Virginija Cibarauskė. Buksuojanti esė mašina

2017 m. Nr. 7

Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

Poetės ir prozininkės Saros Poisson eilėraščių knygos „Pasienis“ (2006) skaitymo patirtį Neringa Mikalauskienė apibūdino kaip ilgą stovėjimą pasų patikros eilėje: „<…> driekiasi žodžių virtinės, sudarydamos klampius, tirštus vaizdų <…> sakinius, tačiau tai nereiškia, kad, pagaliau kirtęs užkardą, ką nors suprasi“ („Literatūra ir menas“, 2006 10 06, Nr. 3112). Šį apibūdinimą prisiminiau vos įpusėjusi skaityti pirmą „Grožio mašinos“ (2016) tekstą – vėlesni kūriniai jį tik patvirtino.

Anotacijoje S. Poisson tekstai apibūdinami kaip „peržengiantys žanrų ribas“: iš sapnų, atsiminimų, savivokos gijų supinti „uždari kūriniai“, kurie „neturi baigtinumo“, yra „atviri tekstai“. Tuo tarpu pati rašytoja, tarsi perfrazuodama chrestomatinį poetės Giedrės Kazlauskaitės „Meninų“ prisistatymą, tvirtina esanti „baikšti, neurotiška būtybė“, naujausioje knygoje bandanti „kalbėti apie savo baikštumą ir patirtis“. Kita vertus, knygos pavadinimas ir pirmojo viršelio atvarte pateikiama „grožio mašinos“ koncepcija tarsi dekonstruoja autobiografinį kontekstą („Rašytoja Sara Poisson yra vienas iš grožio mašinos kūrinių“), dėmesį kreipia į autoriaus mirties idėją, rašymo problematiką ir pan. Kitaip tariant, žadama, kad tekstai bus apie viską ir visaip, ir dar su literatūros teorijos – Umberto Eco „atviro kūrinio“, poststruktūralistų „autoriaus mirties“ sampratų – prieskoniu. Kad ir kaip būtų keista, toks „mišrus“ prisistatymas gana tiksliai nusako S. Poisson esė pobūdį – tai tirštas, dažnai nesuvaldytas vaizdinių, intertekstinių citatų, aliuzijų srautas, kuriame galima ir iš nuobodulio mirti, ir deimančiukų aptikti.

Gaila, tų deimančiukų – svarbiausiais iš jų vadinčiau gėdos ir išdidumo situacijas („Istorija“, „Mažas vyras“) – gana mažai. Jie užgožiami plepėjimo, vis tų pačių ar beveik tokių pačių istorijų „iš gyvenimo“. Monotonijos ir neišbaigtumo įspūdį dar labiau pabrėžia primityvios, šabloniškos sakinių, pastraipų konstrukcijos. Net nebandžiau skaičiuoti, kiek kartų pastraipa baigiama fraze „Juk, anot X“ – „Juk, anot Johno Cage’o, menas yra kriminalinis veiksmas“ (p. 76), „Juk, anot Cage’o, kad kas nors taptų šedevru…“ (p. 84), „Juk, pasak Johno Durhamo Petersono, tai, ko negalima išsakyti žodžiais…“ (p. 87), „Pasak Kristevos, maištas lydi“ (p. 104) ir t. t. Beje, visos frazės – iš vienos ir tos pačios esė „Literatūra, arba Pašvilpavimai“ antrojo trečdalio. Šis tekstas, kaip ir kai kurie kiti, tęsiasi beveik nepadoriai ilgai, o baigiamas tvirtinimu, kad „tekstas, arba žodis, yra viena iš priemonių įvardyti savo pažeidžiamumą“. Tarsi ir ne naujiena, ar ne? Todėl pasakotoja, kuri labai nenori būti banali, prisipažįsta, kaip jai, kaip ir „Kafkos pelei Jozefinai“, labiau imponuoja nesusikalbėjimas. Kūrinys baigiamas su visuomene susipriešinusio genijaus motyvu: „Tai, kad tiek prišvilpavau apie literatūrą <…> galbūt iš tiesų primena varganą mūsų padermės dalią mums priešiško pasaulio sumaištyje“ (p. 124).

Kas dėl to kaltas? Be abejo, kalta redaktorė Vaiva Račiūnaitė, patingėjusi ar tiesiog nesugebėjusi suvaldyti nei tekstų struktūros (visų pirma, išbraukti pasikartojančius, vienas kitą dubliuojančius fragmentus), nei stiliaus. Tarkime, esė „Kaimynai“ vos ne kas trečia pastraipa pradedama žodžiu „kaimynas“ ar kokiu nors jo vediniu – „kaimynė“, „kaimynystė“, „apie kaimynus“, „su kaimynais“… O kai šis žodis dar kelis ar net keliolika kartų pakartojamas pačioje pastraipoje, atrodo, kaimynystei galo nebus. Recepto, ką tokiu atveju daryti, nežinau, tačiau palikti taip, kaip yra, irgi negalima – nepagarba skaitytojui. Tiesa, anotacijoje po S. Poisson nuotrauka teigiama, kad, kaip rašo autorė, „mano tiesa negrynumas, netyrumas, neapibrėžtumas“. Tačiau kalbama, tikriausiai, apie kitokio pobūdžio netyrumą – kūniškas patirtis, literatūrines provokacijas ir pan. Abejoju, ar „netyras“ stilius buvo sąmoninga strategija. O jei buvo, tai net nenumanau, koks jos tikslas? Griauti „aukštosios“ literatūrinės kalbos sampratą pavojingai priartėjant prie neišradingos naujienų portalų sakinių struktūros?

Kaip ir kitų į metatekstualumą ir patirtinį rašymą apeliuojančių eseistų knygose, pavyzdžiui, Eugenijaus Ališankos „Empedoklio bate“ (2016), S. Poisson esė asociatyviai jungiamos skirtingiems kontekstams priklausančios situacijos: persipina vaikystė (vyrauja sovietmečio patirtys) ir dabartis, literatūra ir gyvenimiškieji kontekstai. Taigi galime kalbėti apie savotišką vadinamosios asociatyvinės esė tendenciją beatodairiškai dauginti kontekstus, dubliuoti situacijas ir taip plėsti tekstą iki begalybės. Tačiau koks viso to tikslas? Teorijos apie tekstus, dauginančius tekstus ir besidauginančius iš tekstų, įrodymas? Bet ji jau seniai įrodyta. O gal leidyklos tiesiog nenori leisti santūriai plonų knygų ir iš rašytojų reikalauja mažų mažiausiai dviejų šimtų puslapių? Bet kuriuo atveju, ši praktika skurdina, o ne turtina į struktūros heterogeniškumą linkusį esė žanrą.

Tokios struktūros kaip sąmoningo pasirinkimo konceptualus pateisinimas rinkinyje – tekstas „Grožio mašina“. Ši mašina – teksto kaip griežtai viduje organizuoto mechanizmo, kuris kuria grožio (teksto grožio ar savo nepriekaištingo veikimo grožio) įspūdį skaitytojui, metafora. Jos veikimo principas grindžiamas analogijomis: „Giminiškų ryšių dauginimas ir jų atpažinimas reiškė augantį pasaulio saugumą ir grožį. Panašumo ryšiais sutvirtintas pasaulis atrodė lengvai suvokiamas, patikimas“ (p. 165). Dar kiek pasvarsčius apie imitaciją kaip artėjimą prie Dievo kartojant jo atliktus pasaulio kūrimo veiksmus, teorija pagrindžiama praktiškai – situacijomis iš vaikystės, kada pasakotoja norėjo būti panaši į stalių Joną, paršelį ir kt.

Viskas tarsi teisinga, teoriškai pagrįsta ir praktiškai patvirtinta, tačiau iš kur tas nuobodulys? Nes S. Poisson esė grindžiamos ne giminiškų ryšių ar tiesiog panašumo tarp to, kas nutolę, ko sugretinimas suvokėją nustebintų, identifikavimu, o panašių, neretai beveik tapačių situacijų kartojimu. Tarkime, esė „Apie literatūrą“ sudaro monotoniški epizodai apie mokyklinių rašinių rašymą ir skaitymą, esė „Kaimynai“ – viena į kitą panašios kaimynystės situacijos. O tai sukelia ne grožio, bet strigimo, sukimosi aplink savo ašį efektą, primenantį N. Mikalauskienės minėtą stovėjimo pasienio poste patirtį.

Giminiškais, kitaip tariant, asociatyviniais ryšiais grindžiama struktūra, kurioje persipina kultūros ženklai, literatūros teorijos idėjos ir autobiografiniai faktai, – lietuvių eseistikoje jau klasikinė. Reprezentatyviausi autoriai – „Šiaurės Atėnams“ kadaise sistemingai rašę Giedra Radvilavičiūtė, Sigitas Parulskis, Alfonsas Andriuškevičius. Taigi, S. Poisson „grožio mašina“ konstruojama senais gerais principais. Be to, rašytoja intertekstines aliuzijas įterpia negrakščiai, tarsi mokykliškai atpasakodama, gana tiesmukai lygindama. Pavyzdžiui, rinkinį pradedančioje esė „Vilniaus poniabudė“ aliuzija į Vladimiro Nabokovo tekstą ir biografiją leidžia pasakotojai savo patirtis apibūdinti kaip panašias („iš jo memuarų galima išskaityti, kad 1922–1937 metais, Berlyno laikotarpiu, jis neužmezgė jokių artimesnių ryšių nė su vienu vokiečiu. Keistu būdu panašūs vaizdai Vilniuje supa ir mane“, p. 9–10). Tokiu būdu siekiama užmegzti giminiškus ryšius su rašytoju, tačiau iš tikrųjų S. Poisson tekste tai atrodo net kiek šventvagiškai. Ir visai ne todėl, kad intymius ryšius su V. Nabokovu knygoje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2013) jau buvo užmezgusi G. Radvilavičiūtės pasakotoja. Tiesiog S. Poisson nei stiliaus grakštumu, nei pasakotojos asmenybės ekscentriškumu neprilygsta.

Silpniausi tie tekstai, kuriuos galima būtų priskirti rašymo apie rašymą tematikai – „Literatūra, arba Pašvilpavimai“, „Laikraščiai“, „Grožio mašina“. Viena vertus, pati tema lietuvių eseistikoje, nors ir nesinori šio žodžio vartoti, bet – itin nuvalkiota, taigi banali. Be to, literatūrinį kontekstą autorė inkorporuoja deklaratyviai, naudodama studentų rašto darbų frazes, tokias kaip „Pasak X…“. Tai neprideda nei naujų prasmių, nei intertekstinės žaismės. Nepateikiama nei jokia nauja, unikali rašymo koncepcija, tiesiog parafrazuojamos jau girdėtos ir skaitytos tiesos.

Dažnai neįtikina ir S. Poisson pasakotojos mizantropija, rašytojiškas pašaukimas ir juo grindžiamas išskirtinumas, kurį neva jaučia ir ji pati, ir aplinkiniai: „<…> iš daugybės žmogiškų veidų vėliau išskaitydavau man skirtą įvertinimą: svetimas“ (p. 242); „per vieną pirmųjų klasės susitikimų baigus mokyklą bendraklasis pasakė, kad buvau „visa galva aukščiau“ kitų. Neseniai beveik tais pačiais žodžiais šį vertinimą pakartojo dar vienas – anuometinis klasės seniūnas. Šiandien jų pasakymai man tereiškia vieną: prastą <…> tekstą <…>. Tiesiog jie neturi ir tikriausiai neturėjo žodžių mano svetimumui apibūdinti“ (p. 98). Rašytojiškas svetimumas akcentuojamas ir egzaltuojamas, tačiau iš tiesų jis gana stereotipiškas: „Rašymas nuplaudavo mano bėdas ir nelaimes. Parašiusi jausdavausi švaresnė, nusimetusi egzistencinę naštą, perleidusi ją tekstui, sukūrusi paralelinį gyvenimą“ (p. 92); „Rašydamas, kaip ir mylėdamas, išeini iš savęs, ir dėl to labai palengvėja“ (p. 93).

Esė „Seni veidai“ pasakotoja save identifikuoja kaip tą, kuri nemoka dėvėti kaukės. Jos veidas „išduoda kūdikio neįgudimą ir senio nuoilsį“ (p. 240). Šis romantinis topas, kad tikroji išmintis glūdi vaiko arba senio kvailume, todėl išminčiai – tai visuomenės atstumtieji, nepritapėliai, ironiškai plėtojamas ir „Kvailos moters kambaryje“. Pavadinimas – aliuzija į Virginios Woolf „Savą kambarį“, asmeninę erdvę, būtiną kiekvienai kūrėjai: „Privalėjau tapti kvaila moterimi su tikra vyriška aistra vaisingiems atsiribojimams, obscesijoms“ (p. 246); „Galutinis proto ir protingumo tikslas yra ne kas kita, o kvailystė, kuri nepaprastai panaši į šventuosiuose raštuose aprašytą rojų ar išminčiams skirtas planetas“ (p. 250). Tačiau pabaigoje tekstas tarsi apverčiamas aukštyn galva – pasakotoja susitinka kitą kvailą moterį, savo veidrodinį atspindį, ir pasišlykšti šia „bobų pasaulio“ atstove. Mintis, kad „kvailas mano minties vingis ir gražus daiktas egzistuoja tam tikroje bendroje sistemoje“ (p. 251), nepasitvirtina, analogijas gaminančios grožio mašinos principas nesuveikia. Todėl atsiranda antroji, šablonus ir klišes įveikianti ir jau tikrą, o ne tariamą ironiją produkuojanti perspektyva.

Vis dėlto labiausiai vykę gėdos ir išdidumo tekstai – „Istorija“, „Mažas vyras“, taip pat ir paskiri epizodai šia tema. „Mažas vyras“ rinkinio kontekste stebina lakoniškumu: po nevaldomo žodžių srauto jis – tarsi gaivaus oro gurkšnis. Subtiliai kafkiška situacija tuo pat metu ir baugi, ir juokinga, be to, kafkiškumas čia – ne demonstratyvi nuoroda ar palyginimas. Kafkiškumas glūdi ir siužete, ir pasakojimo būde, kuriame ironiškas registras persipina su savotiškai transformuotais šventumo, sadizmo ir erotikos vaizdiniais: „<…> jūs sulaikote kvėpavimą, tarsi jums kas būtų šmaikščiai sukirtęs per begėdiškai blyškius plikus pakinklius. Tada išpučiate iš plaučių viską, ką esate įkvėpęs, ir dėl to nebegalite įkvėpti tiek, kiek įpratęs. <…> jaučiatės šiek tiek pridusęs ir svaigtelėjęs. Galbūt netgi kvaištelėjęs, nes vagono lempų atšvaitai lango stikle virš sėdinčio mažo vyro jums regisi nelyginant ore kabančių aureolių girlianda“ (p. 257).

Tuo tarpu „Istorijoje“ iš tiesų savotiškai išskirtinė paauglės mergaitės gėda ir išdidumas, šių jausmų ar būsenų paradoksalus didingumas ir komiškumas nusakomas vaizduojant racionaliu protu beveik nesuvokiamą, tačiau jausmiškai visiškai įtikinamą situaciją. Mergaitė simpatizuoja istorijos mokytojui, todėl stebi ir nuolat interpretuoja jo elgsenas. Be abejo, jos interpretacijos – visiškai subjektyvios, mokytoją ji regi kaip savo pačios alter ego, todėl įsivaizduodama, kad istoriko nesugebėjimas vesti pamokas yra sąmoninga pozicija, nusišalinimas, panieka mokyklai ir sistemai apskritai, ji nusprendžia jį palaikyti dar kategoriškiau nusišalindama, dar labiau paniekindama pamoką. Taigi paauglė nusprendžia pasislėpti po suolu ir ten išbūti visą pamoką. Iš pradžių nuoširdžiai tikėjusi savo poelgio išskirtinumu ir drąsa, ji greitai pradeda dvejoti, mergaitę apima savotiška klaustrofobija – būseną itin taikliai nusako augančio kūno įkalinimas senoje ankštoje mokyklinėje uniformoje, kuri, tupint po suolu, iš baimės ir gėdos greitai permirksta prakaitu – „neišsitekau savo suriestame kūne ir uniforminėje suknelėje. Mano sumanymas protestuoti tampant nematoma ar beveik nematoma darėsi per ankštas. Pylė prakaitas vien pagalvojus, kaip tokia susirietusi atrodau mokytojui, jei jis vis dėlto mane mato. Betgi mato ar nemato? Klausimas neturėjo atsakymo ir dėl to buvo tarytum per ankštas, betikslis kaip ir visas mano veiksmas“ (p. 63).

Intensyvų nejaukumo, gėdos jausmą kelia ir kiti fragmentai, kuriuose subjektės būsenos išsakomos per kūno, elgsenų konkretybes, tad neklusnūs plaukai, smunkančios pėdkelnės („Pėdkelnės, arba Devynių kilometrų svoris“, „Plaukai“) ar apleisti daržai („Vilniaus poniabudė“) Saros Poisson eseistikoje daug iškalbingesni ir literatūriškesni nei klasikų citatos.