2009 m. Nr. 1

Vieši draugai ir slapti priešai

Didžiulis ąžuolas dažniau yra blaškomas vėjų
Seneka

Tąkart Alminas ankstyvą rytą, kai Gedvydas dar tik kėlėsi, netikėtai įžengė į jo menę. Iš pagyvėjusio ir tuo pat metu susikaupusio bičiulio veido Gedvydas suprato, kad šįkart jis nejuokaus, nesiteiraus, ar Gedvydui sapne nepasirodė deivė Milda, ar neišbarė jo, niekaip nepasirenkančio mergelės ir vis dar nesirengiančio kurstyti švento šeimos židinio. Negaišdamas laiko, Alminas iškart išklojo apsilankymo priežastį:

– Vakar apynakčiu į pilį atšuoliavo kunigaikščio Treniotos pasiuntinys. Ar negirdėjai subruzdimo pilies kieme? Taigi jis žodžiais man persakė – nešioti slaptus laiškus šiais laikais pavojinga – Treniotos įsakymą, kad su keliais artimiausiais pagalbininkais ir apsaugos būriu privalau nedelsiant išjoti į Vilnių. – Alminas trumpam nutilo ir tiriamai pažvelgė į bičiulį. Šiam akimoju miegai išlakstė, nes jis jau suprato, ką dabar Alminas pasakys. – Taigi, broleli, skubiai ruoškis į kelionę. Ten tu man būsi reikalingas.

– Mindaugas gal ir įsiklausys į Treniotos ir tavo žodžius, tačiau kam ten, jo dvare, rūpės išgirsti mano, kunigaikščio be tėvonijos ir valdinių, nuomonę.

– Ar užmiršai, kad esi jo brolvaikis? Jeigu tada, kai jums su Tautvilu puolant Vorutą, buvai pakliuvęs į jo rankas, o dėdė tave lyg niekur nieko paleido gyvą ir sveiką, vadinasi, kraujo balsui jis nėra kurčias.

– Aš tik šiaip, iš įpratimo pasibranginau, – prisipažino Gedvydas ir šyptelėjo. – Labai didžiuojuosi, jog tu mane priskiri prie savo artimiausių pagalbininkų ir galvoji, kad naujoje Mindaugo sostinėje galėsiu tau būti naudingas.

– Ne man, bet Žemaitijai, nemažiau ir savo gimtinei Lietuvai pasitarnausi. Jeigu tik dievai mums padės Mindaugą palenkti į savo pusę. Ruoškis. Laikas nelaukia.

Jau praėjusių metų rudenį Alminas suprato, kad Mindaugas vis įdėmiau įsiklauso į Treniotos įtikinėjimus. Ir nors dar nesiryžta pradėti atviros kovos prieš Livonijos ordiną, tačiau patyliukais remia tuos atvirus ar slaptus sąjungininkus, kurie lyg medžiokliniai šunys sužeistą lokį vėl ir vėl puldinėja ordiną, neleidžia atgauti jėgų po skaudaus pralaimėjimo prie Durbės ežero. Ir Alminas, ir Gedvydas, ir Almino žmona Ausma, kuri neką prasčiau už vyrus buvo įsigilinusi į valstybės politinius gudravimus, žinojo, kodėl viską pasveriantis politikas Mindaugas nepradeda galbūt lemiamos kovos prieš ordiną. Lietuvos valdovas gerai suprato, kad visa krikščioniška Europa puls visaip ramstyti tą prie Baltijos jūros krantų stūksančią ir po Durbės mūšio smarkiai įskilusią krikščionybės uolą. Vilniuje, karaliaus pilyje, kur buvo priimami svarbiausi valstybės sprendimai, krikščionybę tvirtai ir karštai rėmė karalienė Morta, kuri pasitelkdavo kunigaikščio Parbaus išmintį ir didelę patirtį. Kadaise didelį Mindaugo pasitikėjimą pelnęs Neries žemės kunigaikštis Parbus, ypač po to, kai Milane ir Romoje jam pavyko atverti visas Šventojo Tėvo rūmų duris, dabar jau buvo praradęs karaliaus malonę ir net nebeturėjo teisės be pakvietimo įžengti į Lietuvos valdovo menę. Užtat karalienės Mortos menėje Parbus visada buvo laukiamas ir pagarbiai sutinkamas. Daugeliui dvariškių buvo ne paslaptis, kad, gindama krikščionių reikalus Lietuvoje, Morta vyrui dažnai kalba ne savo, bet išmintingojo patarėjo Parbaus žodžiais… Alminas žinojo ir apie tai, jog vis didesnę galią ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje įgaunantis Treniota karaliaus jau net nebeįtikinėja, o spauste spaudžia ryžtingai atsimesti nuo krikščionybės ir grįžti į senolių tikėjimą. Išdidusis Mindaugas, be abejo, suprato, kokia didelė ir nepajudinama jėga stovi už šio žemaičių kunigaikščio pečių.

Tad pats didžiausias Almino troškimas buvo palenkti karalių į savo pusę, išsklaidyti jo abejones, kad, net visai krikščioniškai Europai stojus prieš Lietuvą, ji neliks vieniša, nes pavergtieji latgaliai, žemgaliai ir kuršiai jau kyla į kovą ir tuoj tuoj prisijungs prie lietuvių ir žemaičių…

Nauja valdovo pilis stovėjo už keliasdešimties žingsnių nuo raudonplytės katedros, kurioje prieš dešimtmetį, 1251-aisiais Viešpaties metais, Mindaugas, jo jauna žmona Morta ir keliolika artimiausių giminaičių priėmė šventąjį krikšto sakramentą, o dar po dvejų metų jis buvo karūnuotas. Žemaitijoje sklido gandai, kad ši puiki bažnyčia buvo pradėta statyti dar tada, kai, atrodė, Mindaugas apie jokį krikštą nė negalvojo, – šioje vietoje buvę sumanyta statyti didingą pagonišką šventyklą, kokios Lietuvoje dar nebuvo… Valdovo pilis priminė Livonijos ordino magistro pilį, tačiau buvo rąstinė ir bene dvigubai mažesnė. Gedvydas turbūt buvo ne pirmas, kuris nusistebėjo, kodėl, statant mūrinę katedrą, buvo pagailėta plytų piliai. Nužvelgęs aukštą, ąžuolais ir klevais apaugusį kalną, stūksantį už Vilnelės, Gedvydas pagalvojo: jeigu aš būčiau šios žemės valdovas, būčiau įsakęs pilį statyti šio kalno viršūnėje. Be gailesčio iškirtus ant kalno šlaitų augančius medžius, jokie užpuolikai iki pilies sienų gyvi ir sveiki neužsiropštų. Juk ant nekviestų svečių nuo pilies sienų pašėlusiu greičiu riedėtų sunkūs rąstai ir didžiuliai akmenys, o žiemą, šaltą žiemą, šlaitus nuolat laistant vandeniu, priešams kelią pastotų tikras stiklo kalnas, į kurį įjoti ir pilį pasiekti galėtų nebent pasakų karalaitis… Ir vis dėlto Vilniaus pilis buvo daug didesnė nei Vorutos, o valdovo rūmai joje šiek tiek jau priminė rūmus, kurių Gedvydas Livonijoje į valias buvo prisižiūrėjęs.

Jau nuo tos akimirkos, kai Mindaugo dvariškis pakvietė juos įeiti į Sosto menę, Gedvydas suprato, kad būsimam pasitarimui valdovas teikia didelės reikšmės. Kai Alminas, jo žmona Ausma, Gedvydas ir keli juos lydėję žemaičių didikai įžengė į menę, jų žvilgsnius prikaustė kitame jos gale karališkuose sostuose sėdinčios vyro ir moters figūros. Nors kaip ir dera karalienės sostas buvo kiek žemesnis, bet Gedvydo akys pirmiausia nukrypo į karalienės Mortos veidą, į jos purpurinę togą, kuri nuo aukštos moters krūtinės sunkiomis klostėmis krito žemyn ir uždengė net pėdas. Išblyškusiame Mortos veide nuo kažkokio tramdomo jaudulio spindėjo jaunos akys. Saulės ir vėjų nugairintas Mindaugo žilstelėjusiais smilkiniais veidas greta karalienės atrodė pavargęs ir senas. Net ir jo toga buvo pilkšva, panašesnė į riterio apsiaustą. Sostuose sėdėjo du skirtingi žmonės, nė auksu spindinčios karūnos ant jų galvų skirtybių nesumažino. Kol Alminas ir Gedvydas svarstė, ar sustoti tarpduryje, ar eiti prie valdovo, už jų nugarų triukšmingai atsivėrė dar vienos sunkios menės durys – pro jas veržliu žingsniu įėjo vidutinio ūgio, tačiau plačių pečių Mindaugo seserėnas kunigaikštis Treniota. Tuo metu Mindaugas netikėtai pakilo iš savo sosto ir žengė kelis žingsnius giminaičio pasitikti. Karalienė nervingai sujudėjo, tačiau liko soste sėdėti. Treniota, greitu žingsniu praeidamas pro Alminą ir Ausmą, linktelėjo galvą, tačiau nestabtelėjo. O į Gedvydą nė nedirstelėjo, tarytum būtų jo nepažinęs. Karalius ir seserėnas kaip lygus su lygiu apsikabino, persimetė keliais žodžiais. Paskui Mindaugas rankos mostu pasikvietė senyvą dvariškį ir kažką jam pasakė. Dvariškis lengvu, visai ne seniokišku žingsniu prisiartino prie vidury menės sustojusių Almino bei jo palydovų ir pasakė, kad karalius maloniai kviečia žemaičių kunigaikščių tarybos išrinktąjį karvedį prie jo prieiti, o karvedžio gražiąją žmoną Ausmą – prie karalienės Mortos. Gedvydas ir Alminą atlydėję žemaičių didikai suglumę pasitraukė į menės pasienį. Jie iš tolo stebėjo, kaip kunigaikštis Alminas spaudžia Lietuvos valdovui dešinę, pagarbiai nulenkia galvą. Ausma ryžtingu žingsniu ėjo prie karalienės ir, nors niekas jos nelydėjo, visai neatrodė sutrikusi. Tuo metu jaunas dvariškis skardžiu balsu pranešė, jog karalius pageidauja, kad visi žemaičių kunigaikščius į Vilnių atlydėję garbieji bajorai eitų į Svečių menę – ten jų laukia valgiais ir gėrimais nukrauti skobniai. Suglumęs ir įsižeidęs Gedvydas jau ketino apleisti Sosto menę, tačiau pamatė, kad Alminas iš tolo moja jam ranka, kviečia prieiti. Suprato: bičiulis išsiderėjo, jog ir jam būtų leista dalyvauti svarbiame pasitarime. Matė: menėje pasilieka ir valdovo sūnus Vaišvilkas bei du jo palydovai, sutanoti stačiatikių vienuoliai. Gedvydas nejučia ėmė dairytis katalikų kunigų ir vienuolių, tačiau menėje jų nebuvo…

Visi pasilikusieji žinojo, apie ką čia dabar bus šnekama, tačiau sosto menės ore tvyrojo įtampa. Tuo metu senyvas dvariškis, kuris kiek anksčiau Alminą palydėjo prie karaliaus, rankos mostu pakvietė visus menėje likusiuosius eiti link atokiau nuo karališkų sostų pastatytų ilgų skobnių. Gedvydas, kuris visą laiką dėmesį buvo sutelkęs į žmones ir jų veidus, iki šiol tų skobnių nebuvo nė pastebėjęs. Karalius ir karalienė atsisėdo skobnių gale, nugaromis į mėlynu vitražu įstiklintą langą. Neilgas, lokena užklotas karališkasis suolas buvo kiek aukštesnis už kitus suolus. Šalia valdovo ant ilgojo suolo atsisėdo jo karvedys ir svainis kunigaikštis Daumantas, rūstaus, vėjų nugairinto veido vyras. Jis buvo paėmęs į žmonas jaunesniąją Mortos seserį. Greta Daumanto, sunkiai atsidusęs, atsisėdo žilagalvis vyras, kurio nei vardo, nei pareigų Gedvydas nežinojo. Karalienei iš dešinės ant kiek žemesnio suolo įsitaisė kunigaikštis Parbus, kiek atokiau – Vaišvilkas. Kitame skobnių gale – tiesiai priešais karalių – buvo pasodintas kunigaikštis Treniota, šalia jo – Alminas. Pastarasis tylomis parodė Gedvydui sėstis greta. Kažkas tylutėliai ištarė Ausmos vardą. Tačiau Treniota griežtai papurtė galvą… Senasis dvariškis netrukus priėjo prie tebestovinčios Ausmos ir, pagarbiai jai nusilenkęs, suglumusią moterį nuvedė prie kiek atokiau nuo skobnių, pasienyje, stovinčio suolo.

Pirmas kaip ir dera prabilo karalius. Tačiau jis tepasakė:

– Kalbėk, kunigaikšti Treniota. Juk ne kieno nors kito, bet tavo paraginti visi čia susirinkome.

Treniota tiriamu žvilgsniu pasižiūrėjo į Mindaugą, bet neatrodė nustebęs. Jo balsas tvirtai skambėjo:

– Valdove, tu gerai žinai, dėl ko mes, žemaičiai, čia atvykome. Tačiau reikia, kad ir šviesioji karalienė bei tavo artimiausi patarėjai tiesiai iš mūsų lūpų tai išgirstų. Žinai, kad daug kalbėti nemėgstu, man mieliau mūšio lauke saujoje kalavijo rankeną gniaužti. Žinai ir tai, kad žemaičių žemės, tos, kurias buvai ordinui užrašęs, kelerius metus sunkiai dejavo teutonų be gailesčio plėšiamos. Tačiau labiausiai mus slėgė tai, kad įtakingiausių bajorų vaikai buvo įkaitais paimami ir į Livoniją, lyg kokie aukojimui skirti avinėliai, išgabenami. Žemaičiams visada buvo svetimas tavo anuometinių sąjungininkų kalavijuočių mums brukamas dievas. Jis gal ir globoja teutonus, tačiau mums neša vien nelaimes ir svetimųjų priespaudą. Nuo žilos senovės tėvai ir protėviai aukojo mūsų dievams, ir šie visada žemaičiams nelaimėje padėdavo, juos apsaugodavo net nuo baisiausių ligų, nuo kurių ne kartą kentėjo daugelis krikščioniškų šalių, jų dievo neapgintų. O kas, jei ne mūsų galingieji dievai Kovas ir Perkūnas, mums padėdavo pasiekti pergales prieš krikščionis pačiuose svarbiausiuose mūšiuose? Argi ne dievams turime dėkoti, kad laimėjome didžiąją pergalę Durbės kautynėse? Taigi dabar, tavo ištikimiausiems valdiniams girdint, dar kartą garsiai sakau: valdove, atėjo metas nutraukti bet kokius ryšius su kryžiuočiais, pirmiausia su livoniškąja šaka ir pradėti prieš juos atvirą negailestingą karą. Ordinas po pralaimėjimo dar nėra atsigavęs. Vasara dar nepasibaigė, todėl karo veiksmams – pats tinkamiausias metas. Kodėl visada laukiame, kol jie mus užpuls, ir tik tada sukrutame gintis ir kerštauti? Esi karvedys, Mindaugai, ir gerai žinai, kad parankiausia, kai karo veiksmai vyksta ne tavo, bet priešo teritorijoje.

„Mindaugas – valdovas, bet ne karvedys, – šmėstelėjo Gedvydo galvoje ir jis neramiai pažvelgė į dėdę, tarytum šis galėtų atspėti brolėno mintis. – Daumantas – karvedys, mano tėvas buvo karvedys, Treniota – karvedys, tačiau Mindaugas – tik puikus karys.“

Mindaugo, įdėmiai klausiusio seserėno žodžių, veide buvo neįmanoma įžvelgti nei pritarimo, nei pasmerkimo. Treniotai nutilus, jis grįžtelėjo į sūnų ir pasiteiravo:

– O tu, Vaišvilkai, ar pritartum ne tik draugystės, bet ir ryšių su ordinu nutraukimui?

– Keisti tavo žodžiai, valdove. Kokia jau ten draugystė su teutonais! Kada tą jų draugystę patyrei? Vien klastą ir apgavystes. Ryšių su kalavijuočiais nutraukimas ir ypač karas su jais – tai griežtas atsiribojimas ir nuo popiežiaus, jo bažnytinės valdžios nepripažinimas. Gerai žinai mano nuomonę, juk aš vakare guluosi ir ryte atsikeliu lengva siela, nes ją visada apšviečia ir nuskaidrina tauri bizantiškosios bažnyčios šviesa. O su tais apsišaukėliais, su popiežiais mums visada buvo ne pakeliui. Visos rusų kunigaikštystės, Lietuvos kaimynės, šitokiam tavo apsisprendimui džiaugsmingai pritartų.

– Bet juk tu ir šie garbieji Volynės vienuoliai suprantat, kad Lietuvos didikai ir prastuomenė nė nemano katalikiško kryžiaus iškeisti į bizantiškąjį? – Mindaugo balse nuskambėjo vos girdima nepasitenkinimo gaidelė.

– Suprantam. Tačiau, kol Lietuva buvo pagoniška, priešiškumo stačiatikiams čia niekas niekada nerodė. Papistų akimis, Viešpaties išganymo nenusipelno ne tik pagonys, bet ir stačiatikiai. Ką ten išganymo! Jie garsiai skelbia, kad visus tuos, kurie nepanorės atsiversti į katalikybę, reikės išnaikinti. Be to… tarp Lietuvos kunigaikščių ir didikų aš ne vienintelis, kuris nusilenkė bizantiškajam kryžiui. Sakyk, ar tavo duktė, ištekėdama už stačiatikio, tau tapo nemiela ir svetima? Juk tavo palaiminta ji ištekėjo už Haličo kunigaikščio Švarno.

Mindaugas nieko sūnui neatsakė. Tačiau gražus karalienės Mortos veidas Vaišvilkui kalbant tai blyško, tai raudo. Atrodė, ji tuoj tuoj nutrauks įžūlųjį posūnį, kalbantį tokius neteisingus žodžius. Gal ir būtų nutraukusi, bet prie jos pasilenkęs kunigaikštis Parbus kažką pašnibždėjo, ir karalienė susivaldė. Tai nepraslydo pro karaliaus akis.

– O ką tu, kunigaikšti, galvoji apie mano seserėno raginimą? – Mindaugas, pasisukęs į Parbų, pasiteiravo. Per akimirką Gedvydo galvoje vėl praskriejo ne kartą Almino pilyje girdėtos kalbos, kad šis Neries žemės kunigaikštis karaliaus dvare yra pats atkakliausias ir įtakingiausias katalikybės gynėjas, daug pasitarnavęs Mindaugui prieš dešimtmetį. Juk ne kam kitam, o Parbui Mindaugas andai pavedė vykti prie Šventojo sosto ir įvykdyti jo valią. Net artimiausi popiežiaus kanceliarijos patarėjai – vyskupai ir kardinolai – buvo tiesiog apstulbinti iš laukinio pagoniško krašto atvykusio žmogaus išprusimu. Šis žmogus neprasčiau negu jie kalbėjo lotyniškai. Iš Vokietijos kilę aukštieji dvasininkai įsitikino, jog jis puikiai kalba ir vokiškai. Tai, kad iš Lietuvos girių glūdumos atkeliavęs pagonis kuo puikiausiai kalba ir rusiškai, nei Milane, nei Romoje niekam nerūpėjo. Nors su popiežiaus patarėjais – aukštaisiais dvasininkais – jis kalbėjo ypač pagarbiai, tačiau nesileido perkalbamas ir kuo tiksliausiai laikėsi valdovo įgaliojimų. Parbus neapsakomai atkakliai reikalavo, kad Lietuvai būtų suteiktas tiesiogiai popiežiui pavaldžios bažnytinės provincijos, atskiros nuo Rygos arkivyskupijos, statusas. Nors į Milaną atskubėję aukštieji Rygos arkivyskupijos dvasininkai ir labai priešinosi, įtikinėjo, įtakingiausiems popiežiaus administracijos dvasininkams brangias dovanas dalijo, tačiau iki tol niekam nežinomas Lietuvos kunigaikštukas kažkokiu stebuklingu būdu savo tikslą pasiekė. Tuo metu gal tik pats Parbus, Mindaugas ir dar vienas kitas artimiausias jo patarėjas gerai suprato, kaip ką tik įsikūrusiai Lietuvos krikščionių bažnyčiai svarbu nepriklausyti Rygos arkivyskupui ir būti tiesiogiai pavaldžiai Šventajam sostui. Ordinas per arkivyskupą būtų galėjęs šeimininkauti Lietuvoje kaip savo namuose. Argi neužtenka skaudaus latgalių, žemgalių ir kuršių pavyzdžio? Juk jie šviesaus atminimo Rygos arkivyskupo Alberto didžiausiomis pastangomis buvo pripažinę visų mūsų Išganytoją ir jo Atpirkimo dovaną. Tačiau užteko tik truputį atleisti vadeles ir jie vėl krito į didžiąją nuodėmę, užtraukė didžias nelaimes ne tik sau, bet ir kaimynams, įsikūrusiems prie Baltijos.

– Visi gerai žinome, kad kunigaikštis Treniota moka ne tik kalaviją galingoje rankoje tvirtai gniaužti, bet ir blaiviu protu tinkamai pasverti, su kuo Lietuva turi bičiuliautis, o su kuo privalo ginklu nesutarimus spręsti, – išsisukdamas nuo tiesaus atsakymo, be menkiausios pašaipos balse pagarbiai prabilo Parbus. Tačiau Gedvydas spėjo pastebėti šmėstelėjusią ir tuoj pat pradingusią šypsenėlę karaliaus veide. Parbus jau ruošėsi tęsti pradėtą šneką, kai Treniota jį netikėtai nutraukė. Žemaičio balsas buvo piktas:

– Tu, kunigaikšti, slidus kaip pamatinė rupūžė! Gal ne visi tų tavo saldžių žodelių pasiklausiusieji perpranta, ką iš tiesų galvoji, bet aš tave kiaurai matau. Juk tu visada manei, kad Lietuva privalo bičiuliautis su klastingais teutonų riteriais. Tik negaliu atsistebėti: negi ir dabar, po Durbės kautynių, tavo nuomonė nepasikeitė? Juk mes tik per plauką netapome Livonijos riterių tarnais. Ir ne tik žemaičiai, bet ir lietuviai. O gal tau prie širdies mūsų kraujo brolių latgalių dalia?

Parbaus veidas paniuro. Kunigaikštis minutėlę patylėjo, paskui jau visai kitokiu – nepagarbiu – balsu atkirto:

– Jeigu tu, kunigaikšti, įstengtum suprasti, kad valstybės ne vien tik mūšiuose pasiekia pergales, tai žinotum, jog Lietuva – ne Latgalija. Karaliaus Mindaugo įžvalgumo ir proto dėka mes nesam pavaldūs Rygos arkivyskupui. Dar prieš Durbės mūšį, kai teutonai ėmė mus puldinėti, pats Šventasis Tėvas mus užstojo, nes esame jo mylimi vaikai. Mes, lietuviai, per jį, Dievo vietininką žemėje, tarnaujame vieninteliam mūsų Viešpačiui. Lygiai taip, kaip ir mūsų kaimynai lenkai. Bet ar dėl to jie jaučiasi nelaisvi? Jau niekas nebeįstengs išbraukti Lenkijos iš tautų atminties, nes ji laiku ir tvirtai pasirinko krikščionybės kelią. Nors mes ir vėlai tą kelią pasirinkome, tačiau taip pat neišnyksime, jeigu tik neprarasime sveiko proto ir nepasijusime galingesni, negu iš tikrųjų esame. Ar gali viena tauta ir valstybė sėkmingai kariauti prieš daugelį valstybių, susivienijusių po krikščionybės vėliava? O gal būtų išmintingiau neatsiskirti kaip tai juodai aviai nuo didelio būrio?

– Kalbi taip, tarsi būtum kurčias ir aklas ir nieko nežinotum, kas dėjosi tose žemaičių žemėse, kurios neišmintingai buvo užrašytos Ordinui, – piktai atsakė Treniota ir paskersakiavo į karalių. – Argi teutonų feodalai laikė žemaičių bajorus sau lygiais, argi kaip tikrų tikriausi plėšikai neatiminėjo jų tėvonijų? Tik tie, kurie skubėjo mokytis vokiečių kalbos ir krikštytis, susilaukdavo šiokio tokio atokvėpio. Bet ar ilgam? O į paprastus artojus jie žiūrėjo kaip į darbinius jaučius, kurie privalėjo arba nuo aušros iki sutemų plušėti jų dvaruose, arba išmirti. Ir tau dar apsiverčia liežuvis plepėti apie Lietuvos vardo išlikimą! Po kokio šimtmečio gal tik ežerai ir upės vadintųsi mūsų senolių jiems suteiktais vardais, bet niekas nebežinotų, kad buvo žemaičiai ir lietuviai. Niekam net prisiminti nebūtų leidžiama, jog kadaise čia buvo jų, o ne vokiečių žemės.

– Argi trumputė mirtingo kūno viešnagė šioje ašarų pakalnėje tau, Treniota, svarbesnė už amžinąjį tavo sielos gyvenimą? – negarsiu, tačiau smerkiančiu balsu įsiterpė karalienė.

– Aš žinau, ateis laikas, Anapilin iškeliavusią mano vėlę pasitiks išsiilgę garbingieji mano tėvai ir seneliai. Galingieji mūsų dievai taip pat neturės už ką manęs smerkti ir bausti, – įsitikinęs atsakė Treniota. Jo balsas buvo nepaprastai ramus. – Tačiau kaip ten pasitiks tuos, kurie išsižadėjo senolių tikėjimo ir įžeidė daug amžių mus globojusius dievus, aš nežinau. – Jis rūsčiai, be menkiausio nuolankumo žvelgė karalienei į veidą.

Karalienė Morta ūmai pakilo nuo suolo. Atrodė, ji tuoj tuoj įžūliam žemaičių kunigaikščiui tiesiai į veidą išrėks kažkokius įžeidžius žodžius. Tačiau Parbus pagarbiai raminamai palietė jos ranką, ir karalienė, dar kelias akimirkas pastovėjusi, oriai atsisėdo. Įsivyravusioje nejaukioje tyloje rūsčiai nuskambėjo Mindaugo balsas:

– Mes čia susirinkome ne vienas kitą kaltinti. – Jo žvilgsnis tik trumpam kryptelėjo į seserėną. – Man rūpėjo išgirsti jūsų nuomones, tačiau aš noriu girdėti tik išmintingus žodžius, o ne įžeidinėjimus. Sprendimą turėsiu priimti aš, Lietuvos ir Žemaitijos valdovas. Jeigu nesutarsime ar padarysime didelę klaidą, atsakomybė prislėgs ne jūsų – mano pečius.

– Tu, Mindaugai, esi Lietuvos, bet ne Žemaitijos valdovas, – negarsiai, tačiau tvirtai paprieštaravo Treniota. – Žemaičiai tau paklus ir nusilenks tik tada, kai tu nebeversi išsižadėti mūsų dievų ir nebedalysi vokiečiams mūsų žemių kaip kokio medžioklės laimikio.

Mindaugas, svilinte svilindamas akimis seserėno veidą, iš pykčio paraudo. Prie skobnių kurį laiką tvyrojo mirtina tyla. Tačiau Treniota atlaikė karaliaus žvilgsnį, nenuleido akių. Ir Gedvydas tik dabar suprato, kokią didžiulę galią yra įgijęs Treniota, Durbės pergalės kalvis, – beveik visa Žemaitija jo valiai paklūsta, kaip kadaise paklusdavo Vykintui. Net ir Alminas, visų žemaičių kunigaikščių tarybos išrinktas karo vadu, vengia ginčytis su Treniota. Tiesa, nėra reikalo ir ginčytis, nes jų nuomonės dėl Žemaitijos ateities beveik visada sutampa. Prieš keliolika metų, Gedvydas prisiminė, Tautvilas jam pasakojo apie dėdės Mindaugo ūmų būdą, dėdė dėl menko nieko išdrįsdavo šokti į akis savo vyresniam broliui, jų tėvui Dausprungui. Tad kodėl dabar dėdė bijo Treniotos? Negi amžius ir patirtis taip smarkiai pakeitė Mindaugo būdą? Staiga dievas Kovas, mūšiuose visada Gedvydą globojęs, jam tiesiai į ausį sušnibždėjo: „Netylėk! Neturi teisės tylėti!“ Ir Gedvydas prašneko:

– Į šią karališkąją menę aš, kunigaikštis be tėvonijos, pakliuvau lyg ir per klaidą. Dabar jau ir pats nežinau, kur mano tėvynė – ar čia, Lietuvoje, ar man svetingoje žemaičių žemėje. Man, valdovo neragintam, nederėtų čia kalbėti. Tačiau aš įvykius matau tarytum iš šalies. Todėl jūs išgirsite tiesą, kurios jums nepasakys nė vienas valdžią ir galią turintis kunigaikštis. Užmaršiesiems priminsiu: žemaičiai karaliui Mindaugui visada rodė didelę pagarbą ir nuoširdžią meilę. Valdove, anuo metu prieš tave, užsidariusį Vorutos pilyje, kariavo ne tik galingasis Vykintas, ne tik aš ir Tautvilas, bet ir kunigaikščio Danijilo vedami haličėnai. Tačiau žemaičiai, kurie rėmė tave, į mūsų pusę neperbėgo. Ir jeigu tu teutonams nebūtum leidęs Žemaitijoje šeimininkauti, būtum kuo griežčiausiai uždraudęs per prievartą žemaičiams brukti teutonų dievą, tave būtų parėmęs bene visas žemaičių kraštas. Nuo tų man ir Tautvilui niūrių dienų jau daug vandens nutekėjo. Mes, Dausprungaičiai, nebejaučiame nuoskaudos dėl mums padarytų skriaudų. Aš, ilgiau už bet kurį jūsų gyvenęs Rygoje, Magistro rūmuose, ne kartą patyriau Ordino kapitulos narių dviveidiškumą. Jų nuoširdumu jau seniai nebetikiu ir pasikliauti mūsų susitarimais niekam nepatariu. Noriu tvirtai pasakyti: Livonija niekada nesutiks, kad greta jos gyvuotų lygiai tokias pat teises turinti Lietuvos valstybė.

Kunigaikštis Alminas, dėkingai pažvelgęs į Gedvydą, prabilo:

– Išmintingai kalbi, broli. Dabar dar ne vėlu tikėtis, kad latgaliai ir kuršiai vėl ryžtingai pakils į kovą ir prisidės prie mūsų. Jeigu mums pavyktų prie Baltijos sukurti stiprią susivienijusių aisčių valstybę, teutonams pajūryje nebeliktų vietos, jie būtų priversti grįžti ten, iš kur atsibeldė.

Gedvydas matė, kokiu pritariančiu žvilgsniu Treniota žiūri į jungtinių žemaičių pajėgų karvedį, ir pagalvojo: bičiulis tik kruopščiai persakė savo mylimos Ausmos ir jos mokytojo Ramekos žodžius.

– Jūs, broliai žemaičiai, skraidot padebesiais, – negarsiai prakalbo Parbus. Jo protingose akyse nebuvo nei pykčio, nei pašaipos, vien tik liūdesys. – Didelę klaidą padarytų valdovas, jeigu jumis patikėtų. Kas ką nori apgauti? Juk ir tu pats, kunigaikšti Gedvydai, Rygoje šventąjį krikšto sakramentą nuolankiai, niekieno neverčiamas priėmei.

– Jeigu ne šventas žmogus, krikščionių vienuolis Juozapas, kuris ten, Rygoje, mokė mus katekizmo, aš, kaip tu sakai, krikšto sakramento tikrai nebūčiau priėmęs, o ir Tautvilas nebūtų įtikėjęs Jėzum Kristum. Vienuolis Juozapas pripažino, kad kalavijuočiai, Lietuvoje plėšikaudami ir net vaikus žudydami, nusideda jų Dievo įsakymams. Bet su aukštaisiais Ordino dvasininkais Juozapas bendros kalbos nerado.

– Ne apie tai šneku, – tarė Parbus. – Klausiu: ar akli esate, jog nematote, kaip ten, Livonijoje, į gera pasikeitė latgalių ir žemgalių gyvenimas po to, kai jų žemėje įsikūrė krikščionys? – Parbus nužvelgęs susirinkusiųjų veidus, vos girdimai, tarsi pats sau, pridūrė: – Gal ir ne veltui Romoje mus vadina laukiniais, o mūsų šalį – miškų ir pelkių kraštu.

– Latgalių žemdirbiai ir šiandien gyvena kaip gyvenę, – paprieštaravo Gedvydas. – Ir jų sodybos niekuo nesiskiria nuo mūsiškių, tik žemaičių svirnuose ir klėtyse kur kas gausiau visokių gėrybių. Tačiau tų žemaičių žemių, kurios buvo pakliuvusios į teutonų nagus, artojai labai greitai pajuto vokiečių kolonistų godumą. Per trumpą laiką laisvų žemdirbių ten išvis nebeliko. Tai negi žemaičių prastuomenė galėjo įtikėti Kristaus mokymu, skelbiančiu, kad varguoliams lengviau nei turtuoliams atsivers Dangaus vartai?

– Evangelijos tiesų žemaičius mokė ne žemvaldžiai kolonistai, o vienuoliai, – paprieštaravo Parbus.

– Ar tu, kunigaikšti, tada nors kartą apsilankei pavergtose žemaičių žemėse, ar matei, kokia menka tų ilgaskvernių pamokslautojų saujelė ten dirbo? – piktai paklausė Treniota. – O ir tie patys žemaitiškai kalbėti nemokėjo ir net nesiruošė mokytis. Mindaugas tave išsiuntė į Italiją pasigrožėti marmuriniais rūmais, gaila, kad ne į Žemaitiją.

– Atrodo, čia aš likau jau tik vienas, kuris supranta, jog prieš priimant visam kraštui lemtingą sprendimą reikia labai atidžiai, be išankstinio nusistatymo pažiūrėti, kuri svarstyklių lėkštė nusvers, – nekeldamas balso pasakė Parbus ir klausiamai pažiūrėjo į karalių. Tačiau šis ir toliau žvelgė į lango vitražą, tarytum ten regėtų tai, ko kiti nematė. – Dar kartą klausiu: ar jūs iš tiesų manote, kad, išsižadėję krikščionių bažnyčios ir skaudžiai įžeidę patį Šventąjį Tėvą, mes liksime nenubausti? O gal jūs nė nenutuokiate, koks galingas ir įtakingas visame krikščionių pasaulyje yra Šventasis Tėvas? Negi jūs tikite, kad mes amžinai išliksime pagoniška sala, iš visų pusių galingų krikščionybės bangų daužoma, ir visiems laikams nenugrimsime į jūrų gelmes?

– Nors tu, kunigaikšti Parbau, sakei, jog kalavijuočiai nustojo Lietuvą puldinėti, taip nėra, – purtė galvą Gedvydas.

– Nustojo, – tik tiek tepasakė Parbus.

– Gal tik porą metų jie leido mūsų kraštui atsikvėpti, bet tik todėl, kad patys neturėjo jėgų pulti, o ne dėl to, kad Mindaugas ir jo artimieji apsikrikštijo. Mūsų dievų kantrybė jau baigia išsekti, Mindaugai. Šįkart jų rūstybė gali kristi ir ant tavo karūnuotos galvos.

Kalbėdamas Gedvydas visą laiką juto šalia stovintį dievą Kovą, nejautė jokios baimės ar nerimo. Jis žinojo, kad gina ne save ir savo tėvo Dausprungo žemę – jos jau niekada nebesitikėjo atgauti, – bet visą Žemaitiją, visą Lietuvą.

– Aš niekada neverčiau žemaičių keisti savo tikėjimo, – niūriai pasakė Mindaugas. – Tu, Gedvydai, turėtum žinoti, jog ir Lietuvoje šito nedarau. – Kiek patylėjęs, pasisuko į žmoną ir jau visai kitokiu balsu tarė: – O tavęs, karaliene, prašau mūsų garbiąją viešnią, kunigaikščio Almino žmoną, pasikviesti į savo menę. Kaip girdi, čia prasidėjo tokia vyriška šneka, kuri jums, moterims, neįdomi. – Pamatęs nustebusį, protestuojantį Mortos žvilgsnį, pridūrė: – Dabar tu nei man, nei tiems garbiems vyrams neką tegalėsi patarti.

Jautri Gedvydo ausis pagavo ypač pabrėžtinai ištartą žodį „dabar“.

Morta dar kartą tiriamai pažvelgė į savo vyro veidą ir, nepratarusi nė žodžio, pakilo nuo suolo. Ji nepažvelgė nei į Treniotą, nei į Gedvydą, jos akys, kažką svarbaus sakydamos, dirstelėjo tik į Parbų. Išdidžiai iškėlusi gražią galvą, ji neskubriai priėjo prie pasienyje sėdinčios Ausmos, paėmė ją lyg mažą mergytę už rankos ir nusivedė link išėjimo… Kai paskui jas užsivėrė menės durys, Mindaugas, pažvelgęs į Parbų, pasakė:

– Gerai žinau, kunigaikšti, kad tu tvirtai tebegini krikščionybę. Gini ją čia, Lietuvos žemėje, lygiai taip, kaip kadaise gynei Milane, Šventojo Tėvo akivaizdoje. Tačiau aš neužmiršau, jog tu visada įtariai, gal net priešiškai žiūrėjai į Livonijos ordiną. Prisimenu ir tai, kad tu bene pirmasis man priekaištavai, kai Ordinui užrašiau kelias žemaičių žemes. Bet išminties tau niekada netrūko: tu ir tada supratai, kad aš nesiruošiu žemaičių visai išsižadėti. Tau sakiau: reikia sulaukti palankios progos…

– O argi dabar, valdove, mes nesulaukėme tos palankios progos? – tyliu ir pagarbiu balsu pasiteiravo Parbus, nors matė, jog karalius dar nebaigė savo šnekos.

– Tu man primeni žemaičių pergalę prie Durbės? Negi mane ragini pradėti atvirą karą prieš kalavijuočius? – labai nustebęs paklausė Mindaugas. – Argi tu nesupranti, kad karas prieš krikščionišką ordiną, padėjusį man apsikrikštyt ir tapt karalium, reikštų karą prieš pačią krikščionybę?

– Ar aš kalbėjau apie atvirą karą? Negi mes niekada iš vokiečių neišmoksime politinio gudrumo? Juk išvengei karo su ordinu tada, kai jis buvo ypač galingas. Dabar, kai kalavijuočiai nusilpę, tai padaryti būtų kur kas paprasčiau. Valdove, kuo puikiausiai žinai, kad apsikrikštijai tik Šventojo Tėvo, Kristaus vietininko žemėje, valia.

– Man nepatinka tos tavo gudrybės, kunigaikšti, – žiūrėdamas į Parbų priešišku žvilgsniu, pasakė Treniota. – Ordinas pripažįsta tik jėgą. O kai tik pamėgindavom jį pergudrauti, visada likdavom kvailių vietoje. Prieš kelerius metus magistro patarėjai pergudravo Tautvilą ir Gedvydą, net atsargųjį, daug patyrusį Vykintą, galiausiai pergudravo ir tave, Mindaugai. Mūsų senoliai visada mokėdavo pasinaudoti priešo nusilpimu, niekada neduodavo jam laiko atsigauti ir sustiprėti. Jeigu jie būtų elgęsi kitaip, šiandien jau nebebūtų nei Žemaitijos, nei Lietuvos.

– Ne viską reikia spręsti ginklu, – tvirtai atrėmė Parbus. – Net pačių galingiausių ir drąsiausių tautų karinės jėgos anksčiau ar vėliau išsenka. Tarp nepabaigiamų karų turi būti ir atokvėpis, paties Viešpaties laiminimu leidžiantis kraštui atsikurti. Po to, kai Mindaugas buvo karūnuotas krikščionių karaliaus karūna, Lietuva štai jau beveik dešimt metų taika džiaugiasi. Ir tik tie mūsų valdovo kariauninkai, kuriems niekada negana grobio, vis dar veržiasi į rusų žemes. Valdove, jeigu dabar čia sėdėtų tavo karvedys Sirvydas Juškaitis, žinau, kaip jis ant manęs užsirūstintų ir pultų aiškinti, kad ne tik totoriai, bet ir rusai nuo senų senovės veržėsi į Lietuvą. Tačiau jau pats laikas suprasti, jog su rusais turime eiti išvien. Ir ne tik su Haliču bei Volyne… Matau, tik kunigaikštis Vaišvilkas pritardamas linkčioja galvą… Taip, tauta, neturėdama patikimų sąjungininkų, ilgainiui nusilpsta. Visi žinome, kokias dideles pergales prieš kryžiuočius pasiekė mūsų giminaičiai prūsai, vadovaujami puikaus vado Herkaus Manto. Bet ir Prūsijai reikia mūsų pagalbos. Pergalės Prūsiją ne stiprina, bet sekina. Prūsijai reikia atokvėpio ir sąjungininkų. Be to, krašte, kurio vyrai nuolat šturmuoja priešų pilis ir kaunasi mūšių laukuose, pradeda siausti badas. Juk ten jau nebėra kam žemės dirbti. Ar mes norime sulaukti tokios pražūties?

– Prūsai turėjo pakilti į žūtbūtinę kovą, kol teutonai jų žemėse dar nebuvo pristatę mūrinių pilių. Prūsai lemtingai pavėlavo. Tai gal ir mums patari laukti, kol kalavijuočiai giliai įleis šaknis Žemaitijoje? – piktai perkreipė lūpas Treniota.

– Mes nelaukėme ir nelauksime! – šūktelėjo Alminas.

Parbus nepritariamai pakraipė žilą galvą.

– Matau, jums negaila nei karių, nei moterų ir vaikelių, kurie žus, kai per Žemaitiją skersai išilgai žygiuos kryžeivių kariuomenės, – ištarė Parbus taip tyliai, kad Treniota, kuriam Alminas kažką į ausį šnabždėjo, jo neišgirdo. – Žinau, garbusis kunigaikšti, jog tu atsimesti nuo krikščionybės ragini ne tik Žemaitiją, bet ir Lietuvą, – garsiau prašneko Neries žemės viešpats. – O gal tu nenori suprasti, kokius baisius išbandymus teks pakelti paprastiems mūsų žemių žmonėms, jeigu šviesusis karalius Mindaugas tavo raginimams neatsispirs?

– Ką čia kalbėt apie Žemaitiją, net ir Lietuvoje tik saujelė žmonių įtikėjo prakeiktų teutonų dievu, kiti liko ištikimi savo tėvų ir protėvių dievams. Tai apie kokius išbandymus tu dabar kalbi? – Treniota niūriai dirstelėjo į Parbų. – Žinau, apie ką kalbi. Bet žemaičiai niekada nenusilenkė jėgai. Jie net savo karaliui nepaklustų, jeigu jis ir toliau verstų garbinti tą gėdingai nukryžiuotą dievą, kuriam neužteko galios nė savęs apginti.

Visų žvilgsniai nejučia nukrypo į karalių. Mindaugas žiūrėjo tiesiai priešais save, į kažkokius neregėtus augalus ir keistas figūras vaizduojantį melsvai žalsvą lango vitražą. Menės ore tvyrančią įtampą sumažino netikėtai pasigirdęs Vaišvilko balsas:

– Tu, kunigaikšti Alminai, nori mus įtikinti, kad turime siekti vienybės su latgaliais ir žemgaliais. Bet ar nežinote? Jų didikai jau keli dešimtmečiai yra išvien su vokiečiais ir nė negalvoja atsisakyti iš nukariautojų rankų gautų privilegijų. Tad štai ką aš jums pasakysiu: mes turime eiti kartu su rusų kunigaikščiais, kurie taip pat kenčia nuo Livonijos ir Prūsijos riterių puldinėjimų. Jie tebėra stiprūs, nes pats Kristus, be jokio tarpininko, popiežiaus, juos globoja. Mūsų kariaunos nesyk yra puolusios jų žemes, tačiau rusai nemoka ilgai pykti ir ne kartą, kai su kryžiuočiais kariaudavome, esame sulaukę jų paramos. Tėve, tavo duktė, mano sesė, buvo ištekinta už kunigaikščio Švarno ir tebesėdi Haličo soste. Dukterų už priešų niekas neišleidžia. O ir tu, pusbroli Gedvydai, turbūt neužmiršai, kad tavo seserį Vainę tavo tėvas Dausprungas ištekino už galingojo kunigaikščio Danijilo. Ir ten, Rusijoje, jos nuomonės visuomet paisoma.

„Paisoma? – mintyse nelinksmai šyptelėjo Gedvydas. – Jeigu tu, Vaišvilkai, Danijilo pilyje būtum matęs tą savo pusseserę, tylią pelytę, bijančią savo vyrui be jo leidimo net į akis pažiūrėti, ar dabar šitaip kalbėtum?“

Treniota, atsainiai dirstelėjęs į Vaišvilką, niekinamai prakalbo:

– Sakai, rusų kunigaikščiai tebėra stiprūs? Tai kodėl jie moka dideles gėdingas duokles totorių chanams? Totorių ordos mūsų įveikti neįstengė. Rusai prieš totorius nuolankiai nulenkė sprandus… Ne, Vaišvilkai, rusai mums – ne sąjungininkai, – staiga Treniota kreipėsi tiesiai į Mindaugą: – Tai kokį žodį tu, karaliau, tarsi? Ar eisi išvien su žemaičiais, ar… – taip ir neužbaigė klausimo.

Menėje ir vėl įsivyravo nejauki tyla. Mindaugas negarsiai pasakė:

– Esi labai nekantrus, Treniota. Rytoj rytą visi vėl būsite pakviesti į šią menę. Tada ir išgirsite mano valią.

Treniota Alminui pasakė:

– Kažin kam šią naktį karalius melsis, kieno patarimo ir pagalbos prašys – Jėzaus Kristaus ar mūsų dievų?

Gedvydo galvoje šmėstelėjo: „O gal karaliui svarbiausia gauti žmonos pritarimą? Juk jeigu jis nusileis Treniotos valiai, Morta jam to niekada nedovanos.“

Didelę meilę ir didelį sielvartą sunaikina jų pačių perteklius
O. Wilde

– Pagaliau mes dviese, sese, – apsimestinai linksmai pasakė karalienė.

Ausmos žvilgsnis nejučia nukrypo į žilaplaukę moterį, kuri, pagarbiai nusilenkdama ir netardama nė žodžio, pasitiko jas, paskui prisėdo ant trumpo žemo suoliuko nedidelės menės kamputyje.

– Rugilė su manimi atvyko dar iš Vismanto pilies, – pastebėjusi Ausmos žvilgsnį, paaiškino Morta. – Ji nesitraukia nuo manęs nei dieną, nei naktį. Tik kai Mindaugas vakare čia ateina – pastaruoju metu tai būna vis rečiau, – Rugilė išeina. Bet jeigu ji tave varžo…

– Visai ne, karaliene! Su manimi taip pat nuolat būna sena bajorė, našlė, kuri man – kaip motina.

– Vadink mane vardu, Ausma. Nors esi už mane daug jaunesnė, bet juk galėtum būti mano jaunėlė sesutė.

– Ačiū už gerus žodžius, karaliene… ačiū, Morta. Bet man labai nedrąsu tave vardu vadinti. Apie tave net Ordino magistras pagarbiai kalba. Girdėjau, gal prieš metus Alminui apie tai pasakojo iš Livonijos grįžęs vienas žemaičių didikas. Į tavo žodžius ypač atidžiai įsiklauso pats Mindaugas.

– Įsi-klausy-davo, – tęsiamai ištarė Morta ir liūdnai numojo ranka. – Juk pati matei, kaip be ceremonijų jis mane išprašė iš Sosto menės. Anksčiau nė už ką nebūtų išdrįsęs taip pasielgti.

– Gal karalius norėjo savo mylimą žmoną apsaugoti nuo piktų Treniotos išpuolių…

– Sakai, mylimą… Aš tuo jau imu abejoti. Tačiau Mindaugas iš tiesų gerai žino mano nuomonę apie krikštą, tad gal pabijojo, kad aš ir Treniota per stipriai vienas kitam primynsime skvernus.

Ausma nesutikdama papurtė galvą.

– Tai tu manai, kad jis tebesirūpina manimi?

– Net Žemaitijoje visi žino, kokia tu jam svarbi.

– Ačiū už tokius žodžius. Gal Švenčiausioji Mergelė dar nenusigręžė nuo manęs. Bet jeigu aš nepajėgsiu perkalbėti Mindaugo ir jis atsimes nuo krikščionybės, Dievo Motina ant manęs užsirūstins.

– Nei Dievo Motina, nei jos sūnus nebaudžia už svetimas nuodėmes. Ji žino, kad tu darai viską, kas tavo galioje, jog tai neįvyktų.

– Bet aš bijau ir dėl Mindaugo, ir dėl mūsų sūnelių. Dabar, kai manęs ten nėra, tas išsišokėlis Treniota pasieks savo tikslą. Gal karvedys jis ir geras, tačiau jam neužtenka proto suprasti, kad, išsižadėję krikščionybės, mes ne tik prarasime Švenčiausiosios Mergelės globą, bet ir amžinoms pragaro kančioms pasmerksime nemirtingas savo sielas. Jei taip atsitiktų, gyvenimas karališkojoje pilyje man taptų visai nebemielas. Čia jausčiausi kaip į tamsią ir baugią girios glūdumą pamotės išvaryta našlaitė, priversta gyventi tarp plėšrių laukinių žvėrių. Bet juk ne dėl savęs bijau – iš Kristaus parodyto kelio jokia jėga manęs nebeįstengs išstumti. Bijau dėl Mindaugo ir visos Lietuvos. Ne tik Žemaitija, bet ir Lietuva dėl krikšto dar nėra tvirtai apsisprendusi. Išpuikėlis Treniota naudojasi prasčiokų neišprusimu, daro baisų nusikaltimą. Žinau, kad esi visa siela atsidavusi krikščionybei, todėl šį mano susirūpinimą gerai supranti.

– Suprantu, karaliene, – patvirtino Ausma ir nedrąsiai pasitaisė: – Suprantu, sese Morta. Bet aš esu girdėjusi, jog niekas niekada neįstengė priversti Mindaugo daryti tai, ko jis nenorėjo.

– Argi tu manai, kad tas žemaičių žemes jis troško Ordinui užrašyti? Tačiau viskas taip susiklostė, kad jis nebeturėjo kitos išeities.

– Bet aš neabejoju, jog anksčiau ar vėliau didžioji dauguma tavosios Lietuvos žmonių ir man jau tėvyne tapusi Žemaitija įtikės Jėzum Kristum ir dėkingai priims jo didžiąją dovaną. Tačiau tas palaimingas metas gal dar nėra atėjęs. Baugu, bet ir mano brangiausias Alminas tebėra pagonis. Žinau, jis gerbia mano tikėjimą ir niekada nereikalaus, kad ir aš garbinčiau jo dievus. Nesuprantu žmonių, kurie apsimetė, jog įtikėjo Jėzum Kristum, nors tebegarbina savo dievus.

– Kalbi apie Mindaugą? – Mortos balsas padvelkė šalčiu.

– Kodėl apie Mindaugą? – nuoširdžiai nustebo Ausma, ir Mortos veidas vėl atšilo. – Nei aš, nei Alminas svarbiausių dalykų niekada vienas nuo kito neslėpėm. Jis man pasakojo, kad ne tik Treniota, bet ir daugelis žemaičių kunigaikščių bei didžiūnų yra tvirtai pasiryžę laikytis savo dievų. Ką jau kalbėti apie paprastus žemdirbius. Tačiau jų labai smerkti negaliu. Juk Žemaitijoje neapykanta teutonams yra stipri ir neišbrendama kaip klampi pelkė…

– Ausma, nesuprantu, kaip tu gali šitaip ramiai apie tai kalbėti! Juk gali pražūti daugelio tūkstančių lietuvių ir žemaičių sielų. Man net oda pašiurpsta… Bet gal Mindaugas nenusileis Treniotos prievartavimui ir nepadarys tos baisios klaidos? Kiek tik prisimenu, jam niekada netrūko įžvalgumo. Jis, išmintingai laviruodamas, įstengė išsigelbėti net ir tada, kai jį, užsidariusį Vorutoje, puolė Danijilo Haličėno remiami brolvaikiai, kunigaikštis Vykintas ir net galingasis Livonijos ordinas. Juk ir tuometinis mano vyras Vismantas buvo Vykinto ir Dausprungaičių pusėje. Ar žinai?

Ausma tylėdama linktelėjo galvą ir pagalvojo: „Žemaitijoje nerasi nė vieno bajoro, kuris apie tai nebūtų girdėjęs. Tikriausiai net daugelio paprastų Žemaitijos artojų ausis yra pasiekę vienas už kitą keistesni pasakojimai apie Vismanto našlę Mortą ir jos antrą vyrą Mindaugą. Tačiau turbūt niekas, be juodviejų, nežino tikros tiesos.“

– Dabar Mindaugas galingesnis nei tada. Ir Livonijos ordinas dar nėra jam priešas. Tai kodėl dabar jis turėtų nusileisti tam įžūliam seserėnui?

– Iš kur man žinoti, karaliene, kaip tavo Mindaugas pasielgs. Aš tavo garbaus vyro visai nepažįstu. Žemaitijoje yra žinomi tik karaliaus darbai. Tačiau kas geriau negu tu, jo mylima žmona, gali žinoti, kas dedasi Mindaugo galvoje ir širdyje? Aš žinau tik tiek, kad žemaičiai dabar kaip niekad vieningi. Jie yra tvirtai nusistatę prieš ordiną ir viskam pasiryžę. Be to, Žemaitijoje net paprasti kariai žino, kad po Durbės mūšio ordinas išsaugojo nedaug buvusios galybės. Aš, karaliene, esu prisiklausiusi žemaičių kunigaikščių visokių šnekų ir svarstymų ir… – Ausma padelsė, tarsi dvejodama, ar prisipažinti Mortai, ar ne. – …ir jau beveik įtikėjau, kad gal iš tiesų dabar pats tinkamiausias metas padėti išsilaisvinti mano gentainiams latgaliams, taip pat žemgaliams ir kuršiams.

– Išsilaisvinti – nuo ko? Nuo šventojo tikėjimo?!

– Ne nuo krikščionybės, karaliene. Nuo svetimųjų priespaudos. Jėzaus Kristaus mokymas ten, ypač Latgalijoje, jau yra giliai įleidęs šaknis.

– Bet juk tu protinga moteris, Ausma, turėtum suprasti, kad Šventasis sostas kovą su Ordinu supras kaip kovą su krikščionių bažnyčia. Ar tu gali įsivaizduoti, kokios baisios nelaimės užgrius, kai prieš mus vieningai stos visos krikščioniškos valstybės?!

– Aš dar neprarandu vilties, kad išmintingajam kunigaikščiui Parbui pavyks perkalbėti mano vyrą.

– Argi aš galiu, karaliene, išmintimi tau prilygti? Aš tik būgštauju, jog dabar karalius neturi kitos išeities, – nedrąsiai paprieštaravo Ausma.

– Pastaruoju metu, sese, ir aš jau nebežinau, kas dedasi Mindaugo galvoje, – netikėtai prisipažino Morta. – Ir nors jis man apie tai nekalba, bet jaučiu: jis labai bijo dėl mūsų sūnų.

– Kodėl jis turėtų dėl sūnų bijoti?

– Tu nežinai, kuo tas baisusis Treniota jam laiške pagrasino…

– Kunigaikštis grasino karaliui?! – apsimesdama, kad nieko nežino, šūktelėjo Ausma. Mintyse save sugėdino, jog veidmainiauja. Kita vertus, argi ji galėjo išsiduoti, kad ir jos Alminas tą laišką skaitė ir nesutrukdė jo išsiųsti…

– Po pergalės prie Durbės Treniota labai pasikėlė ir pasijuto svarbesnis ir už karalių.

– Girdėjau, Mindaugas pasirūpino, kad po jo mirties karūna atitektų tavo ir jo sūnui Gistučiui, – Ausma tyčia nukreipė kalbą apie kitką.

– Ne kas kitas, bet kunigaikštis Parbus tuo pasirūpino. Dabar Mindaugas nė prisiminti nebenori, koks ištikimas ir atsidavęs jam visada buvo Parbus.

– Bet aš girdėjau, kaip pagarbiai karalius į jį kreipėsi, – neryžtingai atitarė Ausma. Morta atsakė:

– Kas iš tos rodomos pagarbos, jeigu Mindaugas kurčias Parbaus žodžiams. Karaliaus dvare aš tik Parbum pasitikiu. Tik jis mūsų šeimai trokšta gero. Negi Mindaugas šito nejaučia? – Morta patylėjo ir netikėtai pasiteiravo: – O Alminas – ar įsiklauso į tavo patarimus?

Klausimas buvo toks netikėtas, jog Ausma paraudo ir valandėlę svarstė, ką atsakyti. Jautė: karalienei būtų mieliau išgirsti, kad ne tik Mindaugas kartais neišgirsta savo išrinktosios žodžių. Tačiau nusprendė tiesą sakyti:

– Aš už Almino ne taip seniai ištekėjau. Ir mūsų sūneliui dar tik treji. Tik Visagalis žino, kaip bus toliau, bet dabar mes gerai sutariam. Su juo kalbuosi apie viską, net apie karo ir taikos reikalus. Jis nelaiko manęs žiople, kuri apie tokius dalykus nieko neišmano ir nieko protingo negali patarti. – Jai labai parūpo pasigirti, jog visų aisčių vienybės idėja Alminą užkrėtė ji. Tačiau tą neprotingą norą ryžtingai užgniaužė, nes jau žinojo, kad Morta šitokiam sumanymui nepritaria. Ausma jau ir pati buvo įtikėjusi, jog ši mintis buvo subrandinta jos, o ne jos mokytojo Ramekos galvoje.

– Labai nesidžiauk, sese. Prabėgs dar keleri metai, ir taviškis taip pat ims kur kas rečiau tau sakyti meilius žodelius ir vakarais ateidinėti į tavo menę. Nustos su tavimi kalbėti ir apie karo bei taikos dalykus. Jeigu ne pats šitaip nutars, tai apie jį besisukiojantys gudročiai didikai jį įtikins, kad moteriška galva tokiems dalykams per kvaila.

Suglumusi Ausma tylėjo, nors buvo šventai įsitikinusi, jog tokia diena niekada neateis. Bet neiškentė neprisipažinusi:

– Tada, kai Žemaitijoje tebesijaučiau belaisvė ir tame atšiauriame krašte visiems svetima, Alminas man atrodė atgrasus, nors aš nebetilpau mergytės drabužėliuose, ir jo žvilgsnis mane jau sekiodavo. Net ir tada, kai supratau, kad Alminui vis labiau rūpiu, mano širdis tebebuvo lyg suledėjusi ir nuo meilių jo žodelių neatšilo. Jau daug vėliau Alminas prisipažino, jog tai, kad aš jam nerodžiau nė menkiausio dėmesio, nesutrukdė jam mane pamilti.

– Tokie jau tie vyrai, – atsiduso Morta. – Mes jiems labiausiai rūpime tol, kol pačios mažai jais domimės. Niekada neužmiršiu, kai Mindaugas, pakviestas mano būsimo vyro Vismanto ir jo brolių Gedvilo ir Sprudeikio, pirmą kartą atjojo į Žemaitiją medžioti garsioje kunigaikščių Bulionių girioje. Vakare po sėkmingos medžioklės Vismantas Svečių menėje surengė didelį pokylį. Mindaugas mirgančių žvakių šviesoje visą vakarą žiūrėjo ne tiek į mandagiai jį kalbinantį pilies šeimininką, mano būsimą vyrą, ir net ne į jaunutes dailias bajoraites, grakščiai šokančias kanklių ir birbynių muzikai grojant, kiek į mane. Sėdėjau tiesiai prieš jį kitoje skobnių pusėje, ir tie jo žvilgsniai deginte degino mano veidą. Nesunku buvo suprasti, jog aš tam Lietuvos kunigaikščiui parūpau. Savo būsimo vyro dar nebuvau spėjusi pamilti, tačiau ir Mindaugas man visiškai nerūpėjo. Gal mane trikdė ir tai, kad tąkart Vismanto pilyje aš ir mano tėvas kunigaikštis Bukantas buvome tik svečiai. Apie mano ir Vismanto sužadėtuves jau prieš pusmetį buvo paskelbta mano gimtojoje Knituvoje, tačiau vestuvės turėjo būti atšoktos 1248-aisiais Viešpaties metais Šiaulių žemėje, kunigaikščių Bulionių valdose, netrukus po didžiosios medžioklės. Tad ne visi į medžioklę sukviestieji kunigaikščiai žinojo, jog pilies šeimininkas netrukus ruošiasi vesti. Vėliau Mindaugas man sakė, kad ir jis nežinojęs. Per tą pirmąjį apsilankymą Mindaugas kelis kartus mėgino mane pakalbinti, tik tiek… Tačiau kai Mindaugas, tuo metu jau našlys, į Vismanto pilį atjojo antrą kartą, aš jau supratau, jog jam jau ne medžioklė rūpi…

Morta nutilo. Atrodė, kad ji prisiminimais sugrįžo į aną metą ir net užmiršo viešnią. Bet staiga ji vėl pažvelgė į Ausmą ir nusišypsojo:

– Matau, kad tu nori kažko manęs paklausti.

– Noriu, karaliene, – prisipažino Ausma. – Bet nedrąsu.

– Klausk – juk mes moterys. Kažkodėl iš pirmo žvilgsnio pajutau tau prielankumą. Aš jau prašiau: nevadink manęs karaliene. Nesvarbu, kad aš karūnuota. Ar tu bent nujauti, kokia sunki karūna? Prieš kelerius metus, kai ant mano jaunos galvos suspindėjo karūna, nė neįtariau, kokį nerimą ir baimę ji gali skleisti. Kad tu žinotum, kaip ji alina širdį to žmogaus, kuris ją nešioja!.. Bet tu norėjai manęs paklausti… Atrodo, žinau apie ką. Ar po Vismanto žūties už Mindaugo iš meilės tekėjau?

Suglumusi Ausma linktelėjo galvą.

– Dabar niekas manęs to nedrįsta paklausti. Tačiau mano ausys daug ką nugirsta. Kai kurie Mindaugo dvariškiai kalba, kad jie negali gerbti moters, kuri, ilgai nelaukdama, ištekėjo už žmogaus, kad ir kaip suktum kalbą, šiek tiek kalto dėl jos vyro mirties. Žinau, tie gudročiai mano, jog aš už Mindaugo ištekėjau arba dėl naudos ir garbės, arba bijodama užrūstinti galingąjį Lietuvos valdovą. Antroji priežastis jiems atrodytų mažiau smerktina. Tačiau visos tos šnekos – melas, šmeižtas. Kita vertus, dabar man nelengva prisiminti, kaip tos permainos mano gyvenime iš tiesų įvyko. Iš pradžių, kaip sakiau, Mindaugas man nerūpėjo. Ir ne tik todėl, kad aš jau turėjau sužadėtinį. Tas Lietuvos kunigaikštis man pasirodė keistas ir įžūlus. Mane glumino jo elgesys. Namie – jau seniai serganti žmona. O čia jis meilinasi mergaitei, kuri jau po kelių dienų taps kito vyro žmona. Man nepatiko ir tas neregėtas jo pasitikėjimas. Mano sužadėtinis Vismantas elgėsi su manimi nedrąsiai ir labai pagarbiai. O Mindaugas, nutaikęs valandėlę, kai prie manęs nebuvo nė tarnaitės, ėmė kalbėti apie mano grožį, girdi, jam pasirodė, kad ne mergaitė žengia, o puiki gulbė plaukia. Dabar nebeatsimenu, ką dar jis suspėjo man pasakyti. O juk tuo metu jis buvo toks pat kunigaikštis kaip ir mano Vismantas, nė kiek nesvarbesnis. Stotu jis buvo net menkesnis už mano sužadėtinį – žemesnio ūgio ir ne tokių plačių pečių.

„Ir daug vyresnis už Vismantą“, – pagalvojo Ausma.

Morta, tarsi išgirdusi pašnekovės mintis, pridūrė:

– Tačiau nei tada, nei vėliau, kai Mindaugas man vis labiau ėmė patikti, neliūdėjau, kad jis už mane vyresnis. Bendraamžiai man visada atrodė kvailoki ir neįdomūs.

– Nė pati sau negaliu paaiškinti, kodėl tą antrąjį kartą, kai Mindaugas atjojo į Vismanto pilį, aš juo susidomėjau. Jau žinojau, kad praėjusią vasarą jis palaidojo žmoną. Bet tikrai ne todėl man pasidarė malonūs jo ugningi žvilgsniai. Vismantas jų tikrai nepastebėjo. Jis buvo labai mane įsimylėjęs. Ir aš po vestuvių ėmiau prie jo prisirišti. Tu apie tokius dalykus turbūt nieko neišmanai? Man buvo ir baugu, kad artimiausi Vismanto žmonės mūsų žvilgsnius pastebės, ir tuo pat metu nuo to Mindaugo žiūrėjimo per kūną ėjo keistas džiugus virpulys, kokio iki tol niekada nebuvau patyrusi. Tačiau per tas tris dienas, kai Mindaugas viešėjo Vismanto pilyje, aš visaip vengiau net ir trumpam kur nors vienudu su juo pasilikti. Jis tokios progos atkakliausiai ieškojo. Aš vis labiau bijojau, kad nepadaryčiau neatitaisomos klaidos… Ar tavęs, Ausma, neglumina, jog aš taip atvirai tau viską pasakoju? Bet aš tavimi pasitikiu, žinau, tu niekam apie tai neišplepėsi… Ak! Tuomet aš buvau dar nekrikštyta. Vismantas, pagonis, leido savo pilyje gyventi dviem pranciškonų vienuoliams. Iš vyresnio vienuolio, doro žmogaus, jau ir žemaitiškai pramokusio, lūpų aš buvau girdėjusi Dešimt Dievo įsakymų… Bet ne tie įsakymai mane perspėjo ir gąsdino. Aš pati nebesupratau, kas dedasi mano širdyje. Tai man kėlė nerimą. Apie Mindaugą buvau užtektinai prisiklausiusi. Tuo metu jis brolėnus Tautvilą ir tau gerai pažįstamą Gedvydą jau buvo išvijęs iš jų tėvonijos, privertęs kelis kitus aplinkinių žemių kunigaikščius jam nusilenkti. Žemaitijoje apie tai buvo daug kalbama. Tačiau man labiausiai įsiminė pasakojimai apie jo beprotišką drąsą medžioklėse ir kautynėse, daugeliui atrodė, kad kunigaikštis ieško mirties. Mindaugo, kalbėjo žmonės, kaip ugnies bijojo visi dvariškiai, tik jo seserėnas Lengvenis iki pat mirties išdrįsdavo su Mindaugu pasiginčyti. Tie pasakojimai manęs ne tik neatbaidė nuo Mindaugo, bet priešingai – prie jo traukė. Jaučiausi labai keistai ir niekam niekam apie tai nepasakojau. Tik vėliau supratau: pasijutau išdidi, kad šitoks garsus, visiems baimę keliantis žmogus į mane maldaujamu žvilgsniu žiūri. Keista aš, ar ne? – pasiteiravo karalienė, tačiau Ausma tik papurtė galvą. – Bet tuo metu Žemaitija jau nebebuvo vieninga, – tęsė Morta, tik jau nebe taip susijaudinusi. – Vieni kunigaikščiai palaikė Mindaugą, kiti buvo linkę užtarti jo brolėnus. Ir nors tada vyrų reikalai man mažai terūpėjo, aš mačiau: Vismantas ir jo broliai savo valdose priėmė Mindaugą kur kas šalčiau nei pirmą kartą, neberodė jam tokios didelės pagarbos. Kai Mindaugas išvyko, visi broliai Bulioniai ryžtingai apsisprendė prisidėti prie garsaus kunigaikščio Vykinto, kuris ginklu jau palaikė Tautvilą. Man būtų buvę maloniau, jeigu jie būtų stoję į Mindaugo pusę. Beje, šis troškimas ir mane pačią nustebino… Tačiau kas tuo metu galėjo pagalvoti, kad viskas taip keistai pakryps ir baigsis Vismanto žūtimi… – Karalienė patylėjo, turbūt suabejojo, ar ne per daug viešniai atvira. Tačiau pasiryžo kalbėti: – Mano sese, aš niekada nesigailėjau, nesigailiu ir dabar, kad Vismantas žuvo, – tai pasakė pašnibždom, lyg sąmokslininkė. – Nors vėliau, jau tapusi tikra krikščione, dėl to daug kartų meldžiau Švenčiausiosios Mergelės atleidimo, tačiau giliai širdyje kaltės nejaučiau. Juk Mindaugas ir jo kariauna ne dėl manęs įsiveržė į Šiaulių žemę, ne dėl mano kaltės tame kare Vismantas žuvo. Aš nelabai graudžiai Vismantą apraudojau, tačiau jo mirties negeidžiau. Tai vyrų reikalai, ir mes, moterys, čia nieko negalime pakeisti.

Ausma, pati to nejusdama, prieštaraujamai pakraipė galvą.

– Ar tu taip negalvoji, sese? – nustebusi paklausė Morta.

– Pati nežinau. Tikriausiai negalime, – atsakė Ausma, tačiau jos galvoje praskriejo išdidžios mintys: „Jeigu ne aš, Alminas ir toliau būtų nerūpestingai medžiojęs, rengęs žirgų lenktynes. Jam ir dabar nebūtų svarbu, ar Žemaitija priklausys nuo Lietuvos, ar ir toliau pati spręs savo reikalus. Ir jam tikrai būtų vis tiek pat, ar mano broliai latgaliai ir toliau bus teutonų valdžioje, ar pakils į kovą ir, žemaičių, gal ir lietuvių padedami, susigrąžins laisvę. Bet jeigu toje kovoje Alminas, apsaugok Viešpatie, žūtų, tuomet didžiausia kaltė tektų man. Aš niekada, niekada negalėčiau pasiteisinti prieš Viešpatį Dievą ir pati prieš save. Kol dar neturėjome sūnelio, aš nelabai tebijojau ir dėl jo, ir dėl savęs. Bet dabar…“

– Štai jau keleri metai, kai esu karalienė, – pastarajame Mortos ištartame žodyje suskambo savišaipos gaida. – Karalienė, kuri nebeturi jokio balso, kuri lyg paskutinė tarnaitė išvaroma iš Sosto menės…

– Bet juk Mindaugas labai pagarbiai į tave kreipėsi, – paprieštaravo Ausma. – Jis norėjo tave tik apsaugoti nuo Treniotos įžeidinėjimų.

– Ne taip seniai jis rasdavo kitokių – valdoviškų – būdų mane, savo žmoną, apsaugoti. Ar jis jau nebe šeimininkas savo pilyje? Nenoriu apie tai kalbėti…

– Gal aš esu kvaila ir mažai ką tesuprantu, karaliene, bet matau ir jaučiu, kad tavo žodis karaliui tebėra labai svarbus.

– Būdavo svarbus, – tarė Morta, bet jos veidas nusigiedrijo.

– Aš jau sakiau: tikiu, karalius sugalvos patį išmintingiausią sprendimą. Jis nenorės užsitraukti tavo rūstybės.

– Gražiai šneki, jaunoji mano sese, – pasakė Morta ir, netikėtai pakilusi nuo lokena užkloto suolo, apglėbė Ausmą. – Bet nebešnekėkim apie tai. Ir aš noriu tikėti, jog Mindaugas neskubės jiems tarti savo paskutinio tvirto žodžio. Kadaise aš mokėjau Mindaugą perkalbėti, mokėjau įtikinti…

– Pasakojai, kad tu jam labai rūpėjai, kad jis tave pamilo.

– Dabar aš jau nebežinau, ar pamilo.

– O tu, karaliene… o tu, Morta, ar jį…

– Ar jį mylėjau? Jaučiu, ir tu esi visokių gandų apie mūsų vedybas prisiklausiusi. Taip, aš jį pamilau. O juk ir mano ausis buvo pasiekę gandai, jog Vismantą nužudė Mindaugo pasiųsti žudikai. Tačiau Vismantą jo kariai vežimu parvežė ne iš kur nors, bet iš mūšio lauko. Jis mane atpažino, vos girdimai ištarė mano vardą, ir tai buvo paskutinis žodis, kurį dar įstengė sušnabždėti jo lūpos. Gal ir tau mano vedybos su Mindaugu atrodo labai keistos? O jeigu patikėjai tuo baisiu šmeižtu, – tai ir šiurpios?

Ausma energingai papurtė galvą. Ir ji neapsimetinėjo. Nežinia kelintą kartą jos širdin durstelėjo, atrodė, jau užmirštas gandas, kad jos tėvą nužudė Almino tėvas. Ausmos galvoje šmėsčiojo baugus žodis „nužudė“, nors ji gerai žinojo, jog tėvas buvo nukautas. Ir vėl ji pagalvojo: „Gal ir Almino tėvas nebuvo labai kaltas, kaip man vaikystėje atrodė. Juk jeigu gandas būtų sakęs tiesą, aš būčiau neturėjus teisės Alminą pamilti. Tokios santuokos nebūtų palaiminęs ne tik mano Dievas, tam būtų pasipriešinę ir Almino dievai.“ Ir dar Ausma kažkodėl pagalvojo visai apie kitką: Morta nepatyrė kalavijuočių siautėjimo Žemaitijoje ir Latgaloje, todėl ir neįstengia suprasti nei Almino, nei Treniotos troškimo suvienyti brolių aisčių jėgas.

Karalienė Morta prakalbo:

– Dieną naktį spėlioju, kodėl Mindaugas pasikeitė. Kartais apie tai sapnus sapnuoju. Draudžiu sau net pagalvoti, kad jo meilė man išblėso. Čia, Vilniaus pilyje, neturiu kam pasiguosti, nes viskas tuoj pat būtų persakyta Mindaugui. Tikiu, kad tu niekam, nė Alminui, neprasitarsi apie tai, ką tau dabar pasakysiu. Pastaruoju metu pradėjau suprasti: Mindaugas nuo manęs atitolo tuo laiku, kai aš rūpinausi, kad po tėvo mirties sostas atitektų ne jo pirmos žmonos sūnui Rūkliui, bet mūsų sūneliui Mantminui. Žinojau, Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas tvirtai apsisprendė įsišventinti į stačiatikių vienuolius, tad tikėjausi jį padaryti savo sąjungininku – juk karūna jam neberūpėjo. Bet tai buvo didžioji mano klaida. Aš nežinojau, kad jis manęs nemėgsta, tėvo dvare viešai vadina „pamišusia papiste“. Niekas man nepasakė ir paties svarbiausio dalyko: net Šventasis Tėvas neturi teisės karaliaus įpėdiniu paskelbti mūsų mažamečio sūnaus, nes šis pats savo rankele dar negali popiežiaus akto pasirašyti. Mindaugo meilė išblėso per mano nežinojimą. Gal jis net pagalvojo, kad aš prieš jį rezgu sąmokslą? Bet juk Mindaugas turėjo suprasti, jog kiekviena mylinti motina dėl savo sūnaus būtų dariusi lygiai tą patį… Negerai… Negerai išėjo.

– Iš tiesų negerai. Bet, karaliene, prašau, neužpyk ant manęs, kvailės!.. Tu Mindaugo akyse matai šaltį ir tamsą, aš jose mačiau tik susirūpinimą, tikrai ne pyktį.

– Esi geros širdies, Ausma. Todėl tau pasaulis atrodo gražesnis. Ačiū tau. Bet esi dar nepailsėjusi po tolimos kelionės. Man sakė, griežtai atsisakei važiuoti vežimu ir į Vilnių raita atjojai. Dabar, kai supratai, jog šioje pilyje nelabai paisoma moterų nuomonės, turbūt nebūtum kartu su Alminu leidusis į tokį tolimą kelią?

– Vis tiek būčiau jojusi, – tvirtu balsu atsakė Ausma ir pamatė, kaip Mortos veidu nuslinko liūdesio šešėlis.

 

Staigi karalienės mirtis

Burtą visada ištraukia tas, kuris to nesitiki
S. Zweig

Kai pro plačiai atvertus pilies vartus sparčia risčia įjojo keli Treniotos kariauninkai, Ausma kaip tik ėjo link arklidės. Savo žirgą ji visada balnodavo pati, ir vyriausiasis arklininkas jau nustojo skųstis Alminui, kad kunigaikštienė juo nepasitiki. Raiteliai taip ūmiai sustabdė savo žirgus prie pat Ausmos, jog ši turėjo net šoktelėti į šoną. Tačiau vyriškais raitelio drabužiais vilkinčios jaunos kunigaikštienės neatpažino nė vienas atjojusių vyrų. Jie jos ne tik neatsiprašė, bet nė nepasveikino – pavadžius numetę pribėgusiems arklininkams, pustekiniai nuskubėjo didžiųjų pilies durų link. Ausmai į širdį smigtelėjo: pasiuntiniai atnešė labai blogą žinią. Akimoju iš galvos išgaravo nuo pat ankstyvo rytmečio sukilęs įsakmus noras nujoti prie jos ir Almino sodintos liepaitės ir įsitikinti, kad naktį jos regėtas vaizdas tėra tik sapnas. Jame Ausma regėjo: pakilusi vėtra kartu su lapais nudraskė visus liepaitės žiedlapius, ir pirmą kartą žiedus sukrovęs jaunas medelis stovėjo plikomis aplaužytomis šakomis, tartum miręs. Kiekvieną pavasarį, lapeliams sprogstant, ji vis storėjančiame medelio kamiene Almino dovanotu medžiokliniu peiliu veido aukštyje įrėždavo negilią rievelę. Medelis augdamas parodydavo, kiek praėjo metų nuo to pavasario, kai Alminas pirmą kartą jai meilę išpažino. Ausma, rytą pabudusi, nebeprisiminė, ar iš tiesų naktį piktai trankėsi perkūnija ir švysčiojo žaibai, ar tai jai tik pasivaideno… Ir štai dabar tie nelaukti kunigaikščio Treniotos pasiuntiniai – kariauninkai… Ausma panūdo tuojau pat išgirsti jų atneštą blogą žinią. Tačiau įstengė save sutramdyti. Į menę įėjo tik tada, kai iš jos išėjo Treniotos pasiuntiniai. Nerimastingas Ausmos žvilgsnis jau iš tolo įsmigo Alminui į veidą. Alminas, dvariškių būrelis, atrodė, nepastebėjo įėjusios kunigaikštienės, nes nė vienas neatskubėjo jos pasitikti. Ausma iš tolo girdėjo susijaudinusius, prislopintus dvariškių balsus. Jautrios jos ausys iš vienodų, tarsi ledokšnių barbenimas į šiaudinį stogą, garsų netikėtai išskyrė žodį „karalienė“, ir Ausmos širdis krūptelėjo… Alminas, išėjęs iš jį apsupusių dvariškių rato, paėmė Ausmą už rankos ir, pavedęs kiek į šoną, tyliai pasakė:

– Tavo sesė mirė. – Jis nepasakė „karalienė Morta“, nes Ausma po jų apsilankymo Vilniuje Mortą vadino tik sese.

Dusliu, tačiau viltingu balsu ji perklausė:

– Karalienė susirgo?

– Ne, Ausma, ji mirė. Sako, staiga mirė.

– Visagali Viešpatie! Bet juk dar tik prieš mėnesį ji buvo sveika! Ji atrodė jauna ir graži. Gal medžioklėje jai kas blogo atsitiko? Girdėjau, ji kartu su Mindaugu jodavo medžioti.

– Tai buvo jau seniai. Paskutinį kartą ji dalyvavo medžioklėje, kai įsčiose nešiojo vaikelį. Tada ją lyg žvėris išgąsdino, lyg pasibaidęs žirgas iš balno išmetė. Nuo to laiko Morta net į girios pusę nebežiūrėjo.

– Tai kodėl Morta mirė?

– Niekas nežino, Ausma, – netvirtai atsakė Alminas. Ir pakartojo: – Niekas. Pasiuntiniai perdavė tik Treniotos žodžius, jog turbūt išseko dievų kantrybė dėl to, kad karalienė juos paniekino ir išdavė, ėmė garbinti teutonų dievą. Neva jos, o ne Mindaugo įsakymu daugelyje Lietuvos vietų buvo užgesinta šventoji aukurų ugnis, kai kur net šventieji ąžuolai pradėti kirsti.

Ausma kurį laiką tylėjo, lyg amą praradusi. Paskui netikėtai prisipažino:

– Nujaučiau nelaimę. Jau tą rytą po jūsų pasitarimo Sosto menėje… Kai Mindaugas Žemaitijos pasiuntiniams pranešė, kad į Italiją pasiuntinių nesiųs ir Šventajam Tėvui apie Lietuvos atsiskyrimą nuo krikščionių bažnyčios nepraneš, aš išsigandau. Pamačiau iš įsiūčio paraudusį Treniotos veidą. Stovėjome prie pat Treniotos, taigi ir tu girdėjai, kai jis sumurmėjo: „Toji nepagydoma pasiutlige serganti gudri lapė jau užkrėtė karalių, netrukus pražudys visą Lietuvą ir Žemaitiją.“ Visi, kurie tuos žodžius girdėjom, supratom, kas toji „lapė“.

– Tyliau, – sušnibždėjo Alminas ir sugriebęs žmoną už rankos nutempė dar kelis žingsnius toliau nuo karštai dėl kažko besiginčijančių dvariškių.

– Matai, tu net savo dvariškių bijai, o Treniota nepabūgo, kad jo žodžius gali nugirsti paties karaliaus ausys, – pasakė Ausma ir tyliai pridūrė: – Nežinau, ar tu beprisimeni, bet Treniota tada dar pasakė: „Visi gerai žinome, ką nuo senų senovės mūsų tėvai pasiutusiems žvėrims padarydavo.“

– Jis taip nesakė, – paprieštaravo Alminas.

– Gal tu ir negirdėjai, bet aš stovėjau šalia Treniotos ir girdėjau kiekvieną jo žodį.

– Užteks. Daugiau nieko nebesakyk, Ausma. Eik į savo menę. Netrukus aš pas tave ateisiu.

Kai tik Ausma įžengė pro savo menės duris, senoji jos auklė Virmina susirūpinusi paklausė:

– Kas tau atsitiko, dukrele? Ar kokia nelaimė? Tavo veidas papilkėjęs!.. Prigulk, aš tau užplikysiu žolelių.

Ausma bajoro našlę Virminą gerbė nuo tų dienų, kai ne savo valia atsidūrė Žemaitijoje. Kadaise ji čia buvo vienintelis žmogus, kuriam Ausma iš pat pradžių pajuto pasitikėjimą ir net mintyse niekada jos nevadino tarnaite. Ausma pusiau prigulė ant gulto, atsirėmė pečiais į vėsius sienojus. Virminai pasakė:

– Greitai pati viską sužinosi. Gandas apie tai pasklis po visą Žemaitiją. Dabar nepajėgiu apie tai kalbėti. Noriu tik verkti.

– Jeigu išsipasakotum, palengvėtų.

Senoji neilgam išėjo. Kai grįžo, jos rankose garavo didokas molinis puodelis, skleisdamas ramunėlių, jonažolių ir dar kažkokį Ausmai nepažįstamą kvapą.

– Neskubėdama išgerk. Nustos spausti širdelę.

Ausma, nugėrusi kelis gurkšnelius, pasiteiravo:

– Ką tu pagalvotum, jeigu sveika ir stipri, nė keturių dešimčių pavasarių dar nesulaukusi moteris staiga pajuostų ir, tarsi netikėtos piktos šalnos pakąstas obels žiedas, nukristų ant juodos žemelės?

– Pagalvočiau, kad mano dievai ar tavo, Ausma, Dievas ant jos labai užsirūstino.

– Sakai, dievai? O gal – žmonės?

Senoji įdėmiai pasižiūrėjo į Ausmą.

– Nei dievams, nei žmonėms prasčiokėlė nerūpi. Ji būna svarbi vien tik savo vaikams. Taigi tu, dukrele, kalbi apie moterį, kuri visų matoma. Tik apie tokios ypatos mirtį žinia gali plačiai pasklisti.

Ausma pasižiūrėjo į senąją:

– Niekada nenustosiu stebėtis tavo įžvalgumu.

– Tai negi tavo sesuo Morta mirė? Grįžusi iš Vilniaus, tu daugel kartų sakei, kad ji labai paprasta ir nuoširdi.

– Supratai – mirė karalienė Morta. Staiga mirė. Ką tik Treniotos pasiuntiniai atnešė tą baisią žinią. Viešpats ją vėlų vakarą pasišaukė. Niekaip mano galvoje netelpa – juk ji atrodė visai sveika. Kas jai galėjo atsitikti?

– Jaunas, stiprus žmogus staiga nemiršta. Nebent žūsta per gaisrą, medžioklėje ar mūšyje. Gal ten, Mindaugo pilyje, ji kam nors labai kliudė?

Ausma suglumusi žiūrėjo į daug ką gyvenime mačiusią ir patyrusią senąją bajorę, kuri jau šitiek metų jai atstojo motiną. Tačiau dabar nė jai Ausma nesiryžo pasakyti tų baisių įtarimų, kurie graužė jos sielą.

Suprato, kad jai neužteks drąsos ir su Alminu atvirai pasišnekėti apie karalienės mirtį. Širdies gilumoje jautė, kad nė jis tų baisių įtarimų neišsklaidys. O jeigu, apsaugok Viešpatie, ir jos mylimas vyras kažkaip yra susijęs su ta baugia paslaptimi? Kas žino, gal Alminas, verčiamas prabilti, apie ką kalbėti jokiu būdu negali, pirmą kartą ant jos užsirūstintų ir jau niekada nebepajėgtų jai atleisti…

– Sakyk, ką man daryti, Virmina? Kaip sužinoti tiesą?

– O ar tau tos tiesos reikia, dukrele? Ar tau palengvės, kai ją sužinosi? Juk toji tiesa karalienės neprikels, o kas žino, gal tave prislėgs dar sunkesnė našta. Tačiau ir man, kvailai senei, baugu: ar karalienės mirtis neatneš didelių nelaimių Žemaitijai ir Lietuvai? Ir dar pagalvojau: ar tam, kuris, tikėdamasis dievų pritarimo ir paramos, pakėlė ranką prieš karalienę, neteks skaudžiai nusivilti? Mūsų dievai rūstūs, bet teisingi.