Pajtim Statovci. Tiranos širdis

2024 m. Nr. 12

Iš suomių k. vertė Rūta Marija Viljamaa

Pajtimas Statovci – albanų kilmės suomių rašytojas. Gimė 1990 m. Kosove, 1992 m. šeima gavo prieglobstį Suomijoje. Studijavo literatūrą ir scenarijų rašymą, rengia disertaciją apie gyvūnų reprezentaciją literatūroje. Kuria suomių kalba.

Įspūdingai debiutavo 2014 m. romanu „Mano katė Jugoslavija“ („Kissani Jugoslavia“), už kurį įvertintas dienraščio „Helsingin sanomat“ premija. Kritikai šį magiškojo realizmo kūrinį apibendrino žodžiu „nepamirštamas“. Šiemet romano vertimas apdovanotas Vokietijoje.

Antroji knyga „Tiranos širdis“ („Tiranan sydän“), kurios vertimas į anglų kalbą žinomas pavadinimu „Crossing“, nominuota „National Book Award“ vertimų kategorijoje. Tokio pripažinimo nėra sulaukęs joks kitas suomių autorius. Romanas pasakoja apie dviejų jaunuolių pabėgimą iš Albanijos, nesėkmingas laimės paieškas pasaulio didmiesčiuose, meilės ir pastovumo ilgesį trapių santykių šešėliuose, bevaises pastangas kurti naujas tapatybes.

2019 m. išleisto romano „Bolla“ (pavadinimas reiškia albanų tautosakos gyvatę milžinę) centre – tragiška dviejų vyrų, serbo ir albano, meilės istorija karo priešaušryje. Kūrinys nuskynė premiją „Finlandia“, o P. Statovci tapo jauniausiu ja įvertintu autoriumi. Knyga taip pat nominuota Šiaurės Tarybos literatūros premijai.

Pagal visas šias knygas Suomijos teatruose sukurti vaidinimai.

2024 m. rudenį pasirodė romanas „Karvė gimdys naktį“ (būtent ne veršiuosis, nurodant į migrantų vaiko kalbinę klaidą mokykloje, suom. „Lehmä synnyttää yöllä“). Knyga ką tik apdovanota premija „Finlandia“, o jos vertimo teisės parduotos į kelias šalis dar prieš išleidžiant patį originalą. Tai pasakojimas apie skausmingą grįžimą prie šaknų, traumines patirtis ir atmintį, karo poveikį žmonių sąmonei, fantazijos galią. Romanas taip pat alsuoja atjauta bebalsei ir beteisei gyvūnijai – kaip vienintelei paguodai žiauriame žmonių pasaulyje.

Į daugiau nei dvidešimt kalbų išversta P. Statovci kūryba keri jauno rašytojo branda, talentu apmąstyti vienatvės, tapatybės, svetimumo, lytiškumo temas, įtaigiai kurti sudėtingiausius likimus.

Romano fragmentai

Iš pradžių jaučiausi lyg svečias kalėjime, tačiau tokia saviapgaulė turbūt būdinga mums visiems, žmogaus prigimčiai apskritai. (Imre Kertész, „Prarastas likimas“)

Erelis. Roma 1998

Stoviu ant kalno apsiavęs aukštakulniais batais, man išauga balti sparnai – štai kaip atrodo mirtis: traškėdami suskyla mentikauliai, lyg raižoma skerdiko peilio supleišėja oda ir drėgnos, lipnios pūkinės skraistės klostėmis nuslysta nugara kaip ką tik užgimęs beformis veršiukas. Savo naujuose sparnuose pamažu imu justi dilgsėjimą, panašų į nutirpusių galūnių, kuriose atgyja kraujotaka, jie skleidžiasi aplink mane herojiškais šarvais, tarytum visada juos būčiau turėjęs, tačiau kuriems tik dabar buvo lemta atlikti savo priedermę. Jau ketinu pakilti nuo kalno ir lėkti per oranžinę padangę, bet mano galva staiga sutrupa į milijoną smėlio smiltelių ir nubyra per pečius, o stubure įsodinta sėkla išauga į gėlę, virstančią nauja galva, šalia iškyla ir antra – du rožių žiedai, atsimerkiantys keturiomis sniego baltumo akimis, prasižiojantys dviem burnomis su dviem ilgais liežuviais, kuriais jaučiu drėgnos žemės alsavimą ir saulės kaitrą.

Pasigirsta stiprus garsas, panašus į netikėto vėjo šuoro ar slėgio bangos švokštelėjimą, aš pakylu į orą ir skrieju šiugždančiais sparnais, vienas batas nukrenta ant tolybėse likusio kalno šlaito, regiu juo besiropščiantį kažkur matytą berniuką. Jis atrodo visai kaip aš, abiem rankom suima aukštakulnį batą ir akimirką patyrinėjęs įsispiria į jį, iš dangaus stebiu berniuką, kuris atsistoja avėdamas vienu batu, bet staiga išsitiesia kaip ilgas ir ritasi nuo kalno, regiu, kaip jis dejuoja atsitrenkdamas į styrančius akmenis ir šakas, ritasi per visą šlaitą, galiausiai prasiskelia galvą į uolą ir žūva avėdamas vienu batu niekieno nelankomoje žemėje.

 

Besimarkstant regėjimo lauką užplūsta ryški, balta šviesa, girdžiu ligoninės įrangos pypsėjimą ir skardžią šneką, kurią bandau suprast, bet esu pernelyg apdujęs, kad suvokčiau žodžius, o kai pastebiu ant strypo iškeltą sugipsuotą dešiniąją koją, suprantu, kad visa tebuvo sapnas. Skauda nuryti seiles, gelia sąnarius, savo apgailėtinoj padėty nesugebu suregzti jokios minties, negaliu nieko prisikviesti nei pajudėt, tad imu kūkčioti, bet kažkodėl kūnas negali išspausti nė vienos ašaros. Guliu sustingęs tol, kol po ištisos amžinybės prie manęs kažkas pagaliau prieina.

Are you okay? – teiraujasi kažkas, pastebiu, kaip žvali storulė kojūgalyje suėmė man už čiurnos. No, atsakau. Ji išeina iš palatos ir netrukus parskuba nešina dviem tabletėm ir stikline vandens. Įdeda tabletes man į burną, pagirdo vandeniu tardama very good job, tada kilsteli mažytį, storą penį primenantį nykštį, kai man pavyksta nuryti jos suduotus vaistus. Užmiegu, pabundu, užmiegu, pabundu ir po kurio laiko savijauta šiek tiek pagerėja.

Sakoma, kad prieš pat mirtį žmogui pralekia viso gyvenimo vaizdas, bet tą momentą prieš smūgį gerai prisimenu nematęs jokių regėjimų – nė vienos akimirkos, kurią norėčiau išgyventi iš naujo, nė vieno žmogaus, kuris liktų manęs gedėti.

 

Ligoninėje praleidžiu ištisas savaites, mane perkelia į kitą skyrių, kur greitai suprantu, kad jo pacientai yra arba pamišėliai, arba tokiais betampantys. Iš manęs paima daiktus ir apgyvendina patalpoje, kurioje tėra lova su stalu. Skyrius atrodo nykiai: plastikinės kėdės, plastikiniai stalai, plastikiniai valgymo įrankiai, visi paviršiai asketiškai baltos ar pastelinės spalvos.

Kiti skyriaus pacientai elgiasi keistai, kalba nerišliai, kartais puola į ašaras valgydami arba paryčiais ima šaukti kažkieno vardą, vieni vengia akių kontakto, kiti, atvirkščiai, be perstojo spokso, daugelis užsidarę savo palatose kaip ir aš, skaito knygas arba žiūri televizorių bendrose patalpose. Stengiuosi su niekuo pernelyg nesibičiuliauti ir nekelti balso, nenoriu niekam užkliūti, nes slaugės be pasigailėjimo bado mus švirkštais. Mažiausias netinkamas judesys, atsikalbinėjimas ar nepaklusnumas jas įsiutina, tada jos subėga, įneša mane į palatą, suraišioja tramdomaisiais marškiniais, nors ir nematau reikalo priešintis tokiai žmonių bandai, kartais tiesiog guliu nuo aušros iki sutemų nesugebėdamas pajudėti.

You are very lucky person, sako slaugytojos, kai būna linkusios bendrauti, paprastai prieš pat pietų pertrauką, tu vos nenumirei, bet dabar tau suteiktas antras šansas, priduria jos, o psichiatras klausinėja apie mano gimtąją šalį, draugus, tėvus. Atsakau nebeturintis nei draugų, nei tėvų, kas, žinoma, yra netiesa, ir kad nebegaliu, o ir nenoriu grįžti ten, iš kur esu atvykęs.

– Kaip jautiesi šią akimirką? – klausia daktaras manydamas, kad vos po kelių susitikimų puikiai išmano apie mano praeitį.

Sėdžiu priešais jį didžiuliame odiniame fotelyje ir svarstau, kokią tiesą ir kokius įvykius galėčiau jam papasakoti: apie tai, kaip jaučiuosi būdamas savimi, kad jaučiu viską ir nieką, kad esu kaip lūžęs kaklas ir akmeninių raumenų sukaustyti pečiai, kaip širdies plakimas, kurį girdi kairiąja ausimi prislėgęs pagalvę, jaučiuosi taip, lyg negalėčiau užčiuopti savo pulso, tarytum būčiau antraplanis veikėjas savo paties gyvenimo istorijoje, lyg amžinai kovočiau su savimi, kai reikia būti nepažįstamoje vietoje ir bendrauti su žmonėmis. Tas jausmas neapleidžia niekada, nėra dienos, kurią negalvočiau apie neišvengiamą gyvenimo baigtį, nes mirtis klesti visur – ji įsisupa net į tylą tarp ištartų ir užrašytų žodžių, jaučiu ją pačiame gyvenime, nes ten, kur vyrauja gyvenimas, tvyro ir jo baigties lūkestis.

Galėčiau papasakoti jam, kiek kartų svarsčiau apie mirtį, kiek kartų svajojau apie šuolį ant bėgių belaukdamas metro, kiek kartų užlipau ant palangės ketindamas nušokti. Ir dar visokį melą: galėčiau pripaistyti, kad bandžiau užsidirbti pinigų pardavinėdamas savo kūną, jis tikrai patikėtų, kad mylėjausi už pinigus su vyrais ir pagyvenusiom moteriškėm.

– Truputį geriau, – atsakau ir, bandydamas išvengti jo žvilgsnio, leidžiu jam įsivaizduoti, kad galvoju apie gimtąją šalį ir jos įvykius, nes man dingteli, kad atsakydamas į klausimus pagerinsiu savo padėtį: jis galės padėti reikiamus kryžiukus anketose ir išleisti mane namo.

Mane kankino liūdesys, sakau jam po akimirkos, I’m not happy here, that is the reason, tęsiu, nes žinau, kad prie to jis savo klausimais anksčiau ar vėliau siekia prisikast. Jis smalsauja, kodėl.

Tada imu skųstis. Man jau dvidešimt dveji, o esu bedarbis, pradedu, mokausi savarankiškai ir beviltiškai bandau rasti darbą, kas šioje šalyje labai sunku, priduriu ir leidžiu ašaroms srūti upeliais. Apėjau šimtus kavinių, restoranų ir skalbyklų klausinėdamas dėl darbo dažnai vietos lankytojų akivaizdoje, ir kiekvienąkart man parodo duris, visur klientai smalsiai klausosi, o kai mane išprašo kaip kokį įsibrovėlį, jaučiu apmaudą ne dėl to, kad eilinį kartą negavau darbo, o dėl to, kad visi tie žmonės liudijo mano nesėkmę. Niekas nenusipelnė tokio pažeminimo.

– Ar žinote, kokį pažeminimą patiria žmogus, negaunantis net to, ko nenori? Jūs daktaras, vargu ar galit suprast, – sakau jam, o jis nuryja seiles ir nudelbia žvilgsnį į sukryžiuotas rankas.

Žmonės atmeta tokius, kurie pernelyg skiriasi nuo jų pačių, sakau, jis vėlei pakelia žvilgsnį į mane, taip yra ir čia, ir visur kitur. Jei kalbu pernelyg svetima kalba ir atrodau kaip atvykėlis iš pernelyg toli, esu jiems toks pat išsišokėlis kaip stumbras tuščioje turgaus aikštėje. O tokiam kaip aš – įsibrovėliui, užsieniečiui, svetimkalbiui – nuolat primenama, kad neturiu teisės trokšti tokių pačių dalykų kaip italai, jų manymu, to nenusipelniau, nes mano protėviai už juos nekovojo. Baltas negras, čigonas, musulmonas, taip jie vadina mane išgirdę mano kilmę, nors išvaizda niekuo nesiskiriu nuo jų pačių.

– Gal manote kitaip? – klausiu, nes jis nutilo. – Ką darytumėte mano vietoje? Jei taip baisiai atrodytumėte?

Jis žvelgia į mane su atjauta, kurios įkvėptas tęsiu: gyvenimas čia nesusiklostė, kaip norėjau, bet dabar suprantu… ir nukreipiu akis į už daktaro nugaros kabančius paveikslus: viename jų pavaizduotas Koliziejus – kaip pašlovinimas miesto didybės manijai.

– Ką supranti? – klausia jis susigrąžindamas mano žvilgsnį.

– Kad niekada negalima pasiduoti, – tariu, – kaip slaugė Maja sako: gyvenimas – dovana, o man suteiktas antras šansas, – tęsiu mintį ir man pasirodo, kad jis bando suturėti patenkintą šypseną.

Man praneša, kad kitą savaitę galiu grįžti namo, bet su sąlyga, jei pažadėsiu kartą per savaitę lankytis asmeninėje ir grupinėje terapijose. Jis ištiesia Romoje veikiančių terapinių grupių sąrašą, apveda jame man skirtąją ir pasiteirauja, ar tikrai pažadu lankyti.

Pažadu, absolutely, atsakau ir išskubu susikrauti daiktų, kuriuos atneša bjaurioji slaugė linkėdama man sėkmės. Juk nebuvo čia taip baisu, ar ne? – spėja paklausti prieš man dingstant.

Pakeliui namo svarstau, kaip nusižudyti užtikrinčiau, bet, prieš spėdamas apgalvoti įvairius variantus, nei iš šio, nei iš to staiga prisiminiau tėvą – vieną epizodą prieš daugelį metų, kai dar jaučiausi kažkam priklausantis.

Anuomet buvau smalsus, rūpesčių nekamuojamas vaikas. Kartą šovė į galvą paklausti tėvo, kodėl albanas albaniškai yra shqipëtar, kas reiškia erelio sūnus, o Albanija vadinama Shqipëria, tai yra erelio šalimi, ir apskritai kodėl mūsų vėliavoje pavaizduotas dvigalvis erelis. Tėvas sėdėjo sukryžiavęs kojas ant čiužinio, patiesto ant grindų, maišė arbatą, o išgirdęs klausimą dar giliau pabruko kojas, spragtelėjo pirštais, patapšnojo vietą šalia savęs, vienu ypu išmaukė arbatą ir paprašė mamos įpilti dar.

– Tai nutiko prieš daugybę amžių, – pradėjo jis, kai prisėdau šalia. Jausdamas, kaip stipriai tėvas nori man papasakoti šią istoriją, klausiausi kuo įdėmiausiai.

 

Istorija buvo apie berniuką, kuris medžiojo kalnuose su lanku. Netikėtai jis pamatė didžiulį erelį, snape nešantį gyvatę. Erelio galva buvo balta, o snapas – oranžinis kaip surūdijęs kablys, jis skrido greitai, tarsi kapodamas dangų sparnais, galiausiai nusileido ant grublėtos uolos, kur iš šakų buvo susisukęs lizdą, numetė į jį gyvatę ir nuskrido. Berniukas per stačią atbrailą užsikeberiojo viršun ir išvydo lizde erelio jauniklį, žaidžiantį su nugalabyta gyvate. Jis kapojo ir nagais draskė žvynuotą gyvatės odą, akis ir nasrus, įnirtingai niokojo jos bejėgį kūną.

Tačiau gyvatė tebebuvo gyva. Staiga lyg žaibo trenkta ji sustingo ir išsirietusi pakilo į viršų gerokai praaugdama jauniklį, jos raštuota oda buvo dulkėta ir žemėta, tačiau aštrūs dantys spindėjo trokšdami kraujo ir mėsos. Tą pat akimirką berniukas stvėrė lanką ir strėle pervėrė gyvatės galvą jai dar nespėjus suleisti nuodingų dantų į ereliuko šoną.

Berniukas pasiėmė iš išgąsčio raudantį jauniklį, bet netrukus išgirdo milžiniškų sparnų plasnojimą, lyg miške būtų kilusi audra.

– Kodėl pagrobei mano vaiką? – verkė nutūpęs erelis, sparnų plunksnomis braukdamas ašaras.

– Nuo šiol jis mano vaikas, – pareiškė berniukas ir atsuko ereliui nugarą. – Išgelbėjau jį nuo gyvatės, kurios tu nesugebėjai pribaigti, tad aš juo pasirūpinsiu geriau, – pridūrė jis drąsiai žygiuodamas pirmyn ir tvirtai pasiryžęs tapti ereliuko globėju. Bet erelis pasivijo jį ir nusileido priešais ant šakos. Berniukas išsitraukė lanką ir jau buvo bestveriąs ant diržo kabančią strėlę.

– Siūlau mainus, – tarė erelis didingai išskleisdamas sparnus. ­– Grąžink mano vaiką, už tai suteiksiu tau peilio aštrumo regėjimą ir skrydžio dovaną, o tapęs nenugalimas galėsi nešioti mano vardą.

Berniukas sutiko su erelio mainais ir grąžino jauniklį, kuris savo gelbėtojui liko ištikimas, visur sekiojo jį ir sergėjo nuo priešų. Berniukas išaugo į vyrą, kuriam ant vieno peties kabojo lankas, ant kito tupėjo erelis. Jis tapo neįveikiamas, kaip ir buvo žadėta, o po daugelio sėkmingų mūšių jį paskelbė karaliumi, kuriam suteikė vardą Shqipëtar – erelio sūnus.

 

Grįžtu namo, pavyksta nusiprausti po dušu. Prigulu. Žvelgiu į rugpjūčio saulės šviesos ruožuose dūlančias dulkes, tą pat akimirką ima atrodyti, kad nebegaliu pakilti iš vietos, tarytum galvą slėgtų sunkus skardos lakštas, vinimis prikaltas prie lovos kraštų, o aš esu įkalintas jo viduje kaip vikšras lėliukėje. Mąstau apie praėjusius mėnesius ir dar senesnius laikus, apie neviltį, kuri persekiojo mane Albanijoje ir Italijoje, tą nuobodulio ir neišsipildymo jausmą lyg kokį gerklėje įstrigusį maistą, ir amžiną kaltės jausmą, spaudžiantį širdį kaip galiūno kumštis.

Kartą vienas žmogus manęs paklausė, koks jausmas būtų numirti. Paprašiau jo negalvoti apie tai, nes tuomet abu buvome labai jauni ir gražūs, o pasaulis dar tik laukė mūsų. Vėliau pasakiau jam, kad gyvenimo baigtis kelia slogius jausmus, nes tada jau buvau regėjęs mirusį žmogų ir girdėjęs daugybę istorijų apie mirusiuosius, tačiau šiandien atsakyčiau kitaip: tarčiau, kad mirtis yra vardas. Tai būvis, kai nebetelpi į savo paties vardą, į savo kūną, tarytum ant savo veido bandytum paišyti svetimo žmogaus išraišką.

Dar patikslinčiau, kad mirti ir būti mirusiam yra du skirtingi dalykai ir kad mirusiam galima būti įvairiai. Mirti gali reikšti slapstytis ir nustoti kalbėti, pamiršti pavalgyti, nesisveikinti su kaimynais, nepastebėti raudonos šviesoforo spalvos, nejausti nei troškulio, nei alkio, geisti mirties, bet neišdrįsti mirti iš gėdos, kad viską pamatys kiti, taip pat nedrįsti mirti be niekieno žinios, taigi, mirti iš tikrųjų reiškia likti tarp gyvųjų, įklimpti tarpinėje būsenoje, kai mirtis veikiau tampa mirties laukimu nei pačiu įvykiu.

Vėliausiai pasaulio pabaigos dieną, kai saulė nebepakils į dangų, o Žemė sušals į ledą arba sueižės, gyvenimas pasibaigs. Kada nors tai nutiks, visų žmonių ir gyvūnų širdys nustos plakusios, visa kūrinija ir visa, kas iš jos bus belikę, kiekvienas parašytas laiškas, kiekvieno žmogaus istorija, kiekviena tauta nustos egzistuoti. Tai paguodžia mane taip stipriai, kad vėl atsiranda jėgų pakilti ir pradėti viską nuo pradžių.

Helsinkis 2003

Helsinkiečiai – pašėlusiai stilingi. Tokia buvo mano pirmoji mintis apie šį miestą. Geriau apsirengusio miesto dar reiktų paieškot. Jų drabužiai atrodo naujutėlaičiai, o jie patys – aukšti, gražūs ir spindinčiai balti, mėlynos ar žalios akys suteikia jiems nekaltumo, sudaro turtingų, klestinčių, sveikų ir švarių žmonių įspūdį. Tačiau tuo pat metu jie atrodo užsisklendę ir atsargūs, nes kai pasisveikinu maisto ar drabužių parduotuvėje, į mane vargiai kas pakelia akis, o kai bandau pasiteirauti kelio krypties, jie susidrovi, lyg bandyčiau užmegzti artimesnę draugystę.

Alkoholio mėgėjai – atskira tema. Pirmaisiais savaitgaliais stebiu juos atvirai baisėdamasis, įlipu į autobusą, o jie jau apsvaigę ir niekam tas nerūpi, jie vos bepastovi ant kojų, tada myža gatvėse arba į kelnes ir visiems nusispjaut. Tai turėtų būti šlykštu ir nepateisinama bet kam, juolab žmonėms, aplink kuriuos klesti nepriekaištinga, tobula tvarka ir gausa. Kodėl jie tiek daug geria, svarstau.

Jei tik būčiau galėjęs užaugti tokioje šalyje, galvoju, būčiau perskaitęs tiek daug knygų, kad nebevaliočiau atmerkti akių, būčiau baigęs universitetą ir įgijęs prestižinę profesiją, būčiau gyvenęs svajonių gyvenimą, o mano šeima sprogtų iš pasididžiavimo.

Mano bute yra dušas, kurio vandenį galima reguliuoti nuo ledo šaltumo iki ugnies karštumo, nors yra pats viduržiemis. Karštą vandenį leidžiu ilgiausiai, bet jis neišsenka, niekur nematyti boilerio, vanduo trykšta iš vamzdžių kiaurą parą į valias. Stebiuosi maisto prekių parduotuvių lentynose tiesiausiomis eilėmis sudėliotais produktais, greitai ir tvarkingai judančiomis eilėmis prie kasos ir tuo, kiek mažai žmonės kalbasi autobusuose, bankuose ar įstaigose, tarytum kiekvienas gyventų savame mažyčiame vakuume.

Viešumoje žmonės kalba neįtikėtinai tyliai, lyg regztų amžinus kėslus, užmegzti akių kontaktą – taip pat sunku, kaip ir išspręsti painią lygtį, nes žmonės nežiūri kitiems į akis, o jei ir pažvelgia, jų žvilgsnis būna atvirai niekinantis, atgrasus ir žiaurus, tarytum įsakytų: dink iš akių, ko čia stovi…

Į atvykėlius daugelis žvelgia priešiškai, jų elgesys išduoda, kad labiausiai norėtų išsaugoti šios visuomenės vienodumą, kad ją sudarytų tik pageidaujami elementai, tik atitinkamai atrodantys žmonės, kalbantys tam tikra kalba. Kažkas į mano pašto plyšį duryse įmeta anoniminį raštelį, raginantį dingti ten, iš kur atėjau, o kai parduotuvių darbuotojai ima sekti mane lyg potencialų vagį, apima noras iš tikrųjų ką nors nugvelbt.

Bastausi po miestą nusiminęs, nesijaučiu namuose, atrodo, kad su savimi nuolat tampyčiau lagaminus. Man regis, suomiai patys nesupranta, koks privilegijuotas gyvenimas jiems duotas, lyg nebūtų nė girdėję apie visą likusį pasaulį.

 

Ėmiau jau svarstyti apie išvykimą, naują pradžią kur nors kitur, bet tada sutinku jį. Vieną vakarą užeinu į gėjų barą, ten sėdi jis. Jis – gražus, pakumpusiais pečiais, vogčiomis žvalgosi į dailius baltus vyrus, droviai sukioja taurę ant stalo lyg per karštą kavos puodelį, jo kakta – grublėta kaip senos odinės rankinės paviršius.

Pastebiu jį vos įžengęs vidun ir užsisakydamas gėrimą paslapčia nužiūriu. Jis dėvi ankštas raudonas kelnes ir prigludusius baltus marškinėlius, ant kaklo kabo stambus auksinis papuošalas su kryžiumi, laibos rankos suglebusios kaip virti spagečiai, kaklas – žirafiškai ilgas, juodi plaukai suimti į kuodelį, krūtinė – siaura.

Prieinu prie jo, prisėdu šalia, pasisveikinu ir savo paties nuostabai prisistatau tikruoju vardu, jis skubiai siurbteli gėrimo ir tik tada paspaudžia mano ištiestą ranką. Tanja, prisistato jis, o mane kone suima juokas, mat jis visiškai nepanašus į jokią Tanją, nors judesiais bei sudėjimu ir primena moterį, tačiau, man nespėjus prasižiot, jis pasitaiso: tikrasis vardas ne Tanja, o Tomas, you know, priduria nervingai dairydamasis aplink, galiausiai vėl praveria burną ir pagiria mano apyrankę.

Padėkoju ir priduriu žinantis, ką jis turi minty, tau nereikia nieko aiškinti, ir nuo tos akimirkos pokalbis liete liejasi, aš klausinėju, jis mielai atsakinėja. Jis padorus, taktiškas, saugus ir geras, kalba taip tyliai, kad pro muzikos skambesį vos girdžiu jo balsą. Ir toks žavingas, kad trokštu laikyti jį šalia kaip raktą kišenėje.

Sužinau, kad jo tėvai – gydytojai, kurie norėjo, kad ir jis taptų daktaru ar advokatu, tačiau įstojo į teologiją Helsinkio universitete, nes būdamas penkiolikos metų dalyvavo vienoje religinėje stovykloje, kur buvo kalbama, kad Dievas besąlygiškai myli visus ir priima visokius žmones, net ir jį – tokį, koks yra. Jis svajoja tapti kunigu, o jo tėvams sunkiau susitaikyti su šiuo faktu nei su jo transseksualumu, nes jie netiki Dievą. Sužinau, kad šiame bare jis lankosi daug kartų per savaitę, nes visame mieste tai praktiškai vienintelė vieta, kur laukiami visokie žmonės.

Po kurio laiko Tanja gauna žinutę, žvilgteli į telefoną ir praneša, kad metas eiti. Pasakau, kad buvo malonu susipažinti ir būtų smagu susitikti vėl, nes Suomijoj dar nespėjau susirasti draugų, o man ištarus šią frazę, jis švelniai paliečia mano petį ir draugiškai šypsodamasis sako: I can be your friend, paprašo mano telefono numerio, pažada susisiekti kitą savaitę ir pradingsta – iš pradžių rūbinėje, tada gatvėje, kur įsisupęs į ilgą vilnonį paltą nuskuba dideliais žingsniais lyg vejamas.

 

Kitą dieną keliauju iš Rytų Helsinkyje esančio savo vieno kambario būsto į centrą, iš pagrindinės stoties paėjėju pakalnėn ir atsiduriu nuobodžiame, steriliame prekybos centre, kuriame vaikštinėju po parduotuves ieškodamas raudonų aptemptų kelnių ir ankštų baltų marškinėlių, tačiau nerandu tinkamo dydžio arba drabužiai man visiškai nedera, pasiseka rasti tik auksinį papuošalą su kryželiu.

Tada pereinu per prospektą – vienintelę šio miesto gatvę, pilną žmonių, ir pasiekiu didelę universalinę parduotuvę, slenku lempučių vainikais išpuošta gatve ir atsiduriu prie aukštėliau liūdnai dunksančios baltos bažnyčios su žaliu kupolu. Pakylu stačiais laiptais, vedančiais link pagrindinių šventovės durų, stabteliu akimirkai pasigrožėti panorama: gražiais senais pastatais, kurie švyti visomis spalvomis, nepaisydami tuoj stosiančios tamsos, tolėliau matosi uostas su gaudžiančiais moderniais kruiziniais laivais, prieš bažnyčią veriasi nedidelė aikštė, kurios vidury stūkso kažkokio vyro skulptūra – jis atsukęs nugarą į bažnyčią ir sustingęs kvailoje pozoje, lyg demonstruotų savo tuštybę miniai. Žemiau yra ir daugiau skulptūrų – vyrų ir moterų figūrų, o už vienos moters stovi liūtas, kurio per mažos proporcijos atrodo lyg tyčinė skulptoriaus klaida.

Šis miestas – Vakarų Europos ir žlugusios Sovietų Sąjungos mišinys. Centrinė dalis kaip moneta, o žemi nedidukai pastatai kaip jos bareljefai, miesto planą lengva greitai perprasti, gyventojai vaikšto taip, lyg kaži kur skubėtų, lyg gyventų gerokai didesnėje vietoje.

Įžengiu į bažnyčią, bet vidus mane nuvilia. Didingas pastato fasadas žadino viltį apie daug puošnesnį interjerą nei paprasti mediniai suolai, skliautų linijos, skulptūra, neišvaizdus altorius, kurio šonuose suklupę meldžiasi paauksuoti angelai, o už jo kabančiame auksinių rėmų paveiksle miršta kažkoks žmogus, tačiau bažnyčia savitai dera prie kuklios šios šalies atmosferos.

Trumpam prisėdu bažnyčios priekyje, išsitraukiu iš rankinės naująjį papuošalą su kryželiu ir užsisegu jį ant kaklo, o kai kunigas pasisveikindamas linkteli mano pusėn – taip delikačiai, lyg brūkšteldamas staigų potėpį, man ateina į galvą, kad apie Suomiją imu suprasti svarbų dalyką: žmonės nėra nemandagūs, jie – vieniši, ir jiems patinka būti savo ramybėj, savo terpėj, jie nesiilgi jokių bereikalingų dalykų: nei dangoraižių prabangos, nei puošniausių rūmų žėrėjimo.

Leidžiuosi bažnyčios laiptais gailėdamasis savo ankstesnio reiklumo, nes jaučiuosi čia pakankamai neblogai, netrukus pakylu kito, geltono pastato laiptais, stačiais lyg ilgos dirbtinės blakstienos – dar statesniais už bažnyčios, įžengiu į nuostabų keturkampį vestibiulį, kuriame išvystu daugiau baltų skulptūrų ir iš nuorodų suprantu patekęs į universitetą, o netrukus išgirstu artėjant grupelę gyvai besišnekučiuojančių žmonių, ir visi eina ta pačia kryptimi, jų tolstantys balsai lieka aidėti vestibiulyje, nuseku jiems iš paskos ir atsiduriu auditorijoje, pilnoje raudonmedžio spalvos suolų, ant kurių visi dėliojasi knygas ir popierius.

Prisėdu greta praėjimo arti durų ir pats iš rankinės traukiu rašiklį su užrašų knygele, nesižvalgau aplink ir niekas nesidomi manimi, bet vis tiek jaudinuosi lyg per policijos tardymą, tada į auditoriją įžengia už mus gerokai vyresnė moteris, kuri pradeda kažką kalbėti, o studentai užsirašinėja. Ji kalba monotoniškai ir ilgai, jos kalbėjimas – negyvas kaip bažnytiniame paveiksle mirštantis žmogus, veide nešmėsteli jokia išraiška, balso tembras nėsyk nepakinta, rankos tai sudėtos viena ant kitos, tai negrabiai tabaluoja šonuose, pusantros valandos sėdžiu vietoje ir kaip visi rašau: padrikus sakinius įvairiomis kalbomis, vardus, kuriais save vadinau, vietas, kuriose lankiausi, įsivaizduoju, kad esu teologijos studentas, ir ruošiuosi ištarti savo naują vardą, jei kas pasiteiraus.

Versta iš: Pajtim Statovci. TIRANAN SYDÄN. Otava, 2016.