Svarstymai
Jaroslavas Melnikas. Populiarumas kaip fikcija
2008 m. Nr. 12
Populiarumo mechanizmai
Šiuolaikinėje visuomenėje manoma, kad populiarumas yra kažkas absoliutaus, nenuginčijamo – realybė, su kuria visi turi skaitytis, o svarbiausia, į kurią visi turi orientuotis, jos geisdami ar bent jau pavydėdami tiems, kurie populiarumą išsikovojo. Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje būti negarsiam – negarbė, o gal net gėda. Galėtume net sakyti: visi nori būti garsūs ir visi pavydi garsenybėms.
Šlovė, populiarumas tapo šiuolaikinio jaunimo manija. Norėdama tapti garsi, mergina pasirengusi viskam – nusifotografuoti nuoga žurnalo viršeliui, visam pasauliui prieš kamerą išsipasakoti intymius dalykus. Nes nūnai garsus tas, kuris apnuogina tai, kas intymu. Ankstesnėse epochose tai būtų sukėlę siaubą ir pasišlykštėjimą, visuotinį pasmerkimą, tačiau šiandieninė moralė, jei ją galima pavadinti morale, ne tik to nesmerkia, bet ir skatina.
Priežastis – dabartinė visuomenė, mananti, jog yra normalu spoksoti pro rakto skylutę į svetimą gyvenimą, ir laukianti iš artistų, kūrėjų arba tiesiog paprastų žmonių, kad jie nusivilktų apatinius, išverstų juos ir parodytų visam pasauliui. Tada pasaulis aiktelės ir tas žmogus išgarsės. Mažai kam įdomu, ką vienas ar kitas kūrėjas mano apie kokią nors daugeliui svarbią problemą. Kur kas įdomiau, kada ir kodėl jis išsiskyrė su savo žmona ir su kuo dabar miega. Pavyzdžiui, viena menininkė pasakoja, kaip ji surenka menstruacinį kraują ir užkasa po obelimi, nes tiki menstruacinio kraujo jėga. Štai kas įdomu ir ką iš tiesų yra pasirengusios girdėti masės. Pasakoti tokius dalykus šiandien ne gėda, priešingai – tai net laikoma populiarumo sąlyga, kuri pritraukia ir kone garantuoja dėmesį.
Tokie ir panašūs atvejai verčia nepatikliai žiūrėti į bet kokias populiarumo – arba pavadinkime jį šlove – rūšis. Ir ne tik todėl, kad šiandien populiarumas tapo karingo amoralumo, neskoningumo, o gal net išsigimimo sinonimu. Žmogus tampa garsus visai ne dėl to, kad pasižymi protu, intelektu, giliais jausmais. Toks žmogus, net jeigu jam pasiseks ir jį kas nors pasikvies į televiziją, sudomins nedaugelį. Kultūrinių laidų reitingai nedideli, jos transliuojamos vėlyvu metu ir jas nedaug kas žiūri. Tad ar nereikėtų niekinti populiarumo pasaulio, dėl kurio kraustosi iš proto tūkstančiai ir milijonai vaikinų ir merginų, trokštančių tapti televizijos „žvaigždėmis“ ir pasirengusių dėl svaiginančios svajonės paaukoti bet ką, taip pat ir savigarbą?
Tačiau įtariai ir nepatikliai žiūrime į šiandieninį populiarumą visai ne todėl, kad kalbama apie pseudopopuliarumą, pseudošlovę, kai jau kitą dieną niekas tavęs neprisimena, vos tik išnyksti iš televizijos ekrano. Yra kita priežastis, dėl kurios reikia su šypsena, bet ne paniekinamai žvelgti į bet kokį garsumą. Toji priežastis susijusi net ne su tuo, kaip pasidarei garsus. Ji susijusi su visai kitokiu aspektu – kas šiandien apskritai yra populiarumas? Ar jis iš viso nėra fikcija, turint galvoje visuomenę, kurioje esi žinomas?
Kai mums sakoma, kad tas arba tas yra garsus, kad jis „žvaigždė“, ar mes nesame mulkinami, kadangi siekiamybė pateikiama kaip realybė?
Šiandieninis gyvenimas toks sudėtingas, kad Paryžiaus gyventojas žino tik savo maršrutą iš namų į darbą ir atgal. Ir jeigu jo paklausite, kaip nuvažiuoti į žinomą vietą Paryžiaus centre, jis jums nepasakys. Jis nežinos elementarių dalykų – pavyzdžiui, kiek kainuoja „carte orange“, mėnesinis transporto bilietas. Arba nepasakys, kaip nuvažiuoti į Luvrą. Paryžiaus gyventojas tokiais atvejais neretai sukuria arba kvailo, atsilikusio žmogaus, arba piktavalio, kuris tyčia jums nepasako savaime suprantamų dalykų, įspūdį. Bet jūs klystate: tai nei viena, nei kita. Jis iš tiesų to nežino. Taip pat nežino tūkstančių kitų dalykų, nes gyvena informacija perpildytame pasaulyje.
Dabar įsivaizduokite, kad rengiatės tapti garsus tipiškam dvidešimt pirmo amžiaus žmogui. Jūs, žinoma, galite save laikyti garsiu Prancūzijoje, tai jūsų teisė, bet realybė visai kita. Pamėginkite paklausti šimto tokių Paryžiaus gyventojų, einančių gatve, ar jie yra girdėję bent jau jūsų vardą, ir dauguma jų tik patraukys pečiais. Jūs jiems neegzistuojate! Jie užsiėmę savo gyvenimu, ir net jei esate televizijos „žvaigždė“, jie gali niekuomet nežiūrėti jūsų laidos arba apskritai jūsų kanalo. Juo labiau, jei išleidote knygą, nejuokinkite žmonių kalbėdami apie savo garsumą.
Čia rašome tik apie vienos šalies mastelį, tačiau yra ir kitų šalių. Yra ir kitų pasaulių, kitų civilizacijų. Gali būti, kad Kinijoje, Indonezijoje, Butane atsiras žmonių, niekada negirdėjusių apie Paryžių. Jau nekalbant apie jūsų pavardę, nekalbant apie tai, kas slypi už tos pavardės.
Tiesiog juokinga, kai kas nors ima pasakoti apie savo arba kito populiarumą. Dažniau šnekama apie kito populiarumą ir taip sukuriamas populiarumas. Suveikia elementarus įtaigos mechanizmas: jei žmogui nuolat kartojama, kad balta yra juoda, jis pamažu tuo patiki. Tokia žmogaus prigimtis, kurią eksploatuoja žiniasklaida. Šiuo žmogaus gebėjimu ar silpnumu remiasi visa reklama. Tiesiog įkalama į galvą, kad tam tikra dantų pasta yra labai gera, todėl ją reikia nusipirkti. Nors nėra jokios garantijos, kad ši pasta iš tiesų pati geriausia. Ji gali būti tokia pat arba kur kas prastesnė, negu jums nežinoma pastos rūšis. Tai tik reiškia, kad šios pastos gamintojai turi daugiau pinigų jos reklamai ir „įkalinėjimui“.
Tas pats mechanizmas veikia ir tada, kai kalbama apie garsius vardus. Tie vardai „įkalti“, dėl to nė nereikia abejoti. Žinoma, kaip ir dantų pastos, jie gali būti ne prastesni už tuos vardus, kurie mažiau žinomi, arba apskritai nežinomi, gali būti ir prastesni, gali būti ir geresni. Neretai jie gali būti ir visiškas niekas, t. y. neturėti jokių išskirtinių, dėmesio vertų gebėjimų ar bruožų. Tačiau svarbu ne tai. Svarbu, kaip atkakliai, reguliariai ir dažnai jums „įkalinėjo“ vardus ir veidus. Kaip dažnai tuos vardus vadino garsiais. Tik nuo to, jei gerai pagalvotum, ir priklauso šiuolaikinis garsumas.
Beje, šią psichologinę priemonę pasitelkia ir tie, kurie nori išgarsėti, nors netapo televizijos ir spaudos magnatų, kuriančių „žvaigždes“ ir iš jų gaunančių pelno, reklamos objektu. Sunkiai pasiekiant auditoriją ir stokojant komercinio patrauklumo, vis dėlto galima tam tikrą garsumą susikurti. Tam tinka toks būdas: naudodamasis tribūna kalbu apie tave kaip apie garsų, o tu savo ruožtu kalbi apie mane kaip apie garsų. Kiek garsų, kur garsų – šių paties svarbiausių klausimų niekas neužduoda. Bethovenas yra garsus ir tu garsus – vadinasi, jūs abu garsūs. Šia tema seniai sklando anekdotas. Du meno atstovai susitiko prie baltosios butelio. Vienas žagsėdamas sako: „Seni, tu – genijus“, o tas irgi žagsėdamas atsako: „Ir tu genijus.“ – „Štai mes abu ir genijai“, – konstatuoja pirmasis.
Gudrybę, fikciją dar sunkiau pastebėti, jei sukuriamas ne duetas, bet triada, o ji dažniausiai ir sukuriama. Nes jei apie tave sakau, kad esi genijus, o tu apie mane sakai tą patį, tai gali sukelti įtarimą. Tačiau jei aš apie trečiąjį sakau, kad jis genijus, trečiasis sako apie tave, kad tu genijus, o tu apie mane sakai, kad aš genijus – kaip galima atskleisti nebylų susitarimą? Jei manome, kad trys kol kas nežinomi žmonės susirinko ir sugalvojo populiarumo sukūrimo schemą, labai klystame. Reikia savęs negerbti, kad atvirai tartumeisi dėl to, kaip maustyti publiką. Viskas vyksta savaime, nes visi puikiai supranta, kaip šiuolaikiniame pasaulyje kuriama šlovė. Vienas giria ir pristatinėja kitą kaip garsų, vildamasis, kad kitas ims tą patį kalbėti apie jį. Dažnai taip ir įvyksta – ypač tai taikytina seniems universiteto laikų draugams, vienos kartos, vienos grupės atstovams. Jie supranta, kad, tik būdami drauge, girdami vienas kitą, vadindami talentais, genijais ir panašiai, gali prasimušti, išsilaikyti šiame nepaprastai sudėtingame pasaulyje.
Tad būtina matyti schemas, vaizdą, kaip tai buvo daroma ir yra daroma. Matyti, kad net prasimušusieji tik ramina save, jog yra garsūs. Juk niekas, minėdamas kito garsumą, nesako tiesos, nepriduria, kad jis garsus tam tikrame, kartais juokingai siaurame rate. Kodėl? Vėlgi susiduriame su gudrybe, – tie, kurie mokėsi logikos, žino, kad yra elementarių loginių fokusų. Štai pavyzdys: „Šuo turi dvi ausis, tu turi dvi ausis – vadinasi, esi šuo.“ Nors sveikas protas sufleruoja, kad nesi šuo, pagal anksčiau nurodytą logiką taip išeina. Kur slypi šio neteisingo silogizmo gudrybė? Loginė išvada neteisinga, nes neapibrėžtos žmogaus ir šuns sąvokos, iškeliamas tik bendras bruožas – dvi ausys, tačiau dauguma kitų bruožų žmogus juk skiriasi nuo šuns. Šiuo atveju sudaromas įspūdis, kad kiti ir, beje, pagrindiniai skiriamieji požymiai neegzistuoja.
Panašiu loginiu mechanizmu pasinaudojama ir kuriant garsenybę. Kai sakoma „garsus“, galima pagalvoti, kad kai kas „labai garsus“, tačiau net ir ši sąvoka yra neapibrėžta. Jos, kaip ir šuns bei žmogaus palyginime, nenaudinga apibrėžti, nes „labai garsus“ iš tiesų gali reikšti „labai garsų“ tik uždarame rate. Kita vertus, neapibrėžiant populiarumo ribų, tarsi paliekamas atviras klausimas, kad tas ar kitas gali būti toks genialus kaip Shakespeare‘as arba Schopenhaueris – juk ir jie garsūs, ir jis garsus.
Tačiau nepatikliai žiūrėti į garsumą labiausiai verčia tai, jog šiuolaikinis pasaulis dėl savo perdėto komplikuotumo yra siaubingai segmentuotas. Šalies viduje matome vienus nuo kitų atskirtus segmentus, šių viduje randame dar mažesnius, irgi izoliuotus segmentus, kurių viduje susiformavę dar mažesni segmentai. Kiekviename segmente sukurta savo populiarumo, garsumo hierarchija: čia savi talentai, klasikai, genijai – kalba viską ištvers. Kiekviename segmente vyksta žūtbūtinė kova dėl garsumo, šlovės, vietos po saule, neretai naudojantis niekšybėmis, apkalbomis, šmeižtu. Ir visa tai daroma visiškai rimtai – su pozomis, nuoskaudomis, pavydu ir kt.
Tad kaip galima rimtai žiūrėti į garsumą – į asmeninį ir į svetimą? Kaip galima kitam pavydėti garsumo savo negarsumo fone? Suprantant, kokio masto tas garsumas, kokiomis vingrybėmis ir gudrybėmis remiantis jis daromas, kaip vyksta žaidimas. Ir, žinoma, reikia turėti galvoje perspektyvas: kas nutiko vakar garsiems ir šlovintiems? Kur jie šiandien?
Populiarumas vakar ir šiandien
Ne, mes jau niekad nebesugrįšime į palaimingus kultūrai laikus, kai garsūs buvo tik karaliai ir jiems artimi kunigaikščiai bei grafai. Be to, tuometinis garsumas skyrėsi nuo šiandieninio – jį irgi galima rašyti kabutėse, bet dėl kitos priežasties: dėl to, kad nebuvo televizijos, interneto, fotografijų. Tai nebuvo veido garsumas. Absoliuti pavaldinių dauguma niekada nematė savo monarcho veido, taip pat ir garsių kunigaikščių, baronų veidų. Dar daugiau, tuo metu, kai monarchas ir jo artimieji gyveno savo gyvenimą, nemokanti skaityti liaudis gyveno, kaip šiandien sakytume, už informacinės aplinkos ribų. Tokia aplinka daugelį tūkstantmečių apskritai neegzistavo. Pasaulis nebuvo informacijos pasauliu informacijos antplūdžio atžvilgiu, tai buvo gamtos pasaulis: ir ar jis nebuvo artimesnis tiesai ir tikresnis negu šiandieninis?
Absoliuti žmonių dauguma gyveno anonimišką, nežinomą gyvenimą, neturėdama nė mažiausios vilties nors kiek išgarsėti, todėl jiems nekildavo nė mažiausio noro tapti garsiems. Tiesiog tuo metu neegzistavo „išgarsėjimo“ idėja, tokia populiari ir primetama šiandien.
Bet ar negarsus gyvenimas nėra savaiminio, gilaus gyvenimo sinonimas? Laisvės sinonimas? Kita vertus, ar šiandieninis garsus (tai yra vienų ar kitų garsenybių) gyvenimas nėra tuščio arba tuštoko, negilaus gyvenimo sinonimas? Nelaisvės sinonimas?
Tai štai nežinomumo pasaulyje, viešpatavusiame tūkstantmečius, yra nedidelis perėjimo į mūsų epochą periodas, trukęs kelis šimtmečius. Turime galvoje aštuonioliktą ir devynioliktą amžių, kai informacija sklido tik vienu būdu – spausdintiniu. Tuo laikotarpiu susikūrė unikali vieningo informacinio lauko galimybė, kai, atsidūrus tame lauke, lengvai išgarsėjama visoje šalyje, o gal ir Europoje. Ypač tai buvo susiję su kuriančiomis asmenybėmis, prisiminkime, pavyzdžiui, Voltaire‘o išgarsėjimą. Kad tuometinis garsumas nebūtų fiktyvus, lėmė ypatingos socialinės sąlygos, auditorija ir į ją besikreipiantys menininkai. Auditorija buvo ne segmentuota, tačiau vieninga ne tik šalyje, bet ir žemyne.
Tai tapo įmanoma, kadangi auditoriją sudarė labai turtingi žmonės. Tik negausi valdančioji klasė mokėjo skaityti. Ir ne šiaip skaityti, bet ir suprasti, jausti tai, ką kalbėjo jai kūrę menininkai. O mokėjo todėl, kad jiems nereikėjo dirbti sunkaus darbo, kovoti dėl fizinio išlikimo. Jų jėgos, gabumai, talentai buvo išlaisvinti, nes netrūko laisvo laiko. Jie gaudavo gerą išsilavinimą, dariusį juos kultūringais žmonėmis, kultūros žmonėmis. Tai yra žmonėmis, kuriems kultūra buvo gyvenimo atramos taškas. Jie vertino ne masinę kultūrą (masėms egzistavo pats save reprodukuojantis folkloras, profesionalai masėms nedirbo), o kultūrą aukščiausia to žodžio prasme. Kam buvo skirti kelių paėjusių šimtmečių didžiųjų dailininkų, kompozitorių, rašytojų kūriniai? Ne valstiečiams, žinoma.
Taigi susiklostė unikali padėtis: auditorija, kuriai buvo kuriami visi kūriniai, buvo puikiai išsilavinusi, kultūringa, gerai žinanti kultūros istoriją, mokanti kalbų. Tokia auditorija negalėjo pakankamai gerai nevertinti kūrybos bei kūrėjų. Štai todėl monarchai, aristokratai į daugelį dailininkų, kompozitorių žiūrėjo kone kaip į sau lygius, laikė garbės reikalu juos išlaikyti, duoti užsakymų, padaryti dvariškiais. Taip pat aukštuomenė labai retai kišdavosi į kūrybos esmę, laikydami save toje srityje nekompetentingais. Tačiau labdara kultūros labui buvo ne tiek mada, kiek savaime suprantamas dalykas. Ir tai nenuostabu: žmogus, gyvenantis kultūra ir kultūros sąskaita, jautė nesąmoningą dėkingumą jos kūrėjams ir neretai laikydavo pareiga jiems padėti.
Kitas faktorius, tų laikų garsumą daręs natūralų, buvo kūrėjų ir naujienų skaičius. Informacinio vakuumo epochoje gabūs, talentingi žmonės greitai tapdavo garsūs. Tai, kad tuomet nebuvo segmentacijos, paaiškinama pradine informacijos eros stadija, taip pat labai mažu – jei lygintume su dabartiniais laikais – auditorijos dydžiu. Esant mažai auditorijai, be to, dar priklausančiai vienai negausiai klasei, segmentacijos negalėjo būti. Atvirkščiai, auditorijos mažumas vertė ją dvasiškai susivienyti aplink kelis informacijos šaltinius ir sukurti vieningą informacinį lauką. Siekimas praplėsti vyraujančią klasę siejantį vieningą lauką peržengė valstybių sienas. Ir čia pravertė puikus išsilavinimas. Vienos šalies aristokratija be vargo galėjo susipažinti su kūriniais, parašytais kitos šalies autorių. Buvo ir nuolatinis dvasinis alkis, kurį skatino aukštas auditorijos kultūrinis lygis. Šiandien, dominuojant masinei kultūrai, taip pat egzistuoja dvasinis alkis, tačiau jo nejaučia neišsilavinę, stokojantys kultūros aukščiausia šio žodžio prasme žmonės.
Štai du kriterijai, leidžiantys tų laikų garsumą rašyti be kabučių. Pirma, esant vieningam informacijos laukui, populiarumas buvo ne išpūstas, ne segmentuotas, bet tikras. Antra, už garsumo be kabučių buvo realūs talentai, jų darbai, nes auditorija jautė tikrų dvasinių vertybių, kurių jai reikėjo išgyvenimui ir egzistavimui, poreikį. Sunku patikėti, kad dar dvidešimto amžiaus pradžioje leidėjai ieškojo nežinomų, studijuojančių filosofų, siekdami iš jų gauti filosofijos rankraščių. Jie tai darė ne todėl, kad troško paremti neturtingai gyvenančius talentus ir galvojo apie kultūrą – jie buvo tipiški verslininkai ir jiems rūpėjo pelnas. Tiesiog tuo metu buvo gerai perkamos pačios įvairiausios filosofijos knygos. Kodėl? Nuostabos nelieka, kai prisimeni, kokie buvo skaitytojai ir ko jie laukė iš kultūros.
Žinoma, negalima supaprastinti padėties: ir aštuonioliktame, ir devynioliktame amžiuje, ir dvidešimto amžiaus pradžioje gyveno autorių, rašančių paviršutiniškai, besistengiančių įtikti prastesniam skoniui. Lengvas skaitalas, mūsų masinės kultūros analogas, egzistavo ir tada. Esama pavyzdžių, kai vidutinių gabumų, tačiau populiaraus autoriaus pavardė kartais buvo garsesnė negu gilaus, tik ne tokio populiaraus. Vis dėlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo. Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasižymėjo tam tikra gelme, bet negalėjo užgožti dėmesio centre esančios rimtosios kultūros. Pavyzdžiui, Johanno Strausso muzika lengva, tačiau ji nebuvo Ludwigo van Beethoveno ar Nicolo Paganinio muzikos konkurentė.
Populiarumo užribis ir laisvė
Pagaliau pamėginkime prasiskverbti į psichologines populiarumo gelmes, nepaisant to, kiek jis tikras ir užsitarnautas. Akivaizdu, kad net tikrai žymių žmonių santykiai su populiarumu buvo, švelniai tariant, sudėtingi, nors garsumą jie tarsi užsitarnavo, sukurdami vertybių (tačiau vėlgi – įvairių žmonių arba įvairių žmonių grupių požiūris į vertybes gali skirtis – šioje sferoje tai subjektyvu ir neužtikrinta).
Daugelis iškilių asmenybių garsumą tiesiog ignoravo arba bandė ignoruoti: kaip Levas Tolstojus, kuris tyčia nesilankė salonuose, rengėsi valstiečio drabužiais, gyveno kaime. Kaip Jeromas Salingeris, kuris daug dešimtmečių praleido atsiskyręs nuo pasaulio. Kiti kalbėjo apie jaučiamą pasišlykštėjimą, nes turėjo dalyti interviu, atlikti garsiųjų vaidmenį, kurti „visuomeninius personažus“. Buvo ir tokių, kurie neištvėrė garsumo naštos – nusigėrė, tapo narkomanais, kaip Marilyn Monroe, arba pakėlė prieš save ranką, kaip Ernestas Hemingway‘us, Romanas Gary. Taip pat prisiminkim ir Martiną Ideną iš Jacko Londono romano „Martinas Idenas“.
Kas gi pavojingo slypi garsume? Esmė yra ta, kad garsumas yra prievarta prieš žmogaus, kuris tapo garsus, prigimtį. Prievarta prieš jo „aš“. Tai pavojus, kad jo „aš“ transformuosis į blogąją pusę. Dar blogiau, kad šito nepastebi palaipsniui besitransformuojančio žmogaus sąmonė. Prie garsumo – irgi nepastebimai – priprantama, populiarumas tampa tarsi būtinas gyvenimo atributas.
Garsumas susijęs ir su visuomene, ir dar labiau – su valstybe. Garsumas – visuomet kieno nors dovana, ir tas kas nors vienaip ar kitaip reikalauja dėkingumo. Tai slapta, neįsisąmoninta vergovės forma – vergavimas visuomenei, miniai, o gal ir valstybei, jei garsumas tokio lygio, kai dovanas teikia valstybė. Tik atrodo, kad už garsumą esi dėkingas vien sau, o ne visuomenei. Iš tiesų tu negali nepalaikyti ydingų ryšių su visuomene, su aplinka, kuri tave vienaip ar kitaip pripažino. Tas dėkingumo jausmas ir yra dvasios vergystė. Iš dėkingumo žmogus liaujasi buvęs savimi ir ima pataikauti visuomenei, pavyzdžiui, sakyti ne viską, ką galvoja. Kartu atsiranda ir baimė to, kuriam jaučiamas dėkingumas. Tai baimė netekti dovanos, nes tas, kas davė, gali ir atsiimti.
Pažvelkime į visa tai psichologinėje plotmėje. Populiaraus žmogaus įvaizdį sukuria visuomenė, daugiausia pasitelkdama žiniasklaidą. Populiarumas nerodo tavęs tokio, koks esi, bet visuomet kalba apie kokį nors tikrą ar išgalvotą bruožą. Apie kokią nors tavo gyvenimo pusę. Tai visuomet yra ne visas, o iki kraštutinumo supaprastintas žmogaus paveikslas – taip masėms patogiau „nuryti“. Apkarpytas, vienpusis įvaizdis, kai tave keliais sakiniais apibūdina, kad esi toks ir toks, ir yra tavo populiarumas, tavo šlovė. Esi priverstas – niekur nesidėsi – spraustis į netikrą, į melagingą, neretai tavo esmę iškreipiantį įvaizdį. Privalai jį atitikti – kitaip visuomenė, pripratusi prie tavo įvaizdžio, suglums ir tavęs neatpažins. Populiarumas šiandien yra iškreiptas tikrojo žmogaus įvaizdis, jo sutapatinimas su įprasta ir žinoma schema.
Visuomenė dar gali „suvirškinti“ kompozitoriaus, kuris yra ir alpinistas, paveikslą. Priimtinas ir politiku tapęs medikas. Tačiau įsivaizduokime, kad žmogus yra kompozitorius, chemikas, dailininkas ir raketų išradėjas. Nuo tokio sudėtingo paveikslo visuomenė gali „išprotėti“, todėl jį atmes. O štai Renesanso epochoje buvo visiškai normalu būti enciklopedine asmenybe. Prisiminkime kad ir Leonardo da Vinci ar Goethe. Gi šiandien poetą ar dailininką, rimtai tyrinėjantį reaktyvinių variklių sandarą, geriausiu atveju palaikys keistuoliu, blogiausiu – bepročiu.
Tai ypač pavojinga kūrybingai asmenybei, nes kūrybinis pradas nuolat keičiasi, yra nevienareikšmiškas, visuomet atskleidžia kažką nauja. Tačiau populiarumo akivaizdoje žmogus ūmai pajunta, kad nebegali pasirodyti kitoks. Įvaizdis, kurį primetė visuomenė, šlovė žmogų užvaldo. Tikrasis „aš“ atsiduria antrame plane, šešėlyje, žmogus ima vaidinti. Retas, duodamas interviu, neįsijaučia į vaidmenį ir lieka savimi. Populiarumo primestas įvaizdis, vaidmuo sunaikina tiesą, paralyžiuoja dvasią. Ir tai ne išimtis, o taisyklė. Laisvė siejasi su egzistencijos anonimiškumu, bet visuomenė, dovanodama, atrodytų, geidžiamą šlovę, iš tiesų užmeta žmogui ant kaklo kilpą, jį pasmerkia didžiuliam dvasiniam išbandymui. Tai nereiškia, kad nėra žmonių, kurie garbingai ištveria tokį išbandymą, kuriems pavyksta ignoruoti dėmesį, įvaizdį, šlovę ir likti dvasiškai laisviems. Asmenybių, kurioms išorinis įvaizdis tiesiog neegzistuoja, pasitaiko. Absoliuti dauguma neturi dvasinių jėgų, dvasinio užsigrūdinimo, kad atsilaikytų prieš užgriuvusį didesnį ar mažesnį populiarumą. Net jeigu jiems nesisuka galva, viduje vis tiek vyksta lėti ir grėsmingi procesai.
Kita vertus, žmogus niekada sau neprisipažįsta, jog jau pasikeitė. Ir ne tik todėl, kad įprato meluoti sau – tiesiog negatyvūs procesai vyksta už sąmonės ribų ir žmogus apie juos neįtaria. Kartais aplankanti trumpalaikė miglota nuojauta, kad pasikeitei, greitai pagal išstūmimo dėsnį išnyksta iš sąmonės, nes jau nueitas toks ilgas kelias, kad grįžti atgal, atrodo, neįmanoma. Būna, kad po stiprių sukrėtimų ir sugrįžtama, tačiau tai, deja, pavieniai atvejai.
Dabar apibendrinkime. Pirma, žinomumas šiuolaikinėje segmentuotoje visuomenėje neegzistuoja, tai – patogi iliuzija, kuria tiki masės. Antra, net jei pripažintume, kad žinomumas yra, tai būtų anaiptol ne žinomumas, pasiektas talentu ir darbu. Dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje patys populiariausi žmonės nepasižymi ypatingais protiniais sugebėjimais. Tai – televizijos laidų vedėjai ir įvairiausių šou dalyviai, raumeningi sportininkai, rėksmingi politikai, krūtingos, bet ne visada talentingos kino aktorės. Be to, populiarumas, skirtingai nuo praėjusių epochų, neatsiranda pats savaime – jis kuriamas naudojant tam tikras technologijas, veikia ištisas populiarumo kūrimo marketingas. Technologijos pasitelkiamos ir tuo atveju, kai žmogus užsitarnauja būti garsus. Senasis naivus pasaulis išnyko – gyvename ciniškame pasaulyje, kuriame viešpatauja reklama bei marketingas. Ir pagaliau trečia, populiarumas kaip psichologinis reiškinys yra viena žmogaus pasisavinimo formų, kuria visuomenė pasinaudoja. Visuomeninė būtis – įvaizdžio pavidalu – žmogui tampa esmingesnė, negu jo intymi, individuali, egzistencinė ir anonimiška būtis. Jis pripranta tapatinti save su išoriniu įvaizdžiu, prarasdamas nepriklausomą vidinę būtį. Tai galima apibūdinti kaip dvasingumo pabaigą. Dėl to dvasios laisvė turėtų būti suvokiama kaip laisvė nuo populiarumo, kaip visiškas egzistavimo anonimiškumas. Tikroji laisvė įmanoma tik už populiarumo ribų.
Taigi – populiarumas yra fikcija, tačiau tokia, kuri ir mūsų būvį gali paversti fiktyviu.
Kazys Almenas. Ar tik apie Ameriką?
2008 m. Nr. 11
Apmąstymai, perskaičius Tomo Rekio įspūdžius apie gyvenimą už Atlanto
Kiekviena raštinga tauta tekstais apie Jungtines Amerikos Valstijas galėtų užpildyti nemažą knygų lentyną, greičiausiai netgi ne vieną. Net ir palyginti kuklioje lietuvių raštijoje apie Ameriką rašė Vaižgantas, Žemaitė, Antanas ir Juozas Vilkutaičiai (slapyvardis – Keturakis), Jonas Šliupas, Petras Cvirka ir kiti. Okupacijos metais ši tradicija buvo nutraukta, apie Ameriką leista rašyti tik Juozui Baltušiui, Albertui Laurinčiukui ir etatiniam „emigrantologui“ Vytautui Kazakevičiui. Sovietų Sąjungoje rašymas apie Ameriką tapo griežtai atrinktų, privilegijuotų rašeivų užsiėmimas.
Kai kuriose literatūrose apie Ameriką rašyta nuo pat jos atsiradimo pradžios. Aukščiausiai kartelę pakėlė Prancūzija. 1831 metais Ameriką aplankė jaunas aristokratas Alexis de Tocgueville’is ir po ketverių metų pasirodžiusi jo knyga „Apie demokratiją Amerikoje“ tapo klasika. Ji išleista kone visomis kalbomis, taip pat ir lietuvių. Gerai pradėję, prancūzai tradiciją tęsė. Beveik visi į intelektualus pretenduojantys Prancūzijos rašytojai neapsiėjo neanalizavę Amerikos fenomeno, tai darė ir André Gide’as, Simone de Beauvoir, Jeanas-Paulis Sartre’as, daugelis kitų. Viena naujausių knygų – madingo intelektualo Bernard’o-Henrio Levy’io 2006 m. pasirodęs bestseleris „American Vertigo“ („Amerikietiškas svaigulys“).
Beje, nei žodeliu neprasitariau apie tai, kas buvo rašoma. To apibendrinti neįmanoma. Apie Ameriką rašė ten gyvenę, rašė tik trumpam apsilankę ir išvis ten nebuvę. Rašė Amerikoje idealo ieškantys, savo sėkmes ar nesėkmes pateisinti norintys, rašė Ameriką idealizuojantys ir jos nekenčiantys, rašė ir tie, kuriems buvo mokama už tai, kad šios šalies nekęstų. Net ir paviršutiniškai apžvelgęs tų autorių tekstus bemat supranti, jog ne išspausdintų puslapių skaičius lemia jų svarbą. Dažniausiai apie Ameriką buvo rašoma jei ne atvirai priešiškai, tai su ironija, su ja menkinančia pašaipa. Pavyzdžiu tebūna Sovietų laikai, kai maždaug 98 proc. tekstų JAV pristatė tik iš blogosios pusės. Tačiau koks buvo tokio rašymo poveikis? Anaiptol ne toks, kokio okupacinė valdžia pageidavo, sutvirtėjo ne neigiamas, o idealizuotas šalies įvaizdis. Sakau „sutvirtėjo“, nes prieškario Lietuvoje Amerikos įvaizdis irgi buvo teigiamas, tačiau, esant glaudesniam informaciniam ryšiui tarp žmonių, požiūris buvo realistiškesnis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, taip pat ir tiesioginį bendravimą, tenka iš naujo „atrasti Ameriką“, vėl bandant nustatyti skirtumą tarp įvaizdžio ir patirtos realybės.
Tokios pirmosios mintys mane aplankė perskaičius naujausią įnašą į lietuviškąją amerikanistiką – žurnale „Metai“ (2008, Nr. 2–6) išspausdintą Tomo Rekio rašinį, pavadintą paprastai, nors gal kiek per ambicingai – „Amerika“. Būtina iš anksto pabrėžti, jog šiuose savo apmąstymuose nenoriu autoriui prieštarauti ar kitaip jo įspūdžių kvestionuoti. Tai jo asmeniški, pačioje naujojo šimtmečio pradžioje iš Lietuvos į Ameriką kartu su šeima persikėlusio žmogaus įspūdžiai. Tuo jie ir svarbūs. Juose atsispindi ne tik dabartinė specifinio Amerikos regiono realybė, bet ir tai, ko T. Rekys (gal ir nemažai Lietuvos gyventojų) iš Amerikos tikisi.
Pirmame skyriuje T. Rekys apdairiai apsidraudžia nuo priekabios kritikos, pabrėždamas, jog rašyti apie Ameriką taip pat sudėtinga, kaip ir septyniems akliems Indijos fakyrams apibūdinti džiunglėse sutiktą dramblį. Uodegą nusitvėręs fakyras manė, jog dramblys panašus į virvę, tas, kuris atsirėmė į jo šoną, tvirtino, jog jis panašus į sieną. Tai išties tinkanti metafora. Pavyzdžiui, kai manęs paklausia, kokia Amerikoje, tarkime, švietimo sistema, kokia policija, išsisuku sakydamas, jog tokios šalies kaip Amerika išvis nėra. Yra penkiasdešimt valstijų su plačiom savivaldos teisėm, su savom tradicijom, savais įstatymais. Suprantama, tai į klausimą neatsako, tačiau sudaro prielaidą aiškintis, apie kokią Ameriką kalbama. T. Rekys rašo apie Ilinojaus valstiją, tiksliau – apie jos pagrindinį, beveik šimtą kilometrų išsiplėtusį urbanistinį centrą, kuris žemėlapiuose žymimas Čikagos pavadinimu, nors iš tiesų susideda iš dešimčių atskirų municipalitetų. Šiuo atveju vietovės įvardijimas ir jos reikšmės pabrėžimas paaiškina dalį skirtumų, kuriuos įsidėmi iš Lietuvos atvykusi T. Rekio šeima. Iš tik vidutiniškai urbanizuotos šalies ji patenka į vieną didžiausių urbanizacijos konglomeratų, tad nieko nuostabaus, jog pirmieji įspūdžiai toli gražu ne vien teigiami. Didelė grūstis, visur, kur eisi ar važiuosi, – žmonės, žmonės. Iki atviresnės gamtos toli, todėl Rekiams sunkiai sekasi rasti vandens telkinį, kuriame būtų galima smagiai nusimaudyti. Naujoji aplinka yra anoniminė, bejausmė, jai tavęs reikia tik tiek, kiek tu gali nupirkti, kiek gali dirbti, tam tikrais atvejais tik tiek, kiek tave galima išnaudoti.
Kuo skirtųsi tokio pobūdžio įspūdžiai nuo panašių įspūdžių, patirtų, sakykime, Londone, Romoje, Buenos Airėse ar netgi Maskvoje? To T. Rekys neanalizuoja. Pirmąkart gyvenime susidūręs su stambiu urbanizacijos konglomeratu, jis tik aprašo savo įspūdžius ir juos interpretuoja. Sutinku su jo pastabomis – problemos, kurias sukuria į plotį, į aukštį, o kartais net gilyn besiskverbianti urbanizacija, turi neigiamų atspalvių. Apsunkina, neretai gali tiesiog apkartinti gyvenimą. Bet kiek čia yra Amerikos?
Prie šio klausimo grįšiu, tačiau prieš tai derėtų paklausti, kodėl apie Ameriką tiek daug rašoma? Suprantama, šiuo metu tai pagrindinė mūsų planetos ekonominė ir militaristinė galybė, bet anksčiau juk taip nebuvo. Sakykime, kai 1895-aisiais pasirodė Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, Europos ir pasaulio politikoje Amerika mažai reiškė, tačiau jos įvaizdis jau buvo giliai įsiskverbęs į daugelio žmonių sąmonę. Lietuviams ir kitoms to meto agrarinėms, neturtingoms, svetimų imperijų išnaudojamoms tautoms antroje devynioliktojo šimtmečio pusėje Amerika tapo tarsi bibline „pažadėtąja žeme“, kurioje teka ne pieno ir medaus, o dolerių upės. Verta priminti, jog tuo metu spausdinta daug tekstų, kuriuose daugelis rašiusiųjų teigė visai ką kita ir šios šalies padėtį vertino realiau. Viena garsiausių knygų, ir ne dėl to, kad pagrindiniai protagonistai – emigrantai iš carinės Lietuvos, buvo Uptono Sinclairio „Džiunglės“. Tai kaip reta įtakinga knyga. Ji padarė įtakos JAV įstatymų pokyčiams, tačiau – bent pas mus – Amerikos įvaizdį nelabai pakeitė! Skaitydamas pirmąsias T. Rekio teksto dalis pagalvojau, kad prielaidos rašiniui atsirasti – ir tai yra autoriaus nusivylimo pagrindas – labiau siejasi ne su U. Sinclairio, o su Keturakio aprašytu Amerikos įvaizdžiu.
Atsiprašau, jei šiame teiginyje kas įžvelgia ironiją. Jokio noro ironizuoti neturiu. Anaiptol. Mane teigiamai nuteikia tai, kad, nepaisant įvairiausios, dažnai priešiškos informacijos, pavieniai žmonės ir netgi visuomenės neatsisako savo utopiškų įvaizdžių. Žmogui natūralu tikėti, kad galima siekti kažko geresnio. Jei tai esamomis sąlygomis gyvenamojoje vietoje atrodo neįmanoma, tada kažkur kitur privalo būti „pažadėtoji žemė“. Utopiškų įvaizdžių patvarumą liudija tai, jog, prasidėjus dvidešimt pirmam šimtmečiui, šis įvaizdis vis dar gyvybingas.
Utopiški įvaizdžiai turi akivaizdžių trūkumų, tačiau Amerikos įvaizdis išlieka. Kokios šio reiškinio giluminės priežastys? Remiantis A. de Tocqueville’io įžvalgomis, galima tvirtinti: kai analizuoji Amerikos visuomenę, analizuoji tikrąją žmogaus prigimtį. Visų kitų visuomenių vystymasis buvo iškreiptas valdžią užgrobusių elito grupuočių ir tik Amerika ryžtingai atmetė Europoje per šimtmečius įsigalėjusias aristokratijos privilegijas, tik ten buvo sukurta savivalda, kurios teisėtumas remiasi vietinių gyventojų valia, o ne paskyrimu iš centro. Turėkime galvoje ir Amerikai palankias istorines aplinkybes – tuo metu, kai ji sukilo prieš iš Europos atvežtą santvarką, jos gyventojų užnugaryje stūksojo milžiniškas, derlingas, retai apgyvendintas kontinentas. Likimas jiems dovanojo galimybę tą žemyną įsisavinti nepriklausomai nuo karalių, aristokratijos, gildijų, klero ar kitų įsitvirtinusių privilegijuotų struktūrų. Perfrazuojant A. de Tocqueville’į, Amerikos visuomenę verta analizuoti, nes ji yra pavyzdys to, kas atsitinka, kai žmonėms suteikiama nevaržoma arba mažai varžoma galimybė vystytis.
Ne visi pritaria šiai išvadai, tuo labiau ne visiems patinka to vystymosi padariniai. Kad ir kaip ten būtų, nuo senų laikų egzistuoja kelių lygių Amerikos įvaizdis. Tiems, kurie tiki, jog kažkur privalo egzistuoti „pažadėtoji žemė“, tas įvaizdis nesudėtingas, jis atsispindi kad ir Keturakio pjesėje. Amerikoje ilgiau gyvenusiems įvaizdis labai priklauso nuo asmeninės patirties. Tiems, kurie linkę filosofuoti apie žmonijos vystymosi kelią, o gal skaitė ir A. de Tocqueville’io knygą, Amerikos įvaizdis gali tapti itin sudėtingas.Ypač sudėtingas jis tiems, kurie nepatenkinti šios šalies vystymosi rezultatais ir yra įsitikinę, jog tie rezultatai galėjo būti kur kas geresni. Galbūt nusivylusieji daugiau linkę rašyti, nes Amerikos aprašymų, kuriuose ieškoma kaltųjų, yra apstu.
T. Rekys kaltųjų neieško, jo tekste – anksčiau susikurtas, į Ameriką atsivežtas įvaizdis priešpriešinamas patirtai realybei. Sąlygiškai jį galima būtų priskirti populiariam „mitų griovimo“ žanrui, nors skaitant neatrodo, jog autorius to siektų. Spėju, jog ši prielaida nulemia tai, kad dauguma jo įspūdžių patenka į neigiamų įspūdžių kategoriją. Tai atsitinka tarsi savaime – jei reiškinys, su kuriuo susiduri, yra daugmaž toks, kokio tikėjaisi, jo aprašyti neverta; jei nesutampa su išankstiniu požiūriu, jį įsidėmi ir aprašai. Tokio pobūdžio temų paliesta nemažai – nuo to, kaip pastatyti automobilį, iki lietuvių emigrantų likimo Amerikoje. Šiai temai T. Rekys skiria visą balandžio numeryje paskelbtą rašinio dalį. Tai glaustas, asmenine patirtim grįstas tekstas, jo pabaigoje autorius pateikia išvadas, kodėl net ir garsi lietuvių kolonija Market Parke nepajėgė išlaikyti tautinio identiteto. Anot T. Rekio, viena svarbių priežasčių yra tai, jog išeivių vaikai „gyvenimo vietą buvo priversti rinktis pagal specialybę“.
Pastebėta taikliai. Savo ruožtu pridurčiau, jog čia esama ir kiek ironijos, nes prie to prisidėjo patys „antrosios bangos“ lietuviai, iš paskutiniųjų stengdamiesi išleisti savo vaikus į mokslus, nemažai jų – į aukštuosius. Jiems mokslus baigus, dažniausiai teko keltis ne tik į tolimą Čikagos regioną, bet ir už tūkstančio ar kelių tūkstančių kilometrų į kitas valstijas. Prisidėjo ir kitos T. Rekio minimos priežastys – paieškos labiau prestižinės vietos, saugesnės aplinkos, juodųjų baimė. Įtakos turėjo ir pati Amerikos aplinka, nes, T. Rekio žodžiais, „niekas čia neplanuoja gyventi amžinai. Išskyrus, aišku, lietuvius“.
Jei apžvelgi tai, ką lietuviai sugebėjo sukurti Market Parke, ir netgi tai, kas iki šių laikų išliko, išties gali pasirodyti, jog mūsų tautiečiai unikalūs, nes, kaip rašo T. Rekys, „tikėjosi atsirėžti gabalą Amerikos ir paversti ją Lietuva“. Lietuvių pastangos šiame (ir ne tik šiame) rajone buvo neeilinės – jie pastatė bažnyčių, gimnaziją, vienuolynų, ligoninę, kultūros centrą, paminklą Dariui ir Girėnui. Market Parke ir daugelyje kitų Čikagos rajonų veikė lietuviškos parduotuvės, spaustuvės, kirpyklos, restoranai ir, žinoma, karčemos. Kiek jų, nelengva tiksliai suskaičiuoti. Gyvenant Market Parke, užteko lietuvių kalbos susikalbėti su gydytoju, stomatologu ir advokatu. Buvo ir vis dar yra lietuviški laidojimo namai, buvo lietuviškos kapinės.
Vis kartojasi žodis „buvo“, paryškinantis tuos laimėjimus jei ne praradimo, tai bent melancholijos atspalviu. Manau, kad be reikalo. Amerika – šalis, kurioje, jeigu netrukdai kitiems, leidžiama gyventi taip, kaip norisi. Norite atsirėžti gabalą Amerikos? Prašom! Tokie savus mikropasaulius kuriantys kolektyvai gali remtis tautiniais, kultūriniais, kalbiniais, religiniais, rasiniais ir kitais kriterijais. Priežastys, kodėl žmonės nori susitelkti, taip pat labai įvairios. Jų bendras vardiklis yra tai, kad tarp savųjų jautiesi patogiau. Patogumas – plati sąvoka. Kai kuriems, pavyzdžiui, naujiems, anglų kalbos gerai nemokantiems, vietinių sąlygų neperpratusiems emigrantams tos savųjų užuovėjos yra tarsi gelbėjimosi ratas didelėje, nepažįstamai banguojančioje svetimųjų jūroje. Tai patyrė, tuo pasinaudojo ir T. Rekio šeima. Jei bendrumo paieška grindžiama vien šiuo poreikiu, tokių emigrantų įsijungimas būna trumpalaikis – keleri metai, ir tiek. Tačiau daugelis tautinių, religinių bei kitais pagrindais susikūrusių bendruomenių Amerikoje savo identitetą išlaiko daug ilgiau, savo nariams jos sukuria bendrumo, visuomeninės veiklos, kai kuriais atvejais ir pragyvenimo erdvę. Market Parko bei kitų bendruomenių kūrėjai ne tik statė, bet ir naudojosi tuo, kas pastatyta. Tas erdves jie kūrė patys ir kūrė sau. Visur viskas keičiasi, bet vienas esminių Amerikos bruožų yra tai, kad pasikeitimai nėra prievartiniai, nėra nuleidžiami iš viršaus. Juos nulemia pačių bendruomenių vidinės priežastys.
Lietuviai pagal šį kontekstą nėra išimtis. Įvairiausio pobūdžio, daugiau ar mažiau koncentruotų, bendrų interesų suformuotų tautinių bendruomenių Amerikoje daug. Žvelgdami tautiniu aspektu, pamatysim, jog lietuviai palyginti ilgai išsaugo identitetą. Jei būtų sudarytas tautinio identiteto patvarumo sąrašas (gal toks ir yra?), lietuviai atsidurtų ganėtinai aukštoje vietoje. Jie pranoktų vokiečius, olandus, švedus, danus, pakiltų aukščiau negu rusai, tačiau nusileistų armėnams, graikams, nekalbant apie žydus ortodoksus. Kai bandai pasvarstyti, kodėl taip yra, kelios priežastys aiškios. Bendruomenių, kurios savo tautinę tapatybę išsaugojo ne tik per kelias kartas aprėpiančius dešimtmečius, bet per šimtą metų ir daugiau, identitetą nulemia pirmiausia religija, po to kalba, tradicijos, galop ne tautinė, o labiau gentinė priklausomybė. To dar nepakanka – reikia didelių šeimų. Nubyrėjimai neišvengiami, užtai būtinas didelis vaikų skaičius, kad užtikrintų tęstinumą, o kartais netgi plėtrą. Tokius reikalavimus idealiai išpildo Pensilvanijos valstijoje gyvenantys amišai (anabatistų krikščionių bendruomenė) ir Niujorko rajone Brukline įsikūrę chasidai ortodoksai. Yra dar kelios grupės, kurios iš dalies atitinka šiuos kriterijus. Suprantama, lietuviai į šią kategoriją nepatenka.
Amerikos valdžių – federalinės ir vietinės – įnašas į identiteto išlaikymą yra netrukdymas. Jei pažvelgsime iš istorinės, pasaulį apimančios perspektyvos, tai nėra dažnas reiškinys. Daugeliu atvejų įvairiausios valdžios dėjo daug pastangų paversti savo pavaldinius vienalyte, homogeniška terpe. Pavyzdžiui, lietuvių tautai teko iškentėti carinės Rusijos knygų draudimo, mokyklų uždarymo, lietuviško žodžio persekiojimo laikotarpius, sovietinės Rusijos okupacijos metais to paties tikslo siekta deportacijomis, inteligentijos naikinimu, kolonistų antplūdžiu. Ir tai dar ne pats blogiausias variantas, netrūksta skaudesnių atvejų. Sovietinė Rusija deportavo visus čečėnus, Krymo totorius bei kitas tautas, o hitlerinė Vokietija, vokiškai nuosekliai naikindama žydus, stengėsi savo šalį ir visą Europą paversti „Judenfrei“ (t. y. išlaisvinti nuo žydų). Tai – kraštutiniai atvejai, tačiau ne tik valdžių, bet ir visuomenių siekis panaikinti vidinius gyventojų skirtumus yra kone universalus. Kodėl taip ryškiai išsiskiria Amerika?
Pirmasis atsakymas gana banalus, tačiau tai nereiškia, kad neteisingas: Amerika – emigrantų šalis. Čia nėra (nebent kalbėtume apie indėnus) pagrindinės vietinės tautos, o dominuojanti kalba taip pat atvežtinė. Beje, anglų kalba Amerikoje nėra valstybinė. Būta pastangų įstatymiškai įteisinti tokį statusą, bet jos buvo nesėkmingos. Dabar, ko gero, per vėlu – kai kuriose valstijose ispanų kalba jau pasiekė kone lygią plėtrą. Taigi Amerika nuo pat ištakų buvo užprogramuota piliečių lygiateisiškumui.
Antrasis ne atsakymas, o pirmojo atsakymo papildymas: netgi tokiomis istorinėmis sąlygomis gimusiai Amerikai pasiekti lygiateisiškumą sunkiai sekėsi. Mat egzistuoja svarbių ir mažiau svarbių skirtumų. Pagrindinis skirtumas, trukdęs tai įgyvendinti – ne tautybė, ne kalba, ne religija, o rasė. Tai sudėtinga tema ir nežadu jos analizuoti. Paminėsiu tik iškalbų istorinį faktą – JAV konstitucijos autorius, vienas jos pilietinių laisvių ideologų, Thomas Jeffersonas nesugebėjo įsivaizduoti, kad jo rašyta konstitucija galėtų lygiomis teisėmis galioti ne tik baltajai, bet ir juodajai rasei. Jis pats buvo dvarininkas, turėjo vergų, teigė, kad nori juos paleisti, suteikti laisvo piliečio statusą, tačiau to nepadarė. Cinikams, o tokių netrūksta ir Amerikoje, viskas aišku – jam buvo gaila nuosavybės. Cinikų pasaulis paprastas, ne jiems suprasti tokius kaip T. Jeffersonas. Paskaičius jo raštus paaiškėja, kad jis jautė didelę atsakomybę už savo veiksmus. Paleisi juodaodžius vergus – ir kas tada? Jis buvo realistas, žinojo ir baltaodžių, ir juodaodžių silpnybes, todėl netikėjo, kad paleisti juodaodžiai vergai galėtų įsilieti į laisvų piliečių gretas. Jo siūlyta dabar retai prisimenama išeitis – leisti juodaodžiams grįžti į jų tėvynę Afrikoje, antraip, įžvelgė T. Jeffersonas, kils didelių problemų. Tos problemos aštrėjo, o XIX a. viduryje sukėlė civilinį karą, tačiau jų neišsprendė ir karo baigtis. Universalus visų gyventojų lygiateisiškumas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įgyvendintas tik po šimto metų, o to konflikto nuosėdas amerikiečiai jaučia iki šiol.
Šią praeitį ir jos pasekmes paminėjau dėl konteksto. Palyginti su rasiniais skirtumais, išskirtinumai, kuriuos siekia išsaugoti lietuviai, lenkai arba armėnai, yra tiesiog smulkmena. Valstijų ir vietinės savivaldos lygio valdžia (federalinis lygmuo šiuo atveju neaktualus) jų atžvilgiu yra ne tik tolerantiška, bet dažniausiai palankiai nusiteikusi. Nesunku suprasti kodėl. Tautiniais ar religiniais pagrindais suformuotos bendruomenės atlieka savišalpos, tvarkos palaikymo funkcijas. Kai kurios pačios statosi ne tik bažnyčias, bet ir mokyklas bei ligonines. Tai verta skatinti, dažniausiai taip ir daroma. Taigi Market Parke „Amerikos gabalą atsirėžę lietuviai“ nebuvo unikalūs, tačiau, palyginti su daugeliu kitų tautų, suteiktas galimybes išnaudojo visai gerai. Daug ką savo gyventojams tam tikru laiku davė Market Parkas bei panašūs rajonai, tad pastangos juos kuriant nebuvo bergždžios. Visgi dabar dauguma Market Parko gyventojų yra juodaodžiai. Jei tokio pobūdžio kaita vyktų tik Market Parke, būtų galima ieškoti specifinių priežasčių, tačiau Amerikoje tai bendrinis reiškinys. Visuose Amerikos miestuose ir net miesteliuose vyko panašūs pasikeitimai. Viena priežasčių, pasak T. Rekio, yra ta, kad kita karta dažnai būna priversta ieškoti uždarbio kitoje vietoje, o ne toje, kurioje užaugo. Be abejo, taip.
Tačiau esama ir daug kitų priežasčių, kurias, taip pat ir T. Rekio nuomone, sieja automobilis. Šiuo metu jų pilna visur, bet kažkada, ir ne taip jau seniai, automobilis buvo tarsi Amerikos simbolis. Pasinaudosiu literatūrine metafora – Faustas už jaunystę velniui pardavė savo sielą, o Amerikos gyventojai už individualią judėjimo laisvę automobiliui pardavė visą savo šalį. Tai skamba gal kiek perdėtai, bet iš tiesų ne per daug. Už geidžiamą judėjimo laisvę buvo parduotas gamtovaizdis, miestų išplanavimas, darbavietės ir gyvenamosios vietos artumas, regionų individualumas, saugumas ir dar daug kitų gyvenimui darančių įtaką ir lemiančių dalykų. Niekas kitas – nei karai, nei valdžios kaita, nei sausros, nei uraganai per paskutinį šimtmetį tiek nepakeitė amerikiečių gyvensenos, kiek pakeitė automobilis. Amerika, kurią dabar matome, yra tų „faustiškų“ derybų rezultatas. Be automobilio tokios lietuviškos bendruomenės kaip Market Parkas būtų galėjusios išsilaikyti kur kas ilgiau.
Pabandysiu šį apibendrinimą konkrečiau pagrįsti. Prieš šimtą metų Amerikos gamtovaizdis ir miestai buvo ganėtinai panašūs į Europos. Miestai, išskyrus Niujorką, buvo palyginti nedideli, geležinkeliai jungė industrinius centrus, tačiau dominavo regioninė ekonomika, amerikietis judėjo tiek toli, kiek arkliukas arba vietinis tramvajus jį nuveždavo. Na o tada Henris Fordas, po to ir kiti pradėjo „štampuoti“ automobilius. Niekas amerikiečio nevertė pirkti to vištas ir arklius baidančio, žvyruotais keliais burzgiančio, pigias karietas primenančio mechanizmo. Tačiau štai pirmąkart pasaulio istorijoje gana didelė, vėliau vis didėjanti gyventojų dalis turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų įsigyti individualią transporto priemonę. Staiga vidutiniokas galėjo nuvykti toliau ir greičiau nei dvikinke karieta besipuikuojantis turtuolis. Pagunda buvo per didelė. Apie pasekmes nesusimąstyta, mašinas pirko šimtai tūkstančių, netrukus ir milijonai.
Žinoma, tokie procesai vyko ir šiuo metu vyksta visame pasaulyje. Skirtumas tas, kad Amerikoje tai prasidėjo maždaug prieš šimtą metų, o po Pirmojo pasaulinio karo, kai Europoje automobiliais naudojosi tik turtuoliai, ten jau tapo masiniu reiškiniu. Esminis skirtumas. Europoje, kaip mes žinome, dažnai automobiliai su dideliais vargais privalėjo įsibrauti į jau egzistuojančių gatvių tinklą, važinėti pamažu praplečiamais ir asfaltuojamais, bet jau anksčiau nutiestais keliais. Amerikoje kitaip: ne automobilis taikėsi prie miesto, bet atvirkščiai – miestai buvo taikomi prie automobilio. Milijoniniai didmiesčiai – Los Andželas, Denveris, Atlanta ir daugelis kitų – tada tebuvo miestukai, vėliau išaugę automobiliams pritaikytose kelių sankryžose. Miestus supančiuose, iki šimto kilometrų nusidriekusiuose užmiesčiuose netgi nesivarginta tiesti šaligatvių. Kam jie? Juk niekas nevaikščiojo. O jei nevaikščioja, kas gi naudosis artimom parduotuvėlėm ar paslaugų įmonėm? Ten buvę centriukai bankrutavo. Pakako vienas nuo kito kelių kilometrų nuotoliu pastatytų milžiniškų prekybos centrų. Sunyko anksčiau neblogai išplėtotas vietinis transportas, daugelyje naujų rajonų išvis neatsirado. Toks procesas šiuo metu vyksta ir mūsų Lietuvėlėje. Skirtumas tas, kad Amerikoje jis pradėjo įsibėgėti prieš Antrąjį pasaulinį karą, o karui pasibaigus nulėmė tolesnį šalies vystymąsi. Atvykusi „dipukinė“ karta dar pamatė senosios Amerikos likučius, dabar atvykstantys „trečiabangininkai“ tai gali pamatyti nebent Disneilende. Automobilinė revoliucija tokia visuotinė, kad dauguma dabartinių Amerikos gyventojų net nelabai įsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.
Tai gerai ar blogai? Kažin ar toks klausimas tinkamas. Lietuvoje jau įregistruota apie milijonas automobilių, taigi po vieną kas trečiam gyventojui. Amerikoje šis rodiklis dar truputėlį aukštesnis, tačiau anoks čia skirtumas. Ir ten, ir čia žmogus aiškiai parodo, kad, atsiradus ekonominei galimybei, jis renkasi individualią transporto priemonę. Europoje (pastaruoju metu ir Kinijoje bei Indijoje) šitaip besirenkantys geriau supranta (arba bent turėtų suprasti), kokios neigiamos jų pasirinkimo pasekmės. Sangrūda keliuose, tarša, išlaidos, avarijos. Tačiau žmogus vis tiek, kai tik pajėgia, perka automobilį. Taigi dėl to amerikiečių nekaltinkime. Šiandieninė Amerika šitoje srityje mums yra tam tikras ateities veidrodis. Tad nestebina, kad T. Rekys tiesiogiai ar netiesiogiai kalba apie įsisenėjusią Amerikos automobilizaciją. Pasekmės jo nedžiugina. Nuotaiką apibūdina kad ir šis teiginys: „Kažkada daugeliui Lietuvos žmonių automobilis buvo svajonė, bet čia jis yra tikras kryžius.“
Problemos ir mums gerai pažįstamos – visuomeninio transporto nepatogumas, dideli nuotoliai iki parduotuvės ar maudynių vietos, amžinos, tik Amerikoje dar griežčiau reglamentuojamos automobilio pastatymo taisyklės. Sunkumų virtinė. T. Rekys pastebi, jog „visi čia išvarginti automobilių spūsčių, visi šnairuoja vienas į kitą iš tų savo mechaninių dėžučių. Jokio važiavimo malonumo“. Taip yra nepaisant to, kad „Čikagos gatvės erdvesnės už europietiškas. Dar svarbi detalė – čia logiškesnės eismo taisyklės. Rodos, JAV pagal autoįvykių statistiką užima vieną žemiausių vietų pasaulyje“.
Teisingai. Jei lyginsime pagal nuvažiuotų kilometrų skaičių, autoavarijų skaičius Amerikoje sąlygiškai daugiau nei dvigubai mažesnis negu Lietuvoje. Vadinasi, pasimokyti iš Amerikos galima, tik spėju, kad pasimokymo galimybės – ribotos. Pakartosiu – Amerikos miestų, ypač priemiesčių keliai iš pat pradžių buvo suprojektuoti automobiliams. Jie platūs, vienos krypties, o jei dviejų krypčių, dažniausiai tarp jų būna barjeras, prie kelio nėra medžių ar stulpų. Tokiuose keliuose žūti sunkiau, tačiau per metus vis vien apie 40 tūkstančių žmonių žūsta. Tai dešimt kartų daugiau negu amerikiečių, žuvusių per visą Irako karą. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti žuvusių karių – palyginimas pabrėžia, jog tas „faustiškas“ sandėris su automobiliu reikalauja ir kraujo aukos. Galima stengtis ją sumažinti, tačiau yra papildoma kaina. Tai aplinka, visuotinai pritaikyta važiuojančių automobiliais poreikiams. Tam paaukojami kraštovaizdis, estetika, pakelės medžiai, šaligatviai. Lieka tik betono juostos ir tas juostas nuo aplinkos atskiriančios, gal kokia nors spalva nudažytos aukštos sienos. Šveicarijoje jos vietomis apsodintos gėlytėmis, Amerikoje nuotoliai per ilgi, kad galėtum tuo užsiimti. Važiuodamas tomis juostomis jautiesi tarsi judantis sraigtelis, reikia stebėti kelio ženklus, tad nėra laiko susimąstyti apie paradoksalią padėtį, kurion patekai. Anksčiau automobilis leido gyventi toliau nuo darbo vietos, nuo miesto spūsties ir džiaugtis gamta, tačiau kai vis daugiau žmonių naudojosi šia galimybe, miesto spūstis atėjo į užmiesčius, galop net kelią atitvėrė nuo gamtos, taigi dabar tenka važiuoti nuo vienos spūsties į kitą, o žvalgytis tegali į sieną. T. Rekys teisingai apibendrina – „Jokio važiavimo malonumo.“
Deja, ir Lietuvoje, kad ir pavėluotai, didėja visuomenės spaudimas dėl kraštovaizdžio pritaikymo automobiliams. Demokratijoje lemia dauguma, o dauguma dabar automobilizuota, tad neišvengiamai daugės viadukų, keliaaukščių sankryžų, platės keliai, didės jais pasiekiami prekybos centrai, o mažos parduotuvės nyks. Negi negalime pasimokyti iš Amerikos klaidų?
Mokytis praverstų, naudinga mokytis iš kitų padarytų klaidų, tačiau bijau, kad mums (ir ne tik mums) sėkmingai pasimokyti yra ir bus sunku. Sunku todėl, kad iš esmės tai ne Amerikos, o žmogaus silpnybių klaidos. Automobilizacija – tik vienas gyvenimo būdą keitęs reiškinys. Telefonai, televizija, šaldytuvai, kompiuteriai – dauguma šių mūsų buitį lengvinusių arba ją komplikavusių prietaisų pirmiausia paplito Amerikoje. Priežastis jau minėta – Amerikoje anksčiau negu kitur gyventojai pradėjo uždirbti daugiau nei būtiną minimumą. Pirmąkart žmonijos istorijoje ne vien privilegijuotas sluoksnis galėjo skirti lėšų patogumui, taip pat kitiems įgeidžiams. Utopistų ir snobų siaubui, toji dauguma rinkosi ne pagal jų pageidavimą. Ne „komunalkas“, o individualias virtuves su daug spintelių, ne Bacho kantatas, o „popsą“. Daugelis su tuo apsipratome, masinę kultūrą priimame kaip neišvengiamą duotybę, ne kaip Amerikos „brukamą šlamštą“. Nors apsipratome anaiptol ne visi. Retkarčiais man tenka besipiktinantiems aiškinti, jog sutinku, kad masinė kultūra išties prasidėjo Amerikoje, taip pat sutinku, kad nemaža jos dalis yra šlamštas, tačiau Amerika jos juk „nebruka“, o parduoda. Jokio filmo, televizijos programos ar net popdainos negausi už dyką. Užmokėti reikia, o jeigu perkame, nejaugi tai Amerikos kaltė?
Mūsų kultūrininkų sąmonėje (beje, jų paguodai, prancūzų kultūrininkų – taip pat) šis Amerikos kaltės mitas dar gajus ir sudaro jos įvaizdžio dalį. T. Rekys priskirtinas prie kultūrininkų (jis – lituanistas), tačiau, jei spręsime iš Amerikos aprašymo, šį slenkstį peržengė. Daug ką Amerikoje jis vertina neigiamai, tačiau tenykštė masinė kultūra jo nepiktina. Prie jos, matyt, jau priprasta Lietuvoje, o nuvykus Amerikon, keičiasi kalba, bet masinės kultūros turinys ir forma panašūs, neretai (kai užmokėta!) ir visiškai tapatūs. Vadinasi, nėra ko labai nustebti. Jį stebina kiti reiškiniai. Pavyzdžiui, kad neribotos laisvės šalyje tenka susidurti su daugybe suvaržymų. Nakčiai uždaromi parkai, prieiga prie vandens ribota, net nuosavame bute negali gyventi kaip nori, pavyzdžiui, jo dukrai tenka mokėti baudą už laikomą katę, o grindys privalo būti išklotos kilimais. Beje, varžymų tendenciją Amerikoje pastebėjo ir A. de Tocqueville‘is. Atvykęs iš centralizuotai valdomos valstybės į šalį, kurioje stipri vietinė savivalda, jis tikėjosi, kad taisyklių bus mažiau, o išėjo atvirkščiai. Analizuodamas, kodėl taip yra, parašė keletą skyrių ir priėjo prie išvados, kad, esant daug įstatymų leidėjų (kiekviena savivaldybė jų gali kepti daugmaž kiek nori), bus daug ir taisyklių. Tad, prancūzo aristokrato nuomone, iš pirmo žvilgsnio demokratiškas valdymas turi rimtų trūkumų: „Amerikietiškos demokratijos įstatymai dažniausiai netobuli arba pilni trūkumų: kartais jie pažeidžia įgytas teises arba sankcionuoja pavojingas teises, kad ir kokie jie būtų, yra dažnai kaitaliojami.“
Pasvarstęs nuodugniau, A. de Tocqueville‘is nusprendžia, kad šiuo atveju teigiamasis pradas (teisė vietinei visuomenei pačiai nustatyti taisykles) nusveria neigiamąjį – kaitaliojamus, kartais netobulus vietinius įstatymus. Esmė yra ta, kad šalyje veikia įstatymų konkurencija, taisyklės ne visuotinės, jos galioja ribotoje erdvėje, tad galima jų veiksmingumą palyginti. Labai svarbus teigiamas faktorius, kad teisė kurti taisykles didina ir vietinę atsakomybę. A. de Tocqueville‘is rašo: „Įsivaizduokite visuomenę, kurios sandara taip susiklosčiusi, kad jai nekenkia blogų įstatymų laikinas poveikis ir ji gali nesužlugdoma laukti įstatymų kryptingumo rezultatų, ir jūs suvoksite, jog demokratinė santvarka, kad ir turėdama trūkumų, vienintelė gali sudaryti palankias sąlygas tos visuomenės klestėjimui.“
Kad neliktų abejonių, jis pabrėžia: „Kartoju, ką esu jau sakęs kitur: didžiausias amerikiečių pranašumas yra tas, kad jie gali daryti pataisomas klaidas.“ Taip A. de Tocqueville‘is rašė prieš šimtą septyniasdešimt metų. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo Misisipės upe, bet kai kurios šio prancūzo įžvalgos vis dar aktualios. Tiesa, šiuo metu technologija, centralizacija, žmonių skaičiaus didėjimas gerokai riboja ir garsią Amerikos savivaldą, bet jos principas išliko. Valstijos, grafystės, miesto, miestelio ar organizacijų lygmenyje galima prikurti įvairiausių taisyklių. Taisyklės, su kuriomis susidūrė T. Rekio dukra, yra toks pavyzdys. Jos ją varžo, tačiau tik iki tam tikro laipsnio. Nepatinka, gali išsikelti į butą, kur tokių taisyklių nėra. Jei išsikraustys daug gyventojų, butų bendrijai teks keisti taisykles.
T. Rekys nemažai pateikia panašių susidūrimų su vietinio pobūdžio taisyklėmis. Aprašant pasitaiko ir netikslumų. Pavyzdžiui, jis mini valdiškus televizijos kanalus, kurių Amerikoje nėra, tačiau faktologinių klaidų nedaug. Įdomus kalbinio pobūdžio klaidos pavyzdys: T. Rekys teigia, kad senieji lietuviai naujai atvykstančius vadindavę „grynuoliais“. Gal naujai atvykstantiems ir norėtųsi būti „grynuoliais“, bet yra ne taip. Seniau Amerikos lietuviai, sekdami amerikiečiais, naujai atvykusius vadindavo „grinoriais“. Tai posakio „greenhorn“ (žalias ragas) semantinis sulietuvinimas.
Man labiau kliūva tai, jog teksto autorius įsibėgėjęs pamiršta įvade pateiktą palyginimą apie akluosius indus ir jų sutiktą dramblį. Sakykime, kad ir šis amerikiečio santykio su gamta apibūdinimas: „Mums, europiečiams, tos gamtos vis dar reikia, amerikiečiams – vis mažiau. Tačiau palaida ir nežabota Žemės gamta, kaip ir pati gyvenimo įvairovė, amerikiečiams tikrai netinka.“
Galbūt sąlygiškai tokį apibūdinimą ir galima pritaikyti Čikagos didmiesčio gyventojų daliai, tačiau taip sakyti apie visus amerikiečius – tikras nesusipratimas. Visi su gamta susiję Europos ir Amerikos palyginimai (plotais, įvairove ar laukinumu) išeis Europos nenaudai. Amerikoje yra gamtą saugančių nacionalinių parkų, didesnių už kai kurias Europos valstybes, yra šimtus kilometrų besitęsiančių plotų, kuriuose galima pasinerti į pirmapradę gamtą, kokią Europoje rasi tik tolimoje šiaurėje. Tiesa, T. Rekys rašo ne apie pačią gamtą, o apie amerikiečių santykį su ja, bet ir šiuo atžvilgiu jis stipriai klysta. Apsaugoti plotai egzistuoja todėl, kad yra daug žmonių, kurie gamtą nori puoselėti, nori užtikrinti, kad ji būtų išsaugota ir palikta jų palikuonims. Jungtinėse Amerikos Valstijose medžiotojų ir žvejų mėgėjų sąlyginis skaičius kur kas didesnis negu Europos šalyse. Europoje medžiokle gali užsiimti daugiausia tik privilegijuotieji, o Amerikoje, tokiose valstijose kaip Nebraska ir Teksasas, gali medžioti ir medžioja visi gyventojų sluoksniai. Jei T. Rekys būtų gyvenęs Nebraskoje, Kentukyje, Misūryje, Kolorade ir daugelyje kitų valstijų, net ne pačiame Čikagos mieste, o Ilinojaus valstijos viduryje ar pietuose, tokio apibendrinimo nedarytų.
Spėju, kad tai tiesiog neapsižiūrėjimas, T. Rekys supranta, kad dramblys nėra panašus į virvę, kaip gali pasirodyti jo uodegą nusitvėrusiam aklam indui. Panašiu atžvilgiu T. Rekys gali daug ką įdomaus parašyti apie Čikagos apylinkėse sutiktus žmones, tačiau ne viskas tinka statistiniam amerikiečiui. Pabandysiu polemizuodamas paanalizuoti du visai Amerikai taikomus jo teiginius. Pirmasis – kanonizuotas Amerikos mitas, antrasis – iš to mito išplaukianti ir T. Rekio skubotai padaryta išvada. Mitas: „Čia viską lemia pinigai“, o apibendrinanti išvada: „Vis dėlto tos geraširdės moteriškės elgesys buvo netipiškas sistemai. Per didelis gerumas ar altruizmas čia prie gero nepriveda.“
Pradėsiu nuo išvados. Su ja polemizuoti lengviau, be to, galiu pasiremti A. de Tocqueville‘io analize. T. Rekio išvada, kad Amerikoje altruizmas yra netipiškas ir kad jis prie gero nepriveda, polemikai per abstrakti. Bandykim klausimą suformuluoti taip: kokios šalies gyventojai skiria daugiausia labdaros vidiniams ir tarptautiniams tikslams? Kokioje šalyje yra daugiausia privačiomis lėšomis įsteigtų ir išlaikomų ligoninių, bibliotekų, universitetų, mokyklų, mokslinių tyrimų institutų ir kitų visuomeninių institucijų?
Lyginant tikslius skaičius, Amerika visose šiose srityse be išlygų užima pirmąją vietą, o naudojantis sąlyginiais palyginimais, keliose srityse pirmauja, kitose yra netoli pirmosios vietos. Tai kas klysta – skaičiai ar įspūdžiai? Atsakymas – klysta stereotipai ir išankstinis nusistatymas. Beje, tai galima suprasti ir iš T. Rekio pateiktos išvados. Jis patiria altruizmą, o kadangi tai nesiderina su jo išankstiniu nusistatymu, geraširdiškos moteriškės pagalbą priskiria išimčių kategorijai. Be abejo, per Amerikoje gyventus metus neigiamų bendravimo patirčių būta ir daugiau, tačiau jei spręsime iš to, kas parašyta, T. Rekiui daug žmonių padėjo, o išnaudojo tik palyginti neseniai į Ameriką atvykęs tautietis. Žmogaus prigimtis visur ta pati, įvairių žmonių pasitaiko, tad pavieniai atvejai nei ką ypatinga patvirtina, nei paneigia. Tai kaip tuomet prieiti prie apibendrinančių išvadų? Šitą klausimą sau kėlė ir Amerikon atvykęs A. de Tocqueville‘is. Pirmiausia jis rinko įspūdžius ir jam ne kartą teko nustebti. Štai dar keli įspūdžiai iš jo kelionės po tuometę Ameriką: „Kelyje atsitikus nelaimei, žmonės iš visų pusių subėga padėti nukentėjusiam; šeimą ištikus kokiai didelei bėdai, tūkstančiai nepažįstamų žmonių nesvarstydami papurto kišenes ir į tos šeimos kasą suplaukia gausybė nedidelių aukų. Esu dažnai matęs amerikiečius tikrai daug aukojant visuomenės labui ir šimtus kartų pastebėjęs, jog prireikus jie beveik niekad neatsisako nuoširdžiai padėti vienas kitam.“
A. de Tocqueville‘is ne iš tų, kurie tiki, kad žmonės pagal prigimtį vienur geresni, kitur blogesni. Jei esama pastebimų skirtumų, juos nulemia aplinka ir šalies santvarka. Aplinka Amerikoje gana įvairi, taigi lieka santvarka. Prisiminkime, tada jis lygino centralizuotas, valdžios direktyvomis ir aristokratinėmis privilegijomis suvaržytas Europos santvarkas su Amerikos demokratine santvarka, kurios pagrindas – vietinė savivalda. Jam ypač imponavo aplinkybė, jog savivaldybės turėjo realią galią, jos nustatė vietos taisykles, rinko mokesčius, sprendė, kaip surinktas lėšas išleisti. Vietiniai gyventojai jautė tiesioginę atsakomybę, nes tuomet buvo renkami ne tik burmistrai ir jų tarėjai, bet ir teisėjai, šerifai, žemesni pareigūnai. Tokioje sistemoje kitiems neužkrausi atsakomybės. Jei yra koks trūkumas, kokia problema, nieko negalima kaltinti, spręsti tenka patiems. A. de Tocqueville‘io nuostabai, dažniausiai tai veikė gana sklandžiai, nors pasitaikydavo klaidų. Labai svarbu, kad ši santvarka į aktyvią veiklą sugebėjo įtraukti daug daugiau žmonių, negu jo gerai pažįstama Prancūzija. Jį ypač stebino, jog žmonių aktyvumui savivaldybės netgi nepakako, šalia jos jie kūrė tai, ką mes šiandien vadintume nevyriausybinėmis organizacijomis. Pateiksiu tą nuostabą iliustruojančią ilgesnę citatą: „Bet kokio mąstymo amerikiečiai nuolat buriasi į sąjungas. Jie turi ne tik prekybinių ir pramoninių sąjungų, bet ir tūkstančius kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems prieinamų ir uždarų, didelių ir visai negausių. Amerikiečiai vienijasi rengdami šventes, steigdami seminarijas, statydami bažnyčias, atidarydami smukles, platindami knygas, į kitą šalį siųsdami misionierius. Taip pat jie steigia ligonines, kalėjimus, mokyklas. Jie vienijasi prireikus paskelbti kokią tiesą arba norėdami ugdyti jausmus. Visur, kiekvieno naujo vajaus priekyje, kur prancūzai skiria vietą vyriausybei, o anglai kokiam didikui, Jungtinėse Valstijose jūs rasite kokį nors komitetą.“
Žinoma, laikas ir didėjanti urbanizacija neišvengiamai padarė pataisų, tačiau daug šios savivaldos ir savišalpos tradicijų išliko. Išliko pakankamai, kad paaiškintų, kodėl, pavyzdžiui, teikiant labdarą pirmauja būtent JAV gyventojai. Pažymėtina, jog ši tradicija įausta į šiuo metu egzistuojančią mokesčių sistemą. Visi Amerikoje pildę mokesčių mokėtojo deklaracijas žino, kad labdarai skiriamas aukas galima atskaičiuoti nuo pajamų. Ar tai leidžia piktnaudžiauti? Žinoma, to būna, kur nebus, tačiau mažiau, negu cinikai manytų. Jei parodysi žmonėms pasitikėjimą, dauguma stengsis nenuvilti. Beje, dėl visa ko itin dideles aukas deklaruojantiems yra ir kontrolė.
O dabar grįžkime prie mito „Čia viską lemia pinigai“. Neketinu priekaištauti T. Rekiui, kad pakartoja šį granite iškaltą, kol kas, atrodo, nepajudinamą Amerikos mitą. Kaip ir dauguma patvarių mitų, šis remiasi daline tiesa ir, kiek pataisius, tampa netgi universalus. Užtenka pakeisti žodį „viską“ į „daug ką“, o žodį „čia“ – į „bet kur“, ir teiginys tinka visur, pasidaro nebeįdomus. Reikia grįžti prie originalios prasmės, kuri neva kažką esmiškai byloja apie Ameriką. Ar tikrai taip?
Jei atvirai – nežinau. Amerikoje gyvenau ilgiau ir įvairesnėse vietose negu T. Rekys, todėl man atsakyti į šį klausimą yra sudėtingiau. Nedaug šiuo atveju gelbsti ir A. de Tocqueville‘is. Žinoma, jis svarstė turto klausimus, įžvelgė skirtumų, kaip turtas įgijamas Prancūzijoje, Anglijoje, Amerikoje ir kokia jo sąlyginė svarba, tačiau šioje srityje įvyko per didelių pasikeitimų, kad jo įžvalgas būtų galima pritaikyti mūsų laikams. Pavyzdžiui, kai jis rašė, turtingų žmonių buvo daug daugiau jam pažįstamoje Europoje, turtiniai skirtumai šiame žemyne buvo kur kas didesni. Nebūtina prisiminti A. de Tocqueville‘io laikų, kad iliustruotume dar svarbesnį skirtumą. Pakaks atsiminti ankstyvuosius sovietinius antiamerikietiškus plakatus, kuriuose vaizduojami stori, cigarus rūkantys kapitalistai ir ploni, išbadėję proletarai. Primityvu. Nežinau, kiek tai galėjo būti veiksminga, bet potekstė aiški – kapitalistas storas, nes atima duoną iš badaujančio proletaro. Tad jo užgrobtas turtas turi gyvybės kainą. Vėliau sovietai šio įvaizdžio nebenaudojo, nes pasirodė, jog dauguma kapitalistų lieknesni už partijos sekretorius, o didesnį antsvorį kapitalistinėse šalyse turi būtent žemesnioji klasė. Šis banalokas palyginimas parodo, jog turto svarba jau prieš kurį laiką pasikeitė, dėl technologinės pažangos Europoje ir Amerikoje maisto pakanka visiems, taip pat ir elgetoms. Sąsaja tarp pinigų ir gyvybės palaikymo išnyko – ne pinigai lemia, kas bus storas, o kas badaus. Tai kas nuo pinigų priklauso? Sąrašas ilgas – aprangos madingumas, automobilio markė, buto ar namo dydis bei vieta, atostogų vieta ir kokybė ir t. t. Daug ką nulemia, individo statusą visuomenėje nustato (ne visai, bet daugeliu atvejų) to sąrašo visuma. Taip yra Amerikoje, taip pat arba labai panašiai yra ir kitose šalyse. Tad kuo išsiskiria Amerika?
Verta pakartoti, kad kaip tik Amerikoje dar praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje technologinė pažanga leido pasiekti gerovę platiems gyventojų sluoksniams. Palyginti su Vakarų Europa, tai prasidėjo beveik dviem, palyginti su Lietuva, beveik keturiom kartom anksčiau. Per tiek laiko daug ką galima išbandyti ir atmesti tai, kas netinka, daug ką išmokti, geriau prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Kai pažvelgi iš tokios perspektyvos, matai, kad skirtumai atrodo ne tokie dideli, o kai kurie net nuvilia. Nusivylė ir T. Rekys: „Amerikoje nustebau, kad čia gyvenimas be atostogų yra ne tik bendra tendencija, o jau beveik gyvenimo norma!“
Taip jau būna, kai nusiviliama: kiek perdėta, bet ne per daug. Iš tiesų Amerikoje skiriamas trumpesnis laikas atostogoms nei Europoje ir Lietuvoje – paprastai dvi savaitės. Dirbama čia daug ir ilgai, be to, daugeliui amerikiečių tenka toli važinėti į darbą ir atgal, todėl laisvalaikiui lieka nedaug laiko. Tiesa, uždirba jie daug, bet kas iš to, jei nelieka laiko tuo pasidžiaugti, savo rašinio potekstėje klausia T. Rekys. Klausimas esminis. Kaip čia išeina – pajamos didelės, automobiliai nauji ir galingi, namai didžiuliai (kai kurie mano pažįstami dviese gyvena name su keturiais miegamaisiais ir tiek pat tualetų), o laiko atostogoms nėra? Ir tai ne išimtys. Ne visai ir norma, kaip teigia T. Rekys, bet plačiai paplitęs reiškinys. Kas čia kaltas: Amerikos santvarka ar žmogaus prigimtis?
Balsuočiau už žmogaus prigimtį. Žmogus daug ką gali iškentėti, prie įvairių sunkių gyvenimo sąlygų prisitaikyti, tačiau pasirodė, jog perteklius, ypač susijęs su didele pasiūla, jam yra sunkus išbandymas. Kur ta riba, kai „daiktų“ jam pakanka? Amerikos patirtis rodo, kad ji dar nepasiekta. Nepasiekta daugeliui žmonių, priklausančių arba norinčių priklausyti vidurinei klasei. Dar liūdniau nuteikia tai, kad Amerikos patirtis rodo, jog vargu ar pasiseks tą ribą pasiekti.
Apie šias problemas prirašyta aibė knygų, kurios, kaip sociologiniams traktatams pridera, nesutaria. Esu inžinierius, ne sociologas, todėl man su jų autoriais diskutuoti nebūtina. Pateiksiu nebūtinai savo, gal kažkur skaitytą, supaprastintą analizę, kuri, mano nuomone, netoli tiesos. Netoli supaprastintos tiesos.
Pirmiausia apytiksliai suskirstykime visuomenę į tris ekonomines klases. Tai – nedidelė, nors Amerikos mastu gana gausi tikrai turtingų žmonių klasė, esanti viršuje, kur kas gausesnis žemutinis sluoksnis apačioje ir labai didelė vidurinė klasė. Šiai klasei priklauso tarnautojai, santechnikai, stomatologai, advokatai, gimnazijos mokytojai, universitetų profesoriai ir netgi milijonieriai, turintys tik keletą milijonų. Šios klasės bendras vardiklis yra ne tiek pajamos (jos gali gerokai kisti), kiek siekis turėti daugiau pajamų ir už jas įsigyti daugiau ar madingesnių papildomų daiktų – naujesnio modelio automobilį, didesnį namą, gal baseiną prie namo, o gal ir nedidelę jachtą.
Toks ne visai tradicinis vidurinės klasės sąvokos praplėtimas nulemia, kad JAV ekonomikos variklis yra beveik išimtinai vidurinė klasė. Dėl jos sukasi industrijos ratai, dėl jos pluša statybininkai, dėl jos plaukia importinių prekių prikrauti laivai. Suprantama, turtingiausioji klasė taip pat yra vartotojai, tačiau jų indėlis į vartojimo srautą santykinai nedidelis. Jie yra savininkai, vadovai, politikai, o svarbiausia, blogas virtualus pavyzdys vidurinei klasei. Sakau „virtualus“, nes jie gyvena atskiruose, aptvertuose ir saugomuose kvartaluose, mokosi atskirose mokyklose, gydosi atskirose ligoninėse ir golfą žaidžia atskiruose golfo laukuose. Vidurinės klasės amerikietis su šia klase tiesiogiai kaip ir nesusiduria, tačiau nuolat mato jos gyvenimo stilių bei vartojimo mastus žiniasklaidoje, ypač patraukliai tai sugeba parodyti televizija. Jis mato ir geidžia. Jis negali iškart užmokėti už tai, ko geidžia, todėl skolinasi. Kunigai, pastoriai ir rabinai jam aiškina, kad kuklumas – dorybė, kad godumas negerai, politiniai „žaliųjų“ judėjimai bando įtikinti, kad nevaržydamas savo vartojimo jis kenkia planetai. Netrūksta ekonomistų, kartojančių, kad skolų našta darosi per didelė, perspėjimų ir apokaliptinių vizijų netrūksta ir toje pačioje žiniasklaidoje. Kai kurie vidurinės klasės amerikiečiai, be abejo, susimąsto, bet dauguma pasiduoda silpnybėms. Jie toliau skolinasi, statydinasi per didelius namus per toli nuo darbavietės, perka per didelius automobilius, o paskui per daug ir per ilgai dirba, nes reikia grąžinti skolą.
Rašau šį straipsnį 2008-ųjų viduryje ir šiuo metu atrodo, jog padėtis pradėjo keistis. Amerikoje – krizė, nekilnojamojo turto vertė nukrito, rodos, aštuoniolika procentų, benzino kainos pakilo. Skolinimasis užstrigo, automobilius gaminančios korporacijos persiorientuoja į mažesnių automobilių gamybą. Krizės atgarsiai jaučiami ir Lietuvoje, mums tai naujiena. Ekonominių krizių būta ir kur kas didesnių nei šioji. O kas laukia po krizės? Galbūt šio to bus išmokta, bet abejotina, ar kas nors iš esmės pasikeis.
Amerika išsiskiria ne tuo, kad ten žmogaus silpnybės veikia kitaip, bet tuo, kad ji iš patirties kur kas daugiau žino apie tas silpnybes rinkos sąlygomis. Istorija rodo, kad žmogaus godumas, jo troškimas pasirodyti prieš kitus yra nepasotinamas. Taip buvo visur ir visada. Tai liudija piramidės Egipte, Ermitažas Rusijoje, Versalis Prancūzijoje. Palyginti su šiais visos valstybės resursus eikvojusiais projektais, net ir prabangiausi amerikiečio rūmai yra smulkmena. Be to, jų statybai naudoti ne iš felacho, mužiko ar Bretanijos varguolio išplėšti pinigėliai, o privačios lėšos, kurias uždirbdamas amerikietis dažniausiai net mokėjo mokesčius. Tad problema – ne objektų prabangumas, o jų gausa. Investicijos į prabangą, ypač į tokią, kurios tikslas – ne didesnis gyvenimo patogumas, bet pasirodymas, beveik be išimties neproduktyvios. Tai užšaldytas kapitalas, kuris retai atsiperka. Pagal absoliutų ir sąlyginį tokių investicijų dydį Amerika yra unikali.
O dabar pakeisiu supaprastinto ekonominio modelio bėgius. Iš to, ką parašiau, išeitų, jog svarbiausia pamoka yra ta, kad reikia geriau įsiklausyti į kunigų, pastorių bei rabinų perspėjimus. Godumas – viena didžiųjų nuodėmių, jį reikia malšinti ir tenkintis kukliu, gyvenimą palaikančiu minimumu. Pritarčiau, tuo labiau, kad sulaukus senatvės pritarti lengviau, tačiau įsiterpia realybė ir prisiminimai to, kas patirta…
„Vargšai visuomet bus su jumis“, – sakė Kristus. Per du tūkstančius metų jo žodžiai pasitvirtino. Tad būtina į supaprastintą modelį įterpti kol kas neminėtą žemesniąją klasę. Ji nemaža, o kadangi Amerikoje skirtingos klasės dažniausiai gyvena skirtinguose miesto rajonuose, ir aiškiai matoma. Vėl supaprastintai padalykime ją į dvi grupes – į tuos, kurie dirbti negali, ir į tuos, kurie galėtų, bet nenori. Pirma grupė – alkoholikai, narkomanai ar kaip nors kitaip psichiškai pažeisti žmonės, nepajėgiantys savo jėgomis įsijungti į produktyvią, uždarbio ir „daiktų“ siekiančią visuomenę. Antra grupė – palyginti nauja, Kristaus laikais kažin ar egzistavusi, atsiradusi technikos pažangos ir gerovės sąlygomis. Tai – išlaikytiniai. Jos nariai taip pat norėtų daiktų, kuriuos siūlo rinkos ekonomika, bet dėl jų dirbti atsisako, tad pragyventi tenka iš pašalpos, kurią jiems teikia gerovės visuomenė. Kuklus vartojimas šiuo atveju nėra ideologinis, bet priklauso nuo pašalpos dydžio.
Beje, yra ir trečia – laikinų bedarbių grupė. Ji tarpinė, nes tie, kurie tikrai nori dirbti, savo tikslą pasieks ir įžengs į vidurinės klasės laiptinę, o tie, kurie tik vaizduoja, kad nori, prisidės prie visuomenės išlaikytinių.
Taigi turime problemą, kuri, kaip kone visos realios problemos, nesiduoda įspraudžiama į supaprastintus „juoda–balta“ rėmus. Per didelis godumas yra negerai, tačiau, antra vertus, jei esi toks kuklus, jog tavo poreikius patenkina visuomenės pašalpa, irgi blogai. Gal net blogiau. Šią problemą, kaip ir kitas su ekonomine pažanga susijusias problemas, Amerika pajuto anksčiau. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo, kai kilo ekonomika ir atsirado galimybė didinti pašalpas skurstantiems, buvo pastebėta, kad pašalpa, jei ji nesusijusi su darbu, turi ir neigiamų pasekmių. Ypač kėlė nerimą tai, kad dėl jos įtakos formavosi paveldimas priklausomumas, kai vaikai, augantys bedarbių šeimoje, priprasdavo prie tokio gyvenimo būdo ir užaugę jį tęsė. Pasirodė, jog pašalpų didinimas ne mažino skurstančiųjų skaičių, o jį didino. Tada atsirado sparnuota frazė – „kiekviena visuomenė turės tiek vargšų, kiek pasirengusi išlaikyti“. Buvo imtasi pašalpų teikimo reformų. Auksinį vidurį, kai pašalpas gauna tik tie, kuriems jų tikrai reikia, surasti sunku, tad reformos tęsiamos. Kaip žinome iš lietuviškos spaudos, ši problema senokai peržengė Amerikos ribas.
Vėl grįžtu prie T. Rekio pasiūlytos dramblio ir aklų indų metaforos. Iš tiesų, priklausomai nuo to, iš kurios pusės dramblį čiupinėsi, jis atrodys vis kitaip, todėl akli indai ginčysis, bet vienu atžvilgiu sutars – dramblys didelis. Dydis drambliams suteikia privalumų, tačiau sudaro ir problemų. Valstybėms būna panašiai. Pažvelkime į penketą didžiausių valstybių – į Kiniją, Indiją, JAV, Braziliją ir Rusiją. Išrikiavau jas pagal gyventojų skaičių. Ploto ar resursų atžvilgiu jos rikiuotųsi kitaip, bet nė vienu atveju Amerika neatsidurtų priekyje. Akivaizdu, jog ne dydis nulėmė T. Rekio šeimos emigraciją į Ameriką. Kai jie svarstė šį žingsnį, apie kitas dideles valstybes greičiausiai net nepagalvojo. Padėjo apsispręsti tai, kad, kaip ir daugelis Lietuvos bei kitų šalių gyventojų, jie tikėjo, jog ten gyventi bus geriau. O kad šalies dydis ir gyventojų gerovė nėra susiję dalykai, žinome iš patirties su kaimynine Rusija. Yra veikiau atvirkščiai. Amerikos gyventojų klestėjimą nulėmė kiti faktoriai: santvarka, decentralizacija, derlingas kontinentas, technologinė pažanga. Dėl to beveik visą praėjusį amžių Amerikos gyventojai džiaugėsi didžiausia pasaulyje gerove, tačiau, šimtmečiui dar nepasibaigus, padėtis pradėjo keistis. Kitos valstybės perėmė ar išplėtojo demokratinę rinkos ekonomikos santvarką, tiesa, ne be sunkumų, nors daug kur tai jau praeitis. Perimti technologinę pažangą sekėsi lengviau ir sparčiau. Kai kurios valstybės sugebėjo technologinius atradimus pritaikyti net nuosekliau nei Amerika. Nereikia stebėtis, nes tai lengviau įvykdoma mažesnėje, labiau homogeniškoje visuomenėje.
Ir štai jau tam tikrą laiką pagal daugelį gyventojų gerovę nustatančių kriterijų Amerika nėra pirmoje vietoje. Lengviausiai nustatomas kriterijus – metinės dirbančiojo ar šeimos pajamos. Praėjusių metų statistika rodo, kad JAV atsidūrė penktoje šeštoje vietoje ir po besitęsiančio dolerio kritimo greičiausiai nusileis dar žemiau. Pastaruoju metu gyvenimo kokybė nustatoma ir pagal daugelį kitų kriterijų. Kai kurie jų – kiekybiniai, pavyzdžiui, šeimos įsiskolinimo lygis, kompiuterizacija, sąlyginis suimtųjų skaičius, kiti – virtualūs, kai pagal apklausas sudaromi gyventojų pasitenkinimo ar net laimės indeksai. Beveik visais atžvilgiais Amerikos gyventojai atsiduria tolokai nuo pirmaujančių. Pirmose vietose dažniausiai rikiuojasi mažos demokratinės valstybės: Norvegija, Danija, Islandija, Airija, Naujoji Zelandija, o sąlyginio turto atžvilgiu nepavejamas, atrodo, Liuksemburgas.
Tad dydis turi savo kainą, kurios kontūrus nesunku įžvelgti. Tai papildomi biurokratijos sluoksniai, didelė atskirtis tarp valdomųjų ir valdančiųjų, didesni turtiniai ir kitokie skirtumai, didesnis susvetimėjimas. Galima net sakyti, kad Amerika dėl dydžio darosi mažiau panaši į tą Ameriką, kurią aprašė A. de Tocqueville‘is, į tą, kuri mūsų ir kitų tautų sąmonėje įsitvirtino kaip „pažadėtoji žemė“. Nors įžvelgiamoje ateityje iš didžiųjų valstybių JAV liks patraukliausia, jos įvaizdis keisis. T. Rekio apybraiža, kurioje jis aprašo savo šeimos patirtį XXI a. pradžios Amerikoje, – sveikintinas indėlis į to įvaizdžio kaitą.
Populiariosios literatūros suvešėjimas
2008 m. Nr. 10
Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Mūsų pasaulis kasdien atrodo vis ryškesnis, įvairesnis, prabangesnis. Kartu jame galima pajusti pakrikimo, emocinio išsiderinimo ar net beprotystės ženklų. Dalykai, kurie buvo aiškūs, reikalauja naujos interpretacijos, kitokio įvardijimo. Štai populiariosios kultūros sfera: kad ir kiek apie ją kalbama, ji niekaip nesidaro skaidresnė ir aiškesnė. Mūsų kalbos realybės nepasiekia. Bet vis dėto mėginkime bent sau šį tą išsiaiškinti, bandykime pakalbėti apie populiariąją literatūrą, apie visas tas spalvingas knygas, kurias niekieno neverčiami skaito daugelis mūsų piliečių.
Manęs nepaliauja stebinti štai toks dalykas: nors esu lyg ir didelis knygos meno gerbėjas, prisiekęs skaitytojas nuo vaikystės, bet tų populiarių romanų skaitymas man grynas vargas! Kartais tik dėl profesinės pareigos prisiversdamas perskaitau vieną kitą, kad žinočiau, kas tai yra. O štai mūsų liaudis, dažniausiai neturinti jokių literatūrinių sentimentų, jokios filologinės dresūros, ryja tą knygų masę lyg niekur nieko. Ir nori vis daugiau! Ir moka pinigus už tas knygas, ko aš, tarkim, labai nemėgstu daryti, geriau jau lieku neskaitęs. Kodėl taip? Žinau, kad ir jums populiariųjų ar pramoginių knygų skaitymas yra nykus reikalas, gal taip pat profesinė pareiga. Todėl tos kilnios knygų skaitymo bei jų aiškinimo pareigos pašaukti čia ir susirinkome, kad aptartume perkamiausios literatūros masyvą kaip svarbų kultūrinį ir literatūrinį fenomeną. Kadangi toks reiškinys egzistuoja, mes jį turime laikyti natūraliu, būtinu, tad lieka jį tik racionaliai aptarti, įvardyti ir apibrėžti.
Pramoginė literatūra neabejotinai yra visos mūsų kultūros dalis, kurios negalime ignoruoti. Žmonėms reikia atsipalaiduoti, patenkinti savo svajones, pasinerti į juslinių projekcijų pasaulį, nes daugelio piliečių gyvenimas, nepaisant mūsų vartotojiško pasaulio blizgesio, yra skurdokas. Kuo prabangesnis išorinis gyvenimo fasadas, tuo labiau nusususi individualios sąmonės sfera. Žmonėms reikia emocijų, pramogų – kaip ir duonos kasdieninės. Psichiką taip pat reikia papenėti. Tačiau man sunku atsisakyti išankstinės menkinamosios nuostatos, niekinančio požiūrio į pramoginę literatūrą. Dažniausiai ji būna lėkšta, banali, paviršutiniška, nors gali pasitaikyti išimčių. Bet jų kažkodėl nepasitaiko. Man reikia visokių estetinių kriterijų, meniškumo. Mane sugadino knygų skaitymas ir filologo profesija. Taip pat pagarba menui, mąstymui, asmenybės idėjai. Ir juk visi mes, kai tik prabylame apie šitas perkamiausias knygas, negalime nuslėpti savo skeptiškumo. Galbūt išmokome tokią literatūrą tyliai toleruoti, bet viduje išlieka keistas apmaudas bei nuostaba: kodėl daugelis žmonių yra tokie riboti? Kodėl jie tenkinasi tuo, kas yra banalu, lėkšta, kas sąmonę ne ugdo, bet ją bukina?
Manau, daug ką suprasti padėtų teorinis bei konstruktyvus populiariosios literatūros apmąstymas. Dar kartą pabrėžiu, kad sveika visuomenė turi teisę turėti pramoginės literatūros. Bet problema yra tokia: ir populiarioji literatūra turi būti gera, parašyta profesionaliai, pagal geriausius žanro kriterijus. Ir jos nevalyvumas neturi užgožti tikrojo, išliekančio meno kūrinių. Dabar situacija primena parazitinius Sosnovskio barščius: kuo skurdesnė ir apleistesnė aplinka, tuo labiau tie baisuokliai iškeroję. Svarbu ir tai, kad mums trūksta ne elitinės kūrybos, bet tiesiog gerų pramoginių knygų. Patrauklių, jaudinančių romanų, intriguojančių nuotykių knygų, įtraukiančių detektyvų ir pan. Vietoj viso to yra kažkoks chaosas, kuriame daugybė laisvalaikiu rašančiųjų ieško saviraiškos, nori išbandyti ir parodyti save. Šiandien juk viskas leista, viskas galima. Neturėdami tikram autoriui būtinos asmenybės brandos, rašinėtojai pretenzingai taikosi į literatūros aukštumas, kartais savo rašinius dekoruodami populiariomis filosofijos ar psichologijos idėjomis, bet iš to nieko gera neišeina. Įdomių pramoginių knygų nėra, užtat gausu ambicijų. Man atrodo, kad mūsų žmonės tuos mūsų lietuviškus populiariuosius autorius skaito tiesiog todėl, jog nemoka kitų kalbų. Perka lietuviškas knygeles todėl, kad patys šneka lietuviškai. Bet ir tai, kas išverčiama – visi tie „aukso fondai“ ir vienadieniai „bestseleriai“, – yra šlamšto masė, kur geri dalykai tiesiog pasimeta. Taip pat ir mūsų autorių – esama tokių, kurie kažką parašo gerai, bet ar kas nors padeda visa tai atrasti, suprasti? Ar mūsų liaudžiai kas nors suteikia kokius nors orientyrus? Ar kas nors padeda paprastam žmogui nusipirkti gerą knygą? Štai apie visa tai ir reikėtų pasikalbėti – be paniekos, be išankstinių nuostatų.
Kita vertus, mums visiems aišku, kad ir pripažinti rašytojai vis dažniau rašo niekalą ir dar reikalauja už tai pagarbos. Šiandien ir kūrėjai pataikauja masėms, kurios perka jų produkciją. Juk ir menininkai nori normaliai gyventi, tai labai žmogiška. Kas čia bloga, jei koks poetas sugalvojo kalambūrą kokiai produkcijai reklamuoti. Blogiau, jei tą kalambūrą jis laiko poezija… Kuo daugiau materialios gerovės, tuo mažiau lieka meno. Nors man tokia situacija net patinka: žmonės yra laisvi, pasaulis – įvairus, o gyvenimas yra žmogaus išbandymas. Taip ir turi būti. Niekas tavęs neprievartauja, gali rinktis, ką tik nori. Štai sovietiniais laikais veidmainiška moralė popso netoleravo, privalėjome skaityti tik rimtas knygas. Nelabai tada jas vertinome, ieškojome dar gilesnių, visokių uždraustų vertybių. Nors tų gerų knygų tuomet tikrai buvo daug, bet ar toks prievartinis gėris yra geras dalykas? Nemanau taip. Na, nebent mokykloje – į nesubrendusią sąmonę vertybes reikia sugrūsti beveik per jėgą. O dabar, jei nori mėgautis banalybėmis – mėgaukis. Nori melstis kultūros stabams – melskis. Kai vertybės nebedraudžiamos, daugeliui jos ir neįdomios, bet jeigu jau kažkas jas renkasi, vadinasi, jos kažkam jau yra tikros. Jau gali kažką už kažką gerbti. Elitas visuomenėje visada išlieka, joje visuomet yra stiprios dvasios žmonių. Taip pat visada yra ir liaudis su savo pomėgiais bei malonumais. Normalios visuomenės proporcijos pasižymi asimetrija: gerų dalykų yra mažai, ir jie labai vertingi, nors kartais beveik nematomi, o cirko renginiai būna ryškūs, vieši bei rėksmingi.
Taigi pamėginkime apibrėžti sąvokas, paskui galbūt išdrįsime įvardyti ir konkrečius autorius. Juk turime ne tik populiariosios literatūros knygų, bet ir jų kūrėjų.
Jūratė Sprindytė. Man atrodo, kad pati sąvoka – populiarioji literatūra – yra labai vykusi.
Solveiga Daugirdaitė. Bet Lietuvių literatūros enciklopedijoje šios sąvokos nerastume. Nei populiariosios literatūros, nei grafomanijos sąvokų ten nėra. Tai liudija, kad dar prieš maždaug dešimt metų, kai ji buvo rašoma, ją rengęs literatūros mokslo elitas tokias sąvokas laikė nereikalingomis. Vadinasi, susiduriame su reiškiniu, kuriam įvardyti bei aptarti neturime adekvačių sąvokų. Ir Regimanto kalboje įžvelgiau lyg ginčą su savimi: tarytum jis nenorėtų pripažinti populiariosios literatūros, bet kartu jaustų poreikį ją teoriškai įprasminti. Iš tiesų mums nereikia nieko išradinėti, pakaktų atsiversti vieną kitą literatūros terminų žodyną užsienio kalba, kur aiškiai apibrėžiama, kas tai yra. Populiarioji literatūra dažnai susiaurinama iki populiariojo romano ir šiuo plačiu terminu apibūdinami kūriniai, skirti plačiai auditorijai. Šis terminas dažnai pejoratyvinis, t. y. menkinamasis, nes sugestijuoja, jog ta auditorija yra vidutinio, dažnai ir žemesnio išprusimo, o populiariosios literatūros kūriniai nėra didelės literatūrinės vertės. Populiarusis romanas turi daug žanrinių atmainų: bestseleris, istorinis ir nuotykių, jausmų romanas, trileris ir t. t. Kai kuriuose žodynuose populiarioji literatūra tiesmukai vadinama paraliteratūra. Manau, tokie apibrėžimai yra aiškūs, mums tereikia juos pritaikyti. Daug svarbesnė man atrodo kita problema – kas yra grafomanija? Terminus privalome vartoti preciziškai, bet tarptautinių žodžių žodynas labai aiškiai pasako, kad grafomanija yra psichologijos mokslo terminas, reiškiantis liguistą potraukį rašyti. Ar literatūros mokslininkų, kritikų darbas yra svaidytis psichologijos, psichiatrijos diagnozėmis? Tai primena užgaulų jaunimo žargoną, kuriame įmanomas kreipinys „debile“… Todėl manau, jog literatūrologų pokalbiuose šis terminas turėtų išnykti kaip nekorektiškas, įžeidžiantis ir netikslus. Jis nusako sąmonės būseną, žmogaus ligą, o ne literatūros kokybę. Kita vertus, galbūt daugelis rašytojų neišvengiamai yra grafomanai? Kaip negalintys gyventi be rašymo? Mano jaunystės laikais „tikri rašytojai“ mėgdavo „jauniesiems rašytojams“ cituoti Rainerio Maria Rilke’s laiško jaunam poetui frazę: prisipažinkite sau, jog mirtumėte, jeigu negalėtumėte rašyti… Kitaip sakant, „tikras“ rašytojas ir turėjo būti grafomanas. Juokingiausia, kaip dabar matau, kad tie priesaikų reikalautojai, patys nieko nerašydami, nė nemanė mirti, nemirė, kai tik laisvoje Lietuvoje atrado pelningesnių užsiėmimų galimybių. Kita vertus, Vytautas Kubilius yra sakęs esąs grafomanas: turįs rašyti. Netikslus grafomano, grafomanijos termino vartojimas atėjo dar iš sovietinės epochos. Pagal tuomet gyvą romantinę nuostatą buvo galvojama, kad tas, kuris rašo kentėdamas, kuria tikrą meną, o tas, kuris rašo jausdamas malonumą, yra „grafomanas“, t. y. nieko gero negali sukurti. Tokia skirtis tarp rašymo iš kančios ir dėl malonumo jau senokai nyksta. Bet terminų painiava išlieka, tad gal vertėtų pamąstyti apie mėgėjišką literatūrą nesistengiant iš karto jos paniekinti grafomanijos etikete, neprimetant žmonėms diagnozių.
Laimantas Jonušys. Bet, sakydami grafomanija, galvoje turime paprastesnį dalyką…
S. D. Taip, mes kalbame apie prastą, mėgėjišką literatūrą. Taip ir sakykime.
R. T. Tai jau kaip ir kūrybos vertinimas, ne vien patologijos atpažinimas. Grafomaną atpažįstu iš to, kad rašymu jis siekia aukštinti save, rašymas jam yra savimeilės apraiška, ir jam būtinas jo puikybę patvirtinantis adresatas. Grafomanui būtina, kad jį skaitytų ir pripažintų, nes jo parašytas tekstas iš tiesų yra jis pats, jo egocentriška savastis. Rašymas tokiu atveju yra kompensacinis mechanizmas, nes rašymu liguistas asmuo dangsto savo psichinį neįgalumą, slepia nevisavertiškumą. Panašiai kaip psichiatrinių ligoninių pacientai, kurie kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu bando normaliems žmonėms įrodyti savo sveikumą. Todėl su grafomanu net nebandyk kalbėtis apie jo rašymo kokybę, nes jam tai bus pirmiausia jo asmens vertinimo klausimas. Teko su tuo susidurti, baisu ir liguista. O tikra literatūra, priešingai: pakyla virš asmens, išeina už individualaus kūrėjo ribų, nors būtinai išsaugo asmenybės ženklą – kaip stilių, kaip meniškumo ypatybę. Grafomanų rašiniai asmenybės ženklo neturi, nes tokie rašantieji nėra pasiekę asmenybės lygmens. Bet kokio meniškumo pagrindas – asmenybės pagrindai, be jų nieko nėra. Grafomanai yra tiesiog rašantieji individai, pretenduojantys būti asmenybėmis. Savitaigai bei kitų įtikinėjimui jie pasitelkia kultūrinę priemonę – rašymą. Malonumą rašydami jaučia todėl, kad savo tekste mato tik save, mėgaujasi tik savimi (geras rašytojas gali patirti rašymo malonumą dėl kitokių priežasčių: kad išsilaisvina iš savęs, pakyla virš savo paties ribų, – kūryba jam yra laisvė nuo savęs). Tai kaip nesubrendėlių ar nevykėlių masturbacija, iš kurios nebūna jokių vaisių. Grafomano santykis su visuomene – nepagrįsta pretenzija, todėl ir visuomenės požiūris į juos adekvatus – ironija.
Beje, grafomanijos terminą kai kurie įtarūs rašantieji patys sau priskiria. Antai viename susitikime viena moterėlė ilgai rypavo, skundėsi man, kad jeigu jau ji grafomanė, tai neturinti teisės rašyti? Ką aš žinau? Taip jos nevadinau, net nebuvau skaitęs jos tekstų, tik žinojau, kad jie buvo skirti autorės gimtųjų vietų žmonėms. Kažkokie prisiminimai, apmąstymai apie gyvenimą. Ir kas čia bloga? Tokia literatūra turi teisę egzistuoti, ji gali būti net vertinga, bet vyresni žmonės tebemąsto sovietmečio stereotipais: jeigu jie nėra Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, tai mes būtinai juos laikome grafomanais. Nesąmonė! Man kaip tik įdomūs literatūros paribiai, neįpareigotas ir nekonvencionalus rašymas.
L. Jon. Trumpai: grafomanija vadinu kompulsyvų poreikį rašyti neturint tam talento. Lietuvoje didžiausia grafomanijos problema yra susijusi su poezija. Jei kalbam apie tai, kaip atskirti popliteratūrą nuo rimtosios, galima bandyti apibrėžti ir viena, ir kita. Mano požiūriu, popliteratūra yra efektingai parašyta lėkšta literatūra. Ji privalo pateikti kokius nors efektus, kuriais patrauktų skaitytojų mases. O lėkšta reiškia – tiesiog plokščia. Tai vienmatė literatūra, kuri neturi gelmės, neturi potekstės. Toks paaiškinimas būtų pakankamas, bet viskas yra kur kas sudėtingiau, kadangi nuo vulgariausios iki aukščiausios literatūros egzistuoja daug sluoksnių. Ypač sunku atskirti ir įvertinti vidurinius sluoksnius. Tarkim, Milano Kunderos, kuris neabejotinai priskirtinas rimtajai literatūrai, romanuose kokios nors gelmės ar potekstės lyg ir nėra, nes viskas egzistuoja paviršiuje, viskas tarsi aiškiai pasakyta, nepaslėpta. Bet gelmę jo ir kitų panašiems tekstams gal suteikia kitokie dalykai – tam tikra distancija, kurios išraiškos dažna priemonė būna ironija. Rašytojas tarytum atsistoja atokiau nuo savo teksto, nesutampa su juo. Bet ir šis kriterijus nėra visiškai tinkamas, pavyzdžiui, toks rašytojas Frédéricas Beigbederis, kurį visgi priskirčiau prie popliteratūros, taip pat nestokoja nei ironijos, nei distancijos. Panašius autorius, matyt, reikėtų priskirti populiariajai literatūrai, bet kartu turėtume numanyti aukštesnį populiariosios literatūros lygį.
R. T. Yra autorių, kurie rašo tarsi lengvai, bet jie turi stilių. Populiariosios literatūros autoriai tuo ir pasižymi, kad stiliaus neturi, nes neturi ir to asmenybės matmens. Jų visos knygos vienodos, – lyg dešrelės, išleistos iš vienos mėsmalės. Juk stilius ir yra asmuo, asmenybė. Tai gyvas žmogaus veidas, eidosas, pavidalas. Visa kita – homologiška masė, individų sankaupa. Panašu į vabalų telkinius, kur visi individai vienodi. Savaime suprantama, yra masinis skaitytojas, yra ir masių rašytojai. Daugiausia, ko gali išmokti populiariosios literatūros kūrėjas, yra elementarūs žanro reikalavimai. Bet elitinė literatūra nebūtinai turi prislėgti žmogų savo rimtumu. Ji kartais taip pat gali užburti mases, kaip anas stebuklingas fleitininkas – žiurkes. Menininkas yra magas. Tarkim, Kurtas Vonnegutas. Visi jį žino, visi lengvai skaito, jis yra nepaprastai populiarus. Bet populiarus autorius – tai dar ne populiarioji literatūra. K. Vonneguto stilių gali atpažinti iš kelių sakinių. Kiekviename sakinyje gyva kūrėjo dvasia. Tikro meno magija – autorius savo tekste išlieka amžiams gyvas. O primityvaus rašančiojo sakiniai negyvi jau ab ovo, iš pradžios. Nes suteikti gyvybės žodžiui geba tik menininkas, tik galios turinti asmenybė. Visa kita – impotencija ir pretenzija. Ir dar makulatūra. Bet žmonėms juk reikia ir vienkartinio vartojimo knygų – kaip priedo prie laikraščių, žurnalų ir televizoriaus, kaip tualetinio popieriaus, kuris irgi gali būti gražus. Popsinę knygą gali nusipirkti prekybos centre kartu su kitomis kasdienio vartojimo prekėmis ir suvartoti ją kad ir tą patį vakarą. Atkreipiu dėmesį: tai tikrai vienkartinio vartojimo knygos, antrą kartą jų „nebevartosi“, nebeskaitysi. Nebent būsi visiškai pamiršęs, ką ten skaitei. O pamiršti tokias knygas labai lengva, nes jose nėra ką įsiminti. Todėl visko pasitaiko, kiti tokias knygas skaito ir po kelis kartus. Ypač į senatvę. Bet tai jau vartojimo fiziologija, juslinių poreikių patenkinimas. Populiarioji literatūra muša į du esminius instinktus, į eros ir tanathos. Žmoguje jie visuomet gyvi, net labiausiai išsilavinusieji dažnai paklūsta jų balsui. Žmonėms reikia pasakojimų apie meilę ir kovą. Gyvybės tęsimo ir kovos su priešais pasakos – jos amžiais masino ir masina minias. Iš tikrųjų populiarioji literatūra eksploatuoja pasakų schemas, tai gyvybės instinkto stiprinimas ir gyvenimo pamokos. Todėl populiariosios literatūros nedera atsainiai vertinti, ji reikalinga tiek pat, kiek ir tautosaka. O populiariosios literatūros jėga – tai jos elementarumas, jos mito elementų ir pasakos schemų paprastumas. Kai tos schemos būna komplikuotos, jau kalbame apie rimtąją literatūrą. Nors dažnai ir tas rimtumas būna tariamas, kai autoriai schemas dirbtinai supainioja, suvelia. Kai jie pretenduoja į prasmę. Bet principas aiškus: populiarioji literatūra, kaip ir visų tautų pasakos, moko žmogų gyventi, teikia jam vaizdingas egzistencines pamokas, o rimtoji literatūra tiesiog klausia apie gyvenimą. Populiarioji literatūra, kaip pasakos ir religija, žvelgia į gyvenimą iš dieviškosios pozicijos ir turi visus atsakymus (todėl ir herojai sudievinami, yra beveik nemirtingi arba primena šventuosius); rimtoji literatūra į gyvenimą žvelgia iš žmogaus pozicijų ir gali tik klausti. Beje, kaip ir autentiška, nedogmatiška filosofija. Taigi popsas primeta žinojimą, o elitas jį inicijuoja, žadina paties žmogaus dvasią, atveria jo sąmonę. Todėl ir nemėgstame popso ne tik kaip primityviųjų meno, bet ir kaip masių prievartos laisvai sąmonei bei kūrybingai asmenybei. Iš čia ir kyla toks nuolatinis mūsų nepasitenkinimas kaip dvasinės savisaugos pastanga. Lyg ir pripažįstame popsui pilietines teises, bet kartu jį niekiname, nes saugome kultūros hierarchinę struktūrą, nes jaučiame banalybės agresiją. Kultūra visada prisodrinta įtampos tarp „genialiųjų mažumos“ ir masių. Jeigu jos nebūtų, jeigu laimėtų viena ar kita pusė, kultūra pasibaigtų ir visuomenė žlugtų.
Beje, meniškumas – tai ne vien potekstė, metafizinė ar kokia kita. Tai gali būti ir naratyvinis teksto lygmuo, skaitytoją įtraukiantis pasakojimas, taip pat istorija kaip gyvenimo metafora ir pan. Bet esminis kriterijus: autorius turi būti asmenybė, kitaip archetipų arsenalo jis nepavers savastimi ir tekstui nesuteiks magiškos galios bei prasmės universalumo.
L. Jon. Iš tikrųjų čia labai taikliai paminėtas K. Vonnegutas. Faktas, jog autorius lengvai skaitomas ir populiarus, dar nereiškia, kad jis rašo populiariąją literatūrą. Kaip sakoma: jei dviem skaitytojams patinka tas pats autorius, tai nereiškia, kad patinka dėl tų pačių priežasčių. Daug populiarių autorių iš tiesų turi savo stilių, o tipiškam populiariosios literatūros skaitytojui svarbu ne stilius, bet faktas. Dar sakytume – veiksmas. Jam įdomiausia, kas vyksta. Todėl vienam skaitytojui knyga patiks dėl įdomaus veiksmo, kitam – dėl stiliaus unikalumo.
J. S. Kol kas jūs kalbate apie „aukštojo pilotažo“ populiariąją literatūrą. Norėčiau prisiminti knygas, kurios rikiuojasi nuo tiesiog populiarių iki tiesiog grafomaniškų. Deja, Lietuvoje situacija tokia, kad kaip tik žemesnės kategorijos knygos yra perkamiausios, skaitomiausios. Tai kelia nerimą. Remiuosi dviejų apskričių bibliotekų duomenimis, ten prie Irenos Buivydaitės romanų yra užsirašiusios skaitytojų eilės. Elena de Strozzi pagal LATGA-A duomenis 2005 m. buvo labiausiai Lietuvoje skaitoma autorė. Važiuodama į šį pokalbį sugalvojau tokį populiariosios literatūros apibūdinimą – tai literatūra, kuri nekelia jokių klausimų, bet žino visus atsakymus.
R. T. Ir netiesiogiai visus mus moko, kaip reikia gyventi. Kaip turime mylėti, juoktis, verkti…
J. S. Bet žmonėms kažkodėl to labai reikia. Jiems gal lengviau gyventi pagal gerai žinomas taisykles, ir mūsų aptariamoji literatūra tas taisykles dosniai išplatina. Popliteratūra turi tendenciją atitikti normas, prisitaikyti prie kanono. Tik asmenybių rašoma literatūra tarytum išsilaisvina – ji pakyla virš normų, pažeidžia kanonus ir tampa unikaliais kūriniais. Tikri menininkai sukuria kažką nauja, savita, jų pradmuo – unikalumas, o populiariosios literatūros knygos yra tiesiog tobulas elementarios normos atitikimas. Popliteratūra patvirtina ir įtvirtina vienus ar kitus gyvenimo stereotipus. Stereotipo terminą pirmąkart pavartojo amerikiečių žurnalistas Walteris Lippmannas knygoje „Visuomenės nuomonė“ (1922) – taigi XX a. trečias dešimtmetis jau susidomėjęs technologijų plėtra ir masine gamyba. Ir Lietuvoje populiarioji literatūra atsirado trečiame dešimtmetyje. Stereotipai gerokai paprastesni nei realybė, jie perduodami, multiplikuojami, jie unifikuoti ir labai gajūs. Viešpatauja kasdienė sąmonė, vadinamasis sveikas protas su savo banalybėmis ir klišėmis. Vis iš naujo žaidžiama pagal tą pačią schemą, bet skaitytojams kažkodėl nenusibosta! Jiems patinka atpažinti klišes ir įspėti veiksmo „ėjimus“. Tai teikia saugumo jausmą: gyvenimas tvarkingas, taisyklingas, žmonės yra pažinūs, jų elgesys numatomas. Čia veikia kartotės principas, suteikiantis kasdienei būčiai stabilumo. Rituališkumo. Pasaulis atrodo patikimas, ne koks neurotiškai padrikas ar keliantis siaubą. Kiekviename kūrinyje kartojasi techninių priemonių repertuaras: likiminiai sutapimai, tikėjimas lemtim, lūkesčių išsipildymai, ryškūs gėrio ir blogio kontrastai, „geriečiai“ ir „blogiečiai“ poliarizuoti, bloguosius visada ištinka pelnyta bausmė, gėris visada laimi, meilė viską nugali, „išrišami“ visi pasakojimo mazgai, euforiškai triumfuoja teisingumas. Žmonėms visa tai neabejotinai patrauklu, ypač dabartiniame stresų ir nerimo kupiname pasaulyje.
R. T. Taigi populiarioji literatūra yra savotiškas stabilizuojantis veiksnys? Sakiau, kad ji funkcionali, negalima į ją spjaudyti…
J. S. Taip, ji nuskausmina visuomenę.
R. T. Bet man ji kažkodėl nepadeda. Man nuo jos bloga. Gal aš nepriklausau visuomenei? Šiaip visa literatūra nuo seniausių laikų yra dviejų žanrų: komedija ir tragedija. Komedijos turi laimingą pabaigą, tragedijos – nekokią. Komedijos yra skirtos silpniems žmonėms paguosti, moko prisitaikyti prie pasaulio tvarkos, o tragedija – jau brandžių ir stiprių žmonių literatūra, žmonių, kurie drįsta matyti gyvenimo tiesą ir kurti savo likimą. Komiškasis žmogus paklūsta likimui (ir visiems stereotipams), tragiškasis – sukyla prieš likimą, nes jaučia savo vertę. Ir, žinoma, pralaimi. Liūdna, bet tokia jau gyvenimo tiesa. Kaip ir faktas, kad visi žmonės miršta, kurį komedijos stengiasi paslėpti. Populiariojoje literatūroje miršta tik „blogiečiai“, o gerieji gauna pinigų, nuotaką, susilaukia šlovės ir „gyvena ilgai ir laimingai“. Kartais autorius paaukoja kokį nors atpirkimo ožį, bet svarbiausiems herojams viskas būna gerai. Natūralu, jog tokią literatūrą užmaršties ieškantis skaitytojas geidžia skaityti vėl ir vėl. Komedijas, arba populiariąją literatūrą, galima tęsti be galo, mat jos herojai yra nemirtingi kaip pusdieviai. O iš tragedijos serialo jau nebepadarysi. Kaip sakoma, finita la commedia. Anot vieno Jerome’o Davido Salingerio epigrafo, dailidė nukrito nuo stogo ir šiandien jau nebepietaus. Tragedija visada uždaro pasakojimą, tai užbaigtas mitas. Mirštančio, bet nebeprisikeliančio dievo mitas. Tragedijos herojus mirdamas išlieka gyvas tik kaip išaukštinta dramatiška idėja. Komedijoje idėja paaukojama gero gyvenimo reikalui. Todėl joje nėra nei idėjų, nei idealų, tik žemiškosios tvarkos teigimas. Taigi vietoj idėjų vertikalės ir metafizinės potekstės turime stereotipų plokštumas.
J. S. Jaunystėje mes, tyčiodamiesi iš tokio lygmens literatūros, cituodavome poeto Davydo Samoilovo žodžius[1]. Tokia ir yra populiariosios literatūros formulė.
Loreta Jakonytė. Juk tai pasakų formulė. Universali visų šalių tautosakoje.
R. T. Šiaip komedijos yra skirtos menkiems žmonėms išjuokti. Yra kažkoks ryšys tarp šio žanro ir populiariosios literatūros. Todėl popso dramos mums ir atrodo juokingos, nors patiems jų kūrėjams – ne. Kaip ir sakiau: populiarioji literatūra yra pasakos suaugusiems. Tiksliau: knygos nesubrendėliams. Mums jos nepatinka, nes mes jau esame nugyvenę tą amžiaus tarpsnį, esame pasenę. Bet nesubrendėliams – smagu.
J. S. Štai Pelenės pasakos archetipas moterų populiariojoje literatūroje – tiesiog topinis, nemirtingas. Vieni popautoriai kritikuoja mafiją, kiti šlovina meilę, net nežinia, kurių daugiau.
R. T. Paskutinis Pelenės variantas, kurį skaičiau, – Dalios Jazukevičiūtės „Dviejų mėnulių baras“.
J. S. Tai dar ne pats blogiausias variantas.
R. T. Tikrai kad ne. Man net pavyko šį tą prasmingo pasakyti apie šitą knygą. Žinoma, apdairiai laikiausi kultūrinių archetipų lygmenyje ir nutylėjau potekstės, kaip semantinio informatyvumo, problemą. Potekstės ar kokio metafizinio lygmens ten nerasta, todėl jau antrą kartą tos knygos neskaityčiau, aš ją jau „suvartojau“. Be to, Pelenės archetipas man ne prie širdies.
J. S. Ką tik skaičiau I. Buivydaitės ir E. de Strozzi pasakas. Tos pačios Pelenės istorijos keliomis variacijomis.
R. T. Žmonėms reikia pasakų, negalima smerkti. Bet tokie tekstai iškrinta iš kritinio vertinimo lauko, tad jie – jau kaip ir nebe literatūra? Lieka tik žanrinio grynumo bei pasakojimo technikos kriterijai. Kitaip tariant, klausimas, ar šie tekstai yra unifikuoti, ar jie atitinka standartus. O jų visų prasmė panaši. Visi jie skelbia gėrio ir teisingumo idėją, stiprina tikėjimą, kad visiems geriems žmonėms yra pažadėta laimė. Ypač nelaimingoms pelenėms. Tokia šios kultūros psichoterapinė funkcija. Ją veiksmingiausiai eksploatuoja Holivudas, nes kapitalizmo nustekentiems žmonėms reikia jausmų atgaivos, kad galėtų dar daugiau dirbti. Grįžai vakare po alinančių darbų, gavai iš TV juslingumo dozę (moterims pakutena eroso, vyrams – kovotojo instinktą) ir gali ramiai užmigti, tarytum būtum visavertis žmogus, toks niekam nežinomas herojus ar neatrasta princesė. Iliuzijos padeda gyventi, jos yra būtinas gyvybės instinkto elementas. Žmonės jas išsigalvoja ne iš tuščio reikalo.
Neatsitiktinai populiariosios literatūros įkvėpimo šaltinis ir paralelinė sfera yra pramogų, žiniasklaidos, televizijos pasaulis. Iš ten ateina visos temos, siužetai, stiliaus fasonai. Popso kūrėjai savo gyvenimo patirtis ne išryškina kaip unikalias, bet jas tuoj pat sukiša į visiems atpažįstamas schemas. Save jie tarsi pritaiko unifikuotam skoniui. Tarsi paruošia save kaip standartinę prekę. Kad pirkėjas nenustebtų, knygoje rastų tai, kas jam jau yra žinoma, ką jis gali atpažinti, suprasti ir dar kartą pasitvirtinti savo gyvenimo teisingumo jausmą. Rimta literatūra žmogų keičia, populiarioji – jį migdo, skatina dvasinio sotumo bei ramybės jausmą. Apskritai komercinis vartotojiškas pasaulis suvirškina žmogaus egzistenciją, paverčia ją unifikuota preke. Net geriausi autoriai, patekę į šio voratinklio pinkles, pradeda rašyti niekalą, skirtą masėms. Žinoma, ne už dyką. Kaip internete kažkas atsiliepė apie vieną žymų muzikantą: „1980 metais Carlos Santana mirė dėl pinigų.“ Taikliai pasakyta. Atseit, kai prasidėjo komercija, baigėsi menas. Vadinasi, bet kuris kūrėjas, kai tik jo kūrybą ima valdyti masių reikšmė ir pinigai, miršta. Bet negalima skųstis: svarbiausia yra laisvė, žmogaus teisė pasirinkti. Ir nieko negalima teisti, nes sugrįžtume į moralinės diktatūros laikus, kokie buvo sovietmečiu. Bet aš, kaip laisvas žmogus, galiu bent laisvai šaipytis. Savo ironija aš ginu savo laisvę, saugausi nuo nužmogėjimo šiame reklamos ir prekybos pasaulyje. Mat žmogaus laisvei aktualizuoti reikia išbandymo sąlygų, reikia laisvo pasirinkimo galimybių. Dievas sukūrė laisvų galimybių pasaulį, šėtoniškas komunizmas bandė tas dvasios augimo galimybes panaikinti, prievarta sukurti šventųjų (ar moralistų) visuomenę. Man labai patinka, kad dabar viskas galima, visko yra.
L. Jak. Gerai, kad „Metai“ surengė tokį pokalbį, jo poreikis seniai pribrendo. Be kelių straipsnių, šiuolaikinė lietuvių populiarioji literatūra vis dar nėra rimčiau analizuota, nors klesti porą dešimtmečių.
J. S. Kaip atskaitos tašką radau 1995 metus – pakomentuosiu vėliau.
L. Jak. Neturime nužymėję ir savo populiariosios literatūros istorijos, nesame įpratę prie jos teorinių, metodinių nagrinėjimo įrankių (jau senokai sukurtų ir tikslinamų kitų kraštų literatūros moksle). Vien mūsų diskusijos aspektų įvairovė liudija, kokios daugialypės šio reiškinio formos, neapibrėžtos ir nuolat kintančios ribos, prieštaringi jo atpažinimo ir vertinimo kriterijai. Viena vertus, iš pirmų knygos puslapių paprastai lengvai perprantame „statistinio“ popteksto rašymo techniką (formules, schemas ir t. t.), jo kultūrinį statusą neretai identifikuojame pagal vartojimo mastą (pardavimų skaičių, rodantį tiek komercinį, tiek simbolinį pasisekimą – Regimanto žodžiais tariant – „liaudyje“). Kita vertus, vartojimo požymis į popliteratūros teritoriją įtraukia labai įvairius kūrinius, nebūtinai atitinkančius jos vyraujantį rašymo būdą (klasikinis pavyzdys – Williamas Shakespeare’as laikomas „aukštosios“ literatūros autoriumi, bet sėkmingai išnaudojamas ir popkultūroje). Man nepriimtinas apriorinis kokybinis skirstymas, ypač tas, kuris veda į samprotavimus apie „nepakankamą“ skaitytojų dalies sąmonę ir panašius menkinančius epitetus. Kokybinis vertinimas įmanus ir pagrįstas kalbant tik apie konkrečius tekstus, bet ne apie patį reiškinį. Kūrinio priklausymas kokiam nors tipui, žanrui, stiliui nieko aiškaus nesako apie jo kokybę. Neutraliau vartojama sąvoka galbūt padėtų geriau suvokti populiariąją literatūrą kaip tiesiog kitokio pobūdžio kultūrą, sinchroniškai egzistuojančią greta tos, kurią vadiname „rimtąja“, atkreipti dėmesį į jos ekonominius ir politinius funkcionavimo aspektus.
R. T. Galėtume diagnozuoti pagal tai, kokius malonumo centrus literatūra „kutena“: juslinius ar dvasinius, ar tas patiriamas malonumas yra inertiškas, ar jis kyla iš žmogaus dvasinio bei intelektualinio prabudimo. Po kai kurių malonumų individai tiesiog užmiega, o prabudę jau nieko neprisimena ir lieka tokie patys, kokie buvę. Juk kartais po malonumų būna bloga ar net šleikštu. Kaip rašė Erichas Frommas, gyvuliai po kergimosi būna liūdni, nors reikalą pradeda smagiai… Manau, tikrieji malonumai, kaip ir dvasiniai dalykai, yra išliekantys bei augantys, o jusliniai – laikini, kartotiniai, kaip ir visa, kas susiję su kūnu bei vartotojišku gyvenimu. Juslinis malonumas – tai konvulsiška kova su jo antrąja puse – nuoboduliu, beprasmybe, tuštumos jausmu. Vartodamas masinės kultūros reiškinius, pavyzdžiui, žiūrėdamas kokius veiksmo filmus, vėliau turiu įdėti daug pastangų, kad „užlopyčiau“ manyje atsivėrusią dvasinę tuštumą. Nors iš pradžių, kai juos „vartoju“, būna lyg ir smagu. O štai kai gilinuosi į kokį rimtą kūrinį, turiu lyg ir prisiversti, jis reikalauja pastangų, bet jo teikiamas malonumas ir kažkokia nauda yra nenykstantys dalykai. Apskritai rimtoji kultūra reikalauja intensyvios sąmonės veiklos, lyg ir meditacijos, o populiariosios produktai skirti tinginiams, kurie sugeba tik ryti tai, ko jau nebereikia virškint, kas jau suvirškinta. Populiarioji kultūra – taip pat absoliučios inercijos sfera, ji sutraukia visus, neturinčius savo nuomonės, skonio, valios.
L. Jak. Taigi būčiau linkusi netaikyti populiariajai literatūrai vertybinio aspekto, laikyti ją tiesiog kitokio tipo kultūra, kuri sinchroniškai egzistuoja greta rimtosios ar aukštosios kultūros. Jei populiariosios literatūros sąvoką vartotume neutraliau, galbūt geriau suvoktume patį reiškinį. Ir toliau galėtume kalbėti apie tai, kiek populiarioji literatūra funkcionuoja kaip politika, kiek ją paveikia leidyba, komercija, kiek ji agresyvi. Juk tai ir ekonominis kultūros aspektas.
J. S. Negatyvus požiūris susiformavo inertiškai per binarines opozicijas. Būdavo elitinė, atseit rimtoji literatūra, o tai, kas šalia jos, sulaukdavo menkinančių epitetų (laisvalaikio, periferinė, skaitalas). Nuo tarpukario paplito žodis „geltonoji“ literatūra, sinonimiška, neką malonesnė sąvoka „bulvarinė“. Tuoj pat susibėga kiti epitetai: pigi, sekli, lengva, lėkšta, taki, banali, paviršutiniška, triviali, tuščiaeigė… Gal būtų racionaliau nebesišvaistyti tokiais vertinimais, o populiariąją literatūrą laikyti tiesiog horizontaliojo lygmens kultūros reiškiniu. Jeigu liksime įsikibę žeminančių epitetų, populiariosios literatūros masyvą vėl išstumsime iš teorinių refleksijų srities. Popliteratūrą reiktų analizuoti ne kaip priešpriešą, bet kaip šalia stovintį kultūros bei literatūros reiškinį. Tai neginčijamai paprastas, bet ne visada prastas produktas.
R. T. Nė vienas mūsų rašytojas nenorės „stovėti šalia“. Daugelis, masių pastangomis, braunasi į vidurį, taikosi į lentynų centrą. Ir kartu su skaitytojų dauguma juokiasi iš mūsų, spjaudo ant mūsų profesionalumo, apsiskaitymo ir prisiskaitymo. Visgi manau, kad pats principas teisingas: įveikdami savo apriorines nuostatas ir visą „profesinį sugedimą“, turime įvertinti ir populiarias knygas, taikyti joms adekvačius kriterijus. Mums pirmiausia rūpėtų žanro grynumas (kaip priešprieša elitinės literatūros stilistiniam unikalumui). Kita vertus, vertikalų „medžio“ principą pakeitę horizontaliu „vijokliu“, susidurtume su estetiniu reliatyvizmu, patektume į chaosą ir tada jau pakliūtume į masinės kultūros hegemonijos gniaužtus. Kažkaip reiktų išsaugoti ir elitinės kultūros sampratą. Ji nėra gulsčia, jos nepaguldysi šalia parduodamos ar pasiduodančios kultūros. Iš to ydingo rato nepavyksta ištrūkti. Nei paritus, nei pastačius tą populiariąją literatūrą – niekaip negerai. O problema tokia: tai dviejų kultūrinių pasaulių literatūra ir tarp jų jokio susikalbėjimo nebus. Nei jiems rūpi, ką mes čia svarstome, nei mes juos įsileidžiame į savo namus. Esame vieni kitiems svetimi, ir dabar visa tai aiškinamės tik patys sau, be jokios didaktinės intencijos.
J. S. Kartais susiduriu su paradoksaliu požiūriu. Tarkim, žmonės, remdamiesi naujausiomis poststruktūralistinėmis teorijomis, kritikuoja esamą literatūros kanoną (centrą). Ir skelbia: kokie svarbūs yra marginalūs, paraliteratūriniai reiškiniai, kaip juos būtina tyrinėti.
R. T. Mane jau seniai traukė literatūrinės patologijos. Daug metų norėjau patyrinėti „Kalvio Ignoto teisybę“ – iš kokių mitinių šaltinių bei socialinių sferų ateina tokios rašliavos? Žinoma, marginalijas ne tik reikia, bet ir sveika tyrinėti. Kad ir televizijos reklamas, jų poveikį žmogaus sąmonei, – tai tiesiog būtina. Bet reiškinio tyrinėjimas nereiškia jo apologijos. Gamtininkas tyrinėja varlę ne iš didelės meilės varliagyvių padermei. Varlės yra mūsų realaus pasaulio dalis, kaip ir populiarioji literatūra – mūsų kultūros elementas, kuris vienu metu yra ir periferinis, ir centrinis (toks jo paradoksas). Todėl ir mes populiariosios literatūros tyrinėjimą turėtume adekvačiai suprasti. Labai racionaliai – ir didaktiniu, ir metodologiniu požiūriu – populiariąją literatūrą tyrinėti buvo pradėjęs Giedrius Viliūnas. Apibrėžė sąvokas, klasifikavo. Ruošėsi parengti kurso programą. Tiesiog reikėtų tęsti jo darbą.
J. S. Bet kai pasiūlai – tyrinėkim, visi ima kratytis: ar aš neturiu ko skaityti, ar aš neturiu ką veikti?.. G. Viliūnas tikrai rimtai ėmėsi darbo, buvo gera pradžia. Kolegos mane triuškina tokiais argumentais: jei rimti muzikologai netyrinėja estradinių dainų, kodėl mes turime analizuoti šituos beviltiškus tekstus?
R. T. Tokie teiginiai parodo konservatyvias praėjusio amžiaus nuostatas. Visi reiškiniai yra tyrinėtini – kaip mūsų sąmonės, kultūrinės aplinkos dalis. Tai pasaulis, kuriame gyvename realiai.
J. S. Reiktų imtis sociologinių ar mentaliteto studijų, o ne laikytis įsišaknijusio estetinio vertybinio požiūrio.
R. T. Mūsų diskusijai trūksta filosofo ir psichologo, todėl, kalbant apie daugumos skonį, mums tenka tik stebėtis ir aikčioti. Ta populiarioji kultūra atrodo kaip didelis karavanas, o mes esame tarytum… Bet man labiau imponuoja eiklūs arabiški žirgai ir kilmingi jų raiteliai, bet ne karavano gabenamos prekės. Na, tai tokia metafora.
L. Jon. Yra ir toks apibūdinimas – pramoginė literatūra. Pramogų reikia visiems. Bet pramogos gali būti kokybiškos ir gali būti vulgarios.
J. S. Ir abu terminai gali gyvuoti. Aš manau, kad populiarioji literatūra – platesnis terminas. Juk pramoginė literatūra – tai nuotykių knygos, detektyvai, trileriai, visokie smagūs skaitiniai. O populiarioji literatūra aprėpia kiek daugiau. Tenka susidurti su tekstais, kuriuose randi visko: ir religijos, ir patriotinių temų, Sausio 13-osios ir tremties epizodų, įvairiausių neva „rimtųjų“ objektų. Bet kai rašoma standartizuotais primityviais štampais, galima kalbėti tik apie populiariąją literatūrą. Pramogos iš tokios literatūros tikrai mažai. Todėl populiariosios literatūros terminas, kurį įvedė G. Viliūnas, yra tinkamiausias, plačiausiai aprėpiantis.
L. Jak. Visos minimos sąvokos – bulvarinė, pramoginė ir t. t. – yra populiariosios literatūros tipai. Jų konfigūracijos literatūrologijoje ganėtinai teorizuotos ir tyrinėtos, tik Lietuvoje dar neskiriame reikiamo dėmesio. Problema kyla bandant reiškinius apibendrinti, bet, paėmus konkrečius tekstus, iš karto atsiranda ir konkrečios sąvokos.
R. T. Jūratė gerai konstatavo, kad rimtoji literatūra klausia, o populiarioji – į viską atsako, kaip ir religija. Ji primeta žmogui gyvenimo standartus, todėl yra savaip autoritariška ir net agresyvi. Ji pateikia žmogui susiaurintą pasaulio vaizdą, ignoruoja visas žmogiškosios egzistencijos subtilybes. Tai – plokštumų literatūra.
J. S. Daugelis šios literatūros personažų yra tik socialiniai vaidmenys ir funkcijos, tai nėra gyvi žmonės. Ne tik detektyvuose (seklys–auka–nusikaltėlis), bet ir meilės romanuose: neištikima žmona, apgautas vyras, aistringas meilužis, pamestas ar sukeistas vaikas.
R. T. Klasikinės komedijos tipiniai personažai. Bet tokias knygas kaip nuobodžią komediją skaitome tik mes, o daugeliui visa tai – labai rimta, net ašaras išspaudžia. Šitos komedijos daug kam išspaudžia ašaras!
S. D. Jei taip, pirmieji sovietinės literatūros dešimtmečiai yra popliteratūros amžius.
R. T. Tai jau kitas reiškinys: tada buvo prievartinė kultūra ir prievartinis menas. Nors ir „visaliaudiškas“, bet mažai jame buvo pramogos, skaitymo malonumo. Tai ne precedentas, bet nenormalumas.
J. S. Tačiau sovietmečiu visgi buvo daug popliteratūros.
S. D. Knygoje apie Joną Lankutį išspausdintas simptomiškas Vytauto Sirijos Giros laiškas Jonui Lankučiui, kuriame jis išreiškė didelį pasipiktinimą, jog jį kai kurie mokslininkai – tarp jų ir V. Kubilius – priskyrė prie „pramoginių autorių“. Rašytojas reikalavo, kad J. Lankutis, kaip autoritetingas mokslininkas, tai paneigtų ex cathedra, nes jam negarbė atsidurti vienoj gretoj su tokiais rašytojais kaip Alexandre’as Dumas (tėvas) ar juo labiau Justas Pilyponis[2].
J. S. Tačiau mūsų sąmonėje Vytautas Sirijos Gira toks ir išliko – kaip populiariosios literatūros autorius. Kaip geros kokybės kūrinių autorius.
S. D. Bet jam pačiam toks vertinimas buvo tiesiog įžeidimas.
J. S. Mat tuo metu populiarioji literatūra neturėjo tokio statuso, kokį turi dabar.
S. D. Kita vertus, ką reiškia sąvoka „liaudies rašytojas“?
J. S. Na, dabar sovietmečio ideologijų gal neanalizuosime.
R. T. Reiškė tik socialinę kilmę, pabrėžė klasinę priklausomybę, ir nieko daugiau. Su hedonistine populiariosios literatūros funkcija – nieko bendra. Jeigu liaudies, vadinasi, masių tribūnas, kolektyvinis dorovės bei teisingumo balsas, istorijos liudytojas ir pan.
S. D. Vis tiek tai buvo titulas, kuris tiesiog sugestijavo, kad tai – populiarus rašytojas.
L. Jak. Sovietmečio kultūros morfologija ypač sudėtinga – viena vertus, oficialioji politika skatino literatūrą tapti „populiaria“, kita vertus, itin neigiamai apibūdindavo užsienio „buržuazinę“ popliteratūrą, kuri taip pat orientavosi į plačią auditoriją. Sykiu tas metas liudija, kaip istoriškai mainosi artimų sąvokų turiniai – antai 1948 m. Petro Cvirkos prozos rinkinys buvo išleistas serijoje „Pigioji biblioteka“. Šiandieninių koncepcijų veidrody ir Jono Avyžiaus romanas „Chameleono spalvos“ atrodo tipiška populiarioji literatūra.
J. S. Taip, Loretos suintriguota ir aš atsiverčiau tą aštuntojo dešimtmečio bestselerį, perskaičiau trisdešimt puslapių ir nustėrau – gryna popliteratūra. O juk buvo laikoma rimta kūryba, kiek susilaukė diskusijų!.. Sovietmečiu buvo ir aiškesnės populiariosios literatūros kūrėjų: Vytautas Misevičius, Anielius Markevičius, Juozas Požėra, Jonas Mačiukevičius.
R. T. Jie visgi šiek tiek įpinti į politinį kontekstą, per juos galime prarasti šiandienos objektą, apie kurį pakalbėti čia susirinkome. Gal kas paaiškintų, kodėl sovietmečiu populiariosios literatūros sąvoka buvo taip neigiamai vertinama, nors rašytojus skatino rašyti masėms?
S. D. Bene bus kalta įžymioji Lenino frazė apie dvi kultūras buržuazinėje kultūroje – buržuazinę ir demokratinę? Tarybinėje visuomenėje tokio dualizmo negalėjo būti, menas turėjo būti suprantamas liaudžiai, pastangos turėjo būti abipusės: rašytojai privalėjo stengtis „priartėti prie liaudies“, liaudis – „pakilti iki tikrojo meno“. O jeigu menas tapdavo pernelyg rafinuotas, būdavo imamasi represijų, dažnai pasinaudojant pasipiktinusiu „liaudies balsu“. Liaudies rašytojo statusas yra tam tikras šio reiškinio raktas: kūriniai turėjo būti nesudėtingi ir lengvai transliuojami plačiosioms masėms. Kitaip tariant, didelė tarybinės literatūros dalis, bent toji, kuriai valdžia rodė akivaizdų palankumą, bet ne tik toleravo (nes paskutiniais dešimtmečiais toleravo ir daug tikrai rafinuoto meno), iš tikrųjų ir yra populiarioji literatūra. Bet pats terminas vartotas tik menkinant ją ir siejant su „išsigimusiais Vakarais“. Dabartinė painiava ir nesusipratimai kyla iš to sovietinio reiškinių nevadinimo tikraisiais vardais.
Dabar madas diktuoja kitos jėgos. Gaila, kad mūsų pokalbyje nedalyvauja nė vienas didžiųjų leidyklų redaktorius. Galėjo kas nors dalyvauti iš tų, kurie leidžia E. de Strozzi ar I. Buivydaitės knygas.
J. S. Jas leidžia „Alma littera“.
S. D. Manau, kad tokios leidyklos turi savo komercinių ir kitų kriterijų. Tačiau kebliausia yra tai, jog dabar į viešumą išeina tik tokie atsiliepimai apie šias knygas, kokius užsako leidėjai. Ir mes patys – literatūros kritikai – rimčiausiais veidais einame pristatinėti D. Jazukevičiūtės. Iki šiol vis nėra rimtos nepriklausomos kritikos. Kita vertus, dažnas kritikas nėra pasirengęs profesionaliai kalbėti apie populiariąją literatūrą. Rasa Drazdauskienė – bene vienintelė išimtis.
L. Jak. Jeigu pripažįstame, kad tokio tipo kultūra turi teisę egzistuoti, tai kūrinius vertinti irgi reikia pagal jų vidinę logiką. D. Jazukevičiūtė toje terpėje…
J. S. Visai neblogai atrodo.
S. D. Tačiau E. de Strozzi savo romanų Lietuvos rašytojų sąjungoje nepristatinėja.
J. S. D. Jazukevičiūtė ramiai gali savo romanus pristatinėti Rašytojų sąjungoje, jos lygis jai leidžia tai daryti, nebūkime tokie kritiški.
L. Jon. Tai, matyt, ir yra populiariosios literatūros aukštesnis sluoksnis. Jos knygose yra tokių blykstelėjimų, kurie tekstui suteikia vertės. Na, „Anarchistės išpažinties“ kaip romano labai išskydusi struktūra, tuos pasakojimus apie gyvenimą net romanu sunku pavadinti, bet… Ko pasigendame lietuvių populiariojoje literatūroje? Gerų siužetų, pasižyminčių įtampa, gyvu pasakojimu, įtraukiančių skaitytoją. Istorijų, kuriose nebūtų nieko nereikalingo.
J. S. Jau yra ir tokių knygų.
L. Jon. Pavyzdžiui?
J. S. Jono Banio „Vaiduoklis stiklainyje“ („Alma littera“, 2006) – trileris, kurį perskaičiau vienu ypu. Įtraukia nuotykių pilnas energingas pasakojimas, veikia atpažįstamas personažas – žymus istorikas, jo studentė provincijoje pakliūva į originalaus kriminalo pinkles. Kūrinio vertę pakelia sveikos ironijos dozė, autorius nesusitapatina su pasakojama istorija ir nesusireikšmina. Jauti, kad jis visa tai daro gerai išmanydamas žaidimo taisykles ir kad jam tai smagu. J. Banio romaną susiradau todėl, jog užkabino reklaminis triukas, neva ši knyga parašyta mobiliuoju telefonu. Tai, žinoma, tik masalas, bet juk reklama tuo ir maitinasi. O populiariosios literatūros iškilimo riba – 1995 m., ir ne tik dėl to, kad tuomet kartu debiutavo E. de Strozzi ir I. Buivydaitė, Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva (ryškiausias popliteratūros pranašas Edmundas Malūkas rinkoje pasirodė ankstėliau – 1992 m.). Svarbiau kas kita: apie 1992–1995 metus ima stiprėti komercinės leidyklos. Dar 1991 m. vyksta leidyklų krizė, po metų dvejų jos atkunta ir prasideda visas šis gamybinis procesas, populiariosios literatūros proveržis, tapęs pelningiausia leidybos pramonės šaka (greta vadovėlių). Dabartinę tokios prozos gausą itin paskatino rinkodaros mechanizmų įsigalėjimas, kryptingas leidyklų darbas ir nerašyta leidėjų nuostata – „skaitytojas visada teisus“. Ypač rinkodaros menas suklesti nuo 2000-ųjų, tad procesas strimgalviais įsibėgėja ir mus užplūsta kontraversiškų knygų lavina, kurios įspūdį dar didina tiražai ir nuolat kartojami to paties produkto leidimai. „Eridanas“ publikuoja fantastinę literatūrą, „Magilė“ spausdina Daivą Vaitkevičiūtę, „Rosma“ – Edviną Kalėdą, Kundrotas ir Lyva su „Pasvirusiu pasauliu“ susiję rašytojai ir pan. Devynis romanus parašė Vytenis Rožukas, E. de Strozzi publikavo dvylika romanų, I. Buivydaitė – aštuonis ir t. t. Abi – gan brandaus amžiaus prozininkės, teigiančios, kad joms rašymas – pabėgimas nuo tikrovės. Buvo liūdna, nuobodu ir tuščia, tad ėmė ir pradėjo rašyti. „Ir rašo. Be jokio talento, bet argi tai bėda?“ – pasakotojos vardu ant savo romano „O šventasis naivume!“ viršelio manifestuoja „Vagos“ debiutantė Rasa Velijevaitė.
R. T. Tai ir gerai, aš to net neironizuoju. Mane glumina tik skaitančiųjų masės ir stebina komersantų apsukrumas. O kad moterys rašo ir kad jos taip pagerino savo ir dvasinį, ir materialų gyvenimą – tik džiaugtis reikia. Tai geriausia išeitis iš gyvenimo vargo, iš nykybės – geresnės nesugalvosi. Beje, man patiko ir D. Vaitkevičiūtės „Moterys meluoja geriau“. Intriguojantis dinamiškas pasakojimas, tikroviški kontekstai. Gali pasirodyti, kad mano vertinimai prieštaringi, bet aš tik keičiu požiūrio pozicijas. Man smagu, kai žmogui pasiseka ir jis sulaukia dėmesio, net sėkmės. Ir kartu nelinksma, kad Lietuvoje triumfuoja tik populiarioji literatūra. Čia matau pelno siekiantį tarpininką, prekybininką, kuris autorių tarsi nusavina, investuoja į jo vardą pinigus, o paskui jau šienauja pelną. Žiūriu į tų knygų viršelius ir matau tik rėksmingą reklamą. Matau ryškias spalvas ir gundančius pavidalus, kurie taikosi į mano erotinį instinktą ir kartu į mano piniginę. Knygų apipavidalinimas beveik nesiskiria nuo „glianco“ žurnalų viršelių. Vidutiniški autoriai dirbtinai sureikšminami, o visuomenėje ugdomas vidutiniškas ar net prastas skaitytojo skonis. Nelieka balanso, nes atramos netenka elitinė kultūra. Kita vertus, rimtų reikšmingų kūrinių taip pat neturime, vienos nuobodybės arba įmantrybės, prisidengusios postmodernizmo vardu. Nors ir tas jau visai nebemadingas.
L. Jon. Pabėgimas nuo tikrovės buvo būdingas ir daugeliui aukščiausio lygio rašytojų. Įdomu, kaip Marcelio Prousto personažas kalba apie gerumą, moralinį prakilnumą, kurį jo mama iš senelės išmoko vertinti labiau už viską gyvenime. Ir priduria: „Tik daug vėliau aš įtikinau ją, kad nereikia to labiau už viską vertinti knygose.“ Toks ir yra rimtosios literatūros požymis: ji išlaiko distanciją nuo viso to, ką vadiname gyvenimo normomis. Net jei melodramose pabėgama nuo gyvenimo, jose įkūnijama ne literatūrinė fantazija, bet labai gyvenimiška svajonė apie laimę. Galima sakyti, netgi buitinė svajonė. 2007 m. pasirodė du labai jaunų autorių romanai. Aistės Vilkaitės „Nojus ir Ema“ atitinka visus popliteratūros kriterijus, padarytas gan neprastai. Tai lyg ir meilės romanas, bet į jį dar įpinta magija, mistika. Viskas suauga į vieną svajonę, kuri komplikuota, bet gyvenimiška. Antras romanas – Vaidos Blažytės „Ieškojimai“. Jis mane iš pradžių trikdė, glumino, kol jį siejau su gyvenimiškom normom, su viskuo, kas mums įprasta, ir knygoje bandžiau pamatyti tik tokio normalaus gyvenimo paralelę. Tačiau pažvelgusi kitaip, romane pamačiau tai, kas būdinga menui – vaizduotės kuriama fantazija. Nors ir nesiryžčiau to romano labai ryžtingai ginti, bet jis yra įdomus žingsnis į rimtąją literatūrą, kurios jau tikrai nesupainiosi su popsu.
J. S. Na, tarkim, E. de Strozzi irgi turi istorinių, „baltiškų“ pretenzijų ar svajonių. Romanuose „Galindijos princesė“, „Lansanijos princas“ matyti noras operuoti lyg ir istorinėmis patriotinėmis kategorijomis derinant jas su jausmingom fantazijom. Nerandu žodžių pasakyti, kaip tai beviltiška.
L. Jak. Šie autoriai žino, kokia turi būti herojinė literatūra ir gal bando ją imituoti.
J. S. Sakyčiau, veikiau redukuoti, jie smarkiai viską supaprastina. Imitacija jau reikštų kur kas aukštesnės literatūros lygmenį.
L. Jak. Todėl tai tenka vertinti kaip pretenzijas, apie kurias kalbėjo Regimantas.
R. T. Pretenzijos elementai labiausiai ir erzina. Kažkoks susireikšminimas, pasipūtimas. Tai ir trukdo adekvačiai vertinti populiariosios literatūros kūrinius. Jei būtų rašoma tiesiog smagiai, įdomiai ar jausmingai, pagal kanonines tokios literatūros formas – puiku. Bet ne, autoriai dar nori būti iškilesni už kitus, kilnesni, tauresni. Belieka tik žingsnis iki grafomaniško puikybės tenkinimo. Nenuoširdu, melaginga, kartu – infantiliška. Kartais galvoju, kad tikra kūryba – tai visgi kažkoks savęs atsižadėjimo veiksmas, kuris įmanomas tik brandžiai asmenybei. Visa kita – saviraiška, narcisizmas, infantilumas. Tokia kūryba pasmerkta užmarščiai. Postsovietinėje lietuvių literatūroje atsirado keistos žirklės: populiariųjų knygelių autoriai ėmė pretenduoti į filosofines tiesas ir gretintis prie elitinės literatūros, o rimtieji mūsų kūrėjai ėmė taikytis prie masių skonio, pataikauti neišlavintam skaitytojui, į savo kūrinius įtraukdami populiariosios literatūros masalus: sensaciją, sensualizmą, erotinius padažus ir visa kita. Nebeliko grynų produktų. Man ir R. Gavelis, ir J. Ivanauskaitė kartais smarkiai padvelkia popsu. Taip atsitinka, kai žmogus pradeda rašyti nebe sau, bet leidykloms ir vartotojams. Kai kyla baimė dėl savo gaminamos produkcijos realizavimo. Arba kai jau rašoma tiesiog iš inercijos, tarytum dirbant kokį buitinį darbą. Man rašytojas ir poetas nereiškia profesijos. Šitie žodžiai man atrodo liguisti, nesveiki, megalomaniški. Ypač nemalonu, kai žmogus ima save vadinti poetu arba filosofu. Tokių specialybių nėra, tai tik nomenklatūriniai nesusipratimai, tik sąmonės būsenos, kurias, beje, kartais gali patirti kiekvienas jautrios sąmonės žmogus. Tik dėl parašytų knygų kai kada vieną kitą įvardijame iškiliais poeto ar filosofo epitetais, bet tokiame įvardijime slypi ironija. Kai tie žmonės pasiima į ranką ne plunksną, bet šaukštą ar atlieka kitus elementarius gyvenimo reikalus, juose nebematau jokio poeto ar filosofo. Tačiau tos etiketės yra tarsi masalas, kuris stipriai traukia rašančiuosius savimylas. Čia aš, matyt, per aštriai pasakiau. Bet tai, kad išlaisvėjusioje visuomenėje vidutinybėms atsiranda visos sąlygos susireikšminti, faktas. Neliko ir Rašytojų sąjungos narystės reikšmės. Seniau masinį žmogų baugindavo svarbūs pavadinimai, jis tiesiog nedrįsdavo būti RS nariu.
J. S. Taip, dabar masėms priklausymas institucijai turi neigiamą reikšmę. Labiau vertinami „iš gatvės atėję“ rašantieji. Jie neva yra laisvesni, originalesni, arčiau paprasto žmogaus. Bravūriški, reklamuojantys patys save.
L. Jon. Dar yra ir mada. Šiuo metu, vadinamojoje postmodernizmo epochoje, ryškus kai kurių masinės literatūros aspektų susiliejimas su rimtosios literatūros formomis. Kita vertus, tai jau buvo būdinga nuo antikos laikų. Kas, tarkim, yra Sigitas Parulskis? Jo romanai patrauklūs, lengvai skaitomi, bet negalėtume sakyti, kad tai yra popliteratūra. Klesti mada rašyti efektingai, smūgiuojant skaitytojui į sąmonę, kartu stengiantis išlaikyti aukštosios literatūros matmenis. Bet man buvo gražu, kai pasirodė visiškai nuo tos mados atitolęs Valdo Papievio romanas „Vienos vasaros emigrantai“, parašytas lygiai tokiu pat stiliumi, kaip autorius rašė dar sovietmečiu. Galima sakyti, šis autorius visiškai atsilikęs, nepaiso mados, bet tai – labai gražu. Kita vertus, nesinorėtų, kad visa gera literatūra būtų panašiai rašoma, tarytum retrostiliumi. Šiandien pagrindinė mūsų literatūros ypatybė – nepaprasta jos įvairovė, kokios mūsų literatūros istorijoje dar niekada nebuvo.
R. T. Taip, ir tuo reikia tik džiaugtis, kaip ir visomis gyvenimo galimybėmis, laisvėmis. Ir, matyt, reikėtų baigti pokalbį pageidavimu, kad šita įvairovė augtų ir kokybiškai. Kad konkurencinėje kovoje subręstų ir gera populiarioji literatūra su tipologine bei žanrine įvairove. Kad emocijų išsiilgęs vartotojas gautų gerą produkciją. Ir kad greta šitos pramogų kultūros tyliai ramiai subręstų ir prasmingesni, išliekantys laike tekstai, skirti mūsų dvasiai. Aš, deja, kol kas mūsų kultūroje nematau nei smagių pramogų, nei kokių nors dvasios aukštumų. Gal tai mano asmeninė problema, bet mane vis labiau traukia mūsų klasika. Man gera pasėdėti su Žemaite, pajuokauti su Vaižgantu, susirasti dar vieną kitą dvasios protėvį. O pramogos?.. Pramogų Europoje ir taip yra labai daug, visą gyvenimą šiandien mums nori pateikti kaip pramogą, kaip nesibaigiančią šventę. Už kurią, beje, reikia mokėti. Arba ugdyti dvasios imunitetą.
J. S. Kaip apie mūsų socialines struktūras rašė Arūnas Sverdiolas, mes visi gyvenome (ir tebegyvename) lyg korio akutėse, nesusisiekdami vieni su kitais, nežinodami vieni kitų vertybių. Kas skaito populiariosios literatūros knygas, tas nepažįsta elitinių autorių, ir atvirkščiai. Gal jau turėtume būti universalesni ir pakantesni? Gal jau išrėpliokim iš tų savo akučių? Ir skaitytojai, ir rašytojai, ir literatūros kritikai?
R. T. Man atrodo, kad, į Lietuvą įsiveržus kapitalizmui ir suklestėjus komercijai, Lietuvoje smarkiai išaugo vartotojiška visuomenės dalis, sustiprėjo miesčioniškas jos sluoksnis, kaip ir naujoji mūsų buržuazija. Žodžiu, biurgerių luomas. O kartu su juo – ir atitinkama kultūra. Pramogų industrija, masiniam vartotojui skirtos pramogos. Koks mūsų kapitalizmas, kokia bendroji šiuolaikinės Lietuvos kultūra, tokios ir pramogos, tokia ir masėms skirta literatūra. Ji nei bloga, nei gera, ji tiesiog masinė, tiesiog populiari. Ji yra tokia, kokia yra, ir tik tokia gali būti. Ir čia mes susirinkome ne sielvartauti dėl jos kokybės ar cypauti dėl pertekliaus, bet susirūpinti savo refleksijomis. Rašytojai kaip moka, taip rašo, kai kuriems visai gerai sekasi, o mes apie jų knygas kalbėtis dar tik mokomės. Mes ilgai gyvenome pernelyg rimtai, lyg žmonės, neturėję vaikystės, lyg uždraudę sau paprastus gyvenimo malonumus. Na ir kas iš to?
Parengė Regimantas Tamošaitis
[1] Meilė baigiasi vestuvėmis, ir šviesa įveikia tamsą.
[2] M. Burokas: „Dėl šitos pavardės rašymo buvo kilę neaiškumų (Piliponis ar Pilyponis?), nes knygos dažnai būdavo pasirašytos skirtingomis pavardės formomis. Tačiau giminių suteiktais duomenimis (Nemunas. – 1988. – Nr. 6), vis dėlto reiktų rašyti Piliponis.“ Žr.: Burokas M. XX a. trečiojo ketvirtojo dešimtmečio populiarioji proza. http://www.literatura.lt/TXT/37_1/burokas.htm
Viktorija Daujotytė. Medijos ir kultūra
2008 m. Nr. 7
Vydūno 140-ųjų gimimo metinių minėjimas balandžio pabaigoje – kuklioje „Žinijos“ salėje. Tie patys veidai kaip ir prieš keturiasdešimt metų, kai Vilniaus universitete buvo švenčiamas šimtmetis rašytojo filosofo, gal daugiausia lietuviškai mąsčiusio apie žmogaus kelius į žmoniškumą. Tačiau padaryta nemažai – išėjo keturi Raštų tomai, kelios Vacio Bagdonavičiaus knygos, veikia Vydūno draugija, toliau renkama ir publikuojama visa, kas susiję su šios unikalios asmenybės gyvenimu ir kūryba. Kultūros problemos Vydūno palikime užima svarbią vietą, jos supratimas gali būti apglėbtas viena fraze: kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. Potekstė: kūrybinis pradas vienija gyvenimą ir kultūrą. Gyvenimo kūrimas prasitęsia meninėje kūryboje, įgyjančioje apibendrinimo galių. Minėjimo vakarą vyko tyli ir garsesnė diskusija: ar Vydūnas neklydo nuolat kalbėdamas apie galimą žmogaus pažangą, juk, praėjus šimtmečiui nuo brandžiųjų filosofo darbų, jos nematome. Priešingai – beveik kasdien mūsų sąmonę sukrečia nauji nežmoniškumo atvejai (televizija, spauda, popierinė ir internetinė, tuo metu kaip tik mėgavosi austro, įkalinusio ir prievartavusio savo dukterį, plačiais aprašymais). Sąmonė nežmoniškų, patologinių atvejų tiesiog atakuojama – medijų paslaugumas patologijoms neįtikėtinas; patologijų galimybės plečiamos, joms tarsi purenama dirva, ruošiami dar baisesni nusikaltimai. Klusniai einame paskui; jokia baisumų fantastika nebegali pralenkti to, kas semiama ir neseikėjant dalijama iš gyvenimo, tarsi praradusio savikūros energiją. Medijas valdančiųjų ar joms vadovaujančiųjų argumentas paprastas: tuo domimasi, tai skaitoma, žiūrima; tai perkama. Šiandien jau galime pasakyti: žmogus yra tai, ką jis perka. Galiausiai jis ir pats save suvokia kaip produktą, priklausomą nuo aplinkos, nuo visagalės pasiūlos, nuo galingai plėtojamos reklamos medijų rinkos. Atrodo, kad kiekvienas totalitarizmas, įskaitant ir vartotojišką, stiprina įvairiausias žmogaus priklausomybes. Taip pat ir priklausomybę nuo moderniųjų medijų. Priklausomas žmogus yra lengviausiai valdomas. Medijos, kurios imtų rūpintis kultūra, dabartyje negautų pelno, reiktų ryžtis ilgalaikėms, tolimų perspektyvų investicijoms.
Vienas ryžtingiausių Vydūno žingsnių kaip tik ir buvo – priešintis brutaliai žmogaus priklausomybei nuo aplinkos: „Todėl jokiu būdu nereikėtų pasiduoti minčiai, kad žmogus esąs aplinkumos padaras <…>. Žmogui duotas ir užduotas pasaulis. Bet pasauliui duotas žmogus. Tik ne tam, kad pasaulis iš žmogaus padarytų niekniekį, bet kad žmogus, kurdamas pasaulį ir jame dirbdamas, stiprėtų savo esme ir pasaulį kas dieną daugiau prisunktų savo žmoniškumo galios, žmoniškumo požymių“[1] („Žmogus ir aplinkuma“, 1925).
Ar begalime šiuos aukštos retorikos sakinius suvokti kaip reikšmingą pranešimą, kaip mediją, pasiekiančią mūsų sąmonę? Dabartinės medijos tokių pranešimų nebetransliuoja, žmogaus aukštoji patirtis nebeatnaujinama, sąmonės kanalai užnešti šlako, dumblo nuosėdų. Žmogus yra niekniekis, kuriam mandagiai siūlyti ar atkakliai brukti galima bet ką. Blogiausia yra tai, kad nebetikime prasmės žiniomis nei vydūniško (nors nebūtinai tik vydūniško) turinio pranešimais. Labiau tikime, kad gyvenimas yra toks: parduodamas ir perkamas. Esame tuo kasdien įtikinėjami.
Bet taip nėra, nes taip būti negali. Tik kitaip būnantys, kitaip gyvenantys nebesusisiekia vieni su kitais, negauna pastiprinimo viešumoje nei iš viešumos. Turi keistis mūsų viešieji kanalai; turime labiau pasikliauti kultūra: Vydūnu, Vaižgantu, Šatrijos Ragana, – rašytojais, kurie vienu ar kitu mastu buvo aukštos mokytojiškos prigimties, turėjo esminių žinių, kurias siuntė toli į priekį. Rašytojai yra žinių turėtojai, aiškintojai, siuntėjai, perdavėjai.
Kas yra atsitikę? Kodėl kultūros, jos turimų ir kaupiamų žinių perdavimo ir perėmimo ryšiai atrodo sutrikę? Galbūt mes nesuvokiame ar ir nepajėgiame suvokti naujųjų medijų prigimties?
Kad ir kokiu aspektu kalbėtume apie medijas, kalbame apie kultūros reiškinius. Bet ir apie reiškinius, kurie tarsi atitrūksta nuo savo šaknų ir kartais netgi jas naikina. Tad ir atsiranda jungties (ar prieštaros) galimybė tarp medijų ir kultūros. Žinia yra medija ir medija yra žinia – bendrybė, nebepasigendanti autoriaus. Žinia, kurią išgirstame, yra kalbinis pranešimas; kažkas jam tarpininkauja, atlieka mediumo vaidmenį. Tarpininkaujantys (asmenys, spausdinti tekstai, fotografijos dekoracijos, įvairiausi ženklai) yra medijų būdai. Kaip perduoti žinias, kaip susisiekti, kaip užmegzti ryšius, kaip perspėti, žmonija sprendė nuo pat savo sąmoningumo pradžios. Laužai ant Žemaitijos kalnų, antikos bėgikai, nešantys pranešimus apie pergales ir pralaimėjimus. Ženklų vis daugėja, ženklai keliagubėja, daugėja ženklinančių, mąžta ženklinamo arba to, ką esame įpratę laikyti tikrove. Išsiplėtus medijų erdvei, kartais suabejojame tikrovės ribomis.
Šiandien medijų įvairovė labai didelė ir didėjanti. Vis daugiau vietos tenka vaizdams, vizualiajai kalbai. Neabejotinai mąžta kalba perduodamos informacijos dalis. Vaikai nuo mažens įpranta žiūrėti, įpranta suvokti vaizdus, sąmonė darosi imlesnė vaizdiniui negu kalbai. Ir mokykliniuose vadovėliuose siekiama pateikti kuo daugiau vaizdinės medžiagos: puslapis jau formuojamas kaip ekranas. Kalbai tenka tik užrašų, titrų, subtitrų vaidmuo. Kuo trumpiau, glausčiau, kad būtų aprėpiama žvilgsniu. Nepageidautina vaizdesnė kalba, kalbinės metaforos praslysta pro sąmonę, įpratusią žiūrėti, bet vis mažiau gebančią matyti.
Technologijos išplėtė fotografijos galimybes; fotografija virsta universalia medija, fotoaparatas gali būti nukreiptas ne tik į kitus ar į aplinką, bet ir į save, leisti save tyrinėti. Fotografuoti gali kiekvienas, net mobiliuoju telefonu. Fotografija kaip medija irgi labai mobili. Tai teikia jai didelių privalumų. Bet ne kiekviena fotografija gali pasiekti fotografinio pranešimo lygmenį. Fotografija kaip masinė medija vykdo užsakymus: kaip žurnalistas laikraštyje tik tarnauja, taip ir fotografas iš anksto žino, kas turi būti nuotraukoje, sakykime, iš kraupaus įvykio vietos. Fotografijos menas – kita medijos rūšis. Du fotografijos krantai, bet susisiekiantys; meninė fotografija taip pat medija, turinti specifinių ypatybių ir galimybių pranešti tai, kas kitaip nepranešama. Atsiranda pasipriešinimas toms galimybėms, kurias siūlo skaitmeninė fotografavimo technika. Grįžtama prie aparatų, kurie leidžia dalyvauti nuotraukos gimimo procese.
Išsiplėtojusi fotografija duoda galimybių įžvelgti ir tuos procesus, kurie vyksta kalbos mene. Ir kalbinės medijos iš vienos pusės tarsi suartėja – nebėra neperžengiamos ribos tarp elitinės ir masinės kūrybos, jos gali viena į kitą prasiskverbti, nors ir iki tam tikros ribos. Manytina, kad elitinės kūrybos išlikimas yra pagrindinė šiandieninės kultūros problema. Elitinę kūrybą (ar bent jos ištakas) dabar gali paaiškinti elitiniai menininkų gyvenimai – mažose sodybose prie Merkio, Šventosios, Ūlos, bet gal jau nebe Labanoro apylinkėse, kur pernelyg daug masuotės ir jai priklausančios masinės kultūros. Elitinė kūryba – iš sąmonės atsakomybės, pirmiausia iš jos skaidrumo, ekologiškumo, kurį sunku būtų sukonkretinti. Iš galimybės gyventi asketiškai, taupiai, daug ko atsisakant. Lyg kitos rūšies elitiškumas – ne iš pertekliaus, bet ir ne iš skurdo, o iš laisvo apsiribojimo. Iš vilties, kad jei dar ką ir galima sužinoti apie žmogų ir jo pasaulį, tai tik iš gamtos, iš žemės, iš jos atsivėrimo pavasarį ir užsivėrimo rudenį.
Medijų analizė tampa nauja medijų rūšimi. Tyrinėdami medijas imame suvokti, kad medijos taip pat tiria mus; intermedialumas gali būti suvoktas ne tik kaip skirtingų medijų susitikimo, susipynimo būdai, bet ir susitikimo su žmogum galimumai. Visos medijos tarsi išsišakoja iš žmogaus, kuris yra pirminė medija: ir pranešimas, ir mįslė sau bei pasauliui. Labiausiai individuali medija, kiekvienas žmogus skirtingas, ne tik veidas, akys, skirtingi kūnai, gestai. Kūno kalba – nepaprasta kalbos įvairovė. Kūno kalboje susipina vaizdiniai ir žodiniai kalbos būdai; kalba įkūnyta, kūnas įžodintas. Ir tylinčio kūno negalime atskirti nuo kalbos, kūnas yra persmelktas kalbos. Kalba formavosi kaip komunikaciniai tinklai, pranešimai, pranešinėjimai. Kalbos pranešimuose slypi jų perdavimų– gavimų technologijų poreikis.
Pirmosios kalbinės medijos sukurtos rašto žmonių, rašytojų. Nėra nė vieno ir lietuviško spaudos leidinio, kuriame nebūtų dalyvavę ar net vadovavę rašytojai. Rašytojas yra žmogus, kuris geba mąstyti ir rašyti, turi kalbos galią bei galią kalbai. Ankstyvosios medijos yra kalbos medijos, programos, kuriomis buvo ugdoma visuomenė, formuojama jos tapatybė – puikūs „Aušros“ ir „Varpo“ pavyzdžiai. Medijos, kurios rūpinosi ir lietuvių kalba, kaip pagrindiniu savo instrumentu, mediatoriumi tarp intelektualinės, patriotinės programos ir visuomenės. Kalba yra seniausia ir pagrindinė medija. Didžiausia tarpasmeninės komunikacijos, susižinojimo galimybių teikėja.
Šiuolaikinių medijų centre – jau ne kalba; centre – vaizdai. Vaizdinių kalba, kurios daugiausia teikia televizija, rodanti vaizdą iš toli, bet lyg iš arti. Tai, kas rodoma, ima veikti ir kaip fonas; lyg kokia antrinė tikrovė, kuriai dalyvaujant žmonės valgo, tvarkosi, atlieka kokius nors veiksmus. Stebint televizijai (o viešose vietose ir specialiai stebėjimo kamerai), nyksta privatumas, intymumas, senka ir refleksijos, juolab kultūrinės, galimybės. Viešai žmogus reglamentuoja savo elgesį, kad tiktų viešumai, jos taisyklėms. Atskirai mąsto tik atskiras.
Vaizdiniai, reginiai – daromi specialiai arba bandomi ištraukti iš tikrovės. Realybės šou – itin pasisekęs pavadinimas, reiškiantis realybės padirbinėjimą, padirbinį. Tikrovė, net ta, kuri žmogui yra jo tikrovė, imama regėti per prizmę, kurią suteikia televaizdai. Televizijoje kalba yra aptarnaujanti vaizdą, patarnaujanti; pati savaime, natūrali kalba televizijai yra netinkama, nuobodi, turi būti kuo nors pavaizdinama; bent ryškiaspalviais kaklaraiščiais, šukuosenomis, drabužiais iš firminių salonų (apie tai pranešama). Diskusijų, susikirtimų troškimas reiškia ir siekį įveikti kalbą, matyti ne kalbančią, o kalba gestikuliuojančią figūrą. Įdomu stebėti, kaip įjungtas monitorius, pagal pirminį sumanymą turėjęs tik paskatą iliustruoti, kalbėjimą paverčia vaizdų (diagramų, skaičių) komentaru, nepastebimai išardo rišlų pasakojimą.
Bet juk ir televizijos (apskritai moderniųjų techninių medijų) provaizdis yra sukurtas kalba, ir sukurtas taip įtaigiai, kad jau beveik du su puse tūkstančio metų neišnyksta iš žmonių sąmonės. Kalbame apie Platoną, apie jo vadinamąją Olos alegoriją, pateiktą septintojoje „Valstybės“ knygoje. Prisiminkime ją, išverstą lotynisto Benedikto Kazlausko: kaip žinome, pokalbio formos.
Pažiūrėk: juk žmonės yra tarsi požeminiame būste, panašiame į olą, kur per visą jos ilgį tęsiasi platus šviesulys. Iš pat jaunystės ant jų kojų ir ant sprando – pančiai, žmonės negali pajudėti iš vietos, ir jie mato tik tai, kas yra tiesiai prieš jų akis, nes pasukti galvos dėl šių pančių jie negali. Žmonės atsukti nugaromis į šviesą, einančią iš ugnies, kuri degdama kyla aukštyn toli nuo jų, o tarp ugnies ir kalinių aukštai eina kelias, pažvelgus – aptvertas neaukšta siena, lyg pertvara, už kurios juokdariai sustato savo padėjėjus, kai virš pertvaros rodo lėles.
– Įsivaizduoju, – tarė jis.
– Įsivaizduok, kad už šios scenos kiti žmonės neša įvairius rakandus, laikydami juos taip, kad jie matomi virš sienos; jie neša ir statulas, ir visokių gyvųjų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Be to, kaip atrodo, vieni iš nešančių kalbasi, kiti tyli.
– Įdomiai tu pieši keistų kalinių vaizdą, – tarė jis.
– Panašų į mus. Visų pirma, ar tu manai, kad, būdami tokioje padėtyje, žmonės ką nors mato, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos atspindi ugnis ant esančios prieš juos olos sienos?
– Kaipgi jie gali matyti, – tarė jis, – ką nors kita, kai visą gyvenimą jie priversti laikyti galvą nejudant.
– O daiktai, kuriuos perneša ten, už sienos? Ar ne tas pat yra ir su mumis?
– Taip, yra.
– Jeigu kaliniai galėtų vienas su kitu kalbėtis, ar, tu manai, jie negalvotų duodą pavadinimus kaip tik tam, ką jie mato?
– Būtinai taip.
– Toliau. Jeigu jų aidas kalėjime atspindėtų tai, ką tik žmonės, eidami pro šalį, ištaria, ar, tu manai, šiuos garsus jie priskirtų kam nors kitam, o ne praeinančiam šešėliui?
– Vardan Dzeuso, aš to nemanau, – tarė jis.
– Tokie kaliniai tikrai laikytų tiesa einančių pro šalį daiktų šešėlį[2].
Interpretuojant vieno iš pamatinių antikos filosofijos tekstų dalį, dėmesys atkreipiamas į tai, kad olos kaliniai (arba mes, tai pabrėžiama ir tekste) tiesa arba tikrove laiko ant olos sienos judančius šešėlius. Platonas pasitelkia tarsi marionečių teatrą, vaidinimo arba panašumo į vaidinimą galimybę. Išlyga: jeigu kaliniai galėtų vienas su kitu kalbėtis… Bet jie negali, nes negali pasukti galvos, negali vienas į kitą kreiptis – nuo jaunystės (dabar – nuo pačios ankstyviausios vaikystės) sąmonė užimta vaizdų, panašių į šešėlius, arba šešėlių, panašių į vaizdus. Platono kaliniai negali bendrauti, nes jų kojos ir kaklas pririšti, mes – todėl, kad mūsų akys įbestos į ekraną. Šiuolaikinio televizinio žmogaus pančiai yra priklausomybės nuo jam kuriamos šešėlių tikrovės pančiai – uždėti taip, lyg užsidėti pačių sau. Užsidėti taip, kad be jų gyventi lyg ir nebegalim. Abiem atvejais negalima pasukti galvos, negalima kalbėtis.
Girdime, kaip į seną mintį, seną kalbėjimą–mąstymą atsiliepia seniausi lietuvių kalbos klodai – frazeologiniai junginiai: sukti galvą, vadinasi, mąstyti, rūpintis, susiformuoti ir išlaikyti atskirą supratimą, kritišką santykį ir su šešėliais ant olos ar ant gyvenamo kambario sienų.
Platono mąstymas daugiareikšmis: žmonės oloje yra kaliniai, bet kaliniai panašūs į mus. Žmogaus laisvėje yra daug nelaisvės, o nelaisvėje – laisvės, pirmiausia kaip mąstymo, galvos sukimo, galvosūkio, būdingo tik laisvam žmogui, gyvenančiam savo galva. Aišku, savo galva gyvenančių dar turime, bet jų vis mažiau. Taip, Maxima apie viską pagalvoja (kurį laiką už mus galvojo vienas dienraštis), bet kuo labiau už mus mąsto ir medijų erdvėje savo vietą užsiimantys prekybos centrai, tuo labiau mūsų sąmonei lieka tik judantys šešėliai.
Vienas svarbiausių galvosūkių – kas yra tikra, kokiu būdu žmogus dar pajėgia susitikti su tikrumu, kaip geba jį patirti. Koks vaidmuo čia tenka kalbai?
Tikrovės problema – koks paradoksas, kad tai, kuo, atrodo, esame pertekę, yra problemiška. Filosofo Arvydo Šliogerio žvilgsnis: klausimas, kurį pirmą kartą iškėlė graikai – kur yra tikrovė; jos žmonės ieško tūkstantmečius[3]. Poeto Sigito Gedos mintis: „Vis dėlto visi įvaizdžiai ir visos metaforos atima iš mūsų tai, kas brangiausia. Atima ir laidoja tikrovę“[4]. Įvaizdžiai ir metaforos – tai jau kalba, tai jau tikrovės persikėlimas į tai, kas nebėra tikrovė. Nejaugi sukdami galvą, kaip pasiekti tikrovę, artėdami į ją kalbos būdu ar keliu, mes dar labiau ją prarandame? Kaip ir kultūra technologijomis tobulindama medijas, galiausiai ima iš jų justi grėsmę pačiai sau. Bet prarasti galime tik turimą ar turėtą. Tikriausiai nuolat esame prie ribos: turime (turime ir kalbėdami, kai visu kūnu esame kalboje ir kalba apima mus, kalbančius) ir neturime, prarandame, kai prarandame santykio, matymo, kalbėjimo tikrumą.
Skirtingos perspektyvos: filosofui tikrovė yra ieškoma; poetui prarandama, atimama, vadinasi, turėta. Platonas tikrovę nukėlė anapus žmogaus, tikrovė – idėjų pasaulyje. Iliuzija, kurią netikėtai išsako ir S. Geda, kad tikrovę turime, kol joje esame, kol neįvelti į nutolusią ir nutolinamą kalbą, nebesaistomą tikrovės, jos daiktų. Sutapimas su tikrove, tikroviškas ir tikras buvimas – vaikystė, kuri įvairiais požiūriais įsitvirtina kaip žmonijos mitas. Tikrovė, iš kurios išaugama, iš kurios išeinama be galimybės sugrįžti. Viena iš esminių prarasčių, iš kurios formuojasi tikrovės ilgesys ir nesibaigiančios tikrovės paieškos. Akivaizdu, kad visose šiose būties komplikacijose dalyvauja kalba, kurią galime suvokti kaip pirmuosius žmogaus išėjimus iš savęs ir savo pirminės, prigimtinės, sutaptinės tikrovės. Kalba prasideda ir vystosi ir kaip kalbos menas. Kalbos procesuose veikia žmogaus dvasinė energija; kalbos kūrimui reikalinga energija tarsi atimama iš tikrovės. Bet sėkmės atveju jai ir sugrąžinama.
Nėra tikros kalbos be meno kalbėti. Be galios kalbai – iš tikrovės ir į tikrovę. Kalbos galia – ne tik medijinė, bet ir mediatorinė. Dalyvaujanti suartėjimuose ir suartinanti.
Atsitiktina ar dėsninga tai, kad sumaiščių, netikrumo laiku žmonių sąmonė daugiau vilčių deda į meną, taip pat ir į kalbos meną, negu sąlyginės ramybės metais. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais Rusijoje po politinio perversmo, kai bolševikai paėmė valdžią, nepaprastai suintensyvėja filosofinė, meninė, dvasinių ieškojimų atmosfera. Lyg ieškoma tikrovės, kuri atrodo pasitraukianti, išnykstanti. Kalbos būdu siekiama ją susigrąžinti. Rusų religinė filosofija (N. Berdiajevas, G. Špetas), rusų formalizmo mokykla (B. Eichenbaumas, J. Tynianovas, J. Šklovskis). Oberuitai („Objedinenije real’novo iskusstva“ – „Realaus meno susivienijimas“), iš kurių terpės iškilo savitas mąstytojas ir rašytojas Daniilas Charmsas. Iš jo išlikusių laiškų aktorei K. Pugačiovai itin aiškiai matyti, kad svarbiausia šio menininko sąmonę valdžiusi mintis buvo siekimas rasti būdą, pagal kurį organizuoti, sutelkti žodžiai virsta daiktais, pasiekia realybę ir į ją įsilieja. Jo sąvoka švarumas reiškia daiktams bendrą struktūrą, tvarką; sąvoka čistota poriadka (tvarkos grynumas). „Kai rašau eilėraščius, svarbiausia man yra ne idėja, ne turinys ir ne forma, ir ne miglota „kokybės“ samprata, o kažkas, kas dar neaiškiau ir racionaliam protui nesuprantamiau, bet suvokiama man ir, tikiuosi, Jums, mieloji Klavdija Vasiljevna, tai tvarkos grynumas“[5] (1933). Iš D. Charmso minčių galima suprasti, kad tvarkos grynumas (pirminis natūralumas – toks pat kaip saulės, žolės, žmogaus) ir yra galia, žodžius paverčianti menu arba daiktu. Pagrindinė daikto savybė yra jo savarankiška egzistencija. Daiktas yra, jeigu yra. Savarankiška egzistencija, taip pat ir meno kūrinio, ir yra realumas. Apie tai kalba ir R. M. Rilke 1925 m. laiške Witoldui Hulewicziui: „Ir argi aš esu tas, kuris turi teisę pateikti teisingą „Elegijų“ aiškinimą? Jos mane be galo pranoksta.“ Ir tolimesnė mintis – „Elegijose“ gyvenimas vėlei darosi įmanomas, „Elegijos“ netgi tampa galutiniu gyvenimo teigimu[6]. Gyvenimas per meną sugrįžta į galimybę būti, būti įmanomu ir dėl savo prigimtinės tvarkos; kultūra įspėja jos nepažeisti, neperžengti ribos.
Tvarką juntame. Tvarką suvokiame kaip savaiminę duotybę, kaip kasdienį siekimą susitvarkyti. Bet esame sename apleistame sode, netvarkomame ir gal nebesutvarkomame; netvarka nepanaikina jo esmės, net ją išryškina – seno sodo. Nematoma, tarsi aukštesnė tvarka (negu nugenėtos šakos, nušienauta žolė) alsuoja jame kaip dėsnis, kurio iš tiesų, anot D. Charmso, neįmanoma suvokti tik racionaliu protu, bet suvokti galima. Pavasarį pavargusios sodo akys atsimerkia – iš paskutiniųjų. Rudenį užsimerkia.
Žemaitė savo troboje nebuvo tvarkinga. Kažkur matyta A. J. Greimo nuotrauka – tikriausiai savo kabinete; knygos bet kaip, viena ant kitos, uždėta, perdėta. Mažieji tvarkos ratai sąmonei dažnai yra įkyrūs, nuobodūs. Sąmonė tarsi nukreipta į aukštuosius tvarkos lygmenis; savaiminė, pirminė tvarka, tvarkos grynumas – nieko nereikalauja, tik matyti, girdėti, suvokti – ir tai, kad esi su šia tvarka surištas. Gali ištarti ir parašyti: Gražus rytmetys išaušo („Šv. Jurgio aukos“). Gryna kalbos tvarka, tvarkos grynumas, atitinkantis pasaulio ir jo daiktų sąrangą. Iš kalbos tvarkos grynumo atsiranda daiktiškos būties arba realumo galimybė. Kalbos meno daiktai – lyg iš nieko. D. Charmso nuostaba iš to paties laiško: „Bet Dieve mano, kokiais menkniekiais laikosi tikras menas! Didelis dalykas „Dieviškoji komedija“, bet ir eilėraštis „Skvoz’ volnystyje tumany probirajetsa luna“ ne mažiau didelis, nes ir ten, ir čia tas pats grynumas (čistota), tad ir vienodas artumas realybei, t. y. savarankiškam egzistavimui“[7].
Kodėl apie tai? Kaip tai susiję su medijomis, labiausiai su šiuolaikinėmis medijomis, kuriose žodinė kalba tarsi praryjama, netenka galios ir nyksta? O kartu su ja nyksta ir tikrumas, kurį suprantame kaip tikrovę, kaip ją pačią. Ryšys tiesioginis, bet kartu ir aplinkkelis – šiuolaikinės medijos atsiskiria nuo tikrovės, nebesiekia tvarkos grynumo, įmanomos tik įtemptu sąmonės ir kalbos darbu. Prarastą tikrovę bandoma kompensuoti tikrovės simuliacijomis (realybės šou). Simuliuojama tikrovė yra ir simuliuojamos kalbos tikrovė, vis būdingesnė šiuolaikinėms medijoms. Ratas tarsi užsidaro. Jį praardo tik retkarčiais pasirodantys kalbos menininkai, kuriems kalba yra, egzistuoja. Bet menininkai pasirodo tik pakraščiuose; masinei auditorijai kalbos tikrumas nėra įdomus – pripratusiam prie „greito maisto“ lėtai ir ilgai verdančios bulvės nuobodu, o jei nuobodu, tai ir neskanu. „Rašytojų mintys persikėlė į paribius, į foną, nišų leidinius, kur, tarpininkaujant medijoms, jie dažnai kalbasi tarpusavyje, kur susiskirsto į bendraminčių grupeles, bet daug rečiau kreipiasi į kitus ar veikia platesnę auditoriją“[8], – teigia latvių kultūros kritikė Anda Rožukalne. Rašytojo vaidmuo medijų erdvėje sumenko dėl sumažėjusio kalbos vaidmens. Slopdama kalba slopina ir sąmonę, daro ją priklausomą nuo to, ką teikia medijų galia. Nebevyksta vydūniškasis pasaulio pripildymas žmoniškumu; žmogus tarsi pripildomas medijų diktuojamo turinio.
Kaip mes tai patiriame? Paprasčiausias variantas: esame vietovėje, kuri mums graži ir įdomi, norime ją įsiminti, tad fiksuojame fotoaparatu, kamera. Žiūrime (jei bežiūrime) kadrus, atrenkame vaizdus, pasidarome atspaudų. Kai norime prisiminti tą vasaros dieną, matome ne ją, matome spalvotas tos dienos nuotraukas. Sąmonėje nebėra įspūdžio visumos, atsiminimo vibracijos, vidinės kalbos – tik nufotografuoti, nufilmuoti vaizdai. Sąmonė buvo užimta, sąmonė neatsivėrė patirdama, tad neįsiminė, viskas buvo sutelkta į techninį vaizdų fiksavimą. Jis paliko ženklus, bet tarsi sunaikino patyrimo tikrovę, sąmonės įspaudą. Vaizdinių, vaizdinės kalbos dominantė vis labiau fragmentuoja sąmonę, blokuodama patyrimo vientisumą užtikrinančius vidinės kalbos kanalus. Vientisumas yra tapatybės pamatas; šiandien jis yra problema.
Filosofas J. Baudrillard’as metė į žmonijos sąmonę šaknis vis giliau įleidžiančią frazę: ženklų maištas. Prieš ką maištas? Prieš tikrovę. Ar yra ryšys tarp šios frazės ir žymaus šiuolaikinio dailininko Šarūno Saukos pasakymo: „Meno kritikai laimėjo mūšį prieš meną“[9]. Taip, taip yra. Ir čia mes vėl pereiname į medijų sritį.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šiuolaikinės arba vizualiosios medijos ir kalbos menas – priešingi dalykai. Bet juk žodžio prasmė susijusi ne tik su tikrove, bet ir su kitais žodžiais. Žodžius galima paaiškinti žodžiais. Kalbame žodžių galimybėmis. Žodis meilė yra tik ženklas, kuris nurodo į tikrų aplinkybių, situacijų, jausmų, likimų galimybę. DLKŽ meilę apibūdina penkiais pagrindiniais aspektais – iš jų svarbiausias yra stipraus traukimo prie kitos lyties asmens jausmas. Įspūdis, kad apibūdinimas yra paimtas iš gyvenimo, iš jo tikrovės pažinimo – apibendrinta patirtis, kai žmonės išgyvena stiprų, neįveikiamą traukimą prie kito. Bet tai paaiškinti galima tik kalba – labiausiai kalba, priklausančia kalbos meno sričiai: tautosakai, literatūrai. Įsižiūrėję į visą žodyninį meilės lizdą, pamatysime jį kaip kalbos medijų tinklą, kaip begalinius žmogaus tęsinius. Pradžia: meilakalbis, tas, kuris meiliai kalba. Pabaiga: meilužis, -ė; vyras ar moteris, kurie nesusituokę palaiko intymius santykius. Apie šimtas galimų žodžių formų, reikšmių ir jų atspalvių. Tai kalbos medijų pasaulis, žmogaus kūno ir sąmonės prasitęsimų įvairiausiomis kryptimis galimybės. Apie jas galima kalbėti neišeinant iš žodyno. Bet galima ir išeinant. Iliustruojant kalbos sutelktą patirtį. Patirtį interpretuojant, ieškant jos simbolinių atitikmenų kalbos duotybėse. Bet kalbos duotybėmis negalima nuosekliai pereiti prie to, ką suteikia kalbos menas. Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, parašyta rusų kalba, yra pasaulinis įvykis žmogaus meilės istorijoje, vis dar pratęsiamas kino, teatro, modernių medijų. Lyg viena kalba būtų buvęs sukurtas pasaulis, atsiskyręs, virtęs savarankišku.
Jei iš žodyno medialumo pereisime į kurios nors pramoginės televizijos programas, susitiksime bent su kalbinių reikšmių dalimi, pastebėsime, kad jų turinys žemėja, kai kuriais atvejais neutralėja; sakykime, meilužiai bevartojami tik ironiška prasme; lytinė sfera iš intymiosios virto vieša, viešos laisvės sfera.
Žmogaus tęsinių, prasitęsimų laike ir erdvėje problema. Įžvalgiu Marshalo McLuhano žvilgsniu medijos pavadintos žmogaus tęsiniais. Džonas Petersas savo pamatinėje studijoje „Komunikacijos idėjos istorija“ nurodė, kad vienas įžvalgiausių mąstytojų apie masinę komunikaciją buvo Zygmuntas Freudas: jis kalbėjo apie protezus, kurie irgi yra tęsiniai; padeda, bet ir sukelia daug rūpesčių[10].
Žmogaus buvimas reiškiasi ir tuo, kas į buvimą nurodo, jį kuriuo nors būdu (pozityviu, negatyviu, neutraliu) ženklina. Kalba yra pirmosios žmogaus medijos, pirmieji prasitęsimai laike ir už laiko, erdvėje ir už erdvės. Kai kalba nustoja būti turima, kai jos tinklai technologiškai išsiplėtoja, ji darosi ir atskira teritorija, su tikrove išlaikanti tolimesnius ar artimesnius ryšius. Galinti tikrovę ir simuliuoti, sakyti apie ją netikrus, net melagingus dalykus. Tai, ką J. Baudrillard’as, medijų filosofas, apibendrino simuliakrais ir simuliacija, prasideda kalboje. Galėjimas tikru būdu (taisyklingai, netgi estetiškai) sakyti netikrus, net melagingus dalykus, kuriuos sunku, o kartais ir neįmanoma atskirti nuo tikrų, skatina ir kitų žmogaus veiklos sričių simuliacijas. Faktai ir informacija vis labiau atsiskiria. Informacija dauginasi ir iš simuliacijų. Simuliacijos savo ruožtu reikalauja vis daugiau informacijos, tiksliau – pseudoinformacijos, sunaudojamos simuliacijoms tvirtinti. Medijas, jų nesulaikomas plėtotes, skatina ir simuliacijų bei pseudoinformacijų tarpusavio priklausomybė. „Mes esame visatoje, kurioje vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės <…>. Veltui stengiamasi per mediją naujai įvesti pranešimus ir turinius – prasmės praradimo, susiurbimo procesas yra greitesnis“[11]. Kodėl taip yra? Į šį klausimą niekas negali atsakyti. Teisingiausios hipotezės: informacija tiesiogiai nėra susijusi su prasme. Informacija duodama, suteikiama, gaunama. Prasmės ieškoma, tikimasi, su ja susitinkama arba ne. Informacijų iliuzija, vis plačiau skleidžiama, vis labiau medializuojama, yra ir prasmės naikinimo ar bent nutolinimo nuo žmogaus būdas: prasmę tikimasi gauti kaip informaciją, informacija gali ir reklamuotis kaip prasmė. Reklaminė būtis darosi sklidi, entropiška.
Medijos bendriausia prasme nesutampa su mass media, su masine, į mases orientuota komunikacija. Bet negalima nepasakyti, kad mass media daro vis didesnį poveikį visoms medijoms. Taip pat ir literatūrai – specifinei medijai, pranešimui, kuris sąmonę pasiekia tik daugiašakiais kanalais.
Didinimas yra šiuolaikinių masinių ar pramoginių medijų dėsnis. Vis didesni ekranai. Didesnės knygos. Didesni plakatai. Didinimas tolinant nuo tikrovės. Žmogaus tikrovė yra maža, maži daiktai, maža erdvė, kurią aprėpia žvilgsnis, mažas laikas. Pseudotikrovė rodosi išsididindama; mažumas praranda prasmę. Jei iš žmogaus akiračio išnyksta mažumas, išnyksta ar bent labai apsiniaukia ir prasmės laukas.
Mažytė apiblukusi motinos nuotrauka; tikras veidas, atmintis mato jame viską, ką yra mačiusi. Tikrovė tebėra toje nuotraukėlėje. Šiuolaikinė fototechnika ją lengvai išdidina, tušuoja ir retušuoja, netgi paspalvina. Pagražina. Menka, negraži tikrovė pasitraukia, dingsta, bet dingsta ir tikrumas. „Pagaminta“ nuotrauka ima reprezentuoti kažką pagražinta, tikrovę ji slepia kaip varganą, neatitinkančią jos turėtojo dabarties statuso. Bet tikrovės nuojauta išlieka – ją savo sąmonėje gali atkurti tas, kurio patirtyje gyvi tos tikrovės kontūrai. Išlieka ir kaip nujaučiamas tikrovės trūkumas. Su tikrove nebesusitinkama tais atvejais, kai medijos kuria vaizdą ar vaizdus, kurie yra jie patys, ir nieko daugiau. Apie tai taip pat yra kalbėjęs J. Baudrillard‘as. Simuliakriniai vaizdai (ar atvaizdai) yra patys sau, bet yra tikrovės sąskaita. Kelias, kuriuo tolstama nuo daiktų, vis daugiau dėmesio skiriant tam, kas laikoma „prekės ženklu“, o bendriausia prasme – ženklu.
Žmogus plėtė savo kalbą ir jos galimybes (nuo susikalbėjimo, pirminių pranešimų iki estetinių virštonių), rengėsi (prisidengdamas, gelbėdamasis nuo šalčio), palengva prieidamas prie madų kaip drabužių kultūrinio rašto, prie elgesio kultūros, etiketo ir jo formulių, kurdamas ir mokydamasis rašto. Ženklinti pasaulį ir žmogų, įprasminti braižo, potėpio, garso individualumą. Formavosi klasikinės medijos, išlaikančios ryšį su tikrove. Jos išlieka, kol išlieka žmogiškumo pamatas, bet konkurencinė kova su mass media produkuojamomis simuliacinėmis (betikrovinėmis) išraiškomis darosi vis įtemptesnė.
Iš ko kyla įtampa? Iš to, kad prasmių versmės (arba esmės) nesikeičia arba beveik nesikeičia. „Pasaulis sukasi, bet stovi vietoje. Begalinė būties tėkmė ratu; kas buvo, tas bus; kas įvyko, tas vėl įvyks. Po saule nieko naujo (Koh 1, 9). Žmogui reikšmingu laikotarpiu iš esmės niekas nepasikeitė. Esmės nesikeičia. Žmogus taip pat nepasikeitė, tik kitaip apsirengė ir apsistatė kitokiais daiktais <…>. Žmonės, turėdami įgimtą sugebėjimą kaupti žinias, jas panaudojo sukurti priemonėms, kurios sutrumpina kelią nuo tikslo iki tikslo įgyvendinimo. Tikslai liko tie patys. Atsirado naujų priemonių fizinei energijai – šilumai išgauti, bet šiluma liko ta pati. Naujomis priemonėmis kuriami meno kūriniai, tačiau metafizinė energija – menas liko tas pats. Nėra šiuolaikinio meno, kaip nėra šiuolaikinės šilumos. Žmonės daugiau žino, bet ne daugiau supranta, įgijo daugiau empirinių žinių, tačiau nepasidarė nei geresni, nei blogesni, nei laimingesni, nei protingesni“[12], – taip mąsto dailininkas Mikalojus Vilutis.
Esmė nesikeičia, bet esmingai keičiasi aplinkybės ir esmingai kišasi į žmogaus gyvenimą, priversdamos pasikeitimus simuliuoti. Moderniosios medijos atskiria žmogų nuo tų patirčių, kurios įlydytos kalbos meno tekstuose. Pirmokėlis jau gyvena medijų diktuojamame pasaulyje, jis nebenori kalbėti nei kalbėtis, tik žiūrėti.
Kalbos meną (kaip ir kitus menus) įgalina grožis, grožio energija. Gražu gražiai pasakyti – grožio jutimas yra persmelkęs kūną, iš pačių pradžių grožio pradmenys augino žmogaus žmogiškumą, didino iškalbumą. Iškalba susijusi su grožiu, retoriniai ištekliai yra ir grožio ištekliai. Senosiose dainose ir tai, kas yra sunku, tamsu, vargana, išdainuojama kaip prasmės galimybių slypėjimas išsisakyme dainuojant – kalbant.
Vargas išdidinamas, žodžių formos – mažybinės, malonybinės. Gyvenimas mylimas visu kūnu, visa sąmone – sunkumas tarsi sunkinamas, kad dienužių, mano dienužių grožis labiau matytųsi, net ir vargių. Tai aliuzija į L. Rėzos rinkinio dainą „Mergaitė prie girnų“.
Sąmonėje išlieka archetipiniai kalbos ir jos formų takai. Ir tų formų, kurių turinys nebeatspėjamas, veikia tik kartojamo skambėjimo magija – kaip žinomoje sutartinėje „Išjos brolis“, kurioje vyksta sesers ir brolio dialogas, bet didžiąją teksto dalį sudaro neiššifruojamo turinio, labai graži, magiškai veikiančio skambėjimo kartotė, ja sutartinė ir pradedama: „Gailile raselio, / Gailile raso, / Gailile raso“; toliau tik gailile raso. Galima tik spėti, kad su šiuo maginiu kartojimu ryšį turi gaili rasa, taip pat sustingęs junginys; nežinome, kas yra gaili rasa. Susitinkame su kažkuo transracionaliu (rusų formalistų zaumnoe); kalba, veikiama neįprastų dėsnių, paveikumo maginės galios, kalbos meno, komunikuojančiu ne tiesioginiu, o perkeltiniu veikimu. Kalbos mene veikia transracionalios arba metafizinės galios. Jos išlieka, persiduoda – M. Martinaičio rinkinys „Gailile raso“ gali būti suvoktas kaip prasmingas prasitęsimas. Kultūra negalima be atminties. Atminties nebeturinčių, nebeišsikalbančių žmonių, gyvenančių medijų olose, vis daugėja. Bet menas vis dar pratęsinėja kultūrinę tradiciją, beveik prisilaikydamas Vydūno minties, kad kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. Kūrybiškumas, skirtingai nei mass media, iš esmės neįmanomas be pratęsimo. Kūrybinga sąmonė yra tarsi grąžinama į kalbos, kuria naudojasi ir kurios yra naudojama, pradmenis, atsekamus iš tautosakos, mitologijos. Tautosakininkė, tradicinės lietuvių kultūros žinovė Lilija Kudirkienė atidžiai pažvelgė į Jurgos Ivanauskaitės paskutinę poezijos knygą „Odė džiaugsmui“ (2007) ir patyrė nuostabą: „Tai buvo netikėtumas daugeliu atžvilgių. Čia bus kalbama apie vieną – apie lietuviškas tradicines patarles bei priežodžius, liaudišką frazeologiją, pasirodžiusius šiuolaikinės (ne vien pagal sukūrimo laiką) poezijos knygoje, tekstuose rašytojos, kurią išaugino miesto kultūra, kuri savo kūryba plaukė prieš tradicijos srovę, kurios dėmesio tiek buvo skirta Rytų kultūrai, filosofijai, magijai, taip pat atokesnės Vakarų Europos kultūriniam palikimui…“[13] Tyrinėtoja aptinka puikiai įprasmintas patarles (ten gerai, kur mūsų nėra, iš didelio debesies mažas lietus ), frazeologizmus (pilstyti iš tuščio į kiaurą, būti vienam kaip pirštas…), pripažįsta kūrybišką jų išplėtojimą, kaip gerą pavyzdį cituoja „Gimtadienio“ eilutes: „Juodosios Madonos angelės, / iš didelio jūsų debesies / toks mažas palaiminimų lietus.“ Taip, galima pritarti – tikslu ir tikslinga, prasmingas skirtingų perspektyvų derinys. Ir jungtis, grąžinanti atgal – į Vydūną, į pirmą mūsų kultūros programinį žingsnį – perimti žinią iš Rytų, iš Indijos, pamatyti savąją kultūrą kitų perspektyvoje, bet nė žingsnio iš savumo nepasitraukti. Vydūnas rūpinosi kultūrinių žinių leidyba, pats aktyviai rašė visais svarbiais gyvenimo klausimais, formavo žiniasklaidos medijų pobūdį. Ar rašytojų aktyvesnis dalyvavimas laikraščių puslapiuose, eteriuose, ekranuose galėtų nors kiek pakeisti dabartinių medijų pobūdį?
Galbūt, nors šiek tiek – tik šiandieninėms medijoms, jei jos nėra specialaus kultūrinio pobūdžio, labiau reikia ne eilėraščių, ne novelių, o minties, mąstymo, lyg kokio tiesioginio pokalbiškumo, klausiant, atsakant, atsakant ir vėl klausiant. Rašytojas turi išeiti iš savo olos, būti gyvenime, kalbėti iš jo, didinti kalbos, kalbėjimo ir susikalbėjimo galimybes.
Bet, norint iš olos išeiti, reikia ją turėti, būti joje bent buvus.
[1] Vydūnas. Žvilgis į gyvenimo gelmes. – Klaipėda: Vydūno draugija, 2006. – P. 198.
[2] Cit. iš: Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. – Vilnius: Mintis, 1977. – P. 197.
[3] Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu / Sudarė G. Jankauskienė ir J. Kryževičienė. – Vilnius: Versus aureus, 2007. – P. 261.
[4] Ten pat. – P. 36.
[5] Novyj mir. – 1988. – Nr. 4. – P. 137.
[6] Rilke R. M. Duino elegijos / Vertė A. Gailius. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 46.
[7] Novyj mir. – Ten pat.
[8] Rožukalne A. Rašytojas medijų erdvėje // Šiaurės Atėnai. – 2007. – Lapkričio 3.
[9] Ten pat. – P. 238.
[10] Peters J. Komunikacijos idėjos istorija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 276.
[11] Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 95.
[12] Rota mundi // Literatūra ir menas. – 2007. – Vasario 2.
[13] Tautosakos darbai, XXXIV. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 373–374. Už nuorodą dėkoju Ingridai Korsakaitei.
Namai ir benamystė literatūroje
2008 m. Nr. 6
Kalbasi literatūrologai Viktorija Daujotytė, Regimantas Tamošaitis, filosofas Arvydas Šliogeris, kultūrologas Vytautas Rubavičius
Regimantas Tamošaitis. Namai – regis, aktualiausia socialinė ir ekonominė šių dienų žmogaus problema. Šiandien už namus, kurie bent jau Vilniuje kainuoja milijonus, žmogus turi paaukoti beveik visą savo gyvenimą. Tai – fizinė erdvė, būstas, būtina žmogiškosios egzistencijos sąlyga. Turėti namus yra ir būtina, ir gera. Ypač – savo. Kaip dainuodavo „Hiperbolė“: „Gera turėti namus!“ Prie namų ir žolė žalesnė, dainuojama kitoje angliškoje dainoje. Dėl tokios egzistencinės būtinybės namų sąvoka nuo seniausių laikų apaugo simbolinėmis reikšmėmis, tai – vienas svarbiausių kultūros archetipų ir literatūros temų. Todėl namai turi eilę archetipinių, simbolinių, mitologinių, metafizinių ir teologinių konotacijų.
Namai, sakyčiau, yra ne tiek fizinė erdvė, kiek žmogiškųjų santykių kūrimosi vieta. Ne bet kuri buveinė gali būti vadinama namais. Kalėjimo niekaip nepavadinsi namais, nors ten gali būti visi civilizuoti patogumai ir saugaus gyvenimo sąlygos.
Todėl namai pirmiausia yra žmogiškosios prasmės skleidimosi vieta, kur asmuo gali jaustis saugus, laukiamas, mylimas, gerbiamas, kur juo tikima, pasitikima, kur ir jis pats gali realizuoti savo poreikį rūpintis, globoti, mylėti. Kitaip pasakius, namai yra žmogaus prasmės ir vertės vieta. Tai nebe pasaulio reikšmių, bet prasmių laukas, nebe vien faktų, bet ir vertybių vieta – metafizinė žmogiškumo erdvė. Sakyčiau dar taip – apriorinė žmogiškumo kategorija. Be žmogiškų namų nėra žmogaus.
Namuose žmogus gimsta, subręsta, įsimyli, tuokiasi, augina vaikus. Pagaliau ramiai miršta. Namai – gyvybės ratas. Be tikrų namų visi tie žmogiškieji reikalai lyg nereikšmingi, atsitiktiniai. Tarsi jie ir yra, bet kažkokie netvarūs, nepatikimi. Pats žmogus be namų yra nevisavertis.
Be žmogiškų santykių šilumos bet kokie namai yra nieko verti. Vienas mano pažįstamas, mirus jo tėvams, gyvena pats sau vienas dideliame name. Tačiau jo buveinė greičiau primena kapą nei žmogaus namus. Jie šalti ir nejaukūs, laikini kaip bendrabutis, į juos nesinori įžengti.
Didysis archetipų meistras Kristijonas Donelaitis namus taip pat susieja su gyvybės dėsniu – parskridęs gandras su savo gaspadine pirmiausia puola rūpintis namais: „Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus, / Rado ant visų kampų permier pagadintus. Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, / Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.“
Namų idėja pirmiausia suaugusi su šeimos sąvoka. Taip pat ji turi ir laiko, žmogiškos istorijos matmenį. Namų idėjoje slypi aristokratiškumo, giminės tęstinumo, paveldimumo reikšmė. Elitinėje miesto kultūroje tai herbu paženklinti kilmingų dinastijų ar giminių namai, tradicinėje kaimo kultūroje šis tęstinumas, giminės reikšmė yra pririšti prie žemės, prie sodybos. Žemaitijoje namai ir vadinami gyvenimu. Šiuolaikinis miesto žmogus tos tradicijos kaip ir nebeturi – nei jis miesto aristokratas, nei savo senolius menantis kaimietis, – jis yra galai žino kas, kažkoks civilizacijos anonimas. Vietoj namų jausenos nešiojasi „egzistencinį nerimą“. Šiuolaikinis žmogus dažniausiai yra lyg ištremtas, lyg išmestas į pasaulį. Tokia benamystės šiame „Taboro slėnyje“ jausena, manau, sustiprina krikščionybės, kaip visuomeninės ideologijos, atgimimą. Nes ji projektuoja namus transcendencijoje ir šiuolaikinį benamį lyg nuramina: gerai, kad neturi namų, kad esi vargšas, tau už tai – Dievo karalystė. Kaip tame Bern. Brazdžionio eilėraštyje, kur lyrinis subjektas džiaugiasi: „Kaip gerai, kad mano tėvas biednas mirė.“ Kai nieko neturi, tada tarytum viskas yra tavo („Mūsų laukas, mūsų lankos, viskas mūsų“) – kažkokia proletariška ideologija. Kas neturi namų, tas lyg ir nemirtingas, nepririštas prie šio pasaulio: „Mes neturime namų pas juodą girią, / pas mus vakaras per amžius neateis.“ Bet ši religinė paguoda, kaip ir philosophae consolationis, manęs netenkina, tai „žalių vynuogių“ etika, – mes ne tik turime teisę turėti namus, bet ir pareigą juos kurti bei saugoti.
Manau, kad tikrai žmogiška civilizacija yra ta, kuri garantuoja žmogui namus ar bent jų įsigijimo galimybę, kaip prigimtinę teisę. Šėtoniška civilizacija (nerandu tinkamesnės metaforos), pasinaudodama šiuo egzistenciniu namų poreikiu, pavergia žmogų, atima jo gyvenimą, išsunkia jo dvasines ir gyvybines jėgas. Daugelį metų, iki pat senatvės, plušti tik tam, kad išsipirktum savo būstą? Ką tai reiškia, jei ne žmogaus gyvenimo vertės sunaikinimą, jei ne asmens pavergimą? Juk pasiimdamas iš banko paskolą žmogus turi uždirbti mažiausiai du namus: vieną sau, kitą – bankui, t. y. kapitalizmo sistemai. Iš kur tas ekonominis rentabilumas, jei ne iš žmogiškųjų resursų?
Sielos ir pasaulio tarpininkas yra kūnas, asmens ir gyvenimo tarpininkas – namai. Štai per tą namų atributą kapitalizmas ir pagauna nematerialią žmogaus esmę, ir pavergia ją, ir įkalina. Ir nors kapitalizmas atima iš žmogaus namų teisę arba priverčia už juos parsiduoti, vergauti visą gyvenimą (kol esi skolingas bankui – namai ne tavo, tu neturi saugumo, gyveni baimėje), žmogus visuomet kovojo ir kovoja už prigimtinę, būtinąją teisę turėti namus. Na, kapitalizmas ir visa jo verslo bei pinigo dvasia neabejotinai yra žmogaus priešas. Ir namus jis paverčia tiesiog preke. Tik gimtųjų namų atmintis nepasiduoda tokiam prasmių sunaikinimui.
Dar yra ir estetinis namų aspektas. Man, pavyzdžiui, tikri namai visada turėjo būti šalia upės. Lėkštoje lygumoje įsikūrę žmonės, mano nuomone, ir patys lėkšti savo dvasia. Kaip keistu prieštaravimu stebėdavausi V. Mykolaičio-Putino gimtine, kurios kraštovaizdis panašus į banalų stalą su nedideliu Aušrakalnio iškilimu toje nykioje plokštumoje. Erotinis elementas, toks intymus spurgelis pragmatinėje erdvėje, vienintelė atrama vaizduotei. Kai pasaulis aplink toks banalus, vien tik bulvių vagos ir burokų lysvės, gyvam žmogui kūrybinė vaizduotė tiesiog gyvybiškai būtina.
O mano mamai tikri namai būtinai turėjo būti greta miško – be medžio normalaus gyvenimo ji negalėjo net įsivaizduoti. Todėl savo namų aplinką ji pavertė tikromis džiunglėmis – vietoj normalaus daržo buvo pilna visokių nenaudingų, bet užtat gražių medžių: šaltekšniai, ožekšniai, kukmedžiai, klevai, beržai, riešutmedžiai – aibė medžių. Ten būdavo gera.
Kitiems žmogaus namai turi būti surišti su kultūrinėmis vertybėmis, su istorine atmintim, architektūra. Pavyzdžiui, toks yra J. Vaičiūnaitės pasaulis. O visos tos Justiniškės, Fabijoniškės arba Arvydo Pilaitė, kur standartinė gatvė, išdidžiai pavadinta I. Kanto alėja, – ar ten esama namų? Ar ten taip pat gyvena žmonės? Sakyčiau, jie ten buvoja, savo gyvenimo laiką leidžia kaip masinės visuomenės įkaitai. Yra ir miestų, kurie kelia siaubą savo nežmogiškumu. Mažeikiai, kai kurios Elektrėnų erdvės – man ten slogu.
Tačiau žmogus gali atrasti dvasios namus: knygoje, mene, bažnyčioje – čia kaip kam. Dabar daug kas atgaivos ieško „Akropolyje“, kituose prekybos centruose. Juk ne vien dėl prekių ten plūsta žmonių minios. Na, tai atskira tema.
O mūsų literatūroje namų mitologija turi – ar bent turėjo – stiprias tradicijas. Prisiminkime B. Radzevičių. Jo herojaus gyvenimas prasideda nuo gimtosios, gimdančios erdvės, nuo namų, nuo sužmoginto daikto tikrovės. Ir norint suvokti žmogaus tragiško likimo priežastis, reikia grįžti į pačią jo buvimo pradžią, į gimtųjų namų tikrovę: „Užtruksime čia ilgai. Reikės į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip nieko mes čia nepamatysime, nesuprasime.“ Juk tikroji žmogaus tragedija ir yra namų netektis. „Toli tavo namai… O gal išvis namų tu neturi? Gal niekad jų neturėjai? Toli, toli… Todėl ir šaukei…“ – apie šios dramos priežastis, konstatuodamas gyvenimą kaip užsitęsusią egzistencinę traumą, kaip namų netektį samprotauja personažas. Ir eina per gyvenimą ratais, vis bandymas grįžti į tuos savo namus, kad juose atrastų save.
Taigi, benamystė literatūroje. Kalbėjau apie namus kaip apie ypatingą erdvę, žmogiškojo buvimo teritoriją. Dar galima pridurti, kad namai visuomet yra ir siekiamybė: idealių namų, kaip ir idealios šeimos, niekad nėra. Namai nuolatos yra kuriami, kaip ir idealas – visuomet tik siekiamas. Todėl jie tokie svarbūs – kaip žmogaus dvasinio augimo sąlyga. Namai – sąvoka intencionali ir kartu – idealistinė. Ir kur galėtume rasti tinkamesnę vietą namų idėjai kaip ne literatūroje? Idealo ilgesio išraiška ir yra kūryba, literatūros rašymas. Tikras kūrėjas visuomet kažkiek nepatenkintas, nes jis trokšta idealo, o šis – neįmanomas. Tai lyg paradoksas, kažkokie sąmonės ar valios spąstai, bet geriau ir būti negali. Žmogus visą gyvenimą kuria namus, šeimą, – tai juk irgi kūryba. Literatūra – nuolatinis žmogiškų prasmių erdvės kūrimas, tai – antrieji žmogaus namai. Priglaudžiantys kiekvieną, neturintį tikrųjų. Tikra literatūra yra sauganti, globojanti, ir tik tokią mes atpažįstame kaip tikrą. Žodžiu, yra knygos, kurios mums padeda gyventi. Baisu ir pagalvoti, jeigu tokių knygų nebūtų. Gal ir mūsų čia nebūtų – nei šioje, nei kurioje nors kitoje vietoje. Geros knygos šiluma – tarsi ir namų šiluma. Tai tokia mano abstrakti idealistinė namų idėja, kurią, beje, labai keistai sustiprina realių namų ir benamystės problema.
O kaip yra šiandien naujausioje mūsų literatūroje? Kiek dar joje likę žmogaus namų? Kaip asmenybės reikšmės, kaip tautinės kultūros, kaip dvasinio gyvenimo konstantų?
Viktorija Daujotytė. Pasakysiu pirmą mintį, kuri kažkodėl dabar sukasi galvoje. Šįryt pusę aštuonių geriame arbatą, ir Vytautas Markevičius, radijo žurnalistas, lyg niekur nieko sako: o dabar kalbėsime apie benamius! Kaip tik prieš šį mūsų suplanuotą pokalbį. Ir kviečiasi į studiją visokių šios problemos žinovų, taip pat – kas įdomiausia – porą tikrų benamių. Specialistai bando pasitikrinti, kiek tų benamių Lietuvoje turime. Prieš porą metų mėginta skaičiuoti.
Vytautas Rubavičius. Apie pusantro, gal du tūkstančiai.
Arvydas Šliogeris. Nesąmonė. Jų yra daug daugiau…
V. D. Ir paskui paaiškėja štai kas. Kad šitą klausimą reikalauja svarstyti Europos Parlamentas prancūzų iniciatyva. Pagalvojau, pačiu laiku „Metų“ redakcija sumanė šitą pokalbį.
R. T. Man tai rūpi ir filosofiškai, ir gyvybiškai. Be to, pokalbio pavadinimas gražiai skamba: namai ir benamystė… Jei temos pavadinimas gražus, ji neišvengiamai pritrauks ir gilios prasmės, protingų minčių. Grožis be prasmės neegzistuoja.
V. R. Mes savo pokalbiu atsiliepsim Europos Sąjungos direktyvoms?
A. Š. Tai toks yra Briuselio biurokratų įsakymas.
V. D. Iš tų benamių kalbos paaiškėjo, kad jie gerai žino: benamių visada buvo ir bus.
A. Š. Tai jau šventa tiesa…
V. D. Ir jautėsi, kad jie labai abejoja galimybėmis išspręsti benamių problemą.
V. R. Mat kai jau turi namus, privalai juos išlaikyti. Tai ne visada lengva ir paprasta.
V. D. Keistas mūsų pokalbio įvadas…
R. T. Užtat gyvenimiškas. Kartais atrodo, kad literatūra – kaip grynųjų archetipų ir simbolių viešpatija – nemėgsta realaus gyvenimo keistenybių. Gyvenimas visada sudėtingesnis už literatūrą. Todėl literatūra – idealizmo sfera. Nušlifuoja visus kampus, pašalina visas keistenybes. Nes nuoga gyvenimo tikrovė literatūros kūrinyje atrodo netikroviškai… Tad gal pakalbėkim visgi literatūriškai, idealistiškai – kad dvasia atsigautų.
A. Š. Kai man buvo pasiūlyta ši tema, pirmiausia suglumau ir galvoje pasidarė tuščia. Ir tai labai keista, nes visas savo knygas rašiau tik apie tai – apie namus ir benamystę. Tai buvo mano pagrindinė tema, ir dabar ji tokia liko. Pajutau, kad keista kalbėti apie tai, apie ką kalbi visą gyvenimą. Bet tai tarp kitko. Man ši tema siejasi su labai svarbiu intelektualiniu mano gyvenimo įvykiu. Turėjau du tokius autorius, kuriuos visuomet rikiuodavau į vieną gretą, tai Williamą Faulknerį ir Marcelį Proustą. Ir ne taip seniai atsirado trečias, kuris ir man buvo netikėtas. Tai XVIII a. pabaigos anglų istorikas Edwardas Gibbonas (1737– 1794), parašęs vienintelę knygą „The History of the Decline and Fall of the Roman Empire“, t. y. apie Romos imperijos nuosmukį ir žlugimą. Tai šis autorius man reabilitavo Apšvietą, kurios aš pakęst negalėjau, – ji man visada asocijavosi su tokiais piliečiais kaip Voltaire‘as, Denis Diderot ir kitais iškrypėliais, trumpai tariant – avigalviais. O E. Gibbono veikale pamačiau, ką reiškia tas Apšvietos žmogus! Neįtikėtina, tiesiog žadą praradau. Visų pirma, kokia kalba! Prieš tai buvau skaitęs rusišką kompendiumą, paskui atsitiko taip, kad į Panevėžio biblioteką atsiuntė E. Gibbono veikalą kaip dovaną – milžiniškus šešis tomus. Pasiryžau skaityti angliškai. Apstulbau – neįtikėtinas kalbos gražumas ir aiškumas, palyginti rusiškas vertimas yra jovalas. Tai tokia mano įžanga. Kaip ji siejasi su mūsų tema? Pradėsiu nuo paskutinio tomo, kurį kaip tik dabar ir skaitau. Apie laiką maždaug nuo IX iki XIV šimtmečio. Tai Tamerlano, Čingischano, tiurkų imperijų kūrimosi laikas, turkų seldžiukų, po to Otomanų imperija ir paskutiniai Bizantijos istorijos šimtmečiai, apie kuriuos jis rašo. Europa tada po truputį tik pradeda busti. Tai štai, skaitydamas šį tomą, priėjau liūdnoką išvadą: nomadas – tai monstras žmogaus pavidalu. Nes tai būtent nomadų triumfo epocha. Tai puikiai žinoma kad ir iš vidurinės mokyklos istorijos. Bet kai visa tai parašyta su tokia jėga – apie Timūro žygdarbius, apie Otomanų imperiją – tuomet įspūdį tiesiog sunku nusakyti. Tai kažkoks apokaliptinis kraujo ir purvo paveikslas. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, mes gyvename panašiu laiku. Nomadų epochoje. Bėda tokia, kad mus nomadais verčia būti prievarta. Visa šiuolaikinė ideologija – nuo Briuselio vyriausybės iki televizijos – yra agresyviai nukreipta į tai, kad būtų sudaužyti žmogaus namų pamatai. Todėl tai, nuo ko mes pradėjome – nuo tų Briuselio direktyvų apie benamystę, – yra gryniausia veidmainystė. Benamystės niekas nesukūrė, joks atskiras žmogus, tiesiog technologinė civilizacija pasirodė esanti ne kas kita, kaip nomadų civilizacija. Bet ji dar tik įeina į savo – pavadinkime taip – klasiką, dar ji nepasiekė tokių apimčių kaip minėtais istoriniais laikais. Tačiau nomado paradigma, mano nuomone, yra ta pati. Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau – o greičiau anksčiau nei vėliau – bus ateita prie tų klaikybių, kurios sunkiai suvokiamos normaliam protui – bent jau graikiškos orientacijos protui, – kurias kadaise išdarinėjo visi tie turkai ir mongolai. Pagaliau ir europiečių Kryžiaus karai – kas tai? Lygiai tokios pačios klaikybės. Žmogiškumo nuosmukis tiesiog iki žmogėdrystės. Galvojau, kodėl taip yra? O mintis labai paprasta: juk nomadas nesirūpina savo pasauliu. Jis tik naikina. Jis ne tik kad nekuria – man tas žodis čia apskritai netinka, gal net priešingai, juk dabartinė civilizacija kuria net per daug. Bet blogiausia, kad jis neturi kuo rūpintis.
R. T. Nomadas dabar naikina pasaulį jį vartodamas. Nomadas šiandien yra vartotojas. Iš mūsų mėgina padaryti vartotojų civilizaciją. Tarytum alkanų skėrių ordas. Man nomadas ir vartotojas yra tas pats, nes realiai nomadų kultūros, kokios jos buvo senovėje, dabar neegzistuoja. Tiksliau – egzistuoja kitaip, kaip kapitalizmas ir vartotojų masės.
A. Š. Ir šiuolaikinis nomadas tampa naikintoju – nepriklausomai nuo jokių psichologinių ar sociologinių veiksnių. Jis naikina pasaulį. Nes jis nebeturi tos vietos ar tų daiktų, kuriuos jis mylėtų. Priminsiu žodžius iš savo pirmosios knygos, kurie skamba gal kiek sentimentaliai, – jis neturi meilės lauko, neturi prieraišumo lauko. Kaip tai galima susieti su dabartine situacija? Dabar egzistuoja tokios transnacionalinės korporacijos. Įsivaizduokime tos korporacijos, kaip ten juos vadina, – egzekutyvą. Tarkim, jis gimęs kokioje Ajovoje, vaikystę praleidęs Mongolijoje, studijavęs Kembridže, o gyvena Madrido viešbutyje. Beje, jam pačiam tai visiškai nesvarbu, jis pats užmiršęs, kur gimęs ir kur gyvenęs. Jo gyvenimas yra visiškai kaip Tamerlano kareivio. Tas egzekutyvas neturi vietos, prie kurios būtų prisirišęs. Dabar įsivaizduokime, kad toks egzekutyvas, kaip jau yra daroma ir Lietuvoje, vadovauja, tarkim, kiaulių fermai. Tai ar jam labai rūpi ta vieta, aplinka, kurioje jis tvarkosi su savo kiaulių pramone? Jam visiškai nerūpi, jam nusispjauti, jis čia sunaikins viską iki galo. Taigi technologinis nomadas, arba kitaip – technologinis barbaras (man tai tas pats), jis sunaikins miškelius prie kokios Kelmės, paskui išvažiuos į Ukrainą, nusiaubs viską kur nors prie Dnepro, vėliau nuvažiuos į Zambiją ir taip pat viską nusiaubs – ir visas jo gyvenimas bus tik siaubimas ir nieko daugiau. Toks žmogus nieko pasaulyje nesaugo – visas pasaulis jam yra tik resursų rezervuaras. Viskas tik resursai ir jokių daiktiškai inkarnuotų tikslų. Toks žmogus neturi jokių skrupulų. Aš kalbu ne apie moralę – aš kalbu apie tas pareigas, kurias man uždeda tas medelis, kurį aš pats pasodinau. Arba ta sodyba, kurią aš pats pastačiau ar kurią mano senelis pastatė. Arba tas gyvulėlis, kurį auginu. Aš jį galbūt papjausiu, taip reikia, bet visgi man jis turi vardą, ir man jį pjauti būna gaila, – tiesiog turiu tai padaryti, taip reikia.
V. D. Ar esi tai daręs?
A. Š. Nesu, bet yra, kas turi daryti, ir čia nieko nepakeisi. O nomadas – kas jam? Nei jis turi medelį, kurį būtų pasodinęs, nei jis turi paršiuką, kurį augintų, nei jis turi sodybą, kurią būtų pastatęs pats ar kurią būtų pastatę jo tėvai. Tai destruktyvus padaras, jis neturi nieko savo. Man šiuolaikinis technologinis barbaras yra baisesnis už Atilos ar Tamerlano barbarą. Kodėl? Nes Tamerlano barbaras švaistėsi kardu, ietim, strėle ir ugnim, ir kliovėsi tik savo muskulais. O dabartinis barbaras gali naudotis neįtikėtinais resursais. Branduolinės bombos, kompiuteriai, galingi ekskavatoriai, dinamitas, buldozeris, genų inžinerija – jo griaunamoji galia padidėjusi tūkstančius kartų. Per tūkstantį metų – tūkstantį kartų. Ką galėjo padaryti pats baisiausias Atilos kareivis? Sunaikinti kokį kvadratinį kilometrą apgyventos žemės. Šiandien Atilos įpėdinis, technobarbaras, visų pirma, aišku, amerikonas (toks klasikinis, niujorkinis amerikonas), dabar jis trimis mygtuko spustelėjimais gali sunaikinti kokį dešimt kubinių kilometrų planetos. Jis tai ir daro. Todėl, jei mes dar norime išlikti šitoje planetoje, tai mums, nori nenori, lieka vienas kelias – sugrįžti į žmogaus užgyventą erdvę. Ir pasaulio globa – tiesioginis rūpinimasis daiktiškąja aplinka, o ne kokie ten pompastiški globalizacijos projektai. Nes kas dabar yra globalizacija? Barbarizacija! Nomadizacija! Nes be namų žmogus yra niekas, laukinis. E. Gibbonas savo veikale tai parodo tiesiog fantastiškai įtikinamai, nors tiesiogiai to ir neįrodinėja. Jis leidžia suvokti, kas atsitinka, kai civilizacijos arenoje atsiranda monstras-nomadas. Pasirodo, Tamerlanas buvo išsilavinęs žmogus – formaliuoju, raštingumo požiūriu. Rašo memuarus, beje, puikia kalba. Ir čia pat užkariauja miestą, sunaikindamas jį iki pat pamatų, o jo pergalės simbolis yra kaukolių piramidės. Manau, kad ir dabartinis išsimokslinęs barbaras darys tokius pat dalykus.
V. R. Europiečiai tokių piramidžių XX a. taip pat pristatė daugybę, pralenkė visus visų laikų siaubūnus. Jokie tamerlanai jų nepranoks. Negali manyti, kad jie ėmė pavyzdį iš Tamerlano ar kitų šios srities žymūnų.
V. D. Europiečiai su savo piramidėmis buvo autentiški.
A. Š. Tai va, technologinis, arba kiekybinis, pasaulio naikinimas ir yra nomado paradigmos įdiegimas mūsų civilizacijoje. Ši paradigma pradedama fanatiškai diegti kartu su moderniosios technologijos atsiradimu. Kiekybinis žvilgsnis naikina pasaulį. Nacizmas, bolševizmas – tiesioginis to nomadinio technologinio barbarizmo apsireiškimas. Bet visa tai – tik žiedeliai, gal ir mes dar sulauksime kur kas gražesnių dalykų.
V. R. Literatūroje ir apskritai mūsų vakarietiškoje mąstysenoje išėjimas iš namų bei sugrįžimas į juos yra archetipinis egzistencinis veiksmas ar vyksmas, giliai įaugęs į gyvenimišką ir kultūrinę patirtį, pasireiškiantis įvairiais kūrybiniais pavidalais. Rašydami vienokį ar kitokį tekstą, mes į jį įtraukiame – sąmoningai ar nesąmoningai – visus tuos išėjimo ar sugrįžimo aspektus. Pats žodis išeiti ar sugrįžti ima verti gausybę su juo siejamų įvairiuose tekstuose įsikūnijusių prasmių bei vaizdinių. Vienas iš gražiausių ir galingiausių yra sugrįžimo į Itakę vaizdinys-archetipas. Išeiti ir sugrįžti. Išeiti iš Egipto ir sugrįžti į tėvynę, susirasti ar susiręsti gimtuosius namus. O kad išeitum iš Egipto, turi būt išėjęs ar išvytas iš gimtųjų namų. Išėjimas ne visada savanoriškas. Mūsų literatūroj yra daug įvairialypės prievartos nulemto žmogaus išėjimo.
V. D. Benamystė, išėjimas iš namų – tai ir Arvydo motyvas…
V. R. O poezijoje tiesiog neįmanoma prie žodžio sugrįžimas nepridėti vienokios ar kitokios Itakės archetipinio vaizdinio reikšmės. Tokia jau mūsų kultūros duotybė. Ir dar viena svarbi archetipinė tema – sūnaus paklydėlio sugrįžimas. Romano ar eilėraščio intonacijose šitie registrai vienaip ar kitaip visuomet jaučiami, ir nuo šito niekur nepabėgsime. Toks jau yra tas mūsų iš graikų bei krikščionių kylantis kultūrinis arealas ir visa mūsų pasaulėjauta.
A. Š. Atsiprašau – tik jau ne krikščionių!
V. R. Nuo krikščionybės niekur nepabėgsime, o ir bėgti galėtume tik Šventojo Rašto vaizdiniais. Pagalvokime, kas grindžia sugrįžimo į Itakę vaizdinį, kokios aplinkybės jį kildina? Ką tas vaizdinys nurodo? Jis nurodo tam tikros civilizacijos kilmę. Karu grindžiamos ir karo persmelktos civilizacijos. Ne vienas Vakarų mąstytojas, filosofas, kūrėjas civilizacijų atsiradimuose, jų egzistencijoje įžvelgia ypatingą karo vaidmenį. Prancūzų filosofas Paulis Virilio karą laiko ne tik svarbiausiu civilizacijų kūrimosi veiksniu – karas kildina meninę estetinę pajautą ir meninę kūrybą. Tai homoseksualaus kario kūno – karas yra vyrų reikalas – ornamentavimas ir kovose sukauptų randų, kurie tampa regimais sociokultūriniais rašmenimis, estetika.
V. D. Kaip tik tokio vyro ir laukia moterys…
V. R. Laukia nesulaukia: vienos – sugrįžtančių, kitos – tiesiog prievartautojų. Tačiau apie moteris kiek vėliau. Man atrodo, kad pasaulyje tokių nomadų, apie kuriuos mes kalbame, nebuvo iki atsirandant kapitalizmui. Visi tamerlanai ir atilos nebuvo klajokliai. Jie turėjo tėvynę, tik kitaip tvarkė savo ūkį, pereidami iš vienos giminei ar genčiai priklausančios vietos į kitą. Jie tas savo teritorijas nepaprastai saugojo. Saugojo žemę, žinojo, kaip su ja sugyventi. Ypač tai būdinga mongolams. Jie plėšdavo kitus – įsiverždavo, degindavo, žudė. Rengė ilgai trunkančius karinius žygius. Bet kitus plėšė visi. Tai būdinga visoms civilizacijoms, taip pat ir didžiosioms, kuriose vėliau susikūrė demokratija. Juk dar mename ir kolonializmo laikus, o Afrikoje, taip pat ir kituose regionuose sėkmingai plėšikaujama ir šiuo metu – korporacijų lygiu. Civilizacijos savo galybę pirmiausia siejo su karu, užgrobimais, su vergų darbo jėga. Mums svarbu suvokti, iš kur kilo dabartinis nomadizmas, apie kurį taip vaizdžiai kalbėjo Arvydas. Mano nuomone, dabar didysis nomadas, kildinantis visą nomadystės įvairovę, yra kapitalas. Žmogus tos nomadizmo galios yra verčiamas vienaip ar kitaip prisitaikyti, tad jis pats dėl savo išsiugdomų nomadiškų įpročių nėra tiek kaltas, kiek esame linkę įsivaizduoti. Žinoma, žmogus atsako už savo sprendimus, tačiau tie sprendimai dažniausiai yra atsakas į susiklostančias aplinkybes, kurių jis neturi jėgų paveikti, o dažniausiai – ir suvokti. Žmogus – reflektyvus padaras, tačiau sisteminės aplinkybės jį verčia daryti tai, kas naudinga kapitalui. Nedaugeliui pavyksta tas aplinkybes įveikti. Visa tai, ką sakė Arvydas, galima nusakyti K. Marxo ir M. Heideggerio žodžiais. Pastarasis rašė apie pagrindinį Naujųjų laikų gamtamokslinio požiūrio, o K. Marxas – apie kapitalo įsiviešpatavimą. Abiejų strategijų tikslas tas pats: pulti, užgrobti ir nusiaubti, nes kitaip nei gamtamokslinė, nei kapitalo sistema negali gyvuoti. Pirmas etapas buvo kolonizacinė sklaida, kai kapitalizmas kolonizavo pasaulį, veržėsi iš savo ekonominių geografinių ribų – tai buvo geografinis kapitalo judėjimas. Toks ir yra tikrasis kapitalo nomadizmas. Tas jo veržimasis smarkiai pakeitė pasaulį, daugybę žmonių išstūmė iš jų gimtųjų teritorijų. Kaip pasikeitė Šiaurės ir Lotynų Amerika, Afrika, kiti kraštai? Antroji ekspansija vyko, kai kapitalui nebeliko kur eiti, tad jis metėsi į kultūrą. Tikslas – užgrobti kultūrą ir ją paversti ištekliais, prekėmis ir t. t. Kultūros paverčiamos bešaknėmis ženklų sistemomis, kuriomis keliauja jas nusiaubdama kūrybinė valia. Žmonės visomis jėgomis perdirba kultūrų išteklius, stengiasi, kad jų kultūrinė bei meninė produkcija patektų į pasaulinę rinką. Pati kultūra lengvina jų nomadizmą, nes kapitalu grįstoje kultūroje žmogui nelieka šaknų, jis nebetenka namų jausenos, būdingos ankstesnėms kultūroms, kur žmogus natūraliai siejosi su gimtine, namais, šeima… Kapitalizmo sistemoje tie žodžiai nebetenka šviesos.
R. T. Tos sąvokos nėra rentabilios, į jas neinvestuosi, jų neparduosi. Nors metaforiškai galėtume pasakyti, kad daugelis šiandien pardavė gimtinę. Bet patikslinčiau, ne su dideliu džiaugsmu ir dažnai ne laisva valia, o stumiami gyvenimo aplinkybių.
V. R. Ir trečioji nomadizmo stadija, kurią regime dabar, žmogų išveda iš jo prigimtinio kūno. Dabar užimama, užgrobiama gyvybė, siaubiamos slaptingosios jos valdos. Tai genetikos, genų inžinerijos sritis. Dabar kapitalas aptinka naujus išteklius – jau pačioje gyvybėje. Ir žmogus iš savo kūno iškeliauja į dirbinį, kuris pats save persikuria. O persikūręs žmogus aptinka naujas savosios egzistencijos problemas. Beje, šiuo metu jau formuojasi nauja teologijos kryptis, apmąstanti, kaip Biblija ir krikščionybė interpretuotina techno sapiens požiūriu. Žmogus suvokia, kad jis jau yra lemtingai technizuotas ir perkurtas pagal savo įsivaizdavimą, o ne Dievo atvaizdą. Žmogus pereina į komunikacinio nomadizmo būseną – savo smegenimis tiesiogiai susisaisto ar suauga su kompiuterinėmis sistemomis. Nanobioinfotechnologijos. Sugrįžimas į pradinę duomenų bazę, į klonavimui pasitelkiamą genetinį kodą.
R. T. Iš esmės nomadizmas – žmogaus prigimties bei gamtos pasaulio prievartavimas, iškraipymas?..
V. R. Nomadizmo pavidalai įvairūs. Tačiau derėtų labiau pasigilinti į kūrėjo jauseną. Poetindami namus, sugrįžimą, mes apeiname kūrėjui būdingą išėjimo ir benamystės jauseną. Galėtume sakyti – kūryba yra sielos klajonė. Kūryba – išėjimas iš namų. Išeinama pasitikti nenuspėjamos nuožmios nežinomybės ar lemties. Dažnai – nebesitikint sugrįžti. Tačiau kūryboje vis grįžtama – į vaikystę, į sodybą, į pradinę pasaulį perkeičiančią erotinę patirtį… R. Granauskas, nebeišeidamas iš namų, nepaliaujamai grįžta į vaikystės gimtinę, kuri kildina visą žmonių gyvenamą pasaulį.
V. D. Gal dar truputį apie bendresnius dalykus. Namai – ir buities, ir būties sąvoka. Kaip ir benamystė – yra žmonių, kurie iš prigimties yra benamiai, klajūnai. Menininkų prigimtyje klajūnystės genas yra stiprus, klajoklius menininkus sunku būtų suskaičiuoti. Josifas Brodskis apie Aną Achmatovą: valdovė klajūnė… Lietuvių kultūroje tikrai yra suformuotas stiprus namų centras, literatūra namų jausmo tiesiog persmelkta. Galima sakyti, kad lietuvių literatūroje dominuoja namų žmogus, pokalbio įžangoje tai gerai pasakyta R. Tamošaičio. Žemdirbių kultūros išpuoselėta sodyba — namai nėra tik namas, o visa gyvenimo aplinka, gal net visa žemė, kuri yra dirbama, apdirbama. Šiaurietiška gamta mokė žmogų namus branginti; be namų neišgyvensi – be namų ugnies, šilumos. Turime archetipinių lietuviškos namų jausenos poetinių pavyzdžių – be jau cituotų ir Salomėjos Nėries posmas iš „Eglės žalčių karalienės“: „Trobelytė menka / Ir ugnelė skaidri – / Atiduotum kažką! / Kam tu jos neturi?“. S. Nėries ir klajūnėlio motyvas, atsargiai paremtas aliuzija į Bibliją, kad Dievo sūnus neturi kur galvos priglausti.
Didaktiniais motyvais žmonės buvo skatinami namus branginti, jų laikytis. Kada pasigirsta klajūno, namų neturinčio žmogaus motyvas? Jau XIX a., o XX a. pradžioje klajūnas jau įsitvirtina kaip žmogaus tipas – prisiminkime kad ir Lazdynų Pelėdos apysaką „Klajūnas“. Ši tema taip pat atspindi kapitalizmo paradigmą: tai žmogaus laisvė palikti namus ir ieškoti geresnio gyvenimo; su tuo susijusios žmogaus iliuzijos, taip pat neišvengiamas iliuzijų žlugimas ir bandymas grįžti. Namai kartais būna pasiekiami, kartais jau ir ne. Toks yra visas ciklas. Arvydo mintis, kad namai – pagrindinė jo tema, ir kad ji yra dvejopa: namai – sodyba, kaip graikų polius, ir namų metafora – Debesija, graži sąsaja su B. Radzevičiumi. Kartos tema: žmonės, kurie išėjo iš namų, bet kartu ir liko namuose – ypač pokario kartos žmonės. Net išėję savo sąmonėje jie išsaugojo savo Debesiją. Pagalvojus, kiekvienas gyvenimo siužetas remiasi išėjimo iš namų, persikėlimo į kitą vietą, bandymo sugrįžti arba sugrįžimo motyvais. Ypač stipri sugrįžimo iliuzija.
Tradiciniai namai yra sėslaus gyvenimo būdo atributas. Sėslumas yra konservatyvus. Kiekvienas siužetas, pirmiausia paties gyvenimo siužetas, remiasi išėjimu iš namų, kelione, persikėlimu į kitą vietą. Visi išeiviai yra išeiviai iš savo namų, visi ateiviai įprastiems namams tradiciškai atrodo pavojingi.
Prisimenu pokarį, maždaug 1952–1953 metus, į atmintį įsibrėžė išvežtųjų namai – visi juos esame matę, – į kuriuos iš kažkur nežinomu būdu atsikeldavo svetimi. Ir labai greitai tuos namus, žmonių namus, tvarkingus ir prižiūrėtus, tie svetimi paversdavo, kaip sako žemaičiai, laužais. Imdavo kūrenti tvoras, tai pirmas žingsnis, plėšdavo lentas nuo daržinių sienų, paskui ir nuo namo: viename gale gyvena, kitą – kūrena, sakydavo kaimynai. Ir viskas – tuojau nelieka darželių, sunyksta sodai. Niekas nesisekdavo – duždavo langai, krisdavo gyvuliai, viskas nykdavo akyse.
V. R. Didžiulis, europinės apimties pavyzdys – visas Karaliaučiaus miestas.
V. D. Tikrai, kaip tik norėjau eiti prie Karaliaučiaus temos. Daug mūsų krašto, Žemaitijos, žmonių išvažiavo į Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštą – manau, ypač iš tavo gimtinės, Regimantai?
R. T. Taip, bet man nuo vaikystės įsiminė nė išbėgę į Klaipėdos kraštą (jų nė nemačiau), bet atbėgę iš ten ir įsikūrę, kur augau, Šilalės rajone, Pūtvėje. Tie žmonės buvo liuteronai, kažkaip kitaip gyveno, kitaip dirbo, kitoks buvo jų mąstymas. Mūsų kaimynė garbioji Omama (taip jie vadino seneles) vis rodydavo Bibliją, iš kurios man įsirėžė baisūs paveikslai – su velniais ir sadistiniais žydų istorijos epizodais. Įvarė man siaubo, galvodavau, kad baisi ši knyga, nors įdomi. Bet jie gyveno kažkaip užsislėpę, nerodydami savo tikėjimo. Šiaip buvo darbštūs ir tvarkingi žmonės. Tačiau jų palikuonys, mano bendraamžiai, prisitaikė prie vietinių – prasigėrė, o guvesni pabėgo ieškoti geresnės duonos, pirmiausia galbūt į savo nesąmoningai suvokiamą tėvynę – Vokietiją.
V. D. Ontologiniai konfliktai vyksta tarp savųjų, tarp tų pačių namų žmonių ir tarp ateivių, svetimųjų. Lietuvių tauta ir lietuvių kultūra turi gana dramatišką šių konfliktų istoriją. Negalime sakyti, kad istoriškai ir lietuviai nėra buvę svetimieji, plėšę kitų namų. Karaliaučiaus kraštas teikia tiek daug įdomios ir kartu skaudžios medžiagos vokiečių žurnalistams ir publicistams (gal labiausiai žinome Ullą Lachauer, jos knygas „Rojaus kelias“, „Rytprūsiški likimai“). Jis buvo ir išbandymo žemė lietuviams, gal daugiausia žemaičiams. Žmonės, kurie išvažiavo į nusiaubtą kraštą, rado visko pilnus namus, bandė juose įsigyventi, pasisavinti. Čia, kaip tuomet sakydavo, buvo palikta daug gero. Atvažiavę kai kas, sakė, net karves nemelžtas rado. Spintose – pilna rankšluosčių ir patalynių. Bet mažai kam naujoje vietoje pasisekė. Namai svetimus žmones nesuprantamu būdu atstūmė. Ir ateiviai nežinojo, kaip elgtis su svetimu geru, jo netausojo. Niekas ten neprasigyveno.
V. R. Gal pernelyg netoli buvo tas svetimas geras, kad jie ten keltųsi įsikurti? Jie vyko pabūti, vyko kuriam laikui, siekdami prasigyventi. Visą laiką jautė svetimą dvasią, galinčią pareikalauti savo teisių.
V. D. Taip, jiems buvo svarbu ten prasikurti, prasigyventi, pagyventi. O gal ir pasislėpti – juk visko buvo.
V. R. Kažkiek nuplėšti ir vėl grįžti į savo kraštus. Jie atėjo su laikinumo jausmu.
R. T. R. Granausko apsakyme „Su peteliške ant lūpų“ veikėjas nuperka namą – sodybą savo tėvui gražioje vietoje, prie ežero, bet jo tėvas jaučia, kad ši vieta, šis namas svetimo žmogaus nepriima, tarytum atstumia. Sako, reikėtų nemažai žemės nukasti, kad senosios šeimininkės dvasia pasitrauktų, ir tai dar vargu, ar tie namai įsileistų kitą žmogų. Rašytojo mintis – tikrų namų negalima imti ir nupirkti kaip niekur nieko, lyg kokį daiktą. Bet šiuolaikiniam vartotojui, matyt, galima, jam – be jokių problemų. Ir nupirkti, ir vėl parduoti, pelno gauti. Namai dabar virsta pelninga preke. Žinoma, tiems, kurie moka suktis. Vartotojui ir verslininkui namai kaip žmogiška kategorija neegzistuoja. Nebent jis gali pasinaudoti žmonių sentimentais – daugiau išlupti už kam nors brangią vietą, parduoti namą kartu su vaizdu į ežerą, paspekuliuoti vietos istoriškumu…
V. D. Kaip yra dabar? Kas pasikeitė namų ir benamystės koordinacijose? Ir pas mus grįžo kapitalizmas, grįžo privatinė nuosavybė, laisvė daugiau užgrobti, ypač manipuliuojant žemės nuosavybe; galima turėti daug namų, daug sklypų. Grįžo laisvė užgrobti, kaip ir laisvė turėti. Neskiriu šių dviejų dalykų: man laisvė turėti reiškia ir laisvę į ką nors pasikėsinti – kad galėtum turėti daugiau. Čia matau didžiulę žemės nuosavybės problemą, kokia ji yra mūsų dienomis.
Kiek turi sklypų? – kartą žurnalistė paklausė vienos žemėtvarkininkės. Negaliu taip greit pasakyti, gal keturiolika, – toks buvo atsakymas. Viena lemtingiausių klaidų, kuri padaryta atsikuriančioje mūsų valstybėje, kad buvo įteisintas žemės kilnojimas, kad žemė tapo kilnojama, lyg ji būtų daiktas. Pasiėmei sklypelį ir keli jį, kur sugalvojai. Tai galutinai išjudino namų pamatus, kada nors šį lemtingą žingsnį suvoksime buvus tokį pat pražūtingą mūsų savasčiai klaidą, kaip ir svetimųjų bei savųjų rankomis vykdytas kaimų naikinimas, sukėlinėjimas į vadinamąsias grupines, nors ir buvo susietas su pažanga – su melioracija, žemių gerinimu. Bet tai buvo fiktyvi pažanga, pažangos fikcijų ir dabar sutinkame tiek ir tiek. Juk sėslumas, namų branginimas gali būti laikomas konservatyvumu, trukdančiu pažangai. Kapitalizmas yra keliaujantis – įmonės perkeliamos iš vienos šalies į kitą, kur pigesnė darbo jėga, pelnui palankesni mokesčiai. Žmonės keliauja paskui darbą, verslą, pelną. Iš naujo kuriasi – šiandien čia, rytoj kitur. Namai laikini, laikina, bet patogi pastogė.
V. R. Apskritai žemės nuosavybė yra keistas dalykas. Visi jaučia, kad žemė šiaip jau negali būti kieno nors nuosavybė, kad ir kokia šventa tą nuosavybę pripažintume. Pats nuosavybės šventumo pripažinimas yra ne tik šlykštus, bet ir iškrypėliškas aktas – juk šventa ji tampa krikščioniškos kultūros aplinkoj. Žemė tampa nuosavybe tam tikru aktu – vyriausybė ima ir paskelbia nutartį, bet juk tai – tik žmonių sprendimas. Dabar jau žinome, kaip siekti ir pasiekti šventumo ir kas didžiausi pasaulio šventieji. Visi suvokia, kad čia kažkas iki galo neaišku, neišspręsta, nes juk žemė ne žmogaus sukurta, tik jam dovanota. Ne konkrečiam žmogui, bet visiems žmonėms.
V. D. Pasakysiu taip: savo sąmone net nesuvokiu žemės nuosavybės. Taip pat kaip ir dangaus, oro, vandens…
V. R. Taip, tai žmonių sugalvotas dalykas, kuriuo grindžiama didelė nelygybė – turinčių ir neturinčių žemės, turinčių jos daug ir neturinčių ar mažažemių. Kažkas štai ima ir gauna tą žemę. Ir jau ja naudojasi arba ja prekiauja. Nesvarbu, už ką gauna – už nuopelnus, kaip mūsų savanoriai, ar už ką kita, svarbu pats keistas, savavališkas žemės davimo ar gavimo veiksmas ir su juo susijęs žmogaus statusas. Jei turi valdžios, tai gali „pasidaryti“ ir žemės.
A. Š. Na, tuo metu Lietuva dar buvo izoliuota nuo Kapitalo technologinės sistemos.
V. R. Taip, tuo metu dar tik vyko valstybės kūrimosi etapas, dar nebuvo galima viskuo prekiauti į kairę ir į dešinę.
V. D. Prisiminkime, kad Lietuvos žemė išeina iš lietuvių žmonių nuosavybės srities, mes jos visi po truputį netenkame…
V. R. Taip, ji išeina mums iš po kojų, mes jau vaikštome ne visai mūsų žeme. Mūsų – jausenos, suaugimo, o ne nuosavybės požiūriu. Nes jei visa Lietuva bus išparduota keliems šimtams šeimynų, tu po Lietuvą laisvai nevaikščiosi kur panorėjęs. Tada žemė bus visai tautai išėjusi iš po kojų. Tauta – be savo žemės, be didžiųjų namų…
V. D. Žinoma, nes namai stovi ant žemės. Jei nėra žemės, nėra ir namų.
V. R. Jie nebeturės kur stovėti. Namai stovės, bet tai nebebus žmogaus namai.
V. D. Tačiau be privačios nuosavybės įteisinimo namų iš esmės negali būti. Namai ir atsirado kaip privačios nuosavybės arba laisvės turėti galimybė. Taip, dabar Vilniuje užsidirbti butui yra beveik nerealu. Teisinga R. Tamošaičio mintis, kad jeigu žmogui reikia namų, jis privalo uždirbti dviem butams – paskolos didelės, ir butai neabejotinai dar brangs. Ši situacija susidarė dėl to, kad buvo leista pralobti (pelningai perkeldinėjant žemę) daliai žmonių, kuriems milijonas nėra dideli pinigai, tad dalis neišvengiamai turėjo nuskursti. Mūsų vidurinis sluoksnis (daugiausia inteligentai) mato neperžengiamą bedugnę tarp savo atlyginimo ir buto kaip namų galimybės. Ir ne tik Vilniuje. Ir dėl to turime tokią gausią emigraciją.
A. Š. Mane pastaraisiais metais kamuoja tokia gal kiek savimeiliška įžvalga ir net bloga nuojauta, keistas jausmas, kad unikaliausia, ką turėjo lietuvių kultūra (ir literatūroje, ir gyvenime), buvo būtent namų paradigma kaip metafizinis ir egzistencinis tautos pamatas. Kodėl bloga nuojauta? Esu jau pagyvenęs ir turiu nemažą intelektualinę patirtį, todėl kai ką galiu numatyti. Imkime vadinamąją filosofiją. Ir paklauskime: kada Vakarų filosofijoje namų tema – kosmoso, kosmopolito arba, kaip ją vadinu, Debesijos tema – buvo patekusi į apmąstymų lauką ir kada ji išnyko? Atsakymas aiškus: ši tema baigiasi su Platonu. Visa Vakarų Europos (negraikiškos), teutonų filosofija yra nomadiška. Iš esmės nomadiška. Tai prasideda nuo Aleksandrijos kliedėtojų ir nuo krikščionybės. Kaip tik krikščionybė sunaikina – su šėtonišku įniršiu – žmogaus prisirišimą prie daiktų. Su baisiu įniršiu, nors pasakoma paprastai: štai pagonis, štai nuodėmingas kūnas, štai blogyje grimzdintis pasaulis, štai pragaro išperos – Saulės garbintojai. Pažiūrėkite į mūsų kunigus ar apskritai į lietuvišką katalikybę. Jiems tauta yra paskutinėje vietoje. Tauta ne kažkokia mistine ar nacionalistine prasme, o tauta kaip individų, prisirišusių prie tam tikrų vietų, ansamblis. Ne, taip neturi būti, sako jie, žmonių tėvynė – danguje, neregimybėje, grynojoje „dvasioje“. Krikščionybė irgi yra monstras, nuo pat atsiradimo gyvenantis dviejuose matmenyse. Vienas tarsi pririštas prie daiktų, prie žemės, bet tikrasis yra už horizonto. Būtent krikščionybė yra nomadų paradigmos metafizinė kristalizacija, praktikoje virstanti gryniausiu kapitalizmu. Kapitalizmas, mano požiūriu, yra ne kas kita kaip ekonomistinis krikščionybės variantas, ne menkiau fanatiškas negu katalikiškasis jo pirmtakas. Kapitalas turi lygiai tokį patį statusą, kurį krikščionybėje turi Viešpats Dievas. O Dievas – patogus išradimas, kaip ir Kapitalas. Jei Dievas yra, viskas leista, nes bet kokią niekšybę galima pateisinti jo vardu. Kapitalo vardu irgi pateisinamas bet koks nusikaltimas – pavyzdžiui, „atsilikusių“ tautų genocidas. Ekonominiai „pagoniai“ turi būti arba „pakrikštyti“ (t. y. tapti Rinkos vergais), arba sunaikinti.
V. R. Nesakykim, kad lygiai, bet kad jis siekia to statuso, tai neabejotina…
A. Š. Man tai yra visiškai tas pats. Kapitalas yra savotiškas absoliutas. Ar tu gali jį pamatyti, parodyti pirštu, įvardyti? Ar tu gali jį autorizuoti? Negali. Kapitalas – kaip ir Dievas – visagalis, visažinis, nepakantus kitiems dievams, amžinas, neregimas, nelytimas, kerštingas, reikalaujantis kruvinų aukų, ir taip ad infinitum. Koks tolesnis krikščionybės tęsinys? Šis tas iš kvantų teorijos: fizikos šamanai teigia, kad elementari dalelė vienu metu egzistuoja visose visatos vietose. Dievas ir Kapitalas irgi egzistuoja visose – bent jau žemės rutulio – vietose. Kur slypi klaikybė? Kadangi Dievas-Kapitalas yra visur, jų nėra niekur, todėl bet kuri konkreti vieta turi būti pakrikštyta arba kapitalizuota, t. y. sunaikinta. Pereikim kol kas tik per filosofiją. Nuo Platono iki M. Heideggerio Vakaruose nėra nė vieno mąstytojo, kuris būtų pasakęs: štai čia yra žmogaus namai, jo gyvenimo pagrindas. Štai čia yra kosmosas, daiktai, prie kurių aš esu prisirišęs ir juos saugau. Nė vienas taip nesakė, visi tik aukštino kažkokį absoliutą, dvasią, pasaulio sielą, substanciją, refleksiją, mąstymą, sąvoką, abstrakčią sąmonę – aš mąstau, vadinasi… Čia pat atsiranda ir visokios dievybės, trejybės, rojai, išganymai, palaiminimai, prakeikimai, socializmai, šventieji, krištoliniai rūmai, eretikai, revoliucijos, holivudai… M. Heideggeris pirmas po dviejų su puse tūkstančių metų sugrįžta prie žemės, prie daikto. Jis yra pasakęs, kad baisiausia mūsų epochos nelaimė yra tėvynės prarastis, turėdamas galvoje kaip tik namų prarastį. Nors atvira ištarme to nepasakė, bet galvoje turėjo sėsliojo žmogaus naikinimą, technikos siautėjimą ir panašius dalykus. Jau sakiau, kad nomadas sugrįžo, mes gyvename nomado sugrįžimo epochoje. Jis sugrįžo kartu su krikščionybe, ir sugrįžo radikaliai, nes naujųjų laikų mokslas sukuria technines priemones realizuoti krikščionybės idealus. Kaip sakytų J. G. W. Hegelis, realizuoti totalybę.
V. R. Aš sakyčiau kitaip: panaikindamas krikščionybę, nuversdamas Dievą ir užimdamas jo vietą. Apvertimas. O M. Heideggeris kalboje aptinka būties, būsto ir mintijimo sąsajas, kurios skleidžiasi per gimtinės kelelius bei proskynas ir teikia minčiai būtiško mąstymo ritmą.
A. Š. Bet struktūra lieka ta pati. Fiat Das Kapital, pereat mundus*. Baigsiu tuo, nuo ko pradėjau. Man kyla išdidi mintis, laikykit ją kad ir pasipūtėliška, bet aš manau, kad mūsų, lietuvių, kultūra tuo požiūriu yra absoliučiai neeuropietiška. Jinai kaip tik neigia tos nomadiškos mąstysenos pamatus. Ir iš Europos aš nieko negaliu išmokti. Gal kažkada kažką ir išmokau, bet dabar iš jos nebegaliu mokytis. Nuo jos man reikia bėgti, izoliuotis kiek tik įmanoma.
V. D. Gal mes turime grįžti prie tos idėjos ar utopijos, apie kurią kalbėjo Marija Gimbutienė, prie senosios Europos?
A. Š. Atleisk už tokį pasakymą, man visa tai – iš pasakų repertuaro.
V. D. Na, pasaka – rimtas dalykas… Reikia į ją sugrįžti mintim.
A. Š. Niekur nereikia sugrįžti, reikia likti ten, kur tu esi! Kokia čia dar senoji Europa? Ir iš viso – ar tokia buvo?
V. D. Tai jei mes neturime nieko bendra su senąja Europa, tai kas ir iš kur mes esame? Taip, vėlesnė banga, bet ji užklojo senąją…
A. Š. Kas man rūpi, iš kur aš esu! Aš esu čia, dabar, šioje vietoje. Pacituosiu dar ir J. G. W. Hegelį: visai nesvarbu, kas ir iš kur atsirado, svarbu, ar tai yra teisinga savyje ir sau! Koks man skirtumas, iš kur aš atsiradau? Koks man skirtumas, ar ten senoji Europa, ar kokie dinozaurai, ar Didysis Sprogimas! Man svarbu tik tai, kad aš esu dabar ir čia.
V. D. Bet, Arvydai, kaip tada namai? Kas mums yra namai, jų istorija? Ar tavo namai – tik tavo? Mano namai kažkaip yra…
A. Š. Žinoma, kad mano namai! Ir tavo namai yra tik tavo. Kitokių ir būti negali. Europa – mūsų namai, bet ne mano.
V. D. Tavo namai – visa Šliogerių tėvonija. Aš žinau šitą vietą.
A. Š. Tu ją gali parodyti pirštu, ar ne?
V. D. Taip, galiu, nors ir nežinau, kiek ir kaip ta vieta tęsiasi.
A. Š. Nesvarbu, bet juk tu žinai tą vietą?
V. D. Be abejo, vietą žinau…
A. Š. Tai va, tai svarbiausia.
V. D. Žinoma, svarbiausia. Bet vis tiek galvoju – kaip ir iš kur visa tai? Iš kur tai tęsiasi? Kokie ten gyveno žmonės, kaip jie ten atsirado? Juk jie nenukrito iš dangaus.
A. Š. Tai ką mes apie juos galime žinoti?..
V. D. Bet mes bandome žinoti, mums įdomu…
A. Š. Man tai nesvarbu… Man svarbu aukštyn kojom apversta S. Šalkauskio idėja, kad Lietuva yra ne Vakarų ir Rytų kultūrų sintezė, bet tų abiejų kultūrų atmetimas. Aš turiu pabėgti nuo tų metafizinių struktūrų, kurias mums prievarta bandė primesti bolševikai, o dabar bando primesti anglosaksai-teutonai. Pasirodo, kad tai yra tas pats: ir rusų bolševizmas, ir anglosaksų-teutonų kapitalizmas atsirėmę į tą patį pamatą – Dievą-Kapitalą, kurio (ne šio pasaulio) karalystę teroristiškai kuria technomaniakas-nomadas, nekenčiantis „pagoniškos“ konkretybės ir bet kuria kaina besistengiantis virsti mašina. O juk mašinai tėvynė nereikalinga.
V. D. Bet gal ir mes patys esame tas bolševizmas ir kas tik nori, mumyse viso šito yra kiek tik nori. Mes niekaip negalime būti kažkokie atsiskyrę grynuoliai. Ir mumyse esama baisaus, siaubingo bolševizmo. Argi jo dabar nematome?
A. Š. Manyje jo tikrai nėra, atsiprašau, o už kitus aš nekalbu. Nesakysiu, kad tavyje jo yra ar kad Vytautas jo turi. Bet manyje jo nėra, tikrai. Aš visada buvau ir esu antibolševikas. Taip pat ir antikrikščionis – nes krikščionybė yra pirmoji, ankstyviausia bolševizmo forma. Po to buvo vokiškas ir rusiškas bolševizmas. Galiausiai – technologinis bolševizmas.
V. D. Tai iš ko mes tai matome? Truputį pasižvalgykime į savo žmones. Kokių stiprių esama namų jausenos reliktų. Pasižiūrėkime ir į mūsų Marcelijų Martinaitį. Namų žmogus iš esmės, ne tik kad savo gimtosios trobos sienas susivežė, bet ir tuo, kad sodina, laisto, augina, kad katiną laiko. Visgi unikalios jausenos žmogus. Ir Juozas Aputis. Kuris negali kitaip gyventi. Įsikūręs Zervynose, tokiu pat būdu kaip ir jo tėvai apsirūpinantis malkomis, sugebėjęs pakelti seną sukiužusią trobą. Namai tokiems žmonėms negali būti butas, jiems reikia daugiau. Kodėl? Kodėl grafikei Gražinai Didelytei šaltomis žiemomis reikėjo likti vienai užpustytame miškų kaimelyje? Kodėl ji ten buvo namuose, galėjo kurti? Buvo šalta, ne itin jauku, gal ir baugu, bet jos siela buvo namuose, nes buvo kūrybinga. Mąstydami apie namus, mąstome apie sąmonę ir kūną. Kai esame tik kūnas, mums užtenka, kad būtų šilta, saugu. Kūno sąmonei to per maža, jai reikia įsibūti, įsižiūrėti, įsiglausti. Kuo sąmonė gilesnė, kūrybingesnė, tuo ji išrankesnė namams. Ne komfortui, ne patogumams – namams, kurie galiausiai yra mūsų buvimo būdas.
A. Š. Juk aš apie tai ir kalbu. Jie ir liudija tą mūsų jauseną.
V. R. Tai unikali jausena žmonių, kurie turėjo kur grįžti. Bet yra ir karta, gimusi šeštame dešimtmety, kuri neturi kur grįžti. Grįžti į butą viename ar kitame mieste – tai jau visai kas kita, nei grįžti namo. Butas nėra namai. Nei tau vietovės, nei tau gimtinės, nei tau kapų netoliese…
A. Š. Tada suformuluokim mūsų bendrą mintį, kurią traktuokim, kaip norim, – ar kaip imperatyvą, arba kaip utopiją, jei norite, – kad mes esame unikalūs; kad tai unikalus lietuvių bruožas, išskyrus graikus, daugiau nežinau, kad į pirmą planą būtų iškeltas toks, atrodo, paprastas ir kartu visiškai unikalus dalykas – ištikimybė Tėvynės Žemei, Daiktams ir Dangui. Tokios niekur nerandu, net perėjęs visus devynis intelektualinio pragaro ratus; nė vienoje Azijos kultūroje, nė jokioje teutoniškosios Europos šalyje (nesakau tik apie graikus), jokių inkų, actekų, arabų ar majų kultūrose, nekalbant jau apie dabartinės Amerikos kultūrą – jos niekur nėra!
V. R. Bet, Arvydai, čia būdami mes galime pajusti tik vieną – savo kultūrą. Ir žiūrime į kitas kultūras labiau iš savo įsisąmonintų abstrakcijų, kurias sukūrė didieji protai.
A. Š. Bet jie išreiškia pačią esmę…
V. R. Nevisiškai. Juk kapitalas, kuris nusiaubia, užkariauja visas tautas, sulygina ir mano visas rases bei tautas, vis tiek neišreiškia tų kultūrų žmonių esmės – jis pereina per tuos žmones, suvirškina juos ir eina toliau.
V. D. Gerai, prisiminkime: kadaise buvo toks geras kirgizų rašytojas (rašęs ir rusų kalba), mažai kam šiandien bežinomas – Čingizas Aitmatovas. Romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (graži teatrinė versija mūsų Jaunimo teatre) pirmasis sukūrė žmogaus be atminties ir be namų tipą, davė jam mankurto vardą. Negali sakyti, kad šitos kultūros neturėjo prieraišumo prie namų, prie žemės.
A. Š. Namų, kaip pagrindinio metafizinio orientyro, jie vis tiek neturėjo.
V. R. Jiems namai buvo jurta ir giminės teritorija, kurią laikė šventa.
V. D. Bet jie turi tai, kas būdinga ir mums. Vidurinės Azijos tautos labai brangina giminystės, kraujo ryšius. Garbės reikalas išvardyti protėvius bent iki penktos kartos. Kaip tik ten pirmiausia ir buvo pastebėta, kas atsitinka žmogui, kai jis giminystės ryšius arba namus praranda. Žmogus be atminties – puikiai valdoma darbo jėga, pavaldi manipuliacijoms. Manipuliuojama sąmonė – baugiausia, kas gali atsitikti žmonijai. Ir tai jau atsitinka. Literatūra tą pavojų jaučia.
A. Š. Beje, pamiršau paminėti dar vieną dalyką, man svarbų atradimą – stiprų namų jausmą dar turėjo žydai. Tai Pažadėtosios Žemės archetipas. Taigi yra trys tautos, kurios turėjo šį pamatinį archetipą: graikai, žydai ir mes. Daugiau niekas.
V. R. Jeigu jau pripažįstame tokią svarbią, taip mus iškeliančią, idėją, tai… O gal dar ir latviai bei estai?
V. D. Reikia turėti labai svarbių liudijimų, kad pagrįstume tokias tiesas. Taip, turime žydų Pažadėtosios Žemės idėją – tai jau yra įrodymas. Žinome graikų Itakę.
V. R. Turime S. Daukantą.
A. Š. Turime M. Martinaitį, B. Radzevičių…
V. D. Labiausiai, man atrodo, turime Vytautą Mačernį – absoliutų šito polio, sodybos reiškėją. „Esu savo žemėje…“
A. Š. Ir koks puikus žodis – sodyba! Sodyba kaip Gamybos ir Kūrybos antipodas. Tai, ką tu pasodini – ne ką pagamini, ne ką sukuri, bet ką augini, ką puoselėji kaip Dangaus ir Žemės dovaną. Tai ne gamyba, ne statyba, ne montavimas, ne kūryba. Sodyba – man pastaruoju metu tai vienas gražiausių žodžių. Pats gyvybės principas!
V. R. Ir kūrybos. Ir sugyvenimo su gamta bei pasauliu. Auga ne savaime, o sodinant ir prižiūrint, tačiau augimo galia kyla ne iš žmogaus, – ji kildina ir žmogų, ir sodą, ir sodybą. Ta galia leidžia save suvokti kaip sodybą, o leisdama ir įpareigoja sugyvenimui sodyboje.
V. D. Ir sodybos tu negali taip paprastai įsigyti, kur nors nuvažiuoti ir nusipirkti prie ežero.
A. Š. Ir ji negali būti tavo. Sodybą Tau dovanoja nežmogiškieji daiktai, nuo kurių Tu priklausai. Kai Robertas Beinartas mano tekstus vertė į anglų kalbą, jis ilgai ieškojo atitikmens sodybai, jis nerado tinkamo angliško žodžio.
V. R. Galbūt manor?
A. Š. Ne, jis sodybą vertė žodžiu grange, bet pratęsiu mintį. Mes turime daug tokių autorių, liudijančių sodybos idėją. S. Daukantas, Vaižgantas, B. Radzevičius, V. Mačernis, M. Martinaitis, J. Aputis, Just. Marcinkevičius. O Sigitas Geda! Jis dažnai labai plačiai skrajoja, bet visuomet turi savo žemę. Taigi mūsų žodžio žmonės, kalbos žmonės patys galingiausi yra tie, kurių kalbos centre yra namai, sodyba. Nežinau nė vieno svarbaus, kuris būtų kitoks. Reikėtų pašnekėti ir apie Vincą Mykolaitį. Juk jo pasaulio centre yra Aušrakalnis. Niekada niekur jis nuo jo nepabėgo. Paliudijimų lietuvių literatūroje turime daugiau, negu reikia.
V. R. Mūsų visa literatūra yra skausmingo išėjimo iš namų ir grįžimo namo istorija. Išėjimo sugrįžti ir sugrįžimo, kai jau nebėra kur grįžti, tragedija.
V. D. Prisiminkime Antaną Kalanavičių: sugrįžo pražūti.
V. R. Tas sugrįžimas sykiu buvo išėjimas iš visuomenės, kurioje bandyta įsikurti. Nepritapta. Nesileista būt pritapusiam. Sugrįžęs tapo laisvas poetinis klajūnas. Kalbos klajūnas. Egzistencinės tokios gyvenimo kūrybos reikšmės dar nemokame įžvelgti.
V. D. Tik gyventi nebebuvo kur.
A. Š. Juk klasikinė šios temos figūra yra Marius Katiliškis. „Išėjusiems negrįžti“.
V. R. Be šitos fundamentalios temos literatūroje yra ir jos atitikmenys, tarkim, vaikystė. Svarbiausios patirties vietos, brangaus ir skaudaus suvokimo. R. Granausko kūryboje yra namai, bet yra ir kažkas daugiau – vaikystės skausmo ir šviesos patirties vieta.
A. Š. Vėl prisiminsiu W. Faulknerį – jo kaimelį, taip pat ir M. Prousto atmintį – Kombre peizažus.
V. R. Kitokia patirtis Renatos Šerelytės kūryboje. Keista nuotaika: tarsi turėjusių būti, bet nebuvusių namų ilgesys. Jos tekste tos vietos nepaprastai tiksliai nurodomos, aiški topografija ir visa kita. Bet kokie ten veikia personažai? Tarsi nieko neturintys – jokių namų, nieko. Nebeturintys nieko. Bet jie veikia vienoje konkrečioje vietoje, kuri tarsi turėtų būti jų gimtinė, tačiau nėra… Ir šalia – Alvydo Šlepiko novelės! Visai kita tonacija. Šviesos ir tamsos požiūriu R. Šerelytė yra tamsi, A. Šlepikas – šviesus. Kad ir ką jis rašytų – net tragedijas – jo žmonės turi savo vietą, turi namus. O kokia galinga stebuklinė giminės, sodybos, gimtinės jausena pulsuoja Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklingoje patvorių žolėje“ ir romane „Po mūsų nebebus mūsų“!
R. T. Keistas jausmas, kai nebėra namų. Nei tėvų, nei namų – tarsi jie viską išsinešė su savimi anapus. Lyg būtum jų nevertas. Grįžtu į tėviškę, sukaupęs drąsą nuvažiuoju į gimtuosius namus, kurie dar yra ir mano, bet visa ši vieta žvelgia į mane lyg su priekaištu, tarsi būčiau sunkiai kaltas. Ir senstantis namas, ir sulaukėjęs sodas, ir agresyviais atvašynais apsitraukianti upė šalia mūsų pievelės. Įžūlūs bebrai nugraužė mano prižiūrėtus medžius, neliko jaukios smėlėtos pakrantės. Tik vietinių girtuoklių paliktos šiukšlės. Viskas temsta, tolsta, svetimėja. Pasižvalgau aplinkui kaip koks nevykėlis turistas, kaip apsimetėlis, ir bėgu iš ten, tačiau niekur nerandu vietos. Niekur nieko neturiu, kas tikrai būtų mano. Ne tik simboliškai ar psichologiškai, bet ir realiai. Tik tėvų ir senelių veidai mažytėse patamsėjusiose nuotraukose. Bet jeigu būčiau likęs ten, tuose tėvų namuose – būčiau niekas. Kaip M. Martinaitis yra rašęs: kas būčiau, jeigu būčiau likęs? Pravažiuotų sau profesorė Daujotytė pro mano kaimą, sakė jis, gal ir atkreiptų dėmesį į pagėrusį žmogelį, kaimo keliuku sunkiai besivarantį dviratį… Visada prisimenu tuos M. Martinaičio žodžius ir tą neišsprendžiamą kalbos ir laiko fatalizmą: kas būtų jeigu būtų?.. O A. Šlepiko miestelis tikrai – senas, bet gyvas ir šviesus. Lyg iš ten niekas niekur neišvažiuoja. Tačiau visokie Molėtai ir Utenos man atrodo kaip Vilniaus dalis – net ir išvažiuodami iš ten žmonės kažkaip sugeba tose vietose pasilikti. Antai Marius Ivaškevičius, kilęs iš Molėtų, Vilniuje gyvena prie to paties Molėtų kelio. Viename kelio gale – tėvų, kitame – jo paties namai. Sekasi žmonėms…
V. R. Noriu pakalbėti apie dar vieną temą – moterų benamystės. Man jau kiek laiko kelia nerimą kalbos nuoroda į esminį, egzistencinį vyrų ir moterų skirtingumą, kuris skleidžiasi socialinių santykių srityje. Žmogaus gyvenime bene svarbiausiu virsmu dar visai neseniai buvo laikomos vedybos. Kas sueina vedybose? Jaunikis ir… nuotaka. Ką reiškia nuotaka?
V. D. Na, gal ne nuotekos?..
V. R. Šaknis tai ta pati. Nuotaka yra ta, kuri nuteka. Nuotaka išteka, nuteka ir atiteka. Tokia moters lemtis – tekėti. Moterys – takios? Takesnės už vyrus? Mergaitė tarsi neturi namų – ji auga tam, kad ištekėtų ir nutekėtų. Platus tekėjimo, takumo semantinis laukas. Tačiau čia ir M. Heideggerio taip mėgstamo tako semantika. Juk takas veda tarsi savaime tekėdamas. O jaunikis sėdi vietoje, rodydamas pasauliui savo jaunumą. Tačiau juk moteris palaiko ir kuria namus, į kuriuos atiteka. Ne vyras, o moteris, šeimininkė kuria ugnį.
V. D. Ir jaunikis būna užkurys… Ne visai taip yra. Nuotaka teka, bet: iš namų – į namus. Ją beveik perneša, labai atsargiai, su visais ritualais, kad namai priimtų.
V. R. Tačiau kada prasideda visos tos tragedijos, aprašomos literatūroje? Atitekėjus.
R. T. Tada prasideda nuotakos adaptacija.
V. D. Taip, kyla konfliktų tarp individų, o naujus namus reikia „prisijaukinti“. Bet šiandien šita „laimė nutekėjimo“ (pagal Žemaitę) yra globalinė.
V. R. Moters namų, taip pat jos vienišumo jausena subtiliai skleidžiama Violetos Šoblinskaitės romane „Vilkų marti“. Jame išrašyta, sakyčiau, tam tikra moters pasąmonės „gramatika“ , padedanti pajusti kalbines jausenų lytis ir tarsi leisti joms pačioms rutuliotis.
A. Š. Aš nežinau, apie ką jūs čia diskutuojate, tad geriau pratęsiu savo mintį. Mūsų tautos misija buvo… Kaip rašiau Viktorijai – pastatyti paminklą Bulvei. Juo įtvirtinti namų archetipą, kaip visiškai unikalų.
V. D. Bet bulvė – nelietuviškas augalas…
R. T. Gal roputę?.. Taip pas mus seni žmonės vadino bulves. Juk čia atsispindi kažkokia kultūros istorija. Iki bulvių atsiradimo augindavo kitus šakniavaisius.
A. Š. Gali būti roputė arba rugys. Koks skirtumas! Dar kartą akcentuoju: unikalų namų archetipą puoselėjo tik trys tautos – graikai, žydai ir mes. Bet, man regis, jau saulelė nusileido. Jau mes esame sunaikinti.
V. D. Dabar jus pralinksminsiu, šį tą paskaitysiu. Internete skaičiau tokį simptomišką straipsnelį, pasirašytą Evelinos vardu. Įdėtas „Delfyje“ (2008, kovo 26) tokiu pavadinimu: „Namai – ne vieta. Namai – jaukumas“. Jauna moteris, baigusi studijas, pasiliko Danijoje. Namai jai jau nebesiejami su vieta. Tik su ramybe, saugumu, jaukumu. Namai, kur randi truputį geriau, daugiau…
A. Š. Namai yra piniginė…
V. D. Ir dar daugiau: jei tu toje Danijoje nuolat prisiminsi Lietuvą, savo namus, visokius rūpintojėlius, tai Danijoje niekuomet negyvensi. Reikia viską užmiršti.
A. Š. Tai ir yra tavo minėto mankurto metafizika. Numarinta atmintis.
V. D. Elementarus kalbėjimas, kuris nebūtų patraukęs mano dėmesio, jei viena pastraipa nebūtų baigta sakiniu „Erčia, kur gaivus vanduo“. J. Apučio vieno geriausių apsakymų, įeinančių į mokyklos programas, pavadinimas, išsprūstantis nei iš šio, nei iš to. Savaime suprantama, be autoriaus vardo. Jaunoj sąmonėj pavadinimas įstrigo kaip mokykloje girdėta frazė, kalbos ženklas, įstrigo ir išsitarė kaip tam tikra priklausomybė namams ir namų kultūrai. Nėra taip paprasta, nėra taip lengva atsižadėti namų, kaip kartais atrodo. Dalį savo namų žmogus, jei yra nors kiek aukštesnės sąmonės, o ne tik dirbantis, perkantis, vartojantis mechanizmas, išsineša su savim. „Erčia, kur gaivus vanduo“ negali būti bet kur; frazė yra persunkta mentalinių prasmės kodų, susidariusių kaip tik Lietuvoje, persunkta tautos atminties, patirties. Gaivus vanduo – patirtas, atsimenamas. Erčia – ypatinga vieta, erdvės atskirumas, erdvė tau, tavo keliui ar takeliui, tavo mintims. Namai susiję su atmintim – ar ne su svarbiausia sąmonės galia. Jei žmogus neturi (ar nebeturi) atminties, jis nebeturi ir namų. Ir nebegali jų turėti. Bet tai nereiškia, kad jis negali gerai, pasiturimai gyventi, būti geras gamintojas ir geras vartotojas.
R. T. Namų sąmoningai atsisako, kad galėtų pritapti prie patogesnio pasaulio, bet namai tebelieka kažkur pasąmonėje kaip slapta savastis. Labai įdomūs mechanizmai. Pati prigimtis priešinasi asmens virsmui, saugo substanciją.
V. R. Tą savastį užrašo pats kūnas, kurio taip lengvai neapgausi.
V. D. Gilioji sąmonė kažkokiu būdu priešinasi, saugo „erčią, kur gaivus vanduo“.
A. Š. Man kyla kitokia asociacija. Kas yra ta mūsų emigrantė? Kas tie visi emigrantai? Tai – vergiškos psichologijos žmonės. Marionetės. Visiškai valdomi globalinių pasaulio vėjų, tos klaikios Dievo-Kapitalo galios. Žmonės be stuburo. Pagalvojus apie tuos mūsų emigrantus, manęs visai nevilioja šūkiai, kad jie sugrįžtų, kad tam reikia rengti visokias grįžimo programas… Tegul tos tautos skiautės sau laksto po platųjį pasaulį, – jie jau žuvę, jų jau nebėra! Jų nereikia visai! Išvažiavo ir tegul dingsta! Tai galų gale valkatos! O baisiausia, kad tai vergiški žmonės. Vergo archetipas. Vergas irgi neturi tėvynės.
V. D. Arvydai, yra atvirkščiai: jie – visiškai laisvi žmonės.
A. Š. Kokie jie laisvi žmonės? Nepainiok laisvės su judėjimu tuštumoje!
V. D. Ar tai nėra galutinė pakopa laisvei?
A. Š. Atsiprašau – laisvė yra įsipareigojimas. Kaip tai buvo apibrėžiama senovės Graikijoje: laisvė yra įsipareigojimas vietai, šiuo atveju – sodybai, savo tėvynei, savo valstybei. Tai yra susisaistymas, bet ne pakrikimas.
V. R. Tačiau jeigu tėvynė privatizuota? Jeigu jos nebėra?
R. T. Norėčiau ir aš susisaistyti su sodyba, bet jos nėra. Tiesiog nėra. Ji buvo provincijoje, bet ją atėmė Vilnius, mano profesija, o naujos susikurti tokioje privatizuotoje Lietuvoje jau nebeįmanoma. Mano tėvai sodybą susikūrė sovietmečiu, o aš, gyvendamas laisvoje Lietuvoje, – jau negaliu.
V. D. Žmonės pajuto, kad tėvynės nebėra, kad joje paprastam žmogui nebėra teisių. Juk ne jie sukūrė tas sąlygas, dėl kurių buvo priversti bėgti iš Lietuvos. Čia negalima gyventi, jie negali išmaitinti vaikų! Tačiau kuo ir kaip maitinti – irgi klausimas.
R. T. Iš esmės žmones iš tėvynės išstūmė stambusis kapitalas, turtuolių klasė. Naujieji kapitalistai, kurie yra ne kas kita, kaip buvę senieji bolševikai bei jų palikuonys. Vyrai juodais drabužiais. Ir kiek pažinojau tų emigrantų, stažuodamasis Čikagoje, visi svajoja grįžti namo, į Lietuvą. Tyčia klausinėdavau, visi kaip vienas atvažiavę tik dvejiem trejiems metams, su vienu tikslu: kad užsidirbtų pinigų namams ar butui tėvynėje. Ir visi jau gyvena ten daugiau nei dešimt metų su blėstančia grįžimo viltimi. Nes Lietuvoje jiems vietos nebėra, čia jau viskas užgrobta. Čia jau irgi šeimininkauja tie patys bankai. Ir emigrantų uždarbiai šiandien mums juokingi – ką jie čia galėtų su tais savo vargo doleriais nuveikti? Dar be pažinčių, be pozicijų? Vienas giminaitis po dešimties metų trumpam grįžo į Vilnių, pas artimuosius. Manė, nustebinsiąs visus savo galimybėmis, bet greitai apsiblausė, apniuko. Užteko kad ir mūsų „Akropolyje“ apsilankyti. Tokių parduotuvių Amerikoje nematęs… Ir apskritai stebėjosi pasikeitusia Lietuva. Jūs labai gerai gyvenate, sakė. Vėliau grįžo į savo amerikietiškąją vergiją, nes čia įsikurti per menki jo finansai. Džiaugiuosi, kad čia gyvenu – tai puikiausia šalis, kokią žinau, bet išgyventi čia labai sunku. Ir darosi vis sunkiau. Aš suprantu ir užjaučiu tuos, kurie anksčiau tuos sunkumus numatė ir norėjo nuo jų apsisaugoti parsiduodami į Amerikos kapitalo vergiją. Dabar nereikia taip toli keliauti – parsiduoti iki gyvos galvos gali ir čia.
V. R. Kaip pradinėje kapitalizmo stadijoje Anglijoje valstiečiai buvo suvaryti į miestus, atitraukti nuo žemės? Kapitalui reikėjo darbo jėgos! Dabar – tas pats: kapitalas ieško ir randa geriausių vietų savidaugai, tad sutraukia į jas minias darbo jėgos, žmogiškųjų išteklių. Po kurio laiko pakyla, palikdamas dykras, ir patraukia paskui save naujas darbo jėgos minias. Kapitalas ugdo įvairiausius žmogaus dvasinius, meninius ir pažintinius poreikius, tačiau viską verčia ištekliais ir prekėmis, nususindamas pasaulį. Ir jeigu mums čia, Lietuvoje, pavyko išsilaikyti tokiais sunkiais laikais, neturėtume iš aukšto žiūrėti į tuos, kurie tokios galimybės neturėjo ir dėl savo, dėl savo vaikų išlikimo ar gerovės bėgo į užsienį.
A. Š. Kodėl? Kiekvienas turi galimybę. Žmogus neturi galimybės tada, kai jį pasodina į gyvulinį vagoną ir išvaro už Baikalo. Bet kad dabar neturėtų galimybės… Juolab kad aš konkrečiai pažįstu daug iš tų išvažiavusiųjų.
V. R. Bet visiems tas netaikytina, nes dauguma Lietuvos rajonų nuskurdo visiškai. Pagrindiniai emigrantai ir yra iš tų nuskurdintų rajonų. Ypač jauni žmonės, kuriems nėra jokio normalaus darbo.
R. T. O tokie ypač nori gyventi. Nori šeimą turėti, ją išlaikyti. Bet dabar jie jau tikrai prapuolę: niekada neužsidirbs tiek, kad galėtų be rūpesčių grįžti į Lietuvą.
V. D. Žinoma. Norėčiau reaguoti į tą Regimanto mintį: išvyko užsidirbti pinigų butui. Tai Lietuvoje šiandien yra nerealu. Lietuvoje savo darbu butui tikrai neuždirbsi. Bet kaip tokia situacija susidarė? Ji negali būti tokia.
A. Š. Vienas iš akcentų yra toks: saulutė jau nusileido, ir mes nebesugrįšime ten, kur buvome.
V. D. Girdint šitą Arvydo mintį rodosi, kad jis žodis žodin kartoja V. Mačernį. Mes atėjome į Europą, kai jos saulė jau leidosi.
A. Š. Na, čia jau ne mano, čia Osvaldo Spenglerio idėjos. Europos saulutė irgi nusileido, net žemiau nei Lietuvos.
V. D. Grįžkime prie kitos metaforos: saulė leidžiasi, bet ji kasdien pateka.
A. Š. Ji patekės jau be mūsų.
V. D. Na, bent kitiems…
A. Š. Ne, aš nedejuoju. Priešingai. Jei kalbėčiau apie save, turėčiau sakyti, kad niekada dar nebuvau taip susijęs su mūsų žemės ploteliais kaip dabar. Yra Alksnupiai, Valiliškiai ir prie Grūdos yra, ir…
V. D. Tikras benamis… Klajūnas…
A. Š. Aš – ne klajūnas. Tai – mano namai.
V. R. Klajūnas nepaneigia namų. Iš pokalbių su Pauliumi Normantu įstrigo jo pasakymas: kuo ilgiau gyvenu ir kuo daugiau keliauju (klajoju – jis save vadina „pasaulio valkata“), tuo labiau sugrįžtu į Žemaitiją, į tą savo gyvenimo konkrečią vietą…
V. D. Į tas savo pelkes…
V. R. Taip, į tas pelkes. Ir čia jis puikiai jaučia nuotaiką kad ir tų senų kapinaičių, kur dar susirenka pagiedoti tikri žemaičiai…
A. Š. Sutinku, kad klajūnas – tai ne nomadas.
V. D. P. Normantas – Lai Vėjus… Ir jei grįšim prie literatūros, pripažinsim, kad kūrėjai savo dvasioje tikrai turi daug klajūniško elemento.
V. R. Tai susiję ir su romantiška menininko pasaulėjauta, be to, juk pačiu kūrybos aktu turi kažkur išeiti: iš kalbos, iš namų, iš giminių, iš žmonių – iš visų tų dalykų taip radikaliai išeinama, kad paskui labai sunku sugrįžti. Visa tai, kas palikta, tampa skausmingu pėdsaku, kuris velkasi paskui menininką, bet iš namų neišėjęs irgi nieko nepadarysi, nieko nesukursi.
V. D. Taip, nesukursi nieko. Sakykim, Regimantas yra užčiuopęs esminių dalykų. Jo vaizduotėje seni namai veikia lyg koks fenomenas. Štai yra tokie Vilniaus Užupio namai (novelė „Seni namai“) ir sąmonėje atsirandanti kita erdvė. Pacituosiu vieną sakinį: „Vaikštau po pasikeitusius gimtinės laukus, matau juodus arimus – ilgos, begalinės vagos, keista, kad čia viskas taip plačiai išarta – iki pat horizonto, – kad aplink taip tamsu, toks žemas dangus ir kad mūsų namai stovi vidury arimų.“ Namai – kaip mūsų dalis, kaip esmė. Jie gali būti prarasti, nutolę. Ir kartu jie – mūsų savastis. Štai Regimantą stebina V. Mykolaičio-Putino kraštovaizdis…
R. T. Neįsivaizduoju, kaip ten galima gyventi, toje Suvalkijoje. Kaip ant stalo, vien lygūs, plokšti laukai. Ne žmonėms, o burokams…
V. D. Taip, mums, žemaičiams, sunku įsivaizduoti. Bet visgi – tas mažytis Putino tėviškės kalnelis. Juk tikras jo vardas – Krušakalnis. O Putinas jį sukūrė kaip Aušros kalną, Aušrakalnį. Išdidino jį. Nuo to kalnelio, kurio tėra keli metrai, išvis nieko nesimato. Palyginkit, kas matosi nuo Girgždutės, Medvėgalio ar Šatrijos… Bet kūrybinė sąmonė ir tą gimtųjų namų kauburėlį išdidina kaip kokią ypatingą aukštumą, nuo kurios matyti tokie saulėlydžiai…
R. T. Stovėjau aš ant jo ir verkti norėjosi – nieko nesimato. Vien ganyklos ir vagos. Apgaulinga ir visa kūryba, efemeriška kažkokia. Kartais manyje kyla pasipriešinimo, neigimo banga. Tai ne mano žinojimas, bet mano namai priešinasi visam tam kalnelio idealizmui, visoms toms plynės abstrakcijoms.
V. D. Ir vis dėlto sąmonė susikuria tokius namus, kokių jai reikia. Nepaisydama fizinių išmatavimų, ji kuriasi metafizinius… Sąmonė modeliuoja.
A. Š. Aš siūlau grįžti prie žodžio siela. Jis yra žymiai tikslesnis, geresnis negu sąmonė. Jis viską apima – ir sąmonę, ir pasąmonę, ir protą, ir kalbą… Jis toks savas ir tikslus.
V. R. Tačiau ir sąmonė ne tokia jau paprasta. Sąmonė „veikia“ įveikdama individą, kreipdamasi į kitus ir pritraukdama kitus. Ji reiškia bendrą mąstymą, mąstymo sąsajumą. O kai sąmonė visiškai ir besąlygiškai atsiduoda mokslui, tai virsta sąmokslu. Beje, lygiai kaip ir rusų kalboj. Pridėkime dar ir sąžinę.
R. T. Jei neklystu, siela – vokiškos kilmės. Seelen, ar panašiai. Lietuviškai būtų – vėlė. Bet ji jau gyvena su velniais. Su Vėlinu – vėlių valdovu. Na, čia kalbos romantika, man ji nieko nereiškia. Siela vis tiek neturi vardo. Lietuviškai – tiesiog pats…
A. Š. O siela privalo turėti šaknis. Sodybą privalo turėti. Jeigu siela neturi sodybos, ji virsta tik sąmone.
R. T. Kaip ir vėlė be velėnos.
V. D. Arba – nesąmone.
A. Š. Ir tada randasi nesąmonės fenomenologija. Sulig tuo, manau, mums reikėtų pokalbį baigti. Kai bendraudavau su žurnalistais, visi mūsų pokalbiai baigdavosi maždaug tokia fraze, visi jie kaip susitarę sakydavo: Profesoriau, o gal jūs pasakykite ką nors optimistiškesnio? O čia jūs kalbėjote taip pesimistiškai… Bet pasakysiu beveik ciniškai: aš negaliu gyventi nei už tuos, kurie buvo, nei už tuos, kurie dabar kapanojasi, nei už tuos, kurių čia nėra. Tai – jų reikalas, ne mano. Aš galiu gyventi tik už save. Ir aš turiu tėvynę, turiu namus, esu taip tvirtai suaugęs su ta savo žeme, su savo sodyba, taip tvirtai įsodintas, kad manęs iš čia tikrai niekas nebeišraus. Nebent kas nors įsodintų į gyvulinį vagoną, tada – kitas reikalas. Bet dabar – niekas mano namų nepakeis. Žodžiu – man yra gerai. Yra gerai todėl, kad turiu savo namus. Ir galiu tą savo gyvenimo gerumą, tą savo psichologinį komfortą, kaip dabar sako psichologai – naujieji šamanai, – susieti būtent su tuo, kad turiu namus. Aš visą laiką jaučiuosi esąs namuose, net būdamas kur nors kitur. Kur tik būčiau, niekada neatitrūkstu nei nuo Šermukšnių gatvės, nei nuo Alksnupių… Tai neįtikėtinai nuostabus dalykas. Tad mano gyvenimas dabar pasidarė daug smagesnis negu jaunystėje. Vis dėlto jaunystėje esama daug nomadizmo. Tai – išėjimo laikas, o aš jau sugrįžau. Mano esminės knygos lemtingas skyrius taip ir vadinasi: „Sangrąža“.
V. D. Taip. Būti, vadinasi, būti namie. Kitokios būties formos mums nėra. Tai būsena, jausmas, jausena.
R. T. To vienas kitam ir palinkėkim. O namai – kintantis dydis. Juose reikia būti, juos kurti, nuolatos kūrenti…
Parengė Regimantas Tamošaitis
Rašymo meno optimistai: 2007-ųjų knygos
2008 m. Nr. 4
„Metų“ redakcija pakvietė aptarti pernai išleistas knygas. Svarstymams pasiūlėme keletą klausimų:
1. Kokias praėjusių metų knygas išskirtumėte kaip labiausiai pavykusias, meniškai brandžias? Kokį likimą joms prognozuotumėt?
2. Koks pernykštės prozos, poezijos, dramos balansas? Kam ir kodėl atiduotumėt pirmenybę?
3. Kaip vertinate naujas literatūros pajėgas – poetus, prozininkus? Kurias jų knygas įsidėmėjote?
4. 2007-ųjų literatūros kritika – gyvybinga ar apmirusi? Ko reiktų jai atnaujinti?
5. Kaip vertinate literatūrinę spaudą? Ar ji padeda kurstyti literatūrinio gyvenimo ugnį?
Jūratė Sprindytė
1–3. Sutinku su Dalia Staponkute, labiausiai įstrigusios knygos „Lietumi prieš saulę“ autore, kad lietuviai esame „rašymo meno optimistai“. Mat gimtąja kalba sukuriame ir išleidžiame apie 450 knygų per vienus metus. Visi sutartinai teigia, kad meniškumo požiūriu tebekaraliauja poezija, nors ji mažiausiai skaitoma. Papildau nuodėmingųjų sąrašą, esu susipažinusi tik su dviem poezijos knygom – Liudviko Jakimavičiaus „Elio“ ir Arno Ališausko „Rentgeno nuotraukų albumu“. Žvairas provincijos pranašas Elio (sąskambis su bibliniu Eliju) primena trečią pasakos brolį, pažeriantį daug paprastos išminties, užkabinantį ekologijos (ne tik gamtos, bet ir smegenų taršos) temą. Autorius neva didingą lyrinio epo žanrą sušildo mažojo žmogaus familiarumu ir sveiku humoru. Toks žmogus viską ištveria pasaulio ir gyvenimo ne(pra)keikdamas. Analogiškas laikysenos stoicizmas patraukia ir A. Ališauskui rentgeno spinduliais skvarbant kasdienybės paviršius, kad išvystume gilesnes dimensijas. Ta proga pacituosiu bičiulės elektroninio laiško pastraipėlę apie neseniai demonstruotą korėjiečio Kim Ki-duko filmą „Kvėpavimas“: „Vis galvojau, ką vienoj ar kitoj situacijoj būtų daręs režisierius vakarietis – visai ką kita. Pabaiga tragiška ir visas filmas tragiškas, o išeini nusiteikęs filosofiškai ir nėmaž nesugniuždytas. Priešingai.“ Lietuvių poezija sugeba skleisti pasaulio sudėtingumą ir negniuždyti. Prozai šis siekinys dar tolokai spingso. Vienu tokių negniuždančių, nors tragišku kūriniu laikyčiau Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“, pasakojantį luošo provincijos fotografo istoriją. Tai dar vienas „Gyvenimo po klevu“ variantas, žinoma, kitoks, bet strategija panaši – tai nuosprendis sovietmečio marazmui, ir galima numanyti, kad prieš penkiolika metų romanas būtų sulaukęs nemenko triumfo, kaip, beje, ir neseniai pasirodę kiti du jo romanai „Duburys“ bei „Kenotafas“. Perestrojkos laikais bei dešimtojo dešimtmečio pradžioje jie būtų pašlovinti kaip sovietinio laiko ir anos literatūros demontažo pavyzdžiai. R. Granausko novelių universalumui romanai neprilygsta, bet juose pavyko atskleisti sovietmečio vidinę logiką, režimo destruktyvumą, kuris sulaužo žmonių likimus ir savimonę (bet ne visų). Pagal šiandienos kontekstą trys minėti romanai atrodo paradoksaliai retroaktyvūs. R. Granauskas nebijo būti konceptualiai senamadiškas (nuolat eksponuoja svarbiausias nykstančias vertybes ir dėl jų sielojasi), pasakoja paprastai, siužetas vystosi nuosekliai, kuriami įsimenami charakteriai. Jauni rašytojai kritikuoja kanoną atitinkančią prozą kaip nuobodžią ir atsilikusią (chronologiškai dėstoma istorija mena net ikimodernistinius laikus), bet toks psichologinis realizmas atrodo klasikinis, it gerai išlaikytas vynas. Rašytojas yra sukūręs savitą pasaulį, savo Makondą kaip Gabrielis Garcķa Ma´rquezas ar Joknapatofą kaip Williamas Faulkneris ir lokalizavęs ją mažame Žemaitijos miestelyje. Ten šeimos rate (dažniausiai irstančios, aplinkybių sulaužytos) vyksta labai žmogiškos dramos, atskleidžiami subtilūs santykiai. Lėtu ritmu vyksta tai, kas reikšminga, svarbu, esmiška. Su archajine jausena sietinas rašytojo kuriamas negailestingas būties modelis, kuriame fatumo galia ar istorinės aplinkybės, o ne atskiro individo proto ar valios veiksmai lemia daugiau. Bet visada išlieka orios laikysenos galimybė. Imponuoja R. Granausko kalbinis fundamentalizmas, išsaugantis žemaitiškos kalbėsenos statumą. Vėlyvuose kūriniuose atsisakoma vaizdingo stiliaus, rašymas vis labiau tolsta nuo simbolinių formų. Eseistė D. Staponkutė sako: reikia rašyt, kai maudžia. Čia tenka skaityt, kai maudžia, todėl romanas įtraukia, pririša, o trys atramos – rūkas, tyla ir vienatvė – asocijuojasi su patirtimi žmogaus, kuris nebeturi ko prarasti. Kūrinyje funkcionaliai ir įspūdingai plėtojami du motinos/vaiko santykio variantai. Kardinaliai skirtingai susiklosto likimai, kai motina vaiką myli ir kai motina nemyli, šis motyvas tiesiogiai siejasi su Vandos Juknaitės kūrybos orientacija į vaikus, net, sakytum, yra baisi nemeilės iliustracija. V. Juknaitės pokalbiai su likimo paženklintais vaikais knygoje „Tariamas iš tamsos“ prašosi kone tylos įžadų, nes paprasti ir tyri vaikų samprotavimai („kiekvienas ko nors neįgalim“, „dvasia kaip vidinis balsas, kuris tave paskatina“) nelygstamai iškalbesni už suaugusiųjų sofistiką.
Ko gero, simptomiška, kad vis dažniau girdžiu linksniuojant Charleso Dickenso pavardę. Ar kad iš jo mokėsi Vilniaus knygų mugės svečias Johnas Irvingas, ar kad brandi lietuvių prozininkė išsitarė norinti naują romaną sukurti „Dickenso maniera“? Juk niekas nemano, kad bus grįžtama prie XIX a. vidurio pasakojimo standartų, matyt, Ch. Dickensas tik personifikuoja geros, normalios prozos ilgesį, logiškai atsiradusį popostmoderniame etape. Ir kai Herkaus Kunčiaus rinkinyje „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ vėl dekonstruojami mitai ir parodijuojami sakraliais laikomi kultūros ženklai, tas avangardinis aktas nebetekęs ankstesnio efekto. Geriausiame apsakyme „Mavromati. Dingstis nusikalsti“ ekstremalus menininkas atlieka performansą – miesto aikštėje prikalamas prie kryžiaus, apsuptas reporterių bei telekamerų žarsto interviu, kėsindamasis „į Jėzaus Kristaus autorines teises“. Kituose apsakymuose žiauriais pavidalais iškylantis (po)sovietinės tikrovės agresyvumas ir nukvakę nomenklatūriniai seniai jau atrodo tarsi atklydę iš „Nepasigailėti Dušanskio“ paraščių. Kad ir kaip puikiai H. Kunčius sugeba kurti grotesko meną, visa tai jau girdėta, girdėta.
Pastaraisiais metais labai suvienodėjo lietuvių prozos pasakojimo tonacija. Sakysit – menkniekis? Bet ar ne tonacija pirmiausia signalizuoja apie pasakotojo (rašytojo) santykį su pasauliu? Jis mūsuose ciniškas, nervingas, ironiškas, pilnas pasibjaurėjimo, savinaikos, piktas, atgrasus, kerštingas ir t. t. Toks viskuo nepatenkintas arba perdėm egzaltuotas pasakotojas sudaro įspūdį, kad jis nėra kompetentingas savo vaizduojamų dalykų atžvilgiu, neturi kūrinio koncepcijos, tik trokšta išsilieti kone autoterapiniais tikslais ir dar savo dirglumą primeta skaitytojui. Šveicaras Georges’as Haldasas (rašantis romanus-kronikas) mėgsta kartoti, kad pasakoja savo vidinį, o ne asmeninį gyvenimą. Santykis tarp vidinio-asmeninio lygmens lietuvių prozoje yra gerokai pažeistas. Pasakojimas „aš“ vardu, susitapatinimas su pagrindiniu veikėju/veikėja kliudo daryti griežtesnę me-džiagos atranką (Algimanto Zurbos „Aritmija“, Vidmantės Jasukaitytės „Kai mes buvome vilkai“), kaip ir nenoras ar nemokėjimas deramai struktūruoti medžiagą, laikytis žanro sutarties. Amerikietis J. Irvingas teigia vieną romaną rašąs bent septynerius metus ir pradedąs nuo paskutinio sakinio: užrašo tą sakinį, įsiklauso į tonaciją. Tokia išankstinė pabaigos nuojauta – tai struktūros vizija, padedanti konstruoti būsimą pasakojimo žemėlapį (neabejoju, kad R. Granauskas iš anksto programavo paskutinį romano vaizdą – ant tėvažudystės įrankio sučiulbusį paukštuką). Viena iš priežasčių, kodėl lietuvių esė visam dešimtmečiui buvo nokautavusi novelę, yra negebėjimas kūrinį struktūruoti ir sukurti efektingą pabaigą – puantą, kuriame paprastai slypi novelistikos „vinis“. Žanro ir struktūros požiūriu amorfiškų, mėgėjiškų tekstų gausą skatina estetiškumo infliacija, komerciniai leidybos tempai, tokių kategorijų kaip talentas, stilius ignoravimas etc. O tas išsiderinęs, kompleksuotas, disforiškas pasakotojas gal yra tipiškas reiškinys visai posovietinei prozai? Apie visa tai privertė susimąstyti meistriškai sukomponuotas serbo Milorado Pavićiaus romanas „Antrasis kūnas“, grąžinęs tikros literatūros pojūtį, kai pasakotojas su skaitytoju elgiasi pagarbiai, atrodo kompetentingas savo darbo meistras ir, nesureikšminęs personalinių, kreipia mus į kultūrologines, filosofines ir metafizines problemas (tam tikrą analogiją matyčiau Donaldo Kajoko „Kazaše“).
Konstruktyviu pilietiškumu išsiskiria Gintaro Beresnevičiaus „dūzgelės“ – temiškai margos, žmogiškai patrauklios. Knygon „Ne apie tai mano dūzgelė“ surinkta publicistika įrodo šio žanro būtinumą, nes jame vyrauja „viešas reikalas“, o ne privataus gyvenimo skonis (jis irgi figūruoja kaip karstelėjęs, saldžiarūgštis akompanimentas). G. Beresnevičiui įnirtingai rūpėjo tai, apie ką rašė, ir drąsos bei erudicijos jam užteko, ir spektras kuo plačiausias (geopolitika, santykiai su Rytų Europos kaimynais, jaunimo interesai, neofitų sąjūdžiai ir net animacinių filmukų lygis), todėl tekstai žiežirbuoja aktualiomis injekcijomis mūsų mentalitetui.
D. Staponkutė lietuvių eseistiką pagaliau grąžina prie tikrųjų žanro ištakų – filosofinių. Jos mąstančioji esė simboliniu pavadinimu „Lietumi prieš saulę“, gimusi iš dvikalbystės (graikų–lietuvių) įtampos, leidžia formuluoti naujovišką tėvynės konceptą – tai vidinė būsena, vidinis vyksmas, gyvenimas gimtojoje kalboje; mediumo misija vertėjaujant ir auginant dvi dukras. Reflektuodama bendrąsias temas – topografija ir salos fenomenas, lietuviškas depresyvumas ar Aleksandrijos biblioteka – D. Staponkutė pasitelkia reikiamus kultūros kontekstus, kad išryškintų lietuviškąją reiškinių specifiką, be to, sukuria įsimenančią drąsios, savarankiškos moters tapatybę, nėmaž nesiramstydama jokiomis erotinėmis aliuzijomis – tai taip nauja!
Regimanto Tamošaičio domėjimasis Rytų filosofija ir kompiuterių technologijomis suteikia jam ryškų išskirtinumo šansą tarp kitų eseistų. Knygos „Vitaminų pardavėjas“ personažų tapatybę apibūdina posakis „ką asimiliuoji ir kiek disimiliuoji“, t. y., ką sugeria, o paskui produkuoja sąmonė, įsikalinusi tarp simbolių, reikšmingų žodžių bei ritualų. Ironizuojamas intelektualus susireikšminimas, pažinimo reliatyvumas, žaidybinės funkcijos mechanizmai, kai visas žmogaus gyvenimas išsitenka tarp komandų enter ir game is over.
Į Petro Rakštiko knygą „Genys kala tylą“ (dailiai iliustruotą autoriaus piešiniais) atkreipiau dėmesį, nes mėgstu mažus daiktus. Juk jau beveik tampame skaitymo mašinomis. Gal ir rašymo mašinomis, pridūrė kolegė. Šie kondensuoti mažosios prozos gabalėliai (anksčiau juos vadindavome miniatiūromis) kiek primena Jurgio Kunčino „šortus“, bet dar labiau – eiles proza. P. Rakštikas kasdienybės krustelėjimus regi nuostabos kupinomis akimis per didinamąjį stiklą: laikraščiu ropojanti „musė žingsniais matuoja partijų reitingus“, o palaistyta gėlė atmerkia baltas akis ir „pasitaiso sijoną“, tad pasaulis atrodo šviesiai pilnas gyvybės krebždesio (kaip ir Henriko Algio Čigriejaus novelėse „Varna braukia ašarą“). Originaliai pasielgė Jaroslavas Melnikas, pakvietęs į įkurtuves knyga „Labai keistas namas“, kurios paantraštė – „88 romanai“. Filosofines paraboles primenantys J. Melniko „šortai“ stebina lakonizmo galimybėmis ir puikiai taupo laiką, keliais sakiniais išreikšdami ilgiausių romanų turinius („Gimė, darė vaikus ir karjerą, mirė“). Psichologinėmis miniatiūromis galėtume vadinti daugumą Genovaitės Bončkutės tekstukų (knyga „Laukiniai prisiminimai“) – moteriška, trapu, jautru, tačiau nėra tos debiuto jėgos, nuo kurios aikteltum ar supyktum ir debiutanto jau nebepamirštum. Į tokį debiutą taiko Aistė Vilkaitė pirmuoju romanu „Nojus ir Ema“, kur siužetą išmoningai dinamizuoja stiprūs jausmai ir nebanali ezoterika.
Dauguma rašytojų, regis, rašo vieną ir tą pačią knygą, o Andrius Jakučiūnas – vis kitą. Romane „Tėvynė“ geriančio žmogaus psichologinė ir fizinė būklė tampa nauja pažinimo teritorija lietuvių prozoje, nes tokios visapusiškos šio reiškinio vivisekcijos dar nebūta. Ar, dislokuodamas tėvynę lovoje, A. Jakučiūnas kėsinasi į pačią šios sąvokos šerdį? Iš dalies taip, nes tėvynė tampa tik fizinio gimimo vieta, eliminuojant pilietinį, tautinį, kultūrinį tėvynės aspektą.
Gyvo nervo ir daug kultūrinės informacijos randu Vytauto Kubiliaus „Dienoraščiuose 1978–2004“. Dienoraščio kaip žanro vertybė – liudijimo atvirumas. Kai patys rašytojai nežinia kokiu mastu retušuodami savo tekstus rengia spaudai, jų autentiškumas tampa kvestionuotinas (Algimanto Baltakio „Gimiau pačiu laiku: Iš dienoraščių. 1960–1997“). Ne vienas kultūros žmogus pastebėjo, kad „Šiaurės Atėnuose“ vasarį skelbtuose Romualdo Grigo dienoraščio fragmentuose retušavimą išduoda net vienas žodis – „blogiukai“, – argi kas tokį vartojo 1957 metais?
Kažkas pasidžiaugė, kad Tomas Arūnas Rudokas pirmuoju lietuvių pornografiniu romanu „Pornomūza“ užpildo dar vieną literatūros nišą. Tik ar tokia niša kiekvienoje literatūroje būtinai yra ir šaukiasi užpildoma? Ar daug prarastume, jei taip ir liktų nišuoti tuščia, neužpildyta buvusio kalinio pochujistiniu santykiu su pasauliu, tėvais ir moterimis, keiksmažodžiais, kokčiomis sekso scenomis, vulgarybėmis?
Manto Areimos „Nostalgija“ turėtų demonstruoti patirtinės literatūros pranašumą prieš fikciją, bet neprofesionaliam autoriui pristigo nuovokos, kaip tekstui suteikti intrigos, todėl neva romanas primena labai ilgą reportažą apie juodadarbių buitį Anglijoje. Kai 2003 m. išsivertėme latvės Laimos Muktupa-velos „Pievagrybių testamentą“, lietuviai dar suvis neturėjo panašios naujosios emigracijos knygos. Dabar ir naminis kontekstas tokiai literatūrai sukurtas – ypač daug rašo svetur nutekėjusios ar su žurnalistine užduotimi išvykusios moterys (Janina Survilaitė – Šveicarijoje, intelektualioji vertėja Dalia Staponkutė – Kipre, Anglijoje dirbanti Zita Čepė, satyriškus reportažus iš Londono siunčianti Paulina Pukytė ir t. t.). „Nostalgija“ priskirtina socialinės kritikos tekstų grupei, dokumentiniam žanrui, elementariai piešiančiam emigrantų pinigų „kalimo“ būvį (slogi įvairiataučių aplinka, sunkus fizinis lažas ir kaip atsvara – išgertuvės, narkotikai, apkalbos). Jaunuoliai kiek praturtėję grįžta namo ir kitus skatina. Naujoviška didaktinės prozos atmaina?
4–5. Kritikas turėtų paveikti konkretaus literatūros kūrinio suvokimą, įkurdinti naują tekstą literatūros proceso archipelaguose. Bet kad dabar svarbu nebe suvokimas, bet pardavimas. Sumenkinta pati kritikos paskirtis. Ne vienus metus jau kalbame, kad prideramą kritikai analitiškumą pakeitė reklaminio lankstinuko žanras, profesionalios ekspertizės priedermę išstumia informacinės tarnybos funkcijos, todėl rašiniuose mąžta intelektualumo, argumentacijos, kontekstų. Kritikos ištarmės redukuojamos iki anotacijų, atsiliepimų, kronikų, žodelių naujų knygų sutiktuvėse. Retenybė – ilgesnis apžvalginis straipsnis, ką jau kalbėti apie probleminį. „Literatūroje ir mene“ išnyko apskrito stalo pokalbiai, diskusijos. Visi esame savotiškos greitojo tempo aukos, todėl gilią interpretaciją, susimąstymą ties rimta knyga keičia įspūdžių žiupsniai. Tikram menui tiek kurti, tiek priimti reikia daug lėtojo laiko. Be to, pastaruoju metu kritikos procesui nemažą įtaką ėmė daryti leidyklos, angažuodamos kritikus kuo palankiau atsiliepti apie savo produkciją. Knygose įdėti giriamieji straipsneliai, o ypač anotacijos ant ketvirtojo viršelio jau tampa dezinformacijos simboliu („blogas žmogus, bet geras rašytojas“; „Ši knyga – tikras euroromano pavyzdys“). Dėl minėtų priežasčių kritika tolsta nuo atidesnės teksto analizės, nuo verčių kvalifikavimo ir persidislokuoja į komunikacines erdves, kai kuriais atžvilgiais tapdama viešųjų ryšių partnere, netekdama (gal ir nesiekdama) patikimo sprendimo galios. Deja, skaitytojų sąmonėje yra keičiamas pats knygos statusas, verčiant ją eiline preke, sumenkinant kūrinio pažintinę, estetinę, dvasinę dimensiją. Nenuostabu, kad, esant tokiai situacijai, įtakingi tampa vieną – avangardo literatūros – linkmę palaikantys, ekscentriški, subjektyvūs, šmaikščiai bei tendencingai rašantys ir dargi slapyvardžiais prisidengę kritikai.
Kaip „literatūrinio gyvenimo ugnį“ kursto spauda? Ji suteikia galimybę draugų būreliams šildytis prie paskirų jaukių laužų, pro dūmų uždangą regint, kaip palaukėmis „prabėga reiškinys“, anot tokių reiškinių žinovo R. Tamošaičio.
Donata Mitaitė
Viena smagiausiai praėjusiais metais perskaitytų knygų – Renatos Šerelytės „Krakatukų pievelė“. Ją, „Rubinaičio“ redaktoriaus priversta, atsiverčiau, kai viskas aplinkui atrodė labai nyku, o visi – be galo nesimpatiški. Knyga pasirodė besanti puikus antidepresantas. Paskui draugų ilgai klausinėjau, nuo ko prasideda geros manieros. Teisingai („Reikia sveikintis ir teirautis apie orą. Ir būtinai paklausti, kokia yra egzistencijos prasmė“) niekas neatsakė. Poezijoje, aišku, nebūtina, dažnai net žalinga laikytis gerų manierų, tuo labiau vis klausinėti apie orą, nors kai Julius Keleras savo poezijos rinkinį pavadina „Sniegas, benamis, krentantis“, tikroji poezija prasideda jau nuo knygos viršelio. Humoro jausmas irgi specialiai nedemonstruotinas: į akis krinta tik prigimtinis jo trūkumas.
Praėjusiais metais išėjusių poezijos knygų apžvalgą pradėsiu nuo tų, kuriems geros manieros rūpi mažiausiai, tai yra nuo maištininkų, arba, Castoro ir Polluxo akimis vertinant, žvaigždžių. Kai išgirdau, kad jauna poetė išleido eilėraščių rinkinį, pavadintą „Pirmoji lietuviška knyga“, pamaniau, kad jai penkiolika šešiolika metų. Dvidešimt su trupučiu tokiam pavadinimui jau šiek tiek per daug. Bet vertinu akivaizdų autorės žvilgsnio šviežumą, kalbos bei joje slypinčių galimybių jausmą ar nuojautą, drąsą, pagaliau humoro jausmą. Būtent kaip humoro jausmo išraišką suvokiu paskutinį Aušros Kaziliūnaitės knygos skyrių „Priedas Maloniajam skaitytojui – telefonų knyga“, kuriame skaičių virtinės, surašytos strofomis, kartais rimuotomis (sprendžiu pagal paskutinius skaičiukus eilutėse, bet prisipažįstu esanti neatidi), kartais ne. Sąmojingi tų „skaičiukinių“ eilėraščių pavadinimai: „Viskas apie meilę“ arba „Pasakojimas apie burundukus“ ir pan.
Sąlygiškai provokatorių, nors kiek kitokių nei A. Kaziliūnaitė, grupei priskirčiau ir Dainių Gintalą, praėjusiais metais išleidusį rinkinį „Boa“, neįtikėtinai juodą, o iš „Literatūroje ir mene“ išspausdinto interviu sužinojau, kad kaip tik juodoji žmogaus pusė D. Gintalą labiausiai ir domina. Ten pat pasakojama, kad poetas planuoja ir nuotraukų ciklą, kur bus užfiksuotos išvietės. Pagalvojau, kad jei bus fotografuojamas ne išviečių turinys, bet, tarkim, kaimų būdelės, ciklas galėtų išeiti visoks: ironiškas, komiškas, lyriškas (sakykim, rūkas ir jame kokia pakrypus būdelė su širdele), natūralistinis ir pan. Nesakyčiau, kad mane labai žavi idėja, bet kodėl gi ne?.. A. Kaziliūnaitės eilėraščiuose daugiau žaismės, D. Gintalo – juodos pasąmonės. Prie šių dviejų knygų šlietųsi Jono Jackevičiaus „Vabalas smegeninėje“, kurį gerai charakterizuoja pats rinkinio pavadinimas, Manto Gimžausko „Šamanas“. Ne vienas šių knygų vaizdas vertė prisiminti seną Irinos Podgajeckajos straipsnį apie prancūzų siurrealistus, kur ji teigė (perpasakoju iš atminties), kad poetas pasakoja istorijas, tarsi sakydamas: taip gyvenime nebūna, su realybe tai neturi nieko bendra, bet aš tai sugalvojau ir galiu jums papasakoti. M. Gimžauską pažymėjo mirtis, galbūt todėl perėjimui prie kitokių poetų pasirenku ne vitališkąją/erotiškąją jo „Antigravitacinę Vorutą“, bet paskutinį knygos eilėraštį „Erare humanum ėst“, kuriame lotyniškas „est“ virsta lietuvišku „ėst“: „vienas kitą ėst“, „big maką ėst“, „teliką ėst“ ir t. t., o paskui – „dvėst“. Turbūt pats A. Gimžausko likimas, ne tik šis ar dar kuris kitas jo tekstas, mane verčia gręžtis ir jo poeziją gręžti į tų poetų pusę, kuriems rūpi ne tik sąmojingas žaidimas, bet esmingesni klausimai. Kartą Josifas Brodskis elegantiškai ir retoriškai pasakė: „Gyvenimas apskritai nelinksmas dalykas. Jūs pastebėjot, kuo jis baigiasi?“
Taigi dabar apie tuos, kurie akivaizdžiausiai pamatė ir poezijoje pasakė, kuo baigiasi gyvenimas, pasakė taip, kaip poetui dera – eilėraščiais. Net keturi iš mano skaitytų poezijos rinkinių atsirado iš netekčių; aišku, ne tik iš jų, bet, ko gero, pirmiausia iš jų: Vytauto P. Bložės „Tu palikai mane užmigusį“, Almio Grybausko „Žuvys“, Inezos J. Janonės „Sau pradingstu iš akių“, Liūnės Sutemos „Tebūnie“. Didžiausią įspūdį paliko Liūnės Sutemos rinkinys – savotiškas atsisveikinimo ciklas, kuriame pasaulio kūrimo žodžiu „tebūnie“ susitaikoma su pasauliu, kuris mirtingas, todėl atima visus, kuriuos mylėjai, ir verčia tave pačią atvirom akim žiūrėti į nebūtį.
Skambioji vienatvė – soledad sonora – kaip ypatinga aura gaubia A. Grybausko eilėraščių rinkinį. „Ir sakau: netiesa ir sakau: nemirtis ir veju šalin atmintį / Atsiliepkit! – šaukiu nežinios pakrašty apsistojęs / Ir atrieda banga ir nebyliai išsklysta prie kojų / ir išplaukia puta ir po to visgi reikia gyventi“, – toks A. Grybausko maištas, pasibaigiantis stoiška rezignacija. Tiek Liūnė Sutema, tiek A. Grybauskas dažnai bando kalbėti su mirusiaisiais, prisimindami jų balsus (kartais, ypač A. Grybauskas, kalba į per šimtmečius nutolusią kultūros audinio gilumą), jie nenori stebinti skaitytojų ir patys narciziškai stebėtis tuo, kokie jie sąmojingi ir išradingi, eilėraštis išlaiko praeities/dabarties dimensijas, vaizdo keliabalsiškumą ir apsistoja prie esmių, prie kurių, nori nenori, pažaidęs sugrįžti.
Viename literatūros vakare V. Sventickas jaunai kritikei uždavė klausimą, kokių penkių poetų jai būtinai reikėtų, rašant straipsnį apie šiuolaikinę lietuvių poeziją. Tą jo klausimą prisitaikau sau: kokių penkių poetų man būtinai reikėtų, jei rašyčiau straipsnį apie 2007 metų lietuvių poeziją? Kraštutiniai poliai aiškūs: A. Kaziliūnaitė ir Liūnė Sutema, kitaip sakant, avangardinė provokacija (ji būna visokia: linksma, žaisminga, vulgari) ir sąlygiškai tradiciškesnė egzistencinė poezija. Viduriuko autorius vardyčiau turbūt labiau priklausydama nuo tos akimirkos nuotaikos. Tarkim: A. Ališausko „Rentgeno nuotraukų albumas“, L. Jakimavičiaus „Elio“, Gasparo Aleksos „Giedantis rupūžys“. Šiuo atveju mano mintis judėtų nuo „neosentimentalizmo“, kaip A. Ališauską, save ir, rodos, Rimvydą Stankevičių apibūdina Aidas Marčėnas, link rupaus proziško G. Aleksos. Tiesą sakant, siužeto, pasakojimo apie kokio nors personažo likimą esama ir keletoje A. Ališausko knygos eilėraščių, ir L. Jakimavičiaus rinkinyje, kuris apskritai brėžia Elio gyvenimo punktyrą nuo gimimo iki mirties. Kai kurie abiejų poetų tekstai liudija gyvą M. Martinaičio K. B. tradiciją. Beje, esama ryšio tarp A. Ališausko ir jo mylimų kino klasikų (A. Tarkovskio, F. Felinio, I. Bergmano) meninės kalbos.
Galimas viduriuko variantas – nuo kanoniškos formos iki laisvo vos vos nužymėto gyvenimo vyksmo: Antanas A. Jonynas / Mikalojus Vilutis „Paskutinės dienos Itakėje“, J. Keleras „Sniegas benamis krentantis“, Viktoras Rudžianskas „Nuo do iki do“. A. A. Jonyno ir M. Vilučio knyga kaip daiktas man nepatiko. Sutinku, kad nedaug teišmanau apie knygos meną, bet negalėjau atsikratyti įkyraus kičo įspūdžio, nors, atrodo, Vilniaus knygų mugėje šis leidinys buvo net apdovanotas kaip gražiausia knyga. Poeto meistrystė (sonetų vainikas), net jei jinai ir nėra absoliuti, labai patiko. Kai žiūri į Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos sudarytą 2007 m. išleistų knygų sąrašą, krinta į akis, kad kanoninės formos (pvz., sonetai, haiku) labiausiai domina poetus, leidžiančius knygas povincijoje. Tų knygų neskaičiau, nekomentuosiu. J. Kelero lyrika elegantiška, bet nekanoniška. Patiko ne tik eilėraščiai, bet ir pati knyga (knygos dailininkas Arūnas Gelūnas panaudojo paties J. Kelero fotografijas). V. Rudžianskas sugeba labai konkrečiom, beveik buitinėm detalėm, – bet tik detalėm, – fiksuoti gyvenimo vyksmą, kad ir, tarkim, ribinę vyro ir moters santykių fazę, kai viskas vyksta/ nevyksta „vandenyse, kurie ne tokie ir neutralūs“. Virginijus Gasiliūnas jau pastebėjo V. Rudžiansko „virtinius su mėlynėmis“, kurie yra vienintelis lyrinio subjekto, kažkur skrendančio ir lipančio į lėktuvą (tas lyrinis subjektas gali būti pamaskvėj, Pitery ar Tokijuje, ar dar kur), noras. Gastronominius pageidavimus šiuolaikiniai poetai išsako atvirai. Tas pats V. Gasiliūnas nurodė ir brolių Mekų bulvinius blynus, o aš tuoj pat dar sužinojau, kad Benediktui Januševičiui „nežmoniškai norisi vištos / o gal tiktai šimto gramų“. Jeigu jau užsiminiau apie B. Januševičių, turėčiau pasakyti ir jo knygos pavadinimą „Raugintu krauju“, ir pažymėti, kad įspūdingiausias joje man pasirodė eilėraštis „Metas grįžti“ – „niekur grįžti neįmanoma“ išplėtota metafora. Prisiminusi V. Rudžianską dar pasakyčiau, kad viena mano kolegė priekaištavo poetui dėl sentimentalumo, tačiau man jis atrodo tiesiog tikrovę „vertinantis“ pojūčiais: pirštų galiukais jaučiantis citrinos žievelės struktūrą, mylimosios spenelį, skonio receptoriais – labai daug ką.
Šiaip ar taip, į klausimą, kokių penkių poetų būtinai reikia, kai kalbi apie praėjusių metų knygas, atsakyti nelabai sunku. Ypač kai niekas neliepia apsiriboti tik penkiais arba kad tavo penki sutaptų su kieno nors kito. Poezijos knygų, be jau minėtų, praėjusiais metais buvo visokių: pseudofilosofinių (Nijolės Simonos Pukinskaitės „Okeanija“; vienas iš nedaugelio atvejų, kai sutinku su negailestingu Castoro ir Polluxo vertinimu), beviltiškų (Albino Degučio „Caksi gyvenimo laikrodis“), tokio formato, kad skaitytojui būtų kuo nepatogiau paimti į rankas (Birutės Mar „Cinamonu kvepiantys namai“. Beje, šiame rinkinyje ne tik poezija, bet ir kelionių po Rytų kraštus įspūdžiai) ir t. t.
Kultūrinėje periodikoje akivaizdus tikrosios kritikos trūkumas. Gerokai slegia didelės literatūrologinių, kartais ir pseudoliteratūrologinių recenzijų (ar pseudorecenzijų, nes kokio nors vertinimo ten dažniausiai nebūna) „paklodės“, o patinka Aleksandros Fominos puslapis „Literatūroje ir mene“. Kartais su ja, kaip kiek anksčiau su Kęstučiu Navaku ar dar trumpesnius tekstukus apie knygas rašiusiu Marium Buroku, nesutinku, bet žavi greitas, kritiškas bei tikslus knygų pristatymas. Deja, geros manieros šiuo atveju reikalauja ne reikšti nepasitenkinimą dėl kitų „paklodinių“ tekstų, bet pirmiausia sau pasakyti: „Tai imk ir rašyk kitaip neburbėjus.“ Bet pasakyti visada lengviau nei padaryti.
Valdemaras Kukulas
1. Trečiame „Metų“ numeryje perskaičiau trumputį R. Sadausko eseistikos fragmentą, ir, regis, ten viskas pasakyta, daugiau man burnos aušinti nereikia. Štai tas fragmentas: „Vienas po kito iš šio pasaulio išeina rašytojai, kurie sudarė mūsų literatūros gyvuonį. Tiesiog jauste jauti, kaip tas gyvuonis silpsta, literatūra nepaliaujamai liegsta.“ Nevardysiu čia pavardžių, kurių šiandien literatūrinėje apyvartoje jau nėra, tepasakysiu tik tiek, kad iš 72 praėjusiais metais išleistų knygų bibliografijos lapų ant savojo teišsirašiau aštuoniolika pavardžių. Kadangi esu klausiamas ne kaip kritikas, bet kaip asmuo, galiu pasakyti, kad šis skurdus sąrašas dar dviem trečdaliais sumažėja. Ir negelbsti čia niekas. Daugiausia abejonių kelia perkamiausių knygų sąrašai knygynuose ir skaitomiausių knygų dešimtukai, kuriuos skelbia M. Mažvydo biblioteka ir LRT. Pažiūrėkime LATGA-A biuletenį ir įsitikinsime, ką šiandien labiausiai skaito lietuviai. Žurnalas „Knygų aidai“ visą šių metų pirmą numerį paskyrė nominuotoms, populiariausioms anų metų knygoms, ir ką gi – net dviejose nominacijose pelniusi „laurus“, R. Šerelytė susilaukia dviejų gana nuosaikių, jei ne atvirai kritiškų, recenzijų. Kritikų bei platintojų nuomonės skiriasi, ir įtariu – kuo toliau, tuo labiau viena nuo kitos tols. Taip yra visame pasaulyje, nes kapitalizmas, kad ir kaip žiūrėtume, labai apsukriai manipuliuoja žmogaus sąmone: kuo žmogus bukesnis, tuo lengviau jį valdyti. Reklama priklauso verslo industrijai, vadinasi, ji turi tarnauti verslui ir bukinti žmogų. Nemaniau, kad Lietuvą šitai taip greit pasieks. Įsivaizdavau, kad tam prireiks bent jau dvidešimties metų. Pasirodo, pinigai greitesni ir už skvarbiausią mintį. Ir vis dėlto džiaugiuosi, kad pasirodė A. Jakučiūno „Tėvynė“, D. Jazukevičiūtės „Anarchistės išpažintis“, D. Kajoko „Kazašas“ (ypač), H. A. Čigriejaus apsakymai, G. Bleizgio, A. Mikutos, V. Rudžiansko (gal dėl to, kad ankstesniu rinkiniu buvau nusivylęs) eilėraščių rinkiniai. Bet apskritai liūdna: iš kelių šimtų bibliografinių pozicijų atmintyje išlieka vienetai. Ar tik nebus taip, kad metai, kuriuos dabar džiaugsmingai gyvename ir švenčiame, ilgainiui bus išbraukti iš kultūros, literatūros istorijos? Ne tik su visais grafomanais, kurių visada netrūko, bet ir su visais jos klasikais? Gyvename epochoje be idėjų ir idealų, tad kas gi kitas maitina kultūrą?
2. Kaip ir visais laikais, net ir visų prakeiktu sovietmečiu, poezija lieka stipriausia, autentiškiausia ir net sociologiškai iškalbingiausia. Priežastis netiesiogiai jau lyg ir nusakiau: šiandien nėra tikrovės (ne tik socialinės, bet ir dvasinės), kuri maitintų, stimuliuotų prozą, todėl proza taip lengvai virsta eseistika, o joje jau kaip poezijoje gali tvarkytis su savo didybės ir nevisavertiškumo kompleksais; beje, niekaip nesuprantu, kodėl tokią prozą skaitytojai „iškelia“ į dešimtukų viršūnes? Tačiau poezija, bent jau klasikinė (dėl postpostmodernizmo – kiek tai poezija, kiek ne – spręsime jau ne mes, o mūsų vaikaičiai), visada kuria antrinę tikrovę, ji yra savotiška religija, žmogui siūlanti pasaulį, kurio jis nepatirs nei buityje, bei kasdienėje būtyje. Ir todėl žmonės, turintys „antrąjį mąstymo matmenį“, kreipiasi būtent į poeziją, ir todėl poezijos skaitytojų niekada nebuvo ir nebus daug. Nes poezijos skaitymas – tai mąstymas mažiausiai trimis lygmenimis. Šiandieninė konjunktūra formuoja, per jėgą bruka vienaplanį, plokščią mąstymą, ir ar mes kalti, jei taip mąstydami žmonės jaučiasi laimingi. O visa kita… Viskas į temą. D. Jazukevičiūtės romano tikrovė yra poetinė ir tik – poetinė tikrovė (jau vien į intonaciją įsiklausykite). A. Jakučiūno romane vyrauja mąstymo ir savistabos tikrovė. Tikros tikrovės ten nė ženklo. Lygiai tas pats ir dramaturgijoje, bet čia reikia pasakyti „nuostabą į šalį“: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla vėl ėmėsi leisti pjeses, kurios nėra ir niekad nebus paklausios, todėl jų kratėsi net anuometinė „Vaga“. Jei reiktų rinktis iš G. Grajausko ir M. Valiuko pjesių knygų, rinkčiausi antrojo rinktinę. Fantasmagorija, psichodelika, bet įdomu. G. Grajauską papjauna bandymas būti rimtam (užtat tokia patraukli niekam neįpareigojanti pirmoji jo knygos pjesė).
3. Dar toli iki pirmosios knygos įsidėmėjau A. Kaziliūnaitės pavardę. Ir štai dabar turiu jos „Pirmąją lietuvišką knygą“. Iškart pasakau, kad ne tokios jos knygos tikėjausi, bet taip pat žinau, kad ji jau šiuo metu gali išleisti penkias skirtingas pirmąsias knygas (vėliau „Nemune“ perskaičiau, kad taip ir yra: tiek pirmųjų knygų ji išties turi). Tad šią knygą vertinčiau gal labiau kaip duoklę konjunktūrai, postmodernizmui ir laukčiau kitų jos amžinai pirmųjų knygų. Nenutolstant nuo temos: labai laukiu G. Kazlauskaitės eilėraščių rinkinio. Ten, mano galva, turėtų būti nepriekaištingai suderintas intelektas ir temperamento šėlas. O šiaip… Reikėtų, jei būtų laiko, rašyti didelį straipsnį apie tai, kaip kinta šiandien grafomanijos sąvoka, jos turinys, kaip sunku šiandien atpažinti tylų talentą tarp triukšmaujančių grafomanų, kurie savo estetines programas juk taip pat turi teisę skelbti… Bendras rašančiųjų lygis yra aukštas, bet nebėra poetų. Liūdnai parafrazuoju D. Kajoką, kuris už šią įžvalgą savo jau atsiėmė, tad gal tuo pačiu skuduru nebeteks man?
4. Literatūros kritikos atsinaujinimui reikėtų naujų kritikų, bet supraskime – kol žmogus jaunas ir jis tik mokosi tyrinėjimų metodologijų, jis tas metodologijas ir demonstruos. Literatūrinė spauda šiandien pilna aprašomųjų, analizuojančių, anotuojančių recenzijų, bet kol kritikas nepasijus lygiavertis literatūros proceso dalyvis, jis nedrįs remtis s a v o nuomone, jis ramstysis studijų metų autoritetais, liūdnai blaškysis tarp išmoktų metodologijų. Tad svarbiausia – pasitikėjimas savimi. O to suteikia tik patirtis. Kai einama be ramentų, savo kojomis. Dabar to neturime. Neturime V. Kubiliaus, A. Zalatoriaus, dar turime V. Daujotytę, J. Sprindytę, bet ir jas jau revizuoja postmodernistai. Jei pastarieji šią kovą laimės, mes turėsime aprašomąją, interpretuojančią kritiką, kur į vieną gretą stos K. Morkūnas ir Maironis. Ir dar vienas dalykas – kritikui kaip ir kūrėjui reikalingas temperamentas. Nekalbu apie gyvenimą (skaitykite V. Kubiliaus „Dienoraščius“), kalbu apie stilių. Paimkite mažiausią V. Daujotytės, V. Kubiliaus, A. Zalatoriaus teksto gabalėlį ir jo su niekuo nesumaišysite. Nes tai rašė asmenybės, turinčios savo mąstymą, kalbėjimą. O dabar suplakite šimtą jaunų merginų pastraipų ir pabandykite atspėti: kas tai? Kieno tai? Nors garantuoju, kad jos pačios atskirtų, kur ir ką rašė G. Bachelard’as, kur ir ką – M. Bachtinas ir t. t. Bet joms pačioms stiliaus – svarbiausiosios asmenybės žymės – nereikia. Na, nereikia, ir tegu…
5. Ne pirmą kartą sakau: literatūrinės periodikos šiandien pas mus per daug. Prieš kaimynus didžiuojamės, kad išlaikėme tokį savaitraščių skaičių, bet užmirštame, kad nebėra kas į juos rašo. Visą kultūrinę spaudą „prirašo“ tie patys žmonės, ir jei jie iš to galėtų išgyventi, bala nematė. Bet jie dar turi ir duoną užsidirbti. Būtent šitai – „Tyto alba“ ir „Respublika“ – į kapus nuvarė R. Gavelį. Įtariu, kad ir daugiau ką. Reikėtų peržiūrėti honorarų politiką (juk Paryžiuje žmonės iš kūrybos gyvena), bet tai, žinoma, ne kūrybinių sąjungų reikalas. Kol valstybei vadovaus šiandieninio mentaliteto asmenys (atrodo, kad kitą kadenciją bus dar smagiau), nieko gero laukti neverta. Kol kas džiaugiuosi tik tuo, kad kultūrinė spauda išsidiferencijavo. Vieni skirti vieniems. Kiti – kitiems. Tik iki šiol nesuprantu, kam skirtas „Literatūra ir menas“.
Laiko dvasia šiuolaikinėje lietuvių literatūroje
2008 m. Nr. 3
Pokalbyje dalyvavo rašytojai Andrius Jakučiūnas, Danielius Mušinskas, literatūrologai Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Pirmiausia paminėsiu faktą: „Metų“ redakcija nusipirko skaitmeninį diktofoną – štai ir laiko dvasios apraiška mūsų literatūroje. Nuo šio malonaus motyvo galima pradėti pokalbį apie bendresnius dalykus. Mūsų naująją literatūrą stipriai veikia naujosios technologijos, net pats rašymo būdas. Vietoj rašymo ranka ar rašomąja mašinėle – kompiuteriai, o kai kas įsigudrina tekstus kurpti net mobiliaisiais telefonais. Sakoma, technologinė aplinka – antroji žmogaus prigimtis. Kokios technologijos, toks ir pasaulio matymo būdas, tokia pasaulėjauta, kūrybinė vaizduotė. Visa tai tampa žmogaus gyvenimu, jo stiliumi ir atsispindi kūrinyje.
Taip pat ir nauja ekonominė bei politinė sistema, informacinė visuomenė, atsivėrusios valstybių sienos, migracijos procesai. Mūsų pasaulis visiškai pasikeitė, jis atviresnis, universalus, bet kartu lyg netenka kažkokios kultūrinės substancijos ir stabilumo. Kitokia žmogaus psichologija, – žmogui tenka nuolatos prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Asmenybė formuojasi jau ne iš vidaus, bet lyg iš išorės, paklusdama adaptacijos dėsniams. Šiandien asmenybė – tai kietas informacijos kiautas, žinių apvalkalas ir kažkokia amorfinė juslingumo masė ten, kur turėtų būti asmenybės branduolys. Na, apie branduolius kalbėti šioje epochoje būtų naivoka, bent jau metafizine prasme. Bet, pažvelgus iš praktinės pusės, reikia konstatuoti, kad žmonės darosi vis stipresni, kietesni. Grubesnės natūros, – nes kapitalistinėje sistemoje gležni yra nustumiami į šalį. Tai ir kyla toks klausimas: ar šiuolaikinė literatūra rašoma tų gležnųjų paribyje, kaip įgyvendintų poreikių kompensacija vaizduotės sąskaita, ar jau literatūrą perima stipriųjų, prisitaikiusiųjų karta ir, savaime suprantama, teikia jai „kietą“ komercinį formatą. Dar marksistai tvirtino, kad knyga yra intelektualinis produktas, ypatingos kokybės prekė, paklūstanti paklausos–pasiūlos mechanizmams.
Mūsų pokalbio tema man primena mokyklos laikų literatūros pamokas. Anot mokytojo, M. Lermontovo kūrinys „Mūsų laikų herojus“ parodė maištingą, prie aplinkos neprisitaikiusį personažą, kuris pranašavo naujųjų laikų žmogų ir visuomenę. Tada galvojau, kad vieni kūriniai išreiškia laiko dvasią kaip ateities projekciją ir išties yra revoliucingi, o kiti pasižymi stagnacija ir sensta kartu su istorija.
Perėmę tokį romantišką revoliucingą požiūrį, sakytume, kad laiko dvasią išreiškia tokie kūriniai, kurie kritikuoja dabarties visuomenę, jos gyvenimo būdą, vertybes. Tada laiko dvasios ieškotume maištingų autorių kūryboje. Bet ar turime tokių tikrai maištingų autorių? Ir kiek tas maištingumas yra svarbus šiandien, laisvoje visuomenėje? Atrodo, gali rašyti ką tik nori, nieko nenustebinsi ir nieko nepakeisi. Gal tie kovotojai už naujo laiko dvasią aktualūs tik imperijų viešpatavimo laiku ir totalitarinėse visuomenėse? Sužadinę permainas jie tiesiog pamirštami. Apskritai laiko dvasia, pririšta prie politikos, man atrodo, yra pasmerkta užmarščiai.
Nors, kita vertus, Atgimimo laikais iškilo ryški kūrėjų grupė, kuri buvo ypatinga kaip tik savo maištingumu ir iki šiol yra visuomenės pereinamojo laikotarpio reprezentantai. Tai – R. Gavelis, J. Kunčinas, J. Ivanauskaitė. Jie susidorojo su totalitarizmo ideologija ir masinio žmogaus psichologija, tačiau ir patys buvo to laiko reiškiniai. Jų įtūžį bei maištingumą suformavo sovietinio periodo dvasinio gyvenimo ypatybės. Tiksliau, individualistinės dvasingumo paieškos. Šiandien toks rašymas nebeturėtų prasmės, praėjusios kartos personažai neturėtų kuo remtis.
Jei apie literatūros aktualumą svarstytume tokiu požiūriu, grįžtume prie ankstesnių „Metų“ svarstymų – „Rašytojas ir maištas“ – ir nusprūstume į socialinę bei politinę kūrėjo problematiką. Matyt, laiko dvasios tema neturėtų būti siejama su revoliucingumu. Bet kuris menas visuomet yra kritiškas tikrovės atžvilgiu, bet tai nėra jo tikroji esmė. Neigimas yra negatyvas, o menui yra būtinas pozityvus turinys: jis žmogui turi kažką duoti, kažkuo dalytis. Ir kūrėjas, ir skaitytojas dalijasi tuo, kas abiem yra artima, suprantama, reikalinga, – abu jie gyvena tame pačiame laike, toje pačioje visuomenėje. O jeigu šiame komunikacijos procese atveriami ir estetiškai įprasminami gilesni žmogaus gyvenimo klausimai, tada kūrinys tampa svarbus daugeliui įvairių visuomenių skaitytojų, tada jis tarytum pranoksta laiko ribas. Taip meninis kūrinio universalumas vėl naikina laiko dvasios idėją.
Galėtume į problemą pažvelgti ir iš kitos, praktinės, pusės. Gal laiko dvasią mūsų literatūroje atitinka ne maištingieji ir kritiškieji, bet pataikaujantys autoriai? Pasižiūrėkime, kas šiandien labiausiai perkama? Gal laiko dvasią diktuoja skaitytojų masės? O gal vis dėlto – išskirtiniai kūrėjai, „genialioji mažuma“?
Taigi ar laiko dvasią mūsų literatūroje atpažįstame kaip nesusitaikymą, ar – kaip prisitaikymą? Ir kiek laiko dvasia pririšta prie istorinio konteksto? Kas mums svarbu ir nauja šiandien, rytoj gali pasirodyti naivu ir neįdomu. Ar laiko dvasia plaukia kartu su istorija?
Mėgindami apibrėžti, racionalizuoti laiko dvasios sampratą, galėtume kreipti dėmesį į literatūros formas: kokie žanrai dabar yra vyraujantys ir kodėl? Kokie siužetai, pasakojimai, tematika? Beje, ypač svarbu susitelkti ties personažu. Šiuolaikinės dvasios literatūroje iškyla šiuolaikinis žmogus. Kokia jo tapatybė, savimonė, saviraiška visuomenėje? Remiantis subjekto substancija, personažą jau nesunku lyginti su praėjusių periodų personažais ir konstatuoti vienas ar kitas kintančias reikšmes, taip pat ir aptikti konstantas. Kiek dabartinis personažas susijęs su tradicija ir kiek jis naujas, kokiais bruožais naujas? Taigi svarstymų objektą galima struktūrinti ir kalbėjimui suteikti argumentacijos bei racionalumo. Svarbiausia yra požiūrio taškas, ataskaitos sistema, – be šių parametrų bet kokios diskusijos bus sąlygiškos ir subjektyvios.
Jūratė Sprindytė. Glumina sąvokos neapibrėžtumas. Viena jauna kolegė, išgirdusi temą, labai susidomėjo: kas ta dvasia apskritai? koks įdomus turėtų būti pokalbis! Dvasios fenomenas trisdešimtmečių kartai jau atrodo mistika. Išskirčiau du laiko dvasios matmenis: laiko dvasią, kaip vertikalų dydį su vektoriais aukštyn ir gilyn – ši tikroji laiko dvasia sunkiai apibūdinama. Ir yra kitokia laiko dvasios apmąstymų galimybė: tai laiko stilius, laiko apraiškos, laiko veidas, laiko įvaizdis – visi tie dalykai, kurie išsidėstę horizontalioje plokštumoje. Išorinės gyvenimo permainos visuomet būna ryškios ir lengvai apibūdinamos (kaip antai rinkos mechanizmų įsigalėjimas ne tik knygų leidyboje, bet ir kūryboje). Manau, kad laiko dvasia anksčiau, sovietinėje Lietuvoje, buvo lengviau apčiuopiama, nes visuomenė buvo labai homogeniška. Žmonės gyveno bendrais idealais, knygos išeidavo milžiniškais tiražais. Kaip pakiliai visi skaitydavo tautiškai angažuotą Justiną Marcinkevičių ar socialiai kritišką Joną Avyžių. Tą pačią knygą skaitydavo ir medikas, ir mokslininkas, ir studentas – kūrybinė inteligentija ir šiaip platesni visuomenės sluoksniai. Literatūra atliepdavo bendrus žmonių lūkesčius, primindavo žlugusias viltis ar palaikydavo nepasitenkinimą esamu režimu. Dabar esame susiskaidę, egzistuoja atskiros interpretacinės bendruomenės, kurios skaito skirtingas knygas ir beveik nebeturi sąlyčio taškų. Šiandien neįmanoma rasti tokios visiems svarbios knygos, kokia, tarkim, buvo Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ su jos egzistencialistiniu geluonimi, išreiškianti neoficiozinę ano laiko dvasią. Dabar visus sutelkiančios ir išjudinančios knygos, manau, nebegali būti, nes kiekviena bendruomenės dalis kūrinio aktualumą suvoktų kitaip. Ne tik esmę, bet ir išorines laiko dvasios apraiškas suvoktų ir vertintų skirtingai. O giluminį laiko dvasios atvėrimą turbūt geriau pajustume poezijoje.
R. T. Taigi konstatuojame, kad sovietmečio laiko dvasia kur kas aiškesnė, ir pirmiausia ją pajusti leidžia literatūros santykis su konjunktūrine visuomene. Ir tą dvasią išreiškia tiesiog garsiausi autoriai: Just. Marcinkevičius, B. Radzevičius, J. Aputis, R. Granauskas, M. Martinaitis, S. Geda… Čia viskas aišku, ir literatūros dvasia sutampa su nacionalinės literatūros klasika.
J. S. Jie savo kūriniais formavo mūsų literatūros branduolį. Pirmiausia, susijusį su tautinėmis aspiracijomis, antra – su to meto visuomenės kritika. Dvi linkmės, du matmenys. Štai J. Aputis, R. Granauskas aktualizavo baltiškuosius mūsų kultūros klodus, tai atitiko bendrus lūkesčius, konsolidavo mūsų svajones, įsivaizdavimus. O socialiai kritiška „Brežnevo sutemų“ proza taip pat vienijo žmones, tik jau kitu, negatyviuoju, aspektu.
R. T. Literatūros negatyvas ir pozityvas proporcingai papildė vienas kitą. Kritikuojame primestą sistemą, teigiame savo kultūrinę savimonę…
J. S. Labai ryškus buvo ir paskutinis XX a. dešimtmetis. Pasirodė tikrai stiprių kūrinių, kuriuos mūsų bendruomenė atpažindavo kaip svarbius kultūros ženklus. Dabar, regis, neliko to atpažįstamumo poreikio.
Danielius Mušinskas. Mirtis ir laikas yra du fenomenai, kurie nuolat literatūrą veikia ir neduoda ramybės kiekvienam rašytojui.
R. T. Gal vartotojiškoje kultūroje nelieka mirties fenomeno? Jis trukdo džiaugtis gyvenimu, slopina pirkimo aistrą?
D. M. Visgi gyvenimas yra realus. Kai susergi, arba šiaip susikaupi vienatvėje, imi mąstyti: kas yra laikas? Mirtis? Grįždamas prie mūsų temos klausčiau taip: kiek kūrinys formuoja laiko dvasią ir kaip laiko dvasia atsiskleidžia kūrinyje? Manau, yra visokių kūrinių, rodančių ir vieną, ir kitą procesą. Bet kur riba – sunku pasakyti. Kai pradėjau rimčiau domėtis literatūra, buvo išėjusi prancūzų romantiko A. de Musset „Amžiaus sūnaus išpažintis“. Atsimenu, bibliotekoje puoliau prie tos knygos vien dėl jos pavadinimo. Man atrodė, kad čia bus kažkas pasakyta iš esmės, kažkas labai svarbaus. Tačiau tos knygos tuomet „neįkandau“, nepajutau „amžiaus išpažinties“. Ir tik po filologinių studijų aiškiau suvokiau, kodėl tokios knygos kaip J. W. Goethe’s „Jaunojo Verterio kančios“ buvo savojo laiko dvasios kūriniais. Bet suvokiau tai tik kaip racionalią informaciją. Kaip ir L. Sterne’o „Sentimentali kelionė“ ar panašūs kūriniai. Teorijos aiškina, kad laiko dvasia – tai toks dvasinis fenomenas, į kurį patenka visuomenė. Kitos teorijos teigia, kad taip negali būti, kad laiko dvasią suformuoja žmonės, iškilios asmenybės – savo gyvenimu, savo kūriniais. Jie ir sukuria lyg kokią epidemiją, apie kurią pradedama garsiai kalbėti. Matyt, procesas yra abipusis: visuomenėje atsiranda kokių nors reiškinių, ir yra rašytojas, kuris visa tai pagauna, iš-reiškia savo kūryboje. Sukuria tokį herojų, ir per jį išreiškia vadinamąją laiko dvasią. Ši tema gali sugrąžinti ir prie mūsų literatūros istorijos. Man kažkodėl atrodo, kad I. Šeiniaus „Kuprelis“ turi ryškių laiko dvasios bruožų. Jį perskaičius susidaro šviesaus periodo įspūdis. Nors gal tai mano subjektyvi patirtis. Tačiau yra kūrinių, kurie laiko dvasios lyg ir neperteikia, bet yra šiaip geri, meniškai vertingi. Dažniausiai tai gali būti siužetiniai kūriniai, istorijos. Papasakota istorija gali tapti geru romanu. Jame tos laiko dvasios nerastume, bet jis vis tiek gali būti įtaigus, patrauklus – tiesiog kaip žmogaus istorija. Gali būti ir išimčių, tarkim, F. Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ intriguojanti istorija atskleidžia ir to meto visuomenės dvasios būsenas, iškelia idėjas, problemas, vertybes. Šis romanas – anuometinės Rusijos gyvenimo atmosfera. Gal tas gyvenimas buvo visai ne toks, bet kūrinys verčia jį įsivaizduoti kaip tik taip, dostojevskiškai. Dabar norėčiau atsigręžti į mūsų situaciją, juolab kad čia turime ir jaunesnės kartos autorių A. Jakučiūną – jis mums ir pasakys, kaip yra. Aš manau, kad laiko dvasią išreikšti gali tik jaunas autorius, kurio santykis su pasauliu dar netapo konvencionalus ir kanoniškas. Tik toks žmogus gyvenimą gali pagauti netikėtu žvilgsniu, pamatyti gyvai. Jau vėliau menininkas gali rašyti ir dar geriau, bet laiko dvasios jo kūryboje vis mažiau. Štai jauno R. Granausko kūriniuose laiko dvasią pajutau iš kelių jo apsakymų, juose tekstas, atrodė, tiesiog sutapo su tuometėmis nuotaikomis. Turiu omeny kad ir apsakymą „Vidudienio dalgis“. Arba panašus įspūdis – J. Apučio „Horizonte bėga šernai“. Tai – gyva patirtis, ne literatūrinis žinojimas, kaip vertinant „Jaunojo Verterio kančias“. A. Jakučiūno „Tėvynė“, mano nuomone, atspindi šiuolaikinę dvasią, tad tegul jis ir paaiškina apie ją.
Andrius Jakučiūnas. Nežinau, kaip dėl tos „Tėvynės“, norėčiau kiek abstrakčiau pamąstyti apie tą laiko dvasią. Aš irgi sutinku, kad šiais laikais vargiai galima rasti konkretų kūrinį, aiškiai atspindintį laiko dvasią. Išrinkti vieną kurį nors kūrinį ir deklaruoti, kad štai jis autentiškai atspindi kokį nors visuomenės gyvenimo tarpsnį, vargiai įmanoma. Tai reikštų, kad mes vadovaujamės kažkokiais kanonais, kurie yra aiškiai apibrėžti, nekintami ir visiems žinomi, bet juk šis amžius ir ypatingas tuo, kad savanoriškai ir džiugiai atmetė visus privalomus, vienintelius ir tikrus kanonus bei vertybes. Šis amžius netgi mėgaujasi savo idėjiniu beformiškumu. Todėl labai sunku įsivaizduoti kokį nors visuotinį, visiems lygiai svarbų kūrinį kaip mūsų laiko dvasios įsikūnijimą. Galima sutikti su Danieliaus mintimi, kad laiko dvasia autentiškiausia jaunų žmonių kūriniuose, bet taip yra ne tik šiais laikais. Kiekvieną epochą geriausiai atspindėjo joje gyvenę trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai, nes tokio amžiaus žmonių santykis su aplinka jau brandus, bet dar labai „vaikiškai“ autentiškas. Laiko jausmas kartais net nepriklausomas nuo paties kūrinio meninės vertės. Kūriniai tiesiog atspindi savo laiką be išankstinių nuostatų ir vertybinių projekcijų, todėl literatūroje nejučia ir atsiranda tokie pasaulėjautos poslinkiai. Regimantas čia minėjo literatūros reprezentacinę funkciją, bet aš laiko dvasią matau ne vien reprezentaciniuose kūriniuose, – epochos ypatybės pasireiškia visame literatūros procese, net ir periferiniuose ar meniniu požiūriu abejotinos vertės tekstuose. Nereikėtų aplenkti net grafomanų, nors jų kūriniuose epochos ženklai ir labai neryškūs. Ar žmogus rašo vienu, ar kitu stiliumi, ar jis moka kažką pasakyti, ar ne – epocha ant visko uždeda laiko ženklus.
Vytautas Rubavičius. Pagriebti tą laiko dvasią ir ją apčiupinėti – labai sunku. Juolab kad man kol kas neaišku, apie ką mes kalbame? Visi vienas kitam pritariam, bet… Visgi jau lyg ryškėja koordinatės, nuo kurių galima atsispirti. Samprotaudami apie laiko dvasią, kalbame ne apie jos esmę ar bruožus, bet apie praeitį. Matyt, laiko dvasia ir įžiūrima praeityje rašytuose kūriniuose, o tai įžvalgai padeda bendras istorinių aplinkybių žinojimas. Tad jei dabar pasirodytų laiko dvasią išreiškiantis kūrinys, ko gero, jo neatpažintume. Praėjęs laikas, praėjęs gyvenimas, virsdamas kultūros ir literatūros formomis, vienaip ar kitaip išreiškia ir laiko dvasią – žmogaus gyvenamo pasaulio, sakytume, esmę. Tačiau tos kultūros formos kuo puikiausiai gali ir nieko nereikšti, nieko neišreikšti, nors gal – užtemdydamos, nuslėpdamos – kreipti į esminius dalykus. Kaip, pavyzdžiui, socialistinio realizmo klasika. Tik praėjęs laikas mūsų sąmonėje įgauna vienokius ar kitokius kontūrus, kultūrines formas. Tada jau matosi, kas svarbu ir kas yra tarp kitko. Tačiau vertybinio aspekto mums išvengti niekaip nepavyks. Juo labiau, kad ir pats Regimantas kalba ne tiek apie laiko dvasią, kiek apie visuomenės būsenas – apie perėjimą iš vienos visuomenės į kitą. Pirmiausia, iš socializmo – į kapitalistinį pasaulį. Su tuo perėjimu sieja visas minimas rašytojų figūras. Kai į visuomenių perskyrą žvelgiame rimčiau, matome, kad laikas, o su juo ir dvasia neabejotinai pasikeitė, daug kas dabar yra visai kitaip. Pasikeitė visas socialinis, kultūrinis gyvenimas, pasikeitė žmonių psichologija, jų santykiai, nors visur galima įžvelgti ir naujomis sąlygomis atsigaminančių, mutuojančių ir kitaip prisitaikančių sovietinio socialinio gyvenimo pavidalų. Pasikeitė ir rašymo būdai, sumažėjo atsidavimo kūrybai, kūrybos nelygstamos vertės suvokimo, kūrybinio intymumo. Visas tas permainas mes vadiname mūsų socialinio ir dvasinio gyvenimo įvykiais.
D. M. Jeigu jau taip viską užfiksavai, tuos visus pasikeitimus, ar gali nurodyti kokius konkrečius kūrinius?
V. R. Iki kūrinių išvardijimo mums dar tolimas kelias… Norėdami temą sukonkretinti, turėtume ją sieti su kokiomis nors socialinėmis patirtimis ir kultūrinio gyvenimo įvykiais. Abu visuomenės gyvenimo aspektai labai susiję, nes kultūra yra būdas apmąstyti socialinės tikrovės reiškinius, kurie šiaip jau sunkiai pagaunami, suteikti jiems vieną ar kitą vertybinę perspektyvą. Derėtų kelti klausimą: gyvenome socializmo laikais, tačiau ar esama tą socializmą atspindėjusių, kitaip tariant, mūsų socialistinio gyvenimo dvasią išreiškusių kūrinių? Ar kas nors išreiškė socializmo dvasią ir kaip mes tą dvasią apskritai suprantame? O gal tik norime nuo jos pabėgti, iškeldami priešinimąsi jai? Mes stengiamės išsisukti nuo tokio klausimo, bandome slėptis kalbėdami apie modernistinius autorius, kurie priešinosi socializmui, jį kritikavo. Žinoma, kad jie priešinosi, tačiau kam? R. Gavelis tą klausimą labai aiškiai kėlė ir juo grindė savo „Vilniaus pokerį“. Betgi jei jau prisimename socializmą, tai juk buvo įvairios visuomenės grupės, kurios apie buvusį laiką pasakotų ir jį vertintų labai skirtingai. Ar į socialistinio laiko dvasios turinį įterpiama komjaunuolio nuoširdi ideologinė ištikimybė bei pasiryžimas vykti į plėšinius, kurti socializmą ir savo naują gyvenimą?
D. M. Aišku, kad neįeina.
V. R. O kodėl ne? Juk buvo daugybė žmonių, kurie taip gyveno, veržėsi į plėšinius. Kodėl viso to nevadiname laiko dvasios išraiška?
J. S. Na, buvo žmonių, kurie tikėjo tomis idėjomis.
V. R. Juk daugelis, baigę aukštuosius mokslus, po paskyrimo vykdavo į kaimus dirbti, tarnauti liaudžiai ir tėvynei.
J. S. Lietuvoje tokių buvo mažiau, bet Sovietų sąjungos mastu – be abejo.
D. M. Galiu pasakyti, kad tai nėra to meto laiko dvasia, nes tų dalykų nėra tuometėje geriausioje literatūroje. Juk oficiozinės ir propagandinės literatūros čia nelaikysime reprezentacine. Jau tada suvokiau ypatingus psichologinius to laikotarpio požymius, tarkim, mano ranka niekaip nekildavo novelėje rašyti žodžio komjaunuolis – nors tu ką! Tiesiog automatiškai sustingdavo.
R. T. Man tie žodžiai – komjaunuolis ir komunistas – visada buvo tikri keiksmažodžiai. Ir grožinė knyga su tokiais žodžiais, be abejo, buvo lyg kūrybos išniekinimas.
V. R. Gal tai buvo literatų klaida, jų ribotumas, kad nesugebėjo įsijungti į laiko procesus? Tačiau kaip tada vertinti E. Mieželaičio: „aš – komunistas, aš – žmogus“? Tame kosminės apimties kliedesy taip pat galėtume įžvelgti laiko dvasios atšvaitų.
J. S. Padorūs rašytojai labai vengė tokių sąvokų. Tada, kaip ir dabar, buvo tarsi dvi laiko dvasios: konjunktūrinė, kuriai tarnavo oficioziniai rašytojai, ir autentiškoji, giluminė.
D. M. Tai todėl ir susirinkome išsiaiškinti, ar oficiozinės literatūros varoma propaganda taip pat yra laiko dvasia, ar priešingai – tikroji laiko dvasia kovoja su ideologine propaganda?
V. R. Vėl grįšiu prie sąvokos keblumo. Paminėsiu du pavyzdžius iš sovietinės rusų literatūros. A. Platonovas, vienas iškiliausių XX a. pasaulio autorių. Jo kūryboje esama laiko dvasios ar ne? Ką jis rašė?
D. M. Ką norėjo, tą ir rašė.
V. R. Jis rašė apie naują socialistinį žmogų, ir tą naują žmogų su visa laiko dvasia išsakė tokia kalba, kurioje susiliejo rusiškasis mesianizmas, socializmo utopijos kaitinamas negailestingas pasauliui psichinis ugningas klejojimas ir ideologinė biurokratinė naujakalbė. Labai daug pasakyta jo kūryboje ir apie naują žmogų, ir apie epochos laiko dvasios kliedesį. Kitas pavyzdys – M. Bulgakovas. Taip pat daug visko aprėpęs. Prisimindamas jau minėtą F. Dostojevskį, taip pat A. Platonovą ir M. Bulgakovą teigčiau, kad didiesiems rašytojams, kurių kūryboje mes įžvelgiame laiko dvasios apraiškų, yra svarbūs esminiai klausimai: žmogaus laisvė, žmogaus santykis su Dievu ir valdžia. Šie klausimai apmąstomi visuomenės gyvenimo terpėje, pakylant iki santykių su Dievu ar šventybe. Tas temas mąstyti gali daugelis, bet kad jie pagautų žmogų per kalbą, per kūrybą – duota nedaugeliui. Tų nedaugelio kūriniuose šios temos ir išlieka visiems laikams. Kaip kad F. Kafkos kūriniuose.
D. M. Tai – kalbos ir kūrybos fenomenai, kaip ir mūsų B. Radzevičius.
V. R. Taip, ir B. Radzevičius. Tos klausiamosios egzistencinės galios jo kūryboje kaip tik ir buvo daugiausia. Bet paminėsiu ir kitą rašytoją, kuris, mano galva, yra tokio pat kalibro, – S. T. Kondrotą. Neseniai vėl perskaičiau „Žalčio žvilgsnį“ – įstabus kūrinys, kuris tarsi išeina iš laiko dvasios ribų, bet tuo išėjimu ir yra reikšmingas. Epochinis judesys. Išėjimas, išsilaužimas yra radikalesnis, nei koks modernistinis maištavimas to meto aplinkoje. Tad kūrybos santykiai su laiko dvasia gali būti įvairūs, labai įvairiai apžvelgiami ir apibrėžiami. Epochinis rašytojas suima į savo kūrinį daug daugiau, nei pats gali suvokti, nes jį veda kalbos ir lemties jėga. Gal ir žanro lemties. Dar daugiau atsakomybės tenka kalbai, kaip rašymo būdui, rašytojo vaizduotei, kuri sugeba apimti ir įprasminti daug laikui būdingų reiškinių. Ir konkretus laikas tokiam rašytojui nėra toks jau svarbus, nes jis visada aprėpia kur kas daugiau, nei leidžia jo tiesioginės patirtys. Vaizduotė gali aprėpti įvairiausius istorinius tarpsnius, įžvelgti įvairių laiko „dvasių“ apraiškas.
D. M. Na, čia kabinami giluminiai kūrybos klausimai, bet mes šiek tiek buvome apriboję pokalbio temą… Sovietinę epochą vertinti dabar lengviau, nes tai jau praeitis. Šiandien aiškiai matome, kad buvo oficiozinė, propagandinė literatūra, skleidusi ideologiją, kuri tikrosios laiko dvasios neišreiškė. Tarkim, Alfonso Bieliausko herojus buvo komunistas, kito rašytojo – koks nors komjaunuolis. Bet ar šios figūros tikros, ar jos gyvybingos? Ir buvo tikras menas, su tikru gyvenimu ir tikrais žmonėmis.
V. R. Bet buvo ir M. Sluckis, kurio „Adomo obuolys“ – reikšmingas kūrinys, jame taip pat esama komunistų… Tai nepaprastai tamsus sovietmečio modernistinės prozos kūrinys…
D. M. M. Sluckis galėjo užkabinti tikrų dalykų, bet kadangi buvo pasidavęs ideologijai, tai nėra giluminės ano laiko dvasios liudytojas.
R. T. Vadinasi, ideologija – visada melaginga? Niekada netampa menine tikrove?
D. M. Bet reikėjo visokių rašytojų. Ir dar tebereikia. Girdėjau vieną lietuvį iš mūsų išeivijos kalbant, kad jam anuos konjunktūrinius kūrinius skaityti daug įdomiau: juose bent jau galima aiškiai pamatyti, kaip ten veikė visokie partorgai, partkomai ir visi kiti valdžios mechanizmai. Jam įdomu buvo skaityti A. Bieliausko, J. Avyžiaus kai kuriuos kūrinius – viskas juose matosi. Iš dabartinių kūrinių tas išeivis negauna jokios informacijos – kaip čia dabar mes gyvename, kokia mūsų gyvenimo tvarka, kokie tikrieji rūpesčiai. Kas ten vyksta Seimo komitetuose, ministerijose, savivaldybėse – viso to literatūroje dabar tiesiog nėra.
R. T. Nes tai, matyt, jau nebe valdžios literatūra. Mes nebeturime oficiozinės literatūros. Net gaila…
D. M. Tai jau būtų kito pokalbio tema. Be to, dabar visa tai kažkiek atidengiama kasdienėje žurnalistikoje.
V. R. Dar vieną dalyką noriu pažymėti. Mes čia nenustatysime, kas ką renkasi: tai pati laiko dvasia pasirenka vieną ar kitą kūrėją, apsireiškia vienokiu ar kitokiu kūriniu. O jei žmogus rinksis distanciją ar bandys kaip nors išreikšti laiko dvasią – tokia užduotis vargiai pavyks. Tai susiję su lemtim, su dar kažkuo, kas nepasirenkama.
R. T. Vadinasi, F. Nietzsche’s sąvokomis, likimas pildosi per žmogų. Arba neišsipildo. Skamba fatališkai, bet gražiai. Norisi sutikti.
D. M. Laiko dvasia, mano nuomone, susijusi ir su menininko tragizmu. Nes be tragiškos biografijos tos laiko dvasios nepagausi. Tai paliudija kad ir to paties B. Radzevičiaus likimas, ir minėtieji rusų autoriai.
V. R. Bet apie M. Proustą nepasakysi, kad jis buvo tragiškos pasaulėjautos…
R. T. Tiesiog jo laiko dvasia nebuvo tragiška. Su kuo sutapsi, tą ir pranašausi…
V. R. Nepasakysi, kad ir M. Cervanteso pasaulėjauta buvo tragiška.
R. T. Autoriaus likimas – tragiškas, o jo kūrinio… Bent jau tikro džiaugsmo nėra, tik jo ilgesys. Idealizmo tragizmas…
D. M. Na, visa tai jau sena klasika…
V. R. Mano galva, tokie klasikos kūriniai visada šiuolaikiniai.
D. M. Bet mes čia susirinkome, kad permestume tiltą į dabartį, kad mūsų samprotavimai nebūtų visiškai abstraktūs. Į XXI a. jau šiek tiek įbridome ir atėjo laikas kažką pasakyti apie šią epochą. Gal aš ko nors nesuprantu, bet kiek skaitau naujų knygų – jose nejaučiu paveikiai, galingai išreikštos laiko dvasios. Jūratė jau bandė pasakyti, kad visuomenė dabar tokia susiskaidžiusi, viską aprėpiančio kūrinio negali būti. Bet aš savo ruožtu nenoriu sutikti, kad dabar negali atsirasti koks nors naujas B. Radzevičius, kuris savo tragiška biografija, gal ir nelabai tragiška, sakykim, erlickiška, ims ir pasakys ką nors tokio, išvilks į dienos šviesą gelminius visuomenės dalykus. Jei ne šį, kitą dešimtmetį tikrai turėtų tai įvykti.
J. S. Svarstydama, kaip ir kuo pasikeitė mūsų literatūra, sutinku su Vytauto mintim, kad joje įvykęs lūžis tikrai yra milžiniškas. Su valstybinės santvarkos pasikeitimu ir sienų griuvimu mus užplūdo begalė naujų reiškinių, estetinių normų, gyvenimo būdo ir stiliaus inovacijų. Pastaruoju dešimtmečiu smarkiai išsiplėtojusios informacinės technologijos lėmė nevaldomą viso to plūsmą. Bėda ta, kad po neseniai išgyventų traumų ir permainų lietuvių sąmonėje susilpnėjo tautos mentaliteto imunitetas. Mes pasidarėme labai imlūs visoms amžiaus ligoms. Pas mus ateina ir įsišaknija viskas, kas tik gali ateiti, bet koks šlamštas iš viso pasaulio. Argi lietuvis konservatyvus? Jis imlus, jam stinga orumo, nes dešimtmečius dvasinis gyvenimas buvo laužomas, deformuojamas. Mes neturime stipraus savo kultūrinės tradicijos užnugario, o ir turimo nebranginame. Sulaužyta ir paprotinė sistema. Todėl ir esame tiesiog neatsparūs.
D. M. Aš esu net per daug atsparus, neperskaitau nė vieno „meilės romano“, nors tu ką. Net prancūzo F. Beigbederio, kuris prieš kelerius metus blaškėsi po Vilnių, neįveikiu…
J. S. Aš ir nesakau, kad neatsparus yra Mušinskas ar Jakučiūnas… Mes kaip tik atsparūs, nes vienaip ar kitaip esame kultūrinės tradicijos nešėjai.
D. M. Turi omenyje naujosios kartos literatūrą? Ji stokoja imuniteto?
J. S. Ne, aš kalbu apie mūsų žmogų apskritai, apie visus lietuvius, ne apie kultūrinius sluoksnius ar kūrėjų grupes. Bandau atsigręžti į skaitytoją – koks jis? Kuriantis žmogus daugmaž sugeba atsirinkti, o skaitantis? Pasaulis smarkiai keičiasi, tik retas lietuvių rašytojas geba tai apmąstyti. G. Beresnevičiaus naujoje esė knygoje „Ne apie tai mano dūzgelė“ yra taikli pastaba – anksčiau jauno vartotojo poreikius formavo Karlsonas, dabar – fantasy žanro kičas „Haris Poteris“. Anot G. B. įžvalgos, iš anksto formuojamas „kitoks klientas“. Karlsono propeleriukas atstovavo vidaus degimo variklio erai, o Poteris – kompiuterinei. Viena iš esminių pastarojo dešimtmečio naujovių yra įsigalintis nomadinis mentalitetas. Atsiranda kitoks lietuvis, jo kitokia pasaulėjauta, o individo pasaulėjauta kaip tik neblogai atspindi laiko dvasią. Lietuvis dabar mobilus, „tranzitinis“, keičia gyvenimo vietą, stiprėja bastūno, benamystės jausena. Gal tai ir bėglys, kuris skuodžia lyg pats nuo savęs: vienas – į svaigalus ir lovą, kitas – į greitą verslą, trečias – į Airiją ir pan. Atsirado nemažai naujosios emigracinės bangos tekstų, nors emigracine banga ją netikslu vadinti. Juk visi tie žmonės panorėję gali grįžti. Ar jie tikrai yra emigrantai, ar bėgliai, ar klajūnai, ekonominiai migrantai, turistai? Kas yra tas keliaujantis žmogus? Konstatuojame nepaprastai padidėjusį žmonių judrumą. Didelis lūžis, turint omenyje agrarinę sėslių žmonių šalį. Yra daug reiškinių literatūroje, kurie liudija šias permainas. Tai ir moterų literatūros šuoras. Moterys rašo kažkur pagastroliuoti išvykusios, svetur nutekėjusios, žurnalistines užduotis užsienyje vykdydamos. Tai – didelės sklaidos populiarioji literatūra, – ar imtume pavyzdžiu kokią Z. Čepę Anglijoje, ar J. Survilaitę Šveicarijoje, ar I. Pukelytę Prancūzijoje, ar E. Černiauskaitę Italijoje. Yra ir kitokių nomadiškumo apraiškų, susijusių su rimtais pasaulėvaizdžio pokyčiais (Van Vėjus – P. Normantas). Visą šią klajonių kampaniją ryškiai pradėjo J. Ivanauskaitė, retransliuodama Rytų kultūrą savo tekstuose. Neprisirišimas prie vietos šiandien tampa gyvenimo norma. Visi kažkur bėga, dažniausiai ieškodami naujų įspūdžių ir geresnio gyvenimo. Lietuvoje atseit vargana, šlapia ir drėgna. E. Černiauskaitė romane „Visos Italijos dulkės“ aiškina, koks čia pas mus, Lietuvoje, blogas oras, koks blogas maistas ir kaip jai nuostabu po Italijos saule turtingo verslininko glėby. Ryškėja nuotykių ir komfortabilaus gyvenimo troškimas, kuris deklaruojamas naujųjų lietuvių bei lietuvaičių knygose.
D. M. Ji parašė tokią knygą? Černiauskaitė?
V. R. Ir dar yra viena panaši kelionių rašytoja – Karolina Kunčinaitė.
R. T. Karolina – J. Kunčino dukra, tekstilininkė. Puikiai aprašė piligrimiškų kelionių į Indiją įspūdžius. Dar jai priklauso subjektyvių patirčių poetinis srautas apie Paryžių.
J. S. Ką tik pasirodė M. Areimos debiutinė knyga „Nostalgija“ apie juodadarbių gyvenimą Anglijoje: dokumentinė proza, visiškai reportažinis tekstas, nuobodokas, bet simptomiškas. Jis liudija naujosios kartos lietuvių kelius pasaulyje, jų troškimus, veiklas, įsitikinimus.
R. T. Lietuviškai rašoma, bet jau nelietuviška literatūra. Pažįstami žmonės, bet jau lyg kultūriškai susvetimėję. Manau, kad knygų rašymas jiems kyla iš poreikio kažkaip išsaugoti tapatybę, išlaikyti komunikacinius ryšius. Juk galėtų pramokę rašyti angliškai, bet tada jau pajustų savo totalinį nereikšmingumą pasaulyje. Juk užsidirbti išvažiuoja, ne literatūrą kurti. Ir kas jų vargus ar pasitenkinimus įvertins, jei ne namiškiai, kam dar jie gali būti svarbūs? Sakau, jie rašo lietuviškai, bet tai jau nėra lietuvių literatūra, tai tiesiog laiškai draugams ir giminėms. Bet kartais tokie tekstai pasiekia kultūrinės refleksijos lygmenį. Kaip antai – mano studijų draugo T. Rekio eseistiniai apmąstymai apie krikščioniškos kultūros lemtį kapitalistinėje civilizacijoje. Išeivio patirtys tampa gyvo filosofavimo pretekstu.
J. S. Benamystės būsena – esminė tokios literatūros ypatybė. Gyvenimo reiškiniais joje prabėgama paviršiumi, patirtys tik fiksuojamos. Esu įsidėmėjusi įdomius T. Rekio tekstus. Yra ir viena knyga – D. Staponkutės „Lietumi prieš saulę“, kurioje intelektualios esė žanru bandoma šias žmogaus pasaulyje būsenas reflektuoti esmingiau. Samprotaujama apie dvikalbystės ambivalentiškumą, apie migruojančio subjekto tapatybę, apie keliakalbę motiną ir jos vaikų dramą. Pasakotoja – vertėja, balansuojanti tarp Šiaurės ir Pietų kultūros pasaulių („esu kultūrologinių erdvių klajoklė“). D. Staponkutė samprotauja apie rimtus dalykus: vietos poveikį žmogui, salos fenomeną, lietuvio depresiją. „Lietumi prieš saulę“ – simboliškas pavadinimas: Kipras reprezentuoja saulę, lietus – Lietuvą. Kita pažymėtina tema literatūroje – nemeilė, nejautra, neprisirišimas, susvetimėjimas – tie dalykai darosi ryškūs daugelio rašytojų tekstuose. Visuomenės susvetimėjimą ir benamystę papildo nemylimų, pamestų vaikų problema (B. Vilimaitė, V. Juknaitė, L. S. Černiauskaitė). Prisimenu Andriaus „Tėvynės“ epizodą, kur veikėjas nori, kad jam kas nors tiesiog užvožtų – taip stinga žmogiško ryšio. Tas motyvas svarbus ir V. Juknaitės knygoje „Tariamas iš tamsos“. Jos kalbinamiems vaikams tereikia meilės ir dėmesio. Tai, aišku, labai elementaru, bet normalių santykių stoka, matyt, jau yra pasiekusi tam tikrą ribą. Iškyla ir likvidumo problema. Ši sociologo Z. Baumano knygos „Likvidi meilė“ sąvoka atrodo labai simptomiška, nusakanti netvarumą, labilumą, tai, kas gali būti lengvai pašalinta, išsižadėta, ištremta. Šiandien viskas labai greit kinta, dingsta. Tai didelis kontrastas tradicijai – sėslumas, pastovumas, įsišaknijimas…
V. R. Yra ir kitokių nomadų, prisiminkime kad ir V. Krėvę ar J. Basanavičių. Mano aplinkoje nomadiškumas gyvavo ir žavėjo jau sovietmečiu, bet jis buvo suvokiamas modernistiškai, siejamas su romantine pasaulėjauta ir laisvės idėja, su rytietiškais kūrybos bei pasaulėvokos dalykais. Juk ir keliauti Sovietų sąjungoje buvo kur kas lengviau. Tik įsivaizduokime tas platybes – Kurilai, Pamyras, Altajus, Baikalas, Čiukotka, Uralas, Karpatai, Kolos pusiasalis. Modernistinio kūrėjo vaizdinys buvo stiprus ir jis leido rašytojui atsiriboti nuo sistemos, atsiverti pasauliui, gyventi sovietmečiu, tarsi būtum išvykęs.
J. S. Šiandien tai ne romantiko privilegija, bet kiekvieno žmogaus kasdienybė.
V. R. Bet ne kiekvienas nomadas yra kūrėjas. Todėl tų šiuolaikinių nomadų kūriniuose nėra jokių ypatingų patirčių. Ar tai būtų Italija, ar Anglija – dabartiniam nomadui jokio skirtumo.
R. T. Tokiam nomadui kultūrinės patirtys absoliučiai nesvarbios – jam svarbiausia jo paties savijauta. Ir tą savijautą jis aiškina kaip pabėgimą, kaip vietos pakeitimą. Narciziškas tipas literatūroje, – ką jaučiu, tą ir rašau. Apskritai nomadiškumas yra lėkšta pasaulio patirtis. Ir tokios nomadiškos kultūros šiandien realiai neegzistuoja, tai tik būsenos metafora. Visos šalys, visos valstybės kontroliuoja savo teritorijas. Niekas nepraleis nomadų su jų bandomis ir toms kultūroms būdinga karine jėga.
V. R. Taigi jiems vietos pakeitimas reiškia labai paprastus dalykus: vienur saulės daugiau, kitur – mažiau, vienur maistas skanesnis, kitur – ne toks.
D. M. Noriu paklausti A. Jakučiūno: dabar daug literatūros rašoma iš prisiminimų, iš praeities. Kad ir R. Granausko proza. Tokia iš atminties kylanti literatūra, matyt, negali atspindėti dabarties laiko dvasios. S. Parulskio „Trys sekundės dangaus“ – prisiminimai apie sovietinę armiją. Tavo „Tėvynės“ herojus gyvena dabar. Guli sau, mąsto ir jam nei sovietinės armijos, nei praeities apskritai…
V. R. Ar jis – herojus?
R. T. Man – herojus. Mitinis, psichoanalitinis. Tai – introspekcinė, soteriologinė kelionė. Daug peno interpretacijoms. Žinoma, tiems, kas supranta, kas moka skaityti. Buvau labai nustebęs, kad daug rašto žmonių šios knygos visai nesuprato, net nepajuto. Tai mane sugrąžino prie I. Kanto veikalo „Sprendimo galios kritika“ problematikos. Yra žmonių, kurie turi šią estetinę galią, o kitiems ji tiesiog neduota. Bet tokie, neturintys estetinio sprendimo galios, yra pretenzingiausi, rašo išsijuosę apie viską, nors jų literatūrinis jausmas remiasi grynomis konvencijomis, kitaip tariant, yra išdresuotas. Jei neuostė kokio nors objekto anksčiau, tai ir neatpažins jo.
D. M. A. Jakučiūnas parašė knygą apie dabartį ir tarsi apie nieką. Jei tokius dalykus būtų aprašęs kitas autorius, gal imtum ir numestum knygą į šalį jau po kelių puslapių, bet jo knyga įtraukia. Tai ar nėra joje dabarties laiko dvasios?
R. T. Vakarykščiai žmonės jos nesupranta (nors kai kurie giria iš inercijos ar bičiulytės), vadinasi, – tai tikrai šiuolaikiška knyga. Bet aš galvoju ne apie laiko dvasią – tiesiog apie meniškumą. Taip pat ir apie nuoširdumą, atvirumą – kaip kūrybos jėgą. Šis autorius jaučia žodį, nors daugelio neva naujoviškų knygų tekstai man yra nepaskaitomi. Kam turiu kankintis su negyvais tekstais, su lavoniška kalba? Laiko dvasia šiuolaikinėje mūsų literatūroje – grafomanija. Tai irgi nomadiškumo, godaus vartotojiškumo ir savimeilės apraiška. Kitų svarstymų tema gal ir bus tokia: grafomanų aušra mūsų literatūroje.
D. M. Vis dėlto jei A. Jakučiūnas galėjo pradėti ir užbaigti tokį nemažos apimties kūrinį, tai jis turėjo užkabinti ir mūsų laiko dvasią.
A. J. Prisimenu neseną atsitikimą. Imdama iš manęs interviu, viena žurnalistė neapsikentusi paklausė: „Gerbiamasis autoriau, kas, po velnių, ta „tėvynė“? Nejaugi tik lova?“ Beje, šio klausimo labai nemėgau, prisipažinsiu, – ir neturėjau ką pasakyti. Bet tądien, didelei mano nuostabai, beveik neužsikirsdamas išsakiau štai tokią mintį: „Tėvynė – iš nevilties ir nuobodulio sąmoningai kuriama fiktyvi vidinė tikrovė, kurios konstrukcijoms naudojamos „tikros realybės“ detalės ir kurią būtina sukurti ne tam, kad realizuotum savo kaip kūrėjo talentą, o kad turėtum savyje darinį, kuriuo iš bėdos pavyktų tikėti. Trumpai tariant, ta vidinė realybė „statoma“ ne su kūrėjo įkarščiu, o su būsimo jos „gyventojo“ uolumu.“ Taigi dabar galiu atsakyti ir į Danieliaus klausimą, kaip pasirašė „Tėvynė“ – dokumentuojant tą fiktyviąją realybę, tapusią sąlygiškai saugia priebėga nuo vadinamojo epochos „nenormalumo“. Kuo čia dėta laiko dvasia? Sutinku, kad ta vidinė realybė savaime yra belaikė, susidedanti iš daugybės daugiaprasmių „ikonų“, tačiau kaip tik ji, kaip tavo troškimų ir vilčių visuma, yra labiausiai jautri esamam laikui. Ypač siaubingą diskomfortą kelia baisi praraja tarp „tikros“ ir „išgalvotos“ (vidinės) realybės, nors ji buvo kurta – šį apibūdinimą jau esu minėjęs „Metų“ anketoje – kaip „pažadėtoji žemė“, ir kaip tik šis siaubingas neatitikimas tarp dviejų realybių, mano galva, yra mūsų laiko žyma. Nesiimu spręsti, kiek man pavyko šias idėjas atskleisti „Tėvynėje“, galų gale tai nėra mūsų diskusijos užduotis. Pabandžiau tik apibrėžti šio laiko žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi – kaip aš jį įsivaizduoju. Šiaip ar taip, sunku būtų paneigti, kad mūsų amžiaus žmonių egzistencija labai neapibrėžta, „dviejų realybių“ fenomenas vargina beveik kiekvieną dabarties individą, taigi tas ieškomasis laiko dvasią išreiškiąs kūrinys turėtų būti kilęs iš to neapibrėžtumo ir jame negalėtų būti nieko, kas pretenduotų į objektyvumą. Bent minimalų objektyvumą išlaikyti šiais laikais įmanu tik būnant visiškai, kraštutinai subjektyviam. Taigi autorius tampa tiesiog pririštas prie savęs, pasmerktas egocentrizmui bei savigraužai ir – labai nemoderniam kūrybos proceso fetišizavimui. O kokybiškos literatūros likimas, mano nuomone, priklauso nuo to, kiek narsiai ir nuoširdžiai tarp Scilos ir Charibdės atsidūręs autorius išdrįs prisipažinti, kad jam gresia pavojus. Pavyzdžiui, „Tėvynės“ herojus tiesiog per silpnas gyventi „tikroje tikrovėje“. Tad, kaip jau minėjau, jis yra tiesiog priverstas gręžtis į save, nes tai yra absoliučiai vienintelis būdas sakyti tiesą. Gal tai – irgi mūsų laiko bruožas? Esu įsitikinęs, kad literatūra, kuri plaukia iš savaip transformuoto pasaulio atspindžio sieloje (t. y. absoliučiai subjektyvi literatūra), turi galimybių geriau atspindėti laiką, nei bandymas gilintis į tariamai objektyvią tikrovę.
R. T. Laiko dvasia – tai paties žmogaus dvasios fenomenas? Daiktai ir reiškiniai juk visą laiką yra tokie patys.
A. J. Man jau yra tekę bandyti viešai apibrėžti savo kartos požiūrį į kūrybą. Tvirtinau, kad mano amžiaus kūrėjai „visų pirma gilinasi į savo egzistencijos pamatus“. Dauguma tų asmenų, kuriuos įvardijau kaip savo kartos atstovus, pritarė šiam teiginiui, todėl tai nėra tik mano nuomonė. Kūrėjo dvasia tiksliausiai paliudija gyvenimo laiką, jo ypatybes.
D. M. Tada leiskit paminėti J. Erlicką, kuris leidžia knygą po knygos. Ką tik išėjo „Bajorų“. Jis – šiuolaikinės dvasios autorius, jo kūriniuose vyrauja dabarties aktualijos. Tai ar J. Erlickas yra giluminis laiko dvasios reiškėjas, ar „horizontalus“?
D. M. Kai jis parašė savo pirmąją knygą „Kodėl?“, ji atitiko tai, ką čia kalbėjo Andrius. Tuomet J. Erlickas net pats nelabai suprato, ką padarė. Bet ta jo mažytė knygutė – mūsų lietuviškais masteliais – buvo tikriausia laiko dvasios apraiška. Dabar jis rašo storas knygas, bet kiek jose užkabinta laiko dvasios ir kiek jose yra kažko kitko? Visgi galvoju, kad laiko dvasią pagauna jaunas žmogus.
V. R. S. T. Kondrotas buvo dvidešimt aštuonerių, kai išleido „Žalčio žvilgsnį“. Tuo metu, kai knyga pasirodė, nelabai ir susigaudei, jog tai kažkas nepaprastai nauja ir ypatinga. Na, parašė tai parašė.
J. S. Man atrodo, kad J. Erlickas yra geras manipuliatorius, puikiai įvaldęs retoriką, bet tai žaidimai paviršiais. Kartojasi.
R. T. O aš manau, kad tie žaidimai nusileidžia į pačias kalbos ir mentaliteto gelmes: jo retorika dekonstruoja mąstymo schemas, demonstruoja žmogaus elgsenų konvencionalumo, subjekto pavaldumą kalbos mechanizmams. Kalbos valdomas žmogus – štai J. Erlicko subjektas. Jo personažai – įsikūniję frazeologizmai, groteskiškais kūnais tapę žodžiai. Nes tie žmonės išauga iš devalvuotų žodžių, iš pakrikusių vertybių sistemos. Kad sugebėtų visa tai parodyti, turi pats nepaprastai jausti kalbą ir literatūros tradiciją. Šiaip ar taip, J. Erlickas turi nepriekaištingą literatūros jausmą, puikus mūsų klasikos žinovas. Vis dėlto ir pats pakliuvo į kalbos malūnų pinkles, yra priverstas rašyti iš inercijos, manau, ne iš įkvėpimo, bet iš prievolės, dėl praktinių tikslų, dėl pragyvenimo. Tikriausiai daugiau nieko nemoka.
V. R. Norėčiau grįžti prie to perėjimo – nuo sovietmečio į kapitalizmą. Yra keletas rašytojų, kurie šį perėjimą išreiškė aiškiausiai. Jau minėjome B. Radzevičių, R. Gavelį, S. T. Kondrotą, J. Ivanauskaitę, reikėtų prisiminti R. Granausko „Gyvenimą po klevu“, V. Jasukaitytės knygas „Patvorių žolė“ ir ypač – „Po mūsų nebebus mūsų“. Su šiais rašytojais mūsų literatūroje kažkas užsibaigė, ir tai, kas prasidėjo po jų, yra naujų laikų pradžia. Naujus laikus atvėrė naujas žanras, kurį vadiname eseistika. Tai daugelio žmonių kūryba, kurie šiaip jau nėra kūrėjai, bet kadangi moka rašyti, tai ir rašo nepaliaudami, dar pavadindami savo rašinius reikšmingu ir giliamintišku esė terminu. Didžiulis saviraiškos literatūros srautas. Greitai buvo suvokta, kad nuo modernistinio kūrėjo, kuris knygą rašo savo dvasia, kuris „iškenčia“ knygą, pereinama prie knygos kaip prekės, prie kūrybos – kaip produkcijos. Parašai knygą, ją parduodi, rašai kitą, taip ir gyveni. O yra vienas rašytojas, kuris pradėjo rašyti taip, kaip nebuvo rašoma, – tai H. Kunčius. Jo knygas galima vertinti įvairiai, tačiau turime pripažinti, kad tokio rašymo būdo nebuvo. Dabar drįsiu dar kartą „atsigręžti“. Man nepaprastai svarbūs yra D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir A. Miškinio „Psalmės“ – juose labiausiai išreikšta pokario metų lietuvių savijauta, sykiu parodyta šėtoniška sovietinės sistemos esmė. Tų kūrinių spausdinimas žymėjo ne tik mūsų savivokos lūžio metą, bet ir perėjimą į kitokią visuomenę.
R. T. Bet laiko dvasia – universalesnė kategorija nei jo individualus stilius. Jo kūriniai manęs neaprėpia. Bet aš, aišku, joks argumentas.
V. R. Bet juk ir A. Platonovo rašymą gali vertinti stilistiniu požiūriu. Minėto nomadiškumo požymių gausu ir H. Kunčiaus kūryboje. Bet yra ir daugiau: tai visą mūsų sovietmečio istoriją persmelkianti ironija. Jis mąsto istorinėmis kategorijomis ir aprėpia ilgus laiko tarpsnius. Tai mūsų laiko rašymo ypatybės. O J. Erlickas?.. Mano supratimu, jis išliks amžiams, nes, be viso kito, jis yra pajutęs unikalią kalbos ir lietuviško mentaliteto sąsają. Tos sąsajos iki jo niekas taip tiksliai ir taip esmiškai nebuvo suvokęs. Jis rodo, kaip kalba žmogų valdo politikoje, viešumoje, šeimoje, nors žmogus net nejaučia, kad yra valdomas.
R. T. J. Erlickas – kalbos filosofas. Jo tekstai kreipia į L. Witgensteiną, taip pat į dzeno paradoksus.
V. R. Taip, kalbos filosofas. Tik anksčiau jo dozės buvo saikingesnės, todėl ir stipresnės. Dabar jau randasi tų tekstų perteklius. Yra ir kitas dalykas – skaitytojas: mūsų kartos publika J. Erlicką mokėjo gerai skaityti, iš kalbos niuansų pagauti esmę, gerai suvokė teksto subtilumus. Dabar jau ateina karta, kuri J. Erlicko perskaito tik paviršių, kaip anekdotus.
J. S. Apskritai ateina mažai raštingų generacija. Tikrovės interpretavimo būdas prozoje šmaikštus, bet momentiškas ir redukuotas. Tekstai rašomi pažodine, o ne figūratyvine kalba, todėl neturi gelmės (ir nepretenduoja turėti).
R. T. Bet rašo labai daug. Nes nebėra estetinio sprendimo galios, nėra savikritikos. Šiandien viskas galima, ypač literatūroje. Kultūros subjektai darosi įžūlūs, pasitikintys savim. Bet tai jau kitokia kultūra, kitokia laiko dvasia. Tiksliau – dvasios nebuvimas.
V. R. Taip, ateinančiųjų skaitymo įgūdžiai yra tokie, kad J. Erlickas jiems darosi nesuprantamas.
R. T. Apibendrindamas pasakyčiau, kad anksčiau mums laiko dvasia buvo tapati kultūros dvasiai. Ji susijusi su menininku, jo kuriamąja galia, pranašingais regėjimais, su aukštais idealais ir pan. Ir ta dvasia pirmiausia kyla iš žmogaus, o neateina iš pasaulio. Menininkas išreiškia save ir per jį pasireiškia tarsi pati lemtis, gyvenimo valia. Tai – idealistinė nuostata. Šiandien viskas lyg apsivertė – laiko dvasią, kaip ir tradicinį dvasingumą, tarsi išplovė išoriškas pasaulis. Kultūra patyrė naujųjų nomadų – prekių vartotojų invaziją. Dvasingumo nykimas ir yra mūsų laiko dvasia. Išorės invazija išplauna individualias subjekto ir tautos substancijas: nelieka kultūrinio savitumo, kūrėjo stiliaus, nes pasaulio tuštumoje pakibęs subjektas nebeturi jokių atramų, kultūrinių šaknų, nejaučia savęs kaip tradicijos tęsėjo. Tai lyg žmogus be atminties, ir literatūra be atminties. Mokame rašyti, bet tas mūsų rašymas yra be vidinio preteksto, tik pasaulio sužadinta reakcija: kaip dalyvavimo būdas, kaip komunikacijos forma. O literatūroje matome absorbavimo efektą: lietuviški tekstai mechaniškai sugeria visas pasaulio patirtis, ne kokias nors tradicijas, bet kultūros dėmes, paviršiaus teršalus, informacinį triukšmą. Kadangi į mūsų literatūrą patenka tiek išoriškų reiškinių, visa tai paskatina kultūrinę difuziją – įvairiausių vertybinių bei simbolinių sistemų susiliejimą. Mūsų literatūrinis kosmosas netenka struktūros, lėtai virsta chaosu. Bet iš chaoso gali gimti kažkas nauja – gal toks ir yra perėjimas nuo konservatyvios tradicijos prie naujos gyvenimo realybės. Šiaip ar taip, atsiranda ir tikrai geros literatūros. Taigi anksčiau laiko dvasia turėjo savo kultūrinį subjektą bei autorių ir buvo mobilizuojantis veiksnys, kreipiantis visuomenę į kažkokius vertybinius horizontus, o dabar laiko dvasią atpažįstame kaip tos pačios dvasios difuziją. Tekstai nebeturi lietuviškos substancijos, autoriai – anonimiški, kūrybos procesas persikelia į virtualią erdvę (daug kas rašo tiesiog internete ir internetui), kurios psichologija yra beasmenė, amorfiška. Silpsta kalbos jausmas, rašantysis nebejaučia žodžio spalvų, prasmės niuansų. Taigi be šių žodžio juslinių, estetinių efektų nebelieka meno – tik gryna informacija. Grįžtame prie to paties – prie gelmių ir prie paviršiaus dvasios skyrimo.
D. M. Būdavo, seniau rengiamos tokios diskusijos: „Amžininkas literatūroje“. Ar dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas būtų pajėgus sudaryti tokią knygą ir ar būtų apie ką kalbėti? Koks dabar būtų tas amžininkas?
J. S. Būtų ką pasakyti. Pribrendo būtinybė kalbėti apie populiariąją literatūrą, nes jos mastai ir srautai yra stulbinantys. Štai įspūdis iš vienos apskrities bibliotekos, kur skaičiau paskaitą apie, mano nuomone, svarbiausias nūdienos tendencijas, vardijau svarbius posovietinio lūžio autorius: S. Parulskį, J. Kunčiną, G. Beresnevičių, L. Gutauską, G. Radvilavičiūtę, M. Ivaškevičių. Su auditorija – mokytojais ir bibliotekininkais – užsimezgė pokalbis, ir buvau šokiruota, nes jiems šitos pavardės nieko nesakė. Užtat mane užvertė klausimais apie I. Buivydaitę, E. de Strozzi, D. Vaitkevičiūtę, E. Malūką. Buvo beveik gėda prisipažinti, kad jų neskaitau.
V. R. Tai tada supratai, kokia yra tikroji mūsų literatūros dvasia?
J. S. „Skaitymėliai liaudžiai“ egzistavo visais lakais. Ėmiausi analizuoti dabartinės grožinės produkcijos Lietuvoje bibliografinius sąrašus. Tai – horizontalioji, bet daug sakanti literatūrinio gyvenimo plotmė. Juk įdomu, kokiame kontekste atsiduria, tarkim, Andriaus ir Regimanto naujos geros knygos, kiek jos turi potencialių skaitytojų. Štai 2007-ųjų duomenys: per metus išleista daugiau nei tūkstantis grožinės literatūros knygų. Maždaug pusė jų yra įvairaus lygio verstinė beletristika. Šimtas trisdešimt lietuvių parašytų knygų skirtos vaikams. Kitos – keturi šimtai penkiasdešimt – grožinė literatūra suaugusiems. Suskaičiavau dvidešimt keturias knygas, kurios yra mūsų klasika, nuo J. Baltrušaičio ir J. Baltušio iki R. Gavelio ir J. Ivanauskaitės. Apie dešimt priklauso prisiminimų žanrui (R. Ozolo dienoraščiai, R. Šaltenio „Aš – mokytojas“, V. Areškos „Kumelė vardu Emilija“ ir pan.). Apie devyniasdešimt knygų (iš tų keturių šimtų penkiasdešimties) yra šiaip žinomų autorių, dažniausiai Rašytojų sąjungos narių knygos, „normali“ proza ir poezija. Visa kita – banalybės ir grafomanija.
R. T. Sakau – būtinai reikia susirinkti ir pakalbėti apie grafomaniją. Pribrendo toks pokalbis. Pasikviestume vieną kitą grafomaną – ką jis galvoja apie mūsų literatūrą? Kur pats taikosi?
J. S. Apie penkiasdešimt knygų – populiarioji literatūra: fantastika, detektyvai ir dar visos tos pavardės, kurių knygas skaito minėti bibliotekininkai. Vidutinis bet kurio „normalaus“ prozos autoriaus kūrinio tiražas yra apie tūkstantis egzempliorių. Tik J. Erlicko, S. Parulskio ir J. Ivanauskaitės trijulė maždaug atitinka populiariosios literatūros tiražus, kurie siekia nuo trijų iki šešių tūkstančių. E. Malūko ir E. de Strozzi kai kurie romanai pakartoti po šešis kartus!
R. T. Juk kažkada atrodė paprasta, kukli moterytė, mokytoja. Rodos, Plungėje klausėsi mano paskaitų apie lietuvių literatūros klasikos interpretacijas. Ir pavardė buvo kitokia. Pasakojo kažkokią dramatiškai romantišką istoriją apie tos pavardės aplinkybes. Prisimenu, turėjo nuoskaudų dėl sovietų valdžios.
J. S. Perskaičiau E. De Strozzi romaną „Švelni klaida“ ir J. Balčiūnaitės „Viešbutį“. Sunkiai paskaitoma literatūra. Tokius tekstus specialistui neką lengviau įveikti nei „Kalvio Ignoto teisybę“, o jiems tyrinėti reikės neįprastų metodologinių prieigų. Vietoj socrealizmo – poprealizmas. Bet skaitomumo rodikliai yra pribloškiantys. Turbūt skaitytojų dalis iš viso nebesusiduria su meniniais tekstais. Ką daryti, kad žmonės sužinotų apie normalią literatūrą?
R. T. Tikrai keistas dalykas: literatūrologams tokios knygos yra sunkiai skaitomos, tačiau meninio jausmo neturintys žmonės skaito jas lyg niekur nieko. Ir prašo tokių dar daugiau, laukia tęsinių. Kartais net kai kurie rimtesni autoriai tampa tokios literatūros įkaitais – jie priversti nuolat maitinti skaitovų minią vienkartinio vartojimo skaitalais, – tokią situaciją tragikomiškai pavaizdavo S. Kingas „Mizerėje“. Vartotojų visuomenei ir literatūros reikia vienkartinės, suvartojamos kartu su kitais prekybos centruose perkamais produktais.
V. R. Tai jau sisteminis dalykas – švietimo, mokyklų reikalas. Pažiūrėkite, kaip sugriauta švietimo sistema. Kaip universitetai smukdomi.
R. T. Mokyklose literatūros pamokos intensyviai slopinamos, normalų egzaminą keičia kažkokios teksto suvokimo užduotys, vertinimo mechanizmai primena nykiausią biurokratinę sistemą. Svarbiausia – visiškai neugdomas kūrybiškumas. Nebėra kūrėjų, juos keičia informacijos kaupėjai. Net literatūros vadovėliuose mokiniai verčiami žinių ieškoti internete – mano požiūriu, tai nesąmonė ir literatūros mokymo profanacija. Ir į universitetą ateina daugiausia vidutiniškų ambicijų žmonės.
J. S. Lieka konstatuoti bendrą kultūros nuosmukį. Populiarioji literatūra rašoma kaip adaptuotas tekstas: trumpi sakiniai, elementarus pasakojimas, viskas lėkšta. Primityvus skaitytojas mano, kad tai ir yra tikra literatūra. Bendras vaizdas gana grėsmingas. Ir nereikia turėti iliuzijų, kad Lietuvoje yra didelė geros literatūros auditorija. Tikri rašytojai gyvena palyginti hermetiškoje aplinkoje.
R. T. Gal visada taip ir buvo? Negi masėms reikia kažkokių gelmių? Ir neteisinga paprastam, neišlavintam vartotojui piršti vertingą knygą. Ji juk nesuderinama su vartotojiško gyvenimo kodeksu. Skaityti geras knygas yra nerentabilu. Tipiškas pilietis iš viso žiūri televizorių ir tenkinasi paskaitinėjimu. Žmonės nėra lygūs, ir tai yra teisinga. Bet neteisinga tai, kad jauniems žmonėms neleidžiama tapti asmenybėmis, kad jie iš mokyklos išeina mažaraščiai. Jie neturi net galimybių rinktis, nes nesuvokia vertybių.
J. S. Pažiūrėkime, kaip kuriamas D. Jazukevičiūtės fenomenas. Abu jos romanai iš karto pasirodė trijų tūkstančių tiražu, o reklamai pajungtas visas žiniasklaidos fabrikas. „Versus aureus“ debiutų serijoje leidžiami visai simpatiški romaniukai po 700 egz. T. Kavaliausko ir A. Vilkaitės tekstai nenuvylė.
A. J. Visiškai respektabilios knygos.
J. S. Iš D. Jazukevičiūtės daroma literatūros žvaigždė, tai – rinkodaros produktas. Supratau, kaip tai dramatiška, perskaičiusi F. Sagan biografiją.
D. M. D. Jazukevičiūtė, matyt, irgi bandė perteikti laiko dvasią, bet nušliaužė empiriniu paviršiumi.
V. R. Bandė, bet jos knygose prozos nėra. Kaip ir A. Urbonaitės knygoje.
J. S. Tas reiškinys jau įvardytas – žurnalistinis romanas. Nieko ypatinga, bet sukuriamas didžiulis piaras.
V. R. Aš dažnai knygą vertinu intuityviai: tekstas yra, o prozos nėra.
J. S. Užtenka kelis puslapius perskaityti ir matai.
R. T. Nemažai paskutiniais metais mano perskaitytų knygų ir yra tokios – pirmieji dešimt puslapių. Po to knygą galima ramiai padėti į šalį, konstatavus, jog literatūros – nerasta. Kvailas mitas, kad knygos prasmę ar jos meniškumą suvoki užvertęs paskutinį puslapį. Prasmė arba yra nuo pirmo puslapio, arba jos nebūna visai. Kodėl nebūna? Todėl, kad autorius yra tuščias, be prasmės.
V. R. Vėl prisiminsiu rusų literatūrą. V. Pelevinas: jo rašymas apie Rusijos istoriją, kasdienį įvairių socialinių sluoksnių gyvenimą ir rusų mentalitetą išreiškia to mentaliteto ir kintančių, ir pastovių elementų visumą.
D. M. Ar Lietuvoje yra koks nors tokio autoriaus atitikmuo?
V. R. Manau, kad ne. Nėra tokio intelekto, ir tiek vienoje sąmonėje sukauptos kultūros, gebėjimo virtuoziškai kaityti stilius.
D. M. Ar toks V. Pelevinas nėra šiuolaikinis rusų literatūros popsas? Gal yra kitų, tylių ir gilių autorių?
D. M. Reziumuojant peršasi išvada – štai po dvejų metų baigsis pirmasis šio amžiaus dešimtmetis, laiko dvasia rimtojoje literatūroje bus atspindėta labai silpnai arba visai nebus atspindėta; jos ieškoti bus galima nebent populiariojoje literatūroje, bet ten ji bus plokščia, paviršutiniška, empiriška, atspindinti faktinius visuomenės procesus: lietuvių iškrikimą, emigraciją, susvetimėjimą. Taigi konstatuotume lyg ir bendrą literatūros nuosmukį. Liko keletas vyresniųjų autorių su savo nekintančiais principais ir dar keletas jaunesniųjų, kurie ir turės išlaikyti visą tikros literatūros krūvį.
V. R. ir J. S. Bet taip ir yra, taip visada buvo ir bus: jei visuomenėje yra bent keli vertingi autoriai, tai visai normalu.
V. R. Prozininkų Lietuvoje yra labai daug, jų visiškai pakanka.
R. T. Skaitytojų vis mažiau…
V. R. Prancūzų filosofo G. Deleuze’o, kuris parašė puikų veikalą apie F. Kafkos kūrybą – „Mažumos literatūra“, idėja tokia: kūrinys kalba mums esminius dalykus ir įtraukia skaitytojus, jei rašomas pralaužiant visokias užtvaras ar išeinant už žmogaus gyvenamo pasaulio; jei parašomas tokia kalba, kurios iki tol nebuvo, kuri yra lyg mikčiojantis bandymas iškalbėti neįmanomus dalykus. Tokio kūrinio kalba iškrenta iš vyraujančios kalbos ir vyraujančio rašymo bei formų. F. Kafka rašė vokiškai, multikultūrinėje aplinkoje, nesidomėdamas, ar kas jį skaito, ar neskaito – jam labiau rūpėjo asmeniniai dalykai. Jis buvo kalbinės ir socialinės mažumos atstovas, o kaip kūrėjas – unikalus įvykis. Iš mažumų būsenos daug kas kitaip suvokiama ir galbūt lemtis pasitinkama kitaip. Net rašantis daugumos literatūrine kalba turi pereiti į tokią būseną, kad jo kūrinio kalba „iškristų“ iš bendrinės kalbos, imtų mikčioti tarsi atsirandantis naujas dialektas, kuriam tenka neįmanomas naujo pasaulio išsakymo uždavinys. Tai kitoks požiūris į pasauliui reikšmingus, prie bekalbių pasaulio pavidalų prasiveržusius kūrinius, nei grindžiamas mums įprastu vertinimu – „parašytas gera lietuvių kalba“. Šiuo atžvilgiu laiko dvasioje esama ir nelaikiškumo aspekto, kuris tarsi sujungia visus laikus. Kaip kasdienybėje glūdinti amžinybės sėkla ar jos nuovoka. Juk laiko dvasia išreikšta ir A. Baranausko „Anykščių šilely“, kuriame neabejotinai švyti amžinybės krislas – pralauža į visus mūsų laikus.
J. S. Baigiam. Laiko dvasia už lango tikrai yra, niekas to nepaneigs.
V. R. Tai – pinigai. Komercinis pasaulis.
R. T. Ir populiariosios literatūros triumfas. Masių sukilimas.
V. R. Šiuolaikino rašytojo laiko dvasia – kiek save sugebi parduoti, ir viskas. Arba pats rašytojas sąmoningai padaro save kaip paklausią prekę, arba jį tokį padaro rinka.
R. T. Pardavinėja ir parsidavinėja. Ir viena pelningiausių sričių – vaikų literatūra. Mažai kas rašo iš meilės vaikams.
D. M. Skaičiau laikraštyje žinutę: Jonavoje žmogus ėjo ir nuėjo į Neries vandenį su visais drabužiais, nusiskandino. Kitą žmogų, tai mačiusį, ištiko šokas. Tai irgi mūsų laiko dvasia.
A. J. Ko negaliu apkęsti literatūroje, tai socialinės problematikos. Tai – mirtis literatūrai. Socialinio angažuotumo nelaikau menu.
R. T. Aš irgi nelaikau. Taigi laiko dvasia visgi susijusi su nacionaline kultūra ir jos permainomis. Manau, kad iš tradicinės valstietiškos bendruomenės mūsų visuomenė pereina į kažkokį miestietišką gyvenimą. Nyksta bendrumo ir bendruomeniškumo jausmas, miesto sferoje randasi individualizmas ir anonimiškumas. Gyvename paskirai, kas sau, nematydami vienas kito ir neskaitydami bendrų, tautą konsoliduojančių tekstų. Dvasia yra holistinė sąvoka, tai bendruomenę jungiantis veiksnys. Modernėjimo procesai suardo holistines jungtis. Nebėra bendros vertybinės sistemos, bendros ideologijos, nebėra ir laiko dvasios matmens. Visuomenės diferenciacija, jos holistinio kūno suirimas primena mirties procesą. Bet taip pesimistiškai pranašauti galima tik iš senosios, bendruomeniškos dvasinės situacijos ar pozicijos. Kitaip pasakius, mąstant „kaimietiškai“. Kaip antai, J. Apučio apsakyme „Ratu apie ežerus“: „Esame suskilę kaip atomas“, „Negalėdami ilgam būti prisirišę prie vieno daikto, vienos tiesos, mes esame moraliniai, dvasiniai unguriai, todėl nebegalime išgyventi nei didelių tragedijų, nei didelio džiaugsmo“. Šiuo požiūriu nebelieka visuomenę vienijančio „tautos mito“, šventų kultūros relikvijų, tad modernus individualizmas vertinamas tiesiog kaip egoizmas ir etinis materializmas. Tačiau miesto kultūra teikia žmogui bei visuomenei naujų konsolidacijos formų, naujo sąmoningumo, įvairesnių ryšių galimybių. Tai jau ne mechaniška tautinė vienovė, bet laisva, rinktis leidžianti vertybių sistema. Problema, regis, yra ta, kad mes (mūsų kultūra ir literatūra) jau užbaigėme tradicinės bendruomeniškos sanklodos etapą, išėjome iš kaimo, bet į miestą kol kas neatėjome, nors esame pasklidę visame pasaulyje. Mūsų kultūra – difuziška, o savimonė – amorfiška. Laiko dvasios požymis – kultūrinė difuzija ir tapatybės išblukimas. Seniau tos tapatybės orientyras buvo bendra tautos istorija, šiandien tokia ideologija nebeveiksminga, esame priversti žiūrėti į ateitį, nors joje dar nematome, dar neįsivaizduojame savęs. Todėl mūsų būsena – neapibrėžtumas, kaip ir kvantų fizikoje. Į save galime žiūrėti visaip, vertinti įvairiai, ir kiekvienas požiūris gali būti teisingas. Toks reliatyvizmas gali būti laikomas pažangiu reiškiniu, bet psichologiškai jis nefunkcionalus. Neapibrėžtumas kelia baimę ir slopina kūrybines tautos galias (ne tik literatūros sferoje). Manau, kažkokiu būdu reikės atgaivinti tautiškumo idėjas, kad ir paverčiant jas komercine reikšme. Už priklausymą tautai gali tekti kažkaip mokėti ar bent atsiskaityti savo darbais. Kapitalizme nėra gyvenimo už dyką, ir patriotizmas čia yra ne šiaip idealizmas, bet ekonominio rentabilumo komponentas. Kažkokiu būdu tautinė savimonė įgis ekonominės galios reikšmių ir vėl bus vienijantis veiksnys. O literatūra?.. Gal tarnaus tokiam procesui, gal jam pasipriešins – kaip dvasinių vertybių profanacijai. Kas žino, menininkas šiandien yra visiškai laisvas. Toks laisvas, kad dažnai niekam nereikalingas. Ypač tas, kuris nieko neparduoda.
Parengė Regimantas Tamošaitis
Literatūrėlė. Lenkija be rašytojų
2006 m. Nr. 5
Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė
2006 m. pagrindiniame Lenkijos kultūriniame savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ (leidžiamas Krokuvoje) užvirė polemika dėl dabartinės lenkų literatūros būklės. Polemikos pradžia – rašytojos ir kritikės A. Nasilowskos pamfletas, kuriame ši būklė įvertinta kaip didelis istorinis nuopuolis (anot jos, Lenkijoje nebeliko rašytojų). Atsakymų į pamfletą – jau per dešimt. „Metų“ skaitytojams siūlome keletą diskusijos tekstų, kurie savaip skatina lyginti, apmąstyti ir šiuolaikinės lietuvių literatūros bei kritikos situaciją.
ANNA NASIŁOWSKA1. Pamfletas apie mūsų laikus
Ar iš tiesų dar turime literatūrą? O gal mums liko vien tikrovė ir kalba, lenkų kalba, su išugdyta, bet kaskart vis mažiau prisimenama tradicija?
Toje tradicijoje neabejotinai būta kažko tikro: literatūra, arba pokalbis apie pasaulį, buvo plėtojamas taip, kad drauge įgytų ir meninę reikšmę. Galiojo dvigubas reikalavimas, dvigubas įsipareigojimas. Palikime nuošaly sunkumus, susijusius su sąvoka „tikrovė“, – ji taikoma ir tiems kūriniams, kurie pasakoja apie sapnus, apie mistines patirtis, ir tiems, kurie (prisiminkime klasikinį Balzaco sumanymų) kalba apie jaunuolio provincialo, nusprendusio padaryti karjerą sostinėje, nuotykius. Laikykimės prielaidos, kad kiekvienas kūrinys gali teikti nuorodas į tokį tikrovės lygmenį, koks yra jam tinkamiausias. Dar daugiau – gali jį sukurti, atskleisti nežinomus pasaulius. Tie tikrovės lygmenys neturi sutapti, juos gali sieti tik tai, kad visi jie priklauso žmogiškosios patirties sferai.
Labai keista sąvoka – literatūra. Ar ne per daug lūkesčių? Meninė reikšmė – miglotas dalykas. kūno neįmanoma svarstyti neatsižvelgiant į tradicijos, kalbos praeities ir kartu – šiuolaikinės meninės praktikos procesus. Vadinasi, literatūros procesus. Tad pradėkime iš kitos pusės: nuo pokalbio. Pokalbis reikalauja dėmesio iš abieįų pusių, kurios išlaiko tarpusavio ryšį, yra atidžios viena kitai, viena iš antros kažko tikisi. Suprantama, taip vyksta įprastas pokalbis, tačiau pokalbis per literatūrą yra netiesioginis, turi visuomeninį lygmenį, reikalauja tarpininkauįančių institucijų, subtilių bendravimo būdų. O literatūros istorija nėra paprastas kūrinių ar netgi šedevrų rinkinys, tai pokalbio istorija, – pokalbio apie žmogiškosios patirties lygmenis, kuris buvo plėtojamas pasitelkiant meninę reikšmę turinčius tekstus.
Ar iš tikrųjų šiandien viskas tebėra puiku, ir mes vis dar turime lenkų literatūrą? Kuriamą tokia kalba, kuri tik apytikriai likusi lenkų: ji pilna keisčiausių angliškų žodžių, vartojamų reikšmėmis, nutolusiomis nuo pateikiamų anglu kalbos žodyne. Tai ne angliški, tai „lengliški“ žodžiai, iškreipti ir išpūsti rietimo snobizmo. „Lengliška“ šneka, toks vietinis dialektas, kuris, keistas dalykas, renkasi skolinius, tačiau pasmerkia juos savotiškiems kankinimams, iškraipant galūnes linksniavimo ritualo metu. Tai tokia vietinė manija, ir atvykėliui iš kitos aplinkos sunku suprasti, kas čia dedasi. „Kam gi tai darote? – nustebęs klausia, kai jau daugmaž susivokia. – Ir ką tai jums duoda? Juk tai taip sudėtinga!“ – surinka, trindamas akis.
Ogi nieko, tai tokia obsesija. Mums tiesiog patinka iškraipyti formas. Be šito kvailai jaučiamės. Kai kartais nebesinori, tada vartojame trumpinius. Daugelis tos kalbos registrų susideda, k…, iš instinktyvių gestų, o ne sakinių. Ir šia kalba turime literatūrą? Jau kuris laikas mane dėl to graužia abejonė. O paskui užplūsta neviltis. Turėjome, taip, kadaise turėjome visai rimtą literatūrą, ir turime – nes neįmanoma prarasti – turtingą tradiciją. Galima ją pamiršti, bet visiškai prarasti nepavyks. Vis dėlto dabar nebeturime literatūros, turime literatūrėlę.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis kaltės dėl to tenka pačiai literatūrai. Ir tai yra kartu felix culpa, akivaizdus istorinis nuopelnas. Tais laikais, kurie reikalavo kraštutinių poelgių, lenkų literatūra daugybę kartų atliko charakirį. Kuo efektingesnių būdu. Štai jums – ne kūrinys, štai kūrinio lavonas, niekingas, sumaitotas ir apgailėtinas – argi ne tokie šūksniai tebesklinda ties Andrzejewskio „Išspaudomis“? Tai ne meninė nesėkmė, tai efektinga romano savižudybė. Po tokio gesto sunku gerai gyvuoti ar netgi laukti tolesnės kūrybinės plėtotės ir nuostabių pasiekimų. Devintajame dešimtmetyje cenzūruojamos ir neoficialios literatūros atsiskyrimas, priimtas sutinkant abiem pusėms, rašytojams ir publikai, destruktyviai veikė patį pokalbį ir vertė nuolat dėl politinių klausimų mėšlungiškai sukąsti žandikaulius. Jei tekdavo išduoti meninių ieškojimų laisvę, tai atsitikdavo jaučiant akimirkos diktuojamą viršesnę būtinybę. Literatūra po šio proceso liko sumenkusi, tačiau su dideliais nuopelnais ir moraliniu kapitalu, kurį, keičiantis santvarkoms, tuoj pat surijo infliacija.
Nenoriu to priminti, kadangi – nors sumokėta didelė kaina – tikriausiai kitos išeities nebuvo. Lenkijoje vienu motu sutapo keletas dalykų: laisvės šokas, pagreitinta ir paviršutiniška asimiliacija vakarietiškų, ypač amerikietiškų formų, kurios niekaip nedera su mūsų tradicija, totalinė visuomeninės komunikacijos, vertybių, institucijų, kartų kaita, kuri nebuvo natūrali ir nuosekli. Ir galiausiai – kvailybė, arogancija ir tamsuoliškumas. Ir to būtu per daug. Neliko pokalbio, neliko literatūros. Pasitaiko kartais koks kūrinys. Būna net, kad kūrinys išgarsėja, Tačiau to negana. Juk nekalbame apie šlovę, Pinigus, ar žiniasklaidos sukurtą sėkmės efektą kultūroje, kuri sukasi aplink įžymybes. Pokalbio nėra.
XIX a. prancūzų literatūra kalbėjosi su vidurine visuomenės klase. Lenkų literatūra tuo metu vis dar ginčijosi su bajorija ir besiformuojančia inteligentija. Lenkų literatūra inteligentijai buvo adresuojama beveik iki XX a. pabaigos. Išskyrus paskutinę šimtmečio dekadą. Lenkijoje po visuomeninių pokyčių inteligentas susigėdo savo buvimo. Nes jei pasivadintų inteligentu, tai reikštų, jog tiki misija ir atsakomybe, o tai – praėjusios epochos vertybės. Jos dvelkė izoliacijai naudojamu putplasčiu (regis, visiškai bekvapis? Bet vis dėlto!). Naujoji epocha neva turėjusi remtis aiškiomis rinkos žaidimo taisyklėmis, tikėti sąskaitos turiniu ir profesionalumu. Vidurinei klasei nebereikėjo bibliotekų; ji klaikiai reiškėsi lėkštuose salonuose. Ir ne taip svarbu, ar ta naujoji vidurinė klasė iš tiesų susiformavo, ar ne. Jei jos nėra, tai tuo labiau nuostabu, kad ji sugebėjo tiek daug nuveikti. Surietė inteligentiją į ožio ragą, o gal suvijo po šluota – tiksliai nežinau, bet, atrodo, tai pavyko.
Lenkų literatūra trečiajame dešimtmetyje, tik atkūrus nepriklausomybę, įrodė nepaprastą brandumą: ji pasiūlė naujai iškilusios valstybės tikrovės kritiką.
„Ankstyvas pavasaris“, „Teresos Hennert romanas“, „Generolas Barczas“ – visi šie kūriniai yra meniškai brandūs ir drauge karštai politiškai angažuoti. Jų adresatas yra inteligentas, brandus asmuo, kuris supranta, kad pasigėrėjimas atkurtąja nepriklausomybe ir vienalaikė naujos valstybės kritika vienas kitam neprieštarauja ir nereiškia, kad pjaunama šaka, ant kurios jis pats sėdi. Dabartinėje Lenkijoje netgi menkas rimtesnės kapitalizmo kritikos šešėlis sukelia paniką. Tarsi kalbėtume ne suaugusiems žmonėms. Nes nekalbame. Inteligentijos nėra, intelektualai pasitraukė į nuošalę. Netgi rašytojų nebeliko (buvo, bet išmirė). Liko autoriai.
Nėra literatūros kritikos. Visą XX a. (išskyrus paskutinį dešimtmetį) įprasta kritikos terpė buvo savaitraščiai. O savaitraščių juk nebėra (be „Tygodnik Powszechny“). Yra spalvoti žurnalai. Yra žurnalistika. Ir kultūros rubrikų žurnalistai. Jie rezga savo politikėlę. Ne politiką, bet politikėlę: tam laurų vainikėlį, o tiems – nė žodelio, nes ne mūsiškiai. Tasai pats prieš save nuteikė, anas nereikalingai išsikalbėjo, todėl jų nepastebėsime. Tai pragaištinga politikėlę, nes jei kasdien gautume daugybę puikių naujų knygų, gal pavyktų ją plėtoti, ir nebūtų ji tokia destruktyvi. Bet teturime literatūrėlę.
Kadangi nėra literatūros kritikos, žurnalistika ir reklaminė leidėjų veikla viena kitą įsuka. Turime žiniasklaidos simuliacijas, o ne diskusijas. Turime tik madas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo madinga manyti, kad kalbėjimas apie tikrovę yra senamadiškas ir išsekęs. Tačiau iš to negimė didžioji simuliacinė literatūra. Nes juk neturime literatūros, turime literatūrėlę. Ir autorius. Pavyzdžiui, dešimtojo dešimtmečio atradimu tapo visai įdomi autorė Olga Tokarczuk. Turtingos vaizduotės ir labai skurdaus, tiesiog netašyto stiliaus. Pats tas aniems laikams. Be to, anuomet plėtojome „tėviškės“ prozą be tėviškės, kurtą migracijos ir visuotinio šaknų praradimo epochoje. Ir dar – diskusiją apie postmodernizmą, būtinybę sukurti lenkišką postmodernizmą ir taip pat – neišvengiamai jį lydinčią kovos su postmodernizmu būtinybę. Be postmodernizmo, nes tai, ką meniniu požiūriu galima laikyti jo realizacija, priklauso septintajam aštuntajam (Kazimierzo Brandyso proza) ar devintajam dešimtmečiui (Mieczysławo Porębskio „Z“).
Naujame amžiuje mados pasikeitė. Jei anksčiau kelti klausimą apie tikrovę buvo laikoma netaktu literatūrai, tariamai išlaisvintai nuo tokių paprastų ir banalių įsipareigojimų, taip dabar pasitelkus šį šūkį stengiamasi iš naujo atrasti jei ne Ameriką, tai provincialią Lenkiją. Prozos, kurio kaip lik pradėta pastebėti, akiračiai nesiekia toliau nei „mažasis“ septintojo dešimtmečio realizmas. Kadangi sėkmingai pavyko pamiršti pastarųjų penkiasdešimties metų istoriją, tai ir sugrįžtanti „mažojo“ realizmo šmėkla nebaido. Tiesiog tai tipiškas literatūrėlės reiškinys. Nes kokį gi realizmo ji gali pagimdyti? Tik mažutytį.
Gyvename tokioje atmosferoje, kuri šiek tiek primena saksų epochą. Prie saksų karaliaus gerk, valgyk ir diržą atleisk, – sako patarlė. Atitinkamas šiandienos šūkis skamba taip – vartok kuo daugiau ir liesėk. Tik kad literatūra netinka vartojimui. Literatūrėlė – kaip tik tam ir skirta.
—————————————————————————
STANISLAW LEM2. Šachmatų lenta be šachmatų
Tikėjausi, kad ponios Nasiłowskos teiginys jos pamflete apie „literatūrėlę“, esą Olga Tokarczuk rašė netašytu stiliumi, sulauks aštrių replikų, bet taip neatsitiko. Tam tikro lygmens polemikų kultūra nunyko. Galiausiai manau, kad Nasiłowska parašė ne pamfletą, o paskvilį. Tačiau literatūros situacija ir man kelia liūdesį.
Mūsų kultūra pašėlusiai sulėkštėjo, o aukštoji kultūra atsidūrė nuošalėje. Kita siaubinga mūsų silpnybė yra visiška amnezija, pasireiškianti kaip tik tuo, kad trūksta pakartotinių geros literatūros leidimų. Andrzejus Rosneris išleido Szczepanskio ir Filipowicziaus apsakymų rinktines, tačiau tai pagirtina išimtis. Kai virš ko nors užtrenkiamas karsto dangtis, tai tas asmuo nustoja egzistuoti ir visuomenės sąmonėje. Tai tinka ir tokioms didelėms figūroms kaip Miłoszas. Manęs prašė teksto jo mirties metinių proga; parašiau, kad Miłoszas mūsų šaly plačiuoju mastu liovėsi egzistavęs, nustelbtas rėksmingo lenkų tautiškumo.
Suprantu, kad Vokietija, nepaisant krizės, yra žymiai turtingesnė nei Lenkija, tačiau skirtumas tarp to, kaip abiejuose kraštuose vertinami rašytojai ir apskritai kultūra, yra dar didesnis – žinoma, Vokietijos naudai. Tapau pagerbtas Berlyno Akademie der Künste naryste ir dabar iš ten gaunu daugybę medžiagos. Be kvietimų skaityti kokį nors pranešimą ar dalyvauti simpoziumuose, siunčiama informacija apie įvairias stipendijas arba apie tai, kad Akademija kaip tik gavo naują būstinę. Tuo tarpu Lenkijoje literatūra buvo įvyta į kampą.
Tai ypač matyti institucijų sferoje: rašytojų draugijos vos vegetuoja. Keturiasdešimties milijonų šalies literatūra turi turėti kažkokias organizacines formas, turi būti ir stipendijų sistema. Vokietijoje stipendijos ir apdovanojimai lyja gausiu lietumi; pas mus – vienintelė Nikės premija; to negana – jei kas parašytų įdomią studiją apie filatelistus, taip pat galėtų į ją pretenduoti, nes taip sudalytas premijos reglamentas. Keista realybės sumaištis.
Nėra literatūros savaitraščių, literatūriniai laikraščių priedai iš esmės neegzistuoja. Paskutinis savaitraštis, tam tikru mastu aptarnaujantis literatūrą, – tai „Tygodnik Powszechny“. Literatūros periodika leidžiama, atrodo, labai mažais tiražais ir sunku ją gauti. Tas pats pasakytina ir apie daugelį knygų. Dunino–Wąsowicziaus „Lempoje“ – nežinau, koks to leidinio tiražas, tikriausiai nedidelis – randu nemaža rišlių ir tikriausiai gan taiklių recenzijų apie lenkų ir nelenkų literatūros naujienas, tačiau knygynuose jo beveik nematyti; galbūt jis sklinda kažkokiais kitais keliais. Galų gale leidybos technologija padarė tokią pažangą, kad kiekvienas, turintis kompiuterį ir spausdintuvą, gali šimtu egzempliorių išleisti, ką tik nori, ypač eilėraščius.
Eilėraščių spausdinama baisiai daug, sprendžiant iš to, ką gaunu iš leidyklos „Zielona Sowa i Studium“. Atsirišo Lenkijoje didžiulis maišas su naujausia poezija, tik kad devyniasdešimt penki procentai tos poezijos neturi jokių nuorodų į praeitį, niekas neiškyla kaip tąsa ar net opozicija. Atrodytų, tarsi visiškai nebeegzistuoja tarpukario literatūra, paskui – komunistinio keturiasdešimtmečio kūryba, nekalbant apie ankstesnes epochas. Taip, Rožyckis atsigręžė į „Poną Tadą“, tačiau viena kregždė – dar ne pavasaris. O kas suklestėjo? Hip–hopai, repai, dainos, netgi vargšą Broniewskį imta dainuoti.
Neturime ruginės duonos ir esame tarsi Marijos Antuanetės pavaldiniai, kuriems sakoma: jei neturi duonos, tevalgo pyragaičius. Pyragaičių, tai yra poezijos, turime kaip šieno. Siaubą kelia abiejų lyčių jaunųjų poezijos adeptų skaičius, nors susidariau įspūdį, kad merginų yra daugiau, rašo Karoliui Maliszewskiui, kuris jiems atsakinėja „Odroje“. Pyragėliams priskiriu ir suvešėjusią fantasy bei mokslinę fantastiką. Tai nėra priekaištai konkretiems jaunuoliams; stengiuosi, remdamasis savo kukliomis žiniomis, kiek įmanoma žvelgti į visumą.
Nelabai turiu ką skaityti; vertimų situacija irgi ne pati geriausia. Pasiėmiau skandalo atmosferos apgaubtą Houellebecqą – kas antrame puslapyje kieno nors lytinis aktas, ir visa tai neva kyla iš didelio nepasitenkinimo sekso ir kraujo kultūra. Užtat labai vertingas man pasirodė Viktoro Jerofejevo „Gerasis Stalinas“. Ieškau tokios literatūros – giliai įaugusios į tikrovę, istoriją, politiką.
Kai pas mane ateidavo Jogailaičių universiteto literatūrinės kūrybos studijos aspirantai (juos globojo Jarzębskis), visiems patardavau bėgti į verslą ar informatiką. Šiandien nebūčiau tokios kraštutinės nuomonės. Trūksta mums mailiaus, kuris turėtų potencijos veržtis už krašto ribų. Lenkai neturi kalbėti tik lenkams, bet ir pasauliui. Jei pas mus apskritai pasirodo kokia nors šiuolaikinė tema – kaip Shuty romane „Cukraus norma“ (tai tik pavyzdys, jų galima atrasti ir daugiau) – ji ribojasi mūsų krašto įvykiais ir kapitalizmo bei vartotojiškumo kritika.
Užtat politikai peržengia visas ribas – nesilaiko pažadų ir t. t., – o tauta visa tai srebia. Reiktų rašyti apie mūsų tikrovę, kad ir publicistiniu stiliumi, tačiau tai paliekama žiniasklaidos specams. Niekas nenori imtis sunkiausių temų. Gal rašytojai bijo tėvo Rydzyko? Naujosios valdžios nariai pasistriuoksėdami pasileido į Torūnę… Kita vertus, neaišku, apie kurią Lenkiją reikia rašyti – ar apie tą pašukinę iš rytinio pasienio, ar, pavyzdžiui, apie tą nuo Poznanės?
Galima paprastai pasakyti: senas krienas kvailystes vapa, iš tiesų visa ne taip jau blogai. Žinoma, palengva ruošiuosi tyliai pasitraukti į kapus, vis dėlto man atrodo, kad jei kuris nors kolega, kaip mano bičiulis Szczepanskis, būtų sulaukęs šių dienų, jaustųsi lygiai taip pat sunerimęs.
Turime du iškilius kritikus, kurio stengiasi suspėti su naująja literatūra: tai Czaplinskis ir Jarzębskis; visgi nėra platesnio judėjimo, nėra mokyklų, kaip kadaise buvo Wykos mokykla. Ant literatūros šachmatų lentos stovi atskiros figūros rikiai, bokštai, kažkur iš šono karalienė arba karalius, keli pėstininkai, – tačiau neįmanoma jų įtraukti į kokią nors partiją; niekas su niekuo nebenori žaisti tais šachmatais!
—————————————————————————
MARTA WYKA3. Kritikas kaip konferansjė
Nutariau parašyti, kadangi Annos Nasiłowskos straipsnis privertė – tai buvo asmeniškai naudinga – užduoti sau pačiai keletu klausimų. Galbūt jie sudomins ir skaitytoją.
1. Kodėl skaitau tiek nedaug šiuolaikinės literatūros arba skaitau ją nekantriai ir nuobodžiaudama? Iš dalies tai lemia skaitymo įpročiai, ir tie, kurie kritikuoja jaunuosius rašytojus, kartu nesąmoningai apnuogina skirtingus savo įpratimus. Tačiau su įpratimu galima kovoti kaip ir su blogu įpročiu. Svarbiausia tai. kad šiuolaikinė literatūra man kelia nuobodulį. Ir pirmiausia savo stiliumi.
To stiliaus pagrindas – totalinė naracijos destrukcija. Bet ar tikrai kitaip ne-įmanoma pasakoti, tik kalba tikrovės, nuo kurios rašytojas nori išsilaisvinti tokiu iškreiptu apsivalymu? Tapatybės įtvirtinimas kalba – tai literatūrai juk žinoma nuo seno.
„Ekstatiško perdėjimo patentas… Arba „Sąvarta“ – deklaruoja „Sąvartos“ autorius Shawomiras Shuty. „Kultinė vartotojiškos visuomenės dezertyrų knyga“ – kolegai žada kitas kolega (Wojciechas Kuczokas) viršelio tekste. Bendraamžiai, arba beveik bendraamžiai, neabejoja: kiekviena knyga, atrodo, yra toji, laukiamoji.
Kaip gyvai tai primena „Ferdydurkę“ – deja, tik primena. Dažnai kartojama, kad Shuty ir Kuczokas yra labai gabūs, labai novatoriški rašytojai. Dar daugiau: turi tokie būti, kadangi šiems laikams reikia autentiškų rašytojų. Be abejonės, bet kuriems laikams reikalingi autentiški rašytojai. Vis dėlto neketinu čia įrodinėti bendrųjų tiesų, remdamasi tomis konkrečiomis knygomis. Jų skaitymas neteikia man malonumo nei intelektualinio pasitenkinimo. Nepriklausau rašytojų bendruomenei. Netgi nežinau, kaip jie atrodo. Jie kelia man priešiškumą, kurį vargiai įmanoma racionaliai paaiškinti. Greičiausiai mano įsitikinimai jiems atrodo anachronistiniai. Žodžiu, turiu jų atžvilgiu kompleksą. Klausiu, kodėl?
2. Mano pritarimo neskatina akivaizdžios sociotechninės ir reklaminės priemonės, būdingos naujausiai ir naujesnei literatūrai, manęs netraukia gebėjimas pajusti skaitymo rinkos – pirmiausia rinkos – nuotaikas. Netgi gabiausieji, turintys neabejotiną pasakojimo dovaną, šaltakraujiškai jos atsisako, kad pasirinktų vulgarų žodyną ir kalbą, atmeta naraciją, kad pagreitintu ritmu išsakytų savo istoriją, neleisdami skaitytojui nuobodžiauti. Taigi yra įvaldę visokeriopą techniką ir privalumus, būdingus „pirmarūšei antros rūšies literatūrai“, kuri galiausiai yra būtina bet kuriam literatūros pasauliui. Labai ilgai jos neturėjome, štai dabar turinio, tačiau labui dažnai ji painiojama su literatūra, keliančia sau kitokius tikslus.
Žinoma, negalima remtis senais ir nebeveiksmingais pavyzdžiais. Tokie atvejai kaip Kadeno, Žeromskio ir kitų didieji romanai esminėmis temomis šiandien nieko neišspręstų, nes laiko dvasia atrodo kitokia: dabar nelaukiama literatūrinių pranašų, literatūros laukas yra plokščias ir nėra čia šventųjų kalnų – iškilių literatų; per lygumą link savojo tikslo gužanti rašančiųjų minia gali kliautis pirmiausia savo miklumu.
Kokį vaidmenį tame maratone turėtų vaidinti kritikas, kadaise tarpininkas, kartais įstatymdavys, dažnai – partneris, su kuriuo rašytojas norėdavęs kalbėtis? Nežinau, ar yra taip, kaip sako Nasiłowska – kad kritika neegzistuoja. Be abejo, ji yra, tik esmingai pakito kritiką ir rašytoją siejantis ryšys. Tas pasikeitimas yra gilus ir daugialypis, apimantis tokias skirtingas sritis kaip masinės informacijos priemonės, sociotechnika, operatyvumas, prestižiniai visuomeniniai ryšiai, galimybė tinkamoje vietoje skelbti savo požiūrius, enciklopedinis sugestyvumas, kai skrupulingai išskaičiuojant vienus ar kitus rašymo atvejus sudaroma nepaneigiama hierarchija – tokia, o ne kitokia; kritiko veiklos lauko kintamumas (akademikas ar žurnalistas?), galiausiai buvimas „savu biču“ (o kiekviena tokia grupė vartoja savą tarpusavyje suprantamą kalbą) – ir visas šis vaidmenų perviršis ypatingu būdu tarpusavyje niveliuojasi. Nes triukšmas yra toks didelis, kaip masinėse spektaklio scenose, ir joks ypatingo tembro balsas jo nepramuša.
Ar kritika turėtų sugrįžti pirmiausia prie filosofinių pagrindų, o kritikas, perskaitęs Hėgelį, patobulintų savo negrabius analizės bei vertinimo įrankius ir pagaliau perkeltų skaitymo–interpretacijos–vertinimo procesą į metafizikos lygmenį? Skaityti kritiką rašytojui nerūpi; tai rašytojams gali rūpėti su viena sąlyga – jei patys skaito (filosofiją). Gali tai būti visiškai skirtingi filosofai, tai liudija praeityje nedaugelį sudominusi diskusija tarp Karolio Irzykowskio ir Witkacy grynosios formos tema; tai klasikinis pavyzdys, kaip yra išsakomi priešingi požiūriai, argumentuoti aukštu filosofinio mąstymo lygmeniu. Bet tai tikrai nebegrįš.
Kadaise Janas Blonskis rašė apie „padrikus seno kritiko skundus“. Skundai yra beprasmiški, kadangi užsisklendžia ties sava gedulinga poetika. Skundai prasmingi tada, kai kažką paaiškina mums apie tokius subtilius dalykus kaip literatūrinis pasaulėvaizdis, atsiskleidžiantis per skirtingų kartų patirtį. Manau, kad negalima jų išbraukti iš šiandieninės literatūros panoramos – tame plokščiame lauke mums išryškėtų bent šiokie tokie orientaciniai taškai. Ir jų ten yra.
Vienas geriausių poetinių vadovų po tą spąstų pilną lauką gali būti Marcino Świetlickio eilėraštis „Pokalbis (baigiantis šimtmečiui)“, kuris prasideda eilute: „Tygodnik Powszechny“ redakcijoje suskambo telefonas“.
„Pakėliau ragelį. Ragelyje atsiliepia Czesławas Miłoszas neabejotinai Czesławo Miłoszo balsu…“ Tas, kuris pakėlė ragelį, atsako – kaip ir reikia tikėtis – Marcino Świetlickio balsu. „Tai prašyčiau pakviesti ką nors kitą“ – nusprendžia Czesławo Miłoszo „balsas“.
Nesu nė vieno tų balsų pusėje. Tačiau jie užkoduoti mano kritinėje sąmonėje ir joje nuolat ataidi.
Bendravimo kodas tarp rašytojo ir rašytojo, paskui – tarp kritiko ir rašytojo tapo priklausomas nuo kartos. Bandymai išgalvoti naują kodą atrodo pasmerkti nesėkmei. Todėl kritikas bent kol kas liks konferansjė, giriantis savo spektaklį (geriausiai – kabareto stiliumi…).
Pageidavimas „ko nors kito“ atrodo juokingas (nors gilumoje – ir skausmingas). Vienadienį literatūra laukia ir lauks nereflektuoto pritarimo, kritikai ir toliau lauks naujo, Mrožeko lygio spektaklio. Scenoje ir toliau viešpataus parodomieji mazochistai, dienos prekių gerbėjai, skirtingų orientacijų atstovai bei sadistai. Prašau tai suprasti metaforiškai.
—————————————————————————
RADOSLAWAS WIŠNIEWSKIS4. Laiškas iš periferijos
Virš lenkų literatūros klajoja eilinių diskusijų šmėklos. Kad kažkas negerai, turbūt jaučia kiekvienas. Visgi nėra vieningos nuomonės dėl to, kokia literatūros ar literatūrėlės negalia.
…juk tai miestas, kylantis iš slėnio
Karolis Maliszewskis. „Pažadas“
Negalime būti tikri, kad diagnozės ir receptai yra tikslūs, nes nežinia, ar skiriami tikrajam pacientui. Šią problemą taikliai aptarė Julianas Kornhauseris, rašęs apie kelias literatūrinės apytakos sferas. Rūpestį kelia ne tai, kad tos sferos yra, tačiau tai, kad tarp jų pernelyg maža perėjimų. Juk kalbame apie literatūrą, kuri suvoktina ne tik kaip tekstų rinkinys, bet ir žmonių, knygų, įvykių, objektų tarpusavio ryšių sistema.
Turime nišų sankaupas; archipelagai plyti labai arti vienas kito, bet tvarkosi pagal savas taisykles. Nes vieni dėsniai valdo poezijos archipelagą, kiti – prozos salą. Pavyzdžiui, poezijos neveikia atsakomasis ryšys, susijęs su tiražo pardavimu. Galbūt dėl to, viena vertus, šiuolaikinės poezijos kalba linksta į stiliaus hermetizaciją, bet, kita vertus, palyginti didelė meninės saviraiškos laisvė skleidžiasi vienalytėje aplinkoje, kurioje koegzistuoja labai įvairaus amžiaus ir patirties autoriai. Laisvoji Poetų Respublika – ši metafora ne taip jau ir nutolusi nuo tikrovės. Prozai pastaraisiais metais teko kur kas nuožmesni rinkos išbandymai, ir tai lėmė, kad ji uzurpavo visuomenės sąmonę, tačiau toji uzurpacija vis dėlto neatnešė ypatingos kokybės.
Visa tai verčia manyti, kad neįmanoma sukurti vieno rišlaus pasakojimo apie pastarųjų metų literatūrą ar literatūrėlę, ypač jei atsižvelgsime į faktą, kad atsirado visiškai nauja rašytinio žodžio sklaidos terpė – internetas. Terpė, kurios galimybės Lenkijoje atrodo ir toliau menkai panaudojamos – bet apie tai vėliau.
- Banga ir terpė
Kad banga galėtų plūsti, jai reikia terpės. Jei literatūros diskusijos panašios į šauksmą tyruose, taip yra ir dėl to, kad diskursui trūksta terpės. Dauguma yra įsitikinusi, jog tam, kad literatūra galėtų palyginti laisvai alsuoti, reikalingas viso krašto mastu leidžiamas laikraštis, geriausiai – savaitraštis, savotiškas literatūrinis centras. Atrodo, kad tokiam savaitraščiui galimybių veikiau nėra, ir nostalgiški atodūsiai nieko nepakeis. Intensyviausia spauda, vadinama literatūrine, – tai geriausiu atveju kas du mėnesius išeinantys žurnalai, dažniausiai – kas ketvirtį, gyvuojantys nuo dotacijos iki dotacijos, nuo redakcijos azarto iki visiško jos nuopuolio.
Paskutinė galimybė sukurti periodinį leidinį, kuris sutelktų skirtingų literatūrinių bendruomenių balsus, buvo Poznanės „Nowy Nurt“ („Naujoji srovė“), uždarytas 1996 m. Šiandien literatūrinės spaudos teoriškai yra daug, bet dauguma jos miega žiemos miegu, t. y. paprastai publikuoja vieną numerį per metus arba merdi klinikine mirtimi – leidinys tariamai egzistuoja tik tam, kad redaktoriai galėtų pailginti savo biografijų aprašus kituose leidiniuose…
1996–1997 m. lūžis atrodo reikšmingas ir todėl, kad 1997–aisiais buvo įteikta pirmoji Nikės premija („Politikos“ diplomai, vėliau tapę „nepriklausoma“ premija, pradėti teikti anksčiau, nuo 1993-iųjų). Šie du išoriškai nesusiję įvykiai („Nowy nurt“ žlugimas ir Nikės gimimas) atskleidžia, kad akivaizdžiai pasislinko svorio centras, pakito literatūros egzistencija viešojoje erdvėje. Formų tęstinumą pakeitė „eventizmas“, t. y. gyvenimas literatūra tik pasitaikius progai, priebėgomis, bendravimas su kultūra kaip Įvykiu ar Žaidimu. Literatūros susiliejimas su masinės informacijos priemonėmis šioje diskusijoje buvo išsamiai aptartas. Turbūt nieko bloga tai nereikštų, jei egzistuotų pusiausvyrą išlaikančios instancijos, kokie nors kontrolės ar savikontrolės mechanizmai. Tačiau vietoje jų leisgyvės terpės – laikraščiai, skyriai, bendrijos, draugijos – surengia… diskusijas, kurios, kaip buvo taikliai pažymėta, regis, užima pačios literatūros vietą, bet kadangi negali pakeisti situacijos, neatlieka pusiausvyros palaikytojų vaidmens.
- Žlugusių vilčių internetas
Daugelis balsų, tarp jų ir diskusiją pradėjęs Annos Nasiłowskos tekstas, reikalauja pripažinti literatūrą kaip dialogo, polilogo, komunikacijos formą. Drauge nė vienas diskutantas nesiėmė plačiau svarstyti interneto vaidmens. Tačiau daugelis tyrimų rodo, kad tie, kas naudojasi internetu kaip pagrindiniu informacijos šaltiniu, kartu perskaito daugiausia knygų ir „sugeria“ daugiausia spausdinto žodžio. Jei literatūra turi būti pokalbis apie pasaulį, o jos dalyvius kankina vis kurtesnės sienos, kurioms kalbama – kodėl niekas neprabyla apie bendro visos literatūros internetinio portalo, tinklo bendrijos, skirtos literatūrai, trūkumą? Kodėl niekas nė ašaros neišliejo prieš dvejus metus, žlugus vienam įdomiausių internetinių leidinių, literatūros savaitraščiui www.tin.pn
Prieš internetą, kaip literatūros sklaidos priemonę, noriai pasitelkiamas argumentas, kad čia skelbtis gali bet kas, o vienintelė kliūtis – tai tinklo prieinamumas. Todėl nenuostabu, kad vis daugėja beverčių autorinių svetainių ir svetainėlių, skirtų literatūrai, kūrybai ir savimeilei. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad ir internete ne kiekvienas gali skelbtis kur panorėjęs, kad yra tinklo vietų, kuriose autoriams iškeliama tam tikra kartelė, ir ne tik remiantis administracinių–redakcinių sprendimų galia bei skoniu, bet ir to serverio vartotojų opinijos jėga. Taip kadaise veikė serveris www.poezja-polska.art.pl, taip būta ir su www.tin.pl. taip tikriausiai tebėra svetainėje www.nieszuflada.pl, grupėje pl.hum.poezja. Su šiomis ir panašiomis svetainėmis bei iniciatyvomis užaugo karta, poetinė e-kohort@, kurios natūrali pirmosios bendruomeninės patirties terpė buvo tankus internetinių dienoraščių, autorinių svetainių, diskusijų forumų, atvirų, pusiau atvirų ir uždarų serverių voratinklis.
Net jei užsispirtame, kad „linternetas“ tiekia menką ir silpną literatūrą, sunku būtų užginčyti tokį internetinės sklaidos privalumu kaip komunikatyvumas ir interaktyvumas Šiuo požiūriu internetas ir toliau lieka visokeriopų vilčių dar teikianti priemonė. Galbūt veikti internete nėra taip patogu, kaip sėdėti visagalėje redakcinėje komisijoje ar saloniniame kūrybos vakare, kur bendravimas lengvai nuspėjamas. Internete nėra saugios hierarchijos, išblėsta bendravimo konvencijos, adresantas dažnai tampa adresatu, tarpininkas – adresantu, o adresatas – inkvizitoriumi; taip subliūkšta priklausomybių piramidė. Tie, kas skundžiasi vienakrypčiais ryšiais, kam trūksta intensyvaus atsako, neabejotinai tai atras interneto svetainėse.
Dar viena maža pastaba – vienas pirmųjų tokių serverių. www.poezja-polska.art.pl, rodo 870 822 apsilankymus, kitas serveris, tapęs sėkmingos idėjos sinonimu, – www.nieszuflada.pl – sulaukdavo iki 1 600 ir daugiau apsilankymų kasdien, tai sudaro apytikriai milijoną per mėnesį. Ir nors dažniausiai čia lankosi tie patys asmenys (dėl to vartotojų skaičių reiktų sumažinti iki kelių, daugiausia keliolikos tūkstančių), jų yra vis tiek gerokai daugiau, nei perkančių didžiausius literatūrinius ar visuomeninius–kultūrinius spaudos leidinius Lenkįjoje.
Perspektyviausias kelias atkurti terpę, kurioje sukiltų bangos, būtų sudaryti vientisą tinklo–spaudos struktūrą. Kol kas nieko panašaus padaryti nepavyko. Netgi Literatūriniam Artūro Bursztos biurui yra labai toli iki tokio projekto realizacijos, nes jis nespausdina reguliaraus periodinio literatūros leidinio, o apie interaktyvumą jo svetainėse sunku ir kalbėti. Vis dėlto neįmanoma užginčyti didelio Artūro Bursztos firmos ar, pavyzdžiui, korporacijos Ha!Art pasisekimo, kurį daugiau ar mažiau pavyksta suderinti su kokybe. Viena jų sėkmės paslapčių – ieškojimas, kaip sujungti elektroninius ir „popierinius“ literatūrinės sklaidos kelius.
- Kritika – povandeninė istorija
Pamokanti buvo serverio www.literatorium.pl, kuris turėjo perspektyvų sukurti lenkų kritikos „piliečių platformą“, iškilimo ir nuopuolio istorija. Keletą mėnesių serveris gyvavo ypač intensyviai, o kai kurių diskusijų impulsyvumas beveik prilygo gyvam pokalbiui. Vienu momentu, kaip tik diskutuojant apie lenkų poezijos, sukurtos po 1989 m., skaitymo metodus, komunikacija nutrūko – kaip internete būna – regis, atsitiktinėje ir netinkamoje vietoje.
Esminis posūkis įvyko susidūrus dviem kritikų sparnams – „praktikams“ su „akademikais“ ar, jei norite, „analitikams“ su „empirikais“. Bendra erdvė suiro ne tiek dėl to, kad pritrūko tarpusavio supratimo tarp abiejų grupių, kiek dėl to, jog nebuvo atpažinti viena kitos metakomunikaciniai stiliai. Eksperimento (nes tai buvo savotiškas kritinis–literatūrinis–psichologinis eksperimentas) dalyviai, užuot pasinaudoję susidūrimu savo kritinėms nuostatoms išryškinti, perėjo į konfrontacijos kalbą. Dialogas virto pasigalynėjimu, ir kai paaiškėjo, kad kalbama apie skirtingas literatūras, skirtingas poezijas, – niekas nebesugebėjo to ramiai priimti. Atrodė, tarsi parašiutininkai mokytų narus plaukioti, o narai mokytų parašiutininkus, kaip tikslini nusileisti ant žemės. „Tygodnik Powszechny“ puslapiuose vykstanti diskusija atskleidžia, kad visas „iš slėnio iškylantis miestas“ taką nepastebėtas, tarsi kartotųsi serverio „literatorium“ istorija, tik šįkart ant Popieriaus. Gali būti, kad tų miestų yra kur kas daugiau,
- Miestas, iškylantis iš slėnio
Kaip žiūrima, taip matoma. Rašau iš vietos, esančios kelioliktoje literatūrinės apytakos sferoj o, iš periferijos, mažo miestelio, kuriame, jei ne internetas ir bedarbystė, verčianti važinėti į tolimesnį darbą, – neturėčiau ryšio su literatūrine spauda. Literatūrinės spaudos visoje šalyje galima gauti keliasdešimtyje pardavimo vietų, ir tai efektyviai susiaurina visas diskusijas bei nuslopina rezonansą iki kelių nuspėjamų pavardžių. Tačiau matau, kaip intelektinio gyvenimo pradmenis naikina savivaldybių tarnautojų sprendimai, matau merus ir patarėjus, lengva ranka pažeriančius penkiasdešimt tūkstančių zlotų koncertuojančioms pop. žvaigždutėms, kurios, kaip Bulgakovo eršketas, yra ne pirmo šviežumo. Tie patys valdininkai nenori gelbėti bibliotekos, sumažinti nuomos mokesčio vieninteliam miestelio knygynui („Aš ten knygų neperku ir kažkaip išgyvenu“, – kadaise pasakė vieno miesto kultūros komisijos pirmininkas). Išskaičiavimas paprastas – pramogų metu galima pasirodyti vadinamiesiems rinkėjams, atsistoti šalia scenos kaliausės, kuri nusišypsos, – ir nauja kadencija kišenėje.
Literatūra yra tolima tokioms pramogoms, ir dar blogiau – potencialų rinkėją moko mąstyti, verčia būti kritišku, pilietį padaro sudėtingesniu valdžios partneriu. Po trumpo laiko tarpsnio, užspringus laisve nuo vienaip ar kitaip suvokiamo Centro diktato, nevalstybinės organizacijos, užsiimančios literatūra, atrofuojasi, o juk prieš kelerius metus jos buvo provincijos druska, veikė dažniausiai sutartinai su miesto bibliotekomis ir vietiniais kultūros centrais. Kada matau, kad bendrija, kurią su draugais ir draugėmis kūrėme 1990–aisiais, yra paskutinė tokio pobūdžio iniciatyva šimto kilometrų spinduliu išsilaikiusi nuo anų laikų, – mane apima keista nuojauta, kad iš esmės literatūros (ar literatūrėlės) lygis gali būti susiejamas su pilietinės visuomenės lygiu.
Neatsitiktinai literatūra šiandien egzistuoja dažniausiai priklausoma nuo turtingųjų kaprizo (plg. „Nowy Nurt“, leidyklos „Zielona Sowa“, Nikės, „Politikos“ diplomų istoriją), veikdama inertiškai (išlikusios senųjų organizacijų ar profesinių rašytojų sąjungų formos) arba stumiama valstybės (plg. Kultūros ministerijos ar Knygos instituto veiklą); ir tai neišeina jai į sveikatą. Literatūrai būtinas glaudus atsakomasis ryšys, terpė, kurioje galėtų sklisti, podirvis, kuriame galėtų įaugti, taip pat metakomunikacija tarp skirtingų jos apytakos sferų. Be viso to sunku tikėtis kad išeisime uz mūsų šiltą literatūrinį getą juosiančių užtvarų O gete skųstis galima iki soties. Be rezultatų.
1 Anna Nasiłowska – rašytoja, kritikė, dirba Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų institute.
2 Stanislawas Lemas (1921–2006) – rašytojas, publicistas poetas, žymiausias lenkų mokslinės fantastikos autorius, žinomas pasaulyje. Be kitų, Research Association ir Balance Fiction Writers of America organizacijų narys, Krokuvos Jogailaičių universiteto garbės daktaras.
3 Marta Wyka – literatūros istorikė ir kritikė, Krokuvos Jogailaičių universiteto profesorė.
4 Radosławas Wiśniewskis (g. 1974) gyvena Brzege, vienas „Gyvųjų poetų draugijos“ įkūrėjų, dviejų poezijos rinkinių autorius, žurnalų „Odra“, „Studium“, interneto svetainių www.nieszuflada.pl, www.literackie.pl bendradarbis.
Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?
2005 m. Nr. 3
Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.
Mindaugas Kvietkauskas. Mūsų literatūros kritikoje, viešosiose diskusijose pasirodo vis daugiau svarstymų apie naujausios lietuvių literatūros statusą, – kokią reikšmę ji turi mūsų tradicijos tąsai, ar galime kalbėti apie augantį naują, gyvybingą literatūros tradicijos klodą, apie naują centrą. Kasmetinėse diskusijose apie naujas knygas tai bando apibrėžti Lietuvių literatūros instituto mokslininkai, su tokia problema susidūrė straipsnių rinkinio „Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002)“ autoriai. Šiemet sausį Vilniaus Rotušėje įvyko lituanistų diskusija apie knygų, kuriančių tautą, likimą, kur taip pat keltas klausimas, ar visuomenė dar suvokia dabartinę literatūrą kaip turinčią kokį nors reikšmingesnį vaidmenį. Išvados nėra džiuginančios, kalbame ne tiek apie gyvai vykstantį literatūros tradicijos transformavimąsi, o apie tai, kad ji neišliks, jei nebus išorinės valstybės paramos. Atrodo, pati literatūra nebetiki tuo, kad galėtų išlaikyti savo reikšmę, išlikti tam tikru centru be politikų pagalbos. Literatūros žmonės jaučiasi esantys pašalėje, ir nebegalintys tikėti, kad iš šios pašalės savaime galėtų išaugti koks nors centras.
Tai ir skatina klausti, ar tebetikime, kad literatūros tradicijos sąvoka yra prasminga? Jei pripažįstame, kad lietuvių literatūra turi tam tikrą istorinę tapatybę, kurios egzistavimas, raida ir kitimas tebesitęsia, tai turėtume bent nujausti, kur šiuo metu yra lietuvių literatūros tapatumo centras. Kas šiandieną yra tie autoriai ir kūriniai, kokie yra tie rašymo ir mąstymo principai, su kuriais pirmiausia sietume lietuvių literatūros tradicijos naują, gyvybingą ir mums aktualią tąsą? Kas šiandien labiausiai formuoja lietuvių literatūros savimonę, kas esmingiausiai kuria jos, kaip pasaulėžiūros, kokybę? Kokius autorius galėtume įvardyti kaip šiuo metu reikšmingiausius mūsų visuomenei?
Pirmame 2005-ųjų „Metų“ numeryje latvių literatūrologas Guntis Berelis teigia: „Literatūroje nuolat egzistuoja tekstai, esantys centre, ir tekstai, esantys periferijoje. Tačiau <…> postmodernizmo autorius vienija tai, kad niekas jų nevienija. Nors priklausantys vienai ir tai pačiai paradigmai, jie siekia išsiskirti tiek iš buvusių paradigmų reprezentatyvių tekstų, tiek tarpusavyje. Todėl aš noriu pasakyti, kad literatūroje nėra patvaraus centro. Arba centras yra visur – visiškai reali postmodernistinio tarpsnio situacija“. Ar tai yra ir dabartinę lietuvių literatūros būklę atitinkanti diagnozė? Tad gal derėtų visai nebekalbėti apie literatūros centrą kaip apie pasibaigusios epochos prietarą? Gal tiksliau būtų diskutuoti apie nepastovius, pasirodančius ir išnykstančius policentrus (kaip siūlo G. Berelis), ir įsivaizduoti literatūrą ne kaip žemės reljefą su kalnais, keliais ir horizontais, o kaip judančią magmą? Gal netrukus literatūros autoritetų visai nebereikės, kiekvienas literatūrinis „aš“ bus pats sau centras, o jų vis dar ieškantiems kritikams patartina atsipalaiduoti? Gal reikia palikti patiems skaitytojams susirasti tuos centrus, kiekvienam pagal savo skonį ir kriterijus? O vis dėlto – gal tai tik laiko tarpsnis, ir mus turėtų iš jo vesti naujo centro, esmingai pratęsiančio tradiciją, ilgesys?
Regimantas Tamošaitis. Man maždaug aiškios tos įtampos literatūros procese tarp tradicijos, naujovių, tarp literatūros ir politikos, tarp visuomenės gyvenimo ir visų šiuolaikinės civilizacijos iššūkių. Bet per Vilniaus Rotušėje vykusį lituanistų pokalbį apie knygų, kuriančių valstybę, likimą buvo įtikinamai pasakyta, kad literatūra šiandien nebekuria valstybės, nebeturi tų funkcijų. Sovietiniu laikotarpiu lietuvių literatūrai dar buvo grįžusi pareiga išsaugoti kultūrinę tapatybę, kurti Lietuvą. Šiuo metu literatūra tokio vaidmens nebeatlieka, kūrybinis procesas darosi autonomiškas, nors, antra vertus, jį veikia kiti įtakos laukai – komercinis, vartotojiškas ir pan. Man abejotina mintis, kad šiandien mes galime turėti fundamentalių, išliekančių klasikų iš tų autorių, kurie rašo pastarąjį dešimtmetį. Pasikeičia situacija, ir tie dalykai pasitraukia iš dėmesio centro – tarkime, ir Ričardas Gavelis jau tampa istorija. Įdomiau darosi kas kita – tie veiksniai, kurie dabar daro įtaką mūsų mąstymui ir kreipia literatūros tradiciją į naują perspektyvą. Tie dabartiniai centrai, kuriuos norėtųsi ir įvardyti kaip konkrečius tekstus ir autorius, jie visgi, reikia pripažinti, yra kintantys, nuolatos judantys. Pavyzdžiui, šiuo metu Amerikoje gyvuoja vienkartinės knygos – jos pasirodo, sukelia triukšmą, apie jas diskutuojama per televiziją, tačiau tokios knygos, atlikusios komercinį vaidmenį, labai greitai dingsta, – tai trumpalaikė literatūra. Vytauto Bikulčiaus straipsnyje apie prancūzų romaną mane sudomino tai, kad Prancūzijoje vartojama sąvoka „naujos mirusios knygos“: tokios knygos gali būti ir vertingos, bet jos iš karto yra pasmerkiamos užmarščiai, nes jų nėra kam skaityti.
Taigi kažkokie panašūs procesai pradeda veikti, man atrodo, ir mūsų literatūros pasaulį, sukeldami chaosą, kriterijų sumaištį, ir kai mes kalbame apie literatūros tekstus, dažnai nebežinome, ar kai kurie skambūs vardai yra svarbūs dėl kūrybinių pasiekimų, ar jų svarbą mums įteigia reklamos priemonės.
Remdamiesi G. Berelio mintimis, galėtume pripažinti, kad nereikia ieškoti kažkokių aiškių centrų, nes jų yra daugybė. Bet visgi egzistuoja tam tikri autoriai ir tekstų masyvai, ir jie veikia literatūrinį kontekstą, rašančiųjų sąmonę – galbūt ne tiesioginėmis įtakomis, bet kaip oponuojantis rašymas. Esant tam tikriems autoritetingiems tekstams yra galima įvairi literatūrinė tradicija. Atsiranda tam tikra visata, kažkur tarsi sukasi tos galaktikos planetos su savo gravitacijos, traukos ir atostūmio laukais. Šioje kintančioje sistemoje sunku numatyti, kurie iš tekstų ir autorių taps nepajudinamu kurios nors iš galaktikų centru.
Bet vis dėlto norėtųsi manyti, kad tokių centrų esama, nors jų reikšmės ir nuolat kinta. Kas lemia ateinančios kartos rašymą, – ar literatūros mados, ar mokykla? Neatmesčiau minties, kad rašantiesiems daro poveikį ir tai, kas sužinoma mokykloje – mūsų literatūros istorija. O su literatūros klasika konkuruoja populiarioji literatūra, televizija. Žinių apie literatūrą vis daugiau ateina per vizualinę informaciją.
Atvirai pasakius, sunku apibrėžti problemą, ir sunku nustatyti, kas – centras.
M. Kvietkauskas. Bet lietuvių literatūra nėra koks nors itin didelis, neaprėpiamas masyvas. Jeigu, Regimantai, sakai, kad yra tam tikros atskiros galaktikos, susidaro jų traukos centrai, tai turbūt bent lietuvių literatūroje galima pajausti, kur jie yra. Kaip juos galėtum konkrečiau įvardyti?
R. Tamošaitis. Tai tiesiog garsiausiai minimos pavardės, dažniausiai žiniasklaidoje išnyrantys veidai, didžiausių tiražų sulaukiančios knygos, produktyviausi autoriai. Todėl aišku, kad negalima apeiti J. Ivanauskaitės, S. Parulskio, M. Ivaškevičiaus. Jie daro įtaką, nežinia, ar pačią geriausią, bet tiesiog jie yra garsūs. Garsas humanitarų sferoje yra svarbus veiksnys…
M. Kvietkauskas. Žodžiu, galėtumei sutikti, kad šiandieniniai literatūros centrai ir jų reikšmė formuojasi iš esmės veikiant komerciniams procesams.
R. Tamošaitis. Gal tai laikinas reiškinys, bet kol kas atrodo taip. Autoriai ryškūs, tačiau jų literatūra darosi kažkokia anonimiška. Joje vis mažiau individualumo ženklų. Prisitaikoma prie vidutiniško pirkėjo, t. y. skaitytojo.
Viktorija Daujotytė. Beveik paradoksas – yra autorių centras, bet tų autorių literatūra nėra centras, nėra jaučiama kaip centras.
Jūratė Sprindytė. Aš vis dar manau, kad bet kurioj literatūroj egzistuoja dvi linkmės. Yra knygų, kurios svarbios skaitytojui, bet yra ir tokių, kurios svarbios pačiai literatūros saviraidai. Aš mąstau būtent pagal tokį dichotominį principą. Aišku, kad vidutinių skaitytojų dauguma turi savo centrą, ir čia galima išvardyti tas pavardes, kurios akademinės sferos žmonėms nėra maloniausios – E. Malūkas, D. Vaitkevičiūtė, Elena de Strozzi. Jų literatūra popsinė, nes jie rašo taip, kaip dauguma skaitytojų nori. Juos pastebi žiniasklaida ir spalvoti žurnalai. Matyt, iš kokio taško žiūri, toks tavo literatūros centras ir yra. Matomiausias, žinoma, dienos aktualijų centras, formuojamas rinkos, kartais draugų aplinkos. Patekti į jį visada padeda ekstravagancija, skandalai, visokie kuriozai ir panašūs dalykai. Viešoji erdvė dabar labai palanki kaip tik tokiai literatūros linkmei. Čia galima minėti ir įvairaus rango premijas. Kažkaip man prisimena Jurgis Gliauda, kuris už savo romanus yra gavęs septynias „Draugo“ laikraščio premijas, bet ar daug jo kūryba turi bendra su literatūros centru?
Norėčiau kalbėti apie tą centrą, kurį kritikai, akademinės sferos žmonės turi formuoti. Nes į tą centrą turi remtis literatūros kanonas, literatūros istorija, mokyklos programa; juo galėtų remtis tie žmonės, kurie dar mano, kad literatūra yra svarbi, kad ji gali kažką reikšti, kad ji veikia mūsų mąstyseną. Aišku, kiekvienam kuriančiajam yra malonu manyti, kad jis pats yra centras ir kad visa kita dabartinėje literatūroje – tik daug pakraščių pakraštėlių ar centrelių. Bet vis tiek nacionalinė literatūra turi turėti savo centrą. Galbūt tai yra šiek tiek senamadiška, bet manau, kad mūsų kultūrai, kuri nėra tokia laiminga ir subrendusi kaip kitos, tas centras yra ganėtinai svarbus.
V. Daujotytė. Kad ir kaip žiūrėtume, centras yra visuotinė sąvoka. Esame veikiami ir įcentrinių, ir išcentrinių jėgų, gyvename heliocentrinėje sistemoje. Centras yra ratas, esame jo įsukami ir sukamės. Prisiminiau K. Donelaitį: kaip sukasi jo žemės laikas metų ciklu, kaip saulė kopia, paskui vėl nusitolina, atstoja nuo mūsų, išeina iš mūsų. Tokie atitikmenys galbūt yra universalieji pasaulio principai. Žiūrint į literatūros istoriją, matyti, kad joje visą laiką buvo vienaip ar kitaip formuojamas ir formuluojamas centro paieškos procesas ar dėsnis. Jeigu žiūrėtume ir į sociumą – taip pat suvoktume jį per centrus.
Bet lygiai taip pat matome, kaip jau kalbėjo Regimantas, kad kultūroje dabar veikia išcentrinės jėgos. Pasaulyje, priešingai, dabar bandoma globališkai jungtis, vienytis. O kultūra yra išcentrinama. Dabar mes esame išmokę naujosios kalbos, naujosios retorikos, todėl bijome įsivaizduoti save savo pasaulio centre, bijome įsivaizduoti centre savo tautą, kalbą. Bijome netgi europocentristinio mąstymo. Greičiausiai ta baimė irgi yra pagrįsta, galbūt ir motyvuota žmonijos patirties.
Nuo tokių bendresnių minčių grįžtant į realybę, sąmonėje savaime iššoka, sakykime, Šiuolaikinio meno centras ir kaip vaizdinys, ir kaip gerokai grėsminga realybė, kurią jaučiame ir kaip slegiančią, spaudžiančią. Žinome dailininkų reakciją į šį centrą, gerų dailininkų; ir tų, kuriuos aš tebeįsivaizduoju dailės centre. Ši reakcija rodo, kad centrų tarpusavio santykiai šiandien yra daugialypiai. Aišku, suvokiame ir tai, kad vienas kuris centras daugiau galios įgyja kaip nors palaikomas. Kaip užsiminė Mindaugas, mes irgi prašome palaikymo – literatūra prašo palaikymo iš valstybės, iš politikų. Čia slypi ir pavojaus galimybė. Jeigu literatūra tikisi būti valstybės palaikoma, formuojama, tai ji turi atlikti ir tam tikrą ideologinį vaidmenį. Kita vertus, ar visada ideologija turėtų būti suvokiama kaip negarbinga, kenksminga? Gal iš tiesų mes esame tokioj situacijoj, kai filologija, kuri kūrė valstybę, dabar laukia atsakomojo judesio – dėmesio valstybės, kuri palaikytų filologiją, kultūrą, literatūrą, leistų jai išlikti. Bet ar tas išlikimas su palaikymu nebus inertiškas? Sunku, žinoma, viską įsivaizduoti.
Pagalvokime, kas iš tiesų suformavo dabartinio lietuvių literatūros centro sampratą, apie kurią dabar mes užuominomis kalbame. Vieną jų (populiariosios, skaitomiausios knygos) suformavo skaitantys žmonės, į kuriuos reikia žiūrėti pagarbiai. „Šiukšlynų žmonių“ problema atrodo bemaž aktualiausia, tad ir romanai apie tai ras savo skaitytojų auditoriją. Aukštesnio, nepalyginamai reikšmingesnio centro sampratą mums formavo mugės: knygų mugių, o gal apskritai prekybos ideologija arba principai. Centrą mums ir įtvirtino Frankfurto mugė. Iš tiesų, kas buvo joje pristatyta kaip tinkama, tą mes ir priėmėm kaip atitinkamos svarbos reiškinius. Nors negalima sakyti, kad tai būtų menki ar prasti tekstai, bet kelia nerimą tai, kad ne savaime jų reikšmė susiformavo. Kultūros centro savaimingumas man yra principas, jo tvirtumo arba natūralumo ženklas. O mugė kai kurių autorių vardus tiesiog legitimavo kaip tinkamus centrui, kaip centrines literatūros figūras.
Prisiminiau Žemaitę – galbūt bus tinkama ją čia paminėti. „Kelionėje į Šidlavą“ ji aprašo maldininkų kelionę ir skverbimąsi į centrą – stumdymąsi, bandymą patekti ten, kur kažkas vyksta: sako pamokslą, nualpo kažkas, garsiai kalbasi, vagis įkišo ranką į kišenę. Žmonės nori prasiskverbti į centrą, pamatyti. Žemaitės išmintingoji sąmonė, atsiskirianti nuo to, kas vyksta, reziumuoja: „Žmonės kaip vanduo – eina, maišosi, stumdosi, o jau netoli durų šauksmas, klyksmas, rodos, smaugosi. Šilima neapsakoma, dulkių – negalima išsižioti. Moteriškas apalpusias velka, tik velka laukan“. Velka iš centro… Aišku, moteriškas pirmiausia. Tas Žemaitės vaizdinys man duoda dabartinio centro sampratą, net literatūros. Bet negalima nepastebėti, kad šiandien tos moteriškos, kurios Žemaitės laikais ir perkeltine prasme buvo velkamos laukan, dabar į to centro vidų labai stipriai stumiasi, – jeigu ir į nesantį, tai numanomą centrą. Ir ne vieną vardą čia turėtume minėti; iš jau įsitvirtinusiųjų, kai ką jau ir minėjome, – J. Ivanauskaitę, R. Šerelytę. Iš naujesnių tikrai dar reikėtų paminėti L. S. Černiauskaitę, turinčią daug galimybių tapti gera prozininke ir, atrodo, turinčią iš ko kurti meną. Daivą Čepauskaitę, irgi jau įsitvirtinančią, B. Jonuškaitę, ramiai parašančią gerų tekstų, V. Šoblinskaitę – „Vilkų marčios“ autorę.
Laimantas Jonušys. Sunku kalbėti apie dabar įsitvirtinantį kokį nors centrą dėl kelių priežasčių. Vienas dalykas, kaip rodo literatūros istorijos patirtis, tuos centrus mes dažniausiai įžvelgiame retrospektyviai, t. y. žvelgdami į praeitį, nes dažnai savo laikotarpiu rašytojas klasiku nelaikomas, pripažįstamas tiktai vėliau. Kitas dalykas, kuris vėlgi objektyviai komplikuoja šią temą, yra tai, kad, kaip jau buvo užsiminta, postmodernizmo epochoje centro sąvoka apskritai darosi abejotina. Galbūt yra keletas centrų, jeigu juos dar galima pavadinti centrais. Ir trečias dalykas, kuris komplikuoja klausimą lietuvių literatūros, ypač prozos, atveju, yra tai, kad sovietmečiu buvo sąmoningai aukštinamas socialinis buitinis realizmas, taip pat ir poetinis realizmas. Toks reiškinys kaip postmodernizmas čia pasirodė tiktai vienu kitu blyksniu, kai Vakaruose jis jau buvo įsitvirtinęs. Modernizmas, nors ir stiprus, bet per visą XX a. visada liko kažkaip ne lietuvių literatūros centre. Mums jis nebuvo svarbiausias. O dabar, kai visi varžtai nukrito ir kai atsivėrė visas pasaulis, mes labai staigiai atsidūrėme postmodernizmo epochoje. Kai kurie rašytojai ir kai kurie tekstai, kurie dabar dominuoja ir sulaukė daug dėmesio, gali būti pripažinti kaip tipiški postmodernistiniai kūriniai. Taigi turim polifoninį, t. y. gana sudėtingą, vaizdą, ir galbūt iš tikrųjų viską bus galima vertinti tik praėjus tam tikram laikotarpiui. Bet tendencijų jau galima įžvelgti.
Pirmiausia, kalbant apskritai apie postmodernizmą, reikia paminėti, kad literatūros situacija ir literatūros procesas šiuo atžvilgiu yra kitoks, negu, pavyzdžiui, dailės arba rimtosios muzikos. Taip yra visame pasaulyje, ne tiktai Lietuvoje. Literatūroje nėra tokio ryškaus grynosios postmodernistinės raiškos dominavimo arba nėra ryškaus avangardinės raiškos dominavimo. Šiuo požiūriu literatūra yra konservatyvesnė ne tiktai Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. O vis dėlto galima kalbėti jeigu ir ne apie tam tikrus centrus, tai apie gana ryškias tendencijas, sakykime, prozoje. Tie autoriai, su kuriais mes daugiausia siejame pastarojo laikotarpio Lietuvos literatūrą, iškilo po chronologiškai, mano nuomone, labai ryškios skiriamosios ribos. Tai – 1989-ieji, kurie yra labai svarbūs grynai formaliai, kadangi nuo tų metų atsirado tikroji žodžio ir kūrybos laisvė. Tais metais pasirodė du R. Gavelio romanai, kurie, mano manymu, ir išliko geriausi jo kūriniai: „Vilniaus pokeris“ ir „Jauno žmogaus memuarai“ (tais metais jį išspausdino „Pergalė“). Šituose romanuose iš karto pasirodė iki šiol ryški tendencija: rimtosios literatūros aspiracijos derinamos su tam tikrom populiariosios arba masinės literatūros raiškos formomis, t. y. bandoma surasti tokią patrauklią, gyvą formą, kad ji galėtų būti priimta ir suprasta didesnio žmonių rato, kurie galbūt šiaip negalėtų gilintis į kokią nors elitinę, hermetišką literatūrą. Ta tendencija ryškiai išliko ir yra aiškiai matoma geriausių ar bent labiausiai pripažįstamų rašytojų kūryboje.
Dar kitas dalykas: kai kalbame apie centrus ir tuos autorius, kuriuos galėtumėm įvertinti, tai vėlgi aiškėja, kad mes juos visada labiau linkstam pripažinti žvelgdami į praeitį. Kai R. Gavelis ir J. Kunčinas mirė, jie gana greitai tapo vos ne klasikais. Ir jeigu, neduok Dieve, atsitiktų taip, kad staiga mirtų J. Ivanauskaitė, tai kitą dieną jinai irgi būtų pripažinta beveik nekvestionuojama klasike. Šie trys autoriai ryškiai išsiskyrė paskutiniojo XX a. dešimtmečio lietuvių prozoje. Mano nuomone, jie visi trys parašė tik po vieną arba du labai gerus romanus, jų kūryboje buvo gana daug balasto, bet ji vis dėlto yra labai reikšminga, ir, be abejo, svariai įeis į lietuvių literatūros istoriją. Dar vienas autorius, kurį aš dabar drįsčiau pavadinti galbūt jau gyvu klasiku, ir neabejotinai vienu iš centrų, yra L. Gutauskas, ir čia aš pabrėžiu, kad kalbu tik apie jo prozą. Tačiau kyla ir abejonių, kaip šito autoriaus reikšmė bus vertinama iš ateities perspektyvos, kadangi L. Gutauskas nepatenka į vyraujančios literatūrinės mados kontekstą, nes, kaip jau minėjau, lietuvių literatūroje šie procesai – realizmo, modernizmo ir postmodernizmo – vystėsi gana gretutinai. Iš tikrųjų L. Gutauską galima laikyti gana tipišku gyvos ir autentiškos modernistinės raiškos, ne postmodernizmo, autoriumi. Dėl to jisai lyg ir išsiskiria, lyg ir iškrenta, atrodo lyg paraštėje atsidūręs.
V. Daujotytė. Aš norėčiau paklausti. Kai kalbate apie J. Ivanauskaitę, J. Kunčiną, R. Gavelį, sutinku, kad tai yra gana vientisas, atpažįstamas pagal tam tikrus principus centras. Bet ar L. Gutauską galėtumėte įrašyti į tą patį centrą, ar sakote, kad tai yra jau kitas centras, o galbūt netgi opozicinis?
L. Jonušys. Galbūt – dėl to aš ir sakau, kad jis yra lyg nepritampantis.
V. Daujotytė. Bet ar užtektų paaiškinti tuo, kad vieni autoriai yra postmodernistinės stilistikos, negrynos arba bent jau apygrynės postmodernistinės raiškos, o L. Gutauskas – modernistinės? Ar užtektų šitos dimensijos centrui apibrėžti? Ar čia dar reikia kažkokių papildomų argumentų, kad centras būtų jaučiamas kaip tam tikra trauka?
L. Jonušys. Galbūt tokį teiginį būtų galima apipinti įvairiais argumentais. Pavyzdžiui, L. Gutausko kūryboje labai rimtai ir netgi tragiškai keliami tokie klausimai – menininko pašaukimas, menininko santykiai su visuomene, jo nepripažinimas ir išskirtinumas. Pastarieji modernistinėje literatūroje yra labai svarbūs ir reikšmingi. Juos galima nagrinėti visiškai atsiribojus nuo skirstymų į modernizmą ar postmodernizmą.
V. Daujotytė. Man šita mintis rūpi štai dėl ko. Atrodo, kad mes bandome užčiuopti bent jau du realiai šiandien esančius centrus, kurie vienas be kito tikriausiai būtų ir neįmanomi. Tarkim, vienas centras yra tas, kuris jau buvo aptartas ir kuriame stovi mūsų jau minėtos figūros. Jos iš tiesų bent jau kvestionuoja menininko įsipareigojimą visuomenei, jo atsakomybę arba, tiksliau sakant, meninės egzistencijos prasmės klausimą. Bet yra ir kitas centras ar epicentras, kuriame ne vienas L. Gutauskas, šalia jo iš karto galime vardyti kitus žmones. Aš, sakykime, čia matau O. Baliukonę, D. Kajoką, A. A. Jonyną, V. Juknaitę, dar gyvai tebejaučiamą N. Miliauskaitę… Ir ne tik.
L. Jonušys. Taip, žinoma. Vėliau galbūt paaiškės, kuris iš tų centrų reikšmingesnis. Mano požiūriu, geriausia būtų, kad jų buvimas nebūtų suvokiamas kaip konkurencija, o tiesiog kaip paralelės, kurios skirtingais raiškos būdais tik praturtina lietuvių literatūrą. Gerai, kad nėra vieno dominuojančio centro, kurį mes pripažintume kaip kanoną, o kitką reiktų atmesti.
Dar viena pastabėlė. Regimantas paminėjo kaip faktą, kad rašytojai dabar jau nebejaučia atsakomybės už tautos tapatybės išsaugojimą, už kalbos išsaugojimą, už tam tikrą tautos kultūros išlikimą. Šiuo atžvilgiu, manau, yra labai gerai, nes tai žymi naują mūsų kultūros kokybę. Nebėra tos būtinybės, nebėra tos grėsmės, nors kai kam atrodo, kad grėsmės dabar yra kitos, iš Vakarų, bet jos jau visai kitokio pobūdžio. Jos, esu įsitikinęs, nekelia pavojaus pačiai kalbai, pačiai kultūros raiškai lietuvių kalba. Niekada per lietuvių tautos istoriją lietuvių kalba nebuvo taip įsitvirtinusi visame visuomenės gyvenime ir visoje kultūroje kaip dabar. Ši situacija yra jau tiesiog tam tikra kultūrinė prabanga, tam tikras komfortas. Rašytojas jaučia, kad ir be jo pastangų visa tai išliks ir kad jis nebeprivalo rūpintis visuomeniniais ir kultūriniais dalykais, – jis tiesiog gali rūpintis tuo, kas jam svarbiausia: individualia asmenine kūryba, kuri turės išliekamąją vertę. Be abejo, nebejausdamas pareigos rūpintis visuomeniniais dalykais, jis gali būti individualesnis, originalesnis. Kai yra daugiau individualybių, tai jau savaime kultūra turtėja.
J. Sprindytė. Čia noriu pacituoti vieną mintį, ties kuria susimąsčiau. Vytautas Kubilius, 1972 m. rudenį grįžęs iš Maskvos (jis ten dalyvavo kažkokiam renginy), rašo dienoraštyje: „Sutriuškinimo jausmas. Visi principai ir siekimai, kuriais iki tol buvo remtasi, atrodo sumalti ir beviltiški: 1) nacionalinio savarankiškumo ir savitumo idėja; 2) frondavimo valdžiai; 3) literatūros savarankiškumo“. Visi šitie punktai ir šiandien skamba pakankamai aktualiai. 1972-aisiais, R. Kalantos susideginimo metais, V. Kubilius konstatuoja, kad jau atėjo galas esamo režimo liberalėjimui, kad gniaužtai stiprėja. Nors mums ir atrodo, kad dabar yra laisvė, bet ji turi siaubingą naują konjunktūrą. Šitos naujos konjunktūros siautėjimas mūsų rinkoje, mūsų europėjimo procese, man atrodo, yra tolygi grėsmė. Literatūros originalumas, apie kurį, Laimantai, kalbėjai, man regis, nėra toks autentiškas, kaip norėtų rašytojai. Tarkim, tą rodo ir naujausias S. Parulskio romanas – kaip rašytojas dabar supančiotas. Be abejo, tai konjunktūra, nors aš nežinau, kiek jai pasiduodama sąmoningai, o kiek – nesąmoningai. Bet čia aš matau didžiulę grėsmę literatūros savarankiškumui. Nors išoriškai atrodo, kad viskas yra puiku, kad iš tikrųjų mes turim absoliučią laisvę, šnekam, ką norim.
Herkus Kunčius. Aš galvoju, kad jeigu taip diskutuojam, tai reiškia, kad mūsų mąstyme daug yra XIX a. romantizmo šleifo. Kaip tik todėl kalbame apie atsakomybę tautai, kalbai. Kita vertus, šiais laikais rašantis arba kuriantis dailę žmogus yra priverstas susidurti su ta konjunktūra, nes jis turi išgyventi. Tokia yra tikrovė: jeigu jis nedėsto universitete, tai kaip daugiau galėtų finansiškai išsilaikyti. Dėl to aš labai pozityviai žiūriu į Europos Sąjungą: tikiuosi, kad jaunoji karta, ateisianti gal ir į literatūrą, turės galimybių dirbti visoj Europoj ir iš to išgyventi. Pavyzdžiui, mano kartai tai yra nelemta.
Dabar apie tuos naujus traukos centrus. Žinoma, ši trauka gana stipriai susijusi su komercija. Tai matyti ir iš S. Parulskio romano. Bet pabandykime kitaip į šią problemą pasižiūrėti. Kadangi gyvenu ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, tai važinėdamas sutinku įvairių žmonių. Didžioji jų dalis, manau, turi vienokį ar kitokį išsimokslinimą. Kelionė trunka maždaug pusantros valandos. Bet aš matau, kad važiuodami tie žmonės visai nieko neskaito. Daugių daugiausia jie užsideda ausines. Tačiau Vokietijoje ar Lenkijoje žmonės, judantys iš taško A į tašką B, išsitraukia knygas – dažniausiai detektyvus ar kelioninius romanus. Jie turi savus literatūrinius traukos centrus, savo kalbą, savo mąstymo principus. Čia, lyginant su mumis, aš matau esminį skirtumą. Mano galva, yra labai gerai, jeigu žmonės skaito, jeigu jie atranda sau vertingą literatūrą, – suvokti literatūrinį tekstą yra labai didelis intelektualinis darbas. Jeigu žmonės tai daro, aš nereikalauju, kad jie skaitytų R. Gavelį ar L. Gutauską, svarbu, kad jie skaito.
V. Daujotytė. Tokia įdomi staigi mintis: sakot, visa tai XIX a. romantizmas, kai kalbame apie atsakomybę kultūrai. Bet iš kitos pusės didaktinis, šviečiamasis literatūros vaidmuo, – tai juk irgi tikras XIX amžius. Mes džiaugiamės, kad pasodiname žmones prie knygos, kad vėl tarsi reikia skaitymėlių liaudžiai. Ir vėl tarsi XX a. pradžioje klausiame: kur tikroji tautos literatūra, kur mūsų elitinė sąmonė?
M. Kvietkauskas. Tačiau dabartinėje Vakarų Europoje ar netgi Lenkijoje žmonių, kurie skaito ne tik detektyvinius romanus kelionėse, yra taip pat nepalyginamai daugiau nei pas mus. Šitas skirtumas akivaizdus. Todėl manyčiau, kad literatūros padėtis labai priklauso nuo visuomenės pilietinio ir kultūrinio brandumo. Bent viena tikra tiesa, kurią per Nepriklausomybės metus galėjome patikrinti savo patirtimi, yra ta, kad laisvos visuomenės pilietinė branda, jos mentalitetas lemia labai daug: ir jos raidos gyvumą, ir politinių, socialinių problemų mastą. Visa tai labai priklauso nuo pilietinio mąstymo, nuo žmonių vidinių principų, nuo sąmonės. Taip pat ir rimtosios literatūros padėtis. Todėl aš pritarčiau V. Daujotytei, kad ši mūsų situacija primena ir XX a. pradžią. S. Kymantaitė-Čiurlionienė, ilgėdamasi aukštosios lietuvių kultūros ir literatūros, 1909 m. savo „Lietuvoje“ konstatavo: „Per maža subrendusių visuomenės žmonių, kad galėtų vykti rimtas darbas“.
Pernai man padarė stiprų įspūdį „Metuose“ išspausdintas A. Sverdiolo straipsnis „Rėtis, migla ir korys“ apie dabartinę lietuvių kultūros stagnaciją, rezignaciją ir anachroniją. Tai tarsi šiuolaikinė S. Kymantaitės-Čiurlionienės studijos versija. A. Sverdiolas daro negailestingą išvadą: lietuvių kultūrai trūksta tekstų, palaikančių jos stuburą, o be jų ji lieka bestuburė; lietuvių kultūra vis dar labai primena neišsivysčiusį organizmą, kurio gyvavimo terpė – kolba, o geriausiu atveju – rėtis arba korys. Tokiai kultūrinei bendrijai reikia tekstų, kurie skatintų jos savirefleksiją, reanimuotų atmintį, aktualius savo tradicijos ir tapatybės apmąstymus. Kažko, kas liudytų, kad, nepaisant viso dabarties purvo, laikai vis dėlto pasikeitė, kad gyventi galima nebe tik prisitaikant prie visuotinio absurdo. Kažko, kas pripažintų savo gyvenimo kūrybą esant prasminga. Kažko, kas paliudytų, kad aukštesnes prasmes turintys žodžiai nėra tik tušti melo apvalkalai, bevaisė ideologija ir propaganda, kaip buvo įspausta į brandžiojo socializmo kartos sąmonę. Tokie literatūros tekstai gal padėtų atpažinti ir J. Sprindytės minimas naująsias konjunktūras, ir laikytis prieš jas, kiek tai įmanoma, opoziciškai. Kad ir kaip mūsų kontekste tai atrodytų nepagrįsta, aš asmeniškai laukiu ir tikiuosi naujų išdidžios kultūrinės sąmonės tekstų, atsiliepiančių į visuomenės pilietinio brandumo poreikį.
Literatūra pirmiausia turi būti atsakinga pati prieš save. Man regisi, kad tik iš tokių pozicijų šiandien ji galėtų prasmingai, aštriai analizuoti ir dabartinį socialinį gyvenimą. Nuolat sakome, kad mūsų prozoje šitos analizės lyg ir trūksta, kad tiktai populiarioji literatūra atsiliepia į „šiukšlynų žmonių“ problematiką, bet paviršutiniškai, darydama iš viso to sensaciją. Kodėl rimtoji proza jaučia sunkumų, kai bando atsigręžti į dabartinį socialinį kontekstą? Man atrodo, tiesiog todėl, kad yra pakrikusi jos pačios vidinė pasaulėžiūra, savosios vertės pojūtis, o visuomenės gyvenimo analizei reikia turėti aiškesnių vidinių vertės orientyrų. Naujausia lietuvių proza lyg nesusivokia, į kokius klausimus pati sau turėtų atsakyti, kad išsiaiškintų, kodėl ji vis dar egzistuoja. O tikrojo centro reikšmę, manau, vis dėlto įgyja tokia literatūra, kuri sugeba kurti prasmingos žmogaus pasaulėžiūros skliautą. Ji turi įrodyti, kad geba perimti šį darbą iš ankstesnių literatūros kartų, nepaisant visų naujų savo filosofijos ir raiškos ypatybių, ar jos būtų postmodernistinės, ar kitokios.
Kadangi taip manau, tai leidžiu sau turėti nemažai abejonių dėl to, ar žinomiausi šiuolaikiniai mūsų rašytojai sudaro tikrą, iki ankstesniųjų reikšmės pakylantį centrą. S. Parulskio, J. Ivanauskaitės, M. Ivaškevičiaus, G. Grajausko ir kai kurių kitų autorių kūryboje vis dėlto nuosekliai ima viršų ta postmodernizmo forma, kuri telkiasi į tuščiavidurę žmogaus egzistenciją, įrodinėdama, kad iš tokios egzistencijos nėra išeities, nes ją lemia pati žmogaus prigimtis. Palyginti net ir J. Erlicko groteskiška tiesa dar palieka vieną pozityvią išeitį – humorą, nors ir juodą. Galbūt dėl to net ir kai kurie mūsų literatūrologai, intelektualai visai rimtai bando J. Erlicką sodinti į šiandieninės mūsų literatūros gyvojo klasiko sostą. O šiuolaikinio mūsų centro literatūros tekstuose įsivyrauja totalios tuštumos monotonija, plėtojama rašymo inercijos stilistika, vidinės literatūros negyvybės tema, kūrybos kaip naikinimo, susinaikinimo ir visiško niekio principas. Man sunku įsivaizduoti literatūros centrą, kurio tekstuose nebepaliekama erdvės nei kultūrinės, nei dvasinės ir netgi kūniškos gyvybės judesiui, nes tokiais judesiais nebetikima, suvokiant juos kaip absurdiškus, o pačiu geriausiu atveju – kaip groteskiškus. Akivaizdu, kad tai nėra vienintelis galimas literatūrinio postmodernizmo variantas. Čia prisimenu garsųjį itin postmodernios raiškos vokiečių prozininką W. G. Sebaldą, derinantį literatūrą su vaizdiniais fotografijų efektais, kuris yra pasakęs: „Nemanau, kad galima sukurti ką nors gero iš etinio kompromiso pozicijos“. Postmodernizmas ir vidinis tikėjimas, atožvalga į bendruomenę, į tradicijos prasmę nėra kokios nors absoliučios priešpriešos. Negaliu atsikratyti deterministinės minties, kad tuštumos maniera, užvaldanti šiuolaikinę mūsų žinomiausių autorių postmodernistų kūrybą, yra tiesiogiai susijusi su niekaip nepraeinančiu mūsų visuomenės posovietinio mentaliteto paralyžiumi. Vis dėlto ši maniera jau skiriasi ir nuo to, kaip savo kūrybą suvokė R. Gavelis (jo proza iš tiesų, mano manymu, yra naujos lietuvių literatūros konfigūracijos branduolys, centras): jam negailestinga iškreiptos, tuščios sąmonės analizė buvo susijusi su vidiniu intelektualiniu apsivalymu. Tačiau S. Parulskio prozoje ir esė (tai ypač matyti iš naujo romano „Doriforė“) judama jau kita trajektorija: fiksuojamas kūrybingos sąmonės vidinės savinaikos procesas, kuris veda į totalią tuštumą, į niekį. S. Parulskis man kolei kas išlieka kaip poezijos, kurioje dar vyksta kraštutinis egzistencinis dialogas, o ne nuodijimasis beprasmybės dujomis, autorius. Tegul jo proza ir kitų autorių kūryba populiari, gerai išsitenkanti dabartinio mentaliteto horizonte, pateikianti tam tikrą jo diagnozę, bet manau, kad savosios tapatybės stuburo ieškančiam skaitytojui (o tokių vis dėlto esama ir pas mus) ji negali pasiūlyti orientyrų, neatsiliepia į tą svarbų poreikį, kurį aš suprantu kaip tolesnę tapatybės kūrybą.
R. Tamošaitis. Taigi egzistuoja ne centrai, bet tuštumos. Gravitacinės skylės, kurių reikėtų išvengti.
J. Sprindytė. Na, tokia kapituliacinė pozicija kai kurių autorių nėra visai sąmoningai prisiimta. O jie yra populiarūs, kadangi labai didelė visuomenės dalis mielai su tokia pozicija identifikuojasi. Kodėl J. Kunčinas dabar yra pastatytas mūsų literatūros centre? Todėl, kad su tokia autsaideriška ir bohemiška būsena yra labai malonu identifikuotis daugybei posovietinės jo kartos žmonių. S. Parulskio kartos dalis, matyt, mielai identifikuojasi su jo pasaulėvaizdžiu, pasaulėjauta, tarsi neturėjimu jokių atramų, ir labai sąmoninga deklaracija, kad to aš neturiu. Manau, tai gana esminiai dalykai. Bet man keista, kad yra šiek tiek apeinami ar nepastebimi tie mūsų literatūros reiškiniai ar autoriai, su kuriais būtų galima identifikuotis ir kitokio mąstymo ar pasaulėvaizdžio žmonėms. Aš vis primenu P. Dirgėlos kūrybą, nes manau, kad tenai yra ganėtinai kitokių dalykų, negu dabar dominuojančiose mūsų literatūros erdvėse.
V. Kavolis viename laiške, rašytame Nepriklausomybės pradžios laikais, atrodo, 1990 m., teigia, kad po „išsikalbėjimo terapijos“ turėtų ateiti „realybės kondensavimo“ laikotarpis, bet tai vargu ar kada buvo lietuvių stiprybės sritis. Mano nuomone, ta išsikalbėjimo terapijos stilistika mūsų prozoje vis dar labai smarkiai dominuoja, ir tai nėra gerai. Aš ją matau netgi tikrai talentingų autorių – L. Gutausko ir R. Granausko – tekstuose, o J. Kunčino ir S. Parulskio kūriniuose ji ypač ryški. Laimei, kai kuriuos autorius gelbsti ironija. Ši tendencija akcentuoja individo saviraišką, egocentrišką kalbėjimą visiškai nesusimąstant, ar tas individas turi atramų, ar neturi. Tas nuolatinis saviraiškos eksponavimas, be prasmės, bet su pasimėgavimu, ir ta besiliejanti daugiažodystė, – nežinau, ar tai girtinos savybės. Realybės kondensavimo užmojų ar pradmenų aš randu P. Dirgėlos „Karalystės“ epe. Kitas dalykas, kad lengvų istorijų ar šiaip greitų naratyvų išlepinti skaitytojai tiesiog neatlaiko ten esančio kondensato.
Dar norėčiau grįžti šiek tiek toliau – noriu prisiminti sovietmetį. Anuomet buvo matomas labai stabilus ir labai aiškiai fiksuotas centras. O šiandien situacija yra nepalyginamai dinamiškesnė. Ir čia jau turiu atsiprašyti už asmeniškumą. V. Daujotytė kadaise yra pasakiusi, kad savo knygelėje apie septintojo aštuntojo dešimtmečio prozos lyrizmą aš pasirinkau tuos autorius, kurie tada buvo centras. Nustebau – aš pati apie tai net nepagalvojau rašydama. Vakar aš atsiverčiau tą knygelę ir pagal pavardžių sąrašą pažiūrėjau, kuriuos autorius miniu. Daugiausia dėmesio sulaukė J. Aputis, B. Radzevičius, R. Granauskas, P. Dirgėla, B. Vilimaitė, R. Šavelis, S. Šaltenis ir D. Mušinskas. Jų kūrinius analizavau, kadangi tai, mano nuomone, tuo metu buvo svarbiausia, kas literatūroje vyko. Jų rašymo maniera buvo produktyvi. G. Berelis klausia, ar centre yra autoriai, ar yra rašymo principai. Tikriausiai vis dėlto daugiau turėtume kalbėti apie rašymo principus, apie tekstus, apie tekstų visumą, apie tekstų aprėptis, o nebūtinai vardyti personalijas. Personalija ne visada yra būtina. Pačiai personalijai, aišku, yra malonu, kai ji linksniuojama. Taigi mano išvardytų septintojo aštuntojo dešimtmečio autorių principai buvo atnaujintas pasakojimas (impulsyvus laisvumas, mitologija, ironija) plius egzistenciniai klausimai ir etika be moralizavimo – tai pasirodė patikimas šios prozos išlikimo garantas. Dabar taip rašyti įprasta, bet toks stilius – vakarykštė diena. Jau nebereikia realizuoti kultūroje tų funkcijų, kurias realizavo minėti autoriai, sovietiniam oficioziniam romanui priešindami tautines problemas, oponuodami J. Baltušio, V. Petkevičiaus, M. Sluckio, A. Bieliausko, netgi J. Avyžiaus užsiangažavimui. Ir kai virtuoziškai ištobulinęs lyrinę išpažintinę rašymo manierą V. Papievis publikuoja gražų romaną, jis nebeturi šansų literatūroje paskelbt „Paryžiaus laiko“ ilgiau nei vienam sezonui.
V. Daujotytė. Norėčiau reaguoti į rašymo manieros, į stiliaus klausimą, ir kartu į Mindaugo kalbėjimą. Su daug kuo sutikčiau, bet negalima užmiršti, kad netgi tuštumos jausmas, netgi neturėjimas ko pasakyti gali formuoti stilių jau kaip turėjimą. S. Parulskio poezijoje, knygoje „Mirusiųjų“ ir esė knygoje „Nuogi drabužiai“, manyčiau, yra nemažų stiliaus laimėjimų. Ir galima būtų netgi galvoti, ar stilius dabartiniu laiku negali kartais atlikti kai kurių programinių principų, tikslų vaidmens. Dėl to, kai kalbi reaguodamas į teisingą A. Sverdiolo mintį, kad mūsų tautos, savimonės stuburui yra būtini tekstai, kad tas mūsų filologinis požiūris neišnyksta, tai šiam stuburui yra reikalingi ir atnaujinto arba iš savęs atsinaujinančio stiliaus kūriniai. Taip, mes galim grįžti į tą retoriką, kaip XIX a. pabaigoj ar XX a. pradžioj, deklaruoti tėvynę, meilę kalbai ir išnykti šituose principuose, sunykti visiškai, jeigu tie dalykai netampa stiliumi. Stilius šiek tiek komplikuoja tuos dalykus, bet gerąja prasme. Tačiau sutikčiau, kad S. Parulskio naujas romanas yra silpnas kūrinys, neatitinkantis jo paties galimybių.
Dabar dėl pilietinės problemos. Esu pagalvojusi, ar mes čia nesame įsukti tokio tradicinio mąstymo rato nuolat kartodami: piliečiai, pilietinė visuomenė. Ar mes neatnaujintume to paties galvojimo, pradėdami nuo pat pradžių: kas pasikeitė pilyje, ar mes beturime tą pilį? Pilietinę sąmonę formuoja buvimas pily, jos gynyba, branginimas, saugojimas. Dabar pilies vartai yra visiškai atviri, mes gyvename pasaulyje, gyvename Europoje. Mūsų sąmonė, pilietiškumo pamatai jau yra kiti, kitokie, o atskirais atvejais galbūt yra sutrupėję, ir negrįžtamai.
M. Kvietkauskas. Bet ar piliečiu tampama tik tada, kai pilis apgulta? Išliekama piliečiais ir tada, kai taika, kai vartai atidaryti.
V. Daujotytė. Taip, žmogus išlieka pilietis, jei yra pasiryžęs veikti pilies labui ir taikos, ir apgulties sąlygomis. Bet jo savimonė yra kita. Aš sutinku su Laimanto mintimi, kad nauja situacija keičia mūsų savimonę, tiktai nesutinku, kad, atsisakydamas kalbos, tautinės savimonės kaip gynybinio principo, menininkas gali stiprinti savo individualiuosius pradus, individualiąją raišką. Manytina, kad pačiose pirminėse individualiosios raiškos ląstelėse vis dėlto glūdi menininko sąsaja su jo prigimties dalykais, su kalbos ir tautos pradais. Jis neturi jų tiesiogiai deklaruoti, bet ir negali nuo jų būti laisvas. Menininko individualybė negali būti gyvybinga, jeigu ji nėra suaugusi su tais prigimties dalykais. Kaip jis apie juos kalba, kaip jis juos reiškia, yra kita problema. Bet ta sankaba, apie kurią kalbėjo Mindaugas, yra svarbi, ir galbūt žinojimas, kad tai yra svarbu, gali šiek tiek koreguoti jaunų žmonių mąstymą apie save ir buvimą pasaulyje. Reiktų tvirčiau, sąmoningiau palaikyti siekiančius įsipareigoti savo kultūrai, inteligentiškai laikysenai jaunus žmones.
J. Sprindytė. Aš norėčiau pritarti Mindaugo minčiai, kad piliečio savimonė, tapatybė leidžia jam būti oriam, išdidžiam.
V. Daujotytė. Oriam ir padoriam, pridurčiau. Bet suabejočiau dėl išdidumo. Orumą ir padorumą akcentuočiau labiau.
L. Jonušys. Žinoma, aš sutinku su Mindaugo pozicija, nes išties galima pasigesti tam tikro sparno mūsų literatūroje. Tokio, kuris kažkaip giliau reflektuotų vykstančius procesus. Tačiau aš galėčiau tiktai pasigesti, bet jokiu būdu ne kritikuodamas to, kas yra. Pilietiškumo sąvoka literatūroje man yra labai įtartina iš pačių pagrindų. Aš kur kas mieliau pritarčiau V. Nabokovo pozicijai, kad, kurdamas visuomeniškai reikšmingą literatūrą, rašytojas dažnai sukuria literatūrinį niekalą. Pastangos sukurti visuomeniškai ar politiškai reikšmingą literatūrą dažniausiai baigiasi niekalu. Negalėtumėm sakyti, kad V. Nabokovas, netgi F. Kafka arba S. Beckettas, yra parašę kokį nors visuomeniškai reikšmingą, pilietišką kūrinį. S. Becketto kūrybos centras kaip tik ir buvo tuštuma, ir šią jis užpildė savo menu tiesiog iš nieko, jokiu būdu ne iš kokio nors pilietiško kūrybiškumo. Bet tai galbūt yra skirtingi pasaulėžiūros pagrindai, ir tokiu atveju netgi sunku diskutuoti. Jeigu mes kalbam apie kokias nors literatūros galimybes šiais laikais paveikti pilietinę situaciją Lietuvoje, tai manyčiau, kad tokio poveikio labiausiai stokoja ta visuomenės dalis, kuri netgi neskaito popsinės literatūros ir laikraščių.
M. Kvietkauskas. Kalbant apie individualų stilių kaip savaiminę vertę, aš vis dėlto sakyčiau, kad to nepakanka. Pats sau vienas toks stilius negali ilgai išsilaikyti grynas, nepavirsti maniera ir nesutapti su kokia nors stipresne už jį mada. Jeigu jo niekas neremia iš vidaus, jokia principinė laikysena, tai ypač dabar jis tampa lengviausiu grobiu rinkai, virsta savęs reprodukavimu ir labai greitai tampa literatūrine autodestrukcija. Kas turėtų palaikyti iš vidaus? Manau, kad vis dėlto yra būtina elitinė rašytojo atsakomybė už savo stilių, o per tai, jei ir netiesiogiai, – ir už pačią kalbą, ir už kalbinės bendruomenės būklę. Ir S. Beckettas už savo stilių tokią principinę atsakomybę tikrai jautė. Negalėčiau įsivaizduoti, kad, tarkime, A. Nyka-Niliūnas ar T. Venclova savo tekstus sutiktų skelbti populiariame madų žurnale kaip pramoginį skaitymėlį ir paskui ramiai iš jų lipdyti savo knygas. Man atrodo, kad tai – skirtingo lygio literatūrinio sąmoningumo klausimas.
J. Sprindytė. Atsakomybė kalbai turi būti rašytojų pamatinis dalykas. Su kalba dabar yra elgiamasi pakankamai atmestinai. Tokia yra dominuojanti tendencija. Apskritai manau, kad stiliaus naujovės, kurios daro įtaką literatūrai, beveik visada užsimezga mažuosiuose žanruose. Ir mažieji S. Parulskio esė tekstai, be jokios abejonės, pranoksta jo romanus. O dabar esė žanras išvis yra mobilus, atsinaujinantis, jis yra ta forma, kuri turėtų teikti impulsų didiesiems pasakojimams.
L. Jonušys. Iš tiesų apie kai kuriuos ryškesnius romanus negalėtume pasakyti, kad jie pasižymi kokiu nors ypatingu stiliumi. Nors tikrai reikėtų pripažinti M. Ivaškevičiaus „Žalių“ unikalumą. Deja, diskusijos apie šį romaną nukrypo į politinius dalykus, o ne į stilių, kuris ten nėra sudurstytas iš kokių nors epizodų, kokie galėtų atsirasti ir žurnaluose. Kita vertus, kaip tik R. Gavelio vėlesniems romanams labai pakenkė publicistinis elementas. Dėl to atsirado daug schematizmo ir tokių dalykų, kurie galbūt turi pilietinę prasmę, bet jų vieta yra tiesiog publicistiniuose straipsniuose. Apskritai man labai įtartinas kalbėjimas apie kokį nors visuomeninį uždavinį, kylantį arba keliamą rašytojui. Tokius uždavinius keldavo partija ir tėvynė, bet kita tėvynė.
R. Tamošaitis. Vis dėlto bet kuris kūrinys yra komunikacija, ir jis integruoja visuomenę tam tikrų vertybių pagrindu. Ir nebūtinai moralinių. Skaitančioje visuomenėje vyksta integraciniai procesai, o kūrinio jėga yra jo meninė sugestija. Kiek šiai sugestijai svarbi kokia nors angažuota pilietinė nuostata, tai, žinoma, atviras klausimas. Man atrodo, jeigu kūryboje nėra žmogiškumo pačia bendriausia prasme, tai kūrinys ir neturės tokio poveikio. Kita vertus, žmogaus vertybės gali būti aktualizuotos negatyviai arba pozityviai. Sakykime, S. Becketto ar E. Ionesco kūryba kyla iš negatyvumo, vertybių stokos principo. Ji kalba apie prasmės trūkumą. Todėl net ir rašant apie tuštumą yra teigiama kažkas priešinga – prasmingos žmogiškos situacijos ilgesys. S. Beckettas ir jo absurdo stilistika yra humanistinė literatūra, tai, sakytume, modernizmo pabaigos riksmas. Aš įsivaizduoju, kad ir mūsų laikais gali atsirasti tokių kūrinių, kurie būtų paveikūs ne dėl to, kad juos ant ramentų iškelia komercinės reklamos ar Frankfurto mugės, bet kurie gali būti įdomūs ir stipriai veikti savo aksiologiniu turiniu ir meniškumu. Taigi atlikti komunikacinę ir integracinę funkciją, nes kūrinys vis tiek yra kuriamas kaip bendravimo forma. Nebūtinai turėdamas tikslą kažkuo įtikinti, bet užmegzti kontaktą. Užmegztas kontaktas, – tai jau dalyvavimas sociume, tradicijoje, visuomenėje, tai jau yra jungimasis į bendrą pilietišką buvimą.
V. Daujotytė. Čia dar reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad labai svarbus yra ir kultūrinės tradicijos permąstymas, apmąstymas. Man įdomu, kad jauni dabartiniai autoriai, įskaitant ir Herkų, atsigręžia ir į Žemaitę. Geriau ar silpniau tai pavyksta padaryti, bet permąstyti, ką turime, perkurti, reflektuoti yra labai svarbu. Man atrodo, kad ir A. Sverdiolo straipsnyje, kur kalbama, kad mums trūksta kažkokio karkaso, turima galvoj ne tik tai, kad turi atsirasti naujų tekstų, bet ir nuolatiniai tekstų apmąstymai, pabrėžiamas permąstymo būtinumas. Didelė bėda ta, kad ir tai, ką turime, ir tai, kas naujai pasirodo, krenta lyg į tuštumą. Kokia yra rašytojų padėtis, kai jų tekstai nesulaukia nei gero, nei blogo žodžio? Tai aš matau kaip vieną didžiausių problemų: refleksijos stoką. Nereflektuojame, nei ką mes turime, nei ką mes dabar jaučiame, nei kas mes esame, nei kaip mes girdime praeitį.
J. Sprindytė. Man irgi apmaudu, kad daugelis naujų knygų lieka kažkaip tarsi nepastebėtos. Literatūros centre turi atsidurti provokatyvios knygos. Jos galbūt ir atsiduria, bet ne visada adekvačiai apmąstomos. Čia ir M. Ivaškevičių, ir H. Kunčių matau kaip labai svarbias figūras, nes jie perženginėja ribas. Svarbus paties žingsnio, jo jėgos pobūdis. Gal nebekalbama apie išlikimą, bet svarbus pats ribų stūmimas, to centro plėtimas. Štai tokio pobūdžio yra ir H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“ – labai provokatyvi knyga.
V. Daujotytė. Lieka dar daugybė neapmąstytų, neįvertintų prozos kūrinių, juose esančių refleksijų. Pavyzdžiui, reikėtų iš esmės apmąstyti R. Kasparavičiaus kūrybą. Bet reiktų ir I. Simonaitytės septynis „Raštų“ tomus.
J. Sprindytė. Vis dėlto kai žmogus rašo angažuotai, tai visada yra ir meninė sugestija. Manau, kad sugestijos nėra tada, kai nėra aistros. Pavyzdžiui, naujas S. Parulskio romanas, atrodo, parašytas be didesnės vidinės energijos (bent pirmoji pusė).
V. Daujotytė. Ir be tikėjimo, ir be pykčio, ir be meilės.
Visi tarsi suvokiame, kad mūsų kultūros centro pojūčiui yra būtina nuolatinė pastanga apmąstyti, kas esame, kur einame, kokie daromi žingsniai, kur ribos, kas peržengta, kiek galima eiti. Signalus reikia siųsti ir patiems kūrėjams: kur tu esi, ką tu darai, kaip tu apskritai atrodai. Tikrai turime bendrom jėgom bandyti gausinti literatūrai dirbančių žmonių būrį. Reikia tiesiog judinti procesus. Kultūros vadyba, literatūros vadyba, kad ir kaip kas galvotume, šiandien darosi vis aktualesnis poreikis. Kitaip mes užsidarinėjame savo atskiruose mažyčiuose centreliuose, korio akutėse.
H. Kunčius. Norėčiau oponuoti dėl pavojų tradicijai. Gyvendamas Lietuvoje to nepatiriu. Štai išeinu į Vilnių ir susitinku su gotikos, baroko etc. architektūra. Ji visada čia egzistuos. Tai yra tradicija. Panašiai ir su literatūra. Nesijaučiu gyvenantis tokioje šalyje, kuri yra labai trapi ir kur viskas labai pažeidžiama. Nieko panašaus.
V. Daujotytė. Nepasakiau dar vienos minties. Centrai kultūroje atlieka ne tik pozityvų, bet ir represinį vaidmenį. Ten, kur mes matome aiškias dominantes, pasižiūrėkime, kas yra už jų, kas yra represuota, išstumdyta į pakraščius – kiti autoriai, kitos taisyklės, kiti žaidimai, ir kiekvienai kartai taip yra. Kyla pagunda pažiūrėti, kas yra už visų mūsų šiandien išvardytų pavardžių, kas lieka už jų. Na kad ir už 1950-ųjų kartos aktyviojo centro. Kaip už jo vos vos, fragmentiškai, šešėliškai matomas subtilus prozininkas A. Ramonas, poetai R. Jonutis arba S. Jonauskas iš savo nuošalės, iš Žemaitijos vienkiemio. Tai savotiška linija, kuri buvo besusidaranti. Centras visada ir formuoja, ir represuoja, ir padeda saviesiems, ir trukdo nesaviems.
R. Tamošaitis. Vis dėlto įsivaizduoju literatūros procesą kaip savaime besikuriančią sistemą, kurią mums lieka stebėti ir apmąstyti tai, kas vyksta. Bet kažko programiškai reikalauti arba mėginti griežtai sutvirtinti kai kuriuos literatūros reiškinius kaip nepajudinamus centrus yra utopinis bandymas. Pozityvios idėjos dažniausiai pasirodo netikėtais pavidalais. Ir tada, kai atrodo, kad jos turi būti labai šviesios ir aiškios, kartais jos tampa moraline prievarta arba banalumu. Man regisi, kad tikroji šiandieninio literatūros centro kūrimosi problema iš tiesų yra profesionalios kritikos, nepaviršutiniškos refleksijos trūkumas. Pirmiausia į visuomenę turėtų atsigręžti kritika.
Jūratė Baranova. Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo
2004 m. Nr. 11
Personalinė ir formalioji eseistika
Vieną iš eseistikos pakraipų Billas Roorbachas knygoje „Šiuolaikine negrožinė kūryba“, („Contemporary Creative Nonfiction“) vadina personaline eseistika1. Anot šio autoriaus, negrožinei kūrybai, be personalinės eseistikos, taip pat priklauso formalioji ir mokslinė esė, literatūriniai dienoraščiai, memuarai, kelionių aprašymai, literatūrinis žurnalizmas ir kūrybinė kultūros kritika. Galėtume dar praplėsti esė apraiškų ribas: prisiminti politinę ir akademinę eseistiką2.
Galima abejoti, ar eseistiką tinka atskirti nuo grožinės kūrybos. Šiuo atveju praverčia literatūros klasifikacija. Formalioji esė, rašoma pagal taisykles, jau buvo žinoma oratorystės mene. Jai forma svarbesnė už naratyvą. Tokios esė autorius siekia nuoseklumo. Savo požiūrį jis dėsto atsisakydamas pasakojimo pirmuoju asmeniu, tai jam leidžia teigti neginčijamas tiesas. Jam nesvarbi teksto meninė raiška. Personalinės esė autorius, priešingai, nebijo panirti į prieštaravimus (į tai, ką poetai vadina negatyviąja geba). Personalinėje esė naratyvas dažnai praranda kryptį ir tikslą, pasakotojas, sutelkdamas visą dėmesį į grakščią frazę ar įspūdžio aprašymą, neretai pamiršta esė pavadinimą ir temą. Tokioje esė visada kalbama pirmojo asmens vardu. Personalinė esė, teigia B. Roorbachas, tam tikra prasme yra jo autorius3.
Kodėl tampama personaliniu eseistu?
Perskaičiau vienu ypu iš naujo visas tris knygas, kurias būtų galima priskirti lietuviškajai personalinei eseistikai. Pradėjau nuo Alfonso Andriuškevičiaus „Rašymo dūmais“, po to perėjau prie Giedros Radvilavičiūtes „Suplanuotų akimirkų“ ir užbaigiau Sigito Parulskio „Nuogais drabužiais“. Atmintyje išlikusi ir ketvirtojo autoriaus – Herkaus Kunčiaus eseistika, dažniausiai spausdinta „Literatūroje ir mene“. Ko gero, pas mus H. Kunčius ir yra šio žanro pradininkas4. Jis tą pradžią yra ir aptaręs. Eseistais tampama, pasirodo, ne iš pašaukimo, o susiklosčius palankioms aplinkybėms. Pokalbyje radijo laidoje „Kultūros savaitė“ H. Kunčius neseniai pasidalijo prisiminimais, kaip jam teko dirbti „Krantų“ žurnale, kur redaktoriumi buvo Vaidotas Daunys, labai tolerantiškas įvairiems tekstams. Tad rašyti jis pradėjęs nuo eseistikos. Vėliau atsiradęs ir didesnės apimties tekstų poreikis, – taip gimė pirmieji romanai5. S. Parulskis, toje pačioje radijo laidoje paklaustas, kodėl rašo esė ir kodėl taip dažnai keičia žanrus, atsakė, kad žanrai pasirenka jį, o ne jis – žanrus. „Šiaurės Atėnuose“ jis pradėjo „intensyviai rašyti eseistiką, nes laikraštis prašėsi tokios kalbėjimo formos“. O paskui jį, kaip ir H. Kunčių, ėmęs persekioti romanas – „kaip kažkokios didesnės formos noras, ilgesys“6. Jeigu S. Parulskį, kaip ir H. Kunčių, romanas patrauks taip, kad jis apskritai užmes eseistiką, teks konstatuoti, kad romanas Lietuvoje yra kenksmingiausias eseistikai žanras. Esė mylėtojai galėtų net šūkį sugalvoti: „Eseistai, netapkite romanistais.“ Jeigu eseistai taip puls prie romano, ką veiks kultūrinių savaitraščių skaitytojai? Juo labiau, kad ir G. Radvilavičiūtė nepasižada amžinai rašyti esė: „Rašymas apskritai yra afera. <…> Aišku viena, žmogus sėda rašyti tada, kai jam nieko kito nebelieka. <..> Rašymas dažnai ateina nelauktai, atsitiktinai, kaip pirmas kylančios audros lašas už apykaklės. Paskui būna daug juodo darbo. Gal aš daugiau nieko neparašysiu.“7 G. Radvilavičiūtei už rašymą atrodo prasmingesnis pats gyvenimas. Jei panašiai nusiteiks dar ir A. Andriuškevičius, teks konstatuoti mūsų eseistikos pabaigos pradžią. Šio žanro knygos dar išleidžiamos, jos dar pristatomos, tačiau horizonte jau šviečiasi didžiosios Lietuvos personalinės eseistikos saulėlydis.
Ką eseistas mąsto apie eseistą?
Toks saulėlydžio pranašavimas eseistams neturėtų patikti. Tai juos įpareigoja ja ir spraudžia į fatalizmo rėmus. Vargu ar koks nors eseistikos kritikas gali suvokti jos radimosi paslaptį, numatyti tendencijas. Gal dar bus rašoma, o galbūt ne – niekas nežino. Juo labiau, kad eseistų sukurti lyriniai personažai ir patys stengiasi apmąstyti eseistiką ir suvokti savo vietą joje. Mažiausiai aplinkui žvalgosi S. Parulskio sukurtas lyrinis eseistinis personažas. Jis mąsto taip, kaip ir keikiasi – daugiau „iš esmės, de profundis, kaip sakoma, ontologiškai“.8 Jeigu jis pamini kokį kitą eseistą, tai būtinai užslaptinęs pirmomis vardo ir pavardės raidėmis, nes nemėgsta cituoti kitų – nenori jų sušaržuoti. Tačiau Vokietijoje, išvykęs gastrolių su teatru ir sėdėdamas vienas bare kaip „vienišas sielvartaujantis monstras“, jis staiga prisimena „H. K.“ (įtariu, kad tai H. Kunčius, nes jo intonacijos atpažįstamos iš citatų), kuris vienintelis susižavėjimo kupinu balsu apie visa tai, kas ten vyksta, galėtų pasakyti „dieviška, dieviška, dieviška“9. Išakytų kaip įdomus ir artimas žmogus, bet ne kaip eseistas. Jo parašyti tekstai S. Parulskio esė herojui kažkaip nerūpi. Kaip nerūpi ir G. Radvilavičiūtės ar A. Andriuškevičiaus tekstai. Tas herojus toks labai vientisas, galima sakyti, autarkiškas, mieliausiai bendraujantis pats su savimi.
G. Radvilavičiūtės esė lyrinė herojė yra atviresnė ir regi platesnę eseistikos perspektyvą. Ji žino, kad apie eseistiką reikia mąstyti kažkaip maštabiškiau ir būti pasiruošusiai, nes, kalbant prieš auditoriją viešai, apie ją gali paklausti bet kas ir bet ko. Autorė ir herojė jaučia nerimą, kad atsakingu momentu nežinos, ką pasakyti. „Kas tai yra esė? Kokios esė giminės? Jis ar ji? Kas mane skatina (juos, jas?) rašyti?“10 – egzaminuoja pati save. Bet į klausimus taip ir neatsakoma. Lyrinė herojė taip pat reflektuoja savo vietą lietuviškoje eseistikoje. Viename iš esė ji patetiškai praneša draugėms: „Mergos, <…> jūs tik neišsigąskite. Pasakysiu baisų dalyką. Mano eseistikos kokybė krinta. Aš ne tik kad iki garsiųjų Lietuvos eseistų vyrų nebepritraukiu. Jie – genijai. Ypač vienas. <…> Bet kas baisiausia… aš iki savęs pačios, buvusios, nebepritraukiu. Anksčiau norėjosi rašyti apie egzistencinius dalykus. Visatos gausmą. Apie tai, kad „laikas yra galvojimas apie daiktus“. O dabar kažkokias vienadienes nesąmones paistau“11.
A. Andriuškevičius aprėpia dar plačiau. Jis smulkmeniškai aprašo S. Parulskio kaip žmogaus fenomeną, galbūt atsidėkodamas už tai, kad šis pavežė jį į Nidą, ir paverčia jį kultūriniu simboliu – įvardydamas mėsinguoju Rembrandto tapytu angelu. Jis detaliai kaip specialiau tarnybų agentas aprašo visus pastebėtus S. Parulskio socialinius judesius (svarsto, kur jis, palikęs jį, galėtų Nidoje vienas nueiti) ir netgi šiek tiek atskleidžia jų vakarinių pokalbių protokolus (jie kalbėjosi, pasirodo, apie moteris, apie Dievą, apie vyrų vienatvę, apie meno medžiagą ir apie tekstus). Apie moteris, pasirodo, geriau išmanęs S. Parulskis, o apie Dievą – pats A. Andriuškevičius. Bet, mano galva, gali būti ir atvirkščiai. Apie Dievą S. Parulskio eseistinis ir šiaip lyrinis herojus mąsto nemažiau nei A. Andriuškevičiaus. Jeigu šalia sudėtume dvi knygas – „Rašymą dūmais“ ir „Nuogus drabužius“, – pamatytumo, kad antrojoje Dievo vardas minimas gal net dažniau12. A. Andriuškevičiaus lyrinis herojus dažnai grasinasi, kad jau ruošiasi transcenduoti13, taip kaip S. Parulskio romano „Trys sekundės dangaus“ desantininkas, Žino, kad dangus visada čia pat. Taigi abu – ir A. Andriuškevičius, ir S. Parulskis – transcendentalistai. Tuo jie skiriasi nuo G. Radvilavičiūtės. Jos esė herojė pomirtiniu gyvenimu netikti. „Kartais abejoju net šiuo“14, – sako. Netiki ir tuo, kad gebėjimą rašyti, kaip sakė vienos jos pažįstamas, suteikia Dievas. „Tokiais atvejais aš prisimenu kitą mintį – Dievas yra, bet jis man netrukdo.“15 Ji svarsto ne kaip reikėtų transcenduoti, o kaip išvengti pačios minties apie transcendenciją. Ji nori rašyti taip, kad „žmonėms liūdna nebūtų. Juoko turėtų būti. Kad nesinorėtų galvoti apie metafiziką, transcendenciją ir laiką. Apie tuos dalykus ar galvosi, ar ne, jie liks (ir nepažinūs, ir nepakitę).“16
Bet net ir liepus sau negalvoti apie visa tai, yra dalykų, kurie nuolatos patys galvojasi – įsismelkia į mąstymą tarsi kinivarpos. Kaip rudų lapių uodegos, kai prisieki sau apie jas negalvoti, nes tada kažkas turėtų išsipildyti. Ar jis transcendentalistas, ar ne, personalinis eseistas vis tiek kartkartėm galvos apie mirtį ir kitus liūdnus dalykus. Pavyzdžiui, kad ir apie savižudybę. A. Andriuškevičius jai yra paskyręs ne vieną esė. Pirmas labai blaivus sakinys „Aš netvirtinu, kad tikrai niekados nenusižudysiu“ liudija, kad pasakotojas yra nuodugniai šią problemą apmąstęs. S. Parulskio įspūdžiuose iš Prahos blyksteli prisiminimai apie Višegrado tiltą, nuo kurio paprastai šoka savižudžiai. Miesto valdžia aukštino tilto šonus, bet savižudžiai vis tiek ropščiasi aukštyn ir šoka žemyn iš dar aukščiau. „Žaviuosi atkaklumu siekiant tikslo“17, – pagarbiai reziumuoja pasakotojas. G. Radvilavičiūtės herojė, grįžusi iš draugės ir aptikusi pasiimtą cukraus maišelį, staiga prisimena pasakojimą, kad jo išradėjas, supratęs, kad žmonės jo išradimu naudojasi ne taip, kaip reikia, iš nevilties nusižudė. „Kažin kada mes su drauge mirsim? Neužilgo ar – „už ilgo“?“18 – klausia savęs, nors iki to vakaro dvi dienas stebuklingai sekėsi apie liūdnus dalykus negalvoti. Visi trys personaliniai eseistai savo meditacijose neišvengiamai susiduria su mirtimi. „Mirtis jokia vertybė, – tvirtina S, Parulskio pasakotojas. – kurios niekaip negali ištikti jokia infliacija: ji gali būti niekinama arba garbinama, bet niekuomet nebus atmesta kaip susidėvėjusi, neoriginali ir neveiksminga“19 Aš netgi praplėsčiau personalinio eseisto apibrėžimą. Eseistas, kuris į savo meditacijas niekada nėra įsileidęs mirties, gal iš tiesų neturėtų būti laikomas personaliniu eseistu.
A. Andriuškevičius žengė dar vieną žingsnį. Jis aprašo ne tik S. Parulskį, bet ir jo eseistiką, o per ją išeina apskritai į moderniosios eseistikos sritį, pažymėdamas, kad tai naujas žanras, kad jis vis populiarėja, nors pas mus nėra atidžiai apmąstytas. Taip samprotaudamas A. Andriuškevičius įžvelgia kelis pamatinius dalykus, būtinus, kad kažkaip galėtum tapti personaliniu eseistu. Tam, pasirodo, „reikia turėti (auto)biografiją, taip pat literatūrinį talentą; ir dar – pakankamą kiekį ekshibicionistinės drąsos“20. Paskui paaiškėja, kad ir to negana. Dar reikia gebėjimo mąstyti fundamentaliomis mąstymo struktūromis, nes tik taip galima sukurti mitinę erdvę – kuri ir esanti tikroji esė erdvė, – ir savojo lyrinio herojaus tapatybės modelį, o be viso to išgauti ir tam tikrą metafizinį matmenį. Nekenkia eseistikai ir mąstymo paradoksalumas. Į G. Radvilavičiūtės klausimą, kokios esė giminės, A. Andriuškevičius atsako klasifikuodamas žanrą pagal rašančiojo lytį. Jau šitame esė jis išskiria dvi alternatyvas – S. Parulskį ir G. Radvilavičiūtę: vieną priskiria vyriškosios, kitą – moteriškosios tapatybės kūrėjų klasėms.
Šį A. Andriuškevičiaus esė pagal B. Roorbacho klasifikaciją būtų galima priskirti ne personalinės, o formaliosios eseistikos žanrui. Čia jis nebando ištraukti eseistikos atsiradimo paslapčių iš savo paties (auto)biografijos, įžvalgų, individualios patirties. Į eseistiką ir eseistus žvelgia iš šono, tarsi net ne hermeneutas, o koks vabzdžių tyrinėtojas, ir net paskelbia radęs S. Parulskio esė vyriškosios tapatybės metmenų. „Štai toks: bailokas, liūdnas, besimasturbuojantis, vienišas, trokštąs atsiremti 5 moterį, bet kartais – apimtas puikybės…“21 Viena iš dviejų: arba S. Parulskiui kažkaip pavyko išgryninti, išdistiliuoti vidutinio lietuvio vyro mitinės tapatybės kontūrus, arba kitas eseistas, žvelgdamas į pirmąjį per sociologinę prizmę, pažeidė jo sukurto lyrinio herojaus idiosinkraziją, jo nepakartojamą unikalumą paversdamas banaliu tipiškumu.
Eseistas ir jo esė herojus
Juk eseisto sukurtas lyrinis herojus klausia savęs, ne kuo jis panašus į kitus ir koks yra tarp kitų, bet, balansuodamas tarp įspūdžio apie save ir kuriamo naratyvo, siekia suvokti savo nepakartojamą išskirtinumą. Ir, ko gero, tikrai ne dėl ekshibicionistinių paskatų. Tiesiog dėl įdomumo, dėl tiesos, dėl aiškumo. Jis atlieka tarsi kokį metafizinį eksperimentą su savimi22. Pasąmoningai gal to trokštame beveik visi – sužinoti šiek tiek daugiau tiesos apie save. Bet padaryti tai per publikai kuriamą naratyvą trūksta talento ir drąsos. Personaliniai eseistai yra panašūs į Šiaurės ašigalio tyrinėtojus. Rizikuoja įstrigti ir sušalti tarp susvetimėjusių, neatpažįstamų, sukurtų savojo literatūrinio „aš“ atspindžių. Jie pavargsta būti už juos atsakingi. Todėl kartais tiesiog higieniškai nuo jų atsiriboja. „Netapatinkite manęs su mano romano pasakotoju“, – įspėja S. Parulskis ant paskutinio romano „Trys sekundės dangaus“ viršelio. Distanciją tarp savęs ir sukurto literatūrinio „aš“ viename iš interviu jis paaiškina dar tiksliau: „Mano pasakotojas gyvena literatūrinį, knyginį gyvenimą, o aš gyvenu kitokį gyvenimą“23. G. Radvilavičiūtės lyrinė herojė vienoje iš esė, svarstydama, ar negalėtų tapti šiek tiek populiaresnė, jei įtaigiai aprašytų masturbacijos aktą, vis dėlto baiminasi naratorės, herojės ir autorės sutapatinimo. „Įsivaizduos, kad aš pati tai darau“24, – konstatuoja autorė. Buvęs eseistas H. Kunčius, perbėgęs prie romano, su palengvėjimu konstatuoja: „Mano asmeninė patirtis, žinoma, su mano knygomis neturi nieko bendra.“25
Radikalesniu atsiribojimo nuo savo sukurtų tekstų herojų pavyzdžiu galėtų būti nebent danų filosofo Soreno Kierkegaard’o sumanymas. Jo filosofiniai tekstai tiesiog sunkiai suvokiami be autoriaus biografijos. Tačiau galbūt nujausdamas tokią pernelyg trapią distanciją, jis mulkino savo skaitytoją skirtingas knygas pasirašinėjo vis kitais slapyvardžiais. Kodėl? Visiškai neverta vargintis, sake pats pats S. Kierkegaard’as, kad sužinotum, kas yra autorius. Geriau, kad skaitytojai nežinotų autoriaus tapatybės: „Tada jie susiduria tik su jo knygom, o jo asmenybė nevargina ir nežeidžia jų.“ Kai eseistas sutapatinamas su savo sukurtojo esė herojumi, išvargsta ne skaitytojas, o pats eseistas. Masinis skaitytojas paprastai labiau domisi asmenybėmis ir jų gyvenimo peripetijomis nei abstrakčiomis idėjomis. Jis nepastebi eseisto ieškomo metafizinio teksto matmens ir pasigardžiuodamas kanibališkai ima kramsnoti ir savininkiškai vertinti patį eseisto sukurtojo „aš“ turinį. Ypač jei skaitytojas yra slaptas pogrindinių internetinių svetainių gyventojas. Niekas nebekreipia dėmesio į nuolatinius eseistų įspėjimus, kad dalis jų sukurtojo esė naratyvo yra jų literatūrines fantazijos vaisius. Kas varginsis seikėdamas – kiek esė skleidžiasi autoriaus fantazija, o kiek – reali autobiografija. Nebent pats eseistas. „Ta, kuriai visi tie žmonės rašo, kai jie kalba ne apie tekstus, – tėra pasakotoja, – atkreipia skaitytojų dėmesį G. Radvilavičiūtė. – Pati nuo jos visiškai skiriuosi. Melavau. Neturiu jokio rando ant viršutinės lūpos (kairėj). Nors tikrai buvau užvažiavusi ant polydžio akmens“26, – taip autorė bando detaliai nubrėžti gyvenimo ir teksto takoskyrą. Tačiau skaitytojui, manau, vis dėlto labiau įstrigs kitos jos esė herojės prisipažinimas: „Moteris nežino, kad aš – rašyti visai nemoku. Nieko nemoku išgalvoti. „Pridriekti fantazijų“27.
Aš – tai mano literatūrinis aš
Gal prancūzų rašytojų tekstus skaito rafinuotesnis skaitytojas, nes jie kažkodėl nevengia susitapatinti su savo literatūriniais herojais. O gal patys yra paprastesni ir mažiau subtilūs. Ar mažiau komplikuoti. „Madam Bovari – tai aš“, – mėgo sakyti Gustave’as Flaubert’as. „Anri – tai aš“, – apie romano „Nemirtingumas“ pagrindinę heroję išsitarė Prancūzijoje įsitvirtinęs čekų kilmės autorius Milanas Kundera. Frédéricas Beigbederis, buvęs reklamos profesionalas, atvykęs į Vilniaus knygų mugę per spaudos konferenciją konstatavo: „Flaubert’as sakė: „Madam Bovari – tai aš“. Aš sakau: „Frédéric Beigbeder – tai aš“. Paskutiniame savo romane apie televiziją jis jau nebekeičia vardo – taip jį ir pavadino – Frédéricu Beigbederiu.
Galima sakyti, personalinė eseistika ir užgimė Prancūzijoje. Jos pradininkas Michelis de Montaigne’is (1533–1592) prirašė tris tomus „Essais“, kurie iš prancūzų kalbos paraidžiui turėtų būti verčiami kaip „bandymai“. M. Montaigne’is neslepia, kad tai yra bandymai suprasti ir pažinti save. Ne Ciceroną ir ne visatą, o savo asmenybę. „Žmonės paprastai apžiūrinėja vienas kitą, o aš nukreipiu žvilgsnį į save“, – rašo M Montaigne’is. „Paprastai mąstoma apie tai, kas yra už mūsų. Aš bandau įsimąstyti, kas yra manyje.“ Stebėdamas, tikrindamas ir tyrinėdamas save, M. Montaigne’is aptiko „besisukąs savo paties viduje“28 Tokiu nuoširdžiu prisipažinimu M. Montaigne’is išvengia lietuvių eseistams taip būdingo literatūrinio herojaus ir rašančiojo kaip asmens susidvejinimo. Jis atvirai prisipažįsta, kad spontaniškai rašydamas eseistiniame tekste jis kaip tik ir nori rasti save kaip asmenį. Nes kitaip savęs niekur neaptiksi. Esė rašymas atveria galimybė rašančiajam atrasti savyje tokių dalykų, kokių nerašydamas jis niekad ir nebūtų sužinojęs. M. Montaigne’is šiuose bandymuose taip susidūrė su kita atsivėrusia dviprasmybe: pradėjęs rašyti apie save, eseistas susidvejina: pavirsta į vieną „aš“, kuris yra stebimas, ir į kitą „aš“, kuris stebi. Vienu metu jis tampa savo bandymų objektu ir subjektu, jo numanomas „aš“ suskyla. M. Montaigne’is suvokė, kad kuo toliau jis šį bandymą tęsia, tuo labiau šie du „aš“ tolsta vienas nuo kito. „Aš pats, – prisipažįsta M. Montaigne’is, – keičiuosi patirdamas vidinį nestabilumą; kas dėmesingai įsižiūri į save, gali įsitikinti, kad du kartus neišgyvena tos pačios būsenos. <…> Nelygu kaip žiūrėsiu į save, aš suvokiu, kad galiu gėdytis ir būti įžūlus, ir nekaltas, ir palaidas, ir plepus, ir linkęs tylėti, būti darbštus ir išlepęs, ir išradingas, ir bukas, ir paniuręs, ir geraširdis, ir melagis, ir teisuolis, ir išsilavinęs, ir neišmanėlis, ir išlaidus, ir šykštus. <…> Aš nieko negaliu pasakyti apie save paprastai ir pagrįstai. Aš negaliu apibūdinti savęs vienu žodžiu.“29 Labai panašių dalykų pastebi ir S Parulskis: „Aš turiu dešimt nuomonių, bet nežinau, kuri iš jų – mano, – saku jo esė lyrinis herojus. – Kiekvienos galiu išsižadėti, nes, gindamas vieną, stverdamas trečiosios, paneigiu ketvirtąją ir t. t.“30 Herojus kapstosi dar toliau ir kitame esė be jokio džiugesio aptinka savo asmenybės subyrėjimų ir suskilimą: „<…> mano asmenybė subyrėjusi, supliurpusi į daugybę sunkiai susisiekiančių salelių salelyčių. Plaukiojančių, siūbuojančių salų“31. A. Andriuškevičiaus eseistinis herojus taip pat konstatuoja aptikęs pamatinį savo sielos daugialypiškumą. Tiesa, jis ne tiek dramatizuoja, kiek džiaugiasi, kad toks daugialypiškumas suteikia galimybę susikalbėti su kuo įvairesniais žmonėmis. „Svarbu tik nepamiršti, kuria sielos dalimi praeitą sykį esi su juo bendravęs“32. G. Radvilavičiūtės lyrinė herojė daug vientisesnė, tačiau to ji nenori atskleisti, todėl sąmoningai renkasi daugialypumą, tvirtindama, kad bendrauti su svetimais žmonėmis ji turi aštuonias kaukes. Apie dvi iš jų papasakoja skaitytojui: „Viena, prakaituota, su horizontalia raukšle kaktoje virš nosies, keliais spuogais, paniurusi, be šypsenos, su įdėmiu piktu žvilgsniu, yra panašinusia į tikrąjį mano veidą. <…> Kita – linksmos anekdotų pasakotojos, vadinasi, – „mesk tą bobą į ugnį, nesudegs.“33
Ta negalimybė nuvesti savo „aš“ į vieną formulę, matyt, ir skatina lietuvių eseistus radikaliai atsiriboti nuo savo eseistinių literatūrinių „aš“. Tačiau šis atsiribojimas vargu ar gali pavykti. Jis visada atrodys šiek tiek dirbtinis ir deklaratyvus, nes artimą rašytojo asmens ir literatūrinio „aš“ santykį personalinėje eseistikoje gimdo pati žanro stilistika. Čia nuo “aš“ neįmanoma atsiriboti, antraip tada toks tekstas pagal apibrėžimą bus nebe personalinė eseistika, o tiesiog apsakymas ar novelė. Bet lygiai taip pat esė, pasirodo, nemanoma ir visiškai susitapatinti su savimi. Kaip liudija M. Montaigne’io pastangos, susitapatinimas, pasirodo, neįmanomas. Net ir sąmoningai bandant tai padaryti, kažkas asmenyje yra neaprėpiama ir žodžiais neišmatuojama, kažkokia paslaptis, – kaip pasakytų Jacques’as Derrida, – kuri visada išsprūsta iš bet kurių žodinių klišių. Šį paslaptis neperkeliama į tekstą. Sukantis jos trajektorijoje ir bandant kažką pasakyti apie ją ir už ją, susikuria eseistinis tekstas. Kiek šis tekstas atveria tikrojo rašytojo „aš“, o kiek jo nubyra, keliantis per paslapties bedugnę? Kiekvienoje esė vis kitaip. Jei ir pavyksta išsaugoti kažkokį neaptrupėjusį tikrojo „aš“ niuansą, tai kiekvienoje esė jis rodosi vis kitoks, nes eseistas kiekvienoje esė mąsto apie savąjį „aš“ vis iš kitos perspektyvos. O kaip rašė M. Montaigne’is, nelygu kaip į save pažiūrėsi. Tačiau, kita vertus, galbūt tekstas ir yra ta vienintelė pasauly vieta, kurioje gali ramiai koegzistuoti skirtingi rašančiojo asmenybės fragmentai. Stiliaus vientisumas sulieja juos į nuoseklų naratyvą. Galbūt gyvenimo vienovė ir tegali būti atpažįstama per vientisą jo papasakojimą. Ne tiek svarbu kaip pragyvenai savo gyvenimą, svarbu, ar sugebėjai apie jį papasakoti iki tol dar negirdėtu žodynu, teigia amerikiečių postmodernistas Richardas Rorty. Jei sugebėjai – netapai vien tik kitų gyvenimų kopija ar jau girdėta replika. Pats esi savo gyvenimo ir jo prasmės autorius. Neleidi kitiems kurti pasakojimų apie save. Pareikalauji iš kitų, kad šie pripažintų ir priimtų kaip tik tavąjį pasakojimą ir tavo skonio standartus.
A. Andriuškevičius šią autoriaus patirties ir teksto susidvejinimo problemą išsprendė labui panašiai. Jis atsisakė savęs kaip asmens ir paliko tik tekstą „Ką aš padaryčiau nusižudydamas?“ – klausia jo esė lyrinis herojus. O gal ir pats A. Andriuškevičius. „Aišku ką, – atsako, – išardyčiau unikalias tekstų konsteliacijas. Nes tokios jos susidaro tik manyje. Nes tik aš esu tų specifinių darinių toposas“34.
A. Andriuškevičiaus esė pasakotojo negąsdina postmodernistų įžvalga, kad ir pats gyvenimas yra vien tik tekstas. Nes „jis (gyvenimas) iš tikro yra tekstas. Kitaip tariant – rašymas.“35.
1 Iš anglų kalbos žodžių junginį personal essay išverčiau personalinė esė pagal analogiją su personaline paroda. Vertimas gal kiek žaismingas, bet asmeninė esė man atrodo mažiau tinkamas, o kitų pasiūlymų kol kas neišgirdau.
2 Kaip liudija autorės studijų Centrinės Europos universitete Prahoje bei stažuočių Oksfordo, Kembridžo bei Velso universitetuose patirtis, studentų tarpiniai atsiskaitymai už tyrimus, kurie pas mus vadinami referatais ar rašto darbais, taip pat vadinami essays.
3 Roorbach B. Contemporary Creative Nonfiction. – New York. Oxford: Oxford University Press, 2001 – P. 192.
4 Tokios eseistikos pradininku H. Kunčių laiko ir Alfonsas Andriuškevičius (žr. Andriuškevičius A. Aprenkime drabužius, arba Recenzija su nuorodomis // Rašymas dūmais. – Vilnius: Apostrofa, 2004 – P 118). Galbūt abu klystame, pamiršdami Rolando Rastausko kažkada labai gyvą eseistikos seriją „Lietuvos ryto“ laikraštyje. Nebent jo esė pagal žanrą galėtų priskirtos kelionių aprašymams.
5 Literatūra kaip ideologija. Laimantas Jonušys kalbina rašytoją Herkų Kunčių // Šiaurės Atėnai. – 2004 birželio 5. – Nr. 21 (703). – P. 3.
6 Įtikti pačiam sau. Jūratė Baranova kalbina rašytoją Sigitą Parulskį // Naujoji Romuva, 2004. – Nr. 1. – P. 65.
7 Kalbasi Giedra Radvilavičiūtė ir Vanda Juknaitė // Šiaurės Atėnai. – 2002 kovo 8. – Nr. 10 (596).
8 Parulskis S. Vakaras su ganytoju // Nuogi drabužiai – Vilnius: Baltos lankos. 2002. –P. 80.
9 Ten pat. – P. 104.
10 Radvilavičiūtė G. Nepakeliama viešumo lengvybė // Suplanuotos akimirkos. – Baltos lankos, 2004. – P. 136.
11 Radvilavičiūtė G. Nėr vyrų, neverk. – P. 85.
12 Apie Dievo ilgesį S. Parulskio kūryboje, žr. Baranovą J. Pragaro grėsmė ir dangaus ilgesys Š. Saukos ir S. Parulskio karyboje // Literatūra ir menas – 2004 Sausio 23.
13 „Ruošiuosi transcenduoti“, Žr. Andriuškevičius A. Transcendere // Rašymas dūmais. – Vilnius: Apostrofa, 2004. – P. 67.
14 Radvilavičiūtė G. Būna dienų. – P. 49.
15 Radvilavičiūtė G. Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai. – P. 34.
16 Radvilavičiūtė G. Privalomi parašyti tekstai. – P. 34.
17 Parulskis S. Kelionė į Praharą. – P. 45.
18 Radvilavičiūtė G. Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros. – P. 77.
19 Parulskis S. Banginio šonkaulis. – P. 69.
20 Andriuškevičius A. Aprenkime drabužius, arba Recenzija su nuorodomis. – P. 118.
21 Ten pat. – P. 121.
22 Žr: Baranova J. Metafizinis Sigito Parulskio eksperimentas // Baranova J. Etika, filosofija kaip praktika. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P 363–367.
23 Įtikti pačiam sau. Jūratė Baranova kalbina rašytoją Sigitą Parulskį. – P. 66.
24 Radvilavičiūtė G. Nėr vyrų, neverk. – P. 87.
25 Literatūra kaip ideologija. Laimantas Jonušys kalbina rašytoja Herkų Kunčių // Šiaurės Atėnai. – 2004 birželio 5. – Nr. 21 (703). – P. 3.
26 Radvilavičiūtė G. Ir nepadės niūrus įsižiūrėjimas į veidus. – P. 108.
27 Radvilavičiūtė G. Būna dienų. – P. 50.
28 Montaigne M. Essais. – Beligque: Bruges, 1937. – P. 644.
29 Ten pat. – P. 319–325.
30 Parulskis S. Kelionė į Praharą. – P. 39.
31 Parulskis S. Banginio šonkaulis. – P. 70.
32 Andriuškevičius A. Nepakenktų truputis vilties. – P. 131.
33 Andriuškevičius A. Kas man liks tada, kai nebeliks nieko. – P. 63.
34 Andriuškevičius A. Apie savižudybę. – P. 97.
35 Andriuškevičius A. Rašymas dūmais. – P. 147.