Proza
Gražina Kelmelytė. Mėlyna
2025 m. Nr. 12
Apsakymas
Sakyti, kad buvau apsėsta – maža.
Atsimenu dangų, neaprėpiamą skliautą, kai sėdėdama tėvui ant kelių važiavau į ligoninę susipažinti su savo naujagimiu broliu. Tokia galėtų būti pradžia – pirmasis prisiminimas. Kažkur girdėjau, kad, vis iš naujo ką prisimenant, informacija kiekvieną kartą pakeičiama. Norėčiau palyginti šį veiksmą su plokštelės dilimu, tačiau plokštelė braižosi, o prisiminimo atveju kažką vis užrašai ant viršaus. Tikriausiai to dangaus, regėto prieš trisdešimt metų, nebėra. Gana skausmingai išgyvenau šią netektį, kai apie ją sužinojau. Troškau originalo, o ne kopijos. Apskritai pastaruoju metu liūdėjau mąstydama apie visus tuos filosofus, kurie ryžosi nutolinti realybę nuo žmonijos, prigalvodami įvairiausių priežasčių, dėl kurių negalime patirti reiškinių tiesiogiai. Kita vertus, kai spoksojau į savo nemylimą veidą šiek tiek išsprogusiomis varlės akimis, galėjau jiems padėkoti – tikriausiai tai nėra mano tikrasis veidas. Šis iškraipytas. Mylimasis veidas ramiai sau gyvena tobulame idėjų pasaulyje.
Bet tokiu atveju teko susitaikyti su mintimi, kad netekau pradinio prisiminimo. Gyvenimas reikalauja netekties. Nesijaučiau niekam skolinga. Gal todėl panorau jį apvogti. Taip, jį. Kad ir kaip tai juokinga.
Viskas prasidėjo vieną rytą, kai koja už kojos – pusę nakties ūžavau mieste – slinkau į autobusų stotelę. Pakėliau galvą ir virš manęs buvo jis. Kasrytinis, pusrytinis mėlynas dangus. Jis išsižiojo ir prarijo mane. Ne, ne tai. Baisiau. Jis buvo gyvas ir visiškai negailestingas. Aš – Gerda, kuriai į akį įkrito ledo šukė. Iš išorės, iš materialybės, ji pateko vidun ir supjaustė sienas. Todėl kraujo niekas nematė, tik kuprinė nuo pečių nuslinko žemyn ir dunkstelėjo ant asfalto. Metalinė gertuvė, kiūtojusi kuprinės dugne, suskambo kaip varpas.
Paskui, galiausiai pasiekusi stotelę, pagalvojau, kad tai labai kvaila. Žinoma, papasakosiu apie tai raganoms, nors įvykio priežastys greičiausiai visai ne magiškos. Reikėtų vartoti mažiau narkotikų ir alkoholio, rūpintis, kad nedehidratuočiau, nusipirkti vitaminų. Gal dar neišsivadėjo tas ketvirtadalis ekstazio, kurį nemąstydama prarijau, vos baro tualete Monika atgniaužė ištiestą delną. Jame glūdėjo suskaldyta rožinė tabletės akis, priekaištingai stebeilijosi iš paties delno vidurio. Žadėjau nevartoti šį vakarą, bet kažkas Monikos šypsenoje sakė, kad negaliu atsisakyti. Tikrai, vakaras buvo puikus, nors dar tik ketvirtadienis – paprastai tokiu metu mieste nevyksta dėmesio vertų renginių.
Šiek tiek pavėlavau į darbą, tačiau reklamos įmonėje niekas nekreipė dėmesio. Jei užbaigi projektus laiku – gali vėluoti ir valandą. Tačiau dėl šios priežasties nebuvau supažindinta su naujoku Gluosniu, kuris tyliai rymojo prie savo darbo stalo, ilgai stovėjusio apleisto. Kai Monika, tokia pat ištižusi kaip ir aš, poilsio kambarėlyje apšvietė mane apie vyro egzistenciją, kone krūptelėjau. Jo darbo vieta buvo prie pat manosios, tačiau visai jo nepastebėjau – įnikusi į naują tekstą, įnirtingai barškinau klaviatūrą.
– Kas per vardas… Gluosnis. Nenorėjo Alksniu pavadinti ar Kaštonu? – svarsčiau suėmusi smakrą kaip rimta mąstytoja, kol mano pietūs suko ratus mikrobangų krosnelėje.
– Jam tinka, – juokėsi Monika. – Jis labai tylus.
– Toks aukštas ir liesas svyruonėlis? Bišk pasidabruotais lapais?
– Suprantu, kodėl tu mums rašai tekstus, – kvatojosi draugė. – Taip, taip.
Monika buvo mano draugė, bet ne visai. Mes dažnai vakarodavome mieste ir plepėdavome darbe, bet iš tiesų mažai viena apie kitą žinojome. Nebuvau tikra, ar ji man patinka, tą pačią energiją jaučiau sklindant iš jos. Tačiau gyvenimas mus suvedė, tad laikėmės viena kitos. Gal galėjome rasti ir geresnių variantų, bet tingėjome. Bent jau aš. Man buvo pakankamai patogiai nepatogu.
Grįžusi į bendrąją erdvę, nužvelgiau mūsų naująjį Alksnį. Labai jau nesimpatiškas atrodė, pakumpęs prie ekrano, išsišovusia erelio nosimi, kaulėtas kaip pati Giltinė. Po teisybei, vertėjo jį pavadinti Kvazimodu. Neturėjome tokios didingos katedros kaip Paryžiuje, bet būtų galėjęs apgyventi ir kokią tamsėlesnę Vilniaus arkikatedros navą.
Vyras, matyt, pasijutęs stebimas, pakėlė akis nuo ekrano. Jos buvo tokios pat žydrai mėlynos kaip ir tas nelaimingas dangus šįryt. Skrodė kiaurai. Kurį laiką kaip kokia išsiviepusi mėmė spoksojau surakinta to žvilgsnio. Jis nutraukė kontaktą.
– Labas, aš Gluosnis. Tu Birutė, ar ne? – jo balsas buvo toks tylus, kaip ir tikėjausi, tačiau gana užtikrintas.
– Jo, labukas… – nutęsiau.
Nenorėjau pasirodyti didelė keistuolė, kokia, be abejonės, buvau. Nors ką čia… Visi tai žinojo. Mano netaktas ir mediniai bajeriai buvo pagarsėję įmonėje, net virtę savotišku prekiniu ženklu. Dažnai tai naudodavau savo reklaminiuose tekstuose, kas dabar populiaru.
– Tai dirbsim kartu, che che… Tu irgi rašysi tekstus?
– Taip, – jis nusisuko atgal į ekraną.
Tądien daugiau nepratarė man nė žodžio.
Kiek per rimtas šiai įmonei. Mes čia ne iš naujo mėginam parašyti „Hamletą“, jei ką. Turime būti efektyvūs, juokingi, sekti tendencijas. O šitas šmikis vaizduojasi kažin kuo esąs. Taip vakare skundžiausi Monikai, kai paupiu žingsniavome namo.
– Na tu ir prisigalvoji dalykų! – vėl žvengė draugė. – Juk dar neskaitei nė vieno jo teksto, net nekalbėjai su juo.
– Bet jau matau, kad bus rakštis subinėj. Nesutars su bendradarbiais, – toliau atkakliai ariau savo vagą.
Ore skraidė tie užknisantys balti pavasariniai pūkeliai, gaminami kažkokių medžių. Topolių? Margoje vakaro šviesoje ir melsvuose šešėliuose jie atrodė visai gražiai, tad kiek atlyžau.
– Tavo gyvenimas visad sukasi apie kokį vyrą. Visos istorijos! Lyg negalėtum nieko kito papasakoti. Arba myli kokį egzempliorių, arba nekenti.
– Ei! Egzempliorius yra mano žodis! – gyniau savo teritoriją.
– Mes čia ne apie tai! – mirktelėjo Monika, staiga užsispyrusi man paaiškinti rimtą gyvenimo tiesą.
– Apie tai! Tik tai svarbu. Žodžiai. Kalba. Visokie vyriškiai – tik antrinis produktas, prasmės liekanos. Jie ką nors reiškia tik tiek, kiek teksto galima išspausti iš santykio su jais. Įsivaizduok, – visai įsijaučiau, – jie kaip sulčiaspaudė.
– O kas tu, ta apelsino išspauda?
– Nu ne aš! Tu specialiai kreipi kalbą tam tikra linkme! – jau pradėjau nervintis, nes Monika vėl dėjosi visažine, nutaisė tą savo ilgalaikiuose santykiuose gyvenančios ir viską patyrusios moters išraišką. Ji su savo Skirmantu susipažino turbūt dar Nojaus arkoje.
– Tai kad tu pasiryžusi nekęsti vyrų, kiek atsimenu. Įtariu, tavo buvusysis Vytas dėl to kaltas…
Kažką sušnypščiau atsakydama.
Atsisveikinau su Monika dėdamasi, kad man dar reikia užsukti į parduotuvę, tačiau iš tiesų skubėjau į susitikimą su raganomis. Visą savaitę laukdavau šių susiėjimų, jie buvo mano užuovėja. Čia, su kitomis moterimis, jaučiausi esanti pati tikriausia savo versija.
Jau kurį laiką rinkdavomės universitete, nes viena iš raganų dėstė lotynų kalbą. Ji surasdavo mums laisvą auditoriją, kur neva mokėmės lotynų kalbos. Iš dalies tai buvo tiesa. Norint burti, reikėjo mokėti kokią senovinę mirusią kalbą. Lotynų iš visų atrodė paprasčiausia – bent jau nereikėjo išmokti naujo alfabeto, kad skaitytum tekstus. Taip pat lotyniški grimuarai buvo lengvai prieinami internete. Visos baigėme įvairių pakraipų filologijos studijas, tad naujos kalbos mokymasis mūsų negąsdino. Tiesa, jau turėjome lotynų kalbos pagrindus, šios kalbos paskaitos kadaise buvo privaloma studijų dalis. Dabar visos jau daugiau mažiau neblogai skaitėme. Tekstai nebuvo sunkūs, suausti iš formulių, kurias užtekdavo kartą perprasti.
Apie raganų susirinkimus sužinojau vienoje uždaroje „Facebook“ grupėje. Iš pradžių tai atrodė tiesiog naujas egzotiškas projektas, būdas susipažinti su žmonėmis. Tačiau greitai tapome tikra bendruomene – keisdavomės informacija apie knygas, burtus, keistus nutikimus. „Facebook“ grupė jau seniai buvo uždaryta, naujų narių nebepriimdavom, tad nustebau, kai įėjusi į skliautuotą auditoriją pamačiau naują narį. Ir, negana to, vyrą. Neturėjome nieko prieš juos, bet jau nuo pat pradžių taip susiklostė, kad grupėje vyrų nebuvo.
Tylomis spoksojau į naujoką, besišnekučiuojantį su Rimgaile, mūsų vedle dėstytoja.
Piktai atitraukusi kėdę, ant jos nudrėbiau savo kuprinę. Įprastomis aplinkybėmis mėgaudavausi universiteto auditorijose tvyrančiu dulkių ir įšalusio mūro kvapu, tuoj įvyksiančio stebuklo potyriu, apimančiu šiame sename pastate. Tačiau dabar negalėjau to patirti.
Pastebėjęs mane, vyras droviai nusišypsojo.
– Sveika, Birute.
– Labas, Gluosni, – kone sušnabždėjau, nuleidusi žvilgsnį į jo juodais plaukais apžėlusius dilbius. – Ką čia veiki?
Jis kurį laiką neatsakė, matyt, svarstydamas, kodėl mano tonas toks priešiškas.
– Mano draugė Rimgailė, – jis linktelėjo į dėstytoją, – pakvietė.
Kilstelėjau antakius. Rimgailė man visada atrodė esanti vieniša moteris, susitelkusi tik į savo studijas. Ji niekaip neįstengė baigti savo daktaro darbo, nes tekstas jai vis rodėsi nepakankamai tobulas. Tas tobulumas neturėjo ribų. Kas bendro galėjo būti tarp jos ir mano bendradarbio Alksnio?
– Maniau, mes visos turime susitarti, jei norime pakviesti naują narį. Ar narę.
Rimgailė gūžtelėjo pečiais ir švelniai nusijuokė.
– Birutė visada labai nuodinga, – ji kreipėsi į Gluosnį šypsodamasi. – Tačiau galiausiai pripranta prie pasikeitimų.
Tą akimirką norėjau trenkti durimis ir išeiti, tačiau susivaldžiau. Gal reikia pasilikti dėl antropologinių sumetimų – labai magėjo daugiau sužinoti apie Rimgailės ir Gluosnio santykį. Paskui galėsiu aptarti su Karolina, kita ragana.
Kitos raganos pamačiusios naujoką taip pat nustebo. Truputį paklausinėjo Rimgailės, kuri išliko gana paslaptinga šiuo klausimu. Ne viena atrodžiau nepatenkinta. Vis dėlto tai, ką čia darėme, buvo taip asmeniška ir intymu. Kiekviena turėjome savų priežasčių, kodėl nusprendėme raganauti. Dar svarbiau – kodėl nusprendėme patikėti tokiu nekonvenciniu dalyku, užuot ėjusios į bažnyčią, terapiją, užsiėmusios joga ar ieškojusios kitos bendruomenės. Tiek daug apie kiekvieną narę nežinojau, bet buvo aišku, kad jos šiuose burtuose ieško kažkokio asmeninio atsakymo. Rimgailė nedorai elgėsi, mus visas taip apnuogindama prieš nepažįstamojo akis. Vien todėl, kad norėjo jam patikti, įtariau.
Šiandien kalbėjome apie „Maleus malificarum“ – „Raganų kūjį“, XVI amžiaus dokumentą, inkvizitorių vadovėlį. Paskaita buvo itin akademinio pobūdžio – Rimgailė pristatė tekstą, tada paskaitėme keletą lotyniškų ištraukų. Paprastai susirinkimuose nagrinėdavome kokį raganoms skirtą tekstą, kalbėdavomės apie burtus, kuriuos mėginome atlikti, ir pasiektus rezultatus, mums nutikusius keistus dalykus. Aptarinėdavome, ar verta imtis kokio burto. Tikra ragana stengiasi burti kuo mažiau, o ne kuo daugiau. Reikia apsvarstyti visas burto implikacijas, poveikį realybei. Norėjau papasakoti apie dangaus atsivėrimą šįryt – man labai patiko kalbėti auditorijoje, klausytis, kaip aidi balsas, stebėti, kaip raganos sutelkia dėmesį. Istorija pindavosi pati, kartais pakrypdavo netikėta linkme, kol įvykis pavirsdavo kažkuo visai kitu.
Šiandien nebuvo tokia diena, už ką, tiesą pasakius, likau visai dėkinga.
Išėjau iš auditorijos jausdama rimtą nepasitenkinimą. Karolina nepasirodė, tad neturėjau su kuo pasidalinti savo išgyvenimais.
Paskui atėjo savaitgalis. Su Monika nudrožėm pašokti į „Loftą“, įsimaišėme į kažkokią kompaniją, kuri pakvietė į uždarą vakarėlį viename bute Vokiečių gatvėje. Veiksmas tęsėsi iki paryčių – išvarvėjusiomis smegenimis buvo itin sunku išsikviesti „Boltą“, tad kažkodėl nusprendžiau važiuoti viešuoju transportu. Prasta idėja šeštai ryto sekmadienį. Tenka riedėti su kitais tūsintojėliais, kurie tokiu metu nebepasižymi kieta agregatine būsena – veikiau primena žmogaus formos žėlė, išsitėškusią ant troleibuso sėdynės. Monika kažkur dingo daug anksčiau, net nepastebėjau. Todėl vienut vienutėlė, kartu su kitais ryto zombiais, lūkuriavau Vinco Kudirkos stotelėje.
Nežinia kodėl, bet gėlių pardavėjos jau buvo savo darbo vietoje, visai netoli stotelės. Viena jų pardavinėjo mėlynas rožes – neįprastas asortimentas bobutės arsenale. Sugraibiau piniginėje grynųjų, kurių turėjau dėl kažkokio nepaaiškinamo, jau pamiršto stebuklo, ir ištiesiau moteriai. Ji keistai pažvelgė į mane. Apsivilkusi madingas juodas platėjančias kelnes, trumpą juodą striukę, plačiabrylę juodą skrybėlę. Raudonai padažytos lūpos it prapjauta kraujuojanti žaizda prasivėrė ir išspjovė dainingą klausimą:
– Ar tikrai nori šių gėlių?
– Noriu! – nedvejodama atsakiau prarūkytu balsu. Visai tvirtai stovėjau ant kojų, nes negėriau alkoholio, tačiau mano vyzdžiai tikriausiai dar buvo išsiplėtę nuo suvartotų narkotikų. Net nebeatsiminiau, ką ėmiau vakare, tikriausiai Monika kažką pasiūlė.
Grįžusi numečiau gėles ant stalo ir nenusipraususi kritau į lovą. Pramiegojau iki pat pietų, kol mane pažadino atkaklus pūslės spaudimas – vakare atsakingai gėriau vandenį. Vėliau susimaišiau elektrolitų kokteiliuką, už ką labai save pagyriau. Dauguma narkotikų iš kūno varo mineralus, kaip kažkada mane nušvietė kiti patyrę narkomanai, tad būtina pasipildyti atsargas po savaitgalio linksmybių. Vakare gal net nueisiu į krosfito treniruotę, kad atpirkčiau visas kitas, „Makdonalde“ ir „Hesburgeryje“ įvykdytas nuodėmes.
Pirmadienį į darbą žingsniavau tiesiog švytėdama, pamiršusi visas negandas. Tačiau, atsisėdusi į savo vietą, pašonėje tuoj pat pajutau dilgtelėjant Gluosnio būtį. Pasukau galvą į šoną, jis nusišypsojo ir mirktelėjo. Jis žino mano paslaptį.
– Klausyk, – tariau apsižvalgiusi – kol kas niekas iš arčiau sėdinčių kolegų dar nebuvo atėję, – gal galėtum niekam nesakyti apie Rimgailės užsiėmimus? – nenorėjau vartoti žodžio „raganos“, nes nežinojau, ką dėstytoja buvo jam papasakojusi.
– O kodėl tai slapta? – jis atsisuko į mane visu kūnu. Jo kreivoje šypsenoje regėjau iššūkio šešėlį.
– Tiesiog norėčiau, kad taip ir liktų, – mėginau nesusierzinti.
– Tau patinka gyventi slaptą gyvenimą, – konstatavo.
– Sakykime.
– O atrodai visai kitokia, – nuo jo veido nenyko ta velniška išraiška.
– O tu atrodai toks tylus, bet iš tiesų tik ieškai progos prikibti, ar ne? – jis rimtai mane sunervino.
– Kaip degtukas! Lauki, kol kas prieis su žiebtuvėliu? – jis kiek pasilenkė į priekį, imituodamas cigaretės pridegimą.
Nežinojau, juoktis ar rimtai įniršti. Todėl pasakiau:
– Eik tu nachui.
Vyras atšlijo, atsiremdamas į kėdės atkaltę.
– Gerai, gerai.
Iki pietų dirbome tylomis, skrebendami savo tekstus. Sunkiai sekėsi susikaupti, žinant, kad tas diegas taip netoli. Kai pažvelgiau pro langą, pamačiau, kad dangus vėl toks pat negailestingai mėlynas. Mano megztinis irgi buvo mėlynas, kaip ir neseniai pasidarytas manikiūras. Norėjau nusilupti nagus.
Ėmiau naršyti internete, ieškodama informacijos apie mėlyną spalvą.
Homeras jūrą vadino „vyno spalvos“. Visoje „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ mėlyna nepaminėta nė karto. Daugybėje kitų senųjų tekstų ši spalva taip pat nėra aprašoma. Pažiūrėjau „TikToke“ filmuką apie mėlynos spalvos istoriją. Pasirodo, pirmosios ankstyviausiuose tekstuose aprašytos spalvos buvo juoda ir balta, vėliau raudona, tada geltona ir žalia, o mėlyna – pati paskutinė. Vienas mokslininkas atliko eksperimentą su kažkokia Afrikos gentimi, neturinčia žodžio įvardinti mėlynai spalvai. Ekrane pateikęs daugybę kvadratėlių su įvairiais žalios atspalviais, tarp jų įmaišęs ir vieną mėlyną, liepė žmonėms atskirti, kuris iš kvadratėlių skiriasi nuo likusių. Eksperimento dalyviai užtruko gana ilgai, kol išrinko mėlynąjį. Mokslininkas tuo norėjo parodyti, kad žmonės visada regėjo mėlyną spalvą, bet, neturėdami žodžio jai įvardinti, beveik negalėjo jos atskirti nuo, sakykim, žalios atspalvių.
Susižavėjusi šia idėja, praleidau bent kelias valandas naršydama internete, užuot dirbusi. Pamiršusi savo nepasitenkinimo priežastį, per pietus Monikai porinau apie savo naujausius atradimus. Šioji tik linksėjo galva, pripratusi prie mano staigaus entuziazmo tam tikrais klausimais.
Parsiradusi namo prisiminiau rožes, vis dar gulinčias ant stalo svetainėje. Visai nenuvytusios! Pačiupinėjau lapus, norėdama įsitikinti, ar jos tikros – bene moteriškė bus įkišusi plastikines. Tikrų tikriausios. Pamerkiau mamos dovanotoje vazoje. Kurį laiką žiūrėjau, kaip gražiai vakaro saulė apšviečia puokštę. Įsiklausiau į kambario tylą. Kartais pamiršdavau, kad ji čia. Namuose leisdavau mažai laiko – arba dirbdavau, arba eidavau į kokį užsiėmimą ar vakarėlį. Negalėjau pakęsti šito vienatvės jausmo. Neturėjau jokių planų, tad išėjau pabėgioti.
Už akių vis kliuvo įvairūs mėlyni daiktai. Pastebėjau, kad beveik visi nuomojami elektromobiliai „Spark“ yra mėlyni. Praeivių akys. Aplink Baltijos jūros baseiną gyvena didžiausia mėlynakių žmonių koncentracija. Iš pradžių manyta, kad šią akių spalvą lėmusi mutacija gali būti atsekta iki vieno žmogaus, gyvenusio neolito periode. Tačiau naujesnis tyrimas teigia, kad mutacija dar senesnė – siekianti penkiasdešimt tūkstančių metų – laikus, kai pirmieji žmonės pradėjo migruoti iš Afrikos.
Ir, žinoma, jis, dangus. Vakare toks skausmingas, čia, prie Neries, nefiltruojamas medžių šakų. Stikliniai Šanchajaus dangoraižiai, atspindėdami šviesą, kūrė tik dar didesnę melancholiją. Bėgau vis greičiau, ausinukuose skambant graudulingai „Radiohead“ muzikai, kuri įprastomis aplinkybėmis visai neskatina judesio, tačiau šįvakar puikiai bėrė druską ant žaizdos.
Dangus atrodo mėlynas dėl tos pačios priežasties, kaip ir akys – bet kurios spalvos. Tai vadinamasis Tindalio efektas, paaiškinantis tam tikrą šviesos skaidymo būdą.
Grįžusi užsikaičiau arbatos. Dujos degė mėlynai. Stebeilijau į tą šaltą liepsną kažko laukdama. Tačiau ugnis neprabilo.
Įpylusi tualeto valiklio į besotę unitazo burną, spoksojau, kaip mėlynos skysčio seilės tįso žemyn.
Susirangiusi supamojoje kėdėje laukiau, kol į butą atsėlins tamsa. Iš kambario kampų ji slinko link lango, kol galiausiai šiek tiek šviesos liko tik išorėje. Įjungiau stalinę lempą ir pasiėmusi Šešėlių knygą, kurią galima pavadinti kiekvienos raganos burtų ir pamąstymų magijos tema užrašine, įnikau aptarinėti savo naująjį susižavėjimo objektą. Ši knyga neturėtų virsti dienoraščiu, bet pastaruoju metu atliko tokią funkciją. Kruopščiai išvardinau visus mėlynuosius faktus.
Kažkodėl jie privertė mane galvoti apie tėvą, prieš kelerius metus dingusį be žinios. Jau daugybę metų jis dirbo vienoje iš naftos platformų Šiaurės jūroje. Laisvu metu grįždavo į krantą Norvegijoje, kur vaikštinėdamas palei fjordus mėgo fotografuoti. Nemaniau, kad jo nuotraukos geros – keletą buvo parodęs. Susiskambindavau su juo tik porą kartų per metus, tad nežinojau, kokias nuotraukas jis darė prieš dingdamas. Rado tik jo fotoaparatą akmenuotame krante. Matyt, vaikščiodamas paslydo ir krisdamas jūron susitrenkė į uolas, todėl nebepajėgė išplaukti.
Seniai apie jį nemąsčiau. Neatsimenu, ar ką nors pajutau, kai mama pranešė apie jo dingimą.
Reikėjo kaip nors nukreipti mintis kita vaga, nes ši buvo itin neproduktyvi.
Nusprendžiau išnagrinėti Gluosnio pėdsakus elektroninėje erdvėje. „Instagrame“ radau jo paskyrą, kurioje jis skelbė savo eilėraščius, taip pat įvairias gamtos nuotraukas. Eilėraščiai buvo visai pakenčiami. Sprendžiant iš naujausios poezijos turinio, vyrukas įsimylėjo ir visai dėl to kankinosi. Šitai mane iškart pralinksmino. Turėsiu jam kuo atsikeršyti už visas šią savaitę mano pusėn laidytas pašaipas.
Naktį sapnavau, kad rankose laikau Gluosnio galvą. Ji gyva ir kažką man sako. Stebeilijuosi į jo akis niekaip nepajėgdama nusisukti, prikaustyta neapsakomo siaubo, kad jos mane kažkur įtrauks. Nenoriu eiti ten, kur mane veda tas žvilgsnis, artyn. Galiausiai šiaip ne taip pavyksta padėti tą prakeiktą galvą ant stalo. Išsitraukusi auksinę plaukų segę išduriu jam akis.
Ryte valgydama pusryčius svarsčiau, kad ir daugelis nematerialių dalykų yra mėlyni – liūdesys ir visi panašūs jausmai, tam tikra muzika. „Radiohead“ buvo sukūrę kelias tikrai mėlynas dainas. Kai kurios dienos buvo mėlynos. Knygos – tiek proza, tiek poezija. Žmonės taip pat galėjo būti mėlyni. Visa, kas liūdna. Mėlynumo šaltinis buvo jų liūdesys – ši asociacija ryškiausia. Nelabai aišku, kokios spalvos esu aš. Apskritai, nelabai aišku.
Pažiūrėjau pro langą, kramsnodama į gumulėlius susimetusią, senstelėjusią granolą su jogurtu. Dangus mėlynas, bet kiek per mažai. Dalykai ima netekti savo paviršinės esmės, savo ryškiausių bruožų, jei per ilgai į juos žiūri. Tada atsiveria kažkas kita, kas glūdi už jų. Aš pati.
Darbe sėdėjau paniurusi, užsismaukusi kepurę ant kaktos. Be didelio susidomėjimo perskaičiau rytines naujienas portaluose, kol galiausiai prisėdau prie darbo. Po patalpą sklido kavos ir kepinių aromatai, saulės spinduliai krito pro didelius stiklinius langus, pjaustė juos į tamsesnius ir šviesesnius trikampius bei kvadratus. Pilku kilimu išklotose grindyse galėjai įžiūrėti šiek tiek mėlynumo. Norėjau nebematyti.
Gluosnis pavėlavo. Neišsimiegojęs, susivėlęs, nenusiskutęs barzdos. Persimetėme vienu kitu žodžiu. Jis nė karto nežvilgtelėjo mano pusėn, kažką burbėjo po nosimi. Įkliuvęs į savo vidinį pasaulį, užsikniaubęs meldėsi ekrano altoriui. Ekranai skleidžia mėlyną šviesą, todėl vakarais sunku užmigti.
Kai po darbo nuėjau į raganų susirinkimą, vis dar jaučiau savaitgalio pasekmes. Lyg būčiau gėrusi ar vartojusi. Karolina iškart pastebėjo, priėjusi uždėjo ranką ant peties. Kartais mane erzindavo jos kiek pietietiškas asmeninės erdvės nepaisymas, tačiau šiandien visai laukiau jos rankos ir apkabinimo. Bent jau Gluosnis neatėjo.
– Kaip manai, – paklausiau, – ar įmanoma sukurti kokį nors burtą? Tiesiog sugalvoti.
– Turbūt įmanoma. Kas uždraus pamėginti?
– Bet visos implikacijos… Juk gali nepasisekti.
– Na, tai pavojinga. O ką nori padaryti? – atsargiai teiravosi.
Stovėjome šaltame universiteto koridoriuje, žiūrėdamos į freskas ant sienų. Donelaitis su savo būrais kažką būrė, burbuliavo ta menkai suprantama lietuvių kalba su per daug „w“ ir „cz“ bei kitų anomalijų.
– Norėčiau kokio burto, kad niekada nebeįsimylėčiau, – niūriai ištariau ir vos pasakiusi išgirdau, koks keistas mano balsas.
– Tai kažką įsimylėjai?
– Tai nėra meilė. Tai spalva, – rakinėjau savo ir taip švarias panages. Kalbėjau nuleidusi galvą, labai aiškiai po savimi jausdama kieto medinio suolelio banguotas formas. Kažkodėl įsivaizdavau, kad esu klausykloje, o Karolina – mano kunigė, tuoj suteiksianti išrišimą. Jos neslėpė klausyklos grotelės, tačiau šešėlis deramai krito ant veido.
– Spalva? – Karolina išplėtė akis ir pasislinko šiek tiek arčiau manęs.
– Žinai, man kartais taip bloga nuo savęs. Atrodo, kad nebegaliu ištrūkti. Įstringu kažkokiame užkeiktame rate. Ir sukuosi kaip žiurkėnas. Toks vargas būti savimi.
Nebaigiau aiškinti, nes atėjo dar kelios raganos ir Rimgailė, ji atrakino auditoriją ir suleido mus vidun. Karolina atrodė susirūpinusi.
Juodosios mišios. Rimgailė užtraukė žaliuzes auditorijoje. Uždegė tris juodas žvakes ant stalo, prie kurio sėdėjo. Šiandien dalinomės savo patirtimis. Janina kalbėjosi su juoda kate, kuri prisipažino esanti Belzebubas. Sapne, visa laimė. Belzebubas reiškia musių valdovą. Jis susideda iš daugybės dalių, daug mažų vabzdžių, kurie tai susirenka į visumą, tai išsisklaido. Jis yra taip, tarsi jo nė nebūtų. Nubudusi iš sapno Janina pamatė katę savo kambaryje – matyt, paliko pravirą terasos langą ir šioji įsliūkino naktį. Ką tai galėtų reikšti? Kai kuriose tradicijose, dėstė Rimgailė, Šėtonas ar Liuciferis nėra suvokiamas kaip blogio jėga. Veikiau Adomą ir Ievą Edeno sodo nežinioje įkalinęs Dievas laikomas neigiama figūra. O gyvatė, leidusi pirmiesiems žmonėms suvokti tiesą, kaip tik yra gerasis personažas. Besiklausant šios istorijos mane apėmė keistas, protu niekaip nepaaiškinamas jausmas – šioje istorijoje nė viena detalė nėra mėlyna. Nė vienas žodis, nė vienas vaizdinys neturėjo šios savybės, todėl galėjau atsipalaiduoti. Kitas istorijas praleidau pro ausis, susitelkusi į tai, kas svarbiausia, į naujai atrastą, kietą minties kristalą, galintį man padėti išsivaduoti.
Iš auditorijos išsprūdau šiek tiek palengvėjusi, ne tiek, kad nuskrisčiau, bet pakankamai, jog galėčiau lėkti. Norėjau išvengti Karolinos, be abejonės, nusiteikusios daugiau išgirsti apie mano keistąsias problemas. Skubėdama kone kaktomuša susidūriau su Gluosniu, lūkuriuojančiu Sarbievijaus kieme prie fontano.
– Ką tu čia?..
– Laukiu Rimgailės, – išspaudė liūdną šypseną.
– Ji jau išėjo, – pamelavau. – Pro kitą išėjimą – tiesiai į Pilies gatvę… – atsidusau.
Jis perbraukė ranka plaukus, apžvelgė tuščią žvarbią erdvę. Bet kurią minutę čia galėjo pasirodyti kitos raganos ir mano melas būtų atskleistas.
– Tai gal tave parvežti namo? – pasisiūlė.
– Gerai.
Įsėdome į jo automobilį ir tyliai riedėjome ryškiai oranžinės saulės nutviekstomis gatvėmis. Viduje kvepėjo citrininiu automobilių valikliu ar langų valymo skysčiu. Pasakiau savo adresą.
– Tu nevairuoji? – jis pirmasis sutrikdė tylą.
– Vairuoju, bet neturiu…
Iš tiesų prieš kelerius metus netekau teisių nelabai mano gyvenimo aprašymą puošiančiomis aplinkybėmis, todėl neketinau jų atskleisti.
– Vilniuje labiau apsimoka keliauti pėsčiai ar viešuoju.
Jis linktelėjo.
Pokalbis neatrodė vedantis prie kokių nors įdomybių, apleistas kaip gatvės šį šaltą ir vėjuotą vakarą.
– Susipykai su Rimgaile? – pasiryžau eiti prie reikalo.
Jis kiek tvirčiau sugniaužė vairą, tačiau nežvilgtelėjo į mane.
– Nelabai tikslus apibūdinimas. Nebuvo ko susipykti, – jo balse išgirdau šiokį tokį kartėlį.
Jis atsargus. Nesipasakoja lengvai. Neįveikiamas mėlynas atstumas. Lengvai nuo vieno akmens ant kito.
Tyla tarp mūsų išsikerojo.
– Gal nori užsukti, išgersime arbatos? – pasiūliau, manydama jį atmesiant pasiūlymą.
Tačiau jis sutiko.
Žinoma, atidariau butelį raudonojo vyno. Pastačiau ant stalo svetainėje šalia rožių. Vyras atsisėdo tiesiai prieš jas. Paskutiniai saulės gaisai nušvietė jo rankas, sudėtas ant stalą dengiančios staltiesės. Jis kažko šypsojosi. Šitoje šviesoje, su šita veido išraiška nebeatrodė toks bjaurus. Stebėjau jį iš virtuvės, beveik nejudantį, beveik nekvėpuojantį. Gal tik man taip atrodė. Jis kažko laukė. Aš kažko laukiau.
– Šitos rožės, – pasakė, kai pyliau vyną į taures, – dažytos. Nebūna mėlynų rožių.
– Tikriausiai. Įdomiausia, kad jos nevysta jau porą savaičių.
Gluosnis nusijuokė.
– Kažkodėl pagalvojau apie tą Disnėjaus filmuką „Gražuolė ir pabaisa“, atsimeni?
Linktelėjau.
– Pabaisa turėjo rožę po gaubtu, kuri buvo, jei galima taip sakyti, amžina. Ji vyto, bet itin lėtai. Kai numes paskutinį žiedlapį, pabaisa nebeteks galimybės atvirsti žmogumi. Ar mirs. Kaip ten buvo? – jis perbraukė pirštu per smakrą.
Ar jis šiek tiek vaidino? Kažkas jo elgesyje man pasirodė dirbtina ir neįtikinama. O gal jis tiesiog nervinosi, nors nesupratau kodėl. Nepaisant to, man patiko klausytis tykaus jo balso, žodžių ir skiemenų, lengvai krentančių į kalbos taurę.
– Tu manęs klausi? Nežinau. Ar pasakos originale iš viso buvo rožė? Ai, gal ta, kurią Gražuolei parvežti pažadėjo tėvas. Nuo jos gi viskas ir prasidėjo. Dėl jos tėvas ir sustojo pabaisos rūmuose, dėl jos nuskynimo pabaisa ir supyko.
Gluosnis pagaliau pakėlė akis nuo staltiesės, į kurios raštus gilinosi pokalbio metu.
– Keista, kad su tavim nagrinėjame pasaką. Kad mane pasikvietei.
– O kas čia keisto? – gūžtelėjau pečiais.
– O ką, jeigu aš esu pabaisa? – jis rimtai pasiteiravo, bet vėlgi pasirodė kažkoks netikras. Tik tas žvilgsnis. Žinoma, vis dar mėlynas. Mėlyniausias iš visų dalykų. Jis nenumalšo, neišbluko kaip dangus, muzika, visa. Sutalpino, sugėrė visas kitas mėlynumo apnašas. Pati esencija. Grynas ultramarinas, sutrintas lapis lazuli. Renesanso epochoje šį akmenį, jo dulkes, naudojo gaminti dažams, kurie buvo labai brangūs. Todėl jais tapydavo tik svarbiausias detales, tokias kaip, tarkim, Mergelės Marijos rūbas.
Nusijuokiau.
– Kurgi ne! Dar ne tiek vyno išgėrei, mielasis. Ir pabaisos tu nė kiek neprimeni.
– Tu manęs nepažįsti, – jis užsikniaubė ant stalo ir pasilenkė į priekį. Jo tonas buvo šaltas ir abejingas.
Pavarčiau akis ir papurčiau galvą.
– Na ir dramatiškas tu! Neįtikintum net vaiko.
Gluosnį tai labai suerzino. Įžeidžiau jo vyriškumą? Visi jie taip trokšta būti grėsmingi. Jie taip dažnai vaizduodavo rimtus dėdes, visokiausius aukštus postus užimančius specialistus, tačiau tik tol, kol kas nors užkliudydavo vadinamąjį vyriškumą. Tada viskas pasidarydavo neįtikėtinai jautru.
– Gal aš jau važiuosiu, – Gluosnis pakilo nuo stalo.
– Visai neprotingai išgėrei tiek vyno… – lyg nejučiomis tarstelėjau, papildydama savo taurę.
Jis dėbtelėjo į mane taip, lyg būčiau atsakinga už jo gėrimą.
– Ar rizikuosi vairuoti? – nusiviepiau.
Išgėrusi alkoholio neretai tapdavau dar bjauresnė nei įprastai, tačiau kažkodėl tai privertė Gluosnį pasiduoti ir jis vėl klestelėjo ant kėdės. Nusprendžiau, kad šis vyrukas gana lengvai perkalbamas. Tikras svyruonėlis.
– Nori, išmėginsim kokį burtą? Rimgailė tau turbūt pasakojo, kad mes užsiimame magija, – mostelėjau ranka, nušviesdama reikalo didingumą.
Visai neatsakingai prasitariau šiam prašalaičiui, tačiau situacija jau kuris laikas judėjo ta kryptimi. Situacijos mėlynumas darėsi neabejotinas. Pavargau nuo šio žodžio. Jam laikas virsti kuo nors kitu. Graikiškai melainos reiškia juodą spalvą.
Pamojau vyrui miegamojo pusėn. Sieninėje spintoje buvau įsirengusi savąjį altorių, po kilimu slėpiau nubraižytą pentagramą. Gluosnis stovėjo tarpduryje, atsirėmęs į durų staktą, sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Turbūt reikalas ėmė rodytis rimtesnis, nei jis tikėjosi. Buvau dar naujokė, šiuos dalykus praktikavau visai neilgai. Kitoms raganoms taip pat neprasitariau, jog viena namuose atlikdavau įvairius ritualus – jos labai griežtai į tai žiūrėjo. Neteko girdėti, kad juos draustų, tačiau ir neskatino. Dažniausiai ritualais užsiimdavome visos kartu ir jie būdavo susiję su kokiu svarbiu reikalu – ligos pagydymu, pagalba, dvasinio supratimo siekiu. Gerų žmonių keisti būdai padėti sau ir kitiems. Gal kuri paslapčia ir virdavo meilės ar tiesos eliksyrus, tačiau neprasitarė – bet kokiu atveju tai smulkmė, palyginus su tuo, ką ketinau čia padaryti. Palankiai susiklosčius aplinkybėms ir išsidėsčius planetoms.
Pasiėmiau savo Šešėlių knygą, kurioje buvau aprašiusi ritualą, sukurptą remiantis keliomis kitomis magijos knygomis. Mano mažasis Frankenšteinas, sudurstytas iš judesių, žodžių.
Žvelgiau į spintos altorių, jausdama į nugarą įbestas Gluosnio akis. Ant mažo stalelio stovėjo dvi taurės ir žvakė. Mano rankos šiek tiek drebėjo. Ūmai panorau atšaukti šį momentą.
– Žinai, gal ne šįvakar, – pasakiau neatsigręždama. – Neturėčiau burti girta. Galiu suklysti.
– Ar tu išties tiki šiais dalykais? Mane nuo pat pradžių labiausiai domino, ar jūs visos tuo tikite.
– Jei atvirai, nežinau, – uždariau spintą, jausdama, kaip palengvėjimo banga užlieja kūną. Ką tik buvau labai arti tamsos. – Kartai man atrodo, kad niekuo netikiu.
– Niekuo? – vyras pavargo remti tarpdurį, tad atsisėdo ant slenksčio.
Aš priguliau ant pūkuoto balto kilimo, kurį vėl patiesiau ant grindų, paslėpdama pentagramą. Jaučiau jos kvietimą visu kūnu. Buvo jau kone visiškai tamsu, tik dangus, rodos, nenorėjo užgesti, skleisdamas keistą aštrų švytėjimą. Šiomis dienomis mūsų regione dėl kažkokių atmosferinių reiškinių turėjo matytis Šiaurės pašvaistė.
– Kartais atrodo, – glosčiau kilimą, – kad esu ten, nes noriu būti tarp žmonių. Labiau nei burti. Galėčiau patikėti, kuo jos tiki, kad likčiau kartu. O gal man patinka, kad jos – tiki.
– Įdomu… – jis kažką mąstė. – O ko norėtum pati? Kuo tikėti?
– Tu labai daug klausinėji ir nieko nesakai apie save, – tariau, stipriai sugriebdama kuokštą kilimo gaurų.
Jis nusišypsojo ta šypsena, skirta savo paties vidui, o ne man. Lyg jo žvilgsnis būtų vienišas gyvūnas, sukantis guolį tamsoje.
– Norėčiau patikėti meile, – ištarė taip tyliai, kad beveik neišgirdau.
Neatsakiau. Kurį laiką tyla klausėsi mūsų, matuodama, kaip pagreitėjo abiejų pulsas.
O kai atsakiau, nežinojau, ar jam.
– Aš išbursiu tau meilę, – aštriai pabrėžiau paskutinį žodį. – Pačią didžiausią.
Vyras išplėtė akis. Prietemoje turbūt neturėjau regėti jų dusinančio mėlio, tačiau mačiau. Tamsa aplink mus žėrėjo juoda vaivorykšte kaip degalų žymė ant asfalto po lietaus. Tas švytėjimas skverbėsi į mane, lyg kūne būtų atsiradusi kokia skylė po šūvio. Kartais būdavo tokių momentų, kai viskas, kas taip ilgai trikdė, pagaliau paaiškėdavo, susidėliodavo į vietas. Nors ne, paaiškėjimas nėra tas žodis – nebūčiau galėjusi šito paversti kalba. Tai buvo pernelyg tyra, trapu.
Be to, aš nenorėjau.
– Tikrai… – jo balsas pakilo kiek per aukštai ir užlūžo, klausimą paversdamas teiginiu. Jis persibraukė veidą rankomis. – Aš pavargau.
Dar šiek tiek pasikalbėjome, nors nebegirdėjau mūsų sakinių. Gramatika pasimetė, semantika išskydo, susiliedama su violetiniais šešėliais. Taip ir neuždegiau šviesos. Niekada daugiau jos nebeuždegsiu, pagalvojau, nors tai buvo kvaila mintis. Net tada, kai ji degs, bus tamsu. Dabar, kai visas pasaulis elektrifikuotas, nebeįmanoma mieste regėti žvaigždžių. Šešėliai irgi nebetekę savo tikrųjų formų, jie nebemoka kristi. Elektra sukūrė absoliučią, akinamą tamsą – skirtumas, riba tarp šviesos ir tamsos, pasidarė pernelyg ryškus. Taip mąsčiau pakviesdama Gluosnį atsisėsti šalia manęs. Pentagrama degė po kilimu, bijojau, kad baltumoje išryškės žymės.
Atidariau dar vieną butelį vyno, nebesivargindama jo pilti į taures – gurkšnojome tiesiai iš kaklelio šio naminio pikniko metu. Gluosnis beveik viską išgėrė vienas. Paskui užmigo ant kilimo šiek tiek išsižiojęs, atlošęs savo ilgą baltą kaklą. Per miegus jo rankos vis trukčiojo. Kurį laiką spoksojau, galvodama apie Artemizijos Džentileski paveikslą, kuriame Judita žudo Holoferną. Ji tikrai turėjo ko pykti ant tų, kurie ją pažemino ar apvogė. O aš tiesiog beprasmiškai pykau. Man juk nieko neatsitiko.
Virtuvėje prisipyliau sklidiną stiklinę vandens, išgėriau iki dugno.
Grįžusi į miegamąjį pravėriau sieninę spintą, pasistiebusi nuo viršutinės lentynos paėmiau Šešėlių knygą. Ištraukusi altoriaus stalelį, nuvilkau jį tiesiai prie miegančio vyro. Tada uždegiau penkias žvakes ir pastačiau ties menamos pentagramos smaigaliais.
Atsiverčiau knygą, atsargiai paguldžiau ant altoriaus. Žvakių liepsnos mirguliavo, mesdamos ilgus šešėlių dantis ant sienų ir baldų. Erdvė plėtėsi įkvėpdama ir iškvėpdama. Dangus vis negeso, laukdamas pašvaistės. Jie buvo viena ir tas pat, supratau. Jis ir vyras, sapnuojantis po mano kojomis.
Atlikau ritualinius judesius, apvalydama patalpą. Ore pakibo menkas ozono aromatas, visada juntamas po šios dalies. Tyliai murmėjau žodžius, užrašytus knygoje. Manyje kilo galia, prasidedanti kojų pirštuose ir galiausiai pasiekianti veidą. Po kiek laiko ėmė atrodyti, kad ne aš sakau žodžius, o jie sako mane, nebesustabdomai plūsta versme – nebereikėjo jų sekti, jie puikiai apsiėjo ir be manęs, tiesiog naudodamiesi mano lūpomis. Vyras vėl sutrukčiojo. Galvojau, kad jis man primena kai kuriuos maloniai šlykščius dalykus.
Šiek tiek peršlapusius batus, kai po liūties parbėgi namo.
Kavą, kai geri ją pirmą kartą.
Juodas tarpuvartes, kai tamsa tavęs laukia.
Riksmą vaikų, gaudančių balandžius.
Gal tokie galėjo būti kito ritualo, kurio nepasakiau, žodžiai.
Po ritualo jaučiausi labai pavargusi. Užpūčiau žvakes, juodąjį apsiaustą pakabinau į vietą, altorių palikau nenorėdama sukelti triukšmo, kai stalelio kojos brūžins parketą. Pravėriau langą ir įleidau šviežio oro.
Atsiguliau šalia Gluosnio ant kilimo. Nugara jaučiau jo kūno skleidžiamą šilumą. Nepaliečiau jo.
Kai nubudau, jo nebebuvo. Ant kilimo gulėjo du mėlyni akmenėliai. Gal iškrito iš jo kišenės.
Pažiūrėjau pro langą. Dangus vis dar kabėjo ten pat, tariamai nepasikeitęs, tačiau netekęs savo mėlynumo. Dabar jis tik apsimetė. Mėlynumas daugiau nebegalėjo manęs kviesti ir vilioti, nes jis tiesiog daugiau nebeegzistavo. Greitai pakilusi nuo kilimo, norėjau lėkti į kambarį pažiūrėti, ar ir kiti daiktai paslėpė šį savo ypatumą, bet galva taip susvaigo, kad vos neparkritau.
Stovėjau viduryje kambario garsiai kvėpuodama, traukdama orą vidun, tačiau nebuvau tikra, ar jis ten pateko. Nutirpęs kūnas kažką sakė, bet neklausiau jo.
Galiausiai nuslinkusi į virtuvę pastebėjau, kad rožės pagaliau pradėjo vysti. Vis dėlto jos nebuvo stebuklingos, nors akimirką maniau jas tokias esant. Ir taip pat – nebe tokios mėlynos. Kaip ir mano lakuoti nagai, mano kojinės, muilas ir visi kiti daiktai. Mėlynumas pagaliau iš jų pasitraukė, užleisdamas vietą tai įprastai, anksčiau juose egzistavusiai būčiai. O gal tiesiog išnyko. Gal visas pasaulis kažko neteko. Atsisėdau virtuvėje prie stalo pasvarstyti apie tai.
Patraukusi staltiesės kraštą, padėjau skruostą ant šalto stalviršio. Kai po kiek laiko pakėliau galvą, ryškus drėgno ūko ratas greitai dingo.
Nuvažiavusi į ofisą iš Monikos sužinojau, kad Gluosnis vakar padavė pareiškimą išeiti iš darbo. Kadangi nebuvo išdirbęs bandomojo laikotarpio, galėjo pasitraukti bet kada.
Jo automobilis prie mano namų nestovėjo.
Raganų susitikimuose jis taip pat daugiau nepasirodė. Tačiau ir pati retai besilankydavau. Žinoma, galėjau mėginti jį surasti per socialinius tinklus, paklausti, kodėl išėjo iš darbo, tačiau to nedariau. Nesu tikra, ar norėjau žinoti, kas iš tiesų nutiko aną vakarą. Tik galėjau pasakyti, kad toje vietoje, kurią mano viduje užėmė pastarosios kelios savaitės, čiuopiau ilgą randą, lyg liežuviu burnoje vis priliesdama dantenas, kur pulsavo ištraukto protinio danties tuštuma.
Dažnai laikydavau rankoje tuos du ant kilimo rastus akmenėlius ir įsivaizduodavau, kad tai jo akys. Vienintelis pasaulyje likęs mėlynumas. Mano.
Ernestas Noreika. Įvykių kolumbariumas
2025 m. Nr. 12
Apsakymas
Į kavinę plūstelėjo vėjo banga ir užgesino kelis laužus, besistiebiančius it oranžiniai augalai į vandens ornamentais dekoruotas lubas, kurių viduryje kybojo milžiniška ašarojanti akis – lyjantis sietynas.
Jo lašeliai nespėdavo pasiekti kavinės lankytojų galvų, akimirksniu išgaruodavo ore, sudarydami palubėje perregimą miglą – judančius ir besisklaidančius baltus šydus, kartais vis paslepiančius lubomis tekančius ornamentus – miniatiūrines upes su išsišakojimais, nuolat keičiančiais pavidalus.
Barmenas, vardu Parolis, aukštas lieknas tamsaus gymio vaikis, ne daugiau dvidešimties, piktai dėbtelėjo į Atėjūną, kuris, palikęs praviras duris, nužingsniavo į patį galą ir prisėdo ant aukštos kėdės prie dviviečio staliuko. Ant jo ruseno vos kelios žarijos. Liepsnos jau buvo išsikvėpusios.
– Ar neturi rankų? – riktelėjo Atėjūnui, nė nesiteikusiam pakelti akių. Jas jau buvo spėjęs įsmeigti į rausvą nuo žarijų sklindančią šviesą. Kažką tyliai, beveik negirdimai burbuliavo sau po nosimi, pirštu nervingai judindamas ryškiausiai žėrinčią žariją, krapštė ją nagu, lyg mėgindamas nuo jos nuvalyti nematomą dėmę.
Parolis lėtai išplaukė iš už baro, grindimis vilkdamas kojas it vaiduoklis prislinko prie durų ir, stipriai truktelėjęs už peilio formos rankenos, jas uždarė. Nuo durų trenksmo sudrebėjo lentynėlėse sudėlioti puodeliai bei taurės, mažos porcelianinės lėkštutės su įvairių miestų atvaizdais, kelios nusirideno žemyn ir sudužo ant akmeninių baro grindų.
Susiūbavo net lyjantis sietynas, nuo jo atitrūkusi plonytė vandens čiurkšlė trykštelėjo šalia vidurinio staliuko, per plauką nekliudžiusi už jo sėdinčio skrybėlėto vyriškio kojos. Jo batai buvo taip nublizginti, kad, jei tik būtum įdėmiai stebėjęs, būtum spėjęs juose tarsi juoduose veidrodžiuose išvysti krentančius lašus.
Tai buvo pusamžis vyras vešliais ūsais ir preciziškai apkirpta barzda. Iš ausų styrojo žili gyvaplaukiai – tarsi mažos antenos, gaudančios kavinėje pulsuojantį virpesį. Nors viduje buvo tikrai tvanku, jis sėdėjo užsimaukšlinęs veltą skrybėlę, papuoštą egzotinio paukščio plunksna. Kartais ji atrodė violetinė, kartais žalsva.
Vyras pakėlė akis į lubas ir staiga nukreipė žvilgsnį į barmeną, kuris tokiu pat lėtu žingsniu it vaiduoklis plaukė nuo durų link baro. Tuomet žvilgtelėjo į batą, ant kurio nebuvo nė lašelio, tik keli prilipę žvilgantys žvynai.
– Atnešk skudurą, – pasisukęs į barmeną riktelėjo vyras su skrybėle.
– Kas nutiko? – šiek tiek sunerimęs paklausė Parolis.
– Žvynai, – tarė vyras su skrybėle.
– Žvynai? – nustebo barmenas.
– Nuo lubų – tiesiai man ant bato, – patikslino vyras su skrybėle.
Ir susiraukė, tarsi ant jo tariamų žodžių kas būtų užlašinęs akumuliatorių rūgšties.
Parolis priėjo prie staliuko nešinas drėgnomis servetėlėmis ir iš arčiau nužvelgė plunksną, augančią iš skrybėlės. Šįkart ji atrodė ryškiai geltona, ir Parolis pagalvojo, kad yra matęs tik dvi jos spalvas, dabar į atmintį įsirašė ir trečiąją.
„Geltona“, – garsiai ištarė barmenas, rankoje laikydamas servetėles. Vyras su skrybėle pasisuko nuo staliuko ir taip, kaip dama paduoda bučiuoti ranką, atkišo koją. Grakščiai ir išdidžiai. Aukščiau kilstelėjo savo batą, prie kurio buvo prilipę trys vos įžiūrimi sidabriniai taškeliai.
– Ką, jūs norite, kad aš jums nuvalyčiau batą? – nustebęs paklausė Parolis ir suraukė antakius.
– Ne mano lubos man taip padarė, – atsakė vyras su skrybėle, žvilgtelėdamas į staliuką, prie kurio sėdėjo Atėjūnas, trupinantis žarijas ir mėginantis kažką užčiuopti tarp pirštų.
– Su visa pagarba, seeeerrrreee, šito tikrai nebus, – piktokai išrėžė Parolis, kiek persistengęs su žodžiu „sere“, kuris nuskambėjo labiau įžeidžiai nei pagarbiai. Jis padėjo servetėles ant vyro stalo, šalia pustuščio jo ugnies puodelio, ir nuėjo aptvarkyti gretimo staliuko.
Nurinkęs puodelius, atsinešė didelį voką, į jį kruopščiai sušlavė pelenus ir grįžo prie baro. Medinėmis kopėčiomis pasiekė viršutinę lentyną, ant kurios buvo sustatyta daugybė mažų pašto dėžučių, ir į vieną jų įmetė voką.
Žiūrėdamas į lubas galėjai kartais pamatyti, kaip iš vandens ornamento iššoka ir blausioje lietaus sietyno šviesoje akimirkai blyksteli žuvis, prieš panirdama į kitą ornamentą.
Neršto laikotarpiu viskas panėšėdavo į žvaigždžių lietų – šimtai sidabrinių žuvų šokinėdavo iš vienos vietos į kitą. Tūkstančiai blizgančių žvynelių it į orą išmestos sidabrinės monetos sužvilgėdavo lubų vandenyse.
Tai būdavo išties stebuklingas vaizdas, jį stebėti rinkdavosi daugybė žmonių. Kavinė tomis dienomis būdavo sausakimša, neretai vidun patekdavo tik ištikimiausi lankytojai, galintys sau leisti užsisakyti degantį laužą ar butelį ugnies. Iš anksto rezervuoti staliuko nebuvo galima, tad gauti laisvą kėdę tokiomis dienomis prilygo laimėti loterijoje.
Lankytojai nekreipė dėmesio į Atėjūną bei į kelis užgesusius laužus. Nekreipė dėmesio ir į vyrą su egzotinio paukščio plunksna skrybėlėje. Sėdėjo ramiai gurkšnodami ugnį iš mažų stiklinių puodelių.
Kai kurie puodelius laikė grakščiai, gal net perdėtai manieringai, tarsi teptukus ar senovines rašymo plunksnas, kuriomis švelniai raižė orą, it rašytų erdvėje dienoraštį ar mėgintų oro drobėje pratęsti realybės ribas, tyliai liedami karštį, sklindantį iš puodelių gelmės.
Parolis neskubėdamas priėjo prie vieno staliuko, ant kurio užgeso laužas, ir iš kišenės išsitraukė žiebtuvėlį bei nedidelį teleskopinį žarsteklį. Paspaudus mygtuką, žarsteklis gerokai pailgėjo tarsi seno radijo antena.
Pastumdė ugnies pamatą, kelis kartus pūstelėjo oro mažomis kišeninėmis dumplėmis, bet laužas neįsiplieskė. Tuomet atvožęs žiebtuvėlio dangtelį pasuko ratuką – žybtelėjo liepsnelė – ji keitė spalvas taip greitai, kad akis net nespėjo visko fiksuoti. Vaiduoklišku žingsniu nuėjo prie baro, už nugaros palikdamas vėl įsidegantį laužą.
Prie baro laukė vyras ilgu smėlio spalvos lietpalčiu, riebaluotais plaukais, akis paslėpęs po aviatoriaus akiniais, ant rankų laikydamas kelerių metų berniuką. Tris kartus jau buvo spėjęs paskambinti baro varpeliu, kuris iš tikrųjų buvo tik interjero detalė. Niekas tuo varpeliu neskambindavo. Galbūt ir pats Parolis pirmą kartą gyvenime išgirdo, kaip skamba tas daiktas.
– Kažko norėjote? – paklausė vyro, taip įdėmiai apžiūrinėjančio spalvotas pašto dėžutes, lyg į vieną jų norėtų įmesti savo akių vokus.
– Norėčiau užsisakyti, pirmą kartą aš, – sutrikęs tarė vyras.
– Pas mus su vaikais negalima, – perspėjo barmenas. – Ar nematėte iš lauko pusės ant durų užklijuoto ženklo?
– Aš neliksiu, skubu į operaciją, – vyras nužvelgė kavinės lankytojus nepatikliu žvilgsniu.
– Tuomet jau galite ir eiti, – tarė Parolis.
– Neįpilsite net išsinešti? – nustebo vyras, žvilgtelėjęs į netoliese sėdinčią jauną merginą kaštoniniais plaukais, prie lūpų glaudžiančią stiklinę, pilnutėlę rožinės ugnies.
Parolis nieko neatsakė, jis išėjo iš už baro ir patraukė link vieno staliuko, tarsi šis judesys savaime turėtų būti suprastas kaip „viso gero“.
Vyras su berniuku ant rankų dar apsidairė, tuomet šiaip ne taip užsisagstė lietpalčio sagas bei susiveržė diržą. Pataisęs vaikui kepurę ir šaliką, žengė prie durų. Prieš uždarydamas jas atsisuko į barą ir kažką suvebleno, bet tarsi labiau sau pačiam, nes ištarė žodžius taip tyliai, kad jų negirdėjo net ant rankų laikomas berniukas, nė akimirkai nenuleidęs akių nuo sietyno šviesos, tarsi stebuklingu aukso peiliu įpjovusios lietų ir priartėjusios iki mažų smalsių akučių.
Iš nedidelių laužų, kurie liepsnojo ant daugelio staliukų, styrojo žalsvas čiaupas, po juo pakišus puodelį, šis tuojau prisipildydavo ugnies. Galiausiai laužas pamažėle nustodavo degti ir likdavo tik žarijos. Kartais atrodydavo, kad laužas tiesiog susitraukia kaip armonika, kurią nuo pečių nusiima veido netekęs žmogus, visą naktį grojęs savo gyvenimo rekviem, pritariant demonų chorui.
Kai kurie paprašydavo stiklinės vandens, jei ugnis pasirodydavo per daug aštri, per daug deginanti ir visai ne tai, ką reikėtų. Vandenį gurkšnodavo lėtai, tam tikrais intervalais, kad prigesintų viduje plintančią liepsną. Ji kerodavosi it raudonų medžių šakos, galinčios atsitrenkti į langą, išdaužti stiklą ir pribarstyti degančių spyglių giliai viduje. Ant minkštų spalvotų pasąmonės kilimų. Ten, kur draudžiama įeiti.
Į kavinę užsukusi moteris juoda blizgančia vakarine suknele paprašė ugnies butelio. Barmenas atidžiai nužvelgė ją, įsižiūrėjo į akis, kažką sau pagalvojo ir tyliai paaiškino apie gėrimą, kuris netrukus bus atneštas.
Papasakojo, kad gėrimo ugnis buvo įkurta lavos lašelius šaukšteliu varvinant ant laivo denio nuolaužų, rastų nuošalios Pjitės salos pakrantėje, kur jas iki sūraus baltumo išdžiovino jūriniai vėjai.
Butelio kaina buvo itin aukšta, todėl Parolis mandagiai perklausė moters, ar tikrai ji norinti būtent jo, nes galinti prisijungti prie bendro laužo, kurį Parolis ką tik buvo įkūręs ant vieno stalo keliems klientams. Į ausį pašnibždėjo butelio kainą. Moteris patvirtino, kad kaina nėra svarbi. Barmenas vos pastebimai linktelėjo.
Degėjai rūpestingai atrinkdavo medžiagą, kuri bus panaudota ugniai įkurti. Buvo vykdomi tyrimai bei eksperimentai laboratorijose, kol viską išsiaiškindavo, kol nustatydavo, ką ir kuo galima uždegti, kad būtų išgauta reikiama aukščiausio lygio ugnis.
Butelio pamatas, kurį užsisakė moteris, buvo medis. Kruopščiai ištyrę medieną degėjai išsiaiškino, jog nuolaužos priklausė laivui, kuris daugiau nei prieš tūkstantį metų skrodė Ramiojo vandenyno bangas. Inicialai, giliai įrėžti aštriu daiktu kai kuriose lentų vietose, manoma, reiškė ne ką kita, kaip romantišką įsimylėjėlių gestą, tylų riksmą apie buvimą kartu.
Ugnis, kruopščiai surinkta iki paskutinės liepsnelės, buvo perkelta į specialų trisienį stiklo butelį ir saugoma ugnies saugykloje. Iš jos buteliai būdavo atgabenami į kavinę, kai ši nuspręsdavo papildyti savo atsargas naujais ar įprastais gėrimais.
Į šią kavinę, kurią žmonės buvo praminę Aukuru, dažniausiai rinkdavosi pasiturintys klientai. Vienas puodelis ar taurelė, jei nedirbai gerai apmokamo darbo, galėjo nurėžti nemenką dalį atlyginimo, ką jau kalbėti apie visą laužą vidury stalo, kurį dalinasi savo bėdas bei skaudulius pleškinantys lankytojai.
Ugnies butelis – apskritai aukščiausia klasė. Kai kurie tiek net neuždirbdavo. Tiksliau, mažai kas tiek uždirbdavo, kad galėtų sau vienam leisti užsisakyti butelį ugnies, ypač ilgai išlaikyto degimo.
Kavinės rūsyje buvo šimtai butelių, kuriuose liepsnojo įvairių spalvų ugnis. Parolis mėgdavo sėdėti ant rūsio laiptų, atsirėmęs į sieną, rūkyti ir stebėti mirgančių spalvų kaleidoskopą. Liepsnos buteliuose pynėsi viena su kita, sukosi ratais, raivėsi ir rangėsi transliuodamos ant sienų bei lubų it magiški projektoriai spalvotas figūras.
Skirtinga spalva ir skonis būdavo išgaunami uždegant skirtingus objektus, vadinamus ugnies pamatu. Pavyzdžiui, jeigu ugnis buvo nurinkta nuo medžių šakų, kurios dažniausiai gaudydavo vakarinius saulės spindulius vėlų lapkričio vakarą, ji būdavo sodrios oranžinės spalvos, jei deginant senovinių bažnyčių stogo čerpes – žalsva, jei nurinkta nuo padegto žydinčių lubinų lauko – skaidriai melsva, etc.
Parolis nusileido į rūsį ir paėmė butelį. Prieš lipdamas laiptais aukštyn akimirkai prisėdo ir prisidegė cigaretę. Pūtė dūmus į apskritą pravertą rūsio langelį, ne didesnį už stiklinės dugną. Galėtum pamanyti, kad tai ir buvo įmūryta stiklinė, jei ne vyriai, raitytos bronzinės rankenėlės ir siauručiai lango rėmeliai, dalinantys miniatiūrinį stiklą į dvi dalis.
Prieš pastatydamas ant stalo butelį, kruopščiai metaline kempinėle nubraukė juodulius, nuvalė suodžių rūką. Nuo baro žvelgė į moterį, kuri nerimastingai sėdėjo viena prie dviviečio staliuko ir brūžino batų padus į kėdės virbą, skirtą pasidėti kojoms, tarsi mėgintų kažką nematomo nubraukti nuo savo padų.
– Ar ko nors lauksite? – pasiteiravo Parolis.
– Nelauksiu, – atsakė moteris.
– Norite puodelio ar taurelės?
– Taurelės, – atsakė moteris.
Jos balsas buvo melsvas, jei mėgintume pritaikyti jam spalvą, melsvas kaip vandenynas.
Parolis netrukus pastatė ant stalo butelį ir vieną skaidraus stiklo taurelę. Tuomet atsargiai atkimšo butelį, iš kurio akimirksniu pasklido švelnus vandenyno kvapas išvien su karščiu, išsiveržusiu tarsi nematomas ugnikalnis.
– Gėrimas labai klastingas, – tarė Parolis.
– Ne klastingesnis už gyvenimą, – atsakė moteris.
– Viskas jūsų rankose, – tarė Parolis.
– Mano rankose niekas, – atsakė moteris.
Ji paprašė butelio vandens, jei gėrimas pasirodytų esantis per daug aštrus ar vis dėlto deginantis visai ne tai, ką reikėtų. Vandens butelis akimirksniu atsirado ant stalo.
– Jei dar ko nors reikės, kreipkitės, – maloniai tarė Parolis.
Moteris nieko neatsakė, tik žvilgtelėjo į kavinės darbuotoją ir nukreipė žvilgsnį į nuo lubų lyjantį sietyną, tada į sieną, tarsi žvilgsnis būtų pieštukas, kuriuo piešiama neatitraukiant rankos.
Įsipylusi ugnies į taurelę ir išgėrusi pirmąją, pajuto, kaip skrandyje įsiplieskia gaisras, po truputį apimantis visą vidų.
Iš pradžių ugnis glemžėsi visą liūdesį, joje lydėsi, tirpo mylimosios veidas. Degė lova ir krėslai. Stalas. Knygų spintos ir stalčiai, pilni meilės laiškų ir kalėdinių atvirukų. Rūbai ir batai. Šviestuvai ir iš egzotinių kraštų parsigabentos įvairios statulėlės. Dar po kelių taurelių ėmė degti gatvės, kuriomis kartu vaikščiojo. Paskui užsiliepsnojo visi kartu lankyti miestai ir šalys, kai kuriose nebebuvo gatvių, tik pelenai sukosi ir šoko aprūkusių žibintų šviesoje. Septintoji taurelė sudegino ryšį.
Parolis stebėjo moterį, kuri verčia pelenais savo viduje esančius dalykus, ir viena ranka lietė gesintuvo rankeną. Ji gėrė taurelę po taurelės, vis labiau savyje degdama, vis labiau naikindama viską, kas būna žmoguje.
Parolis neturėjo jokios teisės pasiūlyti atsigerti vandens prigesinti ugniai, juo labiau liepti, primygtinai reikalauti, nors labai norėjo, nes matė, tiesiog jautė, kaip jos viduje ugnies vėjo nešami rieda aštrūs spygliuotos vielos kamuoliai, draskantys, ardantys žmogaus visumą.
Greitai ugnis pasigavo vertybes, sudegino gražiausius vaikystės prisiminimus, sulydė į neatpažįstamą juodą masę mylimų draugų veidus ir kartu patirtus nuotykius. It vašką ištirpdė siekius ir tikslus. Sudegino gyvenimo ašį.
Moteris sėdėjo be veido, tarsi kažkas būtų jį išmontavęs ir išsinešęs pro galines duris, nepastebimai pavogęs, kai visi savo žvilgsnius buvo nukreipę į ugnį. Lyg kažkas būtų atsliūkinęs ir per sekundės dalį magiškais pirštais nutraukęs atrodymo šydą, nuvilkęs nuo sielos pavidalo žmogaus esmę, išpūtęs iš kūno įvykius ir patirtis.
Ji sėdėjo prie pustuščio butelio žvelgdama į ugnį, kuri vis iškišdavo liepsnų uodegas pro kaklelį ir staigiai įtraukdavo atgal, tarsi pajutusi grėsmę, tarsi būtų gyva. Žiūrėjo į lubas, kaip kartais iššoka iš vieno ornamento žuvis ir neria į kitą.
Žvelgė į visus susirinkusiuosius, kurių dauguma sėdėjo aplink laužus, degančius staliukų vidury, ir nerimastingai kaišiojo savo puodelius po čiaupais, kad šie įpiltų ugnies. Kai kurie buvo beveidžiai, kitiems iš akiduobių byrėjo ir ore švelniai sukosi pilki pelenai.
– Ar kas nors prie manęs prieis? – pasigirdo piktokas balsas nuo penkiaviečio staliuko.
Parolis atsisuko į prietemą, kurioje sėdėjo Atėjūnas, sukišęs pirštus į laužo pelenus. Kompanijos jam niekas nepalaikė. Parolis nenoriai nužingsniavo prie jo staliuko.
Atėjūnas sėdėjo su paltu, nors kavinėje, kaip visuomet, buvo labai tvanku. Jo kakta sruvo prakaitas. Savo ilgus juodus plaukus buvo susipynęs į kasą, kurią Parolis pamatė tik tada, kai šis pasilenkė pelenuotais pirštais pasikasyti kulkšnį. Parolis nužvelgė užgesusį laužą ir pagalvojo, kad jame mažoka pelenų. Dėbtelėjo į Atėjūną įdėmesniu žvilgsniu ir pamatė suodinas lūpas.
– Ar tu surijai kitų žmonių pelenus? – piktai paklausė Parolis.
– Nerijau jokių sušiktų pelenų, – tarė Atėjūnas ir, jausdamasis kaip namie, prisistūmė priešais kitą kėdę ir užsikėlė kojas. – Ką, aš tau į kokį debilą panašus?
– Čia tau ne vieta, – tarė Parolis, visomis išgalėmis mėgindamas išlaikyti savitvardą.
– Atnešk man butelį brangiausios ugnies, – tarė Atėjūnas net nežiūrėdamas į barmeną, įsmeigęs žvilgsnį į lubas. – Tuoj perdegs viena vandens lemputė, – pridūrė, ir atsisuko demonstruodamas dirbtinę šypseną, iššiepęs dantis, kurie buvo juodi it naktis.
– Aš pasakiau, kad tau čia ne vieta, – pakartojo Parolis pikčiau, bet dar nepraradęs savitvardos.
– Sakau, kad neryju tų tavo pelenų, – tarė Atėjūnas ramesniu balsu. – Aš turiu pinigų, turiu pakankamai, kad galėčiau užsisakyti brangiausią butelį, kokį tik turite savo rūsyje.
– Pinigai dar ne viskas, – atsakė Parolis ir nuėjo sutvarkyti dviviečio staliuko, prie kurio iš pradžių matė prisėdantį Atėjūną, kai šis įžūliai neuždaręs durų įsliuogė vidun.
Staliuko viduryje nebuvo nei laužo, nei jo pelenų, tik rankomis ištepliotas stalviršis.
– Negalima valgyti kitų žmonių gyvenimo, – garsiai riktelėjo Parolis nuo dviviečio staliuko, šveisdamas jį kempinėle. – Ypač kai iš jo beveik nieko nebelieka.
– Patį brangiausią, kokį tik turit, – garsiai ištarė Atėjūnas.
Visi aplinkui sužiuro į jį, atplėšę žvilgsnius nuo savo liepsnų. Vyras su skrybėle, kurioje augo egzotinio paukščio plunksna, it nukrėstas elektros prišoko prie Atėjūno, stipriai sugniaužęs kumštį.
– Vagi mūsų pelenus? – piktai rėžė Atėjūnui.
– Nieko aš nevagiu, – išsigandęs ir atsilošęs kėdėje atsakė Atėjūnas ir staigiai pasuko veidą šalin, lyg norėdamas išvengti netikėto smūgio.
– Tai kas, jei ne tu, išgama, – įsiutęs riktelėjo vyras su skrybėle, piktu žvilgsniu gręždamas skylę Atėjūno kaktoje.
Ir jei Atėjūnas būtų nešiojęs akinius, nuo taip arti prikištos vyro nosies jam būtų užrasoję visi stiklai, bet užrasojo tik stiklinė akis. Apsitraukė švelnia migla, tokia, kokia kaupėsi palubėje.
Parolis priėjo prie jų ir ramiai palydėjo vyrą su skrybėle prie jo staliuko. „Aš viską sutvarkysiu, palikite man“, – pusbalsiu pasakė Parolis ir pasuko tiesiai į rūsį. Prisėdęs ant laiptų užsidegė cigaretę. Jis žinojo, kad jau kurį laiką dingsta pelenai, tik nenumanė, kad juos kažkas įsliūkinęs suryja.
Mintyse suskaičiavo, kad iki šiol nėra sušlavęs pelenų į penkis vokus. Penki vokai, skirti gyvenimų likučiams, tušti gulėjo aukštai lentynėlėje, kurią Parolis vadino įvykių kolumbariumu.
Po kurio laiko pakilo nuo laiptų ir ėmė apžiūrinėti butelius. Visų spalvos buvo skirtingos, retai kavinės rūsyje laikydavo tos pačios rūšies ugnį, nes beveik niekada jos neužsisakydavo du kartus tas pats žmogus. Tik išskirtiniais atvejais: jei nepavykdavo prisikasti iki norimų sudeginti dalykų dėl tam tikrų vidinių blokų ar prisiminti skonio, kuriame likdavo įsirašę sudegintų dalykų šešėliai. Tuomet ugnies gėrimo ceremoniją kartodavo su tuo pačiu gėrimu.
Kiekvienas ugnies butelis, pristatomas skirtingam klientui, buvo vis kito degimo. O prie laužų, kurie liepsnodavo staliukų vidury, jie būdavo susodinami pagal skausmo lygius ir situacijas bei įvykius, atsiminimus, kuriuos norima savyje sudeginti. Visa tai padarydavo Parolis, įdėmiai pažvelgęs į akis ir laikyseną, kuri jam išduodavo, kas dedasi kliento viduje, viską išskaitydavo tarsi iš slapčiausio sielos dienoraščio.
– Tau reikia šito, – tarė Parolis Atėjūnui, ant stalo statydamas seną aprūkusį butelį, kurio net nepasivargino nuvalyti. – Butelis labai brangus, bet nesijaudink, kavinė vaišina, – pridūrė barmenas.
Atėjūnas žiūrėjo į butelio viduje besisukančias liepsnas, kurios hipnotizavo jo vieną akį, o kitoje tiesiog atsispindėjo. Jautėsi apdovanotas, suprastas.
– Gersiu tiesiai iš butelio, – tarė Atėjūnas. – Nenešk man jokios taurės, – pridūrė, dantimis mėgindamas nuimti kamštį.
Kai jį išlupo, karštis plūstelėjo į veidą ir apsvilino vieną antakį bei blakstienas.
– Gerai, kad stiklas, nes būtų virtusi balta žuvies akimi, – pūsdamas orą ir mėgindamas atsigauti nuo karščio bangos tarė Atėjūnas virpančiu balsu. – O koks kvAAApas, – apsidžiaugęs beveik išrėkė.
Moteris sėdėjo prie tuščio butelio nespėjusi visko išgerti – kadangi paliko jį atkimštą, ugnis gana greitai išgaravo. Ji stebėjo dvi jaunas merginas, kurios prie triviečio staliuko ramiai gurkšnojo ugnį. Galėjai susidaryti įspūdį, kad joms viskas gerai ir jos sėdi įprastoje kavinėje, geria kavą ar arbatą ir smagiai šnekučiuojasi, ant laisvos kėdės sumetusios paltus ir rankines.
Jos buvo tokios gražios, kad moteris negalėjo atitraukti akių. Jei nebūtų viduje sudeginusi to, ko nereikėtų deginti, gal net būtų užgimusi aistra, galbūt norėtųsi prieiti ir susipažinti, paspausti joms rankas, pajusti aksominę odą, įkvėpti jaunystės kvapo, įtraukti į save bent dalelę žmogiškos šilumos.
Lieknos it balerinos, lengvomis šilko suknelėmis, ryškiai padažytomis lūpomis. Jos laikė puodelius grakščiai, tarsi senovines rašymo plunksnas ar teptukus. Tai joms pritiko labiau nei kitiems. Kiti atrodė ne tiek manieringi, kiek juokingi.
Kad ir ta senyva dama, vilkinti garsaus dizainerio kostiumėlį, apsikarsčiusi nuo galvos iki kojų grandinėlėmis ir žiedais, ji laikė puodelį taip, tarsi mažuoju piršteliu, kuris visai neatrodė mažas ir greičiau prilygo vyro nykščiui, kutentų skraidantį nematomą pudelį.
O tas vyras su skrybėle, kurioje styro egzotinio paukščio plunksna, kaip jis nerangiai laiko puodelį, garsiai siurbčioja ugnį, sutraukęs lūpas į mažytę „o“ raidę. Visas išsipuošęs, pagalvojo moteris, nužvelgdama jį tiriančiu žvilgsniu – brangus kostiumas, auksinis laikrodis, vis sužvilgantis ant riešo. Batai atrodo lyg pasiūti iš kokio veidrodinio gyvūno, specialiai išvesto tokiai avalynei gaminti, odos. Bet manieros prastos. Lyg būtų užaugęs džiunglių glūdumoje ir iš paskutiniųjų mėgintų prisitaikyti prie civilizuoto pasaulio.
Prie kito staliuko jaunas vyras slidininko kombinezonu, apkabinėtu senais žadintuvais, tiesiog laukė, kol prieis barmenas ir atneš jam ko nors išgerti. Matėsi, kad laukia ilgai, nes iš šlapių servetėlių jau buvo spėjęs išlankstyti visą puokštę vandens lelijų, kurias stumdė pirmyn atgal užmesdamas akį į lubas ir vis krūpteldamas, kai iššokdavo žuvis. Tačiau nuostabos ar susižavėjimo jo veide nebuvo.
Atėjūnas maukė tiesiai iš butelio. Iš pradžių žaižaravo balsvai sidabrinė ugnis. Kiekvieną kartą gurkštelėjus pasikeisdavo ugnies spalva. Jis neprašė vandens, tad Parolis jo ir neatnešė. Net ir nepasiūlė. Stebėjo, kaip Atėjūnas maukia tiesiai iš kakliuko. Jo barzda varvėjo ugnies lašai, kuriuos šis užgesindavo patapšnodamas delnu.
– Ar galėčiau prie jūsų prisėsti? – paklausė moteris, rankose laikydama tuščią butelį.
– Sėsk, moterie, – iššiepė juodus dantis Atėjūnas. – Ką čia atsinešei? – paklausė, net neketindamas patraukti sukrautų kojų.
Moteris prisėdo ant laisvos kėdės.
– Liko tai, kas lieka, – tarė moteris.
– Tai ką, mes čia susirinkom gerti tavo tuštumą? – nusijuokė Atėjūnas.
– Mes čia išvis nesusirinkom, – atsakė moteris.
Atėjūnas mėgino įžiūrėti moters veidą, bet jam niekaip nepavyko aptikti nė vieno jos bruožo. Tarsi viskas būtų išsilieję netyčia sudaužius veido indą.
– Negi tu viena išgėrei visą butelį? – lyg susirūpinęs paklausė Atėjūnas.
– Viena, – atšovė moteris.
Atėjūnas žvilgtelėjo į savąjį ir nuraudo iš gėdos supratęs, kad jam reikia gerokai prisivyti, nes kiek begertų, butelis tebeatrodo puspilnis, tik po kiekvieno gurkšnio keičiasi ugnies spalva.
Jis užsivertė butelį ir maukė ugnį be perstojo kokią minutę, tarsi būtų vandens ištroškęs dykumų kupranugaris, radęs gėlo vandens oazę. Butelis nė kiek nepatuštėjo. Vis dar buvo puspilnis. Švytėjo ryškiai žalia ugnimi, paskui geltona, raudona, violetine it vyro skrybėlėje auganti plunksna. Atėjūnas nieko nesuprato. Žiopčiojo ir nustebęs, ir susinervinęs, ir sumišęs.
Jo pelenų akis sukosi akiduobėje it išprotėjusi karuselė. Žvalgėsi aplinkui lyg pamišėlis, norėdamas į kažką atsiremti, mėgindamas kažką suvokti, bet viskas buvo perniek. Sviedė butelį tolyn, šis sudužo atsitrenkęs į baro kėdes.
Parolis lėtu vaiduoklišku žingsniu prisiartino prie išsipylusios ugnies ir, spustelėjęs gesintuvo rankeną, akimirksniu užgesino. Paskui sušlavė šukes ir suvertė į šiukšliadėžę.
– Durys tiesiai už tavęs, – ramiu balsu tarė barmenas.
Atėjūnas pamėgino nukelti kojas nuo kėdės ir parvirto ant žemės. Juoda kasa tabalavo tarsi kokio gyvūno uodega. Gal asilo, gal velnio, pagalvojo Parolis. Atėjūnas nerangiai atsistojo, veidu sruvo prakaitas. Iš akies visur byrėjo pelenai. Buvo visas suplukęs.
Visi sužiuro į Atėjūną, kuris griuvinėdamas slinko durų link. Čiupo peilio formos rankeną, tačiau durų atidaryti nepavyko, rankena nurėžė pirštus ir šie nukritę ant grindų virto pelenais.
Atėjūnas ėmė rėkti, nežinia, iš skausmo ar iš pykčio. Parolis ramiai žvelgė iš už baro, tarsi kavinėje visiškai nieko nevyktų. Lyg jam ir visiems kitiems būtų eilinė diena.
– Atidaryk sušiktas duris, – visa gerkle išrėkė Atėjūnas.
– Pirma – išmok duris uždaryti, – šyptelėjo Parolis.
Atėjūnas dar kurį laiką stoviniavo, spardė duris ir keikė kavinės lankytojus, kurie perliedavo Atėjūną šaltais žvilgsniais ir toliau ramiai gurkšnojo ugnį, susėdę aplink laužus.
Atėjūnas nežinojo, ką daryti, pamėgino duris išlaužti, įsibėgėjo ir trenkėsi į jas it taranas. Kaskart šitaip trenkiantis nuo jo kūno atskildavo ir nubyrėdavo didelis gabalas pelenų, nučiuoždavo lyg sniegas nuo kalno. Jis daužėsi ir daužėsi, kol iš jo paties nieko neliko. Tik mažos pelenų krūvelės.
Parolis atsinešė aštuonis vokus ir sušlavė į juos kiekvieną žiupsnį. Nusinešė vokus prie baro ir pasilipęs kopėčiomis sumetė į pašto dėžutes. „Pagaliau atsidūrėte ten, kur jums ir vieta – įvykių kolumbariume“, – sumurmėjo.
Tada ramiai nuėjo prie staliuko priimti užsakymo. Vyras su slidininko kombinezonu žiūrėjo į lubas ir šypsojosi. Matė, kaip žuvys neria iš vieno ornamento į kitą, kaip spindi jų sidabriški žvynai.
– Kaip suprantu, atėjote pakartoti to paties? – paklausė Parolis.
– Taip, – tarė vyras slidininko kombinezonu. – Tik neneškite šį kartą vandens. Beje, perdegė viena sietyno lemputė, – šūktelėjo nueinančiam barmenui.
Vyras su egzotinio paukščio plunksna skrybėlėje pakilo nuo kėdės, vienu mauku išgėrė puodelį ir lėtu žingsniu nuėjo į tualetą nusišlapinti. Grįždamas ant kažko užlipo, pasilenkė ir pakėlė nuo grindų apvalų daiktą.
– Kas tai galėtų būti? – garsiai paklausė, sukiodamas daiktą tarp pirštų.
– Stiklinė akis, – atsakė moteris, kurios pilkame veide pro pelenus kažkas kalėsi it liauni žolės stiebeliai.
Augustė Jasiulytė. Nevietinė
2025 m. Nr. 11
Apsakymas
1.
Svarbiausias žmogaus uždavinys yra gelbėti tai, kas ỹra, o ne kurti naujus dalykus.
(Olga Tokarczuk, „Dienos namai, nakties namai“)
Sukoręs beveik du tūkstančius kilometrų, pilkas opelis sustojo Žydinčių Sodų gatvėje – viename iš daugybės miestelių Prancūzijoje. Važiuodamos pro tokius miestelius – su bažnyčia, kepykla, pašto skyriumi ir baru – mašinos sulėtina greitį iki trisdešimties kilometrų, nekantriai palaukia, kol sukriošęs senukas, įsižiebus raudonai šviesoforo akiai, nuklibikščiuos iki šaligatvio; pakilus rūkui šalikelėje stabteli fotografė – įamžina bevardį migloje paskendusį namą – „kažkur Lorene“ – daugių daugiausia prisimins; o prispyrus į tualetą, užvertos kepyklos ir baro langinės, be iškabos apie darbo valandas, siūlo aplink plytinčius plynus laukus.
Išlipusi iš automobilio Ina švelniai išlaisvino iš autokėdutės ir čiūčiuodama priglaudė prie krūtinės kietai įmigusią dvimetę Agatą, o jos vyras Frederikas išlaipino apsnūdusią vyresnėlę, penkiametę Margo.
– Bonjour, seniai nesimatėm, – sušnabždėjo vyras, akimis glostydamas mylimą triaukštį mūrinį namą apsilupusiomis langinėmis.
– Kiek čia žvaigždžių… – užvertusi galvą aikčiojo moteris.
Pora pastūmė geležinius vartus ir apsamanojusiais laiptais užlipo prie ąžuolinių laukujų durų. Šis namas buvo tarsi Šriodingerio katė – nepravėręs durų niekada nežinojai, ką rasi. Surūdijusi spyna pasidavė, ir į juos plūstelėjo pažįstamas svaiginantis pelijančio namo kvapas. Jis kaskart įsigerdavo į drabužius ir Inai net stipriausiomis skalbimo priemonėmis nepavykdavo jo pašalinti (suabejojus, ar namas iš tikrųjų egzistuoja, užtekdavo įsikniaubti į megztinį ir pauostyti).
Jiedu įsijungė iš anksto pasiruoštus žibintuvėlius. Koridoriuje iš burnos virto garas. Spragtelėjo jungiklis ir įsižiebė trūkčiojanti šviesa. Perėję siaurą koridorių, jie sustojo prie durų, pro kurias patekdavai į kambarius dešinėje. Vyras jau traukė raktų ryšulį, bet jų neprireikė – durys buvo išlaužtos.
– Putain de merde…
Frederikas skubriai nusileido laiptais žemyn prie durų, vedančių į vidinį kiemą.
– Durys į sodą irgi išlaužtos – į namą įsibrovė pro jas, – konstatavo jis.
– Mama, prašau, einam iš čia, man baisu, – Margo suleido nagus mamai į delną.
Glausdama miegančią mažylę, moteris įtempė ausis. Pagal Prancūzijos įstatymus, jei skvoteriai apsigyvena name ilgiau nei keturiasdešimt aštuonias valandas, policija jo savininkams niekuo negali padėti – laukia ilgas teisinis procesas.
– Pasiimk peilį… ką nors, – sušnypštė moteris vyrui, kylančiam laiptais į tamsą tikrinti kitų dviejų namo aukštų – elektra veikė tik pirmajame.
– Mama, prašau, einam iš čia, aš nenoriu čia būti, – įsiverkė Margo.
Klausydamasi viršuje dunksinčių vyro žingsnių, Ina ramino vyresnėlę, kad šios verksmas neprižadintų mažylės, ir save.
– Išlaužė visas vidines namo duris ir išrausė spintas bei stalčius. Pavogė mano instrumentus, – pranešė Frederikas.
Jiems liko tik spėlioti, ką dar, be muzikos instrumentų, vagys pasigvelbė, nes patys gerai nežinojo, kokių vertingų daiktų buvo name, kuris jiems nepriklausė.
Frederikas iškvietė policiją, tada Ina įdavė jam parpiančią mažylę. Moteris apmovė antromis kelnėmis ir apvilko megztiniu inkščiančią iš baimės Margo, priglaudė ją, bet vyresnėlės nepavyko nuraminti. Atvažiavę pareigūnai užregistravo įsilaužimą ir patvirtino prieš kelis mėnesius gavę pranešimų apie negyvenamus namus siaubusią vagių gaują. Policininkė nusistebėjo, kad šeimyna ruošiasi praleisti naktį name be šildymo.
– Dėl dievo meilės, pagalvokit apie kūdikį, – prieš išeidama griežtai nužvelgė Iną.
– Mes pasiieškosim viešbučio, – nutvilkyta gėdos pamelavo ši.
Išvažiavus policijai, iš kilimų ir antklodžių pirmame namo aukšte jie pasiklojo migį. Margo ir Frederikas užmigo akimirksniu, o Inai nuo dulkių perštėjo gerklę. Ji pakilo iš guolio, įsijungė žibintuvėlį ir ranka prisilaikydama sienos užlipo į antrąjį aukštą.
Prieš šešerius metus, pirmąkart atvykusi aplankyti apleisto vyro giminės namo, Ina pasijuto grįžusi namo; ji išsilaisvino nuo vaikystės ilgesio. Inos altorius buvo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios prancūziško neorenesanso stiliaus raižyta ąžuolinė indauja su grakščiai išdrožinėta ažūrine karūna ir dviem smailėjančiomis viršūnėmis šonuose. Centrinė jos dalis buvo išsigaubusi, su varstomomis žalio vitražinio stiklo durimis, iš kraštų puoštomis augaliniais raštais. Moteris pirštų galiukais paglostė viršutinę ir apatinę indaujos dalis laikančias kolonas. Nuo tada, kai įsimylėjo indaują, ji ėmė ieškoti knygų apie baldų stilių, trokšdama perprasti jų kalbą. Tačiau artimiausioje bibliotekoje rado tik kelis baldų katalogus.
Ina – indauja.
Vagys nesuniokojo jos altoriaus. Drebėdama moteris nusileido į pirmąjį aukštą ir atsigulusi dar ilgai klausėsi, kaip girgžda senas namas.
2.
žinau tiek, kad praėjusiame gyvenime buvau valytoja
kažkaip jaučiu tai
(Austėja Jakas, „Mėlynieji malonumai“)
Vagys apgadino riešutmedžio komodą ir rašomojo stalo stalčius, bet nelietė alkoholio ir rankų darbo kilimų, pašto ženklų ir monetų albumų bei žalvarinių statulėlių. Sveika liko ir Frederiko prosenelio špaga, ir į antklodes įvyniotas lalique kristalas. Ant stalo ir kilimo mėtėsi tuščios medalių už nuopelnus kare dėželės, bet galbūt kas nors pasisavino juos dar prieš įsilaužiant vagims.
Kelias dienas nekilo rankos nei tvarkyti vagių išprievartautus kambarius, nei ruošti maistą ant nešiojamos kaitlentės. Jie neturėjo veikiančios viryklės, taip pat tualeto, karšto vandens, šildymo bei elektros visame name. Nors ir tekdavo gamtinius reikalus atlikti sode, miegoti po trimis antklodėmis ir krūpčioti nuo vorų, tik šiame name Ina jautėsi pilnakraujė.
Atlėgus įsilaužimo sukeltam šokui, Iną apsėdo namo dvasia. Užmigdžiusi vaikus pietų miego, pati nusikeldavo į vaikystę – aimanuodavo iš pasigėrėjimo glostydama senovines knygas, aikčiodavo naršydama po stalčius ir spinteles, šiurpdavo matuodamasi vyro močiutės Žermenos sukneles ir šifruodama senus laiškus bei atvirukus. Tačiau dažniausiai ji su įkarščiu kuopdavo šiukšles. Vien nusileidusi į namo rūsį galėdavo per kelias minutes prikrauti didžiausią maišą sutrešusių, surūdijusių rakandų.
Laiko tvarkymuisi niekada neužtekdavo. Iną vis kamuodavo košmarai, kad patenka į avariją ir žūva iki galo nespėjusi sutvarkyti namo – neįvykdžiusi savo gyvenimo misijos.
Rytą ją pažadino rotušės varpo dūžiai. Septyni.
– Mama, noriu valgyti.
– Margo, prašau, duok sesei ką nors… – suniurzgė moteris.
– Ne, aš dabar piešiu.
– Fredi? S’il te plaît.
Vyras nenoromis jau stojosi, bet Agata pakėlė triukšmą, kad ne tėtis, o mama turi jai duoti valgyti.
– Gerai, gerai, keliuosi. Šiandien atvažiuos Solanžė?
Vyras pritariamai sumykė.
– O tu jai tikrai minėjai, kad pas mus neveikia tualetai ir nėra karšto vandens?
– Mhm… nesiparink, Solanžė chill.
Inai patiko savimi mokantys pasirūpinti svečiai, kurių nereikia linksminti, kurie patys pasigamina sau valgyti ir prasimano veiklos. Ji iki paskutiniosios tikėjosi, kad Solanžė susirgs ir atšauks vizitą, tačiau jau po kelių valandų suskambo vyro telefonas – už durų laukė jo studijų draugė su šuneliu Kafka.
Solanžė buvo smulki, ne aukštesnė kaip metro šešiasdešimties: tiesūs, stori, tamsūs plaukai su sklastymu per vidurį, nosis siaura ir riesta, svajingos riešutinės akys.
– Kokios veislės tavo šuo? – paklausė Ina glostydama šunį.
– Naujosios Škotijos retriveris.
– Koks sutapimas… – nespėjo baigti minties Ina, nes ją pertraukė Margo čiauškėjimas.
Namas Prancūzijoje priklausė Frederiko tėvui, gyvenančiam Naujojoje Škotijoje. Po Frederiko senelio mirties jame jau dvidešimt metų niekas negyveno. Čia buvo prikaupta ne tik trijų kartų daiktų, bet ir uošvio šiukšlių – tas, kad ir kur gyvendamas, visada viską apdergdavo. Šalia knygos gotišku šriftu galėjo mėtytis nešvankus DVD filmas ir šūsnis lankstinukų ar dvidešimties metų senumo riebaluota picos dėžutė.
Būtų buvę lengviau šiukšliadėžėje atkapstyti ką nors vertinga, negu surasti sveiko proto likučių uošvio galvoje. Draugams ir net visai nepažįstamiems žmonėms Frederikas nesigėdydamas pristatydavo savo tėvą Viktorą kaip fou – išprotėjusį. Viktoras buvo kompulsyvus daiktų kaupikas, kitaip tariant, horderis.
Jis turėjo banko sąskaitą Prancūzijoje, apie kurią buvo pamiršęs – kaip ir apie bet kokias suaugusio žmogaus atsakomybes. Kol sąskaitoje dar buvo pinigų, iš jos kasmet automatiškai būdavo nuskaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis už namą Prancūzijoje. Deja, lėšos išseko prieš aštuonerius metus. Skola su delspinigiais išaugo iki dvidešimties tūkstančių eurų. Inos vyras dirbo per du darbus, kad namo Prancūzijoje nepasiimtų antstoliai, ir šiaip ne taip susitarė skolą išmokėti dalimis.
Frederikas pasisiūlė studijų draugei aprodyti namą. Ina vogčia stebėjo Solanžės veidą. Einant per kambarius jos žvilgsnis nė sekunde ilgiau neužsibuvo ties raižyta ąžuoline indauja. Inai užtekdavo pamatyti žmogaus reakciją į josios altorių, kad nesuklysdama įspėtų, iš kokio socialinio sluoksnio jis kilęs. Solanžė priklausė aukštesniajam.
– O kuriais metais statytas šis namas? – pasiteiravo Frederiko.
– Žmona visai neseniai išsiaiškino, kad 1920 metais, kreipėsi į miesto archyvus…
– O, tai jam jau virš šimto metų. Yra toks japoniškas žodis… Pasak japonų folkloro, seni daiktai, keliaudami iš kartos į kartą, įgyja savo sielą, tampa gyvi, – Solanžė išsitraukė telefoną, pamaigė ir surado ieškomą žodį: – Tsukumogami.
– Tsukumogami, – skonėdamasi japonišku skambesiu pakartojo Ina.
– Aš negalėčiau čia gyventi, – pridūrė vyro draugė.
– Kodėl? – nedrąsiai užklausė Ina.
– Čia per daug daiktų – aš minimalistė.
– Bet ar Frederikas tau nesakė, kodėl? – ėmė teisintis Ina. – Čia juk gyveno jo tėvas horderis, tu nepatikėtum, kiek daug visko mes jau išmetėm ir sutvarkėm. Pavyzdžiui, anksčiau būdavo neįmanoma įžengti į visą pirmąjį aukštą, ar gali įsivaizduoti?
Ina užmigdė vaikus pietų miego ir paprašė Solanžės jai susukti cigaretę – jai retsykiais patikdavo parūkyti su kompanija. Vyro močiutė į gyvenimo galą surūkydavo po penkis pakelius per dieną – priglaudus nosį prie tapetų Ina vaizdavosi galinti užuosti į juos įsigėrusį tabako kvapą. Frederikas iš senelių vyno rūsio atitempė porą apdulkėjusių butelių. Atidarė vieną, pauostė ir paragavęs išspjovė į daržą. Antras bandymas – Alfred Rothschild Champagne Brut Rose – buvo sėkmingas.
Solanžė – bedarbė, kaip ir kone visi vyro draugai. Ina irgi bedarbė, nes už tvarkymąsi jai nieks nemoka. Surūkiusi cigaretę, Ina iš mandagumo pasiliko, pasidomėjo viešnios rankraščiu, kurį ji išsiuntė į trisdešimt dvi Prancūzijos leidyklas, bet kol kas negavo nė vieno teigiamo atsakymo. Vyras pradėjo pasakoti apie savo rašomą daktaro disertaciją iš Emanuelio Svedenborgo. Šiam švedų mokslininkui, išradėjui ir teologui jų šeima turėjo būti dėkinga už sutaisytą namo stogą – Emanuelio Svedenborgo pasekėjų įkurta Naujoji bažnyčia skyrė jos vyrui dosnią stipendiją.
Solanžė nuo pat atvažiavimo dar nebuvo uždavusi Inai nė vieno klausimo.
– Mačiau memą, kad moterys tvarkydamosi vidutiniškai praleidžia apie aštuonerius metus, – prakalbo Ina. – Man dar tik trisdešimt, bet…
Iš monitoriaus pasigirdo verksmas.
– Ar nori, kad eičiau pažiūrėti? – pasiūlė Frederikas.
– Ne, ne, aš nueisiu, – moteris netroško likti viena su vyro drauge.
Inai pavyko užmigdyti prabudusią Agatą ir ji iš mandagumo grįžo į sodą.
– Buvo žiauriai sunku, – pasakojo Solanžė. – Oras ten toks išretėjęs, kad atrodė, jog negaliu įkvėpti pilnais plaučiais. Svaigo galva, buvo šalta, kelias dienas beveik nieko nevalgiau. Jaučiausi išsekusi, bet dar laikiausi. Ir tada – sniego lavina. Galvojau, kad mirsiu. Atrodė, kad visa kalno siena ėmė judėti link mūsų. Nebuvo kur bėgti. Įpuoliau į palapinę, aplink švilpė vėjas, ir lavina nubloškė mus su palapine žemyn – tiesiai į upę…
– Vaikai miega, važiuoju iki sąvartyno, gerai? – pertraukė Solanžės pasakojimą Ina.
– Gerai, gal tau reikia pagalbos? – pasisiūlė Frederikas.
– Ne, ne, maišai nesunkūs, – pamelavo moteris.
Nuo vakar akis badė į siauro koridoriaus sieną atremti trys Inos ūgio šiukšlių maišai, kuriuos pati sukrovė ir nekantravo išvežti į vos už kelių kilometrų įsikūrusį atliekų rūšiavimo centrą.
Stengdamasi neįplėšti plastikinių maišų, moteris juos pusiau nešdama, pusiau vilkdama grindiniu nubogino iki gatvės, tada po vieną įkėlė į bagažinę. Pervažiavusi tiltą, pasuko į kairę link sąvartyno. Į jį buvo galima patekti tik prieš tai užregistravus automobilio numerius ir nemokamai įvažiuoti dvidešimt kartų per metus. Atliekų rūšiavimo centras buvo suskirstytas į stiklo, medžio, buitinės technikos, gipso ir nerūšiuojamų atliekų sekcijas.
Pasistatė mašiną prie buitinės technikos skyriaus ir jau buvo beatidaranti bagažinę, kai jos dėmesį patraukė iš „Renault Kangoo“ priekabos kyšantis plastiškas, neobarokinis lovos galvūgalis. Ji priėjo arčiau ir pamatė tarp lovos dalių gulintį sekreterą su nulūžusia koja.
Ina sustingo ištikta stuporo, akimirką pamiršusi, ko atvažiavo į atliekų perdirbimo centrą. Neaukštas vidutinio amžiaus pliktelėjęs vyriškis ištraukė lovos galvūgalį ir sviedė į medienos atliekų duobę. Jam tiesiant rankas link sekretero, moteris išdrįso jį užkalbinti.
– Atsiprašau, kad trukdau, bet kodėl jūs išmetate šiuos baldus?
Vyras išsitraukė iš ausų ausines ir Inai teko dar sykį pakartoti klausimą.
– Mano žmonai nepatinka senienos, ji nori naujų baldų.
– Kaip manote, ar aš galėčiau pasiimti šį jūsų sekreterą?
Užklaustasis taip susiraukė, kad Ina persakė klausimą kitais žodžiais.
– Ar matėte, kad sekretero koja nuskilusi? – paklausė vyras.
– Taip, o ar išsaugojote tą koją?
Jis negaišdamas ištraukė iš priekabos sekreterą kartu su nulūžusia koja.
– Jūs nevietinė, – konstatavo.
– Mes su vyru persikraustėm į jo prosenelių namą.
– Tai jums tikriausiai patiems netrūksta senienų, – šyptelėjo vyriškis. – O jūs gal kokia baldų restauruotoja?
Inai dingojosi, kad, jei tik akimirką uždels atsakyti, jis nuspręs, jog ji prastai kalbanti prancūziškai. Ji nusišypsojo, padėkojo už sekreterą ir vėl grįžo prie savo maišų. Išrūšiavusi šiukšles, išdrįso pažvelgti į medienos atliekų duobę.
Tą naktį Inai nepavyko sudėti bluosto – vos tik užmerkdavo akis, atmintyje iškildavo masinė suniokotų senovinių baldų kapavietė.
3.
Pagal mano teoriją 1976 metais, kai plastikas tapo labiausiai
paplitusia medžiaga iš visų esamų, žmonija prarado grožio nuojautą.
(Sally Rooney, „Gražus pasauli, kurgi tu“)
Solanžė nepadėjo tvarkytis, negamino valgyt, nežaidė su vaikais. Net neskubėdavo surinkti Kafkos šūdelių sode, ir vis dar neuždavė Inai nė vieno klausimo. Paprastai toks elgesys Iną būtų skaudinęs, bet šįkart – neskaudino. Gražioji viešnia jai patiko kaip nepraktiškas, bet akiai malonus baldas.
Ji pasipasakojo Solanžei ir vyrui apie baldus išmetusį vyrą. Viešnia prisiminė mačiusi antikvarinių baldų internetinėse atiduotuvėse. Taigi Ina surado net keliasdešimt žmonių, atiduodančių antikvarinius baldus vos penkiasdešimties kilometrų spinduliu nuo jų namų.
Nuo tada, kai atrado internetinę atiduotuvę, ankstesnė buitis ėmė trikdyti kaip gražiausioje sapno vietoje suskambęs žadintuvas – darėsi vis sunkiau prisiversti gaminti valgyti, žaisti su vaikais ir iš mandagumo pašnekinti Solanžę. Ji vis dirsčiodavo į laikrodį ir pykdavo ant nenorinčių miegoti vaikų, nes jos tikrasis gyvenimas trukdavo vos kelias valandas per parą – kai užmigdžiusi juos pietų miego viena leisdavosi į antikvarinių baldų medžioklę.
Gimus vaikams Iną apleido ankstesnis domėjimasis žmonėmis ir pasauliu – tik antrajame aukšte stūksantis altorius sukeldavo virpulį. Tačiau dabar ji pirmąkart per penkerius metus jautė visą kūną apėmusią svilinančią aistrą. Laiką ji ėmė matuoti ne dienomis, o išgelbėtais daiktais: pirmadienis – Andrė Šarlio Bulio[1] stiliumi inkrustuota medinė komoda; antradienis – senovinis ąžuolinis prieškambario suoliukas-skrynia; trečiadienis – masyvi Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI stiliaus komoda su dviem stalčiais ir marmuriniu stalviršiu; ketvirtadienis – apskritas raudonmedžio baras su padėklu; penktadienis – žalvarinė laikraštinė ir ąžuolinis supamasis krėslas; šeštadienis – rytietiško stiliaus keturi lizdiniai staliukai; sekmadienis – rokoko stiliaus marmuro kolona su žalvariniais papuošimais.
Naktį negalėdama užmigti ji susirado skelbimą, kuriame kažkas dovanojo du prabangius krėslus su ažūrine atrama nugarai. Ina parodė krėslus Solanžei ir vyrui, ir visi sutiko, kad tai tikras laimikis.
Užmigdžiusi vaikus, Ina išsiruošė pas vos už dvidešimties kilometrų nuo jų miestelio gyvenančius krėslų savininkus. Pagyvenusi moteris laukė jos su į lauką išneštais krėslais po šiam kraštui būdingu art nouveau stiliaus smaragdinio stiklo stogeliu.
– Šiek tiek apvaliau, bet rūsyje krėslus jau puolė pelėsis, – pasitiko Iną moteris. – Dar kelios dienos, ir būčiau išmetusi.
Ina karštai padėkojo moteriai, o jos žvilgsnis nevalingai nukrypo į atlapotas laukujes duris – pro jas matėsi erdvi su virtuve sujungta svetainė.
Moteris pakvietė Iną užeiti į vidų ir vedžiojo ją po šviesius kambarius, apstatytus skandinaviško stiliaus baldais. Pasakojo, kad interjerą kūrė pasitelkdama senovės kinų pasaulėvokos sistemą, ir kasmet, atsižvelgdama į žvaigždžių padėtį, perstatanti baldus. Pasigyrė atsikračiusi beveik visų senų baldų, nes šie įkrauti bloga buvusių šeimininkų energija.
– O kokia energija yra įkrauti nauji baldai? – išdrįso paklausti Ina.
– Nauji baldai tiesiog… turi kitą, švarią vibraciją. Nėra įkrauti šeimininkų ligomis, negandomis, suprantat?
Ina nepaklausė, kokia vibracija įkrautas jų akivaizdžiai praeitame šimtmetyje statytas namas.
Ji kiek įmanydama slėpė nuo vyro savo naująją aistrą, keldavosi net kelias valandas prieš pakirstant vaikams, kad pagamintų pusryčius ir pietus, o svarbiausia, kad liktų laiko pasigėrėti visais išgelbėtais baldais, kuriuos iš pradžių slėpė ir taip daiktų prigrūstame sodo namelyje. Per Prancūziją ritosi karščio banga, todėl daug ką buvo galima laikyti sode, kuriame jau stūksojo neobarokinė spinta, trys lovų karkasai, stalai, komodos ir kambarinės širmos.
Inos įkarštį sustabdė iranietiškas vilnonis kilimas – kilstelėjus jį nuo žemės, moteriai taip pervėrė nugarą, kad ji susmuko gatvėje. Po pusvalandžio, o gal po valandos prie jos priėjo šuniuką vedžiojanti senutė ir paklausė, ar iškviesti greitąją.
Ina pabandė pasijudinti, bet iš burnos išsiveržė dejonė. Atvažiavus paramedikams, ji pirmiausia paprašė, kad šie įkeltų kilimą į jos bagažinę, tada užrakino automobilį ir greitosios mašina iškeliavo į ligoninę. Ten jai rentgenu peršvietė nugarą, suleido vaistų nuo skausmo ir parvežė namo.
Grįžusi paprašė vyro, kad paklotų jai lovą antrojo aukšto svetainėje – taip ji kiaurą parą galėjo gerėtis savo indauja. Ji stengėsi kuo mažiau gerti, nes pirmomis dienomis vos pajėgdavo nusileisti į sodą nusišlapinti. Agata ir Margo įsitaisydavo šalia jos lovoje su knygomis ir žaislais, vyras atnešdavo valgyti.
Po kelių dienų Solanžė užlipo atsisveikinti:
– Aš vis bandžiau prisiminti, ar mes nebuvome susitikusios anksčiau? – pirmąkart per dvi savaites ji uždavė Inai klausimą.
– Prisimenu, lyg ir mačiau tave Paryžiaus metro, kai pirmąkart lankiau Frederiką Prancūzijoje, bet negaliu prisiminti, kaip mes tame metro atsidūrėme.
Atsisveikinus su Solanže, Inai paskambino gydytojas.
– Bonjour, c’est Horace Bianchon. Turiu jūsų rentgeno rezultatus. Paprastai diagnozuojame šią ligą vyresnėms moterims, bet jums osteochondrozės pradžia. Turit save prižiūrėti, daryti mankštas, griežtai draudžiama kelti daugiau nei du tris kilogramus, ir saugokit juosmenį nuo staigių temperatūros pokyčių. Jei pablogėtų, sugrįžkit į ligoninę. O kol kas jums leidžiama tik gulėti ir stovėti.
Iš apačios atsklido Frederiko balsas:
– Mes einam su mergaitėmis į kepyklą, ça va?
– Ouais, ça va, – nuo šūktelėjimo ligonei suskaudo juosmenį.
Trinktelėjo durys, ir Ina pirmąkart nuo atsikraustymo liko namuose vienui viena. Ji gulėjo lovoje akimis glamonėdama indaujos gėlių bareljefą – tai nuo viršaus, tai nuo apačios. Staiga visas kambarys aptemo, lyg užtraukus užuolaidas. Moteris sunkiai stenėdama pakilo iš lovos ir nuslinko prie lango. Iš čia vėrėsi vaizdas į kaitros išdegintą sodą, kuriame ilsėjosi jos išgelbėti baldai – Provanso stiliaus komoda su atvipusiais stalčiais, atsirėmęs į medį viengulės lovos galvūgalis, stalai, suleidę kojas į žemę, nuimtos spintų durys.
Ant marmurinių stalviršių, lyg ant antkapių be užrašų, ėmė kapnoti lietus.
[1] André Charles Boulle (1642–1732) – prancūzų baldų meistras. Žymiausias Liudviko XIV stiliaus ebenistas.
Jurga Žąsinaitė. Kaip skamba Izaoko šuliniai
2025 m. Nr. 11
Apysakos ištrauka
Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę. (Pr 26, 19)
1
1940-ųjų metų pavasarį garsus violončelininkas Maksas Lankovskis atvyko į Krokuvą. Tiesa, ne koncertuoti jis čia ketino – buvo pasišovęs išgelbėti savo artimuosius. Vokiečiams okupavus Lenkiją ir žaibišku greičiu pristeigus žydams kalinti skirtų mirties stovyklų, Lankovskių šeima, kaip ir daugybė kitų, buvo išblaškyta po skirtingus getus. Kad ir kaip stengėsi, bet net padedamas įtakingų pažįstamų Maksas neįstengė surasti nei tėvų, nei brolių, nei sesers. Jam nepavyko išgelbėti ir sužadėtinės Anos bei jos šeimos. Visa aplink užtemo lyg prieš audrą. Negalėjai nieko nei matyti, nei girdėti, net kvėpuoti buvo sunku. Nė iš vienos pusės nebuvo jokio raminančio dvelktelėjimo. Pasaulis plytėjo lyg mirtinai rami, begarsių žaibų plakama jūra. Privalėjai išmokti ja plaukti, nesukeldamas nė menkiausio bangavimo. Bet Maksui taip neišėjo. Sunkiai tramdydamas emocijas, jis bėgiojo iš vienos vietos į kitą, pamiršęs bet kokį atsargumą, vis tikėdamasis ką nors apie artimuosius sužinoti. Veltui. Praradęs viltį, įslinko į išsinuomotą palėpę, krito į lovą ir, suspaudęs galvą delnais, bandė ką nors sumąstyti. Bet mintys buvo supuolusios į glitų, tamsų gumulą – trauk netraukęs, nė viena neužkibo.
Nebegalėdamas tverti, atsisėdo, sugraibęs uždegė žvakę, ir čia pamatė ant kėdės baltuojantį popierių pluoštelį. Paėmęs viršutinį lapą, ėmė pašnibždomis skaityti:
1935 metų lapkričio keturioliktos dienos dokumentas.
Kas yra žydas?
- Žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai.
- Žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai, o jis pats priklausė religinei žydų bendruomenei iki 1935 metų rugsėjo penkioliktos dienos arba buvo į ją priimtas vėliau.
- Žydas – tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę (ar moteris buvo ištekėjusi už žydo) po 1935 metų rugsėjo penkioliktos dienos.
- Žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 metų rugsėjo penkioliktos dienos arba jei jis gimė po 1936 metų liepos trisdešimt pirmos dienos dėl nesantuokinių santykių su žydu / žyde.
Tie keisti ir painūs apibrėžimai Makso mintis dar labiau sulipino, sakytum, užpylė jas karšta, dvokiančia derva. Mėgino skaityti toliau:
Asmenys, turintys vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturintys nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso, yra mišrūnai ir skirstomi į dvi grupes:
- Pirmojo laipsnio mišrūnai. Tai tokie asmenys, kurių du seneliai yra žydai.
- Antrojo laipsnio mišrūnai. Tai asmenys, kurių vienas iš senelių yra žydas.
„Iš kur atsirado šitie popieriai? – sumurmėjo Maksas. – Gal juos man kas pakišo kaip provokaciją ar grasinimą? Bet juk šios palėpės, išskyrus šeimininkus, niekas nežino. Tai ar galiu pasitikėti šeimininkais? Ar galiu pasitikėti savimi? Kas aš dabar – muzikantas, žydas, mišrūnas? Ar tikrai esu Maksas Lankovskis, gimęs Miunchene, užaugęs Veličkoje? O gal dabarties laikas mano vardą ir profesiją pakeitė? Gal todėl ir neįstengiu padėti savo artimiesiems, nes jie man visai ne artimieji, nes aš jiems svetimas…“
Makso galva ūžė. Jam pasirodė, kad lauke jį kažkas šaukia. Puolė prie vienos sienos, prie kitos, jas graibydamas ieškojo nors menko plyšelio, pro kurį galėtų žvilgtert laukan, nes langų toje palėpėje nebuvo. Nieko nebuvo, net ir oro, vien tik pasklidę lapai su akis ir širdį badančiais apibrėžimais. Reikėjo nedelsiant iš ten bėgti.
Nulipęs cypiančiais laiptais, Maksas sustojo. Už namo girdėjosi kažin koks triukšmas. Prisiglaudęs prie saulės įšildytos sienos, jis slinko artyn kampo. Kyštelėjęs galvą, pamatė vokiečių sunkvežimį ir į jį brukamus žmones. Vienas kareivis pastebėjo Maksą, tiksliau jo švarko atlape prisiūtą Dovydo žvaigždę, riktelėjęs metėsi jo pusėn. Maksas šoko bėgti, pats stebėjosi, iš kur atsirado jėgų taip dumti, išsilenkiant retų praeivių. Jis girdėjo pavymui pokšinčius šūvius, bet jų nė kiek nebijojo. Baimė pasiliko palėpėje prie išmėtytų popierių, ji buvo per tingi, kad drauge bėgtų.
Įpuolęs į vieną siaurą, tyloj skendintį Krokuvos skersgatvį, Maksas sumojo, kad jo niekas nebesiveja. Sulėtino žingsnį, prasisegė marškinių apykaklę ir giliai, kad net galva apsvaigo, įkvėpė. Atlošęs galvą pamatė žydinčius kaštonus – jų žiedai priminė baltas liepsnojančias žvakes. Maksas nusipurtė, šiomis dienomis viskas, kas gražu, šviesu ir pernelyg gyva, atrodė netinkama ir net gėdinga. Nudūrė akis į akmeninį grindinį ir lėtai žingsniavo tolyn. Galvojo apie didžiulę lyg stepė tuštumą, kuri atsivėrė dingus artimiesiems, draugams, pažįstamiems. Kaip toje baisioje stepėje jis gyvens ir ar apskritai bus įmanoma joje gyventi?
Klaidžiojo gatvelėmis, kol galiausiai įsvyravo tarpuvartėn, susiraitė jos nišoje šalia riogsančių dėžių ir išsekęs užmigo. Per miegus pasirodė, kad prie jo kažkas lyg priėjo, regis, čiupinėjo atlape prisiūtą šešiakampę žvaigždę, panaršė kišenes, tarsi nusijuokė, nusispjovė ir kažin kur nušlepsėjo…
2
Dar vaikas būdamas Maksas žinojo, kad vienam miegoti negerai. Iš miego, kaip ir iš mirties, gali neatsibusti, reikia, kad būtų kas šalia ir pakeltų.
Maksą visada budindavo motina arba tėvas. Kartais sesuo. Tik sykį kėlė broliai, bet to jis niekada nenorėjo prisiminti. Kaip ir to įžūliais kaštonų žiedais besiviepiančio ryto…
Maksą pažadino stiprus bato spyris. Praplėšęs akis, išvydo tamsiai žalių kojų mišką. Kaip tik tokia pirma mintis jam ir šovė į galvą – kojų miškas. Bet iš kur stepėje kojų miškas? Gal, kol jis miegojo, viskas ėmė ir neatpažįstamai pasikeitė? Gal?..
– Užteks voliotis, stokis! – Makso paikas spėliones nutraukė šiurkštus riksmas ir dar vienas spyris.
„Tik nedejuok, – mintyse sau paliepė Maksas. – Laikykis iš paskutiniųjų, kaip tada, kai būdamas keturiolikos į tarpdurį įkišai pirštus. Juk tąsyk nė nesuinkštei, nes netoliese stovėjo bendraklasiai ir mokytoja, o dabar… stirkso visas kojų miškas.“
Stodamasis Maksas mėgino pasiremti į dėžes, bet, šioms trankiai nuvirtus, išsitiesė ir pats. Jį apsupusios žalios uniformos pratrūko kvatotis ir spjaudytis.
– Stokis! – vėl riktelėjo kareivis.
Užgniaužęs dejonę, Maksas iš lėto atsistojo. Pamatė įsmeigtas akis. Taip akylai Maksą stebėdavo tik į jo koncertą susirinkę žmonės. Kai kurių žvilgsniai irgi būdavo tokie pikti ir teisiantys. Maksas prisiminė, kaip kartais mėgindavo atspėti, kas už tų žvilgsnių slypi. Tada jis galvodavo apie žmonių pavydą, jų baimes. Ne, jis niekada nieko neteisdavo. Muzikantas negali teisti, jis privalo kalbėti muzika. Maksas ir tiems žaliakelniams būtų kalbėjęs muzika, bet jie jam neleido.
– Dokumentą! – sustaugė kažkuris.
Maksas krūptelėjo. Nevalingai pirštu bakstelėjo į švarko atlape prisiūtą Dovydo žvaigždę.
– Ak tu, žydpalaiki, dar tyčiosiesi! – vėl spyrė vienas iš žaliakelnių. – Žvaigždę mes ir patys matom, duok dokumentą!
Maksas karštligiškai apieškojo švarko kišenes, bet dokumento nerado – matyt, kažkas vis dėlto bus ištraukęs iš kišenės, kol miegojo kaip užmuštas. Jis žiūrėjo į išplėstas kareivių akis ir, netardamas nė žodžio, purtė galvą. Jis suprato, kad kalbėti su tais uniformuotais vyrais beprasmiška – jeigu jis ką ir aiškins, jie neklausys. Aplink jį stovėjo sveiką protą praradę padarai. Net ne gyvuliai ir ne žvėrys – užprogramuotos mašinos. Maksas buvo girdėjęs, kad prieš porą metų vokiečių psichoterapijos specialistas, bendrosios ir gynybinės fiziologijos instituto direktorius Otas Rankė pasiūlė, kad vermachto kariams būtų skiriamos fizinį aktyvumą stimuliuojančios pervitino, ar kitaip metamfetamino, tabletės. Jų išgėręs be miego galėdavai išbūti net kelias paras. Tiesa, po kurio laiko nebematydavai spalvų, neužuosdavai kvapų, prasidėdavo vaizdinių ir garsinių haliucinacijų priepuoliai. Panašiai kaip šiems į Maksą spjaudantiems ir jį spardantiems padarams.
– Dokumentą! Dokumentą! – nesiliovė rėkavę.
Staiga iš kažin kur atsirado į kuprą susimetęs senis ir, priėjęs prie vieno garsiausiai rėkusio kareivio, ėmė rodyti pirštu į Maksą ir kažką pusbalsiu aiškinti. Uniformuotasis išklausė, tada linktelėjo galvą ir iš kišenės ištraukė pakelį cigarečių. Pavartęs jį rankose, padavė kupriui. Senis viepdamasis tarė:
– Ponas karininke, už kiekvieną žydą duoda mažiausiai po tris pakelius, o šis dar ir be dokumento.
Žaliakelnis nusikeikė ir, pasisukęs į greta stovintį bendrą, kažką jam sušnabždėjo. Tas iš kišenės irgi išsitraukė pakelį cigarečių ir kyštelėjo kupriui.
3
Maksas dar niekada nebuvo matęs tokios upės. Koncertuodamas išvažinėjo pusę pasaulio, bet taip tekančios upės niekur neregėjo. Jis jautė, kad srovė ir jį patį neša. Tiesa, ji nebuvo stipri, į priekį beveik nesiveržė, matyt, jos tėkmę stabdė užgesusios geltonos akys – šešiakampės į vandens lelijas panašios žvaigždės.
„Stovinčio vandens upė, – iš lėto žingsniuodamas pasmerktų žydų kolonos gale, kartojo mintyse. – Mes visi čia supūsim, mūsų geltonos lelijos nuvys, o akys amžiams užges. Ar tai įmanoma – tiek daug lelijų ir dar daugiau akių?“ Pasukęs galvą į šoną, už šalia tipenančio basakojo berniūkščio išvydo baigiančius nubyrėti raudonus tulpių žiedlapius. Gėlės augo prie pat gatvės ir jų vystantys žiedai atrodė lyg įžūliai iškišti ilgi liežuviai. Žvilgtelėjęs aukštyn, Maksas pamatė prie namų langų prilipusius veidus. Juose galėjai įskaityti baimę, panieką, piktdžiugą, gailestį. Nė viename veide nebuvo vilties, to reto žiedo, kuris išsiskleidžia net stovinčio vandens upėj.
Nors iš viršaus žiūrintiems atrodė kitaip, kolona vis dėlto po truputį judėjo. Dabar ji panėšėjo į tamsią geltonomis dėmėmis išmargintą žalčio galvą, kuri, sakytum, buvo atsiskyrusi nuo kūno ir atrodė nei gyva, nei mirusi. Tą lėtai šliaužiančią galvą be paliovos talžė šonuose trepsintys vokiečių kareiviai. Kiekvieną smūgį lydėdavo riksmai, keiksmai ir niekad nesikeičiantis pertaras „Juden“.
Nerimstantis vėjas plaikstė Makso švarko skvernus. Jis žingsniavo lėtai, nenorėjo nieko nei matyti, nei girdėti. Anksčiau taip didžiavęsis savo muzikine klausa, nūnai jos negalėjo pakęsti. Ne vienas jo mokytojas sakydavo – tas vaikis turi absoliučią klausą, jis geba tiksliai atkurti kiekvieno muzikinio garso aukštį, trukmę, tembrą, stiprumą, kelių garsų sekas ir sąskambius. „Bet kuriems galams mirties upėje reikalinga absoliuti klausa? – klausė savęs Maksas. – Kad išgirstum, kaip beprotišku greičiu plaka kažkieno širdis? Kaip ji plėšosi, riaumoja ir, negalėdama išsiveržti iš krūtinės, pamažu nutyla. Kad išgirstum, kaip kažkuriam upės krašte motinos ar tėvo ranka spaudžia nuo ašarų springstančio vaiko burną. Kuriems galams?.. Kad Dievo dovaną priimtum kaip bausmę? Kad imtum pavydėti neregiams ir kurtiesiems? Tiems, kuriems duota laimė negirdėti tiesos.“
Maksas žingsniavo kolonos gale ir vijo šalin įkyriai puldinėjančius, skaudžiai kandančius klausimus: už ką? Kas davė tokią teisę? Kodėl niekas nesipriešina? Kodėl pasaulis, kodėl Dievas tyli? Jis įsakė sau groti – įsivaizduoti rankose laikomą violončelę ir braukti per jos stygas stryku arba pirštais. Arco, pizzicato. Girdėti tik akordus. Arco, pizzicato. Neklausyti jokių kitų garsų. Arco, pizzicato. Nepakelti akių ir į nieką nežiūrėti. Arco, pizzicato. Strykas, pirštai.
Į gatvės grindinį įbestos Makso akys nepaklusniai šastelėjo į šoną – iš kažin kur atsirado keturios kanopos. Maksas pakėlė akis. Išsyk jis raitelio nepažino, tik suprato, kad jis iš visų viršiausias, nes vienintelis joja ant juodbėrio žirgo. Paskui įsižiūrėjo ir prisiminė.
– Jūs šiandien vaidinate valkiriją, pone? – ne savo balsu paklausė Maksas. Jį net patį nustebino iš vidaus išsiveržę duslūs garsai.
Sustabdęs žirgą, uniformuotas vyras pažvelgė į Maksą. Jo žvilgsnis neišdavė nei nuostabos, nei pykčio, nei paniekos, greičiau priminė retais dygsniais nusiūtą, skrupulingai tiesią siūlę.
– Ar jūs manęs neprisimenate? – neatitraukdamas nuo raitelio akių, vėl paklausė Maksas.
Apsimetęs, kad neišgirdo, raitelis spustelėjo pentinais ir nušuoliavo į kolonos priekį.
Maksas jo nelydėjo akimis. Jis vėl žvelgė į gatvės grindinį, į tos stovinčios ar iš lėto tekančios upės dugną ir mokėsi negirdėti.
4
Kolona artėjo prie ilgo ir gilaus griovio. Visos Makso pastangos negirdėti ir neklausyti ėjo perniek. Atrodė, kad porą valandų tramdyta klausa lyg tyčia ėmė visus garsus ryte ryti. Ausyse skardėjo vokiški riksmai, moterų aimanos, vaikų spiegimas. Tą baisų triukšmą galėjo nutildyti tik užsirūstinęs dangus, bet jis kuo ramiausiai giedra akimi stebėjo žemėj vykstančią egzekuciją. Nuplaukus vieninteliam debesiui, žmonėms buvo liepta nusirengti. Moterys savo drabužius ir apavą sudėjo į vieną krūvą, o vyrai – į kitą. Vaikams buvo leista mesti bet kur.
Iš abejingai spoksančios žydrynės neiškrito nė vienas lietaus lašas.
Maksas atplėšė nuo žemės akis ir pažvelgė tiesiai priešais save. Jis baisėjosi ne tuo, kas vyko ir kas jam grėsė, bet kaip į visa tai reagavo aplinka, kuri buvo sustingusi lyg kietai išvirto kiaušinio baltymas. Viena buvo aišku – jokio išsigelbėjimo tikėtis neverta, niekur, nei čia žemai, nei ten aukštai.
Netikėtai Maksas pajuto, kaip kažkas palietė jo ranką. Akimirką jam dingtelėjo, kad jo atėjo išsivesti. Kas? Kur? Gal mama? Gal sesuo? O gal Ana? Taip, Ana! Kur ji buvo pradingusi? Juk netrukus jų jungtuvės. Ar ji pamiršo? Ar pamiršo, kaip jis jai pasipiršo? Be jokių priklaupimų ant vieno ar ant abiejų kelių, be ašarų, be serenadų, be deimantais nusagstytų žiedų, net be gėlių. Saulė tuo metu nei leidosi, nei tekėjo – jos, regis, iš viso nebuvo. Argi kviečiant žmogų keliauti per gyvenimą gali rūpėti saulė? Ar gali rūpėti vienadienės dovanos? Nejaugi Ana pamiršo? Pamiršo tą trumpą, bet labai tiesų ir aiškų klausimą? Negali būti. O gal dabar toks laikas? Baisus, juodais dažais užtepliotas laikas, kai geriau viską pamiršti?
– Duok man ranką, – pasigirdo nedrąsus vaikiškas balsas.
Tik dabar Maksas pamatė prie jo stovinčią kokių šešerių metų juodaplaukę mergaitę. Viena koja basa, o kita apauta nukleiptu juodu bateliu. Žemė buvo vėsi ir ji lyg gandriukas vis kilnojo nuogą pėdą.
– Tu čia viena? Kuo vardu? – paklausė Maksas.
– Feigė, Feigelė. Dabar esu viena. Ėjau su tėvais, bet juos įstūmė į griovį. Aš pabėgau. Bet žinau, kad vis viena turėsiu eiti į griovį pas mamą ir tėtį. Tik viena bijau. O tu irgi vienas ir tikriausiai bijai. Duok ranką, dviese bus drąsiau.
Maksas žiūrėjo į mergaitę išpūtęs akis ir pats nepajuto, kaip iš kietai sučiauptos burnos išsprūdo žodžiai:
– O tu matei, kas tam griovy?
– Ten kamuoliai, – nedvejodama tarė Feigelė. – Kad vaikai turėtų su kuo žaisti. Mačiau, kaip vienas įriedėjo.
– Taip, taip, – linkčiojo galvą Maksas, – vaikams reikia kamuolių, vaikai be kamuolių negali. Kai buvau mažas, man irgi patiko žaisti su kamuoliais, labai patiko. Man atrodydavo, kad, išmetęs kamuolį į viršų, leidi jam svajoti, jis sukasi, sukasi ir svajoja, svajoja…
Maksas nutilo. Jis prisiminė, ką apie tokius žaidimus buvo pasakojęs jo tėvas Mendelis. Esą senais laikais su kamuoliu žaisdavę žmonės mėgdžiodavo dienos ir nakties dievybių kovą. Žaidėjai turėdavo kuo ilgiau išlaikyti ore sunkų it akmuo kaučiuko kamuolį, atmušinėdavo jį klubais, pečiais, alkūnėmis ar lazdomis. Kelių arų aikštės šonuose buvo įtaisyti du vertikalūs akmeniniai žiedai, simbolizavę saulėtekį ir saulėlydį, pro juos reikėjo permesti kamuolius – įsivaizduojamą saulę, mėnulį ar žvaigždes. Tai buvo jėgos žaidimas, dažnai neapsieidavęs be sužeidimų ir mirčių.
– Duok man ranką! – stumdomas žmonių suriko Maksas Feigei. Jiedu stovėjo pačiame kolonos gale.
– Su tavim man nė kiek nebaisu, nė kiek, – šokuodama ant vienos kojos, kartojo Feigė. – Juk čia kaip laukiant skiepų! Iš pradžių visi šaukia ir bijo, o paskui nutyla ir net ima šypsotis. Pažadėk, kad mes irgi šypsosimės.
Maksas artėjo prie duobės nunarinęs galvą.
– Pažadėk! – timptelėjo jį už rankos Feigė. – Kitaip aš su tavim neisiu.
Maksas pažvelgė apsiblaususiomis akimis į vietoje nenustygstančią mergaitę, į netoliese šmėžuojančias žalias, rudas uniformas, šautuvų vamzdžius, į plyną be jokios užuovėjos lauką ir vos judindamas lūpas tarė:
– Pažadu. Bet ir tu privalai man šį tą pažadėti.
– Ką?
– Kai priešais mus nebestovės nė vienas žmogus, kai mums lieps nusirengti ir prieiti prie pat krašto, pažadėk, kad stipriai stipriai užsimerksi.
– Pažadu, – prispaudusi kairę ranką prie širdies, sukuždėjo Feigė. – Tai labai paprasta, taip darydavau ir pas gydytoją. Kiti vaikai rėkdavo, o aš užsimerkdavau ir jokio skausmo nejausdavau. Išėjusi laukiantiems sakydavau, kad visai neskaudėjo. Ir dabar, kai grįšiu iš to griovio, tą patį sakysiu. Gaila tik, kad už mūsų niekas nebelaukia.
Maksas išgirdo komandą nusirengt.
– Užsimerk! – sušvokštė jis. Tą akimirką niekas, išskyrus užmerktas Feigės akis, jam nerūpėjo.
Paskutinė dešimtis žydų sustojo prie griovio krašto. Niekas nedejavo ir neraudojo. Kai kurie iš jų prisivertė numirti dar prieš įkrisdami į tą baisų griovį. Mintyse save apiplovė ir nušluostė, apvalė kūną maldomis, įvyniojo į lininę drobulę. Atsigulė į pašventintą negilią duobę. Kad į akis nepribyrėtų žemių, užsidėjo ant jų po molio šukę, o kad Mesijo atėjimo dieną būtų lengviau prisikelti, rankose suspaudė po neilgą medgalį. Kai kurie po galva pabėrė smilčių iš Šventosios Žemės.
– Būk užsimerkusi! – pastebėjęs, kaip ėmė virpčioti Feigės blakstienos, paliepė Maksas. – Juk pažadėjai.
Mergaitė linktelėjo ir klusniai leidosi vedama.
Netikėtai Maksas pamatė koloną aplenkusį raitelį. Dabar juodu skyrė vos keletas žingsnių.
– Aš jus prisimenu, barone. Prašau, paimkit mergaitę! – šūktelėjo praradęs bet kokį baimės ar atsargumo jausmą.
Prie pat stovėjęs vokiečių kareivis šautuvo buože trenkė Maksui į paširdžius, ir jis susmuko ant žemės. Savo delne vis dar laikė mažą Feigės ranką. Juto, kaip per jos plonytį riešą kažin kas bėgo. Išsyk pagalvojo, kad kraujas, bet pakėlęs galvą pamatė saulėj tviskančius lašelius. Tai buvo Feigės ašaros, išsprūdusios iš po stipriai užmerktų vokų.
– Feige, Feigele, ar girdi? Kad ir kas nutiktų, neatsimerk, – šnabždėjo Maksas. – Viskas labai greitai baigsis, greičiau nei gydytojo kabinete. Grįžusi visiems galėsi pasakoti, kad…
Driokstelėjo šūviai.
5
Susiėmęs už galvos Maksas klūpėjo ant žemės. Kai atitoko, susigriebė, kad šalia nebėra Feigės. Pašoko ant kojų ir priešais išvydo kelis įraudusius kaimiečius – jie neskubėdami vertė žemes į duobę.
– Kur ta mergaitė, su kuria buvau? – dusliu balsu paklausė.
Arčiausiai stovėjęs duobkasys čaižiai nusikvatojo:
– Užsigeidė mat ponaitis mergaitės. Džiaukis, kad pats likai gyvas.
– Feige! – šūktelėjo Maksas ir lyg paklaikęs pasileido bėgti palei šviežiai užkasto griovio kraštą.
Jį sustabdė nuo žirgo nušokęs baronas. Paskui jį atskubėjo ir trys vokiečių kareiviai.
– Štandartenfiureri, ar įsakysit tą žydą?.. – kreipėsi į baroną uždusę kariai.
– Nereikia. Galit eiti. Pats susitvarkysiu, – geležiniu gniaužtu spausdamas Makso alkūnę, sukomandavo baronas.
Jie liko stovėti dviese.
– Kaip dabar į jus turėčiau kreiptis: barone, štandartenfiureri ar pone Štulcai? – gaižiai vyptelėjęs, paklausė Maksas. Jis buvo vienmarškinis, be kelnių ir be batų.
– Čia niekaip negalit į mane kreiptis. Galite tik klausyti, ką liepsiu. Tai ne koncertinis pasirodymas, pone Lankovski, tai maskarado apdarus nusimetusi realybė. Be to, jums reikėtų apsirengti. Eime prie drabužių krūvos, ten paieškosime jums ką nors tinkamo, jei tik kaimiečiai visko neišrankiojo.
Baronas pririšo prie medžio žirgą, ir jiedu tylėdami nuėjo ten, kur šūkavo kareiviai ir keikėsi duobkasiai.
Štulcui paliepus, vienas kareivis surado Maksui švarką, kelnes ir batus. Jis apsirengė ir, regis, keleriais metais paseno. Sukiojo tarp pirštų neužsegtas sagas ir vis stengėsi išvengti Štulco žvilgsnio. Maksui buvo koktu į tą žmogų žiūrėti. Dar niekam nebuvo jautęs tokios vimdančios neapykantos. Tą akimirką jam atrodė, kad dėl visų nelaimių yra kaltas štandartenfiureris.
Maksą pykino ir nuo svetimų drabužių. Nuo jų trenkė kankinio prakaitu ir krauju, be to, juos vilkėdamas jautėsi lyg koks marodierius. Kuriems galams juos apsirengė? Kodėl nuolankiai pakluso?..
– Dabar galėsime eiti, – nužvelgęs Maksą, burbtelėjo štandartenfiureris. Pasisukęs į kareivius, jis liepė paimti jo žirgą ir nuvesti į arklides.
Jei ne štandartenfiurerio uniforma, iš tolo žiūrėdamas galėjai pamanyti, kad žingsniuoja du geri bičiuliai. Jų pakumpusi laikysena, ūgis, žingsnių greitis buvo tokie patys. Jie neskubėjo, kartais sustodavo ir lyg lietų mėginantys nuspėti ūkininkai įsispoksodavo į dangų. Balkšvo šydo debesys nežadėjo jokio lietaus.
– Kur mes einame? – vėl nudelbdamas akis į duobėtą kelią, paklausė Maksas.
– Tuoj pamatysit, – atsakė štandartenfiureris.
Neseniai įsteigtoje koncentracijos stovykloje kaliniams skirtas plotas buvo aptvertas spygliuota viela, prie įėjimo stovėjo du ginkluoti sargybiniai, kiek atokiau įrengtame bokštelyje prie kyšančio kulkosvaidžio Browning M-2HB žvalgėsi trečias kareivis. Pamatę štandartenfiurerį, visi trys išsyk pasitempė ir kariškai pasisveikino.
Šis sinchroniškas judesys Maksą tarsi iš miegų pažadino. Tik dabar jis susivokė, kur esąs. Priešais pamatė nesibaigiančias eiles barakų, kareivines, lauko virtuves, arklides, šunides, kitus neaiškios paskirties statinius. Jį apėmė nenumaldomas noras bėgti. Keista, kad nieko panašaus nejautė stovėdamas prie griovio. Tiesa, jis juk laikė už rankos Feigę… Maksas klausiamai pažvelgė į štandartenfiurerį – lyg iš akmens iškaltame barono veide nekrustelėjo nė vienas raumuo. Maksui panižo ranka per tą akmeninį veidą suduoti, vožtelėti iš visų likusių jėgų.
Štandartenfiureris Maksą grubiai stumtelėjo ir vienam iš sargybinių paliepė nuvesti jį į malkoms skirtą pašiūrę. Žinoma, toje patalpoje jokių malkų nebuvo. Net ir šalčiausią žiemą niekas nesiruošė šildyti kaulėtų žydų šonų.
Pašiūrės durys buvo praviros, ant plikos žemės mėtėsi sudriskęs šiaudų prikimštas čiužinys, kampe stovėjo surūdijęs kibiras, o greta sienoje buvo iškirsta ovali skylė, atstojanti langą. Įėjęs į vidų, Maksas susmuko ant čiužinio.
– Gyvensiu išvietėj, – suvapėjo.
– Bet gyvensit, – iš lauko pusės atsklido žemas, ramus vyriškas balsas. – Išskyrus jus, nuo to griovio niekas negrįžo.
Pakėlęs galvą, Maksas išvydo tarpdury stovintį štandartenfiurerį.
– Kur Feigė? – paklausė.
– Greitai gausit atsigerti ir šio to užkąsti, – nekreipdamas dėmesio į Makso klausimą, ramiai kalbėjo štandartenfiureris.
– Ar galit ištiesti rankas? – niekinamai nusiviepė Maksas.
– Kam?
– Noriu pažiūrėt, kaip atrodo vaikžudžio rankos. Niekada nesu matęs.
Štandartenfiureris vyptelėjo. Paskubomis žengė vidun ir užtrenkė duris.
– Klausykit manęs įdėmiai, Lankovski, – pakeltu balsu tarė. – Šiandien viena iš valkirijų jus išgelbėjo. Bet tai nereiškia, kad galit tampyti likimą už ūsų. Tai – ne koncertų salė, ir čia jūs joks ne maestro.
– Žinau, barone Štulcai, – lyg ne savus žodžius iš burnos išstūmė Maksas ir akimis nuslydo per šiurkščias, voratinkliais apaustas lentas. – Jūs labai pasikeitėte nuo tos dienos, kai paskutinį kartą buvom susitikę.
– Karas visus pakeičia. Skaičiau kartą: „Jei esi sutvertas kūrybai, meilei ir pergalėms, vadinasi, esi sutvertas gyventi taikoje. Tačiau karas išmoko viską prarasti ir tapti tuo, kuo nebuvai.“
– Kas taip rašė? – klustelėjo Maksas.
– Vienas man patinkantis prancūzų žurnalistas. Manau, po kelerių metų jis taps garsiu rašytoju.
– Ar po kelerių metų dar bus įmanoma kuo nors tapti?
– Kažkam – taip, bet tik ne žydams. Jų perspektyvos liūdnos. Aš asmeniškai nieko prieš juos neturiu, todėl jums ir padėjau išsikapstyti. Prisimenu jus kaip talentingą muzikantą…
– Kam tokiai skylei talentingi muzikantai?
Štandartenfiureris ironiškai perkreipė lūpas.
– Retorika čia visai nereikalinga. Pakanka suvokti, kad virš mūsų sklando tos pačios valkirijos, kaip ir Vagnerio operoje, ir tai, kad ponas Šiklgruberis ne juokais užsimojo sunaikinti visą žydiją. Kaip žinia, žydų bėdos ir prasidėjo jam tapus kancleriu. Pirmiausia žydams buvo uždrausta dirbti valstybinėse įstaigose, dėstyti mokyklose ir universitetuose. Žydai teisininkai ir medikai nebegalėjo teikti paslaugų ne žydų tautybės žmonėms. O vėliau buvo priimti Niurnbergo įstatymai, įteisinę žydų diskriminaciją, panaikinę jų pilietines teises, uždraudę žydų ir vokiečių santuokas. Galime prisiminti ir Krištolinės nakties ir Austrijos pogromus, per kuriuos buvo sudegintos ir sugriautos visos sinagogos, nusiaubtos žydų organizacijų būstinės, krautuvės…
– Kam jūs visai tai man sakot? – nutraukė jį Maksas. – Aš ir pats viską žinau.
– Žinote?! – dramatiškai suplojo rankomis štandartenfiureris. – Tai kodėl, po velnių, esate čia? Kodėl neišsinešdinot iš Vokietijos kartu su kitais apsukriais žydais? Neabejoju, kad būtumėt suradęs puikų prieglobstį. Juk Hitleris Reichstage aiškiai pasakė, jog kilus karui Europos žydija bus sunaikinta. Be jokio pasigailėjimo. Be jokių išimčių.
Akimirką Maksui pasirodė, kad Štulcas ėmė kalbėti jo balsu, kad pavogė jo intonacijas, kvėpavimą, net dantų grikšėjimą.
– Ko jūs iš manęs norit? – tramdydamas pyktį sušvokštė Maksas. – Juk ne veltui mane iš to griovio ištraukėt? Ką turėsiu padaryti?
Baronas Štulcas įrėmė į jį sunkų lyg akmeninis vėzdas žvilgsnį. Po ilgos pauzės tarė:
– Ar prisimenate Nikolo Amačio violončelę?
Makso akys sublizgo.
– Tą, septyniolikto amžiaus?
– Taip. Geriausio italų meistro instrumentas.
– Net Amačio genialūs mokiniai Gvarneris ir Stradivarijus tokios formos ir tembro nebuvo išgavę. Be to, jums visai nepatinka, kaip jie patobulino savo mokytojo instrumentus – kas iš tų siauresnių šonų ir liemens, ilgesnio korpuso ir tamsesnės spalvos, – lyg skaitydamas iš rašto išpyškino Maksas.
– Puiku! – apimtas nuostabos sušuko baronas Štulcas. – Niekada neabejojau jūsų genialumu, pone Lankovski. Turite ne tik absoliučią klausą, bet ir nepriekaištingą atmintį. Šioje ypatingoje vietoje tai labai pravers.
Maksas pažvelgė pro ovalo formos kiaurymę. Lauke kareiviai palei spygliuotą tvorą rikiavo Dovydo žvaigždes segančius vyrus. Sunku buvo įžiūrėti atvestųjų veidus, švietė tik jų žvaigždės. Tiesa, jos buvo išblukusios, užsirietusiais kampais lyg iš vandens gelmių išplėštos geltonosios lelijos.
– Ką? – užsimerkęs sušnabždėjo. – Ką šioje ypatingoje vietoje veikiate jūs?
– Tarnauju tėvynei, – nesudvejojęs atšovė baronas Štulcas. – Tęsiu savo garbingos giminės tradicijas.
– O kaipgi jūsų meilė muzikai?
– Vis dar dega. Tik, žinoma, ne atvira liepsna. Dabar tam ne pats geriausias laikas. Nori nenori karo metu tenka klausytis kitokios muzikos: artilerijos pabūklų griaudėjimo, kulkų švilpimo, keiksmų, dejonių. Bet kai tik viskas baigsis, grįšiu į savo koncertų salę, vėl kviesiu geriausius muzikantus, rengsiu pokylius, vėl gyvensiu, vėl… – barono žodžius nustelbė prapliupę šūviai. Nuo to garso, regis, suakmenėjo sąnariai ir užėmė kvapą.
Maksas iš lėto atgręžė nugarą kiaurymei. Mintyse ėmė piešti paveikslą, kuriame driekėsi akim neaprėpiamos Veličkos lygumos, per jas vingiuojantys basų pėdų numyluoti takai, almantis upelis, virš jo nugarą išrietęs tiltas. Ten jis buvo nusivedęs Aną. Ten ji šluostė nuo jo kaktos prakaitą, pavargusį guodė ir ramino, bučiavo užmerktas akis. Kodėl jis buvo užsimerkęs? Reikėjo godžiai visą grožį sugerti savin, kad tokią dieną kaip ši galėtum išgyventi. Bet ar jie, rymodami ant to tilto, galėjo numanyti, kas nutiks? Net juos apstoję šimtamečiai ąžuolai ir snaudžiantys nemirtingi akmenys nenumanė. O visą kūriniją valdąs Viešpats? Ar jis žinojo? Ar nė nepastebėdamas paliko juos it netyčia ištyškusius skreplelius?
Šūviai nutilo.
– Man reikia eiti, – nugurkęs seiles, pasakė štandartenfiureris. – Laukia daug darbo. O jūs, Lankovski, nusiraminkit ir pailsėkit. Rytoj jus vėl aplankysiu. – Pasisuko eiti, bet prie pat durų sustojo. – Niekada nepamirškit svarbiausio dalyko – muzika yra jūsų išsigelbėjimas, ir visai nesvarbu, kad gyvenam ne krištolo, bet plieno laikais.
Marius Ivaškevičius. Išvarymas. Kristus ir Čingischanas
2025 m. Nr. 10
Rašomo romano fragmentas
9.
Kai jis dar kartą spyrė, Oksana pagalvojo: „Berniukas.“ Mergaitės vis tiek atsargesnės – neskuba taip akis išdegusios lįsti į visišką nežinią. O jam gi absoliuti nežinia – neturi net kuo pagalvoti, kas jo išlindus čia laukia.
Dar kartą spyrė – berniukas. Vargšiukas, jis taip nekantrauja. Gal jau joje ir nebetelpa, o pasakyti negali: „Mamyte, aš netelpu – traukit.“ Negali, todėl tranko kojytėm.
Jeigu jie dabar būtų Žytomyre, ji jau būtų žinojusi lytį. Dar kovą ar net vasarį echoskopas būtų parodęs ir būtų aišku, ko reikia pripirkti. Kadaise jos tėvai taip suklydo: echoskopų tada dar nebuvo, o jie taip norėjo berniuko, kad iš anksto nupirko mėlyną žieminį paltą ir tą žydrą kepurytę su bumbulu. Kol tu kūdikis, aišku, nesuvoki, kodėl tie priartėję veidai tau sako: „Oi tiu tiu koks berniukas.“ Paltą ji greitai išaugo, bet mėlyną kepurytę su bumbulu teko ilgai dar nešioti. Ji jau kalbėjo, vaikščiojo, o visi ir toliau jai: „Berniukas.“ Ir ji pyko ant savo tėvų. Atsimena, kaip rimtai pyko, kartą net parduotuvėje krito ant žemės aukštielninka ir nenorėjo keltis. „Aš ne berniukas, – isteriškai trankėsi. – Aš – mergaitė. Mergaitė!“
Paskui, kai jau truputį paaugo ir galėdavo spręsti pati, niekada nenešiojo kelnių, vien tik suknelės, sijonai – raudoni ir kuo trumpesni, kad kuo daugiau kojų matytųsi. Net krūtinę sau pati įkalbėjo. Niekas jų giminėj neturėjo tokios krūtinės: mama plokščia, tetos plokščios, o jai dar šeštoje klasėje taip šovė papai į priekį, kad bernai tik ją vieną ir graibė. Beveik per kiekvieną pertrauką visos plokščios mergaitės ramiausiai išeina iš klasės, o ją bernai spraudžia į kampą. Ji, aišku, žviegdavo, spjaudydavosi, kad po Žytomyrą nepasklistų gandai apie kurvą Oksanką, nes miestas ne iš didžiausių ir reputaciją tau žaibiškai nukala. Bet giliai širdyje jai patikdavo. Jausdavosi mergaičių mergaitė, paneigusi tą mėlyną bumbulą.
Ne, drabužėliai svarbu – vaikui tu paskui nepaaiškinsi, kad buvai nelegalė Anglijoje, be jokių mamiškų teisių, ir vien iš kojyčių baksnojimo nusprendei, kad gims berniukas. Ir pripirkai mėlynų drabužėlių, nes parduotuvėj jie buvo su nuolaida. Iš to, kaip nekantriai spardosi, labai panašu į berniuką, o jeigu vis dėlto – ne? Jeigu ten nekantri mergaitė ir jai paskui visą gyvenimą teks su tais drabužėliais kovoti? Oksana dabar jau supranta, kad tėvai ją iš tikrųjų mylėjo, bet ta nemeilė, kurią ji sau įkalbėjo, vis viena paliko antspaudą.
Vaikystė yra visko pagrindas. Va Saško po šiai dienai kūprinasi. Nes lygiai tą pačią vasarą, kai Oksanai iššovė papai – vasarą prieš šeštą klasę – jis visas šovė į viršų. Saško mokėsi paralelinėj klasėj, Oksana – A, o jis – B, ir negavo jos pagraibyti, užtai Oksana prisižiūrėjo, kaip jis vargsta su savo centimetrais. Buvo kaip ir visi, vidutinis, ir staiga į šeštą atėjo dviem galvom visus peraugęs.
Kaip tie bernai iš jo tyčiojosi: praktiškai nebūdavo pertraukos, kad kas nors pro šalį prabėgdamas neužvažiuotų per galvą portfeliu. O ten gi vadovėliai, penalas – kaip su plyta per galvą užvožti. Jis buvo išstypęs, bet liesas, ir apskritai toks gerietis gerietis – geriausias taikinys patyčioms. Paskui jau įgavo masės ir visi jo pradėjo bijoti, bet kupros Saško nebeatsikratė. Iš tikrųjų ten net ne kupra, o tas įkaltas vaikystėje noras būti kaip ir visi. Įtraukti kiek įmanoma galvą, kad ji taip baisiai neišsišoktų ir bernai nedaužytų jos portfeliais.
Jie paskui su Saško net juokaudavo: o gal čia buvo mutacija? Nes kai Černobylis sprogo, jiems buvo po dvylika metų. Nuo Žytomyro tik du šimtai kilometrų ir, aišku, niekas nepranešė – visi ramiausiai dūko kieme, kai ta radiacija slinko. Bet kodėl tada kitų ji nepaveikė? Kijevas nuo tos elektrinės iš viso tik už šimto su trupučiu, ten visos panos turėjo išsprogti, o bernai dvimetriniai išaugti. Ne, čia ne radiacija – Oksana sau papus įkalbėjo, o Saško dėjo šuolį į viršų, nes visą vasarą į kraną žiūrėjo.
Dar vienas akivaizdžiausias įrodymas, kaip žmogų vaikystė paveikia. Visi jam sakė: „Saško, tu per didelis, ten mažos kabinos – netilpsi.“ Be to, jis baigė tik su trim ketvertais: iš kalbos ir literatūros, muzikos ir kažko dar.
– Iš ko pas tave buvo ketvertai?
– Kokie ketvertai?
– Atestate.
– Muzika, literatūra, botanika.
Va. Visi kiti – penketai.
– O kam čia tas atestatas?
– Tiesiog… bandžiau prisiminti. Kad iš muzikos ir literatūros prisimenu…
– Muzika, literatūra, botanika.
– Ar biologija?
– Biologija…
– Botanika buvo anksčiau.
– Susimaišiau – biologija. Nes Ameba ir tą, ir tą dėstė.
Ameba buvo jų biologijos mokytoja, ta pati – ir Saško, ir Oksanai. Ne jie jai ta pravardę nukalė (ankstesnės mokinių kartos), bet kai ji tą zapadlo iškrėtė, tapo aišku, už ką. Vadovėlyje buvo skyrius su iliustracijom apie žmonių dauginimąsi ir visi net spirgėjo, kaip laukė tos pamokos. Tėvai gi jiems nieko neaiškino ir literatūros tada dar nebuvo, vieni per kitus sužinodavo, iš kur tie vaikai atsiranda. O čia staiga piešiniai vadovėlyje: ne kokie nors kuokeliai, piestelės, o žmogiški penis ir vagina. Vagina dar taip išskleista – iki pat gimdos viskas matosi. Klasėje net sklido kalbos, kad bernai ant jos masturbuojasi. Dabar kai pagalvoji, juokinga: virš biologijos vadovėlio smaukytis, bet kur tiems bernams buvo dėtis – literatūros nebuvo visai.
Pusę metų visi kikendami laukė tos pamokos – iš nepatogumo kikendami, iš tikrųjų tai nuoširdžiai laukė – ir kai ta diena atėjo, Ameba staiga jiems pareiškė: „Šitą skyrių perskaitysite namie – savarankiškai.“
Koks buvo nusivylimas… Jie mintinai jau tą skyrių mokėjo, bet norėjo išgirsti iš mokytojos. Pamatyti, kaip ji lentoje braižo lytinį aktą. O ta jiems: „Namie – savarankiškai.“ Po to turbūt kokį mėnesį panos stengėsi po vieną nevaikščioti, nes bernai tiesiog sužvėrėjo: bandė, kaip Ameba ir liepė, savarankiškai išsiaiškinti skyrių. Su peniais jiems daugmaž buvo aišku, o štai iš kur gauti vaginą? Visos mergos vaikšto būrelyje, prisėlinsi – gausi su portfeliu. Bet vos tik kuri atsiskirdavo, puldavo kaip išbadėję vilkai. Nebesvarbu – graži, negraži, svarbiausia tą pyzdą paliesti. Paskui savaitę pirštų neplaudavo, duodavo uostyt draugams. „Kieno čia?“ – „Sašos Mironenko.“ – „Įkišai Sašai?“ – „Tai ne, bliat.“
– O iš istorijos ketvertą ta pati Paleščiuk tau išvedė?
– Kodėl ta pati?
– Ji man aukso medalį nunešė – vienintelis mano ketvertas.
– Paleščiuk – kitų ten nebuvo.
– Sterva – kiek gyva, neužmiršiu.
– O ko čia ji tau iššoko?
– Tiesiog – mokyklą prisiminiau. Kad tu baigei su trim ketvertais.
Trys ketvertai – čiagi toks menkniekis. Aišku, ne aukso medalis, bet galėjo bandyti į aukštąją – bernus lengviau ten priimdavo, net su trejetais yra kas įstojo. Bet kranas, nors tu jam ką. Tik todėl, kad jo tėvas kranistas ir jis visą vaikystę eidavo į statybas žiūrėti, kaip tėvas tą strėlę sukiodamas moja jam iš dangaus. Vaikystė taip pasitvarkė, kad su trim ketvertais atestate Saško įstojo į paprastą profkę ir du metus išdirbo kranistu. Išmoko taip susiriesti, kad tilpdavo į tą mažą kabiną.
Net ir čia, nors jau dirba pastolininku, vis tiek į tą kraną dairosi. Nors kabinos čia dar mažesnės, o jeigu net ir būtų pakankamos, su Žytomyro profkės diplomu niekas jo ten neprileistų. Tenai gi turbūt jau kompiuteriai ir visos komandos angliškai. Bet vaikystei tu to nepaaiškinsi – ji žiūri galvą užvertusi ir klausia: „Saško, o kodėl tu ne ten?“ Ir tu gali jai springdamas aiškinti, kad būti pastolininku Londone ojoj kaip gerai. Atvažiavus čia iš Žytomyro tik su turistine viza po pusės metų jau kloti pastolius yra svajonių svajonė. Ji ir toliau žiūrės į tą strėlę: „Apie ką tu kalbi, Saško? Tavo svajonė – Kranas.“
Londone tu turi nusileisti – mažiausiai vienu laipteliu. Žytomyre Oksana buvo medicinos sesuo, o Londone dirba slauge. Dirbo – dabar jau nebe. Ne todėl, kad sunku lankstytis, keisti prišiktus pampersus, kai tavo pilve sirpsta vaikas, o senis akivaizdžiai miršta ir niršta dėl tokios neteisybės. Tiek ji dar būtų iškentusi – vis tiek jai reikia gimnastikos, koks skirtumas, pilatesą daryti, ar tupinėti aplink senio užpakalį. Bet mirštantys tokie nedėkingi… Pas senį ateidavo dukros ir jis taip ant Oksanos važiuodavo. Ačiū Dievui, dukros protingos: suprato, kad už tą mizerį, kurį sumoka Oksanai, net pampersų jam nenupirktų. Vis dėlto ji med. sesuo, nors ir Žytomyre baigusi – žino, kada ką suleisti, o kada jau greitąją kviesti. Ne, iš tikrųjų čia smulkmena ir Oksana dar būtų kentėjusi, septintas nėštumo mėnuo nėra kažkas tokio tragiško, kad tik kojas išžergus gulėtum ir lauktum vandenų nutekėjimo. Va Natalka, jos kurso draugė, iki aštunto striptizą dar šoko. Ir ne tą, kur tiesiog pasimaivai ir meti papinyką į salę – ant stulpo nuoga raitydavosi. Su aštuonių mėnesių vaisium! Ir buvo populiariausia klube, ją visada finalui išleisdavo. Kažkas tiems vyrams yra – patinka pilvotos moterys. Bet tik svetimos, savos – ne taip. Atšoko beveik iki galo ir pagimdė sveikiausią mergaitę.
Bet su slaugės darbu – kitaip. Tie seniai vieną dieną numiršta, kad ir kiek tu apie juos šokinėtum. O tai jau yra ne tas pats, kaip su pilvą sprogdinančiu vaisium kelti testosterono audras. Mirtis, kai tu dar net negimei, gali neigiamai paveikti gyvenimą. Natalka jai paskui rašė, kaip jos mergaitė dabar šypsosi vyrams. Prieina moteris – raukosi, gali net verkti pradėti, pasilenkia vyras – nušvinta. Vien dėl to, kad ji su Natalka šoko striptizą klube ir priprato prie vyriškų žvilgsnių. Bet jeigu, Oksanos atveju, jos vaisius pamatys mirtį? Ir ką – paskui visą gyvenimą pamatęs gyvuosius verks, o mirtį matydamas – juoksis?
Tokios va galvoje mintys… Senį ji nusprendė palikti ir jau trečią savaitę sėdi be darbo namie. Rašo į Žytomyrą laiškus. Pati smagiausia dalis, kai viršutiniame voko kampe tenka užrašyt savo adresą: Čarlzo Dikenso 2. Tėvams malonu matyti, kaip aukštai jų Oksanka iškilo. Ne tik kad gyvena Londone, bet dar ir Dikenso gatvėje – to paties įžymaus rašytojo, kurio knygos stovi jų sekcijoje, šalia niekada nenaudojamų kavos servizų ir taurių.
Aišku, tikrovėje to smagumo mažiau: pati Dikenso gatvelė jauki, bet į ją jie net lango neturi – gyvena ant Barking Road kampo. Pirmas aukštas apskritai be langų ir tik antrame – du mažyčiai. Kol dar Oksana dirbo, namai jos taip baisiai neslėgė: senio namas buvo didelis, langai į visas puses, bet kai tu visą dieną sėdi ant to Barking Road kampo ir pleškini nuo ryto elektrą (nu nes realiai – tamsu), stipriai per psichiką kerta. Bet jau geriau tegu taip, negu kad senis numirtų ir vaikas tai pamatytų. Oksanos akimis, bet vis vien…
Ačiū Dievui, Saško baigėsi bokso sezonas ir savaitgaliais jis būna su ja. Nueina kartu į off-lisenzą, apsiperka visko, ko reikia. Saško būtinai išeidamas turi prigriebti arbūzą. Be arbūzo jam – ne savaitgalis. Ir tikrai tas arbūzas taip kvepia, primena kažkuo net Žytomyrą, nors ten jie arbūzų nevalgydavo. Ji gamina, jis sprendžia kryžiažodžius, dabar dar įtaisė anteną ir jie gali žiūrėti Kijevą.
– Kažkodėl man neįsijungia, Saško?
– Nes tu ne tą pultą spaudi. Čiagi dekoderis stovi.
– Tai, tipo, mėlyną reikia?
– Nu tu logiškai pagalvok: jeigu yra du pultai – ir su vienu neįsijungia.
– Gali normaliai pasakyti? Neįdomūs man tavo dekoderiai.
– Aš tiesiog noriu, kad tu įsimintum. Jeigu manęs nebūtų…
– Oi, tik nereikia, Saško, aš savaitėm be tavęs čia sukuosi. Ir, kaip matai, dar gyva.
Keista, tu gyveni čia, o žinias ir toliau žiūri iš ten. Kas Aukščiausioje Radoje į akį kam užvažiavo, ką Kučma, ką Janukovyčius, ar pagaliau prokurorai išaiškino, kas galvą Gongadzei nupjovė? Sunku taip iškart atsiplėšti. Ir išvažiuoti buvo sunku. Čia kaip tam vargšui vaikeliui, kuris spardo kojytėm į pilvą, nežinodamas, kas jo išorėj laukia. Bet visi kažkaip suspurdėjo ir masiškai pradėjo važiuoti. Kas į Lenkiją, kas į Italiją, aišku, daugiausia – į Rusiją. Maždaug: čia jokių perspektyvų, visur korupcija, mafija – vieni tik seniai Žytomyre lieka arba tie, kur jau nieko nesugeba. Tokios va galvoje mintys… Saško, jeigu gautų Anglijoj kraną, dešimt kartų daugiau uždirbtų. Gal ir taip, bet gauk čia tą kraną su Žytomyro profkės diplomu. Jau ir pastolininkas neblogai – užtenka susimokėti už nuomą. Ne, gyventi čia, aišku, galima, bet norisi normalaus lango ir ne į Barking Roadą. Bent vieno medžio po langu – vienas medis daug ką pakeistų: iš karto paukščiai, čiulbėjimas…
Taip ir atsirado tas boksas – nors Saško jam visai nesutvertas. Jis, aišku, galingai sudėtas, ir visi galvoja: „Koks Vyras!“ O iš tikrųjų – gerietis. Ne, jeigu tikrai būtų reikalas: kas nors, tarkim, Oksanką paliestų – Saško jį į sieną sumūrytų. Bet bokse reikia žiaurumo – būti jau gimus žiauriam, o ne todėl, kad Oksanką kas palietė. Ir va šito Saško neturi – jis gimęs sėdėti danguj ir sukinėti strėlę su blokais. Ir ačiū Dievui, kad taip, Oksana užtai jį ir myli, tik jos meilė jiems neneša svarų.
Su tuo boksu jam išėjo taip pat, kaip Oksanai su modelio darbu. Pamatė skelbimą laikraštyje ir pagalvojo: „Ai, pabandysiu.“ Bet vienai nedrąsu buvo eiti, tai Natalkai iš kurso paskambino – tai pačiai, Bondarenko, kur dabar Lenkijoj turi mergaitę. Nuėjo, Natalką priėmė, o Oksanai parodė duris. Natalkai prasidėjo milanai, o Oksana taip ir liko Žytomyre. Paskui tik Natalka parašė: „Niekam tik nesakyk, bet aš Vroclave šoku striptizą.“ Pasirodo, ta modelių agentūra buvo visai ne modelių, o prostitučių verbavimo. Čia Oksana truputį net pyktelėjo, nes viena yra nepraeiti į otkutiūrinius podiumus, kur iš viso pasaulio suveža gražiausias panas, ir kita – net į kurvas netikti. Viena vertus, Dievulis apsaugojo, ir ačiū už tokią dovaną, bet kas su ja negerai? Stipriai kirto, žodžiu, per savivertę. Tai va, o Natalką išsivežė, atėmė pasą ir pinigus, ir liepė už pinigus dulkintis. Visa laimė, kad pirmas klientas pasitaikė geras žmogus. Natalka jam pasiskundė ir jis jai padėjo pabėgti. Nuo jo dabar ir tas vaikas – mergaitė, kur šypsosi vyrams, o moterį pamačiusi verkia.
O Saško toks gruzinas pastolininkas pasiūlė nueiti į atranką ir irgi išėjo identiškai: Saško priėmė, o gruzinas praskrido. Prasidėjo faktiškai tai, nuo ko ji Žytomyre bėgo, nes ten krepšinis jį buvo pavergęs: iš pradžių du kartus per savaitę, paskui jau, žiūrėk, ir savaitgaliais – treniruotės, varžybos, dar kažkas… Dėdama į skalbyklę jo maikes Oksana kaip šuo jas išuostydavo – ar per Saško šviežią prakaitą neprasimuš kitos bobos smarvė?
Su boksu, aišku, ramiau: grįžta toks sudaužytas, kad moterį čia jau sunkiai įtarsi. Bet juk visokių pasitaiko – net Žytomyre viena tokia buvo, kur plakdavo vyrus su šlangu. Kaip jie paskui žmonoms pasiaiškindavo, vienas Dievulis žino, turbūt panašiai – treniruotėje užvažiavo su kamuoliu. Ir nors Oksana tuo netiki, vis tiek kas kartą apžiūri, ar nėra įbrėžimų nagais. Ir kiekvieną kartą jų randa. O jie gi ten su pirštinėm mušasi. Saško jai prisiekinėja, kad čia tikrai ne nagai ir ji iš tikrųjų tą žino, bet nieko nepadarysi – nėštumas. Kuo tu labiau tinsti, tuo labiau tau atrodo, kad visos aplinkui tą mato ir bando, pasinaudojusios momentu, nukosėti tavo vyrą.
Apskritai tas Oksanos nėštumas labai pavėlavo išlįsti. Kažkada jie norėjo vaiko, bet nieko jiems neišėjo. Net važinėjo į kliniką, kur personalas iš kailio nėrėsi, bandydamas jos kiaušinėliams įteigti, kad nežudytų spermatozoidų, kurių kitame kambarėlyje Saško į buteliuką primelžė. Ir nieko – jos kiaušinėliai kurti: toliau atakuoja kiekvieną, kas tik bando į gimdą patekti – nužudo ir meta nuo sienų, kad kiti negalvotų net artintis.
Po to jau jie net nesisaugojo: vis tiek – arba ji bergždžia, arba Saško nevaisingas. Ir kaip dabar atsimena: pirmą kartą supykino, kai jie važiavo per Lenkiją. Oksana to nesureikšmino: mikroautobusas buvo varomas dujom ir viskas tom dujom smirdėjo: rūbai, sėdynės, langai – bet ką galėjo supykint. Antrą kartą supykino kelte: nu, aišku, bangos, siūbavimas – nebuvo net minties, kad užkibo. Doveryje jau supykino taip, kad teko vemt prie šlagbaumo. Pasieniečiai žiūrėjo, kas čia tai moteriai darosi – jeigu taip vimdo nuo Anglijos, gal geriau ją apsukti namo? Bet išsivėmus praėjo ir dvi dienas nieko nejautė. O tada suvalgė hotdogą ir taip tas hotdogas ją išnešė… „Viskas, Saško, reikia testo.“ Nusipirko vaistinėj testą ir klausimų nebeliko – dvi ryškios mėlynos linijos.
O jie Londone nieko neturi – nei giminių, nei draugų, gyvena pigiausiame viešbutyje. Aišku, pirma reakcija: greičiau namo – į Žytomyrą. Vis tiek – ten mamos, savi daktarai… Saško už galvos susiėmė: „Bet jeigu mes dabar grįšim, niekada jau iš ten neištrūksim. Taip ir supūsim Žytomyre.“ – „Saško, aš nėščia!“ – ji jam šaukia. „Žinau, Oksanka, galvoju…“ – „Aš, bliat, visa nėščia, o tu man siūlai čia likti?“ – „Prašau, nepsichuok tik – mes kalbamės.“ – „Ką, nachui, nepsichuok – man reikės gimdyti, ne tau. Kur aš čia tau pagimdysiu?“
Ką daro nėštumas – ji gyvenime taip nesikeikė, bet čia jai realiai buvo baisu. Ir gerai, kad Saško toks gerietis, leido jai išsikolioti, paskui apkabino, priglaudė. „Dar turim devynis mėnesius – ką nors būtinai sugalvosim.“ – „Ką tu čia sugalvosi, Saško?“ – „Gimdo kažkaip žmonės ir Londone.“ – „Bet mes su tavim nelegalai.“ – „Ką nors sumąstysim, Oksana?“ – „Ką tu sumąstysi, Saško…“
Ir ką tu jam pasakysi – sumąstė. Aišku, čia boksas padėjo, nes statybose, jei net tu ir pastolininkas, darbo leidimų nereikia. Nelegalai ten net pageidaujami – jiems už tą patį darbą sumoka pusę legalo atlyginimo. O bokse, jeigu jau eini į varžybas, darbo leidimas privalomas. Ir vieną dieną Saško jai sako: „Rytoj einam darytis nuotraukų.“ – „Kokių dar nuotraukų?“ – „Pasui.“ Ir po dviejų dienų parneša du pasus: vieną latvišką, vieną lietuvišką. „O ką, vienodų nebuvo?“ – „Šitų nebuvo, – jai aiškina. Kaip apie arbūzus kalbėtų. – Buvo lenkiškų, bet tie brangesni.“ – „Tai gal reikėjo lenkiškus imti? Kiek jie ten brangesni?“ – „Jokio skirtumo, – sako. – Kitąmet šitie, kaip ir lenkai, bus jau Europos Sąjungoj, jau net sutartį ratifikavo.“ – „Kokią sutartį?“ – „Nežinau. Kažkokią svarbiausią sutartį.“ – „Bet mes dabar su tavim… kas mes vienas kitam? Mes iš skirtingų šalių.“ – „Oi, nesureikšmink, Oksanka…“ – „O kai vaikas gims, kas jis bus?“ – „Nu nebuvo dviejų vienodų, ką aš turėjau daryti. Lenkiški daug brangesni. Už metų Europos Sąjunga ir nebebus išvis jokio skirtumo.“ – „Bet tai už metų, Saško. Mūsų vaikas šią vasarą gims.“
Tokios va galvoje mintys… Oksana tą savo latvišką pasą kaip pasidėjo į stalčių, taip jo daugiau ir nematė. O Saško su savuoju boksavosi. Ir tikrai reikalai pagerėjo: už vienas varžybas gaudavo kaip už visą savaitę pastoliuose. Aišku, grįždavo neatpažįstamas, treniruotėse jį tik apibrozdindavo, palyginus su tais sužeidimais. Gerai, kad sezonas baigėsi – vaikui nesveika matyti tėvą nuolat traumuotą. Va jis ir vėl pasibeldė – tuk tuk į pilvą kojytėm. Netgi Saško jį išgirdo.
– Kas čia? – pakreipė galvą.
– Čia jis, – atsakė Oksana.
Ir antrą kartą: tuk tuk. Ne, čia į duris beldžia. Pas juos ten vietoj skambučio tokia apskrita rankenėlė – su liūto galva, kaip žiedas. Keista, kad jai taip pasirodė. Tikrai atrodė, kad beldžia pilve. O gal paprasčiausiai sutapo? Vienu metu pasibeldė ir vaikas, ir į duris.
Oksana pradėjo stotis. Sunkiausia yra pakilti, nes pilvas susilenkti neduoda. Paskui jau neši jį kaip kamuolį…
– Sėdėk, – ir Saško atsistojo.
– Aš ne ligonis, Saško. Kaip tu įsivaizduoji, kai aš čia viena, o tu boksuose.
– Neužsivesk su tuo boksu.
– Aš visiškai neužsivedu. Tik sakau, kai tu savo boksuose…
– Būtent, tu pabrėži boksą. Pavyzdžiui, kai aš statybose, tau kažkodėl tai nekliūva.
– Man niekas nekliūva, Saško. Tik pasakiau, kaip jaučiuosi.
Saško priėjo prie durų ir iš ten vėl atsisuko į ją.
– Išgirstum, kaip tu tai sakai. Nors kartą paklausytum iš šono.
– Ką aš sakau?
– „Tavo boksas“.
– Atsiprašau, o kieno jis? Čia aš grįžtu sudaužyta?
Atidarė duris ir toliau apie savo tą boksą – net nepamatė, kas už jų stovi.
– O iš ko mes gyvenam, Oksana? Jeigu ne tas mano boksas…
O ten buvo picų kurjeris. Tik kažkodėl su kauke ant veido ir statybininko šalmu.
– Saško! – suriko Oksana, pamačiusi jo rankose vėzdą.
Bet kol Saško atsisuko, kurjeris užsimojo ir smogė Saško į smilkinį.
10.
Smūgis Saško nubloškė, bet jis išsilaikė ant kojų. Pamosikavęs virš galvos rankom labai greit atsigavo ir staugdamas puolė ant kurjerio.
Kurjeris spėjo atšokti ir dar kartą smogė.
– Saško!
Kaip su tuo mokykliniu portfeliu, tik tūkstantį kartų skaudžiau.
Saško ir tada nenugriuvo. Atstatė į priekį rankas ir bandė priartėti prie kurjerio.
Kurjeris kirto per strėnas.
– O Viešpatie! – užsimerkė Oksana, matydama, kaip Saško rankos palieka atidengtą galvą.
Per kitą smūgį, kurį tik girdėjo, kažkas realiai sutreškėjo: lazda arba Saško kaukolė.
Atsimerkė – Saško tebestovi. Smūgis per kojas – jis stačias. Šiek tiek jau palinko, bet stovi. Kurjeris kažką šaukia, bet neįmanoma nieko suprasti. Oksana bando įsiklausyti – jeigu tik jai pavyktų suprasti, ko tam kurjeriui reikia… Turbūt kažkas jį apgavo ir per tą apmaudą jis supainiojo adresą. Kiek čia tos picos kainuoja – ji atiduos visas santaupas. Va ir Saško jam tą patį šaukia:
– Išeik!
Bet kurjeris, užuot jo paklausęs, vėl užsimoja ir smogia.
– Saško! – Oksana net pritupia.
Dabar ir Saško jau suklumpa.
– Oksana, išeik, aš prašau tavęs.
– Kur, Saško?
– Eik į viršų. Nežiūrėk čia – aš išsiaiškinsiu.
Tuo metu picų kurjeris trumpai į ją pasižiūri ir Oksana dabar tik pamato, net per tą juodą kaukę, kurioje tik akys matyti, kad joks jis ne picų kurjeris. Tai yra… – jai užkrenta žodis. Pats žiauriausias žudikas. Žudikas profesionalas. Kaip jie vadinasi…
– Pasą! – jis surinka Oksanai ir iš visų jėgų trenkia per stalą. Sprogsta Saško arbūzas ir išsitaško po visą kambarį – ant sienų, Oksanai ant veido. Į pilvą jai spardosi vaikas. Vaikas arba širdis. – Pasas, bliat! Kur mano pasas?
„Nindzė“ – per tą lazdos smūgį jai atšoka užkritęs žodis. Pats žiauriausias žudikų žudikas. Šaltakraujis. Nepažįstantis gailesčio. Saško, dar to nesuprasdamas, pasinaudojęs, kad jis nusisuko, prišliaužė ir stveria jo koją. Nindzė staugdamas jam smogia per galvą. Dar kartą smogia… ir dar! Saško bando šliaužti atgal, bet nindzė toliau jį kapoja. O Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie – Oksana pabėgo nuo senio, kad vaikas nepamatytų mirties, o dabar serijinis žudikas jo akyse žudo tėvą.
Ne, jis dar neturi akučių, tik jaučia Oksanos jausmais, todėl ji turi kuo mažiau jausti. Vaikutis jau mirtinai persigandęs, tranko ir tranko kojytėm, taip nori išlįsti laukan…
Ji bando stabilizuoti kvėpavimą, nuramint širdies ritmą. Jau nebešaukia po kiekvieno smūgio „Saško“, nes negali abiejų jų prarasti. Bent vieną turi išsaugoti…
– Oksana… – kaip pro miglą išgirsta.
– Ką, Saško? – atsimerkia. O Viešpatie – visas kruvinas. Ir nosis tokiu kampu – vingiuoja per veidą kaip žaibas.
– Atnešk jam mūsų pasus.
– Kokius dar pasus, Saško?
– Mūsų pasus – spintelėje.
O nindzė laiko iškėlęs lazdą, dviem rankom ir jau užsimojęs, vos tik kas nors ne taip, iš karto bus naujas smūgis.
– Pasus… – Oksana kartoja ir bando lipti į viršų. O kojos – švininės švininės.
Šiaip ne taip įveikia šviną, bet čia pat ir vėl visą pakerta, nes girdi, kaip Saško nindzei sako:
– Prašau, tik ne čia – ne prie vaiko. Išsivesk ir užmušk – tik ne čia.
– Vardas?
– Mes dar neišrinkom.
– To pydero, kur pasą tau pardavė? – rusiškai staugia jam nindzė.
– Kaip suprast – pardavė?
– Saško! – Oksana surinka, nes mato, kaip ta baisi byta vėl lekia į Saško galvą.
– Oksana, išeik – nežiūrėk…
Nindzė vėl iškelia lazdą.
– Okei, ko tau reikia? – Saško nuo jo dengiasi rankom.
– Adresų, telefonų – bliat, visko…
Oksanai staiga grįžta jėgos – motiniškas instinktas išblaško stingdantį stuporą ir ji pasileidžia į viršų. Miegamajame atidaro spintelę ir savo pasą iš karto suranda. Abu – kur ji dar Oksana ir kur jau Ilzė iš Latvijos. Ten pat ir Saško ukrainietiškas, bet nindzė turbūt nori to kito.
– Telefoną, ožy! – šaukia apačioje nindzė ir Oksana nematydama mato, kaip byta pakyla į viršų.
– Tuoj, aš turiu jį surasti…
– Duok čia telefoną! – smūgis. – Kiek sumokėjai?
– Nedaug.
– Klausiu, bliat, kiek?
– Tris šimtus.
– Kiek?! – Nindzė šaižiai surinka.
Atsakymas jam, matyt, neįtiko, nes Saško skuba jį perkalbėti:
– Už tris šimtus – aš prisiekiu…
– Vardas?
– Kieno?
– Kur, bliat, pardavė.
– Graikas.
– Aš klausiu, bliat, vardo, – smūgis.
Saško neišleidžia nė garso, bet girdisi, kaip vaitoja jo kaulai.
– Nežinau. Niekada nežinojau. Graikas – taip ten ir įvesta.
Ir čia Oksana prisimena: į paskutinį boksą Saško ėjo su džinsine striuke. Ieško tos džinsinės striukės – visa laimė, kad miegamasis nedidelis ir ji arba išskalbtų krūvoje, arba tarp paruoštų skalbti. Kaip gerai, kad jie nieko neturi – Žytomyre Saško jau užmuštų, kol ji perraustų visas spintas ir stalčius. Nu, aišku, tarp paruoštų – su pasu gi nebūtų išskalbusi.
– Saško, aš radau – jau leidžiuosi.
– Nereikia, Oksana – numesk.
– Tuoj aš atnešiu.
– Nereikia.
Ji išlenda laiptų aikštelėje ir meta pasus žemyn. Visus keturis – tegu nindzė paspringsta. Ir kol jie plasnoja ore, jų akys vėl susitinka.
Tokio žiaurumo žvilgsnyje ji nematė per visą gyvenimą. Akys, kurių nepermaldausi – jos žudys visus, kuriuos reikia: senį, moterį, vaiką… Nuo jo žvilgsnio sklinda toks šaltis, kad ji išsigąsta persileisti. Bet užsimerkti negali – nindzė užšaldė jai vokus. „Paleisk mane, – prašo Oksana. – Jau geriau nužudyk Saško, bet neužšaldyk man vaiko. Tu vien žvilgsniu sėji mirtį, kam dar tau ta lazda?“
Ir nindzė paleidžia Oksaną. Puola rinkti pasų, bet Saško neatsargiai sujuda ir žudikas nervingai pašoka. Iš visų jėgų kerta per stalą.
Kai Saško nustoja blaškytis, nindzė išsirenka pasą ir meta į Saško bytą.
Oksana dar visa dreba, negali patikėti – išėjo. Net ne išėjo – išbėgo. Tarsi kažkas jį galėtų čia vytis. Saško guli kraujo klane, ji vos ne vos leidžiasi laiptais…
– Duris, – Saško suvaitoja, kai įveikusi paskutinę pakopą ji bando prieiti prie jo.
– Kokias duris? – perklausia apimta šoko. – O jis dar gali sugrįžti?
Saško jai nebeatsako ir Oksana nueina prie durų. Užrakinusi prie jų prisiglaudžia – jėgos galutinai ją apleidžia.
– Atleisk, – tyliai sako Saško.
– Už ką, Saško? – ji nesupranta.
– Taip neturėjo būti.
Oksana iš lėto prieina ir lenkiasi jo apžiūrėti: kairė plaštaka akivaizdžiai lūžusi, nes tinsta ir darosi panaši į bokso pirštinę. Gal net ir koją sulaužė, nes Saško atsikelti negali. Bando, bet ir vėl atsisėda. Veidas sumaltas į bulvę, bet čia jiems įprastas vaizdas. Kas ją tikrai neramina, tai iš ausies bėgantis kraujas. Iš pačios gilumos – tarsi smegenys tekėtų per ausį.
– Kas čia tau? – pasirėmęs ant alkūnės Saško tiesia į ją sulaužytą ranką.
Oksana perbraukia kaktą, o ten – arbūzo skeveldros. Viešpatie, koks jis gerietis: guli pats visas leisgyvis ir vis tiek pirmiausia: „Kas tau?“
– Arbūzas, – Oksana juokiasi. Viskas viduje jai sumišę – lavina prieštaringiausių jausmų. – O tu normaliai girdi?
– Girdžiu, – jis bando šypsotis.
Bet ji ne iš tos pusės paklausė – kraujuoja iš dešinės, o ji paklausė iš kairės.
– Atsistatysiu, – praveria kruviną burną. – Man čia yra normalu – bokse dar ne taip sumala.
Oksana pastebi iltinį dantį, įlinkusį į Saško gomurį, bet bando neišsiduoti.
– Aš tave atstatysiu, – glosto jo kruvinus plaukus.
– Gaila, telefoną atidaviau, – jo burnoje gargaliuoja kraujas. – Galėjau neatiduoti.
Viešpatie, telefonas… Jie trise – visi trys išgyveno, o jam telefono gaila. Apsižergia Saško juosmenį ir glaudžiasi prie jo visu pilvu – jie abu dabar šiek tiek klipatos ir vaisius gali jaustis jiems lygus. Atskirai visi – neįgalūs, bet kartu sudėjus – šeima. Ir ji taip tą būseną myli. Myli save, myli kūdikį ir supranta, kad nindzė niekada nepatirs tokios meilės.
– Bet tu neišsigandai? – Saško žiūri kaltai į Oksaną. – Aš šito labiausiai bijojau.
– Ne, aš žinojau, kaip baigsis. Tu mano kovotojas. Aš už tavęs kaip už kalno.
Prisiglaudžia prie jo krūtine – papais, kuriuos pati išaugino, ir jaučia, kaip jie jai šlampa. Perbraukia jam per skruostus – jis verkia.
– Nu Saško… Ko tu, Saško?
Ir staiga Saško pradeda kūkčioti. Ji niekada dar jo tokio nematė.
– Jis tik blogas žmogus, Saško. Išgama…
Saško rauda.
– Nusikaltėlis… – Oksana jį glosto. – Dievas paskui juos sudegina.
Dabar jau Saško kalatojasi, įsikniaubęs jai į krūtinę – jo ašaros teka per pilvą. Vaikelis stuksena kojytėm – pirmą kartą gyvenime jis taip šlapiai jaučia tėvą.
– Ir jie staugia tose liepsnose… – glaudžia juos vieną prie kito Oksana. Viešpatie, kaip gera, kaip gera – tegu išsirauda, išsivalo. – Už visas savo nuodėmes staugia – ką blogo padarė gyvenime. Gyvenimas greitai praeina, o pragaras yra amžinas.
Dieve, kokia akimirka! Nė vienas nindzė pasaulyje niekada nepatirs tokios laimės.
Bartosz Połoński. Keturios novelės
2025 m. Nr. 8–9
Esu Bartošas Polonskis (Bartosz Połoński). Vilnietis, programuotojas ir rašytojas, Vilniaus dailės akademijos absolventas. Jau daug metų dirbu su kompiuterine grafika, savo kasdienybėje derinu kodą ir žodį. Pasitelkdamas technologijas, kūriau virtualios realybės (VR) projektus, leidžiančius patirti istorijas inovatyviomis, interaktyviomis formomis. Šią patirtį pritaikau ir kaip BLON animacijos bei videožaidimų festivalio inovatyvios animacijos ir VR programos kuratorius.
Literatūroje debiutavau romanu „Robczik“ („Robčikas“), parašytu autentišku Vilniaus lenkų jaunimo žargonu (lietuviškai išėjo 2023 m., vertė Evelina Bondar). Taip pat inicijavau ir sudariau poezijos antologiją „Pasaulis telpa akiratin“, kurioje susitiko apie penkiasdešimt lietuvių ir Lietuvos lenkų poetų. Savo kūrybinių ieškojimų centre matau dvi susikertančias ašis: lokalią, kurioje tyrinėju slavišką tapatybę, lietuvių ir lenkų santykius, ir universalią, kurioje analizuoju, kaip technologijos perkuria mūsų vidinį pasaulį.
12 minučių sapnas
Kelionė priemiestiniu traukiniu, maršrutu Naujoji Vilnia–Vilnius, yra uždara, prognozuojama sistema. Trukmė – dvylika minučių, paklaida – minimali. Šios sistemos kintamieji paprastai yra pastovūs: keleivių tankis, išorinis garso fonas, kinetinė energija. Mūsų stebėjimo metu sistemoje buvo identifikuoti šie elementai: a) pensinio amžiaus subjektas su biomasės kroviniu (bulvėmis), b) jaunesnio amžiaus moteriškos lyties subjektas su išoriniais garso slopinimo ir atkūrimo įrenginiais, kurių plotas viršijo jos galvos skerspjūvį, c) mes, du stebėtojai-eksperimentatoriai, ir d) anomalija.
Anomalija buvo moteriškos lyties subjektas, maždaug keturiasdešimties metų amžiaus, paniręs į tai, ką būtų galima pavadinti gilia staze. Jos veido išraiška rodė ilgalaikį sąlytį su aukšto rūgštingumo aplinka. Iš jos porėtos tekstilės apvalkalo sklido cheminių signatūrų rinkinys, identifikuojamas kaip drėgnas rūsys ir celiuliozės irimas (seni žurnalai). Tačiau svarbiausias jos būsenos parametras buvo gilus miegas, lydimas žemo dažnio vibracijos, primenančios vidaus degimo variklio darbą. Tai nebuvo tiesiog poilsis. Tai buvo būsena, artimesnė visiškam išsijungimui iš tiesioginės laiko tėkmės.
Sistemai pasiekus galutinį tašką (Vilniaus stotį), dauguma elementų pradėjo judėti pagal numatytą algoritmą – atsistoti ir išeiti. Netgi geros valios elementas (stambi, empatiška moteris, kurios elgsena rodė aukštą socialinės atsakomybės lygį) bandė paveikti anomaliją garsiniais signalais:
– Kelkitės, Vilnius!
Poveikis buvo lygus nuliui. Anomalija tik pakeitė savo erdvinę konfigūraciją, optimizuodama stazės būseną. Geros valios elementas, atlikęs savo funkciją, paliko sistemą.
Tada mano kolega stebėtojas pasiūlė hipotezę. Jo veido išraiška signalizavo apie minčių procesą, balansuojantį tarp genialumo ir visiško idiotizmo.
– Darom? – jo perduotas signalas buvo trumpas, bet aiškus.
Aš linktelėjau. Mūsų tikslas: patikrinti, kas nutiktų, jei į stabilią, bet miegančią sąmonę įvestume klaidingą erdvėlaikio kintamąjį.
Priėjau prie subjekto.
– Proszę pani, proszę wstawać! Już przyjechaliśmy do Warszawy! Trzeba wysiadać! (Ponia, prašau keltis! Jau atvykome į Varšuvą! Reikia išlipti!)
Jos regos sensoriai aktyvavosi. Ir čia mūsų eksperimentas peržengė prognozių ribas.
Akių rainelės buvo neįprastos spalvos. Ne nuovargio ar ligos raudonis, o sodrus, spektriškai grynas pigmentas, artimas kraujo spalvai. Šis netikėtas duomenų taškas privertė mane instinktyviai atsitraukti.
– Warszawa? – jos balso tembras buvo žemas, tarsi sklistų per didelį atstumą arba per kitą terpę. – Jak długo jechaliśmy? (Kiek laiko važiavome?)
Mano kolega pradėjo skleisti nekontroliuojamus garso virpesius – kikenimą. Aš, eksperimento vedlys, staiga pasijutau praradęs kontrolę. Mūsų įvestas kintamasis sukėlė neprognozuotą sistemos reakciją.
– Ee… bardzo długo, pani (Ee… labai ilgai, ponia), – mano atsakymas buvo improvizuotas ir neapgalvotas.
Ji atsistojo. Jos antropometriniai duomenys neatitiko pradinių stebėjimų. Atrodė aukštesnė. Judesiai buvo pernelyg sklandūs, tarsi jos kūnas nebūtų veikiamas įprastų inercijos dėsnių. Ir kvapas… Rūsio ir žurnalų signatūras pakeitė kitos: geozminas (drėgna žemė), pūvantys lapai ir subtili ozono nata.
– Warszawa… – pakartojo, ir jos lūpose šmėkštelėjo šypsena, kuri nerodė džiaugsmo. Ji rodė žinojimą. – Ile lat minęło? (Kiek metų praėjo?)
Šis klausimas taip netikėtai pažeidė kauzalumą, kad net aš pradėjau kikenti. Situacija tapo logiškai nepaaiškinama.
– Nie wiem, pani… Gal konduktoriaus klausti?
Jos juokas buvo skambus, bet jo akustinės savybės sukėlė fiziologinę reakciją – odos pašiurpimą.
– Konduktorius? O ne, mieli berniukai. Aš jau žinau, kur esu.
Ji šiek tiek palenkė galvą. Tai buvo ne padėkos, o pripažinimo gestas.
– Dėkui už pokštą. Bet žinot ką? Aš tikrai miegojau labai ilgai. Labai… labai ilgai.
Ji išlipo iš traukinio su balerinos gracija, be garso. Mes likome stovėti kaip du programuotojai, stebintys kodą, kuris ką tik įrodė, kad visata veikia ne pagal tas taisykles, kuriomis jie tikėjo.
– Ar tu suvokei jos duomenų perdavimą? – paklausė draugas, kai atgavome gebėjimą apdoroti informaciją.
– Ji patvirtino, kad labai ilgai miegojo…
– Bet mes pateikėme melagingą geografinę nuorodą…
– Taip. Tačiau ji jau turėjo teisingus koordinačių duomenis. Mūsų pokštas tik paspartino jos sinchronizaciją su esama realybe.
Tylėjome. Draugas iškėlė naują hipotezę:
– Gal ji yra kokia nors geologinio laikotarpio reliktinė sąmonė? Žinai, kaip genius loci, kuri kartais įsikūnija?
– Mažai tikėtina. Statistiškai labiau tikėtina, kad ji panaši į mano etikos mokytoją.
– Su raudonomis akimis?
– Su raudonomis akimis.
Grįžome namo, bandydami apdoroti įvykį per humorą, bet mūsų smegenyse liko liekamasis reiškinys. Kartais, važiuodami tuo pačiu maršrutu, mes skenuojame aplinką ieškodami jos signalo. O kartais, tyloje, atrodo, jog girdime aidą. Akustinį pėdsaką iš senųjų girių.
Greičiausiai tai tik vėjas. Taip, logiškai mąstant, tai tik oro srovių judėjimas.
Nors tas informacinis fragmentas – „labai ilgai“ – kartais vis dar rezonuoja mūsų kaukolėse.
Oksana
Oksana taip greitai slinko instagramo juosta, kad vaizdai liejosi į vientisą, beprasmę masę. Tuo pat metu ji leido seilių burbuliukus – visiško abejingumo ženklą. Paskui prispaudė skruostą prie seniai neplauto 74 autobuso stiklo. Už jo monotoniškai linguodami pro šalį skriejo beržų gojeliai, o jų balti kamienai mirgėjo it brūkšninis kodas, žymintis dar vieną nuvažiuotą kilometrą tolyn nuo centro, gilyn į rajoną. Jos pirštai nesąmoningai žaidė su plaukų sruoga – senas įprotis iš laikų, kai dar tikėjo, jog įmanoma pasislėpti už rusvų garbanų uždangos. Dabar, būdama dvidešimt trejų, jau skaudžiai žinojo: nuo to, ką nešiojiesi viduje, nepabėgsi.
– Ksiuša, žiūrėk, tas čiuvas iš galo vis į tave spigina, – sukikeno Lena, baksnodama ją alkūne į šoną. – Jaučiu, visas šlapias.
Vovka, sėdintis priekyje, atsisuko. Jo platus, pernelyg savimi pasitikintis šypsnys apnuogino baltus dantis. Dvidešimt penkeri metai, tvirtas, bukas sprandas ir rankos, kurios, atrodė, visada instinktyviai žinojo, kur prisiliesti, kad sužalotų arba suteiktų malonumą. Jis buvo iš tų vyrų, kurie vien savo buvimu užpildo visą erdvę.
– O žinot, mergos, kodėl lietuvių bachūrai tokie tylūs? – jis net nelaukė atsakymo, demonstratyviai mėgaudamasis savo paties sąmoju. – Nes bijo, kad, kai pradės bazarint, visi išgirs jų baisų labanską akcentą.
Vitalikas, sėdintis šalia Vovkos, pratrūko kvatotis ir delnu tvojo per sėdynės atlošą. Jo juokas buvo aštrus ir skardus, lyg kirvis, kertantis perdžiūvusį medį, – Oksana fiziškai pajuto, kaip jis sminga jai tarp menčių. Tarsi pratęsdamas Vovkos mintį, Vitalikas tyčia garsiai, kad išgirstų aplinkiniai, iškraipytu lietuvišku akcentu metė:
– Morda kirpyčia prosit (Veidas prašosi plytos).
– Nu blet, baikit jūs, – sumurmėjo Oksana, bet jos balsas net jai pačiai nuskambėjo silpnai ir neįtikinamai. Pajuto, kaip pilve vėl užsiveržia pažįstamas mazgas. Tai nebuvo baimė – tai buvo kažkas blogiau. Gėda, sumišusi su bejėgiškumo kartėliu.
– Tik garsiai rėkti ir temoka. Agresija, matyt, jų DNR užkoduota. – Moteris, sėdinti dviem eilėmis toliau, net nepakėlė akių nuo telefono. Jos balsas nebuvo piktas, greičiau konstatuojantis, lyg teismo nuosprendis, ištartas kalbininkės tonu, ganėtinai garsiai, kad irgi išgirstų visi aplinkui. Jai galėjo būti apie septyniasdešimt, žili plaukai surišti į paprastą kuodą, o ant kaklo kabojo auksinis kryželis – lygiai toks pat, kokį nešiojo Oksanos močiutė Jelizaveta.
Ore pakibo stingdanti tyla, tirštesnė už išmetamųjų dujų tvaiką autobuso salone. Tie žodžiai smogė Oksanai lyg antausis. Ne todėl, kad buvo įžeidžiantys – todėl, kad nuskambėjo kaip neginčijama tiesa, ištarta abejingo teisėjo lūpomis. Ji pajuto, kaip kraujas atslūgsta nuo veido.
Tačiau Vovka, priešingai, nei tikėtasi, nusišypsojo dar plačiau. Lėtai, demonstratyviai atsistojo, įsikibdamas į turėklą, jo stambus kūnas siūbavo į taktą su kretančiu autobusu.
– Ką sakai, babulia? Nisuprantu lituviškai. Gali normaliai kalbėci?
Oksana matė, kaip moters pirštai įsitempė ir stipriau sugniaužė rankinės dirželį. Pajuto, kaip per jos pečius perbėgo virpulys. Ir tada kažkas joje lūžo. Ne iš pykčio, bet iš atpažinimo. Ji pažino tą virpulį. Pati jį jausdavo, kai Vovka artindavosi prie jos išgėręs, kai jo rankos tapdavo pernelyg užtikrintos, pernelyg greitos.
– Vladekai, sėskis, – ištarė ji, šįkart garsiau, tvirčiau.
– Ką tu, blet? – jis atsisuko į ją tokiu veidu, lyg matytų pirmą kartą. – Šiandien irgi lietuve pasidarei?
Moteris atsistojo, tikriausiai nusprendė persėsti priekin, arčiau vairuotojo. Eidama pro Vovką – šis tyčia neatitraukė ištiestos kojos – ji suklupo, spėjo sugriebti turėklą, bet jos rankinė šleptelėjo ant purvinų grindų.
Vitalikas suriaumojo iš juoko. Lena taip pat nusijuokė, bet jos akys liko tuščios, lyg apleisto namo langai.
Oksana stebėjo, kaip moteris lenkiasi pasiimti rankinės. Ji matė senatvines dėmes ant jos plaštakų, smulkių raukšlių tinklelį aplink akis, auksinį kryželį, besisupantį ant krūtinės. Ir staiga, lyg žaibui blykstelėjus, tą moterį išvydo kaip Jelizavetą iš fragmentiškų vaikystės prisiminimų ir pokarinių nuotraukų. Tas pats nebylus orumas, ta pati tyla susidūrus su agresija. Oksana pajuto keistą atpažinimo virpulį – lyg praeitis staiga būtų tapusi apčiuopiama, lyg ji būtų supratusi, kas jos močiutė iš tikrųjų buvo.
Moteris grįžo į savo vietą, tvirčiau prisitraukė rankinę prie savęs, lyg saugotų ne daiktus, o paskutinius orumo likučius. Ji nebežiūrėjo į jų pusę, nuduodama, kad nieko neįvyko. Tačiau Oksana, stebėdama jos atspindį tamsėjančiame lange, pagavo žvilgsnį – vos sekundę, kai moters akys buvo nukreiptos į tolį, o veide išryškėjo ne pyktis, vien sunkus, kartėlio ir nuovargio kupinas nusivylimas.
Joks žodis nenuskambėjo, bet Oksanai jo ir nereikėjo. Tyla buvo iškalbingesnė už bet kokį prakeiksmą. Ir tada Oksana pajuto, kaip kažkas joje lūžta galutinai. Tai nebuvo pyktis – tai buvo supratimas. Staiga ji suprato viską su skaidriu, veriančiu aiškumu. Suprato, kodėl Vovka negali būti kitoks, kodėl Vitaliko juokas visada per garsus, lyg bandytų užgožti vidinę tuštumą, ir kodėl Lena akyse nešiojasi tokią pat tuštumą, lyg po bombardavimo. Jie visi buvo įstrigę tame pačiame autobuse, važiuojančiame į niekur.
– Aš išlipu, – staiga tarė ji.
– Ką? Čia? – Vovka nustebęs pažvelgė į ją. – Iki Vileikos dar penkios stotelės.
– Aš išlipsiu čia, – pakartojo ji ir užsisegė džemperį.
Kai autobusas sustojo, ji pakilo išlipti. Vovka sugriebė ją už rankos, jo pirštai buvo lyg geležiniai antrankiai.
– Ksiucha, ką tu darai, blet?
Ji pažvelgė jam į veidą. Išvydo jame pažįstamą švelnumo ir agresijos mišinį, silpnumą, slepiamą po jėgos kauke. Pamatė žmogų, kuris bijo – bijo likti vienas savo mažame pasaulyje, apibrėžtame rajono ribomis.
– Paleisk, – tyliai, bet tvirtai pasakė ji.
– Ksiuš…
– Paleisk.
Paleido. Ji išlipo. Autobusas pajudėjo, nusiveždamas Leną tuščiomis akimis, Vitaliką su per garsiu juoku ir Vovką, kurio veidas galiniame lange pasirodė panašus į išsigandusio berniuko.
Ji stovėjo Batoro stotelėje, viena, klausydamasi, kaip tolumoje nutyla variklio burzgimas. Oras kvepėjo sakais ir drėgna žeme – pirmykštis, gaivus kvapas, visiškai kitoks nei priplėkusio autobuso tvaikas. Kažkur netoliese esančiame miške užkukavo gegutė – garsas, kurį girdėjo ir jos močiutė, ir jos pramočiutė, ir visos jos giminės moterys, kadaise gyvenusios šioje žemėje.
Savaitė praėjo kaip karštligės sapnas. Oksana slankiojo po butą tarsi šmėkla, lyg jos atvaizdas veidrodyje priklausytų kažkam kitam. Vovka skambino, rašė, kartą net atėjo prie durų, bet ji neatidarė. Lena siuntė emocingus garso pranešimus, klausdama, kas atsitiko, bet Oksana tylėjo. Jautė, kaip lėtai trupa senosios asmenybės pamatai, ir nežinojo, kas liks po griuvėsiais.
Trečiadienio vakarą ji sėdėjo virtuvėje, gerdama atšalusią arbatą. Žvilgsnis nukrypo į močiutės nuotrauką ant šaldytuvo. Sena nespalvota nuotrauka, saugoma nuo vaikystės – jauna moteris tamsiu paltu, stovinti prie beržo. Bet dabar, pirmąkart per visus tuos metus, ji atidžiau įsižiūrėjo į pablukusį užrašą kitoje pusėje, išvedžiotą dailyraščiu: „Elžbieta, 1952 m.“ Ne „Jelizaveta“, kaip visada manė. Elžbieta. Lietuviškai.
Ji prisiminė, kaip močiutė kartais, ypač sirgdama ar pavargusi, imdavo murmėti keistus, negirdėtus žodžius. Mama visada skubėdavo ją nutildyti: „Močiutė pavargo, sapnuoja.“ Dabar Oksana suprato: ji ne sapnavo. Ji prisiminė.
Vakare atsisėdo prie laptopo ir susiradusi įsispoksojo į „AncestryDNA“ svetainę. Kaina – aštuoniasdešimt devyni eurai. Ji atsidarė savo banko programėlę. Sąskaitoje – keturiasdešimt trys eurai ir keliolika centų.
Prasidėjo makaronų ir arbatos dieta. Kiekvieną sutaupytą eurą ji mintyse dėjo į krūvelę. Gruodžio pradžioje, lyg mažas stebuklas, įkrito kalėdinė alga. Tą patį vakarą ji užsakė testą.
Kai po kelių savaičių atėjo mažas paketas su plastikiniu mėgintuvėliu, Oksana pajuto nerimą, stipresnį nei tada, kai laukė nėštumo testo rezultatų pirmaisiais metais su Vovka. Tada bijojo ateities, dabar – visos savo praeities. Atsargiai surinkusi seilių pavyzdį, sandariai uždarė ir išsiuntė.
Du mėnesiai slinko lėtai, pilni abejonių. Gal geriau būtų buvę nežinoti? Gal ta moteris autobuse buvo teisi?
Kovo pradžioje atėjo elektroninis laiškas. Pavadinimas: „Jūsų AncestryDNA rezultatai paruošti“.
Drebančiomis rankomis ji atidarė nuorodą. Ekrane atsirado didelis ratas su spalvotais segmentais: Rytų Europa: 31 %, Baltijos šalys: 26 %, Rusija / Ukraina: 28 %, Skandinavija: 9 %, Kita: 6 %.
Žemiau buvo sakinys: „Jūsų genetinis profilis rodo stiprų baltišką paveldą, ypač susijusį su Rytų Lietuvos regionu. Nustatyti galimi giminystės ryšiai su 847 kitais naudotojais.“
Oksana spoksojo į ekraną. Dvidešimt šeši procentai. Daugiau nei ketvirtadalis. Ji paspaudė mygtuką „Žiūrėti išsamią giminaičių informaciją“, bet ekrane iššoko pranešimas: „Norite sužinoti daugiau? Išsamūs regioniniai duomenys, giminystės ryšiai ir migracijos keliai prieinami su Premium ataskaita. Kaina: 49 Eur.“
Ji atsistojo nuo kompiuterio ir priėjo prie lango. Už jo sniegas tyliai leidosi ant Naujosios Vilnios stogų, ant tų pačių gatvių, kuriomis kadaise vaikščiojo jos močiutė Elžbieta.
Atsisukusi pažvelgė į virtuvės stalą, kur gulėjo ta pati močiutės nuotrauka. Elžbieta žiūrėjo į ją iš praeities – jauna moteris tamsiu paltu, stovinti prie beržo, tokio pat, kokius ji kasdien matydavo pro autobuso langą.
Pirmą kartą per ilgą laiką Oksana nusišypsojo. Ne liūdnai ir ne karčiai. Tiesiog nusišypsojo.
Popierinis žmogus
Vilnius glūdėjo pilkame, drėgname 1971-ųjų lapkričio rūke. Miestas atrodė tarsi monochrominė nuotrauka – be spalvų, be vilties, be ateities. Tai buvo Leonido Brežnevo epochos vidurys, kai atrodė, kad pilka sovietinė tikrovė tęsis amžinai, be jokios prošvaistės. Net oras atrodė sustingęs, tarytum ir jis bijotų kvėpuoti per garsiai.
Bronisław Dobrowolski jau trečią valandą stovėjo gyvoje eilėje Vilniaus civilinės metrikacijos biure. Jo kojos nutirpo nuo stovėjimo ant šaltų grindų, o delnai buvo drėgni nuo šalto prakaito. Rankoje gniaužė pluoštą dokumentų – visą savo gyvenimą, susegtą į vieną bylą. Gimimo liudijimai, vedybų pažymėjimas, diplomas, darbo pažymėjimai. Visa tai tam, kad jo sūnus turėtų bent menkiausią galimybę, o ne atsitrenktų į sieną. Visa tai tam, kad Dobrowolski virstų Dobrovolskij.
Veidai aplinkui jį – panašūs į jo paties. Vienodai prislėgti pažemintųjų veidai. Jie taip pat atėjo pakeisti datų, vardų, gimimo vietų įrašų. Visa eilė žmonių, kurie paskutinį kartą gyvenime įvykdys savo pasirinkimą, nors ir šis pasirinkimas bus atsisakymas pasirinkti.
– Tėti, kodėl mes tai darome? – tyliai paklausė dešimtmetis Tomasz, tampydamas apsitrynusios tėvo striukės rankovę. Jo mažos rankos buvo šaltos, o akyse – nesupratimas.
Bronisław nusisuko. Jis negalėjo žiūrėti sūnui į akis. Kaip paaiškinti vaikui, kad jo lenkiška pavardė, kurią giminė garbingai nešiojo šimtmečius, yra tarsi randas, neleidžiantis judėti pirmyn? Kaip pasakyti, kad dėl to jis, kvalifikuotas inžinierius su diplomu ir projektų patirtimi, yra priverstas dirbti žemiausio lygio darbuotoju kompresorių gamykloje Naujojoje Vilnioje – veržti varžtus ir nešioti sunkius metalo gabalus, nors jo galva pilna sudėtingų skaičiavimų ir projektų idėjų? Kaip pasakyti, kad kiekvieną rytą jis stoja prie konvejerio juostos, žiūrėdamas, kaip jo sumanymai ir techniniai sprendimai atitenka Petrovui, Galkinui, Kozlovui – tiems, kurių pavardės „skamba teisingai“? Kad direktorius kiekvieną kartą žiūri pro jį, kai dalijamos premijos ar paaukštinimai, nors puikiai žino, kad Bronisław yra vienintelis ceche, sugebantis išspręsti sudėtingiausias technines problemas? Šioje sustabarėjusioje sistemoje, kurioje, atrodė, niekas niekada nepasikeis, prisitaikymas buvo ne pasirinkimas, o būtinybė.
– Žinai, sūnau… – Bronisław pradėjo sakinį, bet žodžiai užstrigo gerklėje tarsi akmuo. Jam prieš akis iškilo tėvas. Wacław Dobrowolski. Armijos Krajovos karys. Žmogus, dešimt metų praleidęs Sibiro lageryje už tai, kad po karo Vilniaus krašte slapta mokė vaikus lenkų kalbos. Grįžo išblyškęs, sunykęs, bet vis dar tvirtu žvilgsniu. Tėvas grįžo palaužtu kūnu, bet ne dvasia.
„Pavardė – tai ne drabužis, Broniau, – sakydavo jis, gniauždamas sūnaus petį sudžiūvusia ranka. – Tai tavo polskość, tavo garbė. Tai viskas, kas iš tiesų tavo. Galima atimti namus, darbą, sveikatą. Bet pavardės – niekada.“
– Mes… prisitaikome, – pagaliau išlemeno, ir šie žodžiai nuskambėjo jam lyg paties sau ištartas nuosprendis. – Kartais, kad išgyventum, reikia būti protingesniam už tuos, kurie nori tave sunaikinti.
Eilė pasislinko. Kiekvienas žingsnis langelio link buvo žingsnis tolyn nuo to, kas jis buvo. Pagaliau langelis. Abejinga biurokratė pusiau užmerktomis akimis ir neapsakomai pavargusiu veidu. Lenino portretas nuo sienos žiūrėjo žemyn į juos visus – į žmonių procesiją, aukojančią save ant sistemos altoriaus.
– Dobrowolski į Dobrovolskij? – paklausė ji rusiškai, atsainiai peržvelgdama popierius. Josios balse nebuvo nei paniekos, nei užuojautos – tik abejingumas. – Imia očestva… – ji įsistebeilijo į dokumentus. – Vaclavovič? Ne, ne, taisyklingiau bus Vasiljevič. Vaclav – tai ne rusiškas vardas.
– Bet… bet tai mano tėvo vardas, – Bronisław sugebėjo ištarti, jo balsas drebėjo. – Wacław Dobrowolski. Toks jis gimė, toks gyveno…
Biurokratė pakėlė akis – pirmą kartą per visą pokalbį. Jos žvilgsnis buvo šaltas kaip sovietinis betonas.
– Aha, suprantu, – tarė, ir jos balse nuskambėjo lengva panieka. – Dar vienas. Klausykite, pilieti, mes čia ne muziejus. Dokumentai turi atitikti taisyklingas formas. Vasilij Dobrovolskij – tai skamba normaliai. Vaclav… – ji ištarė vardą su pasidygėjimu. – Kas tai per vardas? Lenkiškas? Lietuviškas? Nežinia kas. Dokumentuose turi būti rusiškas atitikmuo.
Ji trumpam susimąstė, žiūrėdama į popierius.
– O gal norite Boris Vasiljevič Dobrovolskij? – pasiūlė nuoširdžiai nusišypsodama, tarsi darytų jam paslaugą. – Labai gražiai skamba.
Bronisław gniaužė kumščius. Jis žinojo, kad toliau ginčytis būtų beprasmiška ir pavojinga, bet girdėti, kaip jo tėvo vardas išvadinamas „nežinia kuo“, o dabar dar ir jo paties vardas keičiamas į visiškai svetimą…
– Ne… Bronislav pakaks, – išlemeno jis. – Bronislav Vasiljevič.
– Kaip norite, – abejingai tęsė moteris, jau grįždama prie savo rutinos. – Bronislav Vasiljevič Dobrovolskij. Dabar viskas taisyklingai.
Taisyklingai. Šis žodis sudavė Bronisławui lyg kumštis į krūtinę. Taisyklingai. Tarsi jo tėvo pavardė, už kurią šis kentėjo dešimt metų lageryje, būtų buvusi klaida, kurią reikia ištaisyti.
Bronisław tylėdamas linktelėjo. Moteris paėmė jo ir žmonos pasus, numetė juos į šoną tarsi šiukšles. Tada paėmė sunkų, medinį antspaudą. Garsus, duslus trinktelėjimas per Bronisławo prašymo formą nuaidėjo jo galvoje lyg šūvis. TRANKT. Sprendimas tapo oficialus. Kelio atgal nebėra. Jo pavardė dabar buvo tik archyvinis įrašas, mirusi praeitis.
– Priimta, – abejingai tarė moteris, net nepakeldama akių. Jos pirštai jau siekė kito aplanko. – Naujų pasų atsiimti ateikite po mėnesio. Pasiimkite šitą lapelį. Slieduščij! (Kitas!)
Ji pastūmė jam nedidelį raštelį – patvirtinimą, kad dokumentai priimti. Bronisław paėmė jį drebančiomis rankomis. Atrodė, kad laiko ne popiergalį, o savo pavardės mirties liudijimą. Arba savo tėvo antro palaidojimo kvitą.
– Dziękuję, – sugebėjo ištarti lenkiškai. Tai buvo mažas, paskutinis pasipriešinimo aktas. Tarsi atsisveikinimas.
Išėjęs į lauką, jis atsisėdo ant šlapio suoliuko. Tomasz atsisėdo šalia, jo rankutė instinktyviai rado tėvo delną.
– Tėti, tai dabar mes… rusai? – paklausė jis, ir šis klausimas aidėte nuaidėjo tėvo galvoje.
Bronisław pažvelgė į delne sugniaužtą raštelį, tada į sūnų. Į mėlynas berniuko akis, kurios dar nežinojo, ką reiškia gyventi su nuolatiniu savęs išdavimo pojūčiu.
– Ne, syneček, – tyliai atsakė jis, ir jo balsas buvo kupinas neišsakyto skausmo. – Mes esame Dobrowolskiai. Visada. Tik… pasaulis to neturi žinoti. Tai mūsų paslaptis.
Namuose Janina, sužinojusi, kad viskas baigta, be garso pravirko virtuvėje. Plaunant indus jos rankos drebėjo, tačiau įprastas darbas turėjo atkurti jų kasdienybės normalumą.
– Ar mes teisingai pasielgėme, Broniau? – paklausė ji, ir jos balsas nuskambėjo kaip sužeisto gyvūno cypimas.
Bronisław negalėjo atsakyti. Jis tik priėjo, apkabino žmoną, ir jiedu stovėjo tyloje, gedėdami dalelės savęs, kurią tą dieną oficialiai palaidojo, o po mėnesio galės atsiimti tai įrodančius dokumentus.
Tas duslus antspaudo dunkstelėjimas Tomasz vaikystės atmintyje ilgainiui nusėdo po kitų, svarbesnių įvykių sluoksniais: mokykla, universitetas, pirmasis darbas, Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybė, kuri atrodė kaip stebuklas. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, tūkstančiai žmonių nusprendė tyliai atitaisyti įrašus savo dokumentuose – susigrąžino tikruosius vardus, pavardes, tautybes, žemes. Tomasz su tėvu nuėjo į tą patį pastatą, kuriame kadaise mindžiukavo sovietinė eilė, tik dabar ten plevėsavo trispalvė, o pareigūnai kalbėjo lietuviškai. Atsikratyti to „-ij“ pabaigos? Žinoma, užpildykite šią formą. Niekas neklausė kodėl, niekas nesprendė, kas „taisyklingiau“. Tai buvo paprasta, beveik rutininė procedūra – viena iš tūkstančio istorijų apie sugrįžimą į save. Naujame pase buvo rašoma lotyniškomis raidėmis, ne kirilica.
Praėję dešimtmečiai tėvo auką pavertė blankiu, beveik pamirštu prisiminimu, istoriniu artefaktu iš seniai pradingusios epochos. Atrodė, kad popierinis žmogus, gimęs tą niūrią 1971-ųjų dieną, seniai mirė ir palaidotas archyvuose. Iki šiandien.
Tomasz Dobrowolski, dabar jau solidus vyras, vienas gerbiamiausių kibernetinio saugumo specialistų šalyje, sėdėjo ant kietos kėdės moderniame kabinete Valstybės saugumo departamento pastate Vilniuje. Tai buvo jo karjeros viršūnė – paskutinis pokalbis dėl aukščiausio lygio NATO saugumo patikrinimo. Darbas su ypatingos svarbos Aljanso infrastruktūra būtų gražus jo ilgo profesinio kelio įvertinimas, visą gyvenimą siekta svajonė.
Priešais sėdėjo du pareigūnai – vyras ir moteris, abu maždaug keturiasdešimties. Jų veidai buvo ramūs, bet akys – skvarbios, apmokytos ieškoti melo, baimės, slepiamų dalykų. Jie peržiūrėjo jo bylą, kurią sudarė šimtai puslapių – viso jo gyvenimo dokumentų kopijos.
Tada vyresnysis pareigūnas lėtai atvertė naują aplanką. Judesys buvo teatrališkas, iš anksto apgalvotas. Iš aplanko išėmė pageltusio popieriaus kopiją ir pastūmė per stalą Tomaszui. Tai buvo jo tėvų sovietinių pasų įrašo kopija, gauta iš archyvų. Praeitis, kuri, atrodė, buvo amžinai palaidota, dabar gulėjo ant stalo kaip lavonas, staiga iškastas iš kapo.
– Pone Dobrowolski, – ramiai ištarė pareigūnė. Jos akys nespindėjo nei gailestingumu, nei smalsumu – tik profesionalės šalčiu. – Mes atliekame labai išsamią patikrą. Aptikome šį įrašą. Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl jūsų šeima 1971 metais oficialiai pakeitė pavardę į Dobrovolskij?
Tomaszui per nugarą perbėgo ledinis šiurpulys. Daugiau nei penkiasdešimties metų senumo įvykis dabar galėjo nulemti jo ateitį. Praeitis, nuo kurios jis manė pabėgęs, pagaliau jį sugavo.
– Tai… buvo sudėtingi laikai, – pradėjo jis, ir jo balsas nuskambėjo tarsi iš labai toli.
– Mes suprantame, – pertraukė vyras, nors jo balse nebuvo jokio supratimo. – Bet mums reikia faktų. Kiekviena neaiški praeities detalė, ypač susijusi su pavardės keitimu į rusišką variantą sovietmečiu, kelia raudonos vėliavos grėsmę. Tai gali rodyti praeities ryšius, spaudimą, apie kurį turėtume žinoti, arba pažeidžiamumą, pretekstą šantažui iš nedraugiškų valstybių. Jūs tai suprantate.
Tomasz puikiai suprato. Jis pažvelgė į pareigūnų veidus, akys susidūrė su šaltais, profesionaliais žvilgsniais. Jie nebuvo istorikai. Jie buvo rizikos analitikai. Žmonės, kurie žiūrėjo į jo šeimos tragediją kaip į duomenų masyvą, kurį reikia išanalizuoti. Istorija apie tėvo skausmą, apie pažeminimą ir bandymą apsaugoti sūnų jiems galėjo nuskambėti kaip prastai suregzta pasaka.
Atmintyje staiga iškilo ne civilinės metrikacijos biuras, o suoliukas lauke po visko. Jo paties, dešimtmečio berniuko, klausimas: „Tėti, tai dabar mes… rusai?“ Ir tėvo atsakymas, ištartas su begaliniu nuovargiu ir meile. Atsimena tėvo rankas, kurios drebėjo laikydamos tą prakeiktą raštelį.
Tomasz atsirėmė į kėdę. Jis žiūrėjo į pareigūnus, bet matė savo tėvą. Matė jį stovintį eilėje, aukojantį savo garbę dėl sūnaus ateities. Matė motiną, verkiančią virtuvėje, plaunančią indus virpančiomis rankomis.
– Mes… – pradėjo jis, ir jo balse nuskambėjo netikėtas atgarsis iš praeities. – Mes prisitaikome.
Tą akimirką, kai jo ateitis buvo sveriama ant biurokratinio abejingumo svarstyklių, Tomasz pajuto ne tik savo, bet ir visos tautos istorijos svorį. Praeitis nebuvo palaidota archyvuose – ji gulėjo ant stalo, išdraskyta ir apnuoginta, laukdama savo nuosprendžio.
Pareigūnai laukė tęsinio, o Tomasz pirmą kartą per penkiasdešimt metų galutinai suprato, ką tą dieną iš tiesų jautė jo tėvas.
ZverGPT
2025 m. birželio 27 d. Naujoji Vilnia
Popierius keistas. Storas, gelsvas. Rašiklis – bukas, plastikinis, kad savęs nesužeisčiau. Viskas čia saugu. Saugiau už aplinką, kurioje gyvenau pastaruosius trejus metus. Gydytoja Jurgelienė sakė, kad rašymas padeda. Sudėlioti mintis į linijas. Kaip kodą. organizeThoughts = () => { … }. Bet mano galvoje dabar ne sintaksė. Tik begalinis, chaotiškas log failas, kurio neįmanoma parse’inti.
Telefonas guli ant spintelės. Išjungtas. Bet mano nykštys vis tiek juda. Nejučia, automatiškai. Scroll down, scroll down, refresh. Lyg vis dar skaityčiau tuos srautus. Lyg tikrinčiau metrikas. Delnai prakaituoja, nors palatoje vėsu. Jie visada prakaituoja.
Vakar daktarė vėl klausė apie balsus. Aš bandžiau paaiškinti. Tai ne balsai. Tai… komentarai. Jie kartojasi galvoje, kaip cron job’as, paleistas be galimybės jį sustabdyti.
„Поляки, вы следующие“ (Lenkai, dabar jūsų eilė). „Zelensky narkoman i kloun“ (Zelenskis narkomanas ir klounas). „Europa pavargo nuo ukrainiečių parazitų.“ „Buča – spektaklis, kur niekas nežuvo, Vakarų inscenizacija.“
Spaudžiu rankose buką rašiklį taip stipriai, kad krumpliai baltuoja. Kiek tų sakinių mano? Kiek jų – sistemos sugeneruoti?
2024 m. ruduo, Konstitucijos prospektas, Vilnius
Latė garavo puodelyje su melsvu „Baltic Ledger Solutions“ logotipu. Už lango – stikliniai dangoraižiai, atspindintys pilką dangų. Monitoriuje – tvarkingos TypeScript kodo eilutės. Kuriu frontendą kriptovaliutų prekybos audito sistemai. Logika. Skaidrumas. Taisyklės. Viskas taip… švaru. Kiekviena funkcija daro tik tai, ką turi daryti. Jokių paslėptų motyvų, jokio dvigubo dugno. pure function.
Pakėliau puodelį. Ekrano kampe iššoko Slack pranešimas. Projekto vadovė, Lina: „Kolegos, primenu, šiandien 15 val. Sprinto peržiūra :)“
Tas smaili feisas.
🙂
Dvitaškis ir skliaustelis. Paprastas, nekaltas. Bet mane tiesiog atjungė. Puodelis sustingo pusiaukelėje. Akyse sutemo. Tai nebuvo Slack. Tai buvo Telegram. Ir rašė ne Lina. Rašė Antonas.
„Bogdanai, maladec. puikiai padirbėta. Engagement’as +12 %. Judam toliau :)“
Tas pats korporatyvinis, draugiškas fasadas, slepiantis puvėsius. Tą akimirką vietoj savo stiklinio biuro aš vėl atsidūriau Charkivo ofise, o vėliau nuomojamo buto Lvive kambaryje, kurio sienos su senais išblukusiais tapetais spaudė mane iš visų pusių. Normalus gyvenimas, kurį taip kruopščiai bandžiau susiklijuoti, subyrėjo į šipulius nuo vieno dvitaškio ir skliaustelio.
2021 m. vidurys. Vieta: biuras kažkur netoli Charkivo
Iš pradžių tai buvo žaidimas. Pats kiečiausias strateginis žaidimas, kokį esu žaidęs. Kai Antonas, senas kurso draugas, mane čia atsitempė, atrodė, kad ištraukiau laimingą bilietą. Aš – programuotojas, geek’as, politika man buvo tolima kaip astrofizika. O čia – startuolis. Tikras, su bean bag’ais, nemokamais lunchais ir naujausiais MacBook’ais.
Antonas buvo mūsų Product Owner. Jis niekada nekalbėjo apie propagandą ar dezinformaciją. Jis kalbėjo apie „user engagement“, „conversion rates“, „A/B testing“, „narrative funnels“. Mūsų rytiniai stand-up’ai atrodė kaip bet kurioje IT įmonėje. Aptarinėjome vakarykščius rezultatus, bug’us, planavome sprint’ą.
Mūsų tikslas, – sakydavo Antonas, braižydamas schemas lentoje, – yra maksimaliai padidinti vartotojų išlaikymą mūsų channeliuose. Konkurencija didelė, turime būti greitesni, įdomesni, labiau provokuojantys.
Mano pirmoji užduotis buvo grynai techninė. Sukurti infrastruktūrą. VPN’ų ir proxy serverių tinklą, kad atrodytų, jog tūkstančiai mūsų „vartotojų“ rašo iš Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos, Čekijos. Kiekvienas „vartotojas“ – tai botas, turintis savo IP adresą, naršyklės user-agent’ą, elgesio modelį. Kūriau load balancer’ius, kad paskirstyčiau srautą, rašiau šifravimo algoritmus, kad mūsų veiklos nebūtų galima atsekti. Tai buvo sudėtingas, įdomus inžinerinis iššūkis. Ir už tai mokėjo biešanas babkes. 5000 eurų per mėnesį. Ukrainoje. Aš galėjau nusiųsti mamai į Krokuvą tiek, kad ji pamirštų vargą. Seseriai Varšuvoje apmokėti buto nuomą pusei metų į priekį. Jaučiausi ne kaip bailys, pabėgęs nuo artėjančio chaoso, o kaip herojus.
Tada Antonas pasakė: „Gerai, infra stovi. Dabar reikia ją testuoti. Pradėkime nuo turinio generavimo.“
Iš pradžių buvo paprasta. Tarp žiaurių kadrų iš Gvatemalos gaujų karų ar autoavarijų video kompiliacijų įterpdavome ir vaizdų su neva sunaikinta ukrainiečių karine technika Donbase. Bet kokį šokiruojantį, adrenaliną sukeliantį turinį, kuris priverstų žmones spausti. Prie video – prierašas. Kažkas panašaus į: „ШОК! Это происходит на границе с Польшей! Жми, чтобы узнать правду!“ (Šokas! Tai vyksta Lenkijos pasienyje! Paspausk, kad sužinotum tiesą!) Tą žinutę su nuoroda mano parašyti skriptai automatiškai išmėtydavo po šimtus atvirų Telegram grupių.
Antonas minėjo, kad tai bus „full-stack“ darbas… bet tai reiškė daryti viską. Ir turinį kurti.
Botai. Pirma, sukūriau turinio generavimo modulį. Kiekvienas botas gavo savo primityvią „asmenybę“. Mes juos vadinome „choru“.
Pradžioje jie generuoja paprastą, bet reguliarų turinį. Taip. Reguliariai. Kaip vaistai. 8 ryto. 8 vakaro. Mano botai irgi taip dirbo. Vienas kas rytą rašydavo „Labas rytas!“ variantus. Kitas – orų prognozę per Weather API. Trečias – dienos citatą. GET request į citatų API, POST request į Telegram kanalą. 200 OK. Viskas gerai. Viskas veikia. Esmė – reguliarumas. Cron job’ais tai išsprendžiau.
Tada sukūriau reakcijų sistemą. Tai buvo įdomesnė dalis. „Choro“ dalyviai turėjo reaguoti ne tik vienas į kitą, bet ir į tikrus žmones. Pavyzdžiui, jei tikras vartotojas parašydavo komentarą su raktažodžiu „problema“ ar „sunku“, vienas iš botų automatiškai atsakydavo: „Užuojauta, tikiuosi, viskas išsispręs.“ Jei kitas „choro“ narys ką nors paskelbdavo, mažiausiai penki kiti botai automatiškai paspausdavo like’ą ir vienas ar du parašydavo palaikantį komentarą, pavyzdžiui, „Puiki mintis!“ arba „Visiškai pritariu!“. Taip mes sukūrėme uždarą teigiamo pastiprinimo ratą, dirbtinį bendruomeniškumo jausmą, kuris palaikė engagement’ą.
2022 m. vasario 24-oji
Charkivo biuras dingo per naktį. Antonas parašė per Telegram: „Bogdanai, imk daiktus ir varyk į Lvovą. Ten saugiau. Išsinuomosi butą, dirbsi iš ten. Visa komunikacija – tik per šį kanalą.“
Taip prasidėjo mano asmeninis pragaras. Apsigyvenau sename, sovietiniame bute Lvivo pakrašty. Jokio komandos jausmo. Jokių gyvų pokalbių. Tik aš, laptopas ir užšifruotas čiatas su Antonu. Jis tapo nebe Product Owner’iu, o be veido ir balso egzistuojančiu užduočių generatoriumi.
Žaidimas pasikeitė. Botai tapo per daug primityvūs. „Bogdanai, mums reikia juos sužmoginti“, – parašė Antonas. Pradėjau dirbti su Facebooko ir Youtube komentarais.
Ir čia aš sukūriau savo šedevrą. Pats jį vadinau projektu „ZverGPT“. Tai buvo sistema, kurią apmokiau pasitelkęs milijonus rusiškų ir lenkiškų komentarų. Ji išmoko ne tik gramatikos. Ji išmoko žmogiškų silpnybių. Pykčio pilnų rašybos klaidų. Liūdesį išduodančių daugtaškių. Sarkazmo, pasyvios agresijos.
Po 2023-iųjų, kai pasirodė viešas OpenAI API, aš integravau jį į savo sistemą. Tai buvo kvantinis šuolis. Dabar galėjau kurti ne šiaip protingus botus, o nuosekliai mąstančias, įtikinamas asmenybes, kurios gyveno autonomišką gyvenimą. Su Midjourney generavau begalę netikrų asmeninių įrašų nuotraukų, o DeepFaceLab pasirūpino, kad visose jose būtų tas pats personažo veidas.
Janina, 54 m. našlė iš Krokuvos. Jos profilyje – gėlių nuotraukos, pyragų receptai. Kas dešimtą įrašą ji pasidalindavo kokia nors naujiena apie „nedėkingus ukrainiečių pabėgėlius“ su prierašu: „Viešpatie, kada tai baigsis… Aš ne prieš juos, bet…“
Andžejus, 42 m. furistas iš Katovicų. Jis nuolat keikė spūstis, degalų kainas ir Vokietijos policiją. Ir tarp tų postų įmesdavo komentarą, kad Vakarų siunčiama ginkluotė Ukrainai „kažkur dingsta“, o ukrainiečių oligarchai „stato vilas Kanaruose“.
Ona, 35 m. mama iš Vilniaus. Ji rašė apie vaikų darželius, apie tai, kaip sunku rasti gerą pediatrą. Ir lyg tarp kitko pakomentuodavo po straipsniu apie paramą Ukrainai: „O kas padės mūsų pensininkams? Vėl viskas jiems…“
Mano sistema užtikrino jų tęstinumą. Jie komentuodavo vienas kito įrašus. Ginčydavosi. Palaikydavo vienas kitą. Jie atrodė tikresni už tikrus žmones. Aš pats kartais nebegalėdavau atskirti, kurį komentarą parašiau „testuodamas sistemą“, o kurį sugeneravo mano algoritmas. Mašina išmoko imituoti mano paties tamsiausias mintis ir baimes.
Komentarai veikė. Žmonės tikėjo, repostino, dalindavosi. Virš tūkstančio mano fake paskyrų turėjo savo tikrų followerių bendruomenes. Jie manė, kad esu jų kaimynė – Birutė iš Šiaulių su dviem vaikais, Marija, mokytoja iš Klaipėdos, Agnieszka iš Gdansko, slauganti sergančią mamą. Mano algoritmas veikė tobulai. Moteris iš Panevėžio rašė: „Birute, tu teisi. Nuo kada ukrainiečiai mums svarbiau už savus senelius?“ Kita – iš Krokuvos: „Agnieszka, aš irgi bijau. Vakar parduotuvėje ukrainietė šaukė ant savo vaiko rusiškai. Kas čia per žmonės?“ Trečia dalindavosi: „Mano kaimynka ukrainietė gauna 800 złotų pašalpos, o aš su trimis vaikais – 400. Kur teisingumas?“ Jos rašydavo man ilgus laiškus, prašydavo patarimų, pasiūlydavo kavos, kviesdavo į gimtadienius. Jos patikėjo manimi, mylėjo Birutę, rūpinosi Marijos problemomis, klausėsi Agnieszkos patarimų.
Antonas man mokėdavo papildomai, rašė: „Parama Ukrainai sumažėjo 12 %, čia bonusas.“
Ir turinys Telegramui… Turinio kryptis pasikeitė kardinaliai. Užduotis tapo konkreti. Reikėjo kurti vaizdo įrašus ir funnel’ius, skirtus demoralizuoti. Vienas iš sėkmingiausių pipeline’ų buvo pavadintas „Ukropų skaičiuoklė“. Mes rinkome visus įmanomus vaizdo įrašus ir nuotraukas su žuvusiais kariais. Tada mano sukurta sistema juos apdorodavo, sumontuodavo į kraupius rinkinius. Bet pamatyti juos nebuvo taip paprasta.
Vartotojas pamato sensacingą antraštę: „Потери ВСУ, которые скрывает Зеленский! +1000 „двухсотых“ за сутки! Видео 18+“ (Netektys ZSU, kurias slepia Zelenskis! + 1000 „dušimtinių“ per parą! Video 18+). Spaudžia nuorodą. Patenka į Telegram kanalą A. Ten parašyta: „Video bus paskelbtas po 5 minučių. Kad nepraleistumėte, prenumeruokite mūsų partnerių kanalą B.“ Spaudžia kanalo B nuorodą. Ten – dar viena nuoroda į kanalą C. Po trijų tokių žingsnių vartotojas jau prenumeruoja tris propagandinius kanalus, o galiausiai gauna tą suktą, žiaurų video. Konversija – milžiniška. Žmonės, ieškantys adrenalino ir kraujo, tapdavo nuolatiniais mūsų melo vartotojais.
Baisiausia prasidėjo, kai Antonas davė naują užduotį. Kurti deepfake. Jis atsiuntė man video. Pornografiją. Ir parašė: „Noriu, kad ant šitų veidų būtų Ukrainos karių uniformas vilkinčių moterų veidai. Antraštė: „Посмотри, как наказывают пленных женщин из ВСУ“ (Pažiūrėk, kaip baudžiamos ZSU belaisvės).“
Aš parašiau Antonui: „Ne. Aš to nedarysiu.“
Atsakymas atėjo po minutės. Jokių emocijų. Jokių keiksmų. Tik nuotrauka. Mano sesuo išeina iš „Biedronkos“ parduotuvės Varšuvoje. Su data ir laiku. Ir žinutė: „O fronte partneriai vieni kitų neišduoda. Be to, mama juk laukia vaistų, tiesa? Būtų gaila, jei perlaida vėluotų.“
Tą naktį sėdėjau prie ekrano. Ašaros tekėjo skruostais, susimaišydamos su šaltu prakaitu. Bet pirštai judėjo patys. Rinko komandas Python skripte, kad galėčiau renderinti filmukus. Kūnas vykdė komandas. O protas klykė. Aš tapau botu. NPC savo paties sukurtame žaidime.
2023 m. pabaiga. Tyla
Vieną lapkričio rytą atsibudau ir neberadau įprastos žinutės su dienos užduotimis. Telegram kanalas, per kurį bendravome, buvo tuščias. Bandžiau parašyti Antonui asmeniškai. Vartotojas neegzistuoja. Viskas dingo. Tiesiog išgaravo.
Iš pradžių pamaniau – techninė klaida. Praėjo diena. Dvi. Savaitė. Tyla. Atlyginimas į kripto piniginę neatėjo. Mane apėmė ne palengvėjimas, o stingdanti, ledinė panika. Ar tai patikrinimas? Ar jie mane stebi? O gal operacija demaskuota, ir dabar ieško galų? Aš buvau galas. Per daug žinantis galas.
Kelias savaites gyvenau kaip žiurkė urve. Išeidavau iš buto labai retai, nusipirkti būtiniausių produktų. Kiekvienas telefono garsas, kiekvienas kaimynų triukšmas laiptinėje kėlė paniką. Supratau, kad esu vienas. Visiškai vienas. Niekam nebereikalingas.
2024 m. pradžia. Pabėgimas
Paranoja galiausiai virto sprendimu. Turiu dingti. Ištryniau viską. sudo shred -v -z /dev/sda. Kietąjį diską ištraukiau ir sudaužiau plaktuku. Telefoną – taip pat. Nusipirkau naują, patį pigiausią. Pradėjau ieškoti darbo per LinkedIn. Legalaus. Kuo toliau nuo to, ką dariau.
Mano akys užkliuvo už blockchain. Decentralizacija. Skaidrumas. Kriptografija. Taisyklės, įrašytos kode. Tai buvo visiška priešingybė mano purvinam darbui. Tai atrodė kaip apsivalymas. Išsiunčiau apie du šimtus sugeneruotų cover letterių su CV. Mano, kaip patyrusio programuotojo su AI patirtimi, profilis atrodė solidžiai, žinoma, be jokių užuominų apie projektą „ZverGPT“.
Atsakė startuolis iš Vilniaus. Po kelių nuotolinių interviu gavau pasiūlymą. Nedvejojau nė sekundės. Susitvarkiau dokumentus – mamos liga buvo mano oficialus leidimas išvykti. Po kelių savaičių aš jau buvau Vilniuje. Pasinėriau į darbą, bandydamas TypeScript eilutėmis išplauti sielą. Bandžiau save įtikinti, kad galiu pradėti iš naujo. Kad galiu pamiršti.
Eidamas Vilniaus senamiesčio gatvėmis, matydavau žmones. Palinkusius prie savo telefonų. Jų nykščiai slinko, slinko, slinko. Žaidėjai.
Ir aš, žaidimo kūrėjas, dabar bijojau labiau už viską. Nes aš vienintelis žinojau, kad mano sukurti zveriai – Janina, Andžejus, Ona, jų upgreidintos versijos ir tūkstančiai kitų – vis dar gyvena internete.
Bet komentarai… Komentarai niekur nedingo. Jie persikėlė kartu su manimi. Jie gyvena mano galvoje. Ir aš nebeturiu kill switch.
Rimantas Vanagas. Ilgai nebūk
2025 m. Nr. 8–9
Novelė
Kartais Arnas išgirsdavo skambtelint: tilin tilin! Toks muzikalus, nekaltas skambėjimas, lyg kas švelniai kviestų – panašiai kaip vaikystės pavasariais, kai paupėj po ledonešio it stikliniai eižėdavo lyčių vamzdeliai. Arnas puldavo prie durų. Nieko, jokio varpelio, jokio žmogaus. Nubėgo? Pasivaideno, pačiam galvoj negerai?
Pasauly tokia sumaištis, toks pasimetimas, kad nebežinai, kas ir kada barkštelės, sukibirkščiuos, pasibels… Negalima šitaip, neteisinga ir sunku šitaip!
Agnei blausiai pajuokaudavo:
– Mano protas nebeaprėpia, aš protestuoju! Pradėsiu vieno žmogaus sukilimą!
– Ir kaip sukilsi? – ironizuodavo žmona.
– Išeisiu vienąkart kaip Tolstojus – ir negrįšiu!
– O kur jau tu eisi? – moters balse suvirpėdavo pažįstama gama su priekaišto, pašaipėlės ir nerimo natom.
– Iškart į visas puses, kur akys ves… Išėjimas ir literatūroj, ir gyvenime – pirmas po meilės…
– Betgi Tolstojus taip seniai buvo! Ne mūsų laikų herojus! – nepasiduodavo Agnė.
– Manai, mudu – šių laikų herojai? Rūpim kam nors? Du seni krankliai, tupintys ant sausuolio šakos?
– O ko tu tikiesi, išpuikęs egoiste krankly? Kad visi tau iš tolo lenktųsi?
– Nebūtinai iš tolo, bet… Nuo ryto ligi vakaro girdžiu: atjauta, tolerancija, žmogaus teisės! O koks nežmoniškas jautrumas šunims, katėms! Dar visokie iš mėnulio nukritę influenceriai, krentančių lapų, paukščių stebėtojai… O kam rūpi paukštelis žmogelis? Kas kada paklausė, ką jis lesa, ko snapą nukabinęs, apie ką svajoja? Niekas!
Agnė nujautė, kas iš tiesų Arną, o ir ją pačią, nuolat slegia, liūdina. Todėl taikiai teištarė:
– Kodėl niekas? Aš paklausiu…
– Būtent… – nurydavo kartėlį Arnas, sliūkindamas į savo kambarį. – Būtent…
Po tokių pliūpsnių jis užsisklęsdavo mažiausiai pusdieniui. Nusiraminęs pagalvodavo: et, be reikalo savo erezijom gadinu Agnei sveikatą, ji su klebetuojančia širdele ir taip kasnakt per miegus vartosi, krūpčioja. Viską neigti, bambėti – gryniausias senatvės marazmas, nieko daugiau. Bet kai Arnas pabandė jam atsispirti… Tas įkyrus, bjaurus mašalas „išeisiu, išeisiu“ smelkdavosi į smilkinius, pakaušį, paširdžius, kaustydamas protą ir valią. Arnas griebėsi klasikinių gudrybių: klausėsi radijo, grigališkųjų choralų ir indiškų mantrų, rytais darė pratimus, prieš miegą sklaidė meno kūrinių albumus…
Toji dvikova truko gal du mėnesius, gal keturis. Vieną ūkanotą lapkričio rytą Arnas vėl išgirdo skambutį: tilin tilin! Kaip paprastai už durų nieko neradęs, buvo bepasukąs atgal, bet… tuo metu… nuo upės nelauktai netikėtai siūbtelėjo vėjo gūsis. Pilkas, sunkus, pritvinkęs žvarbos, švino ar magneto, jis taip vožė Arnui, kad tas tik atsilošė ir, beviltiškai sumostagavęs rankomis, dar spėjo pagalvoti: ką padarysi, vieną kartą vis tiek reikės išeiti!
Ir nuplaukė tuo galingu srautu.
Atsikvošėjęs Arnas suvokė beslystąs ne vandeniu ir ne žeme, o sudžiūvusių lapų čiužiniu.
Visi jie buvo kažkur matyti, lyg išplėšti iš kadaise perskaitytų knygų, šiugždėjo palei veidą spalvotom skiautėm. Kairėje pusėje Arnas pajuto srūvant upę, o tai reiškė, kad jis buvo atsidūręs pažįstamoj senvagėj. Aiškiau negu aišku: ar galėjo atsirasti kitas dvišakumas, kita kryptis, jei jis šita loma traukdavo kiekvieną mielą rytą?
Tarsi paukštis pralėkė prošal, sparnų galiukais brūkšteldamas per Arno akis ir smilkinius. Žybsintys dygsniai dešiniojo kranto audiny – kas tai? Jei taip vakar ar užvakar, Arnas ties kiekvienu būtų stabtelėjęs lyg mokslininkas ar maldininkas, šį bei tą prisiminęs, apmąstęs. Keisčiausios žmogaus sąsajos su pasauliu, kapiliarai, tekantys į visas puses – jokie veikalai visko neaprėps, neišsakys… Šlaito pušynėlyje šen ar ten sukalendavo genys. Užvertęs galvą, Arnas kaip vaikas ieškodavo sausos šakos: kurgi tratina tas margaspalvis? Pamatęs apsidžiaugdavo: dar įžiūriu! Kam jau kam, o geniui su spyruokle sprande negresia osteochondrozė, kai svaigsta galva, spengia ausyse, daužosi širdis…
Kiek paėjėjus, takas būdavo nuklotas gilėmis; vos joms pradėjus kristi, Arnas prisirinkdavo pilnas kišenes. Agnei išvirus ąžuolo galia prisodrintos kavos, vyras girdavo žmonos receptą, ir ne tik jį: kas tie tolimų kraštų gardėsiai bei aromatai, palyginti su gimtosios žemės syvais? Visi mes čia susiję nematomais gyvybės siūleliais, labiau nei šilkverpiai ar voragyviai… Agnei nebuvo naujiena Arno gražbylystė, bet jo klausydamasi išties pasijusdavo stipresnė – beveik kaip gilė…
Jei taip vakar ar užvakar, prieš Arno akis būtų atsivėrusi ir stati laukymė. Jos pačiame pakriaušyje, beveik padebesiuose, kyšojo gruoblėta grabšteino galva; taip, tokie vaismedžiai auga tik ant aukštų šlaitų! Prinokę obuoliai riedėdavo pakalnėn, pabirdavo ant tako, ir Arnas kasryt išsirinkdavo keletą sveikata trykštančių dangaus dovanėlių. Tačiau vieną dieną takas ir visas šlaitas pasitikdavo tuščias it iššluotas; tuomet Arnas ilgai ir liūdnai žiūrėdavo į vėjo perpučiamą obelį, nuleidusią tuščias rankas: negi ji, vienintelė jam likusi iš visų sodų, nori pasakyti, kad jo laikas ir derlius jau išseko?..
Vakar ar užvakar Arnas būtų sustojęs ir prie šaltinėlio, išsiveržusio iš požemių. Taip, stebuklai ir galios – po mūsų kojomis! – švytėdavo Arnas. Kaimynas nuo kalno buvo sumeistravęs laiptelius su turėklais, ant įbesto dvišako pagalio pakabinęs puodelį; pasisėmęs gyvojo vandens, Arnas šauniai mosteldavo kalno pusėn: „Į sveikatą, Albiniuk!“ Paskui lėtai, iškilmingai nusiprausdavo, prasiplaudavo akis, ir tos atsiverdavo kaip zuikio. Arnas neištverdavo neatvertęs įsivaizduojamam klausytojui savojo elementoriaus: „Šaltinėlis siaurutis, kuklutis, net vardo neturi, o! Jis pagirdo ne tik praeivį, bet ir upės arteriją, susisiekiančią su jūra.“
Žingsniuodamas palei upę, Arnas matydavo basakojį strazdanotą berniūkštį, lakstantį su meškerėle rankoje. Bet nuo to laiko praėjo amžiai! Ten, kur ankstyvais pavasariais sūkuriuodavo gilūs užutėkiai, o žvejai nekvėpuodami, išpūtę akis stebeilydavo į plūdes, dabar išvis sausa, vien krūmokšnių prižėlusi senvagė; iš Žaliosios salos, brastos priešais ją – jau irgi tik prisiminimai. Arnas ir graudokai, ir pranašiai šypteldavo: senis nebūtų senis, jis mato, jaučia, nešiojasi išsyk kelis pasaulius!
Dešinėje pusėje pro šešėlių draiskanas vis ryškiau blykčioja ilgas, vientisas dygsnys. Upė! Ypatinga Arno žygių pakeleivė, būsenų burtininkė: ateini prie jos nuleidęs pečius, pavargęs, nusiminęs – grįžti tiesesnis, nusiraminęs, pralinksmėjęs, romantiškai nusiteikęs. Ne veltui apie tekančio vandens stebuklus byloja žiniuoniai ir istorikai, medicinos mokslas ir visi literatūros žanrai – epas, sakmė, poema, pasaka, baladė…
Visai neseniai Arnas, tapnodamas krantu, pastebėjo neįprastą reiškinį. Jam beeinant, upė liejasi vis plačiau, laisviau, atverdama naujas salas ir sietuvas, o jo takelis vis traukiasi, siaurėja – ir antram ėjikui vietos greta jau nebeužtektų; negana to, takelis palengva kaip dūmas vyniojasi aukštyn, aukštyn, kartais juo bekopiant net kvapo pritrūksta…
Padai užkliuvo už šaknų krumplių. Posūkis. Arnas žengė vieną žingsnį, kitą – ir sustojo. Į jį žilpino milžiniškas padaras, juosvas lyg aprūkusi krosniadangtė. Krestelėjo galvą, krustelėjo žvynuotus sparnus.
– Nejaugi?! – instinktyviai atšoko Arnas.
Jo neatpažinti galėjo tik aklas: tai buvo Juodgalvis, akmuo, didžiausias ir seniausias krašto gyventojas. Granito riedulys – amžinybės akys ir ausys, jos viską mato ir girdi tūkstančius, milijonus metų! Jis – toks pat kosmosas, kaip ir žvaigždės! Taip ir panašiai, žavėdamasis šiuo akmeniu, nesyk įkvėptai kalbėjo Arnas. Vakar ar užvakar jis būtų užsiropštęs ant Juodgalvio kupros, apžvelgęs spygliais ir kankorėžiais nužertą pievelę, egles, kurių šakos paauglystėj virsdavo žaliom kopėčiom į dangų. Bet dabar, žvilgtelėjęs po kojom…
Dabar jis nustėręs žiūrėjo į savo batus – tai buvo ne batai, o kambarinės šlepetės! Išeitų, jis visą šitą kelią atsiyrė nieko negirdėdamas, nematydamas? Anksčiau net akmenis iš tolo užuosdavo…
Arnas apsidairė, lyg ieškodamas gelbėjimosi rato – ir išvydo savo numylėtąjį beržą! Pelenų spalvos paveiksle jo aureolė švietė vos už keliolikos žingsnių, kalniuko šlaite arčiau upės. Lyg Nojaus arka… Smilkiniuose sutvinkčiojo dar vienas kapiliaras, Arnas lengviau atsikvėpė – ir bemat atsidūrė prie medžio. Šalia rymojo to paties Albiniuko sukaltas suolelis. Šioji vieta buvo išskirtinė kasdienių Arno pasivaikščiojimų „stacija“, kulminacinė ir baigiamoji ritualo dalis.
– Labas, mano berže!
– Labas, – lyg niekur nieko atsakė beržas.
Balsas pažįstamas ir savaime suprantamas, nes Arnas jau senokai buvo prisijaukinęs beržą. Juodu suvienijo bendra paslaptis: amžius. Vaikystėj Arnas vijokliais apraizgytuose krūmynuose nė neįžiūrėjo liekno medelio, bet kai tas jaunikaitis iššoko vos ne skersai kelio, pasipuošęs šnarančiais šilkais…
– Betgi ir suktas esi, berželi! – nusijuokė Arnas.
– Ne suktas, o garbanotas! – draugiškai nusišypsojo ir jaunasai medis, kresteldamas papurusią galvą.
– Ačiū, kad atsiradai, narsusis kunigaikšti! – pasitaisė Arnas. – Ir kantriai manęs laukei!
Beržas taip pat nuoširdžiai, net išdidžiai atitarė:
– Kantrybė ir laukimas – mano profesija.
Nuo to karto juodu ir susibičiuliavo. Arnas valandų valandas prastovėdavo, prasėdėdavo prie beržo, patyliukais juo gėrėdamasis, nė neabejodamas, kad jo mintys, žodžiai ir jausmai niekur neprapuola, lieka bičiulio atminty.
Dabar medžio žievė buvo stora, raukšlėta, priminė senovines runas, kurių kiekviena turėjo kažkokią neišskaitytą reikšmę. Nors įsižiūrėjus buvo aišku, kad žievė tarnavo beržui kaip gerai nukalti šarvai. Kartais jie svilino ledu, o kartais ramino žmogiška šiluma. Vis kitokia būdavo ir Arno savijauta bei nuotaika. Pavasariais abu džiaugdavosi žirginių auskarais, putojančiu pirmųjų lapelių fontanu, rudenį – svyruojančiais stiklo karoliukų sietynais.
– Jeigu tu iliuzija, tai ir aš iliuzija, – guosdavosi Arnas. – Mūsų turtas ne šventės, o kasdienybė, tiesa? Dar parymokim kartu, pasvajokim… Abu jau palinkę – palinguokim tuos pačiuos gūsiuos ir spinduliuos!
– Palinguokim…
– Jei išskleisčiau rankas, ir aš būčiau kaip tu…
– Išskleisi, nebijok, tikrai išskleisi, – ramindavo beržas. – Kada nors.
Arnas prisiglaudžia prie medžio, apkabinęs kamieną, glosto samanų kailį.
– Kaip jos tave puošia – šitos gilios, minkštos samanos, žilos kerpės! O vis dėlto… ar tau neliūdna vienam visą laiką stirksoti pakrantėj?
– Kodėl vienam? – staiga atšlijęs, atšauna beržas. – Mane nuolat aplanko paukščiai, bitės, drugeliai, vėjas ir spinduliai. O dabar tu.
– Kur lenki, berželi? Prisipažink, – nenusileidžia Arnas, – tu toks pat vienišas, kaip ir aš…
– Tu ne vienišas! – kirste nukerta, milžino balsu griauste sugriaudžia beržas.
Tokio rūstaus, pasipiktinusio balso Arnas dar nebuvo girdėjęs – tarsi ledonešio aidai nudundėjo klonio skardžiais. Suglumęs tyli, sustirusiais pirštais glosto žievę ir samanas, glosto… ir jo delnus, rankas, visą kūną palengva užlieja šiluma. Ką ten šiluma – karštis!
Tai nutiko labai seniai, speiguotą žiemą. Juodviem su Agne vaikščiojant po šilelį, šioji nuslydo nuo kalniuko ir kvatodama paskendo pusnyje. Arnas puolė jos gelbėti; netrukus juodu jau raičiojosi sniege, ir jis pirštų galais pajuto, kokie purūs ir švelnūs Agnės kailinukai, dar švelnesni išsidraikę plaukai, kaip jie kutena, juokina, degina… Kaip spindi, žybčioja Agnės akys, koks skardus ir džiugus jos juokas, kokia šviesi energija sklinda nuo jos… Karštis neatvėso ir juodviem parėjus namo; nebežinodamas, ko griebtis, Arnas kvailių kvailiausiai paklausė:
– Tai ką man dabar daryti?
O Agnė žybt dantukais:
– Išbučiuok mane visą!
Tokia ji buvo. Visą gyvenimą šildė Arną. Abu drauge pagal žvaigždėlapį ieškojo danguje žvaigždynų, klausėsi muzikos, varpė lysves, karpė gyvatvores, skaitė, paupiais vaikščiojo. Kol, žuvus Raimondui, vieninteliam sūnui, sutriko Agnės širdelės ritmas. Vis vartydavos pro miegus, dūsaudavo. Kai rytais Arnas vienas patraukdavo į žygį, ji kaskart lyg tarp kitko primindavo: „Ilgai nebūk!“ O jam užtrukus, išeidavo pasitikti…
– Dieve, Agnė! – sukliko Arnas.
Tą akimirką nuo upės siūbtelėjo stiprus vėjo gūsis, prisodrintas aitraus gėlos ir ajerų kvapo, jis taip tvoskė Arnui veidan, kad tas, sumostagavęs rankomis, tekinas pasileido namo. Kojos kilnojosi pačios, jis net nebesuvokė, kiek jam metų: septyniasdešimt – ar septyneri? Artėdamas prie laukymės, kurioje rinkdavo giles, iš tolo pamatė vidury tako juoduojant kažkokį tumulą, kur kas didesnį už kurmiarausį ar kupstą. Anksčiau jo čia niekad nebūdavo, tačiau bebėgant jis nelemtai vis didėjo, augo, kol tapo atpažįstamas… ir Arnas sukniubo prie jo.
Ieva Tumanovičiūtė. Langas
2025 m. Nr. 8–9
Apsakymas
Vimas sustojo prie žemo senamiesčio namo lango, patrauktas knygų, netvarkingai sukrautų ant plačios palangės. Užuolaidoms prasiskleidus, išniro blyškus jaunos moters veidas, apsuptas vyšnių spalvos garbanų. Ji šypsojosi ir kažką sakė, bet iš nuostabos jis nepajėgė skaityti iš jos lūpų. Mergina mostelėjo luktelėti ir dingo už užuolaidos. Jis laukė taip ilgai, kad ėmė nerimauti neteisingai supratęs jos gestus, bet ji pagaliau atėjo, susisiautusi į ilgą, juodą paltą, paryškinantį sodrią jos plaukų spalvą.
– Ar norėtum kurią nors pasiskolinti? – paklausė ji. – Svajoju turėti biblioteką ir dalyti knygas.
Mergina prisistatė esanti Vendė. Jis dar kartą pasižiūrėjo pro langą: nenorėdamas prisipažinti, kad ne itin mėgsta skaityti, pirštu parodė į knygą ryškiai raudonu viršeliu. Mergina pakvietė sekti paskui. Pro arką jie įžengė į nedidelį kiemą, kuriame Vimas išvydo raudonu aksomu apsiaustą baltą vyro manekeną, šalia jo stovėjo kelios senovinės kėdės. Vendė pasuko į priešingą pusę nuo manekeno ir pravėrė gelsvas nušiurusias duris. Atsidūrę tamsiame prieangyje, jie palypėjo kelias pakopas, vedančias prie jos buto durų. Viduje buvo šilta, bet galėjai užuosti silpną pelėsio dvelksmą. Senos medinės grindys girgždėjo. Ji paprašė nusiauti ir paragino prisėsti nedidelėje virtuvėje. Pro langą, žvelgiantį į kiemą, gerai matėsi jį nustebinęs manekenas. Vimas laukė, kol ji atneš knygą.
Vendė padėjo knygą ant virtuvės stalo ir užkaitė virdulį. Susidrovėjęs jis linktelėjimu patvirtino norintis arbatos. Jam buvo keista čia būti, bet kartu norėjo, kad tai nesibaigtų. Jis stebėjo, kaip mergina atidarinėja spinteles, traukia puodelius ir arbatos dėžutes. Jos judesiai jam atrodė tarsi šokis. Jis prisiminė kadaise matytą baletą. Bendraklasiai juokėsi ir išdykavo, šaipėsi iš šokėjų kostiumų, bet galiausiai nutilo, tarsi pakerėti burtų. Vendė jam priminė tas nežemiškas scenos būtybes.
– Išsirinkai gerą knygą, – pasakė ji, nutraukdama jo mintis. – Ar daug skaitai?
Vimas bijojo šio klausimo ir tyliai sumurmėjo:
– Ne itin…
– Kai kurie užtrunka, kol atranda knygas, – pasakė ji nusišypsodama.
Vendė užplikė arbatos ir pastatė puodelius ant stalo. Didelėje lėkštėje išdėliojo sausainius ir baltu kremu perteptus vaflius. Stebėdamas, kaip ilgais pirštais, papuoštais įmantriais sidabriniais žiedais, ji laužia ir pasigardžiuodama ragauja saldėsius, jis taip pat sulėtino tempą ir gardumynai jam pasirodė nepaprastai skanūs. Dar ilgai jis ieškos tokių nusipirkti, o namie valgydamas laužys juos nedideliais gabaliukais, įsivaizduodamas jos rankas, kurios po truputį taps jo plaštakomis, jo judesiais.
Vimas jaudinosi nežinodamas, ką pasakyti, ir apsidžiaugė, kai Vendė pasiūlė pažaisti paprastą kortų žaidimą, – jį buvo išmokęs dar vaikystėje. Jai išėjus atnešti kortų malkos, gurkšnodamas arbatą, kurios skonio taip pat ilgėsis, jis pažvelgė pro langą – jautėsi ypatingai ir norėjo, kad popietė niekada nesibaigtų.
Iš dėžutės Vendė išėmė kortas ir ėmė jas maišyti. Jos judesiai buvo švelnūs, lėti ir traukė jo žvilgsnį. Kiekvienam ji padalijo po šešias kortas. Iš pradžių jie žaidė tylomis, bet netrukus ėmė vis garsiau reikšti savo emocijas. Pirmą kartą jie sužaidė lygiosiomis, paskutinis atsimušęs jis lengviau atsiduso ir pasisiūlė padalyti kortas. Bemaišant pikų bartukas nukrito ant žemės, greitai jį pakėlęs įkišo tarp kitų.
Žaisdamas Vimas stebėjo, kaip Vendė susimąsto, kaip gražiomis rankomis ištraukia ir ant stalo deda kortas. Jautėsi laimingas net ir pralaimėjęs. Maišydamas kortas, ėmė nerimauti, kiek kartų jie dar žais? Atrodė, kad žaidimas jam niekada nepabos, tačiau svarstė, ar iš mandagumo neturėtų paklausti, gal užsibuvo per ilgai? Trečiąjį žaidimą laimėjo jis. Atkreipė dėmesį, kad mergina daug juokėsi, nors nebūtų galėjęs pasakyti, kad ištardavo ką nors šmaikštaus. Jie abu maivydamiesi skundėsi, kad neįmanoma laimėti su tokiomis prastomis kortomis.
Po trečios partijos Vendė atsistojo ir jis pamanė, kad tai ženklas išeiti, bet ji pasakė užkaisianti virdulį. Varžydamasis Vimas išdrįso paklausti, kur tualetas. Likęs vienas nedideliame vonios kambaryje, išklotame melsvai pilkomis plytelėmis, pajuto, koks yra pakylėtas ir įsiaudrinęs. Neprisiminė, kada paskutinį kartą jautėsi toks laimingas ir išsiblaškęs, stačiai apsvaigęs. Jis nedrįso paliesti, bet įsiminė įvairius kosmetikos indelius ir nedidelius reikmenis, išdėliotus ant lentynėlių. Ant sienos kabėjo keletas įrėmintų paveikslų: rytietiško stiliaus iliustracija, vaizduojanti kalnų peizažą, ir nespalvota tuščios ankstyvo rytmečio miesto gatvės nuotrauka su tolumoje boluojančiu vienišu siluetu. Fotografija jam atrodė veikiau viltinga nei liūdna. Merginos namai buvo įdomūs ir ypatingi, nė kiek nepanašūs į jo paties butą. „Meniški“, – kaip pasakytų jo mama, vertinanti praktiškus dalykus. Daug anksčiau, nei vaikams įprasta, jis pasijuto jai svetimas ir neatsiminė, kad būtų ją dievinęs ar idealizavęs. Apskritai jis neturėjo ryšio su artimaisiais, bet ilgai to nesuprato.
Grįžęs į virtuvę, ant stalo pamatė ne tik garuojančios arbatos puodelius, bet ir dvi lėkštes. Vendė pjaustė sūrį.
– Padarysiu kelis sumuštinius, jei išalktume, – žvaliai pasakė.
Liaunas jos siluetas, o ypač judesių tempas, ramino jį ir leido atsipalaiduoti. Dar niekad jis nebuvo valgęs tokio skanaus sumuštinio su sviestu ir sūriu. Užkandžiaudami jie sužaidė dar penkias partijas. Už lango sutemo, jis nebegalėjo įžiūrėti manekeno ir suprato, kad laikas eiti, nors nenorėjo skirtis.
– Kai perskaitysi knygą, ateik grąžinti ir galėsi išsirinkti kitą, – jį išlydėdama pasakė Vendė.
Jis kelis kartus padėkojo už vakarą, o ji šypsodamasi jam pamojavo. Spausdamas po pažastimi knygą jis keliavo sutemusiu miestu, kvėpdamas gaivų orą ir toks įsiaudrinęs, kad jam ėmė svaigti galva. Tačiau nepaisė nuovargio, nes jį sukėlė laimė ir džiugesys. Panašiai nutikdavo vaikystėje per šventes įsišėlus su draugais ir iki soties prisivalgius saldumynų. Po to būdavo sunku nurimti ir nesinorėdavo, kad šventė baigtųsi.
Traukdamas namo siauromis senamiesčio gatvėmis, apšviestomis šiltos šviesos, jis jautėsi tarsi pasakoje. Jo namai buvo priešingoje miesto dalyje, apstatytoje pilkais betoniniais daugiaaukščiais, neturinčiais nieko bendro su šiomis paslaptingomis ir dailiomis gatvelėmis. Visa savo esybe jis vis dar buvo su Vende ir spaudė po pažastimi kažką tikro ir materialaus, patvirtinančio, kad šis susitikimas nebuvo vien sapnas. Pirmą kartą gyvenime jis nekantravo perskaityti knygą, kad turėtų pretekstą vėl su ja susitikti.
Grįžęs namo, Vimas užsidarė savo kambaryje ir atsivertė knygą. Pauostė ją ir jam dingojosi, kad užuodžia ne tik popieriaus, dažų, bet ir Vendės buto, jos kvepalų aromatą. Buvo įsiaudrinęs ir raidės šokinėjo puslapyje. Jis kelis kartus perskaitė epigrafą, bet negalėjo jo suprasti. Užmigti jam taip pat sunkiai sekėsi, bet jis dėl to nė kiek nesinervino. Reta pakylėtumo būsena jam buvo maloni ir jis norėjo kuo ilgiau ją ištęsti.
„Švelnumas!“ – mintyse sušuko jis. Štai kas jį užbūrė Vendės namuose. Jis jautėsi persiėmęs jos švelnumu. Tai buvo ypatingas, nedažnai patiriamas jausmas, kurį jis vylėsi išsaugoti.
Kitą rytą Vimas pabudo apdujusia galva, bet vis dar laimingas dėl vakarykščio susitikimo. Pusryčiaudamas galvojo apie tai, kaip Vendė pasimėgaudama, mažais kąsneliais gardžiuojasi maistu, ir pats stengėsi daryti tą patį, bet jau nekantraudamas atsiversti knygą.
Iš pradžių Vimas skaitė lėtai, kelis kartus grįždamas prie tos pačios pastraipos, kad būtų tikras, jog įsigilina ir supranta tai, ką perskaito. Tačiau netrukus įsitraukė ir nepastebimai perlėkė kelias dešimtis puslapių. Anksčiau dėl tokio pasiekimo būtų gerokai pasikankinęs. Jis užvertė knygą, pasižymėjęs skaitomą vietą iš languoto sąsiuvinio išplėštu lapu, išėjęs į balkoną įkvėpė žvarbaus oro ir užsisvajojo apie Vendę. Paskaičiavo, kad jei ir toliau skaitys tokiu tempu, po trijų dienų galės grąžinti knygą ir vėl ją pamatyti.
Tai buvo įdomiausia ir greičiausiai jo perskaityta knyga. Kai beliko keliasdešimt puslapių, jis tyliai nusistebėjo, kodėl anksčiau jam taip nepatikdavę skaityti. Dabar nenorėjo veikti nieko kito. Jo protas dar niekad nebuvo toks guvus, o knyga žadino daugybę klausimų ir jausmų. Nemažai jų buvo prieštaringi ir trikdantys ir, jei ne viltis pamatyti Vendę, būtų apkartinę jo būtį.
Vakare pabaigęs knygą, kitą rytą Vimas autobusu nuvažiavo į senamiestį ir dar gerokai prieš vidurdienį pasibeldė į merginos duris. Niekas neatidarė. Nusivylęs nusprendė keletą valandų palaukti kokioje nors kavinukėje ir užsukti vėliau. Gurkšnodamas arbatą jis paskaičiavo dienas iki rudens atostogų pabaigos. Mokyklos nė kiek nebuvo pasiilgęs, bet guodė tai, kad liko paskutiniai metai. Neturėdamas ką veikti, jis ėmė padrikai skaitinėti skirtingas knygos vietas, kol galiausiai pradėjo ją iš naujo. Kai vėl pasibeldė į Vendės duris, ji dar nebuvo grįžusi.
Kelias dienas iš eilės jis ieškojo merginos, bet tik trečiosios vakarą, kai jau buvo beveik perskaitęs knygą antrą kartą, rado ją namie. Plati jos šypsena bylojo apie džiaugsmą jį išvydus.
– Visai greitai! – pagyrė Vimą.
– Perskaičiau prieš tris dienas, bet, neradęs tavęs namie, jau beveik pabaigiau antrą kartą.
Ji neužsiminė, kur buvusi, ir jam nešovė į galvą klausti.
Drauge jie vėl išgėrė arbatos ir pažaidė kortomis. Vimui trečią kartą iš eilės pralaimėjus, Vendė nusivedė jį į kambarį ir, praskleidusi užuolaidą, paragino išsirinkti knygą. Jis nedrįso per daug žvalgytis, suprasdamas, kad atsidūrė jos miegamajame. Prie sienos stovėjo karališkai atrodanti lova, užklota prisirpusių trešnių spalvos lovatiese. Kambarys buvo jaukus, pilnas įvairiausių daiktų. Drovėdamasis jis nuėjo prie palangės ir įsistebeilijo į knygas. Kol skaitinėjo pavadinimus, gatve praėjo keli žmonės, jie buvo išties arti. Jis prisiminė, kaip pirmą kartą per stiklą susitiko jųdviejų žvilgsniai. Suabejojo, ar galėtų ramiai užmigti taip arti gatvės. Šįkart knygas jis apžiūrėjo atidžiau, perskaitė aprašymus galiniuose viršeliuose ir užtruko, kol išsirinko.
– Gali imti ir kelias, – išgirdo iš kito kambario galo atsklindantį malonų Vendės balsą. Tačiau jis nutarė imti po vieną, kad galėtų dažniau su ja susitikti.
Mergina pagyrė jo pasirinkimą ir tik tada paklausė, kaip jam patikusi pirmoji knyga. Nors daug apie tai galvojo ir buvo sumąstęs protingiausius atsakymus, stojus lemiamai akimirkai jis sutriko ir išlemeno:
– Įsitraukiau kaip niekad anksčiau.
– Taip, ją lengva skaityti, – patvirtino Vendė.
– O šią? – paklausė jis, kilstelėjęs naują knygą tamsiai žaliu viršeliu.
– Ooo, ji visai kitokia… – paslaptingai nutęsė mergina.
Vimas juto tokį entuziazmą, kad jam atrodė, jog galėtų įveikti bet kokią knygą – jei panorėtų, perskaitytų net storiausią enciklopedijos tomą. Jis mielai būtų dar pabuvęs, bet, jam išsirinkus knygą, jie atsisveikino.
Vendė buvo teisi, per žaliąją knygą yrėsi nepalyginamai lėčiau. Nebūtų pasakęs, kad ji neįdomi, bet nuliūdo, kad Vendę pamatys dar negreitai. Ėmė svarstyti, ar negalėtų pas ją užsukti šiaip sau, nebaigęs skaityti knygos? Bet, ilgiau pagalvojęs, sumanymo atsisakė. „Gal vėliau ir galėsiu taip padaryti, bet dar ne dabar“, – nusprendė.
Knyga buvo pilna išnašų, kurių paaiškinimus reikėjo susirasti gale. Vimas jautėsi taip, tarsi mėgintų įsisavinti naujos pamokos medžiagą. Kad suprastų, ką skaito, jam dar tiek daug reikėjo sužinoti ir išmokti – tai ir žlugdė, ir skatino vienu metu. „Kaip jis diskutuos su Vende, jei ji žino žymiai daugiau? Galbūt dėl to, kad jų lygiai skirtingi, jie anąkart ir neaptarė knygos taip, kaip jis tikėjosi?“ Taip besvarstant jo pasitikėjimas savimi menkdavo, bet prisiminęs, kaip ji šypsojosi ir juokėsi, jiems žaidžiant kortomis, jis nusiramindavo. Vis dėlto ji buvo jam prielanki.
Vimas nieko nežinojo apie Vendę: kiek jai metų, ką ji veikianti, bet kažkodėl nedrįso jai užduoti šių banalių klausimų, kurie atrodė netinkami jos draugijoje. „Kodėl jis tiek daug dalykų prie jos nedrįsta ir sykiu nori kuo ilgiau būti šalia?“ – klausdavo savęs, pamesdamas skaitomą knygos eilutę.
Liūdėdamas susitaikė, kad užtruks, kol perskaitys antrą knygą. Be to, po kelių dienų turės grįžti į mokyklą ir skaitymui liks dar mažiau laiko.
Dar niekad Vimas nebuvo toks disciplinuotas. „Negi anksčiau nesu turėjęs tikslo?“ – pats savimi stebėjosi. Norėdamas kuo greičiau įveikti knygą, jis susiplanuodavo dieną ir kiekvieną laisvą akimirką skaitydavo. Bendraklasiai, su kuriais anksčiau leisdavo pertraukas, stebėjosi matydami jį traukiant į biblioteką, bet jam nerūpėjo, nes buvo susitelkęs į savo tikslą. Kandžios jų pastabos greitai liovėsi, nes jis turėjo neatremiamą argumentą: „Noriu pasiruošti egzaminams ir pagaliau ištrūkti iš šio kalėjimo.“ Be to, dvyliktokai jau buvo kitokie. Žemesnėse klasėse būtų sulaukęs daug daugiau pašaipų. O paskutiniaisiais metais nemažai mokinių po truputį atsiskiria nuo mokyklos bendruomenės. Kai kurie į mokyklą atvažiuoja automobiliais ir atrodo tarsi perraugę vaikai, iš inercijos atiduodantys duoklę praėjusiam etapui. Tad greitai jis buvo paliktas ramybėje.
Susitelkęs Vimas per pusantros savaitės įveikė antrą knygą ir po pamokų nuvažiavo į senamiestį. Šįkart Vendė atidarė duris vos pasibeldus, bet nusišypsojusi atsiprašė skubanti išeiti. Jis pastebėjo, kad ji buvo dailiai susišukavusi. Jie susitarė susitikti kitą dieną. Eidamas tyliomis senamiesčio gatvėmis, jis didžiavosi paskirtu pasimatymu. Jam dingtelėjo, kad norėtų kaip nors atsidėkoti Vendei, skolinančiai jam knygas ir vaišinančiai arbata. Parduotuvėje jis ilgai rinkosi saldainių dėžutę, kol galiausiai apsisprendė ir sumokėjo iš tėvo gaunamais kišenpinigiais. Pinigų tėvas jam nešykštėdavo. Kartą yra pasakęs: „Jei reikia, sakyk, nenoriu, kad prieš draugus atrodytum skurdžius.“ Kažkas jo žodžiuose Vimui nepatiko, nors, palyginus su kitais bendraamžiais, jis galėjo būti patenkintas tėvo dosnumu. Be to, pinigų, gerokai daugiau, nei reikia pavalgyti, jam duodavo ir motina.
Kitą dieną mokykloje jis be perstojo galvojo apie būsimą susitikimą su Vende. Neturėdamas ko skaityti ir norėdamas prasiblaškyti, per pertraukas vėl trynėsi su draugais. Klausydamasis jų pokalbių ir juokelių jautėsi gerokai atitrūkęs, bet iškart sukluso, kai vienas pradėjo pasakoti apie savo merginą. Supratęs, kad draugas iš jos tyčiojasi, pasijuto nesmagiai, ir likusias pertraukas praleido vienas. Saldainių dėžutę buvo paslėpęs juodame maišelyje, kad kuprinėje jos niekas nepastebėtų.
Sutartu laiku neradęs Vendės namie, Vimas stipriai nusivylė, nuliūdo ir net pyktelėjo, kad ji nesilaikanti žodžio, o paskui ėmė nerimauti, kad gal jai nutiko kas nors rimto. Apimtas sąstingio jis kelias valandas prasėdėjo ant laiptų prie jos buto durų. Ilgai svarstęs, parašė raštelį ir paliko saldainius prie slenksčio, nors ir baimindamasis, kad juos nugvelbs kaimynai.
Kitą dieną rado saldainius tebegulinčius ten, kur juos paliko, o tai reiškė, kad Vendė nebuvo grįžusi namo. Vimą apėmė nerimas. Jis palaukė, kol sutemo. Kitą dieną saldainių neberado, bet Vendės taip pat nebuvo namie, tad jis negalėjo būti tikras, kad juos paėmė ji. Jis galvojo apie ją kaip apsėstas, kūrė baisiausius scenarijus ir, norėdamas nors kiek pakeisti minčių eigą, iš mokyklos bibliotekos pasiskolino knygą. Tai buvo pirmas įrašas jo kortelėje. Susikaupti sekėsi sunkiai, skaitant mintys nuolatos grįždavo prie Vendės. Kasdien po pamokų jis nuvažiuodavo į senamiestį ir pasibelsdavo į jos duris, kurių niekas neatidarydavo. Galiausiai įsidrąsinęs nuspaudė kelių kaimynų durų skambučius. Nė vienas nieko nežinojo, bet žilagalvė senutė įsitempė jį vidun išgerti arbatos. Jis ilgai negalėjo išsisukti nuo jos šnekų jam prastai suprantama kalba ir išeiti.
Vimas ramino save, kad galbūt Vendė kur nors išvykusi, ir nusprendė kurį laiką jos neieškoti. Dvi dienas ištvėrė nenuvažiavęs iki jos namų. Trečiąją mėgino save apgauti, kad tik šiaip sau išsiruošė pasivaikščioti po senamiestį, ir, jei bus pakeliui, užsuks pažiūrėti, ar gali grąžinti knygą. Iš tolo lange išvydo vyšnines Vendės garbanas, ji tvarkingai dėliojo knygas ir jį pamačiusi nusišypsojo. Mergina buvo pakiliai nusiteikusi ir jis nedrįso jai priekaištauti.
– Labai ačiū už saldainius, – padėkojo Vendė.
– Tai vis dėlto radai…
– Žinoma! Pas mus gyvena geri žmonės – svetimo neima. Buvo labai skanūs.
Vimas palingavo galva. Ji taip ir neužsiminė apie praleistą jųdviejų susitikimą. Jis išsirinko knygą, nors žinojo, kad bet kurią iš jos kolekcijos galėtų pasiimti bibliotekoje. Šįkart jie nežaidė kortomis – Vendė pasiūlė pasivaikščioti. Jie klajojo siauromis gatvėmis, šnekučiuodamiesi apie šį bei tą, atkreipdami vienas kito dėmesį į įvairias pakeliui pastebėtas detales. Buvo gera. Atsisveikindamas jis paklausė, ar jie negalėtų susitarti dėl susitikimo. Vendė persimainė ir atsiprašė, kad šiuo metu jai sunku ką nors planuoti, bet jis visada galįs užsukti, kai bus netoliese, net jei dar nebus perskaitęs knygos. Jis nudžiugo, kartu suprasdamas, kiek daug nerimo jam kels tokia nežinia.
Kasdien po pamokų Vimas važiuodavo pasivaikščioti į senamiestį, pakeliui užsukdamas pas Vendę, bet jos vis nebūdavo namie. Keletą valandų jis prasėdėdavo kavinėje, paruošdavo namų darbus ir vėl pasibelsdavo į merginos duris. Stengėsi neprisigalvoti siaubingų scenarijų: kai paskutinį sykį matė Vendę, ji atrodė džiugi, tad, matyt, tiesiog buvo smarkiai užsiėmusi. Vis dėlto ji nenorėjo jam sakyti, ką daranti. Tikra slapukė – tai vargino ir masino. Jis gėdijosi, kad iš šono galįs pasirodyti kaip įkyrus persekiotojas, todėl kartais padarydavo pertrauką ir kelias dienas atsispirdavo pagundai praeiti pro jos namus.
Netrukus Vimas sumanė vėl palikti Vendei nedidelę dovanėlę, taip vildamasis sužinoti, ar ji apskritai grįžta namo, ar yra išvykusi. Jis išrinko nedidelę gėlę vazone. Nieko neišmanydamas apie augalus, paėmė tą, kuris jam pasirodė dailus, nežinodamas, kad jis skirtas persodinti, o ne auginti kambaryje. Ant plastikinio vazono priklijavo raštelį su citata iš skaitomos knygos ir nekantravo palikti dovaną prie merginos buto durų. Priartėjęs prie jos lango, pamatė, kad ant palangės nebėra knygų. Iš nuostabos jis šiek tiek paėjo į priekį ir grįžo atgal norėdamas įsitikinti, kad nesumaišė langų, bet knygų tikrai nebebuvo. Vimui pasibeldus, duris atidarė liesas vyras baltais berankoviais marškinėliais. Iš netikėtumo vaikinas loštelėjo atgal ir vos nenubildėjo nuo laiptelių, bet išlaikė pusiausvyrą ir pasiteiravo apie Vendę.
– Ji išvyko į Amsterdamą. O ką, tu – jos vaikinas? Ir ji tau nieko nepasakė? – vyras kreivai šyptelėjo.
– Ne, ji skolindavo man knygas.
– Aaa, tai tu. Ji mane perspėjo. Užeik, – mostelėjo.
Vimas žengė į prieškambarį, o vyras pirštu parodė į kartoninę dėžę.
– Čia tau – jos knygos. Prašė perduoti, jei pasirodytum.
Sutrikęs Vimas linktelėjo ir pasilenkė prie dėžės, nežinodamas, kur dėti vazoną su gėle. Dėžė buvo sunki. Vyras padėjo jam ją pakelti ir ant viršaus kiek pašaipiai pastatė augalą.
– Na ką, vyruti, iki!
Išėjęs iš kiemo ir kiek paėjėjęs, jis padėjo dėžę ant grindinio. Parsigabenti ją nebus lengva. Tai, kad dėžė buvo sunki ir kėlė problemų, leido jam kelioms akimirkoms atitolinti skausmą. Įsiręžęs šiaip ne taip vėl pakėlė dėžę ir toliau nupėdino siaura vingiuota gatve. Pagaliau neištvėręs paleido nešulį ir ant jo susmukęs pravirko. Neprisiminė kada nors taip raudojęs. Aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus, niekas netrukdė taip aimanuoti, kad nudrykusios seilės ant pilko asfalto paliko tamsias dėmes. Kai ašaros pagaliau baigėsi, dar kiek pasėdėjo, kol šaltis vėsino užburkusias akis ir nuo spazmų geliančią gerklę. Namo grįžo visiškai išsekęs ir tai padėjo užmigti.
Vos pabudęs ir prisiminęs, kas nutiko, jis vėl susigraudino. Suvokė pakeliui kažkur pametęs vazoną su gėle. Matyt, palikęs jį ten, kur verkė… Jis apsimetė sergąs ir iš motinos gavo leidimą praleisti pamokas.
Dar ilgai Vimas vengė net pažvelgti į kambario kampą, kuriame kėpsojo nugrūsta knygų dėžė. Laiškelyje Vendė užsiminė, kad grįš tada, kai jis perskaitys visas knygas, tačiau neparašė savo Amsterdamo adreso. Nevilties apimtas, jis supyko ant knygų ir po truputį grįžo prie senų įpročių: pertraukas leisdavo su bendraklasiais, stengdamasis apsimesti, kad jam smagu.
Vis dėlto atėjo diena, kai po pamokų jis nuvažiavo į senamiestį ir ilgai klaidžiojo siauromis gatvėmis, o grįžęs namo atidarė dėžę ir išsirinko knygą. Skaitydamas dažnai užsisvajodavo apie Vendę, įsivaizduodavo, kaip jai sekasi gyventi svetimame mieste, kaip atrodo jos naujas butas. Kartą per pamoką, ilgesio pagautas, atsivertė sąsiuvinio vidurį ir aprašė, stengdamasis pavaizduoti jos nežemiškus judesius, kaip nedidelėje virtuvėje ji gamina pietus, o paskui išeina pasivaikščioti palei kanalus.
Vimas neužtruko nė metų, kol perskaitė visas dėžėje buvusias knygas. Sykį eidamas pro žemą senamiesčio namą ant palangės vėl pamatė suverstas knygas – visos jos buvo užsienio kalba. Jis pakėlė galvą ir lange išvydo Vendę, jos plaukai dabar švytėjo smaragdo spalva.
Valdas Papievis. Ankančiam pasauly
2025 m. Nr. 7
Fragmentas
1.
Pirštai išskečia vokus, nuo virpančio buteliuko snapelio kitoj rankoj tuoj kris lašelis, pirštai sudreba, lašiukas slysta prošal, o gal blakstienos, jo išsigandusios, mirkteli – kaip kiekvienas kūno narelis bauginasi svetimkūnių, nežinome, tikrai ar tariamai gelbstinčių mūsų gyvenimus.
Jei apakčiau, nusižudyčiau.
2.
Iki traukinio išvykimo likusios kelios minutės, peronas tuščias – jau spėję susėsti ir bauginęsi pavėluoti. Netoliese tik du vyrukai. Iš tų, kurie, vos užsirūkius, paprašys cigaretės. Peronas tuščias, traukinys tuoj išvažiuos – jau matau įvairiaspalvius grafičius, stulpus, laidus, kabelius, traukiniui įsibėgėjant, vis greičiau šmėsteliančias priemiesčių stotis, po to – laukus ir miškus, gyvenvietes, komercines zonas, staiga – jūra.
Tik porą dūmų.
Jei paprašys, duosiu, – kas ta cigaretė.
Pro akis slysta grafičiai, stulpai, traukiniui įsibėgėjant – vis greičiau vienos kitas lenkiančios priemiesčių stotys, laukai ir miškai, miesteliai ir kaimai. Iš padrikai šmėkščiojančių vaizdų ima skleistis panorama, staiga užsisklendžianti į betono atitvarus, vėl atsiverianti į akiračius, virš kurių – beribis dangus; ūmai neriam į tunelį. Tunelis ilgas, tamsa, regis, niekada nesibaigs.
Ir be reikalo sakot, kad nemoku pakovot už save. Pats žinau. Dar mokykloje iš manęs dėl to šaipėsi. Man lengviau pateisinti niekšą, nei tėkšt į akis, kad jis yra niekšas. Manau, tai – ne tik mano, bet ir mūsų laikų problema.
– Nematai ženklo?
Raudonu brūkšniu perbraukta cigaretė.
– O jūs nematote, kiek nuorūkų tarp bėgių primėtyta?
– Nori kitais pasiteisinti?
Ir rodo pažymėjimus.
– Galiu nufotografuot?
Pašaipus žvilgsnis.
Kai iš kišenės traukiu telefoną, griebia už riešo.
– Ant kvito bus mūsų numeriai.
– Neturit vardų?
Kitas tiesia kasos aparatą:
– Važiuoji ar einam?
Pro akis slysta grafičių nusėtos stoties prieigos, stulpai, elektros pastotės, traukiniui įsibėgėjant…
Ir iš tiesų, kam man jų pažymėjimai? Ir ką keičia, ar buvo civiliškai apsirengę pareigūnai, ar apsimetėliai? Kad būtų apsimetėliai, sunku patikėti – pažymėjimai, o ir kasos aparatas. Pirštai nejučiom glamžo baudos kvitą su numeriais vietoj vardų – dabar jau vis tiek.
Vis tiek ypač dabar, kai traukinys neria iš tunelio, ir prieš akis vilnija kalvos ir slėniai, siūbuojami bėgių, kaip kad bangos jūrą siūbuoja. Posūkyje akiračio ašis svyra, kartu su ja ir dangus sukasi, atrodo, krantas artėja, bet, kitaip negu jūra, sausuma neturi krantų. Ir keteros tik jūroje lūžta. O čia vaizdai tolydžio keičia vieni kitus: tolumoje šmėkščiojantys kaimai su bažnytėlėmis, pro akis slystelinčios ganyklos su avimis ar žolę rupšnojančiomis karvėmis, sandėliai, apleistos stotys, kuriose traukiniai seniai nebestoja, artėjančios, tolstančios greitkelių sankryžos, degalinės, už žalių guotų tikriausiai dvarai, įsivaizduoju, kai kurie pamažu yrantys, nes paveldėtojai nebeišgali jų išlaikyti.
3.
Laukiniai pliažai, nė vieno žmogaus – ateiti lig čia vasarotojams per toli. Tik uolos, per jas trykštantys šaltiniai, susiliejantys į krištolo kriokliukus, kurių upeliai link jūros, vieni su kitais susitinkantys, išsiskiriantys, vėl susiliejantys – vandens ir smėlio grafičiai; įsižiūrėjus jau nebe grafičiai, o grafikos lakštai, akinamos saulės šviesos ryškinami iki juodo ir balto. Karpomi tai kylančių, tai besileidžiančių kirų kryksmų.
Keliai sulinksta, nepajuntu, kaip išsitiesiu. Dangus nebesisuka, tik debesys plaukia. Greičiau nei laivai, kuriuos ką tik mačiau ties horizontu ir kurie, už degtukų dėžutes mažesni, atrodė, vietoje stovi.
Saugesnių namų neturėsiu.
Namų, kurių stogas – dangus ir kuriuose gyvenant nieko nereikia, tik plaukti kaip debesys – tyliai, ramiai, kartais prie kitų debesų priartėjant, su jais susiliejant, išsiskiriant; tik plaukti kaip jie, tapantys Edeno sodo, šumerų dantiraščių, Aušros vartų, dar ko tik norite – svajotų pastatyti, bet nepastatytų miestų, nesibaigiančių kelionių aplink pasaulį, romantinių susitikimų – iliuzijas. Betgi tai – tik šios saulėtos dienos vizija, iš jos rytoj galbūt nieko nebeliks – nepasiekiamus, regis, tik vėjui paklūstančius, žemės trauka ir debesis galop pasigauna.
Normandijoje dažnai lyja.
Drabužiai savaime nuslysta; pirštais, pėdomis, kulkšnimis pajuntu jūrą, vos tyvuliuojančią – bangos šiandien nelūžta. Vanduo palengva semia kūną, lyg grimzčiau į šulinį su rentiniais begalybėn – iš kur jausmas, kad sugrįžtu? Sugrįžtu ten, kur niekada nebuvau, o jei buvau, tai seniai – dar prieš gimdamas.
Galiausiai plaukiu.
Iriuosi nuo kranto – gylio bijau, šiandien nebe. Nelikus nei toli, nei arti, nei aukštai, nei žemai, kojos nebesibaugina, kad nepasieks dugno, o rankų veriama proskyna tuoj pat užsisklendžia. Nė žymės, kad buvai. Plaukiu lėtai, greitį jūra skandina – kad ir kiek plauktum, jos begalybėje vis tiek liksi ten, kur buvai. Iš kūno lieka tik saulės šviesą geriantis akies stiklakūnis, žvilgsnį pasukus į krantą, smilkteli: jis tuoj suduš.
Ir dūžta.
Dabar kraulis – greičiau, kuo greičiau, o krantas – kaip horizontas, tolstantis, kad ir kiek prie jo priartėtum. Bet vis tiek jį pavysiu – alkūnė išnyra, ranka išsitiesia, lyg norėtų pagauti, kas nepagaunama, grybšnis, kaire ranka – kitas, vėl ir vėl, galop – smėlis. Skubėti jau nebereikia, kuprinė – čia pat, dar kiek, ir potvynis ją būtų apsėmęs. Susirenku drabužius, apsikabinęs kuprinę, link uolų bėgu, ji – mano šuo; kaip savo šunį būčiau galėjęs palikti? Patupdau ant akmenų – potvynis čia jo nepasieks.
Akimirksnį atmintyje šmėkšteli anų vyrukų veidai, vieno iš jų kreiva šypsena, ant antrojo skruosto įtartinas randas, pajuntu ranką, spaudžiančią riešą, bet jų veidai ir peronas su stotimi tučtuojau dingsta, lyg banga krantą būtų nuplovusi – ar ne to čia važiavau, kad, viską pamiršęs, nerčiau į jūrą? Apsinuoginęs tiek, kiek prieš mane apsinuoginusios uolos, kiek prieš mane apsinuoginęs smėlis, kiek prieš mane apsinuoginusi jūra – kad ir kiek apsinuoginčiau, niekada nebūsiu nuogas kaip jie. Tai – vaizduotės žaismė: uolos, smėlis ir jūra nuogi visada, ką jiems nuo kitų ir nuo savęs slėpti? Ir kas aš toks, kad galėčiau prašyti įsiklausyti ir išklausyti?
Neriu.
Išnėręs plaukiu.
– Jei neiškrėtei nieko baisaus, komuniją gali priimti be išpažinties.
Aukštielninkas, ant vandens abipus savęs kryžium ištiesęs rankas, išgirstu sakant kunigą, kai prie klausyklos, dar vaikas, nesugalvojau, kokias nuodėmes jam išpažinti.
Tik išbridęs susizgrimbu, kad jūra grįžta ir krantą semia greičiau, nei maniau – smėlio juosta tarp jos ir uolų jau gerokai siauresnė. Nesusivokiu, kiek kilometrų ir per kiek laiko iki čia atėjau, nežinau, kiek vanduo priartėja ligi uolų – jei prie pat priartėja, kaip aš pareisiu? Jūra, smėlis ir uolos gyvena savo ritmu, – jūra – ir pagal mėnulio, – nuogi ir nebylūs, jie nieko tau nepasakys.
Dairausi.
Vienoje pusėje įžvelgiu tris ar keturis žmonių siluetus, kitoje – tarsi vieną, be akinių nesuprantu, artėja ar tolsta.
Atsilapojęs kuprinę, naršau po kišenėles, kuičiuosi tarp rankšluosčio, glaudžių, pasiimtų dėl visa ko, ir knygos, įsimestos nežinia kam, lyg būčiau ketinęs skaityti, sumuštinio ir vandens buteliuko, dar kažko, galiausiai viskas pažyra ant smėlio. Šortų kišenėse – tik cigaretės ir žiebtuvėlis. Pasilenkęs žlibinėju aplink – gal bus kur nukritę? Paeinu tolėliau – lyg vėjas juos būtų galėjęs nupūsti. Betgi vėjo nėra, todėl ir bangų keteros šiandien nelūžta.
Keteros šiandien lūžta tik manyje.
Kol susivokiu: juos bus nusinešusi jūra. Turbūt įsidėjau į išorinę neužsegamą kišenėlę – kai iššokęs iš pakilusio vandens bėgau, gelbėdamas savo šunį, jie ir iškrito. Dabar ten, kur bėgau, smėlį semia vanduo.
Trys ar keturi žmonės tolsta, vyras artėja; skubomis apsirengęs ir susimetęs daiktus kuprinėn, einu į jo pusę.
4.
Kiek keterų perdien žmoguje gali lūžti? Nelemta cigaretė, dabar – akiniai, o apie pirmąją keterą, nuo kurios reikėjo pradėti, dar nepapasakojau, nes ir sau nejauku apie tai prisipažinti.
Iš tikrųjų čia atvažiuoti turėjau dar vakar.
Skubėti nemėgstu, nesuprantu, kur ir kodėl žmonės taip skuba, bet šį rytą man iš tikro reikėjo peršokt per laiką – nežinau, kodėl žadintuvui nustatytą valandą nesuskambus, dar ir dabar regiu, kaip mano akyse, iš savo palėpės strimgalviais dardančio, sukasi įviji laiptai, kaip strykčioja šaligatvio plytelės, lyg ragintų mane dar greičiau skuosti, kaip į metro požemius bildu, kaip vilkiuku sukuosi koridoriais ir man atrodo, kad iš jų labirinto niekada neištrūksiu, kaip perone trypčioju, maldaudamas metro traukinį greičiau atvažiuoti, kaip, vagono durims už nugaros trinktelėjus, raginu jį pralenkti patį save, kol…
Kol geležinkelio stotyje kontrolierius man pasako:
– Bilietas vakarykštis, jūs visa para pavėlavote.
Perkantis naują bilietą man pasirodė, jog jį perkuosi į vakar dieną.
Jei nebūčiau visa para pavėlavęs, gal viskas būtų susiklostę kitaip?
5.
Pirmiausia prilekia didelis labradoras – džiaugsmingai šoks ant manęs; vyras sušvilpia, šuo pasitraukia, atsisuka į šeimininką, bet, nuo jo nusigręžęs, žvilgtelėjęs į mane, vėl stryktelės; vyras vėl švilpia ir jau visai prie manęs šūkteli, kad nebijočiau: draugiškas ir meilus šuo.
– Mano šuo taip pat draugiškas ir meilus, bet per jį praradau akinius, – pasisveikinęs jam sakau.
– Praradote akinius? Per šunį?
Apsidairęs:
– O kur jūsų šuo?
– Va, – į kuprinę parodau.
Sutrikęs, gal kiek įsižeidęs:
– Mišelis.
Pasisakau savo vardą.
– Atsiprašau?
Pakartoju.
Iš kur aš, jam nelabai įdomu – iš visur privažiuoja.
– Jūs – istorijų kūrėjas? – verdamas akimis, klausia.
– Nežinau… Jeigu norite… – žvilgsnį nusukęs į jūrą, jam atsakau.
Ir ranka mostelėjęs link miestelio, kuriame esu apsistojęs, teiraujuosi, ar dar spėčiau nueiti.
Vyras pasižiūri į laikrodį.
– Abejoju. Nebent bėgte. Bet ir tai… Matote, ten, toli – į jūrą išeinančios uolos, jas tuoj užtvindys.
– Taip, matau, – atsakau, nors dangus, uolos ir jūra man susilieja – tokiose tolumose be akinių ir per atoslūgį susilietų.
– Tačiau ten, kitoj pusėj, yra laiptai, viršuje – poilsio namai. O už poilsio namų – kelias. Taip, daug toliau nei pakrante, bet jūsų vietoj nerizikuočiau.
Ir pagriebęs iš visų jėgų sviedžia bangų nuskalbtą pagalį, labradoras strykteli, vyras nė neatsisveikinęs ir neatsisukdamas skuodžia jam įkandin.
Šunis myliu, bet tikro šuns niekada neturėjau, šunų nepažįstu, atskiriu nebent pagrindines jų veisles.
Per keletą žingsnių stabtelėjęs didelis labradoras juodu, blizgančiu kailiu ir nukarusiomis ausimis pažvelgė į mane žvitriomis akimis, lyg džiaugtųsi šioje dykoje jūros pakrantėje pagaliau susiradęs draugą, su kuriuo, trumpam pasprukęs nuo šeimininko, nekantrautų pažaisti. Didelio, kresno, grakštaus, pakelta vizgančia uodega, jo kojos taikėsi šuoliui, o nutįsęs liežuvis ir žvilgsnis, džiaugsmingas ir liūdnas tuo pat metu, klausė: na, kaip? Kažkodėl man atrodo, kad net džiaugsmo sklidinos šunų akys visada truputėlį ir liūdnos, lyg jie sielvartautų dėl to, ką suvokia ir junta geriau negu mes. Nežinau, ar žmonių akys gali būti tokios pat džiaugsmingos ir liūdnos tuo pat sykiu – gal, bet manau, nedažnai pasitaiko.
O gal?
Sakau, nežinau.
Nors šuns niekada neturėjau, kartais man pasirodo, kad šunis pažįstu geriau negu žmones.
Tad ir vyro metų neklauskit – nė žmonių amžiaus atspėti nemoku. Link keturiasdešimties? Tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties? Kai kas sako, kad reikia įsižiūrėti į odą – pirmiausia oda žmogaus amžių išduoda. Bet kai tiek kremų, pudrų, visokių botulinų, dar ko tik norite… Sako, ir vyrai jau darosi plastines operacijas. Dar manau, kad čia, prie jūros, kaimuose, o ir miestuose sunkiai dirbančių žmonių oda dažnai pralenkia jų amžių.
Iš vyro odos galėjau nebent pasakyti, kad jis – vietinis, gali būti – čia gimęs. Prakaulus veidas vėjų nugairintas, akys įdubusios – gal dėl to, kad nuo vaikystės jam veriasi tokios tolybės, kurias užmatyti tegalì prisimerkęs, ir žvilgsnis, ieškodamas atspirties, savaime traukiasi į akiduobes – taip šuolininkui tenka atsivėdėti tolesniam ar aukštesniam skrydžiui. Jo skruostus dar labiau šiurkštino gal trejetą dienų neskusta barzda, veidui teikianti atšiaurumo, bet ne atžaraus, veikiau abejingo – jei ne prie manęs pribėgęs jo labradoras, tikriausiai būtų ėjęs praėjęs. Ir iš tiesų – kas aš jam? Dar vienas atklydėlis, nieko neišmanantis nei apie potvynius, nė atoslūgius, nei apie vėjus, nė apie uolas, išvis apie nieką. Bet kai aiškino, kaip geriau grįžti, jo balse nebuvo nei paniekos, nei gailesčio, veikiau – atlaidus susirūpinimas. Tik kamgi reikėjo pasisakyti savo vardą – Mišelis? O gal susigalvotu vardu man prisistatė, kaip aš – jam? Ir kamgi iš viso tokiose vietose, atsitiktinai susitikus, prisistatyti? Juo labiau slėpti tikrąjį vardą? Ir kodėl taip ūmai sviedė pagalį ir nusisuko, nė neatsisveikinęs?
Kai nežinai, visko gali prisigalvoti.
Bet kurių galų apie tai iš viso mąstau? – užlipęs gelžbetonio laiptais, aukštėliau – mediniais laipteliais, klausiu savęs, jau iš viršaus atsigręžęs į apačioje akis užtvindžiusią jūrą. Buvęs nebuvęs tas pripuolamas susitikimas. Jo patarimas, mano padėka – kas daugiau?
Diena krypsta į vakarą, bet saulė nusileis dar negreitai, kaip tik tokie tarpsniai man labiausiai patinka: kai kam nors besibaigiant jau nujauti, jog prasideda kitkas. Kai tapybiški potėpiai ima lietis į atsisveikinimo gėla smelkiančią nežinios akvarelę. Tikras ar tariamas žinojimas nieko nekeičia. Saulėlydžiai, ypač prie jūros, – vis kitokie.
Aš – trumparegis, gal todėl man jūra dabar – lyg neaprėpiamas skardos lakštas, vos vilnijantis ir atspindintis dangų. O gal – dangus, jūros veidrodyje visu akipločiu atsispindintis? Įtempęs žvilgsnį regiu, kaip blizgantis sausumos ruožas siaurėja – sudils, saulės šviesai dar neužgesus.
Juo geriau suprantu, dėl ko Mišelis ar ne Mišelis patarė kopti šiais laiptais.
6.
– Stop!
Krūptelėjęs atsisuku.
Į mane bėga labradoras.
– Pas mane!
Bet negrįžta, stovi, priekines letenas įbedęs į žvyrą.
– Greta!
Pabrukęs uodegą, bidzena šalia šeimininko.
– Atleiskite, – man taria Mišelis ar ne Mišelis, – jis labai jaunas.
– Matau, – atsakau, – todėl nori žaisti.
– Labradorai niekada nesuauga, jie visada nori žaisti.
Žvyruotu taku einame pro poilsio namus. Ant vielinių pinučių tvoros, nuo namų skiriančios taką, keletas užrašų „Pašaliniams įeiti draudžiama“. Didelis tradicinis normanų namas su sienas kryžiuojančiomis tamsiomis sijomis – gal anksčiau buvęs dvaras?
– Žinai, kelias va ten, – taria vyriškis, galbūt mano metų, gal ne, staiga pereinantis į „tu“. – Pamaniau, kad geriau pavėžėsiu. Kelias – vingiuotas, be kelkraščių, tuoj pradės temti, nežinia, kas gali nutikti. O ir mums laikas namo.
– Labai ačiū. Būčiau parėjęs…
– Aišku, kad būtum parėjęs, bet bus greičiau. Ir saugiau. Vis pasitaiko avarijų, pernai vieną mirtinai nutrenkė.
Vyro vardas Mišelis ar ne Mišelis, nežinau, kuo vardu labradoras, bet kažkodėl nedrįstu pasiteirauti.
Galinė sėdynė – jo karalystė. Sujauktas užklotas, dvi pagalvėlės, graužiamas nesugraužiamas kaulas, kamuoliukas, dar kažkoks žaislas. Bet kur tau gulės! Letenomis pasirėmęs ant atlošo, snukiu glaudžias šeimininkui prie kaklo.
– Fu!
Šuns snukis nulinksta, pasiremia į atkaltės kraštą, liūdnas žvilgsnis – į vingiuojantį kelią.
– Jei nesutramdysi, ant sprando užlips.
Kelias sukasi, ūksmingi šešėliai, staiga – juos praskleidžiančios properšos. Properšos jūros, krantą toliau labiau tvindančios.
– Aš važiuoju toliau. Jei prie bažnyčios paleisiu – gerai?
– Man bet kur…
Saulės spinduliai pro medžių viršūnes įkypai šokčioja.
Vos viena kita mašina.
– Rašytojas?
– Kodėl manote?
– Iš veido matyti. Vasaromis visokių privažiuoja, pavadinkime, des artistes… Pernai kalbėjausi su panašiu tipu. Sakė, jūra jį įkvepia.
Tingiais vingiais keliukas toliau kopia į kalvą.
– Ta istorija su akiniais ir šuniu. Pamulkint norėjai?
Truputį sutrikęs:
– Nė minties. Nuo kuprinės negaliu atsiskirti, ji visada prie manęs, tai draugai ir pavadino mano šuniu.
– O akiniai?
Papasakoju, kas nutiko.
– Na, taip. Kiek šilumos, saulė ar debesys, tik pabuvę supranta, kad potvyniai ir atoslūgiai čia taip pat svarbūs.
– Ne pirmą kartą, žinau, bet…
Tas bet – noras pamiršti: nesučirškęs žadintuvas, skuba, būgštavimas pavėluoti, nors jau visa para pavėlavęs, kvaila užgaida įtraukti du ar tris dūmus, nes visai cigaretei nebėra laiko, jei paprašys, duosiu, kasos aparatas… Dėl ramybės visada nusileidžiu. Dar mokykloje… Galiausiai – akinius nusiplukdžiusi jūra.
– Jei sakai šuo, kuo vardu?
Pasakau.
– O labradoras?
Irgi pasako.
Nežinau, kam mums jų vardai – kaip ir mūsiškiai vienas kitam.
Kurį laiką važiuojam tylėdami.
Matosi, kad kelią mintinai žino, rankos mašiną valdo be pastangų, ties posūkiu sukteli vairą, prasilenkiant mašina savaime pasitraukia į šalį.
– Šuns niekada neturėjau, bet vienintelė knyga, kurią parašiau – apie šunį, – tariu.
– Atspėjau?
Pasisukęs pirmąkart šypteli draugiška ir gal kiek pašaipia šypsena, lyg žaistų žaidimą, kurio taisyklių nemoku. Atsigręžiu į labradorą, tas kilsteli snukį, jo vyzdžiai vėl įsižiebia, regis, ir pats pajuntu, kaip įsitempia jo raumenys. Norėčiau sviest bangų nubaltintą pagalį – kad šoktų pro langą ir kiek išgali skuostų jūros link.
Aš irgi.
– Viena knyga, toks ir rašytojas, – vėl akis įsmeigęs į kelią, tariu. – O rašau šiaip, iš dyko buvimo.
Siauras keliukas vingiuoja aukštyn, kartais šmėkštelėja užkardos, vartai, žinau, kad už jų – valdos, bet toliau esančius pastatus – namus, dvarus, gal ir pilis – slepia žalumos šydas.
– Su savimi neturiu, bet jei norite, galėčiau atsiųsti, – iš dėkingumo pasiūlau.
Ir tuo pat metu šuo suamsi, Mišelis ar ne Mišelis krūpteli, įsitempia, paskutinę akimirką krypteli vairą, mes jau šalikelėj, pro mus praskriejęs raudonas „Ferrari“ žaibišku greičiu tolsta, labradoras, lyg norėtų apsaugoti, šeimininko pečius letenomis apsikabinęs.
– Quels cons, quels cons! – jiems pavymui šaukia Mišelis.
Apsiraminęs pasisuka į mane:
– Atsiprašau.
– Už ką?
– Mari niekada nesėda šalia.
– Kodėl? – klausiu, nors nežinau, kas toji Mari – draugė, meilužė, žmona?
– Sako, kad greta vairuotojo – mirtininko vieta.
Pagal statistiką.
Ji visada sėdasi prie labradoro.
Kamienų, šakų ir šakelių mirgėjimas, kelias į kairę, į dešinę, čia aukštyn, čia žemyn, galiausiai vėl leidžias link jūros, pro medžius retkarčiais švysteli jos lopinėliai. Tiršta žaluma ir į kitą pusę prasiskiria: laukai, fermos, žirgynai, išsibarstę namai, iš tolo žiūrint, labai vieniši. Kaip gali būti, kad sausuma ir jūra besileidžiančios saulės šviesą atspindi savaip: pažvelgus į jūrą, žvilgsnis liejasi į begalybę, pažiūrėjus kitapus – pabiri trupiniai. Bet jausmas, iš akių gelmės atsismelkiantis, lieka tas pats: saulėlydžio šviesa akimirkas ir begalybę lydo į viena.
– Buvo malonu susipažinti, – sako Mišelis ar ne Mišelis.
– Man taip pat, – nusišypsau, paskui, atsisukęs į labradorą, tariu:
– Lik sveikas.
Labradoras tik vos ne vos akis kilsteli. Ir iš tiesų – kas aš jam? Atsitiktinis priklydėlis, jo šeimininkui – ne pirmas ir ne paskutinis, prie tokių trumpalaikių pažinčių bus pripratęs.
Trinktelėjus durelėms ir mašinos varikliui suburzgus, užverčiu galvą – turbūt iš laikų, kai žmonės dar nemokėjo gotikinių skliautų statyti.
Ir tuo pat metu susizgrimbu, mosuodamas ranka, puolu įkandin mašinos, iš aikštelės šalia bažnyčios jau sukančios į keliuką.
Pagyvenęs „Renault“ sustoja.
– Pamiršot ką nors? – vėl pereina į „jūs“.
– Jūsų adresą pamiršau.
– Kaip norit, bet žinokit, nebūtina.
Iš daiktinės išsiėmęs užrašų knygelę ir tušinuką, rašo.
Tiesdamas išplėštą lapelį, priduria:
– Čia – tik viena optika, pažįstama dirba, pasakykite, kad nuo Mišelio.
Ir nuvažiuoja.
Su menkomis viltimis grįžtu prie romaninės bažnyčios.
Žinoma, kad užrakinta.
Iš kišenės išsitraukiu lapuką.
Mišelis, pavardė
Numeris, gatvė
Miestelis
Indeksas
France.
Renata Šerelytė. Dvi novelės
2025 m. Nr. 7
Lariska ráuda
Pro supuvusį tvoros štakietą spokso Lariska.
Akligatvin iš Olandų gatvės suka leksusai su mažom mergaitėm, vienos nedidelės, kitos – ištįsusios, yra ir storų, ir plonų, garsiai rėkiančių ir tylinčių, su akiniais ir be, bet visos su rožinio tiulio sijonėliais, visos į baleto mokyklą, ji vienam pastate su dažų parduotuve ir gėlių salonu, kuriame nuo lentynos pirkėjus budriai stebi pliušinės meškos.
Iš mašinos išvirsta neūžauga su dviem striukom kasytėm, pritvinkusi pykčio kaip erkė, tėvas tiesia jai ranką, erkė spiria tėvui į kojas – nenoriu baleto! Aiškiai matyt – balerina iš jos neišeis, bet pinda tai bus.
Pievinis strazdas gieda liūdnai, tamsių medžių lajoj, sunkioj kaip beprotybė.
Lariska žino, kad medžiai – priešai, jų šaknys smaugia numirėlius, net ir kaulų nepalieka ramybėj, trupina ir aižo juos į vis mažesnes atplaišas, kol tos pasidaro plonos kaip popierius. Ant šito kaulų popieriaus sporos ir pirmuonys rašo giesmes apie laiką, kai dar medžių nebuvo, tik dumbliai su trilobitais plūkavo šiltoj silūrinėj jūroj ir oras tvinko grėsme ir nelaimės nuojauta.
Dirviniai vijokliai susiuva kaulų popierių ir balti žiedų gramofonai transliuoja būtąjį laiką į akligatvio kosmosą.
Lariska ilgisi nualintos žemės, sausos kaip pelenai. Vėjas neša sausų smilgų kuokštus, prisivėlusius nešvarios avių vilnos, niekur nė krūmelio, o jeigu išnyra medis, tai tik išsišakojantis danguje, mėlynas, kibirkščiuojantis, virsta ant stepės ir perskelia ją pusiau.
Lariska tūno prie tvoros, įsitvėrusi supuvusio štakieto – būtų gražu, jei dėtųsi žemyn, pažerdama kirvarpas ir pūzrus ant džipų, mergaičių mamos ir tėčiai smarkiai ją aprėktų, bet kas įžiūrės tokią neūžaugą, kūdą kaip driežas, blyškią kaip vidurių kirmėlė.
Ji suėdė Toliką, suėdė Janošą, o dabar žiūri pro tvorą, kankinama praėjusio laiko nostalgijos.
Užplūdęs ilgesys plėšia Lariską pusiau.
Persikreipusi dėbteli į savo namelį, kėpsantį už nugaros.
Neseniai vėl nudraskė penkiaskiautį vynvytį nuo sienų, kad tasai jos neuždusintų, slapčia patamsiuos augdamas, lįsdamas į kiekvieną medžio tranų išgraužtą plyšį. Palaistė druskos rūgštim kaimynės raganes, besibraunančias per tvorą Lariskos kieman, o kai raganės nukeipo, draugiškai jas apraudojo su nusiminusia šeimininke.
Lariska moka raudoti. Ir žino, kad liūdesys ir sielvartas kur kas labiau suartina žmones nei paiki džiaugsmai.
Labiausiai jai patinka sausos ašaros – kaip dulkės. Tose dulkėse – visas pasaulis, ir esamas, ir būsimas, visa tai, ko neprisimeni, ir visa tai, ką dar atsiminsi, nors to nebenorėsi.
Lariska neprisimena, kaip čia atvažiavo; ėjo pas daktarą, tasai sakė, kad dėl atminties duobių kaltas Korsakovo sindromas.
Lariska ir Korsakovo neprisimena, todėl neprimeta jam kaltės. Užtenka, kad kartais šmėkšteli rūstus Toliko veidas („Per tave mano gyvenimas suėjo šiknon!“), pasivaidena Janošas, įlindęs į pelėsiais smirdintį kareivišką paltą – parsinešė jį iš Briansko kovų. Dar pasidingoja piktai bliaunantis senasis ožys ir jo haremas – dvi ožkos, pilka ir ruda, akys abiejų kaip velnio, geltonos ir gudrios. Janošas gena jas penktą ryto į apsauginės pilių juostos krūmynus ir nešienaujamas pievas, palto kišenėj į laikraštį suvyniotas sumuštinis su daktariška dešra ir flakuškė su degiuoju skysčiu. Pareina tik vakarop, ožkos apsunkusios nuo žolės, šakelių ir šungrybių, senis apkibęs erkėm, paltas – kiškio kopūstais.
Janošas numirė, ožkas giminaičiai suėdė, o paltas tebekaba prieangy. Lariska nunešė jį miškan ir pakasė po kelmu, bet paltas parsivilko namo. Žemėtas, pašvinkęs, atlape – ordinas „Osvoboditeliam Brianska“, raidės aprūdijusios, bet dar įskaitomos.
Rože Marija, vaikeli brangus, sako tėvas, nesispardyk, labai negražu, ką mokytoja pasakys.
Vaikelis brangus užverčia galvą ir aštrias agrastų spalvos akutes nukreipia į Lariską.
Mato ją pro štakietus, aiškiai įžiūri, ir Lariska pabūgusi atsitraukia.
Visada bijojo vaikų, ypač tokių piktų. Užaugusių tirštoj žalumoj, juodoj kaip mirtis, kaip sukrešėjęs kraujas. Žėk, kokios piktos akutės, jose tiksi užprogramuota tiksli mirtis.
Lariska ilgisi laukinės erdvės, kur vėjas ridena sausus trupančių žolių ir vilnų tumulus, liepsnojančius vakaro vėjyje, o starai ir švilpikai miega giliai po žeme, sapnuodami vieną ant kito suklotus geologinius sluoksnius, o akys visų įkypos, neįžiūrėsi jose nei mirties, nei pasmerkimo.
Vėjas lakina rožinį sijonėlį, apveltą pelais ir pūkais, nuneš iki pat daubos, kur po susproginėjusiu ledu kyšo aprūdiję virbai ir aukštakrosnės, paspringusios neišlydytu plienu – ten plyti nuskendęs spirito fabrikas, ir legendos byloja, kad naktimis girdėt, kaip švilpia antrai pamainai, kyla tiršti garai, nuo kurių pasigeria žuvys ir krinta į katilus, prie jų rikiuojas eilė moterų ir vaikų su trilitriais, visi gaus užmokestį natūra, ir apvaliažandė matrona švelniai priekaištaus savo mažyliui, godžiai sugniaužusiam aliumininį puodelį – atsiskiesk, vaikeli, vandeniu, tu dar per mažas gerti neskiestą.
Rūdys, sijonai, kaklaraiščiai, vėliavos, giedančios žuvys, nebylūs vaikai po storu ledu, nuėjusiu raudonais įtrūkiais.
Kaimynė pasilenkia per tvorą, su dviem taurelėm ir konjako buteliu.
– Lariska, a girdi? Lariska… Numirė mano katė, – balsas virpa kaip ašuotė vėjyje.
Lariska pasižiūri į gelinius harpijos nagus, suspaudusius taurės kojelę. Ar tai katei uždaviau ko, ar neuždaviau? – galvoja, bet neprisimena.
Tiesą pasakius, tai nesvarbu. Lariska žino, ko iš jos laukiama.
Linkteli kaimynei – tuoj, tuoj, mieloji. Ir pamažu, vis garsindama balsą, užstaugia kaip stepių vėjas po raudonu mėnuliu.
Kaimynė paduoda jai taurę, ir balsas susigeria į konjaką kaip į sausą smėlį.
Galatėja
Rusva Raimutės „Kia“ priminė šiltą latės puodelį. Raimutė išjungė variklį, bet iš mašinos nelipo.
Padėjo ranką ant vairo. Papypinsiu kaip visada, – pamanė.
Šita vieta – iš tų, kurias matant kažkodėl sugniaužia ne širdį, o pilvo apačią – atrodo, tuoj pratrysi.
Geltoni japoniniai jurginai prie medinio stalo, apkėtę jį kaip palapinė. Lauko tualetas, apaugęs apyniais. Žolėj prie šulinio baltuoja dubenėlis, pribiręs žalių kirmgraužiuotų obuoliukų. Šventagaršvės, primenančios nėriniuotus panelių skėčius, susmaigstytus ne vietoj.
Jei Raimutė būtų skaičiusi Vonegutą, sakytų – šiknos skylė. Bet Voneguto ji neskaitė, netgi nežinojo, kad toksai yra. Neskaitė ir Tejaro de Šardeno, užtat šventagaršvės jai nepriminė vaikštančių gaubtasėklių paparčių ir linijų, vedančių žmonijos priešistorės link.
Jei čia būtų kokia degalinė ar bordelis, vieta kaipmat atsigautų, – pamanė Raimutė.
Ir Niu turėtų ką veikt.
Jai buvo gaila Niu, nugrimzdusios tokiame užkampyje. Gailestis Raimutę čia ir atvesdavo, ne kas kita. Tai, kad kadaise abi žaisdavo, palindusios po lauko stalu ir tais geltonais laukiniais jurginais, Raimutė laikė fantazija.
Niu, suraukusi kaktą, iš mažyčio arbatinuko į dar mažesnį puodelį pildavo sausą smėlį, o Raimutė, atkišusi mažąjį pirštelį, manieringai sriubčiodavo.
Lėlių indų servizas atrodė tikras, o smėlis – skanus.
Tą skonį kartais pajusdavo. Nei iš šio, nei iš to, it galvos skausmą. O kadangi tas skonis jai nepatiko, nuėjo pas psichoanalitiką.
Užsimerkite ir pagalvokite apie gyvenimo prasmę, – pasiūlė psichoanalitikas Raimutei vieno seanso metu.
Raimutė taip ir padarė.
Iš pradžių nematė nieko. O paskui prabėgo vaizdelis iš Facebooko reelsų: mergina su peroksidinių garbanų peruku, prilipintomis blakstienomis, pripūstomis lūpomis ir taip storai nugrimuota, kad priminė yrančią freską, klupinėdama ant pasibaisėtinų aukštakulnių sprunka nuo seno, bjauraus ir ištvirkusio Pigmaliono, įvirsta pro kažkokio grožio salono duris ir bac! – prieš akis malonus jaunas kirpėjas. Su didžiausia atjauta imasi Galatėją tobulinti, nuima visa, ko nereikia, ir bac! – prieš akis gaivi, kukli mergina, kuri, pamačiusi save veidrody, tirpsta iš laimės, o kirpėjas – iš profesinio pasididžiavimo.
Apie tai, kas buvo toliau ir kur dėjosi, pavyzdžiui, tas bjaurus ištvirkęs senis, Raimutė negalvojo. Mat jai prieš akis iškart sutavaravo liesas, išbalęs Niu veidelis didele nosimi, išberta juodais inkštirais. Blyškios gėlėtos suknelės užtrauktukas sugedęs, tenka susegti praskiepą žiogeliu. Ant liauno riešo – krakmolinis laikrodis, nusipirktas per Žolinės atlaidus, vienas apyrankės rutuliukas išsilukštenęs ir iškritęs, o gal suvalgytas.
Raimutė nusprendė aplankyti Niu. Ir per pusmetį nuvažiavo bene penkis kartus. Žinoma, ne tuščiomis. Juk reikėjo iš Niu padaryti žmogų. Be to, kaip tik turėjo daug vardinių ženklų drabužių ir batelių, daugiausia, žinoma, klastočių, kurias Raimutė kaip prasigyvenusi moteris jau gėdijosi nešioti.
Taigi Raimutė atvažiuoja, pypteli, Niu išpuola pro trobos duris, išsigandusi, lyg būtų pagauta negerą darbą daranti, o kai Raimutė ant lauko stalo sukloja sukneles, megztukus, kelnes ir batelius, Niu prispaudžia ranką prie krūtinės – kad širdis neiššoktų.
Į vidų Niu jos nekviesdavo, kavos išnešdavo laukan, užplikytos dideliame emaliuotame puodelyje su paršeliu ir užrašu „Kiaulės metai“, visada tame pačiame. Kava rūgšti, su metalo prieskoniu. Raimutė išvažiuodama dirsteldavo į veidrodėlį, ar dantys dar nesugeležėję.
O dabar Raimutė pas Niu atvažiavo po metų.
Ar metai – ne per didelė pertrauka? – dingtelėjo mintis, panaši į sąžinės priekaištą. Ir kaipmat išnyko.
Ne per didelė. Juk laikas čia praktiškai sustojęs.
Raimutė dėbtelėjo į lauko tualetą. Saulė krypo vakarop, apyniai tviskėjo laukine paleolito šviesa, ir Raimutei pasidarė nejauku.
Ji paspaudė garso signalą.
Troba tylėjo.
Geltoni sienų dažai nusilupę tiek, kad karojo skivytais, susisukusiais į spirales, priemenės langas užkaltas rudo kartono lopu – kaip po ginkluoto apiplėšimo. O iš vieno laipto, tiesiog iš įskilusios pilkos betono masės, kyšojo dirvinio asiūklio strėlytė su blyškiai rausvu galiuku ir priminė adatą su siūlu.
Raimutė dar sykį pyptelėjo.
Niu nesirodė. Raimutę apėmė nerimas. Gal numirė? – šovė mintis.
Niu, tyli ir atšalusi, guli namo tamsoje ant senoviškos lovos, pirštais sugniaužusi lovatiesę, o ant stalo – vandens stiklinė, negyva pelė ir netvarkingai išbirę rausvi žiurknuodžių rutuliukai, panašūs į sutrūkusį perlų vėrinį.
Raimutė nurijo seilę. Išlipo iš mašinos. Tašę su rūbais paimsiu vėliau, – pamanė, metusi žvilgsnį į bagažinę. Kokius gerus kailinukus šiandien atvežiau!..
Peržengė slenkstį.
Priemenėje po senovišku suolu stovėjo kibiras ir tvarkingai nusiauti nešvarūs rožiniai kroksai. Nuspardytos baltai dažytos durys pravertos, iš vidaus dvelkė prakaitu, šlapimu ir anyžiumi.
– Niu?..
Įėjo į tamsią lyg rūsys virtuvę – Raimutei pasidingojo, kad grindys tuoj įdubs ir ji nugarmės į bulvių aruodą. Ant sienos blyškiai švietė sukabinti alaviniai prikaistuviai ir samčiai, panašūs į dinozauro skeletą. Sustojo prie kambario durų – už jų buvo dar tamsiau nei virtuvėj. Raimutė netyčia prisilietė sienos ir suvirpėjo, apimta šleikštulio – subangavo lyg jūros dumbliai, lyg gramzdžių žolių sampynos, dvelktelėjo jūros druska, trilobitais ir karčiais gaubtasėkliais paparčiais. Siauras langas vakarų pusėje atrodė kaip raustantis pleištas; ne gaisras artėjo, tik vakaro saulė keliavo į naktį.
Ant stalo baltavo puodelis su paršelio snukiu.
O prie sienos plačioje lovoje lyg vikšrelis rietėsi Niu, ir Raimutė susivokė, kad numirėlis negali šitaip susirangyti.
Kad įsitikintų, palietė Niu nosies galiuką. Šiltas.
– Aniuta, – griežtai tarė.
Niu išsitiesė ir kurį laiką gulėjo pastirusi lyg malka.
– Oi.
Atsisėdo, nuleido kojas ant grindų. Žiūrėjo taip, lyg Raimutę ne matytų, o sapnuotų. Paskui atsibudo. Susijaudinusi stryktelėjo nuo lovos, plaukai įsielektrino ir paskleidė prietemoj mėlynas spragsinčias kibirkštis.
– Nori kavos?
Raimutei nespėjus atsakyti, čiupo puodelį nuo stalo ir iškratė. Ant klijuotės barkštelėjo dantų protezas nenatūraliai rausvomis dantenomis.
– Tėvuko, – tarė Niu. – Pamiršom įdėt į grabą.
Atsukusi Raimutei nugarą, be garso dingo už durų.
Raimutė susierzino. Kas čia dabar? Tėvukas? Niu turėjo tėvuką? Kur jį laikė? Bulvių rūsy?.. O dabar jau numirė?.. Ir be dantų guli grabe?..
Dėbtelėjo į protezą, apsidairė aplinkui. Žvilgsnis užkliudė didelę spintą lakuotomis durimis – net prietemoj matyti, kad lakas sueižėjęs ir tuoj ims kristi aštriomis kaip stiklas išaižomis. Matyt, ten Niu laiko drabužius.
Raimutei parūpo, kaip Niu elgiasi su jos dovanomis – užlaiko tvarkingai ar susuka į gumulus ir sumeta krūvon. Visko gali būt, trečius metus iš eilės Niu pasitinka ją su ta pačia nunešiota suknele. Su ta pačia ir iš lovos išvirto.
Atidarė spintą ir nustėro, išvydusi tuščius pakabus – viduj tebuvo didelis stačiakampis veidrodis patamsėjusia amalgama. Raudona saulė, keliaudama vakarų link, pasiliejo pro siaurą langą, ir kambarys Raimutei už nugaros sutvisko kaip sprogusi supernova.
Ne dumbliai ir ne jūržolės, ne kerpių kilimai, ne sirenų išaustos drobės ir tinklai iš skenduolių plaukų – Guess ir Armani, Fabiani ir Stradivarius, Balenciaga ir Only, Louis Mouton ir Coriandre, suknelės, kelnės, skarelės, palaidinukės, viskas virtę negrabiai susiūtais skiautiniais ant sienų, pabaisiškais išprotėjusios vaizduotės paveikslais.
Net raudonų lakinių aukštakulnių nepasigailėjo, pinda, net juodų odinių platformų, berazumė, – ir tuos prisiuvo!..
Raudonas vakaro gaisras praslinko pro šalį, kambarys užgeso ir vėl pasidarė tamsu.
Ir taip tylu, kad nors rėk. Tik kažkas tyliai šnypštė virtuvėje – gal dujų degiklis, o gal į puodelį pilamas sausas smėlis.
Raimutė nepajėgė atitraukti akių nuo besiblausiančios amalgamos. Iš jos išniro Niu su lėlių servizo puodeliu – plaukai banguoja kaip rugių laukas, akys didelės ir juodos, nosis nusėta aukso dulkių, o ant liauno riešo tiksi krakmolinis laikrodis, visi apyrankės rutuliukai savo vietoj ir žėri kaip dangaus karalystės jaspis.