Apie kūrybą ir save
Jean Philippe Toussaint: „Stengiuosi, kad į mano knygas smelktųsi dabartis…“
2017 m. Nr. 3
Belgų rašytoją Jeaną Philippe’ą Toussaint’ą kalbina Vytautas Bikulčius
– Manau, kad čia yra pirmasis Jūsų interviu Lietuvos literatūriniam žurnalui. Kaip galėtumėte prisistatyti lietuvių skaitytojams?
– Mano senelis Juozas Lanskoronskis buvo lietuvis. Beje, mano pilnas vardas yra Jean-Philippe Juozas Franz Toussaint, taip jis užrašytas pase. 1988 metais mes su mama ir jos broliu atvykome į Lietuvą ir aplankėme Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Motina ir dėdė Lietuvoje sutiko nemažai pusbrolių ir net mano senelio seserį, kuri vis dar buvo gyva. Vėliau, kai ėmiau statyti filmus, prisiminiau lietuvišką kilmę ir savo filmui „Čiuožykla“ pasikviečiau Lietuvos nacionalinę ledo ritulio rinktinę. Dienraštis „Libération“, kuris atvyko padaryti reportažo apie statomą filmą, rašė: „Ledo ritulio žaidėjai, kurie vaidina filme, yra tikri ledo ritulio žaidėjai, tai yra Lietuvos nacionalinė komanda, kuri specialiai atvažiavo ta proga ir buvo sužavėta ilga viešnage Paryžiuje. Jeanas Philippe’as Toussaint’as be galo troško, kad ledo ritulio aikštelėje dalyvautų tikri sportininkai, ir jis pasirinko lietuvius, nes jo motina yra kilusi iš tos šalies.“
Daugiau nebuvau atvažiavęs į Lietuvą. Į lietuvių kalbą išversta tik viena mano knyga – „Vonios kambarys“. Tikiuosi, bus susidomėta ir kitais mano romanais, kaip Estijoje, kur „Vonios kambarys“ ir „Mylėtis“ jau yra išversti gana seniai. 2015 metų rudenį buvau pakviestas į Taliną, ir po šios kelionės jau rengiami du nauji vertimai („Bėgti“ ir „Skuba ir kantrybė“). Beje, dvi estų vertėjos dalyvavo paskutinėje darbų sesijoje Senefo vertėjų koledže, Belgijoje. Tikiuosi, kada nors į jį atvyks ir lietuvių vertėjas.
– Jūsų pirmasis romanas „Vonios kambarys“ pasirodė prieš trisdešimt metų. Kaip jį vertinate šiandien, ką galvojate apie jo sėkmę pasirodžius knygai?
– Romanas išverstas į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Viena jo sėkmės priežasčių – tai, kad knyga buvo suvokta kaip tam tikros epochos ženklas. Ironiškai neigdamas pasaulį ir atskleisdamas neįprastą pasyvumą, protagonistas, kuris ima leisti savo popietes vonios kambaryje, galėjo atrodyti kaip tam tikros kartos emblema. Kai pagal knygą buvo kuriamas kino filmas, Prancūzijos spaudoje netgi kalbėta apie „vonios kambario kartą“.
– Literatūros kritikai apibūdina Jūsų romanus kaip minimalistinius. Ar sutinkate su jais?
– Kai pasirodė „Vonios kambarys“, spauda mane pristatė kaip šios romano pakraipos lyderį, vėliavnešį. Mano leidėjas Jérôme’as Lindonas – legendinis „naujojo romano“, Samuelio Becketto ir Marguerite’os Duras leidėjas – puikiai suvokė, kad bręsta nauja rašytojų karta Prancūzijoje, ir jis stengėsi sukurti naują literatūrinį judėjimą. Spauda ėmė kalbėti apie „minimalistinį romaną“. Aš gi manau, kad sąvoka „minimalizmas“ apibūdina lakoniškumą. Kai lakoniškumas prisišlieja prie aiškios raiškos, galiausiai susiduriame su klasicizmu, prancūzų literatūroje atsiduriame netoli Jeano Racine’o, ir iš tikrųjų tokia estetika man patinka. Tačiau jei pažvelgsime įdėmiau į mano paskutines knygas – „Mylėtis“ ar „Bėgti“ – manau, kad mane vis dėlto sunku apibrėžti vien minimalizmu, tai kiek ribotas apibrėžimas…
– Jūsų romanai susiję su šiuolaikiniu pasauliu. Ar jaučiatės esąs šiuolaikinis autorius, kuris nesidomi istorija?
– Akivaizdu, kad rašau šiandien ir prisiimu atsakomybę už savo epochą. Tai nėra tyčinis pasirinkimas, tai – faktas. Aš jį priimu kaip galimybę, aš nesiskundžiu epocha. Tačiau paradoksalu, kad tas nuolatinis dėmesys, kurį skiriu šiandienai, manęs neatitraukia nei nuo praeities, nei nuo ateities. Norėdamas būti šiuolaikinis, kartu esu visiškai pasisukęs ir į ateitį, ir į praeitį. Tai reiškia, kad mano kūrybą maitina literatūros klasikai, aš sąmoningai rašau neignoruodamas Williamo Faulknerio, Marcelio Prousto, Franzo Kafkos, Vladimiro Nabokovo, S. Becketto, M. Duras, eidamas paskui pavyzdžius, kuriais maitinausi. Tačiau net jei aš maitinausi praeitimi, esu aiškiai nukreipęs žvilgsnį į ateitį. Štai kas yra retas dalykas – tas mišinys tarp klasicizmo ir dėmesio dabarčiai. Kaip tik čia aš ir esu.
– Kaip galima paaiškinti Jūsų žvilgsnį į Rytų pasaulį, nes kai kurių Jūsų romanų veiksmas vyksta Japonijoje arba Kinijoje?
– Maždaug dešimt kartų lankiausi Japonijoje, 1996 m. keturis mėnesius gyvenau Kiote, ir buvau sužavėtas. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tatai virs kūryba. Galiausiai taip atsirado knyga, norėjau grąžinti skolą Japonijai už tai, ką ji man davė. Romanas „Mylėtis“ išreiškia pagarbą Japonijai, o ypač Japonijos šviesai, Shinjuku[1] šviesai. O pasirinkimas romano „Bėgti“ veiksmą rutulioti Kinijoje atskleidžia valią eiti į dabartį, į tokį šiuolaikinį pasaulį, kuris klostosi šiandien: pasaulį, kuris juda, gyvena ir keičiasi. Man Kinija yra dabartis. Aš nesiekiu nuodugniai analizuoti ar aprašyti epochos, stengiuosi, kad ji išnirtų prieš mūsų akis, kad pajaustume jos padarinius, todėl skiriu nepaprastą dėmesį visiems dabarties ženklams. Stengiuosi, kad į mano knygas smelktųsi dabartis, kad jose būtų įsispaudę daiktai, vietovės, kodai, veikimo būdai.
– 2012 m. Paryžiuje, Luvro muziejuje vyko Jūsų paroda. Apie ką ji buvo?
– Tiesą sakant, mane visuomet žavėjo tapyba ir vaizduojamieji menai. Ne tik knygas rašau, bet ir kuriu filmus, rengiu foto, video, šviečiančių instaliacijų ir neonines parodas. 2012 m. pristačiau didelę parodą Luvre, Paryžiuje. Ji vadinosi LIVRE/LOUVRE[2] , vizualiai išreiškė pagarbą knygai. Specialiai sukūriau didelę fotografijų kompoziciją, kuri atskleidžia Luvro užkulisius. Mane visuomet žavėjo slaptoji pusė, visuomet mėgau užkulisius. Mėgstu atmosferą, kuri vyrauja Luvre antradieniais, muziejaus nedarbo dieną. Nuotrauka vadinasi „Antra-dienis Luvre“, liepiau pernešti šimtus knygų iš Edmond’o de Rothschildo kolekcijos į Mollieno salę, ir jas išdėliojau bet kaip ant grindų. Suvokiau šį kūrinį kaip instaliaciją, iš pradžių netgi buvo kilusi mintis sukrauti piramidę, žodis „piramidė“ puikiai dera su Luvru! Piramidė iš knygų Luvre, matyt, įgyja simbolinę prasmę. Paskui į vaizdą įtraukiau statistus, žmones, kurie visi iš tikrųjų dirbo Luvre ir atstovavo įvairioms profesijoms (montuotojams, dailininkams, rėminimo ar auksavimo dirbtuvių vadovams). Pradžioje rėmiausi kai kuriais dokumentiniais dalykais, visi dalyviai užsiėmė kokiais nors tikėtinais dalykais, o galiausiai visiems jiems liepiau skaityti.
Vytautas Kaziela: „Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta“
2017 m. Nr. 2
Poetas Vytautas Kaziela atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus
– Turiu prisipažinti: esate aktyvus – rašantis, poezijos festivaliuose nuolat apsilankantis poetas, o nedaug apie Jus žinau. Jūsų knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ (2015) taip pat priminė, kaip dažnai būtent poezijos kalba pažindina, autoriaus asmenį palikdama nuošaly. Tekstui tai – galbūt tobuliausias būvis, bet gnybtelna noras suvokti iš kasdieniškesnių detalių, kas yra šis poetas iš Utenos ir kuo jis gyvena? Todėl ir paklausiu, ką norėtumėte, kad poezija besidomintys žmonės žinotų apie rašytoją Vytautą Kazielą?
– Apie mane galėtų nežinoti nieko. Svarbiau, kad atpažintų tekstus. Nors paprastai žmonės, bent jau provincijoje, apie tave žino daugiau nei tu pats. Smagu, kai atvažiavus į tolimesnius kraštus organizatoriai, iš interneto prisitraukę apie tave informacijos, pradeda pristatinėti. Klausaisi ir galvoji – čia apie tave ar ne. Bet niekada nepuolu aiškintis ar prieštarauti.
– Girdėjau mįslingą faktą – leisti rengtas Jūsų pirmosios knygos rankraštis yra dingęs. Tad „Palesink paukštį“ (1990) yra antroji knyga?
– Man tai skaudi tema. Pirmąją mano knygą „Dienų dugne“ palaimino tuometinė Pirmosios knygos komisija. Knyga buvo suredaguota, nupieštas viršelis, išmokėtas avansas… Tais metais turėjo išeiti mano, Sigito Poškaus, Eugenijaus Ališankos knygos. Manoji neišėjo. Kai pabandžiau aiškintis kodėl, atsakymo taip ir neišgirdau, kai norėjau atsiimti rankraštį, sužinojau, kad mano knyga dingo. Jei ji būtų išėjusi, gal daug kas būtų susiklostę kitaip. Tada jaučiausi sugniuždytas. Prireikė dvidešimties metų, kol atsigavau. Dabar jau nebeskauda, tik gaila prarastų metų. Nesu toks vienintelis. Dingo ir dabar jau šviesios atminties poetės iš Kupiškio Zitos Lukošiūtės pirmosios knygos rankraštis. Knyga buvo spintoje, tą spintą nurašė, kažkas ją išsivežė į sodą…
O „Palesink paukštį“ negali būti mano debiutas. Tai tokia komercinė knyga, kuri turėjo nemenką pasisekimą. Per pusę metų buvo nupirkta penki tūkstančiai egzempliorių. Kauno moksleiviai ją persirašinėjo į sąsiuvinius, o aš už gautus pinigus uošviui nupirkau arklį.
– O kada ir kodėl Jūsų gyvenime atsirado poreikis rimtai rašyti poeziją?
– Jaunystėje, per masines gatvės muštynes Vilniuje, mane smarkiai sudaužė. Gulėjau Šv. Jokūbo ligoninėje, tada man buvo turbūt devyniolika. Balansuodamas tarp gyvybės ir mirties, parašiau pirmą rimtą eilėraštį. Apskritai visi mano bandymai kurti susiję su pavaikščiojimais mirties pakraštėliais.
– Ta nebūties tema, nuo kurios tarsi viskas prasidėjo, Jūsų tekstuose tęsiasi ir toliau?
– Taip, į tuos „pasimatymus“ aš vis išeinu, o pastaruoju metu, galima sakyti, kas penkeri metai. Kada savimi imi suprasti, kas tai yra, atsiranda noras suvokti, kas bus po to. Tema tampa svarbi, kai pats pajauti ją intuityviai. Tai nėra susigalvojimas – taip susiklostė gyvenimas. Esu „ragavęs“ mirties.
– Ar yra tokios ribos, kurių, kaip kūrėjas, negalėtumėte peržengti?
– Kūryba neturi ribų. Gal tik negalėčiau rašyti dėl rašymo. Negalėčiau ir konstruoti eilėraščio. Kas kita – kūrėjo santykis su kitais. Čia yra ribos, kurių negalėčiau peržengti. Neskirstau autorių į sluoksnius, kalibrus, svorio kategorijas. Pamenu vieno iš vyresniųjų rašytojų pasakojimą, kai vienas poetas, tapęs „Poezijos pavasario“ laureatu, priėjo prie tuometinio LRS pirmininko Alfonso Maldonio ir paklausė, kokioje pozicijoje jis dabar bus. Sulaukė labai išmintingo, pamokančio atsakymo: žinai, čia ne žirgų lenktynės… Deja, ir šiandien yra autorių, kuriems tai gali būti ir žirgų lenktynės, ir bokso turnyras… Man nieko nereiškia vardai, premijos, titulai. Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta. Gal todėl labiausiai mėgstu skaityti pirmąsias knygas. Ne visada tobulas, bet liudijančias tikros poezijos galimybę.
– Net ir kalbantis apie nebūtį – vieną iš pagrindinių ir, pripažinkime, pastaruoju metu iš dažniausių poezijos temų, – Jūsų eilėraštis vis vien yra gyvas. Tikriausiai dvylikos knygų autorius jau supranta, ko reikia, kad jis atgytų?
– Manyčiau, reikia patyrimo. Lietuvoje mirties, nebūties tema yra daug rašoma – ir jaunesnių, ir vyresnių kūrėjų. Bet dažnai tai rašymas be asmeninės patirties, daugiau pasakojant, sumąstant. Po vieno tokio „pasimatymo su giltine“ suvokiau, kad niekas su gyvenimu ar mirtimi nesibaigia. Einame toliau. Kol prožektorių ar Dievo šviesa mus vėl išplėš iš tamsos.
– Mąstydama, kaip apibūdinti Jūsų poeziją, pamaniau, kad tiktų žodis „pokulminacinė“. Tarsi jai gimti būtų svarbūs įspūdžiai, tačiau ryšį ji norėtų užmegzti vėliau, po tylos. Kaip Jūs rašote?
– Spontaniškai nerašau. Jeigu rašytum tuo metu, kai jauti ar supranti įvykį, tai būtų jau ne literatūra, o kažkas kita – lyg ir perjautimas, bet ne kūrinys. Reikia nuotolio, kad galėtum apmąstyti. Jeigu tekstas man nepatinka, lengvai jį sviedžiu į šiukšlių kibirą arba paguldau į stalčiaus dugną. Anksčiau taip elgdavausi labai dažnai, o dabar – truputį kitaip. Turiu daugiau laiko viską apmąstyti. Rašau rečiau, todėl ir tų „žalių“ eilėraščių būna mažiau. Kartais prie man nepatikusių tekstų grįžtu po ilgokos pertraukos. Viena kita eilutė – ir eilėraštis sušvinta kitaip.
– Ar manote, kad poeto kūryba turėtų būti vientisa?
– Tai trūkumas. Iš savo kūrybos išskirčiau tik dvi naujausias knygas – „Užklumpa šviesa“ (2012) ir „Vieta ir kiti nutylėjimai“ (2015). Kaskart, išleidus rinkinį, ateina vis ilgesnė pauzė, nes vis sunkiau atsitolinti nuo to, kas jau pasakyta. Tačiau pastarasis kūrybos etapas buvo kitoks: su redaktoriumi rengdamas „Užklumpa šviesa“ ir toliau rašiau eilėraščius. Galbūt turėjo pasirodyti ne dvi, o viena knyga. O ji turi būti vientisa. Prieš pradėdamas knygą rašyti, jau turi žinoti, ką nori pasakyti, kas tau tuo metu yra svarbiausia. Bent jau žinoti pradžią ir pabaigą. Apsibrėžti teritoriją.
– Pastebėjau, kad lakoniškame tekste nebijote įgarsinti emocijos – skauda, liūdna, tačiau nuslepiate subjektą, tarsi jį ištirpdote. Kaip manote, atvirumas, jautrumas padeda ar trukdo rašyti? O gal tai drąsos ženklas?
– Nebijau būti sentimentalus. Kadangi savo kūrybos nelaikau išskirtinesne nei kitų, man tai neatrodo nei privalumas, nei trukdis. Tiesiog įsitikini, kad atsivėrimų reikia. Ne vien man: yra buvę atvejų, kai žmogus priėjo prie manęs ir pasakė: „Tavo knyga padėjo man išgyventi, kai buvo sunku.“ Po pirmo karto galvojau – kodėl? Juk mano eilėraščiuose optimizmo nedaug, viltis, džiaugsmas irgi nesilieja per kraštus. Pasirodo, žmogui kur kas svarbiau, atsidūrus vienoje ar kitoje situacijoje, nepasijusti vienišam. Paskaitęs jam tuo metu artimus eilėraščius jis pagalvoja: ne man vienam taip, kitas žmogus, buvęs panašioje padėtyje, išsikapstė, kodėl aš negaliu to padaryti? Ir nusiramina. Kartais žmonės poezijoje ieško ne tik meniškai brandžių kūrinių, bet ir tikrų dalykų – jautrumo ir atvirumo.
– Kaip sentimentalumas Jums atrodo kitų tekstuose?
– Sentimentalumas – blogo tono požymis. Jaunieji stengiasi to išvengti. Yra sentimentalumas ir yra „neskanus sentimentalumas“. Su juo, dirbdamas provincijos leidyklos redaktorium, susiduriu labai dažnai. Skaitai tokį rankraštį, o burnoje darosi šleikščiai saldu… Kaip ir visur, reikalingas saikas. Reikia jausti, kada tie atsivėrimai būtini, o kada geriau be jų.
– Ko gero, papuolėte į dvilypę situaciją: Utenoje esate gerai žinomas poetas, nuolatinis renginių svečias, o arčiau sostinės ar didesnių kultūros židinių Jus perskaito tarsi iš naujo, atranda. Ar taip ir jaučiatės? Jums svarbus kolegų dėmesys?
– Be abejo, visi rašantys norime, kad mus bent šiek tiek žinotų, tad išvykimas už savo gimtų ribų yra kaip priminimas, kad tokie esame. Teisybė: atvažiavus į Alytų ar kur kitur, nebūtinai randame savo knygų, net ir leistų didžiųjų leidyklų. Tiesą sakant, ne visai svarbu, kaip tavo knyga bus išleista, smalsiau – ar ji bus pamatyta, kas apie ją bus pasakyta. Jeigu tavo kūryba ko nors verta, ji vis tiek kada nors bus pastebėta. Gal tik truputį vėliau.
Kolegų dėmesys svarbus, tik, manau, tarpusavio bendravimo labiau reikia jauniems. Kai esi brandesnis, iš tikrųjų norisi atokumos, daugiau klausytis. Tačiau palaikyti ryšį – svarbu, o provincijoje trūksta bendravimo su kūrybos žmonėmis. Per festivalius, tarkime, „Poezijos pavasarį“, kuriam laikui kiek atsigauna siela. Sąmoningai pasirinkau gyvenimą provincijoje. Ir jei dėl to galiu ką nors kaltinti, tai tik save. Visada atrodė, kad gyvendamas čia galėsiu daugiau padaryti. Dabar jau ir nebetrauktų gyventi dideliame mieste. Ten per daug šurmulio, o man jau norisi tylos. Noriu girdėti, ne tik klausytis.
– Esu pastebėjusi, kad kai kurie kūrėjai mielai atskleidžia priklausomybę regionui ir savo laikyseną viešumoje ar per tekstus formuoja pabrėždami tam tikrą būdingą atributą, dažniausiai – tarmę. Nesu skaičiusi tarmiško Jūsų eilėraščio. Nekilo pagunda taip rašyti?
– Niekada, nesu tokių parašęs. Man juokingi tie žmonės, kurie, prasidėjus Tarmių metams, ima ir perverčia savo kūrybą į tarmę, arba proga išprovokuoja juos taip rašyti. Tarme reikia gyventi, kaip tai pavyksta, pavyzdžiui, Reginai Katinaitei-Lumpickienei. Klausydamas jos pajėgiu užsikrėsti ir galiu pamanyti, kad irgi išeitų parašyti tarmiškai, tačiau to niekada nedarysiu, nes tai susiaurina.
– Šalia poezijos rašymo Jus dar žinau kaip almanachų sudarytoją. Į „Atokias stotis“ kasmet prisikviečiate įvairių autorių: šalia žymesniųjų nepamirštate ir rečiau girdėtų, neignoruojate regionuose gyvenančių. Taip pat esu mačiusi ir religinės temos leidinį „Iš tikėjimo audinio“. Kaip nūdienoje nusakytumėte rinkinių, almanachų vertę?
– Aš esu už almanachus, tačiau nevertinu tų, kuriuose publikuojamas vos vienas autoriaus kūrinys. Man turi būti pluoštas kūrybos. Tada skaitytojas turi iš ko susidaryti nuomonę. Leisdamas „Atokias stotis“, atsirenku po dešimt žmogaus eilėraščių, – tada, mano manymu, jau galima kalbėti apie jo kūrybą. Daugybės leidinių gausoje be papildomos reklamos sunku apsispręsti, vieno ar kito autoriaus knyga verta dėmesio, neįsimena pavardės. Almanachai paplinta plačiau, atpažinti poetą lengviau.
– Kitas dalykas, patys tekstai, net ir glaudžiami į rinkinius, rodo, jog tai ne vien kolektyvinis veiksmas: spausdinti nebūtinai vien žinomus kūrėjus, rinktis religinės literatūros nišą. Tad ar tai susiję ir su Jūsų požiūriu į poeziją, kurią Jūs vertinate?
– Esu tikintis žmogus ir turiu tam priežasčių. Tokių teminių, savilaidai leidžiamų knygelių niekada neskaityčiau. Knygų, kurios ne vien išpažintų tikėjimą, bet ir turėtų kūrybinę bazę tekstui, nėra daug, o geros religinės poezijos Lietuvoje, vadinamoje Marijos kraštu, kaip ir nėra. Tai buvo savotiškas šios nišos tyrimas, bet jis jokios įtakos mano poezijai neturi: rašysiu, kai man skaudės.
– Smalsu teirautis apie pastarųjų metų Jūsų literatūrinius atradimus, tiek pamaloninusias, tiek erzinusius…
– Jeigu sakyčiau, kad atradau Ievą Gudmonaitę – nepasakyčiau nieko. Dar geriau pažįstu provincijoje gyvenančių autorių kūrybą. Ypač jaunesnių. Čia turiu du mėgstamus poetus – kunigą iš Kupiškio Justą Jasėną ir Virginiją Žvarė-laitę iš Molėtų. Abu yra išleidę po dvi knygas. Niekaip nesuprantu, kodėl jie „bijo“ respublikinės literatūrinės spaudos.
Atskirai norėčiau pakalbėti ir apie Molėtų fenomeną, kur penkiolika metų vyksta jaunųjų literatų kūrybinės stovyklos. Išleidžiami jų dalyvių kūrybos rinkinėliai. Nuo pat pradžių esu šios stovyklos kuratorius. Žinoma, didžiausias krūvis organizuojant šias stovyklas tenka Molėtų viešosios bibliotekos direktorei ir jos pavaduotojai. Nuoseklus darbas matomas, nes šiandien nedvejodamas galiu vardyti ne tik V. Žvarėlaitę, bet ir Dianą Jasinavičiūtę, Eglę Jakučionytę, Godą Baržauskaitę, Justiną Rakauskaitę, Agnę Šikaitę. Jos jau susiformavusios poetės.
– Kokia poezija yra Jums artima? Dar smalsiau – kieno?
– Kaip ir daugelis aukštaičių, užaugau su Pauliaus Širvio, Antano Miškinio poezija, vėliau atsirado dar vieno kraštiečio – Alfonso Nykos-Niliūno tekstai, kurie iki šiol man patys svarbiausi. Yra dar Algimantas Mackus, labai artimas mano sielai. Skaitau ir dabartinius. Vieni autoriai man artimesni, kiti mažiau, bet visi įdomūs. Yra Vainius Bakas, yra Aušra Kaziliūnaitė, yra daugybė kitų, kurių kūrybą skaitau su malonumu.
– Paminėjote skirtingus poetus, jų laikysenos ir poetikos atrodo natūraliai priimtinos. Kaip manote, ar kas nors šiandieninėje literatūroje vis dar galėtų atrodyti neįprasta?
– Vėlgi nepasakysiu nieko naujo – visos teritorijos jau išžvalgytos, visi klodai jau eksploatuojami. Kiekvienas radęs savo lysvelę. O nustebinti tikrai galima. Štai šiuo metu skaitau Rimos Juškūnės „Irisus“. Skaitau ir mėgaujuosi. Viskas, ką anksčiau žinojau apie „moteriškąją“ poeziją, nuėjo į antrą planą. Perskaitęs šios autorės knygą galiu pasakyti, kad pažinau kitokią moterį (lietuvių poezijoje). Gali nustebinti ir iki skausmo pažįstami autoriai. Sakysim, jau mano minėta R. Katinaitė-Lumpickienė, prieš kelerius metus išleidusi eilėraščių rinkinį „Žemėje, sakei“. Nei prieš tai, nei po to net užuominų apie tokios poezijos galimybę jos kūryboje nebuvo. Žmoguje slypi didžiulė kūrybinė jėga, kuri gali bet kada prasiveržti. Kaip prieš daugelį metų ji prasiveržė Albino Žukausko kūryboje. Niekas nežino, kada tai atsitiks, o gal ir visai neatsitiks. Mes, rašantieji, nesiekiame ko nors nustebinti, kalbame apie tai, kas mums atrodo tuo metu svarbiausia, ir taip, kaip atrodo tuo metu geriausia.
Liubov Jakimčiuk: „Literatūra karo metu nėra beprasmė“
2017 m. Nr. 1
Ukrainiečių rašytoją Liubov Jakimčiuk kalbina Jurga Tumasonytė
Liubov Jakimčiuk vardą įsidėmėjau perskaičiusi Mariaus Buroko išverstų eilėraščių, kurie stebino intymiu kalbėjimu apie karo klaiką ir niūrią šalies dabartį. 2016-ųjų spalį rašytoja dalyvavo „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ – jos skaitomi eilėraščiai tebeskambėjo taip pat įtaigiai. Pamaniau, kad ne veltui jos antroji poezijos knyga apie karą „Donbaso abrikosai“ („Абрикоси Донбасу“) – tapo tokia garsi Ukrainoje. „Įdomu, ar, kilus kokiai nors baisiai visuomenės katastrofai Lietuvoje, žmonės irgi atsigręžtų į poeziją“, – dingtelėjo. Tad ir kalbamės apie Ukrainą, literatūrą bei ribines situacijas.
– Kaip atrodė Jūsų vaikystė, kurią praleidote Pervomaiske?
– Tai buvo niekuo neišsiskirianti vaikystė niekuo neišsiskiriančiame šachtininkų miestelyje. Dėl to ir aplinka buvo atitinkama. Pavyzdžiui, prisimenu šachtininkų pirtis, vietas, kuriose anglies perdirbimo gamyklos darbuotojai, t. y. ir vyrai, ir moterys, maudydavosi. Mes turėjome nuosavą namą, kurio „patogumai“ buvo lauke, todėl kartais mama mudvi su seserimi vesdavo į šitokią viešąją šachtininkų pirtį. Dvi eilės atvirų, viena priešais kitą pastatytų kabinų, garuojantis vanduo iš čiaupo, šiurkštūs juokeliai. Štai taip visa tai atrodė. Kad vanduo nebūtų toks karštas, moterys šaukdavo pirties prižiūrėtojai, o toji skambindavo į katilinę – ten vandenį šaltu atskiesdavo. Nežinau, kodėl prisiminiau kaip tik šį epizodą, tačiau jis turbūt visai tiksliai charakterizuoja mūsų aplinką. Mus supo štai tokie suaugusieji ir jų vaikai. Tie vaikai, tiksliau – berniūkščiai, būdavo lankęsi šachtose, po žeme. Ir tuo didžiavosi.
– Kada supratote, kad tikriausiai esate rašytoja? Ar buvo sunku pasirinkti, kuria kalba – ukrainiečių ar rusų – rašysite?
– Kai dar nemokėjau rašyti, jau buvau pradėjusi rimuoti. Pamatėme su sese per televizorių Shakespeare’o pjesę ir nustebome, kad žmonės gali kalbėtis eilėmis. Tad pradėjome ir pačios eksperimentuoti. Būdama devynerių parašiau pirmuosius du eilėraščius rusų kalba. Išgirdęs juos tėtis pasakė, kad tai ne mano eilės – per daug jau ten viskas sklandu. Įsižeidžiau. O paskui mokykloje mokytoja vietoje rašinėlio pasiūlė mums sukurti eilėraštį. Tai buvo ukrainiečių kalbos mokytoja, tad ir rašyti reikėjo ukrainietiškai. Aš ir parašiau. Kitaip tariant, turėjau įvairios patirties.
Vis dėlto Rytų Ukrainoje žmonės kalba gana specifine rusų kalba, ir ta kalba nėra visai rusų. Jų vartojama gramatika ir fonetika lieka ukrainietiškos, ir tik leksiniame lygmenyje vyrauja rusiški žodžiai. Ukrainos kalbotyrininkai laiko šią kalbą pietryčių ukrainiečių kalbos dialektu. Todėl tereikia įsisavinti daugiau ukrainietiškų žodžių, o tai kur kas paprastesnė užduotis, negu persiorientuoti į kitas gramatines struktūras ir fonetiką.
– Papasakokite apie šių dienų Pervomaiską. Kaip karas pakeitė šią vietą ir Jūsų artimųjų gyvenimą?
– Aš jau ganėtinai seniai ten buvau – tada, kai karas dar tik prasidėjo. Luhanske ir Pervomaiske lankiausi 2014-ųjų gegužę. Tuo metu Luhanske jau buvo užgrobti administraciniai pastatai, prie jų budėjo automatais ginkluoti separatistai. Pervomaiske tokių vaizdų nė iš tolo dar nebūtum radęs. Viskas priminė filmą, tik ne visi norėjo iš jo ištrūkti. Mano tėvai iš Pervomaisko išvažiavo 2015-ųjų vasario 14 dieną, pasiėmę su savimi tik drabužių ir dokumentus. Jie buvo įsitikinę, kad išvyksta trumpam. O dabar mes žinom, kad mūsų namuose gyvena vienas iš separatistų. Tikriausiai jis miega mano tėvų lovoje ir valgo iš mūsų indų. Mano tėčiui susitaikyti su tokia padėtimi sekasi sunkiausiai. Jis nori nuvažiuoti atgal ir sudeginti mūsų namą, kad jau nebebūtų daugiau kur grįžti. Tiesą sakant, mes visi jau seniai „sudeginome“ tą namą ir galvose pasistatėme sieną tarp tos siaubingos praeities ir dabarties. Juk negalima gyventi nuolat susitelkus į šią traumą – reikia susikurti naujus namus.
Kiek žinome iš pažįstamų, žmonės Pervomaiske (tai Luhansko sritis) gyvena tiesiog elementarų biologinį gyvenimą. Nieko gero ten nėra, gyventojai miršta nuo ligų, medicina nekokybiška, vandenį tenka atsinešti iš šaltinio. Mano miestas atsidūręs ties pačia konfliktuojančias puses skiriančia riba – šalia jau teritorija, kurią kontroliuoja Ukraina.
– Projektą „Metro iki Kibincų“ („Метро до Кибинец“) sumanėte, kai Jūsų tėvai persikėlė į tą kaimą, kuriame taip pat gyveno ir Jūsų mėgstamas poetas Michailas Semenko. Apie ką šis projektas? Ir kuo M. Semenko kaip poetas ir asmenybė Jums svarbus?
– Kai mano tėvai tapo pabėgėliais, jie beveik pusę metų neturėjo pastogės. Pinigų buvo mažai ir dėl to teko ieškoti nebrangaus namo kaime. Aš pasiūliau keliauti į Kibincus – jie yra pakeliui iš Kijevo į Charkovą. Greitasis traukinys per dvi valandas atvažiuoja į artimiausią nuo šio kaimo miestą Mirgorodą. Tėvams nepatiko nė vienas kaimas, kurį jie iki tol žiūrėjo. Bet apie Kibincus aš jiems daug pasakojau dar nuo 2007-ųjų. Ten gimė garsus ukrainiečių futuristinės poezijos kūrėjas Michailas Semenko. Jis pirmasis rašė verlibru ukrainiečių literatūroje, leido žinomą žurnalą apie meną „Naujoji generacija“ („Нова генерація“), protestavo prieš Pirmąjį sąjunginį rašytojų suvažiavimą, priėmusį socrealistinio meno nuostatas. 1937 metais jį sušaudė už tariamą „teroristinę veiklą“. Žodžiu, labai svarbus poetas. Aš tyrinėjau M. Semenko biografiją, tėvams nuolat apie jį pasakodavau, tad jie dabar apie šį poetą žino daugiau nei vidutinis statistinis literatūrologas. Juk daug lengviau persikraustyti į kokią nors tau pažįstamą vietą negu visiškai nežinia kur, tiesa? Taip ir nutiko.
Siūlydama jiems ten persikraustyti planavau, jei tik pavyks, tame kaime nuveikti ką nors dėl poeto atminimo. Viename savo eilėraštyje M. Semenko rašo, kad iš Paryžiaus iki Kibincų kada nors bus galima nukakti metro vos per naktį. Taip atsirado projektas „Metro iki Kibincų“ – tai yra ir pats kultūrinis projektas, ir festivalis. Į Kibincus su draugais mes atvežame rašytojų, menininkų, „žmonių iš televizoriaus“ ir čia rengiame įvairias akcijas. Jų pažiūrėti į kaimą atvažiuoja žmonės ir iš Mirgorodo ar Poltavos. Į renginius kartais ateina ir keli šimtai vietinių. Šitas projektas – dėl malonumo. Juk įdomu! Atsigręži į konkretų kaimą, apie kurį visi seniai pamiršę, ir darai ten kultūrinį eksperimentą. O tada stebi, kaip jis keičia arba nekeičia vietinių gyvenimą. Žinoma, esama čia ir tam tikro savanaudiškumo momento. Žmonės žino, kad šis projektas yra mano iniciatyva, o tai, be kita ko, taip pat leidžia ir mano tėvams pasijusti tame kaime ne svetimiems, bet priešingai – netgi reikalingiems. Juk jie man padeda viską organizuoti ir be jų festivalis 2016-ųjų vasarą būtų neįvykęs.
– Kiek laiko rašėte savo antrąją poezijos knygą „Donbaso abrikosai“?
– Rašiau ją nuo 2008 metų pabaigos iki 2015-ųjų pradžios.
– Kokia Jūsų nuomonė apie literatūros misiją, kai prasideda karas? Ir kaip nebanaliai turėtų skambėti poezija apie žmones užklupusią tragediją?
– O! Apie tai aš galėčiau perskaityti ištisą paskaitą – kaip tik ruošiuosi dabar kelionėms ir literatūriniams vakarams Amerikoje ir Kanadoje. Ten daug kalbėsiu šia tema. Jeigu trumpai, literatūra niekaip negali paveikti karo, nebent taip: užsiskaičiau, žinote, ir nebenuėjau įsirašyti į ISIS arba DLR kariuomenę. Tačiau literatūra karo metu nėra beprasmė. Pagrindinė jos funkcija – būti tiesiog literatūra, menu. Karas atveria daug naujų prasmių, kurios traukia rašytojų ir skaitytojų dėmesį. Vis dėlto šios prasmės, kaip ir pats karinis siužetas, nėra kokia nors naujovė. Mes netgi žinome, kad galimi siužetai jau yra suklasifikuoti ir apskaičiuoti. Kai kas jų įvardija kelias dešimtis, o Borgesas visus juos apskritai redukuoja iki keturių. Geriausia, ką gali padaryti autorius, – tiesiog dirbti su forma. Su viso teksto, atskirų jo dalių forma, o ir su leksika – juk žodžiai tai irgi forma. Tačiau literatūra neišvengia ir šalutinių poveikių. Ji turi visas galimybes gilintis į įvairias traumas, taip pat ir tas, kurios susijusios su karu. Bet čia mes susiduriame su autoriaus atsakomybės klausimu. Jis privalo ją turėti. O juk pasitaiko ir neatsakingumo. Tarkime, neatsakinga įgytą kario patirtį perkelti į literatūrą. Vienas ukrainiečių poetas, dalyvavęs šiame kare, rašo eilėraščius, kurie skaitytoją stačiai dehumanizuoja. Suprantama, kad galėtum nužudyti priešą, reikia jį demonizuoti, bet kai atsiduri užfrontėje, šitai gali būti pavojinga: juk žmonių demonizavimas tau suteikia įsivaizduojamą teisę nelaikyti jų žmonėmis vien dėl to, kad jie, pavyzdžiui, yra rusai. Tai labai pavojinga.
– Ar Jums paprasta išlaikyti atstumą su menu ir jį kuriančiu žmogumi, kurio ideologija yra priešinga jūsiškei?
– Jei susiduriu su tikru menu, ideologijos problema man pranyksta. Tad svarbiausias šiuo atveju man yra toks klausimas: menas tai ar ne? Žinoma, bet koks menas vienaip ar kitaip yra susijęs su ideologija, o jei nesusijęs – tada tai nevykęs menas. Štai skaitome Orwello „1984-uosius“ ir suprantame, kas ten savas, kas ten svetimas, ir daugiabalsis romanas verčia mus daryti daugmaž vieną išvadą. Vienaip ar kitaip turime apsispręsti, su kuo mes. Autorius mus priverčia pasirinkti. Tačiau yra skirtumas tarp meno ir propagandos. Ir šis skirtumas labai ryškus ir aiškus. Jei žmogus, kuris sakosi, kad kuria meną, iš tiesų užsiima propaganda, tai aš laikausi nuo jo atokiau. 2016 metais atsisakiau dalyvauti poezijos renginyje Berlyne su viena poete iš Luhansko, kurios tekstai iš esmės yra propaganda. Aš niekada neskaitysiu savo eilėraščių renginiuose, kuriuose skaitomi ir propagandiniai tekstai. Tai nėra tapatūs dalykai, ir rikiuoti jų greta vienas kito nedera. Būtų tas pats, kas rengti mano poezijos rinkinio „Donbaso abrikosai“ pristatymą kartu su kokia nors kad ir to paties Aleksandro Dugino knyga. Juk atrodytų keistoka, ar ne?
– Kokiose vietose dažniausiai tenka skaityti savo tekstus?
– Knygos pristatymai vyksta ir knygynuose, kavinėse, universitetų ar įmonių aktų salėse, kariniuose daliniuose, ir teatrų scenose, koncertų salėse (ypač jei kalbėtume apie mano muzikinius-poetinius projektus, kurių dabar turiu du – su kontrabosininku Marku Tokariu ir su dainininke bei muzikante Olesia Zdorovecka).
– Kokie Jūsų įspūdžiai iš literatūrinių renginių svetur? Ar galima būtų teigti, kad poezija Ukrainoje šiuo metu yra kur kas populiaresnė negu kitose šalyse?
– Taip, Jūs teisi, Ukrainoje poezija yra daug populiaresnė negu Europos Sąjungoje, ypač Vakarų Europoje. Man teko skaityti Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Baltarusijoje – greitai keliausiu ir į Ameriką bei Kanadą. Tačiau kol kas aš dar niekur nemačiau, kad į literatūrinį renginį ateitų beveik vienas procentas miesto gyventojų, tai yra aštuoni šimtai žmonių, kaip kad buvo Slovianske, Donecko srityje.
– Kaip Jūs suprantate sąvoką „patriotiškumas“? Ar šio žodžio reikšmė Jums pakito, kai prasidėjo karas?
– Kai mano gyvenimo tikslas buvo išgelbėti pasaulį, tada aš vadindavau save patriote ir šis žodis man šį tą reiškė. Bet dabar, prasidėjus karui, mano tikslas – išgelbėti savo artimuosius ir išsigelbėti pačiai. Todėl šis žodis man nebeturi prasmės. Pakeisti arba išgelbėti pasaulį ar konkrečią šalį – tai pernelyg neaprėpiama užduotis, nuo kurios gali net išeiti iš proto, jei tik iš tiesų šia užduotimi tikėsi. O žodis „patriotiškumas“ – tai vienas iš tų žodžių, kurie leidžia valdyti žmones, tarkime, skelbti septintą mobilizacijos bangą. Gerai, tegu būna toks žodis. Visi žodžiai reikalingi.
– Ir paskutinis klausimas – kas, Jūsų nuomone, yra šiandieniai Ukrainos didvyriai?
– Ukrainos didvyriai – tai mirusieji, tai žmonės, kurie žuvo už savo šalį. Ir tik įsivaizduokite, mūsų visa visuomenė, o ypač vaikai, stengiasi lygiuotis į šiuos žuvusius didvyrius! Vaikai, berniūkščiai, nori būti tokie, kaip jie. Bet juk tai baisu! Aš norėčiau, kad mūsų didvyriai galų gale liktų gyvi. Tam literatūra man ir reikalinga.
Elena Baliutytė: Nuo rašytojo prie Jo Didenybės skaitytojo: lietuvių literatūros kritika šiandien
2016 m. Nr. 12
Su literatūros kritike Elena Baliutyte-Riliškiene kalbasi Elvina Baužaitė
– Kokia literatūros kritikos šiandiena Jūsų akimis? Kokia jos būklė?
– Visą pastarąjį dešimtmetį, o gal ir dar anksčiau, kai imta intensyviau reflektuoti literatūros kritikos padėtį, kalbama apie jos krizę. Krizės požymiais nurodoma siena tarp literatūros kritiko ir skaitytojo (Rimantas Kmita), nepakankamas materialinis atlygis, ir su tuo iš dalies susijęs kokybiškų šio žanro tekstų trūkumas kultūrinėje žiniasklaidoje. Ne visi šias aplinkybes laiko kritikos krizės priežastimis, o ir dėl pačios krizės apraiškų abejoja (Giedrė Kazlauskaitė). Aš būčiau linkusi pritarti pastarajai nuomonei. Visą šį laiką kritika buvo, keitėsi, atsinaujino su literatūron atėjusia nauja karta. Kritikos pokyčiai labiausiai susiję su jos, o ir visos literatūros, padėtimi šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje.
– Žiūrint Jūsų, kaip literatūros kritikos tyrėjos, akimis, kritikoje galima daugiau įžvelgti tradicijos ar novacijų? Taikomais požiūriais, pasitelkiamais metodais šiandienė lietuviškoji literatūros kritika prilygsta Europos, pasaulio literatūros kritikos diskursui?
– Kaip minėjau, lietuvių literatūros kritikos padėtis panaši į visos literatūros: būdama humanitarinės kultūros dalimi, ji priversta nuolat įrodinėti savo reikalingumą ir naudingumą pragmatiškai ir vartotojiškai šiuolaikinei visuomenei. Tai yra bendros humanitarinių mokslų problemos šiuolaikiniame pasaulyje, ir situacija Lietuvoje nėra išimtis. Turbūt kaip tik dėl to, kad literatūros kritikai stengiasi būti reikalingi ir pastebimi laisvosios rinkos sąlygomis, ir pas mus atsiranda tokios kritikos kryptys kaip ekologinė, geografinė, ekonominė. Jos dar nėra plačiai paplitusios, dažniau tik žvalgomos akademiniame diskurse (kad ir Irenos Ragaišienės, Vijolės Višomirskytės, Indrės Žakevičienės studija „Ekokritikos akivarai“, 2007). Iš esmės šios kritikos kryptys priklausytų bendresniam sociokritikos laukui, kuris šiuo metu Lietuvoje, man rodos, yra dominuojanti literatūros tyrimo prieiga. Ji natūraliai pasižymi tarpdiscipliniškumu, kuris literatūrologines pozicijas sustiprina kontekstine sociologine, istorine, psichologine, ekonomine pozicija. Nepretenduodamos į griežtą metodologiškumą, jos, kaip ir giminingųjų kultūrinių studijų ar naujojo istorizmo kryptys, leidžia tyrėjui rinktis vieną ar kitą aspektą priklausomai nuo jo objekto, turimos medžiagos ar kitų tyrimo eigoje besirandančių galimybių ir aplinkybių.
Kalbant apie literatūros kritiką siaurąja prasme, kitose Europos valstybėse ar JAV jos socialinis ir visuomeninis statusas yra aukštesnis, bent taip rodytų faktas, kad Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar JAV didieji dienraščiai („New York Times“, „The Guardian“, „The Independent“, „Süddeutsche Zeitung“, „Frankfurter Allgemeine“ ir kt.) turi kultūrai, menui, knygoms skirtas skiltis, vadinasi, turi ir savo skaitytoją.
– 2002 m. išleistoje Jūsų monografijoje „Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika (1945–2000)“ literatūros kritikos vaidmuo pirmaisiais pokario dešimtmečiais iškalbingai pavadintas aukos ir budelio. Kokias funkcijas steigia, užduotis kelia šiandienos realybė, kuri daugiau mažiau tiksliai nusakytina kaip vartotojų visuomenės būtis? Kritikas šiuolaikiniame pasaulyje – kas?
– Literatūros kritika tapo laisva, nepriklausanti nuo politinių, ideologinių direktyvų. Dabar ji gali vadovautis tik savo kaip žanro imperatyvu: vertinti ir analizuoti savojo laiko literatūrą, padėti skaitytojui susiorientuoti naujų knygų jūroje. Tokią funkciją ji gali atlikti tik tuomet, kai skaitytojas jai deleguoja šią literatūrą reglamentuojančią misiją. Savo galios statusą literatūros lauke kritika turi susikurti savo pačios priemonėmis. Kadangi kritika remiasi subjektyvumu, ypatingos reikšmės turi kritiko autoritetas. Bet šias klasikines kritikos funkcijas keičia, iškreipia, modifikuoja šiuolaikinis jos būvis. Niekas tarsi neabejoja, kad kritikos pagrindinė priedermė skirti pelus nuo grūdų, bet ne visų literatūros lauko dalyvių interesus šis imperatyvas atliepia. Knyga yra tapusi rinkos dalyve, leidėjai, autoriai iš kritikos dabar labiausiai laukia reklaminio momento, kuris paskatintų vartotoją knygą pirkti; rašau vartotoją, ne skaitytoją, nes net bibliotekos dabar išduoda vartotojo bilietą. Nebereikia argumentuoto vertinimo, analizės, nes vartotojui tai gali būti per sudėtinga, per nuobodu ir t. t. Ima dominuoti į smagius reginius (su muzika, aktoriniais skaitymais) gravituojantis knygų pristatymo žanras. Nesakau, kad jis nereikalingas, bet jis neturėtų pakeisti recenzijos. Beje, daugelis kritikos rašinių kultūrinėje spaudoje ir atsiranda pristatymuose pasakytų kalbų pagrindu, tad reiklesnis vertinimas tampa deficitu. Taigi literatūros kritikas dabar neretai yra panašus į reklamos, viešųjų ryšių specialistą. Kitas svarbus momentas, kad literatūros kritika dabar egzistuoja internetinės žiniasklaidos ir socialinių tinklų epochoje, kai kritiką, savo srities profesionalą, keičia eilinis skaitytojas, besidalijantis savo įspūdžiais apie perskaitytą knygą, matytą filmą ir pan. Jis nori greitai sužinoti, apie ką knyga, o kritikas kalba apie estetinę vertę, struktūrą, formos ypatumus.
– Monografijoje teigiate, kad atgavus nepriklausomybę atsigavo neakademinė kritika, kurios vienas pagrindinių bruožų – eseistinis subjektyvumas, žanrinės formos laisvė. Ar šiandien tos laisvės, subjektyvaus vertinimo nėra per daug? Kritika netapo tiesiog pasisakymu?
– Kritika yra iš esmės subjektyvumu besiremiantis žanras, žinoma, šalia kitų parametrų – analizės, argumentavimo, vertinimo. Šiandienėje kritikoje galėtų būti daugiau kalbama apie recenzijos objektą, o ne apie recenzento būsenas, impresijas ir pan. Užuot rašęs recenziją (analizavęs ir vertinęs knygą), recenzentas pats ima kurti literatūrą. Žinoma, ir nesilaikant žanro taisyklių gali būti parašyta gera, įdomi recenzija, nes kritika taip pat yra kūryba, ir kritiko kūrybiškumas yra esminis faktorius. Taigi viskas priklauso nuo to, kas recenziją rašo, pavyzdžiui, Sigitas Parulskis (vienu metu „Šiaurės Atėnuose“ kuravęs literatūros kritiką ir pats gausiai rašęs recenzijas) gali sau leisti formaliai nesilaikyti jokių taisyklių, kalbėti apie save ar kitką, o knygos vertinimas bus kaip ant delno.
Na, o jei kalbėsime apie kitus mirtinguosius ir tendencijas, tai neseniai iš tiesų buvo labiau linkstama į eseistines improvizacijas bei neįpareigojančias interpretacijas. Tačiau ir interpretacinė kritikos forma savaime nėra bloga; prisiminkime kad ir Rimvydą Šilbajorį, Kęstutį Nastopką ar Viktoriją Daujotytę – jie, pasirinkę vertingus tekstus, tiesiogiai jų nevertina, o, pasiremdami skirtingomis teorinėmis premisomis (atidaus skaitymo, semiotikos, fenomenologijos), meistriškai interpretuoja ar analizuoja, o jų kuriamas prasmės laukas savaime liudija ir kūrinio vertę.
– Kritikos užduotis – ne vertinti, o įvertinti, ar šiandieniuose tekstuose nestokojama įvertinimo, kuriam vėlgi reikia argumentų pagrindo, žinių ir išmanymo bei drąsos tarti žodį, prisiimant atsakomybę už jį, jo poveikį?
– Galbūt ir stokojama, bet tai lemia ne tik kritiko asmenybė, bet ir bendresnės laiko tendencijos – kad ir knygos – rinkos dalyvės – komercinis statusas. Naujoji kritikų karta (Virginija Cibarauskė, Giedrė Kazlauskaitė, Rimantas Kmita, Neringa Butnoriūtė) narsiai ima kritikos vairą į savo rankas, drąsiai reiškia savo nuomonę, nesislapsto už bendrybių ir mandagybių. Nesakau, kad visada galiu sutikti su vienu ar kitu jų vertinimu, kartais įžvelgiu net užmojį pastumti į šoną pripažintus viduriniosios kartos rašytojus, taip gal ruošiant vietą savosios, jaunesnės kartos kūrėjams. Bet tai natūralu, sakoma, kad kritikas geriausiai supranta savo kartos rašytojus. Išvengti tam tikro vienpusiško dominavimo padeda tai, kad literatūros lauką tarpusavio įtampomis kuria įvairių kartų rašytojai ir kritikai. Tik akivaizdu, kad kritika yra jaunų žmonių žanras, vėliau daugelis ataušta, renkasi kitas, mažiau konfliktiškas veiklos sritis – kad ir literatūrologiją. Graži išimtis čia būtų Valdas Kukulas, kuris iki gyvenimo pabaigos visapusiškai domėjosi literatūra, ją analizavo, apie ją rašė – buvo jai tiesiog pasišventęs.
– „Laiko įkaitėje…“ išskyrėte ir plačiau aptarėte penkių kritikų raišką, žymėjusią pokytį, tam tikrą naujumą, kurio laukta ir tikėtasi atgavus nepriklausomybę. Kokius naujumo ženklus pastebite ir galėtumėte išskirti šiandienėje kritikoje?
– Naujoji kritikų karta kaip tik stengiasi keisti literatūros kritikos padėtį, sugrąžinti kritiko profesijai prestižą, atsilaikyti prieš komercializaciją, kovoti su vadinamaisiais kritikos krizės reiškiniais. Jaunieji kritikai turi ambicingus tikslus: norą formuoti ir struktūruoti literatūros procesą, būti literatūros lauke galios pozicijoje, formuoti skaitytojo estetinį skonį (V. Cibarauskė). Tai reikalauja rašančiojo apie literatūrą profesionalumo ir asmenybiškumo, ir akivaizdu, kad šios savybės jaunosios kartos kritikams tebėra vertybės. Jie patys reflektuoja literatūrinio gyvenimo rutiną, komercializaciją, kritiko, kaip literatūrą aptarnaujančios personos, sampratą, ir daro tai ne tik rimtai, bet ir su humoru, (auto)ironija. 2010 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų iniciatyva buvo įsteigtas Kritikų klubas, sambūris, turėjęs stiprinti kritikos refleksyvumą, skatinti poleminę dvasią, palaikyti kritikų bendruomeniškumą. Gaila, kad po kelių seminarų-diskusijų bei viešų pareiškimų dėl kultūrinės žiniasklaidos padėties klubo veikla sustojo.
– Kaip užsiminėte, kritika yra kūryba, autoriaus kūrybiškumas, jo individualumas – asmenybė – ypatingos svarbos dalykas. Pokalbyje jau įvardijote keletą šiandien rašančių kritikų, tačiau žiūrėdama į šiandienos lietuviškosios kritikos lauką, galvodama apie jaunąją kritikų kartą, kokius autorius, asmenybes išskirtumėte kaip individualybes, galėtumėte įvardyti savito balso, savito žodžio literatūros vertintojais? Kokios stilistinės ypatybės juos išskiria?
– Kaip ir anksčiau (prisiminkime kad ir S. Parulskio lietuvių ir verstinių knygų recenzijas „Šiaurės Atėnuose“, Renatos Šerelytės gausiai teberašomus kritikos tekstus, Aido Marčėno, V. Kukulo, Andriaus Jakučiūno literatūros apžvalgas „Literatūroje ir mene“ bei „Nemune“), literatūros kritikoje aktyviai dalyvauja ir patys rašytojai: G. Kazlauskaitė, R. Kmita, Marius Burokas, Vainius Bakas, Nerijus Cibulskas. Jie rašo įdomius kritikos tekstus, ir tai yra svarbiausia, nes nuobodis sunaikina pačią taisyklingiausią recenziją. Kubilišku kritikės temperamentu ir polemine drąsa išsiskiria V. Cibarauskė, iš vadinamųjų akademikų profesionalias, analitiškas, argumentuotas recenzijas rašo Manfredas Žvirgždas; ieškodama jam atitikmens tarp lietuvių kritikos klasikų, minėčiau Alberto Zalatoriaus pavardę. Nors klausiama esu apie jaunosios kartos kritikus, bet noriu paminėti ir vieną kitą aktyviai kritikoje besireiškiantį savo kartos kolegą – tai šiuolaikiniais kritikos klasikais jau vadintini Jūratė Sprindytė ir Marijus Šidlauskas. Jie ne tik visada aiškiai formuluoja savo vertybinę poziciją, bet ir turi savitą, individualų, atpažįstamą stilių.
Galima kalbėti ne tik apie individualias autorių stilistikas, bet ir publikavimo vietų nulemtas skirtingas komunikacines strategijas. Antai G. Kazlauskaitė „Laiške jaunam kritikui“ apie savo literatūros kritikės pradžią (apie 2004 m.) rašė: „Kiek prisimenu, egzistavo ir tam tikra recenzijų stiliaus klasifikacija: į Litmenį rašydavau nuosaikiai, į „Metus“ – akademiškai, į „Š. A.“ – gan akiplėšiškai, laisvai“1. Manau, kad ši klasifikacija tebegalioja. Demokratiškųjų „Šiaurės Atėnų“ nuopelnai literatūros, o ir kitų menų, ypač dailės, kritikai yra nepaneigiami. Čia, galima sakyti, aktyviai reiškėsi poeto, eseisto, dailės kritiko Alfonso Andriuškevičiaus kritikos mokykla, čia publikuoti Castor & Polux slapyvardžiu pasirašyti kontroversiškų vertinimų sulaukę kritikos tekstai, čia nuskambėjo Gagenančių žąsų vardu pasirašytos itin kritiškos recenzijos. Tiesa, pastaruoju metu „Šiaurės Atėnų“ kritikos avangardinė maišto dvasia yra kiek nuslūgusi. Bet tebesilaikoma švietėjiškos nuostatos ugdyti jaunuosius literatūros kritikus ir kitaip skatinti kritikos procesus: 2015-ųjų pabaigoje savaitraštis paskelbė apie „Šiaurės Atėnų“ literatūros kritikos seminarą, kurio vedėjais buvo nurodyti S. Parulskis, G. Kazlauskaitė ir R. Kmita.
– Kompozitorius Antanas Kučinskas pokalbyje su Daiva Šabasevičiene ištarė: „<…> muzika kaip bene abstrakčiausias menas nėra suvokiama savaime, ji reikalauja specifinės kompetencijos, išsilavinimo, daugiau pastangų ją perprasti. To neretai trūksta. O šioje tingėjimo kulto epochoje tai ir nepageidaujama“2. Tęsiant kritikos būties šiandienos pasaulyje mąstymą, klaustina, ko, remiantis Jūsų patyrimu, iš kritikos tikisi, laukia, pageidauja šiuolaikinis skaitytojas? Tekstai vis labiau paprastinami, sakiniai trumpinami, kad būtų perskaityti greičiau, suprasti lengviau, kritika tampa (yra tapusi) tik anotacija, reklamos žinute, ar tikrai tik to ir reikia, pakanka?
– Šiuolaikinis skaitytojas yra labai įvairus: skirtingo amžiaus, išsilavinimo, interesų… Galima kalbėti tik apie vieną ar kitą tendenciją; suprantu, ką klausdama turite omenyje, ir turbūt turėčiau atsakyti, kad nepakanka, nes Lietuvos dienraščiuose nėra nei literatūrai, nei jos kritikai skirtos skilties ar ko nors panašaus. Tiesa, „Respublikoje“ būna pokalbių su kūrėjais, atsiliepimų apie naujas knygas, bet tai labiausiai turbūt dėl ten dirbančio poeto Rimvydo Stankevičiaus iniciatyvos ir pastangų. Internetinėje žiniasklaidoje, žinoma, pasitaiko vienas kitas skaitytojo atsiliepimas apie knygą ar kartais išimties tvarka perspausdinta recenzija, bet tik tiek. Turbūt leidėjai mano, kad didžiajai jų skaitytojų daliai literatūrai skirtas puslapis ar koks nors savaitinis priedas būtų neįdomūs ir neskaitomi.
Kultūrinėje žiniasklaidoje (nors ir nepakankamai finansuojamoje) literatūros kritika (bent kol kas) turi neblogas pozicijas, ir tik nuo pačių kritikų priklauso, kiek jie sugebės jas išnaudoti. O kritikos gyvybingumą rodančių ženklų (autorių ir tekstų) yra nemažai, tad labai dramatizuoti gal nėra reikalo. Štai jau antrą dešimtmetį leidžiamas tik recenzijoms skirtas žurnalas „Knygų aidai“ (per metus pasirodo keturi numeriai). Gaila, kad šis įdomus žurnalas nėra plačiai žinomas; 2009 m. konferencijoje, skirtoje kultūrinei žiniasklaidai, R. Kmita sakė, kad „Knygų aidai“ yra sunkiausiai gaunamas žurnalas iš visos kultūrinės spaudos. Deja, tą patį galima pakartoti ir 2016-aisiais. Šiaip ar taip, recenzijos žanras yra dar pakankamai gyvybingas, bet labai trūksta apžvalginių, literatūros procesą reflektuojančių straipsnių. Iš dalies tai kompensuoja tradiciškai pavasariniame „Metų“ numeryje publikuojamos metų knygų apžvalgos, ar teminiai žurnalo rengiami pokalbiai (minėtinos čia Regimanto Tamošaičio pastangos) – kad ir apie popliteratūrą, esė, novelę, literatūros lūžį ir kt.
– Teikdama minėtą monografiją habilitacijos procedūrai, pažymėjote: kritika literatūrologų dėmesio objektu tampa retai; o šiandien, prabėgus septyneriems metams nuo Jūsų habilitacijos, kaip žiūrima į literatūros kritiką? Kiek dėmesio ir iš literatūrologų, ir iš literatūros žmonių – rašytojų, skaitytojų bendruomenės – ji sulaukia?
– Manau, kad pastaraisiais metais literatūros kritika dėmesio sulaukia gerokai daugiau: svarbiausia, patys literatūros kritikai, ypač jaunosios kartos, ne tik aktyviau reflektuoja kritikos situaciją, bet ir imasi veiksmų, kad padėtis gerėtų. Be laisvųjų kritikų, savo indėlį įneša ir kartais jaunųjų per dantį patraukiami akademikai: štai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įsteigė kasmetinę Vytauto Kubiliaus premiją kritikams už dviejų pastarųjų metų darbus, analizuojančius literatūros procesą. Premija teikiama nuo 2012 metų, jos laureatais yra tapę poetas, eseistas, kritikas Valdas Kukulas, asmeninio tinklaraščio autorius Virginijus Gasiliūnas, socialusis egzistencialistas Marijus Šidlauskas, nesocialusis estetas Laimantas Jonušys. Geras ženklas, kad kasmetiniame geriausios knygos rinkimų scenarijuje atsirado ir knygų penketuko recenzijų konkursas. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius 2012 metais įsteigė Poezijos kritikos premiją – jos laureatais yra tapę jau minėti N. Butnoriūtė, V. Bakas, N. Cibulskas, G. Bernotienė. Šiuolaikiniams literatūros ir jos kritikos funkcionavimo ypatumams („Literatūra. Reklama. Vertė“) buvo skirtas rugpjūčio pabaigoje Biržuose vykęs šiemetis tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Šį lapkritį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyks V. Kubiliaus ir R. Šilbajorio 90-tosioms gimimo metinėms skirta konferencija, kur bus aptariamos ir šiuolaikinės kritikos problemos. Literatūros kritikos kursas yra dėstomas universitetuose, rašomi bakalauro ir magistro darbai, ginamos disertacijos.
– „Matyt, natūraliai ateina laikas, kai tampa svarbu ne tik mokėti parašyti eilėraštį, bet ir išreikšti savo egzistencines patirtis, susivokti savo gyvenime, ieškoti atsakymo į iškilusius žmogiškosios būties klausimus. Prieinama tam tikra riba, kai pradeda jaustis prasmės stygius, peržiūrimos vertybės, imama suvokti save esant mirtingą“3 , – taip rašėte apie Mariaus Buroko knygą „Išmokau nebūti“ (2011). Jūsų kaip literatūros pasaulio žmogaus pajauta, kokia šiandien lietuvių literatūra – kas reiškiama ir išreiškiama kaip?
– Lietuvių literatūra šiandien yra įvairi ir įdomi. Pati dažniau rašau apie poezijos ir eseistikos knygas. Šiuolaikinėje poezijoje man patinka platus stilistinis diapazonas, poetinio kalbėjimo modelių įvairovė. Labai gerai girdimas moterų poečių balsas. Iš esmės visa poezija (o gal ir proza) kalba apie tą patį, tik labai įvairiai, išlaikydama formos distanciją. Yra Antano A. Jonyno poezijos forma, yra A. Andriuškevičiaus, Donaldo Kajoko, A. Marčėno, Eugenijaus Ališankos, Vlado Braziūno, R. Stankevičiaus, G. Kazlauskaitės… – visų, paminėtų ir nepaminėtų, kiekvieno kitaip vienkartinė poezijos forma. Poezijos skaitymas reikalauja pastangų, tai labai kondensuotas menas, bet už tai gauni tokią grįžtamąją vertę, kuri kompensuoja viską.
Dabartinė lietuvių proza taip pat ne vienatonė: skaitytojai, linkę gilintis į egzistencinius būties klausimus, nebus nuvilti Valdo Papievio, Danutės Kalinauskaitės, Lauros Sintijos Černiauskaitės psichologizmo, pasiilgę humoro, ironijos distancijos – Giedros Radvilavičiūtės, S. Parulskio, A. Andriuškevičiaus, Rolando Rastausko tekstų. Jei ką ir prozoje, nelyg poezijoje, pirmiausia traukia teksto poetika, prasmių minklės, tie, manau, su malonumu skaitys A. Jakučiūno, Herkaus Kunčiaus, Kęstučio Navako romanus.
Jei traukia epinis pasaulio vaizdas – istorinis ar mūsų dienų – gali rinktis Kristinos Sabaliauskaitės, Undinės Radzevičiūtės, Alvydo Šlepiko kūrinius. O kur dar suvešėjusi populiarioji kelionių, atsiminimų literatūra, Andriaus Tapino su užmoju lietuvių literatūroje pradėtas stimpanko (steampunk) žanras…
– Jaroslavas Melnikas „Paryžiaus dienoraštyje“ ištarė: „O štai didelį knygyną, kur knygos, tegul jau ir pabuvusios kieno nors rankose, būtų parduodamos po 1–4 litus, – tokį dalyką vargu ar Lietuvoje rasite. Nusipirkau daugybę vertingų filosofinių, psichologinių, istorinių ir kitokių knygų už tokią kainą. Dauguma knygų atrodo kaip naujos: prancūzai moka jas saugoti“4. Norėčiau paklausti: knyga ne kaip materija, bet kūrybos tekstas, šiandien Lietuvoje – vertybė?
– Manau, taip, nors negaliu remtis kokiomis nors apklausomis ar kitais objektyviais duomenimis. Tiesiog remiuosi savo pačios patyrimais. Vilniuje (turbūt ir kitur) yra prigijusios mažosios bibliotekėlės (žmonės jas vadina ir lesyklėlėmis, namukais): kad jos veikiančios, galiu paliudyti savo rajone Šeškinėje, prie buvusio fontano, įrengtos lesyklėlės pavyzdžiu: praeinu pro ją kasdien ir matau prie jos sustojančius ir knygas žiūrinėjančius žmones. Knygos keičiasi, vadinasi, žmonės ne tik pasiima patikusią knygą, bet ir palieka savo. Taip pat bibliotekose atsirado skyreliai, kur irgi galima knygą palikti ar pasiimti. Be to, naudotą knygą dabar pigiai galima įsigyti ir internetu – yra specialių svetainių.
Kitas įspūdis iš toliau: neseniai pasirodė prastai parengta kraštotyrinio pobūdžio knyga apie mano gimtąjį kaimą ir jo apylinkes. Kaip sujudo žmonės, visi tapo kritikais: vienas net nuvažiavo pas knygos autorę, kad nurodytų jos padarytas klaidas. Buvo surengtas ir viešas knygos aptarimas. Kaimynės, pasakojusios man apie tą susitikimą, išvada tokia: geriau visai nesiimti tokio darbo, nei jį padaryti bet kaip.
Įtariu, kad klausdama turėjote omenyje kiek kitus dalykus, bet dabar mane labiau veikia netikėti, keisti gyvenimo patyrimai; neseniai supratau, kodėl nebegaliu žiūrėti kad ir televizijoje snobo kine rodomų filmų. Net „Didis grožis“, kritikų įtrauktas į XXI a. geriausių filmų šimtuką, man pasirodė narciziškas, banalus, elementarius dalykus pristatantis kaip atradimus, kaip ypatingą, sunkiai prieitą išmintį.
– Gera literatūra – ne prabangos prekė, tai orios, inteligentiškos, intelektualios asmenybės gyvenimo kultūros dalis. Kaip Jums atrodo, ką ir kaip skaitome šiandien? Vis tik dėmesį pelno vienadieniai bestseleriai, o grožinė literatūra – meno kūriniai – dažnai lieka paribyje, užribyje.
– Taip, turbūt neabejotina tiesa, kad poezija yra mažiau skaitoma, ir kaip kartais apstulbsti, ir nudžiungi, kai susiduri su tokios tiesos išimtimi: antai poliklinikoje, ieškodama paliktos knygos, tokių paieškų rezultatyvumu suabejojusiai sesutei (esą čia praeina tiek žmonių) paaiškinau: tai poezijos knyga, normalūs žmonės tokių neskaito; ir kaip sutrikau, kai kita sesutė čia pat atitarė: o aš labai mėgstu poeziją, ir manau, esu normalus žmogus. Taigi statistinės tiesos sau, o žmonių įvairovė ir nenuspėjamumas sau. Kiekvienas gali rasti sau tinkamą knygą – svarbu, kad apskritai ieško. Įdomus pokalbis apie knygas kartą užsimezgė ir kirpykloje, kai prieš Vilniaus knygų mugę, turėdama kilnių švietėjiškų tikslų, pabandžiau supažindinti kirpėją su lietuvių prozos naujienomis. Mano reklamuojamos knygos (pasakojau siužetus) jai įspūdžio nepadarė, užtat išklausiau smagų Harukio Murakamio pašlovinimą. Skaitomiausios, manau, yra (auto)biografinės, memuarinės knygos, įvairūs istoriniai pasakojimai. Aš pati mėgstu detektyvus, tik, deja, to laisvo laiko…
– Baigiant pokalbį pasidalykite tokiu fenomenu kaip skaitymo malonumas… Koks jausmas? Kas jį žadina? Koks naujausias Jūsų patyrimas?
– Baigiasi vasara, o ant mano stalo tebekaraliauja knygos-darbo objektai. Visa laimė, kad darbo santykis greitai virsta skaitymo malonumu. Šiuo metu sudarinėju A. A. Jonyno poezijos rinktinę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamai „Gyvosios poezijos“ serijai, kurioje, be knygos, būna ir kompaktinė plokštelė su įrašytais pačių autorių (ar aktorių) skaitymais. A. A. Jonyno poezijos, manau, pristatinėti nereikia, jo lyrikos tylus, prislopintas melodingumas, intonacinis savitumas, įgarsintas autoriaus balsu, įgauna naujų, papildomų estetinės įtaigos galių. Prisimenu, studijų metais mes kaip mantrą kartojom jo eilėraščių eilutes: „Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu / tamsios uogos kerus išsklaidys o naktis…“ ar „Vėlų vakarą prie jūros man kalbėjo salomėja, / vėlų vakarą man liūdna vėlų vakarą ant vėjo…“ Dabar netikėtai iššoka kito ritmo ir kitokios nuotaikos poetinės frazės: „tuoj radijas traškėdamas praneš / nereikalingą tačiau tikslų laiką / ir miestas dar tuštesnis negu aš / neveikia vaistinė neveikia ir nereikia“; „gyvenimas pilnas tikrovės / kaip kibiras šiekštų ir srutų…“ Poezijos skaitymas labai intymus dalykas, tad pabūsiu tiesiog skaitytoja ir daugiau nekomentuosiu, tik pridursiu, kad gera poezija duoda tiek, kiek pajėgi pasiimti. Ant stalo dar Edgaro Allano Poe „Poezija“, Eugenijaus Ališankos naujausia poezijos knyga „Stuburo tik punktyrai“, Jūsų, Elvina, esė „Aš ir tu – tas pats žmogus“. Na, ir iš prozos turiu privilegiją skaitytiJuliano Barneso knygą „Gyvenimo lygmenys“. „Šią knygą skaityti yra privilegija. Parašyti – stebuklas“, – rašoma ant pirmojo knygos viršelio šalia autoriaus pavardės. Nurodyta, kad ši reklaminė frazė yra iš britų dienraščio „The Times“. Ant ketvirtojo knygos viršelio dar trys giriančios knygą citatos iš „The Gardian“, „The Independent“, „The Spectator“. Štai akivaizdus pavyzdys, kokio dėmesio knygos sulaukia britų medijose. Mano šios knygos skaitymo įspūdžiai tuos pakilius vertinimus ne visai atitinka: pirmąsias dvi dalis skaičiau prisiversdama, su trečiąja buvo lengviau; beje, ant viršelių esantys pagyrimai remiasi būtent trečiąja, (auto)biografine dalimi.
1 Kazlauskaitė G. Laiškas jaunajam kritikui // Šiaurės Atėnai. – 2015. Prieiga per internetą.
2 Šabasevičienė D., Vasinauskaitė R. Muzika kaip teatras. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015. – P. 145.
3 Baliutytė-Riliškienė E. Apie žaizdas ir žaidimus. Prieiga per internetą.
4 Melnikas J. Paryžiaus dienoraštis. – Vilnius: Alma littera, 2013. – P. 112.
Iš gyvenimo užkulisių
2016 m. Nr. 11
Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto’as Eco. Kaip manai, ar tai – Tavo pliusas (sukaupei daugiau patirties), ar minusas (vyresniame amžiuje objektyviai neišvengiama fantazijos erozija)?
– Niekada dėl to nesukau galvos, nors puikiai žinau, kokią įtaką daro amžius. Skaitydamas knygą kartais pasidomiu, kiek metų buvo autoriui, kai ją parašė. Tačiau tai nėra lengva, nes vieni, kaip Robertas Musilis ar Marcelis Proustas, savo garsiuosius romanus rašė visą gyvenimą, kiti daro ilgas pertraukas, tad nepastudijavęs jų biografijų nelabai ką ir pasakysi. Pastebiu, kad vyresnio amžiaus autorių tekstai dažniausiai būna solidūs, išpuoselėti, nedaugiasluoksniai. O jaunimas stengiasi ieškoti neįprastų išraiškos formų, atrasti tai, ko iki jų niekas nebuvo užčiuopęs. Jiems labai svarbu išsiskirti, šokiruoti skaitytoją, maištauti visur ir visada. Būtent jauni rašytojai, neįsipaišantys į bendrą rikiuotę, ir yra visokių srovių, judėjimų ir kitų literatūrinių naujovių autoriai, kartais savo atradimus išpuoselėjantys iki sielas stingdančio blizgesio.
Poezijoje tie ieškojimai atvedė prie to, kad apie formą apskritai sudėtinga kalbėti. Kartais viskas taip sukonstruota, suvelta, kad eilėraštis labiau primena atsitiktinai sumestų žodžių kratinį nei meno kūrinį. Ir tuo nereikia stebėtis – poezija visada greičiau nei proza atsiliepdavo į pokyčius visuomenėje, net juos aplenkdavo. Nelabai suklysiu sakydamas, kad tai, kas nūnai vyksta visuomenėje, puikiai atsispindi poezijoje. O gal atvirkščiai?
Prozoje tam tikras santūrumas išliko, bet ir čia, kaip visais laikais, rašytojai stengiasi išsiveržti iš standartinio rašymo gniaužtų, stebinti skaitytojus vaizdinga ir įmantria kalba, stulbinančiais siužetais arba gebėjimu prisikasti iki tokių sielos subtilybių, kokios sunkiai prieinamos net patyrusiems psichoterapeutams.
Kaip tik čia ir dera užsiminti apie patirties ir vaizduotės vaidmenį. Suprantama, jauniems rašytojams ieškoti ir maištauti yra lengviau, galų gale tokia jaunystės priedermė. Jų neslegia gyvenimo patirtis, stereotipai, autoritetai, literatūrinės srovės ir visa kita, kuo visada šiek tiek supančioti vyresnieji. Jaunieji pasikliauja intuicija, vaizduote ar net fantazija, jų minties polėkiui nėra ribų, nėra sukaustymų ar kokių nors kitokių suvaržymų. Be viso kito – didžiulės ambicijos, kurios gerokai pranoksta galimybes. Tai dažnai ir pakiša koją. Griebdamiesi sudėtingų temų dėl menkos gyvenimo patirties tiesiog nesugeba jų aprėpti, išrašyti tai, ką intuityviai jaučia ir kas, ko gero, yra esmingiausia. Tada ilgai ir monotoniškai rašoma apie nereikšmingus dalykus, stengiantis suteikti jiems kažkokią magišką, giliai paslėptą prasmę. Taip keliolikos puslapių negailima aprašant, kaip kokia bobutė ruošiasi eiti pasivaikščioti arba kaip herojus baloje sušlapo kojas, o ne tai, kaip ir dėl ko jis valtele perplaukė jūrą.
Prasmės paieškos labai sudėtingas ir alinantis procesas, kuriam reikia ne tik gyvenimiškos patirties, bet ir nemenko filosofinio išprusimo, tad nenuostabu, kad jaunieji, stengdamiesi iš paprastos kiemo žolės išspausti gyvybės eliksyrą, neretai nukeliauja į tokias lankas, kur net horizonto nesimato. Tačiau tokie polėkiai visada įdomūs, o jei autoriui bent šiek tiek pavyksta sutramdyti vaizduotės žirgus, pasaulį išvysta žavus ir nepakartojamas literatūrinis tekstas.
Patirtis yra didžiulis pliusas, tik kad ji retai būna įdomi kitiems, todėl remtis ja reikia saikingai. Įspūdžių aprašinėjimas ar prisiminimų atgaivinimas popieriuje nėra tai, ką galima vadinti menine literatūra. Tai panašiau į epistolinį žanrą ar tikslų kokių nors nutikimų atpasakojimą. Ten nėra vietos vaizduotei, vien nuogi faktai, detalus įvykių perteikimas. Tokių knygų dabar pilnos knygynų lentynos ir tai daugiausia tremtinių ir politinių kalinių prisiminimai apie patirtas netektis, nuoskaudas, neteisybę. Tiesa, yra ir išimčių. Balys Sruoga, baisią nacių koncentracijos stovyklos kalinio patirtį įkinkęs į vaizduotės, ironijos ir sarkazmo vežimą, parašė lietuvių literatūros šedevrą „Dievų miškas“.
Ko gero, tai ir yra geriausias atsakymas apie patyrimo ir vaizduotės santykį literatūroje – jie lyg broliai dvyniai, kurie gali gyventi atskirai, bet geriausiai jaučiasi dviese.
Klausdamas, aišku, neatsitiktinai paminėjai du absoliučiai skirtingus rašytojus: Žemaitę ir Umberto’ą Eco. Tam tikru požiūriu juos galime vertinti kaip priešingus polius. Žemaitė rašyti pradėjo įžengusi į šeštą dešimtį, U. Eco savo pirmąjį romaną parašė beveik penkiasdešimties. Taigi, abu su galingu patirties užtaisu, bet visiškai vienas į kitą nepanašūs. Žemaitė siužetų ir personažų turėjo per akis. Ji puikiai pažino to meto lietuvišką kaimą, jo buitį, žmones ir visa tai be jokio gailesčio išdėjo ant popieriaus. U. Eco, atvirkščiai, viską reikėjo „išspausti iš savęs“. Būdamas semiotikos profesorius, savo tekstuose taip giliai „kasė“ link prasmės, kad daugelyje vietų be specialaus išsilavinimo ar net paaiškinimų neįmanoma suprasti, apie ką kalbama. Stengdamasis išsivaduoti iš tradicinių raiškos kanonų, jis vargiai galėjo remtis jutimine patirtimi – viskas išprotauta, išvilkta iš giliausių mąstymo podėlių ir, lyg moters plaukų kasa, supinta su tūkstantmete žmonijos patirtimi.
Abu jie įrodo, kad rašyti galima pradėti ir vyresniame amžiuje, kad patirtis ir vaizduotė tik papildo vienas kitą, tada tekstas būna daug gilesnis, grakštesnis ir patrauklesnis.
Pats kaip prozininkas debiutavau vėlokai, t. y. vėlai išleidau pirmą romaną, tačiau rašyti pradėjau anksti. Jaunystėje, tarnaudamas sovietiniame kariniame laivyne, trejus metus plaukiojau povandeniniais laivais. Vadinamieji autonominiai reisai trukdavo pusmetį ir ilgiau. Po vandeniu tylu, ramu, tik labai karšta. Budėdamas naktimis, kai visa įgula miega, iš neturėjimo ką veikti pradėjau į storą „kontorinę knygą“ rašyti apsakymus. Prirašiau, jei atmintis neapgauna, penkiasdešimt tris, bet viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Mano kūryba buvo konfiskuota ir kažkur išsiųsta aiškintis, kas ten prirašyta, o patį kaip reikiant iškvotė. Tos „knygos“, nors prašiau ją grąžinti, daugiau nebemačiau. Sovietiniams politiniams vadams net kažką nesuprantama kalba rašantis jūreivėlis buvo potencialus išdavikas. Gal manė, kad užsirašinėju kokias nors paslaptis, kurias paskui perduosiu gausiems sovietinės valstybės priešams. Apskritai jie rašančių nemėgo, mylėjo skaitančius Lenino raštus ir partijos suvažiavimų medžiagą. Bet tokių buvo nedaug.
Dar ir dabar prisimenu tuos laikus ir beveik viską, kas vėliau buvo. O tas vietas, kurias primiršau, prifarširuoju tokiais vaizduotės vaisiais, kad ilgainiui net pats pradedu tikėti, kad viskas taip ir buvo.
– Mokeisi viename kurse (psichologijos specialybė) su dabar žinomais rašytojais Sauliumi Tomu Kondrotu ir Liutauru Degėsiu. Ar mėginai suvirškinti jų stilistiką, formuodamas būsimą kūrybinį braižą? Apskritai kokie autoriai (nebūtinai lietuvių) labiausiai krito į širdį ir, be abejo, viena ar kita forma išsilydė Tavo kūrybos katile?
– Tai buvo trečioji Vilniaus universiteto psichologų laida, beje, labai vykusi, davusi Lietuvai žinomų psichoterapeutų, profesorių, rašytojų, visuomenės veikėjų.
S. T. Kondrotas ir L. Degėsys į universitetą įstojo jau pasižymėję moksleivių spaudoje, abu perspektyvūs – vienas prozininkas, kitas poetas. Anuomet ką nors atspausdinti, kad ir tame pačiame „Moksleivyje“, buvo neįtikėtina sėkmė. Abu jie ten buvo rašę, netgi kažkokius konkursus laimėję. Ta „literatūrinė patirtis“ juos ir išskyrė iš mūsų kurso, darė savotiška vizitine kortele. Tiesa, ir kiti bendrakursiai buvo ne „nuo plūgo“, tad susiformavo visiškai padori kompanija, kuriai užteko laiko ne tik studijoms, bet ir tam, kas jas daro neužmirštamas. O ir dėstė mums neeilinės asmenybės: prof. Alfonsas Gučas, Albinas Bagdonas, Romanas Plečkaitis, Bronius Genzelis, Krescencijus Stoškus, Romualdas Ozolas, Arvydas Šliogeris, Antanas Danielius, Kristina Rickevičiūtė… Aplinkui nuolat sukinėjosi tuo metu jau garsūs poetai Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis, pradedantys rašytojai Vytautas Rubavičius, Romas Daugirdas, Ričardas Gavelis, Antanas A. Jonynas. Pastarasis taip pritapo prie mūsų kurso, jog kai kurie dėstytojai manė, kad jis taip pat studijuoja psichologiją. Trumpai kalbant, aplinka buvo persisunkusi psichologija, filosofija ir literatūra. Visi buvome jauni, nepripažinome autoritetų, žavėjomės draudžiamais dalykais, gerdavome pigų vyną (brangaus tada nebuvo), mylėjome moteris ir pasaulis atrodė visai neblogas.
Pirmoji S. T. Kondroto knyga „Pasaulis be ribų“ pasirodė 1977 metais, kai jau buvome baigę studijas. Be abejo, tai buvo kažkas neįprasta, negirdėta, draskė susigulėjusį požiūrį ne tik į literatūrą, bet ir į gyvenimą. Lyg akys atsivėrė, išsiplėtė pasaulis, atsidarė erdvės, kurias buvo galima užpildyti neįprastais, nestandartiniais žodžiais, vaizdiniais, įvykiais, šokiruojančiais poelgiais, įdomiais žmonėmis, nesikamuojančiais dėl darbo normų vykdymo, buities sunkumų, nesidžiaugiančiais kokio nors komunistų suvažiavimo nutarimais. Tačiau tai nebuvo fantastika, tai buvo gyvenimas, kurį gyvenome patys to nežinodami.
Kartelės jis nenuleido ir vėlesniuose savo kūriniuose. „Žalčio žvilgsnis“, „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, be abejo, darė įtaką ne tik rašantiems, bet ir apskritai plėtė supratimą apie literatūrą, jos vaidmenį žmonių sąmonei. Beveik tuo pat metu pasirodę Gabrielio García Márquezo romanų vertimai į lietuvių kalbą tik sustiprino, įtvirtino tą realiai pojūčiais suvokiamo pasaulio magiškumą.
L. Degėsys debiutavo, rodos, 1967 metais ir iki šiol išliko produktyvus ne tik kaip poetas, bet ir kaip publicistas bei filosofas. Gausaus jo žodyno su stipriu ironijos prieskoniu sunku buvo nepastebėti tiek kasdieniame bendravime, tiek tada dar retai spausdinamuose jo eilėraščiuose. Eruditas, visada elegantiškas, bet kartu ir kandus, apie save jis skleidė kažkokią keistą melancholiją, jausmą, kad netrukus atsitiks kažkas nepaprasta. Tas jo nesąmoningai reflektuojamas būties tąsumas labai ryškiai matyti ir kūryboje. Nors pirmąją knygą „Žalias paukštis“ išleido tik 1984 metais, vėliau jo bibliografija pildėsi vis ryškesniais, brandesniais poetiniais tekstais. „Iš niekur“, „Miego gėlės“, „Rugsėjo žvaigždė“ – tai poezijos knygos, leidžiančios jį vertinti kaip vieną savičiausių ir skaitomiausių Lietuvos poetų, pagal kurio eiles kuriamos dainos. Baugus, bet kartu ir žavintis, per melancholijos ūką vos apčiuopiamas artėjančios netekties jausmas – nuolatinis jo eilėraščių keleivis – užkrečia skaitytoją, įvelia į keistą laiko tėkmę, kur rūkuose skęsta mūsų sielos, kur pasaulis toks keistas ir baugiai trapus.
Sunku pasakyti, kiek S. T. Kondroto ar L. Degėsio yra mano knygose. Be abejo, yra, nes tai, kas tave veikė jaunystėje, išlieka visą likusį gyvenimą vienaip ar kitaip, dažnai to net nesuvokiant, veikia jausmus, emocijas, raiškos būdus, elgesį apskritai. Gal dėl to, kai šiandien kartais perskaitinėju jų kūrinius, prisimenu anuos laikus, kada lengvas melancholijos šešėlis gaubė mūsų gyvenimą, o pasaulis neturėjo ribų.
Neturiu savo skaitytų knygų autorių reitingo, negaliu pasakyti, kas yra tas „pats pačiausias“, nepamainomas ir nepakartojamas. Tačiau kai pagalvoju, ką gero ir reikšmingo esu perskaitęs, nevalingai iš atminties išplaukia kelios ne tik literatūriniame pasaulyje garsios pavardės: Antonas Čechovas, G. García Már-quezas, Mario Vargas Llosa, Friedrichas Nietzsche, Trumanas Capote, Kurtas Vonnegutas, Ernestas Hemingway’us, J. D. Salingeris, Berickas Travenas, Erichas Maria Remarque’as, Jaroslavas Hašekas…
Dabar, kai tai parašiau, toptelėjo mintis – kokią vieną knygą pasiimčiau į negyvenamą salą? Vis dėlto tai būtų G. García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“.
– Dar iki debiuto išleidai keletą publicistikos knygų. Dalis spausdintų opusų galėtų pretenduoti į meninės apybraižos statusą. Deja, šis žanras (sovietmečiu Rašytojų sąjungoje net buvo tokia sekcija) po Atgimimo tarsi numirė. Tiesa, dabar kartais maskuojasi esė apdarais (niekas nežino, kas tai yra). Ar publicistinė mankšta Tau padėjo, pasukus į prozą, ar pančiojo kojas žurnalistiniais stereotipais (dalis rašytojų yra prakeikę žurnalistinį jungą)?
– Gerą dešimtmetį rašiau publicistiką į įvairius Lietuvos leidinius. Vėliau nedidelę jų dalį sudėjau į dvi knygas. Neslėpsiu, tai buvo daugiau dėl rinkimų į Seimą, tad tie publicistiniai rinkiniai ramesnėje aplinkoje būtų tapę gerokai brandesni ir solidesni.
Tačiau rašyti publicistiką man patiko. Gal kad buvo toks laikotarpis, kai gyvenimo realijos „lipo prie popieriaus“, gal dėl to, kad jaučiau užsidegimą kelti į viešumą visą tuometinę absurdo filosofiją, norėjosi paironizuoti, paeksperimentuoti. Dabar, prabėgus dviem dešimtmečiams, vis tik į galvą skverbiasi supratimas, kad vakarais „džiūvau“ prie rašomojo stalo dėl to, kad už tą rašymą gerai mokėjo. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad pusmetį neturėdamas darbo visai gerai gyvenau vien iš rašymo. Kai kurie mano publicistiniai rašiniai tikrai buvo vykę. Mėgau užkabinti ne tik aštrią temą, bet ir parinkti jai originalų, dažnai su stipriu ironijos ir sarkazmo prieskoniu vaizdavimo būdą. Taip pamažu kaupėsi patirtis, faktai, istorijos, kurių dalį vėliau galėjau perkelti į romanus.
Publicistika dar gyva, bet spauda ja taip perkrauta, kad visa tai tapo paprastu kasdieniu ir neįpareigojančiu skaitalu. Vieni rašo, kiti paskaito, tuo viskas ir baigiasi! Jokios reakcijos, tik tinklalapiuose pagiežingajai tautos daliai, lyg šunims išėdų, pažeriama abejotinos vertės informacija tulžiai išlieti. Ir tai neblogai, vis šiokia tokia psichoterapijos priemonė, palengvinanti darbą psichiatrams.
Taigi publicistika ar meninė apybraiža niekur nedingo, paprasčiausiai ji prarado savo pirmapradę paskirtį ir merdėja. Kaip parodijos, feljetonai, apsakymai, novelės… Ko gero, dėl to ir atsirado viską apibendrinantis žanras, pavadintas „esė“. Beje, už esė yra skiriama net Nacionalinė premija ir žemesnio rango laurai. Ko gero, tai yra natūralus, paties gyvenimo diktuojamas literatūros raidos procesas.
Žinau, kad yra rašytojų, keikiančių savo žurnalistinę praeitį. Dažniausiai taip yra dėl to, kad rašydamas periodikai esi stipriai įsipareigojęs. Juk nenusiųsi straipsnio redaktoriui penktadienį, kai jis turėjo būti įdėtas į ketvirtadienio numerį. Štai tas jungas, būtinybė pateikti užbaigtą produktą nustatytą dieną, nustatytą valandą labiausiai ir veikia nervus. Juk kartais rankos nekyla rašyti, nėra ūpo, spaudžia kiti reikalai, pagaliau ligos. O tu trūks plyš privalai! Be abejo, tai juodoji rašymo spaudai pusė.
Tačiau yra ir šviesioji. Visų pirma, labai drausmina, nes nori nenori verčia sėsti prie rašomojo stalo, o tai rašančiajam nėra toks paprastas dalykas. Be to, ši publicistinė mankšta išmoko parinkti tinkamus žodžius, taupiai reikšti mintis, nenukrypti nuo temos, nenuvažiuoti į lankas, o svarbiausia – matyti gyvenimą daugiaprasmį ir daugiasluoksnį. To niekada nepajusi užsidaręs tarp keturių sienų ir nuo ryto iki vėlumos ant popieriaus ar kompiuterio ekrane dėliodamas žodžius. Man tai visada buvo svarbiau už prievartinę žurnalistinę priedermę, taip nemaloniai nuteikiančią daugelį rašytojų.
Kaip tai veikia rašymo stilių – atskiras klausimas. Tačiau prisiminkime istoriją, juk daug žymių ir mažiau žymių rašytojų bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. E. Hemingway’us, G. García Márquezas, Francois Mauriacas, M. V. Llosa, Rudyardas Kiplingas, Gilbertas Chestertonas, Ray’us Bradbury’is, daugybė kitų, taip pat lietuvių rašytojai (Sigitas Parulskis, Juozas Erlickas, Vytautas Rubavičius, L. Degėsys, Vytautas Račickas etc.) yra rašę arba net iki šiol rašo spaudai. Aišku, tai paveikė jų stilių, reikėjo priprasti kitaip vertinti gyvenimą, atsikratyti daugybės žurnalistinių klišių, tačiau vienareikšmiškai teigti, kad jei jie nebūtų ragavę publicisto duonos, jų kūryba būtų buvusi geresnė, nedrįsčiau.
– Tavo pirmas romanas „Po saule keičiasi tik laikas“ neretai pavadinamas erotiniu. Manau, po R. Gavelio knygos „Vilniaus pokeris“ erotikos fronte kuo nors nustebinti nelengva. Jei Tavo romaną pavadinčiau kokteiliu, kiek jo skonį (o gal svaigulį) lemia erotika? Ir apskritai – kuo ji Tau svarbi?
– „Po saule keičiasi tik laikas“ nėra erotinis romanas. Tai istorijos, įvykiai, nutikimai, realiai vykę ir daugiau ar mažiau žinomi. Kai kurių veikėjų vardai ir pavardės šiek tiek transformuotos, kitų – originalios. Erotikos ten yra, tačiau ji tik priemonė žmonių vitališkumui atskleisti, parodyti, kokią didelę galią ji turi žmonių gyvenimui, kaip gali būti visa ko kūrėja ir tuo pat metu negailestinga griovėja. Žmogų valdo daugybė jėgų, su vienomis jis nesunkiai susitvarko, kitoms įveikti reikalinga titaniška valia, nors dažniausiai ir ji yra bejėgė. Galvoje turiu erotiką, t. y. tą žmonių gyvenimo sluoksnį, kuris lietuvių literatūroje iki šiol yra ir „terra incognita“, ir „tabula rasa“ kartu paėmus. O juk erotika yra lyg konstanta, kuri nuo amžių amžinųjų nekito, taip užtikrindama žmonijos išlikimą, populiacijos atstatymą po karų, marų, genocidų ir gamtinių katastrofų. Nesunku įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei staiga vyrai nustotų domėtis moterimis, o jos – vyrais. Tačiau ta gamtos sukurta ir jos po devyniais užraktais saugoma paslaptis, kad ir kaip keista, visiškai nedomina lietuvių rašytojų. Maža to, jei kas nors kur nors kiek aiškiau apie tai pradeda kalbėti, tokį išsišokėlį tuojau pat pradeda nirtulingai atakuoti visas Lietuvos davatkynas, iki šiol šventai tikintis nekaltu prasidėjimu.
Iki dabar negaliu suprasti, kodėl lietuvių skaitytojai taip neigiamai reaguoja perskaitę kiek atviresnę erotinę sceną. Štai skaito apie žiauriausias ir kruviniausias žudynes, kraujo upes, ištaškytas žmogaus smegenis, ant medžių pakibusias žarnas, protu nesuvokiamą žiaurumą, ir nieko – nei pyksta, nei širsta ar kaip nors kitaip rašytojo pusėn žaibus svaido. Tačiau užtenka atversti puslapį, kur kiek atviriau aprašoma tai, kas labai žmogiška, natūralu, dėl ko ne žūsta, bet gimsta vaikai, žiūrėk, ir paleidžia gerklę: „Ką jis čia visokį brudą rašo, kaip taip galima, kur žiūri leidėjai!“
Dėl to ir esame tokia negausi tauta, nes niekaip neišsivaduojame iš apsimestinio dorovingumo, paradinio santūrumo, vaidilučių sindromo ir provincialaus davatkiškumo. Suprantama, tam reikia laiko ir… saiko. Jei literatūra bus pritvinkusi vien erotika ir dar prifarširuota markizo de Sade’o plunksnos vertų scenų, vargu ar bus pozityvu. Bet vėl prisiminkime istoriją. Juk niekas nesmerkia japonų literatūros klasiko Yasunario Kawabatos, italų rašytojo Alberto Moravios, prancūzo Guy de Maupassant’o už tai, kad jų visos kūrybos leitmotyvas buvo seksas, arba Gustave’o Flaubert’o už jo romaną „Jausmų ugdymas“. Erotiką ir seksą, kaip neatskiriamą žmogaus gyvenimo dalį, atvirai ir be didelių skrupulų eksploatuoja ir šiuolaikiniai pasaulinio garso rašytojai, tokie kaip G. García Márquezas, Johnas Irvingas, Michelis Houellebecq’as, o kraujomaišos scenų netrūksta ir skandinavų detektyvinėje literatūroje.
Tai, kas yra mano romanuose, – jokia naujovė ar išradimas, o tik bandymas vaizduoti gyvenimą nuplėšiant nuo herojų sterilaus dorovingumo kaukes, priminti, kad po saule turi keistis ne tik laikas, bet ir mes, mūsų santykis su savimi ir aplinka. Tai yra labai svarbu, nes jei žmonės net giliausią savianalizės akimirką neišgali sau prisipažinti esą tokie, kokie yra, vargu ar iš tokios visuomenės galima tikėtis natūralumo, atvirumo, jautrumo ir kitų savybių, apibūdinančių ją kaip dvasiškai sveiką ir emociškai stabilią.
Tai pastebėjau dar tada, kai dirbau psichoneurologiniame dispanseryje ir šeiminių santykių kabinete. Tada visus psichinius ir nervinius negalavimus gydydavo vaistais. Kalbantis su ligoniais, ypač su moterimis, pastebėjau, kad jų depresija, nemiga, galvos skausmai, nusivylimas gyvenimu dažnai neturi nieko bendra su somatiniais negalavimais. Kur kas didesnę įtaką daro nenusisekęs asmeninis ar šeiminis gyvenimas, nulemtas nevykusios seksualinės patirties. Tai ir susigalvoti neįtikėtini seksualiniai tabu, anorgazmija, lytinių santykių baimė, dalinė ar visiška impotencija, nemylimas vyras arba žmona, užslėptų norų ir geismų nepatenkinimas… Buvo keista sužinoti, kad net silpnas natūralus prakaito kvapas intymų gyvenimą gali paversti pragaru, tad ką sakyti apie kitus bala žino kokiose pasąmonės gelmėse nugramzdintus, bet kartais į paviršių išropojančius demonus. Ir tai buvo beprotiškai įdomu, formavo požiūrį į žmones, į visuomenę, pagaliau į visą gyvenimą.
Apie ką ir kaip rašyti, autorius pasirenka pats. R. Gavelio romanuose sekso pakanka, tačiau nemanau, kad ten viskas pasakyta. Tai tas pats, kas teigti, kad nebereikia rašyti apie meilę, nes apie ją jau viskas išsakyta. Erotikos nevengė ir Jurga Ivanauskaitė, Vytenis Rožukas, sovietmečiu prasprūdo Jono Mačiu-kevičiaus „Bučiuoju Žalį“. Ko gero, tai ir viskas. Atrodo, lietuvių rašytojams kur kas maloniau aprašinėti, kaip už gimtojo sodžiaus leidžiasi saulė arba kaip darbininkas kieme kala vaikams dėžę smėliui, nei pasigilinti į didžiausią žmonijos paslaptį – kodėl mus taip traukia vieną prie kito, kodėl dėl tos nelemtos erotikos žmonės pameta galvas, griauna savo ir kitų gyvenimus, daro didžiausias kvailystes, kodėl ji taip suriša žmones, kad aplinkinis pasaulis jiems nustoja egzistuoti?
Ir iš tiesų – kodėl?
– Esi kilęs iš Šiaurės rytų Lietuvos, kur nėra didesnių miestų. Tavo pirmojo romano uostamiestis (aišku, Klaipėda) keistai primena provincijos miestelį. Ar sąmoningai redukavai Klaipėdą, ar taip išėjo nevalingai – per daug į kraują įsigėrė vaikystės ir paauglystės įspūdžiai?
– Biržai yra mano tėviškė. Iš ten ir tėvas, motina nuo Molėtų. Tad aukštaitiškumas – gana laisvas, linksmas ir neskausmingas santykis su gyvenimu – mano kraujyje nuo vaikystės. Senstant daugumai žmonių vaikystės ir jaunystės prisiminimai atrodo svarbesni, malonesni, teisingesni. Paradoksas, bet taip ir yra! Visa kita, kas vyksta po jaunystės, yra lyg prasto romano skaitymas įsivaizduojant, kad skaitai šedevrą. Vaikystė ir jaunystė nemeluoja. Todėl suprantama, kad prie jos nesąmoningai traukia, nors ji buvo skurdi, valgis prastas, kambaryje greitai atvėsdavo krosnis, turėjai vienerias kelnes, batus apsiaudavai tik rudeniui atėjus, o mokykla buvo už penkių kilometrų.
Atrodo, kaip visas tas nepriteklius ir vargas gali traukti, žadinti gražius prisiminimus, juk vėliau gyvenime buvo kur kas malonesnių dalykų nei klampojimas per purvynus į mokyklą, rankomis prilaikant smunkančias kelnes. Tačiau traukia, gal dėl beprotiško vaikystės vitališkumo, noro viską pažinti ir išbandyti, gal todėl, kad žinojai, jog tave tikrai myli, o namuose visada laukia. Subrendęs viso to netenki, suvoki, kad esi kitoks, nei buvai vakar, ir jau niekada toks nebebūsi. Dabar pats stebiesi nežabotu savo vaikų smalsumu, neramiai lauki jų grįžtančių namo. Kasdienybė graužia viską, vis daugiau laiko reikia skirti pinigams, daiktams, rūpintis karjera. Žiūrėk, neseniai buvai eilinis, o va – jau vedėjas, narys ar net deputatas. Deja, tai tavo viduje jau nieko nebekeičia, viskas, kas buvo geriausia, praėjo, dabar beliko peštis dėl idėjų, koncepcijų, postų, gadinti sau ir kitiems sveikatą… Ilgainiui visa tai taip įtraukia, kad bet koks sielos virptelėjimas tampa švente, kuria, deja, džiaugtis jau nebemoki.
Štai dėl ko toks pasąmoningas sugrįžimas į vaikystės vietas yra atgaiva, savotiškas atsipalaidavimas, bet kartu ir graudus priminimas, žinant, kad tai niekada nebepasikartos. Tik parašęs romaną supratau, kad miestas, kuriame gyvena mano herojai, yra lyg G. García Márquezo Mokondas. Miestas, kurio nėra, nebuvo ir niekada nebus, nes tai kartu yra mano vaikystės Biržai, su mokyklos draugais ir neužmirštamais kaimynais, taip pat ir jaunystės Vilnius, pripildytas paslaptingų potyrių, meilės ir erotikos, pagaliau Klaipėda, kur pradėjau savo materialiąją gyvenimo dalį, iš paskutiniųjų stengdamasis neišbarstyti to, ką pavyko atsinešti iš vaikystės ir jaunystės.
Prisiminimai veikia, jaudina, bet kartu ir įpareigoja. Baigęs rašyti romaną pasijutau lyg atidavęs duoklę miestams, kurie kūrė mane, kur iki šiol jų gatvėse ir soduose ilsisi mano prisiminimai, kurių iš atminties neištrins jokia kita patirtis.
– Tavo trečioji knyga „Plepalai, arba Gyvenimo keistenybės“ rodo polinkį trumpoms įžvalgoms. Mano galva, čia Tu savotiškai inventorizuoji metafizinius segmentus, kurie ir sudaro Tavo abiejų romanų užslėptą (nematomą) bazę. Tarsi pademonstruoji skaitytojui savo mąstymo virtuvę. Ar sutinki su tokiu vertinimu? Tik neatsakyk vienu žodžiu ir pamėgink painterpretuoti šių tekstų galbūt papildomas prasmes.
– Kartais parašai daugiau, nei pats galvoji parašęs. Ir nenuostabu, juk net materialūs dalykai yra daugiaprasmiai, tad ką kalbėti, kai patenki į moralinių ar etinių santykių lauką. Štai čia, priklausomai nuo skaitytojo patirties bei nusiteikimo, ir išlenda tai, apie ką rašydamas neturėjai supratimo. Kad ir ta pati erotika. Vienas skaitydamas be jos daugiau nieko ir nenori, jam kuo daugiau atviro intymumo, sekso, tuo gražiau. Kitiems svarbu, ką tuo norėta pasakyti, kaip tai veikia herojų likimus, kaip padeda atskleisti kūrinio prasmę. Todėl nenuostabu, kad įdėmesni skaitytojai atranda, jog tos erotinės scenos skirtos ne šokiruoti, o parodyti, koks žmogus vienišas ir silpnas, koks trapus jo pasaulis ir kokia didelė mirties baimė. Būtent mirties baimė, nes seksą ir mirtį jungia nepertraukiami saitai, lygiai tokie, kokie sieja gimimą ir mirtį.
Jei skaitydami romaną seksą suprantame tiesiogiai, o tuos „mažmožius“ praleidžiame, tai bet kokį rašinį, kur yra šiek tiek intymumo, galime drąsiai vertinti kaip erotinį. Čia ir išlenda tų mažmožių, arba smulkmenų, svarba. Ar nekeista, kad mes lengvai susitariame dėl esminių, pamatinių dalykų, o dėl smulkmenų pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles. Jos ir yra tie akmenėliai, kurie apverčia didelių ir teisingų prasmių prikrautą vežimą. Todėl santykis su smulkmenomis, požiūris į jas nulemia mūsų gyvenimo kokybę, daro mus laimingus arba niurzgančius.
Rašydamas „Vienišų moterų meilę“ stengiausi apeiti esmines žmogaus būties problemas, galvojau apsiriboti paprasta žmonių santykių analize, pats sau išsiaiškinti, ką gyvenime lemia tai, kas įvyksta ne laiku, ne vietoje ir ne tarp tų žmonių, kaip likimas suvelia ir komplikuoja tikrai gerų žmonių gyvenimą vien dėl to, kad jų santykiai su esminiais dalykais buvo pernelyg liberalūs, dėl ko atsitiktiniai dalykai ir smulkmenos ilgainiui jiems pavirto neišsprendžiamomis problemomis. „Vienišų moterų meilė“ yra romanas apie smulkmenas, iš kurių glėbio veikėjai pradžioje išsivaduoti nenori, o paskui, kad ir kaip stengiasi, nebegali. Smulkmenos lyg upė, pradžioje rami, vėliau vis sraunesnė, kol galų gale pasiglemžia juos ir pasiutišku greičiu neša per gyvenimą, nepalikdama jokių šansų išbristi į krantą.
Rašydamas tą romaną, netikėtai pats sau pradėjau užsirašinėti visokias smulkmenas ir mažmožius, sukeltus minčių, dėliojant knygos herojų likimus. Buvo įdomu! Kas yra kaltės našta, kodėl kankindamiesi dėl jos vis dėlto nenustojame kartoti tų pačių klaidų? Kodėl fiziškai traukia prie tų žmonių, prie kurių liestis moralės normos griežtai draudžia? Jei vienatvė tokia liūdna, kodėl ji taip masina žmones? Koks laimės ir saiko ryšys, kodėl žmonės, siekdami laimės, tą saiką praranda?..
Tokio rašymo smagumas yra bandyti sugretinti, palyginti, išteisinti arba pasmerkti tai, ką mes kasdien darome, dėl ko retai susimąstome, kas mums atrodo a priori aišku ir nesvarstytina. Tačiau taip nėra, žmonės, nors ir labai stengiasi, anot F. Nietsche’s, „pusę gyvenimo nugyvena nuosmukyje“, ir net nenujausdami bando tą „nuosmukį“ pateisinti tiek prieš kitus, tiek patys sau. Tą natūralią, iš prigimties plaukiančią „žmogiškąją nedorą“ stengiamasi maskuoti arba net paversti dora. Toks elgesys yra apkabinėjamas visokiais simboliais, papročiais, tradicijomis, ritualais, apauginamas įstatymais, apkarstomas daiktais, galiausiai filosofiškai įprasminamas.
Sakyčiau, bandymai įlįsti į gyvenimo užkulisius ir yra tai, ką pats pavadinai „užslėpta romanų baze“, o „Plepalai“ atsirado iš noro tą gyvenimo metafiziką išgryninti, pačiam sau ir kitiems padaryti aiškesnę ir paprastesnę. Surinkau visus užrašus, sumaišiau, kaip kortuotojai maišo kortas, ir padariau kažką panašaus į gyvenimą – sujauktą, sulankstytą, nesušukuotą, kada nežinai, kas bus rytoj, po mėnesio, po metų, kada apskritai nesupranti, dėl ko gyveni.
– Ar gali nors puse lūpų prasitarti apie būsimą knygą? Atleisk, kad laužau nerašytą rašytojų nuostatą.
– Pernai parašiau „Kitokių žmonių miestą“, todėl dabar suku galvą, kuo užsiimti. Mąsčiau apie politinį romaną, bet po keliolikos puslapių supratau, kad dar ankstoka, daug konkrečių dalykų nepalieka vietos vaizduotei. Tada griebiausi istorijų iš klaipėdietiško gyvenimo. Lyg ir nieko, tačiau įstrigau maždaug ties penkiasdešimtu puslapiu ir užmečiau. Atėjo vasara, prasidėjo darbai sodyboje, suvažiavo anūkai… Trumpai sakant, prastam šokėjui ir „tie dalykai“ trukdo. Dabar laukiu rudens – ateis ramesnis metas, ką nors sugalvosiu.
Lionginas Pažūsis: „Poezija yra ir išverčiama, ir neišverčiama“
2016 m. Nr. 10
Vertėją Lionginą Pažūsį kalbina Deimantė Veličkienė
Lionginas Pažūsis – kalbininkas, vertėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas, Vertimo studijų katedros docentas, keleto mokomųjų knygų ir žodynų autorius arba bendraautoris. Gausūs jo atlikti lietuvių poezijos vertimai į anglų kalbą skelbti Lietuvos, Rusijos, JAV ir Didžiosios Britanijos literatūrinėje periodikoje ir rinkiniuose. Į lietuvių kalbą L. Pažūsio išversta anglų poetų kūryba publikuota rinkinyje „Iš klasikinės anglų poezijos“ (1996). Jis redagavo Peterio Tempesto į anglų kalbą išverstą Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ ir Kristijono Donelaičio „Metus“. 1997 m. L. Pažūsiui įteiktas „Poezijos pavasario“ prizas už poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Jis taip pat yra 2011 m. Šv. Jeronimo premijos laureatas.
– Ar poezija išverčiama?
– Tiesiai šviesiai – išverčiama ar ne – nepasakyčiau. Ji yra ir išverčiama, ir neišverčiama, jeigu kalbame apskritai apie poeziją. Galima, pavyzdžiui, teigti, kad verlibru parašyta poezija techniškai yra lengviau išverčiama ir ją gali versti net ir vertėjas, neturintis eilėdaros įgūdžių, ar panašiai. Aptardamas konkrečius poezijos kūrinius, konkrečius eilėraščius, aš kaip vertėjas galėčiau pasakyti, kad tas eilėraštis, man atrodo, yra sunkiai išverčiamas arba apskritai neišverčiamas, o šitas, mano akimis žiūrint, yra išverčiamas arba lengvai išverčiamas. Tarkim, Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Vasaris“ prasideda taip: „Apgavikas! / Vasaros vardu žieduotu / Prisidengęs.“ Pagalvokit, kaip į anglų kalbą būtų galima išversti šias eilutes, kad anglakalbiam skaitytojui jos darytų panašų įspūdį. Išverstos į anglų kalbą, jos glumintų skaitytoją, nes angliškas šio mėnesio pavadinimas February yra nesiejamas su vasara. Jeigu pažymėsime žvaigždute šias išverstas eilutes ir išnašoje paaiškinsime, kad lietuvių kalboje šio mėnesio pavadinimas darybiškai siejamas su žodžiu „vasara“, sunyks poetinis eilėraščio įspūdis. Taigi, galiu sakyti, kad, mano akimis žiūrint, šitas konkretus eilėraštis yra neišverčiamas ir aš net nebandysiu jo versti. Ir apskritai yra daug eilėraščių, kuriuos laikau neiš verčiamais. Gal kitam vertėjui ar poetui tas pats eilėraštis atrodys išverčiamas ir jis tikrai sugebės gerai tą padaryti. Taigi išverčiamumas yra ir subjektyvus dalykas. Nelygu kas ar kieno akys į tą konkretų poezijos kūrinį žiūri ir jį vertina. Nors, tiesą sakant, geriausius vertimo darbus padarai ne iš galėjimo, o per negalią.
– Esate išvertęs nemažai poezijos. Koks tas eilėraščio vertimo procesas?
– Vertimo procesas man prasideda tada, kai atsiranda noras, nenumaldomas noras išversti kokį nors konkretų kūrinį. O postūmiai tokiam norui atsirasti gali būti labai įvairūs. Na, tarkim, porą ištraukų iš Geoffrey’io Chaucerio „Kenterberio pasakojimų“ aš kadaise išverčiau ne tik todėl, kad jų autorius yra anglų literatūros pradininkas (kaip mums Kristijonas Donelaitis) ir ši poema yra žymiausias jo kūrinys, bet dar ir todėl, kad jos prologe yra pasakojimas apie riterį, kuris „į Lietuvą žygiavo“. Įsivaizduojate, skaitydami anglų autoriaus poemos, pasirodžiusios apie 1400 m., eilutes randame paminėtą Lietuvos vardą (vadinasi, vis dėlto girdėjo anglai kitame Europos krašte tais senais tolimais laikais Lietuvos vardą!). Taigi, aš išverčiau tam riteriui skirtą ištrauką, ir dar vieną apie „žmoną iš Bato“ (Bath, Anglijos vietovardis). Šią dėl kitos priežasties: norėjau, kad lietuviai pamatytų, kad net viduramžiais anglų poezijoje būta ironijos, šmaikštumo. Juk net praėjus keliems amžiams po G. Chaucerio atsiradusi mūsų literatūra ir poezija buvo iš esmės religinio pobūdžio ir labai „rimta“. Arba štai dar vienas pavyzdys. Vieną Williamo Ernesto Henley’io eilėraštį išverčiau tik todėl, kad kadaise skrisdamas lėktuvu Amerikoj (kaip USIA svečias mėnesį keliavau po JAV universitetus su grupe kolegų dėstytojų iš Europos universitetų) susipažinau su simpatišku verslininku. Įsišnekėjus jis sako: „Aš turiu gyvenime vieną eilėraštį, kurio tekstas, išrašytas ant didelio lapo, kabo mano miegamajame. Dabar viso mintinai nepasakysiu, bet duok man savo adresą – aš tau jį atsiųsiu.“ Ir iš tikrųjų, grįžęs į Vilnių po kokių dvidešimties dienų gaunu jo laišką (praplėštą ir patikrintą), o ten tas W. E. Henley’io eilėraštis. Poetas nėra plačiai žinomas, bet kaip tik šis jo kūrinys daugelio anglakalbių yra mėgstamas:
Kada mane naktis užkloja
Ir tamsoje palieka vieną,
Visiems dievams karštai dėkoju
Už savo ištvermingą sielą1.
Amerikiečių verslininkui šie posmai buvo kaip kelrodis, kaip gyvenimo motto. O manyje tai sužadino didelį norą prakalbinti šitą eilėraštį lietuviškai. Tai štai kaip atsiranda tas noras, didelis noras ką nors išversti. Žinoma, norai susiduria su realybe: yra daug poezijos, kuri mane žavi, bet žinau, kad kaip vertėjas jos neįveiksiu, ji ne mano jėgoms. Gal kas nors kitas imsis ją išversti ir aš tuo vertimu nuoširdžiai džiaugsiuos.
Dažnai pasirinktą versti kūrinį ar jo atskiras eilutes pramokstu mintinai, taigi, tie kalbiniai nušvitimai gali ištikti ir važiuojant troleibusu, ir vasarą sėdint po obelim arba gulint lovoje žiemos rytą, kada prabudęs galvoji apie prasidedančią dieną. Va, va, užkibo ir dabar svarbu nepaleisti: priartėjai prie originalo ir labai sklandžiai, gražiai tau nuskambėjo kažkas lietuviškai. Tada skubi užrašyti, kad nepamirštum. Taip nebūna, kad imi ir staiga išverti visą eilėraštį vienu ypu. Poetai turbūt gali pasigirti didesniu poetiniu įkvėpimu. Marcelijus Martinaitis, pavyzdžiui, yra užsiminęs, kad būna eilėraščių, kurie tarsi patys pasirašo, iš karto, beveik be jokių taisymų. O štai Sigitas Geda savo „Dienoraščiuose“ rašo: „Esu vertęs po 300, 200, 100 poezijos eilučių per dieną.“ Na, o man poezijos vertimas yra darbas, darbas, darbas, žaismingas ir mėgstamas darbas. Apie verčiamą poezijos kūrinį reikia ilgai tupinėti, čiupinėti kiekvieną eilutę iš visų pusių, ir nuo pradžios, ir nuo galo, ir iš vidurio. Paskui dar reikia atskirus fragmentus ilgai šlifuoti. Poetė ir vertėja Marytė Kontrimaitė yra sukūrusi labai gerą, taikliai poezijos vertimą apibūdinantį eilėraštį:
Kalbos pakraščiais kapstaisi suplukęs.
Dar niekas neaišku, kažką tik jauti…
Tarp žodžių blausių sušvytruoja eilutė
Tikroji, vienintelė, nejau?
Ta pati!
Dabar – nepaleisti!
Vyniojasi valas,
Tiktai nesužeisti,
kad gyvas spindėtų!
Iš lėto, iš lėto,
dumblus nusivalęs,
Eilėraštis – štai jis!
O tu – niekuo dėtas…
Užgesęs, pailsęs, apimtas tingulio
(O vieną minutę buvai visagalis!)
Dairaisi
kaip tas,
išperėjęs lakštingalą,
Pilkas karklynų žvirblelis…
– O su kokiomis problemomis tenka susidurti verčiant poeziją?
– Aš, pavyzdžiui, verčiu tiktai klasikinę poeziją. Tiek iš anglų į lietuvių, tiek atvirkščiai. Kaip matėt, mano vertimai iš anglų kalbos baigiasi Rudyardu Kiplingu (XIX a. pab.–XX a. pr.). O verčiant klasikinę poeziją, susiduriama ir su formos, ir su turinio problemomis. Aš priklausau tai vertėjų mokyklai, kuri siekia atkurti abiejų lygmenų sąveiką, perteikti visą verčiamo poezijos kūrinio sudėtingumą, išreikšti jo pilnatvę. Savaime suprantama, kad verčiant šiuolaikinę poeziją, kuri paprastai yra siejama su vadinamosiomis laisvosiomis eilėmis, poetinės formos problema atkrenta. Neaktuali ši problema ir „vakarietiškajai“ vertimo mokyklai (pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose), kuri siekia vertimo kalba atkurti tik eilėraščio žodžius, ir poezijos vertimas šiuo požiūriu mažai skiriasi nuo pažodinio vertimo. Jeigu poetinė forma iš anksto ignoruojama, tai ir vertimo problemų daug mažiau arba, kitaip sakant, jos supaprastėja.
– Kaip Jūs vertinate ištikimybės originalui idėją?
– Ištikimybę labai vertinu, bet štai atmintyje iškyla neretai kartojamas ir banalus poezijos vertimo palyginimas su moterimi. Verstinė poezija, girdi, yra kaip moteris: graži, bet neištikima, arba atvirkščiai – ištikima, bet negraži. Sako, kad ją šitaip yra apibūdinęs Jevgenijus Jevtušenka. Vieni vertėjai, ypač poetai, yra linkę susitelkti į poetinio įspūdžio kūrimą, bet nelabai paiso ištikimybės originalui. Kiti vertėjai ištikimybės vardan aukoja poetinį grožį. Taigi, grožis ir ištikimybė poezijos vertime yra suvokiami kaip priešybės. Tačiau jie yra priešybės tik tada, kai grožis yra nenatūralus, netikras, o ištikimybė reiškiasi pažodiškumu, pažodiniu vertimu.
– Kiek svarbios kūrybinės vertėjo ir autoriaus sąsajos, renkantis kūrinius vertimui?
– Be abejo, svarbios. Kad imtumeisi versti kokį eilėraštį, jis ir jo autorius turi būti tam tikru mastu savas. Nuo mokyklos ir universiteto laikų esu ugdytas su klasikine poezija, todėl su poetais klasikais ir esu linkęs neakivaizdiniu būdu bendrauti. Pasirinkdamas eilėraščius paprastai ieškai juose ko nors asmeniško, asmeninių postūmių, kad geriau juos suprastum. Pavyzdžiui, Williamo Wordswortho „Daffodils“ („Narcizai“): „I wandered lonely as a cloud“ („Apniukęs debesiu klajojau“) išverčiau tik tada, kai pabuvojau Anglijoje, tame vadinamajame Ežerų krašte ( The Lake District ), kur gyveno poetas, ir jo akimis galėjau pamatyti neprilygstamą to krašto grožį. Kurgi kitur pamatysi laukuose žydinčius narcizus? Žinoma, vertėjo ir autoriaus sąsajos neretai būna sunkiai apčiuopiamos, bet būtent jomis vertėjas ir prisiriša prie verčiamo kūrinio.
– Kodėl, verčiant poeziją, būtina žiūrėti visumos?
– Visuma poezijoje, aišku, yra daug svarbesnė negu prozoje, nes poezijoje, ypač tokio žanro kaip eilėraštis, visuma nėra tokia didelė kaip, pavyzdžiui, romano visuma. Vertėjas, kaip ir poetas rašydamas eilėraštį, jaučia, kad įspūdį skaitytojui, žinoma, darys visuma. Todėl visuma turi būti atkuriama. Bet ji nėra abstrakti, ją sudaro konkrečios detalės. Ir vertėjas, siekdamas perteikti visumą ir negalėdamas perteikti visko, turi pasirinkti esmines detales, kurios ir lems adekvatų visumos įspūdį.
– Britų mokslininkas Fransis Jonesas poeziją yra pavadinęs kompromisų menu. Visų lygmenų neįmanoma perteikti, tad į ką vertėtų koncentruotis?
– Vertėjas, užsimojęs vertimo kalba atkurti verčiamo poezijos kūrinio formą ir turinį, kelia sau maksimalius uždavinius. Ir formą, ir turinį! Taigi, jam tenka įveikti didžiulius sunkumus. Kiti vertėjai gali sau tuos uždavinius susiaurinti, tą kartelę nuleisti. Kitiems svarbu perteikti metaforas, bet visai nesvarbu atkurti eilėraščio eilėdarą. Jamesas Holmesas skiria tris poezijos formos vertimo būdus: mimetinį, analoginį ir laisvąjį.
Mimetinis, arba kopijuojamasis būdas. Jeigu užsimojama kopijuoti Williamo Shakespeare’o soneto formą, kopijavimas gali būti labai tikslus, stengiamasi išlaikyti net visus vyriškus rimus, nes anglų poezijoje apskritai ir W. Shakespeare’o sonetuose konkrečiai vyrauja vyriški rimai. Tai nelengvas uždavinys. Lietuvių kalboje vyriški rimai yra nudėvėti, gramatiniai, todėl vertėjai leidžia sau bent retsykiais vyriškus rimus keisti moteriškais. Tarsi išnaudoja natūralias lietuvių kalbos galimybes ir todėl vertimas neatrodo toks prastas. Jeigu jie verstųsi tik vyriškais rimais, vertimai būtų prastesni. Neištikimybė šiuo atveju padeda pakelti vertimų vertę, pakelti W. Shakespeare’o sonetų vertę lietuvių skaitytojų akyse. Paradoksas.
Antras būdas yra analoginis. Tarkim, lietuvių poezijoje egzistuoja savitos formos sonetas, ir, versdami W. Shakespeare’o sonetus, mūsų vertėjai renkasi lietuvišką analogą. Yra ir realių pavyzdžių. Pavyzdžiui, kai Peteris Tempestas ėmėsi į anglų kalbą versti Kristijono Donelaičio „Metus“, iškilo klausimas, ar versti hegzametru. Anglai jau turėjo karčios patirties versdami hegzametrą iš lotynų kalbos ir pajuto, kad anglų kalba kopijuojamas klasikinis hegzametras skamba nenatūraliai. Hegzametras tinka toms kalboms, kuriose galimas eilutės skandavimas. Taigi, P. Tempestas pasirinko ne hegzametrą, ne šešias pėdas, o jambinį pentametrą, būdingą epinėms anglų poemoms (kaip G. Chaucerio „Kenterberio pasakojimai“, kaip Johno Miltono „Prarastasis rojus“ arba Jameso Thomsono „Metų laikus“ („The Seasons“). Žodžiu, K. Donelaičio eilutė sutrumpėjo viena pėda. P. Tempestas sakė: „Man šešių pėdų per daug“, nes angliški žodžiai trumpesni ir visą laiką reikėtų „glaisto“ (kaip kadaise skulptoriui vaško) plyšiams, nelygumams užpildyti. Štai Salomėjos Nėries eilėraštis „Gyvenimo giesmė“ prasideda eilute: „Gyvenimas mano – vėjas palaidas!“ Gy-ve-ni-mas, o angliškai – life . Tik vienas skiemuo, vietoj keturių. Kai verti ir numeti, paaukoji ką nors, tai manai, kad gal ir verta buvo paaukoti, bet šiuo atveju aš turiu pridėti už S. Nėrį. Už S. Nėrį turiu pridėt! Kad eilutė būtų užpildyta. Taigi, po ilgo ginčo su P. Tempestu aš kaip redaktorius galiausiai turėjau nusileisti. Tiesa, paskui jis angliškame „Metų“ leidinyje pridėjo paaiškinimą, kodėl rinkosi kaip tik tokią vertimo formą. Vėl tam tikra neištikimybė originalui, bet, kita vertus, pripažįstama, kad jo vertimas anglakalbiams yra artimesnis, savesnis, sklandžiau skaitomas negu mūsiškio vertėjo Nado Rastenio pažodiškesnis, šešiapėdžiu jambu sueiliuotas K. Donelaičio „Metų“ vertimas.
Na, ir, žinoma, yra laisvasis vertimas, kada vertėjas gali apskritai nepaisyti originalo formos, o originalo turinį atkurti visiškai laisva, nevaržoma forma, netgi padrikais verlibrais, beveik kaip gryna proza skaitomais tekstais. Šitos nuostatos laikosi kai kurie Jungtinėse Valstijose gyvenantys lietuviai vertėjai, verčiantys lietuvių poeziją į anglų kalbą. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Vyt Bakaičio poezijos vertimų į anglų kalbą knygą „Gyvas atodūsis / Breathing Free“ (2001). Joje, pavyzdžiui, S. Nėries eilėraštis „Senelės pasaka“ („Apšerkšniję mūsų žiemos, – / Balta, balta – kur dairais. – / Ilgas pasakas mažie mus / Seka pirkioj vakarais“) išverstas visiškai proziškai: „Mūsų žiemos apšerkšniję, / Balta, balta, kad ir kur pažiūrėsi, / Ilgas pasakas seka mums, pypliukams, / Vakarais svetainėje“ (pažodžiui išvertus iš anglų kalbos). Kai kas, pavyzdžiui, Tomas Venclova, teigia, kad tai „vakarietiška“ poetinio vertimo mokykla, o „rytietiška“ poetinio vertimo mokykla reikalauja ir ištikimybės formai.
Taigi, tokie yra trys poetinės formos vertimo būdai. Ir kiekvienas poezijos vertėjas gali pasirinkti pagal savo išgales ar nusistatymą.
– Mano kitas klausimas apie eilėdarą. Tautos dažnai turi skirtingas poetines tradicijas. Ar būtina vertime išlaikyti originalo eilėdarą?
– Taip, mano galva, būtina, kiek įmanoma. Ne viskas, žinoma, įmanoma, nes kalbos gali būti labai skirtingos. Pavyzdžiui, japonų poezijai yra būdingos labai savitos poetinės formos. Jau minėjau, kad skurdūs yra mūsų lietuviški vyriškieji rimai, nes jie dažniausiai yra gramatiniai arba galūniniai. Bet, verčiant iš Europos kalbų, reikia kiek įmanoma originalo eilėdarą atkurti arba ieškoti analogo. Taigi, tarkim, verčiant mūsų poeziją į anglų kalbą, vis tik norisi, kad, pavyzdžiui, Maironio eilutė „ Išsisupus plačiai vakarų vilnimis“ (eil. „Nuo Birutės kalno“) neprarastų jai būdingo bangavimo. Kai kuriais atvejais vertėjas gali sąmoningai atsisakyti originalo eilėdaros savitumo ir pasirinkti analoginę poetinę formą. Bet apskritai poezijos vertėjas turi sau kelti aukščiausius reikalavimus. Gal jam ne viskas pavyksta, bet ir forma turi būti kiek įmanoma atkuriama, nes joje slypi savita poetinio kūrinio gyvybė. Poezija yra jausmas, mintis ir muzika.
– Dar būtų įdomu sužinoti, kiek svarbu vertime perteikti emocinę eilėraščio atmosferą?
– Kadangi poezija yra sujaudinta kalba, jausmus keliantis žodžio menas, tai, be abejo, svarbu. Ir šiuo atveju net ir nelogiškus dalykus poezijoje skaitytojas kartais gali atleisti arba netgi nepastebėti, kad kai kur prasilenkei su logika, bet emociškai skamba, jaudina, nes skaitytojas laukia tokio bendro emocinio įspūdžio. Klausaisi kartais dainų, kurias girdi per radiją ar televiziją, ir, kai įsigilini į tekstą, įskaitant verstinį, pagalvoji, kokie niekai, koks niekingas tekstas, bet kartu su muzika bendram emociniam įspūdžiui jis tinka. Ir gal tai net svarbiau negu koks nors gerai apgalvotas, labai logiškas tekstas. Taigi, teksto emocingumas yra svarbi savybė, kurią reiktų išlaikyti.
– Kokia Jūsų nuomonė apie vertimus, kurie atliekami per tarpines kalbas?
– Apskritai vertime, bet kuriam vertime, tarpinė kalba gali būti pasitelkiama tiktai iš didelio reikalo, iš bėdos, kada nėra galimybės versti iš originalo. Šitą nuostatą taikyčiau ir poezijos vertimui, ir vertimui žodžiu. Pavyzdžiui, kada vertėjas sinchroniškai verčia kabinoje ne iš tos kalbos, kuria kalba kalbėtojas, o jau iš tarpinio, t. y. kita kalba perteikiamo, teksto. Tik tokiais atvejais, kai nėra kas verstų iš kokios hindi ar kitos mūsuose retai mokamos kalbos. Svarbiausia priežastis – galimi dideli nuostoliai. Įsivaizduojate, bet kuris vertėjas, net ir versdamas iš originalo, nukrypsta į lankas. O verčiant per tarpinę kalbą tie nukrypimai ne tik bus kartojami, bet atsiras dar ir naujų. Vadinasi, potencialiai tų nukrypimų gali padvigubėti, atsiranda kopijos kopija. Skaitytojui, neskaičiusiam išversto kūrinio originalo kalba, galbūt ir nelabai svarbu, kad jis buvo verčiamas ne iš originalo, bet vertimų tyrinėtojai tai nesunkiai pastebi ir, rem damiesi konkrečiais nukrypimais nuo originalo, gali įrodyti, iš kokio tarpinės kalbos teksto atsirado aptariamasis vertimas.
– Nuo klausimų apie poezijos vertimą pereisime prie konkretesnių apie W. Shakespeare’o sonetų vertimus. Pradėčiau nuo tokio asmeniško klausimo, ar esate pats bandęs versti W. Shakespeare’o sonetus.
– Ne, W. Shakespeare’o nebandžiau versti. Šiaip soneto forma man nėra svetima, esu išvertęs vieną kitą Johno Keatso ir Williamo Wordsworth’o sonetą, dabar bandau Edmundą Spenserį, bet W. Shakespeare’o – ne. Buvo, tiesa, tokių atvejų, kada kolegos vertė anglų ar amerikiečių rašytojų prozos kūrinius, kuriuose buvo ištraukų (kokios trys ar keturios eilutės) iš kai kurių W. Shakespeare’o kūrinių, neišverstų į lietuvių kalbą, tai esu pabandęs ir padėjęs jiems. Žinau ir džiaugiuosi, kad visus W. Shakespeare’o sonetus turim net keturių vertėjų išverstus į lietuvių kalbą. Tik aš manau, kad klasikinės anglakalbės poezijos lobynas toks turtingas, kad vertėjų į lietuvių kalbą dar laukia ir kiti dideli darbai. Kai aš renkuosi ką nors versti, visada pagalvoju, ar verta varžytis su kitu vertėju ir stengtis parodyti, kad aš galiu geriau, gal verčiau imtis to, kas dar neišversta, kad mes visi kartu praturtintume lietuvišką verstinę poeziją. Taip, turime net keturis lietuviškus viso W. Shakespeare’o sonetyno variantus, bet mes juk toli gražu dar nesame išsivertę visų jo kūrinių. Estai turi, net ir latviai turi daugiau negu mes. Kada mes turėsime visus W. Shakespeare’o raštus lietuviškai? Lygiai tas pat su kita poezija. Beje, rengdamas savo pirmąjį rinkinį „Iš klasikinės anglų poezijos“ iš principo rinkausi versti tik tai, kas dar, kiek man žinoma, į lietuvių kalbą niekieno neversta. Tai buvo vienas iš kriterijų, be kitų asmeninių, kuriuos aš minėjau. Tik netyčia pasitaikė, kad, atrodo, J. Keatso sonetą, jau verstą Aleksio Churgino, buvau pražiopsojęs, o jis man labai patiko. Tiesa, neseniai mūzos prikalbino išversti Roberto Louiso Stevensono eiliuotą legendą „Viržių alus“ („T he Heather Ale“) . Įpusėjus darbui, internete radau S. Gedos vertimą, bet šį kūrinį vis tik baigiau versti nusiteikęs paeksperimentuoti, kaip jis gali lietuviškai skambėti, išverstas nenusižiūrint į rusišką Samuilo Maršako vertimą.
– Jau minėjote, kad visą W. Shakespeare’o sonetyną į lietuvių kalbą išvertė keturi vertėjai. Tai buvo Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Aleksys Churginas, Sigitas Geda ir Tautvyda Marcinkevičiūtė. Kurio iš jų darbus labiausiai vertinate?
– Sunku daryti apibendrinančias išvadas, turint galvoje visą sonetų ciklą. Vieniems vertėjams geriau pavyko išversti vieną sonetą, kitiems – kitą. O apskritai tai pritarčiau Dovydo Judelevičiaus vertinimui, kad sklandžiausi vertimai į lietuvių kalbą yra A. Churgino. Žinoma, iš jų keturių aš esu geriausiai susipažinęs su jo ir S. Gedos vertimais, S. Gedos vertimų knyga beveik metus gulėjo šalia lovos ir aš ją nuolat įdėmiai skaitinėdavau. Kaip rašoma viename Jūsų su kolegėmis paskelbtame straipsnyje, gaila, kad jis kaip W. Shakespeare’o sonetų vertėjas nepakilo iki savo kaip poeto lygmens, kad būta aplaidumo, skubotumo. Juk daug kur nesilaikoma ir skiemenų skaičiaus eilutėje, ir rimavimo. Turint omeny S. Gedos kaip poezijos vertėjo potenciją, iš jo, matyt, buvo galima tikėtis daug daugiau, negu jis padarė.
Kitą vertus, juk išversti visą ciklą, t. y. visus šimtą penkiasdešimt keturis W. Shakespeare’o sonetus, yra didžiulis, nepaprastos ilgalaikės ištvermės ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Na, negali jų visų iki vieno gerai išversti joks mirtingasis. Vienam vertėjui pavyko vienas, antras, trečias, ketvirtas, penktas sonetas. Kitam pavyko ne tie patys, bet pavyko. Kad visų sonetų vertimai būtų geri, reikia visą gyvenimą juos kaip deimantus šlifuoti, tobulinti, o žmogaus gyvenimas yra trumpas, jis juk negali viso gyvenimo jiems paaukoti. Be abejo, gražu, kad šiandien turim keturis jų lietuviškus variantus, bet pabrėžiu, tenka apgailestauti, kad eikvojame savo ribotas pajėgas, kada dar tiek neišversta ir paties W. Shakespeare’o kūrinių, ir apskritai geros anglų poezijos.
– Sonetų vertėjams tenka galynėtis su įvairiais sunkumais (daugiaprasmiškumu, asociatyvia kalba, aristokratizmais). Kaip juos įveikti?
– Žinoma, aš čia jokių receptų nepasakysiu. Daugiaprasmiškumas yra labai sunkus dalykas, ypač vadinamieji kalambūrai. Kadaise jais specialiai domėjausi ir netgi apie jų vertimą į lietuvių kalbą straipsnį esu parašęs. Anglų poezijai ir apskritai anglų literatūrai kalambūras yra labai būdingas dalykas, bet tai itin retas dalykas lietuvių poezijoje ir apskritai lietuvių literatūroje. Užtai lietuviams sunkiai sekasi juos versti. Skaitykit mūsų verstinę prozą – daug kur išnašose aiškinama, kad šitas žodis reiškia tą ir tą. Vertėjas dažniausiai renkasi tai, kas jam atrodo svarbiau, bet daugiaprasmiškumą perteikti bene sunkiausia ir įveikti jį labai labai sunku. Jeigu ir pavyksta vienu ar kitu atveju, tai tik tokie atsitiktiniai sutapimai. Man neteko domėtis kaip yra sonetuose, bet kituose W. Shakespeare’o kūriniuose, daugiausia A. Churgino vertimuose, beveik pusė kalambūrų lieka nepaliesti, net nebandyta jų adekvačiai perteikti.
– Ar lietuvių vertėjams pavyko perteikti šekspyriškąją ironiją?
– Anglų poezijoje, kaip minėjau, ironiją galėjai įžvelgti jau XIV amžiuje, o mūsų poezija – dažniausiai lyrika, mes lyrikai ir melancholikai. Štai apie šitą knygą2 gavau atsiliepimą: viena kolegė, kurios dukra ištekėjusi už anglo, savo uošviui prieš Kalėdas padovanojo šią knygą, o jis laiške parašė, kad iš rinkinio susidarė įspūdį apie lietuvių poeziją ir apskritai apie lietuvius, kad jie lyrikai, melancholikai, kad savo gyvenimą ir jausmus sieja su gamta ir metų laikais. O ironijos mūsų poezijoje yra nedaug, todėl, matyt, ir vertėjams sunkiai sekasi tą ironiją perteikti. Iš mūsų ironiškos poezijos atstovų prisimenu nebent Antaną Gustaitį, gyvenusį Bostone (1974 m. teko laimė susipažinti ir gauti dovanų jo „Saulės šermenis“ su autografu), ir mūsų unikalų poetą Vladą Šimkų: „Gražios vasaros pievelės. / Debesėliai sau apvalūs / ant dangaus. <…> Ot gerai karvutei šėmai! / Tik žmoneliams – kaip ir žiemą – / nelabai…“ Kadaise išverčiau šitą jo eilėraštį į anglų kalbą: labai norėjosi parodyti anglakalbiams, kad ir mūsų, lietuvių, poetai kuria ironiškas eiles.
– W. Shakespeare’o sonetai sukurti Renesanso laikotarpiu. Kurios epochos dvasią reikėtų perteikti vertime – autoriaus ar vertėjo?
– Yra toks vertimo teoretikas Lawrence’as Venutis – italų kilmės amerikietis. Jo teorinės įžvalgos apie du vertimo polinkius – savinimą (domestication ) ir svetiminimą (foreignization) – tinka ir poezijai. Pastaruoju atveju vertėjas siekia parodyti skaitytojui, kad tai yra svetimo autoriaus, kita kalba apie kitos kitakalbės visuomenės žmones ir jų aplinką sukurtas kūrinys ir todėl stengiasi išlaikyti visas teksto svetimybes. Kaip elementarų pavyzdį prisimenu tokią literatūrinę anglų rašytojo pasakėlę vaikams. Jos autorius rašo: girls and boys . Aš kaip vertėjas galiu taip ir išversti – „mergaitės ir berniukai“ (jie visi bijojo vieno tokio keisto kaimo dėdulės), norėdamas skaitytojams pasakyti: „Žiūrėkit, toje kultū roje, iš kurios atėjo ši pasaka, mergaitės minimos pirmiau negu berniukai.“ Bet aš taip pat galiu pamanyti ir kitaip: o ar verta tokia neįprasta žodžių tvarka erzinti skaitytojus? Gal verčiau pakeisiu žodžių tvarką, parašysiu taip, kaip lietuviškai įprasta ir skamba natūraliau: „berniukai ir mergaitės“. Nedidelis skirtumas, bet vertėjas, susidurdamas su kitos kultūros apraiškomis, svyruoja tarp šių dviejų polinkių –savinimo ir svetinimo.
Be abejo, vertėjas turi kiek įmanoma vertimo kalbos priemonėmis perteikti epochos dvasią. Bet čia kartu iškyla kiti klausimai. Ar galime atkurti lietuvišką Renesanso XVI a. kalbėseną, kai mes XVI a. išspausdinome tik pirmąją lietuvišką knygą, kai tuo metu ir dar kelis šimtmečius po to rodėsi tik religinio turinio knygos. Vadinasi, mes negalime atkurti epochos dvasios tiesiogiai ano laikotarpio kalba. Be to, šiuolaikinis skaitytojas gal jos ir nesuprastų. Todėl mes, vertėjai, elgiamės kaip butaforininkai teatre. Tarkim, teatre vaidina dramą „Mindaugas“, ir kai kurie daiktai turi atrodyti autentiški, tarsi iš tos epochos. Ką daro butaforininkai? Ima naujai padirbtus daiktus ir padengia juos patina, kad jie atrodytų seni. Ir mes taip elgiamės. Kalbant apie W. Shakespeare’o sonetus, S. Gedai kartais pavyksta sukurti lietuviškų naujadarų, kalbos sintaksinių naujybių, kurios skaitytojui gali pasirodyti renesansiškos, atliepiančios Renesanso dvasią. A. Churgino vertimuose gal daugiau nudėvėtų poetizmų. S. Geda, pasitelkdamas savo poetinį išradingumą, stengėsi atnaujinti nuvalkiotą poetizmų žodyną, kuriuo žongliruoja A. Churginas, bet kartais tai daro pernelyg drastiškai, peržengdamas originalo ir saiko ribas.
– Kas kiek laiko reikėtų iš naujo versti sonetus?
– Šiaip manoma, kad W. Shakespeare’o sonetus ar „Hamletą“ turi išsiversti kiekviena nauja skaitytojų karta. Žinoma, kartos apibrėžtis nelabai aiški. Taip sutapo, kad A. Šešplaukis-Tyruolis ir A. Churginas sonetus išvertė ir paskelbė maždaug praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio viduryje, o T. Marcinke-vičiūtės ir S. Gedos vertimai pasirodė maždaug po penkiasdešimties metų. Vadinasi, naujų vertimų reikėtų laukti vėl bent po pusės amžiaus. Na, o per šį pusšimtį metų poezijos vertėjai galėtų dar daug nuveikti, jų laukia daug geros anglakalbės poezijos, pavyzdžiui, J. Miltono „Prarastasis rojus“.
Vienas W. Shakespeare’o sonetų baigiasi eilutėmis: „So long as men can brea-the or eyes can see, / So long lives this, and this gives life to thee“ („Jos tol gyvybę tavo palaikys, / Kol virpčios lūpos ir regės akis“ – vertė Antanas Danielius). Kol bus žmonija, tol kažkas tais sonetais žavėsis. Kol gyvuos lietuvių kalba, tol išliks tikimybė, kad kas nors jais susižavės ir, norėdamas pasidalyti tuo žavesiu su tautiečiais, ims versti juos į gimtąją lietuvių kalbą.
1 Out of the night that covers me,
Black as the pit from pole to pole,
I thank whatever gods may be
For my unconquerable soul.
2 L. Pažūsio poezijos vertimų knyga „Lietuvių poezijos pynė. A Garland of Lithuanian Poetry“ (Vilnius: „Alma littera“, 2015).
Karolis Gintaras Žukauskas: „Apie Lietuvą man buvo prikalbėję tiek nesąmonių“
2016 m. Nr. 8–9
Rašytoją Karolį Gintarą Žukauską kalbina Jurga Tumasonytė
Čikagoje 1973 m. gimęs ir augęs rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas lietuvių publikai šiek tiek pažįstamas iš dviejų romanų (kol kas dar neišverstų iš anglų kalbos), įvairių straipsnių kultūrinėje spaudoje ir šmaikščių interviu didžiuosiuose portaluose. Ta proga, kad daug keliaujantis rašytojas, kūrinius pasirašantis Gint Aro slapyvardžiu, vėl lankėsi Lietuvoje, sutarėme šį interviu.
– 2009-aisiais išleidote savo pirmąjį romaną „Surandant Mėnulį cukruje“ („Finding the Moon in Sugar“), pasakojantį apie amerikiečių vaikinuką, kuris seka paskui meilužę į Lietuvą. Neseniai išėjo antrasis Jūsų romanas, pavadinimu „Fuga“ („Fugue“), – pagrindinio veikėjo, gyvenančio Čikagoje ir apkaltinto motinos nužudymu, ša knys iš Lietuvos. Kaip sekasi Jūsų knygoms, ar atradote savo skaitytojus?
– Būtų šaunu, jei daugiau žmonių skaitytų mano knygas – būčiau turtingesnis ( juokiasi ). Bet reikia turėti kantrybės, dažniau duoti interviu, rengti skaitymo vakarus. Pirmąjį romaną išleidau pats, nors „Fuga“ anksčiau parašyta, nes leidyklos knygą atmetė, argumentuodamos, kad mano vardas nežinomas ir dar neturiu savo skaitytojų auditorijos. Taigi išleidau „Surandant Mėnulį cukruje“, strategiškai apgalvojęs, kuriems skaitytojams ta tema būtų aktuali – lietuviams, taip pat koledžo Čikagoje studentams. Man pasisekė, nes pardaviau devynis šimtus egzempliorių – kadangi pats leidau, sakyčiau, visai nemaži skaičiai. Kartą Čikagos bare skaičiau ištraukas iš „Surandant Mėnulį cukruje“: viduje sėdėjo gal aštuoni žmonės, trys girti ir vienas, atsitiktinai užėjęs, leidyklos savininkas – po vakaro jis paklausė, ar turiu ką nors daugiau, o aš kaip tik ir turėjau dešimt metų niekam nerodytą romaną „Fuga“. Nusiunčiau jam rankraštį, o jis man po dviejų savaičių – sutartį.
– Ar yra Čikagoje kokia nors gildija, kuri rūpintųsi rašytojų reikalais?
– Yra Amerikoj autorių gildija – iš esmės kaip profsąjunga. Na, o Čikagoje tarpsta tokios neoficialios bendruomenės – jeigu pažįsti du rašytojus, netrukus susipažinsi ir su visais kitais. Aišku, tos bendruomenės nėra mažos – mieste yra gal dešimt leidyklų, įvairių knygynų. Dažnai vyksta skaitymai, organizuojama knygų mugė, taip pat penkiuose Čikagos universitetuose yra kūrybinio rašymo fakultetai.
– Pats taip pat esate mokęsis kūrybinio rašymo?
– Taip, Niujorke, Kolumbijos universitete.
– Lietuvoje į kūrybinio rašymo mokymąsi vis dar žiūrima kreivokai…
– Rašymas yra toks pat menas kaip, pavyzdžiui, dailė – juk reikia išmanyti techniką, istoriją, skirtingas tapybos mokyklas! O rašytojas kažkodėl vis tiek turi vienas sėdėti prie voratinklių ir žvakės. Suprantu, kodėl žmonės taip mitologiškai mąsto Lietuvoje apie rašytojų profesiją, tačiau reikia suprasti, kad rašymas yra menas. Ir labai senas menas: žodžius mes sukūrėme anksčiau už dažus ir tikrai yra daug ko pasimokyti iš skirtingų tautų literatūros tradicijų bei dabartinių kūrinių, kurių pats, sėdėdamas prie rašomojo stalo, galbūt neatrastum. Esu baigęs anglų filologijos studijas ir galiu pasakyti, kad didelis skirtumas tarp filologijos ir kūrybinio rašymo mokslų. Žinoma, senais laikais rašytojai kurdavo bendruomenes ir pramokę, patyrę kūrėjai priimdavo jaunesnius kaip pameistrius. Visi rašytojai turėjo kokį nors mokytoją – retai jis būdavo tiesiog filologas.
Mokantis rašyti kyla įvairūs klausimai, pavyzdžiui, kokiais būdais galėtum išreikšti norimą mintį. Juk tapytojui, šokėjui, smuikininkui, studijuojantiems savo specialybę, tai normalūs klausimai – o štai rašytojas turi sėdėti vienas užsidaręs ir rašyti! Bet manau, kad toks senovinis požiūris ilgainiui pasikeis. Anglijoje šie kūrybinio rašymo procesai jau prasidėjo.
– Savo mintims išreikšti pasirinkote ilgąją prozą. Ar esate bandęs arba žadate pabandyti kitus žanrus?
– Na, poezijos nerašysiu, nes nemoku (paskutinį kartą eilėraščius kūriau būdamas paauglys). Šiuo metu esu pradėjęs rašyti eseistiką apie kultūrinius skirtumus. Matote, užaugau labai įdomiame Čikagos rajone, kuris, kai ten gyveni, atrodo visiškai normalus. Esu apkeliavęs gal trisdešimt kraštų, dėstęs Kuboje, dirbęs Kanados šiaurėje, Austrijoje, nemažai laiko praleidau Lietuvoje. Tad kai sudedu tą patirtį ir pasižiūriu atitolusiu žvilgsniu į vaikystės rajoną, jis pasirodo net labai keistas. Tokio rajono kitur pasaulyje nėra – ten gyveno įvairių tautų karo pabėgėliai bei įvairūs migrantai: lietuviai, lenkai, italai, meksikiečiai ir kiti, turintys savo požiūrį į gyvenimą. Nemažai jų traumuoti. Įdomu būtų parašyti sociologinį darbą, nes kyla ne tik filosofiniai klausimai, mąstant apie tą vietą, bet ir sociologiniai, apie miesto ir pabėgimo reikšmę – ar tai nėra įbridimas į tą pačią sriubą, tik kitame krašte?
– O tos skirtingos tautos, gyvendamos tame pačiame rajone, nesipykdavo?
– Visi eidavo į tas pačias parduotuves, triūsdavo tuose pačiuose darbuose, važiuodavo tais pačiais autobusais… Gyvendavo kartais viename sklype ukrainiečiai, už tvoros – lietuviai, o už garažo – meksikiečiai, ir visi dalydavosi daržovėmis vasarą. Kartais ir susipykdavo, jeigu kieno nors katinas į svetimą daržą įšokdavo, bet taip, kaip ir visi kaimynai.
– Nacionalizmo tuose kaimynų daržuose nebuvo?
– Nacionalizmo buvo, bet ne tokio standartinio požiūrio, kuris būtų visa ko centras, – nacionalizmai maišėsi ir sugyveno. Kai buvau vaikas, galvojau, kad mano tėvų požiūris yra visa ko centras, bet paskui supratau, kad tai iliuzija. Sisero miestelyje, kuriame augau, stovi Šv. Antano bažnyčia, ten buvau klapčiuku ir kartu su broliu gerdavom iš kunigų pavogtą vyną. Mūsų miestelyje gyveno įdomūs žmonės – tarkime, buvo toks žmogelis, kurio šeima po karo dingo, taigi išsitrynė visa giminės istorija – o jis grojo vargonais ir nekalbėjo, gniauždamas savyje traumas. Daug ten gyvenusių žmonių buvo sutrikę ir pasiklydę.
– Kaip skyrėsi artimųjų kurtas Lietuvos vaizdas ir pirmą kartą matoma 1992-ųjų Lietuva?
– Apie Lietuvą man buvo prikalbėję tiek nesąmonių! Atmintyje turėjau ne tiek žinias apie kraštą, kiek nieko bendra su tikrove neturintį grožinį kūrinį. Nuo mažens mačiau paveiksliukus, kuriuose visi valgo grybukus po lazdynu, apsivilkę tautiniais rūbais. Lietuviai geltonplaukiai ir žydraakiai, upė neužteršta, visi protingi, jokio skurdo ir nusikaltėlių. O tada, 1992-aisiais, nusileidi Vilniaus oro uoste, pamatai pilkas sienas ir galvoji: „Va, čia tai prikalbėjo.“ Tiesiog traumuoti, praradę tėvynę žmonės save saugo nostalgija. O kai tą tėvynę šitaip idealizuoja, trauma tampa dar gilesnė – žmonės tiki, kad prarado ne tik tėvų žemę, bet rojų. Man tikrai vis kalbėdavo, kad Lietuvoje nėra nusikaltėlių. Kai grįžau namo po pirmojo apsilankymo Lietuvoje, kilo įvairios mintys, ėmiau daug klausinėti. Pavyzdžiui, gyveno Čikagoje toks barmenas – paskutinis alkoholikas, storžievis ir nešvankus, kuriam priklausė baras Market Parke. Jis Smetonos laikais dirbo policininku – taigi buvo Kauno mentas. Kaip šitai suprasti?
– O nebuvo baisu pirmą kartą lankantis Lietuvoje?
– Kodėl baisu? Aš gi Čikagoje gimęs ( juokiasi ). Nebuvo.
– Pamenu, skaitydama Laimės Vincės atsiminimų knygą „Lenino galva ant padėklo“, susidariau įspūdį, kad Amerikos lietuvei posovietinė Lietuva kėlė nuostabą savo pilkais pastatais, piktais žmonėmis, skurdu ir tuščiomis parduotuvėmis.
– Na, mačiau, kad parduotuvėje pieno trūko. Arba kad bendrabutyje, radusi svetima kompotą ant stalo, tetutė paėmė ir, susipylus jį į savo butelį, išėjo – jai trūko kompoto. Bet man visai nebuvo baisu, tik smalsu. Ypač kad „tiesa“ apie tėvynę, sekama Amerikoje, pasibaigė kažkur ties 1939–1945 metų riba – tą supratau per pirmąjį pusvalandį. Apsilankęs Lietuvoje pajutau skirtumą tarp tos lietuvių kalbos, kurią vartojau Sisero mieste, nustojusios vystytis maždaug po Antrojo pasaulinio, ir tos, kuria kalbėjo žmonės Lietuvoje. Išgirdau daug nežinomų žodžių, o lietuviai, girdėdami kalbant mane, sunkiai tvardė juoką.
Kalbant apie žmonių rūstumą – puikiai supratau, kad yra skirtumas tarp viešos ir privačios erdvės ir jeigu žmogus, laukdamas troleibuso, nesijuokia, nereiškia, kad ir namuose sėdi susiraukęs. Man tai buvo akivaizdu, nes pats gyvenau ne bendrabutyje, o pas žmones. Kartais nutikdavo absurdiškų situacijų: jeigu matydavai, kad susirikiavę žmonės kažko laukia, vadinasi, reikia ir tau stot į eilę ir gal kas nors vėliau pašnabždės, ko mes ten laukiam. Kartą stovėjau eilėje su tuo žmogumi, pas kurį gyvenau, Lazdynuose. Laukėm, nežinodami, ką parduoda, o paaiškėjo, kad parduodami moteriški batai. Ir pardavinėjo juos ne parduotuvėje, o tiesiai iš savo buto. Tad, viena vertus, labai keista, kita vertus, o kodėl ne? Kodėl gi negalima iš savo vonios alaus pardavinėti?
Tokie dalykai atrodo keisti, jei į skirtumus žiūri galvodamas, kad tavo realybė yra normali. Bet jei žinai, kad tu nesi visatos centras, – atsiveria pasaulis ir viskas tampa priimtina. Tarkim, tais laikais nueini į parduotuvę ir paprašai tetulės, kad tau atpjautų pusę kilogramo duonos, o tetulė pyksta, kam tu tos duonos prašai. Jeigu priėjęs pyksi ant tos moters, nenorinčios parduoti duonos, bus keista ir pilka, viskas atrodys ne taip, kaip turi būti. Juk ji sėdi darbe ir nenori atpjauti duonos. Amerikoje, jeigu tetutė sėdėtų ir neatpjautų duonos, parduotuvė tiesiog užsidarytų, o čia – ne. Tai ko gi jai nepykti? Ji atviresnis žmogus, besielgiantis taip, kaip tuo metu jaučiasi. Tad tokia ironiškai skambanti laisvė.
– Mortono koledže Čikagoje dėstote anglų kalbą. Kokios patirtys ir pastebėjimai iš ten?
– Tas koledžas daugeliui studentų yra paskutinė viltis – įgiję vidurinį išsilavinimą jie vis dar prastai skaito arba nemoka matematikos. Ateina dvidešimt dvejų metų nemokantis skaityti jaunuolis ir sako, kad nori būti inžinieriumi. Tuomet parodau jam pirmo kurso knygą, kuri nukris nuo lentynos ir užmuš, bet studentas vis tiek privalės išmokti ją perskaityti. Kai kuriems pavyksta persilaužti, o kai kurie nepakyla iki reikiamo lygio – labai įdomu juos stebėti. Koledže yra visi visuomenės sluoksniai: viename pastate matai tuos žmones, kurie viską valdo, ir tuos, kurie bando prasimušti iš bedugnės. Ir nors tarp jų tik keli ar keliolika metrų fizine prasme – vis tiek plyti nepasiekiamas tūkstančių kilometrų atstumas.
Šiaip pas mus, Ilinojaus valstijoje, ypač Sisere, žiauri korupcija. Tie patys žmonės, valdantys miestelį, valdo ir koledžą. Galima ateiti ir pasakyti jiems į akis: „Jūs visi esate melagiai.“ Tada jie padėkos už komentarą, parašys ataskaitoje, kad Karolis Gintaras Žukauskas keturioliktą valandą, tokią ir tokią dieną pasakė, kad mes visi esame melagiai. Ir viskas tuo baigsis. Nors šiaip darbas man patinka, įsidarbinau ten, kai Amerikoje buvo sudėtinga rasti akademinį darbą.
– Kiek laiko ten dėstote?
– Trylika metų. Jeigu rasčiau kitą darbą, mano nauja knyga būtų apie koledžą – ten tiek absurdo, lyg iš Monty Pythono pjesės. Tiesiog norisi balsu juoktis valandą, kai įsigilini į vykstančius dalykus. Esu tikras, kad mano kūrinys apie koledžą pakiltų į žvaigždes.
– Knygų personažus taip pat imate iš ten?
– Romane „Surandant Mėnulį cukruje“ veikėjo prototipas yra vienas mano studentas – jei ne jis, būčiau nesugalvojęs tokio personažo. Pasiskolinau studento kalbos sintaksę, mąstyseną, požiūrį į smulkmenas, ironijos nejautimą.
Kai tik pradėjau dėstyti, tiesą sakant, išsigandau. Pamatęs savo studentų rašto darbus, nežinojau, kaip prie jų prieiti ir ką sakyti. Bet supratau, kad reikia tiesiog pabandyti juos ko nors išmokyti.
– Kultūrinėje spaudoje buvo pasirodęs Jūsų tekstas apie „Suokalbį“ – dažnai lankydavotės rašytojų kavinėje?
– Buvau gal šešis kartus gyvenime, bet ten apsilankęs supratau, kad esu namuose, gyvendamas Vilniuje turbūt būčiau ėjęs kas savaitę. Tokio baro niekur gyvenime nesu matęs – „Suokalbyje“ žmogus pasijusdavo laisvas: jei norėdavo, šokdavo ant stalo, židinio, užsinorėjęs galėdavo ištraukti tau iš burnos cigaretę arba išgerti nesaugomą bokalą, ir niekas ant jo dėl to nepykdavo. Ir jokio teatro – tie žmonės iš tiesų tokie buvo. Pavyzdžiui, kartą „Suokalbyje“ vienas senukas man pasakojo, kad namuose turi roges, kurios priklausė šventajam Kazimierui. Sakė laukiantis žiemos, kai galės jomis pasivažinėti, – tai pasakojo šaltai, be ironijos. Išklausiau ir paskui parašiau apie tai. Kai užsidarė baras, skaudėjo širdį, dabar Vilniuje tokia duobė. Kur dingo visi baro lankytojai?
– Metė gerti, išmirė arba surimtėjo.
– Viskas turi baigtį. Dar man patinka Užupis, bet einu ten ne dėl to, kad ieškau bohemos, o dėl to, kad tokios žavios vietos kaip šitas rajonas niekur kitur pasaulyje nerasi. Eidavau į „Suokalbį“ ne dėl rašytojų, o dėl įdomių, netipinių žmonių – tarp varnų ieškojau baltų varnų.
– O Čikagoje rašytojų kavinių yra?
– Yra, bet jų laikas jau praėjęs. Dabar kuriasi naujos vietos, o problema ta, kad žmonės eina į meną ne kaip į savo pašaukimą, bet kaip į kelią, kuris pašalina juos iš visuomenės. Tuomet tie, iškritusieji iš visuomenės, pradeda labai save vertinti, kaip nestandartinius, įdomius. O iš esmės tai tokia pat komercija, kaip ir kitur. Hipsterių rajonai panašūs tiek Čikagoj, tiek Niujorke, tiek Vilniuje, nes juose gyvena kūrėjai su tuo pačiu požiūriu į meną. Tarp jų kartais yra vienas kitas menininkas, neturintis kur kitur prisijungti ir gyvenantis toje pačioje bendruomenėje. Pats rašau ne dėl to, kad noriu atsijungti nuo visuomenės, o dėl to, jog esu pasmerktas – mano smegenyse savaime siaučia kūriniai. Rašau ne dėl to, kad ieškočiau rašytojų kavinės.
– Ar sekate kultūrinę spaudą čia ir už Atlanto?
– Mano sūnui dabar ketveri – iki jam gimstant skaitydavau daugiau kultūrinės spaudos, tiek lietuviškos, tiek amerikietiškos. Negaliu sakyti, kad esu skaitantis daug šiuolaikinių lietuvių rašytojų ir juos išmanau. Į rankas pakliūva tų rašytojų knygos, su kuriais susipažįstu arba kas nors jas perduoda, parodo. Esu susipažinęs ir kalbėjęs su Sigitu Parulskiu, Čikagoje ant savo darbo stalo turiu jo romaną „Tamsa ir partneriai“ – kai grįšiu, skaitysiu. Prieš dvejus metus dalyvavau „Vasaros literatūros seminaruose“, ten susipažinau su Mariumi Buroku, Giedre Kazlauskaite… Jeigu prašytumėte įvardyti įdomiausią Lietuvos rašytoją, sakyčiau, kad tai Juozas Erlickas. Esu pakankamai arti Lietuvos, tad suprantu jo kuriamą absurdą, tačiau jis neišverčiamas ir amerikiečiai Erlicko nepagautų .
– Lietuvoje šiuo metu kultūrinė spauda išgyvena ne pačius geriausius laikus finansiškai, kokia padėtis pas jus?
– Pas mus nėra Kultūros ministerijos, na, yra labdara, kuri remia meną, bet tikrai nėra taip, kad kažkas galvoja, jog būtinai reikia išlaikyti kultūrą. Kultūra pasirodo tuomet, kai kas nors tuo užsiima, tarkime, gali pabandyti išleisti romaną per agentą ir stengtis patekti į didelę leidyklą, bet tai, mano nuomone, neapsimoka, nes jeigu tu neparduosi to romano, į tave žiūrės kaip į nuostolį. Man labiau patinka prasidėti su tomis leidyklomis, kurios leidžia knygas ne dėl pelno. Mano leidėjas turi kitą darbą, todėl gali leisti jam įdomius dalykus negalvodamas, ar atsipirks. Bet tokia leidyba negaus pašalpos iš valdžios.
Kultūra išsilaikė per šimtmečius, nes kažkam visa tai rūpėjo. Galbūt pranyks vienas žurnalas, bet jeigu bus redakcijos darbuotojai, kuriems tai teberūpi, pasirodys kas nors nauja. Na, o jeigu nepasirodys, vadinasi, kultūra nusmukusi į bedugnę ir čia gyvena silpnapročiai. Bet aš tuo netikiu.
– Kadangi esu iš mažos šalies, vis apima kompleksai dėl skaitytojų auditorijos. Kartais atrodo, kad ji kasmet mažėja.
– Esu organizavęs savo knygos pristatymą, kuriame nebuvo nė vieno žmogaus, arba, kitąkart, atėjo penki rašytojai, kiekvienas atsivedė po draugą, visi prisigėrė ir nenupirko nė vieno egzemplioriaus. Būna, kad kas nors nusiperka tavo knygą, kai susipažįsta asmeniškai. Nemažai mano knygų buvo nupirkta Vakarų Europoje – ten, kur žmonės turi skaitymui laiko ir pinigų. Tam, kuris kiekvieną dieną priverstas galvoti, kaip prasimaitinti, poezijos skaityti neįsiūlysi – jam pirmiausia rūpi pagrindiniai išgyvenimo dalykai. Tad jeigu krenta kultūros lygis, mažėja skaitytojų, reikėtų žiūrėti į platesnius visuomeninius kontekstus, kodėl trūksta žmonių, galinčių skirti laiko menui? Gal dėl to, kad kyla skurdo rodikliai.
– Ankstesniuose interviu daug kalbėjote apie kosmopolitizmą. O ką Jums reiškia sąvoka „patriotiškumas“?
– Geras klausimas. Manau, kad atskirti save nuo kitų žmonių bet kokiu būdu yra pavojinga. Ir yra labai mažas skirtumas tarp žmogaus, kuris didžiuojasi savo kultūra, ir žmogaus, kuris žemina kitą. Kur tas skirtumas ir kaip jį suprasti?
Pagalvojus, kyla tokia mintis, kad patriotas yra žmogus, kuris myli savo kultūrą. O kaip sužinome apie kieno nors meilę – tas kas nors mus myli, rūpinasi, stengiasi suprasti ir gerbti mūsų norus bei poreikius. Tarkime, Stasys myli Marytę, – jo meilė turėtų būti akivaizdi ir kiti nuo tos meilės neturėtų kentėti. Būtų nemalonu, jeigu Stasys užsimautų treningus, „Golden State Warriors“ maikę , išgertų tris litrus alaus, pusę litro degtinės ir tada eitų į gatvę daužyti kaimynų langų ir rėkti: „Myliu Marytę!“
Patriotas neturėtų savo patriotiškumo skelbti: juk aišku, kodėl jaunas žmogus savanoriškai stoja į kariuomenę. Taip pat patriotiška mokyti vaikus skaityti, gydyti sergančius, auginti maistą tautiečiams, platinti išradimus, lengvinančius gyvenimą. Mylintis savo žemę taip pat neteršia gamtos, nemėto tuščių butelių ir saugo jos gerovę.
Išgirdus teiginį „aš didelis patriotas“, kyla klausimas, kaipgi tas patriotizmas išreiškiamas – vien tai, kad sergi už Lietuvos krepšinio rinktinę? Aš irgi sergu ir turiu Lietuvos pilietybę. Koks tai patriotizmas, jeigu bijoma svetimų kultūrinių, socialinių jėgų, kurios neva graso sunaikinti tapatybę? Toks patriotizmas baigiasi tada, kai susiduriama su ekonominiais dalykais. Juk patriotai vis tiek nešioja itališkus batus, rengiasi kiniškais drabužiais ir geria kolą – nes kaip tuos dalykus pakeisti savais? Jų nėra, gyvename globalizacijos pasaulyje. Galų gale, net ir krepšinis, už kurį sergama, yra svetimo krašto išradimas. Taigi tokiems patriotams aš bijočiau patikėti ginklą, nebent kas nors stovėtų šalia ir sakytų, kur šauti. Amerikoje, beje, tokių patriotų taip pat daug: jie mielai vaikščiotų su ginklu prie Meksikos sienos ir šaudytų į žmones, besiveržiančius į jų šalį dirbti už tris dolerius per valandą skerdykloje.
Aldona Ruseckaitė: Prozos labirintai, poezijos paunksmė ir tarnystė muziejui
2016 m. Nr. 7
Rašytoja Aldona Ruseckaitė atsako į Vidmanto Kiaušo klausimus
– Metai prasidėjo įspūdingai: Kauno menininkų namų kolegija Jus išrinko viena iš dviejų (antroji – kompozitorė Zita Bružaitė) įsimintiniausių 2015 m. profesionalaus meno kūrėjų, pelnėte Vyriausybės kultūros ir meno premiją, sėkmingai dalyvavote konkurse „Metų kaunietė 2015“. Įvertinimų, sveikinimų bei akcentuoto dėmesio tikrai nestinga. Garsėjate kaip rašytoja, muziejininkė, aktyvi visuomenininkė. Iš kur tiek pašėlusio veržlumo, kūrybiškumo? Papasakokite apie Ruseckų giminę, genų savitumą.
– Tikriausiai nuo pirmojo žodžio nuvilsiu – nieko sensacingo apie savo giminę papasakoti neturiu, juoba kad nesudarinėjome genealoginių medžių, netyrinėjome iki tolimų kartų ir šaknų. Vienas lenkų mokslininkas, su kuriuo bendravau dar Sąjūdžio laikais, vis siūlydavo man kokių nors Ruseckų herbą ir siuntinėjo iš Varšuvos pavyzdžius, teigdamas, jog Ruseckai daugiausia buvę bajorai. Nesu tikra, nes tėtis buvo aukštas, rudaakis, į totorių užnešantis. Galvoju, gal iš tų Vytauto Didžiojo atsivežtinių… Kita vertus, senelis iš tėčio pusės Antanas Ruseckas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vos neprarado namų garsiajame Ingavangio kaime (Prienų rajonas, Šilavoto parapija), nes buvo bohemiškas žmogus, mėgęs plačiai gyventi. Su valstiečio šaknimis nelabai suderinama. Tėtis, grįžęs iš Marijampolės po tarnystės Lietuvos kariuomenėje, spėjo sustabdyti seneliui paskelbtas varžytines ir išgelbėjo mūsų namus. Močiutė Veronika Ruseckienė buvo gana prasta šeimininkė, lašinius, burokus, kruopas ir visa kita sumesdavo kartu į puodą ir laukdavo, kas iš to išeis. Tikrai paveldėjau… Gaila, nei viena močiutė, nei vienas senelis manęs nepalaukė, iškeliavo pirma mano pasirodymo šiame pasaulyje, tik su seneliu Juozu Krunglevičiumi gyvenimais apsikeitėme – kai jis mirė ištremtas į Sibirą, aš jau buvau visai pakeliui… Tačiau vaikystėje turėjau mylimą Agotėlę, tėčio tetą, kuri pas mus gyveno, – ji man sekė pasakas, dainavo; būdama devyniolikos metų, kartu su kitomis Šilavoto parapijos daininykėmis traukė liaudies dainas Jonui Basanavičiui ir Eduardui Volteriui į vaško volelius. Dabar galiu klausytis jos dainavimo iš kompaktinės plokštelės per šimtmečio ūžesį.
Savo gyvenimo ypatumu laikau mūsų šeimos pastovumą. Mano tėtis Juozas Ruseckas ir mama Ona Krunglevičiūtė nuo Plutiškių kaip susituokė 1943 metais, kaip apsigyveno toje išgelbėtoje sodyboje, taip ir gyveno niekur nesiblaškydami, nesikraustydami. Žinoma, neramiai – karas, pokaris – bet čia jau tėvų bėdos, o mums, vaikams, – ramybė, meilė, šeimos šiluma. Didelė sodyba, daug medžių, du sodai ir atsiveriančios begalinės tolumos, kurios mane iki šiol jaudina ir žavi – kur tolymės, ten ir gražu. Tada tikriausiai ir susiformavo pastovumas, kantrybė. Tėtis mirė, kai buvau paauglė. Jis buvo savotiškas, gana išdidus žmogus – nė vienos dienos nedirbo kolūkyje, iš jo atėmė daug žemės, tad specialiai susižeidė ranką, bet į valdiškas lankas neįžengė. O prisimindama mamą negaliu negalvoti ir apie kitas kaimo moteris. Kas jos buvo? Baigusios vos keturis skyrius, bet šiandien man rodosi, kaip kelis aukštuosius. Sakykit, ko jos nemokėjo? Mano mama buvo smalsi, guvi, optimistiška, bet savotiškai rami ir labai kantri. Gebėjo ir atliko viską, kam šiuo metu gal prireiktų visos institucijos. Mokėjo visokius moteriškus amatus, puikiai išmanė apie gyvulius ir žemę, namų tvarkymą, grožio puoselėjimą, palaikė tradicijas, kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią, paskaitydavo ir knygą, ir technikos naujovėmis domėjosi, buvo drąsi, užaugino keturis vaikus, galvojo apie jų ateitį ir niekada nemosikavo diržu, nekėlė balso, nesimėtė piktais žodžiais, nepamokslavo, neprimetė savo nuomonės. Vaike, pats stebėk, dairykis, spręsk, mokykis, gyvenk… Nei vaikystėje, nei jaunystėje nebuvau labai drąsi ar pašėlusi, tačiau įgijau motinos ir tėvo, ir senelių vidinę ašį, kuri ir suka mane aplink save.
– Esate ne tik įvairiapusiška, darbšti rašytoja, bet ir aktyvi skaitytoja – nuo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės stalo niekada nedingsta knygų šūsnelė, prasitariate, kad ir bute gausi rašytojų kūrybos apsuptis. Viena vertus, toks darbas, tačiau smalsu, ką pasirenkate skaitymo malonumui be įsipareigojimų. Kada ir kaip knyga įsiveržė į jūsų gyvenimą, kas buvo svarbiausi vedliai?
– Būsiu neoriginali, nelabai galiu įvardyti vedlių. Knygas ir skaitymą aš atradau pati, būdama trejų ar ketverių metų. Namuose knygų buvo nedaug, tačiau atkeliaudavo kažkokie dideli laikraščiai, paskui supratau, jog tai „Tiesa“, „Valstiečių laikraštis“, o aš nesvietiškai norėjau mokėti skaityti ir rašyti, tai atrodė didžiausias stebuklas. Ne lėlės, ne mergaitiški indeliai, o paprastas arba spalvotas pieštukas rankoje, kuriais ant to didelio laikraščio tuščių kraštelių suku kringelius – savo raides, guliu ant grindų, kuriu svarbius rašinius, o paskui garsiai skaitau, ką prikeverzojau pati, ir kas tame laikraštyje išspausdinta. Niekas neturėdavo laiko manęs klausytis, bet ir netrukdė. Paskui pradėjau mokytis mintinai eiliuotas pasakas, kaip vilkas uodegą prišalo arba kaip senelė seka pasakas mažiemus, arba apie nemariosios Jūratės viliones. Iš kažkur tų knygų rasdavosi. Tėvas buvo malūnininkas (pats namuose susigalvojo sau darbo vietą), kartais jis atsivesdavo būrelį kaimiečių išgerti butelaitį į mūsų gerąją stubą, tuomet pastatydavo mane ant kėdės ir aš tiems dėdėms turėdavau garsiai deklamuoti. Man patikdavo, nes paskui tėtis beveik visada duodavo kokį rublį. Dabar tuos laikus prisimenu kaip pasaką arba neparašytą knygą.
Visą gyvenimą daug skaitau, tik nepasakyčiau, jog esu susikūrusi rimtą sistemą. Tenka perskaityti nemažai lietuvių autorių naujų knygų, nes Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyksta jų sutiktuvės. Niekada neinu į knygos pristatymą nežinodama, ką autorius pasakoja. Juokauju, kad nepaliaudama vis dar ruošiu namų darbus ir tuo pačiu seku lietuvių rašytojų naujienas. Tačiau, kaip ir visi mokiniai, privalomoms užduotims šiek tiek priešinuosi ir likusią laisvo laiko dalį (o jo lieka nedaug) puolu prie užsienio literatūros. Turiu keletą krypčių. Seniai domiuosi kristologija. Kadaise buvau įsikirtusi į Biblijos skaitymus, ypač į keturias Evangelijas, važiavau į Izraelį pajusti tos atmosferos, grįžau sujaudinta. Mane domina Jėzaus Kristaus gyvenimas ir asmenybė, Jo – žmogaus ir Dievo legenda, visokios interpretacijos. Suprantu, jog išties buvo, gyveno toks asmuo, ir įsivaizduokime, praėjo daugiau nei du tūkstančiai metų, Jo mokymas ir tikėjimas pasklidęs po visą pasaulį – stebuklų stebuklas… Mano tėvas sakydavo norįs nukeliauti į Palestinos žemę, pažiūrėti, ar tikrai gyveno Jėzus. Aš nukeliavau, bet jeigu tėvas būtų gyvas, sakyčiau, ne, ten Izraelyje jo nėra, mes Jį sutinkame čia, savo Šilavoto bažnyčioje, čia ieškokime. Taigi viena pirmųjų mane itin sudominusių knygų buvo Niko Kazantzakio „Paskutinis gundymas“, paskui Jono Gardellio „Apie Jėzų“, Jose Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, Carsteno Peterio Thiede’o „Jėzus“, „Judo evangelija“, itin įdomi, savita studija – musulmono Rezos Aslano „Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“. Neseniai perskaičiau Leonido Andrejevo „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“. Esu tradiciškai tikintis žmogus ir mano nuodėmklausys turėtų už tokias knygas barti, juk jose netrūksta visokių erezijų, meninių interpretacijų, hipotezių, bet aš vis kažko ieškau ir ieškau, negaliu nurimti. Gal noriu sužinoti tiesą, atsakymą savo tėvui, ar tikrai buvo Jėzus Kristus?
Paskutiniųjų metų viena įdomiausių perskaitytų knygų – Ingaro Sletteno Kolloeno „Hamsunas svajotojas ir užkariautojas“. Beveik šešių šimtų puslapių Knuto Hamsuno biografinė meninė studija mane įtraukė lyg koks verpetas, ją skaitydama vis pagalvodavau apie piktus Salomėjos Nėries oponentus, o norvegai ramiai tvarkosi su K. Hamsuno fašizmo garbinimu – objektyviai sustato į vietas ir kūrybos vertę, ir pažiūras. Aš, kaip ir dauguma skaitytojų, atrandu naujus vertimus, kartais ir naujas pavardes, ieškau Johno Maxwello Coetzee’s, Aldous’o Huxley’io, Jeano-Marie Gustave’o Le Clezio, Jose Saramago, Irvino D. Yalomo, Umberto Eco, Milorado Pavičiaus, Orhano Pamuko knygų. (Pati stebiuosi – vieni vyrai, bet neseniai perskaičiau ir Marguerite’s Duras romaną.) Praėjusią vasarą dar kartą suintrigavo prieškario prancūzų bohema, po ranka turėjau leidinius apie Ernestą Hemingway’ų, Scottą Fitzgeraldą, jų meiles, aistras, kūrybą. Malonu per vasaros karščius Birštone ant septinto aukšto stogo pasinerti į menininkų laisvamanybę. Man, kaip muziejininkei, patinka tiek lietuvių, tiek užsienio autorių laiškai, dienoraščiai, prisiminimai. Dažniausiai pasirenku lietuvių poetų kūrybą, jų turime įdomių ir stiprių, o lyrikos vertimai lieka vertimais.
Kartais įvyksta netikėtos sandūros; rašiau knygą „Žemaitės paslaptis“, joje daug veiksmo Vilniuje, kada prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir, kad daugiau apie jį sužinočiau, pernai Vilniaus knygų mugėje nugriebiau didžiulę Peterio Englundo studiją „Karo liūdesys ir grožis“, krimtau perkrimtau, svarstydama, kas galėjo panašaus nutikti ir mūsų sostinėje.
Grįžkime prie Jūsų klausimo – krūvelė leidinių ant mano darbo stalo. Tai tikrai ne tos knygos, kurias skaitau, nes darbe tam nėra laiko, ten guli arba dovanos į muziejaus fondus, arba tai, ką aš gaunu iš mielų žmonių ir neskubu parsinešti namo. Kartais pirmąją arba paskutiniąją knygą išleidę autoriai pyksta, vis ateina paklausti mano nuomonės apie savo kūrybą. Neseniai vieno aktyvaus piliečio tomelį kažkur nukišau, tad jis pareikalavo sumokėti už jį septynis eurus ir tada paliko mane ramybėje. Prisimindama skaitymo vedlius, žinoma, iš mokyklos laikų turiu paminėti savo auklėtoją lituanistę Danutę Zepčikienę, kuri patardavo, ką pasirinkti, atnešdavo knygų iš savo bibliotekos. Kartą įsimylėjęs klasės draugas norėjo man padaryti staigmeną ir iš Prienų knygyno parvežė lauktuvių revoliucinių pažiūrų poeto Artūro Regračio „Raštus“, sakė, daugiau poezijos nebuvę. Negaliu sau atleisti, kad tos knygos neišsaugojau. O šiaip – vedlys yra kiekvienas, kuris turi gerą skonį ir kurio rekomendacija galima pasikliauti.
– LR Seimas 2016-uosius paskelbė Bibliotekų metais. Pasak politikų, knygų mažiau perkama, skaitytojai – nykstantis piliečių porūšis, todėl reikia padirbėti organizuotai, kryptingai. Aukščiausioji valdžia mus pratina prie „akcijinių“ vienos ar kitos problemos pseudosprendimų, jeigu rezultatai per nago juodymą aukščiau niekinių, valdininkai jau ir trina putnius delnus. Kaip manote, ar tikrai knyga praranda autoritetą? Ką ir kaip darytumėte Bibliotekų metais turėdama poveikio galias?
– Muziejų, Teatrų, Bibliotekų metai – taip, kas nors Seime juos inicijuoja, paskelbia, puiku, tarsi dėmesys, tačiau kiek toms institucijoms būna finansinės naudos – nežinia, vargu. Žinoma, kultūros įstaigos ir taip dirba, be jokių ypatingų metų, ir padaro tikrai labai daug. Komercinės šou struktūros nė neįsivaizduoja, kad galima be pinigų, tik entuziazmu sukurti gerą produktą. Kai paskelbė Muziejų metus, jie vyko muziejininkams papildomai atliekant daug darbų, norint parodyti visuomenei kuo įvairesnę savo veiklą, bet neįsigijome nei daugiau eksponatų, nei suremontavome pastatų ar parengėme ekspozicijų. Iš oro pilys nestatomos! Taip, dėmesio padaugėja, bet… Įsivaizduoju, jog bibliotekos prirašė begalę projektų Lietuvos kultūros tarybai, kad gautų lėšų savo veiklai ir galėtų įrodyti, kaip šauniai jos pluša, kiek daug nori ir gali nuveikti. Bet tik dalis projektų bus finansuojami. Tačiau kultūros žmonės sugeba pro rakto skylutę iš tamsaus koridoriaus išlįsti į šviesius rūmus. Prisiminkime šių metų Knygų mugę: leidyklų daug, knygų leidžiama galybė, konkurencija milžiniška, o mano pažįstamų krepšeliai, deja, pustuščiai – labai brangu. Kainuodavo romanas dvylika litų, dabar, žiūrėk, tiek pat eurų. Todėl bibliotekos išties tampa vis populiaresnės, nes Lietuvoje skaitančių žmonių dar randasi. Daug važinėju po Lietuvą, pristatau savo knygas ir suprantu, kad netgi didelės bibliotekos tegali įgyti tik po vieną knygos egzempliorių, o kitos – nė tiek. Skaitytojai laukia eilėje vieno ar kito leidinio, o gaus tik po kelių mėnesių, o jeigu kas tą knygą nugvelbs, nutrūks ir eilė. Manau, kad Lietuvoje popierinė knyga dar ilgai bus populiari ir todėl pirmiausia skirčiau pakankamai lėšų joms įsigyti. Mačiau, kad Bibliotekų metų proga finansavimas didesnis, bet ne tiek, kiek reikėtų. Biblioteka tam ir yra, kad joje rastum reikalingą knygą ar leidinį. Juk mokesčius galima ir kitur susimokėti. Dabar tiek daug dėmesio technologijoms, visokiems žaidimams, bet dauguma žmonių ir namuose turi kompiuterius. Kiekvienų metų pabaigoje Prezidentė ragina mus, skaitytojus, dovanoti knygas, remti bibliotekas. Bet čia tik gražus žaidimas, nors į jį ir įsijungiame. Aš šįmet pirkau knygelių savo gimtosios Šilavoto mokyklos bibliotekai. Paimi keletą ir jau apvali sumelė, kiek jų pripirksi? Vaikų, paauglių knygos itin brangios, tėvai jų dažnai neišgali įsigyti, akcijos dalyviai nuperka vienetus, o bibliotekos – kiek turi pinigų. Taip ir auga mažai skaitanti arba į rankas knygos nepaimanti visuomenė. Bibliotekų pamatai stovi ir ilgai stovės ant paprastų popierinių knygų, o visa kita, kas jose vyksta, – tai papildomi, pridėtiniai dalykai, kurie gal ir reikalingi, bet ne patys svarbiausi.
– Kaip kinta muziejininkystė, atitikdama naujojo amžiaus pradžios lankytojų poreikius? Pastebime, kad kryptingai, nors lėtokai restauruojate senąsias erdves, duris atveria naujos: graži mansarda, ekspozicijai pritaikytas rūsys. Kokius sumanymus įgyvendintumėte su darbščiuoju Maironio namų kolektyvu, jeigu palankiai lazdele mostelėtų visagalis valstybės Biudžetas?
– Muziejininkystė yra tiesioginis mano darbas, kuriame užsibuvau visą gyvenimą. Per tuos metus, žinoma, keitėsi ir keičiasi muziejų teorija bei praktika. Kyla daug įvairių ginčų, įdomių, kartais netikėtų sampratų. Aukštieji valdininkai keliauja po pasaulį, mato turtingesnių šalių kokybiškas, modernias ekspozicijas, grįžę mums priekaištauja, jog galbūt Lietuvos muziejai atsilikę, primityvūs. Galėtume nekalbėti apie pinigus, bet moderniai ir turiningai ekspozicijai reikia trijų dalykų – nemenkų lėšų, netikėtų, skvarbių idėjų ir įdomių eksponatų. Jeigu kurio komponento nėra, tai vargu ar plūstelės lankytojai. Pafantazuokime. Jeigu mosteltų biudžeto burtų lazdelė, kuri žmogaus balsu paklaustų, kiek mums reikia, pirmiausia sakyčiau – skirkite bent tuos pinigus, kurie investicinio projekto sąmatose suskaičiuoti dar 2007-aisiais, nes nuo tų metų vykdome Maironio rūmų rekonstrukciją. Vykdome labai iš lėto, štai Maironio memorialinis butas buvo uždarytas net dvejus metus. Dvejus metus! Man asmeniškai dėl to buvo gėda, kai net moksleiviai klausdavo, kada gi pamatysime Poeto butą. Visagalis biudžetas sustabdė finansavimą, ir tiek. Ką mes, Maironio tarnai ir tarnaitės, galime padaryti? Bet šįmet didis džiaugsmas mus ištiko – lėšų skirta ir Maironio butą vasarą galop galėsite aplankyti! Dar lazdelės prašyčiau, kad skirtų visas numatytas lėšas įrengti naująją – modernią, šiuolaikišką – lietuvių literatūros ekspoziciją nuo senųjų raštų, Martyno Mažvydo iki šių dienų. Šįmet jau pradedame ją po truputį projektuoti, tačiau kiek metų tęsis darbai – vėl priklausys nuo finansų, burtai, deja, nepadės. Tuo pačiu atsakau, kuo keičiasi muziejų ir visuomenės santykis: muziejų ekspozicijos ir edukacinė veikla turi dideliais šuoliais artėti prie lankytojų, prie jų poreikių, užimti juos, įtraukti į muziejinį procesą.
– Vyriausybės kultūros ir meno premiją pelnėte kaip rašytoja, muziejininkė, aktyvi Kauno ir Lietuvos kultūrinio vyksmo dalyvė. Kaip manote, kas nutiko, kad dvidešimt šeštaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais rašytojų balsas viešojoje erdvėje girdimas daug kartų silpniau negu Dainuojančios revoliucijos dienomis bei naktimis? Atlikta, kas privalu, ir vėl susikoncentruota į kūrybą? Betgi neužgyjančių, šlapiuojančių kasdienybės žaizdų apstu.
– Ekstremaliomis valstybės sąlygomis visuomet susitelkiama glausčiau, drausmingiau, būna aiški siekiamybė. Ypač kai vaduojamasi iš nelaisvės, okupacijos. Tuomet žodžio žmonės, turėdami visuomenėje autoritetą, yra išgirstami, gali tapti pavyzdžiu, vedliais. Sąjūdžio metais rašytojai įsijungė į valstybinę veiklą, kovojo už Nepriklausomybę. Visi buvome šviesiai, gal net kiek romantiškai nusiteikę, turėjome didžiules viltis, kad mūsų laisvas gyvenimas tekės lyg pieno upė. Deja, po kelerių metų pamatėme, jog ta upė tai teka, tai dingsta tarp akmenų, pelenų, dumblo. Žmogaus prigimtyje ne tik daug šviesos, joje užtenka ir demonų šėlsmo. Maironis, kalbėdamas per 1920-ųjų Vasario 16-osios iškilmes irgi neslėpė nusivylimo gaidelės, jog kai kurie veikėjai „reikalauja užmokesnio ir šiltos vietelės, kai kurie jos [Lietuvos – A. R.] simpatija apsimetę, ją skaudžiai užvylę, naudoja…“ Kurti laisvą Tėvynę reikia daug kantrybės, darbo, laiko. Rašytojai, lyg ir atlikę savo pareigą, vėl palinko prie darbo stalų. Kai kurie nusivylė, kiti atsiskyrė, treti suprato – politika ne jiems. Tai visai logiška. Menininkas – nervingesnis, nekantresnis žmogus. Šiuo metu vyksta ypač sudėtinga, net skaudi kartų kova. Jaunieji, o kartais ir nelabai jauni, pradėjo savotišką raganų medžioklę – neigti ir peikti sovietinio laikotarpio rašytojus, vos ne kaltinti, kad jie tuo metu gyveno, kad visi buvo prisitaikėliai. Ne taip lengvai suprantama ano laiko realybė, jos esmė, teoriškai vertinti ir nurašyti to amžiaus kūrybos nederėtų. Kalbama labai piktai, kategoriškai. Justino Marcinkevičiaus skaitytojai nesupranta, kas čia vyksta. O kaip negailestingai plakama Salomėja Nėris. Kartais žmonės tampa teisuoliais, visažiniais, bando užimti Dievo vietą. Esu muziejininkė ir žinau, kad viskas vyksta dialektiškai, kad negalima iš istorijos išbraukti dešimtmečių, niekinti žmonių gyvenimų. Viską įvertinti reikėtų ramiai ir kultūringai. Šiuo metu vargu ar kas kalbės apie pūliuojančias Lietuvos žaizdas; tie, kurie galėjo tai daryti, išmirė, kiti, vyresnieji, jau bijo prasižioti, o jaunimas dažnai užsiima neigimu. Ar kam išties rūpi pati Lietuva? Tėvynė? Labiausiai pats sau rūpiu: iššoku kaip zuikis iš kopūstų, palakstau, palakstau ratais, greitai patriukšmauju ir vėl slepiuosi. Baugu, kai taip elgiasi jauni, o ir vidutinio amžiaus rašytojai kartais pavargę, labai pikti.
– Pasklaidykime Jūsų parašytas knygas. Debiutavote Prienų krašto moterų poezijos antologijoje „Gimtinės upeliai“ (1994), per dvi dešimtis metų išleidote trylika poezijos ir prozos knygų: eilėraščiai, novelės, apysaka, romanai. Baigusi studijas Vilniaus universitete (1978) publikuotis neskubėjote. Ilgokos savojo kelio paieškos? Blaškymasis? Ką sau ir kitiems atrasti bei pasakyti padėjo poezija? Kodėl viešai prabilote būtent kaip lyrikė?
– Sovietiniais metais neišleidau nė vienos knygos, nors rankraščių turėjau. Buvo kitokia tvarka – reikėjo prašyti vidinių recenzijų, būti peržiūrėtai cenzūros, galbūt griežto redaktoriaus. Negebėjau viso to, jokio kelio nė takelio neieškojau, užteko muziejinio pobūdžio straipsnių į kultūrinę spaudą, ir tiek. Eilėraščius rašiau nuo paauglystės, publikavo Prienų rajono laikraštis, žurnalas „Jaunimo gretos“, tad buvau patyrusi spausdinto žodžio saldumą. Asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas, kūryba tyliai kiūtojo kamputyje. Nebuvau daug prirašiusi, stalčių prigrūdusi. 1995-aisiais perkalbėjome su kauniečiu Vaidotu Oškiniu, kuris išleido daugumos kauniečių pirmąsias knygas, jis ir paskatino, pasirodė rinkinys „Liūdesys kaip sekmadienis“. Kaip matote, buvau arti Žemaitės amžiaus. Prabilau kaip lyrikė, nes tuo metu nieko daugiau nebuvau sukūrusi. Ką padėjau atrasti sau ir kitiems? Sau, jog įgyvendinau paauglystės svajonę, kitiems – kad muziejaus direktorė ir poetė ta pati Ruseckaitė. Kas mane pažįsta kaip žmogų, viskas buvo aišku, o kas sutikdavo kaip direktorę, niekaip negalėjo sutapatinti; eilėraščiuose tiek atvirumo, jautrumo, vidinio sielvarto. Ar tikrai čia jūs, klausinėjo.
– Garsėjate kaip romanistė, aprėpianti platų temų lauką: „Marios vandens“ (2010) – kartų patirtys bei lemtys, ieškojimai, nuopuoliai ir atradimai, apibendrinta amžių išmintis ir jos permąstymas; „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“ (2012) – intriguojantis pasivaikščiojimas mažiau pastebėtais bei žinomais klasiko takais, jautrus kvietimas pasibūti su nuo monumento pakilusiu ir šalia mūsų nusileidusiu Poetu; „Kaip žaibas“ (2014) – skausminga nusikaltimo ir bausmės tema, dievoieška, atgaila, kančia, neviltis ir šviesulių proplėšos; „Žemaitės paslaptis“ (2015) – dėmesinga atida prisiliečiant prie mažiau žinomų rašytojos biografijos puslapių, pasibuvimas su kieto charakterio, sproginėjančiai kūrybinga ir svaigiai aistringa žemaite. Jums sekasi apjungti laisvai plaukiantį, sklandų pasakojimą, išmonę ir faktą, aišku, kad praverčia muziejininkės žinios. Tikriausiai esama ir pasaulyje populiarios fakto literatūros poveikio? Bet paklausti norėjau, kaip poetė rašo romanus. Ar sunku suderinti polėkį su žanro reikalavimais? O kaip elgiasi vaizduotės lakiojimai, pasodinti prie vieno stalo su, pavyzdžiui, akademinio kirpimo siužetu?
– Nebeaišku, ar aš išties poetė, dabar jaučiuosi esanti labiau prozininkė. Pavartoju visą savo mamos žodžių arsenalą. Einu per prozos laukus lyg per kokį samanotą mišką, iš visų pusių platu, bet štai raudonuoja bruknios uogelė, po krūmu užsilikusi žemuogė, o ten mėlynė. Pasilenkiu, paimu, uoga saldi, maloniai gerklę nutvilko – ta uoga būtų eilėraštis. Jaunystėje ir vėliau rašiau daug lyrikos posmų, o pastaraisiais metais jie švysteli lyg saulės spindulėlis, kuris retkarčiais šiltai nutupia ant širdies. Kai išleidau 2015-aisiais per „Poezijos pavasarį“ rinkinį „Verčiau (ne)užmiršti“, tai vis tebesidžiaugiu, nė vieno naujo eilėraščio neparašiau. Užtat proza vėl kirba galvoje. Jauna galvodavau – niekada nesugebėčiau parašyti romano, o dabar – atvirkščiai. Keičiamės. Kai rašau romaną, esu visiškai jo persmelkta, rodosi, kad mano veikėjai bemat perpyktų, jei imčiau kituose žanruose blaškytis – turiu būti tik jiems ištikima.
– Dar apie romaną. Šiuo metu žanras padykęs kaip pavasario vėjas – nežinia, kur įsisuks ir ką apnuogins arba pridengs, o dažnai linksniuojamas euroromanas, regis, ne itin linkęs smalsauti apie savo epiškus pradus įkūnijusį genealoginį medį, juolab sekti senolių pramintu keliu. Nekamuosiu, bandydamas išspausti teorinių samprotavimų, pasakykite kaip praktikė, kuo romanas Jus labiausiai žavi, baugina, skatina ar pristabdo?
– Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame klausiama, kodėl rašome romanus. Ogi ne kitiems, tik sau, dėl savęs, kad užsimirštume, kad įsmuktume į svetimą gyvenimą, kurį galėtume modeliuoti, pabėgdami nuo savojo. Tikriausiai esama tiesos. Kai rašau prozą, kartais mano pačios gyvenimas rūpi mažiau nei tas, apie kurį rašau. Romanas atima daug laiko ir jėgų, tačiau šis žanras turi žavios mistikos, paslapties, nes po jį gali klaidžioti kaip po labirintą, kartais tenka ant kokio suoliuko prisėdus ilgokai mąstyti, kuriuo taku pasukti, o kartais mintys randasi Dievas žino iš kur, gal iš jo paties. Juoba kad pastaruoju dešimtmečiu ir pasaulyje, ir Lietuvoje klasikinio žanro ribos išsiplėtė, romanas įgavo visokių formų: laiškų, dienoraščių, intarpų, įrašų, ištraukų ir t. t. Jame gali persipinti laikai, tas pats veikėjas kalbėti pirmuoju, antruoju, trečiuoju asmeniu, gali prabilti daiktai ir medžiai. Tad rašant laisvė yra didžiulė. Neseniai perskaičiau turkų rašytojo O. Pamuko romaną „Mano vardas Raudona“. Tai puikus, mistiškas kūrinys, kuriame pasakoja ir mirusieji, ir pati mirtis, ir spalvos, ir miniatiūrų personažai. Arba M. Pavičiaus romanas-leksikonas „Chazarų žodynas“ yra žodyno (žinyno) formos. Toli nesidairant, Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – veikia esybės ir nesybės, įtraukti „Būtini ir nebūtini papildymai“. Žinoma, didelė kūrinio forma kartais baugina, įklimpsti į ją kaip į kokią pelkę, turi išsikapstyti, išsilaikyti. Man gal sunkiausia parašyti pirmuosius dvidešimt penkis–trisdešimt kompiuterinių puslapių, paskui jau mintys lekia pirma pirštų. Stabteliu, kankinuosi pabaigoje. Nutinka ir kitaip – baiginėjau savo romaną „Kaip žaibas“, nelengvai jį rašiau, tema skausminga, pati nusikamavau. Kaip ir padėjau tašką, galvoju, tepaguli jis kompiuteryje, kol kas jį pamirštu. Tačiau ankstyvais rytais, dar iki galo nepabudus, dar mieguistuose pasąmonės kloduose pagrindinė veikėja Marija ėmė man priekaištauti – kodėl tu mus jau palikai, dar anksti, dar nepalik. Nesupratau, iš kur ateina tokie signalai, bet paklusau, sėdau vėl prie teksto ir gana daug papildžiau – tada Marija nurimo, paliko mane ramybėje. Taip kartais susikurtas veikėjas tampa gyvu žmogumi.
– Žinojimas, patirtys, išgyvenimai ir paviešinimo ribos. Rašydama apie klasikus kartais stabtelite ten, kur pikantiškos natūros skaitytojas tikisi daugiau. Daugtaškiai skirti skaitytojo vaizduotei dirginti ar jai išsikeroti, išsiplėtoti, regėti taip, kaip leidžia fantazija, pasidžiaugti galimais garsenybių kluptelėjimais?
– Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad rašydama apie skaitytojus negalvoju. Arba beveik negalvoju. Kūryba tampa kvėpavimu, duona, miegu. Todėl visai nesikankinu dėl skaitytojų ir nesiekiu jiems pateikti jokių pikantiškų detalių, nes pati jų nemėgstu viešinti. Žinoti galima daug ką, bet yra šventos paslaptys tiek draugų ar giminių, kurie šiandieną gyvena šalia, tiek ir mirusiųjų, šiuo atveju klasikų. Garsenybių, kaip sakote, klystelėjimais neleidžiu džiaugtis nei sau, nei kitiems – juk jie irgi tebuvo žmonės. Einu iki ribos, kurią peržengus baigtųsi etika, pagarba, galop netgi paslaptis. Taip, tegul kerojasi skaitytojų vaizduotė, tegul jie spėlioja, kankinasi, kas ten už daugtaškio. Bet, kita vertus, jeigu kalbame apie Maironį, Žemaitę – už tų daugtaškių nėra kažin kokių mirtinų nuodėmių, apie kurias dar reikėtų žinoti. Juk kiekvienas žmogus daugybę paslapčių nusineša į kapą. Tad kai manęs per susitikimus klausia, ar jūs jau viską žinote apie Maironį, Žemaitę, juokas suima – žinau tik tai, kas ant šakų, bet nieko nežinau, kas ant šaknų ar po jomis.
– Apie intymias atvertis patogiau šnekėti sklaidant poezijos rinkinius. Kad ir „Verčiau (ne)užmiršti“ (2015). Proza pristabdo impulsyvią, labai asmenišką lyrinio subjekto kalbėseną? Tradiciškai įprasta manyti, kad intymesni išsikalbėjimai – moterų dalia. (Nors, pavyzdžiui, Sigitas Parulskis parašė įsimintiną rinkinį „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009). Stalčiuose lieka eilėraščių, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių nepublikuojate? Skaitant pasigirdo, kad naujausios jūsų lyrikos knygos alsavimas garsesnis negu artikuliuojamas žodžiais.
– Dėkoju, paskutinį klausimo sakinį laikau teigiamu knygos įvertinimu. Stalčiuose eilėraščių beveik nėra, kaip jau prisipažinau, po „Verčiau (ne)užmiršti“ dar neparašiau nė vieno naujo, užpuolė visokie darbai, galva užimta kitais reikalais, o lyrikos eilutė lyg tyčia nesmilkteli nei į mintis, nei širdin. Šeštadienio rytą tiesiai iš lovos gali šokti prie kompiuterio ir toliau tęsti prozos kūrinį, betgi su eilėraščiais taip nesielgiama – jie išdidūs katinai, vaikšto sau vieni, kada prieis, glustels, pamurks – reikia palaukti. Tuose keturiuose romanuose, kuriuos per pastaruosius šešerius metus parašiau ir išleidau, manęs pačios, kaip sakote, ar moteriško intymesnio išsikalbėjimo beveik nėra, gal šiek tiek „Mariose vandens“, ir tai labai apibendrintai. Tad poezija man kartais tikrai yra būtina pasikalbėti, pasigodoti pačiai su savimi, sau, iš savęs. Tačiau ir proza gali atverti giliausius lyrinio subjekto jutimus. Prisiminkime dienoraščio žanrą. Kiek čia intymaus, atviro kalbėjimo, kiek gelmės! Dienoraščiai ar laiškai gali būti kaip literatūros kūriniai. Man yra įstrigęs Jono Aisčio parašymas Bernardui Brazdžioniui, kad jų susirašinėjimas turi būti ne tik atviras bei dalykiškas, bet ir apgalvotas, nes laiškai išliksią, tapsią laiko ir jų gyvenimų dokumentu, kurį skaitys ir kiti žmonės. Bet aš jau nuklydau į lankas.
– Poezija ir dabartis. Kokia čia dar lyrika, šaukia tūlas pilietis, grumdamasis eilėje prie pigių lenkiškų prekių ar emigruodamas į Europos rojaus sodus. Dažnas autorius, sūpuodamas naują rinkinį, ne šypsosi, o virkauja: nei garbės, nei honoraro, nei, baisiausia, skaitytojų. Tačiau Poezija ir poetai pasiduoti neketina – gyvuoja, rašo, nerimsta. Kur, kokią ir kodėl esančią įmatote didžiąją paslaptį? Kurie poetai jums nepakartojami, mylimiausi, svarbiausi?
– Taip, skaitytojų mažėja kaip ir gyventojų – tai ką čia bevirkauti. Kiekvienas rašytojas žino, kad duonos iš poezijos nevalgysi, nebent padės premijos, pripažinimai, bet tai tik šlovės akimirkos, o vis tiek reikia kur nors darbuotis. Visi žinome: jei gali nerašyti, tai ir nerašyk! Bet jeigu negali, tuomet kurk ir priimk visas sąlygas. O kuo gi tas poetas skiriasi nuo aistringo žvejo, medžiotojo, sodininko, buriuotojo? Niekuo, ir vienų aistra, troškimas tuo užsiimti, ir kitų. Man truputį baisoka, kai žmogus, parašęs vieną kitą mėgėjišką knygelę, save įvardija poetu, bet vėlgi – kas uždraus, kaip noriu, taip ir vadinuosi. Kadangi esu muziejininkė, filologė, man patinka lietuvių rašytojai, myliu ir klasikus, negėda prisipažinti, jog patinka Kristijonas Donelaitis, Maironis, Vytautas Mačernis, Jurgis Baltrušaitis, S. Nėris, Paulius Širvys, Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Onė Baliukonytė, Just. Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas ir dar šimtas kitų. Apie gyvuosius nekalbėsiu, nieko neprisipažinsiu, nors irgi mielai skaitau jų knygas. Bet vėlgi čia reikia suprasti, kad negali patikti nė vieno poeto visut visutėlė kūryba, tiesiog yra artimesni dūšiai eilėraščiai, kai gali apsižliumbti, susitapatinti. Aišku, domiuosi ir vertimais, mano mylima yra amerikietė Emilyÿė Dickinson, čilietė Gabriela Mistral, rusės Ana Achmatova, Marina Cvetajeva. Žinoma, dabar dažniausiai verčiama iš originalo kalbų, galima labiau pasitikėti negu anuomet, kai daug vertimų pasiekdavo per rusų kalbą. Taip į pasaulį iškeliaudavo ir lietuviai. Kartą kalbėjausi apie vertimus su Just. Marcinkevičiumi, jis atlaidžiai nusišypsojęs papasakojo, kaip į kažkurią skandinavų kalbą išvertė du jo eilėraščius, suliedami į vieną, ir išėjo vaizdelis apie gamtą, nes vertė iš rusų kalbos.
– Vis dėlto ką pasakytumėte apie šių dienų lyriką? Kokias pastebite kryptis, tendencijas, kas džiugina ir kas verčia suklusti, sunerimti?
– Šis klausimas man sunkus, kadangi reikėtų skirti daug laiko, skaityti nemažai kasmet išleidžiamų naujų knygų, nes ateina jaunoji karta su savo manifestais (tik kokie tie manifestai?), o aš nesu gerai susipažinusi su naujausių lyrikos rinkinių visuma. Jokio nerimo dėl poezijos nejaučiu, manau, viskas yra gerai, nemažai įdomių autorių, ogi eilėraščių daug ir nereikia – tai paslaptingai žydinti gėlė, ne kiekvienam jos kvapas. Tebūnie tai intelektualusis menas. Jau kalbėjau, kad viskas sukasi ratais – ir maištas, ir idėjos, ir talentai – kiekvienai kartai atrodo, jog ji atranda pasaulį.
– Esate darbšti muziejininkė, sudarėte keletą svarbių, labai reikalingų leidinių, išleistų Maironio lietuvių literatūros muziejaus („Maironio lietuvių literatūros muziejus. Istorija ir rinkiniai“ (2006–2007); „Petras Babickas: archyvai“ (2010); „Miltonas Starkus / Milton Stark: biografija, archyvai“ (2015), jau pasirodė septyni neskelbtų Maironio tekstų sąsiuviniai. Ar esama nepelnytai primirštų autorių, kurių kūrybine biografija ketinate pasidomėti (arba palinkėtumėte tai padaryti monografijas rašantiems literatūrologams), galbūt ir šiuo metu kaupiate medžiagą?
– 2016-aisiais Maironio lietuvių literatūros muziejui sukanka aštuoniasdešimt metų, tad ketiname išleisti aštuntąjį neskelbtų Maironio tekstų sąsiuvinį kaip šių metų ženklą. Po truputį vėl tyrinėju poeto rankraščius, ką čia dar įdomaus atradus? Kitas dalykas – ta pačia jubiliejine proga planuojame parengti paskutiniojo muziejaus dešimtmečio (2006–2016) veiklos, rinkinių, kitų įvykių sąsiuvinį, kurį būtų galima įdėti į leidinį „Maironio lietuvių literatūros muziejus. Istorija ir rinkiniai“ ir tokiu būdu nenutrūktų rašytinė muziejaus istorija. Mūsų fonduose tikrai yra ką tyrinėti, leidžiame knygų seriją – „Archyvai“. Dideli albuminiai leidiniai su daug fotografijų, dokumentų, su plačiais tekstais jau išleisti apie S. Nėrį, Antaną Vaičiulaitį, Petrą Babicką, B. Brazdžionį, Algirdą Landsbergį, šįmet kolegė Virginija Paplauskienė rengia knygą apie poetą Kazį Bradūną. Tokių archyvinių leidinių galėtų pasirodyti gerokai daugiau, muziejaus fondai labai turtingi, tačiau mūsų rankos visko negali aprėpti, nes kitos darbo sritys svarbesnės – eksponatų kaupimas, parodų, ekspozicijų rengimas, lankytojų aptarnavimas. Mokslinei leidybinei veiklai reikia daug laiko ir didelio susikaupimo, be to, ir lėšų. Vieną kartą galop turi mokslininkai ryžtis ir išleisti visą dar iki šiol mažai judintą Maironio archyvo medžiagą. Tai nėra poeto kūrybos dalykai, bet daugybė pamokslų lietuvių, lenkų, lotynų kalbomis, profesoriaus paskaitos bei pasisakymai Kauno kunigų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universitete. Šis milžiniškas darbas nėra muziejininkų galioje, čia reikia tekstologinių įgūdžių, reikia versti iš svetimų kalbų, išmanyti Šventąjį Raštą. Tai, ką mes skelbiame tuose jau išėjusiuose septyniuose sąsiuviniuose, – tik nuskainioti gražiausi žiedeliai, o publikuoti reikia su visomis šaknimis. Mes, muziejininkai, sekame rašytojų didžiuosius jubiliejus, tarkime, šimtmečius, ta proga bandome kilnoti kūrėjo archyvą, šį tą paskelbti. Dirba pas mus ir kitų institucijų mokslininkai, leidžia laiškų tomus, paminėsiu vieną iš paskutinių bendrų darbų – neseniai išleisti A. Vaičiulaičio, Aldonos Liobytės laiškų tomai, daug juose epistolikos iš mūsų fondų. Bendradarbiaujame. Muziejaus rinkiniuose yra tūkstančiai rašytojų laiškų, manau, kad muziejininkams ir mokslininkams užteks jų bent keliems dešimtmečiams tyrinėti ir leisti, o paskui teks pakabinti laiškams liūdną kryžių ir su šiuo rašto paveldu atsisveikinti. Ar kas berašo laiškus ranka, ar kompiuteriu, paskui deda į voką, eina į paštą ir išsiunčia? Viskas sklinda internetinėje erdvėje, tie laiškai dažniausiai neša tik informaciją, bet ne jausmą. Ar juos kas išsispausdina, guldo į stalčių, saugoja? Galbūt ateis ir tokiam veiksmui mada, bet greičiausiai ne. Mes per daug skubame gyventi. Galiu prisipažinti: lentynoje guli klasės draugų laiškai, rašyti iš kariuomenės, draugių – iš studijų laikų, darbe po stalu slepiasi didžiausia dėžė man skirtų rašytojų laiškų, gautų jau kažin kada, juos reikės peržiūrėti, svarbiausius atiduoti į fondus, o elektroninis paštas palauks. Nebent pasitaikytų koks ypatingas meilės laiškelis. O štai muziejuje saugomi laiškai atveria klodų klodus įvairiausios informacijos.
– Muzikų rėmimo fondo vadovė Liucija Stulgienė neseniai kalbėjo: „Ir dalis kultūrinės spaudos rašo, galima sakyti, apie nieką, o paskui mitinguoja, šūkauja prie Vyriausybės, kad jiems neduoda pinigų, bet nežinau, ar jie verti, juk jie neatspindi Lietuvos kultūrinio gyvenimo.“ Kokius leidinius skaitote, kokia Jūsų nuomonė apie kultūrai, menams skirtą žiniasklaidą? Kokia apskritai kultūros vieta mūsų kasdieniame, ganėtinai varganame (išskyrus įspūdingai prakutusių turčių būrelį) gyvenime? Pritariate garsiai pasigirstantiems arba pusbalsiu niurnantiems balsams, kad kultūra pasirūpinsime, kai peršoksime aukščiau kilstelėtą gerovės kartelę?
– Esu ištikima kultūrinės spaudos skaitytoja, iš karto prisipažinsiu, kad mylimiausias mano leidinys dar nuo moksleivystės laikų yra „Metai“, anuomet „Pergalė“. Žurnalas man iki šiol yra įdomus, nepraradęs nei savo veido, nei vertės, per daug nesiblaškantis, užtat jame visada daug literatūros. Žinoma, esu ištikima kauniečių „Nemunui“ – irgi nuo senų jo žurnalo laikų, o dabar bendradarbiauju norėdama palaikyti. Peržiūriu, perverčiu visą kultūrinę spaudą, nes prenumeruojame muziejui, pasirenku, kuriuos straipsnius paskaityti. Nesutikčiau, kad kultūriniai leidiniai rašo apie nieką, vis dėlto apie kažką jie rašo, tik gal vieniems įdomūs vieni dalykai, kitiems kiti – visiems įtikti neįmanoma. Be to, leidiniai neišvengia įvairių sunkumų – prastai finansuojami, nuolat kovodami už būvį, neišgali mokėti honorarų, surasti įdomių autorių. Atspindėti gana chaotišką Lietuvos kultūrinį gyvenimą nėra paprasta. O palaukti geresnių laikų kultūra neturi laiko – ji viso mūsų gyvenimo pagrindas. Kartais jaunavedžiai užsispiria pastatyti namą, užauginti sodą, pripildyti sąskaitą, o tada užsimano vaikučių, tik ne visada bepajėgia, suspėja. Apie tautiškumo supratimą, kalbą, papročius, tuo pačiu ir žmonių mentalitetą, jų išsilavinimą kalbėkime čia ir dabar. Nepamirškime garsiosios Mikalojaus Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“, kurioje išaukštinama gimtoji kalba, – ji ne tik lietuviški žodžiai, bet ir visas kultūrinis tautos pamatas. Maironis mėgo savo klierikams cituoti šią Šventojo Rašto ištraukėlę: „Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį sudėsi rankas, ir štai ateis kaip pakeleivis tau neturtas ir skurdas, kaip šarvuotas vyras…“ Poetas čia kalbėjo apie dvasinį turtą. Tie, kurie sako, kad kultūrą ugdysime, kai bus turtinga valstybė, yra absoliučiai neteisūs. Mūsų valstybė netapo turtinga per dvidešimt šešerius Nepriklausomybės metus, bet, ačiū Dievui, kultūra nėra labai apleista, nors labai daug kur skylės žiojėja. Man šiurpoka, kaip patys kultūros žmonės grumiasi dėl lėšų, rašydami projektus į įvairius fondus, kokie ryšuliai projektų suplaukia į Lietuvos kultūros tarybą. Valdininkai sako – gerai, štai konkurencinė kova, gražu, stimulas. Koks čia stimulas – čia kultūros žmonių pasiaukojimas, jie užsikrauna projektus be jokio papildomo atlygio, džiaugiasi gavę net ir mažiausią sumą, kruta, juda, stumiasi į priekį. O kiek svarbių projektų lieka nefinansuotų. Aišku, valstybė skiria per mažai lėšų. Kartais net pasišaipoma – prastą projektą parašė, mažai balų surinko, nesugeba. Betgi, Viešpatėliau, žmogus ne sau pašalpos prašė, o norėjo šį tą nuveikti savo bendruomenei, rajonui, miestui, tuo pačiu ir Lietuvai. Mes, muziejininkai, irgi šį požiūrį ir patiriame, ir pajuntame, negavę lėšų, šiaip taip vyniojamės, stengiamės, juk negali truputį pamiegoti, anot cituoto Maironio. Dėl Lietuvos kultūros tarybos projektų verda įvairios kovos, priekaištai, nepasitenkinimas – visa tai rodo, jog kultūros žmonės nori dirbti.
– Klausinėdamas atitraukiau nuo naujo mašinraščio? Leisite žvilgtelėti darbastalio link? Užganėdinkit smalsumą.
– Pripažinsiu, klausinėdamas atitraukėte nuo knygų skaitymo, atėmėte galimybę saulėtą šeštadienį išvažiuoti į Birštoną stebėti ir fotografuoti grįžusių paukščių, nueiti į baseiną. Ilsiuosi. Pastaraisiais metais per daug rašiau. Be to, labai aktyviai važinėju po Lietuvą su biografiniu romanu „Žemaitės paslaptis“. Kviečia daugybė bibliotekų, muziejų, bet aš nespėju, neturiu tiek laiko. Tačiau smagu, kad žmonės domisi klasikės Julijos Žymantienės gyvenimu, perka knygą, dovanoja vieni kitiems, man porina visokius atsiliepimus, užduoda klausimų. Tad dar vis tebegyvenu su skarotąja Žemaite. Turiu daugybę rūpesčių savo tiesioginiame darbe, dažnai neužtenka dienos viską atlikti. Tenka parengti ir kokį pranešimą konferencijai ar literatūros vakarui. Kol kas abu su kompiuteriu tyliai mąstome. Kirba viena kita mintis, bet kol kas ji nelenda viešumon.
Albinas Galinis: Pasikalbėjimas apie kalbą
2016 m. Nr. 5–6
Albiną Galinį kalbina Mindaugas Milašius-Montė
– Sveikas, Albinai. Norėčiau su Tavimi pakalbėti apie kalbą, nes dažnai apie ją mąstome, patirdami jos transformacijas poetiniuose tekstuose. Štai neseniai skaitydamas Umberto Eco radau ištrauką iš Salimbeno Parmiečio „Kronikos“, leistos 1664 m.: „[Frydrichas II] norėjo išbandyti, kokia kalba kalbėtų paauglystės sulaukę vaikai, niekada negirdėję jokios kalbos ir su niekuo nekalbėję. Todėl jis įsakė žindyvėms ir auklėms, kad maitindamos vaikus <…> nieko nešnekėtų. Jis norėjo sužinoti, ar jie kalbės hebrajiškai, kuri buvo pati pirmoji kalba, o gal graikiškai, lotyniškai ar arabiškai. Bet jo pastangos buvo bergždžios, nes visi kūdikiai ar vaikai mirdavo.“ Tavo paties tekstai išsiskiria labai gražia kalba, ypač į akis krenta milžiniškas, archajiškas žodynas. Iš kur visa tai?
– Iš pacituotos ištraukos galėtume padaryti išvadą, kad Frydrichas II galvojo apie kalbą kaip apie kažkokį įgimtą daiktą. Taigi jis atmetė antropologinį, kultūrinį-socialinį kalbos suvokimo aspektus, tarsi būtų buvusi virš-civilizacinė pirminė kalba. Atmetė kalbų evoliucionavimo ir vystymosi galimybę. Toks laikotarpis, tokia mąstysena. Nors iš dalies ir keista, juk XVII amžiuje gerokai pasikeičia (tuo laiku René Descartesÿas jau buvo miręs) sąmonės, pasaulio, pažinimo, vadinasi – ir kalbos suvokimo modeliai.
Gi mano pirminė kalbos patirtis yra daugiau sietina su kaimo aplinka: augau kaime kartu su seneliais. Kiekvieną vakarą prieš užmiegant senelis man sekdavo pasakas. Dabar man atrodo, kad jis pats jas sukurdavo. Prisiklausiau visokių – ir gražių, ir baisių, bet aš nebijodavau – viską priimdavau kaip žaismą: susitinki ir Dievą, ir milžiną, o milžinas ir galvą nusukdavo… Man labai patikdavo tas žaidimas. Ir dabar aš nežinau, iš kur tie žodžiai ateina. Kartais tokie keisti. Patikrinu žodyne – nėra tokio. Vadinasi, aš jį sukuriu net nekurdamas. Ir suprantu, kodėl mano pirmuosius eilėraščius apibūdino kaip barokiškus – mane tuo metu užplūsdavo begalė vaizdinių, kurie man buvo emociškai labai svarbūs, norint išreikšti tą vaikystėje senelio dėka įgytą viziją. Tai buvo lyg persekiojantis senelio žodyno košmaras. Tačiau vėliau, jau devintoje klasėje, skaitydamas Aristotelį, Vosylių Sezemaną, supratau, kad kalba nėra tik pernelyg emocionali žaismė (devintoje klasėje, juolab kaimiškoje terpėje, tai sukrečia), t. y. kad mąstymas turi tvarką, kad kalba turi savitą logiką. Taigi kalboje susilieja ir žaismė, ir tvarka.
– Prikuri naujų žodžių, kurių nėra, tarsi biblinis Adomas?
– Ne, tikrai taip negalvoju. Tai gal susiję ir su kita vaikystės patirtimi – iki mokyklos kartais tekdavo eiti pėsčiomis vienuolika kilometrų, ir, žinoma, eidamas kalbėdavausi su savimi. Nesustodamas. Pavyzdžiui, lietui lyjant, kad nebūtų nuobodu. Kalbėdavau net nesąmoningai. Mane labai stipriai veikdavo gamta, ir aš bandydavau tą poveikį savaip, spontaniškai įvardyti žodžiais, kurių nėra. Net nežinodavau, ką jie reiškia, gal tik intuityviai nujausdavau. Pasąmoninis srautas, fantazavimas einant. Man tai buvo įprastas dalykas. Todėl jokiu būdu negaliu savęs lyginti su Adomu.
– Ir kuriant eilėraštį tenka susidurti su begale neaiškių metafizinių dalykų. Tai kas gi Tau yra ta kalba?
– Visų pirma, kalba siejama su informaciniu kodu. Gyvenantys sociume gerai suprantame, kad ji yra jungtis tarp praeities ir ateities, buvusių ir esamų generacijų. Taigi be šio antropologinio kalbos aspekto neįmanoma kultūra, be užrašyto žodžio (pasakojimo) neįsivaizduojame ir istorijos. Tačiau tokia grynai antropologinė samprata formuoja vienpusišką, supaprastintą kalbos suvokimo modelį. Norėčiau atkreipti dėmesį – mes neišvengiamai patenkame į savo laiko paspęstas paradigmines pinkles, t. y. esame veikiami sukurtų ir kuriamų teorinių, metaforinių kalbos sampratos stereotipų, mitų. Kita vertus, turime atsižvelgti ir į kalbos vartojimo, jos struktūrinio, istorinio suvokimo kontekstus. Pavyzdžiui, vienoks informacinis „krūvis“ slypi koncepto, sąvokos, kitoks – metaforos turinyje. Arba kiek išmanymo, vaizduotės reikia sutelkti, kad pagautum, sakykim, antikinio žodžio sampratą! Čia jau kitas kontekstas. O kur dar asmeninė rašančiojo intuicija, patirtis, praktika…
Tačiau man neužtenka kalbos (žodžio) kaip grynai antropologinio dalyko, kalbos kaip formalaus kultūrinio-socialinio objekto, ar kalbos kaip vaizduotės ir mąstymo tarpininkės suformuotų vaizdinių. Kartu noriu akcentuoti – šie kalbos suvokimo segmentai yra labai svarbūs. Svarbūs, kad pernelyg nemistifikuotume jos esaties. Suprantu, kad istoriškai kalba – svarbus veiksnys struktūriškai konkretiems kultūriniams mentalitetams formuotis. Taip pat suprantu, kad, kurdamas tekstą, vartoju žodžius kaip kultūrinius ženklus ir todėl negaliu pagauti, užčiuopti tikrovės „absoliučių prasmių“. Ir vis dėlto dar kartą pasikartosiu – kalbos kaip ženklinės struktūros paradigma (suvedant jos sampratą tik į formalų pažinimo objektą) manęs netenkina. Intuityviai jaučiu, kad kalboje (žodyje) slypi paslaptis. Gal ir ne paslaptis, o tai, ką sau įvardijau kaip egzistencinį (būtišką) paradoksą.
– Taigi Tu tarsi skiri kalbos „išorinę“ ir „vidinę“ dimensijas?
– Pradžios knygos antrajame pasakojime apie Kūrimą pabrėžta, kad žmogus Dievo valia visoms gyvoms būtybėms davė vardus, t. y. žmogus Dievo noru į-vardija. Evangelijoje pagal Joną Dievo išmintis pavaizduota kaip Žodis. Man įdomus dar vienas dalykas – Dievas (kaip Tėvas) asmeniškai „kalba“ su tam tikros tradicijos, kultūros bendruomenių tikėjimo įkvėptaisiais žmonėmis būdinga jų mentalinei būsenai specifine kalba. Taip kuriami atskiroms tradicijoms priklausantys šventraščiai, pagaliau taip formuojasi atskiros (pavyzdžiui, krikščioniška, judaistinė, budistinė ir kt.) religinės tradicijos, taip fiksuojami Dievo žodžio suvokimo liudijimai. Tuo noriu pasakyti, kad čia slypi paslaptis. Tačiau ji verčia mane suklusti ir susimąstyti. Be to, man įdomus šiuolaikinės mąstytojos, Kembridžo universiteto profesorės Catherine’os Pickstock požiūris. Ji teigia, kad kalba iš prigimties doksologiška (doxological), t. y. ji reiškiasi kaip garbinimo forma. Žodžių ištarmė suteikia galimybę asmeniui tam tikru požiūriu dalyvauti Žodyje (žr. Evangelija pagal Joną: Žodis buvo Dievas). Kaip? Matyt, garbinant… Kadangi neturime tokių pažinimo galių, kad paaiškintume Dievo egzistencijos paslaptį, galime jį garbinti. Tiesa, kai kurie tyrinėtojai, atsižvelgdami į šį doksologinį požiūrį, bando interpretuoti Vakarų literatūros tradiciją. Ir čia svarbus vienas momentas – arba kalba „dalyvauja“ garbinimo veiksme, arba „atsiskiria“ nuo garbinimo.
Šiame kontekste (turint omenyje ne tik religinius tekstus), mano supratimu, kiek kalboje slypi tas transcendentiškas „krūvis“, tiek kalba kaip tarpininkė tarp transcendencijos ir sąmonės yra būtiška. Bet kalba ir funkcionaliai, ir struktūriškai nėra „savarankiška“, atspindinti ar „gaminanti“ tiesas, prasmes.
– Tad tikriausiai galėčiau Tave apibrėžti Josifo Brodskio žodžiais kaip „priklausomą nuo kalbos“, kaip patiriantį „milžinišką sąmonės, mąstymo, pasaulėjautos greitiklį“. Taip jis apibrėžia eilėraščio rašymą ir konstatuoja, kad poetas priklausomas nuo šio proceso kaip tampama priklausomu nuo alkoholio, arba narkotikų. Tačiau poezija šiais laikais – itin nedėkingas užsiėmimas?..
– Poezija yra mano gyvenimo dalis. Galiausiai ji tampa gyvenimo būdu. Man poezija yra ir viena iš pasaulio pažinimo formų. Kažką pasaulyje įžiūriu pro poetinius akinius – tai leidžia mąstyti, kad pasaulis nėra absoliučiai dėsningas, kad yra įmanoma klaida, kad egzistuoja atsitiktinumai kaip poetiniai blyksniai praktiniame, realistiniame gyvenime. Poezija padeda suvokti, kad ne viską galima apskaičiuoti, kad intuicija yra žmogaus sudedamoji, kaip ir protas. Būtent tuo poezija ir įtikina: žmogus turi laisvą valią, kuri yra didžiausia paslaptis ir vertė, nes žmogus gali kurti. Bet kuri kūrybos forma įmanoma žmogui, ir visos jos realiai egzistuoja čia – pasaulyje.
– Kalbėjai apie savo turtingą kaimiškos kalbos patirtį. Ar galėtum palyginti tą patirtį su savo miestietiškos kalbos patirtimi?
– Neįžiūriu prieštaravimo. Gyvename modernioje visuomenėje. Kurdami tekstus juk atsižvelgiame į istorinius visuomenės pjūvius, kultūrinius kontekstus, o ne specialiai užrašome žodžius („miestietiškus“ ar „kaimiškus“) tam, kad parodytume sukauptą žodyną. Kitaip tariant, vartodamas vieną ar kitą žodį, kad ir atklydusį iš gilios praeities, įaudžiu į šiuolaikinį kontekstą. Svarbu, kokį semantinį (energinį) lauką jis skleidžia poetiniame kontekste. Net archajiškiausią žodį stengiuosi „sukultūrinti“. Toks amžius, tokia mano mąstysena.
– Madinga teigti, kad poezija yra aukščiausia kalbos išraiška… Apskritai, ką Tau reiškia poetinis tekstas, kaip jis gimsta?
– Aišku, poetinio teksto gimimas tiesiogiai sietinas su kalbos esaties samprata, su pagarba kalbai. Kiek leidžia kultūrinis išprusimas, intuicija, fantazija, aplinkos suvokimas, tiek – kokybiškai arba ne – audžiamas poetinis audinys. Taigi svarbus kultūrinis kontekstas ir svarbi intuicija. Tokia jau mano poezija. Aš „girdžiu“ tuos tolimų kultūrų, įveikiančių laiko, istorijos barjerus, šnabždesius, balsus, kalbėjimus, impulsus. Jie intensyviai veržiasi į mano poetinį audinį. Žinai, man įdomi ta trans-istorinė, trans-kultūrinė buvusiųjų ir esančiųjų bendrija. Noriu pasakyti: kažkaip nepaaiškinamai, intuityviai prisiliečiu prie tos bendrijos literatūros stilių, krypčių ugnelės, tad dažnai (neslėpsiu) nudegu pirštus, ir ne tik. Bet kitaip… O kaipgi kitaip?
Galbūt iš tiesų poezija yra specifinis iš kosmoso pažinimo būdų? Žiūrėk – Dievas savo žinią (naujieną) žmonėms perdavė metaforine kalba, t. y. vartojo poetinę kalbos struktūrą.
O ar tai aukščiausia kalbos išraiška? Taip teigti per drąsu… Juolab kad (kaip ir minėjau) aš į kalbą (vadinasi, ir į poetinį tekstą) žiūriu ne tik kaip į egzistencinį paradoksą, bet ir kaip į kultūrinį-socialinį fenomeną. Tiesa, galiu pasakyti – numarinę poeziją, tikrai žingsniu ar keliais priartėtume prie Georgeÿo Orwello romano „1984“ aprašytos naujakalbės.
– Dirbi mokytoju Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Man teko bendrauti su Tavo auklėtiniais ir manau, kad bent jau jiems G. Orwello naujakalbė dar negresia. Prisimenu Tavo su auklėjamąja klase suorganizuotą kelionę į Dieveniškių kraštą, kur aplankėme ir tuomet dar nerestauruotą Norviliškių pilį, buvusį pranciškonų vienuolyną. Stebėjausi Tavo auklėtinių elgesiu medinėje Norviliškių bažnytėlėje, kurią mums patikliai atvėrė tuteišė senučiukė raktininkė – vaikai pasklido kas kur, lyg drugeliai švelniai liesdami daiktus. Nebuvo jokio šurmulio, erzelio… Pats irgi visiškai ramus sėdėjai klauptuose… Iš kur toks pasitikėjimas vaikais?
– „Čiurlionkė“ (taip mes vadiname savo mokyklą) turi senas ir gilias kultūrines tradicijas. Ypatinga ir pati aplinka – dirba daug gerų mokytojų, nemaža dalis jų žinomi Lietuvos menininkai, dėstantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus dailės akademijoje. Mokiniai daug asmeniškai bendrauja su mokytojais – ypač specialybės pamokų metu. Taigi mokykloje vyrauja kūrybiška, manyčiau, atviresnė negu daugelyje Lietuvos mokyklų, atmosfera. Be to, visuomenė mus stebi tarsi per padidinamąjį stiklą – kas kitiems „įprasta“, mums dažnai draudžiama. O dėl pasitikėjimo? Taip, pasitikiu savo mokiniais. Bet mano nuopelnai šiame ugdymo procese yra kuklūs. Svarbu, kad savo charakterio savybėmis, temperamentu (čia dažnai koją pakiša „poetinis spontaniškumas“, impulsas) pernelyg negadinčiau bendro vaizdo. Prisipažinsiu – klystu dažnai, bet ir guodžiu save, nes (perfrazuojant Platono Sokratą), sakyčiau, neklysta dievai, – nes jie ir taip išmintingi. Neklysta ir kvailiai (neišmanėliai), kadangi jie vaizduojasi „proto bokštais“. O apskritai vadovaujuosi scholasto Pierreÿo Abelardÿo ištarme, kad nusikaltimas slypi ne klaidoje, bet intencijoje.
– Pastebėjau, kad Tavo mokyklos mokiniai yra kitokie savo vidine laisve, susikaupimu, įsiklausymu į aplinką, tad ką Tu galvoji apie šiuolaikinę edukaciją?
– Nors šiuolaikinis švietimas turi nemažai teigiamybių, man ši sistema (o tai paradoksas) dažnai atrodo nepakenčiama. Ir štai dėl ko – jau prieš daugelį metų Ivanas Illichas rašė, kad Apšvietos ir industrinės revoliucijos paveiktos visuomenės Mokykla kuria „Neišsenkamo Vartojimo Mitą“. Nežinia kodėl, bet tikima, kad mokymas konvejeriniu būdu produkuoja išmokimą, t. y. I. Illichas pabrėžia visuomenės priklausomybę nuo scholiarizacijos. Mes užmirštame paprastą tiesą – ar mokymasis visada yra tik mokymosi rezultatai? O galbūt tai asmens veikla (ilga kelionė), kur mažiausiai reikėtų kitų žmonių manipuliacijos? Tačiau ką turim?.. Švietimo instituciją, išvirtusią į (taip vadinu) edukacinį inkubatorių, fabriką, produkuojantį intelektualinius, su ypač išskaidytomis funkcijomis, „produktus“. Toji biurokratiška edukacija tik paviršutiniškai imituoja švietimą, kurį suprantu kaip pažinimo aistrą, meilę pažinimui. Greičiau ji „gamina“ nukreiptą į rinką, vergiškai klusnų „produktą“ – package, iš kurio tikimasi, kad jis tiksliai atliks „išmoktas“ operacijas, vartos jo „statusui“ deramas paslaugas ir prekes. Pragmatiškos rinkos kurstomas ir viliojamas toks intelektualinis „fabrikas“, stengdamasis įtikti jos įnoriams, tampa paslaugų ir kontrolės įstaiga. O edukologija, pedagogika šiame kontekste atlieka tik tarnaitės vaidmenį, t. y. jos „parenka“ šių paslaugų įgijimo / pasiekimo įrankius, numato būdus, standartus „sertifikuotiems produktams“ gaminti ir dauginti. Ši konvejerinė gamyba niveliuojančiai biurokratizuoja, standartizuoja, visus testuoja pagal „vieną kurpalių“ – vienu žodžiu, depersonalizuoja švietimo (pažinimo) „gyvybinį“ procesą. Nebereikalingi dvasiniai autoritetai, nebereikalinga aistra, nebereikalingas įkvėpimas. Kalbant apie tai, tau gali atrėžti: metaforiška, literatūriška, pagaliau – eretiška. Bijant (pabrėžiu – ne vengiant, o bijant) asmeniškos atsakomybės, įsukamas visko ir visa tikrinimo, standartiško matavimo ratas. Tad su entuziazmu matuojami „meilės tėvynei“, „tikėjimo“, „lojalumo demokratijai“, vaizduotės, intelekto ir kiti ne mažiau „įdomūs“ parametrai. Ir jei ko nors trūks, žiū – greitai išmes kokią nors „gydymo“ priemonę į rinką: papildomą discipliną, programą ar pan.
Kadaise Henry’is Davidas Thoreau yra pasakęs: „Tačiau nuostabu mokyti, jei kartą buvo nuostabu gyventi.“ Puiki mintis. Juk mokymas(is) nėra pats sau tikslas, tikslas – gyvenimas. Tik iš gyvenimo aistros, užsidegimo gali išplaukti mokymo(si) tikslas. Ir tas tikslas – būnant atviram pažinti pasaulį. Tad švietimo (edukacijos) veikla, visų pirma, turėtų būti orientuota į asmenį, į jo vidų, turėtų sudaryti sąlygas skleistis žmogaus gyvybinei energijai, pažadinti kūrybos džiugesį bei įtampą. Be to, nereikia pamiršti, esi kelyje ir tik kelyje.
– Kalbėjai apie mokyklos, švietimo padėtį šiandien, o kokią vietą šiuolaikinėje mokykloje užima mokytojas?
– Pajuokausiu perfrazavęs jau minėto H. D. Thoreau mintį – šiandien esama edukacijos (jis kalbėjo apie filosofus) profesorių, bet ne mokytojų.
Koks gi turėtų būti mokytojas, pagaliau, kas yra mokytojas? Pirmiausia norėčiau priminti man įstrigusią kunigo Česlovo Kavaliausko mintį (beje, aš jį laikau savo Mokytoju, padariusiu didelę įtaką mano pasaulėžiūrai ir mokytojystei); jis pabrėždavo, kad žmogaus mąstymas nėra pajėgus aprėpti, tuo labiau suformuluoti galutinių pasaulio tiesų. Net matematika – neužbaigta, o įrodymai dažnai suklumpa prieš Tiesą. Tiesa – paradoksali ir radikali (čia jis kalbėjo apie netiesinį Gerosios Naujienos Kristų!). Bjaurojantis sielą konformizmas tiesiog nužudo tiesą. Tai – drungnumas! Ir primindavo Söreną Kierkegaard’ą: Arba – Arba.
Taigi geram mokytojui tie standartizacijos, niveliavimo (Č. Kavaliauskas vadino „buhalterijos“) momentai ir matavimų parametrai yra tarsi peilis po kaklu. Geriau jau virš galvos kybotų „Ockhamo skustuvas“.
Mokytojystę suvokiu, visų pirma, kaip dvasios meną. Tad esu sau griežtai išskyręs: yra pedagogas (gr. paidagogos – vergas) ir yra mokytojas. Pedagogas orientuotas tik į rinką. Jo vaidmuo, grumiantis dėl gerų matavimo rezultatų, edukacinių treniruočių, – „ekspertų“ rekomenduotu jo didenybe Metodu išugdyti mokytinį gyvai konkurencijai rinkoje, idant šis užimtų išskirtinę padėtį vartotojiškos visuomenės hierarchijoje. Šiuo požiūriu pedagogai (mat nevalia jiems klysti) yra instruktoriai, projektuotojai, dizaineriai. Mano supratimu, ugdymo proceso ašimi turėtų būti mokytojas. Mokytojas kaip asmuo, atviras „kitam“, klusnus savo tarnystei. Veikdamas dinamiškai, savo asmens pavyzdžiu turėtų įkvėpti, užkrėsti mokinį pažinimu ir taip daryti įtaką jo asmenybės formavimuisi. Mokytojas turi pažadinti (dėl to jis ir yra mokytojas) mokinį gyvenimo, pažinimo aistrai, gėriui. Aišku, iškyla didžiulė rizika klysti, pralaimėti. Tačiau gyvybė yra gyvybė…
Tiesa, nors dirbu mokytoju beveik trisdešimt metų, šie pasvarstymai ir man pačiam yra siekinys. Vienas iš kliuvinių – pati edukacinė sistema. Ji tiesiog nepritaikyta (o turbūt ir ganėtinai vangiai reaguoja į naujus gyvenimo iššūkius) bandymams personalizuoti mokyklą (švietimą). Siekis mokytis būti žmogumi radosi jau konfucianizmo tradicijoje…
Vladas Kalvaitis: Ilgai slėptam rašytojo talentui prasiveržus
2016 m. Nr. 4
Rašytoją Vladą Kalvaitį kalbina Birutė Jonuškaitė
– Mielas Vladai, kaip atrodė Jūsų gyvenimas iš tremties parkeliavus į Lietuvą?
– Po aštuoniolikos metų (1966) grįžęs į Lietuvą buvau nustebintas ir nudžiugintas: prieš dvi dienas baigėsi Sovietų Sąjungoje įvairiems netikšoms ir pašlemėkams taikomas gyvenamosios vietos apribojimo terminas. Jau šis tas: mat kategoriškai atsisakęs bendradarbiauti su tais, kurie mane įkalino ir ištrėmė, gavau verdiktą: apie kūrybinį kelią ir knygas, draugas Kalvaiti, gali nė nesvajoti. Bet tai tik pusė bėdos. Švietimo ministerijos Kadrų skyriaus viršininkas, išgirdęs, kur išduotas diplomas, ilgai rūkė, pūsdamas „Kazbeko“ dūmus pro pravirą orlaidę. „Rusų kalbos mokytojai reikalingi Trakuose ir Vilkaviškyje. Pasakykite, kad aš neprieštarausiu.“ Trakų švietimo skyriaus vedėjas, pavartęs diplomą, kirto tiesiai šviesiai: „Mes jūsų paslaugų atsisakysime.“ Į Vilkaviškį nebevažiavau.
Padėjo įsitvirtinti anksčiau iš Sibiro grįžusių draugų giminaičiai – trejus metus dirbau auklėtoju Veliučionių specialiojoje profesinėje technikos mokykloje. Gavau butą. Senas partietis įsiuto. Brūkštelėjo tiesiai į saugumą: „Butai pas mus dalijami liaudies priešams.“ Atvažiavo patikrinti. Kaip pirštu į akį. Teko keltis kitur. Į provinciją. Baigęs trijų mėnesių durpyninkystės kursus, tapau durpių gamybos meistru ir baro viršininku Tytuvėnų durpyne. Vėliau dirbau Tytuvėnų žemės ūkio technikume, Kelmės rajono neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje ir laisvalaikiu vis rašinėjau. O kai ką dėjau ir į stalčių…
– Jūs labai šiltai prisimenate gimtąjį Radviliškį: „Čia – namai, kupini sekmadienio, senelės rūbų klosčių kvapų. Tėvo – batsiuvio – artelės šurmulio, knygų skaitymo vakarų. Juose dalyvavo tėvo draugas Aleksas Puzanauskas – vėliau Šiaulių teatro režisierius, Stasys Paska, vėliau – Vilniaus operos ir baleto teatro solistas.“ Ar galite papasakoti daugiau apie savo tėvų namus ir juose skaitytas knygas (kokias?), apie senelę, kuriai romane skirti neparašyti laiškai – ypatingai šviesūs ir jaudinantys. Esate minėjęs, kad Jums nuo vaikystės patiko satyra ir kad tikriausiai savo humoro jausmą paveldėjote iš tėvo. O kokia buvo Jūsų bajoraitė mama? Juk, šiaip ar taip, esate mėlyno kraujo. Ar ne iš jos paveldėjote tą išskirtinę ne tik vidinę, bet ir išorinę eleganciją?
– Batsiuvių artelės šurmulys neužmirštamas. Laukujos durys beveik neužsidarydavo. Tai sugrįžęs į gimtuosius Aukštelkus (už septynių kilometrų į šiaurę nuo Radviliškio) su glėbiais naujienų iš laikinosios sostinės įgriūva visai Lietuvai plačiai žinomas tenisininkas Vilius Variakojis (1937 ir 1939 m. buvo Lietuvos krepšinio rinktinės atsarginis žaidėjas, o vokietmečiu žaidė Šiaulių „Šarūno“ komandoje), tai su nunešiotais pusbačiais užsuka Romanas Marijošius (jo tėvas Radviliškio gimnazijos muzikos mokytojas), tuokart dar žalias Kauno konservatorijos studenčiokas, ir Jonas Marcinkevičius, labai savas, artimas žmogus, dirbęs geležinkelio priežiūros brigadoje.
Artelės sielos dvi: tėvas ir jo draugas Aleksiukas-Puziniukas. Kai tėvo nuotaika būdavo gera, užtraukdavo savo mylimą dainą:
Ar tu pyk,
ar tu kauk,
žemės duota
man nedaug.
Bet užtat arklys –
Dievo dovana:
striukos kojos,
ilgas kaklas,
ant abiejų
akių aklas,
nieko nemato
ir nesibaido.
Jeigu kam prireiks
jomarkan važiuot,
prašom pasakyt,
nepasididžiuot –
kelias bus smagus,
velniškai smagus.
Pavažiavę Šiaulių pusėn,
savo bažnytėlėj būsim
per pat mišparus,
per pat mišparus…
Aleksiukas-Puziniukas kaip ir šeimos narys. Jei per ilgai užsibūdavo, nakvodavo pas mus. Iš prigimties jis artistas, o ir skaitovas nepralenkiamas. Balsas skambus, dikcija aiški, lietuvių kalba švari, be tarmiškų nukrypimų. Kai skaitė „Dėdės Tomo trobelę“, suvokęs, koks sunkus, be jokių prošvaisčių juodaodžių gyvenimas, nejučia paleidau dūdas. Senelė ištraukė mane iš kampo, kur sėdėjau prisidengęs lango užuolaida, išsinešė ir sėdėjo prie lovelės, kol užmigau. Prisimenu, Puziniukas minutėlei pritilo, apgailestaudamas, kad neteko vieno klausytojo. Kai skaitė J. Marcinkevičiaus „Sukaustytus latrus“, buvau metais vyresnis ir supratau, kad kalinių gyvenimas – ne pyragai. Artelėje buvo svarstomos ir ateities problemos. Nuoširdžiai stebėjausi, kodėl beveik visi nori būti artistais, siūlė tai vieną, tai kitą veikalą, kuris labiau galėtų sujaudinti žiūrovą, bet ta nelaboji pasaulinė krizė mostelėjo nedoru sparnu ir artelė per vieną vasarą nusikapanojo. Visi kurpaliai, batsiuvio įrankiai buvo sukrauti į dėžes ir drauge su įdubusiomis kėdutėmis atsidūrė malkinėje. Prie sienos atsirado mano lovelė be kratinių pavažų, o pro atitrauktas užuolaidas smagiai plūstelėjo saulės spinduliai.
Kai šalia geležinkelio iškilo Šaulių rūmai, ta pati Puziniuko kompanija iki vokietmečio suvaidino spektaklius: „Prabočių šešėliai“, „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, „Geležinis trejetas“ (apie lietuvių kovas su lenkais Augustavo girioje), „Genovaitę“ ir „Atžalyną“ (kartu su gimnazistais).
Taigi tėvas ne tik kalbus, bet ir aštrialiežuvis. Anekdotai, blevyzgėlės, dviprasmiškos mįslės – jo kūrinėliai.
Šeimoje – geležinė tvarka. Mama pamaldi ir rimta. Jos reikalavimai kategoriški: sekmadieniais – į votyvą, gegužę ir spalį – į vakarines pamaldas, prieš didžiąsias šventes – išpažinties ir komunijos.
Tėvas griežtas, bet teisingas. Prasikaltai – būsi nubaustas. Malkų supjaustysi ir suskaldysi dvigubai. Vienas nušluosi šaligatvį ir bruką iki gatvės vidurio… Visi jo įsakymai nepikti, ištarti su slapta šypsena. Rytą atsikėlęs rasdavau gatvę nušluotą. Neklausdavau kas. Žinojau – arba mama, arba senelė. Labai nemėgdavo, kai iš krepšinio aikštelės grįždavau, kaip jis sakydavo, „po vištatupio“. Kartą prasitarė, argi aš nesuprantu, kaip jaudinasi mama, o ir jis pats sėdi lyg ant adatų. Laikai neramūs. Susigėdęs paaiškinau: vyrų krepšinio kamuolys sukiužęs, pilvotas, o mano – tvirtas apvalutis. Užsižaidė vyrai… Nieko nepasakė, o beveik po savaitės pirštu dūrė į naujai pasiūtą krepšinio kamuolį: „Nunešk vyrams… Kamerą patys nusipirks.“ Žinojau, kaip sunku krepšinio kamuoliui atrinkti odą. Ne visur ji vienodo storio. Kartais viena išpjova gali sugadinti visą darbą. O kiek reikia pastangų, jėgų ir užsispyrimo, norint jį išversti. „Greičiau pasiūsi penkias poras aulinių batų nei vieną kamuolį…“
O mėlyno kraujo – irgi ne prūdai. Vienas kitas decilitras, o elegancijos dar mažiau. Kas paaiškins – su kuo ji valgoma? Be abejo, aš nusidavęs į tėvą – žemiškas, mužikiškas. Tai savianalizės pasekmė.
– Dar gyvendamas ne Lietuvoje pradėjote kurti epigramas. Esate sakęs, kad rusų kalba jų parašėte apie tris šimtus. Ar visas išsaugojote iki šių dienų? Ar jau visos išverstos į lietuvių kalbą, kur nors išspausdintos? Kaip sekėsi versti paties parašytus kūrinius?
– Buvau prirašęs apsčiai. Spausdino Irkutsko ir Krasnojarsko sričių dienraščiai. Net honorarą mokėjo. O kadangi knyga kainavo apie rublį, žiūrėk, dešimt knygų ir nusiperki. Išsaugojau ne visas epigramas. Kažkur keli segtuvai dulksta… Įsidrąsinau sykį vieną kūrinėlį pasiųsti į „Krokodilą“. Galiu pasigirti – atspausdino.
Už honorarą nusipirkau Iljos Erenburgo devyntomį, sukėlusį daug prieštaringų vertinimų. Keletą epigramų išverčiau „Šluotai“ į 1966 metų paskutinį numerį.
– „Satyrikas? Lyrikas? Prozininkas? Reikėtų mane sukapoti dalelėmis. Nežinau, ko būtų daugiausia. Nežinau. Visad apgailestausiu, kad dar nesukūriau tokio kūrinio, kurį pavadinčiau tobulu. Tobulybė yra neaprėpiama. Ji – nepasiekiama“, – taip kalbėjote 2010 metais. Šiandien Jus pažįstame visų pirma kaip novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“ autorių. Ši knyga pateko į 2012 metų Geriausių knygų suaugusiems penketuką, taigi beveik „tobula“. Ar Jūs pats ja esate taip labai patenkintas, kaip kad skaitytojai? Ar ją parašius šiek tiek palengvėjo iš lagerio atsinešta kupra? Ar tikrai, kaip teigia knygos recenzentai, šis „išsipasakojimas“ leido Jums įgyti nuskausminančią distanciją, atvėrė erdvę realisto ir satyriko žvilgsniui? Juk esate sakęs, kad „kiekvienos parašytos knygos nebemėgstu. Ypač jei joje yra man intymesnių dalykų. Juos skaitytojas vertina. O aš graužiuosi“.
– Jūs pasakėte – „beveik tobula“. O iki normalaus tobulumo tiek, kiek iki Sirijaus žvaigždyno. Šia knyga esu patenkintas, nes gerai žinau, kad geresnės nebeparašysiu. Nėra nei laiko, nei noro. Jei viena kita knyga iššoks iš atminties, tai bus tik silpni atšvaitėliai, menki virpesiai viso to, kas praėjo pro šalį. Paanalizuokim – kas ta kupra? Iš ko ji susideda? Iš kokių cheminių elementų? Kas tai – pašvinkusios mėsos gabalas? Gal neišsipildžiusių lūkesčių, svajonių, nevilties drebutiena? Perėjusi į kitą būseną. Pasireiškianti sapnais, košmarais, haliucinacijomis. Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti? Kodėl negęsta noras vis ką nors statyti ir karštligiškai ieškai lentų, tinkančių durų varčioms? Kodėl brendi purvinomis gatvėmis? Dumblo vis daugiau, vandens daugiau, o tu nemoki plaukti… reikia žengti dar vieną paskutinį žingsnį ir tu jau nugarmėsi gylyn. Ir prieš tave ūmai atsiranda šluotelė pernykščių žolių. Čiumpi už jų ir jauti – kyli į viršų. O ten kažkur laužas… Ir žinai, kas sėdi prie to laužo. Kodėl ir atmintis negali nurimti? Deja, nuskausminamoji distancija tik fikcija.
– Vytautas Rubavičius, recenzuodamas Jūsų romaną, rašė: „Skaitydamas tokią literatūrą ypač aiškiai pajunti, kad atmintis visada veikia sykiu su kūrybine vaizduote, kad atmintis ir vaizduotė yra du tos pačios misterijos aspektai. Be jų – jokios paveikios literatūros, jokio paveikaus išgyvenimų išsakymo. Bendrais žodžiais niekaip neperteiksi nei skausmo, nei nevilties, nei patirtos prievartos, nei apreiškimo šviesos. Faktai fakteliai taip pat turi tam tikrą reikšmę – juos lygindami būsimi tyrinėtojai gali aptikti įvairių reikšmingų istorinių smulkmenų, tačiau tik literatūra, atminties literatūra pajėgi mus, skaitytojus, įtraukti į šiurpaus egzistencinio išgyvenimo properšą, šitaip plėsdama mūsų asmeninės ir istorinės savivokos patirtį bei akiplotį, taip pat tvirtindama mūsų žmogiškosios bendrystės saitus.“ Taigi, mielas Vladai, kad Jūsų gyvenimas vertas romano, Jūs jau įrodėte. Be asmeninės patirties Intos gulage „Sustiprinto režimo barako“ turbūt neįmanoma būtų parašyti. Nes tai „gyvenimo patikrinta ir užgrūdinta ištarmė“. Tačiau man vis tiek maga sužinoti, koks šiame romane tikrovės ir fantazijos santykis, ar visi herojai turi prototipus, ar visa, ką rašote, regėjote savo akimis, ar, pavyzdžiui, kai ką girdėjote iš kitų kalinių, kai ką prikūrėte pats.
– Beveik visi herojai turi prototipus. Sovietinis lageris – įvairiausių „herojų“ galerija. Pasirink pats, kas tau arčiau širdies. Ar vagį žmogžudį, kuriam kam nors „išleisti dvasią“ „dva raza pliunut’“ (du kartus nusispjauti), arba kokį nors „dvasną“, kuris jau nebesupranta, kas jis yra ir dėl ko gyvena. Mes juos vadinome „pingvinais“. Jie Borios ir jo jaučio Sevos kontingentas. Įmeta su apatiniais rūbais į iš žalių ir dar kvepiančių lentų sukaltą dėžę (neva grabą) ir neskubėdami pagarbiai praveža pro visą zoną, primindami, kad visų laukia panašus likimas. Visi – matyti, regėti, su kai kuriais bendrauta, kalbėta. Iš kai kurių – neryškių – kartais padarai vieną – kampuotesnį.
– Dar paklausiu ir apie novelę „Kandidatas į… Ginesą“ iš rinkinio „Stiklinė aguonų“. Labai smagu, kai vyras rašytojas taip taikliai pasakoja apie vyrus – „ne šios žemės piliečius“, kokių mūsų gildijoje tikrai netrūksta. Valentinas Sventickas yra pasakęs, kad daugeliui rašytojų (ypač emigrantų) ganėtinai pasisekė – jie turėję nepaprastai geras žmonas… Jos buvo ir vaikų augintojos, ir duoną uždirbdavo, ir namus remontuodavo, ir savo vyrų kūrybos vadyba užsiimdavo. Taigi ar Laurutis turi prototipą? Kaipgi Jūsų žmonai, vaikų gydytojai, sekėsi gyventi su nuolatos „rašinėjančiu“, į knygas įnikusiu vyru?
– Be abejo, ir Laurutis turėjo savo prototipą. Su juo kartu dirbau. Tai darbų mokytojas. Labai mėgo medį. Nuostabus žmogus. Į savo sandėliuką prisinešė iš girios kelmų, šakų, lentgalių atsivežė iš lentpjūvės, net žieves ir tošeles susirinko. Kiekvienas mokinys gaudavo skirtingą užduotį. Žurnalą palikdavo mokytojų kambaryje. Grįžęs iš atminties surašydavo visiems pažymius. Pavaduotoja įžiūrėjo „aferą“. Gavęs pastabą, kitą dieną į mokytojų kambarį įėjo su didžiuliu pusmaišiu. Lauručio rankos drebėjo, kakta rasojo.
– Atleiskit! Paprašysiu man padėti, pagelbėti. Štai čia 5b klasės berniukų darbai. Jūs atsiverskite žurnalą, o aš iš maišo trauksiu dirbinius, skelbsiu mokinio pavardę ir pažymį. Jei suklysiu, bent sykį, parašysiu pareiškimą… išeiti iš darbo.
Ant stalo suguldė vaikų išskaptuotus įvairaus dydžio šaukštus, kelias dėžutes, ant kurių dangtelių galima buvo atpažinti Žemaitę, Maironį, Vaižgantą, Kudirką, Basanavičių. Laurutis nepadarė nė vienos klaidos…
O V. Sventickas teisus. Mano žmona nepaprasta. Keletą novelių esu parašęs pagal jos papasakotas istorijas. Tokia yra novelė „Sugrįžimas“, atspausdinta knygoje „Balandis ir bandonija“. Kitos dar stalčiuose. Anais laikais mes prenumeruodavome daug leidinių, be kurių gyventi tiesiog neįmanoma. Laiškanešys atnešdavo „Literaturnaja gazeta“, „Knižnoje obozrenije“, „Roman-gazeta“, žurnalus „Oktiabr’“, „Novyj mir“ – kažkuriame buvo spausdinami naujausi užsienio rašytojų kūriniai… Ir dar visas glėbys lietuviškų leidinių.
Žmona turėjo daugiau laiko negu aš. Ji man patardavo, ką skaityti verta ir ko ne. Mūsų skoniai sutapdavo.
– Jūs esate minėjęs, kad „Sustiprinto režimo baraką“ rašėte dvidešimt metų. Kaip visa tai vyko? Ar turėjote išsaugojęs kokius nors užrašus iš lagerio laikų?
– Jokių užrašų iš lagerio neatsivežiau. Žinios iš penktojo olpo (ypatingojo lagerio punkto) vienareikšmės: atims kiekvieną mažiausią popieriuką. O jei pradėsi šiauštis – tavo išvykimas „į laisvę“ bus atidėtas neribotam laikui. Dažniausiai, ypač pabaltijiečiai, nerizikuodavo.
Romaną pradėjau rašyti 1989 metais Lampėdžiuose, kur ilsėjomės su žmona po jos pirmos operacijos. Pirmiausia pradėjau rašyti vaizdus iš „buro“. Supratau, kad tai gali būti nuobodu skaitytojams. Ir tada atsirado „Neparašyti laiškai senelei“, kuriuos sukišau į tekstą „atsipūtimui“. Kita vertus, mėgstu rašyti kelis kūrinius iškart. Kai su vieno kūrinio herojais susipyksti, imi nebesutarti, griebiesi kito. Viskas priklauso nuo tavo nuotaikos, nuo aplinkos ir žmonių, kurie tave supa.
– Kaip manote, kas žmogui padeda išlikti ekstremaliomis sąlygomis, kai jam į nugarą nuolatos alsuoja baimė? Baimė mirti iš bado. Baimė būti užmuštam. Humoras? Žvilgsnis iš šalies į save? Kiti, šalia esantys, gerumo nepraradę žmonės, tokie kaip kunigas Kazimieras Vasiliauskas, kaip Efendijevas? Gebėjimas greitai ir taikliai įvertinti situaciją? O gal tik atsitiktinumas? Jūs esate sakęs, kad kiekvieno patirtis net ir lageryje yra individuali. Tai gal formulė labai paprasta: jeigu likimo bus skirta – išgyvensi, nesvarbu, koks esi, kokie tavo charakterio bruožai, kokie įsitikinimai, o jeigu skirta mirti – niekas nepadės.
– Kas neleido praskysti? Gal Dievas padėjo. Gal likimas. Gal mano paties nuostatos, pasaulėžiūra. Manau, yra daug elementų, žmogų veikiančių iš visų pusių. Kai išlaipino 1948-ųjų gruodžio 25-ąją, Intoje buvo 44 laipsniai šalčio. Plonos kojinės privirusios prie batų. Griuvinėdami, vienas kitą keldami, ragindami dar turėjome eiti apie dešimt kilometrų. Atsiliekančius šaudė. Mirusius metė į griovius. Tai tik nedidelis epizodas, kuris irgi formuoja tavo žvilgsnį į pasaulį. Sutikau įvairiausių žmonių, mačiau kraupiausių dalykų.
Lageryje plazdeno viena visiems kaliniams žinoma frazė, apibūdinanti tokių darbo stovyklų kūrimo turinį ir esmę: „Nuo dienos davinio nemirsi, bet mergaičių nepamylėsi.“ Kažkur „viršuje“ buvo paskaičiuota, kiek reikia duonytės ir košytės, kad kalinys ne tik nepakratytų kojų, bet dar ir dirbtų. Kad kęstų nuolatinį alkį, bet turėtų ir šiek tiek vilties. Baimės būti užmuštam patyrė nedaug kas. Buvusių recidyvistų neliko. Juos perkėlė į kitus lagerius, čia liko visi nuteisti pagal 58 straipsnį (58.10 – agitacija prieš sovietų valdžią; 58.11 – grupinis pasipriešinimas (be ginklo); 58.8 – ginkluotas pasipriešinimas). O politiniai kaliniai – šviesus kontingentas – inteligentai: studentai, gydytojai, mokytojai, dailininkai, rašytojai… Mums išgyventi padėjo azerbaidžaniečiai – Efendijevas, Azizovas, Aivazovas, buvę Kaspijos jūros naftininkai. Jie visi buvo mėtomi po lagerius nuo 1937 metų. Žmonos pakeitė gyvenamąsias vietas, todėl jie dažnai gaudavo siuntinius. Į valgyklą neidavo. Vadinasi, likdavo didžiausi obeliskai pietinės ir vakarinės košės bei žuvies, kurios jie irgi nemėgo. O savaitgaliais – Kazimiero Vasiliausko verdama košė, tikra dovana išbadėjusiems, prie nugaros pridžiūvusiems pilvams. Ypač jaunimui, kuris pateko į lagerį dar nesubrendęs. Pavyzdžiui, atvažiavęs svėriau trisdešimt aštuonis kilogramus, išvažiavau prisiauginęs dvidešimt. Dešimčia centimetrų ūgtelėjau, nuo metro šešiasdešimt aštuonių iki metro septyniasdešimt aštuonių. Tokio „tėtušio“ užmiršti neįmanoma.
– Viename interviu esate sakęs: „Viską nulemia tavo pasaulėžiūra. Ir tu negali nuo jos pabėgti. Mano tėvas buvo patriotas, šaulys, jaunalietuvis, tautininkas. Ir man pasirinkti nebuvo sunku. Vokiečių laikais jis platino laikraštėlius. Ir aš platinau. Mes žinojom, kad esam už Lietuvą be fašistų ir be bolševikų. Ir kai aš įstojau į pogrindinę „Trispalvės“ organizaciją, priklausiusią Kęstučio junginiui – viskas man buvo aišku.“ Ar šiandien Jums irgi viskas aišku Lietuvoje? Tiek daug paaukojote, tai ar dabar jaučiatės ramus, ar kas nors Jus pykdo, erzina? Kaip ten Jūsų dabartinės „haliucinacijos“? Ar vis dar Jus kankina?
– Norėčiau paaiškinti žodžius „viskas buvo aišku“. Mūsų „Trispalvės“ organizacija (aštuonios merginos ir penki vaikinai) priklausė Kęstučio junginiui. Dar vaikštant Radviliškio gatvėmis buvo aišku, kad mūsų laukia kalėjimas ir lageris. Juk mes prisiekėme tarnauti Lietuvai. Ir tu eini nepriekaištaudamas sau, o didžiuodamasis, kad pasirinkai tikrąjį kelią. O apie haliucinacijas aš jau rašiau. Jos kankina iki šiol. Bet būna velniškai smagu, kai prabudęs matai ne grotas, o įstrigusią eglės viršūnėje saulę.
– „Už tėvynę – 5 metai lagerio, 4 tremties. Mūsų šeimoje 11 patyrusių tremtį ir kalėjimus, lageryje atsėdėjusių 16 metų, tremtyje išbuvusių 84 metus, 1 nuteistas rusų tribunolo ir sušaudytas (kapas nežinomas), 5 jau mirę. Žinau, šiandien atlikčiau tą patį“, – esate sakęs. Iš šalies žiūrint – Jūsų šeima išskirtinė, ir tai, kiek suprantu, nulėmė, anot Pedro Almodovaro, „geras“ auklėjimas. Kaip manote, ar to „gero“ auklėjimo dar yra likę Lietuvoje, šeimose, mokykloje, visuomeninėse organizacijose? Ar tikite šių dienų Lietuvos piliečiais, savo dukros karta, savo anūkės? Ką jaunimas turėtų būtinai perskaityti?
– Tas „geras“ auklėjimas sutriko. Susirgom, gal tiksliau – mus pakirto bjauriausia dvidešimt pirmojo šimtmečio infekcinė liga – lagamininė nuotaika (čemodannoje nastrojenije). Mes jau nebeišsivaikštome, mes jau nebeišvažiuojame, mes išskrendame ir nebegrįžtame…
Ką jaunimas turėtų skaityti? Ne tik skaityti, bet daug ką išmokti mintinai, kad ir poetės Erikos Drungytės eilėraščių knygą „Patria“.
– Pakomentuokite šiuolaikinių realijų fone tokią savo frazę: „Nė vienam, kiek žinau tremtinių ir kalinių, nekilo mintis baigti gyvenimą savižudybe.“ Kaip čia atsitiko, kad dabar esam tauta, pirmaujanti Europoje pagal savižudybių skaičių? Ir kas yra žmogaus gyvenimas? Ko jis vertas?
– Savižudybę skatina neviltis, o tremtiniai ir kaliniai vilties nebuvo praradę. Net tas sovietinis penkiasdešimtmetis lietuvio neįveikė. Mes – žemdirbiai, mes mylime žemę. Ji iš mūsų buvo atimta.
Mūsų vadai neturėjo patirties valdyti valstybę. Todėl ir ėjome keliu pusiau akli. O silpnesnioji tautos dalis, nematydama nieko pozityvaus, o tik girdėdama nykius pažadus, – palūžo. Sunku apie tai skaityti! Juk gyvenimas vienas. Antrojo nebus. Pabūti, pagyventi šitoje žaliojoje planetoje Dievo dovana! Tik ar visi tai suprantame. Daug kas ją norėtų nusavinti…
Skaitau kitų kalinių ir tremtinių prisiminimus. Ten per daug keršto. Man atrodo, kad kaip yra, taip ir turi būti. Dabar kartais nesuprantu, kas dedasi. Tiek pasipūtėliškumo, garbėtroškos, neišmintingų emocijų, patirties nepadiktuotų sprendimų, mojavimų kumščiais prie tribūnų. Niekuomet negalėčiau taip gyventi. Nesijausčiau saugus. Man atrodo, kad žmogus turi atjausti kitą. Bet dabar nėra atjautos. Lageryje atsidūrę žmonės tikrai labiau suprato ir užjautė vieni kitus.
– Kiek Jus pažįstu, esate labai linksmas, visada geros nuotaikos žmogus. O sakote žurnalistams visai kitokius dalykus: „Esu prietaringas. Neleidžiu sau džiūgauti. Nes džiaugsmas tuojau pat persipina su sielvartu. Neplanuoju, nes mano suplanuotus dalykus kažkas visad sugriauna… Nemėgstu švenčių.“ Tai kaip čia yra: vienoks Kalvaitis viešumoje, o visai kitoks – savo kambarėlyje, Tytuvėnuose, žvelgdamas į Varlynę? Aš žinau, kad tuos namus kūrėte ir medžius sodinote kartu su žmona Leonora, kuri iškeliavo anapilin 1991 metais…
– Mes buvome labai artimi. Iš pusės žodžio suprasdavome kits kitą. Dargi iš žvilgsnio žinodavome, kas negerai. Į Baltijos kelią važiavome kartu. Ten ji, kažkur palei Pasvalį, švelniai paleido mano dešinę ranką ir tarė: „Čia turi stovėti mano tėvas, tavo uošvis.“ Ir nusišypsojo. (Jos tėvas 1951 m. buvo sušaudytas Tuskulėnuose, kaip tėvynės išdavikas.) Per Sausio įvykius mes buvome prie Seimo ir televizijos bokšto. Gyvenome pas draugus, greta Seimo rūmų. Rusinome laužus, dalijomės sumuštiniais, kava. Mane sukrėtė viena jos frazė: „Čia, pirmose gretose, turėtume stovėti mes, visos ir visi iš onkologinės Santariškių klinikos.“
Atsakymui neradau žodžių…
– „Stilius – tai kvapas. Gero apsakymo kvapą jauti. Ir tą kvapą sukurti yra autoriaus užduotis. Niekada negali pamiršti, kad skaitytojas tą kvapą norės pajausti… Taupyti žodį ir talpinti prasmę – štai tikroji užduotis“, – tai Jūsų žodžiai. Kaip manote, kas iš šiuolaikinių Lietuvos rašytojų rašo taip, kad iš karto užuodi jo kūrybos „kvapą“? Kokie užsienio rašytojai Jus keri tais savo „kvapais“?
– Užmirškime Ivano Krylovo pasakėčią, bet skaitant „Marantą“ tą kvapą jauti. Ypač jis gyvas dzūkiškuose intarpuose. Tai atgaiva sielai. Pridursiu: gera knyga – ne vien jos kvapas. Lietuvių kalba ypatinga tuo, jog greta sustačius tinkamus žodžius ji suskamba kūriniuose negirdėtomis simfonijomis.
Be galo artimas Valdas Papievis. Jo „Odilė“. Žavi Šarūno Barto filmai. Mano manymu, geriausią praeitų metų novelę išspausdino „Metai“ lapkritį – Alvydo Šlepiko „Violončelę“. Koks žodžių taupumas kuriant vaizdingą peizažą. Kiek nuostabios poezijos ir kokios artimos žmogiškai prigimčiai mistinės įžvalgos!
Mėgstu Lotynų Amerikos novelistus. Sena meilė – Jackas Londonas ir Guy de Maupassantÿas. Tačiau O. Henryÿio „Paskutinis lapas“ – kol kas neprilygstamas.
– Jūsų tėvo sumeistrauta komoda ir knygų lentynos apkabinėtos lapeliais su daugybe įvairiausių retų, Jums patinkančių žodžių. Taigi čia iš Jūsų repertuaro: nedrėžėkite (drėžėti – nenoromis duoti) atsakinėdamas į klausimus. Prašyčiau išeidinti (visus išvaryti) užklydėlius ir, kai spoksosite į galvotainius (debesis, panašius į galvą), negalvoti apie dienugalį (gyvenimo pabaigą), o imtis darbo pagal savo gamą (prigimtį) ir suskelti ne tik man atsakymus, bet dar ir kokią novelę apie, pavyzdžiui, dergsmą (šmeižtą), kurios herojė – devynvyrė (pasileidusi moteris). O iš tikrųjų norėčiau, kad tokių „skanių“ žodžių būtų kuo daugiau Jūsų knygose, ir tikiuosi, kad toje, kurią dabar rašote, žvelgdamas į savo uošvio portretą, bus apsčiai. O gal galėtumėtė plačiau papasakoti, kokia tai bus istorija?
– Rinkti lietuviškus žodžius ne mano išmislas. Jis pasiskolintas iš jaunojo J. Londono, kai leidėjų paakintas užsirašinėdavo sinonimus ant lapelių, kurie sukabinti ant virvučių nuolat lindo į akis. Aš juos prismeigiu prie lentynų…
Istorija, jei ji bus (jai reikia daug laiko ir jėgų!), – iš mūsų šeimos gyvenimo. Uošvio pokalbis, pašnekesys, pasiguodimas ar dar kaip kitaip su žentu, o jie vienas kito nėra matę. Uošviui devyniasdešimt ketveri metai, žentui – keturiasdešimt septyneri. Visas ilgas tarpas po uošvio mirties iki šių dienų. Uošvis – kaip minėjau – sušaudytas Tuskulėnuose 1951-aisiais. Iki šiol dar nenustatyta vieta kur žuvo, bet kolumbariume niša palikta.