literatūros žurnalas

Arvydas Valionis. Laikas kūrėjų biografijose

2020 m. Nr. 5–6

Birutė Jonuškaitė. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 460 p. Knygos dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

„Ši knyga – tai kiekvieno pašnekovo savaip papasakota jo paties biografija, tai sugrįžimas į praeitį – trumpesnę ar ilgesnę – ir svarstymas: ką mes veikėme, ko ir kaip siekėme, ką pakeliui sutikome, kaip jautėmės, ko išmokome“ (p. 10), – taip Birutė Jonuškaitė pristato savo knygą „Laikas ir likimai“. Skaitytojams ir kultūros atminties fondui ji paskiria septyniolika susitikimų su lietuvių kūrėjais ir dvidešimt su lenkų rašytojais, kino meistrais, skulptore. Keturių šimtų šešiasdešimties puslapių knygoje susitinkame su visais tais, apie kuriuos autorė sako: „Kai mes buvome kartu.“ Pokalbių laikas – pirmieji du XXI amžiaus dešimtmečiai. Interviu žanrą paįvairina keli eseistiniai intarpai, neautoriniai lenkiškojo konteksto tekstų, pokalbių vertimai.

Kiekvieno kūrėjo biografija – išskirtinis atminties kelias nuo kūrybos ištakų link esminių klausimų: kas yra menininkas šiuolaikiniame pasaulyje, kokie jo estetiniai kriterijai ir jų atramos taškai, kokia vertybinė sistema, kaip kūryboje įprasminama šiuolaikinės visuomenės būtis. Jorge Luisas Borgesas primena, kad „praeitis nesunaikinama: anksčiau ar vėliau įvykiai sugrįžta“. Prisiminimuose tai ir nutinka: mes galime išgirsti „švelnų gyvenimo ir minties bruzdesį“ (Albert’as Camus). Pasak Kornelijaus Platelio, „kūrybą skatinanti emocinė sankloda žmoguje kristalizuojasi nuo pat kūdikystės“ (p. 188).

Abėcėlinė menininkų pristatymo tvarka skaitytoją kaskart verčia perjungti vis kitą intelektinės tonacijos pajautos registrą. Didžiumoje pokalbių raiškiai vyrauja biografiniai momentai. Pavyzdžiui, pokalbį gali inspiruoti rašytojos archyvuose rastas laiškas, primenantis trijų dešimtmečių pažintį su Gintare Adomaityte. Stebėdama išmintingą Vytauto Martinkaus laikyseną Rašytojų sąjungos valdybos posėdžiuose, B. Jonuškaitė atsiveria: „Jeigu kas nors manęs paklaustų, kas yra tarp mano pažįstamų tikras inteligentas, net nemirktelėjusi atsakyčiau: Vytautas Martinkus“ (p. 142). Kiekvienam pokalbiui pasirenkami konkrečiam menininkui būdingi kūrybos, vidinės patirties, visuomeninės veiklos akcentai.

Greta „grynakraujų“ plunksnos brolių lietuviškajame kūrėjų skyriuje šliejasi antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, dailininkai Antanas Kmieliauskas ir Elena Nona Zavadskienė, politologas Liudas Mažylis.

Lietuvių autoriams B. Jonuškaitė formuluoja gana plačius, detalius klausimus, atspindinčius ilgametę asmeninę pažintį, kūrėjo būseną, reikšmingiausias kūrybinio proceso detales arba tai, kas jau esti užkonservuota nutolstančiame laike. Štai pokalbyje su vertėja Irena Balčiūniene atsiveria neeilinė jos tėčio Ksavero Andrašiūno asmenybė – politikas, publicistas, šachmatininkas, dalyvavęs 1939 metų pasaulinėje šachmatų olimpiadoje Buenos Airėse, aprašytas prisiminimų knygoje „Gyvybės gambitas“. Didžiulis I. Balčiūnienės archyvas atveria pašaliečiams mažai žinomas vertėjos gyvenimo Vinco Mykolaičio-Putino šeimoje detales.

  1. Bradūnaitė-Aglinskienė, augusi dviejų kultūrų terpėje, prisimena emigrantų dalią, kaip išeivijoje buvo saugoma lietuviškoji tapatybė, kaip jos tėvelis poetas Kazys Bradūnas ir šeima bendravo su emigracijoje gyvenančiais kūrėjais Alfonsu Nyka-Niliūnu, Henriku Nagiu. Pasigirsta skaudžiai atvira pašnekovės pozicija dėl klestinčio nūdienos menkavertiškumo: „Tėvai, bręsdami Nepriklausomoj Lietuvoj, jautėsi esą labai reikalingi tautai <…> dabartiniai emigrantai neturi tokio atsakomybės jausmo“ (p. 45). Ir priduria, ko ji asmeniškai pasigenda doro sugyvenimo principais grindžiamoje visuomenėje: „Trūksta geresnio supratimo mūsų praeities, kad patys pajustume, jog mūsų pasirinktos vertybės ir elgesys paveiks ateinančių kartų likimą. Trūksta nuoširdaus pasididžiavimo tuo, kas sukurta mūsų protėvių ir mūsų kultūrininkų“ (p. 47).

Knygos autorės prisiminimų tekstą, skirtą jautraus žodžio meistrui Henrikui Algiui Čigriejui (1933–2016), pratęsia pokalbis su rašytojo dukra Egle. Atminty apkabinamas labai kuklus žmogus, kuriam „visada atrodė, kad menas turi jaudinti žmogų, veikti jo protą ir širdį, literatūra – ne girto ar nevispročio sapaliojimas, o žodžio menas“ (p. 70).

Kaip sekėsi bendrauti „ir vargt, ir verkt“ (Kristijonas Donelaitis) su verčiamu lietuvišku žodžiu, prisimena K. Donelaičio „Metų“, Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ vertėja į ispanų kalbą Carmen Caro Dugo, beveik du dešimtmečius dėstanti ispanų kalbą Vilniaus universitete.

„Skaitau kitų kalinių ir tremtinių prisiminimus. Ten per daug keršto. Man atrodo, kad taip yra, taip ir turi būti. Dabar kartais nesuprantu, kas dedasi. Tiek pasipūtėliškumo, garbėtroškos, neišmintingų emocijų, patirties nepadiktuotų sprendimų, mojavimų kumščiais prie tribūnų. Niekuomet negalėčiau taip gyventi <…>. Lageryje atsidūrę žmonės tikrai labiau suprato ir užjautė vieni kitus“ (p. 99), – tvirtina dvidešimt metų rašyto romano „Sustiprinto režimo barakas“ autorius Vladas Kalvaitis (1929–2018), užgrūdintas tremties ir kalėjimų golgotos. Šį talentą B. Jonuškaitė prakalbino 2016 metais, kai rašytojas buvo apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Tarmių skambesys vis dažniau sklinda iš poezijos knygų. Aukštaitiškai sukurti Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščiai, pasak poetės, „atėjo su motinos pienu ir pirmuoju žodžiu“ (p. 105). Sieloje sulapojęs tarmiškas žodis jai yra brangiausia prigimtinė relikvija.

Aušrai Kaziliūnaitei artima eksperimento dvasia. Ji formuluoja tokią kūrybinę užduotį: „Minimaliu poetinių simbolių ir žodžių skaičiumi, minimalistine gramatine raiška siekiama išgauti kur kas didesnio jausmo, anapus žodžių tvyrančios būsenos pajautimą“ (p. 110). Ji tarsi pritaria Micheliui Foucault: „Intelektualo pareiga yra išlaikyti kritinę poziciją ir reaguoti į socialinius bei politinius procesus“ (p. 113).

Dailininkas iš sostinės Markučių A. Kmieliauskas (1932–2019) prakalbintas 2016-aisiais. Šį pokalbį B. Jonuškaitė labai brangina, nes knygos leidimo metu jį teko papildyti skaudžiais žodžiais: „<…> jau daugiau neturėsiu progos užeiti į jo namus Sibiro gatvėje“ (p. 125). Tai buvo kūrėjas, kuriam sovietmečio paniekos metais teko rinktis: pataikauti ar priešintis oficialiajai ideologijai. Tuomet jis atmetė abi pozicijas, „bet ir dabar aš nelabai tinkamas <…>. Esu balta varna ir gerai jaučiuosi“ (p. 123–124). Už Rainių kančių koplyčios freskas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, o kiti jo prisiminimą saugantys kūriniai, pavyzdžiui, skulptūros, stovi kapinėse, bažnyčių šventoriuose, miestų aikštėse, freskos puošia Vilniaus universiteto Rektorių posėdžių salę. Jo darbai žmonių bendravimui dovanoja dvasinę harmoniją: „Tapydamas žmogų, žiūriu į jį kaip didelį stebuklą“ (p. 124).

Abėcėlė sugretino Marytę Kontrimaitę ir Almą Lapinskienę, dvi kūrėjas, draugaujančias su kitų tautų literatūromis. Poetei M. Kontrimaitei tapo artimas ir gyvenime, ir kūryboje armėnų kultūros kontekstas. Autoritetinga baltarusistė A. Lapinskienė lietuvių skaitytoją supažindino su Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, talentingo poeto filosofo Alesio Razanavo kūryba.

Manding, pokalbis su V. Martinkumi yra vienas dalykiškiausių, turiningiausių, informatyviausių ir giliamintiškiausių šioje knygoje. Rašytojo atsakymus, kaip ir jo kūrybą, „valdo“ filosofinės nuostatos, minties gyvastis, imli, turininga frazė. Atsakymuose telpa ir V. Martinkaus kūrybinė laboratorija, ir vadovavimas Rašytojų sąjungai, ir pedagoginė veikla, ir kryžiaus keliai rengiant Autorių teisių, Kultūros rėmimo fondo, Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymų projektus.

  1. Mažylis – ne iš tikrosios menininkų gildijos, bet jis per vieną dieną tapo tautos didvyriu, kai Vokietijos diplomatiniame archyve surado Vasario 16-osios Aktą (knygos tekste, ko gero, kompiuteris savavališkai „užrašė“ ne tą datą (tai yra tekę patirti asmeniškai), kad Jurgis Šaulys vieną Akto egzempliorių įteikė Vokietijos atstovui 2018 metų vasario 16 dieną, o ne 1918-aisiais) (p. 177). Vis dėlto šis politologas neatsitiktinai įtrauktas į kūrėjų kompaniją – L. Mažylis prisipažino jaunystėje bandęs rašyti ir dabar tai bandantis daryti: pasirodė jo dokumentikos knyga „99 metai po įvykio“, veiksmo trileris „99 šimtosios“. Ir ateity – „ norėčiau mėgautis rašymu“ (p. 185).
  2. Platelis – taip pat vienas iš pirmosios dalies pokalbių dalyvių, jo kūrybinis kelias artimai siejamas su lenkų poezijos (Czesławo Miłoszo, Wisławos Szymborskos, Adomo Mickevičiaus ir kitų poetų) vertimais. Nuo 1990 metų gyvuoja jo sumanytas festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“ su Sigito Gedos įsteigta Jotvingių premija. K. Platelis daug metų vadovauja Lietuvos meno kūrėjų asociacijai, rūpinasi meno kūrėjų kasdienybe.

„Patys tikriausi išeina anksti. Lieka tylos tiltai“ (p. 207), gal todėl ir Stasys Stacevičius (1959–2012) liko nepakalbintas. Užtat rašytoja šiam Merkinės vienkiemio dainiui paskyrė skaudžiai jautrų esė „Baltas sukrešėjusios tylos spindesys“, kuriame iš praeities ataidi santūrus poeto balsas: „Sveikindavausi su akmeniu / tardavausi su pusnim / ir tylėdavau palei nuodėmklausį beržą“ (p. 204).

„Į filosofiją pasukau vedama prigimtinių paskatų“ (p. 224), išpažįsta filosofė, muzikologė, eseistė Daiva Tamošaitytė. Eruditę, užaugusią kultūros žmonių šeimoje, kolegos įvardijo „renesansine asmenybe“, kurią užvaldęs domėjimasis klasikine indų muzikos estetika ir filosofija. Gyvendama mąslioje Aurobindo filosofijos apsuptyje D. Tamošaitytė kūrybingai bendrauja su kitu pašaukimu – literatūra.

Lietuviškųjų kūrėjų portretų galeriją užbaigia dailininkė E. N. Zavadskienė, kurios gimtasis miestas Odesa. Knygos puslapiai pasakoja gana dramatišką jos išpažintį apie gyvenimo ir kūrybos peripetijas Lietuvoje, suartėjimą su mūsiške kultūra. Šiame kontekste iškart prisimenu kitą, irgi odesietę, rašytoją Kseniją Zastavskają, parašiusią du lietuviškos tematikos romanus „Meilės talismanas“ ir „Likimų labirintas“. Šių dviejų kūrėjų – dailininkės ir poetės, rašytojos – gyvenimus (viena jų – Lietuvoje, kita – Ukrainoje) ir kūrybą vienija meilė Nemuno krašto žmonėms ir kultūrai.

Lenkijos kūrėjų portretų galeriją pradeda Magdalena Abakanowicz (1930–2017, vėlgi kompiuteris įvėlė kitą mirties datą – 1917), kurios du kūriniai – didžiuliai kiaušinio formos rieduliai „Neatpažinto augimo erdvė“ ir „Burtininkas“ – eksponuojami vilniškiame Europos parke. Ši viena žymiausių modernaus meno atstovių kūrė savitus abakanus (pakabinamas skulptūras), jai „menas yra universalus pasakojimas apie žmogaus būseną“ (p. 251).

Literatūros kritikas Leszekas Bugajskis pristatomas jo paties tekstu „Lenkų literatūros piramidė“ apie savo šalies šiuolaikinę literatūrą  su šia globalios prasmės ištarme: „Autoriams trūksta drąsos bandyti kurti „panoraminius“ romanus – buitinius, šiuolaikinius, kurie paprastai sudaro pagrindinę sveikai besivystančios literatūros srovę <…> man jų rašyme trūksta platesnio žvilgsnio, bandymų aprėpti Visumą“ (p. 257).

Krzysztofas Czyżewskis, Seinuose veikiančios organizacijos „Paribys“ įkūrėjas, pristatomas paribio problematikos fragmentu iš jo knygos „Sugrįžimo linija“ ir pokalbiu „Esu mažųjų skaičių žmogus“. Šiam eseistui, kultūrininkui „paribys – tai tam tikra stichija, jį reikia pažinti iš arti. Jis negali paklusti arkadiškiems modeliams, iliuzijoms apie bekonfliktiškumą“ (p. 269).

Poetas, prozininkas, vertėjas Jacekas Dehnelis mums pažįstamas kaip lietuviškai išleistos knygos „Lialė“ autorius, pagrindinės vaikystės figūros prototipu pasirinkęs senelę: stiprią, valdingą, apdovanotą humoro jausmu, pasakotojos talentu.

Poetą Konstanty’ą Ildefonsą Gałczyńskį pristato jo dukra Kira, prisimenanti tėvo gyvenimą Vilniuje, jo gana konfliktišką santykį su Cz. Miłoszo „Pavergtu protu“, kuriame, pasak jos, apie K. I. Gałczyńskį „nėra nė vieno žodžio teisybės <…> egzistuoja faktai ir aš turiu dėl jų išsakyti savo poziciją“ (p. 291–292).

Cz. Miłoszo temą pratęsia buvusi asmeninė poeto sekretorė Renata Gorczyńska.

Literatūros istorikė ir kritikė Maria Janion pokoloninio mentalumo apraiškas apmąsto per lenkiškąją tapatybę: „<…> man tokiu užslėptu dalyku pasirodė esąs slaviškumas, seniai pašalintas iš Vakarų „didžiosios istorijos pasakojimo“ (p. 305).

Pažintis su romano „Mėšlas“ autoriumi speleologu Wojciechu Kuczoku atskleidžia šios knygos, pelniusios prestižiškiausią literatūrinę lenkų premiją, fikcinę problematiką: „Dūstu nuo realizmo, mėginu išsiveržti iš griežtų logikos ir tikrovės rėmų“ (p. 321).

Lenkijos instituto Vilniuje direktoriui Marcinui Łapczyńskiui Lietuvos sostinė yra daugiakultūris miestas su išskirtiniu istoriniu paveldu ir dvidešimt trejus metus kūrybingai veikiančiu institutu.

Juodojo humoro kūrėjui Marekui Ławrynowicziui, kilusiam iš Vilniaus, vidinė būtinybė padiktavo knygą „Velnias varpinėje“ su „vilniukų“ istorijomis; jų išradingas pasakojimas sužavėjo vokiečius.

Rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas Antonis Libera svarsto, kas yra šiuolaikinis rašytojas nūdienos pasaulyje. Ir vienas jo apibrėžimų: „Šiuolaikinę kultūrą, regis, valdo dvi pagrindinės jėgos: pelno siekimas ir naujovių siekimas <…> laikai, kai iš rašytojo laukiama pranašysčių ar pamokymų, praėjo negrįžtamai <…>. Mano vaidmuo yra tarsi specialaus komentatoriaus ir agitatoriaus politikos, socialinių santykių, religijos, papročių ir kitais klausimais“ (p. 339).

Pokalbis su prozininku, dramaturgu Wiesławu Myśliwskiu sukasi apie kalbą ir jo autobiografinį romaną „Akiratis“: „Autobiografiniai motyvai man tik suteikia impulsą sukurti ką nors, o ne atkurti ką nors“ (p. 346).

Eustachy’us Rylskis pristatomas kaip literatūros ir teatro žmogus, kuriam būdinga dvidešimties metų tylėjimo periodai, nes šiai asmenybei laikinumas „jau seniai buvo ne tiek literatūrinė, kiek asmeninė problema“ (p. 350).

  1. Jonuškaitė pagal lenkų spaudą kuria Nobelio literatūros premijos laureatės Wisławos Szymborskos portretą.

Greta jos – 2018 metų nobelistė Olga Tokarczuk, kritikų įvardijama kaip „žinių ir rašymo meistriškumo, filosofinės gelmės ir pasakojimo meno fenomenas“ (p. 376), kuriai „literatūra yra žmogaus patirčių paraštė, bet labai svarbi paraštė“ (p. 387). Džiugu, kad turime galimybę lietuviškai skaityti jos romanus „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“, „Bėgūnai“, netrukus pasirodys ir knygos „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ vertimas.

„Naujosios kartos“ poetui Jakubui Winiarskiui „poezija yra tobuliausias kalbos vartojimo būdas“ (p. 391), jis kviečia: „Rašyk taip, kad tekstas neplauktų per skaitytojo smegenis <…> tegul jį pažadina ir sukrečia“ (p. 405).

Literatūrologo Bogusławo Wróblewskio įkurtas leidinys „Akcent“ užsiima kaimyninių Vidurio ir Rytų Europos šalių kultūrų koegzistencija, kultūrinio paribio problemų analize pagal tris besiribojančių kultūrų saviveikos modelius – konfrontaciją, difuziją ir sinergiją.

Naujosios bangos poetas Adamas Zagajewskis poezijoje ieško ekstazės akimirkų, skepticizmo prieštaros, nes tokį ekstatišką toną diktuoja jo prigimtis.

Lenkų menininkų portretų galeriją užbaigia italų kilmės režisierius Krzysztofas Zanussi. Pasaulinę šlovę pelnę režisuoti filmai jam suteikė „moralinio nerimo“ kino autoriteto vardą. Į šios šeimos kasdienybę nukelia jo žmonos Elžbietos Zanussi įspūdžiai.

Birutės Jonuškaitės surinktų kūrėjų portretų tematinė įvairovė skleidžia mums nemažai autentiškos pirmapradės informacijos – biografinių faktų, literatūrinių kontaktų duomenų, darbo slapčių. Lenkiškoje dalyje beveik visi menininkai vienaip ar kitaip turėjo prigimtinių, kūrybinių sąsajų su Lietuva, jos kultūra. Labai įvairus pokalbiuose ištarto / parašyto žodžio intelektinis skrydis.

Tai tik keli išskirtinesni pastebėjimai apie mūsų lektūros kasdienybėn atėjusius pažįstamus ir mažiau žinomus kūrėjus bei laiką, brandinusį šių asmenybių laikysenos autentiškumą.

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

Nora Ikstena. Du apsakymai

2019 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Latvių prozininkės Noros Ikstenos (g. 1969) kūrybinį kelią ženklina šešiolika knygų, jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, estų, lietuvių, danų, švedų ir kitas kalbas.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)

2018 m. Nr. 10 / Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti?

Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas

2018 m. Nr. 8–9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.

Bet širdy ši žemė ne svetimšalė. Iš šiuolaikinės latvių poezijos

2018 m. Nr. 2 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / XX a. viduryje Janio Rainio kūrybos vertimų leidyba atvėrė kelius kaimynų poetiniam žodžiui link Lietuvos. Tuo metu kūrybingai dirbo vertėjai…

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Antoni Libera. Kas yra šiuolaikinis rašytojas nūdienos pasaulyje?

2017 m. Nr. 8–9 / Europos kultūros emancipacija prasidėjo Renesanso epochoje. Iš pradžių ji nežymiai tolo nuo sacrum sferos, bet pamažu ėmė vis labiau atsiriboti nuo religinių doktrinų turinio…

„Mano likimas – Lietuva“

2017 m. Nr. 8–9 / Poetą, vertėją, dramaturgą Georgijų Jefremovą kalbina Arvydas Valionis / Pretekstas šiam interviu – 2017 m. išleistas Georgijaus Jefremovo poezijos, prozos, dramaturgijos…