Ernestas Noreika. Įvykių kolumbariumas

2025 m. Nr. 12

Apsakymas

 

Į kavinę plūstelėjo vėjo banga ir užgesino kelis laužus, besistiebiančius it oranžiniai augalai į vandens ornamentais dekoruotas lubas, kurių viduryje kybojo milžiniška ašarojanti akis – lyjantis sietynas.

Jo lašeliai nespėdavo pasiekti kavinės lankytojų galvų, akimirksniu išgaruodavo ore, sudarydami palubėje perregimą miglą – judančius ir besisklaidančius baltus šydus, kartais vis paslepiančius lubomis tekančius ornamentus – miniatiūrines upes su išsišakojimais, nuolat keičiančiais pavidalus.

 

Barmenas, vardu Parolis, aukštas lieknas tamsaus gymio vaikis, ne daugiau dvidešimties, piktai dėbtelėjo į Atėjūną, kuris, palikęs praviras duris, nužingsniavo į patį galą ir prisėdo ant aukštos kėdės prie dviviečio staliuko. Ant jo ruseno vos kelios žarijos. Liepsnos jau buvo išsikvėpusios.

– Ar neturi rankų? – riktelėjo Atėjūnui, nė nesiteikusiam pakelti akių. Jas jau buvo spėjęs įsmeigti į rausvą nuo žarijų sklindančią šviesą. Kažką tyliai, beveik negirdimai burbuliavo sau po nosimi, pirštu nervingai judindamas ryškiausiai žėrinčią žariją, krapštė ją nagu, lyg mėgindamas nuo jos nuvalyti nematomą dėmę.

Parolis lėtai išplaukė iš už baro, grindimis vilkdamas kojas it vaiduoklis prislinko prie durų ir, stipriai truktelėjęs už peilio formos rankenos, jas uždarė. Nuo durų trenksmo sudrebėjo lentynėlėse sudėlioti puodeliai bei taurės, mažos porcelianinės lėkštutės su įvairių miestų atvaizdais, kelios nusirideno žemyn ir sudužo ant akmeninių baro grindų.

Susiūbavo net lyjantis sietynas, nuo jo atitrūkusi plonytė vandens čiurkšlė trykštelėjo šalia vidurinio staliuko, per plauką nekliudžiusi už jo sėdinčio skrybėlėto vyriškio kojos. Jo batai buvo taip nublizginti, kad, jei tik būtum įdėmiai stebėjęs, būtum spėjęs juose tarsi juoduose veidrodžiuose išvysti krentančius lašus.

Tai buvo pusamžis vyras vešliais ūsais ir preciziškai apkirpta barzda. Iš ausų styrojo žili gyvaplaukiai – tarsi mažos antenos, gaudančios kavinėje pulsuojantį virpesį. Nors viduje buvo tikrai tvanku, jis sėdėjo užsimaukšlinęs veltą skrybėlę, papuoštą egzotinio paukščio plunksna. Kartais ji atrodė violetinė, kartais žalsva.

Vyras pakėlė akis į lubas ir staiga nukreipė žvilgsnį į barmeną, kuris tokiu pat lėtu žingsniu it vaiduoklis plaukė nuo durų link baro. Tuomet žvilgtelėjo į batą, ant kurio nebuvo nė lašelio, tik keli prilipę žvilgantys žvynai.

­­­­– Atnešk skudurą, – pasisukęs į barmeną riktelėjo vyras su skrybėle.

­­­– Kas nutiko? – šiek tiek sunerimęs paklausė Parolis.

– Žvynai, – tarė vyras su skrybėle.

– Žvynai? – nustebo barmenas.

– Nuo lubų – tiesiai man ant bato, – patikslino vyras su skrybėle.

Ir susiraukė, tarsi ant jo tariamų žodžių kas būtų užlašinęs akumuliatorių rūgšties.

Parolis priėjo prie staliuko nešinas drėgnomis servetėlėmis ir iš arčiau nužvelgė plunksną, augančią iš skrybėlės. Šįkart ji atrodė ryškiai geltona, ir Parolis pagalvojo, kad yra matęs tik dvi jos spalvas, dabar į atmintį įsirašė ir trečiąją.

 

„Geltona“, – garsiai ištarė barmenas, rankoje laikydamas servetėles. Vyras su skrybėle pasisuko nuo staliuko ir taip, kaip dama paduoda bučiuoti ranką, atkišo koją. Grakščiai ir išdidžiai. Aukščiau kilstelėjo savo batą, prie kurio buvo prilipę trys vos įžiūrimi sidabriniai taškeliai.

– Ką, jūs norite, kad aš jums nuvalyčiau batą? – nustebęs paklausė Parolis ir suraukė antakius.

– Ne mano lubos man taip padarė, – atsakė vyras su skrybėle, žvilgtelėdamas į staliuką, prie kurio sėdėjo Atėjūnas, trupinantis žarijas ir mėginantis kažką užčiuopti tarp pirštų.

– Su visa pagarba, seeeerrrreee, šito tikrai nebus, – piktokai išrėžė Parolis, kiek persistengęs su žodžiu „sere“, kuris nuskambėjo labiau įžeidžiai nei pagarbiai. Jis padėjo servetėles ant vyro stalo, šalia pustuščio jo ugnies puodelio, ir nuėjo aptvarkyti gretimo staliuko.

Nurinkęs puodelius, atsinešė didelį voką, į jį kruopščiai sušlavė pelenus ir grįžo prie baro. Medinėmis kopėčiomis pasiekė viršutinę lentyną, ant kurios buvo sustatyta daugybė mažų pašto dėžučių, ir į vieną jų įmetė voką.

 

Žiūrėdamas į lubas galėjai kartais pamatyti, kaip iš vandens ornamento iššoka ir blausioje lietaus sietyno šviesoje akimirkai blyksteli žuvis, prieš panirdama į kitą ornamentą.

Neršto laikotarpiu viskas panėšėdavo į žvaigždžių lietų – šimtai sidabrinių žuvų šokinėdavo iš vienos vietos į kitą. Tūkstančiai blizgančių žvynelių it į orą išmestos sidabrinės monetos sužvilgėdavo lubų vandenyse.

Tai būdavo išties stebuklingas vaizdas, jį stebėti rinkdavosi daugybė žmonių. Kavinė tomis dienomis būdavo sausakimša, neretai vidun patekdavo tik ištikimiausi lankytojai, galintys sau leisti užsisakyti degantį laužą ar butelį ugnies. Iš anksto rezervuoti staliuko nebuvo galima, tad gauti laisvą kėdę tokiomis dienomis prilygo laimėti loterijoje.

 

Lankytojai nekreipė dėmesio į Atėjūną bei į kelis užgesusius laužus. Nekreipė dėmesio ir į vyrą su egzotinio paukščio plunksna skrybėlėje. Sėdėjo ramiai gurkšnodami ugnį iš mažų stiklinių puodelių.

Kai kurie puodelius laikė grakščiai, gal net perdėtai manieringai, tarsi teptukus ar senovines rašymo plunksnas, kuriomis švelniai raižė orą, it rašytų erdvėje dienoraštį ar mėgintų oro drobėje pratęsti realybės ribas, tyliai liedami karštį, sklindantį iš puodelių gelmės.

Parolis neskubėdamas priėjo prie vieno staliuko, ant kurio užgeso laužas, ir iš kišenės išsitraukė žiebtuvėlį bei nedidelį teleskopinį žarsteklį. Paspaudus mygtuką, žarsteklis gerokai pailgėjo tarsi seno radijo antena.

Pastumdė ugnies pamatą, kelis kartus pūstelėjo oro mažomis kišeninėmis dumplėmis, bet laužas neįsiplieskė. Tuomet atvožęs žiebtuvėlio dangtelį pasuko ratuką – žybtelėjo liepsnelė – ji keitė spalvas taip greitai, kad akis net nespėjo visko fiksuoti. Vaiduoklišku žingsniu nuėjo prie baro, už nugaros palikdamas vėl įsidegantį laužą.

Prie baro laukė vyras ilgu smėlio spalvos lietpalčiu, riebaluotais plaukais, akis paslėpęs po aviatoriaus akiniais, ant rankų laikydamas kelerių metų berniuką. Tris kartus jau buvo spėjęs paskambinti baro varpeliu, kuris iš tikrųjų buvo tik interjero detalė. Niekas tuo varpeliu neskambindavo. Galbūt ir pats Parolis pirmą kartą gyvenime išgirdo, kaip skamba tas daiktas.

– Kažko norėjote? – paklausė vyro, taip įdėmiai apžiūrinėjančio spalvotas pašto dėžutes, lyg į vieną jų norėtų įmesti savo akių vokus.

– Norėčiau užsisakyti, pirmą kartą aš, – sutrikęs tarė vyras.

– Pas mus su vaikais negalima, – perspėjo barmenas. – Ar nematėte iš lauko pusės ant durų užklijuoto ženklo?

– Aš neliksiu, skubu į operaciją, – vyras nužvelgė kavinės lankytojus nepatikliu žvilgsniu.

– Tuomet jau galite ir eiti, – tarė Parolis.

– Neįpilsite net išsinešti? – nustebo vyras, žvilgtelėjęs į netoliese sėdinčią jauną merginą kaštoniniais plaukais, prie lūpų glaudžiančią stiklinę, pilnutėlę rožinės ugnies.

Parolis nieko neatsakė, jis išėjo iš už baro ir patraukė link vieno staliuko, tarsi šis judesys savaime turėtų būti suprastas kaip „viso gero“.

Vyras su berniuku ant rankų dar apsidairė, tuomet šiaip ne taip užsisagstė lietpalčio sagas bei susiveržė diržą. Pataisęs vaikui kepurę ir šaliką, žengė prie durų. Prieš uždarydamas jas atsisuko į barą ir kažką suvebleno, bet tarsi labiau sau pačiam, nes ištarė žodžius taip tyliai, kad jų negirdėjo net ant rankų laikomas berniukas, nė akimirkai nenuleidęs akių nuo sietyno šviesos, tarsi stebuklingu aukso peiliu įpjovusios lietų ir priartėjusios iki mažų smalsių akučių.

 

Iš nedidelių laužų, kurie liepsnojo ant daugelio staliukų, styrojo žalsvas čiaupas, po juo pakišus puodelį, šis tuojau prisipildydavo ugnies. Galiausiai laužas pamažėle nustodavo degti ir likdavo tik žarijos. Kartais atrodydavo, kad laužas tiesiog susitraukia kaip armonika, kurią nuo pečių nusiima veido netekęs žmogus, visą naktį grojęs savo gyvenimo rekviem, pritariant demonų chorui.

Kai kurie paprašydavo stiklinės vandens, jei ugnis pasirodydavo per daug aštri, per daug deginanti ir visai ne tai, ką reikėtų. Vandenį gurkšnodavo lėtai, tam tikrais intervalais, kad prigesintų viduje plintančią liepsną. Ji kerodavosi it raudonų medžių šakos, galinčios atsitrenkti į langą, išdaužti stiklą ir pribarstyti degančių spyglių giliai viduje. Ant minkštų spalvotų pasąmonės kilimų. Ten, kur draudžiama įeiti.

 

Į kavinę užsukusi moteris juoda blizgančia vakarine suknele paprašė ugnies butelio. Barmenas atidžiai nužvelgė ją, įsižiūrėjo į akis, kažką sau pagalvojo ir tyliai paaiškino apie gėrimą, kuris netrukus bus atneštas.

Papasakojo, kad gėrimo ugnis buvo įkurta lavos lašelius šaukšteliu varvinant ant laivo denio nuolaužų, rastų nuošalios Pjitės salos pakrantėje, kur jas iki sūraus baltumo išdžiovino jūriniai vėjai.

Butelio kaina buvo itin aukšta, todėl Parolis mandagiai perklausė moters, ar tikrai ji norinti būtent jo, nes galinti prisijungti prie bendro laužo, kurį Parolis ką tik buvo įkūręs ant vieno stalo keliems klientams. Į ausį pašnibždėjo butelio kainą. Moteris patvirtino, kad kaina nėra svarbi. Barmenas vos pastebimai linktelėjo.

 

Degėjai rūpestingai atrinkdavo medžiagą, kuri bus panaudota ugniai įkurti. Buvo vykdomi tyrimai bei eksperimentai laboratorijose, kol viską išsiaiškindavo, kol nustatydavo, ką ir kuo galima uždegti, kad būtų išgauta reikiama aukščiausio lygio ugnis.

Butelio pamatas, kurį užsisakė moteris, buvo medis. Kruopščiai ištyrę medieną degėjai išsiaiškino, jog nuolaužos priklausė laivui, kuris daugiau nei prieš tūkstantį metų skrodė Ramiojo vandenyno bangas. Inicialai, giliai įrėžti aštriu daiktu kai kuriose lentų vietose, manoma, reiškė ne ką kita, kaip romantišką įsimylėjėlių gestą, tylų riksmą apie buvimą kartu.

Ugnis, kruopščiai surinkta iki paskutinės liepsnelės, buvo perkelta į specialų trisienį stiklo butelį ir saugoma ugnies saugykloje. Iš jos buteliai būdavo atgabenami į kavinę, kai ši nuspręsdavo papildyti savo atsargas naujais ar įprastais gėrimais.

Į šią kavinę, kurią žmonės buvo praminę Aukuru, dažniausiai rinkdavosi pasiturintys klientai. Vienas puodelis ar taurelė, jei nedirbai gerai apmokamo darbo, galėjo nurėžti nemenką dalį atlyginimo, ką jau kalbėti apie visą laužą vidury stalo, kurį dalinasi savo bėdas bei skaudulius pleškinantys lankytojai.

Ugnies butelis – apskritai aukščiausia klasė. Kai kurie tiek net neuždirbdavo. Tiksliau, mažai kas tiek uždirbdavo, kad galėtų sau vienam leisti užsisakyti butelį ugnies, ypač ilgai išlaikyto degimo.

 

Kavinės rūsyje buvo šimtai butelių, kuriuose liepsnojo įvairių spalvų ugnis. Parolis mėgdavo sėdėti ant rūsio laiptų, atsirėmęs į sieną, rūkyti ir stebėti mirgančių spalvų kaleidoskopą. Liepsnos buteliuose pynėsi viena su kita, sukosi ratais, raivėsi ir rangėsi transliuodamos ant sienų bei lubų it magiški projektoriai spalvotas figūras.

Skirtinga spalva ir skonis būdavo išgaunami uždegant skirtingus objektus, vadinamus ugnies pamatu. Pavyzdžiui, jeigu ugnis buvo nurinkta nuo medžių šakų, kurios dažniausiai gaudydavo vakarinius saulės spindulius vėlų lapkričio vakarą, ji būdavo sodrios oranžinės spalvos, jei deginant senovinių bažnyčių stogo čerpes – žalsva, jei nurinkta nuo padegto žydinčių lubinų lauko – skaidriai melsva, etc.

 

Parolis nusileido į rūsį ir paėmė butelį. Prieš lipdamas laiptais aukštyn akimirkai prisėdo ir prisidegė cigaretę. Pūtė dūmus į apskritą pravertą rūsio langelį, ne didesnį už stiklinės dugną. Galėtum pamanyti, kad tai ir buvo įmūryta stiklinė, jei ne vyriai, raitytos bronzinės rankenėlės ir siauručiai lango rėmeliai, dalinantys miniatiūrinį stiklą į dvi dalis.

Prieš pastatydamas ant stalo butelį, kruopščiai metaline kempinėle nubraukė juodulius, nuvalė suodžių rūką. Nuo baro žvelgė į moterį, kuri nerimastingai sėdėjo viena prie dviviečio staliuko ir brūžino batų padus į kėdės virbą, skirtą pasidėti kojoms, tarsi mėgintų kažką nematomo nubraukti nuo savo padų.

– Ar ko nors lauksite? – pasiteiravo Parolis.

– Nelauksiu, – atsakė moteris.

– Norite puodelio ar taurelės?

– Taurelės, – atsakė moteris.

Jos balsas buvo melsvas, jei mėgintume pritaikyti jam spalvą, melsvas kaip vandenynas.

 

Parolis netrukus pastatė ant stalo butelį ir vieną skaidraus stiklo taurelę. Tuomet atsargiai atkimšo butelį, iš kurio akimirksniu pasklido švelnus vandenyno kvapas išvien su karščiu, išsiveržusiu tarsi nematomas ugnikalnis.

– Gėrimas labai klastingas, – tarė Parolis.

– Ne klastingesnis už gyvenimą, – atsakė moteris.

– Viskas jūsų rankose, – tarė Parolis.

– Mano rankose niekas, – atsakė moteris.

Ji paprašė butelio vandens, jei gėrimas pasirodytų esantis per daug aštrus ar vis dėlto deginantis visai ne tai, ką reikėtų. Vandens butelis akimirksniu atsirado ant stalo.

– Jei dar ko nors reikės, kreipkitės, – maloniai tarė Parolis.

Moteris nieko neatsakė, tik žvilgtelėjo į kavinės darbuotoją ir nukreipė žvilgsnį į nuo lubų lyjantį sietyną, tada į sieną, tarsi žvilgsnis būtų pieštukas, kuriuo piešiama neatitraukiant rankos.

Įsipylusi ugnies į taurelę ir išgėrusi pirmąją, pajuto, kaip skrandyje įsiplieskia gaisras, po truputį apimantis visą vidų.

Iš pradžių ugnis glemžėsi visą liūdesį, joje lydėsi, tirpo mylimosios veidas. Degė lova ir krėslai. Stalas. Knygų spintos ir stalčiai, pilni meilės laiškų ir kalėdinių atvirukų. Rūbai ir batai. Šviestuvai ir iš egzotinių kraštų parsigabentos įvairios statulėlės. Dar po kelių taurelių ėmė degti gatvės, kuriomis kartu vaikščiojo. Paskui užsiliepsnojo visi kartu lankyti miestai ir šalys, kai kuriose nebebuvo gatvių, tik pelenai sukosi ir šoko aprūkusių žibintų šviesoje. Septintoji taurelė sudegino ryšį.

Parolis stebėjo moterį, kuri verčia pelenais savo viduje esančius dalykus, ir viena ranka lietė gesintuvo rankeną. Ji gėrė taurelę po taurelės, vis labiau savyje degdama, vis labiau naikindama viską, kas būna žmoguje.

Parolis neturėjo jokios teisės pasiūlyti atsigerti vandens prigesinti ugniai, juo labiau liepti, primygtinai reikalauti, nors labai norėjo, nes matė, tiesiog jautė, kaip jos viduje ugnies vėjo nešami rieda aštrūs spygliuotos vielos kamuoliai, draskantys, ardantys žmogaus visumą.

Greitai ugnis pasigavo vertybes, sudegino gražiausius vaikystės prisiminimus, sulydė į neatpažįstamą juodą masę mylimų draugų veidus ir kartu patirtus nuotykius. It vašką ištirpdė siekius ir tikslus. Sudegino gyvenimo ašį.

Moteris sėdėjo be veido, tarsi kažkas būtų jį išmontavęs ir išsinešęs pro galines duris, nepastebimai pavogęs, kai visi savo žvilgsnius buvo nukreipę į ugnį. Lyg kažkas būtų atsliūkinęs ir per sekundės dalį magiškais pirštais nutraukęs atrodymo šydą, nuvilkęs nuo sielos pavidalo žmogaus esmę, išpūtęs iš kūno įvykius ir patirtis.

Ji sėdėjo prie pustuščio butelio žvelgdama į ugnį, kuri vis iškišdavo liepsnų uodegas pro kaklelį ir staigiai įtraukdavo atgal, tarsi pajutusi grėsmę, tarsi būtų gyva. Žiūrėjo į lubas, kaip kartais iššoka iš vieno ornamento žuvis ir neria į kitą.

Žvelgė į visus susirinkusiuosius, kurių dauguma sėdėjo aplink laužus, degančius staliukų vidury, ir nerimastingai kaišiojo savo puodelius po čiaupais, kad šie įpiltų ugnies. Kai kurie buvo beveidžiai, kitiems iš akiduobių byrėjo ir ore švelniai sukosi pilki pelenai.

 

 

– Ar kas nors prie manęs prieis? – pasigirdo piktokas balsas nuo penkiaviečio staliuko.

Parolis atsisuko į prietemą, kurioje sėdėjo Atėjūnas, sukišęs pirštus į laužo pelenus. Kompanijos jam niekas nepalaikė. Parolis nenoriai nužingsniavo prie jo staliuko.

Atėjūnas sėdėjo su paltu, nors kavinėje, kaip visuomet, buvo labai tvanku. Jo kakta sruvo prakaitas. Savo ilgus juodus plaukus buvo susipynęs į kasą, kurią Parolis pamatė tik tada, kai šis pasilenkė pelenuotais pirštais pasikasyti kulkšnį. Parolis nužvelgė užgesusį laužą ir pagalvojo, kad jame mažoka pelenų. Dėbtelėjo į Atėjūną įdėmesniu žvilgsniu ir pamatė suodinas lūpas.

– Ar tu surijai kitų žmonių pelenus? – piktai paklausė Parolis.

– Nerijau jokių sušiktų pelenų, – tarė Atėjūnas ir, jausdamasis kaip namie, prisistūmė priešais kitą kėdę ir užsikėlė kojas. – Ką, aš tau į kokį debilą panašus?

– Čia tau ne vieta, – tarė Parolis, visomis išgalėmis mėgindamas išlaikyti savitvardą.

– Atnešk man butelį brangiausios ugnies, – tarė Atėjūnas net nežiūrėdamas į barmeną, įsmeigęs žvilgsnį į lubas. – Tuoj perdegs viena vandens lemputė, – pridūrė, ir atsisuko demonstruodamas dirbtinę šypseną, iššiepęs dantis, kurie buvo juodi it naktis.

– Aš pasakiau, kad tau čia ne vieta, – pakartojo Parolis pikčiau, bet dar nepraradęs savitvardos.

– Sakau, kad neryju tų tavo pelenų, – tarė Atėjūnas ramesniu balsu. – Aš turiu pinigų, turiu pakankamai, kad galėčiau užsisakyti brangiausią butelį, kokį tik turite savo rūsyje.

– Pinigai dar ne viskas, – atsakė Parolis ir nuėjo sutvarkyti dviviečio staliuko, prie kurio iš pradžių matė prisėdantį Atėjūną, kai šis įžūliai neuždaręs durų įsliuogė vidun.

Staliuko viduryje nebuvo nei laužo, nei jo pelenų, tik rankomis ištepliotas stalviršis.

– Negalima valgyti kitų žmonių gyvenimo, – garsiai riktelėjo Parolis nuo dviviečio staliuko, šveisdamas jį kempinėle. – Ypač kai iš jo beveik nieko nebelieka.

– Patį brangiausią, kokį tik turit, – garsiai ištarė Atėjūnas.

Visi aplinkui sužiuro į jį, atplėšę žvilgsnius nuo savo liepsnų. Vyras su skrybėle, kurioje augo egzotinio paukščio plunksna, it nukrėstas elektros prišoko prie Atėjūno, stipriai sugniaužęs kumštį.

– Vagi mūsų pelenus? – piktai rėžė Atėjūnui.

– Nieko aš nevagiu, – išsigandęs ir atsilošęs kėdėje atsakė Atėjūnas ir staigiai pasuko veidą šalin, lyg norėdamas išvengti netikėto smūgio.

– Tai kas, jei ne tu, išgama, – įsiutęs riktelėjo vyras su skrybėle, piktu žvilgsniu gręždamas skylę Atėjūno kaktoje.

Ir jei Atėjūnas būtų nešiojęs akinius, nuo taip arti prikištos vyro nosies jam būtų užrasoję visi stiklai, bet užrasojo tik stiklinė akis. Apsitraukė švelnia migla, tokia, kokia kaupėsi palubėje.

Parolis priėjo prie jų ir ramiai palydėjo vyrą su skrybėle prie jo staliuko. „Aš viską sutvarkysiu, palikite man“, – pusbalsiu pasakė Parolis ir pasuko tiesiai į rūsį. Prisėdęs ant laiptų užsidegė cigaretę. Jis žinojo, kad jau kurį laiką dingsta pelenai, tik nenumanė, kad juos kažkas įsliūkinęs suryja.

Mintyse suskaičiavo, kad iki šiol nėra sušlavęs pelenų į penkis vokus. Penki vokai, skirti gyvenimų likučiams, tušti gulėjo aukštai lentynėlėje, kurią Parolis vadino įvykių kolumbariumu.

Po kurio laiko pakilo nuo laiptų ir ėmė apžiūrinėti butelius. Visų spalvos buvo skirtingos, retai kavinės rūsyje laikydavo tos pačios rūšies ugnį, nes beveik niekada jos neužsisakydavo du kartus tas pats žmogus. Tik išskirtiniais atvejais: jei nepavykdavo prisikasti iki norimų sudeginti dalykų dėl tam tikrų vidinių blokų ar prisiminti skonio, kuriame likdavo įsirašę sudegintų dalykų šešėliai. Tuomet ugnies gėrimo ceremoniją kartodavo su tuo pačiu gėrimu.

Kiekvienas ugnies butelis, pristatomas skirtingam klientui, buvo vis kito degimo. O prie laužų, kurie liepsnodavo staliukų vidury, jie būdavo susodinami pagal skausmo lygius ir situacijas bei įvykius, atsiminimus, kuriuos norima savyje sudeginti. Visa tai padarydavo Parolis, įdėmiai pažvelgęs į akis ir laikyseną, kuri jam išduodavo, kas dedasi kliento viduje, viską išskaitydavo tarsi iš slapčiausio sielos dienoraščio.

 

­­– Tau reikia šito, – tarė Parolis Atėjūnui, ant stalo statydamas seną aprūkusį butelį, kurio net nepasivargino nuvalyti. – Butelis labai brangus, bet nesijaudink, kavinė vaišina, – pridūrė barmenas.

Atėjūnas žiūrėjo į butelio viduje besisukančias liepsnas, kurios hipnotizavo jo vieną akį, o kitoje tiesiog atsispindėjo. Jautėsi apdovanotas, suprastas.

­– Gersiu tiesiai iš butelio, – tarė Atėjūnas. – Nenešk man jokios taurės, – pridūrė, dantimis mėgindamas nuimti kamštį.

Kai jį išlupo, karštis plūstelėjo į veidą ir apsvilino vieną antakį bei blakstienas.

– Gerai, kad stiklas, nes būtų virtusi balta žuvies akimi, – pūsdamas orą ir mėgindamas atsigauti nuo karščio bangos tarė Atėjūnas virpančiu balsu. – O koks kvAAApas, – apsidžiaugęs beveik išrėkė.

 

Moteris sėdėjo prie tuščio butelio nespėjusi visko išgerti – kadangi paliko jį atkimštą, ugnis gana greitai išgaravo. Ji stebėjo dvi jaunas merginas, kurios prie triviečio staliuko ramiai gurkšnojo ugnį. Galėjai susidaryti įspūdį, kad joms viskas gerai ir jos sėdi įprastoje kavinėje, geria kavą ar arbatą ir smagiai šnekučiuojasi, ant laisvos kėdės sumetusios paltus ir rankines.

Jos buvo tokios gražios, kad moteris negalėjo atitraukti akių. Jei nebūtų viduje sudeginusi to, ko nereikėtų deginti, gal net būtų užgimusi aistra, galbūt norėtųsi prieiti ir susipažinti, paspausti joms rankas, pajusti aksominę odą, įkvėpti jaunystės kvapo, įtraukti į save bent dalelę žmogiškos šilumos.

Lieknos it balerinos, lengvomis šilko suknelėmis, ryškiai padažytomis lūpomis. Jos laikė puodelius grakščiai, tarsi senovines rašymo plunksnas ar teptukus. Tai joms pritiko labiau nei kitiems. Kiti atrodė ne tiek manieringi, kiek juokingi.

Kad ir ta senyva dama, vilkinti garsaus dizainerio kostiumėlį, apsikarsčiusi nuo galvos iki kojų grandinėlėmis ir žiedais, ji laikė puodelį taip, tarsi mažuoju piršteliu, kuris visai neatrodė mažas ir greičiau prilygo vyro nykščiui, kutentų skraidantį nematomą pudelį.

O tas vyras su skrybėle, kurioje styro egzotinio paukščio plunksna, kaip jis nerangiai laiko puodelį, garsiai siurbčioja ugnį, sutraukęs lūpas į mažytę „o“ raidę. Visas išsipuošęs, pagalvojo moteris, nužvelgdama jį tiriančiu žvilgsniu – brangus kostiumas, auksinis laikrodis, vis sužvilgantis ant riešo. Batai atrodo lyg pasiūti iš kokio veidrodinio gyvūno, specialiai išvesto tokiai avalynei gaminti, odos. Bet manieros prastos. Lyg būtų užaugęs džiunglių glūdumoje ir iš paskutiniųjų mėgintų prisitaikyti prie civilizuoto pasaulio.

 

Prie kito staliuko jaunas vyras slidininko kombinezonu, apkabinėtu senais žadintuvais, tiesiog laukė, kol prieis barmenas ir atneš jam ko nors išgerti. Matėsi, kad laukia ilgai, nes iš šlapių servetėlių jau buvo spėjęs išlankstyti visą puokštę vandens lelijų, kurias stumdė pirmyn atgal užmesdamas akį į lubas ir vis krūpteldamas, kai iššokdavo žuvis. Tačiau nuostabos ar susižavėjimo jo veide nebuvo.

 

Atėjūnas maukė tiesiai iš butelio. Iš pradžių žaižaravo balsvai sidabrinė ugnis. Kiekvieną kartą gurkštelėjus pasikeisdavo ugnies spalva. Jis neprašė vandens, tad Parolis jo ir neatnešė. Net ir nepasiūlė. Stebėjo, kaip Atėjūnas maukia tiesiai iš kakliuko. Jo barzda varvėjo ugnies lašai, kuriuos šis užgesindavo patapšnodamas delnu.

– Ar galėčiau prie jūsų prisėsti? – paklausė moteris, rankose laikydama tuščią butelį.

– Sėsk, moterie, – iššiepė juodus dantis Atėjūnas. – Ką čia atsinešei? – paklausė, net neketindamas patraukti sukrautų kojų.

Moteris prisėdo ant laisvos kėdės.

– Liko tai, kas lieka, – tarė moteris.

– Tai ką, mes čia susirinkom gerti tavo tuštumą? – nusijuokė Atėjūnas.

– Mes čia išvis nesusirinkom, – atsakė moteris.

Atėjūnas mėgino įžiūrėti moters veidą, bet jam niekaip nepavyko aptikti nė vieno jos bruožo. Tarsi viskas būtų išsilieję netyčia sudaužius veido indą.

– Negi tu viena išgėrei visą butelį? – lyg susirūpinęs paklausė Atėjūnas.

– Viena, – atšovė moteris.

Atėjūnas žvilgtelėjo į savąjį ir nuraudo iš gėdos supratęs, kad jam reikia gerokai prisivyti, nes kiek begertų, butelis tebeatrodo puspilnis, tik po kiekvieno gurkšnio keičiasi ugnies spalva.

Jis užsivertė butelį ir maukė ugnį be perstojo kokią minutę, tarsi būtų vandens ištroškęs dykumų kupranugaris, radęs gėlo vandens oazę. Butelis nė kiek nepatuštėjo. Vis dar buvo puspilnis. Švytėjo ryškiai žalia ugnimi, paskui geltona, raudona, violetine it vyro skrybėlėje auganti plunksna. Atėjūnas nieko nesuprato. Žiopčiojo ir nustebęs, ir susinervinęs, ir sumišęs.

Jo pelenų akis sukosi akiduobėje it išprotėjusi karuselė. Žvalgėsi aplinkui lyg pamišėlis, norėdamas į kažką atsiremti, mėgindamas kažką suvokti, bet viskas buvo perniek. Sviedė butelį tolyn, šis sudužo atsitrenkęs į baro kėdes.

Parolis lėtu vaiduoklišku žingsniu prisiartino prie išsipylusios ugnies ir, spustelėjęs gesintuvo rankeną, akimirksniu užgesino. Paskui sušlavė šukes ir suvertė į šiukšliadėžę.

– Durys tiesiai už tavęs, – ramiu balsu tarė barmenas.

Atėjūnas pamėgino nukelti kojas nuo kėdės ir parvirto ant žemės. Juoda kasa tabalavo tarsi kokio gyvūno uodega. Gal asilo, gal velnio, pagalvojo Parolis. Atėjūnas nerangiai atsistojo, veidu sruvo prakaitas. Iš akies visur byrėjo pelenai. Buvo visas suplukęs.

Visi sužiuro į Atėjūną, kuris griuvinėdamas slinko durų link. Čiupo peilio formos rankeną, tačiau durų atidaryti nepavyko, rankena nurėžė pirštus ir šie nukritę ant grindų virto pelenais.

Atėjūnas ėmė rėkti, nežinia, iš skausmo ar iš pykčio. Parolis ramiai žvelgė iš už baro, tarsi kavinėje visiškai nieko nevyktų. Lyg jam ir visiems kitiems būtų eilinė diena.

– Atidaryk sušiktas duris, – visa gerkle išrėkė Atėjūnas.

– Pirma – išmok duris uždaryti, – šyptelėjo Parolis.

 

Atėjūnas dar kurį laiką stoviniavo, spardė duris ir keikė kavinės lankytojus, kurie perliedavo Atėjūną šaltais žvilgsniais ir toliau ramiai gurkšnojo ugnį, susėdę aplink laužus.

Atėjūnas nežinojo, ką daryti, pamėgino duris išlaužti, įsibėgėjo ir trenkėsi į jas it taranas. Kaskart šitaip trenkiantis nuo jo kūno atskildavo ir nubyrėdavo didelis gabalas pelenų, nučiuoždavo lyg sniegas nuo kalno. Jis daužėsi ir daužėsi, kol iš jo paties nieko neliko. Tik mažos pelenų krūvelės.

Parolis atsinešė aštuonis vokus ir sušlavė į juos kiekvieną žiupsnį. Nusinešė vokus prie baro ir pasilipęs kopėčiomis sumetė į pašto dėžutes. „Pagaliau atsidūrėte ten, kur jums ir vieta – įvykių kolumbariume“, – sumurmėjo.

Tada ramiai nuėjo prie staliuko priimti užsakymo. Vyras su slidininko kombinezonu žiūrėjo į lubas ir šypsojosi. Matė, kaip žuvys neria iš vieno ornamento į kitą, kaip spindi jų sidabriški žvynai.

– Kaip suprantu, atėjote pakartoti to paties? – paklausė Parolis.

– Taip, – tarė vyras slidininko kombinezonu. – Tik neneškite šį kartą vandens. Beje, perdegė viena sietyno lemputė, – šūktelėjo nueinančiam barmenui.

 

Vyras su egzotinio paukščio plunksna skrybėlėje pakilo nuo kėdės, vienu mauku išgėrė puodelį ir lėtu žingsniu nuėjo į tualetą nusišlapinti. Grįždamas ant kažko užlipo, pasilenkė ir pakėlė nuo grindų apvalų daiktą.

– Kas tai galėtų būti? – garsiai paklausė, sukiodamas daiktą tarp pirštų.

– Stiklinė akis, – atsakė moteris, kurios pilkame veide pro pelenus kažkas kalėsi it liauni žolės stiebeliai.