literatūros žurnalas

Anna Maria Goławska. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 12

Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė

Anna Maria Goławska gimė 1974 m. Parčeve, Lenkija. Studijavo lenkų filologiją Liublino Marijos Curie-Skłodowskos universitete. Debiutavo 2002 m. leidinyje „Akcent“, išleido poezijos rinkinius „Sąžininga skerdikė“ („Sumienna rzeźniczka“, 2003), „Progresuojanti personifikacija“ („Postępująca personifikacja“, 2007), „Susisiekimo priemonė“ („Środek komunikacji“, 2017) bei keletą populiarių kelionių vadovų po Toskaną, Umbriją ir pietų Italiją. Viena iš internetinės poezijos svetainės nieszuflada.pl įkūrėjų. Poetei patinka katės ir viduramžių freskos. Gyvena Liubline, daug keliauja.

 


budėjimas prie mirusiosios

taip bejėgiškai gulėti
kaulais ant lovos lentų
lova yra tvirta stamantri
kojų nesukryžiuos
nesuvirpės neatsidus
nesudejuos sumedėję sąnariai

taip gulėti smilkti
nusidriekti dūmais
vaškas įkūnija sąstingio nẽgalę
nieko nepajudinti
nesikelti neatsistoti
nieks neįvyks

 

* * *

dantų išvežiotojas pasate su stoglangiu
saulė pro jį kyšteli spindulį ir naršo
auksines jo garbanas lyg užsisvajojusi moteris
(ūmios aistros pastūmėta banalių geismų linkui
tarp vertikalių juostų)

jis daugmaž kas dvi savaitės atvažiuoja dirbtuvėn
šalia mūsų nekilnojamojo turto kontoros čia vietoj
negrabaus jaunuolio su prijuoste aš apsitaisius šilkais
galėčiau paduot jam porceliano kandžius arba iltinius
ant sidabrinio padėklo

jei kitados pagalvojusi būčiau praktiškai
apie dantų technikės studijas ir filosofiją
palikus svajoklėms

 


reportažai

gyvai papasakok
apie lavonus vaikus
vardais pavadink
suaugusiųjų veidai gali būt uždengti
gali ir ne jokio įspūdžio nepadarys
įterpk citatą porą skaičių įterpk tuščią butelį
rask gerą detalę batuką smėly
kieno nors pirštinaitę
griebkis skęstančiojo
ir žiūrėk padaryk kuo skubiau

 

* * *

kas taip rūpinsis manimi
kaip didmiesčių reklamos skydai
pulsuojantys išilgai pagrindinių arterijų
jautrūs visiems mano išskirtinio
kūno ir intelekto poreikiams
ir kiekvienai įmanomai užgaidai

kas dėl manęs sutraukys senus
frazeologinius ryšius ir paskirs
vandenį cigaretes tabletes
bei kitus būtinus daiktus
rūpindamasis mano sveikata
laime ir saugumu

kas bus pasirengęs dalyti septynis
iš dvidešimt keturių
atsiduos už vieno impulso kainą
ir bus visada gratis
kur kitur mane ras
tokia besąlygiška meilė

 


Siena

sėdžiu Piazza San Giovanni
gigantiškam krikštyklos šešėly
ir nesiruošiu pratrūkti verksmu
nes aš kieta įplyšo raudonas mano lakuotas batelis
atrodo tarytum žaizda man šalta
už kavą liepia mokėti per daug ir iš anksto
čia pat turistai kremta vėžlio formos bandeles
su vytintu kumpiu jų tarpdantės bus pilnos plaušelių
viskas man primena baisią nelaimę
juodą mirtį po jos miestas
nebegrįžo į save į tiesias gatves prie
auksinių madonų tapymo ant lentų
visos mane supančios kalbos atrodo
pasakojančios apie nelaimę o ypač vokiečių
ir olandų jų gerklos pratusios prie pastangų
o albanų kalba pilna ašaringų dejonių

C. pasakė: quando arrivi basta che mi chiami*
bet nors vadinau jį raktu (kas jį galėjo
tiksliau pavadint)
to nepakako


* kai atvyksi, tiesiog man paskambink

 


šešėliai

virš Porto plaukia debesys
tarsi rožiniai cepelinų pilvai
dega šalti dvigubo tilto protarpiai
trylikametė velka per grindinį
keistą tamsų monstrą
jai į kulniukus įsikibusį
Ribeira virpa auksiniuose upės žvynuose
Saulėlydis

 


Liublinas, vasara, ledai

Liublinas šaligatvis taisomas
siauras ruoželis tarp
tvoros statinių ir šimto žmonių
vora prigludusių
namų fasadų pasieniais
– įprasta eilė prie Bosko

pėsčiųjų perėja vartai
už vartų gėlininkė
su glėbiu negyvų pakalnučių

kažkas šaukia: Sara! Sara!
ir maža mergytė
stabteli ir atsigręžia
tarsi atsigręžtų pasaulis
laikas viską sustabdytų
viskas grįžta ir pabyra
varva ledai pro pirštus
atsiveria senos
gatvės
vos kartą pašaukus
tuo vienu vardu

 


reliatyvumas

kai žmonija dar nebuvo pažinus metalo
kaip buvo nusakomas kraujo skonis burnoj
andainykščiam žmogui turėjęs net būt artimesnis
nei mums šiandieną

 

 


berniukas su stebuklingu pieštuku yra tobulesnė ir universalesnė pono dievo versija

pasaulį kuria
piešdamas ir piešinys
reiškia ką tikra
tampa saule ar dviračiu
arba lova su patalais
kur berniukas nori prigulti

ponas dievas turėjo vartoti kokią nors kalbą
o žodžių reikšmės galėjo kisti
reikia dar turėti galvoj
galimą kalbos sutrikimą
o jo anais laikais
nebuvo kas gydo

 

* * *

esi mano dangiškasis brolis
beveik jau užmirštas
turi tris poras rankų
ir visomis mane apglėbi
esi sklidinas gyvasties
kaip aš sklidina mirties
esu tavo dangiškasis brolis
kurio nelaukei
turiu tris poras rankų
visos trys nuleistos
esu sklidina mirties

nieko tau nereikia
tikrai ne manęs tau reikia
vis tiek kalbu su tavim
prieš daugelį metų bandžiau žudytis
ir pirmą kartą džiaugiuosi
kad man nepavyko

 


kūnai

ir dabar tu esi ir aš esu, ir esame
paslaptis, niekada daugiau nepasikartosianti
E. E. Cummings

nekalbėk
leisk man aprašyti tavo
pusiau pramanytą kūną
veik nematomą jei
nepridengtum žodžiu
štai tavo pilvas minkštas it vaiko
atėjusio prie upelio atsigerti
sidabru ir virpančiais lapais plūstančio vandens
tarp tavo miegančių spenelių
įtempiu sakinio lyną
laisvai supintą iš smulkių raidžių
palindromas jam
veidrody nusišypsosi
(autore ero tua)

nekalbėk nesakyk
man nieko pas ką sugrįši
kas nežino kad esi čia

 


tęstinumas

mėnuo yra katinas yra du šimtai milijonų metų
atsargumo su kuriuo tyko
prie bekojo kūno virvutės
ir nusuka sprandą

 


apie tavo gražiąją motiną

vien tik apie tavo gražiąją motiną mąstau
miesto autobusuose apaugusiuose šerkšnu
jis kaip samanos ramdo šviesas žingsnius pirštų pėdsakus
ir atskiria vietą nuo laiko mane nuo praeities

meilė kokios neįstengiu suvokti arba paprastas
lengvabūdiškumas leidžia jai kasdien žvelgti
į tavo lūpas lyg veidrody atsispindinčias nenumanei
atrodant jas tokias pat o reiškiant visai ką kita

lipu į baltus autobusus paskui tavo motiną tempiančią
už rankų du berniukus vyresnysis nueis
šunkeliais jaunesniajam viską nuolat atleisime
ir priskretusius indus ir suskretusias meilužes

 


nesiekiant, nepasiekiant

guglas pakeitė algoritmą
gal tai nėra išsyk priežastis
priimti kardinalius sprendimus
arba pulti į neviltį
bet verkiau vieną tuščią popietę

man nepatinka šablonas
kurio reikėtų laikytis
kad nuolat būtum
su bėgančiais

vis dažniau vyksta pokyčiai
su kuriais visai nenoriu sutikti
teisinuosi kad man keturiasdešimt
nesu must have responsyvus
mobile friendly nei ready

guglas pakeitė algoritmą
ir kaip mes dabar viens kitą surasim?

Ramutė Skučaitė: „Kad blogis nesmaugtų mūsų visų“

2024 m. Nr. 2 / Poetę Ramutę Skučaitę kalbina Birutė Jonuškaitė / Išrikiavus visus rašytojos Ramutės Skučaitės kūrinius susidarytų įspūdinga lentyna. Tarp jų – daugiau kaip penkiasdešimt vaikams skirtų knygų. Ne viena mažylių karta užaugo…

Birutė Jonuškaitė. Jausmų istorijos

2023 m. Nr. 3 / Praėjo metai. Mėlynos ir geltonos spalvos vėliavomis nusagstyti. Gražus dangaus ir saulės derinys, bet vos pažvelgus kerta realybė – gyvename karo pašonėje.

Birutė Jonuškaitė. „Širdies pavasaris, pavasario širdis“

2022 m. Nr. 5–6 / Tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, pravažiavus Rokantiškių kapines, yra Kalnų Progumos (lenkiškai Poręby Górańskie), buvusi tarpukario gyvenvietė („kolonija“), įsikūrusi maždaug 1925 metais iškirsto miško vietoje.

Olga Tokarczuk. Apie daimonioną ir kitas rašymo paskatas

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Šį tekstą rašytoja Olga Tokarczuk parašė 2014 metais, ruošdamasi creative writing dirbtuvėms su studentais Santa Magdalenos mieste. Versta iš knygos „Jautrusis pasakotojas“.

Birutė Jonuškaitė. Balandžio sapnas

2021 m. Nr. 4 / Balandis. Man – vienas sudėtingiausių mėnesių. Daug svarbių įvykių nutiko gyvenime kaip tik balandį. Lūžiai. Protu nesuvokiami sprendimai. Persikraustymai į kitus namus. Smegduobės ir ropštimasis iš jų.

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

2020 10 17 / Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.

Arvydas Valionis. Laikas kūrėjų biografijose

2020 m. Nr. 5–6 / Birutė Jonuškaitė. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 460 p. Knygos dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)

2018 m. Nr. 10 / Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti?