literatūros žurnalas

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

2020 10 17

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė

Lenkų kultūros žurnalisto, knygų apžvalgininko Michało Nogaśio pokalbis su rašytoja Olga Tokarczuk lenkų dienraščio Gazeta Wyborcza portale publikuotas š. m. balandžio 11 d.

 


Michał Nogaś:
Kai kalbėjomės prieš pusantrų metų, tvirtinai, kad pasaulis privalės sustoti. Nes žmonės jau suprato, kad valanda trunka minutę, gyvename bėgdami, nemokame pažvelgti į save ir pasaulį per nuotolį. Sakei: „Kažkas turi įvykti.“

Olga Tokarczuk: Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį. Jau ilgai nieko dramatiško nevyko, todėl mūsų vaizduotė prisnūdo. Jeigu prieš neseniai buvusias Kalėdas prie mūsų stalo būtų prisėdusi Kasandra ir pasakiusi: „Po trijų mėnesių stovėsite eilėse atsitraukę vienas nuo kito per du metrus, dėvėsite kaukes, o daugelis iš jūsų užsidarys namuose“, niekas ja nebūtų patikėjęs. Mums pritrūko vaizduotės ir mes ginėme tolyn mintį, kad šis globalus, judrus, žmonių pilnas pasaulis negali visą begalybę veikti pagal senus dėsnius. Gal reikėtų lavinti vaizduotę taip, kaip laviname kūną per fizinius užsiėmimus?

Ar jau susigyvenai su mums visiems nauja užsidarymo, izoliacijos, priverstinės prastovos situacija?

Epidemija užklupo mane prieš pat seniai suplanuotą, ilgą susitikimų su skaitytojais turą. Keliauti turėjau daugiau kaip mėnesį ir namo grįžti tik prieš pat Velykas. Jau buvau susikrovusi lagaminą, kai sužinojau, kad reikia atšaukti susitikimus. Žinoma, ne iš karto visus; pati save apgaudinėjau, manydama, kad tai tik laikini trukdžiai. Mano leidėjas ispanas mane ramino, kad nieko baisaus nevyksta. Tačiau tarsi domino žaidime epidemijai plintant buvo išbrauktos likusios susitikimų vietos.

Tam tikra prasme nuo to man palengvėjo. Pastaruoju metu beveik nuolatos gyvenau pašėlusiu tempu, per daug visko vyko ir iš tikrųjų jaučiausi pavargusi. Esu įpratusi dirbti namuose; mano vyras juokiasi, kad gyvename nakvynei pritaikytame biure. Savaitę pailsėjau, skaičiau, o paskui kibau į darbą – truputį gaila, nes galėjau tą laiką praleisti kaip nors ypatingai, kaip vaikystėje, kai nebaudžiama leidau sau nuobodžiauti arba tiesiog viskam turėti kur kas daugiau laiko. Atrodo, kad jaučiu pareigą ką nors daryti.

Ar šis mums skirtas ir tebesitęsiantis laikas, kurio pabaigos niekas negali numatyti, kuo nors pravers?

Jeigu bandyčiau rasti kokią nors metaforą tam, ką dabar – nepriklausomai nuo geografinės platumos – patiriame, pasakyčiau, kad esame testuojami. Kažkas mus išbando. Nežinau, ar tai likimas, demonas, Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas. Bando labai įvairiose plotmėse. Sako: „Tikrinu!“ Individualiame lygmenyje atrandame savo seniai užmirštus poreikius – ramybę, vienatvę, atsiskyrimą, susimąstymą, nuobodulį. Sėdėdami užsidarę namuose galime įdėmiai pasižiūrėti į save ir savo ribas. Kur yra ta mūsų ištvermės riba, kiek galime pakelti, kur tas mūsų centras? Ar iš tikrųjų gyvenu savo gyvenimą? Ar tai vis dar aš, o gal tik man primesti internalizuoti ritualai ir visuotinės elgesio normos?

Šis laikas yra testas mums ir mūsų artimiesiems. Gali išaiškėti, kad, nepaisant skambių deklaracijų, šeima anaiptol nėra pati svarbiausia ir gražiausia, kad daugeliui yra nepakeliama matytis ir būti diena iš dienos, visą laiką namuose su mylimu asmeniu. Kad savi vaikai nervina. Kad darbas – tai užsiėmimas, kurį darai per prievartą ir kurio iš tikrųjų nekenti. Tikriausiai mūsų laukia daug tokių karčių atradimų. Esu tikra, kad šis ilgas, priverstinis užsidarymas jautriems, psichinių problemų turintiems žmonėms bus neįveikiamas. Prie to dar prisideda nerimas dėl atskirai gyvenančių artimųjų – pavyzdžiui, tėvų. Iš tikrųjų jie ir yra pagrindinės šitos izoliacijos aukos – dažnai vieniši, nuolatos jaučiantys užsikrėtimo grėsmę, silpni fiziškai ir bejėgiai technologijų pasaulyje.

Man skambino bičiulė, skundėsi, kad jai trūksta fizinio artumo, kieno nors balso, prisilietimo. Kad nuo to laiko, kai viena būna namuose, pasaulis jai tapo kažkoks nerealus. Įsivaizduoju, kas vyksta daugiabučiuose, daugiaaukščiuose, dangoraižiuose ir gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose gyvena kelių kartų šeimos ir daugybė mokyklinio amžiaus vaikų. Galvoju ir apie gydytojus, slaugytojas – ką jie išgyvena palikti likimo valiai pirmose fronto linijose, kaip jaučiasi siuntas nešiojantys paštininkai ir kurjeriai. Tikrai sunku su tuo viskuo susidoroti. Bet – neįtikėtina – žmonės vėl tapo vieni kitiems malonesni. Išėję pasivaikščioti su šunimis iš tolo vieni kitiems šypsosi. Ir šuo tapo vertingu bilietu į laisvę.

Tačiau matau ir protingus, mielus žmones, diena iš dienos vis labiau pasiduodančius netikėtoms pagundoms tapti vietos kasandromis, su pasimėgavimu platinančiomis blogas pranašystes, pačius baisiausius scenarijus. Svarstau, koks tai mechanizmas, iš kur tas apokalipsės poreikis. O gal tik pykstu ant jų, nes bijau, kad jie gali būti teisūs?

Turbūt dominuoja Polianos sindromas, kitaip tariant, polinkis šitoje situacijoje surasti kokias nors gerąsias puses. Privalau sėdėti namuose, bet turiu laiko skaityti, susitvarkyti. Negaliu išeiti į miestą? Bet pagaliau pabūsiu su šeima. Negaliu eiti į darbą? Padarysiu užsilikusius darbus iš namų ir dar ką nors nuveiksiu namams.

Bet šitas testas vyksta visuotiniu mastu.

Todėl jis padės sužinoti, kokia iš tikrųjų esame visuomenė. Ar mokame vieni kitus užjausti? Ar esame atsakingi už save ir kitus? Ar prisitaikome ir laikomės nustatytų taisyklių, kad ir to dviejų metrų atstumo gatvėje? Ar netrukus, kai prasidės krizė, būsime solidarūs, o gal solidarumas – tai tik plakatuose atsirandantis šūkis, kaip postulatas, nes mums labiausiai jo trūksta? Ar mes, visuomenė, sugebėsime pasipriešinti pašėlusiems valdžios sumanymams, ar eisime kaip avinai į rinkimus? O gal išsiųsime į frontą savo paštininkus? Mūsų akyse šį galbūt svarbiausią testą laiko ir valstybė su visomis savo institucijomis, ir greitai pamatysime, ko yra vertos valdžios kalbos. Kaip tik dabar sužinosime, ar valstybinės institucijos yra pajėgios, efektyviai veikiančios, ar turi kovos su virusu strategiją ir sugeba kūrybiškai susidoroti su krizine situacija. Ar jos iš viso įsivaizduoja, kaip atrodys tas naujas, pokrizinis gyvenimas? Manau, daugelis svarbių politikų bijo, kad gali nesusitvarkyti.

Lenkai visada turėjo problemų su savo valstybe, tiesa?

Daugybę amžių mūsų valstybė buvo įsibrovėlė arba okupantė. Į valstybę iki šiol žiūrima kaip į priespaudos mechanizmą, duoklės rinkėją, pernelyg ambicingų nevykėlių platformą. Mūsų politinė kultūra niekada neišugdė karta iš kartos perduodamos pagarbos valstybinėms institucijoms ir valdžiai. Taip pat ir patys valdantieji valstybę traktuoja kaip savo per rinkimus perimamą dvarą. K…, dabar mes! Ir visa taip pinasi. Į valstybę žiūrima ne kaip į saugumo, teisės, teisingumo ir tolerancijos garantą, o tik kaip į priespaudos aparatą. Tuo pačiu metu žmonės žvalgosi į šalis, mato, kaip tvarkosi kitos valstybės, ir vėl girdima tai, ką kažkur labai giliai savyje nešiojamės, – įsitikinimas, kad esame niekam tikę. Kad Vokietijos valstybė remia, kad Švedijos – padeda.

Atrodo, kad mūsų politinė klasė, o ypač valdantieji, susitelkę į kitas problemas…

O kaip norėčiau dar sulaukti per savo gyvenimą kokio nors valdžios asmens, kuriuo galėčiau pasitikėti, kurį galėčiau gerbti, kuris yra kompetentingas, turi ateities viziją. Toks, kuriam tikrai rūpi visų mūsų gerovė, o ne bet kokia kaina išlaikyti valdžią, netgi – kaip dabar, rinkimų proga – einant per lavonus. Svajoju apie piliečius gerbiančią, tolerantišką valdžią, gebančią atliepti skirtingus, dažnai prieštaraujančius poreikius. Žinau, tai skamba naiviai, bet naivumas ne visada yra kvailystė, kartais jis išreiškia kokį nors nujaučiamą, natūralų, idealų, akivaizdų dalyką. Esu labai pavargusi nuo esamos Lenkijos politikos. Nuo „žvejojimo drumzliname vandenyje“, nuo brovimosi su ironiška šypsenėle savanaudiškų tikslų link. Nuo mažyčių naktinių perversmų. Nuo begėdiško cinizmo.

Ir niekas nesugeba šių žaidimų sustabdyti.

Valdžia tapo tokia ciniška, kad jau nežinia, ką daryti. Labai ilgai valdžią ir jos ritualus praktikuojantys žmonės yra taip įvaldę makiavelišką mąstymą, kombinacijas, procentų skaičiavimą, kad tam tikru momentu praranda sąsajas su tikrove. Jų psichika kenčia, jų mąstymas iškreiptas, jiems žmonės liaujasi buvę gyvomis individualiomis būtybėmis, o tampa tik žaidimo pėstininkais. Atrodo, kad juos amžinai galima valdyti ir stumdyti. Ilgai valdžią turintys žmonės gyvena tik ta valdžia, jie neturi jokių kitų gyvenimo sričių, jie prapuola šioje beprotybėje. Prisimenu paranojos apimtą Enverą Hoxhą, kuris Adrijos pakrantėse kas keliasdešimt metrų statė bunkerius.

Kai kalbi apie testo laikymą, negalima pamiršti ir to, kad sužinosime, ar ir kokia esame bendruomenė.

Įsitikinsime, kokią visuomenę po 1989 metų pavyko mums sukurti. Solidarią ar priešingai – labai nevienodą, kurioje turtingiesiems prieinama mokama sveikatos apsauga, gyvenimas privačiuose Mozūrijos pensionuose, o vargšai gali valandų valandas stovėti eilėse prie gydytojų kabinetų, toliau vairuoti tramvajus arba dirbti prekybos centruose. Šis laikas bus taip pat testas nustatyti, kas mums yra svarbu ir vertinga. Mane labai sujaudino ir privertė susimąstyti žinia apie Vokietijos valstybės skirtas lėšas menininkams paremti – apie tai balandžio pradžioje labai išsamiai parašė Antekas Komasa-Łazarkiewiczius, apžvelgdamas savo paties finansinio parašiuto atvejį. Lenkijoje ilgą laiką iš viso apie tai nebuvo kalbama, dabar ministras žada 20 milijonų po epidemijos pabaigos, kitaip tariant, nežinia kada, o paskui dar 50 milijonų kaip rekompensaciją visai kultūrai. Tai labai mažai, kai šiuos skaičius sulygini su ką tik, prieš keletą savaičių, valstybinei televizijai skirtais milijardais zlotų. Kultūra mūsų valstybėje yra gėlelė kailinių atlape. Tuo tarpu nėra Lenkijoje stipresnės pramonės šakos už kultūrą. Tik dėl kultūros apskritai išliko tautinė tapatybė. Ne kasyklos ir žemės ūkis ją išlaikė. Tai tik dėl kultūros buvome matomi pasaulio žemėlapyje komunizmo laikais, mūsų filmai užkariaudavo viso pasaulio žiūrovų širdis, lenkų menininkai dalyvavo pasauliniame kultūros vyksme. Tik dėl kultūros sugebame kūrybiškai mąstyti ir būti išradingi.

Sakai „naujas mąstymas“, ką turi omenyje?

Kalbu apie mąstymą ta prasme, kad ne iki galo esame įsisąmoninę, kaip mus formuoja įvairios metaforos, kurias aklai vartojame svarstydami apie pasaulį. Prisimenu metaforą apie trumpą patalą, kuri funkcionuoja kaip akivaizdi. Nuolatos ją kartoja ekspertai televizijoje. Girdžiu, kad reikia remti, bet kad kam nors duotum, reikia iš kažko atimti, nes visiems pinigų neužteks. Tai viena iš dažniausiai politikų žaidimuose kartojamų pasakų, labai sumaniai supriešinanti įvairias žmonių grupes. Galvoju, ar iš tikrųjų taip yra. Ar toks mąstymas neblokuoja mūsų noro ir pastangų rasti kitus finansavimo būdus? Ir ar iš tikrųjų esame tokia neturtinga visuomenė? Juk – kiek prisimenu – Lenkija turi ambicijų greitai būti tarp 20 didžiausių pasaulio ekonomikų, o ir dabar jau užima maždaug 25 vietą. Vadinasi, žmonės, per kelis dešimtmečius besivydami Europą, gal tik įprato šitaip mąstyti?

Mąstyti kaip skurdesni.

Būtent. Atsimenu, kaip kitados kalbėjau su miške dirbančiais, medžio anglių gamyba užsiimančiais žmonėmis. Tai sunkus, ne itin gerai apmokamas darbas. Suodini, prisigėrę dūmų kvapo, nuolatos dūsavo: „Juk nieko nėra už ačiū, nieko nėra už ačiū.“ Jie kartojo šiuos žodžius kaip mantrą. Šventai tikėjo šia tiesa, nesuvokdami, kad tai visiškas melas, nes – kad ir koks keistas sutapimas – iš tikrųjų yra taip, kad kuo esi turtingesnis, tuo daugiau turi visko už ačiū.

Tokių mąstymo spąstų yra labai daug. Mano mėgstamiausias, su kuriuo nuolatos kovoju: „Negailėk rožių, kai dega miškai“, moko mus klaidingo pragmatizmo. Kalbėdama apie vaizduotės lavinimą, kaip tik tokius dalykus turėjau mintyje.

Ši metafora ypač dažnai suskamba kalbant apie gyvūnus, apie jų likimą. Juk visada yra svarbesnių dalykų – vaikai, badas, karai. Vyrauja idealistinė prielaida, kad kai susidorosime su tuo, kas „iš tikrųjų svarbu“, galėsime užsiimti gyvūnais.

Tačiau taip nevyksta, tai spąstai ir apgaulė, nes požiūrio į gyvūnus pasikeitimas yra fundamentali naujo mąstymo prielaida, savotiškas kelionės į naujus laikus pasas. Kai sakau „naujas“, turiu mintyje mūsų santykio su gyvūnais keitimąsi, pramoninės gyvulininkystės atsisakymą, medžioklinės beprotybės pasmerkimą, laukinių žvėrių persekiojimo draudimą. Žmogaus keisčiausias ir dramatiškiausias elgesys, anksčiau dar kažkaip „sutilpęs“ ekosistemoje, šiandien tapo nevaldomas, – nes mūsų yra neįtikėtinai daug ir mūsų apetitai išaugo, – ir tiesiog išsprogdino šią sistemą. Mokslininkai gana aiškiai nurodo bendrą daugelio tokių didžiųjų epidemijų kaip AIDS, Ebola , MERS, SARS šaltinį – žiaurų elgesį su gyvūnais. Koronavirusas pateko žmogui vadinamajame šlapiajame Azijos turguje. Kas yra matęs tokį turgų, tas jo nepamirš niekada gyvenime. Man tai vienas akivaizdžiausių žmogaus nuopuolio įrodymų – gyvūnai ten yra galabijami, kankinami, užmušinėjami pačiais žiauriausiais būdais. Turiu vilties, kad bendra pasaulio visuomenės nuomonė darys spaudimą ir įsakys uždaryti tą košmarišką biznį, ir ne tik Kinijoje, bet ir visoje Pietryčių Azijoje, nuo Indokinijos pusiasalio iki Indonezijos ir Filipinų. Manau, kad tai, kaip mes elgiamės su gyvūnais, yra kraupi metafora to, kaip apskritai elgiamės su šiuo pasauliu.

Matome aiškiai pavojingas globalizacijos pasekmes. Virusas pasklido po pasaulį per keliaujančius šimtus milijonų žmonių. Apie tą nepaliaujamą judėjimą, poreikį keisti vietą rašei „Nikę“ ir tarptautinį „Bookerį“ pelniusiuose „Bėgūnuose“.

Taip, rašiau. Būtina permąstyti iki šiol egzistavusią turizmo formulę – tai dar vienas „naujas“ iššūkis. Tikrovė kas kiek laiko pati prirašo naujus „Bėgūnų“ skyrius, o šiuo metu kuria kažkokią dramatišką pabaigą. Šiandien šią knygą galima skaityti kaip buvusio pasaulio romaną. Nes kad ir kaip optimistiškai baigtųsi šių dienų situacija, turbūt jau negrįšime prie tokios keliavimo formos, kokia buvo prieš epidemiją. Turizmas šiandien tapo Žemei prakeiksmu. Kažkada buvau Meksikoje, Kankuno miestelyje – dideliame viešbučių komplekse ant vandenyno kranto. Tai dar kitokia pragaro atmaina, irgi baisi. Žmonės uždaryti vadinamuosiuose sektoriuose, sugrupuoti milžiniškuose viešbučių kompleksuose, maitinami didžiulėse valgyklose, atskirti nuo gamtos ir vietos kultūros. Visas dienas jie, lengvai apgirtę nuo dovaninių kokteilių, leidžia baseinuose ir vandens atrakcionuose.

Turizmas – tai parduodamą pasaulį skrodžianti pramonė. Suvienodėję pasaulėliai, kičinės atrakcijos, visur tokie patys Kinijoje pagaminti suvenyrai, suvaidinta vietos virtuvė, mechaniškas lankymas, užsakomieji skrydžiai iš ten į ten.

Tikrasis pasaulis prieinamas tik labai turtingiems. Man pasakojo vienas turtuolis, kad norėdamas pabėgti nuo visur esančių turistų nuskrido į Šiaurės Korėją ir ten dalyvavo įspūdingame žygyje. Neįmanoma? Žinoma, įmanoma. Sakė, kad išleido pasiutusiai daug kyšiams, valdininkų papirkinėjimui ir kelioninių lagaminų pirkimui, bet nuotykis buvo nepakartojamas. Juk jie buvo ten, kur joks europietis nėra kojos įkėlęs. Žinoma, ten nesutiko jokių turistų. Net ir kelionės mus padalija į geresnius ir prastesnius.

Gyvenimiška patirtis sako, kad dabar nustos keliavę mažiau pasiturintys, visus metus taupantys pinigus paskutinės minutės kelionėms. Verslo pasaulis ir toliau suks ratus virš gaublio.

Manau, kad ir tai bus „nauja“ patirtis – išmoksime gyventi per nuotolį. Pasikeis buvimo, dalyvavimo sąvokos, tapsime tarsi mažiau fiziški. Pasirodys, kad visai nebūtina dėl dviejų dienų konferencijos skristi į kitą pasaulio galą, kad galėsime joje dalyvauti sėdėdami savo virtuvėje. Greitai dar labiau išsivystys techninės tokio nuotolinio bendravimo galimybės ir dings visi šiandien dar jaučiami tiesioginės komunikacijos poreikiai. Tai visiškai kitokios kultūros užuomazgos. Ir čia, deja, irgi slypi pavojus, kad ne visiems vienodai bus prieinamas tas naujas pasaulis. Jau dabar įsitikinome pradėję mokyti vaikus nuotoliniu būdu. Neapsakomai liūdna, kad dabar, kai esame karantine, akivaizdžiai iškilo fundamentali prieinamumo prie žinių šaltinių ir edukacijos nelygybė. Vieni vaikai sėdi namuose su nešiojamaisiais kompiuteriais ant kelių, jiems prieinamas internetas ir turtinga tėvų biblioteka. Kiti neturi nieko, jokio interneto, išskyrus valstybinę televiziją, kuri jiems pasakoja, kaip yra.

Jau esame girdėję, kaip pinigų arba valdžią turintys žmonės klausia, kodėl, kieno labui jie turėtų atsisakydami savo gėrybių, dalintis jomis su kitais.

Tam, kad išliktų. Kad jaustųsi puikiai (nes lygioje visuomenėje žmonės jaučiasi laimingesni, taip sako tyrimai). Dievo ir krikščioniškų vertybių labui. Tai pat ir dėl baimės – revoliucijos kildavo kaip tik todėl, kad žmonės klausdavo: kodėl turiu dalintis? Manau, kad Lenkija yra gilius nelygybės klodus turinti šalis ir ta nelygybė įsišaknijusi labai stipriai, stebuklingai išliko netgi per lygybę deklaruojančius komunos laikus. Suskirstymas į bajorus ir valstiečius gyvas lig šiolei, išlenda per kalbą ir šiandien įvairiuose posakiuose, patarlėse, taip pat ir mūsų nesąmoningose mintyse, kitų apibūdinimuose. Tvarkau knygų lentyną ir skaitinėju senas knygas, pavyzdžiui, Kazimierzo Moszyńskio „Slavų liaudies kultūrą“. Tarpukariu išleistas didelis žinių apie mūsų protėvius rinkinys. Autorius jame svarsto estetinius lenkų tautos poreikius ir rašo: „Visų pirma, kalbant apie kai kurių individų iš liaudies estetinį jautrumą, reikia pabrėžti labai didelę svyravimų skalę. Tuo požiūriu valstiečiai yra visiškai panašūs į mus. Ir tarp jų, kaip ir tarp mūsų, galima sutikti labai gyvai reaguojančių į estetinį jaudulį keliančius objektus, kaip ir nelabai arba visiškai nereaguojančių.“ Šiame tragikomiškame fragmente stebina tas „mes“ ir „jie“, aprašomi taip, tarsi priklausytumėm visiškai skirtingai rūšiai ir tarp mūsų tvyrotų praraja. Tarsi tą „individą“ tyrinėjantis autorius stebėtų iš džiunglių išlindusį laukinį. Tai labai gilus mūsų visuomenės įtrūkis – ir tas aristokratiško pranašumo pojūtis, ir valstietiško nusižeminimo kompleksas suformuoja mūsų bendrą psyche, o mes patys blaškomės tarp vieno ir kito. Esame sulipdyti iš tų dviejų personažų – lenkiškoji daktaro Džekilo ir misterio Haido atmaina.

Sarmatai, lenkų bajorai tikėjo, kad jie ir valstiečiai – skirtingų rasių.

Taigi. Mūsų transformacijos laikas labai aiškiai parodė, kaip greitai galime susiskirstyti. Praturtėję, visuomenėje prasimušę žmonės jautė poreikį demonstruoti savo viršenybę tokiu probajorišku būdu, netgi pabrėždami tai per savo priemiesčiuose įkurtus „dvarus“ su medžiotojų metaforomis ir ne visada tikrai kilmingų protėvių portretais ant sienų. Niekada nemaniau, kad esame išskirtinai solidari tauta, nors tai ir galėjo stebinti, nes kaip tik mūsų šalyje šiuo žodžiu buvo pavadintas permainas pradėjęs judėjimas. Labai greitai įsitikinsime, ar šalis, kurios nuo neatmenamų laikų taip labai nemėgome, kuria nepasitikėjome ir kurią leidome užgrobti valdžios ekipai, susidoros su šiuo iššūkiu. Aš labai įdėmiai stebėčiau, kaip mūsų kaimynai – kur kas geriau išvystytos demokratijos – susidoroja su krize. Dabartine vyriausybe, kuri šioje dramatiškoje situacijoje užsispyrė organizuoti rinkimus, nors nuolatinę kampaniją tęsia tik vienas kandidatas, tiesiog nepasitikiu.

Jau visiškai aišku, ir tai ne vien vengrų pavyzdys, kad pandemija valdantiesiems gali tapti puikiu pretekstu dar labiau įtvirtinti savo valdžią.

Tokios situacijos yra nepaprastai gundančios visokio plauko satrapams. Tačiau, kita vertus, negalima viso to, kas vyksta, priešpriešinti XX amžiaus ketvirtajam dešimtmečiui. Šiandien šis laikotarpis žavi žmones dėl daugelio priežasčių, atsispindi tai madoje, dizaine. Gal čia visuotinio nesąmoningumo manifestacija? Bet juk yra kitaip, kiti veiksniai atsiradę, pavyzdžiui, klimato kaita. Internetas pavertė mus nauja visuomene, kurioje žmonės nuolatos bendrauja tarpusavyje, vos ne kiekvienas turi telefoną su kamera. Daug dalykų vyksta pirmą kartą.

Kai kas jau turbūt pamiršo, kaip prieš pandemijos pradžią Greta Thunberg kreipėsi į visus šio pasaulio turtinguosius ir į paprastus žmones, prašydama saiko. Kad saikingai vartotume, kad taip dažnai neskraidytume tik tam, kad iš toli pasižiūrėtumėm į „Moną Lizą“. Biznio žmonės ir politikai jos žodžius priėmė su panieka.

Ši pandemija pradūrė negalėjimo ir bejėgiškumo balioną. Visokiose konferencijose, kur buvo svarstomi būtini veiksmai, padedantys išsaugoti mums įprastą klimatą, visi privačiais reaktyviniais lėktuvais atskridę įtakingi vyrai brangiais kostiumais kartojo: ne, jokiu būdu ne, tai neįmanoma, tai nepavyks. Ir staiga pasirodė, kad yra įmanomi ir netgi būtini labai radikalūs sprendimai, pavyzdžiui, izoliacija namuose. Todėl manau, kad tapsime atsakingesni ir ieškosime radikalesnių sprendimų. Pokyčiai vis dar yra įmanomi, neprivalome gyventi prislėgti ir jaustis bejėgiai.

– „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ puslapiuose savo feljetone rašei, kad „ateina nauji laikai“ ir, kalbėdama apie Europos Sąjungą, tvirtinai, kad „šiuo sudėtingu laiku atsiskleidė, kokia silpna tikrovėje yra Bendrijos idėja“.

Kalbėdama apie Sąjungą, mąstau visų pirma apie Bendrijos idėją šiame nedideliame Europa vadinamame pusiasalyje. Jame gyvena įvairių kultūrų, įvairiomis kalbomis kalbantys žmonės, turintys kartais bendrą, o kartais atskirą istoriją. XIX amžiuje šios etninės grupės tapo tautinėmis valstybėmis. Ir vis dėlto pavyko vėl jas sujungti, atverti sienas, leisti žmonėms susitikinėti, būti kartu. Tai mano Europa, su ja jaučiuosi susijusi ne mažiau nei su Lenkija ar savo Žemutine Silezija. Vienu iš didžiausių pastarųjų savaičių nusivylimų buvo sienų uždarymas. Pirmas atavistinis judesys buvo nukreiptas prieš Bendriją; regresyvus sugrįžimas į praeitį ir apgaulingo saugumo jausmo link. Suprantu sanitarinį tokių veiksmų būtinumą, bet nebuvo pagalvota apie tai, kad būtų galima uždaryti tik didžiausiai rizikai priskiriamus regionus, atskirti Lombardiją ir didžiuosius miestus, kur įsisiautėjo virusas. O buvo visi nuo visų atskirti, ir dar įvairias pagiežas bei nuoskaudas keliančiu būdu: lenkai nuo vokiečių, prancūzai nuo ispanų… To dar negana, ėmė vyrauti tautiniai, kartais visiškai idiotiškai suvokiami, interesai. Pavyzdžiui, lenkai nenorėjo per savo teritoriją praleisti iš Vakarų grįžtančių estų. Juos teko pargabenti specialiais laivais Baltijos jūra. Vieną dieną staiga vėl atsirado sienos. Negalėjau atsistebėti, kaip ta sena tautinė tvarka gyvuoja čia pat po paviršiumi ir kaip lengva vėl ją įvesti. Labai bijau tokios situacijos, kurioje viskas, ką tiek metų kūrėme, staiga taptų griuvėsiais. Bijau ir vis labiau augančios, kartu su virusu sugrįžusios ksenofobijos, juk buvo sumuštas daugybę metų Lenkijoje gyvenantis azijietis tik todėl, kad jo akys siauros, o pandemija prasidėjo Kinijoje. Esu tikra, kad pandemijai praėjus Sąjunga privalės išlaikyti svarbiausią per visą savo istoriją testą. Arba Sąjunga taps dar labiau integruota, arba nustos egzistavusi.

Ar sugrįš į normalias vėžes mums pažįstamas pasaulis? Ar tai pavyks?

Visų pirma reikėtų apibrėžti žodžio „normalus“ reikšmę. Abejoju, kad galėtume sugrįžti prie to, kas buvo. Pasaulį prieš epidemiją prisiminsime kaip praėjusią epochą.

Pagal Wyborcza.pl

Mantas Balakauskas: „Kartais prieš pasaulį norisi pastatyti visiškai mažą ir nesvarbų eilėraštį“

Apie kūrybinius procesus, oro pilių statymą, tuštumą ir kitas (ne)apčiuopiamas būsenas – Linos Simutytės pokalbis su M. Balakausku.

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Andrius Jakučiūnas. Smagieji literatūros tyrimai: kas yra knyga?

Dažnai diskutuojame apie knygas, kalbame apie skaitymo skatinimą ir literatūros sklaidą, piktinamės, kad knygos ir jų kūrėjai nesulaukia, kaip manome, visuomenėje deramos pagarbos. Tačiau ar dažnai susimąstome, kokiu būdu suvokiame knygą?

Antano Vaičiulaičio premija – rašytojai Jurgai Tumasonytei

Birželio 23 d., minint rašytojo, diplomato, vertėjo Antano Vaičiulaičio gimtadienį, kas dveji metai teikiama šio klasiko vardo literatūrinė premija. Šiemet XIII-asis apdovanojimas už geriausią novelę, publikuotą literatūros žurnale „Metai“…

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Audrius Dambrauskas. Ko moko tarpukario Lietuvos fantastai?

Iš tiesų, neretai atrodo, jog žanrinė literatūra Lietuvoje mirusi, o terminus „detektyvas“, „fantastika“ reikia maskuoti keistomis žodžių konstrukcijomis, kad tik leidykla nesužinotų. Gal tai tik neteisingas įsitikinimas, bet jis tikrai dažnai sutinkamas.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Eglė Baliutavičiūtė. Vaikų literatūros vertimai: pasižvalgymai ir žiupsnis pasvarstymų

Šiuose pasižvalgymuose po šiek tiek pašokinėsiu po grožinės vaikų ir paauglių literatūros vertimų lauką – kai kuo pasidžiaugdama ir apie kai ką pasvarstydama, ar tik neprisikepame per daug?

Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai

Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog, net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Seniai leistų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujųjų.

Rima Palubinskienė. Literatūros materialumas: reikšmių kūrimo choreografijos

Kišenėje supypsi sms žinutė: „Rytoj tu mirsi.“ Siuntėjas – nežinomas numeris, rašo esąs per plauką nuo aukos, skaitytojo, jei norėtų, galėtų paliesti…

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys