literatūros žurnalas

Virginija Cibarauskė. Lietuvių literatūra XXI amžiuje: ar turime ką pasiūlyti pasauliui?

2016 m. Nr. 7

Šių metų balandžio 15 d. vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime buvau pakviesta pasidalyti mintimis apie tai, ar šiandieninė lietuvių literatūra turi ką pasiūlyti pasauliui. Entuziastingai kvietimą priėmusi ir pradėjusi mąstyti, kaip galėčiau atsakyti į šį aktualų klausimą, galų gale suirzau – vienareikšmio atsakymo nebuvo. Tačiau užpuolė įvairiausi kiti klausimai: ar turėtume siūlyti tai, kas aktualu mums patiems, ar atsižvelgti į konkrečias knygų rinkas? Kas šiandien sprendžia, ką ir kam siūlyti – kritikai, rašytojai, leidėjai? Jei iki šiol pasaulio sudominti nepavyko, gal yra kokia nors priežastis, pavyzdžiui, mūsų prozos lyriškumas, poezijos kontekstualumas ar panašiai? Jei taip – ar turėtume šias priežastis šalinti atsižvelgdami į pasaulinės rinkos poreikius?

Po kelių dienų vėl grįžusi prie pranešimo supratau, kad mano susierzinimo šaltinis – klausimo formuluotė. Joje konstruojama opozicija tarp lietuvių ir pasaulinės literatūrų, suponuojant, kad mes nedalyvaujame pasaulio literatūros procese ir turime rasti būdą, kaip jame dalyvauti. Nors studijų metais mums, lietuvių filologėms ir filologams, buvo diegiamas įprotis savo kultūrą apsibrėžti panašaus pobūdžio opozicijomis, leidžiančiomis išryškinti mūsų savastį ir išskirtinumą, man visuomet buvo įdomiau apie lietuvių literatūrą mąstyti ne kaip apie atskirą monadą, o kaip apie pasaulinės literatūros dalį – tegul ir periferinę.

Suvokiant lietuvių literatūrą kaip monadą, esminės tampa mūsų išskirtinumo paieškos ir šio išskirtinumo eksploatavimas (klausime suponuojamas „ko nors siūlymas pasauliui“), tarsi egzistuotų kokios nors išimtinai MŪSŲ literatūros vertybės, ypatybės, MŪSŲ prigimtinė kultūra ir panašiai. Tuo tarpu mąstydami apie lietuvių literatūrą kaip pasaulinės literatūros dalį, neišvengiame klausimo, kiek mūsų kultūra, literatūra yra veikiama pasaulinių procesų ir kiek patys šiems procesams darome įtakos, o gal tik savotiškai atliepiame. Be abejo, tokia formuluotė pavojinga, nes galime prieiti prie išvados, jog mūsų savastis iš tiesų nėra visai „mūsų“, tokia gryna, lokali ir autentiška.

Ypač šiandien, t. y. XXI amžiuje, tarp mūsų ir pasaulio aptinkame daugiau sąveikų ir koreliacijų nei ribų ir skirtumų. Nebegyvename už geležinės uždangos, jau nesame getas ar egzotiška buvusios Sovietų Sąjungos dalis. Norime to ar ne, egzistuojame informacinėje visuomenėje ir nesame atskirti net kalba: šiandien ne tik skaitome daug verstinės literatūros, bet daugelis laisvai kalbame bent keliomis užsienio kalbomis, keliaujame, esame atviri pasauliui ir jo įtakoms. O kadangi literatūros, apie mūsų dabarties situaciją kalbančios tik taip, kaip gali literatūra, neatsiesi nuo pasaulyje vykstančių procesų, neabejotinai kinta ir ji.

Kiek mums šiandien svarbi lietuvių literatūros klasika, kiek ji atliepia, formuoja mūsų šiandieninę tapatybę? Gal, perfrazuojant kultūros atminties tyrėją Aleidą Assmann, mūsų klasika tėra apdulkėjęs svarbių, tačiau kultūrinėje apykaitoje aktyviai nebefunkcionuojančių tekstų, pasaulio modelių archyvas, lankomas tik jam pasišventusių tarnų archyvarų? Jauniausieji prozininkai tarp didžiausių autoritetų mini gal kiek pasenusius, tačiau pasaulio, ne lietuvių klasikus. Jiems įkvėpimo šaltiniai – ne Žemaitė, Jonas Biliūnas ar Bronius Radzevičius, o Jackas Kerouacas, Umberto’as Eco’as, Julio’as Cortazaras, Charlesas Bukowskis.

Kontempliatyvią, lyrišką prozą populiarumu lenkia mūsų kontekste palyginti naujas nuotykinio-istorinio romano žanras. Kristinos Sabaliauskaitės trilogija „Silva rerum“, Andriaus Tapino „Vilko valanda“ – reprezentatyviausi pavyzdžiai, kaip vadinamasis lietuviškasis substratas meistriškai perfiltruojamas per pasirinktų žanrų (istorinio-nuotykinio romano, steampunko) filtrus, tokiu būdu lietuvių kultūros atmintis, istoriniai faktai ir personalijos tampa bet kuriame kontekste lengvai atpažįstamais kultūriniais tipais ir topais.

Jaunosios kartos poetai rašo vis mažiau vadinamosios lyrikos ar tiesiog ornamentuotos poezijos. Vertinamiausių, apdovanojimų pelniusių poetų ir poečių eilėraščiai labiau primena eiles proza, kad ir Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“ ar Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“. Ir visai nesvarbu, ar autorių sąmoningai atsižvelgiama į tai, kad raizgias metaforas, fonikos figūras į svetimas kalbas išversti nelengva, o kartais ir neįmanoma, ar čia jau galime įžvelgti kintančio kultūrinio konteksto ir pasaulėjautos rezultatą.

Vargu ar galime tikėtis toliau lošti išskirtinumo ir nacionalinio autentiškumo korta. Ji neabejotinai galioja sovietų okupacijos periodo literatūrai, kuri perteikia specifines patirtis tremčių ir okupacijų nepatyrusioms šalims. Pavyzdžiui, didelio dėmesio sulaukęs į prancūzų kalbą išverstas Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ar į vokiečių kalbą išversti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai, kaip teko įsitikinti Lietuvių kultūros instituto organizuotame vertėjų seminare Kėdainiuose, pasauliui įdomūs ne tiek dėl savo meninių ypatybių (nors R. Gavelio romaną prancūzai ir lygina su Franzo Kafkos proza), o visų pirma kaip tekstai, atskleidžiantys traumines, unikalias, kai kurioms to nepatyrusioms šalims net egzotiškas patirtis.

Šiuo atžvilgiu XXI a. pradžia gali būti laikoma riba, prie kurios lietuvių literatūra, jos kritika ir literatūrologija panyra į tapatybės krizę: įpratę galvoti apie mus ir kitus tampame tokio požiūrio įkaitais ir atsiduriame aklavietėje, nes tarsi savaime suprantamos opozicijos nieko nepaaiškina, o greičiau kliudo atsakyti į svarbius klausimus. XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais kritikų pranašautas ir su apokalipse lygintas galutinis lietuvių literatūros supostmodernėjimas neįvyko, tačiau nebegalime grįžti nei prie žemdirbiškų ar prarastojo kaimo temų, nei prie tyliojo modernizmo estetikos. Ir nors akademinių tyrimų centru vis dar laikome XX amžiaus pradžios lietuvių literatūrą, tarptautinių konferencijų patirtis rodo, kad ši lietuvių literatūros dalis pasaulinę akademinę publiką sudominti gali tik atliepdama tam tikras visuotines tendencijas.

Kitas svarbus aspektas – kintantis literatūros vaidmuo ir pasikeitusi rašytojo funkcija mūsų visuomenėje. Sovietų okupacijos metais literatūra buvo vienintelė terpė, kurioje galėjome netiesiogiai, pasitelkę Ezopo kalbą ir kitas priemones, kalbėti visuomeniškai ir politiškai svarbiomis temomis. Mano nuomone, net pats rašymo lietuvių kalba faktas buvo šiokia tokia rezistencija. Bet ar to iš literatūros tikimės ir dabar? Ar tokia literatūra galėtų sudominti kitos kultūrinės terpės XXI a. skaitytoją?

O gal mums tikrai užtenka savęs pačių, savo tradicijų, kultūros? Neseniai teko skaityti poeto Rimvydo Stankevičiaus interviu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi*, kuris perspėja, kad šiuo metu nebegyvename savo gyvenimo, o darome tai, ką mums diktuoja Europa, – Europos Sąjunga prilyginama Sovietų Sąjungai. Kaip siekiamybę R. Stankevičius pateikia Maironio, kuris savo poezija abejinguose individuose pažadino patriotizmą, pavyzdį. Tai gal mums pasaulio pripažinimo visai nereikia? Gal svarstydami apie tai, ką galėtume ar turėtume pasauliui pasiūlyti, išduodame savo prigimtį ir tautines vertybes?

Pasiūliusi apie tai pasidalyti mintimis Rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams, nesulaukiau beveik jokios reakcijos. Rašytojai mieliau diskutavo klausimu „Ką daryti, kad mūsų knygas pirktų užsienio leidyklos“. Minčių, kaip to pasiekti, būta įvairių. Pavyzdžiui, patarta knygų mugėse lietuvių leidykloms pirkti užsienio produkciją su sąlyga, kad užsienio leidėjai išleis bent vieną lietuvių autorių. Tačiau vienos mūsų leidyklos atstovė teigė, kad į tokius „grasinimus“ jie nekreipia dėmesio: lietuvių rinka per menka žuvis. Kitas svarbus klausimas: kas sprendžia, ką verta versti? Kadangi užsieniečiai mumis menkai domisi, nuskambėjo ir gana utopiška mintis „užsiauginti“ savų vertėjų, kurie verstų mūsų literatūrą į skirtingas kalbas. Išeitų, kad pasaulio pripažinimo, dėmesio ir šlovės dar ir kaip norima.

Deja, dažniausiai ne viską lemia mūsų norai, o užsienio leidyklų atstovai ir vertėjai. Bendravimo su vertėjais patirtis rodo, kad jų pasirinkimui didelę įtaką daro asmeninės pažintys su autoriais arba tiesiog jų pačių literatūrinis skonis. Todėl tai, kas mums patiems atrodo nebeįdomu, kitame kontekste gali pasirodyti nauja ir patrauklu. Vis dėlto didžiausio vertėjų ir užsienio leidyklų dėmesio sulaukia autoriai, kurie noriai dalyvauja tarptautiniuose seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse, patys verčia ir panašiai.

Taigi išvados abstrakčios: jei norime funkcionuoti pasaulinėje literatūros rinkoje, turime tapti jos dalimi ir priimti jos žaidimo taisykles, nes esame pernelyg maži ir nereikšmingi, kad galėtume diktuoti savąsias. Be abejo, tam reikia ir šiokio tokio nusižeminimo, ir vadybinių įgūdžių. Pasaulinė rinka į literatūrą žiūri kaip į prekę, o ne kaip į nacionalinių vertybių talpyklą ar savireprezentacijos priemonę. Žinoma, norėtųsi tikėti, kad ir mes sulauksime genijaus, kuris savo talento spinduliais į lietuvių literatūrą atkreips viso pasaulio dėmesį. Tačiau patirtis – iki šiol pasauliui nė vieno tokio genijaus taip ir nepasiūlėme – verčia rimtai suabejoti tokia galimybe. Taip pat ir tuo, kad pasauliui sąlygas kada nors diktuosime mes, ir viskas bus taip, kaip svajojame, – mus vers, pirks, mumis žavėsis, o mums užteks tik būti savimi.


* Nekrošius E. Mūsų kaltė tik ta, kad esame (interviu autorius Rimvydas Stankevičius) // Respublika. – 2016. – Kovo 26. Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/musu_kalte_tik_ta_kad_esame/

Gintaras Grajauskas: „Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti“

2021 m. Nr. 2 / Poetą, eseistą, dramaturgą Gintarą Grajauską kalbina Virginija Cibarauskė / Šiandieniniame lietuvių literatūros lauke poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas neabejotinai užima gyvojo klasiko poziciją. Tai patvirtina ir viena po kitos…

Virginija Cibarauskė. Eilėraščiai, peržengiantys ribas

2019 m. Nr. 2 / Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5–6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Virginija Cibarauskė. Buksuojanti esė mašina

2017 m. Nr. 7 / Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

Virginija Cibarauskė. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

Virginija Cibarauskė. Naujai senas Sigito Parulskio romanas: vyro-kūrėjo kančia ir postmodernizmas

2016 m. Nr. 5–6 / Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Virginija Cibarauskė. Nuobodžios paslaptys tapybiškam fone

2016 m. Nr. 2 / Birutė Jonuškaitė. Maranta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 356 p.

Virginija Cibarauskė. Į pasaulį besigręžianti proza

2015 m. Nr. 11 / Tomas Vaiseta. Paukščių miegas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 128 p.

Anne Sexton. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 7 / Vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė / Anne Sexton (1928–1974) – amerikiečių poetė, išpažintinės lyrikos atstovė, už rinkinį „Gyventi ar mirti“ 1967 m. apdovanota Pulitzerio premija.

Sylvia Plath. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė / Garsi amerikiečių poetė Sylvia Plath (1932–1963) daug vilčių teikiantį kūrybos kelią nutraukė savižudybe. 1982 m., beveik 20 metų po mirties, už rinkinį „Collected Poems“…