„Metų“ akcentai
Paul Celan. Meridianas
2013 m. Nr. 1
Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė
Vertėjos straipsnį apie Paulio Celano „Meridianą“ galite perskaityti čia.
Ponios ir ponai! Menas, kaip prisimenate, tai marionetiška, jambiškai penkiapėdėi ir – ši savybė mitologiškai pagrįsta pasakojime apie Pigmalioną ir jo kūrinį – bevaikė būtybėii.
Štai tokiu pavidalu menas virsta pokalbio, vykstančio kambaryje, o ne Konsjeržeri rūmuoseiii, objektu, pokalbio, kuris, kaip numanome, galėtų rutuliotis iki begalybės, jei niekas neįsiterptų.
Bet kai kas įsiterpia.
Menas sugrįžta. Jis pasirodo kitame Georgo Büchnerio kūrinyje, „Voiceke“iv, tarp kitų, bevardžių žmonių ir „dar blausesnėje perkūnijos šviesoje“, jei galiu remtis Moritzo Heimanno žodžiais apie „Dantono mirtį“v. Tas pats menas, šiuo visiškai kitokiu laiku, vėl išeina aikštėn, jį pristato turgaus šūkautojas. Tačiau čia jis, kitaip nei aname pokalbyje, nebesusijęs su „žėrinčia“, „kunkuliuojančia“, „švytinčia“ kūrinija. Šįkart menas pasirodo kartu su padaru ir „nieku“, kurį šis padaras „vilki“. Dabar menas pasirodo beždžionės pavidalu. Tačiau jis – tas pats – iš „kelnių ir švarko“ staiga mes jį vėl atpažįstamevi.
Jis, menas, sugrįžta pas mus kartu su trečiuoju Büchnerio kūriniu – „Leonsu ir Lena“. Laikas ir apšvietimas čia jau nebeatpažįstami. Mes pakeliui „pabėgti į rojų“, „visus laikrodžius ir kalendorius“ netrukus teks „sudaužyti“ ar „uždrausti“, tačiau iki tol drama mums dar spėja pristatyti „du abiejų lyčių asmenis“, „atvyksta du visam pasauly žinomi automatai“, o žmogus, apie save teigiantis, kad esąs „veikiausiai trečiasis ir keisčiausias iš jųdviejų“, „gergždžiančiu balsu“ mus ragina stebėtis tuo, ką matome: „Vien menas ir mechanizmas, vien kartoninis ciferblatas ir vien laikrodžio spyruoklės!“vii
Menas čia pasirodo su didesne palyda nei anksčiau, tačiau – tai krinta į akis – jis pasirodo tarp sau lygių, tai tas pats menas: menas, kurį jau pažįstame. Valerijus – tai tik kitas šauklio vardas.
Menas, ponios ir ponai, kartu su visu tuo, kas jam priklauso ir kas prie jo dar prisidės, tai problema, ir, kaip matyti, kisli, atspari, nemari, norisi sakyti, amžina.
Problema, kuri mirtingajam, Kamiliui, ir tik per mirtį mums suprantamam Dantonui leidžia verti žodį prie žodžio. Bepigu kalbėti apie meną.
Bet visada, kai tik imama kalbėti apie meną, atsiranda kas nors, kas yra šalia ir… kas nepakankamai įdėmiai klausosi.
Tiksliau sakant: kažkas, kas girdi ir klauso, ir žiūri… o tada nebežino, apie ką buvo kalba. Kas tas, kuris klauso kalbančiojo, kuris „mato jį kalbant“viii, kuris suvokia kalbą ir pavidalą, o kartu (kas išdrįstų šio kūrinio kontekste tuo abejoti?) priima ir kvėpavimą, tai reiškia – kryptį bei likimą.
Kaip jūs seniausiai žinote, tai ji, tiek daug ir taip tiksliai cituota, kiekvienais metais ateinanti pas jus, – tai Liusilė.
Tai, kas įsiterpė į pokalbį, be atodairos prasiveržia ir kartu su mumis pasiekia Revoliucijos aikštę, „vežimai privažiuoja ir sustoja“ix.
Visi bendrakeleiviai: Dantonas, Kamilis, kiti, yra, nė vieno netrūksta. Visi nešini žodžiais, meniškomis ištarmėmis, kurias tiesiai išsako, o Büchneriui tereikia pacituoti. Kalbama apie bendrą ėjimą myriop, kiekvienas pasiryžęs mirti, Fabrė netgi trokšta gebėti numirti „dvigubai“, ir tik „keletas“ – bevardžių – „balsų“ mano, kad tai „jau ir anksčiau yra buvę, todėl nuobodu“x.
Ir čia, kur viskas juda pabaigos link, tomis ilgomis akimirkomis, staiga pasirodo Kamilis (ne, ne jis, ne jis pats, o vienas jo bendrakeleivių). Kamilis miršta teatrališkai, netgi norėtųsi sakyti „jambiškai“, – mirtimi, kurią mes tik po poros veiksmų, iš jam taip svetimo – ir taip artimo – posakio atpažinsime kaip jo mirtį. Kai aplink Kamilį tvyrantis patosas ir jam skiriamas nuosprendis patvirtina „lėlės“ ir „vielos“ triumfąxi, vėl pasirodo Liusilė, kuri yra akla menui, ta pati Liusilė, kuriai kalba turi kažką asmeniška, juntama, ir staiga šūkteli – „Tegyvuoja karalius!“xii
Po visų tribūnoje (tai juk ešafotas) ištartų žodžių – kokia ištara!
Tai prieštara, žodis, nutraukiantis „vielą“, žodis, nebesilenkiantis „istorijos dykinėtojams ir paradiniams arkliams“xiii, tai – laisvės veiksmas. Tai žingsnis.
Žinoma, tai skamba lyg prisipažinimas, kad esi už ancien régimexiv, – ir, atsižvelgiant į tai, ką dabar, ką šiandien noriu pasakyti, tai negali būti atsitiktinumas.
Tačiau čia – leiskite tam, kuris užaugo su Piotro Kropotkino ir Gustavo Landauerioxv raštais, tai ypač pabrėžti – čia nebus šlovinama nei kokia nors monarchija, nei vakardiena, kurią reikėtų išsaugoti.
Bus pagerbta žmogiškumo dabartį liudijanti absurdo didybė.
Tai, ponios ir ponai, neturi vieno visiems laikams nukalto vardo, bet, manau, tai… poezija.
„Ak, menas!“ Kaip matote, užtrukau prie Kamilio žodžių.
Šį pasakymą galima, aš tuo visiškai įsitikinęs, perskaityti vienaip ar kitaip, galima padėti skirtingus kirčio ženklus: šiandienos dešininį, istorijos, taip pat ir literatūros istorijos, kairinį, amžinybės riestinį – ar tęstinį.
Aš dedu – man nelieka kitos išeities – aš dedu dešininįxvi.
Menas, „ak, menas“, nepakanka vien to, kad jis kislus, jam būdinga ir savybė tuo pat metu būti visur. Jį galima rasti ir apsakyme „Lencas“, bet, kaip ir „Dantono mirtyje“, leidžiu sau tai pabrėžti, – tik epizodiškai.
„Prie stalo sėdėjo gerai nusiteikęs Lencas: kalbėta apie literatūrą, tai buvo jo sritis…“xvii
„…Pajausti, kad tai, kas sukurta, – gyvena, yra svarbiausias dalykas iš šių dviejų, ir tai vienintelis meno dalykų kriterijus…“xviii
Iš konteksto ištraukiau tik du sakinius, o sąžinės priekaištai dėl kairinio kirčio verčia mane iš karto atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad literatūrai ši vieta – istorinės reikšmės, svarbu mokėti ją perskaityti kartu su jau cituotu pokalbiu iš „Dantono mirties“. Čia Büchnerio estetinė koncepcija įgauna savo raišką, ir, atsitraukus nuo Büchnerio „Lenco“ fragmento, galima priartėti prie Reinholdo Lenzo, „Pastabų apie teatrą“ autoriausxix, o po jo – Lenzo, kaip istorinio asmens, – ir vėl sugrįžti prie tokios talpios literatūrai Mercierxx frazės „Ellargissez l’Art“xxi. Ši vieta atveria horizontus, štai čia pasimato natūralizmas, užbėgama už akių Gerhartui Hauptmannuixxii, čia galima ieškoti socialinių ir politinių Büchnerio kūrybos šaknų ir jas rasti.
Ponios ir ponai, tegu mano sąžinę, nors ir tarp kitko, ramina žinojimas, kad nelikau nepasakęs vieno dalyko, juk jums akivaizdu – ir tai vėl užgauna mano sąžinę, – jums akivaizdu, kad negaliu atsiriboti nuo to, kas, man regis, siejasi su menu.
Aš to ieškau ir čia, apsakyme „Lencas“, į kurį teikiuosi nukreipti jūsų mintis.
Büchneris Lenco lūpomis prabyla niekinamai apie „idealizmą“ ir jo „medines lėles“. Joms jis priešpriešina – ir čia išsidėsto nepamirštamos eilutės apie „menkiausiojo gyvenimą“, „virptelėjimus“, „užuominas“, „ypač subtilią, vos pastebimą mimikos žaismę“xxiii – natūralumą ir kūriniškumą. Šią meno sampratą jis iliustruoja pasitelkdamas išgyvenimą:
„Vakar, kildamas slėniu, pamačiau dvi mergaites, sėdinčias ant akmens: viena pynė plaukus, o kita jai padėjo, o auksinės sruogos krito žemyn, ir jos rimtas, blyškus veidas, o ji tokia jauna, ir juoda suknelė, ir kita mergaitė, taip rūpestingai besistengianti. Net pačiuose gražiausiuose, jautriausiuose senosios vokiečių mokyklos paveiksluose nė užuominos nėra apie tai. Kartais norėtųsi būti Medūzos galva, kad galėtum paversti šią grupę akmeniu ir sušukti žmonėms“xxiv.
Ponios ir ponai, prašau pastebėti: „Norėtųsi būti medūzos galva“, kad… menu atskleistum natūralumą kaip tokį!
Norėtųsi, žinoma, nereiškia: aš norėčiau.
Tai – žengti tolyn nuo visko, kas žmogiška, leistis į nejaukos erdves, krypstančias žmogaus link – tas pačias, kuriose ir beždžionės figūra, ir automatai… ak, ir menas, regis, taip pat – namiexxv.
Taip kalba ne tikrasis Lenzas, taip kalba Büchnerio Lencas. Čia išgirdome Büchnerio balsą: net ir jam menas turi kažką nejaukaus.
Ponios ir ponai, aš pasirinkau dešininį kirčio ženklą. Nenoriu nei jūsų, nei savęs klaidinti, kad, klausdamas apie meną ir literatūrą – tai tik vienas klausimas iš daugybės kitų, – pirmiausia kalbėjau apie savo, net jei ir nelaisvos, kūrybos fragmentus, nuo kurių ir bandžiau eiti Büchnerio link ir bandyti suprasti, kaip jis kelia šį klausimą.
Tačiau jūs matote – kiekvienąkart, kai tik pasirodo menas, „gergždžiančio“ Valerijaus „balso“ nebeįmanoma neišgirsti.
Veikiausiai Büchnerio balsas verčia mane taip spėti, tai yra senos, pačios seniausios nejaukosxxvi. Šita problema, prie kurios aš šiandien taip atkakliai užtrunku, greičiausiai tvyro ore, kuriuo mums tenka kvėpuoti.
Svarstau, ar Georgo Büchnerio, padaro kūrėjo, kūryboje nėra bent jau pusgarsių, bent jau pusiau įsisąmonintų, tačiau dėl to ne menkiau radikalių – arba tik todėl išties radikalių – bandymų kvestionuoti meną, kvestionuoti šia linkme? Ar nesama mėginimo kelti klausimą, prie kurio šiuolaikinei poezijai tenka grįžti, jei ji nori klausinėti toliau? Kitaip tariant, kai ką praleidus: ar galime remtis nuostata, kaip dabar daug kur nutinka, kad menas yra tai, kas iš anksto duota ir ką reikia suvokti kaip sąlygą? Ar mums, griežtai sakant, reikia visų pirma nuosekliai tęsti mąstymą apie tai, ką pradėjo, tarkim, Mallarméxxvii?
Kai kur užbėgau už akių, kai ką ištraukiau iš konteksto – žinau, nenusiyriau pakankamai toli, grįžtu prie Büchnerio Lenco, prie – epizodinio – pokalbio „prie stalo“, kai Lencas buvo „gerai nusiteikęs“.
Lencas ilgai kalbėjo, „tai su šypsena, tai rimtai“. Ir dabar, kai pokalbis jau baigtas, apie jį, susirūpinusį meno klausimais, bet taip pat ir apie menininką Lenzą, pasakoma: „Jis visai užsimiršo“xxviii.
Tai skaitydamas galvoju apie Liusilę. Skaitau: jis, jis pats.
Kam prieš akis ir galvoje menas, – vėl grįžtu prie apsakymo „Lencas“ – tas užmiršęs save. Menas sukuria Aš-nuotolį. Mene reikalinga tam tikra distancija, tam tikras kelias tam tikra kryptimi.
O poezija? Poezija, kuriai tenka eiti meno keliu? Būtent čia ir būtų kelias Medūzos galvos ir automatų link!
Neieškau išeities, tik toliau klausinėju ta pačia linkme ir, man regis, kartu ir ta linkme, kuria kreipia „Lenco“ fragmentas.
Galbūt – aš tik klausiu – galbūt ir poezija, kaip ir menas, kartu su užsimiršusiu Aš keliauja nejaukaus ir svetimo link ir vėl išsilaisvina – bet kur? kurioje vietoje? kaip? kuo būdama?
Tada menas būtų kelias, kurį teks nueiti poezijai – nei mažiau, nei daugiau.
Žinau, yra kitų, trumpesnių kelių. Tačiau ir poezija kartais mus aplenkia. La poésie, elle aussi, brūle nos étapesxxix.
Aš palieku užsimiršusįjį, menu besirūpinantį, meną kuriantįjį. Galvodamas apie Liusilę tariausi sutinkąs poeziją, o Liusilė suvokia kalbą kaip pavidalą, kryptį ir kvėpavimą: ir čia, ir šiame Büchnerio kūrinyje aš ieškau to paties, ieškau paties Lenzo, ieškau jo kaip asmens, ieškau jo pavidalo: vardan poezijos vietos, vardan jos išsilaisvinimo, vardan žingsnio.
Büchnerio Lencas, ponios ir ponai, liko kaip fragmentas. Ar mums reikia pasitelkti tikrąjį Lenzą, norint sužinoti, kaip pasisuko šio žmogaus būtis?
„Jo būtis jam buvo būtina našta. Taip jis toliau ir gyveno…“xxx Štai čia pasakojimas ir nutrūksta.
Tačiau kūryba, kaip ir Liusilė, bando veikėją matyti pagal jo kryptį, – poezija užbėga už akių. Mes žinome, kurlink jis gyvena ir kaip jo gyvenimas teka pabaigos link.
„Mirties, – randame viename veikale apie Jakobą Michaelį Reinholdą Lenzą, pasirodžiusiame Leipcige 1909 metais ir parašytame maskviškio docento M. Rozanovo plunksna, – mirties, kaip atpirkėjo, neteko ilgai laukti. 1792 metais, naktį iš gegužės dvidešimt trečiosios į dvidešimt ketvirtąją jo kūnas rastas vienoje Maskvos gatvių. Palaidotas vieno bajoro lėšomis. Paskutiniojo atilsio vieta liko nežinoma“xxxi.
Tokiai pabaigai jis ir gyveno.
Jis – Büchnerio Lencas, asmuo, kurį mes sutinkame jau pirmame apsakymo puslapyje, Lencas, kuris „sausio 20-ąją ėjo kalnynu“xxxii, jis – ne menininkas ir nesirūpinantis meno klausimais, jis – tiesiog Aš.
Galbūt dabar rasime vietą, kur susvetimėjimas jau buvo, vietą, kurioje gebėjo išsilaisvinti asmuo kaip – susvetimėjęs – Aš? Ar rasime tokią vietą, tokį žingsnį?
„…tik kartais jam buvo nesmagu, kad nemokėjo vaikščioti žemyn galva“xxxiii. Tai jis, Lencas. Tai, manau, jis ir jo žingsnis, jis ir jo „Tegyvuoja karalius“.
„…tik kartais jam buvo nesmagu, kad nemokėjo vaikščioti žemyn galva.“
Kas vaikšto žemyn galva – ponios ir ponai – kas eina žemyn galva, tam po kojų dangus it bedugnė.
Ponios ir ponai, šiandien įprasta priekaištauti poezijai dėl „tamsumo“. Leiskit man dabar – bet ar čia staiga kažkas neatsivėrė? – leiskite man pacituoti Pascalio ištarmę, kurią neseniai perskaičiau Levo Šestovo knygoje: „Ne nous reprochez pas le manque de clarté puisque nous en faison profession!“xxxiv Tikiu, kad tai yra jei ir ne prigimtinė, tai bent susitikimo vardan poezijai priskirta tamsa, prišaukta iš ten – ką galbūt sukūrė pati poezija – tolio ar svetimo krašto.
Tačiau galbūt iš vienos ir tos pačios pusės, viena ir ta pačia kryptimi egzistuoja dvi svetimos erdvės, neatskiriamai susiliejusios.
Lencas – tai yra Büchneris – žengė žingsnį toliau nei Liusilė. Jo pasakymas „Tegyvuoja karalius“ jau ne žodis, o baisus nebylumas, kuris jam – ir mums – užima žadą ir žodį.
Poezija – tai gali reikšti kvėpavimo posūkį. Kas žino, galbūt poezija ir nueina šį kelią – taip pat ir meno kelią – dėl tokio kvėpavimo posūkio? Galbūt jai pavyks – kadangi svetima erdvė, t. y. bedugnė ir Medūzos galva, bedugnė ir automatai, regis, yra toje pačioje pusėje – galbūt jai čia pavyks atskirti svetima nuo svetima, gal būtent čia susitrauks Medūzos galva, gal būtent čia sutriks automatai, bent šią trumpą vienkartę akimirką? Galbūt čia, kartu su Aš – su šiuo čia ir taip išlaisvintu bei susvetimėjusiu Aš, galbūt čia išsilaisvins ir Kitas?
Galbūt nuo šiol eilėraštis ims būti pačiu savimi… ir nemeniškai, laisvai eiti kitais savo keliais, taip pat ir meno keliais – vis eiti ir eiti?
Galbūt.
Galbūt galima sakyti, kad kiekviename eilėraštyje išlieka į jį įsirašiusi „sausio 20-oji“? Galbūt eilėraščiuose, kurie rašomi šiandien, nauja yra būtent tai, kad juose aiškiausiai bandoma atminti tokias datas?
Tačiau ar mes visi nerašome atsispirdami nuo šių datų? Ir kokias datas rašydami sau priskiriame?
Bet eilėraštis kalba! Jis atmena savo datas, ir vis dėlto kalba. Žinoma, jis kalba tik savo vardu.
Tačiau aš galvoju – ir vargu ar ši mintis Jus nustebins – aš manau, kad nuo seno tai priklauso eilėraščio viltims, būtent šiuo būdu kalbėti taip pat ir svetimo – ne, šio žodžio dabar jau nebegaliu vartoti – būtent šiuo būdu kalbėti Kito vardu – kas žino, galbūt ir visai Kito vardu.
Pasakymas „kas žino“, prie kurio, kaip matau, ką tik priartėjau, yra vienintelis dalykas, kurį šiandien ir čia galiu pridurti prie senųjų vilčių.
Turiu sau pripažinti, kad galbūt įmanoma mąstyti (kiekvienąkart vis naujai) net ir šio „visai kito“ susitikimą – čia aš naudoju visiems gerai žinomą pagalbinį žodį – su ne visiškai tolimu, su visai artimu Kitu.
Eilėraštis sustoja prie tokių minčių, lūkuriuoja ir ausis ištempęs klausosixxxv.
Niekas negali pasakyti, kiek truks kvėpavimo sulaikymas – sustojimas, įdėmus klausymasis ir mintis. „Greiti“ ir visada „išorėje“ buvę dalykai įsibėgėjoxxxvi. Eilėraštis tai žino, bet nepaliaujamai juda link ano Kito, kurį laiko pasiekiamu, išlaisvinamu, galbūt net laisvu ir palinkusiu prie jo paties, prie eilėraščio – tarkime, panašiai kaip Liusilė.
Žinoma, eilėraštis – eilėraštis šiandien – stipriai linksta į nebylumą, tai akivaizdu.
Manau, tai susiję, net jei ir netiesiogiai (negalima to nuvertinti), su žodžių atrankos sunkumais, greitu sintaksės nuolydžiu ar budresniu elipsės pojūčiu.
Jis įsitvirtina ir išsako save – po tiek daug ekstremalių formuluočių leiskite man dar ir šią – eilėraštis įsitvirtina prie savo paties paribio; tam, kad išliktų, jis nepaliaujamai šaukia ir be tarpinių stočių grįžta iš savo jau-nebe į savo vis-dar.
Šis vis-dar veikiausiai tegali būti kalbėjimas. Taigi, tai nėra pati kalba ir greičiausiai net ne kalbėjimas kaip „atsakas“xxxvii.
Tai – aktualizuota kalba, išlaisvinta būtinos atminti individuacijos ženklan. Ši individuacija nors ir radikali, bet kartu ir tokia, kuriai pati kalba tuo pat metu ir užbrėžia ribas, ir atveria galimybes.
Šį eilėraščio vis-dar galima aptikti vien tik eilėraštyje, parašytame žmogaus, kuris nepamiršta kalbąs iš savo buvimo nuolydžio, iš savo, kaip padaro, esybės nuolydžio.
Tada eilėraštis būtų – aiškiau nei iki šiol – formą įgavusi vienatinio žmogaus kalba ir savo giliausia esme – dabartis ir esamybė.
Eilėraštis – vienišas. Jis – vienišas ir pakeliui. Kas jį rašo, išlieka jam duotas.
Bet argi todėl eilėraštis jau yra čia, susitikime – susitikimo paslaptyje?
Eilėraštis nori eiti Kito link, jam reikia šio Kito, jam reikia priešais jį esančio. Jis jį susiranda, jam kalba.
Kiekvienas daiktas, kiekvienas žmogus eilėraščiui, judančiam Kito link, yra šio Kito pavidalas.
Dėmesys, kurį eilėraštis mėgina skirti kiekvienam jį sutinkančiam, stipresnė detalės, kontūrų, struktūros, spalvos, bet taip pat ir „virpesių“ bei „užuominų“ pajauta, visa tai, manau, nėra tik kasdien vis nepriekaištingesniais aparatais besinaudojančios akies pasiekimas, tai veikiau visas mūsų datas menantis sutelktumas.
„Dėmesys“ – čia leiskite man iš Walterio Benjamino esė apie Kafką pacituoti vieną Malebranche’o ištarmę – „Dėmesys – tai įgimta sielos malda“xxxviii.
Eilėraštis – ak, kokiomis sąlygomis – tampa – vis dar – suvokiančio, palinkusio prie to, kas pasirodo, klausinėjančio ir užkalbinančio tą, kas pasirodo, žmogaus eilėraščiu. Įvyksta pokalbis, dažnai – beviltiškas pokalbis.
Tik šio eilėraščio erdvėje įsisteigia užkalbintasis, kuris sutelkia save aplink užkalbinantį ir įvardijantį Aš. Tačiau užkalbintasis, jį įvardijus virtęs Tu, į šią dabartį atsineša ir savo kitoniškumą. Tik eilėraščio čia ir dabar – pats eilėraštis teturi šią vienintelę, vienkartę, baigtinę dabartį – tik dėl šio betarpiškumo ir artumo eilėraštyje kartu prabyla ir pati intymiausia užkalbintojo, kito savastis: jo laikas.
Kai taip kalbame su daiktais, klausiame, iš kur jie kilę ir kurlink juda: gvildendami atvirą, nepabaigiamą, į tuštumą ir laisvę kreipiantį klausimą, mes esame toli anapus.
Eilėraštis, tikiu, ieško tos vietos.
Eilėraštis?
Eilėraštis su savo vaizdiniais ir tropais?
Ponios ir ponai, apie ką aš kalbu, kai kalbu apie eilėraštį – ne apie bet kurį, o apie šį eilėraštį – kai žvelgiu iš šio atspirties taško, einu šia kryptim, naudojuosi šiais žodžiais?
Kalbu apie eilėraštį, kurio nėra!
Absoliutus eilėraštis – ne, žinoma, to nėra ir būti negali!
Tačiau turbūt kiekviename tikrame eilėraštyje, net ir pačiame nereikliausiame, iškyla šis neišvengiamas klausimas, ši negirdėta pretenzija.
O kas gi tada būtų vaizdiniai?
Tai, kas kiekvieną kartą ir darkart, ir vėl, vien tik dabar, vien tik čia yra suvokta bei suvoktina. Taip eilėraštis būtų vieta, kur visi tropai ir metaforos privedami ad absurdumxxxix.
Toposų tyrimai?xl
Žinoma! Bet jie vyksta nušviesti vien to, kas tiriama. U-topijos šviesojexli.
O žmogus? O padaras?
Šioje šviesoje.
Kokie klausimai! Kokie reikalavimai!
Laikas pasukti atgal.
Ponios ir ponai, aš jau baigiu, vėl grįžtu į pradžią.
Ellargissez l’Art! Šis klausimas priartėja prie mūsų kartu su savo sena, su savo nauja nejauka. Jos link ėjau drauge su Büchneriu, tikėjausi ją vėl ten rasti.
Aš net turėjau atsakymą, „liusilišką“ atkirtį, norėjau kuo nors atremti, norėjau paprieštarauti:
praplėsti meną?
Ne. Tačiau suartėk su menu, kiek tau įmanoma. Ir išsilaisvink.
Aš taip pat, taip pat ir čia, jums esant, nuėjau šį kelią. Tai buvo ratas. Menas – taip pat ir medūzos galva, mechanizmas, automatai, tai, kas nejauku ir ką taip sunku atskirti, ir galop galbūt tik viena belikusi svetimybė – menas tebegyvuoja.
Dukart – Liusilei sušukus „Tegyvuoja karalius“ ir kai po Lenco kojomis atsivėrė dangus it bedugnė – atrodė, kad kvėpavimo posūkis – jau čia pat. Galbūt net tada, kai mėginau pasiekti tai, kas tolima, bet ką galima užimti, kas galop pasimatė tik Liusilės pavidalu. Kartą ir mes, galvodami apie daiktams ir padarams skirtą dėmesį, priartėjome prie to, kas atvira ir laisva. Galiausiai priartėjome prie utopijos.
Poezija, ponios ir ponai, – šis nepabaigiamas kalbėjimas apie grynąjį mirtingumą bei tai, kas neįkainojama.
Ponios ir ponai, kadangi jau vėl grįžtu prie pradžios, leiskite man dar kartą, labai trumpai, iš kitos pusės paklausti apie tą patį.
Ponios ir ponai, prieš keletą metų parašiau šį nediduką ketureilį:
„Balsai iš kelio dilgėlių: / rankomis ateik pas mus. / Kas pasitraukęs tik su žibintu, / tam telieka ranka – perskaityti“xlii.
O prieš metus, prisimindamas vieną praleistą susitikimą Engadine, parašiau trumpą pasakojimą, kuriame žmogui, panašiai „kaip ir Lencui“, leidau eiti kalnynuxliii.
Ir vieną, ir kitą kartą rašiau atmindamas „sausio 20-ąją“, savo „sausio 20-ąją“.
Aš susitikau… save patį.
Bet ar išties, jei galvosime apie eilėraščius, ar išties su eilėraščiais nueinam tokius kelius? Ar šie keliai nėra tik aplinkkeliai iš tavęs pas tave? Tarp daugybės kitų kelių, tai taip pat ir keliai, kuriuose kalba tampa balsinga, tai susitikimai, balso takaixliv į suvokiantįjį Tu, esybės ir padaro keliai, galbūt būties metmenysxlv, kelionė į save patį, beieškant savęs paties… Tam tikras grįžimas namo.
Ponios ir ponai, baigiu dešininiu kirčio ženklu, prieinu prie „Leonso ir Lenos“ pabaigos.
Ir čia, prie paskutiniųjų šio kūrinio ištarmių man reikia susikaupti. Turiu būti atsargus, kaip ir Karlas Emilis Franzosasxlvi, išleidęs pirmąjį kritinį visos Georgo Büchnerio kūrybos ir rankraštinio palikimo leidimą, kuris pasirodė prieš aštuoniasdešimt vienus metus Frankfurte prie Maino „Sauerländerio“ leidykloje – kaip mano čia vėl atrastas kraštietis Karlas Emilis Franzosas turiu susikaupti, kad neperskaityčiau čia vartojamo žodžio „Commode“ kaip „Kommendes“xlvii!
Ir vis dėlto: ar tik ne „Leonse ir Lenoje“ prie šių žodžių su neregimu šypsniu prirašytos kabutės, kurias reikėtų suprasti ne kaip žąsų kojeles, o kaip kiškio ausytesxlviii, kaip tai, kas kiek baugščiai pakyla virš savęs bei žodžių ir suklūsta?
Nuo šios vietos, taigi nuo „Commode“, bet taip pat ir utopijos šviesoje imu tyrinėti toposusxlix:
Ieškau vietovės, iš kurios kilę Reinholdas Lenzas ir Emilis Franzosas, sutiktieji kelyje į čia bei Georgo Büchnerio tekstuose. Būdamas ten, kur ir pradėjau, ieškau ir savo paties kilmės vietos. Labai klaidžiojančiu, nes nerimastingu pirštu ieškau visų tų dalykų žemėlapyje – staiga turiu pripažinti, vaikiškame žemėlapyje.
Nė vienos iš šių vietų neįmanoma rasti, jų nėra, tačiau ypač dabar aš žinau, kur jos galėtų būti, ir… kažką randu!
Ponios ir ponai, surandu kažką, kas mane bent kiek guodžia dėl to, kad jums čia esant nuėjau šį neįmanomą kelią, šį neįmanomybės kelią.
Randu tai, kas sieja, ir tai, kas, kaip ir eilėraštis, veda susitikimo link.
Randu kažką – lyg kalba – nematerialų, tačiau žemišką, kažką apvalų, per abu polius grįžtantį į save, o taip pat ir – kaip tai linksma – net ir kertantį tropikus ir perbraukiantį tropus: randu… meridianą.
Drauge su jumis, Georgu Büchneriu ir Heseno žeme aš patikėjau, kad galiu jį vėl paliesti.
Versta iš:
Paul Celan. Der Meridian. Endfassung, Entwürfe, Materialien, Tübinger Ausgabe, Bernard Böschenstein (hrsg.). Frankfurt a. M: Suhrkamp, 1999.
i Nuoroda į G. Büchnerio dramos „Dantono mirtis“ („Dantons Tod“) veikėjo Kamilio monologą antrojo veiksmo trečioje scenoje: „Kamilis: Sakau jums, jei jums visko nepateiktų medinėmis kopijomis, išbarstyto teatruose, koncertuose ir parodose, tai visai nesuprastumėte, nei akimis, nei ausimis. Išdrožia kas nors marionetę, net siūlas matos, ant kurio ji ištempta, kiekvienam žingsny penkiapėdžiais jambais barška jos dalys – koks charakteris, koks nuoseklumas! Kas nors paima jausmelį, sentenciją, sąvoką, aprengia ją švarku ir kelnėmis, padaro rankas ir kojas, nudažo veidą ir išleidžia kankintis tris veiksmus, kol galop ves ar nusišaus – idealas! – Suniūniuoja kas nors operą, kuri žmogaus dvasios pakilimus ir krytį perteikia it molinė švilpynė lakštingalą – ak, menas! / O kai žmonės iš teatro atsiranda skersgatvyje – ak, vargana tikrovė! / Jie pamiršta poną Dievą dėl prasto jo kopijuotojo. Jūs nematote ir negirdite nieko iš tokios kūrinijos, kuri žėri, kunkuliuoja, švyti ir kiekvieną akimirką vis naujai aplink jus ir jumyse gimsta. Einate į teatrą, skaitote eilėraščius ir romanus, pagal jų iškarpas nutaisote miną ir sakote Dievo kūriniams – kaip įprasta! / Graikai žinojo, ką sakė, kai pasakojo, esą Pigmaliono statula atgijusi, bet nesusilaukusi vaikų.“ – Büchner G. Dichtungen / Henri Poschmann (Hrsg.). – Frankfurt a. M.: Insel. – P. 44–45. Kitose išnašose cituojama iš šito paties leidimo.
ii Pigmalionas – Ovidijaus „Metamorfozėse“ aprašytas mitinis Kipro menininkas, įsimylėjęs savo paties sukurtą statulą. Tačiau „Metamorfozėse“ Pigmalionui ir jo iš statulos atgijusiai žmonai gimsta sūnus Pafas: „O kai devintąjįkart mėnulis skrituliu virto, / Užgimė Pafas, kurio vardu sala ta vadinas.“ – Metamorfozės / Vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 208–209.
iii Pranc. La Conciergerie – istorinės svarbos rūmai Paryžiuje. Pastatas pradėtas statyti IX a., ilgą laiką buvo Prancūzijos valdovų rezidencija, valdžios būstinė. 1789 m. Prancūzijos revoliucijos metu jame buvo kalėjimas, kuriame kalėjo ir buvo nuteisti mirties bausme daugybė revoliucijos dalyvių, tarp jų Georges’as Dantonas, Maximilienas de Robespierre’as, Marie Antoinette ir kt. Konsjeržeri kalėjimas – viena iš G. Büchnerio dramos „Dantono mirtis“ veiksmo vietų.
iv Minėdamas G. Büchnerio dramą „Voicekas“ („Woyzeck“), P. Celanas naudoja neoriginalią rašybą, kurią galima laikyti riktu arba sąmoninga nuoroda į Albano Bergo operą („Wozzeck“), parašytą pagal G. Büchnerio dramą.
v „Margaspalviame ir skubriai nupieštame fone matomos Dantono, Kamilio, Robespjero figūros, apšviestos tokios šviesos, kuri šioje perkūnijos blankumoje yra neaprašomai aštri.“ – Heinemann M. Georg Büchner // Die neue Rundschau 4. – 1910. – P. 1460.
vi P. Celanas cituoja dramos „Voicekas“ trečią sceną: „Šauklys: Ponai! Ponai! Pažvelkite į padarą, kaip jį Dievas sukūrė, nieko tame nėra, visai nieko. Pažvelkite, štai išsitiesęs eina menas, vilki švarką ir mūvi kelnes, turi kardą! / Pažvelkite į civilizacijos pažangą. Viskas žengia pirmyn – arklys, beždžionė, kanarėlė. Beždžionė virtusi kareiviu, ar to dar maža, pati žemiausia žmogaus giminės pakopa!“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 150. Kita vertus, beždžionės figūra – tai aliuzija į F. Kafkos novelę „Pranešimas akademijai“. Kafka F. Procesas. Pilis. Novelės / vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 528.
vii Citatos iš G. Büchnerio dramos „Leonsas ir Lena“ („Leonce und Lena“) trečio veiksmo trečios scenos: „Leonsas: Ai, Lena, manau, tai pabėgimas į rojų“; „Leonsas: <…> Bet aš geriau žinau, ko tu nori, liepkime sudaužyti visus laikrodžius, uždrausti visus kalendorius ir skaičiuokime valandas ir mėnulius vien pagal gėlių laikrodžius, vien pagal žiedus ir vaisius.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 127–129. „Valerijus: Bet aš tik norėjau aukštajai ir garbingajai visuomenei pranešti, kad atvyko du pasaulinio garso automatai ir kad aš pats esu veikiausiai trečiasis ir keisčiausias iš abiejų <…>. Ponios ir ponai, pažvelkite, štai du abiejų lyčių asmenys, vyriškis ir moteriškė, ponas ir ponia. Nieko kito, vien menas ir mechanizmas, vien kartoninis ciferblatas ir vien laikrodžio spyruoklės!“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 125–126.
viii Citata iš G. Büchnerio „Dantono mirties“ antro veiksmo, trečios scenos, tuoj pat po 1 išnašoje cituoto pokalbio apie meną: „Kamilis: ką pasakysi, Liusile? / Liusilė: Nieko, man taip smagu matyti tave kalbantį. / Kamilis: Ar tu mane taip pat ir girdi? / Liusilė: Ai, žinoma. / Kamilis: Ar aš teisus? Ar girdėjai, ką pasakiau? / Liusilė: Ne, išties ne.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 45.
ix Revoliucijos aikštė, esanti prie Konsjeržeri rūmų, viena „Dantono mirties“ veiksmo vietų. P. Celanas cituoja ketvirto veiksmo septintos scenos remarkas: „Revoliucijos aikštė. Vežimai atvažiuoja ir sustoja prie giljotinos. Vyrai ir moterys dainuoja karmanjolę ir šoka. Suimtieji derina balsus, giedos „Marselietę“.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 87.
x Citatos iš „Dantono mirties“ antro veiksmo trečios scenos: „Keletas balsų: Tai jau kartą buvo! Kaip nuobodu! <…> Fabrė: Lik sveikas, Dantonai. Aš numirsiu dvigubai.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 88.
xi Citata iš „Dantono mirties“ antro veiksmo penktos scenos: „Dantonas: <…> mes – lėlės, nežinomų jėgų traukiamos prie vielos; niekas, niekas mes patys! Kardai, kuriais kovoja dvasios, tik rankų kaip pasakoje nematome.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 49.
xii Citata iš „Dantono mirties“ paskutinės scenos, Liusilės žodžiai po Dantono giljotinos. Büchner G. Dichtungen. – P. 90.
xiii Citata iš G. Büchnerio laiško sužadėtinei.
xiv Pranc. ancien régime (ankstesnis režimas) terminu apibrėžiamas Europos istorijos laikotarpis iki 1789 m. Prancūzijos revoliucijos.
xv Piotras Kropotkinas (1842–1921) – kunigaikštis, vienas svarbiausių Rusijos anarchistinio komunizmo atstovų ir teoretikų. Gustavas Landaueris (1870–1919) – rašytojas ir politikas, radikalaus socializmo ir anarchizmo atstovas Vokietijoje. P. Kropotkino idėjos darė įtaką G. Landauerio kūrybai. G. Landaueris išvertė P. Kropotkino veikalą „Prancūzijos revoliucija“.
xvi Žaidžiama vok. žodžiais Akut (dešininis kirčio ženklas) ir akut (ūmus, staigus, aštrus).
xvii Cituojamas G. Büchnerio apsakymas „Lencas“, pokalbis apie meną. Büchner G. Dichtungen. – P. 233.
xviii Cituojamas G. Büchnerio apsakymas „Lencas“: „Poetai, apie kuriuos sakoma, esą jie perteikia tikrovę, neturi nė menkiausio supratimo apie tai, bet jie labiau pakenčiami nei tie, kurie norėtų tikrovę nuskaidrinti. <…> Mielaširdingas Dievas turbūt sukūrė pasaulį taip, kaip reikia, ir mes negalime prikeverzoti geriau, mūsų vienintelė pastanga turėtų būti bent pabandyti kurti jam pavymui. Aš reikalauju, kad kiekvienoje gyvybėje būtų būties galimybė, jei taip yra – tai gerai, tada mums nereikia klausti, ar tai gražu, ar bjauru, jausmas, kad tai, kas sukurta – gyva, yra svarbiau už grožį ar bjaurastį, ir tai vienintelis meno dalykų kriterijus.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 233–234.
xix Reinholdas Lenzas (1751–1792) – vienas iš vokiečių „Audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang) autorių. P. Celano minimame traktate „Pastabos apie teatrą“ („Anmerkungen übers Theater“, 1774) R. Lenzas samprotauja apie teatro ir poezijos prigimtį. Remdamasis Aristoteliu akcentuoja, jo manymu, pagrindinį poezijos bruožą – kūrybą kaip gamtos imitaciją. R. Lenzas – G. Büchnerio apsakymo „Lencas“ prototipas.
xx Louis Sébastienas Mercier (1740–1814) – prancūzų rašytojas, dramos teorijos veikalų autorius. „Dantono mirtyje“ jis taip pat minimas.
xxi Pranc. Ellargissez l’Art – išplėskite meną. Manoma, kad P. Celanas cituoja iš skirsnio apie L. S. Mercier iš M. Rozanovo 1909 m. monografijos apie R. Lenzą.
xxii Gerhartas Hauptmannas (1862–1946) – vokiečių rašytojas, natūralizmo atstovas.
xxiii Citatos iš „Lenco“: „Žmonės nemoka nupiešti šuns būdos. Bet nori idealistinių figūrų, o visa, ką esu iš to matęs – medinės lėlės. Tas idealizmas – pati pikčiausia panieka žmogaus prigimčiai. Reikėtų kartą imti ir pasinerti į paties menkiausiojo gyvenimą ir pabandyti jį perteikti su visais virptelėjimais, užuominomis, su visa, vos pastebima, mimikos žaisme.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 234.
xxiv Citata iš „Lenco“. Büchner G. Dichtungen. – P. 234–235.
xxv Plg. „Lencui buvo nejauku vienam likti namie“. – Büchner G. Dichtungen. – P. 237.
xxvi Skaitydamas G. Büchnerį P. Celanas daro aliuziją taip pat ir į 1919 m. Sigmundo Freudo straipsnį apie nejauką E. T. A. Hoffmanno novelėje „Smėlinis“ („Der Sandmann“). Freud S. Nejauka / Vertė Antanas Gailius // XX amžiaus literatūros teorijos: chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams. – I dalis / Sud. Aušra Jurgutienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – P. 347–373.
xxvii P. Celanas polemizuoja su vokiečių poetu Gottfriedu Bennu (1886–1956), kuris savo G. Büchnerio premijos kalboje „Lyrikos problemos“ („Probleme der Lyrik“, 1951) rėmėsi Stéphane’o Mallarmé (1842–1898) poetine koncepcija, teigiančia poezijos autonomiją, atsiribojimą nuo gyvenamo pasaulio ir egzistavimą iš žodžio ir žodyje.
xxviii Citatos iš „Lenco“. Büchner G. Dichtungen. – P. 236.
xxix Pranc. La poésie, elle aussi, brūle nos étapes – ir poezija nesustodama pravažiuoja pro mūsų stoteles / peršoka mūsų [gyvenimo] etapus.
xxx Cituojama „Lenco“ pabaiga. Büchner G. Dichtungen. – P. 250.
xxxi P. Celanas cituoja iš M. Rozanovo monografijos apie R. Lenzą.
xxxii Cituojama „Lenco“ pradžia: „Sausio 20-ąją Lencas ėjo kalnynu.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 225. P. Celanui sausio 20-oji – tai visų pirma 1942-ųjų sausio 20 d. – Vansi konferencijos, per kurią nulemtas žydų tautos likimas hitlerinėje Vokietijoje, data.
xxxiii Citata iš „Lenco“: „Jis nejautė nuovargio, tik kartais jam buvo nesmagu, kad nemokėjo vaikščioti žemyn galva.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 225.
xxxiv „Nepriekaištaukite mums dėl nepakankamo aiškumo, nes būtent tai ir yra mūsų profesija!“ P. Celanas cituoja iš prancūziško L. Šestovo leidimo, nors turėjo taip pat ir rusišką bei vokišką: Chestov L. La nuit de Gethsémani. Essai sur la philosophie de Pascal. – Paris, 1923. – P. 129.
xxxv Naudojamas vok. kalbos medžiotojų žodis verhoffen, nusakantis miško žvėrių (stirnų, elnių) stabtelėjimą ir klausymąsi. Eilėraštis taip vėl sugretinamas su gamtine kūrinija, įgauna „gyvo“ padaro atributiką. Taip pat svarbus žodžio kamienas – hoffen, reiškiantis vylimąsi, tikėjimąsi.
xxxvi Citata iš „Voiceko“, viena pirmųjų scenų: „Kapitonas: Jaučiu lauke kažką greita; toks vėjas man visada primena prabėgančią pelę.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 155.
xxxvii Vok. Entsprechung dabartinėje vok. k. reiškia atitikmenį, atitikimą, tačiau viduriniojoje vok. aukštaičių k. reiškė atsakymą, atsikirtimą, noro išpildymą, reikalavimą. P. Celano tekste – tai nuoroda į M. Heideggerio kalbos / poetinio kalbėjimo kaip [būties] atsako, atitikmens (Entsprechung) mąstymą Georgo Traklio eilėraščių interpretacijoje. Žr.: Heidegger M. Die Sprache im Gedicht // Heidegger M. Unterwegs zur Sprache. – Stuttgart, 2003. – P. 79.
xxxviii „Nors mes nežinome, ar Kafka meldėsi, vis dėlto jam buvo itin būdinga tai, ką Malebranche’as vadina „įgimta sielos malda“ – dėmesys. Kaip šventieji į savo maldas, taip ir jis į šį dėmesį įtraukė visą kūriniją.“ – Benjamin W. Franzas Kafka // Benjamin W. Nušvitimai / vertė Laurynas Katkus. – Vilnius: Vaga, 2005. – P. 96.
xxxix „Meridiano“ juodraščiuose rastas kritiškas sakinys apie „filologiją, tauškiančią apie kilmininkines metaforas“, poeziją niveliuojančią iki tropų tyrimų.
xl Sakinys, remiantis P. Celano laišku Otto Pöggeleriui, yra atsakas į šio studiją „Poezijos teorija ir toposų tyrimai“ (Pöggeler O. Dichtungstheorie und Toposforschung // Jahrbuch für Ästhetik und Allgemeine Kunstwissenschaft 5. – Köln, 1960. – P. 89–201).
xli Ten pat.
xlii Citata iš P. Celano eilėraščio „Balsai“ („Stimmen“) – Celan P. Die Gedichte. Kommentierte Gesamtausgabe in einem Band. – Frankfurt am Main: Suhrkamp, 2005. – P. 91. Paskutinėje eilutėje (vok. „Bleibt nur die hand, draus zu lesen“) žodžiu „ranka“, kuris sintaksiškai atitolintas nuo „skaityti“, sukuriama dviprasmybė – ranka galima „perskaityti“, t. y. suvokti, kelią, kuriuo einama, bei tekstą, šį konkretų eilėraštį (P. Celanas daug kur rašo apie rašančias ir skaitančias rankas – ranka yra kuriančio ir suvokiančio žmogaus metonimija). Taip pat suponuojama, kad galima skaityti ir iš rankos, joje pamatyti dilgėlių ar net likimo paliktus ženklus.
xliii Aliuzija į P. Celano novelę „Pokalbis kalnuose“ („Gespräch im Gebirg“, 1959).
xliv Vok. Stimmwege – P. Celano naujadaras, sukurtas pagal analogiją su anatomijos terminu „kvėpavimo takai“ (vok. Atemwege).
xlv Aliuzija į egzistencijos, kaip būties apmatų (vok. Entwurf), traktuotę M. Heideggerio „Būtyje ir laike“.
xlvi Karlas Emilis Franzosas (1848–1904) – austrų rašytojas ir publicistas, gyvenęs Bukovinoje ir savo kūryboje vaizdavęs Rytų Europos žydų gyvenimą.
xlvii Cituojama G. Büchnerio dramos „Leonsas ir Lena“ pabaiga: „Ir melsime Dievą makaronų, melionų ir figų, muzikalių gerklių, klasikinio stoto ir patogios [kommde] religijos.“ – Büchner G. Dichtungen. – P. 129. P. Celanas atkreipia dėmesį į dėl spausdinimo klaidos įsivėlusį liapsusą. K. E. Franzosas savo G. Büchnerio leidime kommde ištaisė į kommende (vok. kommende – ateities, būsianti), vėlesniuose leidimuose ši klaida atitaisyta, remiantis G. Büchnerio laiškais, grąžintas pranc. commode (patogi).
xlviii „Žąsų kojelės“ (vok. Gänsefüßchen) – žodis, reiškiantis kabutes, ypač paplitęs mokyklinėje vok. kalbos vartosenoje. Jį išpopuliarino rašytojas Jeanas Paulis (1763–1825). „Kiškio ausytės“ (Hasenöhrchen) – kitas žodis, reiškiantis kabutes, taip pat naudotas romantikų, bet vokiečių kalboje neprigijo.
xlix Čia svarbi žodžio „toposas“ (gr. topos – vieta) etimologija.
William Faulkner: „Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi“
2012 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė
Amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris atsako į rašytojos ir redaktorės Jean Stein klausimus.
Interviu išspausdintas 1956 m. „The Paris Review“, Nr. 12
Williamas Faulkneris gimė 1897 metais Niu Olbenyje, Misisipės valstijoje, kur jo tėvas dirbo traukinio palydovu rašytojo prosenelio, romano „Baltoji Memfio rožė“ autoriaus, pulkininko Williamo Falknerio (be „u“) pastangomis nutiestame geležinkelyje. Netrukus šeima persikraustė į už trisdešimt penkių mylių esantį Oksfordą, kur jaunasis Faulkneris, nors ir ryte rijo knygas, nesurinko pakankamai balų, kad gautų vietinės vidurinės mokyklos baigimo atestatą. 1918 m. įstojo į Kanados karališkojo oro laivyno lakūnų kursus. Kiek ilgiau nei metus studijavo Misisipės valstijos universitete, vėliau dirbo universiteto pašto skyriaus viršininku, kol galiausiai buvo atleistas už tai, kad darbo metu skaitydavo knygas.
Paskatintas Sherwoodo Andersono parašė „Kareivio atlygį“ (1926). Pirmoji plačiai skaitoma knyga – „Šventovė“ (1931), sensacingas romanas, kurį sakėsi parašęs dėl pinigų, nepajėgdamas išlaikyti šeimos iš ankstesnių savo knygų – „Moskitai“ (1927), „Sartoriai“ (1929), „Triukšmas ir įniršis“ (1929), „Kai aš gulėjau mirties patale“ (1930) – honorarų.
Vėliau leido vieną knygą po kitos, iš daugumos jų susidarė vadinamoji Joknapatofos saga: „Rugpjūčio šviesa“ (1932), „Pilonas“ (1935), „Absalomai, Absalomai“ (1936), „Nenugalėtieji“ (1938), „Laukinės palmės“ (1939), „Kaimelis“ (1940) bei „Nuženk, Moze, ir kiti apsakymai“ (1942). Po Antrojo pasaulinio karo pagrindiniai jo kūriniai buvo „Palaikų išniekintojas“ (1948), „Parabolė“ (1954) ir „Miestas“ (1957). 1951 m. rašytojo „Rinktiniai apsakymai“ pelnė Nacionalinę knygos premiją, kaip ir 1955 m. „Parabolė“. 1949 m. W. Faulkneris buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
Nors buvo drovus ir mėgo vienatvę, W. Faulkneris daug keliavo, skaitydamas paskaitas kaip Jungtinių Amerikos Valstijų informacijos tarnybos atstovas. Šis pokalbis įvyko 1956 m. Niujorke.
Jean Stein
– Pone Faulkneri, neseniai jūs sakėte, kad nemėgstate duoti interviu.
– Aš nemėgstu duoti interviu todėl, kad, regis, audringai reaguoju į asmeniškus klausimus. Jeigu klausimai apie darbą, stengiuosi atsakyti. Jeigu jie apie mane, galiu į juos atsakyti, galiu ir neatsakyti, bet net jei ir atsakau – į tą patį klausimą, užduotą kitą dieną, atsakymas bus kitoks.
– O ką jūs galite pasakyti apie save kaip apie rašytoją?
– Jeigu nebūtų manęs, kas nors kitas būtų parašęs tą patį, ką parašiau aš, Hemingway’us, Dostojevskis, visi mes. To įrodymas – į Shakespeare’o pjesių autorystę pretenduoja maždaug trys kandidatai. Bet svarbiausia, kad egzistuoja „Hamletas“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“, o kas juos parašė – visai nesvarbu. Menininkas pats savaime nėra reikšmingas. Esminga tik tai, ką jis kuria, nes nieko naujo juk nepasakysi. Shakespeare’as, Balzacas, Homeras – visi rašė apie tuos pačius dalykus, ir jeigu būtų gyvenę tūkstančiu, dviem tūkstančiais metų ilgiau, leidėjams neprireiktų jokių kitų autorių.
– Bet net jeigu ir atrodo, kad viskas jau pasakyta, argi nesvarbi autoriaus individualybė?
– Labai svarbi jam pačiam. Visi kiti tikriausiai pernelyg užsiėmę darbu, kad jiems rūpėtų autoriaus individualybė.
– O jūsų amžininkai?
– Nė vienam iš mūsų nepavyko pasiekti tobulybės. Todėl aš vertinu rašytojus pagal nuostabią mūsų nesėkmę įvykdyti tai, kas neįmanoma. Tarkim, jei galėčiau perrašyti visa, ką esu parašęs, neabejoju, kad kūriniai būtų geresni, o menininkui tai žinoti – sveika. Todėl jis ir nesiliauja dirbęs, vėl mėginęs; kiekvienąsyk mano, kad šįkart pavyks, kad sėkmingai įvykdys tai, ką užsibrėžė. Aišku, nepavyks, bet galvoti apie sėkmę yra naudinga. Jei pavyktų, jei jo darbas atitiktų svajonę, nieko kito nebeliktų, kaip tik persirėžti gerklę, šokti nuo tobulybės viršūnės žemyn. Aš – poetas nevykėlis. Ko gero, kiekvienas romanistas iš pradžių nori rašyti eilėraščius, pabandęs suvokia, kad to nesugeba, tada griebiasi apsakymo, kuris yra reikliausia forma po poezijos. Ir tik patyręs, kad ir čia nesiseka, imasi romano.
– Ar yra kokia nors formulė, kurią pritaikęs galėtum tapti geru romanistu?
– Devyniasdešimt devyni procentai talento… devyniasdešimt devyni procentai drausmės… devyniasdešimt devyni procentai darbo. Privalai niekada nesitenkinti tuo, ką darai. Niekada nepadarai taip gerai, kaip galėtum. Nuolat svajok ir kilk aukščiau, nei žinai galįs. Nesistenk būti geresnis už savo amžininkus ar pirmtakus. Būk geresnis už save patį. Menininkas – demonų genamas padaras. Nežino, kodėl jie pasirinko jį, ir dažniausiai būna pernelyg užsiėmęs, kad tuo domėtųsi. Visiškai amoralus tuo požiūriu, kad grobs, skolinsis, elgetaus ar vogs iš bet ko ir iš visų tam, kad atliktų savo darbą.
– Ar norite pasakyti, kad rašytojas turi būti visiškai beširdis?
– Rašytojas atsako tik už savo meną. Jeigu jis geras rašytojas, bus visiškai beširdis. Jis turi svajonę. Ji taip kankina rašytoją, kad privalo jos atsikratyti. Kol to nepadaro, neranda ramybės. Už borto išmetama viskas: garbė, išdidumas, orumas, saugumas, laimė – viskas, kad tiktai knyga būtų parašyta. Jeigu rašytojui reikėtų apiplėšti motiną, jis nė nesudvejotų; „Odė graikiškajai urnai“1 brangesnė už dešimtį senų ponių.
– Vadinasi, saugumo, laimės, garbės stoka gali būti svarbi menininko kūrybos sąlyga?
– Ne. Jie svarbūs tik jo ramybei ir pasitenkinimui, o menui ramybė ir pasitenkinimas nerūpi.
– Tuomet kokia aplinka rašytojui būtų tinkamiausia?
– Menui nerūpi ir aplinka; jam nesvarbu, kur jis kuriamas. Jei turit omeny mane, tai geriausias iš man pasiūlytų darbų buvo viešnamio valdytojo. Manau, tai tobula darbo aplinka menininkui. Ji duoda visišką ekonominę laisvę, ten jis nejaučia baimės ir alkio, turi stogą virš galvos ir nieko nereikia daryti, tik turėti kelias paprastas sąskaitas ir kartą per mėnesį nueiti atsiskaityti su vietine policija. Iš ryto viešnamy tylu, o tai geriausias dienos metas rašymui. Vakare gali užtektinai pasižmonėti, jeigu apninka nuobodulys; tos pareigos suteikia tam tikrą svorį visuomenėje; nėra ką veikti, nes viską registruoja madam; visi įnamiai – moterys, jos nuolaidžiauja menininkui ir kreipiasi į jį „sere“. Visi to rajono butlegeriai irgi tik taip – „sere“. O menininkas gali kreiptis į policininkus vardais.
Taigi vienintelė kūrėjui reikalinga aplinka – ramybė, kad ir kokia ji būtų, vienatvė, kad ir kokia ji būtų, malonumas, kad ir koks jis būtų, kuriuos menininkas gali gauti už ne per didelę kainą. Netinkama aplinka tik padidins jo kraujo spaudimą, menininkas daugiau laiko sugaiš frustracijai ar įniršiui. Aš pats patyriau, jog man, kad dirbčiau savo darbą, reikia popieriaus, tabako, maisto ir trupučio viskio.
– Jūs turite omeny burboną2?
– Ne, aš ne toks išrankus. Jeigu reiktų rinktis škotišką viskį arba nieką, aš rinkčiausi škotišką viskį.
– Jūs paminėjote ekonominę laisvę. Ar rašytojui jos reikia?
– Ne. Ekonominės laisvės rašytojui nereikia. Jam reikia tik pieštuko ir trupučio popieriaus. Nemačiau, kad būtų parašyta kas nors įdomaus, sutikus priimti piniginę dovaną. Geras rašytojas niekada nesikreipia į fondus. Jis pernelyg užsiėmęs rašymu. O jei yra ne pirmarūšis rašytojas, tada save apgaudinėja sakydamas, kad pritrūko laiko ar ekonominės laisvės. Gerą meną gali sukurti vagys, butlegeriai ar arkliavagiai. Žmonės paprastai bijo sužinoti, kiek vargo ir skurdo gali pakelti. Bijo sužinoti, kokie jie ištvermingi. Gero rašytojo nesunaikins niekas. Vienintelis dalykas, galintis gerą rašytoją įveikti, yra mirtis. Geri rašytojai neturi laiko vargintis dėl sėkmės ar dėl to, kaip praturtėti. Sėkmė – moteriškas dalykas ir panašus į moterį: jeigu prieš ją keliaklupsčiauji, ji tavęs nepaiso. Taigi į moterį reikia numoti ranka. Gal tuomet ji pati atbėgs.
– Ar darbas kine gali pakenkti jūsų kūrybai?
– Niekas negali pakenkti žmogaus kūrybai, jeigu jis pirmarūšis rašytojas. Jei jis ne toks, niekas negali jam padėti. Ta problema neegzistuoja prastam rašytojui, nes jis jau pardavęs savo sielą už kokį nors nuosavą baseiną.
– Ar rašydamas kinui rašytojas priverstas eiti į kompromisus?
– Visada, nes savo prigimtimi filmas yra bendradarbiavimas, o bet koks bendradarbiavimas yra kompromisas, juk tas žodis ir reiškia: duoti ir gauti.
– Su kuriais aktoriais jums labiausiai patinka dirbti?
– Su Humphrey’u Bogartu man sekėsi labiausiai. Mudu drauge dirbome kurdami „Turėti ir neturėti“ ir „Didįjį miegą“.
– Ar norėtumėte sukurti dar kokį nors filmą?
– Taip, norėčiau sukurti filmą pagal George’o Orwello „1984“. Turiu sugalvojęs jo pabaigą, kuri patvirtintų tezę, kurią aš kalte kalu: žmogus – nesunaikinamas padaras jau vien todėl, kad paprasčiausiai trokšta laisvės.
– Kada dirbdamas kine jūs pasiekiate geriausių rezultatų?
– Manau, kuriant filmą, geriausiai man pavykdavo tuomet, kai aktoriai ir scenaristas numesdavo šalin scenarijų ir per repeticiją, prieš pat įjungiant kamerą, improvizuodavo. Jeigu filmo kūrimo nebūčiau laikęs rimtu dalyku ar būčiau jautęs, kad negaliu laikyti to darbo rimtu, nebūčiau net mėginęs – vien iš pagarbos kinui ir sau pačiam. Bet dabar aš žinau, kad niekada nebūsiu geru scenaristu, taigi tas darbas niekada nebus toks būtinas, kaip mano paties kūryba.
– Gal pakomentuotumėt tą savo legendinę Holivudo patirtį?
– Mano sutartis su MGM kaip tik baigėsi, ir aš jau rengiausi grįžti namo. Režisierius, su kuriuo dirbau, pasakė: „Jeigu norėtumėte gauti čia kitą darbą, duokit man žinią, ir aš pasikalbėsiu su studija dėl naujos sutarties.“ Aš jam padėkojau ir grįžau namo. Po pusmečio pasiunčiau telegramą tam režisieriui, kad norėčiau naujo darbo. Netrukus po to gavau savo Holivudo agento laišką su pirmosios darbo savaitės atlyginimo čekiu. Nustebau, nes tikėjausi iš pradžių gausiąs oficialų studijos pranešimą ar iškvietimą ir sutartį. Sutartis vėluoja ir ateis su kitu paštu, pamaniau. Bet po savaitės gavau kitą agento laišką, kuriame buvo mano antrosios savaitės atlyginimo čekis. Tai prasidėjo 1932 metų lapkritį ir truko iki 1933-iųjų gegužės. O tada gavau telegramą iš studijos. Ten buvo parašyta: „Williamas Faulkneris, Oksfordas, Misisipės valstija. Kur jūs? MGM studija.“
Aš atsakiau: „MGM studija, Kalver Sitis, Kalifornija. Williamas Faulkneris.“
Jauna operatorė paklausė: „Kur jūsų tekstas, pone Faulkneri?“ Aš atsakiau: „Štai.“ Ji paaiškino: „Taisyklėse parašyta, kad aš negaliu išsiųsti telegramos be teksto, jūs turite ką nors parašyti.“ Tada mudu peržiūrėjome visus jos turimus pavyzdžius ir išrinkome nebepamenu kurį – tiesiog vieną su gimtadienio sveikinimu. Jį aš ir pasiunčiau. Tada sulaukiau tarpmiestinio telefono skambučio iš studijos – buvo liepta sėsti į pirmąjį į Naująjį Orleaną skrendantį lėktuvą ir prisistatyti režisieriui Browningui. Galėjau sėsti į traukinį Oksforde ir jau po aštuonių valandų būti Naujajame Orleane. Bet paklusau studijos nurodymui ir nuvykau į Memfį, iš kur retkarčiais skraido lėktuvai į Naująjį Orleaną. Po trijų dienų vienas išskrido.
Į pono Browningo viešbutį atvykau apie šeštą po pietų ir jam prisistačiau. Ten vyko pobūvis. Režisierius liepė gerai išsimiegoti ir būti pasirengusiam pradėti darbą anksti ryte. Paklausiau apie filmo siužetą. Jis atsakė: „Ak, taip. Nueikite į tokį ir tokį kambarį. Ten bus jungiamojo teksto autorius. Jis jums papasakos visą istoriją.“
Nuėjau į tą kambarį, kaip buvau lieptas. Jungiamojo teksto autorius sėdėjo ten vienas. Pasisakiau, kas esąs, ir paprašiau filmo istorijos. Jis man atsakė: „Kai parašysite dialogą, leisiu jums pažiūrėti istoriją.“ Grįžau į Browningo kambarį ir papasakojau jam, kas nutiko. „Grįžkite atgal ir pasakykite: štai taip ir taip… Nekreipkite dėmesio, gerai išsimiegokite, kad galėtume pradėti rytoj anksti iš ryto.“
Kitą rytą labai elegantišku nuomotu kateriu mes visi, išskyrus jungiamojo teksto autorių, nuplaukėme į Didžiąją salą, maždaug už šimto mylių, kur turėjo būti filmuojama, atplaukėme pačiu laiku, kad spėtume papietauti ir grįžti atgal į Naująjį Orleaną prieš sutemstant.
Ir taip praleidome tris savaites. Retkarčiais kiek sunerimdavau dėl filmo scenarijaus, bet Browningas visuomet atsakydavo: „Liaukis nerimavęs. Gerai išsimiegok, kad galėtume pradėti rytoj anksti iš ryto.“
Vieną vakarą mums grįžus vos spėjau įeiti į kambarį, kai suskambo telefonas. Tai buvo Browningas. Liepė tuojau pat prisistatyti į jo kambarį. Nuėjau. padavė telegramą. Ten buvo parašyta: „Faulkneris atleistas. MGM studija.“ – „Nesirūpink, – pasakė jis. – Aš tuojau pat paskambinsiu tam ir tam ir ne tik priversiu sugrąžinti tave į darbą, bet ir atsiųsti atsiprašymą raštu.“ Kažkas pabeldė į duris. Tai buvo kita telegrama: „Browningas atleistas. MGM studija.“ Taip aš grįžau namo. Tikriausiai ir Browningas kažkur išvažiavo. Manau, kad jungiamojo teksto autorius vis dar sėdi kuriame nors kambaryje, kietai spausdamas delne savaitinio atlyginimo čekį. Jie taip ir nebaigė to filmo. Tačiau pastatė tokį krevečių gaudymo įrenginį – ilgą platformą su pašiūrėmis ant polių vandenyje – kažką panašaus į prieplauką. Studija galėjo nusipirkti tuzinus tų pašiūrių po keturiasdešimt penkiasdešimt dolerių už vieną. Bet jie pastatė savo prieplauką – butaforinę. O ant jos – vieną sieną, tad kai atidarydavai duris ir žengdavai pro jas, nugarmėdavai tiesiai į vandenyną. Kai platformą pradėjo statyti, jau pačią pirmą dieną prisiyrė vietinis žvejys (kadžunas) su siaura įmantria piroga, išskobta iš tuščiavidurio rąsto. Jis ten sėdėjo kiaurą dieną saulei svilinant ir stebėjo, kaip keisti baltaodžiai stato tą keistą dalyką. Kitą dieną jis ir vėl atplaukė savo piroga drauge su visa šeimyna: kūdikį žindančia žmona, kitais vaikais ir uošve, visi sėdėjo kiaurą dieną saulei svilinant ir nenuleido akių nuo tos kvailos, nesuprantamos veiklos. Po dvejų ar trejų metų lankiausi Naujajame Orleane ir girdėjau, kad kadžunai vis dar atkakdavo daug mylių pasižiūrėti į tą krevečių platformos imitaciją, kurią gausybė baltaodžių paskubomis sukurpė, o paskui apleido.
– Jūs sakėte, kad rašytojas, dirbantis kino pramonėje, privalo eiti į kompromisus. O kaip jo paties kūryba? Ar jis turi įsipareigojimų skaitytojui?
– Jo įsipareigojimas – kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą; o jei dar liks jėgų, gali jas eikvoti kaip tinkamas. Aš asmeniškai esu pernelyg užsiėmęs, kad man rūpėtų publika. Neturiu laiko domėtis tais, kurie mane skaito. Man nesvarbi Džono Dou nuomonė apie mano ar kieno kito darbą. Mano paties nuomonė yra tas standartas, į kurį aš lygiuojuosi, o tai reiškia, kad tas darbas leidžia man pasijusti taip, kaip aš jaučiuosi, kai skaitau „Šventojo Antano gundymą“3 arba Senąjį Testamentą. Jie leidžia man gerai jaustis. Kaip ir paukščių stebėjimas. Žinot, jeigu man tektų reinkarnuotis, norėčiau tapti suopiu. Niekas nejaučia jam neapykantos, niekam jis nereikalingas. Niekas nevargina ir negresia joks pavojus, be to, jis minta viskuo.
– Kokią techniką jūs naudojate siekdamas savo standarto?
– Jeigu rašytojui rūpi technika, te jis griebiasi chirurgo ar mūrininko darbo. Mechaniško rašymo būdo nėra, nėra trumpiausio kelio. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jei sektų kokia nors teorija. Mokykis iš savo paties klaidų, žmonės išmoksta tiktai klysdami. Geras menininkas tiki, kad niekas nėra pakankamai tobulas duoti jam patarimų. Jis kupinas begalinės tuštybės. Kad ir kaip žavėtųsi senu rašytoju, nori jį nurungti.
– Vadinasi, jūs neigiate technikos svarbą?
– Jokiu būdu. Kartais technika įsiveržia ir užvaldo svajonę pačiam autoriui dar nespėjus prie jos prisiliesti. Tai tour de force, o autoriaus darbas – paprasčiausiai sudėlioti plytas draugėn, nes jis, regis, žino viską iki pat paskutinio žodžio dar nespėjęs parašyti pirmojo. Taip atsitiko rašant „Kai aš gulėjau mirties patale“. Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. Rašiau tą knygą kasdien kokias šešias savaites po dvylikos valandų fizinio darbo dienos. Aš tiesiog susikūriau vaizduotėje žmonių grupę ir priverčiau juos išgyventi paprasčiausias visuotines gamtos nelaimes, kad ir potvynį bei gaisrą, kurie turėjo suteikti kryptį veiksmo plėtotei. Tačiau kai apie techniką negalvoji, rašymas būna savotiškai lengvesnis. Mano knygose visuomet prieinama riba, už kurios personažai patys imasi iniciatyvos, atsakomybės ir užbaigia darbą – tarkim, maždaug 274 puslapyje. Menininkas privalo turėti vieną savybę – gebėti objektyviai vertinti savo darbą, taip pat reikalinga sąžinė ir drąsa, kad neapgaudinėtų savęs dėl darbo kokybės. Kadangi nė vienas iš darbų neatitiko mano standartų, teikiu pirmenybę tam darbui, kuris suteikė daugiausia širdgėlos ir skausmo, kaip, tarkim, motina vagim ar žudiku tapusį vaiką myli labiau nei tą, kuris tapo kunigu.
– Kuris tai buvo darbas?
– „Triukšmas ir įniršis“. Penkis kartus pradėjau jį rašyti, mėgindamas papasakoti tą istoriją, atsikratyti sapno, kuris nesiliovė manęs kankinęs, kol to darbo neužbaigiau. Tai dviejų pasiklydusių moterų, Kedės ir jos dukters, tragedija. Dilzė – vienas mėgstamiausių mano personažų, nes ji narsi, drąsi, kilni, švelni ir dora. Ji daug narsesnė, doresnė ir kilnesnė už mane.
– Koks „Triukšmo ir įniršio“ pradinis impulsas?
– Mintyse išniręs vaizdas. Tuomet aš nesuvokiau, kad jis simbolinis. Tas vaizdas buvo purvina mergytės apatinių kelnaičių sėdynė: ji sėdi kriaušėje, žiūri pro langą į kambarį, kur guli pašarvota jos močiutė, ir pasakoja broliams, stovintiems po tuo medžiu, kas tenai vyksta. Beaiškindamas, kas jie tokie, ką jie darė ir kaip tos kelnaitės išsitepė, supratau, kad sutalpinti visko į apsakymą neįmanoma ir kad tai turėtų būti knyga. Tuomet ir suvokiau tų supurvintų kelnaičių simboliškumą ir pakeičiau šį įvaizdį kitu – mergaitės be tėvo ir be motinos, kuri šliaužia žemyn lietvamzdžiu, ketindama pabėgti iš tų vienintelių namų, kuriuos turi, kur niekad nepatyrė meilės, švelnumo ar supratimo.
Aš jau buvau pradėjęs pasakoti tą istoriją, pamatytą silpnapročio vaiko akimis, kai pajutau, kad veiksmingiau bus, jeigu ją papasakos kas nors kitas, suvokiantis, kas, bet ne kodėl nutiko. Pamačiau, kad tąsyk tos istorijos nepapasakojau. Pamėginau papasakoti ją dar kartą, tą pačią istoriją, tik pamatytą kito brolio akimis. Bet ji vis dar buvo ne tokia, kokios norėjau. Tada papasakojau ją trečią kartą trečio brolio akimis. Ir vėl kažkas ne taip. Pamėginau sudėti tuos gabalus į krūvą ir užpildyti spragas savo paties pasakojimu. Istorijai vis dar kažko trūko, iki pat tada, kai, praėjus penkiolikai metų nuo knygos išleidimo, aš užrašiau šią istoriją kaip priedą prie kitos knygos, tai buvo paskutinės pastangos papasakoti istoriją ir išmesti ją iš galvos, kad pagaliau turėčiau ramybę. „Triukšmui ir įniršiui“ jaučiu daugiausia švelnių jausmų. Aš negalėjau nuo šios istorijos atitrūkti, bet man vis dėlto nepavyko išsakyti jos taip, kaip derėjo, nors ir labai stengiausi, ir norėčiau pamėginti dar kartą, nors tikriausiai man ir vėl nepavyktų.
– Kokias emocijas jums sukelia Bendžis?
– Vienintelis mano jausmas Bendžiui – širdgėla ir gailestis dėl visos žmonijos. Negali Bendžiui jausti nieko, nes jis pats nieko nejaučia. Vienintelis dalykas, kurį galiu jam jausti asmeniškai, tai rūpestis dėl to, ar tas Bendžis, kokį jį sukūriau, yra įtikinamas. Jis savotiškas prologas, kaip duobkasys karalienės Elžbietos laikų dramose. Atlieka savo užduotį ir išeina. Bendžis nesugeba daryti gera arba bloga, nes jis nežino, kas yra gera ir bloga.
– Ar Bendžis gali mylėti?
– Bendžis nebuvo net tiek protingas, kad būtų savanaudis. Jis – gyvulys. Atpažindavo švelnumą ir meilę, nors negalėjo jų įvardyti, ir būtent švelnumui ir meilei gresiantis pavojus priversdavo jį užbliauti, kai pajusdavo, kad Kedė pasikeitė. Kedė jau buvo dingusi iš Bendžio pasaulio, būdamas silpnaprotis, jis net nesuvokė, kad jos nebėra. Tik žinojo, kad kažkas ne taip, ir tai paliko liūdną tuštumą, kurią jis stengėsi užpildyti. Vienintelis daiktas, kurį Bendžis turėjo – išmesta Kedės šlepetė. Į tą šlepetę jis sudėjo visą savo švelnumą ir meilę, kurių negalėjo įvardyti žodžiais, tačiau žinojo, kad jų stinga. Nepajėgė susieti reiškinių: purvas jam nieko nereiškė, todėl buvo purvinas. Neskyrė purvo nuo švaros lygiai taip pat, kaip gėrio nuo blogio. Toji šlepetė buvo Bendžiui paguoda, nors jis ir nebeprisiminė žmogaus, kuriam ji kitados priklausė, taip pat neprisiminė, dėl ko jis liūdi. Jei Kedė būtų vėl pasirodžiusi, tikriausiai nebūtų jos atpažinęs.
– Ar tas Bendžiui paduotas narcizas ką nors reiškia?
– Narcizą Bendžiui padavė tik norėdami nukreipti jo dėmesį. Tai buvo tiesiog gėlė, tą balandžio penktąją pasitaikiusi po ranka. Čia nėra jokios ypatingos prasmės.
– Ar esama kokių nors pranašumų rašant romaną alegorijos forma? Turiu galvoje krikščionišką alegoriją, kurią jūs panaudojote „Parabolėje“.
– Tie pranašumai – tokie patys, kokiais pasinaudoja ir dailidė, kai renčia stačius kampus statydamas kvadratinį namą. Krikščioniškoji alegorija „Parabolėje“ tiko tai konkrečiai istorijai, kaip kad pailgam namui būtina panaudoti atitinkamas statybos formas.
– Ar tai reiškia, kad autorius gali naudotis krikščionybe tiesiog kaip dar vienu įrankiu, kaip, tarkim, dailidė, pasiskolinęs plaktuką?
– Dailidė, apie kurį mudu kalbame, tą plaktuką visada turi. Krikščioniškumas būdingas visiems, jei sutariame dėl to žodžio reikšmės. Tai individualus kiekvieno žmogaus elgesio kodeksas, kurio padedamas žmogus tampa geresnis negu jo prigimtis tai leistų, jeigu žmogus paklustų vien tik jai. Nesvarbu, koks tas simbolis – kryžius, pusmėnulis ar kas nors kita, – jis primena žmogui, gyvenančiam tarp savo padermės atstovų, pareigą. Įvairios alegorijos – tai jūrlapiai, į kuriuos žmogus lygiuojasi ir mokosi susivokti, kas esąs. Jos negali išmokyti žmogaus būti gero, kaip kad vadovėlis išmoko jį matematikos. Pateikdamas jam neprilygstamą kančios ir aukos pavyzdį bei vilties pažadą, jūrlapis parodo, kaip save surasti, kaip išplėtoti moralinį kodeksą ir standartus pagal žmogaus galimybes ir siekius. Rašytojai visuomet naudojasi ir naudosis dorovinės sąmonės alegorijomis, nes tos alegorijos neprilygstamos – pavyzdžiui, trys vyrai knygoje „Mobis Dikas“ atstovauja sąmonės trejybei: nieko nežinoti, žinoti, bet likti abejingam, žinoti ir nelikti abejingam. Ta pati trejybė pateikta ir „Parabolėje“: jaunas žydas karininkas, pilotas, pasakęs: „Tai baisu. Aš atsisakau tai priimti, net jeigu dėl to reikėtų išsižadėti gyvybės“; senas prancūzas generolas intendantas, taręs: „Tai baisu, bet mes galime per kančią tai ištverti“; ir anglas bataliono ryšininkas, pareiškęs: „Tai baisu, einu kažką daryti.“
– Ar dvi tarpusavyje nesusijusios temos „Laukinėse palmėse“ yra sudėtos į vieną knygą simboliškai? Ar tai, kaip teigia kai kurie kritikai, – savotiškas estetinis kontrapunktas, ar tik atsitiktinumas?
– Ne ne. Tai buvo viena istorija – Šarlotės Ritenmejer ir Hario Vilburno, paaukojusių viską meilei ir ją praradusių. Aš nežinojau, kad bus dvi skirtingos istorijos, kol nepradėjau rašyti šios knygos. Kai pabaigiau pirmąjį „Laukinių palmių“ skyrių, staiga supratau, kad kažko trūksta, knygai reikėjo paryškinimo, kuris kilstelėtų ją aukštyn, kaip kontrapunktas muzikoje. Tada pradėjau rašyti „Tėtušio“ istoriją, kol „Laukinių palmių“ pasakojimas vėl pasiekė deramą lygį. Lioviausi rašyti „Tėtušio“ istoriją parašęs pirmąjį skyrių ir vėl ėmiausi „Laukinių palmių“ – kol pasakojimas ir vėl pradėjo smukti žemyn. Pakėliau jį į deramą lygį kitu antitezės skyriumi, pasakojančiu, kaip vyras, patyręs meilę, taip nuo jos bėgo, kad savo valia sugrįžo į kalėjimą, kur manė būsiąs saugus. Tai dvi istorijos, susietos vien atsitiktinumo, gal – būtinybės. Tikroji istorija – Šarlotės ir Vilburno istorija.
– Kiek jūsų parašytų kūrinių pagrįsti asmenine patirtimi?
– Negalėčiau pasakyti. Niekada neskaičiavau. Nes „kiek“ nėra svarbu. Rašytojui reikia trijų dalykų: patirties, pastabumo ir vaizduotės – bet kurie du iš jų, kartais net vienas, gali atstoti kitų stoką. Mano istorija visada prasideda atskira mintimi arba prisiminimu, arba mentaliniu vaizdu. Istorijos rašymas – tai tiesiog atvedimas iki reikiamos akimirkos, paaiškinimas, kaip kas nutiko ir kokias pasekmes sukėlė. Rašytojas stengiasi sukurti įtikinamus žmones įtikinamose gyvose situacijose įtaigiausiu būdu. Kaip vieną iš savo įrankių jis, aišku, panaudoja aplinką, kurią pažįsta. Sakyčiau, muzika – lengviausia išraiškos priemonė, nes ji pirmoji atsirado žmogaus patyrime ir istorijoje. kadangi mano talentas glūdi žodžiuose, privalau griozdiškai jais išreikšti tai, ką grynoji muzika padarytų geriau. Kitaip tariant, muzika tai išreikštų ne tik geriau, bet ir paprasčiau, bet aš mieliau vartoju žodžius, kaip kad mieliau skaitau, nei klausausi. Man tyla svarbiau už garsą, o žodžiais sukurtas vaizdas atsiranda tyloje. Kitaip tariant, prozos griaustinis ir muzika atsiranda tyloje.
– Yra žmonių, kurie sakosi nesuprantą jūsų kūrinių net perskaitę du ar tris kartus. Ką jiems patartumėte?
– Perskaityti ketvirtą kartą.
– Jūs sakėte, kad rašytojui svarbu patirtis, pastabumas ir vaizduotė. Ar dar pridurtumėte įkvėpimą?
– Apie įkvėpimą aš nieko nežinau, nes nežinau, kas jis yra – girdėjau apie tokį kalbant, bet niekada nesu matęs.
– Sakoma, kad jūs kaip rašytojas esate apsėstas smurto.
– Tai tas pats, jei kas pasakytų, kad dailidė yra apsėstas savo plaktuko. Smurtas – tiesiog vienas iš dailidės įrankių. Nei rašytojas, nei dailidė negali apsiriboti vienu įrankiu.
– Ar galėtumėte papasakoti, kaip pradėjote rašyti?
– Gyvenau Naujajame Orleane, dirbau įvairius darbus, kad prasimanyčiau šiek tiek pinigų. Susipažinau su Sherwoodu Andersonu. Mudu vaikščiodavome popietėmis po miestą ir kalbėdavomės su žmonėmis. Vakarais vėl susitikdavome prie butelio arba dviejų, jis kalbėdavo, o aš klausydavausi. Prieš pietus jo niekad nematydavau. Jis užsidaręs dirbdavo. Kitą dieną mudu ir vėl pakartodavome tą patį. Nusprendžiau: jeigu rašytojo gyvenimas yra toks, vadinasi, man tapti rašytoju – pats tas. Tada pradėjau rašyti savo pirmąją knygą. Ir iš karto supratau, kad tai daryti smagu. Buvau visai pamiršęs, kad jau tris savaites nesimačiau su ponu Andersonu, kai jis įžengė pro mano duris, pirmą kartą atėjęs aplankyti, ir paklausė: „Kas ne taip? Ar jūs ant manęs pykstate?“ Atsakiau, kad rašau knygą. Jis ištarė: „O Viešpatie“ – ir išėjo. Kai baigiau rašyti knygą – tai buvo „Kareivio atlygis“, – susitikau gatvėje ponią Anderson, kuri iškart pasiteiravo, kaip man sekasi kurti. Paaiškinau, kad jau baigiau. Ji tarė: „Vyras sakė sudarysiąs su jumis sandėrį. Jis patars savo leidėjui knygą priimti, jeigu tik jam nereikės jos skaityti.“ Aš atsakiau: „Sutinku“ ir taip tapau rašytoju.
– Kokių darbų imdavotės, kad retkarčiais užsidirbtumėte šiek tiek pinigų?
– Visokių, kas tik pasitaikydavo. Galėjau po truputį daryti beveik viską – vairuoti motorinę valtį, dažyti namus, pilotuoti lėktuvą. Man niekada nereikėjo daug pinigų, nes gyvenimas Naujajame Orleane tuomet buvo pigus, reikėjo tik vietos, kur galėčiau išsimiegoti, šiek tiek maisto, tabako ir viskio. Buvo daug visokių darbų, kuriuos galėdavau nudirbti per dvi ar tris dienas, ir užsidirbdavau pakankamai pinigų, kad pragyvenčiau likusią mėnesio dalį. Pagal temperamentą aš esu bastūnas ir dykinėtojas. Netrokštu pinigų taip smarkiai, kad dėl jų dirbčiau. Mano galva, apmaudu, kad pasaulyje yra tiek daug darbo. Vienas liūdniausių dalykų yra tai, kad vienintelė veikla, kuria žmogus gali užsiimti aštuonias valandas per dieną – diena iš dienos – yra darbas. Negali valgyti aštuonias valandas per dieną, nei gerti aštuonias valandas per dieną, nei mylėtis aštuonias valandas per dieną – vienintelis dalykas, kurį gali daryti aštuonias valandas, tai dirbti. Todėl žmogus ir tampa toks apgailėtinas ir nelaimingas.
– Jūs tikriausiai jaučiatės skolingas Sherwoodui Andersonui, bet kaip žiūrite į jį kaip į rašytoją?
– Jis buvo mano kartos Amerikos rašytojų ir Amerikos literatūros tradicijos, kurią tęs mūsų įpėdiniai, tėvas. Niekada deramai neįvertintas. Dreiseris yra jo vyresnysis brolis, o Markas Twainas – jųdviejų tėvas.
– O kaip vertinate to meto europiečius rašytojus?
– Du mano laikų didžiavyriai buvo Mannas ir Joyce’as. „Ulisą“ skaityti turi imtis taip, kaip beraštis baptistas pamokslininkas skaito Senąjį Testamentą: kupinas tikėjimo.
– Kaip jūs įgijote biblinį išsilavinimą?
– Mano proprosenelis Murry buvo malonus ir švelnus žmogus, bent jau mums, vaikams. Kitaip tariant, nors ir škotas, bet nebuvo (mūsų akimis) nei ypač pamaldus, nei griežtas – tiesiog nepalaužiamų principų žmogus. Vienas tų principų: visi – ir vaikai, ir suaugę, privalėjo išmokti versetą iš Biblijos ir turėti jį ant liežuvio galo, kai kiekvieną rytą susirinkdavome prie stalo pusryčių; jei nemokėjai verseto, negaudavai ir pusryčių; turėdavai išeiti iš kambario ir iškalti vieną jų (netekėjusi teta – savotiškas priežiūros tarnybos seržantas majoras – išeidavo drauge su prasižengėliu ir duodavo jam geros pylos, kuri atgrasindavo nusikaltusįjį nuo noro tai pakartoti).
Tai turėjo būti autentiškas, tiksliai išmoktas versetas. Kol buvome maži, galėjome kartoti tą patį kasryt, jei tik gerai jį išbūbnydavome, bet kai paūgėjome, ištįsome, staiga vieną rytą (kai pyškindavom versetą nebeužkliūdami, šuoliuodami į priekį, net ir nesiklausydami savęs, nes mintyse jau ragaudavom kumpio, muštinių, keptų viščiukų, kukurūzų košės, batatų ir dviejų ar trijų rūšių šiltos duonos) išvysdavom įbestas į save Murry akis – labai mėlynas, labai švelnias ir malonias, ir net ne griežtas, o įdėmias, – ir kitam rytui jau turėdavom paruošti naują versetą. Kaip tik tuomet ir suvokdavai, kad vaikystė baigėsi, tu iš jos išaugai ir įžengei į pasaulį.
– Ar jūs skaitote savo amžininkus?
– Ne, aš skaitau tas knygas, su kuriomis susipažinau ir kurias pamilau, kai buvau jaunas, ir prie kurių sugrįžtu, kaip sugrįžtama prie senų draugų: Senasis Testamentas, Dickensas, Conradas, Cervantesas – „Don Kichotą“ skaitau kasmet, kaip kai kurie žmonės skaito Bibliją, – Flaubert’as, Balzacas – jis sukūrė ištisą savo paties pasaulį, kraujo srovę, tekančią per dvidešimt knygų, – Dostojevskis, Tolstojus, Shakespeare’as. Retkarčiais skaitau Melville’į, o iš poetų – Marlowe, Campioną, Johnsoną, Herricką, Donne’ą, Keatsą ir Shelley’į. Aš vis dar skaitau Housmaną. Tas knygas skaitydavau taip dažnai, kad ne visuomet pradedu nuo pirmo puslapio ir tęsiu iki galo. Tiesiog perskaitau vieną sceną arba kažką apie kurį nors personažą, – taip, kai susitinki draugą, pasikalbi su juo kelias minutes.
– O Freudą?
– Kai gyvenau Naujajame Orleane, visi kalbėjo apie Freudą, bet aš taip ir nesu jo skaitęs. Kaip ir Shakespeare’as. Abejoju, ar Melville’is būtų jį skaitęs, ir esu tikras, kad Mobis Dikas tikrai neskaitė.
– Ar skaitote kada nors detektyvus?
– Skaičiau Simenoną, nes jis man kažkuo primena Čechovą.
– O kurie personažai yra patys mėgstamiausi?
– Mano mėgstamiausi personažai – Sera Gemp4, žiauri, negailestinga moteris, girtuoklė, oportunistė, nepatikima, jos charakteris didžia dalimi prastas, bet tai bent jau charakteris; ponia Heris, Falstafas, princas Helas5, Don Kichotas, ir, žinoma, Sanča. Ledi Makbet žaviuosi nuolat. Ir Botomu, Ofelija bei Merkucijumi – jis ir ponia Gemp mokėjo gyventi, neprašė jokių malonių, niekada neinkštė. Hekas Finas, žinoma, ir Džimas. Tomo Sojerio aš niekada ypatingai nemėgau – siaubingas menkysta ir savimyla. Ir dar man patinka Satas Lovingudas iš George’o Harriso knygos, parašytos apie 1840–1850 metus Tenesio kalnuose. Jis neturi jokių iliuzijų dėl savęs, padarė viską, ką galėjo; buvo valandėlių, kai buvo bailys, žinojo tai ir to nesigėdijo; niekada nieko nekaltino dėl savo nelaimių ir niekada nekeikė dėl jų Dievo.
– Gal pakomentuotumėte romano ateitį?
– Aš manau, kol žmonės skaitys romanus, jie bus rašomi, arba atvirkščiai; nebent nuo iliustruotų žurnalų ir komiksų galiausiai atrofuosis žmogaus gebėjimas skaityti, ir literatūra grįš atgal – prie pirmykščių paveikslėlių neandertaliečio oloje.
– O ką pasakytumėte apie kritikų funkciją?
– Menininkas neturi laiko klausytis kritikų. Tie, kurie nori būti rašytojais, skaito recenzijas, tie, kurie nori rašyti, neturi laiko recenzijoms. Kritikas irgi stengiasi pasakyti „Čia buvo Kilrojus“6. Jo funkcija nėra nukreipta į patį menininką. Menininkas visa galva pranoksta kritiką, nes rašo kažką, kas kritiką sujaudins. Kritikas rašo kažką, kas sujaudins visus, išskyrus menininką.
– Vadinasi, jūs niekada nejaučiate poreikio su kuo nors aptarti savo darbo?
– Ne, aš pernelyg užsiėmęs jį rašydamas. Darbas turi patikti man, ir jeigu patinka, nematau reikalo apie jį kalbėti. Jeigu nepatinka, kalbėjimas darbo nepagerins, nes vienintelis dalykas, kuris galėtų kūriniui padėti, – ilgesnis darbas prie jo. Aš ne literatas, o tik rašytojas. Kalbėjimo cecho veikla man nesuteikia jokio malonumo.
– Kritikai teigia, kad kraujo ryšys užima svarbiausią vietą jūsų romanuose.
– Tai susiklosčiusi nuomonė, o aš, kaip jau sakiau, kritikų neskaitau. Abejoju, kad vyrui, kuris stengiasi rašyti apie žmones, kraujo ryšiai rūpi labiau nei tų žmonių nosies forma, nebent tų kraujo ryšių reikia, kad padėtų plėtotis istorijai. Jeigu rašytojas sutelkia dėmesį į tai, kuo jam reikia domėtis, o tai yra tiesa ir žmogaus širdis, jam lieka nedaug laiko kitiems dalykams, kaip antai idėjoms ir faktams: tokiems kaip nosies forma arba kraujo ryšiai, nes, mano galva, idėjos ir faktai tėra labai menkai susiję su tiesa.
– Be to, kritikų nuomone, jūsų personažai niekada sąmoningai nesirenka gėrio ar blogio.
– Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi. Don Kichotas nuolat rinkdavosi gėrį ar blogį, bet rinkdavosi sapnuodamas. Jis buvo beprotis. Į tikrovę įžengė tik tuomet, kai buvo taip įnikęs į mėginimą pritapti prie žmonių, kad nebeturėjo laiko atskirti gėrio nuo blogio. Kadangi žmonės egzistuoja tik gyvenime, jie turi aukoti savo laiką tiesiog tam, kad būtų gyvi. Gyvybė – tai judėjimas, o judėjimas susijęs su tuo, kas žmogų verčia judėti – siekiai, valdžia, malonumai. Laiką, kurį žmogus gali skirti dorovės dalykams, jis turi jėga išplėšti iš judėjimo, kurio dalis pats yra. Anksčiau ar vėliau žmogus būna priverstas rinktis tarp gėrio ir blogio, kad galėtų gyventi su savimi rytoj. Būtinybės rinktis priežastis – dorovinė sąmonė. Ji – prakeiksmas, kurį žmogus privalo priimti iš dievų tam, kad gautų mainais teisę svajoti.
– Ar galėtumėte plačiau paaiškinti, ką turite galvoje kalbėdamas apie judėjimą, menininko judėjimą?
– Kiekvieno menininko tikslas – dirbtinėmis priemonėmis suturėti judėjimą, kuris yra gyvybė, ir laikyti sustabdytą taip, kad po šimto metų, kai nepažįstamas žmogus pažvelgs į kūrinį, ši gyvybė vėl imtų pulsuoti. Kadangi žmogus mirtingas, vienintelis jam įmanomas nemirtingumas – palikti po savęs kažką, kas nemirtinga, kas amžinai bus gyva. Tai ir yra menininko būdas pakeverzoti „Čia buvo Kilrojus“ ant paskutinės, neatšaukiamos užmaršties sienos, pro kurią vieną dieną jam teks praeiti.
– Malcolmas Cowley’is sakė, kad jūsų personažai įkūnija nuolankumą likimui.
– Tai jo tokia nuomonė. Aš pasakyčiau: kai kurie įkūnija, kai kurie neįkūnija, kaip ir kiekvieno kito rašytojo personažai. Manau, kad Lena Grou „Rugpjūčio šviesoje“ visiškai neblogai tvarkė savo likimą. Jai iš tiesų buvo nesvarbu, ar jos vyras bus Lukas Berčas, ar kas nors kitas. Jai buvo lemta turėti vyrą ir vaikų, ir Grou tai žinojo, todėl išėjo ir pati pasirūpino savo likimu, neprašydama niekieno pagalbos. Ji buvo savo sielos kapitonas. Viena ramiausių, sveikiausių kalbų, kurias man yra tekę girdėti, buvo atsakas Baironui Bančui, kai pasipriešino jo paskutiniam desperatiškam, pašėlusiam mėginimui ją išprievartauti: „Ar tau ne gėda? Taip ir kūdikį galėjai pažadinti.“ Niekada, nė akimirkai nesutrikdavo, neišsigąsdavo, nepuldavo į paniką. Visai negalvojo, reikia jai užuojautos ar nereikia. Tarkim, paskutinė Grou kalba: „Na va, aš keliavau tik mėnesį, ir štai aš jau Tenesyje. Vajetau, kūnas nesiliauja kraustęsis iš vienos vietos į kitą.“
Bandrenų šeima iš „Kai aš gulėjau mirties patale“ puikiai susidorodavo su savo rūpesčiais. Tėvui, netekusiam žmonos, savaime suprantama, reikėjo kitos, jis ją ir gavo. Vienu kirčiu ne tik pakeitė šeimos virėją, bet dar įsigijo ir gramofoną, kad ilsėdamiesi jie pajustų visą malonumą. Nėščiai dukteriai tąkart nepavyko atsikratyti kūdikio, tačiau ji nenusiminė. Pamėgins kažką pakeisti dar kartą, ir net jeigu nepavyks, tai kas čia tokio – bus vienu kūdikiu daugiau.
– Ir dar ponas Cowley’is teigia, kad jums sunku kurti simpatiškus personažus, kurių amžius būtų tarp dvidešimties ir keturiasdešimties.
– Žmonės tarp dvidešimties ir keturiasdešimties – nesimpatiški. Kaip vaikas – daug ką gali, bet daug ko nežino. Žmogus sužino tik tuomet, kai menkai jau ką gali – po keturiasdešimties. Tarp dvidešimties ir keturiasdešimties žmogaus valia stiprėja, jis darosi pavojingas, bet yra dar labai toli nuo pasaulio suvokimo, perpratimo. Kadangi žmogaus siekį veikti įvairūs potraukiai bei aplinka įspraudžia į blogio kanalus, žmogus tampa stiprus dar netapęs dorovingas. Pasaulio kančias sukelia tie, kuriems tarp dvidešimties ir keturiasdešimties. Sukėlusieji visą tą tarprasinę įtampą aplink mano namus – milamai ir bryantai (Emmetto Tillio nužudymo byloje7) – arba negrų gaujos, kurios pagrobia baltaodę moterį ir keršydamos ją išprievartauja, visi hitleriai, napoleonai, leninai, tapę žmonių kančios ir skausmo simboliais, – visiems jiems – nuo dvidešimties iki keturiasdešimties.
– Po Emmetto Tillio nužudymo jūs padarėte pareiškimą laikraščiams. Ar turėtumėt ką prie jo pridurti?
– Ne, galiu tik pakartoti tai, ką jau esu pasakęs: jeigu amerikiečiams lemta išlikti, tai jie išliks tik dėl to, kad mes pasirinkome, nutarėme ir apgynėme apsisprendimą būti visų pirma amerikiečiais, pateikti pasauliui vientisą, nesuskaldytą frontą, nesvarbu, ar tai būtų baltieji, juodieji, violetiniai, mėlyni ar žali amerikiečiai. Galimas daiktas, to apgailėtino ir tragiško poelgio, įvykdyto dviejų baltaodžių mano gimtojoje Misisipės valstijoje prieš nelaimingą juodaodį vaiką, prasmė buvo patikrinti, ar mes verti, ar neverti išlikti. Nes jeigu Amerikoje, savo beviltiškoje kultūroje mes pasiekėme tokią ribą, kad žudome vaikus, nesvarbu, dėl kokios priežasties ar odos spalvos, tuomet esame neverti išlikti ir, matyt, neišliksime.
– Kas jums nutiko tarp „Kareivio atlygio“ ir „Sartorių“, – kitaip tariant, kas privertė jus pradėti rašyti Joknapatofos sagą?
– Kurdamas „Kareivio atlygį“ aš patyriau, kad rašyti smagu. Bet vėliau supratau, kad ne tik kiekviena rašytojo knyga privalo turėti sumanymą, bet ir visa menininko kūryba apskritai. „Kareivio atlygį“ ir „Moskitus“ aš rašiau dėl rašymo, nes man buvo smagu tai daryti. Nuo „Sartorių“ supratau, kad mažytis mano pašto ženklo dydžio gimtosios žemės plotelis vertas aprašymo, kad viso gyvenimo neužteks šiai temai išsemti ir kad, sublimuodamas tikrovę į apokrifinį pradą, turėsiu laisvę visiškai išnaudoti savo talentą, kad ir koks jis būtų. Tai atvėrė kitų žmonių pažinimo aukso gyslą, todėl ir sukūriau savo paties kosmosą. Aš galiu stumdyti tuos žmones iš vienos vietos į kitą kaip Dievas, ne tik erdvėje, bet ir laike. Tai, kad aš sėkmingai, bent jau mano paties požiūriu, stumdžiau savo personažus laike, įrodo man mano paties teoriją, kad laikas – taki būklė, kuri egzistuoja tik momentiniuose individualių žmonių įsikūnijimuose. Nėra tokio dalyko kaip buvo, egzistuoja tiktai yra. Jei buvo egzistuotų, nebūtų nei sielvarto, nei liūdesio. Man patinka manyti, kad pasaulis, kurį sukūriau – savotiškas kertinis akmuo visatoje; kad ir koks mažas jis būtų, pašalinus šį akmenį, visata sugriūtų. Paskutinė mano knyga bus „Paskutinio teismo diena“ arba „Joknapatofos apygardos aukso knyga“. Paskui aš sulaužysiu pieštuką ir daugiau nerašysiu.
1 Johno Keatso eilėraštis (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
2 Amerikietiškas viskis.
3 Gustave’o Flaubert’o eilėraštis proza, išspausdintas 1874 m.
4 Sera Gemp, kaip ir ponia Heris – personažai iš Charleso Dickenso romano „Martyno Čazlvito gyvenimas ir nuotykiai“.
5 Henrikas IV Williamo Shakespeare’o pjesėse.
6 Kilroy was here – populiarus grafičių užrašas Antrojo pasaulinio karo metų amerikiečių kultūroje.
7 Emmettas Louisas „Bobo“ Tillis (1941–1955) – keturiolikmetis afroamerikietis berniukas, nužudytas Misisipės valstijoje dėl neva flirtavimo su baltaode moterimi. Tillis buvo atvykęs iš Čikagos aplankyti giminaičių Misisipės deltos apylinkėse ir kalbėjosi su dvidešimt vienų metų Carolyna Bryant, ištekėjusia mažos bakalėjos parduotuvės savininke. Po kelių dienų Bryant vyras Roy’us ir jo įbrolis J. W. Milamas atvyko į Tillio giminaičių namus, pagrobė Tillį, nugabeno į kluoną, sumušė ir išspaudė vieną akį, paskui užmušė šūviu į galvą ir įmetė kūną į Talačio upę, spygliuota viela pririšę prie kaklo 32 kg medvilnės valymo mašinos mentę. Jo kūnas rastas ir ištrauktas po trijų dienų. Tillio palaikai buvo parvežti į Čikagą ir jo motina, užauginusi jį beveik viena, išreikalavo viešų laidotuvių su atviru karstu, kad pasaulis pamatytų, kaip brutaliai buvo nužudytas jos sūnus. Dešimtys tūkstančių žmonių dalyvavo tose laidotuvėse, sumaitoto kūno nuotraukos išspausdintos afroamerikiečių laikraščiuose bei žurnaluose, įvykis sukėlė masinę juodaodžių reakciją ir užuojautą visoje šalyje. Žudikų Bryanto ir Milamo teismo procesas susilaukė didžiulio spaudos dėmesio, jie buvo išteisinti. Tillio nužudymas laikomas vienu iš pagrindinių įvykių, lėmusių Judėjimo dėl afroamerikiečių pilietinių teisių atsiradimą.
Eugenijus Ališanka. Pats geriausias tekstas
2012 m. Nr. 11
Vidurdienis. Vidurkaimis. Sėdžiu nuščiuvęs trobos palėpėje, palinkęs ties tuščiu kompiuterio puslapiu. Regis, taip galėčiau sėdėti iki pat gyvenimo galo, gal net ilgiau, daug ilgiau, kol kas nors rastų baltus griaučius ir vis dar švytintį tuščią kompiuterio ekraną. Sakytų, štai rašytojas, visą save atidavęs kūrybai, niekam nebuvęs našta, nekankinęs savo Alzheimeriu artimųjų, jam nereikėjo žiūrėti vaikams į akis ir klausinėti, kas jie tokie, tie nusikaltėliai, pagrobę jo užslėptus stiklainyje pinigus, kurių jis niekada ir neturėjo, tie siurbėlės, kankinę jį įkaitusiais lygintuvais ir kvailais klausimais, tie vagys, išnešioję jo laiką mažais smėlio laikrodėliais, tie menkystos, sužlugdę talentą. Štai rašytojas, nekankinęs pasaulio savo insultu, savo vėžiais, nešoko aplink jį moterys tarsi menadės, nekaišiojo basonų, nemasažavo pragulų, negirdė sultiniais per vamzdelius, augančius tiesiai iš gerklų, neleido injekcijų į nudrenuotas venas, duok Dieve kiekvienam taip išeiti, bet ne kiekvienam duota, deja, kas turi, tam būna pridėta, štai rašytojas. Ir tekstą parašė neeilinį, tiesa, ne kiekvienam suprantamą, kai kam atrodo, kad tai tik keli tušti kompiuterio puslapiai, gal autorius tiesiog užmigo prie kompiuterio ir nejučia užgulė vieną klavišą. Bet aš pažįstu autorių ir žinau, kad taip nėra. Pažįstu neblogai, kai kas net sako, kad mes esame vienas ir tas pats tipas, bet tokie teiginiai ne visai atitinka tikrovę.
Ir man vis labiau patinka tas tuščias tekstas, tas Redaktoriaus užsakytas tekstas, kuris bus geriausias iš iki šiol spausdintų pirmuosiuose žurnalo puslapiuose. Netrumpas, kokių dešimties tūkstančių spaudos ženklų, pakankamai išsamus, pakankamai informatyvus, daug dėmesio skiriantis sociokultūrinei situacijos analizei, menkėjančiam rašytojo vaidmeniui šiandieninėje šou kultūroje, ironiškas, bet toli gražu ne ciniškas, šiek tiek moralizuojantis, bet ne didaktiškas, visiškai atitinkantis žanro reikalavimus. Dešimt tūkstančių kartų spustelėtas didžiausias klaviatūros klavišas „tarpas“, kiekvieną spustelėjimą palydint ilgomis pauzėmis ir pamąstymais. Užrašytas ilgais nematomais, banguojančiais sakiniais, kurie beveik susilieja į vieną nenutrūkstamą srautą, vieną mintį, sugeriančią visus įmanomus atsišakojimus, visus temos keliamus klausimus ir atsakymus. Ir po tokiu autoriui svarbiu tekstu neabejotinai būtinas parašas, ne koks slapyvardis, bet tikras vardas. Vardas Pavardenis. Tekstas, kurį norisi cituoti, nors tai daryti ir sunku, jis pernelyg vientisas. Kad ir šią vietą, kur kalbama apie esė epochos pabaigą:
„
“
Citata netrumpa, bet verta dėmesio, nes mes iš tiesų tarsi matome priešingą procesą, esė beveik baigia išstumti trumpuosius prozos kūrinius, leidyklos su didžiausiu malonumu leidžia eseistų knygas, dabar bene kiekvienas pradedantis rašytojėlis bando savo jėgas šiame trumpametražiame besiužetiniame žanre, kaip kadaise pretendentai į poetus šlifuodavo sonetus ar bent jau aštuoniaeilius. Tiesa, autorius šiame fragmente net nesiruošia verkšlenti dėl beviltiškai nugrimzdusių į miglas „gerų laikų“, kai pastangos buvo labiau vertinamos už rezultatą, netgi priešingai, jis kiekviename tarpsnyje ar epochoje įžvelgia tam tikrą kūrybingumo konstantą, kritinę kūrybingumo masę, kuri, jo nuomone, yra pastovi, taigi ir šiandien jos neturėtų trūkti net pačiose lengviausiose meno formose. Galima pritarti autoriaus dėstomoms mintims, kad šie žali ir panokę, kai kurie ir pernokę eseistai primena mėgėjus fotografus, pleškinančius iš kairės į dešinę, giminaičius vienkartinėmis šypsenomis jazminų krūmo fone, savo sudribusias moteris pajūriuose, tiesa, kadro kamputyje palikdami vietos ir jaunoms liaunoms „netyčiukėms“ be liemenėlių, tailandietiškus budas ir egiptietiškas piramides, debesis ir vabalus, iškritusius pirmagimių dantis ir saulėlydžius, kurie niekada nepavyksta, nes pernelyg didelis kontrastas tarp to, ką fotografuoji, ir to, ką matai. Kurie dažniausiai dirba automatiniu režimu. „Dirba“ čia yra tinkamas žodis, nes jų kūrybingumas apsiriboja nepavykusių nuotraukų trynimu iš kompiuterio, gal dar jų gadinimu – kitaip to juokingo spalvinimo, tarsi vaikiškų knygelių, skirtų ikimokykliniam amžiui, nepavadinsi – pasitelkus fotošopą. Tačiau reikia pastebėti, kad naujuose fotoaparatuose, turiu tokį ir pats, jau slypi kūrybingumo užtaisas, tereikia leisti pačiam aparatui mąstyti – ir netrukus pamatai, kad jis už tave gerokai protingesnis. Paklaidžiojęs po jo meniu, gali aptikti tokį keistą ženkliuką: Inteligent Mode, suprask, spusteli vieną mygtuką, ir jis pradeda mąstyti kaip inteligentas, pats nusprendžia, kokios diafragmos, kokio išlaikymo reikia, portretas čia ar peizažas, net gali sufokusuoti žvilgsnį į tą, kuris dažniau šypsosi. Šitos parinkties dar nesu išbandęs, bijau, kad tarp mūsų gali iškilti interesų konfliktas, aš dažniau fotografuoju nesišypsančius objektus, ne tokius inteligentiškus, kuriems ir taip trūksta ryškumo. Tik leisk jam rinktis, ir vietoj šilto ir šalto mačiusių surūgusių lietuvių ims pleškinti antrame plane slankiojančius išsišiepusius visada laimingus amerikonus ar japonus. Taigi esė ir primena tokiais fotoaparatais nutrauktas nuotraukas. Tarsi viskas gerai, geras ryškumas, įžiūrimas ir pirmas, ir antras planas, viskas tiesiai iš gyvenimo, tad kokios dar literatūros reikia? Ir vis dėlto autorius šioje citatoje pranašauja esė epochos pabaigą. Ne nuo kalno, kaip senieji bibliniai pranašai, tiesiog žvelgia giliau į šį žanrą ir mato jame dvi pabaigas – mirtį arba reinkarnaciją. Kuri labiau tikėtina, aiškėja skaitant visą tekstą.
Ir šiaip apie mirtį jis užsimena ne vienoje vietoje, kad ir šiame pasaže apie skruzdėles:
„
“
Ir vis dėlto tekstas nėra apokaliptinis, savo nuotaika jis man primena rusų rašytojo Michailo Šiškino romaną „Laiškų knyga“. Tarsi apie mirtį, ir taip atvirai, kaip sugeba tik Dostojevskio tautos rašytojai. O kartu, visų pirma, apie nemirtingumą. Visad galvojau, kad mirtis yra pernelyg privati, intymi, kad ją reikėtų apeiti užuolankom, užuominom, kaip oralinį ar analinį seksą, kad pornografija yra ne kita mėnulio pusė, ne nematomoji meilės pusė, bet žanras, aprėpiantis daugiau negu vien lytinę sueitį, – ir žaizdas, ir pamišimus, ir žvaigždžių atviravimus televizijos ekrane. Ir mirtį. Kartais atrodydavo, kad kaip pornografinių filmų kūrėjai užsiima savo nišą, taip ir kai kurie rašytojai privatizuoja tam tikras temas, jie jaučiasi nusipirkę autorines teises į Odisėją, į angelus, į aklumą, į pilvakalbystę, į velniai žino ką. Į mirtį. Tad dabar visa, ką pasakysit, bus panaudota prieš jus žemiškajame ar dangiškajame teisme, nevykėliai plagiatoriai. Šiame pasaže apie skruzdėles aiškėja, kad mirtis tėra aukščiausias skausmo ar nejautros taškas. Aukščiausias virimo taškas. Kai vanduo virsta garais, kurie gula ant stiklo, kol užrasoja langai. O rašytojas vedžioja pirštu savo vardą, mėgindamas įsiamžinti. Skruzdėlės ir mirtis – ir man labai artima tema. Aš jas žudau. Nežinau, ko jos veržiasi į mano teritoriją, nenutrūkstamais srautais plūsta į namus. Tikriausiai klystu, manydamas, kad tai mano vieno namai. Kad galiu turėti savo namus. Užberiu baltais bekvapiais milteliais „Bros“ jų greitkelį, besidriekiantį nuo krūmų iki verandos, eismas lėtėja, po poros valandų šimtai skruzdėlių kūnų sustingsta pražiotomis burnomis (aha, čia jau iš Šiškino), netikėtomis pozomis, tarsi užkluptos lavos išsiveržimo (pamenat Pompėją?), tik lava permatoma, skaidri, tarsi vidurdienio oras. Na taip, tai ir yra vidurdienio oras. Tačiau netrunka prabėgti porą savaičių, ir vėl matau greitkelį, naują, per porą metrų nuo senojo, vėl nenutrūkstamas eismas iš krūmų į verandą. Dvikryptis. Ar užsispyrimas ir yra nemirtingumas? Į šį klausimą minėtasis pasažas neatsako, nes ten apie skruzdėles kalbama visai kitu požiūriu, ten tik aiškinamasi, koks likimas pagal budistinę teoriją laukia to, kuris žingsniuodamas takeliu netyčia užmina skruzdėlę.
Šalia platesnių pasvarstymų tame „tuščiame“ tekste netrūksta ir asmenine patirtimi grįstų įžvalgų, kritiško požiūrio į savo ambicijas, netgi pasišaipymų iš savo reikšmingumo, kurie galėtų būti itin įdomūs pradedantiems rašytojams. Kad ir toks perliukas:
„
<…>
“
Aišku, šitoje citatoje vėlgi galima būtų įžvelgti visuotinesnius dalykus, rašytojo vaidmens evoliuciją nuo pranašo iki prašalaičio ar elgetos, sėdinčio prie bažnyčios ir prašančio išmaldos savo sielos žaizdoms užgydyti, bet čia svarbesnis yra stilius, kaip tai pasakyta, teikiantis viltį, kad literatūra nėra vien tik tai, kas pasakyta.
Galima būtų ginčytis dėl tų vietų, kuriose autorius pernelyg apsinuogina, kai pasakodamas apie savo vienatvės potyrius pernelyg nugrimzta į kasdienes detales, užsiima jų vardijimu, palikdamas skaitytojui sumegzti galus, ieškoti prasminių sąsajų pačiam. Šiek tiek šizofrenišką mąstymą (matomi vien daiktai, bet ne jų ryšiai, tie daiktai neproporcingai išdidinami) primenantys teksto fragmentai, kad ir šis, pasakojantis apie naktinius garsus sodyboje ir baimes:
„
<…>
<…>
“
tikriausiai nepatiks Redaktoriui, gal jis netgi siūlys juos kupiūruoti, nes tokio pobūdžio istorijų netrūksta ir kitose publikacijose, šioji turėtų būti labiau apžvalginio, „sociokultūrinio“ (kažkodėl pradėjau baimintis tokių žodžių), probleminio pobūdžio. Man rodos, kad iškirpti šias vietas būtų neteisinga teksto atžvilgiu, nes, kaip minėjau, jis yra pakankamai vientisas, todėl neabejotinai išryškėtų pjūvio siūlės, jeigu apskritai pavyktų tas skyles užlopyti. Prieš kelias dienas tvarkiau įvažiavimą į sodybą, erškėtrožės buvo taip apkėtusios kelkraštį, kad automobiliui teko braukti šonu per spyglių tvorą. Iš pradžių pešiojau ir karpiau po vieną šaką, galiausiai neapsikentęs atsinešiau iš tėvo įrankį krūmams genėti ir pervažiavau su juo statmenai, nuriekdamas apystorę žalią morenginį pyragą primenančią riekę. Erdvės automobiliui padaugėjo, krūmai jau primena gyvatvorę, atsirado šiokia tokia plokštuma, tik viena bėda – apsinuogino visos erškėčių šakos, kiaurai šviečias jų raizgalynė, styro spygliuoti strampai. Tarsi ir gražiau buvo iki tol, kai žaliuojančios, svyrančios nuo rožinių žiedų šakos ir šakelės veik siekė žemę ir kažkaip estetiškai, natūraliai uždengdavo visą krūmo gyvatyną. Galvoju – o kas iš tiesų yra natūralu? Krūmo mechanizmas tarsi ir turėtų būti natūralus, gal jo ir neverta slėpti? Man regis, būtent šią problemą autorius ir iškelia minėtuose fragmentuose, netiesiogiai formuluodamas klausimą dėl kintančių literatūros normalumo ir normatyvumo nuostatų. Todėl tikrai nereikėtų šių minčių, iš pirmo žvilgsnio atrodančių tarsi ne visai mintys, braukti iš teksto, nes apsinuogintų jo mechanizmas, jo sąlygiškumas, o tai toli gražu ne kiekvienam skaitytojui būtų priimtina, ypač nusiviltų tie, kurie šiaip gyvenime yra linkę į klasikinę estetiką. Aukso pjūvius, sidabro amžius ir vario triūbas. Tiesą sakant, ir aš pasigendu tankesnio audinio, prisodrinto metaforų, antropomorfizmų ir kitų figūrų, kaip, pavyzdžiui, portugalo José Saramago tekste:
Povandeninių siaubo grotų labirintuose vaiduokliškų žuvų šešėliai laužias į paskutines nuovokos duris, už kurių ši dar mėgina slėptis, apsigobus nerišlaus veblenimo skraiste.
Paskui tyla.
Suprantu, kad tai tėra kilmingų barokinių laikų nostalgija. Užtat tylos netrūksta ir šiame iš pirmo žvilgsnio tuščiame tekste. Tuo jis pirmiausia ir patraukia.
Kai atidžiau įsiskaitai, gal ir kyla abejonių dėl teksto originalumo. Kitiems jis sietųsi su vienais autoriais, man kažkodėl jis primena Samuelį Beckettą, tiksliau, vieną jo ištrauką iš pjesės, nors puikiai žinau, kad autorius jos nebuvo skaitęs prieš rašydamas savąjį. Ištrauką, kur Bamo balsas B sako:
Gerai.
Aš vienas.
Vasara.
Laikas eina.
Mano Amo balsas A kalba veik tą patį, tik jam atrodo, kad laikas sustojo. Netrukus aš, Amas, eisiu gerti kavos į tėvų sodybą, nes jau pats vidurdienis, kaip mes sakome, kavimetis. Eidamas pro tėvo dirbtuvę pro praviras duris užmesiu žvilgsnį į pavargusį retro stiliaus sieninį laikrodį, kurį jis parvežė iš Vilniaus. Ir tas laikrodis rodys lygiai dvyliktą. Kasdien einu gerti kavos tuo pat metu, kasdien matau tą patį laiką. Vis pagalvoju, bet nesu tikras, ar tik tas laikrodis nėra sugedęs ir rodo, anot vienos minklės, teisingą laiką tik kartą per dieną. Jeigu taip, kodėl jis rodo vidurdienį? Tėvo polinkis į tvarką? Abi rodyklės vienoj krūvoj, kaip vienodo dydžio medvaržčiai vienoje dėžutėje. O gal viskas paprasčiau? Laikas eina, bet vos A užrašo: Vidurdienis. Vidurkaimis, ir laikas sustoja.
Dabar jau laikas amžiams sustingo šiame tekste. Neteko amo. Vidurdienis.
László Krasznahorkai. Kažkas dega anapus
2012 m. Nr. 2
Gimtojoje Vengrijoje nemadingu rašytoju vadinamas László Krasznahorkai (g. 1954) jau po pirmo romano „Šėtoniškas tango“ (1985) sulaukė nedidelio, bet ištikimo skaitytojų būrio. Vėliau išleido romaną „Pasipriešinimo melancholija“ (1989), kelionių į Rytus įkvėptų novelių rinkinį „Urgos kalinys“ (1992), tarpdisciplininį kūrinį „Karas ir karas“ (1999). Vizionieriškas, apokaliptinių nuojautų, kankinamai klampių sakinių L. Krasznahorkai magiškasis realizmas žavėjo Susan Sontag, įkvėpė avangardinio kino meistrą Bélą Tarrą. Nuo 1990 m. rašytojas nuolat keliauja, pastaruoju metu gyvena Vokietijoje.
„The New Yorker“ apžvalgininkas Jamesas Woodas straipsnyje taip apibūdina šį autorių: „Krasznahorkai kūrybos gelmės yra bedugnės ir mažne protu nesuvokiamos. Skaityti jį – tai lyg vidury miesto aikštės išvysti į ratą susibūrusius ir virš ugnies rankas besišildančius žmones, tačiau priėjęs arčiau pamatai, kad čia nėra jokios ugnies, o žmonės susirinko tik šiaip sau.“
Vieniems L. Krasznahorkai kūryba tėra menas vardan meno, kitiems – įspūdinga tiesos paieška, o pačiam rašytojui – „tikrovės gvildenimas iki pamišimo ribos“.
Kraterinis Šventosios Onos ežeras tyvuliuoja maždaug devynių šimtų penkiasdešimties metrų aukštyje. Ežeras jau miręs, o jo pavidalas – kone taisyklingo apskritimo. Vandens šaltinis – lietus, tad jame veisiasi tik katžuvės. Meškos čia malšina troškulį, bet jos prieina kitais keliais nei žmonės, atklystantys nuo šilo šlaito. Rečiau lankoma supelkėjusia ir mauruota ežero pakrante, vadinama kemsyne, šiandien vinguriuoja iš lentų sukaltas takas. Sakoma, ežero vanduo niekad neužšąlantis, nes vidury jis visada šiltas. Krateris užgeso prieš tūkstančius metų – prieš tiek pat laiko mirė ir ežeras. Gamtovaizdį paprastai slegia gili tyla.
„Ideali vieta“, – pirmą dieną suvažiavusiems tarė vienas meninės stovyklos rengėjų, ideali vieta susikaupimui ir ramiems pasivaikščiojimams – šito niekas nepamiršo ir naudojosi galimybe papoilsiauti, tad ant šalia stūksančios aukščiausios, vadinamosios Tūkstančio metrų viršūnės užvirė abipusis judėjimas – aukštyn į viršūnę, žemyn nuo viršūnės! – užvirė judėjimas, bet tai nereiškia, kad tuo pat metu stovykloje nesiimta aistringos kūrybos, nes juk bėgo laikas ir kuo greičiau bėgo, tuo karščiau virė darbas, ryškėjo ir vaizduotėje galutinį pavidalą įgavo šios vietos įkvėptos kūrybinės idėjos; kai kurie menininkai apsistojo jiems paskirtuose, o paskui jų pačių įrengtuose, išpuoselėtuose, apgyvendintuose kambariuose, daugelis gavo asmenines dirbtuves pagrindiniame pastate, kai kurie įsikūrė mediniame namelyje ar senoje, apleistoje pašiūrėje, trys kūrėjai užsikorė į erdvią kultūros namų mansardą, ir ten kiekvienas apsitvėrė sau po atskirą plotą, nes juk visiems jo reikėjo, visiems reikėjo asmeninio ploto vienišam kūrybiniam darbui, visi troško netrikdomos absoliučios ramybės, taip jie ir kūrė, taip bėgo dienos, daugiau kuriant, mažiau vaikštinėjant ar maloniai plaukiojant po ežerą, valgant ar vakarojant su palinkos buteliu prie rusenančio laužo.
Šioje istorijoje vartotas apibendrinantis įvardis, pasirodo, yra klaidinantis, bet ši tiesa atsiskleidė tik pamažėl, nors akylesni dalyviai jau pirmą stovyklos dieną pastebėjo, o kai kuriems tik trečią rytą tapo visiškai akivaizdu, kad tarp jų yra kai kas, iš dvylikos vienas, niekuo nepanašus į kitus. Vien jo pasirodymas buvo be galo mįslingas: atvyko jis visai kitaip nei likę dalyviai, ne traukiniu ir ne autobusu, keista pasirodė tai, kad pirmos dienos pavakarę – galėjo būt šešios ar pusė septynių – jis paprasčiausiai ėmė ir įžengė pro stovyklos vartus tarytum būtų atsigavęs čionai pėsčiomis, vos pastebimai linktelėjo galva, kai rengėjai mandagiai ir išskirtinai pagarbiai ištarė jo vardą, o kai jie ėmė smalsauti, kaipgi jis čionai atvykęs, tepasakė, kad kažkas pavėžėjo jį kažkokiu automobiliu iki kažkokio posūkio, nors šioje tyloje niekas negirdėjo jokios pravažiuojančios mašinos, iš kurios prie kažkokio posūkio būtų jis išlipęs, pati mintis, kad atvažiavo mašina, bet ne iki galo, o tik iki kažkokio posūkio ir ten išlipo, skambėjo gana neįtikinamai, tad niekas juo ir netikėjo ar, tiksliau, nežinojo, kaip suprasti jo žodžius, tad iš esmės liko vienintelis galimas, nors kartu ir pats absurdiškiausias paaiškinimas, kad jis, užuot važiavęs traukiniu ar autobusu, atpėdino pėsčiomis, ėmė ir atėjo iš Bukarešto – kas žino, kiek savaičių truko jo kelionė! – šį ilgą kelią iki pat Šventosios Onos ežero, kad pirmos dienos šeštą valandą, ar pusę septynių, įžengtų pro stovyklos vartus ir į klausimą, ar meninės stovyklos organizaciniam komitetui garbė sutikti Ioną Grigorescu, atsakytų kukliu linktelėjimu.
Jei istorijos tikrumą liudytų jo batai, tai niekam nekiltų abejonių, mat kadaise galbūt buvę rudi, lengvi, vasariniai, dirbtinės odos batai su smulkiais papuošimais ant nosių dabar buvo visiškai nuklypę. Abu padai buvo kone atšokę nuo viršutinės dalies, pakulnės apverktinai sudilusios, o pro dešiniojo bato nosies įstrižai perdriskusią odą buvo matyti kojinė. Bet vis dėlto batais neverta pasikliaut, todėl viskas taip ir liko paslaptimi, šiaip ar taip, kitos jo aprangos detalės taip pat ganėtinai skyrėsi nuo geresnių ar vakarietiškų kitų dalyvių drabužių: taip galėjo rengtis žmogus, nužengęs tiesiai iš juodžiausių Ceausescu laikų pabaigos skurdo. Plačios, kulkšnis apnuoginančios kelnės buvo pasiūtos iš nenusakomos spalvos, storo audinio, panašaus į flanelę, bet dar vargingiau atrodė ant languotų marškinių užmaukšlintas megztinis: toks apgailėtinas, pelkės žalumo, pigus, raštuotas megztinis, kurį jis, nepaisydamas vasaros kaitros, nešiojo susisagstęs ligi pat kaklo.
Jis buvo laibas lyg vandens paukštis, palinkusia nugara, nuplikusia galva, o bauginamai nuvargusiame veide degė dvi tamsiai rudos, tyros akys, bet tos degančios tyros akys liepsnojo ne kaži kokia vidine ugnimi, o lyg du sustingę veidrodžiai atspindėjo kažką, degantį anapus jo.
Trečią dieną visi pastebėjo, kad jam stovykla nėra stovykla, darbas ne darbas, vasara ne vasara, kad jo nedomina nei maudynės, nei lengvos, smagios, malonios pramogos, kokių netrūksta tokiuose susibūrimuose. Menininkai stropiai kūrė: tapytojai tapė, grafikai piešė, skulptoriai skobė, instaliacijų meistrai gręžė, pjovė, kalė, rišo, o Grigorescu, rengėjų paprašęs ir gavęs kitus batus (juos rado pašiūrėje pakabintus ant vinies), dienomis tik vaikštinėjo niekad neišeidamas už stovyklos ribų, nekopė į viršūnę, nesileido nuo viršūnės, nė sykio neapėjo ežero, nežingsniavo lentiniu taku pelkėje, visada buvo čia, išdygdavo tai šen, tai ten, slampinėjo aplink, žiūrinėjo, ką veikia kiti, galiausiai užeidavo į dirbtuves, stabtelėdavo už tapytojų, grafikų, skulptorių nugarų ir atidžiai tyrinėdavo, kaip diena po dienos kinta meno kūriniai, galiausiai užkopdavo į palėpę, užsukdavo į pašiūrę ir medinį namelį, bet niekam nieko netardavo ir nė vienu žodeliu neatsakydavo į jokį klausimą lyg būtų nebylus ir kurčias ar nesuprastų, ko iš jo nori – buvo absoliučiai bežodis, abejingas ir bejausmis lyg šmėkla, o visi kiti, visi vienuolika, ėmė stebėti jį kaip pats Grigorescu stebėjo juos, ir kartą kažkam dingtelėjo – tai jie dar tą patį vakarą apšnekėjo prie laužo (kur Grigorescu niekad nesirodydavo, nes anksti eidavo gult), – kad nors ir keistokai jis čia atvyko ir savotiški jo batai, ir megztinis, ir nuvargęs veidas, ir tas liesumas, ir akys, visa tai, žinoma, nors ir labai keista, bet keisčiausia, nusprendė jie – o būtent to jie lig tol ir nebuvo pastebėję, – keisčiausia yra tai, jog šis produktyvus, didis šiuolaikinis menininkas čia, kur visi tokie užsiėmę, slampinėja sau dykas.
Jie patys nusistebėjo šiuo pastebėjimu, bet daugiau tuo, kad nepastebėjo to jau pirmą stovyklos dieną, o prašau – tik šeštą, septintą, aštuntą dieną, kuomet kai kurie jau lydėjo savo kūrinius paskutiniais prisilietimais, tik dabar jiems nušvito.
Ką gi veikia jis?
Ogi nieko.
Nuo tol visi nejučia ėmė jį stebėti ir galiausiai gal tik dešimtą dieną sumojo, kad paryčiais ir priešpiet, kai kiti dažniausiai dar snūduriuodavo, šiuo palyginti ilgu laiko tarpu Grigorescu, mėgėjo keltis anksti, nematyti niekur, kai jis nevaikštinėja nei po pašiūrę, nei po medinį namelį, nei lauke, nei dirbtuvėse, kad jo paprasčiausiai niekur nėra tarytum tuo metu imtų ir išnyktų. Smalsumo genami vienuoliktos dienos pavakarę keli menininkai susitarė, kad kitą dieną atsikels paryčiais ir jį paseks. Vienas vengrų tapytojas pasisiūlė pažadinti kolegas.
Atsikėlę su tamsa ir pastebėję, kad Grigorescu kambarys jau tuščias, jie apėjo pagrindinį pastatą, apšniukštinėjo aplink vartus, sugrįžo apieškoti pašiūrės ir medinio namelio, bet niekur neaptiko jokių pėdsakų. Nustėrę žvelgė vieni į kitus. Nuo ežero pūtė švelnus vėjas, aušra ryškino žmonių kontūrus, buvo visiškai tylu.
Staiga jie išgirdo tykų, keistą garsą. Jis ėjo iš toli, atokiausio stovyklos užkampio, tiksliau, iš už nematomos jos ribos, kur stovėjo išvietės ir kur, tiesą sakant, stovyklavietė baigėsi. Iš tos dalies, kuri jau nebebuvo stovyklos teritorija, bet kurios gamta dar nebuvo spėjusi atsiimti sau – atsiimti to, kas iš jos buvo išplėšta, – tokia likimo valiai palikta, apleista, šiurpulinga niekieno žemė, aiškiai nebepriklausanti stovyklos šeimininkams ir naudojama tik tam, kad į ją būtų galima suversti šiukšles – nuo sugedusių šaldytuvų iki maisto atliekų – viską, ką tik įmanoma išmesti, kad metams bėgant viską amžiams užklotų sulaukėjusios, neišraunamos piktžolės, suvešėtų neįžengiami, dilgūs, ūksmingi, atgrasūs, skurdūs, kone žmogaus dydžio krūmpalaikiai. Kažkur iš ten, iš to kūlyno ėjo tas garsas.
Jie ilgai nemindžikavo, nebyliai susižvalgė, pritariamai linktelėjo ir pasileido garso link. Ilgai jiems teko brautis, gerokai nutolti nuo stovyklos, kad sugebėtų atpažinti garsą ir suprasti – ten kažkas kasa.
Matyt, buvo jau visai arti, nes dabar jau aiškiai girdėjo, kaip į žemę sminga kastuvas, o tada minkštai dunksteli ir išsibarsto žemės grumstai.
Jie pasuko į dešinę ir žengė dar dešimt penkiolika žingsnių į priekį, bet priėjo taip greitai, kad svirduliuodami vos neprasmego žemyn: priešais žiojėjo didžiulė maždaug trijų metrų pločio ir penkių metrų ilgio duobė, kurios dugne, tiksliau, dugno pakraštyje pamatė besidarbuojantį Grigorescu. Duobė buvo tokia gili, kad žmogus stovėjo visu ūgiu ir nebuvo matyti jo galvos. Įnikęs į darbą, jis nepastebėjo atsėlinusiųjų, kurie sustingę ant duobės krašto žvelgė žemyn.
Duobėje, pačiame jos centre, jie išvydo iš purvo nudrėbtą, natūralaus sudėjimo žirgą, iš pradžių tik tiek – iš purvo nudrėbtą žirgą, o tada – kad tas natūralaus sudėjimo, iš purvo nudrėbtas žirgas staiga iškėlė ir nugręžė į šoną savo žabtus, putodamas ir žvengdamas nesuvokiama jėga išsiveržė bėgti, nurūko ir prapuolė tolybėse; tada stebėtojai pagaliau suprato, ką Grigorescu padarė: jis išplėšė didelį žolės plotą, iškasė didžiulę duobę, bet iškasė ją taip, kad tik nukastų žemes nuo jos vidury įkalinto, apsiputojusio, siaubingo išgąsčio apimto žirgo, jis žirgą atkasė, išlaisvino nežinia ko klaikiausiai pabaidytą gyvulį, bėgantį po žeme.
Pritrenkti jie tebespoksojo į vis dar nieko nepastebintį Grigorescu.
Jis kasė dešimt dienų, mąstė jie ant duobės krašto.
Kasė visais paryčiais ir priešpiečiais.
Kažkam iš po kojų nusprūdo žemės grumstas. Grigorescu pažvelgė į viršų, nustojo kasęs, linktelėjo jiems ir vėl tęsė darbą.
Stebėtojai pasijuto nepatogiai, reikėjo kažką pasakyti. „Tai nepakartojama, Ionai“, – tyliai tarė prancūzų dailininkas.
Grigorescu vėl sustojo, kopėčiomis pakilo iš duobės, šepečiu nuvalė ant kastuvo priskretusį purvą, nosine perbraukė prakaituotą kaktą ir priėjo prie stebėtojų. Lėtai ir plačiai išskėsdamas rankas jis apmojo gamtovaizdį ir bejėgiškai tarė: „Jų dar daugybė.“
Tada pakėlė kastuvą, nusileido į duobę ir ėmė kasti toliau.
Likusieji dar kiek palinkčiojo galvomis, tada tyliai pasuko atgal.
Beliko atsisveikinimo šventė, kurią sekė paskutinė naktis, o rytą visi uždarė ir paliko stovyklą, išvyko kas užsakytu autobusu, kas nuosavais automobiliais.
Grigorescu grąžino batus, įsispyrė į savuosius ir kurį laiką keliavo su jais. Bet už dviejų kilometrų, ties posūkiu netoli kaimo, jis netikėtai sustabdė autobusą ir pasakė kažką panašaus į tai, kad nuo čia jis verčiau eisiąs vienas. Bet niekas tiksliai nenugirdo jo žodžių – taip tyliai jis kalbėjo.
Autobusui dingus už posūkio, Grigorescu nužengė šalin nuo žemyn vinguriuojančio serpentino ir pranyko. Liko tik gamtovaizdis, nebyli kalnų tvarka, miško paklote nutiesti neaprėpiami plotai, neužmatoma platybė, slepianti, dengianti, glaudžianti visa, kas slypi po degančia žeme.
Versta iš rinkinio „Seiobo járt odalent“. Magveto, 2008
Laura Sintija Černiauskaitė. Dvi novelės
2011 m. Nr. 12
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
Pražuvęs kūdikis
Ji dirbo botanikos sode ir rūpinosi rododendrais. Ją buvo įsimylėjęs bendraamžis kolega, baigęs mokslus kitame mieste. Bet ji, atrodo, to nepastebėdavo. Pati daug metų mylėjo savo vedusį dėstytoją, kuris irgi elgėsi taip, lyg nieko nežinotų; tik retsykiais pakviesdavo išgerti kavos. Ji gyveno botanikos sodo bendrabutyje; išsiruošti iki miesto centro ir iš ten sugrįžti užtrukdavo gerą pusdienį. Bet ji, žinoma, važiuodavo, pasipuošdavo, kaip mokėjo, kukliai – kad neišsiduotų, jog dėl jo. Dėstytojas daugiausia šnekėdavo apie darbą, studentus, kartais papasakodavo ką nors juokinga apie savo vaikus. Apie žmoną – niekada. Pamažu ji susitaikė, kad taip ir susens, kartą per pusmetį gerdama su juo kavą, ir netgi įtikino save, kad ši istorija romantiška kaip iš filmo ir kad jai daugiau nieko ir nereikia. Gyvendama su rododendrais galėdavo visą laiką galvoti apie jį, įsivaizduoti, kad kartu vaikšto sodo takeliais, kad tuojau šis išnirs iš liepų guoto ir pašauks ją vardu. Pamažu jis įaugo į jos gyvenimą lyg slaptas sutuoktinis. Tai buvo taip panašu į tikrovę!
Gegužės mėnesį botanikos sode vyko šventė, ta proga visi truputį išgėrė. Pagyvenęs kolega atsinešė akordeoną ir temstant jie visi šoko prie tvenkinio po liepomis. Jaunasis kolega, kuris seniai ir beviltiškai buvo ją įsimylėjęs, iš pradžių nedrąsiai glaudė ją prie savęs ir visą laiką prisikišęs žiūrėjo į veidą. Ji leido, jai buvo vis tiek. Pamažu jis įsidrąsino, vis stipriau gniaužė jos dubenį, vairuodamos muzikos ritmu, ir spaudė prie savęs. Ją gėlė uodai, jo – negėlė. Jis vaikė nuo jos uodus, glostydamas kaklą ir nugarą.
Visai sutemus jis palydėjo ją į kambarį ir neišėjo iki ryto. Ji leido, jai buvo vis tiek. Tik švintant atmerkusi akis ir išvydusi ant pagalvės svetimą veidą išsigando. Apėmė stiprus pasišlykštėjimas. Tas veidas ir visas liesas, ištįsęs, beplaukis kūnas priminė miegantį stirniuką. Ji nemėgo gležnų vyrų, jie per daug priminė ją pačią.
Žinoma, jis užtraukė jai nelaimę. Būdamas nedrąsus ir iš pažiūros nepavojingas, užnuodijo pačiu natūraliausiu būdu: ji tapo nėščia. Rytas, kada tai sužinojo, pakilo virš galvos lyg gerai išgaląstas kirvis. Geriau jau būtų kirtęs.
Bet nekirto. Iš pažiūros niekas ir nepasikeitė: nedrebėjo žemė, nesiautė audros, sienos neaižėjo ir baudžiantys angelai netrimitavo iš debesų. Tik jos viduje, giliai giliai, kur nepasiekia jokia šviesa, vyko didžiulės statybos, tą išdavė nuolatinis šaltkrėtis ir šleikštulys, ir kraujas, dingęs iš skruostų. Ji užsidegė neapykanta vyrui stirniuko širdim, bet buvo per silpna ilgai neapkęsti; iki vakaro neapykanta prasisklaidė, virto neviltim.
Botanikos sodas dabar jai atstojo palatą. Čia buvo tiek erdvės išprotėjimui! Galėjai klykti, draskyti senų liepų kamienus, kurių iki žemės nusvirusi laja paslėpdavo lyg žalios sienos, galėjai amžiams pradingti tvenkiniuose su kūdikio dydžio amūrais, pati vieną dieną išplaukti lyg miręs kūdikis. Vis dar padvelkdavo skaudūs pavasario vėjai. Susinėrusi ant krūtinės rankas, apglėbusi save lyg sunkų, nerandamą kur padėti ryšulį, ji vaikščiodavo ir vaikščiodavo sutvarkytais sodo takeliais, tai pasislėpdama po medžių laja, tai išnirdama, lyg užsispyrusi adata dygsniuodama tako atraižą, nesutikdama nė vieno kolegos, pasinėrusi į niūrias mintis. Kol nejučia pasileisdavo bėgti, paklaikusiai bėgti, trokšdama išbarstyti tas mintis, atsikratyti jų visiems laikams. O, kad tas kūdikis būtų buvęs nuo kito! Kaip būtų nešiojusi, slaptyje ir džiaugsme tyliai brandinusi jį tarp rododendrų! Bet jis buvo svetimas, nereikalingas, vien mintis apie vyrą, įdėjusį jai tą vaiką, kėlė pyktį ir šleikštulį. Jis trukdė, atsistojo tarp jos ir to kito, geidžiamiausiojo, juk kūdikiui atsiradus jis greičiausiai nebenorės su ja gerti kavos. Negalėjo atsikratyti šitos baisios minties, ji persekiojo lyg piktas šuo! Ir vaikščiodama ūksmingais sodo takeliais užveržė ant savo likimo kilpą: atsikratyti, lyg pūlinį išsikrapštyt iš savęs tą nenorimą kūdikį.
Ligoninėje ji pati atėjo iki operacinės, nuogomis blauzdomis ir su valdišku baltu chalatu. Išsitiesusi ant gulto po ryškiomis tarsi filmavimo studijoje lempomis atsimena: kol viena seselė ruošė adatą narkozei, kita, labai maloni, baltais lyg rododendrai plaukais (šiemet jie vėlavo žydėti) švelniai sugniaužė ją už alkūnės ir paklausė:
– Ar jaučiate ką nors gerklėje?
Ji nespėjo atsakyti, narkozė užliejo sąmonę lyg pasaldintas šiltas vanduo.
Atsipeikėjo palatoje, su kieta, iškrakmolyta ligoninės pala tarp šlaunų, per ją buvo neįmanoma suglausti kojų. Ką tik išgramdytas įsčias palaimingai maudė, kaip tąnakt, kai kolega pagaliau išsinešdino į savo kambarį. Palatoje stovėjo daugybė lovų, jose gulėjo jau išdarinėtos arba savo eilės laukiančios moterys, kas septynias minutes stambi juočkė slaugė su koralų auskarais įveždavo dar vieną moterį iš operacinės. Ji atrodė žvitri, nerūpestinga, šnekėjo garsiai, lyg neturėtų ko slėpti ar gėdintis, ir kažką vis kalbino, ir su kažkuo vis juokdavosi koridoriuje. Atvežtosios nesusigaudydavo, kur atsidūrusios, sunkiai persirisdavo iš vežimo į lovą, klausinėjo, kiek valandų, blaškėsi, kėlė galvas lyg skęsdamos; viena smulki berniukiškai apsikirpusi blondinė vėmė išsisvėrusi per lovą. Ji irgi kilstelėjo galvą, ieškodama nors kokio laikrodžio, kuris parodytų, ar ilgai buvo dingusi iš pasaulio. Ant gretimos lovos sėdėjo jauna ilgaplaukė mergaitė, visai dar paauglė, su mėlynomis gėlėmis išmargintu, iš namų atsineštu chalatu. Ji galėjo sėdėti, vadinasi, dar laukė savo eilės.
– Kiek valandų? – paklausė ji mergaitės, bet sustingęs liežuvis vos judėjo.
Mergaitė žiūrėjo į ją ir verkė, lyg sėdėtų už stiklo ir žiūrėtų į mirtinai užkrėstą likimo sesę.
Grįžusi ji tuojau pat nuėjo pas rododendrus. Kiek čia buvo įvykę per pusdienį! Išdykę slapukai žiedai, nutaikę progą, kol ji trumpam išvyko, jau vėrėsi, jau tarėsi sprogti. Sulaikė kvapą prieš paskutinį lemtingąjį judesį. Baltučiai, gležni liežuvėliai lindo iš beprasižiojančių burnų; dar truputis saulės ir jie sprogs lyg išprotėję, gal net šiandien, nepaisydami nieko, išsivadavę nuo baimių ir žiemos sapnų. Ji taip mylėjo visa, kas gyva, kad dabar, stebėdama tas atsirandančias žiedų skiautes, matydama, kaip jos išsivaduoja iš pumpuro suspausties, lyg sielą pasaulio akims išversdamos savo tikrąją spalvą, iš tiesų galėjo pravirkti.
2011 gegužės 16, lietingas rytas
Nekaltutis
– Tu mano, mano ir tik mano, niekam tavęs neatiduosiu! – spausdama glėbyje žaislinį avinuką šnabždėjo Elena Skujūtė. Mama irgi panašiai sakydavo, sugriebusi tėvą už rankos; tėvas jas vis tiek paliko.
Dabar Elena vedasi už rankos savo penkiametį sūnų Matą Skujų, jie eina apžiūrėti kambario, kurį galbūt pavyks nebrangiai išsinuomoti. Balandžio pabaiga; švelnūs salotinių lapelių trupiniai nubėrę medžius lyg gyvybingi jaunystės spuogai, skaistus beržynas, iš toli šviečia jo laibi kaulai; moters kaulai, sušnibžda Elena.
– Ką pasakei, negirdžiu? – irzliai klausia sūnus, jis nuolat visko klausinėja.
Ji neatsako; čia taip gražu, kad gniaužia kvapą ir norisi verkti. Arba paimti vaiką į rankas ir bėgti, kol neteks visų jėgų ir mirs, nugyvenusi tokį pagreitintą, beprasmį, ekstatiško greičio sutrupintą gyvenimą.
Elena pažįsta šį priemiesčio rajoną prie Vilnelės, kur geltonai dažytuose mediniuose namukuose gyvena kelios sentikių šeimos. Kartą čia klaidžiojo, irgi pavasarį, iki ausų įsimylėjusi, dar studijavo tada ir iš mandrumo vis apsirišdavo galvą gėlėta skara – taip patiko jos vaikinukui. Tada prie jos prikibo toks girtas sentikis pelenų spalvos barzda, vijosi ją pakrante ir gašliai šūkčiojo:
– Slušaj, pastoj!.. Ty vet‘ staraverka, pravda? Slušaj, duša, ja ženu iščiu!.. Da ne sebe, synu svojemu!.. Ei!..
Jis svirinėjo, užsispyręs klibikščiavo Elenai iš paskos lyg pasenęs, bet vis dar poruotis trokštantis varnas, o ji, beveik nesuprasdama, ką jis ten šūkauja, uždususi, išsigandusi, skuodė tiesiai per dilgėles, skaudžiai nusidilgindama kojas. Su vaikinuku jie tąkart nesusitiko; tai jis paskyrė pasimatymą tokioje atkampioje, romantiškoje vietoje. Jis buvo slapukas, originalus, ir mėgo ją pakankinti. Gaila, kad Elena tą suprato ne iš karto. Bet Matukas buvo ne jo.
Namas, kurio ieškojo, stovėjo už sentikių rajonėlio, kitame upės krante – mūrinis, dviaukštis, ir, tą Elena pagalvojo iš karto, – nelabai jaukus. Bet jai buvo tekę gyventi įvairiuose namuose, įvairiose vietose, ji mokėjo prisitaikyti.
– Šitas, – parodė ji sūnui.
Uždusęs, surūgęs, po darželio pavargęs ir greičiausiai kaip visada alkanas, jis tik suraukė antakius.
Duris atidarė aukštas vyras su smėlio spalvos šortais ir prasagstytais marškiniais, pro kuriuos švietė liesa, raumeninga, tamsiai įdegusi krūtinė. Elena iš karto suprato, kad jis ir bus šeimininkas, ir dar – kad gyvena vienas, kažkas jo povyzoje tą sakė. Buvo kokia dešimčia metų už ją vyresnis, vadinasi, dar jaunas, tamsiais trumpai kirptais plaukais ir neįžvelgiamu intraverto veidu. Jo basos pėdos ant šviesių pušinių grindų atrodė didžiulės ir baisios, lyg roplio letenos. Elena pajuto įtampą, kokią dažnai ir aštriai išgyvendavo kai kurių vyrų akivaizdoje kaip vienišas ir beginklis moteriškos lyties žvėrelis.
– Labas vakaras, – maloniai pasisveikino ji.
– Kas čia? – dėbtelėjo į Matuką šeimininkas.
– Mano sūnus, telefonu juk sakiau, kad būsiu su vaiku.
– Su naminiais augintiniais nepriimu.
Jai net lūpa atvipo. Ir tik šeimininkui nusišiepus pagaliau suprato, kad tai – juokelis. Dingtelėjo, kad gal ir jai iš mandagumo reikėjo šyptelėti.
– Na gerai, brangieji, eime, parodysiu jūsų kamaraitę, – pasakė šeimininkas jau draugiškiau, tik truputį iš aukšto. Jo bosas skardėjo per garsiai net tada, kai stengdavosi kalbėti tyliai. Jis visas buvo per daug masyvus ir kažkoks gluminančiai, žeidžiančiai svetimas – tą ji pajuto iš karto. Bet jau neturėjo kur trauktis, paskubomis nesumetė, kaip išsisukti. Namas ir jo šeimininkas tiesiog įtraukė; ji pasidavė. Be to, vieta buvo tikrai gera: medžiai ir upė, autobuso stotelė šalia, o nuo pašto skyriaus, kuriame teta ją įtaisė dirbti, iki vaiko darželio galima nuvažiuoti autobusu vos per penkiolika minučių. O ir kaina – simbolinė. Taip Elena raminosi, kai liko viena su vaiku pirmame aukšte, aštuoniolikos kvadratų butuke su nešildoma belange virtuvėle, kur už kartoninės širmos dar buvo įrengtas dušas ir klozetas. Šeimininkas gyveno viršuje, jo žingsniai girgždėjo jiems virš galvų kaip atsargūs tykančio roplio grybšniai.
Jie atsikraustė kitą vakarą; atvažiavo su taksi, nes viena nepanešė drabužių, knygų, keleto indų ir žaislų. Visas jų turtas tilpo į keturis didelius šiukšlių maišus, kurie buvo labai patogūs ir jau ne pirmą sykį pasitarnavo kraustantis. Žaislus Elena sukrovė į savo kelionių kuprinę ir užkabino sūnui ant pečių. Jis zyzė ir skundėsi, bet ji paliepė: „Būk vyras!“; ir to pakako. Šeimininkas, atrodo, dar nebuvo grįžęs, bet ji turėjo raktus.
Elena nepastebėjo, neišgirdo, kada į kiemą įsuko raudona šeimininko „Toyota Corolla“. Ji visą vakarą tvarkėsi, dėliojo daiktus ir kantriai atsakinėjo į nesibaigiančius vaiko klausimus. Net balso nė karto nepakėlė, kad tik naujoje vietoje jam būtų jauku. Apie devynias, kai jau nusiprausę skaitė lovoje pasaką, viršuje staiga ėmė kalti. Kalti ir gręžti. Garsai buvo siaubingi, pranašavo nelaimę, juodu su Matuku krūpčiojo, gūžėsi ir dangstėsi ausis, niekaip negalėdami užmigti. Bet ji nieko nedarė.
Praėjo savaitė; vieną rytą atitraukusi užuolaidas Elena apsalo: kiemo viduryje didžiulė kuprota obelis pražydo lyg vatos kalnas. Ją apėmė gerai pažįstamas, sunkiai ištveriamas ilgesys. Ilgai stebėjo miegantį sūnų, ir buvo taip gaila jo, ir savęs, bet ypač jo.
Su šeimininku matėsi vos keletą kartų, prasilenkdavo vakarais; buvo šilta, juodu su Matuku vakarieniaudavo atsidarę į kiemą duris. Vieną tokį vakarą šeimininkas pasiteiravo, ar gerai jie įsikūrė, ir daugiau nekreipė į juos jokio dėmesio. Tik po devintos pašėldavo kalti ir gręžti; tuose garsuose Elena tarėsi juntanti neapykantą.
Vieną vakarą jis išlipo iš mašinos, prasisagstė kostiumą, apsižvalgė po kiemą ir prasitarė, kad čia trūksta gėlių.
– Amžinatilsį mama mėgo tulpes, tik kaip ir kada jas sodint? – stovėdamas kiemo vidury šnekėjo šeimininkas. Elena iš karto suprato, ką turi daryti. Ji nupirko našlaičių kerų: smulkių, sodriai violetinių žiedų su geltonomis burnelėmis ir pasodino abipus tako, kuris vedė per kiemą nuo vartų iki namo. Vakare šeimininkas sustojo ant tako ir apžiūrėjo gėles. Elena ir vaikas sėdėjo ant savo slenksčio, ji gėrė arbatą ir ilgai įkalbinėdama, leisdama Matukui žaisti, mėgino sumaitinti jam avižinę košę.
– Našlaitės? Jūsų sesutės, ar ne? – pagaliau nutaikęs į ją pašaipų žvilgsnį ištarė šeimininkas. Elena tik iš tono pajuto, kad ją pašiepia; žodžių prasmę suprato vėliau. Jis nusijuokė ir praeidamas suvėlė Matukui plaukus. Jam lipant lauko laiptais į antrą aukštą, Elena iškėlė galvą ir garsiai pasakė:
– O ar kada pastebėjot, kad našlaitės žiedas savo konfigūracija primena orchidėją? Gal jos net giminingos?
Šeimininkas sustojo ant laiptų ir mąsliai, smalsiai ir kažkaip kandžiai įsižiūrėjo Elenai į veidą. Ji sutriko; jis aiškiai tuo mėgavosi.
– Nenorėkite būti protinga, iš to nieko gera.
Ir užlipo aukštyn, tyliai, patenkintas, lyg katinas užvėrė duris.
Nuo tų jo žodžių Elenai visą naktį buvo bloga. Suprato, kad daugiau negali sakyti nieko panašaus. Gal ir gerai. Juk nebūtina šeimininkui patikti, su juo draugauti, tą ji žinojo. Svarbu tvarka, ir laiku sumokėti pinigus.
Apskritai naujoje vietoje abu su Matuku prastai miegojo.
Ji vengė susitikti su šeimininku, o netyčiom susidūrusi tik pasisveikindavo ir skubiai nuleisdavo akis. Atrodo, jam tai tiko. Bet vieną šeštadienį jis prikibo.
Elena dar iš vakaro paliko Matuką nakvoti pas pusseserę, kurią šis mylėjo; visą dieną tvarkėsi, paskui puošėsi, rengėsi eiti į draugės gimtadienį. Apsivilko savo mėgstamą šilkinį sijoną stambiomis baltomis aguonomis mėlyname fone, pasileido šviesius, silpnučius, ties smilkiniais lyg vijokliai pasigarbiniavusius plaukus. Jos neryškus, kasdien menkai padažomas veidas galėdavo staiga nušvisti momentiniu grožiu, tai priklausė nuo nuotaikos, o šiandien ji iš pat ryto buvo puiki. Seimininkas šmėžavo kieme iki pusės nuogas, su šortais, nes buvo karšta. Jis krapštėsi altanoje, kažką ten tvarkė. Viduje buvo tvanku, bet Elena nepravėrė lango, kad nereikėtų su juo sveikintis. Vakare, kai jai atėjo laikas išeiti, šeimininkas vis dar tupėjo altanoje ir taisė suolelį, pasistatęs ant stalo atkimštą alaus butelį. Ji išnėrė į kiemą švytėdama sijono aguonomis ir palaidais plaukais, užrakino duris ir artėdama prie altanos (mat takelis vingiavo pro ją) laukė momento, kada galės pakelti akis ir pasisveikinti su šeimininku. Jis laukė jos atsitiesęs, prisimerkęs ir blizgantis, toks didžiulis.
– Išeini?
Elena pajuto, kad šeimininkas ją tujina ne įžūliai, bet todėl, kad jo min¬tyse ji užima didesnę vietą, negu įsivaizdavo. Tai pamalonino, bet ir vertė įsitempti.
– Taip, – atsakė ji.
– Kur?
– Į svečius.
– Kada grįši? O kur, beje, vaikas?
– Pas draugę.
– Ką, į pasimatymą eini?
Elena, nutvilkyta jo kiaurai veriančio žvilgsnio, papurtė galvą.
– Juk tave paliko, ar ne? Įtaisė vaiką ir pabėgo. Matau tave kiaurai, vargšele, – nužvelgęs ją nuo galvos iki kojų pareiškė šeimininkas. Ir vėl pasilenkdamas prie suolelio lyg tarp kitko pridūrė: – Graži suknelė.
– Ačiū. Tai sijonas.
– Tikrai? – jis kilstelėjo antakius. – Aš neskiriu.
Ir nusisuko. Elena liko stovėti ant tako, be žado, prispaudusi prie krūtinės nutirpusią ranką. Seimininkas sakė teisybę; viskas ir buvo taip, kaip jis sakė. Ką ji galėjo padaryti? Nebesinorėjo jau į jokį gimtadienį, bet ji nusigręžė ir automatiškai, netekusi spindesio, nužingsniavo iki vartelių.
Prabėgo dar mėnuo; medžiai suvešėjo, kamienų, šakų skeletai visiškai pradingo iš jų ištryškusioje augmenijoje. Kiemas tarsi sumažėjo, tiek jame atsirado lapų, vijoklių, žolės, gėlių. Čia buvo taip gražu, ūksminga ir intymu, lyg rojaus dugne; čia galėjai mylėti ar bent jau svajoti apie meilę taip ryškiai, kad vieną dieną ji būtų tikrai atėjusi. Jeigu ne tas virš galvos gyvenantis žmogus! Vien savo žingsniais jis sukeldavo nežmonišką įtampą, jo judesiai pasiekdavo Eleną kiaurai sienas. Matukas irgi viską juto, buvo irzlus ir įnoringas, ji gerokai su juo privargdavo. Vieną vakarą ji vežė sūnų iš darželio, alkana ir pavargusi, ir visą kelią galvojo, kaip grįžusi iškeps miltinių blynų alkiui užmušti. Bet įžengusi virtuvėlėn aptiko, kad nebeturi miltų. Jėgos apleido, užplūdo neviltis, ji nebeturėjo jėgų vėl su vaiku tampytis iki krautuvėlės, o palikti vieno negalėjo. Atsitūpusi prie šaldytuvo lyg nuskriaustas paukštis ji pravirko – stipriai, spazmiškai, išgąsdindama vaiką. Nežinodamas kaip reaguoti, jis paleido į ją plastmasinę kaladėlę. Si neskaudžiai bilstelėjo Elenai į nugarą, bet ne tai buvo svarbiausia. Ji pakilo ir trenkė sūnui antausį, negailėdama, kaip suaugusiam. Jam prasidėjo isterija.
Iš pradžių Elena kantriai laukė, kol sūnus išsišėls ir nurims; šiaip ar taip, jautėsi kalta. Vaikas klykė užsimerkęs, klaikiai raukydamasis, tampomas traukulių. Išsigandusi mėgino paguosti, bet jis daužė jai per rankas, draskė sau veidą ir reikalavo išeiti. Ji išėjo. Užtrenkė duris ir stovėjo tamsioje virtuvėlėje. Matukas daužė ir spardė duris, reikalaudamas: „Ateik!“ Ji atidarė duris, bet jis vėl spiegė: „Išeik!“ Tada Elena pakėlė balsą, grasindama išsitraukti diržą. Ją vėl pagavo bejėgiškas pyktis, galva neišlaikė tironiško triukšmo, kuriuo vaikas reikalavo iš jos kažko, ko ji negalėjo duoti. Jis vis nesiliovė. Tada sugriebė jį ir ėmė daužyti per nugarą, sėdmenis, pakaušį, išliedama visą neapykantą, kiek jos turėjo, trokšdama, kad jis užtiltų ir liautųsi ją kankinęs, ir dar – trokšdama nubausti save už viską, už visą savo gyvenimą. Vaiko tai ne tik neapramino, bet visiškai išvedė iš proto. Jis klykė net pamėlęs, ir, pakėlęs į motiną užburkusių akių plyšelius, žvilgsniu maldavo padėti. Staiga ji paleido jį ir apkabino raudodama, suvokusi, kad jis ir pats nori liautis, bet jau nebegali, o ji, kvailė, neįstengia jo nuraminti. Abu kūkčiojo apsikabinę, apkvaitę, išvarginti tos psichinės audros, širdys daužėsi visai šalia ir pamažu rimo; valgyti jau nebesinorėjo, tik miegoti. Bet staiga Elena kažką pajuto. Atsigręžė ir aiktelėjo: jų virtuvėlėje lyg milžiniškas džinas, įrėmęs galvą į lubas, stovėjo šeimininkas. Jie negirdėjo jo įžengiant, nežinojo, kiek daug jis matė.
– Kas čia per triukšmas? – paklausė jis.
Elena išsigando, kad Matukas vėl neužsivestų, be to, jai buvo nežmoniškai gėda.
– Nieko, jau viskas gerai.
Ji atsistojo, visiškai užstodama sūnų, pasitaisė išsidraikiusius marškinėlius, juto, kaip iš nugaros prie jos šlaunų priglunda vaikiškos rankutės.
– Matai, kodėl neklausai mamos?
Tyla.
– Jis klauso, nereikia… Tiesiog šiandien abu pavargom, jau gulsim.
– Mamos reikia klausyti. Aš visada klausiau, ir matai, koks didelis užaugau.
Matukas kyštelėjo galvą ir įsispitrėjo į šeimininką išplėtęs užverktas akis.
– Netriukšmausi daugiau?
Vaikas tik spoksojo, bet nekrustelėjo. Elena vos laikėsi ant kojų, trokšdama, kad šeimininkas paliktų juos ramybėje.
– Jis netriukšmaus. Atsiprašome. Gal jau leiskite mums atsigulti, – gailiai, nervingai sukuždėjo ji atidarydama duris į kiemą. Lauke dar buvo šviesu, skaudžiai, negailestingai. Ji krūptelėjo ir prisimerkė. Stabtelėjęs ant slenksčio šeimininkas atidžiai ją nužvelgė ir jai pasirodė, kad pirmą kartą mato jo veide užuojautą.
– Kartais gali man jį palikti, – pasakė jis. Ir pakilo laiptais į viršų.
Netrukus ji tikrai paliko Matuką šeimininkui. Mat penktadienio vakarą
bendradarbės įkalbėjo nueiti į teatrą.
Spektaklis jai nepatiko. Aktoriai dirbtinai rėkė, maivėsi ir imitavo lytinį aktą, čia nebuvo poezijos, nebuvo gražios muzikos ir metaforų, kurias reikia nutraukti kaip kalkę nuo popieriaus ir atpažinti tikrovės kontūrus. Elena grįžo namo prislėgta, tarsi ją būtų apgavę ar net apiplėšę, nors už bilietą nereikėjo mokėti, bendradarbės turėjo kvietimus. Tai, ką išvydo kieme, buvo tarsi to bjauraus spektaklio pratęsimas: jos vaikas, jos mažasis sūnus, stovėjo taikydamasis tikru pistoletu. Tas baisus daiktas jam buvo aiškiai per sunkus, rankutės virpėjo. Bet dar kraupesnis buvo jo burną iškreipęs pasitenkinimo šypsnys. Panašus šypsnys darkė ir prie jo pasilenkusio šeimininko veidą. Jis padėjo Matukui nusitaikyti į taikinį ant tvoros. Elena suriko ir pasileido tiesiai per žolę:
– Ei, ką gi jūs darot! Jis dar per mažas!
– Nesikišk, mes mokomės šaudyti, – nė nepažvelgęs jos pusėn atšovė šeimininkas.
– Tai juk tikras ginklas, – neatlyžo ji, reikalaudama, kad atiduotų jai sūnų.
– Nieko tokio, mes gi šratais šaudom.
Jis padėjo Matui nuspausti gaiduką, jie pataikė į taikinio kraštą, vaikas sucypė iš pasitenkinimo. Kaip ir šeimininkas, jis nekreipė į motiną jokio dėmesio. Ji neteko jėgų; įsižeidė ir nuliūdo. Užsidarė savo būste, užtraukė naktines užuolaidas, kad jų nematytų, atsivertė knygą. Vaikas grįžo už gero pusvalandžio, įkaitęs ir išsišiepęs, tarsi sudaręs sandėrį su šėtonu. Ji negalėjo į jį net pažvelgti.
Po to įvykio Elena galutinai apsisprendė bėgti. Ne tik todėl, kad šeimininkas, lyg turėdamas išskirtines teises, nusitaikė į jos sūnų. Jis pavojingai įsismelkė tarp jos ir vaiko, ir šitaip galėjo dar geriau ją valdyti. Elena paskambino pusseserei ir susitarė laikinai, kol susiras naują vietą, pagyventi pas ją. Kitą dieną darbe ji nerimavo, kaip vakare teks viską pasakyti šeimininkui. Parsivedusi Matuką iš darželio, pavargusi ir išalkusi, ji suprato, kad neišdrįs. Reikėjo sprukti tyliai, palikti ant šaldytuvo raktą ir pinigus už nugyventą laiką, rytoj pat, iš ryto pasiimti būtiniausius daiktus ir tiesiog nebegrįžti.
Elena apie tai tik galvojo, su niekuo nesitarė, gal tik telefonu su pussesere. Bet šeimininkas užuodė jos kėslus. Vakare ji pro langą matė, kaip jis iššoka iš savo raudonos „Toyotos“ žvalesnis nei paprastai su išsipūtusiu pirkinių maišu. Ir iš karto suprato, kad pasibels į jos duris.
Jis pasibeldė. Šypsojosi iš aukšto, lyg glostydamas savo prašmatniu apsilankymu ir atrodė netgi gražus su kostiumu ir žydrais marškiniais.
– Svečiai, – pranešė garsiai, neva Matukui, bet iš tiesų labiau jai.
Maišuose buvo arbūzas, šokoladiniai saldainiai, ledų dėžė ir nepigus šampanas.
– Užeikim, prisėskim, – vadovavo šeimininkas maloningais mostais, per plačiais jų ankštam kambarėliui, savaip išrikiuotiems baldams ir daikteliams. – Atnešk taures.
– Neturiu, – išsigandusi, kad tuoj viską sugadins, sušnabždėjo Elena.
Šį kartą šeimininkas nesikabinėjo, jokia smulkmena negalėjo sugadinti jam nuotaikos.
– Ar šiandien tavo gimtadienis? – paklausė Matukas; jis dar atsiminė vakarykštį šaudymą ir tikėjosi jį pakartoti.
– Gimtadienis? Ne, aš nešvenčiu gimtadienių.
– Tai kas tada? – tiesdama šeimininkui du arbatos puodelius, pasiteiravo Elena.
Jis tylėdamas įpylė į puodelius šampano, tada privertė ją atsisėsti ir rimtai nužvelgė.
– Noriu kai ką pasiūlyti.
– Tikrai? – sukuždėjo Elena beveik dusdama iš siaubo. Ir staiga jai išsprūdo, turbūt tik iš noro viską sustabdyti: – Bet mes išsikraustome!
Gal ir nereikėjo to sakyti; akimoju viskas apsivertė. Net šampanas liovėsi putojęs ir šnypštęs.
– Kas čia per naujienos? Pirmąkart girdžiu.
– Ruošiausi šiandien jums pasakyti…
– O kas atsitiko?
Elena žiopčiojo, nerasdama žodžių, skėstelėjo rankomis.
Šeimininkas sugriebė jos riešą ir lėtai, stipriai suspaudė, su neapykanta stebėdamas, kaip jos veidas persikreipia iš skausmo. Matukas pravirko, ir Elena sušnabždėjo nežiūrėdama į jį, stengdamasi kuo ramiau:
– Nebijok, dėdė žaidžia…
Bet vaiko neįtikino.
– Nori dar?.. Nori?.. – sušnypštė šeimininkas. Ji papurtė galvą stipriai suspaudusi lūpas. Jis paleido. Riešas tvinkčiojo ir degė. Elena padėjo jį ant sijono ir bukai įsispoksojo į grindis, trokšdama kuo greičiau mirti, o gal ir įsivaizduodama, kad jau yra negyva. Matukas prisispaudė jai prie šono. Staiga, pervertas netikėtos minties, Elena net pajuto, kokios, šeimininkas įsmeigė į jį akis. Paplekšnojo sau per šlaunį kviesdamas vaiką:
– Eikš!
Matukas dvejodamas priėjo. Seimininkas sugriebė jį už liemens ir pasisodino ant kelių.
– Niekur jūs nedingsit, – įsmeigęs į Eleną nugalėtojo žvilgsnį pareiškė jis. – Kur raktai?
Ji iš karto sumetė, kad šeimininkas ketina juos užrakinti. Ir tuojau pagalvojo apie langą, naktį galėtų pro jį iššokti, bet kitą akimirką, pervertas tos pačios minties, jis irgi atsigręžė į langą. Už jo lyg baltas vestuvių kalnas žydėjo obelis.
– Tiek to, – nusileido jis. – Matai, atnešk peilį.
– Jam negalima imti peilio, – išdrįso paprieštarauti ji.
Seimininkas nesiginčijo. Nukėlė vaiką nuo kelių ir pats atsinešė iš virtuvėlės didžiulį buką peilį, stovėdamas supjaustė arbūzą tiesiai ant jos rašomojo stalo, aptaškydamas knygas ir popierius. Elena padavė dubenį.
– Geriau jūs niekur nerasit. Ir apskritai… apskritai štai ką noriu pasakyt… aš juk ruošiausi jums pasiūlyti… – jis nutilo ir sutrikęs pažvelgė į Eleną, jo akys pasidarė tokios kvailos ir maldaujančios, lyg šuns.
– Pasilikit pas mane, nemokamai, – jis padėjo peilį ir droviai, negrabiai suspaudė jos ranką lipniais nuo arbūzo pirštais.
– Nereikia, – papurtė galvą Elena. – Juk mes visai nepažįstami.
Ji turėjo galvoje „svetimi“, bet iš gailesčio šito nieku gyvu nebūtų pasakiusi.
– Tai susipažinsim, kokios problemos? Imkit arbūzo, valgykit, aš jums dar atpjausiu, – šeimininkas įnirtęs kapojo arbūzą, net stalas drebėjo. – Peilis atšipęs, vargšele, nėr kam pagaląsti…
Elena sustingo, pirmą kartą per visą laiką su juo išgyvendama aiškų ir gryną, su niekuo nesumaišomą pyktį. Bet arbūzas jau buvo supjaustytas, reikėjo vaišintis, kad viskas eitųsi taip, kaip nori šeimininkas. Vaikas paėmė pirmas. Tada Elena, nenorom, jos ranka virpėjo, virpėjo visas kūnas. Šeimininkas prisikišęs stebėjo, kaip ji valgo, godžiomis, ašarotomis akimis, lūpomis kone liesdamas jos kandamą arbūzo pusmėnulį.
– Aš apipilsiu tave pinigais, mažute, – sušnypštė tiesiai Elenai į burną. Ji nedrįso atsitraukti, parodyti, kad jai nemalonu. Tik suprato, kad negali priešintis, kad šį vakarą turi su viskuo sutikti. Linktelėjo, desperatiškai rydama arbūzą, tarsi juos su Matuku tai būtų kaip nors išgelbėję.
– Tu tokia… našlaitė, tokia švelni… – kišdamas Elenai dar vieną riekę vapėjo šeimininkas. Jis užsispyrusiai troško, kad ji valgytų, tai buvo panašu į žudymą – lėtą, nesąmoningą, bet teikiantį nepaprastą malonumą. Jis nušluostė jai nuo smakro sultis ir įkišo pirštus į burną. Ji klusniai laižė, žiūrėdama šeimininkui į akis. Sūnus išplėtęs akis spoksojo į juos nuo sofos, šeimininkas vis labiau jaudinosi, bet prie vaiko daugiau nieko nedrįso.
– Juk aš jus visur surasiu… – išeidamas sušnibždėjo jis, lyg užantspauduodamas Eleną antspaudu su savo inicialais.
Jie paspruko rytą, švintant. Pasiėmė tik būtiniausius daiktus, kiek galėjo panešti. Elena net knygas paliko, atsisveikino su jomis ašarodama, atsiprašinėdama, lyg su išduodamais mylimaisiais, pasiėmė tik rusiškai išleistą Lorkos tomelį. Didžiausias jos turtas snūduriuodamas kabojo ant peties, jo kojytės skaudžiai daužėsi jai į dubenį; bet nieko. Ji stabtelėjo už vartelių ir paskutinį kartą nužvelgė ūksmingąjį rojaus kiemą, kuriame, tik dabar pagaliau suprato, tiek kankinosi. Nuo upės kilo rūkas, kaip išprotėjusios čiulbėjo lakštingalos, apsunkę medžių kupolai dar miegojo, gaivi vėsa kandžiojo jos nuogas blauzdas. Ji kvaito nuo laisvės kvapo, kaip ir kiekvieną sykį, kai iš kur nors bėgdavo. Norėjosi verkti ir juoktis, tai buvo taip panašu į įsimylėjimą! Skubėdami į autobusą jie pametė Matuko batelį, apsižiūrėjo jau stotelėje; bet negrįžo. Nieku gyvu nebūtų ten grįžusi.
Netrukus ji užmiršo šeimininką, liovėsi krūpčiojus, kai kas nors paskambindavo į duris. Retkarčiais tik skausmingai pasiilgdavo savo knygų, tų senųjų, su kuriomis buvo praleidusi pusę gyvenimo, nulaistytų arbata ir katarsio ašaromis, su pieštuku pabrauktomis citatomis, piešinėliais paraštėse ir spontaniškai brūkštelėtomis mintimis. Stengėsi negalvoti, kokiose rankose vargšelės liko. Tik po keleto mėnesių atsitiktinai sužinojusi šeimininko pavardę, Elena juokėsi iki ašarų, juokėsi ir negalėjo nusiraminti: jo pavardė buvo Nekaltutis.
Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį
2011 m. Nr. 11
Juozui Grušui – 110
Juozo Grušo pavardę išvydau atsikraustęs mokytis į Kauną. Dabar negaliu pasakyti, ar provincijos mokykloje apie jį ką nors buvau girdėjęs. Kaune susidarė įspūdis, kad rašytoją žino visi. Skleidžiama tiesa skambėjo taip: rimtieji lietuvių rašytojai arba pabėgo į Ameriką, arba įsikūrė Vilniuje, Kaune liko vienintelis dramaturgas Grušas.
Žinoma, tuo laikotarpiu čia dar gyveno Adomas Lastas Juodasai, bet iš jo visi šaipėsi, nes, norėdamas įsiteikti tarybų valdžiai, prirašydavo visokių niekų: „Žmonės gatvėj susitikę, / viens kitam paduos žvaigždikę“ ir pan. Kartą Lastą man parodė Laisvės alėjoje, – tikrai buvo nusenęs, vėjas jį nešiojo iš vienos gatvės pusės į kitą. O Grušas tvirtai laikėsi Žaliakalnyje savo name, kaip dera rimtam rašytojui. Ten kūrė dramas, kurias statė Kauno dramos teatras. Nė vienos nebuvau skaitęs, nemačiau nė vieno pastatymo. Ir nors į klasiką žiūrėjau gana anarchistiškai, nė sykio nesuabejojau, kad Grušas rašo puikias pjeses, kurios teatruose sukelia anšlagus. Tikriausiai dėl to buvo kalti aktoriai, liaupsinę Grušą ant kiekvieno kampo, kiekvienoje knaipėje. Aš klausiausi pastatęs ausis, skaičiau atsiliepimus miesto laikraštyje. Iš tolo Grušas atrodė kaip netyčia užsilikęs mamutas. Tada sužinojau, kad prieš karą jis rašė noveles, išleido romaną, beje, buvo išbandęs ne vieną žanrą. Po „Profesoriaus Marko Vidino“ premjeros 1962 m. dramaturgas Grušas kelias dienas „Tulpėje“ per pietus priiminėjo sveikinimus, vaišino aktorius, žodžiu, kultūringai šventė. Kažkas iš aktorių (gal Algimantas Voščikas?) nuvedė mane prie Grušo staliuko, pristatė. Buvau ką tik išleidęs savo pirmąją knygelę. Prisimenu, tada jis išsakė mintį, kurią vėliau dažnai kartodavo: gerai, kad pradedi nuo eilėraščių, visi turėtų pradėti nuo eilėraščių, eilėraščiai atpalaiduoja vaizduotę, išmiklina stilių, nesvarbu, ką vėliau rašysi, poezijos bandymai visiems rašytojams išeina į naudą. Prie Grušo staliuko ilgai neužsisėdėjau, išgėriau pasiūlytą stikliuką, kavos puodelį ir pasišalinau, bijodamas, kad neužklaustų, kaip man patiko jo pjesė. Tačiau to, man regis, niekada nedarydavo, žiūrovai patys skubėdavo pasakyti jam komplimentus. Vėliau ir aš jau galėjau taip elgtis, pagret pažiūrėjęs „Herkų Mantą“ bei „Profesorių Marką Vidiną“.
Lyg ir neprisimenu daugiau pažįstamų žmonių, kurių vardais Kaune būtų pavadintos gatvės. Su Baršausku tik prasilenkiau, jis – rektorius, manęs, aišku, neįsidėmėjo, nors per mandatinę komisiją palaikė nutraukdamas kamantinėtojus, panūdusius išsiaiškinti, kas mano tėvai. Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai. Ir „Tulpėje“ tarp šmirinėjančių padavėjų, kurias jis vadindavo vardais, o šios pamačiusios metrą įžengiant bemat prišokdavo, pasirengusios aptarnauti, ir gatvėje, kai iš lėto kopdavo į Žaliakalnį. Tarsi kalnas, judantis į kitą kalną. Tokį, tiesa, jį mačiau tik kartą – ilgu juodu lietpalčiu, smarkiai palinkusį, sunėrusį rankas už nugaros ir dideliais lėtais žingsniais kopiantį aukštyn Žemaičių gatve. Buvo didelis ir ramus. Kartais prasižiodavo, išmesdamas dūmų ir pelenų debesį, ir vėl užsičiaupdavo. Netryško geizeriais, neburbuliavo, kaip dauguma teatralų. Septintąjį dešimtmetį Grušas buvo grynų gryniausias teatralas – rašė dramas, vos ne kasdien lankėsi teatre, kavinėje sėdėjo apsuptas aktorių ir teatro gerbėjų, net iš Vilniaus jį lankydavo vien teatro žmonės: režisieriai, teatrologai, redaktoriai. Šiandien po penkių dešimtmečių matydamas, kaip mirguliuoja teatro pasaulis, kaip keičiasi jo tarnai ir mados, galiu paliudyti, – Grušas lietuvių teatre išsilaikė itin ilgai ir nėra garantijos, kad po kurio laiko prie jo kūrybos nebus grįžta.
Grušas nebuvo veiksmo žmogus, bent jau tas šešias dešimtis perkopęs rašytojas, kurį man teko pažinti. Iš jo biografijos žinome, kad prieš karą ir mokytojavo, ir dirbo redaktoriumi, netgi buvo rašytojų draugijos pirmininkas, – visi šie darbai reikalauja aktyvios veiklos, taigi gal jaunystėje Grušas buvo kitoks, – ko nežinau, to ir nesakau. Šešiasdešimtmetis rašytojas nesiveržė į disputus, nebuvo karingas, veikiau atlaidus, tolerantiškas. Grušo reikėjo klausytis, nes niekada nekalbėjo tuščiai ir formaliai. Buvo galima bandyti jį provokuoti, ką dažnai darė žurnalistai. Neatsilikome ir mes, jaunesni kolegos. Leptelėdavome savo kategorišką nuomonę apie kokį nors įvykį, veikėją, reiškinį ir laukdavome, ką pasakys Grušas. O jis arba viską nuleisdavo juokais, arba imdavo mūsų suniekintą asmenį teisinti, arba leisdavosi į filosofijas, kodėl šitaip nutinka gyvenime, pateikdamas galybę praeities faktų, žodžiu, konkretų niekelį įpindavo į platų istorinį kontekstą taip, kad nebeatrodydavo, jog mūsų smerkiamas dalykas yra reikšmingas ir niekingas. Matyt, todėl kai kurie rašytojo bendraamžiai bei visokie funkcionieriai Grušui buvo prilipdę neatplėšiamą epitetą – katalikas. Vilniaus valdininkai taip ir klausdavo: na, kaip laikosi jūsų katalikas Grušas? Ne iš karto supratau, kodėl jį taip vadina, pagalvodavau, gal dėl prieškario praeities, priklausymo kokioms nors katalikiškoms organizacijoms, kažkokio išskirtinio užsiangažavimo jų veikloje. Vėliau susigaudžiau, kad tikriausiai dėl kitko – Grušas nekišo pirštų į varstomų durų tarpus, net raginamas nieko nesmerkė, nepasirašinėjo po visokiais kaltinamais laiškais, tai po karo buvo traktuojama kaip lojalumo sovietinei valdžiai ženklas. Todėl ir prigijo tas epitetas, kuris ne tiek atspindėjo Grušo religingumą, kiek reiškė valdžios žmonių pašiepiamą jo dorovinį nusiteikimą, pagrįstą krikščionišku mokymu. Katalikas, nes nesielgė kaip bolševikas. Grušas nebuvo kovotojas, jis buvo išminčius. Meistriškai išsisukdavo nuo keblių klausimų. Tarkime, užklaustas apie kokią savo gyvenimo realiją, sakydavo, kad jo asmeninis gyvenimas yra pilkas ir neįdomus, apie tai neverta kalbėti, o paprašytas atskleisti kūrinių prototipus, dėstydavo savo teoriją apie realybės ir vaizduotės minkymą: atseit tikrovė, istorijos faktai, realios istorijos mene turi būti sumaišomos su išmone, iliuzijomis ir idealais, paverčiama vientisa mase ir tas molis gerai išminkomas – taip atsiranda meninė tikrovė, pranašesnė ir svarbesnė už konkrečią realybę. Senasis Robertas Antinis, paklaustas, kas svarbiausia skulptoriaus darbe, atsakydavo dar paprasčiau – gerai išminkyti molį. Kitaip tariant, vaišinkitės, mielieji, pyragėliais, bet į virtuvę nelįskit. Grušas, regis, gudraudavo ir dėl savo sveikatos. Kad jo netampytų po visokius renginius, susitikimus, neverstų sakyti kalbų mokytojų ir akušerių konferencijose, nuolat pasiskųsdavo silpna sveikata, vis negaluodavo, mažai rodydavosi viešumoje. Tikroji priežastis buvo kita, – jis kūrė, mąstė apie būsimas dramas, konstravo siužetus, lipdė charakterius, apie ką yra prasitaręs knygoje „Neramios šviesos pasauliai“. Taigi visokie tušti pasisėdėjimai rašytoją blaškė, atitraukdavo nuo kūrybos katilo, nuo karštų sumanymų, todėl ir apsimetinėjo didžiu paliegėliu, nors tikrai toks nebuvo. Jo sveikata sušlubavo tik įkopus į devintą dešimtį. Jau sakiau, Grušas man priminė kalną. Matyt, ne vien stambia figūra, bet ir nepaliaujamai kunkuliuojančia vidaus gelme. Be galo apgaulingas vaizdas: iš išorės palaimingai ramus, viduje verdantis, viską kristalizuojantis, perdirbantis į naują tikrovę, kuri vėlgi yra apgaulinga – labai primena realų gyvenimą, nors tokia ir nėra.
Pirmą kartą į Grušo namus Kalniečių gatvėje mane nusitempė aktorius Kęstutis Genys. Tai nutiko rudens vidurnaktį, rodos, 1963 metais. Keliese gurkšnojom tada dar naujoje, o dabar jau nebeegzistuojančioje „Tartu“ kavinėje. Dvyliktą ją uždarė, kompanija bemat išsisklaidė, o mane Genys prikalbino užsukti pas Grušą. „Jis netoliese gyvena. Pamatysi, apsidžiaugs, kad užėjom“, – įtikino mane Kęstutis. Gal ir aš paskutinę akimirką būčiau dezertyravęs, bet Grušo namuose tikrai degė šviesa, kaip vėliau paaiškėjo, ne kur kitur, o rašytojo kambaryje. Genys pabaladojo, Grušas įsileido, sugužėjom į jo kambarį namelio dešinėje su šviečiančiu langu į sodą. Aktorius iškart krito ant kelių: „Maestro, atleiskit, kad taip vėlai, baisiai norėjom jus pamatyti, pasišnekėti.“ Rašytojas prašo jo keltis ir sėstis, tas vis tiek vaikšto keliais po kambarį ir byloja, kad Grušas – genijus, dramos korifėjus, kad niekas Lietuvoje jam niekada neprilygs. Teatras. Galiausiai dramaturgas kažkur surado pradėtą vyno butelį, visi susėdome prie apkrauto knygomis stalo. Neprisimenu, ką šnekėjom, ką aptarinėjom, buvau nustebintas, kad Grušas visiškai nesipiktino nei prastoka svečių savijauta, nei naktiniu vizitu, juokavo, gurkšnojo su mumis vyną, švelniai traukė Kęstutį per dantį. Kai po geros valandos išsidanginom, Genys pareiškė: „O ką aš sakiau, matai, kad apsidžiaugė.“ Šitaip teigti nedrįsčiau, bet kad neišvijo ir netgi pavaišino, tikras faktas. Vėliau aš supratau, kad Grušas, kaip tikras teatralas, buvo pripratęs prie panašių artistiškų triukų.
Rašytojas nebuvo gyvenimiškų istorijų pasakotojas. Tatai turėjau galimybę patirti vėliau, kai Kaune atsirado žurnalas „Nemunas“, kurio redakcijoje dirbau nuo pirmos dienos. Grušas buvo redkolegijos narys, mūsų patarėjas, kritikas ir gynėjas. Mes už jo nugaros jautėmės kaip už mūro sienos, nors pats tokia siena, atrodo, nesijautė. Skyrėsi nuo kitų solidžių rašytojų vilniečių, užsukančių į redakciją. Anie, daugiausia buvę žurnalistai, na kad ir Baltušis, Petkevičius, neužsičiaupdami pylė įvairiausias istorijas apie žinomus asmenis ir paprastus žmonelius, stebindami mus turtinga kalba ir imlia atmintimi. Grušas stebino kitkuo – giliu mąstymu, sugebėjimu lyginti ir rūšiuoti tikrovės reiškinius, analizuoti literatūrą bei teatrą, formuluoti redakcijos uždavinius, kūrybinius tikslus, apibūdinti kultūros situaciją ir menininkų pastangas atsinaujinti bei tobulėti. Nepastebėjau, kad jis ką nors labai keiktų, piktintųsi kokiais nors valdininkais, redaktoriais, režisieriais, kvaila tvarka, žodžiu, efektingai reikštų savo neigiamas emocijas, kaip darė kiti garsūs autoriai. Nebent grakščiai pasišaipydavo, tarsi apgailestaudamas, kad kažkas taip neprotingai pasielgė. Buvo itin dėmesingas modernioms meno kryptims ir jauniesiems autoriams. Yra sakęs, kad visada perskaito žurnale spausdinamą poeziją, o kitką skaitąs pasirinktinai. Šalia kitų rašytojų profesionalų jis atrodė kaip profesorius greta gabių liaudies pasakorių. Kurti neprastą literatūrą mokėjo ne vienas, netgi mes, jaunesnieji, šį tą nuveikdavom, tačiau sistemiškai apibūdinti ir psichologiškai pagrįsti kūrybinę veiklą, lyginti kryptis, pastangas ir rezultatus, neužkliūvant už smulkmenų ir subjektyvių simpatijų bei antipatijų, sugebėjo tik Grušas. Kai kurie jo pasakymai man ligi šiol skamba kaip aforizmai, grakščiai transformavę svarią autentišką išmintį. Jau užsiminiau apie molį, iš kurio Grušas siūlė minkyti meninę tikrovę. Dar jis mėgdavo kartoti, kad kūryba yra žmogaus dvasinė veikla, išreikšta metafora. Skamba kaip matematinė formulė. Netgi nežinau, ko siekdamas, – gal norėdamas mus, kitos kartos žmones, padrąsinti, o gal ir pagąsdinti, – nesiliaudavo tvirtinęs, kad kūryba yra sunkus darbas, verčiantis tam pasiryžusį žmogų kovoti su chaosu ir savyje, ir išoriniame pasaulyje. Beje, Grušas neturėjo dviejų pavidalų: išeiginio ir kasdieniškojo, neretai sutinkamų meno pasaulyje. Tais pačiais žodžiais ir sakiniais, kuriais dėstė savo pažiūras įvairiuose interviu, jis kalbėjo ir privačiuose pokalbiuose „Tulpėje“ ar Kalniečių gatvėje. Ir į mikrofoną, ir tiesiai į mūsų ausis bylojo ta pačia intelektualo ir erudito kalba – logiškai ir aiškiai, pabrėždamas gyvenimo reiškinių prasmę. Tekdavo pasitempti, susikaupti, kad ko nors nepraleistume. Žinoma, atsiminti viską, ką šnekėjo Grušas, vargu ar įmanoma. Net pedantiškasis Martinkus, vėliau nemažai rašęs apie rašytojo kūrybą, manau, ką nors bus praklausęs. Ne viską į magnetofoną įrašė ir tuo metu radijuje dirbęs Petras Palilionis. Gerai, kad nemažai Grušo pamąstymų sudėta knygon „Neramios šviesos pasauliai“ bei penktame „Raštų“ tome. Nekalbu apie dramas ir prozą, remdamasis žinomu kritikų pašmaikštavimu, kad veikėjai už autorių išmintingesni. Nedrįsčiau šios minties taikyti Grušui, bet kad jo dramų herojai kur kas aistringesni už autorių – šventa teisybė. Dera pripažinti, kad lygiaverčių sau pokalbininkų Kaune Grušas neturėjo, todėl itin atkusdavo, kai jį aplankydavo Juozas Miltinis, kuris vienintelis drįsdavo supeikti rašytojo dramas ir pasaulėžiūrą. Kontroversiška Miltinio asmenybė žavėjo Grušą. Kikendamas vėliau mums pasakojo, kaip anas išsidrėbęs ant sofos mėtė neužgesintas nuorūkas už atkaltės, o perspėtas, kad sukels gaisrą, atsakė klausimu: „Tai kas tau, Grušai, brangiau – tavo sena sofa ar mudviejų sena draugystė?“ Daugelis Vilniaus menininkų, atvykusių į Kauną, mėgdavo aplankyti Grušą, tačiau, man regis, visiems labiau rūpėjo pasiklausyti, pasisemti ramios rašytojo išminties. Ėjo pas jį išgirsti, o ne ginčytis ar pasakyti ką nors vertinga. Atsilygindami nebent papasakodavo užkulisines sostines naujienas. Grušas tarsi lokatorius godžiai gaudė visokias pikantiškas ir kitokias žinias bei detales iš kasdieninio gyvenimo. Kaipgi kitaip jis būtų parašęs tokias aktualias anuomet pjeses kaip „Meilė, džiazas ir velnias“, „Gintarinė vila“. Žurnalistai apspitę klausinėjo, iš kur jis taip pažįstąs jaunimo arba, tarkime, medikų gyvenimą, o Grušas atsakinėjo, kad jis visados klausosi, ką žmonės šneka. Apie istorines jo dramas – atskira kalba, bet šia tema kalbėti ne mano nosiai, – ar simfoninė muzika, ar istorinė drama man yra tas pat, neturiu mažiausio supratimo, kaip jos sukuriamos, iš ko padaromos.
Pačiais pirmaisiais „Nemuno“ gyvavimo metais teatralas Grušas, nė vieno iš anksto neperspėjęs, atnešė į redakciją tris noveles, pateikdamas mums didelį siurprizą. Bent jau aš jokios prozos iš šimtaprocentinio dramaturgo, koks jis buvo 1967 metais, tikrai nesitikėjau. Atvirai šnekant, man taip ir nepavyko išsiaiškinti, kada tos novelės parašytos, tad ligi šiol įtarinėju, kad naujo kultūros leidinio atsiradimas Kaune kūrybiškai paveikė net Grušą ir jis ėmėsi primiršto žanro. Juolab kad jaunieji kolegos nuolat prašinėjo duoti ką nors žurnalui. Juk pjesėmis neišsipirksi, nors vėliau „Nemunas“ spausdino ir jo dramas. Nepamenu, kodėl vieną iš novelių – „Nuogi atrodo negražiai“ – pakrikštijome grotesku. Tada groteskais garsėjo Slavomiras Mrožekas, gal čia jo įtaka? Neįprastoms, išsiskiriančioms lietuvių literatūros peizaže Grušo novelėms vėliau literatūrologai sugalvojo įvairiausių epitetų – siurrealistinės, absurdiškos, paradoksalios (šiandien tikriausiai vadintų postmodernistėmis), bet, manding, visi šie apibūdinimai esmės neatskleidžia, o ji glūdi proporcijose, kuriomis Grušas maišo realybę su išmone, arba, naudojantis jo paties pamėgta metafora, molio maišymo technologijoje. Be kietos, net žiaurios logikos (tarkime, aš visiems laikams įsiminiau aforizmą iš novelės apie Adomą, jog žmogaus svorį geriausiai nustato kartuvės) bei tikslios kalbos, dramaturgiško stiliaus, pateiktos novelės stebino ir rizikingu turiniu: kūrinyje „Tu mušei Adomą“ veiksmas vyksta naktį beprotnamio palatoje, novelėje „Nuogi atrodo negražiai“ – sovietiniame cirke, kiaulė tenai apšneka nuogą žmonių giminę, o štai novelėje „Gyvų sienojų namai“ – sename miške, kuris partizanams atstoja namus. Ši novelė, nors ir nesidalijome baimėmis bei nuojautomis, tarsi laikydamiesi konspiracijos, labiausiai kėlė nerimą – ar neužklius cenzoriui, nes vienas trumpas novelės dialogas nedviprasmiškai bylojo, apie kokius miške gyvenančius žmones kalbama. Matyt, cenzorius arba nesuprato, arba apsižioplino, nes paprastai tų laikų spaudoje pokario miško brolių gyvenimas galėjo būti tiktai smerkiamas, dergiamas, bet ne poetizuojamas, kaip šioje Grušo novelėje. Taigi visos trys novelės išvydo šviesą, vėliau jų atsirado daugiau, kūriniai sugulė į dvi originalias knygas, kurias turėtų perskaityti kiekvienas į novacijas linkęs jaunas prozininkas. Idant neišradinėtų dviračio, kuris, nors ir stulbinamai savitos formos, dar turi atlikti ir būtiną funkciją – privalo važiuoti.
Kartą pas Grušą užklydau per Juozines. Tą pavakarę likome vidury gatvės dviese su Juozu Marcinkevičiumi, tada taip pat dirbusiu „Nemuno“ redakcijoje. Juozo rankose – tulpių puokštė, kurią jam buvo įteikę bendradarbiai, kažkodėl nepanorę švęsti ilgiau ir išsilakstę po namus. Mudviejų finansiniai pajėgumai neleido sukti į kokią nors kavinę, tad sustoję galvojome, ką toliau daryti. Nežinau, kuriam šovė išganinga mintis, kad Kaune yra ir solidesnių Juozų. Pakilome funikulieriumi į Žaliakalnį ir nudrožėme į Kalniečių gatvę pas Grušą. Dramaturgą radome kaip visada savo kambaryje, pasveikinome, įteikėme puokštę. Šventėmis čia nekvepėjo, tačiau mus pakvietė prisėsti, pavaišino kava. Kol ją siurbčiojome, atėjo varduvininko sveikinti kaimynai, paskui aktoriai, rodos, Vrubliauskas ir Zelčius, dar po valandėlės docentas Gubavičius, šeimos gydytoja, susirinko gal dešimt žmonių. Svetainėje žmona su dukra padengė stalą, susėdome visi ir be didelio triukšmo atšventėme Juozines, šeimininko vardadienį. Pamenu, mudu bandėme atsiprašyti, kad užgriuvome neperspėję, be leidimo (šiaip eidamas pas Grušą kokiu nors reikalu prieš tai paskambindavau), bet rašytojas nuramino mus, sakydamas, kad specialiai Juozinėms niekada nesiruošia ir svečių nekviečia, tik dėl visa pikta turi pasidėjęs butelioką. Paprastai kas nors vis viena užsuka, neleidžia pamiršti, kad jis yra Juozas. Beje, tą vakarą buteliokas buvo puikus – penkių žvaigždučių armėniškas konjakas, sunkiai anuomet gaunamas.
Sovietmečiu labai rūpėjo išgirsti autentiškų istorijų ir liudijimų apie prieškario Kauną, nepriklausomos Lietuvos laikus. Kaune gyveno keletas vyresnių dailininkų, retsykiais atveriančių savo prisiminimų skryneles, tačiau man labiausiai įsiminė tai, ką yra šnekėję rašto žmonės, – jie pažinojo literatūros pasaulį, anų laikų klasikus ir novatorius. Kartais pavykdavo prakalbinti vertėjus Drazdauską, Viskantą, Šiugždinį. Grušas, ko gero, galėjo papasakoti daugiausia, bet vengė per daug pasakyti, be to, nemėgo aštrių vertinimų – to sunku išvengti prisimenant aktyvaus gyvenimo epizodus. Tačiau noriai komentuodavo leidžiamus atskiromis knygomis kitų autorių prisiminimus (sakykim, Venclovos, Paukštelio, Korsakienės), rasdamas juose nemažai prasilenkimų su tikrove. Raginamas pats rašyti prisiminimus, su šypsenėle atsakydavo, kad tam dar neatėjo laikas, jų imsis tuomet, kai viską galutinai pamirš. Šis grušiškas humoras, matyt, reiškė, kad rašytojų atsiminimai nėra patikimas dalykas, – jie yra dailinami, cenzūruojami, kitaip falsifikuojami. Kelerius metus pabendravus su Grušu paaiškėjo, kad esama jo itin mėgstamo teminio repertuaro. Sakau taip todėl, nes ne kartą esu girdėjęs pasakojimą apie Salomėjos Nėries knygos „Anksti rytą“ aptarimą Vytauto Didžiojo universitete, kai jis pravirkdė autorę savo kritiškom pastabom. Pasišaipydavo jis iš Pakšto, Sruogos, tačiau apie Mykolaitį-Putiną kalbėjo tik pagarbiai, kaip ir apie finansininką Jurgutį, lito tėvą. Vis kartodavo istoriją apie kritiką, tapusį Laikinosios vyriausybės pirmininku, Ambrazevičių, kuris sutiktas visada skųsdavosi, kad vokiečiai su mūsų vyriausybe visiškai nesiskaito, esą jis gavęs vienintelį vokiečių karinės valdžios raštą, reikalaujantį parūpinti jų kariuomenės arkliams šieno. Į Laikinosios vyriausybės raštus vokiečiai tiesiog neatsako. Grušas mėgdavo pabrėžti, kad jo karta buvo pirmoji, kuri Lietuvoje įgijo aukštąjį išsilavinimą, o dėstantys profesoriai mokslus dar ėjo visoje Europoje – Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje. Anot Grušo, kaimo vaikai, susirinkę iš visų pašalių – pirmoji karta nuo žagrės – tapo naujosios Lietuvos inteligentijos branduoliu. Vis kartodavo, matyt, norėdamas įkalti mums į komunistinės propagandos sujauktus protelius, kad nepriklausoma Lietuva per dvidešimt gyvavimo metų iš atsilikusios carinės gubernijos tapo visavertė Europos valstybė, kurioje pažangiai vystoma pramonė, į savas rankas perimta prekyba, modernėja žemės ūkis, tautiniu pagrindu plėtojama kultūra. Tos Grušo pamokos – dažniau ekonominės nei literatūrinės – sėdo į galvą stipriau, negu kokie nors iškraipyti vadovėliniai teiginiai. Nors iš pažiūros minkštokas, rašytojas buvo „kietas riešutėlis“.
Grušo pašlovinimas būtų iki galo neužbaigtas, jeigu nepaminėčiau, jog, aktyviau pradėjus veikti 1971 metais atkurtam Rašytojų sąjungos Kauno skyriui, mes, jo nariai, rašytojo pavardę naudojome kaip vėliavą ir skydą. Siekdami didesnio prestižo, iškeldavome kaip vėliavą, kaip skydu prisidengdavome nuo priešiškų antpuolių. Paklojus kozirį Grušą, buvo galima kloti ir kitas kortas – Samulevičių, Martinkų, Keturakį, Dabulskį. Vienoje malkoje su Grušu visi kiti skyriaus nariai atrodė solidžiau ir patikimiau. O be jo mūsų kompanija, pasak vieno liežuvingo tapytojo, tebuvo rašinėjimo mylėtojų ratelis. Grušas tempė mus pirmyn kaip galingas buksyras. Anuomet Rašytojų skyriaus veikla gerokai skyrėsi nuo šiandieninės, nes buvo rengiama nemažai visokiausių susirinkimų – ir prasmingų, ir formalių. Į tuos, kurie buvo reikalingi ne mums, rašytojams, o partiniams ir kitokiems menininkų prievaizdams, kitaip tariant, ataskaitiniam paukštukui, Grušo nė nekviesdavome. Kartais jį prisikalbindavome, kad duotų toną kokiam nors kūrybiniam pašnekesiui arba panašų pašnekesį apibendrintų. Rezultatas būdavo maždaug toks: jei Grušas pokalbį pradėdavo, visi kiti mėgindavo rašytojo žodžiams pritarti, o jo teiginius iliustruoti to laikotarpio kūriniais; jeigu Grušas pokalbį apibendrindavo, paaiškėdavo, kad ankstesnės kalbos buvo lėkštokos, mizeriškos, tiesiog smulkūs priekabiavimai, laikraštinės kritikos parafrazės. Taigi, skyrėsi žaidimo klasės. Kartą rašytoją prisišnekinome vadovauti jaunųjų dramaturgų seminarui. Pamenu net kelis Kauno zonos jaunųjų rašytojų seminarus, tačiau į juos rinkdavosi vien poetai ir prozininkai. Tik viename pavyko surinkti perspektyvių dramaturgų grupę. Aš ten nelindau, tik pamenu, kad užsiėmimai šioje grupėje užtruko ilgiausiai. Visi kiti, baigę darbą, sėdėjo ir laukė koridoriuje ant palangių, kol dramaturgai liausis aiškintis kūrybinius reikalus, mat po seminaro buvo numatytas bendras vakaras, o po jo pasisėdėjimas prie alaus. Išėjo susikaupę, nekalbūs, labai įraudę, kaip ir jų profesorius Grušas. Vėliau sužinojau, kad dramaturgas buvo atidžiai perskaitęs visas pjeses ir po kauliuką jas išnarstė, autorių neįžeidinėdamas, bet ir neglostinėdamas. Matyt, pasakė ir smagių žodelių, nes turėjo tokį sugebėjimą. Iš ankstesnių laikų pamenu anekdotinį epizodą. Vienas pusamžis mokytojas parašė komediją ir nunešė ją Grušui įvertinti. Šis atskleidė aplanką ir perskaitęs pavadinimą „Šimtas kiaušinių“ pasiteiravo, ar tai pirmasis mokytojo kūrinys. Autorius atsakė, kad pirmasis. Tada Grušas paklausė, ar ne per daug pirmam kartui. Jau sakiau, kad rašytoją stengdavosi aplankyti svečiai iš sostinės. Nusivesdavome ir mes, visokie miesto „kultūrtrėgeriai“, pas jį Kaune apsireiškusius garsius žmones iš Maskvos, Leningrado, Varšuvos. Visus noriai priimdavo, su visais rasdavo kalbą, nors ne visi svečiai suprasdavo, kuo užsiima malonusis šeimininkas. Tada kelios Grušo pjesės buvo pastatytos Rusijos bei Ukrainos teatruose, todėl negalima sakyti, kad už Lietuvos ribų buvo nežinomas. Į svarbiausias pasaulio kalbas buvo verčiamos ir jo novelės, o viena pakliuvo į Amerikoje leidžiamą geriausių pasaulio novelių antologiją. Grušas tuo faktu džiaugėsi ir didžiavosi, nors ir suprato, kad antologijai novelę rekomendavo kažkuris mūsų išeivijos rašytojas, gal net geras pažįstamas. Kartą Grušo svetingumu papiktnaudžiavau ir aš. Nusivežiau į Kalniečių gatvę avarų rašytoją Rasulą Gamzatovą, kurio knygą apie Dagestaną prieš porą metų buvau išvertęs. Į Kauną jis užklydo atlydėjęs į tarptautinę muziejininkų konferenciją savo žmoną. Kol ji su muziejininkais posėdžiavo, rašytojas užsinorėjo pasidairyti po miestą. Įsisodinau jį į žiguliuką ir šen bei ten pavežiojau, užsukau ir pas Grušą. Jis apie Gamzatovą buvo truputį girdėjęs, o šis apie Grušą, regis, išgirdo tik važiuodamas į svečius. Tačiau susitikę jiedu glėbesčiavosi, sakė vienas kitam komplimentus, laidė juokus. Užuodęs, kas vyksta Kalniečių gatvėje, su magnetofonu atskubėjo radijo Petras, t. y. Palilionis, kuris negalėjo atsistebėti rašytojų bendravimu. Atrodė, susitiko ilgai nesimatę vaikystės draugai, – šitaip jis vėliau apibūdino dviejų literatūros meistrų susitikimą.
1986-ųjų vasarą pasitaikė proga su koncertine grupe mėnesiui išvykti į Kubą. Grušas tada sunkiai sirgo. Prieš pat kelionę jį aplankiau. Vaizdas graudus. Grušas sėdėjo fotelyje prie lango pakeltom ant kėdutės kojom. Buvo šiltai apgerbtas, užklotas pledais, ant galvos kepurėlė – jo kūnas šalo. Trumpai pašnekėjom, jis pasakojo, kaip yra gydomas, aš pasisakiau, jog išvykstu į tolimą kelionę, palinkėjau sveikti, stiprėti, kad grįžęs rasčiau atsigavusį. Maždaug po savaitės Havanos viešbutyje ant Meksikos įlankos kranto susapnavau sapną. Grušo namų sodelis pilnas pilnutėlis žmonių, keisčiausia, jog žmonės įvairiausių rasių – ne tik baltieji, bet ir negrai, mulatai. Visi šurmuliuoja, kažko laukia. Staiga atsidaro namelio durys ir jose pasirodo Grušas. Išlenda susikūprinęs, išsitiesia visu ūgiu ir paaiškėja, kad jis daug aukštesnis už jo laukiančią minią. Grušas jaunas, veide šypsena, su pilkšvoka žemę siekiančia tunika. Minia dar garsiau sušurmuliuoja, jis žengia sodo taku link gatvės, rankomis paglostydamas palei taką stovinčių žmonių galvas. Žmonės prašo sustoti. Grušas sako: „Man jau laikas, man laikas eiti“ ir dingsta anapus Kalniečių gatvės. Tą naktį nebeužmigau, o ir vėliau, keliaujant po Kubą, vis iškildavo sapno vaizdinys. Kai po kurio laiko iš Santjago vėl grįžome į tą patį Havanos viešbutį, palmių sodelyje prie viešbučio pamačiau Stasį Liupkevičių su keliais „Armonikos“ muzikantais. Jie buvo atskridę į Havaną dalyvauti kažkokiame festivalyje. Nors Liupkevičiaus nepažinojau, puoliau klausinėti, ar jis nieko negirdėjo apie dramaturgą Grušą. Šis pagalvojo pagalvojo ir pasakė, jog prieš išvykdamas iš Vilniaus per radiją girdėjęs, kad Grušas mirė. Jau grįžęs Lietuvon aš tiksliai nustačiau tas dvi datas: savo sapno ir rašytojo mirties. Jos sutapo. Paklaida galėjo būti pusė paros. Man labai gaila, kad nesu dailininkas ir negaliu nupiešti to fantastinio paveikslo, kuriame aukštas ir palaimingas Grušas išeina glostydamas jį palydinčių žmonių galvas. Ir kito, visiškai realistinio, kuriame ilgu juodu lietpalčiu vilkintis rašytojas lėtai kopia Žemaičių gatve į savo Žaliakalnį.
2010 gruodis–2011 birželis
Ričardas Gavelis. Concerto grosso
2011 m. Nr. 11
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Romano fragmentas
Gediminas Gaidulevičius labai išgyveno, nes jam stigo laisvo laiko.
Kai jis prabildavo per konstruktorių biuro partinius susirinkimus, visų viršininkų širdys nupuldavo į užkulnius. Nepavykdavo užčiaupti šio drąsuolio. Gediminas savo darbą atlikdavo gerai, pats į viršininkus netaikė, slaptų nuodėmių neturėjo.
Jis kalbėdavo trumpai, aiškiai ir pagrįstai. Jis nereikalaudavo ką nors išmesti iš darbo ar sušaudyti. Jis reikalaudavo pašalinti trūkumus. Deja, jokie žodžiai niekad neturėjo kuriamosios galios, o pakovoti už savo pasiūlymų įgyvendinimą autoriui nebuvo kada. Gediminas kūrė apsakymus ir dramas.
Todėl jis labai išgyveno, kad jam stinga laiko.
Po tokių susirinkimų Gediminas grįždavo namo suirzęs ir jam rodydavosi, kad knygų lentyna žvalgosi į jį pašaipiai.
– Nėra ko šaipytis, – sakydavo jis. – Šaipokliai dažniausiai nukenčia, taip, taip. Nereikia manyti, jog esi neliečiamas, nereikia pamiršti istorijos. Aš tau papasakosiu vieną anekdotą. Karininkas klausia eilinio: Šulce, ar jūs skaitėte Heinę? O taip, atsako tasai, kaipgi neskaitysi, savo rankom sukroviau į laužą mažiausiai tūkstantį jo knygų. Taip, mielasis, autodafė rengiami ne vien eretikų materialiam apvalkalui. Taigi nenustebk, jei vieną rytą pabusi ir pamatysi, jog tavęs nebėra.
Astrauskas gerai suvokė, kad jo darbas gali likti visiškai formalus: per mėnesį pasirašyti tiek lapų, kad iš jų išeitų žurnalo numeris, retkarčiais išbraukiant nežinia kurion pusėn krypstantį šalutinį sakinį, juoba kad neretai medžiagą vizuodavo patsai Vyriausiasis. Astrauskas nenorėjo dirbti vien taip, tad jaunesnieji redaktoriai, kurie visada labai rūpinasi viršininkų sveikata ir todėl atneša jiems tik tokius straipsnius, kuriuos šie be jokių abejonių gali pasirašyti, jam darydavo išimtį: pateikdavo žymiai daugiau lapų, nei jų reikia žurnalo numeriui.
Jis parsinešdavo į namus šūsnis popierių ir vakarais ilgai mąstydavo. Astrauskas gerai pažino savo autorius, retai įsiterpdavo negirdėta pavardė ar neregėtas stilius. Tiesa, daugumos jis asmeniškai nepažinojo, tačiau su kiekvienu buvo ne sykį kalbėjęs telefonu. Jis dėliodavo lapus ant stalo, galvodamas, kaip geriau sukomponuoti žurnalo numerį.
– Ką veiki? – mėgdavo paklausti Leonardas.
– Kortuoju. Pasiansą dėstau.
Leonardas nesidomėdavo tėvo darbais, nors retkarčiais, nuobodulio priremtas, perskaitydavo ant stalo paliktus lapus.
– Jau kokį penktą sykį matau šią pavardę, – kartą pasakė Leonardas, – o žurnale jos nebuvo. J. Mačiulis. Kuo jis tau nusikalto?
Astrauskas buvo užsiėmęs ir atsakė nepakeldamas galvos:
– Matyt, niekaip nesusideda į pasiansą.
– Jis gerai rašo, tas vyras. Ar tu jį pažįsti?
– Pasianse yra savos taisyklės, – mašinaliai tęsė Astrauskas.
Leonardas ištiesė smilių į gulinčius ant stalo lapus:
– Paf! – ir pilve liko skylutė. Penki šūviai, penkios skylutės. Tu jį pažįsti?
Astrauskas neatsakė. Jis be galo susikaupęs rašė straipsnį, tad šiuo momentu jį slėgė dviguba atsakomybė.
Tą dieną Astrauskas kūrė straipsnį, kuriame, pasikliaudamas savo ilgamete patirtimi, aiškino, kokia privalo būti spauda, o kokie – spaudos darbuotojai. Jis nagrinėjo spaudos paskirtį, tikslus, uždavinius, aptarė redaktorių teises, pareigas, metodus, žodžiu, išrašė visą eilę neklystamų receptų, dėl kurių mūsų laikraščiai ir žurnalai turėjo greit virsti idealiais.
Tai buvo labai gražus straipsnis. Jis vadinosi „Spaudos riteriai“.
Perskaitęs Astrausko straipsnį, Gediminas pasakė savo knygų lentynai:
– Kas, turėdamas žinių, sakosi mažai žinąs, tas aukštesnis už visus. Kas, neturėdamas žinių, nuduoda, kad žino, tas yra ligonis.
Gediminas buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad šiuos žodžius jis sugalvojo pirmas. Jis nežinojo, kad juos jau buvo pasakęs Didysis Daosas Lao-dze penktame amžiuje pr. m. e.
Šiaip ne taip pajėgęs susikalbėti su knygų lentyna, Gediminas ir nudžiugo, ir nuliūdo.
– Kiek erdvės! – sakydavo jis susirūpinęs. – Kiek problemų! Koks aš buvau aklas!
Jis neberašė apsakymų: nutarė, jog šiuo žanru jis nesugebės išsakyti tiek daug, kiek panoro išreikšti. Dabar jis kūrė vien dramas.
Dieve, dieve, sakydavo jis, perskaitęs kokią nors šiuolaikinę pjesę, argi taip galima! Po penkerių metų jos niekas neprisimins. Pagrindinis herojus užduoda tris klausimus, kurie mums labai parūpo užvakar ir kuriuos mes užmiršim poryt, nes pasirodys, jog tai visai ne tie klausimai. Kokie paiki psichologizmai! Kur dvasia, kur jėga, kur žmogus – aš tavęs klausiu.
Lentyna, žinoma, neatsakydavo, kaip ir pritinka lentynoms.
Cha cha, sakydavo jis, perskaitęs kokią nors eiliuotą istorinę dramą, šiuolaikinis inteligentas viduramžiais, labai įdomu. Kur žiaurumas, kur gaivališkumas, kur asmenybės? Kur tos patologinės aistros, pajungiančios savo valiai kitus visomis įmanomomis priemonėmis? Pasakėlės, o ne tragedija.
Lentyna tylėdavo, kaip ir pritinka lentynoms.
Po Gedimino Gaidulevičiaus pjesės pastatymo jį priėmė į Jaunųjų rašytojų sekciją. „Jaunųjų rašytojų sekcija“ vadinosi organizacija, kuri labai uoliai balsuoja „už“ (už naujų narių priėmimą), taigi atitinka pačius aukščiausius standartus. Kai Gediminą išvarė už durų, idant balsavimas būtų slaptas, vienas jaunasis paklausė kaimyno:
– Kas jis toks?
– Kažkoks inžinierius.
– Prilenda čia visokių, – pasakė vieno balso savininkas ir jau daug garsiau šūktelėjo (jis buvo gerokai įkaušęs): – Šalin inžinierius iš literatūros!
Jis pats dirbo redaktoriumi televizijos studijoje, prieš trejus metus „Pergalėje“ išspausdino du apsakymus, tad laikė save šimtaprocentiniu rašytoju. Pastaruosius šešis mėnesius jis nieko nerašė, nes beveik neįmanoma rašyti prozą neblaiviam.
Iš kaimynų parodymų apie Gediminą Gaidulevičių: ne, nepastebėjau; negaliu tvirtinti; ne, moterys nesilanko; visą laiką vienas; ne, nepamenu; rodos, ne, nebuvo; knygeles tai, mačiau, tempdavo; ne, nekalbėdavo; ne, nebendraudavo.
Iš kaimynų parodymų apie Andrių Astrauską: nesusikalbėsi kartais, kad ims idėjom žerti… o politinių anekdotų klausyti tai pirmas… a, toks kaip visi jie, ką čia dar kalbėt… toks tvarkingas, gerai išauklėtas, visada pasisveikins, žinote, ir šiaip… vaikšto pasipūtęs, viršininkas mat; šūdas jis, o ne viršininkas, pačiam kinkos dreba… pareigingas ir kuklus, visada ateina, jei kiemą tvarkom, ar ką nors… aš jam nieko, jis man nieko; jei aplink tokie kaimynai, geriausia užsidaryti duris ir sėdėti vienam… ir sūnus toks malonus, ir apskritai, manau, tikras inteligentas… kodėl jums j i s parūpo, pilna tokių harmoningų asmenybių visose pakampėse… lošėm sykį, nemoka, matyt, retai kortas į rankas paima…
Antra Gedimino drama visus kiek nustebino. Redaktoriai pasiūlė mažumėlę pataisyti pirmą veiksmą. Taip pat ir antrą. Trečias turėjo pasikeisti savaime. Režisieriui, pasišovusiam žūtbūt statyti dramą, pasiūlė nešokinėti aukščiau bambos.
P. Bertulis pasakė jam, kad geriau pasiduoti redaktorių žirklėms, šiek tiek pasikirpti, nei likti be galvos. Gediminas atsakė jam necenzūriškai ir jų draugystė kuriam laikui iširo.
Pjesėje buvo rašoma apie našlę, kurios sūnūs po karo išėjo į mišką kovoti prieš Tarybų valdžią. Vyriausias, organizatorius ir gaujos vadas, gerbė, kaip pats kalbėjo, „tik tautos interesus“ ir patologiškai mėgaudamasis žudė ateivius iš svetur, o kartu ir visus pasipainiojusius po ranka tautiečius. Gedimino nuomone, jis buvo silpniausia figūra dramoje. Antras brolis, kankinamas Edipo komplekso, paėmė į rankas ginklą, ko gero, vien dėl to, kad galėtų atkeršyti vietiniam viršininkui, kuris meilinosi jo motinai dar prieš karą. Jis rašydavo eilėraščius ir miško brolijoje jautėsi svetimas. Trečias, jaunėlis brolis, tenorėjo išlikti gyvas ir nusprendė, jog geriau seksis tarp miškinių, nei sėdint troboje ir bandant ką nors aiškinti tiems, į kuriuos šaudo kiti du broliukai. Šis aplinkybių, baimės, brolių autoriteto sugniuždytas žmogelis, suprantama, žuvo pirmas. Motina, kuri iš visko, kas vyko aplink, suprato tik tiek, jog, kaip rašė poetas, vieni šaudė iš namo, kiti šaudė iš miško, ėmė visai rimtai tartis su seniai mirusio vyro šmėkla. Finalinė scena, kai ji, grįžusi iš miestelio aikštės, kurioje tarp kitų išvydo abiejų vyresniųjų sūnų sumaitotus lavonus, pradėjo ieškoti vaikų po lova, puoduose, už Šventosios Motinos paveikslo ir t. t., autoriaus nuomone, pavyko.
Pjesę atmetė už patologines scenas, šviesesnių vaizdų stoką ir dar šį bei tą.
Kas yra inercija negyvosios gamtos pasaulyje, gerai žino fizikai. Nagrinėjant aukštai organizuotą materiją, ši sąvoka lieka labai miglota.
Pvz.: Gediminas iš inercijos parašė trečią pjesę. Žmonės, kuriems Leista Spręsti iš inercijos, ją atmetė. Jis iš inercijos rašė pjeses toliau.
Sėdintys redaktorių kambaryje po kiekvieno atmetimo iš inercijos pasakydavo jam: rašykite, rašykite ir būtinai atneškite, mes labai mėgstame paskaityti geras pjeses. Tačiau jų inercija buvo pernelyg menka, kad jie galėtų tapti žmonėmis, Kuriems Leista Spręsti.
Beje, Gedimino atveju inerciją galima paaiškinti kitu požiūriu. Jis stačiai pakliuvo į spąstus, kurie slypi kiekvieno jauno rašytojo kelyje.
Inercija atliko svarbų vaidmenį ir Astrausko gyvenime. Žurnalo autoriai iš inercijos rašė straipsnius. Jis iš inercijos taisydavo, braukydavo ir atmesdavo juos, remdamasis tais pačiais kriterijais, kuriais vadovavosi prieš penkerius ar septynerius metus.
Beje, Astrausko inerciją galima paaiškinti kitu aspektu. Jis stačiai pakliuvo į kiekvieno atsakingo darbuotojo kelyje slypinčius spąstus.
Pirmieji spąstai buvo tokie: visada geriau vengti naujovių, nes neaišku, ką apie jas pasakys dar atsakingesnis darbuotojas. Išsyk po šių laukia antrieji: kiekvienas, kuris siūlo ką nors nauja, pradeda atrodyti neatsakingas.
Blogos nuotaikos Astrauskas būdavo dviem atvejais. Pirmasis: kai sūnus jo neklausydavo. Antrasis: susimąsčius, kodėl sūnus neklauso. Astrauskas sugalvojo teoriją, kuri teigė, jog sūnus nepaiso tėvo autoriteto todėl, kad Astrauskas gyvenime pernelyg mažai pasiekė. Mat jo žmonos brolis užėmė labai aukštą postą.
Pirmieji spąstai, tykoję jauno rašytojo kelyje, buvo tokie: jam ėmė patikti rašymas. Pakliuvęs į šiuos, Gediminas beveik iškart prasmego ir į antruosius: jis nebegalėjo nerašyti.
Vieną dieną Gediminas tarė knygų lentynai:
– Sako, reikia parašyti knygą ir pasodinti medelį, tuomet tavo tikslas šioje žemėje pasiektas. Taigi – išleis mano knygą, greit sodinu medelį ir stačia galva nuo tilto.
Deja, kol kas niekas nesirengė išleisti jo knygos.
Kada Gediminas kur nors išvykdavo, jis rašydavo laiškus knygų lentynai. adresuodavo juos „K. L.“, kad paštininkai nepagalvotų, ko nereikia.
Laiškus jis pradėdavo taip:
„Brangus kolega!“
1973-iųjų vasarą, kai atmetė trečią iš eilės jo pjesę, Gediminas išvažiavo pailsėti į Nidą. Jis jautėsi pervargęs. Iš Nidos atsiuntė knygų lentynai tokį laišką:
„Brangus kolega!
Dienos slenka vienodai. Čia nuobodu. Kažkada čia nuobodžiavo Manas. T. arba H. Rodos, kad T.
Labai gaila, kad niekuo nesergu. Čia nepaprastai tinkamas gydymuisi klimatas.
Prie manęs buvo prikibęs toksai Lažinskas. Baisiai troško, kad pasakyčiau, kaip jam nusisekė nauja pjesė. Šauni pjesė. Vienuolika personažų dvi valandas įrodinėja, kad autoriaus galvoje tuščia. Pasakiau šitai jam, žinoma, atsargiai ir taktiškai, tačiau jis vis vien nusiminė. Visai be reikalo. Pastačius šią pjesę, pagal kiekybinius rodiklius jis nepajudinamai įsitvirtins pirmoje mūsų dramaturgų trejukėje.
Buvo čia ir jaunų dramaturgų. Ko jiems čia reikėjo? Visi jie už mane vyresni. Vienas labai įdomus. Jis visą laiką dievagojosi, kad pagiriotis reikia vien alumi, tačiau kiekvieną kartą išgerdavo ir degtinės, todėl per pačius pietus jam jau tekdavo eiti į lovytę.
Apskritai čia visai įdomu. Kopose galima garsiai vaidinti kokias tik nori dramas.
Iki pasimatymo prie darbo stalo.“
– Tu tiesiog bijai, – kartą pasakė tėvui Leonardas, grįžęs iš varžybų, kuriose beviltiškai pralaimėjo, – ir todėl, kai tau parašo koks nors vyrukas, kuris nebijo, tu pradedi jo neapkęsti, net jei tuo konkrečiu atveju nėra ko bijotis.
Astrauskas gavo dar kartą nuliūsti dėl sūnaus įsitikinimų ir dar kartą pasigailėjo, kad taip neaukštai iškilo.
– Tu stačiai nieko nesupranti. Negalima elgtis neatsakingai. Jeigu tiems mano anarchistams leistum rašyti, ką jie nori…
Kas tada būtų, Astrauskas nepasakė.
Kaip jau buvo minėta, Astrausko sąvoka „atsakomybė“ susiformavo iš sudėtinės sąvokos „baimė padaryti ką nereikia“. Sąvokos „ką nereikia“ prasmė kol kas nėra verifikuota.
Kai Gediminas Gaidulevičius grįždavo iš klajonių namo, pašto dėžutėje rasdavo keletą laiškų, adresuotų K. L. Kartais joje būdavo laiškas nuo mamos.
Vienas iš daugelio mamos laiškų buvo toks:
„Mestum vieną sykį, vaikeli, tą rašymą, jei jis tau tiek kraujo iščiulpia. Gal ir gražu būtų, jei ko pasiektum, jei tavo vardą visi minėtų, betgi pats matai, kad nieko gero neišeina.
Tu manęs neklausysi, bet geriau netrukdytum pats sau gyventi, darbą dirbtum, kaip visi, žmoną gerą susirastum. Kaimynai vis klausia, ar dar nevedęs, sako, liks senbernis. Rašai tai tu teisingai, bet užtat kaip negražiai, net skaityt būna baisu. Vargo, sūneli, ir taip užtenka, ir visokių baisybių, kam jų dar daugiau prigimdyti. Parašytum ką nors gražaus, kad žmonės paskaitytų ir miela jiems pasidarytų, kad nors knygoj pamatytų, kaip gražiai galima gyventi. Pažiūrėk, kaip kiti rašo, aš juk paskaitau, nemanyk. Irgi protingi žmonės rašo, paprastai ir navatnai, kaip kuris moka, ir viskas gražu, tikrai kaip knygoj. Visai be reikalo sakai, kad jie meluoja. Ir visokių dalykų būna prirašyta, ir beveik kaip iš tikrųjų. O tu vis nori dar kažkaip išsigalvoti.
Baisybių ir gyvenime pakanka, kam tu apie jas rašai. Nemiegos paskui žmonės perskaitę, galvą be reikalo laužys.
Tu geriau apie meilę parašytum, arba apie žmones, kurie gerus darbus daro.“
Ir taip toliau.
Visi mamos laiškai būdavo labai panašūs.
Perskaitęs šį mamos laišką, Gediminas pasakė knygų lentynai:
– Jei visi minėtų tavo vardą… Ir sugalvoja gi. Būt garsiu negražu… Juk taip, juk teisybė?
Mat Gediminas buvo sugalvojęs teoriją, kuri teigė: jei visi pradeda tave girti ir garbinti, vadinasi, tau nutiko kažkas negera.
Gediminas dar kiek pamąstė ir pridūrė:
– Mes dar pakovosim. Kopijavimo mašinos produktai bei šlapios vištos liks kuo buvę, o mes dar pakovosim. Ką iškovosim, nežinau ir negaliu žinoti. Ką pasieks ateityje, žino tik tie, kurie nori turėti nuosavą namą.
Paskui jis, iškėlęs į viršų pirštą, griausmingai pareiškė:
– O visus, kurie siekia konkrečių, suvokiamų tikslų, reikia nubausti norų išsipildymu, kad jie pamatytų, KĄ pasiekė! Pala, ar tik ne pats man sakei?
Paskaitęs mamos laišką, Gediminas visada būdavo kupinas gilių minčių.
Kaip matome, Gediminas, kalbėdamas apie save, retkarčiais irgi vartodavo daugiskaitą.
Žmonos Gediminas neturėjo. Jis buvo sugalvojęs teoriją, kuri skelbė: žmonoms reikia padėti gyventi. Jis buvo įsitikinęs, kad nesugeba padėti nė pats sau.
Vieną kartą Gediminas perskaitė knygoje: „Velniop vieną kartą visus optimistus! Vien dėl jų gyvenimas ir pasidaro nepakenčiamas.“
Gediminas labai įsižeidė. Jis laikė save optimistu, jei taip galima vadinti žmogų, kuris yra įsitikinęs, kad visi nesklandumai laikini ir teisybė tikrai nugalės, o naktimis sapnuoja didelę šventę, į kurią yra pakviestas ir jis.
Astrauskas patirdavo galybę sunkių abejonių, svarstydamas savo teoriją, aiškinančią, kodėl sūnus nenori jo klausyti. Susimąstęs, kodėl tapo tuo, kuo yra, kada ir kaip jo gyvenime atsirado pareigos, žmona, pomėgiai, atsakomybė ir t. t., jis kartais pagalvodavo, jog visada tai priklausė nuo kažkokių nesuprantamų impulsų, aplinkinių nuotaikos, humoro, sveikatos, kad viskas galėjo vykti ir kitaip. O tuomet jam pasidingodavo, kad jis – tai kažkuris kitas, net mažai pažįstamas, kad jį žiauriai apgavo, pakišę jam tą kitą vietoj tikrojo Andriaus Astrausko.
Teorijų, kurios būtų kėlusios dar didesnių sunkumų, jis nebuvo sugalvojęs.
Kartą, žiūrėdamas pro langą, Astrauskas pasakė tokį monologą:
– Dieve, koks keistas tas pasaulis. Štai žiūriu į tą mergelę ir siaubas ima. Trinasi per dienas kieme, sėdinėja ant suoliukų. Nors knygą paskaitytų, jei skaityti moka. O ko norėt: tėvas alkoholikas, motina darbais apsikrovusi. Baigė aštuonias klases, technikumėlį ir gyvena it vabalėlis. Jokių tikslų, jokių siekimų. Gal ir galvelė nelabai veikia. Žinia, kokie būna tie alkoholikų vaikai. Žiūrėk, dar gerti pradės. O juk paims kažkas ir tokią, gyvens, vaikų priperės. Gyvens, žinoma, stums laiką, kol numirs. Siaubas ima pažiūrėjus…
Leonardas nepasakė nė žodžio, nes visai neteko amo. Tėvas kalbėjo apie Nijolę.
Savo gyvenimo tikslu Gediminas laikė ne inžinerinį darbą ir netgi ne dramas. Jis rengėsi sudaryti Generalinę kopijavimo mašinos teoriją. Jis jau buvo neblogai išstudijavęs šios mašinos mechanizmą, tačiau jį kankino viena neišsprendžiama problema, tiesiogiai neįeinanti į pačią teoriją: kas yra tas originalas, kurį mašina kopijuoja.
Andrius Astrauskas taip pat gaudavo laiškus iš mamos. Pavyzdžiui:
„Kaip gyveni, sūneli?
Gal kada vis dėlto užsuktum, apsilankytum? Nors ką aš, sena boba, noriu Tave nuo darbų atitraukti. Žinau, valdžios reikalus tvarkai, bet nevalia ir pamiršti namų. Seserys geresnės: užsuka, aplanko. Parašiau ir pagalvojau: ką aš čia paistau. Mergaitės – jos vištelės, vis prie namų sukasi, kurgi jos nuskris. Dirbk toliau, nepalik savo svarbių reikalų. Bet gal nors anūkėlis atvažiuotų, šiemet braškių daug turiu, obuolių bus. Žinau, jūs, valdžios žmonės, galit ko norint gauti, bet kaime viskas skaniau.“
Ir taip toliau.
Visi motinos laiškai būdavo labai panašūs.
Kartais, pagalvojus, kad gimtame kaime pasiskelbė tokiu dideliu viršininku, Astrauskui pasidarydavo bent kiek nepatogu.
Astrauskas su Gaidulevičiumi dažnai susitikdavo kieme, bet absoliučiai nekreipdavo kits į kitą dėmesio. Tik vieną vienintelį kartą prasilenkdami jie ilgėliau pažiūrėjo vienas į kitą ir jų smegenyse šmėkštelėjo trumpos mintys.
Astrauskas pagalvojo: a, čia tas vyrukas, kuris, atrodo, nesėkmingai gadina popierių; kvaiša!
Gaidulevičius pagalvojo: o! žmogus iš kopijavimo mašinos!
Straižys sėdėjo paniuręs. Darbo diena pasibaigė. Viskas jau praeita: konstruktoriai aprėkti, pasikeikta su tiekėjais, dešimt kartų išprakaituota. Skauda galvą.
Jei rytą jo veidas išrodė be galo protingas, dabar pajuodę paakiai atspindi vien begalinį nuovargį. Visa jo esybė tarytum sako: dirbi dirbi – ir nei naudos, nei pereinamųjų vėliavų.
Storapilvis, žilaplaukis vyriškis vaikštinėja po kabinetą, susidėjęs rankas už nugaros ir vogčiomis žvilgčioja į perkarusį Straižio veidą. Gali pamanyti, jog jis nesiryžta prabilti – akys neramiai laksto nuo vieno daikto prie kito, nors visa solidi povyza bei nepriklausoma laikysena neišduoda jo esant savim pasitikintį šeimininką. Straižys pakelia galvą, tarsi norėdamas kažką sakyti, bet dručkis ūmai prakalbsta įtaigiu salsvu balsu. Matyt, jis norėjo tarti žodį pirmas.
– Ką gi, pradžia sunki, jūs pats žinote, kad įdiegiant naują technologiją pasitaiko visokiausių nesklandumų. Bet, manau, viskas susiklostys kuo geriausiai.
Straižys užsimerkia, jo bent kiek pageltęs veidas rodo tik begalinį nuobodulį. Rodosi, jam viskas vis vien: neverta klausyti, neverta kalbėti, neverta nieko daryti.
– Ne pirmą dieną kartu dirbame. Kaip nors išsisuksime. Žiūrėsime, ką gero atneš naujas posūkis.
Sulig šiuo žodžiu Straižio vokai tankiai suvirpčioja, bet jis vis nepramerkia akių, skendi savo abejingoje vienatvėje. Direktorius (o tai, žinoma, jis) dar kiek lūkuriuoja, trypčioja vietoje, tarytum rengtųsi išeiti, ir neaiškiai, tarsi tarp kitko, suburbuliuoja visai praradusiu įtaigumą balsu:
– Beje, į Švediją siunčiame Bruzgelį. Dar jaunas, nusimanantis. Dokumentus ruošia ir Baltramiejūnas, jei kartais ano neišleistų, – jis nenatūraliai linksmai kosčioja. – Khm chmm cha – lyg kosmonautą, su dubleriu.
Jo žvilgsnis net juokaujant lieka šaltas, skvarbus; Straižys greit atsimerkia ir nemirksėdamas įsistebeilija į nutukusią povyzą, lėtai judindamas lūpas, tarsi ką nors gromuliuotų.
– Kada? – galų gale sako jis. – Kada nusprendėt?
– Šiandien prieš pietus. Jūs kaip tik buvot šoktelėjęs į ministeriją, ir…
Tačiau Straižys nesiklauso. Jo veido raumenys vėl suglebo, pečiai sulinko. Rodosi, jo smegenyse šmėkščioja viena mintis: atsigulti ir pamiegoti.
– Siųskit, ką norit, – burba jis.
Direktorius dar lukteli, matyt, nesitikėdamas, kad čia jau viskas, tačiau, taip nieko ir nesulaukęs, švelniai sako:
– Nesveikuojat? – dar kiek pastovi ir klausia: – Kas čia ant jūsų stalo?
Straižys lėtai pakreipia galvą, jo niūrus žvilgsnis įžūliai įsikimba į tankius direktoriaus antakius. Kreivai šypsodamasis, jis sunkiai, tarsi atsikrenkšdamas, prašneka:
– Tai vamzdis. Lenktas vamzdžio galas.
Jo balsas stiprėja, darosi vis garsesnis, tvirtesnis, nors direktorius nemirksėdamas hipnotizuoja jį mėlynomis piktomis akimis.
– Tai vamzdis, velniai mane griebtų. Labai patogiai sulenktas. Specialus mano sukonstruotas vamzdis posūkiams daryti.
– Stop! Pasirinkai ne tą kryptį, – lėtai ištarė figūra, uždėjusi ranką jam ant peties. – Einam į „Tauro ragą“. Yra pinigų.
Rimgaudo veidas perkreiptas. Kas jį čia atnešė? Tik ne šiandien. Greičiau namo. Tik ne dabar.
– Nusidirbęs, kaip visada. Baisu į tave žiūrėt. Vien alus mus gali išgelbėti! – prodainiu.
Piktoji dvasia. Kodėl kaip tik dabar? Draugas direktorius prarijo tabletę, skonį pajuto. Boksas prasidėjo, pirmas raundas. Rimga stovi ir laukia. Šlaistytis negalima, reikia eiti namo. Kažkoks žmogutis, išskleidęs rankas lyg sparnus, nuskuodė į nuvažiuojantį troleibusą. Vos nepargriovė Rimgaudo. Vyras mūras ąžuolas ir mažytis žmogutis su sparnais. Vos neapvertė.
– Ko tyli? – susiraukęs. – ko tyli, sušiktas karjeriste? Juk matai – visuomenė mus stumdo. Išsigelbėjimo nėra. Vien alus…
– Negaliu.
Didelis ir sunkus Rimgaudas nerangiai gūžtelėjo pečiais. Dešinėje rankoje aplankas. Kiūtina iš darbo. Gyvulys. Ištroškęs gyvulys. Pabaisa. Atsikratyti, ir kuo greičiau. Jei nueisi kartu nors dvidešimt metrų, būsi pagautas. Reikia bėgti iš karto. Įšokti į nuvažiuojantį troleiberį.
– Pasaulio pabaiga! Ką iš žmogaus padaro darbas ir pareigos! Trys bokalai, tavo autoritetas liks nepažeistas. Bėgte! Pinigų turiu, girdi tu, viršininke? O gal su prasčiokais jau ir nekalbi, a? Kurgi čia mums, prastiems žmogeliams, su ponais. Ak, nelieskite prasmirdusio draugo karjeristo!
– Ne šiandien, galvą skauda.
– Šef, baik trydaliot. Bėgte. Imam motorą. Viens du trys.
Pabaisa. Sučiupo prie pat išėjimo. Geriausia būtų išsimiegoti. Ar alus kenkia mąstymui? Iš kur tas arklys gavo pinigų? Amžinas ubagas. Premija? Atrodo, skolinau. Niekad nežinau, kam kiek skolinau. Paklos pradžiai, paskui pradės melžti. „Tauro ragas“: dvipusės girdyklos, veidas prieš veidą. Dar naujas, nenusibodo. Tik ne šiandien. Reikia atsigauti, kapitališkai atsigauti. Ilgam laikui. Alus šaltas. Reikia eiti namo, jau seniai reikėjo. Troleibusas atvažiuoja, nutaikai momentą ir op. viskas, žmonės išlipa, galima pasiruošti. Alus altas ir skanus.
– Einam, einam, viskas nuspręsta, – Rimgaudas pasisuko ant kulno, dairydamasis aplinkui. – Kulniuojam prie tilto, pagausim taksiuką.
– Klausyk, aš nė nežinau…
Svarbiausia griežtai pasiryžti. Žmogus viską sprendžia vienas. Visa kita yra fikcija. Besidairąs Rimga negali būti mano valdovas. Viską nusprendi pats. Nereikia alaus, nereikia romo. Baigti galima bet kurią dieną. Kad ir šiandien, sunkiausia jau praeita. Alkoholis neatpalaiduoja, tik dar labiau supančioja. Tokie norai tik parodo silpnumą. Žmogaus valia gali nugalėti viską. Reikia tik ryžtis. Nuo šios dienos nė į burną. Susičiupsim su direktorium kaip reikiant. Reikia tik ryžtis.
– Seni, ryžtis reikia greitai. Na? Iš akių matau…
O jeigu tik porą bokalų? Ramiai atsigauni, paskui važiuoji namo. Diena vis vien pasibaigė. ką aš veiksiu namie? Ne, negalima taip galvoti. Baigta. Nuspręsta. Ne.
– Klausyk, tu nevaidink vaidilutės.
Pora bokalų. Alus šaltas.
– Bet, Rimga, be užsikabinimo.
– O! Čia jau žmogaus šneka!
Menkysta. Ne, taip negalima. Ne.
– Klausyk, žinai, aš vis dėlto ne…
Bet buvo jau vėlu, Rimgaudas, mojuodamas rankomis ir aplanku, iššoko į gatvę. Viensdutrys. Žalsva taksi spalva. Nevilties spalva. Vairuotojas ūsuotas, dantyse cigaretė. Rimgaudas moja ranka, durelės praviros. Alus šaltas. Kodėl neįšokau į troleibusą? Šiandien jokiu būdu negalima. Draugas direktorius ilgai tą prisimins.
Tris bokalus, ne daugiau.
Pirmas klausimas: kur aš? Vaizdai sugrįžo, regėjimas veikia. kol veikia visas šitas mechanizmas. Pažįstama erdvė, kažkada regėta. Nedidelis atsijungimas. Tatai vadinasi alkoholinis nokautas. Bam, pussunkis svoris, bam, Ričardas Straižys, bam bam, Lietuvos TSR, BAM: viensdutrysdešimt: aut! Svyruodamas kyla nuo grindų. Prisikėlimas iš mirusiųjų, antrasis Kristaus nužengimas. Trumpas sujungimas smegenyse. Lūžis: Tauro ragas, Rūta, Žarija… Pauzė. Maršrutas pažymėtas turistiniuose vadovuose. Vaizdas lyg filme juoda balta: kambarys, figūros, atsiranda spalvos. Labai ryškus vaizdas: kambarys, jokių miglų. Kur aš?
Pirmasis iš kairės. Viskas prasideda, kai žengiame pirmą žingsnį. Stengiamės įtikinti save, jog tai nieko tokio: gerovės siekimas, visi mes norime gyventi; tačiau tai jau galo pradžia. Tikras menininkas…
Kumpanosis filosofas. Dar negirtas. Kuriems galams šiame pasaulyje negirti žmonės? Geltonas bandito snukis, tapybiškas vaizdas. Breigelio miestelėnas: rudoji deformacija.
Iš kampo: Jesus Christ Superstar…
Iš dešinės: Ko klyki?
Rimgaudas: Užčiaupkit tą ožį!
Rimgaudas. Didysis nesusipratimas: Rimga bėgioja po kambarį, iš paskos drūtas bernelis, mojuodamas tuščiu buteliu. Nedovanosiu! Kodėl jis įžeidinėja lietuvių tautą? Šiandien ar anksčiau? Šitai nieko nereiškia. Surasim, pamesim. Visi mes esame lėlės, prikimštos pjuvenų, tik jas vadiname pilkąja medžiaga. Niekas nežino, kas yra laikas.
Rodos, anksčiau. Taip, žinoma, anksčiau. Kambarys buvo kitoks. Pasakė: lietuvio aktyvumas tolygus vedamo skersti jaučio. Diskusijų klubas. Tolygus: negramatiška. Rimgą gelbėjo visa kompani. Šiandien vėl daug šneka.
Danties skausmas atbukęs. Du penkti iš abiejų dešinių pusių. Tai yra vienas penktas. Viskas į gera šiame geriausiame. Kur čia tualetas? Klaikus skonis burnoje, nejaugi vėmiau, nereikėjo prisiminti, vėl pykina.
Kiek daug ponų ir kokie visi. Pykina. Mėlyna sofa. Nieko, regis, nieko, kojos laikys. Mes viską nugalėsime. Nutirpusios, vatos saugyklos. Ko jie taip triukšmauja? Paklausti, ar surasiu pats? Tualetas. Klozetai, klozetai. Darysime Posūkį. Straižys, kiek susvyravęs, atsistojo ir prasispraudė pro kaimyną iš dešinės. Vaikščiojantis po Breigelio paveikslus. Pavadinimas prisiminimams įrėminti. Graudi skausmo gaida. Kažkas virkdo radiją. Durys čia pat, naujas namas. Tualetas bus standartinis. Standartai mus užgožė, mūsų nebėra, tik standartai. Pilkos sienos, valandos rieda. Niekada nenukrypsime nuo. Baltramiejūno benefisas. kažkoks ginčas. Kažkoks ginčas. Taip taip, tabletė, lenktas vamzdis posūkiams, na, ką gi. Vėliau, vėliau, dabar tualetas.
Girkšt girkšt! – durys. Geriausiai tepti grafitu. Siūlinė kristalo struktūra, lengvai skeldėja. Labai svarbi medžiaga: lengvai skeldėja. Visų mūsų svajonė: lengvai skeldėti. Pasaulinė reikšmė, visapasaulinis taikymas. Koridorius beveik tuščias: veidrodis, telefonas ant grindų. Reikia paskambinti Gedai. Ji mane supras. Nereikia, esi girtas. This awful drunkard of me. Angliškai moku tik apie gėrimą. Ir siena prie skambučio suskilusi. Labai pažįstama. Sudaužyti veidrodžius. Sudaužyti veidrodžius.
Penki žingsniai, linguoja laivo denis. Aš senas jūreivis. Jūra šėlsta, neša bangą. Visi išgerti kokteiliai, romai, konjakai, viskiai: ištisa jūra, akys neužmato. Kartkarčiais nuskęsti. Siaubo akimirkos, patirtos pačiame dugne. Ką jame surandi? Jei tu ieškai Eldorado. Kuris ką nors išmanė apie dugną? Bodleras?
Kodėl ji laiko savo Meškiuką? Balta plokštelė, juodi rageliai – kuris jungtukas? Abu. Tualetas. Kodėl tualetas? Man visai nereikia tualeto. Vonia. Mėlynos plytelės, Adrijos mėlynė, gamybinė psichologija. Už vyr. inžinieriaus lango turi būti tualetas. Kodėl ji laiko savo Meš – jis nepataikė suimti durų rankenos. Klinkt! – durys. Olia lia, didžioji laimė! Maudykitės vonioje nusirengę. Knyga praustuvo kriauklėje, blizgantis viršelis. Labai pažįstama. Čiaupas girgžda. Įtartina.
Jis pakišo galvą po čiurkšle, nusipurtė, lyg elektros trenktas, ir vėl pakišo. Išsitiesė, be galo greitai blaivėdamas. Šitą knygą aš vakar skaičiau vonioje. Molloy. Akmenukai jam nebuvo būtini, jis stačiai čiulpė juos tam tikra tvarka savo malonumui. Absurdo kvintesencija, vienintelė pasaulio tiesa. Straižys užsimerkė. Gesinkit lampionus, atėjo jis. Stulbinantis vėsumas. Vandens lašai nuslydo kaklu žemyn. Valandos rieda skruostais. Kraupu. Jo akys veidrodyje atgavo išraišką. Namie. Faktas. Namie. Aišku, namie. Ar gali visatoje egzistuoti du identiški butai? Klaikus reikalas. Rodyklės: pusė dvyliktos. Kambaryje buvo girdėti moteriškų balsų klegesys. Namie. Klaikus reikalas, Magdalenos nuopuolis. Jai buvo dovanota, nes ji daug mylėjo. Jam bus atleista, nes jis daug gėrė. Iš kur čia atsirado panos?
Piktai truktelėjęs duris, jis išėjo iš vonios, ir veidrodis, vos besilaikąs ant vieno vinies, gailiai barkštelėjo į sieną. Šitas stiklo gabalas be gailesčio parodo visas baisybes. Sudaužyti veidrodžius. Svarbiausia nematyti to bejėgio niekšo, nematyti teisybės. Koridoriaus sienų linijos toldamos plečiasi. Atvirkštinė rusiškų ikonų perspektyva. Atvirkštinė elgsena. Šitaip elgiasi Geda. Nekentė Roberto, kol jis buvo gyvas. Dabar žaidžia su savo Meškiuku. Mirusieji. Klaikus reikalas.
Šviesa už durų stiklo. Dievų šviesa betikslėje naktyje. Maišalynė, nieko nesuprasi. Jokio ryšio. Jis virstelėjo pro duris, vos neužmynęs ant kojų arčiausia sėdinčiai merginai. Niekas nekreipė į jį dėmesio. Mehera. Šlaunų kandžiojimo ekstazė. Sadistiniai elementai visiškai natūralūs, jei jie neperžengia ribų. Iš Kamasutros. Kol lieka mėlynės. Iš kur čia atsirado panos? Panų nebuvo. Įskrido pro langą: balti angelai. Visi angelai pedikai, kaip restoranų kelneriai. Visiškai suprantama: danguje nėra angelaičių. O gal jie dvilyčiai? Įdomus homoseksų gyvenimas: moters kūnas išmainytas į vyro užpakalį. Tačiau Ženė ir Boldvinas aprašo viską labai poetiškai. Nieko nesuprasi. Gal jie prisiskaitė Platono? Tarsi nepakaktų moterų. Iš kur čia atsirado panos? Buvo ar nebuvo? Jei nebuvo, tai kodėl yra? Fui, non sum. Toks yra gyvenimas. Surasim, pamesim. Atradę džiūgaujam, pametę verkiam. Manom, jog viskas vyksta tvarkingai: priežastis ir pasekmė, laikas eina viena kryptimi. Visa tai nesąmonė. Mūsų pjuvenos nesugeba nieko išprotauti.
Kerinčios šlaunys. Kumelių prajodymas, rodeo: kuris geriau sugebės. Dramblio poza: atliekama su asistentais. Rytietiška mokykla: begėdžių karaliavimas, kvepiantys sodai. Asistuos Geda. Gal jai nieko daugiau ir nereikia? Jis įbedė akis į kaimynės kojas. Ilgos nuostabios blauzdos, po begėdiškai užsivertusiu sijonėliu šmėkšo nėriniuotos kelnaitės. Devyniolika dvidešimt metų. Jau prityrusi. breigelio miestelėnai atgijo. Tą vakarą Geda tikriausiai pamatė pirmą kartą. Ilgai glostė pirštu popierių: jie tarsi gyvi, jie juda. Kokia jo pavardė? Žiūrint į gerus paveikslus, jie pradeda judėti, patikrinta teorija. Katastrofa, judantys kūnai. Stebeilijant jie atgyja.
Be galo švelnūs plaukeliai: geltoni, minkšti, dailūs. Čia pat, prieš akis, galima paglostyti. Kam žmogui duotos rankos? Kodėl ji taip arti? Čia pat, galima palaižyti: sūrūs minkšti plaukeliai. Suartėjimas ir susiliejimas. Nejaugi griūnu, kodėl taip arti? Ne, stoviu, laikau durų rankeną. Regėjimo defektai, nejaučiu vaizdo gilumo. Visi vienoje plokštumoje: paveikslas, judantis paveikslas.
– Klaikiai karšta, – kas, kuris, visi vienoje plokštumoje. – Idėja! Nusirenkime iki pusės, mes juk ne maži vaikai.
Vėl atsirado gilumas, kambarys labai ištęstas. Kas atsitiko? Aš savo namuose. Šeimininkas ir svečiai, šūksniai vivat! Keistos išraiškos moterų veiduose. Dvi panos. Jos krūtys raivantis suvirpėjo. Be liemenėlės. O antra?
– Pirmyn! – koks klaikus balsas, girtutėlė.
Kas vyksta? Išsipešė megztinį: mėlynas. kas vyksta? Jie ruošiasi nusirengti. Mano namuose. Kambarys tarsi armonika: pirmyn – atgal. Dvi šliundros. Rimgaudas segiojasi marškinius. Ir čia prostitutės. Artimesnioji sukiojasi, demonstruoja marškinėlių nėrinius. O antra? Nugalėtoja: jau rankoje laiko liemenėlę. Krūtys – dvi baltos dėmės įdegusiame kūne. Kvaila girta šypsena: kaip jums patinka mano papai? Visuotinis šliundrų antplūdis. Nusirenginėja mano namuose, manęs neatsiklausę. Viskas, toliau nebėra kur. ką, jūsų mieste nėra neperkamų moterų? Žinoma, yra, tik jos brangiai kainuoja. Vėl šliundros. Ir darbe, ir namuose, nė žingsnio nežengsi. Man trūksta oro.
Jis ūmai pakėlė ranką, tarsi kviesdamas kažką į priekį, ir klaikiu balsu suriko:
– Lauk!
Kaimynė apstulbusi paleido iš rankų megztinį. Mėlynas gniužulas sulėtintai nuplasnojo ant grindų. Tylos minutė. Pagerbkime žuvusius. Buvęs pirmas iš kairės šaltakraujiškai išlenkė taurelę.
– Lauk!
– Ko jis čia šūkauja? Šizikas.
– Supyko: šeimininkas, o į jį niekas nekreipia…
– Seni, kas čia tau, raminkis, – Rimgaudas. Gyvulys. Ištroškęs gyvulys. Sudaužyti veidrodžius. Gėrėm: Tauro ragas, Rūta, Žarija, dabar namie, viskas aišku. Darbas, ryt darbas. Draugas direktorius nokdaune. Be dvidešimt. Aplinkui vien prostitutės. Nors namie reikia pailsėti.
– Eikit lauk, – jis kalbėjo visiškai ramiai, bet grėsmingai. – Be ekscesų ir derybų. Rimga, tu mane pažįsti. Išsineškit, kas liko. Duodu tris minutes.
– Rička…
– Dvi keturiasdešimt penkios.
–Šef!
– Dvi trisdešimt.
Pajuto. Kažką burba. Antroji – greitumo rekordininkė: jau su liemenėle. Kumpanosis krizena. Tegu neveda iš kantrybės. Ištaškysiu. Šliundros.
– Ne, tu tik pažiūrėk į jo veidą. Koks išeitų portretas!
Dailininkai. Tikriausiai vaizduoja genijus, žinau tokius. Vienam tvosi, kiti išsilakstys. Tegu neveda iš.
– Užsikimšk, matai gi – gatavas. Toks bulius kai tvos kuo nors…
Galiu. Galiu.
– Klausyk, seni, nurimk. Po pusvalandžio išeinam, nedaug liko…
– Minutė trisdešimt.
Grįžta laiko jausmas. Ar geri todėl, kad nejaustum laiko? Be aštuoniolikos.
Rimgaudas, kažką aiškindamas kumpanosiui, krovė į aplanką butelius ir agurkus. Dailininkai nenoriai sukilo, minkštaplaukė, laikydama rankoje mėlyną megztinį, svirduliavo šalia stalo:
– Ką, man apsirengt? Man vėl apsirengt, taip?
– Durnas jis…
– Nieko, užgriūsim pas Mečką.
Balius baigtas. Užgriuvinėkit pas ką norit. Klozetai, klozetai. Idealiausia gyvenama vieta. Ten mes ir gyvenam. Mums šika ant galvų, o mes geriam. Vandenį iš unitazo bakelio.
Kompanija išlingavo į koridorių. Kraustosi. Išeina į pakrantės baltą smėlį. Keliautojai ir ieškotojai, kuriems neatsirado vietos. Išvaryti iš rojaus. jau rakina duris, Rimgaudas pirmas. Kiti: dailininkai, kumpanosis, dvi panos. Jei nori vadinti prostitutėmis tas, kurios parduoda savo kūną, o ne visą save kaip anie, tai jos, be abejo, prostitutės. Jos turėjo būti išvarytos. Už nenuoseklumą: parduoda vien kūną. Visi kenčia dėl to, kad būna nepakankamai nuoseklūs. Šliundra, kuri ūmai nusprendžia kažkam neduoti, gauna į snukį. Baltramiejūnas, panoręs parodyti principingumą, bus ištrenktas lauk. Kiekvienas turi savo funkcijas ir privalo jas vykdyti.
Durys piktai užsitrenkė. Straižys nužvelgė apšniaukštą stalą. Buteliai, trupiniai, netvarka. Du pilnus butelius išsinešė. Rodyklės: be trylikos. Kur dingo girtumas?
Blaivus girtumas: ryškus vaizdas, smegenys supančiotos, bet dar yra erdvės ir mintys blaškosi nuslysdamos visiškai netikėtomis kryptimis. Sąmonė paskandinta, plaukai tekyšo. Gal pasąmonė? Instinktai, seksualiniai impulsai. Kur jie? Jokių seksualinių impulsų. Blaivus girtumas. Jis atsisėdo ant mėlynos sofos. Šalta. Šalta ir reikia romo, mažyčio lašelio balto romo. Raižytose stiklinėse būtų ant paties dugno. nereikia gerti taurėmis. Bare pilnas butelis.
„Pagalvok, prieš darydamas. Tau negalima gerti, ypač dabar. Juk žinai, ką pradėjai. Direktorius neatleis.“
Gerai pažįstamas balsas, kalba piktai. Ričardas atsuko kamštį ir įsipylė ant paties dugno. Pagrindiniai požymiai: isterija, agresyvumas, nemiga, impotencija, balsai, kurie moko ir pataria. Be šešių. Kodėl taip lėtai eina laikas? Geriant laikas turi sustoti. Prieš tai, po to, dabar. Kokie bjaurūs žodžiai, bereikšmiai ir melagingi.
„Vėliau, vėliau. Ryt, ryt viskas baigsis. Ši diena jau sugadinta. Nėra nieko lengvesnio: rytą susikaupi ir meti. Visi taip daro.“
Dar vienas pažįstamas. O gal piktoji dvasia? Taip, geriausia ryt. Jis greit nurijo kartų deginantį skystį. Atsisėdo prie rašomojo stalo. Tušti lapai, iš kur jie?
Baltus lapus reikia prirašyti, negalima palikti tuštumos, jos ir taip per daug. Ką rašyti? Sau rašyti nereikia, gal balsams? Libretą balsams, kurie kol kas kalba be plano. Be plano? Ką nori? Kaipgi galima kalbėti ką nori, kur tai regėta, kas leido? Sunaikinti kalbančius be leidimo, tuoj pat sunaikinti!
Laišką? Ateinančioms kartoms: o puikieji krabai, nematomi lubų gyventojai! Nebylūs įvykių stebėtojai, kur jūs? Prasmės ieškotojai, ką jūs surandate, stebėdami šaunią mūsų epochą? Jis atsirūgo ir pajuto burnoje bjaurų alkoholio su skrandžio sultimis skonį. Dabar vemsime žodžiais. Stalas sugirgždėjo jam rašant pirmąją eilutę. Visos prostitutės savo vietose, aš nors trumpam vienas. To negali būti. Šiam pasauly taip nebūna. Vadinasi, viskas išgalvota: pramanytas aš sėdžiu prie neegzistuojančio stalo. Visiška laisvė. Regimybių pasaulis, muzika, tegroja muzika. Bachas. Aš už stalo ir Bachas, pilnas kambarys Bacho. Absoliučioje tyloje jis rašė laišką Gedai. Ji miega ir sapnuoja, kad miega ir negali nieko susapnuoti. Laiškas, kurio niekas neskaitys. Laiškas, kurio niekas neparašė. Užsimiršimas, jokių minčių, viskas popieriaus lapui. Popieriaus lapui…
Skambutis sustingdė jo ranką ore. Telefonas. Jis atsikėlė ir įsipylė beveik pilną taurę romo. Gerdamas baltą romą, nepatiri moralinių pagirių. Gali savo mylimąją išvadinti šliundra ir neskaudės širdies, nes tu gėrei baltą romą. Telefono ragelis verkia. Pakelk jį, nutrauk verksmą.
– Aš matau tavo langą, – tarė moters balsas. – Dega šviesa, tu nemiegi. Nežinau, ką tau pasakyti, todėl ir skambinu.
– Aš klausau, mieloji.
Mieloji, kodėl mieloji? Pavadinti vardu dar būtų galima, bet kodėl mieloji? Čia kažkas susipainiojo. Gal ji visai neskambina? O kas tuomet kalba?
– Tu nežinai, kodėl aš tau skambinu?
Klausimai. Negaliu atsakyti į savus, kodėl reikia atsakinėti į svetimus? Jis sriūbtelėjo gerą gurkšnį. Esu visiškai blaivus. Kolosaliai blaivus, net nuostabu. Tik juodasis Edgaro varnas. Nevermore. Taip, labai gražu. Ko ji nori?
– Tu nežinai. Tu, viską žinantis, nežinai? O gal žinai ir tyli. Aš nesiskundžiu, aš suprantu: tu vaikštai, tau gerai…
Girta. Dievaži girta. Ko ji nori? Suvedžiota ir pamesta. Tragedijos užuomazgos. Kiek laiko mes nekalbėjom? Visos, kurios sulaukia tokio amžiaus nekaltos, – nenormalios. Neurotikė. Ko jai reikia?
– …tu vaikštai, tu geri. Bet kam tau prireikė liesti mane? Kodėl tu įpainioji kitus, dvėsk vienas, jei tau tas patinka, girdi, gražuoli?
Kliedi. Baltoji karštligė. Kada aš ją birbinau, prieš metus? Vargšelė, išprotėjo. Ofelija. Pasakų naktis, demografinis pamišėlių sprogimas. Ko jai reikia? Nenusisekusi poetė.
– Nejaugi tau net šitai neatrodo siaubinga? Netgi tai, kad aš negaliu tau paskambinti, vien pamačiusi šviesą tavo lange, nors praėjo jau tiek laiko?
– Vaike mano, drąsioji mažyle, – staiga labai narsiai tarė jis, – entre nous, dalykai, kurie jums, žmonėms, atrodo baisūs ir neįmanomi, šičia, kame gyvenu aš, neturi nė mažiausios reikšmės.
– Plepi. Tu visada plepi. Visada užsidangstai žodžiais, kad liktum sveikas, kad tau nereiktų nieko prisiminti…
Jis vienu mauku pabaigė romą, nubraukė plaštaka lūpas ir nutraukė ją:
– Kai reikia prisiminti tik tuos menkus vakarus ir naktis, dar pakenčiama. Tačiau kai reikia atsiminti rytus ir dienas, dantų skausmą, traukinių tvarkaraštį, algos dydį, prezervatyvus, radioaktyvumą, kainas, korupciją, savo motiną, butų mokestį, silpnas kepenis, norus negerti…
– Palauk, palauk!
–…mirtį, kojinių keitimą, direktoriaus pavardę, telefonų numerius, Bodlero eilėraščius, valgio pirkimą, tamprumo modulius, šizofrenijos priežastis, mutacijas, badą, bombas, negimusius savo vaikus…
– Ričardai!
–…romą, visatos atsiradimo teorijas, planą, generalinę liniją, demografines problemas, kambarių švarą, dujų kontoros instruktažą, draugus, madas – tai jau visai kitas reikalas.
Ragelyje pasigirdo pratisas švilpesys. Ričardas atsargiai nuleido jį ant aparato.
Pasakiau. pasakiau, labai gerai. Vis rinkausi progą, o šiandien pasakiau.
„Nors daugiau negerk. Ryt anksti keltis.“
„Kiekvieną rytą reikia keltis anksti. Kas gi sustoja pusiaukelėje?“
„Tai paskutinis perspėjimas.“
„Darysime posūkį…“
„Aš negaliu suprasti…“
„Rašyk toliau, rašyk toliau…“
Pirmą valandą dvidešimt minučių Ričardas Straižys miegojo nenusirengęs čia pat, svetainėje, ant mėlynos sofos. Prie degančios stalinės lempos gulėjo nebaigtas laiškas Gedai.
„Miestas sumigo: vėl tamsa kovoja su beprotybe, migloje mirksi akys, jos žiūri į mane, iš visų pusių atplaukia pamėklės, perspėdamos mane, o Bachas groja sudūlėjusiais vargonais. Viso miesto benamiai šunys turėtų susirinkti pas mane. Jie mane suprastų, pritūpę savo apdulkėjusias uodegas ir nuoširdžiai, beatodairiškai gėrėdamiesi (kaip sugebame tik mes, benamiai) amžinaisiais choralais.
Naktis: aptemusiose krištolinio skliauto platybėse parimo miriadai žvaigždžių – tai kitos visatos, niekad nesusiduriančios, nepažįstamos, jų keliai per milijonų milijonus metų nesusikerta, niekad nesusikirs, ir jos skries amžinoje erdvės naktyje, išdidžios ir nepriklausomos, bet vienišos. Vėjas atskrieja iš tolimų nematomų kalnų ir beldžiasi į langą, kviečia keliauti kartu, tačiau koks gi paukštis pakils aukštyn, neturėdamas sparnų? O kiek pats vėjas turi siausti po šį geriausiąjį iš pasaulių, kol suras langą, kuris pasibeldus atsivers? Ko tad norėti iš žmonių, kurie galbūt bijo, kad į praviro lango kiaurymę įskris tik juodasis Edgaro varnas?
Aš geriu? Kodėl aš geriu? Tai piktoji dvasia man įsako – tu juk turi tikėti dvasiomis. Tu, visada reginti šalia savo juodąją dvasią. Juk ji neleidžia tau elgtis taip, kaip nori: uždaro duris, kai nori jas praverti, užmuša, kai nori gyventi, liepia egzistuoti, kai tenori numirti. Tas kūnas, kuris guli tavo kambaryje, kuo jis vardu, kuo vardu ta tavo baisioji dvasia: Nemirtingumas, Idealas, Pasaulis? Tu klausi, ir aš atsakau: manoji dvasia taip nori, ji nori sustabdyti laiką, ji neapkenčia judančių rodyklių, ji trokšta, kad jos sustingtų amžiams. Tu klausi, ir aš atsakau, negi dar nesupranti? Mes, tušti raumenų maišai, argi mes galime pasipriešinti joms, mus valdančioms, mes, silpni, bejėgiai? Tu nesupranti, ko aš noriu, tu manai, jog nesupranti, bet juk tik dvasia, gulinti tavo juodajame kambaryje, neleidžia tau suprasti. Ko aš noriu? Noriu suporuoti tas mūsų dvasias, piktąsias idėjas, kad jos isterišką meilės naktį pradėtų ir pagimdytų laiką ir dar ką nors, ko mums nereikia: beprotybę ar susitaikymą. Ir tegu tavęs nestebina, kad aš siekiu to, ko man nereikia. Kaipgi kitaip gali atsitikti mums, žmonėms, kurie visada siekia tik to, ko jiems nereikia, apsimelavusiems ir paskendusiems jūrose, kurios neegzistuoja, mums, kurių klausimus už juos užduoda kiti, kiti ir atsako, o mes tylime, mes net nebandome pasakyti, kad mums nereikia nei tų klausimų, nei tų atsakymų. Taip, mums netgi tai nerūpi, nes mes einame nejudėdami ir stovime bėgdami, mes, zuikiai, drebą iš baimės, bet pasiskelbę, kad pavysime tigrą, o paskui šokę strimagalviais, nors tigras nė nejuda, mes, pusdieviai, kurių gyvenimas eina iš ateities į praeitį. Tu klausi dalyko, kuris tėra atomas toje baisioje visumoje, ir netiesa, jog aš negaliu atsakyti. Štai: tik todėl, kad visada siekiu, ko nenoriu. Aš einu su gauja tokių pat ir kitokių, nes nekenčiu jų, savęs ir to ėjimo. Aš einu ir kartoju: negerti, negerti, negerti ir todėl užeinu į barą, kad paskandinčiau tą mane persekiojantį žodį. negi tau dar neaišku? Kodėl tu nesupranti to, angele su savo juodąja dvasia, kodėl viską paaiškinti turiu kaip tik aš? Aš, žmogus be savybių. Arba dar geriau: savybės be žmogaus. Taip jau man lemta: savybių daug, tik nėra žmogaus. Jos ne mano, svetimos, kažkas visada daugiau už mane žino, daugiau už mane gali, visada daugiau išmanė ir suprato, kažkas visada mane nukreipdavo ir mokė. Man jų nereikia, aš negaliu nė vienos pasirinkti sau, aš joms abejingas. Tai jos, tos nesančios savybės, išstūmė mane iš manęs, o kur aš atsidūriau, negaliu pasakyti, nes… voient de ne pouvoir etre seul. Tu klausi, o aš negaliu atsakyti, nes…“
Leonas Mikšys, dirigentas (bet ne kompozitorius), pavargęs atsilošė krėsle. Partitūra pasibaigė. Orkestrantai sušurmuliavo, padėjo instrumentus, dalijosi įspūdžiais: trečios dalies stacatto; matei, kaip tas vyrukas plėšėsi; na, kodėl – seniai laikas įvesti džiazines improvizacijas; pernelyg perkrauta; klausyk, ten buvo galima sugroti lėčiau, melodingiau; a, mūsų darbas – muzikuoti, kompozitoriaus klaidas įvertins kritikai, jie už tai gauna pinigus.
Leonas Mikšys truputį gailėjosi namo, kuris dabar privalėjo prasmegti į nebūtį. Jis pasklaidė partitūros lapus, retkarčiais paskaitydamas paraštėse pastabas: ne taip tragiškai, daugiau jėgos, daugiau spalvų.
– Maestro, kada renkamės rytoj?
Leonas Mikšys lėtai pakilo ir iškart visų paklausė:
– Ar visi patenkinti?
Kurį laiką orkestrantai tylėjo, bet jau po minutės buvo nebeįmanoma išskirti, kuris ką šneka. Variniai piktinosi gavę per mažai erdvės, pirmas kontrabosas mušėsi į krūtinę, aiškindamas, jog vienuoliktą dalį reikėjo groti triskart greičiau, pianistas skeptiškai išbarškino keletą koncerto temelių – tarara, tū tū, tarara, idža indža – ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis: na ką čia padarysi? Nieko daugiau Leonas Mikšys nesuprato: visi vienas per kitą kilnojo rankas, graibė smičius, daužė būgnus, aičiojo, šaukė, niūniavo temas, rodė į natų lapus. Leonas Mikšys pakėlė ranką:
– Silencio!
Orkestras pamažu nurimo. Jis šyptelėjo ir garsiai tarė:
– Viskas aišku. Dar sykį pradėti iš naujo nebėra laiko, – ūmai jis ironiškai šyptelėjo. – Tačiau yra viena išeitis.
Visi sukluso.
– Sugrosime, hm… postliudiją. Kiekvienas gali griežti, ką panorės: tai, ko pristigo koncerte, tai, ko buvo per daug, tai… žodžiu, ką nori.
Apstulbę orkestrantai dirsčiojo vienas į kitą. Leonas Mikšys užvertė partitūrą, pliaukštelėjo per ją delnu ir kimiai šūktelėjo:
– Na?!
Postliudija
Kodėl reikėjo parašyti šį romaną?
O kodėl viešpačiui dievui reikėjo sukurti pasaulį?
Kaip gimė romano idėja?
Autorius dalyvavo Nijolės Kučinskaitės laidotuvėse. Po laidotuvių jis, nesuprantamų paskatų varomas, nuėjo pažiūrėti namo, kuriame ji gyveno. Stora moteris, nežinomų simpatijų skatinama, pasakė autoriui štai ką: „Šitas namas užburtas. Prieš dvejus metus toks berniokas susikūlė su mašina, pavasarį toks geruliukas senelis mirė, o dabar šita mergikė. Šitas namas užburtas.“
Ne kiekvienam šiais materializmo bei racionalybės laikais pavyksta rasti užburtą namą. Pagunda buvo pernelyg didelė.
Ar turi romano personažai – meninės fikcijos, fantastiniai monstrai, intuicijos kūdikiai – konkrečius realius prototipus?
Visi jie, be abejo, suvogti iš materialaus pasaulio dalimis, gabalėliais, po kruopelytę ir pan. Tačiau trys pasisavinti ištisai: Nijolė Kučinskaitė, Vytautas Galčius, Sapežinskas.
Kokios priežastys paskatino rašyti ne šiaip sau Concerto, o būtinai Concerto Grosso?
Šiaip Concerto gerai parodo vieno, dviejų, kelių instrumentų sugebėjimus. Tokio didelio namo metraštis negalėjo apsiriboti vienu, dviem, keliais.
Ar namo gyventojai groja Koncertą kiekvienas savu instrumentu?
Taip.
Išvardykite pagrindinius romano veikėjus bei jų gimimo metus.
Vanda Kučinskienė, 1927. Nijolė Kučinskaitė, 1952. Kazys Lapelė, 1942. Stasė Lapelienė, 1942. Karilė Lapelytė, 1968. Gediminas Gaidulevičius, 1939. Ignas Stankevičius, 1936. Robertas Malinauskas, 1942. Geda Malinauskienė, 1946. Sapežinskas, 1897. Sapežinskienė, 1906. Rimas Boruta, 1950. Andrius Astrauskas, 1926. Leonardas Astrauskas, 1950. Dovydas Eigirdas, 1936. Gintaras Eigirdas, 1962. Vytautas Galčius, 1930. Juozas Karosas, 1922. Monika Karosienė, 1922. Ričardas Straižys, 1943. Nikolajus Veršininas, 1923. Vladimiras Rogaliovas, 1947. Zoja Rogaliova, 1951. Vytas Livontas, 1927. Stasys Yla, 1945. Jolanta Ylienė, 1948.
Romane pasirodo ir daugiau veikėjų. Kuo groja jie?
Jie sudaro chorą. Jame dainuoja 104 realiai romane pasirodantys vyrai, moterys, vaikai ir naminiai gyvuliai bei 63 pasirodantys prisiminimuose ir vizijose vyrai, moterys, vaikai, naminiai gyvuliai, personifikuoti daiktai, istoriniai bei mitologiniai personažai. Solistas – Povilas Boruta.
Ar autorius viliasi parodęs tipiško Vilniaus namo tipišką gyventojų margumyną?
Ne.
Kodėl dvidešimt šeštas butas dvejus metus stovėjo tuščias?
Todėl, kad jo šeimininkas turėjo dar vieną butą Kaune.
Kodėl jis į vilniškį butą nepriėmė nuomininkų?
Todėl, kad nenorėjo.
Kodėl jis turėjo du butus?
Todėl, kad jis taip norėjo.
Ar jis turėjo naudos iš tuščio buto?
Taip. Niekam nežinomais būdais mainydamas, iškeitinėdamas savo butus į vis mažesnius, jis uždirbo nemaža pinigų.
Kas yra tasai vyrukas, minimas Uvertiūroje, neva įsikeliąs į dvidešimt šeštą butą?
Neegzistuojantis asmuo, sapnų fantomas, literatūrinė mistifikacija, pirmasis choro tenoras.
Ar seniai Kazys Lapelė rašo savo dienoraštį?
Nuo mokyklos laikų.
Kokie kalendoriniai cistologiniai skaičiavimai neduoda jam ramybės?
Jis atima iš Karilės gimimo datos nuostabaus pirmojo susitikimo su žmona datą ir kiekvieną kartą gauna 273 dienas.
Kur dirba jo žmona?
Poliklinikos registratūroje.
Kokia liga sirgo Vytautas Vingilis (1920–1962), Vandos Kučinskienės pirmoji meilė?
Maniakine depresija arba cikline psichoze (oficiali diagnozė). Šizofrenija (dar viena oficiali diagnozė).
Kaip žuvo Kučinskienės motina?
Nukrito nuo kaugės viršaus per šienapjūtę.
Kiek laiko truko Leonardo ir Nijolės meilės istorija iki pirmo bučinio?
Šešiolika dienų.
Kas žinojo apie niekam nežinomus Nijolės ir Leonardo santykius?
Visiems patarinėjantis Leonardo draugas Remigijus. Į viską spjaunantis Rimas Boruta. Visa žinantis Gediminas Gaidulevičius. Viską pasakojantis tik sau pačiam Leonardo darbo kolega L. Prekeris.
Kur studijavo ilgasijonė Leonardo pusseserė?
KPI. Iš pradžių ji norėjo tapti astrofizike, nes galvojo, kad astrofizikai daug žiūri į žvaigždes ir mažai dirba.
Kodėl ji persiorientavo būtent į KPI?
Kad galėtų gyventi toliau nuo tėvų.
Kaip studijos patvirtino jos bendrąjį credo?
Visiškai. Pirmą sesiją ji gavo keturis dvejetus, bet padedant metafizinėms jėgoms studijavo toliau. Antrą sesiją ji jau nebegavo nė vieno dvejeto.
Kodėl Andrius Astrauskas nemėgo skaičių?
Skaičių kalba jam nekėlė pasitikėjimo. Jis manė, kad, jais remiantis, galima daug ką įrodyti. Jis bijojo, kad kas nors, pasitelkęs skaičius, neįrodytų ko nors neatsakingo.
Kokios sąvokos turėjo didelės reikšmės Andriaus Astrausko gyvenimui?
Atsakomybė. Inercija. Baimė. Nereikia.
Kokią prasmę Leonardas suteikė terminui „dvasinis impotentas“, taikydamas jį savo tėvui?
Impotentas, be abejo, negali turėti savo vaikų. Dvasinis impotentas negali sukurti naujų dvasinių vertybių.
Paštrichuokite merginos, monologu aptariančios Nijolės Kučinskaitės mirtį, portretą.
Raudonskruostė energinga storulė. Daugiakalbė trisdešimtmetė progresuojanti senmergė. Visuomeniškadarbė bukagalvė antinimfomanė.
Ar gali Robertas Malinauskas pagyti?
Ne.
Ar Geda tą žino?
Taip.
Ką ji sapnuoja?
Akmeninius falus, kurie, vien palietus, sukelia jai šleikštulį ir baimę.
Kiek užsienio kalbų moka Gediminas Gaidulevičius?
Keturias: lenkų, anglų, ispanų, vokiečių.
Ar tikrai jo knygų lentyna galėjo būti visaverčiu pašnekovu?
Sakoma, kad rašytojas įdeda į knygą dalelę savęs. Gediminas į lentynas sukrovė 1414 knygų. Jei rašytojas įdeda į knygą nors vieną tūkstantį keturi šimtai keturioliktąją dalį savęs, jo šimtaspalvė lentyna – visavertis pašnekovas.
Kokios lyties pašnekovu Gediminas laikė savo lentyną?
Vyriškos.
Ar toksai Lažinskas sugebėjo pasiekti, kad kas nors pastatytų jo pjesę, kurią Gediminas kritikavo?
Ne.
Ar buvo dar kokių nors priežasčių (be laiko stokos), privertusių jį mesti rūkymą?
Buvo. Jis rūkydavo cigaretes su filtru: „Kastytį“, „Taliną“, „Leek“. Kai jis įprasdavo prie „Kastyčio“, tos ūmai dingdavo iš kioskų bei parduotuvių ir jam tekdavo pereiti prie „Talino“, kurių būdavo tol, kol Gediminas spėdavo priprasti prie šios cigarečių rūšies. Tada jis imdavo rūkyti „Leek“, kurios pradingdavo po tokio pat laiko tarpsnio. Tuomet ateidavo metas, kai cigaretės su filtru apskritai neegzistuodavo gamtoje, išskyrus restoranų drabužininkų kišenes, iš kurių jos būdavo išimamos su 0,5 rublio pagalba. To daryti Gediminui neleido jo principai.
Šis cigarečių markių svyravimas buvo toks periodiškas ir nuoseklus, kad Gediminas nutarė, jog jis, kaip, sakykime, metų laikai, priklauso prie fundamentalių pasaulio, kuriame gyvename, reiškinių.
Metus rūkyti, šios problemos jo nebejaudino.
Skaitytojas, neradęs Tarptautinių žodžių žodyne sąvokos „karasas“ prasmės, klausia: ką reiškia šis žodis?
Kurtas Vonegutas knygoje „Katės lopšys“ pateikia Bokonono raštų citatą, kuri netiesiogiai atsako į šį klausimą: „Kada jūs įsitikinsite, jog jūsų gyvenimas siejasi su kito žmogaus gyvenimu be jokio logiško pagrindo, tas žmogus veikiausiai yra jūsų karaso narys.“
Koks buvo žemiausias Rimo bendrakursių, paskirtų dirbti Vilniuje, pažymių vidurkis?
3,66.
O Rimo, kuriam niekaip neatsirado vietos Vilniuje, pažymių vidurkis?
4,82.
Koks buvo ankstyvesnis Rimo susitikimas su prorektoriumi?
Nemalonus. Žiemą jis buvo nuėjęs prašyti leidimo įsidarbinti. Prorektorius liepė jam nusikirpti plaukus. Dar dviem prašytojams jis liepė nusiskusti barzdas. Visi trys labai pasipiktino dėl tokio sąžinės laisvės nepaisymo. Paskui barzdylos nuėjo skustis, o Rimas išsakė savo nuomonę garsiai.
Leidimo dirbti jis negavo.
Ką reiškė Veršinino „status quo“?
Natūralų žmogišką norą, kad viskas liktų kaip buvę, bet pasidarytų geriau.
Kaip išrodė Vova Rogaliovas?
Aukštas, vidutinio sudėjimo blondinas. Pečiai kiek įtraukti, sprandas trumpas. Balsas švelnus, truputį švepluoja. Akys mėlynos, žvilgsnis šaltas ir negyvas. Juokiasi retai.
Belerofontas žūsta. Kodėl Dovydas Eigirdas lieka gyvas?
Belerofontas netyčia užmuša miesto gyventoją. Kodėl Dovydas neužmuša Geniušo?
Kodėl Jurikovas paliko Dovydą likimo valiai?
Jurikovas apie jaunų fizikų auklėjimą visur skelbė tokią teoriją: įmesk jauną vyruką į vandenį; išplauks – pasveikink, nuskęs – vadinasi, iš jo vis vien nebūtų išėjęs geras plaukikas.
Kokius skaičiavimus, skatinančius kiek pamąstyti, leidžia atlikti Dovydo Eigirdo pabrėžtina neskuba rašyti ir gintis daktaro disertacijos?
Dovydas Eigirdas – fizikos ir matematikos mokslų kandidatas, vyresnysis mokslinis bendradarbis gaudavo 280 rublių mėnesinį atlyginimą. Dovydas Eigirdas – mokslų daktaras, sektoriaus vadovas būtų gavęs maždaug 500.
Kodėl tiek nedaug žmonių žinojo, kad Sapežinskas kovojo Ispanijoje?
Jis niekada niekam nesigyrė. Jis nuvyko į Ispaniją ne iš Lietuvos, o iš Pietų Afrikos. Jis niekada nepriklausė jokiai partijai. Prieš penkiolika metų, kai jis dar mėgdavo pafilosofuoti, dažnai sakydavo: „Visada ir visur darydavau tik tai, ką norėjau. Kai ateis mano laikas, aš pats atsigulsiu į duobę.“
Kodėl Stasys Yla taip mistifikavo Sapežinsko asmenybę?
Nuo vaikystės jis tikėjo, kad egzistuoja keisti išminčiai, kurie gali atsakyti į visus be išimties klausimus. Iš visų matytų žmonių pats panašiausias į tokį išminčių buvo Sapežinskas.
Kodėl Stasys Yla taip ir nepasikalbėjo su juo?
Išstūmimo reakcija. Jis bijojo, kad jo fantazijos pasirodys esančios tik fantazijos.
Kokią kaimynų neišaiškintą savybę turėjo Stasys Yla?
Jis mielai skolindavo pinigus.
Ar Stasys Yla niekad neturėjo artimesnių draugų?
Turėjo.
Kur jie išsislapstė?
P. Matulis – Šiaurėje. B. Krivickas – jūroje. R. Paukštė – kape.
Kokia paslaptinga asmenybė skambino Ričardui Straižiui į darbą?
Ta pati, kuri vakare skambino į namus.
Kas jam vakare skambino į namus?
Mergina, dirbanti jo gamykloje: pradedanti poetė, prirašiusi septynis storus sąsiuvinius eilių; nepripažinta poezijos žvaigždė, S. Nėries gerbėja; asmenybė, kad ir dailios išvaizdos, išsaugojusi nekaltybę iki dvidešimt aštuonerių metų; Ričardo Straižio seksualinio apetito auka; mazochistiška melancholikė.
Kokios buvo pagrindinės Straižio ir direktoriaus konflikto šaknys?
Direktorius jautė, kad jis, kaip visuomeninis reiškinys, spėriai sensta; todėl stengėsi viską daryti pagal naujausią mados žodį, todėl stengėsi įtikti visiems įtakingiesiems, todėl nesąmoningai stengėsi diskredituoti jaunus kylančius pavaldinius.
Straižys jautė, jog jis nepageidautinas kaip psichologinis reiškinys; todėl daug triukšmavo, todėl grindė viską temperamentu ir drąsa, peraugančia į isteriją, todėl nekentė prisitaikėlių bei viršininkų apskritai.
Praktiniame darbe jie siekė priešingų tikslų: direktorius diegė vis naujus patobulinimus (plg. darysime Posūkį), nepasistengęs, kad veiktų ankstesnieji; Straižys buvo pasiryžęs apskritai nieko netobulinti, nepasiekęs, kad sena gamybos sistema veiktų be priekaištų.
Kokios merginos buvo Ričardo bute aprašomą dieną?
Viena – medicinos mokyklos auklėtinė. Jos hobis: registruoti visus vyrus, su kuriais ji turėjo coitus. Prie numerio ji prirašydavo visus vidinius bei išorinius duomenis, kuriuos jai pavykdavo surinkti. Antroji buvo dailininkė – meniška asmenybė, tad jokios statistikos nevedė.
Ar kitą dieną Straižys nuėjo į darbą?
Taip. Nepavėlavęs.
Ar Straižys buvo didelis eruditas?
Taip.
Ar jis žinojo, kad kuo daugiau žmogus žino, tuo mažiau pradeda suprasti?
Įtarė.
Ar Karoso išlaidos alkoholiui žymiai skiriasi nuo oficialiai paskelbto respublikos vidurkio?
Karoso išlaidos sudaro: 3,50 (be indo vertės) padauginti iš 364 plius 10 proc. priedo šventinėms dienoms (padidinta norma) – maždaug 1400 rublių per metus. Tad jis tvirtai stovi pirmaujančių gretose. Be to, šis skaičius rodo, kiek garaže galima uždirbti iš šalies.
Kodėl Karosų šeima apsigyveno kooperatiniame name?
Rengiant vietą naujoms statyboms, Karosų namelis buvo nugriautas, o jie patys gavo nemažą piniginę kompensaciją. Vykdomasis komitetas jų keturių asmenų šeimai skyrė dviejų kambarių butą. Tada Karosas pasakė: „Šūdą jiems. Dabar būsim inteligentai.“
Vykdydamas savo planą, jis nupirko kooperatinį butą bei pačios pirmosios laidos „Moskvičių“, kuris iki romane aprašomo laikotarpio (1972–1974), deja, neišgyveno.
Iš kur Stankevičius gauna plokšteles ir dailės albumus, kurių aš ir jūs negauname?
Jis parduoda savo matematinius sugebėjimus ne tik valstybei, bet ir privatiems asmenims: konsultacijos, rengimas, visokeriopa pagalba. Vieno jo buvusio aspiranto tėvai jautėsi skolingi jam už puikų vadovavimą sūnui, net už disertacijos medžiagos dalį ir aprūpindavo jį padedant giminėms, gyvenančiais JAV.
Kokį žmogų Stankevičius aptaškė prieš katostrofą?
Tai buvo vyras, atvažiavęs į komandiruotę iš Šiaulių. Vakare jis ūžė restorane ir nuėjo nakvoti pas atitinkamo elgesio merginą. Pabudęs rytą, rado tik raštelį: „Kava bufete. Išeidamas užtrenk duris.“ Liūdnai apžiūrėjęs ištuštėjusią piniginę, jis suprato, kad neliko pinigų net bilietui, pavarstė stalčius, nelauktai rado sugedusį auksinį laikrodį ir jį pasisavino.
Įvykdęs šį nusikaltimą, jis pasijuto be galo vienišas ir taip žemai puolęs, kad net nedrįso lipti į troleibusą, kuriuo važinėja dori žmonės.
Laikrodį jis pardavė aukso supirkimo punkte už 45 rublius ir juos pragėrė tą patį vakarą, o pinigų kelionei pasiskolino iš tam tikro elgesio merginos, pas kurią nakvojo kitą naktį.
Kas buvo moteris, privertusi Stankevičių padaryti avariją?
Meno mokyklos dėstytoja, vėlavusi į pamokas.
Ar ji kada nors sužinojo, ką sužalojo ir kiek kainavo automobilio remontas?
Niekada.
Ar Marytė Gražioji įstojo į medicinos fakultetą?
Taip.
Ar ji turėjo kokių nors seksualinių planų Stankevičiaus atžvilgiu?
Jokių.
Iš kur sklido naktinis verksmas, taip sujaudinęs Stankevičių?
Iš niekur. Jo paprasčiausiai nebuvo.
Kaip kompanija užmiesčio namuke reagavo į Stankevičiaus dingimą?
Širvaitis pasakė: „Šefas skaldo bajerius.“
Kaip vadinosi piktoji dvasia, kurią mini Sapežinskienė, sužalojusi abu name gyvenančius mokslininkus?
Ji vadinasi Ričardas Gavelis.
Koks konfliktas, taip sujaudinęs Galčių, įvyko tarp jo ir direktoriaus?
Jokio akivaizdaus konflikto nebuvo. Stačiai direktorius, skirstydamas kelialapius, kuriais Galčius niekad nesinaudojo, įrašė jo pavardę ne prie mokytojų, o prie aptarnaujančio personalo.
Kas padegė Galčių sodybą?
Banditai, buržuaziniai nacionalistai, miškiniai, miško broliai, Lietuvos Laisvės Armija. Konkrečiai: vienas piromaniakas iš jų būrio, Danutės brolis. Tuo metu jie dar nebuvo pradėję siautėti, tik drąsinosi, ir jiems reikėjo padaryti ką nors, kas pakeltų juos savo pačių akyse ir kartu užkirstų kelią atgal.
Kiek metų turėjo Galčiaus motina?
82.
Ką Galčiui siųsdavo brolis iš JAV?
Geras kostiumų medžiagas bei kaklaraiščius.
Kokiu būdu Galčius atsidūrė Vilniuje?
Jo įrengtos provincijos dirbtuvės buvo pripažintos geriausios ir jį pakvietė į Vilnių kaip gerą specialistą.
Kodėl Galčius stato savo Babelio bokštą?
Jis nieko nestato. Tai tiesiog kažkurio kaimyno fantazijos vaisius. Kurio – nenustatyta.
Ar Galčius kada nors turėjo lytinius santykius su moterimi?
Taip. Pirmą kartą – trisdešimt ketverių metų.
Koks gamybinis susirinkimas aprašytas epizode METRAS?
Gamybinės korporacijos ABBA prekybinio skyriaus.
Jos pavadinimas inspiruotas eilėdaros (plg. eilučių rimavimą posme). Jį sugalvojo Šederis.
Pateikite Šederio poezijos pavyzdį.
„JUBILIEJUS
Sukako dešimt milijardų metų
nuo saulės įkūrimo
Jubiliejus
Daug vyrų susirinko švęsti
ir visi protingi
Ir sakė
kaip svarbu
labai reikėtų
(Jau dešimt milijardų metų
o žmonės vaikšto klupdami
lyg tamsoje
aš pagalvojau)
Ir jiems sakau
Įžiebkim dar vieną
mažytę saulę
Gal ji nušviest galės
žmonių kelius
O jie tik juokiasi
Mažytė saulė
sako
Nieko nepadės
Geriau jau mokom žmogų
vaikščioti patamsy
Sako jie“
Kur susirinkimo metu yra asmuo, vadinamas Mykolu?
Kaune asmeniškai tikrina, ar ABBA valdyba nepaliko kompromituojančių dokumentų bei neteisėtų medžiagų ir prekių, nes organizacija įspėta apie staigų patikrinimą plačiu frontu.
Kodėl Astrauskas gyvena kooperatiniame name?
Jis atsiliepė į raginimą gyventi kooperatiniuose namuose, rodydamas pavyzdį savo redakcijos darbuotojams. Be to, jis nenorėjo, kad butą jam „padarytų“ žmonos brolis (nepilnavertiškumo kompleksas).
Ką apie jį pagalvojo žmonos brolis?
„Asilas.“
Ką autorius galvoja apie savo romaną?
„Aš parašiau apie tai šitaip ir neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjęs apie tai parašyti kaip nors kitaip.“ (T. Viljamsas)
Apie ką autorius galvoja, rašydamas šias eilutes?
Apie bananus.
Ką galvoja skaitytojas, perskaitęs šį romaną?
JŪS PAŽĮSTATE ŠĮ NAMĄ?
GAL JAME GYVENATE?
JEI NE, TAI KODĖL?
1973 m. spalis–1976 m. rugsėjis
Rainer Maria Rilke. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 1
Iš vokiečių k. vertė Vytautas Ambrazas-Dubindris
Iš „Valandų knygos I“
*
Mes darbininkai, gildijų meistrai,
ir statome tave, tu katedra didžioji.
Atklysta kartais vienišas svetys,
praeina mūsų sielom kaip ugnis
ir naują brėžinį ant sienos išvingiuoja.
Mes kopiam ant siūbuojančių pastolių,
rankas nutraukia įrankis sunkus,
bet tavo valanda, atplaukusi iš tolių,
kaip marių vėjas kaktą pabučiuoja
ir spinduliuodama užpildo mus.
Tada plaktukų bildesys suardo tylą,
kalnai kartoja tūkstančius aidų,
kol sutemos nupuola ant veidų, –
ir tavo tamsūs kontūrai į dangų kyla.
Koks milžiniškas Tu.
Iš „Valandų knygos II“
*
Esu tas pats, kuris parpuolęs
ant kelių melsdavo tave:
klusnus, tarnaujantis vienuolis,
kurį pripildei kaip versmė.
Šaukimas iš tyliausios celės,
kada pasaulis nuošaly, –
o tu dar vis aukštai pakilus
per daiktus plūstanti vilnis.
Tai niekas kita. Tiktai jūra,
kurioje retkarčiais žemynai išryškėja.
Tai niekas kita kaip tylėjimas
didžiųjų angelų ir smuikų,
bet nutylėta yra tai,
prieš ką nusilenkia visi daiktai,
nuo jo galybės spindesio apsunkę.
Jeigu tu – viskas, ir aš vienas
maištauju ir meldžiuos aklai?
Bet naktimis argi nesu aš
tau – viskas, kai verkiu nubudęs,
ir vienas tu, kuris klausai?
Ar tu girdi ką nors daugiau?
Ar dar balsų – be manojo – yra?
Galbūt audra? Ir aš esu audra,
ir mano girios moja tau.
Jeigu daina, liguista ir silpna,
dar trukdo tau mane girdėti, –
klausyk manęs, ir aš esu daina,
ji vieniša ir negirdėta.
Esu tas pats, kuris drebėjo,
kai klausdavo tave, kas tu.
Kas dieną sutemoms artėjant
jau nieko, nieko nerandu.
Aš sužeistas ir paskutinis
tarp tų, kur išjuokė minia,
visi daiktai, mane pažinę,
iškyla tartum vienuolynai,
kur buvo kalinę mane.
Tada man būtinas esi tu,
tu – draugas sielvarto namuos,
mano kančios švelnus tretysis,
tu man kaip duona, kaip vanduo.
Kokios tos naktys, ar žinai tu,
žmonėms, kurie negal užmigt:
ten darosi visi neteisūs –
senelis, vaikas, moteris.
Nubunda, lyg mirtis jau liestų,
aplink – juodų daiktų tankmė,
jų rankos klaidžioja ir tiesias
laukinės, svetimos ir šviesios
kaip kurtai užkeiktam miške.
Čia pat dar stūkso praeitis,
o ateity matyt lavonai,
ir kurčiai daužo į duris
žmogus, užsmaukęs kapišoną.
Ir veltui plėstumei akis –
dar nė mažiausio ryto ženklo
ir dar negreit gaidžiai pragys.
Naktis lyg dideli namai.
Ir išgąsty žaizdotom rankom
jie plėšia sienas, verias angos,
galerijos, kurios prasmenga,
ir nėra durų išeities.
Ir tokia, Dieve, kiekviena naktis,
ir tie, kurie nubunda pašaukti
ir eina, eina ir tavęs neranda.
Ar tu girdi, kaip jie aklųjų žingsniais
grindyse beldžia?
Ant laiptų, tamsoje pradingstančių,
girdi – jie meldžias.
Girdi, kaip jie ant akmenų juodų parpuola?
Jie verkia. Tu turi girdėt iš tolo.
Ieškau tavęs, nes jie visi praeina
man pro duris. Aš juos beveik matau.
Ir ką daugiau dabar galėčiau šaukt,
jeigu ne jį,
tamsesnį už juodžiausią metų naktį,
vienintelį, kurs gali žiburio nedegti
ir nebijoti. Saulės spindulys
dar jo nepalietė, tačiau pažįstu jį,
nes jis su medžiais kyla iš po žemės,
nes tai yra jisai, kuris
kvepėjimu alsuoja iš po žemės
į mano veidą.
Iš „Naujųjų eilėraščių“
Poetas
Valanda, tu mane apleidi
sparnais žaizdas kirsdama.
Kam dabar mano balso aidas?
Kam dabar naktis ir diena?
Neturiu namų, mylimos,
neturiu menkiausios pastogės.
Tie daiktai, kuriems atsiduodu,
praturtėję mane išduos.
Iš „Sonetų Orfėjui II“
XIII
Prieš išeidamas būk lyg jau būtum išėjęs.
Paskutinis sudie tegu seka tave iš paskos
kaip dabar ta žiema, kuri nesibaigs prasidėjus,
kol tavoji širdis galutinai peržiemos.
Pasilik Euridikėje miręs – ir giedodamas grįši,
garbindamas pakilsi grynojo ryšio ertmėn.
Čia, tarp dingstančių, nuožulnumos karalystėj,
būk savo skambesy sudužus taurė.
Būk – ir kartu žinok, kad tau lemta nebūti.
Ant laikų bedugnės – viena pakilimo minutė –
ją turi iki galo išbaigt ir pradingt.
Į gamtos atsargų begalinį gausumą –
suvartotų ir dar nebylių – į neaprėpiamą sumą
įskaičiuok save su džiaugsmu ir skaičių ištrink.
Iš vėlyvųjų eilėraščių
Erotas
Kaukės! Kaukės! Erotui pridengti.
Kas ištvers jo veido spindesy?
Kaip Saulėvartos didžioji šventė
jis nutrauks pavasario naktis.
Ir pirmųjų žodžių lengvas žaismas
virs tyla. Kas šaukė iš tankmės?
Jis ant jų bevardžio šiurpo skraistę
kaip šventyklos vidurį užmes.
Koks staigus dievaičio palietimas!
Ir prapuolę, sunkiai, be prasmės.
Žemė rangės. Užgimė likimas.
O viduj – tyli versmė.
Magija
Nuostabūs pakitimai. Jų paliestas,
tyloj užgimsta naujas kūrinys.
Skausme į pelenus subyra liepsnos,
mene – iš dulkių plyksteli ugnis.
Tai magija. Į neregėtą aukštį
kasdienis žodis čia kelius atranda –
toks tikras kaip balandininko šauksmas,
prišaukiantis nematomą balandį.
*
Švenčių šventę, draugai, prisiminkim kaip paprotį seną,
kai nuolatos pakeliui nemokėsim savosios atšvęst.
O, jie turi ir mus omeny, Villa d’Este fontanai,
nors ne visi ligi šiol trykšta sidabro srove.
Mes paveldėtojai jų, tų dainoj pražydusių sodų.
Kokia didi pareiga, kokia šventa savastis!
Mums galbūt paskutiniams laimingi dievai atiduoda
tai, ko neleista atmest ar lengva ranka išbarstyt.
Tenedingsta nė vienas dievų. Mums jų reikia visų ir kiekvieno.
Mums svarbus kiekvienas tapęs vaizdu kūrinys.
To, kas subrendo tyloj, neleisk nušnekėti per dieną.
Nors nebesame tie, kuriems dar pavykdavo šventės,
šitas virtęs jėga patvarus spindulys
akvedukų tiltais grįžo pas mus, kad gyventų.
*
Parašyta grafui Karlui Lanckorońskiui
„Nei dvasios, nei aistros neturime atmesti“:
gyvenimu suvienyt ir pratęsti
mes pašaukti, bet išrinkti kai kas
toj sankryžoj pasiekt šventyklos slenkstį.
Įgudusia akim jie atpažįsta ženklą,
jau išgaląstas įrankis, lengva ranka.
Jiems tyluma kaip marių kriauklė skamba.
Jie mato valandos mušimo kampą,
kur vos paslinko laikrodžio strėlė,
akių vokais atliepia ir atsako,
kai mosteli sparnais nakties plaštakė,
ir girdi, kaip prasiskleidžia gėlė.
Pažeidžiami ir trapūs kaip kiekvienas
savo pečiais jie turi remti sienas –
tam, kas sunkiausia, jie atrenkami.
Kai nevilty kiti nulenkia kaktą,
jie ritmais atskaičiuoja smūgių taktą
ir akmenį pažįsta širdimi.
Taip tolumoj piemuo tarytum liūdi,
artyn prieidamas matai – jis budi,
jis klausosi, jis trunka, jis yra!
Ir kaip jisai žvaigždynų žingsnį girdi,
taip jiems savi, kas naktyje pakirdę
klajoja ir pradingsta su aušra.
Net tamsoje jie budrūs kaip apuokai:
iš sapno ir būties, raudojimo ir juoko
gimsta prasmė, priversdama suklupt
priešais gyvybės ir mirties verpetą, –
tada pasaulis gauna naują matą
jų kelių matlankio stačiu kampu!
Ramūnas Kasparavičius: Kaip poetas prozininku tapo…
2011 m. Nr. 1
Rašytojas Ramūnas Kasparavičius atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Ar negalėtum skaitytojams papasakoti apie savo šeimą – tėvus, brolius. Juk dažnai kaip tik čia būna užkastas tas kūrybinis grūdas, kuris, veikiamas atitinkamų sąlygų, išauga arba ne.
– Tėvas ir motina abu Anapilyje…
Mama baigė tą pačią gimnaziją – Kaišiadorių – kaip ir A. M. Brazauskas, ji atsiminė tą penkeriais metais jaunesnį berniuką…
Mama turėjo gražų balsą, pasak jos, ne prastesnį už R. Tumulevičiūtės ir I. Jasiūnaitės – vėlesniais metais operos solisčių, su kuriom kartu dainavo mokyklos chore.
Už mokslą gimnazijoje jai, kaip savanorio dukteriai, mokėti nereikėjo, bet turtingesni klasiokai pašiepdavo:
– Va tokiai tai tik patriotizmas ir belieka.
Kažkokioje deklamatorių katalikiškoje vasaros stovykloje jinai jau mergina pirmą kartą paragavo sumuštinio su olandišku sūriu – žemės ūkio šalyje Lietuvoje…
Dainavo mama senovines kaišiadoriškių dainas, netgi balades Kauno radiofone, aišku, kad vieną vienintelį kartą – tiesioginiame eteryje. Tuo laiku tai buvo didelis dalykas: dainuoti per radiją. Jai neleido kaip liaudies priešo dukteriai (senelis dvidešimt penkerius metus kalėjo lageryje) mokytojauti, vėliau leido, dirbo juodu su tėvu užkampioje ramioje dvikomplektėje Vladislavos pradinėje mokykloje, buvusiame kunigaikščio Odineco dvarelyje, pasikalbėdavo prancūziškai su atvažiavusiu pažuvauti skulptoriumi prof. Juozu Mikėnu. Tėvas ir J. Mikėnas su tinklaičiu „pabrakonieriaudavo“ (tai nebuvo laikoma negarbe Rio Grandės apylinkėse), ir stikliukėlį Virganavičiaus (t. y. geros) samanės išgerdavo. Tėvas – beveik visiškas blaivininkas, bet apie degtinę nusimanė: gera ji ar ne. J. Mikėnas tėvą ir į skulptoriaus kelią pastūmėjo:
– Ką tu čia, Jonai, vis eilėraščius kali, imkis rimtesnio darbo.
Paskui:
– Kad tu tik mažas stovylėles… Daryk dideles, medžio turi!
Jis ir broliui Vydui tą kelią parodė, baigė brolis „čiurlionkę“ pas A. Ambraziūną, vėliau „dailioškę“ pas J. Balčikonį – tekstilę. Čia buvo galima dirbti abstrakčiau, o brolis juto tam potraukį.
Jaunesnis brolis Kęstas baigė tos pačios mokyklos M. K. Čiurlionio choro dirigavimą, bet irgi pasuko į dailę – dizainą, o vėliau pradėjo iliustruoti vaikų knygas. Vienas geriausių dailininkų pasaulyje šioje dailės srityje.
Vydas dirba Onuškio vidurinėje mokykloje – dėsto dailę ir etiką.
Turėjo sunkią širdies operaciją – šuntavimą. Gauna nedidelį invalidumą, toliau dirba toje mokykloje. „Sapienti sat. Intelligenti pauca“ („Suprantantys žino. Protingam nedaug.“ Lot. k.).
– Atsimenu dar studijų metais universitete perskaičiau skelbimą, kad R. Kasparavičius skaitys „Poemą apie kancarą“. Deja, kažkas sutrukdė dalyvauti renginy, tačiau pavadinimas bylojo, kad jau kūrybiniam priešaušry atsisakei lietuvių literatūroje iki šiol labiausiai proteguojamo „šilkinės“ lyrikos kelio. Kodėl? Gal pamėgink „ūkiškai“ (trumpai ir šviesiai) išdėstyti, kokios įtakos ir versmės nulėmė Tavo poezijos stilistiką?
– Tai buvo, man rodos, po vasarinės „reicho darbo prievolės“ Jonavos rajono kaime. Su „Interklubo“ aktyvistais, Kęstu Krivicku (gitara) ir Kostu Kalinausku (konservatorija, meno vadovas), pastatėm „kapustninką“: „Šventas Jurgis, slibino nugalėtojas“. Idėjos autorius – Juozas Šikšnelis. Tame „musicale“ konfliktas kyla tarpo Jurgio (Georgos – žemdirbio) ir kolchozo valdžios slibino dėl „riebaus kancaro, kuris guli ir šildo šoną prieš mėnulį. Užsitrauksiu sotų dūmą ir turėsiu malonumą“, ir t. t. Realybėje tokie konfliktai amžinai kildavo tarp mūsų bernų ir mergų rytais, kai baigdavosi cigaretės per „meeting tonight“.
Aš ir dabar manau, kad sovietų studentų išrastas „kapustninkas“ yra žanras, ir gana neprastas. Daugelis garsių dabarties Lietuvos juokdarių nuo to pradėjo.
O „ūkiškai“ tai geriausiai pasakė Albinas Žukauskas: „Kas pirmas merginą pavadino gulbele, tas poetas, o kas tūkstantąjį – peckelis.“
Poezijoje originalumas labai svarbus, tik reikia, kad jis būtų natūralus.
Taigi:
– Kodėl jums nepatinka tai, ko nėra? („Szanowny Panie Redaktorze?“ – Konstanty Ildefons Galczynski.)1
– Šis klausimas kiek susijęs su ankstesniu. Ne paslaptis, kad esi – bent jau iš dalies – frankofilas. Juk ne veltui studijavai prancūzų kalbą ir literatūrą. Kokie prancūzų kūrėjai labiausiai įsiminė ir, be abejo, paveikė Tavo kūrybą. Ar įžvelgi prancūzų kultūros atspindžių savo tekstuose?
– O žinote, frankofilu aš tai jau ir beveik nustojau būti. Švedų literatūra dabar ženkliai geresnė. O prancūzų? Nebent Patrickas Rambaud.
Bet neseniai mane vėl sudomino Trakuose gyvenantis vertėjas Virgis Baranauskas, kuris dirba ten Švietimo skyriuje. Ar žinote, kad mūsų Oginskaitės ir Tyzenhauzaitės devynioliktame amžiuje prirašė romanų, ne prastesnių negu A. Dumas ar Th. Gautier. Pvz., apie švedų karininko ir Lietuvos bajoraitės meilę per švedkarį. Parašyta prancūziškai, tai Virgis ir išvertė. Nemažiau yra išvertęs už Tedį Četrauską.
Tad Virgis kartkartėm ir sugrąžina mane į frankofiliją.
Prancūzų poezija itin kosmopolitinė tapo dvidešimtame amžiuje. Vilhelmas Apolinaras Kostrovickis – Lenkijos žydas, Oscaras Miłoszas – lietuvis, Tristanas Tsara – rumunas, kas ten tada prancūzas?
Kaip ir šansonjė: Piaf italė kaip ir Dalida, Aznavurjanas – armėnas, Moustaki – graikas, Brelis – ir tas belgas valonas.
Paryžius – tai toks tautų katilas kaip Kazachstanas.
Atradau mielą širdžiai opusą: Aloysius Bertrand. „Naktinis Kasparas“ („Gaspard de la Nuit“). A. Bertrand’as – eilėraščių proza išradėjas, parašęs tą vieną knygelę, išleistą po mirties, padariusią didelę įtaką Ch. Baudelaire’ui, S. Mallarmé, A. Rimbaud. Tiksliau – tai yra tapyba žodžiais pagal R. Rembrandtą ir J. Callot.
Dar esu sutaręs su Rašytojų sąjungos leidykla dėl R. Queneau vertimo. Parinkau be galo poetišką pavadinimą – „Metaforų paaiškinimas“. Juk reikia ir iš dvidešimto amžiaus poetų ką nors išversti, ne tik P. Eluard’ą. Kodėl ne R. Queneau? Tas ir įdomesnis, ir bent ne komunistas.
Tiems prancūzų–lietuvių ryšiams tai ilgi amžiai – nuo Gillaume de Machaut, Gilberto de Lanois (pastarasis belgas) iki Liūnės Janušytės ir Valdo Papievio, dar ir Herkaus Kunčiaus.
Užmiršti Antaną A. Jonyną būtų tiesiog nepadoru.
Buvo prancūzų literatūroje toks abatas Fenelonas. Jis rašė pasakas vienam (sic!) skaitytojui: Prancūzijos dofinui, sosto įpėdiniui. Jo pasakose buvo blogos mergaitės, kurios elgėsi panašiai kaip jo auklėtinis, bet tai tarsi darė ne jis, o mergaitės. Kaip miela ir sava šiais visuotinio pataikavimo bei padlaižiavimo laikais.
Teisingoji išvada: argi toks jau ir geras tas rašymas „be ryšio“, kuriuo jaunystėje beveik visi mes žavėjomės. Nei jis ypatingai kuo blogas.
O frankofoniškos fascinacijos:
Avec dix chandelles de cire,
Sire!
Donc, te prions à deux genoux,
Nous.
(Victor Hugo. „La chasse de burgrave“)
– Svarbus Tavo kūrybos dėmuo – tėviškės (Aukštadvaris) gamta ir žmonės. Kaip juos suvoki visos Lietuvos kontekste? Koks Tavo santykis su gimtąja tarme? Tu tarsi ir neužlieji skaitytojų dialektizmų srautu, bet vis tiek kalba labai specifiška.
– Aukštadvaris, Aukštadvaris… Dabar jis lyg ir ne mano kaimas – miestelis. Dabar labiau manas – Naujininkų 1-as kaimas, Dzūkų (Škapliernoji) gatvė.
Bet Aukštadvaris – tai tikrai viena žaviausių vietų Lietuvoje, o gal ir pasaulyje. Kai vietinis poetas ir reto balso savininkas Raila, būdavo, eidamas pas „uošvę“ Monginienę visais galingais decibelais užtraukdavo savo:
Aukštadvari, koks tu puikus,
Aukštadvari, koks tu gražus! –
tai ant jo visos aukštadvarietės nepykdavo, net ir jo žmona, kai pagaliau su ta pačia daina iš tos užeigos grįždavo.
O jau tos aukštadvarietės!
Poetai ir prozininkai, atsiminkite ilgametės Lietuvos rašytojų sąjungos vado sekretorės Nijolės Cibulskaitės akis – kokios jos nuostabios! Jos ir dabar žavingos ir emeritiškos (neaiškinsiu, ką reiškia tas mįslingas žodis).
Apie gimtąją tarmę kalbėti sunkiau. Juk toje klasėje, kurioje mokiausi, dauguma namie kalbėjo nelietuviškai. Daugiausia lenkiškai, Sorė – jidiš, Milė dar totoriškai mokėjo: pirmas kurenis į kairę, antras į dešinę. Achlamone, nešk iš čia manatkes! (Achlamonai ir achlamonkos – tai niekdariai, šmegegiai, o manatkės (tiurk. manat – pinigai) – pinigai, turtas, bagostvė. Šmegegiai – žydiškai tinginiai. Pvz., esi šmokas ir šmegegis, tai todėl tau neinasi, esi netikša ir tinginys, todėl tau nesiseka.)
Lietuviai klasėje buvom trys: Algis, Vytas ir aš – visur lietuviškai kalbėjom.
Mano mamos tarmė – aukštaičių viduriečių iš padzūkės. Be cieksėjimų, bet leksika labai panaši ir sakinių daryba. Tėvo gimtasis kaimas Čižiūnai – cikri dzūkai, viena artimiausių Vilniui (tik už 50 km) dzūkų arealo salų.
O dar lituanistas Aukštadvario mokykloje buvo žemaitis sibiriokas Juozas Kundrotas!
Todėl mano kalba labai specifiška. J. Kundrotas mane dar mokykloje skatino:
– O tu užrašyk rašiniuose taip, kaip žmonės kalba, nepaisyk, kad tai žargonas, makaronai, reikia kalbos reiškinius užfiksuoti. Matysi, po dvidešimties metų taip nekalbės.
Jis teisus, bet ta kalba vis kitaip užsinešvarina…
Todėl aš lituanistų pagraudenimų labai paisau ir gerbiu jų nuorodas. Ir vis tiek savo darau.
– Jei neklystu, į prozą Tave pastūmėjo šviesios atminties Jurgis Kunčinas. Papasakok apie tai. Ir apskritai, kaip pasiryžai šiam žingsniui? Kokias povandenines uolas tenka įveikti poetui, pasukusiam į prozą?
– Žinoma, Jurgis, bet gal labiau mano brolis Vydas.
Su Jurgiu taip šnekėjome jo Žvėryno bute:
– Poezija, – abu sutikom, – atima daug jėgų, o duoda visomis prasmėmis – mažai.
– Kas tada lieka? – sakau aš. – Vertimai? Tau taip, o man tai nelabai. Taip V. Kukulas sakė ir teisingai sakė.
O Jurgis:
– Na, nei tu nuo tos poezijos pabėgsi, nei nuo vertimų, vieną kartą paragavęs. Pamėgink rašyti prozą. Pelnas beveik toks pat kaip iš vertimų, – „ūkiškai“ dėstė Jurgis, – o malonumas didesnis. Be to, žymiai lengviau yra rašyti savo prozą nei versti.
– Nejaugi? – suabejojau, kaip suabejotų ir daugelis rašytojų nei skaitytojų.
– Nė neabejok! – įtaigiai pasakė Jurgis. – Aš žinau.
Tai aš jo paklausiau ir dar gyvam jam esant pasakiau:
– Ačiū!
– Nieko tragiškesnio ir autentiškesnio nesu skaitęs apie rezistenciją kaip Tavo apsakymas „Visų gražiausia“. Net keista – juk pats tiesiogiai negalėjai patirti aprašomų įvykių. Kaip pavyko taip įsijausti į šį Lietuvos istorijos puslapį?
– Vieną pavasario dieną – tarp kovo ir balandžio – iki šiol man pasireiškia naktiniai košmarai. Dieną kažkoks nenusakomas apkvaitimas. Mėnesio amžiaus esantį mane lovytėje baisiausiai išgąsdino kažkoks girtas „skrebas“. Ginkluotas PPŠ, kaip vėliau pasakojo senelė, minėjo ir pavardę to prietrankos prasilakėlio.
Pacituosiu Tave, Romai, iš atminties:
Neverkšlensim, kad
nuskriaudė dar vaikystėje.
Bet kai kuriais metais tom dienom (nesugaudau cikliškumo) būnu tiesiog „neprzytomnas“.
Mamos tėvas, gavęs dvidešimt penkerius metus lagerių (atleiskit, kad kartojuosi), ten, Mordovijoj, ir numirė, nors buvo likę keli mėnesiai „iki skambučio“. Buvo savanoris, šaulys, savisaugininkas, partizanas… ne ten reiškėsi, kur derėtų jaunos sovietinės respublikos kaimo darbo žmogui.
Ar pajutote, kad „Visų gražiausioje“ ryški moterų kalbos intonacija – iš mažens girdėti senelės, tetų, kaimynių „partizanščinos“ komentarai?
Vyrai apskritai tylėdavo, kaip vandens į burną prisiėmę:
– Tai buvo seniai ir „neprauda“! Laikai dabar kiti, šnekėkim, kas yra dabar ir bus rytoj, poryt.
Pirmasis suolas klasėje – tai tarsi gėdos stulpas. Ypač man. 5–6 klasėse teko jame sėdėti su tokiu Grigaravičium, kitų „banditų“ palikuoniu, beje, labai tolimu, vos ne bendrapavardžiu. Keturi broliai Grigaravičiai buvo paskutiniai „banditai“ Aukštadvario apylinkėse.
Juos uoliai gaudė ištisus metus „cielas“ batalionas NKVD… Gaudyti buvo sunku, liaudies priešai buvo gudrūs, juos palaikantys kiti liaudies priešai enkavėdistus klaidino, girdė „samagonu“, šėrė lašiniais, kad apsunktų ir tik miego norėtų. Na, ką aš čia „durninu“: lašinių jie teisėtai gaudavo iš besikuriančių kolchozų, o kad gertų etanolį, tai ne, griežtai ne, niekas iš vyresnių nė nesigiria, nė neprisipažįsta, nė neatsimena su jais gėręs…
Tie Grigaravičiai buvo lenkai, gynė savo tėviškę, nemažą ūkį.
NKVD „ereliai“ po „dembelio“ turbūt ilgai minėjo Pribaltikos „kurortus“: „tam carstvo sala Litva“, kur gaudė ir šaudė kažkokius „litovskus poliakus“…
Nei Žalio Velnio, nei Lukšos, nei kitų garsių lietuvių partizanų seniai jau nebuvo tarp gyvųjų.
O mane kaip kokį pavliką morozovą pionierių sueigoje vertė atsižadėti senelio… Aš taip ir padariau skambiu balsu, nes: viena, tos sueigos – tai nerimta nesąmonė, o antra – klasės vadovė prašė manęs. Vieną pasilikusi po pamokų įkalbinėjo: dėl šventos visų ramybės, visi supras…
Deja, apie mano tą pareiškimą buvo „izveščeno“ seneliui Mordovijoje, kad anūkas viešai jo išsižadėjo, o senelis labai išgyveno, jis nesuprato tokio „nerimtumo“…
Dėl to aš iki šiol jaučiu begalinę gėdą ir pažeminimą…
– Kai matau, kaip Tu išrangai sakinį, vis prisimenu seną apibrėžimą, kad menas – pirmiausia – mąstymo būdas. Kokia intuicijos ir racionalumo dermė Tavo tekstuose, kurių tikrai nesumaišysi su kitų autorių rašiniais?
– Sako, lietuviai turi savitą (ciklinį) būties supratimą, tokį spiralinį – metai po metų, metai iš metų, ne linijinį kaip įprasta pasaulyje, ypač anglosaksiškame – linijinis greitesnis. Mūsų gal labiau apgalvotas, o gal tik labiau komplikuotas ir kunktatoriškas, bet sako dar, kad mes, lietuviai, nepastebime greitų pinigų. Ką tai galėtų reikšti?
Ką duoda rašančiam žmogui poezija, majakovskiškas eilėraščio padarymas? Išmoksti nukalti sakinį. Ir neprastą – sudėtingą. Ir paprastą, bet tikslų. Net labai „rimti“ žurnalistai sutinka: čia tai taip, čia teisybė, sakinį poetai parašyti moka, jiems ir tie sintaksės ženklai nėra būtinai būtini.
Žurnalistikoj yra taip: parašei – niekas nuo to nepasikeitė, rašyk vėl. Tik kad neįkyrėtum visiems, kad tai neatrodytų panašu į maniją, idée fix.
Intuicijos ir racionalumo pavyzdys man yra E. A. Poe. Brolis Kęstas sakė, kad labai norėtų kada nors iliustruoti ką nors iš E. A. Poe. Bet E. A. Poe – ne vaikų autorius! – sakysite jūs. O kodėl mes, vaikai būdami, tą E. Alaną skaitėm „užsifascinuodami“ ir kitiems rekomendavom bendraamžiams… beje, Kęstas yra iliustravęs kinų (Taingpengo) vaikams F. Dostojevskio apsakymo adaptaciją.
Pasigyręs kaip kokia Holivudo pliuškė ir aš išrangau tuos savo sakinius, ne man spręsti, bet yra parašyta, kad darau savitą lietuvių postmodernizmą. Tie postmodernizmai vienas nuo kito skiriasi tik tuo, kad yra vokiški, čekiški, latviški etc.
Menas yra amžinas pavasaris.
Menas yra šiltas vėjas, nuo
kurio sniegai tirpsta.
(K. I. Galczynski. „Rozmowa z aktorem“)
– Taip jau susiklostė, kad ilgai gyvenai Aukštadvaryje, o dabar Vilniaus priemiestyje – Naujininkuose. O tai paribiai – kultūriškai, geografiškai, tautiškai. Kaip teigia daugelis kultūrologų, paribiai yra turtingesnė versmė, nei kiti šalies regionai. Kaip pats tai suvoki, ar ši aplinka veikia Tavo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą?
– Dėl tų paribių tai man pačiam labai neaišku. Kažkuris iš, rodos, prancūzų eseistų teigė, kad verčiant iš vienos kalbos į kitą atsipalaiduoja poetinė energija, bent jau poetinė medžiaga, o gal net ir kokia kita, mįslingesnė. Jei paprasčiau, tai, išgirdus, kaip tiksliai išsireiškia koks lenkelis ar skaudžiai rėžteli tau liežuviu totoriukas, norisi ir tau savo kalba neprasčiau paaiškinti.
Nesveiko šovinizmo tuose paribiuose nėra tiek daug, kiek manoma. Čia yra kasdienis bendravimas ir tarpusavio supratimas. Ne proginis apsižodžiavimas kokiu nors tautiniu ar istoriniu klausimu. Jei tau koks „troczanin“ lenkas ilgai ir nuobodžiai ima zulinti lietuviškai „per aplinkui“ kokį nors dalyką, o vis tiek neaišku, tai pasakoma:
– Mow szybsziej! Szego chciesz?
Tada jis lenkiškai išdeda savo „klausimą“ ir aišku pasidaro, ir laiko susitaupo. Ir nėra čia jokio pataikavimo. Mano tėvas, kai buvo ūkininkų sąjungos pirmininkas Trakuose, tai tokiu stiliumi ir bendraudavo.
O buvo atvejų… tėvas tik galvą kraipė:
– Aršiau nei prie Smetonos ir Moscickio, ar kokių vokiečių…
Ir tai mūsų laikais!
Ką čia bepasakysi, kai ūkininką naujakurį iš „tikros“ Lietuvos, kuris su vietiniais tik valstybine kalba ir iš aukšto (labai teisiai) kalbėdavo, rado ežere eketėj, aišku, negyvą… Tikriausiai pats įlindo. Gal „moržas“ buvo, sveikuolis.
Tėvas, pamenu, tada labai susisielojo.
Ir jo bendraamžiai ūkininkai: ir lietuviai, ir lenkai, kurie:
– Nesvarbu ar lietuvis, ar lenkas, svarbu – „rolnikas“.
Ūkininkas. Ne koks „pageeristas“. Ne kolchozininkas.
Tai kaip tokia aplinka veikia mano (ir kitų lietuvių) pasaulėžiūrą?
„Kosmosas – ne vaikų darželis“, – sakė S. Lemas.
Reikia stengtis, kad tautų santykiai neįgautų tokių ekstremalių formų, netgi pavieniais atvejais. Reikia neužmiršti, kad daugelis kitataučių galvoja ir mąsto kaip tu. Arba labai panašiai.
Literatui tie paribiai – tai, žinoma, Klondaikas ar bent riebi Ukrainos dirva.
– Kokią knygą ruošiesi atiduoti leidyklai? Ko apskritai dar tikiesi sulaukti šioj ašarų pakalnėj?
– Atidaviau Rašytojų sąjungos leidyklai pitoreskų rinkinį kukliu nepretenzingu pavadinimu „Decameron medicus“.
Šioje ašarų pakalnėje tikiuosi numirti ir būti palaidotas aukštame kalnelyje.
2010 lapkričio 15,
Vilnius,
Dzūkų gatvė
1 (Paradoksalus klausimas cituojamas iš K. I. Galczynskio kreipimosi į redaktorių.)
Ilzė Butkutė. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 10
Jaukintojo metai
dresuodavau vakarus
šokti, tarnauti ir uosti
surasti ir vogti po žodį –
vilties kontrabandą
ir dievas, man leisdavęs tai,
vis bijojo pabosti –
tik plodamas jausdavo perštinčią vinį
kaip randą
arenose krito ruduo
pasirodymai truko
nuo sutemų ligi tavęs
nuo tavęs iki kranto
kur angelas sargas ties perėja tyliai
parūko
atleistas kadaise, bet mūsų
stebėt neatpranta
atleista ir mums
nors komuniją pavertėm vynu
save išpažinom tada, kai nebuvo kur dėti
kai šitiek tylos nuo užgintojo miego nuskynę
išmokome kalbą
ir skirti rankas nuo turėti
dresuodavau vakarus
jau nebepamenu triukų
ten užanty sykį man vagiančią ranką privėrė
jaukinti užtrunka ilgiau nei dresuoti
užtruko
glaudžiu nepagaunamą
vienišą
tykantį
žvėrį
Mergaitės prie taikinio
Jos pakelia nepakeliamai gėlas
praeivių prisigėrusias akis
ir stebi dangų tartum paviljoną –
didžiausią gaubtą, dengiantį kitus.
Tai mugė baigias. Tai diena, iškėlus
varinį raktą, tikrina duris
ir atsišlieja į vežimo šoną,
kol vakaras bučiuoja jai pečius.
Jos pakelia nepakeliamai tyras
žalias akis, prisirpusias naktų,
laužų, gašlių šnekų, tylos ir juoko.
– – Kažkas tarp vagonėlių pasimes,
kažkas stovės sulaikęs kvapą – miręs –
prie užvertų nemiegančių langų.
– – Kažkas kažką laimėjo. – Nieko tokio. –
– – Jos renka išbarstytas tūteles.
Kai laikas lyti
išlykime abu, kaip lyja liūtys
kurios susikaupė per tūkstantį naktų
ir tūkstantį raudų, kai mūsų laukė
griausmu dangaus užtrauktukus užtrauki
ir debesis įgudusia ranka kartu
čia tiek vandens – dievai turėjo griūti
Pompėja? pelenų nebus, tai – tvanas
tektoninis dviejų pasaulių bučinys
ir mes kažkur visai krašte, kur baigias
žemėlapiai ir karas, miego snaigės
ant tų, dar įsikibusių nakties – kuris
anksčiau nukris žemyn, tas – išgyveno
*
rytoj čia kalendoriai negaliotų
tačiau rytojais tik vadinome vaikus
kurių pradėti niekad neišdrįsom
išlyki liūtimi, išlyki visas
o gailiai gęstanti ugnis primins namus
kažkur tarp apleistų pakrantės grotų
Gali atsigręžti
Avietinė saulė šaltam debesų rutuly.
Tai vakaras leidžias į miegančio paukščio rankas,
lyg rėty – šermukšnių viršūnėse – kimba ir stringa.
Tik vėjas tau seka pavymui ir klausia: skubi?
Gali atsigręžti – procesija šiąnakt užkas
lapojančią kliedinčio ilgesio gėlę nuodingą.
Užkas pažadėję, kad apeigos truks neilgai,
kad niekas nestos, o sustoję tamsoj nežiūrės.
Užkas pažadėję, kad apeigos prišaukia speigą.
Tu verksi taip garsiai, kaip tąkart prieš laiką juokeis.
Raudosi nors trupinio savo paties paslapties. – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Gali atsigręžti – jie stovi, lyg būtų jau baigę.
– Per delčią tu tapsi manim, kad pamirštum mane.
Kauliukas jau mestas. Bet jis nenukris niekada.
Užburtas. Užkeiktas. Ir tu juk buvai nužiūrėtas.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Avietinis mėnuo šiltam debesų kevale.
Tai sapnas jau leidžias į tvinksinčias tavo vena³s
ir tu pasileidi į prieblandas – krauliu per Letą.
Lapkričių prieglauda
Tai lapkričių prieglauda. Vis dar užkaltos langinės –
naujų dar nepriima. Dar neišmirę pernykščiai.
Tad glauskis kitur. – Čia tik snausdamas čiulpteli nykštį
pavargėlis angelas, sargo vaidmens išsigynęs.
Jį tverdamas viešpats turbūt ir sumąstė vaikystę –
jos ilgesiui gydyti gemalo pozą nutapė.
Į ją susivysto ir sužeistas vėjas, ir lapė,
iš rudenio kilpos nespėjus į žiemą išslysti. – –
– – Kai keisti kailiuką vėlu, kai pasaulis nudirtas –
išnertas iš klegančių pievų ir pienių paklodžių –
kažkas susiraito į raidę, sapnuodamas godžiai,
nagais į save ir į sapno virbus įsikirtęs.
Čia tiek susirietusių jų – dar siūbuoja narveliai:
pasieniais, koridoriais tvindo nakties perspektyvą.
Kažkas susisukęs kokoną. Kažkas vis dar gyvas. – –
– – Čia lapkričių prieglauda. Dera praeiti pro šalį.