Virginija Cibarauskė. Ezopo šypsena

2012 m. Nr. 2

Aidas Jurašius. Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymas. – Vil­nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 104 p.

Pirmąją Aido Jurašiaus knygą no­risi pristatyti ne kaip poetinį debiutą su visais iš čia kylančiais privalumais ir trūkumais, o tiesiog kaip vykusį ei­lėraščių rinkinį. Tokią poziciją renkuosi, nes autorius išvengė debiutantų ty­kančių pavojų. Poetikos požiūriu, rinki­nys nėra monotoniškas: neprisirišama prie vienos poetinės formos ar vieno tipo sintaksinės konstrukcijos. Kita vertus, formalioji raiška, jos galimybių bandymai netampa savitiksliu žaidi­mu – forma, banaliai kalbant, daž­niausiai atitinka turinį. Tačiau svar­biausia: A. Jurašiui nebūdingas epigonizmas (nėra dedikacijų didiesiems plunksnos broliams, jų auksinių ei­lučių parafrazių virtinės) ir liguistas rimtumas, kylantis iš tikėjimo savo išsakomų patirčių unikalumu bei poe­tinių atradimų reikšmingumu.

Autoriui pavyksta išvengti Scilės ir Charibdės, epigonizmo ir susireikšminimo, nes pasirenkamas kalbėjimas kito – akivaizdžiai pramanyto, lietuvių literatūros kontekste svetimo ir šiek tiek trivialaus – Luiso Alberto Sal­vatjeros vardu. Kaukės strategija tarp jaunųjų poetų nėra itin populiari: daž­niausiai kalbama iš aš arba neutra­lios, t. y. visažinio, pozicijos. Roman­tizmo reliktą – lyrinio subjekto ir rašy­tojo tapatinimą bei susitapatinimą, neva garantuojantį nuoširdumą, išsa­komų patirčių autentiškumą – puo­selėja ir kritika. „Tik kuo čia dėtas Salvatjera“, – kodėl būtent jis, ką tai reiškia, kam to reikia, „ar galima pa­teisinti“ tokius paaugliškus žaidimė­lius, kai autoriui jau per trisdešimt – nuoširdžiai piktinasi poetas ir litera­tūros kritikas Rimvydas Stankevičius („Respublika“, 2011–10–05).

O tai, kaip pasakytų Salvatjera, jau šis tas. Ezopo kalbos (būdingiausi as­pektai – depersonalizuota keistuolio figūra, absurdo situacijos ir archajinės sąmonės reliktai) tikslas yra dvilypio kūrinio plano – aiškaus vieniems ir ne­įkandamo kitiems – kūrimas. A. Jurašiaus pasirinkta ir nuosekliai visa­me rinkinyje dėvima Salvatjeros kaukė leidžia steigti distanciją – vieną pag­rindinių meninio teksto sąlygų. Sava patirtis ambivalentišku įvaizdžiu trans­formuojama ir nutolinama – tekstas tuo pat metu kalba „apie tai“ ir „ne apie tai“. Apgalvotai žaidžiant kultū­rinės atminties vaizdiniais, išvengia­ma neretai poetine kliše virstančio rimtumo. Paradoksalus šalutinis po­veikis: žaidimo sąlygas suprantantis ir priimantis skaitytojas svetimą – Sal­vatjeros, o per jį ir iš konkretaus laiko bei erdvės taško rašančio autoriaus (sociokultūrinis aspektas „Luiso Al­berto Salvatjeros gyvenimo aprašy­me“ itin svarbus) – patirtį atpažįsta kaip savą. Vis dėlto smagu, kad „tokių kaip tu“ – užaugusių tarp knygų ir nesibaigiančių muilo operų – yra dau­giau.

Eilėraščių rinkinio, anotacijoje va­dinamo „modernia poema ar net eilių romanu“, pavadinimas neapgauna: iš tikrųjų tai ir yra Luiso Alberto Sal­vatjeros gyvenimo aprašymas, sudary­tas iš tokių grafų kaip „gimimo vieta, laikas“, „tautybė“, „šeiminė padėtis“, „išsilavinimas“, darbo patirtis“, pomė­giai“ ir pan. Gyvenimo aprašymo, arba tiesiog CV, „žanras“ lemia, kad į save, į savo gyvenimą, pasiekimus, pomėgius žvelgiama objektyviai. Tikslas – glaus­tai pristatyti savo privalumus ir pa­siekimus. CV paprastai rašomas turint aiškų tikslą — būti priimtam į darbą, mokslo įstaigą ar pan., todėl, nors me­luoti griežtai draudžiama, savo as­meninę ir profesinę biografiją linksta­ma šiek tiek „pagerinti“. O tai lemia, kad niekas – nei rašantieji, nei tie, kurie skaitys ir vertins, – gyvenimo aprašymų paprastai nepriima „už gryną pinigą“. Perfrazuojant L. A. Salvatjerą, „tavo gy­venimo aprašyme nebeliks tavo gyveni­mo“ (p. 6). Kita vertus, tai, kas liks, virs bendru tavo kartos provaizdžiu.

Į CV galima traukti tik tai, kas jau įvykdyta. Įvadiniame rinkinio eilėraš­tyje, kuris pateikiamas skyriuje „Mo­tyvacinis laiškas“, nurodoma, kad būtinoji gyvenimo aprašymo sąlyga – netektis: „kol santa ugnis nesudegino/ šio kaimo / mano namų nėra <„> // kol santa replės neišrovė / šio liežuvio / mano kalbos nėra“ (p. 5–6). Dauguma geriausių eilėraščių yra grįžimas į praeitį, į vaikystę, sovietmečio realijų prisodrintą egzotišką „pokolumbinę Actekija“. Formos lygmenyje paradok­salus sovietmečio–Actekijos vaizdinys aktualizuojamas priešinant eilėraštį su pavadinimu. Šio vaizdiniai daž­niausiai „egzotiški“, vyrauja nuorodos į iki– ir pokolumbinės Meksikos para­digmą: actekai, majai, indėnų rezer­vatai, hęjokos ištarmės, iš meksikietiškų muilo operų „pasiskolinti“ pag­rindinių personažų – Luiso Alberto, Marijanos, Marijos Lopęs, Viktoro Kareno – vardai. Tuo metu eilėraščiuose gausu gerai atpažįstamų sovietmečio realijų:

nuotraukose
tie vyrai
nuoširdžiai kreivais dantimis
šypsosi ezopo šypsena
laiko už ausų
sutramdytą kombainą
bet taip nestipriai
lyg būtų slapta
kombaino pusėj

iš nučiupinėtos
kultūrinės spaudos
paaiškėja
kad tos moterys
su cheminio ginklo
pasekmėm ant galvos
būdavo ir gražios (p. 21).

Įdomi ir iš tikrųjų nauja kultūrinių kodų konsteliacija leidžia aktualizuoti sąsajas tarp tolimosios Meksikos bei muilo operos logika persmelkto vėlyvo­jo sovietmečio. Didingos actekų, majų civilizacijos žlugo jas atradus ispanų konkistadorams, kurių agresyvi politi­ka rėmėsi prielaida: indėnai tėra tie­sos nesuvokiantys vaikai, infantilai. O pastariesiems, patikėjus šia hipoteze, liko vienintelė rezistencijos forma – „drąsiųjų kelių“ stiliumi atliekama kombikormo vagystė iš kolūkio:

Šiaip ne taip prastūmėm dieną
iš nuobodulio apkirpom ėriuką
pavalgėm
paskui tėvas su draugu sėdo gert ugninio vandens
o aš vaikiausi po daržą to draugo dukteris

bet sutemus pagaliau atvirtom į indėnus
tėvo draugas šėlstantis dviratis
dieną buvo sumedžiojęs fermos raktus
tad nieko nelaukę susiradom karutį
ir patraukėm į žygį (p. 47).

Šiame kontekste net ir orientacija į poemos žanrą neatsitiktinė: pasak lite­ratūros istoriko Vytauto Kubiliaus, poema, Vakarų teoretikų paskelbta nykstančiu žanru, sovietinio laikotar­pio lietuvių literatūroje buvo vienas populiariausių žanrų: 1956–1986 me­tais sukurta beveik trys šimtai įvai­raus ilgio, formos ir turinio poemų.

Į iškreiptą, fantasmagorišką būtį, kurioje nebelieka skirties tarp fikcijos ir tikrovės, kur verkia turtuoliai ir tarpmiestiniais traukiniais važinėja raudonieji konkistadorai, o Bobas, šiurpinęs mažuosius kultinio serialo „Tvinpyksas“ žiūrovus, kyla „iš cemen­tinio vigvamo kaminų“ (p. 14), Luisas Albertas žiūri be nuostabos. Laike pasiklydęs, amžinai niekur nespėjan­tis („Nostalgija autoritetams: Salvatjera kuria graudžią autobiografinę baladę apie galimą ryšį tarp fakto A, kad jis nespėjo tapti komjaunuoliu, ir fakto B, kad po to jau apskritai niekur nespėjo“, p. 54–57) Luisas Albertas savo hejokiška logika artimas Mar­celijaus Martinaičio Kukučiui, Antano A. Jonyno Arčibaldui ir ypač Vytauto P. Bložės Mikui Kėdainiškiui – tarp XVI ir XX amžių balansuojančiam ly­no akrobatui, pavainikiui LDK etmono Jonušo Radvilos sūnui. Skirtumas tik toks: pastarųjų tekstų pasaulėvaizdžio ypatumai sietini išimtinai su soviet­mečiu. Tuo metu Luiso Alberto biog­rafija, peržengianti sovietmečio ribas (suaugęs Salvatjera naudojasi „Nokia“ ir privačių odontologijos kabinetų paslaugomis, dirba „gėjų šventykloje“ ir svarsto kalbos politikos klausimus), įrodo, kad ezopo kalba ir ezopiškos patirtys vis dar aktualios: „mes gi visi tik masuotė / ir nesvarbu kurioj vartų pusėj stovi / vis tiek esi tik Joniukas / pagrindinių aktorių talentui ir reži­sieriaus minčiai“ (p. 52),

Kas esu aš ir kas yra mano supan­ti tikrovė; ar ji pažini, paklūstanti lo­gikos dėsniams, ar visa, taip pat ir aš pats, tėra tik reprezentacijų reprezen­tacijos, kaukės ir aprašymai – „šian­dieną nuostabi diena / suprast ir tai kad kailis šitas / ne išeitis nes išeities nėra / per daug ir per vėlai buvai tu aprašytas“ (p. 97) – klausimai, į ku­riuos, kaip tikriausiai atsakytų Luisas Albertas, galima žvelgti vienaip arba kitaip.

Tiek tapatybės kūrimas, tiek sa­vasties praradimas neatsiejami nuo kalbos. Kalba Salvatjerai yra drabužis, kaukė, po kuria galima saugiai pasi­slėpti, o tylėjimas – pavojingas: „tylė­damas / esi nuogas / neprisidengęs / gėdingų vietų / esi iškrypėlis / rodai save / kaip ant delno“ (p. 61). Kita ver­tus, pozicija, kai kalbėtojas iki galo nesitapatina su savo žodžiais, o patį kalbėjimo–rašymo procesą suvokia kaip žaidimą, lemia, kad kalba įgauna bergždumo. Kalbos neįgalumas ryš­kiausiai aktualizuojamas cikle „Luiso Alberto Salvatjeros kalbos meno­pauzės“ (p. 63–67). Kalbėjimui prieši­namas kūniškumas. Pastarasis tapati­namas su prarasta pilnatve bei aukso amžiumi, pasibaigusiu vos tik daiktai ir reiškiniai buvo įvardyti:

elektrine šviesa svaiginas žodžiai lyg plaštakės
toks šlykščiai viešas šokis paskutinį kartą
tačiau ir jis tik vos užsimena mums apie tai ko nepasakė
prisilietimai tai tik bandymas artėti tariant vardą (p. 66).

Šis ėjimas atrodo pernelyg „tradi­ciškas“ (blogąja prasme): negatyviai konotuota kalbos ir nekalbinio pasaulio, kūniškumo, dichotomija XX a. pabaigos lietuvių literatūroje aktualizuota jau ne kartą ir ne du.

Vis dėlto paskutinis „Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymo“ eilėraštis siūlo dar vieną metaforą – rašymo kaip pikantiško „prieskonio“, nugalinčio mirtį ar laiką:

į actekiją galima grįžt
tik su prieskoniais
tik išsitrynus
jais savo mėsą kad ji
mirties prarastų kvapą
kad būtum tobulas
patiekalas ant savo
pakasynų stalo
sugrįžimo proga suruošto (p. 99).

Tad neaušindama burnos užbaig­siu: A. Jurašiaus rinkinys – dėmesio vertas patiekalas.