Proza
Justas Petronis. Ne per brangiai
Gimiau Vilniuje. Studijavau Vytauto Didžiojo, Leuveno ir Vilniaus universitetuose. Šiuo metu dirbu dirbtinio intelekto produktų vadovu įmonėje „Vinted“. Lietuvos kultūros tyrimų institute rengiu filosofijos disertaciją apie dirbtinį intelektą ir moralinį ugdymą: apie tai, ar technologijos, sprendžiančios už žmogų, nesusilpnina jo paties gebėjimo spręsti. „Ne per brangiai“ yra pirmasis mano publikuotas prozos kūrinys.
Novelė
Pinigai vėliavos neturi, Algi. Vėliavos rūpi
tik tiems, kurie nieko kito neturi.
Tą žiemą upė neužšalo. Tai buvo pirmas ženklas, nors Algis ženklais ir netikėjo. Jis apskritai mažai kuo betikėjo ir laikė tai vienintele vertinga dorybe.
Šitą miestą pastatė ateičiai. Tėvams, o paskui ir jų vaikams: čia, prie gamyklos, turėjo augti naujas žmogus ir skleistis naujas gyvenimas. Paskui atėjo kiti laikai ir pažadėjo tą patį, tik kitais žodžiais – daugiau laisvės, daugiau ateities. O tada gamyklą išjungė. Kaip lemputę. Kad ateitų daugiau naujų laikų šviesos. Algiui tada buvo trisdešimt, ir jis dar mokėjo laukti. Dabar – penkiasdešimt penkeri, ir laukti jis atprato.
Sekmadieniais skambindavo Eglė. Duktė gyveno Norvegijoje, prie kitos jūros, kur šalta ir gyvenimas turtingas. Jos balsas ragelyje visada vėluodavo, tarsi sklistų ne iš toli, o iš vėliau.
– Kaip tu, tėti?
– Viskas gerai, – atsakydavo. – Daug darbų.
Darbo mieste nerado jau penketą metų, bet meluoti nebuvo sunku. Melavo tik jai vienai ir turėdamas tik gražiausių intencijų, kitaip mylėti per atstumą Algis nemokėjo.
Padėjęs ragelį, ekrane rado žinutę iš vyro, kurio nepažinojo ir niekada nesutiks.
Sveiki. Atsirado nedidelis darbas. Visai paprastas. Tik nuotrauka.
Parašyta mandagiai, gal net per daug taisyklingai – taip rašo svetimtaučiai. Vieta prie plento, valanda ir prašymas fotografuoti, kas pro ją pravažiuos. Mainais – nedidelė suma. Už tokią galėtų įpirkti jaukų vakarą dviese ten, kur šviesu.
Algis pažiūrėjo pro langą. Reikės šiltesnių pirštinių.
Miestas stovėjo rytuose, prie pat sienos, apie ją visi kalbėjo pusiau pašnibždomis, tarsi ji būtų liga – dar neišplitusi, bet grėsminga. Gamykla stūksojo miesto pakraštyje. Didelė ir tuščia, išdaužytais langais. Vaikystėje Algiui atrodė, kad ji gyva: naktimis ūžė, švietė, o tas švytėjimas krito ant sniego oranžiniais šešėliais. Paskui, kai ją išjungė, paaiškėjo, kad miestas nieko išties ir neturėjo, tik tą švytėjimą.
Tą sausį per miestą riedėjo tankai – vokiški, ant platformų, ilga vora. Žmonės stovėjo prie kelio ir žiūrėjo, kalbėdami, kad čia gerai, dabar jie saugūs. Algis irgi stovėjo. Trisdešimt metų jis laukė savo dalies, bet galiausiai sulaukė tik svetimo metalo, atsiųsto ginti to, ką susigriebė kiti. Paskutinė platforma dingo už posūkio, o jis liko stovėti geliančiomis nuo šalčio pėdomis.
Namuose jo laukdavo šuo – senas, dar iš tų laikų, kai gyveno trise. Šuo nemokėjo skaityti ir nežinojo, kad gamyklos seniai nebėra, todėl kasdien sutikdavo Algį taip, lyg tas būtų grįžęs po nuveiktų žygdarbių. Vienintelis padaras, kuris nieko nesuprato, todėl vienintelis, prieš kurį Algis nejautė gėdos.
Žmona išėjo seniai – pas kitą vyrą, turintį darbą. Paskui ją išvažiavo ir Eglė, gražiai, su lagaminu ir bilietu. Stotyje dukra jį taip stipriai apkabino, kad tą apkabinimą Algis kelias dienas vilkėjo tarsi megztinį. Kai jos neliko, liko apkabinimas, šuo ir televizorius, vakarais beprasmiškai švytintis mėlynai.
Tomą jis sutiko vasarį, turguje, bet iš pradžių nepažino.
Jie buvo vienmečiai – mokėsi toje pačioje mokykloje, gyveno tame pačiame name, tik skirtingose laiptinėse. Po mokyklos Tomas išvažiavo, ilgai apie jį nebuvo girdėti, o paskui staiga nuskambėjo – viename žurnale, kitame, per televiziją. Tomas buvo iš tų, kurie anksti susivokė: kol kiti laukė, kada bus gerai, jis jau žinojo, kad gerai nebus niekam. Užtat dabar turėjo pinigų, butus keliose šalyse ir nė vienos pilietybės. Sakė gyvenąs „tarp“ – tarp Vilniaus, Dubajaus ir dar kelių vietų, kurių namais nevadino.
Į miestą grįžo trumpam, pusvelčiui pirkti žemės – žmonės, sakė, bijo gyventi prie sienos ir parduoda už grašius. Sakė grįžęs dėl žemės, bet Algis pagalvojo, kad vien dėl žemės niekas negrįžta.
Jie įsitaisė bare prie turgaus. Tomas paprašė viskio, kurio baras neturėjo, ir gėrė tą, kurį turėjo, tarsi nebūtų čia nieko baisaus. Algis pastebėjo, kad žmogus, nesijaudinantis dėl smulkmenų, net sėdi kitaip.
– Tai tu vis dar čia, – pasakė Tomas. Ne klausdamas, konstatuodamas.
– Vis dar.
– Ko lauki?
Algis gūžtelėjo. Tomas nusišypsojo, bet ne piktai, o kaip šypsomasi radus seną savo nuotrauką.
– Žinai, kur jūsų bėda, – nubrėžė skiriamąją juostą tarp savęs ir likusių miesto gyventojų, – jūs vis dar manot, kad kažkam priklausot. Stovit prie kelio, žiūrit į tankus, jaučiatės saugūs. Ne jus gi čia gina.
– O ką?
– Pinigus, – gūžtelėjo, tarsi būtų nuobodu tą sakyti. – O pinigai vėliavos neturi, Algi. Vėliavos rūpi tik tiems, kurie nieko kito neturi.
Algis klausėsi. Jam tarsi atlėgo. Vadinasi, jis nėra nevykėlis. Vadinasi, ne jis prakišo – jam nuo pat pradžių nebuvo leista laimėti. Tą jis jautė metų metus, tik niekada nedrįso ištarti garsiai. Pagaliau kažkas tą supranta.
Tomo riešą juosė laikrodis, brangesnis už Algio namą, ir vargšų viskį jis gėrė kaip žmogus, kuriam čia tik dar vienas vakaras „tarp“, o Algiui – visas gyvenimas.
Atsisveikindamas Tomas paspaudė Algiui ranką, žiūrėdamas kažkur pro jį.
– Nelik čia, – pasakė. – Šitas miestas – lavonas. Tik dar nespėtas užkasti.
Pirmą užduotį Algis atliko po savaitės.
Nuvažiavo prie plento, atsistojo pamiškėje ir laukė. Nurodytu laiku pro jį vienas po kito pravažiavo dengti sunkvežimiai. Jis fotografavo numerius. Puikiai suprato, kam reikia tokių nuotraukų, pasienyje visi supranta. Bet vis tiek fotografavo, o vaizdai žinutėmis keliavo pas vyrą, kurio niekada taip ir nesutiko.
Paskui sakė sau, kad nieko čia blogo. Kelias – visų, fotografuoti gali kas tik nori. Kartojo sau tai, bet iki galo nepatikėjo. Taip ir nesužinojo, kur tos nuotraukos keliauja, ar jas apskritai kas nors žiūri.
Tą vakarą telefone laukė nauja žinutė.
Ačiū. Labai gerai. Tiksliai.
Kažkam vėl jo reikėjo. Penkerius metus jo nelaukė niekas, tik šuo ir Eglė sekmadieniais, o dabar jo laukė nurodytą valandą nurodytoje vietoje, ir, kai jis ateidavo, kažkas pastebėdavo. Jis ilgai sėdėjo virtuvėje, o šuo padėjo galvą jam ant kelių.
Viskas ne dėl pinigų. Pinigų jam mokėjo nedaug.
Žmogų, kuris perduodavo užduotis gyvai, kai telefonu tą daryti būdavo nesaugu, vadino Kolia. Jis turėjo garažą kitame miesto gale: skardinė krosnelė, dvi dėžės vietoj kėdžių, pernykštis kalendorius, dėžė su niekam nereikalingomis detalėmis, ore – sustingęs cigarečių ir drėgno betono kvapas. Tokių kaip Kolia – smulkių, gličių, su keliais telefonais ir nė vienu tikru vardu – Algis visą gyvenimą vengė. Dabar per tokį Kolią jis vėl pasijuto reikalingas.
Garaže sukiodavosi ir kiti smulkūs bedarbiai, juos vienijo kartėlis. Deivydas, devyniolikos, be tėvo, su skola ir sergančia motina, žiūrėjo į vyresnius alkanomis akimis, kaip vaikas į skanėstų vitriną. Lankėsi ten dar keletas, kurių Algis nesistengė įsidėmėti. Jie gerdavo ir kalbėdavosi vis apie tą patį.
Algis įtikinėjo save, kad jis kitoks – kad susivokė kaip Tomas. Visi tame garaže kuo nors save įtikinėjo.
Kartą Kolia juos su Deivydu pasiuntė prie geležinkelio pervažos. Reikėjo suskaičiuoti naktinius traukinius. Kol sėdėjo tamsoje ir laukė, Deivydas neužsičiaupdamas kalbėjo: kaip susikraus pinigų ir išvažiuos į Norvegiją ar į Angliją, koks ten gyvenimas, kaip ten žmogus žmogui žmogus. Paskui surado telefone vieną dainą, ištiesė Algiui ausinuką ir kurį laiką jiedu sėdėjo tamsoje klausydamiesi. Mašinoje buvo beveik gera, beveik šilta. Algis žiūrėjo į jį. Savęs tokio neprisiminė. Matė tikėjimą, kurio niekada neturėjo, o gal seniai pametė. Kažkas jame nemaloniai susitraukė. Bet priartėjo traukinio sąstatas, jis pakėlė telefoną ir liko nieko nepasakęs.
Užduotys sunkėjo. Pastotė už miesto – transformatoriai, aukšta tvora, geltonas žaibas ant lentelės. Fotografuok, žymėk įvažiavimą, žiūrėk, kada keičiasi sargai. Algis puikiai žinojo, kaip vadinamas žmogus, ilgai ir kantriai fotografuojantis pastotę. Tik sau to garsiai neįvardijo.
Jūs vietinis. Mums svarbi jūsų nuomonė: kada ten mažiausiai žmonių?
Kažkas paklausė jo nuomonės. Ne dokumento, ne pažymos – nuomonės, kaip žmogaus, kuris šį tą žino. Jis atsakė išsamiai. Tik naktį, tamsoje, dingtelėjo, ką tai galėtų reikšti, ir tą naktį jam pirmą kartą buvo sunku užmigti.
Vėliau naktimis jis sau kartodavo, kad Tomas teisus. Visi melavo – tie, kurie devyniasdešimtaisiais pasidalino šalį ir pavadino ją laisva, tie, kurie stovi prie vėliavos su ašara, o vaikus siunčia gyventi į Londoną, ir visa Europa, pažadėjusi ateitį, o atvežusi tankus ir primetusi savo taisykles. Visi pardavė visus. Tai kodėl jis vienas turėtų neparsiduoti? Kam jam nešt vėliavą, kuria niekas netiki?
Vieną vakarą jis parašė Tomui. Pats nežinojo, kam – gal pasakyti, kad ir jis susivokė, kad ir jis nebepriklauso niekam. Gal slapčia tikėjosi, kad Tomas įtrauks jį į savo pasaulį.
Tomas atsakė po dviejų dienų, vaizdo skambučiu. Įdegęs saulėje, atsipūtęs, už nugaros – pietų šviesa, gal baseinas. Kalbėjo greitai, apie savo sandorius, apie tai, kaip viskas griūva, o kam nors griūvant protingi turtėja. Algis bandė įsiterpti, užsiminti, kad ir jis dabar kai ką veikia.
– Puiku, – atsakė Tomas, bet nelabai klausėsi, žiūrėjo į kitą ekraną. – Sukis, Algi. Dabar arba sukiesi, arba suka tave.
Ir tarsi prisiminęs, dėl ko Algis galėjo rašyti:
– Klausyk, tas tavo namas. Žemė po juo. Aš čia supirkinėju. Nuspręsi mesti – parašyk, paimsiu. Ne per brangiai, bet paimsiu. Tau vis tiek, o man, ką – kvadratai.
Tomas dingo savo šviesoje, o Algis liko sėdėti tamsoje su savo veido atspindžiu telefono stikle. Kvadratai. Vadinasi, net Tomui jis tik žemė, kurią galima nusipirkti, jei ne per brangiai.
Ir kažkas jame užsivėrė. Gerai. Jei jis tik kvadratai – tebūnie. Jei niekam nesvarbu – tai ir jam nuo šiol nebesvarbu. Nuo tos nakties jis nebeklausė savęs, ką daro. Ėmė ir darė – greičiau, tiksliau.
Ir miegot pasidarė lengviau.
Paskutinė užduotis atėjo kovo pradžioje.
Pastotė. Šįkart ne fotografuoti. Reikės palikti vieną daiktą ir nueiti. Vieną kartą.
Algis žinojo, kas yra pastotė, ir ką reiškia, kai ji užgęsta – ligoninei, senukams, kurie žiemą šildosi elektra, mokyklai. Bet – kvadratai. Todėl paėmė, ką reikėjo, ir nuvažiavo.
Naktį jis stovėjo prie tvoros, po ženklu su geltonu žaibu, su daiktu rankoje. Nesugebėjo. Pačiam ranka nekilo užgesinti šviesos.
Grįžęs į garažą rado Deivydą. Pasisodino, įpylė išgerti. Algyje prabilo Tomas: valstybė – tai pasaka, pinigai vėliavos neturi, čia tik daiktas, kurį reikia palikti. Lengvi pinigai. Anglija, Norvegija. Vaikio akys darėsi alkanesnės su kiekvienu sakiniu. Ačiū tikintiesiems, pasakė sau Algis.
Vėliau jis suprato tapęs Kolia. Kam vargt, jei gali pasiųst kitą.
Pastotė išsijungė po savaitės. Pusė miesto visą naktį liko be šviesos. Ligoninėje įsijungė generatoriai, senelių namuose degė žvakės. Niekas nenumirė – taip rašė paskui, – bet visi suprato, kad galėjo.
Deivydą sulaikė tą pačią naktį, prie tvoros. Devyniolikos, be tėvo, su skola ir sergančia motina.
Vyras, kurio Algis niekada nesutiko, nutilo. Pinigai atėjo paskutinį kartą, o paskui žinutė telefone.
Daugiau nieko nereikės. Ačiū už bendradarbiavimą.
Vėliau apie Deivydą mieste kalbėta pusiau pašnibždomis. Sakė, motina tebeserga, gyvena viena. Algiui kaltinimų niekas nepareiškė, bet žmonės ėmė jo šalintis. Naktimis slankiodavo po butą, po kelis kartus tikrindavo užraktus. Anapus sienos jį pažinojo. Šiapus – tik įtarė.
Liko tik miestas, iš kurio nebeišvažiuosi, ir žvilgsniai, kurių išvengti nepavyksta.
Sekmadienį paskambino Eglė.
Buvo vakaras. Televizorius švietė mėlynai. Šuo miegojo ant grindų.
– Kaip tu, tėti?
Šįkart galėjo pasakyti tiesą. Nebuvo ko bijoti.
– Viskas gerai, – pasakė. – Daug darbų.
Eglė nudžiugo ir ėmė pasakoti apie savo gyvenimą ten, kur šviesu. Algis sėdėjo tamsoje ir klausėsi jos balso, kuris vėlavo, kaip visada, tarsi sklistų ne iš toli, o iš vėliau.
Delną jis tvirtai spaudė prie ausies. Tik telefono jame nebuvo.
Indrė Malinovskaja. Rugpjūtis
Gimiau ir augau Mažeikiuose, gyvenu Vilniuje. Lietuvos edukologijos universitete baigiau anglų filologijos studijas, o nuo šio rudens studijas tęsiu Vilniaus universiteto literatūros antropologijos magistrantūroje. Dirbu kalbų mokymo srityje. Nors mano profesinė kasdienybė susijusi su anglų kalba, artimiausias man išlieka lietuvių kalbos žodingumas.
Nesvajojau parašyti knygos. Bet vienu gyvenimo tarpsniu manyje netikėtai apsigyveno rašymo gyvuonis – alkanas ir neramus. Teko kasdien jį maitinti. Taip atsirado romanas „Olei“. Rankraštis laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkursą ir iki metų pabaigos išeis knyga. Čia publikuojama jos ištrauka.
Romano fragmentas
Martinas! Vijos veidą nušviečia šypsena, kai pamato bičiulio vardą telefono ekrane.
Martinas klausia, ar ji nenorėtų iššifruoti vieno veikėjo interviu latviškam žurnalui, leidžiamam anglų kalba. Net nesusimąsčiusi Vija atsako, kad norėtų, ir dar kaip. Naujos knygos versti taip ir nepradėjo, o honoraro avansą, kurio niekada negavo, mintyse jau seniai buvo išleidusi.
Nors viską galėtų aptarti nuotoliu, nusprendžia važiuot į Rygą ir pasimatyt su Martinu gyvai.
Vaikystėje Vija mėgo žaisti tokį nuobodulį nuvejantį žaidimą – skaityti žodžius nuo galo arba kaitalioti skiemenis ir ieškoti dar neatrastų anagramų, tokių kaip dog–god, alus–sula, ten–net, lėkiau–kiaulė, ir pan. Dabar, eidama Rygos gatvėmis, tyrinėja besisluoksniuojančius art nouveau statinius. Užvertusi galvą praeina Elizabetes iela, Alberta iela, Strelnieku iela. Iela – alei, iš seno įpročio perskaito atbulai. Ir kaip dursteli į smilkinį, kai aptinka taip ne vietoje atsidūrusią a. Jeigu ji būtų o, olei istorijoje beveik būtų galima dėti tašką. Bet taip nėra. Beveik yra niekingas, jeigu ne niekingiausias žodis leksikologijoje. Jis taip klastingai ir meistriškai nuneigia šalia esantį žodį, kad iškart nė nepastebi, kad, pavyzdžiui, beveik pasveiko iš tikrųjų reiškia nepasveiko, beveik laimėjo – nelaimėjo, o beveik išgyveno – neišgyveno.
Jeigu bent viename linksnyje a virstų o, Vija įtikintų save, kad, kai Nino lankėsi Rygoje, vienoje iš šių jugendo Mekos gatvių, jai atsitiko kažkas nepaprasto: trenkė déjà vu, ant sienų groteskiškai atgijusios žmonių ir liūtų galvos išpildė slapčiausią jos norą arba, prasilenkiant su atsitiktiniu praeiviu, įvyko lemtinga sielomaiša, ir ji parašė apie tai dainą. Olei – Gatvėje. Jai visai tiktų toks dainos pavadinimas. Suvyniotų į popieriaus skiautę ir paliktų įstabaus Alberta iela 13 numeriu pažymėto namo fasado klostėje, lyg Raudų sienoje, ir niekada nebegrįžtų, net mintimis.
Kol pavėsyje ant dviejų ielų kampo laukia Martino, telefone pirštu braukia per naujienas. Venesueloje jau kelios dienos siaučia liūtys ir potvyniai. Nuošliaužos griauna namus ir laidoja žmones po žeme. Tačiau didžiausio valstybės kontroliuojamo šalies laikraščio El Universal feisbuke nieko apie tai neužsimenama – čia šypsosi įspūdingo grožio mergina su antrašte: Mariangel Villasmil, state representative Zulia, became the winner of Miss Venezuela 2020 on Thursday night.
– Hey, Minnie, – šūkteli Martinas ir pakšteli į skruostą. Išskyrus Martiną, niekas daugiau Vijos taip nevadina. Tokią pravardę jai buvo davusi jos viršininkė Helena, kai tą vasarą abu dirbo supermarkete.
– Minnie Mouse, if you’re not busy, pretend to be busy, – sakydavo Helena, kai jiedu sulindę į mažytę pagalbinę patalpą kimšdavo iš kepinių skyriaus nukniauktas Bostono spurgas ir nesustodami kalbėdavo apie Krisą Jangą ir Kimberli Skopino: Krisas buvo vietinės roko grupės Kill Devil Hills vokalistas, su kuriuo Vija tą vasarą susitikinėjo, o Kimberli – Šakiros išvaizdos kasininkė, kurios per visus tuos mėnesius Martinas taip ir neišdrįso užkalbinti.
Kai rudenį baigėsi darbo sutartis, jie dar kelias savaites važinėjosi po rytinę pakrantę. Lenio Kravico koncerte Atlantik Sityje sutraukė po pirmą suktinę, o Niujorko parke ant suoliuko su visokio plauko benamiais dalinosi paskutiniais sumuštinių trupiniais. Nuo to laiko, jau praėjus beveik septyniolikai metų, jiedu su Martinu vis dar artimi bičiuliai, susitinka bent kartą per metus, dažniausiai Vilniuje arba Rygoje. Būna žmonės – žemė, jie suturi ir pristabdo, o Martinas visada buvo Vijos aitvaras. Su juo skrido ten, kur pūtė vėjas, negalvodama, kur ir kaip nusileis.
Bet dabar jos bičiulis atrodo pavargęs, paakiai pajuodę, akių baltymai išraizgyti rausvu kraujagyslių tinkleliu, o masyvūs raginiai akiniai ant lieso gelstelėjusio veido pūpso kaip akvalangas. Užėjus į pirmą pasitaikiusią kavinę, vietoje dvigubo Johny Walker su ledu jis užsisako mažą kapučino su sojos pienu. Ji – savo espresą.
Netrukus paaiškėja, kad po kovido Martinui išsivystė inkstų nepakankamumas ir jau pusę metų jis du kartus per savaitę važiuoja į klinikas dializėms. Tai reiškia, kad negali išvykti iš miesto ilgiau nei trims dienoms, ir taip iki gyvenimo pabaigos.
– Blemba, Martinai, kodėl anksčiau nepasakei?
– Tai dabar sakau, – liūdnai nusišypso.
Žinia taip pribloškia, kad Vija nebegali nuosekliai mąstyti, klausinėja tai vieno, tai kito, dalies atsakymų nebegirdi, norisi verkti, bet tvardosi. Probėgšmais pasidomi jai pasiūlytu darbu, tada pasiteirauja, kaip laikosi jo dukra Paula, kuri po skyrybų liko gyventi su Martino buvusia žmona Agnese Briuselyje. Apie Nino ir Mozį vėl nieko neužsimena. Susitaria, kad spalį per jo gimtadienį abu vėl susitiks Rygoje. Dar išgauna Martino pažadą, kad jo dovanotu juostiniu Canonu galės padaryti kelis jo paties portretus.
Atsisveikinant abu apsikabina, bet nestipriai: Martinui turbūt pritrūksta jėgų, o Vijai turbūt pasidaro baisu suspausti ir taip trapią jo būtį.
Eidama jugendo gatvėmis link automobilio aplink jau nieko nebemato, espresas, sušokęs į gumulą, prilipo prie gomurio, vos gali nuryti seiles.
Išvažiavusi iš Rygos, nusprendžia namo neskubėti. Pakeliui sustoja nedideliame pajūrio miestelyje įkvėpti jūros oro. Čia kur ne kur ant smėlio dar vartosi iki traškumo įrudę kūnai, gaudo vakarėjančios saulės spindulius. Kiti jau purto rankšluosčius, rankioja išsibarsčiusias formeles ir bando ištraukti vaikus iš vandens. Praeina šeimyninį būrelį, jų kakavinis pudeliukas viauksėdamas taikosi įsisegti į kulną, vyriškis vešliu kailiuku ant krūtinės kelis kartus nuoširdžiai atsiprašo. Vija nepyksta. Juokingas tas jų pudelis. Šeimininkas su kempiniuko trumpikėmis irgi juokingas. Prasilenkia su pagyvenusia vokiečių pora, jie pasisveikina ir plačiai nusišypso. Iš jūros išbrenda tėtis su mažyliu, praeina dar viena pora, jai iš paskos – bėgikas, po minutės – kitas bėgikas, ir daugiau žmonių priekyje nebematyti. Miestelis lieka už nugaros, balsai tolsta. Jūra ošia vis garsiau.
Žodžiai dar kurį laiką daužosi galvoje kaip bangos į krantą, bet ties trečiu ar ketvirtu kilometru pradeda rimti. Išsijungia vidinis traškesys, dingsta visokie gal reikėjo, gal nederėjo, o gal turėčiau. Vos girdimai giliai galvoje suskamba daina, pažįstama iki kaulo, bet apie ją dabar galvoti nenori. Minčių nebedrumsčia joks šuns lojimas ar juokas, tik jos pačios viena kitą pertraukia. Vija nesikiša ir neverčia daryti nieko, ko jos nenori, tik stebi, kaip mintys savaime susimezga ir išyra, įsižiebia ir nutrūksta.
Tolumoje dvi žuvėdros pešasi dėl žuvies, trečioji stebi, kuo viskas baigsis. Vijai priėjus arčiau, varžovės pasibaido ir klykdamos nuplasnoja, kartu nusinešdamos grobį. Stebėtoja lieka. Pasikaso sparną ir nutipena prie jūros. Abi eina palei krantą, viena nuo kitos vos žingsnio atstumu, tai Vija ją aplenkia, tai ji – ją. Ilgai taip eina. Kartą miške ją ilgokai lydėjo stirna, bet taip eiti su paukščiu Vijai dar neteko. Gal jaučia, kad kuprinėje turi sumuštinį su kumpiu.
– Kur trauki? – juokais paklausia Vija.
– Į priekį, – atsako paukštis nepasukdamas galvos.
– Netrukdau?
– Jei atvirai, tai labiau mėgstu vaikščioti vienas.
– Koks sutapimas! Aš irgi!
– Nejaugi? – pakreipia galvą paukštis.
– Taip! Manau, kad vienatvė – tai laisvė.
– Na…
– Gali eiti į priekį ir gali eiti atgal, o gali visai sustoti.
– Tas tai tiesa…
– Tik kartais labai norisi su kuo nors pasikalbėti.
– O tu kalbėkis su savim.
– Tai ir kalbuosi, negi manai, kad su tavim kalbėsiu, juk tu – žuvėdra.
– Aš ne šiaip žuvėdra, aš – Džonatanas Livingstonas Žuvėdra.
Taip pasakiusi žuvėdra išskleidžia sparnus ir pasišokinėdama neria į švelnų auksinės valandos dangų. Ilgai ten išdarinėja visokiausias figūras, o tada, atlikusi mirties kilpą, praskrenda Vijai virš galvos ir sušunka: Keep working on love.
Keep working on love, keep working on love, skamba galvoje. Galėtų būti gražios dainos priedainis. Galiausiai danguje iš Džonatano lieka tik mažas juodas taškelis, toks… ant įžiūrėjimo ribos, kai abejoji, ar tikrai kažką matai, ar labiau žinai, kad ten kažkas yra. Gerai jam ten aukštai, be lubų ir sienų, pagalvoja Vija.
Kartą ji sapnavo, kaip sklando virš sutemose vėstančio vasaros miško, lengvai ir be pastangų, o vėjas, šukuodamas prieš miegą medžių viršūnes, protarpėmis šiurena jos plunksnas. Tas skrydis buvo išsipildymas kažko nepaprasto, gal pačios laimės, nes tuo metu niekur kitur nesinorėjo būti, tik ten, aukštai, kur viskas lengva ir tikra.
Saulei už nugaros paskendus raudonuose šilkuose, tolumoje išryškėja žiburiai, tik jau sunku įžiūrėti, vandenyje jie ar sausumoje. Priekyje virš kopų susirpsta balkšva pilnatis. Vijai ji panaši į baltąjį Kampoto pipirą. Juodų bazaltinių laukymių ir kraterių kontūrai, lyg džiovintos pipiro uogos raukšlės, žiūrint tai išryškėja, tai susilieja. Temstant gali įžiūrėti didžiąsias lygumas, vadinamas jūromis, kalnus, kalvų grandines ir iškyšulius, reljefo įdubimus, slėnius, ežerus ir pelkes. Jūros ten gražiausių vardų – Mare Frigoris, Mare Imbrium, Mare Tranquillitatis, Mare Nubium, bet įdomiausia Vijai Mare Cognitum. Įkopus į kalnų iškyšulį, virš jos būtų galima pamatyti visą nueitą kelią. Žemė iš ten atrodytų kaip mėlynasis pipiras. Gal žiūrint į ją iš Mėnulio galiausiai paaiškėtų keisto buvimo čia, vadinamo gyvenimu, prasmė.
Netrukus menkiausias vėjo kvėptelėjimas jau verčia iš kojų. Vija gurkšteli iš gertuvės vandens, apsidairo. Nematyti nė vieno žmogaus. Reikėtų grįžti, bet bus nuėjusi kokius dešimt kilometrų. Krenta be jėgų į kopą. Naktis šilta ir giedra. Danguje spingsi žvaigždės. Parulskis rašė, kiek daug laiko sugaištame bandydami aprašyti tokias banalybes kaip žvaigždės. Bet paskui pripažino, kad vis dėlto gerai tos žvaigždės, nes yra kur žvilgsniu paklaidžioti tamsią naktį, kai nesimiega. Negalima su juo nesutikti.
Sutemus jūra įsišėlsta, bet Vijai taip tik jaukiau. Kuo bangos didesnės, tuo viduje šilčiau ir ramiau. Miegas svarina blakstienas, užmerkia kairę akį. Dešine, kaip ciklopas, dar žiūri į Mėnulį, galvoja, jeigu Žemė iš tikrųjų tik plaukiojantis pipiras kosmoso sriuboj, tai kas tada ji? Nuo to klausimo dar labiau sumažėja, susiriečia į sraigės kriauklę. Atsakymo nebesulaukia, užsimerkia ir antra akis.
Kai ryte prabunda, prieš akis ant smėlio kauburėlio aukštyn kojomis mataruoja vabaliukas.
– Labas rytas, Gregorai, – sako Vija.
Nori ištiesti ranką ir padėti jam atsikelti, bet kūnas sunkus kaip šarvas, vos pajuda iš vietos, gal vis dėlto per daug kilometrų vakar užsimojo, kad taip viską skauda. Vabaliukas apsiverčia ant pilvo ir per naktį supūstais smėlio vėpūtiniais nukerėplioja link jūros.
– Kas dabar Gregoras? – pasišaipo nueidamas. Jo trapios kojytės paskui save nepalieka jokio pėdsako.
Vija pasiremia alkūnėmis ir kurį laiką lydi jį akimis. Jūra rami ir glotni, lyg sušukuota. Tik kur ne kur į paviršių išbanguoja pavienės nepaklusnios sruogos, kurias ji tuoj pat susikaišo atgal po vandeniu. Horizonto linija, vakar aiškiai dalijusi pasaulį į dvi mėlynas puseles – vaiskiai žydrą ir gilią vidurnakčio, – šiandien nepaliko nė menkiausio punktyro: jos susiliejo pilkšvai baltoje migloje. Gal taip susitinka mūsų mintys, kai galvojame vieni apie kitus tuo pačiu metu? Juk būna, kad jos, besusisiekiančios iš atokiausių žemės vietų ar to paties miesto priešingų upės krantų, kažkuriame laiko ir erdvės taške susijungia. Tik ar pajuntame tai? Gal tuo metu, lyg antenoms pagavus signalą, pasišiaušia plaukai ir stuburu nukibirkščiuoja šilta artumo srovė? O gal, lyg kas iš toli paimtų už rankos, sudilgsi delnai ir ore suvirpa pirštai?
Padaro telefonu kelias nuotraukas ir nusiunčia Moziui.
– Gyvai atrodo kaip kine, – prirašo.
Po kelių minučių jis atrašo:
– Ar kvietimas į Vilnių dar galioja?
– Žinoma, – atsako Vija. – Kada planuotum atskristi?
– Po dviejų savaičių.
Vija net kelis kartus kvietė Mozį į Vilnių. Brolio mirtis jį visiškai palaužė, tad ji norėjo bent trumpam prasklaidyti jo liūdesį. O ir jai pačiai pastaruoju metu ne viskas lengva. Bet dabar, kai jis tuoj pirks bilietus, truputį išsigando. Kur jis apsistos? Kur miegos? O kas, jeigu susitikę gyvai neturės vienas kitam ko pasakyti?
<…>
Pirmoji diena kartu prabėga akimirksniu. „Mint Vinetu“ jie išgeria bukinistų kavos, Mažvydo bibliotekoje pavarto periodinius leidinius, MO muziejuje aplanko parodą „Kodėl taip sunku mylėti“, o vakare Romeno Gari skvere su vaizdu į raudonus miesto stogus geria vyną, valgo čiorizo picą ir kalbasi apie laisvę.
Kaimyninėje Baltarusijoje kaip tik kelias savaites vyksta protestai prieš suklastotus prezidento rinkimus. Žmonės nebenori batios šeštai kadencijai, o jis bando juos užčiaupti – daužo strypais ir masiškai veža į savo vietinius helicoide, o tuos, kurie priešinasi, šaudo tiesiog gatvėje. Naujausi Konstitucijos pakeitimai leidžia omonui žudyti žmones net ir už administracinius pažeidimus.
– Kaip manai, pavyks jiems atsilaikyti? – paklausia Vija ir nuryja paskutinį gurkšnį jau pašilusio Pinot Grigio.
Mozis atsakyti neskuba. Jo žvilgsnis trumpam sustoja ant tuščios taurės krašto. Tas Mozis, ryškiai geltona striuke ir dešimto numerio šypsena, su kokiu ji susipažino niūrią žiemos dieną Anglijoje, būtų iškart pritaręs, kad anksčiau ar vėliau batia sulauks Kadafio ar Čaušesku baigties. Bet po visko, kas nutiko Karakase, po Chorchės mirties, po vilčių žlugimo ir galimos išdavystės – žodžius renka atsargiai, tarsi kiekvienas galėtų kam nors kainuoti gyvybę.
Apie žuvusį brolį neužsimena, bet ilgai kalba apie Birmos Šafrano revoliuciją, Irano Žaliąją revoliuciją, skerdynes Tiananmeno aikštėje, kurios nieko tuomet nepakeitė, tik padidino politinių kalinių skaičių kalėjimuose.
– Bet ar tai reiškia, kad jiems nevertėjo bandyti? – paklausia Vija ir mosteli padavėjui sąskaitos.
– Ne ne, jokiu būdu ne tą noriu pasakyti, tiesiog anksčiau ar vėliau režimai paverčia žmones bailiais, – atsako Mozis. – Jei nepavyksta nupirkti privilegijomis, palaužia prievarta. O tie, kurių nepaveikia nei taip, nei kitaip, baigia kaip Chorchė arba aš…
Pirmą kartą jiems susitikus jis ištaria brolio vardą. Pastūmęs tuščias taures į šoną, iš piniginės ištraukia į keturias dalis sulankstytą nuotrauką.
– Čia tą vasarą, kai Chorchė baigė mokyklą ir persikėlė pas mane į Karakasą, – sako, dėdamas nuotrauką ant stalo.
Vija pasilenkia arčiau.
– Akys ramios, visai kaip tavo, – tarsteli. – Ir šypsena…
Mozis linkteli, bet nenuleidžia akių nuo nuotraukos.
– Vieno nesuprantu, – lėtai taria jis. – Jeigu Libertad buvo atšaukta, kodėl jis tiesiog negrįžo namo? Kodėl jie vis tiek laikėsi plano? Patys taip sugalvojo ar kieno kito nurodymus vykdė?
Padavėjas ilgais riebaluotais plaukais atneša sąskaitą. Mozis ramiai sulanksto nuotrauką per tuos pačius linkius, įsideda atgal į permatomą piniginės kišenę ir, išėmęs penkiasdešimties eurų kupiūrą, padeda ant metalinės lėkštelės.
Jo piniginėje Vija pastebi dar vieną nuotrauką.
– O kas čia? – pasmalsauja.
Mozis truputį delsia. Tada atsidūsta ir vėl atverčia piniginę.
– Maribela, – švelniai atsako ir ištraukia nuotrauką.
Vija linkteli. Moteris nuotraukoje atrodo kaip viena iš tų Miss Venezuela nugalėtojų –spindinčiomis akimis, žvilgančiais plaukais, pasitikinti savimi.
– Labai graži, – ištaria ji. – Niekada apie ją neužsiminei. Tavo mergina?
Mozis nuleidžia žvilgsnį, perbraukia pirštu per nuotrauką, lyg šluostydamas laiko dulkes.
– Buvo.
Vija klausiamai įsmeigia akis į jo sumišusį veidą.
– Kai colectivos man antrą kartą sulaužė šonkaulį, aiškiai pasakė – kitą kartą baus ne mane, o ją.
– Ir ką tu jai pasakei? – paklausia Vija.
– Pasakiau, kad nesu pasiruošęs šeimai, kad mums būtų geriau… atskirai.
– O ji?
– Pyko, verkė, sakė, nesupranta, kas vyksta, o tada tiesiog apsisuko ir išėjo.
Trumpa tyla.
– Gal ji vis dar laukia tavęs? Nebandei parašyti?
Mozis papurto galvą.
– Raulis sakė, kad ruošiasi vestuvėms su kažkokiu beisbolo žaidėju iš Marakaibo.
Kišdamas nuotrauką atgal į piniginę jis staiga sustingsta. Išima ją, kelis kartus perplėšia ir išmeta į tuščią peleninę.
– Seniai reikėjo, buvau net pamiršęs, kad vis dar ją turiu.
Vija nusuka žvilgsnį į tuščią taurę, bet nieko neatsako.
Padavėjas nykščiu prispaudžia banknotą metalinėje lėkštelėje, pasišalina ir netrukus grįžta su keliomis monetomis grąžos. Palinki gražaus vakaro ir, krestelėjęs styrančius plaukų makaronus, vėl dingsta už baro.
<…>
Dieną pasibastė po senamiestį, o vakare nusprendė dalyvauti simboliniame Baltijos kelio atkartojime, surengtame palaikyti kovojančiuosius už demokratiją Baltarusijoje.
Tirštame raudonos ir baltos spalvos vėliavyne, nusidriekusiame nuo Katedros aikštės iki pasienyje esančių Medininkų, garsiai ošė laisvė. Susirinkusi minia skandavo Žive Belarus ir siuntė stiprią palaikymo žinią broliams ir sesėms už sienos, kur vykdomas brutalus demokratijos dusinimas, o pasaulis sulaikęs kvėpavimą stebi, ar pavyks jai atsilaikyti, ir svarsto, kas bus po to.
Tūkstantinė kardelių ir balionų jūra bangavo Minsko plente. Vija ir Mozis dėl susidariusių spūsčių šiek tiek vėlavo, o Mozis dar būtinai turėjo sustoti pafotografuoti ir ką nors pakalbinti. Ji tempė bičiulį už baltų marškinių skverno ragindama pasiskubinti, o šis, šluostydamasis nuo tebeprivalomos kovidinės kaukės aprasojusius akinius, tik juokėsi iš tokio nekantrumo ir ramino, kad ne į Filharmoniją su sėdimomis vietomis skuba – tikrai nepavėluos. Galiausiai Vija pasidavė ir sulėtino žingsnį. Ko gero, Mozis žino geriau, juk tokiuose protestuose prieš žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus jis su tėvais dalyvaudavo nuo vaikystės. Kontreresų šeima niekada nepalaikė Hugo Čaveso ir jo vadinamosios Bolivaro revoliucijos. Mozio tėvas Felipė kartu su kitais dvidešimt tūkstančių Petróleos de Venezuela darbuotojų surengė didžiausią streiką Marakaibe, taip išreikšdamas nepritarimą Čaveso politikai, o mama Roza socialistų šalininkams nevengdavo į akis pasakyti, ką apie juos galvoja, ir niekada jų nevaišindavo savo saldainiais.
Vijos tėvai net taikiame Baltijos kelyje nedalyvavo… Kolektyvinė laisvės ir išsivadavimo idėja juos mažai jaudino. Tėvas laisvės įkvėpdavo po atlyginimo – tada kelioms paroms pradingdavo, o mama, viską metusi, išskubėdavo į slaptą spekuliantų pop-upą nusipirkti iš laisvų šalių atgabento importo. Paskui salione su draugėmis gurkšnodavo tirpią indišką kavą ir iš garsiai čežančių maišelių vieną po kito traukdavo trofėjus, pristatydama lyg kokius kviestinius svečius: prancūziški kvepalai, itališkas kremplenas, suomiški treningai, amerikoniški kedai, originalai, iš siuntinio. Ir nesvarbu, kad tuos kedus slėpė nuo Vijos tol, kol ši juos išaugo. Gal ir dabar jie guli ten pat, miegamojo antresolėje, šalia suomiškų baltų treningų, kuriais irgi niekas niekada nebuvo apsivilkęs.
Jau beveik pasiekė sektorių E – organizatorių jiems paskirtą vietą. Netoliese tipena garbanotas šešiametis ir gailiai verkšlena, kad jam per karšta kvėpuoti, maldauja mamos leisti nusiimti kaukę, o kai ši subara, ima klykti, kad visai nenori čia būti, paleidžia dūdas, garsesnes už būrelį studentų iš Baltarusijos, kurie eidami jiems iš paskos traukia grupės Kino dainą Chačiu peremen.
Mozis su tais studentais jau spėjo susipažinti ir kai ką iš jų pasakojimų pasižymėjo į bloknotą, o su dviem – Aleksandru ir Mira – apsikeitė kontaktais. Šie žadėjo atsiųsti nuotraukų tiesiai iš įvykių epicentro Minske.
Vija išverčia Moziui Kino dainos Chačiu peremen priedainį ir, žvilgčiodama į vis dar kūkčiojantį vaiką, pro nusmukusią kaukę leidžiantį burbulus iš nosies, galvoja, kad greičiausiai ir ji vaikystėje nebūtų supratusi Baltijos kelio prasmės, jei tėvai vis dėlto būtų į jį nusivežę. Juk vaikui laisvę reiškė belaikė vasaros diena, kai galima sukišti nosį į ką tik nupjautos žolės kupetą, visą dieną karstytis tvoromis ir medžiais, o jau sutemus, pro langą išmaldavus tėvų dar kelių minučių kieme, dalintis su draugais fantazijomis, visokiomis uždraustomis temomis ir siaubo istorijomis, kurios tikrai nutiko tolimai antros kartos pusseserei iš kito miesto.
Paauglystėje laisvė Vijai reiškė taisyklių laužymą ir pavojingą balansavimą paribiuose. Su draugais tranzuodavo šimtus kilometrų į koncertus Vilniuje, be jokio plano, kaip po vidurnakčio parsigaus namo. Per paskutinį „Foje“ koncertą Vingio parke bandė įsmukti be bilieto ir, bėgdama su sunkiais platforminiais batais nuo tiesiai į ją šuoliuojančios raitosios policijos, išsisuko kulkšnį. Kai vėliau bičiulis staigiu mostu pamėgino ją „atsukti“, kažkas trakštelėjo, ir koja ties čiurna ištino kaip trilitrinis stiklainis. „Meilės nebus per daug“ atšokinėjo ant vienos kojos, o paskui ilgas valandas su tvinkčiojančia iš skausmo galūne autobusu beldėsi į kitą Lietuvos galą namo. Susižalojus, išalkus ir pavargus nuo tokios laisvės, lengvai ją vėl išmainydavo į mamos virtus balandėlius ir minkštus namų patalus. Iki kito karto.
Tačiau per trisdešimt nepriklausomybės metų Vijos laisvė užaugo. Ir šiandien ji jau tvirtai žino, kodėl stovi Minsko plente ir rankoje laiko raudoną kardelį. Tokios žmonių vienybės ir pasididžiavimo savo šalimi nejautė nuo Džordžo Bušo kalbos Vilniuje, kuomet jis pažadėjo, kad grėsmės akivaizdoje NATO gins kiekvieną Baltijos šalių centimetrą.
Turėti tokį pažadą užantyje dabar atrodo kaip niekad reikšminga. Lietuvos geopolitinei nelaimei, dvi susigiminiavusios kaimynės tampa vis agresyvesnės, o pãčios viduje virsta visiškomis diktatūromis – miesto aikštėse šaudo į žmones, ginančius savo teisę į demokratiškus rinkimus.
Mozis sako, kad Rusija ir Baltarusija, kaip ir Maduro Venesuela, jau dabar atitinka visus diktatūrinės santvarkos požymius – nuolat kalba apie išorines grėsmes, ypač NATO ir ES, nepaliaujamai skleidžia aukščiausios kokybės propagandą, griežta cenzūra kontroliuoja žodžio laisvę ir represuoja opoziciją.
Kaip tik prieš keletą dienų Kremliui vos nepavyko nunuodyti aktyviausio jų oponento Aleksejaus Navalno. Paaiškėjo ir kitas Putino projektas – Konstitucijos pakeitimai, kurie leis jam išsilaikyti valdžioje dar dviem kadencijoms.
Per Vremia, kreipdamasis į tautą prie neseniai atidengto monumento, skirto Antrajame pasauliniame kare kritusiems Rusijos kariams, jis sakė: „Balsuojame ne vien už Konstitucijos pakeitimus, balsuojame už šalį, kurioje norime gyventi.“ Išvertus iš zombių kalbos, Volodia norėjo pasakyti: „Balsuokite už šalį, kurioje aš noriu gyventi ilgai ir laimingai, maždaug iki 2036 metų, arba kol mano mirtis mus išskirs.“
Viją net šiurpas nukrato pagalvojus, kokie dar projektai sukasi jo galvoje. Tokioje pašonėje jokia laisvė niekada nebus visai laisva – grobuoniškai tykančios letenos gali bet kada vėl jos gvieštis.
Pagaliau atėjo momentas, kai visi, kaip kadaise Baltijos kelyje, susikibs už rankų. Kai baltarusė studentė Mira ištiesia melsvą pirštiniuotą delną, Mozis ima nerangiai raustis kišenėse – neberanda lateksinių pirštinių, kurias prieš atvažiuodami kartu su Vija nusipirko vaistinėje.
– Que se joda el corona! – susikeikia vis dar inertiškai tapšnodamas per krūtinę ir šonus, kur paprastai būna kišenės. – Tikriausiai palikau autobuse, – kaltai prikanda lūpą.
Dėl griežtų viruso prevencijos taisyklių rankomis susikibti jiems neteko, bet ore tvyrojusi energija buvo tokia pralaidi, kad daugiatūkstantinėje žmonių grandinėje jautėsi gyvais laisvės laidininkais. Kartais nematomos jungtys susieja tvirčiausiais saitais, o mintimis pasakome daugiau nei žodžiais ir paliečiame jautriau nei rankomis.
Po baigiamosios motociklų procesijos minia dar neskubėjo skirstytis, būriavosi, darėsi selfius ir žaidė žaidimą – dalino vieni kitiems kardelius, kurių nebenorėjo neštis namo. Ir Mozis su Vija savus atidavė linksmai senjorų porai, bet jau netrukus rankose laikė po du naujus, lygiai tokios pat sodriai raudonos spalvos, kuriuos jiems įsiūlė dvi šviesiaplaukės mergaitės. Vienai, labai mielai, trūko priekinio dantuko.
Kurį laiką jie tylėdami kilo į kalną link autobusų stotelės. Atrodė, kad viskas, kas šiandien svarbiausia, jau pasakyta, bet vis dar sklando ore. Tik kai priėjo kažkieno paliktą, į elektros stulpą atremtą plakatą su užrašu For free and democratic Belarus!, Mozis sustojo, nusiėmė kaukę, giliai įkvėpė nuo pievos kylančio rūko vėsos ir paklausė:
– O tu tiki, kad jiems pavyks?
Vija stabtelėjo, atsiduso. Labai norėjo tikėti. Juk Sausio 13-ąją jiems pavyko. Ir ukrainiečiams Maidanu pavyko išvyti auksinių tualetų prezidentą. Galvoje dar šmėkštelėjo viltingasis Arabų pavasaris…
– Blemba! Kodėl vieniems pavyksta, o kitiems ne? – atsako klausimu. – Jei nebūtume fatalistai, kokios dar yra universalios taisyklės – kaip sukelti šalyje perversmą ir nuversti diktatorių? Kodėl niekas neparašo knygos How to Stand up to a Dictator?
– Ir kas iš jos?
– Galima būtų verst ją į uzurpatorių kalbas ir iš savaeigių dronų mėtyti virš jų teritorijų.
Mozis šypteli.
– Tektų nemažą Žemės rutulio dalį apskraidyti. Kaži, ar knyga čia padės…
– Bet tu juk rašai straipsnius, vadinas, tiki, kad padeda.
Mozis nieko neatsako. Atsiremia į medį. Išsitraukia savo storą bloknotą, kuriame visą dieną žymėjosi įvykių detales, kažką išbraukia ir užrašo iš naujo. Nors jau prietema, kelias eilutes iš jo būsimo straipsnio Vija įžiūri: „…cenzūruoti, represuoti ir kitaip pažeidinėti žmonių teises yra didelis blogis, bet dar didesnis blogis yra tyliai kapituliuoti – stebėti, kaip blogis laimi, ir nieko nedaryti.“
Žiūri į tą jo bloknotėlį ir jau vaizduojasi, kaip jį praryja platūs Maduro propagandos nasrai. Apima niūri bejėgystė. Kaip jai norisi, kad Marafloreso rūmai, Kremlius ir Drozdai virstų liūnais, o jie galėtų žiūrėti, kaip skeltanagiai juose springsta klampia samanų pluta ir savo pačių įsirpintais godumo ir melų vaivorais – lygiai kaip dūsta tie, kurie išdrįsta vaduotis iš jų tironijos. Žiūrėtų ilgai, kol tie liūnai užaktų.
Aplinkui nebeliko nė vieno žmogaus. Dar kurį laiką jie sėdėjo pievoje ant kalno ir stebėjo, kaip kartu su lėtai išplaukiančiais debesimis išeina diena.
Vasaros pabaiga kvepėjo šienu ir medumi.
Virginija Kulvinskaitė. Be širdžių
Romano fragmentas
Sako, net meilė ir mirtis anksčiau ar vėliau netenka mums galios. Ir kad neturi ši taisyklė išimčių. Netiesa.
*
Vidurvasario šventė. Mariui šešiolika.
Ką tik baigėsi „Mis uostamiestis“ konkursas. Minia plūsta link senosios prieplaukos, kur gražuolę paaukos uostą saugančiam drakonui. Kanalais iriasi gondolas primenančios siauros riestanosės valtys. Vyrai irkluoja stovėdami, valtyse sėdinčios baltai vilkinčios merginos rankose laiko gebenėmis apipintas ilgas degančias žvakes.
Kaip kasmet, grožio sujaudinta pabaisa sau paskirtosios atsisakys. Gražuolė liks nepaliesta, vietoje jos miestelėnai supleškins šiaudinę raganą. Raudoni nelabosios sijonai plevėsuos, iš stačių smailių krūtų trykš šaltosios ugnys.
Laužui užgesus, miestas siautės. Ši naktis skirta išsilieti.
Marius ir Snarglys dairosi lyg ką tik gimę. Po oda vis greičiau bėgioja skruzdėlytės, vaikinus nešančios minios veidai įsižiebia. Švyti ir lempelėmis apkabinėti kioskai, ir spalvingi žonglierių drabužiai, skrybėlėtų gatvės muzikantų instrumentai. Tamsiuose kanalo vandenyse blyksi ugninės gyvačiukės, nuo degančių žvakių driekiasi blyškūs dūmų kaspinai.
Snarglys ir Marius kumščiuojasi. Šypsenos iki ausų.
– Jauti?
– Jo.
– Gerai veža.
– O jo, stipriai.
Prieš pusvalandį Marius ir Snarglys prarijo po mažą karčią rausvą tabletę.
Ekstazį Snarglys išlošė kortomis iš Rupūžės, kuris vis pliauškė dabar esąs lyg ir dešinioji Roko Balvono ranka. Gal ir tiesa. Nenusiminė pralošęs, pastatė Snargliui alaus. Storais trumpais pirštais vis maigė naujutėlaitį „BlackBerry“, rodė pažinčių portaluose sužvejotų merginų nuotraukas. Šitą jau padarė, aną padarys rytoj. Snarglį labiau nei mergos traukė telefonas. Tarsi mažas kompiuteris: platus ekranas, miniatiūrinė klaviatūra. Net internetas yra.
Anksčiau ratų nebandę, Snarglys ir Marius baiminosi, kad gal pakišo kokios bjaurasties. Spalva panaši į žiurknuodžių. Skonis – tikriausiai irgi. Sutarė: jei kuriam bus prastai, draugas kvies greitąją. Medikams sakys, kad išgėrė ant staliuko prie kiosko rastą puspilnį bokalą alaus. Matyt, pasitaikė apnuodytas.
Bijota be reikalo. Nei Snarglys, nei Marius gyvenime nejuto šitokios kiekvieną kūno ląstelę persmelkiančios laimės. Taip gera, kad net baisu. O priežasties jaustis laimingam – jokios. Tai bent! Širdis, atrodo, iššoks iš krūtinės ar pro gerklę, išsiverš ir nuplasnos, nuskries aukštyn.
Meškiška Snarglio letena suspaudžia Mariaus delną.
– O tu kurva, Marka! – Snarglys subaubia tiesiai į ausį. – Ten Osipas Kaluginas, žiūrėk! Ten, va, matai?
Marius žiūri į Aleksandro veidą. Vos tvardosi, kaip norėtų nubraukti šviesią sruogą nuo gražios prakaito lašeliais žėrinčios draugo kaktos.
Lūpos kibirkščiuoja.
– Ne ten žiūri. Žiūrėk čia, į laivą!
Nuo Aleksandro plaštakos nusidriekia švytinti kometos uodega.
Marius vis tiek žiūri ne ten, todėl Aleksandras delnais suima Mariaus galvą ir pakreipia link upės krantinėje prišvartuoto burlaivio-restorano.
Denyje, kaip kasmet, prasideda vakarienė gražiausios uostamiesčio merginos garbei. Apskriti vienas greta kito sustumti staliukai, lempelės, kostiumuoti vyrai ir puošnios moterys. Raudonos suknelės smuikininkių kūnais srūva kaip kraujas. Ant pakylos prie ryškiausiai apšviesto, taurėmis ir lėkštėmis nukrauto stalo gražuolė taisosi nuo galvos slystančią perlais nusagstytą karūną. Tačiau visų žvilgsniai nukreipti į šalia merginos sėdintį plačiapetį juodabarzdį smėlio spalvos kostiumu.
Visi žino stebuklinę pasaką primenančią su organizuotu nusikalstamumu siejamo verslininko Osipo Kalugino gyvenimo istoriją. Atvyko be cento kišenėje, beveik našlaitis. Osipo dėdė Genadijus-Žvėris suvienijo uostamiesčio gaujas. Neklusniuosius į vietą padėjo, kalbama, specialiai šiam darbui suburta smogikų brigada. Pagaliau stojo ramybė, o Žvėries globojamas sūnėnas, nors daug kas Osipui linkėjo pikto, tapo turtingiausiu miesto žmogumi.
Osipas kalbina gražuolę. Jos nosis lyg paukštelio snapas. Mergina linksi ir ilgais pirštais dar ilgesniais perlamutriniais nagais taisosi karūną. Juodabarzdžiui iš dešinės sėdi balta nėrinių skara pečius apsigaubusi moteris. Apskritas miniai abejingas veidas aukštais skruostikauliais. Marius atpažįsta Kalugino žmoną, matė mamos žurnaluose. Mėnuliaveidė pagyvėja tik žvelgdama į šalia nenustygstančią mergytę su baltu kaspinu šviesiuose plaukuose. Dukra mamai tai bruka, tai iš rankų plėšia pliušinį šunį. Įsismaginusi sviedžia žaislą už nugaros stovinčiam apsauginiui. Žmogus-spinta šunį mikliai sugauna ir atiduoda savininkei, o toji atsidėkodama atkiša iš mamos lėkštės pačiuptą morenginį Pavlovos pyragaitį. Vienu kąsniu prarijęs saldėsį, apsauginis nuo maskarponės kremo lipnų delną droviai apsidairęs nusivalo į marškinius. Po švarku nesimatys.
Osipas Kaluginas atsistoja. Jis aukštas ir lieknas, šviesus pagal užsakymą siūtas kostiumas pabrėžia elegantišką stotą ir pietietišką gymį. Kalba santūriai šypsodamasis. Kiekvienam ant denio atrodo, kad Osipas kreipiasi tiesiai į jį arba ją. Kiekvienas ir kiekviena būtent šito labiausiai ir geidžia. Osipas žino, mėgaujasi. Pakelia šampano taurę. Visi, išskyrus Kalugino žmoną ir dukrą, lyg užhipnotizuoti pakelia savąsias.
– Už grožį, kuris ir vėl išgelbės mūsų pasaulį.
– Už grožį.
– Už Osipą Kaluginą. Vidurvasario šventės globėją.
– Už Osipą.
– Už grožį.
– Už Kaluginus!
Marius per toli, kad matytų, bet vis tiek mato Osipo Kalugino akis, tarsi jas kino kamera būtų priartinusi. Rudos, šiltos ir šiek tiek išsprogusios.
Marius šias akis yra matęs anksčiau. Daug anksčiau ir iš labai labai arti.
Buvo pamiršęs, bet cheminio žaibo tvyksnis nušvietė kaip apreiškimas.
Marius regi save dar visai pyplį. Jis rieda naujutėlaičiu triračiu bendrabučio koridoriumi. Visame bendrike niekas tokio neturi. Mariaus laimė plazda kartu su ant rankenų pritvirtintomis spalvotomis juostelėmis.
Žaliasis linoleumas tarsi pieva. Marius rieda vis greičiau ir greičiau. Saulės zuikiai sprunka į šalis. Raudonomis čežutėmis su gumytėmis apautos pėdos nesiekia pedalų, bet Mariui minti nereikia, jį stumia baisi ir kartu švelni jėga. Atsisuka pasižiūrėti, kaip toji jėga atrodo, ir pasineria į dideles šiltas, aukso dulkėmis nubarstytas rudas akis.
Į Osipo Kalugino akis.
Kokio velnio?
– Ką sakai? – Mariui į ausį šaukia Aleksandras. – Joo, Kaluginas tikras velnias. Kada nors mes jam dirbsim. Nes mes kieti. Pamatysi.
O tada:
– Marka, žiūrėk, žiūrėk, fejerverkai! Varom greičiau, o tai bobą be mūsų sudegins.
*
Marius ir Aleksandras kyla tarsi nuo virvelių nutrūkę helio balionėliai. Apačioje mirga šviesos, teliūskuoja tamsūs vandenys, lala minia. Po to abu subliūkšta, švelniai nusileidžia, ridinėjasi grindiniu tarp pažįstamų ir nepažįstamų.
– Turiu dar vieną. Laikiau Rencei, bet davai per pusę?
– Davai.
Naujas verpetas: vis garsėjantis juokas, vis ryškiau mirgančios šviesos, pasiliejęs alus. Jiedu bėga, šoka, klampoja smėliu. Kažkas žvygauja, kažką turbūt spardo, nes dunksi ir šnopuoja. Svyla mėsa, dūmai graužia akis. Po to Marius bando pakelti akmenį. Įsiręžia iš visų jėgų, tarsi nuo to priklausytų gyvenimas, bet akmuo savo akmeniškomis rankomis įsikibęs į žemę. O tada Marius ir Aleksandras vėl stumdosi minioje, vėl laisto alų sau ant batų, kol nežinia iš kur atsiradusi Rencė Aleksandrą išsiveda.
Marius vienas prie ilgo medinio popierinėmis lėkštėmis ir plastikiniais bokalais užversto stalo. Vienas tarp šokančių priešais sceną. Dūmai sklaidosi, šviesos prigesusios. Vienas braunasi per minią. Po kojomis traška duženos ir plastikiniai bokalai. Akys lyg smėlio pripiltos.
Marius bando sugriebti ranką, bet gauna nestiprų niuksą.
– Atšok, snargliau.
Burnoje kartu.
Marius lūkuriuoja, tyko, vejasi, kol atranda save ant galinės autobuso sėdynės spoksantį pro langą į vaiskiai mėlyną dangų ir tarsi iš popieriaus iškarpytus šaligatviais sliūkinančius žmones, ir tokius pat netikrus blokinius daugiabučius. Išvemto alaus balutėje porąkart blyksteli ir užgęsta vaivorykštė.
*
Atsibunda savo lovoje tik su marškinėliais ir kojinėmis. Vienas sportbatis prie lango, antrojo niekur neras. Ten pat ir kelnaitės, džinsai, džemperis. Langas uždarytas, užuolaidos atitrauktos, tvanku, šviesu ir liūdna. Aitrus prakaito kvapas sumišęs su laužo ir cigarečių dūmais. Burna išdžiūvusi, skauda gerklę. Su nuostaba apžiūrinėja maudžiančius atsilaupiusius kraujuojančius nagus. Juodi pusmėnuliai panagėse, tarsi būtų rausęs žemę.
Žvėriškai norisi gerti. Nusiplauti rankas, šaltu vandeniu suvilgyti degantį veidą, karščiuojančius akių vokus. Išsivalyti dantis.
Prieš išlįsdamas iš savojo kampo – Mariaus „kambarį“ nuo likusios buto dalies skiria sekcija, – kurį laiką klausosi. Mama tarškina indais. Kalba aukštu, neįprastai spigiu balsu. Tyliai bubena prieš pusmetį atsikraustęs Antanas. Savąjį gyvenimą atsibogino dviejuose lagaminuose ant ratukų. Seifas tarnybiniam ginklui tebepūpso prie sekcijos. Žadėjo įmontuoti apatinėje lentynoje, bet kad ta sekcija tikra griuvena. Mama į praviras seifo duris vis nusimuša kojų pirštus.
– Baik rėkauti, tegul pamiega vaikas.
Džerkšteli lėkštė.
– Pamiega… Tik jau tu jo negink. Aldona parašė, kad lifte privemta. Kas valys?
– Ar pirmas kartas, kai privemia lifte? Matė, kad vėmė Marius? Jei nematė, tai siųsk kuo toliau ir tiek tos kalbos.
– Septintą parsirado. Čia tau normalu? Visą naktį nemiegojau. Telefonas išjungtas. Be sportbačio, rankos kruvinos. Matyt, susimušė, nes atsigulęs dejavo. Gal ir telefoną pametė. Ar kas atėmė.
– Taigi, miesto šventėje iš nepilnamečio atėmė „Nokia“ plytą ir suplyšusį sportbatį. Metų kriminalas.
– Nepatinka man tas Aleksandras. Pijokų vaikas, trainiojasi su gaujiniais. Išves Marių iš kelio.
– Džiaukis, kad draugą susirado. Pacaniukams reikia išsikrauti, pasimušti. Tegul grūdinasi. Saška normalus berniukas, gal kiek padykęs, bet šiaip… O kad tėvai geria, tai negi jis kaltas? Užjausti vaiką turėtum, o ne kaltinti. Moteris, ne akmuo juk esi.
Marius užmerkia akis-žaizdas.
Aleksandras su Rence išėjo susikibę už rankų. Vadinasi, pora. Rencė vilkėjo palaidinę nuoga nugara ir džinsus žemu juosmeniu, matėsi rausvos nėriniuotos siaurikės.
Marius nebandė jų sustabdyti, stovėjo ir žiūrėjo, kaip porelę praryja minia, nors vaizduotėje bėgo iš paskos maldaudamas nepalikti, žadėdamas daryti viską, ko tik paprašys, ko panorės, kad tik…
– Nenoriu vienas likti.
Grįžęs šniurkščiodamas masturbuojasi priešais langą. Kiemas apačioje ir bundantys šešiolikaukščiai nukreipia žvilgsnį nuo savojo kūno. Liepsnoja smilkiniai ir slėpsnos. Atrodo, niekada nebaigs, bet ir liautis nepajėgs.
Kai Aleksandras šiltais drėgnais delnais suėmė Mariaus galvą… Ir kas iš to?
Juodais maudymosi kostiumėliais apsitempusios ant ryškiai apšviestos scenos stypčioja ilgakojės. Skaisčiai raudonos smuikininkių suknelės plazda. Nedailiai šiųmetei gražuolei nuo galvos smunka perlais apkibusi karūna. Geležines spintas primenantys apsauginiai. Besišypsantį Kaluginą ryjantys, glamonėjantys, varstantys, lyg dievybę garbinantys žvilgsniai. Pakelta kibirkščiuojanti taurė. Paaugliškai aptakus raumeningas Aleksandro kūnas, po maudynių jūroje susitraukusi lytis primena rožės pumpurą.
Tiek visko, o aš… Balta skylė danguje, įkaitęs apdulkėjęs stiklas ir kruvini purvini pirštai, spaudžiantys masyvią pulsuojančią varpą, tarsi ši būtų Svetimas, savuosius čiuptuvus giliai suleidęs į smulkutį Mariaus kūną.
Išrauti ar palikti?
Prakaitu apsipylęs Marius pasižada, o gal tai miestas, gal betonas, stiklas ir geležis, ir skaisčiai mėlynas dangus pažada Mariui, kad vieną dieną jis nugalės pabaisą, nukaus drakoną. Marius sudejuoja balsu, nors sliūkindamas pro sofą-lovą matė, kad Antanas giliai įmigęs, o mama tik apsimeta, ji būdrauja, klausosi. Išsiliejęs krenta lovon ir panyra į besapnį vėsų miegą.
Regėjimas, kuriame laimingiausias pasaulyje pyplys užvertęs galvą žiūri į šiltas rudas šiek tiek išsprogusias jį mylinčias akis, nugrimzta dugnan kaip akmuo ir daugiau neiškyla.
*
Išsimaudęs sekioja mamai iš paskos. Paplonintu balsu atsiprašinėja tol, kol ši pagaliau pasiduoda. Pirma aprėkia, tada susmunka sofon ir pradeda šniurkščioti. Subliuškusiais strazdanotais skruostais rieda ašaros, jas mama šluostosi ne pirštais, o išsausėjusia, paraudusia plaštaka.
– Daugiau taip nedaryk, mažuti, prižadi?
Jiedu apsikabina ir kurį laiką sėdi nejudėdami.
Marius pažada daugiau negerti alkoholio ir prieš išeidamas visada pasikrauti telefoną. Net necypteli, kai suokalbiškai mirktelėjęs Antanas užsuka ausį taip, kad, atrodo, nuplėš.
– Savaitę jokio kompiuterio.
Marius linkteli.
– Ir jokio valkiojimosi po miestą vakarais. Iki aštuntos kad būtum namie.
Nelieptas išplauna lifto grindis, grįžęs į klozetą supila dvokiantį vandenį iš žaliojo kibiro, išskalauja grindų skudurą, po to išsivemia – vien seilės, putos ir gelsvai žalsva tulžis, – ir dar kartą išsimaudo.
Pirštų galus brūžina šepetėliu, kuriuo mama šveičia kulnis, kol akyse ima temti ir kaktą vėl išmuša prakaitas. Atsipeikėjęs atsiknojusias nagų atplaišas atlupa manikiūrinėmis žnyplėmis ir nusikarpo. Skauda taip, kad beveik nebeskauda. Žaizdas dezinfekuoja vandenilio peroksidu. Kiek pila, tiek putoja. Atviras gyvnagis skaisčiai rausvas, bet po nagais vis tiek juoda.
*
Rugsėjį Antanas Marių užrašo į šaudymo būrelį. Mama prieštarauja, duoda tylos įžadus, grasina skyrybomis, bet galų gale nusileidžia.
Aleksandras mokyklon negrįžta, nėra laiko: stumdo Rupūžės ratus. Iš girtuoklių porelės išsinuomoja butą gretimame bendrike. Šeimininkai persikelia į sodo namelį, kur Snarglys jiems keturis kartus per mėnesį veža alkoholio ir savaitės nuomą, antraip iškart pragers. Įkurtuves tarsi vestuves švenčia tris dienas ir naktis. Kaimynai kviečia policiją, bet patruliai dėl triukšmo į bendrikus nevažiuoja. Po poros mėnesių išsiskiria su Rence. Ši grįžta pas tėvus. Aleksandras juodai prasilošia, užtūsina, perdozuoja, patenka į ligoninę. Tuomet susiima, atsilošia ir Rencė sugrįžta.
Su Mariumi matosi vis rečiau. Teisinasi neturintis laiko, nors iš tiesų pažadėjo Rencei. Ji Marių vadina kryperiu ir fryku.
– Kažkoks nenormalus, rimtai. Visą laiką tyli ir tik spigina akimis, tarsi bandytų žvilgsniu nusmeigti. Man atrodo, jis mane įsimylėjęs. Juokis, juokis, pamatysi…
Marius vis daugiau laiko praleidžia šaudykloje.
Pavasaris ilgas ir šaltas kaip reta. Tirpsta, lyja, šąla, sninga ir vėl iš pradžių. Balandžio pabaigoje prieš pat atšilimą Aleksandras dingsta. Kūną po savaitės darbininkai randa nebeeksploatuojamo laivo triume. Į uždarą teritoriją, vadinamąsias laivų kapines, matyt, ir lindo tam, kad tyliai ramiai nusižudytų. Po trijų mėnesių Marius pirmą kartą dalyvauja kulkinio šaudymo varžybose lygiavamzdžiais šautuvais. Jaunių kategorijoje užima pirmą vietą ir laimi „Vasaros taurę“.
Junda Vaitkė. Šuniški mėnesiai
2026 m. Nr. 7

Romano fragmentas
Vis dar sausis. Jis
Bilsnojimas, iš pradžių tik santūrus bilsnojimas. Tokiu nepažadinsi gerai įmigusio. Jis susigūžia nušiurusio fotelio kamputy, suriestos pėdos virpa. Jis basas. Dun dun dun. Turėtų būti rytas. Vos vos beatsimerkiantis per nakties išrūgas dievo veidas. O gal tik akis, su melsvu krašteliu palei ašaros latakus. Jis nepažįsta dievo. Nei motina, nei tėvas niekuomet neminėjo aukštesniųjų jėgų. Jis nebuvo buvęs nei bažnyčioje, nei cerkvėje, nei mečetėje. Nebuvo girdėjęs ir apie pagonybę, apie gamtą ir jos stiprybę.
Bet visas šias bemieges paras jis kažką šnibžda po nosimi. Kažką, kas nesusideda į sakinius, netgi į žodžius. Tas ritmas, tas garsų kartojimas jį ramina. Lyg girdėtų tolyje būgnijant, o pats tik pritartų. Toks neapsakomai keistas, bet jaukus jausmas. Lyg ne visai vienas. Lyg ne visai paliktas.
O tada, kaip beldimas skambėjo tada? Turėjo būti pati sausio pradžia, kai jie išplėšė duris. Rytas, susiraitęs bežvaigždės nakties skreite, tebemiegojo. Aklina tamsa, tokioje pasiklysta net laikas. Įsitaisė plyšely prie senutėlio antkapio ir tūnojo, laukė. Kiek aklinai beužsiveržiančių kilpų būtų reikėję įveikti, kad laikas vėl būtų ėmęs tekėti. Jis jau kuris rytas nubusdavo prie suskeldėjusio antkapio. Niekaip neatsimindavo, kada, kokiu paros metu prie jo atsidūrė, kiek laiko prie jo prabuvo.
Motina mirė apie Kalėdų metą. Tą jis suprato iš aplinkinių namų papuošimų – lempučių girliandų lauke, pripučiamų senių šalčių ir besmegenių, iš kaitinamo karšto vyno kvapo. Į antrąjį aukštą pakildavo aštrus, visokių sintetinių pagardų prisotintas aromatas. Motina mėgdavo išgerti. Negausiai, bet dažnai. Tas kvapas įsigaudavo per uždarytas duris, prasmukdavo po antklode, pasiekdavo jo šnerves. Sunku nustatyti laiką pagal kvapus, bet įmanoma.
Jo motina nebuvo graži. Šiek tiek žvairoka, į kuodą susuktais skystais plaukais. Neaukšta, krūtininga. Jis neatsimena jos kitokios, tik su stipriais akiniais ant nosies ir tuo išsitaršiusiu kuodu. Kokie buvo jos plaukai? Lyg šviesūs? Ar ilgi? Jis neprisimena.
Beldimas nesiliauja. Tik darosi atkaklesnis, ne toks mandagus. Jis išgirsta savo pavardę. Ir toji pavardė, sutampanti su jo tėvo pavarde, priverčia jį žiaugtelėti. Jis tik dar stipriau įsispraudžia į šį svetimą, nepažįstamu žmogumi atsiduodantį fotelį. Tas žmogus jau miręs. Jis iš pradžių net nesusigaudo, iš kur tai žino. Gali prisiekti, kad matė jį vieną labai ankstyvą rytą. Jeigu motina būtų gyva, galėtų jai apie tai pasakyti. Ji susiimtų ties stambiomis krūtimis, aiktelėtų, bet vis tiek patikėtų. Jis tikrai matė, kai naktis, sumainiusi rankas su rytu, skverbiasi pasąmonėn pačiais ryškiausiais, bet jau nebeišsipildančiais sapnais. To vyro barzda buvo balta, pražilusi. Jis atrodė sudžiūvęs ir senas. Jam buvo atėjęs laikas numirti.
Kiek laiko jis praleisdavo kaimelio kapinėse? Iš augančios šlapių ir purvinų drabužių stirtos savo įšalusiame kambarėlyje galėjo suprasti, kad sugrįždavo į namus persirengti sausais rūbais. Taip pat matė, kad jų atsargos baigia išsekti, ir namuose tuoj neliks nė vieno švaraus ir sauso apdaro. Ar tai tada jis, nevilties pagautas, ir išsinešė ant to svetimo kapo motinos lovos užklotą? Būtų norėjęs nukirpti tą pusę, kuria apsiklodavo tėvas. Net sudeginti, kad jo neliktų nė kvapo. Bet tuomet būtų užsiliepsnojęs visas apklotas. Ir su juo, jis net kukteli pagalvojęs, išnyktų paskutinis jos aromatas. Ar jam rūpėjo motina? Nerūpėjo, kaip ir daugelis po namus pasklidusių daiktų. Jis ir vėl sukūkčioja apie tai pagalvojęs. Kažkodėl stveriasi už tarpukojo ir stipriai suspaudęs inkšteli. Motina juk nebuvo daiktas. Kada ji juo tapo? Mintis nauja, o beldimas į duris nesiliauja. Paštas!
– Registruotas laiškas! Atidarykite duris, – visas šis triukšmas primena tą paskutinį rytą prie antkapio.
Kai jis išskleidė motinos (ir tėvo) apklotą ant nežinomo jam asmens kapo, ore kažkas pasikeitė, atsiskyrė, pakilo. Lyg drėgmė nuo žemės. Ar dvasia nuo kūno. Kažkas turėjo pastebėti jį prie antkapio su tekintu kryžiumi. Pilkas, vietomis ištrupėjęs, jis atrodė savas, nors šaltas. Ant jo nebuvo datos, tarytum laikas būtų visai nesvarbus, tik vardas: Jonas.
Jie ėmė tvatinti į duris. Kumščiais lyg akmenimis. Varnų būrys už lango krankdamas sutartinai pakilo nuo šakų. Baugiai pranašaudamas, kad dar teks pagyventi. Jie šaukė pavardę. Jo ir jo tėvo pavardę. Kol durys nebeatlaikė. Jis stebėjo viską nuo antkapio. Jau atsistojęs. Ar ne tada ir pasirodė pirmoji ašara? Juk tada jie jį ir pamatė. Išbadėjusį, nesipraususį. O laikas? Kur tada buvo laikas, kai su juo vyko visi tie dalykai? Ar jis tebetekėjo įprasta kryptimi, o gal iškeliavo paskui motiną?
Beldimas. Ir vėl beldimas. Lyg aidas grumsto, atsimušusio į karsto dangtį.
Sausio pabaiga. Jis
Jis tik dar labiau susigūžia, bet durų neatidaro, nors beldimas darosi nebepakeliamas. Atrodo, beldžia dviese.
– Registruotas laiškas, – balsas aukštas, čaižus ir nemalonus.
– Išlaušim duris, – pritaria kitas, sprangus.
– Nustipo gal per tą laiką, – tai trečias, moters balsas.
– Duokit, pabandysiu aš, – vėl beldimas.
Jis įsiremia delnais į nugarą, ne taip lengva pajudinti sustingusį kūną. Jaučia, kaip išrasoja veidas. Kojos nutirpusios, sunkios, lyg su apkaustais. Basos pėdos paliečia įšalusias grindis, čia dar nebuvo kūrenta. Ar bent yra degaus skysčio? Tiesa, jis niekuomet jo nepirko ir nenaudojo. Jų senuose namuose, tuose, kurių neliko, tuo rūpinosi motina. Pats nė karto nematė, kaip tai daroma. Kur jo nusipirkti, paskui užpilti ir kūrenti. Viskas būdavo padaryta, namai lyg ir būdavo šilti, kartais net per tvankūs.
Motina pati susirinkdavo plastikinius kanistrus. Jis kartais ją stebėdavo pro žaliuzių tarpelį, kaip ji rankioja vėjo išvartytus kanistrus po visą kiemą. Turėjo jų bent šešis. Kieme nebuvo nei sandėliuko, nei pašiūrės. Tėvas tuo nepasirūpino. Jis, tiesa, niekuomet neparveždavo degiojo skysčio. Tėvas jų namuose turėjo ypatingas teises. Jis ir jo norai buvo svarbiausi. Jis nuspręsdavo, ką valgyti, ką žiūrėti per televizorių ir kur važiuoti šeštadienį. Kaip švęsti šventes ir kur vasaroti. Dėl to jų namuose nebūdavo švenčių. Neateidavo ir vasara.
Tas gana aukštas, anksti pražilęs vyras buvo šeimos kompasas. Jis savo nuotaikomis, lakoniškai reiškiama nuomone, o kartais vien veido mimika pakoreguodavo motinos planus. Jis buvo viršus, jis lyg maitinantis laidas tiekdavo visiems energiją. Dozuotai.
Jis pagaliau atsistoja ant ledinio linoleumo. Grindų turbūt niekas niekada neplovė, pajunta šapus, limpančius prie padų. Apima pasibjaurėjimas. Sunku ką įžiūrėti, dar tik brėkšta. Norėtų sprukti, prasibrauti pro tuos šūkaujančius balsus ir susisupęs į rožinę antklodę išsitiesti. Visu kūnu, be baimės, lovoje. Savo lovoje.
– Laušim duris, – rikteli lauke.
Jis ir vėl susiima už šakumo, velniškai šalta, o ir pūslė pilnutėlė. Žengsi žingsnį ir pasipils lyg iš pilamosios žarnos. Jis žengia žingsnį, stengiasi sausas pasiekti tualetą, bet perpildyta pūslė nebeatlaiko. Staiga pamiršta beldimą, šūksnius, pamiršta nepatogų, pelėsiais atsiduodantį fotelį ir prisimena savo motiną.
– Valgysi? – klausia ji.
Jos kalba buvo labai kapota. Lyg skiemenuodama žodžius siektų sudėti juos į vietas ir užsandarinti. Veidas visuomet atrodydavo toks pat, nesikeičiantis, užsisklendęs, bet balso tembras kartais kisdavo, ir jis, nors dažnai nesiklausydavo, ką ji sako, išgirsdavo, kaip sako. Jos balso tembras judėdavo lyg gyvsidabris termometre, tai į viršų, tai žemyn, o kartais apsistodavo ties nuliu ir nesikeisdavo visą parą. Nors retai jai atsiliepdavo, jis ją matė. Jautė.
– Valgysi? – dabar jos balsas šiltesnis. Aukščiau nulio.
Beldimas liaujasi. Pasigirsta čaižus džeržgimas, lyg metalas trintųsi į metalą. Nuo tokio garso surakina žandikaulius.
– Dovydai, – išgirsta riktelint, ir laukujės durys įgriūna.
Jis nežino, kiek laiko čia yra. Savaitę, keletą dienų. Nė karto nebuvo lauke, nė sykio neatidarė durų. Jų turbūt net dvejos, kaip senuose namuose – vienos į vidinį kiemą, kitos į gatvę. Jis neapžiūrėjo apatinio aukšto ir virtuvės. Vadinasi, nevalgė. Bet juk tai netiesa, truputį valgė. Delnuose laiko pakelį riešutų ir džiovintų mangų. Kelioms dienoms jų užteko?
Balsai kyla pas jį laiptais į viršų. Daug balsų. Visi susilieja į čaižų spengimą.
– Dovydai?
– Ar tai tu? – rikteli, kai vis dar patamsy, vis dar sausio ryte atsidaro durys į kambarį, kuriame jis tūno. Įsijungia elektros lemputė, nušviečia miegamąjį kambarį ir Dovydas pirmą kartą pamato buveinę, kurioje slapstosi.
– Viešpatie, apsimyžo.
– Čia nekūrenta.
– Sakiau, kad nieko nesigaus.
– Neadekvatus.
– Kas paskirtas iš psichiatrinio?
Jį suima gėda. Prie šakumo prispausti delnai virpa. Tirta ir basos pėdos.
– Dovydai?
Neįstengia nieko atsakyti. Burna plačiai išsižioja, nors jis nepakelia į įsibrovėlius akių. Visų jų ištartų frazių temperatūra lygi nuliui.
– Mes vis dar neradom tavo tėvo, – ištaria kažkuris, ir jam apkursta ausyse. Tą jau buvo patyręs anksčiau, net keletą kartų. Lyg patektum į visišką vakuumą, visišką garso išsiurbimą. Tada gali pakelti akis, gali net išsiviepti, nes niekas, visiškai niekas tavęs nepasiekia.
Jis mato visų trijų įsmeigtus žvilgsnius. Moteris skeryčiojasi, jos pūstos striukės rankovės kilsnojasi lyg mirties angelo sparnai, vyriškis su didele dėže rankose jai kažką įnirtingai aiškina. Trečiasis… Nebesvarbu. Jis pajunta, kad dreba. Iš pradžių vos juntamai, lyg pro šalį važiuojant traukiniui. Paskui susivokia, kad tai jo krūtinė, tai ji virpčioja, peršokdama per kažkokį tik jam regimą slenkstį. Jis juokiasi.
Sausio pabaiga. Jis
Tie žmonės jam kišo kažkokius lapus. Smulkiai prispausdintus, vietomis sulipusius. Daug lapų, dešimtis. Ir beveik ant visų jis turėjo dėl kažko pasirašyti, su kažkuo sutikti, kažką kažkam leisti. Moteris, vienintelė moteris, kuri stovėjo tame nuogame kambaryje, užsidengė delnais akis. Jis to nematė, tik nujautė.
– Problema, čia turime didžiulę problemą, – ištarė ji. Kažkaip aikštingai, įsiskaudinusi. Jis žvilgterėjo jos pusėn, bet nepakėlė akių, matė tik pėdas, apautas ryškios raudonos odos batais.
Visus tekstus jis perskaitydavo kompiuteryje. Nedaug, ieškodavo ko nors apie įvairiausias kompiuterines programas. Kitoks, techninis pasaulis, suvienodintas, užkoduotas skirtingomis algoritmų sekomis, jį šiek tiek domino. Knaisiodavosi ieškodamas informacijos, spaudydavo savo trumpais pirštais klaviatūros mygtukus.
– Aš jau beveik abiem rankom spausdinu, – apima džiugesys, jeigu tik teisingai įvardina. Emocijos, jausmai, pojūčiai, skirtingi jų atspalviai turi vardus, išraiškas ir savo simptomatiką. Per sudėtingi, per painūs. Ir dažniausiai susieti su kitu asmeniu.
– Ei, mam, – šūktelėjo dar kartą.
Mama dusulio užgniaužtu balsu atsiliepė laiptų aikštelėje.
– Ar atsitiko kas? Tau ko nors reikia? – ji kyštelėjo į kambarį įraudusį veidą. Jame, regis, atsispindėjo susirūpinimas. Veidas atrodė sugižęs, bet nepiktas. Jo motina niekuomet nepykdavo, tą tai jis gerai atsimena. Jiedu kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą, bet jis nebenorėjo girtis savo nauju gebėjimu. Džiaugsmas nuskrido lyg nupūstas pūkas. Liko tik irzulys. Ko motinai kartis į viršų, galėjo juk atsiliepti iš apačios, galėjo prisimatuoti ir džiugesio tembrą. Irzulys ėmė ir dėl to, kad daug ilgiau sugaišo stengdamasis atpažinti džiugesį, nei šis truko. Nesąmones ta psichoterapeutė vapa. Ir visos jos brošiūros nieko vertos, išmes šiandien į konteinerį, arba, dar geriau – padegs.
– Ką valgysi? – tai visų motinos užkalbėjimų centrinė ašis. Ėdalas. Juo ji užtaiso visus eižėjančius plyšius, skersvėjų išpustytas kiaurymes. Juo ji pridengia savo jausmus ir jaučiasi svarbi maitintoja.
– Eik šikt, – atsako jis. – Eik iš mano gūžtos.
Ar tikrai jis tada taip pasakė? Mikliai, lyg sprigtą gavęs vabaliūkštis, peršoko nuo pakilaus džiugesio ant kito pojūčio? Negi buvo verta gaišti tiek laiko, kad atpažintum savo vidines spalvas, kurios, nepatvirtintos kito žmogaus, išsiversdavo bjauriąja išvirkščia puse?
– Šūdas, – tai raudonbatės balsas, – jūs net neturite leidimo užsiimti tokiomis apklausomis.
Jam pasidaro truputį įdomu. Tai pirmas dalykas, kurį jis ir vėl girdi. Ji labai savitai išspaudžia žodžius, lyg jai kur nors nemaloniai niežėtų, bet pasikasyti prie visų negalima. Kaip beveik visur ir visada negalima sakyti, ką galvoji.
– Ar nenutilsi? – tai vieno iš vyrų balsas. Jį irgi suerzino toji moteris.
– Mums tik reikia parašų, – tembras taikesnis. Tokiu kalbinami užsiožiavę vaikai. Trūksta tik pridėti tiū tiū tiū.
– Tiū tiū tiū, – išsprūsta jam.
O kai jau išsprūsta, nebeužsisklendžia. Vidinės velkės taip ilgai nesidarinėjo, laikė užsandarinusios nuodėguliais bevirstančią liepsną. Toji liepsna – gyvenimas, kokį turėjo ir kokio ilgisi, užduso. Jei būtų laiku stumtelėjęs tą savo vidinę velkę, gal liepsna būtų švyturiavusi ilgiau. Jeigu ne šildžiusi, tai bent apšvietusi.
– Tiū tiū tiū, – iš kažkur pasigirsta. Taip juokingai. Visai nederamai. Lyg balsas būtų nuspirtas į kitą kambario kampą ir rodytų jam špygą.
– Dovydai, negali vos sumanęs sakyti, ką galvoji, – tai motinos balsas iš po antkapio tamsos.
– Dovydai, negali šitaip viešoje vietoje kasinėtis, – motinos balsas, dabar jau nutūpęs ant geležinio kryžiaus.
– Dovydai, – pliaukšt. Dar kartą pliaukšt, ir nuskrido motinos balsas, susigėdęs įsimaišė į varnų kranksėjimą. Nebeatpažinsi, nebeišgryninsi.
Pliaukšt. Tai raudonbatė savo mažute rankele palietė jį. Ne palietė, o gana stipriai pliaukštelėjo.
Tyla. Visų akys pakeltos. Ir jo taip pat. Svetimos akys. Daugybė susitinkančių žvilgsnių. Tiriančių, pasibjaurėjusių, užjaučiančių.
– Tau tereikia pasirašyti, – sako vyriškis. Tas taikdarys. Jis nori tinkamai išnaudoti šį momentą. Raudonbatė nenuleidžia nuo jo akių. Jos akys triumfuoja, tai ji, ryžtingoji, nutraukė šią kakofoniją. Su tokiais tik taip ir tegalima, išgirsta jos mintį. Apsimyžęs smirdžius. Pats tai prideda mintyse ir ima į rankas jam brukamą parkerį.
Evaldas Tornau. Kuprinė
2026 m. Nr. 7

Apsakymas
Tonis atsisveikino su Vytu ir Erika, pastvėrė savo seną nutrintą kuprinę ir iškeliavo namo. Artinosi vidurnaktis. Galvoje ūžė nuo politinių diskusijų – mokslininkų kompanijose artėjant 1990-iesiems jų netrūko. Alkoholis, kaip tyčia – o gal kaip tik laimei? – pasibaigė per patį pokalbio įdomumą.
Išėjęs į lauką Tonis pirmiausia giliai įkvėpė naktinio Fabijoniškių oro. Jo laukė maždaug pusvalandžio kelionė į Šeškinę. Ten, prie Saltoniškių kapinių, viename iš didelių betoninių „bokštų“, neseniai buvo gavęs dviejų kambarių kooperatinį butą. Svečiuose nepadaugino – išgėrė alaus ir vyno, bet ne tiek, kad nepareitų pėsčiomis su dideliu ir nepatogiu nešuliu.
Užsimetęs griozdišką kuprinę ant pečių, prastai apšviestomis gatvėmis Tonis greitu žingsniu kulniavo Šeškinės link. Žmonių gatvėse nesimatė, vien benamės katės šmirinėjo pakampėse, prie kioskų šiukšlynų ieškodamos maisto, bet jis jautėsi saugus – daugelio namų languose dar degė šviesos. Kai kur daugiaaukščių namų šešėliuose glaudėsi paauglių būreliai, o jų elgesys buvo toks pat neprognozuojamas, kaip ir besibaigiančių sovietinių laikų orai. Šaunuoliai, norėdami pasipuikuoti prieš merginas, jo keistos formos kuprinę palydėdavo šūksniais, pašaipiomis replikomis, bet be agresijos ar priešiškumo, veikiau tingiai ir nerūpestingai. Retas sutiktas praeivis, dažniausiai koks ilgiau užšventęs vietinis girtuoklis, pirma lyg kokį egzotinį gyvį apžiūrėdavo jo deformuotą nešulį, tik po to žvilgtelėdavo į nešiką ir nusukdavo žvilgsnį šalin.
Visiems akis badė jo didelė turistinė kuprinė. Išblukusi nuo lietaus, ne sykį išsimaudžiusi Sibiro upėse, ištampyta ir nutrinta, su porolonu paminkštintais dirželiais, kad žygyje sunkus nešulys nenutrintų pečių, ji išties atrodė neįprastai naujame, dar tebestatomame Vilniaus rajone – turistinė egzotika miesto džiunglėse. Rytą išeidamas iš namų Tonis tiesiog nesurado didesnio maišo, o vienas iš šiandien planuotų pirkinių žadėjo būti nestandartinių matmenų. Tad daug nemąstydamas beveik atsitiktinai pastvėrė kuprinę – lyg susirangęs katinas ji pūpsojo neįrengtoje virtuvėje tiesiog ant grindų. Baldų dar neturėjo, o ir daugelio atsivežtų daiktų nespėjo išpakuoti ir surasti jiems tinkamų vietų.
Eidamas Fabijoniškių gatvėmis Tonis prisiminė japoną, kuris besiruošdamas žygiams į kalnus kasdien treniravosi ir mieste, regis, Tokijuje, kuprinėje nešiodavosi dvidešimt kilogramų plytų. Net keliaudamas į darbą tas pasišventęs vyras į portfelį įsimesdavo vieną kitą akmenį, kad sustiprintų rankų raumenis. Tačiau Tonis nebuvo japonas. Retkarčiais jam irgi užeidavo valios ugdymo priepuoliai, bet ilgai nesitęsdavo, praeidavo nepalikę nei kūne, nei sieloje jokių rimtesnių pėdsakų. Žinoma, nebuvo ir italas, kaip galima būtų pagalvoti. Tiesiog jaunystėje Antaną Toniu praminė draugai, ir tas vardas kartais sėkmingai pavaduodavo tikrąjį.
Jis ėjo greitu žingsniu ir, neturėdamas kuo daugiau užsiimti, stebėjo besikeičiantį savo šešėlį ant šaligatvio plytelių. Tas atrodė įspūdingai – kuprinė deformavo kontūrus, suteikdama ypač baugią išvaizdą. Tonis šyptelėjo nuo minties, kad taip dviese jie saugiai pareis namo, nebent Ukmergės plentas laikinai juos išskirs. Prie geriau apšviestų daugiaaukščių šešėlis išaugdavo lyg kuprotas milžinas, o dykynėse, statybvietėse ar prie namų, kuriuose dauguma žmonių jau miegojo, beveik išnykdavo.
Įveikęs nemažą kelią Tonis pasiekė Šeškinę ir, kai iki Ukmergės plento liko koks niekingas puskilometris, priėjo ryškiai apšviestą namą. Pažvelgęs į savo šešėlį ant šaligatvio pastebėjo dar vieną tamsų kontūrą, tas kiek atsilikęs kiūtino iš paskos. Šis pilkšvas, net išblyškęs šešėlis neatrodė niekuo ypatingas, bet Toniui jis iškart nepatiko. Nors abiejų šešėlių dydis stipriai skyrėsi, mažas įkyrus palydovas, tikriausiai kepurės padvigubinta galva, neatsiliko nuo Tonio šešėlio nė per metrą.
Netoliese prastai apšviestoje aikštelėje tarsi į krantą išmesti banginiai snaudė dideli krovininiai sunkvežimiai. Ir jie, ir apleisti kranai prie statybviečių, ir gatvės kioskai naktį atrodė nejaukiai.
Tonis nusprendė patikrinti, ar žmogėnas iš tikrųjų jį seka. Vengdamas išsiduoti, jis staiga perėjo gatvę ir tarsi netyčiom žvilgtelėjo atgal. Jam iš paskos tikrai ėjo vyras. Tačiau gatvės jis nekirto, toliau žingsniavo ta pačia kryptimi, tik savo gatvės puse. Dabar Tonis galėjo jį stebėti nežymiai pasukęs galvą ir prireikus pasiruošti susirėmimui. Ar bent jau išvengti smūgio iš už nugaros.
Taip du nepažįstami vyrai judėjo skirtingomis gatvės pusėmis slapčia žvilgčiodami vienas į kitą. Tonis mėgino įdėmiau apžiūrėti persekiotoją, bet nakties tamsoje ir dar per tokį atstumą nieko ypatingo nepastebėjo. Įkandin sliūkino neaukštas pilkas tipelis su kepe ir nailonine striuke. Paskutinės abejonės, kad yra sekamas, išsisklaidė už kelių šimtų metrų, kai palydovas perbėgo gatvę ir kone prilipo jam prie nugaros. Tonis pyktelėjo ant savo dėmesį traukiančios kuprinės.
„Iš kur tas banditas gali žinoti, kad kuprinėje nieko vertingo nėra? Prieš einant į svečius reikėjo ją palikti namuose. Dabar nešu tarsi taikinį ant nugaros. Gal jis turi peilį?“
Reikėjo skubiai sugalvoti, kaip teks apsiginti. Žvilgsniu ieškojo kokio nors didesnio akmens ar daikto.
Artėdamas prie tamsoje skendinčių kioskų Tonis prisiminė savo bičiulį Dirvą iš Mokslų akademijos turistų klubo. Išgėręs jis naktį pasileisdavo klajoti po naujus Vilniaus rajonus, tyčia provokuodamas susirėmimus. Kartą įsivėlė į rimtą nemalonumą, kai muštynėse trinktelėjo užpuolikui metaliniu strypu. „Tas tikrai žinotų, kaip elgtis, – pagalvojo Tonis. – Tik kaip dabar paklausi.“
Tiesą sakant, turistų bendruomenėje Dirva garsėjo ne muštynėmis, o straipsneliais „Mūsų gamtos“ žurnale. Jis buvo biologas, mėgo rašyti apie savo keliones po egzotiškas Sibiro vietas. Vieną sykį itin jautriai aprašė retą gyvūną: „Pasiekę kalno viršūnę, pastebėjome didingą kalnų ožį. Vieno žvilgsnio pakako įsitikinti, kodėl šie gyvūnai laikomi unikaliais, yra saugomi, įrašyti į Raudonąją knygą. Pasigėrėję spyruokliuojančia eisena ir elegantiškais ragais, šį ypatingą egzempliorių nufotografavome ir tęsėme savo kelionę tolumoje boluojančių kalnų link…“
Tonis tąsyk irgi matė ožį. Perskaitęs straipsnelį apstulbo, susižavėjo jo autoriumi – tada dar neįtarė, kad tiesa gali būti tokia subjektyvi, o meninė tiesa – taip nutolusi nuo vulgarios gyvenimo prozos. Visi jų grupėje žinojo, kas atsitiko tam nelaimingam kalnų ožiui. Po liūčių žuvys upėje nekibo, turistų maisto atsargos mažėjo katastrofiškai greitai, teko valgyti likučius ir žingsniuoti toliau. Dienos valgio norma – keli šaukštai aliejaus su keliais šaukštais cukraus. Nuo tokio meniu ėdė rėmuo, atsirūgus pasklisdavo saldus ir vimdantis riebalų kvapas. Vargšas keturkojis, išties įrašytas į Raudonąją knygą, tiesiog pasipainiojo ant kelio išbadėjusiems dvikojams, turintiems ne tik fotoaparatą, bet ir medžioklinį šautuvą.
Reikia pripažinti, kad to lieso, raumeningo ožio būta kerštingo – net ilgiausiai kepama jo mėsa neminkštėjo, liko kieta, guminė, lindo į tarpdančius, iš ten ją teko ilgai krapštinėti deficitiniu degtuku arba nusmailinta medžio šakele. Gyvūnas buvo vertas Raudonosios knygos.
„Įkaušęs Dirva žinotų, ką daryti“, – murmėjo Tonis, dairydamasis kokio nors gynybai tinkamo daikto. Prie vieno kiosko jis pastebėjo suplyšusią, iširusią sudedamąją lovelę styrančiomis spyruoklėmis. Nemažindamas greičio tūptelėjo ir ją pastvėrė, tarsi tai būtų pats natūraliausias pėsčiojo veiksmas. „Tegul mato, kad rankose ginklas, ir supranta, kad nepasiduosiu, priešinsiuos!“
Dabar jis nešėsi ne tik kuprinę, bet ir pusę lovelės. Sparčiai žingsniuodamas nuplėšė nuo jos brezentą ir perlaužė skersinius pusiau.
Jo pastangos padarė įspūdį. Skubrūs persekiotojo žingsniai sulėtėjo. Kai lovelės vamzdis lūždamas garsiai pokštelėjo, vyras pagaliau sušuko:
– Ei! Ei! Kam sakau! Stok!
Toniui tas šūksnis patiko, nes katės ir pelės žaidimas įgavo aiškumo. Jam nusibodo baugus nakties šešėlių žaismas, siutino nebylaus persekiojimo dviprasmiškumas. Tapo aišku, kad nepažįstamasis kreipiasi į jį, atėjo laikas pažiūrėti priešininkui į akis ir stoti į kovą. Jis atsisuko, stipriai sugniaužęs rankoje nulaužtą lovelės vamzdį.
– Mesk savo lazdą! – sušuko žmogus su kepe, apdairiai sustojęs gal už penkiolikos metrų. Geriau įsižiūrėjęs Tonis pastebėjo, kad vyras kiek vyresnis už jį. Jaunystėje net kelerių metų skirtumas atrodo didelis, ir kartais toks vyresniojo autoritetas suveikia.
– Kodėl turėčiau? – atsakė tokiu tyliu ir gergždžiančiu balsu, kad pats savęs nepažino.
Tyloje vyrai tyrinėjo vienas kitą.
– Fūros? – paslaptingai ir ironiškai paklausė žmogus su kepe.
Tonis nieko nesuprato. Jis ką tik praėjo pro nemažą aikštelę, pilną krovininių mašinų, bet nieko įtartino ten nematė.
– Ar kioskai? – taip pat ironiškai paklausė žmogus su kepe. Jis aiškiai mėgavosi savo pranašumu.
– Ką kioskai? – išsyk atsiliepė Tonis ir dėl drąsos pakėlė ranką su vamzdžiu. Ant šaligatvio nejučia pastebėjo savo šešėlį, kuris dabar priminė didžiulį vytį iškeltu kardu.
„Nuo begalinių diskusijų galva susisuko, – pagalvojo, pamiršęs apie išgertą vyną. – Reikia mąstyti aiškiai, o aš einu iš proto. Galvoje – migla.“
Ir vos nesusijuokė balsu. Taip jų instituto direktorius pavadino naująją instituto jachtą. Į klausimus dėl pavadinimo, kuris gali sukelti spėjimų, neva mokslininkų galvose tvyro migla, rūkas ar kiti nekonkretūs dalykai, direktorius atsakydavo paprastai: „Lėšas jachtai iš ūkiskaitinių projektų uždirbo mūsų Mokslinio Instituto Gamybinė Laboratorija. Vadinasi – „Migla“.“
– Ko šaipaisi? Patiko kioskai? – žmogus su kepe smakru parodė jų pusėn.
Tonis, kiek leido apšvietimas, geriau įsižiūrėjo į gremėzdiškus medinius statinius. Turėjo pripažinti, kad nei dieną, nei juo labiau naktį tos medinės dėžės grotuotais langais ir užvertomis, spynomis užrakintomis langinėmis neatrodė estetiškai patrauklios. Bet… ar jis galėjo savo diletantišką skonį primesti veik nepažįstamam žmogui?
Kad nepasakytų per daug, jis išlemeno:
– Nežinau. Negalvojau apie tai…
– Štai čia – esmė! – noriai atsakė vyras. – Jūs pirma darot, o po to galvojat. Kai jau būna vėlu.
„Cha, – pralinksmėjo Tonis, pajutęs didaktines gaideles. – Gal jis ne banditas? Mentas civiliniais drabužiais ar draugovininkas, jei tokių dar liko? Gal šiaip entuziastas, vietinis tvarkos ir teisybės gynėjas?“
– Jums kliūva mano kuprinė? – paklausė tiesiai.
Žmogus tylėjo.
Nesulaukęs atsakymo, Tonis tęsė:
– Ten nieko įdomaus nėra. Galiu parodyti…
– Taip ir patikėsiu. Prieisiu, pasilenksiu pažiūrėti, o tu man lazda per galvą? Neieškok durnių!
Nužvelgęs metalinį strypą, kurį tebelaikė sugniaužęs, Tonis turėjo pripažinti, kad žmogėno prielaida teisinga. Susigėdęs murmtelėjo:
– Ne. Net negalvojau apie tai…
– Mesk lazdą, sakau! – jau taikiau tarė vyras su kepe ir staiga, lyg kažką svarbaus prisiminęs, nusprendė atsisegti striukę. Užtrauktukas lyg tyčia užsikirto, ir vyras ne juokais susijaudino – ėmė plėšti per jėgą, tampydamas striukės skvernus. Tonis lyg pakerėtas stebėjo tą mizansceną – žmogėno kovą su užtrauktuku.
Galiausiai jam pavyko atsisegti, ir Tonis blausioje žibintų šviesoje išvydo po striuke milicijos uniformą. Iš švarko kišenės išsitraukęs dėželę su antena, milicininkas ją įjungė, ir nakties tylą užliejo tarškėjimas bei ūžesiai.
– Ketvirtas. Ketvirtas? Čia penktas! Penktas, sakau. Taip. Man reikia viliuko. Adresas? Koks adresas? Tuoj…
Milicininkas skubiai apsidairė, ieškodamas artimiausio namo numerio. Scena su užkimusia radijo stotele priminė sovietines kino komedijas.
– Ką ten turi? – sugergždė dėžutė.
– Panašu, kad fūristas, – žvilgsniu drausmindamas Tonį, kad tas nė negalvotų sprukti, atsakė milicininkas. Savimi patenkinto žmogaus išraiška tarsi bylojo: dabar nuo manęs neišsisuksi.
– Koks dar turistas? Džergžt! – nesuprato dėžutė.
– Ne turistas, o fūristas, sakau!
Nužvelgęs Tonio barzdą pridūrė nebe taip užtikrintai:
– Kosit pod turista, no ne turist! Fūrist! – pasakė rusiškai. Tada išvertė:
– Panašus į turistą, bet… neša didelę kuprinę. Pagavau netoli fūrų.
– Džergžt! Ūūū! Sakyk adresą… Džergžt! Džergžt! Ūūū! Girdi mane? Koks ten adresas? – anoje pusėje pasigirdo traškesys.
– Pagaliau! Centras susimylėjo… – draugiškai, lyg saviškiui, pasakė Toniui milicininkas. – Tuoj važiuosim.
Tonis lyg užkerėtas klausėsi dalykiško dėžutės ir milicininko pokalbio. Kai galiausiai tas ištarė adresą, vyriškas balsas dėžutėje netikėtai užsikosėjo ir sukriokė:
– Eik tu… Džergžt!.. nachui. Džergžt! Nesiuntinėsiu mašinos dėl kelių šimtų metrų. Pats parvesi.
Tonis suprato, kad jo persekiotojo vieta pareigūnų hierarchijoje, švelniai tariant, neaukšta. Tokį smūgį įtariamojo akivaizdoje jis priėmė skausmingai ir pabandė pasikelti autoritetą aktyviais veiksmais. Išjungęs radijo stotelę ir įsikišęs ją į striukės kišenę, išsitraukė antrankius ir šoko prie Tonio.
– Mesk pagaliau tą lazdą! – griežtai pareiškė. – Ir duok ranką!
– Lazdą metu. Rankos neduosiu. Nieko nepadariau. Į skyrių eisiu pats.
Tonis tyliai nusikeikė, supratęs, kad namo grįš negreitai. Paleistas vamzdis trinktelėjo į asfaltą, perskrosdamas nakties tylą. Žmogėnas pastvėrė beginklę Tonio ranką, tas pasipurtęs lengvai ją ištraukė, parodydamas, kad nesileis vedamas lyg nusikaltėlis. Galiausiai milicininkas nurimo, patikėjo sulaikytojo pažadu ir susitaikė su mintimi, kad taika geriau nei beprasmis stumdymasis.
Likusius kelis šimtus metrų iki milicijos skyriaus Šeškinės centre abu ėjo tylėdami – kartu, bet po vieną.
Toniui teko lankytis pasų poskyryje, bet niekada – tikrame milicijos skyriuje, ir dar naktį. Šios gyvenimo sferos jis visai nepažinojo. Galvoje nešiojosi stereotipą, susidariusį iš amerikietiškų kriminalinių filmų, matytų videojuostose: storas budintis policininkas už stiklo, tikrinantis leidimus, pro šalį bėgioja detektyvai pavargusiais veidais, koridoriuje savo lemties laukia apsimyžę girtuokliai, plūstasi viena kita prostitutė ar sulaikyta naminės pardavėja, tais laikais vadinta „močiute“. Jis tikėjosi kavos, nešvarių rūbų, gal net vėmalų smarvės. Triukšmo, nešvaros ir betvarkės ten, kur turėtų būti tvarka.
Bet tą naktį nieko panašaus nepamatė. Žmogėnas jį atsivedė iki namo su virš įėjimo degančiu užrašu „Milicija“ ir netoliese stovinčiu viliuku, matyt, tuo, kurio nepavyko prisikviesti. Mašinos viduje žybčiojo nusikaltėlius nuo pareigūnų skiriantis grotų tinklas. Įėjo į blausiai apšviestą pirmojo aukšto koridorių, kur palei sienas rikiavosi purvinų kėdžių eilės, o ant sienų kabėjo stendai su skelbimais „Milicija ieško“. Koridoriaus gale susirado šonines duris ir nesibelsdamas jas pravėrė. Tada, tarsi norėdamas pabrėžti, kokį reikšmingą darbą atliko, grubiai ir demonstratyviai įstūmė Tonį su visa jo kuprine į erdvų kabinetą.
– Atvedžiau sulaikytąjį!
Du teisėtvarkos pareigūnai, jaunas ir pagyvenęs, išsidrėbę sėdėjo prie didelio stalo ir rūkė. Ant stalo mėtėsi kelios bylos, stovėjo didelė granitinė peleninė su nuorūkomis ir du telefonai. Įjungta radijo stotelė gulėjo vyresniojo pusėje.
Abejingai nužvelgęs Tonį, bet žymiai įdėmiau jo kuprinę, vyresnysis paklausė jį atvedusio milicininko:
– Apieškojai?
Jo balse iškart nuskambėjo abejonė. Tonio palydovas, tikriausiai laukęs tokio klausimo, ėmė teisintis:
– Dar ne, nespėjau.
– Kam rašomos instrukcijos? Aišku, kad ne tau. Gal Puškinui?
Pastebėjęs laisvas Tonio rankas, vyresnysis padėjo cigaretę į peleninę ir šūktelėjo:
– Ir ką, blia? Be antrankių vedei?
– Tai kad ėjo pats. Nesipriešino.
– O jei peilį išsitrauks? Turi peilį? – paklausė Tonio.
– Nieko aš neturiu.
– Privalau patikėti? – tingiai ištarė milicininkas, bet net nebandė prieiti ir apieškoti kišenių. – Tai kaip fūros brezentą pjovei?
– Nieko aš nepjoviau. Iš draugų ramiai ėjau namo. Kol jūsų kolega nepri… nesustabdė.
– Kam ta kuprinė, jei ėjai namo? Kuprinė vidury nakties?
Šiuos vyresniojo pareigūno klausimus jo persekiotojas palydėjo įnirtingai linkčiodamas galva. Būtent, taip ir aš galvojau, sakė visa jo povyza. Tonis pradėjo teisintis, bet niekas jo neklausė.
– Nesinervink, išsiaiškinsim, – nuramino vyresnysis. – Visa naktis prieš akis.
Tonis nutilo. Jaunesnis milicininkas užsirašė visus jo duomenis, darbovietę, pareigas, po to paklausė Vyto ir Erikos adreso. Tonis niekaip negalėjo prisiminti jų namo numerio, visuomet orientuodavosi pagal taką nuo autobusų stotelės. Jis maždaug apibūdino namo vietą, pasakė buto numerį ir net aukštą.
– Penktas aukštas. Galiu namą parodyti, jei reikia, – pridūrė, turėdamas omenyje rajono planą, kabantį ant sienos, bet niekas į jo pasiūlymą nesureagavo.
– Gal jis ir kuprinėje nieko neturi? – pagaliau rimčiau įsijungė į pokalbį jaunesnis pareigūnas, bet galėjai suprasti, kad jis tenori įsiteikti vyresniajam, pasišaipyti iš Tonį atvedusio kolegos. Atrodė, jie neabejoja, kad kuprinėje aptiks įdomių dalykėlių.
– Na, gerai, – taikiai pasakė vyresnysis. – Dėk tą daiktą ant stalo ir rodyk, ką ten turi.
Tonis nusiėmė kuprinę, paguldė ant stalo ir ėmė atrišinėti raištelius.
– Tikiuosi, granatos ten nėra? – pajuokavo jaunesnysis.
Tonis nieko neatsakė. Atpainiojęs virveles iš kuprinės palengva ištraukė didelį ovalų daiktą. Tai buvo baltas unitazo dangtis. Ant jo raudonavo lipdukas su kaina.
– Produkt polski, – pritariamai sušnabždėjo vyresnysis. – Deficitas…
Vėliau iš kuprinės gerklės, lyg iš gausybės rago, Tonis neskubėdamas išrideno dešimt rulonų tualetinio popieriaus, dvi dėžutes vokiško kapoto kumpio konservų, porą stiklainių žirnelių ir nedidelį stiklainį majonezo. Visa šį turtą jis po pietų nusipirko už institute gautus talonus.
„Juk atims, – apgailestaudamas atsiduso. – Gerai, bent alų, kurį atsinešiau į svečius, spėjom išgerti. O patalynę irgi rodyt?“
Jis prisiminė savo draugo rusišką posakį apie tai, kad linksmybių kulminacijai atėjus taupyti nebegalima. Originale jis skambėjo taip: „Raz pošla takaja pjanka, rež poslednij ogurec!“[1]
Akimirką padvejojęs ištraukė du naujus komplektus melsvos baltarusiškos patalynės su meškiukais.
Reikia pripažinti, kad su patalyne Toniui nuskilo – galimybę ją nusipirkti išlošė instituto loterijoje. Po loterijos liko nemažai pralaimėjusių, nuskriaustų, nusivylusių. Vienas vyresnis bendradarbis skundėsi kitiems, kad po trisdešimties darbo institute metų net baltarusiškos patalynės nenusipelnė, ją laimėjo kažkoks piemuo, kuriam anais, teisingais laikais net konkurse dalyvauti nebūtų leidę. Kiti jam atkirto, kad dabar perestroika, nauji laikai, visi lygūs, o tas piemuo – naujakurys, jam labiau tokio turto reikia.
Tonis ir pats suabejojo, gal atiduoti patalynę murmančiam senukui, bet viską apsvarstęs nutarė nepasiduoti. Nepatiko jam sovietinio homo kvapas.
Galiausiai Tonis iš kuprinės iškratė rusišką Tomo Mano „Juozapo ir jo brolių“ tritomį. Ryte jį įsidėjo ketindamas grąžinti į biblioteką, bet visą dieną pralakstė su reikalais ir nespėjo, o vakare nusprendė užeiti į svečius. Biblines Juozapo ir jo giminių istorijas skaitė visą aną savaitę. Jos taip įtraukė, kad jis užmiršo apie straipsnį, kurį žadėjo pabaigti, išeidavo iš namų tik nusipirkti maisto. Perskaičius paskutinį tomą, gyvenimas iš šventųjų vietų vėl grįžo į savo vagą – keliavimas į institutą, rašomas straipsnis, politinės diskusijos, alus, draugai ir prekybos talonai.
Storos knygos dusliai trinktelėjo į stalviršį. Kartu su jomis išbyrėjo ir sauja užsilikusio Sibiro smėlio. Radijo stotelė į tai sureagavo pamerkdama raudoną akį.
Be daiktų kuprinė atrodė gailiai, lyg suglamžytas skuduras.
– Jooo, – po ilgos pauzės pasakė vyresnysis milicininkas. – Tokie štai reikalai…
Už nugaros Tonis išgirdo šurmulį. Atsisukęs pamatė, kad jį atvedęs milicininkas, jo šešėlio šešėlis, atatupstas sėlina durų link. Tai pastebėjęs vyresnysis griežtai jo paklausė:
– O tu kur susiruošei?
– Maniau, dabar patys susitvarkysit. Ar manęs vis dar reikia?
– Palūkėk. Dar su turistu alpinistu nebaigėm. Kažkoks užburtas kalnas, blia…
Vyresnysis pamąstė minutėlę. Tada kreipėsi į Tonį, ranka rodydamas į daiktus ant stalo:
– Ką visa tai turėtų reikšt?
– Bandžiau ir jums, ir jūsų kolegai paaiškinti, bet jūs įsikandote – fūros, fūros! Apsiprekinimo talonai, juos gavau institute. Šiandien viską supirkau, sudėjau į kuprinę ir nešiau namo. Kol mane sustabdė.
Staiga Toniui šovė netikėta mintis. Sudvejojęs jis atsargiai paklausė:
– O milicijai ką? Talonų visai neduoda?
Prie stalo sėdintys pareigūnai susižvalgė. Vyresnysis palingavo galva. Jaunesnis atsistojo, pasirąžė, iš lėto priėjo prie sieninės spintos ir atidarė vienas dureles. Ten gulėjo prapjautas „Palangos“ duonos kepalas ir dvi dėžutės vokiškų kapoto kumpio konservų.
Vyrai tylėjo. Visi trys žiūrėjo į Tonį, tarsi į visų savo bėdų kaltininką. Jam pasirodė, kad jie nežino, ką daryti.
– Gal galiu eiti namo?
Tik ištaręs tuos žodžius Tonis suprato, kad paskubėjo. Toks klausimas jų pokalbio kontekste atrodė kaip silpnumo ženklas. Be to, įžeidė jį atvedusį pareigūną. Tas net sustingo iš pasipiktinimo.
– Ne, negali. Optimistas, blia… – nusišypsojo vyresnysis. – Nesvarbu, kad tu nori namo. Net nesvarbu, ką man sako mano intuicija. Yra rimtesni dalykai – instrukcijos, procedūros, jas reikia vykdyti. Krauk savo daiktus atgal į kuprinę ir važiuosim. Tą savo smėlį irgi susisemk.
Palikę jaunesnįjį milicininką budėti skyriuje, kiti du pareigūnai išlydėjo Tonį į lauką. Priėję prie viliuko, pirmiausia atrakino sulaikytiesiems skirtą mašinos galą. Toniui liepė pasiimti kuprinę ir sėstis ant suolo. Vyresnysis iškart įsitaisė keleivio vietoje priekyje, o jį sulaikęs pareigūnas, užrakinęs galines duris, – prie vairo. Juos ir Tonį skyrė grotos. Viduje galėjai užuosti stiprų valiklių kvapą.
– Tau pasisekė, vakar tavo pusę išplovėm, – pasigyrė vairuotojas. – Šiandien dar niekas nevėmė.
„Va, jie šaiposi, liepia kažkur važiuoti, o aš paklūstu – jų pusėje jėga. Bet mano pusėje teisybė, – iš beviltiškumo ėmė filosofuoti Tonis. – Jie laikosi instrukcijų, o aš viduje – laisvas! Tad kas iš mūsų dabar už grotų? Jiems atsigręžus atrodo, kad aš. Bet žiūrint iš mano pusės…“
Tačiau šios mintys optimizmo nepridėjo. Jam niekas nepasakė, kur jie važiuoja, tai siutino labiausiai.
Truputį pasisukinėjęs ir kirtęs Ukmergės plentą, viliukas ėmė lėkti pagrindine Fabijoniškių gatve. Tonis stebėjo neseniai praeitas vietas – kioskus, krovininių mašinų stovyklą, kranus. Jo kelionė greitai lėkė atgal tarsi atsukamas filmas. Netrukus jie privažiavo autobuso stotelę. Nuo jos tarp namų vingiavo pažįstamas pėsčiųjų takas.
– Dabar rodyk! – pasakė vyresnis pareigūnas.
Tonis parodė tako link, bet palikti mašiną didžiojoje gatvėje ir eiti pėsčiomis milicininkai atsisakė, lyg tai būtų negarbingas reikalas. Prasidėjo ilgi svarstymai, paieškos gatvelių, kuriomis galima privažiuoti Vyto ir Erikos daugiaaukštį. Tai, kas pėsčiomis būtų trukę penkias minutes, kainavo kone pusvalandį. Svarbiausia, kad tirpo ir pareigūnų pasitikėjimas Toniu.
– Sakiau, kad meluoja! – burbėjo jį atvedęs pareigūnas.
– Nesinervink, viską tuoj išsiaiškinsim, – ramino jį kolega. – Ar jau čia?
„Jie tik ir laukia mano klaidos. Tamsoje visi kiemai atrodo tokie patys. Ir namai tokie patys, – niršo Tonis. – Vienu žodžiu – džiunglės!“
Po ilgų ir nesėkmingų bandymų pavyko įvažiuoti į kelių daugiaaukščių apsuptą kiemą. Toniui jis pasirodė panašiausias į tą, kuriame svečiavosi. Jis parodė į vieną namą.
– Lyg ir šitas. Pabandykim surasti taką į autobusų stotelę, – pasiūlė. – Taip sužinosim, ar tikrai jis.
– Užteks klaidžioti. Einam pas tuos tavo vadinamuosius draugus. Melskis, kad jie būtų namie. Jei susimausi, grįšim į skyrių ir lauksi ryto. Kameroj!
Perspektyva Tonio nesužavėjo. Vairuotojas atrakino duris ir išleido jį iš mašinos. Kuprinę liepė pasiimti su savimi. Į penktąjį aukštą trijulė kilo liftu. Su trenksmu atsidarius jo durims Tonis iškart nusiramino – Vyto ir Erikos buto durų negalėjai supainioti su jokiomis kitomis. Prie jų stovėjo metalinė dėžutė su sutirpusia žvakele, iš švedų pasiskolinta tradicija, buvusio vakarėlio simbolis.
Milicininkas paskambino į buto duris ir kantriai laukė. Atidarė susivėlęs, apsimiegojęs Vytas. Apstulbęs nužvelgė Tonį ir jo uniformuotą palydą. Atrodė, nesupranta, tikrovė tai ar sapno tęsinys. Pareigūnai prisistatė. Vyresnysis paklausė, rodydamas į Tonį:
– Pažįstate šį pilietį?
– Taip, labai gerai pažįstu. Tai – Antanas…
– Ar jis šį vakarą lankėsi jūsų bute?
Šeimininkas linktelėjo. Iš buto gilumos pasigirdo mieguistas Erikos balsas: „Vytai, kas ten? Ar kas atsitiko?“
– Nieko, brangioji, miegok, – šūktelėjo Vytas, o vyresnysis pareigūnas tęsė tylesniu balsu:
– Dar du trumpi klausimai. Kelintą valandą jis išėjo? Ar turėjo šią kuprinę su savimi?
– Apie dvyliktą. Atėjo su kuprine ir su ja išėjo. Siūliau ją palikti, bet jis sakė, kad nešis namo.
– Ačiū. Tai viskas. Atleiskit, kad sutrukdėm, – atsiprašymas buvo skirtas Vytui, o savo kolegai vyresnysis pareigūnas piktai sušnypštė:
– Kviesk liftą, važiuosim.
Atrodė, kad jis nori kuo greičiau dingti. Liftas lyg ištikimas šuo laukė penktame aukšte. Jo atsiveriančių durų girgždėjimas vėl sukėlė didelį triukšmą. Abu milicininkai skubiai nėrė į kabiną, kažkuris paspaudė pirmo aukšto mygtuką.
Galutinai išsibudinęs Vytas paklausė Tonio:
– Tau viskas gerai? Gal nori užeiti?
Sumurmėjęs, kad viską paaiškins vėliau, Tonis įkišo koją tarp beužsiveriančių lifto durų. Jos vėl atsivėrė. Tonis su savo griozdišku kroviniu įsigrūdo į ankštą lifto kabiną, o milicininkai nenoriai pasislinko, padarydami jam vietos.
– Ką man dabar daryti? – paklausė jis, kai trijulė priėjo prie mašinos.
– Ką nori. Tu laisvas kaip paukštis. Gali likti. Gali eiti namo.
– Aš jau vieną kartą ėjau namo. Bet jūs atvežėt mane atgal! – Tonis susigraudino, mintyse palyginęs save su Sizifu. Jis buvo velniškai pavargęs ir norėjo miego. – Nenoriu vėl eiti. Parvežkit mane namo.
Milicininkai susižvalgė. Jį sulaikęs pareigūnas papurtė galvą, jis nemokėjo pralaimėti. Vyresnysis pasakė:
– Tik iki skyriaus. Jei nebijai, kad persigalvosim.
Prie Šeškinės milicijos skyriaus Tonis atsisveikino su pareigūnais ir patraukė namų link. Beveik visiškoje tamsoje jis pėdino penkiolika minučių. Įsivaizdavo, kokią šaunią istoriją rytoj papasakos savo draugams. Svarstė, ar nereikėtų nutylėti kai kurių nereikšmingų ir jį diskredituojančių niuansų, o akcentuoti tik juokingas istorijos vietas. Galiausiai nusprendė pasakoti, kaip buvo.
Ant Šeškinės kalno, šalia Saltoniškių kapinių, jo laukė neįrengtas butas su pakampėse išmėtytais nesurinktais baldais. Virtuvėje jis iškratė viską iš kuprinės tiesiai ant grindų, unitazo dangtį nunešė į vonią, o maistą sudėjo į beveik tuščią šaldytuvą. Tomo Mano knygas sukrovė į padėvėtą odinį portfelį, nusprendęs iš pat ryto atiduoti jas bibliotekai.
Prieš guldamas miegoti žvilgtelėjo į ant grindų gulinčią tiek bėdų pridariusią kuprinę.
Prieblandoje ji atrodė panaši į neišsiskleidusį parašiutą.
[1] Jei jau toks balius, pjauk paskutinį agurką! (Rus.)
Indrė Motiejūnaitė. Taip viskas ir baigiasi prasideda
Apsakymas
Aušta. Štai jis – guli atmerktomis akimis. Ko gero, numigo porą valandų, ne daugiau. Galbūt jį kankina košmarai, o gal nelaiminga meilė arba liga, kas žino. Dabar jis atsisėda ant lovos krašto ir žiūri į grindis. Nejuda. Parymojęs dešimt minučių, atsikelia, eina į tualetą. Pusryčių nevalgo. Panašu, kad išvis nevalgo arba valgo per mažai – jei paskaičiuotume jo kūno masės indeksą, paaiškėtų, kad Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų jis nepaiso. Išgėręs puodelį arbatos, sėda prie darbo stalo, atsidaro elektroninį paštą. Vėl nejuda, žiūri į ekraną. Matyt, galvoja. Pagaliau pradeda kažką panašaus į laišką:
Laba diena,
norėčiau užsisakyti Jūsų įstaigos teikiamą paslaugą. Jūsų tinklalapyje paminėta, kad siūlote vieną iš trijų opcijų: injekciją, dujų kamerą arba kartuves. Nesirinkčiau tokio, atleiskite, nešiuolaikiško ir atgrasaus pasitraukimo būdo kaip kartuvės, nors Jūs ir teigiate, kad procesas vyktų privačiai, ne, tarkim, miesto aikštėje, ir pagarbiai, – ne – pageidaučiau greitos ir neskausmingos procedūros. Gal galėtumėte rekomenduoti vieną iš dviejų likusių variantų?
Pasiūlymo pasitraukti laikinai arba, kaip Jūs sakote, „pailsėti nuo gyvenimo“, t. y. praleisti mėnesį vegetacinės būklės sąlygomis, atsisakysiu. Mano apsisprendimas yra apgalvotas ir galutinis. Priežasčių priimti tokį sprendimą turiu daug…“
Toliau jis vardina visas „negandas“, kurias patyrė per trisdešimt savo gyvenimo metų. Jam atrodo verta paminėti, kad darželyje vaikai vogdavo jo spalvotus pieštukus, o mokykloje klasės draugai prispjaudydavo jam į kuprinę. Be to, priduria, mokykloje dėstyti dalykai – matematika, geografija, fizika, chemija, biologija ir t. t. – nepadėjo suprasti žmogaus bei pasaulio ir apskritai nedavė jokios apčiuopiamos naudos.
Akivaizdu, kad rašyti oficialių laiškų jis nemoka. Pavyzdžiui: jis rašo, kad bijo kirmėlių, varlių, erkių, virusų, nepažįstamų žmonių, gilių vandens telkinių, ankštų uždarų patalpų, viešo kalbėjimo, pažeminimo, ligų, klaidų, o labiau už viską – operacijų. Ir kam to reikia? Stabteli, atsidūsta, matyt, svarsto, ką rašyti toliau. Rašo apie asmeninius santykius: Pažinčių agentūros parinkti partneriai, teigia, jam netikę. O gal jis pats neįtikęs, – nežino. Visi turėję priekaištų ir nusiskundimų, pradedant jo charakterio bruožais, elgsenos įpročiais, baigiant intymių santykių kokybe. Pripažįsta, kad jam sunkiai sekasi kurti ir išlaikyti tokio pobūdžio ryšius. Rekomenduoti Darnių santykių mokyklos kursai, kuriuos lankė šešis mėnesius, mėgindamas įgyti reikalingų teorinių žinių, bendravimo įgūdžių, išmokti intymumo technikų, deja, nedavė lauktų rezultatų. Laimingų santykių, kurie medicinos, biochemijos ir psichologijos mokslų straipsniuose minimi kaip būtina visaverčio žmogaus gyvenimo dalis, rašo, nėra patyręs, tačiau yra patyręs daug skausmingų fizinių traumų, kurių pasekmes jaučia iki šiol. Išvardina visas traumas neapsieidamas be detalaus jų aprašymo. Taip pat teigia, kad jam dažnai skauda galvą ir širdį. Paskui šoka prie kitos temos: rašo, kad nė viena iš dešimties Darbo agentūros paskirtų vietų jam netikusi, kad jam nepavykę pritapti kolektyve ir pasiekti reikiamų rezultatų. Jokie žinių, įgūdžių ir charakterio savybių testai nepadėję rasti savo vietos. Mano esąs netinkamas darbo rinkai ir nežino, ką su savimi daryti.
Pateikęs, jo manymu, esminius savo gyvenimo faktus, jis norėtų pridurti, kad maži malonumai, tokie kaip karštas obuolių pyrago gabalėlis šaltą žiemos dieną, vyno taurė prie židinio ar saulėlydžio stebėjimas pajūryje, jo nedžiugina. Be to, jam nepatinka gyventi pasaulyje, kur žmogus gali būti apvogtas, išprievartautas, sužalotas arba nužudytas, – tokių naujienų kasdien pateikia šalies žiniasklaida.
Nenuoseklų ir kiek apgailėtiną laišką jis užbaigia tokiais sakiniais:
Pabaigai reikėtų paminėti, kad po mirties tikiuosi patekti į rojų, kurį įsivaizduoju kaip baltą namelį su dvišlaičiu molinių čerpių stogu, kaminu ir mėlynomis langinėmis, apsuptą nevystančių gėlių ir begalinio, amžinai žydinčio vyšnių sodo. Tame sode man nieko neskauda ir aš nieko nebijau.
Kokį dar namelį? Jokia oficialiai pripažinta religija nežada jokių baltų namelių. Toliau jis rašo:
P. S. Pagal informacijos klientui skiltyje nurodytus reikalavimus, užpildžiau Jūsų tinklalapyje pateiktą prašymo formą, pasirašiau ir prisegiau prie laiško. Esu pasiruošęs pervesti mokestį už paslaugą, kai (arba jeigu) patvirtinsite mano užsakymą. Kaip suprantu, pasiliekate teisę mano prašymą atmesti, jei mano motyvai Jums pasirodytų nepagrįsti. Nekantriai lauksiu Jūsų sprendimo.
Laišką išsiunčia įstaigos tinklalapyje nurodytu adresu. Iškart gauna automatinį atsakymą, kad į laišką bus atsakyta per 1–3 d. d. Per tas tris dienas jis išgeria tris puodelius arbatos, suvalgo dvi riekeles duonos su sviestu ir virtuvėje po stalu rastą sūrio gabalėlį, pamiega septynias valandas ir neišeidamas iš namų nužingsniuoja šešis tūkstančius žingsnių. Daugybę kartų per dieną tikrina savo elektroninio pašto dėžutę. Pagaliau, trečiosios dienos popietę, sulaukia kvietimo pirmadienį devintą valandą ryto atvykti nurodytu įstaigos būstinės adresu – Paskutinioji g. 99. Jei laikas netinkamas, prašoma susisiekti nurodytu telefonu. Laikas jam tinka. Mokestį už paslaugą prašoma pervesti į nurodytą sąskaitą.
Pirmadienio rytą jis keliasi, tiksliau, kapstosi iš lovos. Jam sunkiai sekasi rasti šlepetes ir atsistoti. Matyt, vėl blogai miegojo, gal visai nesumerkė akių. Nusiprausęs – o nesiprausė jau keletą dienų, manydamas, kad neinant iš namų ir praustis neverta, – jis truputį atkunta. Išgeria puodelį arbatos, pažiūri pro langą – tikriausiai įvertina oro sąlygas – apsivelka ant kėdės numestus marškinėlius (prieš tai pauosto), samanų spalvos nertinį su V formos iškirpte ir tabako spalvos kelnes su kišenėmis šonuose, apsiauna batus ir, pamiršęs užrakinti buto duris, išeina į gatvę. Truputį šlubuoja. Viešuoju transportu pasiekęs įstaigos būstinę, stabteli prie įėjimo, bet automatinės stiklinės durys jį „pastebi“, atsiveria ir ragina nedelsiant žengti į vidų. Mandagiai pasisveikinęs su besišypsančiais įstaigos priėmimo skyriaus darbuotojais, kurie vilki juodus kostiumus su baltomis sagutėmis, dėvi baltas pirštines ir baltas, į beretes panašias kepuraites, ko gero, pasijunta apsirengęs pernelyg kasdieniškai. Diena, šiaip ar taip, neeilinė. Sužinojęs, kad jo prašymas priimtas, apmokėjimas gautas ir paslauga bus suteikta, užpildo anketą, atsakydamas „ne“ į tokius klausimus kaip: ar turite ilgalaikių finansinių įsipareigojimų, ar turite gyvenimo partnerę arba partnerį, ar turite vaikų, ar turite augintinių, ar turite nekilnojamojo turto, ar turite notaro patvirtintą testamentą, ir, lydimas personalo, žingsniuoja į jam skirtą privatų kambarėlį. Kambary nėra langų, tik kėdė, stalas, skirtas paskutinei vakarienei, gultas, skirtas poilsiui ir refleksijai, tualetas, praustuvas, veidrodis ir šiek tiek vietos nerimastingam vaikščiojimui.
Įstaigos darbuotojas pasiteirauja, ko jis pageidautų vakarienei – siūloma rinktis vištieną, jautieną arba keptą baklažaną, kaip vegetarišką alternatyvą. Jis renkasi vištieną. Laikas iki vakarienės, pasak palydovo, skirtas savianalizei ir refleksijai, o iškilus nenumaldomam norui pasikalbėti arba ištikus panikos priepuoliui, prašoma paspausti šalia durų įtaisytą skambučio mygtuką ir išsikviesti personalą. Iki vakarienės jis vaikštinėja pirmyn ir atgal, gulinėja, atsisėda ir vėl atsistoja, kasosi pakaušį, trina akis, sakytum, neranda sau vietos. Kas žino, kas dedasi jo galvoje.
Lygiai šeštą patiekiama paskutinė vakarienė: vištiena su ryžiais, virtos šparaginės pupelės, mielinė bandelė su sezamo sėklomis, sviesto kubelis, mažas keksiukas ir plikyta žalioji arbata su dirbtiniu medumi. Nieko nelaukęs, jis sėda valgyti. Nesuprasi, jam skanu ar ne. Vakarienei duotas pusvalandis, įskaitant laiką, skirtą „susitvarkyti“. Rekomenduojama išsivalyti dantis, nusiplauti rankas ir veidą, susišukuoti. Lentynėlėje virš praustuvo jis randa kvapnaus muilo, baltą rankšluostėlį, šukas, vienkartinį dantų šepetėlį ir mažytę dantų pastos tūbelę. Pusę septynių kambario durys atsidaro, pasirodo du įstaigos darbuotojai, paklausia, ar patiko valgis (jis atsako „taip“), ar jis pasiruošęs (jis atsako „taip“), ir kviečia jį eiti kartu. Jis eina – eina ilgu baltu koridoriumi su daugybe uždarų durų, vedamas paslaugaus, besišypsančio personalo. Eina lėtai, dairosi į šalis – gal tikisi, kad kelyje pasitaikys nenumatytų kliūčių. Tik jau ne tokioje sklandžiai veikiančioje įstaigoje kaip ši.
Koridorius baigiasi, nori jis to ar ne. Kabinete, kur jis buvo atvestas ir paliktas lydinčiojo personalo, laukia du baltus chalatus vilkintys darbuotojai. Jie maloniai pasisveikina, paprašo prisėsti, lape, kuris guli ant stalo, pasirinkti metodą, pažymėti varnele ir pasirašyti. Paprašius patarimo, jie rekomenduoja injekciją – tai staigi ir neskausminga baigtis. Dauguma klientų, pasak, jų renkasi būtent šį būdą. Tiesa, pasitaiko ir pageidaujančių bausmės, tokie renkasi kartuves.
Varnele jis pažymi kvadratėlį ties „letaline injekcija“, pasirinkimą patvirtina parašu ir, lydimas vieno iš darbuotojų, keliauja į kitą kabinetą. „Prašom čia“, – nedrąsiai žengia pro duris su švirkšto ženklu. Dešinėje lieka durys su kilpele, kairėje – su debesėliu.
Vidury kabineto – balta oda aptraukta kėdė ir trys žmonės. Jo prašoma nusivilkti nertinį ir marškinėlius, pakabinti drabužius tam skirtoje vietoje ir sėstis. Kėdė patogi, minkšta, panaši į masažinį krėslą. „Graži diena“, – sako vienas iš asistentų. Jis sutinka, kad taip, tikrai graži. Besišypsantis žmogus baltu chalatu paprašo truputį palaukti. Jis laukia. Staiga pašoka, čiumpa savo drabužius ir bėga. Nei „atsiprašau“, nei „viso gero“.
Taip viskas ir baigiasi prasideda.
Arminas Bartulis. Drakonai yra čia
Apsakymas
Šį povėsį rugpjūčio vakarą sėdėjau parke. Gėriau povėsę arbatą iš termoso ir stebėjausi, kokia podvėsė šiais metais buvo vasara. Sėdėjau ir neramiai lūkuriavau, tai bandydamas skaityti, tai kažką rašinėdamas į sąsiuvinį, tai mesdamas abu reikalus šalin.
Stebėjau, kaip parko balandžiai nervingai spardo nubyrėjusius liepų vaisius. Man tai priminė savotišką futbolą, kuriame rankų naudoti negalima, nes jų neturi, o galvos – neverta, nes vis vien niekas nelaimės. Grūdų čia nėra, gerbiami žaidėjai.
Mano suoliukas buvo prie pat šiukšliadėžės. Kol čia sėdėjau, ją aplankė bent kelios personos: vos paeinanti senutė su per trumpu ramentu, nedidukas barzdyla benamis ilgais žilais plaukais ir su tuščiu „Prada“ maišu, jaunas vyras rožiniais, bet suodinais marškiniais. Visi jie panėšėjo į balandžius, pernelyg nesigilinančius į gyvenimą, bet stipriai į jį įsikibusius.
Mano rudenėjantį protą pabudino ketvirta žmogysta. Senyvas vyras, prie šiukšliadėžės priėjęs lėtai ir užtikrintai, lyg toji būtų jo nuosavybė. Jo eisenoj neįžvelgiau nei skubos, nei gėdos. Taurus taromatininkas. Iš per didelės striukės kišenės jis išsitraukė masyvų, kumščio dydžio raktų ryšulį. Parinko tinkamą – juodą – ir po akimirkos šiukšliadėžę saugojęs geležinis sarkofagas atsivėrė. Raktininkas neskubriai išsitraukė šiukšlių kibirą ir susižvejojo tris! skardines, kurių nepasiekė jo konkurentai.
Žiūrėjau į jį su tokiu susidomėjimu ir atgaiva… kol protą vėl pasivijo nerimas ir laukimas. Vyras nuėjo. O aš mąsčiau, kodėl man taip gera į jį žiūrėti? Kas tokio raminančio ir glostančio slypi jo eisenoj? Tada prisiminiau. Ir supratau. Bet taip paprastai nusakyti negalėsiu. Yra visa istorija. Istorija apie Pranuką. Štai ji.
Kartą gyveno berniukas vardu Pranukas. Ligotas vaikas. Per metus išgerdavo mažiausiai šešis antibiotikų kursus, todėl dažniausiai tūnodavo namuose, o į lauką ėjo tik svogūniškai suvyniotas į megztinių, pėdkelnių, striukių ir šalikų gniutulą. Ledų gaudavo tik vasarą ir tik ištirpintų. O vasaras leido pas senelius.
Abu jie dirbo toj pačioj milžiniškoj gamykloj, kurios du rūkstančius kaminus Pranukas galėjo matyti iš visų jėgų pasistiebęs ir iškišęs nosį virš balkono turėklo. Močiutė – pramonės chemikė, baro vedėja. Senelis – ketvirtos kategorijos šaltkalvis, metalurgas, plikomis rankomis galėjęs perlenkti žviegiančią armatūrą, bet švelniai glostęs gamyklos agregatus, kurie jo dėka murkė kaip kačiukai.
Žinoma, Pranukas to nežinojo. Paklaustas būtų atsakęs:
– Močiutė skaniai daro valgyt. Senelis dirba su geležom.
Mėgstamiausia Pranuko diena buvo penktadienis, nes tada senelis parnešdavo naujų geležų ir leisdavo jas apžiūrėti. Tada, išskirstęs į dėžutes, maišiukus ir stalčiukus, užrakindavo savo Geležų spintoje. Geležos nebuvo niekuo ypatingos: varžtai, vinutės, spyruoklės, kartais – dalis kokio sudėtingesnio mechanizmo, dantračiai, atsuktuvų antgaliai. Bet ta Geležų spinta Pranuką traukė kaip magnetas. Jis jautė, kad vieną dieną senelis išims visas dalis, pasikvies jį, ir abu kibs į darbą. Galės konstruoti kiek nori ir ką nori! Neskęstančius laivus ir nekrentančius lėktuvus! Nors ne, lėktuvo Pranukas nenorėjo – bijojo aukščio. Iš tikrųjų būtų konstravęs bet ką. Svarbiausia – su seneliu. Jau buvo matęs, kaip jis iš skardos močiutei sulanksto kepimo formą, išgręžioja kiaurasamtį ir net išgraviruoja durų rankeną. Tiesa, niekad negalėjo stebėti paties proceso. Senelis dirbo rūsyje. Ir visada vienas.
– Seneliui reikia pabūti vienam, – sakydavo močiutė, kai Pranukas tarpdury įsikibdavo jo kojos.
– Noriu pažiūrėt! Prašau!
Rūsys buvo tamsi senelio šventovė, iš kurios jis grįždavo kažin koks ramesnis ir šviesesnis. Daug juokaudavo, žiūrėdavo televizorių ir anksti eidavo miegoti. O naktį už sienos Pranukas girdėdavo kikenimą. Matyt, tas šviesumas užkrėsdavo ir močiutę.
Vieną beprotiškai karštą vasaros dieną Pranukas pabudo iš pietų miego, pasitrynė lipnius nuo prakaito vokus. Saulė aštriais spinduliais ardė skyles nertose saliono užuolaidose. Balkono durys ir langai, nors praviri, nežadėjo nė silpniausio gūsio. Oras stovėjo. Jis dirstelėjo į laikrodį – filmuko laikas. Nelyg širšių lizdas suzvimbė televizoriaus kineskopas. Pro mirgėjimą kartais pasirodydavo personažai.
– Vėl tą patį žiūri?
– Aha.
Senelis įslinko į kambarį ir sukrito į fotelį. Atkragino prakaitu žliaugiančią galvą, ant pilvo sunėrė pirštus. Visad šitaip sėdėdavo. Karštis ir tylus zvimbimas migdė. Jis užsimerkė. Pranuko pietų miegas užslinko ant jo vokų.
– O drakonai buvo, kai tu gyvenai, seneli?
– Aš ir dabar gyvenu, durneli.
– Algi, kiek prašyta. Nu nevadink tu jo taip, – tarpdury pasirodė močiutė. Ji laikė šaukštą bulvių košės.
Senelio miegas išsilakstė.
– O kas? Gražus žodis…
– Aš ne durnelis.
– Gerai, gerai, – atsiduso. – Aš gi įžeist nenoriu. Pasakymas toks…
– Eikit, vyrai, valgyt, kai baigsis.
– Gerai.
Ekrane sušmėžavo drakono uodega.
– Ar buvo?
– Drakonai?
– Aha.
– Tep.
– O kokie?
Senelis pasitrynė nosį:
– O kokie būna?
– Ugniniai, vandeniniai, žaibiniai…
– Žaibiniai?! – senelis užsikvatojo. – Žaibinių tokių nežinau. Ugniniai.
– Tu juos gaudei?
– Gaudžiau, gaudžiau, – nusibraukė juoko ašarą.
– Kiek sugavai?
– Visus, kiek liepdavo kapitonas.
– O kaip gaudei?
– Medžiojom. Auksinėm kulkom šaudėm.
Pranuko akys išsprogo. Jis pažiūrėjo į žiedą ant didelio senelio piršto.
– Auksinėm?!
– Juokauju, durneli.
– Aš ne durnelis.
Pranukas susiraukė. Filmukas baigėsi. Senelis sunkiai atsiduso ir pasirėmęs į ranktūrius atsistojo. Priėjo prie Pranuko ir švelniai pabaksnojo į krūtinę.
– Visi drakonai gyvena čia. Eikiva valgyt.
Po pietų močiutė suplovė indus ir išėjo paskaityti. Senelis ruošėsi leistis į rūsį. Pranukas išgirdo metalo žvangėjimą. Iškart nubėgo ten. Geležų spinta stovėjo tamsiausioj buto kertėj, koridoriuj. Čia net dieną buvo aklinai tamsu. Senelis į dėžę krovėsi dalis.
– Parodyk auksinę kulką!
– Gal kada nors…
– Prašau… dabar.
– Kada kitą kartą.
– Kas čia? – parodė piršteliu.
– O kaip tau atrodo?
Senelis ištraukė storą, apibraižytą metalo plokštę dydžio sulig popieriaus lapu. Jos centre – trys skirtingo skersmens duobutės. Kitoje pusėje – gumos padas.
– Te, paimk.
Pranukas papurtė galvą.
– Ko bijai dabar?
Jis sugūžčiojo. Plokštė atrodė labai sunki.
– Kam šita skylė?
– Nu spėk.
Jis vėl sugūžčiojo.
– Riešutams. Žėk.
Senelis padėjo plokštę ant grindų, iš kišenės išsitraukė lazdyno riešutą, paguldė į duobutę. Tada sudavė plaktuku. Riešutas liko duobutėj, bet išsižiojo.
– Gerai sugalvojau, ką? – sukikeno ir atidavė branduolį Pranukui. – Skanu?
– Aha.
Senelis plokštę tvarkingai įdėjo atgal į spintą. Ištraukė variklį susipynusiais lyg plaukai laidais, įtupdė į dėžę, uždarė ir užrakino dureles.
– Galiu pažiūrėt, kaip tu geležas darai?
– Ten labai triukšmas. Gal kitą kartą.
– Prašau…
– Ne, ne. Eik, paskaityk su močiute.
– Nemoku.
– Te, pažaisk, – padavė metaliuką, panašų į lėktuvo propelerį.
Pranukas ištiesė ranką ir tą akimirką, kai turėjo pajusti metalo šaltį, išvydo žydrą elektros kibirkštėlę. Pirštus sugnybė aštrus skausmas.
– Au!
– Trankausi, – senelis juokėsi. Prieblandoje beveik nesimatė jo veido, švytėjo tik dantys.
Pranukas nebeėmė propelerio. Nubėgo pas močiutę.
Senelis iš rūsio grįžo vakare. Užuolaidos jau kartais lengvai sujudėdavo, padvelkė vėsesniu vakaru. Pranukas išgirdo kažką subildant virtuvėje. Iš ten ataidėjo ir džiugus močiutės šūksnis. Nubėgo pažiūrėt.
Ant stalo stovėjo keistas geležų junginys su uodega. Pranukas suprato, kad tą uodegą reikia kišti į rozetę.
– Tu pažėk! – močiutė net suplojo.
– Kas čia?
– Tarka! Elektrinė. Dabar tik drykst, brykst, ir cepelinai!
Senelis šypsojosi iki ausų:
– Nori įjungt? – padavė kištuką. – Tik čia neliesk, dar tobulinsiu, – parodė į varžtais prie medinio pagrindo prisuktus du vario laidus. Tai buvo kontaktai. Prie jų prijungtas variklis, o šalia – blizgantis cilindras su dangčiu ir siauru vamzduku. Pro jį turėjo ištekėt tarkė. Bet tai Pranukas sužinos daug vėliau. Dabar jis į rozetę kiša kištuką.
Mašina suriaumojo ir tratėdama savo varžtais pradėjo burgzti. Močiutė net sušuko iš laimės. Staiga metalinės pabaisos cilindre nugriaudėjo sprogimas, dangtis šoko į lubas, o mašina metėsi šokti nuo stalo. Pranukas ištiesė rankutes, kad pagautų. Močiutė suklykė. Jis dar spėjo pagalvoti, jog išgelbės močiutės džiaugsmą, ir pajuto metalo šaltumą. Pamatė daug daug žydros šviesos, o tada – juodą spalvą. Tik ji buvo kitokia nei užsimerkus. Prieš užmigdamas jis dar išvydo senelio veidą, išnyrantį iš tamsos, irgi žydrą ir šviesų. Tik niekaip negalėjo įžiūrėti, ar jis šypsosi, ar tik išsižiojęs. Grįžo juoda spalva su daug žydrų taškiukų.
***
Dangus buvo žvaigždėtas, lyg negalinti nukristi signalinė raketa spigino pilnatis. Kviečių varpos stovėjo nė nekrusteldamos. Šiltas laukų štilis apgaubęs laikė visa, kiek užmatė akis. Buvo tylu, išskyrus palaimingai putojančią Kapitono čiurkšlę.
– Nesimiega, Kapitone?
– Putain! Nu kas taip sėlina?!
– Atsiprašau. Nemačiau, kad jūs… rišat žirgą, taip sakant.
– Merde! Nežinojau, ar kelnes segt, ar pistoletą traukt.
– Atleiskit, atleiskit. Ar galėčiau?
Kapitonas linktelėjo ir užsisegė diržą. Meistras Renauld atsistojo kairėje. Abu giliai atsiduso. Šitaip jie pastovėjo valandėlę, tyloje žiūrėdami į tolį, kur žvaigždės ties horizontu jungėsi su miesto žiburiais. Kartais rodėsi, kad tai Paryžius šviečia ir priešais, ir viršuje, danguj, milijonai gyventojų ir žiburėlių skrenda virš jų galvos. Kartais – kad tolumoje plynė, tik naktį žvaigždėmis primenanti apie kadaise ten – tolumoj – stūksojusį miestą.
– Ar girdi, Renauld? – sušnibždėjo Kapitonas.
Jie klausėsi.
– Nieko negirdžiu, Kapitone.
– Būtent, – jo veide sušmėžavo skausmo kartėlis. – Visa Europa, visas pasaulis iki pat Japonijos mūšiuose ir sprogimuose… o čia… – jis išsitraukė portsigarą.
Mėnesienoj suspindo svastika. Renauld ją pastebėjo.
– Ne garbė, žinau, – Kapitonas elegantiškai pabaksnojo cigaretės galiuką, kad sukristų tabakas. – Bet velniškai gerai saugo nuo lietaus.
– Duotumėt man, aš tuoj nušveisčiau tą šūdą. Čia iš Marselio?
– Tu ir svarbesnių darbų turi, Renauld.
Kapitonas buvo teisus: meistras Renauld buvo vienintelis jų maquis – būrio – šaltkalvis. Nuo jo priklausė, ar vyrai – maquisards – turės iš ko valgyti (katiliukus ir gertuves dažnai kliudydavo kulkos), ar turės kuo apsirengti (trupėdavo sagos, trūkdavo sagtys) bei kuo atakuoti ir gintis (jis galando peilius, derino vamzdžius). Ką jau kalbėti apie Monstre – milžinišką karo mašiną – kurių visoje Respublikoje buvo likusios penkios, iš jų keturios užstrigusios Viši. Meistras Renauld buvo vienintelis maquisard, galintis ją surinkti ir prireikus pataisyti. Jai gabenti visada reikdavo mažiausiai dviejų vyrų, kuriuos, kaip parodė patirtis, mūšiuose nukaudavo pirmuosius.
– Kai neišsimiegi, viskas atrodo prasčiau. Nesisielokit, Kapitone, užgiedos dar Résistance!
Tą akimirką jiems už nugaros pasigirdo griaudėjantis knarkimas su pačepsėjimais. Jiedu atsisuko į daržinę, kurioje miegojo dar dvylika maquisards. Tada pažvelgė vienas į kitą ir prapliupo tokiu juoku, kuris, regis, nubangavo per visą kviečių lauką. Jis veržėsi iš jų nesulaikoma srove, kaip didžiausių kalnų papėdėje netikėtai ištryškęs šaltinis. Kapitonas sukniubo ant žemės inkšdamas ir raitydamasis, švokštė negalėdamas nustoti. Renauld veidas išpampo nuo raudonio, iš akių liejosi ašaros. Jis bandė kelti Kapitoną:
– Ša, Kapitone, vyrus prižadinsim, – bet tuoj vėl suinkštė ir pratrūko dar stipriau žvengti.
Šitaip jiedu raitėsi juoko agonijoj kokias dvidešimt minučių, kol visai be jėgų sukrito ant ištryptų kviečių gaudydami orą.
– Bet mums gi visiškas pyzdakas, ane, Kapitone?
– Taip… – nutęsė šis. – Visiškas pyzdakas.
– Ir mes vis tiek ten eisime?
– Be jokios abejonės.
Renauld atsistojo, nusipurtė šapus, timptelėjo uniformą žemyn. Nusivalė ašarotas akis. Kapitonas pakilo iš paskos.
– Tuo atveju, jeigu nebeturėsiu progos… – ištiesė ranką Renauld. – Man buvo garbė tarnauti jūsų kuopoj, Kapitone.
– Kapitonas be kuopos.
– Na, ne visad taip buvo.
– Man irgi buvo garbė, Renauld.
Abu pasuko daržinės link.
– Žinot, Kapitone, mano senelis buvo pusiau japonas.
– Nu tu duodi, Renauld. Pusiau japonas?
– Pusę gyvenimo ten pragyveno. Mokėsi lieti patrankas. Aš dar buvau pyplys, kai pasimirė, bet prisimenu jį pasakojant, kaip su kitais meistrais kopdavo į kalnus ieškoti geležies rūdos. Japonai tikėjo, kad patrankoms ji geriausiai tinka.
– Kodėl?
– Nepamenu, nežinau. Bet jis sakė dar vieną dalyką. Kad geriausia patranka yra ne ta, kuri toliausiai šaudo ar į kurią didžiausią sviedinį gali sugrūst.
Kapitonas pažvelgė klausiamai.
– Geriausia patranka yra ta, kuri net po kelerių amžių naudojimo niekad nesprogs savoje tvirtovėje. Šalia kurios ramu uždegėjui.
Jiedu sustojo prie pravirų daržinės durų. Netoli ant kalniuko stovėjo ūkininko namas. Languose buvo tamsu, stogą glostė trys kriaušės. Užsidegė dar po vieną. Šįkart rūkė ir Renauld.
– Tada ginčijausi, bet dabar suprantu, ką jis sakė. Jie, – parodė į Kapitono portsigarą, – yra prasta patranka. Jie patys save ištaškys. Mums tik reikia uždegti. Tfu, tfe, – nusispjovė, užgesino cigaretę į durų vyrį. – Niekad nemėgau šito mėšlo. Neinat?
– Ne, pabaigsiu. Gražu tie kviečiai…
– Ten avižos, Kapitone.
– Ką tik buvo kviečiai… Matyt, jau vaidenasi.
– Nes nemiegat kelintą naktį. Eikit jau.
– Eisiu, – Kapitonas išpūtė dūmų debesį. Akimirkai jame įklimpo mėnesiena.
Renauld žengė daržinėn, bet dar lyg tarp kitko grįžtelėjo ir pridėjo:
– Prisiminiau, kodėl rūda iš kalnų.
– Kas ruda?
– Metalo rūda. Patrankoms. Ją kasdavo kalnuose, nes manė, jog ten peri drakonai. Ir tai jų kiaušinių surūdiję lukštai.
Meistras Renauld išnyko daržinės tamsoje, sušnarėjo šienas. Galėjai girdėti tylų vyrų kvėpavimą. Kapitono išpūstas dūmų kamuoliukas lėtai slinko per kiemą link ūkininko namo. Jam pasirodė, kad tamsiame lange sujuda užuolaidos. Matyt, persigandęs šeimininkas stebi. Tas pats šeimininkas, kurio sūnų Kapitonas rytoj turės pasiimti su savimi ir paversti maquisard. Kitaip užduotis, kurią privalo įvykdyti, žlugs nė neprasidėjusi.
***
Grįžti pas senelius Pranukui leido tik po kelerių metų. Po nelaimės jautėsi gerai, beveik ją pamiršo. Tėtis pasakojo, kad tąkart pramiegojo tris dienas, labai neramiai ir vis vartydamasis. Jis to nepamena. Visą laiką regėjo keistą sapną. Nubudęs ilgai gulėjo ligoninėj, paskui prasidėjo sanatorijos… Kai grįžo, jau buvo pirmokas.
Po gamyklos bankroto senelis išėjo į pensiją, bet vis dar dirbo. Tapo ūkvedžiu vaikų namuose. Į darbą važiuodavo dviračiu ir kartais Pranukui parveždavo visokių smulkmenyčių: trintukų, liniuočių, drožtukų. Nors į rūsį beveik nebeidavo, kartkartėm atveždavo ir geležų, likusių po baldų remonto. Sykį sugebėjo atvilkti net sulūžusią mašinytę – dviratį. Pats vietoje vairo pritvirtino apvalią faneros plokštę ir padovanojo Pranukui.
Senelis buvo pensininkas, bet vis dar dirbo, o tai reiškė, kad pabūti su Pranuku galėjo tik vakarais arba savaitgaliais. Pranukui patiko ir su močiute – kartu gamindavo, eidavo į parką, piešė (voveres). Bet jis labai norėjo – svajojo! – kad ateis tokia diena, kai jie su seneliu liks dviese. Gal ir nekonstruos neskęstančių laivų ir nekrentančių lėktuvų, bet bent jau važiuos dviračiu, žvejos, riešutaus.
Deja, senelis tebedirbo. Pranuko tėtis nenorėjo, kad jis išeitų iš darbo.
– Kai dirbi, labiau nori gyventi, – sakydavo.
Kokia nesąmonė. Gyveni ilgiau, kai daug miegi ir ilsiesi, galvojo Pranukas.
– Ar dirbsi šiandien? – kiekvieną rytą klausė senelį.
– O kaip. Aišku.
Ir vis dėlto ta diena atėjo. Taip pat tyliai ir paprastai, kaip prieš tai buvusios. Iš ryto močiutė visiems papusryčiavus lyg tarp kitko tarstelėjo:
– Pranuk, šiandien pabūsi su Algiu.
Jis išsigando. Turėjo džiaugtis, bet vietoj šypsenos ir džiaugsmo šūksnio kūnu nubėgo šimtai skruzdėlių.
– Kodėl?
– Tėtis šiandien negali pasiimti. Rytoj. Man audimas. Tai pusę dienos pabūsit, vyrukai.
– Pabūsim, neprapulsim, – kavos gurkšnį nugurkė senelis.
Pranukas pajuto, kad skruzdėles nuplovė šilumos banga.
– Ar galim dviračiais?! Prašauuu… iki užtvankos.
– Kad toli labai…
– Prašau, prašau, prašau!
– Duok Algiui pabaigti kavą.
– Pažiūrėsim…
– Valio! – net pašoko Pranukas.
Apsirengė močiutės padėtais rūbais pats, apsiavė sportbačius. Koridorius kvepėjo saldžiais kvepalais, griaužiančiais gerklę. Laiptinė atsidavė dūmais, buvo tamsu. Pačios baisiausios pakopos apačioje, prie pat laukujų durų, kur nepasiekė lango šviesa. Palaukė senelio čia, tada nuėjo paskui jį. Girgždėdamos sunkiai prasivėrė šarvuotos durys ir dūmais tvoskiančią tamsą persmeigė rytinis saulės spindulys. Kvepėjo šiltu vėju, saule ir šlapiu šunimi.
– Lijo.
Senelio kišenėj subarškėjo didelis raktų ryšulys. Neskubėdamas pasirinko tinkamą ir atrakino rūsio duris. Iš juodumos padvelkė šaltas pelėsio ir drėgmės gūsis. Senelis peržengė slenkstį:
– Neik, jei bijai. Aš tuoj.
Pranukas nubėgo prie apsilaupiusio suolo. Mėgo nuo jo grandyt įvairiaspalvių dažų sluoksnius. Greta vešėdavo močiutės ir kitų kaimynių gėlynai. Dabar tesimatė stagarai ir sniego suguldyti pernykščiai lapai. Skraidžiojo dvi tik šįryt nubudusios musės. Staiga Pranukas pastebėjo kažką spindint sudžiūvusių juodų lapų krūvoje. Tas kažkas žibėjo tarsi žalia akis. Jis stojosi eiti pažiūrėti, kas ten, bet išgirdo senelio balsą:
– Te, laikyk, kol savo išvarysiu.
Pranukas prišoko ir tvirtai įsikibo ledinio dviračio vairo. Pasivedė toliau ir apsižergė.
– Palauk, sėdynę reikia pakelti, – pro duris išniro senelis su savuoju. – Augi kaip kumelys.
Pranukas išraudo. Tada susigėdo, kad išraudo, ir išraudo dar labiau.
– Patikrink skambutį.
Patikrino.
– Važiuok paskui mane. Jeigu kas, skambink, arba šauk. Aš greitai nevažiuosiu. Te, apsirenk.
Padavė naują ryškią liemenę, kaip tik Pranuko dydžio. Pats apsivilko seną, gurguziukais nuėjusią. Abu švytėjo kaip tas keistas daiktas juodų lapų krūvoje. Pranukas atsisuko pažiūrėti, ar jis tebėra ten, bet nespėjo. Reikėjo vytis senelį.
Išvažiavus iš kiemo prasidėjo lygus dviračių takas. Senelių devynaukštis, likęs už nugaros, greitai tolo ir traukėsi, kol tapo mažyčiu ledo kubeliu, tirpstančiu ant mėlyno horizonto. Galiausiai ištirpo visiškai. Prasidėjo pievos ir krūmynai, kurių viršūnėlės lyg mažytės lemputės buvo pernelyg silpnos, kad pamatytum po vieną, bet pakankamai gausios, jog švytėtų kartu. Šnarėjo stagarai, braškėjo karklai, kvepėjo šilumos pažadu. Buvo gera, bet reikėjo skubėti – senelis mynė spėriai, lengvai linguodamas į šonus. Pranukas prisimerkė: pro siauručius akių plyšelius atrodė, kad dviratis išnyko ir senelis skrenda arba joja ant nematoma geležim džeržgiančio drakono, kojomis nesiekdamas žemės.
Pranukas kai ką pajuto ir vėl išraudo. Sutilindžiavo skambučiu. Senelis sustojo, atsisuko:
– Kas yra?
Žodis užstrigo Pranuko burnoj.
– Viskas gerai?
Jis palinksėjo. Gal praeis… Ne, vėl tas jausmas. Vėl skambutis.
– Kas yra? Sakyk gi.
– Aš noriu… sysio.
Senelis apsižvalgė:
– Va, lįsk in krūmus.
Pranukas mindžikavo vietoj, žiūrėjo į žemę.
– O… tolėtinis?
– Kam tau tolėtinis? Gi ne merga. Stok ir daryk.
Pranukas dar labiau išraudo. Kokia gėda! Šitaip laukė šitos dienos, o dabar…
– Nu bet man reikia tolėtinio.
– Tai šikt nori? Ko namie nedarei? Su lapu reikės… – senelis apžvelgė plikas medžių šakas ir suprato – pavasaris. – Lįsk in krūmus, aš paieškosiu.
Pranukas nubrido pernykščiais lapais žemyn, kuo toliau nuo tako. Dviračių nebesimatė, tarp šakų pasirodė upė. Joje ledonešis plukdė debesis. Pirmą kartą gamtoj! Kokia gėda! Už nugaros išgirdo šlamant senelio žingsnius. Jis nešė tris didžiulius susiraukšlėjusius tamsiai žalius lapus. Varnalėšos savo švelnumu prilygo švitriniam popieriui.
Pasibaigus didžiajam gėdos aktui, jiedu grįžo prie dviračių. Pranukui nebuvo gera sėstis ant sėdynės.
– Jau nebetoli.
Važiuoti likęs tik galiukas. Vis labiau stiprėjo vėjas, nuo medžių plėšantis varnas, kurios vos per stebuklą nesitėkšdavo Pranukui po ratais. Takas traukėsi samanom ir bundančiom žolėm, kol visai pradingo. Dviračius reikėjo pasivesti į kalvą siauručiu pievos takeliu. Paskutiniai metrai labai sunkūs – statu. Senelis užsiropštė pirmas, tada prisitraukė Pranuko dviratį. Kalnas pasirodė esąs užtvankos pylimas. Nuo čia matėsi labai toli: iki pat melsvėjančio ruoželio horizonte. Tai buvo audra. Abu minutę stovėjo grožėdamiesi tokiu būdu ir gyliu, kokiu mokėjo. Tada senelis neskubėdamas tuo pačiu raktų gniužulu surakino abiejų dviračių ratus. Pasivedė Pranuką pylimu ten, kur vis garsėjo šniokštimas. Užtvanka.
– Matai?
– Aha.
Apačioje putojo tamsus, žalias vanduo. Panašus į tą, kurį mama leisdavo vonion penktadieniais, sugedus vandentiekiui. Kad Pranukui nebūtų baisu praustis, pildavo daug putų iš plastikinio buteliuko. Tik ančių vonioje trūko.
– Sene… Algi, – jis visad užsikirsdavo. Sakyti „seneli“ buvo keista (niekas kitas taip nevadino), o „Algi“ – nemandagu.
– Kas?
– Iš kur čia atplaukia?
– Kas atplaukia?
– Vanduo.
– Antai, – dūrė pirštu į horizontą ir Pranukui pasirodė, jog ten sužaibavo. – Iš kalnų: ko neišgeria medžiai, teka žemyn paskui. Ir subėga upėn.
– Ir ko neišgeria drakonai?
Senelis nusijuokė. Pirmąkart šiandien.
– O tau vis drakonai galvoj. Geriau apie panas galvotum.
– Man tėtis sakė.
– Jo… – nutęsė. – O aš sakiau jam.
– O kas tau sakė?
– Mano tėvas.
Sušiūravo nendrynai, kilo vėjas. Tamsus ruoželis horizonte platėjo. Jame vėl sužaibavo, bet griaustinio dar nesigirdėjo.
– Va! Drakonas!
– Visi drakonai gyvena čia, – senelis pabaksnojo sau į krūtinę. – Pasakojau tau, atsimeni?
Pranukas papurtė galvą.
– Pasakojau, pasakojau. Dar mažas buvai.
– Bet seniau jie gyveno kalnuose.
– Gali būti.
– Ir tada juos medžiojo blogi žmonės.
Senelis nutilo.
– Ir tada, kad neišnyktų, jie susimažino ir pasislėpė ten, kur žmonės nežudo.
– Šito nežinau.
– Ir tada pasislėpė žmonių viduj. Man tėtis pasakojo.
– Gal tėvas ir žino tada…
Senelio kaktoje įsirėžė raukšlė, jis nudelbė galvą ir nuėjo prie dviračių. Grįžo su batonu maišelyje.
– Te, patrupink, nemesk cielo, – parodė į prie kranto putose plūduriuojančias antis.
Kol Pranukas lesino, senelis nuo dviračio rėmo nusirišo meškerę. Bandė žvejoti, bet po valandėlės taip sukilo vėjas, kad užmesti kabliuko buvo nebeįmanoma, jį vis nunešdavo į meldus. Pasigirdo ir artėjantis griaustinis.
– Nu, drakonai atskrenda, pakuojamės.
Pranukas pažvelgė tokiom blizgančiom akim, kad senelis nejučia pridūrė:
– Juokauju.
Nė neįpusėjus kelio namo dangaus giedruma galutinai išnyko ir liūtis ėmė kliokti jiems ant galvų. Jie mynė kiek išgalėdami, kiaurai šlapi nuo prakaito ir lietaus. Vanduo nuo tako, užkabintas priekinio rato, purškė Pranukui į veidą. Jis vos matė senelio žalią liemenę. Medžiuose pasislėpusios varnos klykė kaip išprotėjusios. Gal jos bijo drakono?
Lietus buvo ledinis, jis nebejautė pirštų, į burną ir nosį plūdo vanduo, kurį spjaudė tiesiog sau ant krūtinės, kad neuždustų. Žalias taškelis vis labiau traukėsi – senelis tolo. Pranukas tilindžiavo skambučiu, bet lietus ir griaustinis prarydavo jo balsą. Jis bandė sušukti:
– Sene… Algi! – žaibu nudiegė šoną. – Algi!
Jis mynė iš paskutiniųjų, nebejautė kojų. Rankos pasidarė metalinės kaip dviračio vairas. Jie susiliejo. Žalias taškelis nebesitraukė, pradėjo pūstis. Senelis sustojo! Jau beveik matėsi ir jo mojantis siluetas. Juodas dangus akimirką vėl tapo akinančiai žydras, kažkas sprogo, lūžo ir plyšo vienu metu, pakvipo metalu.
Žalias taškelis užgeso.
Kas vyko toliau, Pranukas prisimena lyg per miglą: kaip vėl mina, valosi akis, nebejaučia kūno, tik mato tekantį raudonumą sau ant rankų. Kaip pamato žmones ir šaukia:
– Algis, Algis, Algis!
Negali daugiau nieko ištarti, tik:
– Algis, Algis, Algis!
Privažiuoja žmonės, bet mato ne juos. Tik Algį. Ir jį užgulusį gluosnį.
Tą naktį vėl sapnavo tą patį sapną, kaip ligoninėj. Ir nuo to laiko sapnuodavo jį vis dažniau.
***
Čia pat nugriaudėjo sprogimas, užsibaigęs garsu, panašiu į gyvatės šnypštimą. Taip teškiasi vanduo, krisdamas atgal į upę.
– Penki šimtai metrų, Kapitone! Sprendžiant iš garso. Pataikė į upę.
– Arčiau. Trys, – pataisė leitenantas Pierre.
Kapitonas neskubriai priėjo arčiau. Jo mieguistas žvilgsnis ir eisena keistai spinduliavo ramybe. Kiti maquisards, nors buvo patyrę ne ką mažiau už jį, nuo didelių sprogimų dar krūpčiojo.
– Iš ko sprendi? – lėtai paklausė.
Pierre pieštuku dūrė į žemėlapį.
– Štai. Tiltas. Jie taikosi ten.
– Manai?
Tą pačią akimirką ataidėjo dar vienas griausmas. Šįkart skardus.
– Na, jau nebesitaiko, – Pierre atsiduso ir kruopščiai suvyniojo žemėlapį.
Jie grįžo pas kitus.
– Dabar mažiausiai valandą bus ramu. Galim užkąsti! – sukomandavo. – Jie dar nežino, kad mes čia. Prevenciškai bando atkirsti. Žino, kad kelsimės per Seną.
Tik kelių vyrų akyse jis įžvelgė nepatiklumą. Kiti po tiek metų išmoko jeigu ne pasitikėti, tai paklusti ir negalvoti apie pasekmes. Juk tarnavo nuo tada, kai jų buvo pilna kuopa, o jis – Kapitonas ne iš įpročio, o dėl laipsnio.
Būrys į Paryžių įžengė vakar. Slinko lėtai, mažomis grupelėmis, apsivilkę civiliniais drabužiais, bet kurią akimirką tikėdamiesi pasalos. Baisiausia, kad nieko panašaus neįvyko. Priemiesčių gatvės buvo tuščios, namai išdurstytomis arba užkaltomis akimis, kur ne kur dvokė negyvomis žiurkėmis. Niekas čia jų nelaukė. Lėtai slenkant šiais tylos labirintais Kapitonui rodėsi, kad girdi, kaip daužosi jo vyrų širdys. Tuštuma juos gąsdino kur kas labiau už sprogimus ir kulkų zvimbimą. Viskas pasikeitė šįryt, įžengus į senamiestį. Juos pastebėjo iš oro. Išdavė prastai užmaskuota Monstre.
Slaptoji fazė, Kapitono nurodymas judėti mažomis grupelėmis, baigėsi. Visi susirinko sename parke ant Senos kranto. Ten tankiai sukibę lajomis platanai kurį laiką juos saugojo nuo akių iš dangaus. Buvo tuščia ir tylu, nesigirdėjo nė vieno paukščio, ant takų skaldelės pabirę riešutų kevalai išdavė čia gyvenus voveres. Bet ir jų nebuvo nė kvapo. Tik beprotiškai žalios, rodos, ką tik išsprogusios lajos su geltonais saulės prospigiais priminė gyvybę ir atgaivą, kurios semtis čia kadaise rinkosi žmonės, jų vaikai, paukščiai, gėlės ir sėklos.
Kapitonas prisėdo ant suoliuko, iš kurio buvo likusios tik metalinės kojos ir viena lenta. Nusiėmė béret. Lengvas vėjo gūsis sušiaušė sušutusius plaukus, galvą perliejo maloni vėsa. Akimirką pasirodė, kad jis jau yra buvęs šiame parke. Tik su kuo ir kada? Vėl svaigo galva. Viskas kaip sapne… Jis užvertė galvą ir pažvelgė į tas neįtikėtino žalumo šakas. Jo kūną pervėrė baimė. Jis neprisiminė savo vardo. Nagi, Kapitone, koks tavo vardas? Kapitonas…. Nagi, koks? Kuo labiau stengėsi, tuo labiau didėjo išgąstis. Rankos ėmė drebėti.
– Galiu?
Jis krūptelėjo.
– Čia tu, Renauld.
– Tas pats.
– Taip, prisėsk.
Suoliuko lenta susiūbavo, abu linktelėjo į priekį, kad nenuvirstų. Šitaip ir sėdėjo pusiaulinki. Renauld nuo tako pakėlė kelis riešutų kevalėlius:
– Alkis, visur alkis.
– Kaip jie? Labai prastai?
– Labai nenudžiugo sužinoję, kur eina, bet tai aukščiausias taškas…
– Ir labiausiai saugomas.
– Taigi. Bet jie žino savo misiją. Kartais tik pamiršta dėl alkio.
– O tu, Renauld, žinai savąją?
– Aš žinau daugiau, Kapitone.
Kapitonas pažvelgė klausiamai.
– Aš žinau savo istoriją. Ir kuo ji baigsis.
– Manai… – žodis užstrigo gerklėj, – baigsis?
– Nagi, Kapitone, juk jau apie tai kalbėjom. Jums reikia išsimiegoti… visai prastai atrodot.
– O aš nežinau savo istorijos, nežinau, kas ją rašo. Tikrai ne aš.
– Kapitone?
– Kartais atrodo, kad gyvenu sapne. Ir net ne aš tas sapnuotojas. Supranti?
– Taip, – Renauld nesuprato, bet matė, kaip svarbu Kapitonui tęsti.
– Kartais atrodo, kad mus kažkas sapnuoja… Šituos platanus, takus, vyrus, mane ir tave, Renauld, mūsų misiją. Kartais manau… kartais noriu tikėti, kad tai tik kokio nors žmogelio, gyvenančio kalnuose, košmaras. Ir kad kada nors jis atsibus, nusišluostys prakaitą, atsigers vandens ir eis gamintis pusryčių.
– Dieve, kaip pasiilgau kiaušinių! Ir kumpio!
Abu prunkštelėjo, tada Kapitonas tęsė:
– Supranti, Renauld, aš noriu, kad jis – tas žmogelis – pabustų. Ir kuo greičiau.
– Košmarai baigiasi baisiausiame taške. Kai siaubas, baimė ir kraujas išverčia iš lovos.
Kapitonas pajuto, kaip nosimi nubėga ašara. Staigiu judesiu nubraukė rankogaliu.
– Nenusiminkit, Kapitone, jaučiu, kad greitai jis nubus. Nedaug belikę. Ir eis kepti kiaušinių su kumpiu.
Jis šyptelėjo, nusivalė nosį.
– O kaip?.. – parodė smakru į liauną vaikiną, tikrinantį vežimo ratus.
– Algerie? Galėtų išeiti neblogas šaltkalvis. Beje, šiandien truputį pasikalbėjom. Jis ne prancūzas. Ūkyje tik nakvojo už pinigus.
– Labai bijo?
– Labiau pyksta.
– Gerai. Šiąnakt mums visiems reikės supykti.
Kapitonas užsidėjo béret, atsistojo ir sušuko vyrams:
– Maquisards! Dešimt minučių pasiruošti. Judėsim į vakarus. Kelsimės kitur!
***
Pranas vogčia pakėlė akis nuo dubenėlio su sriuba. Pažvelgė seneliui į veidą. Po nelaimės prabėgo tik dešimt metų, o rando nė nematyti. Nosis sveikiausiai pūpsojo veide. Senelis tąkart ilgai neatsigavo, kaip pats sakė, buvo lopytas sulopytas. Užkritęs medis perdūrė pilvą, pažeidė žarnyną, sulaužė nosį. Tiksliau, beveik visiškai ją nuplėšė. Kaip arklio nuspirta, juokėsi. O vis dėlto jokio rando.
Pranas turėjo kelias laisvas savaites tarp egzaminų mokykloj ir stojamųjų akademijoj. Nusprendė, kad reikia aplankyti.
– Kas yra?
– Ne, nieko, – nudelbė žvilgsnį atgal į sultiny plūduriuojančią raudonikio galvutę.
– Tai būsi meninyks?
– Toks planas.
Senelis nusijuokė, tada atsikrenkštė.
– O kada teises laikysi?
– Nežinau dar. Gal rudenį, – nurijo šaukštą grybienės. – O jūs dar „vairuojat“? Numinat kur?
– Netankiai. Silpna kojose kažkaip.
– Numinam dar iki užtvankos. Užvakar buvom, – į virtuvę įšoko močiutė. – Ar skanu?
– Labai. Sėsk gi ir tu, pavalgyk, nebelakstyk.
Ji prisėdo.
– Ai, tai kad aš ragaudama prisivalgau.
– Nu močiut…
– Pilnas pilvas man!
Senelis garsiai sušliurpė paskutinį šaukštą. Papurtė galvą.
– Su ja vis tep pat.
– Tai kiek tu pas mumis pabūsi? Savaitę, taip? – močiutė nuo stalo nubraukė nesamus trupinius. Gartraukio šviesoj sužibo auksinis žiedas.
– Galvoju ryt vakare jau judėti.
– Čia dabar! Bent iki penktadienio pabūk.
– Nu ką jam čia su seniais veikt, – suburbėjo senelis.
– Negaliu, stojamieji. Ruoštis reikia.
– Mokslinčius. Kaip mano tėvas.
– Ką jis baigė?
– Nebaigė. Išvažiavo mokytis ir partizanai sučiupo.
Pranas daug kartų girdėjo šią istoriją. Tiksliau, tas negausias detales apie senelio tėvą, savo prosenelį, giminės viltį, brangiai išleistą į mokslus užusieny, o grįžusį be nieko. Tik tos detalės vis keisdavosi, maišydavosi su kitomis istorijomis, kol galiausiai Pranas nė nebeatsiminė jo vardo:
– Koks buvo jo vardas?
– Taigi toks pat kaip mano…
– Nu jau! – užginčijo močiutė.
– Ot jau skirtumas: Algirdas ar Algis!
Pranas nenorėjo, kad jie susipyktų.
– Tai Algirdas?
– Nugi tep. Algirdas mano tėvas. Mane patrumpino, – nusijuokė. Tada pridėjo: – Algir, ar Alger, kaip anie prancūzai sakydavo…
– Nu jau žinai, kaip prancūzai sakydavo! Ant šio svieto dar nebuvai.
– Tai nesvarbu, man šiaip įdomu… – Pranas bandė glaistyt, bet pajuto, kaip ausyse ima spengti, akyse aptemo. Jis pasimarkstė, bet nepadėjo. Vaizdas raibuliavo, širdis daužėsi, išmušė šaltas prakaitas.
Tai pastebėjo močiutė:
– Jėzau, Pranukai, vėl tau.
„Vėl“ kartodavosi nuo mažumės. Gydytojai sakė, nuo elektros šoko. Pažeisti nervai.
– Eik, prigulk. Ko dabar sustresavai?
Gydytojai patarė vengti streso, ryškios šviesos, mirgėjimų.
Pranas atsigulė kambary, kuriame gyveno vaikystės vasaromis. Stengėsi giliai kvėpuoti, užsimerkė. Aš čia ir dabar. Aš čia ir dabar. Man niekas negresia. Aš čia ir dabar. Aš saugus. Tik mintys iškart peršokdavo: Algir, ar Alger… Kodėl taip keistai senelis taria savo tėvo vardą? Aš čia ir dabar, aš Alger… Man niekas negresia… Algir niekas negresia… Aš čia…
***
Vakarop ėmė niauktis. Sustiprėjo vėjas. Traukiant per Seną į juos pataikė. Ant tilto pakilo akmenų ir metalo burbulas ugnies šerdimi. Du maquisards nuplėšė kojas, teko juos palikti. Monstre judėjo gale ir liko sveika, o tai svarbiausia. Nusėdus dulkėms jie pagaliau išvydo plieno bokštą. Keturiomis kojomis tvirtai įsispyręs į žemę jis leido savo geluonį į besiniaukiantį dangų. Jie susirado priedangą. Kapitonas ir leitenantas per žiūronus stebėjo klaikiai pamėkliškus Champs de Mars.
– Nesuprantu. Ir čia tuščia, – neramiai sušnabždėjo.
– Negali būti.
Iš tikrųjų, nesimatė nė gyvos dvasios. Ant Kapitono žiūrono linzės užtiško vandens lašas. Jis užvertė galvą: debesys draskė vienas kitą nepasidalindami dangaus.
– Kapitone, vienuolikta valanda.
Jis pažvelgė. Tolimiausiame parko kampe gelto medžiai.
– Dujokaukes!
Visa rytinė Champs de Mars pusė gelto, raudo, medžiai tiesiog akyse metė lapus, o vėjas juos traukte traukė į dangų. Kažkuris vyrų pradėjo melstis.
– Nurodymai, Kapitone?! – suūžė leitenanto dujokaukė.
– Į bokštą!
– O Monstre?
– Nešti po dalį! Tu, tu ir tu! – dūrė pirštu. – Eisit su manim priekyje. Kiti! Dengiat Renauld. Atsakot gyvybe!
Vyrai nutraukė vežimo brezentą, paskubomis į kuprines krovė metalo dalis, krumpliaračius, laidus, spyruokles. Jau rudavo žolė ir visa vakarinė parko pusė. Nematoma banga artėjo. Prapliupo audra.
Per dujokaukes vos gaudydami orą jie kopė laiptais, slidžiais ir varvančiais nuo lietaus, patys varvėdami nuo prakaito. Kapitonas vos kėlė kojas – jo pečius slėgė sunkiausia Monstre dalis – šerdis. Viena ranka prilaikė apkrautą, geliantį petį, kita taikėsi į numanomą priešą.
Viršūnę pasiekė jau visiškai sutemus. Sunkiai švokšdamas Kapitonas susmuko ant aikštelės grotelių, nusitraukė dujokaukę. Vyrai pasekė jo pavyzdžiu: gaudė orą kaip į krantą išmestos žuvys, veidais tekėjo prakaitas ir lietus. Renauld sunkiai atsistojo, priėjo arčiau.
– Nesiremkit, Kapitone, įlenksit.
– Taip, taip, atsiprašau, – įdavė šerdį Renauld į rankas.
– Kokios dujos šitaip nudažo medžius?
– Nežinau, Kapitone, – leitenantas Pierre, nors ir išsekęs, vykdė savo pareigas: įsikibęs turėklo žiūronais žvalgė apačioje likusius Champs de Mars. – Bet pažiūrėkit…
Kapitonas išsitraukė savuosius.
– Ne… negi aš… mes susapnavom.
– Gal čia dėl tamsos?
– Negali būti.
– Gal taip naktį atrodo.
Parkas apačioje vėl žaliavo.
Koks mano vardas? Koks, po velnių, mano vardas? Kapitono nugarą perliejo ledinis prakaitas. Jis bijojo.
– Renauld!
– Taip, Kapitone?
– Koks mano vardas?!
– Ne laikas juokams, Kapitone.
– Atsakyk! Koks mano vardas!
– Nagi jūs…
Tą pačią akimirką į bokšto viršūnę trenkė žaibas.
– Nurodymai, Kapitone?! – sušuko leitenantas.
– Surinkti Monstre! Persirengt! – jis nė nepajuto, kaip iš burnos išskrido komandos.
Vyrai tuoj pat iškrovė kuprines, nešė dalis Renauld. Jis atsiklaupęs jungė jas tarpusavyje, o tada prie centrinio bokšto žaibolaidžio. Jam padėjo Algerie. Visi persirengė juodais odiniais lietpalčiais su gobtuvais. Apsimovė storos gumos pirštines, užsiveržė didžiulius tamsintus akinius. Netrukus Kapitonas aikštelėje matė nebe būrį karių, o vienuolika juodų skruzdėlių juodomis akimis. Jis pažvelgė į miestą: griaudėjo visas Paryžius, nuožmiausiai žaibai plakė už Senos. Iš sunkių švininių debesų į miesto gatves pliaupė vanduo, kaukė namų stogai, nuo jų plėšė skardas, lietvamzdžius ir kaminus. Milijonai blankių žiburėlių mirgėjo lietaus šuoruose. Juos tiesiog skalbė.
– Kapitone, nurodymai!? – Renauld teko rėkti, kad peršauktų vėją ir griausmą. – Pirštinės! Nepamirškit!
– Monstre paruošta?!
– Ir gyva kaip niekad!
Kapitonas pažvelgė pro Renauld petį. Didžiulė mechaninė pabaisa jau buvo prisisiurbusi prie bokšto ašies. Jos centre blizgėjo didelis plieno cilindras – šerdis.
– Tada pradėt!
Šalia išdygo leitenantas, perdavė komandą:
– Uuuužvest Monstre!
– Kiek reikės, kad pavyktų, Renauld?! – Kapitonas vėl išgirdo save lyg iš šono.
– Kai tokia audra… pakaks penkiolikos didelių!
– Vadinasi, imsim penkiolika!
Juodos skruzdės vėl sujudo aikštelėje. Kiekvienąkart į bokštą trenkus žaibui Monstre viduje suriaumodavo keleriopai garsesnis už griaustinį sprogimas, dantračiai sukosi kaip pasiutę, šerdis išsipūsdavo ir vibruodama vėl susitraukdavo, kaskart sumažėdama. Kapitonas su vyrais griūdavo ant aikštelės plieno užsidengę ausis ir melsdavosi, kad tik nepataikytų į juos. Pavojui praėjus Renauld prišokdavo prie mechanizmų, suverždavo ar prijungdavo atkibusias dalis. Paskui vėl puldavo ant žemės.
Gaudant dešimtąjį žaibą, jo atšaka, čirškiantis išlydis, pervėrė du vyrus. Kapitonas liepė juos nunešti aukštu žemiau ir tęsti darbą. Žaibai varpė miestą, ant žemės blokšdami ne tik likusius būrio maquisards, bet ir žibintus, arkas, namus. Po kiekvieno stipresnio audros ūžtelėjimo mieste matėsi vis mažiau žiburių. Po kiekvieno žaibo Monstre šerdis vis labiau traukėsi.
Gaudant tryliktąjį, Pierre ir dar trys vyrai buvo sunkiai sužeisti, gulėjo susmukę. Nebeliko kam jų išnešti. Kapitonas ir kiti iš paskutiniųjų bandė išjudinti užstrigusį dantratį. Monstre riaumojo ir kratėsi, grasindama bet kurią akimirką išsitaškyti į milijardus šrapnelių. Jis pajuto kažką gniaužiant jo petį, atsisuko. Tai buvo Renauld. Jo ranka drebėjo apdegusi, pirštinių guma buvo susvilusi, prikepusi prie kaulų. Jis rodė Kapitonui pažvelgti į šerdį: cilindras buvo sumažėjęs iki puodelio dydžio.
– Neišlaikys! – sušuko, bet joks garsas neišėjo iš jo burnos.
Tą pačią akimirką Kapitonas meistro Renauld akinių atspindyje išvydo, kad penkioliktasis šliaužia gleivėtu žaibolaidžiu. Kaip žalsva gyvatė nuslysta į Monstre vidurius. Šerdis išsipūtė, kažkas tolumoj suspengė. Užsimerkė ir pajuto, kaip pakyla į orą, kaip krenta, per nugarą ir galvą ritasi kažkas sunkaus. Atsimerkė: tamsus siluetas krenta žemyn – į Champs de Mars. Jie balti, pusto sniegas. Ranka dar bando sugriebti siluetą, bet kliudo tik lietų.
Kapitonas nieko negirdi. Tylus spengimas užtrenkęs ausis. Jis atsisuka į Monstre, bet pamato tik išsilydžiusio metalo krūvą, ji garuodama šnypščia lietuje. Šliaužia prie jos. Kakta teka karštas lietus, jis raudonas ir trukdo matyti. Šliaužia, nors nejaučia kojų. Ranka priliečia įkaitusį metalą, bet neskauda. Užčiuopia šerdį. Dabar ji mažojo pirštelio didumo, smaila ir blizga kaip auksas. Jis persiverčia ant nugaros, pamato veidą. Veidas nusiima akinius ir gobtuvą. Audra nutyla, jis vėl gali girdėti.
– Algerie?
– Taip?
Kapitonas atveria delną:
– Paimk.
Algerie paima.
– Dabar tu… Algerie… mane taip ima… miegas…
– Pamiegokit, Kapitone.
– Algerie, dabar tu… aš taip pavargau…
– Ilsėkitės, Kapitone.
– Dabar tu turėsi… sumedžioti drakoną.
– Gerai, Kapitone.
– Algerie… tavo veidas… jis man toks… matytas.
– Miegokit, Kapitone, ilsėkitės.
– Toks artimas… veidas…
– Miegokit.
– Algerie…
Kapitonas užsimerkia ir mato, kaip balta, kaip beprotiškai čia šviesu.
***
Pranas pabudo jau vakarėjant. Šįkart sapnas baigėsi. O šitiek metų nubusdavo viduryje. Nuėjo apsiprausti, kad močiutė nepastebėtų – buvo išpiltas prakaito.
Senelis paprašė padėti apkuopti rūsį. Bus renovacija. Remontuos ir rūsį, reikia sudėti daiktus į dėžes. Močiutė dūsavo, kad dar pailsėtų, bet jis sutiko.
Abu nusileido į apačią, senelis išsitraukė raktų ryšulį. Pranas jį buvo matęs daugybę kartų, tik šįkart senelio rankos atrodė mažesnės. Kol jis rakino duris, Pranas atsigręžė į saulės nušviestą gėlyną. Lelijų, rūtų, rožių kerai buvo sunykę. Močiutei nebepakako jėgų. Užtat ryškiai žaliavo – švytėjo kaip uranas! – paparčiai. Tokiuose išsirita drakonai, pagalvojo.
– Po jūsų, ponas, – sucypė durų vyriai. – Neik, jeigu bijai.
– Nebe vaikas, – šyptelėjo.
Jis žengė ir pajuto, koks artimas jam šis metalo ir pelėsių kvapas. Kažkas suspurdo krūtinėj. Suprato, kad pirmąkart išvys senelio dirbtuves. Jiedu ėjo ilgu tamsiu koridorium, senelis pasišvietė kelią senu rankiniu būdu elektrą generuojančiu žibintuvėliu. Jis girgždėjo kaip netepta grandinė. Pasuko kairėn, tada dešinėn, ėjo, kol pasiekė siaurutes geležines duris.
– Šičia.
Kairė durų pusė buvo prigręžiota mažų skylučių. Senelis atskaičiavo tą vienintelę ir atrakino slaptą spyną. Už durų kažkas sugirgždėjo, jos atsivėrė. Sužibo ant laido pakibusi vienintelė lemputė. Dirbtuvėlės buvo visai nedidukės: vieną sieną dengė lentynos su uogienėm ir agurkais, prie kitos stovėjo varstotas su spaustuvais, virš jo sukabinti raktai, pjūkliukai, kruopščiai sužymėtos skardinės su varžtais ir mažesniais grąžtais. Buvo ir priekalas su mažytėmis tekinimo staklėmis. Jomis nubėgo voras.
– Prie darbo.
Jiedu dirbo vos porą valandų. Bet kažin kodėl Pranas vėliau jas prisimins kaip vienas brangiausių ir trumpiausių gyvenimo akimirkų su seneliu. Jiedu traukė iš stalčių geležas, įrankius, dalis, nebaigtus, laidų kaltūnuose susivijusius senelio išradimus. Jis klausinėjo: kas čia, o kam skirtas šitas? Senelis ramiai pavartydavo rankose, papasakodavo, suvyniodavo į laikraštį ir įdėdavo į dėžę. Kartais burbteldamas: „Dieve, Dieve, o kaip paskui reiks atgal sunešt…“, bet taip tyliai ir ramiai, lyg pats netikėdamas, kad reiks. Pranas irgi nujautė, bet neliūdėjo. Brangino tas kelias valandas, žinojo, kad taip turi būti. Ir džiaugėsi: pagaliau jie konstruoja neskęstantį laivą arba nekrentantį lėktuvą. Tik šįkart ne Pranui. Seneliui.
***
– Kas tai? – jis čiupinėjo keistą, kulką primenantį smailą metalo gabaliuką. Jis blizgėjo kaip auksas.
– Aš pats nežinau. Bet čia auksas, taip?
– Tuoj pažiūrėsim.
Juvelyras į akiduobę įsistatė gemologinę lupą, arčiau prisitraukė buteliuką su rūgštimi. Pipete atsargiai prilietė tviskantį metalą. Įdėmiai stebėjo. Tada nuvalė nosine ir vėl apžiūrėjo. Susiraukė, pasvėrė.
– Grynų gryniausias auksas. Kur jūs jį radot?
Klientas tylėjo.
– Primena kulką, bet nėra parako kapsulės.
– Ar iš jo įmanoma pagaminti žiedą?
– Visą auksą įmanoma perlydyti… Bet kas tai buvo?
– Net jeigu papasakočiau, nepatikėtumėt. O ar įmanoma pagaminti du? Pakaktų aukso?
– Du žiedus?
Klientas linktelėjo.
– Turėtų pakakti. Jeigu ploni. Arba reikia maišyti su sidabru.
– Ne, nemaišykit. Kada man sugrįžti?
– Po dviejų savaičių.
Juvelyras niekaip negalėjo atitraukti akių nuo aukso gabalėlio. Klientas apsisuko eiti.
– Palaukit, kuo jūs vardu? Turiu užsirašyti į žurnalą.
– Algirdas.
– Kaip kaip?
– Leiskit, aš jums užrašysiu.
***
Šis povėsis rugpjūčio vakaras beveik baigėsi. Nebegėriau arbatos – ji atšalo. Tuoj užsidegs žibintas virš suoliuko. Gavau žinutę iš tėčio: „Pranai, aš beveik jau čia.“ Širdis praleido dūžį. Atsistojau. Takelis vedė į didžiulį baltą pastatą. Artėdamas spėliojau, kuris langas senelio. Ėjau ir galvojau, ar tąkart, kai buvau visai mažiukas ir jis pabaksnojo savo metalu kvepiančiu pirštu man į krūtinę, sučirškė nematoma kibirkštėlė? Ar nutekėjo žalsva elektra? Ar tebegyvas ten išsiritęs drakonas?
2025, Antalieptė, Vilnius
Vaiva Barzdaitienė. Dvi novelės
Gimiau ir augau Vilniuje, bet ryškiausiai atsimenu laiką, praleistą kaime, prie Kiaunos upės. Vilniaus universitete baigiau filosofijos bakalaurą, tęsiu studijas lietuvių literatūros ir kūrybinio rašymo magistro programoje. Domiuosi Viduramžių filosofija, lietuvių ir latvių literatūra.
Stasei nieko nenutiko
Ketvirtadienio rytą Vida grėbė lapus savo kiemo pusėje. Kuri pusė buvo jos, klausimų nekilo. Kiemas atrodė lyg liniuote padalintas į dvi dalis – už nematomos linijos, nusitęsusios nuo medinio namo kampo iki netoliese augančio ąžuolo, lapų beveik nebuvo. Vidos sesuo sėdėjo ant rąstinio suolo prie lauko virtuvėlės ir valė grybus. Iš po raudonos skarelės sprūdo kelios žilos plaukų sruogos. Stasė irzliai, atpakalia ranka jas vis nusibraukdavo.
Baravykai šiemet beveik nedygo. Ūmėdes suėsdavo šlemukai, į jas nei Vida, nei Stasė seniai nebekreipė dėmesio. Vienintelis laimikis buvo voveruškos, bet dabar jas pastebėti sunkiau. Geltoni lapai miške labai priminė garbanotas jų galvas.
– Stase! Tai kelintą kėleisi, kad ir kiemą sugrėbei, ir grybų parsinešei? – šūktelėjo Vida ir pasirėmė ant grėblio koto.
Vida puikiai žinojo, kelintą Stasė kėlėsi. Stasei mėšlungis traukdavo kojas, ir Vida pabudo nuo jos riksmo. Kartais tas baisus garsas atsklisdavo iš už sienos, o kartais ataidėdavo nuo pat pamiškės. Stasė pargriūdavo, susiimdavo už kojos ir žviegdavo taip, lyg kas skerstų.
Stasė peiliu skuto smėlį nuo voveruškos koto. Tada nenorom pakėlė galvą ir sumurmėjo:
– Jau šviesu buvo. Čia užu Untaniuka ėjau, netoli. Grybus nuveši?
– Aha… Tempia tuos grybus, o man vežiot. Bent telefoną eidama pasiimtum! Dingsta nieko nepasakius ir spėliok, kada grįš. Dar su tom savo kojom… Nuvirsi kur nors ir tada ką? Kukuosi miške!
Bet po valandos Vida jau mynė dviratį, o ant rankenų kabėjo du išsipūtę maišai. Iki grybų supirkimo punkto buvo apie tris kilometrus miško keliu. Vis dažnesni rudeniniai lietūs mušė grybų supirkimo kainas. Vida mintyse spėliojo, kiek kainuos kilogramas. Eurą? Eurą dvidešimt? Abi su Stase taip prisidurdavo prie pensijos. Vida vis kartojo, kad sulaukus aštuoniasdešimties negali lakstyti kaip jauniklė. Todėl grybauti ėjo ne daugiau dviejų kartų per savaitę, o pinigus už grybus kaupė juodai dienai. Bet veltui stengėsi tai išaiškinti Stasei. Stasė buvo trejais metais vyresnė ir į mišką ėjo kasdien. Negrįždavo tol, kol nepririnkdavo pilnos kašelės. O jei neidavo, tai vis žvilgčiodavo ton pusėn. Tačka veždama sugrėbtus lapus į mišką, kišenėj turėdavo „Maximos“ maišą. Jei pakeliui užkluptų grybus.
Už šešis kilogramus voveruškų supirkimo punkte Vidai davė beveik septynis eurus. Atgal važiuoti buvo lengviau, pilni maišai nemėtė dviračio į šalis. Bet Vida vis tiek pyko. Kalbėk nekalbėjusi, Stasė darys savo. Juokingiausia, kad beveik visus pinigus už grybus ji išleisdavo ledams – nesvarbu, žiema ar vasara. Taigi Vida plūkėsi vežiodama grybus tam, kad Stasė galėtų prisikimšti šaldiklį plombyrinių „Dadu“.
Mindama į kalniuką Vida smarkiai šnopavo. Pagaliau horizonte kyštelėjo pilkas, vietomis apsamanojęs seserų namo šiferis. Atmynusi iki kiemo ąžuolo Vida nušoko nuo dviračio. Prie geltono apsilaupiusiais dažais namuko lingavo piliarožės. Vida jį apėjo iš kitos pusės ir pabeldė į Stasės duris. Tyla. Tada prikišo galvą prie lango:
– Aū! Pinigus atnešiau!
Ir kiek palaukusi jau sau sumurmėjo:
– Mažu loban išėjo…
Vida padvejojo, bet grįžo prie durų ir pajudino rankeną. Nerakinta. Užėjus vidun trenkė pelėsio kvapas, tačiau namie buvo švaru. Ant stalo, užtiesto klijuote, vandens balutėje stovėjo šlapi, ką tik išplauti puodeliai. Šalia jų, toje pačioje balutėje, mirko mobilusis telefonas. Vida jį nupurtė, nušluostė į savo megztinį ir padėjo kitame stalo gale. Šalia paguldė pinigus už grybus.
Stasė retai pakviesdavo į savo namo pusę, todėl Vida nesusilaikė neapsidairiusi. Atidarė šaldytuvą. Sardelės, prapjautas kumpis, dvi morkos. Duona, baltas sūris. Staiga Vidai šovė mintis. Ji nutipeno prie virtuvinės spintelės ir iš jos ištraukė plastikinį maišiuką su vaistų dėžutėmis. Moteris ironiškai šyptelėjo – Stasė visą gyvenimą daiktus laiko tose pačiose vietose. Atidariusi vieną dėžutę paskaičiavo paketėlius ir pati sau purkštelėjo:
– Och tu gyvate…
Piktai sumetė visas dėžutes atgal į maišelį, užtrenkė spintelės dureles ir nužygiavo tiesiai prie durų. Paskutinę akimirką stabtelėjo, pravėrė sandėliuką ir įkišo galvą. Tai aišku. Jame nebuvo nei čebatų, nei grybavimo kašelės.
Nusisukusi nugara į langą ir pasiraitojusi rankoves Vida aštriais judesiais čečkavojo svogūno galvą. Šalia stovėjo bliūdas su faršu. Moteris garsiai šniurkščiojo nosimi. Suburzgė mobilusis telefonas, Vida pasišluostė rankas į škurlį ir atsiliepė:
– Labas, Genute!.. Ką? Ne, ne, svogūnus pjaustau, tai šiaip tik. Nu… Aha, aha… Tu matai!.. Aš kaip? Nugi nieko, judu, krutu… Pagrybauju, pasitvarkau… Stasė kaip? Normaliai. A nežinau. Nuo antros nėra, vėl miške. Sakiau viskas. Tegul pati kapstosi, grybus vežiojasi. Nebedarysiu nieko, baigia ant galvos užsilipt. Savo telefoną vėl palikus… Aha… Atsimeni, pasakojau, kaip jai tas kojas traukia? Šitiek rėkia, eina peklon. Nu, nu. Kur Zigmą priprašiau mane iki Ignalinos nuvežt, to magnio jai pirkt. Nieko nesugėrus. Nė vieno pakelio, Genute, nė vieno pakelio!
Vida kalbėdama vaikštinėjo po virtuvę. Bet staiga stabtelėjo. Truputį patylėjusi pasakė:
– Nežinau. Bobutė kartą papasakojo, kad vaikystėj nusivertė nuo šiaudų kūlio. Galva žemyn. Tada ir pasidarė… tokia. Mūsų mama, kai išgirdo, ką bobutė šneka, baisiai susnarvavo ir sakė, kad visa šita istorija nesąmonė.
Atsisveikinusi moteris atsisėdo ant taburetės prie lango. Pamiršo, kad gamino kotletus. Pirštais bilsnodama į stalą ėmė žvilgčioti miško pusėn – saulė plieskė į liaunas aukštas pušis. Bet lyg pagavusi save, kad taip daryti nevalia, apsisuko ir nutrepsėjo įsijungti televizoriaus.
Vaizdas televizoriaus ekrane strigo, jame vis pasirodydavo margi kvadratėliai. Bet Vida nepastebėjo. Pokalbis su Genute jai priminė, kokia keista sesuo atrodė žmonėms anapus jų vienkiemio. Stasė baigė keturias klases. Dirbo siuvėja Švenčionėliuose, o kai siuvyklą uždarė, grįžo į tėvų namus Labanoro girioje. Daugiau nekėlė iš čia kojos. Nebuvo reikalo. Penktadieniais dvyliktą valandą į kiemą užsukdavo autolavkė, kuri buvo ne blogesnė už bet kurią kitą ratų neturinčią parduotuvę. Vidai mintyse sukosi vaizdas, kaip Stasė, kuri su nepažįstamais nekalbėdavo, autolavkės pardavėjai baksnoja pirštu į prekes ir tylomis krauna į maišą. Moteris prisiminė, kaip sesuo, netardama nė žodžio, kelis mėnesius iš eilės kumščiu mosavo naujai paštininkei, kuri atveždavo jai pensiją. Darbuotoja kassyk spyriojosi neduosianti pinigų, nes Stasė neturėjo galiojančio paso. Vida niekaip nesugebėjo įkalbėti pasidaryti naują. Bet paštininkė galiausiai pasidavė. Dabar tiesiog atiduodavo pinigus, paimdavo parašą ir maudavo lauk. Vida mąstė ir apie Stasės drabužius. Ji visada, diena iš dienos, dėvėdavo vieną vienintelį nuskurusį megztinį ir raudoną skarą. Rūbus pasikeisdavo tik eidama grybauti. Tada persirengdavo kažkaip puošniau. Pagyvėdavo eisena, išsitiesdavo.
Televizoriuje sinoptikai pranešinėjo orus. Vida žvilgsniu smaigstė kiaurai ekraną ir vis labiau širdo. Dėl to, kad turi seserį, kuri baksnoja pirštais, kuri negeria miltelių nuo mėšlungio, kuri neturi paso ir nešioja skylėtas drapanas. Kuri su Vida nesišneka. Neperspėja. Išeina užu Untaniuka ir verčia žvilgčioti pro langą.
Dabar saulė už lango tesiekė pušų viršūnes. Kamienai tirpo prieblandoje. Moteris į rankas paėmė telefoną, bet persigalvojo ir padėjo ant fotelio ranktūrio. Vėl persigalvojo, ryžtingai atsistojo, įsikišo telefoną į kišenę. Išlindusi į gonkelį apsiavė čebatus ir išėjo į kiemą. Rakindama namus į rakto skylutę pataikė tik iš trečio karto. Dėl visa ko kyštelėjo nosį į Stasės priemenę. Nieko neradusi užrakino ir jos pusę, o tada pasuko į mišką.
Bėda buvo ta, kad Vida nežinojo, kur Stasė išėjo. Viena buvo aišku – ne užu Untaniuka, nes ten ji vaikščiojo ryte. Galėjo nusukti užu bunkeria arba užu geležinkelia. Blogiausia, jei nuėjo pačion Vilko būdon. Vida ten nebeidavo – buvo per toli. Be to, miškas nuo jaunystės gerokai pasikeitė – kadaise aiškūs orientyrai tapo sunkiai atpažįstami.
– Aūū! Stase! – šūkavo eidama minkštomis samanomis. Mieliau būtų nešūkavusi, nes prietemoje balsas kraupiai atskardėdavo.
Vidą ėmė siaubas. Vos tik pagalvodavo, kad sesuo pasiklydo, sutraukdavo skrandį. Visas pyktis sunyko. Vida būtų norėjusi pykti. Prisiminė Stasės mobilųjį, paliktą vandens balutėje virtuvėje. Bet jokio pykčio nejuto. Tik norėjo, kad į šūkavimus atsilieptų „aū“, kuris nebūtų jos pačios.
Nuėjusi gerą gabalą kelio išsigando, kad pasiklys pati. Neturėjo žibintuvėlio, tamsoje sunkiai matė. Apsisuko ir beveik tekina pasileido atgalios. Grįžusi pripuolė prie Stasės durų, bet langai buvo tamsūs, o durys užrakintos. Vida atsirakino savąsias ir telefone surinko tris skaitmenis.
– Alio? Alio! Žmogus dingo, – sunkiai šnopuodama išbėrė. – Stanislava Vasiulytė, išėjo miškan ir…
Vida nespėjo nieko daugiau pasakyti. Į gonkelį sunkiais čebatais įklampojo Stasė.
Čebatai žliugsėjo, kelnės ir megztinis iki juosmens – mauroti ir kiaurai šlapi. Skarelė nusmukusi ant vienos ausies ir aplipusi voratinkliais. Lūpos – ar nuo apšvietimo, ar iš tiesų – melsvos. Stasė drebėjo. Užtat vienoje rankoje laikė kašelę, iki viršaus prikrautą grybų, kitoje – artipilnį „Maximos“ maišą.
Vida stovėjo sustingusi, prie ausies priglaudusi telefoną. Kitoje ragelio pusėje kažkas vis dar bandė ją prakalbinti.
– Aha, ką tik grįžo. Atsiprašau labai, – išspaudė ir padėjo ragelį.
Vida čiupo Stasę už rankos, atėmė kašelę ir maišą. Ėmė plėšti nuo jos šlapius drabužius, iš spintos ištraukė storus treningus. Susuko į vilnonę kaldrą, pasodino į fotelį. Tada pripylė stopkelę brendžio ir įgrūdo į ranką. Įsivyravo nejauki tyla. Stasė teliūskavo brendį.
– Tai kur tu buvai? – paklausė Vida.
Sesuo tylėjo.
– Kur buvai, klausiu.
Tyla.
– Pelkėn insrėplojai? – toliau bandė kamantinėti Vida.
Bet Stasė nereagavo. Tiesą pasakius, ji snaudė, galva sviro į šoną. Vida tyliai paėmė iš jos brendžio stopkelę. Tai Stasę trumpam pabudino.
– Vida… – vos girdimai sumurmėjo.
– Ką?
– O grybus rytoj nuveši?
Vida nieko neatsakė. Užgesino šviesą, paliko tik mažą stalinę lemputę. Stasė, susisukusi į kaldrą, ramiai kvėpavo.
Vida nėjo į lovą. Pasiklojo ant siauros sofos šalia Stasės fotelio. Susirangė ir pajuto, kaip raumenys atsipalaiduoja, nerimą keičia mieguistumas. Prieš panirdama į sapną prisiminė, kad rytoj dvyliktą valandą atvažiuos parduotuvė. Vida nusipirks ko nors saldaus. Bandelę su aguonom. Arba su obuoliais. Jei bus likę, gal paragaus plombyrinių „Dadu“.
Bokštas
Prieš žengdama vidun nupurtau skėtį. Atidarau laiptinės duris. Ant pirmo aukšto sienos nutapyta freska su Onos bažnyčios atvaizdu. Kairysis bokštas pasviręs, stengiuosi į jį nežiūrėti. Užbėgu tris laiptelius ir prisimenu, kad nenusišluosčiau kojų. Grįžtu. Kilimėlis senas, margintas violetiniais ir juodais kvadratėliais. Vidurys išbrūžintas taip, kad kone šviečiasi laiptinės betonas. Trinu padus į kilimėlio kampą.
Rakinu buto duris, bet raktas spynoje netrakšteli. Palenkiu rankeną ir įžengiu vidun. Nors namie nebuvau vos kelias valandas, iš naujo užuodžiu silpną medžio ir terpentino kvapą. Senelis koridorių iškalė pušinėmis lentelėmis. Terpentinas – mano kaltė.
– Alvyde! Tu neužsirakinai, – šaukiu.
Vidury koridoriaus riogso batai. Pasidedu skėtį ant spintelės ir pritūpusi imu rikiuoti kedus prie sienos. Pro savo kambario duris išlenda Alvydė, kojinėmis su šuniukais apmautos pėdos sustoja man prieš nosį. Sesė stebi mano triūsą.
– Ir išmėtei batus, – pakeliu galvą į ją.
– Tu kaip senelis, – prunkščia atsirėmusi į durų staktą. Šviesios jos garbanos styro į šalis.
– O tu kaip mažas vaikas, – kilsteliu jos kedą. Dingteli mintis, kad antradienį mokiniams galėčiau sudėlioti natiurmortą su batais.
Alvydė rankoje laiko tušinuką ir perlenktą žurnalą. Šūsnis „TV savaičių“ – senelio palikimas. Juose drebančia linija pabraukdavo filmus, kurių nenorėdavo praleisti. Prisikišęs programą prie nosies skaitydavo smulkiu šriftu atspausdintus filmų aprašymus, tikrindavo prie pavadinimų prilipdytų žvaigždučių skaičių. Jei filmas nepatikdavo, žvaigždučių perteklių nubraukdavo. Jei patikdavo, vieną kitą pridėdavo. Paskutiniais metais rankos taip drebėjo, kad vietoj žvaigždučių ėmė dėti taškiukus. Bet – Alvydės laimei – niekada nespręsdavo žurnalo gale esančių kryžiažodžių. Todėl dabar ji kasdien uoliai surašinėja valstybių sostines, Nilo intakus ir cheminių elementų trumpinius.
– Kaip mišios? – klausia maigydama tušinuko galą.
– Ai, – mosteliu ranka. – Sušalau.
Alvydė žiojasi kažką sakyti, bet tik linkteli ir dingsta virtuvėje. Girdžiu, kaip kaičia virdulį. Įsispiriu į šlepetes ir einu į vonią. Panagės, šviečiančios žaliais, geltonais dažų atspalviais, neatsiplauna. Nušlepsiu pas Alvydę. Ūžia arbatinis.
– O pamokslas apie ką? – klausia garsiai.
– Koks skirtumas, – burbteliu.
Alvydė atsigręžia:
– Ką?
– Tą patį kaip visada, – sakau.
Garuojančiame puodelyje šaukšteliu gaudau mėtų lapus. Maniškis išmargintas žuvimis: atpažįstu kuoją, ešerį, lydeką. Alvydė geria iš mano dovanoto puodelio. Jį prieš aibę metų nulipdžiau ir įteikiau gimtadienio proga.
– Aš nesu kaip senelis, – sakau.
Alvydė iš netikėtumo susijuokia. Ima lenkti pirštus:
– Tu rikiuoji daiktus pagal dydį. Brūžini kojas į tą kilimėlį laiptinėj. Sekmadieniais vaikštai į Onos bažnyčią. Prieš miegą žegnojie…
– Gerai jau, – suraukiu kaktą. – Ne tą turėjau galvoj.
– O ką turėjai galvoj? – klausia Alvydė.
Gūžteliu pečiais. Sesė įdėmiai stebi mane. Galiausiai nusuka žvilgsnį, pasimuisto ir susikelia kojas ant kėdės.
– Aš norėčiau būt labiau kaip senelis, – sako.
– Ir nors kartą surikiuot savo batus? – kilsteliu antakius. Ji rimtai linkteli.
Sriūbteliu arbatos, bet nusideginu liežuvį.
– Tai būk pasiruošus ir žegnotis kas vakarą, – metu. – Kitaip tave nujodys velniai.
Alvydės puodelis, keliavęs prie lūpų, staiga keičia trajektoriją ir nusileidžia ant stalo.
– Jis gi juokaudavo! Tu pati žegnojiesi. Jis niekada mūsų nevertė! – užsiplieskia. – Su juo eidavai į Oną net žiemą. Jeigu nebežinai, kodėl žegnojiesi ir sėdi bažnyčioj, senelis dėl to nekaltas!
Alvydės kėdė šasteli atgal. Sesė prikandusi lūpą graibo nuo stalo „TV savaitę“ ir tušinuką. Spoksau į šuniukus ant Alvydės kojinių. Jie suka durų link.
Laistau augalus svetainėje, pakrapinu vandens mažyčiam kaktusui ant komodos. Šalia jo apdulkėję senelio skaitymo akiniai. Sesė sėdi prie stalo, tarškina kompiuterio klavišais. Ruošiasi rytojaus paskaitoms. Per visą popietę iš jos ištraukiau tik tiek, kad rytoj devintą ryto seminaras apie kažkokią poetę. Pastebiu, kad ant stalo krašto ji pasidėjusi „TV savaitę“.
Atidarau duris į senelio kambarį. Jame auga laibas, iki lubų išstypęs avokadas. Į žemę kišdama kauliuką netikėjau, kad išdygs. Šiuos du mėnesius kambaryje nieko nelietėme. Tik aš ateinu palaistyti avokado, o Alvydė – pasiimti naujo žurnalo.
Ant stalo prie lango stovi du rėmeliai. Viename nuo saulės susiraukusi Alvydė. Bryliuota, išsitiesusi ant raskladuškės ir įsikniaubusi į „Harį Poterį“. Kitame šypsausi šešiolikmetė aš. Išsiterliojusi dažais, iškėlusi statybinį teptuką pozuoju prie freskos laiptinėje.
Kai pasakiau seneliui, kur dėsiu aštuonias tūbeles akrilinių dažų, jis nušvito ir nuėjo tiesiai pas kaimynus. Kaimynai užmojį palaimino. Tupėjau laiptinėje, negalėdama atsitraukti nuo sienos. Alvydė apsiverkė, kad neinu namo pietauti. Senelis neapsikentęs atėjo manęs parvyti.
Pabaigus freską, senelis man ištiesė penkiasdešimt litų. Pareiškė, kad menininkai turi gauti atlygį. Kaip aš nepastebėjau to kreivo bokšto? Žinau, kad senelis pastebėjo, bet neprasitarė. Alvydė sakė, kad siena jai graži. Dabar irgi sako. Žinau, kad nemeluoja.
Kitame stalo kampe, arčiau lovos, padėtas maldynas ir drobinis maišelis. Jame senelio rožinis. Ištraukiu jį iš maišelio. Gintariniai karoliukai sutarkši mano rankoje. Paskubomis padedu atgal, šliūkšteliu vandens avokadui ir maunu iš kambario. Turiu atsiprašyti Alvydės.
– Nepykstu, – sumurma Alvydė neatitraukdama akių nuo kompiuterio ekrano.
– Aš dar nespėjau nieko pasakyt, – tariu.
Į skardinę palangę tebebarbena lietus. Atsisėdu ant stalo krašto, „TV savaitę“ pasidedu ant kelių.
– Aš nesu kaip senelis, – sakau tyliai.
Alvydė pastumia į šoną kompiuterį ir pažvelgia į mane.
– Vieną rytą į mišias atėjom anksčiau, – sakau. – Atsisėdom savo įprastoj vietoj. Kiti dar tik pradėjo rinktis. Aš dairiausi. Kai atsisukau į senelį, jis buvo užsimerkęs. Galvą įrėmęs į suolo atlošą priešais. Ir man šovė mintis, kad kai jis meldžiasi, Dievas jį girdi. Supranti? Kad kitaip negali būt. Po mišių jam taip ir pasakiau. O jis nusijuokė ir įžnybė man į nosį.
Alvydė juokiasi. Alvydė ir senelis visada juokiasi. Kaire ranka suspaudžiu stalo kraštą ir piktai išberiu:
– Be jo visi šitie dalykai atrodo nesąmonė. Viskas nesąmonė.
Sesė žiūri į mano pabalusius krumplius. Galiausiai sako:
– Jeigu nesąmonė, tai nedaryk.
– Negaliu, – susiraukiu.
– Kodėl? – klausia Alvydė.
– Nes gal tikrai viskas nueis velniop. Tau visai nebaisu?
– Nežinau, – sako Alvydė. – Negalvoju apie tai.
Ji paima iš manęs „TV savaitę“ su nebaigtu spręsti kryžiažodžiu ir atverčia viršelį. Ant jo šypsosi šviesiaplaukė moteris. Sesė baksteli į žurnalo datą. Praėjusių metų balandžio 19-oji. Lygiai prieš metus. Tada neskubėdama pasklaido lapus ir šypsodamasi man po nosimi pakiša tos dienos televizijos programą. Senelis juodu tušinuku pabraukęs „Kietas riešutėlis. Kerštas su kaupu“. Šalia du papildomi taškiukai. Ir aš galiausiai apsisprendžiu.
Valausi dantis. Alvydė jau guli savo kambaryje, todėl stengiuosi netriukšmauti. Įsmunku į pižamą. Apsidairau vonioje – nebeliko, ką daryti. Bet pagalvojus apie ėjimą į lovą duria paširdžius. Mintyse pakartoju planą. Nueisiu į kambarį, atsigulsiu ir tiesiog užmigsiu. Alvydė moka apie tai negalvoti. Aš galiu bent pabandyti.
Basomis kojomis tipenu į savo kambarį, iki pusės palendu po antklode. Sėdžiu, ranka nevalingai pakyla, dešinys smilius priliečia kaktą. Sustingstu. Nuleidžiu ranką ir prispaudžiu prie lovos. Greit atsigulu ant šono, suglaudžiu pėdas, bandydama sušildyti ledinius kojų pirštus. Dabar turiu miegoti.
Užsimerkus akių vokai sutrūkčioja. Galvoju apie senelį, sekmadienio rytą Onoj įrėmusį kaktą į suolo atlošą. Apie senelį, vakare žiūrintį „Kietą riešutėlį“. Nusispardau antklodę. Galvoju apie velnius, kurie gali pačiupti nepersižegnojus. Beveik girdžiu, kaip prunkščia Alvydė. Prisimenu ramybę, kuri apimdavo Onoje šalia senelio. Atsisėdu. Dešinė ranka, smilius, kakta. Ne.
Pažvelgiu pro langą į priešais stovintį daugiaaukštį. Nė viename lange nedega šviesa. Apverčiu pagalvę ir vėl atsigulu. Dabar turiu užmigti. Galvoju, kas bus, kai Alvydė išspręs visas „TV savaites“. Jai nerūpi tie žurnalai. Rūpi, kad pribraukyti senelio. Senelis niekada nepasakojo, ar būdamas jaunas prieš miegą žegnojosi. Aš niekada nepaklausiau.
Žiūriu į švelniai mėlstantį dangų virš daugiaaukščio. Užsimerkiu. Šviesa skverbiasi pro akių vokus. Išlipu iš lovos ir užtraukiu užuolaidas. Atsigulusi užsikloju galvą.
Iš lauko girdisi vienišo rytinio troleibuso ūkimas. Galvoju apie Onos bažnyčios vitražus. Kaip sykį mums grįžus namo flomasteriais apipaišiau buto langus. Kaip per kiekvienas mišias laukiau „Agnus Dei“. Iš koridoriaus pusės atsklinda garsėjantis paukščių čiulbėjimas. Alvydės žadintuvas. Iškišu galvą iš po antklodės. Girgžteli sesės kambario durys, pro plyšį po saviškėmis stebiu atsiradusį siaurą šviesos ruoželį.
Smarkiai suspaudžiu akių vokus ir klausau, kaip Alvydė vaikšto po kambarius, kaip kaičia virdulį. Sužvanga raktai ir užsitrenkia buto durys. Girdžiu duslius žingsnius jai einant pro Onos bažnyčios atvaizdą. Kairysis jos bokštas pasviręs.
Aušra Gudavičiūtė. Išsilaisvinimas
2026 m. Nr. 4

Aušra Gudavičiūtė (g. 1976 m. Vilniuje) – filologė, literatūros vertėja, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Dirbo kultūros leidinių redakcijose, publikavo straipsnių ir interviu kultūros, ypač teatro, temomis. Dirbo laisvai samdoma vertėja, redaktore, tekstų autore, olandų kalbos mokytoja. Šiuo metu darbuojasi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Besimokydama vidurinėje mokykloje, dalyvavo jaunųjų filologų konkursuose, 1995 m. laimėjo prizinę vietą už publicistinį rašinį „Mėlynosios šalies link“ apie Valerijos Karalienės ir Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“. Prie prozos rašymo kryptingiau sugrįžo po 2022 m., kai interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ paskelbtame tekstų konkurse laimėjo antrą vietą su tekstu „Ar tas, kurio bijai, yra tavo artimas?“. Novelės spausdintos „Šiaurės Atėnuose“, parengta novelių knyga, kol kas laukianti palankių aplinkybių išvysti dienos šviesą.
Novelė
Apledijusiu, šen bei ten smėliu pabarstytu šaligatviu jiedu žingsniavo pilnaties pusėn. Navigacijos sistema telefone rodė, kad eina tinkama kryptimi ir yra nebetoli. Sankryžoje kirtus plačią ir judrią gatvę, toliau kelias vedė nuokalnėn, ir netrukus medžiai paslėpė gelsvą mėnesio veidą. Daubą dengė medžių šešėliai, ir pusiautamsoje jiedu žvalgėsi į dešinę, kur stovėjo vienas kitas namas. Kairėje augo tankus miškas. Iš tolo pamatė pačioje žemiausioje daubos vietoje netoli tvora apjuosto pailgo vienaaukščio mūrinio pastato besibūriuojančius juodus siluetus ir išgirdo triukšmą pastato viduje. Ten, už tvarto ar garažo duris primenančių dvivėrių durų, skalijo, ambrijo, lojo, kiauksėjo, nerimavo. Savanoriai, čia susirinkę pavedžioti prieglaudos šunų, atėję kas po vieną, kas po du ar net visomis šeimomis, stovėjo tylūs arba pusbalsiu šnekučiavosi. Vienur kitur plytėjo gelsvi pro medžius prasimušančios mėnesio šviesos lopai.
Užburta šio fantasmagoriško garsovaizdžio, ji stovėjo susikišusi rankas į palto kišenes ir tylėjo. Rapolas trynė kumštinėmis pirštinėmis apmautas rankas ir mindžikavo.
– Neišsigąsi? – paklausė.
Ji šyptelėjo. Kaime pas močiutę tik ji viena nebijo sarginio šuns, baisiai aršiai ginančio visą sodybą iš savo voljero. Net pati močiutė, net jos tėtis jo privengia, tik padeda ėdalą ir atgal, o Martyna užeina į voljerą šuns paglostyti. Ne, šunų ji nebijo, gal labiau prisibijo juos prie būdos rišančių ar į voljerus uždarančių žmonių. Būtų Martynos valia, visi šunys vaikščiotų ir bėgiotų laisvai, kaip laisvi šios Žemės gyventojai.
– Išlaisvinam juos? – lyg perskaitęs jos mintis, mirktelėjo Rapolas. – Ateisim naktį ir paleisim visus.
– Chm, – tarstelėjo Martyna, bendrakursių vadinama trumpiau – tiesiog Marče. – Iš pradžių bent porą pavedžiokim.
– Porą? Galim ir daugiau. Imam tris.
– Pažiūrėsim, kiek duos.
Jau kuris laikas jiedu ketino čia atvykti, bet vis atidėliodavo. Marčė nebuvo tikra, ar sugebės, keletą kartų per savaitę vedžiodama šunį, prie jo neprisirišti ir atsispirti norui pasiimti gyvūną namo. O kur namo? Universiteto bendrabutyje laikyti gyvūnus draudžiama. Bet Rapolas ją tikino, kad net tokia pagalba yra labai svarbi, kad būtų egoistiška, negalint prisidėti daugiau, apskritai nepadėti, be to, aiškino jis, pagalba kitam, šiuo atveju – gyvūnų prieglaudai ir jos globotiniams, – ugdo asmenybę, švarina sąmonę, gerina visą aplinkos ekosistemą, sutrumpina persikūnijimų ciklą.
Jis vis su tais dvasingumo pamokslavimais. Juokingiausia, kad daro tą taip įtikinamai, jog visi eina paskui jį. Gal tiksliau reikėtų pasakyti – visos. Na, bet juk ir tiesą kalba, negalėtum užginčyti.
Su Rapolu jau trečius metus viename kurse studijuoja biologiją. Nuo studijų pradžios jis spėjo padraugauti gal su dešimčia kurso merginų, ir štai šiemet atėjo Martynos eilė. Kurso vaikinai jau seniai šnairuoja, ne sykį net ir pamokę buvo: apgavo pasakę kad jį kviečia prodekanė, kitą kartą apstumdė krepšinio aikštelėje, po antro kurso per šventimą sodyboje nuo tiltelio įstūmė į ežerą. O plaukti Rapolas, pasirodo, nemoka, gerai, kad dėstytojas ištraukė beskęstantį. Ir visada visi likdavo kalti, tik ne Rapolas.
Įdomiausia, kad ir po tų draugysčių su bendrakursėmis niekas lyg ir nelieka nukentėjęs. Merginos kažkaip keistai pasiduoda tam jo dvasingumui, kuris – tikras ar suvaidintas? – veikia jas lyg hipnozė. Tarp vaikinų Rapolas draugų neturi, bet ir vienas nebūna – randa bendrą kalbą su daugeliu. Jis pilnas kažin kokio nepaaiškinamo pasitikėjimo savimi, tačiau kartu ir nuolankumo, neieško žodžio kišenėje, niekada nelieka kvailio vietoje. Net ir tuos vaikinų „pamokymus“ priėmė supratingai, pasijuokė drauge su visais, bet kartu buvo justi, kad jam jų, šitokiais būdais mėginančių jį įveikti, nuoširdžiai gaila.
Rapolo niekas nebuvo matęs besimokant, bet organizmų kilmę ir įvairovę galėdavo paaiškinti neužsikirtęs, teoriją papildydamas filosofinėmis įžvalgomis. Gal truputį sunkiau jam sekėsi fizikinė ir organinė chemija, biostatistika, bet ekologijos pagrindus, genetikos problemas, evoliucijos mokslą gliaudė lyg riešutus, svarstė ir kūlė kaip patyręs ūkininkas grūdus. Su dėstytojais užvesdavo ilgas ir dalį pertraukos pasiglemžiančias diskusijas. Niekada niekam neatsisakydavo padėti, paaiškinti, skurdžiau gyvenantiems paskolindavo pinigų. Be to, Rapolas grojo gitara ir dainavo, todėl būdavo nepamainomas bendrabučio vakarėlių dalyvis. Dėl tos empatijos, kuri pavergdavo kiekvienos merginos širdį, kurse buvo įgijęs Jėzaus pravardę. Vis dėlto Martyna stengėsi negalvoti rimtai apie šią vėlyvą rudenį prasidėjusią draugystę. „Kažin, kiek jam su manimi tai tęsis“, – dingtelėdavo. Rapolas buvo toks žmogus, ant kurio negalėjai pykti. Bet ir pernelyg pasiduoti šiai hipnozei Marčė nenorėjo, bijojo. Nors jautė, kaip po truputį Rapolas atrakina jos moteriškumą, drąsą, pasitikėjimą savimi… Iki draugystės su juo Marčė buvo kukli kurso pelytė, ne, gal veikiau ondatra – dėl tų atsikišusių priekinių dantų, šiokio tokio antsvorio ir vandens meilės… O dabar štai net ir padainuoja, kai Rapolas paragina, nors jos balsas silpnas, bet jis taip žiūri, kad ji jaučiasi be penkių minučių operos solistė…
Norėdama išblaškyti užplūdusias mintis, Marčė priėjo prie pastato ir pro siaurą pailgą langą pažvelgė vidun. Uždaryti atskiruose garduose nerimavo šunys. Štai tas ilgakojis atrodo dar visai jaunas ir sveikas. O ten, greta jo, tikras vargšelis – kailis vietomis išplikęs, akys padėrusios… Tolėliau mažas rėksmingas šunelis, kokius mieste dažniausiai vedžioja pensininkės, nesitveria savame kailyje. Kitas vėl guli kampe, susisukęs į juodmargį kamuolį, atrodo, jo nejaudina nelaimės draugų nekantravimas. Koks niūrus vaizdas. Marčė suabejojo, ar po šio karto dar norės čia sugrįžti.
Pagaliau atsidarė dvivėrės durys ir ant gurgždančio sniego žengė prieglaudos darbuotoja, aukšta mergina atsegta striuke ir vienais marškinėliais po ja, ant pakaušio susirišusi arklio uodegą. Paaiškinusi savanoriavimo taisykles, parodė, kur padėti maišeliai išmatoms surinkti, dezinfekcinės servetėlės, parodė kryptį, į kurią pusę vesti globotinius, ir drauge su kita darbuotoja ėmėsi dalinti šunis.
Kiauksėjimas, skalijimas ir ambrijimas dar sustiprėjo, o Marčė su Rapolu laukė, kol ateis jų eilė. Kai maždaug pusė savanorių su šunimis pajudėjo nurodyta kryptimi, darbuotoja paskelbė:
– Didelis, problemiškas šuo. Neglostyti, nebent pats norėtų. Kas nebijo?
– Aš, – nė nepajuto, kaip ištarė Marčė, ir Rapolas nustebęs pažvelgė į ją.
– Jūs dviese? Tada jums duosim ir kitą, su kuria Rodžeris gerai sutaria. Kalytę, labradorę.
– Galit ir dar vieną duot, – pasakė Rapolas.
– Palaukit, pagalvosiu… – darbuotoja pasitarė su savo kolege. – Gerai, gausit dar vieną kalytę, bet šių dviejų arti viena kitos neveskit.
Gavusi vilkšunio mišrūną Rodžerį ir mažesniąją kalytę, Marčė patraukė šaligatviu įkalnėn, miško pusėn, kur link jau buvo nuėję dauguma savanorių. Iš paskos sekė vis dar keistai į ją žiūrintis Rapolas su žaismingąja labradore, kuri tuojau geltonai paženklino sniegą.
Marčė viduje šypsojosi, patenkinta, kad padarė Rapolui įspūdį. Tegu žino, kad ir ji turi stipriųjų pusių. Rodžeris ėjo ramiai, nesigręžiodamas, o anksčiau jos pro langą matyta skardžiabalsė kalytė turseno greta, stengdamasi neatsilikti nuo didelių vilkšunio žingsnių.
Jie ėjo nesikalbėdami, kvėpuodami šaltu pušyno oru, iš burnos leisdami baltus garų kamuolius. Kai kurie vedžiotojai jau keliavo atgalios į prieglaudą, su tais atsargiai prasilenkdavo, kad nesusiniautų šunys. Netrukus pasiekė regioninio parko pradžią žymintį ženklą, ir Marčė jau norėjo gręžtis atgal, nes visi trys globotiniai atliko gamtinius reikalus, bet Rapolas ją paragino:
– Eime toliau! Juk galime vedžioti ir ilgiau nei pusvalandį.
Kažin, kaip čia toliau viskas klostysis, žingsniuodama spėliojo Marčė. Neslėpkim, Rapolas ją jau prisijaukino. Ko jis iš jos nori? Ko norėjo iš visų tų merginų? Gal imti ir tiesiai jo paklausti? Ką jis atsakytų? Ir… ar jai pasirodė, ar išties pastaruoju metu Rapolas pernelyg dėmesingai bendrauja su jos kambarioke?
Į tą biologiją ji įstojo, galima sakyti, atsitiktinai, nors mokykloje šis dalykas ir sekėsi, netgi laikė biologijos brandos egzaminą. Kelerius metus po vidurinės dirbo, nes nežinojo, ką norėtų studijuoti. Tėvai, abu mokslininkai, dėstytojai, priklausantys Kauno elitui, jau buvo nusivylę savo vienturte, ir ji jautėsi nepateisinusi jų lūkesčių. Buvo lyg iškritusi iš medžio: ekonomika ir informatika, tėvų mokslo sritys, jos netraukė, apskritai nenorėjo niekur studijuoti, būtų norėjusi tiesiog gyventi. Jautėsi kitoniška, nepritampanti prie savo šeimos, per giminės pobūvius drovėdavosi pasakoti apie savo darbelį ekologiškų produktų parduotuvėje. Ir gyveno vis dar pas tėvus. Kol, pradirbusi toje parduotuvėlėje porą metų, prisiminė vaikystėje ypač mėgusi gamtą, augalus ir gyvūnus, mėgusi rinkti įvairius akmenis, tyrinėti samanas, grožėtis skirtingų formų kankorėžiais ir tų gamtos dovanų prinešdavusi pilnus namus. Tada ir nusprendė pasidomėti biologijos studijomis, ir štai, ji jau trečiakursė. Atsisakiusi tėvų primygtinai siūlomo išnuomoti buto, pasirinko gyvenimą bendrabutyje, nes norėjo labiau įsilieti į studentišką gyvenimą. Ar šiuo keliu ji pasuko neatsitiktinai? Ar juodu su Rapolu išties kas nors sieja?
Šunys ėjo į priekį susidomėję, tik trumpam stabtelėdami apsiuostinėti prie vieno ar kito apsnigto krūmelio ar kelmelio. Tik mažoji kalytė prieš kurį laiką buvo truputį sunerimusi, gręžiojosi atgal, turbūt nustebusi, kur čia jie taip toli keliauja. Tikriausiai savanoriai paprastai apsiriboja pasivaikščiojimu iki regioninio parko ženklo ir atgal.
Rapolas ėmė švilpiniuoti kažkokią melodiją, ir Rodžeris akimirką pastatė ausis, o mažoji kalytė suunkštė. Jos kailis buvo menkiausias iš visų ir ji truputį drebėjo iš šalčio. Labradorė vis taikėsi prisigretinti tai prie jos, tai prie vilkšunio, bet nė vienas iš jų nebuvo nusiteikęs žaisti.
Miškas pasikeitė: pušynas perėjo į lapuotyną, kurio kažkodėl nenukritę lapai sidabriškai blizgėjo. Per šį tartum nulakuotą sąžalyną vedė baltas lyg kilimas takas, apkraštuotas žėručiais ir malachitais. Žengę taku, jie ūmiai pasijuto lyg slystantys, lyg čiuožiantys, lyg plaukiantys, net šunys vos išsilaikė ant kojų, ir kurį laiką šitaip visi slydo, lyg važiuotų miško eskalatoriumi. Takas atnešė juos į pilnaties apšviestą laukymę, pro kurią tekėjo upė. Prie kranto išsirikiavusios jau stovėjo kelios valtys, ir dar daugiau jų artėjo, upėje sudarydamos sangrūdą. Iš jų jau lipo tviskančiais apdarais apsirengę ir išsipuošę įvairūs gyvūnai ir augalai: vilkas su smokingu ir cilindru, stirna su ilgaauliais batais, trumpu odiniu sijonuku ir permatoma skraiste, gervė ryškiu makiažu, elegantiška prigludusia suknele ir su perlų vėriniu apie ilgą kaklą. Atgužėjo pernelyg smarkiai išsikvėpinusių pakalnučių būrelis, lyg debesėlis atplaukė švelniu pūkuotu aksomu apsisiautusi šilagėlė, jai iš paskos prisistatė raudonomis uogomis apsiauskaravęs žalčialunkis. Iš miško atžengė sermėguotų šernų pulkas, o vienišas stumbras, regis, atėjo kaip stovi.
Marčė staiga pajuto, kaip ant dviejų kojų atsistojęs Rodžeris galantiškai perima iš jos pavadėlį ir jį nusisega, ir visi trys šunys apsitaiso nežinia iš kur atsiradusiais ištaigingais drabužiais. Mažoji kalytė tapo žavią prancūzę primenančia dama su elegantišku paltuku bei gobtuvu ir nebedrebėjo, o labradorė pasipuošė indėniškų raštų apsiaustu, ilgais įvairiaspalviais karoliais ir mokasinais. Vilkšunis iš kažkur gavo germanų kunigaikščio medžioklės kostiumą su plunksna skrybėlėje.
Juodu su Rapolu taip pat buvo pasikeitę: abu dėvėjo barokiškus didikų puotos drabužius. Jos plačiomis klostėmis krentančios suknelės apačia braukė per didžiulės menės marmurinėmis grindimis virtusią žemę, o šermuonėlių kailiniai maloniai šildė. Rapolui prie diržo, juosiančio prašmatnų atlasinį žiponą, kabėjo kardas.
Netrukus užgrojo muzika, ir Marčė apsidairė, ieškodama muzikantų. Garsai sklido iš viršaus, ir apskritoje pilnaties salėje jie išvydo sėdintį visą orkestrą. Tarp muzikantų ji matė visų gyvybės rūšių atstovus. Augalai ir gyvūnai ėmė kviesti vieni kitus šokti, ir jiedu su Rapolu pasekė visų pavyzdžiu. Aplinkui raizgėsi ir į ausį gyvenimo paslaptis kuždėjo šalčio nebijančios žalutėlės gebenės, kurių lianomis šokinėjo strazdai ir voverės. Grybai sukosi poromis ir guoteliais, sumaniai išvengdami didesniųjų šokėjų letenų bei kanopų. Atrodė, kad šoka net miškas ir upė, taip viskas lingavo, sukosi ir tvaskėjo. Pašokę visi gaivinosi livrėjomis apsitaisiusių garnių siūlomu gėrimu, panašiu į šerbetą. Aplink žaibiškai nardė tulžiai, snapuose nešiodami ir dalindami užkandžius.
Eidama pro šalį ir tarsi pažinusi, į Marčę atidžiai pažiūrėjo ir linktelėjo vidutinio amžiaus ondatra, apsupta bebrų ir ūdrų būrelio. Marčė išties buvo anksčiau kažkur ją mačiusi. Netrukus užkalbino ir maloni lapė su įspūdinga brangakmeniais išpuošta uodega, ir nusivedė merginą į šoną paplepėti. Rapolui tuo metu cigarą pasiūlė jaunas išlakus elnias su liemene, kaklaraiščiu ir kelius siekiančiomis kelnėmis. Iš tolo Marčė išgirdo labradorės ir mažosios kalytės barnį – labradorės žemą, o mažosios kalytės spigų balsą.
– Matyt, kokio gražuolio nepasidalino, – ironiškai nutęsė lapė.
Kurį laiką tiedvi barėsi, kol kažkas kitas patraukė labradorės dėmesį, o elegantiškąją prancūzę pakvietė šokio ligi šiol nematytas juodas laukinis šuo aptrintais džinsais.
Netrukus visi ėmė tildyti vieni kitų šurmulį, mat turėjo nuskambėti ypatingas kūrinys iš Hendelio operos „Rinaldas“. Tai buvo arijos instrumentinis atlikimas, griežė viena violončelė, ir pokylio dalyviai klausėsi nuščiuvę, nė nekrustelėdami, sustingusiose rankose laikydami taures. „Leisk man verkti dėl savo žiauraus likimo ir atsidusti, ilgintis laisvės“, – vaitojo violončelė. Muzika skambėjo lyg verksmas, lyg aimana, lyg atsisveikinimas, ir jai nutilus daugelio akyse žibėjo ašaros. Visi ėmė skirstytis dar tyliau, negu buvo susirinkę. Daugelis išplaukė valtimis, kiti patraukė į mišką ir išnyko tankmėje.
Šunys klusniai sugrįžo, prisisegė pavadėlius ir leido juos vestis.
– Rapolai, kas čia buvo? – paklausė Marčė. – Ar tai… ar mudu… Tai juk neatsitiktinai, tiesa?
Rapolas tylėjo. Mergina pajuto, kad jis staiga nutolo, tarsi laukymės pokylis, užuot juos sujungęs, būtų tapęs išsiskyrimu. O gal tai padarė jos klausimas? Pasiekus mišką, jis ėmė kažko nerimauti ir paprašė:
– Truputį pavesk ją, gerai?
Ir padavė Marčei labradorės pavadėlį.
Pamaniusi, kad Rapolui prisireikė už krūmo, ji žengė į priekį su trimis šunimis.
– Marče, dabar tu labai nustebsi ir gal net supyksi ant manęs, bet aš privalau tai padaryti, – nuoširdžiai apgailestaudamas, susikrimtęs tarė jai Rapolas. – Man to reikia, supranti? Ir tau taip bus geriau, pamatysi.
Lengvai, kaip ir visada, kai ką nors darydavo, vaikinas įsikabino į artimiausios pušies apatinę šaką, kuri buvo jam truputį virš galvos, prisitraukė prie jos ir kojomis atsispirdamas į kamieną užsikėlė ant šakos. Jis sparčiai kilo medžiu į viršų, protarpiais jai šūkčiodamas.
– Ehei, Marče, aš čia!
Keletą kartų net numetė jai porą kankorėžių.
– Rapolai, lipk žemyn! – šūktelėjo ji. – Man baisu!
– Negaliu, Marče, negaliu! Gero tau kelio! Palinkėk ir man geros kloties!
Užlipęs į pušies viršūnę, jis šoktelėjo ir atsidūrė kitame medyje.
– Marče, mums kol kas dar pakeliui! Tik aš aukštai, o tu – ten, ant žemės.
Marčė ėjo į priekį, iš apačios stebėdama, kaip jis šokčioja nuo medžio ant medžio, kaip supasi ant šakų, kaip protarpiais pasiilsi medžių lajose, o paskui vėl šokčioja, kol žiūrint iš apačios jis ėmė panėšėti į juodais ir baltais lopais margintą laisvą ir laimingą šunį, keliaujantį medžių viršūnėmis. Negalėjo ant jo supykti.
Kai grįžusi į prieglaudą sugrąžino darbuotojai globotinius, toji mergina jos paklausė:
– Kur taip užtrukot? Ir… argi jūs nebuvote dviese su draugu?
– Ne, aš buvau viena, – atsakė Marčė. – Buvau visiškai viena.
Augminas Petronis. Stiklo kalnas
2026 m. Nr. 4

Romano fragmentas
Į Stiklainius pirmą kartą atvažiavau baigęs septynias klases. Brolis Aronas pasitikinėjo atvažiuojančius stovyklautojus prie mašinų stovėjimo aikštelės – pilkas abitas, raudona barzda, strazdanos, plati šypsena.
– Nu, koks aukštas! – pasakė, kai priėjau. – Krepšininkas bus!
– Menininkas! – išdidžiai pataisė teta.
Antras žmogus, su kuriuo susipažinau, buvo Vėja.
– Džiugai! – šypsena, į oranžinį sijoną sukišta „Rolling Stones“ maikė, festų apyrankės ant riešų. Pirmą kursą pabaigusi studentė. Mano akimis – neįtikėtinai suaugusi. – Labas, smagu susipažint! Aš Vėja. Būsiu tavo būrio vadovė. Man tiek apie tave pasakojo! Skaičiau tavo eilėraščius „Žiburyje“!
Stripaitienė iš „Žiburio“ redakcijos buvo Vėjos giminaitė – teta ar panašiai.
Tą pačią dieną vienas sau mėčiau kamuolį į krepšį.
– Kas čia žaidžia pats sau vienas?
Vėja ėjo aikštelės link, banguoti plaukai su lankeliu pakelti virš kaktos, akys blizga iš susidomėjimo.
– Einam, ką parodysiu.
Nusekiau paskui ją – tokią grakščią, tokią nepasiekiamą. Stalo teniso salėje stovėjo dėžės su rekvizitu stovyklos pasirodymams – seni drabužiai, perukai, flomasteriai, dažai, žirklės, popierius, kartonas ir kitkas. Buvo ir keli didžiuliai kartoniniai plakatai, likę po kažkokio protesto. Vėja prunkšdama parodė man vieną su užrašu „Lesbietė gali dirbti mokykloje“.
– Dabar man reikia nukirpti tą žodį. Nu, supranti, kurį. Tu palaikyk, aš kirpsiu.
Paėmiau plakatą. Ji palietė mano ranką ir pastūmė į šoną, kad būtų patogiau kirpti. Jai kerpant pabandžiau nepastebimai ranką grąžinti atgal, kad Vėja perkeltų ją vėl.
Stovyklos prasidėdavo birželio gale, netrukus po Joninių, maždaug sutapdamos su gamtos gyvybingumo kulminacija. Stiklakalnio kaimas ant Dringio kranto davė stovyklavietei pravardę Stiklainiai. Manau, kad dabar stovyklavietės turbūt nebėra – bent jau tokios, kokia buvo, tai tikrai. Svarbus peizažo akcentas – laukinė sala ežere. Vieną vasarą, paskutinį arba priešpaskutinį mano kartą, uždarymo vakaro laužus kūrenome toje saloje. Aukštėliau, tarp pušų, stovėjo aštuonviečiai barakėliai, naujesni, švaresni, su elektra; ir du senesni, be elektros, lyjant prisigerdavę drėgmės, kuriuose tilpo keturiolika ar penkiolika lovų. Stovyklavietė turėjo vienintelį mūrinį pastatą – jame buvo virtuvė, valgykla, tualetai, dušai, susitikimų salės ir salės su stalo teniso stalais. Šalia – naujausias statinys, rąstinė šešiakampė koplyčia, kurioje lyjant lietui daugiau nei pusšimtis paauglių ir penkiolika stovyklos vadovų susispausdavo kaip šprotai skardinėje. Giedru oru brolis Aronas Mišias aukodavo lauke. Būdavo grojama gitaromis ir barškučiais. Mus ragindavo giedoti kartu, žodžius skaitant iš aplamdytų, nušiurusių, akivaizdžiai bent kartą stipriai sušlapusių stovyklos giesmynėlių žaliais susigarankščiavusiais viršeliais.
Nusileidęs plačiais mediniais laiptais atsidurdavai prie laužavietės ir maudyklos. Krantas buvo dumblinas, į vandenį šokinėdavom nuo plataus pilko liepto. Nuo laužavietės kelis šimtus metrų palei ežerą eidavai iki sporto aikštyno – krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelių. Aikštyną bandė susigrąžinti miškas – asfaltuotoje krepšinio aikštelėje žėlė samanos, baltai nudažytos krepšinio lentos buvo pažaliavusios nuo klevų šlako, futbolo aikštelėje, tegu ir ne pačiame viduryje, bet žaidimui gana svarbioje vietoje, augo didžiulis uosis.
Nuo sporto aikštyno, kitapus surūdijusios vielinės tvoros, buvo matyti kempingas, valčių ir vandens dviračių prieplauka. Ten ant lyg stadione lygios pievutės savo bemvus, audines, palapines, priekabas-namelius, kemperius statydavosi poilsiautojai. Vakarais įraudę vyrai šūkčiodami išbėgdavo iš pirties ir sušokdavo į ežerą. Riksmai ir pūkštelėjimai girdėdavosi ir prie laužų. Su jais nebendraudavome, žiūrėdavome (bent jau aš) iš aukšto. Vargšai suaugę žmonės. Tas kempingas stovykloje nuo seno buvo žinomas kaip Pižonų pliažas.
Prie ežero, tarp valčių prieplaukos ir sporto aikštyno buvo įsiterpusi vieta, žinoma kaip vandens dviračių kapinės. Niekieno teritorija, kur samanų ir kerpių, sraigių ir skruzdžių bičiulystėje dūlėjo ir dažų trupinius barstė vienas ant kito sukrauti, į žemę susmegę vandens dviračiai.
Vėja buvo mano būrio vadovė. Kitas vadovas buvo toks Jogintas – jau pirmą dieną pradėjom pravardžiuoti jį Jogurtu – amžinai sugižęs studentas. Jo moto buvo „Minimalios pastangos per minimalų laiką“. Gyveno su būrio vaikinais mūsų namelyje, nesistengdavo pakelti mūsų nei rytinei maldai, nei mankštai, naktį netildydavo šnekančių, užmigdavo pirmas, o berniukai pusbalsiu jį žadindavo – „Jogurtai! Jogurtai!“ – ir juokdavosi. Per pietus ant stalo stovėdavo apvali tarybinė sriubinė, Vėja jam liepdavo išpilstyti sriubą, lyg keturis namų kampus laikanti motina pasyviam tėvui. Pavydėdavau jam tos privilegijos – ne sriubos pilstymo, bet kad Vėja kalbasi su juo lyg mūsų motina su savo vyru; kad kartu prižiūrėdami mūsų būrį jiedu buvo savotiškai suporuoti.
Pirmą vakarą, kai reikėjo ruošti prisistatymo pasirodymą, Jogintas kritikavo visas Vėjos idėjas. Jiedu susipyko visam būriui matant. Po to jis nebedalyvaudavo ruošiantis vakaro programai – su mumis būdavo tik nebylus jo kūnas. Atsakomybę godžiai prisiėmė Vėja. Ji studijavo komunikaciją (tą vasarą buvo pabaigusi pirmą kursą) ir vis mums tai primindavo, tuo lyg ir pateisindama savo vaidmenų ir kostiumų dalinimo autokratiją.
Stovyklos turėjo savo gyvenimo ritmą. Ten viskas vykdavo pagal visai kitus dėsnius nei normalioje mokyklinėje kasdienybėje. Pabandyk įsivaizduoti: įprastiniai bernai – turim laisvo laiko, einam, pažaisim kašį, kas nors nepataiko iš po krepšio, garsiai keikiasi. Tada tie patys bernai nueina prie koplyčios, ant „Adidas“ maikučių užsimeta albas (tuos ilgus baltus bažnytinius rūbus), vienas paima maždaug pusantro metro aukščio patamsėjusio medžio kryžių su tautodailiškais padrožinėjimais. Dabar jie žengia Eucharistijos procesijos priekyje; kiti šaižiai skambina varpeliais; paskui juos eina keturios ar penkios aštuntokės ir barsto žiedlapius (brolis Aronas iš kažkur jų gaudavo – atsiveždavo „Maximos“ maiše, tada suberdavo į dekoratyvesnius krepšelius); toliau procesijoje Aronas neša auksinę Monstranciją su Kristaus Kūnu; jam iš paskos – šešiasdešimt ar septyniasdešimt paauglių ir stovyklos vadovų būrelis, daugiausia jaunesnių kursų studentai. Kadaise jie irgi atvažiavo į Stiklainius pirmą kartą, kadaise juos tai irgi stebino taip, kaip tuos du besišnabždančius keturiolikmečius. Kai keturiolikmečiai įsišneka per garsiai, vadovė prieina jų nutildyti. Per nešiojamą garsiakalbį griaudėja gitara, dauguma mūsų gieda „Dievo armija per pasaulį eina / Ir sudrebina pragaro vartus!“. Atmosfera – ypatinga. Demonstratyviai pamaldus, jaunas, truputį laukinis šėlas. Kai vėliau skaičiau, kaip Umberto Eco aprašo Viduramžių valstiečių sukilimus, atrodė, kad pažįstu tą religinio siautulio dvasią iš Stiklainių. Ir taip procesija eina aplink visą stovyklą; nuo Pižonų pliažo į mus akmeniniais veidais žiopso keli pusnuogiai poilsiautojai.
Šiaip jaunimui skirtuose katalikiškuose renginiuose neretai bijoma kuo nors pernelyg neįprastu išgąsdinti pirmą kartą į bažnytinę aplinką pakliuvusius žmones. Aronas tokių baimių neturėjo; jam buvo dzin, ar kas nors išsigąs religinių praktikų – gal net norėjo, kad tokia šoko terapija išryškintų kontrastą tarp krikščioniškumo ir pasaulietiškumo. Procesijos, pusantros valandos trunkančios adoracijos, išpažintys; net po pietų ar vakarienės buvo draudžiama prieš maldą pakilti nuo stalo. Nors dauguma dalyvių nebuvo ypač religingi, absoliuti dauguma tai priėmė be jokio priešinimosi; absoliučiai daugumai tai tiesiog buvo dalykai, kuriuos darai Stiklainiuose. Ir viskas.
Visa kita irgi vyko pagal nusistovėjusias stovyklos tradicijas, kurias, kaip suprantu, devyniasdešimtiniais įskiepijo vienas Amerikos lietuvis kunigas, atsivežęs schemą iš kitapus balos: malda, valgymas, sportas, maudynės ežere, pasiruošimas vakaro programai. Vakaro programose keturi arba penki būriai (priklausomai nuo dalyvių skaičiaus) rengdavo pasirodymus; pagal tradiciją juose būdavo privaloma kiek įmanoma daugiau kalbėti eiliuotai. Prigalvodavom visokių nesąmonių, kad tik eilutės rimuotųsi („Nujaučiu kažką negera / Lyg nustotų šniokšt Niagara“ ir pan.). Pasirodymai būdavo teminiai: prisistatymo vakaras (pavadinimas, šūkis, būrio daina, būrio narių pristatymas), pasakų vakaras (reikėdavo perdirbti kokią nors „Snieguolę“ arba „Batuotą Katiną“ pagal stovyklos aktualijas), muzikos vakaras (statome miuziklus) ir pan. Specifinis eiliuoto vaipymosi linksmumas, absurdo humoras su kikenančiomis tarpusavio pasišaipymo gaidomis. Aronas, gitara per Mišias grojanti stovyklos muzikantė ir medicinos seselė sudarydavo komisiją, kuri už pasirodymus duodavo taškų. Būriai varžydavosi rinkdami tuos taškus, kol stovyklai baigiantis paaiškėdavo būrys nugalėtojas.
„Ką gi, poete, einam“, – sakydavo man Vėja, ir mes eidavome kartu rašyti eilių pasirodymams. Tais metais stovyklautojai į būrius buvo padalinti pagal amžių, tad vyresni, labiau patyrę stovyklos pasirodymų eilėkaliai negalėjo padėti Vėjai. Likdavome dviese. Maždaug taip: stalo teniso salėje ruošiamės vakaro programai „Pasakų vakaras“ – Vėja sėdi ant žemės sukryžiavusi kojas kaip Buda, veidas ir atidengtos rankos raudonos nuo saulės, tik skiepų žymės ant žasto – du balti taškai. Aš skanduoju, ką kartu užrašėme („…Jaunuoli, ar tu žinai, / Čia miega trys milžinai…“), ir pagaunu ilgą jos žvilgsnį. Paskui bandau pagauti antrą, bet Vėja taip lengvai nebepakliūna.
Įsimylėjau ją iškart. Ji tai matė – negalėjo nematyti, nes stovyklos paštu mažne kasdien siųsdavau jai po eilėraštį, koks jau ten išeidavo („Tu mano vėjo ūžesys / Šviesi, ugninė kometa / Manęs jau nieks nesulaikys / Iš proto eisiu visada“). Be parašo, aišku, bet atspėti neturėjo būti sunku. Nežinau, kodėl ji nepastatė sienos vos tai pajutusi – gal jai patiko dėmesys, kad ir negrabiai rodomas ištįsusio keturiolikmečio. Gal jai buvo malonu įsivaizduoti, kad berniuke pažadina vyrą. O gal kaip tik galvojo, kad aš vaikas ir man tai – žaidimas. Aiškiausiai ribas peržengė, kai, mudviem nuėjus kažko pasiimti į merginų namelį, ji prie mano apstulbusių akių be jokio įspėjimo peršoko į sportinę aprangą. Panašių epizodų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, visi sėdim prie laužo, kiekvienas gauna po apelsiną. Lupame apelsinus, žieveles mėtome į laužą. Vėja pasilenkia prie manęs: „Kaip limpa rankos nuo tų apelsinų. Gal galiu nusivalyt į tavo kojų plaukus?“
Negaliu Vėjos laikyti nekalta nesusipratėle, bet jos naudai reikia pridurti, kad aplinkybės buvo idiotiškos. Stovyklų atmosfera – „mes visi čia tokie faini, visi tokie draugai“, kai žmonės po pirmų kelių susipažinimo dienų savaitę vaikšto lyg apsvaigę – neskatino vadovų palaikyti suaugusio žmogaus distanciją. Ir apskritai, kokios brandos gali tikėtis iš vadovų, kuriems aštuoniolika ar dvidešimt metų? Į vadovus priimdavo bet ką, kad tik nepritrūktų žmonių. Sistema, rodos, buvo sukurta remiantis prielaida, kad visai nekomplikuoti santykiai tarp jaunų priešingos lyties žmonių yra taisyklė, o visa kita – retos išimtys.
Vėliau, nuskambėjus Bažnyčios skandalams, Aronas sugriežtino taisykles. Kai pats tapau vadovu, pasiruošimą stovyklai jis pradėjo nuo griežtų įspėjimų: jokio bendravimo su vaikais po stovyklos, draudžiama dviese su vaiku likti patalpoje ar eiti į atokią vietą, kur nebūtume matomi kitiems – pavyzdžiui, į vandens dviračių kapines; draudžiamas bet koks fizinis kontaktas, nebent tai būtų rankos paspaudimas, apsikabinimas pasisveikinant ir atsisveikinant, bet tik tais atvejais, kuriuos inicijuoja pats vaikas, arba jei tektų gelbėti vaiko sveikatą bei gyvybę. Laiškai, kuriuos stovyklos paštu siunčiame vaikams, turi būti dedami į atskirą dėžutę. Brolis Aronas tikrai jų visų netikrins, bet norėtų galėti tai padaryti. Kas nesilaikys taisyklių ir rizikuos stovyklos reputacija, važiuos namo be įspėjimo ir daugiau niekada (reikšminga pauzė) čia negrįš.
Bet tais metais, kai įsimylėjau Vėją, tokių taisyklių nebuvo.
Paskutinę stovyklos dieną gavau nuo Vėjos laiškelį – ant žalsvo lapelio geliniu tušinuku privarvintą pustuštę saują banalybių: „Taip gera matyt, kad toks vyras auga! Esi labai kūrybingas, drąsus ir be galo nuoširdus! Lik toks ir toliau! Ačiū Tau už šitą stovyklą! Susitiksim kitais metais!“
Gal turėjau tai priimti kaip su šiurkštoku mandagumu uždaromas duris, o dabar nejučia kyla įtarimas, kad ten galėjo būti ir paslėpta patyčia – nors ne, tai nelabai derinasi su tuo, kaip Vėja bendraudavo. Bet kokiu atveju, įsimylėję paaugliai, matyt, linkę iš mažai prifantazuoti labai daug. Kai teta mane vežė atgal į Vilnių, laikiau tą laiškutį džinsų kišenėje, slaptomis vis įkišdavau du pirštus truputį jį paglostyti.
– Ar viskas gerai? – paklausė teta.
– Jo. O kas?
– Atrodai liūdnas truputį.
– Ne, – tada įsidrąsinau ir pridūriau: – Man labai patiko viena mergina.
– O.
– Ji buvo mano vadovė.
– O.
Iš pradžių teta tylėjo, lyg nežinotų, ką sakyti. Tada jai ėmė kilti klausimų:
– O tai ji už tave vyresnė?
– Šešeriais metais.
Iš tikrųjų – šešeriais metais ir dešimčia mėnesių, bet aš save drąsinau apvalindamas į mažesnę pusę.
– O ji iš bendruomenės?
– Tu jos nepažįsti.
– O koks jos vardas?
– Vėja.
– Tikrai nepažįstu.
Nepamiršau Vėjos. Rudenį dėl jos sekmadieniais verždavausi į Mišias brolių bažnyčioje. Įsivaizdavau, kad Vėja būtų tikusi prie parapijos jaunimo – už mane vyresnių, gitaromis nešinų ilgaplaukių dailioškės ar filologyno studentų, kurie vėliau sukūrė šeimas ar išsivažinėjo po užsienius; po jų nauja parapijos jaunimo karta taip ir neužaugo. Vėjos ten, aišku, nebūdavo, bet aš vis neprarasdavau vilties. Turėjau sąsiuvinį, į kurį parašiau eilėraščių, laiškų ir maldų. Niekada nerodžiau to sąsiuvinio močiutei, savo pagrindinei literatūros kritikei. Keletą kartų su mama pasikalbėjome apie Stripaitienę, Vėjos tetą, kurią mama šiek tiek pažinojo. Gaudydavau kiekvieną užuominą, bet mama, rodos, net nenutuokė apie Vėjos egzistavimą. Pavasarį, kai stovyklos kvapas ėmė kasdien stiprėti, pradėjau jos laukti.
Ir tada atėjo birželis, mokykloje pasibaigė net ir saugaus eismo pamokėlės, su mamos draugėmis atšventėme Jonines ir spurdančia širdimi išvažiavau į stovyklą.
Vėjos ten nebuvo.
Pirmą dieną liūdnas, susigūžęs slampinėjau prisiminimų ir naivių vilčių prisodrintomis pakampėmis – „Jei Vėjos čia nėra, tai kam išvis gyvenau tuos metus?“ ir pan. Bet kaukolę surakinęs lankas pamažu atsileido.
Tais metais didžiausia mano meilė buvo stovyklos rutina. Nevėluodavau į mankštas, suvalgydavau viską, ką man įdėdavo į lėkštę. Naktimis vaikinai iš manęs juokdavosi, nes tildydavau juos – „Davai, pamiegam, bus po to sunku keltis, nespėsim į mankštą.“
Tais metais į stovyklą pirmą kartą atvažiavo Konstancija. Jos vardas pase buvo Konstancija Klara – ir, kadangi tais metais kita mergina, viena vadovių irgi buvo Konstancija, Konstanciją Klarą žmonės praminė tiesiog K. K. Vėliau, po kelerių metų, ji man pasakė: „Niekada negalėčiau ištekėti už vyro, kurio pavardė prasideda K raide. Būčiau tikras vaikščiojantis kukluksklanas.“
Siauri, aptempti džinsai jau nebuvo naujiena, su tokiais vaikščiojo dauguma merginų. Konstancija didžiavosi, kad neturi tokių džinsų; ji išvis nemūvėdavo kelnių, išskyrus rudus treningus, kuriuos dėvėdavo tik sportuodama. Į stovyklą ji atvažiavo su didžiuliu lagaminu ir smuiko dėklu. Štai: pirmas stovyklos rytas, pusryčiai pasibaigę, o kitas programos punktas dar neprasidėjęs. Stovyklautojai maklinėja kas sau. Konstancija, plevėsuodama balta smulkiomis juodomis gėlytėmis puošta suknele, po didžiulėmis liepomis groja smuiku. Liepos stipriai kvepia, matyti, kaip lyg saldus lietus žemėn krenta žiedadulkės.
Ją laikė keistuole. Tai buvo tiesa. Iš dalies dėl to, kad nuo penkerių iki penkiolikos Konstancija su šeima gyveno Ispanijoje. Tada jos tėvai nusprendė, kad dešimt metų emigracijoje yra riba, ir grįžo į Lietuvą – iš pradžių tik mama su Konstancija. Jos brolis tuo metu studijavo Belgijoje. Po kurio laiko, pavažinėjęs pirmyn atgal, į Lietuvą grįžo ir tėtis. Konstancija kalbėjo be akcento – gal tik pirmą vasarą paskiemenuodavo ilgesnius žodžius – bet jos intonacijos kartais nuskambėdavo keistai: užduodama klausimą nutęsdavo paskutinį skiemenį ar šiek tiek stipriau, nei įprasta lietuviams, išreikšdavo nuostabą. Be to, ji garsiai, kažkaip ispaniškai juokdavosi.
Pirmomis stovyklos dienomis pasakodavo apie Ispaniją, nors niekas jos neklausdavo. Paskui, matyt, susivokė, kad nelabai kam įdomu. Mėgo pieniško šokolado gabaliuką užsidėti ant batono riekės; arba sumuštinius su sūriu, vietoje sviesto ant batono užsitepusi uogienės. Pirmą ar antrą dieną susiginčijo su Juliumi, archetipiniu ilgaplaukiu fiziku ir karingu liberalu; Konstancija buvo kategoriškai įsitikinusi, kad Ispanijos kolonijinė imperija, nors ir netobula, buvo daug geresnė už kitas kolonijines imperijas ir kad pasauliui davė daug gero. Koks dar actekų genocidas? Actekus išguldė ligos, apie kurias ispanai nieko nežinojo. O, be to, actekai aukodavo žmones, ir t. t. Ji nuoširdžiai piktinosi, kad Julius nenori to pripažinti. Ją matydavo einant į koplyčią, kur ji viena atsiklaupusi kalbėdavo rožinį – katalikiškoje stovykloje tai atrodė nenormalu. Likusi viena Konstancija melsdavosi ispaniškai. Vėliau pastebėjau, kad kartais užsisvajojusi imdavo tyliai ispaniškai pusiau dainuoti, pusiau niūniuoti po nosimi.
Aišku, daugelis stovyklos paauglių užaugo per televizorių žiūrėdami meksikietiškus serialus. Išgirdus ką nors ispaniško, jiems pirmiausia kildavo asociacija su tais serialais. Tik kartą gyvenime mačiau pavykusį tą holivudinį pokštą, kai prie nugaros žmogui prilipdomas užrašas, ir tas vaikšto jo nepastebėdamas. Konstancija gal dešimt penkiolika minučių pravaikščiojo su ant nugaros tabaluojančiu geltonu lapu „EINU PASIMELSIU GVADELUPĖS MERGELEI“. Lapas nukrito savaime, ir ji taip ir nesuprato, kas atsitiko. Geriausia Konstancijos drauge tapo Indrė, temperamentinga devintokė, kuri su bendraamžiais mėgo elgtis pusiau kaip kalbos kultūros inspektorė, pusiau kaip nepilnamečių kolonijos prižiūrėtoja. Pirmoji mano ir Indrės pažintis – ji įsakmiai liepė man nustoti kūprintis: „Ko toks susilenkęs?! Ištiesk nugarą staigiai! Nebūk klaustukas! Būk šauktukas!“
Arba per pietus:
– Indre, pasakyk „bèbras“!
– Bẽbras.
Visas stalas žvengia.
Atsiminimai – nepaklusni nuosavybės rūšis. Juodu tušu apvedžiotų kontūrų – ne taip daug. Viskas gerokai akvareliškiau, nei maniau. Galbūt iš pradžių mano dėmesys į Konstanciją krypo dėl to, kad man jos buvo gaila. Atsimenu, kaip paskutinę dieną, kai suvažiavo stovyklautojų tėvai ir mano teta, per Mišias netikėtai susivokiau, kad jau kurį laiką pernelyg dažnai į ją žvilgčioju. Jos veido bruožuose buvo kažkas, dėl ko ji nuolat atrodydavo truputį apsimiegojusi ar užsisvajojusi – turbūt dėl sunkių, truputį per daug nusileidusių akių vokų. Aukšta, trapių siaurų pečių, lyg angelas, netikėtai įsiurbtas į realybę, bandantis susigaudyti, kas čia darosi. Dar – ypatinga plaukų spalva: nenusakoma riba tarp skandinaviškai šviesių ir rusvų. Kai kas bandė pravardžiuoti ją spanieliu – pailgas veidas, įrėmintas ilgų lyg lapnojančios ausys plaukų, – bet taip ir neprilipo.
Tarp pirmosios ir antrosios Konstancijos stovyklos susitikome tik du kartus. Pirmą kartą – antroje rudens pusėje, Operhauze. Atėjau su savo mama, ji – su savo. Konstancija buvo susipynusi plaukus à la Tymošenko. Kraupoka, kaip ryškiai atsimenu visokias jos šukuosenas. Su mama lipome laiptais ir Konstancija iš nugaros pirštu palietė man petį – apsimečiau, kad nustebau, nors iš tikrųjų akies krašteliu sekiau ją jau kurį laiką.
Per pertrauką mama man davė dešimt litų ir liepė nueiti pavaišinti Konstanciją karštu šokoladu. Radau ją besikalbančią su savo mama ir dar kažkokia moterimi, gal mamos drauge ar giminaite.
– Labas, mama man davė dešimt litų, sakė pavaišinti tave karštu šokoladu, – išpyškinau.
Konstancija nuraudo, jos mama ir ta kita moteris pradėjo juoktis: „Jau kviečia tave, tai tu eik, eik.“
Vaikščiojome su riebaus karšto šokolado puodeliais rankose nerasdami kur atsisėsti. Konstancija sučiulbo:
– Mano tėtis pažįsta tavo tėtį!
Man apsisuko galva.
– Ką… Kaip… Kas jis?
Konstancija pradėjo pasakoti apie savo tėtį – kad jis kartu su mano tėčiu studijavo teisę; tiksliau, jos tėtis truputį vyresnis, bet jie buvo vienam kurse, nes jos tėtis vėliau įstojo, bet taip ir nebaigė, – visa tai aiškino nesupratusi, apie ką buvo mano klausimas. O aš nesupratau, kas vyksta, kol ji paklausė:
– Tu iš Kauno, taip?
– Ai, ne, ne, ne, – susigaudžiau. – Aš vilnietis. Mano dėdė gyvena Kaune. Jis studijavo irgi teisę. Tavo tėtis turbūt pažįsta mano dėdę. Mūsų tokia pati pavardė.
– Tai ten tavo tėčio brolis?
– Mamos brolis.
Konstancija susiraukė ir daugiau nebeklausinėjo.
Žiemą ar pavasario pradžioje – sunku tiksliai atsiminti tokias senas datas – buvau Kaune, regis, svečiuose pas vieną buvusį klasioką. Į Vilnių mane turėjo parvežti dėdė, kuris dalyvavo vienoje iš savo konferencijų. Buvo šalta. Į LSMU atvažiavau dar renginiui nepasibaigus. Dėdė parašė, kad ateičiau paklausyti konferencijos, jei noriu. O jei nenoriu, tada galiu palaukti koridoriuje.
Koridoriuje, už stalo, ant kurio gulėjo konferencijos dalyvių sąrašas ir neišdalintos dalyvių kortelės, sėdėjo Konstancija. Nustebęs pasisveikinau.
– Ką tu čia darai?
– Savanoriauju. Padedu registruoti, – nusišypsojo.
Numečiau striukę ir „The Exploited“ ženkliukų prisegiotą kuprinę ant palangės. Išsiprašiau Konstancijos, kad ir man duotų dalyvio kortelę. Paklausiau, kaip planuoja grįžti į Vilnių. Ji turėjo autobuso bilietą. Įkalbinėjau grįžti su manimi ir dėde: „Žėk, žėk, paklausyk tiesiog, tu tą bilietą jau turi, taip? Jau negrąžinsi, taip? Bet vis tiek gali patogiai važiuot su mašina tiesiai iš čia, arba trenktis iki autobusų stoties, ir tada dar su viešeku grūstis iki namų. Aš tik sakau, čia tau, žinai, spręst.“
Taigi, važiavome trise. Dėdė mašinoje entuziastingai kalbėjo apie konferenciją – ji buvo skirta gyvybės kultūrai, taigi, prieš abortus. Dėdė buvo gan smulkmeniškai išmokęs, ką turi ir sugeba trijų, penkių, aštuonių mėnesių ir t. t. amžiaus kūdikis dar būdamas gimdoje – kada pradeda girdėti ir atpažinti mamos balsą, kada ima sapnuoti ir reaguoti į muziką, kaip žaidžia, kaip vystosi smegenys. Konstancija klausėsi šiek tiek prasižiojusi – jai taip nutikdavo, kai stipriai į ką nors sutelkdavo dėmesį; linksėjo, klausinėjo dėdės apie jo darbą ir papasakojo istorijų iš savo mamos draugės, ginekologės, darbo Ispanijoje. Dėdė ėmė pasakoti apie organizacijas, politikus ir žurnalistus, kurie sako, kad „reikia gerbti moters pasirinkimą“ ir „visokių būna situacijų“, ir apie dirbtinius žodžius, kurie paslepia tikrąją dalykų esmę po gražiai skambančia maskuote – „reprodukcinė sveikata“, „reprodukcinės teisės“.
– Koks siaubas, kaip baisu, – susiėmusi už kaktos pasakė Konstancija.
Čia galbūt reikėtų šį tą paaiškinti (iš dalies ir dėl to, kas nutiko vėliau): absoliuti dauguma mane vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje supusių suaugusiųjų buvo kategoriškai nusistatę prieš abortus. Teta irgi buvo prieš abortus, nors ir nepasisakydavo taip kategoriškai. Veikiau: „Tai didžiulis blogis, aišku, bet reikia suprasti ir moters padėtį ir galvoti, kaip jai padėti.“ Ką nors apie tai kalbant girdėdavau retai, bet užteko, kad perimčiau pagrindinius argumentus už abortų draudimą. Kai septintoje ar aštuntoje klasėje apie tai diskutavome per tikybos pamoką, likau sukrėstas – iš dvidešimt septynių mano bendramokslių dvidešimt penki buvo kitoje pusėje; jų argumentai man atrodė absurdiški, bet jie sudarė daugumą. Su tuo susitaikiau; nuo tada maniau, kad nieko esmingai naujo šia tema nebeišgirsiu. Tad, mašinoje klausantis jų, koks penktadalis mano dėmesio buvo skirta pokalbiui, o likusi dalis – Konstancijai. Atlošęs galvą, lyg snausčiau, galėjau per veidrodėlį žvilgčioti į ją.
Ji gyveno Jeruzalėje, viename iš raudonplyčių daugiabučių, savotiškai derančių prie jos plaukų spalvos. Atsikalbinėjo, kad nevežtume iki pat durų, bet dėdė visada labai stengdavosi parodyti, kad jam rūpi jo renginiuose savanoriaujančių žmonių gerovė.
– Ar spėjai paklausyti? – paklausė dėdė manęs, kai Konstancija išlipo iš mašinos.
– Ko?
– Ar į konferenciją spėjai užeiti paklausyti?
– Ne. Kažkaip nedrįsau eit. Tiesiog palaukiau koridoriuj.
– Aišku. Nu, gaila, buvo geras renginys. Nors ir džiaugiuos truputį, kad pagaliau praėjo. Jei tau įdomu, tai galiu ir dažniau pakviesti, kai kas nors vyks.
Pirma mintis: kodėl jis mano, kad man tai gali būti įdomu? Antra mintis: gal ten bus ir Konstancija?
– Taip, – pasakiau. – Taip. Būtinai.

