeto duris, sėdėti prie rašomojo stalo, kiurksoti fotelyje, kuistis popieryne: iškarpose, segtuvuose, straipsniuose, negatyvuose, fotografijose, gailėti išmesti. Nieko ne(nu)veikti.
Sekmadienio peizažo ir nuotaikų mainymaisi. Laikas – tylintis telefonas, tuštėjantis arbatos puodelis. Laikas – miegas, liga, vaikščiojimas pašaliais, muzikos klausymasis. Oho, ilgiausios disertacijos apie laiką. Laiko desertas yra dulkės. 2001-ųjų vasario 18-oji.
Benediktas Januševičius „Trečiame brolyje“ paima man ir sau po burnelę „Suktinio“ ir kavos. Atsiverčia Levo Rubinšteino knygą „Регулярное письмо“, paskutinę kataloginę „skrynelę“ „Это я“ ir skaito:
49.
И мы видим кучку собачьего говна со свежим следом велосипедного колеса1.
56.
И тут наконец-то появляется большая серебряная пуговица на дорожном плаще молодого человека, едущего навестить умирающего родственника2.
Kam žmogui savo gyvenamajame urve reikia tiek knygų rietinių? Kam man, po velnių, tiek šimtų knygų, albumų, žurnalų? Ogi kad galėčiau sau kada pasidingojęs prieiti, neprognozuojamai išsitraukti tik kokią vieną. Atsivertęs netyčinį puslapį, gurkštelėčiau, lyžtelėčiau, pasigardžiuočiau eilėraščiu. Būtent tuo, kurio reikėjo šiandienos profilaktikai. Kad sklaidydamas meno albumą stabtelėčiau ilgesniam prie vieno vaizdo ir pastingčiau jame, pasihipnotizuočiau. Ir tiek.
Kovo 16-ąją Verkių Riešės stotelėje stabteli poetas Jonas Liniauskas. Sveikinu jį su knygnešio diena. Jis teiraujasi: o kodėl tavo tašėje buteliai barška? Gangreit sumoju atsakymą: ir butelius reikia mokėti skaityti.
„…ir iš viso to tik viena nebuvo mirę, vienas mano žvilgsnis, kuris dėl nesuprantamų priežasčių liks mano amžiams, būtent tas, kai visiškai atsitiktinai žvilgtelėjau į uosto vandenį, vieną sekundę mačiau akmens sieną, žibintą ant šaligatvio, šalia stulpą su skelbimu, tolėliau siūbuojančias valtis ir laivelius, žalią kranto juostą… Štai kaip man baigėsi Argentina: vienu nereikšmingu, išsiblaškiusiu žvilgsniu pirma pasitaikiusia kryptimi: „žibintas, skelbimas, vanduo – štai kas amžiams susigėrė į mane.“ (Witold Gombrowicz. Dienoraštis. III tomas. Vertė Irena Aleksaitė)
Šeštadienio situacija: skaitinėju „Šiaurės Atėnus“, pokalbį su Aleksandru Piatigorskiu. Apie kiną. Jis: „Manau, galimas požiūris, kad visi garsieji filmai galų gale yra apie mirtį.“
2003-iųjų gruodžio 30-osios baltakailė, bailiaakė katė. Akivaizdžiai kambarinukė. Sutinkama gretimos laiptinės koridoriuje. Dabar po beržais. Išsitempia, riečiasi kaži kaip deformuotai, be jokios katiškos elegancijos, kelia persuktą uodegą. Tuštinasi. Negrabiai, priekine letena brauko sugultą nepjautą žolės veltinį. Kapsto visiškai ne ten, kur pridirbo, kaži kaip nemokšiškai, paslikai kniaukdama.
Už lango stadione vaikai lipdo besmegenį, o aš govėdą maištaujančių paauglių mokau įterpinio skyrybos. (Elenos Karnauskaitės teležinelė, 2004 01 14)
Albertas Kuliešius, mano svainis, Vilniaus baldų kombinate pradirbo trisdešimt metų. Ta proga pats generolas, anot paties Alberto (tai yra generalinis direktorius), pasveikino. Parsinešė rožių, garbės raštą ir įsakymą jam sumokėti pusės atlyginimo premiją. Baldų gamybos gręžimo baro operatorius. Džiugu, kad darbo žmogų dar nors taip pagerbia. Tačiau netolimoje ateityje darbo vietų pastovumas bus nebe pasididžiavimas. Be to, praktiškai bus nebeįmanoma vienoj darbovietėj išbūti tiek metų. Nes vis laukėjantis kitimas tokiam stabilumui nepaliks jokių šansų.
Sutikau vieną apypietę Pilies gatvėje švariai apsiskutusį tapytoją Viktorą Zuozą. Einąs į teismą skirtis su žmona.
2004-ųjų sausio 23-ioji „Trečiame brolyje“. Prisiartinęs prie baro valau garu apsitraukusius akinius. Kreipiasi kažin koks moteriškas balsas. Tai Marija, Dariaus Pocevičiaus moteris. Kreipiasi į barmenę: duokit visko, ko šis žmogus norės. Ji perka visam stalui „Starkos“ butelį. Prisėdu prie visų mielų veidų. Esu nuolat Marijos dėmesio dėmesyje. Vos tik ištuštinu stiklelį, Marija iš lėto ir nepastebimai pristumia arčiau manęs vėl pripildytą.
Sausio 28-osios Elenos Karnauskaitės telefono skambutis. Mano vakarykštė vėlai siųsta teležinelė neliko be reakcijos. Josios vyras esąs pavydus. Turėjusi išsisukinėti, girdi, čia tik atsitiktinai paklydusi žinelė. Ji prašo manęs rašyti tik dieną, pamokų metu. Juokaudama pabaigė pokalbį: tu donžuanas, griauni šeimas.
Šiandien bent tris kartus pradėjau rašyti jai tokiu sakiniu: rašau tau leistinu laiku. Ir neįgalėdavau tęsti, ištrindavau.
Vasario 10-ąją „Trečian brolin“ užėjęs anūkas skelbia prie stalelio sėdintiems bendrašnekovams, kad šiandien jo babai aštuoniasdešimt metų. Tai poetas Gytis Norvilas.
Ar turėčiau jausti kaltę, kad svetiman gyveniman pribarstau savojo? Ar neatimu garbės įsiamžindamas svetimoj istorijoj? Kodėl dar ilgai tampomas mirusiojo Gyvenimas? (Gintauto Dainio teležinelė, 2004 03 23)
Kovo trisdešimt pirmąją Lentvaryje puikiausia pagada. „Saulutės“ prekybos centre čionykščiai pašėliškai stveria, šluoja rupią druską. Jaunutė pardavėja bando tramdyti: galima tik po penkis kilogramus! Kadangi aš teperku jogurtą ir avižinių sausainių, tai ji užkalbina, ar paimčiau savo porciją moteriškės vardu? O šioji čiumpa visą pakuotę – 15 kilogramų!
Dovilė Zelčiūtė savo knygą „Atgal į vandenį“, neseniai išleistą „Tyto albos“, per „Poetinį Druskininkų rudenį“ užrašo Vytautui P. Bložei: „Poezijos Maestro Vytautui Bložei sudrebinta Jūsų iki dugno – su pagarba ir meile – Dovilė Zelčiūtė.“
Balandžio 4-osios rytą kaimynai broliai Paulius ir Jonas mane vaišina beržo sula su ponaktiniu ledeliu. Ohoho! Ilgakopėčiom kopiu beržan su gimtadienio proga dovanotu inkilu it su pašto dėžute. Iš apačios stebi visa komisijos ketveriukė. O štai ir kūma Danguolė: be manęs neapsieisit. Per aukštai! Pasuk labiau į langą! Atvingiavęs kaimynas reziumuoja: per žemai!
Apsėsiu daržus. Mat gavom gabalioką žemės – giriuosi bendradarbiui Andriui Surgailiui.
O jis:
– Bet tau tikrai žagrė kyšo iš kišenės!
– Net dvi, iš abiejų kišenių, – pratęsiu jo intonacija.
Gegužės 19-osios rytas vaiskutėlis. Naktį mirė žurnalistas Antanas Naujokaitis. Katedros bokšto laikrodžio varpas aidut aidutėliausias. Pats kaštonžydis, pats gegučių balsingumas, kėkšto mėlynas plunksnų žaibas iš krūmų. Ženklai atsekami vėliau. Viskas įvyksta dabar, kad suvoktume tik vėliau.
Aš, anot Sigito Birgelio, už ž o l ė s s k l a i d ą.
Kūnas yra visagalis. Kūnas pritraukia, kūnas atstumia. Todėl neištikimybe laikoma man / tau įsipareigojusiojo kūno santykis su kitu kūnu. Sielos dalijimasis su kita siela nelaikomas išdavyste. Taigi kūnas yra žmogų (prie žmogaus) (pri)rakinanti spyna.
Vilniaus dailės akademijos vairuotojas Stasys Starkus, kol parsivežame užsakytų dažų iš „Rowan Best“, išpasakoja savo biografiją ir šeimos reikalus: kur dirbo, kaip vogė spalvotuosius metalus, kaip numaustydavo ratus, ar susikrovė blokų namui, kurio taip ir nebestatė; kur dirbo sūnus, ką nusipirko, kaip patampė dvi moteris ir išlėkė Anglijon. Kad žentas bankininkas, uošvė nupirkusi butą, bet jo nepriregistruojanti. Kaip jis pats pasidaręs pinigo, bet visus prapisęs. Ar žinąs, ką reiškia prapisęs? Su moterimis.
Vos spėju linkčioti galvą. Visiems reikia uolių klausytojų, terapeutų ir nešališkų nuodėmklausių.
Jau išgertas Antano Sutkaus kyšis „Blended Canadian Whisky“. Jau išleisti Antano Sutkaus už nieką duoti penkiasdešimt litų. Ir nepasinaudota dukartiniu kvietimu ateiti į jo gimimo dienos fiestą.
Pasak Svajūno Udrio, tai mano miestas, kuriame jis nei gimęs, nei augęs. Tą jisai pasakė apie Druskininkus. Nuoširdžiausiai ir atviriausiai perkartoju jo žodžius ir aš.
Artūras Raila, Gintautas Trimakas, Alvydas Lukys, sėdėdami liepos pirmąją kavinėje „Pas Erlicką“, tikino, kad tapytojas Algimantas Kuras daug subtilesnis už Vaitiekūną. Nors ir panėši į bomžiaką.
Liepos tryliktosios rytą atverstas Šopenhaueris pasiūlo savo mintį: „Jei dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių žmogui pasitaiko kuo mažiau susitikti su kitais, tuo geriau jam.“
Birželio pirmąją buvoju pas „Poezijos pavasario“ laureatą Alfonsą Maldonį, jo bute Švyturio gatvėje. Atverčiamoje knygoje – momentinė polaroid fotografijėlė, kurioje poetas sėdįs Bernardo Brazdžionio darbo kabinete. 1972-ieji.
Pirmiausiai: dar nespėtas identifikuoti vibracijas nutveria ausų būgnelių membranos. Šios dažnio bangos prasiskverbia pro klerenos šaldytuvo urzgimą. O jau po to suklūsta akys. Vyzdžiai tyko scenoje prasidėsiančio veiksmo. Suvokties mechanizmas kaipmat sukuria algoritmus ir pajungia atpažinties instaliaciją sąmonės skydinėje. Mėgaudamasis lūkuriuoju pasirodančios lenciūgą tempiančios, įvirtuliuojančios žalmargės. Iš paskos – megztiniuotos moters, rankoj turinčios tik kuolą.
Negyvulėjantis / nugyvulėjantis žmogus. Tolstantis (tolinantis save) nuo vien kūniškumo. Gaminantis antrines (paralelines) tikroves (netikroves). Savo prigimtinius pojūčius naudojantis iš esmės nenaudingam produktui kurti. Taip veikia balsas, klausa, rega, uoslė, lytėjimas.
Ir įdomiausia (nesuvokiamiausia), kad tomis duotimis naudojantys gali visaip šokčioti po penklines ir kurti suvis skirtingus opusus.
Paskambinęs Vilniaus mokytojų namų žmogui Juozui Žitkauskui, teiraujuosi, kas knygyno „Eureka!“ atidarymo fiestą jam gelbėjo pravesti aukcioną? Jis atsako: Eglė Trataitė. Perklausus, jis aiškiau aiškina mano neprigirstą žodį: tratinti, tai yra dulkinti. O! šaukiu, tu jai pasakyk, patark nuo Šileikos, kad ištekėjus nekeistų savo pavardės.
Kovo 30-oji – vėžlio pra-budizmo šventė! Švęskit visi šarvuotieji kerpėtieji klipatos raišieji šiurės ubagai ir iškastruotieji rožiniai beigi diplomuotieji, drebėkit salotos žalieji pienės ridikėliai kojų pirštai akys. Didysis tratikas buria iš kiauto ateitį… (Gyčio Norvilo teležinelė, 2004 03 31)
Iš „Afrikos“ kavinės išlindęs Liudvikas Jakimavičius mojuoja mane vidun. Jiedu su Alvydu Šlepiku agituoja stoti į Poilsio partiją. Kategoriškai atsisakau, motyvuodamas, kad nedirbti neįmanoma: jeigu manome, kad nedirbame, tai vis vien kažkas dirba mumyse arba už mus.
Liudvikas nusipirkęs mazdą, kviečia Alvydą jos žiūrėti, o tajam absoliučiai neįdomu. Sako, kapotą atidarysiu, šaldytuve turiu čekiško alaus. Gatvėn išeina Laurynas Katkus, išeina Kęstutis Grigaliūnas, išeina Mindaugas Šnipas. Liudvikas įsivilioja vidun prošal linguojantį Petrą Repšį, priekabiauja stoti į LPP. Aš tuotarp išsistumiu gatvėn Gintauto Trimako dviratį.
Spalio 5-ąją Aldona Veščiūnaitė-Janavičienė savo kūrybos vakare Rašytojų klube kelissyk pakartojo „Mes buvom labai jauni“, „Mes buvom labai jauni“…
„Poetinio Druskininkų rudens“ metą „Širdelėje“ prie vieno stalelio Alis Balbierius (gurkšnoja coca colą) ir Aidas Marčėnas (geria nealkoholinį alų). Alis lyg ir supeikia Jurgio Kunčino romanus. O Aidas sugrįžta retorinio klausimo balsu: o ką tu geresnio esi skaitęs už „Tūlą“?
Druskininkų sekmadienio (spalio trečiosios) priešpietį su rožėmis maišelyje ir kletkuota kepure ant galvos pasirodo jau jotvingis (Jotvingių premijos už poezijos rinktinę „Žolės balsas“ laureatas) Stasys Jonauskas. Vilmos (Šileikienės) paprašau jį nufotografuoti. Stabteli. O antram kadrui susizgrimba ir nusismaukia kepurę. Man tatai yra pats labiausias žmogiškosios pajautos, pagarbos, atvirumo ir tolerancijos ženklas. Nusiimti kepurę.
Po to jis sėda į privažiavusį klaipėdiškio Sigito Poškaus Peugeot 309 GRD automobilį (valstybinis numeris LLD 058).
Gruodžio 4-ąją Alytaus „Medos“ kavinėje skamba Mireille Mathieu. Ant palangės vysta trumposios prozos festivalio „Imbiero vakarai“ laureatų vakar gautos rožės. Andrius Jakučiūnas pusryčiauja su kepure. Priežastis – mat nesišukavęs.
Anksčiau Troškūnuose kiaules žmonėms pjaudavo Stasys Ivanauskas, kuris savo dienas baigė melioracijos griovyje: girtas būdamas ėjo per lieptelį. Dabar pjauna buvęs Kazimiero Štaro kolūkio kombainininkas Antanas Gudaitis. Jo nusipirktas kombainas ėjo, kol ėjo, neremontuojamas, kol subyrėjo. Dabar gano ūkininko avis.
Sausio 28-ąją Gudaitis paskerdė vaidloniškio Stanislovo Tamašausko kiaulę. Turėjo po visam abudu vyru sugerti degtienės butelioką. O Janina Tamašauskienė (mergautinė pavardė Mačėnaitė) turėjo įdėti skerstuvių.
2005-ųjų sausio 25-ąją Lietuvos Respublikos sostinėje šlaistosi Šiaulių žemės vaikis, dailininkas, tapytojas, skulptorius, grafikas, rašytojas Petras Rakštikas. Sužinojau užsukęs į „Šiaurės Atėnus“, iš redaktorės Jūratės Visockaitės. Praeitą rudenį Petro rankraštį „Paveiksliukai“ nunešiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklon, Valentinui Sventickui. Guli padėtas, neskaitytas, be dėmesio.
Užgavėnės pas Danguolę ir Lionginą Nekrašus. Prie stalo jų virtuvėje susirinko keturios šeimos. Danutė Vološčenkienė atnešė savo virtų koldūnų su mairūnu. Pati Danguolė privirė žirnių su karka, dargi varškės pyrago. Dukra Justina iškepė tortą. Vilma Šileikienė atnešė puodžioką bulvinių blynų. Todėl Danguolė Dalytei Matulevičiūtei prisakė nieko nebegaminti ir nesirūpinti. Danguolės keptuose pyragėliuose su mėsa turėjęs būti siurprizas: kąskite atsargiai, perspėjo. Mano krimsteltajame švystelėjo monetos kraštas.
Iš Konarskio turgelio tempiu du maišelioku gėlių, ponios Tatjanos prikastų iš savo darželio. Dviejų rūšių bajorės, liatris, mėlynoji kurpelė, ežiuolė, kosmėja. Su tais gėliamaišiais mane prie Rašytojų sąjungos ir nufotografavo Regimantas Tamošaitis. Su tais nešuliais mane pro antro aukšto langą ir išvydo Birutė Jonuškaitė. Tuodu nešuliu nešinas prasilenkiau ir pasilabinau su Palmira Mikėnaite.
Vakare nugaromis, kaklais ir rankomis šerdami gausią uodžių kaimenę mudu su žmona Vilma visą pargabentą gėrį brukame žemės prieglobstin.
Kas realu: lango stiklan besidaužančios musės, smėldėžė kieme, smeigtukas užuolaidoje, apmyžtas klozeto kraštas. Svirpianti dviejų šimtų vatų lemputė. Jaučiuosi labai prastai: aklinai užsikimšusios čakros, nukirsti komunikacijų laidai.
Turiu visokių ydų: keikiuosi rusiškai, bet kiekvieną vakarą plaunu kojines. Plaukus kerpu trumpai, mat taip pigiau. Labiausiai bijau rutinos, nes ji užmigdo ir užšaldo norą dar ką nors norėti ir veikti. Nekenčiu kaklaraiščio mazgo pakaklėje, nesu kačių ir šunų rūpintojas. Ką dar galėčiau teigiama apie save pasakyti? Manau, nereikia nieko fotografuoti, o tik eiti, tik kvėpuoti, nieko nevogti, nes fotografija yra akivaizdžiausia mirtis. O juk taip smagu yra apgauti save – kad gyvenimo bus dar daug ir ilgai. (Iš laiško Aleksandrui Šiekštelei)
Svarbus pranešimas! Balandžio 14-ąją, šeštadienį, 19 valandą 25 minutės – šlapiai ir gausiai sningant – prie Žaliųjų ežerų pirmąjį solo koncertą surengė lakštingala.
Gerokai įtemęs vakaras prie kūdros. Šikšnosparnių porelė suka spontaniškus ratus. Pavasario varlių katedra. Ausis pasiekiantis balsas iš radijo imtuvo: apmąstant dvasios vertybes…
Postipris vėjas, šviežias ir gaivus. Keli lašai iš aukštybių.
Lova, rašomasis stalas, knygų spinta rado savo vietas. Įsukau stipresnes elektros lemputes. Surikiavau lentynosna knygas. Užsirašau naują telefono numerį 322 919 (kol įsimins). Dar uždegsiu žvakę ir smilkalą.
Ant virtuvės stalelio neišsitenka išskleisti „Šiaurės Atėnai“ ir arbatos puodelis su baronkėlių lėkštele.
Pašto dėžutėje pirmoji korespondencija: Dainius Gintalas atsiuntęs ant atvirukų užrašytus savo haiku.
Bulviasodis. Tapu tapu paskum bulveles, pirma savęs padedamas. Nusilenkiu prieš kiekvieną paguldydamas praarton vagon, saujoj palaikęs, kiekvieną palaimindamas. Kad jos visos supūtų, pasidaugintų, prisikeltų. Plūgas laidoja visas aliai vienos. Prakaituojanti kumelė, dvylikos metų, kaimyno Kriūno bėroji. Žemė verčiama ant šono. Visi mes užimtom rankom, tarnaujantys šventajai solanum tuberosum. Pavasario mišparai.
Daržų sodinimas. Įdirbti žemę, kad ji taptų klusni ir suvaldoma. Morkos, burokėliai, svogūnai, rūgštynės, žirniai, salotos, sulenktos moterų nugaros. Sulenktas žemės žmogaus gyvenimas. Suriestas trilinkai.
Ežių, lysvių, vagų ornamentika. O dirvoj aptinkama visokiausio turto: dratgalių, šniūrų, kaulų, stiklašukių, geležiokų, medgalių, akmenų, škurlių, cviekų. Pernykščios, užpernykščios, devynioliktojo amžiaus nenaudingosios iškasenos / išarenos.
Gegužės 24-ąją Rašytojų sąjungos kavinėje „Trečias brolis“ dainuojanti Evora! Čia tai bent! Kaušinčius Alis Balbierius pasiėmė „atsuktuvą“, prisėdo prie alų gurkšnojančio Kornelijaus Platelio:
– Ar tu dar laisvai išgeri po ministravimo?
Kornelijus: ką reiškia laisvai? Išsižioji ir pili…
Alis: tu tik nerašyk kritikos! Tavo poezija gera, kritika – šūdas.
Alis dievagojasi, kad per dvidešimt metų nieko neprimušęs.
Kornelijus: aš irgi gal neprimušęs, bet man net tokia mintis neateina.
Kol kas tupiu dar Paryžiuje, po draugo laidotuvių. Tikėjausi šią vasarą ir į Lietuvą užsukti. Bet kol kas neb’žinau ar iš viso pajėgsiu – gal dar rudenop. Trumpai spėjau su Antanu Naujokaičiu New Yorke susieiti. Jis dabar visai man sveikas atrodo – sakė, kad jam New Yorke ramiau, jau po poros dienų jautėsi atsigavęs. Man tai sunku patikėti tuomi – jau virš 30 metų čia (NYC) pagyvenęs, vis erzinuosi, o bent kur už miesto išsprūdus vis tiek ramiau.
Gal kada pats užsimanysi į NYC užsukti. Prašau apsistoti čia: jei vienam, tai vis vietos yr.
Na, reikia vėl ruoštis į tolumą, tai tuom tarpu viso geriausio. (Vyt Bakaičio laiškas, gautas 2001-ųjų birželio 15-ąją)
Vytauto V. Landsbergio filmo apie Vytautą P. Bložę „Švendubrės šamanas“ peržiūra. Algimantas Baltakis pasipiktino, kodėl V. P. B. nepamaldžiai atsiliepęs apie Salomėją Nėrį ir Justiną Marcinkevičių. Prasidėjo nepasitenkinimo antplūdis. Pakilo Kornelijus Platelis, neišturėjau ir aš – „Trečiame brolyje“ sėdome prie alaus bokalų. Pats Vytautas reziumavo: šis filmas – tai pagerintas mano paveikslas.
Prie Ukmergės centrinės ligoninės autobuso laukia du pagyvenėliu. Šalia jų ant suolo – šviežia gėliapuokštė.
Mieste erzelynė. Mergaičių futbolo turnyras Kazimieros Prunskienės prizams laimėti!
– Samagon v studiju! – riktelėjo režisierius Vytautas Česnaitis ir atkimšo šampaną.
– Aš tau, važiuojančiam į durnyną, padangas pradursiu, – sakau poetui Romui Railai. O jis iš degtukų dėžutės traukia ten sudėtus susipjaustytus cigarečių gabalyčius. Labai rūpestingai įtaiso į savadarbį mundštuką. Atsako: reikia taupyti jėgas mišioms.
Vytauto Vyčo veidas poliūdnis: sutrikęs širdies ritmas. Egidijus Darulis atsišliejęs į epušę. Šviečia Nijolės Stunskaitės lūpos. Su fotografu Albinu Kuliešiumi pereiname senamiesčio kiemais. Jonas Kevelkšta visiškai nukaušta. Ukmergiškiai vis dar pliaupia HBH alų. Podraug su Vaidu Ramoška spirginame į autobusų stotį. Alyvų krūmuose plūstasi aukštaitės lakštingalos. Išvykstant iš Ukmergės mano širdyje kirbteli pasaulio saldžios pabaigos (ne žūties, o minkšto užtemimo, užsnūdimo) nuojauta.
Kęstučiui Kebliui sakau: dabar gyvenu proletarų rajone (Žemuosiuose Paneriuose). Vitalijai Bogutaitei jis išverčia: Ričardas gyvena negrų kvartale. Jiedu, peržiūrėję Liudviko Jakimavičiaus dvikalbę poezijos knygą „Medinė / Wooden“, tvirtina vienbalsiai, kad vertimai klaikūs, gal tik du eilėraščiai tvarkingi.
Birželio 9-ąją Druskininkų „Mažojoje galerijoje“ medžio meistras, tautodailininkas Balys Dabrukas deklamuoja Eduardą Mieželaitį. Ištiesia šimtinę kompozitoriui Kęstučiui Bieliukui, kuris magišku mostu ją paverčia „Auksine degtine“. Toliau Balys (abi rankos kišenėse) jau deklamuoja Bernardą Brazdžionį. Gintaras Žilys: o Kornelijų Platelį padeklamuotum?
Aristava, buvęs Antano Sniečkaus kolūkis. Čia, Liepų alėja 8, gyvena mano mama, o tėvas – gyvenvietės gale, kapinėse. Kėdainių turguje agurkų kilogramas kainuoja litą ir šešiasdešimt centų. Nerūkyti lašiniai – penki ir penkiasdešimt centų. Obuolių šiemet nebus – šakos tuščios. Pinavijų kokia senamadiška erotika! Kolorado vabalų gausybė ant kiekvieno bulvių kerelio. Du šuniokai užsikrėtę utelėmis. Ok, kaip čirškauja skregždės, sėdėk sau kieme ir svaiginkis!
Moterys – motina ir dukra – bėgančios skersai kelią. Teliūškuojančios keturios krūtys.
Vasara jau įliepojo. Moterys su vyrais irgi vaikais lenda (savo noru) vandenin. Nuskęsta pernelyg retai. Likusysis pasaulis maukia alų, žemuogiauja, mėlyniauja ir masturbuojasi. O kur likimas tave nešioja? Todėl nėra jokios garantijos, jog šisai mano fotoatvirukas su pavytusiais šermukšniais papuls į tavo pašto dėžutę. Prisipažįstu: laukiu rudens, rūkų ir miglų meto, spalio lapakričio. Nes šiandien apstu, net koktu, kiek žmonijos. Maža oro ir menka manęs. Buvimo dangaus pakraštyje – trumpa, pėdinimo basomis paupiu be jokių nuoseklių minčių – stinga. Gausu ir tiršta triukšmo ir arogancijos.
Laikraščių neskaitau, televizoriaus nežiūriu, automobilio nevairuoju. Kartais lendu į vandenį, maukiu alų, žemuogiauju, mėlyniauju ir masturbuojuos. (Iš išsiųsto atvirlaiškio Elanai Dadu)
Atkočesi klaimi (tik untėjis, pu kairij, kumpi) stuvėja tėva šepela, krautu apkrautu raktuis, cvekais, šribais, visukiom gelažim i kitukiais mana, vaika, paauglia, akis masinunčiis dalikėliis. Pri tos šepelas sienas senojij irgi buva apkarstyti viskuom – lunciugui, kulai, apynasrij… Ki privešdavam i prikraudavam klaimi šienu, ti iki pat to teva klundaika. Būdava nuveinu jis vis klaiman, trukteli iš kakliuka. A mama paskiau lėkdava žirėt, puldava ješkote, kur anus tū arielku paslepis…
Rašytojų sąjungoje man palikta knyga voke. Pagal rašto braižą bandau įspėti. Tik atplėšęs sužinau: Aldonos Veščiūnaitės „Medžiai ryto laisvėj“. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1999.
Nemoku sakyti komplimentų, nemoku žaisti šachmatais, skambinti fortepijonu ir gitara, nemoku šokti valso. Nemoku pasigerti iki sąmonės užtemimo, nemoku nesusierzinti dėl smulkmenų. Nemoku priprasti prie trankomų durų ir taukuotų rankenų. Nemoku gyventi čia ir dabar, nemoku elgtis bet kaip, nemoku profesionaliai ir atsakingai meluoti, nemoku nutylėti, nemoku iš adatos priskaldyti vežimo, toleruoti netoleruojančių aplinkinių, netoleruojančių manęs ir mano artimo, nemoku mylėti grožio, nemoku lengvai susitaikyti, vis neišmokstu pasakyti trumpą ir aiškų ne.
1 Ir matome krūvelę šunšūdžių su šviežiu dviračio pėdsaku (iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius).
2 Ir pagaliau jaunuolio, vykstančio aplankyti mirštančio giminaičio, lietpaltyje atsiranda didžiulė sidabrinė saga (iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius).
Gintarė Adomaitytė. Tą dieną… Kai pėdinau Brodu
2023 m. Nr. 4
Tą dieną Vilnius nusipuošė.
Žingsniavau Gedimino prospektu, ramiu ir tykiu, stebėdama, kaip vyrai (nepastebėjau su jais dirbančios nė vienos moters) nurenka kalėdinius pakabučius, blizgučius, puošmenas. Jie karstėsi aukštyn žemyn, nuo šaligatvių rankiojo dar vakar blizgėjusias tvoreles, jie energingai, o kartu – kuo abejingiausiai atliko savo pošventines pareigas.
Tikriausiai jau kitą dieną ar po kelių dienų ten pakibo kitokios puošmenos, skirtos Vilniaus jubiliejui, bet to nemačiau. Kuo ramiausiai glūdėjau pamiškėje, paežerėje, Ignalinoje, nė nemanydama dalyvauti sostinės iškilmėse, bet godžiai socialiniuose tinkluose skaitydama įrašus: dvasingus pasipasakojimus apie Vilnių ir juos lydinčias rietenas, beviltiškus bandymus išsiaiškinti, kas iš tiesų yra vilnietis ar vilnietė.
O ką čia aiškintis, ką?
Man jau vaikystėje buvo pasakyta, kad sostinės ir uostamiesčiai priklauso visiems, kad jie niekada nebūna tautiški grynuoliai. Močiutė žinojo, ką sako: jos gimtasis miestas – Liepoja, vėliau ilgai, labai ilgai, Kaunas, galiausiai – išsvajotasis Vilnius.
Kitaip yra mažuose miesteliuose. Ten esi ateivis ilgam, gal net visam tau likusiam laikui, ateivis beveik iš kosmoso, nes kas gi važiuoja iš didelio miesto į mažą? Man toks požiūris kuo toliau, tuo labiau patinka. Jau keturiolika metų esu Ignalinoje, bet niekaip neapleidžia naujumo, pradžios jausmas – jis šiek tiek panašus į tą, kai rugsėjo pirmą dieną atsiversdavai baltutėlį sąsiuvinio lapą ir sau prisiekdavai nebedaryti klaidų.
Beje, pėdinau tą dieną per Vilnių ne abejinga.
Ne tik todėl, kad ką tik Martyno Mažvydo bibliotekoje buvau perskaičiusi bent keliolika knygų – per kelias valandas. Ir todėl, kad Gedimino prospektu abejingai žingsniuoti neįmanoma.
Tai Brodas, tai mano jaunystės Brodas, tai prospektas, niekada nebuvęs nei mano stuburu, nei svarbiausia gyvenimo gysla. Jis nėra man toks svarbus, kokia visiems laikams išliks Vilniuje Antakalnio gatvė, primenanti man kasdienį žingsniavimą į mokyklą ir iš jos, neprilygs Atgimimo ir Smėlio gatvėms Ignalinoje – po jas dažnai dairausi dabar, lyg būčiau ten kadaise ką pametusi ar palikusi.
Nebuvau Brodo mergina – sėdėtoja ant suoliuko šalia ilgaplaukio vaikino su gitara, o vis dėlto prospektas pažeria galybę prisiminimų.
Maloniausias: mes, aštuntokės, perėjome visą Brodą basos. Manėme, kad elgiamės rizikingai – hipės mes, hipės, tik kad tos mūsų basos kojos niekam labai ir nerūpėjo. Nei kas draudė, nei barė. Juk lijo, tiesiog pylė. Žmonių Brode beveik nebuvo. Ir vis tiek atrodė, kad šiek tiek prisidedame prie kovų už Lietuvą arba tiesiog pasisakome už asmenybės laisvę: falsifikuotais lenkiškais ar bulgariškais džinsais, gėlėtomis Vilniaus siuvėjėlių modeliuotomis palaidinėmis, išpintomis nekenčiamomis kasomis ir ant akių krentančiais kirpčiais. Tiek tos hipiavimo istorijos, bet kaip saldu ją prisiminti.
Slogu prisiminti šlovingąją „Neringą“. Tą vakarą, kai jau ne mokinukės, o studentės stojome prie jos į ilgą ilgiausią eilę, galų gale sulaukėme dailios žilaplaukės administratorės, atidžiu žvilgsniu iš tarpdurio skenuojančios (ai ne, nebuvo dar tokio žodžio), taigi, nužvelgiančios kiekvieną belaukiančią. Ji pareiškė, kad merginų, atėjusių be vaikinų, tai gal ir visai neįleis. Vis dėlto, vis dėlto… Pamojo man ir mano draugei, atsirinko mus pagal jai vienai suvokiamas vertybes (žodžio „kastingas“ taip pat dar nemokėjome).
Tik „Neringoje“ suvokėme, kokia tai keista atranka.
Buvome pasodintos prie staliuko, prie dviejų smarkiai įkaušusių senų diedų. Na gerai, diedams buvo gal keturiasdešimt, bet juk mums – dvidešimt. Abi buvome pernelyg gerai išauklėtos, abi nemokėjome priešintis, abiem teko ilgokai sukti galvas ir net pasitarti tualete, kaip nuo tų dviejų diedų dėti į kojas.
Aš nežinau ir niekada nesužinosiu, ar buvo tie vyriškiai „Neringos“ nuolatiniai sėdėtojai ar šiaip – vienkartiniai ateiviai, dosnūs arbatpinigių, nors gerai prisimenu jų profesijas – muzikologas ir psichiatras. Pastarasis vis bandė taisyti nejaukią padėtį, o muzikologas darė viską, kad būtų tik nejaukiau. Jo leksika, jo požiūris į moteris, jo graudžios viltys, kad ta užstalės istorija tęsis ilgiau, gerokai ilgiau – gal net pernakt…
Kad ir kaip būtų keista, basa Brodu daugiau niekada nevaikštinėjau – nors patiko.
„Neringoje“ buvau daugybę kartų – nors nepatiko. Visada lydima tų studijų metų prisiminimų, visada žinodama, kad populiariausios Vilniaus kavinės reikia nusipelnyti. Nebūtinai realiais ar menamais pasiekimais, tikrai ne jais, o tik dosniais, labai dosniais arbatpinigiais.
Bet tą dieną, tą…
Kai skaičiau Martyno Mažvydo bibliotekoje nuo ryto iki vakaro, ištrūkdama pusvalandžiui kitam puodelio kavos, lėkštės karšto maisto…
Mane pažįstantys tuoj pat suvoks, kad keliolika perskaitytų knygų per kelias valandas – tai vaikų ir paauglių literatūra, tai darbas rimtoje komisijoje, tai man labai svarbus ir įdomus triūsas. Retsykiais vis dar išgirstu, kad žmonės, dirbantys komisijose, nei ką skaito, nei kuo domisi. Neva susėdame už stalo ir greituoju būdu balsuojame už savo artimas bei artimus. Galbūt net už arbatpinigius! Taip, vieną kitą asmenį, šiek tiek apsimetusį, kad skaitė viską (nors akivaizdu – neskaitė), esu sutikusi, bet taip seniai ir taip retai, kad kažin ar verta apie tai kalbėti.
Svarbiausia štai kas: komisijose susitinka skaitą žmonės. Tie, kurie smalsūs; tie, kurie, pamatę bent šį tą juodu ant balto, tiesiog negali neskaityti.
Tokia buvau nuo vaikystės, gal nuo penkerių. Kaune, Žaliakalnyje, mane močiutė perspėjo, kad skaityti galima viską, išskyrus viena: tai, kas parašyta ant tvorų, neskaitoma. Nei tyliai, nei juo labiau garsiai.
Močiute klioviausi. Gal net per daug. Todėl dabar net neįsivaizduoju, ką ant tvorų galėjo rašyti Žaliakalnio gyventojai maždaug 1962 metais – kai jau išmokau skaityti – arba šiek tiek vėlesniais laikais, kai mūsų šeima išvyko į Vilnių.
Žodį „močiutė“ šiame tekste parašiau jau kelis kartus, o dar kiek kartų rašysiu. Nes tą dieną pėdinau Brodu tik apie jas, tas močiutes, ir galvodama. Buvau nelyg komikso veikėja, virš kurios galvos kabo debesėlis: senatvė. Arba kitoks: babytė. Gali būti dar vienas: superbobutė.
Knyga, apie kurią tą dieną (o ar tik ją?) daug galvojau, taip ir vadinasi: „Superbobutės“. Jos autorių Marių Marcinkevičių laikau talentingu, kūrybingu, žaismingu, galėčiau parašyti ir dar daugybę -ingų. Dar pernai buvau apstulbusi nuo jo „Akmenėlio“. Ši knyga, pasakojanti apie žydų likimą, parašyta jautriai, išradingai.
O „Superbobutės“? Žinoma, kad išradingai. Ir neapsakomai nejautriai.
Taigi, apie Mariaus Marcinkevičiaus bobutes.
Viena jų, šlemšdama silkę pataluose, dantų protezus pasideda ant stalo – visų akivaizdoje. Kita įkyriai dovanoja nertas staltiesėles. Trečia ir ketvirta yra dvynės: kaip juokinga, kad abi raišuoja, viena kaire, o kita dešine koja, juk raišuojantys žmonės ir tikrai juokingi? Naratoriaus močiutė blynus kepa – ar atspėtumėte – keptuvę nubraukdama lašinių bryzeliu.
Teisybės labui turiu pasakyti, kad ilgainiui paaiškėja: jaunystėje tos bobutės buvo kovotojomis už teisybę, štai dėl ko jų naftalino smarvę naratorius kilniai atleidžia. Tikriausiai jis neatleistų, jei bobutės būtų dirbusios kuklesnius darbus – bibliotekoje, buhalterijoje, parduotuvėje. Antroje knygos dalyje bobutės leisis į superžygius mums priešiškoje valstybėje, atliks neįtikėtinas operacijas, bet vis tiek – pirmųjų puslapių paliktas tvaikas nenorės išsisklaidyti.
Tą dieną Brodas man buvo gailestingas.
Kavinėje, kurios net pavadinimo neprisimenu, jauna baristė ėmė pasakoti apie savo močiutę: ir ji, ta močiutė, visai kaip aš, renkasi staliuką prie lango – juk tiek įdomaus matyti.
Paskiau, žinoma, prigužėjo ir daugiau žmonių – juk šeštadienis, vidurdienis. Būta ir amžėjančių moterų su anūkais: jaučiau jų draugystę, bendrystę.
Naftalinas sklaidėsi, gyvenimas gerėjo, asmeniškumai, apėmę beskaitant knygą, lyg ir dingo.
Vienaip ar kitaip, ne tą dieną, bet ilgainiui pajutau, kad Mariui Marcinkevičiui, patyrusiam literatūrinę nesėkmę (mano požiūriu) arba sėkmę (knyga vaikų labai skaitoma, mėgstama) esu keistai dėkinga: užplūdo tiek prisiminimų, tiek svarstymų, kas iš tikrųjų aš esu, kuo gyvenu, ką veikiu šiame – su vaikų literatūra itin susietame pasaulyje. Koks mano stuburas. Kur gysla, teikianti energijos.
Jau Ignalinoje, jau namuose, jau vaikštinėdama ta savo-ne savo Smėlio gatve palei ežerą, prisiminiau žodį „bumeris“ ar „bumerė“: tai mano karta, tai žmonės, nepaisantys amžėjimo, vis dar keičiantys pasaulį.
Bet aną dieną Vilniuje prisiminiau ir kavines. Daugybę kavinių. Ne tik Vilniuje, Brode. Ir Laisvės alėjoje. „Pasaką“ Kaune, o dar ir „Dainą“. Į „Pasaką“ eidavau su mama. Kas patikės, kad dešrelės, kuo paprasčiausios dešrelės su garstyčiomis ir dabar yra mano mėgstamas patiekalas.
Į „Dainą“ užsukdavome su močiute, išėjusios iš Prezidentūros, tuomet buvusios Mokytojų namais, grįždamos iš šokių būrelio. Ir vis tiek – giliausioje, kokčiausioje sovietijoje – visada žinojau: šoku ant Prezidento parketo.
Vieną dieną įvyko keista klaida. „Dainoje“ močiutė užsakė man kokteilį, manydama, kad barmenė (nebuvo žodžio „baristė“, dar nebuvo) suvoks: kokteilį gers vaikas.
Barmenė nesuvokė.
Išgėriau pirmąjį savo gyvenime svaigų gėrimą, net neatsimenu, kaip grįžau namo. Man atrodė, nieko baisaus ir neįvyko – juk buvo skanu, juk grįžome. Močiutė graužėsi, savo apsirikimo neslėpė, dažnokai apie tai pasakojo.
Aš nežinau, aš net neįsivaizduoju, ar mano močiutė, kai jau atvykome į Vilnių, bent kartą ėjo tuo prospektu, tuo Brodu, nors kai gyvenome Kaune – mėgo teatrus, muziejus, mudvi kiekvieną savaitgalį kur nors eidavome. Na, tikriausiai ne kiekvieną, juk Kaunas nėra didelis miestas, bet nykių sekmadienių, kai nėra kur dėtis, neprisimenu.
Dažniausiai močiutė sukiojosi po Antakalnį. Po gatvę, iš tiesų tapusią mano stuburu.
Mano močiutė Ona Baranauskaitė gimė Liepojoje ir ten gyveno šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų. Ten ištekėjo už Igno Medekšos, pagimdė Gražiną ir Rimvydą. Su vyru ir vaikais per Lietuvos ir Latvijos konfliktą (beveik karą) atvyko į Lietuvą. Norėjo į Vilnių, bet į jį nepateko – jau okupuotas. Taip tapo kauniete. Ten gyveno savo ilgąją gyvenimo dalį, daugiau nei šešiasdešimt metų.
Ir – Vilnius, pagaliau Vilnius. Čia jai buvo skirti šiek tiek daugiau nei dešimt metų.
Liepojos niekada nelankė. Nei Kauno.
Ilsisi Rokantiškėse.
Tą dieną Vilniuje, grįžusi į viešbutį Gėlių gatvėje, sau pažadėjau: dabar jau tikrai, pagaliau, imsiuosi nuoseklių giminės istorijų, tikrai tikrai.
Kad žinotumėte, kiek kartų sau esu tai žadėjusi. Kol kas jas tik barstau. Kol kas jas nešioja vėjai po kuo skirtingiausius leidinius, mano skubotus užrašus, pastabas.
Bet juk vėjai geriausiai žino, kur ir ką sėti.
Laimantas Jonušys. Pėsčiomis
2023 m. Nr. 3
Apie vaikščiojimą tylinčiais kraštovaizdžiais
Pėsčias žmogus nebėra Lietuvos kraštovaizdžio būdinga duotybė, kai visi ratuoti. Robertas Macfarlane’as, apie savo ilgus ir ilgamečius vaikščiojimus pėsčiomis parašęs knygą „Old Ways“ („Senieji keliai“), sakė, kad „dabar taip mažai žmonių dirba žemės ūkyje, jog takuose greičiau sutiksi vaikščiotojus, o ne darbininkus (walkers, not workers)“.
Žinoma, pėsčiomis pėdina visi, kam kur netoli, bet tolimesnį atstumą važiuoja arba automobiliu, arba pasyviai žvelgdami į aplinką pro autobuso, rečiau traukinio langą. Tiesa, tada dažniau žiūri ne į aplinką, o į savo telefoną.
Bet dar yra toks pėsčiasis, kuris nuvažiuoja trumpą arba ilgą atstumą, kad paskui pėdintų gana toli. Ir be jokios praktinės prasmės. Angliškai tai vadinama hiking, veiksmažodis to hike apibrėžiamas taip: to go for a long walk in the country, especially for pleasure – kaimo vietovėje eiti pėsčiomis ilgą kelią, ypač dėl malonumo. Tai reiškia neturint jokio praktinio tikslo nueiti iš taško A į tašką B.
Sukūręs žmogų, Dievas jam lėmė eiti, vaikščioti, kartais bėgti, galbūt sunkesniais atvejais ropoti ar šliaužti, bet dar nevažiuoti ir juolab neskristi. Todėl eidamas žmogus gyvena savo gyvenimą, o važiuodamas aplenkia gyvenimą ir patį save (ir tai nebūtinai blogai, nes visada grįžta atgal). Žygeivis, atviras saulei, lietui ir vėjui, laikinai tampa natūralia kraštovaizdžio dalimi.
Eidamas žvyrkelio vingiais, iš tolo matai akiračio atkarpos galą, o už vingio į miškelį lieka nežinomybė. Kas ten atsivers, sužinosi tik priėjęs tą posūkį, – taip ir gyvenimo posūkiai atsiveria tik nuslinkus laikui.
Šitaip keliaujame dažniausiai dviese (įprastai maždaug nuo šešių iki dešimties kilometrų), kartais keturiese, retkarčiais su didesne kompanija.
Einant pėsčiomis (arba ir važiuojant) dabar daug patogiau orientuotis nei kada nors anksčiau, nes paslaugiai talkina „Google Maps“ (geriausia palydovinis vaizdas – ortofoto), „maps.lt“ ir kitokie internetiniai padėjėjai. Vis dėlto ši kartografija neaprėpia visos geografinės tikrovės, o tai gal ir gerai. Ne visi takeliai ten matomi, o kartais eidamas rodomu taku atsiremi į žemėlapyje nematomą tvorą.
Upninkai, prie Šventosios tarp Ukmergės ir Jonavos. Šiltą rugsėjo sekmadienį nuo plento Kaunas–Zarasai pasukame į pietryčius, tiltu kertame upę ir iškart kairėje pamatome akmens mūro bažnytėlę (1845 m.) baltomis sienomis, su atidengtais mūro stačiakampiais, šventorius apjuostas akmenine tvorele, papuoštas išstypusiais retais medžiais, viename kampe medinė varpinė.
Įprastai bažnyčia būna ant kalvos, neretai aukščiausioje miestelio vietoje, o čia – priešingai, Šventosios slėnyje, o miestelis viršuje ant plynaukštės, pasiekiamos kopiant į skardį.
Bet mes traukiame į Šventosios aukštupio pusę slėnio žvyrkeliu, tai tolstančiu, tai priartėjančiu prie upės, vėliau planuotai kylame šiek tiek aukštyn ir tada per laukus ir miškelius po truputį slenkame atgal savo kelio pradžios link, bet iš kitos pusės. Galiausiai atsiduriame prie sodybų, atitvertų tvoromis. Gūglo žemėlapis rodo, kad čia galėtume kiaurai praeiti, bet negalime. Prie tvorų atrodo, kad turėtume sukti į dešinę ir paskui nusileisti nuo skardžio. Prie vienos sodybos moteris paaiškina, kad pro ten nepraeisime, ir klausia, kur mes norime nueiti. Atsakome, kad prie bažnyčios. Susidomi, ar ten bus koks nors renginys. Ne, atsakome: ten stovi mūsų mašina. Jos nustebusi mina byloja: kokio velnio tie žmonės blūdijo kažin kur nuo savo mašinos, kad paskui pasiklystų?
Taigi, tenka eiti ne į dešinę ir leistis nuo šlaito, o kairėn apylanka. Ir tai galiausiai pasirodo verta: sukame nuo miestelio krašto prie plento, kylančio nuo tilto, tada kapinaitės, o už jų tarp netankių medžių atsiveria vaizdas į apačią – su tąja bažnytėle apačioje, o nusileidžiame laiptais su mediniu turėklu.
Dabar Lietuvos gamtoje daugybė vadinamųjų pažintinių takų su stendais, pamokomai vaizduojančiais tos vietos florą, o kartais ir čiulbančią arba zvimbiančią fauną. Bet būna ir be šių pakelės priedų, tad Latvijoje tokie maršrutai vadinami tinkamiau: gamtos takai (dabas takas). Bet dažnai norisi maršrutą susikurti pačiam, monitoriuje priartinus geografinę apylinkę, pasirinkus palydovo aerofotografinę nuotrauką, o atvykus į vietą pagal tai orientuojantis jau šykščiame savo menkumu telefono ekranėlyje. Tokiu atveju žygį dažniausiai paįvairina ir paaštrina nepasirinkti prieskoniai – nedidelis pasiklydimas, ypač atsimušus į ilgą tvorą, ir tada būtinai nedidelę improvizuotą atkarpą nenumatytai ir neplanuotai braunantis per brūzgynus.
Kelyje, vakarų–rytų kryptimi jungiančiame Vilniaus rajono Paberžę su Utenos plentu, kovo mėnesį randame keistą kelio nuorodą (įprastinėmis baltomis raidėmis mėlyname fone): Vyžulionių vs. Ta anksčiau niekur nematyta santrumpa vs., pasirodo, reiškianti viensėdiją. Mūrinis Vyžulionių (dar kartais vad. Vyžulėnų) dvaras puikuojasi vienišas, gana apleistas, retai lankomas. Radę fanera apmuštas, bet kažkieno jau išplėštas duris, patenkame į vidų, likę lipdiniai, keraminės plytelės, laiptai, pasakojama, kad čia buvo kurtas siaubo filmas, kažkas netgi nusisuko sprandą.
Prie pastato palikę automobilį, pirmiausia norime eiti iki Šriubiškių dvaro, laukymėje pamatome žalsvai geltoną medinę būdą ant dviejų ratų, ant jos durų nedidelė raudona iškaba su perspėjimu: „Atsargiai, bitės!“ Palei apačią daugybė bičių landų – toks, matyt, daugiabutis avilys.
Bet netrukus iš takelio tenka pasukti į asfaltuotą kelią, jame eismo mažai, ir eiti ne daugiau kaip kilometrą. Apšepęs medinis Šriubiškių dvaras savaip egzotiškas: didžiulis portikas su aplūžusiomis pakraigės lentomis, prie jo ilsisi senas automobilis, liūdi sukriošęs fotelis, kieme mėtosi paliegę rakandai, dėžės, ant virvės, ištiestos tarp dviejų medžių, kantriai karo margaspalviai skalbiniai, o ant grandinių po stora klevo šaka – sūpynių lenta.
Čia gyvena (gal ir ne viena) šeima, yra Lietuvoje tokių dvarelių – sako, kad sovietmečiu į juos suleido vietines šeimas, neturinčias kur gyventi.
Patraukiame žvyrkeliu į šiaurę. Tikslesniuose popieriniuose žemėlapiuose matome, kad grįžti prie Vyžulionių galima padarius ratą per kaimelius su vaizdingais pavadinimais (Makučiukai, Nugariškės, Lėliai), bet mums tai būtų per ilgas kelias, tad sukame į dešinę takeliu palei Kulikiškio upelį, vos žymų ilgame pilkos žolės lauke su sniego lopais. Norisi sustoti ir atminties kertėje priglausti šį skurdų peizažą: negilus, bet gana platus slėnio laukas, sodybėlė kairėje ant kalvos jau liko už nugaros, dabar čia nė gyvos dvasios, ir sukrebžda mintis dar kartą išvysti šį reginį vasariškai persimainiusį. Abipus slėnio miškas, reikia rasti, kaip nukakti į kitą upelio krantą, kur juoduoja pušynas, slepiantis mažą, vietinės reikšmės nežinomybę. Dabar orientuotis tenka jau apgraibomis: trumpu, bet plačiu tilteliu be turėklų, prie kurio veda sunkaus transporto vėžės, pereiname į kitą pusę ir miškingu šlaitu pakylame į plynaukštę. Per mišką einame jau be tako, bet iš jo išnyrame prie sodybos, o iš ten jau keliukas reikiama linkme…
Maga lankyti dar nematytas vietas – ne todėl, kad jos kuo nors visuotinai vertingos, o todėl, kad egzistuoja, bet aš nesu ten buvęs. Žinoma, tokia vieta turėtų būti kaip nors minimaliai savita ir įsimintina: tiesiog elementaria topografija – sodybų, pievų, medžių, vandenų išsidėstymu, kitokiu nei kitur, kokiu nors savitu pastatu. Ir tai lengva rasti: vietovių veidai, kaip ir žmonių, visi kitokie. Tokios kuklaus atradimo dienos išsiskiria iš rutininės laiko tėkmės, labiau įsimena nei dauguma kitų. Rutinoje žmogus gyvena tarsi miegodamas, o iškritęs iš rutinos neišvengiamai pabunda.
Gyvenime laiko tėkmė kartais nuveda ne į tikslą, o į aklavietę. Magiškai sapniškame Wolfgango Hildesheimerio romane „Tynset“ (1965) pasakojama, kaip personažas (menkai detalizuotas „aš“) svajoja iš Šveicarijos nuvažiuoti į Norvegijos miestelį Tynsetą, bet prisimena (ir pasakoja), kaip, kartą vykdamas ta kryptimi, Dortmunde arba Diuseldorfe, arba Hanoveryje pateko į painią apylanką ir nesusigaudydamas vis suko ratus grįždamas į tą pačią vietą, o paskui netyčia išvažiavo į kažkokį užmiesčio keliuką, galop dingstantį laukuose.
Tokia kurioziška situacija (kurią galima laikyti gyvenimo klystkelio metafora, bet galima ir tokia nelaikyti) yra pasitaikiusi ir man (nors čia jau, tebus atleista, pereinu į ratuotą, o ne pėduotą būvį). Kartą grįždami iš Klaipėdos į Vilnių sumanėme aplankyti Poškos baublius. Į gūglo navigatorių įsivedę žodį Baubliai (o ne Bijotai, kaip derėjo), išsukome iš autostrados (nors jau tada kilo įtarimas, kad ne į tą pusę – nuklystant visada randasi toks įtarimas). Iš pradžių siauru asfaltuotu keliu, paskui žvyrkeliu, iš šio į dar prastesnį žvyrkelį, ir galiausiai atsidūrėme nežinomoje laukų platybėje, kur prie seno ąžuolo trobelė, ir daugiau nieko.
Tikrasis klajūnas pėsčias keliauja vienišas, kaip Samuelio Becketto personažai jo romanų trilogijoje. Kadaise, tūnodamas vertėjų rezidencijoje gilioje Airijos provincijoje, leisdavausi šiek tiek pakeliauti kaimo keliais tarp gyvatvorių ir žemų kalvų (įsivaizduoju, kad Beckettas būtent į Airijos vieškelius leisdavo savo metafizinius bėdžius). Ten tie keliai dengti ne žvyru, o nuberti tamsiai pilku gargždu.
Eidamas vienas gali tiesiog susilieti su kraštovaizdžiu ir stengtis nieko negalvoti – tai sunkiai pasiekiama meditacijos plotmė; bet gali ir priešingai – daug galvoti, tikėdamasis, kad nekasdieniška aplinka atneš nekasdieniškų minčių.
Ludwigas Wittgensteinas, Norvegijoje klajodamas vienas, manė, kad taip jame gimsta „nauji minties judesiai (Denkbewegungen)“. Martinas Heideggeris savo Švarcvaldo glūdumoje irgi daug vaikščiodavo, ir taip jam kilo mintis vieną savo knygą perkeltine prasme pavadinti „Holzwege“ – verčiama „Klaidžios proskynos“ (angl. „Off the Beaten Track“), bet galima versti „Nuklydimai“, t. y. ėjimas neišmindžiotais takais (perkeltine arba ir tiesiogine prasme).
Nuo Rudaminos leidomės į kelią keturiese, kartu su poetu ir jo žmona. Poetui mieliausi takai yra miškuose, ir ne kartą esame pakeliavę gražiais miškų takais, vedančiais prie ežerų. O man vis dėlto norisi kraštovaizdžio įvairovės ir erdvės. Miške atsidurti smagu, tai akiai ribota, lyg ir uždara erdvė, bet podraug tęstinai beribė. Tik bėda ta, kad miške beveik nematai kraštovaizdžio.
Saulėtą kovo pabaigos dieną į pietus nuo Rudaminos priėjome Petešos dvarą, kur peizažą, kaip įprasta prie dvarų, paįvairina tvenkinys, šį kartą dar nuo žiemos aptrauktas ledu ir su ant įsmeigtos karties pritvirtintu perspėjimu: „Tvenkinys išnuomotas. Be leidimo žvejoti griežtai draudžiama. Bauda iki 60 Eur.“
Žvejoti neketinome, o Petešos dvaras toks vėlgi apleistas, bet gyvenamas. Ir čia yra vieta, kur atvyksta filmuoti kino kūrėjai, taip pat ir iš užsienio. Pamatėme improvizuotą stačių lentų sieną su spygliuota viela virš jos – butaforinis konclageris. Toliau stovi mūrinis barakas su siaurais langais viršuje, bet tai tik kartoninė (ar kokios kitos pigios medžiagos), nudrengta, pilka spalva nudažyta, vandens paveikta mūro imitacija.
Grįžome, kaip visada, kitu keliu. Išėjus iš miško, tolumoje už lauko sušvito Rudaminos bažnyčia su ją vainikuojančiu bokštelio kūgiu. Tas vaizdas priminė pasakų klajūnus, kurie iš tolo išvysta pilį, kaip išsvajotą kelio pabaigą, vainikuojančią pasaką.
Latvijoje įėjimas į kai kuriuos gamtos takus yra mokamas. Juose įrengtos poilsio vietos su laužaviete ir krūvele malkų. Visai netoli šiaurės rytų Lietuvos sienos tokie yra Garšvinės (latv. Garsenes) takai ir Pilskalnės „Mazā Siguldiņa“ (Mažoji Sigulda). Prie plento anapus parkingo stovi dekoratyvinė rąstų trobelė, joje žmogelis, už bilietą paimantis porą eurų ir paduodantis brošiūrą su takų schemomis ir nuotraukomis.
Gražus vėlus liepos rytas, šviečia saulė, skėčiai liko automobilyje. Takas aukštyn žemyn lapuočių miško slėnio šlaitu, bet po gero pusvalandžio ima lyti. Galima laukti pavėsinėje, bet lietaus užmačios nežinomos, tad geriau eiti, juolab kad lietus greitai baigiasi, ir mažyčio ežerėlio vandeny sužiba spindulėliai. Bet tada kažkur iš tolo atidarda užsirūstinęs Perkūnas (arba latviškai – Perkons). Jis griaudžia tai šen, tai ten, bet vis arčiau, šis grėsmingas artėjimas trunka ilgai, jau traukiant atgal kita šlaito puse, kai kur tik išminti takai, kai kur mediniai laiptai – tokios aukščio permainos mano keliams nepatinka (ir primena Rokantiškių kalvas). Dangus prapliumpa tik pačioje pabaigoje, pro tankią lapiją dar nespėja tako paversti slidžiu purvynu, tada jau bėgte atvira vieta prie automobilio – vasara nevisavertė, jeigu nė karto nesušlampi lietuje…
Kai dienos lekia viena kitai iš paskos, nesugebėdamos atrodyti kitaip negu kaimynė, išvykos pertraukia rutinos grandinę. Per pandemijos karantiną daug kam pertraukė, nes žmonės norėjo ištrūkti bent į gamtą. Saidės pažintinis takas prie Stirnių savaitgaliais vilniečių buvo apipultas kone masiškai. Kitais atvejais pažintiniame take galima pažinti, kaip žmonės savaitgaliais mėgsta ilgai pamiegoti. Dešimtą ar pusę vienuoliktos (o juk tai nelabai ankstus metas) atvykę į parkingą prie Dūkštų tako (irgi netoli nuo Vilniaus), pamatysime tik vieną kitą automobilį. O po poros valandų grįžę aikštelę randame jau pilną.
Vasarą vienas važiavau į Veliučionis (į pietus nuo Naujosios Vilnios) – BBC radijas kalbino Vimbldono teniso turnyre netikėtai sužibėjusį olandą Timą van Rijthoveną (vėliau nebežibėjusį). Automobilį pasistačiau centre prie sankryžos ir nupėdinau gatve, pavadinta Liepų alėja. Ten koplyčios papėdėje žaidė, o gal tik šiaip zulinosi keletas vaikų – būrelis, vadovaujamas didesnės mergaitės. Prieš kokį dešimtmetį Kaune apsilankiau Mateikos gatvėje tik dėl to, kad ten kadaise gyveno Alfonsas Nyka-Niliūnas. Radosi įspūdis, kad gatvė nedaug pasikeitusi nuo prieškario laikų, jos pakraštyje zulinosi keletas vaikų – būrelis, vadovaujamas didesnės mergaitės. Tai rodėsi miglotai atpažįstamas vaizdas iš mano paties vaikystės, lyg koks šalutinis, nereikšmingas archetipas.
Veliučionių grožis yra ne tai, ką sukūrė žmogus (ne pastatai), o viską apsiaučianti medžių žaluma. Numatytas žiedinis maršrutas pasirodė esąs gana trumpas (tik pustrečio kilometro), tad nusprendžiau grįždamas aplankyti tėvo kapą Kairėnų kapinėse. Įvažiavau į N. Vilnią, bet pasukęs prie geležinkelio supratau, kad ne ten. Tada į gūglo navigatorių įsivedžiau Kairėnus (o ne kapines – tai ir buvo klaida). Kai nuo Galgių buvau nukeiptas į dešinę, jau kilo įtarimas, bet iš smalsumo nusprendžiau vadovautis nurodymais. Paskui iš asfalto į žvyrkelį, į dar siauresnį žvyrkelį, ir galiausiai gūglas iškilmingai paskelbė, kad atvykau į vietą, nors plynėje šalia vieškelio kiurksojo tik apynaujis individualus namas, kokių aplink Vilnių turbūt jau ne šimtai, o tūkstančiai…
Pandemijos meto karantinas buvo puiki proga geriau pažinti Vilniaus rajoną. Kai kurie miesteliai iki šiol auga, didėja, bet yra funkciniai, ankstesnės skurdžios gyvenvietės pasipildė vilniečių individualiais namais, bet grožio neįgavo. Taip jau būna, kad didmiesčių aplinkos palydovai tampa neišvaizdžiais gyvenamaisiais priedais (pavyzdžiui, Garliava prie Kauno). Skaidiškės prie visos nykumos turi tik žvilgsnio vertą koplyčią ir seną, apleistą parką. Šiame gražią gegužės savaitgalio dieną apie pirmą valandą matyti ant suoliukų keliose vietose po tris ir po keturis susibūrę rusiškai kalbantys alaus gėrovai (vyrai ir moterys).
Bet iš ten pėsčiomis – iki gana vaizdingo Papiškių piliakalnio…
Atskiras žanras – didžiuliai karjerai. Į pietus nuo Vilniaus ir Pagirių – miškų supamas Kaišialakių karjeras, į šiaurę nuo Vilniaus – taip pat miške išraustas Skersabalių karjeras su iškastiniu vandens telkiniu ir į jį nuslystančia geležinkelio linijos liekana. Žvyro karjerai menki, palyginti su Menčių klinčių karjeru Akmenės rajone – čia pasijunti kaip kitoje planetoje.
Tai yra išskirtinės vaikščiojimo vietos, kaip, tarkim, Randų pievos (Randu pļavas) – erdvi žemuma prie Baltijos jūros Latvijos šiaurėje, su mažyčiais ežerėliais, daugybe augalų rūšių ir nedideliu apžvalgos bokštu, prie kurio veda medinis takas. Prie Mazsalacos miestelio einant per mišką taku palei Salacos upę atsiveria statūs rausvo smiltainio šlaitai su olomis (panašių yra prie Gaujos upės).
O netoli nuo Vilniaus, eidami nuo Rykantų, miške randame Vilsos krioklius – vienintelius tokius Lietuvoje…
Druskininkuose: miesto autobusu nuvažiuojame iki Grūto kaimo, o iš ten atgal į miestą per mišką traukiame senu pėsčiųjų taku: jis asfaltuotas dar sovietmečiu, nelygus ir suaižėjęs, bet eiti tinkamas. Pušyse subrazda dvi voverės – geresnės net už kates oro akrobatės, kai aukštybėje liuokteli nuo šakos ant šakos, atrodo, kad skrenda: šitaip nesunkiai ir į kitą tako pusę.
Taip pat keliauti galima ir priešingoje pusėje: iš Druskininkų nuvažiuoti į Švendubrę ir parpėdinti, bet tai dar neišbandyta; išmėginau tik lengvesnį variantą: oro gondola iki Sniego arenos, o iš ten nauju pėsčiųjų ir dviračių taku atgal.
Mums nežinomi vieškeliai ir kaimo keliukai, miškeliai, upės ir pievos ramiai tūno savo tyloje, laukdami, kol mes juose pažadinsime save.
Valentinas Sventickas. Nuo vasario
2023 m. Nr. 2
2022 m. vasario 24 d.
Jeigu būčiau pasauliui žinomas žmogus ir jeigu būtų įjungti reikšmingos žiniasklaidos mikrofonai, tai pasakyčiau:
Rusijos piliečiai!
Kad ir vėluodami, galite atgauti garbę. Prisiminkite Baltijos kelią. Pučo malšinimą Maskvoje. Suvažiuokite ir sueikite prie Ukrainos ir Rusijos sienos, susikibkite rankomis ir pasakykite karui NE!
Vasario 25 d.
Kaip naivu. Kokios paikos viltys. Kaip liūdna ir baisu.
Rusijos žmonės, leidusieji iškilti savo diktatoriui, užsitraukė nenuplaunamą gėdą. Nelaimę, kuri nesibaigs.
Filosofas Karlas Jaspersas, kai vyko Niurnbergo procesas, užsirašė: „Kiekvienas žmogus kartu su kitais atsako už tai, kas jam vadovauja.“
Karo samprata
Kaip pasikeitė karo samprata.
Žinomų ginklų smūgiai, priešininko karinių pajėgų ir objektų naikinimas, karių ir civilių žudymas, griuvėsiai tėra vienas jo elementas. Geriausiai matomas ir baisus.
Taigi kas dar?
Bauginimas masinio naikinimo ginklų panaudojimu.
Kryptingos informacinės ir propagandinės atakos.
Keliama sumaištis užpultoje šalyje ir aplink ją – dėl sugriauto žmonių gyvenimo ir pabėgėlių srauto.
Užpultą valstybę remiančių ir palaikančių valstybių ekonominis sekinimas. Juk teikiama parama ginkluote ir lėšomis daug kainuoja.
Viešai skleidžiamas melas – apie įvykius, patirtus nuostolius, aukas, jų kiekius, apie kaltininkus. Kad būtų įdiegta mintis, jog niekuo negalima pasitikėti.
Pasaulio valstybių vadovų santykių jaukimas, tarptautinių organizacijų ir susivienijimų provokavimas.
Taigi ne tik tie vaizdai, kurie šiurpina žiūrinčius į ekraną.
Bet ir veiksmų visumos branduolinė reakcija, kelianti sumaištį ir skleidžianti apokaliptinį nerimą.
2022.III.3
Ochrana
Sapnavau, kad rašau raštą krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui:
Raportuoju. Mano karinė specialybė buvo objektų apsauga. Žinau ir prisimenu, kaip ką ginti ir saugoti.
Taigi objektas – keturių aukštų gyvenamasis namas Vilniuje, Mildos gatvėje. Objektui saugoti reikia dviejų kulkosvaidžių antro aukšto balkonuose. Tuose, kurie gatvės pusėn. Dviejų automatų trečio aukšto balkonuose kitoje – šlaito pusėje.
Ant stogo. Reikia stebėjimo bokštelio ir vieno priešlėktuvinės gynybos komplekso „Stinger“. Atsižvelgiant į tai, kad virš namo eina lėktuvų kilimo ir nusileidimo trasa.
Taip pat reikėtų specialių plėvių rūsio patalpos langams užsandarinti.
Ypatumai. Šiaurės vakarų kryptimi už 0,5 km Lietuvos karo akademijos pastatų kompleksas; vakarų kryptimi už 0,4 km Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos.
Jeigu nesisektų, – Antakalnio ir Saulės kapinės čia pat.
2022.III.4
Tankai
Ką JIE čia kalba apie tankus, – kad juos valdyti reikia ilgiausių mokymų.
Kas yra tankas? Vikšrai, šarvai, variklis, patranka, kulkosvaidis, na, taip, dabar ir elektronika.
Išmokti galima per kelias dienas. Juk mokytųsi ne tie, kurie nieko neišmano.
Čia tik atsikalbinėjimai, kad neduotų.
Vokiečiai sako, kad duos, jei pirmiau duos amerikiečiai. Bijo Putino. Bijo. Kas pirmas duos, tas, atseit, pirmas ir sulauks smūgio. Tai tiek čia politikos. O ukrainiečiai tegul toliau sau žūva. Tarptautinių pasitarimų ekranuose – kostiumai, kaklaraiščiai, apsikabinimai, šypsenos. Visi protingi, santūrūs, pritvinkę argumentų.
2023.I.21
Politinė grimasa
1988 metais „Vagos“ leidykla išleido dviejų tomų ukrainiečių poezijos antologiją. Dabar prireikė kai ką pažiūrėti. Ir ką iš karto pamačiau? Antologijos pavadinimą. „Putinų šalis“. Čia tai bent! Vladimiro Putino karo prieš Ukrainą kontekste.
Ką atsikvošėjęs daro literatūros kritikas? Pradeda knebinėtis. Gal antologijoje yra taip pavadintas eilėraštis? Nėra. Pačių putinų (kalynų), kaip ir ukrainiečių dainose, tikrai netrūksta, galima minėti, pavyzdžiui, Bogdano-Igorio Antoničiaus, Volodimiro Kolomijeco ir kitų eilėraščius, bet „Putinų šalies“ nėra. Tai pavadinimą bus pasiūlę antologijos sudarytojai – Dmitro Čerednyčenka ir Mykolas Karčiauskas? Abu Lietuvos patriotai, abiejų jau negalime paklausti, mirę. Miręs ir knygos redaktorius Henrikas Bakanas. Paklausiau ukrainiečių kalbą mokančio ir jų poeziją išmanančio Vytauto Dekšnio, ar tas posakis gali turėti kokią nors poetinę „mitologiją“, taip būna. Sakė, kad ne.
Tai bus buvusi kokio nors eilėraščio eilutė arba sudarytojų fantazija.
Ir štai dabar – politinė grimasa.
Šalis, kuri Putiną įveiks, o kalynomis toliau gėrėsis.
2022.III.23
Jis žino
Publikacija „Penktoji kolona – po demokratijos šydu“. Žurnalas „Savaitė“, 2022 03 17. Publikacijos autorė (apie viską kalbama karo Ukrainoje kontekste) Teodora Rašimaitė pašnekovo klausia: „Kuo skiriasi valdžios kritika nuo valstybei priešiškos veiklos?“ Tinklaraštininkas, knygos „Kaip nugalėti propagandą“ autorius Ričardas Savukynas atsako: „Svarbiausias skirtumas – visiškai paprastas: ta kritika – tiesa ar melas?“ Ir t. t.
Tai mat. Viskas paprasta. Čia tiesa, čia melas. R. Savukynas šypsosi nuotraukoje. Jis žino. Kur tiesa, kur melas. Skelbia „Savaitės“ skaitytojams 198 000 egzempliorių tiražu.
2022.III.23
Per sunki mintis
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, negalėjau rasti sau vietos. Nei dieną, nei naktį.
Trečią dieną akys sustojo prie dėžutės, į kurią metu lapelius su visokiais savo užrašais. Guriniais, kaip esu juos pavadinęs.
Pradėjau juos skaitinėti, galvoti, ar išeitų knyga, ką būtų verta į ją dėti, kokia seka tuos užrašus rikiuoti. Prireikė tikrintis datas, realijas, nuorodas. Taip atsirado užsiėmimas, nereikalaujantis ypatingo kūrybinio nusiteikimo, bet reikalaujantis laiko, susikaupimo, apsisprendimų.
Tokia beveik mechaniška veikla, rutinos regimybė padeda kurį laiką užsimiršti ir slopina nerimą. Iki naujos žinių laidos.
Ir iki slegiančios minties, dėl ko tu tą viską darai.
2022.III.25
Nugalėtoja
Tauta visada Nugalėtoja, savo laimėjimus vainikuojantis skurdu, netekčių apraudojimais ir pergalės himnais. День Победы!
Борьба за мир.
Tiesą sakant, absurdiškai skamba.
Dar ir dviprasmiška. Kas čia мир?
2022 balandis
Iš gyvenimo dievų
Eidami M. K. Paco gatve Vilniuje matytumėt ilgą aptrupėjusią plytų tvorą. Į tą tvorą įsikerta vartai, kairėje jų pusėje lentelė su užrašu „Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos“.
Matau, kad prie vartų artėja ir įvažiuoja juodas blizgantis automobilis BMW. Mašinos skydelyje, kuriame paprastai matome numerį – tris raides ir tiek pat skaičių, tėra trys didelės raidės: BOG.
2022.V.12
Išdavė
Birutė Burauskaitė, buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro vadovė, kai jos šio to klausinėjau apie pokario procesus Lietuvoje, be kita ko pasakė, kas tada darbavosi gana profesionaliai. Tai kėgėbistai. Ir paaiškino: KGB struktūroje nebuvo korupcijos. Netikėtas vertinimas. Keliantis minčių.
Vladimiras Putinas atėjo į valdžią iš KGB. Metams bėgant korumpavosi kaip reikiant ir sudarė sąlygas valdžios viršūnių korupcijai skleistis, naudojosi ja.
Taigi išdavė struktūrą, iš kurios atėjo.
2022.V.15
Vytis
Vytis (Lukiškių aikštėje) nebūtinai skulptūra. Gali būti vaizdo projekcija. Panaudojant moderniausias technologijas (mūsiškiai lazerių talentai).
Vertas dėmesio Vyčio atvaizdas būtų M. K. Čiurlionio. Iš paveikslo „Miestas. Preliudas“ (1908–1909). Čiurlionio, šiaip ar taip.
2022
Dar apie Lukiškių aikštę
Jeigu manęs kas nors būtų paklausęs… Ką mes, nesiginčydami, pripažįstame Lietuvos genijumi? Čiurlionį. Jis yra užrašęs, harmonizavęs, be kitų senų tautos dainų, ir šitokią:
Beauštanti aušrelė.
Betekanti saulelė.
Būčiau sakęs: tą vaizdą, tuos žodžius, tą muziką atiduoti į skulptoriaus, architekto, muziko ir šviesų instaliatoriaus rankas. Būtų čia ir tautosaka, ir „Aušra“, ir Kristijonas Donelaitis, ir „saulė Lietuvos“, ir tekėjimo, Vilties melodija.
Galėtų ne stūksoti, o būti, šviesti, skambėti.
2022
Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo
2022 m. Nr. 12
Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs.
Iš eglynų ir miškelių išnyri į Švenčionių aukštumą, rodos, skrendi pažeme virš vienkiemių, pievų, kemsynų, tolumoje vis sumirgant Baltarusijos pasienio tvorai. Kol nusileidi netoli Adutiškio.
Į jį įvažiuoji jau sutemus, miestely tuščia, tik šviečia prie senelių namų (buvusio „univermago“) girliandomis išpuošta eglė ir it vaiduoklis su maišeliu pralekia vienišas paspirtukininkas – be šviesų, atšvaitų, tokia pakraščio šmėkla, ištirpsianti kažkur laukuose. Čia viskas ištirpsta kažkur laukuose ar brūzgynuose. Išskyrus ryškiai mėlyną lentą „Pasienio zona“.
Dar keletas kilometrų, pro koplyčią, pro kapus, pro tvarkingai išsirikiavusius ant aukštumėlės namus, pro nebeveikiančią vaikystės biblioteką su rudens nuplikytomis akacijomis, pro pakelės kryžių, keli šimtai metrų žvyrkeliu, pasukti keliuku į kairę, pro liepas – ir jau kiemas.
Ir namas, kuris man visada buvo NAMAS. Vienišas, atskiras, su paslaptingais užkaboriais. Turbūt todėl taip mėgstu ir vis vienur ar kitur aprašau, ar paminiu tą 1901 metų Ferdinando Ruščico paveikslą „Rudens vėjas (Tuštuma)“. Jame nežinia kur stovi įsiręžęs namas po vėjuotu dangumi. Kaip burlaivis. Užsispyręs, netgi, sakyčiau, išdidus namas. Ir man atrodo, kad jo niekas nesugriaus ir neatims. Kad jeigu jo neliks, visas aplinkinis kraštovaizdis prasmegs į pilkąją skylę, atiteks langoljerams, subyrės ir ištirps.
Tas namas it skydas dengia visa ėdančią tuštumą. Ir ta tuštuma nėra pilkas dangus, tamsa ar monotoniškas lapkritis Lietuvos užkampyje. Ta tuštuma yra mūsų amžinas priešas.
O mano kraštui tinka vėlyvas ruduo ir žiema, jis tada tampa erdvesnis, ne toks klaidus. Jautiesi kaip žemo pilko dangaus slegiamas lašas, pasklindi, ieškai, kur susigerti. Ir po mišką klajoti tada lengviau – ten nieko nebėra: gamta uždaryta, šalta ir nepažįstama it svetimo namo priemenė tamsoje. Net pasiklysti tada nebaisu, nes žinai, taip nenutiks – kas yra pasiklydęs klaidžiodamas be tikslo?
Landžiodamas po lazdynais galvoju, kad nuo vaikystės nesugebu sudėlioti galvoje tų vietų žemėlapio, mano vidinis kompasas sukiojasi it pamišęs, vaizdai ištęžta, įmirksta atminties migloje ir išskysta.
Galbūt aš jo nedėliojau ir nedėlioju sąmoningai, noriu palikti tą kraštą mitologinį, pažįstamą tik sau ir savaip, atriboti nuo istorijos. Nors nuo istorijos atriboti nieko negalima – žmonės ten nors ir atlapaširdžiai, bet kartu ir kieti, užsispyrę, dantimis ir nagais įsikibę į žemę. Ir į Lietuvą. Nematę pirmosios Nepriklausomybės, patyrę du pasaulinius karus (Pirmojo karo frontas ėjo tiesiai per mano išlandžiotus miškus), išgyvenę viską, ką buvo lemta XX amžiuje išgyventi.
Tebūnie tai mano „Isos slėnis“, apie kurį turbūt reikėtų tiek parašyti, nors, kita vertus, gal net ir specialiai rašyti nereikia, tas kraštas ir taip susigėręs į mane pelkių, griovių, miškų ir molingų pievų vandeniu.
Įdomu, koks aš būčiau poetas be tų vaikystės šabakštynų, drėgnų pievų, miškuose išraustų, gervuogių prižėlusių Pirmojo pasaulinio apkasų ir apsamanojusių dzotų? Na, ir be Vilniaus, žinoma (bet tai atskira ir visai kita kalba). Įdomu, kiek to Rytų Lietuvos kampo geografija paveikė poezijos geografiją? Gal todėl man reikia brautis ir klampoti eilutės link? Gal todėl – besileidžianti raudona žiemos saulė, matoma pro apšalusį langą? Gal todėl į mišką reikia eiti kaip į karą, o kai parašau eilėraštį – man vis norisi jį retinti, kad kitam nereikėtų brautis per prasmių šabakštynus, kaip man, rašančiajam?
Įdomu, kiek tą poeziją lėmė ir tarmė? Keista ji – taki, lanksti, sugėrusi visų aplinkinių ir greta gyvenančių tautų žodžius ir intonacijas. Tiesmuka ir vaizdinga, grubi ir tiksli. Oficialiai – rytų aukštaičių patarmė, vilniškių šnekta (viena jos dalis – Ignalina, Švenčionys, Tverečius, Adutiškis). Kadaise vieną iš tos tarmės versijų smarkiai išpopuliarino „Dviračio šou“ bratkos, vaidinami amžinatilsį Vytauto Šerėno. Tie jo pasienio diedukai ir jų intonacijos, manieros pagautos taip tiksliai. Visad žiūrėdavau į tai ne kaip į parodiją ar humorą, bet gana nostalgiškai, prisimindamas bobutės brolius ir gimines, „katari ataidava per mus pasiūtaryc“. Ir visokias „bobas-klajokles“, kurios atnešdavo tai uogų bidonėlį, tai grybų krepšį, tai kokių vaistinių žolių.
Nerašau tarmiškai, gerokai primiršau kalbą, kuria kalbėjau vaikystėje ir buvau ja persiėmęs tiek, kad net Vilniuje (ypač mokykloje, klasiokai) šaipydavosi iš mano tarties ir intonacijų, bet visada suklūstu išgirdęs, atpažįstu – iš ten.
Iš ten ta slaviškų (baltarusiškų ir lenkiškų) žodžių it kempinė pritvinkus kalba, koks kalbos puristas raukytųsi iš pasibjaurėjimo – tiek slavizmų, perdarytų, sulietuvintų, iškraipytų. Tiek, kad ima atrodyti (net ne atrodyti, juk taip ir yra), jog pasienyje ilgai vyko milžiniškas eksperimentas, ilgai žmonių burnose ir protuose it kokiam mėgintuvėlyje buvo plakama ir maišoma kalbos masė, skirta susikalbėti keletui skirtingų tautų.
Daugelis mano, kad eksperimentas nepavyko, šaipomasi ir iš vietinių lenkų kalbos, šnairai žiūrima į Rytų Lietuvos pakraščių tarmes, vis dar it anekdotai sklando įvairūs makaronizmai, panašūs į šį: „Proše pan do viduru, pririšk koni pri baslio.“ Bet juk tai sprogstamas kalbos mišinys, savotiškas plastitas, ir tinkamai juo pasinaudojus galima atverti tokius klodus! Tik niekas kol kas neatveria. Mūsų gėda, kad mes neišnaudojam savųjų, kaip lenkai sako – „kresy“, pakraščių, kuriuose keisčiausiais būdais verda ir maišosi kultūros, tikėjimai, prietarai ir kalbos. Tas tamsus, aitriai kvepiantis viralas vis dar laukia savo žiniuonių.
Bet pasvarstykim… Nes vis pagalvoju, kad ir mūsų laukinių laukų kraštui reikėtų kokio rašytojo. Tarkim, JAV Pietūs turi savo žanrą „Southern Gothic“ – Pietų gotiką, kur iš vietinio kolorito, vietinės gamtos, papročių, kalbos sumaišomi puikūs literatūriniai kokteiliai, dažnai su mistikos ar kriminalo elementais. Žinoma, galima sakyti, kad taip tas margas skiautinis audinys, to regiono įvairovė supaprastinama ir apribojama, bet nuo kažko juk pradėti reikia. Visų pirma žengiama paprastesniu, patrauklesniu keliu, skaitytojo viliojimo egzotika, jo jaukinimo keliu. O jau tada galima gilintis ir į vietos bėdas bei problemas.
Bet tai JAV, jos toli, o pasidairius arčiau, baltarusių ir ukrainiečių literatūroje ryški Polesės neišbrendamų pelkių ir miškų mitologija – ten veisiasi keisčiausios dvasios, išlikusios net po marų, karų, kolektyvizacijų, melioracijų ir, tikriausiai, nepribaigtos net dabartinės klimato taršos ir kaitos. Ten gyvena jokių amžiaus lūžių ir progreso nepakeisti ir iš glūdumų neiškrapštyti žmonės.
Žinoma, tas sena ir nauja, mitologinės erdvės ir „naujų vėjų“ susidūrimas nėra labai netikėta tema, lietuvių prozoje ji taip pat užkabinta, tačiau nedrąsiai, ribojant vaizduotės skrydį ir labiau susitelkiant į lyrinius gamtos vaizdus ar žmonių psichologijos niuansus. Tokia pilka prozos paukštė.
O mums reikėtų Rytų Lietuvos gotikos. Šuolio iš lyrinės gamtos mitologijos ir agrarinio realizmo į tą sprogstamą pasienio kalbos ir pasienio velniavos mišinį. Kita vertus, nebūtina viso krašto vaizduoti kaip atsilikusio, primityvaus ar gyvenančio kažkokioje belaikėje erdvėje. Jame verda kultūrinis gyvenimas, šviečia visokiausi už ES pinigus suręsti nauji visuomeniniai pastatai, atnaujinta infrastruktūra (tik apie mano jau minėtus kelius vis dar pamiršta), jame gyvena įdomūs, išradingi, įvairiomis pažangiomis veiklomis užsiimantys žmonės, na ir, žinoma, būrys keistuolių.
Taigi, tame mišinyje galėtų būti šaukštas, o gal net ne šaukštas – visas samtis ar puodelis šiuolaikybės – o ne vien dejonės apie atsilikusį ar „prasigėrusį“ Lietuvos kaimą (kas iš esmės nebeatitinka tiesos ir yra gerokai nuvalkiota klišė). Šiuolaikinių etinių, moralinių ir kitokių problemų pasitaiko ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Tverečiuje, Adutiškyje ar Švenčionėliuose. Žmonės visur yra žmonės.
Puikus tokio kūrinio pavyzdys – Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk detektyvas (na, su didelėmis išlygomis) „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Jo veiksmas taip pat vyksta Lenkijos užkampyje, prie Čekijos sienos. Tik nei patys žmonės, nei kūrinyje keliami klausimai neatrodo provincialiai, lėkštai ar primityviai.
Bet gal visa tai, ką čia išdėsčiau – tik dar viena susikurto romantinio mito pusė. Juk aš pats, tyčia, mitologizavau ir tebemitologizuoju tą pasienį. Tiksliau sakant, visus pasienius, pakraščius ir paribius. Ten, kur viena susiduria, susitinka ir, dažniausiai, susilieja su kita. Ten, kur gimsta keisti (pa)sąmonės ir pamiškio padarai. Kaip ta pilkai mėlyna, šalto dangaus spalvos pabaisa su viena koja ir viena raudona akimi, kuri vaikystėje turėjo išnirti iš gretimo miško ir mane, naktį paskubomis besišlapinantį po kriauše, paimti ir po pažasčia nusinešti į gūdumas. Turbūt Baltarusijos link.
Marija Antanavičiūtė. Anais laikais
2022 m. Nr. 10
Laikas kišenėje
Rolandas Rastauskas „Literatūros ir meno“ cikle „Atminties stalčiai“ pasakoja apie epizodą, vykusį Maskvoje, kaip pats sako, „anais laikais“. Epizodas nėra išskirtinis, bet akys užkliuvo už laiko tėkmės. Daug dalykų vyko „anais laikais“ – ir net nereikia įvardyti, kokie tie laikai, visi gerai suprantam, ką pasakotojas turi omenyje. Kitaip nei „prie ruso“, „anie laikai“ indikuoja ne tiek nostalgiją ar politinės santvarkos detales, kiek laiko būklę: uždarytą, pasibaigusią ir mitologizuotą istoriją. Tie laikai yra atskirti neperžengiama pertvara, geležine uždanga. Senaties terminai jau praėjo, todėl laikas atleidžia, paleidžia nuo atsakomybės. „Anie laikai“ primena pasakų „seniai seniai, už jūrų marių“: tada galiojo kitos moralės normos, socialiniai papročiai, buvo galima grabalioti moterims už krūtinės, negalvoti apie kitą, nepasverti savo žodžių. Tada nereikėjo ieškoti priežasčių gerti, tada santykiai tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų ir giminių buvo kitokie, rizikingesni, arba priešingai – atsargūs. Daug ką galima pateisinti, nes viskas vyko tarsi kitoje visatoje, atskirtoje nuo šiandieninių gyvenimų. Dabar apie tuos laikus, atrodo, galima kalbėti iš atsiribojusio ir neva neutralaus metraštininko pozicijos, nereflektuojant savo atsakomybės, nusišalinant nuo to, kokie mes patys buvom „anais laikais“. Tai į kišenę, į stalčių įdėtas ir užmirštas laikas.
Šiandien Holivudo kino industrija, ir ypač superherojų filmų frančizės, yra susižavėjusios multivisatos idėja: visos galimos ateitys, skirtingos laiko ir erdvės permutacijos, egzistuoja vienu metu. Vienos ateities nebeužtenka, Holivudo prodiuseriai tapo godūs, užsigeidė ją padauginti, suskaldyti laiką. Kartais ir į „anuos laikus“ žiūrim kaip į multivisatos variaciją: tai laikas, kuris egzistuoja kažkur kitur, atskirtas, tik kartais, netyčia atsiveriantis mūsų dabarčiai. Aš pati negyvenau „anais laikais“, todėl, skaitant ar klausant žmones kalbant apie juos, susidaro įspūdis, kad jie patys mato save kitaip, lyg nebūtų tąsos tarp anų ir šių laikų. Jų asmeninis laikas buvo nukirstas ir vėl prasidėjo iš naujo maždaug 1989–1991 metais.
Aš nežinau, ką reiškia egzistuoti tarp dviejų laikų. Aš pažįstu tik šį laiką ir jo tiesią, nesudrumstą tėkmę, kuri veda, taip man žadėjo, į geresnius laikus.
Nepažinūs namai
Užaugau netoli Sugiharos namų Kaune. Mano pirmieji pokalbiai anglų kalba buvo bandymai papasakoti pasiklydusiems japonų turistams, kaip rasti tą baltą namą. Nuo mažens žinojau, kad tuo namu be tvoros, su sakurų medžiais priešakyje reikia didžiuotis, – kontekstą, kodėl jis yra miesto istorijos dalis, kurią kauniečiai gali vadinti sava, išsiaiškinau tik daug vėliau. O Kauno sinagoga mano jaunoje sąmonėje buvo labiau koncertų salė „Kaunas Jazz“ koncertams nei religinis ar bendruomeninis centras. Kiek kartų važiavau Raudondvario plentu, žiūrėjau pro langą į paskutinius Neries metrus, iki jai išnykstant Nemuno srovėse, nežinodama, kad važiuoju pro istorines Kauno geto ribas. Miestas egzistavo tik vienu laiku, mano laiku, atrodė, jis yra svarbiausias, vienintelis laikas, kuris gali man pasakyti ką nors apie tai, kaip man gyventi, kaip suprasti save, kaip gyventi su kitais.
Vartau neseniai Kauno miesto muziejaus išleistą knygą „Pasivaikščiojimai po pradingusį miestą“. Autoriai naudoja fotografo Stanislovo Lukošiaus nuotraukas, darytas XX a. 6–9 dešimtmečiais, įamžinusias miestą, kaip jis pats sakė, „seniau ir dabar“. Puslapiuose randu pastatus, kurių nebėra, ir tuos, kurie yra, bet, pasirodo, neturėjo būti – netikslūs, atmestinai sukurti neva autentiški statiniai, drąsiai interpretuojant ir imituojant kitus architektūros stilius be detalesnių tyrimų. Paaiškėja, kad dalis tų namų, kuriuos maniau esant pastatytus tarpukaryje, tėra nuvilianti sovietinė sintetika. Albumas kaip archyvas įamžina vietas ir jų prasmes, kurios keičiasi – tiek patys statiniai, tiek jų reikšmė. Kaip pasikeitė miestas nuo „anų laikų“? Lengva stebėti vietos kaitą matuojant infrastruktūros pokyčius: duobėtos gatvės išasfaltuotos, seni namai nugriauti, iškilo nauji biurai, prie pėsčiųjų takelių susodinti narcizai. Miestas keičiasi, sako žmonės ir mosteli ranka į įspūdingus grafičius ant miesto sienų, naujai atsidariusias veganiškas kavines.
Žiūrinėju Kauną, kurio nebėra: nebėra kaštono prie autobusų stoties, neliko „tetrio“ grindinio ir „Tulpės“ plytelės“ Laisvės alėjoje, grindinyje įamžinusios vietą, kur kadaise stovėjo žymi tarpukario kavinė. Nebėra „Buities“ ir „Skalsos“, nors pastatai dar nenugriauti, nors tie pavadinimai vis tiek paliečia lūpas, kartais dar paskiriam susitikimus ir pasimatymus tose šmėkliškose vietose. Miestas pažymėtas laikinumo jausmu, KEKS (Kaunas Europos kultūros sostinė) 2022 šūkis, kad Kaunas yra moderni sostinė, tik pabrėžia tą laikinumą: modernumas yra pereinamas, neapčiuopiamas, neapibrėžtas. Bet tas pokytis ir laikinumas savotiškai guodžia, yra kažkas gyvo ir įgalinančio: miestas dar nevirto muziejumi, jo metraščio ritinėlis nepasibaigė, istorija dar gyva, nesustabarėjusi.
Kauno miesto muziejaus išleisto albumo pavadinimas neatitinka realaus santykio tarp miesto ir jo gyventojų: tų laikų Kaunas, buvę miesto fasadai juk iš tikrųjų niekada nedingo. Kaip ir „anie laikai“, jie slepiasi kažkur kitoje visatoje, kišenėje tarp gyventojų atminties, užmaršties ir laiko tėkmės. Tie buvę miestai yra pakibę laike, bet jie visada čia, lyg tamsus monstrų pasaulis seriale „Keisti dalykai“, kitas pasaulis, egzistuojantis čia, pasaulis aukštyn kojomis, tik retkarčiais įsibraunantis į mūsų laiką, išsiliejantis iš savo ribų. Bet lengva to kito pasaulio nematyti, atriboti, negrįžti į jį. Lengviau gyventi laike, kuris nuolat stumiasi į priekį, kuriame nereikia apgraibom ieškoti savo vietos ir aplink esančios realybės prasmės. Lengviau matyti Kauno sinagogą kaip koncertų salę, o ne kaip istorijos prolapsą – juk tai viena iš dviejų per Antrąjį pasaulinį karą nenugriautų sinagogų Lietuvoje, pastatas, kuris neturėjo išlikti, bet kuris stovi, ir šiais, ir anais, ir kitais laikais, pakibusiais atmintyje.
Jaučiu tam tikrą neteisybės jausmą, lyg kažkas turėtų kalbėti man ir su manimi, lyg tie išlikę pastatai turėtų pasakyti ką nors daugiau, pasakyti, kaip man jaustis, ką man sakyti ir kaip reaguoti. Ką daryti, stovint Kauno geto ribose? O kur visi kiti namai, buvę žydų bendruomenės centrai, parduotuvės, turgūs, pastatai, kurių reikšmės dar neatrakinau? Nežinant, kaip reaguoti, lengviau pasirinkti tylą.
Visi, emigravę iš vaikystės miestų, vienaip ar kitaip vis dar gyvena tose pačiose vietose, kuriose užaugo. Niekada visiškai neišvažiavom, pasiėmėme dalį tos vietos, pagrobėm ją, užvekavom prisiminimų stiklainiuose. Iš pradžių atrodo, kad niekas nesikeičia, kad miestas vis dar mano, kaip tais laikais, kai jame augau. Bet šiandien aš kitokia, todėl ir Kaunas kitoks. Matau skylant laiką: aš turiu surasti savo santykį su miestu klaidžiodama ir tyrinėdama laiką, iš naujo kurdama ir perkurdama ryšį su vieta, kurią, maniau, gerai pažįstu. Modernus laikas jau perėjo į postmodernybę, tik reikia išmokti gyventi tame suaižėjusiame laike.
Pasivaikščiojimai po pradingusius miestus
Paliepiu naršyklei: atidaryk žemėlapius, parodyk pasaulį tokį, koks jis yra, užfiksuotas dabartyje, parodyk realybę, kad turėčiau atskaitos tašką. Žemėlapių užklausos langelyje įrašau vardus – Charkivas, Severodoneckas, Mariupolis. Vaikštau po pradingusius miestus laike, sustingusiame internete, – tai praeitis be perspektyvos tapti dabartimi, miestai, kurių ateitis neapibrėžta. Ekrane matau Google kamerų užfiksuotą gėlių parduotuvę, galima pažiūrėti pro vitriną į turbūt neseniai skintas gėles, į juosteles puokštėms surišti, dėžutes joms sudėti. Tai tikroji metavisata: skirtingi pasauliai, egzistuojantys vienu metu, pradingę miestai, vis dar esantys Google serveriuose kažkur Oregone ar Pietų Karolinoje, tik ten ir esantys – interneto atmintyje. Žmonės, pastatai, gatvės, automobiliai prieš ir po, seniau ir dabar, susilieja ekrane. Tie miestai yra dar „prieš“ ar jau „po“?
Ukrainai atstatyti reikės nuo dviejų šimtų iki penkių šimtų keturiasdešimties milijardų eurų. Bet ar galima apie tą laiką kalbėti kaip apie ateitį? Ar apskritai tinkama kalbėti apie tų miestų ateitį, apie laiką „po karo“, „po pergalės“? Ar kai žiūrėsime iš to ateities taško į šias dienas, į 2022 metų pradžią, ar jos jau bus tapusios „anais laikais“? Žmonės Ukrainoje jau dabar gyvena kitais laikais, mes jiems jau esame anachronistinis būvis praeityje, būvis, kai ateitis vis dar galima, kai įmanoma ją planuoti, turėti tikslų. Visas likęs pasaulis jiems yra kaip žvaigždės danguje – žiūri į šviesą, bet matai praeitį.
Ukrainiečių kariai grįš į namus, galiausiai, grįš į pasaulį, kuris jiems bus jau nepažinus, pasikeitęs. Namai nebebus namai, net jei pastatai ir stovės. Ir vėl reikės uždaryti tą karo laiką, kaip ir kitoms tautoms, kitais laikais, vėl reikės kalbėti apie „anuos laikus“. Žala laikui jau padaryta, istorija suardyta, gėlės gėlių parduotuvėje nuvyto neparduotos.
Laiko benamystė
Kalbant apie „anuos laikus“, atrodo, kad mes vis dar gyvename modernybėje, t. y. moderniai suprantame laiką ir save tame laike – atsiplėšę nuo tamsios praeities ir gana viltingai laukdami ateities, kuri, nors ir neužtikrinta, bet daug žada: galimybes, progresą, geresnę ir teisingesnę politinę tvarką. Bet šiandien laikas taip nebeveikia. Žiūriu į tuos Google žemėlapių vaizdus ir, regis, praeitis egzistuoja kartu su dabartimi, ateitis – tik visa ko pasikartojimas, šešėlis, sezono pabaigos spektaklis, aktoriai jau pavargo nuo to paties performanso kiekvieną vakarą.
Vis dažniau jaučiuosi kaip W. G. Sebaldo Austerlicas, pagrindinis to paties pavadinimo romano herojus, atrajojantis laiką, vis grįžtantis prie to, ko nebuvo, bet galėjo būti – gyvenimo, kuriame jis priklauso konkrečiam laikui ir vietai. Austerlicas yra „nuvietintas“, laiko benamis: užaugo be didesnio ryšio su dabartimi, šeima, su Velsu ir namais. W. G. Sebaldas atkreipia dėmesį į tai, ko patys nežinome, jog mums trūksta – į praeitį, kuri galėjo būti. Austerlicas atlieka kruopštų istorinį darbą: lėtai, puslapis po puslapio tyrinėja ir atkasa balsus, kurių aidą girdėjo visą gyvenimą. Su archeologo šepetėliu Austerlicas iš istorijos užmaršties siekia iškasti tėvus ir patį save, nori sukurti jų prisiminimus, kad jie bent taip galėtų būti gyvi. Gyvenimo įrodymas, galima sakyti, yra to gyvenimo prisiminimas jam pasibaigus. Iš Austerlico tėvų, kaip ir iš daugybės kitų Holokausto aukų, buvo pavogtas šis paskutinis šansas gyventi: būti prisimintiems. Atkasinėjimas ir atkūrimas yra lėtas, niekada nesibaigiantis procesas, kuris niekur neveda, nėra tikslo, kurį Austerlicas pasiektų, nėra ir išganymo. Net susitikimas su aukle, kuri pagaliau duoda tėvų likimo kontūrus, nesuteikia emocinio prieglobsčio. Austerlico asmeninė istorija nėra baigta, ji neturi pradžios ar pabaigos. Bet ji turi būti liudijama ir kartojama, nes, prisimenant Günterio Grasso frazę, prarasti dalykai turi būti nuolatos įvardinami.
W. G. Sebaldas pasako viską tuo, kas lieka nutylėta ir nepasakyta. Jis klausia, ar įmanoma neatsiminti, nežinoti, ignoruoti ir praleisti. W. G. Sebaldas nė karto nepamini to kito žodžio, kraupaus ir protu nesuvokiamo, kuris prasideda ta pačia raide, kaip ir Austerlicas. Juk pats romanas kalba būtent apie tai, ką istorija – asmeninė ir pasaulinė – praleidžia. Sakinys po sakinio skaitytojas skverbiasi pro rūką, pro tirštą istoriją, kuri yra čia pat, bet kartu dažnam jau nebepažini ir svetima, lyg pastatai, pro kuriuos praeiname kasdien, gerai nenutuokdami, ką mena jų plytos ir cementas.
Per Žako Austerlico asmeninę istoriją W. G. Sebaldas problematizuoja ryšį tarp vietos, prisiminimų ir tapatybės. Austerlicas, kaip ir milijonai ukrainiečių Ukrainoje, Lietuvoje, Lenkijoje ar kitur, negyvena nei šiais, nei anais laikais. Jie gyvena kažkur, kur savęs reikia ieškoti laike, sustingusiame, krentančiame iš rankų. O kiek jų, gulinčių masinėse kapavietėse, neteko net galimybės būti prisimintiems. Mes nebegyvename modernybėje, kur emancipacijos ir progreso švyturiai šviečia ateityje. Turime žengti du žingsnius atgal, kad bent kiek pasistūmėtume į priekį.
Pievų žiaurumas
Po „Austerlico“ skaitau romane minimą Dano Jacobsono knygą „Hešelio karalystė“, galimai įkvėpusią W. G. Sebaldą. Autorius, litvakų kilmės Pietų Afrikos žurnalistas, rašo apie vietas, kuriose ieško savo tapatybės: Pietų Afriką, Angliją, Lietuvą. Autorius pasakoja apie kelionę po Žemaitiją, ieškant senelio šeimos pėdsakų, blunkančių prisiminimų, ko nors, kas duotų bent užuominą apie jo gyvenimą. Bet nėra net šešėlio, kurį būtų galima užčiuopti.
Leidausi į kelionę, kiek įkvėptą „Hešelio karalystės“: į Žemaitiją, per Telšius, Varnius ir Kelmę. Važiuodama dažniau nei norėtųsi matau rudas lankytinų vietų lenteles, kreipiančias keliautojus į žydų kapines ar žudymo vietas. Negali jų nematyti, regis, pati žemė apsunkusi nuo žinojimo, nuo prisiminimų. Kelio ženklai nurodo į istorijos momentus, kurie turėtų išlikti bendruomeninėje sąmonėje, bet nėra jokios garantijos, kad išliks, nes tai žemė, kuri neprisimena. Tos pievos yra negailestingos: vietos, kurios turėtų būti pilnos prisiminimų apie nebūtį ir nuolatinę tos nebūties grėsmę, žmonių istorijų, gyvenimo įrodymo, dabar yra tuščios. D. Jacobsonas keliavo per kaimus, kalbino žmones, tikėdamasis rasti bent vieną, kuris prisimena, kuris gali suteikti jo šeimai istorijos kontūrus, galimybę išlikti. Bet kaimai ir gatvės išnyko iš atminties, iš žemėlapių, jie liks nepažinūs.
Pliažas prie Lūksto ežero tuščias. Nors saulė dar nesileis kelias valandas, jos karštis jau priblėsęs. Vanduo ne toks skaidrus ir ne toks šiltas kaip Plateliuose. Galvoju, ką D. Jacobsonas rašė apie Lietuvos kraštovaizdžio žiaurumą: tie kloniai ir kalvos, tos pelkės ir ežerai yra liudytojai to, kas atsitiko mūsų valstybei ir jos žmonėms. Mūsų valstybingumas ir valstybės gyvastis priklauso nuo to, kaip mes apmąstysime tą istoriją, kurios žiaurumas vis dar yra žemėje, kuria žengiame kiekvieną dieną. O kas dabar vyksta su Ukrainos kloniais ir kalvom? Kiek rudų lentelių bus jose toje ateityje, apie kurią dar nedrąsu kalbėti?
Ar istoriją reikia saugoti? Vien mintis, kad istorija yra kažkas, ką reikia saugoti, atrodytų, aklinai ją uždaro, verčia nuo jos atsiriboti, veda į moralinį tingumą ir vangumą. Bet kiekvienas turi prisiliesti prie šitos žemės, galvoju plūduriuodama saulėtam vandeny, valčiai netoliese tempiant pripučiamą gulbę ir ant jos sėdinčią merginą. Deja, vien šių klonių ir rudų kelio rodyklių neužteks suprasti, kas mums atsitiko, neužteks surasti orientyrų laike, suverti visų praeities ženklų ant vienos virvelės. Lėtai lipu iš vandens, neskubu. Kitaip nei laikas, kelias namo į Kauną tiesus ir gerai nužymėtas.
Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas
Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke, vaikų knygų iliustruotoja, žurnaliste. Išleido eilėraščių rinkinius „Knyga skaitymui lauke ir patalpose“ („Книга для чтения вне помещений и в помещениях“, Minskas: Knigazbor, 2013), „Portugališki trieiliai“ („Португальские трёхстишия“, Niujorkas: Iluros, 2014), „Amerikietiški kalneliai“ („Американские горки“, Minskas: Smeltok, 2018), „Ir visi numetė peilius“ („И все побросали ножи“, Maskva: ARGO-RISK, 2020), „Үesmamočka“ (Minskas: Medisont, 2022); esė rinkinį baltarusių kalba „Gabalėlis Česlovo Milošo, trupinėlis Elvio Preslio“ („Шмат Чэслава Мілаша, крыху Элвіса Прэслі“, Vilnius: Logvinov, 2015), kuris buvo įtrauktas į Jerzy’io Giedroyco premijos trumpąjį sąrašą. Knyga buvo išversta į anglų kalbą ir pelnė Londono PEN centro vertimo apdovanojimą („A Large Czesław Miłosz With a Dash of Elvis Presley“, Edinburgas: Scotland Street Press, 2018). Jos eilėraščiai versti į hebrajų, kartvelų, lenkų, rumunų, italų, čekų, latvių, ispanų, anglų, norvegų, lietuvių, japonų ir vokiečių kalbas. 2017 m. Apolono Grigorjevo poezijos premijos (Sankt Peterburgas) finalininkė. 2020 m. Andrejaus Belo premijos laureatė poezijos kategorijoje. Eseistikos baltarusių kalba rinkinys „Rajono centras“ („Райцэнтр“, Minskas: Pfliaumbaum, 2020) 2021 m. pelnė Jerzy’io Giedroyco II vietos premiją. „Metų“ skaitytojams ir siūlome vieną šios knygos esė „Vabzdelių gyvenimas ir mirtis“.
Drugys miršta ilgai.
Aš atsargiai, kad nenutrinčiau dulkelių, įdedu virpančią būtybę į stiklainį. Pagarbiai ir įdėmiai stebiu agoniją. Išgelbėti drugio neįmanoma. Jis vis tiek negyvens. Pilvelio nebeturi, likusios tik keturios kojelės. Nuostabu, kaip ta pusė drugelio trokšta gyventi. Drugys plasta, akimirką ant tam tikru kampu pakreiptų pilkšvų jo sparnelių sužimba tamsiai mėlyna su auksiniu atspalviu. Kai ant mokyklos suolo paliedavai tokios spalvos rašalo balutę, išdžiūvusi ji taip pat akimirką suspindėdavo auksiniu tamsiai mėlynų drugelio, kuris išeina amžinybėn, sparnų atspalviu. Drugys ėmė taip greitai plazdėti, kad tapo beveik nematomas, o tada nurimo. Viskas, baigta. Bijojau, kad spalva išlėks kartu su jo siela, jei drugiai ją turi. Spalva liko. Ji kažkodėl liko, o drugio nebėra.
Kepinant Afrikos karščiui mes jį pamatėme gulintį vidury įkaitusio šaligatvio, kai su bičiule G. ėjome slėptis nuo saulės į kavinę ir aš pakeliui pasakojau, kad ruošiuosi rašyti apie vabzdelius.
Draugei aiškinau rašytinio, konkretaus prozos teksto „kūrimo paslaptis“. Šioje srityje, kurioje esu neofitė, mane domina viskas. Stebina absoliučiai viskas. Ypač tai, kad kai įsigilini į temą, iš visur kaip magnetu pritrauki detalių tuo metu rašomam kūriniui. Ji nelabai tuo patikėjo, ir kaip tik tada mes radome drugį. Aš vos jo neužmyniau. Pasilenkiau, paėmiau jį pirštais, drugys visai nesipriešino. Bičiulė išplėtė akis. Mes dar nežinojome, kad tas drugys sužalotas. Bet pradinis efektas buvo pasiektas. Tada aš papasakojau ir apie „Vieno genijaus dienoraštį“.
Jei skaitalus dalintume pagal sezonus, tai Salvadoro Dali „Vieno genijaus dienoraštis“ – be jokios abejonės vasaros knyga. Visų pirma, tinkamas saulėtas viršelis. Paveikslo „Tarpatominis gulbės plunksnos balansas“ fonas – smėlio spalvos. Jame pavaizduoti vasariški dalykai: arbūzo riekė, vynuoginės sraigės kiautas. Kita vertus, akina ir pats knygos turinys: kiekvienas sakinys it sprogimas smegenyse. Skaitau ją jau antrą mėnesį, nors ji plona. Sukrečia tas tirštumo pojūtis. Kiekvienas sakinys užverčia skaitytoją pašaipomis, atradimais, fontanu trykšta pagyros sau, absurdiškai įtikinami apmąstymai byra karštomis Port Ligato, kuriame dailininkas rašo dienoraštį, smiltelėmis. Įžūli knyga, vertinga akylam skaitytojui knyga. Tuoj papasakosiu, kodėl vertinga.
Tą dieną skaičiau puslapį, kuriame Salvadoras Dali pasakoja, kaip tapė „Kristaus ėmimą į dangų“. Ant jo vis tūpė musės. Ypač įkyrėjo viena. Vienos itin atkaklios musės vien visaip raukydamasis jis niekaip negalėjo nuvyti nuo žaizdelės lūpų kamputyje, o dailininko rankos juk užimtos, jis tapo. Skaitau apie kovą su muse, verčiu puslapį – ir ant kelių man iškrinta tarp puslapių sudžiūvusi negyva musė!
– Nieko sau! – nesutramdo džiaugsmingos nuostabos G., nes toks ji žmogus.
Jei ji būtų kitoks žmogus, būčiau apie musę jai nė nepasakojusi.
– Tikrai! Ir aš esu įsitikinusi, kad tai būtent toji musė iš 1952 metų liepos 1 dienos Port Ligate, puolusi Dali. Niekas manęs neperkalbės!
– Aš tikiu!
– Tu tik nesijuok, aš tą musę išsaugojau dėžutėje nuo degtukų.
Ir kai man paskambino, norėdama susitikti, bičiulė T., aš ją, žinoma, visų pirma ta muse ir apstulbinau. Turiu pasakyti, kad T. taip pat neabejinga Dali. Ji net reprodukciją turi: „Afroditės iš Knido veido pasirodymas peizaže“. Melsvame rėmelyje, parinktame pagal reprodukcijos spalvas.
Pavadinimą, žinoma, susiradau dabar, rašydama. Vos radau Afroditę internete. Ji pasitaiko ne taip dažnai kaip laibakojai drambliai, nuvarvėję laikrodžiai ar įvairiais fantasmagoriškais būdais įamžinta jo mylimoji Gala.
Ir bičiulė T., tučtuojau supratusi Dali musės vertę, papasakojo man apie skėrį.
T. kartą nutiko toks dalykas: į butą septintame aukšte įskrido skėrys, ir tai nėra įprasta, toks aukštis labiau tinka paukščiukams. Skėrys tarškėdamas skraidė po kambarius, ieškodamas tinkamiausios vietos nutūpti, ir pagaliau rado. Tyčia neskubėdama, T. lėtai pasakoja: „Užeinu į miegamąjį, ir ką matau? Matau, kur nutūpė skėrys. Tiesiai ant knygos… Pelevino knygos… „Vabzdžių gyvenimas“. Įsivaizduoji!“
Aš įnirtingai kinkuoju galva it muses baidantis arklys, sproginu akis. Žodžiais skėrio pasirinkimo įvertinti neįmanoma.
– Dabar suprantu, kaip tu rašai, – komentuoja apie musę ir skėrį pasiklausiusi G.
– Ne aš rašau, gyvenimas rašo.
Kartais atrodo, kad visai nevaldau savo poelgių. Aš, pavyzdžiui, nenorėjau užmušti skėrio. Priešingai, dar nebuvau mačiusi tokio grožio, niekada nebuvau mačiusi tokio sodriai sultingai salotinio, panašaus į prisukamą tarškantį žaisliuką, dalyko. Bet dukra iki nuoalpio bijojo visų vabzdžių, o ypač skėrių. Ir ji netrukus turėjo grįžti iš mokyklos. Bandžiau išvyti skėrį pro virtuvės langelį rankšluosčiu, bet nepavyko. Skėrys aukštai įsikibo į sieną, tarsi prilipo. Tada aš, pati to nenorėdama, ėmiau daužyti rankšluosčiu jo ryškiai žalią kūnelį. Daužiau ir nekenčiau vabzdelio už grožį, gailėjausi, kad jis toks užsispyręs. O jis tarsi nustebęs žiūrėjo iš aukštai ir nejudėjo. Trumpai tariant, nėr čia ką ir kalbėti. Užmušiau, ir tiek. Ilgai man dar buvo negera, kad taip beprasmiškai nugalabijau virtuvės svečią. Kai prisimenu, ir dabar negera.
Tačiau iš dalies išpirkau kaltę, kai gyvendama Portugalijoje ir susižavėjusi fotografavimu sudėliojau natiurmortą su skėriu. Taigi, lėkštės viduryje – skėrys, o aplinkui – vakarykščių svečių palikti maisto likučiai. Iš pat ryto pagiringa pastebėjau negyvą didžiulį skėrį, kurį dėl viso pikto parsitempiau kūrybai iš gatvės, kaip ir daugelį kitų gatvėje rastų dalykų. Viską sudėliodavau į dėžes ir lagaminus, stiklainius ir maišelius didžiajame balkone, kurį paverčiau fotolaboratorija. Trumpai tariant, apimta pagirių susimąstymo, paguldžiau vabzdį ant lėkštės, žvilgtelėjau į šiukšlių kibirą, o ten tiek nepanaudoto grožio! Trešnių kauliukai, sudžiūvę arbatos maišeliai, degtukai, sumankyti citrinos griežinėliai, vyno butelių kamščiai. Tą seniai buvusį rytą šiukšlės man pasirodė tokios neapsakomai meniškos, kad rankos pačios ėmė šeimininkų atliekomis puošti negyvą skėrį. Savotišką fotonekrologą skėriui sukurti padėjo ir sąžinės graužatis dėl kadaise nugalabyto kito vabzdžio. Kaip ir sugalvoti natiurmortui pavadinimą: „Skėrio šermenys“.
O pusei negyvo mirguliuojančio drugio kūnelio jokių ypatingų šermenų nesurengiau. Juk, iš esmės, ne aš jį sužalojau. Tik padedama Aliaksandros S. išsiaiškinau jo pavadinimą. Aliaksandra – kraštovaizdžio dizainerė arba, paprastai tariant, sodininkė, žinanti visų augalų, gyvūnų ir vabzdžių pavadinimus. Toks yra retas ir vertingas jos pomėgis. Man net nereikėjo jai parodyti mirguliuojančio lavonėlio, pakako nupasakoti, kad ji nustatytų – tai kilnioji vaiva. Paaiškėjo, kad mano drugys nelaimėlis buvo patinėlis. Nes mirguliuoja tik vaivų patinėliai. Bet kodėl buvo? Yra, tik negyvas. Štai, mirguliuoja stiklainėlyje. O greta jo ir sudžiūvęs žydras laumžirgis, „mergelė gražuolėlė“. Ta „gražuolėlė“ irgi patinėlis, nes žydras, o patelės būna blausios. Aliaksandra tą vakarą smarkiai pagilino mano paviršutiniškas žinias apie drugius.
– Pirmąkart apie drugius dar vaikystėje perskaičiau žurnale „Uralo pėdsekys“, mes tada gyvenome Sibire. Ten buvo rašoma apie tropinius Pietų Amerikos drugius. Jie vadinasi Troides. Dažniausiai būna melsvi. Skraido gana aukštai, turi didelius sparnus ir taip paprastai jų nepagausi.
– O kaip juos galima pagauti?
– Į juos šaudo, įsivaizduoji? Labai smulkiais šrateliais… Ech! Jei būtum iš anksto pasakiusi, kad nori apie drugius sužinoti, būčiau rimčiau pasiruošusi.
– Man nereikia rimčiau, man reikia spontaniškai. Ką dabar prisiminsi, tas ir bus svarbiausia.
– Drugiai, žinoma, nuostabūs ir labai įvairūs. Ar žinai, kad, pavyzdžiui, ilgiausiai gyvenantys drugiai – spungės? Lotyniškai Inachis io. Žinai, ką reiškia io?
– Gal įvardis „aš“ itališkai?
– Gali būti. Bet šiuo atveju Ijo buvo Dzeuso mylimoji, kurią už tai pavertė karve.
Taigi, drugys perkeltine prasme yra „jaučiaakis“.
– Įdomu, kas sugalvoja drugeliams pavadinimus?
– Kas atranda, tas tikriausiai ir sugalvoja. Paprastai vardai imami iš mitologijos. Bet žinai, norint atrasti naują drugį, reikia būti tikrai pamišusiu entomologu. Lakstyti ir atradinėti visokius vabzdelius – tikrai ne paprasto žmogaus darbas. Ką tau dar apie drugius papasakoti? A, prisiminiau skaičiusi, kad drugius kolekcijai apdoroja specialioje marintuvėje. Marina, o paskui negyvus prismeigia specialiais smeigtukais.
– O aš maniau, kad prieš pakliūdamas į kolekciją drugelis miršta sava mirtimi.
– Ne, ne savo. Jį reikia numarinti. Nužudyti, tiesą sakant. Tikriausiai tai mane ir atbaidė nuo drugelių kolekcionavimo. Man bjauru juos žudyti. Geriau aš tau papasakosiu smagią vaikystės istoriją apie gyvus drugelius, čia to nesu mačiusi. Kai vasarą eidavome grybauti, apdžiūvusiose balose likdavo tokio šokoladinio purvo, juo taip malonu vaikščioti basomis, ir tas purvas būdavo visas nutūptas drugelių! Pačių paprasčiausių drugelių: kopūstinukų, baltukų, citrinukų. Ir jie tupėdavo visi kartu. Jie taip geria ir mojuoja sparneliais. Nepamirštamas vaizdas! Ištisa virpanti mažytė jūra. Praeini pro šalį. Vieni nuskrenda. O kiti taip ir pasilieka.
– O aš kartą pas tetą Jadzę mačiau didžiulį drugį. Jis skrido žemai žemai, vos virš krapų. Ir lyg sulėtintam vaizde mojavo sparneliais sunkiais tolygiais mojais. Maniau, kad taip nebūna, niekas manimi nepatikės, man reikia liudininko. Sūnėnas Iharis vaikščiojo su kibiru pirmyn atgal, laistė daržą. Aš šaukiu jam: „Ihari, žiūrėk, koks nuostabus drugys!“ Pavargęs Iharis, gal dešimtą kartą eidamas su kibirais, niūriai pakomentavo: „Stambus, gyvatė.“ Kaip manai, koks ten buvo drugys?
– Nė nežinau. Pats stambiausias pas mus – didysis juodmargis. Ir dar apolonas. Bet juos galima pamatyti tik miške.
– O teta kaip tik pamiškėje ir gyvena.
– Tai turbūt iš miško ir atskrido.
O vabalą skarabėjų radau prie namų, šiukšlyne. Vabalą puošė kilpinis kryžius, arba Nilo raktas, senovės Egipto amžinojo gyvenimo simbolis. Nilo raktą su vabalu skarabėjumi (beje, saulės simboliu) per vidurį aš pasikabinau ant kaklo, nuo to laiko nieko daugiau ant kaklo ir nenešioju. Nenešiojau. Nes kartą tą raktą pamiršau pas draugus Minske. O šiandien man kaip tik ir priminė, kad reikia kuo greičiau važiuoti pasiimti amuleto. Taip aš supratau Žano Liuko Godaro 1990 metų filmo „Naujoji banga“ mintį. Trečią dieną be perstojo pylė lietus. Neatsitiktinai filmas prasideda nuo audros. Pačioje filmo pradžioje Alenas Delonas guli žolėje prie plento. Jį kabrioletu partrenkė mergina. Įsimylėjo jį iš karto, vos pasilenkusi virš jo, ilgi garbanoti jos plaukai įsipynė į žolę:
– Jūs sužeistas? Jūs sužeistas?
O jis tyli. Ant jo kaklo kryželis su kilpute. Nilo raktas! Aš paspaudžiau „stop“, taip visada darau, kai filmas susiliečia su gyvenimu. Parašiau į feisbuką draugams Minske, ar dar turi mano egiptietišką kryželį. Turi. Toliau filmo nebežiūrėjau. Tik šį kadrą įdėmiai tyrinėju, kol ruošiuosi važiuoti pas vidurinę tetą pirmųjų lauke užaugusių agurkų. Alenas Delonas guli ir šypsosi. Raudonplaukė kabrioleto savininkė laiko suėmusi jo kryželį. Kai gerai įsiminiau kadrą, išjungiau filmą.
Ėjau per parką pas tetą, kuo ramiausiai rūkiau, staiga pajutau už nugaros šnarant ratus. Po parką automobiliai nevažinėja, ypač per pievą. Kažkas čia ne taip, atsigręžiau – greitoji pagalba, 103. Filme po parką – nes raudonplaukė pasirodė esanti rūmų savininkė, o priešais rūmus plyti didžiulis parkas – laigė laisvi žirgai, o sodininkas poetiškai pasakojo:
Mes neturėjome laiko pamatyti, kaip pražydo kaštonas, įsižiebė kaip žibintas, arba kaip geltonai nušvito kilimas, staiga įmestas tarp jaunų nefrito spalvos javų varpų.
O čia greitoji važiavo padėti vyrui, kuris dejavo nupjautoje blankioje žolėje, staiga atsidūręs tarp jaunų margais vasariškais drabužiais apsirengusių moterų. Apsupusios jį moterys ginčijosi, ar jis pats taip nevykusiai parkrito, nes jo veidas buvo kruvinas ir ant kairiojo skruosto tamsavo didžiulė mėlynė, o ant kaktos žaizda, ar jį sumušė. Nes buvo už ką, sakė jos. Už ką? Nesupratau. Per gerai apsirengęs rajono centrui ir savo senyvam amžiui. Anksčiau jo, regis, nebuvau mačiusi. Naujas vyras. Pirštai apmaustyti sidabriniais žiedais, o vienas žiedų – su skarabėjumi, kuris vos matomas per kraują. Su skarabėjumi!
Sanitarai pasikrapštė su tvarsčiais ir švirkštais prie vyro su skarabėjumi, paėmė jį už apykaklės ir kelnių klešnių, užkėlė ant neštuvų. Išvažiavo, o žolėje liko gulėti kruvinas tvarstis. Visos moterys į jį įsispitrijo. Viena juodais antakiais pasibjaurėjusi susiraukė:
– Ką, čia normaliai taip?
Ir staiga aš, pati nežinau kodėl, puoliau prie tvarsčio, iškilmingai išmečiau jį į šiukšliadėžę ir nuėjau neatsigręždama. Tiesą sakant, norėjau tą tvarstį pasiimti. Kaip Diana filme „Šuo ant šieno“ – iki kraujo nupliekusi jai patinkantį Teodorą vėduokle per skruostus, padavė jam savo nosinaitę nusišluostyti, o tada pasiliko kruviną atminčiai. Manęs su tuo vyru, žinoma, niekas nesiejo, nors jis ir buvo simpatiškas, kas, kad smarkiai sumuštas. Turbūt provincijos gyvenime trūksta filmams būdingų aistrų.
Bet kitą dieną aš vis dėlto gavau baltą audinio gumulėlį – nosinę, netgi rankų darbo, apmegztą nėriniais. Už tai, kad nuvedžiau nepažįstamą senutę nuo centrinės universalinės iki autobuso stotelės. Turėjau laisvo laiko, senutė pasirodė man įdomi. Paprašė padėti. Kodėl gi ne. Ėjome susikibusios už parankių. Aš nešiau senutės krepšį ir įsivaizdavau, kad vedu savo jau seniai mirusią senelę. Svetima senutė atsidėkojo balta it sniegas nosinaite, iškvėpinta senatve: ramunėlių arbata, valerijonais, naftalinu, kažkuo neapčiuopiamai savu, beviltišku.
Nosinaitės pastoralę reikėjo būtinai atskiesti kuo nors žiauriu, pageidautina kinu. Pakeliui sugalvojau, kad vakare pasižiūrėsiu Kventino Tarantino „Nužudyti Bilą“. Tai, kad jį pasirinkau, nulėmė ir neseniai perskaityta Alhierdo Bacharevičiaus knyga apie merginų gaują „Baltoji musė, vyrų žudikė“. Nes ir „Nužudyti Bilą“ yra apie merginų gaują, tai visi žino. Netikėtai pastebėjau keletą knygos ir filmo panašumų.
Ir tų, ir tų yra po penkias.
Tai viena.
Be to, kiekvienoje bandičių kompanijoje – po azijietę. Tarantino filme – japonė, o Bacharevičiaus knygoj – tibetietė. Tai antra.
Net azijiečių vardai skamba panašiai: O-Ren ir Carong.
Tai trečia.
Neištvėrusi parašiau Alhierdui, kad paveikta jo romano žiūriu „Nužudyti Bilą“. O jis man atsakė, kad nematė to filmo. Tai tik dar kartą patvirtina, kad tikri menininkai, plačiąja šio žodžio prasme (pagal lotynišką žodį „ars“ – menas), turi ryšį su kosmosu. Jis nieko nežinojo apie „Nužudyti Bilą“, tuo pat metu žinodamas apie jį tai, kas svarbiausia.
Pažiūrėjau filmą. Už praverto lango drėgnose ūkanose praskriejo kregždė, kviesdama laukan. O aš ir pro langą jaučiu tropinį rugpjūčio aromatą, tarsi miesto pašonėje būtų atsiradusi jūra. Nesančios jūros artuma įkvepia labiau nei tikras vandenynas greta. Staiga pagalvojau, kad Portugalijoje arti esantis vandenynas niekada manęs taip neįkvėpdavo, ir įsijungiau filmą apie filmą. Filmą apie tai, kaip buvo filmuojamas „Nužudyti Bilą“. Tarantinas atviras žmogus, jis nenutyli meistrystės paslapčių. Smulkiai papasakojo vieną istoriją, ji man labai patiko. Tokijuje filmuodamas Japonijoje vykstančią filmo dalį, Tarantinas vienoje drabužių parduotuvėje išgirdo muziką. Muzika jį nustebino:
– Kas tai?
– Merginų grupė „5, 6, 7, 8“, – atsakė pardavėjas.
– Noriu įsigyti.
– Nueikite į bet kurią muzikos parduotuvę, jos populiarios, rasite visur.
– Man tuoj į lėktuvą. Parduokite, maldauju!
– Tai parduotuvės įrašas, jis neparduodamas.
– Tai paskambinkite vadovams. Sakykite, kad užmokėsiu trigubai.
Ir kai Tarantinas, apsikabinęs įrašą, skrido namo, jam į galvą šovė idėjų idėja: pakviesti grupės merginas filmuotis.
– Pasiūliau savo komandai ir jie sutiko, kad tai vykęs ėjimas: trys simpatiškos merginos pačios groja ir dainuoja japoniškai. Nusprendžiau jas aprengti neįtikėtinomis aštuntojo dešimtmečio suknelėmis. Kai jos pasirodė filmavimo aikštelėje, visi ten esantys kone išsikraustė iš proto! – Tarantinas taip įsijautė, kad net akys sudrėko.
Smagu kartu su garsiu režisieriumi graudintis atradus savyje šį tą nors ir ne pasaulinio masto, bet netikėto, atveriančio naujas idėjas. Šimtaprocentines idėjas iš kosmoso. Daugiau nėra iš kur. Tarantinas sugalvojo paprastą, bet vežantį dalyką. Jis net netikėjo, kad pats tai sugalvojo. Ir aš svarstydama – kaip keista, koks vis dėlto galingas yra menininko kūrinys, kai jį palaiko pati visata, net ir šita esė, – ant mamos kambario sienos rankšluosčiu užmušiau įkyrią musę. Linkėjimai tau, muse iš „Vieno genijaus dienoraščio“! Mama įvertino mano taiklumą ir juokdamasi papasakojo, kad ryte taip pat pagavo musę. Skrendančią. Mama nevaikšto jau porą metų, tad jos pagauta musė – aukštos klasės meistrystė. Kiek pamenu, mama visada gaudydavo skraidančias muses. Niekada neimdavo rankšluosčio, kad priplotų musę ant sienos, nors taip ir lengviau. Tam, kad ant baltintos sienos neliktų dėmių, mama išmoko užmušti skraidančias muses. Man yra ko siekti.
Taškas. Iš pradžių maniau, kad taškas. Buvau susiruošusi alyvinių obuolių pas draugę, ausinėse Vladimiras Nabokovas skaitė rusų literatūros paskaitas. Jis pasakojo apie Nikolajaus Gogolio „Revizorių“. Ir staiga – kas galėjo pagalvoti, iš kur gausiu atsakymą į klausimą, kodėl drugys mirguliuoja – Nabokovas jausmingu paskaitas įskaičiusio įgarsinimo meistro Jaugeno Ciarnauskio balsu pasakė:
Iš esmės visa pjesė yra sudaryta iš ypatingo įvairių vulgarybių mišinio ir išskirtinė visumos meninė vertė priklauso ne nuo to, kas pasakyta, o nuo to, kaip tai pasakyta, nuo nepaprastai puikaus ne itin reikšmingų smulkmenų derinio. Kaip pribloškiamai spalvingas vabzdžių žvynelių efektas priklauso ne tiek nuo pačių žvynelių pigmento, kiek nuo jų išsidėstymo, sugebėjimo laužti šviesą, taip ir Gogolio genijus naudojasi ne pagrindinėmis cheminėmis medžiagos savybėmis, o beveik nematomomis atkurtos būties dalelėmis.
Ir iš tikrųjų, kas, jei ne Nabokovas, drugiamylys ir drugiažinys, galėjo atsakyti į drugišką klausimą?
Gintaras Grajauskas. Karo metų lyrika
2022 m. Nr. 7
Pamenate, buvo kadaise toks terminas – karo metų lyrika. Taikos metais labai ausies nerėžė, bet dabar tai skamba gerokai absurdiškai. Karo metų lyrika.
Karas, apie kurį dauguma tikriausiai nujautė, bet nedrįso net sau patiems tos nuojautos pripažinti, ėmė ir atėjo. Tiesa, kol kas dar ne į mūsų namus. Nors barbarai jau stovi už vartų ir klausosi, kaip mes toliau riejamės dėl visokiausių niekų, o viduje jau formuojasi naudingų kvailių batalionai. Dalis jų tikisi, kad barbarai bus jiems maloningi ir gal net pasidalins valdžia. Duos antpečius ir galią. Keletui aktyviausių gal ir duos – bet dauguma naudingų idiotų taps tuo, kuo visada karuose tampa – patrankų mėsa.
Karo metu lyg ir nebūtų labai sudėtinga parašyti ką nors kertančio per emocijas, manipuliuojančio. Sukrėsti skaitytoją. Nes, kaip kadaise sakė vienas toks lietuviškos žurnalistikos veikėjas, iš protingų tiražo nesurinksi. Reikia manipuliuoti minia. O minia niekada nebūna labai intelektuali. Minią valdo ne protas, o emocijos ir instinktai. Ir viena, ir kita galima nesunkiai sužadinti. Tuo kartais užsiima ir menininkai. Visi jie tikriausiai nuoširdžiai tiki, kad formuoja tą kitokią, gerąją minią. Skleidžia gražias ir didingas idėjas. Kas nutinka paskui, galėtų neblogai papasakoti Gabrielė D’Annunzio’us, pradžioje tikriausiai net neįtaręs, kad kuria scenografiją ir kostiumus Benito Mussolinio fašizmui.
Bet rašyti eilėraščius apie karą, esant toli nuo jo, kažkaip nepadoru. Lyg rašytum šiurpius reportažus iš fronto saugiai sėdėdamas užnugaryje.
Apskritai nebesinori rašyti. Nebent gal vieną kitą eilėraštį, kai nukris tiesiai į rankas. Kol kas nenukrenta. Gal kada po karo.
Kiti bando rašyti toliau, lyg niekur nieko. Ir tai nėra blogai, neturiu jokio noro jų smerkti. Kai nebežinai, ką daryti, kai jauti savo visišką bejėgystę, geriausia yra daryti tą patį, ką darei iki šiol. Kad ir mechaniškai. Tai padeda neišprotėti.
Apskritai nereikia per daug norėti iš menininkų. Jie nėra jokie tautos vedliai – ir ačiū Dievui, kad nėra. Menininkai – tokie patys žmonės, kaip ir visi, tik su aiškiau išreikštu mėgdžiojimo genu. Kaip kirminai – vienas įdomiau pasiraito, ir kiti tuojau pradeda.
Kartais pagalvoju, kad gal žinau, kodėl Arthuras Rimbaud viską metė ir tapo vergų pirkliu.
Nebenoriu šnekėti apie literatūrą, meną. Menas: savimi besigrožintis. Menininkas: įsimylėjęs savo paties mitą. Kaip kokia pūstalūpė „TikTok“ žvaigždė, kuri padarytų beveik bet ką, kad tik išgarsėtų. Kad tik gautų dėmesio savo personai.
Pakalbėkim verčiau apie karą. Įtariau, kad karas bus, nuo Gruzijos užpuolimo 2008 metais. Tai buvo pirmoji Rusijos invazija „į išorę“ – Ičkeriją dar buvo galima laikyti vidiniu Rusijos Federacijos konfliktu, nors jau tada buvo visiškai aišku, jog tai imperijos karas su neklusnia šalimi, mėginančia išsivaduoti. Sutikau žinią apie karą Gruzijoje būdamas Škotijoje, kur kartu su škotų ir islandų muzikuojančiais poetais ruošėme bendrą programą. Jie mane guodė ir ramino, o aš jiems sakiau, kad jei pasaulis dabar tylės, tai Rusija netrukus puls arba Ukrainą, arba mus, Baltijos šalis. Pasaulis tylėjo.
Žinojau, kad karas tikrai bus, nuo 2013-ųjų, kai perskaičiau vadinamąją Gerasimovo doktriną. Bet net ir jos neperskaičius galima buvo tiesiog atidžiau įsižiūrėti į tai, kas vyksta Rusijoje. Nuosekliai ir smarkiai didinamas biudžetas kariuomenei. Ypatingas dėmesys puolamajai ginkluotei. Skubus karinės technikos modernizavimas. Opozicijos izoliavimas ir fizinis naikinimas. Žiniasklaidos perėmimas ir visiška jos kontrolė. Ką tokie veiksmai liudija? Kokiam įvykiui čia ruošiasi Rusija, gal piknikui su šokiais?
Šita šalis ruošėsi tikrai ne piknikui. Ji ruošėsi imperijos atkūrimui. O paskui – pasaulio užvaldymui. Sena sovietinė svajonė apie komunizmo pergalę visame pasaulyje iš esmės ir buvo apie tą patį – apie pasaulio užkariavimą. Ir ji niekur nedingo.
Pašnekesiuose apie Rusiją vardindamas šituos faktus kai kuriems kolegoms, sulaukdavau tik ironiškų šypsenėlių. Į mane žiūrėjo nelyg vakariečiai į Baltijos šalių gyventoją – išprotėjusį su savo „rusai puola“. Nes juk XXI amžius, nebe tie laikai. Žmonės juk pasikeitė. Nes juk daug patogiau ir jaukiau įtikinti save, kad nieko blogo tau negali nutikti. Kad jei su kaimynu kanibalu susidraugausi, tai jis tavęs nesuvalgys. Suvalgys, bičiuli, vis tiek suvalgys – tik gal ne iš karto, o kai labiau išalks. Kanibalui kaip tik labai patogu turėti po ranka gyvus konservus – atpuola rūpesčiai su sandėliavimu.
Tada nutiko 2014-ieji. Ukraina. Pasaulis ir vėl tylėjo. Na, ne visai – šiek tiek paburbėjo. Išreiškė dar gilesnį susirūpinimą.
2015 metais man teko dalyvauti Estijoje, Narvoje, vykusioje tarptautinėje diskusijoje, organizuotoje vokiečių. Ten apie 2014 metų Rusijos invaziją kalbėjo ukrainietis politologas – vienintelis taip atvirai, tiksliai ir skaudžiai. Po kažkurios taiklios jo frazės apie Putino Rusiją nesusilaikęs pradėjau ploti – ir staiga supratau, kad ploju visiškai vienas. O organizatoriai neploja. Ir ne tik neploja, bet ir žiūri į mane akivaizdžiai išsigandę, kaip į beprotį.
Prisiminiau tą ir pagalvojau – dabar jau ir jie tikriausiai atsargiai paplotų.
Tada nutiko 2022-ieji. Nes negalėjo nenutikti. Nes jei kas įvyksta dukart, tai įvyks ir trečiąjį.
Man sakė – nurimk, nebus čia jokio karo, čia tik pagąsdinimas, žvanginimas ginklais. Sakiau: sutelkti du šimtus tūkstančių kariuomenės prie Ukrainos sienų – per brangiai Rusijai kainuojantis malonumas vien tik pagąsdinimui. Bus karas.
Ir vasarį karas nutiko.
Balandžio pabaigoje grupė vokiečių intelektualų parašė atvirą laišką Bundestagui, jau antrąjį. Jame siūloma neteikti ginkluotės besiginančiai Ukrainai, nes, jų giliu įsitikinimu, taip skatinamas karas. Nes kuo daugiau bus ginklų, tuo daugiau bus karo. O karas yra blogai, todėl jau verčiau tie ukrainiečiai būtų beginkliai, nesigintų ir kuo greičiau pasiduotų. Taip mes visi išvengsime pasaulinio karo. Neduokime Dovydui akmenų – tai Galijotas greitai su juo susitvarkys, ir bus mums visiems ramu. Juk tikėtina, kad pasitenkins tik Rytų ir Centrine Europa, o Vakarų gal nelies. O jei palies? Jei Putinui vis dėlto pavyks užkariauti visą Europą? Manau, šitie garbūs intelektualai – menininkai, rašytojai, filosofai, žurnalistai – mažumėlę padūsaus, o paskui su didžiu atsidavimu toliau kurs kilnųjį meną. Nes, kaip sakė poetas Kostas Kubilinskas, visų svarbiausia gyvenime yra kūryba, visa kita niekai.
Nuostabūs laikai. Intelektualai rašo laiškus politikams ir kviečia politikus būti labiau supuvusius. Taip, teisingai supratote. Intelektualai taip rašo. Politikams. Ne atvirkščiai.
Net pats Olafas Scholzas, kuris, švelniai tariant, ne itin trykšta entuziazmu teikti sunkiąją ginkluotę Ukrainai, ir tas jau neapsikentęs intelektualams mestelėjo: „Žinote, aš gerbiu visokį pacifizmą, gerbiu bet kokį požiūrį – bet Ukrainos piliečiui turėtų atrodyti ciniška, kai jam siūloma gintis nuo Putino agresijos be ginklų.“
Sveikinu, garbieji vokiečių intelektualai – jūs sugebėjote supūti netgi labiau nei politikai. Olafas Scholzas jus moko moralės!
Nors man kažkodėl atrodo, kad jie paprasčiausiai dreba dėl savo pačių labai vertingų kailių. Užuodžiu čia visai ne rūpestį dėl pasaulio likimo, o tik tokį giliai slepiamą imperinį rasizmą. Vakarietiškas kailis juk vertingesnis už ukrainietišką. Juolab kultūrinio elito kailis – tas tai apskritai neįkainojamas. Nes kultūrinis elitas – tai tie, kurie kuria ir lemia pasaulio ateitį. Bent jie patys taip galvoja. Nors iš tiesų šiandien pasaulio ateitį kuria ir lemia joks ne kultūrinis elitas, o eilinis ginantis savo šalį ukrainietis, duodantis į skudurus rusofašistui.
Atėjo karas, o kartu su karu atėjo neviltis. Ir visiška bejėgystė – kad nieko negali pakeisti. Matai atriedančią laviną, stovi, ir nieko negali padaryti. Gal kokį eilėraštuką, a? Na, tokį, kuris pasaulį išgelbėtų?
Gimsta vaikas, gražus kaip visi vaikai. Šypsosi gražiai. Perskaito „Mumu“, paverkia, užauga ir išeina žudyti žmonių. Arba pasiklauso savo mėgstamos Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos ir eina įjungti dujų kameros. Poetas Kostas Kubilinskas, su kolega poetu Adolfu Skinkiu nušovęs partizaną bunkeryje, pasakojama, jau tos pačios dienos vakare Vilniuje žiūrėjo operą. Rodos, „Traviatą“.
Menas pasaulio nekeičia. Gali vadintis menininku, jei nori. Tik jei tai bus tuščias ego tenkinimas, pramogėlių gaminimas, ir jei neturės nei lašo atsižadėjimo, nei lašo pasiryžimo atkentėti už savo pažiūras, tai nieko vertas toks vardas. Gera mezgėja daug labiau keičia pasaulį nei prastas menininkas. Gal net labiau ir už genialų.
Ką jaučiu dabar, kai jau praėję daugiau nei šimtas karo dienų? Tiesą sakant, jau beveik nieko. Pradžioje jaučiau tiek skausmo, kad įsijungė automatinis nejautros režimas. Smegenys gelbstisi. Viskas susikrovė per pastaruosius ketverius metus: beveik tuo pačiu metu, per mėnesį mirė tėtis su mama, tada iškart prasidėjo COVID pandemija. Dar pagalvojau – šita pandemija mums kuriam laikui atidėjo karą. Pandemijai dar nesibaigus, išlindo problemos su sveikata – jei ne viena nuostabi gydytoja, tikriausiai būčiau nuskribęs. Dar po mėnesio prasidėjo karas Ukrainoje.
Toks tatai gyvenimas.
Nori nenori, o tapsi lakoniškas.
Nors gal menas ir kiek keičia pasaulį. Vos vos, išskirtiniais atvejais. Tiesiog labai mažai yra būdų įskiepyti žmogui meilę – ir tas procesas labai ilgas ir sunkus.
O būdų greitai ir lengvai įskiepyti neapykantą – daugybė.
Jei tik Putinas vaikystėje būtų atidžiau perskaitęs „Pasaką apie auksinę žuvelę“, kur senė užsimanė tapti jūrų valdove ir liko prie suskilusios geldos. O jaunystėje – Herakleitą, kuris perspėjo, kad negalima dukart įbristi į tą pačią upę… Bet jis tada treniravosi dziudo, paskui studijavo KGB mokykloje. O vėliau tikriausiai skaitė tik profesinę literatūrą.
Grožinę literatūrą, Duginą ir Surkovą, jis skaityti pradėjo tik senatvėje. Labai nesveika senatvėje pradėti skaityti grožinę literatūrą.
Jis įsivaizduoja, jog tai civilizacijų karas. Tai ne civilizacijų karas. Tai karas prieš civilizaciją. Praeities karas prieš dabartį.
Kaip baigsis karas? Jie pralaimės. Bus lygiai taip, kaip toje pasakoje – senė liks prie suskilusios geldos. Kruvinos suskilusios geldos.
Ką veiksiu tada, po karo?
Jei dar būsiu gyvas, iš naujo jaukinsiuosi žodžius. Iš naujo mokysiuosi kalbėti.
Gal net užrašysiu kokį eilėraštį, jei nukris į rankas.