Olga Tokarczuk. Apie daimonioną ir kitas rašymo paskatas
2021 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Šį tekstą rašytoja Olga Tokarczuk parašė 2014 metais, ruošdamasi creative writing dirbtuvėms su studentais Santa Magdalenos mieste.
Versta iš knygos „Jautrusis pasakotojas“.
<…> aš parodžiau ženklais, kad moku rašyti! Kapitonas ramino visus:
„Tegul rašo, jei ims draskyti,
mes jį išvysime, nebelaikysime pas save, o jei gerai
parašys, aš įsūnysiu jį. Nesu matęs supratingesnės
beždžionės kaip šioji.“
„Tūkstantis ir viena naktis“, 13-oji naktis1
Brangūs jaunesni kolegos ir kolegės, paskaitą pradedu nuo citatos iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ knygos tam, kad iš karto jus perspėčiau: rašymas yra didelės rizikos profesija.
Daugelis jūsų jau žengėte pirmą, o gal kelis žingsnius literatūros keliu ir tikriausiai kur kas įdomesnis nei mano paskaita būtų pokalbis apie tai, kas jus čia atvedė ir kaip jūs patys žiūrite į pastarojo meto patirtį. Smalsu būtų išgirsti, ar creative writing kaip nors padėjo jums sugauti burėmis palankų vėją, ar kaip tik priešingai – karčiai nusivylėte. O visų pirma labai norėčiau išgirsti atsakymą į tą nuolatos panašiais atvejais užduodamą klausimą: ar rašyti galima išmokti taip pat, kaip mokomės jogos pratimų ar groti kokiu nors instrumentu? Nes pati niekada nesu tuo tikra.
Šiuos žodžius tariu čia, kur yra ir kitų rašytojų; jie kilę iš skirtingų šalių ir rašo labai skirtingas knygas. Vakar iki gilios nakties kalbėjomės apie savo pirmuosius žingsnius. Nustebino mane tai, kad, nepaisant rasės, kultūros, amžiaus, kiekvienas mūsų gyveno su tokia pačia nuojauta apie rašymą… nuo pat pradžių. Kai iš laiko perspektyvos žvelgiame į savo ar svetimą gyvenimą ir įsižiūrime ganėtinai atidžiai, galime pastebėti, kad kai kurie simptomai pasireiškia praeityje kaip leitmotyvai ir veikia prieštaraudami chaosui ar likimui. Daugelio biografijose įvairiai viskas klostėsi, buvo jose su literatūra nesusijęs išsilavinimas ir darbas, taip pat santuoka, motinystė arba tėvystė, kelionės ir daug įvairių rūpesčių – o vis dėlto rašymas vėliau ar anksčiau sugrįždavo. Tarsi viskas jau buvo nulemta seniausiai ir dabar tik ta keista jėga, tas avino užsispyrimas, tas kankinantis apsėdimas – nesvarbu, kaip pavadinsime – ieškojo tinkamo būdo, palankaus laiko ir atitinkamos vietos, kad pagaliau išsipildytų.
Žinau, kad tokia teorija daugeliui nelabai priimtina. Mūsų kultūra mus moko žiūrėti į savo gyvenimą kaip į likiminę grandinę, savotišką sunkiai numanomų įvykių tankmę, per kurią, apsiginklavę tam tikromis savo tikslų vizijomis, braunamės su mažesniu ar didesniu ryžtingumu. Ne taip jau sunku sulaikyti mus šiame kelyje, o kartais net ir ant visiškai kitų bėgių nustumti ir viską apversti aukštyn kojom. Tam užtenka smulkių nesusipratimų, sudužusių vilčių, nusivylimų.
Šiuolaikinis pasaulis primena tai, apie ką prieš keturis šimtmečius rašė Descartes’as, vaizduodamas platų šaltos, mechaninės, žmogui nedraugiškos materijos lauką. Judame tame lauke pasikaustę vienokiais ar kitokiais sugebėjimais, talentais ir savo darbštumu, bandydami išminti čia savo takelius, rasti savo vietą ir daryti tai, ko iš tikrųjų norime. Tačiau tik nedaugeliui tai pavyksta. Šiandien pernelyg daug žmonių yra tapę kitų vergais, nors sąvoka „vergas“ dabar reiškia visai ką kita, nei reiškė anuomet. Mūsų ambicijų netenkinantis ir interesų neatitinkantis darbas, kaip tai, kas primesta ir kelia pasibjaurėjimą, darbas, kurį traktuojame kaip baudžiavą, prikemšančią greičiau darbdavių, o ne mūsų pinigines, kurį priverstas esi atlikti tam, kad išgyventum, – tai ir yra šiuolaikinė vergovė. Gana paplitęs tikėjimas (o gal iliuzija?), kad menininko statusas, tarp jų ir rašytojo, leidžia peržengti socialinės klasės ribas ir komplikuotas samdomo darbo priklausomybes – iš čia kyla noras tokį statusą pasiekti.
Paprastesnė ir todėl trokštamesnė to kelio atmaina yra tapimas garsenybe. Šiais laikais tai gana nesudėtinga – nors sunku žmogui nenustebti, kai sužino, kas šiuolaikinio interneto tuštybės mugėje sugeba surinkti gigantiškus patiktukų skaičius… Daugelis kasdienybės pilkumos išvargintų savęs klausia: kodėl ne aš? Na ir atsiranda nauji tinklaraščiai, feisbuko paskyros, instagramų profiliai. Ambicingesni pradeda rašyti, svajodami sukurti veikalą, kuris atneš jiems šlovę, o kartu su ja ir pinigų, ir nepriklausomumą. Paprastai tada paaiškėja, kad rašymui, šalia talento bei sumanumo, dar reikia ir profesijos išmanymo, kitaip anie du niekais nueis.
Ir čia tinkama vieta dar vienam klausimui: ar rašyti galima išmokti taip pat, kaip mokomės praktikuoti jogą, svetimos kalbos ar groti kokiu nors instrumentu?
Pradėsiu nuo to, kad neegzistuoja jokie tyrimai, įrodantys, jog talentas rašyti yra kažkas, ką paveldime genetiškai, arba tai auklėjimo tam tikromis sąlygomis rezultatas. Jeigu taip būtų, tai rašytojų vaikai – priklausomai nuo genų ir aplinkos, kurioje augo, – turėtų didžiausius šansus padaryti rašytojišką karjerą, o creative writing kursai būtų įvesti darželiuose ir taip būtų užauginami ištisi plunksnos žmonių būriai. Bet taip nėra. Be jokios abejonės, laki vaizduotė ir kalbiniai sugebėjimai rašytojo profesijoje labai praverčia ar netgi yra būtini; palankus veiksnys yra ir tam tikra literatūrinė gimtųjų namų kultūra. Vis dėlto iš tikrųjų ne tai sukuria rašytoją. O tada – kas?
Šiandien, adekvačiai žvelgiant į tikrovę, žodžius „rašytojas“ ir „rašytoja“ reikia atkerėti, panaikinti jų visas pakilias reikšmes, nuleisti ant žemės, traktuoti taip pat, kaip ir kitų profesijų pavadinimus, ypač amatų, galbūt net ir tokiu mastu, kaip tą daro amerikiečiai, rašytoju vadinantys kiekvieną, kuris tik parengia bet kokią publikaciją – pavyzdžiui, išleidžia patiekalų iš bulvių receptų knygą, parašo dukrytei pasakaitę, savo lėšomis publikuoja eilėraščių, prisiminimų ar kelionės užrašų rinkinuką. Rašytoja, kurios knygos puikuojasi matomiausioje vitrinos vietoje, kuri retkarčiais pasirodo televizijos ekrane ir knygų mugėse, recenzijas apie kurios kūrybą rašo skaitomiausi dienraščiai ir gliancinė spauda, tai kažkas, kam pasisekė, lygiai taip pat, kaip pasisekė dainininkui, jogos mokyklos įkūrėjui, naujo makiažo autorei ir taip toliau. Rašytojas, rašytoja – tai kažkas – žiūrėkite: jau „kažkas“ – tarsi tam tikra rašymu užsiimanti agentūra. Dažnai laisvu nuo … laiku.
Čia derėtų paklausti: ką veikia šiuolaikinis rašytojas ar rašytoja? Kas užpildo jų gyvenimus?
Šiuolaikinis rašytojas keičiasi su žmonėmis milžinišku informacijos kiekiu – ir ne tik tariamai klasikiniu būdu, t. y. vykdamas į autorinius susitikimus, duodamas interviu, dalyvaudamas diskusijose ir polemikose, dėstydamas, ką mano viena ar kita tema, viešindamas viršelius ar naujų kūrinių fragmentus; atsirado naujos aktyvumo formos, susijusios su informacijos sklaida internete: autorius rodo nuotraukas ir skelbia trumpus įrašus socialiniuose tinkluose, atsakinėja į komentarus ir pats komentuoja kitų įrašus, ginčijasi su kokiais nors anonimiškais troliais. Toks yra šiuolaikinis pasaulis ir taip atrodo prisitaikymo prie jo formos – vis dar galioja senos Darwino taisyklės. Kadangi leidome paversti šį pasaulį nepaliaujančiai veikiančia rinka, kur perkama ir parduodama, triukšmingu turgumi, tai ką gi – tapome preke. Ir kalbame ne apie tradicinį suvokimą, kad prekė yra tai, ką sukuriame. Ne. Šiandien prekė yra pats rašytojo „aš“, tokia pat, kaip ir visos kitos. Pats rašytojo asmuo tampa ženklu. Masłowska, Twardochas, Pilchas, Bator, Stasiukas – tai tarsi logo. Tokarczuk taip pat. Prekėmis tampa ir klasikai: Schulzas, Witkacis ar Lemas ant marškinėlių jau nieko nešokiruoja – pati nešioju tokias drapanas; tačiau labai gerai atsimenu, koks šokas ištiko mane Prahoje praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai pamačiau ant puodelių Kafkos veidą. Žinia – pripratimas yra antras prigimimas; bet anuomet jis formavosi daug lėčiau. Šiandien, pasauliui neįtikėtinai greitėjant, pripratimai žaibiškai įsitvirtina.
Apskritai žmogus tapo preke kaip asmenybė – ši kažkada buvusi greičiau abstrakti sąvoka šiandien įgavo išmatuojamą vertę. Prekių žinovai pajėgūs įvertinti asmens vertę medijose. Jau neužtenka, kad rašytojas gerai rašytų, jis dar privalo būti Fainas, Kietas, Ypatingas, Kontroversinis, Kultinis – turi būti kažkoks.
Čia grįžtu prie minėto vakarykščio rašytojų susitikimo. Mums besišnekučiuojant iki išnaktų, spontaniškai pasidalijome į du frontus, vyresniųjų ir jaunesniųjų. Teisingai numanote, kad atsidūriau tame pirmajame – kartu su kolega bandėme ginti pasaulio, kuris, regis, nesugrįžtamai tolsta nuo mūsų, taisykles ir apskritai formą. Anuomet, kai pradėjome kurti – aiškinome mudu – visas rašymo procesas, knygų leidyba ir jos sklaida rinkoje truko neįsivaizduojamai ilgai. Kad ir dėl popieriuje ranka taisomos korektūros, antros, trečios, ar ilgo darbo su redaktoriumi. Beje, dar vis buvo redaktorius – galingas, valdingas asmuo, kažkas, kas, būdamas pilku literatūros kardinolu, stovėjo už sakinių, už sąvokų, lyg apsėstas krėtė jas, ieškodamas mums, autoriams, dažnai nepastebimų tikrų jų reikšmių, aliuzijų ir kontekstų. Buvo ir vidiniai savo darbą išmanantys recenzentai, ir, plius prie to, nepriklausomi, nerašantys jokiam laikraščiui, kurie su jiems būdingu objektyvumu pervažiuodavo per tekstą kaip volai ir išspausdavo iš jo esmę, o kartais nurodydavo tos esmės trūkumą. Knygai pasirodžius, ilgai būdavo laukiama recenzijų iš išorės, tų – iš pasaulio, ir mėnesius, o gal ir metus užtrukdavo, kol knyga surasdavo savo vietą, užsitikrindavo tam tikrą poziciją ir pasiekdavo visuotinę sąmonę. Nebūdavo jokių kalbų apie autorinius pristatymus, nebent juokaujant. Nebūdavo prašoma trumpų reklaminių anotacijų. Nebuvo priimta siuntinėti savo knygų, nebent tik sulaukus kieno nors prašymo, dar įdedant gražų laišką. Buvo savaime suprantama, kad egzistuoja reguloms ir ritualams paklūstantis savoir-vivre’u pasaulis ir jo vardan buvo atsisakoma didelės dalies savo kūrinio kontrolės, patikint viską minėtam reguliavimui ir laukiant pripažinimo, kuris turėjo ateiti – arba ne – iš išorės.
Šiandien karaliauja visai kitokia filosofija – savo reikalus imame į savo rankas, deja, ne visada įpratusias prie darbo ir pakankamai įgudusias, bet užtai lengvai susigniaužiančias į kumščius. Šis šūkis, kaip ir kiti, pamokantys, kad reikia pačiam tampyti savo gyvenimo virveles, pasikloti taip, kad gerai išmiegotum, būti savo likimo kalviu ir panašūs, tapo vos ne kategoriniu imperatyvu – nors daugelį įstūmė į neviltį. Nes jeigu tau nepavyko, tai pati esi kalta. Buvai per mažai ryžtinga, nepakankamai talentinga, pernelyg tingi…
Jauni rašytojai ir rašytojos visa tai labai gerai suvokia. Mums kalbantis jie tvirtino: užuot laukus, kol kas nors ką nors už tave padarys, reikia pačiam imtis veiklos ir padaryti viską, kas tik įmanoma, visur ir visiems kuo anksčiau paskelbti savo „projektą“, pačiam sugalvoti sklaidos būdą – taigi, apskritai tariant: kontroliuoti viską, kas tik įmanoma. Paradoksas, bet šiuo atveju nedaug trūksta iki to, kad, užuot buvęs savo likimo valdytoju, taptum jo auka.
Literatūros istorijoje išryškėja tokia taisyklė, kad kiekvieno laikotarpio rašytojai ilgisi kokio nors aukso amžiaus, idealių laikų, kai literatūra buvo šis tas daugiau negu jų laikais, net jeigu ir sunku nusakyti, kas. Kochanowskis ilgėjosi Horacijaus ir Vergilijaus epochos, romantikai – didvyriškų viduramžių, o dar giliau pažvelgus, legendinių tautinių bendruomenių užuomazgų (kurias patys savo veikaluose išgalvodavo). Mano kartai vis dar gyvas rašytojo modernisto mitas – išrinktojo menininko, kurio net gėrimas iki sąmonės netekimo atrodė ypatingas; vienas iš šio mito elementų yra tikėjimas, kad po rašytojo mirties atsiras koks nors Maxas Brodas ir, perkratęs jo stalčius, ras juose užmirštą veikalą, paversiantį rašytoją nemirtingu.
Jaunimas jau nepritaria tokiai iliuzijai. Jie nelinkę atidėti pripažinimo į kada nors, tuo labiau galvoti apie pomirtinę šlovę. Jie kvėpuoja vyresniems į nugarą trokšdami pergalių, stipendijų, autorinių sutarčių, jie išaugę laikais, kuriuose karaliauja milžiniškas, velniškai galingas ČIA ir DABAR, kai viskas atrodo įmanoma ir trokšti verta, o perspektyvos – neribotos. Šioji no limits karta dažnai mato save kaip visagalę. Poezija? Labai prašom. Tiap liap, ir rinkinukas jau yra. Filmo scenarijus? Voilà, kokios problemos. Romanas? Tegul bus ir romanas. Mielai ves ir televizijos laidas, ir šoks populiariame šou. Kiekvieną rytą gali komentuoti politinius įvykius, vakarais groti ir dainuoti roko grupėje, o kartą per metus įkopti į vieną iš aukščiausių viršukalnių. No limits.
Šie jauni žmonės retkarčiais man atsiunčia savo tekstų drauge su sklaidos planais, kuriuose pažymi reklamos detales, tarp kurių ir įžymybių bei visuomenės veikėjų įdarbinimas. Numato akcijas feisbuke, interviu populiariausiuose žurnaluose ir gliancinėje spaudoje. Jie neatmeta dalyvavimo mados sesijose ir nuotraukų, kuriose bus išsirengę iki…
Jeigu susidaro įspūdis, kad kalbu su ironija ir sarkazmu, klystate. Mane apima liūdesys.
Labai jus užjaučiu, jaunieji rašytojai. Patekote į pasaulį, kuriame skaitys gal dar dvi, trys kartos, o iš tikrųjų tik vienaženklis jos procentas – paskui literatūrai, kokią pažįstame, ateis galas; tai produktų ir prekių pasaulis, nieko daugiau jame nėra, pasaulis, kuriame knyga tapo tokia pat preke kaip blokeliai ar kojinaitės. Gamintojas išgalvoja ką nors naujo, patrauklaus ir stengiasi parduoti vartotojams. Tam tikslui jis samdo reklamos specialistus ir vykdytojus, jiems moka už kiekvieną realizavimo etapą, o produktą apkrauna atitinkama marža. Pagaliau tas pagamintas produktas, su patrauklia anotacija, viršeliais ir informacija apie nuolaidas, patenka į rinkoje esamus pardavimo tinklus. Dabar prasideda pats intensyviausias momentas – vyksta pardavimas, kurį stengiamasi kuo labiau suaktyvinti. Kaip tik tada labai mielai išnaudojamas autorius – kuris šiuo atveju užima, sakykime, tarsi tokio sumanymo iniciatoriaus, dizainerio poziciją – prašant jį, kad suprantamai paaiškintų, ką rašydamas turėjo omenyje, ir apie ką apskritai jo knyga. Samdyti kritikai pervirškina jo žodžius arba tiesiogiai panaudoja tai, ką jiems parengė leidėjas, ir kurpia apie knygą paprastus, aiškius, bet kiek įmanoma labiau intriguojančius tekstus. Kartais kai ką priduria nuo savęs, bet beveik visada jų sumanumą apriboja konkretus spaudos ženklų skaičius – teksto apimtis. Tai todėl šiandien recenzijos yra tokios trumpos, tokios banalios ir taip stebėtinai panašios. Kai visi pasisotina nauja preke, pinigai suskaičiuojami ir pasidalijami tarp visų suinteresuotųjų, produktas-knyga išimamas iš knygynų lentynų, o neparduoti likučiai dažnai keliauja į perdirbimą, kad būtų padaryta vietos kitiems panašiems produktams.
Visame tame slypi tam tikra prievartos atmaina. Arba kitaip: tai tas pats, kaip įsodinti ką nors į amerikietiškų kalnelių traukinuką – vieniems tai bus puiki pramoga, o kiti ims vemti.
Anksčiau paminėjau žodį „pinigai“, tai pakalbėkime dabar apie juos.
Apstulbęs autorius, tas pirminis gamintojas, kurį „ištiko sėkmė“, atideda tai, ką uždirbo, – jam turi užtekti kūrybinės sausros metams – ir ruošiasi naujam darbui. Mokesčių sistema jį priima lygiai taip pat, kaip, tarkim, lentpjūvę, tiesą sakant, individualų bet ko gamintoją, o šiuo atveju kapitalizmo piršto grūmojimo priverstą save įdarbinti ir įsteigti įmonę „Literatūros gaminiai. Iš asmeninės ir patikėtos medžiagos“, „Apsakymų gaminiai“, „Romanų manufaktūra“.
Mane labai nuliūdino, kai buvo nuožmiai užsipulta jauna lenkų autorė, kuri pasiskundė gavusi grašius už savo išleistą knygą. Pasaulyje, kuriame visi skundžiasi, kad per mažai uždirba, tie pamazgų kibirai, išlieti kaip tik ant jos, turėtų priversti rimtai susimąstyti. Jeigu dėl to paties feisbuke būtų pasiskundęs tarnautojas, mokytoja, jaunas gydytojas ar čia jau minėtos lentpjūvės savininkas, tai visi būtų supratingai palingavę galvas. Sunkūs laikai. Turi teisę. Bet rašytojas ir dar moteris? Kaip ji drįsta skųstis! Turi jaustis dėkinga, kad apskritai jos knygą išleido ir ji buvo pasiūlyta premijai. Ko tikėjosi? Kad ją užjausime? Jeigu jai kas nors nepatinka, tegul eina dirbti į „Biedronkos“ kasą.
Tokia nuomonė iliustruoja, kad rašytojo socialinė ir rinkos situacija visai nėra akivaizdi, ir netgi, nepaisant laisvos rinkos šalininkų raginimų, pasirodo, ji išskirtinė. Visi aplinkui tau primins, kad tu neegzistuoji tiesiog kaip asmuo, kuris sukuria kažkokią vertybę; ne – tu esi pririštas ant skaitytojų, recenzentų, visuomeninės nuomonės pavadėlio.
Tikėjimas, kad gėrybių pirkimo–pardavimo santykiai gali suformuoti šiuolaikinę visuomenę ir išlaikyti jos balansą, nepaisant to, kad desperatiškai jo laikosi tiek žmonių, man atrodo naivus ir prasčiokiškas. Šis naujas tikėjimas išaugo Lenkijoje mano akyse per pastaruosius dvidešimt metų. Prasidėjo visai nekaltai. Mums buvo liepta pardavinėti, prekiauti, žiūrėti į save kaip į tam tikrą prekę. Buvo kalbama, kad reikia turėti ką parduoti, ką pasiūlyti. Tas, kuris neturi, lieka uodegoje. Reikėjo – kartoju – imti asmeninius reikalus į savas rankas ir vykti užkariauti pasaulio. Nebuvo parengti jokie saugumo ir paramos mechanizmai. Netgi nebuvo nustatyta, kaip turėtų atrodyti bankrotas. Tiems, kurie suklupo pakeliui į sėkmę, lieka pakelių grioviai. Apie laisvų profesijų žmones iš viso buvo pamiršta. Dėl šių priežasčių dauguma rašytojų (ir apskritai visų sričių kūrėjų), kad turėtų privalomą socialinį draudimą, įsidarbina puse etato pas svainius, pusbrolius ar pažįstamus. Tie, kuriems pasisekė, iš visų jėgų laikosi įsitvėrę etatų redakcijose ir universitetuose. Nėra profesinių sąjungų, kaip ir bet kokių stipendijų sistemų ir kūrybinio darbo vietų.
Jeigu egzistuoja kažkas tokio kaip laisvos rinkos ekonomika, tai, be abejonės, egzistuoja kažkas tokio kaip romano ekonomika. Paimkime kaip pavyzdį vidutinio storumo istorinį romaną. Tegul jis bus keturių šimtų puslapių. Jeigu apžvelgsime viską, ko reikia jam sukurti: medžiagos rinkimas (ėjimas į bibliotekas, kelionės dokumentams rinkti, skaitymas ir pan.), rašymas, taisymas, redagavimai, korektūros, manau, kad nieks neprieštaraus, jeigu pasakysiu, jog per dieną pavyksta spaudai parengti pusę lapo. Taigi kad atsirastų mūsų paminėta knyga, reikia aštuonių šimtų dienų. Sakykim, kad rašytoja ar rašytojas dirba aštuonias valandas per dieną, išskyrus šeštadienį ir sekmadienį (turi du vaikus), o tai, kas be ko, atitinka daugelio profesijų normas. Vadinasi, tie aštuoni šimtai darbo dienų sudaro daugiau kaip trejus etatinio darbo metus, ir net jei už vieną darbo valandą būtų mokama tik vidutiniškai, susidarytų nemenka pinigų suma. Dar pridėkime darbdavio mokamą sveikatos draudimą, pensijų kaupimą, premijas ir taip toliau.
Tai iš kur tas pasipiktinimas, išgirdus rašytojus besiskundžiant, kad maži jų honorarai? Jeigu šiandien viskas turi savo kainą, tai kodėl dar vis manome, kad romanai mums nukrenta iš dangaus; arba yra tarsi šventosios budistinės knygos, kurios pasirašė savaime, o paskui garbingiausių vienuolių buvo surastos medžių drevėse?
Visuotinos komercializacijos procesas turi dar vieną aspektą. Ar vis dar galima išlaikyti kultūros, kaip milžiniškos žmonių bendravimo sferos, viziją, nesibaigiančio proceso – tarpusavio pasakojimo apie pasaulį net ir ekscentriškiausiais būdais, viziją? Ar iškėlę virš visko paklausą ir pasiūlą sugebėsime išgirsti ir pamatyti kažką iki šiol negirdėto ir nematyto, kažką kito, kas dar nėra gerai žinoma? Ar esame pasirengę permainoms, ar priešingai – tik suksimės ratu tarp to, kas mums atrodo patrauklu, miela, dainuodami vis tuos pačius, mums labai patinkančius priedainius?
Kodėl negalėtume nesuinteresuotai remti tų, kurie nusprendė prabilti savo paties balsu, jeigu tiek išleidžiame naujų tankų ir stadionų statyboms? Kodėl tankų ir stadionų klausimo nepalikti laisvajai rinkai?
Deja, bet nemoku žiūrėti į literatūrą kaip į paprastą prekę. Literatūra sukuria tarp žmonių ryšį, leidžia jiems susikalbėti – paradoksalu, bet netgi ir be žodžių, nes supratimas atsiranda ir tada, kai stovėdami vienas prieš kitą rankose laikome tą, o ne kitą knygą. Kas nors gali pasakyti, kad šiandien lygiai taip pat veikia prekės ženklas – nieko nereikia sakyti, tik prieiti vienam prie kito ir tarsi netyčia atidengti drabužio etiketę arba, pavyzdžiui, tą keistą naujoviško tipo laikrodėlį, kurio viena pagrindinių dalių yra ne valandas rodantis ciferblatas, o brendas. Bet tai ne tas pats.
Jau senų senovėje išmintingos tautos suprato, kad patys tvariausi ir ilgaamžiškiausi yra ne smulkūs ar didesni interesai, mados, vieno sezono žvaigždės ar net dinastijos, bet meno kūriniai. Ir kas šiandien būtų Florencija, jeigu ne Michelangelo’as ir jo garsusis netobulas marmuro luitas, kurį pasislėpęs už uždangos pavertė šedevru? Kas per kelerius darbo metus – kol kūrė skulptūrą – jį maitino ir išlaikė? Jeigu nebūtų jo parėmęs tuometinis aukštas pareigūnas Pieras Soderinis ir nebūtų galiojusi paprasta sutartis, leidžianti menininkui ganėtinai ramiai dirbti, Dovydas niekada nebūtų atsiradęs. O tai tik vienas iš panašių gestų. Be jų Florencija tikriausiai būtų išlikusi kaip intensyvios prekybos auksu vieta, bet nebūtų pritraukusi minių turistų, kurie šiandien yra neišsenkantis jos pajamų šaltinis. Analogiška situacija susiklostė ir daugelyje kitų Italijos miestų. Prieš kelis šimtus metų gyvenusių mecenatų ir miestų valdytojų įžvalgumas dabar leidžia gerai gyventi viešbučių savininkams, restauratoriams, gidams ar suvenyrų iš Italijos (made in China) pardavėjams. Žinoma, akivaizdu, kad turėjo būti ir daug paramos nesulaukusių menininkų – jų marmuro luitas suskilo, o jie patys prasigėrė ir pražudė savo talentą arba pardavė už grašius.
Paprasčiausiai tariant: neužtikrinus (negarantavus) menininkams materialinės bazės, literatūra ir menas neegzistuos.
Jeigu jau taip labai vertiname laisvą rinką, tai kodėl bibliotekų skaitytojai negali mokėti simboliško zloto nuo perskaitytos knygos? Beje, tą už juos galėtų padaryti valstybė, kaip tas daroma Švedijoje. (Juk vieno knygos egzemplioriaus skolinimas neribotam skaitytojų skaičiui yra, tiesą sakant, nelegalus jos platinimas.) Iš tokiu keliu sukauptų lėšų galima būtų įkurti stipendijų fondą tiems rašytojams, kurių rinka nepamilo. Duokime rašytojoms ir rašytojams pinigų vaiko priežiūrai, kad jie pirmą dienos pusę galėtų skirti darbui. Garantuokime jam galimybę išvykti į kelionę ir atlikti naujam romanui reikalingą tyrimą. Nesivadovaukime tuo, ar jie žinomi, ar gavo kokių nors premijų (nevertinkime pagal tai, ar verta į juos investuoti). Padrąsinkime tuos nedrąsiuosius, tuos savimi nepasitikinčius provincialus, nežinančius, kas yra „Planas B“ prie Išganytojo aikštės2, ir neturinčius galimybių prasiskverbti į viską lemiančias visuomenės grupes.
Neleiskime, kad mus įtikintų, jog vienintelis šio pasaulio variklis yra troškimas gauti pelno ir praturtėti. Jeigu taip būtų, Italijos miestų valdžia ir turtingi jų piliečiai būtų greičiau investavę į dar vieną šaknis iš Indijos gabenantį laivą arba į kaimynams užkariauti skirtus ginklus.
Dabar sugrįžkime prie pagrindinės temos ir pamėginkime pasvarstyti, kas lemia, kad kažkas pradeda rašyti knygas.
Labai daug ko išmokau iš jaunų, savo jėgas literatūroje išbandančių žmonių, kalbėdamasi su jais apie mūsų rašymo motyvus. Daug buvo neaiškių pasisakymų – gal jų autoriams trūko pasitikėjimo savimi arba drąsos kalbėti apie savo jausmus.
Taigi: kodėl nori rašyti? Kas čia yra patrauklaus? Juk tai tokia abejotina karjera, daugeliu atvejų pasibaigianti nusivylimų virtine…
Dažniausiai girdėjosi tas nelemtas: kad išreikščiau save. Man šis atsakymas galėjo reikšti viską ir nieko – buvo toks bendras, kad laikau jį kaip kažką tokio „hm“ arba „aaa“.
Kai kurie, šiek tiek įsidrąsinę, atsakinėjo su stebinančiu pragmatizmu, kad nori pasiekimų, nori užsidirbti pinigų, pelnyti šlovę.
Mane sujaudino viena studentė, liūdnai prisipažinusi: nes nieko daugiau nemoku daryti, – tą jos desperatišką coming out priėmiau už tikrą pinigą.
Kai kurie turėjo labai aiškiai apibrėžtą savo rašymo viziją:
Ketinu parašyti bestselerių ciklą apie vampyrus.
Noriu rašyti detektyvus, po vieną per metus.
Ketinu būti kaip Jerzis Pilchas. („Kodėl kaip Jerzis Pilchas?“ – paklausiau susidomėjusi. „Nes jis man imponuoja. Nieko daugiau neskaitau, tik jį.“)
Noriu įrodyti savo mamai, kad nesu nevykėlis.
Nė vienas šių motyvų nėra blogas ir kiekvieną jų reikia priimti gana rimtai.
Orwellas, šis neįtikėtinai visapusiškas rašytojas, savo Why I Writte labai taikliai apibrėžė keturis pagrindinius rašyti mus skatinančius motyvus.
Pirmasis motyvas yra kažkas, ką Orwellas vadina e s t e t i n i u e n t u z i a z m u. Jeigu gerai jį suprantu, tai kalbama apie tam tikrą vidinį sukrėtimą, kurį sukelia pasaulio tvarka, apsireikšdama tuo, ką vadiname grožiu ar harmonija. Estetinis išgyvenimas būna toks stiprus ir galingas, kad reikalauja kažko, kas, atrodytų, yra neįmanoma – pritaikyti jam žodžius ir kalba jį išreikšti. Visiškai naujus horizontus atverianti kelionė. Psichiką iš esmės perkeičiantis jausmas. Na ir meilės kupina profesija – atskira tema, kurią reikėtų gvildenti kalbant apie rašymo motyvaciją. Ta intymi tragedija, reikalaujanti kad ir ne tiesioginės išpažinties, suaktyvinanti mumyse neišsenkančius melancholijos ir sielvarto klodus – vis dėlto kiekvienas iš šių dviejų intensyvių jausmų kažkodėl padeda rašyti. Sielvartavimas, atstumtojo būsena ar neišsipildymo jausmas priverčia atsigręžti į save pačius, liepia pažvelgti į save iš vidaus… Tokio tipo įvykiai retai aprašomi psichologijoje, o juk labai dažnai jie tampa gyvenimo perkėlimo ant kitų bėgių pradžia. Meilės žaizdas gydanti melancholija – labai gera maitinamoji terpė rašymui – mano nuomone, ji pažadina kažką tokio kaip antrinis narcisizmas, įjungia gilią autorefleksiją ir sustiprina jautrumą. Rašydami stengiamės susigrąžinti pusiausvyrą, libido sukasi apie savo uodegą ir staiga patys apsigobiame iki šiol nepatirtu švelnumu. Pasakodami sau istorijas, ieškodami iki šiol nevartotų metaforų supamės ir grimztame į sapną.
Rašymui yra palanki ir vienatvė, tolima kelionė, dramatiškas įvykis – reikia žodžių tam, kad nurimtumėm, kad sugrąžintumėm pasauliui prarastą ar susvyravusią tvarką ir prasmę.
Šis motyvas aiškiai parodo, kad rašytoju būni net tada, kai iš tikrųjų juo nesi. Kad mūsų gyvenime būna tokių epizodų, kurie reikalauja meninės išraiškos, ir tai visiškai natūralu. Galiu lažintis, kad kiekvienas mūsų turėjo tokių kūrybinio nerimo valandėlių, kai žodžiai iš po plunksnos ar šratinuko tiesiog liejosi savaime, savaime iškilo personažai ir atgijo daiktai. Pasaulis žmogui yra pernelyg didelis ir literatūra tikriausiai atsirado tam, kad žingsnis po žingsnio „arbatiniais šaukšteliais“ atmatuotume jo didybę žodžiais.
Gal reikėtų pasvarstyti, ar dėl anksčiau aprašyto impulso nevertėtų pakeisti viso gyvenimo ir inžinieriui tapti rašytoju, o mokytojai – rašytoja.
Remiantis Orwellu, antras rašymo motyvas yra i s t o r i n i s i m p u l s a s, reikalaujantis dalykus pavaizduoti „tokius, kokie jie yra“, kad ir kaip naiviai atrodytų šis postulatas. Tai situacija, į kurią patekęs asmuo yra liudininkas visuotinių įvykių, kurie viršija jo suvokimo galimybes ir neleidžia suteikti jiems kitokios prasmės. Tada atsiranda būtinybė „paliudyti“ ir tvarkingai sudėlioti kalba tai, kas kitu atveju išsisklaidytų, pradingtų. Manau, kad šis impulsas – tai dažnas memuarų rašymo pagrindas, taip pat aktualių ar buvusių, tačiau santykinai nesenų įvykių įamžinimo kitokiais būdais pagrindas. Vyresnio amžiaus moteris užrašinėja savo šeimos istoriją anūkams ir mokytojas pensininkas savo laiką pašvenčia monografijai apie miestelį kurti; karo, koncentracijos stovyklos, karo padėties, sulaikymų, kalėjimo, tarnavimo armijoje prisiminimai; bet kokių visuotinio smurto formų liudijimai, atspindintys absurdo arba neteisybės pojūtį; romanas-neromanas, liudijantis visiems, „kaip buvo“.
Trečias impulsas – tai p o l i t i n i s m o t y v a s, kitaip tariant, kaip rašo Orwellas, troškimas stumtelėti pasaulį norima linkme arba parodyti kitiems tam tikrą visuotinę idėją, kurios reikėtų siekti arba priešingai – vengti. Orwellas priduria – ir aš su juo visiškai sutinku – kad jokia knyga negali išvengti tam tikrų politinių įtakų. Tvirtinimas, kad menas privalo neturėti nieko bendra su politika, iš tikrųjų jau yra politinis įsitikinimas. Nėra nepolitinių knygų. Nebent neskaitomos. Kai jos pakliūna į skaitytojų tinklą, kai prabyla, nori to ar nenori, sąmoningai ar nesąmoningai, jos atskleidžia tam tikrą pasaulio viziją, tam tikras normas ir nuostatas pateikia kaip akivaizdžias. Ir tai yra politiškumas. Saldžiausia meilės istorija ir labiausiai nutolusi science fiction iš tikrųjų yra kieno nors pusėje. Jeigu rašytojas nenori ar nesugeba to pripažinti, tuo blogiau rašytojui.
Pagaliau ketvirta, – sako Orwellas, – rašymo esmė – tai g r y n a s e g o i z m a s. Rašymą skatina didžiulis troškimas atrodyti inteligentiškam ir sumaniam, būti kažkuo, apie ką kalbama, kas prisimenamas po mirties, galų gale, kad galėtum atsigriebti ir visiems vaikystės laikų skriaudėjams žerti į veidą: „Pasižiūrėkite, kas aš dabar esu.“ Būtų nesąžininga nutylėti tuos visus „žemus“ motyvus, ypač kad jie būdingi ne tik rašytojams, bet ir kitiems menininkams, taip pat mokslininkams, politikams, kariškiams, visuomenės veikėjams, teisininkams ir daugybei kitų ambicingų žmonių.
Orwellas pastebi, kad eiliniai trisdešimtmečiai atsisako būti individualistais ir gyvena dėl kitų, dažniausiai atsiduodami kasdieniam alinančiam darbui. Tačiau talentinga ir ryžtinga mažuma padarys viską, kad gyventų savaip, – ir kaip tik jai priklauso rašytojai. Orwello nuomone, rašytojai iš visų talentingų individualistų yra stipriausiai orientuoti į save, netgi stipriau nei žurnalistai, nors jiems ir ne taip labai rūpi pinigai.
Kiekvienas iš šių keturių Orwello nurodytų motyvų visiškai kitaip atrodė jo laikais ir visiškai kitaip atrodo šiandien.
Iškelsiu įžūlią hipotezę, kad neregėtai išaugo grynas egoizmas ir ta dauguma su savo anonimiškumu susitaikiusių nerašančiųjų, kai jiems suėjo trisdešimt metų, gerokai sumažėjo. Jeigu pasižvalgysime po internetą, tai komentuojančių kitų rašymą, tarp jų ir poetų, romanistų, bei tinklaraščiuose ar tviteryje rašančių žmonių skaičius yra milžiniškas. Jų kalbiniai sugebėjimai visai nėra prasti, jie išlaiko žodžio kultūrą. Atrodo, kad jie skaito tai, ką parašo į juos panašūs, greičiau nesitikėdami kokio nors skaitytojo iš išorės – taip susiformuoja uždari sekėjų burbulai. Šiame rašymo įkarštyje nėra jau kam rimtai ir nepriklausomai recenzuoti to, ką sukūrė kiti, o rinkoje pastaruoju metu triumfuoja leidiniai, kurių ambicija – parašyti kuo trumpesnę knygos recenziją.
Esame neregėto proceso liudininkai – matome, kaip didėja rašytojiškos „aš“ masės. Anksčiau, žinoma, visada atrodė, kad tas „aš“ yra būtinas šio pasaulio atspirties taškas ir kūrybinės pusiausvyros pagrindas, tačiau šiandien jis nesveikai pampsta, viską aplinkui susubjektyvina ir pamažu pakeičia visa, kas yra universalu. Viena iš postmodernizmo intencijų buvo subjektyvaus „aš“ šviežumo įvertinimas taip pat žvelgiant ir iš mokslo pozicijos, tačiau metams bėgant šis „aš“, tarsi piktybinis vijoklis, ėmė smaugti kitas perspektyvas. Taip pat ir išsikerojęs rašytojiškas ego visiškai keičia literatūrą, gali būti, kad visiems laikams. Kas galėtų paneigti, kad greitai joje teliks tik dvi pagrindinės srovės, jau šiandien mugėse ir festivaliuose užimančios vis daugiau vietos: „papasakosiu-jums-kur-buvau“ ir „papasakosiu-jums-apie-savo-šeimą“, tuo tarpu non-fiction visiškai praris fikciją todėl, kad žmonės palengva praranda gebėjimą suprasti pasakojimo „tarsi taip buvo“ būdą ir nuolatos klausinėja autorių, ar tai, ką jie aprašė, yra tiesa. (Prie fikcijos tikriausiai pasiliks detektyvai – „papasakosiu-jums-kas-nužudė-bet-tai-šiek-tiek-užtruks“).
Mumyse slypi neįvertinta, nors kiekvienoje mūsų veikloje liepsnojanti jėga, kurią taikliausiai aprašė Alfredas Adleris, – jėga, liepianti mums būti tokiems, kad patiktume, liepianti kilti aukštyn, būti žinomiems, svarbiems, patraukliems. Ir turbūt geriau būtų, jeigu kaip tik pagal ją susidėliotume savo pasaulio kryptis, suprasdami, kad pasaulis – suplūkta amžinai įtemptų raumenų ir mūsų talentų pristatymo teritorija, negu kad pasiliktume prie pernelyg tiesmukai suprastos rinkos metaforos, kur viskas yra parduodama, viskas turi savo kainą, o pasaulis vis labiau panašėja į parduotuvę, kurioje viskas – po penkis zlotus.
Miłoszas išmintingai rašė: „Neįmanoma apsisaugoti nuo mus valdančių išsikerojusių mūsų ego, ambicijų ir puikybės, įtikinėjant save, kad jų nėra, bet galima užkimšti jiems gerkles, kaip šeriant šunis, kad paliktų mus ramybėje“3.
Dabar noriu sugrįžti prie šios paskaitos pavadinime minimo daimoniono. Pasakojimas apie jį bus šiek tiek kitokio pobūdžio negu kad iki šiol vyravęs racionalus ir pragmatiškas tonas – leisiu sau pasitelkti magiškąjį realizmą, kuris, beje, dažnai ir pernelyg atsainiai man primetamas ir taip yra tapęs savotiška mano rašymo etikete.
Ar kada nors esate svarstę, kad literatūros kūrimo šaltinis gali būti kažkas, kas norėtų būti aprašytas? Kad tarsi šalia mūsų egzistuoja temos, nuojautos, vaizdai, reikalaujantys,kad mes juos įvardintume ir savaip išreikštume? Kad imdamiesi tokių temų būname apsupti specifine jų globa – tarsi piešti sugalvoję vaikai. Tokiu atveju pasiūlome kreidelių, atnešame paveikslėlių, parodome, kaip reikia piešti arkliuką ar namelį, kartais, ypač iš pradžių, atnešame jiems spalvinimo knygelių, kad spalvindami jie įprastų prie daiktų kontūrų. Skatiname ir žadame apdovanoti.
O kaip tokia globa atrodo literatūroje?
Kaip tai nutinka, kad nežinia iš kur išlenda tos keistos būties formos, iš pradžių bekūnės, bet turinčios daugiau viso būtino psichologinio bagažo nei kai kurie gyvieji ir kūną turintys. Kaip tai nutinka, kad jos materializuojasi mūsų akyse, ir, įsikibdamos į sakinius ir žodžius, įgauna konkrečių savybių, kol net pradeda kalbėti, turi savo pažiūras, jausmus, mintis, slepia savyje visus laikus ir kosmosus? Ar kur nors egzistuoja tų būtybių, kurių egzistencinė prigimtis yra nepanaši į žmonių, rezervuaras? Ir kur jis yra? Kaip tai nutinka, kokie procesai atveda prie to, kad jų abejotinas tikrumas laikui bėgant taip sustiprėja, jog suauga su jų kūrėjo ir skaitytojų realybe?
Sakoma, jog Sienkiewiczius gaudavo skaitytojų laiškų su prašymais, kad nieko blogo nenutiktų jo sukurtiems riteriams. Argi nebuvo užperkamos mišios už Liongino Podbipientos4 sielą?
Kai praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje nusipirkau namą Klodzko slėnyje, viskas staiga aplinkui ėmė šnabždėti. Akmeniniai, amžinai drėgni laiptai į rūsį, upeliukas, prie kurio vis dar stūksojo vandens malūno likučiai, ant ežių sukrauti akmenys, bažnyčios Naujojoje Rudoje navos… Tai buvo keista būsena, tarsi – pavartosiu šį žodį – apsėdimas. Kiekviena tuo metu pažinta vieta man atrodė turinti kelias plotmes, pilna mažiau ar daugiau akivaizdžių reikšmių. Iš tų minėtų šnabždesių bei visos nenusakomos informacijos sankaupos, iš nuojautų ir prielaidų pamažu pradėjo kilti įvairių romanų siužetai, jie reikalavo būti užrašyti ir pasidalinti su kitais.
Tai, ką kalbu apie daiktus, buvo būdinga ir žmonėms, ypač tiems, kurie – kaip man atrodė – toje vietoje užaugo ir viskuo jai priklausė. Pavyzdžiui, ponas Ch., kurio gimimo data keitėsi priklausomai nuo jo linksmumo. Lig šiol nežinau, kiek jam metų. Iš daugiavaikės Podhalės Zienbo kalniečių šeimos. Paauglys paimtas darbams į Vokietiją, ten neteko klausos. Po karo namo negrįžo, apsigyveno netoli Naujosios Rudos. Gyveno, galima sakyti, pavyzdingai, ilgus metus dirbo miesto valymo įmonėje. Buvo nelaimingai vedęs moterį, kuri greitai jį paliko. Daugybę metų gyveno vienišas atokiai stovinčiame namelyje, gyvenimui prisidurdavo rišdamas šluotas ir pjaudamas žolę. Jis tapo vienu iš svarbių „Dienos namų, nakties namų“ veikėjų prototipų, nors tikriausiai to net nenutuokia, nes nemoka skaityti. Toliau: ponia J., kurios vyras perėjo visą kelią nuo Okos iki Berlyno tam, kad žūtų nuo atsitiktinės kulkos likus keliolikai kilometrų iki namų. Ir ponas P., vokietis, tiesą pasakius, iš čia, iš kaimo, penkiolikmetis paimtas į vermachtą. Ištarnavęs vos kelias dienas pateko į nelaisvę ir dešimt metų praleido Sibire (kalbėdamas apie tai verkia). Arba seserys B. B. – tame pačiame Sibire, žeminėje gimusios. Praradusios namus prie Lvovo, apsigyveno su motina vokiečių paliktoje karčiamoje, iš pradžių ją ir toliau išlaikė, o paskui stebėjo, kaip ji griūna. Dabar laiko bites.
Tokius veikėjus kaip ponas Ch. bandžiau prisijaukinti, išgalvodama jiems knygoje biografijas. Stengiausi tai daryti taip, kad nepažeisčiau jų privatumo ir orumo. Man atrodė, kad, pasakodama rašytine kalba, suteikiu jiems tarsi aukštesnį egzistavimo lygmenį, bendrą tapatybę, kad jie tada nepasiduoda laikinumui, kad juos apsaugau.
Kartais suteikdavau literatūrinį gyvenimą realybėje neegzistuojantiems veikėjams, bet iš tikrųjų galėjusiems egzistuoti. Netgi jaučiau, kad jie privalo egzistuoti tam, kad užpildytų savotišką tikrame gyvenime jaučiamą trūkumą.
Šioje išgalvojimų srityje kartais vyko keisti dalykai, liudijantys, kaip labai užaštrėję buvo mano pojūčiai, o pasaulis toks neakivaizdus. Vienoje savo knygų sukūriau veikėją Martą, slėnio saugotoją, pamiškėje gyvenančią vyresnio amžiaus vienišą moterį. Daugelis skaitytojų ją įsiminė – tikriausiai ji kažkuo buvo panaši į archetipinę išmintingąją Senąją Moterį. Keista, bet daugelis skaitytojų įsiminė išskirtinę Martos aprangos detalę – išsitampiusias jos megztinio sagų skyles. Pasitaikydavo, kad koks nors ypač užsispyręs skaitytojas turistas atsibelsdavo į kaimą ir klausinėdavo, kur yra „Martos namas“, nors iš tikrųjų jis čia niekada neegzistavo.
Kai po daugybės metų susipažinau su dabar Vokietijoje gyvenančiais mano namo statytojų anūkais, pasijutome tarsi viena šeima. Jie, skaitydami Eslingene mano knygą, atpažino iš vaikystės jiems žinomas vietas ir nutarė aplankyti savo praeitį. Vieną dieną jie atsirado prie mano namo ir tada nutiko tas labai labai keistas dalykas – net nežinau, kaip apie jį papasakoti, nes man nedrąsu dėl jo akiplėšiškos metafizikos. Bet pabandysiu.
Mano svečiai turėjo senų nuotraukų, tarp jų ir tokių, kuriose matėsi viename iš dabar man priklausančio namo kambarių nufotografuota visa jų šeima. Pačiame to tvarkingai susodintų giminaičių būrelio, kurį sudarė vyrai (kai kurie jų buvo su vermachto uniformomis), moterys ir vaikai, centre sėdėjo vyresnio amžiaus moteris su glotniai sušukuotais plaukais, vilkinti megztinį su… išsitampiusiomis sagų skylėmis. Kai įsižiūrėjau į ją, kūnu perbėgo drebulys. „Kas ji tokia?“ – paklausiau. „A, tai mano senelė Marta“, – linksmai ir su pasididžiavimu atsakė Siegfriedas.
Kiek žinau, ir kitiems nutinka tokios istorijos, tačiau nejaučiu pagundos jas aiškinti. Galiu tik prisiminti daugelio autoritetą Tomą Akvinietį, kuris, sekdamas Aristoteliu, bet kokią fikciją vertino teigiamai – kaip t i e s o s f o r m ą.
Yra ir tokių baigtinių personažų, kurie veik nesikeisdami tūno psichikoje metų metais, laukdami atitinkamo momento, kada galės apsireikšti, iššokti iš dėžutės su visu savo kūnu ir dvasia, su savo literatūriniu gyvenimu. Mano atveju vienas tokių baigtinių personažų buvo vienuolis Paschalis iš „Dienos namų, nakties namų“ – jaunas, dėl savo lytinės ir seksualinės tapatybės abejojantis vyras (?), ieškantis atramos legendoje apie šventąją vardu Kummernis, kuriai savo ruožtu pats Jėzus padėjo išsivaduoti iš kultūrinės lyties, suteikdamas savo veidą. (Čia digresija: kaip tik tuo metu, kai parašiau šį sakinį, man paskambino vyras, norėdamas pasakyti, kad „Eurovizijos“ konkursą laimėjo kažkokia Conchita Wurst, moteris su barzda, o iš tikrųjų drag queen. Tai puikus įrodymas to, apie ką rašau ir kas taip aiškiai matoma, kai įdėmiai studijuojame kūrybinius procesus – kad egzistuoja laike ir erdvėje bendro priežastinio ryšio neturintys įvykiai, kurių atsiradimą vienu metu Jungas naujai pavadino – sinchroniškumu, ką jums dabar džiugiai šypsodamasi primenu.) Po tam tikro laiko, kai jau buvo parašyta minėta knyga, kurioje atsirado kaip tik toks baigtinis Paschalis tam, kad atliktų savo vaidmenį, o aš neturėjau laiko svarstyti, iš kur jis išniro, tvarkiau savo popierius ir viename pageltusiame, dar licėjaus laikus menančiame sąsiuvinyje suradau kažkokio savo apsakymo pradžią, nes tuomet daug apsakymų pradėdavau, bet jie paprastai nutrūkdavo po dviejų puslapių. Ten radau purvinoku abitu vilkintį basakojį Paschalį, abejojantį, kas jis esąs ir ką iš tikrųjų reiškia būti moterimi arba vyru. Tikriausiai buvau visiškai užmiršusi tą savo pačios anuomet išgalvotą personažą, o jis kantriai laukė (kur?), kol tapsiu rašytoja, nusipirksiu namą Klodzko slėnyje ir Vambiežycuose sutiksiu moterį su barzda, Kummernis / Wilgefortis, kuri prišauks iš praeities tą vienuolį, apgyvendinsiu jį Broumovo vienuolyne, kad iš jo galėtų žvalgytis po Slėnį taip, tarsi žiūrėtų pro mano namų langus.
Leidžiu taip interpretuoti šią temą, nors žinau, kad peržengiamos racionalios argumentacijos ribos, bet juk ne tam tampame rašytojais, kad negalėtume leisti sau nutolti nuo visuotinai priimtų įrodinėjimo normų, kad švaistytume gyvenimą rankiodami išnašas ir cituodami svetimas pažiūras. Veikiau privalome, atsiverdami savo pašaukimui, savo daimonionui, kažkaip pasiduoti tam, kas kalba aplink mus ir mumyse.
Esminis šios temos priedas bus citata, ir tai citata iš Platono „Valstybės“: „Kai visos sielos pasirinkusios gyvenimus, tada jos iš eilės, kaip buvo ištraukusios burtus, ėjusios pas Lachesę. Ši kiekvienai sielai davusi demoną5, kurį ta buvo pasirinkusi; jis turėjęs būti jos sargu per visą gyvenimą ir vykdyti visa, ką siela pasirinkusi. Šis sargas pirmiausia vesdavęs sielą pas Klotą ir pastatydavęs ją po jos ranka ir po jos sukamu verpstu – taip jis patvirtindavęs sielos pasirinktąjį likimą. Palietus verpstą, jis vesdavęs sielą prie Antropės siūlų, kad padarytų nepakeičiama tai, ką priverpusi Klota. Toliau neatsigręždama siela eidavusi prie Anankės sosto ir pereidavusi per jį kiaurai“6.
Pažvelgę į buvusį savo gyvenimą, galime atrasti tokią perspektyvą, kuri atvers tam tikrą neišvengiamybės ženklą, kad tarsi viena galimybė, vienas potencialumas buvo stipresnis už kitus. Rašytoja norėjau būti jau nuo dvylikos metų ir turiu to tvirtus įrodymus – pirmajame rašyti pradėtame romane visai nebanaliu pavadinimu „Burtininkės“ vaikiškomis raidėmis pareiškiau: „Rašysiu knygas!“ Ir, tiesą sakant, nuo to laiko kiekvienas mano gyvenimo žingsnis ir kiekvienas pasirinkimas mažiau ar daugiau aiškiai vedė mane to tikslo link. Atsisakiau minties studijuoti polonistiką universitete tikriausiai teisingo įsitikinimo vedama, kad tai atgrasins mane nuo literatūros ir atims skaitytojišką nekaltumą; psichoterapeutės darbas, kurio esmė – klausytis svetimų istorijų, o iš tikrųjų konstatavimas, kad mūsų pasaulio suvokimas susideda iš pasakojimų ir jų interpretacijų; mano įsteigta leidykla, norint leisti Jungą (bet man tai nepavyko); išvykimas į atokų kaimą ir naujai atrasta patirtis: kokią milžinišką įtaką mūsų vaizduotei daro vienatvė ir gamta; instinktyvus laikymasis toliau nuo centro, kurio gundantis, nerimo kupinas aktyvumas ir amžinas dirgiklių alkis inspiruoja, bet kartu ir naikina rašytojo individualumą; pagaliau naujos kelionės, užsiėmimai ir darbai, kelyje sutikti gyvūnai ir žmonės – šiandien matau, kad visa tai man buvo reikalinga ir netgi būtina tam, kad galėčiau rašyti.
Ir kokia čia metodologija – gali šūktelti kas nors iš jūsų – žiūrėti į visumą nuo galo. Šitaip kiekvienas gali rasti joje tvarką.
Nematau tame jokio nukrypimo – ši teleologinė perspektyva yra naudojama kaip ir kitos. Labai panašų žiūros būdą renkamės svarstydami žmogaus evoliuciją. Žvelgdami į ankstesnes jos stadijas, esame pajėgūs milijonuose atsitiktinių pokyčių, virtusių pritapimu prie aplinkos, pastebėti tam tikrą dėsningumą, kuris leido žmogui tapti tokiam, koks yra.
Jamesas Hillmanas, psichologas ir filosofas, išsiskiriantis netipiškomis pažiūromis, tvirtina, kad egzistuoja kažkas tokio kaip savęs paties vaizdas, su kuriuo ateiname į šį pasaulį. Tai lyg gilė, iš kurios paskui išauga medis. Tai lyg ir dar ne medis, bet tame mažame materijos trupinyje jau telpa visa ąžuolo ar kedro potencija. Gal jūs jau tai žinote, jau girdite savo didelio medžio lapų šnarėjimą?
Brangūs plunksnos kolegos ir kolegės, jauni šios keistos profesijos šalininkai, rašymas yra pragaras, nuolatinė kankynė, virimas dervoje. Kankina, gadina stuburą, skatina neurozes, verčia konkuruoti, būti nominuotam, liepia dalyvauti, komentuoti, perskaičius nemalonią recenziją linkėti blogo bjauriam recenzentui, iš susinervinimo graužti nagus. Tačiau rašymas yra ir dangus – duoda galios pojūtį, leidžia visą gyvenimą užsiiminėti savo pomėgiu, leidžia susipažinti su išmintingais, įdomiais požiūriais ir žmonėmis, priverčia mąstyti ir netipiškai pažvelgti į daugelį dalykų, skatina nuolatos kelti sau klausimą, kas esame, ugdo empatiją ir padeda daug geriau suprasti kitus. Na, ir nereikalauja anksti keltis į darbą ir juodai prakaituoti kitų naudai.
Manau, kad literatūrai draugiją visada palaiko koks nors nesuinteresuotumas. Žinoma, mes, autoriai, norime patikti ir padaryti įspūdį. Akivaizdu, kad tikimės pagyrų ir dėmesio. Tai žmogiška. Tačiau kartu norime ir parašyti ką nors, kas bus vertinga savaime visuotine prasme. Jeigu pažvelgtume atidžiai, tai aiškiai pamatytume, kad kiekviena gera knyga šiek tiek pakeičia pasaulį – su ja atsiranda lig šiol neegzistavę personažai, klausimai, įžvalgos. Prieš Proustą ir Prusą juk viskas atrodė šiek tiek kitaip nei po jų.
Linkiu jums, kad galėtumėte kurti pasaulyje, kuriame jūsų darbas bus sutinkamas su pagarba ir susidomėjimu. Kuriame prisikels iš numirusiųjų kritikai, sugebantys parašyti apie jūsų romaną ilgą išsamią recenziją. Kuriame didelį tiražą turinčiuose laikraščiuose atsiras kassavaitiniai stori literatūriniai priedai, kupini ilgų aptarimų, gilių analizių ir aistringų diskusijų, sekantys mados klyksmus ir spausdinantys literatūros būkle susirūpinusių provincijos mokytojų laiškus. Linkiu jums, kad neprivalėtumėte dalyvauti idiotiškose televizijos laidose, kuriose iš to, ką pasakote, iškerpa viską, išskyrus vieną juokingą sakinį, ir kad nesileistumėte būti verčiami šokiruoti savo intymumu vardan to, kad jūsų pavardė ilgiau išsilaikytų bestselerių sąraše. Linkiu jums taip pat, kad džiaugtumėtės savo plunksnos kolegų ir kolegių pasiekimais ir kad retai jus užkluptų Schadenfreude – didelis geros literatūros kiekis pakelia standartus ir visus gena pirmyn. Tačiau visų pirma linkiu jums ne rašyti, o skaityti, nes tikiu, kad viso šio literatūra vadinamo fenomeno esmė – skaitymas.
Gražiai visa tai nusakė Virginia Woolf „Šiuolaikiniame romane“:
Nerašome geriau; tegalima tvirtinti, kad nuolatos judame pirmyn, tai į vieną, tai į kitą pusę, bet – jeigu pažvelgsime į šio judėjimo kreivę iš tam tikro aukščio – esame linkę judėti ratu. Beje, nevaidinkime, kad galime manyti turintys teisę bent akimirkai užimti tokį žiūros tašką. Stovėdami ant plokščios žemės, spūstyje, dulkių pusiau apakinti, su pavydu žvelgiame į praeitį, į savo kovas laimėdavusius laimingus karius, kurių pasiekimai dabar skleidžia didelių darbų aurą, ir kartais mums net sunku susilaikyti tyliai neatsidusus, kad jų kova tikriausiai nebuvo tokia sunki, kaip mūsų.
1 Tūkstantis ir viena naktis. – T. I. – Vilnius: Alma littera, 1994. – P. 114.
2 Plan B yra 2007 m. įkurtas labai populiarus, alternatyvią muziką propaguojantis (rengia mokamus koncertus ir kitą kultūrinę programą) klubas – amerikietiško tipo pabas, siejamas su hipsteriais ir LGBT judėjimu.
3 Miłosz Cz. Notatnik // Prywatne obowiązki. – Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2011.
4 Henriko Sienkiewicziaus romano „Ugnimi ir kalaviju“ herojus.
5 Kalbama apie daimonioną.
6 Platonas. Valstybė / Vertė Jonas Dumčius. – Vilnius: Mintis, 1981. – P. 369.