Esė
Ieva Marija Sokolovaitė. Lervinio subjekto kompleksas
2026 m. Nr. 8–9
Amžius – vienas mįslingiausių dalykų, kurių apie save dar neišsiaiškinau. Žinoma, skaitinį, skaičiukinį amžių sužinoti nesudėtinga, užtenka žvilgtelėti kalendoriun ir iš keturženklio mūsų eros metų skaitmens atimti du tūkstančius. Didžiąją metų dalį tiedu skaičiai, kurių vienas turėtų reikšti mano amžių, o kitas – XXI amžiaus amžių, sutampa. Štai kokia grakščia matematika simboliškai apdovanoti gimusieji amžių sandūroje.
Tačiau ši kosminė precizika tik dar labiau glumina mano kūną, kuris ne tik gyvena savais ciklais, bet ir elgiasi taip, lyg būtų užstrigęs vėlyvoje paauglystėje arba kelerius metus praleidęs kriogeninėje kapsulėje, kokiame nors erdvėlaivyje sukdamas ratus aplink mėnulį, o vėliau atšildytas ir grąžintas į gyvenimą. Studijuodama biologiją, vieno iš laboratorinių darbų metu kartą turėjau progą detaliai ištirti savo pačios fizinę būklę, įskaitant atskirų kūno dalių masės indeksus, raumenų ir riebalų proporcijas, rankų, kojų, veido bei sėdmenų simetriją, bendrą lankstumą ir koordinaciją, taip pat – biologinį amžių. Ir ką gi, aparato išspjautas popierius skelbė, kad mano kūnas manosi priklausąs aštuoniolikmetei (o tuo metu buvau beveik dvidešimt dvejų). Kita vertus, porą metų anksčiau kartą teko pabuvoti reanimacijoje, nes vos nemiriau nuo lėtinės mažakraujystės, galiausiai pasiekusios kritinę ribą, tad galbūt tos ligotos dienos, savaitės ir mėnesiai, kuriuos nugyvenau vos dvėsuodama, kovodama su nuovargiu ir mėgindama kaip nors sulaikyti aritmiškai tvaksinčią širdį šiapus šonkaulių, buvo išskaičiuoti kaip nekokybiški. Galbūt senatvėje manęs laukia kompensacija? Nors, tiesą sakant, jokia kompensacija nebūtų vertingesnė už tai, kad šią akimirką apskritai vis dar alsuoju, tabaluoju sau koja ir į tabalavimo taktą rašau šį tekstą. Kad ir kokio amžiaus manosi besą mano plaučiai, inkstai, kepenys, žarnynas, blužnis, stuburas, širdis, smegeninė – tebūnie. Vis vien kur kas kebliau susivokti, kokio amžiaus tos smegeninės turinys.
Mano mintys labai dažnai jaučiasi senos, nuvargusios, persisotinusios. „Keistas jausmas, nežinau, kaip paaiškint, bet atrodo, kad esi sena siela“, – tokiu įspūdžiu, paskaitinėjusi vieną mano tekstų, pasidalino rašytoja Kotryna Zylė. Įsiminiau šį apibūdinimą, nes ne iš karto susipratau, kaip turėčiau jį interpretuoti – ar tai komplimentas, ar subtilus pasakymas, iš esmės reiškiantis štai ką: „Rašai kaip senė, gal jau nustok apsimetinėti esanti brandesnė?“ Galop vis dėlto nutariau, kad teisingiausias bus trečiasis kelias – tai nei pagyrimas, nei pasišaipymas, o tik nuoširdus, rašytojiškai vaizdingas nusakymas, kuris, kaip ir būdinga vykusioms metaforoms, iš tiesų siekia ne iškreipti ar hiperbolizuoti tikrovę, bet atsidurti kuo arčiau jos. Nepasakyčiau, kad tikiu metempsichoze, bet mano mintys išties būva senos, seniokiškos, kartais gerokai krioštelėjusios, ir, atrodo, tokios tapo ne iš valiūkiškų ir jaunatviškų palaipsniui subręsdamos, susitupėdamos, nusidėvėdamos, bet apskritai atsirasdamos, egzistuodamos. Mano mintys paprastai jau gimsta senos, pasenusios, atsilikdamos nuo pasaulio.
Neseniai pati sau pasižymėjau įdomų pastebėjimą: nors oficialiai galėčiau (turėčiau?) laikyti save suaugusia, rodos, niekada taip ir nebuvau nerūpestinga, nutrūktgalve paaugle. Tiesiog praleidau tą laikotarpį. Tarkime, tiek dabar, tiek prieš dešimtį metų man tenka gerokai padirbėti su savimi, įtikinti save, kad būtina, ir tiesiogine to žodžio prasme prisiversti elgtis neatsakingai – atbūti vakarones, leistis į spontaniškas išvykas, išmėginti naujus dalykus ar panašiai. Gyvenu bobutės ritmu (nieko nėr geriau nei gultis dešimtą ir keltis vėliausiai šeštą, nevartoti jokio alkoholio, tabako ar šlamštmaisčio, mankštintis, auginti daržoves, klausytis radijo ir prieš miegą ne reivinti, o skaityti knygas), ir nepasakytum, kad nors kiek to gėdijuosi, ypač kai tokį gyvenimo būdą nesunku pateisinti pervadinus atleto rutina. Galbūt man tiesiog pasisekė (?), kad augdama visuomet turėjau labai daug laisvės, tiek daug, kad bet kokius pančius, suvaržymus ar grotas, iš kurių bręsdama žūtbūt laisvinčiausi, turėjau susikurti pati. Žinoma, tą ir dariau, tik kad tylūs pokalbiai su savimi kur kas mažiau dramatiški nei epinis vadavimasis iš išorybės – tėvų, visuomenės, civilizacijos – primestų gniaužtų. O galbūt hipotezė apie paauglystę, praleistą kriogeninėje būsenoje, iš kurios pabudusiai man dar ir atmintį ištrynė, ne tokia jau ir neįtikima.
Kaip ten bebūtų, mano mintys – mano senos, sukriošusios mintys – net pačios pastebi, kad pagrindinė jų varomoji jėga, vyraujantis emocinis komponentas, pati dažniausia emocija yra šleikštulys. Kalbu ne apie fizinį šlykštėjimąsi įvairiausiais kasdienybėje aptinkamais objektais (nors neretai tenka dorotis ir su tuo); kadangi šleikštulys toks universalus, toks pamatinis, jog lydi kone kiekvieną patirtį, peršasi išvada, kad tai veikiau susiję su pačiomis patyrimo sąlygomis, taigi su pačiu subjektu ir subjektyviomis žvilgsnio į pasaulį aplinkybėmis. Išeitų, kad šlykštūs ne objektai, ne daiktai, žmonės, vietos, laikai ar prisiminimai – mano mintims kažkuo fundamentaliai šlykštus pats tų minčių subjektas. Tai yra aš. O tasai subjektas, tai yra aš, yra lervinis subjektas. Embrioninė, tik pusiau išsivysčiusi, amžiname kisme ir tapsme gyvuojanti būtybė, beje, puikiai įdarbinta deliozininkams bei į objektus orientuotos ontologijos tyrinėtojams gerai žinomo filosofo Levio Bryanto tinklaraščio pavadinime (https://larvalsubjects.wordpress.com/). Tad šleikštulys, apie kurį kalbu, tegali būti retrospektyvus susenusių minčių pasidygėjimas savo kilme, bodėjimasis pačia savojo subjekto mąstysena – to subjekto naivumu, viltingumu, ambicijomis, visa jo jaunyste ir nebranda. Kitaip tariant, lerviškumu. Reikėtų pridurti, kad šiaip jau nesišlykščiu lervomis, niekuomet nesibjaurėjau nei šliužais, nei gleivokšniais, vabzdžiais, pelėsiu ar dumbliais, net galiu pasigirti savarankiškai susirankiota lervų kolekcija (dar vienas biologijos studijų rudimentas), kurią, supilstytą į spirito sklidinus šlapimo indelius ir sudėliotą batų dėžėje, tebelaikau rūsyje. Užtat mano pačios lerviškumas tikrai kelia didesnį ar mažesnį nesmagumą kaskart, kai apie tai susimąstau. Absurdišką, laiko požiūriu nelogišką nesmagumą – keistą atsakomybę prieš ateities, o ne praeities save.
Būti lerva nėra malonu, ypač kai suvoki esanti tik lerva, bet vis tiek elgiesi taip, lyg jau būtum suaugėlis. Na, pavyzdžiui, rašai ir, užuot slėpusi rašinius stalčiuje, leidi juos skaityti kitiems (o tie kiti dažniausiai jau būna daugiau mažiau spėję virsti suaugėliais). Žinau, kad kai pati išsinersiu, man bus gėda to, ką pripaisčiau raštu ar žodžiu, ir ypač dėl to, kad visa tai dariau puikiai žinodama, jog bus gėda. Bet neturiu laiko laukti, kol pasensiu, negaliu jau dabar susisukt į kokoną ir kiūtoti jame be gyvybės ženklų – kiekvieną akimirką jau esu priversta priimti sprendimus taip, lyg turėčiau patirties spręsti, rinktis draugus ir priešus, vietas, kuriose gyvensiu ir kurias apleisiu, žodžius, kuriuos ištarsiu ir kuriuos nutylėsiu, lyg jau suprasdama, kas man geriausia, o kartu tos pačios paradoksalios būtinybės esu spiriama išsisakyti, tarsi jau būčiau susipratusi, ką noriu pasakyti. Visa tai baisiai panašu į Pascalio lažybas – kaip kad, neturėdamas jokio būdo patikrinti, kaip ten iš tiesų yra su tuo Dievu, egzistuoja jis ar ne, kiekvienas žmogus jau yra priverstas statyti viską arba už tai, kad egzistuoja, arba kad neegzistuoja, ir ne užtikrintu žinojimu, ne įrodymu, ne tiesa, o tik tuo arbitraliu savo paties pasirinkimu vadovaudamasis nugyventi gyvenimą – nes paprasčiausiai nėra laiko, gyvenimas teka, reikia veikti, o ne sėdėti ant akmens ir dūmoti, – taip ir lervinis subjektas privalo kasdien jau misti suaugėlio maistu, gyventi suaugėlio gūžtoje, spręsti suaugėliškus rūpesčius nepriklausomai nuo to, kiek daug ar mažai laiko jam liko iki metamorfozės. Savaime suprantama, šitokia neatšaukiama įmestis į būties verpetą veikiausiai ir yra kaip tik tai, kas galų gale verčia lervą suaugti. Vis dėlto tokiu būdu apsireiškianti jaunystė pernelyg akivaizdžiai pajuokia laisvės klausimą, kad ja būtų galima iš tiesų, beatodairiškai, nė akimirkai nesusimąstant mėgautis.
Kaip tik todėl man labai sunku suvokti vakarietiškoje grožio ir asmeninio įvaizdžio tradicijoje viešpataujantį jaunystės kultą. Kaip galima norėti vis dar atrodyti kaip nesubrendėliui, pumpurui, embrionui, kai prakeiktieji embrioniniai dangalai – pagaliau! – ima slinkti? Kam gi galėtų kilti mintis savo noru dirbtinai pabrėžti ir kaip įmanoma ilgiau išlaikyti veido kontūrais, lūpų linija, plaukų atspalviu, sėdmenų tūriu bei krūtų forma demonstruojamą pareiškimą, kad tų lūpų, plaukų bei sėdmenų savininkė (ar, rečiau, savininkas) tebegyvena itin nepatogioje ir nemalonioje lervos stadijoje? Ar tai suprasti kaip dvasinį ekshibicionizmą? „Štai, pažvelkit į mane, mano kaktoje nė raukšlelės, dar neįsispaudė nė vienas rimtesnis išgyvenimas, dar neįsibrėžė joks rūpestis, ničnieko, o štai mano vaikai jau greit baigs mokyklą! Ar numanote, kaip buvo sunku juos užauginti, ar bent įsivaizduojate, kaip pragariškai kentėjau mėgindama įdiegti jiems rūpestingumą ir empatiją, nors mano pačios kakta – pažvelkit, pažvelkit, nesidrovėkit – vis dar lygutėlė it kūdikio? Ar suprantat, ką patiriu prisiimdama atsakomybę už visą šeimą, už savo namus, karjerą, senstančius tėvus, šalies gerovę ir planetos ateitį, nešdama visa tai ant savo pečių, nors esu – nagi, galite ir paliesti – dar tokia jaunutė?“ Botoksas, krūtų implantai, sėdmenų kamšalai, riebalų nusiurbimas, veido patempimo procedūros, vokų ir pagurklio pakėlimo operacijos – visa tai rėkte rėkia apie joms pasiryžusiųjų polinkį į tragizmą ir žūtbūtinį poreikį tą polinkį demonstruoti. Tragiškieji herojai, kaltieji be kaltės, neturintieji pasirinkimo, priverstieji veikti, nors nėra laiko susivokti, amžinieji Pascalio lošėjai – štai kieno kaktose įsisėja ir suklesti jaunystės kultas.
O aš romantizuoju senatvę. Galbūt nuskambės keistai ir nepopuliariai, bet iš tiesų nekantrauju pagaliau išaugti jaunystę. Išsinerti iš lervinės stadijos, nusišerti pirminį pūką, nusimesti juvenilinius dangalus, pajusti po jais sutvirtėjusią ašį. Žinoma, ir vėl kalbu ne (vien) apie kūną. Esu lerva, ėdrus ir kvailas padaras, vis dar nepakankamai tvirta, grakšti, šarvuota, vis dar per minkšta, pernelyg nerangi, per daug jau lengvai surandama, pagriebiama, paridenama kurion tik norint pusėn, ir vis dar neturiu stuburo, kurio niekam neleisčiau pažeisti. Kartais labai aiškiai juntu būtent savojo stuburo trūkumą; kai sakau, kad neapkenčiu savo lerviškumo ir nekantrauju išsinerti iš jaunystės, ir turiu omenyje ne ką kita, kaip stuburą, skeletą, vidinę architektūrą. Gali skambėti dar keisčiau, bet jaučiu nostalgiją ateičiai – tikrai suaugystei, moterystei, viduramžystei, netgi senatvei. Ilgiuosi laiko, kai, užuot svyrinėjusi pagal vėjo kryptį, leidusis būti traiškoma ar, priešingai, išpučiama išorinio slėgio, klydinėjusi tūkstančiais takelių vienu metu ir nuolat išradinėjusi vis naujus būdus suderinti nesuderinamus dalykus, pagaliau turėsiu tokią tvirtą ir tiesią vidinę ašį, kad galėsiu oriai ir elegantiškai tarti „ne“ viskam, kas vis dar kels šleikštulį, ramiai niūniuodama judėti kad ir chaotiškiausiu taku, žinoti, kur yra mano erdvės ir mano laiko ribos, rinktis iš tiesų suvokdama pasirinkimą, vis dar aukotis ir aukoti, veikiausiai vis dar klajoti, tikiuosi, kad vis dar siekti, persekioti, medžioti prasmes ir sąskambius – bet jau turėdama tikrų ginklų, tikras iltis ir nagus, iš tiesų statydama viską arba nieko.
Matyt, kaip tik tai man reiškia būti moterimi – ne mergina, mergyte, mergaičiuke, bet moterimi. Moteris yra stuburinis gyvūnas. Moteris gali būti lanksti, neapibrėžtos formos, taki kaip dujos ar skystis, gali būti daugiakampė, briaunota, geometriškai sudėtinga, gali būti ir putni, plati, liulanti – tačiau viduje privalo išlikti stuburas. Tai, žinoma, reiškia, kad visų pirma jis turi ten susiformuoti. O manasis auga, dėstosi ir tvirtėja labai pamažu, vis neleisdamas išsivaduoti nuo lervinio subjekto komplekso.
Vidas Morkūnas. Sąša
2026 m. Nr. 3
Susipažinome su juo darganotą rudenį Pilies (tikriausiai jau vėl) gatvėje, Bocmano, Gugio, pankų ir visokių prašalaičių erdvėje, ties kuria nors tarpuvarte. Tą laiką prisimenu pilkų, tamsiai mėlynų atspalvių. Ar esate pastebėję, kaip keistai kartais suvokiame laikotarpius? Pavyzdžiui, man, gal dėl to, kad mačiau daugybę nebyliojo kino filmų ir toliau godžiai juos žiūriu, sunku įsisąmoninti, kad pasaulis pirmaisiais XX a. dešimtmečiais buvo toks pat spalvingas kaip ir anksčiau, kaip ir vėliau. Man atrodo, jog buvo juodai baltas. Kažkodėl dabar panašiai, nors spalvų tada nei politikoje, nei visuomenėje netrūko, matau ir tą Nepriklausomybės aušros laiką – tik ne juodai baltą, o pilkai mėlyną.
Maždaug tokia buvo ir gerokai aptrinta, nešvari, vėjo perpučiama Sąšos striukė. Kone pirmiausia jis manęs paklausė, kodėl nusikirpau plaukus. Toks štai atpažinimo ir pripažinimo aktas. Jo paties plaukai buvo poilgiai, kaip ir barzda. Akys – tokios, apie kokias sakoma „geros“, veidas – paženklintas įsisenėjusio nuovargio. Buvo iš karto aišku, kad matęs tas žmogus daugel. Vėliau tai ir pasitvirtino.
Į pažintį abu puolėme beveik entuziastingai, jungtimis tapo Dievas, rokas, iš dalies – literatūra. Traukdamas įtartino tais laikais kvapo dūmą, Sąša cituodavo šventus ir nelabai šventus autorius, niūniuodavo roko klasiką. Sykį, tąkart nė nežinojau, kad jis vėl Vilniuje, stoviniuodamas Gedimino (jau!) prospekte, pastebėjo mane artėjantį ir, imituodamas gitaristo judesius, visu kimiu balsu išrėkė: „Am onda haivei tiu hel!“ O kitą kartą baisiai susigėdo, kai pataisiau jį, sugebėjusį „Talking Heads“ supainioti su „Modern Talking“. Sąša tai pasirodydavo kur nors senamiestyje ar prie mūsų namų durų (jau žinojo, kur gyvename, bet nakvynėn niekada nesiprašė), tai vėl išnykdavo. Išsidangindavo į gimtąją Maladečiną arba į Rusijos gilumą. Lietuva jau gyveno Nepriklausomybės nuojauta, mums, lietuviams, tai buvo svarbiausia, aktualiausia, įdomiausia tema, suprantama, negalėjau jos apeiti ir bendraudamas su Sąša.
Kartą sėdėjome su juo „Ledainėje“, tada nėmaž nepanašioje į dabartinę „Pilies kepyklėlę“, apytamsėje kavinėje rudomis plokščių sienomis ir nuolat pritryptomis grindimis (galėjo būti žiema į 1990-uosius), su kagėbistų būda prie durų, gurkšnojome tikriausiai karčią arbatą, aš pasakojau apie Lietuvoje tvyrančias nuotaikas. Ir štai, kai pasakiau, kad, jei paskelbsime Nepriklausomybę, čia bus tankai, Sąša mane tiesiog pribloškė. Ėmė tikinti, kad partija ne tokia, kad niekada taip nepasielgtų, kad galų gale mes patys ateisime į protą.
Negalėjau patikėti, kad žmogus, nemažą gyvenimo dalį leidžiantis savotiškame trikampyje: Baltarusijos durnynai – Rusijos areštinės – Baškirijos vienuolynai, – gali paaiškėti besąs tos prakeiktos, mano neapkenčiamos partijos gynėjas. Čia verta prisiminti, kad ėjimas per miestą su Sąša visada būdavo lėtas, nes jis, vos išvydęs kurios nors Vilniaus bažnyčios bokštą, stabtelėdavo ir, triskart žegnodamasis, žemai nusilenkdavo, taigi, ir man stabčioti tekdavo nuolat.
Verta prisiminti ir dar vieną epizodą – kai Sąša, svečiuodamasis mūsų namuose, ėmė mane auklėti: futbolas – blogis, verčiau knygą paskaitytum. Taigi, futbolas – blogis, o kas tada komunistų partija? Gėris? Anąsyk, „Ledainėje“, aš, žinoma, šokau tam apšiurusiam, sovietinių žinybų veikiausiai neblogai apdaužytam „partiečiui“, „AC/DC“, „Led Zeppelin“ ir t. t. gerbėjui, aiškinti, kas iš tikrųjų ta partija yra ir ką ji mums visiems padarė. Aiškinau, be abejonės, naiviai ir tuščiai, o Sąšai buvo labai liūdna. Čia, man regis, tiktų ekskursas. Maždaug tais pačiais laikais su vienu bendramoksliu dalyvavome kažkokios kino asociacijos steigiamajame susirinkime. Dar nė negimusios bendrijos veikla iki susirinkimo pabaigos ir tetruko, pribaigė ją, jei gerai prisimenu, mano bendramokslio prakalba. Jis itin taikliai apibrėžė bet kokios partijos steigimo principus. Maždaug taip: trys žmonės sužino, kur gauti mėsos. Tačiau jiems pasakoma, kad gavėjų turi būti dvidešimt, kitaip mėsos nebus. Toji trijulė pažadais ir kitokiomis vilionėmis sukviečia septyniolika žmonių ir sėkmingai pasiima mėsą. O anie septyniolika gali skirstytis arba džiaugtis naryste.
Ilgainiui teko sutikti daugybę žmonių su įvairiais sielos įtrūkiais (žinoma, stengiuosi niekada nepamiršti dirstelėti į veidrodį), su keista pažiūrų logika, su keista savimone (pavyzdžiui, nežinia kodėl laikančių save kurios nors profesijos atstovais, ir kalbu čia anaiptol ne apie psichikos ligonius), teko sutikti, o ir dažnas sutinkame žinovų, nežinia iš kur kiaurai išmanančių įstaigų, organizacijų, institucijų veiklą, teko sutikti žmogžudžių, sociopatų, patologinių melagių, visiems tipams išvardinti čia nė neužtektų vietos, o ir kam būtų įdomu skaityti panašius sąrašus, bet tokie kaip Sąša labiausiai varo į neviltį, galbūt todėl, kad atrodo sulaužyti nepataisomai. Kitų gailiesi, negerbi, niekini, dar kitus ignoruoji, dar kitus – dar kaip nors, o susidūrus su žmogumi, ginančiu savo skriaudiką (krikščioniškoji etika čia niekuo dėta), apima neviltis, kažkokia specifinė gėla. O juk tokie sąšos – dar palyginti lengvas atvejis. Pažinojau ir kestučių – Nepriklausomybę paskutiniais žodžiais plūstančių tremtinių.
Kai matėmės su Sąša paskutinį kartą, jau po 1991-ųjų sausio, jis pasakė: „Tu buvai teisus, aš nusivyliau partija.“
Ar jis dar klajoja murkšlinomis Rusijos pakelėmis, ar lankstosi saulėje spindinčioms cerkvių cibulėms, ar, smarkiai išsiplėtus roko klasikos katalogui, niūniuoja „Nirvana“ arba „Alice in Chains“ repertuarą? Vargu. Gal aklas, bežadis glaudžiasi šaltoje celėje, rankomis šildydamas suzulintą maldynėlį? Irgi vargu. Greičiau po visų savo vargų ir nepriteklių jau ilsisi žemelėje, gal netgi ne gimtojoje. Jeigu taip, norėčiau, kad bent kas nors tą kapą lankytų, kad nediltų kauburys be kryželio, be gėlytės, be vardo.
Sandra Bernotaitė. Apie laiko atmetimą
2025 m. Nr. 11
1.
Vieną šiltą antradienį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje angliškai vedžiau ekskursiją po Williamo Kentridge’o, žydų kilmės menininko iš Pietų Afrikos, parodą „Tai, ko nepamename“ delegacijai iš Torūnės. Nebūčiau aš, jei nepradėčiau pasakojimo nuo juokelių, tad svečiams pateikiau faktą apie savo prosenelį lenką, pridurdama: „Todėl prašau neapkalbinėti manęs, nes lenkų šiek tiek suprantu, nors ir nekalbu.“ Išties galiu ištarti keletą frazių arba atsakyti „nie mamy popkornu!“ tam ponui, kuris sumanė „Laiko atmetimo“ instaliacijoje vaidinti kino žiūrovą.
Po ekskursijos prie manęs priėjo pagyvenęs vyriškis ir per savo gidą vertėją (su puikiais lenkiškais ūsais!) pasiteiravo, ar mano seneliai taip jau manęs nemylėjo, kad neišmokė kalbėti lenkiškai. Atsakiau maždaug: „Bijokit Dievo, mano prosenelis dingo per Pirmąjį pasaulinį!“ Ponas neatlyžo, tarsi ketindamas dingusiojo ieškoti: „Koks jo vardas, pavardė?“ Bolesławas Małakowskis, išdaviau. „Neturit giminių Lenkijoj?“ – paklausė viltingai. Atsakiau, kad ne, neturiu, bet dabar galvoju: o gal ir turiu, kas ten žino? Tada gražiaūsis gidas parodė į vieną liūdno veido auksaplaukę ir pasakė, kad štai toji panelė yra tolima Antano Smetonos giminaitė, tik jos šeimoje apie tai nelabai noriai kalbama… Koks įstabus laikų susijungimas!
2.
Tais metais, kai Kaunas virto Europos kultūros sostine, man pačiai įvyko laiko atmetimas. Sausio mėnesio intensyvumas buvo toks, kad praradau laiko pojūtį, atrodė, jog bus prabėgęs mažiausiai pusmetis. Paskui kas mėnesį bent po kartą, o sykiais ir daugiau, vedžiodavau lankytojus po muziejaus parodą ir vis atrasdavau sau naujų dalykų, ypač salėje, kur nuolat vyko „Laiko atmetimo“ instaliacijos vyksmas. Kentridge’o darbas atrodė neišsemiamas[1]. Žiūrovai norėjo su manimi kalbėtis, dalinosi savo emocijomis ir interpretacijomis, patyrėme bendrų išgyvenimų, atradome tai, ko net ir neieškojome, ir pats autorius apie tai nesužinos.
Supratau, kad bus keista gyventi be parodos po parodos. Viena pati atėjau atsisveikinti su instaliacija prieš ją uždarant metų gale… ir vėl atradau dar kai ką, ko neieškojau, nes nežinojau. Pasirodo, buvau praleidusi vaizdo įrašus iš „Laiko atmetimo“ instaliacijos kūrimo. Pagaliau gavau progą peržiūrėti „Procesijos“ dalies filmavimus. Pamačiau veidus tų, kurie instaliacijoje vaidina, šoka, slenka eisenoje kaip šešėliai. Filmavimo aikštelėje buvo karšta, būta daug juoko. Skamba muzika, Kentridge’as režisuoja, diriguoja, pats strykteli ant pakylos išbandyti kokią pozą ar eiseną.
Suvokiau, kodėl Kentridge’as man toks artimas: jis visus priima žaisti drauge, geba suburti ir leidžia kartu generuoti kūrinį kaip nuotykį. Pakvietė jis kuratorius, scenografę, techninius darbuotojus, žiūrovus, mane, kaip parodos katalogo sudarytoją, visus, kurie priartėjo. Mudu, man pasiūlius, sužaidėme interviu: siuntinėjau jam trumpus klausimus, o jis man – garso įrašus su improvizuotais atsakymais (jų kartais vis pasiklausau), paskui aš sukonstravau interviu, kuris panašesnis į artisto dienoraštį arba keistą novelę, nes išbraukiau savo klausimus ir iš jo atsakymų kūriau tam tikrą naratyvą. Mes visi drauge sužaidėme tos parodos naratyvą, tad žaidėme ir parodos lankymus. Žaisti – tai ir vaidinti, ir groti, ir stebėti… žodžiu, dalyvauti. Kentridge’as yra įgijęs aktorinį išsilavinimą, režisavęs operą, jo kūryboje apstu teatro elementų. Vedžiodama žmones po parodą greit įsijaučiau į vedlės-artistės vaidmenį – ne tiek gidaudavau, kiek vaidindavau gidę. Tai buvo kaskart naujas, gyvas teatras. Mano manymu, muziejų ir parodų edukatoriai be reikalo pasišauna interpretuoti, veltui bando „išversti“ autoriaus sumanymą ir pateikia savo supratimą. Šios parodos turiniui tikrai nereikėjo vertėjų – tik žaidėjų.
3.
Apie laiką noriu svarstyti. Galbūt laikas atmetamas ne iš ryto, o iš vakaro, užsiimant nemiga, stumiant tolyn tą momentą, kai reikės atsiduoti miegui, sapnui, nebūčiai. Tada, būtent tada, apsvaigintas protas – dažniausiai svaiginamasi cigaretėmis, alkoholiu, maistu, galima netgi kava – sugeba maištauti stipriausiai, sakydamas „ne“. Vidinis infantilas rėkia garsiausiai ir taip būna išgirstas. Nemiegoti, atsisakyti laikiškumo, kylančio iš gamtos dėsnių, su kuriais nepasiderėsi, tampa lengviausia sabotažo forma. Kas paskui? Nugali gamta – nuovargis. Laikas, kaip nuovargis ar mirtis. Jis išmuša mus iš sąmonės. Nemigą patiriantys žmonės negali naktimis dirbti, protauti, kurti. Jie tik alina sąmonę, svaiginasi jau ir pačia nemiga. Vienas pažįstamas menininkas prisipažino, kad tokiomis naktimis skaito fizikos vadovėlį ir nusiraminęs užmiega.
Laiko fobija – protu nesuvokiama, iš pasąmonės kylanti baimė – chronofobija. Matyti laiko ženklus galima ne tik veidrodyje ir fotografijose, ne tik savo augančiuose vaikuose, matyti laiko ženklus tenka kiekvieną vakarą einant miegoti. Chronofobas nueina miegoti susitaikęs, o prabunda pralaimėjęs. Chronofobas negali gyventi ramiai, nes vis nukelia gyvenimo laiką į rytojų, kada jau tikrai tikrai laimės savo kovą prieš laiką. Chronofobas eina iki galo – pažįstu septintą dešimtį pradėjusių žmonių, kurie nesusitaiko su savo amžiumi ir elgiasi kaip paaugliai. Plastinės operacijos gimdo naują chronofobo rūšį: fobija manifestuoja subjaurotame veide, kuris jau niekada nesužinos, koks galėjo būti, jei būtų senęs savo laiku.
Ar herojiška bandyti sustabdyti laiką? Ne, herojus, kad ir, tarkim, Mirceos Eliadės žmogus, nebando sustabdyti. Herojus vis dėlto tas, kuris, nepaisydamas laiko cikliškumo ir krypties, brėžia įvykio trajektoriją. Herojaus poelgis yra įvykis. Gyvenimas yra poelgis – su pradžia, kulminacija ir pabaiga.
„Pabandykite suprasti, – nekantriai kartojo Jidu Krišnamurtis – keistas žmogus, religijų užribyje susikūręs išminčiaus statusą ir valgęs duoną iš kalbėjimo, – kad laiko nėra, kad laiko iliuzija sukelia kančią.“ Ar egzistuoja praeitis? Ne, tai atsiminimai. Ar egzistuoja ateitis? Tai mūsų lūkesčiai. Atsiminimai maitina netikrą tikėjimą, kad kažkas buvo, kažką turėjome, kuria nors prasme pralobome, ir kartu sukelia skausmą, nes negalime sugrįžti ir pakeisti savo elgesio, nulėmusio baisias pasekmes. Ateičiai mes turime prigalvoję planų, kurie nebūtinai išsipildys, ir lūkesčių, kurie nebūtinai bus patenkinti. Nuojauta, kad visa tai tik iliuzijos, kelia dvasinį skausmą. Mes neturime už ko užsikabinti. Tikrai egzistuoja tik dabartis. Praeitis ir ateitis – tai, ko reikia nusikratyti, paleisti, su tąja savigrauža bei lūkesčiais paleisime ir kančią. Laiku mes ne keliaujame, o stovime. Stovime esamuoju savyje. Mes bijome to, ko nėra.
4.
Rašytoja Annie Ernaux sakė, kad ją stebina ir liūdina šiuolaikinių rašytojų sprendimas pasakoti esamuoju laiku. Tarsi nelieka pasakojimo gelmės. Nėra atsitraukimo per žingsnį. Taip, pastebėjau ir aš, kad autoriai siekia immediacy – dabartiškumo, tučtuojumo, greito laiko įspūdžio, o iš tiesų esamasis leidžia kurti trilerį, dirginti instinktus, kelti nerimą, rizikos pojūtį ten, kur nėra jokios priežasties nerimauti, nes niekuo nerizikuojama. Tai gan pigus, lengvas triukas.
Jeano Paulio Sartre’o knygoje „Kas yra literatūra?“ radau įžvalgą, esą pasakojamojo laiko kaitaliojimas nėra toks svarbus dalykas, nėra rašymo technikos (meistrystės) revoliucija. Vadinasi, ir Sartre’as pastebėjo autorių bandymą naudoti esamojo laiko triuką. Ko gero, jo laikais jis ir imtas gausiai naudoti, tačiau ir šiandien jis pristatomas kaip moderni ar postmoderni priemonė. Suteikti skaitytojui šiuolaikiškumo įspūdį, paversti skaitytoją šiuolaikišku pasakojimui – tai būtų galima vadinti revoliucingu gestu.
Tačiau tai neįmanoma. Skaitytojas negali tapti dar šiuolaikiškesnis. Nebent skaitymas, kaip veiksmas, tampa itin šiuolaikiškas ar persmelktas šiuolaikiškumo, ar vis dėlto sukuria šiuolaikiškumo pojūtį. Būtojo laiko žingsnis – tai žvilgsnis į praeitį iš dabarties taško, tai prisipažinimas, kad vyksta interpretacija. Tam tikra prasme rašytojas, autorius, atsiveria labiau, pripažindamas, kad fikcionalizuoja praeitį.
Rašytojas, kuriantis praeities simuliaciją, rašo esamuoju. Rašytojas, kuriantis praeities naratyvą, rašo būtuoju. Rašytojas, savo kūriniuose dirbantis su abiem laikais, o gal net su trečiuoju – būsimuoju, – žaidžia, žongliruoja, įtraukdamas tai trilerio, tai interpretacijos aspektą. Žinoma, Sartre’as ir Ernaux kalba apie autorius, kurie pasirenka esamąjį kaip pagrindinį pasakojimo laiką ir nenukrypsta nuo jo, iki pat kūrinio finalo tikindami skaitytojus, kad tekstas yra „esatis esamuoju“ ir kad nė patys nežino, kuo tekstas baigsis. Nagi, paskutiniu puslapiu baigsis, paskutiniu sakiniu, paskutiniu žodžiu ir greičiausiai – tašku, visiška banalybe. Jei ir ne tašku, tai nebus revoliucinga technika, nes dar Williamas Faulkneris ją išbandė.
Su kuo iškart norisi sutikti, tai su Sartre’o, filosofo ir prozininko, mintimi apie tai, kas ir kam yra kūryba (kam, atsakant į minėtos knygos skyriaus klausimą: kodėl mes rašome?): trumpai tariant, iš esmės literatūra yra nuolatinė visuomenės subjektyvumo revoliucija. Mat bendruomenės nuolat kinta, koreguojasi, prisitaiko, vyksta virsmai, o rašymas gali būti reflektyviosios sąmonės veiksmas.
Revoliucija (nuo lot. revolvere – ristis atgal) – atkritimas, tam tikra prasme cikliškas judesys, kaip yra teigusi Julia Kristeva. Ristis – veiksmas, tačiau ristis atgal – kryptis nekokia, nors revoliucija ir progresyvumas kažkodėl laikomi kone sinonimais. Čia pastebėkime, kad „revoliucingam“ rašymui netgi labai tinka būtasis laikas. Dar pridėsiu girdėtą mintį, kad kairieji, ypač kairės radikalai, itin prisirišę prie praeities. Nors jie kalba apie tradicijų laužymą, tačiau regresas, matyt, kylantis iš to „atkritimų“ poreikio, daro savo.
Taigi literatūriniai tekstai gali paversti revoliucingu situacinį segmentą (istorinę-socialinę gyvenamojo laiko padėtį), apie kurį kalba rašytojas, kūrybos procese nuolat ieškodamas skaitytojo. Nes skaitytojas užbaigia kūrinį. Skaitytojas užbaigia revoliuciją, užversdamas paskutinį puslapį, grįždamas į savo tikrovės versiją. Buvimas vietoje, pasakytų Sartre’as, buvimas situacinėje padėtyje – būtina laisvės sąlyga… Bet čia ir nustokime juo tikėti.
5.
Laiko atmetimas (atsižadėjimas, atsisakymas) Simone’os Weil akimis – daug gilesnė problema, negu ją palietė Ernaux, Sartre’as ar, padedamas mokslo istoriko Peterio Galisono, Kentridge’as. Pastarasis kalbėjo apie save, apie postkolonijinę tikrovę, apie laiko sampratos įdomybes, entropiją – visa ko irimą. Taip, Kentridge’as atsigręžia į kosmoso tuštumą, joje randa tašką, iš kurio žiūrint, kaip mums leidžiama įsivaizduoti, vis dar matomas besiplaunantis rankas Pontijus Pilotas, mirštantis ant kryžiaus Kristus. Vis dėlto tai socialinis menas, socialinis filosofavimas ir net istorijos suvokimas per socialinę prizmę.
Weil žvilgsnis irgi nukreiptas į dangų, tačiau ji neieško taško vakuume. Ji atsiduoda tuštumai. Dievo neegzistavimą mūsų gamtiniame suvokime ji priima ir meldžiasi slapta nuo žmonių Jam, esančiam už tikrovės, už kosminių orbitų, už gyvenamų ir negyvenamų planetų, už visatos pabaigos ir juodųjų skylių paslapties. Tai metafizinis laiko permąstymas. Jeigu Weil deda tašką, tai jis dabartyje, kuri yra taip pat tuštuma. Dieviškoji, beviltiška, spengianti ir bekompromisė tuštuma. Weil sako, kad laikas yra amžinybės atspindys, čia pat pripažindama paradoksalumą – laikas yra ir amžinybės erzacas (pakaitalas, ne originalas, kopija). Praeitis ir ateitis yra žmogaus vaizduotės padariniai, vargšo, kuris manosi esąs turtuolis, surogatiniai turtai. Manaisi turintis savo praeitį ir tiki, kad susiplanavai, nusimatei, nusipelnei ir kontroliuoji savo ateitį? Ne, sako Weil, ateitis tėra nuojauta apie tai, kas bus dabartimi, ateitis ir atėjusi turėtų likti ateitimi, tačiau mes suprantame, kad to nėra, kad atėjusi ji tampa dabartimi, o po mirksnio – praeitimi: „Absurdas, nuo kurio išgydo amžinybė“[2].
Mirtis – irgi mirksnis tuštumoje. Tačiau kažkaip supranti, kad amžinybės glėbys daug svarbesnis, daug gilesnis, daug tikresnis už laiką, dėl kurio sutariame tik tiek, kad jis matuojamas atsižvelgiant į dangaus kūnų, su kuriais gyvename, iš kurių esame gimę fiziškai, judesiais tuštumoje ir be jokio reliatyvumo (nes mūsų pasaulio ribose jis juokingai niekinis) skaičiuojame laiką savo pasigamintais prietaisais (juos juokingai atvaizdavo Kentridge’as). Dabarties išgyvenimas – tai nuolatinis krytis į amžinybę. Svaiginančiu greičiu.
Weil užbaigia savo pamąstymą apie laiko atsižadėjimą taip: „Kai skausmas ir išsekimas pasiekia tokį tašką, kad sieloje užgimsta jausmas, jog tai niekados nesibaigs, kontempliuodamas tą nepabaigiamybę su pripažinimu ir meile, esi išplėšiamas į amžinybę.“
6.
Įmanomas dar kitoks žvilgsnis į laiką – archetipinis. Eliadė žvelgia iš psichologinės analizės taško ir svarsto pasaulietinį laiką, jo atsisakymą. Jam tokio laiko atsisakymas reiškia archajinio žmogaus sukniubimą po istorijos – gūrančios ir virstančios praeitimi dabarties – svoriu. Mano įsivaizduojamame Eliadės dialoge su Weil jo mintis iš dalies argumentuoja, kodėl dabarties žmogus (Kentridge’as) vis dėlto ieško taško visatoje, kodėl jam reikia atsukti laiko juostą, kodėl būtina pasitelkti, įdarbinti vaizduotę ir atlikti šuolį atgal.
Istorija yra praeitis, sudėliota į tvarkingą naratyvą, tai chaoso srautas, kuriam – pasitelkus atmintį ir užmarštį – suteikta forma, tvarka. Žmogus nepakelia beprasmybės, tad vienas iš būdų pakelti – kurti prasmes. Istorijas. Eliadės žmogus, atšaukęs laiką, persikelia į mitinius laikus ir mitinius įvykius, jis apsigyvena savo vaizduotėje, kuria dalinasi su amžininkais ir palieka po savęs ateities žmonėms. Kolektyvinė (pa)sąmonė banguoja ramindama, kurdama įspūdį, kad laiką vis dėlto įmanoma laikyti delne, jis tikras apčiuopiamai, nusakomai, juntamai. Laiką turi būti įmanoma suvokti ir priimti arba atmesti. (Tačiau juk negali atmesti to, ko tau net nesiūlo priimti!)
Eliadės ontologinė koncepcija – „daiktas arba veiksmas yra tikras tiek, kiek pamėgdžioja arba atkartoja archetipą“. Archetipas – originalus modelis, idealus pavyzdys, prototipas, sukurtas kolektyvinės (pa)sąmonės. Archajinis žmogus kartoja mitinius veiksmus, suka kosmogonijos aktą, atšaukdamas praėjusį laiką ir „laiko save realiu, tikrai savimi pačiu, tik tiek, kiek juo nustoja buvęs“. Toks tat grįžimas į pirmapradį chaosą. Taip, tačiau pasaulietinio laiko atsisakymas ir persikėlimas vaizduotėn (į mitinius laikus) – tai jau ryšys su kitu Weil knygos „Sunkis ir malonė“ skyriumi: apie užpildomąją vaizduotę.
7.
„Vaizduotė nuolatos darbuojasi, kad užtaisytų visus plyšius, pro kuriuos galėtų įsismelkti malonė“, – sako Weil. Ir vėl neatspėsim, manydami, kad čia galėtų nebūti paradokso. Bet kokia mumyse žiojinti tuštuma, kurios bijome, vengiame, kratomės, nepriimame, gimdo blogį. Neapykantą, pagiežą, kartėlį, pavydą. „Blogis, kurio linki nekenčiamam žmogui ir kurį įsivaizduoji darąs, atkuria pusiausvyrą.“ Blogis užkamšo tuštumos skyles. Skylės gundo jas kamšyti blogiu ir taip jis dauginasi. Vadinasi? Teks nekamšyti tuštumos, nebandyti užpildyti to, ko bijai labiausiai, vaizduotės vata. (Beje, tai bergždžias užsiėmimas.) Verta tik atsigręžti į tuštumą ir patirti jos gniuždantį šaltį. „Jeigu priimi bet kokią tuštumą, koks likimo smūgis gali sutrukdyti mylėti visatą?“ Galiausiai su Weil atsidūstame: visata yra pilna.
Nors Weil ištara skamba kone vaikiškai, tačiau tai nėra infantili archetipinio, archajinio žmogaus būklė. Tai brandi siela, išsitiesusi, nusipurčiusi istorijos svorį ir tarianti: man nereikia mitinių naratyvų. Galiu gyventi be to. Man pakanka tylos. Man pakanka tuštumos. Per nebūtį aš patiriu antgamtinę tikrovę. „Tuštuma – tai aukščiausia pilnatvė, bet žmogus to neturi žinoti.“
Kaip šitai toli nuo pasauliečių skrupulų ir krutėjimo: „Užuot įtemptai, kaip tik galima, galvojus apie vertybes, prie kurių esame prisirišę, – vidinė tuštuma.“
8.
Neseniai patyriau šleikštulį, kurį, kaip dabar manau, galėčiau priskirti tuštumos pojūčiui. Iškart tapo baisu, toks stiprus diskomfortas, norėjosi tuoj pat ko nors imtis, kad nustočiau tai jausti. Prisiminiau, kad jaunystėje tokios bangos užeidavo gana dažnai, ir tai mane varė iš proto, ir dariau daug dalykų, kad laikas nustotų kankinti. Ko imdavausi? Degindavau save. Dariau „blogus dalykus“, kaip ir numatė Weil. Tie blogi dalykai mane „subalansuodavo“, pripildė mane „autobiografinio turinio“. Netgi jausdavau išankstinį pasididžiavimą: bus ką prisiminti, nes kuriu savo istoriją, rašau savo pasakojimą, esu jo pagrindinė veikėja. Veikiu, nes galiu, bet veikiu ne kaip iniciatorė, o kaip reakcionierė. Mano veiksmai buvo atsakymas į jauseną, į kitų elgesį su manimi, į aplinkinių nuomonę apie mane. Mano veiksmas nėjo iš mano vidaus, nes viduje žiojėjo tuštuma, kurios bijojau – ir nemačiau, nes nenorėjau matyti, ir nepripažinau, nes nenorėjau pripažinti.
Jaučiausi turtinga vidumi. Tikėjau, kad turiu savo laiką. Norėjau manyti, kad esu savo gyvenimo kūrėja. Atmečiau tai, kas man buvo net nesuvokiama, ir tai, ko nebuvo gamtinėje tikrovėje – antgamtinę būtį, artėjančią amžinybę. Norėdama sukurti stiprų efektą, rašiau esamuoju. Kaip daugelis žmonių (nors tai ne pasiteisinimas), buvau chronofobiška ir su keistu pasibaisėjimu žiūrėjau į nuotraukas, kuriose mano tėvai buvo gyvi be manęs. Pasaulis be manęs – ne mažiau baisus už pasaulį po manęs. Tai ne dvi bedugnės. Tai viena ir ta pati bedugnė.
Politiniai socialinio meno žaidimėliai, metaforos, laiko įtaisai ir prietaisai, „novatoriški“ sprendimai tėra kamšalas, pramogavimas pasibaisėjusiam protui malšinti. Ne, turime sustoti, nustoti krutėti ir – atidėję visus laiko reikalaujančius darbus, žvelgti į tuštumą, žiūrėti į ją tol, kol pajusime jos šaltą, visiškai abejingą žvilgsnį – skylę. Per ją, pasak Weil, ateina malonė.
[1] Su W. Kentridge’o kūryba galima susipažinti: www.kentridge.studio.
[2] Čia ir toliau cituojama iš S. Weil knygos „Sunkis ir malonė“ (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015; vertė Diana Bučiūtė).
Ramunė Brundzaitė. Vairuoti
2025 m. Nr. 10
Pradėjau vairuoti, jausmas – lyg plaukčiau.
Nesitikėjau, kad bus taip įdomu.
Taip patinka būti savo kelio juostoje –
ribojamai punktyro ar ištisinės linijos;
gal net ir pati turiu ribas.
Giedrė Kazlauskaitė, „Liepa“ (iš poezijos knygos „Marialė“, 2025)
Šiandien per pamoką mintyse kartojau žodžius iš Giedrės eilėraščio. Išsitekti savo juostoje ne visada sekasi. Instruktorius vis pataiso: kairiau, dešiniau. Man atrodo, kad judu linijų ribose, bet kartais sunku suprasti automobilio gabaritų išsidėstymą erdvėje. Kai mokausi parkavimo, norėčiau, kad milžiniškas vaikas paimtų šį pežo kaip žaislinę mašinėlę ir padėtų ją tarp kitų. Patinka, kai praleidžiu pėsčiuosius ir jie man linkteli ar kitaip padėkoja. Jaučiuosi kaip padariusi gerą darbą! Nors tik laikausi kelių eismo taisyklių. Vairavimas – gera tema pokalbiams. Staiga turiu apie ką kalbėtis su tais, su kuriais paprastai nelabai turiu apie ką kalbėtis. O jau tėčio pasididžiavimas, kai pasakiau, kad mokysiuosi vairuoti!
Kai vairuoju, jaučiuosi, lyg plaukčiau, lyg skrisčiau. Lyg kontroliuočiau situaciją. Lyg kontroliuočiau savo gyvenimą. Šalia net sėdi instruktorius (ne taip, kaip tikrame gyvenime). Kartais jis už mane spusteli stabdžio pedalą, sako prilėtinti ar pagreitinti, laikytis dešinės. Labai bijojau pirmos pamokos. Šiek tiek ramiau pasidarė pamačius mokymosi sutartyje punktą, kad už eismo įvykį atsakinga vairavimo mokykla. Kad būtų tokie gyvenimo kursai!
Kada kilo mintis pagaliau, porą dešimtmečių atidėliojus, imti mokytis vairuoti? Turbūt šiemet vasarį. Kai Trumpas ėmė skambinti Putinui, išmetė Zelenskį iš Baltųjų rūmų, ir visi ėmėme jaustis kaip 1938-aisiais.
Su Ieva užsirašėme į kelis internete rastus kursus: pirmosios pagalbos, pilietinio pasipriešinimo, mokymus, kaip susikrauti išvykimo krepšį. Pamenu keistus jausmus išėjus iš vietų, kur vyko kursai. Prekybos centre „Europa“, kur yra Raudonojo Kryžiaus būstinė, aplink zujo žmonės, veikė parduotuvės, išėjus į lauką gatvėmis važinėjo automobiliai, degė šviesoforai, stotelėse stojo autobusai, į juos lipo keleiviai. Miestas gyveno savo įprastą gyvenimą. Scenarijai, kuriuos ką tik aptarinėjome, tebebuvo teoriniai. Bet sunkiai galėjau išmesti juos iš galvos.
Kol mokausi, negalvoju, kas mums gresia. Esu čia ir dabar. Svarbiausia žinoti, kaip važiuoti per sankryžas, praleisti pėsčiuosius, laikytis kelių eismo taisyklių, matyti ženklus, prieš rikiuojantis į kitą juostą – rodyti posūkį, žiūrėti į veidrodėlį ir per petį, kad pamatyčiau automobilį, galimai patekusį į akląją zoną.
Vairavimo kursus nusipirkau balandį. Vasara dar toli, darbe nuobodžiavau, jo monotonija vargino. Atrodė palankus metas mokytis ko nors naujo, ieškoti inkaro, kurio įsikabinus išnirčiau iš apatijos. Anksčiau stabdydavo kelių draugių patirtys: jos bandė mokytis vairuoti, bet dėl vienų ar kitų priežasčių sustojo proceso viduryje, teisių taip ir neišsilaikė. Atrodė, jei taip nutiktų man, labai gailėčiau tų šešių šimtų ar daugiau kursams išleistų eurų. Dabar, jei prasidės karas, nesvarbu, ar vairuosiu turėdama teises, ar be jų.
Teorijos kursai vyko nuotoliu, nematėme dėstytojo veido, bet jo balsas ramino, požiūris įkvėpė. Sakė, kad ruošia mus ne „Regitros“ egzaminui, tikrieji egzaminai prasidės išvažiavus į gatves. Vairavimas visų pirma yra darbas, atsakomybė. Kelių eismo taisyklės, skaitant painios ir neaiškios, pamažu ėmė vertis savo grožiu, lyg matematikos lygtys, pražystančios, kai jas išsprendi. Dėstytojas Ričardas nelaidė juokelių apie moteris, buvo teisingas ir atlaidus visiems, išskyrus chuliganiškus vairuotojus. Klausydavausi jo paskaitų ir norėjau, kad jos niekada nesibaigtų.
Važiavau į „Regitrą“ laikyti teorijos egzamino lyg į nuotykį. Jau vien nusigauti iki už Vilniaus, Lentvario gatvėje įsikūrusios vietos nevairuojantiems nėra paprasta (kviečiausi „Boltą“). Vasaros pradžia, visai kaip per abitūros egzaminus. Juos išlaikiau puikiai, šimtukai, tėvų ir mokytojų pagyros glostė trapią savivertę, smagu buvo vėl išgyventi panašų jausmą. Pirmą kartą lankiausi šiame pasakojimais apipintame pastate, viskas buvo taip įdomu, šalia išrikiuoti registracijos laukė automobiliai, aplink juos stoviniavo, rūkė vyrai, vos radau, kur turiu eiti. Laukiamoji salė, pilna žmonių, pasiėmiau numerėlį, atidaviau dokumentus, palikau visus daiktus spintelėje. Netrukus pakvietė mus – užsiregistravusius egzaminui dešimtai valandai. Prieš įeidami į klasę po vieną perėjome metalo detektorių, buvome dar kartą rankiniu būdu nuskenuoti darbuotojos. „Oho, kaip sugriežtinta. Buvau čia prieš dvidešimt metų“, – nustebo vienas egzaminą laikančiųjų. „Na taip, nes pradėjo neštis visokias vaizdo perdavimo įrangas.“
Trisdešimt testo klausimų, kai kurie labai lengvi (mokiausi stropiai), kiti, ypač susiję su techniniais automobilio duomenimis, sunkūs. „Baigti?“ Drebančia ranka spaudžiu pelę. Ekranas nušvinta žaliai – išlaikiau!
Namo, į Antakalnį, važiuoju trimis autobusais, dairausi pro langus, taip įdomu (užmiesčio plentas, miško lopinėliai, atokūs Gariūnų angarai), niekada nesu čia važiavusi. O dar ir laiminga, egzaminą išlaikiusi. Norėčiau, kad gyvenime galėčiau tik mokytis ir laikyti egzaminus.
Šiandien grįžau iš vairavimo pamokos ir apsiverkiau. Nebenoriu vairuoti! Geriau riedėsiu dviračiu arba viešuoju transportu, arba vaikščiosiu pėsčia. Nieko nebemoku ir nesuprantu. Buvo dviguba pamoka, tris valandas važinėjome po „Regitros“ apylinkes: autostrada, didelis greitis, greitėjimo ir lėtėjimo juostos, žiedai, visokie manevrai. Sakau sau, kad po pirmų pamokų euforijos užplūdęs nusivylimas – natūrali mokymosi proceso dalis. Bet kas iš to. Instruktorius dūsauja, vis dažniau praranda kantrybę ir atrodo manimi nusivylęs.
Neturiu įdomių istorijų apie instruktorių. Maniškis kalba tik apie tai, kas susiję su vairavimu. Neprašo jo vežti tvarkyti reikalų. Nemėto seksistinių juokelių. Nepasakoja apie savo gyvenimą. Girti irgi nepagiria, dažniau dūsauja. Pastabų sako, bet gal turi kokią taisyklę nesakyti per daug vienu metu.
Norėčiau mokytis vairuoti 1955-aisiais. Apie savo vairavimo kursus tais metais prisiminimų knygoje „Vieno namo istorija“ rašo kaimynė Vilija Jurėnienė. Kursai buvo surengti Dailės institute, kur dirbo jos vyras, dailininkas Eduardas Jurėnas. Surinkus trisdešimties žmonių grupę į darbovietę buvo atsiųstas autoinspekcijos įgaliotinis, kuris tris mėnesius klausytojus mokė vairavimo pagrindų. „Tais vakarais auditorijoje į vieną vietą būdavo sustumiami keli stalai, ant kurių ištiesiamas didelis lapas su nubraižytomis miesto gatvėmis, aikštėmis, skersgatviais, sankryžomis ir įvažiavimais į gyvenamųjų namų kiemus. Šviesoforų tada dar nebuvo, eismą reguliuodavo autoinspektoriai, vilkintys milicininkų uniformomis.“ Kokios tuščios tuomet turėjo būti gatvės! Ir egzaminą iš trisdešimties išlaikė dvidešimt devyni.
Kita vertus, to meto besimokantieji turėjo išmokti variklio sandarą, kad galėtų sugedusį automobilį patys pataisyti. Ir vis tiek bijojo, kaip rašo V. Jurėnienė: „Paskutinį mėnesį, jei tik buvo palankus oras, Eduardas mane pažadindavo anksti rytą, kad galėtume pasimokyti vairuoti tuščiomis miesto gatvėmis. Tuščios tos gatvės, ar ne tuščios, vis tiek mirtinai bijojau vairuoti. Kažkas Eduardui patarė vairavimo mokyti Užupyje ir Basanavičiaus gatvėje, nes ten dažniausiai vykstą vairavimo egzaminai, todėl ten daugiausia ir važinėjome.“ Šitas triukas nepasikeitė. Kai važinėjame su instruktoriumi „Regitros“ apylinkėse, prasilenkiame beveik vien su kitais M raide paženklintais automobiliais. Instruktorius sveikindamasis mosteli kitiems instruktoriams.
Kai įsivaizduodavau save vairuojančią, kažkodėl visada mintyse iškildavo vaizdinys: vasara, saulėta diena, aš, atvairavusi kažkur už miesto, į vidurį niekur, javų laukai, pievos, vidur jų stovi vienas didelis, senas, lapotas medis. Vėjas kedena mano plaukus, o aš jaučiuosi laisva, nuo nieko nepriklausoma, galinti nuo visų pabėgti į vietą, man primenančią rojų. Realybė atrodo kitaip: daugiausiai laiko būnu įstrigusi kamščiuose ar pasimetusi transporto sraute, nekenčianti manevravimo tarp daugybės automobilių, bijanti į kurį nors atsitrenkti.
Pastaruoju metu prieš eidama į vairavimo pamokas jaučiuosi taip, lyg eičiau pas dantistą. Dažniau prisimenu nebe vairavimo pradžios entuziazmo paženklintus Giedrės eilėraščius, o Vaivos Grainytės pjesę radijo teatre „Nuo ašies“. Neseniai perklausiau ją dar kartą (kaip malonu atpažinti mokymosi situacijas, instruktoriaus pastabas, mokinės dūsavimus). Pamokos eina į pabaigą, o aš jaučiuosi įstrigusi, kartoju tas pačias klaidas, niekaip neišmokstu parkuotis. Lyg po sniegu įstrigę pjesės veikėjai. Žinau, kad esu tokia ne viena. Guodžiausi, kad vienas pažįstamas teises išsilaikė iš trylikto karto, kad kita pažįstama pasiėmė dar trisdešimt papildomų pamokų, ir taip toliau, ir panašiai. Bet vis tiek užknisa. Net automatinė pavarų dėžė per daug negelbsti.
Stebiu feisbuke tuos, kurie prašo gerų instruktorių rekomendacijų, deda storius iš „Regitros“, teorijos bilietų screenshotus ar kitaip parodo, kad mokosi vairuoti. Pavydžiu, kai jie įsideda nuotrauką, kurioje laimingi laiko vairuotojo pažymėjimą, ir jau nieko ta tema nebepostina. Suprantu, kad mano akademiniai gabumai mokantis vairuoti nepadeda. Kad negaliu išanalizuoti ir išmokti medžiagos kaip studijose, čia reikia kitokių įgūdžių, o gal kai kuriems (man) tiesiog daugiau praktikos. Tiesa, instruktorius rekomendavo žaidimą telefone, vadinasi „Dr. Parking“. Žaisdama jaučiu frustraciją, panašiai kaip realybėje, kai bandau tą prakeiktą automobilį pastatyti į nurodytą vietą. Neįsivaizduoju, kas galėtų žaisti šitą žaidimą savo malonumui.
Kaip turėtų baigtis ši esė? A) sėkmingai išsilaikau teises. Parašau pastraipą apie tai, kaip svarbu siekti savo tikslų ir nepasiduoti, kai sunku. Dar ką nors apie tai, kad dabar jau išvažiuosiu į gatves be instruktoriaus, kaip į gyvenimą (mokyklos direktoriaus kalba dvyliktokų išleistuvių proga); b) teisių neišsilaikau, pakimbu mokymosi vairuoti limbe. Lyg vis negrįžtanti iš akademinių atostogų į studijas, niekaip nepabaigianti magistro. Bet ar gyvenimas nėra panašesnis į limbą (kitaip – pragarus), buveinę sielų, kurios nepasiekė rojaus, bet nebuvo pasmerktos pragaran ar skaistyklon?
Ir vis dėlto, su kuo aš palieku savo skaitytoją? Nenoriu palikti jo pragaruose. Nesigailiu pradėjus mokytis vairuoti. Nesvarbu, ar kada nors įgysiu teises, ar ne. Ieva, draugė, kurią pažįstu nuo vaikystės, sykį pasakė kone gražiausią dalyką, kokį esu apie save išgirdusi: „Tu sudėtingas savo gyvenimo patirtis, pavyzdžiui, darbą milžiniškame prekybos centro knygyne ar mokymąsi vairuoti, paverti tekstu.“ Istorijų pasakojimas, literatūros ar kitu pavidalu, man yra gražiausias vairavimas gyvenimo gatvėmis.
Akvilina Cicėnaitė. Był tam anioł
2025 m. Nr. 8–9
Kas lengviau – išmokti kalbą ar ją pamiršti? Scenoje esame trise – lenkų žurnalistė ir rašytoja Agata Passent, vertėja Agnieszka Rembiałkowska ir aš. Šiomis dienomis Sopote vyksta literatūros festivalis, mes kalbamės apie lenkiškai pasirodžiusį mano romaną „Anglų kalbos žodynas“. Ketvirtas meno galerijos aukštas, lauke plieskia rugpjūčio karštis. Ką tik pasakiau Agatai vaikystėje mokėjusi lenkų kalbą, o dabar pamiršusi. Ji laukia atsakymo, o aš nežinau, nuo ko pradėti.
Pirmąkart esu Lenkijoje. Neskaičiuoju tų kelių sykių, kai kirtau šalį automobiliu važiuodama kur nors kitur – visada kitur. Anksčiau ši kryptis neviliojo, atmintyje ji buvo įsirėžusi dešimtajame dešimtmetyje užplūdusiais neoninių spalvų drabužiais, prastais keliais ir jausmu, kad nepamatysiu nieko naujo, kad nuo vaikystės gyvenau savo mažytėje Lenkijoje.
Ruošdamasi į šią kelionę ėmiau vis dažniau prisiminti prosenelę. Ji buvo Lietuvos lenkė, lietuviškai pramoko tik tada, kai ištekėjo už lietuvio ir negalėjo susikalbėti su vyro namų kaimynais. Pas mus į miestą atsikraustė, kai gimiau. Mama netrukus grįžo į darbą, o aš dienas leisdavau su prosenele. Manęs nevedė į darželį, neišmokau nustatytu laiku eiti pietų miego, užtat išmokau jos kalbos. Virtuvėje atsistojusi ant taburetės, taisydamasi smunkančias pėdkelnes mėgdavau stebėti, kaip jos verdama manų košė ima tirštėti, pukši lyg atsidūsėdama. Chcę jeść, į pavakarę imdavau zyzti, chcę ubaginie! Rašau iš klausos. To patiekalo, kurį vadindavome ubagine, Kembridžo lenkų–anglų kalbos žodyne nėra.
Vyresnioji sesuo tikina, kad pirmiau pradėjau kalbėti lenkiškai ir tik tada ji mokiusi mane lietuviškai. Nežinau, kiek čia tiesos. Kad ir kaip būtų, vaikystėje mokėjau kalbą, kuri nebuvo jokios šalies bendrinė kalba. Manėme kalbą lenkiškai, bet tai buvo tarmė, kurioje lenkiški žodžiai – kitokių formų, savitos tarties, atmiešiami rusiškų ar lietuviškų. Jei ši kalba būtų gyvūnas, ji būtų hibridas – asilėnas ar pumapardas. Ją dar vadina tuteišų kalba, bet man nepatinka šis pavadinimas, jis paženklina svetimumo įspaudu. Tos kalbos, kuria kalbėjo mano prosenelė, net negaliu pavadinti Vilniaus lenkų kalba, veikiau tai jos regiono kalba. Paribių kalba. Kalba, kuri nedominuoja, gal net drovisi savęs. Kalba be taisyklių, priimanti savus ir svetimus žodžius; pati atstumta ir dėl to neatstumianti nieko. Jei kalba neturi savo šalies, kur ji gyvena? Ji gyvena blokinių daugiabučių virtuvėse ir kaimo medinukų verandose, nušiurusiose turgavietėse ir priemiestiniuose autobusuose. Ji gyvena ubaginėje – dubeny saldinto vandens, į kurį patrupinta duonos. Ji gyvena mano atmintyje, pačioje nepatikimiausioje šalyje be sienų.
„Kalbi lenkiškai kaip mano bobutė“, – tarptautinėje kūrybinio rašymo stovykloje Vokietijoje sako čekas. Man septyniolika, ir niekas anksčiau man nėra pareiškęs, kad kalbu kaip bobutė. Pasijuntu taip, lyg man Varšuvos turguje vietoj originalo būtų įkišę padirbinį. Kur kas vėliau, jau baigusi universitetą, lankau Lenkijos instituto kursus. Kai skaitau užduotis savo tarmiška tartimi, dėstytoja atlaidžiai šypsosi. Prosenelė tuomet jau mirusi. Kai dar vėliau, pandemijos metu, parsisiunčiu „Duolingo“ programėlę ir pasirenku pradinukų lygį, iš pradžių nedarau klaidų, ir man pasirodo, kad nieko nepamiršau. Vėliau užduotys tampa sudėtingesnės, reikia įrašyti prielinksnius, galūnes, trūkstamus žodžius. O mano žodynas buvo ir tebėra šešiametės.
Kas lengviau – išmokti kalbą ar ją pamiršti? Šeštadienį, knygos pristatymo rytą, skauda galvą. Po pusryčių grįžtu į viešbučio kambarį, išgeriu vaistų ir užsnūstu. Prosenelė mirė prieš daugiau nei dvidešimt metų, bet ją tebesapnuoju. Sapnuose ji įgyja daugiau pavidalų, nei kada turėjo būdama gyva. Pabundu nerami, galvodama, ką noriu pasakyti auditorijai; ką papasakočiau apie ją.
Galvoju apie tai, ką ji pasakytų, jei dabar mane pamatytų – čia, penkių žvaigždučių viešbučio kambaryje su balkonu, iš kurio atsiveria vaizdas į amžių sandūroje pastatytą bažnyčią ir tolumoje tviskančią jūrą, kur pirmo aukšto restorane paskutinį rytą prieš išvažiuojant per pusryčius gurkšnosime mimozas. Ji niekada nesilankė Lenkijoje. Nežinau, ar norėjo. Žinau – norėjo, kad būčiau gydytoja. Tapau daktare, bet ne medicinos; bijau suleisti insulino dozę net katinui. Galvoju apie knygas, kuriose apie ją rašiau: „Tylos istoriją“, kur ją pavadinau Elžbieta, kur jos gyvenimas, aprėpiantis visą dvidešimtą amžių, du pasaulinius karus ir dvi nepriklausomybes, buvo rėmai pramanytai biografijai; „Anglų kalbos žodyną“, kur miniu jos pasakas prieš miegą, visada tas pačias, kurių nebepamenu, bet vienos jų pabaigoje paaiškėja, kad tai buvo pasirodęs angelas, był tam anioł; „Niujorko respubliką“, kur ją vadinu baba ir kur ji išties, kaip ir tikrovėje, nuolat kalba apie mirtį. Tik knygoje ji kalbasi su pramanyta kaimyne Katažyna, o gyvenime šnekučiuodavosi su marčia, vadindavome ją teta Ole. Armijoje tarnavęs sūnus parsivežė ją iš Moldavijos. Vėliau jis mirė, o ji taip ir liko gyventi Pavoverėje, vadino ją Pavoviurka, lysvėse už liūdno daugiabučio augino daržoves, mirė neišmokusi lietuviškai, išdžiūvusi nuo ligos, smulkutė it paukštis.
Nie chcę już żyć, vis kartodavo prosenelė, kiek tik ją pamenu. Bet išties norėjo gyventi. Kaskart, kai pasijusdavo mirštanti, skubėdavome kviesti greitąją. Kai sulaukė šimto metų, jos pasveikinti atėjo savivaldybės atstovai, parašė laikraščiai. Vieno straipsnio antraštė skelbė: „Vilnietės šimtametės ilgaamžiškumo paslaptis – dainavimas“. Jei tai išties galėtų būti ilgaamžiškumo paslaptis, visi prarėktume gerkles neužsičiaupdami. Dokumentuose įrašyta jos gimimo data – 1902 metų sausio dvyliktoji, bet niekas nežino, kada ji gimė. Veikiausiai gruodį. Anais laikais kaip gimimo datą užrašydavo tą dieną, kai ateidavo registruoti vaiko. Tame straipsnyje dar rašoma, kad sveikintojams ji dainavo trimis kalbomis. Tai tiesa. Čia, Sopoto viešbučio kambaryje, staiga prisimenu vieną prosenelės mėgstamą dainą, traukdavo ją su sūnumis ir anūkais. Góralu, czy ci nie żal, / Góralu, wracaj do hal! Ieškodama žodžių internete sužinau, kad šį eilėraštį parašė Krokuvoje gyvenęs poetas Michałas Bałuckis, pirmąsyk išspausdino 1866 metais, vėliau sukurta melodija. Nežinau, kaip daina pas ją atkeliavo, kodėl mėgo būtent šią – apie migraciją ir ilgesį. Susirandu įrašą ir viešbučio kambarį užplūsta melancholiškas vyro balsas. Jo lenkų kalba pernelyg taisyklinga. Neišklausau iki galo.
Blokinio namo kambaryje miegodavome trise – prosenelė, sesuo ir aš. Vėliau, kitame bute, kambaryje, kurio balkonas vėrėsi į J. Jasinskio gatvę, likome dviese – prosenelė ir aš; mano lova ir rašomasis stalas – prie vienos sienos, jos lova ir naktinis staliukas – prie kitos. Ji užėmė vis mažiau vietos, o aš vis didėjau. Noriu pasiteisinti, kad buvau paauglė. Neturėjau kantrybės. Nežinojau, kaip reikia būti šalia senatvės, laiko, kai žmogus tirpsta; kad mūsų pareiga – saugoti tirpsmo erdvę. Nebenorėjau jos pasakų. Man neberūpėjo angelai. Troškau kambario, kuris priklausytų tik man.
Ji atidavė man savo batelius, kuriuos daug metų audavosi tik bažnyčiai. Dabar jau nebeišeidavo iš namų. Mūsų dydis buvo tas pats. Tą vasarą juos suavėjau. Žiemą vilkdavausi sunkų juodą jos paltą ir apsigobdavau skara, anūko parvežta iš Mongolijos. Nežinau, kur pradingo toji skara, bet tebeturiu jos rankinę, turbūt pirktą tarpukariu. Bent ją sugebėjau išsaugoti.
Prosenelė mirė 2003 metų gruodžio šešioliktą. Tą datą, skirtingai nei gimimo, žinome užtikrintai. Mirties liudijime nurodyta diagnozė – galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozė, o kitais žodžiais – ji mirė nuo senatvės. Mirė pavargusi bijoti mirties. Jai buvo beveik šimtas dveji. Kone iki mirties išliko šviesaus proto. Tik paskutinį kartą, kai aplankiau, manęs nebepažino. Žinojome, kad ji gęsta, ir vis tiek pats mirties faktas buvo siaubingas netikėtumas. Turbūt mes visos, mama, sesuo ir aš, galvojome, kad ji gyvens amžinai. Mama bijojo jos mirties, todėl prosenelė palaukė, kol mama trumpam išeis iš namų. Su ja buvo likusi mano sesuo, kuri žinojo, ką daryti – uždegti žvakę, perskaityti maldą, paimti už rankos. Nuo tada man atrodo, kad bent kai kurie mirštantieji gauna paskutinę malonę – pasirinkti mirties valandą.
Iki šiol nešiojuosi kaltę, kad su ja neatsisveikinau. Kad išsikrausčiau, kad gyvenimas man rūpėjo labiau už mirimą. Mama paskambino man vairuojant automobilį, pamenu, važiavau palei Nerį. Kai išgirdau jos balsą, supratau, ką pasakys. Norėjau, kad nutiltų. Sustojau aikštelėje prie upės. Nebeatsimenu, ar ja plaukė ledo lytys, ir nenoriu išsigalvoti. Tik atsimenu sniegą, sielvarto šaltį, maginio mąstymo pabaigą. Jei prosenelės nebėra, vadinasi, ir ji mirtinga; vadinasi, niekas nebegali mūsų apsaugoti.
Galerijos kavinėje ant staliuko pamatau festivalio laikraštį su savo nuotrauka pirmame puslapyje. Pasiimu prisiminimui, bet straipsnio neskaitau. Ne dėl to, kad visai nesuprasčiau, kas parašyta. Suprantu tai, kad anksčiau ar vėliau tavoji biografija išsprūsta iš rankų ir virsta fikcija. Gal todėl vis bandžiau rašyti apie save, kad liktų ir mano versija – viena galimų tiesos versijų. Gal todėl bandžiau užrašyti ir prosenelę kitokią, skirtingais vardais, skirtingose knygose; suteikti jai alternatyvius gyvenimus, iliuzinio amžinumo. Kūriau fikciją, o tiesa paprasta. Ji neteko motinos būdama dešimties, rūpinosi jaunesniais broliais ir seserimis. Užaugino aštuonis savus vaikus, vėliau anūkus ir proanūkius. Ant palangių augino pelargonijas. Kasdien melsdavosi ir kas sekmadienį aukodavo elgetoms. Mylėjo žmones. Niekam nelinkėjo blogo. Kai dar gyvenome tame blokinio daugiabučio penktame aukšte, mėgo sėdėti virtuvėje ir žvelgti pro langą, stebėti, kaip Tuskulėnų gatve rieda automobiliai.
Pristatymas vyksta lenkiškai. Man talkina knygos vertėja Agnieszka. Bandau klausytis ir Agatos, bet suprantu tik paskirus žodžius. Mano lenkų kalba įtekėjo į lietuvių kalbą. Dabar žinau, kad pastanga susigrąžinti kalbą buvo pastanga susigrąžinti ir dalį savęs, pamirštos vaikystės savasties, pačios pradžios. Tos, kur buvo prosenelės rankos, pinančios kasą sau ir man. Kur ji minko tešlą kūčiukams ir leidžia man nulipdyti tešlinį žmogeliuką. Kur ji visada sėdi prie lango, žvelgia į tolumoje važiuojančius automobilius ir laukia. Kalboje galiu ją pasiekti. Ji čia gyva. Tos kalbos žodžiai mane apkabina kaip jos rankos, jie neįmanomo švelnumo, to, kuris kitoje kalboje neegzistuoja. Pradedu pasakoti apie ją susirinkusiesiems: apie tą pasaką, iš kurios prisimenu tik angelą; apie tai, kad praradusi kalbą prarandi ir ištisą pasaulį.
Nepaminėjai jos vardo, po pristatymo man sako Laima.
Jos vardas buvo Jadvyga. Tikriausiai jo nepaminėjau todėl, kad niekada nevadinau vardu, man ji buvo babunia, nepažinojau jos kitaip. Bet aš jos ilgiuosi: to namais buvusio glėbio, kuriame negalėjo nutikti nieko blogo, riboto netaisyklingo žodyno, kuriame tilpo svarbiausi žodžiai. Ilgiuosi ypač tada, kai pasijuntu atstumta lietuvių kalbos, pavargusi nuo nesusikalbėjimo, nuo žmonių, kurių nebesuprantu, nors kalbame ta pačia kalba, kai jaučiuosi nepriimta Vilniaus ir nusmelkia mintis, kad grįžti buvo klaida. Tada galvoju, kad paribio kalbos yra gražiausios, kad gražiausi dalykai pasakomi su klaidomis, gal ir nutinka per klaidą, kad per daug garbinu stilių bei sakinio grožį ir per mažai – jo netobulumą. Gal per daug stengiuosi gyventi neklysdama. Gal mano namai yra paribiai, paraštės, buvimas tarp; kalbėjimas pamiršta kalba.
O gal ši kalba nėra tokia pamiršta, kaip man atrodė. Kai susirandu Vilniaus universiteto Lietuvos lenkų tarmių svetainę, man atsiveria puslapių puslapiai išsaugotos kalbos. Čia randu ir žodyną, iš kurio sužinau savo vartotų tarmiškų žodžių atitikmenis: mes sakydavome ne tańczyć, o tańcować, ne ile, o wiele, ne zbędny, o liszni, ne chyba, o musi. Vienas esminių leidinio tikslų, kaip rašo rengėjai, – parodyti, kad Lietuvos lenkų tarmės nėra prastesnė kalba, jų nereikia gėdytis ar skirti žemesnę vietą bendrinės lenkų ar lietuvių kalbos atžvilgiu. Jos yra turtingos ir vertingos kalbos atmainos, lygiai kaip ir lietuvių kalbos tarmės, tampa tapatybės, paveldo dalimi, atspindi tai, kaip kalbos siejasi, bendrauja viena su kita, neišvengiamai veikia viena kitą: „Lenkų tarmėse išlikę šių interferencijų pėdsakai, kaip daugiakultūrių ir daugiaetninių ryšių išraiška, tik paliudija, kad kalboms, etnosams, kultūroms, religijoms ir ritualams susidūrus, visuomet gimsta išskirtinės ir originalios vertybės“[1]. Svetainėje sudėti ir tarmiškai kalbančių žmonių įrašai. Įsijungiu tą, kuriame kalba 1937 metų gimimo moteris iš Siesikų. Ji kalba kaip mano prosenelė, ir aš suprantu kiekvieną žodį.
Galbūt šia tarme niekas neparašys knygos. O gal jau parašė Bartoszas Połońskis. Jo romane „Robčikas“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Evelina Bondar, Vilniaus lenkų kalba tampa ryškiausiu ir svarbiausiu knygos personažu. Tarmės, žargono, keiksmažodžių kokteilis susuka galvą, įsuka į paaugliškų dramų sūkurį, į necenzūrinį miegamųjų rajonų Vilnių. Susitikusi Bartoszą festivalio vakarėlyje bandau pasakyti, kodėl man taip patiko jo knyga – nesvarbu, kad aprašomoji aplinka nėra manoji, bet užrašydamas tą kalbą jis tam tikra prasme užrašė ir legitimavo mus, netaisyklinguosius. Bet vakaras jau vėlus, mano žodžiai pradingsta rašytojų, vertėjų, leidėjų balsų ūžesyje, ir aš jam turbūt pasirodau pamišusi gerbėja.
Paskutinę dieną po pusryčių kraudamasi krepšį viešbučio kambaryje ant grindų randu plunksną. Pirštais perbraukiu neįmanomą švelnumą. Įsidedu į piniginę, kad saugiai grįžtų su manimi į Vilnių. Noriu tikėti, kad mirusieji niekada mūsų nepalieka – nei žmonės, nei kalbos. Gal grįžta pas mus sapnais, dainomis, angelų plunksnomis, lyg norėtų duoti ženklą – był tam anioł.
[1] Lietuvos lenkų tarmės, 2016 m. elektroninis leidinys / redaktorė Kristina Rutkovska. – Vilniaus universitetas, Filologijos fakultetas, Polonistikos centras (prieiga internete: http://www.lenkutarmes.flf.vu.lt/apie/tikslai).
Ieva Dumbrytė. Du ratai ir būtis
2025 m. Nr. 7
Daug kas sako, kad judant, krutant, riedant šauna gerų idėjų, žmonės išsisprendžia problemas, viskas galvos stalčiuose susidėlioja į vietas. Bet man su dviračiu taip nėra. Kai minu, aš negalvoju nieko, tiesiog negaliu ko nors narplioti ar gimdyti idėjų. Teisingiau, galvoju, bet tos refleksijos yra padrikos, pavienės, nieko nereiškiančios ir niekaip nesusisiejančios. Jos maždaug tokios, kokie būna sapnai. Konkrečių minčių pasitaiko vos keletas: reikia pasikelti sėdynę, laikas nusivalyti grandinę, nes džeržgia. Ir tik vienas kitas vaiduokliškas pasvarstymas: įdomu, kada mane kas nors galiausiai nutrenks mašina… Bet štai prieš akis smagus vilnietiškas kalnas, tad tamsias mintis apie nebūtį greitai keičia užsispyrimas pakilti – ir minčių apie pražūtį kelyje lyg nebūta.
Kol dviratis vėjais galvą vėdina, nepamiršta ir siela pasirūpinti. Jis yra puikus nuodėmklausys, ant jo geriausiai išsiprakaituoja praeities nepadorumai, o sunkios mintys apie klaidas praranda svorį. Minant ir taip nėra lengva, tad egzistenciniai sunkumai kaipmat apleidžia tik užsėdus ant dviračio. Visa, kas tave kankina, palieka užnugary, o su kiekvienu pedalo išmynimu, rodos, tolsti nuo bėdos ir palieki ją ten, nuo kur pradėjai judėti. Ir kaskart, taip pildydamas sielą ir tuštindamas galvą, su kiekvienu važiavimu bent per garstyčios grūdelį tampi išmintingesnis. Kaip knygoje „Dviračių menas“ rašė jos autorius Jamesas Hibbardas: „Stingdančiame šaltyje ir svilinančiame karštyje, delnais liesdamas rankenas ir fizinio krūvio skausme daugiau nebesu mąstantis subjektas objektų pasaulyje, – aš paprasčiausiai esu, o visos intelekto abstrakcijos tiesiog išnyksta kaip triukšmas“[1].
Dviratis man nėra kas nors intelektualaus, tad nieko baisiai protingo negaliu ir papasakoti. Galiu pasakyti tik paprastus dalykus, pavyzdžiui, kad dviratis tam tikra prasme yra tiesiog primityvus stebuklas – paprasčiausias šalto metalo gabalas su dviem ratais, ant kurio atsisėdusi nebegalvoju apie nieką: mano galva – tuščia puodynė. Juk šiais laikais kiekvienas tik ir svajoja apie tokį išradimą, ir daugelis nė nežino, kad vienas toks dūla jų rūsiuose arba palėpėse. O ir mano aistra dviračiui, su kuria iki šiol kalbėjau, neatsirado iš karto. Savo aistros gimtadienį miniu nuo vieno keisto įvykio (taip būna visokiems ištvirkėliams, kurie dėl įvairių traumų atranda tik dar naujų savo fetišų atspalvių. Gali būti, kad taip nutiko ir man).
Norėčiau vengti žodžio „dviratis“, tad leiskite kiekvienam jų suteikti vardą.
Atsikrausčiusi gyventi į Vilnių turėjau aibę dviračių, tačiau nė vieno gero. Kiekvienas „naujas“ dviratis savo surūdijimo lygiu pranokdavo prieš tai įsigytąjį. Sprogus priešpaskutinio dviračio, vardu Podagra, padangai, jos nė nebekeičiau, mat kameros pakeitimas būtų kainavę daugiau nei pats dviratis: važinėjau tol, kol rato lankas tapo tikrąja to žodžio prasme kvadratinis.
Esminis mano istorijoje yra Dratas. Tai buvo visiškai supuvęs dviratis, kurio aš net nesistengdavau tįsti į antrą aukštą, nors tai ir nebūtų buvę itin sunku. Visada jį palikdavau prirakintą prie kilimų purtyklės. Maniau, jeigu kas sumąstys gvelbti, tai apžiūrėjęs iš arčiau supras, kad vagia gryniausią bėdą ir kaipmat persigalvos. Deja, sykį parėjusi į savo kiemą pamačiau, kad Dratas, po truputį pūdamas, galiausiai su visam išgaravo. Negalėjau patikėti tuo, ką matau, t. y. ko nematau, tad pirma šovusi mintis – aš sumaišiau kiemus (taip stipriai nenorėjau pripažinti, kas nutiko). Nuėjusi atgal per vieną kiemą, susivokiau, kad, ko gero, būsią taip, kad iš tiesų gyvenu tame, kuriame pirmiausia ir buvau. Tai gal dviratį aš prikabinau ne tame kieme? Išvaikščiojusi visą rajoną ir neradusi Drato, griebiausi paskutinio šiaudo: grįžau namo vildamasi, kad gal per kokį sąmonės aptemimą ten jį užsitempiau? Po geros valandos blaškymosi supratau, kad liudiju tikrų tikriausią Drato pagrobimą.
Tąkart gyvenau itin varganai, o dviratis buvo pagrindinė mano transporto priemonė. Širdį plėšė: pykau ant savęs, kad taip neapdairiai palikdavau savo vienintelį logistinį turtą, kad apie jį taip negražiai galvojau, visaip supuvėliu vadinau. Žinoma, labiausiai niršau ant vagišiaus, kuris savo ilgais pirštais nudžiovė mano brangenybę beveik iš po akių. Tada, pamenu, prie kilimų purtyklės balsu prisiekiau kada nors surasti plėšiką ir jam už tai atkeršyti. Juk iš manęs jis atėmė labai daug, nors, reikia pripažinti, Dratas turėjo tik du iš trijų veikiančius bėgius ir aštuoniolika kilogramų trūnijančio metalo.
Nuo tos dienos jučiomis ar nejučiomis niekada nepalioviau dairytis Drato gatvėse. Neabejoju, kad mano smegenys pasistengė šio dviračio paveikslui išraižyti atskirą vingį makaulėje. Taip stipriai į galvą įsirėžęs jo vaizdinys veikė net tada, kai mano budrumas būdavo gerokai apsnūdęs.
Prabėgus maždaug ketveriems metams, kai jau šiek tiek prakutau, įsigijau naują dviratį Jaunystę (tik vėliau sužinojau, kad ši Jaunystė man yra gerokai per maža). Kartą, važiuojant pro rusų ambasadą ir žiūrint tiesiai į kelią, akį nejučia patraukė pakelėje stovintis senas juodas dviratis, prirakintas prie vandentiekio žymeklio, su rūdimis nuvarvėjusia grandine ir sėdyne, apgaubta „Maximos“ maišeliu. Aš pralėkiau lyg niekur nieko, bet staiga dingtelėjo mintis, kad gal ten buvo mano senasis dviratis. Apsisukusi grįžau ir nė kiek nesudvejojusi atpažinau: tai buvo mano Dratas. Tačiau nenorėjau į viską reaguoti karštligiškai, tad dviratį nusifotografavau iš visų pusių, o grįžusi namo atlikau tyrimą, lygindama dabartinę medžiagą su istorine. Dar pasiklausiau savo tėvo nuomonės, ir jis taip pat buvo įsitikinęs, kad tai tas pats fufelis. Tuomet mano galvoje kilo purvinas ir niekšingas planas.
Kelių žmonių, neužsimindama, kam man to reikia, pasiteiravau, kaip nulaužti arba sugadinti pasagos formos dviračio spyną, kad ši atsidarytų. Mane patikino, kad pakaks metalo grąžto. Kaip tyčia per gimtadienį iš tėvo dovanų buvau gavusi suktuką. Lyg tokio likimo ženklo dar būtų maža, šalia jo mėtėsi nukirpta juodų pėdkelnių kojinė, užsilikusi nuo velykinių kiaušinių dažymo. Tądien namuose kaip tik svečiavosi draugų pora. Mums šiek tiek išgėrus supratau, kad dabar turiu pakankamai drąsos tai padaryti. Bičiuliai manęs nė nebandė atkalbėti. Maža to, iki vietos netgi pamėtėjo savo automobiliu. Kuprinėn įsimečiau suktuką, visus metalo grąžto antgalius, plaktuką, pamaniau, kad gali praversti ir tas nelemtas pėdkelnių gabalas. Atsidūrusi, kaip statybininkai sakytų, objekte, ant galvos užsitempiau kojinę. Jei atvažiuotų policija, sakyčiau, kad atlieku poetinį teisingumą. Na, o jei reikės, sumokėsiu baudą ir net sėsiu į kalėjimą – iškelta ir gražiai papuošta galva.
Reikia pripažinti, kad užsiimti tokiais reikalais su pėdkelne ant galvos yra sudėtinga. Visų pirma, medžiaga tampa nemaloniai drėgna ir prilimpa prie veido. Antra, gerokai sumažėja matymo galimybės. Būtent dėl šios priežasties pragręžti skylę spynoje iš pradžių sekėsi itin sunkiai. Pasikrapščiusi penkias minutes, galiausiai kojinę nusmaukiau ant pakaušio ir tuomet jau darbavausi gerokai efektyviau.
Deja, mokytų žmonių patarimas nepadėjo: metalo grąžtas buvo visiškai bejėgis prieš dviračio užraktą, tad iš kuprinės išsitraukiau plaktuką ir tiesiog ėmiau negailestingai spyną daužyti. O, koks tuomet kilo triukšmas: ramiai miegojusios antys ūžtelėjo nuo tvenkinio, drebėjo rusų pasiuntinybės langai, tačiau, rodos, niekam tai nerūpėjo, juk, gerai pagalvojus, prie ruso vogti – įprasta. Po pusvalandžio mano karšto atsidavimo, kleptomaninės aistros ir begaliniai garsaus plaktuko talžymo į spyną ši galiausiai palūžo ir atsirakino. O aš, ištikta visiškos euforijos, sėdau ant dviračio. Į priekinį krepšelį, kaip anksčiau darydavau važiuodama į darbą, įsimečiau kuprinę su visais rakandais, pamakalavau pavarų svirtį ir, pamačiusi, kad neveikia antra pavara, galiausiai įsitikinau šimtu procentų – tai mano eiklusis Dratas. Mano Bucefalas, mano Pegasas, ant kurio sparnų, rodėsi, kilau į rojų. Širdis buvo pilna meilės ir tikrosios laisvės – kažin ar tą akimirką būčiau galėjusi įsivaizduoti tauriau. Man rodos, kaip tik tą dieną supratau, kaip stipriai myliu dviratį. Matyt, šios niekšystės adrenalinas susimaišė su euforija ir įsikūnijo į tą dabar man taip brangų daiktą – dviratį. Ir jau nepaleido.
Dabar dviratis man yra viskas. Dviračiu kasdien keliauju į darbą vienuolika kilometrų nuo namų, tvarkau reikalus mieste, važiuoju į vakarėlius, verslo susitikimus, vestuves, šiltuoju metų laiku išvykstu ilgoms kelionėms. Norėčiau sakyti, kad visi nuolat manęs klausinėja, iš kur aš turiu tiek valios visur važinėti dviračiu. Bet iš tikrųjų niekas tuo nė kiek nesidomi. Tik pati save kamantinėju: kaipgi aš, tokia bevalė, šitiek to dviračio ištveriu. Ir po ilgų apmąstymų ne tik apie dviratį, bet ir apie maistą, sportą, alkoholį ir bet ką kita, ėmiau suprasti, kad „valia“ yra fikcija. Būtent tai aš įsisąmoninau važinėdama dviračiu. Valia, bent jau man, turi neigiamą konotaciją. Tai skamba lyg kančios iškentėjimas. O žmogui, norinčiam ką nors mesti ar prisijaukinti, iš tiesų reikia tikrosios kentėjimo meilės, kitaip tariant, pamilti tai, ką kenti, arba pamilti tą, į ką tai iškeiti. Esu įsitikinusi, kad šiame pasaulyje nėra žmonių, kurie neturi valios, yra tik žmonės, kurie nežino, jog gali taip pat pamilti kančią ar bet kokią kitą būseną, kaip ir dabartinę, iš kurios nori pabėgti.
Nemanau, kad Usainas Boltas turi valios bėgioti. Manau, kad šis žmogus turi daug kentėjimo meilės. Su tokiu požiūriu ne tik lengviau ištverti įvairias būsenas, bet ir keisti gyvenimą. Tad, kas kartą tai prisiminus, kėlimasis dviračiu į Rokantiškių, Belmonto ar Sapieginės kalnus man yra ne kančia, o gryniausia kentėjimo meilė, kurią aš prisijaukinusi tiek, kad nė nebejaučiu, jog kenčiu. Klausydamasi savo mėgstamų dviratininkų interviu, atkreipiau dėmesį, kad ne vienas profesionalus dviratininkas savo stipriąja savybe įvardina gebėjimą ištverti didelį skausmą. Tyleris Hamiltonas „Tour de France“ pateko į dviratininkų griūtį, susilaužė raktikaulius, tačiau ne tik pabaigė rungtynes, bet ir laimėjo etapą. Vėliau jis sakė, kad lenktynių metu bendras kūno skausmas buvo toks stiprus, kad lūžę raktikauliai nelabai baisiai tą skausmą ir padidino.
Labiau dviračių sportą praktikuojantis žmogus pasijuoktų iš mano kasdienio vilnietiškų kalnelių įveikimo. Tačiau važinėjimo dviračiu aš nenoriu paversti dar vienu būdu lenktyniauti gyvenime – to ir taip apstu kasdienybėje. Nenoriu visokių pulsą matuojančių aparatų ar rekordų, noriu, kad tai liktų šventu, niekuo neišmatuojamu vaikišku judėjimo džiaugsmu ir suaugusiojo kančios malonumu. Todėl ant savo mobiliojo telefono ekrano esu užsidėjusi nuotrauką, kurioje dviratininkas Jasperas Philipsenas laiko šampano taurę ir verkia, nes atvažiavo antras. Norėjau turėti šią nuotrauką prieš akis, kad žvilgtelėjusi pasąmonėje visada užfiksuočiau, jog aukštumų siekimas ir buvimas profesionalu toli gražu savaime neatneša laimės, net jei tuo metu esi geriausias tos srities žmogus – antras pasaulyje. Taip ir darbe, ir kūryboje, ir gyvenime.
Be tyros kentėjimo meilės, dviratis man yra ir nepriklausomybės įrankis, išlaisvinantis nuo grafikų, kamščių, trypčiojimų stotelėse, laukimų, priklausymo nuo kitų. Tai yra pats geriausias įrankis jaustis savo laiko šeimininku. Negana to, dviratininkai yra šių laikų kelio poetai, nes tik dviračiu keliaudamas pirmas pamatai šlaituose žibutes, neretai žiemą važiuodamas mišku esi gaubiamas žvaigždžių tinklo, o pilnatis nutiesia tau kelią, kai užmiršti pasiimti žibintuvėlį. Gali bet kada sustoti ir išūžtomis vėjyje ausimis pasiklausyti pirmos tais metais sukukavusios gegutės, o neretai tavo džiaugsmui ir laimei kelią perbėga lapė arba stirna. Ar gali būti kas geriau?
Kad ir kokia būčiau dvasinga kelio poetė, už dovaną jaustis laisvai ir nuo nieko nepriklausomai tenka kai ką ir paaukoti. O auka – tai tie keli trupinėliai moteriškumo, kurie visada yra su manimi. Tenka pripažinti, kad važinėjimas dviračiu yra labai nenaudingas užsiėmimas damai, mat su dviračiu niekada neatrodysi elegantiškai. Žinoma, kas nors man galėtų paprieštarauti ir sakyti, kad norinti žaviai atrodyti mergina gali savo eleganciją skleisti ir prie „Zilo“ vairo. Tačiau kai elegancija nėra įgimta ir nepakankamai jos susikrauta gyvenime, tai užsirioglinus ant dviračio ši ir visai išnyksta. O dar šviečianti liemenė, purvu nutaškyti batai, ant nugaros neretai pavasario ar žiemos mėnesiais nutįstanti rudo purvo dryžė, zateškėmis ne iki galo pritvirtinti barškantys daiktai ir mano dviračio prakeiksmas – nuolatos krentanti grandinė, kuri mano rankas nujuodina ne ką menkiau nei automechaniko delnus. Maža to, užsimiršusi, būna, tokiomis rankomis pasikasau ir veidą, tad galiausiai darbą pasiekiu atrodydama kaip angliakasys. Be to, turėdama galvoje tokias sąlygas, juk nesirengiu šliūbinių drabužių, o dažniau vilkiu senais suplyšusiais kombinezonais, skarmalais iš garažo maišo, užsidedu virinimo akinius, mat profesionaliems gaila pinigų. Štai kodėl kartais mėgstu pajuokauti: jei matote Vilniuje valkatą su dviračiu, pamojuokite jam, nes ten galiu būti ir aš.
Būna, kad žiemą nušąli kojos ir neatrodai gražiai. Būna, pameti krepšį, susilauki vairuotojų grasinančių judesių, grįžti nusikalęs kaip arklys, tačiau jau žinai, kad iki gyvenimo galo niekas tau nebepakeis dviračio. Dėl jo padarei pirmąją vagystės nuodėmę su visa jos kalte ir išganymu. Ir kai leki nuo kalno arba prakaituotas ir apdulkėjęs sukąstais dantimis kyli į viršūnę, dviratis plėšo laiko ir erdvės suvokimus labiau nei bet kokios filosofinės knygos. Tuomet jautiesi pabėgęs niekur nebėgdamas, pamiršęs nieko neketindamas pamiršti. Ir kai tu vėjo draikomais plaukais ir pilna burna mašalų mini pasitikti viso to grožio ir kopi susidraugauti su gražuole kančia, visi miškelių takeliai ir pakelės nebyliai tau kartoja, kad nesi jau toks blogas ir toks niekam tikęs, kaip kartais tau pačiam atrodo. Važiuodamas dviračiu paprastai sau galvoji: „Aš esu žmogus.“ Kartais to visiškai pakanka jaustis laimingam.
[1] Hibbard J. Dviračių menas / vertė Ieva Tomaševičiūtė. – Vilnius: Phi knygos, 2024. – P. 87.
Laimantas Jonušys. Išrankiõs atminties užgaidos
2025 m. Nr. 4
Fragmentiškos impresijos
Kokia įnoringai išranki mūsų atmintis. Psichologai yra pastebėję, kad žmogaus atmintis selektyvi ir nepatikima. Bet kartais ji per daug patikima. Prisimenu daugybę visokių nereikšmingų smulkmenų iš tolimos praeities. O kartais ir reikšmingų smulkmenų – dabar jau beveik viskas smulkmenos, nes jeigu tada būčiau pasukęs į kitą smulkmeną, nežinia, ką būčiau laimėjęs, bet gal nebūčiau turėjęs to, ką dabar turiu. O kai ką norėtųsi užmiršti, bet ne – tolimos praeities epizodas stoja man prieš akis kaip gyvas priekaištas ir sako: žiūrėk, kaip kvailai tu tada pasielgei.
Nemažai metų nugyvenęs žmogus būna laiko tėkmėje perėjęs skirtingus istorijos tarpsnius ar gal net epochas. Ne visur taip – Švedijoje arba Šveicarijoje gyvenimas laikui slenkant irgi keitėsi, bet be dramatiškų lūžių. Su lūžiais viskas aišku, bet pastarojo daugiau nei šimtmečio Lietuvos istorijoje tarp dramatiškų permainų būta ištisų dešimtmečių tolygios, sunkiai skaidomos raidos. Juk dabar gyvename tą patį gana ramų atgimusios laisvos Lietuvos laikotarpį kaip ir devyniasdešimtinių metų pirmoje pusėje. Bet laikas jau visai kitoks. 1992 metais, kai nutrūktgalviškai su draugu važiavau į Palangą (jeigu iš tikrųjų tai buvo), mūsų šalyje tebestovėjo Rusijos kariuomenė, bet, paradoksalu, tada ji kėlė mažiau grėsmės negu dabar, būdama už valstybės sienų (nors šios irgi daug tvirtesnės negu anuomet).
Dabar daug kas yra akivaizdžiai kitaip negu 1992 metais. Ir atmintis negali pasakyti, nuo kurių metų daug kas pasikeitė, nes pokytis buvo lėtas ir laipsniškas. Žvelgiant į literatūrą įdomu, kad prozos raiškos būdai iš esmės nelabai pakito, o didelė dalis poezijos transformavosi. Bet ne tik Lietuvoje – tai pasaulinis reiškinys.
Regis, yra toks visiems suokiamas literatūrinės prozos ir poezijos skirtumas. Skaitydami poeziją suprantame, jaučiame (nors dabar jau gal ne visada), kad tai yra estetinė kalbos raiška, kad svarbu ne tik, o gal ir ne tiek turinys, kiek skambesys, melodija, ritmas (rimas nebūtinai) – bet vis tiek kalbinės raiškos estetika. Poetinės mados keičiasi, ir šiais laikais atsirado požiūris, kad tas poezijos melodingumas tampa vengtinu kičiniu elementu. Poezija supanašėjo su proza, bet nesusitapatino. Joje skamba gilesnis, sunkiau apčiuopiamas žodžio estetikos lygmuo. Bet ne visada…
Ar galima sakyti, kad tradicinės eilėdaros atsisakiusioje poezijoje nebeliko muzikos? Kai kas gal sakytų, kad joje neliko popsinės muzikos, bet atsirado džiazas? Gal ir taip, bet kartais susidaro įspūdis, kad poeziją užvaldė panašus avangardizmo impulsas kaip dailę. Paskata kalbėti kitaip, kartais provokuojamai, net ir kuo proziškiau.
Tomas Venclova apie radikalų avangardizmą neseniai rašė: „Kol greta radikalių gestų plėtojosi menas, nekreipęs į juos daug dėmesio, visa tai atrodė nežalinga, linksma ir netgi truputį naudinga. Bet šiandien avangardas, ko gero, ima laimėti, ypač dailėje, kur tapybą ir skulptūrą išstūmė – ar beveik išstūmė – instaliacijos, „akcijos“ ir panašūs žanrai.“
Kitas dalykas, kad dažnas prozos skaitytojas joje neatpažįsta poetiškumo, ypač tokiuose kūriniuose, kurie nėra atvirai poetiški. O juk kartais prozos sakinys ne tik ką nors reiškia, bet ir kaip nors ypatingai skamba. Prozoje ritmo vaidmuo kitoks negu poezijoje, jis niekaip neturi būti griežtas – jeigu yra pernelyg sklandus ir nuoseklus, tada tai ima skambėti kaip ne vietoje įterpta poezija, pasidaro tralialia.
Johno Updike’o romane „The Coup“ („Perversmas“), kur daugialypis ir gana proziškas, nors ir pakylėtas išradingos vaizduotės, veiksmas klostosi Afrikoje, randame tokį nepaprastą sakinį, kur, be kita ko, svarbus yra ritmas:
She went about the room naked, carelessly mingling her limbs with the swords and sentinels of sun the horizontally slatted windows admitted in impalpable ranks.
Tad, pagautas poezijos principo, čia pateikiu ne originalui ištikimą vertimą neatspindėdamas itin sugestyvios frazės in impalpable ranks, o, tarkim, interpretaciją: „Ji vaikščiojo nuoga po kambarį, atsainiai žaisdama savo kūnu su pro langų skersinius įspindusios saulės kardų ir sargų netvaria rikiuote.“
Man parašius šio teksto pirmos pastraipos paskutinį sakinį („…stoja man prieš akis kaip gyvas priekaištas…“), kiek vėliau atmintyje sukirbėjo, kad tai kažkur matyta (skaityta?) – ne pats sakinio turinys, bet jo nuotaika ir smerkiamasis patosas. Ir tada prisiminiau: mano paties verstoje J. D. Salingerio apysakoje „Susipažinkite: Simoras“ (šią apysaką baigiau versti 1990 metais, Seime skelbiant nepriklausomybę), ir turėjo būti kažkur pradžioje. Atsivertęs pamačiau, kad tai antrasis apysakos epigrafas – kaip toliau nurodo pats autorius, iš Søreno Kierkegaard’o: „Išeina taip (metaforiškai tariant), tarsi rašytojui nepaklustų plunksna, ir atsiradusi atsitiktinė klaida save sąmoningai suvoktų. Gal aukštesnėj sferoj tai visai ne klaida, o esminė viso veikalo dalelė. Tada išeina, tarsi toji klaida pakeltų maištą prieš autorių ir iš neapykantos jam uždraustų save pataisyti, sakydama: „Ne, nesileisiu ištrinama, stosiu liudininke prieš tave, kad esi labai prastas rašytojas.“
Tai citata iš Kierkegaard’o veikalo „Liga mirčiai“, kurio lietuviškas vertimas pasirodė tik 1997 metais. Ir ten, žinoma, yra kitokia lietuviška raiška, tikriausiai tikslesnė, bet žodžio estetikos prasme aš palikčiau tai, ką čia (tikiuosi) gana adekvačiai perteikiau iš anglų kalbos, nes šis variantas įtaigiai skamba.
Šovęs į galvą tolimos praeities prisiminimas gali užkrauti papildomą hipotetinį svorį, paskatinti įsivaizduoti, koks aš būčiau buvęs kitomis aplinkybėmis. Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kaip ir dauguma mano bendraamžių, gyvenau gana ramiai, laikydamas špygą kišenėje. Bet maištingas nuotaikas mes, aišku, šiaip taip reiškėme, kaip ir daugelis jaunuolių visame pasaulyje. Kyla noras maištauti prieš tėvus, mokytojus, o ir aukštesnę valdžią. Porą paskutinių mokyklos metų buvo savaime susiklostęs kokių penkių šešių klasės draugų būrelis su ryškiu polinkiu pasilinksminti šaipantis iš autoritetų – pradedant mokytojais ir mokyklos vadovybe ir baigiant visa sovietine sistema su pačiu Leonidu Brežnevu viršūnėje (su savo seniokišku vogravimu jis buvo patogus pašaipų ir parodijų taikinys). Tuo mėgavomės tik tarpusavyje – šitaip nuleisdavome garą negalėdami (nesiryždami) kaip nors atvirai protestuoti, juk ypač po 1972-ųjų gegužės įvykių Kaune atmosfera mokykloje buvo nejauki: šniukštinėjo KGB, įbauginti mokytojai baugino moksleivius, kad tik kas neišsišoktų.
Tuo pat metu nemaža dalis Vakarų jaunimo protestavo prieš ten veikiančią demokratinę (bet netobulą) sistemą. O dabar pagalvojau: jeigu anuomet būčiau gyvenęs laisvoje Vakarų šalyje, kur maištingos nuotaikos reikšdavosi atvirai, ar mano nepasitenkinimas irgi būtų nukrypęs prieš tenykštę valdžią ir sistemą? Tikiuosi, kad ne arba tik iš dalies, bet kas ten žino. O tikrovėje man ir mano aplinkai teko abejotinos vertės privilegija – būti pasipiktinusiems tokia santvarka (represine okupacine diktatūra), kuri objektyviai bloga.
Dar vienas nereikšmingas prisiminimas. Mokyklos baigimo metais kažkokiame oficialiame renginyje mokyklos salėje, kur mes, vienuoliktokai, stovėjome tvarkingai surikiuoti, direktorius sakė tvarkingą kalbą apie užduotis socialistinei tėvynei. Šalia manęs stovintis klasiokas ėmė tyliai, vos tik keliems aplinkiniams girdimai, panosėje dainuoti: „I shot the sheriff, but I did not shoot the deputy.“ Tokia mažytė smulkmena, kaip disonansinis akibrokštas betoninei valdančiojo režimo sistemai, tą valandėlę įkūnytai oficiozine direktoriaus kalba, buvo simbolinis įtrūkis gelžbetonio sienoje, pastebėtinas tik tą akimirką, reiškė, kad mes savaip esame laisvi bet kada, net ir kam nors nuo scenos reiškiant neginčytinas direktyvas.
Tai nebuvo koks viešas protestas, galintis sukelti konfliktą ir negerai pasibaigti. Tai buvo tik tyli murmelė, širdžiai liudijanti, kad betonas tvirtas tik savo uždaroje citadelėje, bet ne mūsų mintyse (ir beveik neabejoju, kad taip burną pravėręs klasiokas tokios nereikšmingos smulkmenos dabar neprisimena).
Galbūt tai netiesiogiai siejasi su George’o Orwello „1984-ųjų“ protagonisto paprastu netiesioginiu pasipriešinimu sistemai – pasinėrimu į senojo laisvo pasaulio buitines smulkmenas, jaukius daikčiukus, kurių nebėra išvalytoje totalitarinėje tikrovėje. Tik, žinoma, sovietiniam režimui buvo toli iki absoliutaus, grynojo totalitarizmo, pavaizduoto Orwello romane. Tad ši mano paralelė yra visai kitos plotmės analogija.
Jeigu kas nors dabar šaipysis, kad bailių rezistencija buvo tik ką nors murmėti panosėje sau ir keliems draugams, tai bus visiškai teisūs. O mūsų tėvai bijojo dar labiau, nes buvo patyrę stalinizmą. Paskutinėje mokyklos klasėje pas vieną klasioką pavakare keliese šiek tiek atšventėme Vasario 16-ąją, išgėrėme vyno, kažką pašnekėjome apie prieškarinę Lietuvą. Kažkodėl jo tėvai pasirodė tik vėliau, bet mums dar tebesant. O tėvas buvo mokytojas (anaiptol ne idėjinis, bet atsargus) ir apie tą kuklų šventimą tarė žodį mano tėvams – ne todėl, kad nepilnamečiai išgėrė vyno, o kad tokią dieną! O šie irgi išsigando ir man prigrasė. Tokios tad būta baimės.
Nedaug vėliau tą patį Erico Claptono dainuojamą dvieilį apie šerifą pagavau visai kita, nepolitine prasme ir kitoje aplinkoje, su kitais draugais, kai studentų rudens darbo stovykloje kolūkyje turėjome griežtą (ir mūsų nemėgstamą) kolūkio pirmininką, bet atlaidų jo pavaduotoją. Tada jau keturiese dainavome tą patį linarūtės lauke, girdint (bet nieko nesuprantant) pirmininkui: „I shot the sheriff, but I did not shoot the deputy.“
Taip pat ir iš kino filmų pagal atminties užgaidą gali įsispausti koks nors šalutinis epizodėlis, ir tada jis tampa nebe mano matyto filmo dalimi (nes neprisimenu nei filmo pavadinimo, nei siužeto), o tik mano tolimos asmeninės praeities dalele, nors ir visai nereikšminga net man pačiam, kažkurio tarpsnio mano gyvenimo pakrantės siūbuojančia nendre.
Štai kažkoks sovietinis filmas apie karą – žinia, kokį karą, tą, tapusį jų mitologija, jų pragaru ir triumfu, ir antruoju atėjimu; galbūt apie kokį „žvalgą“ priešo irštvoje, ir ten buvo rudens scena: motociklas su priekaba įvažiuoja į kažkokio mūrinio (spėjamai raudonų plytų, nors filmas nespalvotas) pastato kiemą, vokiečiai su vermachto uniformomis, ir ryškiai nematomas, bet viską persmelkęs rudens dvelksmas. Nieko daugiau iš to filmo neprisimenu, tik šį vieną spalio epizodą, ir tų personažų rudenį – ryškiai nematomą, bet juos persmelkusį pabaigos, neišvengiamo pralaimėjimo dvelksmą, – regis, buvo priešpaskutiniai karo metai, paskutinis karo ruduo…
Iš šios pastraipos būtų galima pamanyti, kad filme buvo sukurtas melancholiškas ar bent liūdesio skraiste pašventintas atmosferinis epizodas, bet, nors paties filmo neprisimenu, beveik neabejoju, kad visai ne – šis vaizdelis tebuvo funkcinės siužeto scenos prieangis, o visas įspūdis man pilkai supleveno jau vėliau, dėl per laiko nuotolį atsiradusios ūkanos.
Prisiminti norėčiau ne patį filmą (juk nebūtų jis to vertas), o tai, kas jau visiškai ir galutinai neįmanoma: kada aš jį mačiau, kiek tada man buvo metų (trylika, penkiolika?), koks metų laikas mane pasitiko išėjus iš kino teatro, ką veikiau tą dieną? Ir – tegu bent miglotai – kokia buvo toji dienų virtinė, prieš ir po.
Mintis apie nereikšmingus prisiminimus įžiebia pamąstymą apie tariamai nereikšmingus (trumpus) gyvenimo tarpsnius, kai, regis, nieko nevyksta, nors Valdas Papievis sakė, kad svarbiausi dalykai būna tada, kai nieko nevyksta. Arba reikšmę įgyja nesvarbūs daiktai, kaip, tarkim, neveikiantis televizorius Andriaus Jakučiūno „Tėvynėje“, pagaunantis dievybės šešėlį.
Jurgis Kunčinas vienoje „Tūlos“ vietoje sako, kad nukrypsta nuo romano tikslo – nuo pačios Tūlos. Bet tos romano vietos, kuriose Tūlos nėra, nė kiek ne prastesnės. Tačiau yra esminis nepasiekiamybės, neišsipildymo jausmas. Gyvenimo margumynas su visom tuštybės mugėm, su jausmų akropoliais (čia turiu galvoj Vilniaus, ne Atėnų, Akropolį), neša mus lyg „Tūloje“ vaizduojamas upelis (Vilnelė), o ant kranto miglose lieka dunksoti mums nepasiekiama esmė, tikroji laimė, nemateriali Tūla, gal net dievybė. O akivaizdžiai vienas svarbiausių romano elementų yra visiškai sufantazuotas šikšnosparnis, turintis antgamtiškų galių.
Savo gyvenimo kvailysčių skaičiaus nebandžiau fiksuoti, tokios buhalterijos nekaupiau, bet vieno kvailo poelgio nesigailiu, nes neįmanu visą gyvenimą viską daryti tik taip, kaip pridera, nors dabar nebežinau, ar iš tikrųjų taip buvo. 1992 metų rugpjūčio vakarą su Tadu (visi vardai pakeisti) šį tą gurkšnojome naujoje kavinėje keistu pavadinimu „Pieno centras“ Jakšto gatvėje, bet mudu (kaip ir ten kiti) ragavome ne pieną. Šnekėjome apie Martiną Heideggerį, ir aš sakiau, kad jo Būties koncepcija, nors iš principo ne teologinė, vis dėlto tinkama panorėjus žodį Būtis pakeisti žodžiu Dievas. Jis su tuo nesutiko ir kažką ėmė aiškinti apie Hansą Küngą, mat, mokėdamas vokiečių, bet ne anglų kalbą, kažką Küngo buvo skaitęs. Aš nieko nebuvau skaitęs, bet paklausiau, ar jis turi omeny Küngo veikalą „Gibt es Gott?“? Tai jį prajuokino.
– Nu žinai, tu čia duodi! Gibt es Gott? – pašaipiai tarė jis ir vėl sukikeno. – Ką gi tai reikštų? Tas vadinasi „Existiert Gott?“.
Dar buvo visai šviesu, nors dienos jau ėmusios atkakliai trumpėti, vakaro saulę protarpiais pridengdavo drovūs debesėliai, ir tada Tadui šovė mintis, kad turime važiuoti pas jo damą, šiuo tarpu vieną apsistojusią Palangoje universiteto poilsio namuose. Telefono ryšio šiai sąsajai neturėjome, bet aš persiėmiau jo polėkio impulsu, nusprendžiau, kad reikia padaryti poros valandų sausą pertrauką, o tada jau galėsiu vairuoti savo žigulį. Žvėryne pasiskolinome iš Andriaus pinigų, neskubėdami troleibusu nulingavome į Lazdynus, ten galiausiai aš sėdau prie vairo ir jau sutemus išriedėjome.
Kažkur už Vievio mus kelyje sustabdė du jauni policininkai – dabar jau man šakės, tada pamaniau, nes svaigulys vargu ar buvo išsivadėjęs. Bet vienas iš jų tik paklausė:
– Gal galit pavežti iki Elektrėnų?
Oi, kaip mielai pavežėme ir ramiai braukėme toliau. Sustojome pamiegoti už Kryžkalnio taip pažymėtoje „aukščiausioje magistralės vietoje“, kur yra aikštelė. Aš šonu susirangiau ant priekinių sėdynių, jis ant užpakalinių. Toliau išjudėjome jau gerokai prašvitus ir pergalingai įplaukėme į Palangą. O tada pliažas, jūra, saulė… Jau daug vėliau, kai pramokau latvių kalbos ir ėmiau rikiuoti abiejų kalbų atitikmenis, radau logišką keturių žodžių vėrinį, kuris tapatus abiejose kalbose: vasara, jūra, saulė, alus.
Padrybsoję kopose ir pasiplekšnoję jūroje (jau ir su Tado dama), perėjome prie alaus. Palangoje buvo pridygę naujų įstaigų su užrašu „KAVINĖ BARAS“, nors kavinės jau nebesibarė, o anksčiau bardavosi pikto durininko asmeniu, kai sovietmečiu vakarais prie negausių kavinių durų laukdavo eilė ištroškusiųjų…
Nesibarančios kavinės kieme netikėtai sutikome du savo Vilniaus draugus – Tamošių ir Keipošių (vardai, kaip minėjau, pakeisti). Nors buvo dar tik apyšviesė rugpjūčio pavakarė, kukliam debesėliui kažkodėl droviai slepiant saulę, abu mūsų bičiuliai buvo smarkiai įkalę ir papasakojo, kad į Palangą iš Vilniaus atvažiavo taksi, nes Keipošius gavo honorarą už dievoieškos knygą ir nusprendė, kad taip reikia, nes jau abu buvo įmetę ir važiuoti autobusu būtų kankynė. Dabar Palangoje iki šiol nebuvo nuėję iki jūros ir neketinantys. Nusprendėme išgerti už dievoiešką. Aš bandžiau sužadinti susidomėjimą vienu Aki Kaurismäki filmu, bet jo niekas nebuvo matęs.
Tad išgėrėme dar kartą už dievoiešką, Tadas nesulaukė dėmesio neigdamas Heideggerio teologinį aspektą, todėl išėjo su dama, o įkandin kažkodėl nusivilko ir Tamošius. Keipošius man pasiūlė eiti kartu su juo į tą jų kambarį, kurį išsinuomojo dideliame mediniame name, kur kituose kambariuose dar kažkokios kompanijos, ir ten pernakvosime. Pradarę duris, radome įsišėlusią kelių bičų ir panų kompaniją.
– Jedritvai! – sušuko Keipošius. – Ką jūs čia veikiat?! Lauk iš mūsų kambario!
Atsistojo ambalas kūno poza kaip Sylvesteris Stallonė, priėjo prie Keipošiaus, pagriebė už pakarpos ir spyriu į užpakalį išsviedė lauk.
– Gal jūs ne į tą kambarį pataikėt? – paklausė mergina, visai ne pagal scenarijų bandydama gelbėti padėtį ir ne pagal vaidmenį grožiu artima Jessicai Lange. – Gal jūsų kambarys šalia?
– Nė velnio, – drąsiai tariau. Ir, pagautas kino asociacijų, grįžau prie temos. – Čia mūsų vieta. Ar matėt šitą Kaurismeki, tą filmą, kaipgi jis vadinasi? – užstrigo man atmintis.
– Čivo, čivo? – nustebo ambalas. – Kokios dar kiauros menkės, bliadiščia? Jis dar čia mums pyzdėlins?
Ir tvojo man kumščiu į nustebusią marmūzę.
Atsimerkiau, apsidairiau. Sėdime su Tadu „Pieno centro“ pusrūsyje.
– Tai buvai mažumėlę nusnūdęs, – sako Tadas.
– Negali būti, – sakau. Ir, parodydamas, kad esu sąmoningas, grįžtu prie reikalo. – O tai kaip tu į lietuvių kalbą išverstum Gibt es Gott?
– Nu, gal „Ar esama Dievo?“ Bet tai nebus taip juokinga kaip Gibt es Gott? – ir vėl sukikeno.
O tada surimtėjo:
– Klausyk, gal braukiam dabar į Palangą tavo žiguliu. Aš ten rasiu, kur mums pernakvoti.
– Nu ne, – atsakiau. – Ten publika nepažįsta kino meno ir filmų pramogos.
Visi jie dabar mirę. Ir Tadas, ir Tamošius su Keipošiumi, ir Andrius, ir dar keletas mano draugų. Visi buvo jaunesni už mane, nors kai kurie tik keliais mėnesiais, o kiti keleriais metais. Kai miršta mums artimas žmogus, iš tikrųjų gailimės ne jo, o savęs. Nes nežinome, kas ištiko žmogų po mirties. Jeigu jis pateko į geresnį pasaulį, krikščionišką dangų, tai gal jam ten geriau negu čia? O jeigu visiškai išnyko, tai nebegali apgailestauti ir krimstis. Tačiau mums gaila savęs, nes mūsų gyvenimo erdvė sumenko, mes netekome savo gyvenimo dalies.
Virginija Kulvinskaitė. Apie savo demonus
2025 m. Nr. 3
The owls are not what they seem[1].
(The Giant, „Twin Peaks“)
Pirmasis mano pasaulį supurtęs ir perkeitęs meno kūrinys buvo Davido Lyncho serialas „Tvin Pyksas“. Man buvo dešimt. Tas serialas tapo tikru apsėdimu. Vakarais žiūrėdavau per nespalvotą didžiulį „Taurą“, televizoriaus dėžė stypsojo ant lakuotų medinių kojų, kurios vis taikėsi išsiskėsti, o mano širdį tai gniaužydavo, tai glostydavo šalti tvirti pirštai. Vaikystės svetainės užuolaidos – raudonos, kambarys kasdien vis labiau priminė vieną iš ložių. Tik nežinojau, juodąją ar baltąją. „Tvin Pyksą“ žiūrėjau per LRT, bet kai rodydavo per rusus, žiūrėdavau per rusus. Kur rodydavo, ten žiūrėdavau. Per nespalvotą „Taurą“, per musės subine vadinamą kiek kitaip nespalvotą virtuvėje ant spintelės burzgusį „Šilelį“. Kai pirmą kartą pamačiau spalvotai senelių svetainėje – taip pat per „Taurą“, tik naują – atrodė, išsinersiu iš odos. Sprogs galva.
Akimirksniu supratau pasaulio ir savęs pačios esmę.
Niekas nėra tai, kas atrodo, visa, net banaliausi dalykai – rudu gobelenu aptraukta sofa, langas ir vėjyje siūruojančios senos obelys anapus, ir gumbuotas obelų šakas primenantys artrito išsukinėti močiutės pirštai, veidai televizoriuje ir mamos į kuodą susuktos blondiniškos garbanos, kava su riebiu kaimišku pienu, mano pačios atvaizdas veidrodyje, visiškai nesutampantis su ta, kurią regėdavau vaizduotės akimis, ir laiptai į palėpę, ir įtrūkusi siena virš mano lovos, – visa saugo paslaptis. Visa yra paslaptis. Antrasis planas. Dvasios, geros ir blogos jėgos, veikiančios mus ir per mus, ir per mūsų kasdienius daiktus.
Demonai slepiasi ten, kur jų mažiausiai tikiesi. Nereikšmingose detalėse, mylimų žmonių veiduose. Smunkančiose pėdkelnėse, mamos keptame obuolių pyrage. Demonų veidai pasirodys, jei mokėsi juos pašaukti, jei įminsi vardą.
Kartą apsireiškusi, mintis pradeda sirpti, gyventi savo gyvenimą. Nekamuoja, tik tvinksi. Kartais zirzia. Kaip vaikystė, kuri yra neišaugama. Praėjęs laikas ir supurčiusios, perkeitusios mintys lieka su visam, nėra prasmės to, kas praėjo, ieškoti – mes patys esame mūsų praėjęs laikas, praėję metai ir dienos, išėję žmonės. Mes – tai mūsų mirusieji. Ir mūsų demonai.
Komiškame, bet baugiame Rebeccos F. Kuang bestseleryje „Geltonveidė“ – popsas gali būti žavingas ir gilus, to taip pat išmokė „Tvin Pyksas“ – rašymas, tiksliau, literatūrinė kūryba yra apsėdimas, nuolatinės lenktynės su demonais. Slėpynės ir demonų persekiojimas. Kuris kurį. Nobelistė Olga Tokarczuk daimonus suvokia kaip paralelinėje visatoje gyvenančias ir veikiančias būtybes, kurios su mumis susisiekia, nes nori būti aprašytos. O. Tokarczuk daimonai yra mūsų dar neparašytų knygų veikėjai, mūsų temos ir vaizdiniai, pasirenkantys ir pradedantys sekioti paskui. Dvasios tol neatstoja, kol jų tinkamai, teisingai neužrašome, neįvardijame ir tokiu būdu neįkūnijame. Ir taip jomis atsikratome.
Panašiai kaip debesis keletą variacijų turinčioje sakmėje. Gal jis irgi buvo daimonas? Debesis – mažas ar didelis, tamsus ar šviesus, piktas ar juokingas – nusileidžia virš kaimo ar sodybos. Apsunksta, išpampsta. Įsivaizduoju, kaip pažeme velka savo pilvą, kol sustoja ir nebepajuda iš vietos. Laukia. Niekas nesupranta, ko nori. O tada nutinka baisus dalykas, visiškas atsitiktinumas. Ežere ar upelyje skalbianti mergina užsigauna nykštį į kultuvę ir surinka: „Ai, nykštys.“ Debesis pratrūksta, paplūsta, užlieja kaimą, sodybas. Mergina atspėjo debesies vardą ir tas pagaliau gavo leidimą įsikūnyti. Ir visus nužudė. Nebeatsimenu, kaip baigėsi tai merginai. Gal ji vienintelė liko gyva ir visą likusį gyvenimą graužėsi, kad jos atsitiktinai ištartas žodis virto kūnu.
Kūrėjo kaltė ir atsakomybė. Įdomu, ar kaltę jautė, pavyzdžiui, Johannas Wolfgangas von Goethė, materializavęs Verterį, kurio kančia taip sužavėjo XVIII a. pabaigos skaitytojus, kad šie ėmė mėgdžioti ne tik Verterio manieras bei jausmus, bet ir savižudybę.
Demonų egzistavimą, jų gebėjimą prakalbinti, nustebinti, priblokšti patvirtina Giedrės Kazlauskaitės eilėraštis „Komunarka“ iš rinkinio „Gintaro kambarys“. Nuo 2018 m., kai knyga buvo išleista, šį keistą, savo struktūra chruščiovkę primenantį, iš skirtingų blokų ar plotmių sulipdytą eilėraštį skaičiau dešimtis kartų. Tačiau vieną niekuo neypatingą dieną klaidžiodama po „Komunarkos“ strofas visiškai atsitiktinai pastebėjau kelis dalykus, kurie mane pasiglemžė ir nusinešė. Pamačiau, o gal tai eilėraštis man pagaliau parodė, ko nesitikėjau.
Pirmoji „Komunarkos“ strofa iš pažiūros visiškai nedera su likusiomis. Lyg trečia ranka ar koja tas demonas, kurio vardo minėti negalima ir kuris eilėraštyje vėliau nebepasirodo.
Sakė, demono vardo minėti negalima,
bet neklausiaũ, o jis
ir neturėjo vardo.
Dar labiau nustebau supratusi, kad iki tol visiškai neteisingai interpretavau eilėraščio pabaigą, raktinę paskutinę eilutę, kurios link veda NKVD rūsiuose nukankinto ir Komunarkoje palaidoto pasakotojos senelio istorija.
Komunarka yra maždaug keturiasdešimt kilometrų nuo Maskvos centro nutolusi miškinga, apie dvidešimt hektarų užimanti vietovė. Iki 1928 m. čia stovėjo medžių apsuptas dvaras, kurį nugriovė ir jo vietoje pastatė vasarnamį NKVD liaudies komisarui Genrichui Jagodai. Šalia vasarnamio miškelyje laidoti NKVD nukankinti, nužudyti, sušaudyti žmonės. Ir pats Jagoda buvo sušaudytas, o Komunarka perėjo naujam komisarui Nikolajui Ježovui, kuris tęsė savo pirmtako veiklą.
Giedrės eilėraštyje kalėjimo vienutė, kapas Komunarkoje per ankštumo ir kančios semas susisieja su psichoterapijos kambarėliu, kuriame „psichologutėms“ pasakojamės „apie savo vidines komunarkas“. Paralelė su mūsiškiu pasauliu baugiai komiška ir negailestinga. O vis dėlto kiekvienam savas skausmas skaudžiausias, net jei suprantame jo menkumą. Praeities traumos mus veikia, net jei savo šeimų istorijų nežinome.
Bet ir „mes“ tėra iliuzija. Traumų, pajamų ir išsilavinimo bendrystė tariama, mus fatališkai skiria pačių paskirtis, kitaip – mūsų talentas:
Kaip šachmatų figūros (juk jų iš esmės nedaug),
kurios turi skirtingą subordinaciją,
taip ir mes išsiskaičiuojame
pameistriais ir amatininkais, o meistrus
paskiria jiems to nežinant.
O štai ir paskutinioji strofa. Skaitydama ją vis tapatinausi su eilėraščio kalbančiąja, nes jos skeptiškas savo galimybių vertinimas ir, kaip iki tol maniau, negebėjimas jausti skausmo, abejingumas kitiems žmonėms atliepė mane pačią:
Vis vien nieko gero jau nenuveiksiu,
bet norėčiau nustoti bijoti žmonių
ir jausti skausmą, kai jie mane žeidžia.
Metų metus maniau, kad kalbančioji norėtų nustoti bijoti žmonių ir pradėti jausti skausmą, kai žmonės ją žeidžia. Paradoksali situacija, bet dažnai jausdavausi būtent taip: bijojau žmonių, bet jie manęs nesugebėdavo įskaudinti, sužeisti. Gal kaip tik dėl to ir bijojau? Tema psichoterapijos kambarėliui, jei tik ten lankyčiausi. O iš tiesų mane suklaidino sintaksė, nepastebėjau, o gal nenorėjau pastebėti numanomo priešdėlio „ne-“. Kalbančioji norėtų nejausti skausmo, kai žmonės ją žeidžia. Ji nėra bejausmė, ji hiperjautri. Gal skausmo geidžiau aš pati, todėl, kaip dažnai nutinka, tekste įžvelgiau savo pačios norus, pačios atvaizdą? Ar naujas „Komunarkos“ perskaitymas yra ženklas, kad pasikeičiau?
Bet grįžkime prie demono, šmėkštelėjusio pirmojoje „Komunarkos“ strofoje. Poezija yra savita kalba, kiekviena poetė ir poetas turi savo žodyną. Tai galioja aiškinantis ir konkretaus eilėraščio, ir viso rinkinio ar net visos autorės kūrybos prasmines dominantes.
Karštligiškai pradėjau versti „Gintaro kambario“ puslapius, ir demonai, šaipydamiesi iš mano nepastabumo, užgriuvo tamsiu, žaižaruojančiu debesimi. Paplūdo, paskandino, nugramzdino. Pasirodo, „Gintaro kambaryje“ jų slėpėsi visas legionas. Eilėraštis „Vyskupo šventimai“: „Su demonais dramatiškų kovų nebūna, – / sakė, – jie tik zyzia aplinkui“; „Minčių medžioklė“: „Aš esu dvi. Kartais miegu ir jaučiu, / kad kita aš stovi prie lovos. // Tai mano demonas, kaltintojas, / vilioju jį medžiokle“; „Mojuodama šikšnosparnio kauleliu / tariu jūsų vardą ir tai apsėda“; „Dvasių kambarys“: „Stiklių gatvėje esantį namą / užgrobė piktosios dvasios.“ Ir galų gale didingas eilėraštis-autofikcija „Daimonion“: „Demonas ant peties alsuodavo šiluma“, „Velnias yra vidinis gyvūnas, slaptasis / Siamo dvynys“, kurį kalbančioji maitindavo, „kad tik nesijaustų per daug laiminga“. „Daimonium“ epigrafe G. Kazlauskaitė cituoja Carlo Gustavo Jungo analitinės krypties psichoterapeutą Donaldą Kalschedą: „Daimonion yra piktavalė dvasia, šiurpių galių turintis vidinis priešininkas.“
Tai štai kas tu, paslaptingasis demone-antrininke!
Giedrės eilėraščių kalbančiosios dėl autobiografinių kontūrų, gyvo balso ir sąžiningumo liežuvis neapsiverčia vadinti „lyrine subjekte“ ar tuo labiau „lyriniu subjektu“ – siutina manančios ir manantys, kad vyriškoji giminė neutrali, nes vyriškoji giminė yra vyriška. Giedrės eilėraščių kalbančioji yra skaitanti ir rašanti moteris, poetė. Bet ar poetę kamuojantis, ją medžiojantis ir jos medžiojamas demonas medžioja mus visas? O gal kiekviena turime po savą, asmeninį demoną? Ar dvasios visuomet piktavalės, priešininkės, su kuriomis reikia kautis, kurias reikia įveikti?
Tokarczuk daimonus jaukinasi, vilioja, yra jiems švelni, kantri ir atidi, nes tiki, kad tik su jų pagalba įmanoma parašyti kažką tikro. O Sylvia Plath „Tėvelyje“ skeltasmakrį juodabatį šėtoną nudeda keršydama už sudaužytą širdį:
Tu stovi prie mokyklinės lentos, tėveli,
Nuotraukoje, kurią turiu,
Tavo pėda sveika, užtat smakras įskeltas,
Bet dėl to ne mažiau šėtonas, visai ne,
Ne mažiau juodas vyras esi tu,
Kuris perkandai mano rausvą širdelę perpus.
<…>
Kai nužudau vieną vyrą, nužudau iškart du.
Tačiau, nužudžiusi savo demoną, nusižudo ir pati S. Plath. Galbūt įveikė ne priešininką, o pagalbininką? Gal jos demonas buvo jos savastis? Gal, pati to nesuprasdama, visą gyvenimą persekiojo ir žudė save? Būtų logiška.
Demonai ir daimonai mane uždega pačia tikriausia persekiojimo manija. Tampu tyrėja mėgėja, pradedu naršyti internete, ieškau informacijos apie demonus tarsi apie keistą sau prisiskirtą ligą. Kokie simptomai, kokia eiga, koks gydymas? Kokios perspektyvos?
Dažnai sakoma, kad demonas apsėda staiga. Kaip meilė. „Nieko negalėjau padaryti“, teisinasi auka. Gal kartais taip ir būna, bet dažniausiai patys jį ar ją prisikviečiame. Kviečiamės ilgai, kantriai. S. Plath savo demoną kuria pagal mirusio tėvo, kuris ir gyvas būdamas dukrai liko nepasiekiamas, atvaizdą: „Pagal tavo atvaizdą sukūriau tokį kaip tu.“ „Gintaro kambario“ eilėraščiuose demonai viliojami mojuojant šikšnosparnio kauleliais, šaukiant vardu, gundomi kaltės medžiokle. Kodėl tuomet apsimetame, kad mūsų demonai – ne mūsų pačių darbas?
Namų psichologas atsakytų: mes kratomės atsakomybės.
Vargšai demonai. Žiaurūs mes jiems ir neteisingi. Demonai ne tik atima, bet ir duoda. Alius Jeskelevičius straipsnyje „Daimonologija Apulėjaus veikale „De deo Socratis“ rašo, kad dosnumas slypi demono varde: graikiškas žodis δαίμων kilęs iš veiksmažodis δαίομαι, „(pa)dalinti“. Daimonus vienas pirmųjų prisikvietė, be abejo, Homeras. Daimonai iš tiesų neturi vardo: jie turi begalę vardų. Daimonais vadintos duodančios, dalijančios dvasios ir Olimpo kalne gyvenantys graikų dievai, ir net negandos, išvirstančios iš Pandoros skrynios. Todėl susidūręs su daimonu niekuomet nežinai, ką gausi. Daimonai gali būti kerštingi, jie baudžia nusikaltusius, bet ir sergsti mirusio žmogaus sielą. Platonas ir vėlesni graikų bei romėnų mąstytojai daimonų sferą lokalizavo kaip tarpinę, skiriančią dievų ir žmonių pasaulius. Platonas „Puotoje“ daimonu vadina Erotą: geidžiančią, todėl stokojančią būtybę. Olimpo dievai nieko nestokoja, jie palaimingai abejingi, o daimonai, kaip ir mes, jaučia, trokšta, kankinasi. Apulėjus tvirtina, kad daimoną žmogus nešiojasi savo sieloje. Panašiai ir G. Kazlauskaitės eilėraščiuose demonas pasirodo kaip antrininkė, kaip Siamo dvynė, kurios buvimą patiriame kaip savo pačios vidinį balsą, nuojautą.
Kasmet po Naujų žinau ir net laukiu, kad vieną niekuo neypatingą popietę paskambins mama ir lyg tarp kitko paklaus:
– Tai gal jau šiais metais bandyk? Paskambink meistrams, susirask tą numerį, kur daviau. Tavo namai griūva, vargu ar dar metus pratempsi, pelėsis vonioje, kibirkštys iš elektros lizdų. Atsilaupęs linoleumas. O vonia, kokia vonia… Nesuprantu, kaip tu joje maudaisi.
– Stovėdama. O pelėsis… Na taip, ir su elektra prastai. Bet šiais metais dar turiu užbaigti knygą.
– Bet ir praeitais rašei. Ir užpraeitais.
– Užpraeitais baiginėjau „Keturis“. O praeitais rašiau tik pusmetį, po to verčiau.
– O dar kitais, manai, bus kitaip?
– Žinoma. Užbaigsiu knygą ir tada iškart skambinsiu meistrams. Pati gi matau, kad laikas remontui. Tikrai.
Puikiai suprantu, kad meluoju, mama irgi supranta.
Bet aš labai, labai noriu tikėti. Noriu tikėti, kad mano daimonas geras, teisingas, ne pamišėlis ir ne triksteris. Kad jis man ne kenkia, o padeda ir kad visi tie perskaityti tekstai, eilėraščiai, romanai mane atvedė ten, kur ir turėjau ateiti. Kad kuriu, o ne tiesiog leidžiu savo gyvenimui irti. Raktiniai žodžiai: „noriu“ ir „tikėti“. Noriu tikėti, kad mano gyvenimas turi prasmę, kad atšokęs linoleumas ir mėlynos liepsnelės rozetėse nėra mano kaltė nei aplaidumas. Taip labai noriu tuo tikėti, kad patikiu net demonais. Daimonais. Kažkuo, kas neturi vardo, bet į mus skverbiasi iš ekranų, romanų, iš poezijos. Ką atpažįstame kaip savo.
[1] Pelėdos nėra tai, kas atrodo (angl.).
Ričardas Šileika. Neužrašoma patirtis be prasmės įrodymų
2025 m. Nr. 2
Bičiulėms ir bičiuliams išsiųstų atvirlaiškių tekstai, rašyti palaidamintiškai, ekspromtiškai, besiužetiškai
užsižiopsau, ir iškrenta iš rankos. raudonutėlis sviedinys sankryžos aikštėje. kas labai atverta – nebeperskaitoma. kas suvis uždaryta – paprasčiausiai neskaitoma. pakartojamas miesto peizažas, taškas bet kur ir bet kada, plaštakos puslankis, pažintys nenumatytose vietose. debesuotumas. dėmesio ugnikalnis, dėmesio fontanas, dėmesio perkusija, viliojantis mėlyniausias stalelis. link valties plaukianti valtis: kiek svarbos, kiek nesvarbos! rekomenduojamas greitis yra pasirenkamas, pamirštamas kodas yra prisimenamas, išradingas slapstymasis yra pralošiamasis. po kojomis srūvanti versmė, šios akimirkos tvirtovė.
(Godai Characiejienei)
miestas turi savo žaidimų, apylinkės prasimano kitokių veiklų. įprastai vengiama totalios dykaduonystės / dykamėsystės. šventės švenčiamos pagal reglamentą ir kontingentą. daugelis labai akiniuoti, mažinantys didėjantį tempą ir dažnį. išardytos sistemos nebeatskiriamos nuo sutaisytų sistemų. balti žirneliai ant juodo dugno, mėlynos pupelės ant geltono dugno. nėra pabaigos nė vienai pabaigai. rutulinė kraspedija įsitaiso sorose, aliejaus upė įteka į riebalų jūrą, beąsiai puodeliai įsimyli ąsėtuosius.
(Birutei Jonuškaitei)
važiuodamas į santariškes, kineziterapinių veiksmų, pirmu greituoju autobusu, atsiverčiu Echarto Tolle knygą, o abi mano akys lipte prisiklijuoja prie kojų, prie jaunamoterės pėdų. mankštos vedėja vis prieina prie manęs, pataiso mano nelygią sėdėseną, pratimai taip pat su kamuoliu ir lazda. kavinėje renkuosi vietą prie lango, kad galėčiau sekti / segti gatvės procesus, mėgautis scenomis ir mizanscenomis. itin karštos dienos tiesiogiai proporcingos gėlėtų suknelių gausai. ganausi tuose gėlynuose. jie tiršti, jie butaforiniai. kalvarijų turguje žalias žaliavas perku iš pauteniškių. sėmenų aliejų taipogi. bičiuli Dovydai, nebūtina ko nors imtis.
(Dovydui Grajauskui)
taip galėtų baigtis, taip galėtų netgi prasidėti. rankininkystė, kojininkystė, dantininkystė, užpakalininkystė… aha, žiūrėk, akmenys, kaulai, kulkos, kaukės – tai jau paveldas, tai jau vertė. o va, nežiūrėk, mėsa, dulkės, anglies dvideginis, obsesijos, prastas matomumas, skylė kojinėje, skylė skylėje. taip galėtų užsiplieksti ir įsiplieksti, suspirgėti ir nusvilti. praleistas žodis kaip praleista stotelė, dar koks nors nevykęs (nubrozdintas) palyginimas, oksimoronas, pašikta metafora. o dabar imkim ir apmaukim vaizdą, dėbsantį į mus, apšaukim jį, apgraužkim jį.
(Gyčiui Skudžinskui)
o šįryt – pirmojo špoko švilpavimai, derybos dėl buto nuomos sąlygų. o – šįryt kontrolieriaus genio revizija ir inventorizacija medžių pasažuose. o šįryt – libersocdemų valdybos pirmininko kėkšto ir jo dešiniasparnės kėkštės prieššventinė ruoša. ir šįryt – novaturo kelionių į rojų pasiūlymai, paauglijos kvietimai free hugs. po to – vidurdienio šampūnas londa nuo pleiskanų ir būtojo laiko vaizdų. išklotinė, įkvėpimų ir iškvėpimų dažnis. dar šįvakar šįvakar šįvakar kelias atgaliop: jokios nebūties, bekvapis ir bespalvis sapnas, užsnūdęs režisierius. mokėjimas tiesioginiu debetu – už klaidas, už savo teisybes, už vyną ir duoną, už pirmą eilutę, už pauzę ir kablelį.
(Rimvydui Strielkūnui)
reikalai vis susiranda reikalų ir veda sąskaitas plačiu keliu. būna, reikalai sutęžta ir praranda svarbą savo pačių akivaizdoje. štai tada pražysta žibutės, forsitijos, rūteniai, hiacintai, scilės, pražysta veidai, lūpos, plaštakos. užsiveisia žvejų neryje ir vilnioje, užsiveisia tinginiautojų, riedlentininkų, grožio etalonų ir slaptųjų agentų. pirmadienį sostinė įjungia visos savaitės spektaklį. vieni trokšta būti vieni, kiti geidauja būti pora, o debesys nesilaiko eismo taisyklių, o gyvenimas nesirūpina vietomis, laikais ir bilietais.
(Kęstučiui Kebliui)
(pra)plaukiantys rankinukai, telefonai, šukuosenos, šypsenos, plaštakos, sąskaitos, akiniai, kišenės, skėčiai, banko kortelės, stuburo slanksteliai, žiedai ir rūpesčiai, minutė ir nežinia, daugiskaita ir vienaskaita. plaukikai ir skenduoliai, plaukiančios, plaukiantys – pro šalį, per rakto skylutę, per adatos skylutę, ropojantys per atmintį, per širdį, laižantys, aižantys, aikčiojantys. sapnų įkaitai, sugalvoti, patikėti, užrašyti ir (galbūt) perskaityti.
(Rasai Bublaitienei)
šluojama vakarykštė diena, šluojama naktis, katinų letenos, lapių uodegos, vaiduoklių kudašiai, rankenėlės, ąselės, auskarėliai, batraiščiai. nepamenu filmo pradžios, nepamenu režisieriaus pavardės. balti bateliai įkandin geltonų, juoda kava, gėlės be vardų. skraidantys šaukštai ir šakutės, viens, du, trys.
šioje kranto pusėje, aš šioje kranto pusėje, be vėliavos, be laužo, be trečio karto. gurkšnoju prėską alkoholį, aplipęs spaliais, apkrėstas baime, išėjęs iš namų, negrįžęs į širdį.
(Aldonai Ruseckaitei)
būtent: vieta, aplinkybės, sąlygos, būdas, charakteris keičia tiesą. jutimas, įtikėjimas, žinojimas, nežinojimas keičia tiesą. socialinę, ekonominę, politinę, religinę tiesą, bet ne širdies. užrakintos durys, atvertos durys yra durys, skaitoma knyga, pelių pagraužta knyga yra knyga. gyvenimo suskaičiavimas, surašymas, sustygavimas, sudainavimas, sužanrinimas, sulentyninimas yra žmogininkystė. plaukia upėmis debesys, vėjai maišo pasaulio smėlius.
(Gintarei Adomaitytei)
iš mažosios raidės, iš vos girdimo garso, iš prislopusios praeities, iš palengvėle išsiskleidžiančio spalio šeštadienio, iš laikinai sugrįžtančiųjų, iš nepatenkinto atspindžio veidrodyje, iš persidėliojančios kompozicijos, iš tuščiai skaitomos knygos, iš kišenvagių kišenių, iš noro vėl pakartoti malonumą, iš aplankytų vietų, iš kasdienybės stebuklų, iš vaisių užauginančios sėklos, iš jausmų upės, iš emocijų gaisro, iš lūpų į lūpas, iš prisiminimo – alma, srūva, teka, virvena, kapsi, teška, šiugžda, krebžda, mirksi, spirga kiekviena, kiekviena akimirka.
(Danguolei Ruškienei)
tebūnie, tebūnie, tebūnie, Indra! akimirksniškai, pilnakraujiškai, palaidūniškai, paleistuviškai… gyvenimas yra šiandien, gyvenimas esame mes. be atspindžių, be sapnų, be įrodymų. be kevalų, be lukštų, be šarvų, be priklausomybių. o kitame dangaus krašte, o kitame žemėlapyje, o kituose pavidaluose ir induose – tuštuma ir pilkuma. kiaurai tekančios upės visatos kanalais, per tamsas ir šviesas srūvančios materijos, tekstuose ir vaizduose lizdus sukanti praeitis. gyvenimas neturi nė vienos klaidos.
(Indrai Drevinskaitei)
atvirų durų rytas, atvirų langų naktis, atviros skrynelės paslaptis, atvertos spintos asortimentas, atviros širdies gyvastingumas. istorijos krebžda pelių urvuose, kurmių požemiuose, vėstančiuose lizduose, dulkėtuose paloviuose. o kraujas teka šiandien, o kava kvepia tik šiandien, o debesys plaukia tik šiandien, o kvėpuojame tik šiandien… Kristina, šešėliai ilgėja, šešėliai trumpėja, trupa pyragas, šunys vizgina uodegas, keičiasi įpročiai, pirmas kartas jau antras, dominuojančios dominantės, varnos ir žvirbliai. vilniaus antradienis.
(Kristinai Janušaitei-Valleri)
spyruoklės spyruokliuoja, lapkritis lapkritėja, žemė žemėja ir žiemėja, baltieji bąla, rankos rankdarbiauja, šakutė smeigia mėsą, šaukštas bedarbiauja. ekonomiška ekonomika: šuniui penkta koja, dviakiams trečioji akis, deguto šaukštas medaus statinėn.
šeštadienis be vėjo: būtasis kartinis, būtasis virtinis, būtasis girtinis / gertinis, būtasis prieskoninis, būtasis veltinis, būtasis (s)pjautinis. vienu metu skirtingose vietose, vienu jausmu atskirose širdyse, viena kryptimi savais tikslais. Valdai, posūkių dešinėn, kairėn, grįžtelėjimų, girgžtelėjimų –
(Valdui Aušrai)
pirmadienio garsų kolekcija: lakštingalos, kompiuterio klaviatūros, riedančio dviračio ratų, lauko teniso kamuoliuko, puodelių ir lėkštelių, kavos aparato, patraukiamos kėdės, tualete nuleidžiamo vandens, žemės sukimosi, ginkmedžio siūravimo, nuryjamo gurkšnio, raktų kišenėje, plėšiamo popieriaus, plėšomų baltinių, pakeliamos rankos sąnarių.
antradienio sulaikymai, susitaikymai, sąspaudos, baudos, s tampanti š, z virstanti ž. jokios pasaulio pabaigos: pereinu į kitą vietą, perlipu į kitą medį. ugnis po vandeniu, žvėris manyje, spalvą keičiantis kraujas. tikiu, tikiu, tikiu pasiduodamas. taip, neišmoktos pamokos.
(Dianai Paklonskaitei)
nakties tyla išaušta į ryto tekstą, upė dešinėje ir upė kairėje, prie sankryžos stabteli riesutaijums.lt. trūkčiojantis diktoriaus balsas, žinomas veidas yra skrupulingai pergrimuojamas, vienas po kito įjungiami mygtukai. kur aš buvau: alų midų gėriau, prėskas nesąmones postringavau, apsimetinėjau, kad nesvarbu.
kita stotis, kitas traukinys, kita pieva ligi kelių, kita pakrikštyta tiesa. išplaktos vėliavos, subliuškę balionai. rekomenduojama kelionė žydinčio kalno link, rekomenduojama širdis, rekomenduojama prasmė.
(Aistei Matuzaitei)
pamažėl ilgėjantys rugpjūčio šešėliai, vėjas susiranda suknelių ir plaukų. stebiu, kaip akimoju jis sunaikina moters išpučiamą cigaretės dūmą. dar šiek tiek baudelaire mintijimų. musė iš vengrų filmo „apie kūną ir sielą“, suolelių sėdėtojai keičia vieni kitus. apstoka to, ko nebėra. apstoka to, ko nuogąstauju.
mąžta ir pampsta, tirštėja ir liesėja – trys šimtai gramų, aštuoni šimtai mylių, penkiasdešimt draugysčių, žūstančios ir prisikeliančios formos!
(Rūtai Jonuškienei)
noriu sumuštinio su vištiena, noriu raguolių. noriu žaisti be kraujo, be žaizdų, be paėmimo nelaisvėn. noriu šventės be datų, be batutos, be fejerverkų. dovanok man mano rankas, man mano laukus. aš slėptuvėje, aš pirmas, antras, trečias. išjungtas tiekimas, išjungtas susisiekimas, mygtukas dešinėje, mygtukas šiandienoje. naudininkas, naudininko, naudininkui, iškeltos sąlygos, nuleistos nuolaidos. auka užuodžia auką, žmogus suloja šuniui. neprašyta patarlė, neprašomas / nerašytas priežodis. susigūžęs aš, atsilošęs aš. eikim šokti, ei! eikim šįvakar velniop. mano dramblys, mano žirafa, jūsų sumuštinis.
(Daivai Kairevičiūtei ir Mindaugui Šnipui)
nuleidžiu kojas, nuleidžiu galvą, nuleidžiu rankas. vis tiek esu pastebėtas, parodytas, suskaičiuotas, pašvilptas. aplinkybės palankios: įkalninis nugarinis vėjas ir nuokalninis pilvinis vėjas, ruošte ruošiančios žydėti visutėlės liepos. suknelėtos ir sijonuotos telefonų kalbėtojos, pakalnučių siūlytojos ir kvepintojos, ledų laižytojos, akiniuotės ir skrybėliuotės. o! ištroškusi žemė, išsiilgusi lyguma, išalkusios kalvos. mostelėsiu prakaituotais sparnais, karktelėsiu ir, demonstruodamas orumą ir nepriklausomybę, paliksiu šį bokštą.
(Andriui Mosiejui)
mieste spardosi paspirtukininkai, karštakošiai kabina atvėsusią putrą, beregint keičiasi mados, puolėjai ir gynėjai demonstruoja vieni kitiems nežabotą meilę. krizenu į artimojo saują, minimaliai mindžioju nuoskaudas. kablelis – tai tik suabejojęs taškas. rugpjūtis iškėlė savo smilių, atsivėrė uždara sistema, paveldas įsikainoja kaip tik moka. daug įstojusių, daug nustojusių! nerimastingos plaštakos slepiasi kišenėse, visi kaip susitarę nori ilgai ir laimingai gyventi. tiesa, yra tokių, kurie prisijaukina ir dešinę, ir kairę.
(Vilmai Samulionytei)
debesų karavanais, bręstančia žaluma. einančiais, mirksinčiais, tekančiais, tylinčiais, keičiančiais, lydinčiais. krikštyta diena, ženklintas gyvenimas. plaučiai, įkvepiantys šviesą, širdis, pumpuojanti chlorofilą. plaštakos su plaštakomis, šokis kiekvienoje sankryžoje, kiekvienoje stotelėje. neregimybėje augančios, žydinčios apčiuopiamybės. džiaugsmas be vardo, laisvė be vardo, vėjas be lizdo. apsirengtas rytas, nusirengtas vakaras, įbrista jūra. kvėpuojama meilė, semiamas dangus, pamirštamas žinojimas. sveika, iliuzija, svaigulio pilnoji, palik mane pirmai progai pasitaikius. sėsiu į traukinį, į mėnulį, atlaposiu langus, kad būtų iš naujo, kad būtų iš pilno.
(Agnei Jonkutei)
būk labas, Vigmantai, žemė sukasi, marokietiškas sijonas sukasi, Petras Cvirka ir Vincas Kudirka sukasi. neršia ūkininkų vilkai ir velnio avelės. Prasilenkia geros valios tupėtojai ir šypsotojai pro ūsą, manualininkai ir automatininkai. skaičiuoja vandens skaitikliai ir skaitiklių keitėjai. don’t worry, be happy, vyr. ir mot., doc. ir dr. cemento gamykla ir pieno kombinatas, stogai ir grindys. sukasi darbo valandomis, sukasi poilsio valandomis, sukasi vegetacijos periodu, sukasi mirties sezonu, sukasi aukštielninka ir susirietus, sukasi pagal pareikalavimą ir suvis palaidai.
(Vigmantui Butkui)
koks pirmasis sakinys. kokia pirmoji tyla. tik šioje vietoje egzistuoja ši vieta. mėlynos spalvos nerimas, žalios spalvos kamštukas. įsitaisau vitrinoje, įsitaisau arkoje, įsitaisau viltyje (valtyje). „į“ krypties neprivalomumas, „ir“ prieš kablelį, po kablelio. kitos prijungiamosios / pajungiamosios mintys, šalutinės nuotaikos, nuogaidos, nuoplaukos. ok, tie klaidinantys ženklai manyje! paikas dirsčiojimas pro durų akutę, įvaizdingas barškinimas raktų ryšulėliu. ką noriu suvaidinti? paguodžiančiai skiesdamas, atidėliodamas, perdėliodamas: ką jau, ką jau, vis tebe ne, vis tebe vis.
(Agnei Dautartaitei-Krutulei)
ką aš išsprendžiu, ką manyje išsprendžia: kai leidžiu, teka upė, teka rugpjūtis, dulkės augina dulkes, nebesvarbūs kryžiažodžiai ir rebusai. šaukštelyje atsispindi ši akimirka, vieni suka dešinėn, kiti stabteli. mėlynės nudažo liežuvį, virtuvėn įsibrauna pora širšių. gurkšnok, burna, gurkšnok, kol kūliavirsčiauja šešėliai, kol srūva mintynai, kol sklando eilėraščio eilutės. žiū: scenon įstumiamas tanko maketas.
geidu rimti pauzėje, tilti tyloje, užsimerkti vaizde, atsimerkti atmintyje. anava, Daiva, kvapioji dedešva, pagret tikrinės lelijos. vakarykščiai draiskanoti debesys dar mano galvoje.
(Daivai Balčėnienei)
vilniaus plyšys, vilniaus pleištas, vilniaus pleistras. lapkričio indulgencija. aš šiandien nesislepiu – kilsteliu smakrą, žirglioju važiuojamąja dalimi. laikas pirkti adatų, laikas siūlyti adatų. naivutėliausiai manau išsaugosiąs, neblaiviai manau dar būsiąs, kartosiąsis. materialybė išsimaterialėja, atspindžio žiedas siaurėja, plinta užkadrio šviesa: krustelėta, nepasitikėta. vilniaus skėčiai, vilniaus spiečiai, vilniaus plaučiai. ką veikia plaštaka kišenėje, ką žino ištraukta šaknis, kur pabėga kraujas?
(Ramunei Brundzaitei)
gal ką apie pradžią, gal ką apie pabaigą, apie įvairiomis kryptimis srūvančius šventinius skėčius, apie laimės rezervaciją rytdienai, apie liepų žydėjimo procesą europoje, apie ląstelę, glaudžiančią prie ląstelės, apie miegančias didskruzdes, gal ką apie kaltę, ką apie stuburo tiesinimo reikalą, ką apie emocijų paleidimą, gal apie atsigaunančias šaknis, krustelinčius prisiminimus, gal apie nepasinaudojimą proga, apie amžinąjį sėdėjimą prie lango ekrano, apie neveikiamas aukštumas, gal ir apie stebuklus, apie kraujo apytaką, apie ėjimą į nežinią, į geidžiamą tolį, į čia pat ap/tinkamą ramybę. gal ką spėsiu.
(Aistei Jakimavičiūtei)
iš naujos eilutės, kuri kiekvieną rytą, kuri iš nerimastingumo, kuri iš netikėtumo, kuri iš susitaikymo, iš nelaukto atsakymo, iš nežinios. gali būti bet kuri savaitės diena, gali būti bet kuri susitikimo vieta. sniegingas, vėjuotas metas, suturėtas geismas, kaulų, odos ir nagų reikalai. nuoširdus melavimas, kiti būdvardiniai daiktavardžiai. labas, Elena, mojuoju tau iš antro aukšto, iš strange love kavinės, iš lizdo, iš kriauklės, iš smėldėžės!
(Elenai Karnauskaitei)
tasai, kursai į(si)vynioja ir iš(si)vynioja. kursai šoka tyloje. šoka pauzėmis, spalvomis, puslapiais, upėmis, įkalnėmis, nuokalnėmis, paširdžiais, skiemenimis, vardažodžiais.
svaigutėliausia robinijų ir šeivamedžių kaimynystė, dar kartą ano karto pakartojimas. neregimas, o juntamas vidinis įdagas: esu stebintysis, esu stebimasis. karuselė, kaleidoskopas, vitražas. sveika, Aušra, tau tinka žalia! tau tinka balta! dabar ketvirtadienio fotografija, ji kinta. trumpėja (mūsų) šešėliai, tuštėja (mūsų) sapnai. harmonija ir taika, kvėpavimas plaučiais ir oda.
(Aušrai Jakubelskienei)
praviros kišenės! prakąsta ryto bandelė, prakasta duobelė; niekas neprarastas. pravertas miestas, pratartas labas. virst! kur tas kanalas, kur ta banga? filosofijos meduolis, aplietas religija: vertikalė, horizontalė, elipsė. man tikras šis vaidmuo, manyje ok saugus aktorius, amsintis „išsiilgtų“ tiesų. o dabar iš naujo: nuomonės, rikiuokitės! raukim plaukus, grąžykim rankas, pasakomis kamšykim skyles. amžinas liežuvio flirtas, suokalbiškas raumuo, pilypas iš kanapių, rapolas iš šnipiškių.
(Vaivai Kovieraitei ir Dainiui Trumpiui)
kai pro šalį praplaukia žiedai, apšlakstyti vabzdžiais, sekmadienio saule. meduiti, purslojantys, vėjų pasūpauti, svaigulingi, giedantys. kai įsakymas laukti, lūkuriuoti yra tasai pats įsakymas gręžtis ir mauti, trauktis ir kniaubtis. tad – laisva valia jau esu parenkamas, pažindinamas, skelbiamas ir skalbiamas, kardomas ir karpomas. kai vanduo nugaruoja, kai kraujas kyla ir leidžiasi gyslynais, kablelis keičia prasmę, spynoj trakšteli raktas.
(Vilminai Navickaitei)
taškas com taškas eu taškas lt nebūnu vėl iš naujo įsikimbu durų rankenos neišėjęs neįeinu penktadienio pavakario lietuje atomas molekulėje adomas pagundoje priekaištas atodūsyje netesėta sau pasibaigusi garantija kaip svetimas į svetimą neužrašoma patirtis be savikontrolės be prasmės įrodymų prisiminimo ugnies įsikalinęs įsikalbėjęs viena antroji viena trečioji papuošalų blizgios tuštumos bergždžio bėgsmo spyruoklių mygčioju neveikia mikčioju nereikia užuovėjoje užkampyje dalinuosi ardau suvilgau lūpas griežtai išbraukiu.
(Rugilei Kazlauskaitei)
Eglė Frank. Išsirinkusi geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta
2025 m. Nr. 1
Poetei Nijolei Miliauskaitei atminti
Žinojau: tik pradėsiu rašyti apie Nijolę, ženklai ir sutapimai ims sklęsti kaip plaštakės žvakės švieson.
Į „Šiaurės Atėnus“ plaukte plaukia begalė poezijos rankraščių, bet tik pradėjus rašyti šį tekstą, atsiunčia savo kūrybos Joana. Rašo, kad viena jos mylimiausių poečių yra Nijolė Miliauskaitė, o kitą dieną gaunu laišką iš Jurgitos Jasponytės, kurios pirmoji knyga „Šaltupė“ (2014) buvo lyginama su Nijolės Miliauskaitės „Uršulės S. portretu“ (1985). Jurga atsiunčia man Nijolės eilėraštį – sutapimas? Ne, žinau, kad čia Nijolės monai, kurie jau prasideda, – kurį laiką būsiu apspista šių sutapimų plaštakių, turėsiu skaityti ženklus ir nesibaiminti.
Rašau savo sodyboje, Šiaurės rytų Lietuvoje, kur jau lapkričio pabaigoje pradeda snigti, o važiuojant iš Vilniaus pusiaukelėje akyse pradeda šviesėti – pakelės nubertos, nupudruotos dar trapia būsimos žiemos baltuma. Ryte užkuriu pečių ir per mišką išsiruošiu į savo „liurdą“. Ties dviejų ežerų sankirta, kur anksčiau būdavo statomos pagoniškos šventyklos – Švč. Mergelės Marijos grota. Šalia grotos – dar šalčio nepakirsta rožė, irgi visa padengta pirmuoju sniegu, bet tebesibaudžianti skleistis. Nors Nijolė Miliauskaitė iki mirties išpažino krišnaizmą, ją matau ir krikščioniškosios dvasios šviesoje. Prisimenu Mortos ir Marijos paveikslą iš Evangelijos pagal Luką. Iš pirmo žvilgsnio Nijolė artimesnė Mortai, – visada pasirūpinanti pirmiausia kitu nei savimi, atsidavusi tiems, kuriuos myli, ir tik paskiausiai prisimenanti savo poreikius. Tačiau Kristaus žodžius, pasakytus Mortai: „Marija išsirinko geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 38–42), drįstu priskirti Nijolei. Turbūt šio Evangelijos skaitinio esmė ir yra ne atskyrimas, o abiejų seserų savybių darnus sugyvenimas vienyje. Juk Marijos pradas Nijolėje buvo ne mažiau ryškus kaip ir Mortos pareiga – rūpintis begale buitinių dalykų, kad po to galėtų pasišalinti į savo sielos kambarius, o juose būdama, įsiklausyti į tai, kas bylojama iš aukščiau; atsidėti tikrajam savo pašaukimui – poezijai.
„Einu einu, Gražinute“, – veriasi reminiscencijų koridoriai. Mudvi su teta – mano mamos seseria Gražina Ramoškaite-Gediene – Nijolės ilgamete drauge, atvykstame į Druskininkus. Man septyneri, esu drovus ir jautrus vaikas, ir nors Nijolę jau esu mačiusi, kiek nejaukiai jaučiuosi, kad reikės viešėti man nepažįstamuose namuose. Bet juk atvažiavom pas Nijolytę, – taip su meile sako Gražina. Nijolei atidarius duris, patenkame į jos valdas, kurios mano atsiminimuose – tarsi tekstilinis kūrinys, kur daug dėžių dėželių, džiovintų augalų ir visur – balta spalva. Žolelių kvapai, švara, mereškuoti peltakiuoti visi namų kampai. Tarsi iš jos eilių:
kvapai
iš praeities, akis užmerkus
giliai giliai jtraukiu: levandų, rozmarino
ir rožių žiedlapių, ir paprasčiausio
jeronimo, ir apelsino
aitrių žievelių — sunkius pravėrus stalčius
stebuklingi
žolių maišeliai, surišti šilkiniais kaspinais
tarp skalbinių, kietai krakmolintų
tarp marškinių ir drobių
sena komoda, stovinti kampe
<…> (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Apima anapusybės pojūtis, tarsi būčiau įleista ten, kur patikėta išrinktiesiems. Medus, daug medaus stiklainių – bet ar tikrai ten medus, ar tai jau dabartinė mano fantazija. Nijolė ima raudoną siūlą, įmantriu pynimu veja iš jo juostelę, tarsi simbolinę kabalos pynę. Prie jos riša paprastą vario širdelę, ištapytą gėlėmis, ir kabina man ant kaklo. Esu Nijolės palaiminta, tokia ir palieku jos namus. Daugiau Nijolės nebeišvysiu.
Pas Gražiną ir Sigitą Gedas jų bute Žaibo gatvėje, kuriame dažnai viešėdavau, vis matydavau Nijolės siūtą lėlę. Jų dukrai Uršulei dovanotą skudurinę Onutę ilgainiui jau tapatindavau su pačia Nijole – tokia pat „guvernantiška“ suknele, balta apykakle; tarsi ji nuolat ten būtų, kad ir nemačiomis. Viskas, ko imdavosi Nijolė, būdavo iš širdies, su begaliniu kruopštumu ir meile atliekama. Glostydavau lėlės suknelės mezginius, tokius pat peltakiuotus kaip ir jos namuose matyti. Lėlės plaukai – geltonų siūlų, spalva panašių į Uršulės.
Įbėgi
juokdamasi, tokia mažutė
vieną vasaros dieną, prieš keletą metų
į mano gyvenimą
ir tebestovi ten
sulaikius kvapą, išpūtus akis
žiūri, kaip ištraukiu
lėlę: pirmiausia galva, rankos dvi
liemuo ir kojos, ji sako tau labas
tau
ją pasiuvau
<…> (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Prisimenu vieną iš vaikystės vasarų, kai viešėjau Sigito gimtinėje Pateruose, netoli Veisiejų. Sigito tėvo – vadindavome jį Dzieduliu – kiek prisibijojau dėl ūmaus ir agnaus būdo. Būdavo, su Sigitu užsimodavo eiti apkulti kaimyno, neva pavogusio jų valtį, bet, Gražinos sumaniai atkalbėti, likdavo troboje, o kaimynas išsaugodavo sveiką kailį. Mėgdavau sekti paskui Dziedulį į tvartą, kur kriuksėjo milžiniškas paršas, žiedu pervertu šnipu, – kad neknaisiotų patvartės. Dar dabar, regis, galiu atkurti kvapus – nuo Dziedulio sklindančio aštraus tabako ir laukų vėjo, nuo jo guminių kaliošų – mėšlo ir senos gumos, švelnaus trobos pelėsio, kamaros drėgmės, kurioje slėpdavausi, kai, pasak Gražinos, vaikus dažnai aplankydavęs ožys įlįsdavo ir į mane. Dienas leisdavau piešdama viską, ką matydavau aplinkui. Uršulė dar buvo kūdikis, todėl piešiniuose atsirasdavo ir ji, jos vežimėlis, trobos langas, gėlių vaza. Su Sigitu ir Gražina keliaudavome uogauti – į sausom samanom kvepiančius Dzūkijos miškus, kur plytėdavo ištisos žemuogių pievelės. Būdavau ir savaip laiminga, ir ne, nes ilgėdavausi namų, kur laukė ką tik gimęs mano brolis. Ir štai, vieną dieną sužinojau, kad mus aplankys Nijolė su Vytautu iš Druskininkų, bet visiškai neapsidžiaugiau, nenorėjau svečių, bijojau jų. Slėpiausi kamaroje kartu su savo „ožiu“, nutarusi neišlįsti tol, kol svečiai neišvyks. Ten tūnodama, išgirdau Nijolės balsą – progiesmiu tariamus žodžius su švelniomis užsikirtimo sinkopėmis. Stebėdama ją pro pravertas duris, mačiau sėdinčią už ilgo senovinio pirkios stalo. Šalia sėdėjo Vytautas, bet švietė tik Nijolė – tuo vos matomu nežemišku švytėjimu. Priminė pas religingą mano močiutę matytus paveikslus – ten jos, madonos, taip pat per vidurį perskirtais plaukais, taip pat švytinčios. Vytauto galva buvo aprišta odine juostele, jis kalbėjo garsiai, griausmingai, regis, pilna troba turėjo būti jo buvimo. Bet ne, troba buvo pilna Nijolės, todėl nė nepajutau, kaip ištykinau iš savo priebėgos, kamaroj palikusi ir ožį, ir baimę, genama smalsumo ir noro pažinti. Nepamenu, ko manęs klausė tąkart Nijolė, bet kalbino su atida ir pagarba mažam žmogui – vaikui. Vytautui ir Nijolei išvykus atgal į Druskininkus – tuo metu Nijolė jau pati vairuodavo, klausiau Gražinos: ar Nijolė yra keista? Gražina juokėsi ir klausinėjo manęs, kas būtent man, vaikui, Nijolėje pasirodė keista. Tik dabar suprantu, kad tąkart pirmą kartą sutikau žmogų, kuris, kad ir trumpai, man pasirodė ne iš šio pasaulio.
Nijolės Miliauskaitės rinkinys „Uždraustas įeiti kambarys“ guli prie mano lovos – nuolat skaitomas, kai kuriuos eilėraščius moku mintinai. Kiek kartų panirta į jos eilėse aprašomas būsenas, kiek matyta jos akimis. Net ir zuikiai atgyja mėnesienoje tomis ypatingomis naktimis sodyboje, kai šviečia tokia skaisti pilnatis, kad išėjusios vidurnaktį į kiemą šešėlis ištįsta iki pačios pamiškės.
prie lango prieini
nubudinta
pievelėj, priešais namą, mėnesienoj
laksto zuikiai (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Pajūriu eidama, dažnai kartoju jos pirmą rinkinio eilėraštį – nomadiško pajūrio klajūno mantrą. Kurioje lieki dviese su jūra ir jos vandenų nugludintais akmenimis, vaikystėje atstodavusiais tikrus turtus, nešlifuotus brangakmenius:
<…>
su ženklais, sunkiai įžiūrimais
vieni nušlifuoti, kiti neužbaigti dar
akmenys
po kojom, geriausio
juvelyro darbas (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Sausio 23-iąją sukanka septyniasdešimt penkeri metai, kai gimė Nijolė. Kažin, kiek jai savas ir priimtinas būtų šis laikmetis su jo pokyčiais, bet būtent tokio amžiaus matau ją gyvenančią Vilniuje, į kurį dėl jame vykstančio aktyvaus kultūrinio gyvenimo visada troško sugrįžti iš Druskininkų – „z nudnego miasteczka“, kaip rašydavo laiškuose draugams. Taip ir negrįžo.
Per Vėlines visada aplankau jos kapą Antakalnio Menininkų kalnelyje, ten iš medžio išdrožtas angelas amžinai kužda paslaptis jai ausin. Viskas taip, kaip ir pritinka Nijolei – su natūraliais lauko akmenimis, tarp jų želiančiais viržiais. Vainiką perku visada tik iš sausučių; gajos gėlės, tokios pat ir gyvos, ir mirę; savaip nemirtingos.
Nijolės man dovanota vario širdelė po daug metų kažkur pradingo. Kartais atrodo, ką tik mačiau stalčiuje ar papuošalų dėžutėje. Sapnuose, būna, ieškau ir randu ją, ištapytą gėlėmis, – jau savo uždraustame įeiti kambary.
2024 m. gruodis, Ažvinčių kaimas