Esė
Ramunė Brundzaitė. Vairuoti
2025 m. Nr. 10
Pradėjau vairuoti, jausmas – lyg plaukčiau.
Nesitikėjau, kad bus taip įdomu.
Taip patinka būti savo kelio juostoje –
ribojamai punktyro ar ištisinės linijos;
gal net ir pati turiu ribas.
Giedrė Kazlauskaitė, „Liepa“ (iš poezijos knygos „Marialė“, 2025)
Šiandien per pamoką mintyse kartojau žodžius iš Giedrės eilėraščio. Išsitekti savo juostoje ne visada sekasi. Instruktorius vis pataiso: kairiau, dešiniau. Man atrodo, kad judu linijų ribose, bet kartais sunku suprasti automobilio gabaritų išsidėstymą erdvėje. Kai mokausi parkavimo, norėčiau, kad milžiniškas vaikas paimtų šį pežo kaip žaislinę mašinėlę ir padėtų ją tarp kitų. Patinka, kai praleidžiu pėsčiuosius ir jie man linkteli ar kitaip padėkoja. Jaučiuosi kaip padariusi gerą darbą! Nors tik laikausi kelių eismo taisyklių. Vairavimas – gera tema pokalbiams. Staiga turiu apie ką kalbėtis su tais, su kuriais paprastai nelabai turiu apie ką kalbėtis. O jau tėčio pasididžiavimas, kai pasakiau, kad mokysiuosi vairuoti!
Kai vairuoju, jaučiuosi, lyg plaukčiau, lyg skrisčiau. Lyg kontroliuočiau situaciją. Lyg kontroliuočiau savo gyvenimą. Šalia net sėdi instruktorius (ne taip, kaip tikrame gyvenime). Kartais jis už mane spusteli stabdžio pedalą, sako prilėtinti ar pagreitinti, laikytis dešinės. Labai bijojau pirmos pamokos. Šiek tiek ramiau pasidarė pamačius mokymosi sutartyje punktą, kad už eismo įvykį atsakinga vairavimo mokykla. Kad būtų tokie gyvenimo kursai!
Kada kilo mintis pagaliau, porą dešimtmečių atidėliojus, imti mokytis vairuoti? Turbūt šiemet vasarį. Kai Trumpas ėmė skambinti Putinui, išmetė Zelenskį iš Baltųjų rūmų, ir visi ėmėme jaustis kaip 1938-aisiais.
Su Ieva užsirašėme į kelis internete rastus kursus: pirmosios pagalbos, pilietinio pasipriešinimo, mokymus, kaip susikrauti išvykimo krepšį. Pamenu keistus jausmus išėjus iš vietų, kur vyko kursai. Prekybos centre „Europa“, kur yra Raudonojo Kryžiaus būstinė, aplink zujo žmonės, veikė parduotuvės, išėjus į lauką gatvėmis važinėjo automobiliai, degė šviesoforai, stotelėse stojo autobusai, į juos lipo keleiviai. Miestas gyveno savo įprastą gyvenimą. Scenarijai, kuriuos ką tik aptarinėjome, tebebuvo teoriniai. Bet sunkiai galėjau išmesti juos iš galvos.
Kol mokausi, negalvoju, kas mums gresia. Esu čia ir dabar. Svarbiausia žinoti, kaip važiuoti per sankryžas, praleisti pėsčiuosius, laikytis kelių eismo taisyklių, matyti ženklus, prieš rikiuojantis į kitą juostą – rodyti posūkį, žiūrėti į veidrodėlį ir per petį, kad pamatyčiau automobilį, galimai patekusį į akląją zoną.
Vairavimo kursus nusipirkau balandį. Vasara dar toli, darbe nuobodžiavau, jo monotonija vargino. Atrodė palankus metas mokytis ko nors naujo, ieškoti inkaro, kurio įsikabinus išnirčiau iš apatijos. Anksčiau stabdydavo kelių draugių patirtys: jos bandė mokytis vairuoti, bet dėl vienų ar kitų priežasčių sustojo proceso viduryje, teisių taip ir neišsilaikė. Atrodė, jei taip nutiktų man, labai gailėčiau tų šešių šimtų ar daugiau kursams išleistų eurų. Dabar, jei prasidės karas, nesvarbu, ar vairuosiu turėdama teises, ar be jų.
Teorijos kursai vyko nuotoliu, nematėme dėstytojo veido, bet jo balsas ramino, požiūris įkvėpė. Sakė, kad ruošia mus ne „Regitros“ egzaminui, tikrieji egzaminai prasidės išvažiavus į gatves. Vairavimas visų pirma yra darbas, atsakomybė. Kelių eismo taisyklės, skaitant painios ir neaiškios, pamažu ėmė vertis savo grožiu, lyg matematikos lygtys, pražystančios, kai jas išsprendi. Dėstytojas Ričardas nelaidė juokelių apie moteris, buvo teisingas ir atlaidus visiems, išskyrus chuliganiškus vairuotojus. Klausydavausi jo paskaitų ir norėjau, kad jos niekada nesibaigtų.
Važiavau į „Regitrą“ laikyti teorijos egzamino lyg į nuotykį. Jau vien nusigauti iki už Vilniaus, Lentvario gatvėje įsikūrusios vietos nevairuojantiems nėra paprasta (kviečiausi „Boltą“). Vasaros pradžia, visai kaip per abitūros egzaminus. Juos išlaikiau puikiai, šimtukai, tėvų ir mokytojų pagyros glostė trapią savivertę, smagu buvo vėl išgyventi panašų jausmą. Pirmą kartą lankiausi šiame pasakojimais apipintame pastate, viskas buvo taip įdomu, šalia išrikiuoti registracijos laukė automobiliai, aplink juos stoviniavo, rūkė vyrai, vos radau, kur turiu eiti. Laukiamoji salė, pilna žmonių, pasiėmiau numerėlį, atidaviau dokumentus, palikau visus daiktus spintelėje. Netrukus pakvietė mus – užsiregistravusius egzaminui dešimtai valandai. Prieš įeidami į klasę po vieną perėjome metalo detektorių, buvome dar kartą rankiniu būdu nuskenuoti darbuotojos. „Oho, kaip sugriežtinta. Buvau čia prieš dvidešimt metų“, – nustebo vienas egzaminą laikančiųjų. „Na taip, nes pradėjo neštis visokias vaizdo perdavimo įrangas.“
Trisdešimt testo klausimų, kai kurie labai lengvi (mokiausi stropiai), kiti, ypač susiję su techniniais automobilio duomenimis, sunkūs. „Baigti?“ Drebančia ranka spaudžiu pelę. Ekranas nušvinta žaliai – išlaikiau!
Namo, į Antakalnį, važiuoju trimis autobusais, dairausi pro langus, taip įdomu (užmiesčio plentas, miško lopinėliai, atokūs Gariūnų angarai), niekada nesu čia važiavusi. O dar ir laiminga, egzaminą išlaikiusi. Norėčiau, kad gyvenime galėčiau tik mokytis ir laikyti egzaminus.
Šiandien grįžau iš vairavimo pamokos ir apsiverkiau. Nebenoriu vairuoti! Geriau riedėsiu dviračiu arba viešuoju transportu, arba vaikščiosiu pėsčia. Nieko nebemoku ir nesuprantu. Buvo dviguba pamoka, tris valandas važinėjome po „Regitros“ apylinkes: autostrada, didelis greitis, greitėjimo ir lėtėjimo juostos, žiedai, visokie manevrai. Sakau sau, kad po pirmų pamokų euforijos užplūdęs nusivylimas – natūrali mokymosi proceso dalis. Bet kas iš to. Instruktorius dūsauja, vis dažniau praranda kantrybę ir atrodo manimi nusivylęs.
Neturiu įdomių istorijų apie instruktorių. Maniškis kalba tik apie tai, kas susiję su vairavimu. Neprašo jo vežti tvarkyti reikalų. Nemėto seksistinių juokelių. Nepasakoja apie savo gyvenimą. Girti irgi nepagiria, dažniau dūsauja. Pastabų sako, bet gal turi kokią taisyklę nesakyti per daug vienu metu.
Norėčiau mokytis vairuoti 1955-aisiais. Apie savo vairavimo kursus tais metais prisiminimų knygoje „Vieno namo istorija“ rašo kaimynė Vilija Jurėnienė. Kursai buvo surengti Dailės institute, kur dirbo jos vyras, dailininkas Eduardas Jurėnas. Surinkus trisdešimties žmonių grupę į darbovietę buvo atsiųstas autoinspekcijos įgaliotinis, kuris tris mėnesius klausytojus mokė vairavimo pagrindų. „Tais vakarais auditorijoje į vieną vietą būdavo sustumiami keli stalai, ant kurių ištiesiamas didelis lapas su nubraižytomis miesto gatvėmis, aikštėmis, skersgatviais, sankryžomis ir įvažiavimais į gyvenamųjų namų kiemus. Šviesoforų tada dar nebuvo, eismą reguliuodavo autoinspektoriai, vilkintys milicininkų uniformomis.“ Kokios tuščios tuomet turėjo būti gatvės! Ir egzaminą iš trisdešimties išlaikė dvidešimt devyni.
Kita vertus, to meto besimokantieji turėjo išmokti variklio sandarą, kad galėtų sugedusį automobilį patys pataisyti. Ir vis tiek bijojo, kaip rašo V. Jurėnienė: „Paskutinį mėnesį, jei tik buvo palankus oras, Eduardas mane pažadindavo anksti rytą, kad galėtume pasimokyti vairuoti tuščiomis miesto gatvėmis. Tuščios tos gatvės, ar ne tuščios, vis tiek mirtinai bijojau vairuoti. Kažkas Eduardui patarė vairavimo mokyti Užupyje ir Basanavičiaus gatvėje, nes ten dažniausiai vykstą vairavimo egzaminai, todėl ten daugiausia ir važinėjome.“ Šitas triukas nepasikeitė. Kai važinėjame su instruktoriumi „Regitros“ apylinkėse, prasilenkiame beveik vien su kitais M raide paženklintais automobiliais. Instruktorius sveikindamasis mosteli kitiems instruktoriams.
Kai įsivaizduodavau save vairuojančią, kažkodėl visada mintyse iškildavo vaizdinys: vasara, saulėta diena, aš, atvairavusi kažkur už miesto, į vidurį niekur, javų laukai, pievos, vidur jų stovi vienas didelis, senas, lapotas medis. Vėjas kedena mano plaukus, o aš jaučiuosi laisva, nuo nieko nepriklausoma, galinti nuo visų pabėgti į vietą, man primenančią rojų. Realybė atrodo kitaip: daugiausiai laiko būnu įstrigusi kamščiuose ar pasimetusi transporto sraute, nekenčianti manevravimo tarp daugybės automobilių, bijanti į kurį nors atsitrenkti.
Pastaruoju metu prieš eidama į vairavimo pamokas jaučiuosi taip, lyg eičiau pas dantistą. Dažniau prisimenu nebe vairavimo pradžios entuziazmo paženklintus Giedrės eilėraščius, o Vaivos Grainytės pjesę radijo teatre „Nuo ašies“. Neseniai perklausiau ją dar kartą (kaip malonu atpažinti mokymosi situacijas, instruktoriaus pastabas, mokinės dūsavimus). Pamokos eina į pabaigą, o aš jaučiuosi įstrigusi, kartoju tas pačias klaidas, niekaip neišmokstu parkuotis. Lyg po sniegu įstrigę pjesės veikėjai. Žinau, kad esu tokia ne viena. Guodžiausi, kad vienas pažįstamas teises išsilaikė iš trylikto karto, kad kita pažįstama pasiėmė dar trisdešimt papildomų pamokų, ir taip toliau, ir panašiai. Bet vis tiek užknisa. Net automatinė pavarų dėžė per daug negelbsti.
Stebiu feisbuke tuos, kurie prašo gerų instruktorių rekomendacijų, deda storius iš „Regitros“, teorijos bilietų screenshotus ar kitaip parodo, kad mokosi vairuoti. Pavydžiu, kai jie įsideda nuotrauką, kurioje laimingi laiko vairuotojo pažymėjimą, ir jau nieko ta tema nebepostina. Suprantu, kad mano akademiniai gabumai mokantis vairuoti nepadeda. Kad negaliu išanalizuoti ir išmokti medžiagos kaip studijose, čia reikia kitokių įgūdžių, o gal kai kuriems (man) tiesiog daugiau praktikos. Tiesa, instruktorius rekomendavo žaidimą telefone, vadinasi „Dr. Parking“. Žaisdama jaučiu frustraciją, panašiai kaip realybėje, kai bandau tą prakeiktą automobilį pastatyti į nurodytą vietą. Neįsivaizduoju, kas galėtų žaisti šitą žaidimą savo malonumui.
Kaip turėtų baigtis ši esė? A) sėkmingai išsilaikau teises. Parašau pastraipą apie tai, kaip svarbu siekti savo tikslų ir nepasiduoti, kai sunku. Dar ką nors apie tai, kad dabar jau išvažiuosiu į gatves be instruktoriaus, kaip į gyvenimą (mokyklos direktoriaus kalba dvyliktokų išleistuvių proga); b) teisių neišsilaikau, pakimbu mokymosi vairuoti limbe. Lyg vis negrįžtanti iš akademinių atostogų į studijas, niekaip nepabaigianti magistro. Bet ar gyvenimas nėra panašesnis į limbą (kitaip – pragarus), buveinę sielų, kurios nepasiekė rojaus, bet nebuvo pasmerktos pragaran ar skaistyklon?
Ir vis dėlto, su kuo aš palieku savo skaitytoją? Nenoriu palikti jo pragaruose. Nesigailiu pradėjus mokytis vairuoti. Nesvarbu, ar kada nors įgysiu teises, ar ne. Ieva, draugė, kurią pažįstu nuo vaikystės, sykį pasakė kone gražiausią dalyką, kokį esu apie save išgirdusi: „Tu sudėtingas savo gyvenimo patirtis, pavyzdžiui, darbą milžiniškame prekybos centro knygyne ar mokymąsi vairuoti, paverti tekstu.“ Istorijų pasakojimas, literatūros ar kitu pavidalu, man yra gražiausias vairavimas gyvenimo gatvėmis.
Akvilina Cicėnaitė. Był tam anioł
2025 m. Nr. 8–9
Kas lengviau – išmokti kalbą ar ją pamiršti? Scenoje esame trise – lenkų žurnalistė ir rašytoja Agata Passent, vertėja Agnieszka Rembiałkowska ir aš. Šiomis dienomis Sopote vyksta literatūros festivalis, mes kalbamės apie lenkiškai pasirodžiusį mano romaną „Anglų kalbos žodynas“. Ketvirtas meno galerijos aukštas, lauke plieskia rugpjūčio karštis. Ką tik pasakiau Agatai vaikystėje mokėjusi lenkų kalbą, o dabar pamiršusi. Ji laukia atsakymo, o aš nežinau, nuo ko pradėti.
Pirmąkart esu Lenkijoje. Neskaičiuoju tų kelių sykių, kai kirtau šalį automobiliu važiuodama kur nors kitur – visada kitur. Anksčiau ši kryptis neviliojo, atmintyje ji buvo įsirėžusi dešimtajame dešimtmetyje užplūdusiais neoninių spalvų drabužiais, prastais keliais ir jausmu, kad nepamatysiu nieko naujo, kad nuo vaikystės gyvenau savo mažytėje Lenkijoje.
Ruošdamasi į šią kelionę ėmiau vis dažniau prisiminti prosenelę. Ji buvo Lietuvos lenkė, lietuviškai pramoko tik tada, kai ištekėjo už lietuvio ir negalėjo susikalbėti su vyro namų kaimynais. Pas mus į miestą atsikraustė, kai gimiau. Mama netrukus grįžo į darbą, o aš dienas leisdavau su prosenele. Manęs nevedė į darželį, neišmokau nustatytu laiku eiti pietų miego, užtat išmokau jos kalbos. Virtuvėje atsistojusi ant taburetės, taisydamasi smunkančias pėdkelnes mėgdavau stebėti, kaip jos verdama manų košė ima tirštėti, pukši lyg atsidūsėdama. Chcę jeść, į pavakarę imdavau zyzti, chcę ubaginie! Rašau iš klausos. To patiekalo, kurį vadindavome ubagine, Kembridžo lenkų–anglų kalbos žodyne nėra.
Vyresnioji sesuo tikina, kad pirmiau pradėjau kalbėti lenkiškai ir tik tada ji mokiusi mane lietuviškai. Nežinau, kiek čia tiesos. Kad ir kaip būtų, vaikystėje mokėjau kalbą, kuri nebuvo jokios šalies bendrinė kalba. Manėme kalbą lenkiškai, bet tai buvo tarmė, kurioje lenkiški žodžiai – kitokių formų, savitos tarties, atmiešiami rusiškų ar lietuviškų. Jei ši kalba būtų gyvūnas, ji būtų hibridas – asilėnas ar pumapardas. Ją dar vadina tuteišų kalba, bet man nepatinka šis pavadinimas, jis paženklina svetimumo įspaudu. Tos kalbos, kuria kalbėjo mano prosenelė, net negaliu pavadinti Vilniaus lenkų kalba, veikiau tai jos regiono kalba. Paribių kalba. Kalba, kuri nedominuoja, gal net drovisi savęs. Kalba be taisyklių, priimanti savus ir svetimus žodžius; pati atstumta ir dėl to neatstumianti nieko. Jei kalba neturi savo šalies, kur ji gyvena? Ji gyvena blokinių daugiabučių virtuvėse ir kaimo medinukų verandose, nušiurusiose turgavietėse ir priemiestiniuose autobusuose. Ji gyvena ubaginėje – dubeny saldinto vandens, į kurį patrupinta duonos. Ji gyvena mano atmintyje, pačioje nepatikimiausioje šalyje be sienų.
„Kalbi lenkiškai kaip mano bobutė“, – tarptautinėje kūrybinio rašymo stovykloje Vokietijoje sako čekas. Man septyniolika, ir niekas anksčiau man nėra pareiškęs, kad kalbu kaip bobutė. Pasijuntu taip, lyg man Varšuvos turguje vietoj originalo būtų įkišę padirbinį. Kur kas vėliau, jau baigusi universitetą, lankau Lenkijos instituto kursus. Kai skaitau užduotis savo tarmiška tartimi, dėstytoja atlaidžiai šypsosi. Prosenelė tuomet jau mirusi. Kai dar vėliau, pandemijos metu, parsisiunčiu „Duolingo“ programėlę ir pasirenku pradinukų lygį, iš pradžių nedarau klaidų, ir man pasirodo, kad nieko nepamiršau. Vėliau užduotys tampa sudėtingesnės, reikia įrašyti prielinksnius, galūnes, trūkstamus žodžius. O mano žodynas buvo ir tebėra šešiametės.
Kas lengviau – išmokti kalbą ar ją pamiršti? Šeštadienį, knygos pristatymo rytą, skauda galvą. Po pusryčių grįžtu į viešbučio kambarį, išgeriu vaistų ir užsnūstu. Prosenelė mirė prieš daugiau nei dvidešimt metų, bet ją tebesapnuoju. Sapnuose ji įgyja daugiau pavidalų, nei kada turėjo būdama gyva. Pabundu nerami, galvodama, ką noriu pasakyti auditorijai; ką papasakočiau apie ją.
Galvoju apie tai, ką ji pasakytų, jei dabar mane pamatytų – čia, penkių žvaigždučių viešbučio kambaryje su balkonu, iš kurio atsiveria vaizdas į amžių sandūroje pastatytą bažnyčią ir tolumoje tviskančią jūrą, kur pirmo aukšto restorane paskutinį rytą prieš išvažiuojant per pusryčius gurkšnosime mimozas. Ji niekada nesilankė Lenkijoje. Nežinau, ar norėjo. Žinau – norėjo, kad būčiau gydytoja. Tapau daktare, bet ne medicinos; bijau suleisti insulino dozę net katinui. Galvoju apie knygas, kuriose apie ją rašiau: „Tylos istoriją“, kur ją pavadinau Elžbieta, kur jos gyvenimas, aprėpiantis visą dvidešimtą amžių, du pasaulinius karus ir dvi nepriklausomybes, buvo rėmai pramanytai biografijai; „Anglų kalbos žodyną“, kur miniu jos pasakas prieš miegą, visada tas pačias, kurių nebepamenu, bet vienos jų pabaigoje paaiškėja, kad tai buvo pasirodęs angelas, był tam anioł; „Niujorko respubliką“, kur ją vadinu baba ir kur ji išties, kaip ir tikrovėje, nuolat kalba apie mirtį. Tik knygoje ji kalbasi su pramanyta kaimyne Katažyna, o gyvenime šnekučiuodavosi su marčia, vadindavome ją teta Ole. Armijoje tarnavęs sūnus parsivežė ją iš Moldavijos. Vėliau jis mirė, o ji taip ir liko gyventi Pavoverėje, vadino ją Pavoviurka, lysvėse už liūdno daugiabučio augino daržoves, mirė neišmokusi lietuviškai, išdžiūvusi nuo ligos, smulkutė it paukštis.
Nie chcę już żyć, vis kartodavo prosenelė, kiek tik ją pamenu. Bet išties norėjo gyventi. Kaskart, kai pasijusdavo mirštanti, skubėdavome kviesti greitąją. Kai sulaukė šimto metų, jos pasveikinti atėjo savivaldybės atstovai, parašė laikraščiai. Vieno straipsnio antraštė skelbė: „Vilnietės šimtametės ilgaamžiškumo paslaptis – dainavimas“. Jei tai išties galėtų būti ilgaamžiškumo paslaptis, visi prarėktume gerkles neužsičiaupdami. Dokumentuose įrašyta jos gimimo data – 1902 metų sausio dvyliktoji, bet niekas nežino, kada ji gimė. Veikiausiai gruodį. Anais laikais kaip gimimo datą užrašydavo tą dieną, kai ateidavo registruoti vaiko. Tame straipsnyje dar rašoma, kad sveikintojams ji dainavo trimis kalbomis. Tai tiesa. Čia, Sopoto viešbučio kambaryje, staiga prisimenu vieną prosenelės mėgstamą dainą, traukdavo ją su sūnumis ir anūkais. Góralu, czy ci nie żal, / Góralu, wracaj do hal! Ieškodama žodžių internete sužinau, kad šį eilėraštį parašė Krokuvoje gyvenęs poetas Michałas Bałuckis, pirmąsyk išspausdino 1866 metais, vėliau sukurta melodija. Nežinau, kaip daina pas ją atkeliavo, kodėl mėgo būtent šią – apie migraciją ir ilgesį. Susirandu įrašą ir viešbučio kambarį užplūsta melancholiškas vyro balsas. Jo lenkų kalba pernelyg taisyklinga. Neišklausau iki galo.
Blokinio namo kambaryje miegodavome trise – prosenelė, sesuo ir aš. Vėliau, kitame bute, kambaryje, kurio balkonas vėrėsi į J. Jasinskio gatvę, likome dviese – prosenelė ir aš; mano lova ir rašomasis stalas – prie vienos sienos, jos lova ir naktinis staliukas – prie kitos. Ji užėmė vis mažiau vietos, o aš vis didėjau. Noriu pasiteisinti, kad buvau paauglė. Neturėjau kantrybės. Nežinojau, kaip reikia būti šalia senatvės, laiko, kai žmogus tirpsta; kad mūsų pareiga – saugoti tirpsmo erdvę. Nebenorėjau jos pasakų. Man neberūpėjo angelai. Troškau kambario, kuris priklausytų tik man.
Ji atidavė man savo batelius, kuriuos daug metų audavosi tik bažnyčiai. Dabar jau nebeišeidavo iš namų. Mūsų dydis buvo tas pats. Tą vasarą juos suavėjau. Žiemą vilkdavausi sunkų juodą jos paltą ir apsigobdavau skara, anūko parvežta iš Mongolijos. Nežinau, kur pradingo toji skara, bet tebeturiu jos rankinę, turbūt pirktą tarpukariu. Bent ją sugebėjau išsaugoti.
Prosenelė mirė 2003 metų gruodžio šešioliktą. Tą datą, skirtingai nei gimimo, žinome užtikrintai. Mirties liudijime nurodyta diagnozė – galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozė, o kitais žodžiais – ji mirė nuo senatvės. Mirė pavargusi bijoti mirties. Jai buvo beveik šimtas dveji. Kone iki mirties išliko šviesaus proto. Tik paskutinį kartą, kai aplankiau, manęs nebepažino. Žinojome, kad ji gęsta, ir vis tiek pats mirties faktas buvo siaubingas netikėtumas. Turbūt mes visos, mama, sesuo ir aš, galvojome, kad ji gyvens amžinai. Mama bijojo jos mirties, todėl prosenelė palaukė, kol mama trumpam išeis iš namų. Su ja buvo likusi mano sesuo, kuri žinojo, ką daryti – uždegti žvakę, perskaityti maldą, paimti už rankos. Nuo tada man atrodo, kad bent kai kurie mirštantieji gauna paskutinę malonę – pasirinkti mirties valandą.
Iki šiol nešiojuosi kaltę, kad su ja neatsisveikinau. Kad išsikrausčiau, kad gyvenimas man rūpėjo labiau už mirimą. Mama paskambino man vairuojant automobilį, pamenu, važiavau palei Nerį. Kai išgirdau jos balsą, supratau, ką pasakys. Norėjau, kad nutiltų. Sustojau aikštelėje prie upės. Nebeatsimenu, ar ja plaukė ledo lytys, ir nenoriu išsigalvoti. Tik atsimenu sniegą, sielvarto šaltį, maginio mąstymo pabaigą. Jei prosenelės nebėra, vadinasi, ir ji mirtinga; vadinasi, niekas nebegali mūsų apsaugoti.
Galerijos kavinėje ant staliuko pamatau festivalio laikraštį su savo nuotrauka pirmame puslapyje. Pasiimu prisiminimui, bet straipsnio neskaitau. Ne dėl to, kad visai nesuprasčiau, kas parašyta. Suprantu tai, kad anksčiau ar vėliau tavoji biografija išsprūsta iš rankų ir virsta fikcija. Gal todėl vis bandžiau rašyti apie save, kad liktų ir mano versija – viena galimų tiesos versijų. Gal todėl bandžiau užrašyti ir prosenelę kitokią, skirtingais vardais, skirtingose knygose; suteikti jai alternatyvius gyvenimus, iliuzinio amžinumo. Kūriau fikciją, o tiesa paprasta. Ji neteko motinos būdama dešimties, rūpinosi jaunesniais broliais ir seserimis. Užaugino aštuonis savus vaikus, vėliau anūkus ir proanūkius. Ant palangių augino pelargonijas. Kasdien melsdavosi ir kas sekmadienį aukodavo elgetoms. Mylėjo žmones. Niekam nelinkėjo blogo. Kai dar gyvenome tame blokinio daugiabučio penktame aukšte, mėgo sėdėti virtuvėje ir žvelgti pro langą, stebėti, kaip Tuskulėnų gatve rieda automobiliai.
Pristatymas vyksta lenkiškai. Man talkina knygos vertėja Agnieszka. Bandau klausytis ir Agatos, bet suprantu tik paskirus žodžius. Mano lenkų kalba įtekėjo į lietuvių kalbą. Dabar žinau, kad pastanga susigrąžinti kalbą buvo pastanga susigrąžinti ir dalį savęs, pamirštos vaikystės savasties, pačios pradžios. Tos, kur buvo prosenelės rankos, pinančios kasą sau ir man. Kur ji minko tešlą kūčiukams ir leidžia man nulipdyti tešlinį žmogeliuką. Kur ji visada sėdi prie lango, žvelgia į tolumoje važiuojančius automobilius ir laukia. Kalboje galiu ją pasiekti. Ji čia gyva. Tos kalbos žodžiai mane apkabina kaip jos rankos, jie neįmanomo švelnumo, to, kuris kitoje kalboje neegzistuoja. Pradedu pasakoti apie ją susirinkusiesiems: apie tą pasaką, iš kurios prisimenu tik angelą; apie tai, kad praradusi kalbą prarandi ir ištisą pasaulį.
Nepaminėjai jos vardo, po pristatymo man sako Laima.
Jos vardas buvo Jadvyga. Tikriausiai jo nepaminėjau todėl, kad niekada nevadinau vardu, man ji buvo babunia, nepažinojau jos kitaip. Bet aš jos ilgiuosi: to namais buvusio glėbio, kuriame negalėjo nutikti nieko blogo, riboto netaisyklingo žodyno, kuriame tilpo svarbiausi žodžiai. Ilgiuosi ypač tada, kai pasijuntu atstumta lietuvių kalbos, pavargusi nuo nesusikalbėjimo, nuo žmonių, kurių nebesuprantu, nors kalbame ta pačia kalba, kai jaučiuosi nepriimta Vilniaus ir nusmelkia mintis, kad grįžti buvo klaida. Tada galvoju, kad paribio kalbos yra gražiausios, kad gražiausi dalykai pasakomi su klaidomis, gal ir nutinka per klaidą, kad per daug garbinu stilių bei sakinio grožį ir per mažai – jo netobulumą. Gal per daug stengiuosi gyventi neklysdama. Gal mano namai yra paribiai, paraštės, buvimas tarp; kalbėjimas pamiršta kalba.
O gal ši kalba nėra tokia pamiršta, kaip man atrodė. Kai susirandu Vilniaus universiteto Lietuvos lenkų tarmių svetainę, man atsiveria puslapių puslapiai išsaugotos kalbos. Čia randu ir žodyną, iš kurio sužinau savo vartotų tarmiškų žodžių atitikmenis: mes sakydavome ne tańczyć, o tańcować, ne ile, o wiele, ne zbędny, o liszni, ne chyba, o musi. Vienas esminių leidinio tikslų, kaip rašo rengėjai, – parodyti, kad Lietuvos lenkų tarmės nėra prastesnė kalba, jų nereikia gėdytis ar skirti žemesnę vietą bendrinės lenkų ar lietuvių kalbos atžvilgiu. Jos yra turtingos ir vertingos kalbos atmainos, lygiai kaip ir lietuvių kalbos tarmės, tampa tapatybės, paveldo dalimi, atspindi tai, kaip kalbos siejasi, bendrauja viena su kita, neišvengiamai veikia viena kitą: „Lenkų tarmėse išlikę šių interferencijų pėdsakai, kaip daugiakultūrių ir daugiaetninių ryšių išraiška, tik paliudija, kad kalboms, etnosams, kultūroms, religijoms ir ritualams susidūrus, visuomet gimsta išskirtinės ir originalios vertybės“[1]. Svetainėje sudėti ir tarmiškai kalbančių žmonių įrašai. Įsijungiu tą, kuriame kalba 1937 metų gimimo moteris iš Siesikų. Ji kalba kaip mano prosenelė, ir aš suprantu kiekvieną žodį.
Galbūt šia tarme niekas neparašys knygos. O gal jau parašė Bartoszas Połońskis. Jo romane „Robčikas“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Evelina Bondar, Vilniaus lenkų kalba tampa ryškiausiu ir svarbiausiu knygos personažu. Tarmės, žargono, keiksmažodžių kokteilis susuka galvą, įsuka į paaugliškų dramų sūkurį, į necenzūrinį miegamųjų rajonų Vilnių. Susitikusi Bartoszą festivalio vakarėlyje bandau pasakyti, kodėl man taip patiko jo knyga – nesvarbu, kad aprašomoji aplinka nėra manoji, bet užrašydamas tą kalbą jis tam tikra prasme užrašė ir legitimavo mus, netaisyklinguosius. Bet vakaras jau vėlus, mano žodžiai pradingsta rašytojų, vertėjų, leidėjų balsų ūžesyje, ir aš jam turbūt pasirodau pamišusi gerbėja.
Paskutinę dieną po pusryčių kraudamasi krepšį viešbučio kambaryje ant grindų randu plunksną. Pirštais perbraukiu neįmanomą švelnumą. Įsidedu į piniginę, kad saugiai grįžtų su manimi į Vilnių. Noriu tikėti, kad mirusieji niekada mūsų nepalieka – nei žmonės, nei kalbos. Gal grįžta pas mus sapnais, dainomis, angelų plunksnomis, lyg norėtų duoti ženklą – był tam anioł.
[1] Lietuvos lenkų tarmės, 2016 m. elektroninis leidinys / redaktorė Kristina Rutkovska. – Vilniaus universitetas, Filologijos fakultetas, Polonistikos centras (prieiga internete: http://www.lenkutarmes.flf.vu.lt/apie/tikslai).
Ieva Dumbrytė. Du ratai ir būtis
2025 m. Nr. 7
Daug kas sako, kad judant, krutant, riedant šauna gerų idėjų, žmonės išsisprendžia problemas, viskas galvos stalčiuose susidėlioja į vietas. Bet man su dviračiu taip nėra. Kai minu, aš negalvoju nieko, tiesiog negaliu ko nors narplioti ar gimdyti idėjų. Teisingiau, galvoju, bet tos refleksijos yra padrikos, pavienės, nieko nereiškiančios ir niekaip nesusisiejančios. Jos maždaug tokios, kokie būna sapnai. Konkrečių minčių pasitaiko vos keletas: reikia pasikelti sėdynę, laikas nusivalyti grandinę, nes džeržgia. Ir tik vienas kitas vaiduokliškas pasvarstymas: įdomu, kada mane kas nors galiausiai nutrenks mašina… Bet štai prieš akis smagus vilnietiškas kalnas, tad tamsias mintis apie nebūtį greitai keičia užsispyrimas pakilti – ir minčių apie pražūtį kelyje lyg nebūta.
Kol dviratis vėjais galvą vėdina, nepamiršta ir siela pasirūpinti. Jis yra puikus nuodėmklausys, ant jo geriausiai išsiprakaituoja praeities nepadorumai, o sunkios mintys apie klaidas praranda svorį. Minant ir taip nėra lengva, tad egzistenciniai sunkumai kaipmat apleidžia tik užsėdus ant dviračio. Visa, kas tave kankina, palieka užnugary, o su kiekvienu pedalo išmynimu, rodos, tolsti nuo bėdos ir palieki ją ten, nuo kur pradėjai judėti. Ir kaskart, taip pildydamas sielą ir tuštindamas galvą, su kiekvienu važiavimu bent per garstyčios grūdelį tampi išmintingesnis. Kaip knygoje „Dviračių menas“ rašė jos autorius Jamesas Hibbardas: „Stingdančiame šaltyje ir svilinančiame karštyje, delnais liesdamas rankenas ir fizinio krūvio skausme daugiau nebesu mąstantis subjektas objektų pasaulyje, – aš paprasčiausiai esu, o visos intelekto abstrakcijos tiesiog išnyksta kaip triukšmas“[1].
Dviratis man nėra kas nors intelektualaus, tad nieko baisiai protingo negaliu ir papasakoti. Galiu pasakyti tik paprastus dalykus, pavyzdžiui, kad dviratis tam tikra prasme yra tiesiog primityvus stebuklas – paprasčiausias šalto metalo gabalas su dviem ratais, ant kurio atsisėdusi nebegalvoju apie nieką: mano galva – tuščia puodynė. Juk šiais laikais kiekvienas tik ir svajoja apie tokį išradimą, ir daugelis nė nežino, kad vienas toks dūla jų rūsiuose arba palėpėse. O ir mano aistra dviračiui, su kuria iki šiol kalbėjau, neatsirado iš karto. Savo aistros gimtadienį miniu nuo vieno keisto įvykio (taip būna visokiems ištvirkėliams, kurie dėl įvairių traumų atranda tik dar naujų savo fetišų atspalvių. Gali būti, kad taip nutiko ir man).
Norėčiau vengti žodžio „dviratis“, tad leiskite kiekvienam jų suteikti vardą.
Atsikrausčiusi gyventi į Vilnių turėjau aibę dviračių, tačiau nė vieno gero. Kiekvienas „naujas“ dviratis savo surūdijimo lygiu pranokdavo prieš tai įsigytąjį. Sprogus priešpaskutinio dviračio, vardu Podagra, padangai, jos nė nebekeičiau, mat kameros pakeitimas būtų kainavę daugiau nei pats dviratis: važinėjau tol, kol rato lankas tapo tikrąja to žodžio prasme kvadratinis.
Esminis mano istorijoje yra Dratas. Tai buvo visiškai supuvęs dviratis, kurio aš net nesistengdavau tįsti į antrą aukštą, nors tai ir nebūtų buvę itin sunku. Visada jį palikdavau prirakintą prie kilimų purtyklės. Maniau, jeigu kas sumąstys gvelbti, tai apžiūrėjęs iš arčiau supras, kad vagia gryniausią bėdą ir kaipmat persigalvos. Deja, sykį parėjusi į savo kiemą pamačiau, kad Dratas, po truputį pūdamas, galiausiai su visam išgaravo. Negalėjau patikėti tuo, ką matau, t. y. ko nematau, tad pirma šovusi mintis – aš sumaišiau kiemus (taip stipriai nenorėjau pripažinti, kas nutiko). Nuėjusi atgal per vieną kiemą, susivokiau, kad, ko gero, būsią taip, kad iš tiesų gyvenu tame, kuriame pirmiausia ir buvau. Tai gal dviratį aš prikabinau ne tame kieme? Išvaikščiojusi visą rajoną ir neradusi Drato, griebiausi paskutinio šiaudo: grįžau namo vildamasi, kad gal per kokį sąmonės aptemimą ten jį užsitempiau? Po geros valandos blaškymosi supratau, kad liudiju tikrų tikriausią Drato pagrobimą.
Tąkart gyvenau itin varganai, o dviratis buvo pagrindinė mano transporto priemonė. Širdį plėšė: pykau ant savęs, kad taip neapdairiai palikdavau savo vienintelį logistinį turtą, kad apie jį taip negražiai galvojau, visaip supuvėliu vadinau. Žinoma, labiausiai niršau ant vagišiaus, kuris savo ilgais pirštais nudžiovė mano brangenybę beveik iš po akių. Tada, pamenu, prie kilimų purtyklės balsu prisiekiau kada nors surasti plėšiką ir jam už tai atkeršyti. Juk iš manęs jis atėmė labai daug, nors, reikia pripažinti, Dratas turėjo tik du iš trijų veikiančius bėgius ir aštuoniolika kilogramų trūnijančio metalo.
Nuo tos dienos jučiomis ar nejučiomis niekada nepalioviau dairytis Drato gatvėse. Neabejoju, kad mano smegenys pasistengė šio dviračio paveikslui išraižyti atskirą vingį makaulėje. Taip stipriai į galvą įsirėžęs jo vaizdinys veikė net tada, kai mano budrumas būdavo gerokai apsnūdęs.
Prabėgus maždaug ketveriems metams, kai jau šiek tiek prakutau, įsigijau naują dviratį Jaunystę (tik vėliau sužinojau, kad ši Jaunystė man yra gerokai per maža). Kartą, važiuojant pro rusų ambasadą ir žiūrint tiesiai į kelią, akį nejučia patraukė pakelėje stovintis senas juodas dviratis, prirakintas prie vandentiekio žymeklio, su rūdimis nuvarvėjusia grandine ir sėdyne, apgaubta „Maximos“ maišeliu. Aš pralėkiau lyg niekur nieko, bet staiga dingtelėjo mintis, kad gal ten buvo mano senasis dviratis. Apsisukusi grįžau ir nė kiek nesudvejojusi atpažinau: tai buvo mano Dratas. Tačiau nenorėjau į viską reaguoti karštligiškai, tad dviratį nusifotografavau iš visų pusių, o grįžusi namo atlikau tyrimą, lygindama dabartinę medžiagą su istorine. Dar pasiklausiau savo tėvo nuomonės, ir jis taip pat buvo įsitikinęs, kad tai tas pats fufelis. Tuomet mano galvoje kilo purvinas ir niekšingas planas.
Kelių žmonių, neužsimindama, kam man to reikia, pasiteiravau, kaip nulaužti arba sugadinti pasagos formos dviračio spyną, kad ši atsidarytų. Mane patikino, kad pakaks metalo grąžto. Kaip tyčia per gimtadienį iš tėvo dovanų buvau gavusi suktuką. Lyg tokio likimo ženklo dar būtų maža, šalia jo mėtėsi nukirpta juodų pėdkelnių kojinė, užsilikusi nuo velykinių kiaušinių dažymo. Tądien namuose kaip tik svečiavosi draugų pora. Mums šiek tiek išgėrus supratau, kad dabar turiu pakankamai drąsos tai padaryti. Bičiuliai manęs nė nebandė atkalbėti. Maža to, iki vietos netgi pamėtėjo savo automobiliu. Kuprinėn įsimečiau suktuką, visus metalo grąžto antgalius, plaktuką, pamaniau, kad gali praversti ir tas nelemtas pėdkelnių gabalas. Atsidūrusi, kaip statybininkai sakytų, objekte, ant galvos užsitempiau kojinę. Jei atvažiuotų policija, sakyčiau, kad atlieku poetinį teisingumą. Na, o jei reikės, sumokėsiu baudą ir net sėsiu į kalėjimą – iškelta ir gražiai papuošta galva.
Reikia pripažinti, kad užsiimti tokiais reikalais su pėdkelne ant galvos yra sudėtinga. Visų pirma, medžiaga tampa nemaloniai drėgna ir prilimpa prie veido. Antra, gerokai sumažėja matymo galimybės. Būtent dėl šios priežasties pragręžti skylę spynoje iš pradžių sekėsi itin sunkiai. Pasikrapščiusi penkias minutes, galiausiai kojinę nusmaukiau ant pakaušio ir tuomet jau darbavausi gerokai efektyviau.
Deja, mokytų žmonių patarimas nepadėjo: metalo grąžtas buvo visiškai bejėgis prieš dviračio užraktą, tad iš kuprinės išsitraukiau plaktuką ir tiesiog ėmiau negailestingai spyną daužyti. O, koks tuomet kilo triukšmas: ramiai miegojusios antys ūžtelėjo nuo tvenkinio, drebėjo rusų pasiuntinybės langai, tačiau, rodos, niekam tai nerūpėjo, juk, gerai pagalvojus, prie ruso vogti – įprasta. Po pusvalandžio mano karšto atsidavimo, kleptomaninės aistros ir begaliniai garsaus plaktuko talžymo į spyną ši galiausiai palūžo ir atsirakino. O aš, ištikta visiškos euforijos, sėdau ant dviračio. Į priekinį krepšelį, kaip anksčiau darydavau važiuodama į darbą, įsimečiau kuprinę su visais rakandais, pamakalavau pavarų svirtį ir, pamačiusi, kad neveikia antra pavara, galiausiai įsitikinau šimtu procentų – tai mano eiklusis Dratas. Mano Bucefalas, mano Pegasas, ant kurio sparnų, rodėsi, kilau į rojų. Širdis buvo pilna meilės ir tikrosios laisvės – kažin ar tą akimirką būčiau galėjusi įsivaizduoti tauriau. Man rodos, kaip tik tą dieną supratau, kaip stipriai myliu dviratį. Matyt, šios niekšystės adrenalinas susimaišė su euforija ir įsikūnijo į tą dabar man taip brangų daiktą – dviratį. Ir jau nepaleido.
Dabar dviratis man yra viskas. Dviračiu kasdien keliauju į darbą vienuolika kilometrų nuo namų, tvarkau reikalus mieste, važiuoju į vakarėlius, verslo susitikimus, vestuves, šiltuoju metų laiku išvykstu ilgoms kelionėms. Norėčiau sakyti, kad visi nuolat manęs klausinėja, iš kur aš turiu tiek valios visur važinėti dviračiu. Bet iš tikrųjų niekas tuo nė kiek nesidomi. Tik pati save kamantinėju: kaipgi aš, tokia bevalė, šitiek to dviračio ištveriu. Ir po ilgų apmąstymų ne tik apie dviratį, bet ir apie maistą, sportą, alkoholį ir bet ką kita, ėmiau suprasti, kad „valia“ yra fikcija. Būtent tai aš įsisąmoninau važinėdama dviračiu. Valia, bent jau man, turi neigiamą konotaciją. Tai skamba lyg kančios iškentėjimas. O žmogui, norinčiam ką nors mesti ar prisijaukinti, iš tiesų reikia tikrosios kentėjimo meilės, kitaip tariant, pamilti tai, ką kenti, arba pamilti tą, į ką tai iškeiti. Esu įsitikinusi, kad šiame pasaulyje nėra žmonių, kurie neturi valios, yra tik žmonės, kurie nežino, jog gali taip pat pamilti kančią ar bet kokią kitą būseną, kaip ir dabartinę, iš kurios nori pabėgti.
Nemanau, kad Usainas Boltas turi valios bėgioti. Manau, kad šis žmogus turi daug kentėjimo meilės. Su tokiu požiūriu ne tik lengviau ištverti įvairias būsenas, bet ir keisti gyvenimą. Tad, kas kartą tai prisiminus, kėlimasis dviračiu į Rokantiškių, Belmonto ar Sapieginės kalnus man yra ne kančia, o gryniausia kentėjimo meilė, kurią aš prisijaukinusi tiek, kad nė nebejaučiu, jog kenčiu. Klausydamasi savo mėgstamų dviratininkų interviu, atkreipiau dėmesį, kad ne vienas profesionalus dviratininkas savo stipriąja savybe įvardina gebėjimą ištverti didelį skausmą. Tyleris Hamiltonas „Tour de France“ pateko į dviratininkų griūtį, susilaužė raktikaulius, tačiau ne tik pabaigė rungtynes, bet ir laimėjo etapą. Vėliau jis sakė, kad lenktynių metu bendras kūno skausmas buvo toks stiprus, kad lūžę raktikauliai nelabai baisiai tą skausmą ir padidino.
Labiau dviračių sportą praktikuojantis žmogus pasijuoktų iš mano kasdienio vilnietiškų kalnelių įveikimo. Tačiau važinėjimo dviračiu aš nenoriu paversti dar vienu būdu lenktyniauti gyvenime – to ir taip apstu kasdienybėje. Nenoriu visokių pulsą matuojančių aparatų ar rekordų, noriu, kad tai liktų šventu, niekuo neišmatuojamu vaikišku judėjimo džiaugsmu ir suaugusiojo kančios malonumu. Todėl ant savo mobiliojo telefono ekrano esu užsidėjusi nuotrauką, kurioje dviratininkas Jasperas Philipsenas laiko šampano taurę ir verkia, nes atvažiavo antras. Norėjau turėti šią nuotrauką prieš akis, kad žvilgtelėjusi pasąmonėje visada užfiksuočiau, jog aukštumų siekimas ir buvimas profesionalu toli gražu savaime neatneša laimės, net jei tuo metu esi geriausias tos srities žmogus – antras pasaulyje. Taip ir darbe, ir kūryboje, ir gyvenime.
Be tyros kentėjimo meilės, dviratis man yra ir nepriklausomybės įrankis, išlaisvinantis nuo grafikų, kamščių, trypčiojimų stotelėse, laukimų, priklausymo nuo kitų. Tai yra pats geriausias įrankis jaustis savo laiko šeimininku. Negana to, dviratininkai yra šių laikų kelio poetai, nes tik dviračiu keliaudamas pirmas pamatai šlaituose žibutes, neretai žiemą važiuodamas mišku esi gaubiamas žvaigždžių tinklo, o pilnatis nutiesia tau kelią, kai užmiršti pasiimti žibintuvėlį. Gali bet kada sustoti ir išūžtomis vėjyje ausimis pasiklausyti pirmos tais metais sukukavusios gegutės, o neretai tavo džiaugsmui ir laimei kelią perbėga lapė arba stirna. Ar gali būti kas geriau?
Kad ir kokia būčiau dvasinga kelio poetė, už dovaną jaustis laisvai ir nuo nieko nepriklausomai tenka kai ką ir paaukoti. O auka – tai tie keli trupinėliai moteriškumo, kurie visada yra su manimi. Tenka pripažinti, kad važinėjimas dviračiu yra labai nenaudingas užsiėmimas damai, mat su dviračiu niekada neatrodysi elegantiškai. Žinoma, kas nors man galėtų paprieštarauti ir sakyti, kad norinti žaviai atrodyti mergina gali savo eleganciją skleisti ir prie „Zilo“ vairo. Tačiau kai elegancija nėra įgimta ir nepakankamai jos susikrauta gyvenime, tai užsirioglinus ant dviračio ši ir visai išnyksta. O dar šviečianti liemenė, purvu nutaškyti batai, ant nugaros neretai pavasario ar žiemos mėnesiais nutįstanti rudo purvo dryžė, zateškėmis ne iki galo pritvirtinti barškantys daiktai ir mano dviračio prakeiksmas – nuolatos krentanti grandinė, kuri mano rankas nujuodina ne ką menkiau nei automechaniko delnus. Maža to, užsimiršusi, būna, tokiomis rankomis pasikasau ir veidą, tad galiausiai darbą pasiekiu atrodydama kaip angliakasys. Be to, turėdama galvoje tokias sąlygas, juk nesirengiu šliūbinių drabužių, o dažniau vilkiu senais suplyšusiais kombinezonais, skarmalais iš garažo maišo, užsidedu virinimo akinius, mat profesionaliems gaila pinigų. Štai kodėl kartais mėgstu pajuokauti: jei matote Vilniuje valkatą su dviračiu, pamojuokite jam, nes ten galiu būti ir aš.
Būna, kad žiemą nušąli kojos ir neatrodai gražiai. Būna, pameti krepšį, susilauki vairuotojų grasinančių judesių, grįžti nusikalęs kaip arklys, tačiau jau žinai, kad iki gyvenimo galo niekas tau nebepakeis dviračio. Dėl jo padarei pirmąją vagystės nuodėmę su visa jos kalte ir išganymu. Ir kai leki nuo kalno arba prakaituotas ir apdulkėjęs sukąstais dantimis kyli į viršūnę, dviratis plėšo laiko ir erdvės suvokimus labiau nei bet kokios filosofinės knygos. Tuomet jautiesi pabėgęs niekur nebėgdamas, pamiršęs nieko neketindamas pamiršti. Ir kai tu vėjo draikomais plaukais ir pilna burna mašalų mini pasitikti viso to grožio ir kopi susidraugauti su gražuole kančia, visi miškelių takeliai ir pakelės nebyliai tau kartoja, kad nesi jau toks blogas ir toks niekam tikęs, kaip kartais tau pačiam atrodo. Važiuodamas dviračiu paprastai sau galvoji: „Aš esu žmogus.“ Kartais to visiškai pakanka jaustis laimingam.
[1] Hibbard J. Dviračių menas / vertė Ieva Tomaševičiūtė. – Vilnius: Phi knygos, 2024. – P. 87.
Laimantas Jonušys. Išrankiõs atminties užgaidos
2025 m. Nr. 4
Fragmentiškos impresijos
Kokia įnoringai išranki mūsų atmintis. Psichologai yra pastebėję, kad žmogaus atmintis selektyvi ir nepatikima. Bet kartais ji per daug patikima. Prisimenu daugybę visokių nereikšmingų smulkmenų iš tolimos praeities. O kartais ir reikšmingų smulkmenų – dabar jau beveik viskas smulkmenos, nes jeigu tada būčiau pasukęs į kitą smulkmeną, nežinia, ką būčiau laimėjęs, bet gal nebūčiau turėjęs to, ką dabar turiu. O kai ką norėtųsi užmiršti, bet ne – tolimos praeities epizodas stoja man prieš akis kaip gyvas priekaištas ir sako: žiūrėk, kaip kvailai tu tada pasielgei.
Nemažai metų nugyvenęs žmogus būna laiko tėkmėje perėjęs skirtingus istorijos tarpsnius ar gal net epochas. Ne visur taip – Švedijoje arba Šveicarijoje gyvenimas laikui slenkant irgi keitėsi, bet be dramatiškų lūžių. Su lūžiais viskas aišku, bet pastarojo daugiau nei šimtmečio Lietuvos istorijoje tarp dramatiškų permainų būta ištisų dešimtmečių tolygios, sunkiai skaidomos raidos. Juk dabar gyvename tą patį gana ramų atgimusios laisvos Lietuvos laikotarpį kaip ir devyniasdešimtinių metų pirmoje pusėje. Bet laikas jau visai kitoks. 1992 metais, kai nutrūktgalviškai su draugu važiavau į Palangą (jeigu iš tikrųjų tai buvo), mūsų šalyje tebestovėjo Rusijos kariuomenė, bet, paradoksalu, tada ji kėlė mažiau grėsmės negu dabar, būdama už valstybės sienų (nors šios irgi daug tvirtesnės negu anuomet).
Dabar daug kas yra akivaizdžiai kitaip negu 1992 metais. Ir atmintis negali pasakyti, nuo kurių metų daug kas pasikeitė, nes pokytis buvo lėtas ir laipsniškas. Žvelgiant į literatūrą įdomu, kad prozos raiškos būdai iš esmės nelabai pakito, o didelė dalis poezijos transformavosi. Bet ne tik Lietuvoje – tai pasaulinis reiškinys.
Regis, yra toks visiems suokiamas literatūrinės prozos ir poezijos skirtumas. Skaitydami poeziją suprantame, jaučiame (nors dabar jau gal ne visada), kad tai yra estetinė kalbos raiška, kad svarbu ne tik, o gal ir ne tiek turinys, kiek skambesys, melodija, ritmas (rimas nebūtinai) – bet vis tiek kalbinės raiškos estetika. Poetinės mados keičiasi, ir šiais laikais atsirado požiūris, kad tas poezijos melodingumas tampa vengtinu kičiniu elementu. Poezija supanašėjo su proza, bet nesusitapatino. Joje skamba gilesnis, sunkiau apčiuopiamas žodžio estetikos lygmuo. Bet ne visada…
Ar galima sakyti, kad tradicinės eilėdaros atsisakiusioje poezijoje nebeliko muzikos? Kai kas gal sakytų, kad joje neliko popsinės muzikos, bet atsirado džiazas? Gal ir taip, bet kartais susidaro įspūdis, kad poeziją užvaldė panašus avangardizmo impulsas kaip dailę. Paskata kalbėti kitaip, kartais provokuojamai, net ir kuo proziškiau.
Tomas Venclova apie radikalų avangardizmą neseniai rašė: „Kol greta radikalių gestų plėtojosi menas, nekreipęs į juos daug dėmesio, visa tai atrodė nežalinga, linksma ir netgi truputį naudinga. Bet šiandien avangardas, ko gero, ima laimėti, ypač dailėje, kur tapybą ir skulptūrą išstūmė – ar beveik išstūmė – instaliacijos, „akcijos“ ir panašūs žanrai.“
Kitas dalykas, kad dažnas prozos skaitytojas joje neatpažįsta poetiškumo, ypač tokiuose kūriniuose, kurie nėra atvirai poetiški. O juk kartais prozos sakinys ne tik ką nors reiškia, bet ir kaip nors ypatingai skamba. Prozoje ritmo vaidmuo kitoks negu poezijoje, jis niekaip neturi būti griežtas – jeigu yra pernelyg sklandus ir nuoseklus, tada tai ima skambėti kaip ne vietoje įterpta poezija, pasidaro tralialia.
Johno Updike’o romane „The Coup“ („Perversmas“), kur daugialypis ir gana proziškas, nors ir pakylėtas išradingos vaizduotės, veiksmas klostosi Afrikoje, randame tokį nepaprastą sakinį, kur, be kita ko, svarbus yra ritmas:
She went about the room naked, carelessly mingling her limbs with the swords and sentinels of sun the horizontally slatted windows admitted in impalpable ranks.
Tad, pagautas poezijos principo, čia pateikiu ne originalui ištikimą vertimą neatspindėdamas itin sugestyvios frazės in impalpable ranks, o, tarkim, interpretaciją: „Ji vaikščiojo nuoga po kambarį, atsainiai žaisdama savo kūnu su pro langų skersinius įspindusios saulės kardų ir sargų netvaria rikiuote.“
Man parašius šio teksto pirmos pastraipos paskutinį sakinį („…stoja man prieš akis kaip gyvas priekaištas…“), kiek vėliau atmintyje sukirbėjo, kad tai kažkur matyta (skaityta?) – ne pats sakinio turinys, bet jo nuotaika ir smerkiamasis patosas. Ir tada prisiminiau: mano paties verstoje J. D. Salingerio apysakoje „Susipažinkite: Simoras“ (šią apysaką baigiau versti 1990 metais, Seime skelbiant nepriklausomybę), ir turėjo būti kažkur pradžioje. Atsivertęs pamačiau, kad tai antrasis apysakos epigrafas – kaip toliau nurodo pats autorius, iš Søreno Kierkegaard’o: „Išeina taip (metaforiškai tariant), tarsi rašytojui nepaklustų plunksna, ir atsiradusi atsitiktinė klaida save sąmoningai suvoktų. Gal aukštesnėj sferoj tai visai ne klaida, o esminė viso veikalo dalelė. Tada išeina, tarsi toji klaida pakeltų maištą prieš autorių ir iš neapykantos jam uždraustų save pataisyti, sakydama: „Ne, nesileisiu ištrinama, stosiu liudininke prieš tave, kad esi labai prastas rašytojas.“
Tai citata iš Kierkegaard’o veikalo „Liga mirčiai“, kurio lietuviškas vertimas pasirodė tik 1997 metais. Ir ten, žinoma, yra kitokia lietuviška raiška, tikriausiai tikslesnė, bet žodžio estetikos prasme aš palikčiau tai, ką čia (tikiuosi) gana adekvačiai perteikiau iš anglų kalbos, nes šis variantas įtaigiai skamba.
Šovęs į galvą tolimos praeities prisiminimas gali užkrauti papildomą hipotetinį svorį, paskatinti įsivaizduoti, koks aš būčiau buvęs kitomis aplinkybėmis. Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kaip ir dauguma mano bendraamžių, gyvenau gana ramiai, laikydamas špygą kišenėje. Bet maištingas nuotaikas mes, aišku, šiaip taip reiškėme, kaip ir daugelis jaunuolių visame pasaulyje. Kyla noras maištauti prieš tėvus, mokytojus, o ir aukštesnę valdžią. Porą paskutinių mokyklos metų buvo savaime susiklostęs kokių penkių šešių klasės draugų būrelis su ryškiu polinkiu pasilinksminti šaipantis iš autoritetų – pradedant mokytojais ir mokyklos vadovybe ir baigiant visa sovietine sistema su pačiu Leonidu Brežnevu viršūnėje (su savo seniokišku vogravimu jis buvo patogus pašaipų ir parodijų taikinys). Tuo mėgavomės tik tarpusavyje – šitaip nuleisdavome garą negalėdami (nesiryždami) kaip nors atvirai protestuoti, juk ypač po 1972-ųjų gegužės įvykių Kaune atmosfera mokykloje buvo nejauki: šniukštinėjo KGB, įbauginti mokytojai baugino moksleivius, kad tik kas neišsišoktų.
Tuo pat metu nemaža dalis Vakarų jaunimo protestavo prieš ten veikiančią demokratinę (bet netobulą) sistemą. O dabar pagalvojau: jeigu anuomet būčiau gyvenęs laisvoje Vakarų šalyje, kur maištingos nuotaikos reikšdavosi atvirai, ar mano nepasitenkinimas irgi būtų nukrypęs prieš tenykštę valdžią ir sistemą? Tikiuosi, kad ne arba tik iš dalies, bet kas ten žino. O tikrovėje man ir mano aplinkai teko abejotinos vertės privilegija – būti pasipiktinusiems tokia santvarka (represine okupacine diktatūra), kuri objektyviai bloga.
Dar vienas nereikšmingas prisiminimas. Mokyklos baigimo metais kažkokiame oficialiame renginyje mokyklos salėje, kur mes, vienuoliktokai, stovėjome tvarkingai surikiuoti, direktorius sakė tvarkingą kalbą apie užduotis socialistinei tėvynei. Šalia manęs stovintis klasiokas ėmė tyliai, vos tik keliems aplinkiniams girdimai, panosėje dainuoti: „I shot the sheriff, but I did not shoot the deputy.“ Tokia mažytė smulkmena, kaip disonansinis akibrokštas betoninei valdančiojo režimo sistemai, tą valandėlę įkūnytai oficiozine direktoriaus kalba, buvo simbolinis įtrūkis gelžbetonio sienoje, pastebėtinas tik tą akimirką, reiškė, kad mes savaip esame laisvi bet kada, net ir kam nors nuo scenos reiškiant neginčytinas direktyvas.
Tai nebuvo koks viešas protestas, galintis sukelti konfliktą ir negerai pasibaigti. Tai buvo tik tyli murmelė, širdžiai liudijanti, kad betonas tvirtas tik savo uždaroje citadelėje, bet ne mūsų mintyse (ir beveik neabejoju, kad taip burną pravėręs klasiokas tokios nereikšmingos smulkmenos dabar neprisimena).
Galbūt tai netiesiogiai siejasi su George’o Orwello „1984-ųjų“ protagonisto paprastu netiesioginiu pasipriešinimu sistemai – pasinėrimu į senojo laisvo pasaulio buitines smulkmenas, jaukius daikčiukus, kurių nebėra išvalytoje totalitarinėje tikrovėje. Tik, žinoma, sovietiniam režimui buvo toli iki absoliutaus, grynojo totalitarizmo, pavaizduoto Orwello romane. Tad ši mano paralelė yra visai kitos plotmės analogija.
Jeigu kas nors dabar šaipysis, kad bailių rezistencija buvo tik ką nors murmėti panosėje sau ir keliems draugams, tai bus visiškai teisūs. O mūsų tėvai bijojo dar labiau, nes buvo patyrę stalinizmą. Paskutinėje mokyklos klasėje pas vieną klasioką pavakare keliese šiek tiek atšventėme Vasario 16-ąją, išgėrėme vyno, kažką pašnekėjome apie prieškarinę Lietuvą. Kažkodėl jo tėvai pasirodė tik vėliau, bet mums dar tebesant. O tėvas buvo mokytojas (anaiptol ne idėjinis, bet atsargus) ir apie tą kuklų šventimą tarė žodį mano tėvams – ne todėl, kad nepilnamečiai išgėrė vyno, o kad tokią dieną! O šie irgi išsigando ir man prigrasė. Tokios tad būta baimės.
Nedaug vėliau tą patį Erico Claptono dainuojamą dvieilį apie šerifą pagavau visai kita, nepolitine prasme ir kitoje aplinkoje, su kitais draugais, kai studentų rudens darbo stovykloje kolūkyje turėjome griežtą (ir mūsų nemėgstamą) kolūkio pirmininką, bet atlaidų jo pavaduotoją. Tada jau keturiese dainavome tą patį linarūtės lauke, girdint (bet nieko nesuprantant) pirmininkui: „I shot the sheriff, but I did not shoot the deputy.“
Taip pat ir iš kino filmų pagal atminties užgaidą gali įsispausti koks nors šalutinis epizodėlis, ir tada jis tampa nebe mano matyto filmo dalimi (nes neprisimenu nei filmo pavadinimo, nei siužeto), o tik mano tolimos asmeninės praeities dalele, nors ir visai nereikšminga net man pačiam, kažkurio tarpsnio mano gyvenimo pakrantės siūbuojančia nendre.
Štai kažkoks sovietinis filmas apie karą – žinia, kokį karą, tą, tapusį jų mitologija, jų pragaru ir triumfu, ir antruoju atėjimu; galbūt apie kokį „žvalgą“ priešo irštvoje, ir ten buvo rudens scena: motociklas su priekaba įvažiuoja į kažkokio mūrinio (spėjamai raudonų plytų, nors filmas nespalvotas) pastato kiemą, vokiečiai su vermachto uniformomis, ir ryškiai nematomas, bet viską persmelkęs rudens dvelksmas. Nieko daugiau iš to filmo neprisimenu, tik šį vieną spalio epizodą, ir tų personažų rudenį – ryškiai nematomą, bet juos persmelkusį pabaigos, neišvengiamo pralaimėjimo dvelksmą, – regis, buvo priešpaskutiniai karo metai, paskutinis karo ruduo…
Iš šios pastraipos būtų galima pamanyti, kad filme buvo sukurtas melancholiškas ar bent liūdesio skraiste pašventintas atmosferinis epizodas, bet, nors paties filmo neprisimenu, beveik neabejoju, kad visai ne – šis vaizdelis tebuvo funkcinės siužeto scenos prieangis, o visas įspūdis man pilkai supleveno jau vėliau, dėl per laiko nuotolį atsiradusios ūkanos.
Prisiminti norėčiau ne patį filmą (juk nebūtų jis to vertas), o tai, kas jau visiškai ir galutinai neįmanoma: kada aš jį mačiau, kiek tada man buvo metų (trylika, penkiolika?), koks metų laikas mane pasitiko išėjus iš kino teatro, ką veikiau tą dieną? Ir – tegu bent miglotai – kokia buvo toji dienų virtinė, prieš ir po.
Mintis apie nereikšmingus prisiminimus įžiebia pamąstymą apie tariamai nereikšmingus (trumpus) gyvenimo tarpsnius, kai, regis, nieko nevyksta, nors Valdas Papievis sakė, kad svarbiausi dalykai būna tada, kai nieko nevyksta. Arba reikšmę įgyja nesvarbūs daiktai, kaip, tarkim, neveikiantis televizorius Andriaus Jakučiūno „Tėvynėje“, pagaunantis dievybės šešėlį.
Jurgis Kunčinas vienoje „Tūlos“ vietoje sako, kad nukrypsta nuo romano tikslo – nuo pačios Tūlos. Bet tos romano vietos, kuriose Tūlos nėra, nė kiek ne prastesnės. Tačiau yra esminis nepasiekiamybės, neišsipildymo jausmas. Gyvenimo margumynas su visom tuštybės mugėm, su jausmų akropoliais (čia turiu galvoj Vilniaus, ne Atėnų, Akropolį), neša mus lyg „Tūloje“ vaizduojamas upelis (Vilnelė), o ant kranto miglose lieka dunksoti mums nepasiekiama esmė, tikroji laimė, nemateriali Tūla, gal net dievybė. O akivaizdžiai vienas svarbiausių romano elementų yra visiškai sufantazuotas šikšnosparnis, turintis antgamtiškų galių.
Savo gyvenimo kvailysčių skaičiaus nebandžiau fiksuoti, tokios buhalterijos nekaupiau, bet vieno kvailo poelgio nesigailiu, nes neįmanu visą gyvenimą viską daryti tik taip, kaip pridera, nors dabar nebežinau, ar iš tikrųjų taip buvo. 1992 metų rugpjūčio vakarą su Tadu (visi vardai pakeisti) šį tą gurkšnojome naujoje kavinėje keistu pavadinimu „Pieno centras“ Jakšto gatvėje, bet mudu (kaip ir ten kiti) ragavome ne pieną. Šnekėjome apie Martiną Heideggerį, ir aš sakiau, kad jo Būties koncepcija, nors iš principo ne teologinė, vis dėlto tinkama panorėjus žodį Būtis pakeisti žodžiu Dievas. Jis su tuo nesutiko ir kažką ėmė aiškinti apie Hansą Küngą, mat, mokėdamas vokiečių, bet ne anglų kalbą, kažką Küngo buvo skaitęs. Aš nieko nebuvau skaitęs, bet paklausiau, ar jis turi omeny Küngo veikalą „Gibt es Gott?“? Tai jį prajuokino.
– Nu žinai, tu čia duodi! Gibt es Gott? – pašaipiai tarė jis ir vėl sukikeno. – Ką gi tai reikštų? Tas vadinasi „Existiert Gott?“.
Dar buvo visai šviesu, nors dienos jau ėmusios atkakliai trumpėti, vakaro saulę protarpiais pridengdavo drovūs debesėliai, ir tada Tadui šovė mintis, kad turime važiuoti pas jo damą, šiuo tarpu vieną apsistojusią Palangoje universiteto poilsio namuose. Telefono ryšio šiai sąsajai neturėjome, bet aš persiėmiau jo polėkio impulsu, nusprendžiau, kad reikia padaryti poros valandų sausą pertrauką, o tada jau galėsiu vairuoti savo žigulį. Žvėryne pasiskolinome iš Andriaus pinigų, neskubėdami troleibusu nulingavome į Lazdynus, ten galiausiai aš sėdau prie vairo ir jau sutemus išriedėjome.
Kažkur už Vievio mus kelyje sustabdė du jauni policininkai – dabar jau man šakės, tada pamaniau, nes svaigulys vargu ar buvo išsivadėjęs. Bet vienas iš jų tik paklausė:
– Gal galit pavežti iki Elektrėnų?
Oi, kaip mielai pavežėme ir ramiai braukėme toliau. Sustojome pamiegoti už Kryžkalnio taip pažymėtoje „aukščiausioje magistralės vietoje“, kur yra aikštelė. Aš šonu susirangiau ant priekinių sėdynių, jis ant užpakalinių. Toliau išjudėjome jau gerokai prašvitus ir pergalingai įplaukėme į Palangą. O tada pliažas, jūra, saulė… Jau daug vėliau, kai pramokau latvių kalbos ir ėmiau rikiuoti abiejų kalbų atitikmenis, radau logišką keturių žodžių vėrinį, kuris tapatus abiejose kalbose: vasara, jūra, saulė, alus.
Padrybsoję kopose ir pasiplekšnoję jūroje (jau ir su Tado dama), perėjome prie alaus. Palangoje buvo pridygę naujų įstaigų su užrašu „KAVINĖ BARAS“, nors kavinės jau nebesibarė, o anksčiau bardavosi pikto durininko asmeniu, kai sovietmečiu vakarais prie negausių kavinių durų laukdavo eilė ištroškusiųjų…
Nesibarančios kavinės kieme netikėtai sutikome du savo Vilniaus draugus – Tamošių ir Keipošių (vardai, kaip minėjau, pakeisti). Nors buvo dar tik apyšviesė rugpjūčio pavakarė, kukliam debesėliui kažkodėl droviai slepiant saulę, abu mūsų bičiuliai buvo smarkiai įkalę ir papasakojo, kad į Palangą iš Vilniaus atvažiavo taksi, nes Keipošius gavo honorarą už dievoieškos knygą ir nusprendė, kad taip reikia, nes jau abu buvo įmetę ir važiuoti autobusu būtų kankynė. Dabar Palangoje iki šiol nebuvo nuėję iki jūros ir neketinantys. Nusprendėme išgerti už dievoiešką. Aš bandžiau sužadinti susidomėjimą vienu Aki Kaurismäki filmu, bet jo niekas nebuvo matęs.
Tad išgėrėme dar kartą už dievoiešką, Tadas nesulaukė dėmesio neigdamas Heideggerio teologinį aspektą, todėl išėjo su dama, o įkandin kažkodėl nusivilko ir Tamošius. Keipošius man pasiūlė eiti kartu su juo į tą jų kambarį, kurį išsinuomojo dideliame mediniame name, kur kituose kambariuose dar kažkokios kompanijos, ir ten pernakvosime. Pradarę duris, radome įsišėlusią kelių bičų ir panų kompaniją.
– Jedritvai! – sušuko Keipošius. – Ką jūs čia veikiat?! Lauk iš mūsų kambario!
Atsistojo ambalas kūno poza kaip Sylvesteris Stallonė, priėjo prie Keipošiaus, pagriebė už pakarpos ir spyriu į užpakalį išsviedė lauk.
– Gal jūs ne į tą kambarį pataikėt? – paklausė mergina, visai ne pagal scenarijų bandydama gelbėti padėtį ir ne pagal vaidmenį grožiu artima Jessicai Lange. – Gal jūsų kambarys šalia?
– Nė velnio, – drąsiai tariau. Ir, pagautas kino asociacijų, grįžau prie temos. – Čia mūsų vieta. Ar matėt šitą Kaurismeki, tą filmą, kaipgi jis vadinasi? – užstrigo man atmintis.
– Čivo, čivo? – nustebo ambalas. – Kokios dar kiauros menkės, bliadiščia? Jis dar čia mums pyzdėlins?
Ir tvojo man kumščiu į nustebusią marmūzę.
Atsimerkiau, apsidairiau. Sėdime su Tadu „Pieno centro“ pusrūsyje.
– Tai buvai mažumėlę nusnūdęs, – sako Tadas.
– Negali būti, – sakau. Ir, parodydamas, kad esu sąmoningas, grįžtu prie reikalo. – O tai kaip tu į lietuvių kalbą išverstum Gibt es Gott?
– Nu, gal „Ar esama Dievo?“ Bet tai nebus taip juokinga kaip Gibt es Gott? – ir vėl sukikeno.
O tada surimtėjo:
– Klausyk, gal braukiam dabar į Palangą tavo žiguliu. Aš ten rasiu, kur mums pernakvoti.
– Nu ne, – atsakiau. – Ten publika nepažįsta kino meno ir filmų pramogos.
Visi jie dabar mirę. Ir Tadas, ir Tamošius su Keipošiumi, ir Andrius, ir dar keletas mano draugų. Visi buvo jaunesni už mane, nors kai kurie tik keliais mėnesiais, o kiti keleriais metais. Kai miršta mums artimas žmogus, iš tikrųjų gailimės ne jo, o savęs. Nes nežinome, kas ištiko žmogų po mirties. Jeigu jis pateko į geresnį pasaulį, krikščionišką dangų, tai gal jam ten geriau negu čia? O jeigu visiškai išnyko, tai nebegali apgailestauti ir krimstis. Tačiau mums gaila savęs, nes mūsų gyvenimo erdvė sumenko, mes netekome savo gyvenimo dalies.
Virginija Kulvinskaitė. Apie savo demonus
2025 m. Nr. 3
The owls are not what they seem[1].
(The Giant, „Twin Peaks“)
Pirmasis mano pasaulį supurtęs ir perkeitęs meno kūrinys buvo Davido Lyncho serialas „Tvin Pyksas“. Man buvo dešimt. Tas serialas tapo tikru apsėdimu. Vakarais žiūrėdavau per nespalvotą didžiulį „Taurą“, televizoriaus dėžė stypsojo ant lakuotų medinių kojų, kurios vis taikėsi išsiskėsti, o mano širdį tai gniaužydavo, tai glostydavo šalti tvirti pirštai. Vaikystės svetainės užuolaidos – raudonos, kambarys kasdien vis labiau priminė vieną iš ložių. Tik nežinojau, juodąją ar baltąją. „Tvin Pyksą“ žiūrėjau per LRT, bet kai rodydavo per rusus, žiūrėdavau per rusus. Kur rodydavo, ten žiūrėdavau. Per nespalvotą „Taurą“, per musės subine vadinamą kiek kitaip nespalvotą virtuvėje ant spintelės burzgusį „Šilelį“. Kai pirmą kartą pamačiau spalvotai senelių svetainėje – taip pat per „Taurą“, tik naują – atrodė, išsinersiu iš odos. Sprogs galva.
Akimirksniu supratau pasaulio ir savęs pačios esmę.
Niekas nėra tai, kas atrodo, visa, net banaliausi dalykai – rudu gobelenu aptraukta sofa, langas ir vėjyje siūruojančios senos obelys anapus, ir gumbuotas obelų šakas primenantys artrito išsukinėti močiutės pirštai, veidai televizoriuje ir mamos į kuodą susuktos blondiniškos garbanos, kava su riebiu kaimišku pienu, mano pačios atvaizdas veidrodyje, visiškai nesutampantis su ta, kurią regėdavau vaizduotės akimis, ir laiptai į palėpę, ir įtrūkusi siena virš mano lovos, – visa saugo paslaptis. Visa yra paslaptis. Antrasis planas. Dvasios, geros ir blogos jėgos, veikiančios mus ir per mus, ir per mūsų kasdienius daiktus.
Demonai slepiasi ten, kur jų mažiausiai tikiesi. Nereikšmingose detalėse, mylimų žmonių veiduose. Smunkančiose pėdkelnėse, mamos keptame obuolių pyrage. Demonų veidai pasirodys, jei mokėsi juos pašaukti, jei įminsi vardą.
Kartą apsireiškusi, mintis pradeda sirpti, gyventi savo gyvenimą. Nekamuoja, tik tvinksi. Kartais zirzia. Kaip vaikystė, kuri yra neišaugama. Praėjęs laikas ir supurčiusios, perkeitusios mintys lieka su visam, nėra prasmės to, kas praėjo, ieškoti – mes patys esame mūsų praėjęs laikas, praėję metai ir dienos, išėję žmonės. Mes – tai mūsų mirusieji. Ir mūsų demonai.
Komiškame, bet baugiame Rebeccos F. Kuang bestseleryje „Geltonveidė“ – popsas gali būti žavingas ir gilus, to taip pat išmokė „Tvin Pyksas“ – rašymas, tiksliau, literatūrinė kūryba yra apsėdimas, nuolatinės lenktynės su demonais. Slėpynės ir demonų persekiojimas. Kuris kurį. Nobelistė Olga Tokarczuk daimonus suvokia kaip paralelinėje visatoje gyvenančias ir veikiančias būtybes, kurios su mumis susisiekia, nes nori būti aprašytos. O. Tokarczuk daimonai yra mūsų dar neparašytų knygų veikėjai, mūsų temos ir vaizdiniai, pasirenkantys ir pradedantys sekioti paskui. Dvasios tol neatstoja, kol jų tinkamai, teisingai neužrašome, neįvardijame ir tokiu būdu neįkūnijame. Ir taip jomis atsikratome.
Panašiai kaip debesis keletą variacijų turinčioje sakmėje. Gal jis irgi buvo daimonas? Debesis – mažas ar didelis, tamsus ar šviesus, piktas ar juokingas – nusileidžia virš kaimo ar sodybos. Apsunksta, išpampsta. Įsivaizduoju, kaip pažeme velka savo pilvą, kol sustoja ir nebepajuda iš vietos. Laukia. Niekas nesupranta, ko nori. O tada nutinka baisus dalykas, visiškas atsitiktinumas. Ežere ar upelyje skalbianti mergina užsigauna nykštį į kultuvę ir surinka: „Ai, nykštys.“ Debesis pratrūksta, paplūsta, užlieja kaimą, sodybas. Mergina atspėjo debesies vardą ir tas pagaliau gavo leidimą įsikūnyti. Ir visus nužudė. Nebeatsimenu, kaip baigėsi tai merginai. Gal ji vienintelė liko gyva ir visą likusį gyvenimą graužėsi, kad jos atsitiktinai ištartas žodis virto kūnu.
Kūrėjo kaltė ir atsakomybė. Įdomu, ar kaltę jautė, pavyzdžiui, Johannas Wolfgangas von Goethė, materializavęs Verterį, kurio kančia taip sužavėjo XVIII a. pabaigos skaitytojus, kad šie ėmė mėgdžioti ne tik Verterio manieras bei jausmus, bet ir savižudybę.
Demonų egzistavimą, jų gebėjimą prakalbinti, nustebinti, priblokšti patvirtina Giedrės Kazlauskaitės eilėraštis „Komunarka“ iš rinkinio „Gintaro kambarys“. Nuo 2018 m., kai knyga buvo išleista, šį keistą, savo struktūra chruščiovkę primenantį, iš skirtingų blokų ar plotmių sulipdytą eilėraštį skaičiau dešimtis kartų. Tačiau vieną niekuo neypatingą dieną klaidžiodama po „Komunarkos“ strofas visiškai atsitiktinai pastebėjau kelis dalykus, kurie mane pasiglemžė ir nusinešė. Pamačiau, o gal tai eilėraštis man pagaliau parodė, ko nesitikėjau.
Pirmoji „Komunarkos“ strofa iš pažiūros visiškai nedera su likusiomis. Lyg trečia ranka ar koja tas demonas, kurio vardo minėti negalima ir kuris eilėraštyje vėliau nebepasirodo.
Sakė, demono vardo minėti negalima,
bet neklausiaũ, o jis
ir neturėjo vardo.
Dar labiau nustebau supratusi, kad iki tol visiškai neteisingai interpretavau eilėraščio pabaigą, raktinę paskutinę eilutę, kurios link veda NKVD rūsiuose nukankinto ir Komunarkoje palaidoto pasakotojos senelio istorija.
Komunarka yra maždaug keturiasdešimt kilometrų nuo Maskvos centro nutolusi miškinga, apie dvidešimt hektarų užimanti vietovė. Iki 1928 m. čia stovėjo medžių apsuptas dvaras, kurį nugriovė ir jo vietoje pastatė vasarnamį NKVD liaudies komisarui Genrichui Jagodai. Šalia vasarnamio miškelyje laidoti NKVD nukankinti, nužudyti, sušaudyti žmonės. Ir pats Jagoda buvo sušaudytas, o Komunarka perėjo naujam komisarui Nikolajui Ježovui, kuris tęsė savo pirmtako veiklą.
Giedrės eilėraštyje kalėjimo vienutė, kapas Komunarkoje per ankštumo ir kančios semas susisieja su psichoterapijos kambarėliu, kuriame „psichologutėms“ pasakojamės „apie savo vidines komunarkas“. Paralelė su mūsiškiu pasauliu baugiai komiška ir negailestinga. O vis dėlto kiekvienam savas skausmas skaudžiausias, net jei suprantame jo menkumą. Praeities traumos mus veikia, net jei savo šeimų istorijų nežinome.
Bet ir „mes“ tėra iliuzija. Traumų, pajamų ir išsilavinimo bendrystė tariama, mus fatališkai skiria pačių paskirtis, kitaip – mūsų talentas:
Kaip šachmatų figūros (juk jų iš esmės nedaug),
kurios turi skirtingą subordinaciją,
taip ir mes išsiskaičiuojame
pameistriais ir amatininkais, o meistrus
paskiria jiems to nežinant.
O štai ir paskutinioji strofa. Skaitydama ją vis tapatinausi su eilėraščio kalbančiąja, nes jos skeptiškas savo galimybių vertinimas ir, kaip iki tol maniau, negebėjimas jausti skausmo, abejingumas kitiems žmonėms atliepė mane pačią:
Vis vien nieko gero jau nenuveiksiu,
bet norėčiau nustoti bijoti žmonių
ir jausti skausmą, kai jie mane žeidžia.
Metų metus maniau, kad kalbančioji norėtų nustoti bijoti žmonių ir pradėti jausti skausmą, kai žmonės ją žeidžia. Paradoksali situacija, bet dažnai jausdavausi būtent taip: bijojau žmonių, bet jie manęs nesugebėdavo įskaudinti, sužeisti. Gal kaip tik dėl to ir bijojau? Tema psichoterapijos kambarėliui, jei tik ten lankyčiausi. O iš tiesų mane suklaidino sintaksė, nepastebėjau, o gal nenorėjau pastebėti numanomo priešdėlio „ne-“. Kalbančioji norėtų nejausti skausmo, kai žmonės ją žeidžia. Ji nėra bejausmė, ji hiperjautri. Gal skausmo geidžiau aš pati, todėl, kaip dažnai nutinka, tekste įžvelgiau savo pačios norus, pačios atvaizdą? Ar naujas „Komunarkos“ perskaitymas yra ženklas, kad pasikeičiau?
Bet grįžkime prie demono, šmėkštelėjusio pirmojoje „Komunarkos“ strofoje. Poezija yra savita kalba, kiekviena poetė ir poetas turi savo žodyną. Tai galioja aiškinantis ir konkretaus eilėraščio, ir viso rinkinio ar net visos autorės kūrybos prasmines dominantes.
Karštligiškai pradėjau versti „Gintaro kambario“ puslapius, ir demonai, šaipydamiesi iš mano nepastabumo, užgriuvo tamsiu, žaižaruojančiu debesimi. Paplūdo, paskandino, nugramzdino. Pasirodo, „Gintaro kambaryje“ jų slėpėsi visas legionas. Eilėraštis „Vyskupo šventimai“: „Su demonais dramatiškų kovų nebūna, – / sakė, – jie tik zyzia aplinkui“; „Minčių medžioklė“: „Aš esu dvi. Kartais miegu ir jaučiu, / kad kita aš stovi prie lovos. // Tai mano demonas, kaltintojas, / vilioju jį medžiokle“; „Mojuodama šikšnosparnio kauleliu / tariu jūsų vardą ir tai apsėda“; „Dvasių kambarys“: „Stiklių gatvėje esantį namą / užgrobė piktosios dvasios.“ Ir galų gale didingas eilėraštis-autofikcija „Daimonion“: „Demonas ant peties alsuodavo šiluma“, „Velnias yra vidinis gyvūnas, slaptasis / Siamo dvynys“, kurį kalbančioji maitindavo, „kad tik nesijaustų per daug laiminga“. „Daimonium“ epigrafe G. Kazlauskaitė cituoja Carlo Gustavo Jungo analitinės krypties psichoterapeutą Donaldą Kalschedą: „Daimonion yra piktavalė dvasia, šiurpių galių turintis vidinis priešininkas.“
Tai štai kas tu, paslaptingasis demone-antrininke!
Giedrės eilėraščių kalbančiosios dėl autobiografinių kontūrų, gyvo balso ir sąžiningumo liežuvis neapsiverčia vadinti „lyrine subjekte“ ar tuo labiau „lyriniu subjektu“ – siutina manančios ir manantys, kad vyriškoji giminė neutrali, nes vyriškoji giminė yra vyriška. Giedrės eilėraščių kalbančioji yra skaitanti ir rašanti moteris, poetė. Bet ar poetę kamuojantis, ją medžiojantis ir jos medžiojamas demonas medžioja mus visas? O gal kiekviena turime po savą, asmeninį demoną? Ar dvasios visuomet piktavalės, priešininkės, su kuriomis reikia kautis, kurias reikia įveikti?
Tokarczuk daimonus jaukinasi, vilioja, yra jiems švelni, kantri ir atidi, nes tiki, kad tik su jų pagalba įmanoma parašyti kažką tikro. O Sylvia Plath „Tėvelyje“ skeltasmakrį juodabatį šėtoną nudeda keršydama už sudaužytą širdį:
Tu stovi prie mokyklinės lentos, tėveli,
Nuotraukoje, kurią turiu,
Tavo pėda sveika, užtat smakras įskeltas,
Bet dėl to ne mažiau šėtonas, visai ne,
Ne mažiau juodas vyras esi tu,
Kuris perkandai mano rausvą širdelę perpus.
<…>
Kai nužudau vieną vyrą, nužudau iškart du.
Tačiau, nužudžiusi savo demoną, nusižudo ir pati S. Plath. Galbūt įveikė ne priešininką, o pagalbininką? Gal jos demonas buvo jos savastis? Gal, pati to nesuprasdama, visą gyvenimą persekiojo ir žudė save? Būtų logiška.
Demonai ir daimonai mane uždega pačia tikriausia persekiojimo manija. Tampu tyrėja mėgėja, pradedu naršyti internete, ieškau informacijos apie demonus tarsi apie keistą sau prisiskirtą ligą. Kokie simptomai, kokia eiga, koks gydymas? Kokios perspektyvos?
Dažnai sakoma, kad demonas apsėda staiga. Kaip meilė. „Nieko negalėjau padaryti“, teisinasi auka. Gal kartais taip ir būna, bet dažniausiai patys jį ar ją prisikviečiame. Kviečiamės ilgai, kantriai. S. Plath savo demoną kuria pagal mirusio tėvo, kuris ir gyvas būdamas dukrai liko nepasiekiamas, atvaizdą: „Pagal tavo atvaizdą sukūriau tokį kaip tu.“ „Gintaro kambario“ eilėraščiuose demonai viliojami mojuojant šikšnosparnio kauleliais, šaukiant vardu, gundomi kaltės medžiokle. Kodėl tuomet apsimetame, kad mūsų demonai – ne mūsų pačių darbas?
Namų psichologas atsakytų: mes kratomės atsakomybės.
Vargšai demonai. Žiaurūs mes jiems ir neteisingi. Demonai ne tik atima, bet ir duoda. Alius Jeskelevičius straipsnyje „Daimonologija Apulėjaus veikale „De deo Socratis“ rašo, kad dosnumas slypi demono varde: graikiškas žodis δαίμων kilęs iš veiksmažodis δαίομαι, „(pa)dalinti“. Daimonus vienas pirmųjų prisikvietė, be abejo, Homeras. Daimonai iš tiesų neturi vardo: jie turi begalę vardų. Daimonais vadintos duodančios, dalijančios dvasios ir Olimpo kalne gyvenantys graikų dievai, ir net negandos, išvirstančios iš Pandoros skrynios. Todėl susidūręs su daimonu niekuomet nežinai, ką gausi. Daimonai gali būti kerštingi, jie baudžia nusikaltusius, bet ir sergsti mirusio žmogaus sielą. Platonas ir vėlesni graikų bei romėnų mąstytojai daimonų sferą lokalizavo kaip tarpinę, skiriančią dievų ir žmonių pasaulius. Platonas „Puotoje“ daimonu vadina Erotą: geidžiančią, todėl stokojančią būtybę. Olimpo dievai nieko nestokoja, jie palaimingai abejingi, o daimonai, kaip ir mes, jaučia, trokšta, kankinasi. Apulėjus tvirtina, kad daimoną žmogus nešiojasi savo sieloje. Panašiai ir G. Kazlauskaitės eilėraščiuose demonas pasirodo kaip antrininkė, kaip Siamo dvynė, kurios buvimą patiriame kaip savo pačios vidinį balsą, nuojautą.
Kasmet po Naujų žinau ir net laukiu, kad vieną niekuo neypatingą popietę paskambins mama ir lyg tarp kitko paklaus:
– Tai gal jau šiais metais bandyk? Paskambink meistrams, susirask tą numerį, kur daviau. Tavo namai griūva, vargu ar dar metus pratempsi, pelėsis vonioje, kibirkštys iš elektros lizdų. Atsilaupęs linoleumas. O vonia, kokia vonia… Nesuprantu, kaip tu joje maudaisi.
– Stovėdama. O pelėsis… Na taip, ir su elektra prastai. Bet šiais metais dar turiu užbaigti knygą.
– Bet ir praeitais rašei. Ir užpraeitais.
– Užpraeitais baiginėjau „Keturis“. O praeitais rašiau tik pusmetį, po to verčiau.
– O dar kitais, manai, bus kitaip?
– Žinoma. Užbaigsiu knygą ir tada iškart skambinsiu meistrams. Pati gi matau, kad laikas remontui. Tikrai.
Puikiai suprantu, kad meluoju, mama irgi supranta.
Bet aš labai, labai noriu tikėti. Noriu tikėti, kad mano daimonas geras, teisingas, ne pamišėlis ir ne triksteris. Kad jis man ne kenkia, o padeda ir kad visi tie perskaityti tekstai, eilėraščiai, romanai mane atvedė ten, kur ir turėjau ateiti. Kad kuriu, o ne tiesiog leidžiu savo gyvenimui irti. Raktiniai žodžiai: „noriu“ ir „tikėti“. Noriu tikėti, kad mano gyvenimas turi prasmę, kad atšokęs linoleumas ir mėlynos liepsnelės rozetėse nėra mano kaltė nei aplaidumas. Taip labai noriu tuo tikėti, kad patikiu net demonais. Daimonais. Kažkuo, kas neturi vardo, bet į mus skverbiasi iš ekranų, romanų, iš poezijos. Ką atpažįstame kaip savo.
[1] Pelėdos nėra tai, kas atrodo (angl.).
Ričardas Šileika. Neužrašoma patirtis be prasmės įrodymų
2025 m. Nr. 2
Bičiulėms ir bičiuliams išsiųstų atvirlaiškių tekstai, rašyti palaidamintiškai, ekspromtiškai, besiužetiškai
užsižiopsau, ir iškrenta iš rankos. raudonutėlis sviedinys sankryžos aikštėje. kas labai atverta – nebeperskaitoma. kas suvis uždaryta – paprasčiausiai neskaitoma. pakartojamas miesto peizažas, taškas bet kur ir bet kada, plaštakos puslankis, pažintys nenumatytose vietose. debesuotumas. dėmesio ugnikalnis, dėmesio fontanas, dėmesio perkusija, viliojantis mėlyniausias stalelis. link valties plaukianti valtis: kiek svarbos, kiek nesvarbos! rekomenduojamas greitis yra pasirenkamas, pamirštamas kodas yra prisimenamas, išradingas slapstymasis yra pralošiamasis. po kojomis srūvanti versmė, šios akimirkos tvirtovė.
(Godai Characiejienei)
miestas turi savo žaidimų, apylinkės prasimano kitokių veiklų. įprastai vengiama totalios dykaduonystės / dykamėsystės. šventės švenčiamos pagal reglamentą ir kontingentą. daugelis labai akiniuoti, mažinantys didėjantį tempą ir dažnį. išardytos sistemos nebeatskiriamos nuo sutaisytų sistemų. balti žirneliai ant juodo dugno, mėlynos pupelės ant geltono dugno. nėra pabaigos nė vienai pabaigai. rutulinė kraspedija įsitaiso sorose, aliejaus upė įteka į riebalų jūrą, beąsiai puodeliai įsimyli ąsėtuosius.
(Birutei Jonuškaitei)
važiuodamas į santariškes, kineziterapinių veiksmų, pirmu greituoju autobusu, atsiverčiu Echarto Tolle knygą, o abi mano akys lipte prisiklijuoja prie kojų, prie jaunamoterės pėdų. mankštos vedėja vis prieina prie manęs, pataiso mano nelygią sėdėseną, pratimai taip pat su kamuoliu ir lazda. kavinėje renkuosi vietą prie lango, kad galėčiau sekti / segti gatvės procesus, mėgautis scenomis ir mizanscenomis. itin karštos dienos tiesiogiai proporcingos gėlėtų suknelių gausai. ganausi tuose gėlynuose. jie tiršti, jie butaforiniai. kalvarijų turguje žalias žaliavas perku iš pauteniškių. sėmenų aliejų taipogi. bičiuli Dovydai, nebūtina ko nors imtis.
(Dovydui Grajauskui)
taip galėtų baigtis, taip galėtų netgi prasidėti. rankininkystė, kojininkystė, dantininkystė, užpakalininkystė… aha, žiūrėk, akmenys, kaulai, kulkos, kaukės – tai jau paveldas, tai jau vertė. o va, nežiūrėk, mėsa, dulkės, anglies dvideginis, obsesijos, prastas matomumas, skylė kojinėje, skylė skylėje. taip galėtų užsiplieksti ir įsiplieksti, suspirgėti ir nusvilti. praleistas žodis kaip praleista stotelė, dar koks nors nevykęs (nubrozdintas) palyginimas, oksimoronas, pašikta metafora. o dabar imkim ir apmaukim vaizdą, dėbsantį į mus, apšaukim jį, apgraužkim jį.
(Gyčiui Skudžinskui)
o šįryt – pirmojo špoko švilpavimai, derybos dėl buto nuomos sąlygų. o – šįryt kontrolieriaus genio revizija ir inventorizacija medžių pasažuose. o šįryt – libersocdemų valdybos pirmininko kėkšto ir jo dešiniasparnės kėkštės prieššventinė ruoša. ir šįryt – novaturo kelionių į rojų pasiūlymai, paauglijos kvietimai free hugs. po to – vidurdienio šampūnas londa nuo pleiskanų ir būtojo laiko vaizdų. išklotinė, įkvėpimų ir iškvėpimų dažnis. dar šįvakar šįvakar šįvakar kelias atgaliop: jokios nebūties, bekvapis ir bespalvis sapnas, užsnūdęs režisierius. mokėjimas tiesioginiu debetu – už klaidas, už savo teisybes, už vyną ir duoną, už pirmą eilutę, už pauzę ir kablelį.
(Rimvydui Strielkūnui)
reikalai vis susiranda reikalų ir veda sąskaitas plačiu keliu. būna, reikalai sutęžta ir praranda svarbą savo pačių akivaizdoje. štai tada pražysta žibutės, forsitijos, rūteniai, hiacintai, scilės, pražysta veidai, lūpos, plaštakos. užsiveisia žvejų neryje ir vilnioje, užsiveisia tinginiautojų, riedlentininkų, grožio etalonų ir slaptųjų agentų. pirmadienį sostinė įjungia visos savaitės spektaklį. vieni trokšta būti vieni, kiti geidauja būti pora, o debesys nesilaiko eismo taisyklių, o gyvenimas nesirūpina vietomis, laikais ir bilietais.
(Kęstučiui Kebliui)
(pra)plaukiantys rankinukai, telefonai, šukuosenos, šypsenos, plaštakos, sąskaitos, akiniai, kišenės, skėčiai, banko kortelės, stuburo slanksteliai, žiedai ir rūpesčiai, minutė ir nežinia, daugiskaita ir vienaskaita. plaukikai ir skenduoliai, plaukiančios, plaukiantys – pro šalį, per rakto skylutę, per adatos skylutę, ropojantys per atmintį, per širdį, laižantys, aižantys, aikčiojantys. sapnų įkaitai, sugalvoti, patikėti, užrašyti ir (galbūt) perskaityti.
(Rasai Bublaitienei)
šluojama vakarykštė diena, šluojama naktis, katinų letenos, lapių uodegos, vaiduoklių kudašiai, rankenėlės, ąselės, auskarėliai, batraiščiai. nepamenu filmo pradžios, nepamenu režisieriaus pavardės. balti bateliai įkandin geltonų, juoda kava, gėlės be vardų. skraidantys šaukštai ir šakutės, viens, du, trys.
šioje kranto pusėje, aš šioje kranto pusėje, be vėliavos, be laužo, be trečio karto. gurkšnoju prėską alkoholį, aplipęs spaliais, apkrėstas baime, išėjęs iš namų, negrįžęs į širdį.
(Aldonai Ruseckaitei)
būtent: vieta, aplinkybės, sąlygos, būdas, charakteris keičia tiesą. jutimas, įtikėjimas, žinojimas, nežinojimas keičia tiesą. socialinę, ekonominę, politinę, religinę tiesą, bet ne širdies. užrakintos durys, atvertos durys yra durys, skaitoma knyga, pelių pagraužta knyga yra knyga. gyvenimo suskaičiavimas, surašymas, sustygavimas, sudainavimas, sužanrinimas, sulentyninimas yra žmogininkystė. plaukia upėmis debesys, vėjai maišo pasaulio smėlius.
(Gintarei Adomaitytei)
iš mažosios raidės, iš vos girdimo garso, iš prislopusios praeities, iš palengvėle išsiskleidžiančio spalio šeštadienio, iš laikinai sugrįžtančiųjų, iš nepatenkinto atspindžio veidrodyje, iš persidėliojančios kompozicijos, iš tuščiai skaitomos knygos, iš kišenvagių kišenių, iš noro vėl pakartoti malonumą, iš aplankytų vietų, iš kasdienybės stebuklų, iš vaisių užauginančios sėklos, iš jausmų upės, iš emocijų gaisro, iš lūpų į lūpas, iš prisiminimo – alma, srūva, teka, virvena, kapsi, teška, šiugžda, krebžda, mirksi, spirga kiekviena, kiekviena akimirka.
(Danguolei Ruškienei)
tebūnie, tebūnie, tebūnie, Indra! akimirksniškai, pilnakraujiškai, palaidūniškai, paleistuviškai… gyvenimas yra šiandien, gyvenimas esame mes. be atspindžių, be sapnų, be įrodymų. be kevalų, be lukštų, be šarvų, be priklausomybių. o kitame dangaus krašte, o kitame žemėlapyje, o kituose pavidaluose ir induose – tuštuma ir pilkuma. kiaurai tekančios upės visatos kanalais, per tamsas ir šviesas srūvančios materijos, tekstuose ir vaizduose lizdus sukanti praeitis. gyvenimas neturi nė vienos klaidos.
(Indrai Drevinskaitei)
atvirų durų rytas, atvirų langų naktis, atviros skrynelės paslaptis, atvertos spintos asortimentas, atviros širdies gyvastingumas. istorijos krebžda pelių urvuose, kurmių požemiuose, vėstančiuose lizduose, dulkėtuose paloviuose. o kraujas teka šiandien, o kava kvepia tik šiandien, o debesys plaukia tik šiandien, o kvėpuojame tik šiandien… Kristina, šešėliai ilgėja, šešėliai trumpėja, trupa pyragas, šunys vizgina uodegas, keičiasi įpročiai, pirmas kartas jau antras, dominuojančios dominantės, varnos ir žvirbliai. vilniaus antradienis.
(Kristinai Janušaitei-Valleri)
spyruoklės spyruokliuoja, lapkritis lapkritėja, žemė žemėja ir žiemėja, baltieji bąla, rankos rankdarbiauja, šakutė smeigia mėsą, šaukštas bedarbiauja. ekonomiška ekonomika: šuniui penkta koja, dviakiams trečioji akis, deguto šaukštas medaus statinėn.
šeštadienis be vėjo: būtasis kartinis, būtasis virtinis, būtasis girtinis / gertinis, būtasis prieskoninis, būtasis veltinis, būtasis (s)pjautinis. vienu metu skirtingose vietose, vienu jausmu atskirose širdyse, viena kryptimi savais tikslais. Valdai, posūkių dešinėn, kairėn, grįžtelėjimų, girgžtelėjimų –
(Valdui Aušrai)
pirmadienio garsų kolekcija: lakštingalos, kompiuterio klaviatūros, riedančio dviračio ratų, lauko teniso kamuoliuko, puodelių ir lėkštelių, kavos aparato, patraukiamos kėdės, tualete nuleidžiamo vandens, žemės sukimosi, ginkmedžio siūravimo, nuryjamo gurkšnio, raktų kišenėje, plėšiamo popieriaus, plėšomų baltinių, pakeliamos rankos sąnarių.
antradienio sulaikymai, susitaikymai, sąspaudos, baudos, s tampanti š, z virstanti ž. jokios pasaulio pabaigos: pereinu į kitą vietą, perlipu į kitą medį. ugnis po vandeniu, žvėris manyje, spalvą keičiantis kraujas. tikiu, tikiu, tikiu pasiduodamas. taip, neišmoktos pamokos.
(Dianai Paklonskaitei)
nakties tyla išaušta į ryto tekstą, upė dešinėje ir upė kairėje, prie sankryžos stabteli riesutaijums.lt. trūkčiojantis diktoriaus balsas, žinomas veidas yra skrupulingai pergrimuojamas, vienas po kito įjungiami mygtukai. kur aš buvau: alų midų gėriau, prėskas nesąmones postringavau, apsimetinėjau, kad nesvarbu.
kita stotis, kitas traukinys, kita pieva ligi kelių, kita pakrikštyta tiesa. išplaktos vėliavos, subliuškę balionai. rekomenduojama kelionė žydinčio kalno link, rekomenduojama širdis, rekomenduojama prasmė.
(Aistei Matuzaitei)
pamažėl ilgėjantys rugpjūčio šešėliai, vėjas susiranda suknelių ir plaukų. stebiu, kaip akimoju jis sunaikina moters išpučiamą cigaretės dūmą. dar šiek tiek baudelaire mintijimų. musė iš vengrų filmo „apie kūną ir sielą“, suolelių sėdėtojai keičia vieni kitus. apstoka to, ko nebėra. apstoka to, ko nuogąstauju.
mąžta ir pampsta, tirštėja ir liesėja – trys šimtai gramų, aštuoni šimtai mylių, penkiasdešimt draugysčių, žūstančios ir prisikeliančios formos!
(Rūtai Jonuškienei)
noriu sumuštinio su vištiena, noriu raguolių. noriu žaisti be kraujo, be žaizdų, be paėmimo nelaisvėn. noriu šventės be datų, be batutos, be fejerverkų. dovanok man mano rankas, man mano laukus. aš slėptuvėje, aš pirmas, antras, trečias. išjungtas tiekimas, išjungtas susisiekimas, mygtukas dešinėje, mygtukas šiandienoje. naudininkas, naudininko, naudininkui, iškeltos sąlygos, nuleistos nuolaidos. auka užuodžia auką, žmogus suloja šuniui. neprašyta patarlė, neprašomas / nerašytas priežodis. susigūžęs aš, atsilošęs aš. eikim šokti, ei! eikim šįvakar velniop. mano dramblys, mano žirafa, jūsų sumuštinis.
(Daivai Kairevičiūtei ir Mindaugui Šnipui)
nuleidžiu kojas, nuleidžiu galvą, nuleidžiu rankas. vis tiek esu pastebėtas, parodytas, suskaičiuotas, pašvilptas. aplinkybės palankios: įkalninis nugarinis vėjas ir nuokalninis pilvinis vėjas, ruošte ruošiančios žydėti visutėlės liepos. suknelėtos ir sijonuotos telefonų kalbėtojos, pakalnučių siūlytojos ir kvepintojos, ledų laižytojos, akiniuotės ir skrybėliuotės. o! ištroškusi žemė, išsiilgusi lyguma, išalkusios kalvos. mostelėsiu prakaituotais sparnais, karktelėsiu ir, demonstruodamas orumą ir nepriklausomybę, paliksiu šį bokštą.
(Andriui Mosiejui)
mieste spardosi paspirtukininkai, karštakošiai kabina atvėsusią putrą, beregint keičiasi mados, puolėjai ir gynėjai demonstruoja vieni kitiems nežabotą meilę. krizenu į artimojo saują, minimaliai mindžioju nuoskaudas. kablelis – tai tik suabejojęs taškas. rugpjūtis iškėlė savo smilių, atsivėrė uždara sistema, paveldas įsikainoja kaip tik moka. daug įstojusių, daug nustojusių! nerimastingos plaštakos slepiasi kišenėse, visi kaip susitarę nori ilgai ir laimingai gyventi. tiesa, yra tokių, kurie prisijaukina ir dešinę, ir kairę.
(Vilmai Samulionytei)
debesų karavanais, bręstančia žaluma. einančiais, mirksinčiais, tekančiais, tylinčiais, keičiančiais, lydinčiais. krikštyta diena, ženklintas gyvenimas. plaučiai, įkvepiantys šviesą, širdis, pumpuojanti chlorofilą. plaštakos su plaštakomis, šokis kiekvienoje sankryžoje, kiekvienoje stotelėje. neregimybėje augančios, žydinčios apčiuopiamybės. džiaugsmas be vardo, laisvė be vardo, vėjas be lizdo. apsirengtas rytas, nusirengtas vakaras, įbrista jūra. kvėpuojama meilė, semiamas dangus, pamirštamas žinojimas. sveika, iliuzija, svaigulio pilnoji, palik mane pirmai progai pasitaikius. sėsiu į traukinį, į mėnulį, atlaposiu langus, kad būtų iš naujo, kad būtų iš pilno.
(Agnei Jonkutei)
būk labas, Vigmantai, žemė sukasi, marokietiškas sijonas sukasi, Petras Cvirka ir Vincas Kudirka sukasi. neršia ūkininkų vilkai ir velnio avelės. Prasilenkia geros valios tupėtojai ir šypsotojai pro ūsą, manualininkai ir automatininkai. skaičiuoja vandens skaitikliai ir skaitiklių keitėjai. don’t worry, be happy, vyr. ir mot., doc. ir dr. cemento gamykla ir pieno kombinatas, stogai ir grindys. sukasi darbo valandomis, sukasi poilsio valandomis, sukasi vegetacijos periodu, sukasi mirties sezonu, sukasi aukštielninka ir susirietus, sukasi pagal pareikalavimą ir suvis palaidai.
(Vigmantui Butkui)
koks pirmasis sakinys. kokia pirmoji tyla. tik šioje vietoje egzistuoja ši vieta. mėlynos spalvos nerimas, žalios spalvos kamštukas. įsitaisau vitrinoje, įsitaisau arkoje, įsitaisau viltyje (valtyje). „į“ krypties neprivalomumas, „ir“ prieš kablelį, po kablelio. kitos prijungiamosios / pajungiamosios mintys, šalutinės nuotaikos, nuogaidos, nuoplaukos. ok, tie klaidinantys ženklai manyje! paikas dirsčiojimas pro durų akutę, įvaizdingas barškinimas raktų ryšulėliu. ką noriu suvaidinti? paguodžiančiai skiesdamas, atidėliodamas, perdėliodamas: ką jau, ką jau, vis tebe ne, vis tebe vis.
(Agnei Dautartaitei-Krutulei)
ką aš išsprendžiu, ką manyje išsprendžia: kai leidžiu, teka upė, teka rugpjūtis, dulkės augina dulkes, nebesvarbūs kryžiažodžiai ir rebusai. šaukštelyje atsispindi ši akimirka, vieni suka dešinėn, kiti stabteli. mėlynės nudažo liežuvį, virtuvėn įsibrauna pora širšių. gurkšnok, burna, gurkšnok, kol kūliavirsčiauja šešėliai, kol srūva mintynai, kol sklando eilėraščio eilutės. žiū: scenon įstumiamas tanko maketas.
geidu rimti pauzėje, tilti tyloje, užsimerkti vaizde, atsimerkti atmintyje. anava, Daiva, kvapioji dedešva, pagret tikrinės lelijos. vakarykščiai draiskanoti debesys dar mano galvoje.
(Daivai Balčėnienei)
vilniaus plyšys, vilniaus pleištas, vilniaus pleistras. lapkričio indulgencija. aš šiandien nesislepiu – kilsteliu smakrą, žirglioju važiuojamąja dalimi. laikas pirkti adatų, laikas siūlyti adatų. naivutėliausiai manau išsaugosiąs, neblaiviai manau dar būsiąs, kartosiąsis. materialybė išsimaterialėja, atspindžio žiedas siaurėja, plinta užkadrio šviesa: krustelėta, nepasitikėta. vilniaus skėčiai, vilniaus spiečiai, vilniaus plaučiai. ką veikia plaštaka kišenėje, ką žino ištraukta šaknis, kur pabėga kraujas?
(Ramunei Brundzaitei)
gal ką apie pradžią, gal ką apie pabaigą, apie įvairiomis kryptimis srūvančius šventinius skėčius, apie laimės rezervaciją rytdienai, apie liepų žydėjimo procesą europoje, apie ląstelę, glaudžiančią prie ląstelės, apie miegančias didskruzdes, gal ką apie kaltę, ką apie stuburo tiesinimo reikalą, ką apie emocijų paleidimą, gal apie atsigaunančias šaknis, krustelinčius prisiminimus, gal apie nepasinaudojimą proga, apie amžinąjį sėdėjimą prie lango ekrano, apie neveikiamas aukštumas, gal ir apie stebuklus, apie kraujo apytaką, apie ėjimą į nežinią, į geidžiamą tolį, į čia pat ap/tinkamą ramybę. gal ką spėsiu.
(Aistei Jakimavičiūtei)
iš naujos eilutės, kuri kiekvieną rytą, kuri iš nerimastingumo, kuri iš netikėtumo, kuri iš susitaikymo, iš nelaukto atsakymo, iš nežinios. gali būti bet kuri savaitės diena, gali būti bet kuri susitikimo vieta. sniegingas, vėjuotas metas, suturėtas geismas, kaulų, odos ir nagų reikalai. nuoširdus melavimas, kiti būdvardiniai daiktavardžiai. labas, Elena, mojuoju tau iš antro aukšto, iš strange love kavinės, iš lizdo, iš kriauklės, iš smėldėžės!
(Elenai Karnauskaitei)
tasai, kursai į(si)vynioja ir iš(si)vynioja. kursai šoka tyloje. šoka pauzėmis, spalvomis, puslapiais, upėmis, įkalnėmis, nuokalnėmis, paširdžiais, skiemenimis, vardažodžiais.
svaigutėliausia robinijų ir šeivamedžių kaimynystė, dar kartą ano karto pakartojimas. neregimas, o juntamas vidinis įdagas: esu stebintysis, esu stebimasis. karuselė, kaleidoskopas, vitražas. sveika, Aušra, tau tinka žalia! tau tinka balta! dabar ketvirtadienio fotografija, ji kinta. trumpėja (mūsų) šešėliai, tuštėja (mūsų) sapnai. harmonija ir taika, kvėpavimas plaučiais ir oda.
(Aušrai Jakubelskienei)
praviros kišenės! prakąsta ryto bandelė, prakasta duobelė; niekas neprarastas. pravertas miestas, pratartas labas. virst! kur tas kanalas, kur ta banga? filosofijos meduolis, aplietas religija: vertikalė, horizontalė, elipsė. man tikras šis vaidmuo, manyje ok saugus aktorius, amsintis „išsiilgtų“ tiesų. o dabar iš naujo: nuomonės, rikiuokitės! raukim plaukus, grąžykim rankas, pasakomis kamšykim skyles. amžinas liežuvio flirtas, suokalbiškas raumuo, pilypas iš kanapių, rapolas iš šnipiškių.
(Vaivai Kovieraitei ir Dainiui Trumpiui)
kai pro šalį praplaukia žiedai, apšlakstyti vabzdžiais, sekmadienio saule. meduiti, purslojantys, vėjų pasūpauti, svaigulingi, giedantys. kai įsakymas laukti, lūkuriuoti yra tasai pats įsakymas gręžtis ir mauti, trauktis ir kniaubtis. tad – laisva valia jau esu parenkamas, pažindinamas, skelbiamas ir skalbiamas, kardomas ir karpomas. kai vanduo nugaruoja, kai kraujas kyla ir leidžiasi gyslynais, kablelis keičia prasmę, spynoj trakšteli raktas.
(Vilminai Navickaitei)
taškas com taškas eu taškas lt nebūnu vėl iš naujo įsikimbu durų rankenos neišėjęs neįeinu penktadienio pavakario lietuje atomas molekulėje adomas pagundoje priekaištas atodūsyje netesėta sau pasibaigusi garantija kaip svetimas į svetimą neužrašoma patirtis be savikontrolės be prasmės įrodymų prisiminimo ugnies įsikalinęs įsikalbėjęs viena antroji viena trečioji papuošalų blizgios tuštumos bergždžio bėgsmo spyruoklių mygčioju neveikia mikčioju nereikia užuovėjoje užkampyje dalinuosi ardau suvilgau lūpas griežtai išbraukiu.
(Rugilei Kazlauskaitei)
Eglė Frank. Išsirinkusi geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta
2025 m. Nr. 1
Poetei Nijolei Miliauskaitei atminti
Žinojau: tik pradėsiu rašyti apie Nijolę, ženklai ir sutapimai ims sklęsti kaip plaštakės žvakės švieson.
Į „Šiaurės Atėnus“ plaukte plaukia begalė poezijos rankraščių, bet tik pradėjus rašyti šį tekstą, atsiunčia savo kūrybos Joana. Rašo, kad viena jos mylimiausių poečių yra Nijolė Miliauskaitė, o kitą dieną gaunu laišką iš Jurgitos Jasponytės, kurios pirmoji knyga „Šaltupė“ (2014) buvo lyginama su Nijolės Miliauskaitės „Uršulės S. portretu“ (1985). Jurga atsiunčia man Nijolės eilėraštį – sutapimas? Ne, žinau, kad čia Nijolės monai, kurie jau prasideda, – kurį laiką būsiu apspista šių sutapimų plaštakių, turėsiu skaityti ženklus ir nesibaiminti.
Rašau savo sodyboje, Šiaurės rytų Lietuvoje, kur jau lapkričio pabaigoje pradeda snigti, o važiuojant iš Vilniaus pusiaukelėje akyse pradeda šviesėti – pakelės nubertos, nupudruotos dar trapia būsimos žiemos baltuma. Ryte užkuriu pečių ir per mišką išsiruošiu į savo „liurdą“. Ties dviejų ežerų sankirta, kur anksčiau būdavo statomos pagoniškos šventyklos – Švč. Mergelės Marijos grota. Šalia grotos – dar šalčio nepakirsta rožė, irgi visa padengta pirmuoju sniegu, bet tebesibaudžianti skleistis. Nors Nijolė Miliauskaitė iki mirties išpažino krišnaizmą, ją matau ir krikščioniškosios dvasios šviesoje. Prisimenu Mortos ir Marijos paveikslą iš Evangelijos pagal Luką. Iš pirmo žvilgsnio Nijolė artimesnė Mortai, – visada pasirūpinanti pirmiausia kitu nei savimi, atsidavusi tiems, kuriuos myli, ir tik paskiausiai prisimenanti savo poreikius. Tačiau Kristaus žodžius, pasakytus Mortai: „Marija išsirinko geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 38–42), drįstu priskirti Nijolei. Turbūt šio Evangelijos skaitinio esmė ir yra ne atskyrimas, o abiejų seserų savybių darnus sugyvenimas vienyje. Juk Marijos pradas Nijolėje buvo ne mažiau ryškus kaip ir Mortos pareiga – rūpintis begale buitinių dalykų, kad po to galėtų pasišalinti į savo sielos kambarius, o juose būdama, įsiklausyti į tai, kas bylojama iš aukščiau; atsidėti tikrajam savo pašaukimui – poezijai.
„Einu einu, Gražinute“, – veriasi reminiscencijų koridoriai. Mudvi su teta – mano mamos seseria Gražina Ramoškaite-Gediene – Nijolės ilgamete drauge, atvykstame į Druskininkus. Man septyneri, esu drovus ir jautrus vaikas, ir nors Nijolę jau esu mačiusi, kiek nejaukiai jaučiuosi, kad reikės viešėti man nepažįstamuose namuose. Bet juk atvažiavom pas Nijolytę, – taip su meile sako Gražina. Nijolei atidarius duris, patenkame į jos valdas, kurios mano atsiminimuose – tarsi tekstilinis kūrinys, kur daug dėžių dėželių, džiovintų augalų ir visur – balta spalva. Žolelių kvapai, švara, mereškuoti peltakiuoti visi namų kampai. Tarsi iš jos eilių:
kvapai
iš praeities, akis užmerkus
giliai giliai jtraukiu: levandų, rozmarino
ir rožių žiedlapių, ir paprasčiausio
jeronimo, ir apelsino
aitrių žievelių — sunkius pravėrus stalčius
stebuklingi
žolių maišeliai, surišti šilkiniais kaspinais
tarp skalbinių, kietai krakmolintų
tarp marškinių ir drobių
sena komoda, stovinti kampe
<…> (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Apima anapusybės pojūtis, tarsi būčiau įleista ten, kur patikėta išrinktiesiems. Medus, daug medaus stiklainių – bet ar tikrai ten medus, ar tai jau dabartinė mano fantazija. Nijolė ima raudoną siūlą, įmantriu pynimu veja iš jo juostelę, tarsi simbolinę kabalos pynę. Prie jos riša paprastą vario širdelę, ištapytą gėlėmis, ir kabina man ant kaklo. Esu Nijolės palaiminta, tokia ir palieku jos namus. Daugiau Nijolės nebeišvysiu.
Pas Gražiną ir Sigitą Gedas jų bute Žaibo gatvėje, kuriame dažnai viešėdavau, vis matydavau Nijolės siūtą lėlę. Jų dukrai Uršulei dovanotą skudurinę Onutę ilgainiui jau tapatindavau su pačia Nijole – tokia pat „guvernantiška“ suknele, balta apykakle; tarsi ji nuolat ten būtų, kad ir nemačiomis. Viskas, ko imdavosi Nijolė, būdavo iš širdies, su begaliniu kruopštumu ir meile atliekama. Glostydavau lėlės suknelės mezginius, tokius pat peltakiuotus kaip ir jos namuose matyti. Lėlės plaukai – geltonų siūlų, spalva panašių į Uršulės.
Įbėgi
juokdamasi, tokia mažutė
vieną vasaros dieną, prieš keletą metų
į mano gyvenimą
ir tebestovi ten
sulaikius kvapą, išpūtus akis
žiūri, kaip ištraukiu
lėlę: pirmiausia galva, rankos dvi
liemuo ir kojos, ji sako tau labas
tau
ją pasiuvau
<…> (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Prisimenu vieną iš vaikystės vasarų, kai viešėjau Sigito gimtinėje Pateruose, netoli Veisiejų. Sigito tėvo – vadindavome jį Dzieduliu – kiek prisibijojau dėl ūmaus ir agnaus būdo. Būdavo, su Sigitu užsimodavo eiti apkulti kaimyno, neva pavogusio jų valtį, bet, Gražinos sumaniai atkalbėti, likdavo troboje, o kaimynas išsaugodavo sveiką kailį. Mėgdavau sekti paskui Dziedulį į tvartą, kur kriuksėjo milžiniškas paršas, žiedu pervertu šnipu, – kad neknaisiotų patvartės. Dar dabar, regis, galiu atkurti kvapus – nuo Dziedulio sklindančio aštraus tabako ir laukų vėjo, nuo jo guminių kaliošų – mėšlo ir senos gumos, švelnaus trobos pelėsio, kamaros drėgmės, kurioje slėpdavausi, kai, pasak Gražinos, vaikus dažnai aplankydavęs ožys įlįsdavo ir į mane. Dienas leisdavau piešdama viską, ką matydavau aplinkui. Uršulė dar buvo kūdikis, todėl piešiniuose atsirasdavo ir ji, jos vežimėlis, trobos langas, gėlių vaza. Su Sigitu ir Gražina keliaudavome uogauti – į sausom samanom kvepiančius Dzūkijos miškus, kur plytėdavo ištisos žemuogių pievelės. Būdavau ir savaip laiminga, ir ne, nes ilgėdavausi namų, kur laukė ką tik gimęs mano brolis. Ir štai, vieną dieną sužinojau, kad mus aplankys Nijolė su Vytautu iš Druskininkų, bet visiškai neapsidžiaugiau, nenorėjau svečių, bijojau jų. Slėpiausi kamaroje kartu su savo „ožiu“, nutarusi neišlįsti tol, kol svečiai neišvyks. Ten tūnodama, išgirdau Nijolės balsą – progiesmiu tariamus žodžius su švelniomis užsikirtimo sinkopėmis. Stebėdama ją pro pravertas duris, mačiau sėdinčią už ilgo senovinio pirkios stalo. Šalia sėdėjo Vytautas, bet švietė tik Nijolė – tuo vos matomu nežemišku švytėjimu. Priminė pas religingą mano močiutę matytus paveikslus – ten jos, madonos, taip pat per vidurį perskirtais plaukais, taip pat švytinčios. Vytauto galva buvo aprišta odine juostele, jis kalbėjo garsiai, griausmingai, regis, pilna troba turėjo būti jo buvimo. Bet ne, troba buvo pilna Nijolės, todėl nė nepajutau, kaip ištykinau iš savo priebėgos, kamaroj palikusi ir ožį, ir baimę, genama smalsumo ir noro pažinti. Nepamenu, ko manęs klausė tąkart Nijolė, bet kalbino su atida ir pagarba mažam žmogui – vaikui. Vytautui ir Nijolei išvykus atgal į Druskininkus – tuo metu Nijolė jau pati vairuodavo, klausiau Gražinos: ar Nijolė yra keista? Gražina juokėsi ir klausinėjo manęs, kas būtent man, vaikui, Nijolėje pasirodė keista. Tik dabar suprantu, kad tąkart pirmą kartą sutikau žmogų, kuris, kad ir trumpai, man pasirodė ne iš šio pasaulio.
Nijolės Miliauskaitės rinkinys „Uždraustas įeiti kambarys“ guli prie mano lovos – nuolat skaitomas, kai kuriuos eilėraščius moku mintinai. Kiek kartų panirta į jos eilėse aprašomas būsenas, kiek matyta jos akimis. Net ir zuikiai atgyja mėnesienoje tomis ypatingomis naktimis sodyboje, kai šviečia tokia skaisti pilnatis, kad išėjusios vidurnaktį į kiemą šešėlis ištįsta iki pačios pamiškės.
prie lango prieini
nubudinta
pievelėj, priešais namą, mėnesienoj
laksto zuikiai (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Pajūriu eidama, dažnai kartoju jos pirmą rinkinio eilėraštį – nomadiško pajūrio klajūno mantrą. Kurioje lieki dviese su jūra ir jos vandenų nugludintais akmenimis, vaikystėje atstodavusiais tikrus turtus, nešlifuotus brangakmenius:
<…>
su ženklais, sunkiai įžiūrimais
vieni nušlifuoti, kiti neužbaigti dar
akmenys
po kojom, geriausio
juvelyro darbas (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Sausio 23-iąją sukanka septyniasdešimt penkeri metai, kai gimė Nijolė. Kažin, kiek jai savas ir priimtinas būtų šis laikmetis su jo pokyčiais, bet būtent tokio amžiaus matau ją gyvenančią Vilniuje, į kurį dėl jame vykstančio aktyvaus kultūrinio gyvenimo visada troško sugrįžti iš Druskininkų – „z nudnego miasteczka“, kaip rašydavo laiškuose draugams. Taip ir negrįžo.
Per Vėlines visada aplankau jos kapą Antakalnio Menininkų kalnelyje, ten iš medžio išdrožtas angelas amžinai kužda paslaptis jai ausin. Viskas taip, kaip ir pritinka Nijolei – su natūraliais lauko akmenimis, tarp jų želiančiais viržiais. Vainiką perku visada tik iš sausučių; gajos gėlės, tokios pat ir gyvos, ir mirę; savaip nemirtingos.
Nijolės man dovanota vario širdelė po daug metų kažkur pradingo. Kartais atrodo, ką tik mačiau stalčiuje ar papuošalų dėžutėje. Sapnuose, būna, ieškau ir randu ją, ištapytą gėlėmis, – jau savo uždraustame įeiti kambary.
2024 m. gruodis, Ažvinčių kaimas
Māris Bērziņš. Sunkus žaidimas
2024 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Latvių rašytojas, dramaturgas Maris Bėrzinis (g. 1962), rašydamas Gūtenmorgeno istorijėles, buvo pramintas paradoksų meistru. Jis išleido dvylika prozos knygų – šešis romanus bei šešis apsakymų rinkinius. Ryškiausias kūrybinis pasiekimas – romanas „Švino skonis“, 2015 m. įvertintas Baltijos Asamblėjos literatūros premija. 2021 m. šį kūrinį išleido leidykla „Tyto alba“, į lietuvių kalbą išvertė Laura Laurušaitė.
„Metų“ skaitytojams siūlome M. Bėrzinio esė apie rašymą. Latvijoje šia tema pastaraisiais metais išleistos net dvi knygos, kuriose latvių rašytojai dalijasi kūrybinės laboratorijos patirtimis. M. Bėrzinis tai daro su gudria šypsena.
Įžanga
Susitikimuose su skaitytojais ir kitur dažnai tenka atsakyti į klausimus apie rašymą. Kaip pradėti ir kodėl? Kaip rašyti, kiek ilgai ir panašiai. Klausia ne tik technikos dalykų, bet ir apie įkvėpimą, idėjas. Pavyzdžiui, iš kur jūs pasisemiate idėjų? Pirmą akimirką atrodo – neturiu atsakymo, kaip aš galiu žinoti, kur tos idėjos esti, tai tiesiog mistika. Vis dėlto, šiek tiek pagalvojęs, pradedi suvokti, kaip idėjos įsigudrina pačios ateiti į protą. Manding, labai aiškus ir išsamus atsakymas. Apie idėjas dar galiu pasakyti tai, kad jos ateina kaip katinas ir eina kur nori, į kvietimą nereaguoja, bet kai į jas numoji ranka, staiga atsiranda ir garsiai pareiškia apie save – tai aš čia esu. Tada reikia čiupti ir užrašyti, kad nepabėgtų. Jeigu idėjos prie manęs neateina pačios, tada suku galvą reikalinga kryptimi tol, kol surandu sprendimą. Tikiu, kad paaiškinau suprantamai. Tikiu, kad ir tolesniame tekste sugebėsiu raiškiai, aiškiai paaiškinti savo rašymo patirtį.
Pradžia
Vaikų darželio ar mokyklos metais mano draugai jau žinojo, kad kai užaugs, bus gydytojai, milicininkai, vairuotojai ir kosmonautai, o aš tik gūžčiojau pečiais. Galimybių buvo tiek daug, kad nesugebėjau išsirinkti. Tiesiog norėjau būti laisvas ir daryti tai, ko troškau tuo metu. Be įprastų vaikų ir paauglių užsiėmimų, man ypač patiko skaityti knygas, svajoti ir prasimanyti įvairiausių išdaigų. Pradinėje mokykloje rašinėjau juokingus posmelius ir piešiau karikatūras, tačiau jaučiau, kad iš to daug ko nepelnysiu, ir po aštuntos klasės nusprendžiau mokytis virėju.
Pabaigęs prekybos mokyklą, virėju dirbau tik tris dienas. Man patiko gaminti vieną ar kitą valgį, bet ne kasdien stovėti prie krosnies. Po kariuomenės įstojau į Ekonomikos fakultetą, nes profesija pasirodė universali – ekonomistų reikėjo tiek kultūroje, tiek sunkiojoje pramonėje. Gavęs universiteto diplomą, nežinojau, ką veikti toliau, nejaučiau jokio pašaukimo kuriai nors veiklos krypčiai. Prailgusi nežinia šiek tiek trikdė ramybę, bet pernelyg nejaudino – aš paklusau gyvenimo tėkmei ir dariau tą, ką reikėjo.
Vaikystėje ir jaunystėje girdėdavau frazę: „Tu nesi kvailas, bet slunkius.“ Taip, lovoje su knygele arba su draugais prasiblaškyti būdavo maloniau nei darbą dirbti. Kartą mama pakvietė padėti namų darbuose – ar sukrauti tėvo suskaldytas malkas, ar darže nuravėti šakniavaisių lysvę. Aš gana ryžtingai pasakiau, kad kai užaugsiu didelis ir būsiu viršininkas, man pačiam nieko nebereikės daryti. Nebeprisimenu, gal kažką panašiai pasakiau, bet viršininku tapau. Vadovaujant įvairioms įstaigoms, man pačiam daug stengtis nereikėjo, viską padarydavo darbuotojai. Sekėsi puikiai, susikūriau finansinę nepriklausomybę, niekas man nekomandavo, tačiau širdis ilgėjosi ko nors kilnesnio ir nepatirto.
Bėgo metai, ir mane aplankė klasikinė keturiasdešimtmečių krizė. Savęs ieškojimas, kiti ieškojimai. Vieną 2002 metų rudens vakarą sėdėjau namuose ir apie šį bei tą mąstydamas netikėtai prisiminiau tragikomišką įvykį, kurį ankstyvoje jaunystėje išgirdau iš vieno draugo. Norėjau jį papasakoti savo draugei Sniedzei, bet tą vakarą neplanavome susitikti. Į galvą toptelėjo mintis – o jeigu šį nutikimą užrašyčiau ir duočiau Sniedzei perskaityti. Jai tai būtų netikėta. Bet reikia užrašyti, liūdnai pagalvojau, lengviau būtų papasakoti. Vis dėlto ryžausi ir aprašiau viską, kaip buvo, ir dar prirašiau, ko nebuvo, bet galėjo būti. Sklandžiai užrašyti pasakojimą nebuvo taip paprasta – tai įsidėmėjau dar vaikystėje rimuodamas humoristinius posmelius, keverzodamas mokyklinius rašinius, laiškus, vėliau kurdamas normatyvinius aktus ir publikacijas laikraščiams. Tąkart buvo nelengva, tačiau parašęs keturis ar penkis puslapius pasijutau pakylėtas. Jau buvo vidurnaktis, rūkiau virtuvėje ir apmąsčiau ką tik sukurtą tekstą. Netikėtai pasirodė, kad pasakojimas nėra pakankamai geras ir įdomus. Būsena bjauri, bet, prieš sunaikindamas rašinį, nusprendžiau jį parodyti bent Sniedzei ir savo dukrai Elzai. Buvo baisiai gaila kelių valandų darbą iškart mesti į šiukšliadėžę.
Sniedzė, perskaičiusi mano ilgą kūrinį, tarė: „Įdomu, o kaip toliau?“ Elza tarė: „Lyg ir nieko, tėti. Ar tai viskas?“ Paaiškinau, kad norėjau sužinoti, ar aš galiu ką nors vertingo papasakoti ant popieriaus. Sniedzei atrodė, kad pasakojimas prašyte prašosi tęsinio – pradžia yra, o pabaigos nėra. Tuo viskas ir prasidėjo. Mūzos paskatintas maždaug po pusmečio tekstą išplėčiau iki nedidelio romano. Daviau jį perskaityti porai literatūros žinovų ir pagal jų patarimus papildžiau, taip priartėjau prie savo pirmosios knygos.
Iš tikrųjų nemaž taip lengvai nesisekė, tačiau rašymo sunkumus atlygino pakilus jausmas, jog ant popieriaus gimė nors ir nedidelis, bet vis dėlto naujas, paties sukurtas pasaulis. Valstybė, kurią galiu kurti taip, kaip man pačiam patinka, be jokių sąlygų. Kažką panašaus pergyvenau vaikystėje, kai iš žaidimų kubiukų statydavau konstrukcijas, kokios man šaudavo į galvą. Stačiau, grioviau, vėl dėliojau, kol likdavau patenkintas darbu. Rašant kūrybos paslaptingumas ir baigtis atlygina kūrybines kančias. Rašymą dažniausiai suvokiu kaip žaidimą, gal todėl tekstai kartais esti žaismingi. Manding, kaip ir šis. Už pirmąją knygą sulaukiau gana griežtos kritikos, tačiau pagrįstos, o svarbiausia – nė vienas nepasakė, kad aš nerašyčiau literatūrinių kūrinių. Pagaliau suradau veiklą, kur kas patrauklesnę už buvusias.
Rašymas dovanojo visišką laisvės ir nepriklausomybės jausmą. Kadangi finansiškai galėjau tai leisti, mečiau gana reglamentuotą darbą biure ir tapau laisvuoju menininku. Tiktai vėliau, kai rašiau antrą romaną, supratau, kad, bėgdamas nuo palyginti lengvo ir gerai apmokamo darbo, dabar pats save už mažus pinigėlius įdarbinu bent penkis kartus daugiau. Užtat pasitenkinimas savo veikla buvo gerokai didesnis nei kontoroje, ir pagaliau – pats, kaip rašytojas, galiu nuspręsti, kiek ilgai dirbti ir kiek ilsėtis. Dar supratau, kad tebesu vadovas – esu savo literatūrinių personažų viršininkas.
Mane šiek tiek glumina „rašytojas visu etatu“, vargu ar aš sukūriau daugiau už tuos literatus, kurie duoną užsidirba kitose darbovietėse. Mieliausia dirbti neskubant, su didelėmis pauzėmis ir pypkiarūkiais, kad nepasakyčiau, jog tingiu rašyti. Kiekvienas pasitenkinimas ir poilsis po rašymo man mielesnis už rašymą. Kad pasiektum „atlikto darbo“ jausmą, visų pirma reikia ką nors parašyti.
Darbo vieta
Savo namuose kol kas nesuradau geriausios rašymo vietos. Bet ir neieškojau, nes turiu savo stogą virš galvos, kur, išskyrus katinus, niekas man netrukdo. Dirbdamas savo gyvenamojoje vietoje nejauti esąs darbe, nes gaubia jauki namų atmosfera. Tačiau puikiai suprantu autorius, kurie rašyti savo apsakymų ir romanų vyksta, pavyzdžiui, į Latvijos nacionalinę biblioteką arba rašytojų rezidenciją, nes ne visada būnant kartu su namiškiais esti taip ramu ir tylu, kad galėtum giliai susikaupti.
Dirbant čia, kur gyvenu (nuo 2008 metų), išėjimas iš namų dažniausiai susijęs su prasiblaškymu arba poilsiu. Vieną kartą pasisekė nuvažiuoti į Ventspilio rašytojų namus, tačiau tenai nebuvo jokio rašymo. Nepripratau prie kambario, rašomojo stalo, kėdės, tai tik pasiteisinimas. Išėjus iš savo darbo kabineto, norėjosi pavaikščioti po miestą, palei jūrą, išgerti alaus, paplepėti su sutiktais žmonėmis, o ne tupėti prie kompiuterio ir dirbti. Rašymo galimybės mintį atmečiau jau pirmą dieną. Vaikščiojau po Ventspilį, sėdėjau vietiniuose baruose, susidauždamas bokalais ir taurėmis šnekučiavausi su naujais draugais ventspiliečiais. Ir taip kelias dienas, vis daugiau suvartojant stipriųjų gėrimų. Nepraėjus nė savaitei, pasijutau per daug pailsėjęs, susigėdau dėl savo išgertuvių ir nerašymo, tad grįžau į Rygą.
Taip, mano tikroji darbo vietą yra namuose. Hm… jeigu taip pagalvojus – vadinasi, aš visą laiką darbe, net nakvoju tenai.
Laikas ir režimas
Metų laikai, rodos, neturi didelės reikšmės, bet nuo gegužės iki rugpjūčio labiau norisi pabūti lauke, mėgautis vasara, o ne sėdėti kambaryje prie kompiuterio. Bandžiau rašyti sode, bet tenai netoliese paukštelis sučiulba, vėjas nušniokščia ir priverčia apsižvalgyti, pakelti galvą ir stebėti debesis arba nužvelgti medžių ir krūmų lapiją, čia vėl kažkas blaško dėmesį. Lauke sunkiau susikaupti, norisi atsiriboti nuo išorinio pasaulio.
Dienos bėga įvairiai, bet rašyti pradedu kiek galima anksčiau. Deja, ne visada taip pasiseka. Miegoti einu vėlai, keliuosi apie aštuonias, bet prie darbo stalo sėdu apie pusę dešimtos, dešimtą. Kartais pasiseka anksčiau, kartais vėliau. Pirmiausia perskaitau vakarykštės dienos darbą, pataisau – tai tarsi apšilimas, ritmo pajautimas. Vienu prisėdimu rašau vidutiniškai keturias valandas, iki antros, trečios. Paskui ilgokai pavaikštinėju. Jeigu nemąstau apie kitus reikalus, kryptingai galvoju apie kuriamą tekstą. Jeigu nuotaika po darbo nebūna gera ir reikalauja serotonino, dopamino ir endorfino dozės, vaikščiojimą pakeičiu maždaug keturiasdešimties minučių bėgimu. Po pietų ir vakare rašau daug rečiau, nebent kai terminai spaudžia arba netikėtai užeina noras dar padirbėti. Nutinka, kad iš ryto tenka imtis kitų darbų, tada vakarop stengiuosi padirbėti prie literatūrinių. Kai rašau romaną, jaučiu būtinybę kiekvieną dieną nors trumpam prisiliesti prie teksto. Ryte bent atsiversti bylą kompiuteryje ir dienos pabaigoje tą pačią, nepakeistą, uždaryti.
Rašydamas romaną tokiu režimu gyvenu metus arba ilgiau. Apie kitus protą ir laiką užvaldančius reikalus nenoriu nė girdėti. Jeigu jie trukdo man gyventi tame viename, tuo momentu svarbiausiame pasaulyje. Sutvarkyti namus, nueiti į parduotuvę, nukasti sniegą arba nupjauti žolę ir panašius trumpalaikius fizinius darbus galiu padaryti, bet ne daugiau. Net valgį gaminu nenoriai, nes virtuvės menas sunaudoja kūrybinę energiją, kurią būtina patausoti teksto tapsmui. COVID pandemijos metu rašymo aplinkybės buvo idealios, nes pasaulis buvo sustabdytas, nurimo išoriniai dirgikliai.
Įkvėpimas
Turiu savąjį įkvėpimo apibrėžimą: „Įkvėpimas – tai gera idėja ir noras tą idėją realizuoti.“ Jų abiejų neatskirsi. Nutinka, kad abi sudėtinės dalys netikėtai pasirodo vienu metu, o aš būnu kažkur išėjęs arba išvažiavęs, užsiėmęs kitais reikalais; tuomet neišnaudotas įkvėpimas sumąžta ir visiškai išblėsta. Apima liūdesys, nes įkvėpimas nuėjo miško taku.
Kitąkart iškyla tokia graži idėja, aš pavartau ją mintyse, pasidžiaugiu, bet nenugalimas tingulys neleidžia atsisėsti ir iškloti ant popieriaus. Taip nutinka tuomet, kai nieko konkretaus nerašau – ankstesnis kūrinys jau pabaigtas, o naujas dar nepradėtas. Randu pasiteisinimą: tiek daug dirbau su ankstesniu kūriniu, dabar esu toks pavargęs, ne metas mąstyti apie kažką nauja. Vis dėlto stengiuosi šias idėjas užfiksuoti, bet jas dažnai pamirštu. Kas lengvai ateina, tas lengvai išeina.
Nutinka dar ir taip: yra noras rašyti, bet netikėtai pristinga prasmingos idėjos. Laimė, patirtis rodo, kad anksčiau ar vėliau sprendimas bus sugalvotas. Svarbiausia, kad užtektų jėgų įtempti protą. Kartais, ilgai protaujant, atslinkusi nerimastis sujaukia mintis: „Aš nepajėgus nieko rišlaus sugalvoti; kam man tas rašymas apskritai reikalingas.“ Tiesa, bėgant metams, išmokau su šiais šalutiniais reiškiniais daugmaž sugyventi.
Noro nė vienoje parduotuvėje nenusipirksi, tačiau man atrodo, kad troškimas jau yra pusiau noras. Ir su tam tikra prievarta jį galima paversti noru. Rytais, kai reikėtų tęsti tai, kas pradėta, bet galva tuščia ir tingi, vis tiek sėdu prie kompiuterio, perskaitau naujausią tekstą, išgeriu kavos, pavaikštau po kiemą, užsirūkau ir mintys apie gimstantį kūrinį pamažu pajuda reikalinga kryptimi. Atsiranda idėja, kurią privalėčiau tęsti, staiga gimsta noras – nors pusę puslapio, nors pastraipą. Įkvėpimas šalia, darbas vyksta. Ne visada sekasi taip gerai, kaip šiuose dviejuose sakiniuose aprašau, bet maždaug panašiai nutinka. Manau, kad ir kiti prozininkai nelaukia, kada tas įkvėpimas ateis, jį atsiveda patys.
Metodas, technika, tvarka, forma
Pirmą akimirką atrodo, kad aš neturiu nei aiškaus darbo metodo, nei technikos, o jau apie tvarką nekalbėsime. Yra kažkokia rašymo forma, bet tokia neapibrėžta, išskydusi, sunkiai aprašoma. Žinau autorius, kurių požiūris į rašymą yra gana racionalus, struktūrizuotas ir apgalvotas. Jie pirmiausia nusibraižo romano kontūrus, paskui susidaro detalesnį planą. Kartais pasinaudoja lenta, kaip tardytojas kriminalistas, kad visi herojai ir visi jų ryšiai būtų aiškiai matomi. Tai patogu, tačiau aš tokio lygmens nepasiekiau. Pasiruošiu trumpas planuojamų skyrių santraukas ir tada sėduosi rašyti tekstą. Skeletas yra, tereikia jį mėsa apauginti.
Visus romanus ir Gūtenmorgeno istorijėles pradėjau nežinodamas, kas bus įpusėjus, jau nekalbant apie pabaigas. Kažkokia pagrindinė idėja galvoje virpėjo, gal net sklandė aplinkoje, kas galėtų nutikti, bet nebuvo aiškios visumos. Dažniausiai sumanau pirmus žingsnius, tikėdamasis, kad tai, kas bus toliau, sugalvosiu, ir pradedu rašyti. Svarbiausia reikia pradėti minti pedalus – tada bus matyti, kur ratai pasuks. Į nežinomą tikslą keliauju be žemėlapio, tikėdamasis, kad nuojauta nuves teisingu keliu iki tikrojo galutinio taško. Tarsi pasiduodu tėkmei, o jei kas nors pradeda nepatikti, tada sustoju ir žvalgausi kitų kelių. Tenka paklysti, ir rašymas patampa įdomesnis.
Apie kuriamą tekstą daug galvoju nesėdėdamas prie rašomojo stalo, toliau mąstau apie užrašytas mintis. O tada ir naujos gimsta. Intuityviai judėdamas pirmyn sutinki netikėtą sėkmę, pavyzdžiui – pradinėje stadijoje krapštantis prie kokio nors epizodo staiga į galvą šauna būsimo plataus teksto siužeto vingiai. Juos užrašau ant lapo arba bloknotėlyje.
Niekada nesugalvoju viso romano, todėl dirbu pagal principą „žingsnis po žingsnio“. Kiekvieno aprašomo herojaus mintys, veikla ir įvykiai sukuria sąlygas būsimoms mintims, darbams ir įvykiams, ko anksčiau net neįsivaizdavau. Tiktai tada, kai romanas būna maždaug įpusėtas, pradedu suvokti, kokia galėtų būti pabaiga. Rašydamas stengiuosi paklusti vienintelei „didžiajai“ idėjai, o tai nesunku.
Kartą vienas kino režisierius papasakojo sumanyto serialo idėją ir pasiūlė konkursui parašyti pirmąją serialo seriją ir viso serialo siužeto išklotinę. Su serija susitvarkiau gerai, režisieriui irgi patiko, tačiau su siužeto išklotine sekėsi sunkiai. Kai ką užrašiau, bet nei aš, nei režisierius nebuvome įsitikinę, kad taip būtų gerai. Tąkart supratau: jeigu man leistų nuosekliai rašyti seriją po serijos, tada iki pabaigos viskas būtų kur kas įtikinamiau. Nes taip rašau romanus. Imu detales ir statau savo namą be išankstinio projekto. Tiesa, taip dirbant, dažnai tenka pataisyti, ką pastačiau, kartais netgi radikaliai. Gerai, kad žodžiai ir sakiniai nėra sucementuoti kaip plytos.
Dienos apimtis
Rašydamas romaną stengiuosi per dieną sukurti keturių, penkių šimtų žodžių fragmentą. Retai kada pasiseka daugiau. Paprastai parašau kelis kartus daugiau, tačiau kiekvieną sakinį iškart redaguoju, daug ką išbraukiu, kad parašytas tekstas skambėtų kaip galutinis variantas. Žinoma, po to tekstą dar daugkart redaguoju, išmetu net anksčiau nušlifuotas vietas. Iš pradžių būdavo gaila, nes tiek vargau kurdamas tuos sakinius, o jų jau nebereikia.
Tyrimas
Beveik kiekvieną kūrinį rašant teko kai ką patyrinėti. Privalėjau įsitikinti, ar neparašiau klaidingai, ar tai, ką žinau, atitinka tikrovę. Man patinka sužinoti ką nors nauja, tačiau savo rašymo pradžioje norėjau tik rašyti ir buvo gaila prarasti laiką aiškinantis įvairius faktus ir aplinkybes – kam to reikia, juk pats galiu išgalvoti! Tuomet visas dėmesys buvo skirtas Gūtenmorgenui ir atrodė, kad taip ir bus. Bet panorau tikro romano, ir tai buvo „Titano varžtai“, o jame be įvairios papildomos informacijos negalėjau išsiversti. Toliau ėjo kitas, „Sveikas, Dzintarai Michailai!“, kur reikėjo įsigilinti į man visai svetimas audėjo ir kalvio amato slaptybes. Buvo įdomu, tačiau nesinorėjo rašymui numatytas valandas skirti tyrimui. Tada pasižadėjau niekada neberašyti faktais paremtų, pavyzdžiui, biografinių arba istorinių kūrinių. Ištarus mistiškąjį „niekada“, greitai buvo pasiūlyta dalyvauti istorinių romanų projekte.
Rašant paskutinius tris romanus – „Švino skonis“, „Uždraustas pianinas“, „Ateities kalvis“ – tyrimas užėmė daugiau laiko nei rašymas. Iš pradžių susipažinau su įvairiais šaltiniais, medžiagą rinkau bibliotekoje, muziejuose, antikvariatuose ir internete, susitikau su atitinkamos srities žinovais. Neaplenkiau radijo ir televizijos archyvų. Gilindamasis į teminę medžiagą, bloknote žymėjausi informacines pastabas, kurios tuo metu atrodė reikalingos. Nurodydavau šaltinį, kad vėliau galėčiau prie jo sugrįžti. Kartais užsirašydavau savo mintis, komentarus. Pavyzdžiui: „Intīma Rīga“ 1934 m. kovo 16 d. publikuoja recenziją apie Zvd („Zvejnieka dels“ – „Žvejo sūnus“) pastatymą – įdomu, reikia užsirašyti VL (Vilio Lacio) reakciją. Štai vaikų darželio auklėtojos pasisakymas: auklėtoja, kuri vienoje darbo vietoje neišdirbo trejų metų, negali gauti sveikatos draudimo, net jeigu ji trejus metus būtų dirbusi kituose tos pačios sistemos darželiuose, – kažkokia nesąmonė, reikia perklausti S ir A, ar iš tikrųjų taip buvo.
Romanuose „Ateities kalvis“ ir „Uždraustas pianinas“ paminėti pavyzdžiai nebuvo panaudoti, kaip ir daugelis kitų pastabų. Susipažinta, bet nepanaudota; bet buvo pravartu geriau suprasti nagrinėjamą temą, pabūti Viliu Laciu, suvokti vaikų darželio atmosferą. Visada atrodė – gaila, kad aibės įdomių dalykų nepapasakosiu skaitytojui, bet romanas – ne spinta, į kurią galima viską sugrūsti.
Pirminiam arba bendram tyrimui skiriu daug laiko (dabartine patirtimi – pusmetį ir daugiau), kol pajaučiu, kad gana kaupti ir apdoroti informaciją. Tema suvokta – metas dirbti. Rašant tyrinėjimas tęsiasi, kiekvienas naujas puslapis prašo atsakymų į naujus, konkrečius klausimus.
Pastaruoju metu pajutau, kad teminis medžiagos studijavimas pradeda labiau patikti už patį rašymą. Tyrinėti galima be galo, o tai lengviau nei rašyti.
Kalba
Iškart noriu pasakyti, kad apie kalbą specialiai negalvoju. Paprasčiausiai perskaitau, kas parašyta, ir klausausi, kaip skamba. Jei kas nepatinka, pataisau ir rašau toliau. Teksto kalbinės kokybės kriterijumi tarnauja asmeninis skonis. Rašau tarsi išgalvotam skaitytojui, kuriam patinka tai, kas ir man. Tiesa, retkarčiais mano rašymo manierą užvaldo menkavertiškumo kompleksas: sakinius vėl formuoju kaip ankstesniuose kūriniuose, tos pačios konstrukcijos ir išraiškos priemonės, nieko nauja, nejau negalima kaip nors šviežiau, gražiau, galingiau, truputį kitaip. Pabandau, bet retai kada pasiseka surasti naują būdą. Kartais paklūsta kokia nors stilizacija ir dar kai kas, ko pats tikrai nenutuokiu, bet, svarbiausia, kad viskas drauge turi skambėti aiškiai ir įdomiai.
Bandymai pasakyti kitaip dažniausiai susilaukdavo mano paties nepritarimo. Regis, viskas dirbtina, perdėta. Nusprendžiu: ne, ne, taip bus negerai. Tada ištrinu ir rašau kaip seniau, žinoma, prisimindamas įgūdį – vienas ir tas pats žodis neturi pernelyg dažnai pasikartoti, te žodžiai plūste plūsta, te jie netarška. Te sakinių būna ne per daug, te epitetai, alegorijos, metaforos, palyginimai ir kitos meninės išraiškos priemonės būna saikingos (pagal mane), kad nebūtų neįprastai spalvingos ir netrukdytų (man ir išgalvotam skaitytojui) pajusti pasakojimo. Kalbą naudoju kaip instrumentą, kad ką nors daugmaž turiningai papasakočiau. Pasakojimas – pirmiausia, o visa kita kaip pasiseka. Neniekinu turtingos ir spalvingos išraiškos prozoje, bet aš neturiu tokio talento, mano reikalavimai kitokie. Jeigu už lango auga liepa, tai ji ir yra liepa. Na, gerai, – vešli liepa, bet ne daugiau. Jeigu ši liepa apskritai būtina siužetui. Manding, esu šiek tiek asketas.
Skaitymas ir redagavimas
Tekstą redaguoju nepertraukiamai. Ką per dieną parašau, tą vakarop perskaitau ir sutvarkau. Ryte atsivertęs, pirmiausia perskaitau praėjusios dienos darbą ir, žinoma, surandu vietų, kurias privalu pataisyti. Tenka išmesti nereikalingus žodžius, sakinius, nors vakar jie buvo geri. Kartais peržiūriu, kas buvo atspausdinta prieš savaitę, mėnesį, o tada akis išvysta nelygumų, netikslų žodžių parinkimą ir panašiai. Praeina valandėlė, kol sutvarkau ir galiu kurti toliau.
Kai romanas pabaigtas, pirmiausia perskaitau. Tai pirmas retas sietas. Kai tai padaryta ir daug kas papildyta, ateina eilė smulkiajam sietui – skaitymui balsu. Tegul mato ne tik akys, bet ir ausys girdi. O tada išlenda nauji trūkumai. Taip skaitau du kartus; jeigu pajuntu, kad dar reikia, ir trečią kartą. Ir tiktai tada parodau kitiems, pirmiausia žmonai. Mes esame tvirtai sutarę, kad ji nepagailėtų mano teksto ir kiek galima rimčiau taršytų. Savo darbą duodu peržvelgti ir mamai, kuri niekada neatsisako, bet ji kasmet vis mažiau kritiška. Suprantama, kaip surasi klaidų, jeigu romaną reikia peržvelgti žaibiškai, per ne visą dieną. Į šį sumanymą galėčiau įtraukti ir dukrą, jos žvilgsnis reiklesnis, bet kol kas jos neapsunkinu. Kam kankinti jauną žmogų.
Kai abi mano namų redaktorės rankraštyje palieka komentarų, apmąstau, kam pritarti, o kam ne, koreguoju. Paskui vėl garsiai perskaitau. Jeigu per paskutinį skaitymą pataisų būna mažai ir nėra prie ko prikibti, tada savo kūrinį siunčiu leidyklos redaktorei. Nors ir kaip stengiuosi sumažinti jos darbą, ji vis tiek suranda paklaidų, kas, anot jos, tik mažmožiai.
Jeigu kuris nors jaunas autorius paprašytų patarimo dėl rašymo, tada, ko gero, jis būtų vienintelis – ne kartą balsu perskaityti savo kūrinį ir negailėti vietų, kurios pasigirs nereikalingos.
Kartais dar neišleistą, iki galo nesuredaguotą romaną nusiunčiu vienam kitam artimam giminaičiui, draugui, jeigu jie paprašo. Dažniausiai perspėju, kad jis dar nepabaigtas, ko gero, šis bei tas dar keisis, tegul vertina. Ir nepriekabiauja pirma laiko.
Kartais rašymo procese iškyla eksperto išvados būtinybė. Rodos, viską ištyrinėjau ir supratau, tačiau nesu tvirtai įsitikinęs, kad tai, kas parašyta, atitinka realų gyvenimą. Pavyzdžiui, aprašydamas medicinos reikalus („Švino skonis“) arba padėtį vaikų darželyje („Uždraustas pianinas“), tam tikrus fragmentus prašiau peržvelgti atitinkamos srities profesionalo, teiraudamasis, ar ko nors neiškraipiau.
Kančios ir džiaugsmas
„Meno kūriniai gimsta kančiose“, – sako Maris Melgalvis, ir aš jam pritariu. Savo nesėkmes atskleidžiu kitiems – toks mano būdas, todėl būsiu savimi ir leisiu sau šiek tiek pasiskųsti. Kūrybinio proceso metu užgriūna nežinia, baimė, saviplaka, nerimas ir kiti neigiami reiškiniai. Kai rašau, visą laiką jaučiu tam tikrą stresą. Visą gyvenimą esu kamuojamas vidinio nerimo, bet rašant jis labai sustiprėja. Viršininkaujant įtampos netrūkdavo, bet ji būdavo ne tokia gili ir ilgalaikė kaip kuriant literatūros kūrinį. Jeigu man kas nors būtų pasakęs, kad rašytojas gali patirti daugiau streso nei įstaigos vadovas, būčiau nepatikėjęs. Ko gero, todėl, kad vidiniai literato konfliktai nepastebimi iš pašalės, skirtingai nei dirbant kolektyve. Grįžęs namo iš kontoros, aš galėdavau pailsėti ir negalvoti apie darbo problemas, bet dabar taip nebeišeina, kol nebaigiu pradėto kūrinio. Paskui ilgą laiką nieko nerašau ir galėčiau dar ilgiau, jeigu nesijausčiau kaltas, kad nieko neparašiau. Nesvetimas ir kaltės jausmas dėl to, ką esu parašęs. Žodžiu, psichoterapeutas turėtų ką veikti.
Kai rašau romaną, mąstau – šį dar iškankinsiu, bet po jo – viskas, užtenka literatūros, reikia kito darbo ieškotis. Bet ateina diena, kai klupdamas, griūdamas, išbraidęs žodžių ir sakinių brūzgynus, pasiekiu šviesesnę vietą – išvystu išleistą knygą. Ciklas užsidarė, pamažu pradedu brandinti naujo romano idėjas. Ir vėl viskas iš pradžių. Tiesa, ne iškart.
Išėjus knygai, padarau pauzę, kuri gali tęstis kelis mėnesius. Ar prailgusias atostogas galima vadinti „tuščiu periodu“? Vargu. Tai priimu kaip išeikvotos kūrybinės energijos atsinaujinimo periodą. Tai galima palyginti su karve, kuri apsiveršiuos, kai pritvinks tešmuo. Gaila – kuo senesnė karvė, tuo mažiau ji turi pieno. Bet tai aš tik apie save.
Trukdžiai ir nuotaika
Kai rašau romaną, stengiuosi juo gyventi ir kiekvieną išorės dirgiklį priimu piktai. Mielai susitinku su skaitytojais Latvijos bibliotekose, su džiaugsmu nueinu į kolegų knygos pristatymą, susitinku su vienu kitu draugu arba pasikalbu telefonu, tai ir viskas. Pamažu išmokau atmesti įvairius pasiūlymus – parašyti ką nors trumpą arba kur nors dalyvauti. Tačiau iki pilnatvės dar labai toli, kartais vis dėlto atsiliepiu į kvietimus.
Tai rašau, kai Ukrainoje vyksta karas, ir jis palieka įspaudą. Iš pradžių neturėjau jokio noro krapštinėti savo bambą, nes protą užvaldė karo lauko įvykiai, emocinė būsena buvo gana prasta. Trečią karo mėnesį supratau… iš tiesų aš nieko nesupratau, paprasčiausiai prislėgė baimės ir ėmiau galvoti apie savo rašymo patirtį. Tiesa, pasakojimas klostėsi lėtai, nes kas valandėlę knietėjo peržvelgti karo žinias, pamąstyti geopolitiniais klausimais.
Rašydamas labai skausmingai ištveriu šį nemalonumą – technines kibeles namuose: sugedęs šildymo katilas, kiauras stogas, trūkęs vamzdis nuotaiką sugadina akimirksniu ir ilgam. Šį bei tą galiu pataisyti, bet diena nueina šuniui ant uodegos, gerai, jei tokia diena būtų tik viena. Pikta, kai reikia ieškoti meistrų ir laukti, kada jie pasirodys ir sutaisys. Kol viskas nesutvarkyta, negaliu rašyti. Nervinuosi, jaučiuosi kaltas, kad namuose netvarka. Kas be ko, padarau, ką sugebu, bet dėl nemalonių ūkinių rūpesčių jaudinuosi daug labiau nei prieš dvidešimt metų. Literatūrinės veiklos metais pakrypau į neūkiškumo pusę; deja, namuose nėra kam daugiau šia netvarka pasirūpinti.
Dar neišmokau ramiai priimti to, ko pats nesugebu pataisyti. Pritrūksta kantrybės laukti, kol ateina pagalba iš šalies. Visko norisi iškart. Neišspręsti konfliktai ir problemos slegia, tokia būsena – netinkamas metas rašyti. Bloga nuotaika ir sukilęs nerimas ne visada leidžia panirti į rašto pasaulį ir kelioms valandoms pamiršti neišspręstus kitų gyvenimo sričių klausimus. Tačiau stengiuosi padirbėti dėl vidinės ramybės, būna šiokių tokių pasiekimų.
Idėjų vilionė
Kaip jau minėjau, idėjos paprastai atsiranda nelauktai, o jeigu jų nėra, tada reikia pakrutinti smegenis atitinkama tema. Kai nieko nepasiseka sugalvoti, tada pasitelkiu pagalbon dar porą metodų. Pavyzdžiui, numoju ranka ir nieko negalvoju. Idėjoms kažkodėl nepatinka toks abejingumas, kartkartėmis jos tampa nuolankesnės ir po kurio laiko prisėlina. Kažką panašaus patyriau jaunystėje santykiuose su merginomis. Kitąkart paimu iš lentynos knygą ir pradedu skaityti. Skaitau, skaitau ir jaučiu, kad lygiagrečiai su skaitymu galvoje pradeda kažkas virpėti. Tai mintys, paskui kurias bėgau ir nepagavau. Ir jos tarsi sako: ką tu taip įkvėptai skaitai? Ar tu nenori rašyti?
Mėgstu ką nors padaryti kaire ranka, kad pagerinčiau idėjų gimstamumą ir kūrybinį mąstymą. Rašyti, valytis dantis, nesvarbu ką, kas man nepatogu ir neparanku. Tokia veikla stimuliuoja dešinįjį smegenų pusrutulį kildinti netradicines mintis. Būtų neblogai, jeigu tai daryčiau reguliariai, bet man pritrūksta disciplinos. Kai atsimenu ir sumanau panaudoti šį metodą, tada parašau kokį eilėraštį arba pavalgau sriubos kaire ranka.
Neatmetami ir įprasti bei visiems žinomi būdai, pavyzdžiui, pypkiarūkis. Atitrūkstu nuo teksto, išeinu laukan, užsirūkau, pažvelgiu į dangų, atsipalaiduoju, ir staiga į galvą šauna raiški mintis. Mechanizmas paprastas – idėjos visą laiką būna netoliese, o kai dirbi prie kompiuterio, padidėja įtampa ir jų neįsileidi. Reikia atsipalaiduoti, keisti tiek kūno, tiek proto padėtį. Pavyzdžiui, jeigu rašymo metu nieko negaliu sugalvoti, rodos, visos jėgos išsekusios, tada susmunku kėdėje, atsiverčiu kurį nors trivialų tinklalapį (Solitaire, Bejevell, Bubble Shooter ir pan.) ir dešimt–penkiolika minučių padaužau burbuliukus. Paskui vėl galiu kažką sugalvoti ir sėsti prie teksto.
Judesiai ir vanduo
Jaučiu didelį judėjimo poreikį – rytinė mankšta, pasivaikščiojimas, bėgiojimas, vasarą darbas sode ir maudymasis. Ilgai dirbant sėdomis arba gulomis, kūnas ir smegenys prašo pajudėti. Jau Goethė yra pasakęs, kad fizinis krūvis skatina mąstymą. Mūsų dienų mokslininkai tai irgi patvirtino. Jeigu kur nors vykstu, pavyzdžiui, į miesto centrą, kai leidžia laikas, einu pėsčias. Kiek galiu, tiek vaikščioju. Einant labai gera mąstyti. Kelyje mėgstu kai ką sugalvoti ir tai įrašyti į diktofoną telefone. Dviračiu važiuoju rečiau. Man patinka minti pedalus, bet tada būtina įdėmiau stebėti kelią ir nesiseka galvoti apie kuriamą tekstą. Pats negaliu sėsti prie vairo, nes neturiu vairuotojo teisių. Kažkaip netraukia automobilio vairavimas. Kai reikia skubėti arba atstumas gana didelis, naudojuosi visuomeniniu transportu ir taksi. Aš turiu judėti. Rašymas – juk ne baletas, kur judesys patapęs menu.
Kaskart po rašymo norisi prie čiaupo apsišlakstyti vandeniu, stoti po dušu arba išsimaudyti. Vanduo žvalina, padeda išeiti iš įsikūnijimo aprašytame pasaulyje, nuplauti kas neregima, bet pajaučiama – „užkrautą darbą“.
Pabaiga
Pabaigoje turiu atskleisti dar vieną savo savybę – esu be galo atviras žmogus ir sergu nenugalimu troškimu papasakoti kitiems dar nerealizuotus literatūrinius sumanymus. Daugel kartų buvau nusprendęs nė vienam nieko nesakyti, išskyrus leidyklą ir Kultūros kapitalo fondą. Bet tereikia paklausti „Apie ką tu rašysi arba rašai?“, ir aš iškloju viską kaip per išpažintį, iki smulkmenų. Šia prasme kiti autoriai yra kur kas santūresni, dažnai atrodo, kad turėčiau imti iš jų pavyzdį, o ne tarškėti į kairę ir dešinę, bet neišeina. Kas be ko, labiausiai privalau klausyti savo žmonos. Net rašymo metu. Būna, vakarienė prasideda žodžiais: „Žinai, aš ką tik sugalvojau, kad jis…“ Ačiū Dievui, mano žmona yra kantri ir, turiu pasakyti, kiti žmonės taip pat mandagūs. Jie išklauso, kartais užduoda kokį papildomą klausimą ir pabaigoje ištaria maždaug taip: „Įdomu. Tad lauksime, kai išeis.“ Žodžiai „kai išeis“ mane truputį atvėsina, nes nežinau, ar apskritai dar ką parašysiu, tačiau stimuliuoja vystyti apskelbtą idėją, ją užrašyti ant popieriaus ir pasirūpinti, kad ji pasiektų leidyklą.
Gal jau pakaks apie mano rašymo patirtį, reikia pradėti mąstyti apie ką nors įdomesnio.
Versta iš: RAKSTNIECĪBAS LABORATORIJA. Rīgā: Dienas Grāmata, 2023
Arūnas Spraunius. Gesto nuosmukis
2024 m. Nr. 10
Kokie (tik nuožmūs) laikai – tokie (tik nuožmūs) ir gestai
Viešpatie, kaip įkyrėjo mirti!
(Iš filmo „Tas pats Miunhauzenas“)
Iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“: „Gestas (pranc. geste), mostas, judesys (dažniausiai rankų) kalbos raiškumui padidinti arba susikalbėti, signalui, komandai (pavyzdžiui, dresūroje) duoti.“ Gal ir simptomiška, jog nė užuominos apie reikšmę Nr. 2, kurią šykščiai apibrėžia „zodynas.lt“: „Poelgis, kuriuo duodama ką suprasti: Kilnus gestas.“ Irgi iš „zodynas.lt“: „Kilnus 1. keliantis pagarbą; doras, taurus.“
Logiška „kilnaus gesto“ tikėtis iš riterių laikų. Anglų normanų riteris Raymondas Fitzas Geraldas, pravarde Storasis, 1170 metais: „Pergalė be kilnumo – prastas, žvėriškas reikalas.“ Kilnių gestų dabartiniuose reikaluose nutinka? Pasitaiko. 2022-ųjų vasarį, prasidėjus Rusijos agresijai prieš jo tėvynę, boksininkas Volodymyras Klyčko aukcione pardavė olimpinį aukso medalį, kad surinktų pinigų karo vaikams. Medalis parduotas už milijoną dolerių, pirkėjas jį grąžino, nes norėjo, kad liktų Klyčko šeimoje. Kilnūs be išlygų / pritempimų abu – ir pardavėjas, ir pirkėjas.
Irgi tinkama paminėti, kad žodžio „gestas“ reikšmė Nr. 2 iš „zodynas.lt“ problemiškai tirštėja intensyvėjant, pagreitį įgaunant istorijai. 1938 metų naktį iš rugsėjo 29-osios į 30-ąją Miuncheno susitarimą pasirašė Vokietijos reichskancleris Adolfas Hitleris, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, jo Prancūzijos kolega Édouard’as Daladier bei Italijos premjeras Benito Mussolini, pagal jį Čekoslovakija per dešimt dienų įpareigota „atlaisvinti“ Sudetų sritį nacistinės Vokietijos naudai. Rugsėjo 30-osios rytą Čekoslovakijos prezidentas Edvardas Benešas priėmė Miuncheno susitarimą be Nacionalinio susitarimo pritarimo argumentavęs: „Negaliu pasmerkti savo šalies žudynėms dėl kažkokio neaiškaus gesto.“
Kaip atrodo gesto reikalai jau XXI amžiaus pradžioje, kai istorijos tirštėjimas irgi neabejotinai įvykęs? Ukrainos pirmoji dama Olena Zelenska atsisakė dalyvauti Amerikos prezidento Joe Bideno kalbos ceremonijoje Kongrese kovo 7 dieną kaip ir rusų opozicinio politiko Aleksejaus Navalno našlė Julija Navalnaja. Olena atsisakymą mandagiai argumentavo įtemptu grafiku. Julija irgi mandagiai priežastimi nurodė nuovargį (kolonijoje vasario 16 dieną nugalabytą vyrą su vargais pavyko deramai palaidoti kovo 1-ąją).
Žinią pranešęs „The Washington Post“ (WP) rėmėsi šaltiniais, pasak kurių, planuota O. Zelenską pasodinti greta pirmosios Amerikos damos Jill Biden ir J. Navalnajos, kas turėjo tapti galingu prezidento pranešimo Kongresui fonu. Bet, skelbė tie patys šaltiniai, Ukrainos pirmosios damos buvimas greta Kremliaus nužudyto rusų opozicinio politiko našlės galėjo sukelti diskomfortą jos tautiečiams. WP irgi darė prielaidą, kad dar viena Olenos atsisakymo priežastimi galėjo būti Kyjivo nenoras gadinti santykius su respublikonais, kai lapkritį vyksiančių prezidentų rinkimų rezultatas tebeskendi miglose. WP situacijos su O. Zelenska gesto kontekste nesvarstė, dienraščiui užteko intereso (nenori pyktis su respublikonais) ribų.
Į prezidentystę vėl besiveržiantis keturiasdešimt penktasis Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas kovo 3-iąją kitų potencialių respublikonų rėmėjų draugijoje Floridoje susitiko su „Space X“ savininku Elonu Musku. D. Trumpas gyrė E. Muską, pareiškė besitikįs susitikti su šiuo tête-à-tête. 2016-aisiais E. Muskas su kitų JAV kompanijų vadovais įsitraukė į ekspertinės tarybos veiklą, 2017 metų pavasarį pagrasino ją palikti, jei D. Trumpas trauksis iš Paryžiaus klimato susitarimo, ką šis padarė. 2022-ųjų vasarą D. Trumpas pavadino E. Muską „dar vienu sušiktu veikėju“, kai sužinojo, kad šis nebalsavo už respublikonus. 2023 metų rugsėjį paskelbtoje Walterio Isaacsono autorystės E. Musko biografijoje nurodoma, kad verslininkas D. Trumpą laiko aferistu. Bet 2022 metų lapkritį atkūrė eksprezidento paskyrą (suspenduotą po D. Trumpo šalininkų surengto Kapitolijaus šturmo 2021-ųjų pavasarį, kai šis atsisakė pripažinti prezidento rinkimų rezultatą) savo valdomame interneto socialiniame tinkle „X“ (buvęs „Twitter“).
Kuriam galui dėstyti vieną iš galybės su šiais personažais sietinų siužetų? Vertinant iš gesto perspektyvos, kontekstas ne toks jau nereikšmingas. Vasario 13-ąją E. Muskas „X Spaces“ forumo metu senatoriams respublikonams sakė esąs prieš paramos Ukrainai įstatymo priėmimą, nes nėra jokio šanso, kad Vladimiras Putinas Ukrainoje pralaimės. D. Trumpas 2022 metų vasario 22-ąją: „V. Putinas suteikė nepriklausomybę didelei Ukrainos daliai. Jis nusprendė ten būti taikdariu.“ Ir – jokia paslaptis, kad Atstovų Rūmų pirmininko respublikono Mike’o Johnsono sprendimui teikti / neteikti įstatymo projektą su šešiasdešimt vienu milijardu Ukrainai balsavimui lemtingą įtaką darė kandidatas D. Trumpas. Šiam tokia reikalų padėtis (iki paramą Ukrainai numatančio įstatymo vis dėlto priėmimo balandžio 21-ąją) tiko – jei Ukraina pralaimės, tai prezidentaujant konkurentui.
Ukrainiečių rašytojas, poetas Serhijus Žadanas, kaip vienas didžiausių pasaulio kultūros kūrėjų, turi gauti Nobelio premiją, o ne imti į rankas ginklą, socialiniame tinkle „X“ balandžio 3-iąją parašė Jeilio universiteto istorijos profesorius Timothis Snyderis – po to, kai S. Žadanas kovo pabaigoje pranešė stojąs į Ukrainos nacionalinės gvardijos 13-osios brigados „Chartia“ gretas. S. Žadanas yra tarptautinių premijų (Hannah Arendt premijos „Už politinį mąstymą“, Franko Schirrmacherio fondo laisvės premijos Vokietijoje etc.) laureatas, „Gazeta Wyborcza“ paskelbė jį 2022 metų žmogumi, tais pačiais metais Lenkijos mokslų akademijos Literatūros mokslų komitetas nominavo rašytoją Nobelio literatūros premijai. Rašytojo gimtasis Starobelskas Luhansko srityje okupuotas, Charkivą, kur gyvena S. Žadanas, rusų armija raketomis, bepiločiais dronais terorizuoja beveik kasdien. Serhijus nuo karo pradžios rėmė ukrainiečių karius, rado drąsos dėtis prie tėvynės gynėjų ne pačiu palankiausiu Ukrainos armijai metu.
O dabar šastelėkime link D. Trumpo naratyvo Ohajo valstijos Deitone kovo 17-ąją: „Mes turime skolinti jai pinigus, o ne tiesiog įteikti šešiasdešimties milijardų dolerių čekį. Zelenskis, pasakysiu jums, vienas didžiausių prekeivių istorijoje, kas kartą, kai čia atvyksta, išsiveža penkiasdešimt ar šešiasdešimt milijardų dolerių. Aš taip nesugebu.“
Nuo lapkričio, kai prasidėjo paramą Ukrainai numatančio įstatymo tvirtinimo „saga“, iki balandžio 7-osios rusų Ukrainoje užmuštų vaikų nuo dviejų savaičių iki septyniolikos metų amžiaus skaičius augo bent nuo penkių šimtų vienuolikos iki tikrai penkių šimtų trisdešimt devynių. D. Trumpas: ne mano problema. Kuomet jo, prezidentaujančio, 2021-ųjų pradžioje paklausė apie Saudo Arabijos opozicinį žurnalistą Jamalą Khashoggi, kurį specialiųjų tarnybų agentai užmušė ir sukapojo į gabalus Saudo Arabijos konsulate Stambule, D. Trumpas atrėžė: „Man – ką, viską mesti ir grąžinti milijardus, kuriuos arabai investavo į Amerikos ekonomiką?“ Iki prezidento milijardieriaus Amerikoje nebuvo priimta, kad „laisvojo pasaulio“ lyderis taip atvirai spjautų į etiką.
Rusiją pirmą kartą aplankė JAV komentatorius, ryškus D. Trumpo šalininkas ir ne mažiau ryškus paramos Ukrainai priešininkas Tuckeris Carlsonas, kad vasario 8 dieną suteiktų globalaus viešumo aikštelę asmeniui, kuriam priklauso retorinis pasažas, esą Vakarų „kuratoriams“ prireikė Volodymyro Zelenskio, idant „jų priežiūroje“ etninis žydas „dengtų“ Kyjivo nacistinį režimą. Dviejų valandų V. Putino interviu T. Carlsonui Kremliuje paskelbtas naktį į vasario 9-ąją. Kai vasario 12 dieną pasaulio vyriausybių susitikime Dubajuje per diskusiją moderatorius paklausė, kodėl su V. Putinu nekalbėjo apie žodžio laisvę, A. Navalną, T. Carlsonas atsakė (pažodžiui): „Kiekvienas lyderis žudo žmones, įskaitant mano šalies lyderį. Kai kurie lyderiai žudo daugiau nei kiti. Lyderystė reikalauja žudynių, atleiskite.“
Raktinis čia žodis „atleiskite“ – kaip etinis oksimoronas. Užtat pirmas T. Carlsono šou socialiniame tinkle „X“ 2023 metų birželio 8-osios vakarą per dvidešimt keturias valandas pelnė apie devyniasdešimt milijonų peržiūrų ir tapo virusiniu. Šių metų vasario 21-ąją jo paskyra X turėjo 12,3 milijonų prenumeratorių, T. Carlsonas dar turi paskyrą „YouTube“ su 1,52 milijono prenumeratorių. Kilniems gestams banaliai nėra laiko.
Gyvenimas, aišku, vietoje nestovi. „Žinios apie karą sklinda pasaulyje, bet tai nereiškia, kad gebėjimas įsijausti į kitų kančias reikšmingai išaugo <…>. Šiuolaikiniai piliečiai, prievartos vaizdų vartotojai“, – rašė Susan Sontag „Apie kitų skausmą“ 2003 metais. Nuo konstatacijos reikalai reikšmingai pasistūmėjo intensyvumo naudai. Vasario 16–18 dienomis vykusios solidžiausios tokio pobūdžio Miuncheno saugumo konferencijos, kurioje dalyvavo beveik penkiasdešimt vyriausybių vadovų, pranešimas įvardytas pesimistiškai „Lose-Lose?“ (pralaimi visi?). Niūrokai simboliška, kad pirmą konferencijos dieną V. Putinas demonstratyviai baigė galabyti (dvidešimt septyni uždarymai į karcerį penkiolikai parų per beveik trejus metus „darbą padarė“) A. Navalną. Kuo ne gestas?
„Aš nebijau, ir jūs nebijokit“, – fotografija, kurioje A. Navalnas laiko popieriaus lapą su šiais žodžiais paskutinėmis minutėmis laisvėje. Politiko grįžimas į Rusiją 2021 metų sausio 17-ąją iš Vokietijos po gydymo, kai prieš tai buvo nuodytas tėvynėje, virto farsu, kai valdžia lėktuvą nuo Vnukovo oro uosto, kur laukė šalininkai, nukreipė į Šeremetjevą, kur politiką sulaikė. „Jei būtume norėję, būtume užbaigę…“, „kam jis reikalingas…“ – Rusijos prezidento pasisakymai savo kritiko tema, kurio pavardę kai kada išradingai, nors dažniau bukai tiesmukiškai vengė minėti. Šių metų kovo 17-ąją, spaudos konferencijoje Rusijos prezidento rinkimų rezultatų tema, sulaukęs NBC korespondento Keiro Simmonso klausimo, V. Putinas pagaliau „išdrįso“: „Dėl pono Navalno. Taip, išėjo iš gyvenimo. Tai visada liūdnas įvykis. Na, nutinka, kai žmonės įkalinimo įstaigose išeina iš gyvenimo <…>. Nutinka, nieko nepadarysi. Toks gyvenimas.“
Forumo „Rusijos energetinė savaitė“ plenariniame posėdyje 2021 metų spalio 13-ąją moderatorė Hadley Gamble pasidomėjo, kodėl V. Putinui tokį nerimą kelia opozicionieriai, kad jis juos nuolat siunčia į kalėjimą. Prezidentas atrėmė, kad, pažvelgusi į gatvių protestus, įsitikintų, jog toli gražu ne visi kali (primintina, 2021 metai). Ukrainiečių politologas Vitalijus Portnikovas tai pakomentavo, kad V. Putinas paprasčiausiai tyčiojasi. Mėgaujasi nebaudžiamumu. Kai atakavo Gruziją 2008-aisiais, jau galvojo apie Ukrainos puolimą. Karas Gruzijoje jam baigėsi be pasekmių. Kai Maskva ėmėsi Krymo aneksijos, Vakarai įkalbinėjo V. Putiną neatakuoti žemyninės Ukrainos. Kai atakavo, ėmė su juo tartis dėl miestų apšaudymų nutraukimo. Tebesitaria. Ko nesityčioti ir nesimėgauti.
Jei / kai taip motyvuojasi valdovas, svita ir ne svita algoritmą kartoja su neprognozuojamomis pasekmėmis. Prokremliškas karinis korespondentas Andrejus Morozovas-Murzas vasario 21-ąją nusižudė, kai jį užengė savi – po to, kai paviešino tikrus rusų armijos praradimus (šešiolika tūkstančių žuvusiųjų) kovose dėl Ukrainos Avdijivkos.
Buvusiam Sankt Peterburgo veterinarui Dmitrijui Karavaičiukui teismas 2019 metų liepą skyrė septyniolikos metų įkalinimo bausmę už nusikaltamos grupuotės prekybai amfetaminu sukūrimą. Jo žmona už tą patį įkalinta šešiolikai metų. Veterinaras nuo bausmės atleistas, nes užsiverbavo į „Wagner“ armiją kariauti Ukrainoje. Leningrado srities televizijai gyrėsi, kad 2023-iųjų sausį, pasibaigus pirmam kontraktui su „Wagner“, už rezultatus vadovybė rengėsi jį pristatyti Rusijos Herojaus vardui gauti. Dmitrijaus Semionovo pseudonimu laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ jau šį sausį pasakojo, kad vyko į karą, nes norėjo vaduoti žmoną iš įkalinimo, kitame interviu nurodė „iškeitęs žmoną į herojaus žvaigždę“. Irgi sausį tapo Leningrado srities gubernatoriaus Aleksandro Drozdenkos įsteigto fondo „Leningrado riba“ direktoriaus pavaduotoju. Pasak paties, jame užsiima saugumo klausimais, humanitarinės paramos skirstymu etc. Lygia greta vyksta į mokyklas pasakoti apie savo žygdarbius, įkalinimo įstaigose agituoja kalinius užsiverbuoti į frontą. Vienas siužetų iš tokio susitikimo Rusijos šiaurės vakaruose: apsirėdęs ordinais apkabinėtu surdutu D. Karavaičiukas nuo scenos ragina: „Važiuokite ir išsišėlsite (išraiškingesnis originalas „otorvities“ – nutrūksite). Rausite iš lavonų auksinius dantis, nuimsite kryžius, grobsite ir vešite namo ką panorėję, Gynybos ministerija dengs nuo Vidaus reikalų ministerijos klausimų – šansas už milijoną. Grobkite, žudykite, darykite ką norite ir turtėkite. Gal negrįšite, bet „nutrūksite“ kaip reikiant.“ Kuo ne gestas?
Siužetas „ne svita“ tema. Minskietis Stepanas Latypovas 2021 metų birželio 1-ąją teismo salėje įsmeigė sau į gerklę šratinuką, prieš tai pasakęs, kad teisėsaugininkai žada užvesti bylas artimiesiems, jei jis nepripažins kaltės. Baltarusijos režimas protestų prieš suklastotus prezidento rinkimus 2020-aisiais aktyvistą Stepaną sulaikė tų metų rugsėjį, apkaltino sukčiavimu stambiu mastu, priešinimusi milicijai. Prieš susižalodamas įtariamasis sakė penkiasdešimt vieną dieną praleidęs vadinamojoje „pres-troboje“ (originale „pres-chata“), kameroje, kurioje kiti kaliniai turi sudaryti ujamajam nepakenčiamas sąlygas. Paskui narve pasitraukė į kampą, kuriame apsauginiai jo pasiekti negalėjo, ir smeigė šratinuką į gerklę. Narvo iškart atidaryti nepavyko – apsauginiai neturėjo raktų. Jį pagaliau atvėrus aktyvistą be sąmonės išvežė į ligoninę.
Primintina, tekstas apie tik nuožmius laikus ir tik nuožmius gestus, kai nuožmios „aplinkybių“ dresūros algoritmas – valingai ar ne – lemia sprendimus, net jei / kai daugumos intencijos kilnios. Siekdami išsaugoti atmintį apie A. Navalną, Nyderlandų aktyvistai pasiūlė pervardinti jo vardu gatvę Hagoje, kur yra Rusijos diplomatinė atstovybė. Ji pavadinta vardu vietos valdininko, kuris XVI amžiuje praturtėjo prekiaudamas kailiais iš Rusijos. To reikalaujančią peticiją per pusantro mėnesio pasirašė daugiau nei aštuoniasdešimt penki tūkstančiai žmonių, dvigubai daugiau, nei reikia, kad ją imtų nagrinėti Hagos municipalitetas. Gestas pašauktas sukrėsti, štai ir sukrėtė. Kita vertus, kai kurie Hagos gyventojai abejojo, kad miesto galvoms užteks ryžto pervardinti gatvę. „Nemanome, kad meras tą padarys. Jis geras, bet gali neišdrįsti. Per daug politinio konteksto“, – argumentavo.
Sėkmingo vadavimosi iš sankcijų nestabdo net 2022 metų gegužę ES įvestas draudimas Europos teisinėms bei konsultavimo kompanijoms atstovauti rusų klientams. Genadijus Timčenka (su 23,4 milijardo dolerių balandžio 2-osios „Forbes“ rusų turčių reitinge šeštas) išleido bent keturiolika milijonų eurų kol kas nesėkmingiems bandymams palikti sankcijinį sąrašą. Vos milijonas iš biudžeto skirtas advokatams, likusieji trylika – korporaciniams lobistams, viešųjų ryšių konsultantams, politiniams technologams. Rasti ir savo naudai lenkti asmenis, disponuojančius ryšiais Europos sostinėse. Kas nors abejoja šių pasigėrėtinai nuožmių pastangų sėkme ateityje?
Prieš tokias investicijas joks gestas neatsilaikys. Reikia tik belsti, ir kai kam bus atidaryta, priklausys nuo beldimo trukmės. Kapitalistinės dresūros pasekmė yra reglamentas, jo moderuojamas „gyvenimo praktikos vidurkis“. Su tuo nelabai ką padarysi, o ir paika daryti, nes tai algoritmas, tinkantis bet kokiam siužetui. Tuometinis Jungtinės Karalystės (JK) ministras pirmininkas Borisas Johnsonas 2021 metų rugsėjo 20-ąją lėktuve žurnalistams, kurie lydėjo jį vykstant su vizitu į Ameriką: „Mūsų meilė Prancūzijai neišdildoma. Labai didžiuojamės ryšiais su Prancūzija. Tai draugiški santykiai, širdingi, skaičiuoja šimtmetį ar daugiau, gyvybiškai mums svarbūs.“ Tą pačią savaitę JAV prezidentas J. Bidenas, Australijos bei JK ministrai pirmininkai Scottas Morrisonas ir B. Johnsonas padėjo parašus po trišalės saugumo partnerystės sutartimi AUKUS, kurios pirma iniciatyva – povandeninio laivyno Australijai statyba, numačiusi taip pat 2016-ųjų Kanberos susitarimo su Prancūzijos kompanija „Naval Group“ dėl povandeninių laivų statybos už penkiasdešimt šešis milijardus eurų nutraukimą. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas apie „širdingų sąjungininkų“ ėjimą informuotas post factum.
Atviras klausimas (atsakymo į kurį dabar gyvenančios kartos vargu ar sulauks) – etika, kilnia laikysena grįstas algoritmas veiksmingas, ar tėra teorija, „sausa šaka“, kai „gyvenimo vaisingas medis“ veši kuo nuožmiausiai. Prie dabartinių reikalų gestas – akivaizdu – ne pirmo būtinumo prekė. Tik „tam kartui“ susitelkusiai konsumeristų respektabiliajai daliai iš Middle Class viršutinio sluoksnio net ne gestas, o tik vaizdas yra jau pakankamas. „Aš nebijau, ir jūs nebijokit“, – tokiems niekams savimi besimėgaujantis vartotojas / egocentrikas laiko neturi.
Būtų skaudu, jei Leta gestą galutinai nuplukdytų į užmarštį – istorija rodo, kad gestai pasitarnauja bręstant iki siekio susigrąžinti savigarbą. Per Antrąjį pasaulinį karą savanoriu į frontą užsirašęs, nors tebuvo šešiolikos, dabar ryškus šiuolaikinis vokiečių teologas Jürgenas Moltmannas prisimena, kaip jau belaisviams skirtoje britų stovykloje 1946 metais perskaitė „Štutgarto kaltės išpažinimą“, vokiečių krikščionių antifašistų prisiimtą atgailą už nacių nusikaltimus, nors, atrodytų, kas kas, o jie savęs kaltinti tikrai neturėjo kuo. Vieno iš vienuolikos „Štutgarto kaltės išpažinimą“ pasirašiusiųjų, Dachau koncentracijos stovyklos kalinio pastoriaus Martino Niemöllerio pasiūlyta formulė: „Kai atėjo (suimti) komunistų, aš tylėjau, juk nebuvau komunistas… kuomet atėjo manęs, nebuvo kam manęs apginti.“
„Štutgarto kaltės išpažinimas“ paskelbtas, kai dauguma vokiečių tebesijautė aukomis dėl antihitlerinės koalicijos sąjungininkų veiksmų karo metu. Net Karlas Jaspersas nacių nusikaltimus aprašiusio veikalo „Kaltės klausimas“ antrojo ledimo įžangos žodyje rašė, kad denacifikavimo primetimas žadino jo priešinimąsi kaltės, atsakomybės idėjoms.
Willis Brandtas buvo pirmas 1970 metų gruodžio 7-ąją Lenkiją aplankęs Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) kancleris. Planetoje plačiai žinomas jo atsiklaupimas prieš paminklą nacių 1943-iaisiais kraujyje paskandinto sukilimo Varšuvos gete aukoms. VFR formaliai nepripažino po karo nustatytos Vokietijos sienos su Lenkija ties Oderiu ir Neise, kancleris Varšuvoje sienos pripažinimo dokumentus pasirašė. Už ką, kaip ir už atsiklaupimą, konservatyvios opozicijos tėvynėje kritikuotas. Dabar W. Brandto gestas patikimai laikomas Europos konsolidacijos, kaltės dėl nacizmo nusikaltimų pripažinimo simboliu.
Kilnus gestas – pavojingai išskirtinė prekė, su kuria elgtis reikia atsargiai, pavyksta ne visiems. Pirmą kartą 1947-aisiais išleistą švedų rašytojo Stigo Dagermano knygą „Vokiškas ruduo“ sudaro jo apybraižos iš pokarinės Vokietijos, kur jį 1946 metais komandiravo dienraštis „Expressen“. Dvidešimt trejų literatas asmeniškai stebėjo, kokie formalūs buvo denacifikacijos teismai, kai tekentėdavo nacistinės valstybinės mašinos eiliniai. Tarkime, dalyvavimu šturmo būriuose kaltinamas mokytojas į teismą atsiveda šešis liudininkus, kurie tvirtina – neskriaudė žydų, karo metu net klausė užsienio radijo. S. Dagermanas rašo, kad „liudininkais“, neretai žydais, būdavo apsirūpinęs kone kiekvienas kaltinamasis, honoraras jiems siekė du šimtus markių: „Konvejerio principas, be abejo, tik pridėjo pačiai denacifikacijos idėjai komedijos prieskonį.“ Vienu iš nuosprendžių, jei kaltę įrodyti pavykdavo, būdavo įtariamojo buto konfiskacija bei perdavimas kuriai iš išgyvenusių aukų. S. Dagermanas tai laiko gražiu, tik beprasmišku gestu. Nacizmo aukos po karo gyveno skurdžiai, banaliai neįstengė gautų eksnacistų butų išlaikyti, galų gale šie atitekdavo tiems, kas galėjo sau tą leisti, buvo pakankamai uždirbę prie nacių režimo.
Švedų rašytojas nugyveno trumpą, intensyvų gyvenimą – greitai išgarsėjo, daug dirbo, kentėjo nuo depresijos, gal ir todėl „Vokiškas ruduo“ toks sugestyvus. Septyniolika kartų mėgino žudytis, 1953 metais jam pavyko.
Spektaklio „Paliaubos“ premjera Daugpilio teatre 2023 metų spalio 6-ąją virto skandalu po to, kai Ukrainos atstovybė Latvijoje pasmerkė pastatymą kaip platinantį Kremliaus naratyvus. Pjesę parašė Donecko dramaturgas Aleksejus Kurelachas, veiksmas joje klostosi Donecko srityje 2014-aisiais, kovojančių pusių kariai, ukrainiečiai ir rusai, trumpo atokvėpio fronte metu kartu remontuoja namą moteriai, kurios vyras žuvo Ukrainos ir Rusijos kare.
Galima ir aliuzija į Pirmąjį pasaulinį karą, vadinamąsias Kalėdų paliaubas Vakarų fronte 1914 metų gruodžio 25-ąją, kuomet vyko ne, sakykim, broliavimasis, o priešininkų „bendradarbiavimas be žudymo“, pasireiškęs bendru Kalėdų giesmių giedojimu neutralioje zonoje, abipusiu atsisakymu šaudyti, žuvusiųjų kūnų rinkimu bendromis jėgomis neutralioje zonoje. Į „bendradarbiavimą be žudymo“ buvo įsitraukę tūkstančiai vokiečių, prancūzų, britų, dažniau kadrinių kariškių. Net / ir rusai, 1916-aisiais Rytų fronte atsiliepę į vokiečių kvietimą: „Mes krikščionys, kaip ir jūs <…>, šventomis krikščionims dienomis nežudysime vieni kitų.“ Kaip prisiminė poetas, Pirmojo pasaulinio karo veteranas Robertas Gravesas, „suprantate, kariai žino karo įstatymus, nekemša į galvą politikos nei propagandos“.
Galima svarstyti, laikas ar dar ne laikas jautresnėms nuorodoms į kai kuriuos Pirmojo pasaulinio karo (ne vien jo) faktus dabartinių atvirai drastiškų reikalų kontekste. Arba svarstyti ne galima, o reikia, nors tam prireiktų / prireiks drąsos.
Pirmą „Oskarą“ Ukrainos kinematografo istorijoje pelnė Mstyslavo Černovo juosta „20 dienų Mariupolyje“. Atsiimdamas apdovanojimą režisierius sakė, kad veikiausiai yra pirmas „Oskarų“ ceremonijos scenoje, kuris atiduotų prizą, kad tik Rusija nebūtų užpuolusi, niokojusi jo šalies ir nebūtų reikėję sukti filmo. M. Černovo komanda kurį laiką buvo likusi rusų jau okupuotame Mariupolyje ir užfiksavo, ką užfiksavo. Režisierė, scenaristė Ksenia Gapčenko pasakojimą „novayagazeta.eu“ (03 11) apie „Oskarą“ filmui „20 dienų Mariupolyje“ pradeda taip: „Aš žiūrėjau filmą kino festivalyje Romoje, verkiau praktiškai visas devyniasdešimt minučių. Greta verkė, dūsavo visi žiūrovai, ir vyrai, ir moterys. Kažkas tiesiog neištvėręs bėgo iš salės.“
Po fakto – kaip visada – stojo refleksijos metas. Iš tėvynės išguitas rašytojas Viktoras Šenderovičius: „Oskaras“ labai svarbus Ukrainai, bet, aišku, daug svarbiau, kad filmą pažiūrėtų rusai. Pageidautina, milijonai. Čia su ypatingu jausmu prisimeni 1945 metų vasaros kino seansus, kai mainais už duoną, mėsos konservus buvusius Hitlerio mylėtojus Amerikos pavaldumo zonoje vertė žiūrėti kroniką apie tai, ką naciai nuveikė koncentracijos stovyklose. Bet ne. Istorija pažodžiui nesikartoja: nebus jokios okupacijos, niekas neorganizuos peržiūrų. Teks (kada nors) pažeistomis smegenimis, apnuodytomis sielomis brautis savo jėgomis.“
Kremliaus propagandininkas Sergejus Markovas: „Filmas „20 dienų Mariupolyje“ gavo „Oskarą“ kaip geriausias dokumentinis filmas. Tikras fašistinis filmas, susuktas Goebbelso dvasia. Filmas šlovina neofašistinį Ukrainos režimą, skleidžia fašistinę propagandą – iš tiesų Mariupolio dramos teatrą susprogdino Ukrainos saugumo tarnyba ir neonacistinis „Azov“ (propagandininkas turi galvoje batalioną „Azov“, kuris laikėsi Mariupolyje ilgiausiai), kad karo nusikaltimais apkaltinų Rusiją.“ Refleksijos paritetas, nieko asmeniško – jei gali T. Carslonas, kas gali uždrausti S. Markovui?
Išeitų, kilnus gestas prie naujausių reikalų šansų neturi? Klausimas apskritai svarstytinas. „RusNews“ žurnalistui iš Pamaskvės Romanui Ivanovui kovo 6-ąją teismas skyrė septynerių metų įkalinimą už paskleistą „suklastotą žinią“ apie Rusijos armijos „žygius“ Kyjivo priemiestyje Bučoje (aukas identifikuoti turintis tyrimas tebesitęsia, kol kas pavyko nustatyti, kad rusų armija Bučoje ir Bučos rajone per trisdešimt tris okupacijos dienas nužudė virš tūkstančio keturių šimtų žmonių). Iš R. Ivanovo paskutinio žodžio: „Taip pat mano kaltė, nes kaip Rusijos pilietis leidau Rusijos valdžiai priimti katastrofiškus sprendimus <…>. Noriu klauptis ant kelių prieš Bučoje užmuštų žmonių artimuosius. Nors nežinau, kas juos užmušė. Bet tai pasekmė to, prie ko priėjo mano šalis.“ Ir atsiklaupė teismo salės narve.
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris gruodžio 4-ąją, Tarptautinę savanorių dieną, ordinu „Už nuopelnus VFR“ apdovanojo Johannesą Mesusą. Dauno sindromą turintis trisdešimt devynerių Berlyno Moabito rajono gyventojas žmonėms su negalia pritaikytoje dirbtuvėje išpilsto į buteliukus arbatą bei klijuoja etiketes ant maisto papildų paketų ir dvidešimt penkerius metus tarnauja altarista vietos Šv. Povilo dominikonų bažnyčioje. Po to, kai bažnyčios diakonas jam papasakojo, kad neretai būna vienintelis dalyvis mirusių vienišų žmonių laidotuvėse ir tai jį slegia, Johannesas, lydimas į pensiją išėjusio tėvo policininko Georgo, per penkerius metus dalyvavo daugiau nei dviejuose šimtuose laidotuvių, ir jei ne jie, kas devintos laidotuvės būtų praėjusios be jokio žmogaus. Nė vieno iš mirusiųjų sūnus ir tėvas Mesusai nepažinojo.
Kilnaus gesto nuotykiai interneto socialinių tinklų brėžiamų horizontalių ryšių laikais: nuo D. Trumpo iki vienišų žmonių laidotuvėse dalyvaujančio Johanneso – visi lygūs. Kaip ir ne gesto naudai, kai galime nirti į pragmatizmo palaimą. Viena pagrindinių Kremliaus režimo nužudyto rusų opozicinio politiko tezių nuo 2018 metų buvo – „Nuostabi ateities Rusija“. 2021-aisiais A. Navalną nuosekliai ujusio prokremliško televizijos kanalo RT (buvęs „Russia Today“) darbuotojas Ilja Remeslo užsigeidė „Nuostabi ateities Rusija“ registruoti kaip savo prekės ženklą. 2024 metais pavyko.
Atkakliausieji vis dėlto tebenori / norės atsakyti (sau) į klausimą: turime Edeną ar nelabai? Prancūzų mąstytojas Georges’as Louis de Buffonas (1707–1788) skelbė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas turi būti tik jam būdingo stiliaus išpuoselėjimas. Banaliai tariant, jei jus mėgdžioja, save jau sukūrėte. Gestas prieinamas tik turintiems stilių. Ir dar: gestui pajėgūs tik žinantys realias (asmeniškai mokėjo) egzistencines kainas.
Tekstas apie kilnų gestą rengtas ne tokį trumpą laiką. Jau finišo tiesiojoje, atrodytų, derėjo nebesidairyti į vis naujus faktus. Bet jų vis rasdavosi. Tokia štai kolizija, kuri vis dėlto kalba kilnaus, net jei ir nuožmaus gesto naudai.
Akvilina Cicėnaitė. Tekstas kaip randas
2024 m. Nr. 8–9
Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva, sako operacinės slaugytoja, įvedusi intraveninį kateterį. Juo teka skystis, nuo kurio galva išties akimirksniu apsisuka. Išnyksta operacinė kaip kankinimų kambarys, plieskiančios tardymo lempos, vienodai apsitaisę, kaukėmis užsimaskavę žmonės, kurių vardų nežinau, nes čia nieko asmeniško, net mano kūnas neasmeniškas – atidengtas, nuskausmintas, nepavojingas. Noriu išlaikyti pusiausvyrą, kabintis už ko nors – operacinio stalo krašto, vienkartinėmis pirštinėmis apmautų slaugytojos rankų. Noriu pajusti, ką reiškia žengti iš čia į ten, kirsti tą neaprašomą ruožą išlaikydama sąmoningą distanciją, žvelgdama į save iš šalies, kaip į tyrinėjamą objektą, kaip į skaitomą tekstą. Bet nėra jokio tarpo tarp čia ir ten. Užsimerkiu nuo skrodžiančių operacinės šviesų, nuo jausmo, kad krentu, ir atsijungiu.
Krentu į tekstą – ilgai, lėtai, kinematografiškai, kol pamirštu, kuriame mieste esu, kuriame kambaryje, už lango vasara ar žiema. Tekste visa tai nesvarbu. Čia negalioja fizikos ar metafizikos dėsniai. Tekstai padeda atsijungti nuo realybės, nors, kita vertus, kartais kaip tik ją dar labiau primena, sugrąžina į kūną. Tekstai gydo, tekstai žeidžia. Tekstai gydo sužeisdami.
Galvodama apie tuos, sužeidžiančius, pirmiausia prisimenu ne literatūrą, o muziką. Galvoje ima skambėti Jennifer Higdon kūrinys „Blue Cathedral“ – jį kompozitorė kūrė savo broliui, mirusiam nuo vėžio, atminti. Nereikia žinoti jos asmeninės istorijos, kad klausydamasi suprastum – šitai atsiradę iš praradimo žaizdos. Iš jos – klarneto, kuriuo grojo kompozitorės brolis, ir fleitos, kuria grojo ji, solo. Kompozitorės žodžiais, kadangi ji – vyresnioji sesuo, šiame dialoge pirmoji pasigirsta fleita. Pabaigoje fleita nutyla, o klarnetas tęsia toliau tarsi keliaudamas aukštyn, į dangų, nebepasiekiamas. Muzikos tekstas – kaip paskutinė brolio ir sesers kelionė, kuri ir dabar juos sujungia – čia ir ten, tame neaprašomame ruože, kur susitinka pasilikusieji ir išėjusieji, kur nėra laiko, nėra mirties.
Prisimenu Lee Miller fotografiją „Dead SS Prison Guard Floating in Canal“ (1945) iš Dachau koncentracijos stovyklos: nužudytas kalėjimo prižiūrėtojas, regis, miega paniręs po vandeniu. Nuotrauką lydintis komentaras padeda išvysti platesnę sceną: „Stovyklą supantis mažas kanalas tvino nuo esesininkų su kamufliažine uniforma ir kaustytais batais. Jie plūduriavo pasroviui su vienu kitu negyvu šunimi ir suskaldytais šautuvais“1. Fotografijoje tvyro mirtina tyla, tokia apčiuopiama kaip režisieriaus Jonathano Glazerio filmo „Interesų zona“ garso takelis. Praeitis priartėja, ji toli gražu neužgijusi, ji kraujuoja, kasdien matau ją atsispindinčią pasaulio naujienų pranešimuose.
Karo negatyvas slepia savyje prakeiktą atsikartojimo galimybę. Prisimenu ir ukrainiečių fotografo Evgenijaus Maloletkos nuotrauką „Mariupol Maternity Hospital Airstrike“. Joje iš rusų subombarduotų gimdymo namų Mariupolyje vyrai gelbsti nėščią moterį, keturiese neša per teberūkstančius griuvėsius, neštuvai apkloti ryškiai raudona paklode, į kurią taip lengvai įsigeria kraujo žymės. Jos vardas buvo Iryna. Iryna Kalinina. Nei Iryna, nei jos kūdikis vardu Mironas neišgyveno. Ši nuotrauka vėliau laimėjo „Pasaulio spaudos fotografijos“ konkurso apdovanojimą. „Man tai akimirka, kurią visuomet noriu pamiršti, bet negaliu. Ši istorija visada bus su manimi“, – sakė fotografas. Nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau šią nuotrauką eksponuojamą „Pasaulio spaudos fotografijos“ parodoje Sidnėjuje, norėjau, kad ji būtų surežisuota. Žinoma, ji tikra – kaip ir mano troškimas atsijungti, pasislėpti nuskausmintoje fikcijoje. Kaip rašo Susan Sontag, „fotografijos – tai priemonė paversti „realiais“ (ar „realesniais“) dalykus, kuriuos privilegijuotieji ar tiesiog saugieji linkę ignoruoti“2. Mes bombarduojami karo zonų vaizdais dėl skirtingų priežasčių, įskaitant ir tą – kad tie, kurie kol kas dar saugūs, atsibustų.
Atsibuskite, sako ir šiųmetės Venecijos bienalės Lenkijos nacionalinio paviljono audiovizualinė instaliacija (ukrainiečių menininkų kolektyvas „Open Group“ (Yuriy Biley, Pavlo Kovach, Anton Varga), kuratorė Marta Czyż). Du videodarbai, sukurti 2022 ir 2024 metais – tai ukrainiečių karo pabėgėlių portretai. Ekrane pasirodo pabėgėlių veidai, jų akys žvelgia tiesiai tau į akis, iš jų lūpų pasigirsta atkuriami karo garsai – minosvaidžiai, oro pavojaus sirenos. Repeat after me, paragina jie žiūrovus. Kartok paskui mane. Ekrane pasirodo subtitrai, kur tekstas paryškinamas it per karaokę – UUUWWUUUUUUUWW. Pritemdytame paviljone vis atsiranda išdrįstančių prieiti prie mikrofonų, sustatytų priešais ekranus, leisti savo balsui susilieti su balsais kitapus ekranų, leistis sužeidžiamiems.
Atsiremiu į vaizdus ar muziką, nes kartais nėra tinkamų žodžių, kartais žodžiu grįsta kūryba ima rodytis neįgali. Bet čia vėl prisimenu Susan Sontag: „Pasakojimai gali padėti mums suprasti. Fotografijos daro ką kita: jos mums neduoda ramybės“3.
Atsibuskite, sako man kitą akimirką, ir aš praplėšiu akis. Plieskia operacinės šviesos, aplink zuja žmonės su kaukėmis. Negaliu kvėpuoti, bet negaliu ir pasakyti, jog negaliu kvėpuoti. Noriu kilstelėti ranką, duoti kokį nors ženklą, kad dūstu; turbūt sudejuoju, nes priėjusi slaugytoja ištraukia kvėpavimo vamzdelį. Užlieja palengvėjimas – kvėpuoju! – o tada gerklę nudegina skausmas. Kelkitės, gulkit ant neštuvų, sako man, bet kūnas manęs neklauso. Galiausiai nepaklusnųjį perkelia ant neštuvų, apkloja antklode ir nudardina koridoriais, ties kiekvienu posūkio krestelėjimu supykina. Turbūt vėl atsijungiu, nes kai atsimerkiu, esu reanimacijos palatoje. Iš abiejų pusių skiria gelsvos užuolaidos, kitapus vienos vis pravirksta kūdikis. Šiapus tik aš ir lašelinė. Esu anoniminė kaip ligos patale įkalinti Marijos Teresės Rožanskaitės paveikslų žmonės ir jų vienatvė, spalvos it haliucinuojančios vaizduotės padarinys. Man suleidžia dar nuskausminamųjų ir ilgą valandą plūduriuoju neišnerdama įkvėpti oro.
Popiet mane parveš atgal į palatą. Slaugytoja leis keltis iš lovos ir nueiti į tualetą. Dvi mylimos moterys padės man atsistoti, atsiremsiu į jų rankas. Po poros žingsnių akyse aptems. Negaliu, prisipažinsiu joms. Jos padės man vėl atsigulti. Vėliau bandysiu dar kartą, tada dar. Atėjusi slaugytoja patars negalvoti apie skausmą. Žiūrėkite tiesiai į priekį, negalvokite, kad negalit. Žiūrėsiu į priekį, negalvosiu, kad negaliu (ar ne taip rašau tekstus?). Tąsyk pavyks nueiti iki palatos durų, ten susmuksiu ant kėdės ir ilgai sėdėsiu nesiryždama pakilti, nes kelias tiek pirmyn, tiek atgal atrodys neįveikiamas. Apsiverksiu iš bejėgiškumo. Trumpą akimirką pasirodys, kad man niekada nebepavyks (kartais ir taip rašau tekstus). Užsitrauksiu antklodę ant galvos ir pasislėpsiu savo kūno kokone jausdamasi jo išduota – to silpnumo, to negalėjimo.
Vėliau pasislėpsiu šiame tekste, nors rašydama jausiuosi ir jo išduota – to silpnumo, to negalėjimo rasti žodžių, kaip rašyti apie skausmą ir kūną, baimę ir randus balansuojant ant trapios ribos tarp savigailos ir siekio apčiuopti tai, ką skauda ne man vienai. Bet tai bus vėliau. Pirmomis dienomis daugiausia miegosiu užklota nuovargio, o pabudusi skaitysiu Byung-Chul Haną: „Mūsų dienų išlikimo visuomenė, absoliutindama tai, kas sveika, panaikina tai, kas gražu. Nuoga sveikuoliška gyvybė, šiandien įgyjanti isteriško išlikimo pavidalą, virsta tuo, kas yra mirę (das Tote), ar net tuo, kas apskritai neturi nieko bendra su mirtimi (das Untote). Mes tapome sveikatos ir sveikatingumo zombiais, pasiekimų ir botokso zombiais. Tad šiandien esame pernelyg mirę, kad gyventume, ir pernelyg gyvi, kad numirtume“4.
Tekstai pirmiausia sužeidžia ne skaitytojus, o savo autorius. Kiekvienas tekstas kūne palieka randą – ne išorinį, kaip tada, kai liečiu tvarsčius dar nedrįsdama jų nusiplėšti, bet vidinį, ten, nematomoje odos pusėje. Rašymo procesas – išversti save išvirkščiai, sukišti pirštus į neužsivėrusias žaizdas. Tai ir tikėjimas, kad pavyks užčiuopti tą neaprašomą ruožą tarp čia ir ten, kad išnirsiu visiškai sveika kitoje pusėje, kad išrašius ir teksto, ir mano kūnas sugis. Kita vertus, primenu sau, rašymas – ne terapija; visai nesvarbu, kaip jaučiuosi rašydama, juk kiekvienoje knygoje apie rašymą sakoma, kad skaudėti turi ne rašytojai, o skaitytojai. Visa tai žinau, ir vis tiek tekstai sugeba mane žeisti – rašomi, parašyti, išleisti, analizuojami, kritikuojami, neskaitomi, pamiršti. Skaitytojų žodžiai – švelniausi nuskausminamieji, kurių poveikis trunka tik akimirką. Kūnas tekste, nuogesnis nei ant operacinės stalo. Kiekvienas tekstas kaip pastanga užrašyti tai, ko nemoku ištarti, ieškoti susikalbėjimo, meilės, šviesos pasaulyje, pasidalijusiame į juodus ir baltus tragedijų atspindžius.
„Gydytoja, ar man liks randai?“
Pasirašyti sutikimą operacijai – sutikti, kad iš kūno būtų išpjauta tai, kas svetima, tai, kas yra anomalija; sutikti būti deformuojamai, sutikti su skausmo neišvengiamumu, sutikti, kad vieną trumpą žmogiško neapdairumo sekundę gali nutikti bet kas. Gal teoriškai randai ir gali būti gražūs, nes rodo, kad išlikome, tą akimirką laimėjome kovą prieš ligą, prieš kūno mirtingumą. Bet kai po kelių dienų blausioje vonios kambario šviesoje prieš veidrodį pirmąsyk nusilipinsiu tvarsčius, randai atrodys įsirėžę svetimame kūne – gyvas priekaištas mano tobulumo siekiui, nuo pat pradžių pasmerktam nesėkmei. Švelni tuštybė – žvilgsnis į save ilgintis prarastos kūno nekaltybės. Jie niekada neišnyks, galvoju po savaitės, po dviejų, vėl žvelgdama į veidrodį, bet štai praeina mėnuo, kitas, ir randų aštrumas ima blukti. Nežinau, ar jie gyja, ar mano žvilgsnis mokosi nuolankiau priimti kūno netobulumą, randus kaip neišvengiamumą, kainą už tai, kad gyvenu. Ligos ir skausmo patirtis – tame neaprašomame ruože tarp viešumo ir privatumo; tokia, kokia yra ir nuolatinė rašytojų būsena. Paklausta, ar nebaisu apsinuoginti tekstuose, atsakyčiau – o jūs prieš gydytojus apsinuoginate iš malonumo? Ar jums nebaisu?
Roberto Calasso knygoje „Leidėjo menas“ randu vienetinių knygų apibrėžimą. „Romanas visiškai sutampa su kažkuo, kas autoriui atsitiko vieną vienintelį kartą“, – rašo jis apie Alfredo Kubino „Die andere Seite“. „Trumpai tariant, vienetinė knyga yra ta, kurią skaitant iškart akivaizdu, kad autoriui kažkas atsitiko ir tas kažkas galiausiai nusėdo rankraštyje“5. Vienetinės knygos – tai kūriniai, kurie galėjo ir nenutikti, kurie, kaip sako Calasso, atsirado tik per plauką. Tai, kas autoriui nutiko, jį persmelkė, įsigėrė po oda, ir jis sugebėjo tai užrašyti savitu stiliumi. O kartais kūrinys, toji vienetinė knyga, pasinaudoja autoriumi, kad atsirastų, jis tampa tuo plyšiu, neapčiuopiamu tarpu, pro kurį idėja prasmunka į materialųjį pasaulį. Galbūt tai, kas nutinka, galima apibūdinti ir taip – autorius sužeidžiamas ir iš to gimsta tekstas kaip randas.
Vis dėlto, sako Calasso, „jokia patirtis pati savaime nėra pakankama, kad rastųsi knyga. Esama daugybės atvejų, kai iš įdomių ir reikšmingų įvykių gimė vis dėlto bedvasės knygos“6. Gal autoriams, kurie parašo tas bedvases knygas, stinga talento, gal įgūdžių dirbti su tekstu, o gal jie tiesiog nenori būti sužeisti.
Ar tai, kad esate rašytoja, jums netrukdys rašyti apie kitus kūrėjus, stojant į literatūros doktorantūrą manęs paklausė priėmimo komisijoje, ir klausiančioji buvo teisi – nėra paprasta rašyti apie tekstus atsiejant juos nuo autorių, apskritai nekvestionuojant tokio rašymo, negalvojant, kad gal tekstus reiktų palikti ramybėje ir leisti jiems skleistis tokiems, kokie jie yra, nepažeidžiant jų nekalto kūno; leisti jiems būti subjektais, o ne objektais, gėrėtis ar bjaurėtis jais be kiaurai skrodžiančių operacinės šviesų žvilgsnio. Kai žinai, kaip randasi tekstai ir kaip jie negyja, judesys link kito kūrybos tampa švelnesnis net ir apsiginklavus metodologiniais skalpeliais.
Jau kurį laiką ant mano stalo padėtos keturios poezijos knygos, tekstai, kuriuos ruošiuosi preparuoti kaip mokslininkė, be narkozės. Mano pastabos tarp puslapių, neįskaitoma rašysena brūkštelėtos ant geltonų lipnių lapelių – kelionė tuos eilėraščius parašiusios moters žodžiais, bet vis dar abejoju, ar toji kelionė turi prasmę, ar reikia skverbtis tiek giliai, kad nebeskirtum, kurie žodžiai tavo ir kurie jos, kurie randai tavo ir kurie jos, o gal išties jų linijos kartais sutampa; ar ne geriau likti neskausmingame poetinio teksto paviršiuje. Neleisti sau rėžti giliau ir nesileisti sužeidžiamai. Nuskausminti tekstus ir jų autorius. Atrasti tą ruožą, kur puslapyje išsirikiavę žodžiai atrodo nepavojingi. „Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva.“
1 Calvocoressi R. Lee Miller: Portraits from a Life. – London: Thames & Hudson, 2005. – P. 116.
2 Sontag S. Regarding the Pain of Others. – London: Penguin UK, 2019. – P. 4.
3 Ten pat. – P. 78.
4 Han B.-Ch. Nuovargio visuomenė / vert. Tomas Sodeika. – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – P. 78.
5 Calasso R. Leidėjo menas / vert. Goda Bulybenko. – Vilnius: Lapas, 2024. – P. 23.
6 Ten pat. – P. 25–26.