Proza
Herkus Kunčius. Ligos istorija
2022 m. Nr. 1
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
Apsakymas
Antradienis
07:00 vizitas pas šeimos gydytoją į Antakalnio polikliniką dėl siuntimo į Santaros klinikas dėl lipomos operacijos. Kraujo spaudimas 180/110. Priduodu kraują tyrimams.
11:00 kardiograma.
12:45 šeimos gydytojos skambutis į mobilųjį telefoną – nedelsiant vykti su siuntimu į Santaros ligoninę.
14:15 Santarose. Kraujo spaudimas – 230/115, glikemija, antraip cukrus kraujyje – 19 mmol (turėtų būti apie 5 mmol).
Skubios pagalbos procedūrinėje beveik keturias valandas lašina paslaptingą tirpalą. Bendroje erdvėje guli 8 žmonės. Man iš kairės – fiziškai neveiksni senutė, iš dešinės – trisdešimtmetė blondinė. Priešais su lašeline guli rusakalbė matrona, rėkianti į telefoną. Greta jos – nedidelio išsilavinimo ir labai neramus rusakalbis vyras, kuris nežinia ko nori, todėl šokdina slaugytojas. Dar kartą paima kraują – iš venos ir iš kirkšnies.
Sulaukęs tyrimo rezultatų, gydytojas praneša, kad nedelsdamas mane guldys į stacionarą. Dar nežino, į kurį skyrių, pasitars.
18:00 suvarvinus tirpalą, atsisėdu fojė. Laukiu, kol pašauks. Šalimais žmonės rotuojasi. Vienus siunčia namo, kitus kažkur išsiveda, tada ant krėslų prisėda kiti. Kas keliolika minučių praveža vežimėliuose gulinčius ligonius. Kai kuriuos lydi policininkai. Pravažiuoja ir į baltą maršką susuktas kūnas.
Prieblanda. Žmonės fojė vis keičiasi. Iš laukiančių „senbuvių“ sėdime tik su blondine, kuri jau spėjo apsilankyti pas neuropatologą. Kantriai laukiame, kol mus pašauks. Laukiame.
22:00 blondinė neiškenčia ir praveria procedūrinės duris. Girdžiu, kaip teiraujasi, ar jos nepamiršo. Netrukus, lydima slaugytojos, ji dingsta tamsiame priėmimo skyriaus koridoriuje. Įsidrąsinu paklausti, ar ir manęs nepamiršo. Pasakau pavardę. Kurį laiką – tyla. Liepia laukti, kol išsiaiškins.
Aiškinasi pusvalandį. Pasibeldęs vėl įeinu į procedūrinę. Už stalo sėdinti medikė „pradžiugina“, kad pasimetė mano ligos istorija, o be jos į skyrių niekaip paguldyti nepavyks. Atseit dabar ieško tos nelemtosios istorijos. Jau visur žiūrėjo, tačiau gal dar vienoje vietoje (paskutinėje) suras. Tuo tikslu ji jau pasiuntė kaži kur vieną iš kolegių.
22:35 ligos istorija taip ir neatsiranda. Klausiu, kokie būtų tolesni žingsniai, kad vis dėlto patekčiau į skyrių. Išeitis, pasirodo, yra. Medikė išrašys ligos istorijos dublikatą. Nors ten ir nėra gydytojų parašų – jie jau seniausiai namie arba medžioklėj – tačiau į skyrių turėtų priimti. Man tokia eiga tinka.
23:00 sėdžiu procedūrinėje prie darbo stalo, kurpiamas mano ligos istorijos dublikatas. Visur, kur beda pirštu, pasirašau. Baigus vėl liepia laukti fojė.
23:45 priėmimo skyriaus sanitarė mane atlydi į endokrinologinį skyrių. Poste vakarojanti slaugytoja pykteli, kodėl taip vėlai atsiradau, manęs laukta jau nuo 18:30. Išgirdusi apie prapuolusią ligos istoriją nenustemba: pasitaiko, kad dingsta ne tik istorijos, bet ir ligoniai su visom savo ligom.
Pamatuoja ūgį – 182 cm, liemens apimtį – 100 cm, pasveria – 88 kg. Palydi į keturvietę 1006 palatą, kurioje guli dar du vyrai – trisdešimtmetis Jarekas, kalbantis Litwa Srodkowa tarme ir šešiasdešimtmetis baltarusis Boreiša, mokantis tik rusiškai. Kol naktį į veną man lašina tirpalą, Boreiša visą laiką dejuoja.
Trečiadienis
06:00 slaugytoja paima kraujo mėginį. Cukrus kraujyje – 16 mmol.
07:45 palatoje pasirodo mane gydysianti daktarė G. su baltų chalatų svita. Praneša, kad man nustatytas 2 tipo cukrinis diabetas. Ši žinia manęs nepradžiugina. Spaudimas – 170/90.
11:45 slaugytoja paima kraujo mėginį. Cukrus kraujyje – 17 mmol.
Pasistatęs aparatą ant palangės, nuo pat ryto visu garsu Boreiša leidžia „Russkoe radio“. Einu iš proto. Vėliau apsiprantu. Privalau būti palatoje, tad gulėdamas skaitau Jurgio Matulaičio „Užrašus“, kur aprašomi mane dominantys 1918–1919 metų įvykiai Vilniuje. Imu gailėtis, kad įsimečiau tik šią knygą, nes rytoj ją baigsiu.
14:10 prijungia lašelinę. Varvina vaistus, turinčius sumažinti cukraus kiekį kraujyje.
Boreiša pilvotas, labai panašus į gigantišką koldūną. Jo kojos it degtukai. Pasivertęs ant šono, gailiai dejuoja. Šalia gulintis kaimynas per mobilųjį žiūri filmą. Jam bepigu, jis su ausinėmis, todėl nei dejonių, nei „Russkoe radio“ negirdi.
Jarekas iš mūsų trijų apsirengęs stilingiausiai: firminės „Adidas“ kojinės, marškinėliai, sportinės kelnės ir prašmatnūs apatiniai, kuriuos spėjau apžiūrėti, kai jis ryte ėjo šlapintis. Valstybinę kalbą moka, tačiau sanitarei lietuviškai paskelbus, kad netrukus vakarienė, tariamai nesupratusiam Boreišai paaiškina rusiškai: „Prišla, čto-to po litovski pobormatala i ušla.“ Įtariu, nei vienas, nei kitas nesivargins laužyti liežuvio. Litwa Srodkowa pilietis ir Boreiša su gydytojais varo rusiškai. Jaunesni jų nesupranta, todėl tikėtini nesusikalbėjimai.
21:10 Boreiša išjungia „Russkoe radio“.
23:45 cukrus kraujyje – 16 mmol.
Boreiša miega ant pilvo. Neknarkia. Visą naktį dejuoja.
Ketvirtadienis
06:30 pažadina gydytojų konsiliumas. Kraujo duomenys nesikeičia į gerąją pusę. Nuo šiol nebelašins tirpalo, o kelis kartus dienoje kals insulino injekcijas į pilvą.
11:50 cukrus kraujyje nesumažėjo – 16 mmol.
Palatos kaimyną Jareką išrašo iš ligoninės. Jį vis pykina nuo kažkokio skiepo. Pasirodo, sirgęs plaučių vėžiu. Atėjusi pas Boreišą gydytoja klausia, ar jis sutinka, kad jam amputuotų kojos pirštą, mat infekcija jau persimetė į kaulą. Boreiša, nors ir norėtų išsaugoti pirštą, amputacijai neprieštarauja.
Mane iš namų pasiekia istorinių dokumentų rinkinys „Lietuva–Rusija. 1917–1920“. Skaitau.
13:15 atneša pietus: kopūstų sriubą, morkų salotas, grikių košę, mėsos kukulį ir nesaldinto gėralo. Palatoje plyšauja „Russkoe radio“.
20:00 cukrus kraujyje – 7,9 mmol.
21:00 dar viena insulino dozė į pilvą.
21:30 Boreišai išjungus savo radiją, užmiegu.
Penktadienis
06:00 cukrus kraujyje – 10,5 mmol.
08:00 pusryčiai: kiaušinio baltymo omletas, pažliugusi lietuviška mišrainė (jos neįveikiu), nesaldinta arbata.
10:18 į telefoną atsiunčia žinutę mano draugas, performeris Władysławas Kazmierczakas. Praneša, kad, penkiolika metų slapstęsis Anglijoje nuo Lenkijos teisėsaugos, pagaliau grįžo namo. Matyt, suėjo senaties terminas.
Prieš pietus cukrus kraujyje – 8,9 mmol.
Rusakalbė slaugytoja kamantinėja Boreišą dėl skiepų nuo COVID. Jis tikina, kad gruodžio mėnesį persirgęs, tačiau balsas skamba neužtikrinai. Sutinka skiepytis. „A vam nie prislali „žinučku“ na telefon?“ – teiraujasi slaugytoja. „Nikto ničego nie prislal“, –patikina Boreiša.
Po pietų cukrus kraujyje – 10,5 mmol.
Pasirodo, kad apie 12 valandą į skyrių su studentais buvo atėjęs pilvo chirurgas V., kuris dar praeitą savaitę sutiko man išpjauti lipomą. Manęs palatoje nerado. Apsisuko, išėjo pyktelėjęs. Kur aš buvau? Kur vidudienį šlaisčiausi? Kodėl pažeidžiau vidines ligoninės taisykles, draudžiančias savavališkai palikti skyrių? Tenka teisintis prieš personalą: tuo metu, iškviestas skyriaus dietologės V., už kelių žingsnių klausiau paskaitos „jauniesiems“ diabetikams. „Kodėl manęs nepakvietėt?“ – klausiu poste sėdinčių sanitarių-slaugytojų. „Turbūt buvome išėjusios pietauti“, – atranda priežastį. Tad įtarimai dėl vidaus taisyklių pažeidimo man panaikinami. Verdiktas – nekaltas. Iš ligoninės šiandien neišmes.
Skaitau „Lietuva–Rusija. 1917–1920“.
20:15 į keturvietę palatą atveža trečią ligonį. Paguldo greta Boreišos, kuris įsikūręs prie lango. Prijungia lašelinę. Varvina kalį. Naujokas, atrodo, nešnekus. Jo kojos sutinusios, prieš kelias savaites pamėlo. Rankos iki alkūnių violetinės. Veidas išvagotas raukšlių. Solidaus amžiaus. Nejuda. Guli užsimerkęs, dešinę ranką it per priesaiką padėjęs ant širdies. Greta manęs stovinti lova vis dar tuščia.
21:00 cukrus kraujyje – 8,2 mmol. Skaitau istorinius dokumentus. Šiandien, pasak kalendoriaus, vegetarų diena.
Šeštadienis
06:00 cukrus kraujyje – 8,0 mmol.
08:15 pusryčiai: dribsnių košė, duonos riekė, fermentinis sūris, jogurtas, nesaldinta arbata. Košę palieku. Duonos taip pat nepaliečiu. Suvalgau sūrį ir jogurtą.
Po pusryčių įkala į pilvą insulino. Boreiša, vis labiau man panašus į nutukusį atsargos praporščiką, vėl visu garsu paleidžia radiją. Šį kartą pasirenka kitą stotį –Baltarusijos nacionalinio radijo pirmąją programą. Pasičepsėdamas klausosi, kaip sėkmingai Baltarusija integruojasi į Rusiją. Radijo diktoriaus balsas žvalus, tonas optimistinis. Kas keliolika sekundžių vis šlovinama Baltarusijos ir Rusijos vienybė. Boreišai, palinkusiam prie radijo imtuvo, iš malonumo tįsta seilė. Akies krašteliu vis dirsčioja į mane, bandydamas suprasti, kaip reaguoju. Ogi niekaip. Guliu lovoje akmeniniu veidu, apsimesdamas, kad nieko negirdžiu.
Skaityti vis dėlto nebepavyksta. Užsidėjęs kaukę, išeinu į koridorių.
12:15 cukrus kraujyje – 7,3 mmol.
Nacionalinio Baltarusijos radijo stotis Santaros ligoninės palatoje dirba visu pajėgumu. Balsingi baltarusiai dainuoja, agituoja, džiaugiasi į Minsko cirką užklydusiais Rusijos artistais, kurių meistriškumui pasireikšti čia sukurtos idealios sąlygos. Esu priverstas būti pakantus – Boreišos ateinantį antradienį laukia amputacija.
Naujokas Miliauskas nors ir raukšlėto, tačiau skaistaus veido, panašus į eigulį, kuris didumą laiko praleidžia gryname ore. Atvežtas iš Šalčininkų rajono. Jis iškart randa bendrą kalbą su Boreiša. Varo rusiškai.
13:05 slaugytoja Aleksandra suleidžia insulino. Veidas, kaip ir dera personalui, uždengtas kauke. Akys rudos. Rankos apžėlusios juodais plaukeliais. Tik tiek pavyksta apžiūrėti.
Po kelių valandų Baltarusijos nacionalinio radijo pirmoji programa tampa nepakenčiama. Ją sveiko proto žmogui sunkoka ištverti. Gal penketui minučių, zoologinio žingeidumo paskatintam, gali visa tai pasirodyti įdomu ar net juokinga, bet vėliau eteryje suskambusios sovietų estradinės dainos stumia į neviltį, norisi iššokti pro langą. Išklausau baltarusių kalbos pamokėlę. Antai kaip pasakyti baltarusiškai „Soldat spit, služba idiot“.
Trenkia šiuolaikinė baltarusių estrada. Dainuoja Žana Pivovarova. Ji plyšauja, kad nori kartu su juo sutikti rytmetį, bučiuoti jį, nes šis vyras jai yra likimo siųstas. Pivovarova trokšta su juo drauge kvėpuoti ir užsimiršus skęsti meilėje.
15:00 – žinios. Nevengdamas patetikos diktorius praneša, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Grigorjevičius Lukašenka davė interviu CNN žurnalistui. Į eterį paleidžiamas interviu fragmentas. Paklaustas apie Minske nutupdytą „Ryanair“ lėktuvą, Lukašenka pažada „pasodinti“ žemėn visus lėktuvus, įskaitant ir amerikiečių, jei tai grės Baltarusijos saugumui. Tai išgirdęs Boreiša vėl sučepsi iš malonumo.
16:30 pavakariams – varškės gabalas. Beje, Santaros klinikų virtuvėje labai populiarus varškės apkepas. Kai kurie vien išgirdę apie jį žiaukčioja, o man visai nieko. Varškės apkepą valgydamas patiriu gurmanišką malonumą – prisimenu pionierių, darbo ir poilsio stovyklų laikus, „žuvies dienas“ ketvirtadieniais bei sovietinių valgyklų meniu, kur vien nuo patiekalų kvapo galėdavai apsivemti.
Su siaubu laukiu 17:00 per radiją žadėto Lukašenkos interviu CNN žurnalistui, kurį, anot anonso, Baltarusijos Prezidentas pastatė į vietą. Kur dingti? Greičiausiai, užsidėjus kaukę, kelias valandas teks sėdėti skyriaus koridoriuje.
Miliauskas iš Šalčininkų rajono kalbėdamas telefonu labai gyrė Santaros klinikas. Atseit viskas čia modernu, šviesu, inovatyvu, tiesiog pavydėtinos sąlygos: palatoje atskiras tualetas, yra dušas, šilta, puikus vaizdas pro langą, gera draugija. Nepalyginsi su Šalčininkų ligonine, kurioje, pasiteiravus sanitarės, kaip išsikviesti slaugytoją, ši jam patarusi šakute pabarbenti į stalą.
Boreiša taip pat skambinėja telefonu. Kiekvienam reklamuoja rytoj numatytą Lukašenkos konferenciją. Intriguoja, kad bus labai įdomu – Baltarusijos Prezidentas visą pasaulį pastatys į deramą vietą.
Boreiša Miliauską pavaišina lašiniais. Susėdus prie stalo, kalba ima suktis apie Aleksandrą Grigorjevičių. Jis, anot Boreišos, sumanus ūkininkas. Girdėjo draugus pasakojant, kokie puikūs Gudijoj keliai, visur švaru, geležinė tvarka, žmonės laimingi. Miliauskas linksi galva, pritaria. Tiesa, išsako menkutę pastabėlę. Anot Miliausko, po paskutiniųjų Baltarusijos Prezidento rinkimų tereikėjo antrą kartą perskaičiuoti balsus, patvirtinančius, jog Aleksandras Grigorjevičius išties kovą prieš opoziciją sąžiningai laimėjo. Tada vadinamasis demokratinis pasaulis būtų gėdingai užčiauptas. Sukandu dantis. Tyliu.
20:00 Baltarusijos nacionalinio radijo pirmojoje programoje – „Sveikinimų koncertas“. Šiaip ne taip baigiu skaityti dokumentų rinkinį „Lietuva–Rusija. 1917–1920“. Iš Minsko palatoje dainuoja: „Kakije staryje slova / Ach, kak krutitsia golova…“ Cukrus kraujyje – 8,5 mmol.
20:30 skyriaus slaugytoja Aleksandra sėdi poste. Nuobodžiaudama mobiliajame telefone studijuoja kelių eismo taisykles. Ją konsultuoja labiau šioje srityje pažengusi sanitarė: „Niet, vidiš – gorit krasnyj, povoračivat nielzia.“
21:15 Boreiša išjungia radiją. Atsigulęs dejuoja.
Sekmadienis
06:00 cukrus kraujyje – 5,3 mmol.
Miliauskas šlapinasi į bakelį, kurio turinį sanitarė Liudmila perpila į didesnės talpos indą. Jį laiko šaldytuve, kad pirmadienį galėtų atiduoti papildomiems tyrimams. Parą taip pasišlapinęs, Miliauskas perėjo prie įprastos urologijos – nuo vakar šlapinasi į klozetą. Atėjusi į palatą sanitarė nustemba, atseit šlapintis į bakelį Miliauskas turėjęs dvi paras. Miliauskas ginasi, kad ji jam to nesakė. Ir išties, kalbiniai sunkumai vidurinės ir žemesnės grandies personalui yra akivaizdūs. Sanitarė Liudmila, matyt, ketino Miliauską perspėti, tačiau, pasiklydusi žodyne, minties anąkart nepabaigė.
Basoninė. Nešvarių skalbinių patalpa. Dezinfekcinių priemonių patalpa. Pagalbinė patalpa. Kasdien, kai ima spengti galvoje nuo Boreišos radijo, išeinu pasivaikščioti pro šias ir kitas endokrinologinio skyriaus stacijas.
10:00 Šv. Mišios lenkų kalba. Transliuoja „Znad Wilii“. Boreiša pamaldžiai klauso.
Virš šiukšlių dėžės palatoje stambiomis raidėmis parašyta: „Medicininės atliekos!!! Buitinių šiukšlių nemesti!!!“ Kaip parašyta, taip ir elgiuosi. Tačiau iš valytojos sulaukiu itin griežtos pastabos, mat dėžėje ji aptiko banano žievę, obuolių graužtukų, sulčių pakuotę, slyvos kauliuką etc. „Parašyta, kad nemesti!“ – bara mane. Išsiginu, kad šiukšlės ne mano. „Ir ne mano“, – paantrina Miliauskas, kuriam ir toliau į veną varvina tirpalą. Po užsitęsusios tylos Boreiša pagaliau prisipažįsta, kad tai jis nesilaiko taisyklių. Liudmila, antraip nei man, Boreišai atlaidesnė – nebara.
Eilinį kartą tenka įsitikinti, kad žmogaus galvoje viskas gali sutilpti ir harmoningai sugyventi: „Russkoe radio“, Šv. Mišios, Lukašenkos diktatūra, ateizmas ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, tvirtos rankos ilgesys bei noras išlikti laisvam. Ir dar gausybė vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Nepatogumų dėl tokios mišrainės gyvenant nekyla.
11:20 palatoje vėl pasirodo valytoja. Kantriai išklausau priekaištus dėl išmestų šiukšlių, mat ji vėl medicininių atliekų šiukšliadėžėje aptiko kažkokią lupeną. Miliauskas tuo metu kalbasi telefonu. Miegančiu kalnu virtęs Boreiša pučia į akį. Valytojos pastabos šiam miegaliui nė motais.
11:50 slaugytoja Irina po šonkauliu prilipina tvarstį su druskos tirpalu, kurį dar vakar turėjo uždėti. Po pusvalandžio jis nukrenta.
Skaitau Aldous’o Huxley’io „Puikų naują pasaulį“, kurio anksčiau nepavyko įveikti. Nesiginčysiu, skaityti Huxley’į geriau, nei klausyt „Russkoe radio“.
12:15 cukrus kraujyje – 5,8 mmol. Svoris – 88,3 kg.
Gudai iš Minsko per savo valstybinį radiją apsiputoję varo, kad mirties bausmė – gėris. Pasak jų, visa ES už mirties bausmę, todėl Briuselio valdžia bijo tuo klausimu rengti referendumą.
13:15 sanitarė į palatą atneša padėklus su pietumis. Šiandien burokėlių sriuba su pupelėmis, mėsos kukulis su avižine koše, kopūstų ir morkų salotos, nesaldintas kompotas.
Suleidžia į pilvą eilinę insulino dozę.
Po pietų atkutęs Miliauskas Boreišai seka pasaką apie Antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu jam buvo aštuoneri. Viską puikiai prisimena. Labai giria vokiečius, kurie kaimo vaikams dovanodavo žaislų. Iš vieno yra gavęs lenktinį peiliuką. O kitas, užsimanęs pieno, čiulpė tiesiai iš karvės spenio. Karo metu vokiečiai buvo labai šaunūs. Boreiša, pasivertęs lovoje ant šono, neprieštarauja. Šiuo klausimu abu sutaria.
Gulėdamas su lašeline, Miliauskas įsivažiuoja pasakoti. 1955 metais buvo paimtas į tarybinę armiją. Tarnavo Ukrainoje. Buvo tanko T-34 įgulos vadas, vyresnysis seržantas. 1959 metais apsigyveno Jašiūnuose, girininkijos jam skirtame name, kurį vėliau privatizavo. Ten keturi kambariai. Pastatas medinis, statytas 1947 metais. Namo ankstesnis šeimininkas, nepanoręs likti Lietuvoje, išvyko gyventi į Lenkiją. Už kilometro gyvena dukra su žentu, greta – sūnus. Miliauskui priklauso dvidešimt trys arai žemės, tačiau valdoje nieko nedaro – leidžia augti tik obelims. Vyriausioji dukra, gimusi 1960 metais, gyvena Vilniuje. Taip ir neištekėjo. Prieš pusmetį jai nupjovė dešinės kojos didįjį pirštą. Dabar susiduria su judėjimo nepatogumais. Daktarai nesutaria, šalinti visus keturis pirštus, ar kelis dar palikti.
Miliauskas tęsia dukters kojos pirštų amputacijos temą, o aš išeinu iš palatos. Sugrįžus medicininių atliekų dėžėje vėl sočiai prikrauta graužtukų, plastikinių maisto indelių ir kitų buitinių šiukšlių. Nesunku atspėti, kas visa tai išmetė.
18:00 cukrus kraujyje – 5,2 mmol. Vakarienei varškės apkepas, pusė stiklinės kefyro, nesaldinta arbata.
19:30 iš Minsko per Boreišos radiją dainuoja tarybinis baltarusių vokalinis-instrumentinis ansamblis „Pesniary“: „Vologda, Vologda, Vologda da…“ Tuo metu Miliauskas atsakančiai perdžia.
20:15 cukrus kraujyje – 5,2 mmol.
Pirmadienis
06:00 cukrus kraujyje – 5,9 mmol. Insulino injekcijų kursas baigtas. Dabar gydys tabletėmis.
08:15 į palatą užeina valytoja. Priekaištauja Miliauskui, kad į medicininių atliekų dėžę meta obuolių graužtukus. Boreiša tuo metu miega.
Kraujo spaudimas – 145/90.
08:30 prabunda Boreiša. Iškart įjungia radiją ir klausosi Lukašenkos monologo. Ramybės laikas palatoje baigiasi.
09:15 į palatą užeina chirurgas V. Rytoj pjaus lipomą. Gydytoja G. užsimena, kad galbūt trečiadienį mane išleis. Cukrus kraujyje – 8,9 mmol.
„Počemu v sortire net tualetnoj bumagi?“ – pakeltu praporo balsu klausia valytojos Boreiša.
Ši atsako klausimu į klausimą: „Eto vy menia sprašivaete?“ – „A kogo že eščio!“ – piktai atkerta Boreiša. Tyla. Dialogas baigtas. Valytoja ir toliau vykdo savo pareigas – šluosto palangę.
10:30 cukrus kraujyje – 8,4 mmol.
Valytoja atneša tualetinio popieriaus. Palatos kaimynai miega, todėl valytoja kalba man. Atseit jei tualetinio popieriaus nėra, didesnei bėdai atsitikus, galima pasinaudoti servetėlėmis, kurios yra dėželėje virš greta manęs esančios kriauklės. Padėkoju už informaciją. Valytojai išeinant šūkteliu, kad naudoju savo popierių. Ji neišgirsta.
11:40 cukrus kraujyje 5,9 mmol. Slaugytoja Aleksandra paima kraujo iš venos, kad laboratorijoje ištirtų krešėjimą (rytdienos operacijai). Kelis kartus primygtinai perspėju, kad ieškotų venos virš riešo, išorinėje pusėje, nes niekur kitur geriau nesuras. Aleksandra netiki. „Rasim, rasim“, – kartoja. Vis dėlto po kelių nesėkmingų bandymų padaro taip, kaip siūliau.
12:40 cukrus kraujyje – 5,9 mmol.
Skyriaus koridoriuje sėdžiu su knyga ant minkštasuolio greta lifto ir stebiu diabetiką iš 1001 palatos. Jis grįžta iš lauko parūkęs, t. y. pažeidęs taisykles. Personažas spalvingas, atpažįstamas. Galvoti daug nepratęs, ir jo gyvenimas, matyt, sunkus, bet audringas. Jam praeinant mūsų akys susitinka, jis viaukteli: „Chui. Bliat’.“ Ir išdidus it Putinas nukrypuoja į savo 1001 palatą.
Suradę bendrą kalbą, Boreiša su Miliausku juokauja. Boreiša užsimena, kad po piršto amputacijos rytoj turbūt bus išrašytas namo, Miliauskas jam užmeta, o kur šis buvęs anksčiau, juk turi vokiečio dovanotą peiliuką. Procedūrą pats galėjęs atlikti vakar ar užvakar, šiandien jau būtų namie. Boreišai toks humoras tinka. Abu juokiasi.
13:40 atneša pietus. Atvėsusi sriuba su perlinėmis kruopomis ir daržovių užuominomis, kopūstų ir morkų salotos, bulvių košė ir guliašas, juodos duonos riekelė, nesaldintas kompotas. Popiet, bevaikštant pirmyn atgal skyriaus koridoriais, prie posto pripuola sanitarė: „Ar davėm jums valgyt?“ – „Davėt, davėt“, – nuraminu. „Būna, kad ligonius pamirštam“, – nuoširdžiai prisipažįsta.
14:55 cukrus kraujyje – 9,3 mmol.
15:55 cukrus kraujyje – 8,7 mmol.
Miliauskas, užuot išmetęs obuolio graužtuką į šiukšlių dėžę, įmeta jį į klozetą. Vandens nenuleidžia, gal neįpratęs. Įtariu, kad valytoja vėl bars mane.
17:20 nuleidžiu klozete plūduriavusį graužtuką. Pavyksta ne iš pirmo karto.
18:15 vakarienė: burokėliai, grikių košė, žuvies kukulis, pusė stiklinės kefyro, nesaldinta arbata. Grikių šiek tiek palieku. Po vakarienės Miliauskas vėl įsiperdžia.
20:00 cukrus kraujyje 6,8 mmol.
20:40 cukrus kraujyje 6,0 mmol.
„Večernyj zvon… Večernyj zvon…“ – dainuoja iš Minsko per Boreišos radiją rusų kilmės Švedijos tenoras Nikolajus Geda. Jį pakeičia Imrės Kálmáno operetės „Cirko princesė“ melodijos. Boreišai operetės žanras nepatinka. Jis demonstratyviai išjungia radiją.
Antradienis
06:00 cukrus kraujyje – 6,0 mmol. Kraujospūdis – 140/85.
Dejuojantis Boreiša nutarė palįsti po dušu. Dabar palatoje potvynis. Valytoja burba ir skuduru renka pro tualeto durų apačią tekantį vandenį. Boreiša ir toliau turškiasi. Į valytojos maldavimus pamažinti srovę nereaguoja. Išėjęs iš dušo brenda per balas lyg niekur nieko ir atsisėdęs ant lovos persirengia švariais drabužiais.
09:00 cukrus kraujyje – 7,4 mmol.
Slaugytoja paima iš nosies mėginį dėl COVID. Ši procedūra kiekvienam ligoniui atliekama kartą per savaitę. Man tai jau antras kartas. Kai ima mėginį iš Boreišos, jis muistosi it neklusnus vaikas, krūpčioja ir aikčioja vos prisilietus. Jei galėtų, pabėgtų. Slaugytoja ramina, kad tai visai nebaisu, o ir neskauda. Boreiša vis tiek nesileidžia, suka galvą į šoną. O kai slaugytoja pagaliau įkiša jam į nosį testerį, suklykia lyg kankinamas fašistų.
Boreiša pasakoja Miliauskui, ką prieš savaitę girdėjo per radiją. Vokietijoje iš senelių prieglaudos nuo teisėsaugos pabėgo devyniasdešimt šešerių metų senolė. Ji Antrojo pasaulinio karo metais nužudė milijoną (!) žmonių. Dar papasakoja žinąs kaimą, kuriame prieš keletą metų kažkas žiauriai nužudė senukų šeimą – vyrą ir žmoną. Matyt, padaro išvadą Boreiša, už tai, kad per karą jie vokiečius aprūpindavę medumi.
11:10 cukrus kraujyje – 7,2 mmol. Svoris – 87,4 kg.
12:15 Boreišą perrengia baltais ligoninės marškiniais. Paguldę į vežimėlį, išveža amputacijai. Radijas, Boreišai išvykus, griaudėja.
12:30 į palatą atėjusi slaugytoja liepia ruoštis operacijai. Nusirengiu. Apsivelku valdiškais marškiniais. Atsigulęs po antklode, laukiu. Sanitarė Renata ir valytoja Liudmila sugrįžta po penkiolikos minučių. Laisvų vežimėlių šiuo metu nėra, tad veš mane lovoje. Bandome pajudėti iš palatos, valytoja Liudmila siūlo išvairuoti kojomis į priekį. Sanitarė Renata šiam sumanymui nepritaria. Šiaip ne taip palatoje apsuka lovą.
Važiuojame koridoriais iš korpuso A į korpusą C. Kelionė nelabai ilga, trunka geras dešimt minučių. Pasitaiko kalniukų, nuo jų lova rieda greičiau. Liudmila ir Renata smagiai pabėgėja.
Atvykus į C korpusą sanitarė Renata teiraujasi pirmos pasitaikiusios personos, kur mums laukti. Ši burbteli, kad turbūt prie septintos operacinės.
Guliu lovoje, žiūriu į lubas. Laukiam vėsiame koridoriuje, kol pakvies iš operacinės. Tuo metu valytoja Liudmila su sanitare Renata čiauška lenkiškai. Dalinasi įspūdžiais apie kažkokį šposininką Dimą, kuris, matyt, taip pat dirba klinikose.
Dairausi. Keistoka prietema. Koridorius gūdus, panašus į tunelį. Prieš mane esančios automatinės durys tai atsidaro, tai užsidaro. Retkarčiais pro jas vaikšto nekalbūs chirurgai. Darosi šaltoka.
Išsėmusios Dimos temą, valytoja Liudmila ir sanitarė Renata įninka į telefonus. Aktyviai naršo, kažkas tai vienai, tai kitai kelia juoką.
Po gero pusvalandžio man kyla šiokių tokių įtarimų. Atidžiau apsižiūrėjus, septintosios operacinės durys pasirodo per siauros, lyg vestų į rūsį ar kitą pasaulį. Pro jas neįvažiuosi nei su lova, nei su gerokai siauresniu ligoninės vežimėliu. Kažkas čia ne taip. Tyliu, nieko nesakau. Palinkusios valytoja Liudmila ir sanitarė Renata vis naršo, kažko aktyviai ieško telefonuose. Jos ramios, galvų nepakelia.
Maždaug po dar dešimties minučių prieina plačių klubų chirurgė. Griežtai teiraujasi, ko mes čia laukiam. Sanitarė Renata aiškina, kad atvežė ligonį. Chirurgė tokio ligonio nežino. Neiškentęs įsiterpiu, kad mes pas chirurgą V. Šis vardas chirurgei žinomas. Tai visai kitoje vietoje. Paaiškina: išvažiavę pro duris, važiuokite tiesiai, tada pasuksite į dešinę, po kairei bus operacinė, o čia visai kas kita – jums geriau net nežinoti.
Užtrukę kelionėje beveik valandą, pagaliau atsiduriame prie operacinės. Čia mūsų nekantriai laukta, mat chirurgas V. antrą valandą jau turi būti kitur. Sanitarė Renata teisinasi, kad buvo liepta laukti prie septintos operacinės. Niekas jos nebeklauso.
Paguldytas ant operacinio stalo ir atskirtas it žiūrovas teatre uždanga, suprantu, kad pilvą ištepa jodo tirpalu. Dar kažkuo patepa. Suleidžia nuskausminamųjų – vietinė nejautra. Klijuoja pleistrus. Chirurgas V. teiraujasi, ar ką nors jaučiu. Ne, nieko. Jis jau prapjovęs. Tuoj pabandys pirštais pasiekti lipomą. Štai, siūlo, ar noriu pažiūrėti, kai procedūra eina į pabaigą. Noriu. Parodykit.
14:15 viskas baigta. Veža atgal į endokrinologinį skyrių. Šį kartą niekur neužtrunkam, nepasiklystam. Sanitarė Renata ir valytoja Liudmila, kai kylame liftu į dešimtą aukštą, vėl kalba apie Dimą. Atseit jis basoninėj meilinosi sanitarei Natašai, tačiau ši jį atstūmė.
Po pusvalandžio į palatą užeina chirurgas V. Teiraujasi, ar viskas gerai, ar pro tvarstį nesisunkia kraujas. Nesisunkia, viskas OK. Kraujo spaudimas – 160/90.
Netrukus atveža Boreišą. Jis jau be piršto. Sanitarė Renata su valytoja Liudmila šiaip ne taip jį įkelia į lovą – šimtas dvidešimt kilogramų joms akivaizdžiai per didelė našta. Ant palangės tebeplyšauja „Russkoe radio“.
15:30 pakylu iš lovos. Palatoje pasirodo mano gydytoja G. Teiraujasi, jei su manimi viskas gerai, gal sutikčiau šiandien išsinešdint namo. Atseit labai striuka su vietomis, dėl COVID-19 protrūkio į klinikas veža vis naujus pacientus. Neprieštarauju. Gydytojai išėjus, rengiuosi civiliais drabužiais. Susikraunu mantą: Jurgio Matulaičio „Užrašus“, Aldous’o Huxley’io „Puikų naują pasaulį“, „Lietuva–Rusija 1917–1920“ ir du tomus „Lietuvos vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolų“. Visa tai perskaičiau. Lūkuriuoju palatoj, kol atneš ligos išrašą. Boreiša, atsigavęs po narkozės, prabunda. Miliauskui į veną varvina tirpalą. Groja „Russkoe radio“.
17:05 cukrus kraujyje – 5,1 mmol. Patikrintas dar kartą dėl COVID-19, sulaukiu ligos išrašo ir rekomendacijų, kurių turėsiu laikytis visą likusį gyvenimą. Ištisą savaitę palatos kaimynams neprataręs nė žodžio, išeidamas atsisveikinu: „Sveikit!“
Akvilina Cicėnaitė. Dvasios
2022 m. Nr. 1
Romano fragmentas
Rausvėjant vakaro dangui įsukau į apšepusio Kobaro motelio aikštelę. Registratūros vaikinukas atrodė nustebęs mus matydamas, tarsi dėl kažko atsiprašinėdamas įteikė raktus. Pastačiau automobilį priešais kambario duris. Šalimais į sieną atsišliejęs rūkė išblyškęs it šmėkla jaunuolis ilgais juodais plaukais, liesomis tatuiruotomis rankomis ir kojomis. Prieš atidarydama kambario duris nesąmoningai spragtelėjau automobilio užraktą, lyg būčiau išsigandusi tos motelio pakampy rūkančios šmėklos. Nuo kada tapau tokia baugšti, pagalvojau. Ar tai dėl to, kad dabar turiu ką prarasti.
Kambario durys buvo neužrakintos. Ilgą, išsidriekusią it vaivorykštė akimirką stovėjau sustingusi, įsitvėrusi durų rankenos, uosdama pigaus tabako kvapą, nelyg Prusto madlena perkėlusį į kitą laiką ir kitą salą. Negali būti, kad praėjo dešimt metų. Anuomet buvau doktorantūros studentė, savo disertaciją rašiau Velingtone, mieste toli nuo likusio pasaulio, Naujosios Zelandijos Šiaurės saloje, kuri kartais užmirštama pažymėti žemėlapiuose. Dirbau profesoriaus asistente, kursas vadinosi „Death, Dying and Religion“. Per seminarus studentams pasakodavau apie mirtį, mirimą ir religiją – dalykus, apie kuriuos pasiskaitydavau naktį prieš paskaitą ir apie kuriuos nieko neišmaniau. Iš universiteto plaukuose išsinešdavau mirtį. Mirtis buvo negatyvas, bet gyvenimas tuomet atrodė spalvingas. Vėlyvais vakarais valydavau biurus, ankstyvais rytais – moterų prieglaudos patalpas. Koridoriuose sutiktos moterys gailėdavosi manęs, kaip šunį už pavadžio besivedžiojančios dulkių siurblį, o aš gailėdavau jų, išėjusių iš kalėjimo, pabėgusių nuo vyrų, kurie jas mušė, bandančių susigrąžinti vaikus. Tas gailestis buvo beprasmis, jis negalėjo nieko pakeisti, todėl imdavau dar smarkiau mojuoti šluoste, lyg norėdama nutrinti nevilties pėdsakus nuo šių namų grindų ir sienų, ištrinti kraują, smurtą, neteisybę, nuovargį, nusikaltimus, pasimetusias motinas ir pamestus vaikus. Kaip ir dabar, tuomet tikėjau, kad išorinė tvarka prilygsta vidinei. Anuomet dar buvau jauna, tik to nežinojau. Maniau esanti brandi ir išmintinga. Slapta dvejodavau, ar tikrai turiu ateitį, ar visa, ką geriausio galėjau patirti, liko praeityje. Kartais vis dėlto vildavausi, kad ten, tolimoje ateityje, prasidės tikrasis mano gyvenimas, nesvarbu, kad man jau trisdešimt. Vėlai naktį išeidavau iš nuomojamo kambario, kurio langai vėrėsi į įlanką, kirsdavau gatvę, nužingsniuodavau pakrantės molu, atsisėsdavau atsišliejusi į betono blokus pačiame molo gale ir stebėdama kranto šviesas prisidegdavau cigaretę. Antai horizonte lėtai juda mirksinčios šviesos – gal kelto iš Pietų salos, grįžtančio namo. Manęs niekas niekur nelaukė. Buvau vieniša, jaučiausi laisva, ir toji laisvė man atvėrė nesuskaičiuojamas galimybes. Nieko neturėjau ir tas neturėjimas mane išlaisvino. Tais vakarais tìkra atrodė tik šlapi pakrantės akmenys, murmantis vanduo, tirpstantys dūmai, tik Velingtonas, atsitiktinis mano miestas, kuriame nei dieną, nei naktį nesiliauja vėjai. Vis dėlto esti kiti miestai, kur keliausiu, kur gyvensiu, kur rašysiu, kur sugalvosiu sau naują vardą. Tada nieko neturėjau ir tais drėgnais vakarais jaučiausi savimi labiau, nei kada nors anksčiau ar kada nors vėliau. Atradau save nė negalvodama ieškoti savęs. Atradau, kad buvau ir liksiu tokia – nerandanti savęs, visada ne savo vietoje, visada viena, atsirėmusi į pakrantės akmenis, besiklausanti tamsių bangų teškėjimo, viena koja anapus.
Eini?
Einu.
Vyro balsas kaip visada sugrąžino į realybę. Nuspaudžiau rankeną ir žengiau per slenkstį, kambarys tvokstelėjo pelėsių, neišdžiūvusių skalbinių ir svetimo prakaito kvapais. Tai buvo net ne kambarys, o kalėjimo celė. Kadaise tamsiai mėlynas, dabar išblukęs kilimas, nutryptas milijono pėdų, grotos ant vienintelio langelio, numirėlio blyškumo plytų sienos, grasinančios miegant užgriūti ir palaidoti. Kambarys buvo tiek kartų naudotas, kad neteko savo veido, jo vietoje bolavo kaukolė. Kampuose renkasi ghosts, išvykusiųjų dvasios, tada gali girdėti trūksmingą jų alsavimą. Šis kambarys išsiurbs iš tavęs gyvybę, ir kai kitą rytą išeisi, nebebūsi toks pat. Jis priminė Takaši kabinetą, kuris tada, prieš dešimt metų, buvo greta manojo tame universitete nesibaigiančiais koridoriais, išklotais kraujo raudonumo kilimais, kad nesimatytų, kaip į juos sunkiasi doktorantų ašaros ir kraujas. Takaši kabinete visada tvyrojo prieblanda, palangė buvo nukrauta budistiniais raštais, kuriuos jis skolindavosi iš bibliotekos ir negrąžindavo. Takaši rašė disertaciją apie tuštumos prigimtį, jo akys buvo tuštumos akys, neperprantamos, bedugnės. Kabinetą jis dalijosi su amerikiečiu vardu Tonis, kuris su kiekvienais doktorantūros metais vis labiau blyško. Tonis naktimis kraudavo prekes vietiniame prekybos centre, per pertraukas kimšdavo pigius mėsainius su bulvytėmis, o Takaši naktimis sėdėdavo ant palangės tarp budistinių raštų ir pešdavo suktinę išpūsdamas dūmus pro langą, įsmeigęs akis į tuštumą. Dieną jis dirbdavo neaiškius darbus, o vakarais eidavo į pusiau pogrindinį muzikos klubą dainuoti. Kalbėdamas angliškai Takaši mikčiodavo, bet uždainavus mikčiojimas išnykdavo, dingdavo net akcentas, likdavo tik jo balsas, galingas kaip cunamis, kaip tuštuma nežinantis nei ribų, nei krantų.
Tais metais cunamis užgriuvo gimtąją Takaši Japoniją. Žemės drebėjimas ir cunamis nusinešė tūkstančius gyvybių. Universitete visi sulaikę kvapą stebėjome BBC kadrus, kuriuose milžiniška banga tarsi sulėtintame kino kadre užgriūva pakrantės gyvenvietes, su savimi pasiglemždama stogus, automobilius, žmones.
Tomis savaitėmis Takaši leido kabinete ištisas naktis. Pro ploną sieną girdėdavau, kaip jis dainuoja tamsoje nejungdamas šviesos, kaip degdami tyliai spragsi budistiniai raštai, pagaliau atskleisdami tuštumos prigimtį. Takaši dainavimas priminė raudą. Taip rauda tūkstančiai japonų, netekusių namų. Taip rauda cunamio bangos, nerandančios krantų.
Plonytė siena dabar skyrė nuo išblyškusio jaunuolio, kuris parūkęs užsidarė kambaryje, aiškiai girdėjosi, kad jis žiūri žinias, pranešėjos balsas vardijo didėjantį užsikrėtimų skaičių Viktorijos valstijoje. Be žodžių susižvalgėme su vyru. Galėjome susikrauti daiktus atgal į automobilį, pagiežingai įteikti raktus mielų akių vaikinukui, kuris – dabar jau supratau kodėl – registratūroje pasitiko tarsi atsiprašydamas, sankryžoje pasukti į dešinę ir ieškoti geresnės vietos nakčiai. Tik viena naktis, gūžtelėdama pečiais sumurmėjau vyrui ir nusispyriau batus. Diena buvo ilga ir tvanki, pasijutau pralaimėjusi, bet nebenorėjau niekur važiuoti. Prisiminiau, kaip vyras prieš kelias dienas rezervavo šį motelį, kaip skaitė atsiliepimus. Vonios kambaryje papsėjo vanduo, bet čiaupo užsukti buvo neįmanoma. Kaip gali būti, paklausiau, kad čia, sausros įkarštyje, iš nesutaisyto čiaupo laša vanduo? Kiek jo prilaša per valandą, parą, savaitę? Kaip galima į tai numoti ranka, paklausiau vyro, o gal norėjau klausti, bet balsu neištariau, nes oras tarp mūsų spragsėjo nuo įtampos; kodėl negalėjai užsakyti ko nors geresnio kodėl tu nevairuoji kodėl viskas turi būti pagal tave kodėl tu kartais būni senas šiknius kodėl gyvename šitoje uždarytoje šalyje šitame šlykščiausio pasaulyje motelio kambaryje kur naktį iš sienų ims lįsti kirminai gyvatės vorai žiurkės ir šmėklos iš praeities apnuogins trupančius dantis tu tu tu viskas tavo kaltė net pandemija ir ta jei nebūčiau už tavęs ištekėjusi viskas būtų kitaip nežinau kaip bet kitaip kartais tavęs nekenčiu kaip kad šįvakar.
Užsidariusi vonioje pakišau delnus po drungna neužsičiaupiančia srove. Apmusijusiame veidrodyje virš mažytės kriauklės atsispindėjo mano pavargęs veidas. Kada spėjau pasenti, ištariau savo atvaizdui suskirdusiomis lūpomis, kada laikinumą iškeičiau į saugumą? Anuomet, universitete, laikinumas buvo tapęs kasdienybės dalimi. Dieną doktorantai laikydavosi už oro, naktį sapnuodavo nesibaigiančius sapnus. Sapnuose universiteto sienas supurtydavo žemės drebėjimai ir užliedavo cunamiai, ilgi raudoni koridoriai virsdavo griuvėsiais. Netekę savo paskutinių namų, mes apsigyvendavome tranzitiniuose miestuose, vakarieniaudavome pigiose užkandinėse, o naktimis rašydavome dulkinose laikinų nakvynės namų erdvėse prie didžiulių langų, atsiveriančių į geležinkelio bėgius.
Tomis dienomis ir aš rašiau disertacijos skyrių apie tuštumos sampratą Rytų ir Vakarų filosofinėse sistemose. Vieną vakarą, berūkydama su Takaši prie universiteto durų, paklausiau, o kas, jei man niekada nepavyks perprasti tuštumos prigimties. Takaši linktelėjo, iš naujo prisidegė užgesusią suktinę, patylėjo, o tada pasakė, kad, jo nuomone, neteisūs tie budizmo ekspertai, kurie tikina, kad neperpratęs tuštumos prigimties niekada neperprasi budizmo mokymo. Tai yra požiūris, su kuriuo, khem, aš drįstu nesutikti, kostelėjo jis. Vadinasi, man dar liko vilties, paklausiau. Sunku pasakyti, diplomatiškai atsakė Takaši. Bet, kiek pamenu, net Dalai Lama teigė, kad pažinti tuštumą yra ne taip jau būtina. O jis, drįstu pasakyti, atrodo kiek labiau patenkintas gyvenimu nei kai kurie kiti, save tituluojantys budizmo žinovais.
Kai praėjus keliems mėnesiams po to pokalbio susipažinau su vyru, už kurio vėliau ištekėsiu, tą skyrių jau buvau parašiusi, bet vis tiek paklausiau, ką jis galvojąs apie tuštumą. Vyras prisipažino niekada per daug apie tai negalvojęs, bet pridūrė, kad, pasak vokiečių aviacijos inžinieriaus Maxo Munko, sukūrusio orlaivio sparnų teoriją, tuštuma virš sparno priverčia lėktuvą skristi, ir toji tuštuma atveria neišmatuojamas galimybes.
Einam?
Einam.
Paskubomis persirengiau švarius marškinėlius ir įsispyriau į sandalus. Vyras laikė kambario raktą taip, lyg šis būtų egzotiškas vabzdys, bet kurią akimirką galintis įgelti. Lauke dangus vis labiau rausvėjo, leidosi švelni prieblanda. Motelio aikštelė atrodė gūdi, negyva, kaip ir pats kambarys. Miestelio centras prasidėjo vos kirtus kelią, jis pasitiko mus uždarytomis krautuvėlėmis – vienų darbo laikas baigėsi, kitos buvo visam laikui užvėrusios duris, baltavo laikraščiais ir kartonu apklijuotomis vitrinomis. Žinojau, kad Kobare turėtų gyventi apie keturis tūkstančius žmonių, bet kol kas mačiau tik keturis, neskaitant išblyškusio ilgaplaukio ir motelio prižiūrėtojo. Pagyvenusi moteris vedėsi per gatvę du pitbulius ir taip pat atrodė atsidūrusi čia per klaidą. Senyva stereotipinė amerikiečių turistų pora, abu apsitaisę šviesiais šortais ir baltais marškinėliais, regis, ieškojo, kur pavakarieniauti. Jauna moteris šviesiai dažytais plaukais už baro vietiniame RSL klube paprašė vyro nusiimti beisbolo kepuraitę – tokia šalies kultūrinė taisyklė, kurią vis pamiršdavome. Ne, paklausta atsakė moteris, virtuvė šiandien nedirba, bet galima pavakarieniauti šalimais esančioje alinėje. Ar čia toji, kurios veranda, apjuosusi antrąjį aukštą, yra ilgiausia visoje Australijoje, paklausiau vyro, bet jis nežinojo. Toji alinė pasitiko nuogomis sienomis, plytelėmis išklotomis grindimis, tropikų interjeru, nė vienos nereikalingos detalės, nieko, ką galėtų sugadinti karščiai ir tvankumas. Dezinfekcinio skysčio kvapą permušė aliejuje kepamos žuvies aromatas, numirėliškame valgomajame sėdėjo keli pusiau gyvi žmonės.
Perėjome pagrindine gatve dairydamiesi į devyniolikto amžiaus architektūrą. Vienintelė priežastis, dėl kurios čia atsirado pastatai ir žmonės, kurie juos pastatė, buvo varis ir auksas. Vario atrasta prieš šimtą penkiasdešimt metų, įkurta viena didžiausių vario kasyklų Australijoje. Kartu su šachtininkais atsikraustė smuklininkai ir kiti, norėję prisiliesti prie blausaus vario spindėjimo. Bet dabar žmonės atrodė likę tarsi per klaidą, lyg būtų ne gyvieji, o dvasios, ieškančios ir neberandančios savo buvusių namų. Net užėjus į maisto krautuvėlę neapleido tragedijos nuojauta, jausmas, kad čia nutiko kažkas nepataisomo. Iš parduotuvės pasukome į muziejų, bet ir tas buvo uždarytas, ant durų prilipintas raštelis skelbė: užsidarėme dėl pandemijos. Nužingsniavę šalikele priėjome didžiulį ženklą Cobar. Prieš kelionę pasiskaičiusi apie Kobarą žinojau, kad šis pavadinimas kilęs iš ngiyampaa genties žodžio. Nuo Sidnėjaus mus skyrė maždaug septyni šimtai kilometrų, rytoj trauksime link Vilkanjos ir Vait Klifso, bet šiandien nieko nebereikėjo daryti, tik dar sykį apsukus ratą aplink miestelio centrą grįžti į motelį ir kristi ant milijono kūnų išgulėto čiužinio, tokio minkšto, kad visą naktį negalėsiu užmigti, tarsi sūpuočiausi kelte iš Naujosios Zelandijos Pietų salos, keliaučiau į šiaurę kirsdama Kuko sąsiaurį, nešama milžiniškų bangų.
Bestoviniuojant prie Cobar ženklo pravažiavo kelių traukinys, didžiulis vilkikas, trūktelėjęs sustojo, variklis gaudė kaip atūžiančios miško gaisrų liepsnos. Ugnis išdegino žymę šiame miestelyje. Ne taip seniai sudegė alinė, veikusi daugiau nei šimtą metų, neįmantri užeiga, kurioje vyrai rinkdavosi po darbo išgerti pintos, šeimos ateidavo sekmadienio kepsnio, o per regbio varžybas visu garsu plyšaudavo televizoriai. Per gaisrą užvirtus sienai žuvo ugniagesys. O dar prieš šimtą metų gaisras kilo vienoje šachtoje. Liepsnojo po žeme, ugnies nebuvo įmanoma suvaldyti, mat įsiplieskė medinės šachtos atramos, degė taip įnirtusiai, kad teliko kasyklos įėjimo angą uždengti plieno dangčiu. Bet liepsnos buvo nenumaldomos, ištirpino plieną, prireikė dar vieno dangčio. Ugnis po žemėmis liepsnojo šešiolika metų. Smuklės užsidarė, iš miestelio beveik visi išsikraustė – niekas nenorėjo gyventi virš degančių požemių.
Vėliau rado aukso, atsidarė naujos kasyklos. Į miestelį grįžo žmonės. Bet leisdamasi kalva negalėjau negalvoti, kad galbūt dabar, šią minutę, giliai man po kojomis liepsnoja žemė, ugnis gaudžia kaip kelių traukinys, gal tai ne liepsnos, gal tik seniai užgesusių liepsnų fantomas, jų ghost, nes niekas to gaudesio nebegirdi, bent jau apsimeta negirdintys.
Žingsniavome tuščiu keliu užlieti liepsnojančio saulėlydžio. Liepsnos atsispindėjo akyse, žvelgiančiose į raudoną horizontą. Tuštuma tokia, kad spengė ausyse. Visi miestelio žmonės išmirė, liko tik jų dvasios. Vėl prisiminiau Takaši, tamsą jo kabinete, degančių popierių kvapą. Prisiminiau pasakojimą, kad po žemės drebėjimo ir cunamio ištisi regionai buvo visiškai sunaikinti. Tūkstančiai žmonių nerasti iki šiol. Bet kai tik į regioną pamažėle grįžo gyvenimas, kai iš miestelių pradėjo gabenti milijonus tonų griuvėsių, kai ėmėsi taisyti kelius, tiltus ir jūros molus, kai duris vėl atvėrė parduotuvės ir mokyklos, kavinės ir bibliotekos, sugrįžo ir dingusieji be žinios. Taksi vairuotojai ėmė dalintis istorijomis apie keleivius, kurie įsėdę pradingdavo. Kaip toji jauna mergina, šiltą vakarą vilkėjusi žieminį paltą ir paprašiusi nugabenti ją namo. To kvartalo nebėra, atsakė jai vairuotojas. Mergina kelias akimirkas patylėjo, tada paklausė – ar aš esu mirusi? Bet kai vairuotojas atsigręžė, ji jau buvo dingusi, tik vis dar sukosi įjungtas taksi skaitiklis. Dvasios, kurios nežinojo, kad yra mirusios; dvasios, kurios tik norėjo sugrįžti namo; dvasios, kurios nežinojo, kad namų nebėra. Tai potrauminio streso sindromas, aiškino psichiatrai, kai vis daugiau vairuotojų ėmė pasakoti apie išnykstančius keleivius, apie norinčiuosius grįžti į sugriautus namus. Bet gal tai ne sielvarto haliucinacijos ir ne potrauminio streso sindromas, gal tiesiog mirštama dalimis, po truputį, pamažu vis atsiskiriant nuo kūno sluoksniais.
Grįžus į kambarį įjungiau visas šviesas, bet jis vis tiek liko pustamsis. Dirstelėjau į dušo kabiną ir nusprendžiau geriau miegoti nesipraususi, kriauklėje nusiploviau tik rankas ir pėdas, išsitiesiau ant čiužinio ir prasmegau lyg į juodąją skylę. Kaip ir reikėjo tikėtis, kambario kampuose pamažu ėmė burtis išvykusiųjų dvasios – yra dvasių, kurios neturi namų, todėl įsitaiso miegančių žmonių kūnuose, gaudo jų įkvepiamą orą, puotauja jų iškvepiamais prisiminimais. Tą naktį ilgai negalėsiu užmigti, galiausiai pasiimsiu telefoną norėdama be tikslo panaršyti internete. Į ekrano šviesą puls naktinis drugys, įsivels man į plaukus. Klyktelėsiu prislopintu balsu, vyras nubudęs paklaus, kas atsitiko, o aš pamiršiu, kaip angliškai naktinis drugys, todėl riktelsiu – mouse! mouse! Kur pelė, pro miegus suniurnės vyras, lovoj? Jis įžiebs savo telefono ekraną ir pats ims mosuoti rankomis, gindamasis nuo skraidančios naktinės „pelės“.
Bet kol kas dar neišjungėme šviesų. Kaip kelionė, mirktelėjo draugės žinutė. Džinė, pirmoji mano Sidnėjaus draugė, menininkė, kurianti instaliacijas iš tualetinio popieriaus, – ji atrodė nenusakomo amžiaus, galėjo išsinerti iš jo kaip gyvatė iš odos, keisti jį pagal orą, nuotaiką, savaitės dieną, metų laikus, mėnulio fazes, su korėjietiška kosmetika ir be jos. Džinės veidas buvo tuščia drobė, kurią galėjai užpildyti pageidaujamu vaizdiniu, – laki, atspindinti aplinką, liūtis ir spūstis traukiniuose. Kartą, Džinei belaukiant stotyje, priešais artėjantį traukinį ant bėgių nušoko žmogus. Aš juk ten buvau, vis kartojo ji surinkusi psichologinės pagalbos numerį, kurį išvydo ant to paties traukinio, aš kalta, kad jo neišgelbėjau. Tu nieko negalėjai padaryti, atsakė jai psichologė, ji neturėjo veido, tik balsą kitame ragelio gale, man labai gaila, bet mes nieko negalime padaryti, jei žmogus nei iš šio, nei iš to įsibėgėjęs visu greičiu bloškiasi ant bėgių priešais artėjantį traukinį. Net jei tai mūsų žmogus.
Noriu, kad niekada nesibaigtų, atrašiau Džinei, nors sėdėjau šūdiniausiame pasaulio motelyje šalia vyro, kurio prieš porą valandų nekenčiau. Nėra namų be dūmų, girdėjau vaikystėje, bet kai kuriuose namuose nėra dūmų, kai kurių namų šachtose tik daug metų dega neužgesinamos liepsnos.
Skaitydama korėjiečių literatūrą nejučia lygindavau pagrindines veikėjas su Džine, mėgindama ją suprasti, tarsi mudviejų pokalbiuose būtų buvę per daug tylos ir per mažai žodžių. Literatūra nėra išsigalvojimas, literatūra yra tai, kas nutiko iš tikrųjų, tolimuose miestuose, kadaise, ne mums. Dar paauglę Džinę tėvai išsiuntė į Sidnėjų. Čia ji baigė mokslus, čia ir gyveno, kol galiausiai ėmė svarstyti, ar jai grįžt į Korėją, pas šeimą. Trumpam parvykusią į Seulą Džinę motina nusivedė pas savo šamanę, žinančią atsakymus į visus klausimus. Bent jau taip tikėjo motina, ji kiekvieną savaitę lankydavosi pas šamanę, mat kiekvieną savaitę iškildavo klausimų, į kuriuos pati negalėdavo atsakyti. Ką man daryti, paklausė šamanės Džinė. Likti ar grįžti? Šamanės akys atrodė baugiai, neįžvelgiamai juodos. Pasilik Australijoje, atsakė ji. Nebegrįžk į Korėją. Čia tavęs laukia ghosts, piktosios dvasios, jos tave susargdins. Tada tu ir mirsi čia, Korėjoje. Tavo namai Australijoje, važiuok iš čia ir niekada nebegrįžk. Korėjoje dvasios tau kelia pavojų, bet jos nenuseks tavęs į Australiją. Dvasios negali kirsti vandenyno.
Ar tiki dvasiomis, po apsilankymo pas šamanę paklausė manęs Džinė, paskambino sutrikusi, nepaisydama laiko skirtumo. Skaipo ekranas įrėmino jos veidą, už nugaros matėsi vaikystės kambarys rausvais, smulkiomis gėlytėmis išmargintais tapetais, per juos, regis, persišvietė kita šalis – rožinių skaistalų, vaikiško nekaltumo. Galvojau, ką jai atsakyti. Galvojau, ar ir draugė grįžusi į vaikystės namus vėl pasijunta trylikos. Ar ir jai vaikystės kambariuose ima kraujuoti atsivėrusios senos žaizdos, ar aplanko seni sapnai. Galvojau, kaip Džinei pasakyti, kad dvasių būna visokių. Kai žmonės išvažiuoja, jie išsiveža ne tik lagaminą su drabužiais, bet ir tuos, kuriuos palaidojo, taip pat tuos, kurių nespėjo palaidoti; tuos, kuriais tiki, ir tuos, kuriais netiki. Ir nors jie atsiduria už tūkstančių kilometrų, už vandenynų, įsikelia į naujutėlaičius namus baltomis sienomis ir grindimis, kuriuose dar niekas negyveno, pasislepia už durų su dvigubu užraktu, kaip ir už netikėjimo anapusybe, dvasios juos vis tiek gali surasti. Joms ne kliūtis pakeistos pavardės, adresai ir žemynai. Joms ne kliūtis nei laikas, nei mūsų netikėjimas. Dvasios, kuriomis verta tikėti, gali kirsti vandenyną. Jos smelkiasi į kaulus, caksi mirusių šunų pėdutėmis, šmėkščioja lyg šešėliai kambarių kampuose, dejuoja už lango su paukščiais ir vėju. Jos anksčiau ar vėliau sugrąžina mus namo. Galvojau, kaip Džinei pasakyti, kad galima mirti iš lėto, sluoksniais, nepastebimais atsisveikinimais, o gal ir visai neatsisveikinus, gal išvis nė nepastebėjus. Mirti penkiais būdais. Kristi į tuštumą, atsiduoti cunamio bangai, tykiai, negirdimai sudegti požemiuose. Kaip jai pasakyti, kad jei ji negrįš į Korėją, mirs Australijoje. Tik kitaip.
Žemaitė. Wokyče (lajdotuwes) pagrabs
2021 m. Nr. 12
Gruodis yra ir Žemaitės mėnuo, jos tapęs lygiai prieš šimtą metų – 1921-ųjų gruodžio 7 dieną ji mirė.
Jis tinka šiai publikacijai, ypatingai dovanai „Metų“ skaitytojui – spausdiname niekur neskelbtą Žemaitės apsakymą „Wokyče (lajdotuwes) pagrabs“, jį iš rašytojos juodraščio švarraščio, saugomo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne, labai kruopščiai raidė raidėn perrašė vyresnysis bibliotekininkas Pranas Vasiliauskas, parengė rankraštyno vedėjas Virginijus Gasiliūnas.
Paakinimo prikelti iš užmaršties Žemaitės kūrinius „Vokiečio laidotuvės“, „Perkrikštas“, „Popo pašventinimas“, „Staigus pravoslavas“ sulaukėme iš literatūros tyrinėtojo Dariaus Kuolio. Jis atkreipė dėmesį į knygoje „Rašytojas ir cenzūra“ (Vilnius: Vaga, 1992) aprašomas Žemaitės „Raštų“ rengimo peripetijas: „1956-ųjų rudenį Valstybinės grožinės literatūros leidykloje kelių vyrų redakcinė komisija svarsto, kokius tekstus skelbti Žemaitės „Raštuose“. Nuomonės išsiskiria dėl apsakymo „Vokiečio laidotuvės“. „Geriau išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio. <…> Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę“, – sako Juozas Žiugžda. „Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje“, – sako Jurgis Tornau. „Sutinku, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas… Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas“, – sako Kostas Korsakas. Ir nutaria: „Vokiečio laidotuvių“ nespausdinti“ (p. 497). Tuomet nuspręsta neskelbti ir Žemaitės vaizdelių „Perkrikštas“, „Popo pašventinimas“, „Staigus pravoslavas“ – dėl pašaipaus požiūrio į stačiatikius. „Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekad negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti. Vienam režimui viena netinka, kitam kita“, – redkolegijos posėdyje replikuoja Tornau“ (p. 500).
D. Kuolys patikrino – šie keturi tekstai nepateko ir į jau laisvės metais Aleksandro Šešelgio parengtą, „Žaros“ leidyklos išleistą Žemaitės „Raštų“ keturtomį (1995–2004).
Kol sulauksime literatūros žmonių akademiškai, su išsamiais komentarais spaudai parengtų šių klasikės tekstų, siūlome perskaityti vieną, Žemaitės ranka išvedžiotą: Rejkieje jums kalbieti žemajtiskaj, ajškej balsu.
– Wokytis miršta! Wokytis miršta!
– Ne miršta, bet jau numire.
– Sakie, ka dar ne numire…. atliekie Rogajtieni pačios šaukti…. pati buwa dware….
– Numire, numire! Lakste žmogaus barzdaj nuskusti.. Agnieškiki nulieki….
– Ne tijsa. Buwa nublogis, bet wiel atsigawa.
Tejp ginčijos dwara šejmyna, kureme kalvis wokytis senej sirga nepagydoma liga. Ant to ginča ir be iejnonti minietoji Rogajtieni, kalwe inumie.
– Kap ten su jusu wokyčiu? Nusirajte?…
– Joug gywas te biera?
– Numire, jau saka?
– Ar ištykojej kojenas nugraužti?
– Bene pagawaj duše?
Maž visi sykiu užnika bobas klausinieti.
– Numire, jau numire, – tare boba. – Šyryt nubloga, paskuo traukie dwase, traukie, tep be atmajnas ir nusikwiepawa….
– Kap ten marinot, ar su žvakie?…
– Kon ta pati be dara?
– Ar buva bent wyns žmogus svetims? .. – wielek wisi sykiu klause.
– Kas ten bus….biega i dwara, praše, norieje, kad kas atejtu, nieks ne ateje, praše paskajtyti…. Kas ten skajtys….
– Ir nieka ne buwa, wyns numire?
– Kurmieni iš kalnu ateje… O pačios toks pliešymos, kap pradieje pats mirti, toks draskymos: išlieks lauko ir wiel i puls, šauk, pul ant to ligone… negal atpliešti…. Šauk: „Kalbiekiet „Tikiu ing Diewa Tiewa“. Kalbiekiet balsu“, kelis sykius praše….
– Kodiel ne kalbiejot, kurios buwot?..
– Kas ten kalbies, aš išbiegau lauko – toks baugums pajeme. Kurmieni, i dures kakta idurusi, parrymoje. Praše kalbėti. Kap nieks ne kalb, ipuolusi pati atkalbieje, atmarmieje……
– Ar wokiškaj kalbieje?..
– Wokiškaj….
– Rejkieje jums kalbieti žemajtiskaj, ajškej balsu.
– Kap ten kalbiesi wokytems? Mes kalbam „gime iš panos Marijos“, o wokytej saka: „merga Marija“. Kap ten kalbiesi „gime iš mergos Marijos“?…
– Kad praše kalbieti, taj buwa sawotiskaj kalbieti, bene sawa poteru ne moki…..
– Daug ko praša…. Kol gyws te be buwa, praše melstijs, paskajtyti maldas pri mirštonče, ar kas skajte?
– Nežinojau, kad praše skajtyti, bučio atejusi ir paskajčiusi…
– Dabar praša i pagraba, praša pagijdoti… ejkiet…
– Pri wokyče mat gydoti?!….
– O ar jau pariedi?…. – ar ateje kas?….
– Meldama… kap tik pariedi, paguldi Awinčiuks. Kyrulieni suklaupe, „Aniols paswejkina“ pagijdoje… pagraba pradieje… Aš lauko išbiegau, ne klaupijaus….
– Turbut arielkas dawe?
– Kur ne duos…. dawe ir wis duod, kas tik atejn, bile tik gertu… imanytu pripilti….
– Kwajle, wirs mire, wargunse palika, dar mat piningus lejd ant arielkas…..
– Je, ka bieda senis tep lijpe, – pasakoje Rogajtieni. – Kol dar buwa twirtesnis, sirgdams kažikon prisimine apej pagraba, pačej ir saka: „Mana pagrabuo parduok parša ir užteksi piningu….“ – Pati saka: „Nerejk tep daug piningu – arielkas ne duosu….“ – „Še, aš ir misliju, ka tu, rupuže, tep ir padarysi, – tuo pačej užšawa. – Ne, ant mana pagraba turi duoti arielkas, kijk tik kas gers… wejziek, ka tep butu“, – dar igrazuawoje; dabar pati ir pilda jo žodi. Nedieloj, kap jau mate blogs, parsiweže du gorčiu arielkas, dabar ir wiel wažiuos da[u]giau parsiwešti, dar šio to, žinoma, pasipirkti.
– Kasžina, kur to wokyče dušele nueje?
– Ir ši tep rupinas, kap pati, – juokies boba. – Kap jau numire, ir klausinie musu: „Ar daužies mirdams?“ – „Ne daužies, – sakau, – tykiausej numire“. Antra syki wiel klaus: „Ar ne daužies?…“
– Dielko ji tep klausinieje?…
– Mat, pri wokyčiu toks prytars: jegu žmogus mirdamas daužos, taj duše ejna statej i dongu, o je tykej numiršt, taj i pekla. Dabar ir musoji wis dusaun: „Kažina kažina, kur jo dušele, kad tykej numire, ne daužies….“ Wis rupinas, werk ir werk…
– Mes nuejuses ję paguodžiosma…. „Kad spardies, – sakysima, – kad spardies“ wokytis mirdamas…..
– Wakare ejsma bent pasižiurieti…. – baudies mergas –
– Ne walnu i wokyče pagraba, – šaukie wyraj. – wokytej juokies, pamietojes iš kataliku tikiejima ant kožna žinksne; dar mat walkiotijs ten…. gal melsties?… Te parsiwedij sau wokyčius.
– Kame če ras tuos wokyčius…. bepigu, kad butu artij miestele, dabar tep tolin, nie koks wokytpalajkis nenories ejti, ne bent užmokietu, o če nier iškur.
– Bene ten melstys…. tep sau nuejti diel draugystes… Tas ne ejs, kits ne ejs…. ar wyna ir siedies su numirieliu par nakti…. biedna boba…
– Kas jis ne butu – wokytis ar cigons – wis gal nuejti…. ejsma wakare…..
– I maskoliaus pagraba taj ne walnu, nie išrišima ne gautumej, o i wokyče niera grieka
– Juog ir ana praša: „Gijdokiet mergeles tep, kap pri jusu… Juog wiera ta pati, tik kalba kitoniška…“
– Toks pat arklys wokytis, toks maskolius, – juokies wyraj.
– Kur ne buk toks, – ginčije mergas. – Wokyčiu kryžius tijsus, o maskoliu krejwas. Žiuriek, ant kapu maskoliu kryžej: wijna peti i žeme nulęnkis, kita i dongu pakielis.
– Maskolej ir žegnojes ikypai… tikri pagonis – pamietojes iš kataliku…. i wokyče pagraba taj ejsma šywakara….
– Paženkiet dar toliau, raste ir ąntra toki pagraba, – juokies wyraj. – Ten pas ežeruka Rimkaus arklys nusproga, ir pri to nuejkiet i pagraba.
Tejp pajuokavę, dwara šejmyna isiskirste: wyraj išwažiawa su grudajs i miesteli, mergas pri kita sawa darba.
Wakare susibaude keles mergas ir bobas ir išeje i wokyče pagraba; ejdamas tarase:
– Kap če mes iejsma i widu?
– O tep, statej pro dures.
– Kažina kap su poterajs?
– Kam tu poteru, jis juog ne kataliks….
– Ka bent rastumem kon swetima… tep ne dronsu.
– Bene dar kokios dronsos i pagraba….
– Ejk tu pirmu…..
– Ne, tu pirmu….
Lygdamos, stumdydamos sututieje i troba. Keles bobas be siedenčes pakertejs, numirielis gul, žwakes deg. Atejusioses ir stow kap nusigonduses. Pamate wokytieni, jeme tuojau siestijs prašyti; netrukus isineše pliečka, jeme pilti, raginti, girdyti, kyk tik kuri norieje gerti. Potam praša gydoti. Bobas pirmoses, geraj jau užmetuses, jeme waryti naujenses ir, pačes susisieduses, jeme kokie ten gijsme kap ne sawa balsu kwarkti, rodos, bi ne dronsej, bi ko bijodamas. Pamažu ir dwariškies prislinkuses pusbalsiu prabliuwa. Iškwarkie wijna ir kita iš kontičku gysme. Wokytieni usimane, kad pagijdotu „Amžin-atilsi“. Dwariškies kitas palakste šalen, kita i lowa iwirta, usipuole labiau ant wynos, kad gydotu.
– Nie aš moku „Amžin-atilsi“, nie aš gijdosu, – spyries mergajte.
– No, še! Ar tu ne moki „Amžin-atilsi“, nie pri poteru ne kalbi? – dywijos wokytieni. – Moki kalbieti, gali ir gijdoti…..
– Nie aš moku poteru, nie aš niekuomet kalbu, nie gydoti, nie kalbieti ne moku.
Wokytieni, pečius patraukusi, nueje šalen.
Tuotarpu atpuole wynos mergos motyna. Isiwedusi dukteri, jeme šaukti:
– A tu ne ejsi namo! Tu, bestije! Aš tau parodysu walkiotijs i wokyče pagraba! – trauk už skiepeta, duod i kupra iniršusi. – Koki tu juoka usitrauksi nuo wisu: kap pradies loti – ne apsiklausysi. Žiuriek, kon gaspadorius ant jusu šnek! Tuojau man namo!
Merga motynas ne klausa, o ta wara – tep i tompos po bragas; kitas mergas žiur nusiminuses: jegu ton nuvarys, taj ir wisas trauks ant namu. Paskuo jau susitare namo ir ejna wisas, susitink wyrus atejnont. Tij, dasižinoję, kokie če buwa bystra, jeme šaukti:
– Ko če klausyti…. grinškiem tik atgal, pagrabs do pagrabs, wokytis ar kataliks, bi tik duod arielkas, ejnam, daugiau busma….
Sujemę wisas mergas, sugronži atgal i pagraba. Wokytieni užpyle wisims arielkas. Jeme karkti, gydoti, nie justi ne pasijuta, kap parsiedieje maž ligi aušras. Kurioms butinaj rejkieje ryta stoti pri darba, tos gajdykste parliekie, o kurios ant sawes, tos ir išaušus siedieje dar pagrabe.
Wokytieni gawa iš dwara arklius numirieliuo nuwežti, wielek nueje mergu ir bobu burys pagraba išlejsti. Keletas bobu be siedenčes, dar ir žalnieruks wajšininks be esas; wisu ne be tuščes galwas. Wynas gyst, kitas plep – tikras jomarks troboj.
Užwažiawa dweji arklej, tajsos wežti; i wyna wežima idies grabą, i ąntra niera kam siesti. Užnika wokytieni werkti. Wynos bobas apsikabinusi praša palydinti: ta wajkus wynus palikusi… negalenti; praša, melda kitos: ta rejkin wyruj pytus wirti ir nešti. Puol pri mergajčiu, praša, melda palydieti.
– Tu, Kostiki, gali wažiuoti, tu lajka turi, – spigin bobas. – Par nakti če siediejej, numarinaj, apgydojej, ir palajdok..
– Je! Potam wisi iš manes juokses… ant gala, basa kap aš wažiuosiu?…
– Aš duosu sawa šliurius, je nori, kamašus! – šauk wokytieni, – duosu skiepeta ir burnosa…
– Aš wyna nenoru… jegu Morti wažiuos, taj ir aš…. dwijuo geriau.
– Wažiuok, Mortele, wažiuokiet abidwi, – meld wokytieni, apsikabinusi Mortele.
– No, aš biegsu mamas pasiklausti, – saka Morti. – Jegu lejs, apsitajsau ir parleku tuojau.
– Kap tos mergas didžiuojes, – tare boba, jau geraj igierusi. – O aš šit, wajkus wynus palikau, o dielto wažiuoju.
Mortiki nuliekie i alksnyna, pastowieje, parbiegusi atgal saka:
– Niekap mama ne lejd, nie drobužiu ne dawe… saka: karwes rejks milžti…. mama negal…
– Taj ir aš ne wažiuosiu…. – šauk Kostiki
– Ko če tejp didžiuojis? – isikiša žalnieriuks. – Nenori žmoguj gera padaryti… Aš gan neturu lajka, wajšes bajgies, rejk tajsytys grinšti i pulka, o dielto wažiuosiu su pagrabu – wijna numiriele juog ne weš….
Wos ne wos Kostiki dawies parkalbieti. Susitajse ar trins motriškas, žalnieriuks i wyna wežima, i ąntra dies graba. Uždare jau graba, tajsos nešti, wokytieni werkdama šauk:
– Gydokiet, mergeles, gijdokiet! Kon pri jusu gystat, ton pati gijdokiet….
Išnešont sukarkie bobas kažikon, iwerte i wežima ir išweže wokyti. Ąntras wežims nutraukie paskuo. Likusioses bobas skajdies ant namu ir dwariškies ejdamas juokies:
– Negal Kostiki pragysti: „Wež kuna par kluona širmajs arklejs, rijstais kaklajs…“
– Žiuriek, žiuriek, – ąnta par kalna kap Wladislows dulkin wokyti… Kuo ne zoweda…. – pasijuokuses isiskajde po trobas.
Ryta dwariškej, susisiedę pri pusryče, – pagrabs ir pagrabs dontise: wijns kala, kits zalatije, o kam daugiau nepakelti, kap mergoms.
– Kon tu, Kostiki, gawaj pałajku wokyče?
– O gi klumpius medenkas, kurejs kalwiej kala, – uždrože Agnieškiki.
– O tu gawaj britwa, mujlinyče už barzdos nuskutima…. Dagi ir plaukus barzdos?..
– Aš nuliekiau skusti, noriejau britwa gauti, bet pawielawau: Domuks pasišowes be skutęns…. jem ir britwa, jem ir plaukaj teka…
– Su wokytejs ar sutarej gydoti nuwažiawusi?…. klause kita.
– Kap wokytej pasitika mus ant tilta, – pasakoje, kurs weže, – pradieje wokiškaj štryliuoti, wokytieni ir saka: „Še, jau dabar ir kitoniškaj, ne be tas gijdojims“.
– Pagrabininkies biesun, – prabila kits ant mergu. – Aš tik tingiejau wakare, kap anos išeje; bučio parejnont pastojes alksnyni, su purwina lapuota šatra dzinkt par akes! Išbiriejes butu joms pagrabs….
– Kon če mes bloga padariem? – gynies mergas. – Nuejom ir parejom….
– Wokyče smarwes pritraukuses, – pridieje kits.
– Mes butumem tuojau parejuses, kap Jonieni jemi Mare namo waryti; wisas jau ejom. Kap susitikom be atejnont Powila Tamošiu, ir sugronže mus atgal i pagraba.
– Mat ir anims pakwipa wokytis….
– Dar tep tolin eje uostyti…. butu ir arčiau radę toki kwapa.
– Bieda, stiklele nieks ne pakiš….
– Stikleli išgierus, rejki atsimelsti, apwerkti wokyti.
– Kijk ta šlowe neš, kad wokyče pagrabe buwa.
– Werčiau buti pagrabe gera wokyče, ne ko kokie katalika, – atsikirta minietasis Tamošius
– Gera wokyče geresne ir smarwe, – juokies wyraj.
– Katalika ar ne tokie pat smarwe, o wis klaupas ir poterus kalba…..
– Pri katalika rejki kalbieti dielto, – ajškina pusdawatki, – kad numirielis ligoj P. Diewa yra prijemes, jo kunas pašwenstas SS Sakramentajs, dielto atsiklaupę meldamos.
– Ir duše šaukas maldos, pakliuwusi i čyščiu, – pridieje kita, – o wokytej ne tika i čyščiu, jems maldos ne rejk… pri ju dongus tik ir pekla.
– Tep, tep, jegu donguo – ne rejkalaun maldos, o je pekloj – te pasimoka…. – Wisi jeme juoktijs.
– Kita syki, saka, wokytis, susitikis sawa pažinstama žmogu, jeme guodžiotijs, – pasakoje boba:
– Še, tu mana susiedeli! Ar žinaj, kad našlys palikau, mana pati pasimire…..
– Tysa, mire nabagele!? Gera buwa žmonele, Amžin-atilsi.
– Je, še mums to „Amžin-atilsi“ ir ne rejk, – saka wokytis.
– No, kad ne rejk, tegul aną šimts welniu, – atšowe žmogus.
– Še, jau tas ir pardaug… Ka bent keli, dabar šimts..
Juokies, klegieje wisa troba. Tuotarpu be iejnons gaspadorius; pažwelgis i mergas, jeme juoktijs:
– No, gydorkas! Geraj apgydojot wokyti? Arielkas pakiša wokytieni, ir warwen sejle par nakti….
– Bene mes wijnas, – kertas mergas. – Wisi buwa, kiti ir palydieje, dielto nieks ne pasikond.
– Kostiki ne butu lydiejusi wokyti, ka ne žalnieruks…. tas je rupieje……
– Musu wisas mergas geras pagrabininkies, – juokies wyraj. – Kap kyno arklys nusprogs, tuo lieks i pagraba apgydoti.
– Bet arielkas kažina ar gaus?…..
– Kap mana širwuks nusprogs, – juokies gaspadorius, – aš parizikuosiu arielkas gorčiu, tegul pagijdos pri numiriele…. Patrotysu pora rubliu, kon padarysi; bent gydorkoms pagraba pakelsiu,
– Skura parduosi, sugrinš piningaj…. – pridieje kits.
– Puods katila wajno, o abudu juodi…
– Swiets ant to pasiets, wisi ant kits kita, – užbajgie bobas pas pečiu,
{× – uždrože Agnieškiki – –
– O tu gawaj britwa mujlinyče už barzdos nuskutima…. dagi ir plaukus barzdos
– Aš nuliekiau skusti, noriejau britwa gauti bet pawielawau Domuks pasišowes be skutęns…. jem britwa jem ir plaukaj teka} – tas šmuotelis jau y yterpts i teksta!
Aldona Tüür. Stebėtoja
2021 m. Nr. 12
Esu rašytoja praktikė, ne akademikė, pagal pirmąjį išsilavinimą – psichologė. Tekstus publikuoju nuo 1998-ųjų – kai pradėjau rašyti vaikams žurnale „Flintas“. Esu dirbusi žurnalų vaikams ir suaugusiesiems redaktore, laisvai samdoma autore įvairiuose žurnaluose, šiandien esu komunikacijos specialistė. Nuo 2014-ųjų dėstau kūrybinį rašymą Kauno technologijos universiteto studentams, vedu kūrybinio rašymo seminarus plačiajai visuomenei.
Publikuojama novelė yra iš debiutinio mano romano „Kiltų nuoma“, kuris pasirodys kitais metais. Jį rašyti pradėjau dar besimokydama rašymo praktikos ir studijų magistrantūroje Dandi universitete (Škotija, Jungtinė Karalystė), kur išvažiavau pakeisti aplinkos ir pagrįsti savo turimų rašymo įgūdžių „teorijos“ žiniomis.
Ana – stebėtoja. Jos darbas ne toks, bet kai dirba, ji stebi. Kartais įsivaizduoja, kas būtų, jei vieną dieną atsivertusi laikraštį skelbimų skiltyje perskaitytų: „Reikalingas stebėtojas. Sava sistema – privalumas.“ Laikraščius Ana skaito ne taip jau dažnai, tik kai grįžta aplankyti tėčio. Galbūt vieną kartą ji pamatys skelbimą. Ir apsibrauks jį flomasteriu, kaip rodoma senuose filmuose.
Aišku, ji žino, kad tokių darbų nėra, o popierinį laikraštį net ir tėtis perka retai, bet tai Anai netrukdo – jai patinka aprašinėti žmones, ypač dirbant tokioje vietoje, kur jų sutinki daug. Gal kada nors – ji nežino kada ir kaip – tas pomėgis jai pravers. Savo sistemą ji vadina Knyga ir laiko ją viršutiniame darbo stalo stalčiuje greta pietų dėžutės ir obuolio. Sistema prasidėjo nuo tokių kategorijų kaip Nusivylusi namų šeimininkė ar Noriu patikti. Savaime suprantama, prieš rodant kitiems, ją reikėtų patobulinti. Kiekvienam aišku, kad ne visos namų šeimininkės nusivylusios ir kad Noriu patikti iš tiesų gali būti kitos, daug sudėtingesnės kategorijos Noriu tave valdyti atmaina, bet tai – jau detalės, į kurias leistis neverta.
Keliautojas, Negaliu čia pasilikti, Visada įsimylėjęs – pro šiuos gatvėje ar autobuse neprasibrausi. Yra kategorijų, kurias kone kas savaitę Ana papildo naujomis detalėmis. Turbūt atsirastų teigiančių, kad neįmanoma žmogaus sutalpinti į aprašą. Tik nereikia. Daugeliui žmonių tinka maksimum dvi trys kategorijos, tačiau viena iš jų – visada dominuojanti. Kai kas pasakytų, kad sistema – netobula. Ana to neneigia. Ką jau čia. Tačiau, net ir būdama netobula, sistema labai naudinga. Kai jau juos atpažįsti, su žmonėmis lengva. Vienam reikia šypsenos, kitam – pokalbio, trečias nori, kad atsiknistum, bet leistum pabūti šalia.
Vienas toks šiandien kaip tik yra laukiamajame. Ana dirba tatuiruočių salone, nes nenorėjo pjaustyti negyvų žmonių šiaurėje, kur šąla ne tik pirštai, bet ir mintys (niekur arčiau darbo nėra). Diplomas (jame parašyta: Teismo medikė, su pagyrimu) guli tėčio namuose. Tiesa, Ana nelabai įsivaizduoja, kur tiksliai. Kada nors, kai jau reikės, ras.
Žmogus laukiamajame nerimauja. Jis stovi, nors fotelis ir sofa – laisvi, ir lengvai siūbuoja, perkeldamas svorį nuo pirštų galų į kulnus. Nuo kulnų į pirštus. Sportiškos išvaizdos blondinas rudomis akimis ir šviesia oda. Jo blakstienos beveik baltos. Vyras turėtų būti gražus, bet nėra. Dizaineris, akivaizdu, atliko savo darbą puikiai, bet gamyba, matyt, pasišiukšlino.
Įėjęs jis pasisveikino garsiai, pernelyg garsiai, nedrąsiai žvilgtelėjo Anai į akis ir nusišypsojo. Šypsena perskėlė jo veidą į dvi dalis. Trisdešimtmetis tapo droviu berniuku, besistengiančiu patikti tatuiruočių salono princesei.
– Pirmas kartas, – atsiduso jis.
Dabar mindžiukuoja kampe, susikūprinęs, mėgindamas užimti kuo mažiau vietos, ir suka tūtelę iš reklaminio bukleto.
Ana drąsinamai nusišypso ir išsitraukia Knygą. Bijau būti savimi – viena iš pirmųjų kategorijų (jos išdėstytos abėcėlės tvarka). Kiekvieną naujai sutiktą kategorijos atstovą Ana pažymi paukščiuku. Aišku, grynieji tipai pasitaiko ne taip dažnai, bet jeigu žmogui tinka daugelis aprašytųjų charakteristikų, ji prie kategorijos prideda paukščiuką. Galiausiai bus galima sužinoti, kokių žmonių daugiausia.
Bijau būti savimi – gana reti. Tiesą sakant, Anos Knygoje kol kas tik vienas įrašas. Daugelis žmonių iš paskutiniųjų apsimeta, jog ne tik nebijo, bet ir drįsta būti savimi. Didžiuoju AŠ, kuris dirba reikšmingą darbą ir siekia prasmingų tikslų, kurio gyvenimas vyksta ne šiaip sau, o pagal planą. Bijau būti savimi yra pernelyg sąžiningi, kad kuo nors apsimestų.
Krisas buvo vienas iš jų. Jis nepasirodė pirmajame pasimatyme, nes Ana jo neperspėjo žinute, kad tikrai ateis. Jis nenorėjo sėdėti vienas, laukti ir jaustis apgailėtinai. Antrajame pasimatyme restorane (jį išrinko Ana, maistas ten neblogas ir sunkiai įperkamas už administratorės algą) jis valgė nepakeldamas akių nuo savo lėkštės. Baigęs sriubą pareiškė, kad ji akivaizdžiai gražiausia moteris visame restorane ir jis supras, jei ji niekada daugiau nenorės jo matyti. Pasakė tokiu tonu, kokiu galėtum pranešti apie artėjantį traukinį ar kad vasara šiemet nuostabiai šilta. Prieš desertą atsiprašė ir išbėgo parūkyti.
– Tu sergi depresija?
– Taip, vaistai nebepadeda, – jis nusišypsojo ir siurbtelėjo kavos. Iš kur ji žino (o ir kaip atspėjo?) – neklausė.
Trečiojo pasimatymo metu nuo komodos paviršiaus Kriso svetainėje atsispindėjo raudonų rožių puokštė. Viena rožė stovėjo pamerkta siauroje vazoje ant stalo. Po vakarienės (elniena, šerniena ar kas?) jis prisėdo šalia ant sofos ir pasakodamas apie savo buvusias meiles (dvi) mažuoju piršteliu glostė išorinę jos džinsų siūlę. Colio plotelyje. Ji netvėrė džiaugsmu, atradusi naują kategoriją. Palietė jo ranką ir pasakė: „Dabar turiu eiti.“ Stotyje jis pabučiavo Aną į skruostą ir liūdnai žiūrėjo į tolstantį autobusą.
Tą vakarą Knygoje ji užrašė: „Bijau būti savimi yra toks žmogus, kurio oda pernelyg plona šiam atšiauriam pasauliui (vėliau apibūdinimą apie atšiaurų pasaulį išbraukė, nes Knygoje negali būti lyrinių nukrypimų, vien sausa faktinė informacija). Aprangos stilius: klasikinis, dažniausiai dėvi aukštos kokybės drabužius. Pomėgiai: brangus maistas ir vynas, menas ir muzika. Sudėjimas: puikiai sudėti, tačiau šią Gamtos (Ana stengiasi nenaudoti žodžio „Dievas“ – kas žino, kokių pažiūrų žmonės skaitys jos Knygą) dovaną suniokoja prasta laikysena, juokingais manierizmais arba ir vienu, ir kitu. Elgesys: dažniausiai tyli, pokalbių patys nepradeda; jei kas paklausia jų nuomonės, nustebina išmintimi ir įžvalgomis. Profesija: jei pasiseka, dirba ką nors susijusio su menu ar leidyba, jei ne – nuobodžiauja ofise, o namie rašo knygą, kurią slepia stalčiuje. Kiti žmonės, anot jų: mielos būtybės. Didžiausia svajonė: būti tokiam kaip kiti. Tikimybė, kad išsipildys svajonė (neišsipildys vs. išsipildys): 10:1.“
Bijau būti savimi išvaizda ar elgesiu gali pasirodyti panašūs į Neatpažintą talentą, tačiau šio didžiausia svajonė būti išskirtiniam. Kitas panašus tipažas yra Pralaimėtojas, tačiau šis žmones mato kaip priešus.
Žinoma, net tokia patyrusi stebėtoja kaip Ana turi pasitikrinti, ar tai, kas aprašyta, atitinka realybę. Todėl ji susitiko su Krisu dar kartą. Ir dar kartą. Jie mylėjosi, gėrė brangų vyną, degino žvakes, pasitiko saulę. Vaikštinėjo po pievas ir akmenuotus skardžius. Kartą, jiems sėdint ant šlapių akmenų, stebėdama paukščius ji ištarė:
– Žinai, aš pagalvojau – gal vis dėlto likime draugai?
Krisas nieko neatsakęs atsistojo ir nuėjo tolyn. Vis pasilenkdamas – rinko šakas laužui, kurį ketino sukurti tarp uolų. Ji dar pasėdėjo, tada pakilo eiti, žiūrėdama į jūrą svarstė, ar laužas įsidegs, juk taip vėjuota. Priėjusi išvydo, kad jis laimingas kaip vaikas žiūri į liepsną. Aišku, Krisas buvo nusivylęs. Tačiau jis nieko nesitikėjo. Be to, ir tik draugystė su tokiu žmogumi kaip Ana jam, žinoma, bus į naudą.
– Tik kai tavo toks gražus užpakalis, man truputį gaila, – atsiduso atsisveikindamas.
Vyras laukiamajame primena Krisą. Ji jaučia jo žvilgsnį, kol kramtydama rašiklio galą galvoja, ar dėti varnelę, tačiau kai Ana pakelia akis, vyro žvilgsnis pabėga ir ima tyrinėti plakatus ant sienų. Ji kartkartėmis į jį žvilgteli, ir kai jų akys susitinka, nusišypso. Galiausiai jis atsikrenkščia ir sako:
– Štai, ką manot? – Ištiesia suglamžytą lapelį, ant kurio parašytas vienintelis žodis: MEDŽIOKLĖ. – Aš dar nepasirinkau šrifto, man taip sunku apsispręsti.
– Medžioklė?
– Na, taip, atsiprašau, nepaaiškinau. Tai – savotiška motyvacinė žinutė. Aš turiu idėją, bet man reikia priminimo, kažko, į ką pasižiūrėjęs net ir nuogas duše prisiminčiau, kad turiu atlikti savo misiją.
Ištaręs „nuogas“ jis parausta. Ana nusišypso. Ji jau apsisprendė.
– Bet kodėl medžioklė?
Vyras atsakyti nespėja – atsidaro studijos durys jam iš dešinės, į laukiamąjį išsirita blondinė Ruta, mirkteli Anai ir išsprūsta į saulės nutviekstą gatvę. Blizga šlapi šaligatviai. Ana sapnavo šią akimirką: miestą, kuris ką tik išsimaudė lietuje, nosį kutenantį žolės kvapą, išsirangiusį iš studijos kartu su Ruta. Ana žino, kas bus toliau.
Vyras droviai nusišypso ir sumurmėjęs „Atsiprašau“ paskuba laukan. Iš studijos išlenda Rafalas.
– Čia kažkas dar laukė?
– Nebe, – ji nusišypso, užverčia Knygą ir kiša į stalčių. Bijau būti savimi – retas intelekto ir kuklumo derinys – šiandien gavo naują varnelę. – Galiu eit papietaut?
Tik šiaip paklausė, aišku, kad gali. Rafas geras bosas. Kai jie traukia išgerti penktadieniais po darbo, jis pastato alaus. O nusigėręs šoka išsirengęs iki pusės. Turbūt nori, kad visi matytų, koks jis gražus. Vasarą Rafalas ves Gošią, vestuvės bus Lenkijoj. Jis kviečia atvažiuoti, sako, bus linksma. Ana tiki. Ji prisiklausė apie Rytų europiečių vestuves, nieko panašaus į škotišką apdžiūvusių sumuštinių ir per brangių gėrimų nesąmonę.
Žingsniuodama užkandinės link ji galvoja, kad pasiilgo Kriso. Tai ne tas pasiilgimas, kai oda ima tvinkčioti, o mintys nenuilsdamos suka prisiminimus, bet toks liūdnas skaidrus ilgesys. Taip ilgimasi vaikystės ar braškių vasaros pabaigoje, kai jų nebėra, bet prisiminimas apie skonį dar gyvas.
Iki Khaledo kavinės apie dešimt žingsnių gatve žemyn. O gal penkiolika. Apsilupusi iškaba, žalios durys ir besišypsantis rytietiškos išvaizdos šeimininkas už prekystalio.
– Tuno sumuštinį su daržovėm. Ir sūrio, ir alyvuogių, – ji parodo pirštu į atskirus dubenis, kuriuose tarkuotas sūris, tunas, alyvuogės.
Tamsiai rudos akys, balti dantys ir latės spalvos delnas. Khaledas iš Sirijos (visiems meluoja, kad iš Ispanijos), jau penkiolika metų čia.
Ji prisėda ant vienos iš aukštų kėdžių prie baro ir išsitraukia telefoną. „Užtruksiu darbe ilgiau, dėl vakarienės nesirūpink“, – perskaito ekrane. Palaukia. Aha, štai ir nuspėjamas: „Myliu xxx.“ Deividas. Ji pažiūri pro langą. Šalta, kaupiasi lietus.
Suskamba durų varpelis, pasirodo Reičelė. Kovotoja Reičelė. Juos atpažinti lengva iš to, kad kovotojai paprastų užduočių imasi taip, lyg tai būtų misija, skirta išgelbėti pasaulį, reikalaujanti neeilinių proto ir organizacinių įgūdžių. Khaledui Reičelė dalykiškai sako: „Kapučino“, o gavusi įteikia medalį: „Puikiai, ačiū.“
Reičelės šeimai priklauso kiltų nuoma ant kampo, prie šviesoforo, kartais ji nueina padėti, kai pritrūksta rankų. Panašu, kad šiandien ten – štilis, nes ji nusišypso ir įsitaiso šalia Anos. Reičelė jai patinka – yra iš tų žmonių, kurie mėgsta pasakoti. Prieš porą dienų sankryžoje, belaukiant, kol užsidegs žalia (tiksliau, Ana laukė žalios, o Reičelė rakino parduotuvės duris), ji papasakojo, kad ant bažnyčios laiptų buvusio turgaus aikštėje įsitaisė pranašas. Ji taip ir pasakė: „Pranašas.“ Ir pridūrė, jog jis už dyką pranašauja praeiviams jų ateitį.
Ana apie jį galvojo dvi dienas. Šiandien po darbo būtinai užkalbins. Vakar ji ėjo pro šalį, tačiau nenorėjo rikiuotis į eilę žmonių, kurie pranašui siūlė sumuštinių, picos ir kavos mainais už žvilgsnį į ateitį. Anos ateitis nedomina. Tačiau, klausantis Reičelės, kūnu perbėgo šiurpas. Kažin, kas jis bus iš tikrųjų? Laimės pardavėjas, Pranašas ar Angelas? Galėtų būti bet kuris – Knygoje kol kas nėra nė vieno.
Kai buvo maža, Ana žaisdavo tokį žaidimą: įpuoli į laiptinę ir bandai pasiekti pirmojo laiptų maršo viršų iki užsitrenkia durys. Jei pavyksta – bus gera diena, jei ne – nekokia. Ana racionali, seniai nebetiki burtais ir atsitiktinumais, be to, ir durų spyruoklės nuo jos vaikystės pasikeitė – užsitrenkia daug greičiau. Vis dėlto būna dienų, kai, įlipusi į autobusą, lekia į antrąjį aukštą, stengdamasi suspėti, kol jis nepajudėjo. Sako sau, kad nenori nugriūti, bet iš tiesų žino, kad vis dar žaidžia. Anądien uždususi ir laiminga (suspėjo!) laiptų viršuje sutiko žvilgsnį merginos, kuri visada išlipa toje pačioje stotelėje, kaip ir ji, ir, Ana matė, dirba kiltų nuomoje. Ieva iš Lietuvos (tądien jos susipažino). Iš Ievos žvilgsnio Ana suprato, kad ši žino, ką Ana žaidžia, bet nesvarstė, iš kur sužinojo. Šiandien Ana nusprendžia: jei sutiks Angelą – priklausantį pirmajai kategorijai, prasidedančiai A raide, – Knygą baigs.
– Žinai, tas vyrukas ant bažnyčios laiptų yra apsišaukėlis, kaip aš ir maniau, – sako Reičelė, – vakar mačiau, kaip rėkavo: „Žmonės, žinot, ką? Rytoj – ketvirtadienis!“ Keistuolis, nesistebėčiau, jei paspruko iš tos įstaigos Perto gatvės gale.
Ji sako, kad matė jį šiandien ryte tebesėdintį ant laiptų. Vieną, gerbėjai išnyko.
Minutės po pietų ilgos ir nuobodžios, kupinos nusivylimo. Panašiai kaip vaikystėje muziejuje, į kurį tėvai nusivesdavo ją savaitgaliais. Jiems prisėdus ant minkštasuolio pasigrožėti paveikslu, ji stebėdavo žmonių, tiksliau – moterų – nugaras, bandydama atspėti, kuri iš moterų yra ji pati, Ana, tik suaugusi. Šita iš nugaros atrodo aukšta ir gana graži, bet atsisukus atgraso jos žvilgsnis, jis nusklendžia virš Anos galvos už nieko neužkliūdamas. Per daug bijau parodyti, kad man rūpi – šiandien Ana žino, ką reiškia tokios akys; anuomet ji tiesiog išsirinkdavo kitą moterį.
Pasiilgusi to jausmo, ne taip seniai ji nusitempė Deividą į meno galeriją. Jam užtrukus kitoje salėje, Aną užkalbino nepažįstamas vyriškis. Sakė: „Norėčiau nupiešti tavo profilį“ ir „Padėkok savo mamai, kad esi tokia graži.“ Jai pasirodė, kad jis buvo išgėręs. Grįžusi namo išsitraukė nespalvotą nuotrauką, prisidėjusi prie veido bandė suprasti, ar jos panašios. Mamai nepadėkojo – Ana nereliginga ir su mirusiaisiais maldomis šnekėtis nemoka.
Ana norėtų, kad grįžtų vyras, panašus į Krisą. Ji paklaustų, ką reiškia „medžioklė“ ir kodėl jis išėjo. Nors, tiesą sakant, atsakymą jau žino. Bijau būti savimi ir tatuiruotė, kuri visam pasauliui atskleistų jo vertybes, – nesuderinama. Kategorija išbaigta, nėra ko tyrinėti naujų egzempliorių.
Ji išgirsta atsiveriant duris. Pro jas įžengęs vyras panašus į Keliautoją – gelsvai rudi batai, laisvai krintančios kelnės. Ilgi Intelektualo pirštai pageltę nuo tabako (tikriausiai pats susisuka cigaretes), o striukė tokia, kad Škotijos aukštikalnėse su ja neprapultum. Arba ant bažnyčios laiptų buvusio turgaus aikštėje pliaupiant lietui.
– Jūs pas Rafalą?
– Aš pas meistrą, – atsako jis. Ana galėtų prisiekti, kad žodį „meistras“ vyras ištaria kursyvu.
Ji atsiverčia registracijos žurnalą ir apsimeta, kad tikrinasi. Sako:
– Meistras užimtas. Norėsit kavos?
Kavos jie nesiūlo. Čia ne tokia įstaiga. Bet kai vyras linkteli ir patogiai įsitaiso ant sofos, Ana nueina į kambarėlį gilumoje ir užkaičia vandenį. Jie turi tirpios kavos, pieno ir cukraus. Ir netgi vakarykščio morkų pyrago gabalėlį iš Khaledo kavinės.
Ji atneša vyrui kavos su pienu ir cukrumi, be pyrago. Jis sėdi užsikėlęs koją ant kojos ir kažką rašo į nutrintą bloknotą.
– Aš jus mačiau, – paduodama puodelį ji šypsosi.
– Norėjai ko nors paklausti? Sėsk, – jis nežymiai pasislenka ir patapšnoja sofą greta savęs. Jo akys mėlynos, plaukai – pieniško šokolado spalvos, o barzdos plaukeliai rusvi. Nuo vyro žvilgsnio Anai užima kvapą, lyg nyrant į vėsų baseiną. Ji pritūpia ant paties kraštelio. Sofa žiauriai nepatogi. Ji galvoja, kaip jis atrodo, kai šypsosi.
Vyras paima Anos ranką ir atverčia ją delnu. Perbraukia pirštu Veneros kalvą, palinguoja galva žiūrėdamas į širdies liniją ir sako, kad Anai skirtas geresnis gyvenimas nei šis. Paliečia nuospaudą ant dešinės rankos viduriniojo piršto ir pareiškia, jog ji turėtų nustoti rašyti ir trikdyti pasaulio harmoniją. Tada pažiūri Anai į akis ir priduria, kad jai reikėtų gerti daugiau vandens, nes jos oda atrodo ištroškusi.
– Ar pasakiau ką nors, ko dar nežinojai? – dabar jis juokiasi. Dantys tvirti, lyg plėšrūno.
Vyrui kalbant, Ana mintyse priskyrė jį vienai jau egzistuojančių Knygos kategorijų. Na, žinoma, jis Netikras pranašas. Tiesą sakant, tai – viena iš labiausiai „apgyvendintų“ kategorijų, nors žmonės to nė neįtaria. Vyrai ir moterys, kurie kalba taip, lyg tave pažinotų geriau nei tu pati. Jie puikiausiai žino, kaip viskas yra, mėgsta apie tai kalbėti garsiai, užtikrintai ir su tam tikra viršenybe, laukdami, kol patvirtinsi jų išmintį linktelėjimu.
Ana linksėjo, klausydamasi netikros tiesos apie vandenį ir rašymą, nekreipdama dėmesio į nesąmones apie harmoniją ir geresnį gyvenimą.
Dabar ji tyli. Netikri pranašai nežino, kad jie netikri. Ir jau tikrai niekada nesišaipo iš savo gebėjimo pranašauti.
– Jūs nieko nepasakėte apie mano ateitį.
– O kam? Ji nuo manęs niekaip nepriklauso, – vyras gūžteli pečiais ir siurbteli kavos.
Ana vis tiek norėtų išsiaiškinti, ar jis ką nors žino, tačiau iš studijos išlenda Stiuartas – nuolatinis Rafalo klientas. Šiandien jis taisėsi tatuiruotę – vardą DONNA reikėjo perdirbti į ALDONA. Pavyko puikiai, vietoj nereikalingos N pražydo rožių krūmas.
– Man ji sakė, kad jos vardas Donna, tik kai išsitatuiravau, pasirodė, kad ne. Iš tiesų, taip ir gražiau, – atitraukdamas rankovę Stiuartas truputį susiraukia, paraudusią odą peršti. – Esu tikras – ji mano gyvenimo meilė.
Kalbėdama su Stiuartu, Ana akies krašteliu mato, kaip studijos durys užsiveria naujajam klientui už nugaros.
Ji galvoja apie vyro juoką. Esmė ta, kad stebėtojas – slapta profesija. Niekas nežino, kad Ana juos stebi, todėl žmonės elgiasi įprastai. Anos sistemoje tai vadinama „tyrumo“ arba „nekaltybės“ sąlygomis. Jos negali būti pažeistos.
Jau penkios, šiandien klientų nebebus. Ana peržiūri užsiregistravusių kitai dienai sąrašą, palaisto gėles. Pavarto tatuiruočių žurnalus. Jai reikėtų naujos, ko nors konkretaus, sunkaus, apčiuopiamo. Kažin, Rafas galėtų ištatuiruoti akmenį? Tikriausiai. Tik kurioje vietoje?
Ant grindų prie sofos vyras paliko nugertą puodelį. Gal vis dėlto jis geria kavą be cukraus ir pieno. Ji nuneša išplauti, padeda puodelį ant džiovyklės prie kriauklės ir atsiremia į palangę. Vidiniame kiemelyje prie konteinerių dėl atliekų pešasi žuvėdros. Lietingame ore siūruoja kažkieno skalbiniai.
Ana išgirsta durų varpelį ir grįžta į laukiamąjį. Vyras išėjo.
– Taip greit pabaigei?
– Buvo tik vienas žodis, – Rafalas ištiesia jai sulankstytą lapelį, – čia, sakė, perduoti tau.
Kai jis grįžta į studiją, Ana išlanksto lapelį. Išplėštas iš sąsiuvinio, bet atrodo kaip jos Knygos puslapis. Tik raštas jame – ne Anos. Viršuje parašyta: Stebėtojas. Toliau: „Stebėtojas yra žmogus, kuris renkasi stebėti, o ne būti. Aprangos stilius: neišsiskiriantis, susilieja su aplinkiniais žmonėmis. Pomėgiai: įvairūs, priklauso nuo to, ką Stebėtojas tuo metu stebi. Išvaizda: dažniausiai būna gana patrauklus, tačiau nieko ypatingo. Tiesa, kai reikia, gali padaryti įspūdį; gali prisistatyti kuo tik nori. Elgesys: lengvai bendrauja įvairiomis temomis paviršiniu lygmeniu, yra puikus klausytojas. Profesija: neturi jokių ambicijų, todėl gali dirbti bet ką; dažniausiai renkasi darbą su žmonėmis. Beje, kad ir ką dirbtų, jam gana neblogai sekasi. Kiti žmonės jam: įdomios, bet tolimos būtybės. Didžiausia svajonė: būti mylimam. Tikimybė, kad svajonė išsipildys (nesėkmė vs. sėkmė): 10:1.“
Ana sulanksto lapelį, įdeda jį į Knygą. Atidariusi studijos duris stebi, kaip Rafalas beria žolę į bongą.
– Kokį žodį jis išsitatuiravo? – klausia.
Rafas pakelia akis. Ji patikslina:
– Tas vyras, kur ką tik buvo?
– Angelas. Norėjo, kad būtų parašyta Times New Roman šriftu, kursyvu.
Renata Šerelytė. Lapė
2021 m. Nr. 12
Romano fragmentai
Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos ir atrodo, kad tuoj nuskris su visomis fėjomis ir elfais, it margos kandys plasnojančiais aplinkui.
Ji pačiupinėjo antklodę, norėdama įsitikinti, ar ji tikra.
Švelniai sučežėjo liečiama, pakvipo levandomis. Tikra.
„Tada turbūt netikra esu aš“, – šovė į galvą Lapei.
Ji gerai prisiminė, kaip du vyrai numetė ją į griovį it niekam tikusią stipeną. Kaip skriejant oru persikreipė sulaužyti kaulai ir iš orbitų išvirto akys, kūnui sunkiai žnektelėjus ant žemės. Kaip kažkas aštrus dūrė į plaučius ir jai pristigo kvapo.
Persigandusi užsimerkė.
„Turbūt tai buvo sapnas. Nes jeigu tai būtų tikra, aš…“ – jai užgniaužė gerklę. „Aš būčiau mirusi.“
O dabar jautė kiekvieną kūno ląstelę, tokią gyvybingą, kokia tik gali būti.
Ji nubloškė antklodę ir nuleido kojas ant grindų. Kuo sveikiausias, nesulaužytas kojas, rausvai lakuotais pirštų nagais, nenugeltusiais, prižiūrėtais kulnais. Kurį laiką apstulbusi žiūrėjo į jas, nes niekada per daug jomis nesirūpino, o nagų niekada nelakuodavo. Paskui pakėlė akis ir apsidairė aplink.
Kambarys nebuvo panašus į ligoninės palatą, veikiau į brangų viešbučio kambarį, kuriame yra viskas, ko reikia snobui: rokoko stiliaus staliukas su kanapa, raudonmedžio bufetas-baras su išrikiuotais gėrimų buteliais, spinta su veidrodžiu ant durų. Tik ant sienų nekabėjo jokie paveikslai, o kampe stovėjo baltas keturkampis griozdas, panašus į šaldytuvą, gadinantis puošnų interjerą.
Lapė jau ruošėsi lipti iš lovos ir geriau apžiūrėti kambarį, kai prasivėrė durys ir įėjo nenusakomo amžiaus moteris slaugės, o gal kambarinės uniforma: ant žalių medicinos personalo drabužių – kelnių ir palaidinės – buvo užsirišusi baltą prijuostėlę nėriniuotais krašteliais, o tamsius plaukus, susuktus į graikišką kuodą, puošė tokia pat koketiška kepuraitė, pakreipta ant šono.
Ji nešė ažūrinį metalinį padėklą, kuris vėlgi labiau būtų tikęs viešbučiui nei ligoninei, bet ant jo blizgėjo sustatyti įvairiaspalviai buteliukai ir menzūrėlės, kurios visai nepriminė viešbučio indų.
Lapė sutrikusi į ją sužiuro.
Moteris pastatė padėklą ant rokoko stiliaus staliuko, paėmė keletą buteliukų, supylė jų turinį į plastikinę peršviečiamą stiklinę ir atkišo Lapei.
Lapė loštelėjo atgalios.
Moteris nei nusišypsojo, nei ką pasakė, tik priėjo dar arčiau ir vėl atkišo stiklinę. Lapė išsigando.
– Pasitraukit nuo manęs, – krestelėjo galvą, nežinodama, ką daryti.
Moteris nudūrė akis į stiklinę.
Skystis tikrai nekėlė apetito; priminė šlapimą, sumaišytą su briliantine žaluma.
Pro duris tyliai ir nepastebimai įžengė kita moteris. Lapė, priešiškai spoksodama į slaugę-kambarinę, pastebėjo naujai atėjusiąją tik tada, kai ši prisiartino prie pat lovos.
– Negersite? – maloniai paklausė atėjusioji.
Lapė krūptelėjo.
Moteris atrodė taip, lyg būtų ką tik nužengusi nuo madų žurnalo viršelio. Dramblio kaulo spalvos švarkelis ir juodos siauros kelnės priminė jojikės kostiumą, kurį labai pagyvino ant kaklo užrišta raudona skarelė baltais taškiukais. Aulinukai, siekiantys iki pusės blauzdų, irgi atrodė neapsakomai elegantiški ir netgi, kaip Lapei pasirodė, su sidabriniais pentinais. Plaukai, nukirpti griežtu karė stiliumi, nubraukti už ausų ir susegti ilgais sidabriniais smeigtukais.
Lapė pažvelgė į juodas moters akis.
– Kur aš?.. – sumurmėjo. – Kaip čia atsidūriau?..
Elegantiškoji moteris mostelėjo slaugei-kambarinei. Toji linktelėjo, pasiėmė padėklą, apsisuko – Lapei pasirodė, kad labai negrakščiai, lyg kokia mechaninė lėlė – ir dingo, uždarydama duris.
– Pirma atsakykite man, – tarė moteris ramiu, šaltu balsu.
Lapė sumišo.
– Ką?..
– Kodėl negėrėte to, ką jums davė? – moteris atsistojo prie pat lovos.
Lapė pasimuistė.
– Na, aš… aš nežinau, – išspaudė. – Aš ne ligonė… aš…
Moters veidu šmėstelėjo šešėlis. Lapei pasidingojo, kad pasibjaurėjimo.
– Be to, ką aš žinau, ką ji man norėjo duoti. Gal kokius nuodus… ar paleidžiamuosius… ar… – Lapei pritrūko fantazijos, ir ji, netekusi amo, nutilo.
Moteris ramiai stebėjo, kaip Lapė sutrikusi muistosi lovoje.
– Tai tik paprasti raminamieji, – tarė moteris.
– O kam man raminamieji? – susinervino Lapė. – Aš ir taip rami.
– Rami? Nejaugi? Ar neatsimenate, kas nutiko?
Lapė užsimerkė.
Atsiminė, ir kuo puikiausiai. Tik niekaip negalėjo suvokti, kodėl jai nieko neskauda ir nė vienas kaulelis nelūžęs.
Po akimirkos jai toptelėjo – veidrodis ant spintos durų.
Lapė išsliuogė iš lovos, stengdamasi neužkliudyti moters, ir nustypčiojo spintos link. Sustojo priešais veidrodį ir įsmeigė akis.
Jai vėl pasirodė, kad sapnuoja.
Toji rudaplaukė, kuri žiūrėjo į ją iš veidrodžio… trapi, nedidukė… plaukai pasišiaušę kaip vielinis šepetys, pro naktinių marškinių audinį vos ryškėjo besimezgančios mergaitiškos krūtys, akys pilnos maištingo įkvėpimo…
Lapei apsvaigo galva, ir ji susmuko priešais spintą.
Dar pajuto, kaip moteris ją kelia, ir nustebo, kokia ji stipri – kaip pūką nunešė ir paguldė į lovą. O apklostydama sušnabždėjo šilko šnaresį primenančiu balsu:
– Tam ir reikėjo išgerti… raminamųjų… kad neapalptum iš laimės… Juk tavo svajonė išsipildė. Tau vėl trylika metų.
Žiurkytė pasikrapštė letenėlėmis akis ir nusičiaudėjo.
„Atrodo, būsiu prisnūdusi“, – pamanė ir žvitriai apsidairė aplinkui.
Ji tupėjo malkinėje ant sijos, patogiai nukorusi ilgą uodegą, ir visai nesistebėjo, kad ją turi. Nestebino ir tai, kad apačioje ant kaladės malkoms kapoti sėdi kažkoks žmogus ir burbėdamas linguoja pirmyn atgal, o ant kaklo jam maskatuoja į kilpą panašus skuduras.
Žiurkytei tai pasirodė juokinga, ir ji spigiai sukikeno.
Žmogus pažvelgė aukštyn rūsčiomis išvirtusiomis akimis. Žiurkytė užsičiaupė. Vajergau, juk tai senelis. Tas, kuris kolbose laikė vaikus, kol tie išdžiūdavo kaip mumijos. Ją nukrėtė šiurpas.
„Ką jis čia veikia?“
Senelis skaitė jos mintis. Persibraukė pamėlynijusia plaštaka spalių pribirusius ūsus, krenkštelėjo ir, nudelbęs akis, suniurzgė:
– Ką, ką… taigi matai. Sėdžiu.
Žiurkytė, norėdama geriau į jį įsižiūrėti, pakibo žemyn galva, manydama, kad išsilaikys ant sijos įsitvėrusi užpakalinėmis letenėlėmis, užsikabinusi uodegą. Neišsilaikė – pliumptelėjo kaip sunokusi kriaušė, net pjuvenos pasklido į šalis.
– Apčy! – nusičiaudėjo kapanodamasi. Pakėlė akis į senelį, nedrąsiai apžiūrėjo – ir nusprendė, kad ir iš viršaus, ir iš apačios jis atrodo visai nebaisus.
Veikiau juokingas – ypač tie ūsai, panašūs į ruonio, apkibę voratinkliais ir prikritę spalių. Jo apdaras, primenantis lyg smokingą, lyg fraką, tik ne juodą, o žalsvos spalvos ir gerokai nunešiotą, atrodė nepanašus į nupasakotąjį legendoje.
Ir akys visai ne violetinės, o pilkos!.. Ir kraupių ugnelių, liudijančių pamišimą, jose nematyti.
Žiurkytė nusivylė.
Na, visa laimė, kad legendą atitinka bent kilpa ant kaklo.
Senelis papurtė galvą.
– Nieko panašaus, – tarė griežtai. – Čiagi kaklaraištis, ne kilpa. Ir apskritai – jeigu jau esu vaiduoklis, tai galima mane šmeižti?
Žiurkytė įsižiūrėjo atidžiau.
Iš tiesų, kilpa labai priminė kaklaraištį – susisukusį, murziną, neatrišamu mazgu. Senelis, pamatęs, kaip įdėmiai Žiurkytė spokso, bambėdamas nusitraukė jį per galvą ir sviedė į kampą.
– Apsieisiu ir be jo, – burbtelėjo niūriai. – Niekam čia nerūpi estetika.
Žiurkytė pakraipė galvą.
Ji nežinojo, ką begalvoti. Senelis neatrodė panašus į senelį iš legendos. Tasai, legendinis, tokių žodžių nebūtų ištaręs.
Ji sutrikusi vėpsojo į senelį, o senelis kelis kartus dėbtelėjo į ją. Irgi atrodė sumišęs. Norėjo kažką sakyti, bet susidrovėjo. Pakilo nuo kaladės ir išėjo kiaurai pro užvertas malkinės duris, tik mėlynas dūmas pasmilko.
Žiurkytė nubėgo jam iš paskos.
Kiaurai duris jai išeiti nepavyko, tik nosį susitrenkė. Tada kiek pasikapstė ir išlindo į lauką pro papuvusią apatinę lentą, vos nepasismaugusi tankiomis takažolių vijomis, užkerojusiomis durų apačią.
Ji pakėlė snukutį į juodą dangų ir pažvelgė į didelį, mėlyną, prie žemės priartėjusį mėnulį. Blizgėjo šalta nakties rasa, žolėje puvo krituoliai alyviniai obuoliai, skleisdami saldžiarūgštį rūgimo kvapą. Jos širdis susigniaužė, tik ne iš siaubo, o iš begalinio liūdesio.
Tarsi būtų kažką negrįžtamai praradusi.
Tiktai ką?
Ji pabėgėjo takeliu link namo ir staiga sustojo. Pasistiebė ant užpakalinių kojyčių, pauostė orą. Dvelkė saldžiais drėgnais meduoliais – iš ten, kur tokio kvapo negalėjo būti. Toje pusėje visą laiką dvokdavo prisvilusiais makaronais. Net iš miegamojo, iš patalynės, iš spintų.
Žiurkytė užsikabarojo siena ir atsargiai dirstelėjo pro pravirą langą. O tu šventas Dieve – ant palangės stovi dubuo, pilnas šviežiai keptų meduolių!.. Apsvaigusi vos nenukrito – šiaip taip išsilaikė, įsikabinusi vėjo išpūstos laukan tinklinės užuolaidos.
Paskui, įtempusi visas jėgas, nušoko ant palangės. Prikišo nosį prie meduolių ir vėl vos neparpuolė galvai susisukus. Krimstelėjo vieną sykį, kitą. Sumirksėjo dėkingumo ašarų pilnomis akimis.
O paskui pajuto, kad kažkas į ją žiūri. Iš kambario gilumos, iš kvapnios prieblandos.
Sename krėsle, padėjusi plonas baltas rankas ant ranktūrių, sėdėjo maža surukusi seneliukė ir šypsojosi. Akių nesimatė pro smulkių raukšlių tinklelį.
Regis, ji džiaugėsi, sulaukusi svečių.
Berniukas užvertė stebėjimo žurnalą.
Kol kas nieko ypatingo neįvyko. Pirmasis ir antrasis objektai pradedami stebėti. Jiems pritaikyta specifinė aplinka, turinti paveikti jų elgesį ir raidą.
Trečiasis objektas paliktas atsargai. Panelė G. sakė, kad jis tikriausiai bus įdomiausias.
Berniukas užrakino laboratorijos duris ir nuėjo prie lifto. Paspaudė mygtuką. Laukdamas lifto klausėsi, kaip nakties tyloje kvėpuoja kupolas. Tarsi būtų gyvas – turėtų plaučius, širdį, akis, stiklinį žarnyną, kuriuo pirmyn atgal zuja androidai ir buitiniai robotai.
Sugrįžęs į kabinetą, atsidarė šaldytuvą, išsiėmė buteliuką kolos. Įsipylė į stiklinę ir pamažu gurkšnodamas stebėjo, kaip apačioje miega į jaukią prieblandą nugrimzdęs Laimės sodas.
Visi gyvūnai laimingi ir ramūs, jų nekankina nei fizinis skausmas, nei ligos, nei pakrikusi psichika, nei išlikimo instinktai. Jų atmintis trunka tik vieną dieną ir kitą rytą prasideda iš naujo.
Blausioje žibinto šviesoje šmėstelėjo perregimi sparnai – taip trumpai ir staigiai, kad berniukas nespėjo net krūptelti. Jis padėjo stiklinę ant stalo, atidžiai pažvelgė į tamsias palmių viršūnes, spindinčias dirbtinėje mėnesienoje.
Nieko.
Matyt, spindulių žaismas. Kai aplinkui šitiek stiklo, kartais keistai lūžta šviesa.
Berniukas užsimerkė.
Širdį nei iš šio, nei iš to sugniaužė keista baimė.
Tarsi jis būtų sapne, kurį sapnuoja kažkas kitas. Ir visa tai, kas tvyro aplink, yra netikra.
Žiurkytė, užsirepečkojusi ant karnizo, dairėsi po tamsų, tik mėnesienos nušviestą kambarį. Susitraukusi senučiukė, kuri jos nenuvijo nuo meduolių, o tik šypsodamasi stebėjo, kaip ji vienam po kito apgraužia šonelius, tarsi ieškodama paties gardžiausio, dabar miegojo, garsiai knarkdama ir švilpčiodama per nosį.
Kieno šitie namai?
„Kodėl aš čia?..“
Pro langą lyg šalto rūko tumulas įvirto senelis. Pasilenkęs pasižiūrėjo į senelę, timptelėjo už nosies. Toji nesukrutėjo, tik taip garsiai suparpė, kad vos nenupūtė senelio.
– Kodėl tu ją tampai už nosies? – paklausė Žiurkytė.
Senelis atsiduso.
– Na, kad taip neknarktų. Kur tai matyta – kriokia kaip traktorius.
Atsisėdo ant kėdės prie lango, pašnairavęs į senučiukę, atsisuko į meduolius.
– Čia tu apgraužei? – bakstelėjo smiliumi į dubenį.
Žiurkytė susigėdo.
– Aš.
– Taip ir maniau, – pasakė senelis ir liūdnai atsiduso. – Ji visą laiką taip daro. Prikepa meduolių arba sausainių ir atiduoda pelėms, žiurkėms ir kiaunėms.
– O kodėl ji taip daro?
Senelis mostelėjo vaiduokliška ranka. Taip smarkiai, kad toji įsipynė į tinklinę užuolaidą.
– Laukia svečių. Visada jų laukia.
Senučiukė garsiai suknarkė ir atsibudo. Senelis, pamiršęs, kad yra vaiduoklis, šoko slėptis už užuolaidos.
Senučiukė plačiai atmerktomis akimis kurį laiką žiūrėjo į viršų, lyg būtų sapnavusi žavingą sapną ir tebematytų jį ant lubų. Paskui sunkiai atsikėlė iš krėslo – net ne atsikėlė, o išsirito – ir nuklibinkščiavo prie komodos. Ant jos stovėjo stiklinė vaza su senomis verbomis ir keletas įrėmintų nuotraukų.
Senučiukė paėmė vieną, pavartė, įsižiūrėjo, atsiduso ir padėjo į vietą. Paskui paėmė kitą, priglaudė prie krūtinės, užsimerkė ir kurį laiką taip rymojo. Atrodė, lyg vėl būtų užmigusi. Tik neknarkė.
Ir nors senelis nieko nesakė, tik tyvuliavo po užuolaida kaip mėlyna migla, Žiurkytei toptelėjo, kad senučiukė nenori prabusti. Matyt, sapne jautėsi laiminga.
Įrėminta nuotrauka išsprūdo jai iš rankų ir nukrito ant grindų. Dusliai pokštelėjo, bet nesudužo, nes buvo be stiklo. Senelis labai nepatenkintas išlindo iš savo slėptuvės.
– Eik miegot, – suburbėjo jis, stumdamas senučiukę link krėslo savo permatomomis rankomis. – Vienas vargas su tavim.
Senučiukė klusniai apsisuko ir nutipeno prie krėslo.
Žiurkytė nušoko nuo karnizo ir pribėgo prie nukritusios nuotraukos. Palaikiai rėmeliai buvo išsiskėtę – atrodo, taip atsitiko ne pirmą kartą, matėsi, kad daug kartų klijuoti momentiniais klijais ir lipnia juosta.
Nuotrauka buvo spalvota, bet prastos kokybės, iš tų, kuriose žmonės išeina raudonomis akimis ir atrodo kaip zombiai. Mergaitė nuotraukoje piktai spoksojo į objektyvą, patempusi lūpą, su dviem plaukų uodegomis iš šonų, kurios atrodė kaip nulėpusios triušio ausys, surištos baltais kaspinais. Rankose ji laikė rudą pliušinį meškiuką.
Žiurkytė akimirkai sustingo, uosdama orą.
Jai pasirodė, kad padvelkė pažįstamu, net per daug gerai pažįstamu, iki gyvo kaulo įsipykusiu kvapu.
Prisvilę makaronai. Kečiupo bala ant klijuotės. Raudonos mergaitės akys.
Mamos akys.
„Man trylika!“
Lapei nuo šios minties apsisuko galva. Ji gulėjo lovoje ir klausėsi, kaip dunksi širdis ir smilkiniuose kala maži aštrūs plaktukėliai. Elegantiškoji moteris išėjo, liko tik silpnas jos kvapas – nupjautos žolės ir šlapios medienos.
„Taip negali būti.“
Protas maištavo, nenorėjo su tuo sutikti. O paskui šovė tokia siaubinga mintis, kad Lapė pašoko iš lovos, išmušta šalto prakaito.
„Joris… kur Joris? Aš gi palikau jį vieną… miegantį…“
Panikos gumulas užspaudė gerklę.
Dabar būtų mielai išgėrusi kelias stiklines to žalio marmalo. Deja, į kambarį daugiau niekas nesibeldė ir raminamųjų nesiūlė. Lapė puolė prie spintos, atidarė ją ir apstulbo – spinta buvo visiškai tuščia.
Ji apsidairė, ieškodama, ką galėtų užsimesti ant naktinių marškinių.
Na, nebent antklodę. Arba paklodę. „Atrodysiu kaip beprotė“, – pagalvojo niūriai. „Bet gal tokia ir esu.“
„Ir jeigu man trylika, tai Jorio apskritai nėra.“
Iš siaubo jai pakirto pakinklius. Lapė klestelėjo ant lovos ir pabandė nusiraminti.
„Jeigu nėra, tai… tai jis… dar tik b u s?..“
O jeigu b u s, kaip tai įvyks?
Ar tai reiškia, kad Lapė vėl sutiks Džekį?..
Ši mintis Lapę paguodė ir netgi pradžiugino. Bet užgriuvo nauja, sudaužiusi paguodą į šipulius.
„O jeigu aš jo nesutiksiu? O jeigu sutiksiu… ką nors kitą? Jeigu…“
Lapė pašoko nuo lovos ir nubėgo prie durų.
Išlėkusi pro duris, kaktomuša susidūrė su oriu vyriškiu, nešančiu kūgį pastelinių spalvų rankšluosčių, – galima sakyti, tiesiog įsmego į tuos rankšluosčius ir vos neužduso nuo aštraus levandų aromato.
– Dieve mano, gerbiamoji panele, – ramiai tarė vyriškis, keldamas nuo grindų išdrabstytus rankšluosčius. – Jūs peršalsite šitaip lengvai apsirengusi.
Lapė taip suglumo, kad nesumojo, ką atsakyti.
„Gerbiamoji panele?.. Aš čia turbūt ne vienintelė, išsikrausčiusi iš proto.“
– Aš… aš…– sulemeno ji. Nežinia, kas šovė jai į galvą, bet Lapė, pati tuo netikėdama, ėmė ir išdrožė:
– Išeiginę suknelę į kambarį. Ir plaktos grietinėlės su braškėmis.
Vyras, lyg ir telaukęs tokios nesąmonės, žemai nusilenkė. Tai daryti jam buvo nelengva, nes trukdė rankšluosčių stirta.
– Tuojau pat, gerbiamoji, – ir skubriai nužingsniavo koridoriumi, galima sakyti, tekinom.
Lapė apkvaitusi stovėjo ant minkšto samanų spalvos kilimo ir bandė peikėtis, bet jai nesisekė. O kai pasirodė kelios kambarinės – ar slaugės, supaisysi jas, – nešančios drabužius ir grietinėlę, Lapė tyliai sudejavo ir susmuko ant grindų.
Lyg pro rūką girdėjo, kaip viena iš tarnaičių šaukia:
– Panelė apalpo! Kvieskite daktarą! Greičiau!..
Kažkas pakišo jai po galva pagalvėlę, o sodrus minkštas balsas tarė:
– Vargšelė. Toji vaikystės trauma ją vis persekioja… ne kitaip…
– O taip, o taip, – atitarė kitas balsas, pritildytas, tarsi kokio sąmokslininko. – Kažkas paliko ją, gležną kūdikėlį, po rožių krūmu per pačią pilnatį…
– …per patį lakštingalų giedojimo įkarštį, – pridūrė trečias balsas, storas ir garsus, matyt, jau ne plepių tarnaičių, o atskubėjusio daktaro. – Neškit ją vidun ir paguldykit ant lovos.
„Kokia nesąmonė…“ – dar spėjo pagalvoti Lapė ir nualpo.
Vieną dieną Žiurkytė senelės neberado.
Krėslas suposi tuščias, tarsi ji būtų ką tik atsikėlusi ir išėjusi. Durys užrakintos, langas praviras. Bet kad senelė išliptų pro langą – to tikėtis buvo per drąsu, juk jinai ir kelių žingsnių nenuslinkdavo be didelių pastangų.
Žiurkytei pasidarė liūdna. Buvo jau prisirišusi prie senelės. Slapčia vylėsi, kad kada nors ji prabils ir papasakos visą tiesą apie save ir apie mamą. O gal ir ne tiesą – gal tai bus graži legenda. Bet koks skirtumas. Žiurkytei labai norėjosi išgirsti senelės balsą.
Ir senelis susigraužė. Supliuško kaip pradurtas oro balionėlis.
– Na va, išėjo, – nusiminęs lingavo galva. – Visada norėjo išeiti, dar kai buvo sveika. Vis pabėgdavo iš namų, bet kas nors sugrąžindavo. Rasdavo miške arba laukuose, o vieną kartą –švendryne.
– Tai gal ir dabar… – tarė Žiurkytė, bet senelis ją nutraukė:
– Oi ne, ne. Dabar jau niekas jos nebesuras.
Senelis persisvėrė per langą ir sužiuro į sodą.
– Jokių pėdsakų, – sumurmėjo.
Žiurkytė užšoko ant palangės.
Sodas, apsunkęs nuo ryto miglos, tylėjo, tik pro baltus rūko tumulus lyg žibintai švietė gelsvi alyviniai obuoliai. Tyla užgulė širdį.
Radusi šiuose keistai pažįstamuose namuose senelį ir senelę – nesvarbu, kad vieną mirusį, o kitą sapnuojančią – jinai jau buvo bepasijuntanti laiminga. Ir dabar per daug nesikrimstų, jei tik žinotų, kad senelė sugrįš. Kad ir rūko pavidalu. Būtų dar geriau – plaukiotų sau po namus ir kojų jai nebeskaudėtų. Meduolių, tiesa, kepti jau neįstengtų, bet tiek to – užtektų ir kruopų virtuvės spintelėj.
– Na, bet galim palaukti… – sušnibždėjo Žiurkytė. – Gal ji sugrįš.
Senelis papurtė galvą.
– Negrįš.
– Kodėl?
– Nes niekas jos čia netraukia.
Žiurkytė pasižiūrėjo į senelį.
– Net…
– Net aš, – numojo ranka senelis. – Ką jau ten aš. Aš jai – niekas.
Perbraukė rankove nosį, mažumėlę susigraudinęs.
– Tik mūsų Meškutė – tik jinai galėtų ją sugrąžinti. Bet Meškutė seniai mus paliko. Mes net nebežinome, kaip ji atrodo.
Žiurkytė susigūžė ant palangės.
Iš sodo dvelktelėjęs vėsus oro gūsis pašiaušė kailiuką jai ant nugaros. Ir ji, žiūrėdama į tuščią senelės krėslą, nuzulintus jo ranktūrius ir išsitrynusią atkaltę, staiga suvokė, kad visa tai yra sapnas.
Krūptelėjusi iš siaubo, atsisuko į senelį.
Senelio nebuvo. Tik sklaidėsi neryškus mėlynas dūmas.
Ir ji prisiminė, ko dar visai neseniai troško. KAD BŪČIAU VIENA. Kad niekas prie manęs nelįstų. Kad mano atmintis būtų tuščia.
Tada būčiau laiminga.
Bet taip ir nesuprato, laimė tai ar ne.
Aplandžiojo visą namą – iššniukštinėjo palėpę, pabuvojo rūsy, rado ten nežinia kokio senumo uogienių, uogos stiklainiuose jau buvo pavirtusios į fosilijas. Palei sieną stovėjo keli didžiuliai stikliniai buteliai, pūstapilviai, siaurais kakliukais, panašūs į kolbas.
Aha, tai čia tie indai, kuriuose senelis laikė vaikus. Žiurkytė apžiūrėjo juos ir atsiduso, pagalvojusi, kokia kvailystė buvo tuo tikėti. Ant aslos aptiko nugeltusį popierėlį, ant kurio dailia kaligrafiška rašysena buvo išvedžiota AGRASTŲ VYNAS.
Virtuvės spintelėje ji rado makaronų, kruopų, avižinių sausainių ir kitų maisto atsargų, o sode aptiko petražolių ir morkų lysvę. Vakarais susiraitydavo senelės krėsle ir užmigdavo, įkniaubusi nosį į nutriušusį pledą, tebekvepiantį meduoliais.
Rytais, kai pro atvirą langą padvelkdavo vėsa, atrodydavo, kad grįžo senelis. Kelis kartus Žiurkytė matė mėlyno rūko tumulus, įslinkusius vidun, bet jie nieko nesakė, tik, saulei kylant, išskysdavo plonomis sruogomis ir išgaruodavo.
Daina Opolskaitė. Riteriai
2021 m. Nr. 11
Novelė
Jam skirto trys šimtai penktojo kambario duris Nerijus pravėrė jau gerai žinodamas, kad gyvenimas nieko neduoda lengvai, už dyką – tuo labiau. Tą jau buvo spėjęs išmokti, tad neturėjo jokių ypatingų lūkesčių, o kai nieko nesitiki, nelabai kas gali ir nugąsdinti. „Svarbiausia pasitikėti žmonėmis, – prisiminė išlydinčius tėvo žodžius. – Ir pačiam elgtis žmogiškai.“ Raktą rūpestingai ištraukė iš spynos ir iš karto pagalvojo, kad reikės kuo greičiau pasidaryti dublikatą. Žinojo, kad kambaryje jau gyvenama, tačiau vylėsi jį rasiąs tuščią – tai nuspėti leido apačioje budėtojos paduotas vienintelis ant vinies buvęs raktas.
Nors ir džiaugėsi, kad kambarys teko dvivietis, vis dėlto nedrąsiai kėlė koją vidun į svetimą teritoriją. Perėjęs nediduką (iš viso tebuvo kokie dešimt gerų žingsnių) kambarį nurašinėtais tapetais išklijuotomis sienomis, Nerijus negrabiai ant grindų pastatė išsipūtusią kuprinę, kuri bemat nuvirto jam prie kojų kaip pavargęs bendražygis. Priešais, nuo gretimos sienos į jį įžūliai žvelgė sujauktas guolis – atmesta į šoną antklodė ir susiraukšlėjusi paklodė, iš po kurios nepadoriai šiepėsi dėmėtas spyruoklinis čiužinys. Nerijus pažvelgė į greta stovinčią laisvą lovą, kurios galvūgalyje gūžėsi sumaitota pagalvė. Į akis krito pačiame jos viduryje išgulėta apvali įduba. Jei pagalvė ir buvo palikta jam, kažkas nuo jos neseniai buvo pakėlęs galvą. Širdimi nušliaužė šaltis – toji duobė, įduba. Netikėtai žaibo greičiu mintyse švystelėjo baugus vaizdas iš visai neseniai matyto istorinio filmo: viduramžių riterio galva, skriejanti šalin nuo vieno galingo kalavijo kirčio. Ji žnekteli prie kojų į žolę kaip į minkštas plunksnas. Prisiminęs tai Nerijus susiraukė. Nesąmonė, ir tiek. Vis dėlto atsargiai, lyg ko saugodamasis, ant lovos krašto greta pagalvės pasidėjo rudeninę striukę.
Jis buvo narsus karys, tikras riteris. Niekada neieškojo slėptuvių ir neprašė priedangos, visada pats buvo kovos sūkury. Negalvodamas apie tai, kad gali būti pavojinga į kovą stoti vienam, visada verždavosi į priekį, tik į priekį. Ištikimas žirgas jį nešdavo it pašėlęs. Skydą ir kalaviją laikydavo nukreipęs į tą pusę, kurioje plevėsuodavo vėliava. Sekė ja, vien ja. Jo drąsi širdis nežinojo, kas yra baimė, ranka nevirpėjo, o garbės jausmas neleido sudvejoti kritiškiausią akimirką. Dabar jo laukė naujas mūšis.
Atsegęs kuprinę Nerijus pirmiausia ištraukė surištus raišteliais sportbačius, švystelėjo juos ant geležinių lovos spyruoklių ir lengviau atsikvėpė. Tai reiškė: viskas, jei jau čia mano sportbačiai, vadinasi – lova mano, čia aš gyvenu. Antspaudas ir parašas. Čiužinį ir patalynę jam žadėjo išduoti vakarop. Ne jam vienam, žinoma, ir visiems kitiems, kurie per porą dienų suvažiuos į sporto mokyklos bendrabutį. Šiandien ryt – ir čia nebeliks tylos: aplink aidės jauni žingsniai, griaudės balsai ir juokas.
Reikės paskambinti tėvams, kai tik įsikurs. Bet ko gi trūksta, ar jis dar neįsikūrė? Tačiau Nerijus sąmoningai delsė – norėjo bent kiek apsiprasti naujoje vietoje, apšilti nors kojų pirštus, kaip sakoma, iš tikrųjų patikėti tuo, kad gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo, ir kuo ilgiau pratęsti tą džiugų kutenantį virpulį. Išsiblaškęs ir neturėdamas kuo daugiau užsiimti, jis ėmė skaitinėti tapetų grafičius. Tapetai buvo tragiškai seni, o įrašus ant jų palikusios rankos jau seniai vaikė kamuolį didžiausiuose šalies klubuose, gal net už Atlanto. O gal ir nevaikė visai, maža kaip susiklosto. Keiksmažodžius ir kitas nešvankybes jis praleido, taip pat ir įkyriai akis badantį Gena myli Godą, o ji jam neduoda. Nerijaus dėmesį patraukė juodu flomasteriu nupieštas krepšinio kamuolys, ant kurio puikavosi gerokai nuo saulės išblukę žodžiai: Tavo galva yra kamuolys, kamuolys yra tavo galva. Žodžiai buvo juokingi ir kartu labai protingi. Nieko sau, pagalvojo Nerijus, nieko sau, apstulbęs nuo tokio atradimo. Tas, kuris tai sugalvojo ir parašė, tikrai turėjo galvą, ir dar kokią! Besidairydamas toliau jis pamatė nupieštą vėliavą ir, žinoma, garsaus kalambūro eilutes: Ant kalno mūrai… joja joja lietuvaičiai… Greta vėliavos puikavosi skydas ir ietis. Nerijus tik spėjo pagalvoti, kad dailininko būta tikrai neprasto, kai tarytum pervertas žvilgsnio instinktyviai žvilgterėjo per petį atgal. Pojūtis, kad yra stebimas iš už nugaros, buvo toks tikras ir stiprus, kad buvo pasiruošęs tą kažką išvysti. Tačiau į jį aklai žvelgė vien įdubos apvalumas pagalvėje.
Riteris akimirksniu suprato, kad vos negavo smūgio iš pasalų. Visai netyčia išsisuko nuo jo, kai išsprūdus iš rankų žirgo pavadžiui pasilenkė jo pačiupti. Nepažįstamas juodo riterio veidas tik sušmėžavo jam prieš akis ir čia pat išnyko. Iš kur jis atsirado? Ir kur vėl dingo? Greitai pasislėpė tarp tamsių žirgų ir žmonių kūnų. Nevalia paleisti jo iš akių, nes ir vėl smogs. Riteris tai žinojo. Jis turi būti apdairus ir nesiduoti užklumpamas. Akis temdė rūkas ir dulkės, kylančios iš po arklių kanopų, kad ir kiek dairėsi, jis nieko nematė.
– O, sveikas gyvas! Jau atvažiavai? – už nugaros, nuo durų pusės staiga sugrumeno nepažįstamas balsas ir Nerijus dar kartą atsisuko. Nejaugi tikrai jį stebėjo – smilktelėjo nuojauta. Tarpdury nuo slenksčio į jį žvelgė vaikinas – iš pažiūros bendraamžis, tik šiek tiek kresnesnis ir gerais dviem centimetrais žemesnis – įgudusi Nerijaus akis netruko greitai pasimatuoti ūgį. – Na, ką tu, ką tu? Aš Adas.
Vis dar jausdamasis nejaukiai, Nerijus pakratė ištiestą ranką. Naujojo pažįstamojo akys žėrėjo – gyvai ir karštai, ranka buvo tvirta, paspaudimas užtikrintas. Nerijui toptelėjo, kad toks temperamentas aikštelėje – kiekvieno trenerio svajonė, šimtą kartų tai teko girdėti jam, pernelyg atsargiam ir vengiančiam bet kokių rizikingų ėjimų. Priekaištus dėl to jis išklausydavo ramiai ir taikiai, nesiginčydavo. Ką padarysi, kad atakų metu jis buvo labiau linkęs pasikliauti taktika, o ne improvizuoti.
– Lengvoji atletika? Ir tavo?
– Aha… – santūriai patvirtino Nerijus.
– Tai pagyvensim, gyvensim… – naujasis jo bendras čia pat nusispyrė batus ir be jokių ceremonijų su visais drabužiais griuvo į sujauktą guolį. – Žėk, aš ir mikrobangę atsivežiau!
Vakare jie jau šnekėjosi kaip tikrai seni draugai. Sulakstę iki artimiausio prekybos centro parsinešė traškučių, sūdytų riešutų ir šaldytą picą, kurią nelaukdami švystelėjo mikrobangėn. Adas iš skardinės siurbčiojo savo energinį, o Nerijus pasitenkino kola be cukraus. Jį kone pykino aštrus, į vaistus panėšėjantis energinio gėrimo kvapas, pasklidęs po visą kambarį. Niekaip negalėjo suprasti, kaip Adas gali jį gerti, o ir fizinio pasirengimo treneris, žinojo, už tai nepaglostytų, išrašytų moralą kaip reikiant. Juk jie privalo sveikai maitintis ir palaikyti gerą formą. Šiukštu jokių pusfabrikačių ir kitokios bjaurasties. Matyt, ilgainiui nuo daug ko reikės atprasti.
– Turiu paskambinti tėčiui, – staiga prisiminė Nerijus. – Visai pamiršau. Aš tuoj.
Jam kalbant telefonu, Adas visą laiką kreivai šypsojosi. Kai Nerijus paklausė, ar jis neketinąs skambinti savo tėvams, Adas užtikrintai papurtė galvą: ne, tikrai ne.
– Kodėl? – nuoširdžiai nustebo Nerijus.
– O kam? – savo ruožtu gavo atsakymą. – Mano gyvenimas – ne jų reikalas. Pats susitvarkysiu. Na, krentam miegot.
Pirmoji savaitė Nerijui pasirodė kaip ištisas mėnuo. Naujas tvarkaraštis, nauji reikalavimai ir žmonės, griežta dienotvarkė ir labai mažai laisvo laiko, ne, beveik jokio laiko sau. Treniruotės išsunkdavo visas jėgas. Gerai, kad dar mokydamasis vidurinėje jis niekuomet negailėjo savęs, buvo dėkingas ir tiems, kurie negailėjo jo jėgų, tad prie nemenko krūvio buvo įpratęs. Vis dėlto atsisėdus ant suoliuko raibdavo akys, rodėsi, kad štai ims ir apalps, o kojų raumenis nuolat negailestingai rakino mėšlungis.
Jau pirmo susitikimo metu visi jie iš karto gavo po du visiškai naujus sportinės aprangos komplektus. Vyriausiasis treneris buvo vyresnis nei vidutinio amžiaus, gerokai žilstelėjusiais smilkiniais ir savo orumu Nerijui labai priminė tėvą. Kalbėjo ramiai ir santūriai, bet akyse žėrėjo neslepiama aistra. Tą pačią aistrą kaip negęstantį deglą jis privalėjo perduoti jiems, penkiolikmečiams ir šešiolikmečiams, palikusiems namus ir tėvus ir stojusiems greta jam vadovaujant nešti tos ugnies.
– Aikštelėje, brangieji, kaip mūšio lauke, reikia atiduoti visą save, – pabrėžė treneris.
Nerijus pajuto, kaip nuo tokios minties malonus šiurpas perbėgo nugara. Garbė ir pasididžiavimo jausmas pirmąkart taip stipriai užplūdo jo širdį. Atiduoti viską, kaipgi kitaip! Jis atiduos visas savo jėgas be menkiausios dvejonės.
– Dar vienas dalykas, bičiuliai. Kaip ir bet kuriame mūšyje, čia svarbiausia garbinga kova.
Kažkas iš besiklausančiųjų norėjo lyg ir replikuoti, bet treneris, grėsmingai iškėlęs pirštą, papurtė galvą.
– Vien tik garbinga kova, nieko daugiau, girdite?
Niekas nedrįso prieštarauti. Sustoję ratu jie įdėmiai klausėsi kiekvieno jo žodžio. Nerijus nusprendė, kad stengsis nieku gyvu nenuvilti, pateisinti keliamus lūkesčius. Iš karto pajuto tam žmogui didžią pagarbą – tikriausiai dėl protingų ir įkvepiančių žodžių. Nustebo, kad ir pats greitai buvo pastebėtas.
– Puikiai atakuoji, – jau pirmos pertraukėlės metu sulaukė pagyrimo ir jam buvo paplota per petį.
– Man visada sakė, kad neturiu pakankamai ryžto, trūksta staigių prasiveržimų prie krepšio… – nedrąsiai numykė Nerijus nuleidęs galvą.
– Nesąmonė. Kas taip sakė? Drausmingas žaidimas kur kas vertesnis už bet kokią drąsą, tuo labiau beprotišką. Pasitikėk savimi!
– Na, ką tau sakė? – prisigretinęs prie jo paklausė Adas, iš kitos aikštelės pusės pastebėjęs vykstantį pokalbį.
– Niekis, tik pagyrė… – nusišypsojo Nerijus.
Vakarais jiedu iš tikrųjų krisdavo į savo lovas kaip kariai, sugrįžę iš mūšio lauko. Kartais net nepajėgdavo pasiekti dušo, kad nusipraustų. Palikdavo tai rytui. Kambario tamsoje užmerkęs akis Nerijus tebegirdėdavo įkyriai bumbsint kamuolį, tebejausdavo kibias priešininko rankas, siekiančias jį išplėšti, ir sumišusį aitrų prakaito kvapą – savą ir svetimą. Adas miegodavo ramiai, tik retkarčiais kažką piktai sumurmėdavo versdamasis ant kito šono ir nevalingai suduodavo smūgį pagalvei, lyg gindamasis. Prakaito kvapas kaipmat atgydavo tamsoje, aštriai sukutendamas Nerijaus uoslę.
Vakarui leidžiantis ant pečių riteris suprato, kad verta juo pasikliauti. Jis seks juo it šuo nenumaldomai žvangant ginklams ir dunksint skydams. Prakaito kvapas – štai kas neleis jam paklysti. Čia pat giliai patraukė šnervėmis uosdamas orą. Kairėje vos už keliolikos žingsnių buvo laukymė su ryškėjančiais medžių siluetais, nieko daugiau. Jis atsikvėpė prieš iškeldamas savąjį kalaviją ir ūmai sustingo. Aštrus svetimo prakaito kvapas perkirto jam gerklas, vos bepajėgė kvėpuoti. Tai jis, juodasis riteris! Dabar aiškiai išskyrė jo siluetą tarp saviškių. Nieko nelaukdamas stipriau paspaudė pentinais, metėsi į priekį ir čia pat sutrikęs sustojo. Veltui niršiai uodė orą ieškodamas to svetimo, aštraus prakaito, kurį būtų išskyręs iš milijono. „Nusiramink, – sudraudė save. – Tu linkęs pernelyg greitai pasiduoti panikai.“ Jis apsuko žirgą pavėjui ir nudžiugęs vėl spustelėjo pentinus: ten, laukymėje. Tikriausiai kur nors už kreivų medžių siluetų. Pasitraukdamas iš lauko paskutinį kartą žvilgtelėjo atgal. Vėliava bolavo toli priekyje kaip blanki nosinaitė.
Pagaliau jie gavo visiškai laisvą savaitgalį. Bendrabutis ištuštėjo, daugelis išsivažinėjo namo – pirmą kartą po kelių ilgų mėnesių. Sekmadienio vakarą Adas netikėtai pranešė:
– Puoškis, eisim į svečius!
Pamatęs Nerijaus akis kvatojosi net susiriesdamas.
– Na, ko tu? Netoliese yra muzikių bendrabutis, mergos ten mokosi grot. Porą jų pažįstu. Gal ir mums pagros, kaip manai? Todėl ir sakau: puoškis, eisim į svečius. Na, ko tu?
Nerijus nežinojo, ko, bet Adui verkiant reikėjo kompanijos, tad nesipriešino. Mergaitės, atrodo, jų laukė, nesikratė sulaukusios, tik vylingai šypsojosi. Viena jų pakvietė užeiti vidun. Nerijus iš karto pastebėjo du odinius smuiko dėklus, atremtus į spintą. Adas jautėsi drąsiai, beveik kaip namie, klestelėjo ant gėlėtos sofutės, prieš tai petimi pastumdamas Nerijų, kad ir tas atsisėstų. Čia pat iškraustė iš maišelio lauktuves: sidrą, limonadą, traškučius ir „Rafaelo“. Lyg tarp kitko mestelėjo:
– Susipažinkit: čia Nerka!
Nerijus kažką sumurmėjo.
– Na ko tu? – ir vėl baksnojo jį Adas. – Ar žadą praradai? Viešpatie, su tavim… Žiūrėk, čia Lina, o ten Sima.
Jam iš karto į akį krito Sima, žavi šatenė žibančiomis apvaliomis kiauniukės akimis. Nerijus pajuto, kad šypsosi vien nuo to, kad jos žvilgsnis tarytum švelnus žvėrelis kabarojasi jo kaklu, nosimi, kakta, nyra už apykaklės, galiausiai šmurkšteli kažkur žemyn, prie batų. Kiauniukė, kažkodėl mintyse kartojo jis, kiauniukė.
Sėdėdamas ant aptrintos gėlėtos sofutės merginų kambarėlyje Nerijus nelabai žinojo, ką pasakyti, bet kuri į galvą atėjusi mintis atrodė netinkama ištarti. Mieliau būtų buvęs aikštelėje, ten tai jau tikrai žinojo, ką daryti, o čia jautėsi tarytum surištas belaisvis, laukiąs malonės. Vienas Adas, rodos, nėrėsi iš kailio kaip įmanydamas: skaldė neskoningus juokelius, maivėsi ir žybčiojo akimis į kairę ir į dešinę. Nerijus pajuto, o gal jam tik pasirodė, jog Adas daug ką atiduotų, kad tik kiauniukė prie jo priglustų, pakutentų jam nosį ir plaukus, o gal net susirangytų ant kaklo kaip švelni apykaklė. Tačiau Sima tik prunkštė iš jo juokelių, vis droviai ir greitai žvilgterėdama į Nerijų. Jis svaigte svaigo nuo naujo, dar nepatirto jausmo.
– Neblogai, a? – spirgėjo Adas vėlai vakare jiems išnėrus iš bendrabučio laiptinės į tirštą tamsą. – Betgi Simai tu patinki, aišku kaip dieną, kad patinki, patikai iškart! – ir jis kvatodamas šelmiškai niuktelėjo jam į petį. – Patinki, patinki, nesigink!
– Man taip pat patinka Sima, – atvirai, nesigindamas prisipažino Nerijus, bet po tų žodžių Ado entuziazmas, rodos, akimirksniu išblėso, o ranka tarsi pati nukrito jam nuo peties. Jei ne toji ranka, Nerijus būtų prisipažinęs, kad Sima labai, labai jam patinka, gal net labiau nei jis jai… Bet staiga užsičiaupė, tarytum kumštelėtas į šoną. Į savo kambarį jie grįžo tylomis. Adas gūrino įtraukęs pečius, suraukęs kaktą, kažką rimtai mąstydamas. Nerijus norėjo paklausti, apie ką jis visą kelią galvoja, bet nesiryžo. Kažkas jam tarytum pakuždėjo, kad geriau to nedaryti. Parsiradę į savo kambarėlį tylėdami užkando ir persimetę vienu kitu žodžiu nuėjo gulti.
Ryte apie merginas nebuvo kada galvoti. Jiedu išlėkė net nepusryčiavę, nes pirmadienio rytą pramigo ir jau vėlavo į svarbiausias ketvirčio rungtynes. Ilgus mėnesius ruošėsi joms, o dabar pramigo! Tai gaus pylos! Abu atlėkė paskutinę minutę, be kvapo, galima sakyti, tiesiai į rikiuotę. Galutinai Nerijus atsipeikėjo tik suvokęs, kad iš tikrųjų vilki baltus marškinėlius su savuoju numeriu. Ado marškinėliai buvo juodi. Nors sunkiai suvaldė jaudulį, vis dėlto įpusėjus antram ketvirčiui pajuto, kad jam sekasi. Jautėsi kaip niekad lengvas, kūnas sklandė lyg paukštis ore. Pakildavo ir nusileisdavo. Juodi Ado marškinėliai šmėkščiojo čia ir ten. Staiga atsirado visai arti, išniro priešais akis, Nerijus pasisuko ketindamas jų išsilenkti ir tuojau pajuto jam pakištą koją. Jis griuvo, visu ūgiu išsitiesė ant salės parketo, skaudžiai grikštelėdamas dantimis. Girdėjo pašėlusiai spiegiantį teisėjo švilpuką ir sustojusiųjų šalia kvėpavimą, tik nieko nematė. Iš pradžių akyse keistai kibirkščiavo, paskui ėmė plisti didelės juodos dėmės – visai kaip ką tik šmėkščioję Ado marškinėliai. Po kurio laiko jis atsipeikėjo ant atsarginių suolelio, atsimerkęs sugavo neramų trenerio žvilgsnį, o kažkas švelniai rankšluosčiu vėsino jam kaktą, siūlė atsigerti. Dantys, laimei, visi liko burnoje, bet apie grįžimą į žaidimą nebuvo ko ir galvoti. Stebuklas, kad pavyko išvengti rimtos traumos.
Vakare Adas bandė juokauti, bet Nerijus nebuvo tam nusiteikęs. Be to, šiek tiek svaigo sutrenkta galva. Pagaliau nutaikęs valandėlę, kai Adas nuėjo į dušą, jis paskambino motinai, nors iš tiesų geriau būtų buvę pasikalbėti su tėvu. Su juo pokalbis būtų trumpas ir konkretus, pasakytų, kad jam gerai sekasi, viskas labai gerai, tiesiog nuostabu. Tėvas juo patikėtų. Bet kažkodėl paskambino motinai. Kaip įmanydamas smagiau papasakojo apie treniruotes, nemenką krūvį, skaudančius kojų raumenis, lyg tarp kitko užsiminė apie muzikių bendrabutį ir, žinoma, apie kambarioką Adą. Motina irgi papasakojo, kad namie netikėtai dviem dienom buvo dingęs vanduo, teiravosi, ką jis valgo, žadėjo kitos savaitės gale pervesti į sąskaitą pinigų. Jis stengėsi klausytis jos balso, bet iš tikrųjų įsitempęs laukė, ar nepokštelės koridoriaus gale dušinės durys.
– Ar kas negerai, vaikeli? – tarytum ką pajutusi net per telefoną paklausė motina.
– Pasiilgau namų, – leptelėjo jis visišką nesąmonę, dėl kurios, žinoma, buvo gėda, bet tik taip galėjo išsisukti.
Ir greitai atsisveikino.
Kitos dvi savaitės buvo keistos. Kitaip Nerijus jų nebūtų galėjęs pavadinti. Jis jausdavosi laimingas vakare sulaukęs Simos atsakymų į savo žinutes, ir tos paskutiniosios „Labanakt!“, po kurios niekaip negalėdavo užmigti. Tačiau jį slėgė nesuprantamai pasikeitęs Ado elgesys. Jis tapo nepakantus, dažnai suirzdavo. Treniruočių metu žaidė grubiai, vis taikydamas parblokšti, prispausti priešininką ar pulti iš pasalų. Už tai susilaukdavo ne pagyrimų, o skardaus švilpuko ir nuobaudų. O kartą net buvo pašalintas iš žaidimo ir turėjo sėdėti ant suoliuko padavinėdamas rankšluosčius. Penktadienio vakarą Adas pasiūlė Nerijui atsipalaiduoti. „Mižnius!“ – mestelėjo, kai tas suabejojo, ar verta. Nerijus nusekė paskui jį tiesiog nenorėdamas pyktis. Jis nepažinojo tų, pas kuriuos Adas jį nusivedė, jam nepatiko jų juokas ir kalbos, bet tyliai kentė, įterpdamas į bendrą kalbą vieną kitą žodį, stengėsi neišsiskirti ir prisiversdamas gurkšnojo šleikščiai saldų sidrą. Žinojo, kad bus bloga, o vakarui baigiantis greičiausiai nieko neprisimins. Kai Adas užsimanė parnešti daugiau, Nerijus sugalvojo, kaip dingti.
– Varom kartu prie bankomato, nusiimsiu pinigų, – tarstelėjo jis Adui. – Tėvai į sąskaitą įmetė.
– Kiek?
– Atrodo, tris šimtus. Sakė: iškart visam mėnesiui.
Tamsa sugėrė jo žodžius. Jiedu sparčiai nužingsniavo už kampo. Sutartinai, tarytum rikiuotėje, Adas neatsiliko nė per žingsnį. Net tada, kai Nerijus palinko prie švytinčio langelio, kad paimtų išnirusį banknotų pluoštelį, jis buvo pernelyg arti. Pinigus Nerijus susigrūdo į džinsų kišenę ir, stumtelėjęs Adą krūtine, pasuko namų pusėn. Adas mynė jam ant kulnų.
Riteris pasuko į medžių giraitę ir užsiglaudė už kamieno. Blausiai mirkčiojo žvaigždės, spiegė svirplys. Prigludęs skruostu prie medžio žievės jautė grubią ir kietą jos odą, tarytum ranką, spaudžiančią jam žandikaulį. Neabejojo, kad ilgai laukti neteks. Ausimis įtemptai gaudė kiekvieną garsą, pats stengėsi net nekvėpuoti. Po savimi jautė virpantį žirgo kūną. Priešas buvo čia pat, jis tai žinojo. Vis dėlto tikėjosi garbingos kovos – jiedu susirems vienas prieš vieną ir lai nugali stipresnis. Juk jie abu kariai, abu riteriai, garbė jiems šventas dalykas.
Bendrabutį Nerijus pasiekė jau gerokai apdujęs. Kažin ar būtų ištraukęs iš spynos raktą. Kai užtrenkęs duris Adas pastūmė jį ant lovos, pajuto, kaip galva švelniai ir minkštai įkrinta į pagalvės duobę. Riteris nespėjo įkvėpti oro. Jam smogė tiesiai į veidą ir jis nespėjo išsilenkti, nusisukti, nors aikštelėje buvo gerai įvaldęs įvairius manevrus. Smūgis buvo stiprus ir staigus, trenkė tiksliai, vis dėlto nebūtų galėjęs pasakyti, ar tai kumštis, ar skydas, ar tik sunki vėliava. Kalavijas iškrito iš rankos ir nuskendo kažkur tamsoje. Akyse žaibavo prisiminimas: štai ji, vėliava, ant atsarginių suolelio ja mosuoja vienas iš keičiamųjų žaidėjų. Dar ji kyla salės palubėje ir ten pakimba. Kai guli parblokštas kovos lauke, ji plevėsuoja tau tiesiai virš galvos, nuo jos mirgėjimo merkiasi akys. Mama, pagalvojo jis, mama, tas riteris. Už ką jis man šitaip, iš pasalų, visiškai beginklį?
Juodasis riteris apsigavo: kalavijo nebuvo. Nerijus nekovojo. Jautė jo kietas ir grubias rankas, graibstančias kelnių kišenes. Adas naršė jo drabužius tankiai kvėpuodamas, net švokšdamas, godžiai grobstydamas orą praverta burna. Suvyniotus į ritinėlį banknotus iš džinsų išlupo greitai – Nerijus tai pajuto. Kaip ir tai, kad sparčiai tinsta kairioji akis. Pajuto ir suprato, tik negalėjo nė žodžio ištarti, apsvaigintas šleikščiai saldaus gėrimo ir stipraus smūgio. Pagaliau Adas atsitraukė, palikdamas jį ramybėje – daugiau nebejuto jo kūno svorio, negirdėjo jokio garso, buvo tylu kaip mūšio lauke pasibaigus kovai.
Prieš sąmonei panyrant į miego tamsą, Nerijus skaudžiai suvokė, kad riteris nužudytas. Kai išaušus rytui jiedu kaip įprastai pakirs iš miego rytinei treniruotei ir pradės naują dieną, jis nebeprisikels.
Marija Šaboršinaitė. Galvokas
2021 m. Nr. 10
Esu Marija Šaboršinaitė. Gimiau Vilniuje, užaugau Ignalinoje, dabar gyvenu Vilniuje. Mokiausi Vilniaus universitete ir Vilniaus dizaino kolegijoje. Vilniaus dailės akademijoje įgijau Fotografijos ir medijos meno magistrą. Mėgstu lapkritį ir jūrą, nebūtinai drauge, tačiau ir vieną, ir kitą – dėl erdvės.
Trumpi tekstai. Ištrauka
Žodyne „galvokas“ yra (1) skrybėlės įdubimas arba (2) nedidelis debesis. Tačiau (3) be aiškios priežasties atklydęs ir į dabartį įsiterpęs seniai negalvotas prisiminimas, atrodo, irgi galėtų būti galvokas. Ir (4) pratybų sąsiuvinis; juodraštis. Arba dar, sakykim, (5) laukiamuosiuose klaidžiojančios mintys, arba (6) kai lauki atsakymo ir (7) t. t.
. [taškas]
1665 m. sausį Londone buvo išleista mikroskopinių tyrinėjimų ir anksčiau niekada neregėto mikropasaulio vaizdų knyga – Roberto Hooke’o „Mikrografija“. Be kitų dalykų, pirmojo stebėjimo aprašyme (Observ. I. Of the Point of a sharp small Needle) R. Hooke’as pasakoja apie galybę jo tyrinėtų taškų – atspaustų nuo klišių ar vario raižinių, padėtų ranka, surastų knygose. Žiūrint plika akimi, sako R. Hooke’as, taškai taisyklingai apvalūs ir juodi, bet per mikroskopą matyti, kad jie panašūs į suodinus tiškalus.
Dilgėlių vaikas junginėja šviesoforą
Šitoj perėjoj kartą buvo labai ilga raudona, dvidešimt, o gal ir dar daugiau minučių. Per šitiek sustabdyto laiko mane aptiko vienas vaikas iš vaikystės – tas, kuris slėpdavosi dilgėlėse, trumpom rankovėm ir su naro akiniais, neliūdnas, pasiruošęs, ne visai paikas. Prisimenu, kai buvo dingęs, jis – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – į priekį pastumia ūmi ir nekantri kikenanti žalia.
Uogienė
Trumpa kelionė su vieninteliu vidurdieniu. Kava ir laikas su vaizdu. Diena įaugusiu kraštu: su lūkesčiais, su spėlionėm, užsklandom; su pabaiga, su veidrodžiu ir ekranu. Diena su gyvybingu ūseliu: linkėjimų kištukai arba jungtukai iš elektros iškrovų. Neuronai. Iš nuovargio – staigi naktis. Iš įspūdžių – prisiminimai ir svajonės. Iš striukių, batų ir lauktuvių – antropomorfinės kiaurymės, prismaigstytos nutylimų minčių. Keliautojų receptai su pavojais iš netikėtų derinių.
Ir tik tada, ir tik trumpam mes sotūsgodūs su kaupu – ką tik sušveitę vienos dienos kelionę už ribų.
½ manęs nebebijo galvažudžių ir dantistų
Parašiau jai, kad man plyšta galva, kad: nutrūksta, nurieda į kabineto vidurį, per kiaurymę kakle matosi plaučiai ir stuburas, į vidų patenka bakterijos ir dulkės, negražiai sugyja, lieka randas, paskauda, kai keičiasi oras, ir dar neradau būdo, kaip be galvos užmigti, o netekusi ausų dabar dažnai prarandu pusiausvyrą. Mandagūs aplinkiniai nieko nesako; kai nori kalbėt tête-à-tête, kreipiasi į kabineto vidurį, kur negendanti ir nesenstanti galva atsiskyrėlė į nieką nekreipdama dėmesio jau pusmetį sprendžia online asmenybės testą ir ieško investavimo galimybių.
Ji atrašo, kad nais, kad ji metaforas priima, ir iškart po žinutės prasideda galvoms nuobodi, o begalviams beprasmiška priešpiečių pertrauka.
Galbūt slaptas raštelis
Reik jį doroti gabalais, nesirenkant iš mėlynos, pipirų, tinknų, pieno ar kristalų. Jį reik susmulkinti kaip sunkų darbą – į judesius ir sprendimus. Taršyti, kol pasirodys branduoliai, atomai, minkštimas: hiperšaknis. Tam reikalui susigalvojus įrankių – trupmenų iš krūminių dantų, kelio žirklių, spragtukų – jį reik kenėti kąsniais. Svarbu atsisakyti nemigos pratimų.
Tuomet nenokyjus ir be dvejonių kabinti ant susmulkintų klaustukų lietsargius, raktus nuo rūsio, pamaišant su sliekais iš požemio ir burnoje suvatuliotu batono jauku.
Laimikis kantriai laukia šeimininko.
6ir6ių vasara
Širšių vasarą tokia kaitra-kankynė, lydosi erdvė. Laikas neturi į ką atsiremti. Šviesai kasdien suteikiamas naujas laipsnis: aštri aštresnė aštriausia, o rugpjūtį – arši. Pagaląsti net tie daiktai, kurie išvis neturėtų pjauti. Šaukštai ir raktai, monetų ar pagalvių briaunos; paleontologiniai kaulai blyksi. Nieko negali paimti į rankas ar ilgiau išlaikyti. Vidutiniškai aštrūs daiktai paaštrėja. Popieriaus lapo kraštu gali išdarinėti žuvį, dantų siūlu – perrėžti siuntinį. Aštriausi daiktai jau visai sulaukėję – iki lapkričio uždraudžia žirkles (išskyrus ligoninėse ir karo kirpyklose).
Perpus kambarį perpjauna įskridusi širšė – visą vasarą vaikštom ir miegam nesusitikdami.
Laukiamajame klaidžioja mintys
Neva vėlai vakare ilgai laukiame labai vėluojančio svečio, nuovargis keičia veidus. Tuo pat metu iš Saulės ištrūkęs neutrinų srautas perskrodžia Žemę ir išlekia naktinėje pusėje visai nepakitęs. Neva labiausiai man rūpi supjudyti durų skambutį ir durų akutę, pritaškyti dirbtinio kraujo, įgarsinti neatpažįstamais balsais, lažintis, kas laimės, pralaimėjusį slaugyti.
Viskas tik tam, kad laiku mintantis laukiamasis manęs nenurytų.
Ryt
Kažkas švyti už debesies, sunku tiksliai pasakyti kas. Augalų tankynėj sučiumpam siaurą taką, jis numeta uodegą, nori ištrūkti, sekame jį. Mums iš paskos rieda klusnus ir tylus tarsi kamuolys. Apie jį nieko nežinom, bet džiaugiamės jo pasirodymu. Aplink – ilgai lauktas žalias didžiulis šnabždesys. Jį supa permatomas ir vėsus neaišku kas. Nuo jo man ir tau šąla pirštai. Šito pakanka, mes taip ir norėjom.
Kilmininkės
Vaikystėj O. buvo mano vyresnioji sesuo. Išgalvodavo šaunių dalykų, viską įsimindavo, mokėjo mane išgąsdinti:
silkės pakuojamos į skardines nuo siaubo filmų, todėl spintelėje jos gaudžia tarsi tereminai, ant stalo paguldytos mirksi, po pietų prabyla iš pilvo;
kai meluoji, kuris nors daiktas virsta nematomu ir kas eidamas savais reikalais tarsi už nieko užkliūva, klupteli, niksteli, krenta, įsistato mėlynę, nusiskelia dantį. Jei meluoji labai, nematomu virsta žmogus. Tu!
– Nusikrėsk šiurpu, – kužda silkės.
Naktį (žinoma) ant sienų ir sąsiuvinių atgyja rašalo tiškalai, iš ten kažkas išlenda, visai nesimato, bet greičiausiai rankytės; viskas panyra į tylą, o aš – į dėmes.
Visai neseniai O. virto mano jaunėle sese. Dar nebijo tamsos ir ežero gylio, bet jau galime pasikalbėti apie silkes, jūros druskos sūryme nesusigaudančias, gyvos jos ar mirusios, ir kodėl mirksi.
Kaskart apsukusios netaisyklingą apskritimą, keičiamės: naujienomis ar rūbais, žinutėmis, prisiminimais ir nenuspėjamais, tiesiog neįtikėtinais, vis geresniais naudingais patarimais.
Išvyka prie ežero
Graži nepažįstamųjų pora pasakoja istorijas, kuriose nežinomas kažkas nuolatos keliauja, o Borgesas dvejus metus skaičiuoja iki šimto. Užėjus debesiui tylu-vėsu piknike ant kranto, nustembu-neužtenka ežero ir jo šilumos; negana-pamirštu, kad nežinia kas ilgos vasaros praeityje papasakojo paslaptį. Noriu, kad mums dabar pat kažin kas atsitiktų-dingtų arba atsitiktų-atsirastų, kad virtę mikrofagais mistume taškais iš knygų ar pan.
Šešėlyje vaikom uodus. Snaudžiam, išalkstam, bet nieko nevalgom – viename filme esame matę, – tokiose vietose geriau nieko neliesti.
Nieko daugiau neįvyksta, tik temsta.
Nieko daugiau neįvyksta, tik jau visai vėlu.
Lūpakojai kojažandžiai
jų suplotas ilgas kūnas kruta galva judri priekinėje dalyje traška liemuo segmentuotas dvi galūnės kartojasi kiekviename kartojasi narelyje kartojasi pirmos uodžia virtusios žandikojais nuodų liaukos nagučiuose dvi poros trys poros nesuskaičiuojamai daug skirtalyčių plėšrūnų blankiai rusvų kartais raudonų
gyvenantys po žeme neturi pigmento
atogrąžų miškuose dykumose už poliarinio rato žinoma švytėjimo pavyzdžių
visą gyvenimą neriasi
naktį vasarą staiga uždegus šviesą vonioje
jei neišsibudini, nebaisu ir nieko neprimena,
bet jei cypteli – šito užtenka, naktį vasarą girdi viską, to tik ir laukia
Lūpakojais kojažandžiais vadinami šimtakojai. Nirtūs nariuotakojai aptinkami po akmenimis, medžių žieve, lapų danga <…>.
Pasivaikščiojimas šalia milžiniško debesies
Norėdami pasiekti dabartį arba pabūti kartu, mes priešinamės prisiminimams ir atsisakome sapnų. Kurį laiką galime ir visai nemiegoti.
Turi taip atsitikti, kad net būtų sunku patikėti, – einame šalia gigantiško urmančio debesies. Jis toks melsvas ir vėsus, viduje varinis, paslaptingas ir monotoniškas, kad nebėra ką pridėti ar ką išsigalvoti. Pasistiprinę omletu, tęsiame kelionę po nepastebimai kintančiu debesies kraštu.
Nuklysta mintis – ir baigta su debesim.
Vlaikas
Mūsų vaikui analepsė. Iš pradžių manėme, kad tai miego sutrikimas. Migdėme kaip tik mokėjome. Žadinome pamainomis. Tik vėliau supratome, kas vyksta. Kartais vaikas eidavo eidavo eidavo ir staiga sustojęs išnykdavo. Pirma rasdavosi kur nors vyresniojo brolio vaikystėje, o vėliau įgudo atsidurti praeivių ateityse. Grįžusį vaiką visad rasdavome kiek sušalusį, nesvarbu, kokiu metų laiku. Išsiblaškiusį, gal kiek sutrikusį, bet išgąsčio nepasitaikė nė sykio. Atkutęs vaikas apie save sakydavo, yra labai alkanas vaikas, ir tik vėliau prisimindavo savo vardą.
Vaiko negalėjai nufotografuoti ar įrašyti, jis dingdavo ar atsirasdavo vaizduose tik pats panorėjęs. Vaikas sakydavo, kad ateityje jis augina naujagimę zylę. Jis nepaisė trečiadienių, šokinėjo per ribas, bėgo ir naktį. Nežinojome, kad reikėjo jį vytis. Dabar mes vėluojam. Jau praeinam. Viskas tęsiasi už posūkių ir nežinomų kampų. Nėra ir nedingsta.
Lapkričio naujakurė
Galvoju apie tave, apie tai, ką man pasakei besibaigiant pertraukai. Galvoju apie tave arba gal tik bandau pakartoti, ką tiksliai sakei. Tu verti mane daryti kelis kartus jau padarytas išvadas. Nusišeriu, tyliu, įsimenu.
Vien slėpgaudys – staigus ir ryžtingas persikėlimas į rečiausiai pasaulyje apgyvendintą, vėjuotą ir apleistą lapkritį, – gali išgelbėti nuo mane apsėdusio kartojimo, kaip galėjau tau atsikirsti.
Antradienis S.
Tolimas ir stiprus Antradienis S. gyveno šimtą dvejus ar šimtą ketverius metus nė karto neragavęs cukraus. Lapkritį trumpam nesusitinkam prieš kelionę. Jis pasirodo pasakojimo pabaigoje lyg visko matęs klaustukas. Mudviejų mediumas mėgsta plepėti. Antradienis S. ištisai rūko. Aš seanse dalyvauju kažkodėl į kišenę įsidėjus trintuką.
Mudu norėtume tik kelias valandas pasivaikščioti prie upės, bet esam neįmanomi – atvirkščiai lenktyniauja mūsų skirtingo dydžio minutės. Pasakyk, – Antradienis S. baisiai aidi, – ką matai. Ateina debesis, – atsakau, – ant stalo žieminiai obuoliai, ausų kamštukai, katino kraujo tyrimas, nuo kėdės slysta šiltas megztinis, ant grindų – susipynę laidai. Antradieni S., o kas priešais tave? Du vorai nuo grindų lipa į palubes, – sako taip tyliai, kad man reikia subtitrų, – šalta bus žiema. Ir debesis nueina, taip galvoju, tas pats, kuris ką tik pasirodė pas tave.
Mediumui nusičiaudėjus nutrūksta skambutis. Nuo to lapkričio grįžusi namo norėčiau rasti (bet nerandu) nuluptą obuolį, ištiesintų ešeriams kabliukų, prišildytą kambarį, vietomis sukeistus daiktus, paimtus atsarginius raktus.
Net rytą ne visada randu; tik pritrūkusi oro iškart susiieškau.
Iš kažkur į kitur
Ryte ilgai stebite, kaip pešasi varnos. Prieinate arčiau. Ir dar šiek tiek. Skiriate kiek tik reikia laiko. Laiko turite, apie tai net negalvojat. Sutelkiat dėmesį. Ilgiau patyrinėjus paaiškėja, kad varnos anaiptol nesipeša, jos taršo leisgyvį varnėną. Akimirką aplink jus viskas klykia. Pirma baisu, paskui – girdėta. Kiek pagalvojat ir padarot išvadą: neabejotinai pavasaris.
Tai ir viskas, daugiau apie jus mes nieko nežinome.
Konservai
Anksčiau čia tekėjo juodas upelis. Negalėjau jo pakęsti. Gal net sakydavau, kad toks juodas vanduo turėtų tekėti požemiais, paslėptas nuo žvilgsnių – toli arba giliai, arba seniai. Išvykau iš čia vien dėl tos juodos sraunios čiurkšlės. Dabar juodo upelio nebėra, išgaravo per praeito birželio sausrą.
Anksčiau nesu patyrusi tokios sėkmės.
Kai visai nė kiek nebėra, pritrūksta ir juodos, ir vandens. Dabar teks be perstojo prisiminti. Į galvą lenda visokie piskiai. Atvykstu į kiekvieną smulkiausią neatšaukiamą akimirką.
Dar nesu patyrusi tokios skriaudos.
Niekieno sargas joks sargas – tik lūkuriuojanti forma, vien konservais gyva.
Nori, sargas sako gan draugiškai, įkalbėsiu, kad rytas buvo giedras, kad jokios nesėkmės nesi palaikiusi sėkme ir dar, – kaip greitai tuštumoje sušilti. Kalba kabindamas šaukštu marinuotą tuną. Dar turi pasiruošęs nepradarytą geltonų uogų stiklainį, kelias skardines kolos ir gailių medaus.
Noriu visko, kas liko; nesirenku.
Kaupiasi seilės.
Išnykęs upelis patvinsta.
Neskanus, su kauliukais.
Pavasaris
Kol spragsėjau mygtukais, diena visą dieną rijo mieles. Nepastebėjau, kada taip baisingai išsipūtė. Kai iš jos virdamas išplyšo pavasaris, atsipalaidavo saitai. Jau pirmą vakarą pasidavė pavargę, nuo šalto oro išdžiūvę paviršiai. Dabar fone visada lekia x. Neįtikėtinos mintys šįsyk galynėjasi su kasdieniais įvykiais. Apsigyvename slėptuvėse, išbandome naujus atstumus. Bet kol sugalvojam daugmaž gerą atsakymą, pavasaris išsineria ir pereina į galingesnį lygį. Atlaiko tik grubiai iškirpta esmė.
Prieš pat karantiną gėlių parduotuvė ant kampo išparduoda gražiausias skintas gėles. Kitas tiesiog dovanoja. Visi ką nors išsirenka. Dėl tų pasklidusių gėlių atrodo, kad vyksta neįmanoma šventė. Tokios dienos po laiko pažymimos apskritimu.
Nevaldomas aklas pavasario spigis išdegina ištisas valandas. Prasideda labai ankstyvas ir ūmus, ir netikėtas, ir galingas šįkart.
Pagaliau
Ką sakote? Kur mes buvom anksčiau? Taigi miegojome. Buvom išsekę, užkimę, išblyškę, lėti ir niūrūs. Taip, tik šiandien nubudome, ką tik. Užplikę atlasą dabar ruošiame kavą. Kaip nubundam? Pajutę troškulį iš lėto atsimerkiam. Troškulys kyla šiltą vakarą. Aišku, tiksliai nežinom, kad vakaras, tik jaučiame šilumą. Bet klausiate, lyg matytumėt mus pirmą kartą. Taip, tikrai, kai kuriems leidžiama ilgiau pamiegoti. Koks skirtumas! Gal kavos iš penki šimtai trisdešimt antro puslapio? Bet kodėl jūs taip sakote? Taip tik atrodo, kad miegodami nieko nejaučiame. Pamenat, užpraeitą balandį per dvi dienas (ir tik vieną naktį) užauginome jums visiškai naują, anksčiau neregėtą sodą. Be žodžių. Jokių prašymų, užuominų, išlygų. Jums juk patiko tas sveikas ir slėpiningas sodas. Ne kartą sakėt, kad sušylate, kai gegužę jis atgyja ir sužaliuoja. Taigi. Taip ilgai nesimatėm, o pirmas dalykas, kurį pasakote – kad nuo mūsų ilgo miego jums bloga. Kol miegame, mums taip jūsų trūksta, kartais atrodo, kad jau netenkam vilties. Tačiau miegodami dar geriau viską atsimenam. Kitaip būti negali. Iš savo miego, iš jo audinių ir skaidulų visą laiką audžiam jums užnugarį. Nejau niekuomet nepajutote? Net į mus atsirėmusi?
Almis Grybauskas. Keturios novelės
2021 m. Nr. 10
Niekas
Manęs nėra. Dokumentai netikri. Įrašai suklastoti. Anketose nėr tiesos. Adresai pakeisti.
Pinigus firma perveda reguliariai. Donis liepia tikrinti sąskaitas, bet klaidų neaptikau. Darbe gausiu naują BMW. Atostogausiu Tailande. Gal net statysiu sau namą užmiesty.
Tarpas ryte pabudus. Kol smegenys įsijungia. Švinta vidaus monitorius.
Taip pat vakare užmiegant. Tamsoj išnyra ekranas. Nei iš šio, nei iš to, staiga. Arba atsimerkus naktį.
Manęs nėra. Baimė tik ir tamsa. Į akis juodai šviečianti. Žinau, kad nėra.
Viešbutyje su Doniu ir jo Regina. Donis išskrenda. Vakarienė. Jų kambarys. Ant lovos praskleistas Apple. Ranka (jos) sulaiko ranką. Ne, nesulaiko, nukreipia. Praskleista. Viskas juk programuota prieš amžius. Paskui nusisuku. Pamaigau klavišus – žinau, kaip rasti Donį. Jis žiūri, kompo erdvėj – mes su Regina. (Ji sako Gina.) Savo kambaryje turiu keletą IT naujovių. Įdomu, kur ten įtaisytos kameros? Dirbu atsidėjęs. Eilutes kreivinu, optiką. Nusimanantis dabar pasakys – vaizdai tai juk sumontuoti, eilutės, žiū, slidinėja…
Bet manęs tikrai nėr. Gal aš kaip tam filme – tik tokia programa. Paleista kažkokio mėgėjo. Galvoje įmontuotas čipas. Besikeičianti impulsų virtinė. Kas bus, kai jie baigsis? Baterija išsikraus?
Yra dar teta Viktorija. Jaunesnioji mamos sesuo. Bent ji taip sakosi. Senelių kapus suarė. Tėvų pelenus išbarstė gimtinėje. Jų gimtinėj, patikslina, tu jau gimei ligoninėj.
Tai nieko kaip ir nėra. Nieko, patvirtina. Keistai žiūri. Tai gailestis? Gal žino, kad aš netikras? Arba pati netikra. Jaučiu, kaip veriasi prarajos. Jei pažvelgsi į jas, negrįši. Bet ir nežiūrėjęs negrįši. Niekas nelaimi. Įrašai nusitrynę. Garso takeliai blunka. Niekas laimi.
Taip esu programuotas. O ji keistai žiūri. Priversti ją pasirodyt, kokia yra iš tikrųjų. Be drabužių. Ką slepia oda? Koks odos kvapas? Ne, bet reikia. Ne, bet vis tiek. Kvapas, poodis. Tokia programa.
Bet aš juos dar atsimenu. Tai kas, kad seimūnas suarė. Neteisybėms galo nėra. Va ekranas, ir va, jie šypsosi. Kartais taip, prieš užmiegant.
Tačiau kartais – pačioj tankmėj. Lyg prasivertų kas. Naktis, tamsu, o aiškiai matosi. Jauti – tavęs nėr. Šiurpuliai, o kartu toks lengvumas – nėr!
Donis prašė patikrint išlaidas. Išvesti naudos koeficientą. Taip prisijungiau prie jo archyvo. Tenai – tiek įrašų. Ir Regina (Gina) kiekviename vis su kitu. Kameros tikrai gerai įrengtos. BMW taip ir nebus. Nors žadėta.
Po atostogų tuoj kontrolė. Mano kompą paėmė. Jame – suklastotos sąskaitos. Kada, kaip jos ten atsirado? Teismas bus.
Atsiduriu kažkur, matyt, tai kalėjimas. Aplanko kartais Viktorija. Bet nesikalbam. Jinai žiūri. Žinau, kad ji netikra. Mama seserų neturėjo. Bent man taip rodosi. O ir aš pats, kas toks?
Klausimų tiek daug atsibudus. Tamsu, šiurpuliai ir lengva.
Knyga iš skvero
Grybštelėjau už nugarėlės, ištraukiau, atsukau veidu į save – šimts perkūnų! Šitiek metų tavęs ieškojau! Prisimenu, kaip skaičiavau tuomet kapeikas, ir kelių pristigo, nenusipirkau, pirmukart tikęs. O paskui – ech, ką paskui, kiek visko būta. Ir kokie laikai – tokios knygos dabar paliekamos lentynėlėj skvere kaip nebereikalingos, – prašom, imkit! Ką čia knygos – štai šita Knyga… Nes kiekviena juk kitokia, kaip ir žmonės, negalima apibendrinti, daugiskaita čia itin delikačiai vartotina. Pamenu, kaip mokykloje aiškindavo kritinio realizmo principus: Jonas – stambaus lietuvių valstiečio, arba buožės, tipas. Petras – susipratusio darbininko paveikslas. Realizmo galia – apibendrinimas. Ir kai gyvenime paskui matai – kožnas atskiras, nieko bendra, ergo – arba gyvenimas neatspindi giliosios tikrovės, arba gyvename nerealiame pasaulyje. Betgi vėl – kiekviena knyga – atskiras pasaulis.
Po gatvės žibintu bučiavomės laukdami troleibuso. Jo viduj paskui – šiluma, glebumas, atsipalaidavome. Atsirėmė į mane, ėmė snūduriuot. Važiavom per tuščią miegantį miestą, drėgni šaligatviai žilpčiojo, medžiai dangstės puriom skarom. Miglelėj slopiai sugausdavo pralekiančios mašinos. Kai reikėjo išlipt, pamačiau, ji užmigusi. Nežadinau, lengvai paėmiau ją ant rankų. Gyveno juk netoliese. Kresnas dviaukštis namas dunksojo lyg po lapu. Varteliai lengvai prasivėrė, bet durų rakto tai nėr. Kišenėj gal jos, rankinėje, negi rausies. O ji miega, ir tiek. Ne tokia jau ir lengva. Blizga pusrūsio langas, taip, jis praviras. Pritupiu, viena ranka ją laikydamas, kita ligi galo praveriu. Užuolaidos čia kažkokios standžios, už jų dar kažkas, lyg vata, lyg plastmasės gabalai, grabalioju, plaštaka praskleidžiu. Moters balsas staiga – kas čia? Šviesai įsižiebus, rodos man, – čiagi Kiro žmona. Pala, o kas per vienas tas Kiras? Bet viskas gerai, mus įleidžia. Nešu ją į miegamąjį. Muistos, pati rausiasi patalan. – Neišeik, – kuždesys per miegus, ar man rodos, – ir knyga be paskutinio puslapio, aptikta dar anais laikais kur palėpėje, Pilyponis koks ar Zevakas. Nuotykis anuomet, draustas vaisius ir atradimas. O ir tų nedraustų krūvas perskaičiau, tik kad visos tarsi to paties gorkio morkio pionierių draugovei rašytos. Paskui vėl koks skersai perplėštas puslapis:
kad Bruno nesirodė, – jį kaip
Vadinasi, Bruno griebsis kitokių priemo
žudyti. Kokios nors klastos, kurios nė vienas ne
buvo baisu. Juk juo ilgiau Bruno lauks, tuo la
ne tik pasmerktuosius, bet ir tuos, kurie juos
tada? Po velnių, jeigu sumanys žaisti jų visų
pasiekė aukščiausią laipsnį, pasirodė pirma
Signalizavo:
– Artinasi. Jį seka dvidešimt laivų.
niūriai šyptelėjo.
mirčiai tiesiai į nasrus, – galvojo jis. – Puiku, Bruno
pasirodė nauji ženklai.
Ir taip kolei randi knygą, kuri tarsi tau skirta. Net nesitiki. Bet paskui aptinki antrą, trečią… O ir gyvenime pamažu įžvelgi nelyg seką ar darnius pasikartojimus. Ir taip – skaitant, svarstant, pamąstant – matai – vyksta perkėlimai. Iš vienos gana įprastos būsenos esi staigiai perkeliamas į kitą, o ten viskas tarsi jau iš anksto tau paruošta, net dekoracijos sustatytos. Kai šitai ima kartotis, mąstai sau, ne, palauk, bet juk tokiu atveju turi būti ir Perkelėjas. Tas, kur ir dekoracijas tinkamas surenka, ir tave tarp jų paleidžia bėgioti. Norėtųsi gal protestuot, maištauti, kaip čia, be mano valios… Bet matai pakeliui nurimęs, kad kiekvienas toks perkėlimas vis dėlto tik į gera. Apsipranti su tuo Perkelėju, susigyveni, savas tau pasidaro. Imi net vardu vadinti.
Manasis ir buvo Kiras.
Radijo Juozas
Man gi kas. Už tiek, žinoma, galiu šeštą ten privažiuot. Ir va jau rytą tenai. Stovi susigūžusi, o greta stūkso tokie trys, na, kaip antkapiai. Blizga, nors dar tik švinta. Paėmiau vieną, sunkus, slidus, prisispaudžiau, ir toks šaltis iš jo vidun eina, net stabtelėjau prie bagažinės. Iš to šalčio jaučiu, kad net karšta man, tokia vasariška diena, saulė spigina, ir aš sėdžiu tenai, Ariogaloj, prie to lentinio sandėlio, kuriame sukrauti daiktai visokie ir baldai, įdomiausias tai pianinas raudonai vilktais plaktukėliais, stygos jo kabaruoja… Ir galvoju aš, ne, galvoja tas vaikas, tai yra aš, kai buvau penkerių, galvoju apie ledų vežimėlį, kurį tuoj gal prastums gatve… Net paleidau iš rankų, stuktelėjo, imu kitą, o ji rūko ir žiūri taip į mane. Ir vėl svaigulys galvoj, vėl Ariogaloj, vienas kaip visada, ir gatvėj – iš tolėliau – artėjantis Pasaulietis. Purtos visas, kūnas jo trūkčioja tarsi tampomas, ir galva pageltusi šokčioja riksmo svaidoma, nosis smaila ir styranti, o pirštai ilgais nagais į orą kabinasi. Gatvėj tuščia, blizga grindinio akmenys. Ir bijau aš – tas vaikas. Jau ne vaikas, dabar man Vilniuj baisu. Jeigu pagaus mane? Puolu slėptis. Nieko daugiau aplinkui, žmonių nėr, nei arkliuko, nei mašinėlės, netgi šuns ar katės niekur nėr. Kablys storas, patikimas, užkabinu tvirtas laukujas duris, užrakinu iš vidaus „stiklines“ antrąsias, kėde užremiu. Glaudžiuos prie lovos. Tamsu, ir baimė, girdžiu, šaknijas many, leidžia atžalas. Rodos, girdžiu žingsnius. Griūsiu, po lova lįsiu. Ir šitoj tamsoj aš, vėl nebe vaikas, griebiuosi senelės pamokymų, ir lūpos šnabžda lėtai: gelbėk mane, globoki…
Tarsi atsibudau, tai ji kažką man sako. Šalis ir akiniai, veido nė nesimato. Riedam Kauno kryptim. Netoli Rykantų išsukam į keliuką. Retokas miškelis, vienkiemis. Padedu išsikrauti, tik dabar randu rankenas. Už jų paimu, tad ir šalčio nebėr.
Grįžus miesto centre įsėdo dviese. Visai nenustebau, kai vyresnis pasakė: vežk. Balsą atpažinau, jis vienas iš tokių, nuo kurių tavy baimė bunda. Kur, vis dėlto pasitikrinau.
Pats žinai, atkirto. Paskui perklausė: juk gavai, kiek žadėta?
Geltona bažnytėlė nuo kalnelio šviečia. Pasukam dešinėn. Vienkiemis. Bet namuose nieko nėr, šunelis nebeviaukčioja, nes ir jo nėra. Kambariuose, užėjom, tuščia, lyg visi viską metę kažkur išėjo.
Žiūrėk! – šaukia jaunėlis. Javuose prie namų plačios juostos, tarsi išvažinėta, o lauko vidury – įspaustas apskritimas, tarsi kas didžiule keptuve pokštelėjo per javus. Na ir prasidėjo. Laksto lyg pasiutę, fotografuoja, be perstojo kažkam skambina, bet vis kad aš negirdėčiau. Kas man, palikau juos tenai.
Ir tikinu pats save, kad rugiai lauke išguldyti. Vėjas prasiautė, senelis, menu, sakydavo, esu vaikystėje matęs. Bet kad lyg ir ne tokių… Ir vėl tas Pasaulietis, ir toji baimė, kuri skverbiasi gilyn, visą surakina, apraizgo, tankiu luobu apima ir leidžia šaknis, skverbiasi į vidaus esmę. Namie, prie lovos, kur glaudžiausi, buvo atitvertas kampas ir jame subertos bulvės. Jos gulėjo tamsoj, tik gal per silpnoj, nes leido baltus daigus ir juodom šaknim kibo į iš kažkur atsiradusį durpingą sluoksnį. Atitraukus uždangą išvysdavai tamsų gyvį susiraizgiusiomis gyslomis, atviromis žarnomis, dvelkiantį rūgštoka limfa, tylų, susitelkusį ir kantriai kažin ko laukiantį…
Laukiau to Pasauliečio šalia slopiai tylinčio gyvio visas baimės perimtas, išdžiovintas jos. Ir pasigirdo tylus beldimas. Nutirpau.
Vytuk, girdi, Vytuk.
Nedrįstu dar atsiliept, nors balsą jau pažinau.
Tai aš, kaimynas. Juozas.
Vadino jį Radijo Juozu, nes namuose turėjo keletą aparatų, įvairiausio amžiaus ir dydžio, ir visi veikė, ir pataisyt bet kurį galėdavo, dar apie jį sakydavo, kad tereikia kelių gelžgalių, vielos kiek, ir čia pat jis jums sumeistraus ką nors garsą leidžiantį.
Ko reikia?
Atidaryk, Vytuk, pasikalbėt reikia.
Atidariau patikintas, kad Pasaulietis dingęs. Pats Juozas negali, o jų Valdas serga, tad gal aš rytoj galėčiau vieną ponią sutikt ir su nešuliais jai pagelbėti.
Čemodanai keli bus, bet tokie su ratukais, trauki, ir jie važiuoja, nešt nereikės. O aš tau ledų ryt nupirksiu.
Pamatęs, kad dar galvoju, greitai pridūrė: dvi porcijas. Abiejų rūšių, kurias Vincė vežioja, vafliniuose puodukuose.
Sutikau, įdomu juk čemodanai su ratukais, nebuvau niekur matęs, o dabar galvoju, dabar, po daug metų, į Vilnių grįždamas, kad juk greitai po to Radijo Juozą suėmė ir aparatus visus išsivežė, ir detales visas, ir jau niekad daugiau pamatyt jo neteko.
O prie turgaus aš nuėjau. Prie to kampo, kur rusų kareivių kapinės, ji stovėjo. Su skrybėle ir šaliku. Rūkė, o tais laikais, tai buvo Stalino mirties metai, tokio dalyko Ariogaloj dar niekas nebuvo regėjęs. Čemodanai stovėjo trys. Blizgėjo kaip antkapiai, ratukų neįžiūrėjau, nors ilgai stebeilijaus. Jau žengiau link jos, bet tuomet iš pagrindinės Marytės Melnikaitės gatvės turgaus link suktelėjo smaila juodos „Pobiedos“ nosis. Cyptelėjusi sustojo, iššoko dviese juodais odiniais puspalčiais ir – prie jos. Jinai numetė cigaretę ir pažvelgė į mane. Sustojau, o ji žiūrėjo. Dabar man rodos, ilgai žiūrėjo. Tiedu sugriebė ją ir įsodino į mašiną, suglobė čemodanus, cyptelėjo ir nurūko.
Kažkaip iš inercijos vis dairaus į šaligatvius, antai viena stovi, o šalia lagaminas, toliau kita panaši, dar kelias aplenkiau, o štai čia, žiūrėk, rodos, su trimis, stop, ar lagaminai tie su ratukais? Matot, kaip mane paveikė. Bet liūdniausia tai naktimis, kai tylu, kiek tik Vilniuje gali būti tylu, kai tą luobą jaučiu, glaudžiasi lipnios raizganos, grėslų balsą girdžiu, matau rugius išguldytus. O gal ne išguldytus?
Fado
– Kur jūsų pagrindai? – klausiu.
Bet netgi ne taip.
Ne taip reikėtų pradėti. Nes kiekvienas vengtų atsakymo. Vengtų konkretybės. Formos. Pasijustų spiriamas prie sienos ar net įtariamas. Gal net kaltinamas. Todėl aprimstu, grįžtu į save. Ir tuo pačiu atsitolinu. Bandau aprėpti plačiau.
Tad labai iš toli: čia pat, už kampo, tokia lyg ir aikštelė. Aplinkui namai, sienos, o ten stiepiasi keli medžiai, prie jų akmuo riogso. Vakaro saulė blizgina mūrus, ir ateina keliese. Pojaunė dar moteris bei du vyrai. Vienas nešasi butelį, kitas lyg karstelį kokį. Bet ne, tai gitaros dėklas. Ir greit moteris jau dainuoja:
Palydėti tavęs aš stotin atėjau,
palinkėti daug laimės ant kelio…
Atsimuša balsas nuo sienų, supasi, aidi. Veržias anapus sienų, čia silpsta, čia vėl stiprėja. Pasakoja kai ką daugiau nei žodžiai. Gitara pritaria. Antrasis muša taktą į dėklo viršų. Saulė dabar leidžias ne bet kaip, o skaudžiai, ilgesingai.
Ir švilpukas staiga mums nutraukė mintis,
sujudėjo perone kas gyvas…
Sustokime. Kažkodėl tokiu atveju visada prisimenu „Neringos“ kavinę. Tą tikrąją, ne muliažą. Įėjus kairėje veidrodinė siena, dešinėje rūbinė. Joje ant kėdės padėtas sulankstytas paltas pamušalu į viršų. Bordo vyno spalvos. Tai slaptasis fado akordas. Dabar galiu pasakoti.
Sako, jis atsibastęs iš Portugalijos. Ką žinome apie ją? Ispanija yra kumštis, kuriuo Europa smogia Afrikai, iš čia mūsų rasizmas, neapykanta kitokiems. O Portugalija – šito kumščio nykštys. Bet ne nykštukas. Žinote, kiek daug pasakojimų yra apie Nykštį. Dingojas man, kad geriausieji mūsų visada nori būti nykščiais, o ne šiaip kokiais pirštais…
Pasikvietęs jį, sako, Jurgis Radvila. Hoferis tuo metu baigė atstatyti Šventąjį Jurgį, kunigaikščio patroną. Esą visos tos voliutos, antablemanas, piliastrai – visa tai mūsiškio atklydėlio darbas. Manoma, daug išmokęs Drezdene, kur pateko bėgdamas nuo sbirų po mirtinos dvikovos, kraujo keršto ar tiesiog pavydaus sutuoktinio nužudymo, – variantai keičiasi priklausomai nuo trunko stiprumo ir orų. Taigi André Soares, taip pasirašinėjo, o tikrojo vardo niekas nežino, bet, kaip matote, jis svariai prisidėjo, kad Vilnių menuose susigaudantys imtų vadinti smuiku. Ir taip tęsėsi ligi šiol, gerbiamieji. O juk bandyta – taip! – paversti jį balalaika – cha, ne vieną kartą bandyta. O dabar – nors imk ir sustabdyk laiką! Laiko sustabdyti aš negaliu, bet galiu sustabdyti pasakojimą.
– Tad kur jūsų pagrindai? – klausiu. – Šaknys nudžiūsta, šakos nulūžta, akmuo lieka. Ir senovinės plytos, degtos Ašmensko. Tiktai kad kvailumas žmonių gatavas ir plytas sunaikinti…
Va stoviu aš ir dairaus. Kiek mūsų senųjų belikę. Gerai, kad bent bažnyčių, po Šventojo Juozapo, nebegriauna. Stovi vadinamasis senamiestis. Naujai sudėtais dantim, su akulioriais. Išblizgintas, išparfumintas. Tikra šliundra. Ir lyg po kekšių kvartalą šliaužioja tenai kvėšai visų pasviečių. Gerai, kad mane André atokiau pastatė. Retas ligi čia atkerėplina – nėra čia alaus nė bananų. Ledų jų kvaišoms ir kvėšiukams…
Grįžkim, va, bičas vieną stygą virpina, moteris gaidą tęsia ir žvelgia į tolį sustingusi, tarsi kažką tokio išvydusi. Gal savojo fado ženklą – tą nebūtos spalvos šakelę? Muzika juk – gyvas, vibruojantis laikas. O architektūra, kaip vienas išminčius sakė, yra sustingusi muzika. Ir André bandė sustabdyti, į formas išlieti jame skambančią fado muziką. Tačiau liūdnas atvejis – triste fado – netinkamu, o gal priešingai – lemtingu metu atsidūrė Vilniuje. Vos baigė Jurgį, vos suskambo pirmosios smuiko trelės, tuoj paantrino jam Jonas Kristupas išdailindamas Misionierius, – paaukštinti bokštai tarsi alkstantys pirštai kilo į dangų, – niekad iki tol Vilniuj nebūta tokio liekno ir grakštaus maldingumo. Ir visą ansamblį perliejo naujos dermės – šlaitais miesto centro ir Vilnios link leidosi sodai su terasomis, pamarginti paviljonų, baseinų tvaskesiu, gyvastingais skulptūrų tūriais ir skambia dekoro vazų tuštybe. Viršuje juos įrėmino vienuolyno pastatai, o jų viduryje – į debesis šokantys bokštai, – ir visa tai iš toliau ar iš apačios žvelgiant atrodė it didžiulė žalia plaštakė dailia galvute, su, rodos, ekstazėje virpančiais ūseliais.
Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui. Užgerdavo juodai, nenorėjo griežti antru smuiku, ir Vilnių savaip mintyse girdėjo. Pacus tuo metu kiti pamažu išstumti pradėjo – Antakalnio pradžioje Sluškai įsitaisė, augo Sapiegų galia. Sunku buvo jau susigaudyt, kas dedasi, įvykių eigą spėti. Ir štai vieni tų galingųjų, sako, Sapiegos, pasiūlė André dešinįjį Vilnelės krantą priešais universiteto sodą, įsigiję ten sklypą. Ir André atsaką žaliajai peteliškei matė. Turėjęs tai būti juodasis drugelis (patiko lietuviškas vyriškos giminės sinonimas), paupio aukštumoj nutūpęs…
Tik kad tam mūsų Vilniui su valdžia nesiseka. Miestą, vertą karalių vardo, kaip kad Vytautas imperatoriaus vardo vertas buvo, vis kokie nors menkystos valdo. Dabar, pasinaudodamas tuo, kad fado laikas sustojo, priminsiu, ką tuomet Karaliaučiuj Bretkūnas spausdino: „Tu neimk balvų1, nesa jos apjakin reginčius ir perkreipia bylą teisiųjų.“
Tik tada supratau, kad iš meilės tavos
man beliko šakelė alyvų…
Matot, jau nė pasakojimo sustabdyti dorai nebeįstengiu. Panašiai anuomet ir byla teisme suklastota buvo, ir André niūkesnis už debesį tapo. Apsižodžiavo su vaitu, su burmistrais, su Radvilomis, kitokių planų turėjusiais, trenkė durim, išvažiavo. Jeigu būsite Portugalijoj, aplankykite Bragą. Stovi ten Bom Jesus do Monte – Gerasis Jėzus ant Kalno, bokštai, tiesa, ne tokie liauni kaip Misionierių, ir per vidurį – Kryžiaus kelias, bet ansamblio planas toks pats. Tataigi…
Telieka baigti. Nežinau, kiek balvų dabartinis vaitas, tfu, meras, taryboje sėdintys į kišenę gavo, bet Misionierių ansambliui amen. Drakono dantys greit dygsta. Laikas ir man išeiti. Vilnius nebe tas darosi. Smuiką vis dažniau ne balalaika, o velnio šeinė katarinka permuša. Vis daugiau balvų, vis daugiau balvonų.
Kaip sakiau, André mane atokiau, tokiame kaip ir užkabory pastatė. Bet atėjo ir mano eilė. Gyventojai jau iškeldinti. Tuoj pradės plastikinius implantus sprausti, ant raukšlelių tinką teplioti. Betgi, žinot, André tai iš Lisabonos. Teko jam ten ne tik statyt, bet ir griauti. Ir pas mus jis tokią staigmeną parengė, o aš jau kitkuo pasirūpinsiu. Pirmiausia padabojau, kad kaimynų vaikiščias spąstus pelėms prie kolonos rūsy pastatytų. Kokios kolonos gali būti rūsy? Jeigu lankėtės Jiezne, matėte, kad Pacų bažnyčios kriptoj tokios pačios stovi. Tik manosios – centrinės – kolonos viduje toksai gudrus velniukas įrengtas, kokio šiais laikais jau nieks nesugalvotų. Taigi, vaikiščias spąstus, mano įteigtas, ant lentelės pastatė. Kai tik spąstai kaukštelės, o pelių, dėkui Dievui, dar netrūksta, mechanizmas tuojau suveiks ir centrinė kolona stačiai prasmegs žemėn, o ir aš visas paskui ją. Adio…
Greit gegužis ateis, vėl alyvos žydės,
vėl mylės, kas nebuvo mylėję…
1 LKŽ: Balva – dovana, kyšis, papirkimas.
Gintaras Bleizgys. BigVėjus
2021 m. Nr. 10
Romano fragmentas
Vieną vakarą anapus kameros durų pasigirdo keistas moteriškas juokas.
Buvo po dešimtos, nes elektra vienintelėje kameros rozetėje jau išjungta: kad įkalintieji galėtų ramiai gulėti ir jokie televizoriai ar dūzgiantys arbatiniai netrikdytų jų miego.
Virš kameros durų žibėjo blausi spingsulė, visos kitos įmanomos šviesos, kaip ir rozetė, negaudamos elektros srovės nebegalėjo veikti.
Tas daugybę naktų Olando platumose negirdėtas, todėl šokiruojantis, vaiduokliškas moters juokas visą mūsų kamerą kaipmat išbudino iš bet kokių miegų.
Koridoriumi kaukšėjo mažiausiai trys poros aukštakulnių.
Mes sėdėjome ant savo gultų ir nuostabos iškreiptais veidais žvalgėmės vienas į kitą. Nelemtas juokas nuskardeno dar kartą. Jauniausias kameros bičiulis (kurio vardo neminiu ir apie jį nerašau, nes dėl jo keisto būdo mes jį kankindavom, tiksliau, auklėjom pagal griežtas kalėjimo taisykles) iš netikėtumo net pirstelėjo.
Išgirdome, kaip girgždėdamos atsiveria gretimos kameros durys, aukštakulniai suguža vidun, durys užsidaro. Po keliolikos minučių pro ventiliacijos angą pasigirdo šlykščios dejonės ir dūsavimai.
Kalėjime žmogus gali gauti beveik tą patį, ką ir laisvėje, tik kainuoja tai keliolika, o kartais net ir kelis šimtus kartų daugiau. Veikiausiai gretimoje kameroje sėdėjo turtuoliai, bet argi tai mūsų reikalas.
– Tu ką – skaičiuoji svetimus pinigus? – kreipiausi į su pasidygėjimu susiraukusį BigVėjų.
– Nieko aš neskaičiuoju… Bet kažkaip brutalu… Tau neatrodo?
– Kas brutalu?
– Nu šitos padjobkės.
Tylėjau, nes ką gi į tokį klausimą galima atsakyti.
BigVėjus su Romu prisidegė po cigaretę. Paskui po antrą, trečią. Dūsavimai pro ventiliaciją tik stiprėjo.
– Davai, pacanas, – Romas kreipėsi į tą, apie kurį šioje knygoje nerašau, – pasiimi kėdę, pasilipi prie ventiliacijos angos ir riaumoji.
– Ką? – išsigandęs cyptelėjo tas.
– Nieką. Arba riaumosi pats, arba taip pačirškinsim, kad daugiau nieko neklausinėsi, tik riaumosi ir riaumosi.
Jaunuolis pasiėmė kėdę, pasistatė prie ventiliacijos angos, vieną koją užkėlė ant kėdės, kitą – ant klozeto ir į aimanas skleidžiančią angą kiek turėdamas jėgų suriko: A-a-a-a!
– Ko tu čia cypi kaip vaikas, – supyko Romas, – storiau reikia: kaip šunys ar liūtai per pjautynes.
Jaunuolis baimingai susigūžė.
– Tik nesakyk, kad nemoki ar negali, nes tuoj pamokysiu, – vis labiau pyko Romas.
– Ah-h-h-r-rahr-r!!! – baikštusis į ventiliaciją užgriaudėjo taip garsiai, kad BigVėjus iš netikėtumo kone pritūpė.
Kelioms akimirkoms stojo mirtina tyla.
Tada vėl pasigirdo dejonės.
– Žinai ką, – kreipėsi Romas į baikštųjį, – tu stovėk ant tos kėdės ir riaumok visą laiką, kol jie pisis, o mes eisim miegoti.
Jaunuolis riaumojo, riaumojo, riaumojo. Užkimo. Laimei, po kokių penkiolikos minučių atbėgo pasiutę prižiūrėtojai ir liepė užsičiaupti. Jis, žinoma, to daryti neketino, nes ne prižiūrėtojai kameroje valdžia, bet nuo jų riksmų aimanuotojams, matyt, prapuolė ūpas. Jie nurimo. Užslinko įprasta – rami ir juoda – Olando naktis.
Mirė BigVėjaus mama. Insultas.
Paprastai įkalintiesiems su palyda leidžiama nuvykti į artimiausių giminaičių laidotuves, bet šiuo konkrečiu atveju teisinės struktūros nusprendė pademonstruoti su jomis bendradarbiauti griežtai atsisakančiam žmogui savo galią ir viršenybę ir vykti į mamos laidotuves neleido.
Tylūs sėdėjome kameroje. BigVėjus daug rūkė, rodėsi ypač rūškanas. Graužėsi, kad mamą insultas ištiko dėl jo arešto, jautėsi kaltas.
– Nepasiduok, – raminome, – tardytojai tik ir nori kaltę dėl motinos mirties suversti tau: kad kentėtum, palūžtum, prisipažintum net ir tai, ko nesi padaręs.
– Kad jiems nereikėtų tirti, – lingavo galvą dičkis. – Žinai, Gintarai, gi tiesa niekam nerūpi. Svarbu ištirti bylą. O byla ištirta, jeigu yra kaltininkas. Atpirkimo ožys, kuris prisiima kaltę už visus ir už viską… Ne, šito tai jau tikrai nebus.
Tada vėl tyla. Ilgai. Valandą, dvi, keturias.
Tada kaukšt kaukšt kaukšt žingsniai koridoriuje – anapus durų, trumpam prasiveria langelis ir prižiūrėtojas sadistiškai primena:
– Į laidotuves tu nevyksi.
Kodėl jis taip sako? Kas nors paprašė? Ar erzinti įkalintuosius įeina į jo pareigas? O gal žmogus tik šiaip smaginasi mėgaudamasis kito skausmu?
– Papulsi tu man po ranka, – atkerta jam BigVėjus.
Tada vėl tyla. Paskui naktis, kameros bičiulis negali užmigti.
Kiekvienas mes turim savų rūpesčių, silpnų vietų ir demonų. Silpnoji BigVėjaus vieta yra nemiga. Į mūsų kamerą jis atsikraustė savaitę nemiegojęs.
– Su tokiu puspročiu gyvenau, – pasakojo dičkis, nustebindamas mus, kad ir tokie galingi vyrai bijo, – nubundu vieną naktį nuo klaikaus klykimo, žiūriu, sėdi tas ant gulto virš manęs ir rankomis ore kažką kad graibo. „Ko tu čia rėkauji ir tom rankom mostaguoji?“ – klausiu. „Gyvatės iš sienų lenda, – sako jis man, – niekaip negaliu pagauti. Rangosi aplink kaklą ir smaugia.“ Kaip nešiau aš jį nuo gulto žemyn. Tas tik stena, tik stena pritrenktas. „Ar matai, – klausia, – džiunglės siūbuoja, liūtai ir tigrai ant sienų lipa, jeigu užmigsim, tai dar papjaus.“ O ryte sėdi stiklinėm akim, vaiposi, kvatojasi kaip šėtono kubilas, dairosi į visus kampus. Galvoju, užmigsiu atėjus nakčiai, tai kaip truktels man per pažiaunes skarbonkės kraštu.
BigVėjus išsireikalavo, kad kameros bendrą nuvestų pas psichiatrą.
– Nežinau, ar pas psichiatrą buvo, ar pas kokį ginekologą, – tęsia istoriją, – bet man pasakė, kad neturi laiko dabar su juo terliotis – dar porą savaičių tegu pagyvena kameroj, paskui gal veš į Rokiškį. „Tik saugokis, – perspėjo, – nes gali būti pavojingas.“ Ką, blet, saugokis? Ką pavojingas? Liepiau tupėt nusisukus į sieną ir tylėt, bet, žinai, naktį – bijau užmigt, ir viskas: maža kas tam durniui į galvą šaus.
Sulig BigVėjaus atėjimu ir mūsų kameroje atsirado aštrių skarbonkių. Iki jo iš kalėjimo parduotuvės užsisakydavom tik dešros ir duonos. BigVėjus pamokė, kad užsisakinėti reikia visokių konservuotų žirnelių, pupelių, kukurūzų, dar gerai majonezas ir kiaušiniai. Spirale užkaitini vandens, išsiverdi kiaušinių, prisidarai visokių mišrainių. Skanu kaip namie, o iš skardinių pasigaminti peiliai praverčia buityje – galima kaip kultūringam žmogui duonos atsipjauti, dešros, arba dar kur nors tokį peilį pritaikyti.
Kad iš įkalintųjų pasityčiotų ir kuo labiau juos pažemintų, organizuotoje kalėjimo sistemoje net konservų skardinės perkamos kitokios nei laisvėje. Laisvųjų pasaulio parduotuvėje gali nusipirkti konservuotų žirnelių, pupelių ir kitokių šūdelių patogiuose indeliuose – su žiedu, už kurio patraukęs atlupi skardinės dangtelį. Kalėjime gauni aklinai uždarytas storos skardos pakuotes, kurioms prapjauti reikia specialaus atidarytuvo. Tokio įtaiso areštuotieji, žinoma, neturi, o jeigu turėtų, tai būtų kaipmat nubausti – išvesti į karcerį dėl sveikatai ir gyvybei pavojingo draudžiamo įrankio laikymo.
Taigi gauni savo skardinę ir atsidaryk kaip išmanai: bybiu, anot prižiūrėtojo, arba transcendentiniais metodais.
Geležinių kameros gultų kampai tvirti ir aštrūs. Jie praversdavo atidarant skardines.
Iš pradžių davėm pamėginti tam jaunuoliui, apie kurį nerašau. Pridėjęs vieną skardinės galą prie gulto kampo taip skėlė į kitą jos galą, kad paskui pusvalandį inkštė, manėm, jog ranką susilaužė, vargšelis.
Tada skardinę paėmė BigVėjus. Kaip liuobė, net pomidorai išsitaškė ant sienų. Paėmė kitą ir stuktelėjo silpniau – neatsidaro. Pyst kiek stipriau – iš žaliųjų žirnelių liko tik košytė.
O sterva prižiūrėtojas žiūri pro durų langelį ir myža iš juoko.
– Dar nebuvo, kad šunys ar kiaulės tvarte atsidarytų skarbonkę, – šaiposi. – Reikia būti žmogum ar bent jau beždžione, kad mokėtum civilizuoto pasaulio darbus nuveikti.
Iš maišiuko išsitraukiau pupelių skardinę ir, prikišęs prie smailiojo gultų kampo, kaukštelėjau. Indelis gražiai prasivėrė – neištiško nė lašas. Šiek tiek pasukau, prie kampo pridėjau dar kartą, vėl stukt. Viskas švariai pavyko.
– Rytų kovos meistras, – pareiškiau atsisukęs į BigVėjų, – nuo paprasto snukių daužytojo skiriasi tuo, kad moka apskaičiuoti smūgio jėgą.
Dičkis ištiesė ranką ir pakėlė nykštį: liuks. Jaunuolis, apie kurį nerašau, mums įsiteikdamas pro langelį žiūrinčiam prižiūrėtojui parodė vidurinį pirštą. Tas įsižeidęs atšoko nuo durų.
Gali būti, kad BigVėjaus „dvynio“ – pamainos viršininko – širdyje nubudo žmogiškumas, nes, praėjus porai dienų po kameros bičiulio mamos laidotuvių, juodagauris pats prisistatė prie mūsų kameros durų.
Romas ir tas jaunuolis, apie kurį nerašau, tuo metu buvo išvesti į apklausas, kameroje buvome tik aš ir BigVėjus.
– Truputį leisiu prasiblaškyti, – pravėręs kameros duris suniurnėjo viršininkas. – Tuoj tave nuves į poilsio kambarį.
– Ir jį, – BigVėjus parodė į mane. Juodagauris linktelėjo.
– Ar jūs dvyniai? – paklausiau bičiulio, kai laiptais lipome į ketvirtą aukštą.
– Eik tu žinai kur, – pyktelėjo.
Pasirodo, mūsų fligelyje, ketvirtame aukšte, oho dar ir koks poilsio kambarys įrengtas. Marmurinės grindys, išbaltintos sienos, šviesūs odiniai baldai, didžiulis telikas.
– Čia jūs tikriausiai neblogai poilsinatės? – pats nežinau, klausiamuoju ar konstatuojamuoju tonu kreipiausi į mus atvedusį prižiūrėtoją.
– Ne tavo reikalas, – trumpai drūtai atsikirto.
– Tikriausiai esat iš kaimo, kad toks nekalbus, – šnekinau jį toliau.
– Jo, iš kaimo, – pasipūtė, – nuo vaikystės tokius paršus kaip tu prižiūrėjau.
– A, tai piemuo tamsta būsit…
Laisvųjų pasaulio atstovas turėjo savigarbos į kvailas kalbas su gyvuliais nesivelti, maloniai nurodęs mums sėstis ant odinės sofutės, pasišalino.
Nežinojom, kas čia dabar bus, tai sėdėjom abu su kameros bičiuliu ir mėgavomės netikėtai pakliuvę į Olando platumose sunkiai suvokiamo komforto zoną.
Po kokių penkiolikos minučių sugrįžo BigVėjaus dvynys.
– Ar viskas gerai? – paklausė savo monozigoto.
– Oi kaip gerai! – išsiviepė tas.
– Tai tuo ir pasidžiaukime… Aš jums įjungsiu auklėjamąjį filmą ir paliksiu vienus. Galit žiūrėt, galit miegot – sąlygos čia geros. Ką norit, tą ir darykit. Galit išsivirt arbatos, ana ten yra elektrinis virdulys, puodeliai, arbatžolės… Tik rūkyt negalima.
– Čia mano auklėtojas, – BigVėjus parodė į dvynį, – visai gal ir nieko toks.
– Aš tai turiu kitą. Lietuvį. Kiekvienam gal pagal tautybę duoda.
– Nepradėkite, nuteistasis. Džiaukitės akimirka.
– Memento mori.
– Čio?
Juodagauris per videomagnetofoną (ar kokį kitą šūdą – techniką prastai išmanau) paleido mums auklėjamąjį filmą ir, pažadėjęs grįžti maždaug po pusantros valandos, išėjo. Kurį laiką žiūrėjome visai ne į teliką, dairėmės aplinkui ir mėginome suprasti, kas gi šitame relaksaciniame kambaryje yra ne taip: mus stebino ne netikėtas komfortas, o kažkas kita.
– Blet, čiagi yra langas, – pirmasis suprato BigVėjus.
Mes pakilome nuo pižoniškos sofos ir priėjome prie lango. Tokio su arka, gana plataus. Įdomu, kad dabar, praėjus vienuolikai metų, negaliu atsiminti, kokį vaizdą pro tą langą matėme, prisimenu tik stiprią šviesą. Akinančią, tarsi būtume žvelgę iš požemio angos. Man pasidarė silpna. Grįžau ant sofutės.
– Reikia auklėtis, jeigu auklėtojas paleido auklėjamąjį filmą, o ne pro langą dairytis, – pasakiau.
– Jo, – atsiduso BigVėjus, – rūkyt čia vis tiek negalima, tai nachui tas langas.
Auklėjamasis filmas, kaip ir visa Olando platumose, buvo persisunkęs rusiškos dvasios ir kultūros. Siužetas maždaug toks: Rusijos spec. tarnybų vyrukas operacijos metu padaro lemtingą klaidą ir pakliūva į griežto režimo koloniją, iš kurios po kurio laiko pabėga su tokiu užkietėjusiu metaliniais dantimis nusikaltėliu; slapstydamiesi nuo persekiojančių pareigūnų, jie įsidarbina vaikų vasaros stovykloje; graži gamta ir mokytojos… Vaikų stovyklą užpuola nusikaltėlių grupuotė, vargšai jos nariai net neįtaria, kad susidurs su dviem iš griežto režimo kolonijos pabėgusiais siaubūnais.
Žodžiu, filmas absoliučiai auklėjamojo pobūdžio, keliantis kalinių savigarbą, skiepijantis rusiškas vertybes, atskleidžiantis pabuvojusių už spygliuotos vielos mentaliteto ir psichikos pranašumus prieš laisvojo pasaulio gyventojus, taip pat leidžiantis aiškiai suprasti, kad iš kalėjimo bėgti neverta, nes net tokie kieti herojai – du pagrindiniai filmo personažai – galiausiai pareigūnų sučiumpami ir grąžinami ten, kur jiems ir vieta.
Po šio nuostabaus filmo jaučiausi visiškai atsipalaidavęs, pasikrovęs dvasinės energijos bei keiksmažodžių pilnos rusiškos leksikos. Tik gyvuliškas, maištauti linkęs mano protas nedavė ramybės: varčiausi kaip inkstas taukuose ant odinės sofutės ir galvojau – nachui man ta Rusijos kultūra, bespredielas ir kalėjimo mentalitetas?
Atleisk, garbingasis T., kad susikeikiau. Bet kai pusantros valandos tau bruka riebiais keiksmažodžiais pagardintas taurias rytietiškas vertybes ir esi priverstas žiūrėti į metalinius užkietėjusio bradiagos dantis, nejučia taip ir persiimi ta auklėjamąja kultūra. Net ir gryniausias lietuvis po tokio auklėjimo kurį laiką dar keikiasi ir burzlojasi rusiškai.
– Ne, – pareiškiau grįžusiam juodagauriui, prisiminęs Čečėnijoje Rusijos specnazistų išprievartautą, su perpjautu pilvu ir laukan ištrauktomis žarnomis Erso seserį, – manęs jūs neišauklėsit! Iš anksto atsisakau jūsų brukamų vertybių! Užkardau pasikėsinimą į vakarietišką mano pasaulio sampratą!
– Raminkitės, – akivaizdžiai nesuprasdamas tokio protesto ramino auklėtojas, – iš pradžių visiems būna sunku… Bet mes ir iš jūsų padarysime žmogų.
Grįžęs į kamerą mąsčiau apie tai, kad Dievas yra tikras pokštininkas, nes mane, visą gyvenimą kovojusį prieš sovietijos liekanas ir neaiškios kilmės rusišką kapitalą, uždarė į sovietija persisunkusį getą, atėmė laisvę, pagalbininkus, visą turėtą galią ir beginklį paliko vilkų gaujoje.
– Avelės baltosios, – mekenau atsigulęs į savo aukštutinį gultą, – be-e-e, be-e-e…
BigVėjus tylėjo. Po auklėjamojo kino seanso jis pasinėrė į savų apmąstymų gelmes. Gali būti, kad mano mekenimo net negirdėjo.
– Dovydas išėjo prieš Galijotą, – tęsiau, įsivaizduodamas, kaip basas raudonskruostis piemenukas stoja prieš beveik trimetrinį vyrą, o šis visaip keikiasi ir burnoja bradiagine rusiška leksika, mėgindamas piemenuką įbauginti.
– Še tau, še tau! – sucypiau pasikeldamas nuo gulto ir įsivaizduodamas, kad šaudau į tą Galijotą iš laidynės.
BigVėjus garsiai nusižiovavo.
– Zajabali su tuo filmu, – pratarė, – vis bandau suprast, kaip čia norėjo mus paauklėti.
– Be-e-e, – atsakiau jam, – be-e-e-e.
Bepigu prieš Raganių ar buvusius specnazistus kovoti laisvėje. Kai gali saugiai pasislėpti, atsitraukti, veikti per trečiuosius ir ketvirtuosius asmenis, sulėtinti tempą, pagalvoti. O čia, kur jokių trečiųjų ar ketvirtųjų asmenų nėra, kur nėra jokio saugumo ir panašūs į Raganių bei specnazistus veikia valstybės vardu (nesvarbu, kad tiek „valstybės“, tiek „vardu“ jie tik imituoja), ir įstatymas, lazda bei bizūnas yra jų pusėje – ar, Gintarėli, neišsigąsi? Ar neišsižadėsi savo vertybių? Nepabėgsi iš mūšio lauko? Ar neišsiginsi savęs ankstesniojo ir piemeniškų savo darbelių?
Po lemtingojo naktinio pasivaikščiojimo ir kumštinio pokalbio su keturiais kalėjimo prižiūrėtojais mano širdyje gimė kaži koks iki šiol nebūtas cinizmas.
– Šitie patys Agluonos pilyje nužudė Mindaugą! – pareiškiau, niekaip neišsivaduodamas iš didingų fantazijų.
– Kas tokie? – susidomėjo BigVėjus.
– Prižiūrėtojai.
– Kokį Mindaugą?
– Nu kunigaikštį, Lietuvos karalių.
Jeigu su manimi būtų buvę mano vyrai ir čečėnas, tuos keturis aną naktį mane užpuolusius prižiūrėtojus būtume kaipmat sudraskę į gabalus.
– O dabar aš vienas pilyje su priešais!!!
– Gintarai, nurimk, kas tau darosi.
Manyčiau, kad nieko man nesidarė, tik atmintis gyvulidėje uždarytam išmetinėjo visokius dežavu ir lyg kokia fotoaparato blykstė nušviesdavo žmogišką gyvulio prigimtį liudijančius įkalčius.
– Tu matai, ana ten – matai?! – ėmiau rėkti apačioje gulinčiam BigVėjui.
– Tik nesakyk, kad gyvatės iš sienų lenda ar liūtai, – susijaudino tas.
Niekas iš sienų nelenda. Viskas čia – iš galvos, iš suspenduotos žmogiškosios sąmonės.
Prisiminiau, kaip prieš keletą metų žmona parduotuvėje nupirko pigių sausainių su kažkokiu, atsiprašant, sintetiniu įdaru.
– Ką tu čia nupirkai?! – šaukiau tada. – Ar mums pinigų trūksta? Manai, kad valgysiu tokį pigų šlamštą?!
– O mano giminaičių vaikai kaime džiaugtųsi, jei bent tokių kas nupirktų, – ramiai atsakė žmona. – Nereikia galvoti, kad gera tik tai, kas daug kainuoja.
Džiaugtųsi vaikai, kurių mamos (nes tėvas gyvena atskirai) pajamos aštuoniasdešimt penkis kartus (dabar rašydamas dar kartą perskaičiuoju kalkuliatoriumi ir patikslinu – mažiausiai aštuoniasdešimt penkis kartus) mažesnės už manąsias.
Tada verkiau. Prisiminiau, kad ir pats kadaise buvau vaikas, nieko nesupratau apie pajamas ir buvo nesvarbu, kiek kieno tėvai uždirba, kad džiaugdavausi gavęs sausainį, nes gulagų šalyje, kurioje į nebūtį nubėgo mano vaikystė, sausainį tikrai ne kasdien galėdavai gauti, o tokie, kokius šiandien nupirko žmona, būtų atrodę tikra prabanga – kaip iš pasakos.
Kas aš esu, pokštauti mėgstantis Dieve? Ar neužsižaidžiau savo popieriniame mūšio lauke? Ar dar prisimenu, kodėl persekioju tokius kaip Raganius? Ar kerštas užspaudė prostatą ir akis, ir keršiju dėl paties keršto? Tuščiagarbystės? Galios? Ar apie devyniolikmetę Erso sesutę rašau todėl, kad suprantu (mėginu suprasti) tą siaubą, kurį teko jai ir jos broliui išgyventi, ar tik dėl to, kad tai šokiruojantys, skaitytoją galbūt sukrėsiantys dalykai?
Apie ką apskritai kalbu?
– Ar supranti, – kartą manęs paklausė Ersas, – kodėl tie vyrai ją visą naktį prievartavo? Tikiuosi, nemanai, kad tiesiog norėjo pistis.
Ką aš manau? Ką aš galiu suprasti šimtabriauniame Tavo, pokštų ir teisybės Dieve, pasaulyje? Ką mėgini parodyti, nugramzdinęs mane į Olando sutemas?
– Čia ankšta, – konstatuoju.
– Jo, – pritaria man BigVėjus.
– Sienos – kaip veidrodžiai.
– Ir lubos, – praplečia mano mintį likimo brolis.
Kas tu esi, BigVėjau? Gal mano vidinis balsas? Kas toks aš atrodau tau? Ar tu taip pat esi vienas pilyje su priešais?
– Matai, ana ten, matai? – vėl klausiu lubose į save žvelgiantį dičkį.
– Matau, – šį kartą nesiginčija jis, – daug visko matau, Gintarai, bet protingiau būtų tai nutylėti… Grįši namo ir gyvensi toliau laimingai kaip gyvenęs… Juk mes kada nors ten grįšime?
Už borto stūgauja vėjas. Mūsų sielų išsižioję laukia jūrų drakonai ir liūtai.
– Kelkitės, kurvos, blet, čia jums – ne sanatorija! – į kameros duris iš visų jėgų žiebia įnirtusio kalėjimo prižiūrėtojo lazda.
Mes pakylame iš savo plaustų ir tarsi per kokį Genezaretą einame prakeiktojo vandenyno paviršiumi.
– Man atrodo, kad jau moku vaikščioti vandeniu!
– Atrodo, kad aš – irgi, – pritaria BigVėjus.
Mes nutolstame nuo mūsų pačių. Pasaulis yra anapus horizonto. Vėjy plakasi burės.
Tomas Vaiseta. Geltona dingo
2021 m. Nr. 8–9
Apsakymas
Į marškinių kišenę ties širdimi subertos kapeikos liovėsi dzingsėti. Mykolas sustabdė automobilį. Kakta ir skruostais tekėjo sūrus prakaitas. Jį pykino. Mykolas pasilenkė į priekį, abiem rankomis gniauždamas plastikinėmis išblukusiomis vijomis apipintą vairą, ir priglaudė prie jo šlapią krūtinę. Kilstelėjo smakrą ir pro priekinį apdulkėjusį automobilio stiklą dėbtelėjo į saulę. Apsitraukusi žaliomis gleivėmis, ji skleidė, kaip rodėsi Mykolui, radioaktyvius rugpjūčio vidurio nuodus. Jis atsigręžė į šalia sėdintį Niką. Jo juodi garbanoti plaukai taip pat buvo sulipę nuo prakaito, o kairėje krūtinės pusėje ant šviesiai pilkų marškinių tamsavo šlapia dėmė, tarytum Niką kas būtų peršovęs ir iš jo žaizdos būtų tekėjęs vanduo. Nika tylėjo, lyg jų sustojimas būtų iš anksto planuotas, ir bukai spoksojo į priekį. Aplink „Moskvičių“ sūkuriavo žvyrkelio dulkės, todėl iš šono jis galėjo atrodyti nešamas debesies. Mykolas palinko kairėn, prie durelių, jas pravėrė ir iškišęs galvą į lauką išvėmė pusryčius.
Dulkių debesis be užuojautos leidosi jam ant pakaušio, pečių ir tirštos vėmalų balutės, kuri netrukus priminė dykumoje atkastas fosilijas. Mykolas pagalvojo, kad geriau kvėpuos šitomis dulkėmis, nei uždarys dureles ir vėl liks vienas su Nikos į tolį įsmeigtu tuščiu žvilgsniu. Toks žvilgsnis padėdavo per tardymą. Labiau nei psichologinis spaudimas, melas, šantažas ar fizinis kankinimas. Sukeliamas skausmas suteikia žmogui vertę. Jis kenčia, stena, rėkia, pagaliau palūžta, ima raudoti arba išbąla ir praranda sąmonę, bet visuomet supranta padaręs kažką svarbaus, reikšmingo, privalomo, nes skausmas, būdamas priešingas gyvenimui, savyje slepia prasmę. Po kelių dienų kankinimų tardomam žmogui šio supratimo užtenka, kad pasiryžtų pergalingai mirti arba, dar blogiau, kentėti iki galo. Net išdavęs viską ir visus, jis laimi. Mykolas tai visada jautė ir beveik norėdavo su tardomuoju apsikeisti vietomis. Nika keturias ar penkias tardymo valandas galėdavo be žodžių spoksoti žvilgsniu, kuris pavojingiausias buvo tuo, kad nieko nepaliesdavo. Jo akys slysčiojo kaip iš mirusiųjų pasaulio prišaukta ir be tikslo klajojanti pamėklė. Nikos tardomieji taip ir atrodydavo – tarsi vidury dienos išvydę vaiduoklį, peršviečiamą, skaidrų, lengvą kaip gyvenimas be skausmo ir be prasmės. Jo darbo metodai veikė efektyviau nei stipriausios jų rūmų rankos ir sadistiškiausi protai. Atgavęs kvapą, Mykolas tebesėdėjo susikūprinęs, nusvarinęs galvą ir delsė uždaryti dureles, laukdamas, kol skersvėjis iš automobilio išpūs pamėklę.
Nuo gulančių dulkių blykštančioje vėmalų balutėje jis pamatė keturis balkšvai bronzinius apskritimus. Iš marškinių kišenės iškrito kapeikos. Jis įmerkė nuo karščio ištinusius pirštus ir jas iškrapštė. Kaip prasikaltę murzini vaikai monetos sukrito atgal į kišenę be garso. Baisiau už žalią nuodingą rugpjūčio saulę, baisiau už buką žvilgsnį Mykolui buvo pamesti šias kapeikas. Iki miestelio liko geras pusvalandis žvyrkeliu, jei senas žemėlapis jų neklaidina. Mykolas nežinojo, ar ten ras telefono aparatą. Dėl to kapeikos įgijo dar didesnės reikšmės. Jei telefono neras, jis bent žinos padaręs viską, kas nuo jo priklauso. Ar tikrai? Mykolas trinktelėjo dureles. Iš kelnių kišenės išsitraukė nosinę ir nusivalė lūpas. Įjungė automobilio variklį ir „Moskvičius“ vėl ėmė dardėti per žvyrą. Kelią iš abiejų pusių spaudė ir siaurino pernokusių rugių laukai. Išpampusios rugių varpos karojo tarytum apsinuodijusios radioaktyvia saule, atrodė, kad jos norėtų išvemti subrandintus grūdus. Šalies pietuose javai prinokdavo anksčiau nei šiaurėje, tačiau šių laukų šeimininkas, rodėsi, tai pamiršo. O gal šeimininko jie seniai neturėjo. Neišlaikę svorio, kaip išmesti į krantą gulė ant kelio laibi, pūstagalviai rugiai mirtininkai. Mykolas net monotoniškai šokinėjant žvirgždui girdėjo po „Moskvičiaus“ padangomis traiškomus grūdus.
Miestelyje sustojo prie baltos mūrinės bažnyčios. Ji atrodė kaip priplota prie žemės milžinišku delnu, o dviaukštė varpinė už keliasdešimties žingsnių – tarsi nuolauža, atskilusi nuo smūgio. Mykolui toptelėjo, kad dabar prie bažnyčios jiems saugiau negu prie bespalvės plytinės savųjų būstinės, kėpsančios už kelių šimtų metrų. Bet nei ironijos, nei paguodos toje mintyje nebuvo. Ironijos jo darbe apskritai patartina vengti. Apie paguodos galimybę jis nė nebūtų pagalvojęs. Abu gerai žinojo tą plytinį pastatą. Apie jį žinojo visi rūmai. Namas anksčiau priklausė vietos mokytojui. O prieš dešimt metų jo vidiniame kieme buvo iškastos duobės ir į jas sumesti nukautų banditų kūnai. Dvi duobės žiojėjo prie šulinio, ir vėliau niekas nenorėjo iš jo semti vandens, išskyrus rajono vadą kapitoną Martišauską, kuris čepsėdamas šlapiomis lūpomis kartodavo, kad banditų kraują gerti sveika. Nika pirmą kartą per visą kelionę prasižiojo ir lipniu balsu pasiūlė važiuoti „į vietą“. Pasislėps miškelyje ir palauks, kol sutems. Saulė jau slydo žemyn, pirmosios popietės valandos. Jie nevalgė nuo ryto, tačiau Mykolui tebeskaudėjo skrandį ir nuo minties apie maistą jį vėl ėmė tampyti. Nika vedžiojo pirštu po žemėlapį ir, tarsi išgirdęs pritarimą savo anksčiau ištartiems žodžiams, nurodė, kad jiems reikia važiuoti keliu tiesiai, į pietus, be jokių posūkių.
Mykolas užvedė automobilį, stipriai suėmęs vairą pasuko jį prieš laikrodžio rodyklę ir pajudėjo į kitą pusę, negu rodė Nika, – tiesiai bespalvio plytinio namo link. Nė vienas nepratarė nė žodžio. Nika negrabiai sulankstė žemėlapį, nusviedė ant galinės sėdynės ir vėl įsistebeilijo priešais, tarytum jokio pasiūlymo nė nebūtų pagarsinęs, tarytum jokia mintis jo taip ir nebūtų per visą kelionę aplankiusi. Iš šono galėjai pamanyti, kad supyko ar įsižeidė, tačiau Mykolas žinojo, kad tokiems jausmams Nika buvo nepajėgus. Jis neišgyvendavo jausmų – jis dažniausiai jų neturėjo.
Jie iš lėto pravažiavo būstinę ir, kartu atsigręžę, pastato viduje įžiūrėjo tris judančius siluetus. Vadinasi, juos iš tikrųjų gali pastebėti, pagalvojo abu. Vadinasi, neradęs telefono būdelės, galėčiau mėginti užeiti į vidų, pamanė Mykolas, bet balsu to neištarė. „Moskvičius“ neskubėdamas riedėjo tiesia ir plona kaip adata pagrindine gatve. Automobilio langai vieną po kitos rodė įrėmintas tipiškas dzūkų miestelio sodybas. Jie kirto trijų gatvelių sankryžą, pravažiavo parduotuvę, mokyklą ir keliasdešimt vienaaukščių ir dviaukščių gyvenamųjų namų, kol atsidūrė prie kolūkio centro, visų tebevadinamo dvaru. Mykolas pasuko į dešinę ir praslydo priešais langus, tarytum pranešdamas apie atvykimą. Planuota buvo priešingai: jie turėję atvykti dieną, kad liktų nepastebėti. Toks konspiracijos paradoksas. Tai Nikos žodžiai. Nors Mykolas buvo įsitikinęs, kad Nika juos bus kur nugirdęs ir šių žodžių reikšmės iki galo nesuprato. Veikti pagal planą, kurio iki galo nesupranta, jiems abiem įprasta, net privaloma. Dieną mažame, nejudriame, apatiškame miestelyje nepažįstamas automobilis vis tiek sukels mažiau įtarimų nei vakare ar naktį. Saulė, leisdamasi į miškais apaugusį horizontą, su savimi nusitempia ir abejingumą: prabunda žmonių smalsumas ir įtarumas, atkunta prie būdų pririštų šunų sargumas ir skardus pareigos jausmas. Dieną dar galėjai tikėtis, kad ne visos akys tave palydės, tačiau naktį visų ausys įgyja šeštą pojūtį.
Pravažiavęs dvarą ir atidžiai apžiūrėjęs, ar šalia nestirkso telefono būdelė, Mykolas dar kartą pasuko į dešinę ir kitu, dar siauresniu, duobėtu keliu pajudėjo atgal, miestelio centro link. Kai „Moskvičiaus“ ratas įvažiuodavo į kelio duobę, jie abu truputį šoktelėdavo nuo kietų sėdynių, o Mykolo marškinių kišenėje kaip nesėkmės varpelis ir artėjančios nevilties pranašystė subarškėdavo keturios monetos. Kaitra nesitraukė, nors turėjo būti po penkių. Automobilio viduje dvokė benzinu. Ant Nikos marškinių kairėje pusėje tamsavusi prakaito dėmė išsiplėtė per visą krūtinę ir per nežymiai atsikišusį pilvą. Jei tai būtų buvęs kraujas, jis jau būtų nukraujavęs ir miręs. Nika teisus: protingiausia būtų važiuoti į vietą, susirasti pavėsį pamiškėje ir sulaukti tamsos. Tačiau Mykolui reikėjo paskambinti į namus. Prakeiktame miestelyje nestovėjo nė vienas viešas telefonas. Prakeiktas Nikos planas, prakeiktas konspiracijos paradoksas juos išgujo iš namų priešpiet, nors iki miestelio – vos geros dvi valandos kelio. Mykolas išvyko nesulaukęs dukros. Ji, Laura, galėjo grįžti bet kurią akimirką. Turėjo būti grįžusi. Jis privalėjo neišeiti. Po velnių, jai tik penkiolika metų.
Kai automobilis vėl sustojo, jo salone klejojo jau dvi pamėklės: Mykolas panašiu į Nikos žvilgsniu spitrijo priešais. Tik Nikos žvilgsnis ir toliau slydo į tolį už nieko neužkliūdamas, o Mykolo plėšriai susiaurėjusius akių vyzdžius prikaustė bespalvis plytinis namas. Jį apnuoginę piktdžiugiški vakarėjančios saulės spinduliai išryškino komišką apleistumą. Kažkas iš to pastato darbuotojų turėjo būti atkreipęs dėmesį ir į jo apleistumą, ir į komiškumą, nes šalia pasodintos žydėjo aukštos, nuskurusios saulėgrąžos išbalusiais, apgliaumėjusiais žiedlapiais, lyg nuo troškulio sukepę liežuviai. Jei jis, Mykolas, dabar atidarytų dureles, išliptų iš automobilio ir nueitų į plytinį namą, Nika jo nestabdytų, neišleistų nė garso. Ir kai jis, Mykolas, grįžtų, Nika jam nepriekaištautų, toliau laikytųsi sutarto plano, nors tas planas būtų iš pamatų sugriautas, o jie abu beveik neabejotinai būtų pakliuvę į bėdą. Mykolą nupurtė šiurpas pagalvojus, kad jis pasidavė šito bukagalvio vilionėms.
Nika proto turėjo tiek, kad jam užteko ryžto bet kokiam poelgiui, bet nė kruopelytės daugiau. Ryžto jis gebėjo nemaišyti nei su drąsa, nei su tuštybe. Buvo neblogas darbuotojas, kai kuriems darbams labai tinkamas. Tačiau karjeros nepadarė ir nepadarys, o tai supras, jei supras, tik išėjęs į pensiją. Priešingai nei Mykolas, kuris tai suprato anksti. Gerokai per anksti. Kai jį atsiuntė dirbti į skyrių ir pasodino viename kabinete su Nika. Abu dirbo eiliniais tardytojais. Nika – šešeriais metais ilgiau. Jis pradėjo tais metais, kai banditus į rūmus atitempdavo kasdien, ir ne po vieną. Niekas rūmuose nesitikėjo dirbti tardytoju visą gyvenimą. Išskyrus turbūt Niką. Mykolas manė turįs paaiškinimą: tas prakeiktas žvilgsnis jį ne tik paversdavo efektyviausiu darbuotoju, bet ir apsaugojo nuo kasdienio smurto reginių. Dauguma kitų, išskyrus prigimtinius sadistus, fizinį smurtą laikė nemalonia, tačiau neišvengiama darbo dalimi, kurios reikia griebtis, jei nori kilti karjeros laiptais. O Mykolas netruko pastebėti, kad karjerą daro vien tie, kuriems žmonių kankinimas iš prievolės virsta malonumu. Per kelerius metus jis atbuko. Nesišlykštėjo nuo smūgių pamėlusiais ir papilkėjusiais veidais, iš burnos išspjaunamu krauju ir dantimis, ant grindų krintančiais nagų lukštais, atviromis kūno žaizdomis. Bet nejuto ir malonumo. Ar ne todėl jis šią pavakarę sėdi automobilyje kartu su Nika? Ar čia jį atbloškė rutina ir malonumo stygius?
Mykolas suėmė už durelių rankenėlės ir ryžosi išlipti. Tačiau tą akimirką, lyg kopijuodamas jo judesius, tik gerokai sparčiau, iš „Moskvičiaus“ liuoktelėjo Nika. Jis nužingsniavo už automobilio ir, Mykolui stebint pro galinio vaizdo veidrodėlį, atsisagstęs kelnes ėmė šlapintis, nė nepagalvojęs paieškoti nuošalesnės vietos. Mykolas užsimerkė ir prisiminė Laurą. Paprastai vaikams augant jų pūkiniai gelsvi plaukai tamsėja, pamažu artėdami prie tėvų plaukų spalvos – rudos, juodos, pilkos. Lauros plaukai priešinosi šiai taisyklei – nepaliaujamai šviesėjo, ir penkiolikos ji, kadaise gimusi su išskydusiu kuokštu juodų plaukų, tapo švelnia blondine. Mykolo galvą dengė juodi, žilstantys, dar tankūs plaukai. Ritos, savo žmonos, natūralios plaukų spalvos nė nebeprisiminė, gal niekada ir nematė – ji nuolat juos dažė pagal meto madas. Galbūt Laura panėšėjo į motiną, taip galėjo nutikti. Tos dvi jo gyvenimo moterys jam buvo neatsiejamos. Tik ne tokiu būdu, kaip galėjo tikėtis, kai vedė Ritą. Šviesėjantys Lauros plaukai jo sąmonėje reiškė daugiau nei dukters brendimą. Permaina su ledyno atkaklumu slinko ir smelkėsi į visas jų bendro gyvenimo sritis, tačiau išlaikė – kaip dabar aiškėjo – melancholiškas jų santykių proporcijas: kuo mažiau Mykolas mylėjo žmoną, tuo labiau mylėjo dukterį. Kartais jam tai keldavo liūdesį, nes žinojo, kad artėja ta diena, kai meilė dukrai taps begalinė ir jis liausis bent šiek tiek mylėjęs žmoną. Dar jam kėlė liūdesį suvokimas, kad jis kadaise vis dėlto mylėjo Ritą, bet to laiku nesuprato. Užsimerkęs Mykolas regėjo Laurą – juodut juodutėliais plaukais. Krūptelėjo ir atsimerkė, pajutęs greta šlumštelėjusį Niką, kišenėje sudzingsėjo kapeikos.
Vietą iš tiesų rado lengvai. Pagrindine gatve tiesiai į pietus, iki kapinių. Jas lanku supo išstypęs pušynas, aplink kamienus sukosi vakarop nurausvėjusios saulės juostos, netoliese čiurleno upelis. Pakeliui – nė vienos telefono būdelės. Ar galėjo ji būti tokiame miesteliūkštyje? Kapeikas įsimetė tik apgauti save. Už kapinių matėsi išplikę, ruduojantys lopai. Skudurinė žemė. Akivaizdu, kad prieš kelis mėnesius kasinėta. Tuo geriau. Niekas neatkreips dėmesio, jei vienur kitur vėl bus kasta iš naujo. Prie vietos „Moskvičius“ nė nestabtelėjo. Įlindo į pušyną ir pavažiavo gerą atkarpą raibuliuojančiu keliu. Tarp aukštų pušų kamienų dar nė vienam žmogui nėra pavykę pasislėpti. Tik banditams, bet jie – gudrūs laukiniai žvėrys. Konspiracijos paradoksas. Neatrodė, kad Nika dėl to suktų galvą. Kai sustojo, jis pravėrė juodą dirbtinės odos krepšį ir ištraukė traškančios folijos gniutulą. Jį išlukšteno, ir automobilio salone kelias valandas kabojusį prakaito dvoką užgožė virtų kiaušinių kvapas. Nika ir Mykolas apsikeitė vaidmenimis: Nika plėšriomis akimis žvelgė į atsivežtą vakarienę, o lūpas suspaudęs Mykolas stebeilijosi į pušis, vaizduotės akimis bėgdamas tolyn iki numanomo upelio, kur galėtų atsigaivinti šaltu vandeniu. Nika atsikando kiaušinio, atidengdamas jo pilkšvą, pamėlynavusį trynį. Keli trupiniai nubyrėjo ant kelių ir po kojomis. Mykolas pravėrė automobilio dureles, bet neišlipo. Sutems po penkių valandų.
Leidžiantis prieblandai pušys sustingo lyg laukdamos šūvio. Nika žiūrėjo nemirksėdamas, tarsi nieko nelauktų. Protarpiais iškišdavo liežuvio galiuką ir perbraukdavo sukepusias lūpas, vildamasis surasti dar vieną vakarienės trupinį. Mykolas laukė į namus grįžtančios dukters. Nuovargis ir snaudulys darė savo: kas dieną darbe, tvankiame kabinete išgyvenamas bukas Nikos tylėjimas dabar ėmė rodytis įtartinas. Ar Nika jį tardo? Mykolas tarytum išgirsta, kaip jis pakartoja Lauros klausimą: „Tėti, kur tu dirbi?“ Tik Laura dingo ir trečią parą negrįžta namo, o Nika kėpso šalia ir varo jį iš proto savo gergždžiančiu, trisdešimt metų, iki šio pavasario, cigarečių dūmus traukusių plaučių alsavimu. Abu mielai parūkytų. Nė vienas nerūko. Tėtis dirba kaip visi žmonės. Mykolas ištartų šiuos žodžius garsiai, jei tikėtų, kad jie pabaidys Niką ir šis pranyks. Negreitai Mykolas suprato, kodėl jį pasodino viename kabinete su Nika. Jų darbe poruoja panašius gebėjimus ir polinkius. Ar Nika jį turėjo ko nors išmokyti? Šito jis nežinojo. Tačiau jei būtų tą akimirką iš šono pažvelgęs į juos abu, kiurksančius „Moskvičiuje“ kaip į Žemę išvaryti du kvailiausi Olimpo dievai, veikiausiai būtų nustebęs – kokie jie tapo panašūs. Rūmuose jis pamatė ir aiškią hierarchiją, ir daugybę pasidalijimų. Žiaurumas kaip darbas ir žiaurumas kaip malonumas nebuvo vienintelė skirtis, bet Mykolo akimis – pati ryškiausia. Kažkas, sėdintis rūmų erdviausiuose kabinetuose, iš anksto nuspėjo, kad Mykolas malonumo nepajus. Ir pasodino su Nika.
Mykolas manė, kad jam sutrukdė meilė. Jis tikėjo, kad žmogus gali mylėti tik ką nors viena – kitą žmogų, savo darbą, gimtąją vietą ir panašiai. Ritos jis nemylėjo. Tuo metu nežinojo, kad myli. Ir per tardymus kankindamas žmones laukė atplūstančios malonumo bangos. Be malonumo tokio darbo nepamilsi. O tada gimė Laura, ir jis suprato, kad jo karjera baigta: nuo pirmos akimirkos, vos išvydus į baltą drobelę kaip kepalą duonos susuktą kūdikį, jam sugniaužė širdį ir jos dugne Mykolas aptiko šilumos šaltinį. Jis nesuprato, kad jo karjerą sugriovė ne pati meilė, o įsitikinimas, jog žmogus gali mylėti tik ką nors viena. Daužydamas kumščiais kūnus, lupdamas iš jų nagus, dantis ar akies obuolį, raudamas plaukus, žalodamas genitalijas, Mykolas mėgindavo išgauti ne informaciją, kurią įrašys į tardymo protokolą, o išpažintį, ką žmogus myli. Jis tikėjo, kad tada, netekęs tvirčiausios apsaugos, tardomas nelaimėlis palūš. Mykolui nė karto netoptelėjo mintis, kad kitas žmogus gali mylėti daugiau. Ir kad todėl jam taip nesisekė tardyti. O mažų mažiausiai jis būtų galėjęs pamanyti, kad meilė gali sukelti pasišlykštėjimą. Tačiau tamsai galutinai į skutelius suplėšius dienos šviesą ir tarp pušų kylant nakties drėgmei, Mykolas pasidygėjo suvokęs, kad čia galėjęs atvykti iš meilės Laurai.
Nika snūduriavo. Mykolas persisvėrė per jį ir uždarė iš jo pusės dureles, tada savąsias. Suburzgė motoras, ir „Moskvičius“ ėmė neskubriai slinkti be įjungtų žibintų. Kai priartėjo prie pušyno krašto, Mykolas negrabiai spustelėjo stabdžio pedalą, pasviro į priekį, kišenėje vėl dzingtelėjo monetos ir Nika nepatenkintas atsimerkė. Abu išlipo iš automobilio, atidarė bagažinę ir išsitraukė kastuvus. Naktis buvo šviesi, kiek drumzlina – danguje rusvai švietė mėnulis, tarytum visą dieną būtų murkdęsis purve. Kai priėjo vietą, Nika iš kelnių kišenės išsitraukė sulankstytą lapą. Iš kapinių, šen bei ten virpėdamos, į juos žvelgė violetinės žvakių akys. Nika žiebtuvėliu apšvietė lapą ir pirštu pabaksnojo į kryželius, persipieštus iš leitenanto Giniausko nubraižyto plano. Leitenanto iniciatyva balandį žemės plotas prie kapinių buvo iškasinėtas. Dviejose duobėse – vienos ilgis siekė beveik trisdešimt metrų, plotis – tris metrus, kita gerokai mažesnė – pusketvirto metro ilgio ir pustrečio metro pločio – suskaičiuoti šimtas penkiasdešimt šeši nužudyti ir vienas ant kito suguldyti kūnai. Po to rūmuose pasklido gandas, kad kasinėjimų metu tai vienur, tai kitur sužibdavo auksas, bet asketiškumu pagarsėjęs Giniauskas uždraudė ką nors imti, akylai sekdamas visų darbą. Nikai leitenanto skrupulingumas atrodė juokingas: jis priklausęs malonumo stovyklai, tačiau iš to nenorėjęs užsidirbti. Šįsyk iš beprasmio skrupulingumo bent jis, Nika, galės pasipelnyti.
Prasidėjo nakties loterija: laiko ir jėgų nebūtų užtekę perkasti visam plotui, todėl Mykolas ir Nika turėjo pasikliauti atsitiktinumu. Nika entuziastingai puolė kasti pirmas. Kapodamas ir versdamas žemes, jis, lyg naktinis gyvūnas, kažką murmėjo sau po nosimi, atsigriebdamas už ištisos dienos tylą, ir jei Mykolas nebūtų jo pažinojęs, būtų turėjęs pripažinti, kad Nika greičiausiai kartoja maldą. Iškasė jau pusantro metro, bet dar nieko neaptiko. Rusvoje mėnesienoje buvo matyti, kad Nikos marškiniuose vėl ėmė plėstis prieš kelias valandas išdžiūvusios dėmės. Jis kraujavo, meldėsi, atrodė įgavęs proto, kurį ketino panaudoti tik vienam tikslui. Dėbtelėjo į tuščią duobę ir neaiškiai burbtelėjo, kad pamėginsiąs iš kito krašto. Mykolas laikėsi ramiau. Tausojo jėgas, lyg būtų ketinęs iškasti visą trisdešimties metrų ilgio duobę ir patikrinti visus pusantro šimto kūnų. Jis kasė lėtai, dideliais žemės kąsniais, atsukęs nugarą kapinėse rusenančioms akims. Pirmoje duobėje nieko nerado. Už keliasdešimt žingsnių su aklo kurmio įniršiu rausėsi Nika. Taip pat bergždžiai. Mykolas atskaičiavo penkis žingsnius į kairę ir įsmeigė kastuvą į žemę. Užvertė galvą į dangų ir pamėgino įvertinti, kiek jie turi laiko iki žaros. Tris, keturias tikros juodumos valandas.
Giliai kasti nereikėjo – antroje duobėje Mykolas aptiko apirusią žmogaus koją. Tyliai švilptelėjo Nikai. Šis atžingsniavo ir be žodžių puolė kasti šalia – tai buvo jų šios nakties galimybė, jų laimingas bilietas su mirties išridentais skaitmenimis. Po pusantros valandos prieš juos gulėjo dvylikos žmonių kūnai – visi nuogi, juodžemio pilnomis akiduobėmis, su ryškiais veidų bruožais, užkloti vien mėnesienos ir neramių Mykolo ir Nikos žvilgsnių. Reikėjo apžiūrėti pirštus ir kaukoles. Mykolas išsitraukė iš kišenės nosinę, užsidengė burną bei nosį ir pasilenkė prie pirmo kūno, kresno sudėjimo, vyresnio amžiaus moters. Nika taip pat išsitraukė iš kišenės nosinę ir užsidengė pusę veido. Tačiau vos pasilenkęs vėl atsitiesė. Spaudė prie veido medžiagos skepetą lyg norėdamas ne apsaugoti uoslę nuo tvaiko, o sulaikyti iš gerklės besiveržiantį riksmą. Mykolas iš padilbų priekaištingai į jį dėbtelėjo. Ant minkštų moters pirštų nieko nerado. Kaukolėje trūko mažiausiai septynių dantų, jų vietoje žiojėjo skylės. Mykolas pasilenkė prie kito kūno. Nika toliau stovėjo kaip įbestas. Jo bukame žvilgsnyje kažkas uždegė dagtį ir ugnelė šnypšdama bėgo prie sprogiklio. Nika atatupstas atsitraukė nuo kūnų ir sudribo ant rasotos žemės. Jo nosinė kelias sekundes dar pleveno ore, ieškodama, kur geriausia nusileisti, tačiau tinkamos vietos nerado, todėl nutūpė ant Nikos plaštakos.
Nebuvo kada rūpintis tuo bukagalviu. Antras kūnas – vidutinio amžiaus, apystambio vyro – taip pat neišsaugojo nė kruopelytės aukso. Įpilkėję pirštai – be žiedų, dantų eilėse žiojėjo plačios properšos. Toliau – trys jauni kūnai: du panašaus amžiaus jaunuoliai ir mergaitė. Aštuonerių, devynerių, gal dešimties metų. Neverta nė tikėtis: auksui – per jauni. Tada du vyresni kūnai, vyro ir moters, išdžiūvę, labiau suirę nei kiti, kaip panaudoti degtukai, galėjo būti pora. Ant vyro kairės rankos trūko keturių pirštų. Burna beveik bedantė. Kaip ir moters. Jos galva buvo atitrūkusi nuo kūno. Mykolas viena ranka ją pakėlė ir apžiūrėjo atidžiau. Ant pakaušio tebesiraizgė sukietėjęs skystas pilkšvų plaukų lizdas, abiejų ausų speneliai nuplėšti, burnoje styrojo vos keli dantys. Mykolas kankinimų specialisto akimis įvertino: jie ne pirmi. Kažkas juos aplenkė. Per pastaruosius mėnesius. Arba prieš daugiau nei penkiolika metų. Dėdamas moters galvą atgal, jis pastebėjo, kad po ja guli įspausta medžiagos skiautė. Mykolas įsikišo nosinę į kišenę, pakėlė radinį ir nukratė nuo jo žemes. Padėjo moters galvą, abiem rankomis tvarkingai sulankstė įjuodusią Dovydo žvaigždę ir, įsikišęs į marškinių kišenę, ja nutildė visą laiką nerimastingai barškėjusias kapeikas. Nebebuvo ką čia veikti. Mes pavėlavom, ištarė keturlinkai susirietusiam Nikai, ir šis sunkiai atsistojo, nors išgirdo iš Mykolo burnos iškritusius tik garsus, o ne žodžius.
Tuoj tuoj, ir tamsa sudryks. Mykolas „Moskvičiaus“ žibintus įjungė, kai išvažiavo iš miestelio. Prieš save matė išasfaltuotą dviejų krypčių kelią ir pajuodusias rankas ant plastikinėmis išblukusiomis vijomis apipinto vairo. Nika įprastai tylėjo, bet jo žvilgsnio nebūtum galėjęs pavadinti net buku. Pro atsivėrusias akių ertmes spingsojo paskutinės gęstančios nakties žvaigždės. Pats būdamas suprakaitavęs, Mykolas jautė, kad nuo Nikos sklinda itin aitrus dvokas. Jis atrodė kaip žmogus, kuris pasigailėjo valandėlei dovanų gavęs proto. Mykolas spaudė pedalą, smarkiai viršydamas leistiną greitį. Jeigu reikės, jis nebijos pasinaudoti tarnybine padėtimi. Bet jei jį sustabdytų ir paklaustų, kodėl taip nutrūktgalviškai skrieja, Mykolas nežinotų, ką atsakyti: ar skuba namo pažiūrėti, gal pagaliau grįžo Laura, ar tiesiog bėga iš ten, iš tos vietos. O gal trokšta kuo greičiau išsiskirti su bendrakeleiviu, kuris jam kelia stipresnį šleikštulį nei atkasti lavonai. Išsigando, kad net skriedamas šviesos greičiu neatsikratys Nikos. Jis buvo ne bendrakeleivis, ne šios nakties avantiūros sėbras, o jo paties kūnas. Nėra jokių pasidalijimų, pasiskirstymas į darbo ir malonumo, meilės ir sielvarto, ištvermės ir aplaidumo ar bet kurias kitas stovyklas tėra apgaulingas paviršius, nėra nieko, kas slėptųsi už aukštos ir storos apmaudo sienos. Toji siena jį aptvėrė ir įkalino su visais kitais, jis toks, kaip visi kiti negyvėlių rūmuose. Štai kodėl pasidavė pagundai nuvykti į vietą.
„Moskvičius“ išspjovė Niką prie jo namų. Susitraukusi vyro figūrėlė mindžikavo ant šaligatvio. Mykolas nebuvo tikras, ar Nika ras įėjimą į savo paties namus, bet jam tai nerūpėjo. Už keliolikos minučių „Moskvičius“ jį patį užtempė į kalną. Automobilis sustojo kelkraštyje ir Mykolas nurėpliojo namo. Užkopė statokais laiptais į antrą aukštą, atsirakino duris, įėjo, įnešdamas į butą nakties žemes ir ryto garsus, ir lyg apkvaitęs apsuko per visus kambarius. Rita prausėsi vonioje. Į keramines grindų plyteles teškėjo vanduo. Namuose daugiau nieko nebuvo.