literatūros žurnalas

Virginija Cibarauskė. Nuobodžios paslaptys tapybiškam fone

2016 m. Nr. 2

Birutė Jonuškaitė. Maranta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 356 p.

Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ anotacijoje pristatomas kaip trijų kartų moterų – aistros dukterų – likimų istorija. Šią istoriją rašo, o gal greičiau tapo jauniausioji giminės moteris, dailininkė Rasa, kuriai žingsnis po žingsnio atskleidžiamos dramatiškos močiutės ir motinos meilės istorijos tampa įkvėpimo šaltiniu – jų pagrindu Rasa tapo paveikslus. Kita vertus, pasakotojo(-os) perspektyva nesutampa su Rasos – vyrauja antro asmens pasakojimas, kartais pereinantis į pirmojo. Tokiu būdu siekiama objektyvesnio, visuotinesnio žvilgsnio, nors Rasos patirtimis, įspūdžiais ir mintimis, skirtingai nei įprasta šiandieniniuose romanuose, niekuomet neabejojama, visiškai pasitikima. Skaitytojas, o gal labiau – skaitytoja, nes romanas visų pirma orientuotas į moterišką auditoriją, intriguojamas paslaptinga atmosfera, dramatiškais moterų ir vyrų santykiais, kelionių (Paryžius, Jeruzalė) egzotika. Taigi „Maranta“ pretenduoja į jausmų romano žanrą.
Romanas pavadintas gėlės, kurios lapai nakčiai atėjus susiglaudžia tarsi maldai sudėtos rankos, vardu. Ši metafora ryškina kelis kūrinio aspektus. Visų pirma, tai uždarumo ir atvirumo problema: dauguma personažų turi paslapčių, kurias gniaužia savyje, bet galų gale privalo atsiverti, išpažinti. Augališkumas atlieka nuorodą į organiškus, prigimtinius dalykus: prisišliejimą ir įaugimą į aplinką, tam tikrą elgsenos fatalizmą, kai protagonistai, tarsi augalai, intuityviai, be jokios atodairos atsiduoda likimui. Glaudumas, susiglaudimas – tai artumas, giminystė motinų, dukterų, brolių, moterų ir jų mylimųjų: „Kokia gali būti delnų susiglaudimo malonė, <…> kai susiglaudžia sielos kaip lininiai siūlai motinos audiniuose į vieną nedalomą raštą, sielos, pamiršusios joms suteiktą lytį, neklausiančios, kodėl susitiko, nežinančios, kas ir kodėl jas taip tvirtai „suaudė“, nei kiek joms metų, nei kur vėl nuklys, tik puikiai suvokiančios, kad šitoks apsinuoginimas, kai atsiveri kitam žmogui kaip Dievui – išskirtinė malonė“ (p. 298). Maldos semantika apeliuoja į dvasingumą, dievoiešką, kylančią iš santykio su kitu, tebūnie tai kraujo giminė (kūrinyje iš esmės ir narstomi giminių santykiai, giminystės, tėvystės ryšiai) ar mylimasis.
Kitas svarbus akcentas – lokalusis-istorinis ar etnografinis substratas: pagrindinis veiksmas vyksta nuošaliame Lietuvos–Lenkijos pasienio kaimelyje, o šeimos patriarchės Dominykos ir jaunėlės Rasos gyvenimus skiria du pasauliniai karai ir sovietmetis, taigi vos ne ištisas amžius. Specifinės regioninės egzotikos tekstui iš tiesų teikia Dominykos dzūkavimas – šiandieniniam skaitytojui galimai nebesuprantami žodžiai „išverčiami“ teksto paraštėse. Tam tikru masalu tampa ir vadinamoji tarptautinė egzotika: dalis veiksmo vyksta Amerikoje, kur „nuteka“ Dominykos „dukra“ Saulė, Paryžiuje, Jeruzalėje – šalyse, po kurias blaškosi savęs kaip moters, dvasingos būtybės ir menininkės ieškanti Rasa.
Atsižvelgiant į šiuos aspektus B. Jonuškaitės romaną, tiksliau, pirmą knygą (nes kūrinys baigiamas numatymu, jog bus ir antroji), derėtų įrašyti į šiuo metu itin populiarių, skaitytojų mėgstamų daugiatomių jausmų romanų su istoriniu-etnografiniu prieskoniu sąrašą. Kitaip tariant, orientuojamasi į išpopuliarėjusias specifinėje aplinkoje, kultūrinėje terpėje vykstančias šeimos, giminės istorijas, tokias kaip Kristinos Sabaliauskaitės tritomis „Silva rerum“ (2008, 2011, 2014) ar Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė“ (2013).
Gana ryški ir orientacija į vadinamuosius kelionių romanus – visų pirma į Jurgos Ivanauskaitės Tibeto odisėjas. Svarbus ne tiek keliavimo ieškant prasmės, atsakymo į kamuojamus klausimus faktas, kiek naiviai egocentriškas dvasingumo supratimas. B. Jonuškaitės protagonistė Rasa Jeruzalėje ieško nušvitimo, Jėzaus, kurį tikisi sutikti kaip realų žmogų, vyrą, įtikinsiantį savo ir viso pasaulio gerumu, prasmingumu: „Nazarieti, ateik vandens paviršiumi manęs pasitikti. Padaryk stebuklą, kad įtikėčiau, jog tu esi geras. Ir ne melagis“ (p. 290). Iš dalies taip ir nutinka – dvasingumas pasirodo dvasingo vyro Husamo, gido po nabatėjų sostinę Petrą, pavidalu. Dar viena galima orientacija: individo tapsmo, kitaip, bildungs romanas, – Rasa ieško savęs, savo vietos gyvenime ir istorijoje, savo pašaukimo, taigi, iš principo ji yra tampanti, tiksliau, kažkuo tapti turinti subjektė.
Greičiausiai toks platus užmojis – aprėpti vyrų ir moterų jausmus, fatališkas aistras, giminės paslaptis ir atskleisti regiono dvasią, fiksuoti istorinius virsmus, kelionių patirtis bei subjekto tapsmą – lėmė, kad nė viena iš temų nėra išpildoma. Neišbaigtumas akivaizdus ir paties romano struktūroje: pasakojimas skyla į paskiras istorijas, dalis, epizodus, o dažniausiai tiesiog į vaizdus, fragmentus, kuriuos rašytojai rūpi sujungti į nuoseklias sekas ir tokiu būdu parodyti pasekmės ir priežasties santykį. Taigi, svarbūs įvykiai, intrigos (mįslės užminimas ir išsprendimas), o ne individo psichologinių gelmių ar aistrų analizė.
Paskirus įvykius iš esmės tesieja tie patys personažai ir raiška – ilgi, kartais ir per kelis puslapius nusidriekiantys, tarsi siūlai besiraizgantys sakiniai. „Raizgalynė“ tinka ir kūrinio efektui, įspūdžiui nusakyti. Viskas „Marantoje“ susipynę, susiraizgę: raizgus ir pasakojimo būdas – pradedama nuo vidurio, grįžtama pradžion, šokinėjama per laikus ir erdves, komplikuojami personažų santykiai. Keblu pasakyti, ar toks manieringas suraizgymas turi kokį nors tikslą be to, kad užmaskuotų schematišką ir nuspėjamą siužetą, lėkštus, nenatūralius dialogus, greičiau kultūrinius tipus, o ne psichologinius subjektus primenančius personažus.
Paskiros istorijos konstruojamos pagal tą pačią schemą, tad kuo toliau, tuo akivaizdesnis kartojimasis. Pavyzdžiui, Saulės likimas dubliuoja motinos Dominykos likimą (abi patiria didelę meilę, tačiau išteka už nemylimų „patogių“ vyrų), ir tas pats kartojasi jaunėlės Rasos likime. Šioji taip pat patiria įspūdingą meilės nuotykį, tačiau lemtis mylimuosius išskiria, o romano pabaigoje sufleruojama, kad ir Rasa gyvenimą greičiausiai susies su eiliniu „patogiu“ vyru. Knygoje Rasa du kartus atlieka paštininkės funkciją: veža priešmirtinius motinos laiškus jos pirmajai meilei, vėliau – priešmirtinius Saulės laiškus šios pirmajai meilei – atsitiktinumas ar ne, tačiau perskaitę laiškus abu vyrai gana greitai miršta. Tris kartus Rasa slaugo mirštančiuosius: savo senelę, motiną, senelį. Net trijų tos pačios šeimos vaikų tėvai – ne tie, kuriuos savo tėvais jie ir visi kiti laikė. Ir taip toliau.
Tokio tipo pasikartojimus galima interpretuoti dvejopai. Viena vertus, kaip elementarų neišradingumą, kai intriga kuriama pasitelkiant vis tuos pačius „ėjimus“. Kita vertus, galima į šiuos pasikartojimus žvelgti kaip į tam tikrą giminės prakeiksmą arba tos pačios šeimos narių likimų fatališką tapatumą, akcentuojantį kraujo ryšio reikšmę – visi tokie artimi, kad net gyvena taip pat. Vis dėlto skaitytojui, trečią ir ketvirtą kartą sužinančiam, kad štai dar vieno šeimos vaiko tėvai – ne tie, kurie oficialiai vadinami jo ar jos tėvais, darosi tiesiog nuobodu.
Dramatiški meilės santykiai, vyrų ir moterų jausmų istorijos banalėja sistemingai: pradedama savotiškai stipria, nes gana lakoniškai eksplikuota Dominykos meilės linija ir baigiama jaunėlės Rasos „nuotykiais“, kurie labiau komiški nei dramatiški, o kartais tiesiog vulgarūs. Analogiškai komiškos, nes niekaip nepavyksta rasti tikslių pojūčius, būsenas nusakančių palyginimų, metaforų ar tiesioginių įvardijimų, yra aistros, geismo situacijos: „Tada jis laisvąja ranka apglėbs tave it sparnu <…>. Stovėsi nosį įbedusi į jo apžėlusią krūtinę, visiškai nesuvokdama, ką darai, kur važiuoji, tik vis trauksi ir trauksi to vyro-dažų-dangaus-angelo kvapą į šnerves tarsi kokaino miltelius, bijodama prablaivėti <…>. Kol net praplyš dangaus uždanga: į visas pasaulio puses – vien saulėta geltona jūra. Tarsi išsiliejęs kiaušinio trynys“ (p. 136–137). Šis lemtingasis Rasos vyras – prancūzas dailininkas – miršta nuo širdies smūgio išėjęs nusipirkti net kelis kartus, tarsi tai būtų itin svarbus dalykas, paminimų krosantų:

Manau, skaidriausia meilės forma – kai gali atiduoti gyvybę už kitą žmogų. Už Baltakartį būčiau atidavusi. Bet neturėjau progos. Tą mūsų paskutinį rytą jis užsirišo raudoną šalį ir, kaip jam įprasta, išėjo nupirkti šviežių krosantų. Išėjo ir negrįžo.
<…>
– Aš laukiau, laukiau su vėstančia kava prie stalo… kol… kol neiškentusi nusileidau liftu žemyn. Kai prasivėrė jo durys… Baltakartis gulėjo ant baltų marmuro grindų su purpurine kraujo aureole apie galvą, rankoje stipriai spausdamas maišelį su krosantais. (p. 299)

Menkai aktualizuojamas ir žadėtas lokalusis-istorinis-etnografinis substratas. Nors pagrindinė veiksmo vieta – Lietuvos–Lenkijos pasienis, jei ne motinos Dominykos dzūkavimas, erdvė būtų iš esmės nelokalizuojama. Sunkiai atspėjamas ir gyvenamas metas – dažnai neįmanoma suprasti, ar veiksmas vyksta sovietmečiu, ar tarpukariu, ar jau Nepriklausomybės laikais: šeimos gyvenimas, buitis, santykiai iš esmės niekaip nesikeičia.
Romaną gelbsti poetiški erdvių, kraštovaizdžių, kiek rečiau – paskirų situacijų aprašymai, kai emocijos perteikiamos pasitelkiant vaizdus. Pavyzdžiui, moters būdą nusakančios akys palyginamos su rudenėjančios gamtos peizažu:

Viltės akys didelės, apvalios ir drėgnos, ta drėgmė be lašelio aistros, be moterims būdingo valiūkiškumo. Tai greičiau rudenėjančių klevų glėbin grimztančio Seivų ežero liūdnas spindėjimas, kai visi kaitrūs vasaros atodūsiai traukiasi, kai nuo pirmųjų šalnų susigūžia, susiraukšlėja žolės ir medžių lapai, kai gyvybe liulančios gelmės ima rimti, nes rimsta pakrantės, tilsta dainos ir juokas, net Tadulio arkliai surimtėja, garsiai nežvengia eržilai ir neprunkščia pakrantėm maklinėdami kumeliukai, nes gyvulius apima tas pats ilgesys kaip ir žmones, jie tylom stebi už kalno vis greičiau nuriedančią saulę ir vis skaidresnį, triukšmingų maudyklių nesudrumstą vandenį. (p. 115–116)

Tapybiški kadrai skaitytojui leidžia vaizduotėje atkurti personažus supančias erdves, pajusti vietos, asmens nuotaiką, o ilgas sakinys sukuria takumo, impresionistinio gyvumo efektą. Kadangi pagrindinė veikėja Rasa – dailininkė, visiškai sugestyvu, kad gamtovaizdžiai regimi tarsi būsimi paveikslai.
Bet ar gražių, poetiškų gamtovaizdžių užtenka 356 puslapių romanui? Šiuo požiūriu tekstas primena naujausią Šarūno Barto filmą „Ramybė mano sapnuose“ (2015) – vizualiai įspūdinga, talentingai nufilmuota gamta hipnotizuoja, bet kai pradedami narplioti žmonių santykiai, kai vietoje gamtovaizdžių prabyla ir savo „gyvenimo filosofijas“ ima dėstyti patys personažai, tekstas prisipildo banalybių, dirbtinio dvasingumo, gelmės pretenzijų. Kitaip tariant, naujausias Birutės Jonuškaitės romanas sudarytas iš ilguose sakiniuose besiveriančių poetiškų vaizdų, schematiškų intrigų ir liulančio žodžių srauto.

Ramutė Skučaitė: „Kad blogis nesmaugtų mūsų visų“

2024 m. Nr. 2 / Poetę Ramutę Skučaitę kalbina Birutė Jonuškaitė / Išrikiavus visus rašytojos Ramutės Skučaitės kūrinius susidarytų įspūdinga lentyna. Tarp jų – daugiau kaip penkiasdešimt vaikams skirtų knygų. Ne viena mažylių karta užaugo…

Birutė Jonuškaitė. Jausmų istorijos

2023 m. Nr. 3 / Praėjo metai. Mėlynos ir geltonos spalvos vėliavomis nusagstyti. Gražus dangaus ir saulės derinys, bet vos pažvelgus kerta realybė – gyvename karo pašonėje.

Birutė Jonuškaitė. „Širdies pavasaris, pavasario širdis“

2022 m. Nr. 5–6 / Tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, pravažiavus Rokantiškių kapines, yra Kalnų Progumos (lenkiškai Poręby Górańskie), buvusi tarpukario gyvenvietė („kolonija“), įsikūrusi maždaug 1925 metais iškirsto miško vietoje.

Olga Tokarczuk. Apie daimonioną ir kitas rašymo paskatas

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Šį tekstą rašytoja Olga Tokarczuk parašė 2014 metais, ruošdamasi creative writing dirbtuvėms su studentais Santa Magdalenos mieste. Versta iš knygos „Jautrusis pasakotojas“.

Birutė Jonuškaitė. Balandžio sapnas

2021 m. Nr. 4 / Balandis. Man – vienas sudėtingiausių mėnesių. Daug svarbių įvykių nutiko gyvenime kaip tik balandį. Lūžiai. Protu nesuvokiami sprendimai. Persikraustymai į kitus namus. Smegduobės ir ropštimasis iš jų.

Gintaras Grajauskas: „Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti“

2021 m. Nr. 2 / Poetą, eseistą, dramaturgą Gintarą Grajauską kalbina Virginija Cibarauskė / Šiandieniniame lietuvių literatūros lauke poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas neabejotinai užima gyvojo klasiko poziciją. Tai patvirtina ir viena po kitos…

Anna Maria Goławska. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Anna Maria Goławska gimė 1974 m. Parčeve, Lenkija. Studijavo lenkų filologiją Liublino Marijos Curie-Skłodowskos universitete.

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

2020 10 17 / Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.

Arvydas Valionis. Laikas kūrėjų biografijose

2020 m. Nr. 5–6 / Birutė Jonuškaitė. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 460 p. Knygos dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

Virginija Cibarauskė. Eilėraščiai, peržengiantys ribas

2019 m. Nr. 2 / Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)

2018 m. Nr. 10 / Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti?

Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas

2018 m. Nr. 8–9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5–6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Antoni Libera. Kas yra šiuolaikinis rašytojas nūdienos pasaulyje?

2017 m. Nr. 8–9 / Europos kultūros emancipacija prasidėjo Renesanso epochoje. Iš pradžių ji nežymiai tolo nuo sacrum sferos, bet pamažu ėmė vis labiau atsiriboti nuo religinių doktrinų turinio…

Birutė Jonuškaitė. Vasaros užrašų nuotrupos

2017 m. Nr. 8–9 / Lijo. Lyja. Lis, – pažada mergaitė iš ekrano. Įpratome. Susigyvenome su tuo, kad oras Lietuvoje žemina žmogaus orumą. Taip, regis, tvirtino Saulius Tomas Kondrotas, išvykdamas ten, kur saulės daugiau.

Virginija Cibarauskė. Buksuojanti esė mašina

2017 m. Nr. 7 / Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

Virginija Cibarauskė. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

Bogusław Wróblewski. Įsiklausyti į pasaulio ritmą. Apie Hannos Krall kūrybą

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas…

Hanna Krall. Širdžių karalius ir vėl suka arklius

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Hanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko. Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“

Virginija Cibarauskė. Lietuvių literatūra XXI amžiuje: ar turime ką pasiūlyti pasauliui?

2016 m. Nr. 7 / Ar turėtume siūlyti tai, kas aktualu mums patiems, ar atsižvelgti į konkrečias knygų rinkas? Kas šiandien sprendžia, ką ir kam siūlyti – kritikai, rašytojai, leidėjai? Jei iki šiol pasaulio sudominti nepavyko, gal yra kokia nors priežastis?

Virginija Cibarauskė. Naujai senas Sigito Parulskio romanas: vyro-kūrėjo kančia ir postmodernizmas

2016 m. Nr. 5–6 / Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Vladas Kalvaitis: Ilgai slėptam rašytojo talentui prasiveržus

2016 m. Nr. 4 / Rašytoją Vladą Kalvaitį kalbina Birutė Jonuškaitė / – Mielas Vladai, kaip atrodė Jūsų gyvenimas iš tremties parkeliavus į Lietuvą? / Po aštuoniolikos metų (1966) grįžęs į Lietuvą…

Virginija Cibarauskė. Į pasaulį besigręžianti proza

2015 m. Nr. 11 / Tomas Vaiseta. Paukščių miegas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 128 p.

Janusz Rudnicki. Trys novelės

2015 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Januszas Rudnickis (g. 1956) – lenkų prozininkas, eseistas. Už veiklą „Solidarume“ buvo internuotas. 1983 m. emigravo į Hamburgą, ten studijavo slavistiką ir germanistiką.

Ihar Babkov. Trys manifestai

2015 m. Nr. 4 / Iš baltarusių k. vertė Irena Aleksaitė ir Birutė Jonuškaitė / Manifestų autorius Iharis Babkovas, baltarusių poetas, filosofas, prozininkas, vertėjas. Baltarusijos valstybiniame universitete baigė filosofijos studijas ir aspirantūrą, yra filosofijos daktaras.

Birutė Jonuškaitė. Maranta

2015 m. Nr. 2 / Romano fragmentas / Į vakarėlį Maestro irštvoje nuėjai iš smalsumo. Dūmai, daug alkoholio, šūksniai, muzika. Kažkas trepsi, kažkas verandoje tenkina savo aistras, daili mergina šoka ant stalo jau tik su stringais.

Carmen Caro Dugo: Donelaičio kelionė į Cervanteso gimtinę

2014 m. Nr. 5–6 / Vertėja Carmen Caro Dugo atsako į rašytojos Birutės Jonuškaitės klausimus / – Miela Carmen, nors šis mūsų pokalbis suksis apie Kristijoną Donelaitį, vis dėlto norėčiau grįžti į praeitį. Kas Tave atvedė į Lietuvą?

Leszek Bugajski. Lenkų literatūros piramidė

2014 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Teoriškai tokios permainos neturėtų turėti ir neturi tiesioginės įtakos literatūrai kaip kūrybinei veiklai, vis dėlto jos daro ryškų poveikį ir netgi iš esmės daug ką keičia.

Gintarė Adomaitytė: „Keliauju per pasaulį vėjuota, ir nesigailiu“

2014 m. Nr. 1 / Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į Birutės Jonuškaitės klausimus / Esam pažįstamos daugiau kaip du dešimtmečius, bet iš tikrųjų nedaug ką apie Tave žinau. Galbūt šiek tiek daugiau už tuos, kuriems Gintarė Adomaitytė…

Birutė Jonuškaitė. Czesławo Miłoszo mylimos moterys

2013 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas gimė savo senelių Józefos Syruć-Kunat ir Zygmunto Kunato dvare, Šeteniuose. Smalsaus vaiko akimis ištyrinėtas gimtasis Nevėžio slėnis jam tapo vaikystės rojumi, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko mama ir senelė.

Birutė Jonuškaitė: Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai

2013 m. Nr. 7 / Rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus / – Kiek įkyrėjęs, bet turbūt neišvengiamas klausimas: kas, kokie impulsai pastūmėjo Tave į literatūrą?

Anne Sexton. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 7 / Vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė / Anne Sexton (1928–1974) – amerikiečių poetė, išpažintinės lyrikos atstovė, už rinkinį „Gyventi ar mirti“ 1967 m. apdovanota Pulitzerio premija.

Birutė Jonuškaitė. Tylos tiltai

2013 m. Nr. 2 / Stasys Stacevičius (1959 11 19–2012 12 18) / Stasys Stacevičius. Atminimo žodį Stasiui Stacevičiui, 2001 m. Poezijos pavasario laureatui, reikėtų pradėti tradiciškai: gimė jis 1959 m. lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje…

Sylvia Plath. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė / Garsi amerikiečių poetė Sylvia Plath (1932–1963) daug vilčių teikiantį kūrybos kelią nutraukė savižudybe. 1982 m., beveik 20 metų po mirties, už rinkinį „Collected Poems“…

Elžbieta Banytė. Literatūra dėl literatūros?..

2012 m. Nr. 3 / Birutė Jonuškaitė. Užsagstyk mane: apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 101 p.

Virginija Cibarauskė. Ezopo šypsena

2012 m. Nr. 2 / Aidas Jurašius. Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymas. – Vil­nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 104 p.

Virginija Cibarauskė. Tamsus autsaiderio braižas

2011 m. Nr. 10 / Valdas Gedgaudas. Olando kepurė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 120 p.

Virginija Kulvinskaitė. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 6 / Virginija Kulvinskaitė gimė Vilniuje 1983 m., mokėsi Vilniaus Mindaugo vidurinėje mokykloje, Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas. Šiuo metu VU magistrantūroje studijuoja intermedialumą.

Birutė Jonuškaitė. Kai nėra „padalijimo į yra, bus ir buvo“

2011 m. Nr. 2–3 / Sakoma, kad kiekvienas žmogus yra mikrokosmas, kad kiekvienas turime savo aurą, kurią matyti gali tik „pateptieji“ – ekstrasensai, šamanai, astrologai. Gal ir įdomu būtų pasižiūrėti į savo ar kito vaivorykšte apjuostus…

Virginija Cibarauskė. Nėra to blogo…

2011 m. Nr. 2–3 / Gintaras Bleizgys. Jonas Krikštytojas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Birutė Jonuškaitė. Kasa užveržtas sapnas

2010 m. Nr. 12 / Langas čyte. Ką ten langas, – langelis: kreivai šleivai sukaltas rėmas, į jį įspraustas iš dviejų plonesnių pagaliukų sukabintas kryžius, skirtingo atspalvio stiklo gabalėliai, pro kuriuos švilpia vėjai, pralenda sniegas ir iš rytų namą…

Virginija Cibarauskė. Monograma ant senoviškos staltiesės (Nijolės Miliauskaitės eilėraštis-dagerotipas)

2010 m. Nr. 2 / Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą.

Regimantas Tamošaitis. Išėjusios laimės ieškoti

2009 m. Nr. 12 / Birutė Jonuškaitė. Baltų užtrauktukų tango. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 286 p.

Birutė Jonuškaitė. Wisława Szymborska – būties poezija

2006 m. Nr. 12 / Sakoma, kad W. Szymborskos yra išspausdinti tik 252 eilėraščiai, vieniems metams tenka keturi penki. Ji iš pirmųjų dviejų savo knygų išsižadėjo dvidešimt penkių tekstų, keleto ir iš vėlesnių. W. Szymborskos devizas…

Birutė Jonuškaitė. Nesilpstantis dialogo ilgesys

2006 m. Nr. 7 / Kuo ilgiau gyvenu, tuo tvirčiau esu įsitikinus, kad vienas keisčiausių ir daugiausiai emocijų sukeliančių literatūros reiškinių Lietuvoje yra jau į pusamžį brendantis, vis platėjantis, vis „strainesnis“ (idėjų ir temų atžvilgiu) Poezijos pavasaris.

Liūnė Sutema: „Vis dar ieškau savęs“

2006 m. Nr. 4 / Poetė Liūnė Sutema atsako į Birutės Jonuškaitės klausimus / Praėjusią vasarą lankydamasi Čikagoje, Pasaulio lietuvių bendruomenės namuose susitikau su poete Liūne Sutema. Ji niekada nebuvo iš tų žmonių, kurie mėgsta duoti interviu…

Juozas Aputis. Atminties vyzdyje

1997 m. Nr. 4 / Birutė Jonuškaitė. Rugių laukas. – Punskas: Aušra, 1996. – 140 p.