literatūros žurnalas

Elžbieta Banytė. Literatūra dėl literatūros?..

2012 m. Nr. 3

Birutė Jonuškaitė. Užsagstyk mane: apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 101 p.

Naujoji Birutės Jonuškaitės knyga netikėtu pavadinimu „Užsagstyk ma­ne“ patraukia dėmesį savo estetika. Viršelio mergina apnuogintais pečiais, o ir pats pavadinimas tarsi sufleruoja, kad rankose knyga, kurioje gausu erotikos. Tai tiesa, bet B. Jonuškaitės knygose erotika niekada nebūna vien­pusiška ar egzistuojanti „pati dėl sa­vęs“. Taip ir čia – meilė iškyla kaip esminis moters egzistencijos matmuo, kaip būtinybė. Dešimtyje konkretaus siužeto beveik neturinčių apsakymų (išimtys – „Gaisras“, „Saldūs įplyši­mai“) lėtai ir ramiai, magiškojo realiz­mo poetika paremtu pasakojimu kal­bama apie įvairias meilės formas ir rūšis. Toks fragmentiškas pasakojimas primena Alexanderio Payne’o filmą „My­liu tave, Paryžiau“ („Je t’aime, Paris“, 2006), kur mitiniame meilės mieste vyksta dvidešimt meilės istorijų – siužetiškai jos nėra susijusios, kiekvienas iš aštuoniolikos projekte dalyvavusių režisierių turi penkias minutes per­teikti savo istorijai, o žiūrovas privalo atrasti vienų visus šiuos fragmentus jungiančių idėjų. Panašiai ir B. Jonuš­kaitės knygoje – lyg ir nėra nieko bendro, nes randasi vis kiti veikėjai, kitos vietos, bet viską jungia nuotaika, intonacija, subtilus psichologizmas,

Visa tai labai gražu, o ir skamba tikriausiai patraukliai. Tačiau man dažnai kyla klausimas: o kas tokias knygas gali skaityti? Knygas, parašy­tas tarsi žurnalistės, nes publicistinis pradas nuolat lenda į paviršių? Kny­gas, kuriose tekstas toks poetizuotas, kad kartais norisi viską perrašyti paprasčiau ir perskaityti iš naujo? Knygas, kuriose kalbos žaidimas tam­pa intensyvesnis už siužetą? (Tiesą pasakius, tai apskritai būdinga dabar­tinei lietuvių literatūrai – ne pirmą tokį tekstą recenzuoju.) O kas ims į rankas knygas, kuriose moteriškumas išryškinamas taip atvirai, kad net da­rosi nejauku? Atsakymas aiškus – filologai! Kartais atrodo, jog rašome tas knygas patys sau – kad nebūtų nuobodu, kad turėtume ką veikti. Ir kad studentams būtų ką aptarinėti per seminarus. Juk tos filologiškai korektiškos knygos šaukte šaukia: „Broliai ir seserys, imkit mane ir cituokit!“

Šiais samprotavimais tikrai neno­riu pasakyti, kad B. Jonuškaitė yra prasta rašytoja. Anaiptol. Jos knygos visada laukiamos, kelia susidomėjimą. Tik reikėtų patikslinti: B. Jonuškaitės tekstai ypač masina filologus. Pažvel­kime kad ir į apsakymą „Gaisras“. Jame dvi pagrindinės temos: meilė šeimai ir meilė grožiui. Antai jaunas vaikis, užkopęs naktinio budėjimo Vilkynės bokšte, negali atsispirti grožiui: „Vieną naktį šito gražumo buvo per daug, – vaikis nebepajėgė ilgiau tverti“ (p. 35). Susikaupusią energiją būtina išlieti; ko gero, tai universali roman­tikų ir po jų buvusių menininkų kūry­bos esmę išreiškianti metafora. Šis ap­sakymas vidine struktūra primena antikines tragedijas – jame yra mįslė, užuomina ir veikėjo atpažinimas. Pa­aiškėja, kad romantiškasis budėtojas – prasigėrusio dievdirbio ir Agotukės sū­nus. Beje, šis tekstas – vienas stipriau­sių rinkinyje. Panoraminiai vaizdai jungiami su detaliais aprašymais, šio­je perspektyvoje neryškiai, plonytė­mis, lyg išblukusiomis linijomis ryški­nami veikėjų santykiai, jų paveikslai. Taigi apsakyme esama romantizmo bruožų: menininko kaip nesuprasto ir atstumtojo vaizdinys, apstu mitinių ir simbolinių įvaizdžių – drožinėtos šventųjų stovylėlės, bokštas, kuris aiškiai atlieka archetipinę žemės ir dangaus, realiojo ir idealiojo, regimojo ir trans­cendentinio pasaulių jungties funkci­ją. Tekste svarbi kiekviena detalė, skaitant jis atrodo tirštas, sodrus.

Kitas stiprus apsakymas – „Lokio seilė“, savita forma (pasakojimas pa­sakojime) vaizduojantis neįprastą mo­ters ir lokio meilę. Tačiau šiam tekstui nekliudo poetiška kalbėsena, jame atsiskleidžia stipriosios B. Jonuškaitės kaip prozininkės savybės. Atsisakyta tos kartais į akis pernelyg krintančios (kaip kad apsakyme „Vandens posti­lė“) publicistikos – tekstas egzistuoja saugioje meninėje erdvėje, o vis dėlto yra aktualus. Keliami amžinieji klausimai: kuo skiriasi žmogus nuo žvė­ries? Kas yra meilė – aistra, susikalbėjimas, supratimas, atjauta? Ar netupi kiekviename iš mūsų lokys, o kiekviename lokyje – žmogus? Apsa­kymas „Lokio seilė“ verčia skaitytoją labai įprastą ir kasdienę situaciją – pokalbį kelionės metu – pamatyti nau­jai ir netikėtai, pajusti ilgesingą geismą ir gal net patirti šiokį tokį katarsį.

Apsakymas „Dangaus dekoltė“ galė­tų būti vadinamas magiškojo realizmo pavyzdžiu. Jis labai būdingas šiam rin­kiniui, bet stipriesiems apsakymams nepriskirtinas. Greta būtinosios mei­lės temos čia randame ir kitą B. Jo­nuškaitės kūrybai būdingą temą – emigraciją, labiausiai išplėtotą jos romane „Baltų užtrauktukų tango“ (2009), bet nesvetimą ir kai kuriems „Rugių lauko“ (1996) apsakymams. Šį kartą gilesnę prasmę įgauna pats pavadinimas, juolab kad kitoje teksto vietoje minima: „Dardėjo namo savo senuoju „Fordu“ dar labiau neapkęs­dami šios šalies, kurioje ir moterys, ir Dievas buvo paikas ir toks pat iš­tvirkęs kaip ir žmonės, o dangus užsi­sagstęs iki pasmakrės“ (p. 20). Dan­gaus dekoltė – tai asmeniškas ir švie­sus santykis su transcendencija, gelmė, kuri būtina kiekvienam jautriam žmogui. Matyt, tą šviesos ilgesį bro­liams įkūnijo jų mylimoji. O Kanadoje daug triukšmo ir kamšaties, todėl jie, ištikimi savo principams, užsidaro namuose, ieškodami ramybės ir steng­damiesi išlaikyti bent jau prisiminimą apie kažkur esančią anapusybę. Jų namas, rodos, niekada netvarkomas, ir daiktai čia gyvena savo gyvenimą – kaip Gabrielio Garcia’os Marquezo ro­manuose. Kartais koks nors šių namų daiktas tarsi atsiveria ir ima spindu­liuoti savo vidinę, nekasdien patiria­mą archetipinę prasmę. Tokie realybės „atsivėrimai“ būdingi B, Jonuškaitės prozai. Antai elementarus baldas iš provokuoja labai gražią ir nelauktą įžvalgą: „Supamoji kėdė kaip vėjas, kaip banga, kaip laikrodžio švytuoklė, kaip gyvenimas ir mirtis. Kūdikiai metai po metų sūpuojami vis rečiau, kad greičiau priprastų prie šio pa­saulio ir pamirštų aną, iš kurio atėjo, o seneliai patys sėdasi į supamąsias kė­des, trokšdami lengvesnio išėjimo Anapilin“ (p. 20). Mintis artima Maurice’o Maeterlincko tekstuose formuluojamai idėjai, kad vaikai ir seniai yra arti Anapusybės, todėl jaučia jos virpesius. Šiaip jau pakankamai menišką tekstą subanalina pabaiga – vienas iš senukų net atsisveikindamas ištaria „Dan­gaus dekoltė“, todėl tekste atsiranda keistas įvaizdžio perteklius.

Apskritai ši B. Jonuškaitės knyga yra įstrigusi kažkur tarp pertekliaus ir stokos. Pertekliaus, nes įvaizdžiai, metaforos ir poetizmai grūdasi ir lipa vieni ant kitų, kurdami literatūrinio chaoso (ar itin moteriškos sąmonės, pasak kritikų?) įspūdį. Stokos, nes dešimt trumpučių apsakymėlių nesu­auga į knygą taip, kad skaitant ją nugara bėgiotų tie „gerieji šiurpu­liukai“, kurie estetiškai jautriam žmo­gui patvirtina stipraus kūrinio faktą. Trūksta vieningos visumos, vidinės logikos, kuri nuosekliai rištų atskirus tekstus kaip tik tokia tvarka, kokia jie išdėlioti. Galbūt dėl to kaltas tekstų netolygumas: skirtumas tarp geresnių ir silpnesnių iš tikrųjų didelis. Kai kur skaitytoją gali atgrasyti pernelyg kri­tiškas pasakotojos požiūris į aplinką ir pernelyg silpna savasties refleksija. Taip samprotaudama rizikuoju būti nepopuliari, mat ką tik perskaičiau Neringos Mikalauskienės recenziją, kurioje recenzente teigia skaičiusi B. Jonuškaitę „keletą naktų iš eilės ir tik sau“. Deja, man tokia ištikimybe šiai knygai pasigirti sunku. B. Jonuš­kaitės „Kregždėlaiškio“ tekstai kur kas stipresni, nors temos labai panašios. Abortas, emigracija, kelionė, grįžimas namo, dramatiškas sienos kirtimas, žodžiu, visa tai, kas būdinga B. Jonuš­kaitės repertuarui, Tačiau susidaro įspūdis, kad naujoje knygoje nebepa­sakoma nieko naujo, tiesiog pasinau­dojama visais tais dalykais, kuriuos autorė atrado rašydama „Rugių lauką“ ar „Didžiąją salą“.

Štai kad ir pirmasis knygos apsa­kymas „Beribė erdvė“. Jis stiprus emo­ciniu krūviu. Bandoma remtis sąmo­nės srauto technika: moteris guli naktį kambaryje, išgirsta lojantį kaimynų šunį, prisimena, kad tai – nevaisinga kalė, tada prisimena savo pačios nesėkmingą gimdymą. Mintys krypsta į gyvenimo ir mirties dialektiką, sąmo­nė pasineria į egzistencinę tamsą, į tamsos ežerą, kabinasi net už eko­loginių temų, svarsto apie tuštybę ir kvailumą, vėl grįžtama prie savižvalgos, galop padaroma išvada: „Vadinasi, dar nenumiriau“ (p. 13). Apskritai teks­tas jautrus – pasakojama apie mirties ir meilės santykį, apie psichologinės traumos poveikį žmogui: „Nerimą ke­lia jausmas, kad kūnas išsiskaidęs į nesurenkamus gabalėlius, į visatos dulkeles ir visai nenori paklusti mano proto įsakymams“ (p. 12). Bet jame visko tarsi per daug, temų gausa tiesiog blaško (juo labiau, kad visiško fragmentiškumo ir sąmonės srauto trinariškumo nepasiekiama), o dėl ypač poetiško kalbėjimo ir tariamo iracio­nalumo kūrinio tragizmas kartais at­rodo perspaustas ir deklaratyvus. Sa­kau „tariamo“, nes struktūriška kalbos sistema tekstui savaime primeta ra­cionalumą ir logiką. Metafora pasitel­kiama kaip būdas nusakyti tai, kas ne­nusakoma. Kaip įmanoma racionaliai aprašyti liūdesį, kuris „nenori paklusti mano proto įsakymams“? Tada ir atsi­randa poreikis pasinerti į poetišką, metaforišką kalbą, bet čia, kaip jau minėta, turi atsirasti saiko jausmas.

Paskutinis apsakymas, knygai „su­teikęs“ pavadinimą ir motyvą viršelio iliustracijai, turėtų būti suvokiamas kaip visos knygos išvada. Jis dvelkia netekties skausmu, pasižymi jautru­mu paprastoms kasdienybės detalėms, kelia gražių minčių apie išorinių, gal net rutiniškų ritualų prasmę. Vyras kiekvieną rytą dvidešimt motų užsagsto sukneles savo moteriai, o mo­teris – marškinius savo vyrui. Po vyro mirties nebėra kam susagstyti sukne­lės, ir moteris išeina į gatvę netvar­kinga – ją sagsto praeivė, ir „jai nesise­ka“ (p. 97). Keistoka? Galbūt. Bet šiame apsakyme yra gelmė – juk svar­biausius gyvenimo dalykus iš tikrųjų įvertiname tik jiems pasibaigus, vyriškas ir moteriškas pasauliai tikrai skiriasi, daugelis moterų į savo vyrus žiūri kaip į amžinus paauglius, o švel­numas – svarbus dalykas šeimoje. Tos tiesos senos kaip pasaulis, koks nors ciniškai nusiteikęs žmogus pasakytų – nuvalkiotos, bet žavesio apsakyme yra. Ir čia susiduriame su klausimu – ko­kia būtų visos knygos išvada? Mintis, kad bet kokiai meilei lemta baigtis: jei ne savanoriškos skyrybos, tai „mirtis mus išskirs“? Lyg ir per paprasta, per kuklu rašytojai, kurios beveik kiekvie­na knyga yra pelniusi vieną ar kitą li­teratūrinę premiją.

Nemenkindama aiškios B. Jonuškaitės kūrinio vertės ir norėdama sąžiningai atlikti kritikės darbą, kons­tatuoju: tai tikrai nėra prasta knyga. Manau, kad kaip tik toks B. Jonuškai­tės pasakojimas yra radęs savo adre­satą. Ir vis dėlto pasigendu minties ir jausmo šviežumo, struktūrinio nuo­seklumo, pagaliau – noro kažką pa­pasakoti iš esmės, ne filologiškai. Susidaro įspūdis, kad kai kurie iš šių apsakymų – savotiškos jausmų talpyk­los, o ne gyvos istorijos. Tokia besiužetė proza lietuvių literatūroje da­rosi vyraujanti. Ne visada tai blogai, bet ne visada ir gerai. Norėtųsi, kad tokie talentingi žmonės, kokia yra B. Jonuškaitė, būtų bent viena koja toliau ar galva aukščiau literatūrinio gyvenimo kasdienybės, o ne išnyktų raštingų žmonių bendrijoje.

Birutė Jonuškaitė. „Širdies pavasaris, pavasario širdis“

2022 m. Nr. 5–6 / Tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, pravažiavus Rokantiškių kapines, yra Kalnų Progumos (lenkiškai Poręby Górańskie), buvusi tarpukario gyvenvietė („kolonija“), įsikūrusi maždaug 1925 metais iškirsto miško vietoje.

Olga Tokarczuk. Apie daimonioną ir kitas rašymo paskatas

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Šį tekstą rašytoja Olga Tokarczuk parašė 2014 metais, ruošdamasi creative writing dirbtuvėms su studentais Santa Magdalenos mieste. Versta iš knygos „Jautrusis pasakotojas“.

Birutė Jonuškaitė. Balandžio sapnas

2021 m. Nr. 4 / Balandis. Man – vienas sudėtingiausių mėnesių. Daug svarbių įvykių nutiko gyvenime kaip tik balandį. Lūžiai. Protu nesuvokiami sprendimai. Persikraustymai į kitus namus. Smegduobės ir ropštimasis iš jų.

Anna Maria Goławska. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Anna Maria Goławska gimė 1974 m. Parčeve, Lenkija. Studijavo lenkų filologiją Liublino Marijos Curie-Skłodowskos universitete.

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

2020 10 17 / Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.

Arvydas Valionis. Laikas kūrėjų biografijose

2020 m. Nr. 5–6 / Birutė Jonuškaitė. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 460 p. Knygos dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)

2018 m. Nr. 10 / Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti?