Virginija Cibarauskė. Tamsus autsaiderio braižas

2011 m. Nr. 10

Valdas Gedgaudas. Olando kepurė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 120 p.

Informacinis stendas turistams skelbia: Olando kepurė – itin status (į Pajūrį leidžiasi 24 m kriaušiu) ir siauras Baltijos kranto ruožas. Skar­dis beveik remiasi į jūrą, todėl yra nuolat ardomas bangų mūšos. Ilgą lai­ką Olando kepurė atliko navigacijos ženklo funkciją: žymėjo Klaipėdos uos­to prieigas, perspėjo apie pavojingą akmenuotą pakrantės ruožą. Yra keli skardžio vardo aiškinimai: savo forma skardis primena tradicinį olandų gal­vos apdangalą (dėl intensyvios erozijos panašumą įžvelgti vis sunkiau); seniai seniai vietiniai žvejai ant kranto rado mėlyną olandų jūreivio kepurę su rau­donu pomponu; skardis ir jo apylinkės priklausė pirkliui protestantui, gimtą­ją Olandiją palikusiam dėl religinio per­sekiojimo.

„Olando kepurė“ – tai poeto Valdo Gedgaudo ketvirto eilėraščių rinkinio pavadinimas, perspėjantis, kad melan­choliškų peizažų šioje knygoje tikėtis neverta. Lyg tas nuošliaužomis, riedu­liais ir išverstais medžiais pasidabinęs skardis V. Gedgaudo eilėraščių pasau­lis yra keistas ir „nepatogus“. Poetinė kalba deformuota visuose lygmenyse: tai nekonvencinės, dažnai ant absurdo ribos balansuojančios metaforos, netai­syklinga sintaksė, įmantrus žodynas – greta tradicinės poetinės leksikos ele­mentų šliejasi zoologijos, biologijos, optikos, laivybos, muzikologijos termi­nai. Nevengiama slengo, keiksmų ir lietuviška abėcėle užrašytų intarpų rusų, anglų kalbomis. Melodinga lietu­vių kalba V. Gedgaudo eilėse priverčia­ma šnypšti, čežėti ir girgždėti.

Hermetiški – taip galima apibūdin­ti daugumą eilėraščių: jų prasmė iki galo beveik niekada neatsiskleidžia, ta­čiau įspūdis – stiprus. Paradoksalu tai, kad poetas dažniau renkasi ne laisvą­sias eiles, o tradicinio ketureilio formą. Neretai eilėraščiai primena eksperi­mentus, skirtus kuo keistesniems žo­džių junginiams, metaforoms ir rimams rasti. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Merry Christmas“ (p. 26) „neonas“ į porą pri­sitraukia „Charoną“, o baigiamuoju akcentu tampa lietuvių poezijoje nere­gėtas padaras – „merry christmas kek­šės“. Tokį konstruktyviai destruktyvų žaidimą galima aiškinti prielaida, silps­ta kalbos atsinaujinimo procesas, todėl kalbą tenka prievarta budinti ir lau­žyti, kad ji, „prabudus blunkanti tam­si… // išnuodyta ant rudeninio cinko“ (p. 35), pajėgtų atlikti savo pagrindinę funkciją – perteikti naują, aktualią, jokiais kitais būdais neperduodamą informaciją.

Tokio pobūdžio eksperimentams ski­riamas pirmas rinkinio skyrius, taik­liai pavadintas „Malkų įlanka“: iš trijų strofų po keturias eilutes sukrauti eilėraščiai gula kaip tvarkingos malkų rietuvės. Tekstai vienas prie kito glaudžiami pasitelkus tos pačios eilutės, frazės ar motyvo pakartojimus. Poeti­nis peizažas atšiaurus, vyrauja ru­dens, žiemos vaizdiniai, žymintys są­stingį, irimą, nevaisingumą: „Ir jokio saulės patekėjimo. Tamsu čia“ (p. 38). Svarbūs ribos, pabaigos motyvai, reali­zuojami per ambivalentišką Advento – rimties, viltingo susikaupimo laukiant kūdikėlio Jėzaus gimimo, taip pat tam­siausio metų laiko, kai dvasios pik­čiausios ir labiausiai linkusios kenkti žmonėms, – vaizdinį (p. 22, 27 ir kt.).

„Dešinys krantas“ – antras rinki­nio skyrius, kuriame dekonstrukcijos veiksmas atliekamas ne išraiškos, o poetinio pasakojimo lygmenyje. Pasi­telkus karnavalo logiką (tai, kas šven­ta, nužeminama, o tai, kas žema, išaukštinama) ir bjaurumo estetiką, atliekamos groteskiškos chrestoma­tinių personažų (Odisėjo, Orfėjo, Ham­leto, dėdės Vanios ir kt.) likimų, krikščioniškos simbolikos, lietuvybei svarbių kultūrinių artefaktų inversi­jos. Ironiška pozicija artima ekspre­sionistinei: psichologizuoti subjektai, sakralumo aura apgaubti fenomenai ar ištarmės virsta savo priešingybe – komiškais tipažais, groteskiškais šar­žais. Vienas pavyzdžių – eilėraštis „Cantus ad futurum“ (p. 57–58), skir­tas spėlionėms, kokį vaidmenį taurūs literatūros personažai atliktų šių die­nų visuomenėje: „Džuljeta valstybės tarnyboj / nuprotėtų iš lėto nudžiūtų / Gertrūda turbūt pageidautų palikti / specialios paskirties karaliene / Dėdė Vania?., normalių apimčių / delovaras būtinumo ne pirmo / produktais at­sipūtęs prekiautų“ (p. 57). Ironiškos inversijos atlieka sociokritikos funkci­ją (šiandienos pasaulyje nebėra vietos herojams nei transcendencijai), nuo­sekliai papildančią ankstesniame sky­riuje akcentuotas kalbos, o kartu ir būties išsekimo, bergždumo patirtis. Vis dėlto pernelyg dažnai tekstai pri­mena anekdotus, siužetiniai vingiai dubliuoja vienas kitą, o haiku tipo trieiliai ir dvieiliai – V. Gedgaudui sunkiausiai paklūstanti forma – dažnai neturi jokios meninės vertės.

Paskutiniame skyriuje „Stirna prie kapo“ kalbančiojo intonacijos tampa intymesnės, nebelieka grotesko (anksniuose skyriuose jis dažniausiai atlikdavo nešališko stebėtojo funkcįją). Vengiama išpažintinės lyrikos konotacijų, kuriama kuo didesnė distancija net tuomet, kai stebimasis yra tiesio­ginis stebinčiojo alter ego. Eilėraščių architektonika artima daiktiškajai poezijaį; akcentuojama ne išraiškos, o turinio plotmė. Stoiškai reflektuojama mirtis priklauso gamtos sferai;

      Į proskynas – į sankryžas eglynų
senas nerštavietes tarp išvartų kirmėtų
      nei kirstas driežas palengva judu

į kelmo pašaknes kur įduboj drėgnoj
      kur buvo gal nebuvo suderėta
           nunirti – tu dabar kvatoji

<…> atgniauži saujoj drėkstančią monetą
ne herbas tai ne skaičius – Persefonė („Persefonė“, p. 114)

Mirties negalima iki galo įvardyti, ji anapus kalbos–kultūros sferos, todėl vienintelė nepasiduoda profanacijai ir erozijai. V. Gedgaudo poetiniame pa­saulėvaizdyje mirtis paradoksaliai sie­jama su vaikyste: mirtis įgauna Persefonės, piktos mergaitės pavidalą („Keliamieji metai“, p. 98), mirties semantika apgaubti vaikystės prisimi­nimai („Didžioji pertrauka“, p. 82–83; „Sekminių berniukas“, p. 85), tautos jaunystę reprezentuojantys folklori­niai motyvai („Kalvarijos“, p. 105; „Žai­dimo pabaiga“, p. 113).

Ironiškos inversijos, groteskas, iš pažiūros alogiškos jungtys, taip pat nevaisingumo, išsekimo semantika ir stoiška laikysena nebūties akivaizdoje leidžia mąstyti apie V. Gedgaudo arti­mumą poetinei Algimanto Mackaus programai. Sąsajas su A. Mackumi, mi­rusia kalba kalbančių augintinių šauk­iu, patvirtina ir intertekstinės nuo­rodos – organiškai įterpiami A. Mackaus eilėraščių topai: V. Gedgaudo poeti­niame pasaulėvaizdyje leidžiasi „žvarbi augintinių saulutė“ („Geležimi sudie p, 16), „Marijai kloja juodo ledo skaldą / be užgimimo – be žvaigždės – prisikėlimo“ („Plieninio splino“. p 33), meldžiama ne švelnaus ir ramaus, o „atžagaraus ir neornamentuoto“ („Žie­mos laiku“, p. 37). V. Gedgaudas, kaip ir A. Mackus, prieš gerą pusšimtį metų išeivijos bendruomenę šokiravęs „ho­moseksuališkais angelais ir lesbiantiškomis teresėlėmis“, egzistencinės nevil­ties, neįveikiamos vienatvės patirtims perteikti pasitelkia homoseksualumo, pedofilijos motyvus: „Kai viskas kas nematoma taps matoma / jis nuplikęs karščiuojantis žengs / susuktais vidu­riais maudžiant šakumą / lipšnių pie­menėlių patamsin“ („Neprigijęs“, p. 54).

Tuo metu pirmo skyriaus keturei­liai naujų prasmių įgauna per santykį su Henriko Radausko poezija. Iš H. Ra­dausko mokomasi meistriško gebėjimo griežtoms formoms įkvėpti pulsuojan­čią gyvybę, dangstytis kaukėmis, lyri­nis subjektas renkasi estetikos, o ne praktikos plotmę („nestatėme namų, dainavom, ubagavom“, p. 102). Kita vertus, V. Gedgaudas mėgaudamasis transformuoja šiurpų, tačiau visuomet itin estetišką, kultūringą, teatrališką H. Radausko pasaulėvaizdį, užpildydamas jį radikaliu kūniškumu. Puikus šio ambivalentiško santykio pavyz­dys – H. Radausko eilėraščio „Parko ruduo“ inversija eilėraštyje „Nulyto vakaro“ (p. 21): H. Radausko „žiaurus savižudis ruduo“ virsta „tarytum senu pedofilu“, „statulos taurios“ – „danti­mis kalenančiomis Advento mergelė­mis“, o juodo marmuro taurės“ – „žalzganomis balomis“, į kurias teka ne „ašarų vanduo“. Eilėraštyje „Ne broliais Grimais“ (p. 32) kvestionuoja­ma chrestomatinė H. Radausko eilutė „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“: pasaka V. Gedgaudo subjektui nebesuteikia galimybes peržengti ribą; pa­saka negyva, tai tik lazda „muziejinė ašutinė parodinė“, kuria pasirams­čiuodamas nueisi „tik iki pervažos – toliau nenukeliauta / vis atsigręžiant atsilošiant vis / ant bėgių klupteli skersa kaliausė / nykštukas mulkis kup­rius juokdarys“. Tikima ne pasaka ir ne pasauliu, o kūnu ir mirtimi.

Naujausias V. Gedgaudo rinkinys rodo, kad poetas ištikimai laikosi dar almanache „Svetimi“ (1994) deklaruo­tų etinių ir estetinių pažiūrų, grin­džiamų autsaideriška laikysena, tradi­cinio pasaulėvaizdžio dekonstrukcija pasitelkus ironiją, groteską, radikalias kūniškąsias patirtis. Tokia pozicija verta pagarbos: paprastai artėdami prie penkiasdešimtmečio ribos maiš­tingi autsaideriai virsta klasikais arba tiesiog pagyvenusiais vyrais. O V. Ged­gaudas toliau tęsia kalbos budintojo, atšiauraus eksperimentatoriaus veik­lą. Kita vertus, nors lyginant nau­jausią rinkinį su ankstesniaisiais poe­tinio potencialo silpnėjimo požymių nepastebėta, ištikimybė prieš kelis dešimtmečius konceptualizuotoms idė­joms lemia, kad naujų atradimų taip pat nėra.