Proza verstinė
Kerry Shawn Keys. Kristina
2012 m. Nr. 4
Apsakymas
Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys
Jai patiko jos juodi nublizginti batai ir blondinė bute priešais, bet labiausiai jai patikdavo, kai aš ją pririšdavau ant lovos už ištiestų rankų ir kojų, o paskui įvairiais būdais nudroždavau. Sutikdavau dėl jos kaifo, o paskui pamažu ir pats įsijaučiau. Kristina, sakydavau jai, šitas peilis puikiai tinka tau prie kaklo, o ji murkdavo: taip, Gani, taip, padaryk iš manęs kankinę. Supraskit mane teisingai, visa tai buvo ne mano sumanymas. Aš visai normalus ir prisibijau lįsti ten, iš kur galiu negrįžti. Toks buvau ir esu. Niekada nesileidau pririšamas, kad ir kaip ji prašė, niekada ja visiškai nepasitikėjau. Gal todėl ilgai netvėrėme. Bet ką reiškia tverti? Tverti visišką nuobodulį, jaustis lyg būtum prikaustytas prie konvejerio, pilstančio balzamavimo skystį, užstrigusio amžinybę, nesukurtame Čaplino filme – kaip jį pavadinus, „Niekingi laikai“? Kristina buvo mano mokytoja ir pirma moteris, su kuria gyvenau susimetęs. Jos sniego baltumo jaukiame, bet ir erdviame butuke. Tą patį galėčiau pasakyti apie jos kūną, o gal ir sielą. Kristina. Mantra mano atmintyje. Tas archyvas tebėra aktyvus, ir aš jaučiu, kaip kyla sperma prie jos vardo jauko, kai tik jį ištariu mintyse. Kristina niekada nekalbėdavo, ko ji norinti, arba apie ateities planus, tiesiog gyvendavo šia diena, kartais šnektelėdavo apie savo šeimą, apie savo atsikartojantį iškrypusį sapną, kad aš būsiu jos naujas meilužis, tarsi toks nebūčiau dabar, ir tai mane be galo erzindavo, – bet niekada apie mudu. Gani, kodėl tu būni su manim, aš gi daug vyresnė už tave, ir taip toliau. Šitaip ji vertino mūsų santykius. Arba ji maustydavo mane ir vaikiškai sakydavo: įsivaizduok, aš nesinaudosiu diafragma ir tau nepasakysiu, gal mums gims kūdikėlis homunkulas. Vaikas buvo toliausiai nuo mano minčių. Įsivaizduodavau save stumiantį vežimėlį su mažyčiu golemu, čiulpiančiu pirštą, ir tai įvarydavo man Dievo baimę. Bet paskui Kristina vėl imdavo fantazuoti apie blondinę ir mus trise, o tada ir aš, palikdamas savo prasimanytą mutantą kažkur toli. Bet iš to nieko neišėjo, iš tos trijulės su blondine, nors manau, kad jeigu mudviejų ryšys būtų tapęs nuolatinis, būtų atsiradę kitų blondinių ir kaip nors būtumėm įsivažiavę. Šio to netekau. Anuomet netekau.
Kristina. Mudu suviliojome vienas kitą rudenį, kaip tik per tas dešimt Roš Hašanos ir Jom Kipuro dienų, ir iš tiesų tos dešimt dienų buvo įspūdinga pysiaus šventė, tik paskui nusmuko arba pakilo iki labiau iškrypusių dalykų nei tiesiog dulkinimasis arba šofaro1 čiulpimas. Šofaras – visada mėgau tą žodį. Mano senelis buvo šoferis – jį vadindavo Vežiku. Nusišovė dėl moters, kuri jį atstūmė, prieš tai kulka sutrupinęs jai žandikaulį. Dažnai miegodavom iki vidurdienio, aš ant kairiojo šono, apsikabinęs Kristiną, delnais suėmęs jos krūtis. Tuo metu niekada negalėdavau miegoti aukštielninkas – bijodavau, kad jos katė išdraskys man akis arba kas nors smeigs peiliu į širdį. Ta katytė turėjo įprotį užšokti man ant krūtinės, jeigu atsigulęs aukštielninkas skaitydavau, ir jos gelsvai žalios akys mane trikdydavo. Nemanau, kad Kristina buvo labai smaili prie tokių jaunesnių vaikinų kaip aš, ir juk pats ją suviliojau, nors ir jai prisidedant, – sakyčiau, visai lengvai, o paskui aplinkybės kurį laiką mus jungė. Gal nepakankamai ilgai, o gal ir pakankamai. Sunku aprašyti Kristiną, bet, man atrodo, privalau tai padaryti iš pasididžiavimo – aš neprasidedu su moterimi, jeigu ji nėra kuo nors stulbinanti. Nebūtinai gražuolė, tačiau patraukli, žavi, gana protinga, su C dydžio liemenėle ar ilgom kojom arba godžiu liežuviu ir einant siūbuojanti užpakaliu. Tokios Ganio sąlygos mis Amerikai be išlavinto balso arba žėrinčių nubaltintų dantų.
Jos tėvas prieš Antrąjį pasaulinį Naujajame Džersyje buvo Vokietijos šalininkas, to neafišavo, bet aktyviai dalyvavo kažkokiame nevykusiame klube, kol nusvilo nagus ir juo susidomėjo tarnybos. Nieko neatsitiko. Nieko daug apie tai nežinau, tik Kristina sakė, kad jis dėvėdavo moteriškus apatinius, ir paskui Kristinos mama jį pričiupo – tai ir buvo didžioji šeimos gėda, ne jo politika, – ir niekada su juo nebesigulė. Užklupo jį stovintį priešais miegamojo veidrodį – Kristina sukikeno man tai pasakodama, šukuodamasi savo šilkinius plaukus prieš vonios kambario veidrodį, man ją liečiant pirštais. Kristina dažnai kikendavo pasakodama apie intymius dalykus iš savo praeities. Ją visa tai užvesdavo, nors kai užgriuvo tėvo istorija, ji buvo paauglė. Kaipgi ją apibūdinti? Nesileidžiant vardyti nuobodžių detalių iš to, kas vis tiek neišreiškiama, ką nusakyti galima nebent asmeniniu akimirkos skoniu. Ji buvo metro šešiasdešimt penkių, mano mamos ūgio, nors visai nepanaši į mano mamą, būkit ramūs. C dydžio, kaip jau sakiau, ir ji didžiavosi savo auliniais batais. Jai patikdavo, kai padarydavau „spanjolą“ – šitą žodį vėliau sužinojau Grenadoje iš draugo „latinoso“ – iš Nikaragvos. Ji suspausdavo savo papajomis mano pimpalą, o aš jodavau ant jos – „žiū, mama, važiuoju be rankų“ – kol jos kaklą ir krūtinę aptaškydavau dailiu perlų vėriniu. Jai džiaugsmas būdavo girdėti, kaip aš baigdamas čiurkšiu ir dejuoju – ji nepririšta retai baigdavo, – o paskui įtrinti tą pienišką moliuskų padažą, pamarinuoti savo spenelių pelekus. Neretai fone Marlenei kniaukiant „Johnny or my blonde baby’s bestest stick“. O gal Edgaras Huveris, seilę varvinantis jos tėvo priešas, kambary buvo įtaisęs blakę. Paskui dar lengvai sėdėdavau ant jos, žiūrėdavau į langą, tolumoje, kažkokiame fatalistiniame stingulyje pakibusį virš ant palangės stovinčių vazonų su medetkomis ir chrizantemomis. Vėliau suvokiau, kad paranoja gal nebūtinai visada pagrįsta kokia nors kvaila prielaida. Langas atrodė kaip didelis lęšis, sutraukęs savyje visą mano gyvenimą. Nuo gimstant pamėlusios mano rankos iki pamėlusių mano kiaušinių. Jos kūne – nė gramo celiuliozės arba celiuloido, kaip sakydavau, kai vėliau mudu sužibėjome keliuose rafinuotuose filmuose. Ji turėjo linksmaskylę it šilkinį malonės sostą ir šilkinę putlią subinytę, ir, žinoma, nuostabias kojas, kuriomis didžiavosi labiau negu krūtimis. Visai ne tokias kaip Marlenės lediniai kardai, veikiau mažesnius, lieknesnius, dailių linijų stiletus, glaudžiai įsliuogiančius į jos juodus aulinukus. Galėdavai įsivaizduoti ją beveik be pėdų – tik su ašmenų smaigaliais ir kraujo pagalvėlėmis. Tuo metu aš kaltai pagalvodavau, kuo mano vaizduotę apkaltintų Merė Dali2. Paskui įsivaizduodavau pačią Merę su pamėlusiomis lotoso pėdutėmis ir meilužiu – pėdų fetišistu. Kristina neskaitė tokios feministinės literatūros, manė, kad tai mėšlas, ir nesitraukė nuo vokiečių romantizmo, Nyčės ir „Vanity Fair“. Jos glotni oda turėjo tinkamiausią baltaodei atspalvį – ne perregimą paršiuko rausvumą kaip kai kurių saulės nematančių keltų mergelių. Bet ir ne Viduržemio alyvuogių aliejaus – nuo tokių visada mano kūnas pagaugais nueina: tarsi būtų nusidažiusios nusususia forzitijos šakele arba nepagydomai sirgtų geltlige ir tu dabar būsi priverstinai maitinamas jos kepenimis. Bukovskis galėtų viską jums apie tai papasakoti, arba Javos žąsis, jeigu mokėtų kalbėti. O, taip, Kristina tarp sėdmenų mėgo gauti ne tik žąsies plunksną – bet ką. Tada ji baigdavo, kartais trumpais spazmais, džiazuojančiu balsu. Aš sėdėdavau skaitydamas „The Nation“ arba Izio Stouno „Weekly“, tingiai stumdydamas jai į subinę agurkėlį, daug dėmesio neskirdamas nei Kristinai, nei savo skaitiniui. Jai patikdavo tokia distancija, šaltas atsiribojimas, o aš neprieštaravau, nes maniau, kad man tai nesvarbu. Ištvirkimas gali apimti labai po truputį, ir tik vėliau supranti, kad jau.
Pats aš normalios rūšies – toks buvau ir esu, nors gal truputį seksualiai atsilikęs, kol nesutikau Kristinos. Ganis nėra mano tikras vardas. Tikro neatskleisiu dėl to, kas mums ir mano draugui Tedui atsitiko vėliau. Dar yra jos sesuo, kuri man pasakė, kad ji susilaukė poros vaikų su kažkokiu CŽV švancu, pavarde Krumštukas ar panašiai, kur kas mažiau žavingu negu mano košmarų daktaras Negroponte. Vienas draugas vėliau patvirtino tą ryšį.
Mačiau tave su juo, Kristina, tariau, su tuo supistu fricu, einančius link Pauelton Vilidžo. Tau per prasta ši miesto dalis – ten juk niekas nevaikšto su neilonais, ką?
Baik, Gani, jis tik šiaip draugas, mano kolega – norėjo pamatyti, kur buvo nusėdęs Bertranas Raselas. Taip, Raselas, pagarsėjęs mergišius, pamaniau. Raselo skaičiau daug, jo eseistiką, ne matematiką, taip pat vieną biografiją ir ateistinius tauškalus, bet mano apsukas labiau atitiko Vaithedas – mano pasiskirtas magistrantūros stojamųjų egzaminų vadovas. Nė vienas iš jų nebuvo paruošęs manęs kitam nutikimui, kai po kelių dienų užmačiau Kristiną su fricu susiėmusius už rankų, o paskui atsisveikinančius pakštelėjimu į skruostą. Pigiame romane būtų buvę daug geriau. Ne, aš jos nesekiau, – „persekioti“ – šūdmalos žodis, tad pakartosiu, kad nesekiau, – bet atsitiktinai pamačiau juodu pro jos buto langą. Nemanau, kad jie mane matė įrėmintą tarp jos puokštelių. Iš tiesų ją pažindamas sakyčiau, kad tyčia nesisaugojo. Kai įėjo pro duris šypsodamasi iki ausų ir lipšni kaip laimingas vaikas, ką tik nusileidęs čiuožimo loveliu, aš ėmiau dusti. Iš įniršio ir nerimo žodžio nepratariau. Norėjau smogti jai į veidą iš visų jėgų, bet negalėjau, nes širdyje žinojau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas priklauso jam pačiam, bent taip tada maniau. Nežinojau, kad tavo gyvenimas gali priklausyti kitiems. Net neįsivaizdavau, ką reiškia dusti. Nesupratau, kas per velniava dedasi. Tada pajutau lyg ir svaigulį, lyg ir mačiau save susmunkantį ant grindų, tarsi būčiau suvokęs, kas dedasi, bet nesugebėjęs valdyti padėties. Vaiduoklis, stebintis vaiduoklį. Paskui tik prisimenu ant manęs liejamą šaltą vandenį ir fainuolę Kristiną, stovinčią virš manęs, virpančią – o gal virpėjo mano akys, – keistai susirūpinusią, bet su vypsneliu. Kekšė kaip reikiant. Lyg ir nugirdau kažką dainuojant, raginant užmiršt apie rytojų: „Let’s forget about tomorrow.“ Kambaryje buvo ir kaimynas iš kitapus gatvės, hipnotizuotojas, kaip vėliau sužinojau, kaip tik jis ir karktelėjo kažką apie dusimą, pasakė, kad viskas bus gerai, ir išėjo. Gani, tarė ji, na ir išgąsdinai. Mačiau ant jos nublizgintų batų išskydusį savo atspindį, paskui atsikėliau nuo grindų ir pasakiau, kad atsipistų nuo manęs. Tą naktį krušomės kaip triušiai, bet aš verkiau, virpėjau ir tikrai tada norėjau priešintis orgazminei sekso kankynei, nes suvokiau, kad tai gali baigtis kokia nors maniakine priklausomybe. Kūdikėli, tu toks gražutis, kaip vargšelis Verteris, susikrimtęs dėl niekio. Tada ir pradėjau slapčia skaityti jos dienoraštį, kurį laikė stalčiuje kaip čiulpinuką vaikui. Masalas – bet aš to nežinojau. Daug ko nežinojau. Perskaičiau viską apie mudu, ir tai jaudino labiau negu mes patys, tad nusinešdavau sąsiuvinį į klozetą ir skaitydamas apie savo pimpalą ir jos pizę dročindavausi virš unitazo. Įsivaizdavau, kad mano vafliai apvaisins Leviataną. Vėliau, aptikusi, kad šniukštinėju, ji kandžiai tarstelėjo, jog dienoraštyje aš kietesnis negu kūniškoje tikrovėje, o paskui liepė man skaityti dienoraštį, kai pati masturbavosi ir šaukė: Gani ar gali mane nudrožti Gani ar gali mane nudrožti! Aš paklusau – dar negalėjau nepaklusti. Kartais Kristina mane vadindavo Kūdikėliu, o ne Ganiu, ir, pamenu, vėliau smukau taip žemai, kad kai kuriuos laiškus jai pasirašiau K. Dabar bjauru pagalvoti, ir tas paskutinis laiškas po kokių metų, paskutinis mudviejų bendravimas raštu – gavau tą jos laišką su mudviejų nuotrauka: mano širdies vietoje ji buvo iškirpusi skylutę.
Jiedu su fricu nustojo susitikinėti staiga, nes vieną vakarą paskambinau jai į butą iš būdelės kitapus gatvės, žinodamas, kad jis ten. Po kupranugario vilnos paltu buvau pasikišęs mėsininko peilį ir atsainiai ištraukiau jį, kad jiems matytųsi pro būdelės stiklą. Tai, žinoma, buvo tik vaidyba. Nė musės neužmuščiau. Kristina sakė, kad jis labai susinervino. Ne, nežinau jo vardo. Tiesiog Jis. Jis pamanė, kad aš pamišėlis, ir viskas. Kristina įsižeidė, bet peilis atitiko jos skonį, kaip ir melodrama, tad ji metė tą nuopisą iš galvos, nurašė kaip bailį, o aš, manau, jos akyse ūgtelėjau. Tačiau bijojau savęs ir kitą naktį išmečiau peilį į upę. Išsviedžiau nuo tilto aukštai į viršų ir jam leidžiantis, žybtelėjus mėnesienoje, tarsi sulėtintai, prisiminiau tą melodiją apie laimę ir tristeza, ir prisiminiau tą kitą Tristezą3, ir morfiną, ir plunksną, krentančią į vandenyną, ir pravirkau.
Praslinko metai. Labai geri metai, kaip dainavo gaujos princas4. Ir tada vieną dieną Kristinos bute pasirodė toks mano draugas. Pavadinkim jį Tedu. Mudu buvom grynai atsitiktiniai draugai – kartu studijavom universitete. Tedas buvo politinis aktyvistas. Tikras lyderis ir visai charizmatinis. Žavus ir šiltas intelektualas, kuriam iš dalies pavyko patraukti mane prie savo kairuoliškų idėjų ir gyvenimo būdo. Skaičiau Ho Ši Mino dienoraštį, klausiausi rimtų SDS5 kalbų ir Filadelfijos gatvėse dainavau: duokit man vyno vyno vyno. Jis taip pat buvo muzikantas, tapytojas ir apsigimęs priešnuodis prieš tokius kaip Juraja Einhornas, labai miklus egotistas, tuo metu mieste varęs kairiąją propagandą. Bet jiedu pūtė tą pačią dūdą, kartais ir tą patį garsiakalbį, jų kelią žymėjo gražios Teksaso moterys, Žemės diena ir Laisvasis universitetas. Daug kam tai buvo svaiginantis metas. Man ne ypač… Aš daugiausia tik stebėdavau ir jausdavausi atitrūkęs nuo visko, kas atsiduoda masiniais veiksmais, net ir dėl gerų idėjų. Gėlių vaikai man kėlė šypseną dėl savo priemiesčių gyvensenos naivumo. Aš užaugau ne elnių parke6, o medžiodamas elnius. Atsidavusiais aktyvistais žavėjausi, bet pats toks širdyje nebuvau. Aš daugiau stumdydavau biliardą ir kartais padalyvaudavau kokioj demonstracijoj ar pasirašydavau peticiją. Kai susipažinau su Tedu, jis glaustėsi su Meilute, žavia, mįslinga ir gabia teisės studente. Paskui porą metų buvau išvykęs iš miesto, o man sugrįžus jiedu jau buvo atsiskyrę. Atrodė neįmanoma – jiedu buvo kaip vienas, tarsi turėdami išskirtinę teisę į tiesą ir grožį. Tai buvo prieš mano pažintį su Kristina. Visada žavėjausi Meilute, ir ji mane priėmė į lovą taip lengvai, kaip ir tikėjausi, nors tuo metu nežinojau, kad naudojasi manimi, siekdama atsiteisti Tedui. Moterims tai būdinga. Keršto seksas. Naiviai maniau, kad tarp jų viskas baigta. Nebuvau labai patyręs, niekada neturėjau vadinamųjų pastovių santykių, kol nesutikau Kristinos. Nuogas su Meilute labai varžiausi ir tiesiog jaučiau, kaip ji mintyse atstumia šį vaikiną žirgliodama į lovą, man droviai cimpinant iš paskos, bandant prisidengti papilvę, o kai ji burbtelėjo kažką apie Tedą ir atsiskaitymą, supratau, kad esu žaislas, pastumdėlis, ir tada tarp mudviejų buvo viskas baigta, kaip reikiant net neprasidėjus. Nykus buvo metas – mano savivaizdis gulėjo prietemoje sudužęs ant jos parketo.
Taigi, netikėtai pas Kristiną užėjo Tedas. Aš faktiškai gyvenau ten, nors dėl visa ko oficialiai turėjau kitą butą. Bet Kristina turėjo mane su visu kūnu ir siela savo gniaužtuose, kaip tada sakiau. Taigi, užėjo Tedas. Buvau nematęs jo beveik metus. Girdėjau, kad iš lėto grimzta į haliucinogenus ir pragyvena aukodamas kūno dalis vietinės ligoninės eksperimentams. Pardavinėja kraują. Net smegenų audinį. Rodos, tai vadinama audiniu. O gal veltiniu ar smegenų medžiaga, ar dar kokiu velniu. Atidariau duris, ir štai stovi Tedas blizgančiomis akimis ir keista šypsena veide. Apsidairė po švarutėlį Kristinos būstą, o paskui tarė man: girdėjau, kad grįžęs į miestą pasiguldei Meilutę į lovą. Pamaniau, jog tuoj pat pridurs, kad iki saulėlydžio dingčiau iš miesto, bet ne, to nesakė. Kristina nervingai klausėsi suglumusi, stovėdama prie viryklės. Aš atsakiau: taip, jau seniai, bet tik tada, kai judu jau buvot užbaigę. Tada patyriau graudų nušvitimą – pirmą kartą supratau, kad niekas niekada neužbaigia. Jis tik dėbtelėjo pašaipiai, sunkiai galėdamas patikėti, lyg aš jam būčiau per daug naivus, per daug bukas, nevertas kalbų, – ir kad aš pašikau geram draugui. Galėjau protestuoti, bet nieko nebūčiau pešęs, – kad mudu esam kai kuo panašūs ir abu žavėjomės vienas kitu dėl skirtingų priežasčių, bet niekada nebuvom draugai, nesišlaistėm kartu, ir kad jis šviesmečiais pralenkęs mane pastangomis naikinti pasaulio neteisybes. Man pasivyti beviltiška. Aš neapkenčiau neteisybės, bet teisingumas atrodė kaip sterilus žodis, neteisingo Dievo išdegintas Mozės plokštėse. Tada Tedas pamatė ant stalo riešutų sviesto indelį, atidarė, įkišo pirštą ir juo ėmė tapyti ant buto sienų kažkokiu keistu dailyraščiu, suprantamu tik jam arba orakului jo pragare. Atrodo kaip šūdas arba garstyčių geltonumo kūdikėlio kakutis, ironiškai pagalvojau. Maniau, Kristina pasibaisės tokiu teršimu, bet ne – ji įdėmiai žiūrėjo, regis, net smalsiai, susidomėjusi, gal ir susijaudinusi. Turėjau žinoti, kad taip bus. Paskui Tedas staiga liovėsi ir vėl žvilgtelėjo į mane. Akimirkai. Ir tarė: tokiems miesto centro tipams padedu filmuoti riebius filmus, tikrus porno. Gal judu domina. Aš pažvelgiau į Kristiną, o ji ta pačia trajektorija atrėmė žvilgsnį išsiplėtusiomis lėliukėmis. Paklausiau, kiek moka ir ar galima dėvėti kaukę. Galvojau apie Vienišą Reindžerį arba Zoro, ne Heloviną. Gerai moka, tuoj pat atšovė. Dėl kaukės turėsi kalbėti su tokiu Stouniu. Aišku, tariau aš, ir Kristina pritariamai linktelėjo. Tedas nusišypsojo, brūkštelėjo telefono numerį ir pasakė dar sugrįšiąs ir mes pasišnekėsią. Tada jis tarsi vėl apsvaigo ir mandagiai atsisveikino save parodijuojančia, tąsia pietietiška tarsena. Tebus pasakyta, kad vėliau Tedo niekada nebemačiau, nors po poros metų jis maniškių adresu atsiuntė beveik neįskaitomą atviruką iš kažkokios vietos Naujojoje Meksikoje, kažkokiu hipių toteminiu žargonu save vadindamas Šancha, o savo naująją Meilutę – Elniarage. Po kokių poros dešimtmečių sužinojau, kad jo senoji Meilutė tapo visuomenine advokate kažkur Vakaruose.
Tedas buvo palikęs porno filmuotojų kontaktinį telefoną – pasak jo, dėl visa ko. Jam nebepasirodžius, aš supratau tą „dėl visa ko“. Susitikom su tuo vyriuku, Stouniu, Turgaus gatvės biliardo salėje, antrame aukšte. Šį tą susitarėm. Atrodė, kad sekasi vis labiau, vienam operatoriui ir Stouniui atlikdavom tikrai karštų triukų, ir jis visada sumokėdavo čia pat. Viskas nespalvotai. Balsus įdėdavo vėliau. Paprastai būdavo kokia nors siaubinga kriauklė kambario kampe ir frotiniai rankšluosčiai. Du mėnesius, dukart per savaitę. Kristinai patiko nauji žaislai ir su tuo susijęs pavojus. Matyt, ir man patiko, bet man labiau rūpėjo lengvai gaunami baksai. Viskas buvo šaunu, bet paskui mums įkyrėjo šitas reikalas, jaudulys išblėso, ir nusprendėm nusiplauti. Stounis tuo neapsidžiaugė, ėmė varyt apie sukištus pinigus, propagavimą, platinimą ir t. t. Mums nesutinkant, jo akys darėsi plieninės, ir jis ėmė kabintis šūdino šantažo, tada Kristina mandagiai pasiūlė jam susikišti į vieną vietą. Tai ir viskas.
Mūsų gyvenimas grįžo į įprastines vėžes, tik iš mūsų aktorinės patirties atsirado naujovių ir inkvizicijos įrankių, ir kartais balsu fantazuodavome, kad vėl esame toje prasto, žaliais kilimais iškloto viešbučio skylėje, stebimi Stounio ir jo operatoriaus, ir tada būdavo taip, lyg mes stebėtumėm save ir baigtumėm kaip vujaristai vingriomis jungtuvėmis. Vienas iš jos mėgstamų lengvo porno žaidimų: aš guliu aukštielninkas, apsimesdamas negyvas, o ji kramsnoja mano kiaušus, kol jie pamėlsta, ir tuo pat metu vaizduoja, kad kalbasi apie tai su trečiu veikėju, kuris į tai žiūrėdamas nusidročina. Paskui ji giedodavo pakilki Dievo žmogau, o aš apsimesdavau esąs zombis, gniaužiantis jai kaklą, kol ji baigdavo. Nebuvau labai įsijautęs į šitą vaidybą, bet džiaugdavausi, kai ji baigdavo – vargšė frigidiška kekšė. Visas tas smagumėlis staiga baigėsi, kai Kristina pasiūlė panaudoti varveklį kaip dirbtinį penį, ištepėm jį kečupu, bet jis nulūžo, ir Kristina pasikankino. Maždaug tuo metu į miestą atkako baleto trupė iš Dresdeno, Kristina susipažino su ponu Gulbių Ežeru ir taip greitai, kaip ant galvos nukrenta balandžio šūdelis, išmovė su juo į Vokietiją metusi savo darbą ir palikusi mane rinkti šukes. Velniškai pavydėjau, nors nepavyduliavau – įsivaizdavau jį iš akių vaistų buteliuko lašinantį jai ant spenelių verdantį vandenį ir ją – suspurdančią iš malonumo su kiekvienu lašu. Be saiko ir be galo dročindavausi pagal šį scenarijų. Šį kartą niūniavau Užmirškime apie rytojų, nes rytojus neateina, ir įsigilinęs į šio paradokso kartojimą sumojau, kadgi tikrai neateina, nes visada yra šiandien, tai yra diena, kurią gyveni, o rytojus vis nutolsta. Kaip ir meilė. Galvojau, kokios dainos skamba Kristinos galvoje, jeigu apskritai skamba. Gal kas nors apie naują gražų vaikiną. Praėjus metams gavau iš Kristinos laišką, kuriame ji kaip niekur nieko siūlė mums vėl susimesti. Tada aš buvau su kita moterim, tad lengva buvo pasakyti ne. Už tai ji atsiuntė man iškirptą nuotrauką su šablonine skylute, kur turėjo būti širdis. Įsivaizdavau savo širdies libello7, nuotraukoje saugomą marškinių, dabar panirusią zodiako Augijo arklidėse, dar neatrastose astronomų. Paslėpiau nuotrauką kulinarijos knygoje ir tuoj pat ją praradau. Paskui moterys keitė viena kitą, bet visa tai atrodė labai romu. Bėgo laikas, mirė mano motina. Tada nusprendžiau, kad reikia kokios didelės permainos, bet nežinojau, kokios – nei į ką, nei iš ko.
Atrodo, kad Krumštukas apsireiškė po kelerių metų ir jį itin sudomino Kristinos praeitis. Vienas draugas Vašingtone minėjo, kad jiedu susituokė, turi vaikų, gyvena Virdžinijoje, jos vyro specialybė – žvalgyba, ir jis kartą ėjo tarnybą Tegusigalpoje. Kad buvo Perlo draugas. Dar po kelerių metų išgirdau iš klasės draugo, kad Tedas rastas negyvas kažkur Vakaruose, sukniubęs veidu į balą. Mirties priežastis – savaiminis užspringimas. Kitaip sakant, mirties priežastis nežinoma. Paskui gavau laišką be atgalinio adreso su nekrologu ir bulvariniu laikraščiu. Stounio. Pasigilinta į detales. Jo akių obuoliai buvo išlupti, o į burną įgrūstas biliardo kamuoliukas. Puoliau į paniką, mėginau sužinoti daugiau apie Tedą, bet atsimušdavau į sieną arba atsidurdavau aklavietėje. Kaip tik tada pajutau, kad mano telefono klausomasi. Tiesiog kartais traškėdavo kažkokie keisti garsai, net kai persikėliau kitur ir turėjau naują, neskelbiamą numerį. Netrukus man paskambino. Kristinos balsas, neabejotinai, tik tarsi bekūnis. Gani Gani susimeskim vėl. Padarykim tai. Užmiršk tą mano atsiųstą nuotrauką. Aš noriu tavęs. Noriu kad mudu gyventumėm kaip anksčiau. Noriu peilio Gani noriu peilio. Noriu tavęs.
Paskubom išsidanginau į užjūrius, susiveikiau netikrus dokumentus, pasikeičiau pavardę, išnykau, buvau nebe Ganis. Tapau Hansu. Gavau nepretenzingą darbą – padavėju Turkijos miestelyje, kur dėl netoli vykdomų archeologinių kasinėjimų lankėsi daug užsieniečių, tad arbatpinigiai buvo geri. Prie Dardanelų. Daugiausia dirbdavau dieninėje pamainoje, o savaitgaliais daug maudydavausi jūroje, vaizduodamasis esąs naras lordas Baironas, besižvalgantis Esteros Viljams. Jis šiose vietose buvo pasirodęs. Kaip ir Baironas, sočiai pasidulkindavau. Su turistėmis, kurių daugelis neseniai išsiskyrusios, turinčios kokią nors dvasinę misiją, kuri baigdavosi mano glėbyje. Velniškai prėska – moterys, seksas, aš. Kristina mane išlepino, nors dėl to aš neapkenčiau ir jos, ir savęs. Vis dėlto buvau įsitikinęs, kad radau rojų, nes man rojus reiškė skaistyklą, kurioje nedaug ką reikia daryti. Daugiausia tiesiog laukdavau. Ne tik prie stalo susėdančių klientų, bet ir šiaip laukdavau. Laukdavau neišvengiamybės, mintyse aptarnaudavau nieko neveikimo stalą. Sau juokais sakydavau, kad tarnauju neišvengiamam Neveikimui, šlaistydamasis. Taip, sere, Neveikimas. Ne, sere. Užmušinėjau laiką, laukiau neišvengiamybės. Paskui vieną dieną neišvengiamybė pasirodė Kristinos ir, regis, jos partnerio pavidalu – nusprendžiau, kad tai jos vyras. Jie apsireiškė restorane kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nuėjęs prie jų stalo, pažinau ją iš karto, nors atrodė suvargusi ir daug senesnė už mane. Buvo per vėlu vėl pasprukti. Per anksti. Kaip tik tada supratau, ką Kristina sapnuodavo, kai sapnuodavo – mane. Arba savo tėvą. Kristina pakėlė akis į mane, nusišypsojo, vos sukikeno savo keistu įpročiu ir tarė: Gani, čia tu, koks netikėtumas, na, tai susipažink su mano vyru. Jis jau seniai tavim domisi ir nori susipažinti. Pasižiūrėjau į Krumštuką. Žinojau, kad tai Krumštukas. Atrodė kaip sanitaras – balti marškiniai, baltos kelnės, matyt, manėsi esąs sahibas tropikuose, o ne Turkijoje. Man jo buvo gaila, bet mažiau negu savęs. Aha, seniai domisi. Nieko negaliu pridurti. Tik jis nežinojo ir nežino, ir nesu tikras, jog Kristina žino, kad ir aš juo seniai domiuosi ir kad mudviem su Kristina iš pat pradžių buvo lemta vėl susieiti. Ganis? Aš išrėžiau: koks Ganis? Mano vardas Hansas. Hansas Miteris. Restoranas jau turėjo užsidaryti. Virėjas buvo išėjęs, taip pat direktorius, o aš valiau stalus. Atgręžiau jiems abiem nugarą ir tarsi jos sapne nuėjau per vidinį kiemą į atvirą virtuvę ir pasiėmiau mėsininko peilį. Jis žybtelėjo mėnesienoje. Aš verkiau.
1 Šofar – tradicinis senovinis žydų pučiamasis instrumentas, padarytas iš avino rago.
2 Mary Daly (1928–2010) – amerikiečių filosofė ir teologė, radikali feministė.
3 Tristeza – isp. ir port. „liūdesys“, to paties pavadinimo bosanovos daina; „Tristessa“ – Jacko Kerouaco apysaka ir jos herojė.
4 Ratpack prince – Frankas Sinatra (ir jo daina „It was a very good year“).
5 Students for a Democratic Society – XX a. septintojo dešimtmečio JAV kairiųjų studentų aktyvistų sąjūdis.
6 Turima galvoje vieta Indijoje, kur Buda pirmą kartą mokė dharmos.
7 Libello – knygelė: taip Dante Alighieris vadino savo kūrinį „Naujasis gyvenimas“.
Gustavo Adolfo Bécquer. Literatūriniai laiškai moteriai
2012 m. Nr. 3
Iš ispanų k. vertė Rūta Širiakovaitė
Gustavo Adolfo Bécqueras (1836–1870) – žymiausias ispanų vėlyvojo romantizmo atstovas. Studijavo humanitarinius mokslus, dailę, dirbo žurnalistu. Jo lyriniams eilėraščiams būdinga meilės motyvai, melancholiška nuotaika. Parašė mistinių legendų, vaizduojančių riterių laikus („Raudonrankis vadeiva“, 1858). „Literatūriniai laiškai moteriai“ (1861) – pirmoji pažintis su ispanų romantiko kūryba „Metų“ žurnale.
I laiškas
Kartą manęs paklausei:
– Kas yra poezija?
Pameni? Vos prieš kelias minutes kažkodėl buvau kalbėjęs apie savo aistrą jai.
– Kas yra poezija? – paklausei manęs.
Aš, negabus apibrėžimams, dvejodamas atsakiau:
– Poezija – tai… tai…
Nebaigęs sakinio, atmintyje veltui ieškojau palyginimo, bet taip ir nepasisekė jo užčiuopti.
Tu palenkei galvą į priekį, kad geriau girdėtum mano žodžius; juodos tavo garbanos – jas moki sumaniai sutvarkyti, kad mestų šešėlį tau ant kaktos, – krito nuo smilkinių liesdamos tau skruostą, užklodamos krūtinę; tavo drėgnose ir it nakties dangus mėlynose lėliukėse spindėjo šviesos kibirkštis ir tavo lūpos, virpinamos kvapnaus alsavimo, švelniai prasivėrė.
Mano akys, žinoma, man suglumus, akimirką klaidžiojo nerasdamos kur sustoti, o tada nejučia grįžo prie tavųjų – ir pagaliau sušukau:
– Poezija… poezija esi tu!
Pameni? Aš dar prisimenu: juokingai suraukti antakiai ir su kartėliu sumišusios aistros persmelktas balso tonas, kai man tarei:
– Manai, mano klausimas tėra tuščio moters smalsumo vaisius? Klysti. Aš noriu žinoti, kas yra poezija, nes trokštu mąstyti, apie ką mąstai tu, kalbėti, apie ką kalbi tu, jausti, ką tu jauti, pagaliau įsiskverbti į tą paslaptingą šventovę, kuri kartais teikia prieglobstį tavo sielai, bet kurios slenksčio niekaip negali peržengti manoji.
Čia mūsų pokalbis nutrūko. Jau žinai kodėl. Prabėgo kelios dienos. Nei tu, nei aš prie jo negrįžome – ir vis dėlto nesilioviau apie jį galvojęs. Tu, be abejonės, manei, kad frazė, kuria atsakiau į keistą tavo klausimą, tebuvo mandagus išsisukinėjimas.
Kodėl nepasišnekėjus atvirai? Tuosyk ištariau šį palyginimą, nes jį jaučiau, – net nesusimąsčiau, ar nekalbu paikysčių.
Paskui viską apmąsčiau geriau ir neabejodamas galiu pakartoti. Poezija esi tu.
Šypsaisi? Juo blogiau mums abiem. Tavo netikėjimas mums brangiai atsieis: tau – perskaityti knygą, o man – ją parašyti.
Knygą! – sušunki blykšdama ir paleidi šį laišką iš rankų. Neišsigąsk. Juk gerai žinai: mano knyga nebus labai ilga. Išmintinga, įtariu, irgi ne. Banali – galbūt, bet rašydamas tau tikiuosi, kad ji tokia nebus, – taigi rašau.
Apie poeziją beveik nieko nėra pasakęs nė vienas poetas, tačiau nemažai popieriaus primargino daugybė tų, kurie jais nėra.
Tas, kuris ją jaučia, pasigauna kokią idėją, įvynioja į formą, pakylėja į išminties sferą ir – paleidžia. Tuomet į tą formą kimba kritikai – ją nagrinėja, išskrodžia ir po savo analizių manosi viską supratę.
Skrodimas gali atskleisti žmogaus kūno mechanizmą, tačiau sielos fenomenai, gyvenimo paslaptis – kaip tai išstudijuoti?
Ir vis dėlto poezijai prikurta taisyklių, apie ją prirašyta begalės tomų, jos mokoma universitetuose, ji yra pašnekesių literatūriniuose rateliuose ir literatų draugijose tema.
Nesistebėk. Vienam vokiečių išminčiui užteko sąmojo penkiose penklinės linijose įkalinti paslaptingą lakštingalų kalbą – supaprastinti ją iki natų. O aš, po teisybei, vis dar nežinau, ką darysiu, tad negaliu paskelbti iš anksto.
Kad nuraminčiau, pasakysiu, jog neužliesiu tavęs vargiai reikalingų terminų potvyniu, necituosiu tau autorių, kurių nepažįstu, nei sentencijų, kurių nė vienas iš mudviejų nesuprantame.
Jau anksčiau tau sakiau. Aš nieko nežinau, nieko nestudijavau, truputį skaičiau, nemaža jaučiau ir daug mąsčiau – nors negaliu pasakyti, gerai tai ar blogai. Kadangi kalbu tik tai, ką jaučiau ir galvojau, tau pakaks jausti ir galvoti, kad mane suprastum.
Istorinės, filosofinės ir literatūrinės erezijos – išsakysiu jų ne vieną. Nesvarbu. Aš nesiekiu nieko mokyti nei tapti autoritetu, nei stengtis, kad mano knyga būtų paskelbta programiniu vadovėliu.
Noriu truputį pakalbėti apie literatūrą – kad patenkinčiau tavo užgaidą: noriu pasakyti tau, ką intuityviai žinau, ir, manau, man malonu bus žinoti, kad jei klysime – klysime kartu, o tai, beje, mums didžiulė sėkmė.
Poezija esi tu, sakiau tau, nes poezija yra jausmas, o jausmas yra moteris.
Poezija esi tu, nes tas miglotas įkvėpimas, kaip gražiai jį apibūdina ir kuris yra žmogaus sąmonės talentas, tavyje galėtų vadintis instinktu.
Poezija esi tu, nes jausmas, kuris mumyse gimsta atsitiktinai ir išnyksta lyg oro gūsis, yra taip glaudžiai susijęs su tavo esatimi, kad sudaro tavęs dalelę.
Pagaliau poezija esi tu, nes tu esi šaltinis, iš kurio sklinda jos spinduliai.
Tikras genijus turi ypatingų savybių, kurias Balzakas vadina moteriškomis ir jos iš tikrųjų tokios yra.
Poeto sąmonė apima gaidas, kurios priklauso moters protui ir išreiškia švelnumą, aistrą ir jausmą. Aš nežinau, kodėl poetai ir moterys nesupranta labiau vieni kitų. Jie taip panašiai jaučia… Gal todėl… Bet nustokime klajoti mintimis ir grįžkime prie mūsų klausimo.
Kalbėjome… ak taip, kalbėjome apie poeziją!
Vyrui poezija yra gryna dvasios savybė: ji glūdi jo sieloje, gyvena kartu su bekūne idėja, o norint ją atskleisti, reikia suteikti jai formą. Todėl ji prašosi užrašoma.
Moteriai, priešingai, poezija yra prigimties dalis; moters įkvėpimas, nuojautos, aistros ir likimas yra poezija: ji gyvena, alsuoja, sukasi nenusakomoje idealizmo, srūvančio iš jos tarsi įmagnetinta šviesa, atmosferoje – tad poetinis žodis virto kūnu.
Vis dėlto moterį įprasta kaltinti proziškumu. Nieko keista: moteriai poezija yra beveik visa, ką ji galvoja, tačiau tai, ką ji kalba, mažai tėra poetiška. Kodėl taip yra – aš spėju, o tu žinai.
Gal tai, ką pasakiau, atrodo painu ir miglota. Tačiau tai neturėtų tavęs stebinti.
Žmonijos žinojimui poezija yra tai, kas kitoms aistroms – meilė.
Meilė yra paslaptis. Visa kas joje yra vienas už kitą sunkiau paaiškinami fenomenai, visa joje nelogiška, visa – migla ir absurdas.
Garbės troškimas, pavydas, gobšumas, kitos aistros turi savo logiką ir net objektą – išskyrus ją, kuri didina jausmą ir jį maitina.
Ir vis dėlto aš ją suprantu – suprantu per didelį, klaidinantį ir nepaaiškinamą apsireiškimą.
Palik šį laišką, užmerk akis tave supančiam išoriniam pasauliui, vėl atgręžk jas į savo sielą, įsiklausyk į klaidinančius, iš jos kylančius šnaresius ir galbūt suprasi poeziją kaip aš.
Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“. 1860 m., gruodžio 20 d.
II laiškas
Ankstesniame laiške sakiau, kad poezija esi tu, nes tu esi gražiausias jausmo įsikūnijimas. Ir tik tu esi tikroji poezijos dvasia.
Apie tai kalbant, vienoje laiško pastraipų iš po mano plunksnos išsprūdo žodis „meilė“. Tą pastraipą įdėjau į pabaigą. Nėra nieko natūraliau.
Pasakysiu kodėl.
Yra toks bendras rūpestis, neduodantis ramybės žmonėms, kurie stengiasi suteikti formą savo mintims, – ir aš manau (gal taip ir neatrodo), kad tai vienas pačių svarbiausių rūpesčių.
Jei tikėsime tais, kuriuos šis rūpestis jungia, suprasime nepaneigiamą tiesą (ją galima pakylėti į aksiomos kategoriją): mintis niekad nesilieja taip gyvai ir aiškiai kaip tuomet, kai išsiveržia lyg sprogimas ir sukursto fantaziją, priverčia virpėti visas jautrias gysleles, tarsi jas būtų palietusi elektros kibirkštis.
Aš neneigiu, kad taip būna. Aš nieko neneigiu, tačiau, kiek tai su manimi susiję, galiu tave patikinti: kai jaučiu – nerašau. Taip: galvoje kaip paslaptingoje knygoje saugau savo užrašytus įspūdžius, kurie paliko pėdsaką; tos lengvos ir liepsnojančios pojūčio dukterys snaudžia sugrupuotos mano atminties gelmėje iki pat akimirkos, kai gryna, rami, giedra ir antgamtine galia apdovanota mano dvasia jas prisimena ir jos išskleidžia savo nematomus sparnus ir praskrenda man pro akis it šviesi ir didinga vizija.
Bet tada virpančiais nervais, slegiama krūtine, gyvu kūniškumu, susijaudinančiu vos susidūrus su aistros keliamais jausmais ir būsenomis, vis tiek nebejaučiu kaip anksčiau – ne, jaučiu, tačiau tarytum dirbtinai; rašau lyg nusirašydamas jau parašytą puslapį; piešiu kaip dailininkas, atkuriantis prieš jo akis nusidriekiantį ir horizontų migloje nykstantį peizažą.
Visas pasaulis jaučia.
Tačiau tik kai kurioms būtybėms duota lyg gyvą lobį saugoti atmintyje tai, ką jautė.
Aš tikiu, kad tokie yra poetai. Dar daugiau: tikiu, kad tik dėl to jie tokie ir yra.
Iš tikrųjų kur kas didingiau, kur kas gražiau yra įsivaizduoti nuo jausmų ar įkvėpimo apkvaitusį genijų, bendrais bruožais aprašyti iš įkarščio drebančią ranką, ašarų pilnas akis ar gailesčio persmelktus poezijos raštus, kažkada žavėsiančius pasaulį, – tačiau ko tu nori? Ne visada tai, kas didingiausia, yra tiesa.
Pameni? Neseniai tau tai pasakojau, kalbėdamas panašia tema.
Kai poetas tau tapo savo meilę puikiausiomis eilėmis, abejok.
Kai tau ją leidžia pažinti prozoje – net ir blogoje, – tikėk.
Yra tokia mechaninė, materiali visų žmogaus darbų dalelė, kurią pirmapradis, tikrasis įkvėpimas, liepsnojant šėlsmui, tik sumenkina.
Net nežinodamas kaip, nuklydau nuo reikalo.
Kadangi taip padariau, kad suteikčiau tau malonumo, tikiuosi, tavo meilė mokės man atleisti.
Ar galėtų būti geresnė pertrauka bendraujant su moterimi?
Nepyk. Tai vienas iš daugelio jūsų (moterų) panašumų su poetais – ar tai, ką jie turi su jumis bendra.
Nors tu man nesakei, žinau, kad manimi skundiesi, mat kalbėdamas apie meilę sulaikiau savo plunksną ir pirmąjį laišką užbaigiau dėl šios pastangos suirzęs.
Be abejonės – kam tai neigti? Manei, kad ši vaisinga idėja dėl jausmo stokos mano mintyse nustojo vaisingumo.
Parodžiau tau tavo klaidą.
Užrašant šią mintį, galvoje netvarkingai iškilo painių ir bevardžių idėjų pasaulis ir jos nusklendė sukdamosi aplink mano kaktą kaip fantastiškas iliuzinių vizijų ratas.
Svaigulys man aptemdė akis.
Rašyti! Ak, jei būčiau galėjęs rašyti tada, nesikeisčiau vietomis su pirmuoju pasaulio poetu.
Bet… tada taip galvojau, o dabar taip kalbu. Jei jaučiu tai, ką jaučiu, kad daryčiau tai, ką darau, tai koks milžiniškas šviesos ir įkvėpimo vandenynas siūbavo mintyse vyrų, parašiusių tai, kas mus visus taip žavi?
Jei tik žinotum, kaip, uždarius žodį į geležinį ratą, sumenksta didžiausios idėjos; jei tik žinotum, koks perregimas, koks lengvas, koks smulkus yra aukso tiulis, plevenantis vaizduotėje, gaubiantis tuos paslaptingus kūrybos pavidalus, kuriuos mums pavyksta atkurti tik kaip apgailėtiną skeletą; jei tik žinotum, koks nepastebimas šviesos siūlas jungia absurdiškiausias mintis, nardančias sumaištyje, – jei tik žinotum… Bet ką aš kalbu? Tu žinai, tu juk privalai žinoti.
Niekad nesi sapnavusi?
Ar kada nors tau pavyko nubudus papasakoti tai, ką sapnavai, su visa nepaaiškinama sapno migla ir poezija?
Dvasia turi būdą jausti ir suprasti: ypatingą, paslaptingą, nes ji ir pati mįslinga; neaprėpiamą – nes ji begalinė; dievišką – nes jos esmė šventa.
Kaip žodis, kalba – šiurkšti, skurdi, kartais nepakankama išreikšti materijai – gali tapti rimtu dviejų sielų tarpininku?
Neįmanoma.
Vis dėlto pamėginsiu užsirašyti iš tūkstančių kai kurias idėjas, kurios supurtė mane per tą puikų sapną, ten mačiau meilę, apsiautusią Žmoniją lyg išsiliejusi liepsna, tekančią iš vieno amžiaus į kitą, išlaikančią nepaaiškinamą dvasių trauką, trauką, panašią į žvaigždžių ir atsiskleidžiančią išoriniam pasauliui per poeziją, – vienintele kalba, kuria galima išreikšti bent menką begalinės poemos dalį.
Tačiau ar tu pastebi tai? Turbūt jau nei tu mane supranti, nei aš pats žinau, ką čia kalbu.
Kalbėkime, kaip reikia. Imkimės tvarkos. Tvarkos! Nekenčiu jos – bet ji visa kam reikalinga!..
Poezija yra jausmas, tačiau jausmas tėra tik pasekmė, o visos pasekmės kyla iš daugiau ar mažiau žinomos priežasties.
Kokia ji? Iš kur išsiveržia tas dieviškas entuziazmas, miglotas ir melancholiškas sielos įkvėpimas, į žmonių kalbą išverčiamas pačiomis švelniausiomis dermėmis, jei ne iš meilės?
Taip: meilė yra amžinas visos poezijos šaltinis, vaisingos visokeriopo didingumo ištakos, begalinė visokio grožio pradžia; sakau – meilė, nes religija – ypač mūsų religija, – taip pat yra meilė, tyriausia, gražiausia meilė, vienintelė žinoma begalybė; ir tik į šias dvi proto žvaigždes žmogus gali sugrįžti, kai trokšta šviesos, kuri jį apšviestų kelyje, įkvėpimo, kuris apvaisintų tą bergždžią ir išsekusią poeto gyslelę.
Jausmas kyla iš meilės, tačiau… kas yra meilė?
Jau matai: man trūksta vietos, reikalas svarbus, ir… tu šypsaisi? Manai, jog pasinaudosiu nereikšminga dingstimi tam, kad čia pertraukčiau savo laišką?
Ne: nebesinaudosiu meile, kad atsiprašyčiau, jog apie ją nekalbu. Naiviai tau prisipažinsiu – bijau.
Po kelių dienų – tik po kelių, prisiekiu – aš kalbėsiu apie meilę, rizikuodamas prirašyti milijoną nesąmonių.
– Kodėl drebi? – be abejo, paklausi. – Nejau apie ją kiekviename žingsnyje nekalba žmonės, kurie jos net nepažįsta? Kodėl ir tau apie ją nekalbėjus – juk sakai, kad ją jauti?
Ak! Gal tik nekreipdami dėmesio į jos esatį, jie ir drįsta ją apibrėžti.
Vėl šypsaisi?
Patikėk manimi: gyvenimas pilnas tokių absurdų.
Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“. 1861 m., sausio 8 d.
III laiškas
Kas yra meilė?
Nors jau prabėgę kiek laiko, manau, turėtum prisiminti, ką tau pasakosiu. Šio įvykio data, nors Istorija jos ir nemini, mums visada liks įsimintina.
Mes buvome susipažinę vos prieš porą mėnesių, buvo vasara, lankėmės Kadise. Sezono karščiai neleisdavo vaikštinėti – nebent auštant ar naktį. Vieną dieną (tiksliau, diena dar nebuvo išaušusi) miglotai mėlynas dangus blausia šviesa nudažė įtartiną ryto prieblandą; violetinio ūko apgaubtas mėnulis jau blyško leisdamasis ir toli, labai toli, tolimajame jūros horizonte, debesys dažėsi geltonai bei raudonai, ir brizas, iš Vandenyno kylantis šviesos pranašas, gaivus ir persisunkęs jūros bangų aromato, nutoldamas paglostė mums veidus.
Tuo metu Gamta, dusliai murmėdama, kilo iš letargo.
Visa aplinkui buvo sustingę, lyg lauktų paslaptingo ženklo pratrūkti didžiu himnu bundančios kūrybos džiaugsmui.
Nuo tvirtos miestą juosiančios ir saugančios sienos, kurios papėdėje aimanuodamos dužo bangos, godžiai stebėjome mums prieš akis atsivėrusį nepaprastą reginį.
Abu tylėjome, tačiau galvojome apie tą patį.
Tu išsakei mano mintis klausdama:
– Kas yra saulė?
Tą akimirką šviesulys – jo apskritimas ėmė kibirkščiuoti ties horizontu – perplėšė jūrų įsčias. Jo spinduliai veikiai išsiskleidė virš neaprėpiamos lygumos; dangų, vandenį ir žemę užtvindė šviesa ir visa spinduliavo, lyg žėrintis vandenynas būtų užliejęs pasaulį.
Bangų keterose, debesų kontūruose, miesto sienose, ryto garuose, mums virš galvų ir prie kojų – visur degė gryna šviesulio liepsna ir pleveno šviesi ir perregima atmosfera, kurioje nardė uždegti oro atomai.
Tavo žodžiai dar aidėjo man ausyse.
– Kas yra saulė? – klausei.
– Tai, – atsakiau rodydamas tau jos skritulį, kuris, tamsus ir apjuostas ugnimi, sukosi anos skaidrios aukso atmosferos viduryje; tavo akių lėliukės bei tavo siela prisipildė šviesos ir iš neaprašomos tavo veido išraiškos suvokiau, kad supratai.
Aš nežinojau, koks mokslinis apibrėžimas atsakytų į tavo klausimą, tačiau esu tikras, kad aną nepakartojamą akimirką tau jo ir nebūtų pakakę.
Apibrėžimai! Apie nieką daugiau jų tiek neprikurta, kaip apie neapibūdinamus dalykus. Priežastis labai paprasta: nė vienas jų netenkina, nė vienas nėra tikslus, tad kiekvienas manosi turįs teisę kurti savąjį.
Kas yra meilė? Šia fraze pabaigiau vakarykštį savo laišką ir pradėjau šiandieninį. Man nebūtų nieko lengviau, nei, remiantis kokiu autoritetu, išspręsti klausimą, kurį iškėliau pats sau, sakydamas, kad tai jausmo šaltinis. Šiuo klausimu knygose daug apibrėžimų. Jų yra graikų ir arabų, kinų ir lotynų, koptų ir rusų kalbomis… Visomis kalbomis – mirusiomis ir gyvomis, turtingomis ir primityviomis – visomis, kurios tik žinomos. Kai kuriuos skaičiau, o kai kuriuos man išvertė. Kai beveik visus sužinojau, pridėjau ranką prie širdies, kreipiausi į savo jausmus ir tegalėjau kartoti su Hamletu: žodžiai, žodžiai, žodžiai!
Tad manau, kad tinkamiausia priminti tau sceną, panašią į dabartinę mūsų situaciją, ir kaip tada pasakyti:
– Nori žinoti, kas yra meilė? Susikaupk ir, jei tai, ką slepi sieloje, yra tiesa, pajusk, ir suprasi – bet manęs neklausk.
Aš tegalėsiu pasakyti, kad ji yra svarbiausias visatos įstatymas; paslaptingas įstatymas, kuriuo visa yra valdoma ir kuriuo visa vadovaujasi – nuo negyvo atomo iki protingos būtybės; kad iš jos išsiskleidžia ir į ją kaip į nenugalimą traukos centrą jungiasi visos mūsų idėjos ir veiksmai; kad jos, nors ir paslėptos visa ko gelmėje ir pirmosios priežasties padarinyje – Dievas savo ruožtu yra pradžia šių milijono neatpažintų minčių, kurios visos yra tikra ir spontaniška poezija, – jos išreikšti moteris nemoka, bet jaučia ir supranta geriau už mus.
Taip. Poezija yra ne kas kita, kaip tas melancholiškas ir miglotas įkvėpimas, paskatinantis tavo sielą trokšti neįmanomo tobulumo.
Poezija – tos nevalingos ašaros, akimirką virpančios tau po vokais, tyliai nukrintančios, nuriedančios ir išgaruojančios it kvepalai.
Poezija – netikėtas džiaugsmas, nutvieskiantis tavo veido bruožus švelnia šypsena, kurios slaptosios priežasties nežinai.
Pagaliau poezija yra visi nepaaiškinami fenomenai, keičiantys moters sielą, kai ši atsiveria jausmui ir aistrai.
Iš širdies trykštantys saldūs žodžiai – jūs pasirodote lūpose ir mirštate vos nuaidėję, kai raudonis užlieja skruostus! Keisti nakties šnaresiai, primenantys laukiamo mylimojo žingsnius! Vėjo aimanos, apsimetančios mylimu balsu, kviečiančiu iš šešėlių! Klaidinantys atvaizdai, pralekiantys giedodami giesmę be ritmo ir žodžių, kurią pajunta ir supranta tik dvasia! Karštligiškos aistros egzaltacijos, suteikiančios spalvų ir formų pačioms abstrakčiausioms idėjoms! Nesuprantamos nuojautos, lyg žaibas nušviečiančios mūsų rytojų! Beribės erdvės, atsiveriančios godžioms neaprėpiamos sielos akims – jūs, priviliojusios ją į savo įsčias, pasotinate begalybe! Šypsenos, ašaros, atodūsiai ir norai, kurie sustojate į paslaptingą meilės palydą! Jūs esate poezija – tikroji poezija, kuri gali sukelti aidą, pažadinti jausmą ar įžiebti idėją!
Ir visas šis neišsemiamas jausmo lobis, visa ši gyvoji vilčių ir pasiaukojimų, svajonių ir nusiminimų, džiaugsmų ir ašarų poema, kur kiekvienas jausmas yra posmas ir kiekviena aistra – giesmė, – visa yra moters širdyje.
Vienas prancūzų rašytojas apie jau įžymų muziką – Tanhoizerį – pasakė:
– Tai talento vyras, kuris daro visa, kas įmanoma, kad jį nuslėptų, tačiau kartais tai nepavyksta ir talentas išsprūsta prieš jo paties valią.
Kalbant apie jūsų sielų poeziją, galima pasakyti tą patį.
Tačiau kaip! Tu surauki antakius ir glamžai laišką? Et! Nesigėdyk… Juk galutinai ir visiems laikams žinai tai, ką jūs ir pačios pripažįstate (taip manau aš ir taip galvoja visi): moterys yra pasaulio poezija.
Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“. 1861 m., balandžio 4 d.
IV laiškas
Meilė yra poezija; religija yra meilė. Du dalykai, kurie panašūs į trečiąjį, yra lygiaverčiai tarpusavyje.
Tai štai kokia aksioma, kuri turėjo sutaupyti man jėgų rašant naują laišką. Vis dėlto aš ir pats žinau, kad ši matematinė išvada, kuri atrodo teisinga, gali būti ne geresnė nei koks sofizmas.
Logika prasimano nepajudinamų argumentų, kurie vis dėlto neįtikina. Ir taip lengva ant klaidingų pamatų sustatyti tikslias išvadas!
Priešingai – stiprus tikėjimas paprastai įtikina, nors samprotavimai yra baisiausiai chaotiški. Toks nenugalimas tikėjimo balsas!
Religija yra meilė dar ir todėl, kad meilė yra poezija.
Štai tema, kurią šiandien ketinu išplėtoti.
Svarstyti tokį svarbų reikalą tokioje mažoje erdvėje ir su tokiomis skurdžiomis kaip mano žiniomis mane skatina tik viltis. Jei įtikinti pakanka tikėjimo – aš jaučiu tai, ką rašau.
Praėjo jau daug laiko nuo tada (tavęs dar nepažinojau, tad, savaime suprantama, dar niekada nebuvau mylėjęs), kai viduje pajutau nepaaiškinamą potyrį. Savo sieloje ir visoje esybėje jaučiau ne tiek tuštumą (toks paprastas žodis netinka), o lyg gyvenimo pilnatvę, lyg moralinės veiklos perteklių, kuris, nerasdamas kaip išsiveržti, iškildavo svajonėmis ir fantazijomis: bet veltui ten ieškodavau atsiskleidimo – jos visos buvo manyje.
Uždenk bet kokio skysčio stiklinę ir pastatyk ant ugnies. Dusliai kunkuliuodami garai išsivaduoja ir kyla, veržiasi laukan, bet susidūrę su kliūtimi vėl krinta smulkiais lašeliais, ir vėl kyla, vėl garuoja, kol galiausiai suspausti sprogsta ir įveikia kamuojantį kalėjimą. Tai kai kurių moterų ir poetų ankstyvos ir mįslingos mirties paslaptis: jie yra lūžusios arfos, nes niekas neišvadavo iš jų auksinių stygų melodijos. Tokia buvo ir mano sielos būsena, kai nutiko tai, apie ką tau papasakosiu.
Buvau Tolede – pačiame niūriausiame ir melancholiškiausiame mieste. Ten kiekviena vieta slepia istoriją, kiekvienas akmuo – šimtmetį, kiekvienas paminklas – civilizaciją; praėjusias istorijas, amžius ir civilizacijas, kurių veikėjai galbūt dabar jau tik tamsios dulkės, sūkuriais nešiojamos vėjo, švilpiančio siaurose ir vingiuotose gatvėse. Be abejonės, ten, kur visa regisi apmirę, kur nematyti nieko daugiau kaip griuvėsiai, kur suklumpama tik ant sudužusių kolonų ir suskaldytų kapitelių, – ten nebylūs beprotiškų žmogaus siekių sarkazmai, siekdami įsikūnyti, kalbėtų, kad baimės užklupta ir nemirtingumo trokštanti siela nuolat ieško kažko amžino, kur galėtų pasislėpti (taip iš sudužusio laivo besigelbstintis žmogus griebiasi bet kokio lentgalio – ir nurimsta prisiminęs savo ištakas). Visa tai – nuostabus kontrastas.
Sykį užėjau į seną Šv. Jono karališkąjį vienuolyną. Atsisėdau ant vieno klibančio akmens ir ėmiau piešti. Mano akims atsivėrė puikus vaizdas. Ilgos virtinės kolonų, remiančių iš tūkstančių aikštingų viršūnių sukryžiuotą skliautą; plačios ažūrinės smailiosios arkos lyg išdrožti nėriniai; ištaigingi granito skliautai ir lubas kertančios gebenių girliandos, lyg darytų gėdą tikrosioms; lengvi kirstuko kūriniai, kurie, atrodo, siūbuoja nuo vėjo pūstelėjimo; statulos, aprengtos ilgais, tarsi nuo žingsnio plevėsuojančiais audiniais; fantastiškos detalės lauke – gnomai, hipogrifai, nesuskaičiuojami drakonai ir ropliai (tai išnyra kapitelių viršūnėse, tai bėga karnizais, sliuogia kolonomis ar seilėdamiesi kopia dobilų girlianda); ilgėjantys ir pradingstantys tuneliai, medžiai, lenkiantys šakas virš šaltinio, šypsančios gėlės, triukšmingi paukščiai, paryškinantys griuvėsių liūdesį ir navų nebylumą – ir pagaliau dangus, kąsnis mėlyno dangaus, per ažūrinę rozetę matomo dar toliau už grifelinių lentelių viršūnių.
Albume tu turi mano piešinį – išblyškusį, netobulą, lengvabūdišką anos vietos atvaizdą, tačiau tas piešinys vis dėlto gali perteikti melancholiško grožio įspūdį. Neketinu to grožio aprašyti žodžiais, taip dažnai bejėgiais.
Atsisėdęs, kaip sakiau, ant vieno iš suskaldytų akmenų, piešiau visą rytą, darbo vėl ėmiausi pavakariu ir įsitraukęs nesilioviau, iki ėmė stigti šviesos. Tada, palikęs nuošaly pieštuką ir aplanką, atsisukau į vienišų galerijų gelmę ir atsidaviau mintims.
Saulė buvo užgesusi. Didžią tylą drumstė tik monotoniškas šaltinio vandens čiurlenimas griuvėsiuose, virpantis aimanuojančio vėjo šnarėjimas kluatruose ir baugus bei neaiškus medžių lapų, it besikalbančių tyliu balsu, šlamesys.
Mano norai ėmė kunkuliuoti ir veržtis fantazijos garais. Greta savęs troškau moters, žmogaus, kuriam papasakočiau savo jausmus. Buvau vienas. Tada atsiminiau tą nežinia kokio autoriaus išsakytą tiesą, kurią buvau perskaitęs: „Vienatvė yra labai graži… kai šalia yra kas nors, kam galima tai pasakyti.“
Dar nebuvau baigęs minėtos žymiosios frazės, kai pasirodė, kad šalia savęs matau iš šešėlių kylančią idealią figūrą, pridengtą plevėsuojančia tunika ir aureolės juosiama kakta. Tai buvo viena iš sugriauto kluatro statulų – statula, nurista nuo pjedestalo ir pristumta prie sienos, į kurią buvau atsišliejęs; ji gulėjo ten padengta dulkėmis ir pusiau paslėpta medžio lapijos, šalia suskaldyto antkapio ir vienos kolonos kapitelio. Tolumoje neaiškiai galėjau išskirti kitus atvaizdus, uždengtus prieblandos ir plačių skliautų tamsos: mergeles su palmėmis ir aureolėmis, vienuolius su pastoralais ir gobtuvais, atsiskyrėlius su knygomis ir kryžiais, kankinius su emblemomis ir aureolėmis – visą granito kartą, tylią ir nejudančią, tačiau su veiduose iškirsta asketizmo žyme ir neapibūdinamos palaimos bei ramybės išraiška.
Tada sušukau: štai akmens pasaulis – negyvi būtybių, kurios gyvavo ir kurių atminimas patikėjo palikuonių kartoms entuziazmo ir tikėjimo amžių, vaiduokliai! Vienišos mergelės, beturčiai vienuoliai, įkvėpti drąsos kankiniai, kurie, kaip ir aš, gyveno be meilės ir malonumų; kurie, kaip ir aš, vilko tamsų ir varganą gyvenimą, vieni su savo mintimis ir degančia širdimi, su-stingusia po vilnoniu audiniu lyg lavonas kape. Vėl įsižiūrėjau į tuos kampuotus ir išraiškingus veido bruožus, vėl ėmiausi tyrinėti tas išdžiūvusias, aukštas, dvasingas, aiškias figūras ir tęsiau:
– Ar įmanoma, kad gyvenote be aistrų, be baimės, be vilčių, be norų? Kas priėmė meilės spinduliavimą, lyg aromatas tikriausiai sklidusį iš jūsų sielų? Kas numalšino švelnumo troškulį, kuris, ko gero, glėbė jūsų krūtinę jaunystėje? Kokios bekraštės erdvės godžioms jūsų didybės sielos akims atsivėrė jausmui nubudus?
Pamažu užslinko naktis. Blausiai švytinčias sutemas pakeitė balzgana mėlyna šviesa – mėnesiena, kuri, akimirką uždengta tamsių bokšto smailių, sidabruotu spinduliu trumpam užliejo nuošalios galerijos atramas.
Tada suvokiau, kad visų tų figūrų, kurios metė ilgus šešėlius ant sienų ir grindinio, kurių plevėsuojantys drabužiai atrodė judantys, nualintuose veido bruožuose spindėjo neapsakoma išraiška (šventas ir giedras džiaugsmas), jų akių lėliukės buvo be šviesos, atgręžtos į dangų – tarsi skulptorius būtų norėjęs, kad jų žvilgsniai atrodytų sutrikę beribėje erdvėje ieškodami Dievo.
Dievo, amžino ir degančio grožio židinio, į kurį tokiomis akimis atsigręžiama lyg į meilės centrą, žemės jausmą.
Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“. 1861 m., balandžio 23 d.
László Krasznahorkai. Kažkas dega anapus
2012 m. Nr. 2
Gimtojoje Vengrijoje nemadingu rašytoju vadinamas László Krasznahorkai (g. 1954) jau po pirmo romano „Šėtoniškas tango“ (1985) sulaukė nedidelio, bet ištikimo skaitytojų būrio. Vėliau išleido romaną „Pasipriešinimo melancholija“ (1989), kelionių į Rytus įkvėptų novelių rinkinį „Urgos kalinys“ (1992), tarpdisciplininį kūrinį „Karas ir karas“ (1999). Vizionieriškas, apokaliptinių nuojautų, kankinamai klampių sakinių L. Krasznahorkai magiškasis realizmas žavėjo Susan Sontag, įkvėpė avangardinio kino meistrą Bélą Tarrą. Nuo 1990 m. rašytojas nuolat keliauja, pastaruoju metu gyvena Vokietijoje.
„The New Yorker“ apžvalgininkas Jamesas Woodas straipsnyje taip apibūdina šį autorių: „Krasznahorkai kūrybos gelmės yra bedugnės ir mažne protu nesuvokiamos. Skaityti jį – tai lyg vidury miesto aikštės išvysti į ratą susibūrusius ir virš ugnies rankas besišildančius žmones, tačiau priėjęs arčiau pamatai, kad čia nėra jokios ugnies, o žmonės susirinko tik šiaip sau.“
Vieniems L. Krasznahorkai kūryba tėra menas vardan meno, kitiems – įspūdinga tiesos paieška, o pačiam rašytojui – „tikrovės gvildenimas iki pamišimo ribos“.
Kraterinis Šventosios Onos ežeras tyvuliuoja maždaug devynių šimtų penkiasdešimties metrų aukštyje. Ežeras jau miręs, o jo pavidalas – kone taisyklingo apskritimo. Vandens šaltinis – lietus, tad jame veisiasi tik katžuvės. Meškos čia malšina troškulį, bet jos prieina kitais keliais nei žmonės, atklystantys nuo šilo šlaito. Rečiau lankoma supelkėjusia ir mauruota ežero pakrante, vadinama kemsyne, šiandien vinguriuoja iš lentų sukaltas takas. Sakoma, ežero vanduo niekad neužšąlantis, nes vidury jis visada šiltas. Krateris užgeso prieš tūkstančius metų – prieš tiek pat laiko mirė ir ežeras. Gamtovaizdį paprastai slegia gili tyla.
„Ideali vieta“, – pirmą dieną suvažiavusiems tarė vienas meninės stovyklos rengėjų, ideali vieta susikaupimui ir ramiems pasivaikščiojimams – šito niekas nepamiršo ir naudojosi galimybe papoilsiauti, tad ant šalia stūksančios aukščiausios, vadinamosios Tūkstančio metrų viršūnės užvirė abipusis judėjimas – aukštyn į viršūnę, žemyn nuo viršūnės! – užvirė judėjimas, bet tai nereiškia, kad tuo pat metu stovykloje nesiimta aistringos kūrybos, nes juk bėgo laikas ir kuo greičiau bėgo, tuo karščiau virė darbas, ryškėjo ir vaizduotėje galutinį pavidalą įgavo šios vietos įkvėptos kūrybinės idėjos; kai kurie menininkai apsistojo jiems paskirtuose, o paskui jų pačių įrengtuose, išpuoselėtuose, apgyvendintuose kambariuose, daugelis gavo asmenines dirbtuves pagrindiniame pastate, kai kurie įsikūrė mediniame namelyje ar senoje, apleistoje pašiūrėje, trys kūrėjai užsikorė į erdvią kultūros namų mansardą, ir ten kiekvienas apsitvėrė sau po atskirą plotą, nes juk visiems jo reikėjo, visiems reikėjo asmeninio ploto vienišam kūrybiniam darbui, visi troško netrikdomos absoliučios ramybės, taip jie ir kūrė, taip bėgo dienos, daugiau kuriant, mažiau vaikštinėjant ar maloniai plaukiojant po ežerą, valgant ar vakarojant su palinkos buteliu prie rusenančio laužo.
Šioje istorijoje vartotas apibendrinantis įvardis, pasirodo, yra klaidinantis, bet ši tiesa atsiskleidė tik pamažėl, nors akylesni dalyviai jau pirmą stovyklos dieną pastebėjo, o kai kuriems tik trečią rytą tapo visiškai akivaizdu, kad tarp jų yra kai kas, iš dvylikos vienas, niekuo nepanašus į kitus. Vien jo pasirodymas buvo be galo mįslingas: atvyko jis visai kitaip nei likę dalyviai, ne traukiniu ir ne autobusu, keista pasirodė tai, kad pirmos dienos pavakarę – galėjo būt šešios ar pusė septynių – jis paprasčiausiai ėmė ir įžengė pro stovyklos vartus tarytum būtų atsigavęs čionai pėsčiomis, vos pastebimai linktelėjo galva, kai rengėjai mandagiai ir išskirtinai pagarbiai ištarė jo vardą, o kai jie ėmė smalsauti, kaipgi jis čionai atvykęs, tepasakė, kad kažkas pavėžėjo jį kažkokiu automobiliu iki kažkokio posūkio, nors šioje tyloje niekas negirdėjo jokios pravažiuojančios mašinos, iš kurios prie kažkokio posūkio būtų jis išlipęs, pati mintis, kad atvažiavo mašina, bet ne iki galo, o tik iki kažkokio posūkio ir ten išlipo, skambėjo gana neįtikinamai, tad niekas juo ir netikėjo ar, tiksliau, nežinojo, kaip suprasti jo žodžius, tad iš esmės liko vienintelis galimas, nors kartu ir pats absurdiškiausias paaiškinimas, kad jis, užuot važiavęs traukiniu ar autobusu, atpėdino pėsčiomis, ėmė ir atėjo iš Bukarešto – kas žino, kiek savaičių truko jo kelionė! – šį ilgą kelią iki pat Šventosios Onos ežero, kad pirmos dienos šeštą valandą, ar pusę septynių, įžengtų pro stovyklos vartus ir į klausimą, ar meninės stovyklos organizaciniam komitetui garbė sutikti Ioną Grigorescu, atsakytų kukliu linktelėjimu.
Jei istorijos tikrumą liudytų jo batai, tai niekam nekiltų abejonių, mat kadaise galbūt buvę rudi, lengvi, vasariniai, dirbtinės odos batai su smulkiais papuošimais ant nosių dabar buvo visiškai nuklypę. Abu padai buvo kone atšokę nuo viršutinės dalies, pakulnės apverktinai sudilusios, o pro dešiniojo bato nosies įstrižai perdriskusią odą buvo matyti kojinė. Bet vis dėlto batais neverta pasikliaut, todėl viskas taip ir liko paslaptimi, šiaip ar taip, kitos jo aprangos detalės taip pat ganėtinai skyrėsi nuo geresnių ar vakarietiškų kitų dalyvių drabužių: taip galėjo rengtis žmogus, nužengęs tiesiai iš juodžiausių Ceausescu laikų pabaigos skurdo. Plačios, kulkšnis apnuoginančios kelnės buvo pasiūtos iš nenusakomos spalvos, storo audinio, panašaus į flanelę, bet dar vargingiau atrodė ant languotų marškinių užmaukšlintas megztinis: toks apgailėtinas, pelkės žalumo, pigus, raštuotas megztinis, kurį jis, nepaisydamas vasaros kaitros, nešiojo susisagstęs ligi pat kaklo.
Jis buvo laibas lyg vandens paukštis, palinkusia nugara, nuplikusia galva, o bauginamai nuvargusiame veide degė dvi tamsiai rudos, tyros akys, bet tos degančios tyros akys liepsnojo ne kaži kokia vidine ugnimi, o lyg du sustingę veidrodžiai atspindėjo kažką, degantį anapus jo.
Trečią dieną visi pastebėjo, kad jam stovykla nėra stovykla, darbas ne darbas, vasara ne vasara, kad jo nedomina nei maudynės, nei lengvos, smagios, malonios pramogos, kokių netrūksta tokiuose susibūrimuose. Menininkai stropiai kūrė: tapytojai tapė, grafikai piešė, skulptoriai skobė, instaliacijų meistrai gręžė, pjovė, kalė, rišo, o Grigorescu, rengėjų paprašęs ir gavęs kitus batus (juos rado pašiūrėje pakabintus ant vinies), dienomis tik vaikštinėjo niekad neišeidamas už stovyklos ribų, nekopė į viršūnę, nesileido nuo viršūnės, nė sykio neapėjo ežero, nežingsniavo lentiniu taku pelkėje, visada buvo čia, išdygdavo tai šen, tai ten, slampinėjo aplink, žiūrinėjo, ką veikia kiti, galiausiai užeidavo į dirbtuves, stabtelėdavo už tapytojų, grafikų, skulptorių nugarų ir atidžiai tyrinėdavo, kaip diena po dienos kinta meno kūriniai, galiausiai užkopdavo į palėpę, užsukdavo į pašiūrę ir medinį namelį, bet niekam nieko netardavo ir nė vienu žodeliu neatsakydavo į jokį klausimą lyg būtų nebylus ir kurčias ar nesuprastų, ko iš jo nori – buvo absoliučiai bežodis, abejingas ir bejausmis lyg šmėkla, o visi kiti, visi vienuolika, ėmė stebėti jį kaip pats Grigorescu stebėjo juos, ir kartą kažkam dingtelėjo – tai jie dar tą patį vakarą apšnekėjo prie laužo (kur Grigorescu niekad nesirodydavo, nes anksti eidavo gult), – kad nors ir keistokai jis čia atvyko ir savotiški jo batai, ir megztinis, ir nuvargęs veidas, ir tas liesumas, ir akys, visa tai, žinoma, nors ir labai keista, bet keisčiausia, nusprendė jie – o būtent to jie lig tol ir nebuvo pastebėję, – keisčiausia yra tai, jog šis produktyvus, didis šiuolaikinis menininkas čia, kur visi tokie užsiėmę, slampinėja sau dykas.
Jie patys nusistebėjo šiuo pastebėjimu, bet daugiau tuo, kad nepastebėjo to jau pirmą stovyklos dieną, o prašau – tik šeštą, septintą, aštuntą dieną, kuomet kai kurie jau lydėjo savo kūrinius paskutiniais prisilietimais, tik dabar jiems nušvito.
Ką gi veikia jis?
Ogi nieko.
Nuo tol visi nejučia ėmė jį stebėti ir galiausiai gal tik dešimtą dieną sumojo, kad paryčiais ir priešpiet, kai kiti dažniausiai dar snūduriuodavo, šiuo palyginti ilgu laiko tarpu Grigorescu, mėgėjo keltis anksti, nematyti niekur, kai jis nevaikštinėja nei po pašiūrę, nei po medinį namelį, nei lauke, nei dirbtuvėse, kad jo paprasčiausiai niekur nėra tarytum tuo metu imtų ir išnyktų. Smalsumo genami vienuoliktos dienos pavakarę keli menininkai susitarė, kad kitą dieną atsikels paryčiais ir jį paseks. Vienas vengrų tapytojas pasisiūlė pažadinti kolegas.
Atsikėlę su tamsa ir pastebėję, kad Grigorescu kambarys jau tuščias, jie apėjo pagrindinį pastatą, apšniukštinėjo aplink vartus, sugrįžo apieškoti pašiūrės ir medinio namelio, bet niekur neaptiko jokių pėdsakų. Nustėrę žvelgė vieni į kitus. Nuo ežero pūtė švelnus vėjas, aušra ryškino žmonių kontūrus, buvo visiškai tylu.
Staiga jie išgirdo tykų, keistą garsą. Jis ėjo iš toli, atokiausio stovyklos užkampio, tiksliau, iš už nematomos jos ribos, kur stovėjo išvietės ir kur, tiesą sakant, stovyklavietė baigėsi. Iš tos dalies, kuri jau nebebuvo stovyklos teritorija, bet kurios gamta dar nebuvo spėjusi atsiimti sau – atsiimti to, kas iš jos buvo išplėšta, – tokia likimo valiai palikta, apleista, šiurpulinga niekieno žemė, aiškiai nebepriklausanti stovyklos šeimininkams ir naudojama tik tam, kad į ją būtų galima suversti šiukšles – nuo sugedusių šaldytuvų iki maisto atliekų – viską, ką tik įmanoma išmesti, kad metams bėgant viską amžiams užklotų sulaukėjusios, neišraunamos piktžolės, suvešėtų neįžengiami, dilgūs, ūksmingi, atgrasūs, skurdūs, kone žmogaus dydžio krūmpalaikiai. Kažkur iš ten, iš to kūlyno ėjo tas garsas.
Jie ilgai nemindžikavo, nebyliai susižvalgė, pritariamai linktelėjo ir pasileido garso link. Ilgai jiems teko brautis, gerokai nutolti nuo stovyklos, kad sugebėtų atpažinti garsą ir suprasti – ten kažkas kasa.
Matyt, buvo jau visai arti, nes dabar jau aiškiai girdėjo, kaip į žemę sminga kastuvas, o tada minkštai dunksteli ir išsibarsto žemės grumstai.
Jie pasuko į dešinę ir žengė dar dešimt penkiolika žingsnių į priekį, bet priėjo taip greitai, kad svirduliuodami vos neprasmego žemyn: priešais žiojėjo didžiulė maždaug trijų metrų pločio ir penkių metrų ilgio duobė, kurios dugne, tiksliau, dugno pakraštyje pamatė besidarbuojantį Grigorescu. Duobė buvo tokia gili, kad žmogus stovėjo visu ūgiu ir nebuvo matyti jo galvos. Įnikęs į darbą, jis nepastebėjo atsėlinusiųjų, kurie sustingę ant duobės krašto žvelgė žemyn.
Duobėje, pačiame jos centre, jie išvydo iš purvo nudrėbtą, natūralaus sudėjimo žirgą, iš pradžių tik tiek – iš purvo nudrėbtą žirgą, o tada – kad tas natūralaus sudėjimo, iš purvo nudrėbtas žirgas staiga iškėlė ir nugręžė į šoną savo žabtus, putodamas ir žvengdamas nesuvokiama jėga išsiveržė bėgti, nurūko ir prapuolė tolybėse; tada stebėtojai pagaliau suprato, ką Grigorescu padarė: jis išplėšė didelį žolės plotą, iškasė didžiulę duobę, bet iškasė ją taip, kad tik nukastų žemes nuo jos vidury įkalinto, apsiputojusio, siaubingo išgąsčio apimto žirgo, jis žirgą atkasė, išlaisvino nežinia ko klaikiausiai pabaidytą gyvulį, bėgantį po žeme.
Pritrenkti jie tebespoksojo į vis dar nieko nepastebintį Grigorescu.
Jis kasė dešimt dienų, mąstė jie ant duobės krašto.
Kasė visais paryčiais ir priešpiečiais.
Kažkam iš po kojų nusprūdo žemės grumstas. Grigorescu pažvelgė į viršų, nustojo kasęs, linktelėjo jiems ir vėl tęsė darbą.
Stebėtojai pasijuto nepatogiai, reikėjo kažką pasakyti. „Tai nepakartojama, Ionai“, – tyliai tarė prancūzų dailininkas.
Grigorescu vėl sustojo, kopėčiomis pakilo iš duobės, šepečiu nuvalė ant kastuvo priskretusį purvą, nosine perbraukė prakaituotą kaktą ir priėjo prie stebėtojų. Lėtai ir plačiai išskėsdamas rankas jis apmojo gamtovaizdį ir bejėgiškai tarė: „Jų dar daugybė.“
Tada pakėlė kastuvą, nusileido į duobę ir ėmė kasti toliau.
Likusieji dar kiek palinkčiojo galvomis, tada tyliai pasuko atgal.
Beliko atsisveikinimo šventė, kurią sekė paskutinė naktis, o rytą visi uždarė ir paliko stovyklą, išvyko kas užsakytu autobusu, kas nuosavais automobiliais.
Grigorescu grąžino batus, įsispyrė į savuosius ir kurį laiką keliavo su jais. Bet už dviejų kilometrų, ties posūkiu netoli kaimo, jis netikėtai sustabdė autobusą ir pasakė kažką panašaus į tai, kad nuo čia jis verčiau eisiąs vienas. Bet niekas tiksliai nenugirdo jo žodžių – taip tyliai jis kalbėjo.
Autobusui dingus už posūkio, Grigorescu nužengė šalin nuo žemyn vinguriuojančio serpentino ir pranyko. Liko tik gamtovaizdis, nebyli kalnų tvarka, miško paklote nutiesti neaprėpiami plotai, neužmatoma platybė, slepianti, dengianti, glaudžianti visa, kas slypi po degančia žeme.
Versta iš rinkinio „Seiobo járt odalent“. Magveto, 2008
Henri Michaux. Toksai Plunksnius
2012 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas
Henri Michaux (1899–1984) – vienas ryškiausių, mįslingiausių XX a. prancūzų poetų ir dailininkų. Šis belgų kilmės menininkas – amžinasis atsiskyrėlis, domėjęsis Vakarų misticizmu bei Rytų ezoterika, amžinasis klajoklis, 21 metų įsidarbinęs jūreiviu ir išmaišęs daugybę pasaulio kraštų, įskaitant Tolimuosius Rytus, o daugiausia laiko praleidęs Lotynų Amerikoje. Čia ir susibičiuliavo su Jorge Luisu Borgesu, kuris išvertė į ispanų kalbą ir išleido jo poetinės eseistikos knygą „Barbaras Azijoje“ („Un Babare en Asie“, 1933). Vėliau, perkopęs penkiasdešimtmetį, keliones po tolimuosius kraštus poetas pakeitė kelionėmis po savo psichikos ir fantazijų pasaulį. H. Michaux eksperimentavo su meskalinu, o savo tiesiogine patirtimi, vartojant šią haliucinogeninę medžiagą (panašiai kaip ir Ch. Baudelaire’as, rašęs apie hašišo poveikį), pasidalijo knygoje „Pažinimas per bedugnes“ („Connaissance par les gouffres“, 1967). Poetas, drąsiai nardęs po sąmonės bedugnes, sukūrė sunkiai aprėpiamą savo kūrybos bei vizijų visatą. Iš gausybės jo kūrinių, paprastai mįslingų, ezoterinių, filosofiškų, išsiskiria iš pažiūros valiūkiškas trumpučių novelių ciklas „Toksai Plunksnius“ („Un certain Plume“, 1930). Plunksnius – vienintelis taip ryškiai išplėtotas H. Michaux personažas, kai kuriems skaitytojams bei bičiuliams tapęs jo kūrybos emblema, netgi pats H. Michaux kartais būdavo vadinamas šiuo vardu. Plunksnius – komiškas, naivus, perdėm paslaugus tipelis, tikras pastumdėlis, panašėjantis į Charlie’io Chaplino kurtus personažus, besiblaškančius, kaip ir jis, po atšiaurų, netgi grobuonišką pasaulį, o pačių novelių nuotaika bei stilistika primena būties ir kasdienybės absurdą perteikiančią Daniilo Charmso prozą. Kaip pats H. Michaux sakė apie savo personažą, „jo dėka aš juokiuosi iš savo skausmo“.
Taikus žmogus
Plunksnius ištiesė ranką ir, už lovos neapčiuopęs sienos, labai nustebo. „Žiūrėk tu man, – pagalvojo, – skruzdėlės sugraužė.“ Ir vėl užmigo.
Po akimirkos prie jo prišoko žmona ir ėmė purtyti: „Žiūrėk, veltėdi! – šaukė ji. – Kol tu parpei, iš mūsų pavogė namą!“ Ir iš tiesų, į visas puses driekėsi vaiski dangaus žydrynė. „Na ir ką. Nieko jau čia nepadarysi“, – pagalvojo jis.
Truputį vėliau pasigirdo triukšmas. Į juos visu greičiu lėkė traukinys. „Jis aiškiai skuba, – pagalvojo, – ir atvyks pirmiau mūsų.“ Ir vėl užmigo.
Tada nubudo krečiamas šalčio. Visas įmirkęs kraujais. Šalia jo voliojosi žmonos kūno likučiai. „Kur tik kraujas, – pagalvojo, – iškart išdygsta krūva nemalonumų. Jei tas traukinys nebūtų važiavęs, dabar būčiau toks laimingas. Bet kad jau pravažiavo…“ Ir vėl užmigo.
– Taigi, – tarė teisėjas, – kaip paaiškinsite, kad jūsų žmona buvo sužalota, suplėšyta į aštuonis gabalus, o jūs, būdamas šalia, nesugebėjote tam sutrukdyti, nė piršto nepakrutinote, galop nieko net nepastebėjote. Čia kažkas ne taip. Tai ir yra visa reikalo esmė.
– Deja, niekuo nebegaliu jai padėti, – pagalvojo Plunksnius. Ir vėl užmigo.
– Egzekucija įvyks rytoj. Kaltinamasis, ar turite ką pasakyti?
– Atleiskite, – tarė jis, – aš nesekiau proceso. Ir vėl užmigo.
Plunksnius restorane
Plunksniui pietaujant restorane, prie jo prieina metrdotelis, griežtai nužvelgia ir paslaptingai sušnabžda: „Tai, kas guli jūsų lėkštėje, nėra įtraukta į mūsų meniu.“
Plunksnius tuoj puola atsiprašinėti.
– Matote, – taria, – aš skubėjau ir nė nežvilgtelėjau į meniu. Lyg tarp kitko paprašiau kotleto, tikėdamas, kad jų turite, o jei ne, tai laisvai bus galima gauti kaimynystėje, be to, buvau pasiryžęs paprašyti ko nors kitko, jei tik kotletų būtų neatsiradę. Padavėjas per daug nenustebo, nuėjo ir tuojau pat atnešė, štai…
Žinoma, sumokėsiu už jį kiek reikia. Kotletas puikus, nėra net kalbų. Sumokėsiu už jį nė nemirktelėdamas. Jei tik būčiau žinojęs, su mielu noru būčiau užsisakęs kitą mėsos patiekalą ar tiesiog kiaušinį, bet kuriuo atveju dabar aš nelabai ir alkanas. Žinote, aš tuojau pat jums sumokėsiu.
Bet metrdotelis nė nekrusteli. Plunksnius baisiai sutrinka. Po keleto akimirksnių jis pakelia akis… Oho! Priešais jį jau stovi įstaigos vadovas.
Plunksnius tuoj puola atsiprašinėti.
– Nežinojau, – taria, – kad į savo meniu nesate įtraukę kotletų. Aš į meniu nežiūrėjau, mat labai prastai matau, neturiu savo pensnė, be to, skaitymas man – baisi kančia. Paprašiau pirmo į galvą šovusio patiekalo ir tikėjausi sulaukti kitų pasiūlymų, beveik negalvodamas apie savo asmeninę užgaidą. Be abejo, padavėjas buvo labai užsiėmęs, nesuko sau galvos ir atnešė kotletą, o aš kažkaip užsisvajojęs ėmiau jį valgyti, kol… O kad jau esate čia, aš tuojau pat jums sumokėsiu.
Bet įstaigos vadovas nė nekrusteli. Plunksnius dar labiau sutrinka. Vos ištiesia kupiūrą, pamato uniformos rankovę: priešais jį stovi policininkas.
Plunksnius tuoj puola atsiprašinėti.
Taigi, jis užėjęs truputėlį atsipūsti. Staiga jam sušukę: „O ką ponui?! Jis pageidautų…?!“ – „Na… bokalą“, – atsakęs Plunksnius. „O dar?!…“ – irzliai riktelėjęs padavėjas. Tada labiausiai už viską pasauly trokšdamas, kad jį paliktų ramybėj, nieko daugiau, jis ir sušukęs: „Na gerai, duokite man kotletą!“
Kai jį atnešė lėkštėje, mintis apie kotletą jau buvo išgaravusi iš galvos; ir dievaži, kaip visa tai atsitiko, kad…
– Paklausykite, jei pasistengtumėte visą šitą reikalą sutvarkyti, būtumėte be galo malonus. Štai jums už tai.
Ir atkiša šimto frankų kupiūrą. Išgirdęs tolstančius žingsnius, pamano, kad jau laisvas. Bet dabar priešais jį stovi policijos komisaras.
Plunksnius tuoj puola atsiprašinėti.
Jis susitaręs susitikti su draugu. Šio laukęs visą rytą, deja, veltui. Jis žinojęs, kad draugas, grįždamas iš darbo, traukia šia gatve, tad užėjęs čionai ir atsisėdęs prie staliuko šalia lango. Laukti galėję tekti ilgai, o jis nenorėjo pasirodyti kažkoks šykštuolis, tai ir užsisakęs kotletą, tiesiog tam, kad kažko būtų ant stalo. Iš pradžių jis net negalvojo jo valgyti. Bet kai pasirodė kotletas, nė nesusimąstydamas, ką daro, ėmęs jį doroti.
Tiesą sakant, jis nė už ką nebūtų ėjęs į restoraną. Jis pietauja tik namuose. Toks jo principas. Bet šįkart buvo per daug išsiblaškęs, tiesiog laikinai praradęs nuovoką, nieko daugiau; tai juk gali nutikti bet kuriam susinervinusiam žmogui.
Bet komisaras telefonu paskambina saugumo viršininkui ir ištiesęs Plunksniui ragelį taria: „Nagi, klokite tiesą galų gale. Tai jūsų vienintelis šansas.“ O policininkas jam kumšteli ir sako: „Tai ką, laukia grotuotas langelis?“ O kai restorane pasirodo dar ir gaisrininkai, įstaigos vadovas jam šaukia: „Matote, kokią žalą padarėt mano įstaigai. Tikra katastrofa!“ Ir parodo į salę, iš kurios sprunka visi lankytojai.
Slaptosios policijos atstovai jam sako: „Perspėjame, jūsų popieriai prasti, drauguži. Verčiau jau klokite visą tiesą. Patikėkite, mums tai ne pirmoji byla. Kai reikalai pasisuka tokia linkme, vadinasi, tai rimta.“
O storžievis policininkas jam jau kužda į ausį: „Gaila, bet niekuo negaliu padėti. Tokia tvarka. Jei nekalbėsite į ragelį, užtvosiu. Ar aiškiai pasakiau? Prisipažinkite! Aš jus įspėjau. Jei nekalbėsite, užtvosiu.“
Plunksnius keliauja
Plunksnius negalėtų pasakyti, kad kelionėse su juo pernelyg pagarbiai elgtųsi. Vieni nė neperspėję lipa per galvą, kiti kuo ramiausiai valosi rankas į jo švarką. Bet jis jau apsiprato. Verčiau jau keliaujant būti kukliam. Kiek tik leis jėgos, jis toks ir išliks.
Štai jo lėkštėje guli kažkokia šaknis, didelė riebi šaknis: „Nagi, valgykite. Ko laukiate?“
„O, taip, taip, tuojau pat, na štai.“ Jis nenori jokių nemalonumų.
Štai vidury nakties jam atsako lovos: „Ką! Jūs gi neatkeliavote iš taip toli, kad miegotumėte, ar ne? Nagi, čiupkite savo lagaminą ir daiktus, dabar pats puikiausias metas pasivaikščioti.“
„Taip, taip, žinoma. Aš tik šiaip… pajuokavau.“ Ir išeina į tamsią naktį.
Štai jį meta iš traukinio: „Ką! Jūs manot, tris valandas šildėm lokomotyvą ir prikabinom aštuonis vagonus vien tam, kad vežtumėm tokį jauną vyrą, sveiką kaip ridiką, kuris ir stoty gali būti naudingas ir kuriam nėra jokio reikalo iš čia judėti; manot, mes kasėm tunelius, dinamitu sprogdinom ištisas uolienų tonas ir visiems laikams ištiesėm šimtus kilometrų bėgių, kuriuos dieną naktį dar reikia ir saugoti nuo visokiausių gadintojų, kad jūs…“
„Taip, taip. Aš viską puikiai suprantu. Įlipau vien norėdamas apsidairyti. Jau išlipu. Tiesiog buvo smalsu. Labai ačiū.“ Ir su savo bagažu nužengia atgal ant perono.
O štai Romoje jis klausia, kaip nuvykti iki Koliziejaus: „Ką! Na jau ne. Jis ir taip prastos būklės. O dar, žinoma, Ponas užsigeis jį pačiupinėti, ant jo užsilipti ir atsisėsti… va taip jis ir virsta griuvėsiais. Mes jau apturėjom pamoką, skaudžią pamoką, todėl dabar jau viskas, baigta.“
„Gerai, gerai! Aš… tik norėjau jūsų paprašyti atviruko ar fotografijos… na žinote, jei kartais…“ Ir nieko nepamatęs išvyksta iš miesto.
O štai garlaivy bocmanas staiga duria į jį pirštu ir taria: „Ką jis čia veikia? Kur dingo mūsų disciplina?! Tegu greitai sugrįžta į triumą. Ką tik išmušė antrosios pamainos valanda.“ Ir švilpaudamas nueina, o Plunksnius visą kelią pluša.
Bet nieko nesako, niekuo nesiskundžia. Jis tik mąsto apie nelaimėlius, kurie iš viso negali keliauti, o jis juk keliauja, dieną naktį keliauja.
Karalienės apartamentuose
Kai Plunksnius atvyko į rūmus su įgaliojamuoju raštu, Karalienė jam tarė:
– Tai štai. Karalius šiuo metu labai užimtas. Jį pamatysite vėliau. Apie penktą valandą. Jei tik panorėsite, galėsime nueiti pas jį drauge. Jo Didenybei labai patinka danai, tad Jo Didenybė jus priims su didžiausiu malonumu. O dabar galbūt malonėtumėte su manimi pasivaikščioti.
Rūmai labai dideli, mane visą laiką kamuoja baimė pasiklysti ir netikėtai atsidurti priešais virtuvę, juk suprantate, karalienei būtų taip nesmagu. Na o mes eisime čia. Aš puikiai žinau kelią. Štai ir mano miegamasis.
Ir jie įžengia į jos miegamąjį.
– Mes turime ištisas dvi valandas, tad gal malonėtumėte man truputėlį paskaityti, nors, tiesą sakant, nieko įdomaus čia neturiu. O gal jūs žaidžiate kortomis? Bet turiu prisipažinti, kad aš iš karto pralaimiu.
O jūs nestovėkite, tai vargina; sėdint labai greitai užklumpa nuobodulys, tad gal mes galėtume prigulti štai ant tos sofos.
Bet ji tuojau pat pašoka.
– Šitame kambaryje visada taip karšta. Jei padėtumėte man nusirengti, būtumėte labai malonus. Tada galėsime kaip reikiant pasikalbėti. Aš taip norėčiau ką nors sužinoti apie Daniją. Beje, šita suknia taip lengvai nusivelka, net nesuprantu, kaip aš visą dieną išbūnu apsirengusi. Tik mirkt ir ji nusivelka. Pažiūrėkite, štai pakeliu rankas, dabar net vaikas ją nutemptų. Žinoma, to neleisčiau. Aš labai myliu vaikus, bet rūmuose ir taip daug paskalų, be to, vaikai viską pagadina.
Ir Plunksnius ją nurengia.
– Na bet, klausykite, jūs irgi nusirenkite. Žmogus su drabužiais miegamajame – tai taip nenatūralu, be to, aš nenoriu jų matyti ant jūsų, nes man rodosi, kad jūs ketinate išeiti ir palikti mane vieną šituose milžiniškuose rūmuose.
Ir Plunksnius nusirengia. Vienmarškinis atsigula.
– Dar tik penkiolika minučių po trečios, – sako ji. – Jūs iš tikrųjų tiek daug žinote apie Daniją, kad galėtumėte apie ją pasakoti valandą ir keturiasdešimt penkias minutes? Bet aš nebūsiu tokia reikli. Suprantu, tai būtų labai sunku. Aš jums dar duodu šiek tiek laiko susikaupti. Na bet kol jūs mąstote ir esate šalia, tuojau pat jums parodysiu vieną labai delikatų dalykėlį. Man be galo smalsu, ką apie tai pasakys danas.
Matote, štai ant dešinės krūties trys apgamėliai. Na ne trys, du nedidukai, o trečiasis didelis. Tik pažvelkite į didįjį, jis labai panašus į… Išties keista, ar ne, o dabar pažiūrėkite į kairę krūtį, nieko panašaus! Ji visa balta!
Klausykit, pasakykite ką nors apie tai, bet iš pradžių ramiai patyrinėkite, neskubėkite…
Ir Plunksnius tyrinėja. Jis liečia, čiupinėja lyg nesavais pirštais, taip tyrinėdamas ima drebėti, o jo pirštai ir toliau slydinėja iškiliais ploteliais.
Plunksnius mąsto.
– Matau, susipažinote kaip reikiant, – tarė karalienė po kelių minučių, – ir jums iškilo klausimas. Norėtumėte sužinoti, ar daugiau tokių neturiu. Ne, – atsakė, – ir sumišusi išraudo.
O dabar papasakokite apie Daniją, bet pirmiausia stipriai prisiglauskite, kad galėčiau atidžiau jūsų klausytis.
Plunksnius prisislenka; prisiglaudžia ir supranta, kad dabar jau nieko nebenuslėps.
Ir iš tiesų:
– Paklausykite, – taria ji, – iš jūsų tikėjausi didesnės pagarbos karalienei, bet kad jau čia esate, nenorėčiau, jog visa tai mums sutrukdytų tuojau pat pasikalbėti apie Daniją.
Ir karalienė pabando jį sužadinti.
– Svarbiausia, glostykite man šlaunis, – tarė ji, – nes bijau, kad išsiblaškysiu ir nebežinosiu, dėl ko iš viso atsiguliau…
O tada įėjo Karalius!
Kad ir kokios būtų jūsų užmačios ir pirmieji žingsniai, nuotykiai tampa siaubingais, skausmingais nuotykiais, nes už jų visada slepiasi negailestingas priešas.
Naktis su bulgarais
– Žodžiu, pataikėm ne į tą traukinį ir judėjom atgal namo. O traukiny visas tuntas bulgarų – balbatuoja kažką nesuprantamo tarpusavy, bruzda be perstojo – tai mes ir nusprendėm nieko nelaukti ir su jais susitvarkyti. Išsitraukėm revolverius ir pradėjom pyškinti. Išsitraukėm labai staigiai, nes velniai žino, ko iš jų laukti. Paguldei juos dar prieš kovą, ir ramu. Jie visi labai nustebo, bet ką gali žinoti, ko iš tų bulgarų laukti.
– Kitoje stotelėje įlips daug keleivių, – pranešė traukinio viršininkas, – prašome įsikurti šalia jų (rodydamas į numirėlius), kad užimtumėte vieną kupė. Dabar jau nematau jokių priežasčių jums ir jiems keliauti atskirai.
Ir griežtai visus nužvelgia.
– Taip, taip, mes susitvarkysime. Kaipgi kitaip! Žinoma! Tuojau pat!
Staigiai atsisėda šalia lavonų ir imasi juos prilaikyti.
Bet ne taip viskas paprasta. Septyni numirėliai ir trys gyvieji. Vyručiai įsispraudžia tarp atšalusių kūnų, o šių „miegalių“ galvos linksta ir remiasi į trijų jaunuolių kaklus. Tos galvos šaltos, lyg ant pečių nešamos urnos. Jų barzdos ima pašėlusiai augti ir jų šiurkštūs šeriai trinasi į skruostus lyg urnos granuliuotais paviršiais.
O prieš akis visa naktis. Auštant bandysim išsinešdinti. Gal traukinio viršininkas bus viską užmiršęs. Dabar tereikia sėdėti ir nekrutėti. Stengtis neatkreipti jo dėmesio. Sėdėti susispaudus, kaip sakė. Atrodyti geranoriškiems. O ryte tykiai pasiplauti. Prieš pasienį traukinys kaip įprasta sulėtina eigą. Pabėgti bus lengviau, sieną pereisim truputėlį toliau, per mišką, lydimi gido.
Taip jie kantriai save įkalbinėjo.
Traukiny numirėliai kratosi kur kas smarkiau nei gyvieji. Didelis greitis juos trikdo. Jie nenurimsta nė sekundei, vis labiau ir labiau lenkiasi žemyn, ima baksnoti į jūsų pilvą, kitaip negali.
Su jais reikia elgtis griežtai ir nė sekundei nepalikti ramybėj. Mat prispaudi juos prie atlošo, vienas iš kairės, kitas iš dešinės, užguli visu kūnu, o jų galvos vis viena kinkuoja.
Svarbiausia – juos tvirtai prilaikyti.
– Ar negalėtų kuris nors Ponaitis užleisti vietos šiai senyvai damai?
Negi atsakysi. Plunksnius ant kelių pasisodina numirėlį (jam iš dešinės kiurkso dar vienas), ir senoji dama sėdasi jam iš kairės. Ji tuojau pat užmiega, nusvarina galvą, o šioji susiglaudžia su numirėlio galva. Bet prabunda tik viena damos galva ir taria, kad kaimyno galva labai šalta ir jai baugu.
Tačiau visi vienbalsiai sušunka, kad čionai apskritai labai šalta.
Jai tereikia pajusti. Ir visų rankos, šaltos rankos tiesiasi jos link. Gal senutei vertėtų persikelti į šiltesnę kupė? Ji atsistoja. Tuojau pat sugrįžta su kontrolierium. Šisai nori patikrinti, ar gerai veikia šildymo sistema. Dama jam sako: „Nagi, palieskite jų rankas.“ Tačiau visi šaukia: „Ne, ne, mes tik per mažai judam, beveik visai nejudam, dėl to mūsų pirštai ir sustirę, nieko čia tokio. Mums patiems gana šilta. Mes net prakaituojam, palieskit va kaktą. Vienos kūno dalys prakaituoja, kitos šąla, viskas vien dėl to, kad nejudam, nieko čia tokio, nejudam, ir tiek.“
– Tie, kuriems šalta, – taria Plunksnius, – tegu apsigaubia galvas laikraščiais. Bus šilčiau.
Kiti viską suprato. Akimirksnis, ir visi numirėliai jau apgobti baltais čežančiais laikraščiais. Dabar žymiai geriau – nors tamsu, lavonus iškart atpažinsi. Ir dama nebeprisilies prie šaltos galvos.
Bet va įžengia mergina. Jos bagažas liko koridoriuje. Mergina labai santūri, sėstis nesiveržia. Jos akių vokai liudija kuklumą ir nuovargį. Mergina nieko neprašo, bet teks jai atlaisvinti vietą. Vaikinai mielai tai padarys, tik dabar mąsto, kaip čia po truputėlį atsikračius lavonų. Žinoma, geriausia būtų juos išmesti iškart vieną po kito: nuo senosios damos tai nuslėpti sunku nebus, bet jei rastųsi du ar trys pašaliniai asmenys, būtų kur kas sunkiau.
Jie atsargiai nuleidžia didžiojo lango stiklą, ir operacija prasideda. Kiekvieną lavoną iškiša iki juosmens, o paskui meta lauk. Užtai reikia labai gerai sulenkti kelius, kitaip užsikabina, tada galva ima belsti į vagono langą, tarsi jis norėtų užeiti.
Nagi! Pirmyn! Tuojau bus galima deramai atsipūsti. Na, dar vienas lavonas, ir bus baigta. Bet pro langą įsiveržęs šaltis pažadina senąją damą. Negana to, išgirdęs bruzdesį, įeina kontrolierius. Noras visiškai nuraminti sąžinę ir perdėtas mandagumas jį stumia dar kartelį pasižiūrėti, ar kupė nėra vietos koridoriuje tūnančiai merginai, nors puikiausiai žino, kad vietos nėra.
– Žinoma, yra! Žinoma, yra! – sušunka visi.
– Neįtikėtina, – taria kontrolierius, – o aš buvau įsitikinęs…
– Neįtikėtina, – patvirtina ir pagyvenusios damos žvilgsnis, bet snaudulys verčia atidėti visus klausimus vėlesniam laikui.
O kad dabar užmigtų ir mergina! Tiesa, dar liko vienas numirėlis, bet pasiaiškinti dėl jo bus kur kas paprasčiau nei dėl penkių. Aišku, geriausiai išsisukti nuo bet kokių klausimų. Nes jei atsakinėji į klausimą, labai lengva susimauti. Iš visų pusių ima lįsti prieštaravimai ir negeri poelgiai. Iš viso geriausia keliauti be numirėlio. Ypač jei šis nušautas iš revolverio, mat tekant kraujui jis išrodo labai nesimpatiškai.
Tačiau mergina baisiai atsargi, ji nė neketina užmigti pirma jų. Priešaky ilga naktis, be to, iki pusės penkių nebus jokio sustojimo, tad jie per daug nesinervina ir pasidavę nuovargiui užmiega.
Staiga Plunksnius pastebi, kad jau penkiolika minučių po ketvirtos, pažadina Poną… ir abu nutaria iš čia dingti. Galvose viena mintis: traukinys greit sustos ir negailestingai artėjanti diena visus išbudins. Tada greitai išmeta numirėlį pro langą. Bet vos nusivalo prakaitą nuo kaktos, lavoną pajunta po kojom. Vadinasi, išmetė ne tą. Kaipgi čia taip? Juk jo galva buvo apvyniota laikraščiu. Tiek to, išsiaiškinsim vėliau! Pagriebia lavoną ir išmeta į tamsą. Chu!
Koks nuostabus gyvenimas, kaip gera būti gyvam! Kokia jauki kupė! Jie žadina savo bendrakeleivį. Žiūrėk, tai… Pažadina abi moteris.
– Kelkitės, atvažiuojam. Jau greit būsim vietoj. Viskas gerai? Traukinys nuostabus, ar ne? Gerai išsimiegojot?
Senyvai damai ir merginai padeda išlipti. Mergina žiūri į juos ir tyli. Jie pasilieka. Nežino, ką daryti toliau. Lyg viskas būtų pasibaigę.
Pasirodo traukinio viršininkas ir sako:
– Nagi, greitai. Lipkite su savo liudytojais.
– Bet mes neturim liudytojų, – atsako jie.
– Na gerai, – taria traukinio viršininkas, – kadangi jums reikia liudytojo, pasikliaukite manimi. Minutėlę luktelkit kitapus stoties prie kasų. Aš tuojau pat ateisiu. Štai jums leidimas. Aš tuojau pat ateinu. Palaukit.
Jie nueina ir deda į kojas.
Ak! O dabar gyventi! Pagaliau – gyventi!
Plunksniaus regėjimas
Geltono sūrio luitas lėtai tarsi katafalką traukiantys arkliai, geltono sūrio luitas lėtai tarsi katafalką traukiantys arkliai sukosi aplink savo ašį nelygu didžiulis vilkutis. Greičiau tai buvo milžiniška krūtis, girnapusė iš susenusios mėsos, kiurksojusi virš siaubingai pridrėkusios plynės.
Iš kairės žemyn leidosi kavalerija. Reikėjo matyti, kaip arkliai stabdė užpakalinėmis kanopomis. Ar didūs raiteliai taip ir nebeatsisės ant balno? Ne, niekada.
O vadas protestavo, ryžtingai mosikavo rankom, bet jo balsas tapo toks tykus, kad net pagalvoti negalėjai, kas jam būtų paklusęs, – rodės, ryžio grūdas prakalbo.
Galop raiteliai smigo žemyn ir dingo iš akių. Tik staiga kažkas toje milžiniškoje klampioje masėje spragtelėjo, išsijungė ir į visas puses spjaudomi kūnų likučiai ėmė jungtis į tokią ilgą bei tvirtą juostą, kad ja kuo greičiausiai būtų galėjusi prašuoliuoti visa kavalerija. Deja, šiosios nebebuvo. Matėsi vien vado siluetas. Dar galėjai pamanyti, kad jis protestuoja, bet jo didinga galva nusviro žemyn. O tada, tarsi nuo šios priklausė visa jo vertikali laikysena, jis griuvo ir išsitiesė visu ūgiu. Vadas virto lengvučiu garsiai dardančiu cilindru, tobulu tuščiaviduriu ir linksmu cilindru.
Na o Plunksnius sėdėjo ant lovos nuleidęs kojas, stebėjo šį reginį ir tykiai mąstė…
Kai Plunksniui skaudėjo pirštą
Plunksniui suskaudo pirštą.
– Gal tu nueik pas daktarą, – sako jam žmona. – Dažniausiai pakanka pasitepti, ir viskas…
Plunksnius nuėjo.
– Pirštą nupjausim, – tarė chirurgas, – ir bus puiku. nuskausminant tai truks daugiausia šešias minutes. Kam jums tiek pirštų, juk Jūs turtingas. Su didžiausiu malonumu atliksiu šią nedidelę operaciją. Tuoj jums parodysiu keletą dirbtinio piršto modelių. Turim labai grakščių. Šiek tiek brangoki, žinoma. Bet apie taupymą galvoti tikrai nevertėtų. Mes viską atliksim pačiu geriausiu būdu, koks tik gali būti.
Plunksnius nužvelgė liūdnai savo pirštą ir ėmė atsiprašinėti:
– Daktare, tai smilius, juk žinote, koks jis svarbus. Be to, kaip tik turiu parašyti savo motinai. Kai rašau, visada naudojuosi smiliumi. Mano motina labai nerimaus, jei vėlinsiuos parašyti. Grįšiu pas jus po kelių dienų. Ji labai jautri, taip greitai susijaudina.
– Na tai jokia kliūtis, – taria chirurgas, – štai popierius, baltas popieriaus lapas, be abejo, be firminio blanko antraštės. Keletas šiltų jūsų žodžių jai suteiks džiaugsmo.
O aš tuo tarpu skambtelėsiu į kliniką, kad viską paruoštų ir mums teliktų išsitraukti sterilizuotus instrumentus. Po minutėlės grįžtu…
Ir štai jis jau sugrįžo.
– Viskas kuo puikiausiai, mūsų jau laukia.
– Atsiprašau, gydytojau, – lemena Plunksnius, – tik pažiūrėkite, mano ranka visa dreba, aš nieko negaliu padaryti… taigi…
– Na, žinoma, – taria chirurgas, – jūs teisus, verčiau jau nerašykite jai. Moterys labai jautrios, ypač motinos. Kai kalba eina apie jų sūnus, joms visą laiką vaidenasi nebūti dalykai ir taip iš musės išpučia dramblį. Joms mes tesam maži vaikai. Štai jūsų lazda ir skrybėlė. Eime, mūsų laukia automobilis.
Ir štai jie jau operacinėje.
– Gydytojau, paklausykite. Aš iš tiesų…
– Nagi, – atsako chirurgas, – nesirūpinkite, jūs pernelyg jaudinatės. Parašysime tą laišką drauge. Per operaciją aš jį apgalvosiu.
Ir pridėjęs kaukę užmigdo Plunksnių.
– Kad ir kaip ten būtų, galėjai gi pasiklausti ir mano nuomonės, – savo vyrui taria Plunksniaus žmona. – Galvoji, nusipjovei pirštą ir kaip niekur nieko ataugo naujas?
Žinai, man nepatinka vyrai suluošintom rankom. Jei neteksi dar vieno piršto, iš manęs nieko gero nesitikėk.
– Paklausyk, – taria Plunksnius, – dėl ateities nesijaudink. Aš gi dar turiu devynis pirštus, be to, tavo charakteris gali pasikeisti.
Galvų rovimas
Jie tenorėjo patempti jam už plaukų. Nenorėjo nieko bloga. Bet vos timptelėjo… ir nutraukė galvą. Be abejo, ji silpnai laikėsi. Kitaip nepaaiškinsi. Žinoma, kažkas jai buvo negerai.
Kai galva ne ant pečių, ji kelia nepatogumų. Tad geriausiai ją kažkam atiduoti. Bet pirmiausia ją reikia nuplauti, antraip tasai, kuris ją paims, susiteps rankas. Derėjo nuplauti. Mat ją paėmęs asmuo jau spėjo susitepti krauju ir ėmė kažką įtarinėti bei žiūrėti taip, tarsi lauktų paaiškinimų.
– Na, supranti, radom ją darže… Jų ten buvo ir daugiau… pasiėmėm šitą, nes atrodė šviežiausia. Jei norėtum dar vienos… galėtumėm nueiti. Na o šita tegu pasilieka kol kas čia…
Ir jie nešdinasi, o juos seka žvilgsnis, nesakantis nei taip, nei ne, nustėręs žvilgsnis.
O jei nueitumėm prie kūdros? Čia tiek visko galima rasti. Gal koks skenduolis pasitaikytų. Oi, būtų gerai!
Jie tikėjosi, kad kūdroj ras, ko tik širdis geidžia. Deja, greitai apsisuka ir patraukia atgal nieko nepešę.
Kurgi rasti nereikalingų galvų? Kurgi jų rasti be jokio triukšmo?
– Aš turiu pusbrolį. Mes tokie panašūs, kad, galima sakyti, turim vienodas galvas. Užtai niekas nepatikės, kad ją netyčia radau.
– O aš… turiu draugą Pjerą. Bet jis stiprus ir neleis jos taip paprastai pasiimti.
– Nieko, bus matyt. Su ana galva taip lengvai išėjo.
Taigi, apsėsti šios minties, jie atkiūtina pas Pjerą. Ant žemės numeta nosinę. Pjeras pasilenkia. Tarsi norėdami jį juokais pakelti, trukteli už plaukų ir galva atsiskiria. Išsirauna.
Ateina įpykusi Pjero žmona… „Niekšas, jis vėl vyną išpylė! Jau net gerti nebemoka. Jam būtinai gi reikia išpilti ant žemės. Ir dar atsikelti nesugeba…“
Ir eina atsinešti kuo išvalyti. Tada jie prilaiko ją už plaukų. Kūnas žnekteli į priekį, o galva pasilieka rankose. Pikta galva kabo ant ilgų plaukų ir sūpuojasi.
Staiga išdygsta garsiai lojantis didelis šuo. Jie spiria, ir galva nusirita.
Dabar jie turi tris. Trys – geras skaičius. Be to, yra iš ko rinktis. Visos galvos skirtingos: vyro, moters ir šuns.
Ir jie sugrįžta pas tą, kuris jau turi vieną galvą. Jis laukia.
Jie padeda jam ant kelių visą galvų puokštę. O tasai sau iš kairės, prie pirmosios galvos, padeda vyro galvą, iš dešinės – šuns ir ilgaplaukę moters galvą. Ir laukia.
Tada įbeda į juos nustėrusį, nei taip, nei ne nesakantį žvilgsnį.
– O taip! Šitas radom pas vieną draugą. Gulėjo jo namuose… Bet kas galėjo paimti ir išsinešti. Kitų nebuvo. Radom ir prigriebėm. Kitą kartą gal labiau pasiseks. Bet ir taip visai gerai. Visa laimė, tų galvų kažkiek jau yra. O dabar jau vėlu. Tamsoj nesurasi. Be to, užtrunka, kol jas nuplauni, ypač jei randi purve. Galų gale galima pabandyti… Bet dviese viso vežimo neatvešim. Suprantama, ar ne? Na, tai mes einam… Galbūt per šį laiką dar keletas nusirito. Pažiūrėsim…
Jie nešdinasi, o juos seka nei taip, nei ne nesakantis nustėręs žvilgsnis.
– O tu žinai? Ne?! Nagi! Imk mano galvą. Grįžk su ja, o tasai nė neatpažins. Jis net į jas nepasižiūri. Grįžęs pasakysi: „Va, tik išėjau ir užkliuvau už šitos. Rodos, tai galva. Ir ją atnešiau. Šiandienai pakaks, ar ne?“
– Bet, seni, tu man vienintelis.
– Gerai, gerai, apseisim be sentimentų. Griebk ją. Nagi, trauk, trauk stipriau, dar stipriau, na!
– Ne. Kaip matai, nieko nebus. Tai mums bausmė. Na, dabar pabandyk mano, nagi, trauk, trauk.
Bet galvos neatitrūksta. Šauniosios žudikų galvos.
Jie nežino, ką daryti. Sugrįžta, išeina, sugrįžta, išeina, o juos seka nustėręs žvilgsnis.
Galop jie pasiklysta tamsoje ir jiems palengvėja, jiems ir jų sąžinei. Rytoj jie eis kur akys veda ir eis tol, kol pavilks kojas. Jie pamėgins susitvarkyti gyvenimą. Užduotis nelengva, bet jie pabandys. Pamėgins apie visa tai daugiau negalvoti, gyventi kaip anksčiau, kaip visi…
Devynių vaikų motina!
Vos Plunksnius atvyko į Berlyną ir įžengė į stotį, prie jo pristojo moteris ir pasisiūlė drauge praleisti naktį.
– Maldauju, nepalikite manęs. Aš – devynių vaikų motina.
Kai į pagalbą pasišaukė savo draugužes, kilo sumaištis, aplink susibūrė visa minia ir tuojau pat prisistatė policininkas. Išklausęs, apie ką čia eina kalba, jis tarė Plunksniui: „Na nebūkite kietaširdis, neatsakykite, juk ji – devynių vaikų motina.“ Tada moterys paskubomis nusitempė jį į nušiurusį, daugybę metų blakių dorojamą viešbutį. Kas duodama vienai, galima duoti ir dviem. Jų buvo penkios. Jos tuojau pat apšvarino jo kišenes ir pasidalijo grobį.
– Pala, – pagalvojo Plunksnius, – juk tai vagystė, ir tai man nutinka pirmą kartą. Štai ką reiškia paklausyti policininko.
Atgavęs švarką jis ketino išeiti. Bet jos baisiai pasipiktino: „Kaip! Mes ne kokios vagilės! Taip, dėl visa ko paėmėm pinigus avansu, bet dabar už savuosius gausi visko, ko tik panorėsi, mažyli.“ Ir moterys nusirengė. Devynių vaikų motina buvo visa spuoguota, dar dvi – taip pat.
Plunksnius pamanė: „Na šitos moteriškės ne visai mano skonio, bet kaip joms tai pasakyti, įsižeis dar.“ Ir susimąstė.
Tada devynių vaikų motina tarė: „Ei, draugužės, galiu drąsiai lažintis, šitas mažylis vienas iš tų kvailelių, kurie bijo sifilio. Pamanyk tik, sifilis. Būta čia ko bijot!“
Ir paėmė jį jėga, viena paskui kitą.
Plunksnius bandė keltis, bet devynių vaikų motina jam sako: „Ne, mažyli, tu neskubėk. Kol nėra kraujo – nėra ir tikro malonumo.“
Ir vėl ėmėsi jį tvarkyti.
Galop Plunksnius ėmė rengtis, buvo leisgyvis.
– Nagi, – tarė jos, – paskubėk, jau penkiolika minučių po vidurnakčio, o už kambarį sumokėta tik iki vidurnakčio.
– Na bet, – galvodamas apie 300 iš jo atimtų markių tarė Plunksnius, – turbūt galėtumėte už pinigus, gautus iš manęs, sumokėti už kambarį iki pat ryto.
– Na nieko sau mažylis! Ką, mūsų sąskaita pagyventi susiruošei?! Ak tu!
Ir, ištempusios iš lovos, nuleido jį laiptais žemyn.
Na va, pamanė Plunksnius, tai bent nuotykis, bus ką vėliau prisiminti!
Plunksnius Kasablankoje
Viešėdamas Kasablankoje Plunksnius atsitokėjo, kad jam reikia gerokai apsipirkti. Paliko savo lagaminą autobuse – pasiims jį atlikęs pačius skubiausius reikalus – ir nuvyko į viešbutį „Atlantic“.
Bet nepamiršdamas, kad turi gerokai apsipirkti, nusprendė paprašyti ne kambario, o banko „Société Général“ adreso.
Tada patraukė į banką, padavė savo kortelę direktoriaus pavaduotojui, šis ją priėmė, bet Plunksnius, užuot parodęs savo akredityvą, nusprendė paklausinėti apie arabų miesto įžymybes, apie Busbirą, maurų kavines – juk negali išvykti iš Kasablankos nepamatęs pilvo šokio, na ir kas, kad jį atlieka ne musulmonės, o žydės. Taigi, viską išsiaiškinęs, jis patraukė į maurų kavinę, o kai prie jo staliuko jau sėdėjo šokėja ir buvo užsakytas portveino butelis, jis susivokė, jog visa tai kvaila – juk neįprastai daug jėgų atimančioje kelionėje pirmiausia reikia pasistiprinti. Tad išsinešdino ir patraukė į naujamiestį, į restoraną „Alaus karalius“, bet vos sėdosi užu stalo, ėmė mąstyti, kad kelionėje valgyti ir gerti – toli gražu ne svarbiausia, kad reikia skrupulingai išsiaiškinti, ar viskas paruošta rytojaus išvykai. Taigi, verčiau jau ne mėgautis maistu ant stalo, o kuo greičiau išsiaiškinti laivo, kuriuo rytoj išvyks, prišvartavimo vietą.
Taip laikas tikrai nebus iššvaistytas. Vos to ėmėsi, į galvą šovė mintis apsilankyti muitinėje. Juk būna dienų, kai muitininkai neleidžia prasinešti nė dėžutės degtukų, vadinasi, tas, pas kurį ras tokią dėžutę kišenėje ar lagamine, turės didelių nemalonumų. Bet pakeliui į muitinę ėmė galvoti, jog Sveikatingumo tarnyboje dirbantys nemokšos gydytojai dažnai neleidžia leistis į jūrą puikiausios sveikatos žmogui, tad nusprendė pademonstruoti, kaip jis vienmarškinis, nepaisydamas nakties vėsos, pilnas jėgų gali mosuoti irklais. Tai jam darant tuojau pat prisistatė įtarioji policija, paklausė, ką čia veikiąs, išgirdo atsakymą ir Plunksniaus nebepaleido.
Pašlemėkų klubo garbės svečias
Garbės svečias valgė tvarkingai, neskubėdamas, netardamas nė žodžio. Kalakutienoje knibždėjo mėsinių musių lervos, salotos buvo nuplautos pajuodusioje mašininėje alyvoje, o bulvės – pakramtytos ir prispjaudytos. Medis, nuo kurio buvo nuskintas greipfrutas, rodės, augo naftalinu persisunkusioje dirvoje, grybai trenkė geležimi, paštetas – pažastimis. Vynas buvo ne vynas, greičiau – permanganatas.
Plunksnius valgė kantriai, nė nepakeldamas galvos. Iš bananų kekės išlindo gyvačiukė ir nušliaužė jo link. Jis iš mandagumo ją prarijo ir vėl palinko prie savo lėkštės.
Norėdama atkreipti dėmesį, savo krūtį apnuogino namo šeimininkė ir, nusukusi į šalį akis, kvailai nusijuokė.
Plunksnius nepakeldamas akių valgė toliau.
„Ar žinote, kaip reikia maitinti kūdikį?“ – netikėtai paklausė susijaudinusi šeimininkė ir jį apuostė. Iš pagarbos jis taip pat atsargiai ją apuostė. Čia pat pasigirdo krenkštimas: jam iš dešinės sėdinti kaimynė paspringo avino liežuviu, kurį per savo kvailumą pabandė praryti nekramčiusi. Visi susirūpino ir puolė padėti. Vienas nekaltai jai užspaudė nosį, kiti, suskubę į pagalbą, gniaužė gerklę. Kad ir kaip moteris stengėsi išspjauti liežuvį, jai nepasisekė.
Taigi, gyvenimas, bet kurią keblesnę akimirką pasiruošęs pasprukti, ją tykiai apleido.
– Nesijaudinkite, – tarė Plunksniui namo šeimininkė, išpūtusi žibančias akis. – Ne visiems pasiseka praryti liežuvį. Taip galėjo atsitikti jums. Galėjo atsitikti man. Pasveikinkime vienas kitą. Atšvęskime. Būtų šaunu, jei mus dabar matytų vaikai. Jiems taip gera būti šalia laimingų žmonių.
Ir puolė jį bučiuoti ir mušti.
Plunksnius paluby
Vienu akimirksniu, užuot žengęs tvirta žeme, kvailai užsisvajojęs Plunksnius ėmė ir nužengė ant lubų.
Deja, kai tą pastebėjo, buvo per vėlu!
Jį jau spėjo suparalyžiuoti į galvą plūstelėjęs kraujas, pavertęs ją geležine plaktuko galva ir dar nežinia kuo. Jis sutriko ir su didžiausiu siaubu stebeilijo į nutolusias grindis, į tokį jaukų buvusį fotelį, visą kambarį, netikėtai atsivėrusią prarają.
O kaip jis troško atsidurti vandens pripildytame kubile, vilkduobėje, skrynioje, varinėje vonios kolonėlėje, tik ne ant šitų apgailėtinai plikų lubų, nuo kurių nusileisti, galima sakyti, būtų tolygu savižudybei.
Ak, bėda! Amžinai visos bėdos užklumpa jį… tuo tarpu kiti, nors neką geresni, ramiai sau vaikštinėja žeme.
O jeigu jam pavyktų sulįsti į lubas ir tenai ramiai, nors ir greitomis, užbaigti savo liūdną gyvenimą… Bet lubos kietos, nuo jų atšoksi kaip kamuolys, kitaip nepasakysi.
Nelaimė neduoda pasirinkti – imk, kas liko. O kol Plunksnius kaip koks palubių kurmis beviltiškai spyrėsi pasislėpti, jo puolė ieškoti Klubo delegacija. Atbėgo, pakėlė akis ir surado.
Netarę nė žodžio ištiesė kopėčias ir padėjo nusileisti žemyn.
Visi buvo sutrikę. Jo atsiprašinėjo. Dėl visa pikta apkaltino nesantį organizatorių. Didžiavosi Plunksnium ir gyrė už drąsą: kiti gi, praradę savitvardą, būtų puolę į neviltį, susilaužę rankas ir kojas bei visa kita – lubos šioje šalyje juk aukštos, beveik visos pasilikusios dar nuo ispanų užkariavimo laikų.
O tuo tarpu sutrikęs Plunksnius tylomis valėsi rankoves.
Plunksnius ir bekojai
…Priešais Plunksnių sėdėjo žmogus; vos Plunksnius nuo jo nusigręžė, to žmogėno veidas persikreipė, išsiviepė, supleišėjo ir jo žandikaulis pumptelėjo ant žemės.
Ojojoj! – pagalvojo Plunksnius. – Ojojoj! Kokia čia trapi kūrinija! Ir kiek daug atsakomybės už kiekvieną! Reikia išvykti į šalį, kur veidai tvirti, kur galėtum laisvai į juos žiūrėti ir nusigręžti, nesukeldamas jokios tragedijos. Niekaip negaliu suprasti, kaip tie žmonės apskritai čia gali gyventi. Aš tai tuojau pasigaučiau kokią širdies ligą.
Ir griuvo į neštuvus. Tada atkako į bekojų susirinkimą, kuris vyko medyje. Jam teko padėti vis atplūstantiems bekojams kabarotis į medį, jau ir taip jais aplipusį. O bekojams toks malonumas! Pro medžių šakas jie sau kontempliuoja dangų ir nejaučia jokios žemės traukos. Kokia palaima!
O Plunksnius, kilnodamas bekojus, sau tyliai dejavo. Ne, jis nesąs joks darbo veršis. Jis nejaučiąs jokio užsidegimo darbui.
„Nupirkite šuniuką dėl jūsų tėvo švento atminimo.“ Jie priskrenta, reikalauja, bumba – tikri luošiai!
Pavargau! Pavargau! Kada gi pagaliau mane visi paliks ramybėj?!
Versta iš: Henri Michaux. Plume précédé de Lointain intérieur. Gallimard, 2000
Čabua Amiredžibi. Data Tutašchija
2011 m. Nr. 11
Vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa
Čabua Amiredžibis gimė 1921 m. lapkričio 18 d. Tėvas Iraklijus, juristas, davė sūnui Mzečabuko vardą. Kilminga giminė netrukus patyrė Stalino represijas: šeimos galva 1938 m. buvo sušaudytas, motina ištremta į gulagą. 1944 m. balandį už dalyvavimą antisovietinėje studentų veikloje areštuotas ir Č. Amiredžibis. Nuteistas dvidešimt penkeriems metams kalėti, jis triskart bėgo iš lagerio. Trečias bandymas buvo gana sėkmingas – Č. Amiredžibiui pavyko įsikurti Baltarusijoje ir netgi tapti didžiulio medžio apdirbimo kombinato direktoriumi. Tik tuomet, kai spartuoliško kolektyvo vadovą, važinėjantį net į užsienio komandiruotes, kažkas pasiūlė apdovanoti Stalino premija, išlindo yla iš maišo: paaiškėjo, kad kombinatui vadovauja pabėgėlis „zekas“!
Laisvę Č. Amiredžibis atgavo 1959 m. Rašyti pradėjo beveik keturiasdešimtmetis. Vadinamaisiais atšilimo metais pradėtos leisti jo knygos: novelių rinkinys „Mano dėdė – batsiuvys“ (1963), „Jaučio išpažintis“ (1964), apysaka „Georgijus Burdulis“ (1965). Tačiau labiausiai Č. Amiredžibį išgarsino dešimtmetį rašytas romanas „Data Tutašchija“, dienos šviesą išvydęs 1973 m. Psichologinio detektyvo forma – su atskirų siužetų, tartum biblinių sakmių intarpais – parašytoje knygoje pasakojama abrago, caro valdžios persekiojamo „svieto lygintojo“, istorija.
Romanas „Gora Mborgali“ pasirodė 1996-aisiais, dar po devynerių metų Č. Amiredžibis atsigręžė į XIV a. Gruziją – išleido trečią romaną „Georgijus Spindulingasis“.
Tautos mylimas rašytojas, prestižinės Šota Rustavelio premijos laureatas, 1992–1995 m. išrenkamas Gruzijos parlamento deputatu. 1995-aisiais apdovanojamas Garbės ordinu bei Vachtango Gorgasalio I ir II laipsnio ordinais, 2009 m. Gruzijos stačiatikių bažnyčios hierarchai įteikia jam auksinį Šventojo Georgijaus kryžių.
Regis, likimas sustatė viską į vietas: buvęs „liaudies priešas“ vėl gali didžiuotis kunigaikštiška kilme, Č. Amiredžibio kūryba verčiama į Europos kalbas… Deja! Garsiausias rašytojo romanas „Data Tutašchija“, Europoje žinomesnis „Mėnulio sūnaus“ pavadinimu, tėvynėje vienu metu atsiduria… ant laužo. Ne per geriausios nuomonės apie rašytoją buvo ir Zviadas Gamsachurdija, pirmasis Gruzijos prezidentas, išrinktas po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, pats gerai žinojęs, ką SSRS reiškė būti disidentu, savo šalininkų – koks paradoksas! – vadintas antruoju Data Tutašchija… Maskviškė spauda, pasinaudojusi situacija, mielai būtų norėjusi sulaukti iš Č. Amiredžibio aštresnio žodžio. Tačiau inteligentas iki kaulų smegenų, visuomet mokėjęs atskirti, jo paties žodžiais tariant, A. Gribojedovo ir F. Dostojevskio Rusiją nuo Rusijos imperijos, nepasidavė provokacijoms.
Jau ne komunistų, o savosios valdžios menkinamas, Č. Amiredžibis vis dėlto nepalūžo – laikėsi nuostatos, jog menininkas – tai opozicija kiekvienai valdžiai: „Jeigu mes nepasakysime tiesos „carams“ ir „karaliams“ – tai kas ją pasakys?“ Griežtą poziciją 2010 m. jis išdėstė ir prezidentui Michailui Saakašviliui, aistringą pilietiškumą pademonstravo tuomet, kai prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas. „Osetinai ir abchazai tapo imperinės Maskvos politikos įkaitais, – sakė jis vienam Rusijos laikraščiui. – Juk nėra ir negali būti pasaulyje tokios teisės – atimti iš mūsų tautos žemę, kuri nuo amžių priklauso Gruzijai!“
Lietuvoje Č. Amiredžibis – kaip ir daugelis kitų įdomiausių Gruzijos autorių – beveik nežinomas. Jei neklystu, tik Robertas Keturakis yra epizodiškai vertęs pačios ankstyvosios gruzinų klasiko kūrybos.
Grafas Segedis
…Ta aplinkybė, kad Data Tutašchija ir Mušnis Zarandija išaugo vienoje šeimoje, man buvo tikriausias atradimas. Viena vertus, tyrėjo darbo specifika reikalauja nuodugniai išstudijuoti persekiojamo nusikaltėlio psichologiją, kad būtų galima nuspėti jo veiksmus; kita vertus, reikia gerai išmanyti elgesį tarnautojo ar netgi visos grupės tarnautojų, kuriems patikėta nusikaltėlį susekti ir suimti. Vadinasi, turi būti įvertinta viskas – tiek įgimtos savybės, tiek profesionalumas. Neretai pasitaiko, jog sekliui tik todėl nesiseka sugauti persekiojamojo, kad visiškai nesutampa jų charakteriai. Pavyzdžiui, iš prigimties sumanus ir ypač įtarus detektyvas gali pasijusti bejėgis, kai susiduria su naiviu ar kvailoku nusikaltėliu. Jis paprasčiausiai nepajėgia suvokti, kad persekiojamasis galėtų elgtis taip primityviai. Todėl, kad nebūtų pažeista persekiojamojo ir persekiotojo veiksmų pusiausvyra, tiek pirmojo, tiek antrojo psichologinės savybės turi daugmaž atitikti.
Kai seklių įstaiga susiduria su trivialiu nusikaltimu (tais atvejais ir paties nusikaltėlio asmenybė būna daugiau ar mažiau ordinari), pagrindinė taisyklė, nulemianti sėkmingą areštą, – nusikaltimo braižo nustatymas. Tai leidžia nusikaltėlį priskirti prie tam tikrų nusikaltėlių ir tęsti jo paieškas tik šioje grupėje. Taikant vadinamąjį atsijojimo metodą, devyniasdešimt procentų iš šimto ieškomųjų anksčiau ar vėliau būtinai įkliūna.
Kur kas sudėtingiau, kai kriminalinį nusikaltėlio bagažą sudaro visa nusikaltimo būdų oktava ar netgi, galimas daiktas, kelios oktavos. Tuomet nelieka kitos išeities, kaip tik pripažinti, jog nusikaltėlio braižas itin plataus diapozono ir bandyti perprasti jo psichikos paslaptį įmanoma tik analogijos būdu. Tačiau analogijų, nors ir labai gaila, nebūna daug. Norom nenorom, tenka pripažinti, kad kriminalinio nusikaltėlio braižas absoliučiai unikalus, o susekti jį tampa taip pat sunku, kaip ir bakteriologui atrasti dar niekieno neatrastą virusą. Kad įveiktų šias kliūtis, kriminalistai laikosi labai įvairios metodologijos. Man pačiam ne kartą teko taikyti antrininko metodą, kitaip tariant, studijuoti elgesį žmonių, kurie pagal surinktą medžiagą atitinka nusikaltėlio (tačiau jokiu būdu ne jo nusikaltimo) charakterį. Stebėti ir analizuoti nebūdavo sunku, nes gelbėjo asmeninės pažintys. Tuo keliu eidamas, ne sykį atsakiau sau į pačius svarbiausius klausimus: kas per vienas mane dominantis nusikaltėlis ir ko iš jo galima laukti. Kai randamas atsakymas į šiuos klausimus, galima teigti, jog nusikaltėlio asmenybė nustatyta.
Turėsiu pasikartoti, nes Datos Tutašchijos, kuris ilgus metus sugebėjo slapstytis, dosjė sudarė visą nusikaltimų ir jų atlikimo būdų klaviatūrą. Čia negalėjo būti kalbos apie vieną kurią nors charakteringą savybę, būdingą kaip tik šio, o ne kurio nors kito nusikaltėlio veiksmams. Itin sunku buvo išsiaiškinti, kurį nusikaltimą padarė pats Data Tutašchija, o kurį – visai kitas žmogus. Kitaip tariant, psichologinio Datos Tutašchijos portreto nustatyti mes nepajėgėme, todėl šis abragas* ir buvo nesugaunamas – nebent mums būtų pagelbėjęs aklas atsitiktinumas.
Žmogus, iš kurio atimta galimybė pasinaudoti tam tikra priemone užsibrėžtam tikslui pasiekti, panašus į luošį, pavyzdžiui, į vienarankį, kuris savo nesėkmes aiškina rankos neturėjimu: jei nebūčiau berankis, tikrai būčiau pasivijęs zuikį. Labai ilgą laiką kaip tik taip jaučiausi ir aš, kol vieną sykį netikėtai išaiškėjo, jog mano pavaldinys Mušnis Zarandija buvo auklėtas kartu su Data Tutašchija – jie ilgus metus gyveno toje pačioje šeimoje, tomis pat sąlygomis, tad, galimas daiktas, tarp jų buvo daug kas bendra.
Kad ir kaip tai nesuderinama su žandaro profesija, bet aš, pradėdamas tyrinėti mane dominantį asmenį, labiau klioviausi pirmuoju įspūdžiu, nei išvadomis, gautomis analizuojant faktus. Man svarbiausia buvo įvertinti asmenines žmogaus savybes, kad ir apie kokią jo veiklos sritį kalbėtume. Nedariau išimčių nė sau pačiam – visados atsižvelgdavau į prigimtinį savo būdą. Drįstu teigti: tą faktą, kad pirmosios pažinties su žmogumi įspūdis dar niekados manęs neapgavo, esu linkęs laikyti kuo didžiausiu savo pranašumu. Šiuo pranašumu pasinaudojau ir dabar, neanalizuodamas faktų, kuriuos surinko kiti, tai įprasta mūsų darbo praktikoje, o suteikdamas visišką laisvę savo intuicijai. Susidariau išsamų sąrašą nusikaltimų, kuriais buvo kaltinamas Data Tutašchija, ir, atsižvelgdamas į visas teigiamas savybes, susiformavusias mano vaizduotėje po pirmosios mudviejų pažinties su Mušniu Zarandija, intuityviai išbraukiau iš sąrašo nusikaltimus, kurių, mano galva, nieku būdu nebūtų galėjęs padaryti Mušnis Zarandija, šiuo atveju atstojęs man Datą Tutašchiją. Paskui, dar kartą įdėmiai perskaitęs nusikaltimų sąrašą, buvau sukrėstas, nes supratau, kad jaučiu simpatiją Datai Tutašchijai, kitaip tariant, kriminaliniam nusikaltėliui, kuris daugelį metų kėlė didelių rūpesčių mano žinybai, o kartu ir man asmeniškai. Metodas metodu, bet priešais mane atgulė abrago Tutašchijos nusikaltimų sąrašas – tas pagrindas, kuriuo, remdamasis šiuo atveju, privalėjau atlikti tolesnį tyrimą. Sakau „šiuo atveju“, nes mano metodą, be kita ko, sudaro dar viena patirtis, kurios nevalia užmiršti: aš privalėjau rasti ir neigiamų Mušnio Zarandijos savybių, nes tai irgi labai svarbu.
Priminsiu: mano metodas išsiskiria tuo, kad pažįstamo žmogaus savybes mėginama įžvelgti nepažįstamajame. Tariamas Tutašchijos nusikaltimų sąrašas kaip tik tokiu principu ir buvo sudarytas. Dabar reikėjo rasti atsakymą į kitą klausimą – koks mane dominančio nusikaltėlio braižas.
Norėčiau šį tą paaiškinti… Jaunas būdamas, kai dar gyvenau Paryžiuje, susipažinau su vienu Rytų aristokratu, gimusiu iš nelygiavertės santuokos: jo motina šoko ir dainavo naktiniuose Paryžiaus kabaretuose, o tėvas buvo sosto įpėdinis. Princas vertino meną ir ganėtinai savitai jį traktavo, griežtai skirdamas tikrąjį artistiškumą nuo vidutinybės. Kai kalba sukosi apie apsakymą ar romaną, jis žinojo, ką vadinti kūriniu, o ką – rašliava. Kai jo akį patraukdavo drobė ar litografija, akimirksniu apsispręsdavo, kas tai – pigi kopija ar originalas. Žiūrėdamas į šokėją, sakydavo: „Ji tik sklaidosi.“ Arba: „Ji skrajoja.“ Pirmąją laikė amatininke, išugdyta žinių ir įgūdžių, antrąją – katarsio vaisiumi. Kitaip tariant, literatus, artistus ir dailininkus jis skirstė į dvi kategorijas – plebėjų ir aristokratų. Visus kitus žmones klasifikuodavo panašiai. Jam nebuvo svarbu kilmė nei genealogija, nes skirstė individus pagal požiūrį į savo darbą, amatą, užsiėmimą. Aristokratais laikė tik tuos, kurie kasdienį darbą atlikdavo veikliai ir su didžiausiu įkvėpimu, kaip tikri menininkai.
Suprantama, princo požiūris buvo perdėm radikalus, tačiau aš įžvelgiau jo pažiūrose nemenką teisybės dalį. Turėjau šimtus pavaldinių, tačiau už pačius punktualiausius, stropiausius ir klusniausius daug labiau vertinau tuos, kurie dirbo su didele aistra, pasižymėjo lakia vaizduote ir kartais – ne itin klusnius. Iš tokių galima laukti visko – taip pat ir nesėkmės, tačiau jų veiksmai dažniausiai būna kupini žavesio ir nuteikia viltingai. Taip taip, ateitis – tokių žmonių rankose, nes kaip tik jie praturtina žmonijos patirtį, įtvirtina profesionalumą, tarnauja pasiaukojamai ir yra be galo kūrybingi.
Pritaikęs savo pažįstamo princo klasifikaciją, galiu pasakyti, kad Mušnis Zarandija, kol neturėdavo jokios bylos, buvo eilinis tarnautojas. Tačiau vos tik jam į rankas pakliūdavo nauja medžiaga, akimirksniu tapdavo menininku, kurį valdo įkvėpimas. Zarandija turėjo pašėlusią nuojautą, tad jo ištirtose bylose nelikdavo jokių „uodegėlių“, jokių neištyrinėtų tamsių užkaborių. Nė septyni Atėnų išminčiai nebūtų galėję prie Mušnio Zarandijos bylos dar ką nors pridurti. Tačiau tais atvejais, kai tyrimo metu jam pavykdavo nustatyti bent vieną teigiamą jo paties kvočiamo nusikaltėlio bruožą, Zarandija imdavo elgtis neadekvačiai – jis puldavo įrodinėti teisėjui, prisiekusiesiems, prokurorui ir advokatui, kokiu būdu galima būtų kaltinamajam pritaikyti patį švelniausią nuosprendį, ir iš kailio nerdavosi, kad sumenkintų savo surinktus nusikaltimo įrodymus. Jam buvo būdinga ir dar viena savybė, kuri, mano nuomone, taip pat yra artistiškumo ženklas: jis nekentė darbinės rutinos ir tais atvejais, kai būdavo priverstas imtis labai panašios bylos, niekados nesirinkdavo pabodusių įprastinių metodų. Štai toks buvo Mušnio Zarandijos veiksmų pobūdis, kuris, kaip vėliau įsitikinau, visiškai atitiko veiksmų pobūdį, būdingą Datos Tutašchijos nusikaltimams.
Taip aš gavau atsakymą į klausimą, kaip veikia Data Tutašchija. Tada liko rasti jo veiksmų priežastį arba atsakyti į klausimą: kokie pagrindiniai nusikaltėlio tikslai? Remsiuosi analogija. Pinigų reikia visiems. Bet kiekvienam jų reikia vis kitam tikslui. Vieniems pinigai – priemonė išgyventi. Kitiems – kaupimo aistra. Treti siekia, kad pinigas „darytų“ pinigą ir didina savo kapitalą. Tas pat – tarnyboje. Tarnauti einama todėl, kad nėra kitų pragyvenimo šaltinių. Iki revoliucijos man teko sutikti ir gana pasiturinčių žmonių, kurie vis dėlto tarnavo, nes manė tokiu būdu suartėsią su liaudimi. Tais atvejais tarnyba neretai tapdavo savotiška filantropijos arena, dėl to ir buvo tarnaujama. Pasitaikė iš pašaukimo tarnaujančių sostui ir tėvynei – tokie paprastai nesivaikydavo uždarbio. Tačiau daugumai žmonių tarnystė – tai galimybė išsiskirti iš panašių į save, siekis daryti karjerą. Šį tikslą dažniausiai pažadina žemiausios paskatos – garbėtroška, valdžios ir turto godulys. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad noras kopti karjeros laiptais vis aukštyn iš tikrųjų yra gera charakterio savybė, jeigu tik žmogus to siekia priimtinais metodais, o ne kokiu nors nešvariu būdu.
Vidines Mušnio Zarandijos paskatas nuo pirmųjų jo darbo mėnesių ėmėsi tirti atitinkami Kaukazo žandarmerijos pareigūnai. Praėjo keleri metai, tačiau prie vieningos nuomonės neprieita – Zarandija neatitiko įprastų standartų. Visa kas šiame žmoguje atrodė mįslinga. Net jo požiūris į atlygį už nuveiktą darbą ir į kilimą tarnyboje buvo unikalus. Pasitaikė atvejis, kai pervedėme jį iš vienos pareigybės į kitą, kur kas žemesnę, nes Zarandijos reikėjo kaip tik tenai. Sumažėjo atlyginimas, tačiau neišgirdome jokių nusiskundimų nei dėl žemesnių pareigų, nei dėl uždarbio. Buvo ir kitas atvejis: Zarandijos bičiuliai protegavo, kad jis būtų pakeltas į kažkokios mokesčių inspekcijos valdytojo pavaduotojus. Zarandija neparodė menkiausio dėkingumo ar džiūgavimo, nors ir pareigos buvo gana aukštos, ir atlyginimas triskart didesnis, nekalbant jau apie kitas pajamas, kai esi tokioje vietoje.
Laikui bėgant įsitikinau, kad Zarandija nieko netroško – nei kilti tarnybos laiptais, nei pagerinti savo būvį. Taip pat būtų klaida manyti, kad Zarandija – gruzinų tautybės ir valstiečių kilmės – savo uolumą, sąžiningumą ir padorumą kiekviename žingsnyje demonstravo iš ypatingo prielankumo monarchijai ir sistemai. Panašūs jausmai ir įsitikinimai jam buvo svetimi. Be kita ko, šis žmogus neatrodė idealistas, juoba iš tų subjektų, kuriems nuo mažų dienų skiepijamas nuolankumas, paklusnumas ir aklas pareigos jausmas. Trumpai drūtai tariant, Zarandija priminė labirintą, iš kurio kelią galima rasti visai atsitiktinai arba tik gerokai paklaidžiojus.
Išaušo diena, kai pasitvirtino mano prielaidos ir hipotezė virto faktu. To išdava buvo viena sekimo operacija, sumanyta taip tobulai, kad ją galima laikyti Zarandijos meno kūriniu, kurią mes, – lygiai taip pat tobulai, – sugebėjome prakišti.
Savo užrašuose tikrai nesistengiu nagrinėti atskirų atvejų, kad ir kokie įdomūs jie būtų, tačiau kai kuriose situacijose žmonės elgiasi taip keistai, jog suteikia puikiausią galimybę padaryti tam tikras išvadas ir apibendrinimus. Šią istoriją esu priverstas papasakoti tik todėl, kad ji leido man suvokti Zarandijos elgesio priežastis ir davė atsakymą į klausimą, kokios iš tiesų buvo šio žmogaus veiksmų paskatos.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje mes gavome šifruotą mūsų rezidento Vokietijoje telegramą. Telegrama įspėjo, kad vienas garsus gruzinų kilmės docentas, dėstantis Maskvos universitete, maždaug po mėnesio išplauks „Adelaidės“ laivu į Batumį. Docentas turėjo įvežti į šalį nelegalios literatūros.
Daug nemąstydamas perdaviau šią bylą, taip pat ryšį su rezidentu Zarandijai. Šnekant šiuolaikine kalba, pagal maksimalią programą derėjo konfiskuoti literatūrą, sulaikyti ją vežusį asmenį ir nukenksminti grupuotę, kuriai siunta buvo skirta. O minimali programa būtų buvusi tokia – jokiu būdu neleisti literatūros išplatinti.
Po kelių dienų Zarandija pateikė būsimos operacijos planą. Jis mums pasirodė šiek tiek griozdiškas, tačiau operacijos sumanytojas primygtinai prašė priimti kaip tik tokį planą ir ničnieko nekeisti. Galų gale jis gavo mūsų sutikimą ir ėmėsi darbo.
Pradėjo nuo to, kad pasiuntė į Vokietiją agentą, kuriam rezidentas buvo įdavęs docentą. Agentas turėjo įsigyti tokią pat lagaminų kolekciją, kokią turėjo ir docentas. Kai docentui buvo į viešbutį atgabenta nelegali spauda, agentas su rezidentu patikrino, kuriame iš lagaminų esama mus dominančio krovinio ir kiek jis sveria.
Tą dieną, kai „Adelaidė“ išplaukė į atvirus vandenis, laive buvo docentas, mūsų agentas ir du identiški lagaminai.
Batumį laivas turėjo pasiekti vidurdienį. Išvakarėse agentas sukeitė lagaminus. Tai ir buvo Zarandijos plano dalis, mat draudžiamą literatūrą pristatantys kontrabandininkai buvo pradėję gudrauti: likus keturioms ar penkioms valandoms plaukimo, dažniausiai jau pritemus, šalia laivo, gabenančio nelegalią spaudą, staiga išdygdavo žvejų burlaivis ar valtelė. Pasirodžius sutartam ženklui, kad laiviūkštis plaukia tuo pačiu kursu kaip ir didysis garlaivis ir kad galutinė stotis – tas pats uostas, lagaminas būdavo pririšamas prie gelbėjimosi rato ir išmetamas į jūrą. Žvejys išgriebdavo gelbėjimosi ratą, o mes draudžiamos literatūros jau nė akyse nebematydavome. Taip apgauti buvome ne vieną sykį. Tačiau šįkart, net jeigu docentas ir išmestų lagaminą į jūrą, į pogrindininkų rankas pakliūtų ne draudžiama spauda, o tik jokios vertės neturintis agento lagaminas.
Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad docentas gudrybės nesiėmė, o sukeisti lagaminus reikėjo dėl visai kitų tikslų. Vėliau tuo ir patys įsitikinsite.
Kai „Adelaidė“ prisišvartavo uoste, docentas išlipo į krantą. Išlipo ir agentas. Keletas keleivių, taip pat ir docentas, buvo paprašyti rankinį bagažą pateikti muitinės patikrai. Suprantama, kad nuo tos akimirkos, vos tik docentas atsidūrė krante, jis buvo akylai sekamas – reikėjo sužinoti, ar ateis kas nors juodojo lagamino, o jeigu ateis, tai kas, ir kur toliau tas lagaminas bus gabenamas.
Žmonės, kuriems siunta buvo atvežta, pasirodė atsargūs – prie docento niekas nepriėjo. Mūsų agentas, kurio rankose vietoje lagamino su klaidinančiu kroviniu buvo lagaminas, pilnas literatūros, įžengė į muitinę pro atsargines duris. Muitininkai pirmiau apžiūrėjo kitų keleivių bagažą, o tik paskui paklausė docento, ar turįs prekių, už kurias derėtų susimokėti muitą. Visą tą laiką Zarandija akylai stebėjo auką. Docentas akivaizdžiai nervinosi, o į klausimą atsakė, kad jo bagaže nesą nė vieno apmokestinamo daikto, tačiau nepažįstamas žmogus Odesoje paprašęs jo nuvežti į Batumį štai šį juodos odos lagaminą ir atiduoti tam, kas prie jo prieis Batumyje arba Tbilisyje. Kas tame lagamine, docentas nė nežino. Kol muitininkai tikrino kitus lagaminus, docentas laikėsi gana narsiai, tačiau kai pareigūnai ėmėsi juodojo lagamino, jis išblyško ir pritūpė ant kėdės.
– Nesveikuojat, pone? – paklausė Zarandija ir tuojau pat atnešė docentui stiklą vandens.
Priglaudęs prie lūpų stiklinę, docentas laukė lemtingos akimirkos, kai iš lagamino bus iškelta literatūra. Tačiau literatūros lagamine, savaime suprantama, nebuvo. Apie docento savijautą verčiau nekalbėkime. Lagamine gulėjo lygiai tiek vokiečių gamybos dildžių, kiek svėrė nelegalusis krovinys. Už vokiškas dildes reikėjo mokėti muitą. Kol docentas gretimoje patalpoje pildė deklaraciją ir kitus reikiamus dokumentus, lagaminai dar kartą buvo apkeisti.
Po pusvalandžio docentas įsinešė į viešbučio kambarį draudžiamus raštus, įsitikinęs, kad nešasi dildes. Kol kas Zarandijos planas vyko sėkmingai. Nemačiau čia jokio cinizmo, juoba sadizmo, kurį demonstruoja katinas, žaidžiantis pasigauta pele: stveria – paleidžia, vėl stveria ir vėl paleidžia…
Zarandijai reikėjo, kad docentas šventai tikėtų dabar jau esąs švarutėlis prieš įstatymą ir nebaustinas ir kad manytų turįs daiktinius savo nebaustinumo įrodymus. Pirmąjį kartą lagaminai buvo apkeisti tik todėl, kad vėliau būtų galima juos sukeisti dar kartą, nes reikėjo docentą, nežinantį apie sukeitimą, išmušti iš pusiausvyros – eidamas iš muitinės jis turėjo jaustis kaip tik taip, kaip jautėsi: sutrikęs, bet ir laimingas. Tokia būsena – pats tas, kai reikia sumažinti žmogaus budrumą. Neketinu skaitytojo dėmesio apkrauti visomis įvykio eigos smulkmenomis, kurias numatė ir nuspėjo Zarandija, tačiau prieš papasakodamas, kaip operacija baigėsi, turėčiau pastebėti, kad nebuvo nė menkiausios vilties išgelbėti įvežamos literatūros bei žmonių, kurie ją pristatė ir jos laukė, nebent prasidėtų pasaulinis tvanas, ar įvyktų dar koks nors kataklizmas, pražudantis viską ir visa. Galite patys išanalizuoti situaciją ir įsitikinsite. O dabar – finalas, kuris pasirodė ne toks jau ir banalus.
Įsikūręs viešbučio numeryje, docentas užrakino kambarį ir išėjo į miestą. Jis aplankė stambų Batumio verslininką, Gruzijos milijonierių, kurį mes gerai pažinojome dėl altruistinių polinkių ir nemenkų piniginių aukų mūsų persekiojamiems revoliucionieriams. Milijonierius turėjo šešias dukteris, tikras gražuoles. Jų draugijoje docentas praleido pusantros valandos, tiek pat sugaišo pasivaikščiodamas po miestą, o paskui grįžo į viešbutį. Netrukus pas jį prisistatė dviese. Kambario šeimininkas įsileido svečius ir užsirakino, bet jau po penkių minučių buvo priverstas duris atrakinti, nes pas jį užgriuvo Zarandija su dar dviem pavaldiniais.
– Mus domina šio susitikimo tikslas, – pasakė Zarandija, prisistatęs, kas toks ir iš kur, ir pateikęs dokumentus, paliudijančius savo įgaliojimus.
– Juk jau žinote, kad šiandien „Adelaide“ atplaukiau iš Vokietijos ir atvežiau siuntinį šiems žmonėms, – po neilgos pauzės pasiaiškino docentas.
– Ar patvirtinate, kad taip ir yra? – Zarandija atsisuko į docento svečius.
– Taip, – nė kiek nesutriko vienas.
Linktelėjo ir antrasis, tik kažkaip nenoriai.
Zarandija klausimus ir atsakymus užfiksavo protokole.
– Prašyčiau parašais patvirtinti, kad jūsų atsakymai neiškraipyti.
Docentas perskaitė protokolą ir tuojau pat jį pasirašė. Svečiai delsė ir akivaizdžiai dvejojo. Galiausiai vienas pareiškė, – siuntinys skirtas jam, tad jis ir pasirašysiąs. Zarandija nereikalavo, kad pasirašytų ir antrasis.
– Kuriame lagamine siunta? – paklausė Zarandija.
– Štai tame, juodajame, – atsakė docentas, matyt, jau pradėjęs kažką įtarti.
– Privalome dalyvauti perduodant siuntinį.
Stojo tyla.
– Puiku, – galiausiai tarė docentas. – Juk čia vien dildžių rinkinys. Tuo galėjote įsitikinti dar muitinėje.
Jis kilstelėjo lagaminą, paguldė ant stalo ir atidarė.
Veikiausiai nereikia nė aiškinti, kad visi dokumentai, įrodantys, kad šiuos tris asmenis reikia areštuoti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, Batumyje buvo parengti iš anksto ir byla privalėjo baigtis sėkmingai. Išsamaus tyrimo duomenų tam pakako. Pagaliau išaiškėjo, o dar tiksliau, pasitvirtino, iš kur į Rusiją įvežama užsienyje spausdinta draudžiama literatūra, taip pat – emigrantų, užsiimančių tos literatūros įvežimu, pavardės bei ryšininkai, kuriems siuntos pristatomos, slėptuvių adresai ir susitikimų vietos, trumpai drūtai – viskas, kas domino seklių tarnybą.
Kaltininkai buvo nuvežti į Tbilisį ir uždaryti Metechio tvirtovėje, nes mums atrodė, kad jų kaltė visiškai įrodyta ir jiems belieka laukti nuosprendžio.
Docentas buvo kilęs iš turtingų aristokratų. Jo giminė turėjo didelės įtakos visam Kaukazo regionui. Tai giminei priklausė ir nemažas būrys artimų mano draugų ar šiaip pažįstamų – pasižymėję kariškiai, aukšti pareigūnai ar tiesiog padorūs inteligentai. Jie daugybę kartų meldė mane padėti giminaičiui ir netgi sugebėjo atkreipti į sunkią šio vargšo dalią regiono vietininko dėmesį. Jau ir be to, – vien pagal savo tiesiogines pareigas, – būčiau turėjęs susipažinti su byla ir docentui pareikštais kaltinimais. Tad įsakiau Zarandijai vieną tardymą atlikti dalyvaujant man asmeniškai. Kaltinamieji nežinojo, kas aš toks.
Tardymo pradžioje kaltinamieji, taip pat ir docentas, be jokių išlygų patvirtino anksčiau duotus parodymus. Buvo aišku, kad kaip nors palengvinti jų likimo, juo labiau nutraukti bylos negalėsiu. Grįžau į savo kabinetą sunkia širdimi. Savijauta buvo tokia šlykšti, kokia būna visados, kai žmogus neįstengia padėti besišaukiančiam pagalbos. Dar mane siutino, kad Zarandija per tardymą bandė aiškintis, kodėl mane domina docento likimas. Jis, nors ir stengėsi neišsiduoti, uoliai geidė sužinoti, kokie mano norai. Buvau akivaizdžiai tuo įsitikinęs.
Netrukus Zarandija virstelėjo mano kabineto duris ir pasiprašė į vidų. Tiesą sakant, visai jo nelaukiau, nes vos prieš penkiolika minučių buvome atsisveikinę.
– Noriu jūsų paprašyti, grafe.
– Kalbėkite, Mušni.
– Jei turėtumėte laiko ir noro, gal… Nusileiskim dar pusvalandžiui pas mane, į apačią!
– Gerai, – sutikau nedvejodamas.
Zarandijos kabinete sėdėjo tiktai docentas.
– Pone docente, atsakykite, ko jūs tikitės iš revoliucijos sau asmeniškai? Atsakykite tik tuomet, jei visiškai supratote klausimo esmę. Ir, žinoma, jeigu norite atsakyti…
Docentas šyptelėjo:
– Mano tikslas? Dvarų ir kitokio turto, priklausančio man ar panašiems į mane, konfiskacija, kurią jau seniausiai būčiau atlikęs, jei tik manyčiausi esąs vienintelis viso to savininkas, taip pat – žemės išdalijimas valstiečiams, nors dabartinėmis visuotinės privačios nuosavybės sąlygomis galiu pasirodyti esąs pagyrų puodas… Taip pat tikiuosi, kad iš manęs bus atimtas laipsnis, kurį branginu kaip gaidys savo skiauterę. Galų gale aš laukiu dvasinio pasitenkinimo, kurį patirsiu, kai kiekvienam žmogui bus suteikta teisė atskleisti savo talentą, o žmonijos genialumas nebebus suvaržytas, kai žmonės turės visišką veiksmų laisvę. Nejaugi neverta dėl visų šių tikslų ištverti tą bausmę, kurią man paskirsite, pone karininke?
– Verta, jei viskas iš tiesų taip ir nutiktų, kaip tikitės. Tiktai – kur garantijos? Suprantu, kad jūs asmeniškai esate šventai įsitikinęs, jog revoliucija duos žmonijai dvasinės naudos ir laimės. Bet ar susimąstėte kada nors, kad, skelbiant kiekvieną naują idėją, neišvengiama ir šiokio tokio avantiūrizmo? O jeigu jau taip, vadinasi, revoliuciniai veiksmai nėra nei didelis gėris, nei dorybė. Ar mąstėte apie tai?
– Žinoma! Mąsčiau ir apie tai, ir apie viską! – docentas jaudinosi. Matyt, Zarandija aptiko skaudžiausią vietą. – Mąsčiau net, kad revoliucija, pasinaudojusi dorų inteligentų ir aristokratų protu bei žiniomis, privalo atsiskaityti su jais taip, kaip prancūzų revoliucija atsiskaitė su Mišeliu de Lepeletjė ir kitais. Suprantu, toks yra revoliucijos dėsningumas, ir vis dėlto esu revoliucijos pusėje… „Aš tuo tikiu – ir jau kitoks nebūsiu!“
Ši prakalba docentą, atrodo, apramino ir suteikė jėgų. Netrukus jis jau šypsojosi.
– Ar žinote, kas taip pasakė? – paklausė Zarandijos.
Zarandija papurtė galvą. Staiga jis nugrimzdo į save. Mačiau, kad yra sukrėstas pačios minties ir kad jam nė motais, kas jos autorius.
– Martinas Liuteris.
Tyla truko ganėtinai ilgai.
– Pone docente, – galiausiai tarė Zarandija, – jūsų tikėjimo ir jūsų „jau kitoks nebūsiu“ laukia dideli išbandymai. Jau šią akimirką… Nes priešais jus sėdi Kaukazo žandarmerijos valdybos viršininkas, generolas grafas Segedis.
Docentas iš netikėtumo staiga apsiniaukė, o paskui nežymiai man linktelėjo. Zarandija tylėjo. Garbe prisiekiu, aš visu kūnu pajutau, kad netrukus tapsiu vieno iš Zarandijos triukų liudytoju. Tie jo triukai keldavo mano širdyje sumaištį, susižavėjimą, nerimą – ką tiktai nori, išskyrus blankią ramybę. Jis tikrai buvo kažką sugalvojęs, antraip nesikviestų manęs pakartotinai…
– Jūsų giminaičiai, – tęsė Zarandija, – visais įmanomais būdais stengiasi išgelbėti ir jus, ir jūsų reputaciją. Iš mūsų pokalbio jums paaiškės, jog abi šias kategorijas reikia gelbėti atskirai, tad būkim nuoseklūs. Į jo šviesybę grafą Segedį kreipėsi tokie žmonės, kad širdyje jis linkęs jums padėti, jei pasitaikytų bent menkiausia galimybė. Jūsų likimas rūpi pačiam regiono vietininkui. Galiausiai net ir aš nejaučiu jums priešiškumo, jeigu tai bent šį tą sako… Reikia tik nedidelių pastangų – ir jūs vėl galėsite gyventi kaip gyvenęs. Bet prieš tai turime kai ką išsiaiškinti ir patikslinti.
Zarandija nutilo. Neslėpsiu, aš ir docentas tęsinio laukėme vienodai įsitempę.
– Elgsiuosi taip, kaip manau būsią geriau ir naudingiau reikalui, tarnystė kuriam atvedė mane į kalėjimą. Mano poelgius diktuoja įsitikinimai ir mano charakterio ypatumai. Norėčiau jus įspėti, pone karininke, kad nesileisiu į jokias derybas, į jokius kompromisus, nors nesu profesionalus revoliucionierius, o tik prijaučiantis diletantas. Ko ketinote manęs klausti?
– Mes laukiame konkretesnio atsakymo.
Zarandija, regis, praleido pro ausis docento žodžius apie derybas ir kompromisą.
– Įsivaizduokite, kad šiandien čia ir šiomis aplinkybėmis turite dvi galimybes… Ką pasirinksite jūs, mokslininkas ir politikos veikėjas: laisvę ar katorgą? Dar sykį kartoju: būtent šiomis aplinkybėmis, būtent čia ir dabar!
– Jei norite žinoti, man tas pat! Dabar man svarbūs tik du tikslai… Turiu pabaigti solidų veikalą apie senovės Gruzijos filosofinę mokyklą ir, be to, manęs laukia darbas liaudies švietimo ir politinės savimonės ugdymo bare. Abu šiuos tikslus galiu įgyvendinti tiek sėdėdamas kalėjime, tiek tremtyje, tiek universitete.
– Turiu jus nuliūdinti, tačiau antrojo tikslo įgyvendinti nepavyks. Kalbu apie politinę veiklą. Šito mes jums neleisime.
– Bet kodėl, pone karininke? Juk tai priklauso tik nuo mano paties norų ir gebėjimų.
– Nemanau, – pasakė Zarandija. – Nors išeitį rasti galima. Veikiausiai ir jūs pamenate tą graikų filosofą, sofistą, kuris, kai buvęs mokinys atsisakė sumokėti jam už mokslą, pagrasino: „Aš teisiuosi su tavimi du kartus ir tuo būdu atgausiu pinigus, kuriuos esi man skolingas.“ Jūs savo tikslo galėtumėte pasiekti tik tada, jeigu išėjęs į laisvę ir vėl nusikalstumėte.
– Ką gi, prireikus galima pasitelkti ir tokį metodą, bet aš nesuprantu, kur jūs lenkiate visai beprasmį, mano nuomone, pokalbį.
– Tikrai ne beprasmį, nes šiuo metu atiduoti jus teismui neįmanoma.
– Kodėl?
– Todėl, kad viskas buvo numatyta jau iš pat pradžių.
– Numatyta? O kas, atleiskite, tą numatė?
– Bendrasis operacijos planas. Jūsų byloje yra plyšiukas, per kurį sėkmingai grįšite į universitetą… Tuojau pat kviečiu jūsų advokatą ir pranešu jam, kad Batumio muitinėje buvo įformintas protokolas apie jūsų bagažo apžiūrą ir apie sumokėtą muito mokestį už bagaže rastas dildes. Protokole nėra net užuominos, kad pas jus radome nelegalios literatūros. Argi tai – ne įrodymas, kad nieko panašaus iš Vokietijos neįvežėte? Kaip manote, ar gali šitaip pasisukti įvykių eiga?
– Bet juk taip pat yra protokolas kratos, atliktos mano viešbučio numeryje! Yra literatūros konfiskavimo aktas ir trijų liudytojų parodymai!
– Kai prie bylos bus pridėtas muitinės protokolas, prokuratūra privalės įrodyti, kad literatūrą į viešbučio numerį tikrai atsinešėte jūs. Tyrėjas tokių įrodymų neturi. Į teismą mes negalėsime pakviesti agento, kuris dukart sukeitė jūsų lagaminą, nes tokie dalykai neviešinami. Net jeigu agentas ir būtų pakviestas, teismas negali ochrankos** bendradarbio parodymų laikyti faktu, pagrindžiančiu kaltinimą. Savaime kyla klausimas: kas vis dėlto į docento numerį atnešė literatūrą? Į šį klausimą privalo atsakyti tyrimas. Kitaip paaiškės, jog pasistengė pati žandarmerija. Argi ne taip?
– O parodymai?
– Parodymų įprasta atsisakyti, ypač kai atsiranda galimybė būti išteisintam ir išeiti į laisvę.
– O jeigu aš neatsisakysiu parodymų?
– Jeigu?! Negi galima abejoti dėl valstybinės svarbos dalykų?
– Pone karininke, bet juk ir jums, ir jo šviesybei, pagaliau ir visai valdybai nekyla abejonių, kad literatūrą įvežiau aš…
– Ar atkreipėte dėmesį, – nusijuokė Zarandija, – kad mudu pasikeitėme vaidmenimis? Jūs kažkodėl pernelyg uoliai stengiatės stoti prieš teismą, nors stengtis reikėtų man. Turiu pasakyti, kad jūsų pastangos kiek per ankstyvos ir bent jau šioje mūsų pokalbio dalyje – netikėtos. Kiek vėliau, – tai užtruks dar dešimtį minučių, – teismas galbūt pasirodys jums pati geriausia išeitis… Bet kol kas pratęskime mūsų pokalbį. Negalime leisti, kad procesas įvyktų, nes jo rezultatai mūsų netenkina. Jeigu būsite nuteistas, visuomenėje pasklis gandas, kad tapote mūsų provokacijos auka. Dabartinėmis sąlygomis, kurias išgyvena valstybė, nieku gyvu negalima diskredituoti jos seklių tarnybos, nes tai būtų daug didesnė blogybė, nei paleisti į laisvę dešimtį į jus panašių, bet jau ištrauktų į dienos šviesą nusikaltėlių. Beje, šneku apie nusikaltėlius, prilygstančius jums rangu, garsumu ir galimybėmis.
Zarandija ištraukė iš stalčiaus dokumentą.
– Mano rankose – orderis, suteikiantis jums laisvę. Jis užpildytas ir mano pasirašytas, trūksta tik jo šviesybės parašo ir prokuroro sankcijos, kurią, manau, gausime gana lengvai. Tyrimas jūsų atžvilgiu bus nutrauktas, tačiau ne visam laikui, o tik iki tam tikro mums palankaus momento.
Zarandijos elgesys padarė man tokį stiprų įspūdį, kad neįstengiau, nors ir labiausiai norėdamas, įžvelgti bent menkiausios klaidelės jo logikos grandinėje. Apie ką tą akimirką mąstė docentas, apstulbintas laisvės pažado, kuris trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus, nesiimu spręsti. Gali būti, kad ir jį stebino Zarandijos intriga, o gal jis nieko nemąstė? Tačiau intrigos siūlo stengėsi nenutraukti.
– Gerai… Bet visuomenė tokį greitą mano paleidimą gali suprasti kaip visišką jūsų operacijos žlugimą. Juk vyksta kova – ir nėra čia ko slėpti, kad jėgos, nusiteikusios šiuo metu egzistuojančios valdžios atžvilgiu labai priešiškai, tikrai paskleis tokią versiją. Juoba kad versija, jog provokacija žlugo, gana arti tiesos.
– Taip, vyksta kova. Todėl mes iš anksto numatėme, kad valdžios atžvilgiu priešiškai nusiteikusios jėgos griebsis panašaus pobūdžio triuko. Jų teisė – skleisti kokias tik nori kalbas. Tačiau mes taip pat turime šiokių tokių teisių. Pavyzdžiui, dabar mes paleisime iš kalėjimo jus ir du jūsų bendrininkus, bet areštuosime tris ar keturis veikėjus, kurių pavardės išaiškėjo tyrimo metu, ir paleisime gandą, kad jūs įdavėte tuos žmones, tuo būdu nusipirkdamas laisvę. Šita versija, pone docente, juk taip pat labai arti tiesos! Ir nesakykite, gerbiamasis, kad neįspėjau, jog jūsų tikėjimo ir jūsų „jau kitoks nebūsiu“ laukia dideli išbandymai.
Dabar man pasidarė aišku, kodėl Zarandija primygtinai norėjo, kad jo planas būtų priimtas be jokių pakeitimų.
– Pone karininke, – per sukąstus dantis iškošė docentas, – jūs esate rinktinis niekšas. Gaila, kad jūsų gabumai žūsta čia, tikrų tikriausiame imperijos užkampyje. Tačiau tai įrodo, kokia supuvusi yra egzistuojanti politinė sistema.
– Dėkoju tamstai, bet prašyčiau prisiminti, kad per du mūsų bendravimo mėnesius neišgirdote iš manęs grubaus ar įžeidaus žodžio. Galėčiau jūsų repliką laikyti silpnumo požymiu, tačiau suprantu, kokia nelengva alternatyva dabar jums iškilo. Vis dėlto drįsčiau pasidalyti su tamsta viena mintimi: jūsų atsidavimas revoliucijai man primena upėtakio svajonę pavirsti lašiša, o aš esu tiktai žolė, nė nesistengianti tapti kedru.
– Jūs neturite teisės… Aš reikalauju teismo proceso! – suriko docentas.
– Kad būtų suteikta tribūna demagogams? Ne, proceso nebus, jau turėtumėte ir pats tą suprasti, – kuo ramiausiai tarė Zarandija ir kiek patylėjęs pridūrė: – Skaičiau jūsų straipsnius, pasirašytus slapyvardžiu. Ir legalioje, ir nelegalioje spaudoje… Puikūs rašiniai. Aukšto dorovingumo įkvėptos mintys. Revoliucija, kaip jau sakiau, išnaudoja jūsų intelektą. Laikas parodys, kokį likimą ji jums ateityje numatė. Geriausiu atveju, mano galva, jūs tapsite jos marionete. Nors nederėtų atmesti ir nežinomo kapo ar emigracijos dėl partinių kovotojų už visuotinę žmonijos laisvę nesutarimų. Tačiau tokia ateitis jūsų laukia tik tuomet, jeigu išliksite politinių kovų arenoje, nors aš labai abejoju.
– Vadinasi, amoralaus jūsų plano tikslas – sukompromituoti mane ir tuo būdu eliminuoti iš politinės kovos?
– Ne. Oficialiai sumanyta tik rekvizuoti literatūrą, areštuoti ir nubausti kaltininkus. Tačiau jei norite visos teisybės, žinokite, – mano plane būta ir asmeninio santykio su tamsta. Aš pasinaudojau tarnybine padėtimi. Tiksliau, mano tarnybiniai interesai sutapo su asmeniniais troškimais. Jo šviesybei girdint sakau: iš tarnystės tėvynei ir sostui aš visada turiu asmeninės naudos.
– O kokios naudos jūs tikitės iš manęs?
– Pirmiausia aš – savo tautos ir genties sūnus. Iš čia ir kyla mano supratimas apie pareigą. Apie nepartinę pareigą. Esu vienišas, vienas kaip pirštas, bet priklausau tėvynei, todėl labai norėčiau, kad jūs perduotumėte mano tautai tas žinias, kurias sukūrė mūsų genialūs protėviai ir kurias atras jūsų talentas ir gruziniška praeitis. Gal netrukus ir Gruzijoje bus atidarytas universitetas, atgims mūsų dvasios lobynas ir senosios tradicijos. Jūsų ir į jus panašių žmonių veikla šioje srityje mano tautai atneš kur kas didesnę naudą, nei anarchistinės idėjos ar galima jūsų žūtis, pradėjus tas idėjas įgyvendinti. Štai kokios asmeninės naudos aš tikiuosi iš jūsų, pone docente!
Kaltinamasis ilgai nenuleido nuo Zarandijos akių, paskui tarė:
– Iš kur jūs toks veidmainis? O jeigu ne veidmainis, tai kodėl nebijote jo šviesybei girdint būti atviras? Juk galite būti atleistas iš žandarmerijos… Ar nebaugu?
– „Aš tuo tikiu – ir jau kitoks nebūsiu!“ – nusišypsojo Zarandija.
Pokalbis staiga paliovė mane dominęs: koks tikslas klausytis beprasmio abipusio žodžiavimosi, kuris iš atviro jau grėsė tapti grubiu? Nebemačiau reikalo ilgiau čia užsibūti. Man nepatiko įsakmus docento tonas, bet supratau, kad Zarandijos jam paspęsta kilpa – puikiausia galimybė nesunkiai tą žmogų išlaisvinti ir pranešti vietininkui, jog reikalas baigtas.
– Pone docente! – kreipiausi į įtariamąjį. – Aš pasirašau orderį, o jūs tuojau pat keliaujate namo. Dėkui, kad radote reikalo mus patikinti, jog nesileisite į jokias derybas, į jokius kompromisus, tačiau nieko panašaus mes jums nesiūlysime. Mano pareiga informuoti, kad niekas nebus areštuotas ar sukompromituotas, jei tik jūsų aplinkos žmonės nepasinaudos jūsų paleidimu, patys norėdami kompromituoti mus. Viliuosi, suprantate, ką norėjau pasakyti. Nes kitu atveju – jei tik ši sąlyga nebus vykdoma! – mes nedelsdami imsimės veiksmų ir jums amžiams bus prisegta išdaviko etiketė. Viso geriausio.
Kad mano papasakoto atsitikimo tikslas būtų aiškus, pridursiu: docento ir jo bendrininkų paleidimas į laisvę vis dėlto buvo koziris, mestas prieš mus. Pasklido gandai, dėl kurių docentas tapo tikru didvyriu, įžvalgiausiu žmogumi ir pasiaukojančiu kovotoju. Tada mes areštavome keletą asmenų, kurių vardai išplaukė į paviršių tiriant docento bylą, ir atidavėme juos teisti. Teisme docento pavardė nuskambėjo ne visai gražiame kontekste ir galų gale jis gavo išdaviko etiketę.
Politinio lavono statusas docento netenkino. Maskvos universitete jis įkūrė nelegalią anarchosindikalistų kuopelę ir netrukus buvo išsiųstas į Kamčiatką. Matyt, docentas pasinaudojo Zarandijos patarimu – teistis su skolininku dukart: prasikalto antrą sykį ir specialiai užsitraukė bausmę, kad tik būtų politiškai reabilituotas savo vienminčių akyse. Gaila, buvo silpnos sveikatos – tremtyje susirgo ir pasimirė.
Tikiu, kad būti „kitoks“ jis negalėjo.
* Su valdžia konfliktuojantis, cartinės valdžios persekiojamas Gruzijos atsiskyrėlis.
** Carinės Rusijos seklių tarnyba (šnek.; vert past.).
Stanislava Nikolova Čiurinskienė. Second life
2011 m. Nr. 12
Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė
„Second life“ – antras bulgarų rašytojos Stanislavos Nikolovos Čiurinskienės (g. 1976 m.) romanas, išleistas 2008 m. Knyga sulaukė deramo visuomenės dėmesio, Bulgarijos nacionalinė televizija pagal ją sukūrė dokumentinį filmą (per 48 valandas internete jį pasižiūrėjo 15 000 vartotojų). Romanas buvo išleistas lietuviška autorės pavarde, nes tuo metu ji buvo ištekėjusi už lietuvio.
Prieš įgyvendindama savo idėją, autorė šešiems mėnesiams užsidarė namie ir bendravo internetu su nepažįstamais žmonėmis pažinčių svetainėse ir socialiniuose tinkluose. Knygoje pasakojama apie „interneto emigrantus“, kaip juos vadina autorė, žmones, persikėlusius gyventi į internetą; tyrinėjama, kas vyksta su žmogaus tapatybe visiško anonimiškumo sąlygomis. Pagrindinė romano veikėja, patekusi į Tinklo (irštvos) žabangas, galiausiai nori pamėginti iš ten ištrūkti, tačiau jai kyla egzistencinių klausimų: „Nežinau, ar už šito gyvenimo ribų egzistuoja kitas. Nežinau, ar yra gyvenimas po mirties. Antrojo gyvenimo atsisakymas iš dalies prilygsta savižudybei. Arba šiuo atveju netgi nužudymui – nužudysiu savąją Liv Kristin… O ar kas nors liko iš manęs, ar jau esu tik Liv Kristin… nes jei neliko, tai, ištrynus Liv, neliks nieko. Klausimas paprastas: aš esu ar manęs nėra? Ar išdrįsiu patikrinti? Jeigu nepamėginsiu, nesužinosiu. Be to, visada galiu šito atsisakyti. Nors kažkas man šnabžda, kad šį sykį viskas kitaip ir Liv Kristin operaciją… arba amputaciją įvykdysiu iki galo.“
Knygą rengiamasi išleisti Latvijoje, Norvegijoje, Lenkijoje.
S. Nikolova Čiurinskienė – diplomuota psichologė ir žurnalistė. Dirbo su sunkiais psichikos ligoniais. Šiuo metu gyvena Briuselyje, bendradarbiauja su Bulgarijos spauda kaip politikos apžvalgininkė. Vasarą pasirodė trečias autorės romanas „Mane pričiupo vagiančią“, kuris susilaukė dar didesnio visuomenės dėmesio, kilo karštų diskusijų; remdamasis kelerių metų dalyvavimo įvairiuose internetiniuose forumuose patirtimi, autorė analizuoja, kokios temos jaudina šiuolaikinę miesto moterį, siužeto akcentai iliustruojami į romaną įpintais fragmentais diskusijų, gvildentų populiariame bulgarų forume „bg-mamma“.
Romano fragmentas
Šiaip pernelyg nesijaudinau, kad ji tris dienas nei rašė, nei skambino, bet kai pamačiau, jog visi jos profiliai – dešimt, jei ne daugiau, – pažinčių svetainėse ištrinti, ne juokais sunerimau. Skambinti kam nors iš jos draugų beprasmiška. Nuo tada, kai Liv emigravo į internetą, ji jau šešis ar septynis mėnesius beveik su niekuo nesusitikdavo, išskyrus mane. Norėdami susisiekti su Liv, artimieji tiesiog užsiregistruodavo vienoje pažinčių svetainių, kuriose ji, galima sakyti, apsigyveno. Jos telefonas išjungtas arba veikiau nusėdo baterija. Laimė, turiu jos buto raktą, kuriuo ir šiandien sėkmingai pasinaudojau.
Atrakinau duris, įėjau į vidų ir suklusau – įprasto maigomų klaviatūros klavišų stuksenimo nesigirdėjo, todėl puoliau į miegamąjį ir, ačiū Dievui, ant pagalvės išvydau kupetą jos kaštoninių plaukų. Ji miegojo. Priėjau prie lovos, papurčiau draugę už peties. Liv pašoko ir ėmė mirksėti, lyg mėgintų įsitikinti, kad tai iš tiesų aš, o ne, pavyzdžiui; kokia atgijusi holograma. Išvydus, kaip ji atrodo, išsyk praėjo noras ant jos užstaugti. Galima įsivaizduoti, kokio laibumo yra moteris, kuri šlykštisi maistu ir per savaitę nubėga trisdešimt kilometrų. Tačiau Liv – tikra rekordininkė: iš jos likę vien kauleliai ir didžiulės nuostabos sklidinos rudos akys. Svarstyklių strėlikė geriausiu atveju sustotų ties kokiais keturiasdešimt penkiais kilogramais.
– Bela, aš palieku eksperimentą, – pareiškė Liv, man nespėjus nė prasižioti.
– Kodėl, kas nutiko? – nepatikėjau savo ausimis. Liv tikrai ne iš tų žmonių, kurie nuleidžia rankas pačiame darbo įkaršty. – Tu negali dabar viską mesti, mums liko dar bent du mėnesiai darbo, kol surinksime visą reikalingą informaciją. Aš vykdau savo susitarimo dalį, įvykdyk ir tu savąją! Kitaip jokios knygos neparašysim. Ką šiuo metu turime? Tu – vieną trenktą internetinį maniaką norvegą, o aš – kelis nepiktybiškus paauglius. Iš tokios medžiagos jokios knygos nesulipdysime.
Liv niekaip nesupranta, sunėrimus aš ar nusivylus, bet, regis, neturi jėgų aiškintis ir gilintis į smulkmenas.
– Ne–a! Negaliu daugiau rizikuoti savo psichine sveikata, o ir nebeturiu spėkų dar sykį išgyventi tą klasikinę istoriją! Net jeigu leidykla mintų mums ant kulnų, ką, tiesą sakant, ir daro.
– O, Dieve! Ir vėl istorija?! Vadinasi, dėl sparkerl970 buvau teisi?
– Kiekvienas tavo žodis – kuo gryniausia tiesa! Bet jei pameni, nė sykio nebandžiau tau prieštarauti. Bela, kas man yra? Kiekvieną kartą, kai iš tikrųjų kas nors ima patikti – nesvarbu, moteris ar vyras, ar tai būtų susiję su darbu, arba šiaip gyvenimiška situacija, – jiems būtinai turi būti rimtai pasimaišę galvoje. Arba bent jau puikiai pasiseka apkartinti man gyvenimą.
– Na, matyt, todėl, kad tau pačiai gerokai pasimaišę ir tu nesusidedi su tokiais, kurie sugebėtų neįvelti tavęs į kokią nors kebeknę.
Liv neatsakė, tad ją pakursčiau:
– Nagi, kas nutiko, klok.
Liv viską papasakojo.
– Liv, tai neįtikėtina! Tu gi esi elegantiškų manipuliacijų karalienė, kodėl dabar supliekei tam sparker1970 nuoširdumo botagu? Jei nusprendei ką nors priversti padaryti tai, ko tau reikia, išlauk ir manipuliuok, kaip daro
visi normalūs žmonės!
– Bijau, kad tokios galimybės nėra. Šitaip nebesielgiu. Žinai, per praėjusias Kalėdas, kai įvyko ta nelaimė, tu man padovanojai žiedą ir jį pavadinai „prisimink, kas atsitiko paskutinį kartą“. Juk davei jį tam, kad turėčiau prieš akis visada, kai sukils noras padaryti ką nors nesąžininga arba užsigeisįu manipuliuoti. Nuo tada žiedo nenusimaunu. Ir galiu tau pasakyti, kad taktika „sąžiningai ir atvirai“, ko gero, mažiau pavojinga, negu „manipuliuok iki paskutinio“.
– Ė, abi šios taktikos savaip rizikingos…
– Taip, būti sąžiningu ir atviru gali pabosti.
– Na, tu neatrodai taip, tarsi tau būtų pasidarę nuobodu. Bet pala, tu prisiėmei riziką iškloti sparker1970 viską, kas tau šaus į galvą, nors ir žinai, kad tai bergždžias reikalas?
– Bela, aš nesu kvaila, tik patrakusi, bet šiaip mano intelektas budrus iki skaudulio. Tarp eilučių gebu skaityti taip pat puikiai kaip ir pačias eilutes. Universitete iš turimo ir proceso analizės gaudavau vien dešimtukus. Žinoma, kad suvokiau, koks bergždžias šis reikalas, tai aišku kaip dieną. Aš išskaičiau kiekvieną ženklą!
– Aš taip tavimi didžiuojuos. Tačiau eksperimento baigimą aptarkime, kai išauš naujas rytas ir tu sočiai užkąsi. Galbūt tada kitaip jausies.
– Bela, rytojus niekada neišaušta, negi nežinojai, – paprieštaravo Liv. – Todėl leidau sau vienasmeniškai pakeisti mūsų vaidmenis eksperimente. Dabar tu visą parą sėdėsi prie kompo, o aš savo paralelinį kibernetinį gyvenimą įsileisiu į tikrąjį. Man jau metas realiai patikrinti, kuris gyvenimas tikresnis – pirmasis ar antrasis.
– Tu nori pasakyti?..
– Kaip tik tai!
– Ar tuojau pat? Nori, kad tau sukraučiau lagaminą?
– Dar ne. Negalėjau iškart išvykti, o ir kažkaip nesinori skubėti. Mes susitinkame po savaitės.
– Gerai. Į kurį Europos kraštą keliausi? Klausiu, kad žinočiau, kokius drabužius ruošti.
– O kas sakė, kad tai – Europa? Nespoksok į mane šitaip, juokauju, žinoma, kad Europa. Važiuoju į šiaurę.
– O, ne! Taip ir žinojau. Kodėl tave ten vis traukia? Šiaurėje nieko nuostabaus nenutinka!
– Bet aš ir neieškau ko nors „nuostabaus“, o seku paskui vieną šaunią knygą, negi pamiršai? Idėjos neišsižadėjau, man regis, medžiagos yra, dar ir liks. Šiaurėje knygos pačios rašosi, pabūsiu ten mėnesį kitą ir grįšiu su gatavu tekstu. Be to, užsimaniau šiek tiek paūžti. Kaip tik dabar, po septynių mėnesių, praleistų tarp hologramų ir šešėlių, man žūtbūt reikia ko nors tokio.
– Liv… kai nusigausi iki ten ir sužiūrėsi padėtį, skambtelk, a? Man jau dabar taip neramu, kad pradeda tirtėti kojos. Juk nieko nežinai apie vyrą, pas kurį važiuoji. Jūs susirašinėjot… kiek? Turbūt mažiau nei savaitę.
– Tiesą sakant, lygiai savaitę. Vadinasi, dabar supranti, kaip tai būna. Aš taip pat nerimaudavau, kai tau tekdavo eit į pasimatymus su kibernetinės
erdvės kaubojusais.
– Tu neteisi, aš su jais susitikinėjau pažįstamoj aplinkoj, o tu išvažiuoji į užsienį, skirtumėlis, sutik, yra. Prašau tavęs, būk atsargi!
– Neklausinėk manęs apie smulkmenas, bet turiu pagrindo manyti, kad operacija visiškai nepavojinga. Be to, šiuo žmogum pasitikiu, kaip ir kaip keistai tai skambėtų. Aš visada būnu atsargi. O tu esi drąsuolė.
– Na, čia jau interpretacijos dalykas – tu tai vadini drąsa, o aš – kvailumu.
– Bela, dabar man iš tikrųjų norisi bliaut, – tarė Liv.
– O ar senas šuo Lemmy1 užraudotų?
– Ne. Jis pasakytų ką nors panašaus į „Jeigu aš – šuo, tai tu – kalė“, „Mane jau užkniso ta skylė“ arba ką nors kitką su galūne „lė“.
– Tada ir tau draudžiama bliaut, – nukirtau negailestingai.
Mes mėginame parašyti knygą – Bela Hardi ir aš. Tai pasakojimas apie žmones, kuriems gyvenimas atrodo toks beviltiškas arba nepakenčiamas, kad jie tiesiogine prasme emigravo į internetą. Jie valdo savo verslą internetu, veliasi į santykius su žmonėmis, kurių niekada nepamatys kitoje, offline, realybėje, užsiima virtualiu seksu ir vienintelės gyvos būtybės, kurias jie mato, yra žmonės, atnešantys jiems telefonu užsakytą maistą. O mudviejų su Bela susitarimas toks – aš kiauras paras sėdžiu prilipus prie kompo, išeinu iš namų tik baisiai reikalo prispirta ir visą laiką leidžiu susi– rašinėdama su žmonėmis, su kuriais niekada nesusitiksiu gyvai. Mūsų tikslas – savo kailiu patirti, ką patiria žmonės absoliutaus anonimiškumo sąlygomis. O Bela apsiėmė išbandyti neva sveikesnį būdą, t. y. realiai susipažinti su žmonėmis ir neapsiriboti vien bendravimu su internetinėmis hologramomis. Su patikusiais svetainių vartotojais ji susitikinės ir offline. Operacijos tikslas – patikrinti, koks skirtumas tarp žmogaus „vartotojo“ ir „civilio“. Bela iš tikrųjų mėgina laikytis susitarimo, bet po kelių ją nuvylusių susitikimų, į kuriuos įdėjo neprofesionaliai daug romantiškų lūkesčių, išseko ir beveik pasidavė. O mane Tinklas, deja, įtraukė ir užsibuvau jame gan ilgai… bet… apie tai vėliau.
Kai dar gyvenau daugiausia offline, apie šį projektą papasakojau keliems žmonėms. Mano redaktorės – ketverių ir septynerių metų sūnų motinos, kuri sau neturi nė penkių minučių, – reakcija apibendrina visų kitų nuomonę. Ji nukirto:
– Išties įdomu, bet labai jau abstraktu ir išpūsta. Hiperbolėmis jau nebesimėtoma. Tokie žmonės neegzistuoja, o knygos, nepasakojančios apie situacijas, su kuriomis skaitytojai gali save tapatinti, vangiai perkamos. Vienžo, šį sykį gerokai persūdėt su fantazija.
Nieko mes nepersūdėm. Internetiniai emigrantai egzistuoja. Žinau tai, nes esu viena jų. Ir mūsų gretos auga – sprendžiu iš šimtų pažįstamų veidų, kuriuos kiekvieną mielą vakarą sutinku pažinčių svetainėse. Tik šiukštu nepagalvokite, jog online esame tam, kad susipažintume, nieko panašaus. Mes tiesiog ten gyvename, o gyvendami bendraujame, šiaip, kaip kaimynai, iš neturėjimo ką veikti ir iš baimės, tingėjimo atsidurti kur nors kitur.
Mano bendraautorė pasivadino Bela – labai vykęs pasirinkimas, o aš esu jauna moteris vaikišku veidu ir mergaitiška figūra, ir neturiu nė menkiausios priežasties gėdytis savo išvaizdos. Bet kadangi vis ieškau dalykų, dėl kurių galėčiau varžytis, kartais tokiu dalyku tampa mano išvaizda. Mudvi su Bela jau esame parašiusios knygų. Tiesą sakant, mes – mažne garsenybės ir mus stiprokai pliekia dėl dviejų romanų, ant kurių viršelių puikuojasi mūsų vardai. Galbūt todėl, kad stengiamės nevartoti būdvardžių, vengiame sunkįos metaforinės struktūros ir ilgų sakinių su daugybe skyrybos ženklų. Tačiau jei nutinka taip, jog jų griebiamės, tai apsimetame, kad tai nėra bejėgiškumo
išraiška.
Mudvi turime ir kitas profesijas, kurių nepraktikuojame, nes jau galime sau tai leisti – tai dar viena dingstis mūsų nemėgti, išskyrus tai, jog nepretenduojame į literatūros „darymą“. Mūsų tikslas – įdomios istorijos, tokios, kurios sužadina žmonių budrumą visomis šio žodžio prasmėmis. Bet šį kartą vaidmenys perdėlioti ir tikslas esame mudvi su Bela, o jo siekia istorija. Ir šiuo metu mes būdraujame, nes pažinčių svetainėse praleidžiame kone po dvidešimt keturias valandas per parą.
O dabar tegu kas nors manęs paklausia, kaip iš viso moteriai, keliose srityse padariusiai puikią karjerą ir kuri iš tikrųjų galėtų turėti bet kurį vyrą, kniostelėjo užsiregistruoti internetinių pažinčių svetainėje? Tiksliau, įsivelti į online nuotykius. Juk manoma, kad online paflirtavimai skirti socialiai, emocionaliai ir visaip kitaip nesubrendusiems žmonėms, kurie neturi kito gyvenimo ir nežino, kaip jį susikurti. Arba fiziškai nepatraukliems vyrams ir moterims, kurie kibernetinėje erdvėje prisistato ir patys vaizduojasi esantys supermodeliai. Arba žmogystoms, neatlaikančioms žvilgsnio iš arti, tad joms reikia truputį pagyventi Tinkle, prisidengus svetima, išgalvota ir absoliučiai neatitinkančia jų tikrosios tapatybės kauke. Nieko panašaus! Internete, kaip ir visur kitur, vienintelis dalykas, kurį mokame daryti, tai – būti savimi. Nors ir pasislėpę po visiškai kitokia tapatybe, netikromis nuotraukomis, svetimais vardais ir biografiniais duomenimis arba iš viso be jų. Taigi ši patraukli moteris, padariusi sėkmingą karjerą keliose srityse, apsiginklavo tik savimi ir faktu, kad yra savo tėvo, lemtingų traumų karaliaus, dukra, o tai ją paverčia lemtingų traumų princese. Bet kadangi jai jau trisdešimt dveji ir ji yra vienintelė sosto paveldėtoja, jau pats laikas jai traukti link titulo „lemtingų traumų karalienė“ iškovojimo. Tad vieną naktį ji užsiregistravo internetinėje pažinčių svetainėje. Ši moteris, be abejo, esu aš.
<…>
…ir norėjau atrasti naują savo sugriuvusio gyvenimo prasmę. Užsiregistravau toje pačioje svetainėje. Negana to, įkėliau savo nuotrauką ir dar kelias papildomas – į fotogaleriją, jas parinkau taip, kad pabrėžtų žavingiausias mano puses.
Registruodamasi sau tariau ne „Vaje, kaip trokštu atrasti savo žlugusio gyvenimo prasmę“, bet „Dieve, ką šitas tipas čia veikia?! Pernelyg nuostabu, kad tai būtų tiesa, o jei ir yra tiesa, į mane jis niekada neatkreips dėmesio“. Žiūrinėjau įvairius pažinčių, draugysčių, rimtų santykių ir profesinių kontaktų svetainėje užsiregistravusių žmonių profilius ir staiga užtikau nuotrauką, kuri klasifikacijoje „vaikų sielų formuotojai“ užimtų pirmą vietą, o joje – Ville Valo2. Nuotrauka daryta karjeros pradžioje, kai jis buvo gležnas, netvirtas ir toks gražutis, kad nors apsižliumbk. Įsistebeilijau atidžiau ir – ne, tai ne Ville, nors galėtum lengvai supainioti, o kažin koks mr_charmas, prakeikimas – jam dvidešimt vieni! <…>
Užkibusi ant kipšo kabliuko, ant kurio prikabintas masalas – mr_charmas, 180 cm, 68 kg, šviesiai rudi plaukai, žalios akys, modelis, tapybos studentas Meno akademijoje – nupėdinu prie veidrodžio ir ilgai stebiu save iš arti, iš toliau, su drabužiais ir be. Ar galiu sau leisti nuotykį su mr_charmu, jaunesniu už mane net dešimčia metų? Tą akimirką man net nedingtelėjo, kad galėčiau paprasčiausiai su juo nerūpestingai pasirašinėti. Ne, aš noriu jį pakabinti, nustatyti jo laikrodį pagal savo laiką ir pasižiūrėti, kas iš to išeis, aš jau kone apsėsta šios minties. Bet kadangi čia, kaip ir offline realybėje, man reikia viso labo penkių minučių, kad įvertinčiau, kas laukia bet kokios situacijos atomazgoje, žinau, kas neišeis iš pažinties su mr_charmu: prasmingas ir kažką duodantis žmogiškas santykis. Kaip tik tai, ko man šią akimirką labiausiai reikia. Su savo partneriu jau kone mėnesį nesikalbame ir prasilenkiame bute lyg nepažįstami. Nė vienas iš mūsų neprisimena pirminės susipykimo priežasties, mes abu velniškai užsispyrę arba pernelyg pavargę vienas nuo kito, kad žengtume pirmą žingsnį. Tačiau šio iki nepakenčiamumo sudėtingo sugyvenimo fone aš esu išmesta „į sausumą“ jau daugiau nei metus, gerokai daugiau – beveik dvejus, tai faktas, apie kurį nė vienas kitas žmogus net nepagalvotų ar nepatikėtų. Todėl dabar neturiu nieko prieš nuotykį su mr_charmu – tiesiog šiaip sau, vakar vakare nė neįtariau, kad jis egzistuoja, o šiandien per pietus jau planuoju jį pakabinti. Tai žaibiškas mano sustojusio it sugedęs laikrodis gyvenimo posūkis ir aš, kas gali paaiškinti kodėl, nusprendžiau, kad jis galbūt vėl ims tiksėti, jeigu susitiksiu su mr_charmu, ir priimsiu tai, ką jis man pasiūlys. Iš kur žinau, kad jis gali man kažką pasiūlyti? Na, tiesiog žinau, kažkas jo profilyje, nuotraukoje ir prisistatyme mane įtikina, kad taip yra.
<…>
Po Velykų pasidarė dar šlykščiau. Jau kelias dienas gyvenu pas Belą. Nė nenutuokiu, kaip mano partneris leidžia šviesias krikščioniškos šventės dienas. Jis nepaskambino patikrinti, ar aš gyva, tačiau grynai techniškai, pagal tarptautinius lyčių tarpusavio neištikimybės standartus, kaltininkė esu aš. Aš išėjau neperspėjusi, tad kodėl jis turėtų skambinti? Ar man jo trūksta? Ne. Mes ir šiaip nesusitinkame bute daugiau nei du kartus per savaitę. Ar mudu vakarieniaujame drauge? Tik krūvoje su kitais žmonėm, paprastai tai būna verslo vakarienės. Ar aš žinau, ką jis galvoja? Žinoma, kad ne, nes ir paklausus paprastai mano klausimai būna apsunkę nuo teksto ir potekstės, jie skamba be nuoširdaus susidomėjimo ir jis nenori į tuos klausimus atsakinėti. Ar jis žino, ką galvoju aš? Ne, nes jam arba neįdomu, arba baisu to, ką gali išgirsti. Ar myliu jį? Absoliučiai, stipriau nei visus kitus vyrus, su kuriais buvau drauge, kartu paėmus. Ar noriu gyventi su juo? Neturiu tiek energijos ir pasiaukojimo, vadinasi, ne.
Priėjusi prie paskutinio „ne“ paskambinau dviem berniukams, motinos draugės sūnėnams. Visame kokčiai šventiniame mieste žmonės iki ausų išsiteplioję raudonais dažais ir kemša kenksmingą cholesterolį kiaušinių, riebių velykinių pyragų, ėrienos ir kitko pavidalu. O mes įgriūvame į neseniai buvusius mudviejų namus ir pradedame išnešinėti tai, kas, mano nuomone, priklauso man. Mano partneris, kuris tuo metu buvo namie, pasišalino į tolimiausią miegamąjį, atsigulė ir palindo po patalyne su visa galva. Vaikinukų – dviejų nuostabių, kaip sykis mr_charmo amžiaus, jaunesnės kartos egzempliorių, – padedama jau buvau viską susikrovusi, kai staiga ilgai kaupto įniršio užtaisas manyje subliūško, liko tik gniuždantis liūdesys ir ta meilė, kuri gyvuoja niekuo nemaitinama, tai kažkoks gamtos fenomenas. Nuėjau į miegamąjį ir pakėliau antklodę toje vietoje, kur maniau esant mano partnerio galvą. Taip ir buvo. Jo gražios, ežero pilkumo akys įraudusios. Mano sutuoktinis verkė. Lygiai taip pat kaip kadaise tėvas. Panūdau jį apkabinti, tačiau mūsų santykių kultūra neleidžia paliesti žmogaus, kai jis verkia. Tiksliau, iki šiol paprastai verkdavau aš, o jis išeidavo iš kambario, nes mano ašaras priimdavo kaip priekaištą sau. Dabar priekaištą priimu aš ir kai vaidmenys susikeitė, jis nelaukia ir net pabrėžtinai vengia fizinio kontakto. Pagaliau sugriebiau jo ranką ir tariau:
– Myliu tave.
– Ir aš tave myliu, – tarė jis ir žvelgė man pavymui
O aš dėjau nežmoniškas pastangas, kad neapsiverkčiau, sekėsi ne kaži kaip. Tiedu simpatiški jauni vaikinai užjaučiamai į mane spoksojo ir galvojo, ką čia dar dėl manęs padarius.
– Vežkite pas Belą, – paprašiau.
Belos nėra namie ir nebus dar penkias dienas. Ji kažkokioj ekskursijoj ir manęs laukia kelios pragariškos dienos be nikotino ir žmonių. Kita vertus taip baisiai nesisieloju, ką darysi, nes – ne, neturiu jėgų susitikinėti su kuriuo nors draugu arba su visa kompanija ir dalytis, kas nutiko. O ir nenoriu, nes kalbėjimas jau tiek devalvuotas, kad visai nepadeda. Bet pas Belą įvestas internetas ir aš turiu aibę galimybių: galiu leisti laiką, kaip tik užsinorėsiu ir dairytis kitų įdomių žmonių. Mr_charmas nėra vienintelis įdomus objektas Tinkle, kitaip ir būti negali, nes ir mano sutuoktinis nėra vienintelis įdomus objektas offline. Tikiuosi.
Geroji žinia – yra ir tokia – ta, kad nesu įpareigota riogsoti prie velykinio stalo su giminaičiais, nes jų neturiu. Tiksliau, turiu, bet kadangi su jais nebendrauju (su tokiais artimais kaip tėvas, teta ir pusbroliai – dėl įvairių priežasčių, o su kitais – nes jie iki padūkimo nuobodūs), jie neatima man laiko. O blogoji žinia ta, kad Belos šaldytuvas visiškai tuščias ir negaliu susitepti net nešventinio sumuštinio. Nepamenu, kada valgiau, o mano kojos taip sustreikavo, kad neturiu jėgų nusivilkti iki parduotuvės.
Taigi leidžiu šventines dienas viena namie ir kuriu profilius maždaug dešimtyje pažinčių svetainių. Kai kuriose prisistatau savimi, kitur – jaunu suomių psichiatru, europinių projektų valdymo specialistu, neseniai darbo reikalais atvykusiu į mūsų šalį. Mano tapatybės tolydžio dauginosi ir pradėjo gyventi savarankiškai. Kiek save prisimenu, rašau ir, jeigu turėdama daug metų darbo praktikos laikraščiuose, žurnaluose ir knygų leidybos reikaluose, nesugebėsiu sukurpti kelių charizmatiškų profilių – gėda pelėda man. Vos užsiregistravus kokioje nors svetainėje, mano pašto dėžutė paprastai iki kraštų prisipildo pranešimų. Tik nežinau, ar tai teigiamas manęs pačios, ar vien mano rašytojiškų gebėjimų įvertinimas. Pasirodo, internetas – visai kitoks pasaulis su visiškai nauja tvarka. Tiek plytos, tiek tinkas iš tos pačios medžiagos – vaizduotės ir rašytinio žodžio. Offline mus mėgsta ir vertina Pagal tai, kaip atrodome, kokią banko sąskaitą nurodo esant mūsų drabužiai ir mašina, pagal silikoninius ir kitus iškilimus. Įsigyti draugų, pašnekovų ir seiles dėl tavęs varvinančiųjų online padeda gebėjimas žvitriai mąstyti ir gerai rašyti. Pagal galimybes ir greitai. Galų galo atsirado raštingų žmonių Pasaulis, kur intelektualumo rėtis veikia savaime. Tinklas man patinka, čia niekas nepyksta dėl mano lakios vaizduotės, kurią partneris juodino kaip polinkį į melą. Priešingai, iš manęs laukiama, kad ją panaudočiau. Ko gero, netikslinga išeiti iš namų – prisikaupė daugybė laiškų, į kuriuos turiu atsakyti. Maistą užsisakau telefonu.
Grįžusi Bela savo bute aptiko dvi dienas nemiegojusį zombį, kuris, atsidaręs mažiausiai penkis langus monitoriuje, vienu sykiu susirašinėja su keliais žmonėm.
– Ką veiki? – Bela palinko prie monitoriaus per mano petį.
– Mūsų pažinčių svetainėse aptikau kelis ganėtinai įdomius
žmones ir
dabar plepamės. Kol kas niekaip nerandu normalios nemokamos tarptautinės svetainės.
– Tęsk paiešką: kas ieško, tas randa. Ar galiu žvilgtelt?
– Žinoma, pasistumk kėdę, – pakviečiau Belą ir vėl įnikau į karštligišką barškinimą klavišais.
Netrukus vienoje iš svetainių į mano pašto dėžutę atėjo pranešimas, nuo kurio net užgrūdinta visokiom bjaurastim Bela apstulbo. Pranešimo siuntėjas – kažkoks mercedes600, o pats tekstas byloja: „nory, išlaižysiu tau?“ Tiesiog be jokių įžangų, be didžiosios raidės sakinio pradžioje ir su prasčiokiška rašybos klaida.
– Dievulėliau, – Bela susigriebė už galvos, – nejaugi šiose svetainėse rašinėjamos ir tokios vulgarybės?
– Jų čia knibždėte knibžda. Jaučiu, jog pusė žmogėnų mūsų svetainėse „kabo“ tam, kad dėliotų kiek įmanoma nešvankesnius sakinius su kuo daugiau rašybos klaidų.
– Na, jo. Tam 600–tukui galime atleisti už turinį, bet nieku gyvu už šitokią elementarią rašybos klaidą. Nagi pasižiūrėkime, kas jis per vienas.
Atidarau jo profilį. Pasirodė jauno, maždaug dvidešimties metų, apnuoginusio ir įtempusio bicepsą priešais veidrodį vonioje vyro nuotrauka. Nusifotografavęs mobiliuoju. Berankoviai marškinėliai su alyviniais ir juodais dryželiais papildo ir šiaip įspūdingą vaizdelį. Jo veidas nė trupučio nesužalotas intelekto. Tas vyrukas atrodo taip, tarsi nė vienos dienos nėra dirbęs arba dirbęs bent jau tai, iš ko mokami legalūs mokesčiai. Spragteliu ant jo prisistatymo ir garsiai perskaitau:
„Amžius – dvidešimt treji. Išsilavinimas – vidurinis. Domina: neįpareigojantys santykiai, seksas, sekso pokalbiai, profesiniai kontaktai.“
– Galiu įsivaizduoti, ką jis dirba, jei čia ieško profesinių kontaktų.
– Gal suteneris koks ar panašiai. Klausyk toliau. Apie save rašo: „Negali turėti visų moterų, bet gali pamėginti. Gyvenimas trumpas, degtinė – amžina. Mėgstu draugų vakarėlius, esu išprotėjęs dėl mašinų, mocų ir didelio greičio.“ Kaip įsivaizduoja savo partnerį: „Kad būtų krūta pana, galėtų apžergti mano mocą ir dar kai ką daugiau.“
Bela sustaugė iš džiaugsmo.
– Nagi duokš man jį čia! Rašyk:
„Vyruti, ar tik nebūsi perkaitęs? Karštoka šiandien buvo, tas tiesa, bet juk ne šitiek?!? Be to, „nori“ rašoma su trumpąja „i“, Tik tiek norėjau pasakyti.“
Parašau žinutę ir išsiunčiu. Nepraėjo nė minutė ir gaunu atsakymą:
„Nevaidink čia gudruolės, kokia nesi. Nory, kad išlaižyčiau, ar nenory?“
Mes vėl sustaugėme, pradėjome šieptis ir trinti rankas.
– Ką atsakysime? – paklausė Bela.
– Parašysime jam šitaip: „Jeigu laižai taip, kaip rašai, – neturi jokių šansų.“
– Liv, kokia tu bjauri… šaunuolė! Kaip sugalvojai?
– Ten, kur gimė ši sparnuota frazė, dar daug visko vibžda. Paduok, prašau, alų. Jei nedrėkinsiu gerklės, užsitrauksiu cigaretę, o nerūkiusi ištvėriau visas penkias dienas!
– Šaunuolė! Tu teisi, geriau pasirinkti mažesnį blogį. Žiūrėk, gavome atsakymą iš mercedes600. Pasižiūrėk, ką rašo.
– Jis rašo: „Nu ir šlykštukė tu duok išlaižysiu ar tu tik gramatikai tinki?“
– O, dabar man jau patinka. Nėra skyrybos ženklų, bet prašo, šitaip jau geriau. Ar nori, kad kažkoks mercedes600 tave išlaižytų? Bet kaip – virtualiai ar realiai?
– Ne, Bela, dėkoju už pasiūlymą. Aš dar neperpratau etiketo, nesu tikra, ar mane kviečia į susitikimą, ar tikisi nešvankaus chato. Bet, manau, kad šitas geidžia tik gličiai pasirašinėti. Aš jam net neatsakysiu, tegu sau trūnija virtualybėj, šį vakarą nelaižęs. Bet turiu kontrapasiūlymą. Akivaizdu, kad dvi galvos mąsto geriau nei viena. Gal nori susikurti bendrą profilį? Šitie paišdykavimai daug smagesni, kai veikiame dviese.
Bela net nesusimąstė:
– Puiki idėja! Toj pačioj svetainėj, ane?
– Na taip, kodėl gi ne, bukesnės kol kas dar neradau. Kaip pasivadinsime?
– Manau, turi būti kažkas moteriška, standartiška, bet drauge skirtis kokiu nors nežymiu niuansu. Ką pasakysi apie Anastasia_T? Anastasia ir karališka, ir agrariška – kaip pažiūrėsi.
– O ta T kam?
– Dėl tikrumo. Atseit toji Anastasia iš tikrųjų egzistuoja ir turi pavardę, bet nenori jos viešai skelbti.
– Ok. Pradėkim nuo išvaizdos. Ūgis?
– Standartinis: metras šešiasdešimt aštuoni – kaip būdinga mūsų geografinėms platumoms, mums nereikia nieko šokiruojančio, ane? Akys?
– Pilkos. Kompromisas tarp mano ir tavo – rudų ir žalių. Svoris ir sudėjimas?
– Penkiasdešimt kilogramų, atletiškas sudėjimas. Šitaip parašyk.
– Bet tai joks išgalvotas asmuo, – pradėjau nerimauti. – Tai tikslus mano ir tavo hibrido fotorobotas.
– Koks skirtumas, tai nesi nei tu, nei aš, tai jau Anastasia_T, ne minutei šito nepamiršk. Prie plaukų parašysime, kad raudom.
– Mes išlaikome tikroviškumą; kaip tik šį rytą vel pasidažiau raudona spalva. Gerai, užteks plepėti. Kurpkim tekstą.
Po minutės sukūrėm tokį tekstą:
„Vaikiškas veidas ir solidi gyvenimiška patirtis. Impulsyvi ir „be stabdžių“. Nedaug tėra man nežinomų būsenų, b et viena iš jų tikrai yra nuobodulys. Negaliu įsivaizduoti, kad pasaulyje yra žmogus,, kuris linksminasi smagiau už mane.“
– Man patinka, – tarė Bela. – Tai moteris, kuri moka pasirūpinti savimi, savo išlaikymu ir seksualiniu pasitenkinimu. Ppriešingai, nei skelbia bendras savo įsitikinimas, vyrai mėgsta tokias moteris, nes jiems nereikia dėti pastangų ir nešioti tokių moterų ant kupros.
– Gerai, ir toliau palaikykime nepriklausomos, įsipareigojimų nemėgstančios moters įvaizdį. Apie partnerį: „Neįsivaizduoju jo. Žmonių, kuriuos sutiksi ateityje, įsivaizdavimas užprogramuoja, o aš nemėgstu ką nors numatyti ir iš anksto išbraukinėti galimybes. Aš atvira eksperimentams. Nustebink mane.“
– Che che, skamba, tarsi būtų parašęs Paulo Coelho, atsiprašant.
– Neįžeidinėk! Geriausiu atveju, skamba kaip Vadimas Zelandas.
– Ok, nepyk. Ar įkelsim nuotrauką?
– Aš asmeniškai neatsakinėju žmonėms be nuotraukų. Be to, labai greitai išmokau atskirti tikras nuo suklastotų, neatsakau ir tiems, kurie slepiasi po svetima fotke.
– Tai sakai, įkelti mūsų nuotrauką?
– Taip, bet tokią, kurioje mūsų nepažintų.
– Pala, pala, – įsiterpia Bela, – jau kalbi taip, tarsi mes būtume tas pats žmogus.
– Taip, tu teisi, keistai išeina. Ar turi savo nuotrauką, kurioje tavęs niekas nepažintų?
– Turiu daug tokių. Štai, pavyzdžiui, šita – į ką aš panaši? Žiūrėk, koks paršiukas. Arba šita… – Bela rausiasi kompiuteryje.
– Pala, – stabdau ją, – štai šita tiesiog tobulai tinka mūsų tikslui.
Ką gi, profilį papildėme Belos nuotrauka, kurioje ji užsimaukšlinusi beisbolo kepuraitę, snapelis dengia beveik visą veidą, matoma jo dalis kažkokia išplaukusi dėl blykstės defekto ar panašiai. Matyti tik jos lūpos, atrodančios kaip šypsenų manekeno. O jei šito dar maža, tai jos pečiai apnuoginti ir žavingai užapvalinti. Tai tikrai suveiks.
Suveikia. Mus užmėto laiškais: romantiškais, konstruktyviais, tokiais, kuriuose praneša apie savo pajamas ir turtinę padėtį, ir visi skamba taip romiai, tipo: „Jeigu laiškų lietuje, kuriais tave, princese, apipila, pastebėsi manąjį, aš būsiu laimingas, jei pasikalbėsi su manimi“ ir panašiai. Mes atsakinėjame į laiškus, bet kažko trūksta. Entuziazmo. Neįdomu, ne nauja. Bet kaip tik tą akimirką, kai nusprendžiame nutraukti šį beprasmišką laiko švaistymą ir eiti miegoti, kažkoks petr serov sviedžia bombą: „Įkišiu jį tau taip, kad išlįs pro burną.“
Mudvi su Bela išsyk pažvalėjome.
– Liv, šią repliką įsimink ateičiai – panaudosime! Ji stačiai geniali! Rašyk: „Anastasia_T: Labai abejoju. Tokie kaip tu paprastai yra impotentai ir tik plaka liežuviais.“
Aš apstulbau. Bela yra subtiliausias žmogus, kokį tik pažįstu, ji niekada neįspirs žmogui į skaudžiausią vietą. O kuris vyras pasijaus gerai, jei jį pavadinsi impotentu, net labiausiai savimi pasitikintis. Tačiau vis tiek pranešimą išsiunčiau. Atsakymas:
„Petr serov: Ką gali nutuokti apie potenciją tokia kvaila karvė kaip tu. Purtysiu tave, kol išmušiu kepenis.“ Na, dabar susierzinau ir aš. <…>
Vieną vakarą vėl ėmiau naršyti po profilius, užplūdo malonus jausmas, kad visi šie žmonės priklauso man ir galiu juos turėti, kada tik panorėjus. Įdomu, jog offline niekada neužeidavo toks arogantiškas jausmas: kad pasaulis ir jame gyvenantys žmonės – prie mano kojų. Tačiau online turiu priemonių susisiekti su kuo tik noriu ir galiu jį užlaikyti chat sesijoje kiek tik man tai bus malonu. O tos priemonės – tai kelios nuotraukos, kurių niekas, užtikęs mano profilį, neapeis; „žiauriai įdomi“ biografija; laisvė nuo nereikalingų kliuvinių ir akivaizdūs pranašumai; įprotis vadinti dalykus trumpiausiais pavadinimais (tai, ką amerikiečiai vadina „keturių raidžių žodžiais“, o europiečiai – „tikraisiais vardais“); platus komunikacinis repertuaras. Tai yra tai, kas offline žmones verčia su manimi atsargauti, o čia tuo sau pelnau minias draugų ir gerbėjų. Patinka man tas internetas. Ne, aš stačiai myliu internetą! Jis arba ji – man prie kojų! Tai toks demokratiškas pasaulis, kuriame bet kuris bent kiek raštingas žmogus gali išbandyti laimę ir, pažadu, anksčiau ar vėliau ji nusišypsos – pagal galimybes ir poreikius.
O štai ir manosios šypsnys. Kadangi čia mano poreikiai, kuriuos offline stengiuosi suvesti iki minimumo, didžiuliai, tai atima kiek daugiau laiko, tačiau radau, ko ieškojau. Žinau, ko čia ieškau, tikiuosi iš žmonių ir – priešingai negu ten, realybėje, – nebijau, kad nerasiu. Esu narė dešimčių pažinčių, bendravimo ir dalijimosi idėjomis bei virtualiais fluidais svetainių, kur bendras narių skaičius siekia milijoną ir dar daugiau – kaipgi tokioje masėje nepasitaikys tai, ko man reikia?! Aure ir šįvakar ji pagaliau pasirodė. Svetainėje www.be2.net vėl užtaikiau ant nuotraukos, kurią išvydus nugara man perbėgo malonus virpuliukas. Pamatyto vaizdo aprašyti neįmanoma: jaunas, maždaug dvidešimt penkerių šešerių metų vyras, jo veidas – nuostabiausių idealaus futbolininko, poeto, roko žvaigždės ir doro sūnaus, kuris kiekvieną savaitgalį lanko savo našlaujančią motiną ir skiepija medžius, bruožų rinkinys; jis pasiraitojęs melsvų marškinių, kvepiančių minkštikliu, rankoves, nes ką tik grįžo iš biuro, kur turėjo atlikti kažkokį svarbų darbą. Stovi sukryžiavęs rankas ant krūtinės, atsirėmęs į medinę sieną ar kažką panašaus. Dėvi labai įžūliai atrodančius marškinėlius, šiaip nieko ypatinga, paprasti balti marškinėliai, tiesiog ant jo jie atrodo įžūliai. Ir – tai nuostabiausia – jis iš Norvegijos! Myliu Norvegiją, tai – mano svajonių šalis, visada tikėjau, kad vieną gražią dieną – nepaisant šlykštaus oro – turėsiu dingstį ten emigruoti, vaikščioti į puikius koncertus ir stebėti, kaip treniruojasi jų šuolių su slidėmis komanda. Kuo jis vardu? Sparker1970, jam 37-eri, ūgis – 1,92 cm, svoris – 80 kg, laisvas, heteroseksualas. Ko tikisi: „Tavo apsilankymo.“ „Hm, būk atsargus su savo norais, sparker1970, nes jie gali ir išsipildyti“, pasitrinu rankas ir pradedu skaityti jo prisistatymą.
„Vis dėlto turiu pripažinti – noriu sutikti žmogų, su kuriuo kartu praleistume visą gyvenimą. Taip, turiu pripažinti, kad man ypač įdomu būtų susipažinti su merginomis iš kitų šalių. Norvegijoje merginos gražios, bet jaučiu, kad man patrauklesnės merginos iš šalių, kur merginos moteriškesnės ir yra šeimos tipo moterys. Ar svarbi išvaizda? Žinoma, kad taip! Manau, jog, norint drauge nugyventi gyvenimą, žmogus turi būti patrauklus savo partneriui. Ar svarbi tik išvaizda? Žinoma, kad ne. Norėčiau sutikti jaunesnę už save merginą, Saldžią, moterišką ir kad galėtų mane stebinti. Pirmiausia norėčiau susipažinti ir svarbu, kad mus abu tenkintų buvimas kartu. Tikiuosi, nebūsite tokios drovios ir parašysite man laiškelį. Tai gali būti net ir paprastas „Labas“.
Kažkodėl šis prisistatymas mane nežmoniškai įsiutino. Pirmiausia nustebau dėl juokingos savo įsiutimo priežasties – tame pačiame sakinyje žodį „merginos“ jis pavartojo tris kartus. Visas jo prisistatymas yra itin taisyklingai sudėliotas, pats sparker1970 raštingas ir moka gramatiką, tad stilistinis pokštas atsirado dėl vienintelio dalyko – šis tipas yra tiek įžūlus kad, prieš įkeldamas tekstą, jo nepatikrino. O dar įžūliau yra tai, kad jis iki smulkmenų aprašė, ko tikisi iš žmonių, kurie jam rašys, bet niekur nenurodo, ką duos pats. Jis manosi esąs labai fainas, ne, jis manosi esąs labai labai fainas! „Merginos“?!? „Moteriškos“, „kad tave nustebintų“?! O kad tau medumi pateptų lūpytes, nenori?!? Nagi, eikš pas literatūrinio žodžio virtuozę tu, sparker1970!
Jis ne online, paskutinį kartą buvo prisijungęs prieš dvi valandas, vadinasi, – nuolatinis svetainės lankytojas. Užmetu kabliuką:
„Labas. Nepasakyčiau, kad esu labai jau moteriška. Virtuvėje nesusitvarkyčiau, net jeigu iškiltų gyvybės ir mirties klausimas, be to, manau, kad jei klestint tokiai visokių kvailysčių įvairovei mūsų margam pasauly, žmogus pats savęs negali nustebinti, tai net ir švediškai trupei su bikiniais nepavyktų to padaryti. Dievinu Norvegiją, jūsų vietinę black metai sceną ir šuolių su slidėmis komandą. Paskutinį kartą, kai vaikščiojau po Oslą, taip puikiai praleidau laiką, kad vieną iš savo antrojo romano veikėjų pavadinau Andersu Jakobsenu – pasaulinio šuolių su slidėmis vicečempiono, kuris, jei nežinai, yra norvegas, vardu. Tikiuosi, kad smagiai leidi laiką savo mieste. Viso geriausio!“
Išsiunčiau. Dar kelis kartus vis labiau tūždama perskaičiau jo prisistatymą. Paskui, kadangi jau prašvito, nuėjau snūstelėti, tačiau miegas niekaip neėmė ir pradėjau įsivaizduoti, kaip chat dvikovoje įžūlųjį sparkerl970 sutrinu į miltus. Paskui vėl atsikėliau, prisijungiau prie www.be2.net, susiradau jo profilį ir ėmiau mėgautis įžūloka šio vaikino nuotrauka… Jis atrodo toks jaunas, stačiai berniukiškai šviežias ir pasiruošęs daryti viską, kas tik šaus į galvą – be nuskausminamųjų, migdomųjų ir perteklinio komforto.
Jau eina antra diena, o atsakymo nuo sparkerl970 kaip nėra, taip nėra. Pradėjau atsainiai susirašinėti su visais, kas papuola į akiratį, ir ėmiau po truputį pamiršti įžūliojo vikingo egzistavimą Tinkle. Taip ir yra – čia viskas, taip pat emocijos, atsiranda trumpam ir praūžia audringai, o būna praūžia audringai ir atsiranda ilgam, santykis maždaug toks – aštuoniasdešimt ir dvidešimt. Mano įsiūtis jau seniausiai nuslopo ir galbūt trečią dieną, o gal ir ne – kas gi čia skaičiuoja tas dienas – gavau atsakymą. Prėską kaip šutinys, verdamas sanatorijoje ligoniams, kurių nesveikos kepenys.
„Che che, šį kartą tavo mėginimas pasireklamuoti visiškai žlugo. Kita vertus, turi puikų humoro jausmą, o tai – gera pradžia. Kas Norvegijoje tave taip traukia? Kada paskutinį kartą čia lankeisi? Darbo reikalais ar pas draugus.
Jei man rūpėtų, būčiau susierzinusi, tiesiog padūkusi. Bet tai manęs visai nejaudina. Nemaloni pranešimo pradžia, patvirtinanti mano spėjimą, kad šis tipas su pasipūtėlio ego turi perštėjimą keliantį poreiki būti sveikai nusodintas. Pasireklamuoti? Prieš jį? Man? Tai jis šitaip suprato? Ok, laikykime tai komplimentu – bent jau čia susigriebė ir pastebėjo, kad šiame pasaulį be jo, yra ir kitų žmonių, o jie turi humoro jausmą. Sveikinu, sparker1970, sėkmingai perėjai į antrą klasę. Galiausiai jis pateikė klausimų, kad parodytų, jog girdėjo, ką jam sakiau, ir yra linkęs palaikyti pokalbį, bet šiek tiek protokoliškai ir be didelio entuziazmo. Jo laiškas kelis kartus trumpesnis už mano – pagrindinis virtualaus bendravimo pusiausvyros požymis. Akivaizdu, kad jis manęs nepastebėjo. Ooo ne, šito tai nebus. Pasiraitoju rankoves:
„Hm, sveikinu, šiandien parodei gerą skonį ir įvertinai mano humoro jausmą. Gerą skonį reikia skatinti, todėl dar sykį bravo! ©
Norvegija ir aš – tai ryšys, turintis ilgą istoriją. Pirmiausia prasidėjo nuo mano aistros norvegų black metai scenai – tiems linksmiems vyrukams, laisvalaikiu pleškinantiems bažnyčias, man patiko jų platforma, muzika irgi. Paskui susidomėjau jūsų šuolių su slidėmis komanda ir aistra Norvegijai tęsėsi. Gyvenu, laukdama, kada prasidės varžybų sezonas, kad galėčiau stebėti, kaip stebukladario trenerio Mikos vaikinai nušluoja visus, kas tik pasitaiko kelyje (arba susimauna, nes iš vakaro persigėrė). Literatūra… Larsas Sobju Kristensenas, Knutas Falkenbakenas… ir panašiai…
Paskutinį kartą Norvegijoje lankiausi kovą. Galima sakyti, verslo reikalais. Važiavau ten, kad užbaigčiau savo paskutinį romaną. Pavyko sėkmingai ir, kaip jau minėjau, vieną iš herojų pavadinau Andersu Jakobsenu. O tu? Ką man papasakosi apie save? Kas suka tavo planetą?“ Vėl užsitęsė dviejų dienų pauzė. Aš vėl jį pamiršau, bet ne tiek, kad nepašniukštinėčiau po jo profilį bent sykį per dieną, ar buvo prisijungęs. Ne. Vadinasi, man neatsako ne todėl, kad mano laiškas pasipūtėliškas ir arogantiškas (nors visa, ką parašiau, gryna tiesa), o tiesiog užsiėmęs kitais reikalais. Įdomu, kas tai galėtų būti? O štai ir atsakymas į šį neesminį klausimą:
„Labas, Liv! Atleisk, kad ilgai neatsakiau, buvau užsiėmęs atostogų planais ir turėjau su tuo susijusių organizacinių reikalų.
Vau, padarei man įspūdį! Tu pažįsti ne tik norvegų kultūrą, bet ir subkultūrą. Taip ir yra, dešimtajame dešimtmetyje tie vyrukai buvo labai aktyvūs ir degindavo bažnyčias, matyt, norėjo sušilti. Žinai, čia kartais paspaudžia šaltukas. © Bet kai už žmogžudystę areštavo jų lyderį Vargą Vikernesą, jie aprimo ir dabar tik muzikuoja. Manau, jiems visai neblogai sekasi. Na iš tikrųjų padarei man įspūdį, tu mūsų šuolių su slidėmis komandą pažįsti geriau už mane! Ar žinai, kad Andersas Jakobsenas gimęs tam pačiam mieste, iš kurio esu kilęs ir aš? Į Oslą persikėliau aštuoniolikos, o dabar, kaip matai, man – trisdešimt septyneri. Na, bet nesvarbu. O dabar klausimas tau, jeigu neturi nieko prieš: ar dabar rašai trečią knygą? Apie ką ji? Ar joje irgi bus norvegų? ©
Kas suka mano planetą? Manau, kad muzika. Esu būgnininkas ir nemažai laiko grojau profesionaliai. Dabar irgi pagroju ir stengiuosi tai daryti kuo dažniau. Kai sėdžiu prie būgnų ir rankose laikau lazdas, šypsausi plačiai, lyg būčiau vaikas.
Vikingiškas apkabinimas, Bjornas.“
Būgnininkas? Negali būti. Paauglystėje ir aš ne vienus metus terorizavau būgnų komplektą podraug su kaimynais. Tiesiog dievinau šį užsiėmimą. Hm, joa… Kur pašauki, o iš kur atsiliepia. AŠ jam rašau mandagiai ir draugiškai, o jis laikosi it kokia Baltųjų rūmų stažuotoja, prie kurios seksualiai priekabiaujama. Išsiunčiu jam arogantišką ir mano pranašumą demonstruojantį laišką, o jis atsako taip, tarsi būčiau staiga atsiradęs seniai matytas draugas. Tik pažiūrėk! Ar jis kartais ne iš tų, kurie prisiriša prie tavęs ir įvertina tik tada, kai esi blogas, šiurkštus, sadistiškas arba visiškai abejingas ir jį ignoruoji? Kad ir kaip ten būtų, svarbiau tai, kad tekstų, kuriuos vienas kitam rašome, apimties pusiausvyra išlyginta, ir dar tai, jog jis iš tiesų pasirodė toks pat įdomus, kaip ir įsivaizdavau. <…>
Vieną naktį žiauriai pasiilgstu Bjorno. Man trūksta tikro mudviejų santykių pradžios bendravimo, neįtempto ir neapsunkinto pasipūtimu, nepatenkintais poreikiais ir miglotumais. Viešbutyje nėra bevielio interneto, o juk atseit gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, velniai parautų, todėl varau į artimiausią visą parą atidarytą interneto kavinę. Esu kurortiniame mieste, kuris bent jau vasarą niekada nemiega, ir tokių kavinių – ant kiekvieno kampo. Sėdu prie kompo, perskaitau kasnaktinį paštą nuo Bjorno, peržvelgiu pranešimus ir kitų, ne tokių svarbių bičiulių iš Tinklo ir… nežinau, kas man pasidarė, bet atidarau vieną naršyklę ir įvedu „sparker1970“. Vėl, kaip ir pirmą kartą, ekrane iššoka dešimtys nuorodų, tačiau šį kartą peržiūriu visas, ne tik pirmąją.
Priblokšta pamatau tikrąjį Bjorno internetinį gyvenimą. Jis užsiregistravęs mažiausiai dešimtyje pažinčių svetainių ir prisidengęs įvairiomis tapatybėmis. Man net nekyla abejonių, kad jos visos priklauso jam ir ne vien dėl bendro niko. Pažįstu jo stilių, tai tikrai jis. Viena svetainių atvirai propaguoja seksą, horizontalių partnerių paiešką. Net ir čia Bjornas negeba būti brutalus stačiokas. Jo prisistatymas paprastas ir santūrus: „Esu gerasis vaikinas: norėčiau susipažinti su karštiems pasilinksminimams tinkamomis panelėmis. Ieškau tikros damos.“ Kertu lažybų, kad jis niekada nėra susitikęs nė su viena moterimi iš šios svetainės. Tiesiog jį raminamai veikia atsisėdimas prie kompiuterio, pranešimų peržiūrėjimas ir suvokimas, kad turi visas tas galimybes… kad gali jas valdyti. Iš kur žinau, kad nėra susitikęs su moterimis iš šios svetainės? Todėl, kad anketoje jis parašė, jog gyvena Midlandse, Anglijoje, ir aiškiai nurodė, kad atsakys tik į tame regione gyvenančių žmonių laiškus. Bet leiskite priminti, jis gyvena Osle.
Bjornas jaučiasi reikšmingas, atmesdamas pasiūlymus, kurių kiti neatsisakytų. Pavyzdžiui, mano pasiūlymą susitikti. Po paibeliais, aš esu trofėjus, kad ir kaip nekukliai tai skambėtų! Išleidau kelis romanus, esu jauna, mano žurnalistinė karjera kyla aukštyn. Per itin trumpą laiką pasistūmėsiu ir politikoje, pati užsidirbu pinigų, tai visai nemažai. Esu sumani, inteligentiškesnė, nei man to reikia, manimi galima pasikliauti, lovoje aš – tornadas, nes seksu iš tikrųjų mėgaujuosi, ir niekas manęs nepavadintų nepatrauklia. O Bjornas visa tai puikiai žino, tačiau į jo planus fantastiškai praleisti laiką neįeina pasinaudojimas šia proga, veikiau… nepasinaudojimas ja. Tarp mūsų yra vienas esminis skirtumas: aš pakraupstu nuo minties, kad man galintį atsitikti tikrą dalyką pražiopsosiu arba jis bus iš manęs atimtas. Bjornas pakraupsta nuo to, kad tas tikras dalykas jam gali nutikti, todėl neša kudašių. Mudu susieiname tik viename taške: akimirką, kai abu suvokiame, jog susidūrėme su tikru dalyku. Aš to dalyko ieškau, kad pastverčiau, o jis – kad atmestų. Nes žino, jog negali jo valdyti ir vieną dieną tą dalyką praras, nes visa o visa negrįžtamai prarandama.
Atsidarau vieną pirmųjų Bjorno laiškų, išsaugotų pašto dėžutėje, ir skaitau: „…šitaip atsidūriau pažinčių svetainėse su maždaug dešimčia profilių. Vienas jų – rusiškoje svetainėje, kitas ukrainietiškoje, amerikiečių–kanadiečių, jų net neminėsiu, dar britiškose. Kartais gėdijuosi savęs, kai peržiūrinėju savo pėdsakus, paliktus internete. Kartais, labiau erotiškos pašaipos svetainėse, visokie trenkti siunčia man nuotraukas su savo peniais, tada susimąstau, ar ne laikas susirasti kitą hobį. Vienoje svetainėje išgyvenu keistą dalyką… Susipažinau su viena moterim ir bendravau su ja iš dviejų profilių, kaip vyras ir kaip moteris. Turėjau progą patirti, koks drastiškai skirtingas moterų bendravimas su priešinga ir su savo lytim…“
Esu sąžininga skaitytoja, ypač kai skaitau laiškus. Niekada neperšoku pastraipų, prieš atsakydama, skaitau po kelis kartus. Kur tada buvo mano akys? Ką įsivaizdavau? Šią vietą tikriausiai perskaičiau bent tris kartus, kodėl į ją neatkreipiau dėmesio, užsimerkiau? Kodėl mano sąmonė paspaudė mygtuką „ignoruok“? Kartais tiesiog neturi galimybės laimėti ir šis atvejis kaip tik toks.
Pagaliau galutinai įsitikinau, kad Bjornas nenugalimas, nes jis – Irštvos įrankis, o Ji – bekrašte, didesnė ir protingesnė už mus visus. Regi mus kiaurai, mes jai aiškus, ji žino visas nešvankiausias mūsų paslaptis, giliausiai tūnančias baimes, nepatenkintus poreikius ir jau seniausiai žino, kas ko vertas. Vienintelis būdas išsigelbėti – sprukti iš čia. Ką gi, Bjornai, pasižiūrėk, kaip tai daroma – štai tau pavyzdys ir linkiu, kad vieną dieną juo paseksi!
Tarsi nepakaktų to, kad lieku viena akis į akį su Irštva, kuri, leisdama pliaukšintį garsą, jau per pirmas penkias minutes įsiurbia mane, grįžusią namo po kelionės, tai dar ir Bela praneša puikią naujieną, kuri mane pribloškia ir sujaukia jausmus. Bela išvyksta kažkur į Meksikos dykynę, ten dvidešimt dienų dalyvaus kažin kokios televizijos laidos komandos sudėtyje. Iš pradžių panūdau jai išpyškinti: „Kvailystė, tikrame gyvenime niekas neišvažiuoja į Meksiką“, tačiau ji nepokštavo, aš drauge ir nusigandau, ir apsidžiaugiau. Belos išvykimas išjudins krūvą dalykų, tarp jų ir mūsų naujojo romano rašymą. Turiu mėnesį, galbūt šiek tiek mažiau, kad susitaikyčiau su ta mintim. Tačiau per gerokai mažesnį laikotarpį spėjau susitaikyti ir su baisesniais dalykais.
Kai šalia nėra Belos, primenančios, kad privalau rūpintis savo kūnu, ku– j ris Irštvoje man tiesiog nereikalingas, iškyla problemų. Pavyzdžiui, pokalbiuose praleidus, tarkime, dvylika valandų ir šokinėjus iš šalies į šalį, iš pasaulio į pasaulį, labai sunku prisiminti, kad turiu kūną. Paprastai Bela man paskambina ir primena, kad pavakarieniaučiau arba išsimiegočiau… Apskritai ji yra gija, siejanti mane su trimačiu pasauliu. O kadangi su ja dažnai kalbamės ir Irštvoje, ji yra vienintelis žmogus (be mr_charmo, bet su juo ir taip pasimačiau tik sykį), kurį sutinku abiejuose pasauliuose. Tai būtinas įrodymas, kad už hologramų ir profilių slypi tikri žmonės ir tai palaiko mano psichinę sveikatą.
Faktas, kad niekada nesu mačiusi Bjorno, mane veda iš proto. Atiduočiau [usę savo santaupų tam, kas paaiškintų, kodėl negaliu susitaikyti su tuo, jog nesu gyvai mačiusi artimiausio man žmogaus ir nepažįstu 30 kaip būtybės, sukurtos iš kūno ir kraujo. Juk visa, ką jame labiausiai vertinu, šiaip ar taip, gaunu. Jo dėmesį, palaikymą, begalinius pokalbius… Tiesa, tarp mūsų nėra seksualinių santykių, bet sekso aš turėjau tiek daug, kad vargu ar bus lemtinga tai, jei niekada daugiau jo neturėsiu. Taip, seksu pasisotinau už tris, todėl dabar galiu ramiai sau atsipūsti ir palikti šį reikalą kitiems. Bet vis dėlto… kiekvienas įkvėpis, kiekvienas laikrodžio rodyklių virptelėjimas ir apskritai viskas man primena, kad nesu mačiusi savo artimiausio žmogaus ir tai pavirsta kažkuo tarp dramos, traumos ir apsėdimo. Visa mano sąmoninga veikla nukreipta į tai, kad santykius su Bjornu bet kokia kaina išstumčiau į offline. Tačiau vienu metu, tarkime, praėjus maždaug savaitei, kai sužinojau apie Belos išvyką, pradėjau įtarti, kad mano nesąmoninga veikla mane stumia šiek tiek kitokia kryptimi. O tiksliau – pačiai pasišalinti į offline. Bet kokia kaina, net jei be Bjorno, net jei tai reikš mūsų santykių pabaigą. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, paskui, kiek atsitokėjus, galvoje gimė planas, netgi grafikas, kaip atsikratyti Irštvos. Jis atrodo maždaug šitaip: kiauras dienas naktis tūnosiu prilipusi prie kompo ir telefonu užsisakinėsiu maistą, vandenį ir tualetinį popierių, kol Bela sugrįš iš Meksikos… iš viso penkiasdešimt dienų, skaičiuojant nuo dabar. O kai ji grįš, paprašysiu, kad nukirptų kabelį, kuriuo sklinda Ji, kad nuneštų mano laptopą ten, kur jį išvaduos iš bevielio interneto, o tada įsodintų mane į pirmą lėktuvą iki Helsinkio ir pati nukaktų tenai su manimi. Aš net pagyvėju, pagalvojusi apie gydymą pagal principą „kuo susirgai, tuo ir gydykis“. Kas iš to, kad vienas lieka? Idėja tokia, kad Bela mane paliks Helsinkyje pašėlti roko klubuose, pagerti, net rūkyti, kiek tik panorėsiu, ir tai tęsis visą savaitę. Jos pabaigoje aš atsitokėsiu ir Irštvos kerai ištirps todėl, kad būsiu sugrįžusi prie savo mėgstamiausių kūniškumo apraiškų – tabako, alaus ir aukštų šviesiaplaukių skandinaviškos laikysenos vyrų. Štai taip! Nieko nėra šiame pasaulyje tokio, ko viena savaitė Helsinkyje negalėtų atstatyti į vietą. Kita vertus, kad išgyvenčiau, kol grįš Belai turiu pradėti rūpintis savo kūnu. Nepasakyčiau, kad juo visai nesirūpinu, bet Tinklas išsiurbia visą mano energiją. Ilgas bendravimas chatuose mane išsekina, aš nebesusiorientuoju, informacijos medžiojimas ir straipsnių rašymas apie dalykus, kurių niekada nesu mačiusi tikrovėje, taip pat nelabai padeda. Be to, negaliu miegoti, aš visiškai negaliu užmigti, maitinuosi labai retai ir esu suglebusi. Kur kas geriau jaučiausi, kai gėriau ir traukiau dūmą, tada keturis kartus per savaitę ramiai sau nubėgdavau po šešis kilometrus, o dabar negaliu. Irštva išsiurbia visą energiją, mano kraujospūdis mažne visada kritęs iki šešiasdešimties ir septyniasdešimties, nuolat jaučiu, kad žlungu. Aš iš tikrųjų žlungu!
Vieną akimirką pasiryžtu žengti desperatišką žingsnį – paklausti Bjorno, kaip išsipainioti iš šitos košės. Pagaliau juk jis čia plūduriuoja vienuolika metų, tikriausiai yra bent kartą mėginęs viską mesti. Netikiu, kad nieko negali pasakyti šiuo klausimu. Laišką pradedu iš tolo, ilgais pavingiavimais, kuriais mėginu jam paaiškinti, kaip pastaruoju metu man sunku ir viliuosi, kad jis susimils arba tiesiog užkibs ant kablio, kurį jam užmesiu kitu ėjimu. Praėjusį vakarą kalbėjomės apie tai, kaip muzikavimo laikais jam buvo sunku išsilaikyti ant paviršiaus, nugalėti depresiją, neturint dienotvarkės ir ritmo. Remdamasi šiuo jo išgyvenimu, rašau:
„Apie tai galvoju jau dešimt metų… jeigu ne visą gyvenimą – apie meinstrymą ir standartus. Bendrą tėkmę… Po vakar dienos sunerimau, kad arba iš prigimties esi jos dalis, arba niekada į ją neįsiliesi. Gali pasirinkti: dažniausiai apsimetinėti, kad priklausai bendrai tėkmei ir tik retkarčiais paleisti savo vidinę pabaisą pašėlti, o paskui jaustis kaltas. Bet gali meinstrymą palikti visam laikui ir tada turbūt nuolat jausies kaltas dėl to, kad nepateisinai kažkieno lūkesčių. Aš pasirinkau antrąjį kelią ir, kad ir kaip keista tai tau pasirodytų, padariau tai saugumo sumetimais. Nes kiekvieną kartą, kai mėgindavau eiti prieš savo prigimtį, ji man smogdavo atgal ir viskas pasibaigdavo prastai (pavyzdžiui, skausmingos skyrybos). Bijau, kad abiem atvejais, einant pasroviui ir prieš srovę, skaudės, tačiau elgtis pagal prigimtį man atrodo kur kas protingiau, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą. Bent jau nebus išmuštų saugiklių ir išsvaidytų detalių.
Bet ką reiškia nebūti bendros srovės dalimi? Bent jau man tai reiškia, kad gyveni savo ritmu, turi savo poreikių ir esi savita asmenybė, dėl šių dalykų esi atokiau nuo kitų žmonių. Dėl to, kad esu offstreame, iš dalies kaltinu rašymą. Jei ne jis, vaikščiočiau į darbą, rūgčiau ten nuo devynių iki penkių – tai suteikia išties neįkainojamą struktūrą! – ir tamsioji mano pusė būtų paslėpta, o ne išstatyta viešumai. Tai, kad rašau ir esu spausdinama, regis, padarė mane šiek tiek arogantišką… na, gal ne visai, tačiau dabar gali išgirsti mane atkertant kritikams šitaip: „Ok, jeigu tu esi visiškai teisus, o aš – tokia susipainiojusi ir sumišusi, kodėl tada spausdinamos mano mintys apie pasaulį, o ne tavo?“ Rašymas privertė mane labiau tikėti mano poreikių tenkinimo teisėtumu ir teise į juos… mano poreikiai nedideli, tik jie specifiniai ir… keista… tinkamą atsakymą ir jų patenkinimą radau internete. Ir tai mane baugina stačiai iki išprotėjimo… Kelis kartus esu buvusi ties fizinės mirties riba, bet ir tada nebuvau net pusę tiek persigandusi kaip dabar. Bijau interneto, nes Jis sutrauko, be to, labai maloniai, paskutinius saitus su realybe. Mano gyvenimą užpildo žmonių šešėliais.
Mane alina emigracija į virtualybę, nes… tiesa ta, kad man vis dar reikia tikro žmogaus. Taip, nėra dalyko, kurio negalėčiau padaryti pati ir jis man nesuteiktų tokio paties ar didesnio pasitenkinimo, negu bendraujant su žmonėmis. Tačiau žmonės nubrėžia ribas, kurios man labai reikalingos. Pavyzdžiui, mečiau gerti ir rūkyti ne iš baimės dėl sveikatos ar odos skaistumo, o todėl, kad būčiau rodžiusi blogą pavyzdį Džefui. Bela irgi neberūko, tad pamaniau, jog jai irgi bus labai nemalonu leisti dienas su žmogum, kuris išmaukia dešimt alaus bokalų ir prašo dar.
O dar yra ir seksas… Niekada nemaniau, kad tai išsakysiu, bet vienos nakties nuotykiai manęs jau nebepatenkina. Pastaraisiais metais viskas užgimsta mano galvoje ir žmogus turi būti smarkokai offstreame, kad man būtų seksualiai patrauklus… o tai sumažina galimybes turbūt iki kokių penkių vyrų planetoje.
Dėl viso šito visiškai netekau pusiausvyros… Jaučiuosi įspeista į tamsų kampą ir mano nuotaika nuolat svyruoja aukštyn žemyn. Aš tiek baiminuosi dėl savęs, kad rytoj ketinu nueiti pas labai toli nuo bendros srovės besilaikantį psichiatrą, seną bičiulį, ir paprašyti jo, kad išrašytų kokių nors vaistų nuo šios depresijos…“
Bjornas sureaguoja užjaučiamai, jis drąsina mane būtinai nueiti pas psichiatrą. Papasakoja apie niūrias ir išdraikytas dienas, kurias išgyveno 2003-iaisiais ir… laiško pabaigoje paleidžia absoliučią bombą, bet nežinau, ar pats tai suprato.
Versta iš: Stanislava Čiurinskienė. SECOND LIFE. Sofija:Asima, 2008. Knygą išleis „Baltos lankos“
1 Turimas omenyje roko grupės „Motorhead“ vokalistas (Vert. past.).
2 Suomių dainininkas (Vert. past.).
Viktor Jerofejev. Du apsakymai
2011 m. Nr. 10
Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius
Kaliošai
Šventės baigėsi. Berniukas mėšlungiškai įsikibo į avarines kopėčias. Aukščiau lipti buvo baisu, leistis – bijojo akmenų. Trečiokas stovėjo apačioje ir svaidė į jį akmenis. Vienas akmuo pataikė į nugarą, kitas – į petį, trečias pagaliau kliuvo į pakaušį. Jis tyliai šūktelėjo ir nulėkė žemyn nugara.
Mokyklos direktorius, patyręs kapitonas, vedė mokyklą per naujas bendrojo lavinimo negandas. Izia Moisejevičius, literatūros mokytojas, dalijosi samprotavimais apie neseniai išleistą Iljos Erenburgo knygą su pradinių klasių mokytoja Zoja Nikolajevna. Ji buvo jaunutė, visko drovėjosi.
Kartą direktorius prisiglaudė prie jos, per suknelę įgnybė į pilvą. Direktorius buvo juodbruvas, dar jauno veido. Zoja Nikolajevna nežinojo, kaip pasielgti. Juk jis jai įgnybė ne kaip nors nepadoriai, o veikiau juokais. Ji nusišypsojo. Jis sugniaužė kumštį ir pasakė: – Jūs esate štai čia, mano kumštyje. Ji nudelbė akis. Tuomet direktorius pasakė: – Zoja Nikolajevna! Prašau jūsų ne kaip direktorius, o kaip vyras: nedėvėkite šitų savo alyvinių kelnių. Jos jums netinka prie veido.
Zoja Nikolajevna nuraudo. Iš gėdos ji troško prasmegti skradžiai žemę.
Ji gulėjo ant tachtos ir skaitė Erenburgą, bet knyga nesiskaitė. Akyse stovėjo direktorius: kreivais kirpčiais, liesutis. Zoja Nikolajevna mėgino perprasti savo jausmus. Alyvines kelnes ji nusimovė kartą ir visiems laikams. Pritaikė jas namų ūkyje.
Rytą atėjo darbininkas. Atėjo labai anksti, tarsi prisisapnavo. Su baltu lynu rankose. Perėjo kambarį, atlapojo, įleisdamas drėgmę ir vėją, balkono duris. Balkone įsiręžęs susigrūmė su žmogaus ūgio penkiakampe žvaigžde, aplipdyta lempelėmis tarsi akimis. Ne iškart įveikęs, įkaitęs, ėmė rišti. Kiemsargis kažką nesavu balsu rėkė jam iš lauko. Į kambarį grįžo šlapias nuo darganos, suprakaitavęs, mūšio išsekintas dusliu balsu paprašė gerti.
– O kas jums patinka kinematografo srityje? – klausdamas prie jos trynėsi Izia Moisejevičius. – O man patinka filmas „Aleksandras Neviškis“, – pagalvojusi liūdnai atsakė Zoja Nikolajevna. Pastaruoju metu prie jos kabinėjosi direktorius. Ne taip pildote žurnalą, kodėl nedalyvaujate sienlaikraštyje. Kartą per pamoką ji pravėrė duris į koridorių. Jis stovėjo ten, vogčiomis klausėsi. Dėbtelėjo jai į veidą ir nieko nepasakęs nuėjo. „Jis manęs nekenčia ir nori išvyti“, – manė Zoja Nikolajevna, susigūžusi į kamuoliuką ant tachtos, ir pravirko. Tuo metu jaunesnysis Zojos Nikolajevnos brolis, gyvenęs kartu su ja vienam kambary, kūreno krosnį. Smulkus chuliganas, tarpuvarčių siaubas. Jis nugirdo ją verkiant ir atsigręžė. Eidamas pro šalį pliaukštelėjo seseriai per storą koją ir nusižvengęs pasakė: – Įsikliopinai!
– Kvailys! – šūktelėjo Zoja Nikolajevna gailiu sužeisto paukščio balsu.
Darbininkui padavė vandens iš čiaupo. Jis spėjo apsižvalgyti: prašmatnus, parduotuvių nepasiekęs televizorius su linze, ant jo kažkoks trumpakelnis muškietininkas su špaga, paveikslas auksuotais rėmais, kuriame nupiešta mimozų puokštė, peilis ir citrina.
Padėjęs galvą ant kumštelio, mieguistas berniukas su pižama juodomis akimis įdėmiai stebėjo darbininką. Virš tachtos, skylutėse vinių, kadaise laikiusių seną dulkėtą kilimą, styrojo plonyčiai pagaliukai su raudonomis vėliavėlėmis. Per kiekvieną šventę, mėgdžiodamas gatvę, berniukas iškabindavo puošmenas – žvaigždes, šūkius, vadų portretus – ir ant tachtos vadovavo alavinių kareivėlių ir apsilaupiusių šachmatų figūrėlių paradui. Žirgams buvo tiesiog nuplėšti snukiai.
– Primynė, velnias! – močiutė, šluostydama grindis paskui išėjusį darbininką, užsiuto.
Laužydamas pirštus, berniukas sagstėsi uniformines kelnes. Prieš pat išeinant įsiplieskė skandalas: močiutė liepė apsiauti ant batų naujus kaliošus. Močiutė didžiavosi savo silpnais nervais. Ji pergyveno blokadą. Pašėlusi močiutė išgrūdo berniuką pro duris, su kaliošais, neatsisveikinusi. Springdamas ašaromis berniukas bilsnojo koja į geležines lifto duris ir kvietė liftininką. Kol liftininkas kilo, močiutė išniro tarpdury, vėl linksma ir jauna. Berniukui norėjosi smeigtelėti ją peiliu.
– Petrovičiau, – pasakė močiutė senajam liftininkui nutriušusiu nežinia kokios armijos munduru. – Paimk kopūstienėlės. Neišpilsiu gi. Tiktai puodą grąžink. – Stenkis, – močiutė švelniai pasakė berniukui.
Liftininkas šypsojosi bedante burna, nusilenkė. Leisdamasis žemyn su berniuku, jis kilstelėjo dangtį ir ilgai, mėgaudamasis, uodė kopūstienės pliurę. Jaunystėje Petrovičius dirbo virėju pas kunigaikščius Jusupovus. Važiavo mokytis meistrystės į Varšuvos „Medžiotojų klubą“, o paskui dar toliau, į Paryžių. Laiptinėje taip pat gyveno ponai: jų atvykdavo švarūs juodi automobiliai. Petrovičius įsitempdavo kaip styga ir atiduodavo pagarbą. Paimti tėčio atsiųsdavo šokoladinę „Pobedą“. Liftininko akys ašarojo. Berniukas užuodė: Petrovičius dvokė, bet truputį kitaip nei darbininkas.
Lauke dar nesibaigė naktis. Šlapdriba. Galima buvo pavažiuoti vieną stotelę kimšte prikimštu troleibusu, tačiau berniukas šito nedarė. Visoje gatvėje nukabino puošmenas. Atrodė, amžiams. Berniukas visiškai susikrimto. Netgi sutaupytos keturiasdešimt kapeikų šiandien jo nedžiugino. Kepurė su raide M nusmuko ant akių. Ji buvo per didelė, kepurė, nes tinkamo dydžio nepavyko nupirkti. Močiutė iš vidaus ją apsiuvo vata, bet vata sukrito. Berniukas nešėsi sunkų portfelį per šlapdribą. Nuo gatvės jis pasuko po sugriauta vokiečių bombos arka, paėjo dar apie minutę skersgatviu, išvydo plytinį mokyklos pastatą.
Direktoriaus langas ryškiai degė. Direktorius dažnai nakvodavo kabinete, nenorėdamas eiti namo. Prieš revoliuciją jo bute gyveno artistas Kačialovas. Direktorius užėmė drėgną trisdešimties metrų kambarį, perdarytą iš ankstesnės vonios. Styrojo vamzdžiai. Direktorius pyko ant savęs. Jis, sovietų karininkas, frontininkas, diena iš dienos atidėliojo sprendimą. Vokiečius jis šaudydavo nesusimąstydamas.
Berniukas įėjo į drabužinę. Buvo spūstis. Berniukas užkabino paltą ant pakabo, jam numušė kepurę, jis puolė kelti. Ėmė ją varinėti kaip kamuolį. Įvarė į kampą. Jis pasilenkė ir gavo iš kojos į užpakalį. Atsigręžė. Trečiokas geraširdiškai spjovė jam į veidą. Jis nieko nepasakė, apsisuko, nusišluostė, kažkas spyrė į sunkų portfelį, portfelis nuskrido iš rankų, atsisegė, iš jo iškrito vadovėliai, sąsiuviniai, plunksninė. Jis ėmė viską rankioti. Ant vieno sąsiuvinio atsispaudė kažkieno batas ir susilankstė puslapiai, prirašyti pagaliukų.
Zoja Nikolajevna labai nemėgo nevėkšlų. Nevėkšliškus sąsiuvinius ji rodydavo visai klasei, dviem pirštais suėmusi už kampelio, kaip nugaišusią pelytę už uodegėlės. Galų gale ji perskaitė Erenburgą. Nieko ypatinga. Pasakojama apie kažkokius dailininkus. Jie ginčijosi tarpusavy. Buvo nuobodu.
Kai jis surinko sąsiuvinius, drabužinėje jau nieko nebebuvo. Jis stovėjo sutrikęs, nežinodamas, ką daryti. Kur dėti kaliošus? Palikti juos po kabykla? Argi jų pasigailės? Berniukas regėjo rėkiančią močiutės blokadininkės gerklę. Nuskambėjo skambutis. Zoja Nikolajevna labai nemėgsta vėluojančių mokinių. Ji statydavo juos į kampą, siųsdavo pas mokymo dalies vedėją, pravarde Vobla. Berniukui užkaito skruostai. Jis atsagstė portfelį, norėjo padėti į jį, tačiau nebuvo vietos. Staiga jam toptelėjo. Vieną kaliošą jis sukišo į dešinę kelnių kišenę, kitą – į kairę, kairys kaliošas sunkiau lindo, jam trukdė nosinė; jis ištraukė ją, padėjo į švarkelio kišenę; kaliošai tilpo, tiktai pėdos truputėlį kyšojo. Jis užtraukė švarkelio skvernus ant kišenių, timptelėjo diržą su raide M, pasitaisė ir movė iš drabužinės.
Direktorius stovėjo laiptų apačioje. Pats direktorius. Prasiveržti pro jį buvo neįmanoma. Direktoriaus veidas buvo baisus. Direktorius pamatė berniuką ir žengė pasitikdamas jį. Direktorių pykino nuo vaikų. Jis, frontininkas, skausmingai išgyveno savo paskyrimą į mokyklą. Jis taikė aukščiau. Ypač bjaurūs jam buvo laimingi maži berniukai, kvepiantys vaikišku muilu. Direktoriaus žvilgsnis nukrypo: į jį it kulka lėkė amžinai vėluojantis Izia Moisejevičius. Direktorius savo kūnu užtvėrė praėjimą į laiptinę. Direktorius pasakė:
– Jūs šitą patį… baikit man čia skleisti savo Erenburgą! Literatūros mokytojas užsiplieskė: – Bet juk jį visi skaito!.. – Visi! Tai jūs man baikit: visi!
Literatūros mokytojas aptemo ir pro dantis ištarė: – Išdavikė!
Direktorius sugniaužė kumštyje raktų ryšulį ir pasakė: – Jūs esate štai čia, mano kumštyje! – ir nuėjo žvangindamas raktais.
Berniukas prasprūdo pro įširdusius vyriškius. Jis užbėgo į antrą aukštą, prabėgo pusę išmirusio koridoriaus, truktelėjo durų rankeną ir užsimerkė. Klasėje ryškiai ir sausai degė elektra. Zoja Nikolajevna stovėjo prie stalo ir kalbėjo garsiai, raiškiai. Ji užbaigė sakinį ir nukreipė žvilgsnį į berniuką. Jis stovėjo prie durų: plikai nukirptas, juodos akys, ausys dega. Išsitaršęs. Portfelis purvinas. Ji įsistebeilijo.
– Kas tavo kišenėse? – nustebusi paklausė mokytoja.
Visos keturiasdešimt porų vaikiškų akių smigo į berniuką. Berniukas tylėjo. Jis jautė, kaip nuo šlapių kaliošų teka vanduo, sunkiasi kiaurai kišenės audinį, kiaurai rudas kojines, nemaloniai šaldo kojas.
– Aš klausiu: kas tavo kišenėse? – atkalė kiekvieną žodį mokytoja. – Nieko… – išlemeno berniukas. – Prieik.
Jis priėjo, iš gėdos net persikreipęs. Zoja Nikolajevna kilstelėjo švarkelio skverną, timptelėjo ir ištraukė juodą kaliošą kisieliškais viduriais. Ji paėmė kaliošą dviem pirštais, pakėlė, parodė klasei ir ištarė vieną žodį: – Kaliošas.
Klasė driokstelėjo, suinkštė ir sukiauksėjo. Vaikučiai – daugelis jų rachitiški, įkritusiais veidais – suvirto ant suolų, griebėsi už pilvukų. Juokėsi: Adrianovas, Baranovas, Bekeninas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra totorius, ir silpnai išsivystęs vunderkindas Bermanas. Dorofejevas ir Žuliovas juokėsi apsikabinę kaip Gercenas ir Ogariovas. Storulė Vasiljeva išsprogusiomis akimis, kankinama Bazedovo ligos, juokėsi krūtininiu suaugusio žmogaus juoku, plyšo iš juoko Kira Kaplina, cypavo mažutė beždžionėlė Naryškina (po penkerių metų Izia paklaus: „Ar tu ne iš tų Naryškinų? Ko tyli? Jau nebaisu.“ – O ji tiesiog nesupranta: iš kokių dar tų? Ji Naryškina iš Južino skersgatvio). Juokėsi: Goriainova, kuri išvyko į dvimetę komandiruotę su vyru: miklusis Arcybašovas, galiausiai jis taps gana žinomu literatu, įstos į Rašytojų sąjungą: Trunina, baigusi mokyklą aukso medaliu: Zolotariova ir sanepideminės stoties gydytoja Guseva, taip pat pražilusi būdama trisdešimties Gadova – ji išmoko groti gitara. Juokėsi Sokina liesutėmis kojytėmis, kuri anksti mirs nuo kraujo užkrėtimo, ir garbanota Niuškina, įkritusi į tuščią lifto šachtą, tačiau pasisekė raudonplaukei kvaišai Truninai: jos vyras – CK narys, tiesa, atrodo, VLKJS. Pasisekė ir Nelei Petrosian: ištekėjo už vengro, visą gyvenimą kalbės vengriškai – egiš-megiš – nesuprantama kalba! Juokiasi nupiepėlis Bogdanovas; jam po dvejų metų Ilja Tretjakovas galingu spyriu – štai jis juokiasi galiniame suole! – sulaužys stuburgalį; juokiasi smagurė Los, ji skundikė, Jakimenko prisigėrusi iššoks pro langą, liks invalidė, pagimdys dvynius; Judina pergyvens visus: per savo devyniasdešimtmetį ji išeis į bendrą virtuvę margu maudymosi kostiumėliu. Sukrėsti kaimynai kad ims ploti. Nesijuokė tik vienas Chochlovas, kadangi jis niekada nesijuokia. Juokėsi: matematikas Sukačius, kuris persikels gyventi į Vorkutą; žudikas Kolia Maksimovas, jis papjaus balandinės šeimininką; iš juoko purtėsi farsovščikas Verčenka, nuo mažų dienų vaikščiojęs prie „Pekino“ viešbučio kaulyti kramtomosios gumos iš užsieniečių, ir Saša Cheraskovas. Jiems antrino Zaicevas, akiniuotis Šubas ir rumunė iš antifašistų šeimos Stela Dikens. Praporščikas Ščiapovas, kontūzytas kolonijinėje kampanijoje, karatistas Čemodanovas ir Vagner, bekrūtė Vagner, kukariekavo iš visų jėgų. Baklažanova, Muchanovas ir Klyško iš juoko nuvirto ant praėjimo, tarytum kokie vaisiai.
Ir Zoją Nikolajevną taip pat suėmė juokas. Užsikrėtė nuo vaikų. Zoja Nikolajevna neišlaikė ir prapliupo plonu sidabriniu juoku. „Cha cha cha cha cha, – leipo Zoja Nikolajevna, nepajėgdama susitvardyti, – cha cha cha cha cha…“
Džiūgavimo kaltininkas, visų pajuoka, stovėjo šalia jos stalo su purvinom išverstom kelnių kišenėm. Iš jo juodų lyg anglys akių ilgu veidu bėgo kaitrios ašaros, ir staiga pro savo nepedagogišką juoką, pro vaikų juoką Zoja Nikolajevna išgirdo, kaip berniukas šnabžda beviltiškai ir pasiaukojamai.
– Viešpatie, – šnabždėjo berniukas, – atleisk jiems. Viešpatie, atleisk jiems ir pasigailėk! Jie nekalti, dori, jie geri, Viešpatie!
Zoja Nikolajevna nustojo juoktis ir, vis dar laikydama rankoje kaliošus, atidžiai įsižiūrėjo į berniuką. Ir čia ji pastebėjo, kad virš šito apsileidusio (purvino?) pirmoko, virš jo plikai nukirptos galvelės švyti plonytis tartum ledo plutelė aureolės ratukas. – Aš juos myliu. Viešpatie! – šnabždėjo berniukas. – Šventasis! – mokytoja apmirė ir jos veidas siaubingai iškvailėjo.
– Kas čia dedasi?! – tarpdury išdygo direktorius. – Beprotnamis! Baigt!
Visa apmirė. Zoja Nikolajevna stovėjo su vaikiškais kaliošais rankoje ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į direktorių.
– Jūs man trukdote pamokas! – sušnypštė ant jos direktorius, kratydamas kreivus kirpčius. – Išeikite į koridorių!
Nieko nesuprasdama, tarytum sapne, Zoja Nikolajevna su kaliošais išėjo į koridorių. Direktorius uždarė klasės duris – dabar gi ten vėl suūkė vaikai, likę našlaičiai.
– Kokie čia dar kaliošai? – paklausė direktorius žvėrišku veidu.
– Vieno berniuko, – išlemeno Zoja Nikolajevna, – jis, jei suprantate, – ji išpūtė akis, – pasirodo, šventasis…
Direktorius paėmė iš Zojos Nikolajevnos rankų mažyčius kaliošus, padėjo ant plataus delno, mąsliai apžiūrėjo jų kisieliškus vidurius.
– Zoja Nikolajevna! – trenkdamas jai į veidą vyriškos burnos smarvę, pasakė jis. – Taip daugiau iš tikrųjų negalima. Turiu trisdešimties metrų kambarį. Pačiame centre. Persikelkite pas mane. Būkite mano žmona.
Zoja Nikolajevna silpnai aiktelėjo ir nulėkė avarinėmis kopėčiomis žemyn nugara.
Danteso reabilitacija
Į senąjį Sulcą atvykau apie trečią valandą dienos, kai prancūzai, baigę „antruosius pusryčius“, išeina iš restoranų krapštydamiesi dantis. Skirtingai nei Obernė arba Kolmaras, Sulcas – apmiręs, nuošalus ir skurdokas Elzaso miesteliūkštis. Kai stačiau savo naujintelaitį sidabrinį „Audi“ vokišku numeriu centrinėje aikštėje šalia neišvaizdžios katalikų bažnyčios, ieškodamasis vietos tarp prancūziškų mažalitražių, pastebėjau pavydžius vietinių žvilgsnius.
– Kur galėtų būti Danteso muziejus? – paklausiau vieno tų pavyduolių raudona sausvynių mėgėjo nosimi.
Jis nedraugiškai mostelėjo ranka, nurodydamas teisingą kryptį. Po penkių minučių jau buvau muziejuje, jausdamas, kaip mane varsto žvilgsniais dvi prancūzaitės, kurios sėdėjo ant suolo ir valgė ledus. Iš kažkokios juodbruvės darbuotojos nusipirkęs ganėtinai brangų bilietą, netrukau įsitikinti, kad muziejus tik iš dalies skirtas Dantesui. Pirmą aukštą užėmė kraštotyra, trečią – kažkokia Izraelio paroda, kurios nėjau žiūrėti, bet antrame įsikūrė Dantesas su savo šeimyna.
Į akis iškart krito neproporcingai didelis baronienės de Hekern Dantes, mergautiniu Jekaterinos Gončiarovos vardu, baline suknele su lornete portretas, nutapytas vidutinių gabumų dailininko Anri Belco 1841 metais. Čia pat buvo pažymėta, kad ji ištekėjo už Danteso 1837 metų sausio 10-ąją. Puškinas šaudėsi su juo per patį medaus mėnesio įkarštį. Jei spręsime iš portreto, Jekaterina buvo nesimpatiška ilganosė skystaplaukė briunetė. Tiesa, prie jos portreto su prastai nusisekusiomis rankomis Belcas pripaišė putlokas krūtis, bet vis dėlto iš veido Jekaterina atrodė sutrikusi ir suglumusi, o akyse pakibo klausimas: ką aš čia veikiu? Išleistum tokią Jekateriną su bikiniu į šiandienį Koktebelio pliažą, taip ji ir praleistų atostogas vieniša, romantiškai spoksodama į įlanką, jeigu ne vietinis auksadantis džigitas totorius, kuris, prieš tai išgėręs kokteilį „Totoriaus svajonė“ (po lygiai degtinės ir balto portveino), tikriausiai susižavėtų jos blyškia šiaurietiška oda. Greta portreto sunkiai stovėjo atremta į sieną Jekaterinos Gončiarovos antkapinė marmuro plyta, stipriai įskilusi ir tarsi visiškai nereikalinga, tai šiek tiek mane sutrikdė: atrodo, Teismo diena jau praėjo ir numirėliai paliko kapus. Aš nevalingai apsižvalgiau ieškodamas atsakymo ir dabar prie manęs išniro juodbruvė muziejaus darbuotoja, labai įtartinai panaši į Jekateriną Nikolajevną.
– Ar jums pravesti ekskursiją?
– Nemokamai? – burbtelėjau.
– Ar jūs – rusas?
– Iš ko sprendžiate?
– Jūs panašus į Puškiną.
– Kuo gi aš į jį panašus?
– Jūsų išraiškingas žvilgsnis.
– Nepastebėjau.
– Visi rusai panašūs į Puškiną.
– Gal verčiau pats pavaikštinėsiu.
Buvo rodomi du Žoržo Danteso vaizdai. Šaunus jaunas profilis iš šešėlių teatro, kuris, būdamas ypač juodas, atspindėjo jo vaidmenį rusų kultūroje. Antras Danteso atvaizdas buvo fotografija. Dieve, senatvėje Dantesas atrodė kaip iš akies trauktas Turgenevas!
– Ar ne tiesa, jis panašus į Turgenevą, o jo vardas primena Dantę? – vėl pasigirdo juodbruvės darbuotojos balsas.
– Čia jums visi į ką nors panašūs, – ištariau nepatenkintas.
Mano žodžius ji priėmė kaip kvietimą pasikalbėti.
– O štai anoniminio laiško kopija, suteikianti Puškinui teisę būti visaverčiu raguotųjų bendrijos nariu ir istoriografu.
Toje pačioje vitrinoje nežinia kodėl buvo rodomas prancūziškas 1924 m. „Gavriliados“ leidimas, vienintelė visame muziejuje Puškino knyga, ir aš nevalingai prisiminiau jos eilutę, Bažnyčios pagrindus:
Dzeuso nėra. Mes tapome protingesni…
– Užuomina?
– Baronas buvo dievobaimingas. Puškinas – vienintelis žmogus, kurį jis nužudė. Tikėtina, kad tapo Apvaizdos įrankiu. Turiu įrodymų, kad Puškinas jam už tai dėkingas.
– Ką jūs svaičiojate! – nesusitvardžiau. – Atvykau čia neatsitiktinai. Iš savo inteligentiškos mamos gavau užduotį spjauti ant Danteso kapo.
– Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų, – juokdamasi atitarė muziejaus darbuotoja.
– Kapinės greitai užsidarys. Reikia paskubėti.
Žvilgtelėjau į dvi žinomas spalvotas Puškino litografijas, kabančias šalia Jekaterinos Gončiarovos portreto, slapčia mirktelėjau joms ir pasukau link išėjimo. Ant laiptų ji mane sustabdė.
– Parašykite ką nors į atsiliepimų knygą.
Atsisakiau, bet, pagalvojęs, neskubėdamas švariame puslapyje parašiau didelėmis raidėmis:
– Kalė!
– Kalė! – džiugiai perskaitė ji. – Turistų dėka mes pramokome rusų kalbos. Pažiūrėkite, ką jie rašo.
Aš nebuvau originalus. Albumas buvo kupinas rusų širdgėlos. „Iki širdies gelmių pasipiktinę nusikalstamu Jūsų šūviu!“ – rašė Archangelsko universiteto studentai. „Gėda mūsų visa ko žudikui!“ – Smolensko poetas konceptualistas. „Kodėl?“ – „Prancūzijos–Rusijos“ draugija. Be daugybės „kalių!“, ten dar buvo „bliad‘!“, „pydaras!“, „ožys!“ ir „fašistas!“.
Pakylėti mes išėjome iš muziejaus ir pasukome prie automobilio.
– Kasmet rusų turistų vis daugiau ir daugiau. Tarsi koks šliuzas būtų atsivėręs. Važiuoja ištisais autobusais. Linksminasi restoranuose, deklamuoja Puškiną. Tai skatina mūsų Sulco klestėjimą ir dabar mes svarstome galimybę susibroliuoti su Pskovu ir Michailovskojės draustiniu.
– Nesulauksit, – pasakiau.
– Sulauksim, – optimistiškai linktelėjo ji.
– Kuo jūs vardu? Anjesė? Nuostabu, Anjesė, – pasakiau, – rusų tauta, kaip matote, nekenčia Danteso.
– Kaip tik dėl to tikriausiai jis yra žinomiausias Rusijoje prancūzas, drauge su Aleksandru Diuma. Įsivaizduokite, jeigu jūs sąžiningoje dvikovoje nužudytumėte Lui Aragoną, jūs taip pat išgarsėtumėte Prancūzijoje.
– Niekai! Kam man jo Elzė Triolė? – pasakiau bjaurėdamasis.
– Kodėl rusų tokie geri automobiliai? – lipdama į „Audi“ paklausė Anjesė.
– Daug dirbame.
– Danteso gatvė, – išdidžiai pranešė Anjesė, rodydama į lentelę prie sankryžos.
– Išsiaiškins – pervadins, – pastebėjau.
Pakeliui užsukome į Danteso giminės dvarą. Sustojome šalia niūraus pilko pastato, kuris atrodė tuščias ir seniai apleistas. Parke augo didžiuliai medžiai. Tiktai viename rūmų sparne švietė naujo restorano „Puškinas“ langai.
– Šmaikštu, – patenkintas ištariau. – O kur Dantesai?
– Bankrutavo ir išsikraustė. Įsidėmėkite šiuos rūmus, – pasakė Anjesė. – Čia Puškinas susitiko su Dantesu.
Pažvelgiau į ją kaip į beprotę ir jos panašumas į Jekateriną Nikolajevną staiga ėmė nemaloniai erzinti. Aš kurį laiką dvejojau, ar verta su ja vykti į kapines, bet nežinojau kelio ir bijojau paklysti.
– Jūs, rusai, – pasakė miesto muziejaus darbuotoja, – mėgstate visų nekęsti. Jūs nekentėte caro, Jėzaus Kristaus, Trockio, Tito, mūsų de Golio, milijonų liaudies priešų, pagaliau Stalino – o dabar? Savo dosnia slaviška širdim visus reabilitavote, visus ant rankų nešiojate. Atėjo metas reabilituoti ir gerąjį baroną Žoržą Dantesą. Jis – mūsų miesto geradarys. Jis – geriausias jo meras, kito tokio nebuvo ir nebus. Jis restauravo senus namus ir įrengė kanalizaciją.
– Dievas nubaudė! – sušukau. – Ko gi jis trenkėsi į Rusiją, jeigu čia jo laukė kanalizacija?
– Kaip? Jis buvo jaunas disidentas, nesitaikstęs su 1830-ųjų revoliucijos rezultatais, ir savo tetos proteguotas emigravo po rusų imperatoriaus dvaro stogu. Apie jį palankiai atsiliepė Puškinas laiške tėvui. Jis buvo gražus ir protingas, valdė plunksną ne prasčiau nei špagą…
– Liaukitės, – pasakiau.
– Atvykome, – pasakė Anjesė.
ŠUNIMS NETGI SU PAVADĖLIU ĮĖJIMAS Į KAPINES DRAUDŽIAMAS, – skelbė užrašas.
Žinoma, Elzasas gražus, ir aš suprantu, kodėl vokiečiai iki šiol čia važinėja lieti ašarų dėl prarastos teritorijos, kur iki šiol visi miestai turi germaniškus vardus ir gyventojai vokiškai kalba ne prasčiau nei prancūziškai. Gražus Reino slėnis, skendintis vynuogynuose, gražūs minkšti žaliuojantys kalnai, čiurlenančiais upeliūkščiais tekantis Reinas, gražūs provincijos keliai, ganyklos, fermos, gražus dangus prieš saulėlydį. Ir kapinės, kuriose atsidūrėme, taip pat buvo elzasiškai gražios. Kuklios, puošnios, be nesąmonių, su akmeniniais apsamanojusiais kryžiais, ant kurių ropoja vorai. Nebent koks nors prancūzų artileristas pageidautų pasilaidoti po monumentu, vaizduojančiu didelę seną patranką su rankenomis – statiniu, tinkamu veikiau Novodevičės kapinėms, o šiaip visa pakluso tyliam išblėsusiam gedului. Aš netgi nupiešiau savo vaizduotėje rusų priešo vertą kapą, įrengtą už dėkingų miestelėnų pinigus ir nusiminiau dėl jo pomirtinės gerovės, kada Anjesė atvedė mane prie keistoko kapinių geto.
Taip, aš taip ir pasakyčiau: getas, nors nieko žydiška šiame kapinių kampelyje nebuvo, bet nesunkiai jaučiamas atsitolinimas nuo viso kito. Jeigu visi kapai šiose krikščioniškose kapinėse išsidėstę kaip dera, vakarų–rytų kryptimi, išganymo pusėn, tai Danteso šeimyna su tuzinu vienodų kapų, panašių į vieną PRAKEIKTŲJŲ kapą, gulėjo galvomis į šiaurę. Nauji marmuriniai antkapiai ir žemučiai marmuriniai kryžiai, iškelti virš Dantesų, akivaizdu, po perlaidojimo palikuonių šeimynai bankrutavus septintajame XX a. dešimtmetyje, buvo, regis, tyčia perkreipti, tarsi po jais kas nors ilgai vartėsi ir tebesivarto, ir apskritai jie veikiau man priminė vaikiškus popierinius laivelius, paleistus pavasarį nežinia kur. Tarp šių standartinių antkapių aš be vargo radau Žoržo kapą, netoliese Jekaterinos Nikolajevnos, mirusios gimdant ketvirtąjį vaiką 1843 spalio 15-ąją. Ten pat buvo ir kapas „begėdės sąvadautojos“ – olandų pasiuntinio, kurį Puškinas negailestingai suvarpė skandalingame savo laiške. Ant Jekaterinos Nikolajevnos kapo gulėjo mažutė geležinė dažyta rožė, beje, vargu ar jį puošianti.
– Ko gi jūs nespjaunate? – pašaipiai paklausė Anjesė.
– Jie ir taip PRAKEIKTI, – pasakiau.
– Ar jūs tai pajutote? – išsigandusi paklausė Anjesė.
Pasijutau nejaukiai ir, nieko neatsakęs, nuėjau prie kapinių vartų. Leidosi saulė. Elzase buvo gegužė.
– Ar dabar suprantate, kodėl reikia reabilituoti Dantesą? – Anjesė sėdo į automobilį.
– Aš įsitikinęs, kad greitai jis gaus auksinę Rusijos Didvyrio žvaigždę. Vakarieniausime „Puškine“?
Anjesė tylėjo. Aš nespaudžiau. Man metas nešdintis iš šito užkampio į Paryžių. Kelias tolimas. Kažkoks prancūzas man sakė, kad Dantesas nė karto nenuvežė Jekaterinos Nikolajevnos į Paryžių.
– Čia yra užmiesčio restoranas, ten skaniau, už penkiolikos kilometrų į kalnus.
Mes išvažiavome į kalnus. Vėl buvo gražu. Važiavome tylėdami. Įvarėme automobilį į restorano kiemą, įėjome, visi sužiuro, kaip įprasta kaime. Vakarienei užsisakėme sraigių burgundiškai ir varlių šlaunelių žaliajame padaže. Gėrėme vietinį rislingą iš aukšto butelio.
– Ar jūs neįsižeidėte? – staiga paklausė Anjesė.
Aš truktelėjau pečiais.
– Aš turiu užrašytą Puškino ir Danteso pokalbį.
– Aš ne puškinistas. Aš tiesiog pašalinis. Mama manęs prašė spjauti ant kapo. O kada jie buvo susitikę?
– Prieš Danteso mirtį.
– Bet juk Puškinas nepataikė! Atstokit, Anjese. Jūsų didelė, graži krūtinė. Kuo čia dėtas Puškinas?
– Tai nežinoma istorija. Niekam apie ją nepasakojau. – Ji visa virpėjo. Ragana, ar ką? Išgėriau rislingo ir pasirengiau klausytis, veikiausiai prieš savo valią.
– Kaip visi karjeros žmonės, Dantesas mirė sunkiai. Medaliai, pagerbimai, titulai, vardai – visa tai neturėjo reikšmės.
– Išskyrus kanalizaciją, – kyštelėjau.
– Puškinas jam taip ir pasakė.
Aš patylėjau, suvalgiau varlę ir išgėriau vyno.
– Dantesas paskambino varpeliu. Į miegamąjį įėjo senis kamerdineris užtinusiomis akimis. Dantesas, gulėdamas lovoje, pasakė:
– Giustavai, padaryk paslaugą. Atnešk man kriaušių trauktinės ir paprašyk Koko, kad pas mane užeitų.
– Kaip jūs pasakėte?
– Ponią baronienę, – pasitaisė Dantesas.
Nė nemirktelėjęs, Giustavas pasakė:
– Trauktinės atnešiu, o štai ponios baronienės pakviesti negaliu. Ji išvyko į miestą apsipirkti.
– Ką gi ji perka?
– Visko po truputį, – išsisukinėdamas atsakė tarnas, supratęs, kad ponas kliedi: jo vienintelė žmona, kurią šeima vadino Koko, mirė prieš penkiasdešimt dvejus metus.
Praėjo visiškai nedaug laiko, ir Giustavas atėjo su kriaušių trauktine, bet jis atrodė, tiesą sakant, ypatingai.
– Pone barone, – jis padavė aukštą taurę, – šeimininkė išties išvykusi, o štai vienas ponas, nepaisydamas jūsų negalavimo, primygtinai nori su jumis pasikalbėti.
– Meras? – retoriškai pakėlęs antakius paklausė Dantesas, kuris, kaip kiekvienas išpuikęs žmogus, gulėdamas mirties patale lūkuriavo vyresnybės nerimo ženklų.
– Ne, – dainingai pasakė Giustavas, pūsdamas akis. – Ponas Puškinas.
– Tegu įeina, – ramiai pasakė Dantesas.
Įėjo Puškinas. Dantesas įsižiūrėjo. Jųdviejų amžius vėlgi skyrėsi, tiktai pasikeitę vietomis. Jeigu anksčiau Dantesas buvo jaunesnis už Puškiną 13 metų, tai dabar tapo vyresnis 47, todėl jis, Prancūzijos senatorius, leido sau elgtis su Puškinu šiek tiek familiariai.
– Sveikas, giminaiti. Seniai tavęs laukiu, – pasakė Dantesas, gestu rodydamas į krėslą prie lovos, – gaila, kad atėjai tuomet, kai truputį apsirgau.
– Tu miršti, – Puškinas įsitaisė krėsle ir lengvai užmetė koją ant kojos.
– Aš – ne kvailys, – liūdnai šyptelėjo Dantesas.
– Paprastai taip sako kvailiai, – mostelėjo ranka Puškinas.
– Nekalbėk amžinybei, Aleksandrai. Tikiuosi, mūsų pokalbis nebus užprotokoluotas. Visa, kas susiję su mūsų santykiais, vertinama iškreiptai. Ar atėjai išklausyti mano atgailos?
– Atėjau…
– Džiaugiuosi, kad tu atėjai, – pertraukė jį Dantesas, plaukdamas prancūziškos gražbylystės upe. – Per tave aš visą gyvenimą krūpčiojau, kai šalia manęs kas nors prabildavo rusiškai, ir aš nuoširdžiai linkėjau, kad Rusija prasmegtų į tartarus. Aš uždraudžiau dukrai mokytis rusų kalbos. Ji įsiuto, visa tai buvo bjauru. Mano bėda ta, kad aš bėgau su kilmingos tetulės protekcija ne į Prūsiją, o į Rusiją. Markizas de Kiustinas apie jus parašė tikslią knygą. Bet tai buvo po tavęs. Apskritai po tavęs daug ko buvo, 37-aisiais dar nebuvo fotografijos, o šiais metais jau išrado kiną. Ar žinai, kas yra telefonas? automobilis? Tu netgi nežinai, kas yra elektra ir Paryžiaus komuna! O pas mus aviacija greitai pakeis Dievą. Apie jo mirtį rašo Nyčė. Būtum galėjęs gyventi ir gyventi.
– Poezijai nereikia nei aviacijos, nei elektros, – pasakė Puškinas.
– Na, aiškus daiktas, – pritarė Dantesas. – Poezijai reikalingas bobų mėšlas, kad iš jo lipdytum eiles. Tu šito turėjai daugiau nei pakankamai. Ir tu ant jo paslydai. Mano brolau, nevaizduok genijaus bent jau prieš mane. Mano protėviai buvo geriausi vietinių valstiečių draugai. Dantesai reikalingi gyvenimui ne mažiau nei Puškinas. Priešingu atveju dvikova būtų kitaip pasibaigusi.
– Atėjau tau atleisti.
– Atleisti? Nagi pirmiausia pats sau atleisiu, – grubiai kaip karininkas pratarė Dantesas.
– Dėl visko kalta Nataška.
– Ne, mano brangusis, klysti. Tu mylėjai ne ją, bet gražią vitriną, o Natašką laikei kvaile, mokei ją gyventi. aš ją priėmiau tokią, kokia ji yra, mudu buvome vienmečiai, mes kvėpavome vienu oru, mes suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio, mes – vienos arklidės arkliai.
Puškinas tylėjo.
– Aš baiminausi, – tęsė Dantesas, – kad tu ją užmuši, sužinojęs, kad ji myli mane. Juk žinojai, kad ji mane myli.
– Judu miegojot?
– Puškinai! – nusikvatojo Dantesas. – Tu – didis ar kas tu? Koks skirtumas? Nesakysiu.
– Vadinasi, buvo?
– Aš visada žinojau, kad poetai – ne vyrai, o šliužai. Brangus Aleksandrai, būkim atviri. Ji tavęs nemylėjo, faktas, tu pats viską išpranašavai „Onegine“. Turėjot prastą seksą, apie tai rašei savo eilėrašty kaip reta atvirai. Nataška – vienintelė, kurią mylėjau Rusijoje. Sykį ją mačiau Paryžiaus teatre, kai buvau su sūnumi, nepriėjau, bet parodžiau į ją ir pasakiau susigraudinęs: tai teta Nataša.
– O Katka? – neištvėrė Puškinas. – Taip pat arklys iš vienos arklidės? Katka, o antrasis Karamzinas šaukė ties kiekviena sankryža, kad ji siaubingai kvaila!
– Aš nesuprantu, kas turi mylėti kosmiškai? Poetas ar karininkas? Aš Natašką mylėjau kosmiškai. Katka man kaip brangus odos pakaitalas. Miegodavau su ja, įsivaizduodamas Natašką. Abi tai žinojo. Ir, be to, gelbėjau tavo garbę vesdamas ją. Netgi Žukovskis pasiuntė tave na chuj. Tu buvai bjaurus: įsiplieskei, visus įžeidinėjai. Norėjai mane užmušti. Sugriovei man gyvenimą.
– Tu elgeisi įžūliai. Važinėjai po Peterburgą su Nataška ir Katka.
– Man buvo dvidešimt penkeri. Kai būdavome kartu – tu neegzistavai. O aš ir tavo eilių nebuvau girdėjęs. Kas tu buvai baliuose? Žmogaus karikatūra!
– Bet aš – didis rusų poetas.
– Dostojevskis ir Tolstojus, Turgenevas ir dabar šitas, Mopasano mėgdžiotojas, kaip ten jį – jie irgi didūs, ne tu vienas. Eilės, Puškinai, eilėmis, o bobos – tai toks šūdas.
– Šitaip kalba homoseksualas.
– Nesvarbu. Dabar tai jau ne toks kriminalas, kaip Vigelio laikais. Bet kartą per gyvenimą Nataška nunešė mano homoseksualų stogą. Tai tik rodo, kaip stipriai ją mylėjau.
Puškinas išsitiesė krėsle. Dantesas neskubėdamas išgėrė kriaušių trauktinės.
– Aš negerbiau tavęs, – šiurkščiai prisipažino Dantesas. – Tu buvai nei už carą, nei prieš. Nei dekabristas, nei ne dekabristas. Nei už Rusiją, nei prieš Rusiją, kaip Čiadajevas. Nei už paleistuvystę, nei už ištikimybę.
– Užtai tu visada buvai ilgapirštis. Meilėje ir politikoje, – bjaurėdamasis pasakė Puškinas. – Tikriausiai prisimeni rinkimus Kolmare – kaip pripeckiojai rezultatus. Tave mokė.
– Aš buvau jauniausias Antrosios Imperijos senatorius.
– Nors ir Trečiosios! Danteso gyvenimo žygdarbis – kanalizacija.
– Mes – aukštosios civilizacijos nešėjai. Už mūsų – kompiuteriai ir žvaigždžių karai. O jūs, rusai, taip ir likote šūde.
– Ar vėl šaudysimės?
– Aš vėl tave nušausiu, – taikiai šyptelėjo šeimininkas. – Visi normalūs žmonės – Dantesai. Gyvenimo tiesa mano pusėje.
– Tu eisi į pragarą, – pasakė Puškinas.
– Ir tai man sako „Gavriliados“ autorius? Eik tu…
Puškinas atsistojo ir nuėjo prie durų.
– Palauk.
Puškinas sustojo.
– Juk tu atėjai man atleisti?
Puškinas tylėjo.
– Kodėl?
Puškinas tylėjo. Jis neturėjo ką pasakyti. Kai Puškinas išeidamas uždarė duris, Dantesas buvo miręs.
Anjesė pravirko. Aš puoliau ją guosti. Ji verkė vis stipriau ir stipriau. Ji raudojo. Visas restoranas žiūrėjo į ją. Ji isteriškai trūkčiojo. Ji ėmė draskyti savo veidą lelijiniais nagais. Lauke buvo naktis. Kas šitie žmonės? Kodėl aš čia, šiuose gūdžiuose Elzaso kalnuose? Ji persikūnijo. Sėdi priešais mane baline suknele su lornete. Jos stačiatikiškas kryželis paliktas miesto muziejaus vitrinoje. Jekaterina Nikolajevna Gončiarova, „šliurė“, pasak amžininkų, verčianti mane reabilituoti jos vyrą, baroną Žoržą Šarlį de Hekern Dantesą, palikusi Peterburgą Puškinui mirus ir išgyvendinus prancūzą, kad 1837 m. balandžio 1-ąją Europos ribose susijungtų su savo vyru amžiams.
Charles Ferdinand Ramuz. Rasių atskyrimas
2011 m. Nr. 8–9
Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė
Charles’is Ferdinandas Ramuz (Šarlis Ferdinandas Ramiu, 1878–1947) – šveicarų rašytojas, rašęs prancūzų kalba. 1901 m. baigęs Lozanos universitetą, kuriame studijavo literatūrą, trumpai mokytojavo Obonos koledže (Vo kantone) ir Veimare. 1902 m. išvyko į Paryžių rašyti daktaro disertacijos, bet atsidėjo kūrybai. 1914 m., likus kelioms savaitėms iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, grįžo į Šveicariją, įsikūrė Vo kantone ir gana atsiskyrėliškai gyveno čia iki mirties. Parašė dvidešimt du romanus, apsakymų rinkinių, esė knygų, autobiografinių tekstų.
C. F. Ramuz sėmėsi temų iš archajiško valstiečių gyvenimo, kurio šaknis įžiūrėjo Biblijoje. Atskleisdamas su gamta susiduriančio žmogaus vienatvę, žemės poeziją, žmogaus prigimties nekintamumą, per konkretybes siekė universalumo, kūrė gana tragišką būties vaizdą. Romane „Rasių atskyrimas“ (1922) vaizduojamas konfliktas tarp dviejų „rasių“, kurioms čia atstovauja dvi nedidelės bendruomenės, skiriamos vieno Alpių kalno: Berno Oberlando vokiečiakalbiai protestantai ir Valė kantono prancūzakalbiai katalikai.
Pirmas skyrius
I
Šia įkalne akimis keliauji ilgai ilgai; ji tokia aukšta, kad norint pasiekti viršūnę reikia smarkiai užversti galvą.
Ji tokia aukšta ir tokia stati, kad reikia būti ne per arčiausiai; reikia šiek tiek atsitraukti, kitaip nematytum įkalnės įsibėgėjimo.
Virš pirmojo aukšto yra antras, o virš antrojo – dar vienas: taigi galų gale reikia įsitaisyti už upės, kurios ištaka netoliese, todėl ji čia dar tėra sraunus upokšnis.
Pagaliau akis gavo visišką laisvę. Ten, kur pėsčiomis reikia valandų, jai užtenka vieno judesio. Ten, kur čionykščiai žmonės eina taip sunkiai, didžiai prakaituodami ir didžiai vargdami, palinkę po karklų pintine arba ištisinių šulų krepšiu, kur kraunamos vynuogės, po milžiniškais šieno nešuliais, penkiais šešiais rugių pėdais; arba gindami priešais save ožkas, pėdindami priešais karvių bandą, tarp akmenų, svilinami kaitrios saulės, iš viršaus žemyn, iš apačios aukštyn, – akis pasiekia viršūnę vienu sparno mostu ir ničnieko nevaržoma.
Iš pradžių ji slenka akmenuotais skardžiais, skalūno karjerais, o tiesiai virš jų – vynuogės; per šias vynuoges, verčiamas iš koto atlankų, palenkusias savo keturkampėlius vienus virš kitų, iš dešinės į kairę, o kartu užeinančias viena ant kitos kaip stogo čerpės, – tai pirmas aukštas.
Pirmame aukšte yra sodų; matai kaimo aikštę, matai kaimą kaip dėmę; matai, kad ten yra pilkų ir baltų namų, susispaudusių, su rudo medžio daržinėmis po stogais, kurie, nelygu apšvietimas, atrodo čia juodi, čia sidabriniai.
Bet jau sklandai aukščiau. Kyli, slysti aukštyn, greitai, trumpais sparno mostais kaip erelis: ir akis glosto miškus, kurie pajuosta, nes tarp bukų čia jau įsimaišo pušų.
Ak, tik pažvelk, kaip ji stūkso priešais tave, kildama iki trijų tūkstančių, trijų tūkstančių penkių šimtų metrų, aukštai lig dangaus, be pertrūkių, tolygiai: didžiulė įkalnė, didžiulis šlaitas, toks glotnus, toks vientisas, toks paprastas; akis bergždžiai slenka čia į rytus, čia į vakarus: visur kur įkalnė panaši į save pačią ir driekiasi taip toli, kad varaisi viena iš šių krypčių, paskui kita, kol pavargsta galva, pavargsta sprandas, pavargsti žiūrėti, pavargsti skaičiuoti: tačiau gražu ir žvilgsnis vis dar klajoja.
Taigi dar vienas mostas, dar vienas skrydis, ir štai jau pievos: antrame aukšte jose dar yra šiek tiek rugių, jos visą mėnesį iškabinusios šviesiai geltonas nosinaites lyg skalbinius žalumoj, kad ją paįvairintų, bet jau beveik nebėra vaismedžių. O tada keliauji į trečią aukštą. Akis dar pakyla: tenai dideli pušų miškai įsikabinę į sienas, atstojančias pamatą ganykloms, kurios plyti trečiame aukšte ir pačios yra dviejų aukštų, nes stačiakampės uolos perskiria jas per vidurį ir spindi saulėje, lyg būtų stiklinės.
Čionykščiai dar atgena ganytis savo gyvulius mėnesį ar du virš šių skardžių, per kuriuos buvo iškirstas takas, iki pat tarpeklių aukštai viršuje, iki paskutinės kalnagūbrio viršūnės, beveik iki pat sniegų ir ledų, tarp smailių, bokštų, baltų ragų, dantų.
Ant siauro tako, kuris eina skersai skardžio, matyti mulas, keliaujantis su nešuliu.
Kaip tik šioji didelė kalnų grandinė ir skiria; žmonės gyvena iš abiejų pusių, žmonės yra jos atskirti.
Kai akis grįžta, mulas tik vos vos pakeitęs vietą, kildamas ganyklų pačiame viršuje ir tarpeklio link, tenai, kur kalnų grandinėje gili įpjova, tai yra dviejų tūkstančių penkių šimtų metrų aukštyje; mažulytis skardžio fone kaip musė ant lango stiklo.
II
Į tas ganyklas, kurios yra po tarpekliu dviejų tūkstančių penkių šimtų metrų aukštyje, jie užkopia tik baigiantis vasarai, nes jų gyvenimas slenka iš apačios į viršų, kaip daro akis.
Pačiame viršuje, vidury paskutinio žolėto šlaito, matėsi namelis; jie sėdėjo prie namelio ant žemės, nes ten nebuvo nė suolo, atsirėmę į sauso akmenų mūro sieną, priešais tuštumą ir virš tuštumos.
Žvelgiant iš tokio aukščio, upė slėnio gilumoje atrodė jau tik kaip pilkas siūlo galas, dūluojantis per melsvą miglą, tarsi šis milžiniškas versmės baseinas būtų užpildytas ne oru, o vandeniu, kuriame būtų ištirpinta muilo, – jie rymojo ten nesišnekėdami.
Jie rymojo tylomis priešais šią sąrangą, egzistuojančią nuo amžių, priešais šiuos pernelyg didingus dalykus, kurie nė kiek nebesikeičia, priešais tai, kas nesikeičia, kas yra visumos sąranga; įsakymas medžiui būti žemiau už žolę, žolei – aukščiau už medį, uoloms – aukščiau už žolę, o sniegams ir ledui – virš uolos, – o aniems priešais, priešais tai, kam įsakinėjama, bet jiems taip pat įsakinėjama.
Jie yra tenai, nes taip reikia (jie pabaigė dieną), tyloje, kurią drumsčia tik vėjas, kai papučia ir sušvilpia prie sienos kampo, kurią drumsčia tik koks nors paukštis: kuosa, sniegynų varna arba erelis, sklandantis, lyg kabotų ant siūlo, lyg būtų voras, siūbuojantis ant savo gijos galo virš milžiniškos slėnio ertmės, erelis, kuris skvarbiomis akimis mato net kiškio jauniklį slėnio gilumoje: tada staiga siūlas nutrūksta.
Žiūrint kasdienybės akimis, nematančiomis akimis, kas mums iš viso to? Ir ką tai turi bendra su mumis? – taip jie galvoja, nes esi per daug menkas, nes mums reikės mirti, o kol kas reikia gyventi.
Jie net nepamatė, kad kalnas jiems prieš akis visas nusidažė rausvai. Retkarčiais vienas ar kitas pasako ką nors savo tarme; jam atsakoma arba neatsakoma; jie leidžiasi naktin to nė nepastebėdami.
Jiems prieš akis vis dėlto tebėra tas pat, ir priešais juos, jų aukštyje, – rausvos, rožės spalvos, dobilų spalvos, esparcetų spalvos; o paskui viskas pasidaro pilka.
Balsas uždavė dar vieną klausimą, kitas balsas atsakė po ilgo laiko; viskas pagelsta, pažaliuoja, papilkėja; jie buvo užgesinti, kaip kad užpučiamas žibintas.
Jie atsigula šiene ant tokių nedidelių pakylų, kur telpa trys ar keturi, pušinių lentų rėmų su kojomis, kad ne per daug trukdytų pelės, atbėgančios graužti batų odos, taigi jie pasikabina batus už raištelių.
III
Jis pasakė tai; ir iškart pasigailėjo pasakęs.
Tai buvo rytojaus dieną, išvakarėse tos dienos, kai jie turėjo grįžti apačion; jie jau buvo daugokai išgėrę.
Firmenas pasakė:
– Matai, ji baisiai graži!
Jis pasigailėjo to, ką pasakė; mėgino pasitaisyti vėl prabildamas:
– Be to, reikės jiems parodyti, kad mes daugiau nesileisime vyniojami apie pirštą…
Mat yra tie, kurie gyvena anapus kalnų grandinės, už tarpeklio, iš šiaurės pusės, tenykščiai, – tai va, jie ten kalba kita kalba, jie tiki kitą Dievą.
Jie apsukrūs, jie kitos padermės, jų daug, jie sumanūs; ir taip jau nutiko, kad senais laikais (bet vis dėlto tai įvyko ne taip jau seniai) jie kartą atsibeldė šiapus tarpeklio ir užgrobė mūsų pusėje gražų ganyklos plotą.
– O tokio dalyko, – dar pasakė Firmenas, – tai jau negalima atleisti…
Tęsdamas savo kalbą, keldamas ranką, kalbėdamas daug, nors paprastai būdavo užsisiuvęs burną:
– Ir juos reikės anksčiau ar vėliau iš čia išvaryti. O kol kas…
Jis patylėjo.
Buvo išvakarės dienos, kai jie turėjo grįžti apačion, ir ta proga popiete atkeliavo mulas, nešinas jiems skirta nedidele statine muskato, – taigi jie, susėdę aplink ugniakurą, ėmė gerti leisdami per rankas medinę stiklinaitę.
Vynas pradėjo daryti savo; jie netgi nenustebo, kai Firmenas vėl prakalbo:
– O kol kas aš turiu vieną priemonę.
Jis išgėrė, nes buvo jo eilė išgerti; tačiau, išlenkęs stiklinaitę vienu gurkšniu, jis beveik nenustojo kalbėti; ir vyno lašui tebevarvant jam į trumpą barzdą:
– Juk būtų neteisinga, kad jie neturėtų savo rūpesčių dalies ir kad nebūtų apvogti, jei jau apvogė mus!
Štai taip, jis rėžia tau kalbą, visą kalbą; paskui stabtelėjo ir vėl kažkas atėjo į galvą, nes jis įsismagino:
– Be to, ji dar ir graži!
Šįkart nebegalėjo susilaikyti nei pasitaisyti.
– Kaip iš pieno plaukusi, rausva lyg rožė… Ne brunetė, ne juodbruvė, ne išgeltusio veido kaip mūsiškės… Rausva ir balta, rausva ir švelni… Be to, aukšta, – pasakė jis.
Ir pridūrė:
– Aukštesnė už mane.
Kalbėjo jiems:
– Jos plaukai kaip rugių šiaudai, kaip jauno kaštainio mediena… Kaip… kaip sausa žolė…
Vėl prakalbo:
– Apvali, raudona ir balta. Ir švelni. Ir aukšta.
O paskui ėmė pykti:
– Aš gerai žinau!
Ir nors niekas neprieštaravo:
– Galiu jums tvirtai pasakyti, nes ją esu ne kartą matęs, kaip matau jus čia, kaip matau tave čia, Bonvenai… Ko tu juokiesi?
Tačiau Bonvenas nesijuokė.
– Koks atstumas galėjo mus skirti?.. Daugiausia trys keturi metrai… Taigi aš ją mačiau ir turėjau daug laiko, nes ji turi brolį ir atėjo jo parsivesti: ji beveik kasdien ateina į tarpeklį, dėl gražaus vaizdo…
Jis nutilo, bet kadangi niekas nieko nesakė:
– Beje, tai nuspręsta!
Vynas mušė į galvą, o dėl to viską matai aiškiau ir kitaip: taigi jie staiga irgi ją išvydo; matė ją kaip paveiksle, nes Firmenas kalbėjo toliau:
– Jos dėvi raudonus sijonus…
Jie išvydo savo galvoje ją lipant aukštyn ir stojantis ant kojų, lyg ji būtų viršuje, žvelgdama į tave, – taigi buvo juokinga matyti Firmeną sėlinant iš užpakalio, nes jis sėlino iš užpakalio. Prisėlino, atsistojo ant kelių ir rankų ir ėmė tykinti už akmenų luitų, nuo vieno luito prie kito, – jos dėvi raudonus sijonus, nešioja sidabro grandinėles, karančias ant aksominės palaidinės, o permatomo muslino rankovės nesiekia alkūnės…
– O aš, sakau jums, mažiau kaip už penkių metrų nuo jos…
Ir jie mato ją tenai, jie irgi mato.
Tad klausantis tęsinio jiems neatėjo į galvą pasakyti „ne“, ir kai Firmenas tarė: „Tai bus geras būdas jiems atkeršyti, leiskit man veikti“, jie pratrūko juokais, lyg pritardami: tai vynas, tai todėl, kad apsvaigus nuo vyno viskas įmanoma.
– Išeinam ryt po vidurdienio, ji kasdien ateina tuo pat metu, aš prislinksiu iš užpakalio, sugriebsiu ją, atitempsiu, ir mes nusinešim ją žemyn… Tiktai, – dar pridūrė jis, – sutarta, kad ji bus mano…
– Velniai griebtų!
Leidosi naktis, jie buvo apšviesti žarijų. Matėsi, kaip rausvai nudažyti veidai pasisuka į Firmeną su pražiotomis burnomis barzdose, kai jie klausė:
– O paskui? Ką tu su ja darysi?
Jis pasakė:
– Tai mano reikalas…
O dėl viso kito apskaičiuota gerai. Jie suprato, kad apskaičiuota gerai, iš tikrųjų. Stiklinaitė dar keliavo ratu, kai vienas iš vyrų, sėdintis šalia statinės, sako savo kaimynui:
– Pasitrauk, tu užstoji šviesą.
Staiga jie perkanda planą, jie sako vienas kitam:
– Vienoj pusėj ganykla…
Galvoje lyg kokios svarstyklės: vienoj pusėj ganykla, kitoj – gražioji mergina.
Stiklinaitė toliau keliauja ratu iš rankos į ranką; jie susidaužia, jie išgėrė į Firmeno sveikatą, išgėrė į merginos sveikatą, dėl juoko (juk tai anos pusės rasė, o mes – šitos pusės rasė).
O per tą laiką Firmenas toliau sau varė kalbas, varė iki tos akimirkos, kai statinė pradėjo skleisti duslų garsą – tai yra ženklas, o kitas ženklas – kad paėmęs ją į rankas nusistebi, kokia ji lengva, tarsi vaikas, kai perserga sunkia liga.
Jie atsistojo vieni paskui kitus; Firmenas nepajudėjo iš vietos.
Teko jį pašaukti: „Ei!“, ir dar: „Ei, Firmenai!..“ Kol galop kažkas uždėjo jam ranką ant peties.
– Jei nori rytoj laikytis ant kojų…
Apsirengę kaip buvo, jie krito ant abiejų lovų.
Blaškėsi sapnuodami vieni šalia kitų; per miegus atiminėjo vienas iš kito antklodes, nes pūsdami į akį juto šaltį, kurį į tas aukštumas atneša ruduo.
Tvarte šnopuoja karvės. Girdi, kaip pelė tempia medžio atplaišėles.
IV
Tik va kitą rytą pasirodė, kad viskas pasikeitę, nes vyno svaigulys greitai išgaruoja.
Darbas juos vėl įtraukė nuo penktos valandos; jie žiovavo, jie vos vilko kojas.
Reikia vėl įkurti ugnį, reikia pamelžti gyvulius, dar viena diena kaip visos kitos; ir tai, kas šovė į galvą vakar vakare, apsvaigus nuo vyno, jau buvo visų pamiršta.
Visų, išskyrus Firmeną: jie matė jį išeinant; jis atėjo ir atsistojo ant slenksčio, pasižiūrėjo į juos, nieko nepasakė.
Apsidairė aplink, paskui pažvelgė į dangų; ir pasirodė, kad kiti, praeidami pro jį, prisimena vakarykščią sceną, bet jie nieko jam nesakė ir jis taip pat nieko jiems nesakė (tiek daug kalbėjęs).
Jie įstūmė karutį, paskutinį kartą išsivirė viralo katile; kai kurie prie versmės mazgojo kubilus ir kibirus, nes prieš išvykdami turėjo viską sutvarkyti, – darbavosi šitaip, ir jiems buvo grįžęs sveikas protas, nes yra laikas juoktis ir yra laikas būti rimtam, – tarp jų tėra vienas, kuris nusiteikęs rimtai, kada kiti juokiasi, o juokiasi jis iš to, į ką kiti žiūri rimtai.
Kai kas, kuris laikosi savo, nors kiti keičia nuomonę.
Kadangi šiose kalnų ganyklose būna vyriausiasis, seniausias ir vadovaujantis, jie nuėjo pas vyriausiąjį ir kalbėjo jam:
– Jums reikės pasišnekėti su Firmenu.
– Tik kažin ar jis manęs klausysis.
Jis laikė saujoj barzdą.
– Vis tiek pamėginkit.
Jis atsakė, kad pamėgins.
Niaukstėsi. Nebeliko trikdančių didingų ledynų, būnančių tavo aukštyje, kai akis peršoka per slėnį. Šįryt jie nebetrikdė tavęs, nes užplaukė migla. Dangus iš visų pusių jungėsi su kalnu lyg kokiu valiniu: jiems nešvietė saulė paskutinę dieną, tą dieną, kai reikėjo leistis žemyn. Buvo matyti, kaip jie vis dar vaikštinėja pirmyn atgal blausoje, o blausa tai toks dalykas, kuris nepakenčia užgaidų ir akina daryti tai, ką reikia daryti, nieko kito, tik tai, ką reikia, ir kuo greičiausiai, – šis rudens metas byloja tau apie gyvenimą apačioj, apie malonią šilumą apačioj, apie tavęs laukiančius vaikus ir žmoną, – šitaip atėjo vidurdienis ir jie susirinko valgyti. Firmenui artėjant, vyriausiasis nuėjo jo pasitikti ir vyriausiasis pasikalbėjo su Firmenu.
Bet staiga visi pamatė Firmeną atsitiesiant; jis plačiai mostelėjo ranka purtydamas galvą.
Jis atsisėdo nuošaly. Kai jam perdavė duoną (tai sena duona, kepta prieš du mėnesius, apskritas paplokščias kepalas, pilkos tešlos, girnapusės formos ir beveik tokia kieta bei rupi, kad net peilis jos neįveikia ir reikia įremti kepaliuką į save, reikia smarkiai suspausti peilio rankeną), jis ženklu parodė, kad nenori.
Nusismaukė kepurę ant pakaušio, susidėjo alkūnes ant kelių, apkabino galvą rankomis, štai šitaip; paskui staiga:
– Beje, tai niekam nesutrukdys!..
Dabar iškėlė galvą virš savo rankų; dabar nužvelgė juos vieną po kito.
– Apsieisiu be jūsų.
O jie nuleido akis, vis tiek nenustodami žiaumoti, ir atrodė sumišę (mat tikra tiesa, nuo vakar pakeitė nuomonę; tik jis ne).
Taigi, užuot jam ką nors atsakę, jie nutilo. Pasiliko sau visus protingus argumentus, kuriuos turėjo galvoje ir manė pateiksią. Tik Bonvenas pareiškė: „Gali būti, kad prisivirsi košės“, bet nesulaukė palaikymo.
Buvo maždaug pirma valanda. Firmenas atsistojo, niekas jo nelaikė, buvo matyti, kaip jis suka ratus aplink namelį. Maždaug pirma valanda, gal penkiolika po pirmos; laiką jie skaitė iš saulės, nors tą dieną nelengvai – tokia ji buvo blyški.
Ganykla yra įdubusi, dubens formos, o už namelio kalnagūbriu staigiai šauna dangun: buvo matyti, kaip Firmenas traukia į tą pusę, tai yra tarpeklio pusėn. Tik trys iš jų nusekė paskui jį, ir tai gana iš tolo. Jie matė jį traukiant tarpeklio pusėn, matė, kaip jis pasiekė kalnagūbrį; akimirką jis laikėsi viršuj, buvo akimirką viršuj, dangaus fone. Paskui ėmė mažėti iš apačios: buvo nupjautas iki pusės blauzdų, iki klubų, iki pečių; iš jo teliko galva, toji galva taip pat pranyksta. Jie dar lydėjo tą galvą akimis; po to nebeliko nieko daugiau, tik keteros linija, viršum kurios plaukė pirma rūko skiautė.
Jie jau nelabai žinojo, ką daryti, nes tarpeklio plokštuma užversta milžiniškais uolos luitais, kadaise nuriedėjusiais nuo gretimų aukštumų, ir čia sekti paskui Firmeną būtų nelengva.
Taigi jie pasiliko, kur buvo, ir dabar matėsi vien tik garo kamuoliai, kylantys viršum tarpeklio, kaip kad rūkant pypkę.
Ilgą laiką, kai pakeldavo galvą, jie tematė šiuos dūmų kamuolius, plaukiančius priešais dangų ir baltus žemės spalvos dangaus fone: vieną, dar vieną, paskui dar vieną; visai kaip kad rūkant pypkę, kaip kad seniui rūkant pypkę už mūrinės tvoros.
Jie vis žiūrėjo, nežinodami, ką daryti; paskui, pažvelgę aukštyn, atsigręžė: matė, kad mažulytis kalnų namelis už jų nugarų bėra tik stogas, padėtas ant žemės, o aplink jį spalvotos dėmės, judančios vienos prie kitų: tai buvo gyvuliai, varomi į krūvą.
Juos pasiekė negarsus šauksmas, kuriuo kviečiami gyvuliai, paskui nebesigirdėjo nieko; tada jie vėl atsigręžė į kalnagūbrį: kamuolys, dar vienas kamuolys, rūksta pypkė, ničnieko daugiau.
Firmenas nesirodė, jis vis dar nesirodė; jie beveik nusiramino, galvodami, kad ji tikriausiai nėjo iš namų per tokį rūką, taigi jis ieško jos ir neranda.
Jie pagalvojo: „Jis pareis vienas.“ Ir kaip tik tą akimirką…
Po teisybei, jie tebuvo vos trisdešimt metrų žemiau kalnagūbrio: pasigirdo vinių stuksenimas į akmenis ir klupčiojančių žingsnių garsas, kaip kad einant su našta, toks garsas, kaip kad vis griūnant ir griūnant į priekį; taigi jie spėjo tik pakelti ranką prie akių, lyg tai padėtų geriau matyti.
Nes jis pasirodė ir jie pamatė, kad jis rado ją. Rado ir nešė.
V
Tačiau iš kitos tarpeklio pusės tą pačią popietę jie irgi buvo susiruošę išvykti. Ji paklausė, kelintą valandą jie ketina leistis į kelią, jie atsakė: „Apie antrą.“
Ten buvo ir mažasis Gotfrydas. Jis tarė seseriai: „Kodėl tu vėl išeini?“ Tenai jie kalba kita kalba, ir ne tik kita tarme, bet kitos kalbos tarme, kuri pati vis labiau keičiasi, einant tolyn nuo kalnų, paskui nuo plokščiakalnio ir kalvų, jūros link.
O tarpeklis yra išskyrimo vieta: taigi už tarpeklio buvo toji, kuri pasakė, kad ji dar kartą užlips iki tarpeklio pasigrožėti vaizdu, nes nebegrįš čia – per žiemą turėjo ištekėti.
Ji buvo atėjusi parsivesti brolio.
Jis buvo šešiolikos metų; jam reikėjo pasilikti ganyklose padėti. Šiose ganyklose, kur ganomos telyčios, jie tebuvo trys; jis buvo reikalingas.
Taigi ji išėjo viena, bet mažasis Gotfrydas iškart pradėjo nerimauti.
Du kiti juokėsi į jį žiūrėdami. Tenai, naujutėliame namelyje, kuris visas buvo mūrinis, jie turėjo du gražius kambarius; jie vaikštinėjo pirmyn atgal per tuos abu gražius kambarius, o Gotfrydas purtė galvą, nes jis jau du kartus sakė eisiąs ieškoti sesers, bet kiti: „Tu dar nežinai, esi per mažas. Nežinai, kokios tos merginos, reikia joms duoti ramybę, tu vargini jas lakstydamas iš paskos.“
Buvo maždaug pirma valanda, kaip jie pamatė vėliau, dirstelėję į savo laikrodžius; Gotfrydas priėjo prie lango.
Ir pamatė rūką kylant, nes čia kilo rūkas: sakytum, didžiuliai žvėrys baltu storu kailiu, kurie iš visų pusių ropštėsi aukštyn šlaitu, paskui, pasiekę viršų, stojosi ant užpakalinių kojų.
Tada nebebuvo įmanoma sulaikyti mažojo Gotfrydo, nors kiti du toliau šaipėsi iš jo; ir šaipėsi dar ilgai po to, kai jis išėjo; tik tiek, kad laikas bėgo ir štai atėjo valanda, kai jie būtų turėję leistis į kelią; taigi jie irgi pradėjo nerimauti, nes rūkas tirštėjo, o nei mažasis Gotfrydas, nei jo sesuo nebuvo grįžę…
Jis užkopė aukštyn vis šaukdamas; niekas neatsiliepdavo. Jis palypėdavo kelio galą, sustodavo, pašaukdavo, pastovėdavo akimirką klausydamasis, bet vis dar niekas neatsiliepdavo.
Reikia pasakyti, kad iš tos kalno pusės atstumas nuo kalnų namelio iki tarpeklio gana didelis. Taigi praėjo gana daug laiko, kol jis kopė vis šaukdamas, bet niekas vis neatsiliepdavo, tik kartais jo paties balsas, kai priešais būdavo koks akmens luitas.
Tie akmens luitai – tarsi maži namukai, kur balsas stabteli, trumpam užsuka, paskui grįžta tekinom, lyg tavęs pasiilgęs; bet mažasis Gotfrydas piktai pakeldavo ranką, kad jį nuvytų.
Gana daug laiko, ko gero, valanda, kol jis ėjo ir kopė, šaukdamas vis garsiau ir garsiau, o dabar iš visų jėgų, susidėjęs rankas prie burnos, kad jo balsas sklistų toliau.
Galų gale jis atėjo į tarpeklį. Tai gana didelė erdvė, beveik be nuolydžio, su ežeriuku viduryje. Gotfrydas sustojo prie ežero kranto; pasižiūrėjo į vandenį. Vanduo buvo skaidrutėlis, nors atrodė drumstas, nes dugnas buvo žemės spalvos. Jis pasižiūrėjo į vandenį ir nustebo, nes ten atsispindėjo visas dangus, taigi jis išvydo dangų ir nustebo – dangus plaukė taip greitai. Jis pasijuto tarsi pagautas tarp abiejų dangų, kurie lėkė labai greitai, ta pačia kryptimi, tokiu pačiu tempu. Lėkė, plaukė apačioje ir virš jo galvos; paskui ūmai viskas aplinkui apsiniaukė ir abu dangūs susiliejo.
Jis leidosi bėgti. Bėgo šitaip tol, kol pasiekė vietą, kur staiga nuolydis vėl atsiranda, ir atsidūrė tenai: atsidūrė vietoje, iš kur turėjai matyti tikrai gražų vaizdą. Gerai pažįstamoje vietoje, kur ji, matyt, stovėjo… o paskui grūmėsi. Tai aiškiai rodė viskas aplink tave: visokiausi pėdsakai žolėje, išrautos velėnos ir akmenys. Ir jam nebuvo reikalo eiti toliau: kažkas sublizgo ant žemės prieš jo akis – tai buvo viena iš sidabrinių grandinėlių, kurios karo joms ant palaidinės priekio, po to vienos iš šukų, taip pat sidabrinės… Pirmiausia jam šovė į galvą mintis eiti ieškoti sesers; paskui jis pamatė, kad nežino šios kalno pusės kelių, pamatė, kad rūkas vis labiau tirštėja, pamatė ir kad jis yra vienas.
Taigi pasuko atgal tuo pačiu keliu. Liovėsi šaukęs. Kairėje rankoje laikė suspaudęs rastus daiktelius: šukas, grandinėlę, – tai įrodymas, galvojo jis, ir šįkart jie manim patikės. Jis bėgo, vis bėgo tekinas. Bet še tau, kelias netrukus pasirodė jam nepaprastai pailgėjęs; jau seniai būtum turėjęs pradėti leistis, o žemė po jo kojomis, priešingai, kilo aukštyn. Tada jis pamėgino susivokti, kur esąs; suvokė tik tiek, kad nebegali ničnieko atpažinti. Per žingsnį nuo savęs dar galėjai šiaip taip įžiūrėti žemės skritulį, bet skritulys pakraščiuose darėsi blausių atspalvių, kol visai išnykdavo. Buvai kažkokiame judančiame kalėjime, buvai lyg po kokiu matinio stiklo gaubtu, ir kiek pasislinkdavai, tiek pat pasislinkdavo gaubtas. Įsivaizdavai, kad bėgi vis ta pačia kryptimi, bet iš kur tau žinoti? Juk reikėtų turėti galvoje tiesutėlę liniją, turėti galvoje ištemptą vielą, kad eitum lyg laikydamasis už jos; o štai dabar viskas tavyje niaukiasi, sakytum, rūkas įsiskverbė pro akių ir ausų landas, įsiskverbė į tavo smegenis.
Mažasis Gotfrydas pradėjo suktis ratu, viskam pradėjus suktis ratu jo galvoje.
Jis nebešaukė; jis griuvo, jis kėlėsi.
Staiga po jo kojomis išdygo plika uola: matyt, jis užlipo ant vienos iš tų iškyšų, kurių yra skardžiuose tarp žole apaugusių terasų. Didžiulė oro drėgmė, nusėsdama ant žolės, daro ją slidžią, o plonas žemės sluoksnis dėl jos pasidaro juodas kaip kavos tirščiai.
Jis griūna, jis suriko, jis keliasi.
Gaudo kvapą, sustoja, stovi susigūžęs, žiopčiodamas. Per skruostus ritasi ašaros, jis nebejuda.
Paskui ūmai išsigando; vėl ėmė bėgti, garsiai rėkdamas.
Viskas, ką jis galėjo padaryti, tai toliau spausti kairėje rankoje, kiek tik valiojo, šukas ir grandinėlę.
Antras skyrius
II
Visi, kas gyvas, krutėjo kaip maži taškeliai, išsimėtę visur po truputį didesniais ar mažesniais atstumais: šalia griovių, po gyvatvore, po sunokusiu obuoliu, kuris paliečia tau petį ir tau praėjus dar valandžiukę siūbuoja, tarp jau suapvalėjusių kopūstų.
Palei griovius, pilnus vandens, kuris tai baltas, nelygu metų laikas, tai pilkas arba net visai nepanašus į vandenį – toks jis skaidrus ir vien tik raibuliavimas rodo, kad čia vanduo.
Maži taškeliai, išsimėtę skyrium visur po truputį aplink kaimą, kiekvienas kurių yra žmogus, triūsiantis savo mažame žemės sklypelyje, nuosavame mažame aukšte, nes tarp didžiųjų aukštų yra visi tie maži aukštai, savo mažoje laiptinės aikštelėje: vienas čia, kitas toliau ir dar vienas, kurį pastebi ir akimirką matai, o paskui nebematai, arba matai tik jo įrankį, dalgį, spindintį po medžiu, – kartu su atsklindančiais garsais, lyg ir žodžiais, kuriuos jie retkarčiais sakytų vieni kitiems, kai kapoja žemę, kala kuolus, skaldo malkas, pjauna medžio kamieną, – po pirmaisiais sunokusiais obuoliais, po antru ar trečiu kitokios rūšies kriaušių derliumi, po raudonais ar geltonais lapais, nešiltame ore.
Visi kas gyvas jau seniai krutėjo, kai Firmenas, pasiėmęs kauptuką ir užsidėjęs jį ant peties, pagaliau išėjo.
Jis turėjo praeiti pro Žozefo Miutriu dirbtuvę, jis buvo pašauktas:
– Ei!
Štai tokia šio ryto pradžia. Tuoj pat prasidės vynuogių skynimas. Miutriu, pasiėmęs lentą, dabar laikė ją po akių plokščiąja puse, įstrižai, kaip karabino vamzdį, o paskui:
– Atsargiai, Firmenai!
Firmenas buvo priverstas sustoti.
Miutriu, apvertęs savo lentą, tyrinėja kitą šoną, nes būtų negerai, jei kas atėjęs sakytų, kad lentos netiesios, taigi pirmiausia jis nori pasitikrinti, ką ir daro, be to, jis turi laiko. Paskui jis atsuko medsraigtį, įkišo lentą į spaustuvus, vėl priveržė, stovėdamas virš jų raudonu veidu, apsuptu garbanotų plaukų, kuris pratrūko juoktis ir juokėsi pro ūsus, juokėsi abiem akių kampučiais.
– Gal čia to stinga, ar ką?
Su kuo jis kalba?
Jis paėmė savo leistuvą, o tada – pirmyn! – langų link dešine ranka, kuri juda tiesiai į priekį, o kairioji seka iš paskos ir veda ją.
– Lyg stigtų medienos!..
Mažytė drožlė it barzdos gija išlenda laukan ir susiraito dienos šviesoj.
Tai laikas prieš pat vynuogių skynimą, kai oras jau pradeda atsiduoti aitriu prieskoniu ir galėtų pasirodyti, kad jis skaniai kvepia iš anksto, – tada dar reikia nueiti gatvės galą.
Firmenas nerado ką atsakyti, jis tik paspartino žingsnį.
Jis ne iškart išgirdo kažką juokiantis, nes buvo pradėjęs skaičiuoti.
Jau nebegalėsi pereiti tarpeklio, bet bus galima apeiti kalną; taigi kiek reikės dienų? Pažiūrėkim… Jis suskaičiavo.
Bet juokas pasidarė toks garsus, kad nusinešė skaičių.
Dvi merginos prie šieno prėslo su mediniais laiptais, kuriuos galima nuimti, viena laiptų apačioje, kita laiptų viršuje; neatrodė, kad jos būtų jį pamačiusios, bet tik dar labiau juokėsi.
Jis sustojo, paskui: „O kas man rūpi?“
Jis vėl ėmėsi savo skaičių. „Aštuonios.“ Tektų padaryti visą tą didelį lankstą, o pro jo skaičius ir tarp jų vis skambėjo juokas: „Mat yra aštuonios ljė, be to, reikia pridėti dar aštuonias ar devynias“; o paskui jis jau gerai nebežinojo, betgi dar tas, kad su moterimi greitai nepaeisi.
„Ne! Nieko nepadarysi.“
Tai jau buvo argumentas (bet ar jis neturėtų kito?).
Dar vienas klausimas, kurį Firmenas sau užduoda po lazdynų gyvatvorėmis ir jų šakomis su visais jų riešutais, kur jis dabar pėdino, ir taip jau atsitiko, kad jis buvo nuleidęs galvą, dėl to nepamatė ateinančio Bonveno.
Tai tas pats Bonvenas, kuris buvo su juo kalnų namelyje, ir jis staiga išdygo jam prieš akis iš po skrybėlės krašto…
– Ko tu nori?
– Žinai, pasakyti, kad ten, viršuje, mes nepritarėm.
Firmenas pasakė:
– Kodėl man turėtų rūpėti?
Jis toliau traukė savo keliu, o anas iš tolo vis jam kalbėjo, bet Firmenas dar tik kryptelėjo nugarą kaip arklys, aptūptas musių, – tuoj pat prasidės vynuogių skynimas, jau rytoj rytą, – vadinasi, būtų keturiasdešimt penkios ljė, tai yra beveik dešimt dienų pėsčiomis.
Nebegalima pereiti per kalną, tektų jį apeiti; o tada: „Ne!“, ir vėl: „Ne!“ – tuo pat metu jis stebėjosi pats savimi ir, atėjęs į savo lauką, pamiršo jame kauptuką, be kita ko, galvodamas: „Gal kad per daug išgėrei?“
Matai, kaip tarp vyšnios šakų, slėnio gilumoje, spindi upė, kuri yra balta, nes dangus dar labiau išbalo ir, sakytum, tarsi įkrito į upę.
„O gal, kad per daug jos pamatei?“
Kai ėjai parginti bandos ir matei ją, ir paskui, kai ją išvydai… Ir dabar… Bet tada: „Ji pasiliks čia.“
Kad ir ką sakytų žmonės, kad ir kas nutiktų.
Tuo pat metu jis negalėjo tuo patikėti, bet reikalas tas, kad esi du (galvoja jis); esi du asmenys vienoje galvoje.
Esi du vyrai: vienas padarė, kitas stebisi; katras yra tikrasis? Vienas dabarnykštis, kitas ankstesnis, ir katras yra gerasis? Vienas jų stebi, o kitas yra stebimas, ir katras daugiau vertas? Taip jis vis galvojo, atsisėdęs žemoje žolėje po erškėtrože, kurios maži vaisiai jau pradėję gelsti, paskui jie paraudonuoja, pašąla, pasidaro tinkami valgyti.
Muša valandas. Vis dar buvo matyti tie maži taškeliai, išsimėtę visur po truputį, skyrium, didesniais ar mažesniais atstumais: kiekvienas jų yra daiktas, kuris mąsto. Jis susidėjo tarp kelių tuščias rankas, nebeturinčias ką daryti po to, kai padarė. Ar tai jos padarė, ar aš padariau? Išmušė valandas; dvylikta. Dvyliktą išmušė varpininkas, kuris tam tyčia ir ateina skambinti vidurdienio, kabodamas ant virvės varpinės apačioje.
Štai ir atėjo laikas, atėjo vidurdienis su varpų skambesiu, todėl žmonės paliko savo darbus ir netrukus pasirodė keliuose. Jie ėmė šnekėtis, ginčytis.
Tada varpai sugaudė dar tris kartus ir žmonės keliuose nutilo. Kartą už Dievą Tėvą, kartą už Sūnų… Žmonės tylėjo, kol triskart gaudė varpai. Jie sustojo, nusiėmė skrybėles. Varpai gaudžia priešais juos valandžiukę tris kartus virš obelų: kartą už Dievą Tėvą, kartą už Sūnų, kartą už Šventąją Dvasią; tada jie nutyla, sustoja, nuleidžia galvą. Paskui visi vėl sparčiai pajuda. Dabar jie tebuvo paprasti žmonės po išblukusiomis fetro skrybėlėmis. Jie kalbėjo: „Jis turbūt pamišęs!“
Jie kalbėjo: „Ką jis darys?“ Jie kalbėjo: „O mes? Ką daryti mums?“
Yra tokių, kurie iš visko juokiasi; iš visko juokiasi Miutriu, jis vėl ėmė laidyti savo juokelius.
Miutriu sušuko Firmenui:
– Kur tu ją padėjai?
III
Ji nebuvo išlipusi iš lovos, ji nelipo iš lovos ir nieko nevalgė pirmąsias dvi dienas. Jis įeidavo (kiekvieną dieną tris kartus: rytą, vidurdienį, vakare) ir kalbėdavo su ja. Įeidavo – išgirdusi, kaip veriasi durys, ji iš anksto žinodavo viską, kas bus: jis stovės tylėdamas, o paskui ištars: „Prašau!“
Jis atėjo, pakalbėjo su ja, elgėsi, kaip elgiasi visada; ir ji elgėsi, kaip elgiasi visada: nepajudėjo. Jis atsidūsta. Jis dar palaukė; jis išėjo.
Tai įvyko, kai jis buvo išėjęs, trečios dienos rytą, nes alkis buvo stipresnis. Mat šitaip buvo nuspręsta, mat šitaip nusprendė galva, bet ne tik galva. Jos ranka pati išsitiesė, jos ranka atsidūrė prie lėkštės, nes niekas jai nebetrukdo. Šalia lėkštės gulėjo didelis duonos gabalas, ranka atsidūrė ant duonos gabalo. Viena, kuri nori mirti, ir kita, kuri nori gyventi. Viena, kuri tokia liūdna, ir tuo pat metu kažkas patenkintas, kuris garsiai čepsi iš pasitenkinimo, ir kiekvienas kąsnis ryjamas giedote gieda: duona šilta, duona apvali ir saldi, ji teka per visą tavo kūną, pakyla lig žandų ir ausų. Ji krimto kietą duoną, laikydama ją abiem rankom, ir liaudavosi krimtusi tik, kol rinkdavo trupinius nuo paklodės. Ši pilka, rupi duona, dviejų mėnesių senumo, trupanti, – niekada nevalgyta tokios skanios! Ir štai jau nieko neliko! – nustebusi, kad duona jau suvalgyta, žiūrėdama į tuščias rankas. Tą akimirką jis vėl užlipo laiptais. Ji vėl atsigulė, nusisukdama į sieną, įsitaisydama, kaip buvo. Jis, be abejo, nerimavo, ne kitaip: jis įėjo, jis sustoja. Ir vėl išėjo ir įėjo trečią kartą; nieko nepasakė, padėjo kažką ant kėdės, išėjo taip pat greitai.
Dubenyje buvo du gražūs geltoni obuoliai – desertas.
Buvo išaušę. Turbūt netgi jau seniai buvo išaušę. Švietė neryški saulė. Ji matė saulės šviesą iš savo lovos ant vieno iš dviejų stogo šlaitų, kuris buvo lango apačioje priešais ją; iš jos spalvos ji suprato, kad saulė turbūt jau aukštai danguje. Be to, ji pamatė, kad sienos medinės, išskyrus sieną lango pusėje. siena lango pusėje buvo akmeninė. Lubos buvo medinės. Ji pamatė, kad nėra užuolaidų. Žiūrėjo ir matė, kad yra dvi kėdės, kad ant antrosios iš tų dviejų kėdžių – jai paruošti drabužiai. „Ak, tiesa!..“ Dabar grįžta prisiminimai. Ji verkė iš pykčio. Verkė patyliukais, kaskart užgniauždama garsus, kurie būtų galėję ištrūkti prieš jos valią, ir šluostydama ašaras rankos šonu. Ir galvojo štai ką: „Jeigu jie, mūsiškiai, būtų turėję ateiti, jie jau būtų čia…“ Ji mėgino skaičiuoti. Jau trys dienos… Jie būtų atėję…
Antklodės buvo nuslydusios, jai pasidarė šalta; ji susivyniojo į antklodes, ji mėgino mąstyti.
Reikia pasistengti pergalvoti viską pradedant nuo pradžios: plaukai krito jai ant akių, jų buvo prilindę į burną, ji apčiuopomis juos apsitvarkė; pusė ilgų jos plaukų buvo ant jos, kita išsidraikiusi lovoje; ji vėl atsisėdo ir pabandė subraukti sruogas ant sprando. Deja, žmogus esi stiprios sveikatos! Ji buvo gyva. Jai teko pripažinti, kad ji gyva. Jos skruostai vėl buvo skaisčiai išraudę. Ji žiūrėjo į save, žiūrėjo į savo rankas, žiūrėjo, kiek tik galėjo savęs matyti: ir tai iš tikrųjų buvo jinai. Ji vėl ėmė verkti. „Jie neatėjo, jie neatėjo, jie neatėjo!..“ Tie žodžiai dainavo it varpelis jos sąmonėje. Paskui ji sumurmėjo: „Va tai tau!“ Ji vėl kaip įmanydama pasistengė sutvarkyti mintis, sudėlioti įvykius vienas po kito, taip, kaip jie vyko; mėgino grįžti atgal į praeitį. Ji nuėjo užrakinti durų, bet rakto nebuvo, nebuvo nė spynos, tad ji užstūmė medinį skląstį. Ji vėl nusisuko į sieną ir užsimerkė, kad geriau matytų; dabar jau trys dienos. Ji vaizdavosi tai, kas buvo. Vaizdavosi kalną su nepažįstamu čionykščiu šlaitu, iki pat viršūnės… Staiga atėjo jis; jis šaukė kažką savo kalba, ji matė jo burnos ertmę su viršutiniais dantimis. Tenai, viršuje, atrodo tarsi po žemės drebėjimo, kuris vieną po kito būtų nušlavęs namų aukštus nuo viršaus; jie buvo tarp dviejų tokių namų gabalų. Ji dar girdi jo šnopavimą, kai jis nustojo kalbėti; paskui jis vėl prakalbo. O paskui ji nieko nebematė, tik pajuto, kad krenta aukštielninka…
Čia ji ir sustoja; betgi kodėl tada jie neatėjo? Įsivaizduodama ir juos tris, matydama kalnų namelį ten, apačioj…
Bet reikalas tas, kad ji negalėjo visko matyti, negalėjo visko žinoti. Ir laimė, kad negalėjo. Kaip jie liko jau nebe trys, o du anoje kalno pusėje, nei tos rūko tirštumos, to didelio katilo, rūkstančio jiems už nugarų, kur jie, kaip jiems pasirodė, išgirdo kažką šaukiant.
Jie valandžiukę stovėjo tyliai ir klausėsi, – laimė, kad ji negalėjo matyti, negalėjo girdėti.
Nei kaip jie paskui leidosi bėgti, laužydami krūmų šakas, lenkdami per vidurį aukštus gencijonų stiebus, išraudami iš žemės kas trys keturi žingsniai kokį didelį akmenį ir jį apversdami.
Tai nutiko papėdėje uolų, kurios po kairei nuo tarpeklio stūkso nelyginant laiptai su daugybe pakopų.
Mažasis Gotfrydas nukrito risdamasis nuo vienos pakopos ant kitos, susižalodamas kaskart truputį daugiau ir kaskart netekdamas truputį daugiau gyvybės, o paskui gyvybės beveik nebeliko.
Jis laikė galvą padėjęs ant dešinės rankos: krintantis sniegas negalėjo užkloti jo veido ir rankų, nes jie buvo dar šilti. Plonytė kraujo srovelė vis dar tekėjo iš pražiotos burnos kampučio ant baltų dantų, kurie buvo matomi. Kelius jis buvo mažumėlę pritraukęs prie savęs; kairę ranką laikė sugniaužtą ant krūtinės.
Jis neatsakė, kai buvo pašauktas, neatsakė, kai buvo papurtytas.
Jie paėmė jį, vienas už pažastų, kitas už kojų. Vis dar snigo. Jie patraukė atgal; be didelio vargo rado kalnų namelį, nes eidami pirmyn buvo palikę pėdas. Jie ėjo, jį nešdami, nuo vienos iš šių pėdų sniege prie kitos; jie paklojo jam guolį iš šiaudų šalia židinio.
Jau darėsi šalta, jie užkūrė didelę ugnį; kol dar buvo galima, jie sudėjo jam rankas, suglaudė kojas: tada jie ir rado tai, ką jis laikė kairėje rankoje.
Jie atgniaužė jo pirštus – jis, sakytum, nenorėjo paleisti iš rankų to, ką laikė; jie padėjo daiktelius ant stalo.
Jiedviem teko padaryti viską, ką daro moterys: jie dar nuėjo vandens ir skepetos; nuplovė jam veidą, nuplovė jam rankas.
Dabar jis atrodo ramus; jo akys užmerktos, lyg jis pats būtų jas užmerkęs.
Jie nuėjo prie stalo, kuris stovėjo pačiame šviesos rato vidury, ir atsisėdo; o tas, kuris miega priešais, miega apačioje prie sienos priešais mus.
Jie sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į tai, ką ant stalo padėjo prieš akimirką; jie tyliai kalbėjo, vartydami tarp neįgudusių pirštų lenktas šukas, sidabrinę grandinėlę.
Jie suprato tik tiek, kad ji tikriausiai irgi pasiklydo ir kad jis tikriausiai ją rado, bet paskui?
Tyliai pasikalbėję, jie nebekalbėjo. Įmetė dar vieną didelį glėbį sausutėlių malkų į ugnį; paskui nuėjo į sūrių kamarą kokios nors drobulės, į savo kambarį siūlo ir adatos: taip jie praleido naktį.
Jį nešti teko senesniam iš jųdviejų. Jie paliko namelį atidarytą tam atvejui, jeigu ji sugrįžtų. Jie pasiuvo maišą, jie netaupė malkų; jis matėsi kaip dienos šviesoje, kai jie jį įkišo į maišą, paskui užsiuvo maišą iš to galo, kur buvo galva. (To jinai irgi negali matyti.) Jį neša vyresnis iš jųdviejų. Jis palinkęs į priekį. Kitas kaimenę daugiau prilaikė, negu skubino, dėl to, kad iš paskos eina anas, ir dėl to, kurį jis neša, laikydamas tą galvą prie savosios, laikydamas tas šaltas kojas prie savųjų, jaučiančių tą šaltį. Šitaip prastais keliais žingsnis po žingsnio, palengva, atsargių atsargiausiai. Jis, mažasis Gotfrydas, nebelakstys po kalną, nes viskas baigta, – ji, laimei, ten, apačioje, negali to žinoti – bet viskas baigta. Jis lakstė su savo lazda kalne šūkaudamas: „Aū! Aū!“ – viskas baigta. Kaip jis tyčia šaukė, kad pažadintų aidą, o aidas, neturėdamas ūpo, ne iškart atsiliepdavo. „A, tu nenori… Ką gi, pamatysi.“ Ir vėl: „Aū!“ Paskui, daug laiko praėjus, mieguistu balsu, silpnai, pačioje apačioje: „Aū!..“ O po to viskas baigta. Jis smarkiai linguoja ir visą laiką kniumba, todėl taip sunku eiti į priekį, jei neminėsime naštos, kurią dabar reikia nešti. Taigi vietomis, vis dažniau ir dažniau, reikia sustoti. Tas, kuris eina priekyje, atsigręžia, tu duodi jam ženklą, jis sulaiko kaimenę; kai prieini prie jo, jis tau padeda, nes nepajėgtum pats vienas: jie parinko lygutėlę vietą, jie padeda jį taip švelniai, kaip tik gali. Miške yra samanų: čia jie tris kartus paguldė jį ant samanų. Paskui pasiekė slėnio gilumą: ten jį paguldė ant plokščių akmenų prie pat krioklio. Toliau eina toks siauras tarpeklis, kad tėra vietos tik takui palei sieną, tarp vandens ir uolos, – ji negali matyti, kaip jie paguldė jį čia ir kad šįkart paguldė ant sienos. Ji negalėjo matyti nei to, kaip jie atėjo į kaimą, kur buvo didysis Hansas, jos sužadėtinis, kur buvo jos tėvas ir jos motina.
Ji negalėjo matyti, kaip tą patį vakarą jie išėjo jos ieškoti. Ir jos nerado.
Versta iš Charles-Ferdinand Ramuz. LA SEPARATION DES RACES. Paris: Gallimard, 2010
Jack Kerouac. Big Suras
2011 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Saulius Repečka
Nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios Jackas Kerouacas (1922–1969) romanuose fiksavo ir apmąstė kone visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius. „Miestas ir miestelis“ ir „Kelyje“ pasakoja apie koledžo laikų nuotykius, poetiškieji „Dharmos valkatos“ ir „Vienatvės angelai“ – intensyvių dvasios kelionių bei paieškų liudijimai, o per tris paras parašytas „Požeminis pasaulis“ vaizduoja meilės ryšio nesėkmes ir iškelia kūno geidulių gaivalą. Šį penkiolikos metų autobiografijų ciklą užbaigia „Big Suras“. Romano veiksmas vyksta vieną 1960-ųjų vasarą Big Sure, Kalifornijoje. J. Kerouacas sugebėjo aprašyti savo dvasinį pakrikimą beveik tuo pačiu metu, kai šis vyko. Tai neabejotinai vienas geriausių rašytojo kūrinių – jį teigiamai įvertino net ano meto literatūros kritikai, paprastai iš J. Kerouaco tik šaipydavęsi. Deja, šioje knygoje aprašytas nervinis išsekimas buvo neišgalvotas. J. Kerouacas pragyveno dar devynerius metus, bet daugiau nepajėgė taip meistriškai ir atvirai rašyti.
„Big Suras“ – paskutinė nušvitimo siekusio „sudaužytosios“ ir drauge „palaimintosios“ kartos atstovo knyga. Romane aiškiai justi nusivylimo gaidos, „tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis“, – sako prasigėrusiu bodhisatva save vadinantis autorius. Iliuzijų nebėra, nebėra autostopo svaigulio ir kalbų apie pabudimą, telikę mažiausi dalykai, kurie tačiau „daug ką reiškia“.
Verčiant palikta originali autoriaus skyryba. Knygą šiais metais išleis leidykla „Baltos lankos“.
1
Bažnyčios varpai lindynių kvartale skleidžia liūdną, vėjo blaškomą „Ketlin“ ir aš nubundu paniuręs, išglebęs, vaitodamas po dar vienų išgertuvių, o labiausiai dėl to, kad mano „slaptas sugrįžimas“ į San Franciską nuėjo šuniui ant uodegos, mat nusitašiau kaip kvailys slapstydamasis su valkatom bulvaruose, paskui nudrožiau tiesiai į Nort Byčą pasimatyti su visais, nors mudu su Lorencu Monsanto1 prieš tai buvom apsikeitę ilgėliausiais laiškais, kurpdami planus, kaip aš tykiai parsirasiu, paskambinsiu jam, prisistatydamas kodiniu vardu, tarkime, Adamas Julčas arba Laladžis Palvertaftas (taip pat rašytojai), tada jis paslapčia nuveš mane į savo trobelę Big Suro giriose ir aš ten netrukdomas praleisiu šešias savaites, kaposiu malkas, nešiosiu vandenį, rašysiu, miegosiu, keliausiu pėsčiomis ir taip toliau, ir panašiai – Deja, per patį šeštadienio vakaro įkarštį girtas įvirtau į jo knygyną „City Lights“ ir visi mane pažino (nors dėvėjau maskuojamąją žvejo kepurę, žvejo apsiaustą ir neperšlampamas kelnes), ir štai jums rezultatas – audringos išgertuvės visuose garsiuosiuose baruose, sumautas „Bitnikų karalius“ grįžo į miestą ir kiekvienam stato išgerti – Ir tai tęsiasi dvi dienas, įskaitant sekmadienį, dieną, kai Lorencas turi paimti mane iš „slapto“ lūšnynų viešbučio („Marsas“, 4-osios ir Hovardo gatvių sankryžoje), bet kai jis paskambina, niekas neatsiliepia, taigi Lorencas paprašo viešbučio tarnautojo atidaryti numerio duris – ir ką gi jis išvysta? Aš tysau tarp butelių, Benas Faganas brinkso pusiau palindęs po lova, o ant lovos knarkia bitnikas dailininkas Robertas Brauningas – Tada Lorencas taria sau: „Paimsiu jį kitą savaitgalį, turbūt užsimanė pagirtuokliauti savaitėlę mieste (kaip visada, matyt)“ ir išvažiuoja į savo trobelę Big Sure be manęs, tardamas sau, kad elgiasi teisingai, bet Dieve mano, kai aš nubundu – Benas ir Brauningas jau išėję, kažkaip jiems pavyko užtempti mane ant lovos – ir išgirstu „Aš vėl parvešiu tave namo, Ketlin“, kurią taip liūdnai skambina varpai, ten, tarp ūkanotų vėjų, ūkiančių virš nykaus, seno, pagiringo Frisko stogų, ak, suprantu, – štai ir priėjau liepto galą ir jau nebeįstengiu net nuvilkti savo kūno į girios prieglobstį, ką jau kalbėti apie tai, kad dorai pragyvenčiau nors minutėlę mieste – Aš pirmą kartą išvažiavau iš namų (iš savo motinos namo) po „Kelio“ pasirodymo – toji knyga man „atnešė šlovę“, atnešė tiek, kad trejus metus mane varė iš proto telegramos, telefono skambučiai, prašymai, laiškai, lankytojai, žurnalistai, smalsuoliai (kai ruošiuosi rašyti apsakymą, garsus balsas prie pusrūsio lango paklausia: AR JŪS UŽSIĖMĘS?) arba tas sykis, kai žurnalistas laiptais užlėkė į mano miegamąjį, o aš ten sėdėjau viena pižama mėgindamas užrašyti savo sapną – paaugliai, peršokantys per šešių pėdų aukščio tvorą, kuria, siekdamas privatumo, aptvėriau savo kiemą – išgertuvių dalyviai su buteliais rankose, šaukiantys: „Ei, ateik išgerti, Džekas dirbo, dirbo, dirbo, kol bukapročiu pavirto!“ …Moteris, ateinanti prie mano durų ir sakanti: „Nė neklausiu, ar jūs Džekas Duluozas, nes žinau, kad jis barzdotas, sakykite, kur jį rasti, mat noriu, kad mano kasmečiame Triukšmavakary dalyvautų tikras bitnikas“ – girti svečiai, vemiantys mano darbo kambary, vagiantys knygas ir net pieštukus… Nekviesti pažįstami, užsibūnantys dienų dienas, mat gauna švarią patalynę ir gardų mano motinos pagamintą maistą… Ir aš pats beveik visą laiką gėriau – norėjau būti draugiškas ir nelikti nuošaly, bet pagaliau suvokiau, kad atsidūriau apgulty ir man telieka ieškoti vienatvės arba numirti… Ir tada Lorencas Monsanto parašė man: „Atvažiuok į mano trobelę, niekas nesužinos“ ir taip toliau, taigi, kaip jau esu sakęs, paslapčia atvykau į San Franciską, nuo namų Long Ailende (Nort-porte) nukeliavau tris tūkstančius mylių, važiavau mielame „Kalifornijos zefyro“ kupė stebėdamas, kaip pro mano asmeninio paveikslo langą plaukia Amerika, ir pirmą kartą per trejus metus iš tikrųjų jaučiausi laimingas, praleidau kupė tris dienas ir tris naktis, gėriau tirpią kavą ir krimtau sumuštinius – link Hadsono slėnio, per Niujorko valstiją iki Čikagos, paskui lygumos, kalnai, dykuma ir galiausiai Kalifornijos kalnai, ir viskas taip paprasta, taip panašu į sapną, palyginti su mano ankstesnėm kelionėm autostopu, kai neturėjau pakankamai pinigų transkontinentinio traukinio bilietui nusipirkti (visos Amerikos moksleiviai ir studentai mano: „Džekui Duluozui dvidešimt šešeri ir jis visą laiką keliauja autostopu“, nors man, nuobodžiaujančiam ir nuvargusiam, dundančiam ant traukinio kupė gulto per Solt Flet lygumas, jau beveik keturiasdešimt) – na, kad ir kaip būtų, kelionė į prieglobstį, kurį man pasiūlė šaunus senas Monsanto, prasidėjo puikiai, tačiau, užuot užbaigęs ją sklandžiai ir paprastai, pabundu girtas, liguistas, šlykštėdamasis, nusigandęs, mane iš tikrųjų gąsdina ta liūdna daina, sklindanti per stogus, susiliejanti su ašaringais Gelbėjimo armijos narių, susispietusių prie kampo apačioje, šauksmais: „Tavo girtavimo priežastis Šėtonas, Šėtonas tavo pasileidimo priežastis, Šėtonas visur, jis sunaikins tave, jei neatgailausi“, ir dar baisesni man senų girtuoklių, vemiančių gretimame kambaryje, garsai, žingsnių koridoriuje girgždesys, aimanos visur – įskaitant aimaną, nuo kurios nubudau, mano paties aimaną kauburiuotoje lovoje, aimaną, kilusią nuo garsaus mano galvoje ūžesio „Hūū hūū“ – jis lyg vaiduoklis staiga privertė mane atplėšti galvą nuo pagalvės.
2
Ir aš apsižvalgau po nykią celę, štai mano patikimoji kuprinė, kruopščiai prikrauta visų būtinų, kad pragyventum girioje, daiktų, turiu net mažulytę pirmosios pagalbos vaistinėlę, visokių mitybos smulkmenėlių, netgi tvarkingą nedidelį siuvimo reikmenų rinkinuką, nuovokiai sudėtą mano gerosios motinos (jame ir atsarginiai segtukai, ir sagos, ir specialios siuvimo adatos, ir aliumininės žirklutės)… Net vilties talismanas su švento Kristupo atvaizdu, jos prisiūtas prie kuprinės kišenės… Visas išlikimo rinkinys, visas iki paskutinio išlikimo megztinio, nosinės ir teniso batelių (kelionėms pėsčiomis) – Tačiau kuprinė viltingai štai pūpso tarp išmėtytų tuščių butelių – vien ištuštinti baltojo portveino bėdžiai, nuorūkos, šiukšlės, siaubas… „Vienas staigus judesys arba man galas“, – suprantu, pastaruosius trejus metus kentęs girtuoklystės neviltį – tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis, jos neperprasi mokykloje, nesvarbu, kiek knygų apie egzistencializmą ir pesimizmą perskaitei, kiek ąsočių vizijas sukeliančios ajachuaskos išmaukei, kiek meskalino užsimetei, kiek meskalių surijai – tas jausmas, kai pabundi apimtas baltosios karštinės, kamuojamas klaikios mirties baimės, kuri kapsi tavo ausyse, lyg savo sunkius ypatingus voratinklius austų šiltųjų kraštų vorai, jausmas, lyg būtum persikreipęs purvinas pabaisa, dejuojantis po žeme karštoje garuojančioje pliurzėje ir velkantis į niekur ilgą karštą naštą, jausmas, lyg stovėtum iki kelių įbridęs į verdantį kiaulių kraują, tai bent, lyg būtum iki juosmens paniręs į milžinišką keptuvę, pilną riebaluotų rudų paplavų – ir jose nėra nė lašelio pamuilių – Veidrody regi savo veidą, iškreiptą nepakeliamo skausmo, šitaip išvargintą ir iškankintą baisaus sielvarto, kad tokio bjaurumo bei paklydimo nė apraudoti neapraudotum, nėra jokio sąryšio su ankstesniu tobulumu, vadinasi, nėra ko ir sieti jo su ašaromis ar kokiais nors panašiais dalykais: tarsi veidrodyje tavo vietoje staiga pasirodė Viljamo Siuardo Berouzo „Nepažįstamasis“ – pakaks! „Vienas staigus judesys arba man galas“, taigi aš pašoku ir pirmiausia atsistoju ant galvos, kad į mano plaukuotas smegenis sutekėtų kraujas, paskui koridoriuje palendu po dušu, užsitempiu naujus marškinėlius, kojines, apatinius, energingai kraunuosi daiktus, pakeliu kuprinę ir, sviedęs raktą ant stalo, išlekiu į šaltą gatvę, greitomis nužingsniuoju į artimiausią bakalėjos krautuvę ir nusiperku maisto dviem dienoms, sugrūdu kuprinėn, nukulniuoju per tuščias rusų sielvarto alėjas – jose, nulenkę prie kelių galvas, miglotuose glebios nykios miesto nakties tarpduriuose sėdi valkatos; turiu iš jos išsiveržti arba pražūsiu – ir štai autobusų stotis – Po pusvalandžio aš jau ant autobuso sėdynės, autobuso lentelė skelbia „Monterėjus“ ir mes nuriedame tuščiu neoniniu greitkeliu, ir aš visą kelią miegu, tada nustebęs nubundu ir užuodęs jūros kvapą vėl pasijuntu sveikas, autobuso vairuotojas purto mane „Atvažiavom, Monterėjus“ – Ir dievaži tai Monterėjus, stypsau mieguistas antrą valandą ryto autubusų stotelėje ir spoksau į neaiškius žvejų valčių stiebelius kitoje gatvės pusėje. Dabar, kad galutinai įgyvendinčiau savo pabėgimo planą, man teliko įveikti keturiolika mylių pakrante, pasiekti Reitono kanjono tiltą ir įžengti į kanjoną.
3
„Vienas staigus judesys arba man galas“ ir aš ištėškiu aštuonis dolerius už taksi, kad nuvežtų mane pakrante, naktis ūkanota, nors retsykiais dešinėje, ten, kur jūra, sužėri žvaigždės, bet pačios jūros nematyti, tik girdi apie ją iš taksisto: „Kas čia per vieta? Niekad nesu matęs.“ „Na, šiąnakt nepamatysi – Reitono kanjonas, kaip sakai. Atsargiau ten vaikščiok tamsoje.“ „Kodėl?“ „Na, tiesiog užsidek lempą, kaip sakai.“
Ir iš tikrųjų, kai jis išleidžia mane ant Reitono tilto ir skaičiuoja pinigus, pajuntu, kad kažkas čia ne taip, nors girdėti baisus bangų ūžesys, tačiau jis sklinda ne iš tos vietos, kaip tikiesi, ne iš „štai ten“, bet iš ten, „iš apačios“ – regiu tiltą, bet po juo neįžvelgiu nieko – Tiltu pakrantės greitkelis nusidriekia nuo vieno stataus kranto iki kito, tai gražus baltas tiltas su baltais turėklais, per jo vidurį, panašiai kaip greitkely, eina pažįstama balta linija, tačiau kažkas ne taip – Be to, žvelgiant ta kryptimi, kur turi prasidėti kanjonas, priekinių taksi žibintų šviesos virš kelių krūmokšnių šauna į tuščią erdvę, apima toks jausmas, tarsi kabotum kažkur ore, nors matau kelio gruntą po mūsų kojomis ir žemės sąnašas, pūpsančias šone.
„Kas čia per velniava?“ Aš įsiminiau, kas buvo nurodyta mažame žemėlapyje, kurį man atsiuntė Monsanto, tačiau, kai svajojau apie šį didį pasitraukimą į prieglobstį, namo, manoji vaizduotė piešė linksmą, bukolišką vaizdą, tikėjausi vien svetingų girių ir džiugesio, o ne šios tamsioje erdvėje gaudžiančios paslapties – Taigi kai taksi išvažiuoja, aš, kad droviai apsidairyčiau, užsidegu geležinkeliečių žibintą, bet jo spinduliai pranyksta tuštumoje lygiai taip pat kaip ir automobilio šviesos, baterija, tiesą sakant, silpnoka ir aš vargiai įžiūriu skardį kairėje – O tilto visai nebematau, tik kelkraščio atšvaitai vis blausiau spindėdami pamažu tolsta link jūros ūžesio apačioje… Jūra ūžia baisiai, sakytum, puola mane lodama it šuo iš ūkanų apačioje, kartais daužo krantą, bet, Dieve mano, kurgi tasai krantas, kaipgi jūra gali būti po žeme! „Kas gi lieka, – nugurkiu seiles, – šviesk žibintu sau tiesiai po kojomis, vyruti, ir sek paskui jį, žiūrėk, kad šviesa nenukryptų nuo kelio, neprarask vilties ir melskis, kad žibintas apšviestų žemę, kuri bus čia tol, kol jis švies“, kitaip tariant, man iš tikrųjų baugu, kad patsai žibintas nepaklaidintų manęs, jei tik drįsiu jį pakelti nuo gruntkelio vėžių. Šiame aukštai pakibusiame ūžiančiame tamsos siaube įžvelgiu tik vieną paguodą – kad nuo žibinto lanko ant pasvirusio skardžio kelio kairėje krenta dideli šešėliai, nes dešinėje (kur pučiantis nuo jūros vėjas linguoja krūmus) šešėlių nėra, mat nėra kam atspindėti šviesos – Taigi pradedu savo vargo kelionę su kuprine ant pečių ir nuleidęs galvą seku žibinto spindulį, galva nuleista, bet akys įtariai vis kilsčioja šiek tiek viršun – lyg žmogaus, kuris atsidūrė šalia pavojingo pamišėlio, bet nenori jo suerzinti. Gruntkelis truputį pakyla į viršų, pasuka į dešinę, mažumėlę nusileidžia žemyn, paskui staiga vėl kyla aukštyn, aukštyn – Dabar jūros ūžesys jau liko man už nugaros ir aš kažkurią akimirką net sustoju, atsigręžiu, bet nieko nepamatau. „Išjungsiu žibintą ir pažiūrėsiu, kas matyti“, – stoviu tvirtai įaugęs pėdomis į kelią – Špyga taukuota, išjungęs žibintą nieko nepamatau, tik blausų smėlio lopinėlį prie kojų. Plumpindamas aukštyn ir toldamas nuo jūros riaumojimo pasijuntu saugiau, bet staiga prieinu gąsdinantį daiktą ant kelio, sustoju, ištiesiu ranką, atsargiai žengteliu pirmyn – tai tik gyvulių perėja (geležiniai strypai įstatyti skersai kelio), bet kaip tik tuo metu iš kairės pūsteli smarkus vėjo gūsis – iš ten, kur turi būti skardis, aš pašviečiu į tą vietą, bet nieko nepamatau. „Kas, velniai griebtų, čia daros?“ „Neišklysk iš kelio“, – atsako kitas balsas, stengdamasis išlikti ramus, aš jo klausau, tačiau kitą akimirką išgirstu braškesį dešinėje, nukreipiu į tą pusę šviesos spindulį ir vėl nieko neišvystu, tik krūmai siūbuoja sausai ir niekšiškai traškėdami, tik įprasti krūmokšniai, augantys ant aukštos kanjono sienos, tinkami gyventi gyvatėms barškuolėms (tai ir buvo gyvatė barškuolė, jos nemėgsta, kai jas vidur nakties pažadina plumpinantis su žibintu rankoje kuprotas pabaisa). Bet dabar kelias vėl leidžiasi žemyn, kairėje vėl pasirodo paguodą teikiantis skardis ir netrukus, kaip pamenu, pagal Lorio žemėlapį turi pasirodyti upelis – štai jis, girdžiu, kaip alma burbuliuoja ten, apačioje, tamsoje, ten, kur aš bent jau atsistosiu ant lygios žemės ir nebesigalynėsiu su vėjo gūsiais kažin kur aukštybėse – Bet kuo labiau artėju prie upelio, – kelias leidžiasi stačiai žemyn ir aš staiga kone pasileidžiu risčia į priekį, – tuo garsiau jis šniokščia, net imu manyti, kad įpulsiu į jį, nė nespėjęs jo pastebėti… Jis gaudžia po mano kojom lyg nirtulinga patvinusi upė. Be to, čia dar tamsiau, nei kitur! Čia krūmynai, siaubo paparčiai ir slidūs rąstgaliai, samanos ir pavojingos klampynės, kyla drėgnos ūkanos, šaltos lyg mirties alsavimas, virš mano galvos palinksta dideli grėsmingi medžiai ir kabinasi į mano kuprinę – Šis ūžesys, žinau, man leidžiantis žemyn, tik garsės, tad aš, su siaubu pagalvojęs, kuo jis gali pavirsti, sustoju ir įsiklausau, ūžesys kyla iš nuožmaus tamsos jėgų mūšio ir paslaptingai griūva ant manęs, skyla medis ar uola, ar dar kažkas, viskas dūžta, garma juodos drėgnos nugrimzdusios žemės grėsme – bijau ten eiti, nuogąstauju, mane apima nuoganda, kaip būtų pasakyta Edmundo Spenserio laikais, kad būsiu nugintas rimbu, o dar ir šlapiu – Krūmuose traškėdamas šmėsteli glitus žalias drakonas – Aršus mūšis, kad nešniukštinėčiau, pastoja man kelią – Jis vyko čia milijonus metų ir man neleista trikdyti tamsos – Jis urzgia tūkstančiuos plyšių ir milžiniško raudonmedžio šaknimis apraizgė visą kūrimo žemėlapį – Šis niaurus gausmas tropiniame miške skelbia nenorą, kad apgailėtinas lūšnynų valkata, lūkuriuojantis ten, atokiau, prasibrautų prie jūros – Kone jaučiu, kaip jūros ūžesys įsisuka į medžių traškesį, bet štai mano žibintas ir man tereikia neišklysti iš šio nuostabaus smėlėto tako, kuris vis leidžiasi žemyn, aplinkui verdant pjautynėms, ir staiga lygi vieta, tilto rąstų kontūrai, štai tilto turėklai, štai upelis vos keturiom pėdom žemiau, nagi, pereik tiltą, pabudęs valkata, ir pažiūrėk, kas dedasi aname krante. Eidamas per tiltą greitomis žvilgtelėk į vandenį, tai tik vanduo virš akmenų, tai tik nedidelis upelis.
Ir štai priešais mane mieguista lanka su senais mielais gardo vartais ir spygliuotosios vielos tvora, kelias ten suka į dešinę, bet čia aš pagaliau atsisveikinu su juo. Prašliaužiu po tvora ir atsiduriu ant mielo smėlio tako, jis vinguriuoja pro kvapnius sausus šilinius viržius – tartum būčiau staiga išsiveržęs iš pragaro ir atsidūręs sename pažįstamame Rojuje Ant Žemės, ir ačiū Dievui (nors po minutės mano širdis vėl nusirita į kulnis, nes priešaky baltame smėlyje išvystu kažkokius juodus pavidalus, bet tai tiktai seno gero mulų mėšlo krūvos Rojuje).
4
O ryte (išmiegojęs ant balto smėlio prie upelio) pamatau tai, kas taip gąsdino mane, kai ėjau kanjono keliu – Šis driekiasi išilgai tūkstančio pėdų aukščio sienos, kai kur pasitaiko stačių nuolydžių, ypač gyvulių perėjoje, aukščiausioje vietoje, ten, kur pro plyšį uoloje skverbiasi rūkas, kildamas nuo dar vieno jūros įlinkio – jis jau savaime baisus, lyg nepakaktų paties plyšio, atveriančio vaizdą į jūrą. O visų baisiausias tiltas! Aš palengva žingsniuoju taku palei upelį jūros link ir žiūriu į tą siaubingą ploną baltą tilto juostelę ir tūkstantį neįveikiamo aukščio atodūsių viršum girelės, per kurią einu dabar, neįtikėtina ir, širdžiai ėmus daužytis iš siaubo, prieini prie siauručio vingio, per kurį driekiasi takas, o tavęs link dundėdamos ritasi bangos baltomis keteromis ir tykšta į smėlį, tarsi šis būtų aukščiau už tą vietą, kur stovi, marma lyg netikėta didžiulė potvynio banga, tokia, dėl kurios tik traukis ir bėk atgal į kalnus – Maža to, mėlyna jūra, ten, už aukštų dūžtančių bangų, pilna milžiniškų juodų uolų, jos stūkso tartum senos pabaisiškos pilys, aplipusios drėgnu varvančiu dumblu, juk čia milijonai metų sielvarto, juk čia siaubūniškas garsus teškesys ir vergiškos putų lūpos, laižančios uolų pagrindą – Taigi išnyri iš mielo miško tako su žolės smilga tarp dantų ir išspjauni ją, žvelgdamas į jos žūtį. Pažiūri į tą neįtikėtinai aukštą tiltą ir pajunti mirties alsavimą – ir netuščiai: mat po tiltu, ant smėlio, visai šalia uolos, velnias, net širdis į pakulnes nusirito, vis dar riogso automobilis, pralaužęs tilto turėklus, nulėkęs žemyn tūkstantį pėdų ir nukritęs ant stogo maždaug prieš dešimtį metų, surūdijusi važiuoklė tarp prisilaksčiusių išvirtusių jūros suėstų padangų, seni stipinai, senos sėdynės su išlindusiais šiaudais, vieniša liūdna pompa, o žmonių jau nėra…
Kur pažvelgsi, visur kyšo didžiulės Uolos alkūnės, jose slypi jūros urvai, aplinkui teliūskuoja bangos, iš urvų taškydamos suplaktas putas, bangos gaudžia ir dunksi į smėlį, smėlis greitai grimzta (čia tau ne Malibu paplūdimys) – Bet apsisuk ir išvysi mielą giraitę, vinguriuojančią viršum upelio – kaip peizažas Vermonte – O pažvelk, smagiai atsilošęs, aukštyn į dangų, Dieve, tu stovi tiesiai po ore pakibusiu tiltu, plona balta linija besidriekiančiu nuo uolos prie uolos, ir kvaili automobiliai lekia per jį lyg sapnai! Nuo uolos prie uolos! Palei visą nirtulingą pakrantę! Taigi vėliau, nugirdęs ką nors sakant: „O, Big Suras, turbūt ten gražu“, aš, nugurkęs seiles, nustebdavau – kodėl visi kalba apie jo grožį, suvis pamiršę jo baisumą, bleikiškas šiurkščių uolų kūrimo kančių aimanas, tuos vaizdus, kurie atsiveria tavo akiai, kai važiuoji greitkeliu palei pakrantę saulėtą dieną – mylių mylios siaubingos ardančių dilinančių bangų mūšos.
5
Šiurpu buvo netgi kitame, taikiame Reitono kanjono pakrašty, rytiniame gale, kur po keliais keistais medžiais, nugrimzdęs į saldžius sapnus, naktimis pūsdavo į akį vietinių gyventojų naminis mulas Alfis, paskui rytą atsikeldavo pasiganyti žolėje, tada iš lėto įveikdavo visą atstumą iki jūros kranto ir ten jį būdavo galima pamatyti stovintį sustingusį smėly prie bangų it kokį senovinio švento mito personažą – Alfis Šventasis Asiliukas, taip vėliau jį pavadinau – O šiurpą kėlė kalnas, iškilęs rytiniame pakrašty, keistas kalnas, lyg iš Birmos peizažo, su pakopomis, niūriomis terasomis ir keista ryžių masę primenančia kepure ant viršūnės – į ją nuo pat pradžių, netgi tada, kai dar buvau sveikas ir gerai jaučiausi, žvelgdavau su drebančia širdim (o po šešių savaičių šiame kanjone rugsėjo trečiosios naktį per pilnatį aš ėmiau kraustytis iš proto) – Kalnas man priminė nesenus įkyrius košmarus Niujorke, kuriuose regėjau Mien Mo kalną ir pulkus skraidančių mėnuliškų arklių su poetiškai banguojančiomis pelerinomis – jie suko ratus apie viršūnę „tūkstančio mylių aukštyje“ (taip buvo pasakyta sapne), o viename košmare išvydau gigantiškus tuščius akmeninius suolus, apgaubtus didžiausios ramybės aukštybių mėnesienoje, tartum ant jų būtų sėdėję dievai ar kokie milžinai, bet dabar suolai jau seniai buvo apleisti, juos nuklojo dulkės bei voratinkliai, kažkur šalimais stūksančioje piramidėje glūdėjo piktybė, ten slėpėsi pabaisa dunksinčia širdimi, o netoliese ant nedidelių laužų valgį virė paprasti, nuskurę, murzini, bet dar piktesni durininkai… Siauri purvini urvai, per kuriuos sunkiai šliaužiau su kaklą apraizgiusiais pomidorų stiebais – Sapnai – Girtuoklio košmarai – Vis pasikartojantys, besisukantys apie tą kalną – iš pirmo sykio jis rodėsi gražus, tačiau baisi žalia žalėsinė migla apgaubė džiunglėse skendinčią viršūnę, kyšančią iš žalios tropinės šalies, vadinamos „Meksika“, o už jos – piramidės, išdžiūvusios upės, kitos šalys, pilnos priešų pėstininkų, nors dar didesnę grėsmę ten kelia paprasčiausi chuliganai, sekmadieniais besisvaidantys akmenimis – Taigi šio paprasto liūdno kalno vaizdas, drauge su tiltu ir automobiliu, kuris kokius du sykius apsivertė ir bumbtelėjo į smėlį, ir dabar jau nebematyti žmonių alkūnių ar suplėšytų kaklaraiščių (kaip iš baisaus eilėraščio apie Ameriką, kurį būtų galima parašyti), ak, hū hū ūbauja pelėdos, gyvenančios senuose, grasiuose, supuvusiuose medžiuose, ten, toje ūkanotoje, apžėlusioje tolimojoje kanjono pusėje, į kurią aš, šiaip ar taip, visada baiminausi įžengti – Tasai nepraeinamai apžėlęs status skardis prie Mien Mo papėdės, iškilęs tarp gremėzdiškų nudžiūvusių medžių ir tankiausių krūmų, apraizgytų šilinių viržių, Dievas težino, kaip žemai tas skardis leidžiasi, ten pilna slaptų urvų ir niekas, netgi, manyčiau, indėnai dešimtame amžiuje nėra niekada jo tyrinėję – O tie didžiuliai purvini tropikų paparčiai tarp žaibo nusvilintų spygliuočių šalia tamsaus vynmedžio spalvos uolos – ji iškyla tavo pašonėje tau žingsniuojant tykiu taku… Ir dar, – kaip jau sakiau, vandenynas pasirodo esąs aukščiau už tą vietą, kur stovi, lygiai kaip uostai senuosiuose medžio raižiniuose visada rodosi esantys aukščiau nei miestai (kaip apimtas jaudulio pastebėjo Rembo) – Kokia daugybė nelemtų sutapimų, įskaitant šikšnosparnį, kuris užtiko mane vėliau, kai miegojau sulankstomojoje lovoje Lorenco trobelės verandoje, gyvis ėmė sukti ratus virš mano galvos, kartais nusileisdamas taip žemai, kad mane apniko prietaringa baimė, jog jis įsipainios man į plaukus, o sparnų mojų tylumas, kaip jums tai patiktų – nubundate vidur nakties, išvystate tykius sparnus, plakančius viršum galvos, ir klausiate savęs: „Ar aš iš tikrųjų tikiu vampyrais?..“ Trečią valandą ryto jie tyliai skraido po mano lempos apšviestą trobelę, kai skaitau (ne ką kita) (suvirpu) daktaro Džekilo ir misterio Haido istoriją – Turbūt nieko keista, kad ir aš pats per neilgą šešių savaičių laiką iš romaus Džekilo pavirtau į isterišką Haidą, pirmą sykį gyvenime visiškai paliovęs kontroliuoti savo proto ramybės mechanizmus.
Bet, ak, kokios puikios iš pradžių tai buvo naktys ir dienos, išsyk po to, kai Monsanto nuvežė mane į Monterėjų, tada parvežė atgal su dviem dėžėm, prikrautom įvairiausio ėdesio, ir, kaip sutarėm, paliko mane trims savaitėms vienatvėj – Pasijutau laimingas ir bebaimis, ir pirmąjį vakarą ant tilto netgi įžiūrėjau jo galingo žibinto šviesą – klaikus pirštas rūke, siekiantis blyškų tos pabaisiškos aukštybės dugną, su žvejo drabužiais sėdėdamas prie urvų dundančioje tamsoje ir užsirašydamas tai, ką sakė bangos, aš netgi įžvelgiau šviesos spindulį virš nesuartos jūros – Baisiausia regėti jo atspindį ant apžėlusių pašėlusių skardžių, kur ūbauja pelėdos ūbū ūbū, susipažinti ir susitaikyti su baimėm, apsiprasti su gyvenimu mažoje trobelėje, šiltai žibant malkų krosniai ir žibalinei lempai – ir lai šmėklos nešdinasi velniop. Bhikšaus namai girioje, jis tenori ramybės, ramybę ir gaus – Bet aš niekada nesuprasiu, kodėl gi po trijų visiškos laimės bei taikos savaičių, prisitaikiusi gyventi šioje keistoje girioje, mano siela šitaip nupuolė – tada, kai grįžau su Deivu Veinu, Romana ir savo mergina Bile bei jos vaiku – Papasakoti apie tai verta, jeigu tik į viską gerai įsigilinsiu.
Nesgi iš pradžių viskas buvo taip nuostabu, net nepaisant tos aplinkybės, kad vidur nakties, kai jau rengiausi miegoti, iš mano miegmaišio staiga pasipylė plunksnos, taigi turėjau keikdamasis keltis ir siūti prie lempos šviesos, antraip ligi ryto miegmaišis būtų likęs tuščias… Kai tik įžengiu į trobą ir, spragsint ką tik užkurtai ugniai ir žibant žibalinei lempai, palenkiu savo vargšę galvelę virš adatos, sumoja tie prakeikti tykūs juodi sparnai, plasnoja ir svaido šešėlius po mano mažus namučius, į mano namus įskrenda tasai sumautas šikšnosparnis – Ant savo seno palaikio stengiuosi prisiūti varganą lopą (miegmaišis labiausiai nukentėjo, kai, įlindęs į jį, stengiausi išprakaituoti karštinę 1957-aisiais vieno viešbučio kambary Meksike, išsyk po ten įvykusio didžiulio žemės drebėjimo), nailonas visas sutręšęs – daugiausia nuo to įsisenėjusio prakaito, bet miegmaišis vis dar minkštas – nors toks minkštas, kad iš savo senų marškinių skverno turiu iškirpti gabalą ir užlopyti įplyšusią vietą – Pamenu, kiek atsikvėpiau nuo naktinio nuobodaus triūso ir niūriai tariau: „Taip, Mien Mo slėny veisiasi šikšnosparniai…“ Tačiau laužas spragsi, lopas siuvamas, lauke gurga šniokščia upelis – Nuostabu, kiek balsų jis turi, pradedant dusliu iš gilumos aidinčiu litaurų dundesiu ir baigiant plonyčiu moterišku kikenimu ant seklumos akmenų, paskui iš rąstų užtvankos staiga pasigirsta kitų dainininkų chorai ir balsai, šis daugiabalsio upelio gurguliavimas burbuliavimas perdien pernakt iš pradžių mane baisiausiai džiugino, bet vėliau, per anos pamišėliškos nakties siaubą, mano galvoje pavirto piktybės angelų veblenimu ir kliedesiu – Na ir galiausiai paliauju sukęs galvą dėl šikšnosparnio ir suplyšusio miegmaišio, bet nebegaliu užmigti, mat pernelyg išsibudinau – jau trečia valanda ryto, taigi pakurstau laužą, patogiai įsitaisau ir perskaitau iki galo daktaro Džekilo ir misterio Haido istoriją – puikią nedidelę kišeninę knygutę odiniais viršeliais, kurią čia paliko šaunuolis Monsanto, turbūt ir jis skaitė ją tokią naktį kaip ši išplėtęs akis – Paskutinius dailius sakinius perskaitau švintant, metas keltis, atsinešti vandens iš čiurlenančio upelio ir pusryčiams pasigaminti blynų su sirupu – Tariu sau: „Ir kamgi nervintis, kai kas nors nepasiseka, tarkime, kai naktį suplyšta miegmaišis, pasitikėk savimi.“ Ir priduriu: „Velniop tuos šikšnosparnius.“ Vis dėlto nuostabi toji atidarymo akimirka pirmąją popietę, kai trobelėje lieku vienas ir pirmąsyk pasigaminu valgį, pirmąsyk suplaunu indus, pasnaudžiu, o nubudęs per upelio čiurlenimą ir upelio čiurlenime išgirstu džiaugsmingą tylos bei padangių skambesį – Kai tari sau: „ESU VIENAS“, trobelė staiga tampa namais, vien todėl, kad vienąkart pasigaminai valgį ir pirmąkart suplovei indus – Tada stoja sutemos, skaisčiu namų židiniu religiškai sužiba puiki žibalinė lempa, po to, kai upelyje rūpestingai išplaunu kaitinimo tinklelį ir kruopščiai iššluostau tualetiniu popieriumi – deja, dėl to tinklelis susitepa ir aš turiu jį vėl plauti upelyje, tada jau palieku paprasčiausiai nudžiūti saulėje, vėlyvos popietės saulėje, kuri taip spėriai pranyksta už milžiniškų, aukštų, stačių kanjono sienų… Sutemos, nuo žibalinės lempos trobelėje šviesu, aš išeinu ir nuskinu kelis paparčius, tokius kaip paparčiai iš švento Lankavataros teksto, paparčiai – it plaukų tinklelis, „Pažvelkite, ponai, koks gražus plaukų tinklelis!“ – Vėlyvą popietę kanjono sienas užlieja migla, ji teka, uždengia saulę, oras atšąla, net musės verandoje liūdnos lyg migla ant viršukalnių – Traukiantis dienos šviesai, lyg Emili Dikinson mandaguolės traukiasi ir musės, kai sutemsta, jos visos suminga medžiuose ar kur nors kitur – Per patį vidudienį musės – su tavimi troboje, bet artėjant vakarui jos ima trauktis arčiau atvirų durų – su kokia keista gracija – Kažkur netoliese dūzgia tranas, zvimbia taip, kad atrodo, jog jis tiesiai virš stogo, kai tranas pradeda sukiotis vis arčiau (vėl nugurkiu seiles), tu pasitrauki į trobelę ir lauki, galbūt jie gavo paliepimą atskristi ir aplankyti tave, visi du tūkstančiai tranų – Bet paskui galiausiai prie trano dūzgesio pripranti – jis, rodosi, ištinka lyg koks didelis vakarėlis kartą per savaitę… Ir viskas galų gale nuostabu.
Netgi pirmoji gąsdinanti naktis rūko apgaubtame paplūdimy su užrašų knygute ir pieštuku rankoje, sėdžiu ant smėlio sukryžiavęs kojas, veidu atsisukęs į Ramiojo vandenyno rūstybę, griūvančią ant uolų – jos stūkso lyg niūrūs jūros skraistės pridengti bokštai, iškilę užutėky, gausmo užutėky, kur olose šniokščia bangos ir tykšta lauk, kur iškyla ir vėl nusileidžia jūros dumblių miestai – fosforescuojančioje nakties paplūdimio šviesoje net gali įžiūrėti jų klastingą žvilgsnį… Tą pirmąją naktį sėdžiu čia ir pakėlęs galvą tematau, kad virtuvėje dega šviesa, ant skardžio, dešinėje, ten kažkas pasistatė trobelę su vaizdu į visą šį siaubingą Surą, težinau, kad kažkas ten, viršuje, tykiai ir taikiai vakarieniauja… Iš trobelės virtuvės sklindanti šviesa it silpnas nedidelio švyturio spindulys pakimba tūkstančio pėdų aukšty virš dundančios pakrantės – Ir kas gi kitas ten, viršuje, pasistatė trobelę, jei ne koks nors nuobodžiaujantis senas žilas, bet nuotykių išsiilgęs architektas, galbūt jam pabodo lakstyti po kongresus, ir kada nors čia nutiks Orsono Veleso stiliaus tragedija su klykiančiom šmėklom ir nuo to stataus skardžio puls žemyn moteris baltais naktiniais marškiniais – Bet iš tikrųjų aš tematau virtuvės šviesą ir vaizduojuosi tykią taikią, galbūt net romantišką vakarienę – ten, viršuje, toj stūgaujančioj migloj, o aš štai sėdžiu čia, apačioje, Vulkano kalvėje ir liūdnomis akimis žvelgiu viršun – Gesinu savo nedidelę „Camel“ cigaretę į milijono metų senumo uolą, kuri už mano pečių šauna į neįsivaizduojamą aukštį – Blausi virtuvės švieselė ant skardžio žiba ties pačiu jo pakraščiu, o už jos stūkso didžiulė jūros skaliko pavidalo uola, ji skverbiasi vis giliau į sausumą, aukštėdama, aukštėdama, ir aš net išsižioju iš nuostabos: „Visai kaip tupintis šuo, kokios didžiulės sumautos tos kalės mentės.“ Ir kyla, ir virsta platybėsna, ir varo žmoneliams mirtiną nuogąstį, nors kas gi toji mirtis čia, tarp vandens ir uolų. Trobelės verandoje pasikloju miegmaišį, tačiau antrą valandą ima kristi drėgnas rūkas, taigi su šlapiu miegmaišiu turiu eiti vidun ir tvarkausi per nauja, ir kas gi neuždrunys kaip koks rąstas vienišoje girios trobelėje, nubundi vėlyvą rytmetį puikiai pailsėjęs ir be žodžių suvoki visatą: visata – tai Angelas – Tačiau lengva taip pasakyti, kai tau pasisekė pabėgti iš purvino miesto – Bet galiausiai tik girioje pajunti nostalgiją „miestams“ ir svajoji apie ilgas pilkas keliones į juos, kur skleisis švelnūs vakarai – kaip Paryžius – bet niekada nesuprasi, kaip tai šleikštu, palyginti su pirmykščiu, nekaltu, sveiku ir ramiu gyvenimu laukinėje gamtoje.
Taigi tariu sau: „Būk išmintingas.“
6
Tačiau Monsanto trobelė turi trūkumų: tarkime, nėra tinklelių nuo uodų, kurie dieną sulaikytų vabzdžius, užtat yra didelės medinės langinės, taigi, jei ūkanotomis dienomis, kai drėgna, palieki juos atvirus, būna pernelyg šalta, o jei uždarai, nieko nebematai ir vidudienį turi įžiebti lempą – Bet tai vienintelis trūkumas – Visa kita puiku – Iš pradžių šitaip džiaugiesi mėgaudamasis mieguistomis šilinių viržių pievomis anapus kanjono, o nužingsniavęs mažiau kaip pusę mylios staiga irgi su džiugesiu pamatai pašėlusį niūrų jūros paplūdimį, bet jeigu nusibodo ir tas, ir anas, tiesiog atsisėsk prie upelio progumoje ir svajok palinkęs virš šiekštų dugne – Girioje taip lengva svajoti ir melstis vietos dvasioms, tariant: „Leiskite man čia pasilikti, aš tenoriu ramybės“, ir tos ūkanotos viršukalnės nebyliai atsako: „Taip…“ Ir tarti sau (jei jums, kaip ir man, nesvetimas domėjimasis teologija) (bent jau anuomet, kai dar nebuvau išsikraustęs iš proto, aš ja vis dar domėjausi): „Dievas yra viskas, jis turi pabudimo akį, tartum sapnuotum ilgą sapną apie neįveikiamą užduotį, paskui staiga nubustum, op, ir Jokių Užduočių, viskas įvykdyta ir pranykę…“ Bėgant pirmoms kelioms džiugesio dienoms aš tvirtai sakau sau: „Daugiau jokio blaškymosi, atėjo metas tyliai stebėti pasaulį ir netgi mėgautis juo, iš pradžių štai tokioje girioje, paskui tiesiog neskubriai žingsniuojant ir šnekučiuojantis su įvairiausiais pasaulio žmonėmis, jokių užgėrimų, jokių narkotikų, jokio nušokimo nuo proto, jokių susidėjimų su bitnikais, girtuokliais, narkašais ir panašiai, niekada daugiau neklausiu savęs: Ak, už ką Dievas mane kankina, nutarta, būk vienišius, keliauninkas, kalbėkis tik su padavėjais, iš tikrųjų Milane ar Paryžiuje kalbėkis tik su padavėjais, bastykis sau, daugiau jokios sau užkrautos agonijos… atėjo metas mąstyti, stebėti ir sutelkti mintis į tą faktą, kad po visko pasaulio paviršių, tokį, kokį mes jį dabar pažįstame, uždengs milijardų metų sąnašos… Taip, dėl to tik daugiau vienatvės…“ „Sugrįžk į vaikystę, krimsk obuolius ir skaityk katekizmą – sėdėk ant šaligatvių kraštų ir velniai tegriebia tas karštas Holivudo šviesas (prisiminiau tą siaubingą patirtį vos prieš metus, kai Berbanko studijoje spiginant karštoms „Styvo Eileno šou“ lempoms repetuodamas trečią kartą turėjau skaityti savo prozą, šimtas technikos specialistų laukia, kol pradėsiu skaityti, Styvas Eilenas laukiamai žiūri į mane skambindamas pianinu, o aš sėdžiu kaip stuobrys ant kėdės ir neišgaliu perskaityti nė žodžio, nei praverti burnos: „Dėl Dievo, Styvai, man nereikia REPETUOTI!“ – „Ne, bandyk, mums reikia išsiaiškinti tavo balso tembrą, na, paskutinį kartą, leisiu tau nedalyvauti generalinėje repeticijoje“, aš sėdžiu prakaituodamas ir, visiems stebint, ištisą minutę nepratariu nė žodžio, paskui sakau: „Ne, negaliu“ ir einu prisišnioti į barą kitoje gatvės pusėje) (bet vakare, šou metu, visus nustebinu, nes paskaitau visai neprastai, nustemba ir prodiuseriai ir pasiima mane draugėn su viena Holivudo žvaigždute, kuri pasirodo esanti tikra nuoboda – mėgina man skaityti savo poeziją ir nekalba apie meilę, nes meilė Holivude parduodama)… Taigi net ir tai nuostabu – kad visą laiką visame pasauly gali gyventi ilgais ankstesnio gyvenimo prisiminimais, pa-prasčiausiai atsisėdęs šen, atsigulęs ten ar iš lėto vaikštinėdamas, prisimindamas visas ankstesnio gyvenimo smulkmenas, kuris dabar – mat praėjo milijonai šviesmečių – it malonus filmas (tai, matyt, patyrė ir Prustas savo uždaram kambary), paleidžiamas valios pastangomis ir numatytas tolesniam tyrinėjimui – Ir malonumas – Kai įsivaizduoju, ką Dievas daro kaip tik šią akimirką – stebi savo filmą, tai yra mus.
Netgi tada, kai vieną naktį aš toks laimingas atsidūstu rengdamasis apsiversti ant kito šono ir pūsti sau į akį toliau, bet man per galvą perbėga žiurkė, net tada jaučiuosi nuostabiai, taigi pasiimu sulankstomąją lovą, ant jos kraštų uždedu plačią lentą, kad neįdubtų drobė, tada ant lentos užmetu du senus miegmaišius ir pridedu dar savąjį ant viršaus, ir štai turiu pačią nuostabiausią, neprieinamą žiurkėms, sveikiausią nugarai lovą pasaulyje.
Ir dar aš leidžiuosi ilgai vaikštinėti smalsumo vedinas, man įdomu, ką rasiu eidamas priešinga kryptimi sausumos link, nužingsniuoju kelias mylias purvinu keliu, kuris veda link nuošalių rančų bei medkirčių stovyklų, prieinu milžiniškus liūdnus tykius slėnius, kur auga šimto penkiasdešimties pėdų aukščio visžalės sekvojos, ir matau – retsykiais tiesiai ant pačių jų viršūnių šakų it prilipęs tupi mažas paukštukas – Siūbuoja ten, viršuje, apžvelgdamas rūką ir didžiulius medžius – Regiu ir vienišą gėlę, linguojančią ant tolimo skardžio kitapus kanjono, ir didžiulį gumbą ant sekvojos kamieno, primenantį Dzeuso veidą, ir mažus pašėlusius Dievo kūrinius, kvailiojančius virš upelio duburių (einančius zigzagais vabzdžius), ir užrašą ant vienišos tvoros „M. P. Pasi. Privačios valdos“, ir paparčių terasas varvančiame sekvojų pavėsy, ir galvoju sau: „Kaip toli iki tos bitnikų kartos nuo šios tropikų girios…“ Taigi pasuku savojo kanjono link, žingsniuoju pro trobelę, išeinu prie jūros, kur pakrantėje po tūkstančio pėdų aukščio tiltu rupšnoja žolę mulas arba sykiais tiesiog stovi ir spokso į mane didelėmis rudomis Rojaus sodo akimis – Tasai mulas, kaip sakiau, vardu Alfis – vienos šeimų, įsikūrusių kanjone, augintinis, paprasčiausiai nutursena nuo vieno kanjono pakraščio, kur jį sustabdo koralų tvora, iki šėlstančios jūros kranto – ten jį sustabdo jūra, bet koks keistas, kai pirmąsyk jį pamatai, šis mulas, lyg iš Gogeno drobės, jis palieka savo juodą mėšlą ant nepriekaištingai balto smėlio, nemirtingas, pirmykštis mulas, viso slėnio šeimininkas – Vėliau netgi išsiaiškinu, kur miega Alfis, – tokioje lyg ir šventoje giraitėje vidur svajingos šilinių viržių pievos – Sušeriu Alfiui savo paskutinį obuolį, jis ilgais atsikišusiais dantimis suima vaišes ir šios pradingsta švelniuose gauruotuose nasruose, Alfis nekramto, tik pradangina jas nuo mano ištiesto delno ir liūdnai nuspūdina šalin, tada pasisukęs sustoja, kad plačiais erotiškais judesiais pasikasytų į medį nugarą, šie vis stiprėja, stiprėja, kol pagaliau mului šitaip atsistoja, kad tokia erekcija išgąsdintų ir Babilono paleistuvę, ką jau kalbėti apie mane.
Visokiausių keistų ir nuostabių dalykų atsitinka, kad ir tas paslaptingas Riplio2 stiliaus nutikimas: maždaug prieš penkis šimtus metų skersai upelio nuvirto milžiniškas medis, šitaip atsirado tiltas, kitas medžio kamieno galas dabar dešimt pėdų nugrimzdęs į dumblą bei lapiją, bet, kad ir kaip būtų keista, iš kamieno vidurio virš vandens auga kita sekvoja, atrodo, kad ji ten buvo pasodinta, arba įkišta į kamieną Dievo rankos, niekaip negaliu to suprasti ir spoksau, it koks studentėlis didelėm saujom godžiai burnon berdamas ir pasiutiškai kramtydamas žemės riešutus – (nors vos prieš kelias savaites Bouri gatvėje nuvirtau tiesiai ant galvos) – O kai prošal pravažiuoja kažkokio rančos savininko automobilis, aš įsisvajoju ausdamas beprotiškas mintis: štai važiuoja fermeris Džounsas su dviem dukterimis, o aš iš lėto žingsniuoju ir pasikišęs po pažastimi velku šešiasdešimties pėdų ilgio sekvoją, jie nustemba ir išsigąsta: „Ar mes sapnuojame? Ar gali žmogus būti toks stiprus?“ – klausia manęs, ir aš jiems duodu didį dzeno atsakymą: „Jums tik atrodo, kad aš stiprus“, ir nueinu sau keliu toliau vilkdamas medį – Brisdamas per dobilus ilgai kvatojuosi iš šio vaizdelio – Praeinu pro karvę, ši pasisuka ir, svajingai kraudama didelę mėšlo krūvą, spokso į mane – Grįžęs į trobelę, įkuriu ugnį ir sėdžiu sau dūsaudamas, o per skardinį stogą kurna lapai, Big Sure rugpjūtis – Užsnūstu sėdėdamas kėdėje, o kai nubundu, už durų prieš mano akis stoja tankūs žemi medeliai susipynusiomis šakomis ir staiga atsimenu juos iš senos praeities, netgi tąjį ypatingą medžių guotų tankumyną, kamienas po kamieno, jų linkius, tarytum senus namus, bet kol svarstau, ką visa ši raizgalynė reiškia, bum, vėjas užšauna man prieš nosį duris! Taigi darau išvadą: „Regiu tiek, kiek leidžia durys, atviros ar uždaros“ – Ir keldamasis garsiu anglų lordo balsu – vis viena niekas negirdi – priduriu: „Ką jau pasakei, tą ir praradai“ – „pasakei“ tariu kaip „passssakei“ – Ir juokiuosi iš to per visą vakarienę – Ją sudaro bulvės, suvyniotos į foliją ir sumestos į laužą, kava, konservuotos kiaulienos gabalai, pačirškinti ant iešmo virš ugnies, obuolių padažas ir sūris – Ir kai įžiebiu lempą, ketindamas po vakarienės paskaityti, atskrenda nakties drugys, kad prie manosios lempos sutiktų savąją nakties mirtį… Trumpam lempą išjungiu ir drugys štai jau snaudžia ant sienos, nenutuokdamas, jog vėl uždegiau šviesą. O tuo metu, beje ir tačiau, kiekviena diena – šalta ir debesuota ar drėgna, nors šalta ne kaip rytuose, ir kiekvieną naktį kyla tirščiausias rūkas: nė vienos žvaigždelės nematyti… Bet ir tai pasirodo esanti nuostabi aplinkybė – kaip vėliau sužinau, tai „drėgnasis sezonas“, todėl kiti kanjono gyventojai (savaitgalininkai) savaitgaliais neatvyksta ir aš ištisomis savaitėmis gyvenu sau visiškai vienas (mat vėliau, rugpjūtį, kai saulė įveikė miglas, staiga nustebau išgirdęs juoką ir krebždesį visame slėny, kuris buvo mano ir vien tik mano, o kai nuėjau į paplūdimį, ketindamas prisėsti ir kiek parašinėti, pamačiau ten ištisas stovyklaujančias šeimas, kai kurie, jaunesni, tiesiog pasistatė automobilius aukštai ant tilto ties skardžiu ir nusileido žemyn) (iš tikrųjų atvykėlių dalis tebuvo rėksnių chuliganų gaujos)… Taigi, tirštos buvo atogrąžų girios vasaros miglos ir, maža to, kai pagaliau rugpjūtį viršų paėmė saulė, pradėjo dėtis baisūs dalykai, į kanjoną įsiveržė siaubingi audros šuorai – ir visi medžiai ūžė išties siaubingu ūžesiu, kartais virstančiu dundesiu, lyg būtų kilęs karas, ir drebėdavo trobelė, ir pabudindavo tave – Ir šitai taip pat prisidėjo prie mano beprotybės priepuolio.
Tačiau pati nuostabiausia diena buvo toji, kai visiškai pamiršau, kas aš ir kur aš – arba tos akimirkos, kai pasiraitojęs kelnes virš kelių braidžiodavau po upelį ir dėliodavau akmenis bei šiekštus taip, kad upelis (šalia smėlėto kranto), kur pasilenkęs ąsočiais semdavau vandenį, užuot tingiai tekėjęs per dumbliną pilną vabalų seklumą, gurgėtų tyra švaria veržlia srove – ir gilia – Baltame smėly iškasiau duobutę ir sudėjau po žeme rastus akmenis taip, kad dabar, įstatęs ten ąsotį, galėjau pakreipti jo kaklelį prieš srovę ir ąsotis tuoj pat prisipildydavo švaraus neužsistovėjusio geriamojo vandens be jokių vabalų – Padariau lyg ir kokį vandens kanalą – Ir kadangi vanduo dabar sruvo veržlia gilia srove, tiesiai prie smėlėtosios seklumos, ties kuria pasilenkdavau, turėjau iš akmenų pastatyti, na, tarkime, dambą, kad vanduo sąnašomis neužterštų kranto – Štai ką nudirbau, sutvirtinau dambos išorinę dalį mažesniais akmenukais ir pagaliau leidžiantis saulei nunarinęs galvą ir šnarpšdamas nuo pastangų (taip šnarpščia vaikas, pražaidęs visą dieną) imu kaišioti mažulyčius akmenėlius į tarpus tarp didesnių akmenų, kad nė lašas vandens neprasisunktų ir neišplautų kranto, net menkiausios jo smėlio smiltelės, nepriekaištinga damba, ant jos viršaus uždedu lentą, kad visi, atėję pasisemti šio švento vandens, galėtų ant jos priklaupti – Pakėliau akis ir, apžvelgęs visos dienos darbą nuo vidudienio iki saulėlydžio, nustebau pamatęs, kur aš, kas aš ir ką padariau – Visiška nekaltybė – lyg indėno, kuris vienišas girioje skaptuoja kanoją – O vos prieš kelias savaites, kaip jau sakiau, parkritau tiesiai ant galvos ten, Bauery, ir visi pamanė, kad susižeidžiau – Ir traukdamas smagią dainą pasigaminu vakarienę, išeinu į ūkanotą mėnesieną (balta švytinti mėnulio šviesa skverbiasi per ūkanas) ir žaviuosi čiurlenančia nauja veržlia švaraus vandens srove, žėruojančia nuostabiais šviesos atspindžiais – „O kai naktį išsisklaidys rūkas ir pasirodys žvaigždės bei mėnuo, kaip bus gražu.“
Ir taip toliau – Stebina mane šių mažų džiaugsmų gausybė, kai grįžtu apimtas vėlesnio siaubo ir regiu, kaip viskas pasikeitė, kaip pasidarė grasu, net mano vargšė maža medinė platforma ir kanalas, kai bloguoja mano akys ir skrandis, o siela klykauja tūkstančius beprasmių žodžių, ak – Sunku tai paaiškinti ir geriausia bus nemeluoti.
7
Mat ketvirtą dieną pajutau nuobodulį ir su nuostaba savo dienorašty užrašiau: „Jau pabodo?“ – Tačiau mane išjudina gražūs Emersono žodžiai (vienoje tų nedidelių raudona oda įrištų knygučių, esė „Apie pasitikėjimą“, ten sakoma: „Žmogus nerūpestingas ir linksmas tada, kai į savo darbą įdėjo visą širdį ir atliko jį nepriekaištingai“) (taikoma ir paprastų kvailų kanaliūkščių statybai, ir tokių didelių bukaprotiškų istorijų kaip ši parašymui) – Amerikos ryto trimito žodžiai, Emersonas, tasai, kuris iškėlė Vitmeno talentą ir taip pat pasakė: „Vaikystė niekam nepaklūsta“ – Vaikystės paprastumas, kai tiesiog jautiesi laimingas miške ir nepaklūsti niekieno nuomonei apie tai, ką turi daryti, ką derėtų daryti – „Gyvenimas – tai ne pasiteisinimas“ – Kai pasipūtęs, pagiežingas filantropas abolicionistas Emersoną apkaltino tuo, kad šis esąs kurčias vergijos reikalams, Emersonas atsakė: „Tavoji meilė iš tolo – tai neapykanta iš arti“ (galbūt tam filantropui patarnavo negrai) – Taigi štai aš ir vėl esu mažasis Ty Žanas3, žaidžiu, lopau, gaminu vakarienę, plaunu indus (visada laikau katiliuką virš ugnies ir virinu vandenį, ir kai tik prireikia plauti indus, paprasčiausiai įpilu karšto vandens, įdedu „Tide“ muilo ir gerai juos pamirkau, tada iššveičiu su nedideliu vieliniu šveistuku ir švariai iššluostau – Ir ilgais vakarais galvoju apie šio nedidelio vielinio šveistuko naudą, apie tuos varinius menkniekius, kuriuos prekybos centre parduoda po dešimt centų – ir visi jie man daug įdomesni nei tas kvailas beprasmis romanas „Stepių vilkas“, kurį gūžčiodamas pečiais skaitau trobelėje, tasai senas pirdžius samprotauja apie šiandienos „prisitaikėliškumą“, jis niekad nesiliovė manęs, kad yra didis Nyčė, tas senas Dostojevskio mėgdžiotojas, pavėlavęs penkiasdešimt metų (jis jaučiasi kenčiąs „asmeniniame pragare“, kaip pats tai vadina, mat jam nepatinka tai, kas patinka kitiems žmonėms!).
Geriau vidudienį stebėti oranžine ir juoda spalvomis – kaip Prinstono – išmargintus peteliškės sparnus – O visų geriausia nakčia nueiti pasiklausyti jūros gaudesio.
Galbūt man nevertėjo eiti laukan ir šitaip gąsdinti ar užsipulti save ar įkyrėti sau nakčia paplūdimy, kur bet koks mirtingasis būtų persigandęs – Kiekvieną vakarą, maždaug aštuntą, po vakarienės, užsivilkdavau didžiulį žvejo apsiaustą, pasiimdavau užrašų knygutę, pieštuką bei lempą ir nužingsniuodavau taku (sykiais pakeliui sutikdavau vaiduoklišką Alfį), praeidavau po bauginančiu aukštuoju tiltu ir pro tamsų rūką priekyje įžvelgdavau besitiesiančius į mane baltus vandenyno liežuvius – Bet pažinodamas vietovę kulniuodavau toliau, peršokdavau pakrantės upelį ir prieidavau savo kampą prie uolos netoli vieno iš urvų, tada atsisėsdavau tenai tamsoje kaip bukagalvis ir rašydavau bangų garsus į bloknoto (sekretorės užrašų knygutės) puslapius – šie boluodavo tamsumoje ir todėl galėdavau sau keverzoti be lempos – Bijojau ją degti, kad neišgąsdinčiau žmonių, jaukiai vakarieniaujančių ten, viršuje, ant uolos (vėliau sužinojau, kad niekas tenai jaukiai nevakarieniaudavo, tik įsižiebę ryškius žibintus, dirbdami viršvalandžius, dailidės stengėsi pabaigti namą – Ir dar mane gąsdino penkiolikapėdės kylančio potvynio bangos, bet vis viena ten sėdėdavau, širdyje puoselėdamas viltį, kad Havajai neperspėjo apie jokią iš toli atsiritančią, didžiulę potvynio bangą, kurios tamsoje galėjau ir nepastebėti – Bet vieną naktį vis dėlto išsigandau ir atsisėdau ant dešimties pėdų aukščio uolos didžiojo skardžio papėdėje, o bangos ritosi: „Ratais ratais trinkt į vartus“ – „Rėk griausk rauk“ – „Rupš“ – taip griaudžia bangos, ypač naktį – Jūra kalba ne sakiniais, bet frazių nuotrupomis: „Kuris?.. tas, kuris pluš?.. tas pats ach bum…“ Iš tikrųjų rašau šiuos nuostabius niekus, bet jaučiu, kad privalau tai padaryti, nes Džeimsas Džoisas neprisiruošė jų įamžinti, o dabar jis jau miręs (ir samprotauju: „Kitais metais užrašysiu kitus garsus, tarkime, kaip į Kornvolio krantus dūžta Atlanto vandenynas arba galbūt kaip tykiai dūžta Indijos vandenynas ties Gango žiotimis) – Paprasčiausiai sėdžiu ir klausausi, kaip kildamos per smėlį aukštyn ir risdamosi žemyn skirtingais balsais kalbasi bangos: „Ka blum, kerplūkšt, ach rupi ūdrai toj nora barnaklė rupši, ar jūroj visoj angelai surišti?“ – ir panašiai – Retsykiais pakeliu akis ir matau, kaip per aukštą tiltą rieda reti automobiliai, ir svarstau, ką jie išvystų šią niūrią ūkanotą naktį, jei žinotų, kad ten, apačioje, tūkstančiu pėdų žemiau, šėlstant nuožmiems vėjams tamsoje sėdi pamišėlis ir rašo tamsoje – Kažkoks jūrų bitnikas, nors jeigu kam nors knieti pavadinti mane bitniku UŽ TAI, tegu pamėgina, jei išdrįs – Atrodo, kad didžiulės juodos uolos juda – Atšiauri baisi dundanti atskirtis, jokiam eiliniam žmogui tai neįkandama, sakau jums! – esu bretonas! Šaukiu ir juoduma man atliepia: „Les poissons de la mer parlent Breton“ („jūrų žuvys kalba bretoniškai“) – Bet aš vis viena einu ten kiekvieną vakarą, nors man ir nesinori, tai mano pareiga (ir ji turbūt bus išvedusi mane iš proto), ir užrašinėju jūros garsus, ir rašau tą pamišėlišką „Jūros“ poemą.
Bet iš tikrųjų, kaip nuostabu pabėgti nuo viso to ir grįžti į žmogiškesnį mišką, įžengti į trobelę, kur rausvai tebežėruoja ugnis, štai bodhisatvos lempa, butelis su paparčiais ant stalo, šalia jazminų arbatos pakelis, viskas taip jauku ir žmogiška po ano uolingo potvynio – Taigi prisikepu keptuvę nuostabių bandelių ir tariu sau: „Palaimintas tasai žmogus, kuris gali pasigaminti duonos“ – Štai taip, ištisas tris savaites, laimė – Taip pat sukuosi cigaretes – Ir, kaip sakiau, kartais pamedituoju apie tai, kiek nuostabios ir neįtikėtinos naudos iš tų pigių daikčiukų, tokių kaip šviestukas, tačiau šią akimirką galvoju apie mantą savo kuprinėje, tarkime, apie dvidešimt penkių centų vertės plastmasinį plakimo indą, kuriame ką tik suplakiau bandelių tešlą, bet anksčiau iš jo taip pat esu gėręs karštą arbatą, vyną, kavą, viskį ir netgi keliaudamas jame esu laikęs švarias nosines – Viršutinė plakimo indo dalis, mano šventoji taurė, štai jau penkeri metai ja naudojuosi – Na ir visi kiti daiktai, tokie vertingi, palyginti su menkaverčiais brangiais daiktais, kuriuos nusipirkau ir niekada nepanaudojau – Sakykime, mano juodas minkštas skirtas miegoti naktį megztinis, jam taip pat jau penkeri metai, dabar vilkiu jį drėgnomis Suro vasaros naktimis bei dienomis, kai šalta užsivelku ant flanelinių marškinių, o kaip gera su juo miegoti miegmaišy naktį – Neišsemiami jo panaudojimo būdai ir pranašumai! – O iš brangių daiktų nauda menka, kaip iš tų madingų kelnių, kurias neseniai nusipirkau paskutiniam įrašui Niujorke ir kitiems pasirodymams per televiziją ir niekada daugiau neužsivilkau, beverčiai daiktai, kaip tasai lietpaltis už keturiasdešimt dolerių, kurio niekada nedėvėjau, nes jo šoninėse kišenėse nebuvo prapjovų (tu moki už etiketę ir vadinamąjį „fasoną“) – Ir dargi tas brangus tvido švarkas, nusipirktas dėl televizijos ir niekada nebeužsivilktas – Ir dveji kvaili sportiniai marškiniai, nusipirkti dėl Holivudo ir niekuomet daugiau neužsivilkti – po devynis dolerius už kiekvienus! – Bet kone iki ašarų gaila, kai prisimenu tuos senus žalius marškinėlius, kuriuos radau, pasakysiu jums, Votsonvilio SĄVARTYNE Kalifornijoje ir, pasakysiu jums, fantastiškai ir labai smagiai panaudojau – Tarkime, juos vilkėdamas paleidau naują srovę upely, kad vanduo patogiai tekėtų per naująjį gilų duburį greta medinės platformos ant kranto, dirbdamas užsimiršau it žaidžiantis vaikas, šie maži dalykai daug ką reiškia (klišės – tai truizmai, o visi truizmai yra tiesa) – Galbūt mirties patale atminsiu upelio dieną ir pamiršiu tąją, kai MGM nupirko mano knygą, galbūt atminsiu senus žalius išmestus sąvartyno marškinėlius ir būsiu pamiršęs safyrinius chalatus – galimas daiktas, tai tiesiausias kelias į Rojų.
Dieną grįžtu į paplūdimį ir rašau savo „Jūrą“, stoviu basas prie jūros – sustojau, kad kojos pirštu pasikasyčiau kulkšnį, klausausi bangų ritmo ir staiga jos man sako: „Ar tu, nekaltas berneli, mėgini išmatuoti mano gylį?“ – Grįžtu ir išsiverdu arbatos.
Vasaros popietė…
Nekantriai kramtau
Jazmino lapą
Versta iš: Jack Kerouac. Big Sur. Penguin, 1992
1 JAV poeto, City Lights Booksellers & Publishers įkūrėjo Lawrence’o Ferlinghetti prototipas (čia ir kitur – vert. past.).
2 Turimas omeny Robertas L. Ripley’s (1890–1949) – pirmojoje XX a. pusėje ypač populiarus karikatūristas, radijo laidų vedėjas, keliautojas. Jis sukūrė garsiąją karikatūrų seriją „Norite tikėkite, norite ne“, kurioje vaizduodavo keisčiausias gyvenimo situacijas.
3 Taip J. Kerouacas buvo vadinamas vaikystėje (pagal trumpinį iš pranc. Petit Jean).
Nora Īkstena. Besa. Dvidešimto amžiaus meilės istorija
2011 m. Nr. 4
Iš latvių k. vertė Edmundas Mažonas
Besai širdies neskauda. Jai priklauso tai, kas nepriklauso niekam kitam. Ji turėjo taip mažai, tik trupinėlį, taip žemai ji buvo, ir staiga – ji turi viską.
Kažkur gyvena prašalaitis, kuris ją myli, kaip niekas nemylėjo ir nemylės? Ar jis apsigyveno mylimoje Anos krūtinėje, sėdėdamas savo kambaryje, žiūrėdamas švieselėn namo lange priešpriešiais ir kaligrafiškai rašė – „šir-dies balsas, širdies balsas…“? Kodėl jis paliko mamą? Ir kodėl nesulaikė sunkios vyro rankos?
Besa klausia, bet širdies jai neskauda. Jos širdis – kaip erškėtėlių obuoliukas. Pripildyta.
Šiandien kaimynė sutiko pažiūrėti vaikus. Besa visai dienai išeis pelkėn. Ji turi savo svajonių ir jas įgyvendins. Iš uogų galima gerai užsidirbti.
Miške ji jaučiasi geriausiai. Galėtų čia gyventi, jei ne vaikai ir jų poreikiai. Viename jūrinio miško pakrašty plyti pelkė. Nei pernelyg pavojinga, nei per klampi. Kojos kemsuos grimzta švelniai ir liūliuojamai. Spanguolių prisėta lyg iš Dievo saujos. Besa suranda raudonesnį plotelį ir pradeda rinkti. Ji nuo vaikystės turi savo ritualą. Surinkus pirmąją uogų saują, mama sakydavo – į kokią pelkę įbrisi, tokias uogas ir valgysi. Paskui rinkte renki.
Mama niekada nerinko bruknių parduoti, tik savo malonumui ir vienintelei uogienei, kurią ji virdavo žiemai. Didžiajame puode kunkuliuodavo tamsiai raudonas ežeriukas, mama stovėdavo šalia: rankoje didelis medinis šaukštas, kuriuo vis maišydavo, kitoje – knyga, burnoje – cigaretė. Besa visada stebėdavo vis ilgėjantį ir ilgėjantį pelenų stulpelį. Tuoj tuoj bus ta akimirka – stulpelis suirs ir pelenai nukris. Jeigu įkris puodan, mama nenoriai atsiplėš nuo knygos, pasižiūrės į jį, pasakys – „nekas“, ir su putomis, makaluodama šaukštu, išgriebs pelenus.
Nė viena uogienė nebuvo išvirta be pelenų.
Besa uogauja galvos nepakeldama. Didžioji kraitė greitai pilnėja. Ačiū Dievui, čia nedaug gailių. Nuo jų gali apsvaigti galva.
Kai Besa laukėsi pirmojo vaikelio, jie gyveno tarsi rojuje. Jie buvo gyvi niekuo, turbūt vien glamonėmis. Per pertraukas kūrė planus perstatyti senąją trobą. Čia buvo viskas – upė, miškas, senasis obelynas. Jie dirbsią nuo aušros ligi sutemų ir turėsią visko.
Sykį jis Besos paklausė, kodėl visos virtuvės lubų lentelės nušveistos baltai, o viena liko suodina. Besa atsakė, kad mama dažnai virtuvėje rūkydavo, lubos pamažu nusisuodino. Po mamos mirties Besa lubas nušveitė švariai, bet vieną paliko – mamos atminimui.
Jis pasakė – mums reikia naujų lubų, tačiau tą lentukę paliksime.
Pririnkusi daugiau nei pusę kraitės, Besa palypėjo ant samanoto kauburio ir šiek tiek pailsėjo. Ją lengvai paglostė prašalaitis ir tyliai užkalbino.
Visų gražiausi – apdilę (ir rudeniniai) lapeliai…
Tris kartus Tu buvai tokia pasakiška, kad neapsakysi. Turbūt aš kažkuo persismelkiau, taip beprotiškai mylėti neįmanoma. Aš tarsi skilau, nuo ko? Nuo medaus. Aš buvau stiklainis. O Tavęs buvo vis daugiau, vis daugiau. Tu atėjai paprastai, kaip dera. Aš kaliau labai painius laiptelius kopti į stiklo kalną. O jo visai nebuvo. Iškrikęs ir cypiantis. Kaip laikrodis.
Jau nebijau, kad Tu mane suprasi neteisingai. Ar per Tave juokiuosi, ar verkiu, ar Tavęs meldžiu – tai netiesa! Aš paprasčiausiai esu. Pasklidęs ir susigūžęs kaip jausmo pradžia ir pabaiga. Man pakanka savęs. Man Tavęs nereikia, pagaliau vienas!
Taip baisiai gali pritrūkti tik Tavęs. Tavo erotika maudžianti, ji persmelkia. Kaip naktis. O naktis yra smeigtukas. Pavyzdžiui, raštams, kuriuos surinko žvaigždės. Ar dar netiki, kad esi įsmigusi?
Džiaugiuosi, kad sveikas protas ima nugalėti nesveikąjį. Žinau, kad Tu esi toli kaip nebūtis. Ir netgi ją pasiskubinau nuskriausti! Atleisk. Jaučiu, kad imu rausti. Kad medžiai tuoj bus žali. Ir koks nors paprastas strazdas nepaspruks nuo manęs. Visur po ašarą. Šuniui ant uodegos, žvaigždei ant kepurės. Nesijuok. Šuniui ant uodegos, tai reiškia, neverta verkti. Ir nesvarbu, ar ji ten yra.
Ašara.
Dėl žvaigždžių visiškai kitaip. Tačiau irgi neverta.
Tegaila kaip žagarų kaugei. Kaip banalybei.
Lipsiu medin Tavęs dairytis. Ir dirbinsiu narvelį tavo sielužei, mielą inkilėlį lyg paukščiams pavasarį.
Besa pareina namo, dviem sunkiais uogų krežiais nešina.
Dzvonkis ir Totukas pasitinka ją džiugiai lodami, laukė jau prie upelio. Uogas stengėsi rinkti be šapų, bet vis dėlto reikės peržiūrėti.
Vaikai irgi džiaugiasi ir siaučia. Jie lipa ant aukšto, ant grindų patiesia seną staltiesę ir išberia uogas. Kokie nuostabūs šio raudono klojinio raštai. Jei imsi po uogelę, niekas lyg ir nepasikeis. Kaip kvapnu, kaip lygiai nuausta, kaip švelniai priglunda prie rankos.
Besa ima po saujelę, rūpestingai išrenka samanėles, spygliukus, lapelius, nupučia švarias uogas ir beria kibiran. Mama irgi visada nupūsdavo. Perrinkti uogas jai patikdavo. Tai ją ramindavo.
Besai laukiantis antrojo vaikelio, jie jau buvo išvaryti iš rojaus. Nesėkmės sekė viena po kitos. Kasdienybė juos užspeitė kampan. Duona kasdieninė likdavo neuždirbta, vis dažniau jis grįždavo nuliūdęs, prisigėręs, kartą buvo dingęs kelioms dienoms. Parėjo išvargęs, kitąsyk sudaužytas.
Rojaus nebebuvo, o pragaras dar neatsivėręs. Proto prablaivėjimo akimirkomis jis Besai sakydavo esąs paskutinis mėšlas, negalįs išmaitinti žmonos ir vaikų. Besa jį ramindavo, sakydavo, kad ateis geresni laikai ir jiems visko pakaks. Ji vertėsi kaip tik galėdama, kaip išmanydama. Uogavo, rišo šluoteles, ėjo per namus padėti. Plėšėsi į visas keturias puses. Kaimynė, tokia pati vargo sesuo, padėjo prižiūrėti vaikus. Besa ėjo kniubdama, ji tikėjo – tai tik laikinai, laikinai. Vakarais prie krosnies krisdavo nuo kojų. Šiltas valgis laukdavo krosnyje. Jis nepareidavo arba parėjęs užmigdavo ant dubens valgydamas.
Pirmasis garsas, perrinktas uogas beriant kibiran, nuaidi aukšte. Vėliau, kai kibiras jau pasipildo, jo negirdėti. Besa nori dar šį vakarą į kaimą, ten ji turi pirkėjų.
Pūst, saujelė, pūst, saujelė, pūst, saujelė…
Ar Ana kada nors atsakė laiškų rašytojui? Dangun ar pragaran jis ją traukė?
Mieloji!
Niekada per visą savo gyvenimą nesu veržęsis pakerėti kokios moters. Jausmai gimsta patys, nepastebimai užvaldo mintis ir širdį – verčia kentėti, mylėti. Ir šimtą kartų geriau kentėti, nei visai nieko nejausti. Neabejoju, kad po savo atsisakymu ir ramia laisva šypsena Tu slepi kažką nuoširdaus, galią atkakliai ieškoti, tvirtą ištikimos, pastovios meilės siekį. Tavyje dar snaudžia moteris, kaip rožės pumpure išsiskleisiąs žiedas ir užburiančio žiedo kvapas. Dar nesuvokdama savo snaudžiančio grožio, svajoji lyg apžavėta pasakų karalaitė, kurią vieną dieną narsus jaunuolis išlaisvina ir parsiveda į savus namus. Aš galbūt negalėjau pažadinti svajų karalaitės, galbūt neradau Tavo sieloje atgarsio. Tu man išnyksti kaip žvaigždė debesyse. Aninia, ateis laikas ir suvirpės Tavo jauna, jausminga širdis, svajosi ir Tu atmerktom akim, skęsdama artėjančios laimės viltyse. Koks saldus jos svaigulys, pradžioje vos pastebimas, vėliau einąs vis stipryn. Kaip gražios, mylimos dainos motyvas plūsta be žodžių, kaip gintaro skaidrumo vandenėlis pavasarį kietam ledo sluoksniui šiltuose saulės spinduliuose atitirpus. Sielos džiugesys iš lūpų srūva karštu kvėpavimu, ir tik maža dalelytė, tik paskiri gabalėliai šokio jūroje, laiminga širdis – lyg paukščio čiulbesys naktį, – svajonių šakos viršūnėje. Taip, Aninia, žmogus – paikas padaras. Ir jis kartais sapnuoja atmerktom akim. Gal sykį gyvenime ir Tu jausi, ir tada išties suprasi svajotojų jausmus… O vėliau – jau gal niekada, kaip ir pats svajotojas galbūt nebesupranta ankstesnės svajos? Kodėl siela viena negali pakelti džiaugsmo ir bėdos – kodėl jai reikia draugo, kuriam viską galėtų patikėti? Kurgi mano draugas? Gal jį įžeidžiau, tą tyriausiąją, mylimiausiąją širdį. Skaudu, jei taip būtų. Nugrimzdau į savus prisiminimus. Taip nejučia atgyja, kad dar kartą išgyvenu tai, ką jaučiau. Matau tavo švelnų, gražų veidą, Tavo liūdnas akis, kuriomis kalba žmogaus gelmių paslaptis. Dabar, savo laimės kelio jausmuose stovėdamas, meldžiu Tavęs, jei ne dabar, tai vėliau – ar man atleisi? Neturėsiu nė vienut vienos ramios, laimingos akimirkos, jei nežinosiu, kad Tu man atleidai. Aš dėl visko kaltas. Bet viso to sąmoningai nenorėjau. Negaliu sakyti, kad esu kaip vaikas, kad nežinau, kas pikta, kas gera. Bet mane apima tokia užgaida, toks noras, tada viskas susijaukia.
Man tiek daug minčių, tiek žodžių, jausmų ir skausmo, kad negaliu ir nemoku pasakyti, galvoti, painioju išvadas. Viena težinau aiškiai: noriu Tave matyti, girdėti Tavo balsą – nors vieną akimirksnį. Šalin visas tradicijas, visus samprotavimus apie meilės nedėkingumą. Meluoja sakantieji, kad vien jėgą reikia išlaisvinti, visa su ja laimima ir prarandama. Ar aš Tavęs, Ana, nenuskriaudžiau, kai praėjusiame vakarėlyje šokių rateliui Tave išsirinkau. Tu taip nenorėjai eiti, taip priešinaisi, kad aš gailėjausi nepagalvojęs, bet ir nusileisti negalėjau, prašau man dovanoti, daugiau prieš Tavo valią nieko nedarysiu. Mieloji, kodėl Tu bėgi nuo manęs! Kodėl man neleidi priglausti savo galvos Tau prie krūtinės ir sergančiai sielai ieškoti ten ramybės bei poilsio. Tu manai, kad šitaip būsi laimingesnė ir geresnė? Aninia, aš manau kitaip. Aš daug galvojau apie tai. Tavo svetimumas, Tavo atsisakymas mane trikdo. Bet akimirkos gražios, kai jaučiu tave arti, kai galima su Tavimi šnekėtis, tada širdyje jaučiu ramybę ir džiaugsmą, tada darbai nebesunkūs, naktis neilga. Ar nori atsisakyti tokių akimirkų, Ana? Neperpranti manęs. Mokykimės užgniaužti savyje tai, kas mus gali padaryti žemesnius už save. Bet meilės negalima atsisakyti, Ana. Kad ta siela, kurią mokiausi mylėti, būtų man išdidi ir priešiška! Niekada! Nauji rytai teaušta mūsų meilei ir mūsų darbui. Aš neįsivaizduoju gyvenimo be tavo meilės. Aš, ieškantis tik grožio bei žinąs, koks jis, negaliu atsisakyti – tai mano prakeikimas. Man reikia sielos, kuri mane šildytų savo baltųjų sparnų glėbyje, kuri būtų tik su manimi, ji – prie manęs, o aš – prie jos. Ana, aš pavargau. Neužsklęski nuo manęs savo sielos. Aš neprašau tavęs. Ne, to nenoriu. Tu žinai, kad esu išdidus žmogus, gyvenąs savo svajonių pasaulyje.
Bet nesugriauk mano svajų pasaulio. Toks aš esu – ir vis dėlto ar galėtumei, jei reikėtų, dėl manęs savęs išsižadėti? Tačiau iš Tavęs nereikalauju nieko, visiškai nieko. Daryk kaip pati nori ir jei tau tai atrodo juokinga, prašau, juokis – tai manęs nebežeis.
Atleisk, jei gali.
Širdingai bučiuoju J. S.
Pūst, saujelė, pūst, saujelė, pūst, saujelė. Didysis darbas tuoj bus baigtas. Ligi sutemstant jie dar spės į kaimą.
Kai tuščiais kibirais jie grįžta atgal, dangus pilnas žvaigždžių. Vaikai gavo brangiųjų traškučių. Tuščiame, vienišame kelyje linksmai šlamina pakelius ir popierius. Kartkartėmis sustoja, užverčia galvas ir žiūri į žvaigždėtą dangų. Viens, du, trys – nuodėmės apvalytos, esi išganytas. Viens, du, trys, tyloje Besa girdi prašalaičio balsą.
Pilnatis nuščiuvusi, esu šventės erzelynėje, mano aptriušusioje sieloje blyksteli jausmai ir baltas šviesos angeliukas įsminga į kūną. Viešpaties vakaro valanda. Viešpaties rudaplaukė blondinė cituoja Evangeliją: širdis – tai mėsa, aš nekalbu apie širdį, šią akimirką aš neturiu širdies, esu be širdies, širdies, širdies… Kišenėje randu duonos trupinių, ant palangės tupi zylutės. Įdėmiai įsiklausau, taip, esu čia buvęs, tada tris kartus pabeldžiu į langines ir laukiu. Lėtai veriasi durų plyšelis, ir mano akys užduoda klausimą, kuris nereikalauja atsakymo, tik patvirtinimo. „Taip, pone, ji išėjusi.“ Linkteliu, tai buvo lygiai prieš trejus metus per Kalėdas. Mėnuo sidabrine lazdele čiupinėjo savo mylimosios sėdmenis ir kosėjo kaip griova – jos glėbys buvo per didelis net lietui. Nežinojau, kad tai gražu, bet jutau. Nuo tada man nebeaišku, ką aš mintyse užkalbinu – tave, Viešpatį ar save, tačiau aš įsisąmoninau, jog sunkiausia būti pasiekiamam. Taip, kartais trokštu paėjėti atokiau, užkaičiu vandenį, ir tuomet užsiliepsnoja horizontas. Tu esi čia pat. Ryškiai tarsi apgaubta žvakės liepsna. Ir aš imu suktis aplink savo ašį, žvilgsniu žemėje nubrėžiu erdvės apskritimą, tai – įsiaudrinimo šauksmas.
Kalba nieko nepasako iš anksto, viską nuolatos reikia sugalvoti iš naujo: tavo atėjimą, tavo išėjimą, Viešpaties atėjimą, Viešpaties išėjimą, savo atėjimą ir savo išėjimą. Nuogas lyg patirtis klaidžioju po apsnigtus javų laukus, išsigandęs kaip žvėris, pamatęs savo atspindį megažvaigždėje, niekingoje tarsi smiltelė. Aš tavęs neieškočiau, jei nebūčiau radęs. Prisimenu, kaip tą kartą peržengiau slenkstį ir praėjau pro tavo duris taip, lyg tavęs tenai nebūtų. Užlipęs į antrą aukštą prisiminiau, jog tavęs iš tiesų tenai nėra. Ne tavęs, ne tavęs, ne tavęs. Tokiomis akimirkomis man atrodo, jog dangus nulenkia galvą ir žemė į ją įsirėžia. Tikriausiai sąžinė nujaučia, kad yra kažkas, ko neįmanoma matyti. Galbūt tik per Kalėdas, bent daugelis taip mano. Bet ir tuomet turėsi patyliukais įsibrauti vienatvėn ir šiek tiek jai pritarti.
Viens, du, trys – ir tave išganys. Taip skaičiuojant kelionė nepastebimai baigėsi. Jie jau girdi džiaugsmingai lojant Dzvonkį ir Totuką.
Nuo tada, kai Besa ėmė gauti prašalaičio laiškus, ji jaučiasi tarsi apsaugota. Jai kilo daug klausimų, nėra atsakymų, bet ji – apsaugota.
Augalota pašto viršininkė Besai vis primena, kad jiems namuose praverstų vyriška ranka. Kas buvo – tas buvo, o vyro reikia. Kaipgi be vyriškio? Savo vyrelį viršininkė gali pasikišti po pažastimi. Jei kartais jis sumanytų sprukti, už pakarpos parsivilktų.
Iš tikrųjų visos paštininkės yra „vyrės“. Jos dirba, pūkšdamos traukia ir stumia kiekvieną dieną per gyvenimą, o vyriškius turi. Viskas kaip turi būti. Taigi Besai irgi reikėtų.
Besa iškenčia kelias rytines valandas pašte. Tada ji jau laisva nuo pamokslų. Viena su savo ratais ir pašto krepšiais. Niekas nežino, kad ji ne viena. Ji turi jį, o jis turi ją.
Sekmadienis, spalio pradžia, saulė. Skausmingai giedras dangus. Tu esi manyje ir dar kažkur kitur, nepastebima, toli. Ir čia pat, viduje. Tai keista. Tave jaučiu stipriau, nei galiu pamatyti, apčiuopti. Kažkas trečias Tave užburia, man rašant kiekvieną raidę, kaskart šaukšteliu išmaišant karčius arbatos tirščius. Cukraus neturiu. Jau seniai.
Šiandien – virpantis priešpiečio metas. Laikas, vidinis, kai darbai nesiseka, nes kiekvienas nervas, kiekviena ląstelė atsitrenkia į Tave. Ir viskas virpa, šnara, lengvai dreba, verčia kas akimirką save pagauti, kad jau gerą laiką aklai dyrau į tolį arba į priešingą sieną. Šį mirksnį visa gyvenimo prasmė slypi Tavyje, joks darbas neatrodo tiek svarbus, kad jo imčiausi. Tik suvokimas, kad ši būsena – tarsi nuleisti rankas, kad mano darbas reikalingas Tau, mane verčia susiimti. Labai daug ką norisi įrodyti – ir sau, ir visam pasauliui, kuris šią akimirką susiliejęs į Tavo atvaizdą.
Ruzgani priešais stovinčių namų stogai tai patvirtina. Jie mane sveikina savo atvertais delnais, sugeriančiais amžinybės spindulius. Neišpuik, nesuglebk ir iš mūsų meilės imki visa, ką paimt gali, – nes tai aukštieji, dieviškieji virpesiai, kuriantys tą visą gėrį, kuris mums duodamas gimstant kaip pagrindinė energija, iš tiesų ji turėtų vesti visą gyvenimą. Deja, ne visada taip būna (taip būna vis rečiau), nes esama ir kitų energijų – menkesnių, bet gausingų ir siaubiančių.
Aš tiesiog norėjau pasakyti, kad yra sekmadienis, ruduo – ir esi Tu.
Laiškas, iškilęs šį rytą iš baltosios žynių upės prie Besos, pirmą sykį jai pasirodė kaip žmogaus rankos parašytas. Jis ilgėjosi jos. Kaip mylimasis ilgisi mylimosios. Tarsi juos skirtų neregima, neįveikiama upė. Tarsi jie būtų išsiskyrę prieš susitikdami.
Šis laiškas prasideda iš pačios begalybės. Čia niekas nelieka drauge – nei žodžiai, nei žvaigždės. Aš esu sudraskytas į gabalus, po nervą, galiu tik kęsti, stebėtis ir eit iš proto. Esu nepaprastai suspaustas. Iš tikrųjų manęs jau nėra, tiktai kelias, kelias, kelias. Meilė. Ir vėl iš pradžios. Niekas nepadeda. Sapnai. Didžiuliai ir nuostabūs sapnai, kai protas išsijungia.
Praėjusią naktį: mes ilgai lėkėme susiėmę už rankų plačiu keliu, mes žinojome, kur lekiame, nes mes ten buvome mano ankstesniame sapne, jame net naktį: nepaprastai šviesiai žydintis krūmų sąžalynas, vien tik žiedai, mirgantis: mes ten lėkėme labai stipriai vienas kitą laikydami už rankų, lengvai lyg paukščiai, kaip sapne gi, lekiam. Ir tada pabudau, ir dangus apsunko nuo minčių, jaučiau jas spaudžiant galvą, skausmas – fizinis.
Meilės fizinis kūnas suluošinamas, aš lyg pro miglą girdėjau, kad mane nori kažkur įgrūsti, o aš klykiau, jog tai, kas yra sieloje, tai niekur negali pasprukti, nieko negali apgauti, tai lieka ir verkia, kad ir Mėnulyje, verkia dėl dingusio kūno ir galimybės susiliesti pirštų galiukais. Ar Tu žinai, kaip siela ilgisi pirštų galiukų? Tegul pasaulis šneka ką nori, kairioji širdies dalis – tamsi, tenai mūsų niekas nematys.
Ar Besa pas jį nueitų, jei priešpriešiais degtų švieselė jo namo lange, kaip ji degė pas Anos mylimąjį? Kai vaikai jau ramiai miegotų, ar ji apsigobtų antklode, patyliukais išsmuktų ir nubėgtų? Ar jis ten būtų, lauktų?
Vieną vakarą, su kaimyne gerdama arbatą, Besa paklausė, ar kas neprisimena Anos, kuri kažkada gal gyveno šiuose namuose.
Mama nieko apie tai nebuvo pasakojusi. Ir ie namai joms nebuvo gimtieji. Kaip tais laikais kaime pasitaikydavo, paprasčiausiai apsigyveno apleistame name. Šį tą sutvarkė, aplopė ir gyveno.
Mama buvo įstrigusi savame gyvenime. Atrodė – nieko nebuvo nei prieš ją, nei po jos. Tik Besa – kaip akivaizdus, bet neįtikėtinas faktas.
Kartą, Besai parėjus iš mokyklos, troba buvo šalta, nekūrenta. Žiemos speige mergaitė jau buvo labai sušalusi. Visą kelią šokinėjo, kad kojų pirštuose atsikratytų nepakenčiamo durstymo.
Mama gulėjo apsiklosčiusi antklodėmis, ore tvyrojo įprastinis šnapso smarsas.
Besa atidarė krosnies dureles, pridėjo laikraščio gniužuliukų, skalelių, sąšlavų, ant viršaus – sausų pagalių. Akimirka, ir ugnis įsidegė. Kai pagaliai jau liepsnojo, ji išgirdo duslų garsą, o vėliau – krebždesį ir gailų kniaukimą kažkur už sienos. Jergau, Dievulėli, kur rainiukas? Išsigandusi Besa išlėkė laukan, šaukė. Parbėgusi atgal, ji vėl išgirdo neaiškų, gailų kniaukimą kažkur už sienos, tarp koridoriaus ir virtuvės. Rainiukas bus įlindęs krosnin sušilti, Besa degino jį gyvą.
Nubėgo prie mamos. Kėlė ir purtė ją kaip išprotėjusi. Šaukėsi pagalbos. Šalta troba motinai išblaivė galvą. Ji pašoko, plėšė iš krosnies degančius pagalius, pylė ant jų vandenį. Po to įdėmiai klausėsi, kol nustatė, kokioje vietoje kačiukas galėtų būti. Kirvuku pralupo sieną ir iš dūmtraukio ištraukė baisiai apsvilusį, bet dar gyvą rainiuką.
Tą naktį visi trys miegojo apsikloję visomis antklodėmis, kiek tik jų buvo namie. Mama, rainiukas ir Besa. Mamyte, aš tave myliu, užmigdama pasakė mergaitė.
Kaimynė pažadėjo sužinoti apie Aną. Kodėl Besa tuo domisi? Nieko ypatinga, ji tik girdėjusi apie tokią, kuri čia gal kažkada gyvenusi.
Tikriausiai meilės reikalai jai sekėsi, mąsliai patikino kaimynė.
Tyliai sveikinu!
Nematau Tavęs jau dvi ilgas dienas – ar tai mano kaltė? O gal Tavo atsakymas rodo, kad Tu nepageidauji su manimi susitikti? Ar Tu, mieloji, nesuvokei mano paskutinio laiško prasmės? Mylimoji, paklausk savo širdies ir ji Tau atsakys – taip. Negaliu taip su tavimi, širdele, išsiskirti, nepasakęs paskutinio sudie savo meilei ir Tau, kuri man taip brangi. Kiekvienas prisiminimas saugomas širdyje, kiekvienas žvilgsnis tarsi sapnas, iš kurio niekada nesinorėtų pabusti. Kaip švelniai skamba Tavo balsas, lengvučiai, glostantys, ilgesingi garsai panašūs į slegiančią pašnibždomis dainuojamą dainą. Bet aš nebegaliu juoktis ir išdaigauti. Sunki mano širdis, tokia sunki, tokia sunki. Ramybės, ramybės man reikia. Kodėl susipažinau su Tavimi – su tavo grožiu, kurio niekada nepamiršiu. Pasitraukti iš gyvenimo triukšmo. Bet kol su Tavimi nepakalbėjau, Tavęs nepamačiau, visko nepraradau – man baisu, aš drebu, jausdamas vienatvės alsavimą… vienatvė mane vis labiau smaugia savo šaltais lediniais pirštais ir tuomet pražūtis mane šaukia juodon bedugnėn.
Bet aš gi noriu gyventi, dar net negyvenau. Dar noriu, kaip ir anksčiau, pažvelgti į šalto liūdesio kupinas akis. Noriu darsyk Tavo mažas, drebančias rankeles suspausti savosiose. Ir bučiuoti Tau kaktą. Pasakyti Tau paskutinius žodžius – „Tave mylėjau“.
Atleiski, jei galbūt tave esu užpykdęs.
Širdingai bučiuoju. J. 1924 m. kovo 7 d.
Jei uogauti seksis taip gerai kaip šį rudenį, kitų metų pavasarį Besa gal iš tiesų nusipirks automobilį. Jie būtinai važiuos prie jūros. Dažnai, kai tik turės laisvo laiko tarpelį ir kiek tik išgalės susimokėti už benziną.
Dargi visa ilga žiema priešaky. Besa pašte paliko skelbimuką, kad ieško kokio papildomo darbo. Tvarkyti namus, lyginti, gaminti. Žmonės praturtėję, gali sau leisti patys viso to nebedaryti.
Pašto viršininkė kraipo galvą. Besa persiplėš pusiau su visais tais darbais. Juk dar jauna, pati galėtų šį tą iš gyvenimo gauti. Iš gyvenimo? Besai atrodo, kad jai gyvenimo netrūksta. Gyvenimas. Jis lekia per ją šuoliais, o ji dėkingai ir baimingai jį priima tokį, koks jis yra.
Besa žino, kiek daug jai priklauso. Nors iš šono taip neatrodo. Ji buvo giliai nugrimzdusi gyvenimo upėn, tačiau krante pasirodė prašalaitis. Jis ištiesė jai ranką.
Dievas težino, kur nukeliaus šios eilutės, mieloji Besa. Išėjau parūkyti. Mėnuo atrodė kaip vargonai, gal dėl to, kad ką tik klausiausi gregorianų.
Laikas prikaltas prie drabužių. Taip, išėjau parūkyti, nejaučiau liūdesio. Liūdesys pajunta mane, kaip išbadėjęs pusiaunaktis pajunta žvaigždes, ir tuomet giliai alsuoja į šnerves. Žinau, kad aplinkui žalia, kad vasarvidis.
Tikrovė: pakeliu galvą: voras ėda musę, galbūt myluoja, negali suprasti nei apsiprasti, ir žvilgsnis nenukrypsta. Kažkur tolumoje – keletas sapnų. Dabar žinau, kas yra sapnai: mažas atlygis už būdravimo liūdesį arba džiaugsmus. Žodžiu, priešingybė. Takšt, takšt. Tai buvo lietus, turbūt reikėtų paėjėti toliau, taip. Ji sėdi senojoje vietoje, ji nepažįsta miesto ir šypsosi: tą eglę perskėlė žaibas. Man tuomet buvo vos keleri metai, bet aš jau supratau – jei nenori praleisti saulėtekio, kelkis anksti. Su pirmąja strėle, bent jau su smeigtuku širdyje. Bet eik, eik, ir prasmė bus akmuo, vanduo, pušis, ir tavo eilėraštis, jei nesudegs, nebus niekas. Bėk arčiau, dar arčiau. Dar arčiau, su puse širdies dar nepakanka.
Tegul Miestas juokiasi, tačiau skruzdėlyne yra baltų kiaušinėlių. O paties skruzdėlyno nebėra. Ir matai, kaip skruzdėlės skraidžioja ir vėliau būriuojasi valtyje ant žurnalo viršelio. Bet valtis stovi tvirtai, tik vėjas čiūčiuodamas sūpuoja. Ieškai, kur likai, ir sklaidai visus puslapius, žolę, debesų raukšleles. Šiandien tokie taisyklingi debesys, blogai, klausyk, Jėzaus plaukai buvo žili ar rudi? Kenčia oras, kenčia pėdos, kuriomis vaikščioja meilė. Bet argi už lango nėra kambario ir vonelės, kur buriant liejamas ištirpintas alavas. Kenčia tyliai. Reikia kentėti, cit!
Tegul. Tegul nekenčia ta viešnia. Ei, onele, mare, besa. Tai ne tu, o paukščiai, galintys pakilt į orą tik tada, kai apmiršta lyg pašauktas senas žodis. Bet gali būt ir naujas: viešpatie, viešpatie, tikiu, tikiu. Bet galbūt pirmiausia ne tau, o tau. Amžinybė stovi eilėje po mūsų, pabučiuok ją į kaktą, kai kilsi, mano viešpatie, pabučiuok ją į kaktą, kai kilsi vietoj manęs.
Nė vieno žmogaus gyvenime nesutinki šiaip. Kaip sakoma – Mokytojas ateis, kai bus laikas. Tai tikrai ne prietarai. Visiems žmonėms duota nuojauta – kas yra kas ir ką daryti, bet gyvenimas susideda iš tokios neįsivaizduojamos daugybės mūsų pačių sugalvotų normų ir sąvokų, kad mes lengvai pasiklystame ir pasiduodame rutinai, ir tik koks nors ypatingas, dievo siųstas įvykis gali atverti akis.
Dažnai žmogus grynai pats pasirenka gudravimo kelią, skundžiasi dėl gyvenimo tragikos, kančių bei kitų negandų, dėl kurių reikėtų kaltinti tik jo paties silpną atmintį ir apgailėtiną norą. Kai kurie labai greitai pamiršta geruosius sumanymus ir net ištisus atradimus. Galbūt kas nors visą gyvenimą nugyvena nieko panašaus nepatirdamas, nors tuo abejoju.
Taip, sutikęs Tave, aš vėl po truputį ėmiau šį tą suprasti, atrasti, savyje nugalėti. Man atrodo, tik nesijuok, aš tapau žymiai tyresnis. Dabar Tu lauki – su lengva ironija, – kad aš tuojau pat prabilsiu apie meilę. Taip, šios šviesos niekas negali užstoti. Gyvenu su Tavimi širdyje, su ta šviesa, ir nesvarbu, ką galvočiau, viskas galiausiai veda pas Tave.
Kad jos su Besa nenumirtų badu, kad Besa turėtų drabužių mokyklai, galėtų nusipirkti sąsiuvinių, rašiklių, mama dirbo visokius darbus. Geriausiai sekdavosi, kai mama turtingiesiems kolūkiečiams eidavo padėti skiepyti rožių. Rusijoje buvo išleistas įsakymas – pasodinti rožę prie kiekvieno namo. Stropieji latviai užsidirbdavo įgyvendindami romantiškus, ambicingus rusų planus. Vienąsyk mama skiepijo visą naktį, ji turėjo ypatingą peiliuką su kuprele. Dirbdama ji neturėjo sau lygių. Gavusi pirmuosius didelius pinigus, mama nusivežė Besą į miestą. Jų maršrutas prasidėjo nuo knygų antikvariato. Besa gal kelias valandas išsėdėjo ant mediena apkaltų radiatorių. Mama kapstėsi lentynose ir dėžėse, šnekėjosi su malonia mažyte pardavėja, kuri Besai priminė geraširdę nykštukų mamytę. Besa žinojo, kad mamai knygų niekada nebus per daug. Namie jų buvo visuose kampuose – tarp sąšlavų, butelių ir prakąstų obuolių. Tarp kaktusų vazonų, su kuriais mamą siejo kažkas ypatinga. Vienas jų kartą per du metus sužysdavo mažomis žvaigždutėmis – žiedai buvo tarsi odiniai – ryškiai geltoni su violetinėm dėmelėm.
Nusipirkusios knygų, jos patraukė į turgų. Ten mama vaidino ponią. Pietiečiai lankstėsi jai. Ji pirko visa, kas brangiausia – kvapnias geltonas kriaušes, perregimus persimonus, graikinius riešutus ir net valgomuosius kaštonus.
Ilgasis virtuvės stalas – nukrautas knygomis ir kvapniaisiais vaisiais.
Ką mama veikdavo pertekliaus valandomis? Gėrimą ji pamiršdavo. Besą ji palikdavo prie kvepiančiais vaisiais apkrauto stalo, užsidarydavo duris, įsirausdavo lovon, užsiversdavo knygomis, užsirūkydavo, pasiimdavo storą nudriskusią užrašų knygelę, pieštuką, jei skaitant kas nors ateitų į galvą.
Kai mintis ateidavo, smulkiomis raidėmis užrašydavo.
Kaltė – ne kaltė, kas tai gali išspręsti? Vienos tautos kultūros lydinio ypatumuose būtų kvaila ieškoti postulatų, kuriuos išpuoselėjo stichiškas kokių nors atskirų individų noras. Nes miršta ne žmonės, miršta tautos. Ir, apsukus šią sentenciją atvirkščiai, atsivers elementarus kultūros išlikimo menas. Dėl jo iš tiesų vertėtų dirbti. Ir tikrai – dar kartą persukta prasme.
Sunku prisileisti žinomus dalykus. Tačiau saulės impulsų kintamumas skatina priminti, – ir sau pačiai, – jog paprastas ir savaime suprantamas inteligentiškumas, kuris nėra laimimas kariaujant, niekada neatima noro jį vis išlaikyti diskusijų objektu. Jei išsilavinusį žmogų siutina bendraminčių pasikeitimas nuomonėmis – tai juo būdingiau, juo mažesnę erdvę užima tauta, – tuomet man nejučiomis reikėtų susimąstyti apie kokios nors mirštančios rūšies perversiškas arba evoliucijos atžvilgiu antrines ambicijas kovoti su paskutiniu baobabu, tai yra ąžuolu.
Taip, kas mes esame – tu ir aš? Porinis ar neporinis skaičius? Gimstamumas ar mirštamumas? Niekam ne paslaptis, kad, sumažėjus kultūros, kaip taikytojos, vaidmeniui, sumažėjus ambivalentiškos raidos galimybei – tai, žinoma, nukrypimas nuo intelektualiosios minties slinkties, – į pirmąjį planą iškyla paskutinis kvėpavimas, šį kartą naivus nukrypimas į bet kokią gamtos mokslų sritį, kad tautos labui išsaugotų kažkokį abstraktų tu ir aš.
Dalykišką baimę būti latviu įmanoma nustebinti Piro Reiso saulėtu Antarktidos žemėlapiu. Neišmatuojamas skirtumas tarp įtvirtinančiųjų bei propaguojančiųjų kultūrą ir šios kultūros kūrėjų. Siauros kinų akys nepaaštrina regos. Kadangi niekas savo veidmainingose tarpusavio kovose nesuvokia, kad jis miršta pirmasis – aš žūvu ir visi kiti taip pat. O kas yra tas „aš“? Aš? Maros medžio goljardai? Ar tiesiog paprastas mažos tautos ultimatyvus užsidegimas būti? Be baimės.
Seniai pamiršau, dėl ko iškirtau varnui akį. Nepoetiškumas žavi kiekvieną, kurio kiekybinė sudėtis yra daugiskaita – nebylus polinkis savo mirties nelyginti su objektyviais kriterijais.
Netaisyti galima tik nieką.
Dažniausiai ir įvairiausiose situacijose mane erzino, tai yra baisiai liūdino plebėjiškas ir paranojiškas kultūrininkų ambicingumas dėl erškėčiuoto žmogaus kultūrinės raidos kelio, kai jie tam tikromis akimirkomis, kalbėdami apie kokį nors konkretų klausimą, iškelia natūralius (būdingus) ir pamatuotai aukštus reikalavimus, tačiau visiškai nuneigia arba žiūri su niekinančiu, pranašišku skeptiškumu į kokio kito individo tokius pat aukštus reikalavimus – individo, kuris egzistuoja konkrečią akimirką ar kalba apie kitą konkretų klausimą.
Šitokia nuostata yra anaiptol ne praeities paveldo reliktas, o kultūros žūties vaizdas, kuriame matomas ežeras ir keletas įžymių skenduolių, – tauta, – visiškai instinktyviai, tačiau apgailėtinai gaudo paskutinį oro gurkšnį ir net nepastebi, kaip praryja kokią brolio arba sesers dar kvėpuojančią akį ar širdį – detalės, žinoma, organų krūsnis: jie šitaip atsakytų, jei žinotų, ką daro.
Šiuos sakinius reikėtų priskirti anaiptol ne „kultūros suvokimo nešėjos vaidmeniui“, kuris visuomet žmogui, kaip vienai iš kultūros egzistencinių dalių, liks antrinis, o naivių asmeninių atsiminimų pykčio bangai.
Prie kvapniais vaisiais nukrauto stalo Besa išgyvendavo vaikiškos laimės pojūtį, kad blogis dingęs nuo žemės paviršiaus. Vis dėlto tik akimirkai jis būdavo išvarytas už pastogės kampo. Čia pat, čia pat jis tvyrodavo visą laiką, gyveno, stiebėsi iš patvorių.
Nuo tada, kai Besa, sunkios vyro rankos sudaužyta, be sąmonės parkrito prie krosnies, blogis iš jų namų dingo. Vaikai dar buvo maži, Besa dar nesuprato, kiek daug jie vėliau prisimins.
Dabar namas kvėpavo visai kitaip. Tik kartais, galbūt iš nuovargio, Besai staiga pasirodydavo, kad ji mato mamą knygų prikrautoje lovoje arba savo vyrą – nulūžusį prie virtuvės stalo. Daiktai jos neslėgė ir negąsdino. Mamos užsienio kalbomis parašytų knygų ji visiškai nesuprato. Ir nepykdavo, jei vaikai kokią iš jų suplėšydavo popieriniams laiveliams. Kaktusus iš uolumo ji perlaistė – vienas jų sunyko, o žvaigždutės jau kuris laikas nepražysdavo. Tiktai vyro drabužius ji sudegino. Spintoje jie kažkaip pernelyg gyvai priminė buvusį rojų ir pragarą.
Dabar čia Besos ir jos vaikų namai. Ir vakarais čia visuomet kvepia ramunėlių arbata.
Tišku tešku, tėvas, jūsų, čia pat nutrenkė mamą.
Besa dar netiki, kad blogio nebėra. Dar kiekviena jos ir vaikų ramiai nugyventa akimirka – tarsi netikėta dievo dovana. Galbūt palengvėliais, tik palengvėliais ji prie to pripras, tačiau visada jaus nužemintą pagarbą. Ir, jei prašalaitis kada nors pasibels į duris, Besa nebijos ir atidarys.
Rami giesmė. Sveika, mano vėjingoji saule. Širdis – tai akligatvis, užmauna angelo pirštines prieš saulėtekį ir sutvarko mergaitei plaukus. Vakar man perpylė kraują, šiandien rytas, ir raktikauliu atveriu antikinių Aonidžių širdis. Žinau, kad esu miręs. Taip aiškiai mano balsas dar niekada neskambėjo. Žinau, kad ir Tu žinai. Šią žinią Tau atnešė ta pati žuvėdra, į kurią mes žiūrėjome naktį – truputį šiurpi buvo ši žuvėdra, parko žibintų šviesoje ji atrodė juoda balta, ir mes ėmėme svarstyti, ar lygiai taip pat neatrodo angelai.
Šokių ratelių akmenys šventajame piliakalnyje. Širdis – tai veidrodžio skeveldra kaktoje iki saulei patekant. Galbūt ir Tu esi mirusi, galbūt – kartu su manimi. Kranto linija – šaltas, viliojantis žvilgsnis. Prilaikyk plaukus, toluma, kad nekristų ant kaktos mano ilgesiui. Kad matyčiau, man nebereikia atsimerkti, aš matau ir taip. Ir tą baltąjį burlaivį, kuris dabar sumažėjęs kaip gyvenimo arba meilės branduolys ir neišdildomas laikosi kažkur jūros viduryje. Ar čia ne sakmių ir pasakų pasaulis apie miltų malėjus ir žalčius auksinėmis auselėmis, pasaulis, kuriame – tik laimingos pabaigos, nes tikrovė juk baigėsi ir prasidėjo amžinasis davimo ir atidavimo rytas?
Pabučiuok man sparnelį, – šnabžda ji, prie veido priglaudusi baltagalvės ramunės žiedą ir kas mirksnis jį pakeisdama karčia pienės saule. – Ir tada aš nuskrisiu laisva, o mano šešėlyje malš Tavo žaizdos.
Aš prietaringa lyg rožė, šnabžda ji. Aš kas rytą atmerkiu vokus ir man atrodo, jog bangos ritasi čionai. Tai paprastos bangos ir gražios kaip arklių nugaros, – ji paima į delną kažkokį po ranka pasitaikiusį žvirgžduką. Jei būtų gyvas mano brolis, jis mane nuvežtų iki tų plyšaujančių varlių, kurias kartą girdėjau, idant vienąsyk pamatyčiau, kur jas išveža. O jeigu jas tik veža ir veža, tačiau niekur taip ir nenuveža?
Kartais matau, kaip jos plaukai vos juntamai banguoja ant pagalvės užvalkalo, o iš akies kampučio skruostu nurieda nežinia iš kur išsiveržusi ašara, ji vėl šnabžda – Viešpatie, aš prietaringa lyg rožė – aš kas rytą atmerkiu vokus.
Nerami vakaro sutema savo akimirkas smogia į vandens užlietus sielos laukus. Nuskalausiu saulėlydžio dulkes nuo tavo lapų, kuždėjo kukmedžiui jis. Tau visada priklausys gražiausieji mano žodžiai. Mėnulio balandžiai tavo šakose išverks savo liūdesį ir jis kaip gintariniai varvekliai tave puoš per kiekvienas Kalėdas. Aplink tave dainuos ir šoks marga maldininkų minia iš visų pasaulio kraštų, arti, arti ant skardžio krašto, prie apelsinmedžių guoto. Tu įleidai šaknis vienišoje vietoje.
Jis atsikėlė. Jam norėjosi kam nors paprieštarauti, tačiau nieko nebuvo. Ant dulkėtos palangės jis pastebėjo paukščių pėdsakus ir, priėjęs arčiau, perskaitė: Ne aš leidau kraujui padaryti šį lanką iki patekant saulei.
Esu šalia, iš trijų pušų nevilties akto ištraukiau užlaužtą šviesos šiaudelį. Neprašauk dabar pro šalį, viešpatie.
Tišku tešku. Saldžių sapnų, ramių blusų. Vaikai tuoj užmigs. Besa lipa ant aukšto ir galvoja apie Aną. Kaimynė dar nesakė, ar pavyko ką nors sužinoti. Kol kas Besa tik įsivaizduoja.
Anos staklės pastatytos didžiajame ūkio kambaryje prie lango. Vakar brolis jai išskobė naują medinę šaudyklę. Nusvidino, nubeicavo. Ana paprašė, kad jis išpjaustytų jos inicialus A. K., metus ir datą – 1925 m. spalio 5 d. Ji, baigusi gimnaziją, pavasarį eis konfirmacijos. Tačiau iki tol Rygoje jai dar reikia baigti žemės ūkio mokyklos kursą. Jie nėra turtingi, bet Anos motina mano, jog dukteriai reikia geros šeimininkės išsimokslinimo. Pienininkystė, paukštininkystė, virimas, kepimas, produktų saugojimas, konservavimas, baltinių, drabužių mažiems vaikams siuvimas, lopymas, namų tvarkymas. Už kursus reikia mokėti 48 latus, bet galima išsimokėti trimis kartais. Dar turi nuomotis kambariuką Marijos gatvėje ir pasirūpinti išsilaikymu. Motina mano, kad tai gera investicija. Ji savo dukterį paruoš puikia šeimininke puikiam šeimininkui.
Kiekvieną laisvą mirksnį Ana sėdi prie savo staklių. Kasdien besimainantis vaizdas už lango jai pasako, kokios spalvos, kokie raštai austini. Motina tik trauko pečius, iš kur visa tai Anai imas.
1926 m. sausio 13 d.
Širdingai sveikinu, Ancyte!
Jau tamsu, vėlus vakaras Tau rašant šias eilutes – kupinas nerimo ir gedulingo ilgesio. Toks lėtas kaip atstūmimas gedulas, ir į mane dvelkia užmiršta, miela šypsena – jau kelios sunkios, neramios dienos nugrimzdo į amžinybės jūrą, kai Tu, širdele, išvažiavai maloniai šypsodamasi. Liko vien skausmingai mieli atsiminimai apie kažkada dviese praleistas laimės akimirkas… Ar žinai, kas mane slegia? Laukiau iš Tavęs, mieloji, kokios nors žinios, kaip nuvažiavai ir kaip jautiesi – ar tebekosti? Man praėjo ilgi vienatvės metai, kai jau galvojau savo šaltą širdį niekada nebesušilsiant, o Tu – kaip dangaus dovana su savo tyra, nekalta siela… taigi taip ilgai man reikėjo laukti savo laimės! Tą retą žiedą, kurio daugybę kartų taip trokšdamas ieškojau, dabar man likimas savo noru paskyrė. Koks gražus, mieloji, bus gyvenimas. Mane užlieja laimė apie Tave galvojant, – o vis dėlto širdis tokia sunki, apie Tave nieko nežinant, širdele… Ilgesys ir nerimas, kaip akmenėlis tyliai ežeran mestas, vėl ima sūpuoti vandens ratilus, vėl banguoja šie ratilai, platėja ir atsimuša vienas į kitą prie gyvenimo kranto. Ir juose keletas mielų atsiminimų kaip baltosios lelijos snaudžia. Vakarais likęs laisvas jaučiu, kad vis dėlto esu toks vienišas. Be Tavęs, man niekas nėra toks artimas, mieloji, su kuo galėčiau visiškai atvirai, neapsimesdamas, iš visos širdies išsišnekėti, kuriam galėčiau viską patikėti. Praėjo šventės – šios kasmetinės ramybės ir džiaugsmo šventės. Laimingai džiaugsmingai drauge palydėtos šventinės dienos – visi linki vieno – ramybės!.. Kad nebūtų skausmo ir ašarų, o Betliejaus žvaigždės ryškusis ramybės spindulys kad sužioruotų kiekvienoje širdyje. Ar gyvenimas pateisina sudėtas viltis, išsakytus linkėjimus? Vėl ima pūsti šaltieji likimo ir nerimo vėjai, svaido kaip pageltusį rudeninį medžio lapą. Nėra ramybės, nėra vietos, kur vakarais tarsi paukštelis užsiliūliuotum sapnų ir dvasių karalystėje, kai į baugią tamsą gobiasi rūpesčių kupina dienos tėkmė. Nėra mylimos, veržliai plakančios širdies, kuria pasitikėtum, prie kurios priglaustum galvą, išsiraudotum kaip vaikas ir palengvintum suskaudusią širdį. Mes visi savo likimą nešame savo krūtinėje. Amžinoji galia kiekvienam suteikia dovanų įvairovę, siekių ir jausmų, ji džiaugsme ir varge. Jei kiekvienas mokosi įsiklausyti į savo širdies balsą, kiekvienas randa teisingąjį, tikrąjį kelią. Dabar, kai į savo praeitį žvelgiu lyg į atvertą knygą ir svarstydamas jos turinį šen ten stabteliu, aš vis galvoju, kaip savo ketinimų tikslą padaryti Tau priimtiną – kad Tavo skaisčiosios akys niekada neliūdėtų ir visada skambėtų skaidrus sidabrinis juokas. Ir prie tavęs, širdele, artinsis blogis bei pagunda su dailiu kostiumu, saldžiais žodžiais lūpose… ak, kad aš galėčiau tave įspėti ir apsaugoti! Ai, jaunyste! Klaidos, nuostabios, nepamatuotos viltys, lengvai besitelkiančios jaunose galvose. Likimas moka baisiai atkeršyti kiekvienam, kuris niekina jo vergovės pančius ir atsuka jam nugarą. Griūva auksiniai vaizduotės tiltai, o laurų vainikai sunkiai spaudžia, su ašaromis ir atodūsiais einant sunkųjį gyvenimo kelią. Tik iš tiesų ištikima meilė – vien tik ji mus veda savo auksiniais tiltais ir mes pasiekiame visa, kas miela ir gražu.
Atleisk, širdele, kad laišką rašau taip skubėdamas. Dabar malame linus, pastarosiomis dienomis laisvo laiko mažai. Nežinau, ar Augustas Tau parašė? O Tavo artimųjų gyvenimas – kaip paprastai, tik mes dėl Tavęs susirūpinę, nes nežinome, kaip Tau sekasi – ar esi sveika? Dabar baisiai šalti orai ir Tu, širdele, šiltai apsirenk į pamokas eidama. Trijų karalių vakarą Eglyčių ponas surengė atsisveikinimo pokylį, bet buvo tik Drauduviečiai ir Bunduliai – taigi nieko ypatinga, kas Tave domintų. Mūsų Olga net kelias karštas ašarėles išliejo atsisveikindama su Janiu. Kitą sekmadienį lauksime iš tavęs laiško, Tu gi rašysi ne man, o namiškiams, tai ir aš sužinosiu apie tave, Ancyte. Rytoj, ketvirtadienį, važiuosiu į Pliavinias, tad išsiųsiu laišką. Greitai bus pusiaunaktis – turiu baigti.
Likis su meiliais linkėjimais, bučiuoju J. S.
P. S. Būčiau Tau labai dėkingas, jei man parašytum kokią eilutę.
Amžinoji galia. Besai atrodo, kad pragaras prasidėjo tuomet, kai ji laukėsi trečiojo vaikelio. Ji gyveno pusbadžiu. Atvažiuodavo našlaičių globos įstaigos darbuotojos, su pranašumu ir gailesčiu žvelgdavo į Besą. Ar tai ji proto neturinti? Didelis mokslas – vaikų prisigimdyti. O kas augins – valstybė? Besai jų žodžiai buvo kaip skausmingi rimbo kirčiai. Niekam savo vaikų ji neatiduos. Tik dabar, tik akimirksniui viskas apsivertė aukštyn kojom. Ji buvo leisgyvė. Nuo darbų, nuo pervargimo, nuo nesibaigiančių skandalų, nuo baimės dėl savo vaikų, nuo blogio, kuris įsikūnijo į jos vyrą. Padėkite, sau tyliai sako ji, prašau, padėkite. Aš jums šimteriopai atsilyginsiu. Bet ji negali to ištarti garsiai. Sėdi prie stalo priešais našlaičių globos įstaigos darbuotojas, tyli, ašaros rieda per skruostus. Verkimu čia nieko nepadėsi. Jei neišeina susitvarkyti, vaikus reikia atiduoti į vaikų namus. Ar tai jiems badu mirti? Ne, taip nėra, vaikai pavalgę. Na, gerai, bet argi čia gyvenimas? Ir kaipgi vyrui visada užtenka šnapsui? Jis namie negeria. Na, taip, sąmokslininkiškai susižvalgo, tai jau bus radęs kitą lizdelį.
Besai prieš akis žemė su dangumi maišosi. Argi kas nors negali padėti tai sustabdyti?
Atsiminus, prieblandoje ant aukšto Besai svaigteli galva. Tyliai, kad nepažadintų vaikų, ji lipa žemyn. Atidaro laukujes duris, išeina į priemenėlę. Švelniai vėsi tamsa ją nuramina. Ar tai tik jos įkvėptas oras, pamažu nurimstąs? Ar tamsoje irgi kažkas kvėpuoja?
Čia nėra žemės. Kalnai – tai dangus, akmenys, medžiai (jeigu tai medžiai). Namų bei namukų stogai žemės ir akmenų spalvos – tas pats dangus. Čia nėra nieko, ką aš turiu. Kartais net atrodo, kad nėra ir praeities. Ogi ir nėra. Nuėjau į daržą, nuskyniau pipirmėtės lapelį ir sutryniau tarp pirštų – tas kvapas yra. Ir tai vienintelis tikras kvapas. Negaliu galvoti, nes čia nėra žemės. Viską suvokiu taip pat. Todėl net sunku pasisveikinti su praeiviais. Kodėl aš negalėčiau būti lyg vėjas ir su visais sveikintis nepaliaujamai. Nepaliaujamai – vos tik kas nors iškiša galvą pro langą. Arba iš savo urvo. Ir vis dėlto turėsiu galvoti ir maksimaliai – per prievartą – priartinti savąjį „aš“ prie visą žmoniją vienijančių problemų. Tiksliau – ne vienijančių, o griaunančių. Ir tada visos tautos bei kraštai tampa nuvalkiotai vienodi. Tuomet žemė po kojomis atbunka.
Angelo sparnus savo skalbinių kubile plaunanti moteris.
Tiesiai virš mėšlo krūvos augantis stotingas kiparisas.
Normalūs, paprasti vaizdai, į kuriuos niekas neatkreipia dėmesio. Net banalu pateikti šitokias priešpriešas. Tačiau tai ne priešpriešos, tai apgailėtini padariniai. Tikras kiparisas, tiesą sakant, auga iš akmens, tai yra – iš dangaus. Taškas.
Kitą vakarą atlėkė kaimynė. Ji apvaikščiojo visus kaimo seniukus. Taip, tokia Ana iš tikrųjų buvo šių namų šeimininkė. Ačiū dievui, sako kaimynė, kad neatsirado jos giminaičių. Kurgi tada Besa dėtųsi? Į plyną lauką?
Ana buvo gležna ir svajinga. Audė neišpasakytai gražius užtiesalus. Ji raudojo, norėjo palikti namus, bet motina neleido. Kaimynas ūkininkas ilgai paskui ją lakstė, laiškus rašė.
Iš karto po vestuvių, paklodes ir staltieses velėdama, Ana peršalo, vos nenumirė. Ilgai gulėjo ant patalo, jaunasis vyras negalėjo sulaukti jos pasveikstant, tuo tarpu malšino troškulį su samdine.
Pakilusi iš ligos patalo Ana buvo tarsi visai kita. Lyg be širdies likusi. Šalta ir rūsti. Dirbo nuo ryto lig vakaro.
Vyras neva retai patirdavęs jos artumą. Vakarais ji užsidarydavo savo kamarėlėje ir ausdavo.
Tada gimė sūnus. Sūnų ji beprotiškai mylėjusi. Bet jis neva nenorėjęs ūkininkauti. Po karo nusibastė kažkur į miestą. Vieną dieną pėsčias grįžo atgal, pas motiną. Jį lyg ir autobusas kelyje partrenkė, tačiau kaip mirties priežastis buvo pripažintas badas.
Ana visiškai užsidarė. Retkarčiais pasirodydavo kieme, nueidavo ligi kelio galo, tarsi kažko laukdama.
Mieloji Ancyte!
Gyvenimas man atrodo kaip niūrus sapnas, kol Tavęs, brangiausioji, nėra namie. Jaučiuosi taip, tarsi sulig Tavo išvažiavimu paskutinį kartą būčiau iš tiesų gyvenęs – Tavo mielas atvaizdas su mielosiomis, liūdnosiomis akimis rodosi man priešais. Matau Tavo mielą veidą, jis man žada nusiraminimą ir viltį, girdžiu tavo balsą, kuris kužda – palauk, ak, palauk dar mažumėlį ir aš vėl ateisiu. Betgi be Tavęs, širdele, turiu priprasti apsiramint su draugija, kur nematau Tavo mielųjų akių. Jeigu anksčiau kažką vadinau meile, tai tebuvo nepatenkintas ilgesys idealo, kurį laikiau giliai širdyje. Esama stipresnės už mirtį meilės ir iš jos neįmanoma pabusti. Ne, neįmanoma! Aš tai jaučiu, aš tai žinau! Ir jei Tu nuo manęs nusigręžtum, jei Tu mane atstumtum, man nebūtų įžeistas išdidumas, paminta savimeilė – jausčiau tik meilę. Iki šiol tik žinojau, kad galiu mylėti, bet kaip stipriai aš mylėti galiu – sužinojau iš Tavęs. Ir dėl to ramiai galiu kalbėti apie tą laiką, kai Tavęs nepažinojau, nes tas gyvenimas tebuvo sapnas ir visa, ką aš galvojau ir jaučiau, – neprotinga. Dabar tai žinau, dabar, kai Tavo meilės spinduliai lyg saldus gėlių kvapas man pripildė širdį. Mylėti myliu tik Tave, Ancyt, ir sielos akimis matau rožinę ateitį – vilčių karalystę, kupiną ramybės, meilės ir saulės šviesos. Tavo kilni širdis, Tavo siela skamba grožiu, todėl tas, kurį Tu laikai vertą savo meilės, turi ir mylėti Tave visa širdimi ir visa siela. Ji kaip liauna, jauna apynių vija stiebiasi į saulę bei šviesą. Tu dar stovi ant pirmųjų gyvenimo scenos laiptelių. Gyvenimas dar už uždangos. Tu gali juoktis savo sidabriniu juoku, Tu dar gali džiaugtis iš širdies, tu dar nė suprasti nesupranti, kas yra pavydas, įtarumo jausmas Tau dar svetimas. Tavo gyvenimo vaizdiniai dar ramūs, vis dėlto virš jų šviesiųjų spalvų snaudžia lyg ir liūdesys, gedulas, lyg ir neišsipildžiusios viltys, ilgesys. Tu, mieloji, dar esi graži ir gaivi kaip aušra – mėgaukis, ragauk gėrimą iš rožinės gyvenimo taurės, skubėk iš linksmybės į linksmybę kaip lengvutė plaštakė nuo žiedo prie žiedo, ir vis dėlto širdies gilumoje Tave graužia nerimas, auksinė dabartis atrodo pilka ir bespalvė, bet ko laukti iš nuostabiai gražios, spalvingos ateities, kad ji duotų visa, apie ką svajoja ir ko ilgisi širdis. Galbūt ant tavo ramybės kupinos scenos užlips koks vyras, apžavėsiąs Tave savo grožiu, tarsi lengvas pavasario dvelksmas glostysiąs savo meilumu, ir kurio jausmai Tavo laimės išsiilgusioje širdyje ras atgarsį. Tuomet mane suprasi, gal nutarsi, kad būsiu nereikalingas Tavo pasakiškame pasaulyje, kur gėlės žydėdamos kvepia ir lakštingalos suokia. Tada būsi išpylusi tyrą vandenį, tikėdamasi gauti dar tyresnio… Gali užklupti šalna, pagrobti nuostabų gėlių kvapą ir žiedus, lakštingalos gali nuščiūti ir pilka niūri skraistė uždengti žydintį pavasarį… O mano gyvenimas tuomet bus baisiai niūrus, kur mieli atvaizdai kaip praeities šešėliai uždengtais veidais skries pro šalį…
Atleisk, kad taip rašau, bet aš nieko, be Tavęs, neturiu, širdele, ir „ne kiekvienam tai pasakojama“, kas darosi širdyje ir dėl ko ji kenčia vienatvės akimirkomis. Matau, kad Tavo švelnios, liūdnos akys manęs tarytum klauste klausia, matau, jog tau iš lūpų veržiasi klausimas. Kas Tau? Ar vėl įtarumas – „tai turi atmesti“. Tu, brangute, tylioji protingom akim! Ak, koks laimingas tas žmogus, kuris, kaip Tu, visada išlieka toks pat, visada išlieka savimi! Laimingas, kuris, kaip Tu, randa ramybę pats savyje, kur viskas aiškiai bei ryškiai atsispindi tarsi giliame, tyliame ežere. Tačiau aš esu kitoks, mano širdis – lyg šėlstanti jūra, ir gyvenimo paveikslai ten dreba, irsta ir maišosi, gąsdina mane kaip vaiduokliai. Ten kyla mintys, nuo kurių man pačiam darosi baisu, ten veši neapsakomai brangios laimės ilgesys, ilgesys, apie kurį Tau, širdele, taip dažnai pasakojau ir rašiau, taip dažnai gailu ir ilgesinga, lyg neviltis aidu atsiliepia mano širdyje…
Namuose nieko nauja. Visi taviškiai sveiki drūti. Rytoj, Ancyte, lauksime Tavo laiško, norime žinoti, kaip tau sekasi. Nebuvo nė vieno pokylio ir, kaip girdėti, ir nebus – naujieji šauktiniai aptingo. Taigi gyvenimas lyg vienuolyne – ramu tylu. Pastarosiomis dienomis pustė ir siautė pūga – tad nebuvo galima niekur išeiti ar nuvažiuoti, todėl ir užtrukau išsiųsti laišką. Rytoj, tai yra sekmadienį, Vietalvoje bus naujųjų šauktinių pokylis, bet mudu su Augustu liksime namie, nesinori važiuoti. Tačiau ketinu nuvažiuoti į Rygą, tada susitiksime. Atleisk, širdele, jei kas nors ne taip, suprask mane, Tavęs taip laukiantį. Iki pasimatymo, meiliai bučiuoju J. S. 1926 m. vasario 13 d.
Besa palydėjo kaimynę ligi kelio galo. Vakarais darosi vis šalčiau, greitai prasidės šalnos. Poryt reikėtų dar kokius tris kartus suspėti pelkėje prisibrukniauti.
Nors ir vėsoka, oras švelnus. Kelio gale Besa akimis palydi tamsoje išnykstančią kaimynę. Jai nėra ko čia užsibūti, vaikus galima palikti vienus tik minutėlę. Jie dar maži, visąlaik kas nors šauna galvon.
Jai nėra ko čia užsibūti. Vis dėlto, visai kaip Ana, Besa mirksnį pastovi galukelėj ir žvelgia į tamsą. Gal ateis prašalaitis? Išalkęs, išvargęs.
Ant vienos kojos rasoje stovi pelėda ir pranašauja laimę. Nieko gi nėra, tiktai krušos grūdas kaip skausmas tirpsta ir tirpsta, ir virš žagarinės lūšnelės virsta karščiu, joje vienišas medžiotojas kailiais dengia ilgesį. Graži kaip senas miestas prie manęs prisiglaudžia vynuoginė sraigė. Tarp dviejų horizontų jausmais nuslysta drėgmė.
Ateik palietęs mano pianiną, kol dar nesu parėjęs, kol man dar liūdna, kol naktis skrenda man prošal it ramybė, tikrovės nuotoliai per dideli, geriau ateik prie mano pianino, jis bus tau pakeliui, link mėnesienos.
Šį laišką reikėtų skaityti tokiais kaip šis taikiais vakarais. Kai širdis primena beržą, kuriame nutilęs vėjas, ir širdis myli pati savaime, tarsi nebūtų nei žemės, nei debesų, gal vien tik Tavo pėdos, baltai sublyksinčios mano sąmonėje tarsi lėlio giesmė. Kai atskrenda baikštus įkvėpimo paukštis, palikęs savo lizdą Tavo ausies kriauklėje. Kas ten buvo? A, jūra pakilo ant pirštų galiukų ir akimirksnį man leido pamatyti tą didžiausią slaptybę – jūrą iš nugaros. O gal jūra tik norėjo žvilgtelėti pro paplūdimio pušis?
Koks gražus kaip senas miestas mane užkloja nuovargis, o angelai – jie žaidžia kačiukus ir veidais limpa prie tingios sodo paklotės. Viskas užsimiršta, kažkas praskrenda pro mane it ramybė ar visiška neviltis, ir draugas prie savo kapo uždega žvakę. Matai, aš esu prisėdęs ir oranžerijoje, kur stovi mano dramblio kaulo stalas, šalta. Ir palšas dangus – tai mano išvykimas pas tave.
Ant aukšto mažajame ryšulėlyje Besai likęs tik vienas neskaitytas laiškas. Besa stebisi, kad taip paprastai per vieną trumpą vakarinį pokalbį įmanoma papasakoti vieno žmogaus gyvenimą. Gerai, jei kaimynė pas ją pabuvo valandėlę. Dar jos gėrė arbatą, kalbėjosi apie vaikus, apie galimus papildomus darbus, kad įgyvendintų savo svajones. Kiek Anai liko laiko? Galbūt dešimt penkiolika minučių.
Besa kažką nujaučia apie gyvenimo tęstinumą. Kiekvienas vaikas pailgino jai gyvenimą.
Ji paspartino žingsnį, atliko įprastinius vakaro ritualus. Praustis, sulaukti miegelio. Malkos spragsi krosnyje, kambariuose ramybė. Pusvalandis amžinosios galios ant aukšto.
Meiliai sveikinu, Aninia!
Kaip dabar viskas pasikeitę! Praėjo tik dvi savaitės, kai Tavęs nėra. Nebežėri ugnis Tavo lange, viskas tuščia, niūru, padūkęs vėjas gainioja sniegą, sulygina taip pamiltus, anksčiau išvaikščiotus kelelius. Liūdesys įsibrovė sielon, praėjusios dienos kaip aidas, skamba širdyje lyg gražus akordas, kurį norėtųsi vis girdėti ir išgyventi… Tačiau gyvenimas neklausia, kuriai širdžiai reikia ramybės. Gal praeities laimė ir meilė sugrįš! Taip, seniai jau tai buvo… Tu, širdele, galbūt apie tai nebegalvoji. Jaučiu, kaip žėri ašara po blakstienom. Ar atsimeni, kaip aš atėjau pas Tave pavargęs ir susijaudinęs? Man reikėjo poilsio ir ramybės. Gailestingai ramindama, ant karštos kaktos uždėjai švelnią ranką. Tuomet pirmą kartą pažvelgiau Tau į sielą. Neieškojau jos gelmės bei paslėptų jausmų. Tu žinai, aš myliu Tavo skaisčias akis ir skaidrų juoką. Bet Tu nežinojai, kokia Tavo siela tais kartais graži ir tyra. Gelmės nebuvo – ne… Bet virš skaidraus krištolinio šaltinio vandens, pusiau prasiskleidusių žiedų kvepėdamos sviro ilgesio rožės… Tokios svajingos, tokios tylios jos buvo, ir iš sidabrinių stygų, dvelksmo paliestų, sklido lengvas bežodis liūdesys… Taip, tokią Tavo sielą aš myliu. Visada aš jos ieškojau ir norėjau ją apsaugoti nuo pasaulio. Aš klaidžiojau, paklysdavau ir ieškojau. Mieloji, nepamiršk manęs, nesugriauk mūsų ateities vilčių ir laimės rūmų. Tarsi tolimas garsas sklinda iš lūkesčių kupinos širdies, jis vilioja bei šaukia, ir skamba lyg prasklendžianti melodija, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, ir dėl to ji tokia miela bei skausmingai graži… Ši giesmė skamba tyliomis ramiomis valandomis, kai visas pasaulis nuo garuojančios žemės apsvaigęs ir miega. Tai laiminga, šventa amžinybės giesmė. Todėl ir mane kartais apima didžiulis ilgesys – būti ten, kur Tu, mieloji. Tačiau aš moku laukti ir dabar šventės man bus dvigubai didesnės.
Bijau, ar nesi susirgusi? Ar Tavo mylimų, gražių akių žvilgsnis negrimzta į liūdesį ir skausmą? Mane kankina sulaikytos ašaros, gaila man Tavęs, širdele. Galbūt, skaitydama šias eilutes, Tu juoksiesi, bet, mylimoji, šios eilutės pilnos ašarų, krentančių kaip sunki migla. Laukiau aš, laukė taviškiai iš Tavęs laiško, tačiau nieko nesulaukėme. Tavo mamytei net ašaros sužibo akyse – gilūs, sunkūs atodūsiai, šalia sunkių darbo rūpesčių dar sunkesni – rūpesčiai dėl Tavęs. Argi neturėjai nė trupučio laiko parašyti kelių eilučių saviškiams? Motinos širdis turbūt labiausiai nujaučia vaikus. Mes visi temanėme, kad Tu, širdele, susirgai. Tačiau nė vienas to neištarėme, stengėmės ramintis, kad laiškas tikriausiai bus nuklydęs. Man atrodo taip neįtikėtina, kad Tu be priežasties būtum pamiršusi saviškius. Jei pyksti ant manęs, prašau, būk atvira kaip kitais kartais. O gal per šį trumpą laiko tarpelį susvetimėjome? Ar tai reiškia, kad savo praeitį nusipurtei nuo pečių, atsiminimus palaidojai visiems laikams? Savo gyvenimą nori pakreipti labiau pagal savo supratimą ir skonį. Gal – kad dažnai Tau buvau trukdis? Tuomet aš sau neleisiu trukdyti ir nors įsidrąsinčiau, suvokimas, jog esu kliūtis savo mylimiausiojo žmogaus laimei, man būtų nepakeliamas kaip mirtis. Ir jau tada dėl manęs nusikalstum savo širdžiai, kuri Tau niekada to nedovanotų. Tu jauna, graži – turi mylėti, gyventi kaip liepia ir trokšta širdis. Vietoj to, kas sena ir sugurę, Tau reikia rasti, kas jauna ir geriau, gražiau bei tauriau. Ir aš žiūrėsiu į visa tai iš tolo, tavo mielasis paveikslas, kaip kupinas grožio bei ramybės prisiminimas, man bus paskutinė skausmų žvaigždė. Tamsa aplink mane pamažu ima tirštėti, suriša mano sielą tarsi nesutraukomais liūdesio tinklais. Betgi tyčiomis tau nedariau nieko pikta – ir nuo savo likimo negali pabėgti. Ir dėl ko visa tai? Dėl tavęs, tik dėl tavęs, kurios ateinant laukiau ne savaitėmis ir dienomis, o sulig savo širdies dūžiais.
Gal visa tai tik mano mintyse, bet aš negaliu kitaip, man viską reikia Tau, širdele, išsakyti. Argi aš būsiu toks nelaimingas, kad turėsiu netekti sielos ramybės, nuotakėlės – vilčių ir laimės ateities. Negailestingasis gyvenimas negali pagrobti pačių gražiausiųjų žiedelių…
Kartą jau rašiau Tau, nežinau, ar esi gavusi? Jei laiške buvo kas negera – labai prašau, atleisk. Tavęs labai lauksiu ateinantį sekmadienį, bet, panašu, kad Tavęs nebus. Vasarį bus Ūkininkų savaitė, todėl galvoju nuvažiuoti į Rygą. Prašau, jei gali, pasiteirauk, kiek dienų truks? Ir kada jus iš tikrųjų paleis.
Būk gailestinga, neversk ilgai laukti – aš moku laukti, bet kaip tai sunku. Iki pasimatymo, bučiuoju J. S.
1926 m. vasario 20 d.
Kai ant skirstomojo stalo pasrūva baltoji laiškų upė, Besa akimis ieško pažįstamo paprasto, visų paprasčiausio iš vokų, kokius galima nusipirkti bet kuriame pašto skyriuje.
Besa randa jį, įkiša švarko kišenėn, mechaniškai skirsto likusiuosius.
Pašto krepšiai šiandien tokie sunkūs. Į kalną tenka stumtis. Besa pasuka prie senosios estrados. Čia nieko nėra. Tik pamažu baigią sugriūti suaižėjusios suoliukų eilės ir nedidukė scena.
Besa atremia dviratį su pašto krepšiais į scenos kraštą. Atsisėda ant pavirtusios suflerio būdelės, išsitraukia iš kišenės prašalaičio laišką ir skaito.
Sveika, saule, sveika, pilnatie, jau kurią naktį iš eilės. Aš susimušęs ranką, bet niekam nelaikau neapykantos, aš atsisakau ir mėginti ką nors išsiaiškinti, aš tik labai atsargiai brėžiu linijas, nes man skauda ranką. Žinau, kad ji to nenorėjo, bet vis viena laukiu Kalėdų, ką nors paliksiu po eglute, galbūt keletą žodžių: labas vakaras, dar vienos, ir tikrai bus truputį liūdna ir kvaila taip sėdėti vienam, ir jai galbūt taip pat bus liūdna, ir tat bus antra tiek kvailiau, nesgi ji nebus viena kaip šis keliolika kartų bukesnis žemės rutulys, kuris nieko kito nemoka kaip tik suktis, ir visą laiką į vieną pusę, tarsi nebūtų jokių užtemimų ir žemės drebėjimų, tarsi visiškai mūsų nebūtų.
Tai tiek neįsivaizduojama, žengiu kažkokį uždraustą žingsnį, ten, viduje, viskas kitaip vyksta. Aš vėl nupiešiu kokią Tavo blakstieną arba kokį čiaudalą. Ir, aišku, nesuprantu, iš ko aš gyvenu, dar mažiau suprantu, iš ko gyvena kiti. Glostau kokį balso tembrą, iškalu iš šešėlio kokį šnabždesį, kuris yra sustingęs jos geidimas, ir tada einu vonion, nes saulė man pažadėjo susitikimą, nes pilnatis.
Ir vėl tikiu, jog didžiavimasis išmiręs ir aš esu amžinasis driežas, tačiau šiltakraujis. Tada skambinu jai mūsų intymiuoju telefonu, tai labai rimti pokalbiai tarsi du laužai, tarsi duodantys ženklus kitiems indėnams, o iš tiesų jie labai liūdnai spragsi, šnekėdamiesi įkvėptai, užgniauždami dangui kvapą. Ei, medi, ei, šiekšte, – aš degu, tu degi, o kaip vadinama ta žemė tarp mūsų, ar tai rytinės šlepetės, ar sutrikimas, aš nespėju, turiu pusantros minutės apsiauti kojas, apsirengti striukę, sušukti, bet niekas nuo to nebus sotus, ir aš judu dar ryžtingiau.
Sykį praėjau pro Tavo duris, lyg Tavęs ten nebūtų. Užlipęs į antrą aukštą prisiminiau, jog Tavęs ten iš tiesų nėra. Bet aš turėjau eiti pro Tavo duris kiekvieną dieną ir kaskart mane kankino sąžinė, kad praėjau pro jas taip, tarsi tavęs ten nebūtų. Nors antrame aukšte visada suprasdavau, jog Tavęs ten iš tikrųjų nėra.
Štai tokie rytai, kiaušiniai ir riebalai, ai, matai, man rodo, koks nuostabus pasnigęs rytas, žėri, galima tik nujausti, kad tai labai kandu. Dievinu tai, kas mane sudegina.
Ak, eglute, ak, eglute, taika namuose ir danguje, ir tame kumštyje, susigniaužusiame lyg širdis būtų lyg liežuvis man surūdijęs lyg zuikučiai niekaip kitaip nemokėtų kaip tik klūpomis. Žodžiu, sudėk lūpas vamzdeliu ir panaudok visus ū raidės privalumus. Mane taip išmokė kaukas, jis sakė, šitaip niekas niekada nesužinos, jog tu kauki, visi manys, kad tu ūkauji, ir pasakose juk taip paprastai daro visi geri žmonės, tie, kurie ieško.
Aš Tave myliu priekinėmis letenėlėmis. Tavo pūkelis tarsi šilta šarma, tarsi ką tik iškritęs viršutinis sniego sluoksnis, ar esi tai mačiusi, ten reikia žemai žemai prisilenkti ir jokiu būdu negalima pajusti, jog veidas jau sniege ir gali nušalti, taip gražiai atrodė, kad pernelyg arti norėjosi.
Pasaulis pasvirtų į širdies pusę, jei mes būtume kartu. O tai yra prieštaravimas civilizacijos raidos planams.
Dar akimirką Besa ramiai pasėdi. Tačiau laiko nedaug. Juk jie visi taip laukia paštininkės žinių. Juo greičiau ji nudirbs kasdienį darbą, juo daugiau laiko liks kitiems darbams. Iki pavasario liko visai nedaug.
Tu esi tiek gera, tiek bloga. Aš iš viso esu. Man reikėjo tylėti. Ir tuomet pro tylą Tu įeitumei į mane. Meilė – tai sena Tarpupio valstybė, viena visuma – Tarpupis, kuris iš tikrųjų, kaip Tu žinai, ribojamas Tigro (viena visuma) ir Eufrato (viena visuma). Tarp Tigro ir Eufrato – dykuma, ten gyveno protingieji šumerai – vienas pirmųjų Dievo laiptelių žemyn. Bet galiausiai šios abi upės vėl suteka į vieną visumą – į Raudonąją jūrą.
Nors Tu ir tylėtum, Tavo ir mano meilės upė kada nors vis viena sutekės į vieną jūrą. Gal srūsime labai toli vienas nuo kito – kaip Tigras ir Eufratas, – nenujausdami, kokią aukštą sau per vidurį jie sukūrė kultūrą. Galutinis rezultatas – tai Dievo meilė. Apie galutinį rezultatą niekas nesužinojo, kol pasirodė archeologai, svetimplanečiai.
Tigras ir Eufratas buvo labai paslaptingos upės, niekas nežinojo tikrųjų jų santykių. Jie mokėjo saugoti paslaptį ir nesidrovėjo vienas kito. Jie mokėjo meluoti, kai reikia, kai reikia – pasakoti tiesą. Nes ir per jų vidurį gyveno tai smalsieji akadai, tai mįslingieji šumerai ir dar visokie prietaringi semitai. Aš tebegalvoju, kad mes galėjome ramiai pastovėti – ir įtekėti į Raudonąją jūrą.
Judas pasikorė, ir tai simboliškiausioji savižudybė pasaulio istorijoje – nes išdavė meilę.
Ar supranti, ką tai reiškia – gauni, bet neprisilieti?
Žinai, stengiuosi visa tai rašyti, nes galiu pasakyti: vakar Tave labai mylėjau, tačiau nesu tikras, kad rytoj nepakartosiu to paties sakinio: žinai, vakar…
Mes atsikinkome vienas nuo kito, iš tikrųjų nereikėjo nieko, kad mes atsikinkytume nuo meilės.
Kaip toli esu nuėjęs, man taip patinka ugnis gerklėje, prakaitas ant kaktos, kelios dienos su Tavimi, be saulės, be lietaus, taip toli nūnai esu, kaip patinka vakarinių guobų išgąstis naktį, leisk man su visais kalbėti apie viena ir užspausk man akis.
Reikia baigti su dangumi ir tik po to galima griebtis dienos darbų. Tačiau, jei tavo priešininkas, tiksliau – metusysis iššūkį, yra dangus, tada gali įsivaizduoti, kokios didelės tikimybės man viską baigti.
Tesupranta tai Tavo širdis. Mes visi skirtingi. Aš nemoku priklausyti tiek, kiek dera. Aš priklausau visas nuo saulės iki mėnulio, ir atvirkščiai. Nuo tavo viršutinio akies vokelio iki apatinio, aš kandu į minkštimą ir glamonėju šiurkščiu liežuviu, aš galiu neapkęsti, nugalėti, prarasti, atsisakyti, vis atleisti ir atleisti. Aš niekada neinu atbuline eiga, tačiau sugrįžtu, nes meilė – uždaras ratas.
Tiesiog neįtikėtina, kaip ilgai laikosi ta erškėčių šaka. Dar viena diena jų namuose ritasi vakarop. Jei iš ryto bus apsiniaukę ir pilka, erškėčių šaka ją pradžiugins. Besa tai žino.