Virginija Cibarauskė. Į pasaulį besigręžianti proza

2015 m. Nr. 11

Tomas Vaiseta. Paukščių miegas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 128 p.

Paprastai vertinant literatūros kū­rinius tekstai pristatomi kaip ypatingos autonomiškos struktūros, reikšmių tel­kiniai. Pastarųjų atžvilgiu suvokėjui – tiek profesionalui, tiek mėgėjui – tenka interpretatoriaus, privalančio pagarbiai ir, pageidautina, nuosekliai iššifruoti tekste glūdinčias reikšmes, vaidmuo. O tai reiškia, kad teksto akivaizdoje atsi­dūręs žmogus turi įsitempti, susikaupti ir pasiruošti kad ir kūrybingam, bet at­sakingam darbui, kai kurių literatūrolo­gų prilyginamam Šventraščio egzegezei. Taip sureikšminus literatūros kūrinį, iš literatūros skaitymo proceso pašalina­mas elementarus skaitymo malonumas.

Tomo Vaisetos pirmąją knygą „Paukš­čių miegas“, tiksliau didesnę jos dalį, perskaičiau vienu atsikvėpimu. Tuomet teko liautis, nes faktas, kad knyga, tuo labiau – pirmoji, o dar labiau – pirmoji lietuvių prozininko knyga, gali įtraukti taip, kad pamiršti laiką, sukėlė nemenką nuostabą. Lietuvių proza apskritai nėra orientuota į greitą ir malonų skaitymą: geriausieji tekstai reikalauja lėto skaity­mo – stabtelėjimai kontempliacijoms yra įsitraukimo į tekstą, suvokimo proceso būtinoji dalis ir sąlyga. Tai neabejotinai susiję su mūsų literatūros, tiek poezijos, tiek prozos, rimtumu, atsigręžimu (o kartais tiesiog pretenzija) į gelmes, pa­matinių dalykų atvertis, ir kartais atvi­rai neišsakomu siekiu ugdyti, mokyti to, kas svarbu, rimta, gilu.

Šiame kontekste „Paukščių miegas“ išsiskiria keliais aspektais, kaip tik le­miančiais minėtą skaitymo malonumą. Visų pirma, itin rimta tema – sovietme­tis ir jo iš esmės vien negatyvios patirtys bei būsenos, tokios kaip bejėgystė, paranoja, nužmoginimas, beprotybė, – pateikiamos ne kaip skaitytoją patetiškais vaizdiniais turinti veikti būsenų istori­ja, o kaip veiksmų, įvykių pasakojimai. Šiems pasakojimams, priklausomai nuo temos, pasirenkamos atitinkamos lite­ratūrinės priemonės – vidinis monolo­gas, teksto skaidymas ir fragmentavimas, skirtingos perspektyvos, poetinio, realistinio ir publicistinio diskursų de­rinimas. Tai leidžia ne tik adekvačiau perteikti temą, bet ir užkerta kelią mo­notonijai, nuoboduliui.

Rinkinio apsakymai nuosekliai fik­suoja etapus nuo Lietuvos okupacijos iki paskutiniosios sovietmetį mačiusios kartos, kuri simbolizuoja atsisveikini­mą su sovietmečio suformuotu menta­liteto tipu. Taigi pradedama nuo Lietu­vos okupacijos, o baigiama paskutiniąja sovietmečio paliesta karta. Meniškai ne itin vertingame, nes, kaip pastebėjo kri­tika (Neringa Mikalauskienė, „Paukščių miegas – daugiau nei istorinė proza“), pernelyg publicistiniame paskutiniaja­me apsakyme „Tėvas pasakodavo savo nuojautą“ (p. 114–125) tėvas priklauso šiandieninei trisdešimtmečių kartai, t. y. paskutinei Sovietų Sąjungoje gimusiai, bet Nepriklausomoje Lietuvoje gyve­nančiai kartai, pažymėtai baimės, ne­apsisprendimo, bejėgystės ir su polinkiu į iliuzijas, saviapgaulę: „Juk mano lai­kais, – jis turėjo galvoje savo jaunystės laikus, – jaunu žmogumi jau buvo vadi­namas ir trisdešimtmetis. <…> ir tai tarp mūsų, bendraamžių, kėlė sumaištį: vieni, būdami trisdešimties, save laike subrendusiais, rimtais, atsakingais as­menimis, kiti mielai atsiduodavo jau­nystės aistrai, kurios fizinius pojūčius jau buvo beprarandą, bet džiaugdavo­si galį susikurti jos iliuziją, vilkėdami šešiolikmečių apdarais, naudodamiesi kasdien kintančiomis technologijomis (dabar jūs iš jų tyčiojatės, žinau), lankydami madingus barus“ (p. 115–116). Taigi apsakymų rinkinys yra nuoseklus bandymas naudojantis literatūrinėmis priemonėmis pavaizduoti istorines situacijas, tokias kaip Lietu­vos okupacija, DP stovyklų kasdienybė, buvusio tremtinio paranoja ar žmogaus tapimas bolševiku.

T. Vaisetos personažai ne kontempliuojantys ar fantastiniai, bet veikian­tys net tais atvejais, kai jokio veiksmo, atrodo, nėra. Pavyzdžiui, vienas trum­piausių ir kartu stipriausių apsakymų „Birželio 15–oji“ (p. 21–27) – vieno va­karo istorija, dviejų brolių Mato ir Alfre­do pauzėmis prisodrintas pokalbis. Kita vertus, šis fragmentiškas pokalbis tėra pretekstas detaliai išskleisti aplinką stebinčio Mato mintis, samprotavimus, pastebėjimus. Svarbu tai, kad Mato žvilgsnis nėra egocentrinis, nukreiptas į save: protagonisto dėmesį traukia išo­rinis vyksmas, kurį jis bando analizuoti, suprasti, t. y. apsakymo centras yra ne Matas, o pasaulis, susitraukęs iki kavi­nės, jos lankytojų, brolio Alfredo ir jo pastangų suvokti tik ką įvykusį pervers­mą bei savo ligtolines nuostatas:

Alfredas tylėjo. Klausimą tikrai išgirdo. Tačiau dabar turbūt svarsto, ar nuleisti jį ne­girdomis, ar leistis į provokaciją ir atsikirsti iš visų jėgų <…>. Naktis ir brolio tyla.
– Ar tau neatrodo paradoksalu, kad tavo kritikuoti rusiškojo nihilizmo persisunkę in­teligentai taip aktyviai veikia, o tu štai sėdi čia, kavinėje, ir slepiesi po rytietiškuoju pa­syvumu?
Jis nuleido rankas, suėmė kėdę ir, pri­sitraukdamas arčiau staliuko, jį užkliudė. <…> Jo veiksmas turėjo reikšti pasirengimą atsakyti. Tačiau jis paėmė savo puodelį, pa­kėlė prie lūpų ir pasuko galvą į lango pusę. (p. 26–27)

Minėtas apsakymas – viena dalių iš rinkinyje neišskirtos, tačiau „išskaito­mos“ „trilogijos“ apie brolius Alfredą ir Matą. Mato biografijos detalės (paaug­lystė Voronežo, įkalinimas už antivals­tybinę veiklą, žydų tautybės revoliucio­nierė žmona ir pan.) leidžia sieti šį per­sonažą su Lietuvos komuninių partijos vadovo Antano Sniečkaus figūra (už šią mintį esu dėkinga Jūratei Sprindytei). Apsakyme „Matas“, pasitelkus A. Snieč­kaus biografijos faktus ir vaizduotę, pa­teikiami vidiniai motyvai, kodėl jis tapo bolševiku: bolševizmas jam simbolizavo valią geisti ir veikti, kurios pats esmiš­kai stokojo. Trečioji „trilogijos“ dalis – iš tremties grįžusio Alfredo paranojos paveikslas („Scherzo b–moll“, p. 72–81): apie brolį Matą veikalą rašantis rezis­tentas įsivaizduoja dalyvaujantis keis­tame žaidime, kurio taisyklių ir dalyvių nežino, todėl nuolat bando nuspėti, įsivaizduoti esamą situaciją: „Žinoma, yra šimtai variantų, bet tai nesumažina jo abejonių. Priešingai – įtarimas stiprė­ja. Galbūt iš tikrųjų Juliją į jo namus anksčiau atginė neatidėliotini reikalai, o tie neatidėliotini reikalai yra jis pats? Gal Juliją atsiuntė jie? Gal Julija yra jų žaidimo dalis? Suerzinti jo kantrybės šį rytą, jie galėjo griebtis naujų priemo­nių“ (p. 76). Skirtingos brolių gyvenimo trajektorijos galų gale susiveda į vieną ir tą patį sovietinio žmogaus bejėgystės paveikslą, visiškai nepriklausantį nuo to, kurioje pusėje – nomenklatūros ar re­zistencijos – veikiama.

Nusakyti sovietmečio tikrovei, ku­rią apsakymų rinkinyje reprezentuoja užgniaužtas, neretai keisčiausiomis for­momis prasiveržiantis geismas arba jo stoka bei pasyvus stebėjimas įsivaizduo­jant tai, ko tikrovėje nėra, pasitelkiama rinkinio pavadinimu tapusi paukščių miego metafora. Tai amžinas būdravi­mas, buvimas tarpinėje – tarp miego ir budrumo – būsenoje. Šia prasme atrodo kiek nemotyvuotas kritikos (N. Mika­lauskienės) priekaištas, kad rinkinio pa­vadinimas nėra pakankamai pagrįstas ar išaiškintas, o centrine turinti tapti novelė „Paukščių miegas“ savo aprėptimi esanti pernelyg siaura, skirta vien kreivo seksualumo temai. Šis priekaištas greičiausiai kyla to, jog pasakotojo biseksualumo faktas suvokiamas gana tiesmukai: biseksualumas kaip buvimas nuolatinėje tarpinėje būsenoje, negalė­jimas aiškiai pasirinkti nuostatos kuria apsakymuose sovietmečio kaip bergždumo kultūros temą: tai represuoto geismo (tiek seksualinio, tiek gyvenimo apskritai) kultūra, kuri reikalauja kiek platesnės (galbūt psichoanalitinės) interpretacijos.

Apsakymų paveikumą ir išskirtinumą bendrame kontekste lemia tai, kad aprašomos situacijos perteikiamos kaip stebimi, reflektuojami reiškiniai, o pasakotojas visuomet išlaiko distanciją savo personažų atžvilgiu, nepalaikydamas nei vienos, nei kitos pusės. Tačiau kai refleksijomis imama piktnaudžiauti, kai jos atvirai analizuojamos bei aiški­namos (pavyzdžiui, apsakymuose „Tė­vas pasakodavo apie savo nuojautą“ ir „Paukščių miegas“), minėtas privalu­mas tampa didžiuoju trūkumu. Sėkmin­giausios knygos vietos yra tos, kai situa­cijos analizė kyla ne iš spekuliacijų, o tiesiog iš pasaulio reiškinių stebėjimo, kai pasakotojas išvengia vaizduotės fan­tazijų bei literatūriškumo spąstų. T. Vaisetos apsakymuose, nesvarbu, kokie fantastiniai jie atrodytų (minėta „Avie­tė“, „Dievo p.“), glūdi savotiškas disci­plinos matmuo, neleidžiantis autoriaus vaizduotei įsisiautėti, tapatintis su savo personažais ir jų išgyvenamomis situa­cijomis. Toks objektyvumo siekis neabe­jotinai ateina iš akademinės kultūros, kai tyrėjas privalo nesitapatinti su tiria­muoju objektu, nesvarbu, kokios apimties – eilėraščio ar epochos.

Anotacijoje apsakymai vadinami istoriniais. Tai reiškia, kad balansuo­jama tarp istoriografijos ir fikcijos. Tie­sa, lyginant T. Vaisetos prozą su kitais vadinamaisiais istoriniais romanais, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės trilogija „Silva rerum“, matyti, kad nors pasakojimo pagrindas – istorinė situaci­ja (epocha, įvykis ir pan.) – yra tas pats, K. Sabaliauskaitė slysta istorijos pavir­šiumi pasikliaudama vien menotyrininkės žiniomis bei istorinėmis klišėmis, o T Vaiseta siekia užčiuopti ir glaustai apibrėžti vaizduojamo laiko esmę. Todėl įdomu, kad jei skaitytume apsakymus kaip atskirus, nesusietus rinkinio, jie greičiausiai stokotų aktualumo, atrodytų pernelyg abstraktūs ir sufantazuotj, tačiau knygoje jie įgyja kontekstualumo, įprasmina vienas kitą. Pavyzdžiui „Avietė“ atveria nužmoginimo temą sovietmečiu, „Elgetų susirinkimas“ – sumaištj, vadinamąjį vertybių perkainojimo metą, o „Dievo p.“ – traumų sukeltą beprotybę ir pan.

Tomo Vaisetos apsiribojimas viena tema, siekiant ją iki galo išskleisti, pa­rodyti įvairius jos aspektus, jo polinkis į analizę, saikinga fantazijos ir objek­tyvumo dermė leidžia manyti, kad įval­dytas galėtų būti ne tik apsakymo, bet ir romano žanras. O vertinant knygą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ prozos konkur­so kontekste – tai vienas stipriausių ir daugiausia žadančių pastarojo penkme­čio debiutų.