literatūros žurnalas

Birutė Jonuškaitė. Nesilpstantis dialogo ilgesys

2006 m. Nr. 7

Kuo ilgiau gyvenu, tuo tvirčiau esu įsitikinus, kad vienas keisčiausių ir daugiausiai emocijų sukeliančių literatūros reiškinių Lietuvoje yra jau į pusamžį brendantis, vis platėjantis (geografijos ir laiko atžvilgiu), vis „strainesnis“ (idėjų ir temų atžvilgiu) Poezijos pavasaris. Kasmet tarsi kokiais moliuskais jis aplimpa įvairiausiomis nuomonėmis, būna „pašlovintas“, bet ir gerokai „aplotas“, daug kas smagiai iš jo pasityčioja, daug kas sako, jog „išsikvėpė, surambėjo, tapo neįdomus“, bet visoje Lietuvėlėje vykstančiuose skaitymuose vis tiek mielai dalyvauja. Taigi, perfrazuojant Algimantą Baltakį, tenka pripažinti, kad vieniems gal ir ne tiek, kitiems – gal ir ne taip, bet rūpi tas PP nors tu ką. Ir, ko gero, teisus L. J. sakydamas, kad „vis labiau blėsta skepticizmas svarstant Poezijos pavasario prasmingumą. Šalia visų paradinių ir rudimentinių jo bruožų yra pozityvių dalykų, laiduojančių permanentinį renginio rusenimą, – visų pirma kirbantis žmogaus prigimtyje saviraiškos ir dialogo ilgesys“ („Literatūra ir menas“, 2006 m. birželio 2 d., Nr. 22). Ar įsivaizduojate, kokia baisi skylė atsivertų tos pavasarinės poetų saviraiškos plotuose, kuo taptų nepasotintas ilgesys, jeigu Poezijos pavasaris imtų ir dingtų iš mūsų gyvenimo. Daug kam gegužė sutrumpėtų dviem savaitėm – kaip tik tiek laiko vyko šių metų 42-ojo Poezijos pavasario renginiai.

Jie prasidėjo gegužės 14 d. kvepiančiu ir žydinčiu atidarymu Vilniaus universiteto Botanikos sode. Tarp tulpių poetai šlovino „pavasarį – kaip amžiną gimimą“. Eilių prisilesiojusi Poezijos pavasario paukštė kitą dieną pakilo virš sostinės ir panardžiusi tarp žalių balionėlių ėmė giedoti ant naujojo „Vagos“ leidyklos stogo. Nors aršus vėjas plaikstė eiles (mikrofonų padangėse nebuvo) ir vartė taures vyno, o lietus renginį gerokai apkrapijo, ant stogo prisirinko daug daugiau žmonių, negu kasmet sueidavo į „Poezijos pavasario“ almanacho palydėtuves. Kas atėjo pasižvalgyti po naująsias knygų namų „Vaga“ patalpas, kam parūpo į Seimą ar į stiklinius „pieštukus“ pažvelgti iš viršaus, bet daugelį turbūt suviliojo tas 2006-ųjų Dovilės Zelčiūtės ir Agnės Biliūnaitės sudarytas almanachas, kurio tema: „Šviesos imperatyvas, šviesos įtampa“. Šį kartą jis „baltas kaip sniegas, kaip vyšnios viršūnė, kaip balta. Su juodom kaip nuodėmės nuotraukom bei tos pačios spalvos raidėm, iš kurių turėtų susidėstyti eilėraščiai“ (K. Navakas. „Nemunas“, Nr. 22). Kad ir kaip tie eilėraščiai būtų sudėstyti ar patys susidėstę, vis tiek almanacho sudarytojas (-ja) gaus pylos, mat kasmet, anot to paties K. Navako, „visi ant jo (almanacho – aut. past.) niurna, padėtis iš tiesų mįslinga, tačiau veik niekas nesiryžta jos taisyti savu nemokamu pavyzdžiu. Manau, kad šį kartą pelnytai tradicinis savaitraščio „Nemunas“ prizas už įdomiausią debiutą Poezijos pavasario almanache skirtas moksleivei iš Biržų Aušrai Kaziliūnaitei.

Apie almanachą parašyta ne viena recenzija, taigi „galvojimų“ buvo ir yra visokių, bet fakto iš istorijos neišmesi: jis, neatskiriamas Poezijos pavasario palydovas, baltu savo viršeliu (o gal ir kai kuriais eilėraščiais) per visas penkiolika festivalio dienų švietė renginiuose (jų buvo per 90) – didelėse miestų aikštėse, parkuose, mokyklose, bibliotekose, mažose sodybose, netgi ant piliakalnių, prie ežerų ir upių. Net ir uoliausias poezijos rašytojas ar skaitytojas būtų neįstengęs jo pėdomis visur nukakti, nes vien Vilniuje buvo 35 Poezijos pavasario „stotys“, taigi kartais tą pačią dieną galėjai rinktis: ar eiti į Pedagoginį universitetą M. Buroko, A. A. Jonyno ir R. Šerelytės klausytis, ar patraukti į M. Romerio universitetą, kur poetai ne tik eilėraščius skaitė, bet ir savos kūrybos dainas dainavo, ar keliauti į Teatro, muzikos ir kino muziejų, kur aktorė Gražina Urbonaitė visą valandą skaitė Justino Marcinkevičiaus „Sieną“.

Išskirtinis šių metų bruožas – „žanrų“ įvairovė. Žinoma, pagrindinį festivalio karkasą sudarė tradiciniai eilėraščių skaitymai, paįvairinti dainuojamąja poezija (Rašytojų klube buvo atskiras studentų poezijos ir dainuojamosios poezijos vakaras „Sueiliuotas pavasaris“, jo prizu apdovanotas poetas Lukas Miknevičius). Kaip niekad anksčiau buvo lepinami jaunieji kūrėjai – jie ne tik skaitė savo eilėraščius (Rašytojų klube, Vilniaus mokytojų namuose, Vilniaus miesto Pilaitės miške bei pasklidę po visą Lietuvą), bet galėjo dalyvauti ir jaunųjų literatų dirbtuvėse „Rankraštis ir pirmoji knyga“ (moderatorė rašytoja Gintarė Adomaitytė), na ir, žinoma, išbandyti savo jėgas tradicinėse poetinėse „varžybose“ „Eilėraščiai per naktį“. Šių „varžybų“ nugalėtoja tapo Indrė Valantinaitė, neseniai išleidusi pirmąją poezijos knygą „Žuvim ir lelijom“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006), o moksleivių poezijos skaitymuose „Augame kartu su eilėraščiu“ geriausia buvo pripažinta ir Edmondo Kelmicko antikvariato prizą pelnė Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos vienuoliktokė Agnė Vasiliauskaitė.

Gaivūs, dar negirdėti vėjai supūtė festivalio dalyvius ir svečius po kino centro „Skalvija“ stogu. Čia buvo parodyti trys meniniai filmai apie Užupį, kitą dieną – Romo Lileikio filmas apie poetą Menkę Katzą „Anapus“, o smagiausias renginys – tarpdisciplininės kūrybos seansas „Eilėraščiai filmo juostoje“, pirmas toks Lietuvoje. Keturi poetai (Žilvinas Andriušis, Dainius Gintalas, Darius Pocevičius ir Julius Žėkas) ne šiaip sau žiūrėjo režisieriaus Aleksandro Sokurovo dokumentinius filmus „Elegija“ (1987) ir „Marija“ (1988), o prisitaisę ant galvų prožektorius ekspromtu kūrė eilėraščius, kuriuos po seanso tuojau pat ir perskaitė.

Daugiau teko padirbėti ir į festivalį atvykusiems svečiams iš užsienio. Paprastai juos išgirsdavome tik svečių vakaruose Užupio kavinėje, Europos parke ir baigiamajame vakare K. Sarbievijaus kiemelyje. Šiemet kelionę jiems teko pradėti nuo Vilniaus rotušėje vykusio priėmimo, kurio metu Vilniaus miesto mero prizu už eilėraščius sostinės tema knygoje „Žvirblių žiemavietė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005) buvo apdovanotas poetas A. Baltakis. Tą pačią dieną vyko įsimintino temperamento, su kaubojiška skrybėle po sostinę šokėjo žingsniu klajojančio ir vis kažką niūniuojančio prancūzų poeto Guy Goffette’o autorinis vakaras Rašytojų klubo salėje. Šio išraiškingojo kūrėjo dvasią vertėjas Vladas Braziūnas mėgino perteikti ir Prancūzų kultūros centre, kur eilėraščius taip pat skaitė Marcelijus Martinaitis bei Dainius Gintalas. Japonų poetas Ban’ya Natsuishi, linkęs migdyti klausytojus sava, lietuvių ir anglų kalbomis parašytais haiku, skaitė paskaitą Orientalistikos centre, o graikas Anastassis Vistonitis – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Norintys išgirsti simpatišką žilagalvį škotą Stewartą Conną dvi dienas rinkosi Britų taryboje – čia vyko jo autorinis vakaras bei paskaita „Literatūrinė Škotijos scena“. Amerikiečių poeto Christopherio Merrillio gerbėjai ėjo į Amerikos centre vykusį jo autorinį vakarą. Ypač daug klausytojų Orientalistikos centre sulaukė du mongolų poetai Ayurzana Gun-Aajavas ir Galsansukh’as Baantaras – jie įdomiai ir plačiai pristatė Mongolijos kultūrą. Autoriniams vakarams laiko neturėjo puiki bulgarų poetė Aksinia Michailova, neseniai Bulgarijoje išėjusios V. Braziūno poezijos rinkinio vertėja ir sudarytoja, kuri visą savo laisvalaikį skyrė susitikimams su mūsų rašytojais, nes ketina išleisti lietuvių poezijos antologiją bulgariškai.

Deja, vis mažiau į Poezijos pavasarį atvyksta mūsų išeivijos poetų. Šiemet „parskrido“ tik Vitalija Bogutaitė, Lidija Šimkutė, Aldona Veščiūnaitė ir Kęstutis Keblys. Kitus sulaikė kokios nors negalios ar rūpesčiai. Tačiau apskritai reikia džiaugtis, kad daugiau nei 225 poetai, literatūros kritikai, vertėjai, aktoriai-skaitovai, muzikai dalyvavo Poezijos pavasario renginiuose Vilniuje, 145 – važiavo į rajonus. O juose, kad ir kaip būtų keista, poetus vis dar pasitinka delegacijos (dažnai ir su muzika) prie miestų ir miestelių ribos, veda į „valdžios“ priėmimus, vaišina, myli, globoja ir… labai įdėmiai klausosi jų skaitomų eilėraščių. Žinoma, atvykėliams paskaito ir vietos kūrėjai savo sueiliuotą gyvenimą. Tokie smagūs poetiniai dialogai šiemet vyko Alytuje, Birštone, Elektrėnuose, Klaipėdoje, Nidoje, Rumšiškėse, taip pat Lazdijų, Šiaulių, Varėnos, Kėdainių, Šalčininkų, Telšių, Mažeikių, Biržų, Radviliškio, Kupiškio (beje, šiemet pirmą kartą buvo įteiktas Kupiškio rajono prizas už skaitomiausią šiuolaikinės lietuvių poezijos knygą per pastaruosius trejus metus – jį pelnė Juozas Erlickas už knygą „Aš moku augti“, Tyto alba, 2003), Rokiškio, Šakių, Vilkaviškio, Tauragės, Šilutės, Širvintų rajonuose ir lietuviškose salose Lenkijoje.

Kiekvienais metais pats akademiškiausias ir sunkiausiai įsiūbuojamas poezijos pavasario reginys būdavo tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija. Šiemet ji vyko ne Seimo, ne Vyriausybės rūmuose, kur įeinant tikrindavo pasus, bet po Rašytojų sąjungos stogu, Baltojoje salėje. Gal pasikeitusi aplinka darė įtaką, gal vykusi konferencijos tema – „Poezijos mados’2006“ – padėjo susirinkusiesiems visai smagiai pašnekėti ir pasišnekėti. Net ir tie, kurie buvo atsivežę (užsieniečiai) ar atsinešę (mūsiškiai) ilgus pranešimus, nepradėjo jų skaityti, bet pasistengė įsiklausyti į kitų išdėstytas mintis ir pateikti savo nuomonę. Labiausiai dėl to „kaltas“ diskusijos vadovo pareigų ėmęsis Liutauras Degėsys, ramiai ir aiškiai nubrėžęs temos ribas, kad šnekėtojams nekiltų pagunda šnekėt apie viską ir apie nieką.

Koks Poezijos pavasaris be apdovanojimų, be laurų vainiko? Net penkis kandidatus „taršė“ autoritetinga komisija spręsdama, kas taps 2006-ųjų Poezijos pavasario laureatu. Taigi kam skirti laurų vainiką? Valdemarui Kukului už rinkinį „Judas taipogi danguj“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005)? Tomui Venclovai už eilėraščių knygą „Sankirta“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005)? Vladui Braziūnui už rinkinį „Iš naminio audimo dainos“ („Krantai“, 2005)? Alfonsui Andriuškevičiui už poezijos knygą „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai“ („Apostrofa“) ar Gintautui Dabrišiui už eilėraščių rinkinį „Sviest akmenuką“ („Nemunas“, 2005)? Laimėjo G. Dabrišius. A. Andriuškevičius gavo Kauno radijo ir televizijos, V. Kukulas – dienraščio „Kauno diena“ prizą. 

Poezijos pavasario apdovanojimą už 2005-ųjų eseistiką pelnė Kęstutis Navakas („Gero gyvenimo kronikos“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005).

Galerijos „Arka“ prizu už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas buvo apdovanotas Klausas Berthelis už Eugenijaus Ališankos eilėraščių knygos „Iš neparašytų istorijų“ vertimą į vokiečių kalbą ir pastarųjų metų poezijos vertimus, paskelbtus Vokietijos žurnaluose „Sinn und Form“, „Die Horen“. Auksakalių gildijos „Meno niša“ prizą už užsienio poezijos vertimus į lietuvių kalbą pelnė Vladas Braziūnas. Vilkaviškio savivaldybės Salomėjos Nėries premija apdovanotas Jonas Kalinauskas už eilėraščių knygą „Sapnų liudininkas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005), o Maironio lietuvių literatūros muziejaus prizas už eilėraštį muziejaus tema atiteko poetui Jonui Liniauskui. Vilniaus miesto savivaldybė nepamiršo ir geriausio poezijos skaitovo – juo tapo ir prizą gavo Nacionalinio dramos teatro aktorius Andrius Bialobžeskis.

Arvydas Valionis. Laikas kūrėjų biografijose

2020 m. Nr. 5–6 / Birutė Jonuškaitė. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 460 p. Knygos dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)

2018 m. Nr. 10 / Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti?

Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas

2018 m. Nr. 8–9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Antoni Libera. Kas yra šiuolaikinis rašytojas nūdienos pasaulyje?

2017 m. Nr. 8–9 / Europos kultūros emancipacija prasidėjo Renesanso epochoje. Iš pradžių ji nežymiai tolo nuo sacrum sferos, bet pamažu ėmė vis labiau atsiriboti nuo religinių doktrinų turinio…

Birutė Jonuškaitė. Vasaros užrašų nuotrupos

2017 m. Nr. 8–9 / Lijo. Lyja. Lis, – pažada mergaitė iš ekrano. Įpratome. Susigyvenome su tuo, kad oras Lietuvoje žemina žmogaus orumą. Taip, regis, tvirtino Saulius Tomas Kondrotas, išvykdamas ten, kur saulės daugiau.

Bogusław Wróblewski. Įsiklausyti į pasaulio ritmą. Apie Hannos Krall kūrybą

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas…

Hanna Krall. Širdžių karalius ir vėl suka arklius

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Hanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko. Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“