Proza
Aušra Gudavičiūtė. Išsilaisvinimas
2026 m. Nr. 4
Aušra Gudavičiūtė (g. 1976 m. Vilniuje) – filologė, literatūros vertėja, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Dirbo kultūros leidinių redakcijose, publikavo straipsnių ir interviu kultūros, ypač teatro, temomis. Dirbo laisvai samdoma vertėja, redaktore, tekstų autore, olandų kalbos mokytoja. Šiuo metu darbuojasi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Besimokydama vidurinėje mokykloje, dalyvavo jaunųjų filologų konkursuose, 1995 m. laimėjo prizinę vietą už publicistinį rašinį „Mėlynosios šalies link“ apie Valerijos Karalienės ir Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“. Prie prozos rašymo kryptingiau sugrįžo po 2022 m., kai interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ paskelbtame tekstų konkurse laimėjo antrą vietą su tekstu „Ar tas, kurio bijai, yra tavo artimas?“. Novelės spausdintos „Šiaurės Atėnuose“, parengta novelių knyga, kol kas laukianti palankių aplinkybių išvysti dienos šviesą.
Novelė
Apledijusiu, šen bei ten smėliu pabarstytu šaligatviu jiedu žingsniavo pilnaties pusėn. Navigacijos sistema telefone rodė, kad eina tinkama kryptimi ir yra nebetoli. Sankryžoje kirtus plačią ir judrią gatvę, toliau kelias vedė nuokalnėn, ir netrukus medžiai paslėpė gelsvą mėnesio veidą. Daubą dengė medžių šešėliai, ir pusiautamsoje jiedu žvalgėsi į dešinę, kur stovėjo vienas kitas namas. Kairėje augo tankus miškas. Iš tolo pamatė pačioje žemiausioje daubos vietoje netoli tvora apjuosto pailgo vienaaukščio mūrinio pastato besibūriuojančius juodus siluetus ir išgirdo triukšmą pastato viduje. Ten, už tvarto ar garažo duris primenančių dvivėrių durų, skalijo, ambrijo, lojo, kiauksėjo, nerimavo. Savanoriai, čia susirinkę pavedžioti prieglaudos šunų, atėję kas po vieną, kas po du ar net visomis šeimomis, stovėjo tylūs arba pusbalsiu šnekučiavosi. Vienur kitur plytėjo gelsvi pro medžius prasimušančios mėnesio šviesos lopai.
Užburta šio fantasmagoriško garsovaizdžio, ji stovėjo susikišusi rankas į palto kišenes ir tylėjo. Rapolas trynė kumštinėmis pirštinėmis apmautas rankas ir mindžikavo.
– Neišsigąsi? – paklausė.
Ji šyptelėjo. Kaime pas močiutę tik ji viena nebijo sarginio šuns, baisiai aršiai ginančio visą sodybą iš savo voljero. Net pati močiutė, net jos tėtis jo privengia, tik padeda ėdalą ir atgal, o Martyna užeina į voljerą šuns paglostyti. Ne, šunų ji nebijo, gal labiau prisibijo juos prie būdos rišančių ar į voljerus uždarančių žmonių. Būtų Martynos valia, visi šunys vaikščiotų ir bėgiotų laisvai, kaip laisvi šios Žemės gyventojai.
– Išlaisvinam juos? – lyg perskaitęs jos mintis, mirktelėjo Rapolas. – Ateisim naktį ir paleisim visus.
– Chm, – tarstelėjo Martyna, bendrakursių vadinama trumpiau – tiesiog Marče. – Iš pradžių bent porą pavedžiokim.
– Porą? Galim ir daugiau. Imam tris.
– Pažiūrėsim, kiek duos.
Jau kuris laikas jiedu ketino čia atvykti, bet vis atidėliodavo. Marčė nebuvo tikra, ar sugebės, keletą kartų per savaitę vedžiodama šunį, prie jo neprisirišti ir atsispirti norui pasiimti gyvūną namo. O kur namo? Universiteto bendrabutyje laikyti gyvūnus draudžiama. Bet Rapolas ją tikino, kad net tokia pagalba yra labai svarbi, kad būtų egoistiška, negalint prisidėti daugiau, apskritai nepadėti, be to, aiškino jis, pagalba kitam, šiuo atveju – gyvūnų prieglaudai ir jos globotiniams, – ugdo asmenybę, švarina sąmonę, gerina visą aplinkos ekosistemą, sutrumpina persikūnijimų ciklą.
Jis vis su tais dvasingumo pamokslavimais. Juokingiausia, kad daro tą taip įtikinamai, jog visi eina paskui jį. Gal tiksliau reikėtų pasakyti – visos. Na, bet juk ir tiesą kalba, negalėtum užginčyti.
Su Rapolu jau trečius metus viename kurse studijuoja biologiją. Nuo studijų pradžios jis spėjo padraugauti gal su dešimčia kurso merginų, ir štai šiemet atėjo Martynos eilė. Kurso vaikinai jau seniai šnairuoja, ne sykį net ir pamokę buvo: apgavo pasakę kad jį kviečia prodekanė, kitą kartą apstumdė krepšinio aikštelėje, po antro kurso per šventimą sodyboje nuo tiltelio įstūmė į ežerą. O plaukti Rapolas, pasirodo, nemoka, gerai, kad dėstytojas ištraukė beskęstantį. Ir visada visi likdavo kalti, tik ne Rapolas.
Įdomiausia, kad ir po tų draugysčių su bendrakursėmis niekas lyg ir nelieka nukentėjęs. Merginos kažkaip keistai pasiduoda tam jo dvasingumui, kuris – tikras ar suvaidintas? – veikia jas lyg hipnozė. Tarp vaikinų Rapolas draugų neturi, bet ir vienas nebūna – randa bendrą kalbą su daugeliu. Jis pilnas kažin kokio nepaaiškinamo pasitikėjimo savimi, tačiau kartu ir nuolankumo, neieško žodžio kišenėje, niekada nelieka kvailio vietoje. Net ir tuos vaikinų „pamokymus“ priėmė supratingai, pasijuokė drauge su visais, bet kartu buvo justi, kad jam jų, šitokiais būdais mėginančių jį įveikti, nuoširdžiai gaila.
Rapolo niekas nebuvo matęs besimokant, bet organizmų kilmę ir įvairovę galėdavo paaiškinti neužsikirtęs, teoriją papildydamas filosofinėmis įžvalgomis. Gal truputį sunkiau jam sekėsi fizikinė ir organinė chemija, biostatistika, bet ekologijos pagrindus, genetikos problemas, evoliucijos mokslą gliaudė lyg riešutus, svarstė ir kūlė kaip patyręs ūkininkas grūdus. Su dėstytojais užvesdavo ilgas ir dalį pertraukos pasiglemžiančias diskusijas. Niekada niekam neatsisakydavo padėti, paaiškinti, skurdžiau gyvenantiems paskolindavo pinigų. Be to, Rapolas grojo gitara ir dainavo, todėl būdavo nepamainomas bendrabučio vakarėlių dalyvis. Dėl tos empatijos, kuri pavergdavo kiekvienos merginos širdį, kurse buvo įgijęs Jėzaus pravardę. Vis dėlto Martyna stengėsi negalvoti rimtai apie šią vėlyvą rudenį prasidėjusią draugystę. „Kažin, kiek jam su manimi tai tęsis“, – dingtelėdavo. Rapolas buvo toks žmogus, ant kurio negalėjai pykti. Bet ir pernelyg pasiduoti šiai hipnozei Marčė nenorėjo, bijojo. Nors jautė, kaip po truputį Rapolas atrakina jos moteriškumą, drąsą, pasitikėjimą savimi… Iki draugystės su juo Marčė buvo kukli kurso pelytė, ne, gal veikiau ondatra – dėl tų atsikišusių priekinių dantų, šiokio tokio antsvorio ir vandens meilės… O dabar štai net ir padainuoja, kai Rapolas paragina, nors jos balsas silpnas, bet jis taip žiūri, kad ji jaučiasi be penkių minučių operos solistė…
Norėdama išblaškyti užplūdusias mintis, Marčė priėjo prie pastato ir pro siaurą pailgą langą pažvelgė vidun. Uždaryti atskiruose garduose nerimavo šunys. Štai tas ilgakojis atrodo dar visai jaunas ir sveikas. O ten, greta jo, tikras vargšelis – kailis vietomis išplikęs, akys padėrusios… Tolėliau mažas rėksmingas šunelis, kokius mieste dažniausiai vedžioja pensininkės, nesitveria savame kailyje. Kitas vėl guli kampe, susisukęs į juodmargį kamuolį, atrodo, jo nejaudina nelaimės draugų nekantravimas. Koks niūrus vaizdas. Marčė suabejojo, ar po šio karto dar norės čia sugrįžti.
Pagaliau atsidarė dvivėrės durys ir ant gurgždančio sniego žengė prieglaudos darbuotoja, aukšta mergina atsegta striuke ir vienais marškinėliais po ja, ant pakaušio susirišusi arklio uodegą. Paaiškinusi savanoriavimo taisykles, parodė, kur padėti maišeliai išmatoms surinkti, dezinfekcinės servetėlės, parodė kryptį, į kurią pusę vesti globotinius, ir drauge su kita darbuotoja ėmėsi dalinti šunis.
Kiauksėjimas, skalijimas ir ambrijimas dar sustiprėjo, o Marčė su Rapolu laukė, kol ateis jų eilė. Kai maždaug pusė savanorių su šunimis pajudėjo nurodyta kryptimi, darbuotoja paskelbė:
– Didelis, problemiškas šuo. Neglostyti, nebent pats norėtų. Kas nebijo?
– Aš, – nė nepajuto, kaip ištarė Marčė, ir Rapolas nustebęs pažvelgė į ją.
– Jūs dviese? Tada jums duosim ir kitą, su kuria Rodžeris gerai sutaria. Kalytę, labradorę.
– Galit ir dar vieną duot, – pasakė Rapolas.
– Palaukit, pagalvosiu… – darbuotoja pasitarė su savo kolege. – Gerai, gausit dar vieną kalytę, bet šių dviejų arti viena kitos neveskit.
Gavusi vilkšunio mišrūną Rodžerį ir mažesniąją kalytę, Marčė patraukė šaligatviu įkalnėn, miško pusėn, kur link jau buvo nuėję dauguma savanorių. Iš paskos sekė vis dar keistai į ją žiūrintis Rapolas su žaismingąja labradore, kuri tuojau geltonai paženklino sniegą.
Marčė viduje šypsojosi, patenkinta, kad padarė Rapolui įspūdį. Tegu žino, kad ir ji turi stipriųjų pusių. Rodžeris ėjo ramiai, nesigręžiodamas, o anksčiau jos pro langą matyta skardžiabalsė kalytė turseno greta, stengdamasi neatsilikti nuo didelių vilkšunio žingsnių.
Jie ėjo nesikalbėdami, kvėpuodami šaltu pušyno oru, iš burnos leisdami baltus garų kamuolius. Kai kurie vedžiotojai jau keliavo atgalios į prieglaudą, su tais atsargiai prasilenkdavo, kad nesusiniautų šunys. Netrukus pasiekė regioninio parko pradžią žymintį ženklą, ir Marčė jau norėjo gręžtis atgal, nes visi trys globotiniai atliko gamtinius reikalus, bet Rapolas ją paragino:
– Eime toliau! Juk galime vedžioti ir ilgiau nei pusvalandį.
Kažin, kaip čia toliau viskas klostysis, žingsniuodama spėliojo Marčė. Neslėpkim, Rapolas ją jau prisijaukino. Ko jis iš jos nori? Ko norėjo iš visų tų merginų? Gal imti ir tiesiai jo paklausti? Ką jis atsakytų? Ir… ar jai pasirodė, ar išties pastaruoju metu Rapolas pernelyg dėmesingai bendrauja su jos kambarioke?
Į tą biologiją ji įstojo, galima sakyti, atsitiktinai, nors mokykloje šis dalykas ir sekėsi, netgi laikė biologijos brandos egzaminą. Kelerius metus po vidurinės dirbo, nes nežinojo, ką norėtų studijuoti. Tėvai, abu mokslininkai, dėstytojai, priklausantys Kauno elitui, jau buvo nusivylę savo vienturte, ir ji jautėsi nepateisinusi jų lūkesčių. Buvo lyg iškritusi iš medžio: ekonomika ir informatika, tėvų mokslo sritys, jos netraukė, apskritai nenorėjo niekur studijuoti, būtų norėjusi tiesiog gyventi. Jautėsi kitoniška, nepritampanti prie savo šeimos, per giminės pobūvius drovėdavosi pasakoti apie savo darbelį ekologiškų produktų parduotuvėje. Ir gyveno vis dar pas tėvus. Kol, pradirbusi toje parduotuvėlėje porą metų, prisiminė vaikystėje ypač mėgusi gamtą, augalus ir gyvūnus, mėgusi rinkti įvairius akmenis, tyrinėti samanas, grožėtis skirtingų formų kankorėžiais ir tų gamtos dovanų prinešdavusi pilnus namus. Tada ir nusprendė pasidomėti biologijos studijomis, ir štai, ji jau trečiakursė. Atsisakiusi tėvų primygtinai siūlomo išnuomoti buto, pasirinko gyvenimą bendrabutyje, nes norėjo labiau įsilieti į studentišką gyvenimą. Ar šiuo keliu ji pasuko neatsitiktinai? Ar juodu su Rapolu išties kas nors sieja?
Šunys ėjo į priekį susidomėję, tik trumpam stabtelėdami apsiuostinėti prie vieno ar kito apsnigto krūmelio ar kelmelio. Tik mažoji kalytė prieš kurį laiką buvo truputį sunerimusi, gręžiojosi atgal, turbūt nustebusi, kur čia jie taip toli keliauja. Tikriausiai savanoriai paprastai apsiriboja pasivaikščiojimu iki regioninio parko ženklo ir atgal.
Rapolas ėmė švilpiniuoti kažkokią melodiją, ir Rodžeris akimirką pastatė ausis, o mažoji kalytė suunkštė. Jos kailis buvo menkiausias iš visų ir ji truputį drebėjo iš šalčio. Labradorė vis taikėsi prisigretinti tai prie jos, tai prie vilkšunio, bet nė vienas iš jų nebuvo nusiteikęs žaisti.
Miškas pasikeitė: pušynas perėjo į lapuotyną, kurio kažkodėl nenukritę lapai sidabriškai blizgėjo. Per šį tartum nulakuotą sąžalyną vedė baltas lyg kilimas takas, apkraštuotas žėručiais ir malachitais. Žengę taku, jie ūmiai pasijuto lyg slystantys, lyg čiuožiantys, lyg plaukiantys, net šunys vos išsilaikė ant kojų, ir kurį laiką šitaip visi slydo, lyg važiuotų miško eskalatoriumi. Takas atnešė juos į pilnaties apšviestą laukymę, pro kurią tekėjo upė. Prie kranto išsirikiavusios jau stovėjo kelios valtys, ir dar daugiau jų artėjo, upėje sudarydamos sangrūdą. Iš jų jau lipo tviskančiais apdarais apsirengę ir išsipuošę įvairūs gyvūnai ir augalai: vilkas su smokingu ir cilindru, stirna su ilgaauliais batais, trumpu odiniu sijonuku ir permatoma skraiste, gervė ryškiu makiažu, elegantiška prigludusia suknele ir su perlų vėriniu apie ilgą kaklą. Atgužėjo pernelyg smarkiai išsikvėpinusių pakalnučių būrelis, lyg debesėlis atplaukė švelniu pūkuotu aksomu apsisiautusi šilagėlė, jai iš paskos prisistatė raudonomis uogomis apsiauskaravęs žalčialunkis. Iš miško atžengė sermėguotų šernų pulkas, o vienišas stumbras, regis, atėjo kaip stovi.
Marčė staiga pajuto, kaip ant dviejų kojų atsistojęs Rodžeris galantiškai perima iš jos pavadėlį ir jį nusisega, ir visi trys šunys apsitaiso nežinia iš kur atsiradusiais ištaigingais drabužiais. Mažoji kalytė tapo žavią prancūzę primenančia dama su elegantišku paltuku bei gobtuvu ir nebedrebėjo, o labradorė pasipuošė indėniškų raštų apsiaustu, ilgais įvairiaspalviais karoliais ir mokasinais. Vilkšunis iš kažkur gavo germanų kunigaikščio medžioklės kostiumą su plunksna skrybėlėje.
Juodu su Rapolu taip pat buvo pasikeitę: abu dėvėjo barokiškus didikų puotos drabužius. Jos plačiomis klostėmis krentančios suknelės apačia braukė per didžiulės menės marmurinėmis grindimis virtusią žemę, o šermuonėlių kailiniai maloniai šildė. Rapolui prie diržo, juosiančio prašmatnų atlasinį žiponą, kabėjo kardas.
Netrukus užgrojo muzika, ir Marčė apsidairė, ieškodama muzikantų. Garsai sklido iš viršaus, ir apskritoje pilnaties salėje jie išvydo sėdintį visą orkestrą. Tarp muzikantų ji matė visų gyvybės rūšių atstovus. Augalai ir gyvūnai ėmė kviesti vieni kitus šokti, ir jiedu su Rapolu pasekė visų pavyzdžiu. Aplinkui raizgėsi ir į ausį gyvenimo paslaptis kuždėjo šalčio nebijančios žalutėlės gebenės, kurių lianomis šokinėjo strazdai ir voverės. Grybai sukosi poromis ir guoteliais, sumaniai išvengdami didesniųjų šokėjų letenų bei kanopų. Atrodė, kad šoka net miškas ir upė, taip viskas lingavo, sukosi ir tvaskėjo. Pašokę visi gaivinosi livrėjomis apsitaisiusių garnių siūlomu gėrimu, panašiu į šerbetą. Aplink žaibiškai nardė tulžiai, snapuose nešiodami ir dalindami užkandžius.
Eidama pro šalį ir tarsi pažinusi, į Marčę atidžiai pažiūrėjo ir linktelėjo vidutinio amžiaus ondatra, apsupta bebrų ir ūdrų būrelio. Marčė išties buvo anksčiau kažkur ją mačiusi. Netrukus užkalbino ir maloni lapė su įspūdinga brangakmeniais išpuošta uodega, ir nusivedė merginą į šoną paplepėti. Rapolui tuo metu cigarą pasiūlė jaunas išlakus elnias su liemene, kaklaraiščiu ir kelius siekiančiomis kelnėmis. Iš tolo Marčė išgirdo labradorės ir mažosios kalytės barnį – labradorės žemą, o mažosios kalytės spigų balsą.
– Matyt, kokio gražuolio nepasidalino, – ironiškai nutęsė lapė.
Kurį laiką tiedvi barėsi, kol kažkas kitas patraukė labradorės dėmesį, o elegantiškąją prancūzę pakvietė šokio ligi šiol nematytas juodas laukinis šuo aptrintais džinsais.
Netrukus visi ėmė tildyti vieni kitų šurmulį, mat turėjo nuskambėti ypatingas kūrinys iš Hendelio operos „Rinaldas“. Tai buvo arijos instrumentinis atlikimas, griežė viena violončelė, ir pokylio dalyviai klausėsi nuščiuvę, nė nekrustelėdami, sustingusiose rankose laikydami taures. „Leisk man verkti dėl savo žiauraus likimo ir atsidusti, ilgintis laisvės“, – vaitojo violončelė. Muzika skambėjo lyg verksmas, lyg aimana, lyg atsisveikinimas, ir jai nutilus daugelio akyse žibėjo ašaros. Visi ėmė skirstytis dar tyliau, negu buvo susirinkę. Daugelis išplaukė valtimis, kiti patraukė į mišką ir išnyko tankmėje.
Šunys klusniai sugrįžo, prisisegė pavadėlius ir leido juos vestis.
– Rapolai, kas čia buvo? – paklausė Marčė. – Ar tai… ar mudu… Tai juk neatsitiktinai, tiesa?
Rapolas tylėjo. Mergina pajuto, kad jis staiga nutolo, tarsi laukymės pokylis, užuot juos sujungęs, būtų tapęs išsiskyrimu. O gal tai padarė jos klausimas? Pasiekus mišką, jis ėmė kažko nerimauti ir paprašė:
– Truputį pavesk ją, gerai?
Ir padavė Marčei labradorės pavadėlį.
Pamaniusi, kad Rapolui prisireikė už krūmo, ji žengė į priekį su trimis šunimis.
– Marče, dabar tu labai nustebsi ir gal net supyksi ant manęs, bet aš privalau tai padaryti, – nuoširdžiai apgailestaudamas, susikrimtęs tarė jai Rapolas. – Man to reikia, supranti? Ir tau taip bus geriau, pamatysi.
Lengvai, kaip ir visada, kai ką nors darydavo, vaikinas įsikabino į artimiausios pušies apatinę šaką, kuri buvo jam truputį virš galvos, prisitraukė prie jos ir kojomis atsispirdamas į kamieną užsikėlė ant šakos. Jis sparčiai kilo medžiu į viršų, protarpiais jai šūkčiodamas.
– Ehei, Marče, aš čia!
Keletą kartų net numetė jai porą kankorėžių.
– Rapolai, lipk žemyn! – šūktelėjo ji. – Man baisu!
– Negaliu, Marče, negaliu! Gero tau kelio! Palinkėk ir man geros kloties!
Užlipęs į pušies viršūnę, jis šoktelėjo ir atsidūrė kitame medyje.
– Marče, mums kol kas dar pakeliui! Tik aš aukštai, o tu – ten, ant žemės.
Marčė ėjo į priekį, iš apačios stebėdama, kaip jis šokčioja nuo medžio ant medžio, kaip supasi ant šakų, kaip protarpiais pasiilsi medžių lajose, o paskui vėl šokčioja, kol žiūrint iš apačios jis ėmė panėšėti į juodais ir baltais lopais margintą laisvą ir laimingą šunį, keliaujantį medžių viršūnėmis. Negalėjo ant jo supykti.
Kai grįžusi į prieglaudą sugrąžino darbuotojai globotinius, toji mergina jos paklausė:
– Kur taip užtrukot? Ir… argi jūs nebuvote dviese su draugu?
– Ne, aš buvau viena, – atsakė Marčė. – Buvau visiškai viena.
Augminas Petronis. Stiklo kalnas
2026 m. Nr. 4
Romano fragmentas
Į Stiklainius pirmą kartą atvažiavau baigęs septynias klases. Brolis Aronas pasitikinėjo atvažiuojančius stovyklautojus prie mašinų stovėjimo aikštelės – pilkas abitas, raudona barzda, strazdanos, plati šypsena.
– Nu, koks aukštas! – pasakė, kai priėjau. – Krepšininkas bus!
– Menininkas! – išdidžiai pataisė teta.
Antras žmogus, su kuriuo susipažinau, buvo Vėja.
– Džiugai! – šypsena, į oranžinį sijoną sukišta „Rolling Stones“ maikė, festų apyrankės ant riešų. Pirmą kursą pabaigusi studentė. Mano akimis – neįtikėtinai suaugusi. – Labas, smagu susipažint! Aš Vėja. Būsiu tavo būrio vadovė. Man tiek apie tave pasakojo! Skaičiau tavo eilėraščius „Žiburyje“!
Stripaitienė iš „Žiburio“ redakcijos buvo Vėjos giminaitė – teta ar panašiai.
Tą pačią dieną vienas sau mėčiau kamuolį į krepšį.
– Kas čia žaidžia pats sau vienas?
Vėja ėjo aikštelės link, banguoti plaukai su lankeliu pakelti virš kaktos, akys blizga iš susidomėjimo.
– Einam, ką parodysiu.
Nusekiau paskui ją – tokią grakščią, tokią nepasiekiamą. Stalo teniso salėje stovėjo dėžės su rekvizitu stovyklos pasirodymams – seni drabužiai, perukai, flomasteriai, dažai, žirklės, popierius, kartonas ir kitkas. Buvo ir keli didžiuliai kartoniniai plakatai, likę po kažkokio protesto. Vėja prunkšdama parodė man vieną su užrašu „Lesbietė gali dirbti mokykloje“.
– Dabar man reikia nukirpti tą žodį. Nu, supranti, kurį. Tu palaikyk, aš kirpsiu.
Paėmiau plakatą. Ji palietė mano ranką ir pastūmė į šoną, kad būtų patogiau kirpti. Jai kerpant pabandžiau nepastebimai ranką grąžinti atgal, kad Vėja perkeltų ją vėl.
Stovyklos prasidėdavo birželio gale, netrukus po Joninių, maždaug sutapdamos su gamtos gyvybingumo kulminacija. Stiklakalnio kaimas ant Dringio kranto davė stovyklavietei pravardę Stiklainiai. Manau, kad dabar stovyklavietės turbūt nebėra – bent jau tokios, kokia buvo, tai tikrai. Svarbus peizažo akcentas – laukinė sala ežere. Vieną vasarą, paskutinį arba priešpaskutinį mano kartą, uždarymo vakaro laužus kūrenome toje saloje. Aukštėliau, tarp pušų, stovėjo aštuonviečiai barakėliai, naujesni, švaresni, su elektra; ir du senesni, be elektros, lyjant prisigerdavę drėgmės, kuriuose tilpo keturiolika ar penkiolika lovų. Stovyklavietė turėjo vienintelį mūrinį pastatą – jame buvo virtuvė, valgykla, tualetai, dušai, susitikimų salės ir salės su stalo teniso stalais. Šalia – naujausias statinys, rąstinė šešiakampė koplyčia, kurioje lyjant lietui daugiau nei pusšimtis paauglių ir penkiolika stovyklos vadovų susispausdavo kaip šprotai skardinėje. Giedru oru brolis Aronas Mišias aukodavo lauke. Būdavo grojama gitaromis ir barškučiais. Mus ragindavo giedoti kartu, žodžius skaitant iš aplamdytų, nušiurusių, akivaizdžiai bent kartą stipriai sušlapusių stovyklos giesmynėlių žaliais susigarankščiavusiais viršeliais.
Nusileidęs plačiais mediniais laiptais atsidurdavai prie laužavietės ir maudyklos. Krantas buvo dumblinas, į vandenį šokinėdavom nuo plataus pilko liepto. Nuo laužavietės kelis šimtus metrų palei ežerą eidavai iki sporto aikštyno – krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelių. Aikštyną bandė susigrąžinti miškas – asfaltuotoje krepšinio aikštelėje žėlė samanos, baltai nudažytos krepšinio lentos buvo pažaliavusios nuo klevų šlako, futbolo aikštelėje, tegu ir ne pačiame viduryje, bet žaidimui gana svarbioje vietoje, augo didžiulis uosis.
Nuo sporto aikštyno, kitapus surūdijusios vielinės tvoros, buvo matyti kempingas, valčių ir vandens dviračių prieplauka. Ten ant lyg stadione lygios pievutės savo bemvus, audines, palapines, priekabas-namelius, kemperius statydavosi poilsiautojai. Vakarais įraudę vyrai šūkčiodami išbėgdavo iš pirties ir sušokdavo į ežerą. Riksmai ir pūkštelėjimai girdėdavosi ir prie laužų. Su jais nebendraudavome, žiūrėdavome (bent jau aš) iš aukšto. Vargšai suaugę žmonės. Tas kempingas stovykloje nuo seno buvo žinomas kaip Pižonų pliažas.
Prie ežero, tarp valčių prieplaukos ir sporto aikštyno buvo įsiterpusi vieta, žinoma kaip vandens dviračių kapinės. Niekieno teritorija, kur samanų ir kerpių, sraigių ir skruzdžių bičiulystėje dūlėjo ir dažų trupinius barstė vienas ant kito sukrauti, į žemę susmegę vandens dviračiai.
Vėja buvo mano būrio vadovė. Kitas vadovas buvo toks Jogintas – jau pirmą dieną pradėjom pravardžiuoti jį Jogurtu – amžinai sugižęs studentas. Jo moto buvo „Minimalios pastangos per minimalų laiką“. Gyveno su būrio vaikinais mūsų namelyje, nesistengdavo pakelti mūsų nei rytinei maldai, nei mankštai, naktį netildydavo šnekančių, užmigdavo pirmas, o berniukai pusbalsiu jį žadindavo – „Jogurtai! Jogurtai!“ – ir juokdavosi. Per pietus ant stalo stovėdavo apvali tarybinė sriubinė, Vėja jam liepdavo išpilstyti sriubą, lyg keturis namų kampus laikanti motina pasyviam tėvui. Pavydėdavau jam tos privilegijos – ne sriubos pilstymo, bet kad Vėja kalbasi su juo lyg mūsų motina su savo vyru; kad kartu prižiūrėdami mūsų būrį jiedu buvo savotiškai suporuoti.
Pirmą vakarą, kai reikėjo ruošti prisistatymo pasirodymą, Jogintas kritikavo visas Vėjos idėjas. Jiedu susipyko visam būriui matant. Po to jis nebedalyvaudavo ruošiantis vakaro programai – su mumis būdavo tik nebylus jo kūnas. Atsakomybę godžiai prisiėmė Vėja. Ji studijavo komunikaciją (tą vasarą buvo pabaigusi pirmą kursą) ir vis mums tai primindavo, tuo lyg ir pateisindama savo vaidmenų ir kostiumų dalinimo autokratiją.
Stovyklos turėjo savo gyvenimo ritmą. Ten viskas vykdavo pagal visai kitus dėsnius nei normalioje mokyklinėje kasdienybėje. Pabandyk įsivaizduoti: įprastiniai bernai – turim laisvo laiko, einam, pažaisim kašį, kas nors nepataiko iš po krepšio, garsiai keikiasi. Tada tie patys bernai nueina prie koplyčios, ant „Adidas“ maikučių užsimeta albas (tuos ilgus baltus bažnytinius rūbus), vienas paima maždaug pusantro metro aukščio patamsėjusio medžio kryžių su tautodailiškais padrožinėjimais. Dabar jie žengia Eucharistijos procesijos priekyje; kiti šaižiai skambina varpeliais; paskui juos eina keturios ar penkios aštuntokės ir barsto žiedlapius (brolis Aronas iš kažkur jų gaudavo – atsiveždavo „Maximos“ maiše, tada suberdavo į dekoratyvesnius krepšelius); toliau procesijoje Aronas neša auksinę Monstranciją su Kristaus Kūnu; jam iš paskos – šešiasdešimt ar septyniasdešimt paauglių ir stovyklos vadovų būrelis, daugiausia jaunesnių kursų studentai. Kadaise jie irgi atvažiavo į Stiklainius pirmą kartą, kadaise juos tai irgi stebino taip, kaip tuos du besišnabždančius keturiolikmečius. Kai keturiolikmečiai įsišneka per garsiai, vadovė prieina jų nutildyti. Per nešiojamą garsiakalbį griaudėja gitara, dauguma mūsų gieda „Dievo armija per pasaulį eina / Ir sudrebina pragaro vartus!“. Atmosfera – ypatinga. Demonstratyviai pamaldus, jaunas, truputį laukinis šėlas. Kai vėliau skaičiau, kaip Umberto Eco aprašo Viduramžių valstiečių sukilimus, atrodė, kad pažįstu tą religinio siautulio dvasią iš Stiklainių. Ir taip procesija eina aplink visą stovyklą; nuo Pižonų pliažo į mus akmeniniais veidais žiopso keli pusnuogiai poilsiautojai.
Šiaip jaunimui skirtuose katalikiškuose renginiuose neretai bijoma kuo nors pernelyg neįprastu išgąsdinti pirmą kartą į bažnytinę aplinką pakliuvusius žmones. Aronas tokių baimių neturėjo; jam buvo dzin, ar kas nors išsigąs religinių praktikų – gal net norėjo, kad tokia šoko terapija išryškintų kontrastą tarp krikščioniškumo ir pasaulietiškumo. Procesijos, pusantros valandos trunkančios adoracijos, išpažintys; net po pietų ar vakarienės buvo draudžiama prieš maldą pakilti nuo stalo. Nors dauguma dalyvių nebuvo ypač religingi, absoliuti dauguma tai priėmė be jokio priešinimosi; absoliučiai daugumai tai tiesiog buvo dalykai, kuriuos darai Stiklainiuose. Ir viskas.
Visa kita irgi vyko pagal nusistovėjusias stovyklos tradicijas, kurias, kaip suprantu, devyniasdešimtiniais įskiepijo vienas Amerikos lietuvis kunigas, atsivežęs schemą iš kitapus balos: malda, valgymas, sportas, maudynės ežere, pasiruošimas vakaro programai. Vakaro programose keturi arba penki būriai (priklausomai nuo dalyvių skaičiaus) rengdavo pasirodymus; pagal tradiciją juose būdavo privaloma kiek įmanoma daugiau kalbėti eiliuotai. Prigalvodavom visokių nesąmonių, kad tik eilutės rimuotųsi („Nujaučiu kažką negera / Lyg nustotų šniokšt Niagara“ ir pan.). Pasirodymai būdavo teminiai: prisistatymo vakaras (pavadinimas, šūkis, būrio daina, būrio narių pristatymas), pasakų vakaras (reikėdavo perdirbti kokią nors „Snieguolę“ arba „Batuotą Katiną“ pagal stovyklos aktualijas), muzikos vakaras (statome miuziklus) ir pan. Specifinis eiliuoto vaipymosi linksmumas, absurdo humoras su kikenančiomis tarpusavio pasišaipymo gaidomis. Aronas, gitara per Mišias grojanti stovyklos muzikantė ir medicinos seselė sudarydavo komisiją, kuri už pasirodymus duodavo taškų. Būriai varžydavosi rinkdami tuos taškus, kol stovyklai baigiantis paaiškėdavo būrys nugalėtojas.
„Ką gi, poete, einam“, – sakydavo man Vėja, ir mes eidavome kartu rašyti eilių pasirodymams. Tais metais stovyklautojai į būrius buvo padalinti pagal amžių, tad vyresni, labiau patyrę stovyklos pasirodymų eilėkaliai negalėjo padėti Vėjai. Likdavome dviese. Maždaug taip: stalo teniso salėje ruošiamės vakaro programai „Pasakų vakaras“ – Vėja sėdi ant žemės sukryžiavusi kojas kaip Buda, veidas ir atidengtos rankos raudonos nuo saulės, tik skiepų žymės ant žasto – du balti taškai. Aš skanduoju, ką kartu užrašėme („…Jaunuoli, ar tu žinai, / Čia miega trys milžinai…“), ir pagaunu ilgą jos žvilgsnį. Paskui bandau pagauti antrą, bet Vėja taip lengvai nebepakliūna.
Įsimylėjau ją iškart. Ji tai matė – negalėjo nematyti, nes stovyklos paštu mažne kasdien siųsdavau jai po eilėraštį, koks jau ten išeidavo („Tu mano vėjo ūžesys / Šviesi, ugninė kometa / Manęs jau nieks nesulaikys / Iš proto eisiu visada“). Be parašo, aišku, bet atspėti neturėjo būti sunku. Nežinau, kodėl ji nepastatė sienos vos tai pajutusi – gal jai patiko dėmesys, kad ir negrabiai rodomas ištįsusio keturiolikmečio. Gal jai buvo malonu įsivaizduoti, kad berniuke pažadina vyrą. O gal kaip tik galvojo, kad aš vaikas ir man tai – žaidimas. Aiškiausiai ribas peržengė, kai, mudviem nuėjus kažko pasiimti į merginų namelį, ji prie mano apstulbusių akių be jokio įspėjimo peršoko į sportinę aprangą. Panašių epizodų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, visi sėdim prie laužo, kiekvienas gauna po apelsiną. Lupame apelsinus, žieveles mėtome į laužą. Vėja pasilenkia prie manęs: „Kaip limpa rankos nuo tų apelsinų. Gal galiu nusivalyt į tavo kojų plaukus?“
Negaliu Vėjos laikyti nekalta nesusipratėle, bet jos naudai reikia pridurti, kad aplinkybės buvo idiotiškos. Stovyklų atmosfera – „mes visi čia tokie faini, visi tokie draugai“, kai žmonės po pirmų kelių susipažinimo dienų savaitę vaikšto lyg apsvaigę – neskatino vadovų palaikyti suaugusio žmogaus distanciją. Ir apskritai, kokios brandos gali tikėtis iš vadovų, kuriems aštuoniolika ar dvidešimt metų? Į vadovus priimdavo bet ką, kad tik nepritrūktų žmonių. Sistema, rodos, buvo sukurta remiantis prielaida, kad visai nekomplikuoti santykiai tarp jaunų priešingos lyties žmonių yra taisyklė, o visa kita – retos išimtys.
Vėliau, nuskambėjus Bažnyčios skandalams, Aronas sugriežtino taisykles. Kai pats tapau vadovu, pasiruošimą stovyklai jis pradėjo nuo griežtų įspėjimų: jokio bendravimo su vaikais po stovyklos, draudžiama dviese su vaiku likti patalpoje ar eiti į atokią vietą, kur nebūtume matomi kitiems – pavyzdžiui, į vandens dviračių kapines; draudžiamas bet koks fizinis kontaktas, nebent tai būtų rankos paspaudimas, apsikabinimas pasisveikinant ir atsisveikinant, bet tik tais atvejais, kuriuos inicijuoja pats vaikas, arba jei tektų gelbėti vaiko sveikatą bei gyvybę. Laiškai, kuriuos stovyklos paštu siunčiame vaikams, turi būti dedami į atskirą dėžutę. Brolis Aronas tikrai jų visų netikrins, bet norėtų galėti tai padaryti. Kas nesilaikys taisyklių ir rizikuos stovyklos reputacija, važiuos namo be įspėjimo ir daugiau niekada (reikšminga pauzė) čia negrįš.
Bet tais metais, kai įsimylėjau Vėją, tokių taisyklių nebuvo.
Paskutinę stovyklos dieną gavau nuo Vėjos laiškelį – ant žalsvo lapelio geliniu tušinuku privarvintą pustuštę saują banalybių: „Taip gera matyt, kad toks vyras auga! Esi labai kūrybingas, drąsus ir be galo nuoširdus! Lik toks ir toliau! Ačiū Tau už šitą stovyklą! Susitiksim kitais metais!“
Gal turėjau tai priimti kaip su šiurkštoku mandagumu uždaromas duris, o dabar nejučia kyla įtarimas, kad ten galėjo būti ir paslėpta patyčia – nors ne, tai nelabai derinasi su tuo, kaip Vėja bendraudavo. Bet kokiu atveju, įsimylėję paaugliai, matyt, linkę iš mažai prifantazuoti labai daug. Kai teta mane vežė atgal į Vilnių, laikiau tą laiškutį džinsų kišenėje, slaptomis vis įkišdavau du pirštus truputį jį paglostyti.
– Ar viskas gerai? – paklausė teta.
– Jo. O kas?
– Atrodai liūdnas truputį.
– Ne, – tada įsidrąsinau ir pridūriau: – Man labai patiko viena mergina.
– O.
– Ji buvo mano vadovė.
– O.
Iš pradžių teta tylėjo, lyg nežinotų, ką sakyti. Tada jai ėmė kilti klausimų:
– O tai ji už tave vyresnė?
– Šešeriais metais.
Iš tikrųjų – šešeriais metais ir dešimčia mėnesių, bet aš save drąsinau apvalindamas į mažesnę pusę.
– O ji iš bendruomenės?
– Tu jos nepažįsti.
– O koks jos vardas?
– Vėja.
– Tikrai nepažįstu.
Nepamiršau Vėjos. Rudenį dėl jos sekmadieniais verždavausi į Mišias brolių bažnyčioje. Įsivaizdavau, kad Vėja būtų tikusi prie parapijos jaunimo – už mane vyresnių, gitaromis nešinų ilgaplaukių dailioškės ar filologyno studentų, kurie vėliau sukūrė šeimas ar išsivažinėjo po užsienius; po jų nauja parapijos jaunimo karta taip ir neužaugo. Vėjos ten, aišku, nebūdavo, bet aš vis neprarasdavau vilties. Turėjau sąsiuvinį, į kurį parašiau eilėraščių, laiškų ir maldų. Niekada nerodžiau to sąsiuvinio močiutei, savo pagrindinei literatūros kritikei. Keletą kartų su mama pasikalbėjome apie Stripaitienę, Vėjos tetą, kurią mama šiek tiek pažinojo. Gaudydavau kiekvieną užuominą, bet mama, rodos, net nenutuokė apie Vėjos egzistavimą. Pavasarį, kai stovyklos kvapas ėmė kasdien stiprėti, pradėjau jos laukti.
Ir tada atėjo birželis, mokykloje pasibaigė net ir saugaus eismo pamokėlės, su mamos draugėmis atšventėme Jonines ir spurdančia širdimi išvažiavau į stovyklą.
Vėjos ten nebuvo.
Pirmą dieną liūdnas, susigūžęs slampinėjau prisiminimų ir naivių vilčių prisodrintomis pakampėmis – „Jei Vėjos čia nėra, tai kam išvis gyvenau tuos metus?“ ir pan. Bet kaukolę surakinęs lankas pamažu atsileido.
Tais metais didžiausia mano meilė buvo stovyklos rutina. Nevėluodavau į mankštas, suvalgydavau viską, ką man įdėdavo į lėkštę. Naktimis vaikinai iš manęs juokdavosi, nes tildydavau juos – „Davai, pamiegam, bus po to sunku keltis, nespėsim į mankštą.“
Tais metais į stovyklą pirmą kartą atvažiavo Konstancija. Jos vardas pase buvo Konstancija Klara – ir, kadangi tais metais kita mergina, viena vadovių irgi buvo Konstancija, Konstanciją Klarą žmonės praminė tiesiog K. K. Vėliau, po kelerių metų, ji man pasakė: „Niekada negalėčiau ištekėti už vyro, kurio pavardė prasideda K raide. Būčiau tikras vaikščiojantis kukluksklanas.“
Siauri, aptempti džinsai jau nebuvo naujiena, su tokiais vaikščiojo dauguma merginų. Konstancija didžiavosi, kad neturi tokių džinsų; ji išvis nemūvėdavo kelnių, išskyrus rudus treningus, kuriuos dėvėdavo tik sportuodama. Į stovyklą ji atvažiavo su didžiuliu lagaminu ir smuiko dėklu. Štai: pirmas stovyklos rytas, pusryčiai pasibaigę, o kitas programos punktas dar neprasidėjęs. Stovyklautojai maklinėja kas sau. Konstancija, plevėsuodama balta smulkiomis juodomis gėlytėmis puošta suknele, po didžiulėmis liepomis groja smuiku. Liepos stipriai kvepia, matyti, kaip lyg saldus lietus žemėn krenta žiedadulkės.
Ją laikė keistuole. Tai buvo tiesa. Iš dalies dėl to, kad nuo penkerių iki penkiolikos Konstancija su šeima gyveno Ispanijoje. Tada jos tėvai nusprendė, kad dešimt metų emigracijoje yra riba, ir grįžo į Lietuvą – iš pradžių tik mama su Konstancija. Jos brolis tuo metu studijavo Belgijoje. Po kurio laiko, pavažinėjęs pirmyn atgal, į Lietuvą grįžo ir tėtis. Konstancija kalbėjo be akcento – gal tik pirmą vasarą paskiemenuodavo ilgesnius žodžius – bet jos intonacijos kartais nuskambėdavo keistai: užduodama klausimą nutęsdavo paskutinį skiemenį ar šiek tiek stipriau, nei įprasta lietuviams, išreikšdavo nuostabą. Be to, ji garsiai, kažkaip ispaniškai juokdavosi.
Pirmomis stovyklos dienomis pasakodavo apie Ispaniją, nors niekas jos neklausdavo. Paskui, matyt, susivokė, kad nelabai kam įdomu. Mėgo pieniško šokolado gabaliuką užsidėti ant batono riekės; arba sumuštinius su sūriu, vietoje sviesto ant batono užsitepusi uogienės. Pirmą ar antrą dieną susiginčijo su Juliumi, archetipiniu ilgaplaukiu fiziku ir karingu liberalu; Konstancija buvo kategoriškai įsitikinusi, kad Ispanijos kolonijinė imperija, nors ir netobula, buvo daug geresnė už kitas kolonijines imperijas ir kad pasauliui davė daug gero. Koks dar actekų genocidas? Actekus išguldė ligos, apie kurias ispanai nieko nežinojo. O, be to, actekai aukodavo žmones, ir t. t. Ji nuoširdžiai piktinosi, kad Julius nenori to pripažinti. Ją matydavo einant į koplyčią, kur ji viena atsiklaupusi kalbėdavo rožinį – katalikiškoje stovykloje tai atrodė nenormalu. Likusi viena Konstancija melsdavosi ispaniškai. Vėliau pastebėjau, kad kartais užsisvajojusi imdavo tyliai ispaniškai pusiau dainuoti, pusiau niūniuoti po nosimi.
Aišku, daugelis stovyklos paauglių užaugo per televizorių žiūrėdami meksikietiškus serialus. Išgirdus ką nors ispaniško, jiems pirmiausia kildavo asociacija su tais serialais. Tik kartą gyvenime mačiau pavykusį tą holivudinį pokštą, kai prie nugaros žmogui prilipdomas užrašas, ir tas vaikšto jo nepastebėdamas. Konstancija gal dešimt penkiolika minučių pravaikščiojo su ant nugaros tabaluojančiu geltonu lapu „EINU PASIMELSIU GVADELUPĖS MERGELEI“. Lapas nukrito savaime, ir ji taip ir nesuprato, kas atsitiko. Geriausia Konstancijos drauge tapo Indrė, temperamentinga devintokė, kuri su bendraamžiais mėgo elgtis pusiau kaip kalbos kultūros inspektorė, pusiau kaip nepilnamečių kolonijos prižiūrėtoja. Pirmoji mano ir Indrės pažintis – ji įsakmiai liepė man nustoti kūprintis: „Ko toks susilenkęs?! Ištiesk nugarą staigiai! Nebūk klaustukas! Būk šauktukas!“
Arba per pietus:
– Indre, pasakyk „bèbras“!
– Bẽbras.
Visas stalas žvengia.
Atsiminimai – nepaklusni nuosavybės rūšis. Juodu tušu apvedžiotų kontūrų – ne taip daug. Viskas gerokai akvareliškiau, nei maniau. Galbūt iš pradžių mano dėmesys į Konstanciją krypo dėl to, kad man jos buvo gaila. Atsimenu, kaip paskutinę dieną, kai suvažiavo stovyklautojų tėvai ir mano teta, per Mišias netikėtai susivokiau, kad jau kurį laiką pernelyg dažnai į ją žvilgčioju. Jos veido bruožuose buvo kažkas, dėl ko ji nuolat atrodydavo truputį apsimiegojusi ar užsisvajojusi – turbūt dėl sunkių, truputį per daug nusileidusių akių vokų. Aukšta, trapių siaurų pečių, lyg angelas, netikėtai įsiurbtas į realybę, bandantis susigaudyti, kas čia darosi. Dar – ypatinga plaukų spalva: nenusakoma riba tarp skandinaviškai šviesių ir rusvų. Kai kas bandė pravardžiuoti ją spanieliu – pailgas veidas, įrėmintas ilgų lyg lapnojančios ausys plaukų, – bet taip ir neprilipo.
Tarp pirmosios ir antrosios Konstancijos stovyklos susitikome tik du kartus. Pirmą kartą – antroje rudens pusėje, Operhauze. Atėjau su savo mama, ji – su savo. Konstancija buvo susipynusi plaukus à la Tymošenko. Kraupoka, kaip ryškiai atsimenu visokias jos šukuosenas. Su mama lipome laiptais ir Konstancija iš nugaros pirštu palietė man petį – apsimečiau, kad nustebau, nors iš tikrųjų akies krašteliu sekiau ją jau kurį laiką.
Per pertrauką mama man davė dešimt litų ir liepė nueiti pavaišinti Konstanciją karštu šokoladu. Radau ją besikalbančią su savo mama ir dar kažkokia moterimi, gal mamos drauge ar giminaite.
– Labas, mama man davė dešimt litų, sakė pavaišinti tave karštu šokoladu, – išpyškinau.
Konstancija nuraudo, jos mama ir ta kita moteris pradėjo juoktis: „Jau kviečia tave, tai tu eik, eik.“
Vaikščiojome su riebaus karšto šokolado puodeliais rankose nerasdami kur atsisėsti. Konstancija sučiulbo:
– Mano tėtis pažįsta tavo tėtį!
Man apsisuko galva.
– Ką… Kaip… Kas jis?
Konstancija pradėjo pasakoti apie savo tėtį – kad jis kartu su mano tėčiu studijavo teisę; tiksliau, jos tėtis truputį vyresnis, bet jie buvo vienam kurse, nes jos tėtis vėliau įstojo, bet taip ir nebaigė, – visa tai aiškino nesupratusi, apie ką buvo mano klausimas. O aš nesupratau, kas vyksta, kol ji paklausė:
– Tu iš Kauno, taip?
– Ai, ne, ne, ne, – susigaudžiau. – Aš vilnietis. Mano dėdė gyvena Kaune. Jis studijavo irgi teisę. Tavo tėtis turbūt pažįsta mano dėdę. Mūsų tokia pati pavardė.
– Tai ten tavo tėčio brolis?
– Mamos brolis.
Konstancija susiraukė ir daugiau nebeklausinėjo.
Žiemą ar pavasario pradžioje – sunku tiksliai atsiminti tokias senas datas – buvau Kaune, regis, svečiuose pas vieną buvusį klasioką. Į Vilnių mane turėjo parvežti dėdė, kuris dalyvavo vienoje iš savo konferencijų. Buvo šalta. Į LSMU atvažiavau dar renginiui nepasibaigus. Dėdė parašė, kad ateičiau paklausyti konferencijos, jei noriu. O jei nenoriu, tada galiu palaukti koridoriuje.
Koridoriuje, už stalo, ant kurio gulėjo konferencijos dalyvių sąrašas ir neišdalintos dalyvių kortelės, sėdėjo Konstancija. Nustebęs pasisveikinau.
– Ką tu čia darai?
– Savanoriauju. Padedu registruoti, – nusišypsojo.
Numečiau striukę ir „The Exploited“ ženkliukų prisegiotą kuprinę ant palangės. Išsiprašiau Konstancijos, kad ir man duotų dalyvio kortelę. Paklausiau, kaip planuoja grįžti į Vilnių. Ji turėjo autobuso bilietą. Įkalbinėjau grįžti su manimi ir dėde: „Žėk, žėk, paklausyk tiesiog, tu tą bilietą jau turi, taip? Jau negrąžinsi, taip? Bet vis tiek gali patogiai važiuot su mašina tiesiai iš čia, arba trenktis iki autobusų stoties, ir tada dar su viešeku grūstis iki namų. Aš tik sakau, čia tau, žinai, spręst.“
Taigi, važiavome trise. Dėdė mašinoje entuziastingai kalbėjo apie konferenciją – ji buvo skirta gyvybės kultūrai, taigi, prieš abortus. Dėdė buvo gan smulkmeniškai išmokęs, ką turi ir sugeba trijų, penkių, aštuonių mėnesių ir t. t. amžiaus kūdikis dar būdamas gimdoje – kada pradeda girdėti ir atpažinti mamos balsą, kada ima sapnuoti ir reaguoti į muziką, kaip žaidžia, kaip vystosi smegenys. Konstancija klausėsi šiek tiek prasižiojusi – jai taip nutikdavo, kai stipriai į ką nors sutelkdavo dėmesį; linksėjo, klausinėjo dėdės apie jo darbą ir papasakojo istorijų iš savo mamos draugės, ginekologės, darbo Ispanijoje. Dėdė ėmė pasakoti apie organizacijas, politikus ir žurnalistus, kurie sako, kad „reikia gerbti moters pasirinkimą“ ir „visokių būna situacijų“, ir apie dirbtinius žodžius, kurie paslepia tikrąją dalykų esmę po gražiai skambančia maskuote – „reprodukcinė sveikata“, „reprodukcinės teisės“.
– Koks siaubas, kaip baisu, – susiėmusi už kaktos pasakė Konstancija.
Čia galbūt reikėtų šį tą paaiškinti (iš dalies ir dėl to, kas nutiko vėliau): absoliuti dauguma mane vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje supusių suaugusiųjų buvo kategoriškai nusistatę prieš abortus. Teta irgi buvo prieš abortus, nors ir nepasisakydavo taip kategoriškai. Veikiau: „Tai didžiulis blogis, aišku, bet reikia suprasti ir moters padėtį ir galvoti, kaip jai padėti.“ Ką nors apie tai kalbant girdėdavau retai, bet užteko, kad perimčiau pagrindinius argumentus už abortų draudimą. Kai septintoje ar aštuntoje klasėje apie tai diskutavome per tikybos pamoką, likau sukrėstas – iš dvidešimt septynių mano bendramokslių dvidešimt penki buvo kitoje pusėje; jų argumentai man atrodė absurdiški, bet jie sudarė daugumą. Su tuo susitaikiau; nuo tada maniau, kad nieko esmingai naujo šia tema nebeišgirsiu. Tad, mašinoje klausantis jų, koks penktadalis mano dėmesio buvo skirta pokalbiui, o likusi dalis – Konstancijai. Atlošęs galvą, lyg snausčiau, galėjau per veidrodėlį žvilgčioti į ją.
Ji gyveno Jeruzalėje, viename iš raudonplyčių daugiabučių, savotiškai derančių prie jos plaukų spalvos. Atsikalbinėjo, kad nevežtume iki pat durų, bet dėdė visada labai stengdavosi parodyti, kad jam rūpi jo renginiuose savanoriaujančių žmonių gerovė.
– Ar spėjai paklausyti? – paklausė dėdė manęs, kai Konstancija išlipo iš mašinos.
– Ko?
– Ar į konferenciją spėjai užeiti paklausyti?
– Ne. Kažkaip nedrįsau eit. Tiesiog palaukiau koridoriuj.
– Aišku. Nu, gaila, buvo geras renginys. Nors ir džiaugiuos truputį, kad pagaliau praėjo. Jei tau įdomu, tai galiu ir dažniau pakviesti, kai kas nors vyks.
Pirma mintis: kodėl jis mano, kad man tai gali būti įdomu? Antra mintis: gal ten bus ir Konstancija?
– Taip, – pasakiau. – Taip. Būtinai.
Virgilijus Veršulis. Trys dienos iki mirties
2026 m. Nr. 4
Apsakymas
Iš tikrųjų imti ilgesnę laiko atkarpą, tarkim, „šimtas metų iki mirties“ ar panašiai, neverta, nes visa istorija yra gerai žinoma, o tai, kas gerai žinoma, tuoj pat ir užmirštama, todėl geriau papasakosiu apie tris paskutines dienas. Jos buvo pilnos įvykių, kurie retai nutinka net per dešimtmečius.
Pirmiausia nustipo mano katė Celestina. Šį vardą jai suteikė viena mano anūkė, tiksliai nepasakysiu kuri, jos vaikų darželio spintelės kaimynės vardas yra Celestina, tad ji nusprendė, kad ir senelio katė turi taip vadintis. Aš neprieštaravau. Dabar anūkė turėtų būti didelė (seniai bemačiau, net nežinau, ar ji neišvykusi kur nors, nes ko gi tada nesirodo?), kadangi katė Celestina išgyveno turbūt aštuoniolika metų. Gal ta anūkė net ištekėjusi? Reikės kam nors paskambinti. Tik kaip sužinosiu, kuri čia ta anūkė, nes klausti turiu aiškiai, o ne painiotis varduose ir anūkų batalione, dar sakys, tėvai, ar tu visai nepameni, gal tau su galva negerai? Juk jei vaikų turiu septynis, tai anūkų…
Bet tai dabar nesvarbu, nes katė tįso sustingusi į pagalį lovoje prie mano kojų. Sena buvo. Dabar visi ir viskas yra sena. Lova irgi sena, girgžda ir yra per vidurį įdubusi. Vienas sūnus, tikriausiai Odinas, žadėjo atvežti naują, bet iki šiol dar veža. Gal keliai užpustyti. Jis, beje, taip pat senas, nes yra vyriausias.
Nusinešu katę į kiemą ir užkasu prie obels, kuri irgi labai sena ir kurią ketinu atšilus orams nupjauti. Kastuvas bebaigiant kasti nulūžta, nes žemė pernelyg kieta, po kokio mėnesio bus pats tas, todėl turiu kietus grumstus daužyti geležte, kad jie sutrupėtų. Medinis kotas tokios operacijos neatlaiko, jis taip pat labai senas. Darbą baigiu rankomis, jos dar gali pakeisti įrankį.
Metalinę kastuvo dalį įmetu į plastiko ir metalo konteinerį, o kotą parsinešu į namą ir pasidedu prie židinio, kurį netrukus užkursiu. Tik prieš tai išgersiu rytinės kavos. Kavą dabar geriu tik sintetinę, tikra mane nužudytų.
Žinoma, įsijungiu žinias, kaip tik išklausau apie orus, kurių būklę pats ką tik patyriau laidodamas Celestiną.
Toliau leidžia muziką, kurios nesuprantu, todėl pritildau imtuvą, jis labai senas, bet dar veikia. Yra ir televizorius, jis netgi jaunesnis, bet neveikia; vienas kaimynas, kuris išmanė techniką, bet jau mirė, seniai sakė man, kad perdegė lempa, tokių lempų daugiau negamina, išmesk, sako, tą dėžę. Tačiau kodėl turiu išmesti gražų daiktą tik todėl, kad jis neveikia, tegul stovi, o naują pirkti nėra prasmės, kai dar yra senas. Ant jo esu užtiesęs gražią servetėlę ir pastatęs vazelę su dirbtinėmis gėlėmis. Grožis.
Staiga prisimenu, kodėl vaikai žadėjo man naują lovą. Vis dėlto tai buvo ne Odinas, Odinas juk mirė, gal prieš porą metų: žiema, vasara, vėl vasara… Ei, o kur dingo dar viena žiema? Viskas taip greit keičiasi, nieko nespėju fiksuoti, kažkoks kosmosas. Turbūt jis mirė žiemą. Arba ne, koks dabar skirtumas, jo nėra. Tad štai – lovą jie nusprendė man pakeisti, nes ryt turi įvykti mano vestuvės, o lova turi atkeliauti šiandien. Nemiegosiu gi su jaunamarte senoje lovoje. Jei ne Odinas, tai kuris tą padarys? Atveš lovą? Kolinas ne, jis per gražus, kad užsiimtų tokiais niekais, turbūt kur nors filmuojasi ir į vestuves atvažiuos paskutinę minutę. Seržas? Jis gali, jo ko tik paprašysi, viską padarys. Taip, Seržas, kitų variantų nėra. Seržas santechnikas, bet iš esmės gali daryti viską. Beje, jis ir seną mano santechniką pakeitė, ir kanalizacijos vamzdį per visą sklypą naują nutiesė. Geras vaikas, gaila, kad visos moterys nuo jo pabėgo. Turbūt dėl to kvapo, kuris įsigeria į jį nuo santechnikos ir kanalizacijos.
O apvesdinti mane sugalvojo Tamara, mano jaunesnioji duktė, penkta pagal eiliškumą: Odinas, Redžina, Seržas, Kolinas, Tamara, Ferdinandas ir Aronas. Aronas mano mažiausias, jis tikrai netemps dvigulės lovos. Seržas, tik jis. Jis ir sunkumus kilnojo jaunystėje. Dabar vamzdžius. Lovą pakelti jam vieni niekai. Taigi Tamara ir sako: ko tu, tėvai, vienas vargsti, mama jau kada iškeliavo. Laikas tau kitą susirasti. Kaip tik ir mano draugė prieš metus našle tapo, kartą prisipažino – tavo tėvas man visada patiko, supranti?
Suprantu, kad turėsiu vesti bent trisdešimt metų už save jaunesnę moterį, ji gal net mylėtis norės, o pagal metus atrodys man kaip dukra, tai išeitų, lyg aš kraujomaiša užsiimčiau ar kažkas panašaus. Žinoma, pedofilija nekvepia, bet vis dėlto. Ko ji nori, ta draugė? Juk iš namo jokios naudos, jo ir už dyką niekas neims, miesto pakraštys, gal net ir visai už miesto ribos. Aplink vien tušti pastatai, šabakštynas. Naktį vilkai kaukia. Jau jei jis ko nors vertas būtų, tai Kolinas ir Ferdinandas tikrai svetimiems neatiduotų. O ir Tamara nepirštų savo draugės, pati geriau atsigultų su tėvu, kad tik kokį skatiką gautų. Ir visi kiti sutiktų palikimą pasidalinti. Nežino jie, kad po obelim ne tik Celestiną užkasiau. Kadaise Redžina klausė: tėvai, o kur mamos auksas, papuošalai, taip norėčiau pasipuošti į koncertą eidama. Anksčiau ji vesdavo koncertus miesto filharmonijoje. Baigė muzikos mokslus ir visą gyvenimą pradirbo koncertinėse įstaigose. Tinginio verslas, ne darbas. Užtat ir ištekėjo keturis kartus. Vaikų kiek turi, net nežinau tiksliai, ir ji turbūt nežino, nenoriu klausti, kad neįžeisčiau. Sakys: tėvai, kodėl tau staiga mano vaikai parūpo, niekada nesidomėjai, ko taip staiga, a?
Ką atsakysi? Nieko.
Beje, auksas tikrai jai neturėjo rūpėti, juk iš keturių savo vyrų ji gavo didelius turtus, nes kiekvieną kartą tekėdavo tik už turtingo, visokie vargšai į jos akiratį nepatekdavo, taip buvo jau nuo vaikystės, leisdavo save palydėti po pamokų tik vyresniųjų klasių ir gerai apsirengusiems berniukams, ypač tiems, kurie turėjo automobilį. Jau tada supratau, kad mano dukra neskurs ir vienu vyru nepasitenkins. Taip ir buvo.
Visa tai aš permąstau jau kelintą kartą gyvenime, tai yra apie vaikus, tik šį kartą geriu sintetinę kavą ir esu ką tik palaidojęs Celestiną. Taip, bus vieniša be jos. Bet kitos jau ir nenorėsiu. Reikia sutvarkyti smėlį, į kurį tuštindavosi, ir išplauti maisto indelius. Nes per vestuves klius visiems šie daiktai po kojų.
Netikėtai suskamba telefonas. Alio, sakau.
Tavo jaunoji mirė, sako Tamara.
Kaip mirė? – nesugebu nuslėpti džiaugsmo intonacijos.
Tėvai, tai nejuokinga. O kaip vestuvės? Kaip lova? Aronas jau išvažiavo su ja vakar. Turi tuoj pasirodyti pas tave. Kam tada ta lova? O balius? Viskas juk užsakyta. Kur visa tai dėsim? – ji varo greitakalbe.
Pala, sustok. Kodėl Aronas?
Seržas susilaužė ranką. Turėjo jis atvežti, bet vamzdis užkrito, kai krapštė kanalizaciją.
Kurią ranką?
Kairę, juk aišku, jis kaire dirba. Kaip jis dabar dirbs dešine, juk ja nieko, net šaukšto paimti nemoka, kas jį maitins, moterų gi neturi, negi dabar aš turėsiu pas jį apsigyventi ir maitinti jį kaip kūdikį šaukšteliu? Aš neturiu laiko, geriau jau tu apsiimk, jei jau nuotaka mirė, vis tiek veikti neturi ką…
Sustok, sakau. Ji gali kalbėti dienas, būtina įjungti stabdymo režimą, kitaip galas. Taip, aš žinau, kad Seržas kairys, manai, apie savo vaikus nieko nežinau? Tu klysti. Žinoma, galėsiu jį maitinti, jei tik jis norės pas mane gyventi, kaip tik ir Celestina mirė. Pastipo.
Tėvai, kokia Celestina? Tu išprotėjai? Pas tave nuotaka turėjo atvažiuoti, ką, būtų radusi kitą bobą?
Sustok, Celestina tai katė. Užkasiau šį rytą.
Ačiū Dievui, atsiduso Tamara su palengvėjimu, jau galvojau, tu visai pasileidai.
Visai ne ačiū Dievui, ji man buvo paguoda.
Kokia paguoda, tėvai, ji katė. Dabar turiu skubiai tau rasti kitą merginą, kitaip viskas prapuls. Ir lova tada kuriam galui? Palauk, leisk pagalvoti, kuri dar iš mano klasiokių šiuo metu laisva, juk maistas negali ilgai stovėti ir užsakymo neatšauksi, viskas apmokėta. Rytoj atvažiuos restorano darbuotojai, tu pasitvarkyk namuose, Aronas tau padės, aš jau kalbėjau su juo, o dabar bėgu ieškoti kitos kandidatės, gal per internetą ką nors surasiu. Iki, ir numetė ragelį.
Aš gurkšteliu paskutinį šlakelį sintetinės kavos. Jaučiu, jos man per mažai. Reikia gal net pasidaryti tikros, kažkur pusė pakelio turi būti. Tuo tarpu uždegu senus laikraščius židinyje ir ant jų užmetu kastuvo kotą. Noriu sušilti. Išrausiu spintelę, tikrai – po makaronais ir svogūnų lukštais, kuriuos naudosiu kiaušiniams dažyti, kaip tik už savaitės Velykos, randu seną pakelį tikros „Jacobs“ kavos. Tikros kavos negėriau jau ketverius metus, vadinasi, ir šitas puspakelis maždaug tokio amžiaus. Bet kava juk negenda, ar ne?
Galvoju, tai bent diena, viena mirtis po kitos. Žinoma, kasdien kas nors miršta, bet kad ištiktų dvi mirtys artimiausioje aplinkoje, nors būsimos nuotakos ir nespėjau pažinti, bet toji mergina greičiausiai norėjo ateiti į mano gyvenimą su geriausiais ketinimais, ir aš staiga apsisprendžiu, kad vietoje vestuvių reikia rengti šermenis, ir kai tik pasirodo Aronas, pirmiausia klausiu, kur taip ilgai buvai?
Tai kad…
Nesirenk, palik tą lovą ir varyk atvežti karstą. Juodą su sidabrinėm rankenom.
Palauk, tėvai, aš nieko burnoj neturėjau, kam tau karstas, tu dar stovi?
Kaip tik mieste ir pavalgyk, pas mane vis tiek nieko nerasi. Varyk.
Nors kava pavaišintum.
Kava mano nustojo galioti jau prieš porą metų, pameluoju, nes iš tikro net nežiūrėjau jos galiojimo datos, išgėriau, ir tiek. Skubėk.
Gerai jau gerai, tik dar nemirk. Gal gydytoją atvežti? Ar kunigą?
Laikraščių nupirk židiniui įkurti, seni jau baigiasi.
Gerai, aš iš makulatūros paką atvešiu.
Lova ir liko stovėti prie namo palikta. Atsiguliau ant jos, pamėginau apsiversti. Nieko, negirgžda.
Užsnūdau turbūt, tik girdžiu, kaimynas rėkdamas atlekia: Hekai, Hekai, kad tave kaminas nusineštų, galvojau, pasimirei!
Kur jau čia pasimirsi, kai tu kaip išdulkintas aplinkui duodiesi. Reikės persikelti į ramesnę vietą.
Galvojau, tau šakės, tavo Aronas su karstu po miestą laksto ir makulatūrą iš visur tempia. Pabaiga, galvoju, rusai ateina.
Tau visur rusai vaidenasi, išjunk vieną kartą tą televizorių. Kokios spalvos karstas?
Koks skirtumas? Juodas su sidabrinėm rankenom.
Ačiū Dievui.
Gerai, tai kam, sakyk, tas karstas, ir toks gražus, jei ne tau? Aš ir vainiką jau užsakiau su užrašu. Užrašą reiks pakeisti.
Ką ten užrašei?
Mylimam kaimynui atminti.
Tpfu, kad tave kas išpistų! Ir kada, sakyk, mes mylėjomės, a?
Na, čia tik taip sakoma, nepriimk visko tiesiogiai.
Man geriau tiesiogiai, o ne per aplinkui.
Geriau jau būtum miręs, nereiktų dabar tavo nesąmonių klausyti. Tai kas mirė?
Kas kas, Celestina padvėsė.
Celestina? Tai čia kuri tavo duktė?
Katė, ne duktė, tu jau visai nukvakęs, Silveri, eik gal geriau ir pasigerk.
Katė? Tai katei karstas per didelis.
Daug tu supranti, katė penkis kačiukus atsivedė.
Ir ką, jie visi nustipo?
O tu labai būtum norėjęs gyventi, jei tave močia būtų pagimdžiusi ir iškart mirusi?
Na, mano, ačiū Dievui, nemirė, o, be to, aš ir neprisimenu, ko tada norėjau, gal pieno?
Būtent. Pieno. Iš pieno viskas, jei pieno nėra, tai ko čia pasilikti, taip pamanė kačiukai ir solidariai išėjo. Visas gyvenimas viena pieno upė, tik į pabaigą pasidaro kefyras.
Čia tai tu gerai pasakei, einu namo, užsirašysiu.
Eik eik.
Silvestras buvo artimiausias mano kaimynas, dažnai su juo mušėmės dėl tvoros arba šiaip prisigėrę ir susiginčiję dėl politikos ar futbolo. Labai jau fanatikas buvo, ir pernelyg religingas, bet ši priešybė mus gerai stimuliavo, mes tik ir laukėme, kuris pirmas nusibaigs (nė vienas nenorėjom pirmas palikti aikštės), tada jau ir antram bus galima išeiti, nes tiek ilgai gyventi abiem buvo nusibodę. Taip ir galavomės abu iki šimto metų.
Paskui parlekia savo sunkvežimiu Aronas. Padedu jam išvilkti karstą. Tikrai puikus. Pagalvoju, gaila bus tokį kišti į žemę, gal kur svetainėj pasistatyti vietoj baldo. Makulatūros atvežė turbūt visą toną. Galėsiu pusę parduoti kaimynui.
Na, kaip tu, išgėrei kur nors kavos?
Žinok, tėvai, pamiršau per tuos laikraščius, kiekvieno prašyk, įkalbinėk, klausia, o kam tau reikia senų, žinios gi jau paseno?
Ir ką tu jiems?
Sakau, kažkas kažkada parašė, kad mano tėvas, tai yra tu, mirė. Tai dabar, sakau, maniškis nori milijoną už šmeižtą prisiteisti, ir jums truputis teks iš to milijono. Tik straipsnį surasti reikia. Ir tikrai, ne vienas sakė: pala pala, buvo tokia žinia, pamenu, pats skaičiau, dar stebėjausi: tik už kampo Hektorą mačiau, o čia jau ir mirė, nespėjo net namo pareiti. O viena moterėlė: taigi dar šiandien tą laikraštį varčiau rankose, ketinau sudeginti, bet susigraudinau Hektoro nuotrauką pamačiusi, kurgi jis yra? Žinai, imk visą komplektą už dešimt metų, būtinai rasi. Įsivaizduoji, tėvai, daugelis patikėjo mano nesąmone.
Šaunus tu berniukas, Aronai, visas į mane.
Aha.
Karstą pastatėme valgomajame ant stalo. Aplink išdėliojome stalo įrankius, lėkštes ir taures.
Ką laidosime, tėvai? – paklausė Aronas.
Mano nuotaką, atsakiau. Tikiuosi, Tamara ją atsiveš.
Nu jo, ištarė sūnus, geros bus vestuvės.
Vakare atidundėjo Redžina su Seržu.
Atvežiau tau ligonį, jis pats negali vairuoti. Ir prižiūrėti jį reikės kurį laiką. O, pas tave ir mūsų mažasis Aronas. Tu gi žinai, aš labai užimta, negaliu visais rūpintis, tiek vaikų ir anūkų. Ar radai mamos auksą ir papuošalus? Girdėjau, rytoj vestuvės, galėčiau pasipuošti. Bet ką tu čia sugalvojai, kas tau šovė į galvą ženytis, ar ne per anksti po mamos mirties?
Ji mirė jau prieš dešimt metų, patikslinu.
Na ir kas, gali dar dešimt gedėti. Manau, ji to nusipelnė. Ė, o kam čia tas karstas?
Kaip tavo santechnika, tėvai? Seržas stipriai mane apkabina sveika dešine ranka.
Žinok, veikia puikiai.
Bet tai koks nekultūringumas – karstas ir stalo įrankiai. Ką, jūs čia vakarieniauti susiruošėt? – stebisi Redžina.
Ne, čia rytdienai, iškilmėms. Vakarieniauti važiuosim į restoraną, namie nieko valgomo neturiu.
Užtat, žiūriu, toks išdžiūvęs, kaip iš koncentracijos stovyklos. Gerai, važiuojam, kol aš dar batų nenusimoviau. Seržai, aš tau sakiau, tėvas tavim daug geriau pasirūpins nei aš, tu jam ir santechniką sutvarkei, o aš neprisiprašau jau šimtas metų. Dabar, kai be rankos likai, tai niekada nesulauksiu. Ech, vyrai, varom, nors išgersiu, nervus nuraminsiu.
Taip ir išvažiavom Arono sunkvežimiu į kėbulą sušokę. Prie restorano miesto centre visi išsiridenom per galinį bortą. Minia apstulbusi spoksojo į triukšmingą senių kompaniją. Kaip minėjau, visiems jau daugiau kaip po septyniasdešimt, tik Aronas vos šešiasdešimties sulaukęs, dar vaikas.
Ryte pažadino Pepė. Pepė tai kaimyno sūnus. Nežinau, kodėl Silveris tokį keistą vardą davė savo vieninteliam vaikui.
Dėde, sako (į mane visada taip kreipiasi, nors mes ne giminės, bet, kitaip nei su Silvestru, su Pepe sutariam puikiai. Jam, beje, jau septyniasdešimt, toks pat senas, kaip ir visa, kas mane supa), dėde, tėvas mirė.
Vos neverkia.
Ačiū Dievui, sakau, tai yra užuojauta.
Bet iš tiesų netikėtai prižadintas pasakau, ką galvoju – juk dabar ir aš galiu bet kada pasitraukti, anksčiau vis ambicijos neleido.
Tai ko gi taip, klausiu, stengiuosi atrodyti nusiminęs. Ar kvietei greitąją?
Dar ne, bet ir taip aišku, verkia Pepė, guli sustingęs.
Eikime, pažiūrėsiu, ir užsimetu chalatą.
Dėde, o kam tas karstas?
Koks? Ai, tai čia dėl viso pikto, jei man kas nutiktų, sakau.
Bet tu gyvas, dėde, gal man perleisk, labai gražus, manau, tėveliui patiktų.
Neabejoju, jis ir vakar labai jį išgyrė. Mačiau, kaip akys blizgėjo. Gal dėl to ir mirė, kad į jį atsigultų. Žiūrėk, Pepe, aš jį pirkau savo nuotakai, kuri šiandien atvyks.
Tai ką, ji iškart ir mirs? – nustėro Pepė.
Ji jau mirusi, bet čia sudėtinga istorija. Tu nesuprasi. Ji gali ir neatvykti. Jei neatvyks, tada perleisiu tau, tai yra Silveriui, duok jam dangaus karalystę, Viešpatie. Bet karstas brangus. Pinigus mokėk į priekį.
Gerai, dėde. Kad tik ji neatvyktų, aš pasimelsiu.
Koks tu, Pepe, nenori man laimės. Ar gražu?
Kokia čia laimė su mirusia nuotaka?
Daug tu supranti. Gerai, einam pas tavo tėvą, ir pinigus kartu paimsiu.
Priskaičiavau už karstą turbūt trigubai, pasakiau Pepei, kad rankenos iš gryno sidabro. Iš tikrųjų nežinojau karsto kainos, nes mokėjo Aronas, bet galvoju, kad nuplėšiau atsakančiai. Silveris buvo miręs, neliko abejonių. Gyvas jis tikrai neatrodytų toks ramus. Paprašiau, kad trumpam paliktų mane vieną su draugu, nors ta draugyste net Pepė greičiausiai nepatikėjo, bet vis dėlto išėjo. Aš priguliau šalia Silverio, nes nebuvau kaip reikiant išsimiegojęs po vakarykščio, ir tuoj pat užmigau.
Prižadino baisus triukšmas, tai Tamara įlėkė su trenksmais.
Tėvai, ar tu visai iš proto išėjai? Sumanei mirti, kai aš tau nuotaką atvežiau?
Aš ir negalvojau, tu neteisingai įvertinai situaciją. Kokią nuotaką? Tą mirusią? Negalėjai pas save palaidoti? Aš ir karstą jau pardaviau.
Kokią mirusią, pamiršk, labai netgi gyvą. Namie sėdi prie karsto. Tavęs laukia.
Kiek jai metų?
Nežinau, dvidešimt gal.
Pablūdai? Skirtumas aštuoniasdešimt metų.
Na ir kas, svarbu meilė, ji tave myli ir tu pamilsi, kai pamatysi.
Ji mane jau matė?
Taip, nuotraukoje.
Kokioj, kiek man ten buvo?
Galvoju, kad aštuoniolika.
Na, tada tikrai nedaug pasikeičiau. O jos nuotrauką turi?
Kaipgi. Va, čia jai dvidešimt su trupučiu.
Sakei, kad jai dvidešimt.
Sakiau – gal.
Gerai, mat jį velnias, jeigu myli, tai reikia vesti, niekur nesidėsi.
Ir išlipau iš Silverio lovos.
Kad pardaviau karstą, aš, aišku, pamirštu informuoti visuomenę, ir visuomenė nustėrusi spokso į mano išsipūtusią nuo banknotų kelnių kišenę, galvodama, kad mane, išvydus jaunąją, ištiko erekcija. Po teisybei, jaunąja ją pavadinti sunku, nes dvidešimt su trupučiu greičiau panašu į penkiasdešimt su viršum, ir tas viršus galėtų siekti skaičių penkiolika, tad, atlikus paprastus matematinius veiksmus, gautume dar vieną Tamaros bendraklasę, bet aš nebenoriu apie tai diskutuoti, nes neišvengiamai, kaip sakiau, visas mane supantis pasaulis susideda iš senienų ir antikvarinių daiktų.
Mus sutuokia tarnautojas, atvykęs iš miesto rotušės, veiksmas, žinoma, vyksta prie uždengto karsto, ant kurio sudėti pasirašyti popieriai ir žiedai, mes iškilmingai prisiekiame amžinai mylėti vienas kitą, tada karsto dangtis nuimamas, viduje, pasirodo, jau sudėti šalti užkandžiai ir gėrimai, aplink karstą, vietoje mano suskilusių, nudaužytais kraščiukais lėkščių bei taurių, blizga restorano indai, visi sėdamės prie stalo-karsto, aš pasakau padėkos kalbą susirinkusiems, nors Kolinas dar neatvyko, jo laukia paskutinis dublis, taip mane informuoja jo kažkelinta žmona, gal penkiasdešimt metų už jį jaunesnė, o Ferdinandas negalės atvykti, nes banko akcininkai sušaukė neeilinį susirinkimą ir mėgins išversti iš banko valdytojo posto, visi kiti, išskyrus Odiną, kuris jau miręs ir fiziškai negali dalyvauti, yra čia, net Pepė, aš tik bijau, kad jis tuoj pat pareikalaus karsto, leistų bent pabaigti oficialiąją dalį. Imame krautis į lėkštes silkę, jaučio liežuvį, grybus ir kitus užkandžius bei pilstyti į taures alkoholį. Gerai, kad nė vienas neatsivežė savo anūkų, buvo ramu ir oficialu.
Vakare pasiūlau visiems kartu su karstu keltis į daug erdvesnes mano kaimyno Silvestro patalpas. Nutylėdamas, kad karstas ir pasiliks aname name. Tipo, mes visi turime atiduoti deramą pagarbą mus liūdėti palikusiam kaimynui. Ten mes gerai prisigeriame, prisišokame ir toliau nieko nebepamenu.
Epilogas. Trys dienos po mirties
Iš tikrųjų kalbėti apie dienas po mirties yra keblu, nes čia, kitaip nei gyvųjų pasaulyje, visada diena. Nakties nėra, nes naktis reikalinga gyviesiems, per dienas jie tiek nusilaksto, nusidirba, nusikamuoja, kad jiems būtinas metas, kai jie gali pailsėti, atsipūsti, užsimiršti, susapnuoti ką nors gražaus.
O mirusieji iškeliauja amžino poilsio, papildomo poilsio jiems nebereikia, ir taip visą laiką ilsisi, todėl nakties jiems niekas ir neduoda, ilsėkitės, tipo, visą parą. O kaip tu tą parą apskaičiuosi, jei, sakykim, tave, tai yra mane, palaidojo be jokio laikrodžio. Turbūt Redžina nusegė mano mechaninį. Elektrinis kada nors būtų nusibaigęs, bet mechaninį būčiau galėjęs vis prisisukti, kad bent apytikriai žinočiau dienas, metus, amžius.
Taigi mirusieji amžinai ilsisi. Nusipelnė. Reikia tik pagalvoti, visą gyvenimą lakstė, rūpinosi, jaudinosi, mokėsi, dirbo, statė, griovė, kasė, mūrijo, tinkavo, betonavo, glaistė, dažė, izoliavo, reabilitavo, matavo, litavo, klijavo, kirpo, siuvo, adė, gydė, operavo, skaitė, grojo, vaidino, šoko, diskutavo, kariavo, vakcinavo, rinko, mokė, rašė, filmavo, plaukė, irklavo, skrido, šaudė, buvo nušauti arba sužeisti, vaikščiojo amputuotomis kojomis, skardino stogus, arė žemę, gamino baldus arba televizorius, kramtomąją gumą, narkotikus, asfaltą, muilą, popierių, valgė ir virė arba kepė, plovė ir skuto, paskui metė į šiukšlių konteinerį, tampė tą konteinerį po visą gatvę, dulkino savo žmoną ir kitus vaikus, pamokslavo, oponavo, mitingavo, kūrė laisvės laužus, spjaudė kitiems į veidus, visaip reiškėsi, patekdavo į pirmus ir kriminalinius puslapius, alsavo, sportavo, treniravo, valė kaminus ir židinius, jautėsi svarbūs ir reikšmingi, reikalingi, nepakeičiami, daug uždirbantys, gyvenantys mieste, išsilavinę, kultūringi, vieningi, turtingi, protingi, ne šaraniniai, ne maršistai, ne komunistai, edukuoti ir vakcinuoti, aukštesnių pajamų už aplinkinius, neatsilikę, ne dviejų, o septyniasdešimt dviejų lyčių, profesionalūs pederastai, aukštuomenė, mezgėjai, intrigantai, kiršintojai, karo kurstytojai, nelojalių šaudytojai ir gaudytojai, žiurkių nuodytojai, eterio sėdėtojai, parlamento senbuviai, žurnalistų kalbinami, visą gyvenimą nieko nedirbę, už dyką pinigus ėmę, diktavę, nurodinėję, akcentavę, moralizavę, grasinę, gąsdinę, reikalavę, ir staiga MIRĘ!!! Pamiršti, niekam nereikalingi, lygūs su šaraniniais, supuvę, sukirmiję, sugedę, nepataisomi, neprikeliami kaip Lozorius iš numirusiųjų, neužleidžiami sėstis arba į priekines eiles, neapdovanojami po mirties, be ordinų, be garbės, be pagarbos, be praeities ir ateities, be perspektyvų, be rojaus, be pinigų, tuščiomis kišenėmis ir kartoniniais batais iš laidojimo namų, su kuriais ilgai nepavaikščiosi, su dirbtinių gėlių vainikais, prislėgti vazonų ir veidmainiškų užrašų, tipo, „Mes niekada tavęs neužmiršim“ ir taip toliau. NULIAI.
Kas dabar laukia mūsų? Mirusių? Ne laiku išėjusių, palikusių amžinai liūdėti draugus ir brolius, mylimuosius ir dievinamuosius? Kas? Amžinybė. Mes niekada nenumirsim, mes visada gyvensim niekam nereikalingą pomirtinį gyvenimą, mes nieko neveiksim, amžinai nuobodžiausim, neturėsim su kuo pasikalbėti, nors mirusiųjų čia begalė, bet niekas su niekuo nenori bendrauti, kiekvienas apmąsto tiktai save ir savo klaidas, kurių nuo gimimo iki mirties pridarė daugybę.
Tai yra baisu. Kai tai suvokiu. Kai suprantu, kad esu miręs. Apgailestauju, kad neužfiksavau atmintyje momento, kada perėjau iš vienos būsenos į kitą, kai kirtau finišo liniją. Turbūt buvau labai girtas. Ir kam aš tiek gėriau? Juk sakė daktarai, negalima, jūsų amžiuje tik vos vos, lašelį. Norėčiau pakartoti tą išėjimą. Kad kas nors bent trumpam prikeltų. Koks Kristus. Bet aš ne Lozorius. Tiek to, reikia susitaikyti su amžinybe.
Kodėl manau, kad praėjo trys dienos po mirties? Nes aišku, kad tą pačią tikrai nepalaidojo. Be to, matau iš viršaus, kad mane laidoja kartu su Silveriu. Tik jis guli juodame karste su sidabrinėmis rankenomis, vežamas puošnaus katafalko, prigrūsto vainikų ir vazonų su gėlėmis. Prie katafalko prikabinta degalinėje išnuomota priekaba, o joje kartoninė dėžė, turbūt iš prekybos centro, o toje dėžėje mano nusipelnęs kūnas. Iš paskos juda gal keli šimtai prabangių automobilių, nė vieno iš mano gausios giminės, tik paskutinis rieda Arono sunkvežimis. Suprantu, kad kiti nesulaukė pabaigos, išskubėjo į savo nesibaigiančius gyvenimus, tik jauniausias sūnus liko ištikimas mirusiam tėvui ir velkasi iškilmingos procesijos gale. O išlydėti Silverio susirinko visas miestas, juk jis priklausė parapijos giedotojų chorui, vietiniam dramos būreliui, gaisrininkų divizionui, savigynos būriui, žiurkių gaudytojų susivienijimui, vietinio futbolo klubo veteranų sekcijai, kartais paskutinę minutę prieš finalinį teisėjo švilpuką net išbėgdavo į aikštę, o galiausiai priklausė konservatorių partijai ir buvo vietinio padalinio sekretoriaus pavaduotojas. Tikriausiai todėl Aronas priprašė, kad mūsų laidotuvės būtų subendrintos, ir turėjo tris dienas laukti, kol visas miestas ateis atsisveikinti su žymiu veikėju. O maniškiai, išsidalinę pinigus, kuriuos aptiko mano kišenėje, ir daugiau nieko neradę, tepė batus be slidžių. Aš jų nekaltinu, gerai dar, kad Aroną paliko priduoti mane į paskutinį teismą.
Norėčiau už tai Aronui atsilyginti, pasakyti, kur auksas, bet negaliu iš šito pasaulio perduoti jam žinios, todėl tik bergždžiai fantazuoju, kaip po kokio šimto ar tūkstančio metų naujoviškas ekskavatorius iškas ne tik Celestinos kaulelius, bet ir metalinę dėžutę, į kurią sudėjau žmonos brangenybes.
Bet ką aš matau, Aronas apsuka savo sunkvežimį neprivažiavęs kapinių ir grįžta mano kieman. Išlipa, pasiima iš kėbulo naują kastuvą, turbūt pirko kartu su karstu. Nesuprantu, ar jis nori iškasti katę, ir tada topteli prisiminimas: prieš dešimt metų, kai palaidojo mamą, visi vaikai iškart pabėgo, suprask, reikalai, tik vienas Aronas, kaip dabar, liko dar dviem dienoms. Kaip tik antrą naktį ir išėjau užkasti aukso.
Tai bent vaikis, tai protas, visas į tėvą!
Jurga Tumasonytė. Kolektyvinis sodas
2026 m. Nr. 3
Romano fragmentas
Henrikas perka paveikslą
Henrikas sėdėjo ant palangės vienmarškinis, jautėsi lengvas, beveik apsvaigęs. Leningradas buvo apšarmojęs, nuo kanalo pusės per plonas viešbutėlio sienas smelkėsi šaltukas. Pro aukštą langą matėsi Kazanės soboro kolonados puslankis, sviesto spalvos troleibusas spragsėdamas slinko Nevskio prospektu, žmogelių sauja skubėjo per perėją. Vakarykštis pirkinys džiugino: XIX amžiaus maldaknygė, auksinis žiedas su smulkiu briliantu – gal kiek ir permokėjo, to žiedo vis tiek niekada nemūvės, bet pradžia nebloga.
Apsivilko pasaulietiškai, nes ne visiems patikdavo, kai pamatydavo, kad pirkėjas su kolorate. Jo rusas, kaip pats jį mintyse vadino, jau laukė vienoje iš centrinės gatvės kavinių – tų, kuriose bufetininkės kavą semia samčiu iš kibiro, tačiau turi neblogų pyragaičių. Kostia buvo savotiškas žmogus – kadaise rašė disertaciją apie Bizantijos ikonas, vėliau pateko į neaiškią kriminalinę istoriją, mokslus metė, oficialiai dirbo naktiniu Ermitažo budėtoju viename iš ūkinių korpusų. Juos prieš kelerius metus suvedė bendras pažįstamas Vilniuje ir nuo to karto visi žygiai į Leningradą neapsieidavo be Kostios pagalbos. Už surastus antikvarinius daiktus jis imdavo iš anksto aptartą procentą, – atrodė patikimas ir gana padorus žmogelis, vilkintis tvarkingu pilkšvu kostiumu ir fetrine skrybėle.
Henrikas nekantravo, nes rusas pažadėjo šiandien nuvesti pas vieną moterį, kuri kadaise buvo dvarininkų tarnaitė ir turėjo kažkokį labai seną paveikslą.
Laiptinė tvoskė užsistovėjusiu šlapimu ir prisvilusiu maistu. Kunigas kopė greitais, grakščiais žingsneliais, delnu slysdamas per kadaise puošnų turėklą. Už sienos, rodos, kažkas verkė – plonai, ištęstai, neaišku, ar vaikas, ar katinas. Užlipę į penktą aukštą ir atidarę neužrakintas apsilaupiusias duris, jie atsidūrė ilgame koridoriuje, o tada kone įsibedė nosimis į staiga išnirusį augalotą vaikiną, kuris pastojo jiems kelią ir grubiai paklausė, ko jie nori. Kostia greitai su vaikinu išsiaiškino, ir jie galiausiai atsidūrė reikiamoje virtuvėje. Ant virvių kabojo skalbiniai, prie stalo sėdėjo pagiringas sudribęs vyras, jis nežymiai linktelėjo ir toliau klausėsi šnypščiančio radijo.
Jevdokija Nikitina pasirodė iš gretimo kambario. Kai pasisveikino, pasimatė, kad trūksta priekinių dantų, skruostai išmarginti raudonais siūleliais, apkūni. Tylomis užkaitė virdulį arbatai. Kostia prisidegė cigaretę, pūtė dūmus užvertęs galvą, tarsi mėgindamas nuvyti palubėje susispietusias dūšeles. Henrikas, bandydamas užpildyti slogią tylą, prabilo apie lietuvišką medų, atvežtą Jevdokijai dovanų. Papasakojo apie miestelio, kuriame gyveno, pievas ir miškus, seną bitininką, kuris tą medų išsuko. Pats jis nesitikėjo rasti čia nieko vertingo, tačiau mintyse laimino senutę, įsivaizdavo, kad jos gyvenimas turėjo būti nelengvas.
Pagaliau ji pakvietė juos į kambarį. Medinės grindys gailiai sucypė nuo jų žingsnių svorio. Kunigas nusičiaudėjo, ore jautėsi dulkių ir parudusių obuolių graužtukų kvapas, kambarys buvo sujauktas, ant palangės iki pusės langų kūpsojo laikraščių stirtos. Nikitina nuklibikščiavo prie spintos, užkišo už jos ranką ir ištraukė skudurais apsuktą stačiakampį. Kartu su Kostia paguldė jį ant lovos, nurenginėjo tylomis, Henrikas, sulaikęs kvapą, žiūrėjo Kostiai per petį. „Rėmus tai jau pardaviau, – sumurmėjo senutė. – Pilis, žmogeliukai, miškas, keistas jis, bet labai gražus.“ Kai pagaliau išlukšteno paveikslą, Henrikui ėmė svaigti galva. „Joachim Patinir“, – perskaitė su Kostia inicialus. Henrikui sudrėko nugara, marškiniai prilipo prie nugaros, širdis daužėsi, burna prisirinko seilių. Jis stovėjo nejudėdamas, žvelgdamas į įspūdingą peizažą.
– Koks sudarkytas, supelijęs… Restauravimas kainuotų brangiau negu pats paveikslas. Jei ponia dar kiek nuleistų kainelę, paimčiau, – pasakė kunigas, stengdamasis dėtis abejingas.
Franciška patenka į sodą
Franciška pramerkė akis, nes pajuto, kaip kažkas nutūpė ant kaktos. Vabzdys vaikščiojo po jos kaktą minkštais žingsneliais lyg orus šeimininkas per kilimą, beveik girdėjo jo žingsnius tap tap tap. Ji kelis kartus suraukė antakius, vabzdys neskubėjo, tik po kiek laiko tingiai pakilo ir nuskrido savais reikalais. Nulydėjo jį akimis – iš sparnelių formos atpažino, kad ten auksaakė. Tuos grakščius vabzdžius pakentė labiau negu blizgančias mėsmuses, kurios dabar tikriausiai kažkur niūriai zvimbė besitrankydamos į uždarą prieškambario langą. Lipnios ir apsunkusios jos ieškojo vietos veistis. Rodos, jau buvo Francišką pasižymėjusios, geidė būtent jos.
Brėško dar vienas rytas, tamsus mėlis po truputį skiedėsi su auksu, vis dar nebuvo šviesu, bet jau ir nebe naktis. Paukšteliai už lango garbino Kūrėją, Joachimo sode nuraškytos ir pamerktos vazoje baltos lyg nekaltas prasidėjimas lelijos maloniai kvepėjo. Lova buvo tuščia.
– Joachimai? – šūktelėjo Franciška.
Apsilaižė sausas lūpas, tarsi demonas per naktį būtų iščiulpęs iš jų visą gyvybę. Įsiklausė – balsai kieme. Tikriausiai kažkokia įkyrėlė ir vėl atėjo prašyti išmaldos. Gaišino Joachimą, nors Franciška troško grįžti prie darbo ir piešti.
Franciška troško piešti kiek save prisiminė. Tačiau prisiminimais pasikliauti buvo keblu – jie neturėjo aiškių kontūrų. Žinojo, kad tikra tik tai, kas nupiešta, o nupiešta aiškiai per mažai.
Gimė meistro Jano šeimoje, anksti apraizgytoje gedulo kaspinais, mat gimdydama pirmagimę meistro žmona mirė. Atidavė savo sielą Dangaus karalystėn greitai, ilgai nesikankino – bent jau taip sakė Janas. Franciškos motinos plaukai buvo riešuto spalvos – vieną sruogą dukra paveldėjo sidabriniame medalione, dėl jų tikrumo buvo rami. Visa kita – miglos, mat tėvelis nebuvo nupaišęs savo žmonos atvaizdo. Mamą Franciška vaizdavosi kaip pilką akmens plokštę su iškaltu vardu, mirties data ir žodžiais: VIVIT POST MORTEM IN MEMORIA. Mama tebuvo nuogos raidės su po žeme užkastais riešuto spalvos plaukais. Mirė keturiolikos – tokia jauna ir skaidri lyg stiklas, nieko po savęs, išskyrus dukterį, nepalikusi, mat visus jos daiktus atgal išsivežė plėšrieji giminės. Tik Franciškos neėmė, paliko Janui.
Tėvelis dukrą mylėjo ir rūpinosi kaip mokėdamas. Sakė, kad numirusi mama gyvena jo dukrelės paveldėtose gintaro spalvos akių rainelėse, odos baltume, antakių išlenkime. Bet dukrelė augdama keitėsi, panašėjo į aukštą variaplaukį, kumpanosį dailininką Janą. Ir jis ilgainiui pamiršo, kaip atrodė jo trumpai pažinota žmona, nes vis tapė ir tapė portretus, kuriuose buvo kiti žmonės.
Francišką augino auklės, pirmoji atėjo gyventi pas juos išsyk, kai mirė mama. Geriausiai ją ir atsiminė – Lėją, dar neseną, jos delnai buvo minkšti ir vėsūs. Širdelės formos veidą rėmino juodos garbanėlės, išsprūdusios iš po kyko. Paskui, jai išėjus, tėvas priėmė drūtą moterį iš kaimo. Grita savo trumpais storais piršteliais mikliai ausdavo staklėmis arba pešdavo vištą vakarienei. Vienu metu jie, regis, netgi visi trys miegojo didelėje lovoje, nes tėvas būgštavo, kad viena mergaitė gali sušalti arba numirti. Mergaitė gulėdavo per vidurį tarp auklės ir tėvo. Grita – šilta ir minkšta, per miegus įtraukdavo į savo glėbį, paskandindavo naktinių marškinių klostėse. Janas – šiurkštus ir kaulėtas, jo knarkimas atstojo lopšinę. Nors kai vieną sykį apie tai priminė tėvui, jis burbtelėjo, kad ji išsigalvojusi, nes niekas su tarnais nemiega.
Jos vaikystės būstas, iškylantis atmintyje – prosenelių portretai rūgščiomis minomis, dulsvi, blankiai apšviesti kambarėliai, masyvi krosnis, audimo staklės, kuriomis taip ir neišmoko austi, ir apdangstyti veidrodžiai. Veidrodžius reikėjo dangstyti, nes jų name vis kas nors mirdavo. O kad mirusiojo siela nenuskęstų, dar prisieidavo išpilti vandenį iš kibiro ir plautuvės. Tad tomis dienomis, kol velionis ar velionė gulėjo pašarvoti, tekdavo eiti semtis vandens į užkemšamus grafinus.
Pati dar beveik vaikas, tokia Trina, atėjusi dirbti išsyk po Gritos, mokė Francišką, kad oras aplink taip pat užkrėstas nematomomis dvasiomis, kai kurios iš jų geros, gelbėjančios bėdoje, bet dauguma piktos ir sunkiai nužudomos. Tarp piktųjų buvo ir nekrikštytų kūdikių sielos, vaiduokliai, kapinėse grauždavę lavonų kaulus, vandens nimfos, mokėjusios suvilioti riterius ir nuskandinti pelkėse, drakonai, nusinešdavę mažus vaikus į savo požeminius urvus, vilkolakiai ir vampyrai, sutemus atsikeldavę iš kapų, kad išsiurbtų pasiklydusių ar per toli nuklydusių vyrų, moterų ar vaikų kraują.
Tamsoje dvasios tiesiog tarpo kaip utėlės galvoje: siurbė nakties syvus, dėjo tarpuvartėse kiaušinius, iš kurių išlįsdavo kitos piktos, alkanos dūšios. Tad naktimis padorūs žmonės nesivalkiojo. Ar bent jau bailiai, o Janas toks nebuvo, ir ne vieną naktį Franciška jo laukė susiraičiusi lovoje šalia ramiai alsuojančios Trinos. Pro atvirą jų kambario langą girdėdavosi praeinančių sargybinių balsai. „Pirma valanda. Ir viskas gerai!“, arba: „Odadirbių gatvėj buvo muštynės, trečia valanda!“
Dieną septynmetė Franciška kartu su kitais kaimynystėje gyvenančiais vaikais žaisdavo gatvėje. Mergaitės ir berniukai dažniausiai laikėsi atskirai, tačiau buvo žaidimų, kuriuose noriai dalyvavo visi. Kaip ir tą kartą, kai vyriausias berniukas užrišo Franciškai akis skarele – buvo jos eilė gaudyti. Ji nusprendė tiesiog bėgti ištiesusi rankas ir taip kurį nors padykėlį pasigauti. Iš pradžių dar girdėjo vaikų juoką, jautė jų niuksus į nugarą. O paskui viskas tarsi apmirė, ji klupinėjo lyg apspangusi, vis atsitrenkdama į namo sienas, stulpus. Jai atrodė, kad juda taip neapsakomai ilgai, kol atsitrenkė į kažkokį žmogų. Į vyrą, suprato pajutusi tvirtą, stiprų tarsi jaučio kūną. Vyras nuplėšė jai nuo akių raištį: „Tu akla ar iškvėšus?“ Ji apsidairė – stovėjo priešais vaisių pintines, o tas prekeivis toliau ant jos šaukė. Franciška sustingo, jai atrodė, kad stebi viską iš šalies, nutolusi nuo savęs, žvelgė į liesas rankas pajuodusiomis panagėmis – ar tai buvo jos rankos? Nieko nesakė ir tada, kai kažkas priėjo ir nelaukęs atsakymo sugriebė už peties. Tarsi sapne leidosi vedama nepažįstamos figūros, nesipriešino jos valiai. Išsuko iš siaurosios gatvės, praėjo pro Gobelenų ir Svėrimo rūmus, tuomet vėl įnėrė į šutra atsiduodančią nepažįstamą gatviūkštę, žengė į smirdančius paplavų latakus, juto, kaip batuose žliugsi vanduo. Mergaitė pagaliau pakėlė galvą ir pamatė, kad ją veda moteris. Ji pasimuistė, tačiau ranka laikė tvirtai lyg šalta geležis.
– Franciška, ko prikrėtei? – paklausė nepažįstamoji išsigandusios mergaitės.
– Paleisk, – vėl pamėgino išsprūsti Franciška.
– Kodėl šlaistaisi toli nuo namų viena, taikaisi po vežimu papulti? – sušnypštė moteris.
Ji niekuo nesiskyrė nuo kitų gatvės praeivių. Franciška nematė jos veido, nes plaukus dengė pusmėnulio formos kepuraitė, ant akių buvo užleidusi šydą. Suknia – tamsi, ilga. Jos vis ėjo ir ėjo.
– Noriu gerti, – pasakė Franciška.
– Kantrybės, – atsakė moteris.
Jos įsuko į Meiro gatvę, kuria krypuodavo turčiai plačiomis subinėmis ir jų mielosios, o tada – ilga, triukšminga gatve tolyn. Tėtis buvo sakęs, kad jų miestas apjuostas tvirtomis, aukštomis sienomis, kurias sergi ginkluoti sargybiniai. Franciškai ėmė atrodyti, kad jos artėja prie vienos iš tų sienų. Aukštos ir dusinančios savo aklinumu, su mažais varteliais – dar kelios akimirkos, ir jos išeis už miesto ribų, o tada viskas bus baigta, ji niekada nebegalės sugrįžti namo. Mergaitė pradėjo raudoti ir dar smarkiau muistytis.
– Ramiai! – valdingai timptelėjo už rankos moteris.
– Paleisk, paleisk! – verkė Franciška.
Galiausiai ji sukaupė jėgas ir įkando moteriai į ranką. Toji suriko iš skausmo ir skėlė jai antausį. Iš dirbtuvės, išgirdęs triukšmą, išlindo Janas ir pamatė, kaip jo švelnioji dukrelė laikosi įsikirtusi damai į rankovę.
– Auklėk savo dukrą, Janai, eina šunkeliais, – suaimanavo moteris.
Kai ji pakėlė šydą nuo akių, paaiškėjo, kad ta baisioji dama tebuvo jų kaimynė, Franciška iš baimės jos neatpažino. Kaimynė sakė norėjusi sulaikyti vaiką, kad šis nepasimestų, ir dar pridūrė, kad, užuot lakiojusi po gatves, mergaitė galėtų mokytis namų ruošos ar kokio kito naudingesnio darbo, kol visai nepametė galvos. Janas padėkojo kaimynei ir pirmą kartą nusivedė dukrą į savo dirbtuves – taip viskas ir prasidėjo.
Dirbtuvių vaizdas Francišką tiesiog užbūrė: iki tol ji nebuvo mačiusi tokios šviesios patalpos ir didelių langų – viskas tame kambaryje atrodė švaru ir gera. Ant baltintų sienų kabėjo įvairiausi paveikslai: vaizdeliai iš Biblijos, miestelėnų portretai. Ant molbertų laukė nebaigti tapyti paveikslai. O daugiausia darbo, rodos, buvo prie dviejų medinių stalų, nukrautų paletėmis, pigmentais, medžio plokštėmis ir drobėmis. Ji užgniaužusi kvapą stebėjo, kaip vyresnysis pameistrys Albertas trynė pigmentus marmuro dubenėliuose. Tėvo paveikslų netrūko ir namuose, tačiau čia jie atrodė kitokie – dar tik pradėti ar įpusėti, tebesaugantys savyje užgimimo paslaptį.
Janas dukrai pamojo, kad iš kampo prieitų arčiau. Pirmąją dieną jis liepė jai išplauti kelis teptukus ir išblizginti marmurinius dubenėlius, vienas jų išslydo iš rankų ir nuriedėjo per grindis. Tėvas, namuose dažniausiai abejingas, tik kartais švelnus, čia buvo visai kitoks – balsas griežtas, judesiai tikslūs.
Dirbtuvėse ji tebuvo gal mėnesį, tačiau atmintyje liko jausmas, kad gyveno ten nuo kūdikystės. Iš tų dienų Franciškai įstrigo ne nuovargis, ne kvapai, o stebuklas – baltame popieriuje iš po ranka vedžiojamos anglies išnyrantis žmogaus veidas.
Rudenį Franciška pradėjo lankyti mokyklą prie vienuolyno. Ji mokėsi skaityti ir skaičiuoti, siuvinėti ir siūti, rūpintis namų ūkiu ir tarnais. Sužinojo apie deramą laikyseną, elgesio prie stalo taisykles. Franciškai visa tai atrodė svetima, tačiau ji klusniai mokėsi. Vienuolyno pastatas buvo senas, su siaurais langais, pro kuriuos vos prasiskverbdavo šviesa. Klasėse sėdėjo kelios dešimtys mergaičių vienodomis pilko lino uniformomis. Dienos prasidėdavo nuo maldų, po kurių jos valandų valandas perrašinėjo tekstus. Franciškai neblogai sekėsi mokslai, tačiau nuolat gaudavo pastabų, kad „gadina popierių“ – greta kaligrafiškų eilučių vis ką nors nupiešdavo. Po pamokų mergaitės dirbo darže ir virtuvėje, o namo išleisdavo tik kas dvidešimtą dieną.
Metai vienuolyne slinko lėtai. Pavasarį trumpam praverdavo langus, ir iš lauko atsklisdavo paukščių balsai. Vasarą buvo šviesiau, rudenį – kvepėdavo obuoliais iš sodo, o žiemą šaltis geldavo kojas. Kelios mergaitės susirgo ir mirė, jų kūnus išsivežė namiškiai. Kiekvieną sykį, kai vežimas išriedėdavo pro vartus, seserys giedodavo ilgas maldas už mirusiąsias, kol viskas vėl grįždavo į įprastą ritmą.
Mokslai vienuolyne Francišką išmokė laukti, susilaikyti, vykdyti nurodymus be prieštaravimo. Ji gerai perprato, kaip reikia elgtis, kad būtų vertinama – už tai mergaitės ją mėgo, per pertraukas būriavosi aplink, kalbino, kvietėsi kartu žaisti. Bet visa tai buvo laikina – suaugusi nė vienos daugiau nebesutiko, o jei ir prasilenkė kada gatvėje, nebeatpažino.
Iš vienuolyno dvylikametė Franciška sugrįžo į kitą tėvo būstą – nebe tą, kuriame kadaise gyveno su auklėmis. Šis buvo virš dirbtuvių, arčiau turgaus ir triukšmingų gatvių, bet atrodė turtingiau už ankstesnį: su vaškuotomis medinėmis grindimis, užuolaidomis, masyviais baldais. Janas samdė tarnaitę, kuri virė valgyti, kuopė namus, supirkdavo produktus. Pameistriai miegojo dirbtuvėse.
Jau vėliau Franciška suprato, kad tėvas turėjo daug naudingų ryšių. Jano dirbtuvėse užsakymų netrūko – kartais jie pasiekdavo jį be cecho žinios, atimti iš gerokai talentingesnių meistrų. Tėvas mokėjo suktis, nusilenkti reikalingiems žmonėms ir paspausti tuos, kuriuos galėjo. Supratę taisykles, likdavo grandinėje. Kiti, sumanę maištauti prieš nusistovėjusią tvarką ar ieškoti teisybės, prarasdavo reputaciją – tiesiog išnykdavo iš dailininkų rato ir turėdavo kraustytis iš miesto, nes nebegaudavo užsakymų.
Franciška išmeldė tėvo leisti lankytis dirbtuvėse, prisiekinėjo būsianti naudinga, netrukdysianti. Pirmosiomis dienomis ji negalėjo atsistebėti langų didumu ir krintančia šviesa. Jos mintyse amžiams pasiliko ten buvęs vaizdas: ant stalų rikiavosi marmuriniai indai, pilni pigmentų miltelių – raudonos cinoberio dulkės, gelsva ochra, žalias malachitas, trupintas azuritas. Albertas ramiai maišė pigmentų žiupsnius su aliejumi, kol susidarė tiršta, medų primenanti masė. Gilis piešė purius angelų sparniukus. Franciška stovėjo kiek atokiau, o akys sekė kiekvieną jo judesį. Ji matė, kaip skleidžiasi spalvos: drėgnas teptukas slydo per drobę, dažas tirštėjo, o tai, kas gyveno piešiančiojo viduje, nematomu siūlu kilo į paviršių. Janas, užsiėmęs savo darbais, kartkartėmis pakeldavo žvilgsnį į paveikslą ir pasakydavo trumpą pastabą. Jis kalbėjo mažai, su dukra elgėsi šaltokai, tačiau ji žinojo, kad tėvas yra jos pusėje.
Pradžioje Franciška gavo deginto gluosnio lazdelę, popieriaus skiautę ir galėjo bandyti kopijuoti jai paduotus piešinius. Kartais padėdavo pameistriams Albertui ir Giliui – atnešdavo vandens, surinkdavo teptukus, plovė indus ir šluostė grindis, kai prilašėdavo dažų.
Trisdešimtmetis Albertas, kreiva nosimi ir su nežymia kuprele, priminė seną šunį, kuris jau viską matė ir moka būti šalia netrukdydamas. Jo juokai buvo taiklūs, neįžeidžiantys, ir jis niekada nepraleisdavo progos paklausti Franciškos, ar jai nieko netrūksta. Galbūt taip elgėsi pirmiausia norėdamas pamaloninti Janą, tačiau greta jo buvo jauku. Gilis atrodė kitoniškai – gražuolis kaip iš pasakų, labai talentingas ir apskritai tiesiog tobulas. Kai į ją pasižiūrėdavo – viduriai Franciškos pilve apsiversdavo, o širdis stryktelėdavo iki gerklės. Franciška jautė, kad yra nuo jo priklausoma, mirtinai įsimylėjusi. Ji įsivaizduodavo, kaip jis ją irgi įsimyli, jie susituokia ir kartu tapo dirbtuvėse. Gilis buvo ypatingas, todėl Jano valdose galėjo sau leisti daugiau nei užnugario neturintis Albertas.
Rasa Aškinytė. Naktie, naktie, paslapčių karalyste
2026 m. Nr. 3
Romano fragmentas
1.
Reikėtų tylėti, galvoja Agata, laikyti paslaptį, niekam niekam nesakyti, bet taip sunku! Tiek džiaugsmo, tiek nerimo, širdis kunkuliuoja, žodžiai patys iš burnos veržias. Amerika ne juokas, ne kitas kaimas už miško, ne kiekvienas ten buvęs, ne kiekvienas pabus. O aš, mes su Ponu Mokytoju, Dievo išrinktieji, pateksim į tokias tolybes, tiek pamatysim, tiek patirsim, kad oi oi, kaip ištylėt?
Eina nebeiškentus pas Adeliją, vedas toliau nuo kitų, ir pasakoja viską neslėpdama, kad ruošias, abu, kad liko tik kelios dienos, ir jų nebeliks, pabėgs, niekam nieko nesakę, paslapčiom. O tada, tik pagalvok, didžiausiu laivu, kaip viso kaimo namai vienoj vietoj, pavadinimu „Jūrų Tigras“, taip Mokytojas sakė, o Agata tikėjo, su tūkstančiais kitų laimingųjų pasieks savo svajonę. Tik pagalvok!
Adelija Agatos tokios laimingos matyt nėra mačius. Klausos akis išpūtus, pavydas vidurius suka, o liūdesys širdį sugriebia lyg kokia geležinė ranka.
– Tai daugiau tavęs niekada nematysiu? – pro ašaras klausia Adelija.
Iš kur man žinot, galvoja Agata. Matysi, nematysi. Iš kur man žinot? Nenori pati pasiduot liūdesiui, ne tam viską išpasakojo.
– Grįšim kada nors aplankyt, nebijok, – guodžia Adeliją ir drąsina save. – Tikrai grįšim.
Adelija įsileidžia į smulkmenas – kaip nusigausit, kur ten gyvensit, kas ten jūsų laukia?
Iš kur man žinot, galvoja Agata, o nerimas auga. Be reikalo pasakiau. Norėjau tik pasidžiaugt, o va, dejuoja, lyg per paskutinį atsisveikinimą.
– Ponas Mokytojas žino, jis viską sutars, – sako išdidžiai.
Ne kiekvienai vištai toks vyras, norėtų pridurti, bet, ačiū Dievui, bent tiek patylėt proto užtenka.
Adelija nosim šniurkščioja, ašaras braukia, vaiko vaikus, sulėkusius ieškot motinos, atgal namo.
– Adelija, ar turi pinigų? – klausia Agata įsidrąsinus. Nelabai gražu taip, čia girtis, čia prašinėti, bet ko iš meilės nepadarysi.
– Pinigų? – pasitikslina Adelija. – Iš kur aš turėsiu?
Man nerūpi, iš kur, norėtų sakyti Agata. Turi – duok, neturi – tylėk.
– Nė kiek neturi? – vėl klausia.
Adelija galvoja, ieško atminty, lyg ten būtų pasidėjus.
– Neturiu, – sako, bet žino, kad jos vyras, Vaivaras, turi. Turi, bet pabandyk paimt, sužinos, abi užmuš, jei reiks, ir į Ameriką nusivijęs.
Agata eina liūdna į trobą. Tai šūdas, teks šitaip mylimąjį nuvilti. Sakiau gausiu, o va. Paskutinė viltis į druzgus pabiro kaip ledas iš po nakties koja primynus. Vis tiek išvažiuosim, vis tiek nepaliks. Ko dėl meilės nepadarysi.
Parėjusi į trobą Adelija nei darbais kokiais užsiimti gali, nei dyka vaikščiot iš nerimo. Laukia vakaro bereikalingai trypčiodama, bergždžiai bandydama bent ko imtis. Meldžias suklupus, Dievuliuk, padėk pavogt Vaivaro pinigus, kol kelius įsiskauda tiek, kad turi stotis. Žegnojas burbėdama maldos pabaigą, vaikai sijono apačią tampo alkani ir duonos, ir meilės, kaip tyčia jokių miegų nenorėdami.
Snūsteli pati belaukdama, kol kiti įmigs, į stalą pasirėmus, net sapną apie laivą, plaukiantį per pievas tarp keisčiausių baltų arklių su vienu ragu ant kaktos, susapnuot spėja. Šoka persigandus, kad progą pramiegojo, katiną permina bepuldama, tas kaip prakeiktas kniaukia, ir nutyla tik išsviestas už durų. Adelija dairos tamsoj, Vaivaras knarkia ant nugaros parvirtęs, vaikų gerai nė įmatyt neišeina, o kažkoks paukštis miške taip liūdnai ūbauja, taip liūdnai.
Slenka Adelija tylutėliai į šaltąjį kambarį, kur gerais laikais sūdytą mėsą ir sūrius tarp rakandų sudėję laikydavo, kilsteli statinę kopūstams raugti. Sunki baisiausiai, kas galėjo pagalvot, kad nė tuščios atkelt neis. Ne be reikalo Vaivaras po ja pinigus slepia ir nuo žmonių, ir nuo žiurkių, gudrus kaip velnias. Gudrus, bet yra gudresnių.
Grabalioja viena ranka tamsoj, kita statinę prilaikydama, kol ta slystelėjus atgal krenta ir metaliniu kraštu taip prispaudžia Adelijai pirštus, kad nors kauk. Per gerą širdį pirštus būsiu susilaužius, galvoja Adelija, bet įsiūtis tiek sukyla, kad iš antro karto parverčia statinę visai ant šono, čiumpa virvike perrištą pinigų pluoštą ir grūdas į kišenę. Beskubėdama vos nepamiršta pastatyti statinės atgal į vietą, pasitvarko besiplūkiant išsitaršiusius plaukus, išeina į kiemą ir traukia į save orą, tokį gaivų ir drėgną.
Kitą dieną nutaikiusi progą įkiša pinigus į Agatos išeiginį batą. Ras, tikrai ras, nevažiuos į Ameriką be išeiginių.
2.
Agatai jau kelias naktis nėjo ramiai miegoti, vartėsi nuo šono ant šono atsargiai, kad šiaudai kuo mažiau šiugždėtų, nepažadintų namiškių. Dienomis tvarkės po namus, niekur per daug nelakstė, kad motina nepyktų ir Vaivaras nedaužytų, kaip paskui mėlyna važiuos. Paslapčiom susimetė kelis geresnius drabužius į vieną vietą, jiems susidėti pasiruošė seną užklotą, austą motinos tamsiais žiemos mėnesiais. Jau matė save laimingą, išsipusčiusią, gėlėta bažnytine suknele su šone nuo dėvėjimo prasitrynusia nedidele skyliuke, einančią per laukus su ryšuliuku ant peties, pradžioj pas vyrą, o tada jau tolyn į svajonę.
Pagaliau atėjus susitarimo nakčiai, Agata susirankiojo daiktus dėkodama Dievui, kad ir motinai, ir Severijui, ir Taliui davė tokį gerą miegą. Jau beišeidama išeiginius batus prisiminė. Imt, neimt? Prireiks, neprireiks? Dabar tai tikrai nesiaus, kas liks, jei per laukus išklampos. Gal neimt? Ryšulys ir taip daug didesnis, nei tikėjos, spaudžia nugarą kaip sąžinė, vos beužsiriša. Neims.
Jau ir į lauką išeina, mėnulis toks jaunas, kaip tik gyvenimo pradžiai, sutapk tu man taip. Mėnuli, nakties žibinte, išblaškyk tamsybę ir joje slankiojančias piktąsias būtybes, apšvieti dangų, apšvieti žemę, apšviesk ir mane, dūšią mano ir kūną.
Vis dėlto pasiimsiu batelius. Tokie gražūs, gaila palikt. Namų negaila, o apie batus pagalvojus širdį suspaudžia.
Ryšulį palieka lauke, prie namo kampo, dėl visa ko pakišusi po išsiskėtrojusiu serbento krūmu.
– Ko tu nemiegi? – klausia motina prabudus. – Kur vėl buvai? Iš kur pareini?
Agatai net kojos sulinksta. Šaltas prakaitas išpila, tuoj visus subudins, tikrai nebeišsmuksiu.
– Kur buvau, ten jau nebesu, – šnibžda Agata, ir pati iš tokio atsakymo juokias.
– Eik miegot nekvaksėjus nakties vidury, visai darais kaip Amžinatėlis, kad tik kur nusidaužt, ramiai nepabūni, – burba motina. Būtų greit nesiliovus, bet pabudęs Severijus vyriškai užbaigė visas kalbas.
Agata prigulė, laukia, kol vėl visi sumigs. Dieve Dieve, per tuos prakeiktus batus pavėluosiu. Užsimanė, matai, gražuole tapt, išeiginių batelių prireikė. Galėsi sėdėt iki mirties viena toj pačioj skylėj, kur gimei, užtat batus apsikabinus.
Vos išgirdusi motinos knarkimą Agata čiumpa batus, lekia lauk, už ryšulio, ir bėgte link mokyklos. Turi stabtelt, nes vienas batas slysta iš rankų, sunkus kažkoks, nesuprasi, kas viduj įstrigę. Krapšto mėnulio šviesoj. O Marija švenčiausia, toks pluoštas pinigų! Adelija. Arba pats Dievas. Tik jie težinojo. Padėkoja abiem, orą į Adelijos pusę peržegnoja, ir vis grįžčioja pažiūrėt, ar kas neatsiveja.
3.
Besidairydama virsta nepastebėjus į daubą, kojos aukštyn, sijonai užsiplėšė. Juokias Agata garsiausiai, užmiršus, kad negalima. Tik pamanyk, kaip apvirtau, ėjau, ėjau, viskas ramiai atrodė, tik bumt, ir jau žemyn galva, visai kaip mano gyvenimas.
Mokykloj tamsu, gyvenamojoj pusėj irgi. Žinoma, kur tau toks protingas lempas degiosis, rodysis visiems. Su tokiu vyru pabėgsiu, galvoja Agata, visos pavydės, dar ilgai liežuviais plaks, savo kaimiečius vyrus apsikabinusios. Pavydėkit, pavydėkit, yra ko. Juokėtės visos springdamos, kluika vadinot, badėt pirštais, o laimėjo kas?
Subarbena tylutėliai triskart į langą, kaip buvo sutarę, sėdas į žoles netoliese ir laukia. Naktie, naktie, paslapčių karalyste.
Dar niekada nebuvau tokia laiminga, galvoja Agata. Prasidės gyvenimas, kokio net sapnuot nebuvau sapnavus, bet visada norėjau, vyras, vaikai nuostabioj šaly, kur nei karo, nei motinos, nei Vaivaro, amžinai girto, amžinai pikto. Gyvensim švelnume, gražius žodžius viens kitam sakysim, aš nebūsiu kaip motina, jis nebus kaip mano tėvas, mes nebūsim kaip jie. Nė už ką nebūsim.
Atsistojus subarbena dar tris kartus, ir vėl sėdas laukt. Tuoj išeis, turbūt dar rengias, paskutinius daiktelius kraunasi. Knygą. Nedaug turtų per metus užgyveno, bet viskas brangu, kitiems nepaliksi.
Tik tak, tik tak. Laikas eina, o gyvenimas – ne.
Subarbena dar kartą. Jokio judesio, jokio garselio. Pabando ką nors įžiūrėti pro langą, bet mato tik tamsą.
Tamsa kaip tada, kai dar visai mažam Taliui, vakare per motinos neapsižiūrėjimą išbėgusiam iš trobos, įkirto gyvatė. Nebeina prisimint, kaip motina suprato, kas atsitiko, kaip dar nekalbantis ir baisiausiai bliaunantis Talius kažką paaiškino. Motina atsistojo trobos vidury priešais Talių, rodos, net didesnė nei visada pasidarė.
„Pulkas juodų, pulkas rudų, pulkas geležinių. Geležie, geležie, geležie, ką įleidai, išimk. Geležie, geležie, geležie, ką įleidai, išimk. Geležie, geležie, geležie, ką įleidai, išimk. Jei neišimsi, aš paimsiu gaidžio skiauterės kraujo, užliesiu kalnus, pakalnes, ir tau nebus kur išeiti. Jei neišimsi, aš paimsiu, mesiu akmenio ugnį, uždegsiu kalnus, pakalnes ir klonius, ir tau nebus kur išeiti.“
Žodžius tarė ramiai, nesustodama, rodos, nė oro neįkvėpdama. Tada riebiai nusispjovė į trobos kampą. Mažieji pravirko, išsigandę akmeninio motinos veido ir pasikeitusio balso, lyg kalbėtų pati Amžinybė, staigiai atšalusio oro kambaryje, ir pačių žodžių, nes be „Tėve mūsų“ kita malda iš motinos lūpų jiems girdint išėjus nebuvo. Talius nurimo, nustojo verkęs, apsnūdo ir pasiprašė gerti. Gėrė ir gėrė, kaušą po kaušo. Nežinia, kaip tiek vandens į mažą pilvelį sutilpo.
– Jums nereikia bijoti, vaikai, – pasakė tada tėvas. – Motina nuvarys visas gyvates, įsitaisiusias ant jūsų kelio.
Prisiminus tėvą toks ilgesys suėmė, taip stipriai širdį sudūrė. Per daug anksti paliko vieną pačią kapstytis ir kautis su pasauliu, motina, Vaivaru, per daug metų be meilės. Bet nieko, dabar yra vyras, gausiu tiek pat ir dar daugiau, užpildys širdį, užgydys žaizdą.
Agata apsuka ratą apie mokyklą, dėl visa ko pabarbena į visus langus. Po truputį švinta, jau gali įžiūrėti, kad kambariuose tuščia.
Gal ne tada atėjau, galvoja Agata, gal dieną supainiojau, gal supainiojo jis. Nieko, spėsim, laimė nepabėgs, ateis kita naktis, bandysiu vėl.
Ryšulį, kad nereiktų pirmyn atgal, keliant įtarimą, tampyti, užkiša už pamato akmens. Kiemuose trindami akis jau vaikšto pirmieji atsikėlę, dairos, ar viskas taip pat, kaip paliko vakar, šunys laukia, gal kas liks nuo pusryčių šeimininkams pavalgius, tolumoj skamba bažnyčios varpai, o saulė pamažėle kyla link medžių viršūnių, susiruošusi kaitinti visus iki prakaitų.
Pakeliui namo Agata prisirenka saują žemuogių ir suvalgo. Žemuogės didelės, apkibusios rasa. Tai nieko nereiškia, kartoja sau tyliai. Nieko.
4.
Grįžta namo, lyg tik žemuogiaut ir tebuvo išėjus.
Įdienojus vėl traukia prie mokyklos. Durys uždarytos, kieme tuščia. Agata pašūkalioja, bet nieks neatsiliepia. Vyro nėra.
Pareina tyli, per dieną neprataria nė žodelio. Nieks to nepastebi, išskyrus motiną, bet ir ta nieko neklausia. Kluika ir liks kluika, ko iš jos norėt.
Eina ieškot kitą dieną. Vyro nėra, nėra ir jokių ženklų, kad kas namuose būtų buvęs.
Pabėgo vienas, galvoja Agata.
Gal per vėlai atėjau. Gal nesulaukė.
Gal su kita ar pas kitą pabėgo. Nebūtų nei pirmas, nei paskutinis. Vyrai taip daro, gali verkt kiek nori.
O gal tiesiog per vėlai atėjau, nebegalėjo tiek laukti, neturėjo išeities, pabėgo vienas.
Tai višta, galvoja Agata. Net nepatikrinau, gal durys atrakintos, gal jis vis dar ten.
Ne, užrakintos.
Gal tik trumpam kur išvyko, gal reikia palaukti, ir grįš.
Agata ieško, laukia, vėl ieško.
Visi paklausti atsako, kad jau savaitę jo nei matė, nei girdėjo.
Motina sako – matai? Sakiau, kad taip bus.
Adelija pasisiūlo parnešt Agatos ryšulį, o pinigus nesislapstydama, tiesiog dienos vidury pakiša atgal kur buvusius, po statine kopūstams raugti.
Agata subloguoja, guli kelinta diena be jėgų, ką suvalgo, tas lauk, nei savęs gailėti, nei gyvenimo keikt jėgų nebeturi.
Motina sėdi ant pečiaus vasaros vidury, žiūri į visus iš aukšto, trina nuo senatvės sustingusias kojas.
O Agata? O ką Agata? Paverks, ir nustos, kaip visos kažkada nustojom.
Deimantas Saladžius. Anciliau, Anciliau, Anciliau!
2026 m. Nr. 3
Apsakymas
Basos pėdos šlepsėjo per purvinus akmenis. Lingavo švendrės. Lazda kaukšėjo, pranešdama, kad nėra klastos, viskas taip, kaip atrodo. Vėjalaužis Žilvinas judėjo spėriai, tačiau atsargiai. Bet kurią akimirką galėjo paaiškėti, kad spingsulės apšviečiamas vaizdas yra tik miražas, tad strimgalviais bėgti buvo pavojinga. Nors užnugaryje ir zvimbė uodų spiečius. Spingsulė apšvietė tik kelis žingsnius į priekį, visa kita skendėjo nebūties juodlaukyje. Ėjimas tamsoje šiurpino – negalėjai žinoti, kur slypi kitas programos „Kūlgrinda“ sukurto kelio lopinėlis, ir reikėjo saugotis nelemtos klampiosios juodlaukio pelkės, į kurią žengti buvo nevalia.
Netikėtai Žilvinas prarado tvirtą pagrindą. Nespėjo suprasti, ar tai jo paties klaida, ar iš anksto paruoštas trikdis. Nuslydęs nuo akmenų jis įkrito į juodlaukį, kuris, kuo labiau Žilvinas jame kepurnėjosi, tuo giliau klampino. Spingsulė nuskriejo tolyn, įsivyravo visiška tamsa. Jo kūnas buvo įklimpęs iki pusės, kai uodai prisivijo bėglį. Žilvinas atsijungė nuo tinklo paskutinę akimirką, kai ant jo nutūpė pirmasis uodas, pasiruošęs įsisiurbti ir pavogti bent dalį vėjalaužio atminties.
Žilvinas nusivožė tinklo akinius. Prisimerkė, nors dangus buvo niūriai pilkas. Ryški raudona šviesa plieskė į veidą. Lazerinis barjeras vis dar veikė visu pajėgumu. Programa „Kūlgrinda“, nors ir naudingas įrankis, turėjo dar būti tobulinama. Pernelyg dažnai priešui pavykdavo atremti vėjalaužių bandymus. Ir tai kainavo ne vieno bendraminčio gyvybę.
Kiek apsipratęs su šviesa, Žilvinas pradėjo skubiai rinktis daiktus. Visų pirma, atjungė kabelius nuo jungčių, paslėptų po plona velėna. Laidų pynę įsimetė į kuprinę, o į slaptą kišenę įkišo diskelį su surinkta informacija. Tada, spustelėjęs kelis mygtukus, ištrynė riešinės atmintį – niekam nebuvo galima sužinoti, kiek vėjalaužiai pasistūmėję. Galiausiai pabandė riešinėje įjungti maskuotės sistemą. Nusikeikė. Trenkė kumščiu per riešinės kompiuterį. Supista sovietų technologija. Žilvinas pasileido bėgti. Šį kartą strimgalviais.
Kelis kartus suklupo, bet kopas įveikė gana lengvai. Sunkumai prasidėjo pasiekus mišką. Peršokus pirmus nuvirtusių pušų kamienus, toliau reikėjo ropoti pažeme tarp sutrešusių medžių. Stora samanų paklotė užtikrino neskausmingą šliaužimą keturpėsčiam.
Pasigirdo dronų ūžesys. Nuvirtę medžiai pridengė Žilviną, bet tik laikinai. Skraiduoliai tvarkingomis rikiuotėmis šukavo mišką. Žilvinas perkrovė kompiuterį. Iš naujo įsižiebus ekranui pamėgino dar kartą riešinėje paleisti „Purvo“ programą. Pavyko – maskuotė įsijungė!
Tą pačią akimirką Žilvinas sustingo. Virš jo pakibo dronas. Dugne išgraviruota raudona žvaigždė sukosi aplink savo ašį. Vėjalaužis galėjo puikiai įžiūrėti stambias virinimo siūles sunkiame mašinos šarve. Menkiausias judesys, ir skraidyklė, naudodamasi savo svoriu, sutraiškys bėglį. Tokia buvo sovietų technologijos veikimo metodika.
Dronas po truputį tolo nuo slaptavietės, kol galiausiai ūžesys visai nuslopo. Įsitikinęs, kad tikrai saugu, vyras pakilo ir patraukė į rytų pusę. Kuprinėje gulintis diskelis turėjo būti perduotas Vakarams, bet jau trečią kartą, užlūžus „Kūlgrindai“, Žilvinui nepavyko kirsti sienos. Reikėjo atsitraukti ir apsvarstyti naują planą.
Paėjęs kiek nuo pasienio, Žilvinas prisėdo pailsėti ant kalvos, nuo kurios atsivėrė platus horizontas. Kur tik pažvelgsi – aukšti papartynai, skurdūs krūmai, samanų plotai ir puvėkų miškai. Vietomis dar galėjai pamatyti stovintį alksnį arba gluosnį, bet spygliuočių miškai neatlaikė drėgmės. Sengirės sunyko, liko tik pasakojimai apie kadaise žalią kraštą. O šalies pavadinimas nebeatitiko naujojo pasaulio tikrovės – lietus tapo retu reiškiniu, ir žmonės nebeturėjo progų sakyti „lyja kaip iš kibiro“. Tik kartais iš bjauraus debesies šykščiai pakrapindavo, lyg kažkas ten viršuje būtų nusišlapinęs ir nusikratęs tiesiai žmonėms ant pakaušių. Toks lietus nesuteikdavo pokyčio, požeminiai šaltiniai nepasipildydavo, purvas ir dulkės likdavo nenuplauti, o žmogus nepajusdavo gaivos, oro pasikeitimo ir palengvėjimo. Tik stovinti, pašvinkusi, drumzlina drėgmė tvirtai laikėsi didžiuliuose plotuose. Ir jau labai seniai nebuvo šilumos, kuri galėtų išgarinti tą drėgmę iš klampios žemės.
O ką kalbėti apie pajūrį, apie tai, kas jį padaro pajūriu? Už geležinės uždangos, už to lazerinio barjero tęsėsi išdžiūvusio dumblo ir sumedėjusių jūržolių dykynė, kurioje vis dar galėjai aptikti delfinų, vėžlių ir banginių griaučių. Baltijos jūra nebeegzistavo, nežinia, ar kartu su ja neišnyko ir Baltijos tautos. Drėgmė varė iš proto ir iš šalies. Padedami vėjalaužių dauguma gyventojų pabėgo už geležinės uždangos. Pabėgėliai kūrėsi naują gyvenimą tame išdžiūvusiame jūros dugne. Tarptautinių vandenų teritorija tam puikiai tiko.
Šio peizažo kaltininko toli ieškoti nereikėjo. Užteko užversti galvą: ten, per visą dangaus skliautą, buvo pakibęs tamsiai žalias, storas ir šaltas debesis. Tas, iš kurio kartais krapindavo ir kuris neleido saulės šilumai pasiekti žemės. Tas, kuris niekada niekur nesitraukė, nesvarbu, koks stiprus vėjas pūstų. Tai buvo Baltijos jūra, kurios taip trūko pajūrio žmonėms. Prieš daugelį metų ji staiga pakilo ir sustingo danguje. Visi žinojo, kad tai sovietų darbas. Tik niekas nesuprato, kaip ir kodėl jie tai padarė.
Žilvinas, toliau traukdamas į rytus, nusileido nuo kalvos ir priėjo nedidelę balą. Vėjalaužis prisiminė, kad prieš gerą dešimtmetį čia tyvuliavo ežeras, iš kurio teliko gėlo vandens telkinėlis. Riešinės kompiuteryje pasirodė pranešimas: „Skraidantys objektai“. Tai galėjo būti bėglio ieškantys dronai. Vyras įjungė „Purvą“. Šį kartą programa suveikė iš pirmo karto.
Pasigirdo sparnų plazdėjimas. Trys gulbės nusileido šalia balos. Žilvinas žinojo, kad šios gulbės – ne šiaip sau paukščiai. Jos yra oligarchų nuosavybė. Jų kruopščiai prižiūrimų rojaus sodų puošmenos, taip pat ir jų naktinių pramogų inventorius.
Vėjalaužis su įkrautu elektromagnetiniu šautuvu prisėlino prie pat gulbių. Giedodamos paukštės pešė savo plunksnas ir kruopščiai dėliojo jas į atskiras šūsnis. Netrukus giesmininkės pradėjo mainytis. Iš po plunksnų sušvito balta oda. Kūnai pradėjo tįsti. Girdėjosi, kaip pokši augantys kaulai. Sparnai įplyšo, iš po jų išsitiesė laibos rankos. Snapai subliuško, susitraukė, jų vietoje atsirado putlios lūpos. Po kelių akimirkų trys nuogos šviesiaplaukės merginos giedojo jau žmonių balsais. Giesmininkės ruošėsi išsimaudyti baloje.
Vėjalaužis laukė šios akimirkos. Nusitaikęs į arčiausiai esančią, iššovė. Merginos kūnas, nukrėstas iškrovos, parkrito. Dvi kitos mergaitės, vos tik pasigirdo šūvis, susidiegė savo plunksnas atgal. Atsimainiusios jos šnypštė, bandė įžnybti. Bet vyras, nekreipdamas dėmesio, rinko pašautosios plunksnas. Viena gulbė pabandė išplėšti grobį iš rankų, bet vėjalaužis nusitaikė naujai įkrautu šautuvu. To užteko, kad gulbės išskleistų sparnus ir išskristų palikusios savo sesę.
Žilvinas apžiūrėjo plunksnas. Dabar aiškiai buvo matyti, kad tai čipai, padedantys androidams įgyti įvairių savybių. Tai reiškė, kad ši gulbelė iš tiesų yra oligarcho nuosavybė. Nuosavybė, kurioje gali slypėti svarbi informacija.
Vėjalaužis grubiai iščiupinėjo jos kūną. Jam reikėjo atrasti jungtį ir prisijungti prie gulbės duomenų. Visgi, kad ir kaip stengėsi, neužčiuopė jokio paslėpto skydelio. Žvilgtelėjęs į merginos veidą, Žilvinas pamatė, kad ji verkia. Jos kūno nebekaustė paralyžius, bet ji nesipriešino, tik gūžėsi bijodama vyro prisilietimo.
– Paleisk mane, – sukūkčiojo androidė.
– Negaliu, – tarstelėjo vėjalaužis. – Man kai ko iš tavęs reikia. Kai gausiu, galėsiu paleisti.
– Žinau, ko tau reikia, – tyliai ištarė gulbelė. – Tau reikia debesies vardo.
Žilvinas skardžiai nusijuokė. Jau buvo beveik patikėjęs, kad giesmininkė kažką žino. Jis pamėgino atlenkti merginos ausį. Ji suriko.
– Neapsimetinėk, žinau, kad tau neskauda, – piktai pasakė Žilvinas.
– Skauda, – virpančiomis lūpomis atsakė mergina. – Ir tu pats nežinai, ko ieškai. Debesies vardas yra slaptažodis.
Žilvinas sukluso, bet stengėsi neišsiduoti.
– Jei paleisi mane, pasakysiu debesies vardą, – gaudydama vėjalaužio žvilgsnį pasakė mergina. – Prašau, – graudžiai nutęsė.
Vyras stengėsi nežiūrėti į jos veidą.
– Pirma pasakyk, tada paleisiu, – griežtai tarė. – Pažadu, – paskubėjo pridėti švelnesniu tonu.
Gulbelė dūsavo. Atrodo, ji iš tikrųjų bandė įžvelgti, ką sako žmogaus veidas. Ištryško dar kelios nevilties ašaros.
– Ancilius, – sukuždėjo ir palūžusi pravirko.
– Kas? – piktai sušuko Žilvinas. – Koks dar Ancilius?
– Tai ežero vardas, – sušuko pro ašaras gulbė. – Nebėra jūros ten, – parodė į viršų. – Debesis negali būti jūra, tad ir vardas senas. Toks, koks kadaise buvo.
Žilvinas nežinojo, ar galima tuo patikėti, bet laiko svarstymams neturėjo. Jeigu jai buvo įdiegtas ryšys, dronai jau galėjo būti pakeliui. Vėjalaužis išsiėmė peilį iš makšties ir atsivedėjęs smeigė į merginos krūtinę. Ši pradėjo klykti. Žilvinas nebesuprato, apsimeta ji ar ne, bet jo veiksmai išliko tikslūs. Peilio ašmenys vis atsitrenkdavo į džeržgiantį metalą, kol pagaliau androidės krūtinės ląsta buvo perskrosta. Atsivėrė konstrukcijos, stūmokliai ir lustai.
– Sakei, kad paleisi… – tyliai ištarė mergina, tarsi skausmas būtų atėmęs jos jėgas.
– Man vien slaptažodžio neužtenka.
Atsitraukęs šaltakraujiškai paleido į androidę dar vieną šūvį. Nežinojo jokio kito būdo, kaip laikinai suparalyžiuoti merginą. Tada iš kuprinės ištraukė laidus. Peiliu nupjovė nuo laidų jungtis, nuėmė izoliacinį plastiką ir, tą patį padaręs su keliais androidės laidais, viską sujungė. Pasitikrinęs riešinę suprato, kad buvo teisus dėl ryšio. Prisijungė prie vėjalaužių sistemos ir paleido „Kūlgrindą“.
Tie patys akmenys, tos pačios švendrės. Uodų nebebuvo girdėti, o spingsulę Žilvinas spėjo pagauti ore. Šį kartą jam nereikės bėgti. Šį kartą tikslas yra kitas. Vėjalaužis susikaupė, pakėlė galvą į juodlaukį ir iš visų plaučių suriko:
– Anciliau!
Nuskardėjo aidas, bet nieko neįvyko. Tolumoje pasigirdo uodų zvimbimas. Žilvinas pabandė dar kartą:
– Anciliau, Anciliau, Anciliau! – sušuko.
Pakilo stiprus vėjas. Po truputį viršuje išryškėjo kažkas panašaus į debesį, kuris kunkuliavo, lyg ruoštųsi tuoj sprogti. Trenkė žaibas, debesyje įsiplieskė šviesa. Nugriaudėjo griaustinis. Čia nelijo, bet Žilvinas pajuto, kad jo kūnas šlampa. Tada jis atsijungė.
Vėl reikėjo prisimerkti, bet šį kartą dėl pragiedrulių. Nors stipriai lijo. Netrukus pasirodė vaivorykštė. Žilvinas įkvėpė oro, buvo gaivu ir lengva. Užvertė galvą – debesis vartėsi ir žaibavo. Vėjalaužis džiaugėsi, pagaliau debesis pasitrauks iš šio krašto. Jau buvo patikėjęs pergale, bet tada atsigręžė į vakarus.
Žilvinas nematė, kas dėjosi žemėje, bet puikiai matė padangę. Tas pats žaliasis debesis pleišėjo į atskirus gabalus, jie krito iš dangaus į žemę. Garai akimirksniu virto vandeniu. Ir tai nebuvo lietus. Tai buvo vandens bombos. Smūgių garsas ataidėjo iki pat čia. Tai buvo gamtinio ginklo antskrydis, kokiam niekas niekada nesiruošė. Debesis irdamas lėtai plaukė vakarų kryptimi. Reikėjo tikėtis, kad bombardavimas galiausiai liausis, kai jis visas sunyks ir nuguls į savo pirmykštę vietą.
Stebėdamas šią stichiją vėjalaužis suprato, kad ką tik įvykusi „gulbių scena“ buvo skirta jam apgauti. Dabar sovietai turi įrodymą, kad bombardavimo įsakymas pasiųstas iš vėjalaužių tinklo. Be abejonės, priešas tuo pasinaudos.
Žilvinas nusuko žvilgsnį nuo tolstančio debesies ir atsigręžė į merginą. Androidės kūnas jau buvo išsivadavęs iš paralyžiaus. Ji verkė, laikėsi už praplėštos krūtinės. Galėjo užpulti vėjalaužį, bet to nepadarė. Žilvinas pyko ant jos, bet nenorėjo kerštauti. Jis ištiesė jai plunksnas. Mergina įsistatė čipus, ir jos kūnas atsimainė.
Prieš Žilviną stovėjo graži balta gulbelė. Lietaus lašai slydo plunksnomis. Atrodė visai sveika. Gulbelė išskleidė sparnus, įsibėgėjo, suplasnojo ir išskrido.
Balys Sruoga. Dievų miškas. XII. Numirėliška dalia
2026 m. Nr. 2
Kol laukiame autentiško Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ leidimo be sovietinio redagavimo liekanų ir su grąžintomis cenzorių išbrauktomis ir pakeistomis kūrinio teksto vietomis, rašytojo 130-ųjų gimimo metinių proga skelbiame nedidelį romano fragmentą – rekonstruotą pirminį XII skyriaus variantą. Kruopščią B. Sruogos romano rekonstrukciją, lygindama jo rankraštį, mašinraštį bei tris buvusius „Dievų miško“ leidimus, atliko literatūrologė Neringa Markevičienė, ji pateikė ir šią publikaciją lydinčius išsamius paaiškinimus.
Daugiau apie „Dievų miško“ redagavimo, taisymo ir braukymo peripetijas – N. Markevičienės ir Gedimino Kajėno pokalbyje „Į pasaulį reikia žiūrėti linksmiau…“: Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ istorija“.
Romano fragmentas
XII. Numirėliška dalia
– Ei, jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! – šaukia į mus bloko raštvedys, padūkęs tirolietis Toni Fabro, kad net jam seilės per žandus bliaukia. – Ei, jūs, šuns pauodegio inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!
Stojame mes jam čia, patvory, dešinėj. Dar šiek tiek pasibjaurojęs, liežuviu ir visom keturiom pamataravęs, sako jis mum:
– Ei, jūs, kiauliasnukiai, marš numirėlių nešt. Iš bloko, iš koridoriaus į ligoninę. Prie ligoninės paguldyt. Žiūrėkit man, kad nepamestumėt. Iš snukių jum košę padarysiu!
Ką gi, einame tų numirėlių žiūrėti. Brrrr… Vis dėlto! Kaipgi čia dabar. Poetas, lyrikas – ir lavonus tampyk!
– Na, na, maitos vaikai, nesivaipykite! Greičiau, driskų išvažos! – putoja padūkęs tirolietis Toni Fabro, – nėr čia ko! Po mėnesio ir jūs būsite tokie pat!
– Gal ir tiesą sako tasai padūkęs tirolietis, Toni Fabro, perkūnas jį žino, – atsidūsti patylomis ir imi graibyti numirėlio koją.
– Kaipgi čia dabar nešti, – neišmanai, – toks baisus tasai numirėlis, pamėlynavęs, pajuodęs… Ir balti gyvulėliai, matyti, nesuspėję laiku pas kitus pabėgti, skuta kruta drabužių paviršiuje mažais būreliais, nelyginant avytės, pikto šuns išgąsdintos ir nepajėgiančios krūvon susirinkti.
Pagaliau, vėzdu per šonus paraginti, kimbame į tuos numirėlius, nelyginant tarakonai į košeleną. Kaip kam pasitaikė. Vieni geriau įsitaisė. Į vieną kibo keturiesa: po vyrą į kojas ir rankas – ir numirėlis plaukte plaukia, žemės užpakaliu beveik nesiekdamas. Kartais per kokį klanelį ir pašliaužia trupučiuką, – tokia jau numirėliška dalia, – ar jam ne vis tiek? Šiandie jį dar keturiesa tempia, rytoj mane gal už vienos kojos nučiunčins, – dėl tokių niekaniekių numirėliui nėra ko įsižeidinėti.
Man pasitaikė trupučiuką blogiau. Prie vieno numirėlio pasilikome mes dviesa, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm atarti – ir einame savo katorgininkiškas pareigas.
Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu.
– Na, na, – piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – ko gi čia dabar dūsauji? Kad jau kartą mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk, susimildamas! Kas tai matė: numirėlis – ir dūsauja!
Mudviem nulingavus dar kokius trisdešimt žingsnių, mūsų numirėlis praveria akis ir tokiu gailiu tyliu balsu prašneka:
– Man baisiai nepatogu… Smaugia… Draugai, paleiskite mane… verčiau aš pats nueisiu…
Žiūrime mudu su Jonu į jį. Tikrai, numirėlis šneka. Lūpas krutina, čiaupsi, akis vartelioja. Išdžiūvęs toksai, kaip giltinė, ant kurios griaučių mėlynmargė oda apitempta.
– Ė-ė, mielas bičiuli, – sakau aš jam, – kaipgi aš tave bepaleisiu, kad tu jau kartą mirei, – kaip tu manai? Pagaliau, ar tau danguj buvo taip nuobodu, kad tu į lagerį sugrįžai?
– Neeee… – ginčijasi numirėlis. – Paleiskite… Aš pats nueisiu… žinau kur… prie ligoninės…
– Ne, mielas bičiuli, šitaip negalima, – aiškinu aš jam, – o ką aš veiksiu, jei tu pabėgsi? Tu jau mirei, tau dabar visa vis tiek pat, o aš mirsiu gal dar rytoj, gal poryt, o gal dar ir kokią savaitę pratempsiu. Va, bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – jis dar visai tvirtas, kaip mulas. Jis mažiausia kokį mėnesį dar nutęs, gal ir dar ilgiau, – kaip tu manai? Kaip tu tokių dalykų nesupranti? Jei tu mum pabėgsi, už tave vieną mes du šiandie pat turėsime prie numirėlių atsigulti, – kaip tu manai? Juk tu į numirėlių leistrus jau įrašytas!
– Suprantu, suprantu, – spyrėsi numirėlis, – žodį duodu, niekur nebėgsiu… Baisiai nepatogiai nešate… Smaugiat…
– Atleisk, mielas bičiuli… Mum tavęs labai gaila, bet pagelbėti tau mes niekuo negalime, mum dar gyventi išeina… Va, nunešime, paguldysime, o paskui – kaip sau nori: nepatiks – bėk iš čysčiaus. Bus grynai tavo reikalas. Kol kas – mes savo galva už tave atsakome. Kuo tavo galva geresnė už mūsų dvi?
Besiriedami su numirėliu, nunešėm mes jį prie ligoninės, kuri buvo jau nebetoli. Jos palangėje ant sniego buvo suguldyta jau kelios numirėlių eilės. Vieni gulėjo užsimerkę, kiti – su praviromis akimis, nuogi su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės ar ant pilvo užrašytu. Visai kaip ant siuntinio. Ar nebuvo kartais mūsų valdžioje koks nors buvęs paštininkas, kad numirėlius į dangų taip gražiai numeruotus siunčia?
Kiti numirėliai buvo dar su drabužiais. Kiti – mirksėjo ir žiopčiojo. Kiti – rankas ir kojas krutino, ar tik ne atsikelti ir pabėgti posmuodami? Poris numirėlių sėdėjo ant sniego ir apdujusiomis akimis, it durnaropių prisiėdę, dairėsi aplinkui.
Reginys buvo retai tepasitaikąs, – pirmos rūšies!
Nelabai gera ant širdies šalia tokių numirėlių būti, bet nelabai gera ir taip be niekur nieko nuo jų atsitraukti…
Palikę numirėlius, nuleidę galvas, nukulniavome mudu su bičiuliu Jonu savo pareigų eiti ir laukti, kada ir mum ateis eilė atsigulti prie ligoninės ant sniego. Vis dėlto kažkokios rakštys po dūšią braido šitokiu būdu paliekant sėdinčius ir mirksinčius numirėlius. Bet ką tu žmogus padarysi dabar?!
Radę nuošalesnę vietelę už barako, pasislėpėme ir spoksome, ką tie mūsų numirėliai toliau darys.
Nepataisomi vargšeliai!
Kitas, gal jaunas dieneles prisiminęs, motulę ar tėviškėlę, pasikelti atsistoti nebepajėgdamas, ėmė ropoti šliaužti per kiemą. Tyliai, sukandęs dantis, tarytum jam niekas neskaudėtų, nedejuodamas, – tarytum naktį koridoriuje jis nebūtų buvęs mindžiotas, – tarytum jis dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly!
Pagal tą pavyzdį pasijudino iš vietos antras, trečias… Kad ir numirėliai, vis dėlto norėtų dar pagyventi!
Apie artimo meilę, apie humaniškumą buvo daug knygų prirašyta… Ne, neverta jos skaityti!
Mudviem su bičiuliu Jonu, bambizu nuo Biržų, plaukai lyg elektros srovėn pateko.
– Gi tu, Viešpatie su žaliais batviniais, – nutęsė jisai nustebęs. Padoriau nusikeikti ir jis nebegalėjo.
Staiga iš ligoninės durų iššoko velnias. Faktas. Tikras velnias, nors visiškai į modernišką žmogų panašus, su balta priejuoste per visą pilvą. Pamatęs šliaužiančius numirėlius pragariškai, kaip vieni velniai temoka, nusikeikė. Pagaudamas už kojų veikiai jisai sutampė nepaklusnius numirėlius atgal į krūvą. Atitempė, eilėsna suguldė, batu šonkaulius ir pakaušius aptvarkė, numerius ant pilvų patikrino. Patenkintas savo darbu pažvelgė į juos. Tikrai, darbo vaisiai puikūs buvo. Nė vienas numirėlis daugiau nebejudėjo, nebemirksėjo, nebežiopčiojo.
– O jūs, maitos išperos, ką čia veikiate? – mudu su bičiuliu Jonu, bambizu nuo Biržų, išgirdome lazdos bambsėjimą per mūsų nugaras. – Norite, kad aš jum žarnas paleisčiau?
Nė nepažvelgę, kas tokį mielą patarnavimą pasiūlė, mudu su bičiuliu Jonu, bambizu nuo Biržų, nurūkome į bloką, kur kiti mūsiškiai buvo jau surikiuoti eilėsna ir kažko laukė.
Tiktai 1944 metų pavasarį numirėlių reikalu buvo įvesta reforma. Jų blokuose nebereikėjo už kojų tampyti. Juos tuomet blokuose nurengdavo, ant krūtinės chemišku pieštuku užrašydavo numerį, paguldydavo ant plačios lentos, – ant tos pačios, ant kurios duoną pjausto, – uždengdavo antklode, ir keturi vyrai, bloko viršininko lydimi, lygia eisena nešdavo. Jei numirėlių pasitaikydavo daugiau, juos tuomet nuogus dailiai vieną šalia kito keliais klodais suguldydavo, apdengdavo brezentu ir veždavo darniai ir rimtai, it marmelado krovinį.
Kartą gretimame bloke iš pat labo ryto triukšmingas skandalas. Šaukia, klykia, tokiais velniais keikias, kad net barako sienos braška.
Bloke per naktį mirė devyni žmonės. Bloko raštvedys juos nurengdino, ant krūtinių numerius surašė, prausykloje dailiai eilėje suguldė, pranešimą apie numirėlių skaičių su atitinkamais numeriais ir bloko viršininko parašu pristatė lagerio valdžiai.
Bloko viršininkas, matyti, atskalavęs padorų antausių skaičių, užsuko į prausyklą rankų nusiplauti. Teliuskuoja rankutėmis aplink čiaupą, „Marsz, marsz, Dąbrowski“ niūniuoja. Žvilgteri per petį į savo numirėlius, taip, dėl visa ko, kampe it lydekos suguldytus.
– Hm… hm… Kas per velnias? – stebis bloko viršininkas. – Pasiuto?!
Skubiai prižingsniuoja prie numirėlių.
– Vienas, du, trys… septyni, aštuoni… Na, taip, aštuoni! Žinoma, aštuoni… Francišek, Francišek! – siunta bloko viršininkas, šaukdamas savo raštvedį. – Francišek, kad tu išvietėj prilaktum!
Šaukiamasai Francišekas atskuta uždusęs.
– Ką tu, kurvy syn, pakišai man popierį pasirašyti, kad šiandie mirė devyni? Jų tėra tik aštuoni! Skaičiuot, parše, nemoki?
– Kaip tai aštuoni? – stebisi Francišekas. – Buvo lygiai devyni, kaip sukirpta. Pats skaičiavau.
– Paskaičiuok, niekše, kiek tenai guli! – karščiuojas bloko viršininkas. – Už tokią šunybę aš tave vietoj devintojo kaip karvės vašką ištėkšiu!
Francišekas visiškai nusiminęs. Graibos šen, graibos ten – nėr devintojo, nors tu ką! Koks gi pasiutėlis galėjo numirėlį pavogti? Nejau pasivogęs jį kur ėsti pradėjo?!
Visa bloko viršenybė sujudo sukruto, nelyginant tarakonai nuplikyti. Zuja po visą ruimą. Lavono ieško. Ieško po lovas, po palovius, po čiužinius, graibo visur, kur tik užgriebti gali… Ieško ir keikias, keikias ir ieško. Tuo tarpu iš išvietės išlenda kažkoksai neaiškus patamsio gaivalas, kadaise buvęs panašus į žmogų. Gal jis kadaise ir tikrai buvo žmogus, kas jį žino. Dabar jis buvo išklypęs toksai, kreivas, susilenkęs, su išsikišusiais šonkauliais, su atlėpusiu žandikauliu, nuogas, su numeriu ant krūtinės nuteptu… ne, – dabar jisai su žmogumi maža ką bendra beturėjo.
Bloko viršininkas, jį pamatęs, net susirietė koridoriuje, it buldogas, besiruošdamas žandarui į kinkas kibti.
– O, tu, kurvy syn, kur tu valkiojies dabar? A? Kur tu valkiojies, šunsnuky? Kur tavo vieta?
– Panie błokowy, – atseit, pone bloko viršininke, – nuaimanavo šmėkla, kadaise buvusi panaši į žmogystą, – man taip pilvas skauda, brzuch boli, taip skauda – taip skauda, kad aš nebegalėjau ištverti… nuėjau… atsiprašau… panie błokowy…
– Ak, tu, kiauliašunie, tu man dar kalbėti drįsi? Kur tavo vieta? Marš į savo vietą! Na, greičiau!
– Labai atsiprašau, panie błokowy, – stena susirietusi šmėkla, kadaise buvusi panaši į žmogystą, – stena ir svirdukuliuoja į savo vietą.
Ir nusvirdukuliavo. Atsigulė nuogas ant cemento šalia kitų aštuonių nuogų numirėlių. Šluotražį pasitraukė į pagalvę. Atsigulė ir numirė. O kas jam kita beliko daryti?
Koncentracijos lagery visi taip daro: kam jau paskirta mirti, tas ir miršta. Mat jus velniai!
Iš viso numirėliai lagery buvo gana drausminga publika.
Kitas numirėlis buvo prisisiuvęs, bene bėgti besiruošdamas, svetimą, ne savo, – sveiko katorgininko numerį. Arba bloko raštvedžiui nuo išlaktos politūros baisiai galva skauda. Taip skauda, kad jis nė numirėlio numerio kaip reikiant negali paskaityti. Parašo kitą numerį, kartais gyvo žmogaus. Numirėlio numeris lieka knygose neišbrauktas, – išbraukiamas sveiko gyvo žmogaus numeris.
Va, šitoksai per nesusipratimą patekęs į numirėlių skaičių pilietis lagery paprastai labai greitai mirdavo. Visokiomis ligomis mirdavo. Arba jam plyta kokia į viršugalvį pataikydavo, arba jis taip nugriūdavo kur nors, kad kaulai sutrupėdavo, arba paprasčiausia tvarka pasikardavo… Na, žinoma, jei jis pats nesusiprasdavo tinkamu laiku numirti, atsirasdavo, kad jam padėdavo atlikti jo prievolę. Šitokiam numirėliui-savanoriui mirus, knygose išbraukdavo ano, pirmojo numirėlio, numerį, – tojo, dėl kurio ir šis galvelę paguldė. Dabar: abu mirę, abiejų numeriai knygose išbraukti, – knygos švarios liko…
Valdžios akimis žiūrint, šitoks per klaidą į numirėlių skaičių patekęs pilietis būtinai turėjo mirti. Jis galėjo pridaryti gyvas palikęs daug nemalonumų.
Centrinei lagerių įstaigai Berlyne jau pranešta, kad jis mirė. Reikėtų dabar rašyti, kad įvyko klaida, – Berlynas gali pamanyti, kad lagerio administracija nesugeba reikalų tvarkyti, – kam to reikia, kam tai malonu?! Antra vertus, toksai vaikščiojantis numirėlis lageriui iš viso labai nepageidaujamas elementas. Pavyzdžiui, žinodamas, kad knygose jis yra išbrauktas kaip numirėlis, jis ima ir pasprunka iš lagerio. Tuomet niekas nebegalės susekti, kas pabėgo. Visi žinos: vieno trūksta. Ko trūksta – niekas nežinos. Visi gyvieji yra, o trūksta kažkokio numirėlio! Kaipgi sužinosi, kurio numirėlio pritrūko?
Kitas, besiruošiąs bėgti, tyčia rūpindavosi, kad jo numeris būtų įrašytas į numirėlių skaičių. Kitas savo numerį prisiūdavo prie numirėlio kelnių, o numirėlio numerį – prie savųjų. Pavyko jam porą savaičių išlikti nenumirusiam net su kitų pagalba, jis yra jau beveik laisvas pilietis: knygose jis jau išbrauktas – ir politiniame skyriuje, ir darbo biure, ir administracijos valdyboje. Visi jį jau užmiršo, – lauk tiktai patogios progos ir dumk numirėlio priedangoje iš lagerio!
Ne, – gyvieji numirėliai valdžios akyse negalėjo būti mėgiama publika!
Visiem būdavo daug patogiau, kai jie iš tikrųjų numirdavo. Jie – ir mirdavo. Jiem buvo vis tiek, kokia liga, bet tik mirtų.
Vis dėlto nuo 1944 metų vasaros vidurio ir jie liovėsi bemirę. Nebemiršta – ir galas: ką tu jiem?
Valdžios žmonės pyksta, keikias, knygas brauko, Berlynan atitaisymus siunčia, o gyviesiem numirėliam plytgaliai ant galvos nebekrinta, šonkauliai nebelūžta, pasikorimui pagalbininkų jie nebegauna…
Iš viso, 1944 metų vasarą lageryje daug kas pasikeitė, bet kas galėjo tikėtis jos sulauksiąs, patekęs į lagerį 1943 metų pačioje pradžioje?
Paaiškinimai
Rengiant šią publikaciją, laikytasi Balio Sruogos kūrybos specialisto Algio Samulionio XX a. devintame dešimtmetyje nustatytų rašytojo kūrinių tekstų redagavimo principų. Jie taikyti B. Sruogos „Raštų“ serijos, pradėtos skelbti 1996 m., leidybai.
B. Sruogos kūrybos tekstus daugiatomyje siekta pateikti autentiškesnius, tikslesnius – kuo mažiau redaguotus. Todėl turėjo būti pakoreguota tik jų rašyba, skyryba (jei autoriaus variantas visai negalimas), ištaisytos korektūros klaidos. Tačiau turėjo išlikti visa, kas būdinga B. Sruogos stiliui ir kalbai: jo vartotos tarmybės, neprigiję naujadarai, senoviškesnės, šiandien nebelabai įprastos kai kurių žodžių formos, nenorminė leksika, neteiktinos konstrukcijos. Turėjo atsispindėti ir netikslios Sruogos citatos iš atminties, įvairuojanti kitakalbių asmenvardžių rašyba[1].
B. Sruogos tekstai, skelbiami „Raštuose“, turėjo būti palyginti su šaltiniais, kuriuose pirmiausia užrašyti, pateikti nekupiūruoti, parengti su priedais – išsamesniais komentarais ir visomis reikalingomis rodyklėmis.
1997 m. leidžiant, o 2005 m. perleidžiant „Dievų mišką“, kūrinio tekstas redaguotas tradiciškai. B. Sruogos tekstas normintas, stengiantis autoriaus kalbą padaryti suprantamesnę – priartinti prie tuo metu galiojusių skyrybos ir rašybos normų. Todėl A. Samulionio nustatyti modernūs ir alternatyvūs B. Sruogos kūrinių tekstų redagavimo principai, kuriais teikta pirmenybė autoriaus variantui, liko nerealizuoti. 2025 m. jie sukonkretinti ir pritaikyti „Dievų miškui“.
Kūrinio teksto, kuris dar vis neatvertas, atkūrimo procesą siūloma įsivaizduoti „kaip seno paveikslo atnaujinimą: kai nuo jo nuvalomos apnašos ar net padažymai, – ir atsiveria tikros spalvos – kartais visai kitos, kartais tik tonai kiti. Bet matai, kaip buvo sukurta“[2].
Pateiktas B. Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ skyrius „XII. Numirėliška dalia“ skiriasi nuo 2005 m. publikuoto varianto:
- atkurtos praleistos vietos (jos pažymėtos pasvirai):
– Kaipgi čia dabar nešti, – neišmanai, – toks baisus tasai numirėlis, pamėlynavęs, pajuodęs… Ir balti gyvulėliai, matyti, nesuspėję laiku pas kitus pabėgti, skuta kruta drabužių paviršiuje mažais būreliais, nelyginant avytės, pikto šuns išgąsdintos ir nepajėgiančios krūvon susirinkti.
Žiūrime mudu su Jonu į jį. Tikrai, numirėlis šneka. Lūpas krutina, čiaupsi, akis vartelioja. Išdžiūvęs toksai, kaip giltinė, ant kurios griaučių mėlynmargė oda apitempta.
– Ė-ė, mielas bičiuli, – sakau aš jam, – kaipgi aš tave bepaleisiu, kad tu jau kartą mirei, – kaip tu manai? Pagaliau, ar tau danguj buvo taip nuobodu, kad tu į lagerį sugrįžai?
– Neeee… – ginčijasi numirėlis. – Paleiskite… Aš pats nueisiu… žinau kur… prie ligoninės…
– Ne, mielas bičiuli, šitaip negalima, – aiškinu aš jam, – o ką aš veiksiu, jei tu pabėgsi? Tu jau mirei, tau dabar visa vis tiek pat, o aš mirsiu gal dar rytoj, gal poryt, o gal dar ir kokią savaitę pratempsiu. Va, bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – jis dar visai tvirtas, kaip mulas. Jis mažiausia kokį mėnesį dar nutęs, gal ir dar ilgiau, – kaip tu manai? Kaip tu tokių dalykų nesupranti? Jei tu mum pabėgsi, už tave vieną mes du šiandie pat turėsime prie numirėlių atsigulti, – kaip tu manai? Juk tu į numirėlių leistrus jau įrašytas!
– Suprantu, suprantu, – spyrėsi numirėlis, – žodį duodu, niekur nebėgsiu… Baisiai nepatogiai nešate… Smaugiat…
– Atleisk, mielas bičiuli… Mum tavęs labai gaila, bet pagelbėti tau mes niekuo negalime, mum dar gyventi išeina… Va, nunešime, paguldysime, o paskui – kaip sau nori: nepatiks – bėk iš čysčiaus. Bus grynai tavo reikalas. Kol kas – mes savo galva už tave atsakome. Kuo tavo galva geresnė už mūsų dvi?
Besiriedami su numirėliu, nunešėm mes jį prie ligoninės, kuri buvo jau nebetoli.
Kiti numirėliai buvo dar su drabužiais. Kiti – mirksėjo ir žiopčiojo. Kiti – rankas ir kojas krutino, ar tik ne atsikelti ir pabėgti posmuodami? Poris numirėlių sėdėjo ant sniego ir apdujusiomis akimis, it durnaropių prisiėdę, dairėsi aplinkui.
Reginys buvo retai tepasitaikąs, – pirmos rūšies!
Nelabai gera ant širdies šalia tokių numirėlių būti, bet nelabai gera ir taip be niekur nieko nuo jų atsitraukti…
Ieško po lovas, po palovius, po čiužinius, graibo visur, kur tik užgriebti gali…;
- atitaisytos pakeistos vietos (redakciniai variantai parodyti laužtiniuose skliaustuose, o autoriaus – paprastuose arba pasvirai):
– Ei, jūs, šuns [uodegos] pauodegio inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!
Apie artimo meilę, apie humaniškumą buvo [kadaise] daug knygų prirašyta… [Et, tuščia jų] Ne, [N](n)everta jos skaityti!
– Ką tu, [maitos vaike] kurvy syn, pakišai man popierį pasirašyti, kad šiandie mirė devyni?
– O, tu, [pakaruoklio vėdare] kurvy syn, kur tu valkiojies dabar?;
- atkurtos autentiškos žodžių formos (išlaikomi žodžių trumpieji variantai, kito kamieno žodžiai, skaičiaus gramatinė kategorija, savitai sudarytos įvardžiuotinės formos):
Iš snukių [jums] jum košę padarysiu!
Tyliai, [sukandę] sukandęs dantis, tarytum jam niekas neskaudėtų, nedejuodamas, – tarytum naktį koridoriuje jis nebūtų buvęs mindžiotas, – tarytum jis dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly!
– Norite, kad aš [jums] jum žarnas paleisčiau?
[Šaukiamasis] Šaukiamasai Francišekas atskuta uždusęs.
– Ką tu, kurvy syn, pakišai man [popierių] popierį pasirašyti, kad šiandie mirė devyni?
[Visiems] Visiem būdavo daug patogiau, kai jie iš tikrųjų numirdavo.
Valdžios žmonės pyksta, keikias, knygas brauko, Berlynan atitaisymus siunčia, o gyviesiem [numirėliams] numirėliam plytgaliai ant galvos nebekrinta, šonkauliai nebelūžta, pasikorimui pagalbininkų jie nebegauna…;
- grąžinta autoriaus leksika, kuriai būdingi tarminiai niuansai, nedėsningi fonetiniai kitimai:
Pagaliau, vėzdu per šonus paraginti, kimbame į tuos numirėlius, nelyginant tarakonai į [košelieną] košeleną.
Į vieną kibo [keturiese] keturiesa: po vyrą į kojas ir rankas – ir numirėlis plaukte plaukia, žemės užpakaliu beveik nesiekdamas.
Šiandie jį dar [keturiese] keturiesa tempia, rytoj mane gal už vienos kojos nučiunčins, – dėl tokių niekaniekių numirėliui nėra ko įsižeidinėti.
Prie vieno numirėlio pasilikome mes [dviese] dviesa, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų.
Žiūrime mudu su Jonu į jį. Tikrai, numirėlis šneka. Lūpas krutina, čiaupsi, akis [vartalioja] vartelioja. Išdžiūvęs toksai, kaip giltinė, ant kurios griaučių mėlynmargė oda [aptempta] apitempta.
Tikras velnias, nors visiškai į modernišką žmogų panašus, su balta [prijuoste] priejuoste per visą pilvą.
– O, tu, kurvy syn, kur tu valkiojies dabar? A? Kur tu valkiojies, [šunsnuki] šunsnuky? Kur tavo vieta?
Teli[ū](u)skuoja rankutėmis aplink čiaupą, „Marsz, marsz, Dąbrowski“ niūniuoja.;
- atitaisyti pakeisti žodžiai:
Vieni gulėjo užsimerkę, kiti – su praviromis akimis, nuogi su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės [ir] ar ant pilvo užrašytu.
[Nejaugi] Nejau pasivogęs jį kur ėsti pradėjo?!
Na, žinoma, jei jis pats nesusiprasdavo tinkamu laiku numirti, atsirasdavo, [kas] kad jam padėdavo atlikti jo prievolę.;
- grąžinta autoriaus žodžių rašyba:
– Gi tu, [v](V)iešpatie su žaliais batviniais, – nutęsė jisai nustebęs.;
- grąžinta autoriaus skyryba (autoriaus skirtukai parodyti paprastuose skliaustuose, redaktoriaus – laužtiniuose):
– Ei(,) jūs(,) kiauliasnukiai, marš numirėlių nešt.
– Gal ir tiesą sako tasai padūkęs tirolietis(,) Toni Fabro, perkūnas jį žino, – atsidūsti patylomis ir imi graibyti numirėlio koją.
Kad jau kartą mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk(,) susimildamas!
Mudviem nulingavus dar kokius trisdešimt žingsnių, mūsų numirėlis praveria akis ir tokiu gailiu[,] tyliu balsu prašneka:
– Man baisiai nepatogu… Smaugia… Draugai, paleiskite mane… verčiau aš pats nueisiu…
Vieni gulėjo užsimerkę, kiti – su praviromis akimis, nuogi[,] su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės ar ant pilvo užrašytu.
Poris numirėlių sėdėjo ant sniego ir apdujusiomis akimis, it durnaropių prisiėdę, dairėsi aplinkui[…](.)
Vis dėlto kažkokios rakštys po dūšią braido[,] šitokiu būdu paliekant sėdinčius ir mirksinčius numirėlius. Bet ką tu žmogus padarysi dabar[?](?!)
Kitas, gal jaunas dieneles prisiminęs, motulę ar tėviškėlę, pasikelti[,] atsistoti nebepajėgdamas, ėmė ropoti[,] šliaužti per kiemą.
Pamatęs šliaužiančius numirėlius[,] pragariškai, kaip vieni velniai temoka, nusikeikė.
Pagaudamas už kojų[,] veikiai jisai sutampė nepaklusnius numirėlius atgal į krūvą.
Patenkintas savo darbu[,] pažvelgė į juos.
Jei numirėlių pasitaikydavo daugiau, juos tuomet nuogus dailiai[,] vieną šalia kito[,] keliais klodais suguldydavo, apdengdavo brezentu ir veždavo darniai ir rimtai, it marmelado krovinį.
Teliuskuoja rankutėmis aplink čiaupą[.](,) „Marsz, marsz, Dąbrowski“ [–] niūniuoja.
– Vienas, du(,) trys… septyni, aštuoni…
Bloko viršininkas, jį pamatęs, net susirietė koridoriuje(,) it buldogas, besiruošdamas žandarui į kinkas kibti.
– O(,) tu, kurvy syn, kur tu valkiojies dabar?
– Ak(,) tu, kiauliašunie, tu man dar kalbėti drįsi?
Šitokiam numirėliui(–)savanoriui mirus, knygose išbraukdavo ano, pirmojo numirėlio, numerį, – tojo, dėl kurio ir šis galvelę paguldė.
Jis galėjo pridaryti[,] gyvas palikęs[,] daug nemalonumų.
Pavyko jam porą savaičių išlikti nenumirusiam net su kitų pagalba, jis yra jau beveik laisvas pilietis[;](:) knygose jis jau išbrauktas – ir politiniame skyriuje, ir darbo biure, ir administracijos valdyboje.
Iš viso(,) 1944 metų vasarą lageryje daug kas pasikeitė, bet kas galėjo tikėtis jos sulauksiąs, patekęs į lagerį 1943 metų pačioje pradžioje?
Parengė Neringa Markevičienė
[1] Samulionis A. Balio Sruogos Raštai (parengimo principai), 1989 m. gruodis. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas. – F. 111. – B. 381. – L. 2–3; Samulionis A. Paaiškinimai // Sruoga B. Verpetai ir užuvėjos (ser. „Kritikos biblioteka“-5) / redakcinė komisija Petras Bražėnas, Jonas Lankutis, Eugenijus Matuzevičius, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Algis Samulionis. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 449–450.
[2] Iš Miko Vaicekausko laiško Neringai Markevičienei, 2026-01-31.
Sara Poisson. Ponia M
2026 m. Nr. 2
Apsakymas
– Štai kodėl jie nori tą namą parduoti. Išmetė ikonas – neliko apsaugos. O tada pasijautė, kad kažkas negerai tame name, štai kodėl…
Tai Jadzė, mano kaimynė. Stovime lauke prie jos trobos durų. Kalba jaudindamasi, graužiama migloto netikrumo, tarytum ko išsigandusi, markstosi prieš rudenišką saulės šviesą. Tarsi pasisakytų apie už ją pačią galingesnius reiškinius, kurių iki galo nesupranta ir bijo, kad jokia kalba jų neatspindės ir taip bus nusidėta prieš tiesą. Saulės ir vėjo nugairintame, apskritame, įraudusiame šviesiaplaukės veide išryškėja rūpesčio raukšlės, akyse tarytum nuostaba, balse – nusivylimas.
Apie tą tvirtai suręstą trobą žinojau kaip apie negyvenamą nuo tada, kai prieš septynerius metus kaimynystėje įsigijau kitą, gerokai prastesnį namą apleistame žemės sklype. Apkaltą presuotu kartonu, nuo drėgmės susibangavusiu, su prie pagrindinio statinio negrabiai prilipdytu kreivu šleivu priestatu. To geresniojo namo tada dar niekas nepardavinėjo, sodybą paveldėjusios seserys ne išsyk sutarė, ką daryti, o ir nebūčiau jo įpirkusi. Ilgą laiką negyvenamas ir paveldėtojų beveik nelankomas namas atrodė vis dar dailus, nors kasmet vis liūdnesnis, apkėstas dilgėlių, garšvų, siaučiamas savaime užaugusių krūmokšnių. Gamtai svetimi žmogaus triūsu sukurti daiktai, ji skuba juos paversti nematomais, o dar vėliau suvalgo, ir jie virsta ja pačia, tiksliau – vieniu su ja, kokiu buvo iš pat pradžių. Ir tik ydingam protui regisi, kad gamtą ir žmogaus padirbtus dalykus skiria aiški riba.
Skirtis tarp negyvenamo ir gyvenamo irgi nebuvo labai tvirta. Vieną gražų rudenį išgirdau toje sodyboje klegesį, vaikų balsus, žoliapjovės ir pjūklo burzgimą. Palei akmenimis grįstą kaimo gatvę iškilo senų baldų ir rakandų krūvos, į stirtą sukrautos papuvusių tvorų liekanos. Iš prairusios kartono dėžės su pigiai įrėmintais paveikslais šmėstelėjo ikonos. Pasirodė labai panašios į tas, kurias pasilikau ant savo studijos sienos. Maniškės man reiškė sąsają su žmonėmis, čia vargusiais savo vargus. Naujieji kaimynai buvo kažkuo panašūs į gamtą, nors gal labiausiai – į dilgėles, suslapstančias pasimetusius vaikų žaislus.
Mano įsigyto namo šeimininkai buvo mirę, jų palikuonys už skolas namą turėjo atiduoti bankui. Šis, būdamas galinga anonimine jėga, namą vertino kaip nieko bendra su žmonių jausmais ar istorija neturintį, nužmogintą turtą. Vis dėlto daiktai, kuriuos, tapusi naująja savininke, aptikau namo viduje, kalbėjo apie žmones. Stalčiuje radau įvairiausių vaistų buteliukų ir tablečių pakuočių, spintelėje – degtine užpiltų kapotų kaštonų trauktinės, skirtos įtrinti maudžiančias kojas. Vaizdavausi senos moters, kuri čia gyveno paskutinė, negalias, kūno skausmus. Jos daiktai liudijo apie kovą už išlikimą, taip pat sumanumą, priimant iš gamtos sveikatą stiprinančias dovanas. Suvokiau tą niekada akyse neregėtą moterį kaip savo ateitį, pamažu prie manęs artėjantį, kita manimi tampantį alter ego. Buvau tos man nepažįstamos, jau mirusios moters ryšių su šiuo pasauliu, su kūniškumu pratęsėja. Nežinia kodėl aplinkybių padiktuoti saitai man tampa svarbūs, vertinu juos kaip dėsningai iškritusias gyvenimo kortas. Sandėliuke tebelaikau pasikabinusi įrėmintą buvusio namo savininko nuotrauką. Radau ją palėpėje, esu tos namo dvasios ir kaimiškos kultūros paveldėtoja.
– Kurios ikonos dar buvo sveikos, nesulaužytos, nesumirkusios, moterys išsinešiojo po namus. Kaip jie galėjo jas šitaip imti ir išmesti? Ar jūs tikite į Dievą? Mes tikime, mes meldžiamės. Tikime, kad Dievas mus saugo, – lyg piktinasi, lyg stebisi Jadzė, akys išpūstos, žvilgsnis šokčioja į šalis.
Aiškinu Jadzei, kad tikriausiai tų naujakurių dievas kitoks, abi girdėjom per Žolines mušant būgnus ir giedant mums negirdėtas giesmes. Pertvarkytame jų sode mačiau virš vaismedžių iškilusį baltuojantį kūgį, primenantį vigvamą. Jų dievas galėtų būti panašus į indėnų dievą, jis, šio dievo garbintojų akimis, turbūt nelabai ką bendra turi su atvaizdais kaimo ikonose. O gali būti, kad ir visai priešingai: išmesdami religinius paveiksliukus naujieji šeimininkai pasmerkė indėnų žemes kolonizavusius krikščionis ir jų žiaurumus, skriaudą Naujojo pasaulio autochtonams.
Žmonės turi teisę tikėti į kitokius dievus ar netikėti, sakau Jadzei. Vis dėlto anų kaimynų adresu metu priekaištą: nederėtų taip atvirai, beveik tyčia, matomiausiu būdu paniekinti vietos, kurioje įsikūrei, papročių. Nedrįsčiau net pagalvoti apie panašų elgesį. Jeigu jau nepatinka ikonos, galėjo kam nors jas padovanoti, perleisti, blogiausiu atveju – išmesti paslapčia ar sudeginti. Tebūnie ir su savais ritualais, pagerbiant indėnus ir jų dievus. Negerai piktinti niekuo dėtus religingus kaimynus, tiesiogiai nesusijusius su krikščionių smurtu prieš kolonizuojamas gentis, tai netoliaregiška. Kaimas – nei miškas, nei miestas, kur gali nerūpėti kaimynai.
Susimąstau apie mano ir Jadzės santykio su pasauliu skirtumus. Pasauliu? O gal kosmosu, anapusine tikrove? Jadzei ikonos yra daugiau nei tradicija ar bendruomenės santykiai, jos jungia ją su įsivaizduojama, už ją galingesne realybe. Su tvarka ir teisingumu, kurių kilmė aukštesnė už žmonių kūrybą ir kasdienybę. Mano gi sampratai užtenka pagarbios komunikacijos, tolerancijos ir mandagumo. O gal tai irgi meilės žmonėms forma? Bet ar mylėdami žmones nevykdome krikščionių Dievo ir kitų dievų valios? Tada reikštų, kad Jazdę ir jos Dievą sieja skaidrus tiesioginis ryšys, o maniškis santykis su dieviškumu primena siūlų raizgalynę.
– Jie nuėmė namo apsaugą, kokia nesąmonė, – neatlyžta Jadzė, trindama kaktą atžagaria plaštaka. Tarsi norėtų nusibraukti kažin ką nešvaraus ar bloga lemiančio.
Ir aš jau beveik linkusi tuo patikėti: namas prarado kažin ką svarbaus. Ar gali būti, kad ikonos, kurių įsigijusi trobą neišmečiau, pasėjo manyje kokią nors mano tapatybei ne itin artimą sėklą?
Kaip mus pakeičia vieta, kurioje gyvename? Ar kraštovaizdis, architektūra, vietos žmonės prisitaiko mus, o gal suderina kaip vieną iš savo daugiabalsio orkestro instrumentų, kad tas suskambėtų tinkamai, nesugadintų įprastos kompozicijos, per ilgesnį laiką susiformavusio muzikos charakterio? Ir ar nenutinka, kad vietą pasirenkame pagal tai, kaip patys kadaise buvome paveikti panašių vietų? Galbūt ankstesnė patirtis mus tarsi išdrožė iš grubios formos medžio gabalo ar nulipdė iš kokios nors plastiškos medžiagos. Įgijome formą, kuriai nesąmoningai ieškome panašumų – tiesioginių ar atvirkštinių, visais atvejais turinčių bendrą vardiklį. Tarytum būtume šaukštai, trokštantys priglusti prie kitų šaukštų arba užprogramuoti pamilti šakutes ir pajusti, kuo jos į mus panašios, kuo skirtingos. Galbūt mūsų regėti vaizdai ir kiti jutiminiai prisiminimai pavertė mus šiek tiek kitokiomis būtybėmis, nei būtume be tų prisiminimų turinio – tuštesni ar pripildyti kitokių substancijų.
Tam tikros aplinkybės paverčia tave tarytum ne visur prilimpančiu, kai kada svetimu žodžiu, ieškančiu sau tinkamos kalbos sistemos. Ar ne todėl atsidūriau kaime, kad kadaise laimingiausia jaučiausi kituose kaimuose? Vaikystės vasaromis buvau ten nuo valstietiškų darbų, perdėto rūpesčio ir moralizavimų apsaugotas, ūmai visišką laisvę įgijęs miesto vaikas. Argi kūnas ir protas galėtų tai pamiršti?
Pastaruosius penketą metų kvėpuoju dažais kaime įsirengtoje tapybos studijoje. Galbūt todėl miestiško gyvenimo elementai mano darbuose dabar pasirodo tarsi kokie parazitai, juos pasitelkiu nešvaros ar negrynumo įspūdžiui sukelti. Ir tik tolumoje saulės nutvieksto miesto kontūras tolygus tolimai ir tarytum iliuzinei šviesai, o galbūt šviesos idėjai, kuria tikime arba norėtume tikėti. Miestas gražus tik iš tolo. Arba… tik iš labai arti. Tada, kai prisiartinęs iki konkretaus žmogaus akių pamatai jose visą pasaulį, o jame, žinoma, – ir kaimą, ir miestą, ir tvartą su jo gyvulėliais, ir bažnyčią su ikonomis. Ar ne tai išvydau, žiūrėdama į Jadzės akis ir kartu drovėdamasi to, ką ji gali pamatyti manosiose? Kai priekaištavau jai už žolės deginimą savam sklype ir mano kiemą siaučiančius dūmus, nebuvau pamiršusi jos pasakojimo, kaip ji, būdama vaikas, su jaunesniu broliuku pririnko voveraičių ir vieni, be suaugusiųjų, su ne pagal jų amžių sunkiais krepšiais važiavo autobusu į turgų. Kad galėtų nusipirkti ledų ir batukus. Tėvas, įnikęs į šnapsą, pragerdavo kolchoznyko algą, žmonai ir vaikams primesdamas dar ir rūpestį išmaitinti jį patį. Nuo mažens dirbdama visus kaimiškus darbus – ravėdama daržus, šerdama gyvulius, melždama karves, grėbdama ir kraudama vežiman šieną – Jadzė tapo tikra kovotoja už gyvenimą. Tik dabar, kai vasaromis parvyksta į kaimą su vaikais, žolė jai nebėra tas pats, kas vaikystėje. Jau nebe išgyvenimo išteklius, o gamta, su kuria kovojama neriantis iš kailio ir prakaituojant, kad pusės hektaro kiemas būtų panašus į futbolo aikštę. Trumpa lygutėlė veja be ją sudarkančių daržų Jadzei tapo naujos gerovės išraiška, betgi nupjautą žolę reikia kur nors padėti…
Ir kas gi nutiktų, jei bent kiek ilgiau ir giliau žvelgčiau į Jadzės akis? Suprastų, kad permatau ją geriau, nei pati gali numanyti, ir – jai netikėtai – esu jos pusėje. O tada… Tada man tektų nuolat kosėti, gerklę dirgintų jos kieme įsiteisėjęs dūmų fabrikas. Galbūt jis ir visiškai pagadintų man kraują.
O ponia M buvo, yra ir tikriausiai liks miesto moteris. Kaipgi ji man ūmai tapo tokia svarbi? Ar todėl, kad atrodė tokia tolima? Ir ar tikrai tolima? Gal ji irgi slapčia buvo mano pusėje? Prisiminiau ją kažkodėl būtent tada, Jadzės kieme, šiai rypuojant apie paniekintas ikonas. Tam tikra prasme mano ir ponios M pasaulių skirtumai buvo panašūs į Jadzės ir mano. Ponia M, kiek teko patirti, visur braižė tiesias linijas, įskaitant ir santykius su žmonėmis, aš gi tuo tarpu kapanojausi savo raizgalynėse, niekas man nebuvo savaime suprantama, tiesu ar aišku. Jos pozicija buvo panaši į kontrolieriaus, mano – į juokdario, kuris dažniau suerzina, užuot prajuokinęs. Beje, kai kuriems žmonėms iš esmės nepatinka juokdariai. Kvaila būtų su tuo nesusitaikyti.
Kodėl ją nutariau pavadinti ponia M? Juk jos vardas prasidėjo visai kita – D – raide. Tiesa, M buvo pirmoji jos mergautinės pavardės raidė. Bet ne tai svarbiausia. M man turėjo daugiau reikšmių nei tiesiog raidė. Viena vertus, M vaizdavausi panašią į žaibą, taip pat į žaibo pavidalo Sig, arba senųjų germanų runą Sowilo, esesininkų ženklą, siejau ją su galia, gyvybingumu, pergalėmis. Be to, ji panėšėjo į tvirtą, patikimą konstrukciją.
Ponia M iš epizodinių susidūrimų man pasirodė esanti energinga asmenybė. Panašioms jaučiu pagarbą, patyliukais esu jų pusėje, nors dažniausiai laikausi per atstumą. Jų įtakos laukas apima didokas teritorijas, kuriose man tiesiog nėra ką veikti, tokiuose psichofiziniuose kraštovaizdžiuose jaučiuosi svetima ir tvarkos bei grynumo sumetimais priversta adoruoti stiprų, bemaž agresyvų energijos šaltinį, užuot buvusi savimi. Iš esmės esu iš tų vienišų raganų, dažniausiai įsikuriančių kaimo gale, miško pakraštyje ar nuošalesniame vienkiemyje. Tokios paprastai išstumiamos iš bendruomenės ir atsimenamos tik tada, kai kas nors apserga ar pasipila nesėkmės. Pagal ponios M prigimtį ji būtų tikusi į kaimo seniūnes, sumaniausias ūkininkes, bet ne į raganas.
Vis dėlto kai kuriose tradicijose M laikoma naujos pradžios simboliu. O man iš tiesų rūpėjo išgauti kokį nors virsmą ar startą, susijusius su moterimi, kurią pavadinau ponia M. Keistą lūkestį papildė miglota viltis, sužinojus, kad, be viso kito, raidė M dažnai siejama su paslaptingais, mistiškais ar dvasiniais aspektais, nežinoma ar užslėpta informacija. Kitaip sakant, M raidė žadėjo, kad galbūt galėčiau išgliaudyti ponią M tarsi kietame kevale paslėptą riešutą ir patirti ją kaip ką nors nauja ar kitoniška, palyginti su tuo, kuo ji rodėsi ar kuo dėjosi.
Ir kuo gi ji rodėsi ar dėjosi, kuo buvo ar galėjo, o gal ir negalėjo būti? Formaliai ji buvo parodų kuratorė, vienaip ar kitaip susijusi su maniške dailininkės profesija. Nenuostabu, kad dažniausiai ją sutikdavau parodose. Po ekspozicijos atidarymo stoviniuodama su vyno taure rankose girdėdavau šiek tiek gergždžiantį, įtaigų ir valdingą jos balsą, sklindantį iš tiršto parodos lankytojų būrio. Tas skardus balsas man sukeldavo įtarimą, kad turėdama panašią gerklės dovaną būčiau tapusi kitu žmogumi, kur kas panašesniu į ponią M.
Būdama aukštaūgė, sunkiai galėjo išlikti nematoma, o dar tas balsas – stiprios, savo įtakingumu įtikėjusios moters. Jai turbūt niekada neatėjo į galvą, kad kokia nors kita moteris, o gal net ji pati, jei turėtų silpną balsą, galėjo būti vertinama priešingai – kaip silpna, ne itin protinga ar ne per daug talentinga. Esu tikra, kad daugeliui būdavo sunku patikėti mano originalumu ir vidine jėga vien dėl silpno balso ar iš prigimties skystų, sausų plaukų. O štai ponios M įtakingumu beveik niekas neabejojo, nors esu girdėjusi sakant, kad esą „rengiasi tai ji baisiai“. Mėgo patogius margus drabužius, tokie neatrodė nei oficialūs, nei prabangūs. Kartą dingtelėjo, kad taip rengdamasi tarytum bando pridengti savo prigimtinį kovingumą. Nedaug kas patikės, kad gali gauti smūgį iš moters, vilkinčios megztą vilnonę suknelę. „Man taip neatrodo“, – nuoširdžiai tariau vienai jos aprangos kritikei. Tiesa, pasijutau šiek tiek nejaukiai, tarsi tai būtų man pačiai dėl mano išvaizdos išsakyti priekaištai. Jei būtų prireikę, būčiau pasitelkusi visus turimus savo ginklus ponios M stiliui apginti, nors gynybos jai visai nereikėjo.
Pranašumą dailininkų draugijoje ponia M turėjo ir dėl to, kad buvo labai iškalbinga. Kiekvienas jos sakinys, vos ištartas, tarytum virsdavo kūnu ar daiktu, kurio taip lengvai nepaneigsi. Gali būti, kad iš dalies dėl to nesąmoningai laikiausi atokiau – kad tie sudaiktėję sakiniai neužkristų man ant galvos ar po kojomis – vienaip ar kitaip tektų visas jėgas sutelkti, kad išlikčiau sveika ar nesuklupčiau. Visos jėgos būtų atiduotos kovai su mano prigimčiai priešiška, kieta medžiaga. Esu tam per minkšta, dievaži.
Kartais įsivaizduodavau erdvę, kurioje ponios M sakinius galėčiau surinkti tarsi plytas ar kaladėles ir sudėti į vieną statinį. Toksai statinys atrodytų visai įdomus ir spalvingas, tinkamas pavaizduoti drobėje. Gali būti, kad apie tai žinojo ir pati ponia M. Gali būti, jos sakiniuose slypėjo priekaištas visiems aplinkui, kad jie negaudo jos žodinių daiktų ir nesudeda jų kaip savaime vertingo ir gražaus pasaulio. Gal ji save vaizdavosi kaip dangiškąją maną barstantį Dievą, nesulaukiantį supratingumo ir dėkingumo?
Ar kada esu aptikusi, kad kas nors cituotų ponią M, kartotų jos žodžius kaip nepaneigiamą tiesą, magišką formulę? Tokio atvejo neprisimenu. Regis, žiūrėjo į savo pašnekovus, tiksliau – į klausytojus, iš aukšto, kaip statybos darbų vykdytojas į savo darbininkus. Galbūt semdavosi energijos iš savo nusivylimo kitų žmonių nenuovokumu? Šitaip išsaugodama savo pačios pranašumo iliuziją?
Apie dailę ji nutuokė. Niekada tuo neabejojau. Ir tas jos nusimanymas ilgainiui ėmė vis labiau matytis. Tiesa, iš dalies dėl jos ilgamečio draugužio, įvairiomis premijomis apdovanoto tapytojo. Jis buvo jos vėliava ir prabangus kostiumas vienu metu. Ji dalyvaudavo kartu su juo įvairiausiuose parodų atidarymuose, apdovanojimų ceremonijose, pleneruose, leidinių apie meną pristatymuose. Reikia pasakyti, kad ši porelė, mano akimis, mažų mažiausiai teikė paguodą ir žadino viltį, kad turininga ilgametė vyro ir moters draugystė yra įmanoma. Ir vis dėlto pora man priminė savotišką maldos grupę, laiminamą dailę globojančios dievybės, dalinančios savo palankumą visiems, kurie „dviese ar daugiau“ susirenka jos vardu.
Be abejo, ponios M balsas reikšmingai skambėjo ir neformaliuose menininkų grietinėlės pasisėdėjimuose. Ilgainiui ją ėmė kviesti į dailės konkursų komisijas. Ji pavirto tarytum specialiu meno švietimo projektu. Kurį laiką buvo suteikusi sau teisę, pareigą ir privilegiją sveikinti gimtadienių ir svaresnių sukakčių progomis žinomus dailininkus, gyvus ar mirusius. Buvo šviesos nešėja, kelrodė po beribę vaizduojamųjų menų ir menininkų erdvę, kurioje daugelis jaučia baimę pasiklysti ir kurios baidosi tarytum mirtinai pavojingų džiunglių. Ji tiesė kelius per šias džiungles, savo nuožiūra atrinkdama, kas jos maršrutų žemėlapyje privalo būti aplankomas, o kas apeinamas ar aplenkiamas.
Iš tiesų ji buvo ne kas kita kaip gausybės dabartinių vadinamųjų nuomonės formuotojų pramotė, daugeliu požiūrių už juos gudresnė, informuotesnė ir patikimesnė. Iki šiol prisimenu, kaip sykį man privačiai tarė: „Mano akimis, esi labai talentinga. Sakyčiau, netgi arti genialumo.“ Pamenu, kaip netekau amo. Jei būčiau abejojusi ponios M autoritetu, būčiau tik nusivaipiusi ir tokiu pareiškimu pasibodėjusi, bet tąsyk sustingau iš jaudulio ir siaubo, nesumodama, ką į tai atsakyti. Ar reikėjo suprasti, kad įtraukė mane į privilegijuotus savo maršrutus?
Visa tai nutiko, kiek pamenu, kažin kokioje prieblandoje, prie staliuko su skurdokomis vaišėmis, scenoje vykstant neįpareigojančiam performansui. Prieblanda klostė mus tarsi kokia bendra antklodė, šiek tiek migdė, scenos ir šurmuliuojančių žiūrovų triukšmas teliūškavo, skalaudamas tirpstančios realybės bangomis. Visa buvo pernelyg panašu į sapną. Mudvi sėdėjome greta, tarytum atsitiktinai, skruostu į skruostą, maniausi girdinti jos rudo odinio sijono brūžinimąsi į mano džinsus.
Dar prisimenu ją sakant, kad visada žinojo galinti tapti dailininke, daug kas jai pranašavę tokią ateitį ir klausinėję, ar paslapčia nekurianti paveikslų. Buvusi viena rimta priežastis, sakė ji man. Ir tada reikšmingai nutilo. Pamaniau, kad tokį jos pabėgimą lėmė nenoras konkuruoti su artimu draugu, jau kelis dešimtmečius lydimu visuotinio pripažinimo, o gal greičiau nenoras būti visada antroje vietoje. Laukiau, kol bent užsimins apie tai, pauzė užsitęsė.
– Kokia gi priežastis? – nebeiškentusi paklausiau.
– Tiesiog nenorėjau, – pasakė. – Paprasčiausiai nebuvo noro.
– Bet noras juk dar gali atsirasti? – sutrikusi pratariau, bet ji tik sukrizeno.
– Kad nepanašu. Nemanau, kad tas noras kam nors reikalingas. Užtenka tapančių ir be manęs, argi ne taip?
Būtent tada ji ir pasakė, kaip gerai vertina mano tapybą. Kaip sakiau: skruostas į skruostą. Jutau jos rūkalų aromatą, girdėjau alsavimą. Mano ausis išgirdo, kaip tvirtai šiurkščia jos gerkle ropščiasi kiekvienas garsas, iš kurių ji sudeda žodį po žodžio. Ar būtų galėjusi tai, ką girdėjau, pasakyti žiūrėdama man į akis? Ir ar turėtume tikėti tuo, kas sakoma prieblandoje, kai tiesą praskiedžia tamsa ir tiesa tampa tamsi, keistai apsunkusi, tvyro kažkur pažemėje, nė kiek nebepanaši į tiesą? Arba primena tiesą, tačiau tolimą viskam, kas gyva, žydi ir skleidžiasi?
Kaip į panašias pagyras ir vertinimus vakaro prieblandoje, skambant gitarai ar sintezatoriui, prie stalelio su tuščia vyno taure ir pigių užkandžių išėdomis atsako jos rato žmonės, pripažinti dailininkai? Juk turi būti koks nors deramo dialogo standartas, kad gyvenimo upė plauktų gražiai, sveikai, palaikydama visą meno sferos santykių ekosistemą. Arba kad džiunglių takai būtų panašūs į saugius parko takelius.
Tariausi esanti visiška kvėša, nepajėgi permanyti elementarių elgsenos taisyklių, reveransų, palankumo ženklų, neįgali atpažinti visą dailės meno lauką surišančią grybieną. O juk tai nebuvo aukštoji matematika, nors turiu gabumų ir tiksliesiems mokslams, ir humanitariniams, mokykloje mano literatūros rašiniai labai dažnai būdavo vertinami aukščiausiais balais. Vis dėlto į tą jos pareiškimą sureagavau kaip šuo, išgirdęs pačią paprasčiausią komandą jam nesuprantama kalba. Ir, matyt, atsakiau šuniškai, visiškai pro šalį. Kaip kitaip, jei ne kaip su vargšu šunimi, ji galėjo su manimi pasielgti? Ką jai atsakiau? Dėl savo šuniškos padėties prisimenu bemaž vien tik ponios M rūkalų kvapą.
Iki dabar girdžiu tą žinovės intonaciją, primenančią savimi pasitikinčio vaiko tikrumą, kad viskas, ką jis padaro, yra pagirtina. Toks pribėga prie kurio nors iš suaugusiųjų, rodo savo keverzonę ir sako: „Pažiūrėk, kaip gražiai nupiešiau.“ Ir niekas tenedrįsta prieštarauti, nes juk savaime suprantama, kad piešinys puikus. Dažniausiai taip ir yra: būdamas laisvas nuo vertinimo, kokie laisvi yra vaikai, turi galimybę išskleisti sparnus pagal tų sparnų prigimtą, o gal ir ištobulintą sandarą. Ir kaip galėjo nutikti, kad ponia M išsaugojo vaikišką pasitikėjimą savimi, kai tuo tarpu manasis virto kaltės jausmu ir nuolatiniu netikrumu? Juk vos ne tą pačią akimirką, kai tik mano dvasią pasiekė ponios M pagyra, man pagailo ne tik tuometinės savęs, jokių geresnių įvertinimų nesulaukiančios, bet ir visų kitų, kurie metų metus nelaimi jokiuose konkursuose, jų parodos nerecenzuojamos ir net trumpai neapžvelgiamos meno įvykių suvestinėse. „Štai šlovės akimirka, ką tik išgirdau gerą žodį iš žinomos kuratorės ir dailės žinovės, bet juk kaip tik šią akimirką yra daugybė jokio gero žodžio nesulaukiančių. Juk bendras gerų žodžių ir dėmesio dailininkams kiekis yra ribotas. Tarsi alaus bačka – iš jos alaus išvarvinsi ne daugiau, nei į ją prileista. Tad kuo daugiau to alaus atsigersiu, tuo mažiau jo liks kitiems. Bet juk tai visiškai nereiškia, kad anie to alaus nenori ar jo neužsidirbo.“
Kiekvienas man skirtas įvertinimas yra lygus kieno nors kito patiriamai tuštumai arba neskirtam įvertinimui, maniau sau. Bijau, kad taip jaučiasi anaiptol ne visi dailininkai, kuriuos savo palaiminimais apdovanodavo ponia M. Pakrapindama pagyromis ji sveikindavo juos gimtadienių ir sukaktuvių proga savo paskyroje socialiniame tinkle. Ir kodėl ji mane pasveikino tik vieną vienintelį sykį, maždaug tada, kai apgaulingai apšviestoje ir triukšmingoje, iš dalies nešvarioje vietoje leido savo autoritetingai gerklei išleisti garsus, pavirtusius į man skirtą pagyrą? Galbūt tą akimirką ponia M buvo išgėrusi vyno ir aš buvau pagirta visai ne ponios M, o vyno dvasios? O gal ponia M tą vakarą kažkodėl jautėsi vieniša? Kitaip kodėl jos skruostas būtų atsidūręs šalia manojo? Ar ji netikėtai pasijuto tremtine, aplinkybių atskirta nuo savo elitinės aplinkos, todėl bandė megzti ryšį su kuo nors bent kiek jai artimu – instinktyviai kaip vilkų gaujos žemesnio statuso vilkas, pasitelkdama meilikavimą? Arba kaip beždžionė, blusinėjanti savo gentainį.
Visą tą smulkų ir turbūt tik man reikšmingą nutikimą šiandien vertinu kaip galimą ponios M klaidą arba jos pačios netrukus suvoktą tvarkos pažeidimą. Buvau jos šešėlis, ant kurio jai buvo nevalia užlipti. Bet ji kažkodėl supainiojo kūnišką ir šešėlinę tikroves ir padėjo ant manęs, savo šešėlio, tvirtą pėdą. Nesakyčiau, kad leteną, bet tvirtą pėdą: ponia M buvo tvirta moteris. Kaip tik tokia, kokia būčiau norėjusi būti aš pati.
Turiu pripažinti, kad ponia M man visada atrodė graži. Pažinau ją jau subrendusią, visada tiesia nugara, ilgakoję, kadais buvusią liauną, simetriško, švelnių bruožų veido, aukšta kakta – iš viso to vargiai galėjai įtarti, kokia ji valdinga ir koks įtaigus jos balsas. Drovėdamasi savęs pačios, vis dėlto privalėjau bent sau pripažinti: ji buvo geresnė ir kartu bauginanti mano pačios versija. Taisyklingesniais veido bruožais, sveikai pasitikinti savimi, tačiau, priešingai nei aš, nepatyrusi kūrybinės kančios ir nerimo, kuris ištinka dailininką, kai jo paveikslai išstatomi viešai apžiūrai tarsi teismui. Ponia M per savo ir kitų gyvenimus žengė tvirtai, neabejodama. Abejonė buvo ne jos stichijos elementas.
Pamenu, sykį man prisipažino, kad vos sutikusi savąjį ilgametį draugą, tą visų pripažintą dailininką, ji išsyk pajuto, kad tai jos žmogus, nė trupučio dėl to nedvejojo. Būdama geresnė savo pačios versija, dievaži, būčiau norėjusi jaustis tokia pat saugi ir išsipildžiusi. Vertinti kitų darbus, šlovinti ar paneigti kieno nors vertingumą, užuot kūrusi pati ir prisiėmusi riziką būti vertinamai kitų. Turėti šalia savęs puikiai visuomenėje įsitvirtinusį kūrėją, su kuriuo sietų bendri interesai, ilgiausi intelektualūs pokalbiai, sutampantys kultūriniai maršrutai. Pagaliau bendra virtuvė su visais įmanomais maitinimosi ir nešvarių indų intymumais, stalo įrankių džiazu. Bendra lova, kurioje visus tuos privalumus papildo dar ir fizinis artumas.
Sykį, kai, reaguodama į komplimentą apie savo išvaizdą, pajuokavau, kad, ką čia slėpti, man jau prasidėjo klimaksas ir komplimentai nuo manęs atšoka kaip geros sėklos nuo uolos, ji palinko prie manęs, vėl, skruostu į skruostą, ir pasigyrė: „Man klimaksas prasidėjo labai anksti, įpusėjus penktą dešimtį, tačiau dėl to mano gyvenime niekas nepasikeitė. Absoliučiai niekas nepasikeitė!“ Tai buvo toks intymus prisipažinimas, kad pajutau, kaip pasišiaušė visi mano kūno gyvaplaukiai. Vos patikėjau savo ausimis. Priėmiau jį kaip pastiprinimą ir solidarumo ženklą, bet vėliau ėmiau vertinti kaip jos pasigyrimą unikaliu savo tobulumu, gebėjimu nesenti, nepaisant prarastų reprodukcijos galių. Dar vėliau tuos žodžius priskyriau jos sėkmingos partnerystės su ilgamečiu išrinktuoju vizijai, derančiai su jau minėta geresne mano versija. Bet kuriuo atveju turėjau ją matyti kaip palaimintą iš aukščiau – gamtos, Dievo ar kažkokių dar jėgų.
Įsivaizdavau ją ir jos tapytoją ne sykį verkusius iš laimės ir besikvatojančius iš menkų nesėkmių, pavyzdžiui, kokios nors faktinės klaidos ponios M kuratoriniame tekste, klaidingai pateiktos iliustracijos. Galbūt jie taip juokėsi net ir iš kurios nors nepavykusios fizinės sueities, dėl kurios buvo stengtasi visais įmanomais būdais, su visais svarbiais scenarijaus elementais. Tarkim, ką tik aplankyta Venecijos bienalė, gauta premija, puiki recenzija, ponios M kuruotos parodos atidarymo anšlagas, prabangi vakarienė, nauja patalynė, brangūs smilkalai, dovanų gauta reta elitinės muzikos plokštelė. Nepavykusi lytinė sueitis tokiomis aplinkybėmis atrodo tik kaip koks daugtaškis, nuoroda į begalybę, į viską, kas trunka amžinai, užuot baigęsi. Mylimiesiems tai proga kvatotis iki apsvaigimo, į šį juoko teatrą įtraukiant pro daugiabučio langą į juos spoksančius žvaigždynus. Tokią įsivaizdavau geresnę savo pačios versiją. Ponia M, mano akimis, buvo apdovanota tuo, ką būtume linkę pavadinti idealiai susiklosčiusiu asmeniniu gyvenimu ir karjera. Ar galėjau apsigauti?
Kodėl ši kita mano pačios, kaip prastesniosios versijos, išsipildymo vizija ne tik žavėjo, bet ir baugino? Ar dėl to, kad budistinėje formulėje „Aš esu tu, tu esi aš“ nebelieka nė aš, prie kurio buvau taip prisirišusi? Esu gobši, man būtų patikę turėti ne vieną, bet dvi „aš“ versijas. Vis dėlto teiginyje „visa yra viena“ nebelieka nė vieno „aš“. Be to, aiškiai regimas ponios M agresyvumas, nuosekliai plėtojamais ryšiais užgrobiant vis naujas teritorijas, man atrodė visiškai svetimas netgi tam „Aš esu tu, tu esi aš“. Jos strategija buvo tikrų tikriausia „aš“ plėtra, uzurpuojanti arba savo interesams įtraukianti ir panaudojanti visus galimus „tu“. Negana to, prisiimanti sau šventą moralės policijos vaidmenį.
Sykį, susirgus vienos grupinės parodos kuratorei, galerija paprašė manęs gelbėti padėtį. Iki parodos atidarymo buvo likęs vos pusdienis, galerija mano prašymu susiuntė visų dailininkų biografijas, jų pačių pateiktas ir leistas viešinti. Skaitydama vieną atkreipiau dėmesį į teiginį, kad menininkė augina keturis vaikus. Šį faktą, kaip svarbų, bet sykiu švelniai ironizuodama, paminėjau pristatydama tos menininkės paveikslus – laikausi nuomonės, kad grožėdamiesi paveikslu negalvojame, kiek vaikų užaugino jo kūrėjas. Negana to, vėliau, pasakodama apie kitą dailininką, tariau, kad žinių apie jo vaikus galerijai pateiktame gyvenimo ir kūrybos aprašyme nėra, tad apie juos mes nieko nežinome ir žinoti apie tai, aišku, nebūtina. Įsivaizdavau šia retorika priminusi ne itin naują mintį apie menininko šeiminę padėtį kaip iš esmės nesvarbią, ir tiek. Deja, kai kam tai pasirodė baisus liapsusas.
Ceremonijai besibaigiant, prie manęs per žmonių jūrą atsiyrė ponia M ir sušnabždėjo į ausį, kad – o varge vargeli – vienas iš to vaikų gyvenimo aprašyme neminėjusio dailininko sūnų yra žuvęs autoavarijoje. Turėjau pasijusti labai nejaukiai, nes esą galėjau tą vyrą nedovanotinai įskaudinti. Betgi jei iki to šnipštelėjimo sujudo – jei tai apskritai nutiko – vieno žmogaus emocijos, dabar tokių buvo jau du. Visą vakarą manęs neapleido kaltės jausmas ir suvokimas, kokia esu neišmanėlė, kiek menkai žinau apie menininkų asmeninį gyvenimą ir kad, būdama jų santykių tinklo užribyje, niekada netiksiu net vieną vienintelį sykį pavaduoti parodos kuratorių.
Antrasis atvejis buvo analogiškas. Vienai dailininkei feisbuke paskelbus grupinę penkių ar šešių moterų nuotrauką su prierašu „Šeima“, brūkštelėjau: „O kurgi vyriška pusė?“ Netrukus sulaukiau ponios M privačios žinutės, kad tos šeimos vyrai yra mirę. Tarsi būtų savaime suprantama: mirusiųjų vieta šventa ir neliečiama, jos negali užimti joks gyvasis. Taigi viskas vyko pagal tą patį scenarijų: iki tol nelabai patogiai galėjo pasijusti viena pusė, bet po ponios M pastabos atsirado dar vienas asmuo, nešantis savo kaltės ir netaktiškumo naštą, idiotiškai, mužikiškai pajuokavęs mirties ir gyvenimo tema – tai buvau aš. Ir vėl turėjau muštis į krūtinę, kartodama: esu kalta, esu kalta, esu labai kalta.
Kitas reikšmingas, ponios M akimis, mano netaktas pasireiškė internete, sureagavus į priešo kareivius dehumanizuojančius teiginius. Tokie teiginiai buvo įprasti kaip kovinės dvasios kurstymo priemonė. Pamenu, parašiau, kad net ir karo aplinkybėmis turėtų išlikti bent nedidelė grupė žmonių, suvokianti, kad kiekvienas karas yra nuopuolis, neišvengiamas ir besiginančiajai pusei, dėl kovinės dvasios veikiančiai pagal roplio smegenų (o ne žmogui būdingos naujosios smegenų žievės) schemas. Kitaip sakant, karas civilizacijos istorijos ir psichologijos požiūriu yra žingsnis atgal, kurį kartu su užpuoliku žengia ir užpultasis. Pridūriau, kad esama tyrimų, kokias baisias pasekmes turi karo traumos. „Tamstą dominanti lektūra ir tyrimai mūsų nedomina“, – pakomentavo ponia M. Išsyk kažkodėl prisiminiau Adolfo Hitlerio samprotavimus jo garsiame veikale „Mano kova“, kad liaudis tik tada tampa valdoma, kai vadovaujasi emocijomis, o ne mąstymu, todėl esą reikėtų nuolat kurstyti jos emocijas, kad tos užgožtų mąstymą. Sumojau, kad šiuo atveju neatsitiktinai ponia M pasitelkė daugiskaitą: „mūsų“ reiškė jėgą, prieš kurią mano vieniši cypčiojimai atrodė kaip menka šiukšlytė, bejėgė prieš masės srautą. Be to, ir šįsyk užlipau ant to paties grėblio – gyvenimo ir mirties temos, kurią ponia M matė iš visiškai kitokių pozicijų. Ir kurios pusėje, kaip ji vaizdavosi, buvo galingas „mes“, pasirengęs bet kurią akimirką sutraiškyti kiekvieną kitokį „aš“.
Paskutiniu kantrybės lašu šioje mus nuolat išskiriančioje temoje tapo mano darbas „Dailininko laidotuvės“. Paveikslas dalyvavo ekspozicijoje, skirtoje paminėti žinomą dailininką. Visiems taip pat buvo žinomas to dailininko polinkis į serijinius monogaminius santykius su vis naujomis moterimis, neretai peraugančius į poligamiją. Tad savo paveiksle mirusiojo gedėtojų būryje pavaizdavau pabrėžtinai erotiškas moteriškas būtybes su įvairiomis padoriai ir nepadoriai apnuogintomis kūno vietomis. Karste gulinčiojo akis buvo pusiau pramerkta, o nuo jos tarsi smulkius vabzdžius primenančios dulkės nusidriekė žvilgsnio šleifas, siekiantis vienos moters šlaunies, ant kurios buvo matyti tinklinę kojinę ties šlaunies viduriu prilaikantis segtukas. Tariamuosius žvilgsnio vabzdžius, panašius į kandis, įrėminau kūgio formos geometriniame brėžinyje, simbolizuojančiame dailininko profesionaliai vertinamą objekto perspektyvą erdvėje.
Mačiau, kad daugelis žmonių, žiūrėdami į kūrinį, šypsojosi, o pora jų net priėjo pasakyti, kad jiems labai patiko, net įsiminė kaip viena įdomiausių visos grupinės ekspozicijos drobių.
Droviai priimdama pagyras ūmai išvydau minioje neįtikėtinai rūstų ponios M veidą. Jos skvarbus žvilgsnis buvo pasirengęs prikalti mane prie kryžiaus, o gal prie tos mano drobės. „Dabar man galas, šįsyk taip lengvai nebepraeis“, – šmėstelėjo mintis. Istorijos galą pažymėjo jos komentaras socialiniame tinkle, vos tik paskelbus mano paveikslo nuotrauką – o taip, aš tiesiog veržiausi, kad visa tai išsprogtų tarsi pūlinys! Roviausi pabaigti visą tą kontrolės, šešėlio ar tariamos savo pačios geresniosios versijos viziją, kuri mane persekiojo ne pirmą dešimtmetį ir siurbė energiją! Pabaigti galutinai! Bet ar nesitikėjau naujos istorijos? Tik pabaigus vieną galima pradėti kitą, argi ne?
„Įskaudinai tom savo laidotuvėm“, – parašė ji komentarą po minėta nuotrauka. Atvirai sakant, tikėjausi, kaip įprastai, moralo. Galiai atstovaujančios moters teiginys apie skausmą atrodė nenuoširdus. Be to, nesiekiau užduoti širdies niekam. Ir nesumojau, kuriuo savo kampuoto darbo kampu tą padariau. „Atsiprašau, nenorėjau! Gal galėtum paaiškinti, kuo įskaudinau?“ – atsakiau jai. „Apsieisi“, – brūkštelėjo, o netrukus pridėjo: „Tuo mūsų pažintis ir baigsis.“ Vėliau pamačiau, kad manęs jos socialinio tinklo draugų sąraše neliko.
Atsitverti tylos siena, kai kitas siekia pasikalbėti ir išsiaiškinti, yra agresijos forma. Psichologai apie tokią elgseną pasisako vienareikšmiškai. Žinant, kad ponia M ilgą laiką man buvo pačios susigalvotu vertinimo matu, išgyvenau jos tylą šizofreniškai susidvejinusi. Viena mano dalis geidė susiversti visą kaltę ir skausmą, bristi gilyn į nevisavertiškumo vandenis. Kita pusė mintyse jau siuvo vudu lėlę, trokšdama viską apversti aukštyn kojomis. Įsivaizdavau ritualą, paversiantį ponią M mano šešėliu, o mane – geresniąja jos versija. Nenorėjau niekam pakenkti! Man tai atrodė kaip meniška „Aš esi tu, tu esi aš“ išraiška, nieko daugiau. Maniau sau: galėtum juk atsidurti mano, tavo šešėlio, kailyje, mano geresnioji versija!
Iš pradžių ši vizija veikė tarsi raminamieji, jokio konkretaus plano neturėjau. Tačiau net pati nepastebėjau, kaip akis pradėjo kliūti už visko, kas galėtų tapti medžiaga vudu lėlei. Mintis nutūpdavo ant manęs tarsi karštą kraują užuodžianti uodė. Kartais užtekdavo pamatyti skylę kojinėje, ir galvoje jau braižydavau būsimos lėlės iškarpas tos kojinės išklotinėje. Arba, saulės nutviekstame kambaryje po krėslais išvydusi šuns ir katino pūkų debesėlius, įsivaizduodavau, kaip jie užpildys lėlės kūną. Ar gyvūnų plaukai nėra pats tinkamiausias magiško daikto užpildas? Nuo tos minties pralinksmėdavau, net patyliukais sukrizendavau. Ir vis dėlto tai jokia mada nepanėšėjo į konkretų projektą.
Mano pasikrizenimai iš įsivaizduojamo vudu ėmė virsti tikru planu tik suvokus, kad ponia M slysta man iš rankų. Tokie pajuokavimai įpratina į pasaulį žiūrėti nerimtai. Tai labai palengvina sielą, bet kas gi sakė, kad siela turi būti lengva? Ar neturėtume manyti, kad lengvėjanti siela gali vieną sykį ir visai išnykti?
Savo linksmumo verte suabejojau ir pavojų pajutau per juvelyrikos bienalės ekspozicijos pristatymą, tiksliau, per renginiui skirtą paskaitą. Atsisėdau pustuštės eilės viduryje, palikusi keletą vietų iš krašto vėliau ateisiantiems. Viena dailininkė, labai įdomi asmenybė, jos kūrybą ypač vertinu, atėjo kartu su ponia M ir įsitaisė šalia manęs. Ponia M, staiga išvydusi mane pavojingai arti, suspirgo tarsi ant žarijų. Mačiau, kaip karštligiškai sušnabždėjo kažką į ausį savo kompanjonei, ir abi išsyk pakilo iš savo vietų, kad atsisėstų tolimesnėje eilėje. „Čia tai bent! – pamaniau sau. – Ji nori atsikratyti manęs, savo šešėlio!“ Ir ką gi tai turėtų reikšti? Ar ne tai, kad ponia M užsigeidė tapti dvasia? Juk tik dvasios neturi šešėlių. Ir ar teisinga į savo sudvasėjimo projektą įtraukti niekuo dėtus žmones, kaip kad toji jos kompanjonė? Jeigu jau nusprendei tapti dvasia, daryk tai savarankiškai ir kur nors nuošalėje, argi tam tinka žmonių minia?
Grįžau namo ir net nenusiavusi batų atidariau komodos stalčių, skirtą kojinėms ir kelnaitėms. Kur dingo mano kiauroji? Susierzinusi pakilnojau skudurėlius kairėje pusėje – kelnaites. Kelerios buvo man patinkančios kūno arba, kaip kažkodėl vadinama, „plautos mėsos“ spalvos. Jau nežinia kiek ruošiausi prisiūti atirusią vienų kelnaičių juosmens gumelę. Dabar nuojauta sakė, kad atėjo laikas viską daryti priešingai. Timptelėjau gumelę, kita ranka prilaikydama trikotažą, pasigirdo pratisas „dryyykst“. Guma atplyšo kartu su trikotažo juosta. Neužtruko nė valandos – turėjau į delną telpančią lėlę, jos vidų prikimšau prikarpiusi nušiurusių lapės uodegos plaukų – ji atiteko man su pernai mirusios tetos paltu, niekad neketinau tos uodegos naudoti kaip apdaro puošmenos.
Lėlė, tai lėlė, o ką su ja daryti? Pasiraususi siūlų dėžutėje radau kelias daigstymui skirtas adatas spalvotomis plastikinėmis galvutėmis. Aha, ir kažkokio juodo pamušalo gabalėlį. Nebeprisiminiau, kaip ir iš kur jis čia pateko. Šešėlis! Apsiaučiau juo savo pasiūtą figūrėlę ir pritvirtindama įsmeigiau adatą lėlei į kaklą. Adata pervėrė kiaurai, beveik neskausmingai kliudė pirštą, iš jo ištryško menkas kraujo lašelis. Nusivaliau jį į juodą pamušalo skiautę. Beveik tą pačią akimirką į veidą plūstelėjo karštis, nuo kaktos nusibraukiau prakaitą. Būčiau pamaniusi, kad tai dėl pereinamojo amžiaus, vadinamo klimaksu, betgi jokių panašių požymių dar nebuvo tekę patirti, šiuo laikotarpiu mane kamavo ypač žemas kraujospūdis ir neatremiamo snaudulio priepuoliai. Dabar gi veidas liepsnojo, jaučiausi žvali. Prismeigiau lėlės rankas prie viename savo paveiksle nutapyto medžio silueto. Drobė buvo ganėtinai marga, kūno spalvos lėlė ir jos juodas šešėlis be vargo į ją įsiliejo.
Netrukus viską pamiršau, kaip pamirštame sriuboje suvirusius svogūnus. Ruošiausi naujai parodai, skubėjau pabaigti vieną svarbų paveikslą, jutau jo kvėpavimą į nugarą, judėjau link pabaigos negalvodama apie nieką kita.
Ar tik ne po pusmečio išgirdau ponią M rimtai apsirgus. Onkologinis susirgimas, lyg ir gerklėje, sunkiai kalbanti. Nebevaikštanti į parodas. Retai beparašo ką nors į savo paskyrą socialiniame tinkle, vos po keletą žodžių. Tarsi kartu su kalbėjimu būtų praradusi ir rašytinės kalbos įgūdžius. „Visą gyvenimą rūkė“, – pasakė kažkas iš pažįstamų, ir aš automatiškai linktelėjau, mintimis grįždama į netolimą praeitį. „Siaubas, ar tai dėl tos adatos lėlės kakle?“ – nugara net šiurpas nubėgo. Namo skubėjau dusdama, gniaužė gerklę. Pakūrusi židinį įmečiau į jį lėlę. Spoksojau į likusias adatas spalvotomis galvutėmis, jos erzino tarsi nesuprantamos kalbos hieroglifai, kuriais man norima pranešti kažką svarbaus. Atrodo, kadaise tą kalbą lyg ir mokėjau, bet dabar jaučiausi kaip sapne: nieko nebepamenu, esu bejėgė, niekas neateina į galvą, niekas nepadeda.
Po keleto dienų man parašė galerininkė, dirbusi su ponia M. Ši tikrai pasiligojusi, išėjusi iš darbo. Tačiau ponia M rekomendavo į savo vietą mane. Jos manymu, galiu dirbti labai įdomiai, nors ir darau viską savaip, visiškai kitaip nei ji. Betgi esą atėjęs laikas, ir tas laikas nebus ilgas, kai „mes“ turi pakeisti „aš“. „Ar ji irgi pasidirbo vudu lėlę?“ – smigtelėjo tarsi su adata. Atsisakiau. Bet tuo viskas nesibaigė. Neilgai trukus per parodos atidarymą mane užkalbino kita galerininkė – sumaniusi projektą, kvietusi ponią M, bet toji pasiūliusi kreiptis į mane. Vėlgi kuo mandagiausiai atsisakiau, teisindamasi, kad projektas trukdytų mano pačios kūrybiniams sumanymams. Vėliau per keletą mėnesių sulaukiau dar kelių pasiūlymų iš žinomų galerijų, ir visi jie buvo vienaip ar kitaip susiję su ponios M rekomendacijomis. Galiausiai pasidaviau.
Pristatinėdama parodas nevengiu ironizuoti mirties. Greitai bus dveji metai, kaip nenutapiau nė vieno paveikslo. Jei manęs paklaustų, kodėl, atsakyčiau, kad tiesiog nebenoriu. Tegul kai kas sau mano, kad nebegaliu, tačiau žinau kuo aiškiausiai: nėra noro. Rytoj einu į ponios M tapybos parodą, skaičiau jos apžvalgą kultūros žurnale. Į panašius renginius dabar mane lydi visiems žinomas dailininkas. Mums jau sykį pavyko patirti bendrą juoko priepuolį nenusisekus ilgai planuotam sugulimui į lovą.
Savo paveikslų dešiniajame žemutiniame kampe ji dažniausiai užrašo TEA arba AET. Viename interviu, paklausta, ar tai nesusiję su anglišku žodžiu „arbata“, nusijuokė, parodydama jaunai žurnalistei savo didelius dirbtinius dantis, ir paaiškino, kad su arbata tai susiję nebent netiesiogiai. TEA reiškia jos naująjį amplua, tai „Tu esi aš“ trumpinys, AET – „Aš esu tu“. Dingtelėjo: „Ar vis dar derėtų vadinti ją ponia M?“
Prisimenu tai kas kartą gerdama arbatą. Slovakijos prezidentei Zuzanai Čaputovai formulė „Tu esi aš, aš esu tu“ padėjo paduoti ranką fašistuojančiam oponentui. Teko tai padaryti pagal protokolą, po rinkimų suteikiant jam įgaliojimą formuoti naują vyriausybę. Tam pačiam Fico, kuris ją rinkiminės kampanijos metu vadino Amerikos agente, kekše, valstybės išdavike. Paduodama ranką ji teigė atsiverianti akimirkos galimybei. O gal amžinybei? Amžinybės požiūriu visiškai nesvarbu, kas konkrečiai ir kurioje pusėje sėdi, kas kyla ar leidžiasi tose girgždančiose sverto pavidalo sūpynėse.
Onkologinė liga ponios M neįveikė, ji pasveiko. Kalbėti jai padeda elektroninis balso protezas, vadinamas elektrolaringu. Sunku pasakyti, ką jai jaučiu – užuojautą, kaltę, prisižaidusi su vudu lėle, pergalės skonį?
Pusę tų primityviai reprodukuotų ikonų iš savo studijos įsiūliau kaimynei Jadzei. Po to ji kiek atšalo, bet dabar esu tokia užimta ir pati sau svarbi, kad neimu į galvą. Aptarinėti meną nė kiek ne mažiau įdomu nei kurti pačiai. Krūvos mano paveikslų stovi pasieniais atsukę nugaras. Nufotografavusi net parašiau tekstą apie nusigręžusių paveikslų švarą ir erotizmą, palygindama juos su gundančiomis nuogomis moterų nugaromis.
Monika Baltrušaitytė. Saulėlydžio stebėtojų klubas
2026 m. Nr. 1
Apsakymas
Užsirūstino dėl Neringos savivalės Bangpūtys, sukėlė baisią audrą. Kelerius metus siautė audra, jūros bangos sunešė gausybę smėlio, užtvindė laukus ir pievas.
Kai dangus užsiliepsnoja, jų oda atrodo skaistesnė. Tą akimirką oranžinė saulės moneta išsklinda lyg skystas trynys ir per sekundę ją įsiurbia horizonto burna. Taip atrodo saulėlydis prie jūros, kurio stebėti jie jau daugybę metų susirenka kiekvieną trečiadienį. Sakrali pusvalandžio trukmės ceremonija vyksta terasinėmis lentomis apkaltame amfiteatre, žvelgiančiame tiesiai į didžiąją sceną – kiekvieną vakarą vis kitomis bangų dekoracijomis papuoštą jūrą. Kai ant medinių laiptų patogiai įsitaiso visi Saulėlydžio stebėtojų klubo nariai, Pirmininkė iš pintinės ištraukia butelį putojančio vyno. Išdalina visiems plono stiklo taures, prieš tai kruopščiai kiekvieną nuvaliusi baltu rankšluostėliu. Erzliai sukiodama masyvų gintaro žiedą, pergnybusį putlų kairės rankos smilių, akimis suskaito susirinkusiuosius.
Pirmoji į amfiteatrą atskubėjo Matamotė. Kaip visada, prisėdo aukščiausiai, ant viršutinio laipto – iš čia gali visus stebėti, įvertinti kompanijos apdarus, skenuoti rūsčiu, metalą išlydyti galinčiu žvilgsniu. Matamotė gyvena netoliese, prie paplūdimio. Augina ožkas, leidžia joms ganytis pakelėj ir ant kelio, prie pat posūkio į miestelį. Sūnus Matas iš rąstų surentė jai nedidelį kioską greta paplūdimio stovėjimo aikštelės. Sezono metu jame prekiaujama gėrimais, užkandžiais, ledais ir čeburekais su mėsa, kurios kilmė niekada nebūna įvardinta. Galima nusipirkti ir čili sriubos. Labai maistingos – mėgsta pabrėžti, kad joje „daug produkcijos sudėta“.
Pirmininkė linkteli Matamotei ir pripila taurę. Tik Pirmininkės dėka jai pavyko atidaryti kioskelį išskirtinėje vietoje, prie pat paplūdimio. Ne kiekvienam čia leidžiama užsiimti komercija, drumsti ramybę šernams, briedžiams, kirams, lapėms, skruzdėms ir kitai šios vietovės faunai, kuri visais klausimais turi daugiau teisių už niekingus dvikojus padarus, galvojančius tik apie statybas ir asfaltus.
Matamotė pastebi naują Pirmininkės šukuoseną ir pagiria šieno spalvos kirpčius, primenančius medines žaliuzes. Nepašykšti komplimento ir įspūdingiems gintaro karoliams, o Pirmininkė atsako, jog nesama pasaulyje brangesnio aukso už Baltijos auksą. Daugiau komplimentų Matamotė nesugalvoja. Fantazija jos minčių interjere visuomet buvo tik nereikalingas rakandas.
Į amfiteatrą atskuba ir Meras. Kaip visada, uždusęs, vėluojantis, paskutinis. Nukeipęs po dienos kaitros. Vienoje rankoje tvirtai spaudžia telefoną, kita braukia nuo kaktos prakaito lašelius. Į susibūrimus jis dažniausiai atlekia kaip tik tą akimirką, kai liepsnojantis sviedinys jau tirpsta jūros paraštėse.
Dauguma Saulėlydžio stebėtojų klubo narių už Merą gerokai vyresni, tokiu metu jis mieliau su draugais kilnotų alaus bokalus, bet jaučia pareigą čia pasirodyti bent porąkart per mėnesį. Ne tik dėl tyro troškimo su visais palaikyti gerus santykius – jis žino, kad be Pirmininkės palaiminimo joks naujas pastatas miestelyje neiškils. Joks projektas nebus įgyvendintas, jeigu jai kils bent menkiausia abejonė, kad naujovės gali pakenkti kopagūbrių geologinei sandarai ar biologinei krašto įvairovei.
Sukinėdamas šampano taurės kotelį, į besileidžiančią saulę Meras nė nežvilgteli – paskubomis atrašinėja žinutę telefone. Mintys ir idėjos jo galvoje kibirkščiuoja lyg lazeriai, jų įgyvendinimui reikia tik parašo. Gal trindamasis Pirmininkei aplink kojas su auksaspalvio retriverio nuolankumu kada nors užsitarnaus jos malonę? Gal mieste pagaliau iškils nedidelis oro uostas, gal pavyks pastatyti prabangų viešbutį, pritraukti investicijų ir laimėti kitus rinkimus?
Kol kas pastangos vaisių neduoda – jis jaučiasi kaip musė, vis atsimušanti į stiklą. Išgirdusi apie viešbutį ir oro uostą, Pirmininkė barškuoliškai sušnypščia – turbūt plyštančio voratinklio garsą lengviau užfiksuoti, negu įtikinti ją, kad miesteliui reikia oro uosto. Apie tai negali būti nė kalbos – norint įrengti pakilimo taką, tektų iškirsti trisdešimt pušų. Namų netektų sketsakaliai, dirvoniniai kalviukai, lygutės, didžiosios ir mėlynosios zylės, nykštukai, alksninukai, kikiliai ir liepsnelės. Nepadėkos už tai nei ereliai žuvininkai, nei lingės, nei suopiai ir antys, necyptelės ačiū kragai, juodosios ir jūrinės žuvėdros, griciukai, tilvikai, nuodėgulės, pečialindos ir strazdai.
Esama vietų, kurios neskirtos jokioms investicijoms. Pirmininkė pasitaiso milžiniškus karolius, tokius sunkius, jog metę vieną gintaro gabalą galėtume gipso kartono sienoje išmušti skylę. Panaši skylė dabar žioji ir Mero galvoje, kurioje dar ką tik knibždėjo daugybė sumanymų. Investuotojus, su kuriais jau buvo sukirsta rankomis, teks maloniai išprašyti, o lengvai įsisavinami pinigai nueis šernui ant uodegos. Apie tai pagalvojus, Mero smilkinyje išryškėja riebi, prisirpusi, tvinkčiojanti kraujagyslė. Dirbtinai išsišiepęs jis atsisveikina, palinki visiems gražaus vakaro. Skubėdamas medinėmis lentutėmis išklotu taku, vedančiu į automobilių stovėjimo aikštelę, pagiežingai nusispjauna ant erškėtrožių.
Pirmininkė iš spintos traukia puošnią lininę suknelę, išsiuvinėtą baltiškais derlingumo, saulės ir žaibo simboliais. Spoksodama į tamsų veidrodį koridoriuje, kruopščiai šukuoja šieno spalvos kirpčius, nupurškia juos laku. Pasisukusi šonu, įvertina savo atvaizdą ir santūriai šypteli. Medinėje papuošalų dėžutėje susiranda seniai nedėvėtą apyrankę, pagamintą iš neapdirbto, karamelinių atspalvių gintaro. Bus karoliams į kompaniją – sega apyrankę ant rankos, gėrisi subtilia estetika.
Atvyksta Prezidentas, tolimų laikų bičiulis, kurį anuomet, dar jaunystėje, kai dirbo už Atlanto, Pirmininkė kartkartėmis aplankydavo. Suvienyti meilės gamtai ir Kalifornijos vynuogėms, jie galėjo valandų valandas šnekučiuotis prie taurės. Šiandien jie vėl susitiks, vaikštinės kopomis, važinės dviračiais, pasilabins su žvejais pamaryje. Galiausiai, susėdę prie vakarienės stalo, aptars, kokių priemonių reikėtų imtis, kad šio nuostabaus gamtos lopinėlio nesudarkytų niekingi projektai, įžūlios investicijos, naujos statybos ir invaziniai miesčionys, norintys čia vasaromis poilsiauti.
Ekskursija užbaigiama ant kalnapušėmis apaugusios kopos. Jie gurkšnoja vyną nedideliame stebėjimo bokštelyje, iš kurio atsiveria panorama į marias ir vienintelę, žvejų trobomis apstatytą miestelio gatvę. Švelniai ranka nubraukusi voratinklį, prilipusį prie Prezidento švarko rankovės, Pirmininkė pagiria orą, apdovanojusį šią dieną išskirtine giedra.
– Šitie trys negražūs, – Prezidentas beda pirštu į medinius vasarnamius, stovinčius atokiau nuo pagrindinės gatvės, kopos papėdėje. Prieš trejus metus namus įsigijo naujakuriai, tie invaziniai miesčionys. Kiekvienas namelis turi po terasą pirmame ir antrame aukšte, su terasomis besijungiančios sienos įstiklintos vitrininiais langais, žvelgiančiais į aukštą kopą.
Pirmininkė nuryja karčią gėdos seilę prisiminusi, jog vasarnamių statybas pati palaimino savo parašu. Teritoriniame plane naujokams buvo išskirta vieta greta automobilių stovėjimo aikštelės, prie pat įvažiavimo į miestelį. Šiltą vietelę pamaryje, prie Ožkų rago, kur joks namas niekada nėra stovėjęs, ji parūpino ir savo broliui, užkietėjusiam žvejui, kai šis užsimanė vasarnamio rojaus kampelyje. Tereikėjo pieštuku pakoreguoti planą – griežtas linijas, lyg šaškes lentoje, šiek tiek stumtelėti į šoną.
– Jie netinka prie vietinės architektūros, – siurbtelėjęs gurkšnį vyno, audringai tęsia Prezidentas. – Man jie primena baobabus. Kaip jie čia atsirado? Kas leido pastatyti? Jei nebūčiau šiek tiek išgėręs, škias, ir galėčiau vairuoti, tai privažiuočiau dabar su buldozeriu ir sulyginčiau baobabus su žeme!
Skaudi pastaba priverčia Pirmininkę nejaukiai muistytis, bet palikime juos šioje nejaukoje ir keliaukime į kitą, ne ką mažiau giedrą dieną. Keliaukime į ankštą, nevėdintą kabinetą miestelio centre. Ant apskrito stalo patiestas žemėlapis, vaizduojantis visus šios vietovės statinius ir pastatus: žvejų sodybas, nuo seniausių laikų užsilikusius apleistus garažus, medinius stebėjimo bokštelius, sargų būdeles, sandėlius, viešbučius ir kavines. Prie stalo sėdi tuzinas kostiumuotų vyrų, jie nerimąstingai siurbčioja kavą ir baikščiai dairosi į šalis.
– Turiu jums naujieną, – pareiškia Pirmininkė. – Nagrinėdama detalųjį planą, pastebėjau kelis pažeidimus. Susidūrėme su nelegalia statyba, ponai, – ji beda pirštu į tris Prezidento išpeiktus vasarnamius, aštriu nagu brėžia per žemėlapį taip tvirtai, kad slidus popierius net cypteli. – Kaip išdygo tie baobabai? Juk čia turėjo būti aikštelė.
Vyrai kaip vienas nudelbia akis į stalą. Nelegali statyba yra du žodžiai, kuriuose telpa viskas: baimė, prakaitas, nemalonumai, teismai, buldozeris, didelės išlaidos, gėda, pyktis, patyčios, viešasis interesas, žiniasklaida. Kartais atrodo, kad šią vietą prakeikė Bangpūtys, senų senovėje sukėlęs milžinišką audrą. Turbūt supykęs ant jį atstūmusios Neringos pareiškė, kad joks naujas namas čia neiškils, o jeigu netyčia ir iškils, tuoj pat bus nugriautas. Nors statybos miestelyje griežčiausiai kontroliuojamos, kažkodėl visad atsiranda sugebančių praslysti pro rakto skylutę. Tuomet prasideda teismai, bandymai derėtis ir tartis, o susitarti su Pirmininke gali tik išskirtinio talento žmonės.
Vienas drąsesnių vyrų atsikrenkštęs nedrąsiai prabyla:
– Gerbiama Pirmininke, namai buvo įtraukti į teritorinį planą. Pati juos įtraukėte. Juos legaliai nusipirko žmonės. Jie gyvena ten jau trejus metus. Neteisinga ir neekonomiška būtų juos nugriauti.
– Neteisinga ir neekonomiška? Neekonomiška? Neteisinga? – Pirmininkė pakelia toną, pasirinkusi laiko patikrintą puolimo strategiją – oponento ištartų žodžių kartojimą, turintį sumenkinti tų žodžių svorį ir priversti pasijausti kvailai. – Leiskite paklausti: kur jūs dirbate, gerbiamas pone? Gal pamiršote savo pareigas, jeigu saugoti miestelio gamtą ir istorinį palikimą jums atrodo neteisinga ir neekonomiška?
Nesulaukęs užtarimo, užsipultas vyriškis nudelbia akis į medžio raštų geometriją ant didelio stalo.
Baobabus vietiniai vadina inkilais. Čia įsikūrę invaziniai miesčionys jaučiasi kaip namie – vieno namelio savininkas inkile gyvena beveik visus metus – tai svarbi informacija, kurią Pirmininkei per eilinį Saulėlydžio stebėtojų klubo posėdį perduoda Rimtautas, pusę gyvenimo kelio nuėjęs žvejys, dirbantis inkilų ūkvedžiu.
– Mažajame namuke, stovinčiame arčiausiai aikštelės, apsigyveno Petras, kurio žmona dėl neaiškių priežasčių miega balkone. Viduriniame sėdi Pranas – jis praktikuoja jogą ir žaliavalgystę. Kartą, kai pas jį atvyko svečių, patyliukais čiupo šašlyką nuo iešmo ir su malonumu jį surijo. Pats mačiau – tuo metu kaip tik pjoviau žolę, – išklojęs vertingus faktus, Rimtautas oriai išpučia žandus. – Trečiajame, arčiausiai kopos stovinčiame inkile apsigyvenęs vyras visad bando įkišti man butelį vyno, nors jau daugybę metų negeriu. Miestelyje tą vyrą žmonės pamėgo: jis dažnai užsuka į kavinę, užsisako agurkinės sriubos, – pagalvojęs apie garuojantį dubenį tirštos sriubos, alkanas Rimtautas tyliai sučepsi. – Į rūkyklas garažuose irgi užsuka – žvejai palieka jam ešeriukų ir karšių. Tik Matamotės kiosko kažkodėl privengia.
Pirmininkė padėkoja Rimtautui ir rūsčiu žvilgsniu pasitinka skubančią, sulinkusią Mero figūrą aptakių kopų kraštovaizdyje.
– Pavėlavai! – iš tolo šūkteli jam. – Saulė jau nusileido. Mūsų posėdis baigtas.
Kai trečiojo inkilo savininką pirmąkart pasiekia oficialus raštas, informuojantis, kad jo namas turi būti nugriautas, žmogų suima juokas. Juk šitaip nebūna: vasarnamį pirko jau pastatytą, kelerius metus namas niekam netrukdė, ramiausiai stovėjo, o štai dabar kažkas sugalvojo, jog jam čia – ne vieta.
Rašte skelbiama, kad visus tris inkilus reikia nugriauti, o teritorijai – sugrąžinti pirmykštį pavidalą, paversti ją automobilių stovėjimo aikštele. Tuščia dykyne, kurios kampe dūlėjo surūdijęs karutis. Na ir nesąmonė, pagalvoja trečiojo inkilo savininkas. Suglamžo tą nelemtą popiergalį ir išmeta į šiukšlių dėžę.
Per kelerius metus jis spėjo išblizginti visus namų kampus – medines lubas puošia variniai šviestuvai, sienas – senos fotografijos, vaizduojančios žvejų kasdienybę ir vietos gyventojų vargus kovojant su stichija – smėliu, kurio, pasak legendos, parūpino kunigaikščio Karvaičio duktė Neringa. Norėdama apsaugoti vietos žmones nuo piktojo Bangpūčio, ji supylė didelį kalną smėlio ir taip atskyrė jūrą nuo marių. Pagautas uraganinio vėjo, vėliau smėlis palaidojo ne vieną kaimelį, o Karvaičių bažnyčią užpustė taip, kad į ją patekti buvo galima tik pro varpinę. Miestelio kunigas atsisakė išsikelti iš savo namų ir iki paskutinio atodūsio leido dienas vieninteliame trobos kambaryje, kuris nebuvo paskandintas. Stichiją galiausiai pavyko sustabdyti tik tankiai apsodinus kopas kalnapušėmis. Tai buvo varginantis, ilgas ir kruvinas darbas, kurio kadrai nugulė pastelinių spalvų fotografijose.
Savo kieme trečiojo inkilo savininkas prisodino visžalių tujų. Medinėje valtyje, numestoje kiemo kampe, žėlė mėtos, bazilikai, čiobreliai ir rozmarinai. Šalimais stovinčiame kubile būdavo gera mirkti vėsiais ankstyvo rudens vakarais, sugrįžus iš miško su pilnomis pintinėmis balsevičiukų – raudongalvių baravykūnų, kuriuos kadaise atrado, pirmas jų paragavo ir aukso grybais pakrikštijo eigulys Balsevičius.
Kai raštas, reikalaujantis nugriauti namus savo lėšomis, buvo atsiųstas antrąkart, žmogus kreipėsi pagalbos į advokatą, seną bičiulį, pažįstamą dar nuo mokyklos laikų. Jis buvo įsitikinęs, kad bylą laimės – advokatas prisiekinėjo Konstitucija ir dievais. Net dantį leido išlupti, jeigu kartais laimėti nepavyktų.
– Teisėtai įgytas legalus statinys staiga virsta nelegaliu? Net dešimtokas supranta, kad griauti jau pastatytus namus neracionalu – nuostolius atlyginti tektų valstybei, o išlaidos bus didelės ir jokia stovėjimo aikštelė jų nekompensuos, – parietęs ūsą advokatas kartojo šią mantrą ir nepamiršdavo kas mėnesį išrašyti solidžios sąskaitos už savo paslaugas.
Dabar palikime ramybėje tą Konstituciją ir pastelinių spalvų fotografijas, vaizduojančias kalnapušėmis apsodinamas kopas. Apskriekime aplink Saulę septyniolika kartų, nes tiek laiko prireikė teismų kopėčiomis užsikabaroti iki aukščiausiosios instancijos laiptelio, iš kur nebėra kelio atgal.
Sprendimas griauti – neskundžiamas, jis bus įvykdytas jau šį rudenį. Supratęs, kad senų laikų bičiulis teisinėje srityje veikia kaip parazitinis įterpinys, trečiojo inkilo savininkas pasiunčia jį velniop ir visai kaip tas kunigas, atsisakęs išsikelti iš savo namų, užsibarikaduoja inkile laukdamas lemtingosios rudens dienos.
Kol skriejome aplink Saulę septyniolika kartų, Petras ir Pranas išsiskyrė su žmonomis. Namų griovimas jiems nekelia streso, vyrai net šiek tiek laukia tos dienos. Jie trokšta greičiau pasidalyti pinigus su buvusiomis sutuoktinėmis ir, kaip mėgsta kartoti Pranas, „uždaryti šį klausimą“.
Vis dėlto, lemtingajai datai artėjant, Petrą vieną vakarą pakerta melancholija. Tai nutinka gurkšnojant vyną ir apmąstant du savo gyvenimo dešimtmečius, kuriuose inkilas vaidino visai reikšmingą vaidmenį. Petras paskambina trečiojo inkilo savininkui pasiguosti, mykia apie pralaimėjimą ir tai, kad nieko negali pakeisti. Jis cituoja Pirmininkę, sako, jog „kartais reikia kažką paaukoti“.
Pranas tuo tarpu aktyviai ruošiasi – likus mėnesiui iki griovimo, jis ardo namus it konstruktorių: išsineša visas duris, išlupa pirmojo aukšto terasą, sunkvežimin krauna lentas, išsigabena baldus ir santechniką, susirenka paveikslus. Tada skambina trečiojo inkilo savininkui ir teiraujasi, ar galės išsivežti jo langus, nors pats turi lygiai tokius pačius. Laiko juk liko nedaug, reikia suktis – darbų sąrašan įtrauktos net grindjuostės.
Trečiajame inkile gyvenantis vyras neskuba atsisveikinti su namais. Atsisveikinimas su jais – lyg atsisveikinimas su mirštančiuoju, paskutinis patepimas. Jis yra čia ir dabar, mėgaujasi tirpstančios vasaros likučiais, agurkine sriuba ir rūkyta žuvimi, bet viską pamažu persmelkia liūdesys, kai ilgiesi, nors dar nepraradai, kai skauda, nors dar nesusižeidei. Kai žinai, kad gyveni tarp šių sienų paskutinį kartą.
Jis slankioja po kambarius kaip nesavas, bando sugerti atmintin šio namo kvapą, kilimų raštus, varinių šviestuvų spindesį, pastelinių fotografijų melancholiją, medinių laiptų girgždesį, sienų spalvas. Buldozeris gali sugriauti sienas, sutrupinti plyteles ir terasos lentas, bet jis neištrins atminties, nesuknežins prisiminimų ir visų akimirkų, kurias šis namas saugo.
Griovimo dienos išvakarėse Saulėlydžio stebėtojų klubo nariai susirenka amfiteatre. Šįkart net Meras nepavėluoja į posėdį, kurį Pirmininkė pradeda iškilminga kalba apie tai, jog rytoj išauš istorinė diena. Tai bus diena, kai triumfuos teisingumas, kai pagaliau padėsime riebų tašką nelegalių statybų istorijoje, kai parodysime visiems, jog šis miestelis – ne invazinių miesčionių nosiai, ne įžūlioms investicijoms ir ne visokiems projekčiukams skirtas. Ši vietovė yra unikali, savo taisykles čia diktuoja tik motina gamta.
Pirmininkės kalba palydima audringais plojimais, garsiausiai, žinoma, pliaukši Matamotė. Rimtautas irgi ploja, ploja net Meras, kuris iš tikrųjų nuoširdžiai siekia su visais palaikyti draugiškus santykius. Paplojęs Pirmininkei, Meras skambina trečiojo inkilo savininkui ir bando jį paguosti, o Rimtautas išskuba į inkilą – buvo pažadėjęs padėti šiam žmogui išsikraustyti.
Susirinkęs paveikslus, senas fotografijas, lėkštes, keptuves ir varinius šviestuvus, vyras iš trečiojo inkilo pažvelgia į savo namus paskutinį kartą. Palieka juos atrakintus. Rimtautui padovanoja paveikslą, vaizduojantį marių žemėlapį ir visas čia neršiančias žuvis, įkiša dviratį ir medines sūpynes, kabėjusias pirmojo aukšto terasoje.
Jo automobiliui nespėjus išsukti iš keliuko, inkilą iš visų pusių apspinta žmonės. Atskuba Mato lydima Matamotė, o įrankių lagaminėliu nešinas Pranas pro duris įgriūna pirmasis – reikia išmontuoti langus, iki aušros būtų gerai išsinešti ir grindjuostes. Raktą nuo kieme stovinčio sandėliuko turintis Rimtautas mikliai čiumpa elektrinį paspirtuką – savininkas jo tikrai nepasiges, o Rimtautui pravers. Sulekia ir vietiniai žvejai, pasiryžę išlupti vonios plyteles ir unitazus.
Kitą rytą kieme susirenka gausus būrys žmonių – suvažiuoja žurnalistai, inspektoriai ir valdininkai. Metę darbus, stebėti istorinės akimirkos atlekia ir vietiniai. Jeigu nežinotume, kas čia vyksta, galėtume pamanyti, kad miestelyje surengta šventė. Įvairiausio plauko žmonės šmirinėja po inkilus, tempia lauk paliktus čiužinius ir kėdes, į autobusiuką grūda asmeninius daiktus, vaikų žaislus ir atplėštą durų staktą, ant kurios brūkšneliais pieštuku sužymėtas kažkokio vaiko ūgis. Inspektoriai pučia žandus pasakodami žurnalistams apie teisingumą, kurio vykdyti jie atvažiavo, Pirmininkė santūriai šypsosi sukinėdama gintaro grynuolį ant kairės rankos smiliaus. Kai vienas žurnalistas jos paklausia, kada inkilų savininkams bus kompensuota žala, ji nusijuokia savo čiurlenančiu juoku ir tarsteli: „Kaip Dievas duos.“
Vaikai spardo kamuolį ant vejos vis dirsčiodami į geltona juosta aptvertus namus, skaičiuojančius paskutinę savo valandą. Palikusi verdantį puodą agurkinės, su šlepetėmis kieman atšlepsi ir virėja. Istorinę akimirką stebi Meras, Matamotė su sūnumi, kuris mirkteli rusakalbiui darbininkui, ką tik aptvėrusiam namus geltona juosta. Jiedu sutarė, kad, griovimo darbams pasibaigus, žmonėms išsiskirsčius, šis mikliai išmontuos krosnelę iš kubilo ir vandens šildymo įrenginius – pastaruosius galima brangiai parduoti.
Rytinė rugsėjo rūkana pagaliau prasisklaido, dangus išsigiedrija ir kiemą nušviečia ryški saulės šviesa. Lyg gremėzdiškas priešistorinis gyvūnas lėtai įsuka buldozeris, o minia pasitinka jį plojimais. Kai buldozeris sustoja prie trečiojo inkilo, mat jį nutarta nuversti patį pirmą, žmonės nuščiūva. Akimirkai stoja spengianti tyla.
Saulėlydžio stebėtojų klubo nariai žengia į priekį – egzekucija prasideda. Pirmininkė iš pintinės ištraukia butelį putojančio vyno. Laiko liko mažai, tad taurių šįkart neblizgina – pokšteli kamštis, taurės paskubomis išdalinamos klubo nariams.
– Išgerkime už ateitį, gamtą ir viešojo intereso triumfą – vietoje baobabų jau greitai turėsime didelę automobilių stovėjimo aikštelę. Teisingumas pagaliau įvykdytas, – Pirmininkės akys blizga, lūpų kampučiai riečiasi į viršų. Net žaliuzes primenantys šieno spalvos kirpčiai šiandien kaip tyčia paklusniai dengia kaktą ir nesišiaušia.
Kai buldozeris pradeda trupinti trečiąjį inkilą, kiemas paskęsta dulkių debesyje. Kosčiojantys istorinės akimirkos stebėtojai šnekučiuojasi, kad viskas vyksta daug greičiau, nei tikėjosi – namams sukurti reikėjo daugybės metų, bet nė poros minučių neprireikė jiems virsti lentų ir šiukšlių krūva.
Tirštoje dulkių migloje juda gremėzdiškas buldozerio kūnas. Kiekvienas mechaniškas, užtikrintas ir naikinantis jo judesys sukelia dar daugiau ovacijų ir dar daugiau dulkių, jos gula ant drabužių, įsigeria į plaukus, lenda į nosies ir ausų ertmes. Dulkės uždengia akis, sėda į taures, susimaišo su vynu ir seilėmis, patenka į kūną. Jos prisitvirtina prie skrandžio sienelių, storu sluoksniu padengia sielas.
Buldozeris užkliudo visžales tujas, suknežina valtį, kurioje dar vakar žėlė prieskoniniai augalai. Lūžta medinės lentos, trupa akmeninė kiemo skalda, šipuliais žyra dvidešimt metų gyvenimo. Saulėlydžio stebėtojų klubo nariai siurbčioja vyną prie šiukšlių krūvos. Ovacijų ir pašnekesių negirdėti, vėl stoja tyla. Nors veidų nematyti, jie skendi dulkėse, galėtum prisiekti, kad jų oda atrodo neregėto skaistumo, stebint tą sakralią akimirką, gražiausią savo saulėlydį.
Vytautas Almanis. Vilkų žemė
2026 m. Nr. 1
Apybraižos fragmentai
Kaimynai
Kaimynas – kaip laimingas loterijos bilietas. Pasisekė, jei greta gyvena geras kaimynas. Tik dažniausiai būna atvirkščiai. Štai, vėlai naktį kaimynė iš priešingos gatvės pusės baladoja į langą bliaudama, kad tuoj pat eis į policiją, prokuratūrą, teismą, pas miesto merą ar kokią nors komisiją, nes tavo šuo apmyžo jos kiemo tvorą.
Kai apie dešimt metų gyvenome savo statytoje pelkių trobelėje, mums su kaimynais tikrai sekėsi.
Iš pradžių laikėme vieną karvę, vardu Tulpė, nors iš tikrųjų ji net blizgėjo iš juodumo. Paskui Tulpė atsivedė karvytę Brūnę, o šiai paaugus, abi atsivedė po veršelį.
Tada visą bandą nuvežėme prie namelio, kur miško aikštelėse augo skani, sultinga, vaistinga ir kvepianti žolė, nors pats tokią valgyk. Vaikystėje esu mėginęs tai daryti. Tik Tulpei čia nepatiko, nes ji buvo tikra miestietė, ganėsi tarp penkiaaukščių namų, galėjo smagiai pasikasyti į jų mūrines sienas. Ne vieną sykį, ištraukusi geležinį kuolą, pasileisdavo miesto link, vesdamasi iš paskos paklusnią bandą. Dviračiu Tulpę pasivydavau, nukreipdavau atgal į ganyklą, išbardavau ir dar rykšte sukirsdavau per išpampusius šonus. Mažieji veršeliai, minkšti ir kvepią pienu, dar buvo visai negudrūs, o Tulpė juto, kad čia, šioje miško aikštelėje, kažkas yra ne taip.
Iš tikrųjų, per mūsų ganyklą ėjo gerai išmintas vilkų takas. Nuo seno juo vilkai iš pelkės bėgo pasižvalgyti į laukus, kur gyveno žmonės. Seniau kiekviena žmonių šeimyna turėjo savo teritoriją, laikėsi viena nuo kitos atokiau, o jei susibėgdavo krūvon, tai neilgam, paskui vėl išsiskirstydavo kas sau. Žmonės gyveno visur – pelkėse ant aukštumėlių, vidury sengirių, tarp krūmų, laukuose, įkalnėse ir prie upių. Kūtėse, kūtelėse knibždėjo įvairiausi keturkojai gyventojai – arkliai, karvės, veršiai, kiaulės, avys, o gausybės vištų, žąsų niekas ir neskaičiavo. Žmonės juos labai mėgo, netgi mylėjo, o ypač kokį gražų, minkštą paršą Mickų, kuris be reikalo nekniso, nevartė lovio, įkišęs knyslę į šiltą ir skanų jovalą suėsdavo visą vienu pradėjimu, nenustodamas žvygčioti – dar! Šeimininkas, įžengęs į tvartą, visų pirma paglostydavo Mickų ir primesdavo iš akies, per kiek pirštų storumo yra paršo lašiniai. Jeigu Mickus ir toliau nepraras apetito (o kodėl turėtų?), tai Kalėdoms ar Velykoms jo lašiniai bus storumo per visą plaštaką.
Vilkams, matantiems tokią gausybę avių ir veršių, telikdavo apsilaižyti. Visur tvoros, statiniai, keli palaidi šunys, kas nors iš gausios žmonių šeimynos visą laiką stebi – pamėgink pasirodyti!
Tuo tarpu pelkių salose, krūmynuose, plengėse, miškeliuose gyveno, veisėsi, ieškojo sau maisto briedžiai, elniai, stirnos, šernai ir kiti mažesnieji gyventojai, kuriuos vilkai laikė savo nuosavybe ir kai praalkdavo, pasigaudavo vieną kitą, atsilikusį nuo bandos, greitai nebeišgalintį bėgti.
Taip ir būtų gyvenę žmonės bei vilkai, tik vieną dieną atėjo Melioracija. Ji liepė žmonėms viską palikti, kraustytis į plyną lauką, ten statytis trobą prie trobos ir mažyčius, nepatogius tvartus. Melioracija dar iškirto plynai miškelius, iškasė griovius ir nusausino viską aplinkui.
Sodybų gyventojai, išginti iš savo erdvių, naujose vietose kurtis visai nenorėjo, bet pamažėle ėmė apsiprasti, o galiausiai jiems ir visai patiko. Tik vis tiek išėjo nei šiaip, nei taip. Sunyko kolūkiai, žmonės pasijuto lyg ir laisvi. Galėtų grįžti į savo paliktas sodybas, dirbti arba nedirbti, niekas juk neverčia, tad vyrai apsisprendė – jų manymu, teisingai – jeigu galima rinktis, tai verčiau nedirbti, o jų pačios kaipmat įkūrė kaimo bendruomenes, vaidino, šoko, dainavo, priiminėjo svečius ir važinėdavo svetur pasirodyti.
Atrodo, geriau būti negali, tik staiga pamatė, kad iki pilnos laimės trukdo jų pačių kiemo stambesni ir smulkesni gyvuliai.
– Prie jų esame prisirišę! – dejavo kaimiečiai. – Gyvenimo nematome, nei kur išvažiuosi, nei svieto pamatysi!
Ar čia seniai apluokuose, ganyklose, kiemuose žvengė, mūkė, kriuksėjo, kudakavo, gageno daugybė gyvulių ir paukščių, tik stebėtinai greitai jų beveik nebeliko. Kur ne kur dar ganėsi vieniša karvė, koks nors užsilikęs veršis, nežinodami, kiek ilgai juos šeimininkai laikys.
Vien dainomis ir šokiais sotus nebūsi, veganais ir vegetarais irgi negerai, tad vyrai užsirašė į medžiotojus ir išėjo į vilkų žemę, kur, kaip sklido gandai, esą pilni miškai ir krūmynai įvairiausių žvėrių, tik spėk juos šaudyti.
Vilkai jau seniai žinojo, kad žmonės yra pušai, bet netikėjo, kad jie bus tiek nupušėję. (Pušis čia niekuo dėta.) Stovi ginkluoti medžiotojai miško pakraštyje, žiūri per optinius taikiklius, o varovai kaip paskutiniai ablavušai kriokia baisiais, išvirkščiais balsais, varo vilkus į palaukę, kur pusę jų nušauna vietoje, kiti sužeisti nušliaužia kur nors į tankynę numirti.
Vieną naktį pro pat mūsų du veršius ir dvi karves, beveik liesdami juos šonais, išėjo vilkai į laukus. Ten sudorojo veršelį. Skanaus ir minkšto veršelio užteko tik kelioms dienoms, tad kitą kartą pasipjovė telyčaitę, kurios pusę suėdė vietoje, o kitą nusinešė į pelkę vaikams pamaitinti.
Ir prasidėjo didelis triukšmas: „Krinta miško pilkiai“, „Ar nacionalinė parama pagelbės atremti siautėjančių vilkų išpuolius?“, „Naujas sezonas – sumedžioti 282 vilkai“, „Vilkai Lietuvoje grėsmingai plinta“, „Kraugeriški vilkų išpuoliai“. Kliuvo ir niekuo dėtiems bebrams: „Bebrai nežino, kas yra taikus sambūvis“. Kad baisiau atrodytų, vilkams ir bebrams prilygino ir gamtosaugininkus: „Melioracijos griovius užtvenkia bebrai ir gamtosaugininkai“. Taip rašė laikraščiai, bliovė radijas, rodė televizija. Atrodė, kad vilkai išpjaus visą Lietuvą. O tada bebrai ir gamtosaugininkai ją galutinai paskandins.
Mes neturėjome radijo, televizoriaus, neskaitėme laikraščių, vilkai ėjo savais takais, nekreipdami dėmesio į mūsų bandą, nerimavo tik viena Tulpė.
Vėlų rudenį, kai savo gyvulius parvežėme namo, Tulpė pirmoji iššoko iš traktoriaus priekabos ir tekina pasileido į tvartą, giliai sukišo snukį į iš anksto padėtą šieną, ėmė springdama jį pešti, lyg visą vasarą badavusi…
Lopšinė Tulpei
Julija, vienoje rankoje nešdama suoliuką, kitoje kibirą, eina melžti Tulpės. Kadangi Tulpės vienintelis darbas yra pešti žolę, jos tešmuo dabar siekia žemę. Tulpė įsakmiai baubia, kad šeimininkė kuo sparčiau judintųsi, žino, kad gaus duonos riekę su druska, todėl jai iš anksto tįsta seilės.
Iš čia pat esančio eglyno suskrenda į miško aikštelę praalkę vabzdžiai, aštriais geluonimis praduria storą Tulpės odą. Ši nuolat švysčioja uodega, muistosi, užpakaline koja vis taikosi užmušti kraugerį bimbalą ar aklį.
Julija sėdasi ant suoliuko, įremia galvą į šiltą karvės šoną ir, pieno čiurkšlei skambant į kibirą, ima dainuoti Tulpei lopšinę. Melodija yra tik iš dviejų natų ir trijų žodžių, bet ji Tulpei patinka, karvė palengvėle rimsta, mažiau muistosi, nebesiekia koja kasytis galvos ir, atsidėkodama melžėjai, perliežia jai aštriu liežuviu, kaip kokiu šešto numerio švitriniu popieriumi, per apnuogintus pečius ir galvą.
Kadangi naktį Tulpė beveik nemiegojo, nes take per pievą vis išvysdavo mėnulio šviesoje tįstančius, tyliai judančius šešėlius, tai dabar ją apima snūdas. Pajutusi visa apimantį palengvėjimą, užliūliuota lopšinės, svyra į melžėjos pusę, jai linksta kojos, migla aptraukia akis, pieno puta beveik bėga per kibiro kraštą, o snukyje kyšo nesukramtyta pievų gėlė…
Veršeliai – abi brūnos (žalos) karvytės, išgirdusios pieno čiurkšlės skambesį, blaškosi, suka ratus ir storais balsais beveik žmonių kalba, aiškiai skiemenuodamos baubia: „Ma-ma!“ Tada atsiklaupusios sukiša galvas į atneštą kibirą, springdamos geria. Jei nelaikai stipriai, tai viena kuri pasimauna kibirą ant snukio ir, nieko per jį nematydama, laksto po pievą.
Mes geriame pieną (aš – ką tik pamelžtą), rūgpienį, grietinę, grietinėlę, valgome įvairių rūšių sūrius, varškę, sviestą. Geltonas sviestas mums nebepatinka, tai išmokome susimušti liesesnį, baltą – didsviestį. Varškę irgi darome visokią, ypač skani gaunama iš ką tik surūgusio pieno, maišyto su trečdaliu šilto, ką tik pamelžto.
Didelis rūpestis, kur dėti pieną. Jeigu užsuka mūsų pažįstamas ar šiaip iš veido matytas praeivis, tai visaip įkalbinėjame, net paglostydami, kad pasiimtų pieno, grietinės, varškės, sūrio, sviesto, ir ilgai žiūrime iš paskos į nueinantį geradarį…
Laumis, mūsų šuo, iš pradžių ėdė viską, vėliau jam ėmė nebepatikti tai tas, tai anas, neatsisakydavo tik šviežiai primelžto pieno ir saldžios varškės, gaminamos iš rūgusio pieno. Užtai mes jį visaip girdavome ir būdavome didžiai dėkingi.
Gelbėtojai
Statistikos departamentas yra rimta organizacija. Kad nesėdėčiau nė minutės be darbo, vis atsiunčia sudėtingas anketas su šimtu ar dviem šimtais klausimų. Pavyzdžiui, kiek sykių per parą Viešučių žvyrkeliu pravažiuoja transporto priemonės? Galėčiau daug negalvodamas parašyti – vieną, du ar dešimt, ir viskas būtų gerai. Ė, ne, kas kartą jau nudegė, tas ir į šaltą pučia, esu smarkiai mokytas. Mano dešimties hektarų ekologiniame ūkyje viskas turi būti ekologiška. Tik kažkodėl prie bičių avilių sumaniau pasėti faceliją, didžiai medingą augalą. Nedaug, gal vos dešimt gramų sėklų, vieną vienintelį pakelį. Visoje Lietuvoje neradau pirkti ekologiškų facelijos sėklų, tad pasėjau paprastas. Kas čia tokio, pamaniau, juk tas paprastas sėklas laikė ne kokiame nors atominiame reaktoriuje, o tame pačiame maiše kartu su ekologinėmis. Tačiau buvau smarkiai nubaustas. Tikrintojai, kurių radosi žymiai daugiau, negu Lietuvos kariuomenėje kareivių, greitai surado tuos nelemtus dešimt gramų facelijos sėklų ir tais metais negavau už savo ūkį išmokų, man tikrai milžiniškos sumos, apie du tūkstančius eurų.
Pagal Darvino teoriją, mano rankos seniai turėjo pavirsti viena dalgiu, kita kastuvu. Kasu, pjaunu žolę tarp medelių nuo ryto iki vakaro, ir sykiu nenuleidžiu akių nuo kelio. Pirmadienis – nepravažiavo jokia mašina ar traktorius. Antradienis – iš žolynų išniro griežlių porelė ir kaip tingūs miestiečiai vaikštinėja sau keliuku pirmyn atgal. Nueina gabaliuką, staigiai ant kulnų apsisuka – ir atgal, ir taip daugybę kartų.
Vėliau keliu atėjo stirninas nušiurusiu vasaros kailiu ir užkimusiu balsu mane aplojo. Lojo ilgai, supyko, kad nebijau, ir dingo tarp ąžuoliukų. Trečiadienį iš toli išgirdau mašinos blerbimą. Tai pravažiavo bedarbis iš buvusio kolūkio dviaukščio mūrinio namo, kurį dabar kažkodėl vadina beprotnamiu. Išsimiegojęs iki pietų, sumanė paieškoti, gal ras ką nors padėtą ne vietoje. Dar kitą dieną pravažiavo net dvi mašinos. Toks judėjimas mane nervina. Jeigu ir ateityje jų bus tiek daug, tai ir skersai kelio nebepereisi – gali suvažinėti.
Mano tyrimų rezultatas – 0,3 mašinos per parą. Viskas paskaičiuota teisingai, sąžiningai, tikiuosi, jog tikrintojai šį kartą sankcijų nepritaikys…
Užtat įvairūs žvėrys – elniai, stirnos, šernai, netgi žlibas barsukas – naudojasi žvyrkeliu kiek tinkami. Lyg būtų jiems vieniems skirtas. Tik briedis laksto laukais, tankiais krūmynais, per balas, nežiūrėdamas sau po kojomis, kaip suvis paklaikęs.
Kartą žiūriu – kelio dulkėse voliojasi ir žaidžia du vilkiukai. Vienas guli ant nugaros ir būgnija per jį parvertusio broliuko pilvą, o šis kramto jo ausis. Pajuto, kad stebi svetimas, išnyko kaip nebuvę. Vėliau sužinojau, kad prieš savaitę medžiotojai prie Luokavos piliakalnio nušovė vilkę. Tikriausiai šie vilkiukai buvo jos vaikai, ne kitaip.
Keliu dažnai vaikšto šernų kaimenės. Priekyje visada risnoja mama šernė, už jos vienas paskui kitą seka dešimt dvylika gražių, dryžuotų, žvygčiojančių šerniukų, o voros gale kriuksi didžiulis šernas. Kartą, važiuodamas dviračiu miško taku, netyčia batu kliudžiau išlindusią iš krūmų jo ilgą knyslę. Ir nieko. O Sibiro medžiotojai sako: „Eini meškų medžioti – patalą klokis, šernų medžioti – grabą nešiokis.“
Pas mus nuo nomenklatūrinių laikų šernas buvo laikomas gerbtinu, draugišku žvėrimi, beveik kaip ir saviškiu. Pats, niekieno neverčiamas, atstatydavo šoną kokiam nors generolui, karinės apygardos vadui, pirmajam respublikos sekretoriui, todėl šernų jie nušaudavo daugiausiai. Mažiau – žemesnio rango rajonų sekretoriai, vykdomųjų komitetų pirmininkai. Į tokias medžiokles miškų ūkio direktoriaus nekviesdavo – per menkas buvo žmogelis. Taip jau gamta surėdė, kad šernai ir stambioji nomenklatūra bėgant metams supanašėjo – išrodė storasprandžiai, kietaodžiai, gerai įmitę.
Tai buvo seniau, bet ir iki šiol virš Lietuvos tvyro nomenklatūrinis kvapas, jį galima užuosti ir iš Seimo priimto įstatymo, leidžiančio naudoti medžioklėse naktinio matymo prietaisus. Naktį bus geriau matomi plėšrūnai, sako kai kurie Seimo nariai, o tas plėšrūnas jiems tik vienas – vilkas…
Būna, jog vilkas, ypač jaunas, likęs be tėvo ir motinos, papjauna vieną kitą ūkininko avelę. Tada avių šeimininkai smarkiai rėkia, tuojau pat užsipila pigaus kuro į talpius traktorių bakus ir važiuoja protestuoti, reikalauja nedelsiant atlyginti didžiulius nuostolius, linksta po jų sunkiais žingsniais Vilniaus brukas.
Tuo tarpu miškininkai sodina mišką, žiūri, kad jis gerai augtų ir stiebtųsi į viršų. Pasodini gražius eglių sodinukus, pats žiūri ir atsidžiaugti negali. Neiškentęs po dienos ar dviejų ateini dar kartą pasidžiaugti. Ogi nėra kuo džiaugtis! Eglės sodinukai, dar vakar, užvakar išrodę tokie gražūs, kaip rūta tamsžaliai, dingę, nė ženklo nebelikę. Visus juos iškniso, sumaišė su žemėmis šernai. Gretimai augo prastypęs miškelis, kažkaip išvengęs šernų. Tai atėjo briedžiai, elniai, stirnos, nugraužė žievę, nulaužė viršūnes, o likęs koks pusgyvis medelis bus ligotas, sunykęs, pūvantis iš vidaus.
Ir ką? Ogi nieko. Miškininkai lenkia nugaras, sodina viską iš naujo. Paskui tveria tvoras. Stiprias, aukštas kaip Berlyno siena, patys kartais nebesuvokia, kas ir nuo ko užsitvėrė.
Su šventaisiais pas mus striuka. Net Barborai Žagarietei Vatikano biurokratai delsia suteikti šventosios vardą. O visus Lietuvos miškininkus nors ir šiandien galima priimti į šventuosius už jų begalinę kantrybę ir darbštumą.
Kartą kažkas nedrąsiai pasiūlė, kad ūkininkai, užuot rėkę ir grasinę, geriau aptvertų avis nuo vilkų stipriomis tvoromis. Ūkininkai atsakydami pakėlė baisų triukšmą, po kurio niekas jau nebedrįso kalbėti apie tvoras…
Iš pradžių mišką pradėjau veisti sėdamas giles. Rinkau jas ne nuo paprastų medžių, o nuo išsiskiriančių savo aukštumu, storumu, lajos gražumu. Tokie medžiai vadinami pliusiniais. Kadaise, dar Altajuje, suradome tikrą elitinį kėnyną, aukštą, tiesų, gražialiemenį. Tuomet mūsų miškų pramonės ūkio direktorius Trudovas, prieš tai vadovavęs koncentracijos lageriui, įsakė:
– Šitą taigos dalį, kur taip šauniai auga kėniai, reikia pažymėti plane, aptverti spygliuota viela, užminuoti ir kampuose pastatyti po ginkluotą sargybinį…
Mano surinktos ąžuolo gilės taip pat yra nuo aukštų, išskirtinių medžių. Tik kas iš to! Aš sėju giles, o šernai beveik iš po kojų jas išknisa. Sėju antrą kartą, šernai knisa dvigubai – pirma tas giles, kurias mato, o paskui likusias, kurias prieš tai savo stipriomis knyslėmis beskubėdami užvertė.
Vieną kartą susirėmėme kaip reikiant. Jei sparčiau pasivarau į priekį, šernai nespėja sunaikinti būsimo ąžuolyno. Tada jų banda spaudžia mane į miško pakraštį, kaip tikrame poziciniame kare.
Ir dar ne viskas. Kartą atvažiuoju dviračiu ir iš tolo matau ant kalniuko tarp jaunų ąžuoliukų bestovintį trisdešimt penkių elnių būrį. Visi raguoti, žvilgančiais kailiais, tikrų tikriausias elniavakaris. Tiems „jaunikaičiams“ apgraužti ąžuoliukus yra vienas malonumas ir skanumas. Tą jie, kaip matau, ir ruošiasi daryti.
O mano kadaise pastebėti vilkiukai niekur toli neišėjo. Kaip jie išgyveno, ką ėdė ir kur slėpėsi, žino tik jie patys. Vėliau tankiame jaunų žilvičių sąžalyne mačiau blizgančias vilko akis. Tyliai pasišalinau, bet tai tikrai buvo jie, kadaise ant kelio žaidę našlaičiai.
Ir vieną dieną karas su knisikais bei žievės lupikais ėmė krypti mano naudai. Radau „ekologiškai“ sudoroto šerno iltis ir kanopas. Daugiau nieko – aplink švaru ir tvarkinga.
Neilgai trukus užėjau vietą, kur būta elnio. Iš elnio likę tik ragai. Ąžuoliukai, lyg būtų to ir laukę, pradėjo stiebtis į aukštį, plėstis į šonus, beregint virto jaunu mišku. Tad knisikai ir lupikai kuriam laikui atėjo į protą, iškeliavo ten, kur nėra vilkų…
Nutilusios vilkų dainos
Į šiaurės vakarus nuo mūsų jauno ąžuolyno yra Ukriai. Tai jau Latvija, kurios miškuose iki šiol gyvena meškos.
Sename latviškame žemėlapyje kadaise radau užrašyta: „Pirmoji Ukrių myza. Antroji Ukrių myza.“ Iš kur toks keistas žodis? Vėliau tą pačią myzą užtikau toli Šiaurėje, prie Baltosios jūros, kur gyvena finų gentys – karelai, samiai. Pasirodo, tai tokia vieta, kur sekli jūra įsiterpia į žemyną. Čia, pas mus, jokios jūros nėra, tik Vydaučių pelkė. Pelkės vandenys pavasariais apsemdavo ariamos žemės krantus, tai išeidavo kažkas panašaus į seklią jūrą. Juk ir čionykščiai gyventojai buvo kadaise lybiai, tad štai iš kur tas pavadinimas myza.
Vydaučių pelkė – vilkų žemė. Vaikystėje iš jos kartais girdėdavau vilkų staugimą, tad užsimaniau išmokti staugti kaip jie. Slidėmis nušliuožęs nuo namų stengdavausi užstaugti storu balsu, nes taip man atrodė gražiau… Kur tau! Tas storas staugimas kaipmat virsdavo plonu šunyčio viauksėjimu, tad vilkišką „dainavimą“ atidėjau vėlesniam laikui.
Šįkart grįžtu namo su slidėmis iš šiaurės pusės. Prieš išvykstant mama pastojo kelią ir griežtai liepė vilktis megztinį. Kai nepanorau, ėmė (kaip visada) lyginti mane su kitais, gerais vaikais, ir priekaištauti, kad aš ėdąs jos gyvenimą. Pagaliau nusileidau, apsivilkau tą megztinį, nusprendęs pakišti jį kur nors po krūmu, kai nušliuošiu toliau nuo namų. To nepadariau ir nepasigailėjau, nes žnaibė ne paprastas šaltukas, o kiaurai smelkėsi tikras speigas. Poryt Kalėdos, tad ketinau pakeliui nusikirsti eglę. Šiaip eglę namo parnešdavo ir papuošdavo tik paskutinę dieną, vaikai iš burokų išpjaustydavo „saldainius“ su nudažytais popieriukais. Eglės puošimas buvo vaikų darbas. Kiekvienam savo – tėvams tėvų darbai, vaikams – vaikų. Nors dažnai vaikai dirbdavo ir suaugusiųjų darbus.
Taigi, šliuožiu link namų, ir pasigirsta tai, ko laukiau. Nuo Vydaučių pelkės atsklinda vilko staugimas. Iš pradžių storu balsu užstaugia vienas vilkas, netrukus kiek aukštesniu balsu prisijungia kitas, trečiasis atitaria visai plonai, ir visi trys balsai susilieja į vieną, net virpina orą. Netoli manęs nuo beržo krinta šerkšnas. Staiga kaukimas liaujasi. Bet tuojau pasigirsta vėl, ir su dar didesne jėga užpildo visą speiguotą naktį.
Stoviu sustingęs. Vilkų daina darniai skamba, lyg prieš tai būtų ilgai repetavę. Šįkart nuo tos jų dainos net šiurmelės per kuprą laksto, noriu kuo greičiau kulnus tepti, bet negaliu pakuštėti iš vietos – klausausi ir klausausi, kol vilkų balsai suvis pranyksta.
Daugiau ir neteko išgirsti tų advento dainininkų. Vieną kitą kartą tegirdėjau vienišo vilko posmą, labiau primenantį pykčio, skausmo ar nevilties aimaną.
Vilkų dainų jau nebegirdime, nebent kokią trumpą, priešmirtinę…
Sunkiai šnopuodami, patižusiu purvinu sniegu iš visų pusių artinasi medžiotojai. Vilkas juos jaučia, bet nebeturi jėgų bėgti, tad iškėlęs galvą užkaukia. Paskutinę akimirką, prieš švino kulkoms susmingant į jo kūną, jis mato storas medžiotojų kojas, keturkampes galvas ir jaučia bjaurų kvapą iš pražiotų burnų. Trumpas paskutinis vilko kauksmas pakyla į dangaus skliautą, kur žiba žvaigždės – lyg jo gentainių akys – ir palieka ten amžiams…
Latvių tautosaka byloja: „Vilkai yra Dievo šunys, jų negalima erzinti. Kai vilkas kaukia, Dievas juos šeria.“ Taip pat: „Sutikti vilką reiškia laimę.“ Vadinasi, esu triskart laimingas, nes tris kartus beveik nosimi įsibedžiau į vilkus.
1945 metai, žiema. Žmonės vienas kitam pasakodavo, kad pasirodę didžiuliai vilkai su karčiais ir pjauną arklius. Nieko kito, tik arklius. Su tėvu dar naktį išvažiavome į turgų Žagarėje. Ir še tau kad nori, netoli miesto pušyno, tuoj už griovio, tupi trys vilkai ir sustingę spokso į pravažiuojančius laukiniečius. Arkliai prunkščia, bet nelekia zovada, vilkai nekruta, ir aš aiškiai matau jų geltonas akis. Tėvas, kaip ir visi vadeliotojai, iš namų dėl viso pikto buvo pasiėmęs šakes. Tik kažkodėl nė karto jų nepanaudojo prieš vilkus. Vėliau jis tvirtino matęs vilkų karčius. Man atrodė, kad tų karčių nebuvo, tik paskui, kai visi sakydavo, jog yra vilkų su karčiais, susimąsčiau, – o gal?
Antras susitikimas įvyko prie Avino salos Kamanų pelkėje. Laumis – mūsų šuo, riebus, kreivom kojom, niekada gyvenime nėra kentęs daugiau penkių laipsnių šalčio ir ilgiau kaip valandą išbuvęs be ėdesio, dabar piktas seka man iš paskos. Nepatenkintas, kad teko sušlapti kojas, kurios nuo jaunumės pažįsta tik sofos ir kilimų minkštumą. Avino sala yra vakarinėje pelkės pusėje, kur supami samanynų auga dideli medžiai. Senovėje čia būta tikros salos, Ašvėnų kaimo gyventojai joje ganydavo avis. Staiga Laumis skardžiai lodamas išsiveržia į priekį ir beveik įbeda savo neišlavintą nosį į perkarusią vilkę su mažu vilkiuku.
Vilkės akys tokios liūdnos, jos žvelgia į mane tarytum priekaištaudamos, kad taip nupenėjau šunį, kvailą ir bailų padarą, kai jai pačiai tenka kęsti alkį, šaltį, persekiojimus. Vilkė traukiasi nuo manęs, o Laumis galvoja, kad jo bijo, todėl loja ir mėgina ją persekioti. Netrukus girdžiu, kaip mano šunelis sužviegia nesavu balsu. „Viskas, – pagalvojau, – nebėra Laumio.“ Bet šis kaip kulka išlėkė iš krūmynų ir išsigandęs prisiglaudė man prie kojų. Vilkė su vilkiuku tyliai pranyko tarp aukštų samanotų kupstų, lyg visai nebuvę.
Po kiek laiko, jau šiaurinėje Kamanų pusėje, vėl susidūriau su vilkais. Ėjau per šiltas minkštas samanas ir staiga pajutau stiprų nešvaraus, suprakaitavusio kūno kvapą. „Tai velniai, – pyktelėjau, – čia bastosi kokie valkatos, dabar tai jau pričiupsiu…“ Pasitaikydavo žmogelių iš Mažeikių ir kitų miestų, kurie dieną rinkdavo spanguoles, naktį suvirsdavo į samanas, o praaušus vėl darydavo savo nešvarius darbelius. (Rezervate draudžiama uogauti ir vaikščioti be leidimo.) Taip keiksnodamas vos neužsirioglinau ant samanose giliai įmigusios vilkų šeimynos. Tėvas, šeimos galva, puolė į vieną pusę, vilkė, jo pati, į kitą, vienas vaikiukas šoko tolyn, o antras, smulkesnio sudėjimo, stryktelėjęs iš miegų vos neatsitrenkė į mane.
– Žalty, kur lendi! – surikau, ir vilkiukas, visiškai išsibudinęs, šastelėjo į šoną.
Paskui visi keturi, du iš vieno šono, du iš kito, ilgai lydėjo mane per aukštus meldynus.
Jeigu kam kilo abejonių dėl to, ką rašau, galite patikrinti. Kartą, maždaug 1973–1974 metais, gamtininkas, fotografas, knygų autorius Jonas Augustauskas perskaitė mano knygą „Baltųjų vandenų šalyje“ apie Altajų. Joje aprašiau to krašto retus augalus, medžius, taigą, kalnus, sniegynus, vietoves, kuriose teko mūsų šeimai gyventi, išvardijau daugybę spalvotų akmenų, pusiau brangakmenių, kad būtų įspūdingiau, sutirštinau spalvas, nors pats tų akmenų visų nė nemačiau.
Jonui Augustauskui knyga padarė įspūdį, žmogus užsimetė ant kupros talpią Abalakovo kuprinę ir vienas iškeliavo į mano aprašytąsias vietas. Grįžęs – mes tuomet gyvenome girininkijoje prie Vilniaus – atvyko pas mus į svečius ir pažėrė ant stalo gausybę gražių akmenų. Sako, viskas, ką rašei, gryna teisybė. Ir kaip man po to prisipažinti, kad, įkvėpimo pagautas, kai ką ir perdėjau…
Kaip patikrinti, kur rašau teisybę, o kur išsigalvoju? Labai paprastai – pasiverskite vilku ir viską patys sužinosite. Kaip tą padaryti, moko Matas Slančiauskas savo etnografiniuose pasakojimuose apie miško žvėris, o ir latvių tautosaka. Miške, geriausia eglyne, susiraskite lanku iš žemės išlindusią medžio šaknį ir pralįskite pro tą šaknį devynis kartus. Taip pat vilku galima pavirsti prasispraudus pro apdegintą vežlankį. Ir viskas. Lakstykite sau miškais bei laukais kiek tinkamas.
Tiesa, vos nepamiršau vieno dalyko. Nei Mato Slančiausko pasakojimuose, nei latvių tautosakoje ar dar kur nors neradau nė menkiausios užuominos, kaip iš vilko vėl atvirsti žmogumi.