Janusz Rudnicki. Trys novelės
2015 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Januszas Rudnickis (g. 1956) – lenkų prozininkas, eseistas. Už veiklą „Solidarume“ buvo internuotas. 1983 m. emigravo į Hamburgą, ten studijavo slavistiką ir germanistiką. Nuolatinis žinomo literatūrinio mėnraščio „Twórczość“ („Kūryba“) autorius. Yra išleidęs devynis prozos rinkinius.
Šios novelės iš knygos „Čekų šuns mirtis“ (2009), kuri 2010 m. buvo nominuota Nikės premijai ir pateko į Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus 2010“ pusfinalį.
Čekų šuns mirtis
Prieš keletą metų romai užėmė koncentracijos stovyklą Bergen-Belzene. Taip jie kovojo už tai, kad Vokietija suteiktų jiems tautinės mažumos statusą. Kad skirtų kompensacijas, už anuomet. Kovoti geriausia ten, kur anuomet žūta, todėl Bergen-Belzenas. Todėl ir bado streikas Dachau stovykloje (!). Tačiau nė vienas svarbus by…s į jų protestus, nors ir aiškiai įspūdingus, didesnio dėmesio nekreipė. Tai ir buvo priežastis, dėl kurios jie protestavo taip ilgai, kol su protestu tiesiog susigyveno. Stovykla Bergen-Belzene ilgam tapo jų naujaisiais namais, kol, žinoma, neišvaikė policija.
Devynios ryto. Sėdžiu ant lovos. Galva nunerta. Akys užmerktos. Nes vos prašvitus ėmė burkuoti balandžiai. Vėl. Iš tikrųjų tai vienas balandis. Meilės, taikos ir Šventosios Dvasios simbolis. Solistas. Vienas blogiau už daugelį. Solistas erzina, choras užmigdo. Todėl ir vėl gulėjau ant tos savo nugaros, keikdamasis.
Keliuosi, šlepsiu iki pašto dėžutės, joje viena reklama, „Didelės Parduotuvės“ jubiliejus, keturiasdešimt devyneri metai rinkoje. Einu į „Didelę Parduotuvę“, gal ko nusipirksiu. Nieko neperku, išeinu, slenku šalia grilio, viščiukai už jubiliejinę kainą, pusė už du eurus, su bandele. Perku, valgau, ant suolo, saulė, giedra. Valgau pirštais, taip man patinka.
Praeina senas žmogus su senu šunimi, šuva raišuoja ir jis raišuoja, bijau dėl viščiuko, bet ir jis turi viščiuką, ir jo šuva nekreipia į mane dėmesio.
Senas žmogus sėdasi ant kito suolo, šeria šunį, šuo ėda. Aš irgi. Suskamba telefonas mano kišenėje, negaliu jo išsitraukti, rankos riebaluotos, juk valgau pirštais. Valgau, o telefonas groja, kažkokia muzikytė, tokia jau buvo nustatyta, kiekvieną kartą noriu ją pakeisti į kitokį skambutį, bet man taip retai skambina, kad kiekvieną kartą pamirštu.
Suolas, saulė, viščiukas ir ta linksma idiotiška muzikytė.
Praeina dvi moterys, kalbasi lenkiškai, lenkės.
Pirma: – Žiūrėk, matai, argi elgetai čia ne rojus? Suolas, saulė, viščiukas, muzika, visas gyvenimas – iškyla.
Antra: – Iš kur žinai, kad jis elgeta?
Pirma: – Kaip iš kur, negi nematai? Nori, galim lažintis.
Antra: – O kaip įsitikinsim?
Pirma: – Duosiu jam pinigų.
Antra: – Liaukis. Aš manau, kad jis čigonas.
Praeina, nutolsta, suvalgiau, einu namo. Namuose atsigulu, mieguistas esu po tų rytmečio burkavimų. Nelabai vykusi ta pirmoji dienos pusė. Bet ir ne pati blogiausia. Būdavo blogesnių. Ak tie, priešpiečiai arba popietės, kiek mano pilnų dienų jau nusirito laiptais.
Pasižiūrėsiu, ką man atneš antroji dienos pusė. Jeigu nieko, nesiskųsiu, juk, kita vertus, turėjau daug vykusių popiečių ir vakarų, žmogus neturėtų pernelyg daug norėti. Ypač jeigu jau yra vienišas plūduras kasdienybės jūroje, tiesa?
Užmiegu, gal kas nors mane prikels, jeigu ne, nesiskųsiu, nes jeigu ir norėčiau, tai kaipgi skųsies miegodamas?
Mane pažadina šuns lojimas, telefone. Telefonas mane pažadina, taigi telefone loja šuo. Šuo man skambina? Po minutėlės išgirstu vyro balsą. Neaiškų, minkštą. Tokį, kokį plika ranka galima sugriebti už dantenų. Seno vyro balsas sako, klausia, ar tai aš priklijavau ant stulpo skelbimą, kad galiu vedžioti šunį.
Aš sakau, kad aš.
Jis sako, tai aš jau skambinau jums šiandien šiuo reikalu, bet niekas nekėlė.
Aš sakau, ak, iš tikrųjų, kažkas skambino, bet valgiau viščiuką, pirštais, nes šalia manęs „Didelės Parduotuvės“ jubiliejus, suprantate, negalėjau kalbėti.
Jis sako, „Didelės Parduotuvės“?! Aš… aš irgi ten buvau, viščiuką šuniui pirkau ir…
Aš sakau, jūsų šuo raišuoja, tiesa?
Jis sako, raišuoja! Aš irgi. O iš kur jūs…
Aš sakau, klausiu, ir jūs jį maitinote viščiuku ant suolo?
Jis sako, ant suolo! Iš kur jūs… a, tai jūs? Jūs sėdėjote šalia ir valgėte.
Aš sakau, aš. Ir klausiu, o tai jūs tada man skambinote?
Jis sako, taip, aš. Ir klausia, o ta… ta muzikytė tai…
Aš sakau, tai mano telefonas, vietoj skambučio, pamirštu pakeisti, nes, žinote, retai kas man skambina…
Jis sako, koks tas pasaulis mažas, tiesa? Jūs ant suolo, aš ant suolo… Ir klausia, tai kaip, ar galite ateiti?
Aš sakau, galiu, klausiu, kada?
Jis sako, šiandien, dabar, jeigu galite.
Aš sakau, galiu. Tik… kur?
Jis sako, na taip, ta senatvė, ar turite kuo rašyti?
Pasako man adresą, pavardę ir perspėja, kad pavardę prie skambučio apačioje parašė ranka, neaiškiai, bet, žinote, sako, aš taip rašau, kaip kalbu, o kalbu taip, kaip kalbu, nes jau neturiu dantų.
Einu, vedžiosiu, kodėl ne. Kadaise turėjau šunį, turėjau, kol nustipo. Bokserė, Asta. Sirgo, veterinorius pasakė, kad reikės užmigdyti, duos nuodų. Gulėjo nejudėdama virtuvėje ir žiūrėjo į mane. Niekada jos nešėriau viščiuku, kad kaulais nepaspringtų. Išėjau, nupirkau pusę kepto, suėdė gulėdama. Atėjo veterinorius ir davė migdomųjų, paskui ji tą paskutinę vakarienę išvėmė ir nugaišo. Tada gyvenau daugiabutyje prie pat miško, nuėjau į mišką, iškasiau duobę, grįžau, palaukiau, kol sutems, nes kam to cirko visam rajonui, užkėliau ją ant rogučių, nes jau buvo sniego, o ji sunki, ir nutempiau. Tasausi su ja pirmyn ir atgal, nes gerai neįsiminiau vietos, o tamsu, ieškau tos duobės, nėra. Palikau ją, nes sunku rogutes tarp medžių tampyti, ir toliau ieškau vienas, vaikštau ir keikiu pats save, kol galiausiai radau, iškasiau jai, o pats vos į ją neįkritau, pagaliau einu jos atsivežti, einu ir einu, nėra, negaliu jos surasti! Kas per velniava?! Kas vyksta?! Asta?! Tiesiog savaime man iš gerklės išsprūdo, dar truputį, ir būčiau pradėjęs švilpti. Galų gale ją suradau, vos ant jos neužlipau, ir palaidojau, galvodamas, kad kai žmogus turi duobę, tai nėra šuns, o kai yra šuo, tai nėra duobės, ar ne? Štai taip.
Atėjau, skambinu, įeinu, lipu laiptais, laiptinėje tiek batų, kad stukteli mintis apie Osvencimą. Prisistatau. Jis sako, kad blogai jaučiasi, bjauriai, o šunį reikia vedžioti du kartus per dieną, jis nebepajėgia. Sako, kad raišuoja, šuo irgi, kartais jį reikia laiptais žemyn nunešti, arba parnešti, jam jau per sunku. O dar tiek tų batų laiptinėje, praeiti neįmanoma, todėl, kad turkai čia gyvena. Sako, kad jį pašerčiau, dubenėlį jam paduočiau, tai pripras prie manęs. Haf haf, loja, tai reiškia, jis loja ir sako, kad čekiškai taip šuo loja. Jį nusipirko Medlov-Králová kaime, gražus pavadinimas, tiesa? Jis tame kaime gimė, todėl ir šunį iš jo atsivežė, kad čia jam haf haf, čekiškai lotų, o ne ten kaip nors vau vau. Tas šuo, tai jo čekiška lašinė.
Pakišu šuniui dubenėlį, šuo ėda. Šuo suėdė. Žmogus sako, kad galiu jį išvesti, į parką, ir kai grįšiu, tai atsiskaitys.
Aš sakau, juokauju, kad žinoma, kad susitarsime geriau nei prie Zaolsės.
Jis pirmas juokiasi, aš paskutinis.
Leidžiuosi su šunimi laiptais, kiekvienas laiptas jam – Velka Pardubicka1. Paimu jį ant rankų, sunkus, lipame, velniai rautų tuos batus. Einame gatve, laikau pavadėlį, šuo paskui, mane. Lėtai. Staiga greitoji pagalba, tarsi iš po žemių, tikriausiai tik prieš sankryžą įjungė sireną. Pravažiavo, traukiu pavadėlį, nieko, įsitempęs. Atsisuku, šuo guli, nejuda. Šaukiu jį, tempiu, šuo guli. Prieina nėščia moteris, pasilenkia prie šuns, paliečia jo kaklą, sako, kad nugaišo. Sunku jai atsitiesti, su tuo pilvu, padedu jai, sako, tik to ir trūko, kad dabar vandenys nubėgtų, klausiu, ar skambinti greitajai, sako, kad ne, kad per anksti ir kad rūpinčiausi šunimi.
Sakau, kad susitvarkysiu, kad jos pilvas svarbiau. Pakeliu šunį ant rankų, sunkus kaip televizorius, ir nueinu. Einu su juo prie suolo, atsisėdu su juo ant suolo, sėdime ant suolo. Jo čekiškas snukis ant mano lenkiškų kelių. Lengvai pastuksenu per jo pakaušį. Glostau, kad neva miega, nenoriu sensacijos daryti. Galvoju, kas toliau. Taksistas su juo nepriims. Nešti jį namo ant rankų? Sunkus, bet neturiu kitos išeities. Atsistoju, noriu jį nešti kaip vaiką, taip, kaip laikomi vaikai, galva ant peties, kad atsirūgtų, bet jis pernelyg didelis, todėl nešu jį taip, kad kabo man ant rankų, nešu jį taip, kaip kareivis arba ugniagesys neša vaiką, sužeistą arba apdegusį. Žmonės atsisuka, komentuoja, klausinėja, kas nutiko, sakau, kad operacijai buvo užmigdytas ir sunku jam atsigauti, nes senas. Vaikai klausinėja manęs, kuo jis vardu, nežinau, pamiršau paklausti, o Čekas pamiršo man pasakyti, ta jo senatvė, todėl išgalvoju, sakau, kad Pepikas, vaikai eina paskui mane, šaukia – Pepikai, Pepikai, atsibusk, vis daugiau tų vaikų.
Tiek daug, kad einu nedidelės demonstracijos priekyje, susidaro spūstis, nes stabteli smalsūs vairuotojai, kiti jiems pypsena… tai bent laidotuvių čekų emigrantas iš Medlov-Králová sulaukė.
Gražus pavadinimas Medlov-Králová.
Nežinau, ką daryti, matau televizorių taisyklą, man jau gana tos demonstracijos, įeinu. Moteris, pamačiusi mane su šunimi ir minią už lango, apalpsta, iš užnugario išeina vyriškis, mato mane, šunį ir Gulinčiąją, sustingsta, atrodo taip, kad televizorių taisykla tampa nejudančių figūrų kambariu, kuriame vienintelis lankytojas, įgavęs mano pavidalą, padeda šunį ant grindų, uždaro duris ir gaivina Gulinčiąją. Gulinčioji atsistoja, sakau, kas nutiko, jie manęs nesiklauso, Gulinčioji mėgina išlaisvinti Stovintįjį iš „Stok, tylėk!“, man gaila laiko, apsidairau, ieškau didelės kartoninės dėžės, matau didelę dėžę, įdedu į ją šunį, supakuotas, žiūriu pro langą, ar jau tuščia, tuščia, išeinu, sunki ta dėžė, laikau ją ant peties, galvoju, reikia išsikviesti taksi, dabar jau galiu, pasidedu dėžę ant žemės, noriu skambinti, neturiu numerio, palieku dėžę ant šaligatvio, grįžtu į taisyklą, Stovinčiajam jau geriau: sėdi. Gulinčioji prie jo: stovi, prašau taksi numerio, duoda, skambinu, išsikviečiu taksi, išeinu, dėžės nėra.
Dingo.
Žiūriu į dešinę, į kairę, nėra.
Kur ta dėžė?!
Kažkas stovi stotelėje, panašus į kontrolierių, tikriausiai kontrolierius, klausiu apie dėžę, prieš minutę ją čia pasidėjau, ir nėra. Tas televizorius? Čigonai pasiėmė, privažiavo automobiliu ir pasiėmė, tai jis jūsų buvo? Na tai pavogė, vagys, aš viską matau, jie viską vagia.
Ir kaip nuryti tokį faktą? Kad pavogtas šuns pavidalo televizorius? Šiandien žemė sukasi mano dėka. Širdis muša kaip varpas. Ir ausyse skamba varpai, nieko negirdžiu. Klausiu Kontrolieriaus, ar jis girdi varpus, bet jis manęs negirdi, šaukia, kad garsiau kalbėčiau, nes šalia esančioje bažnyčioje skamba varpai. O tarp vieno ir kito varpo dūžio, tarsi dar to būtų maža, kažkas pypsena, atsisuku, taksi, taksistas klausia, ar tai aš mobiliuoju kviečiau taksi, sakau, kad aš, ir staiga man šovė į galvą mintis, kuriai jau neleisiu iškristi, nes ir ką? Grįšiu ir ką? Pasakyti Senajam Čekui? Kad šuo nugaišo? Kokį jam veidą nutaisysiu, kai pasakys, gerai, bet kur jis yra? Ką pasakysiu, kad nusižudė ir paskui pasišalino, kad paskui jį man pavogė, tam, kad žiūrėtų televiziją?
Todėl klausiu Kontrolieriaus, į kurią pusę nuvažiavo, su ta dėže, Kontrolierius parodo, į kurią, klausiu, kokia mašina, Kontrolierius sako kokia, keista, panašia į katafalką, sėdu į taksi, sakau, kas nutiko, sakau, kad reikia juos vytis, Taksistas klausia, taip lyg tarp kitko, kokį automobilį sekti, sakau kokį, važiuojame.
Taip greitai, kad Kristus vos gali išsilaikyti ant kryžiaus.
Taksistas vejasi susijaudinęs, aš dar labiau, o priedo kažkokie idiotiški garsai per radiją, radiją? Ne, tai mano telefonas, neatsakau, tai Senasis Čekas, be abejonės, jis, sankryža, į kurią pusę dabar? Pasiduodu, tai neturi prasmės, noriu išlipti, Taksistas sako, kad nepasiduočiau ir neišlipčiau, nes, gerai galvoje pasikapsčius, būtų galima pritaikyti mintį, jog nėra pasaulyje tokių marškinių, kurių nebūtų įmanoma išlyginti. Taksistas sako, kad taip tvirtina jo žmona, nes išsilavinusi, ir kad jis žino tokią vietą, kur jų, čigonų, daugiausia. Kur jie sėdi dienomis ir sėdi naktimis, sėdi kaip skansene, visame tame Bergen-Belzene, nuojauta jo dar nė karto neapvylė, niekada, snaiperis vieną kartą suklysta, o taksistas niekados.
Stebiuosi, Bergen-Belzenas – tai koncentracijos stovykla, taip, sako Taksistas, taip, mielas pone, ten ir įsikūrė čigonai. Dvejoju, tolokai į Hamburgą, turiu nesirūpinti, jis išjungs skaitiklį, bus kita kaina, važiuojam?
Važiuojam. Greitai važiuojame. Beveik kaip kad ratu istorija lekia.
Esame. Taksistas sustoja prie vartų, prie vartų automobiliai, tarp automobilių vienas panašus į katafalką. Taksistas palauks, išsisukinėja, kad bijo dėl taksi, vienas einu į stovyklą. Sustoju tarpuvartėje. Stovykloje dega laužas, šen bei ten išsibarsčiusios motinos maitina į jas šen bei ten įsisiurbusius kūdikius, vaikai žaidžia slėpynių, vyrai lošia kortomis. Stoviu tarpuvartėje, žiūri į mane.
Saulėlydis, saulė man už nugaros, priekyje ilgas šešėlis.
Motinos liaunasi maitinusios, vaikai išlenda iš slėptuvių, vyrai nustoja lošti. Akimis ieškau dėžės, nematau. Vienas vyrų pakyla, turbūt svarbus, eina manęs link. Galvoju, ką jam pasakyti, gal, kad jeigu neatiduos mano dėžės su šunimi, tai išeisiu, bet grįšiu naktį ir visus juos čia padegsiu?
Praveriu lūpas, bet Svarbus yra greitesnis, keliose vietose sulaužyta vokiečių kalba sako, sveiki atvykę į mūsų tragišką pastogę, jūs esate pirmas mus aplankantis vokietis. Jūs esate žmogus, kuris skuba išgelbėti vokiečių tautos garbę. Ar tokia proga jūs priimsite kvietimą su mumis drauge pavakarieniauti?
Sakau, minutėlę, tuojau grįšiu, einu pas Taksistą, sakau, kad važiuotų atgal, aš lieku, aiškinu jam kodėl, sakau, kad yra dalykų, kurių negalima atsisakyti.
Taksistas sako, kad bėgčiau iš čia, kad čia kažkas verda, matė daug policijos, ir truputį bijo.
Negaliu, sakau, negaliu, aš gyvenu šioje šalyje jau dvidešimt metų ir derėtų ką nors dėl jos padaryti, o ne vien tik keršyti už Antrąjį pasaulinį karą, nors tai vienas iš mano pomėgių.
Taksistas supranta, sako, kad likčiau su Dievu, atsakau, kad ne, kad geriau tegul jis su juo lieka, nes jo, vairuotojo, darbe Dievas svarbesnis, Taksistas dėkoja už jam atiduotą Dievą, įsėda ir nuvažiuoja, aš grįžtu.
Jie jau laukia manęs prie Didžiojo Laužo, gaunu garbingą vietą ir gėlių, vyrai pradeda groti, moterys pradeda šokti, vaikai sutūpia prie mano kojų. Dalija ant iešmo keptą maistą, gaunu lėkštę su garuojančia mėsa, esu alkanas, pusė viščiuko per visą dieną tai maža, pradedu valgyti, pirštais, nes taip man patinka.
Sėdžiu ir valgau su tais, kurie apsigyveno savo užgesusių, tiesiogine prasme, protėvių žemėje.
Nuryju pirmą kąsnį, keistas skonis, klausiu, kokia čia mėsa, Svarbus man sako, nesvarbu, svarbu, kad skanu, žiūriu į iešmą, žiūriu į mėsą, ir tą pačią sekundę blykštu, išsijungia mano kineskopas.
Ar aš ryju Senojo Čeko lašinę?
Silpna man, apalpčiau, jeigu ne kažkokie idiotiški garsai, skamba telefonas. Negaliu atsiliepti, mano rankos riebaluotos, juk pirštais valgau, taip man patinka, per stovyklą eina dvi lenkės, viena sako, matai, čigonas, galėjau lažintis.
Infarktas
…mano kišenėje2. Sėdžiu ligoninėje, koridoriuje. Laukiu, kol Geniukas atsibus.
Geniukas miega, dar silpnas, po operacijos, jam inkstą išpjovė. Buvo taip, Geniukas nuėjo į baltą kaip seselių protestas tualetą, atsistojo prie sienos ir siusioja. Ir žiūri, žiūri ir stebisi, kodėl tas pisuaras priešais jį toks raudonas? Staiga. Kaip tos seselės krauju paplūdo. Ir viskas, ir taip Geniukas atsirado ligoninėje, o aš koridoriuje, skaitau, laukiu, kol nubus, nes dar silpnas.
Sėdžiu Hamburgo miesto ligoninės koridoriuje, iš kur jis ir aš Hamburgo mieste? Nesvarbu, atsitiktinumas, atsitiktinumas pumpuoja į gyslas kraują, o gyslos kaip likimo takeliai.
Mes su Geniuku dar būdami maži jau vienoje smėlio dėžėje žaidėme. Sovietinius sunkvežimius ant virvučių tampėme. Kol jo tėvai ėmė ir dingo. Jo motiną užmušė vampyras iš Zaglembijos, to nepagavo, kitą pakorė, o tada pasikorė Geniuko tėvas. Ant sūpynių be suoliuko, nes jį išlupo, paskui kiemas kalbėjo, kad čia Geniuko tėvas suposi… Na, o Geniukas kitą dieną pasiėmė savo sunkvežimiui tą virvelę, nes mėtėsi ant žemės, iš kur jam žinoti, kas ir kodėl ją paliko. Na, ir paskui staiga dingo ir pats Geniukas, laukiu, laukiu, nieko. Žiūriu, likę ratukų pėdsakai, iš smėlio dėžės į kažkur, tai einu. Einu ir einu. Viena gatvė, antra, kitas rajonas. Pirmą kartą vienas, be mamos rankos savojoje. Einu ir staiga vartai, o už jų Geniukas, ir kiti vaikai. Ir ponia, plojanti delnais ir šaukianti, pietūs!
Geniukas eina, dar vis stambus, bet jau siūbuojančiom šakom, ir ties inkstais jo šiek tiek mažiau. Prie šono mažas maišelis su skysčiu, plastikinis. Buvo laikai, kai mums pirmuose džinsuose jaunos bulvikės linksmai tilindžiavo, dabar tas maišelis. Sako
– šlapimui.
Einame, įsikibęs į mane, vaikštinėjame koridoriumi, ten ir atgal, o tas maišelis maskatuoja sau tarp mūsų. O mes kaip kokie bimbalai vis į jį atsitrenkiame. Ir jis, Geniukas, kažką sako, apie kažkokį vis burzgiantį ir burzgiantį vibratorių, ir klausia
– ar tu manęs klausaisi? Apskritai?
O aš
– na klausausi, klausausi, burzgia. Kur?
O jis
– pilve, kur! Žarnose. Ne iš alkio, o vibratorius.
O aš
– kaip?
O jis
– ar tu manęs klausaisi?! Apskritai? Žmona naktį atvežė vyrą su vibratoriumi žarnose, nes jai iškrito! Išslydo. Pabėgo. Pystelėjo. Ir nemokėjo jo ištraukti. Ir atvežė vyrą. Tokį burzgiantį. Kaip musių spiečius. Kur tu… Apie ką tu…
Geniukas blogai jaučiasi, nuvedu jį į palatą, atsigula, sutariam, kad vėl ateisiu, išeinu, namuose nieko ypatinga.
Nors… atėjo laiškanešys. Apačioje skambina, atidarau, užlipa į viršų, su siuntiniu, nustebau, nudžiugau, paskutinį gavau 1981 metais, „internate“, su taukais, paštetu ir Biblija, laiškanešys sako, kad nėra kaimynės iš apačios, ar galėčiau jai skirtą paimti, pasirašyti, paimu, pasirašau, šiek tiek pakalbame prie atvirų durų, taria sakinį, Hamburge iškrentantį dažniau nei lietus
– aš, pavyzdžiui, niekada Lenkijoje nebuvau, nors mano tėvai iš ten.
Ir užduoda klausimą, šiame mieste krentantį dar dažniau nei ankstesnis sakinys
– o jūs iš kokio Lenkijos krašto?
Ir staiga apačioje skambutis, kažkas kažkam duris atidaro, sakau
– iš Silezijos, pagal viską.
Sakau garsiai, nes skambutis iš apačios garsus, erzinantis, laiškanešys irgi garsiai klausia
– o iš kur iš Silezijos?
O skambutis skamba, užsikirto, dabar taip kauks kokią valandą, kol net iškviesiu elektriką.
– na, taip maždaug Opolė, Oppeln, ar girdėjote?
– Oppeln, Oppeln…
Ir mąsto, kakta susiraukia, o skambutis skamba, siaubingai, ir tik dabar jį išgirsta, kad užstrigo, sako
– užsikirto, reikia skambinti elektrikui
– reikia
– tai jau eisiu, iki pasimatymo.
Nuėjo, stoviu atsirėmęs į durų staktą ir laukiu, gal kaip nors liausis, kol skambinsiu. Lipa katinai. Iš apačios, du, kaimynė laiko ir išleidžia į laiptinę, kad sau truputėlį pabimbinėtų, visada jie lipa aukštyn, pas mane, o iš manęs į palėpę. Dabar sustoja, atsitupia ir spokso į mane. Keturios sustingusios į mane įsmeigtos spangės, truputį padidėjusios, tarsi būčiau čia iš kitos planetos iškritęs, su kažkokia keista viršutinėje kūno dalyje esančia veidakaukole, ir stovėčiau nežinia kodėl ir kam, prie atvirų durų. Atlaikau žvilgsnį, žiūriu tai į vieną, tai į kitą, keturios sustingusios blizgančios spangės ir tas skambutis, jaučiuosi, tarsi būčiau svetimos rūšies, tarsi būčiau išgrūstas į kosmosą, iš kurio į žemę mane nuleidžia kaimynės iš apačios balsas
– užsikirto, reikia skambinti elektrikui!
– aha! siuntinį…
Tą akimirką, kai suskamba žodis „siuntinį“, nutyla skambutis. Tyla. Nes pajudėjau. Nes nebesiremiu į durų staktą. Nes kalbėdamas su laiškanešiu rėmiausi į durų staktą ir buvau nuspaudęs skambutį. Katinai lipa aukštyn, kaimynė sako
– kas čia dabar?
Nesikompromituosiu
– nieko, užsikirto ir atsikirto
– taip pats savaime?
Greitai pakeičiu temą
– turiu jums siuntinį
Lipa aukštyn
– siuntinį? Buvo laiškanešys? Šiandien atnešė? Miegojau, nieko negirdėjau, matyt, trumpai skambino. Atsibudau, kai skambutis užsikirto, bet kodėl? Taip pats savaime…
Pats savaime, pats savaime… Netenku kantrybės, ot landi boba!
– ir ko jūs čia su tuo „pats savaime“? Užsikirtot kaip tas skambutis
– na žinote! Juk turėjo būti kokia nors priežastis! Juk taip pats savaime jis dar niekada
– pats savaime tai ne! Tai aš pats sau skambinau!
– jūs? Pats sau? Iš apačios?
– iš apačios!
– kaip? Juk jūs esate viršuje?
– na, jau viršuje
– nesuprantu
– skambinau sau iš apačios, nieko nebuvo, tai užlipau į viršų ir pats sau atidariau, apačioje. Todėl viskas taip ilgai truko
– žinote ką? Viso gero.
Nuėjo žemyn, grįžau į butą. Tai viskas. Šiaip nieko ypatinga.
Ligoninėje, sėdžiu koridoriuje ir skaitau, laukiu, kol Geniukas atsibus. Nes dar silpnas, po operacijos, jam plautį išpjovė. Eina, dar stambus, bet jau geniai ant jo, jau stuksena, dar mažiau jo likę, dabar ten, kur plaučiai, mažai liemens, ten, tarp diržo ir galvos. Geniukas klausia
– tu čia?
O aš
– visada turi klausti to, kas ir taip akivaizdu?
O jis
– aš?
Einame, vaikštinėjame koridoriumi, ten ir atgal, jam sunku kalbėti, nuvedu jį į palatą, gulasi, sutariam, kad vėl ateisiu, išeinu, namuose nieko ypatinga.
Nors… atsisėdau ant klozeto ir tą pačią akimirką išlėkiau aukštyn. Baimė mane katapultavo. Nes atsisėdau ant uždengto klozeto. Nes pamiršau pakelti dangtį. Nes vietoj kiaurymės staiga šalta plokštuma po manimi. Lūkesčio, kad bus, kas privalo būti, nes visada yra, jėga yra proporcinga baimei, suimančiai, kai to kažko nebūna. O be to… Aha, iškrito dar vienas senų šukų dantukas, kai šukavausi, daugiau kaip ir nieko.
Ligoninėje, koridorius, laukiu, miega, ką tik jam išpjovė gerklas.
O paskui mes ir mokykla, su uniformomis, suoluose, beveik visa klasė valgė duoną su margarinu ir džemu, arba kokiu sūriu. O Geniukas duoną su kiaulienos muštiniu. Sviestas buvo pernelyg brangus, o jis valgė su muštiniu, o klasę pavydas ėdė. Ir iš kur apskritai? Jis tai turėjo? Kasdien tokį sumuštinį? Kas jam kažką tokio nepasiekiamo duoda? Kaip tik jam? Kenčiau, kol nebeištvėriau, vieną dieną. Vieną dieną negrįžo po pertraukos, sumuštinį turėjo po suolu, atsikandau, daug, duona kaip duona, o muštinis – senas bulvinis blynas, to bulvių gumulo su duona negalėjau nuryti, ir tada mokytoja pakvietė mane atsakinėti, atsistojau, stovėjau ir tylėjau, ir tada į klasę įėjo Geniukas, ir mokytoja liepė jam stotis į kampą, už pavėlavimą, ir jis stovėjo kampe, nusisukęs, o aš stovėjau prie suolo, o mokytoja prie lentos, šaukdama ant manęs, kad jeigu nežinau, tai privalau pasakyti, kad nežinau, o ne tylėti, gal man žadą atėmė, kad negaliu marmūzės praverti? Negaliu, nes negaliu ryti, nuryti, išspjauti? Mokytoja nutuokia, kodėl tyliu, mato, klausia, ar turiu maisto burnoje, ar tu turi maisto burnoje?! Tai ką per pertrauką veikei, klausia, o Geniukas atsisuka, žiūri į mane, nutuokia, kad jo paslapties atsikandau, visas raudonas. Pasidaro, ir veidas, ir kaklas, o mokytoja rėkia ant jo, kad jam negalima atsisukti į klasę, kai kampe stovi, o aš tuo metu išspjaunu paslaptį į saują ir paslepiu kišenėje, niekada apie tai nesikalbėjom, ir tais laikais, kai fabrikuose buvo apsimetama liūdnais revoliucionieriais, mes mokykloje apsimesdavome Muštinių Ordino Riterių broliais.
Laukiu, miega.
O paskui suskilo mūsų ledas, kaip lytys viena nuo kitos, vis tolyn. Aš, atsitrenkdamas į įvairių mokyklų duris, Geniukas tiesiai į atvirą kalėjimo vartų glėbį. Nes Geniukas gindamasis trenkė, ir užmušė. Nestipriai trenkė, bet užmušė, nes Geniukas užaugo kaip ąžuolas, toks, kad pusė miesto per karščius iškylavo jo pavėsyje.
O paskui mes ir Brandenburgo vartai, ir Reichstagas. Mes, iš viršaus žiūrintys į Berlyną. Nuo statomo „Mercedeso“ dangoraižio viršūnės Potsdamo aikštėje. Kaip lenkai, samdomi darbininkai. Dieną apsipylę prakaitu, naktį krauju, nes vykdytojas liovėsi mokėjęs už viršvalandžius. Nes priešais barakus buvo rengiamos vokiečių profsąjungų demonstracijos, su transparantu „Mūsų darbo vagys“. Jie vieną frontą, mes kitą, vieni priešais kitus. Pasiraitoję rankoves, sugniaužę kumščius, kaip paveiksle. Gavau akmeniu į galvą, Geniukas nušluostė man kraują, raudoną, savo marškinėliais, baltais, ir paslėpė, o paskui, paskutinę dieną, užkabino juos ant paties viršaus, ant žvaigždės, kaip nugalėtojo vėliavą, ir ką? Kas pasakė, kad istorija nesikartoja, cha? Kartojasi? Ji užsikerta.
Laukiu, skaitau, miega. Kažką man sako pro šalį einanti seselė, esu truputį atsijungęs, einu į tualetą, stoviu prie pisuaro, paskui žvilgteliu pro praviras duris į vieną iš kabinų, ir staiga gargaliavimas
– apie ką tu galvoji?
Geniukas stovi tarpduryje, ieškojo manęs koridoriuje. Stovi jau trinktelėtas šaltu nemirtingojo kirtėjo kirviu, kalbant skaitmeniniais terminais, jau tarsi ištrintas. Batai, truputėlis kūno, ant kaklo trachėjoje skylė, viršuje galva.
Einame, laikosi įsikibęs, vaikštinėjame koridoriumi, pirmyn ir atgal, ir staiga ne, ne atgal, tik pirmyn, išeiname. Na ir einame sau, gatvėmis. Geniukui sunku kalbėti, jam skauda liežuvį, tai aš kalbu. Kad
– debesys patys sau vieni, be dangaus
– u-hm, b-e
– o tie veidai aplinkui irgi vieni, tarsi be žmonių
– b-e
– batai be kojų, drabužiai be kūnų, ar ne?
– b-e
– …ir lapų pilna…
– b-e me…
– na, medžių. Ir vėjas toks kažkoks be istorijos, ar ne?
Ir taip sau einame, lengvu žingsneliu per gaisrus, be ugnies, potvynius, be vandens. Kas žingsnį girdėdami juoką, be ateities kartų.
Jau netoli, jau matyti. Vaikų namai, be namų, ir pėdsakai, kuriais mes dabar. Pėdsakai visada yra be. Ir jau vieta, į kurią jį vedu, atsisėdame, spjaudo ant smėlio liežuvio gabalėlius. Matom savo šešėlius, rodo į juos ranka, sako
– b-e…
– žinau, žinau, be mūsų, gaila liežuviu malti, nekalbėk tiek.
Skaitau antrą kartą, po daugelio metų. Kasdienybės trupinių kolekcininką ir aistruolį. Rastą mirusį klūpantį prie sofos.
Prieš trisdešimt penkerius metus, septyniasdešimt ketvirtaisiais, lapkričio dvidešimt aštuntą apie vienuoliktą ryto, Varšuvoje, prie PKO rotondos, pilkas kaip LLR praeivis, iš išvaizdos iškarpa iš vidutinių piliečių armijos, penkiasdešimt dvejų metų, be kepurės, kurią žada nusipirkti universalinėje, lėtina žingsnį. Skausmas po krūtinkauliu, per patį vidurį. Jau žino, kad nenusipirks. Lengvai lynoja. Eina lėtai, vis lėčiau, velkasi, atsisėda ant suolo. Atsistoja, vėl eina, vėl prisėda. Sėdi ant suolo maždaug ties Chmielna. Eina dar šiek tiek toliau. Prisėda ant Zlotos ir pasažo kampo. Gal kaip tik ten reikėtų pastatyti suolą ir jį ant jo sėdintį? Kaip rašytoją, prisėdusį dėl infarkto. O jeigu tas suolas vis dar ten stovi, tai dar geriau. Taigi sėdi kas nors iš praeivių, skambina pagalbos, atvažiuoja greitoji, guldo jį ant neštuvų, su paltu. Ir veža į Kūdikėlio Jėzaus ligoninę. Ten guli mėnesį, o paskui, visą sausį, Inovroclavo sanatorijoje.
Ligoninėje dieną paprastai nusnaudžia, naktimis daug rašo, rašo dienoraštį. Buvimo ligoninėje partitūroje ypatingą partiją užima išvietės.
Išvietė31: įeina, ant lentynų plastikiniai naktipuodžiai su pavardėmis ir šlapimu. Fenomenalus įrašas: Pasibjaurėtinas rinkinys, šiek tiek patetiškas. Kaip urnos su pelenais…
Išvietė 2: įeina, viskas užpilta, kriauklės užkimštos, vieno klozeto šaknis jau kliba, tarsi pieniško, kuriam laikas iškristi.
Išvietė 3: įeina, vėl naktipuodžiai, užtveria jam kelią prie kriauklių. Rašo: susimetusių į krūvą naktipuodžių, kaip kokių lobių iš kapų, banda. Kad galėtų prieiti prie kriauklių, stumdo juos. Sunkūs, pilni, su turiniu. Kriauklė užkimšta, užlieta, iš krano teka vanduo, purviname, tamsiame vandenyje du šepečiai, rašo: Užlietoje kriauklėje du šepečiai, vienas minkštas juodas, kitas kietas rudas. Spalvos. Nušlepsėjo iki palatos, atsisėdo ir užrašė jų spalvas!
Išvietė 4: bijo įeiti į vidų, viskas užlieta, slaugės trankiai skambina kibirais, valo šluostėmis sostų kriaukles, keikiasi. Įeina į vidurinę kabiną, sunku stovėti, sienos dreba, nes šalia esančiose kabinose trankosi valytojos, išeina iš šio girto laivo, bėga.
Tai tokios tokelės, kuriose aštuntojo dešimtmečio LLR-oje buvo įstrigęs iškilus lenkų rašytojas. Ligoninėse buvo žymimas vatos ir lignino stygius, ligoniams viską tiekė jų lankytojai. Jam irgi. Šventės, eglutė, ta proga gauna pusę vatos <…> ir pusę pundelio lignino. Nebūtų buvę ir sniego, jeigu nebūtų pacientai jam susimetę. Na, ir tie LLR kerai: naktį apie pusę pirmos seselė iš gilaus miego žadina šalia miegantįjį, kuris apspangęs nuo miego girdi, kad jį žadina tam, kad nurytų migdomųjų miltelių, nes jam šiai valandai jie prirašyti. Kai ji išeina, pažadintasis keikia: taip gerai miegojau, tai šliundra…
Inovroclave. (Prieš išvažiavimą: kas yra Inovroclavas?) Į svetainę prie televizoriaus beveik nenueina (rodo serialą „Arsenas Liupenas“), kartais klausosi radijo, girdi: „plečiant glaudaus tolesnio…“ Ar tai gerai taip tą bendradarbiavimą čia glausti, o ten plėsti?
Maitinimas – stresas. Ne todėl, kad valgis toks, o ne kitoks. Todėl, kad tokie, o ne kitokie jo dantys. Jeigu jau tenka jam valgyti su kitais, atsipjauna tik du mėsos kąsnelius, daugiau rizikinga, nes nelabai turiu kuo kramtyti. Todėl dažniausiai pasiima maistą su savimi, į kambarį, ir valgo vienas.
Paprastai vienas ir pasivaikščioti eina. Ten, šen, įvairiai. Buvo, vėlų vakarą, stovi ant viaduko. Netoli stoties. Girdėti garvežiai, kaip pūkščia, matyti šviesos, kaip šokčioja, girdėti balsas, kaip diriguoja per garsiakalbį, kur ką perstumti. Nieko nėra, nieko nematyti. Iš po viaduko išvažiuoja viena cisterna, ūžia, šnypščia. Naktis, retos šviesos, garai ir jis vienas ant viaduko. Ir kažkoks vienišas, staiga suskambantis balsas, iš kažkur sušunka: Žmonių kalba. Tai aš žinau, kad žmonių. Ir vėl mane sučiumpa noras pažaisti tuos kitus. Įsivaizduoja, kad jie nusileido iš kitos planetos… Atsiranda „kiti“, kažkas ant bėgių, dviese ant viaduko, ant dviračio, ketvirtas aš. Bet aš esu iš kitos planetos. Dabar jau ne.
Na, ir dar tai, dar ta mažytė scena, kai išeina iš parduotuvės su pirkinių krepšeliu, nes pamiršta palikti… Ir grįžta, susigėdęs, su išankstine šypsena, bet niekas į mane nežiūrėjo.
Sėdžiu koridoriuje, laukiu, kažką sako man pro mane praeinanti seselė, apie ligoninės valgyklą ir kavą, aš truputėlį atsijungęs, bet juk tai pateisinama, nes mano galvoje Bialoševskis, sėdi ir valgo, tamsaus kambario kampe, niūrią sausio dieną, Inovroclavo mieste, vienas, pjausto mėsą mažyčiais gabalėliais, arba dešrą, arba velniai žino ką, einu į tualetą, žvelgiu pro praviras duris į vieną iš kabinų, o ten jis, kabo, ant grandinės galo, nuleidiklio, prie monstriškai didelio puodo, jame rudo skysčio lakštas. Iš vienos kišenės styro juodas kriauklėms valyti šepetys, iš kitos – rudas kriauklėms valyti šepetys. Rankoje pirkinių krepšelis, veide sutrikusi šypsena, ta išankstinė.
Nešvanki malda
Tai Adamui Kovalskiui nutiko Hamburge. Hamburge ėmė ir uždarė Adamą Kovalskį. Paprasčiausiai – apsiriko. Plačiai Vokietijoje komentuotas skandalas, beje, ir „Spiegelyje“. Citatos iš kalėjusių lenkų laiškų irgi autentiškos.
Man tai kas, mane galiausiai paleis, juk privalo viskas išaiškėti, bet tos sraigės mano bagažinėje per tokią kaitrą. Vargšės vynuoginukės, juk jos, velniai rautų, užtrokš, nors, kita vertus, ir taip joms amen, būtų suvalgytos, bet vis dėlto… Ot blin, sušikta ta Vokietija, ar ne?!
Paimk tu ir uždaryk žmogų, už nieką, koks dar išsiųstas užklausimas?! Aš ir cigarečių kontrabanda? Juk aš net nerūkau! Jau trečią savaitę čia sėdžiu, o gal sapnuoju? Na, ir dar tos sraigės bagažinėje, jos bagažinėje, o aš čia. Kiek tokia sraigė gali ištverti?
Argi ne suknisti tie čekai? Reiškia pretenzijas, kad Lenkijoje visas savas išrinkome, tai dabar pas juos. Mes tas sraiges paėmėm į savo rankas, tai rimtas reikalas, buvo mūsų iniciatyva, tai esam Europos Sąjungoje ar ne? O jie čia ant mūsų, kad jiems sraiges išvagiame. Ar ta sraigė žino, per kieno žemę šliaužia? Per Moraviją ar Lenkiją? Tegul sau renka pas mus, kas jiems draudžia? Bet jiems nesinori, ne kiekvienam norisi rinkti tai, kas juda. Kiek reikia prisivaikščioti, prisilankstyti. O mums norisi. Vokietijoje raunam iš žemės šparagus, skiname obuolius, Čekijoje renkame sraiges. Prancūzams. Ar ne suknisti tie prancūzai – kažką tokio valgyti?
Buvo taip, atvažiuoju prie namų, po visą dieną trukusios kelionės iš Čekijos, išlipu iš mašinos, atidarau bagažinę, o čia jų marios. Išlipo iš krepšių. Keikiuosi. Ir matau prie savo laiptinės du tipus. Jie žiūri į mane, o aš į juos. Susinervinu, pasiraivau, vaidinu, kad visai nesinervinu, jie prieina, uždarau bagažinę, jie klausia, ar aš tai aš, ar mano pavardė Adamas Kovalskis. Mano. Gimęs tą ir tą dieną tais ir tais metais? Gimęs. Bet kodėl, kas nutiko, ar ponai iš policijos? Kriminalinė policija. Turime leidimą suimti. Ką, mane?
Dabar jau viskas neblogai, beveik po trijų savaičių, padedu mūsiškiams prašymus parašyti, nes iš kur jie vokiškai, jie net ir lenkiškai ne, ir laiškus, skaito man garsiai, o aš pataisau. Dabar jau geriau, bet iš pradžių? Ta balta kamera, į kurią mane įkišo? Tokios baltos spalvos nebuvau matęs, tarsi kažkas į pieno butelį būtų mane pamerkęs, jį užkimšęs ir apvertęs aukštyn kojom.
Sėdėjau ten ir mąsčiau apie Varšuvos sukilimą. Kad neišprotėčiau. Skaičiavau mintyse, nes kur kitur, tokius dalykus: jeigu manysime, kad per Sukilimą žuvo du šimtai tūkstančių žmonių, o kiekvienos aukos ūgis buvo apie metrą penkiasdešimt, nes reikia nepamiršti vaikų, tai išeina trys šimtai tūkstančių metrų, kitaip tariant, trys šimtai kilometrų. Tokio ilgio būtų tautinio proveržio palaikai, proveržio, kurio, bliamba, vienintelis pasiekimas, kad nutraukė tos tautos raiščius. To ilgio užtenka iki Gdansko, pasistengę Sukilėliai būtų galėję užimti Sopoto molą. O jeigu iš Jų padarius apskritimą? Na, kokio ilgio būtų Varšuvą juosiantis aplinkkelis? Su ranka ant gerklės sakau, kad užtektų su kaupu. To pamėlusio aplinkkelio vykdytojai garbinami kaip didvyriai, o juk ta lenkų karinės taktikos „viršūnė“ buvo tokia tragiška klaida, kad, užuot patekusi į Tautinės Atminties Knygą, turėjo patekti į Gineso tipo knygą, argi ne? Kalk į klyną.
Tie čekai kažką ten aiškino, bet nieko nesupratau, ko nori. Dabar žinau, vienas toks čia man pasakė, vynuoginukių negalima rinkti gegužę, pavasarį, tik spalį, rudenį. Nes tos pavasarinės netinkamos valgyti, yra negeros. Gal čekams kaip tik tai ir rūpėjo, o ne tai, kad mes surenkame…
Na ir rodo man savo pažymėjimus, priešais namus. Prašo paso, dar labiau susinervinu, negaliu jo rasti, nei piniginėje, nei kišenėse, jie liepia eiti su jais, sako, esu suimamas už cigarečių kontrabandą, aš?! Parodo man leidimą, iš Kotbuso, Kotbuse esu buvęs tik kartą, vaikystėje! Žiūriu, tarsi ir aš, pavardė sutampa, gimimo data sutampa, kas čia vyksta?! Bet gimimo vieta nesutampa! Šaukiu, kad nekaltas, kad suklydo!
Vienas čia, kameroje, duoda man išversti prašymą: Prašom gerbiamą teismą paskirti man per posėdžius vertėją, nes visiškai nemoku vokiečių kalbos, už ką iš anksto dėkoju.
Nežino, ko pridirbo. Idiotas.
Išsiaiškinsim, jeigu klaida, tai išaiškės, sako man, pakeliui, nuovadoje atiduodu daiktus, piniginę, handy, krepšį… Yra pasas, atsirado! Atsainiai nužvelgę duomenis į kamerą mane. Ir man amen.
O ta Moravija graži.
Kameroje turiu išsirengti, iki apatinių, prie lubų kamerikė, mėginu ją uždengti čiužiniu, į kamerą įlekia šeši ar septyni, daužo mane, košmaras.
Rinkau tas sraiges ir galvojau, graži ta Moravija.
Blaškiausi po kamerą kaip žvėris, nuo sienos prie sienos, iš kampo į kampą, nuo durų prie lango, ir mąsčiau, mąsčiau, apie sušiktą vokiečių policiją ir jos sušiktą areštą, apie sušiktus prancūzus, sušiktus čekus ir jų sraiges, kurios sušiktą mano bagažinę pavers sušikta masine kapaviete. Jeigu manęs neišleis. Ir uostyk Vincą, neišleido.
Moterys. Vienas parodė man žmonos laišką: Mielasis, pirmais savo laiško žodžiais apie geras naujienas, o paskui blogas, nes jų daugiau. Tai reiškia, kas dėl gerų, tai jų visai nėra.
Pirmą naktį negalėjau užmigti. Regėjau bagažinėje marias sraigių. Judančias sraigių marias bagažinėje. Marių bagažinę su judančiomis sraigėmis. Negalėjau užmigti, skaičiavau ir skaičiavau tas sraiges, kol daugybė jų pavirto avimis, tada užmigau.
Ar galėjau broliui atsakyti? Sako, važiuok į Hamburgą per Moraviją, ten parinksime, dviese greičiau, dviese daugiau, gausi šimtą eurų ir važiuosi į Vokietiją. Atsakyti broliui? Ir nuvažiavome. Prisirinkome.
Graži ta Moravija.
Atsisveikinam, aš nuvažiuoju, o jis stovi. Neužsiveda jo automobilis. Tai ką, prie kablio, ir tempiu jį, autoservisan į… Uničovą. Turbūt Uničovas. Bet prieš tai perdėjome sraiges į mano bagažinę, nes kaip kitaip, o jeigu autoservise būtų jo bagažinę atidarę? Laukiam, čekai remontuoja. Laikas bėga. Ir velniams man tų šliužų kiautuose reikėjo?
Neišlaikiau, pradėjau trankyti duris, rankomis, kojomis, kad nekaltas, kad mane išleistų, kad kas čia per kankinimai, ir išleido mane. Į izoliatorių, jadrystvaj rogės. Nuosmaukos. Vienas devynias dienas, tik su apatinėmis ir vienu apklotu. Viskas balta. Pragaras irgi tikriausiai yra baltas. O tos sukirmijusios mintys irgi. Paskui mane perkėlė į kalėjimą. Advokato nenorėjau, iš pradžių nenorėjau, nes maniau, kad viskas savaime greitai išaiškės, paskui nenorėjau, nes maniau, kad jeigu savaime neišaiškėjo, tai tegul jie šika britvom, nesiginsiu, tegul mane laiko, kuo ilgiau, tuo bus didesnis skandalas. Jau nešūkavau, nesipriešinau. Ir tapau pavyzdingu kaliniu. Kai tave suima, tai kiekvienas tavo judesys, kiekvienas tavo prieštaravimas pablogina tavo padėtį. Nieko nesakyk. Nejudėk. Elkis taip, tarsi į tave spoksotų gyvatė. Arba ryklys, mačiau reportažą per televiziją, kaip rykliai puola žmones, turbūt Floridoje. Negalima judėti, kiekvienas judesys – vienu dantų grybšniu daugiau.
Pirmais savo laiško žodžiais, pirmais savo laiško žodžiais. Rašo žmonoms, duoda man patikrinti, ar nėra klaidų, ir beveik visada pradeda tais pačiais žodžiais: pirmais savo laiško žodžiais. Iš kur šitai atsirado, pirmais savo laiško žodžiais? Taip mus mokė, nežinai, kaip pradėti, pradėk, kad pradedi. Pirmais savo laiško žodžiais… o kokiais, subingalviai, kitais? Juk matosi, kad pirmi. Avinai.
Galiausiai Čekijoje brolis sako, važiuok, žinau, kad pas ją skubi, važiuok. Jau seniai būčiau išvažiavęs, sakau, jeigu ne tos sraigės. Tai išmesk jas kur nors pakeliui į pievą. Ir palikau jį, išvažiavau. Pas ją. Pirmoje už miesto esančioje aikštelėje atidarau bagažinę, ištraukiu pirmą krepšį, rėkia kažkoks čekas kitiems čekams, kad aš tai tikrai esu vienas iš tų, sraiges medžiojančių lenkų, blin, uždarau bagažinę, nuvažiuoju, sustoju kitoje aikštelėje, vėl tas pats, atidarau bagažinę, jau iš tolo rodo į mane pirštais, rodo į registracijos lentelę, kažkas užsirašo numerius, eikit šūdo čiulpt ir jūs, ir jūsų sraigės! Apsišikit aukštielnyki, noriu atiduoti, o jie mane dar už tai nuplaks, kad neva paimu, apsišikit, Vokietijoje jas išleisiu, už bausmę, tegul pagyvina buvusio priešo žemę.
Čia visi mūsiškiai teisme gieda tą patį. Kad Lenkijoje serga artimieji, o jų moterys laukiasi. Gal kaip nors išsisuksiu, bet atsimink, mama, tavo širdis labai nesveika, tėvas yra aklas, o aš turiu vaiką. Lenkų Tautos ir Piligrimystės Knyga. Kalk į klyną. Elniaragį tau į subinę, blin.
Už sienos neišleidau. Iš pradžių pamiršau, nes apie ją galvojau. O paskui, už Berlyno, kai prisiminiau, tai jau visai arti buvo Hamburgas, pamaniau, paleisiu jas Hamburge, parke, iš Moravijos į vokiečių žemę, bus emigrantės.
Kodėl ji manęs neieško? Nepraneša policijai, kad manęs nėra, kad dingau? Pamanykit, didžioji lenkų–vokiečių meilė. Atvažiavo iš Rytų, iš Rostoko, studijuoti čia slavistikos, padėjau jai su rusų kalba, padėjau surasti pirmą butą, padėjau įsikurti, padėjau, padėjau, padėjau, kol net pasiekėme pirmą aukščiausią tašką, lenkų–vokiečių, ji apačioje, aš viršuje, žiūrėjo į mane tarsi į medžiotoją… Šio abipusio santykio pabaigoje pasuko galvą ir jos akys užsitraukė miglele, kaip stirnos, stirnelės… Trabanto pervažiuotos, nes ką gi, genų nepaslėpsi, viskas, tegul eina uždarbiauti ant stulpo! Nueisiu kada nors į jos pasirodymą, kai išeisiu, atsisėsiu prie galinio stalelio ir per visą salę šūktelsiu, šok, šliundra, nes rūra užrūdys!
Velniava, motiną pamiršau! Svetimus laiškus taisau, o jai nieko nerašau. Bet ką jai parašyti, kad ką? Kad sėdžiu, nes kažkas susipainiojo? O jeigu neparašysiu, tai ji akis praverks. Motina, motina, na ir kas čia tokio? Tai dar blogiau nei kokia svetima moteris. Svetima moteris man nerūpi, o dėl tokios nepatogu. Nes mane pagimdė. O dar reikia būti į ją panašiam, juk tai, bliamba, beprotybė kažkokia! Tėvas kažkur Lenkijoje gyvena, bet kokius atvirukus per šventes pakeverzoja, nesuprantu, kas čia vyksta. O aš su motina čia, Hamburge, kaip kokia… na, nežinau, saga kilpoje. Motina raiša, neįgali. O aš informatikas.
Šitas irgi nemenkai grybą pjauna, su tuo dviračiu: Mylima mamyte, mylimas tėveli! Pirmais savo laiško žodžiais įmeskite man į laišką 60 eurų, nes kai mane deportuos, tai išmes ant sienos ir kaip man sugrįžti į Suvalkus? O kai sugrįšiu, tai net į namus neisiu, tik iš karto sėsiu ant dviračio ir važiuosiu darbo ieškoti, ir viską jums grąžinsiu.
Parašiau motinai, kad pirmais savo laiško žodžiais pranešu blogą žinią, esu kalėjime. O antrais gerą, nes tai nesusipratimas, kalbama apie kažkokią cigarečių kontrabandą. O trečiais žodžiais, kad tikrai greitai išeisiu, gal net greičiau, nei šis laiškas mamą pasieks. Pasiekė, neišėjau.
Sūneli, visur tavęs ieškojau, buvau policijoje, man pasakė, kur esi. Kai atėjo tavo laiškas, jau buvau buvusi pas advokatą. Greitai viskas paaiškės. P . S. O gal tai Dievo bausmė už tai, kad kaip motina esu Tau tokia abejinga?
Dvidešimt pirmą kalėjime praleistą dieną man liepė susirinkti daiktus. Advokatas viską išsiaiškino per penkias minutes. Palygino gimimo vietas ir paskambino į Kotbuso policiją. Ieškomas buvo Adamas Kovalevskis. Ne aš, Adamas Kovalskis. Valdininkas maigydamas klaviatūrą padarė korektūros klaidą. Atsitiktinumas, kad aš ir kažkoks Kovalevskis esam gimę tą pačią dieną tais pačiais metais. Bet, bliamba, visai kitoje vietoje. Atidavė man daiktus ir išėjau.
Už vartų stovi motina, eina manęs link, raišuoja, ištiesia rankas. Eina šikt.
Suima tave viduryj baltos dienos, prie tavo namų. Sužinai, kad esi paieškomas. Uždaro tave. Kiekvienas tavo judesys kaip pelkėje, kuo labiau nori išsikapanoti, tuo labiau grimzti…
Į pasaulį atėjęs žmogus įkrenta iš nieko į kažką. Tai tarsi koks suėmimas, ar ne? Nesvarbu, ką, bliamba, padarytum, vis tiek esi vis arčiau nugaidintos mirties. Dėjau skersą, nieko nedarysiu. Žinau, skaičiau kažkur, kad iš prigimties žmogus yra geras, nes labiau atsimena tai, kas gera, o pamiršta tai, kas bloga, bet, dėjau skersą, aš prisiminsiu tik tai, kas bloga. Baigiau informatiką, norėjau ieškoti darbo, dėjau skersą, neieškosiu darbo. Baigiau buriavimo kursus, norėjau buriuoti, dėjau skersą, neburiuosiu. Nėra burlaivių. Yra motorinės valtys. Baltos. Viskas balta. Nėra jūros, yra sraigės, baltos. Po jas važinėja pasiutusios motorinės valtys. Įsimylėjau, norėjau vesti, dėjau skersą, nevesiu. Dar, idiotas, norėjau tuoktis bažnyčioje. Dievas irgi yra baltas, dėjau skersą ant visos Trejybės ir kiekvieno atskirai. Niekuo netikėsiu. Būsiu sušikto valdininko sušikta korektūros klaida sušiktam Kotbuso mieste, kuris yra tiek pat sušiktas, kaip ir bet kuris kitas pasaulio miestas. Iki sušiktos baltos mirties sėdėsiu pūvančiame savo pūvančio kūno kiaute ir tai bus visa sušikta, sukirmijusi mano egzistencija. Šioje sušiktoje sukirmijusioje bagažinėje, kuri ir yra gyvenimas. Kad jums visiems dešimt metų birka karotų kaip šlapia virvė.
1 Velka Pardubicka – seniausios Vidurio Europoje žirgų lenktynės.
2 Białoszewskis M. Infarktas. – Varšuva, 1977.
3 Ustęp – lenkiškai reiškia ir išvietę, ir pastraipą.