Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11

Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė

– Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką?

– Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau Lenkijos televizijoje, o paskui – trečiojoje radijo programoje, buvau muzikos skyriaus vedėja. Tuo metu prezidentas Richardas Nixonas bandė pagerinti tarptautinius santykius ir parodyti žurnalistams, kokia graži ir pažangi yra Amerika. Taigi 1975 metais man buvo skirta stipendija – išvykau keturiems mėnesiams į JAV. Dešimties žmonių grupėje (iš Pakistano, Bahreino ir kitų trečiojo pasaulio šalių) buvau vienintelė moteris. Beje, vienas mano bičiulis, išlydėdamas mane, ką tik išsiskyrusią moterį, už Atlanto, įtikinėjo, kad jo draugas, jaunas lenkas, architektas, gyvenantis Niujorke, būtų man idealus vyras. „Ir kodėl gi?“ – paklausiau. „Nes jis turi labai specifinį humoro jausmą.“

Kad ir kaip būtų keista, bet kartais esame instrumentai kitų rankose ir pradedame groti taip, kaip jiems patinka… Taigi negrįžau po keturių mėnesių į Lenkiją. Buvau tarsi užprogramuota ir ištekėjau už to idealaus vyro – Andrzejaus Gorczyńskio. Išsiskyrusio, bevaikio. Beje, humoras jo buvo juodas, bet man patiko. Vargais negalais gavau JAV pilietybę, pradėjau dirbti lenkų dienraštyje „Nowy Dziennik“. Jo redaktorius ir savininkas Bolesławas Wierzbiańskis į mane labai daug vilčių dėjo, nors aš iš tikrųjų buvau radijo žurnalistė. Jis pasiūlė man parašyti knygą apie kokį nors garsų Amerikoje gyvenantį lenką. Pasakiau, kad rašysiu apie Czesławą Miłoszą. Jam nepatiko, nes Miłoszas to meto Londono lenkų emigrantų buvo vadinamas „paputčiku“. Aš nepasidaviau ir Wierzbiańskis parašė Miłoszui laišką. Atsakymas atėjo gal po kokių metų. Pirmą kartą su poetu susitikome Niujorke 1978 metų spalio 17 dieną.

– Kodėl pasirinkote kaip tik Cz. Miłoszą? Ar buvote skaičiusi jo kūrybos? Kokie išliko pirmieji įspūdžiai?

– Tai keista istorija. Jau studijuodama lenkų kalbą Varšuvos universitete paslapčiomis skaičiau emigracijoje išleistas Miłoszo knygas, nes mano draugas dirbo universiteto bibliotekoje ir kartais tiesiog iš už grotų (juk tai buvo septintojo dešimtmečio pradžia) jas ištraukdavo. O paskui visai atsitiktinai per vieną studentiškų filmų peržiūrą susipažinau su Czesławo broliu Andrzejumi, tiesiog sėdėjome vienas šalia kito ir pradėjome kalbėtis. Taigi vėliau jis man trumpam paskolindavo Czesławo knygų. Tiesą sakant, jas skaičiau paskubomis, tad nieko konkretaus neprisimenu, tačiau išliko paslapties ir susižavėjimo jausmas.

Trečią kartą Miłoszo pavardę išgirdau labai keistomis aplinkybėmis. Tai buvo Paryžiuje, kai pirmą kartą jame lankiausi. 1966 metų rugsėjį kartu su pirmuoju vyru atvykome į Prancūziją. Prieš tai metus dirbau Londone. Pirmiausia ten įsikūrė mano vaikinas Andrzejus Rumelis, paskui jį – ir aš. Tai buvo pirmoji mano kelionė į Vakarus. Londone ir susituokėme. Tada buvo įmanoma gauti vizą au pair – kitaip tariant – dirbti vaikų aukle. Taigi dienomis dirbau tokioje lenkų–anglų šeimoje, o vakare – nelegaliai – padavėja kavinėje. Juodai ariau, nors ir nekenčiau savo darbo, bet tai buvo ir tam tikra galimybė užsidirbti ir pramokti anglų kalbos. Grįždami į Lenkiją, nutarėme apsukti ratą per Prancūziją, Italiją, Austriją, todėl už sutaupytus pinigus nusipirkome kažkokį automobilį. Po „svinguojančio“ Londono, kuris tuomet buvo ypač madingas dėl „The Beatles“ ir t. t., Paryžius man visai nepatiko. Atrodė apleistas, purvinas, kita vertus, ir pati buvau tarsi šuo ant pavadžio. Tiek jaukių kavinių, o užeit negalėjau, nes reikėjo taupyti tolesnei kelionei. Nieko sau negalėjome leisti. Bet būtent Paryžiuje labai keistomis aplinkybėmis tokie studentai pakvietė mus į užeigą, rodos, rusų kvartale Le Marais. Ilgai jos ieškojome, kol galų gale užėjome į žydų užeigėlę. Viskas atrodė gana prastai: nuleidžiamos žaliuzės, cinko skarda apmuštas baras, vos keli lankytojai. Tačiau padavėja, kurią ką tik matėme lauke rūkančią ir besiginčijančią su vyriškiu, sugrįžusi vidun pareiškė, kad deklamuos eilėraštį. Nuskambėjo Miłoszo pavardė. Mane tarsi elektra nukratė. Bet tai dar ne viskas. Išgirdusi prancūziškai deklamuojamus eilėraščius, iš kitos salės atlėkė moteris ir lenkiškai tarė: „Ką tu čia man kažkokį Miłoszą, aš tau pasakysiu, kas yra tikras poetas“, ir pradėjo: „Nors cimbolistų daug, bet jie nė viens nedrįso…“¹

Mane tai labai sujaudino. Ta moteris net apsiverkė, kai pasakiau esanti lenkė. Ji irgi buvo iš Varšuvos, žydė, perėjusi koncentracijos stovyklą, per stebuklą išgyvenusi. Ji labai ilgėjosi Lenkijos. O aš, iki to laiko labai abejingai vertinusi „Švyturio prižiūrėtoją“ („Latarnik“)², savo akimis pamačiau, koks didelis gali būti gimtojo krašto ilgesys.

Po daugelio metų šią istoriją papasakojau Miłoszui. Tai neįmanoma, sakė jis, nes 1966 metais dar nebuvo išverstų jo eilėraščių į prancūzų kalbą, taigi žydų užeigos padavėja galėjo deklamuoti tik Oskarą Milašių…

– Koks ir ar lemtingas buvo Jūsų pirmas susitikimas su Cz. Miłoszu?

– Tą 1978-ųjų rudenį kaip tik pasirodė Miłoszo eilėraščių rinkinys „Bells in Winter“ anglų kalba ir jis atvyko iš savo Berklio į Niujorką pristatyti knygos Guggenheimo muziejuje. Wierzbiańskis pakvietė jį ir mane į gerą restoraną. Atėjo daug jaunesnis vyras, negu kad tikėjausi: nepaprastai šviesios akys, demoniški vešlūs antakiai, tvido švarkas su odos lopais ant alkūnių, medvilnės golfas, tamsiai pilkos kelnės, – tipiška Amerikos profesoriaus apranga. Na, ir tas jo nuostabą keliantis balsas bei kalbėsena su lietuviškai tariamu kietu l, kurio mes jau seniai net ir teatrų scenose nebuvom girdėję. Sakoma, kad panašiai kalbėjo ir Adomas Mickevičius. Bet iš karto ir neįtikom poetui, jis pareiškė, kad tokių „išpimpintų“ restoranų negali pakęsti. Teko eiti į kitą – prancūzišką bistro su languotomis staltiesėmis… O paskui jis vėl susiraukė klausydamasis, kaip redaktorius (jie abu buvo pažįstami dar prieš karą) giria mane, kaip labai apsiskaičiusią, intelektualią, pačią geriausią savo darbuotoją. Pati jaučiausi tarsi kokiam vergų turguje. Pagaliau Miłoszas sutiko: galiu 1979-ųjų vasarą atvykti su juo pasikalbėti.

Kai jau buvau susitvarkiusi visus buitinius reikalus, nusipirkusi bilietus ir susikrovusi lagaminus, suskambo telefonas: „Prašom neatvažiuoti“, – pasakė Miłoszas. Ir daugiau jokių paaiškinimų. Tyla. Persiutau. Sugriovė visus mano planus. Juk specialiai iš Lenkijos buvo atvykusi mano mama, galvojau, ir ji aplankys Šiaurės Kaliforniją…

Paskui spalio pradžioje atsitiktinai sutikau Miłoszą Lenkijos mokslo instituto metiniame suvažiavime. „Kodėl jūs man neskambinate?“ – lyg niekur nieko paklausė. „Tai aš jums neskambinu? Tai juk jūs turėjote man paskambinti ir paaiškinti, kodėl atšaukėte mūsų susitarimą!“ – „Na, aš turėjau problemų šeimoje… Tai ar atvyksite?“ Nors ir buvau įsižeidusi, vis dėlto susitarėme, kad po mėnesio pribūsiu.

Labai kruopščiai ruošiausi tiems pokalbiams. Iš anksto siunčiau klausimus, nors taip Amerikoje niekas nedarė. Nuvykusi kiekvieną dieną eidavau į Berklio universiteto Slavistikos fakultetą ir įrašinėdavau mūsų pokalbius Miłoszo kabinete. Iš karto buvo man pateiktas visas sąrašas draudimų: jokių asmeninių klausimų, pokalbių negaliu publikuoti, nebent tik pasinaudosiu jais rašydama apie jo kūrybą ir t. t. Išgirdęs jam nepatinkantį klausimą, pašokdavo, apsivilkdavo lietpaltį ir išeidavo nė žodžio netaręs. O ką aš, vargšė, turėjau daryti? Kitą dieną vėl einu į jo kabinetą, o jis ateina lyg niekur nieko ir kalbamės toliau.

– Tuo metu jo žmona Janka sunkiai sirgo, poetas turėjo daug problemų su jaunesniuoju sūnumi Petru. Gal tai jam buvo įtemptas laikas, gal ne pokalbiai rūpėjo…

– Taip, iš tikrųjų jam nebuvo lengva. Per tą pirmą pokalbių sesiją tik vieną kartą buvau jų namuose ant Lokio kalvos (Grizzly Peak Boulevard). Žmona sunkiai sirgo, negalėjo vaikščioti, bet buvo sąmoninga ir, kaip visada, labai ironiška, iš prigimties piktoka ir kandi. Jai atrodė prastas sumanymas, kad kažkokia žurnalistė kamantinėtų Czesławą apie kūrybą. Ji pro praviras duris klausėsi mūsų ir vis šaukė: „Czesławai, liaukis nesąmones kalbėjęs!“

Nepaisant visko, darbas vyko toliau, buvau išsinuomojusi automobilį, daug važinėjau į su poeto kūryba susijusias vietas, kurias, žinoma, jis pats man nurodė. Tačiau supratau, kad vis tiek medžiagos man dar maža, ir paprašiau skirti antrą mūsų pokalbių sesiją. Poetas buvo jau daug palankesnis, mielai sutiko. Daug kalbėjome apie jo išverstas psalmes, apie žodžio orumą. Prisiminkime jo eilėraštį „Mano kalba ištikimoji“. Miłoszui rūpėjo išsaugoti žodžius, kuriuos sparčiai naikino per prievartą brukama ideologinė ir biurokratinė kalba. Kaip tik todėl jis ir ėmė iš naujo versti „Psalmes“.

Kai jau baigėme visus pokalbius, jis man patyliukais prasitarė, kad yra trumpajame sąraše Nobelio premijai gauti. Labai nustebau, juk beveik nebuvo jokių jo poezijos vertimų į kitas kalbas. Galvojau – „Dieve, kaip tu gali tikėtis, žmogau…“ Tačiau tai buvo 1980 metai, „Solidarumo“ rugpjūtis – politinis Lenkijos klimatas įkaitęs, Vakarams toks kandidatas premijai labai parankus. Žinoma, nenoriu menkinti poeto kūrybos vertės, bet politinė situacija buvo jam labai palanki.

1980-ųjų rudenį išvykau atgal į Niujorką rašyti knygos, redaktorius davė du mėnesius nemokamų atostogų. Kibau į darbą ir čia kaip tik išgirstu naujieną: Nobelio premija – Miłoszui.

– Įdomu, o kaip jis pats priėmė šią naujieną? Ir kaip Jūs tapote jo asmenine sekretore?

– Apie premiją Miłoszas sužinojo vidurnaktį – paskambino jam japonų žurnalistai. O tą lemtingą 1980-ųjų spalio 9-osios rytą, kaip ir kiekvieną dieną, anksti atsikėlęs susiruošė pasivaikščioti. Atvėrė duris ir… neteko žado: visą Lokio kalvą buvo apspitę žurnalistai. Tą dieną ir aš jam bandžiau prisiskambinti, galų gale pagavau jį darbo kabinete ir kai jis pasiskundė, kad žiniasklaida baigia jį išvaryti iš proto, pasisiūliau atvykti ir pagelbėti jam šiuo sunkiu metu. „Kada greičiausiai galite atvykti?“ – paklausė jis. „Po trijų dienų“, – atsakiau.

Atskridau iš Niujorko savo lėšomis, poeto nebuvo, o jo žmona Janka man pasakė: „Ką gi, šiandien pavaišinsiu jus vakariene, bet nesitikėkite, kad čia nuolatos maitinsitės.“ Norėjau apsisukti ir grįžti namo.

Kieme stovėjo vadinamasis sodininko, t. y. svečių namelis. Ten mane apgyvendino. Greitai tas namelis pavirto Miłoszui skirtų laiškų, knygų, sutarčių sandėliu. Taigi atplėšdavau laiškus, į vienus atsakinėjau pati, kitus man padiktuodavo, trečius tik pasirašydavo. Žinoma, išskyrus tuos, kurie griežtai buvo skirti tik poetui. Atsimenu, ant vieno laiško buvo toks adresas: „Czesław Miłość³. Kalifornija“, bet ir jis atkeliavo. Kažkoks kolekcininkas iš Lenkijos prašė autografo.

Kokios buvo darbo sąlygos? Iš pradžių Miłoszas man mokėjo kas mėnesį tūkstantį dolerių. Iš jų tris su puse šimto turėjau atiduoti Jankai už namelio nuomą. Paskui mane įdarbino Berklio universiteto Slavistikos fakultetas – jie mokėjo tą pačią sumą. Taip be nustatytų darbo valandų ir savaitgalių dirbau nuo 1980-ųjų spalio iki 1984 metų gegužės. Kadangi mūsų santykiai su poetu darėsi vis komplikuotesni, nutariau išvykti. Kalbėjomės tik telefonu, susirašinėjome. Pasitraukiau, bet iš tikrųjų likau. Jam nuolatos reikėjo su manimi pasitarti įvairiausiais klausimais, nesvarbu, kad mus kartais skyrė žemynas ar vandenynas, kiekvieną kartą, parašęs naują eilėraštį, pirmiausia skambindavo man ir jį perskaitydavo, o aš turėjau pasakyti savo nuomonę. Juk visą jo kūrybą buvau nuodugniai išstudijavusi, puikiai išmaniau lenkų poeziją, per tuos kartu praleistus metus jis mane privertė perskaityti visas, jo nuomone, svarbias filosofijos ir teologijos knygas, abu mokėjome ne tik anglų, bet ir prancūzų kalbas, daug diskutavome moralės, tikėjimo klausimais – buvau labai patogi pašnekovė, tarsi jo pameistrė, o jis man buvo mano Oskaras Milašius…

– Koks ir kur buvo paskutinis susitikimas su Poetu, kas iš to susitikimo išliko?

– Nuo tos 1984 metų gegužės vengiau bet kokių susitikimų. Taigi matėmės Paryžiuje turbūt tik kartą, gal 1988-aisiais buvau nuėjusi į jo autorinį vakarą. Tačiau, kaip jau minėjau, daug kalbėjomės telefonu ir susirašinėjome. Tiesa, dar mačiau jį Berklyje, kai buvau nuvykusi vienos prancūzų leidyklos prašymu padaryti interviu su Robertu Hassu. Su juo anksčiau buvau vertusi Miłoszo eilėraščių į anglų kalbą. O kai Miłoszas su savo antrąja žmona Carol persikėlė į Krokuvą, daug kartų teko susitikti tarnybiniais reikalais – įrašinėjau jo eilėraščius Lenkijos radijui ir leidyklai „Znak“, Lenkijos radijo studijoje surengiau iškilmingą jo 85-mečiui skirtą koncertą, žinoma, jam pačiam dalyvaujant. 1999 metais, jo paties paprašyta, vedžiau pokalbį su juo prieš kameras Andrzejaus Miłoszo filmui. Taigi tam tikra draugystė išliko iki jo gyvenimo pabaigos. Tiesą sakant, dabar neprisimenu, kada ir kur jį buvau sutikusi paskutinį kartą, bet tai tikrai buvo dar Carol gyvai esant. Ji tokiu atveju čiupdavo dviratį ir dingdavo. Tačiau puikiai prisimenu mūsų paskutinį pokalbį telefonu. Miłoszas jau žinojo, kad jam liko labai nedaug laiko. Prašė manęs, kad atleisčiau jam niekingus poelgius, jeigu tokių esu patyrusi. Tai man buvo labai netikėta.

– Esate parašiusi knygą „Rue de Seine. Paryžiaus gatvės biografija“ („Rue de Seine. Biografia paryskiej ulicy“). Kiek žinau, legendinį namą, kuriame gyvenote šioje gatvėje, pirmą kartą Jums parodė Cz. Miłoszas.

– Taip, tai buvo 1981 metais. Tada daug kur keliavau su šviežiai iškeptu Nobelio premijos laureatu. Aplankėme net tolimąją Japoniją. Rue de Seine gatvėje, kuri iš pradžių buvo tik paprastas, už miesto sienos per laukus Senos link vedantis kelias, per daugybę šimtmečių gyveno daug garsenybių ir net karalienių. XVII amžiaus pradžioje čia savo rezidenciją turėjo garsioji karalienė Margo. Minėtame legendiniame, 31 numeriu pažymėtame name gyveno rašytoja George Sand, XX amžiaus pradžioje savo studiją turėjo garsioji šokėja Isadora Duncan. Apie dvidešimt metų šioje gatvėje gyveno ir Jeanas Siméonas Chardinas. Jis niekada nebuvo išvykęs iš Paryžiaus, niekada netapė gamtovaizdžių, jį vadino „tylos tapytoju“, „vienatvės poetu“, tapančiu tik natiurmortus, moteris ir vaikus kambariuose, kur matyti vis tie patys daiktai ir gražios ponių kepuraitės. 1834 metais name Nr. 63 gyveno Adomas Mickevičius. Ant namo lig šiol yra lenta, skelbianti: „1834 – w roku wydania „Pana Tadeusza“ tutaj mieszkał Adam Mickiewicz“ (1834 – „Pono Tado“ išleidimo metais čia gyveno Adomas Mickevi-čius). Beje, dėl Mickevičiaus mane čia ir atvedė Miłoszas. Kaip tik ten jis man pasakojo apie susitikimą su poeto sūnumi Władysławu Mickiewicziumi, kuris kartą lankėsi Žygimanto Augusto gimnazijoje Vilniuje. Joje tada mokėsi Czesławas. Į savo tėvą Adomą panašus ponas, beje, dar ir besirengiantis taip pat, kaip tėvas, – su skrybėle ir pelerina – padėjo ranką ant paauglio Czesławo galvos. Ką gi, lenkų poetai sako, kad jie – arba Mickevičiaus, arba Słowackio pasekėjai. Miłoszas, be jokios abejonės, buvo Mickevičiaus pasekėjas ne tik dėl gimimo vietos, bet ir todėl, kad labai daug dėmesio skyrė tradicijai. Sunku būtų jo eilėraščiuose suskaičiuoti visas užslėptas, iš Mickevičiaus kūrybos paimtas citatas. Pati paprasčiausia lenkų poezijos linija eina nuo Jano Kochanowskio per Mickevičių iki Miłoszo.

– O kaip Jus likimas atvedė į Rue de Seine?

– Mano vyras Andrzejus Gorczyńskis buvo fantastiškas žmogus. Dėl santykių su Miłoszu buvau padavusi skyrybų su Andrzejumi dokumentus, bet kai pasitraukiau nuo poeto, vyras tik dar labiau mane mylėjo. Vėl kartu gyvenome. Ne kartą esu svarsčiusi: ar vertėjo taip labai jį įskaudinti? Ir ką laimėjau tiek metų atidavusi Miłoszui? Taip, įgijau neįkainojamos patirties, dvasiškai užaugau ir už tai sumokėjau didelę kainą. Puikiai supratau, kad Andrzejus buvo labai tolerantiškas, priešingybė Miłoszui, kuris traktavo mane kaip savo nuosavybę. Andrzejus leido daryti tai, kas man patinka, jis netgi skatino užsiimti mane dominančia veikla. Varšuvoje baigęs architektūrą ir gavęs labai svarbią premiją, išvažiavo į JAV – jį pakvietė statyti San Francisko rotušę. Taigi ilgą laiką vyras dirbo Niujorke įsikūrusio pasaulinio garso Prickerio premija nominuoto, kinų kilmės amerikiečių architekto Ieoh Ming Pei komandoje. Prancūzijos prezidento Françoise Mitterand’o kvietimu ši komanda atliko Luvro modernizaciją, po kurios 1988-aisiais iškilo garsioji stiklinė piramidė. Taigi nuo 1985 metų gegužės trejus metus „Mitterand’o sąskaita“ gyvenome Rue de Seine name Nr. 2. Paskui buvo kiti įdomūs adresai: Rue Monsieur, Rue Galande, kur pro langą matėme Dievo Motinos katedrą, o Šv. Stepono bažnytėlė nuo ant stogo esančios terasos buvo vos ne ranka pasiekiama. Nuomojomės butą ir Maisons-Laffitte, visai šalia „Kulturos“ redakcijos, su kuria daug bendradarbiavau. Tada kaip tik auginome du labradorus ir mums buvo labai smagu vaikštinėti su jais greta esančiuose miškuose.

Iš tikrųjų darbas pas talentingąjį Pei nebuvo pelningas, jis mokėjo mažai, o išgręždavo žmones iki paskutinio prakaito lašelio. Mano vyras dirbo vos ne kiauras paras, kartais bandydavau jį stabdyti, bet nieko tai nepadėjo. Turbūt taip jau įprasta, kad piramides stato vergai: buvo sukviesta iš viso pasaulio apie tris tūkstančius darbininkų, jie dirbo trim pamainom dvidešimt keturias valandas per parą, o juk tuo metu vyko protestai, streikai, buvo grasinama teroristiniais išpuoliais. Vyras neištvėrė tokio krūvio, jį ištiko insultas. Nesulaukęs deramos gydytojų pagalbos, mirė 1991-ųjų spalį Niujorke, tuojau po to, kai sugrįžome iš Paryžiaus. Jam buvo vos penkiasdešimt treji. Šis žmogus buvo mano geriausias bičiulis ir lig šiol skaudžiai išgyvenu jo netektį.

Liūdniausia, kad architektūroje, kitaip nei filmų titruose, nesurašomos visos kūrybinės komandos pavardės: apie pačius geriausius mano vyro sprendimus, apie jo idėjas niekas niekada nesužinos, visur figūruoja tik viena – pagrindinio architekto – Pei pavardė. Beje, jis dar gyvas, šiais metais šventė savo šimtmetį, ir turbūt lig šiol galioja anų metų posakis: „Pei does not pay“ (žodžių žaismas, anglų k. – „Pei nemoka“).

– Esu tikra, kad Cz. Miłoszas, tada jau Nobelio premijos laureatas, triumfuodamas vaikštinėjo su Jumis po Paryžių, kur anuomet, pasiprašęs politinio prieglobsčio, patyrė labai daug nuoskaudų.

– O taip, tai buvo jo didelė satisfakcija. Juk kaip tik Paryžiuje 1951 metais nutarė pasitraukti iš diplomatinės tuometinės socialistinės Lenkijos tarnybos. Pirmasis ranką jam ištiesė Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroyc) ir jo vadovaujamo žurnalo „Kultura“ žmonės. Tuo metu labai prosovietiškai ir prokomunistiškai nusiteikę Prancūzijos intelektualai, išskyrus Albert’ą Camiu, niekino jį kaip išdaviką. Tai buvo labai sunkus metas ne tik finansine, bet ir dvasine prasme: Miłoszas išgyveno baisią neviltį, buvo įsitikinęs, kad lenkų poetas emigrantas tuometinėje Prancūzijoje neturi jokių šansų. Daugybę metų vargo su šeima toli už Paryžiaus ribų, o kai atsirado galimybė dėstyti Berklio universitete Slavistikos katedroje, ilgą laiką negavo Amerikos vizos, nes JAV jam buvo prikergta komunisto etiketė. Visa tai žinome iš jo biografijos.

– Savo knygą apie Cz. Miłoszą „Pasaulio keleivis“ („Podróżny świata“) pasirašėte slapyvardžiu: Ewa Czarnecka.

– Czarnecka – mano mylimos močiutės mergautinė pavardė. Močiutė buvo į Chersoną ištremto aktyvaus Lenkijos socialistų partijos nario dukra. Ten jis susipažino su jauna ruse, Melanija, vedė ją, o ši atvyko į Varšuvą ir tapo lenkų patriote. O Ewa todėl, kad tai pirmosios moters vardas.

Beje, mano knyga „Pasaulio keleivis“, šalia Aleksandro Fiuto pokalbių su Miłoszu, buvo pirmas bandymas pristatyti jį ir jo kūrybą lenkų skaitytojui. JAV ji pasirodė 1983 metais, o Lenkijoje – tik 1992-aisiais.

Šiandien, kai jau praėjo tiek metų nuo poeto mirties, esu įsitikinusi, kad anuomet manimi pasitikėjo ir didžiule bičiulyste apdovanojo išskirtinis žmogus. Jaučiuosi esanti jo mokinė. Jeigu ne jis, tikrai nebūčiau išsiveržusi už eilinės žurnalistikos ribų, nebūčiau ir knygos apie Rue de Seine parašiusi. Iki šiol man ši gatvė yra išskirtinė, o Paryžius – kaip geras bičiulis arba sena, bet niekada savo grožio ir viliojančio šarmo neprarandanti dama.

 

---

1 Mickevičius A. Ponas Tadas. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 406.
2 „Latarnik“ – viena žinomiausių Henryko Sienkiewicziaus novelių apie lenkų politinį emigrantą Skawińskį, dirbantį jūros švyturio prižiūrėtoju.
3 Miłość – meilė (lenk.).