Literatūros mokslas

2011-ųjų knygos. Rašytojai išeina, rašytojai ateina: kokia mūsų literatūros šiandiena?

2012 m. Nr. 4

Apie 2011-aisiais išleistas lietuvių autorių knygas kalba Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys ir Elena Baliutytė

Tradiciškai „Metuose“ apžvelgdami praėjusių metų knygų derlių kas kartą vis kitaip pajaučiame kūrybos, knygų leidybos ir skaitymo situaciją Lietuvoje. Antai, 2009 m. klausėme, kiek mūsų rašytojas dar turi drąsos maištauti ir keistis (suprantama, klausėme galvodami apie iškiliuosius mūsų literatūros tėvus ir spėliodami, kuris jų dar mus galėtų nustebinti kūrybiniais iššūkiais…). Šiemet, formuluodamas klausimus, su nuostaba suvokiau, kad apie tuos mūsų tėvus jau visai nebegalvoju, – tiesiog juos pamiršau, tarsi mūsų literatūros gyvąją tradiciją būtų perkirtę ir praeitį uždarę lemtingi riboženkliai: Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius… Ėjo ir išėjo sau, išsinešė „saulę su savim“. Kaip koks kūrėjų kartas bei epochas skiriantis monumentas stovi fundamentalus Marcelijaus Martinaičio veikalas „Mes gyvenome“. Vieni autoriai yra likę laike iki tos ypatingos knygos, liudijančios kaimiškosios mūsų literatūros kilmę, kiti įsitvirtina dabar ir savo tekstais užpildo greitai besisukančius metų ratus. Liūdna, aišku, bet gyvenimas tęsiasi, knygos turi būti rašomos, nes be knygų nėra gerai.

Esame bandę dramatiškai konstatuoti knygų perteklių ir dvasios nuovargį (2011 m.). Tie provokuojantys, apokaliptiniams apmąstymams nuteikiantys klausimai leisdavo pasiguosti, skausmingai prabilti „iš gelmės“, priminti visuomenei „kuriančių žmonių kančias“. Šiandien knygų pasipylė dar daugiau, jau ir akys jų negeba aprėpti, neįmanoma pavadinimų ir autorių įsiminti, bet – jokio dvasios nuovargio! Smagu, kad taip yra. Kažkas knygų padangėje, kaip ir pavasario gamtoje, pasidarė šviesiau ir lengviau. Mus vargina gyvenimas, kuris yra šalia knygos, bet ne pačios knygos. Skaitymas padeda gyventi ir išgyventi, literatūra žmoguje kažką suderina, nuramina, suteikia pasitikėjimo.

Ir visuomenė šiandien kaip niekuomet godi knygoms: žmonės domisi autoriais, perka brangokas knygas, dalijasi įspūdžiais. Matyt, net jas skaito. Būna, kad net aistringai ginčijasi dėl vienos ar kitos knygos vertės. Lietuvių rašytojo knyga jau vėl darosi vertinga dovana. Reikia paminėti ir visokias premijas, konkursus, vardus – net sunku surankioti, kiek autorių buvo tokiais būdais paskatinti, padrąsinti, visaip motyvuoti. Nemanau, kad literatūra yra būdas pabėgti nuo realybės, ji kaip tik leidžia tą realybę giliau suvokti ir oriai ištverti.

Regimantas Tamošaitis

Taigi apie praėjusius mūsų literatūros metus mėgintume klausti taip:

Ar negaila, kad šiandienos triukšme nebesigirdi mus išauginusių autorių, tų iškiliųjų literatūros tėvų, kurie formavo XX a. lietuvių literatūros peizažą, diegė vienus ar kitus estetinius kriterijus ar net gyvenimo principus? Kiek tolstančio amžiaus klasikai dar gyvi mūsų sąmonėje, kiek jie veikia kūrybinio gyvenimo realybę?
Logiška klausti toliau: kas yra tie, kurie dabar garsiai ateina į literatūrą ir savo tekstais nustelbia tai, kas neseniai buvo taip fundamentalu? Kokie naujieji kūrėjai mums yra svarbūs, kokios jų įsimintinos knygos, kokie jų meniniai pasiekimai, literatūrinės inovacijos, estetinės ir net politinės idėjos? Juk literatūra, kaip ir įvairovės visuomenė, šiandien darosi imli politinėms idėjoms.
Ką tos naujos, vienaip ar kitaip iš bendros masės išsiskyrusios knygos duoda skaitytojui šiandien? Kokius jo poreikius tenkina, kaip jam padeda gyventi? Ar neatrodo, kad šiek tiek prigeso leidėjų ir skaitytojų aistra populiariajai literatūrai, kad skaitytojas literatūroje vis dažniau ieško žmogaus, savęs, o ne pramogos? Nors tokia literatūra tebėra leidžiama ir bus leidžiama (kuo leidyklos padengtų įkvėptosios kūrybos nuostolius), vis dėlto atrodo, kad populiarioji literatūra darosi nepopuliari (apie ją kartais nepadoru užsiminti).
Šiandien nemadinga samprotauti apie „euroromaną“, kartais net nesmagu prisiminti šitą kadaise madingą žodį. Kai kurių naujovių entuziazmas ilgai netveria. Ar teisingas įspūdis, kad naujosios rimtesnių lietuvių autorių knygos jau yra europietiškos ne deklaratyviai – kaip eksportui ruošiama prekė, – bet iš esmės?
Kažkur traukiasi ir prislopo niūrioji buitinio egzistencializmo eseistika, kuri taip tikdavo mokyklų teksto suvokimo užduotims ir vidurinio amžiaus krizės ištiktiesiems. Lietuviškas dvasios atgaivos būdas paneriant su visu protu bei intelektu į kolektyvinę savigraužą ir melancholiją. Nebepopuliarus šiandien ir intelektualus valkataujantis eseistas, jį lengvai nukonkuruoja vos rašyti pramokę emigruojantys bei reemigruojantys vikrūs tautiečiai: štai jie tai turi ką papasakoti! Kaip šiandien atpažinti eseistą: koks jis yra, kaip atrodo, ką ir kaip rašo – kam jis rašo? Kas jį palaiko? Ko jam reikia?
Nors literatūros kritika visada atsilieka, ji mažiausiai palaikoma ir finansuojama, o kartais kai kurių naujųjų iškiliųjų net užsipuolama, bet pats lietuvių literatūros procesas (rašymas ir skaitymas) – ar jis nepasidarė kiek profesionalesnis, stabilesnis, skaidresnis? Lyg rašantieji imtų geriau rašyti kažkaip to amato pramokę? Tarytum kažkas Lietuvos rašytojų ir skaitytojų gyvenime pasikeitė – gal nežymiai, bet esmingai?

Bet gal tai tik pavasario nuotaikos, kurios praeina.

Jūratė Sprindytė

Labai apsidžiaugiau pozityviomis pokalbio organizatorių nuostatomis – iš tiesų gana dūsauti dėl knygų pertekliaus ar prastų veikalų, nes bendras procesas pakankamai įdomus, skaityti norisi ir yra ką. Vyresnieji rašytojai, tie „iškilieji literatūros tėvai“, dar gana daug rašo, bet tiesiog mažiau matomi viešumoje ir ne taip pastebimi kritikos, nes kultūrinę žiniasklaidą užpildo vis jaunesnės kartos vertintojai, kuriems įdomiau, ką jiems bylo Marius Burokas ar Ieva Toleikytė, o ne Vytautas Skripka ar Leonardas Gutauskas. Natūralu, kad aktualiausia tai, su kuo gali tapatintis, aiškintis savo individuacijos problemas ir svarstyti – ar Aleksandros Fominos papūstžandis romanas „Mes vakar buvom saloje“ yra dar vienas „prarastosios kartos“ manifestas, žymintis jos „pakilimą ir krytį“, ar tik paprasta emigrantiškos kasdienybės kronika. Šią knygą vertinu kaip gana reportažišką pasakojimą, kuriam tiesiog stinga literatūros parametrų, bet jei jaunimui ji kaitina kraują ir skatina diskusijas – puiku.

2011 metų knygų visumoje įžvelgiu ne tiek kartų kaitos ženklus, kiek įsiūbuotas sūpuokles tarp dokumentikos ir fikcijos. Žanriškai dokumentikos barui priklausytų Zitos Čepaitės žurnalistinis londoniečių emigrantų gyvenimo tyrimas esė knygoje „Emigrantės dienoraštis“, Audronės Girdzijauskaitės menininkų portretai „Nutolę balsai“. Bet noriu pažymėti ką kita – įdomiausia tai, kaip dokumentinis, faktologinis, autobiografinis pradas valdingai skverbiasi į tuos tekstus, kuriuos anksčiau laikėme grynai grožine (fikcine) kūryba – čia turiu galvoje Romualdo Granausko novelių romaną „Trys vienatvės“, Vytauto Martinkaus kalendorines noveles „Dvylika lieptų“, Henriko Algio Čigriejaus novelių rinkinį „Ir parnešė apynio kvapą“, Leonardo Gutausko trumpąją prozą „Šunų dainos“, Kazio Sajos prisiminimų apmatus „Skudurėlių takas“. Ant H. A. Čigriejaus 2007 m. išleisto novelių rinkinio „Varna braukia ašarą“ ketvirtojo viršelio yra štai toks „iškiliesiems tėvams“ gana tipiškas, nors ne visada jų deklaruojamas, prisipažinimas: „Norėčiau pasakyt maždaug panašiai kaip kitados Vaižgantas – kūrybos šičia ne tiek daug, čia tik aprašymai. Čia tai, kas yra atsitikę mano artimiesiems, pažįstamiems, draugams, pagaliau man pačiam <…>. Taip, buvo ne visai taip… Betgi čia ne protokolai, o novelės, kurioms išmonė privaloma.“ Vyresnieji rašytojai noriai ir intensyviai miksuoja autobiografinius, memuarinius momentus su prasimanytomis situacijomis. Simptomiškas pavyzdys būtų R. Granausko novelė „Baltas triušis“, kur pasakojama pirmų dviejų jo knygų leidybos istorija dar begyvenant Mosėdyje, apysakos „Jaučio aukojimas“ rašymas, paskui bohemiškas tarpsnis Vilniuje, kur detalės ir visos pavardės autentiškos, bet po nugėrimo su bičiuliais Rimanto Šavelio vonioje pamatytas baltas triušis – pramanytas. Epizodo su triušiu iš tiesų nebuvo, tai įterptas anekdotas. Tokių mažų mistifikacijų esama ir V. Martinkaus, ir L. Gutausko autobiografiniais motyvais perpintoje beletristikoje. Vyresni rašytojai dar nepereina į grynai memuarinius žanrus, kaip tai padarė Marcelijus Martinaitis biografinėje prozoje „Mes gyvenome“, bet tendencija panaši, jaučiamas asmeninės ar / ir kolektyvinės atminties spaudimas, poreikis retrospektyviai apmąstyti tai, kas buvo. Tai ryškiai užfiksuota K. Sajos knygos paantraštėje: „prisiminimai (apmatams) / pamąstymai (ataudams)“. Kad ir apie kokius bjaurius laikus pasakotų H. A. Čigriejus novelėse „Ir parnešė apynio kvapą“, jose žyra humoro kibirkštys, sklinda rami išmintis. Kita vertus, pamąstymų poreikis, kiekis ir kokybė nebūtinai sietini vien su vyresniųjų „rekolekcijomis“, nes pastaruoju dešimtmečiu fikcinį prozos pasakojimą smarkiai transformavusi esė likvidavo ribas tarp vakar ir šiandien, tarp vieša ir intymu, išlaisvino visus rašytojus ir gyvenimiškai, ir struktūriškai.

Štai V. Martinkaus novelė-esė „Karvelių lesintojas“ apipinta visokeriopomis kultūrinėmis aliuzijomis ir intertekstais. Senamiestyje vedžiojant šunį galima reflektuoti ir istoriją, ir dabartį, asmeninės biografijos momentus, Vilniaus daugiakultūriškumą, Dievo ir velnio konfrontaciją, jų ginčą per Sirvydą ir t. t. – taigi vienu šuoliu V. Martinkus apima istorinę retrospektyvą, aktualizuoja ryšį su paveldu ir padeda įsisąmoninti dabarties situaciją. Intelektualinės esė žanras suteikia galimybę aprėpti tikrovę simultaniškai. Čia prišliečiau ir Lauryno Katkaus „Sklepas ir kitos esė“ – kai kurie sovietmečio reiškiniai svarstomi ir apmąstomi įnešant naujų bruožų, ypač įsidėmėjau roko muzikos klausymo ir aprangos bei šukuosenų stiliaus kodavimą kaip „nepriklausomybės ir išdidumo ženklą“. Programinė yra antraštinė esė „Sklepas“, nurodanti šiandieninio rašytojo vietą kultūroje, jo lokalizaciją lyg ir pogrindyje, lyg ir marginalioje nuošalėje, bet dėl to neverkšlenama, tiesiog ramiai konstatuojama ir toliau dirbama.

Sakyčiau taip: memuaristikos tendencijos ryškiai būdingos vyriausiems, psichologinis realizmas – vidurinio amžiaus rašytojams, o fikcija – jaunesniems ir jauniausiems.

Psichologinio realizmo stipriąsias puses įkūnija Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Medaus mėnuo“. Tai šviesi knyga apie bandymą išbristi iš krizės per moteriško išsipildymo troškimą ir galutinį pilnatvės siekinį įkūnijančią dievoiešką. L. S. Černiauskaitės romanai pagrįsti aiškia naratyvine struktūra (kitaip tariant, pats siužetas daug pasako). Jauna disertaciją rašanti moteris viduržiemyje pabėga į tuščią senelių sodybą mažame bažnytkaimyje. Ji išgyvena krizę – jaučia, kad vienatvė nebepakeliama, o disertaciją rašyti nuobodu ir turbūt beprasmiška. Staiga daržinėje randa bėglį, persekiojamą nusikaltėlių, išsigąsta ir nori sprukti atgal į miestą, bet pasitinka iššūkį, patiria meilę ir sukrėtimą. L. S. Černiauskaitė – ištobulintų juslių rašytoja. Romane užburia ypatinga emocinė aura, sugestyviai kuriama lūkesčių nuojauta ir trapių santykių nėriniai. Pažymėtinas rašytojos sensorinis jautrumas ir jo spektras – apstu regėjimo, uoslės, lytėjimo, girdėjimo įvaizdžių. Vyras ir moteris didelėje baltoje erdvėje girdi, seka, jaučia vienas kitą. Baltumas čia konceptualus – veiksmo foną sudaro tyla ir švarus sniegas, semantiškai koduotas Aiškučių miestelis, o pagrindinių veikėjų vardai prasideda A raide (Ada, Arkadijus, Andrius). Pabrėžtinai akcentuojama balta spalva, pasiseka perteikti tiesioginį vizualinį įspūdį, atliepiantį herojės apsivalymo ir atsinaujinimo viltis. Suvokiu šį romaną kaip angažuotą atsaką į destruktyvumo, ironijos ir kūno apologijos perteklių lietuvių literatūroje. Tai psichologiškai niuansuotas kūrinys apie saviiešką ir jausmus, ir galima sakyti, kad autorė tais ieškojimais tiesiog užkrečia skaitytoją, infekuoja jį emocijomis ir spindinčios gamtos refleksijomis. Svarbų vaidmenį atlieka religinis matmuo, deja, įkūnytas perspaustai ir ne visai skoningai (herojei turguje perkant paprikas pasirodo Kristus, veikėjai masiškai išeina į vienuolynus ar ima studijuoti teologiją). Atrodo, kad romano pradžia rašyta su dideliu įkvėpimu, antroje dalyje prasideda dirbtinis herojų stumdymas, o pabaiga atsiranda iš reikalo sumegzti intrigos mazgus. Tačiau kaip tik religinės dimensijos ekstrapoliavimas pelnė L. S. Černiauskaitei „už kūrybinę drąsą“ skiriamą šiemetinę Jurgos Ivanauskaitės premiją.

Birutės Jonuškaitės „Užsagstyk mane“ taip pat priklausytų psichologinio realizmo arealui, kur santykių narpliojimas ar moters savijauta yra kūrinių centre. Man geriausi pasirodė charakteriniai, dinamiškieji apsakymai, kaip antai „Saldūs įplyšimai“ (aklas sodo kaimynas tampa meilužiu, o vėliau patenka į psichiatrinę) – jį iki šiol prisimenu su visomis detalėmis. Subtili ir gili moteriškoji „Kordilina“ – apie lelijinių šeimos augalą, persodintą kaip ir autorė.

Nekalbėsiu apie knygų bloką, kur semiama iš kultūrinių bendrybių katilo, kaip antai Lolitos Piličiauskaitės-Navickienės romane „Slėptų sapnų tyrlaukiai“ – čia nėra savito sakinio, viskas rutuliojasi kaip pavyzdinėje sovietmečio prozoje – veikėjų santykiai draugiški, aukštinamas tėviškės ilgesys, atstatoma Trakų pilis, vaikai svajoja, seneliai rūpinasi.

Kai kuriuose tekstuose klostosi gana naujoviškas santykis su istorine praeitimi, ieškoma tarsi palengvintų sprendimo variantų, sudėtingi dalykai gražiai įpakuojami eksportui. Tokią istorijos „holivudinimo“ tendenciją turi visos nacionalinės literatūros, mes nemenkai vėluojame (Rūtos Šepetys tremties interpretacija „Tarp pilkų debesų“, Mečio Laurinkaus trileris „Elektra“), bet ar ne prastesnis variantas – istorijos didaktinimas? Eglės Juodvalkės eilėraščiai „Sakalai naktį nemiega“, kuriuos išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, gal visai neturėtų būti traktuojami kaip grožinė literatūra, antraip teks apipilti priekaištais, kad partizanų aukos Tėvynei eiliuojamos perdėm deklaratyviai. Ši knyga pirmiausia pažintinė, patriotinė, aprūpinta paraliteratūriniais priedais: autorės įvadu, palydimaisiais liudininkų tekstukais, dokumentinėmis nuotraukomis (tiesa, per knygų aptarimą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo užsiminta, kad aukštų tonų lyriką iliustruoti išniekintų lavonų fotografijomis nėra geras sprendimas). Istorijos interpretacijos literatūroje (pernai pasirodė gana daug tokių knygų) jau gali tapti nauju pretekstu kritikų diskusijai; Donata Mitaitė, kvestionavusi Patriotų premijos skyrimą R. Šepetys romanui, tokią polemiką yra pradėjusi („Nemunas“, www.bernardinai.lt). Man belieka atsidusti, kad serbų režisieriaus Emilio Kusturicos stilingas žaismės ir gelmės derinys, vaizduojant karinius / tautinius konfliktus, lietuviams dar oi kaip toli.

Bandymai ironiškai, komiškai traktuoti kai kuriuos istorinius epizodus ar datas palieka pakankamai prieštaringą įspūdį. Pirmiausia turiu mintyje Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuvis Vilniuje“. Kultūros barbaras H. Kunčius, dar pirmuoju kūriniu perėmęs dadaistų principus, tęsia skaitytojo gluminimą – ypač tokio skaitytojo, kuris nepratęs literatūrai taikyti parodijos kodą. Pradinės mokyklos ūkvedys Napalys Šeputis iš provincijos atvyksta į Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventę, ekstatiškai patiria Vilniaus, kaip švento miesto, gėrį. Šeputis reprezentuoja „kuo paprasti žmonės gyvena“ (p. 85). H. Kunčius parodijuoja banalybes ir mąstymo bei retorikos štampus, patriotines klišes, nepakantumą kitataučiams, t. y. mėgdžiodamas ironizuoja „vidurkio mentaliteto“ normatyvumą. Nuolat pilasi liaudiška išmintis: „žlugs netrukus ta Amerika“, „rusų mafija valdo“, „negrų mums čia betrūksta“, „ar jis katalikas?“, „geras lietuvis – miręs lietuvis“, atstovaujamas interneto komentatorių išprusimo lygis: „Tai buvo rašeivų ir rašinėjimo aukso amžius – jų civilizacija <…>, ką nors be perstojo rašinėti buvo ne tik malonu, bet ir madinga.“ Skaitytojams vyrams patiks puslapiai iš tarnybos sovietinėje armijoje (nors tas armijos vaizdavimas rašančių vyriškių tekstuose jau tapo įgrystančia mada). Šiuose epizoduose aiškus rašytojo nenuoseklumas ir pradinio kodo nesilaikymas – apie armijos reikalus ir gyvenimą komisariate plėtojasi beveik realistinis pasakojimas, dingsta kraštutinė parodija. Nelabai sueina galai, nes Šeputis armijoje susidūrė su tikru internacionalu, o jis pats yra visiškai nepakantus Vilniaus daugiatautiškumui. Nutolstama nuo Šepučio, kaip vidutinioko, mentaliteto; sovietinės armijos epizodus interpretuoja jau ne provincialas Šeputis, o beveik visažinis pasakotojas, turintis platesnį supratimą, sociopolitinę orientaciją. Konceptualiai itin svarbus (kažkodėl recenzentų pražiūrimas) romano pabaigos kriminalinis akcentas: prieš išvykdamas į Dainų šventę Šeputis nužudė žmoną (įmetė į šulinį), nes ši nenorėjo jo išleisti į Vilnių. Tas individualus blogis, koreliuojantis su kolektyvine patriotine-religine ekstaze (kurioje galima saugiai užsimaskuoti), ir yra pati bjauriausia šio romano tiesa.

Fikcijos prozai aptarti pasitelkčiau žodį „darymas“ – tai literatūrologės Dalios Striogaitės kertinė sąvoka, taikoma XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių avangardizmo siekiams. Nutraukiami ryšiai su imitacijos tradicija. Fikcijos tekstuose vis mažiau ar visai nebėra atpažįstamos aplinkos, lietuviškų realijų, veiksmas persikelia į kitas šalis arba lokalizacija išvis nebesvarbi. Į pirmą planą iškeliami specifiniai formalūs ieškojimai, konceptualus kūrinio formavimas-tvarkymas, racionalių darymo būdų demonstravimas. Čia neginčijamas lyderis būtų Andrius Jakučiūnas, jo apsakymų vainiko „Lalagė“ fenomenologiniai kūrėjo būsenų apmąstymai ir nekomercinis užsiangažavimas. Rašytojas pateikia itin sudėtingą tekstą ir taip „įstengia triumfuoti prieš skaitytojo gašlius įgeidžius“ (p. 149), juk paprastas skaitytojas trokšta paprasto suprantamo skaitinio. „Lalagės“ tema yra menas, erotikos, mirties ir kūrybos ryšys, kalbos galimybių ribos. Apskritai labai vertinu kūrėjo valią struktūruoti pasaulį, kurti ne imitacijas, o kažką visai nauja.

Vis dar bandoma išsinerti iš žanrinių priklausomybių: Ramūnas Kasparavičius deklaruoja kuriantis „pitoreskas“, Jurga Tumasonytė bėga nuo novelės („trumpoji proza“) ir vis tiek rašo noveles, o A. Jakučiūnas, siūlantis „apsakymų vainiką“, sonetų vainiko kloną, demonstruoja kūrybiškumą ir truputėlį blefuoja, nes pagal naratyvo vientisumą tai – romanas. Iš karto reikia pažymėti, kad fikcijos nelygiavertės, vienos pavykusios, kitos ne. Suirzusi skaitytoja komentuoja Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“: „O ką istorijos nori pasakyti? Netikros jos, veikėjai neegzistuojantys, vietos nesamos… Istorijos nepanašios į gyvenimą, dirbtinės… Keista jų logika – nelogiška.“ Šiuo atveju kritika privalo užimti gynybinę poziciją: U. Radzevičiūtės rašymo impulsas yra idėja, o ne istorija, todėl tai intelektuali proza, kur viskas skrupulingai apgalvota, stilius apvalytas ir nuo puošmenų, ir nuo skiedalų. Gana efektingai kovojama su banalumu. U. Radzevičiūtė patraukia ir bandymu užgriebti skirtingų kultūrinių patirčių sandūras ir įvairius tautinius mentalitetus. Ši rašytoja neturi lietuviško konteksto, tai rodo ir jos atsiradimas „Baltų lankų“ leidyklos serijoje „Orientyrai“, kur ji įsiterpia tarp užsienio autorių, naujųjų literatūros formuotojų „vėjarodžių“. Ji labai gerai pasimokiusi iš užsienio literatūros, atneša į lietuvių prozą tai, ko visada stigo – intelektą, žaibišką personažo charakteristiką, kiekvienu kūrinėliu pasako svarbių dalykų apie žmonių ydas ar socialinius procesus, o ne šiaip siunčia atvirlaiškius pasigrožėti. Yra perėmusi kažką iš žydų ir iš anglų humoro, moka pasišaipyti ir iš savęs, ir iš kitų.

Prie „darymo“ autorių priskirtina ir debiutantė J. Tumasonytė, rinkinyje „Dirbtinė muselė“ skelbianti devyniolika noveliškų trumpos prozos kūrinėlių. Autorė chirurgiška, nuemocintu ir negailestingu konstruktyvumu primena Ričardo Gavelio tradiciją. Jos akiratyje – neelitiniai personažai ir neprabangūs scenovaizdžiai, atvirkščiai, žemoji socialinė klasė, valdoma žiaurių išgyvenimo instinktų. U. Radzevičiūtės personažai pakrikę, bet bando rasti išeitį, kabinasi už iliuzijų, o J. Tumasonytės veikėjams viskas šiame pasaulyje atgrasu, santykis su artimaisiais ir mirtimi nusakralintas, bet autorė stebina gyvenimiška branda ir originalumu. Staiga prisiminiau niūrią Bitės Vilimaitės novelę, kur pabaigoje sveikstant vaikui moteris „užkišo už veidrodžio ligustro šakelę“ – tai kažkaip atveria novelę, atsiranda literatūrai būtino deguonies, o J. Tumasonytės prozoje oras iškvėpuotas.

Kad egzistuoja organiškas „darymas“ ir dirbtinis „darymas“, pagalvojau sunkiai skaitydama R. Kasparavičiaus „Decameron medicus“, kur pirmiausia autorius užsiangažuoja rašysiąs naują žanrą – pitoreskas, bet žanro požymių nerasta, tai gryniausia eklektika, menkai tarpusavyje susiję fragmentai. „Dabar, sakau, padarysiu postmoderniai“ (tai citata iš „paraiškos“, p. 9, bet kad postmoderno dabartis jau seniai tapo praeitimi). Pavadini visus iš stalčių sušluotus juodraščius (tai rodo ir 1998–2010 parašymo metai) pitoreskomis ir jau motyvuoji, kaip sumesti į krūvą bet ką, ką esi kažkada rašęs ar pagalvojęs bet kuria proga – pusiau istoriją, pasakojimo fragmentą, prisiminimą, eilėraštuką, nereta jungtis: „Keiskim temą“. Skaitai šią knygą lyg megztum kokią absurdo kojinę be pabaigos. Iš pradžių atrodo, kad pagrindinis knygos personažas turėtų būti XIX a. gydytojas ir keliautojas Žiogelis, bet užuominos apie jį vos kur ne kur šmėkščioja, šiaip pasakojama viskas, kas „užeina ant seilės“. R. Kasparavičiaus savitumas – tuteišiškas koloritas – t. y. tautų ir kalbų maišalynė – atsispindi knygoje, tą maišalynę atkartoja stilistika, tai pagrindinis privalumas. R. Kasparavičius, kaip ir H. Kunčius, atstovauja prasčiokų mentalitetui, bet kūrybiško stilingumo šiam užmojui trūksta.

Ryški dabarties tendencija – atsisakymas mistifikuoti kūrybos aktą. J. Tumasonytė pirmos knygos pasirodymo proga esė „Apie tai, kaip tapau jaunąja rašytoja“ („Metai“, 2012, Nr. 1) apie savo kartą rašo: „Domėtis menu, kaip ir būti kūrybišku, yra madinga – tik reikia tinkamai įkinkyti kūrybą ir iš to išsunkti „babkių“. Štai kiek puikių dizainerių, fotografų ir kitų vaizdo genijų. Tiesa, lietuvių literatūra jaunimui nėra pati svarbiausia“ (p. 5).

Pabaigai reikia pridurti, kad c’est la vie kūrinių nelaikau kuo nors pranašesniais už fikcijos kūrinių grupę ar atvirkščiai. C’est la vie, jei talentingai papasakota, savaime įdomu ir naudinga – tai turi pridėtinę istorinę, pažintinę, kultūrinę vertę, svarbu, kad pasakotojas mokėtų sijoti faktus, valdytų kompoziciją ir pasitelktų apibendrinančias detales (tą ir R. Granauskas, ir V. Martinkus, ir A. Girdzijauskaitė, ir Z. Čepaitė tikrai moka).

Fikciją galima pavadinti gerokai dabitiška. Dabita yra puošeiva, o konstruktyvumo, kitoniško rašymo demonstravimo ir pasididžiavimo, kad aš esu ne toks, kaip kiti, tikrai esama. Šiandienos prozininkai nebebando įpiršti, kad „sermėga apsivilkusi vaikšto tikra išmintis“, H. Kunčius tokią nuostatą sudrasko į skutelius. Komiškai dabitiškas yra ir c’est la vie atstovas R. Granauskas, Mosėdyje aštuntajame dešimtmetyje dėvintis raudonas treningo kelnes, nes kitokių į vietinę parduotuvę neatvežė.

Kūrybos kaip dieviško įkvėpimo samprata transformavosi į meistriškai valdomo amato sampratą. Tik A. Jakučiūno „Lalagėje“ atskleistos kūrėjo kančios dar mena senąjį Apsėdimą, bet tai irgi kombinuojama su meistrystės tema.

Laimantas Jonušys

1. Prisipažinsiu – klausimas man per sudėtingas. Apie tai, kaip baigiantis XX a. ir prasidedant XXI a. keitėsi literatūrinė raiška ir estetinės vertybės, galima rengti atskirą diskusiją arba rašyti veikalus. Žinoma, lengviau pasakyti, kas tapo nustelbta, negu kas nustelbė, bet ir tai tik jeigu bent sąlyginai pripažinsime, kad XX a. lietuvių literatūroje vyravo tradicinis realizmas, paremtas tradicinėmis etinėmis vertybėmis. Tačiau, įkišę ranką ne tik į XX a. palikimo skrynios viršutinius sluoksnius (t. y. amžiaus pabaigą), bet ir giliau, ištrauksime ne tik kaimiškąją literatūrą arba tradicinę lyriką, bet ir Antano Škėmos „Baltą drobulę“. O ši, regis, dar tebėra visai gyva ir veikia mūsų literatūrinės vaizduotės erdvę (jau ne kartą kalbėta, kad tai yra knyga, literatūros pamokose daranti įspūdį moksleiviams).

2. Man malonu, jog šiais laikais jau ir Lietuvoje (laisvojo pasaulio erdvėse taip buvo ir visą XX a.) literatūra tokia įvairi, kad vienareikšmiškai jos apibendrinti neįmanoma. Kai atrodė, kad poezijoje tradicinė eilėdara palaidota ir jai pastatytas antkapis, pernai išėjo svaigiai liūliuojančios Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės“. Tokia poezija gerai nuteikia dar ir tuo, kad yra tarsi belaikė, t. y. iškilusi virš konkretaus laiko ir jo laikraščių.

Taigi, kai kurie ateina ne garsiai, o tyliai. Ir kai buvo kalbama, kad prozoje dabar viešpataus tik trumpi aiškūs sakiniai (ir esą gal taip ir reikia šioje didelių greičių epochoje), pasirodė dar svaigiau supanti Andriaus Jakučiūno „Lalagė“. Ši knyga verta atskiro dėmesio, tai ne tik šio autoriaus ir ne tik vienų metų savotiška viršūnė. Galbūt tai tokia viršūnė, kurios nemaža dalis stovinčiųjų papėdėje net nebeįžvelgia, nes ji skendi ūkuose, bet tai liudija ypatingą naują lietuvių literatūros vyksmo brandą ir, manau, turės išliekamąją vertę. Ši viršūnė turbūt nebeturi perspektyvos kilti dar aukščiau, bet tai nereiškia, kad šalia negali būti kitų ir kitokių viršūnių – jų jau yra ir, manau, bus ateityje, ir tai iš esmės praturtina visą mūsų literatūrinį peizažą.

Herkaus Kunčiaus romano „Lietuvis Vilniuje“ nelaikyčiau nauja viršūne, nes savąją (o kartu ir lietuvių literatūros) jis jau pasiekė su romanu „Nepasigailėti Dušanskio“, bet ir šioji knyga, manau, yra įspūdingas kūrinys bent kelerių metų kontekste. Tai, kad jis nepakankamai įvertintas, matyt, susiję su tuo, kad pas mus išradingas komizmas nelaikomas literatūrine vertybe.

3. Žinoma, teiginys, kad populiarioji literatūra darosi nepopuliari, suprastinas tik paradoksaliai, nes tai yra oksimoronas. Literatų ir apskritai intelektualų sluoksniuose ta literatūra niekada nebuvo populiari. Bet čia yra vienas svarbus aspektas – galimas tiltas tarp pramoginės ir rimtesniosios literatūros. Vakaruose kūriniai, kurie nepretenduoja į mano minėtas viršūnes, bet kartu, būdami neprimityvūs, pritraukia nemažą skaitytojų būrį, yra įprastas dalykas. Mes popsinės literatūros paprastai nė neskaitome, ja apskritai nesidomime, ir tai suprantama, bet kai, tarkim, Jūratė Sprindytė pabandė nusileisti į šį mūsų mažai pažįstamiems žmonėms viliojamai spindintį pasaulėlį, ji atrado, ką pasakyti. Ir tada paaiškėjo, kad, lyginant su tais populiariaisiais autoriais, Jurga Ivanauskaitė, kurią nemažai kas buvo linkę patyliukais nurašyti į lėkštos raiškos paraštes (o juk ir buvo ten to paviršutiniškumo), yra gana iškili. Dabar tą patį galima pasakyti apie visai kitokio tipo rašytoją Kristiną Sabaliauskaitę.

Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ neskaičiau, tad jo nevertinsiu, bet iš daugelio pasisakymų įmanoma susidaryti gana aiškų įspūdį ir galima vertinti jo funkciją pasaulyje. Iš tikrųjų formaliai tai lyg ir užsienio autorės knyga, tik išversta į lietuvių kalbą, bet vis dėlto Lietuvoje daugelio vertinama kaip sava (ir vėlgi daugelio literatų – neigiamai). O įspūdis toks, kad kartais reikia suvokti, jog knyga nesiprašo meninių kriterijų. Jeigu nuolat pagrįstai skundžiamės, kad Vakaruose apie mūsų tragediją stalinistinėje tironijoje per mažai žinoma, tai dabar atsirado apie tai (tegu ir literatūriškai netobulai) pasakojanti knyga, kurią visame pasaulyje skaito šimtai tūkstančių žmonių. Vienas garbus literatas per radiją piktinosi: esą kam mums reikia tokios knygos, kai mes turime ne vieną autentišką liudijimą, ir ne tik Dalios Grinkevičiūtės. Labai gerai, kad turime, bet juos turime tik sau – plačiajame pasaulyje jie (beveik) nežinomi. Čia problema visai ne ta, kad R. Šepetys knygoje sovietinis karininkas Sibire dantis krapštosi dantų krapštuku, o ne degtuku (kaip būtų iš tikrųjų), – svarbu, kad apie mūsų tragediją sužino pasaulis. Estams šią gerą paslaugą padarė suomė Sofi Oksanen su savo irgi ne aukščiausio literatūrinio lygio (bet to neblogo, priskirtino mano minėtam „tiltui“ tarp rimtosios ir paviršutiniškos literatūros) kūriniu („Valymas“), o mums – R. Šepetys.

4. „Euroromanas“, kaip žinoma, niekada nebuvo literatūrologinis terminas ir tai jokia literatūros srovė. Tai tik žurnalistinis apibūdinimas, atsiradęs Vakaruose, o šiai kategorijai buvo priskirta ir visai neblogos literatūros pavyzdžių (taip pat ir Lietuvoje), nors pas mus tokia kūryba buvo laikoma primityviu bandymu išeiti su savo knyga į europinę areną. Šiaip ar taip, šis terminas, regis, savo gyvenimą jau baigė, o europietiško užmojo knygų, manau, mūsų autoriai parašo.

5. Eseistika tebegyvuoja (Laurynas Katkus, Eugenijus Ališanka ir kiti). O apie emigracijos patirtį pasakojanti literatūra kol kas dar nepateikė nė vieno tikrai gero kūrinio. Ją rašo beveik vien moterys (gal tarp emigrantų mažai raštingų vyrų), ir jų rašymų, kiek utriruojant, yra du tipai (čia kalbu ne apie praeitus, o apie ankstesnius metus): vienos aprašo, kaip jos (atsiprašau, jų vaizduojamos personažės) sunkiai ten triūsė ir kaip tai nyku. Kitų personažėms triūsti anaiptol nereikėjo, priešingai – jos mėgavosi vakarietiško gyvenimo komfortu, nes susirado gerų rėmėjų vyrų, ir tada jau galėjo dykaduoniaudamos leistis į savosios tapatybės ieškojimus. Trečias atvejis: Zita Čepaitė emigraciją aprašė pašalinės stebėtojos žvilgsniu, ir tai daug ką atskleidžia, bet vertė čia daugiau dokumentinė, o ne literatūrinė.

Kalbant apie pirmąsias dvi patirtis, gera literatūra gali gimti iš abiejų, bet kol kas negimė. Net jeigu latvės Laimos Muktupāvelos „Pievagrybių testamento“ (priskirtino prie juodai triūsiančių herojų kategorijos) nelaikysime viršūnių literatūra, lietuvės šio lygio vis tiek dar nepasiekė.

Emigrantų kiekybė negimdo literatūrinės kokybės. O juk galėtų rastis naujojoje išeivijoje geras individualistinis kūrinys, kurio aplinka ir personažai tik atsitiktinai būtų emigraciniai. Ar mes vadiname mano jau minėtą A. Škėmos „Baltą drobulę“ knyga apie emigraciją? O juk būtų galima ją tokia pavadinti, bet talentingam autoriui nesvarbu, apie ką rašyti, ir skaitytojui nesvarbu. Tačiau čia ir išlenda tas milžiniškas kultūrinis skirtumas tarp anos, pokario, išeivijos ir dabartinės literatūros.

6. Literatūros kritikoje pavasario dar nematau, o tai, kaip jau ne kartą esu sakęs, susiję su apgailėtina mūsų kultūrinės žiniasklaidos padėtimi, kuri kol kas neketina keistis. Kita vertus, ta padėtis nėra beviltiška, tik daug ko stokojanti.

Elena Baliutytė

Per keletą pastarųjų metų Anapilin išėjus ryškiems vyresnės kartos poetams (Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Alfonsui Maldoniui, Jonui Strielkūnui), kritikai, o ir kai kurie poetai ėmė tvirtinti, kad su jais baigėsi tikrosios poezijos epocha, lietuvių poezijos aukso amžius. Bet S. Geda ar Just. Marcinkevičius (jau reikia pridėti ir Valdemarą Kukulą) naujomis, po jų mirties pasirodžiusiomis knygomis, galima sakyti, tebėra literatūros proceso dalyviai: pristatomos knygos – ir jų pačių, ir apie juos, jiems dedikuojami eilėraščiai – niekas dar nepasimiršo, nenutolo ir, kaip rodo praėjusių metų poezijos knygos, neatsivėrė jokios prarajos ar tuštumos.

Man rodos, sėkmingiausias 2011 metų žanras ir buvo poezija. Pirmiausia nustebino jaunųjų autorių knygos: Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės“ netikėtai grąžina poeziją prie klasikinio, rimuoto jos vaizdinio, vešlios, ošiančios metaforiškos kalbos. Eilėraščiai įtraukia ir priverčia jais patikėti. Kito debiutanto Aido Jurašiaus eilėraščių rinkinys „Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymas“ patraukė humoru, ironija, pačia knygos koncepcija: rinkinio tekstai yra įgavę lyrinio herojaus CV formą; o herojus ir lietuviška jo aplinka vaizduojami su lengva ironija, suteikiant jiems Lotynų Amerikos kultūrų atspalvį. Tikra poezija yra antroji Indrės Valantinaitės knyga „Apie meilę ir kitus žvėris“. Joje taikliomis metaforomis ir tiksliomis detalėmis talentingai sukurta meilės jausmo istorija; sukurta taip nebanaliai ir tikrai, kaip mokėjo gal tik Judita Vaičiūnaitė.

Keletas gerų pernykščių poezijos knygų (Eugenijaus Ališankos „Jeigu“, Mariaus Buroko „Išmokau nebūti“, Antano A. Jonyno „Kambarys“) galėtų patvirtinti mintį, kad konkrečiu istoriniu laiku poezija natūraliai paklūsta bendroms pokyčių tendencijoms. Kaip papildomą argumentą galima prisiminti ir minėtų mirusių iškilių poetų pastarojo meto kūrybą, kuri taip pat keitėsi panašia poetinio minimalizmo, proziškėjimo kryptimi. A. A. Jonyno naujojo rinkinio poetinė kalba, palyginus su ankstesniais rinkiniais, mažiau ornamentuota, lakoniškesnė, grafiškesnė. Metaforos meistras dabar dažniau kliaujasi pasakojimu, kaip ir jaunesni jo kolegos. Patrauklus A. A. Jonyno poezijos bruožas tas, kad ji natūraliai „sensta“ , t. y. keičiasi drauge su autoriumi: nuo melodingai „ošiančių peizažų“ iki „kambario“ verlibrinės grafikos. Nors jis yra pirmiausia vidinės, belaikės tikrovės poetas, bet šioje knygoje esama kūrinių su ryškesniais dabarties laiko ženklais: stipresnė ironija, intensyvesnė vienatvės būsena. Autoriaus meistriškumas ir gyvenimo patirtis šioje knygoje sudaro klasikai būdingos harmonijos sąjungą. Kita vertus, toji sąjunga įvairiuose lygmenyse poeto neretai yra sąmoningai trikdoma, ir tai eilėraščiui suteikia gyvybės, tikrumo, individualumo.

Gera intelektualios poezijos knyga yra E. Ališankos „Jeigu“. Ji taip pat pasižymi egzistencines patirtis sumuojančia išmintimi, pusiausvyra, elegantiška gyvenimo refleksija. Ryškesniu joje yra tapęs autobiografinis motyvas, apimantis ne tik dabarties, europinių patirčių erdvę, bet ir gilesnes šeimos ir giminės šaknis. Jo eilėraščiai stebina išradingomis metoniminės dvikalbystės formomis, besidvilypuojančiais pasakojimo siužetais, paradoksaliomis loginėmis jungtimis. Intriguoja pats eilėraščio radimosi procesas, kai prasidėjęs, atrodo, iš nieko, iš kasdieniškų situacijų, nereikšmingų smulkmenų, „atsitiktinių“ pradžios eilučių, sukuriamas intelektualus siužetas. E. Ališankos poezija priklauso apšviestajai sąmonės pusei – net ir tada, kai jis rašo apie lietuvių eilėraštį kaip apie viršyto greičio vaisių, po kurio nors ir tvanas, nors ir vasaros sodai, ir kai pats Europos greitkeliuose renka nuobaudas už viršytą greitį, ir kai verčia į vaizdiniją sapno kalbą. Ir apskritai E. Ališanka yra geras vertėjas – taip pat ir perkeldamas kasdienybę į poeziją.

M. Burokas, išleidęs trečiąjį poezijos rinkinį „Išmokau nebūti“, jau irgi suveda kūrybinės ir žmogiškos patirties rezultatus. Matyt, natūraliai ateina laikas, kai tampa svarbu ne tik mokėti parašyti eilėraštį, bet ir išreikšti egzistencines patirtis, ieškoti atsakymo į neatsakomus klausimus. M. Buroko eilėraštis yra labiau sąvokinės, loginės, neornamentuotos kalbos. Poetinės raiškos minimalizmas atitinka emocinį tekstų santūrumą. Įdomūs yra šio rinkinio eilėraščiai proza.

Ironiška, rūsti, žvarbi Valdo Gedgaudo poezijos knyga „Olando kepurė“. Jos turinys yra ir egzistencinis, ir anarchistiškai socialus, kritiškas, dekonstruojantis. Tai poezija, turinti „valios vektorių“, pradedant konceptualia rinkinio struktūra, baigiant energinga eilių ritmika ir raiškiai instrumentuotu garsynu. Ironiškai traktuojami liaudies dainų ar klasikinės poezijos intertekstai tampa geliančia totalaus būties absurdo išraiška. Tokiu santykiu su tradicija V. Gedgaudas primena Algimanto Mackaus kūrybą. Dabarties būvio diagnozė, pasitelkus klasikinės kultūros ženklus, jo poezijoje taip pat negailestinga: prie šiukšlių dėžės stoviniuoja Penelopė ir Teiresijas; Romeo laukia banali jaunesniojo projektų vadybininko karjera, kitiems kultūros personažams (Orfėjui, Hamletui, Džiuljetai ir kt.) vertybių krizę išgyvenančioje visuomenėje pasiseks ne ką geriau.

Donaldo Kajoko knyga „Kurčiam asiliukui“ turi galios atversti literatūrologus į normalius skaitytojus – taip apie LLTI dvyliktuko laureatę, įteikiant autoriui premiją, sakė už ją balsavusieji. Iš tikrųjų, poetas nekomplikuoja santykių su skaitytoju, laikosi savo poetinio kalbėjimo stiliaus. Ankstesniuose rinkiniuose („Mirti reikia rudenį“, 2000; „Karvedys pavargo nugalėti“, 2005) buvo atsiradę „šerpetoto žodžio“ stilistikos, o šiame vėl grįžtama prie harmoningo, glotnaus skambesio: žodžius sieja niuansų, pustonių ryšiai, besitęsiantys ir tyloje anapus teksto. Autorius taip subtiliai jaučia kalbą, kad gali sėkmingai kurti naujus žodžius, kurie eilėraštyje atrodo atsiradę natūraliai, tarsi savaime (kad ir S. Gedai dedikuotuose eilėraščiuose). Skaitydama knygą „Kurčiam asiliukui“ ne kartą esu pagavusi save kažkaip savaime besišypsančią; tokia kūno reakcija, manau, yra susijusi su šios poezijos savybėmis: ji yra kone vaikiškai naivi ir kartu gudriai paradoksali, ji ir rimta, ir žaidžianti; ir lakoniškos formos, ir erdvios dvasios, iš jos sklinda išmintis, ramybė ir meilė. Jei reikėtų D. Kajoko poezijos įspūdį išreikšti lytėjimu, jis būtų lyg liečiant vidinę avikailio kailinukų pusę.

Pernykštės prozos kraštines ribas man žymėtų Andriaus Jakučiūno „Lalagė“ ir Zitos Čepaitės „Emigrantės užrašai“. Vienoje pusėje – kraštutinis literatūriškumas, užsisklendimas imanentiniame rašymo procese, skaitytojui beveik nepalikus šansų įsiterpti į tekstą, jame dalyvauti. Literatūrologui nekyla abejonių, kad tai yra tikroji grožinė literatūra. Priešingame rašymo poliuje yra Z. Čepaitės knyga, perskaitoma vienu ypu, tarsi koks detektyvas, bet vis dėlto laikyti ją literatūra tradicine šio žodžio prasme dar nėra paprasta. Šiuose tekstuose nėra jokio signalo, kad autorė tokių pretenzijų turėtų, kad jai rūpėtų raiškos dalykai: tiesiog protinga moteris raštingai pasakoja savo ir kitų emigrantines istorijas, kurias dėl įvairių priežasčių norisi skaityti: jos nereikalauja suvokimo pastangų, tekstas suteikia aktualios informacijos, patenkina žmogišką smalsumą ir pan., – lyg skaitytum kokio moterų žurnalo geros kokybės tekstą. Taigi mano asmeniniame geriausių knygų dvyliktuke „Emigrantės užrašus“ išstumtų E. Ališankos, M. Buroko poezijos knygos ar Ramūno Kasparavičiaus šelmiškai nuotykinga proza „Decameron medicus“.

Tarp eilučių ir tarp vaidmenų: kokia šiuolaikinio literato vieta visuomenėje?

2025 m. Nr. 11 / Šių metų liepą vykusiame akademiniame vasaros seminare „Literatūros salos“ būta ne tik įdomių pranešimų, bet ir pokalbių aktualiomis, rūpimomis temomis – apie kintančią literatų savivoką, technologijų ir globalumo įtaką…

Kodėl mes rašome?

2025 m. Nr. 10 / Rašytojus Liną Buividavičiūtę, Ievą Dumbrytę, Tomą Petrulį ir Mykolą Sauką kalbina Saulius Vasiliauskas /
2024-ieji buvo turtingi lietuvių literatūrai, todėl sumaniau pasikviesti bičiulius rašytojus ir pasikalbėti apie kūrybos psichologiją…

Viešoji erdvė, viešoji nuomonė ir viešas interesas: (post)paminklinis būvis?

2023 m. Nr. 10 / Apie atminties politiką, viešumos ženklinimą ir skirtingų interesų įtampas kalbėjosi menotyrininkės Rasa Antanavičiūtė, Agnė Narušytė, miesto antropologė Jekaterina Lavrinec ir architektūros istorikė Marija Drėmaitė; į pokalbį įsitraukė literatūros mokslininkai Darius Kuolys, Mindaugas Kvietkauskas ir Mantas Tamošaitis. Moderavo menotyrininkė Laima Kreivytė.

Ela Jevtušenko. Poezija raketų nesustabdysi

2023 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Poetė gimė 1996 m. Kyjive. Kyjivo nacionaliniame T. Ševčenkos universitete baigė filologijos magistro studijas. Išleido poezijos rinkinį „Lichtung“ (2016).

Valdemaras Klumbys. Vincas Mykolaitis-Putinas kaip normalus inteligentas

2023 m. Nr. 1 / Pirmas į galvą šovęs straipsnio, perskaičius pernai išleistus Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraščius1, pavadinimas buvo Idealus konformistas. Bronys Raila taip apibūdino jo lankstų vingiavimą…

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Ramūnas Čičelis. Autobiografinė literatūra ir kinas

2012 m. Nr. 3

Teoretikų dėmesys literatūrinei autobiografijai ir jai artimiems žanrams Vakarų šalyse itin sustiprėjo XX a. aštuntajame dešimtmetyje, Philippe’ui Lejeune’ui parašius ir išleidus veikalą „Autobiografinė sutartis“. Beveik visi vėlesni autobiografijos tyrinėjimai vienaip ar kitaip buvo susiję su šia knyga. 1988-aisiais JAV įvyko pirmasis tarptautinis autobiografijos studijų simpoziumas, kuris ir lėmė autobiografijos teorijos raidą visą kitą dešimtmetį. Trečioji susidomėjimo autobiografijos žanru banga kilo maždaug prieš penkerius metus, literatūros tyrinėtojai Sidonie Smith paskelbus reikšmingus autobiografijos analizės teorinius tekstus ir konkrečių kūrinių tyrinėjimus. Šiuo metu literatūrinės autobiografijos nagrinėjimas vystosi keliomis kryptimis: teorinių koncepcijų kūrimo, etninių ir religinių mažumų atstovų autobiografijų bei moterų autobiografijų interpretavimo ir autobiografijos kaip kultūrinio teksto analizės.

Kino teorijoje autobiografijos analizė, lyginant su literatūrinės autobiografijos teorija, primena XX a. šeštą dešimtmetį. Vienas nuosekliausiai vaidybinio kino autobiografiškumą nagrinėjančių – Davidas Lavery’is. Apibrėžiant dokumentinę autobiografiją čia bus remiamasi Patricios Aufderheide teiginiais, o svarstant apie autobiografinį avangardinį kiną – Michaelio Renovo suformuluotomis prielaidomis.

Autobiografijos žanro kilmė

Literatūrologė Gitana Vanagaitė „Autobiografijos teorijos pagrinduose“, remdamasi anglų ir prancūzų enciklopediniais žodynais, primena, kad „biografijos“ terminas yra antikinis, o autobiografija kaip raštijos žanras susiformavo XVIII a. Vokietijoje ir Anglijoje. Prancūzai šį terminą vėliau perėmė iš anglų. Autobiografijos žanro įsigalėjimas Europoje yra susijęs su romantizmo laikų pasaulėžiūra, kuriai būdingas nepasitenkinimas moksliniu, scheminiu mąstymu bei Švietimo epocha. Būtent romantizmo laikotarpiu išnyko žanrų hierarchija, išaugo dėmesys subjektyvumui, pradėta aukštinti vaikystė. Pats autobiografijos žanras jau romantizmo laikais nebuvo naujas, nes literatūra bent iš dalies visada buvo autobiografinė. Visgi literatūros teorijoje skiriama istorinė ir modernioji autobiografija. Pastarąja vadinami kūriniai, sukurti romantizmo ir vėlesniais laikais.

Mūsų dienomis literatūrinės autobiografijos žanras itin populiarus, nes socialinis ir individo gyvenimas tampa vis chaotiškesnis, todėl didėja autorių noras apmąstyti savo buvimą, santykius su visuomene ir aprašyti įvykius, rasti jų priežastis ir jas racionaliai paaiškinti. Taigi autobiografijos tikslas, pasak G. Vanagaitės, – suteikti loginę seką gyvenimo įvykiams ir pažvelgti į save tarytum iš atstumo, savotiškai koreguoti dažnai skausmingą patirtį¹.

Vakarų kino teorijoje autobiografiniu kinu tradiciškai pirmiausia buvo vadinamos literatūros kūrinių ekranizacijos. D. Lavery’is teigia, kad ilgą laiką autonominis, nuo literatūros nepriklausomas, autobiografinis kinas buvo neįmanomas ir sunkiai suprantamas. Tie režisieriai ar filmininkai, kurie autobiografinius filmus kuria nesiremdami jokia literatūra, visada atsiduria kino autobiografijos žanro paribiuose. Nors autobiografinė kino kūryba yra siejama su autobiografine literatūra, šių reiškinių skirtumai yra didžiuliai, vienas kito jie niekada tiesiogiai neatitinka. D. Lavery’is konstatuoja, kad šių laikų literatūra vis labiau linksta į dokumentalumą, o kinas kaip tik gręžiasi nuo tikrovės faktų ir konstruoja dirbtinę tikrovę, kuri stipresniais ryšiais susijusi su fikcijos, o ne realybės plotme. Fikcija šiais laikais yra kuriama net literatūrinių autobiografijų ekranizacijose².

Autobiografinio kino kaip žanro atsiradimas siejamas su tapyba, bet, kitaip nei su literatūra, jis su paveikslu–autoportretu susijęs tik kilme – dabar šie meno žanrai ir rūšys yra galutinai atsiskyrę ir veikia vienas kitą minimaliai. Autobiografinis kinas radosi tada, kai grožinę, fikcija besiremiančią literatūrą ištiko krizė. Kinas tapo įtikinamesniu literatūros kūrinio pakaitu. Vis dėlto kino autobiografija, kitaip nei autobiografinė literatūra, yra dar gana naujas, tik besiformuojantis žanras. Mokslininkai retai jį nagrinėja, bet kūrėjai šią formą kurti vaizdiniam pasakojimui renkasi vis dažniau. Kinas dvikovą su literatūra laimi, nes verbalinė kalba niekada negali būti išoriška, ji visada vidinė, o kine režisierius ar filmininkas, kartu ir žiūrovas patiria tiesioginį santykį su tikrove, kuri savo ruožtu gali būti tikra arba simuliakrinė³.

Straipsnyje „Filmo autobiografinė sutartis“ D. Lavery’is skiria autobiografišką ir autobiografinį kiną. Pirmasis visada yra vaidybinis, antrasis – dokumentinis. Dokumentinė kino autobiografija yra retas žanras, o autobiografiškumas vaidybiniame kine – labai dažnas reiškinys⁴. Autobiografijos teoretikas M. Renovas randa ir kitų vaidybinio ir dokumentinio kino skirtumų: kine mizanscena gali būti surežisuota (ir vaidybiniame, ir dažnai dokumentiniame kine) arba nufilmuota dokumentuojant tikrovę, nepasiruošus (tai būdinga tik dokumentiniam kinui). Avangardiniame kine autobiografiškumas arba dokumentinis biografiškumas beveik neįmanomi – dažniausiai tik tokio kino autoriai ir sukuria autentiškiausią autobiografinį kiną⁵.

Anot D. Lavery’io, visam kinui būdinga tai, kad jame fiksuojamas filmo režisieriaus ir veikėjo charakterio bei tikrovės santykis, tačiau avangardiniuose kūriniuose, sutampant autoriui ir veikėjui, santykio problema yra ryškiausia ir aštriausia⁶.

Autobiografijos steigtis

Pasak Ph. Lejeune’o, literatūrinės autobiografijos steigtis yra pagrįsta šiomis kategorijomis: kalbos forma (privalomas rišlus pasakojimas proza), nagrinėjimo objektas (individualus gyvenimas – asmenybės istorija), autoriaus situacija (autorius ir pasakotojas yra tapatūs), pasakotojo pozicija (pasakotojas ir pagrindinis veikėjas yra tapatūs, privalomas retrospektyvinis pasakojimas). Šias sąlygas atitinkančius kūrinius Ph. Lejeune’as vadina autobiografijomis⁷.

Kaip vieną svarbiausių autobiografinio kino skiriamųjų bruožų D. Lavery’is mini autoriaus (režisieriaus) ir operatoriaus / montuotojo sutapimą. Tiesa, jis būdingas tik avangardiniam kinui. Dokumentinį autobiografinį arba vaidybinį autobiografišką filmą dažniausiai kuria bent keli žmonės. Avangardiniame kine režisierius, pats filmuodamas ir montuodamas medžiagą, dažnai yra ir pagrindinis filmo veikėjas.

Autobiografinio kino apibrėžimas, pasak D. Lavery’io, yra komplikuotas ir iki šiol nesusiformavęs. Aišku tik tiek, kad autoriaus situaciją ir pasakotojo poziciją steigiantys kūriniai, kuriuose režisierius ar filmininkas gręžiasi į praeitį, taip pasakodamas apie savo gyvenimą, yra dokumentiniai autobiografiniai arba avangardiniai autobiografiniai. Kitokie kūriniai dažniau yra tik autobiografiški⁸.

Kalbančiojo „aš“ problema autobiografijoje

Literatūrinė autobiografija – tai individo apie save parašytas tekstas. Anot Ph. Lejeune’o, pasakojimo asmuo yra pats autorius, dažniausiai kalbantis pirmuoju asmeniu. Struktūralistas Emile’is Benveniste’as, remdamasis arabų gramatika, skiria įvardžius „aš“ ir „tu“ kaip išreiškiančius asmenį („aš“ – tas, kuris kalba; „tu“ – tas, į kurį kreipiamasi) nuo įvardžių „jis“ ir „ji“ (kaip „tuos, kurių nėra“). Taigi pirmasis ir antrasis asmuo nesimetriški trečiajam. Tariant „aš“, neįmanoma nekalbėti apie save, o trečiasis asmuo yra už „aš“ ir „tu“ santykių ribos. Kalbotyroje jau kelis dešimtmečius abejojama, ar trečiasis asmuo apskritai yra asmuo. Galbūt jis tėra gramatinė forma. Įvardžiai „aš“ ir „tu“ žymi unikalius asmenis, o trečiasis asmuo „gali žymėti subjektų begalybę arba nė vieno“.

Literatūros kūriniuose įvardis „aš“ visada nurodo asmenį, turintį tiesioginę nuorodą į daiktavardį – taip randasi kalbėtojo vardas, jis pavadinamas tikriniu ar bendriniu daiktavardžiu. Vis dėlto vienu vardu gali būti vadinami keli subjektai, todėl asmenį ir pasakojimą jungia vardas. Beasmeniškumo galimybė niekur neišnyksta: savęs įvardijimas įvardžiu „aš“ tik iš dalies eliminuoja galimybę būti pavadintam įvardžiu „jis“ arba „ji“.

Anot Ph. Lejeune’o, pagal kalbančiojo savęs įvardijimą yra du autobiografijos tipai: dažniausiai kalbama pirmuoju asmeniu, o trečiasis asmuo pasirenkamas siekiant išreikšti pasakotojo didybę arba nusižeminimą. Tikrinis daiktavardis, kuriuo save pavadina autobiografijos kalbantysis, yra svarbiausias žymuo, lemiantis pasakojimo patikimumą⁹.

Literatūros teoretikas Paulas Johnas Eakinas straipsnyje „Pasakojimas ir chronologija kaip referencijos struktūros ir naujasis autobiografo modelis“, remdamasis postruktūralizmo autoriais, tvirtina, kad tarp individo patirties ir jo kalbos visada yra tuštumos tarpas. Kalbančiojo tikrumą, pasak P. J. Eakino, patvirtina ne asmens ir vardo tapatumas, o autobiografijos forma, kuri suprantama kaip autobiografo paties susikurta savo asmens koncepcija. Pritardamas šiam teiginiui, Geoffrey’is Galtas Harphamas teigia, kad gyvenimo įvykiai autobiografijoje visada yra verčiami į tekstinę savęs reprezentaciją¹⁰.

Literatūrologui P. J. Eakinui iš dalies pritaria ir S. Smith, teigdama, kad literatūrinės autobiografijos kalbantysis visų pirma formuoja savo tapatybę, kurią perteikia skaitytojui. Šiam svarbesnis ne autoriaus ir pasakotojo sutapimas, o kolektyvinis atpažįstamumas, leidžiantis skaitytojui įterpti autobiografijos turinį į savo socialinę patirtį. Kita vertus, socialinės tapatybės yra nuolat kintančios, todėl autobiografijų reikšmės irgi nuolat varijuoja, priklausomai nuo visuomenės socialinių sąlygų. Tyrinėtojui tuomet svarbu atskirti laikotarpio, kai autobiogra-fija parašyta, visuomenines aplinkybes nuo skaitymo laiko situacijos, kuri jau gali skirtis nuo autobiografijos rašymo socialinių aplinkybių. Be to, S. Smith pabrėžia, kad tapatybių suvokimas stipriai priklauso nuo kalbinio diskurso struktūros, kadangi tapatybes formuoja diskursas ir, anot Michelio Foucault, jo tvarka. Tapatybės nėra įgimtos ar savaiminės, jos formuojamos pasitelkiant kalbą. Autobiografijos teksto interpretaciją labai lemia suvokiamo teksto ir socialinių bei kultūrinių kontekstų sutapimai arba skirtumai. Be to, kurdamas autobiografiją autorius gali naudotis jau egzistuojančių kultūros tekstų kalba, taip veiksmingiau komunikuodamas su skaitytoju, kuriam tie tekstai yra atpažįstami ir suvokiami. S. Smith primena ir tokius atvejus, kai vienas autorius, rašydamas autobiografiją, derina kelias kultūrines tapatybes – tai leidžia jungti tokias autoriaus patirtis, kurios netelpa į vienalytės tapatybės rėmus. Taip randasi kalbančiojo subjektyvumas, siejamas su kiek objektyvesniu kontekstu.

Literatūrinės autobiografijos kalbantįjį „aš“ su autoriumi sieja ne tik vardo ir asmens sutapimas, bet ir sutampančios ideologinės nuostatos, priklausymas socialinei bendruomenei, kultūriniai žaidimai ir pagaliau pati kalba. Kita vertus, rašydamas autobiografiją, autorius gali pats sau atrasti naujų kultūrinių scenarijų, kuriais remdamasis interpretuos savo gyvenimą. Dar prieš autobiografiją rašant jos autorius yra veikiamas, įtikinėjamas ir spaudžiamas kultūros, istorijos, politinių aplinkybių papasakoti savo istoriją, kuri dėl šių aplinkybių visuomet bus kontekstinė. Kaip tik kontekstas lemia, kad pasakotojo tekstas įgauna tvarkingą, rišlią ir suvokiamą struktūrą, todėl pasakotojas yra tik savotiškas mediatorius, kuris atsimena praeitį ir sukuria pasakojimą, tvirtina S. Smith. Šio proceso metu autoriaus sąmonėje kovoja daugybė socialinių ir kultūrinių šablonų, kuriuos į autentišką derinį sukomponuoja tik autorius. Retai kada jis priklauso tik pats nuo savęs: teoretikai tokiai situacijai apibūdinti sukūrė savitą terminą – „santykiniai pasakojimai“. Juose pagrindinis veikėjas komunikuoja su kitais veikėjais ir pats yra jų veikiamas. Remdamasi Jacques’o Lacano psichoanalizės teorija, S. Smith primena, kad kitoniškumas, Kitas slypi ir paties autoriaus psichikoje kaip autoritetinė instancija arba etikos pagrindas. Kalbančiojo teksto niekada nebūtų, jei nebūtų Kito.

Literatūrinės autobiografijos autoriaus subjektyvumą, pasak S. Smith, stipriai veikia ir jo kūniškumas: kūnas – tai ta erdvė, kuri ir yra autobiografinio žinojimo vieta ir autoriaus atminties talpykla, nes nuo kūno priklauso, ar autorius atsimins, ar užmirš vieną ar kitą praeities įvykį arba žmogų. Kūnas internalizuoja žmogaus matytus vaizdus ir kitokius pojūčius. Autobiografija, kurioje kalba asmuo, yra savotiška „grąža“ pasauliui už suteiktus pojūčius – ji grąžinama kaip simbolinis, tekste konstruojamas pasaulis¹¹.

Kino tyrinėtojas Raymondas Bellour’as teigia, kad kine subjektyvumas iš esmės yra neįmanomas, nes jis išnyksta kameros objektyve. Pati žodžio „objektyvas“ kilmė patvirtina, kad tai, kas matoma per lęšius, yra ne subjektyvu. Medija kaip priemonė – kino kamera – veikia objektyvuojančiai, sukuria ribą tarp filmuojančio asmens subjektyvumo ir išorinės tikrovės¹². Svarstydama apie pirmojo asmens kino dokumentiką, P. Aufderheide tvirtina, kad autobiografijos objektyvumas lemia ir jos šalutinę paskirtį: kalbantysis ne tik pasakoja apie save, bet įtraukia ir aplinką – tuomečius socialinius, politinius bei meno procesus. Būtent todėl autobiografinė dokumentika kartais labai suartėja su socialine dokumentika. Autoriai pajunta poreikį vaizdais išsakyti savo patyrimą reikšmingų politinių įvykių, meno judėjimų veiklos fone. Kino, kaip ir literatūros, autobiografijos yra priklausomos nuo laiko: jam bėgant, užfiksuotas asmeniškumas vis mažiau reikšmingas, vis labiau vertingas istoriškumas, todėl itin svarbus yra kolektyvinis autoriaus / personažo / operatoriaus / montuotojo atpažįstamumas. Jis tiesiogiai priklauso nuo to, ar filmas yra avangardinis. Jei jis toks, tuomet filmas sunkiau atpažįstamas, avangardo kūrėjas istorijoje bando įtvirtinti ir save, ir naują kino poetiką, ir naują žvilgsnį į aktualias visuomenės gyvenimo problemas¹³.

S. Smith teigia, kad kine kūniškumas yra vienas svarbiausių veiksnių, leidžiančių identifikuoti pagrindinį veikėją ir kalbantįjį – patvirtinti jų tapatumą. D. Lavery’is tvirtina, kad dokumentinio autobiografinio ir dokumentiško vaidybinio kino autorius, kurdamas filmą, prisimena tik tuos vaizdus, kuriuos patyrė būdamas sąmoningas. Pasąmonės turinio prisiminti neįmanoma, jį galima tik įsisąmoninti. Taigi filmo autorius, dar prieš kurdamas, patiria dvigubą internalizaciją: vaizdai ir kitas psichologinis turinys iš tikrovės per pojūčius patenka į sąmonę, po to didelė jo dalis yra išstumiama į pasąmonę ir pagaliau – vėl įsisąmoninama. Kino režisierius ar filmininkas, kitaip nei literatūrinės autobiografijos autorius, tai, kas internalizuota, paverčia ne vien virtualiu, bet ir fiziniu, kūnišku pasauliu. Avangardinio autobiografinio kino kūrėjas patirtį internalizuoja, prisimena ir dalyvauja visu savo kūniškumu ne iki filmavimo, o jo metu¹⁴.

R. Bellour’as tvirtina, kad autobiografiškame kino kūrinyje vaidinantis autorius niekada nėra tiek atsakingas už tikslų dokumentalumą kaip literatūrinės autobiografijos autorius, save įteisinęs kaip veikėją. Kitaip nei literatūros kūriniuose, dokumentiniame autobiografiniame kine trečiasis asmuo nėra vien tik gramatinė forma, nes yra siejamas su konkrečiu vaidinančiu veikėju. Pagrindinis dokumentinio autobiografinio kino veikėjas, retai kalbėdamas pirmuoju asmeniu, su savo vardu susiejamas dialogais. Poetiniame avangardiniame kine personažas dažniau kalba pirmuoju asmeniu, tačiau retai save įvardija tikriniu daiktavardžiu, todėl tarp žiūrovo ir veikėjo plyti didžiulis psichologinis tarpas. Trečiuoju asmeniu kalbantis pagrindinis filmo veikėjas sukuria dar vieną plyšį – tarp autoriaus ir personažo. Kaip ir literatūroje, kartais tai gali reikšti autoironiją arba dirbtinį didžiavimąsi¹⁵.

Samprotaudamas apie kino kūrinius, D. Lavery’is konstatuoja paradoksalią tiesą: autobiografiško kino kūrėjai žiūrovus įtikina tada, kai filme išvengia tiesioginės tikrovės reprezentacijos ir kuria alegorijas arba metaforas. Kuo labiau filmas vizualiai retorinis, tuo jis sėkmingesnis. Kai šiomis priemonėmis filme bandoma sukurti literatūros kūrinį primenančią savo asmens koncepciją, dabartinių laikų žiūrovui tai kelia vis daugiau įtarimų. Abejojama, ar įmanoma vaizdais papasakoti koherentišką, išbaigtą ir, svarbiausia, tikrą autobiografiją.

Kitaip nei literatūrinių autobiografijų autoriai, kino kūrėjai retai derina kelias savo kaip pagrindinio veikėjo tapatybes viename kūrinyje. Skirtingos tapatybės dažniau yra suvokiamos kaip keli to paties žmogaus sąmonės ir pasąmonės registrai.

Pasak D. Lavery’io, žiūrėdami autobiografišką kiną, suvokiame ne tai, kas jo autorius yra, o tai, ko jam trūksta ir reikia – ko jis geidžia. Visuomeninių normų, ideologijos, bendruomenių padiktuoti vizualiniai sprendimai iš tikrųjų rodo ne autoriaus socialumą, o faktą, kad už stilistinių kaukių nėra jokio subjekto. Kuo labiau kinas avangardinis, tuo sėkmingesnės subjektyvumo užuominos. Vis dėlto nepaneigiama, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, kad jo mintys, vaizdiniai yra nepakartojami, tačiau šis individualumas labiau sietinas su savęs kaip normos neigimu, arba savęs įtvirtinimu neigimo būdu¹⁶.

Apibendrinant teorinius įvairių autorių teiginius apie literatūrinės autobiografijos kalbantįjį „aš“, galima tvirtinti, kad šio žanro autorius ir pasakotojas, būdamas tas pats individas, patiria savotišką vidinį intersubjektyvumą, kurį vėliau perkelia į pasakotojo ir skaitytojo intersubjektyvumą. Dokumentinei kino autobiografijai, autobiografiškiems filmams būdinga tai, kad kalbantysis ir / arba veikiantysis daugiau sako ne apie savo individualų ir savitą gyvenimą, o apie gyvenimą apskritai. Turbūt tai viena iš tokio kino populiarumo priežasčių. Avangardiniame autobiografiniame kine labiau išryškėja autoriaus asmuo.

Autobiografinė sutartis

Autobiografinės sutarties terminą pirmasis literatūros moksle pavartojo Ph. Lejeune’as. Pasak jo, autoriaus, pasakotojo ir pagrindinio veikėjo tapatumas bei autoriaus vardas ir pavardė teksto pradžioje yra autobiografinės sutarties pagrindas, lemiantis autobiografijos apibrėžtį. Pirmasis kalbėtojo asmuo ir vardas viršelyje leidžia skaitytojui ir autoriui sudaryti autobiografinę sutartį. Anot Ph. Lejeune’o, yra du autobiografinės sutarties kūrimo būdai: implicitinis (autoriaus ir pasakotojo tapatumas patvirtinamas knygos pavadinimu; pirmajame skyriuje autorius įvardija save kaip pasakotoją) ir atviras (tuomet remiamasi pasakotojo vardo sutapimu su vardu viršelyje). Autobiografinė sutartis yra priešinga fikcinei sutarčiai, kuriai būdingas autoriaus ir personažo netapatumas, nes skiriasi jų vardai, fikcija patvirtinama žanrine nuoroda „romanas“¹⁷.

D. Lavery’is vienareikšmiai teigia, kad kine autobiografinė sutartis yra neįmanoma, nes režisierius retai yra ir pagrindinis veikėjas. Netgi „tikrais įvykiais pagrįsti“ filmai nėra tiesiogiai susiję su autoriaus asmeniniais išgyvenimais. Vis dėlto avangardinis kinas bent iš dalies įtvirtina autobiografinės sutarties galimybę. Autorius, operatorius, montuotojas ir pagrindinis veikėjas kartais gali sutapti ir kine. Autobiografinė sutartis rečiau kuriama implicitiškai, dažniau – atviruoju būdu (veikia išankstinis žiūrovo žinojimas apie režisierių, įgytas skaitant, arba kompaktinės plokštelės pakuotė, kurioje nurodyta, kad filmas autobiografinis). Fikcinė sutartis kine paprastai nepatvirtinama jokia žanrine nuoroda – fikcijos statusas atrodo savaime suprantamas¹⁸.

Autobiografinė retrospekcija

Pasak Ph. Lejeune’o, literatūrinėje autobiografijoje pasakojama istorija visada „yra susijusi su atsigręžimu į praeitį“. Retrospekcija – tai „atminties susigrąžinimo veiksmas, kuriuo gyvenimo faktai yra rūšiuojami, atrenkami ir organizuojami į rišlų pasakojimą.“ Kadangi tiesiogiai papasakoti praeities tokios, kokia ji išties buvo, neįmanoma, tai randasi deformacijos. Ph. Lejeune’as akcentavo, kad autobiografijoje kuriamas tik simbolinis gyvenimo vaizdas, kuriam būdingas nepilnumas ir iškreiptumas. Praeities įvykius autorius ir pasakotojas regi dabarties (sakymo) perspektyvoje, todėl gyvenimo įvykiai dirbtinai susiejami logikos ir racionalumo ryšiais. Deformacijas lemia ir nesąmoningas netikslus atminties veikimas. Taigi buvęs įvykis paverčiamas vykstančiu dabar. Pasakotojas paprastai ieško savo dabartinio „aš“ susiformavimo patvirtinimų praeityje. Autobiografija nesiekia tiksliai atkurti praeitį, tai labiau dabartinio, pasakojimo meto asmens savivoka, kuriai nesvetimas polinkis rasti ypatybių, išskiriančių kalbantįjį iš aplinkos. Pasak G. Vanagaitės, autobiografijai dažnai būdingas gręžimasis į vaikystę, todėl čia deformacijų pasitaiko gausiausiai. Autobiografijos, kuriose bandoma atkurti veikėjų praeities dialogus, kuriant tariamą autentiškumą, iš anksto pasmerktos nesėkmei. Autobiografijoje paprastai svarbesni būna ne faktai, o susitelkimas į savo paties vidinį gyvenimą. Dabartinis ir buvęs „aš“, sakymas ir pasakymas nesutampa, tačiau kai praeitis pasakojama kaip dabartis (gramatinių formų požiūriu), įmanoma sukurti autentiškumo įspūdį¹⁹.

S. Smith teigia, kad autobiografijos autorius siekia ne tiek prasiskverbti į praeitį, kiek, remdamasis ta praeitimi, atrasti savo vietą pasakojimo laiko metu – nustatyti savo kultūrinį, socialinį ir istorinį statusą. Aiškindama šį procesą S. Smith vartoja „patirties“ sąvoką, reiškiančią, kad tik suteikdamas praeičiai reikšmę, individas tampa subjektu. Atsimenama patirtis – subjektyvumo sąlyga. Rašančiojo autobiografiją asmens retrospekcija labai susijusi su kolektyviniais visuomenės gyvenimo pokyčiais – šis veiksnys skatina autoriaus savęs refleksiją. Taigi rašant autobiografiją vyksta ypatingas skaitymas – autorius priverstas interpretuoti savo praeitį, kad vėliau, jai jau sugulus į tekstą, ją interpretuotų skaitytojai. Jie irgi atlieka retrospekcinį žingsnį – parašytas tekstas jiems taip pat yra jau praeities dokumentas. Skaitytojai irgi turi lūkesčių, kuriais remdamiesi suvokia autobiografiją²⁰.

Pasak D. Lavery’io, kino autorius, kurdamas autobiografišką filmą, ne rekonstruoja savo praeitį, o projektuoja ateitį. Lyginant su literatūrine autobiografija, ši projekcija, būdama vaizdinė, yra daug įvairiapusiškesnė – žiūrovas gali filmą stebėti kelis kartus, kreipdamas savo dėmesį į skirtingus vaizdo aspektus: montažą, kadruotę, kompoziciją, apšvietimą. Autobiografinis avangardinis kinas nuo literatūrinės autobiografijos skiriasi tuo, kad režisierius ar filmininkas dažniausiai dirbtinai nekuria su asmenine praeitimi susijusio siužeto, nesiekia dirbtinio racionalumo²¹. Kino teoretikė Jolanta Paulauskaitė, remdamasi struktūralizmo autoriais, tvirtina, kad kine reikia ieškoti ne sintagminių praeities ir dabarties priežastinių ryšių, o paradigminių sąsajų, kurios leidžia iškonstruoti kūrinį ir jį suvokti dar racionaliau nei nagrinėjant sintagminius ryšius – analizuoti vaizdinės poetikos elementus²².

Kurdamas autobiografinį avangardinį kiną režisierius, kitaip nei literatūros kūriniuose ar autobiografiniuose dokumentiniuose ir autobiografiškuose vaidybiniuose filmuose, yra rečiau verčiamas atsigręžti į savo vaikystę. Reikšmingesnė avangardiniam kinui yra dabartis. Siekdamas jos autentiškumo avangardo autobiografinio filmo kūrėjas retai naudoja veikėjų dialogus. Kinas yra autentiškesnis už literatūrą todėl, kad jame praeitis beveik visada pasakojama esamuoju laiku. Taigi kine retrospekcija yra tik sąlygiška – praeitis, ypač avangardiniuose filmuose, praranda savo kaip praėjusio laiko statusą ir maksimaliai suartėja su dabartimi.

Autobiografijos patikimumas

Literatūrinės autobiografijos patikimumo pamatas yra pirmojo asmens manifestacija pasakojime. Subjektas kalbėjimo metu visada kuria kalbą ir išmonę, o tikrieji praeities įvykiai visada yra nepasiekiami. Taigi tikslus praeities tikrovės atkūrimas neįmanomas, tačiau pasitikėjimas pasakotoju vis tiek reikalingas. G. Vanagaitė, cituodama autobiografijos teoretikę Janet V. Gunn, svarsto apie autobiografijos pasakojimo patikimumą, kurio siekiama turinio ir raiškos jungtimi. Taip randasi autobiografinė situacija. Jai būdingi keli lygmenys: autobiografinis impulsas (kyla „iš įtampos, iš laikinumo pojūčio“), autobiografinė perspektyva (suteikia impulsui formą, kuri reiškiama kalba ir pasakojimu) ir autobiografinis atsakymas (reiškia skaitytojo ir teksto santykį, kuriam būdinga pasakojimo interpretavimo problema).

Algirdas Julius Greimas konstatuoja, kad autobiografijos autorius ne visada siekia papasakoti tiesą, todėl reikia skirti tiesą ir teisingumą. Kalbėdamas apie šią skirtį semiotikas įvardija tiesosakos problemą: kiekvienas diskursas pateikia savo retorikos taisykles ir tiesos supratimą, todėl skaitytojai dažnai nepasitiki autobiografijos autoriumi²³.

Jamesas M. Coxas straipsnyje „Henry’io Jameso memuarai: asmeninis interesas autobiografijoje“ tvirtina, kad profesionalus autobiografijos autorius meną verčia gyvenimu, o mėgėjas – gyvenimą menu. Pirmojo atvejo pavyzdys esąs H. Jamesas, o antrojo – Herbertas George’as Wellsas. Taigi aiškėja, kad profesionalaus autoriaus tekste fikcija ir yra tikrasis gyvenimas. Įvykiai ir žmonės, matomi ir pasakojami iš atstumo, tradiciškai vadinami labiau estetiniais, o kiti – priešingai, istoriniais. Minėtieji autobiografijų autoriai tekstą dažnai traktuoja kaip „kultūrinę sceną“, kurioje ir kuriamas pasakojimas, leidžiantis autoriams iš nesėkmingo privataus gyvenimo konstruoti viešą sėkmės istoriją. Mokslininkas, siekiantis atskirti tikrovę nuo jos deformacijų, pirmiausia turėtų atskirti autobiografijos veikėjo paveikslą nuo jo konteksto – tai leistų bent orientuotis, kas yra tikra, o kas – pramanyta. Remdamasis H. Jameso biografija, J. M. Coxas teigia, kad dar įdomiau sekti, kokie fiktyvūs autobiografijos įvykiai vėliau tampa autoriaus gyvenimo tikrove²⁴.

Svarstydamas apie autobiografijos patikimumą, teoretikas Wallace’as Fowlie’is teigia, kad autobiografija yra nei fikcija, nei tikrovė. Tai – tarpinis žanras, kuriam, remiantis dekonstrukcijos filosofija, būdingas ne siekis atkurti tikrovę, o kaip tik ją išardyti. Geriausia priemonė tai padaryti yra kalba²⁵. S. Smith, pritardama Sigmundo Freudo psichoanalizės teorijos teiginiams, teigia, kad autobiografijos autoriaus tikruosius gyvenimo faktus geriau atskleidžia ne teksto tikroviškumas, o kaip tik nesutapimai – sąmoningas arba pasąmoninis melas. Tikroji tiesa, pasak S. Smith, niekada nėra visiškai pažini. Svarbesnė yra ne tiesa, o savitas, autentiškas autoriaus ir skaitytojo bendravimas per autobiografijos tekstą, kuris yra pats savaime pakankamai teisingas. Tai tiesa už logikos ribų. Juk tikros ir visiškos tiesos, kuri slypi praeityje, rašant autobiografiją atkurti jau neįmanoma. Net ir dabarties tiesa visada yra tik dalinė. Tiesos ir jos deformacijų problemas S. Smith sieja su žmogaus atminties veikimu – kiekvienas yra išmokytas atsiminti. Tik nuo autoriaus priklauso, kiek jis remsis kolektyvine atmintimi ir kiek ieškos savojo atminties principo, pagal kurį konstruos autobiografijos pasakojimą. Vis dėlto kiekvienas individualus atminties atradimas visada kyla iš visuomeninių atminties praktikų ir ritualų. Be to, teigia S. Smith, atmintį lemia ne vien visuomenės istorija, bet ir konkreti situacija, kurioje atsimenama. Politinės situacijos, visuomenės pokyčių padiktuoti reikalavimai dažniausiai tik padidina tikrovės deformacijų tikimybę, nes įspraudžia autoriaus sąmonę į rėmus, kurie yra daug siauresni nei tikri įvykiai ir jų aplinkybės. Autobiografijos teksto patikimumą, pasak S. Smith, neretai siejame su autoriaus išgyventais fiziniais pojūčiais: kuo daugiau tekste materialumo užuominų, tuo, tikėtina, jis bus tikroviškesnis²⁶.

Autobiografiškų vaidybinių filmų režisierius Barry’is Levinsonas viename iš straipsnių teigia, kad kino autobiografija gali būti daug realesnė nei literatūrinis pasakojimas, nes kuriant filmą rekonstruojama būtent ta tikrovė, kokią autorius patyrė prieš daugybę metų. Literatas praeitį atkuria tik tekste, o filmininkas ją gali patirti tiesiogiai ir visais pojūčiais. Taigi autobiografinis impulsas kine gali būti net stipresnis nei literatūroje. Autobiografinę perspektyvą kine lemia režisieriaus vizualiniai sprendimai, o autobiografinis atsakymas yra neįmanomas, nes žiūrovas ir autorius nėra sudarę autobiografinės sutarties, tvirtina D. Lavery’is. Retas režisierius, pristatydamas savo kūrinį, pabrėš, kad jis yra autobiografinis, dažniausiai komerciniuose filmuose autobiografiškumo net nėra siekiama. Avangardiniame kine – priešingai: autobiografinis atsakymas labai rykus ir provokuojamas²⁷.

Svarstydamas apie tiesos ir teisingumo santykį D. Lavery’is teigia, kad autobiografiškame kine tiesos nėra siekiama – modeliuojamas ir konstruojamas tik teisingumas. Paradoksas toks: kuo autobiografinis avangardinis kinas yra mažiau tikroviškas, tuo labiau jis autobiografinis. Vienas iš pamatinių tokio kino tikroviškumo mastelių – žiūrovo ir kūrinio mimetinis santykis.

Avangardinis kinas gali būti autobiografinis tik tada, kai jis yra labai asmeninis (regis, autorius filmavo tik sau pačiam) ir nukrypstantis nuo kinematografijos tradicijos normų. Tikrasis autobiografiškas kinas (ir iš dalies – dokumentinės autobiografijos) pavyksta tada, kai autorių sukuria menas. D. Lavery’is, panašiai kaip ir literatūros teoretikai, akcentuoja, kad vis dažnesni išgalvoti įvykiai autobiografiškame kine atskleidžia jo kūrėjų į pasąmonę išstumtus geismus, kurie yra tikresni nei sąmoninga tikrovė²⁸.

Bene visi apžvelgti autobiografijos teoretikai, sutikdami, kad tikrovės deformacijos neišvengiamos, teigia, kad esama tokių autorių, kurie net ir nesiekia tikroviškumo: į autobiografijas įterpia savo sapnų aprašymus ar vaizdus, specialiai kuria deformacijas. Labiausiai tai būdinga avangardiniam kinui ir literatūrai.

Autobiografijai artimi žanrai

Biografijos ir autobiografijos santykis

Ph. Lejeune’as tvirtina, kad literatūrinėje biografijoje pasakotojas ir pagrindinis veikėjas nėra tapatūs, kaip tai būdinga autobiografijai. Abu žanrus vienija referencijos tikslas, tačiau autobiografas pasakoja ne faktus, o patirtį, nepretenduoja į tikslumą, o biografijos tikslas yra remtis istoriniais šaltiniais ir pasakoti dokumentiškai. Abiejuose žanruose deformacijos kuria mitą apie pasakojamą asmenį²⁹.

Ira B. Nadel straipsnyje „Biografo paslaptis“ teigia, kad visais laikais biografai buvo itin priklausomi nuo faktų. Tai įrodo ir vis didėjanti literatūrinių biografijų apimtis ir jų kiekiai – rašytojai vis labiau siekia registruoti įvykius. Vis dėlto teoretikė įsitikinusi, kad tai, ką, skaitydami biografiją, vadiname faktais, jau nėra tikrovės faktai, nes šie jau iškreipti kalbos ir pasakojimo, „apvilkti žodžių drabužiais“. Dar daugiau, kiekvienas faktas turi savo fikciją. Kitas veiksnys, lemiantis fakto ir tikrovės atotrūkį, yra pasakojamos biografijos įvykių atranka, kurią biografas neišvengiamai turi atlikti. Tačiau, nepriklausomai nuo to, skaitytojai tiki, kad biografijoje aprašyti faktai yra tikresni nei kitų žanrų kūriniuose, nes biografas, suvokdamas pasakojimo sąlygiškumą, iškelia save į autoriteto lygmenį ir kuria tropus, pasakojimo stilistiką, patvirtinančią gyvą biografo santykį su tikrovės medžiaga. I. B. Nadel drąsiai postuluoja, kad biografijos pagrindas yra ne pagrindinio veikėjo gyvenimo įvykiai, o pasakotojo savirefleksija, nes aprašomi tik tie įvykiai ir žmonės, kurie pačiam biografui atpažįstami ir suprantami. Kita vertus, biografijos pasakotojo varžybos su pagrindiniu veikėju yra pavojingos, nes biografija vis labiau artėja prie autobiografijos, ypač tais atvejais, kai autorius pažinojo ar tebepažįsta aprašomą asmenį. Pagrindinis biografijos tikslas yra ne objektyvus, nešališkas aprašymas, o pasakotojo santykio su pagrindiniu veikėju kūrimas. I. B. Nadel teigia, kad biografo laisvė įvairiai elgtis su pagrindinio veikėjo gyvenimo ir konteksto faktais yra beveik neribota. Juk biografijos sėkmę lemia pasakojimo gyvumas, o ne jo tikrumas. Vis dėlto šie teiginiai nereiškia, kad biografija yra tikrove nepagrįstas ir neapibrėžtas žanras, nes biografiją tyrinėjantis mokslininkas turi nuolat lyginti joje aprašomus įvykius su pagrindinio veikėjo gyvenimu ir kontekstu. Kitaip sakant, literatūros tyrinėtojas turi remtis ir kitais archyviniais šaltiniais ir gyvais pasakojimais – savotiškai pakartoti biografo nueitą kelią ir palyginti tikrovę su fikcija³⁰.

Lygindama autobiografiją ir biografiją S. Smith teigia, kad biografijos asmuo, kurio gyvenimas pasakojamas, jos autoriui visada yra išoriškas – autorius neturi reflektuoti savęs. Taip pat jam nesvarbu, ar pagrindinis veikėjas tebėra gyvas, o autobiografija įmanoma tik autoriui dar nemirus. Biografijos autoriui visiškai neprivalomi autentiški atsiminimai apie pagrindinį veikėją, nors kartais jie panaudojami. Tam, kad įtikintų skaitytojus, autobiografiją kuriantis autorius pasitelkia retorines įtikinėjimo priemones. Biografui pakanka archyvinių faktų. Biografija beveik visada rašoma trečiuoju asmeniu, o autobiografija, kaip minėta, dažniausiai yra pasakojama pirmuoju asmeniu³¹.

Nors bene visi teoretikai sutinka, kad autobiografija ir biografija yra skirtingi žanrai, nepaneigiama ir tai, kad kartais jie labai suartėja: autobiografijų autoriams kartais rūpi pažvelgti į save iš atstumo, todėl tekstuose pateikiami šeimos narių atsiliepimai, laiškai, dokumentai, kurie būtų privalomi biografijoje.

Remiantis D. Lavery’io teiginiais, galima sakyti, kad ir dokumentiniame biografiniame, ne vien autobiografiškame, kine plyšys tarp operatoriaus / montuotojo, autoriaus ir pagrindinio veikėjo yra didžiulis. Dokumentinio biografinio kino referencinis tikslas yra daug silpnesnis nei literatūrinės biografijos. Jei filme remiamasi faktais, dokumentais, tai dažniausiai išreiškiama netiesiogiai. Kai filmininkas sąmoningai arba nesąmoningai filme kuria tikrovės deformacijas, sukuriamas paveikesnis pagrindinio veikėjo gyvenimo mitas, nes žiūrovas tapatinasi su vaizdu stipriau nei su perskaitytu žodžiu.

Dokumentinio biografinio filmo apimtis, kitaip nei avangardinio biografinio filmo ar literatūros kūrinio, yra kur kas ribotesnė. Dokumentinio biografinio filmo kūrėjas visada turi skrupulingiau ir griežčiau atrinkti pasakojimui reikalingus faktus. Autorius su personažu avangardiniame kine gali patirti ir užfiksuoti gyvą santykį. Kuo labiau biografinis filmas yra avangardiškas, tuo stipresnė ir gilesnė jo autoriaus savirefleksija kūrinyje. Beveik visuose dokumentiniuose biografiniuose filmuose svarbesnis yra vaizdo gyvumas nei tikrumas.

Lygindamas biografinį kiną su autobiografiniu D. Lavery’is teigia, kad autobiografinis kinas visada yra ir biografinis, nes jam neišvengiamas objektyvumas, žvilgsnis į save iš šalies. Teoretikas įsitikinęs, kad visi bandymai išvengti objektyvumo lemia posūkį ne į autobiografinį, o į ekspresionistinį kiną. Taigi biografija yra daug parankesnis dokumentinio, o ne avangardinio kino vaizdinei kalbai žanras³².

Autobiografinis romanas ir eilėraštis

Pasak Ph. Lejeune’o, autobiografiniame romane netapatūs autorius ir pasakotojas, autobiografinį eilėraštį nuo tradicinės biografijos skiria kalbėjimas ne proza. S. Smith tvirtina, kad romanas (kaip fikcinis tekstas) dažnai yra painiojamas su autobiografija. Šiuos žanrus suartina panaši kompozicija, dialogai ir charakterių kūrimas. Dar labiau skirtį komplikuoja tai, kad nemažai romanų šiuolaikinėje literatūroje yra rašomi pirmuoju asmeniu³³. Patikimas būdas atskirti romaną nuo autobiografijos (čia S. Smith sutinka su Ph. Lejeune’u) yra autoriaus ir pagrindinio veikėjo vardų palyginimas. Esama ir daugiau minėtus žanrus skiriančių veiksnių: romanas dažnai yra labiau istorinis, o autobiografijos autorius turi kurti pasakojimą jei ne dabarties, tai bent jau sau gerai pažįstamame laike ir istorinėse aplinkybėse. Visgi ir čia esama išimčių – kai kurių romanų autoriai aprašomą istorinį laiką kartais pažįsta geriau nei aktualųjį savo gyvenimą³⁴.

Autobiografinio romano atitikmuo kine yra literatūros teksto ekranizacija, kurios rezultatas – autobiografiškas vaidybinis filmas. Atvejai, kai knygos apie save autorius ir vėliau pagal ją kuriantis filmą asmuo sutampa, yra itin reti, būdingi avangardiniam kinui. Dažniausiai operatorius, montuotojas ir režisierius – ekranizacijas kuriantys asmenys – yra skirtingi žmonės. Autobiografinių romanų ekranizacijos beveik visada virsta vaidybinio kino biografijomis.

Anot Jameso Olney’io, autobiografinį eilėraštį nuo kitokių lyrikos rūšių skiria tai, kad kalbantysis labiau remiasi asmenine atmintimi, reflektuoja savo „sąmoningumo sąmoningumą“. Poetinis kinas beveik visada yra avangardinis arba susijęs su nebyliojo kino era. Jo pagrindas – asmeninė autoriaus atmintis, kuri sąlygoja posūkį į metakiną. Taigi poetiniai avangardiniai kūriniai neretai yra kinas apie kiną.

Dienoraštis ir autobiografija

Ph. Lejeune’as aiškiai skyrė literatūrinį dienoraštį nuo autobiografijos. Dienoraštyje nėra autobiografijai privalomos retrospekcijos. Jis orientuojasi į šios dienos patirtį, aprašomo laiko fragmentai yra atskirti, svarbesnė aktualija, o ne praeities detalės³⁵. Dienoraščio žanro teoretikė Felicity A. Nussbaum, pateikdama savąją dienoraščio sampratą, primena, kad romantizmo laikų dienoraščiams retai būdinga autoriaus savianalizė, nes labiau siekta aprašyti kelionių įspūdžius ar kitokius rašančiam asmeniui įsimintinus faktus. Viena pagrindinių šiuolaikinio dienoraščio sąlygų, priešinga ankstesnei traktuotei, yra ta, kad dienoraščio autorius kasdien yra vis kitoks asmuo. Taigi nėra vienos ir stabilios tapatybės, individas gyvena vis dinamiškesniame pasaulyje, kuriame dienoraščiai populiarėja. F. A. Nussbaum, kitaip nei Ph. Lejeune’as, įsitikinusi, kad dienoraščio autorius, kurdamas kasdienius įrašus, nuolatos rašo retrospektyviai – apie nesenus, tačiau vis tiek jau buvusius įvykius. Taigi dienoraštis dėl retrospekcijos priartėja prie autobiografijos. Atmesdama Ph. Lejeune’o pasiūlytą autobiografinės sutarties sampratą F. A. Nussbaum iškelia mintį, kad dienoraščio autorius gali sąmoningai kurti fikciją, taip bandydamas susieti šiaip niekuo nesusijusius praeities įvykius ir konstruodamas vientisos savo tapatybės iliuziją. Tie dienoraščių autoriai, kurie nelaužo autobiografinės sutarties ir nekuria savojo dirbtinio „aš“, akcentuoja savo asmenybės kaitą sulig kiekvienu įrašu. Taigi orientuojamasi ne į vientisumą, o į keitimąsi.

Kita dienoraščio ypatybė, kurią pabrėžia F. A. Nussbaum, yra ta, jog skaitytojas dienoraštį, kad ir publikuotą viešai, vis tiek linkęs traktuoti kaip slaptų asmeninių įrašų rinkinį. Tačiau užvis svarbiausia, kad net pačiam dienoraščio autoriui faktai, mintys ar jausmai, prieš juos užrašant, yra paslaptis. Kuo dienoraštis chaotiškesnis, dinamiškesnis, tuo stipriau ir tiksliau jis reprezentuoja tikrovę. Apibendrindama savąją dienoraščio teoriją F. A. Nussbaum teigia, kad dienoraštis nėra nepavykusi autobiografija, tai – atskiras žanras, žymintis specifinį autoriaus santykį su savo gyvenimu³⁶.

Dienoraštinis kinas iš tikrųjų visada yra avangardinis (išskyrus tuos atvejus, kai vaidybiniame filme vartojama „dienoraščio“ metafora) ir nedaug nutolsta nuo literatūrinio atitikmens. Išlieka tas pats fragmentiškumas, orientacija į aktualiją. Autoriaus atmintis filmuojant nėra svarbi, nes jos vaidmenį užima kamera. Retrospekcija prasideda tik kūrėjui montuojant filmą. Sąmoninga fikcija avangardiniame kino dienoraštyje sunkiai įmanoma, nes itin sunku filmuojant surežisuoti sceną, kuri būtų tikroviška – žiūrovas beveik visada atskirs, kas tikra, o kas sukurta vaidinant.

Tikrumo garantiją avangardiniame dienoraštiniame kine stiprina tai, kad dažnai vaizdai būna nufilmuoti chaotiškai – būdingi atsitiktiniai filmavimo kampai, tik natūralus apšvietimas. Kai kurie teoretikai skiria dienoraštinį kiną nuo kino dienoraščio. Šiame dokumentuojamas filmavimas, o dienoraštiniame kine filmuojant dokumentuojama tikrovė³⁷. Ši priešprieša itin aktuali avangardiniuose filmuose, nuo kurių ir prasidėjo autobiografinis kinas, nes tada pirmąkart meno istorijoje buvo iškeltas tikslas režisieriui / filmininkui nufilmuoti savo paties gyvenimą, manifestuojant autobiografinės sutarties ir autentiško, nedirbtinio subjektyvumo galimybę.

1 Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008. – P. 14–16, 24–25.
2 Prieiga: http://davidlavery.net/Collected_Works/Essays/Film’s_Le_Pacte.pdf
3 Prieiga: http://academic.evergreen.edu/curricular/mediaworks/0506/winter/readings/ wk7Yoo/RenovAutobiography.pdf
4 Prieiga: http://davidlavery.net/Collected_Works/Essays/Film’s_Le_Pacte.pdf
5 Prieiga: http://academic.evergreen.edu/curricular/mediaworks/0506/winter/readings/ wk7Yoo/RenovAutobiography.pdf
6 Prieiga: http://davidlavery.net/Collected_Works/Essays/Film’s_Le_Pacte.pdf
7 Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – P. 28.
8 Prieiga: http://davidlavery.net/Collected_Works/Essays/Film’s_Le_Pacte.pdf
9 Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – P. 29–34.
10 Studies in Autobiography. – New York, Oxford: Oxford University Press, 1988. – P. 32–42.
11 Smith S. Reading Autobiography. – Minneapolis, London: University of Minnesota Press, 2001. – P. 32–48.
12 Prieiga: http://scholar.googleusercontent.com/scholar?q=cache:9aUS8Xch_msJ:scholar.google.com/+Bellour+Eye+for+I&hl=lt&as_sdt=0,5
13 Prieiga: http://www.questia.com/googleScholar.qst?docId=5000543519
14 Prieiga: http://davidlavery.net/Collected_Works/Essays/Functional_Dysfunctional.pdf
15 Prieiga: http://scholar.googleusercontent.com/scholar?q=cache:9aUS8Xch_msJ:scholar.google.com/+Bellour+Eye+for+I&hl=lt&as_sdt=0,5
16 Prieiga: http://davidlavery.net/Collected_Works/Essays/Major_Man.pdf
17 Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – P. 33–34.
18 Prieiga: http://davidlavery.net/Collected_Works/Essays/Film’s_Le_Pacte.pdf
19 Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – P. 35–39.
20 Smith S. Reading Autobiography. – P. 24–32, 56–58.
21 Prieiga: http://davidlavery.net/Collected_Works/Essays/Major_Man.pdf
22 Prieiga: http://scholar.googleusercontent.com/scholar?q=cache:KkE8KWTOsxAJ:scholar.google.com/+Jolanta+Paulauskait%C4%97+Kino&hl=lt&as_sdt=0,5
23 Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – P. 38–40.
24 Studies in Autobiography. – P. 3–24.
25 Ten pat. – P. 163–171.
26 Smith S. Reading Autobiography. – P. 12–24, 70–75.
27 Prieiga: http://davidlavery.net/Collected_Works/Essays/Film’s_Le_Pacte.pdf
28 Ten pat.
29 Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – P. 46–47.
30 Studies in Autobiography. – P. 24–32.
31 Smith S. Reading Autobiography. – P. 4–7.
32 Prieiga: http://davidlavery.net/Collected_Works/Essays/Film’s_Le_Pacte.pdf
33 Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – P. 33.
34 Smith S. Reading Autobiography. – P. 7–10.
35 Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. – P. 48–49.
36 Studies in Autobiography. – P. 128–141.
37 To Free the Cinema: Jonas Mekas & The New York Underground. – Princeton: Princeton University Press, 1992. – P. 145–180.

Julius Keleras: „Meilė – ne jausmų lavina, o būties pagrindas“

2026 m. Nr. 3 / Poetą, dramaturgą ir fotografą Julių Kelerą kalbina Ramūnas Čičelis / Šia fraze apie meilės esmę ukmergiškis, vilnietis ir nidiškis poetas, fotografas, vaikų literatūros rašytojas bei dramaturgas Julius Keleras apibūdina savo einamą kelią…

Ramūnas Čičelis. Poezija kaip kvėpavimas

2023 m. Nr. 3 / Vladas Braziūnas. Laiko pralandos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 256 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramūnas Čičelis. Nuo sąmoningo žvilgsnio iki kolektyvinių archetipų

2022 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Procesija. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 128 p. Knygos dailininkė – Augustina Gruzdytė.

Ramūnas Čičelis. Kartvelų poezijos atvirumas ir įveiktos traumos

2021 m. Nr. 12 / Aidintys. Jaunųjų Sakartvelo poetų antologija. – Vilnius: Slinktys, 2021. – 176 p. Knygos dailininkai – Greta Ambrazaitė ir Rokas Gelažius.

Ramūnas Čičelis. Poezijos ir fotografijos bendrystė

2021 m. Nr. 5–6 / Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 152 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Ramūnas Čičelis. Apibrėžti aforizmą

2021 m. Nr. 2 / Aloyzas Tendzegolskis. Aforistika iš dangaus. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 112 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Ramūnas Čičelis. Juokas ir laisvė

2020 m. Nr. 11 / Jurgis Gimberis. Kolizija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 224 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramūnas Čičelis. Jono Meko pamokos

2019 m. Nr. 2 / „Pastaruoju metu atrodo, kad Jono Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį.“ Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas…

Ramūnas Čičelis. Lūžių poezija

2019 m. Nr. 1 / Greta Ambrazaitė. Trapūs daiktai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 80 p. / Poetas, vertėjas, redaktorius Viktoras Rudžianskas kartą yra pasakęs…

Ramūnas Čičelis. Mylintys vietos apmąstymai

2018 m. Nr. 11 / Henrikas Gudavičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: laiškai iš kaimo. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2018. – 478 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Ramūnas Čičelis. Jono Meko kūrybos autobiografiškumas

2016 m. Nr. 11 / Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių

2013-ųjų knygos. Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?

2014 m. Nr. 4 / 2013-aisiais išleistas knygas aptaria Jūratė Sprindytė, Ramūnas Čičelis, Giedrė Kazlauskaitė, Audinga Peluritytė

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2

Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius. Kaip sunku apibūdinti tą elementarų eiliavimą, būtinai rimuotų eilučių mechaninį ritmą; lyg koks menkas aptvarėlis, leista eiti tik nuo vieno eilutės galo iki kito. Ir vis vien viltis, kad rašo poeziją, noras, kad kas pamatytų, paskaitytų. Daug rašybos klaidų toj knygelėj, bet jos neatrodo svarbios. Svarbus tik noras pasipasakoti, pasisakyti apie save, savo gyvenimą. Yra tokia eiliuota galimybė, iškilusi iš pačios kalbos, iš pasidainavimų, pasierzinimų ir paliūdėjimų, iš laiškų, kol jie dar buvo gyvi. Žinome, kad riba tarp nepoezijos ir jau poezijos neaiški, slidi, kad užtenka tik kryptelėjimo į vieną ar kitą pusę. Juk ir poezija kartais tik pasakoja gyvenimą, lyg ir nieko kito nesiekdama. Tiesą sakant, o kas galėtų būti daugiau. „Papasakoti gyvenimą“ – yra toks Justino Marcinkevičiaus eilėraštis. Pasakojimas eilėraščiu – sunku, bet įmanoma. Kol nesukomplikuojame pasakojimo turinio, kol nepereiname į pasakojimo teoriją, skiriančią tautosakos ir literatūros žanrą, labiau siejamą tik su šnekamąja kalba. Žvelgiant bendriau, pasakojimo šaknys slypi pačiame gyvenime, kintančios jo formos keičia ir pasakojimo formas.

Aplinkkelis: iš Česlovo Milošo į Albiną Žukauską

Ar turėjome geresnį poetą pasakorių už Albiną Žukauską, jau šimtametį, gimusį Seinų krašte, visu gyvenimu vilnietį. Kai pradėjo pasakoti, tarsi surado savo tikrąjį kelią. Marcelijus Martinaitis gražiai pastebėjo, kad šio poeto „pasiektas toks atsipalaidavimas, kai nereikia riboti žodžių, prisiminimų tėkmės. Nieko nereikia slėpti, dailinti, išgalvoti: tik būk tikras, toks tikras, koks esi gyvendamas, kentėdamas, džiaugdamasis. Reikia kalbėti taip, kaip kalbi visur ir visada“¹. Viena išlyga – tai sunkiai pasiekiama; reikia aukšto savimonės laipsnio, kai jau suvoki, koks esi, kaip kalbi. Neišsemiamos pasakų pamokos – kalba lyg ir kaip visur ir visada, bet ir ne visai, persmelkta daug intensyvesnės vaizduotės.

Albinas Žukauskas vienkartis su Česlovu Milošu; nemaža bendrumų ir gyventose vietose, kalbose. Č. Milošo „Isos slėnyje“ yra ir A. Žukausko poetinei vaizduotei artimų dalykų. „Isos slėnis“ – sudėtingo pasakojimo kūrinys, daugiašakis ir daugiabriaunis. Vieta ir konkreti – Nevėžio slėnis – ir abstrakti, sukurta kaip vieta, kurioje sąmonė laisvai patiria gyvenimą pirminėmis jo formomis, įgyja bręstančią ir talpėjančią atmintį iš gamtos ir kultūros, kiek ji pasiekiama. Laisvas patyrimas neatskiriamas nuo nulemtų išbandymų. Kas lemia, kas nulemia? Kokia tikrovė ir kokia antitikrovė, anapusybė? Koks yra praeities ir dabarties laiko santykis? Kaip pasakoti, kad įmanoma būtų aprėpti kuo daugiau tos daugialypės realybės, kuri sąmonėje ne tik buvo išlikusi, bet ir augo, plėtojosi? Pasakojimo problema, įrašyta pačioje pradžioje: „Pasakotojas nežino, kokį pasirinkti laiką – esamąjį ar būtąjį, tarsi tai, kas praėjo, nebūtų praėję amžinai, o tęstųsi tol, kol juos atmena kartos – ar tiktai vienas metraštininkas.“ Tokio poetinio metraštininkavimo persmelkta ir A. Žukausko vėlyvoji kūryba. Joje, kaip ir „Isos slėnyje“, pasakojama iš būtojo ir esamojo laiko. Būtasis tebeliudija patirties gyvumą, esamasis reflektuoja, bendrina, jungia su pasaulėvaizdžio pamatinėmis linijomis, laisvina tai, kas lyg užslėpta, pridengta universalijų. Č. Milošo pasaulėvaizdžio pamatuose glūdi dvasingumo formų problema, išsiskaidanti į tikėjimą ir abejojimą, krikščionybę ir ikikrikščioniškąsias religines formas, į laisvą pasirinkimą ir nulemtumą, į gėrio ir blogio neišskaidomą sąveiką. „Isos slėnyje“ Č. Milošas atskleidžia ir užgožtą, užslopintą, nykstantį pagoniškąjį pasaulėvaizdį, be abejonės, gyvai veikiantį ir A. Žukausko poezijoje, ypač „Poringėse“, „Senmotėje“. Neabejotina, kad Č. Milošas sąmoningai seka senojo tikėjimo žymes gamtovaizdyje (ne kartą minimi ąžuolai; Baltazaras turi žiūrėti, kad „nekirstų medžių sename ąžuolyne“) ir žmonių sąmonėje. Reliktiniai senojo baltų tikėjimo (pagonybės) ženklai Č. Milošo kūryboje – atskira tema.

Bet norint patikimiau įeiti į lietuvių sąmonės iki šiol neapleidžiančią pirminės tikybos problemą (atnaujintą ir Algimanto Bučio istoriosofinėse knygose), reikia nors kelių sugrąžinančių nuorodų. Į Simoną Daukantą, į Teodorą Narbutą. Šioje byloje (arba nesibaigiančiame pasakojime) turėtų dalyvauti ir Č. Milošas, ir A. Žukauskas, deja, menkai tereflektuojamas. Galbūt Č. Milošo metai galėtų būti tas aplinkkelis, kuris atvestų iki A. Žukausko:

Žmonių, daiktų ir akmenų tikrovė
Užplūdo paširdžius – netobula ir tobula, graži ir negraži,
Gera ir negera, šviesi ir apsiblaususi –
Visokia. Metlaikiais joje telkiau, sandėliavau
Sunkias gyvenimo miglas, atėjus progai, kleidžiau jas, eikvojau
Pirmykštėms patiklioms akims apdumti. Tu pati matei, tėvyne,
Dariau be blogo tikslo, iš pačių širdžių širdies.
„Žmonių, daiktų ir akmenų tikrovė…“

Pasakojame, pasakojamės, esame pasakojami. Bandydami suvokti pasakojimus, suvokiame ir save, savo praeitį, dabartį, bandome spėti vis neaiškesnę ateitį. Pasakojimai yra šakoti, išsišakoję. Nuo kasdienio žmonių kalbėjimosi iki politinių kalbų, politinės retorikos, kurią šiandien kuria ir kuriai labiausiai atstovauja viešieji valdžių disputai, propagandiniai pasirodymai dėmesiui atkreipti. Iš esmės nežinome, kokia yra dalykinė politikų kalba, juk vis dėlto nusprendžiama, apsisprendžiama, susitariama. Vis dar gyva iliuzija, kad turėtų būti tikras pasakojimas, natūralus, kylantis iš tikrų klausimų ir sąžiningų atsakymų, iš niekuo nepakeičiamo žmogaus buvimo. Bet tai, kas arčiausia žmogaus, sunkiausiai pasiekiama. Prieraše, po daugelio metų prirašytame prie „Gimtosios Europos“, Č. Milošas perspėjo: „Šioje knygoje pasakoju apie save, tačiau tai ne išpažintis. Atvirumo klausimas, kaip žinome, yra gana sudėtingas. /…/ XX amžiuje kilo mada viešų išpažinčių, kuriose nevengiama kokių tik nori drastiškų smulkmenų, ir kuo jos spalvingesnės, tuo geriau sekasi knygą pardavinėti“². Taip, pasakojimų būdus ir formas šiandien vis labiau veikia pardavimo sėkmė. Pardavimas tampa nematoma meno forma, aktyvia ir veiklia. Veiklesne negu pirminis perdavimas – iš lūpų į lūpas. Veikiama stiprios pardavimų industrijos. Perdavimų tinklai vis retesni. Bet vis dar gaudantys signalus. Vis dar išlieka pasaka, gal seniausias perdavimo būdas. Pasakose ir perduodamo pasakojimo pradžios. Pasakų siužetai tarptautiniai, bent jau dauguma, pasakų katalogai gana griežti, griežtesni nei dainų, dainose daugiau atskirumo, savitumo. Bet pasakoja ir dainos, pasakoja tą dalį žmogaus gyvenimo, kuris slaptesnis, uždaresnis.

Kam atstovauja poetas? Nebeperskaitomas Pranas Vaičaitis

Naujieji laikai turi daugiau siužetinių pasakojimų nei dainų, dainų galimybes perėmusi lyrika šiandien menkai teskaitoma. Jauni poetai tai jaučia, ir gal todėl stiprėja jų traukimasis į save – beveik programinis. Indrė Valantinaitė, atsakydama į „Nemuno“ klausimą apie kūrybinę drąsą ir baimę, teigia: „Šiandieninė poezija neatlieka tautiškumo žadinimo funkcijos. /…/ Šiandieninis poetas atstovauja savo vidiniam pasauliui, o ne šaliai“³. Galima būtų šias mintis narstyti, įžvelgti prieštaras, bet nesinori to daryti. Nebent vos girdimai priminti, kad tautiškumas, kol yra, jei yra, yra mumyse, mumis. Gal ir šalis: „Šalis ta Lietuva vadinas…“, kaip sakė Pranas Vaičaitis. Bet tendencija aiški. Vis dėlto iki šiol vis atsimenu Agnės Žagrakalytės „Odaliskos raudai atminti“ kaip ir kokį refreną: „man nereikia Giesmių Giesmės / – užteks ir dainų dainelės…“. Gal ir pati poetė dabar kitaip sakytų, bet dainų dainelės kaip pakankamo kultūrinio kodo pabrėžimas – gražus. Gal ne visiems ta dainų dainelė iš Simono Stanevičiaus užrašytos galimai labai senos dainos, galbūt epinio ciklo pradžios. Dainų dainelė ir iš gražiau dainuojančių vaikų šou.

Kai skaitome, juolab jei skaitome įdėmiai, pasakojimus konstruojame – skirtingus, priklausomus nuo patirties, bet yra juose ir bendrinančių gijų. P. Vaičaičio prisiminimas, gal neatsitiktinis. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (gal daug kas pastebėjome teigiamus kultūrinius poslinkius nacionalinio transliuotojo darbe) patriotinių dainų konkurso „Yra šalis“ vizitinėje kortelėje – kvietime į naujojo sezono pristatymą rugsėjo pradžioje išspausdino eilėraščio „Yra šalis, kur upės teka…“ kelias eilutes – tarp jų ir šias: „Ir grakščios tos šalies merginos / Ten žydi vis kuo nopuikiau…“. Neaiškus, nebevartojamas „kuo nopuikiau“ pakeistas į aiškesnį – „kuo nepuikiau“, vadinasi, kuo prasčiau. P. Vaičaičiui, sūduviui, „kuo nopuikiau“ reiškė aukščiausią puikumo laipsnį. Gal tai tik korektūros klaida, bet ir ji gali keisti pasakojimą. Klaidos gali būti svarbios, ypač kartojamos pasakojant. Arba dainuojant. Bet ta klaida gali būti suvokiama ir kaip perspėjimas – savo svarbiųjų pasakojimų nebeperskaitome. Per didelis atotrūkis tarp P. Vaičaičio ir dabartinės poezijos, nebėra nuorodų.

Jono Strielkūno prisiminimas Viktorijos Daniliauskaitės parodoje

Žmogiškųjų reikšmių varžytuves labiausiai laimi tekstai, kaip nors nurodantys į kitų tekstų buvimą, prasitęsimą, įgyjant kitas formas. Jei poetas tesiekia atstovauti tik sau pačiam, siaurina ir savo akiratį, ir savo kūrybos galimybes. Yra daug dalykų, kurie yra, netgi yra gražiai, bet iš jų nieko negali būti daugiau, jų riba juose pačiuose, nėra persikėlimo galios. Kas tai yra, sakysime, akivaizdu puikioje Viktorijos Daniliauskaitės parodoje, dar beveik visą sausį veikusioje Nacionaliniame dailės muziejuje, – nepaprastai gilus sąlytis su Jono Strielkūno poezija, savitos paralelės, istorijos geležies, baltų senovės, akmenų. Poezijos įvaizdinimas, bet ne tik, labiausiai kūrybiškas prasitęsinėjimas. Galima apie tai atskirai pasakoti.

Baltų atminties linijos šiandien nelauktai intensyvėja, į pasakojimus jungiasi muziejai, atnaujinamos archeologinės ekspozicijos; neįtikėtinai turtingas senųjų laikų archeologinis rinkinys, nuo XII–XIII a., pasirodė besąs Mažeikių kraštotyros muziejaus saugyklose; gruodžio viduryje, padedant Vilniaus dailės akademijai, šiame muziejuje atsivėrė puiki ekspozicija, skirta kuršių, žiemgalių, žemaičių, latvių genčių istorijai. Puikūs, iškalbūs pasakojimai, bet reikia žodžių, reikia surišti. Pasakojimai, kuriuos reikia papasakoti, perpasakoti.

Pasakojimai gimsta iš kalbos, prasitęsia ir iš to, kas jau pasakota. Literatūrinės pasakos gal vienas gyvybingiausių žanrų – vaikams, bet ne tik. Iš brolių Grimų pasakų kaip savotiškas literatūrinis jų tęsinys pasirodė Michaelio Buckley „Seserys Grim“ (anglų kalba 2005 m.; išversta į lietuvių kalbą ir „Alma litteros“ išleista 2008 m.). Seserims Sabrinai ir Dafnei Grim, kurios, pasirodo, esančios iš tos pačios Grimų giminės, leista tapti pasakų detektyvėmis. Taip atsiliepiama į paauglių prozoje dabar veiklų detektyvinį pradą. Bet sustiprinamas ir noras perskaityti brolių Grimų pasakas, pajusti tarsi besivyniojančią pasakojimo giją.

Žmogus vis dar stengiasi neprarasti savo gyvenamojo pasaulio tūrio. Tūryje išlieka paslaptis, siela tarsi keliama, vedama. Nors ir anapus televizoriaus ekrano. Kūrybinga sąmonė siekia peržengti matomas ribas, substancinę gyvenimo dalį iškelti anapus, duoti jai Likimo ar Dievo vardą. Ir tikintis transcendencija, ir ja netikintis susitinka bendrajame klausimų rate, universaliajame sąmonės plane. Jo kontūrai, pirminės apibrėžos šmėkščioja sąmonės gilybėse, pradžiose, bent jau šviesos probrėkšmose, pasirodančiose tautosakoje, joje išliekančiose. Ir žmogaus priešistorėje jau iškyla neatsakomų klausimų. Iš seniausių ženklų, įbrėžtų žalvaryje ar molio šukėje, šmėkščioja nežinomų pranešimų ženklai. Iš sakmių gal labiausiai jaučiama, kad žmonių tarsi ieškota šaknų, priežasčių, paaiškinimo: kaip kas atsirado, ką kas reiškia, ką žmogus gali užgyventi, kuo gyvenimas baigiasi, kas yra jo laimė, baimė, kas yra ir ar yra už patirties ribų.

Kaip į šitą bendruomeniškai veikiantį patirties ir nepatirties lauką įeina atskiri protai, atskiri kūrybiniai sumanymai? Kaip patirties būdu, kalba pasakyti apie nepatirtį, kuri vis dėlto pasiekia sąmonę, ją veikia? Veikia ne tik baime, neramybe, bet ir raminamai, glostomai. Atrodo, kad kaip tik jutimas, kad ir tai, kas nėra pažįstama, nėra apibūdinama, turi vietą žmogaus pasaulyje, pamatiniam būties slėpiniui suteikia vietą ir literatūroje. Tai plati tema, įvairiai tiriama ir tyrinėjama, žvelgiant į ją ir iš literatūros, ir iš teologijos. Kuo sąmonė intensyvesnė, kūrybiškesnė, savitesnė, tuo jos tikėjimas atskiresnis, asmeniškesnis, netelpantis į rėmus. Bet rėmai svarbūs. Rėmai įrėmina ir tai, kas kuriuo nors būdu bus iš rėmų iškelta, pertapyta, perrašyta, kas duos impulsų temą, siužetą, tikėjimo nuostatą atnaujinti. Biblijos siužetai yra neišsenkantys ir neišsemiami. Savitai jie pulsuoja ir Jono Strielkūno lyrikoje.

Donaldas Kajokas pasakojimų apie gerąjį Dievą kelyje

Literatūrinė pasaka pasakojimą savitai telkia ir vaizduotės, fantazijos galimybėmis. Kam pasakojama? Nežinantiems, klausiantiems, kurių visada yra. Klausimas nėra tik noras sužinoti. Esmingiau klausiama todėl, kad klausti skatina pati būtis, pats gyvenimas. Kad kažkas iš esmės vaikiško, niekad neužaugančio ir neužauginamo slypi žmogaus pasaulyje. Todėl atrodo, kad pasakos skirtos vaikams, kad geriausia pasakoti vaikams. Pasakojimas vaikams (arba tarsi vaikams) lyg šydu uždengia ezoterinius tikslus – kodų, šifrų, paslapčių perdavimą genčiai, bendruomenei.

Vienas įstabiausių tarsi vaikiško pasakojimo pavyzdys Europos literatūroje – Rainerio Marijos Rilke’ės „Pasakojimai apie gerąjį Dievą“⁴. Šie pasakojimai remiasi Biblija, jos poetine dvasia, bet iš tolo ir ne paraidžiui. Įstabu, kad pasakojimus (vokiečių kalba istorijas – „Geschichten vom lieben Gott“) R. M. Rilke parašė jaunas, tik dvidešimt penkerių metų, išleistos pasakos 1900-aisiais. Tik po šimto metų (2000) išverstos į lietuvių kalbą. Pasakojimai apie gerąjį Dievą įsiterpia į sudėtingą, modernią R. M. Rilke’ės teologinę problemiką – ir poetiniuose, ir proziniuose kūriniuose. Pasakojimų tekstai – skaidrūs, tiesos, kurios persišviečia per sudėtingus, daugiamačius svarstymus, metaforas, simbolius. Č. Milošas apie savo „Teologinį traktatą“ yra sakęs, kad jaunas tokio kūrinio parašyti negalėtų. Skaidrumas iškyla iš didelės patirties kaip jos pirminis pamatas – tiesiog atsidengia tai, iš ko visa yra prasidėję, R. M. Rilke pasakojimus apie gerąjį Dievą rašė, kai pradžia, pradmenys, daiktai, kurių filosofiniam įprasminimui bus skirta aukščiausioji jo poezija, dar buvo nenutolę, neišblukę. Jis pats sau tarsi tiesėsi kelią, bet kelias vien sau neįmanomas, todėl atsiranda kiti. Pirmiausia angelai, paskui daiktai. Pradžios, be kurių nieko nėra. Akys, kurios mato daugiau ir gali Dievui pasakyti, koks žmogus yra iš tikrųjų. Tai vaikai ir retkarčiais tie žmonės, kurie piešia, rašo eiles, stato… („Pasakojimas apie Dievo rankas“). Daug pirmiau negu „Duino elegijose“ ištariama, kad būti yra nuostabu. Pasakojime apie Dievo rankas parašoma labai paprastai: „Nepaisant visko, gyvenimas yra puikus, ir apie tai mano pasakose bus dažnai kalbama.“ Dievas pasirodo kaip paprastas valstietis, apskritai kaip vienas iš mūsų (taip yra ir lietuvių sakmėse, pasakose). Dievo buvimas ar nebuvimas svarbus ir pasakojimui; niekas negali būti išskirtas iš bendrojo plano. „Dainoje apie teisingumą“ vaikai pasiskundžia, kad viename pasakojime nebuvę Dievo. „Kaip, istorija be Dievo? Bet tai neįmanoma!“ Kita vertus, „niekados negali žinoti, ar yra, ar nėra Dievas vienoje ar kitoje pasakoje, kol nesi jos visai pabaigęs. Jei trūktų kad ir poros žodžių arba jei po paskutinių žodžių numatoma tik pauzė: jis vis dar gali pasirodyti“.

Pasakojimas apie didįjį Mikelandželą („Apie žmogų, kuris girdi akmenų kalbą“):

– Mikelandželai, – sušuko nerimo apimtas Dievas, – kas ten yra tame akmenyje?

Mikelandželas sukluso, jo rankos virpėjo. Paskui dusliai atsakė:

– Tu, mano Dieve, kas gi kitas? Bet negaliu prie tavęs prisikasti.

Ir tada Dievas pajuto, kad jis yra tame akmenyje, ir jam pasidarė baugu ir ankšta. Visas dangus tartum pavirto akmeniu, o jis jame įkalintas laukė išvaduojančių Mikelandželo rankų, girdėjo jas artėjant, tik dar toli.

Pasakojimas baigiamas suklupusiu, nusižeminusiu Mikelandželu, norinčiu būti mažu. Balsui, klausiančiam, kas jame yra, Mikelandželas atsako: „Tu, mano Dieve, kas gi kitas?“

Dievo ir daikto santykis. „Kiekvienas daiktas gali būti geruoju Dievu, tik reikia jam pasakyti“ – mintis iš pasakojimo „Kaip atsitiko, kad antpirštis tapo Dievu“. Tik reikia mažo daikčiuko, kurį galima būtų nešiotis, – išsirenkamas antpirštis, šviesus, lyg sidabrinis, išsirenkamas dėl savo gražumo. Mažoji Ana jį pameta, atkakliai ieško, į lyg atsitiktinio praeivio klausimą atkakliai atsako, kad ieško gerojo Dievo. „Praeivis nusišypsojo ir paėmė mergytę už rankos, o ji davėsi vedama, lyg taip ir turėtų būti. Jiems einant, tas nepažįstamas žmogus tarė: „Žiūrėk, kokį gražų antpirštį aš šiandien radau“.

Pasakojimų apie gerąjį Dievą kelyje kartais galima sutikti Donaldą Kajoką, bet tik, jei jo knygos ne kartą skaitytos. „Apie dievišką stilių“ – tikrai, istorija be Dievo neįmanoma. Kažkas turi būti toj vietoj – jei ir tik „j. biliūno „kliudžiau“ („širdele mano…“). „Sesuo“ – teksto atsivėrimas pavadinimu:

iš ko ji sakai panaši į tave
iš akių?
ne, iš dvylikos
juodvarnių

Kaip budi poezijos sąmonėje ta sesuo ir tie broliai – juodvarniai. Visai arti pasakojimų apie gerąjį Dievą. Kaip prasitęsinėja ir motyvą kiekvienąkart užveriant, uždarant. Tikriausiai iš pamatinių mitinių motyvų atsinaujina ir pasitikėjimas lyrika. Apie mane – ir dvylikos brolių juodvarnių sesuo apie mane. Taip tikriausiai mąsto į D. Kajoką iš stiliaus panašus cave canem (2011 gruodžio pirmasis „Nemunas“):

Iš esmės laikas mūsų nekeičia, tik atveria, išskleidžia.
Todėl lyrika visados yra aš ir apie mane.
Aš ir apie mane netgi tada, kai skaitome kūrinius, parašytus prieš šimtus ar tūkstančius metų.
O tie, kurie bus talentingai parašyti po šimtmečio, irgi bus apie aš ir apie mane.
Taip paprastai išsenka teorijos apie lyrinį herojų, lyrinį subjektą.
Netgi apie autoriaus mirtį.
Į paskutinę eilutę nukeliamas akcentas – talentingai parašyti.
Pasakojimui arba literatūrai nereikia nieko daugiau – tik talentingai parašyti.

Nuo kiekvieno talentingai ratas įsisuka, įsukdamas vis naujų galimybių. „Visada visko nutinka daugiau negu mes galim panešti!“ – sako Tomas Tranströmeris („Gegutė“). Panešimo klausimas, galiausiai pernešimo, perkėlimo. Talentingas pasakojimas perkelia; ir tokia paprasta yra transcendencijos prasmė.

Literatūra kaip kalbos menas yra sąmonės raiškos universalija. Žmogaus pasaulyje nėra nieko, ko nėra ar negalėtų būti literatūroje. Pirmiausia todėl, kad žmogus pats sau ir kitiems yra (ar gali būti) duotas kalboje; intensyvi, kūrybinga sąmonė plečia ir gilina kalbėjimo galimybes iki tos ribos, kurią gali pasiekti, tuo pačiu judesiu pasiekdama žmogaus pasaulį, jo atskirumus ir bendrumus.

Literatūros antropologijos kaip humanistikos krypties atramose slypi ir pasakojimo veikimas jį suvokiančiojo sąmonėje. Tekstas (apie tai mąstyta ir W. Iserio) nukreipia skaitytoją į tai, ką galima jame rasti, į euristiką (gr. heurisko – randu). Tai, kas gali atrodyti kaip neatitinkantis tikrovės, kas vadinama išmislu (be neigiamo atspalvio) arba fikcija, nėra tikrovės priešprieša, nes iš jos išauga, randasi, galiausiai egzistuoja tik sąmonėje. Perskaityto, suvokto teksto vieta – sąmonėje. Kūrinys yra sąmonės vaizdinys, susidarantis iš žmogiškųjų komunikacinių ryšių. Fikcija nebūtinai tikrovės priešprieša. Tikrovę ir fikciją jungia vaizduotė, meno kūryboje vienas svarbiųjų sąmonės modusų. Antropologiškai svarbus literatūros veiklumas, gebėjimas prasiskverbti į sąmonės struktūras, jose dalyvauti, viena ar kita kryptimi pakreipti. Literatūra leidžia žinoti apie žmogų daugiau negu įmanoma kitais būdais. Leidimas žinoti kyla iš komunikacinio susižinojimo, prasidedančio pačiame literatūros kūrinyje. Ir už jo – kiekviena pradžia yra prasidėjusi anksčiau už save. Susižinojimas nutiesia ryšį tarp literatūros fenomenologijos ir literatūros antropologijos; sąmonės, kūno sąmonės, vaizduotės ryšiai. Antropologiškai (žmogiškųjų vaizdinių, įprasmintų vaizduotės kalboje ir kalbos vaizduotėje) iškalbiuose tekstuose neapeinamai veikia kūnas, veidas, akys, rankos. Iš kūno galimybių matyti, kalbėti, įsivaizduoti formuojasi figūros, žmonių, jų likimų linijos.

Iškalbumas: pagal Romualdą Granauską

Iškalbumas gali būti suvoktas kaip literatūros antropologijos takas. Lengviausia jį atsekti pačioje literatūroje, iškiliuosiuose jos tekstuose – kad ir Romualdo Granausko. Pagrįsta klausti, kaip visa tai atsiranda, kaip likimai iškalami iš kalbos lyg iš akmens, granito, marmuro, vis dar prisimenant R. M. Rilke’ės Mikelandželą. Kaip kalba kuriančiojo sąmonėje tampa medžiaga. „Jaučio aukojimas“ (1975) tebėra raiškiausia kalbinė alchemija, slaptas, uždaras procesas; nieko paaiškinančio, įvedančio ar išvedančio. Tie žmonės, baltų genties, dar tebėra savo gyvenime, bet galingesniųjų jau bus iš jos išstumti. Tragiška sankirta, dar tebėra, bet jau nebebus. Pasakojimas iš tos tragiškosios sankirtos tarsi savaime vyniojasi. Stilius atrodo tarsi įslaptintas. Galima manyti, kad pačiam rašytojui po kurio laiko, po gero dešimtmečio tarsi parūpo, kaip visa tai vyko, vyksta. Vienu kitu štrichu ir fenomenologiškai svarbių komunikacinių pravėrimų, svarbių ir „Jaučio aukojimui“ suprasti, pasirodo apysakoje „Baltas vainikas juodam garvežiui“ (1987); į siužetą įpinamas kino scenarijaus rašymo motyvas. Rašyti sunku. Ranką stabdo netikrumas: tikrovė, gyva ir apčiuopiama (kiekvieną rytą tiesiai į mano langą patekėdavo saulė…), o reikia „rašyti apie saulėlydžius, švietusius prieš daugelį metų, apie namus, seniai suanglėjusius ir užartus, apie žmones, kurių niekada nemačiau, tik žinau, kad jie buvo ir kad niekas jau nebesuras jų kapo, neištars jų vardo, jeigu apie tai neparašysiu. Paskui – kine – jie vėl atgis iš naujo: vaikščios, kalbės, juoksis, žiūrės į žydinčių medžių šakas, o vasaros debesys baltuos viršum jų galvų, viršum miškų ir kalvynų… Ir viskas bus melas, ir viskas bus netikra: tų žmonių veidai, jų žodžiai, šypsenos, jausmai, akių spalva – viskas…“. Išlyga, būtina sąmonei, kad ji parašytų pirmąjį sakinį: nieko neliks, jeigu apie tai neparašysiu. Būsena – vienintelis tai atsimenu, galiu pasiekti vaizduotės galiomis, galiu atkurti laiko vientisumą: laikas tebėra tas pats; yra todėl, kad yra suvokiamas. Būsena, kuri stabdo: ir viskas bus melas, viskas bus netikra… Sąmonės tilto tarp šių būsenų problema. Gali būti, kad jos sprendimo galimybė labiausiai glūdi žvilgsnyje, pamatyme. Jei pamatysi, turėsi. Tolesnis epizodas – pasakotojas su draugu Antanu važiuoja traukiniu, jų pokalbio nuotrupa:

Man taip atrodo. Ir niekas negali uždrausti, kad man taip atrodytų. Žiūrėk.
Niekada nesakydavau Antanui: „klausyk“, o visuomet „žiūrėk“, ir Antanas matydavo tai, ką pasakodavau aš, o aš – ką Antanas. Tai buvo juodai baltas, o kartais net spalvotas mūsų vaizduotės filmas, ir pagal norą ar reikalą mes bet kuriuo metu galėdavom jį sustabdyti, atsukti atgal, vėl pavaryti į priekį, pažiūrėti vieną ar kitą, ar trečią jo variantą. Žodžiu, buvom ir tų filmų režisieriai, ir kino mechanikai, todėl pirmą kartą tos kelionės metu ir pasakiau:

– Antanai, žiūrėk.

Vaizduotė įsižaidžia iš žvilgsnio, kurį kažkas pritraukia. Kaip ugnis įsidega iš žiežirbos. Tikėtina, kad ir „Jaučio aukojimo“ vidinėje struktūroje slypi žvilgsnis, matymas. Programa, kuri ima prasišviesti pačioje pradžioje: „Lapų mirgėjimas, šešėlių mirgėjimas, stiebų, žolių, kamienų, šakų mirgėjimas, mirgėjimas plonųjų šakelių, atrodo, kad ir šešėlių mirgėjimas ant šešėlių, ant spygliuotos takelio žemės, pats matai: basos tavo kojos, minančios tuos spyglius, šešėlius, gyvulių pėdas /…/“. Mirgėjimo įtvirtinimas: pasaulis yra mirgantis: nepastovus, kintantis. Tu pats – centras yra ten, iš kur pasaulio siekiasi žvilgsnis: „/… pats mirgėdamas tame mirgėjime, ir tavo vanduo, ir tavo šukė, ir tavo mintys, sklindančios iš akių, iš matymo, iš aiškaus regėjimo, bet dabar žvilgsnis įsmeigtas į nešamo vandens šlaką /…/“. „Jaučio aukojime“ žvilgsnis yra ir sakinys, labai ilgas, įvairiopai išlankstytas sakinys. Trys apysakos dalys – trys sakiniai. Jais aprėpiama (vientiso žvilgsnio aprėptis) kuršių genties likiminė linija; jau apkrikštytas, bet dar tebetikintis savo senaisiais dievais, savo žyniais ir jų aukojimais, kaimas išgyvena savo paskutinę kulminaciją – paaukojamas jautis, ir savo nusivylimą, nes marių žuvys nesuplaukia į tinklus, ir savo pažeminimą. Itin kondensuotas pasakojimas, lyg pasakojimas pačiam sau, savitai pulsuoja tarp matymo ir nematymo „/…/ todėl gal labai nelaimingas bus kraštas, nematydamas ir nesuvokdamas aukos grožio ir kilnumo, gal tie, kurie čia gyvens, vaikščios vienas pro kitą, nudūrę žemėn akis, kad jų nepastebėtų likimas ir nepareikalautų užmokėti už dangaus šviesą ar girių lingavimą, ar tiesiog už tai, kad davė teisę vaikščioti tarp visų kitų žmonių, matyti juos ir mylėti, tad tebūnie per amžius kaip šią valandą, kai raudona aukojimo spalva palaimins gyvybės galią /…/“. Matymas keliagubas: žynys mato, kaip blizga rankoje aukojimo peilis, regi debesų baltumą, atlekiantį nematytą paukštį. Kulminacinė regėjimo ašis: „/…/ matai, taip aiškiai, lyg turėtum pakaušyje akis ar žvelgtum į save iš šalies akimis žmonių, sustojusių tau už nugaros atokiau pusračiu, regi taip aiškiai /…/“.

Apysaka „Jaučio aukojimas“ – vienas reikšmingiausių R. Granausko kūrinių, priklauso ir XX amžiaus pabaigos lietuvių prozos viršūnėms. Keli išeities taškai, atsirandantys iš kūrinio suvokimo, iš jo persirašymo sąmonėje. Pirmiausia – senojo žynio figūra, lyg besisukanti apie savo pačios ašį, matanti save kaip tu, kaip tu ir aš, kuris suvokia save ir kaip kitą. Savęs suvokimas, kuo gilesnis, kuo daugiau laiko apimantis, reiškia ir kitų matymą-suvokimą. Savo genties – išnykstančių kuršių, dar besiglaudžiančių prie savo marių, kurioms paliks vardą, bet jau baigiamų išnaikinti. Senas, silpstantis kūnas, iki paskutiniųjų akimirkų išlaikantis savęs ir savųjų likimo suvokimą. Stipriai įsąmonintas kūnas, persmelktas atskirumo (atsiskyrėlis, gyvenantis ąžuolo viršūnėje ir urve), iš atskirumo kylančio įžvalgumo ir vaizduotės erdvumo bei gyvenimo šventumo pajautos.

„Jaučio aukojimą“ galima tirti kaip matymo-mąstymo, jutimo vaizduotės trajektorijas kalboje. Pirminė antropologija: kaip tu matai, mąstai, girdi, suvoki, pasirenki, įsivaizduoji, patiri, kalbi. Ir pirminė fenomenologija: mato, mąsto, girdi, suvokia, pasirenka, įsivaizduoja, patiria, kalba, kreipiasi į save kaip būties substanciją intensyviai įkūnyta sąmonė.

Jei pirminė, tai pati iš savęs.

Jei pati iš savęs, tai prasitęsianti ir taip, lyg kažką pratęstų.

Naujasis R. Granausko novelių romanas „Trys vienatvės“ (2011) taip pat turi kūrybingų, atnaujinančių prasitęsimų iš pasakojimų, jau nugulusių į lietuvių prozos pamatus. Ir ne tik iš pasakojimų, jei juos suprasime tik kaip siužetus, o iš visa persmelkiančio tikrumo ilgesio. Lietuviams (ir baltams, ir jaučio aukotojams) tikrumas yra gamtos tikrumas. Kaip R. Granauskas sako novelėje „Baltas triušis“: „… bet kad būtų virš galvos tikras dangus, už kreivo lango – tikras medis, medyje – tikras paukštis ir kad tikrai žinočiau, jog per gyvenimą ką nors tikro esu nuveikęs…“

Knygos „Trys vienatvės“ pradžia – Jonui Strielkūnui paskirtas „Žiogo apsireiškimas“, surišimo tekstas. Biblijos dalyvavimo, artimo poeto liūdesio, rašymo paslapties, daug gilesnės nei atrodo; joje atsišaukia ir tai, ko kitaip nėra arba tarsi nėra – kaip žiogo apsilankymo, suvokiamo kaip žiogo apsireiškimas, kaip žvilgsnis iš anapus:

Aš supratau, Viešpatie…

Atsimeni, kai Strielkūnas Tau guodėsi savo senatve, ligom, tuo, kad „troškimai gęsta širdyje“ – ar atsimeni, Viešpatie, ką Tu jam tada atsakei jo paties lūpomis?

– Dar ne visi. Dar ne visi.

Atsakyk ir man šitaip.

Ir kaip atsakymą šitaip galima skaityti romano baigiamąją novelę „Trys vienatvės“. Oskarui Milašiui jų, atrodo, buvo septynios, ir visos metafizinės. R. Granauskui – ir fizinės, matomos. Gal ir siekinys toks – sukurti matomas vienatves, vienatves šiapus: seno, nepatrauklaus žmogaus, galudienio šuns ir tokio pat paukščio. Apie visus juos galima pasakyti: „Jis dabar gyveno vienas“. Pirmiausia taip ištariama apie paukštį, vardu Urkis. Jis ir yra svarbiausias. Juo pasakojimas pradedamas, ką paukštis mato pakilęs iš nuganytos pamiškės pievos. „Jis buvo to rato sargybinis, visko stebėtojas ir visko atsiminėjas.“ Paukščio akyse liūdnas, pavargęs peizažas, namas, „bet jau buvęs: negyvais langais, negyvais takais“. Daug negyvybės dar gyvame gyvenime. Daug nežmoniško ir žmonių gyvenime, vis dar palaikomame nors trupinio užuojautos. Tamsioji gyvenimo pusė: gyvieji nelaikomi bendradalyviais, bendrakeleiviais. Tamsusis brėžis paryškinamas: „Kai jau buvo geras pusšunis, Šeimininkas pakorė kalę Olę ir užkasė už tos būdos, kur šį rytą tupėjo, o Ulį pririšo prie dar šiltos motinos grandinės, ir daugiau nė vienos dienos jis nebelakstė palaidas po kiemą, nebesivaikė palei daržą drugio ir nebebandė pauostyti vapsvos, nutūpusios ant numesto obuolio graužtuko.“ Gailestis, gilesnis už gyvenimo realybę, kaip tik tokią. Senas, perkaręs, menkai tešeriamas šuo, su kuriuo draugauja toks pat senas, toks pat vienišas paukštis. Iš kur tai? Ką atpažįstame kaip pasakojimo realybę ir tąsos galimybę? Be abejonės, tai Petras Cvirka, jo „Cukriniai avinėliai“, šviesioji vaikų (bet ne tik vaikų) literatūros klasika. „Varno mirtis“ – ar iš tiesų šviesioji, ar šviesioji todėl, kad silpnieji suranda vienas kitą, vienas kitą palaiko, padvėsusio šuns kūnas lieka varnui jo gyvenimo prasitęsimo viltimi. „Varno mirties“ pradžia, atrodo, kad graužte įsigraužusi į sąmonę: „Viršum pilkų, tuščių laukų skrido senas varnas“. R. Granauskas nepasako, kad jo paukštis – varnas, bet dėl to nekyla jokios abejonės. Toks pat senas, apšiuręs, taip pat netekęs savo gyvenimo draugės, ujamas ir gujamas. Žmonės nepažįsta paukščių, o paukščiai juos pažįsta ir atpažįsta, – tikina ir P. Cvirka, ir R. Granauskas. Kai žmonėms blogai, ir paukščiams negerai. R. Granausko paukštis gyvena apleistume. Kaip ir šuo Ulis. „Kai jis parskrido atgal į savo tuopos viršūnę, Šeimininkas dar nebuvo parvažiavęs ir Ulis lindėjo būdoj. Čia juk nebuvo nei ko saugoti, nei į ką žiūrėti. Apleistumas kybojo virš visko, aplinkui viską, buvo net pačiame tame viskame.“ Kaip tikslingai tai, kas sakoma, persisunkia sakymu: apleistumas virš visko, aplinkui viską, pačiame tame viskame. Nedaug įvardžio viskas vietininkų lietuvių kalboje, gyvas pavyzdys žodynui. Apleistumas aštrina žvilgsnį, kuo labiau įsižiūrėti į gyvybę, kaip ji baigiasi dar pasilaikydama už tokio pat besibaigiančio. P. Cvirkos varnas susitinka Rudį: „ėjo jis skersas, ir vėjas nešiojo jo gabalais drykstantį rudą kailį“. Varnui atrodo, kad šuo jo buvusios sodybos šeimininko. Sodybos, net menkiausios, turi šeimininkus, paukščius, šunis. Nežinomos darnos principas. Kai jis griūva, griūva viskas, apleistumas viskame. Rudis dalijasi su pavargusiu varnu paskutiniu kaulu. Tik žiema, pusnys, ledas užkloja paskutinį vargetų maistą. Rudis pirmas patiesia kojas. Bado genamas „varnas nedrąsiai prisiartino prie seno draugo ir norėjo jau lupti Rudžio akį, kai pamatė, kad tojo akis vis taip piktai žiūri lyg stiklinė. Atšoko kranklys žingsnį, bet vėl prisiartino. Ne, to jis negalėjo padaryti!“ Sušalęs varnas krenta iš padebesio, netoli nuo Rudžio. P. Cvirkos ranką vedžioja kažkokių aukštumų siekimas, kažkas iš Maksimo Gorkio, realisto iki kaulų smegenų, staiga užmirštančio tikrovę ir rašančio literatūrinę pasaką apie Danko, apie liepsnojančią širdį.

R. Granauskas, atrodo, jokioms vilionėms nepasiduoda, nebent geros poezijos. Tikrovė yra tikrovė, kartais negailestingesnė ir už patį didžiausią negailestingumą. Negailestingumo matai pažįstami ne tik žmogui. Tik supratimas-susipratimas lengvina tikrovės negailestingumą. „Visas gerumas čia ir buvo tas, kad abudu vienas kitą gerai suprato. Uliui šiandien labai skauda kaulus, nes rytoj iš pat ryto pradės dulksnoti smulkus įkyrus lietus ir nesiliaus daug dienų iš eilės. Bet šuo kaip nors prakentės ir lietų, ir kaulų skausmą susirietęs būdos gale, juk turi virš galvos stogą, o kur reikės dėtis Urkiui, kuris jokio stogo, išskyrus dangų, niekada virš galvos neturėjo?“ Šuo pažemėj, būdoj, varnas viršūnėj. „Giliai atsidusęs, Ulis vėl nulindo būdon, į patį galą. Ten susirietus gal jam bus lengviau kentėti?

Urkis vėl pakilo į tuopos viršūnę.“

Galiausiai Ulis paskutinį kartą kiek galėdamas ištempia grandinę, „kojomis tartum dar irdamasis į žemę, iš paskutiniųjų verždamasis tolyn nuo savo būdos, į žvyrkelio pusę“. Ir čia jau atsiliepia Jonas Biliūnas. Gyvo, kenčiančio gailestis. Gailestis prieš tikrovės negailestingumą. Gailestis, kuris gali veikti ir negailestingumu, kaip solidarumo būdu. Varnas nusklendė žemyn, „apėjo kelis ratus aplinkui, vis juos mažindamas, tada sustojo tiesiai prieš atmerktas Ulio akis ir pradėjo lesti. Turėjo išlesti, kol Šeimininkas dar neišėjo į kiemą, nieko nepamatė ir nunešęs neužkasė Ulio už medinės būdos, kur kažkada buvo užkasęs ir jo motiną“.

Ne tik iš J. Biliūno, ne tik iš P. Cvirkos rašo R. Granauskas, bet ir iš jų, ir iš tų, kurie yra iki jų, greta, po. Rašo iš senųjų lietuvių pasakų, kur gyvo gailestis, gyvųjų solidarumas, pagalba tiek daug lemia. Tai lietuvių senosios pasaulėvokos pamatai. Gamta tebesilaiko savo dėsnių, senas varnas ir senas šuo supranta vienas kitą ir susikalba, aižėja tik žmonių gyvenimai, jų pamatai. Jie darosi svetimi gyvūnui ir paukščiui, nekenčia vienas kito. Šeimininkas apvagia net mirusią savo kaimynę. Rusiškos dainuškos, traukiamos girto Šeimininko, intarpu tarsi signalizuojama svetimųjų įtaka, bet degradacijos priežastys glūdi giliau. Kiek apie jas galima pasakyti, kas turi apie tai sakyti, pasakoti?

Be literatūros, lyg ir nėra daugiau kam.

Henrikas Algis Čigriejus: „kai pasakoja, tai gal ir žino“

„Taip žmonės pasakoja. Kai pasakoja, tai gal ir žino“, – ištarta Henriko Algio Čigriejaus apsakyme „Balius“, spausdinto gruodžio „Nemune“. Apie ubagą – kaip ir Jono Biliūno. Kartais H. A. Čigriejus sako ubagas, kartais – elgeta, kaip moko kalbininkai. Bet jei jau žodis J. Biliūno, tai jau įkirstas, ir meistras H. A. Čigriejus tos žodžio penties iš kaladės nenori ištraukti. Kaip ir balius, juk nepasakys H. A. Čigriejus, kad puota. Kalba pasakoja ir savo pasiskolintais, galiausiai ir pasisavintais žodžiais. H. A. Čigriejaus ubagas Antanas gauna iš geraširdžių bernų gerą šviežiai rūkytos dešros rinkį. Atsisėda užkąsti. Ketina suvalgyti tik trečdalį, reikėtų palikti Kalėdoms, bet kad labai skani, kad atlūžo taip švelniai pakštelėdama. Išgirsti šviežiai rūkytos dešros pakštelėjimą laužiant, jau ir papasakoti – kaip tai buvo, kaip yra buvę. Baigiasi ubago balius, susivalgo dešra, visas rinkis sueina į seniai tokio skanumyno negavusį skilvį. „Ir staiga žmogus panoro ką nors pasakyti.“ Kažką pasakyti – kaip ir pamokslą. Kad ir kiškiams, kuriems lemta vis ko nors bijoti, bernams, davusiems dešros, kaime jau užsižiebiantiems žiburiams. Iš liūdesio, graudulio, kad „susivalgė gyvenimas kaip dešros rinkis“. Užlipa didžiu pasijutęs ubagas aukščiau, ant iš rudens palikto veleno, kur ir sėdėjo, ir kreipiasi – gal į naktį, gal į zuikius, o gal ir į ateinančius metus. Arba į mus:

– Kaip viskas verčiasi, kaip viskas keičiasi, kaip viskas vis kitoniškai! Ir greitai bus dar kitoniškiau – tik aukštyn kojom! Iš kur aš žinau? Ką aš žinau, iš kur žinau, bet žinau, ir baigta. Gal mes, ubagai, labiau susišnekam su aukštybėm nekaip kiti žmonės. Kalbam kalbam poterius (nors aš tai nelabai) ir susišnekam… Oi, kaip bus viskas adverniškai ir, oi, kaip bus dar adverniškiau!.. Tik jūs palaukit, tik jūs palaukit ir pamatysit!

Noras pasakyti, gal nuo jo ir prasideda visi pasakojimai ir pasakos, visos literatūros. Pasakojimai iš to neaiškaus žinojimo, iš to susišnekėjimo su aukštybėm. Pasakyti nelabai yra ką, bet turi kažkas paaiškėti, negali tik taip verstis, keistis. Tegu tik visi, kurie dar gyvi, palaukia. Kažką juk žino ir J. Biliūno ubagas, ir jis guodžia sergantį studentą, „pasitaisysi čionai, po pušynėlius, vaikščiodamas“. Žino ir apie kitus svarbius dalykus: „Šitą ligą tamsta miestuos gavai, tai nuo mokslo ir dulkių… Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar dar sveikas būtum… Bet Dievas ne kiekvienam dvasią šventą duoda, kad ir mokytam…“

H. A. Čigriejų su J. Biliūnu sieja gyvenimo tinklų tankio jutimas. Spurda juose žmogaus dvasia, tai geriau, tai blogiau jai, viskas keičiasi ir žmonės keičiasi vietomis, čia stipresnis, čia silpnesnis. Pasakyti, pasisakyti. Pranešti, ką pajutai, suvokei, sužinojai. Jei galiu kalbėti, galiu ir pasakyti, papasakoti. Pasiseka tai padaryti, jei šiandien rašomas tekstas susikabina su ankstyvesniais tekstais (nuo pasakų iki profesionalios literatūros). Tekstai tarsi ima skaityti vieni kitus, pasakojimuose atsiranda savaiminės galios.

Ar nėra taip, kad dabarties tekstai yra pernelyg pasitikintys savimi, vien savimi? Jei ir kreipiasi į kitą tekstą, tai ne į jį įsiklausydami, o ardydami, dekonstruodami. Silpnas, trūkinėjantis dabartinio pasakojimo(si) ryšys su ankstesniais pasakojimais, jau nugulusiais į tradicijos pamatus. Bet ar galima kaip nors sąmoningai tą ryšį stiprinti, jo ieškoti? Simptomiška, kad dabartis užėmė ir didesnę literatūros mokslo akiračio dalį. Nebėra gilesnių net XX a. pradžios (labai šakningos) refleksijų. Jos stiprintų ir pasąmoninį pasakojimo tąsos jutimą, neatskiriamą nuo gyvenimo jutimo, nuo giliųjų parametrų ilgesio.

Pabaiga: Lauros Sintijos Černiauskaitės ilgesys

Netikėta, bet gal ir tikėta, kad naujojo savo romano „Medaus mėnuo“ (2011) lydraštyje Laura Sintija Černiauskaitė įrašė ilgesį: „Norėjau parašyti knygą apie tyrumą, bet pagavau tik jo ilgesį“. Panašiai kaip prieš šimtą metų Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana laiške Pranui Dovydaičiui, viename atviriausių: „Absoliutiškas nesutikimas tikrenybės (rzeczywistos`ci) su svajonėmis – su giliausiais sielos reikalavimais“⁵. Ilgesiu siela derina tikrovę ir svajonę, iš kultūros lauko pasirinkdama stiprinančių atramų. L. S. Černiauskaitės romano epigrafas iš Nijolės Miliauskaitės:

kokie ploni yra siūlai
jungiantys mus
su pasauliu
kokie skaudūs

Taip, ploni ir skaudūs, bet esantys, jungiantys.

Padedantys gyventi, pasakoti, pasakojimą tęsti.

1 Martinaitis M. Akistatų metlaikio poringės, in: Žukauskas A. Rinktiniai raštai, I–II. – Vilnius, Vaga, 1986. – P. 16.
2 Miłosz Cz. Gimtoji Europa. – Vilnius, Apostrofa, 2011. – P. 9–10.
3 „Nemunas“, 2011 m., gruodžio 15–22 d.
4 Rilke R. M. Pasakojimai apie gerąjį Dievą. – Vilnius, Ardor, 2000.
5 Šatrijos Ragana. Laiškai. – Vilnius, Vaga, 1986. – P. 283.

Viktorija Daujotytė. Būti šviesoje, nebijoti Gamtos tamsos

2025 m. Nr. 11 / Ilzė Butkutė. Iš vasarvidžio vados. – Vilnius, 2025. – 189 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Viktorija Daujotytė. Vydūnas buvo Mokytojas

2025 m. Nr. 10 / „Kodėl ant dviejų šimtų litų banknoto buvo būtent Vydūnas?“ – paklausė „Moters“ žurnalas. Tikrai – kodėl būtent Vydūnas? Jau seniai nebeturime lito, nacionalinės valiutos ženklo, o klausimas liko.

Viktorija Daujotytė. „Ir dėl ko aš rašau šį dienoraštį?“

2025 m. Nr. 7 / Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 726 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Rūstėjančio laiko rūstėjanti kalba

2025 m. Nr. 3 / Šiandieninio laiko kalba vis labiau reikalinga tiesaus, tiesioginio tako, kaip dar tik švintant laisvėjančiai Lietuvai ištarta Justino Marcinkevičiaus Vasario 16-osios proga…

Viktorija Daujotytė. Sena gali būti ir nauja

2025 m. Nr. 2 / Erika Drungytė. Bukolikos. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 74 p. Knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.

Viktorija Daujotytė. Metafora švyti ir gyvoje mintyje

2025 m. Nr. 1 / Laureatės žodis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos įteikimo vakare / Lietuvių vaizduotėje vis dar gyvas Karalių, Karalienių, Karalystės mitas. Ir Rašytojų sąjungos premijos, kiek atsimenu, pačioje Nepriklausomybės aušroje sumanyto…

Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus patvirtinimai ir papildymai

2024 m. Nr. 11 / Justinas Marcinkevičius. Rinktiniai raštai: 10 tomų / redakcinė kolegija: dr. Elena Baliutytė-Riliškienė, dr. Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, Virginijus Gasiliūnas, dr. prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė, dr. Donata Mitaitė, habil. dr. Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Gytis Vaškelis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024.

Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Laura Laurušaitė. Neįveiktas dvilypumas lietuvių ir latvių egzodo romanuose

2012 m. Nr. 1

Tiesiog neįtikėtina, kad lietuviai beveik nieko nežino apie latvių pokarinės emigracijos mastus¹ ir svečiose šalyse sukurtą jų literatūrą, kuri ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais rodikliais smarkiai pranoksta mūsiškę. Latvių ir lietuvių egzodo romanų bibliografijos, apimančios 1945–1990 m. laikotarpį, parodė², kad bendrą lietuvių ir latvių egzodo romanų masyvą sudaro daugiau kaip 700 kūrinių: 220 lietuvių ir 488 latvių romanai. Paprastai nustembama ir klausiama, kodėl latvių rašytojai išeivijoje buvo tokie produktyvūs. Priežasčių čia daug: pirmiausia, iš tėvynės pasitraukė labai daug kūrybingų asmenybių (apie 150 aktyviai rašančių žmonių, plg. iš Lietuvos – apie 100). Latvijoje stipresnė prozos tradicija, nes čia buvo geresnės sąlygos nacionalinei kultūrai augti (pusšimčiu metų anksčiau panaikinta baudžiava – 1809 m.), klestėjo laisva spauda ir knygos poreikis (pas mus – spaudos draudimas); būta daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu; didmiestis Ryga – europietiškiausias Rusijos imperijos miestas su knygynais, teatrais, koncertų ir parodų salėmis. Latvijoje daug ryškesnė Vakarų Europos filosofinių ir estetinių idėjų skverbtis; vaisinga vokiečių kultūros įtaka, ankstesni ir gausesni pasaulio literatūros vertimai; jau XX a. pradžioje latvių romanas buvo pasiekęs kitą kiekybinę ir kokybinę pakopą. Bet, nepaisant šių skirtingų aplinkybių ir proporcijų, pravartu pažvelgti į lietuvių ir latvių egzodo romanus lyginamuoju aspektu ir paieškoti veiksnių, leidžiančių identifikuoti abiejų tautų lemties panašumą, atspindėtą literatūroje.

Hibridizacijos modelis

Pamatinis straipsnio teiginys būtų šis: joks emigrantas nėra tautinis grynuolis, jis nuolat kybo tarpinėje būsenoje, dreifuodamas link vienos ar kitos vertikalės. Egzode sąmonė yra radikaliai pakitusi, nes stokoja apibrėžtumo ir atskaitos taškų. Dauguma migracijos teoretikų ir diasporos prozos tyrėjų pripažįsta, kad išeiviai netenka dvasinio ir socialinio integralumo, gyvena „nei ten, nei čia“, kad „egzodas yra lūžis laike ir perkėlimas erdvėje“³. Patekusieji į naujas šalis bandė „išversti“ save į naują kultūrą, bet, kaip yra pabrėžusi naujoji emigrantė Dalia Staponkutė, lietuvių kalbos žodis „versti“ yra itin talpus, nes jis slepia ne tik vertimo, bet ir prievartos konotaciją⁴. Veikiamas tarpkultūrinių sąveikų formuojasi naujas subjektas, kuris iš esmės nebėra tapatus nei buvusiam aš, nei kitam, todėl ima vyrauti sąveikų skatinamas kismas, decentralizacija, tapatybės hibridiškėjimas. Ieškodami metodologinių prielaidų tirti šiai trupmeninei egzistencijai, kurioje atsidūrė lietuvių ir latvių pokario emigrantai, pamėginsime pažvelgti, kokių galimybių teikia postkolonializmo įtvirtintas hibridiškumo konceptas, nes jis tapo šios teorijos atsinaujinimo akstinu, vadinamuoju „postkolonijiniu posūkiu“ (postcolonial turn) arba „migracijos posūkiu“ (migrant turn). Biologine metafora pagrįstas hibridiškumo terminas, postkolonializmo autoriteto Homio Bhabhos⁵ įvestas į platesnę vartoseną ir reiškiantis naujų formų kūrimą dviejų kultūrų kontaktų zonoje, yra vienas iš sudėtingiausių ir labiausiai diskutuojamų. Viena vertus, patekę į svetimą aplinką, išeiviai patiria kultūrinį šoką, bet kita vertus – tai lengviausias būdas identifikuoti save pagal kontrastą su kitu. Tai tapatybių maišymas, kryžminimas, išvedant tarpkultūrinį hibridą. Iki postkolonijinio posūkio hibridiškumas dažnai turėdavo tik negatyvią konotaciją. Billas Ashcroftas, Homis Bhabha pirmieji pristato hibridizuotą prigimtį kaip stiprybę, ima kalbėti ne apie vienos kultūros sunaikinimą, nutildymą, bet apie dvipusę proceso prigimtį, jo poliariškumą ir produktyvią įtampą, egzistuojančią tarp sąveikaujančių kultūrų⁶. Išvietinimas praplečia galimų gyvenimo formų sampratą ir gali būti paverčiamas privilegijuota padėtimi. Panašiai ir daliai baltų išeivių tarpkultūrinė savęs kūrimo, atkūrimo ir konstravimo įtampa tapo kultūriniu postūmiu. Kad prarandant yra įgyjama, pritarė ir lietuvių filosofas Juozas Girnius, teigdamas, jog „kova su nutautimu turi pozityvių pastangų prasmę, nors pats nutautimo žodis ir yra neigiamos formos. Kovoti su nutautimo grėsme – tai visų pirma ne išlaikyti, o kurti“⁷. Hibridiškumas padeda pabrėžti, kad kultūros negali būti monolitinės ar turėti nesikeičiančių bruožų, o žmogus negali būti kultūriškai neutralus (toks požiūris atitaria latvių kultūrologės, rašytojos Zentos Maurinios nuostatai, kad nė viena kultūra nesivysto pati iš savęs, vien iš savo tautos savitumo). Tarpkultūrinis susidūrimas išgelbsti nuo formų stagnacijos ir veda prie formų sintezės – taigi transformacijos pažado. Gali būti labai įvairių hibridiškumo registrų – nuo lengvo susimaišymo iki labai agresyvių kultūrinio susidūrimo formų. Teoriškai bet koks egzilas yra tarpininkas tarp dviejų kultūros sistemų, atsinešdamas savąją kultūrą ir perimdamas svetimą mąstymo būdą, taip pat skleisdamas savosios šalies kultūrą naujoje žemėje, bet praktiškai baltų tautos buvo pernelyg mažos kovoti dėl kultūros erdvės ir tapti savo šalių ambasadorėmis svetur; tiesa, minima, kad į Švedijos sporto gyvenimą latviai įdiegė rankinį ir krepšinį, o jų meniu paįvairino rugine duona⁸.

Hibridiškumas, svarbus šiuolaikinių (e)migracijos romanų analizės aspektas, yra produktyvus ir egzodo romanams aptarti. Romano žanras tapo vienu iš būdų (po periodikos), kuriuo lietuviai ir latviai pradėjo kolektyviai patirti nacionalinio, kultūrinio identiteto jausmą išeivijoje.

Dvilypumas tampa išeivių egzistencine norma, o „dvigubas peizažas“⁹ – sąmonės susidvejinimo metafora. Daugelis baltų egzodo autorių vaizduoja savo veikėjus dviejose lygiavertėse realybėse išsyk, taip modeliuodami du priešingus pasaulio projektus. Personažus apibūdina ne vientisumas, o „plaukiojimas“, klaidžiojimas, neapsisprendimas, laikini tarpiškumo momentai. Pusiausvyros ir susiliejimo pojūtis ima rastis tik pamažu pripažįstant savo hibridiškumą, bet kokių tai turi pasekmių baltų egzodo romano veikėjams?

Daugelyje hibridizacijos modelio romanų ryškėja egzistencialistinė pajauta, paskatinta skaudžių išeivio nepritapties patirčių. Bandymas suvienyti dvi nesuvienijamas opozicijas ir dviejų alter ego konfliktas, pasireiškiantis įvairiapakope (ne)išverčiamumo gradacija, suteikia galimybių šiuo rakursu perskaityti Gunčio Zarinio, Ilzės Škipsnos, Richardo Rydzinieko ir Antano Škėmos romanus. Tai tekstai, pristatantys fragmentuotą, daugialypį subjektą, kurio pagrindinis bruožas – neurozės apimta egzilo sąmonė, o pasakojimas destabilizuojamas vartojant modernistinę raišką. A. Škėmos „Balta drobulė“ arba I. Škipsnos „Už septinto tilto“ yra tiesiog chrestomatiniai pavyzdžiai, kaip romanas gali sujungti tradiciniam pasaulėvaizdžiui įprastą vaizdiniją ir modernų savirefleksyvų pasakojimą į vientisą naratyvinį junginį ir tapti raiškiais emigrantų būvio liudijimais.

Susidvejinusios tapatybės įkaitai

Ilzės Škipsnos (1928–1981) romano „Už septinto tilto“ („Aiz septīta tilta“, 1965) sąrangos pagrindą ir esminę intrigą sudaro psichologinis dviejų opoziciškų figūrų konfliktas – moters sąmonės susidvejinimas, vizualizuotas net siužetiškai. Pasakojimo plėtros centre atsiduria dvi draugės Edita ir Solvita, kurios romano pabaigoje pasirodo esančios vienas asmuo. Dviejų prieštaringų asmenybės pusių koegzistencija viename asmenyje yra svarbus hibridiškumo ženklas. Abi moterys reprezentuoja asmens nepakankamumą, viena kitos represuotą pusę, jos tarsi dvynės iš senų pasakų, kurioms duota tik po pusę rakto. Priešingi psichikos poliai iš pradžių vaizduojami izoliuotai, abi pusės prisimena visiškai skirtingus praeities įvykius, tarsi neturėtų sankirtos taškų ir bendros atminties. Vienodėjimo procesas vyksta pasąmonės lygmeniu ir romane skleidžiamas beveik nepastebimai, užuominomis: „Aš visai nenorėjau žiūrėti Solvitai į veidą ir matyti save pačią kaip atvaizdą veidrodyje“¹⁰; „Sėdėjau pati viena ir kažkuriame veidrodžio kampe mačiau pusę savo veido“ (UST, 104).

Romanas prasideda Editos sutikimu vykti atostogų į uošvių Melvijų namus – tai savotiškas „išėjimo į pasaulį“ ritualas, romane įvardijamas kaip „žaidimo pradžia“. Atskyrimas nuo savosios aplinkos yra reikšmingas dėl dviejų priežasčių: tai pirmasis žingsnis savęs pažinimo link, antra, Edita nori geriau pažinti Solvitą kaip svarbų savo pačios asmenybės aspektą ir patirti hipotetinį susiliejimą. Klaidžiojimas po Melvijų dvarą traktuotinas kaip iniciacijos ritualas, kurio metu Edita patiria daugybę situacijų, verčiančių ją pripažinti savo skirtingumą ir jį integruoti.

I. Škipsnos romane dažnai eksploatuojama veidrodžio, paveikslo kaip susidvejinimo metafora, bet veidrodinis atspindys, kurį moteris bando pamatyti, iš pradžių tėra iškreiptas, ambivalentiškas, sudvigubintas šešėlis, atstovaujantis nei-nei dialektikai, tačiau jis interpretuotinas kaip ženklas, kad susiliejimo viltis dar egzistuoja. Laipsniškai ima ryškėti jųdviejų panašumas: „Kad mes su Solvita buvom vieno ūgio, pastebėjau tik tada, kai leisdamasi žemyn didžiųjų laiptų gale pamačiau mus abi veidrodinėje sienoje“ (UST, 61). Tokia citata liudija, kad Edita pamažu artėja link savo hibridiškumo įsisąmoninimo, bet pasiklysta savo atspindžių labirintuose, ir hibridiškumo įveikos galimybės darosi miglotos. Veidrodis yra tarsi visaregė akis, kuri mato esmingiau, nei visi kiti žiūrintieji. Vėliau svainis Markas Melvijus supainioja Editą su Solvita, taip įvesdindamas ją į dar vieną tapatybės iniciacijos ratą – dabar jau ir žmogiškosios būtybės pastebi jų panašumą.

Edita yra atsigręžusi į save, išoriniam pasauliui nedaug pavaldi asmenybės dalis, jos centras yra joje pačioje, o Solvita simbolizuoja atgręžtą į išorę, permainingą asmenybės pusę. Pirmoji yra emigrantų, nesugebėjusių asimiliuotis svetimoje erdvėje, metonimija, o antroji – mimikrinė tapatybė, prisitaikymo tremtyje pavyzdys. Su kiekviena sąmonės puse siejami opozicišką pasaulio žiūrą reprezentuojantys simboliai: Editos prisiminimuose iškyla akmuo, simbolizuojantis pastovumą, ištvermę ir pasipriešinimą kaitai (gyvena atsiminimais, ilgesiu), o Solvitos apmąstymuose dominuoja okeanas, sietinas su nuolatiniu judesiu, adaptyvumu ir aktyvumo energija (mėgaujasi gyvenimu, „geria okeaną“).

Editos ir Solvitos vardų dichotominė esmė slepiasi romano tekste grafiškai iškeltose pirmosiose raidėse – E ir S. Kiekvieno skyriaus pirmojo sakinio išryškinta raidė E arba S atitinka Editos arba Solvitos žiūros į pasaulį rakursą. Paskutinis skyrius, kuriame susitinka ir po mirties galutinai susivienija abu psichikos poliai, simboliškai pradedamas žodžiu ES (liet. AŠ).

Panašiu principu konstruojamas ir A. Škėmos (1910–1961) romanas „Balta drobulė“ (1958), tik protagonistas jame vienas. Čia eksploatuojama dar viena tarpinės erdvės atmaina – žmogaus dalis gyvena realiame pasaulyje¹¹, kita dalis – išgalvotame, kuriam tenka didesnis prasminis krūvis. A. Škėmos veikėjui visais atžvilgiais artimesnė yra Edita. Analitinio proto intelektualui emigranto padėtis nėra adekvati, todėl save ir aplinką jis reflektuoja ironiškai. Viena iš Garšvos susidvejinimo apraiškų – teatrališkumas. Kaip priešprieša automatizuotam hoteliui iš baltiškosios atminties išnyra folkloriniai kaukai, su kuriais jis save identifikuoja: „Esu lietuvis kaukas iš Johann Strausso operetės“¹². Loreta Mačianskaitė tapatina kauką su kauke: „Garšva – susidvejinusi figūra. Keltuvininko uniforma (kaukė) pridengia kenčiantį poetą, kuris negali realizuoti savo asmenybės nei kūryboje, nei žmogiškajame gyvenime“¹³. Garšvos beprotybė daugiasluoksnė; būti poetu – kitokiu, skirtingu, reiškia būti bepročiu kitų akyse. Čia aktualus ir klausimas apie poetą kaip žmogų, turintį keistuolio statusą, neatitinkantį išorės pasaulio normų, kaip autsaiderį ir persona non grata. Garšvos susidvejinimas dvigubas, jis slypi opozicijose menininkas – aplinka ir išeivis – svetima tikrovė. Vaizduojant neurotiško individo dramatišką būvį, akcentuojamas inteligento nesugebėjimas išsaugoti neperskeltą dvasią lūžio laikotarpiu. Kiekvieno tikro menininko įprastas konfliktiškumas su aplinka šiuo atveju pasiekia pražūtingą ribą.

Gunčio Zarinio (1926–1965) romane „Apkaltintas“ („Apsūdzēts“, 1961) protagonisto Arturo kūnas ir dvasia irgi yra atsidaliję, o savo tikrąją egzistenciją jis tapatina su vidiniu pasauliu: „Jam atrodė – jo kūnas gyveno pats savo gyvenimą, be jo“¹⁴. Symanis Gruodas projektuoja savo neišsipildžiusias viltis į sūnų Arturą, nori jame matyti „pats savo atjaunintą veidą“ ir didžiuotis, jog tai yra jo, „fabriko sargo, pamesto vyro, bėglio be gimtinės sūnus“ (A, 55). Tai dar viena priverstinio susidvejinimo forma: Arturas tampa klonuotu tėvo antrininku, šešėliu.

Dominuojantis G. Zarinio romano ženklas – irgi teatro metafora. Arturas yra būdingas periferijos atstovas, kiti veikėjai yra tarsi pagrindiniai jo gyvenimo aktoriai, kuriuos jis stebi iš užkulisių. Pasaulis romane reprezentuojamas kaip kaukių balius, kur tikrasis veidas privalo būti slepiamas: „Tai ir yra mūsų nelaimė – mes elgiamės taip, kaip iš mūsų tikimasi“ (A, 83). Faktinei tiesai priešinama melaginga regimybė: Skotlandjardo inspektorius Grynas slaptai žavisi poezija, leidėjas leidžia pradedančiuosius poetus ir pats kuria, bet oficialiai užsiima juoduoju knygų verslu, prostitutė – išsilavinusi moteris, baigusi raštvedybos koledžą, tačiau šią autentišką asmenybės pusę maskuoja vulgarumo kauke. Poetai traktuojami kaip visuomenės marginalija: „Kai bendradarbis paklausė, ką jis veikia, jis tik burbtelėjo, kad žiūri televizorių, kurį net nusipirko, kad turėtų įrodymą, bet beveik niekada nežiūrėdavo, – nes tiesą reikėjo slėpti, – jis skaitė eilėraščius“ (A, 143). Komisaro Gryno teisminį sprendimą lemia subjektyvios nuostatos: policininkas žino, kad kaltinamasis nekaltas, bet nuslepia įkalčius, nes žavisi tikrojo nusikaltėlio poezija ir nenori jo nuteisti. Skotlandjardo vyresnybė įsitikinusi, kad Arturas kaltas, o Grynas teismo salėje tiesiog atstovauja aklai sistemai. Prisiekusieji irgi pristatomi kaip subjektyvūs ir neadekvatūs visuomenės nariai.

Richardo Rydzinieko (tikr. Ervinas Grynas, 1925–1979) romane „Aukso motociklas“ („Zelta motocikls“, 1976) viename asmenyje koncentruojamas tapatumų konglomeratas: latvis Igoris rusišku vardu (motina aistringai žavėjosi rusų literatūra), kariavęs vokiečių pusėje, gyvena Švedijoje, kur „mieliau yra latvis, kartais griežtai akcentuodamas savo priklausomybę rytams“¹⁵.

Kryžkelės ambivalencija

Svetimumas aplinkai lemia disharmonišką, iškreiptą asmenybės raidą jos prigimčiai priešiškoje kultūroje. Neurozinis realybės jausmo praradimas ir individualybės skilimas romanuose pasiekia patologijos laipsnį – tokia baigtis būdinga visų hibridizacijos romanų protagonistams, bet prieš tai jie desperatiškai bando įsivietinti ir save harmonizuoti.

A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ jungiasi du pagrindiniai medžiagos klodai: veikėjo dabartis ir jo retrospektyvus pasakojimas, kurie neturi nepertraukiamo siužeto. A. Škėma Garšvos istoriją nuolat perpina kitų veikėjų istorijomis, jo paties užrašais, pabrėždamas jo gyvenimo nevientisumą, fragmentiškumą. Tekstas komponuojamas asociacinio punktyro principu: objektyvūs impulsai suaktyvina personažo sąmonėje reminiscencijas ir vizijas. Vaizduote ir prisiminimais jis remiasi į senovės Lietuvos mitus ir etiką, o dabartyje nesėkmingai bando pritapti prie kosmopolitinės Vakarų kultūros. R. Rydzinieko „Aukso motociklo“ protagonistas Igoris irgi nei vieno, nei kito krašto žmogus, jo kūnas gyvena esamuoju, o sąmonė būtuoju laiku: „Viskas vėl buvo nerealu, praeitis ir dabartis maišėsi, abi atrodė vienodai aktualios… Jaučiausi kaip kryžkelėje“¹⁶ (AM, 132). Intonacinė romano dominantė pagrįsta šiais „kryžkelės jausmais“, kuriuos originaliai reflektuoja jo draugas Andris: „Jausmas toks, lyg angelas šlapintųsi ant širdies“ (AM, 87). Tai ta pati egzistencialistų akcentuota ribinė situacija, kurią peržengus gyvenimas iš esmės pasikeičia: arba žmogaus sąmonė ir psichika persijungia į kitą būseną, arba gyvenimą nugali mirtis.

I. Škipsnos Editai namai yra kaip slėptuvė, ji puoselėja savo tautiškumo šaknį, besiskverbiančią gilyn, o Solvita sąmoningai pasirenka neigti savo praeitį, raizgosi į plotį ir pasižymi sugebėjimu pamėgdžioti bet kokį socialinės elgsenos ritualą ar modelį – dažo plaukus, rūko, madingai rengiasi, skambiai ir sklandžiai kalba, juokiasi, kai Edita melancholiškai graužiasi, verkia ir pan. Dviejų asmenybės pusių skirtingumas I. Škipsnos romane pabrėžiamas supriešinant veikėjų darbinę veiklą. Solvita – patalpų dizainerė, jos užsiėmimas susijęs su didele erdve ir pačiais naujausiais mados šūksniais, o Edita dirba archyve, ženklinančiame užkonservuotą praeitį, sustingusį laiką ir uždarą erdvę. Kaip ir daugelis žmonių, nenorinčių pripažinti savo hibridiškos prigimties, ji nori būti nematoma. Užsidarydama archyve Edita stengiasi susikurti saugumo iliuziją, kuri pasirodo apgaulinga. Ji izoliuojasi ir tarsi užtrenkia savo gyvenimą vienoje iš archyvavimo dėžučių su mirusių tautiečių vardais (toks atsiribojimas būdingas hibridiniams subjektams). Archyvas iškyla kaip nykstančios (išeivių) rūšies muziejus, buvusių gyvenimų fosilijų saugykla, kur žmones pakeičia archyviniai įrašai. Kilnodama popierius su „mirusiais vardais“, ji pasijunta praeities saugotoja ir šio prikelto „priešistorinio“ pasaulio dalimi, išgyvena simbiotinį ryšį su buvusiu laiku, be kurio ji neegzistuotų ir kuris nustotų egzistavęs be jos kaip archyvarės. Ji nežino, kaip funkcionuoti visuomenėje, tarsi iš esmės stokotų socialinės elgsenos įgūdžių; geriausias to pavyzdys – veiksmai Melvijų pobūvyje. Nesugebėdama užmegzti pokalbio ir pateisinti savo buvimo socialinėje grupėje, Edita leidžiasi į paieškas namo labirintais ir verčiau kalbasi su nebyliais svetimų protėvių portretais ant koridoriaus sienos nei su gyvais, bet paviršutiniškais svečiais.

Ir A. Škėmos, ir I. Škipsnos romanuose skleidžiama Amerikos topografija, atspindinti naujojo žemyno gigantizmą ir didžiulį knibždėlyną (A. Škėma), arba laukinį pirmapradį gamtos atšiaurumą (I. Škipsna) – tą atitinkamai reprezentuoja milijoninis Niujorkas ir begalinės Teksaso platybės. Baltų emigrantai atvyko iš kamerinio landšafto šalių, kur viskas buvo jauku ir lengvai pasiekiama, todėl nauji parametrai, skaičiai ir atstumai juos pribloškia, paklaidina. I. Škipsnos romane vyrauja topografijos rodmenys – tankmė, labirintas, klampynė, kryžkelė, o kelias tik vienas – simbolinis – savosios tapatybės link. Pasirodo naujojo pasaulio ikona – automobilis, ženklinantis kitokį mobilumą ir technokratinės visuomenės galimybes. I. Škipsnos kūrinys iliustruoja, kokia svetima ši patirtis baltų išeiviui. Paprasta Editos baimė vairuoti įgyja išvietinto individo egzistencinės dilemos matmenis:

Aš nebežinojau, ar vairą laikiau rankose, ar tik už jo laikiausi. <…> Jaučiau, kad be Solvitos – be Solvitos greta aš nesugebėčiau nuvažiuoti nė pusmylės tiesiausiu keliu! Man norėjosi rėkti. Supratau, kad esu įkliuvusi į mechanizuotus, nesulaikomus, išgaląstus dantračius, iš kurių niekada nebesugebėsiu ištrūkti, kad per mažiausią sekundės dalį būsiu sumalta be tikslo ir be prasmės – ir mano baimė pamažu iš vidaus nusidažė džiaugsmingu suvokimu, kad tai mano bejėgiškumo akimirka ir todėl graži. Beliko tik darsyk pakartoti užkeikimą ir paleisti vairą – ¹⁷(UST, 36).

Santykį su svetima aplinka kandžiai traktuoja R. Rydziniekas psichologiškai niuansuotame romane „Aukso motociklas“. Auksinis motociklas pasirinktas kaip simbolinis įvaizdis, tarnaujantis įvairialypės ironijos sklaidai (socialinės, tautinės, autoironijos). Išvedama paralelė su prieškario įvaizdžiais, kai už gerą tarnybą darbdavys į pensiją išeinantį darbuotoją apdovanodavo auksiniu laikrodžiu. XX a. šeštojo dešimtmečio jaunuolis vidurinės mokyklos baigimo proga iš tėvų kaip dovaną už pastangas gauna auksinį motociklą. Šis švelnus paironizavimas pamažu perauga į didelį kartėlį dėl latvių tautos lemties, transformuojasi į likimo ironiją: galbūt ir latviai kada už savo kančias bus apdovanoti aukso motociklais?

Vakarų visuomenė vadovaujasi dėsniais, kuriuos G. Zarinis vadina „mašinerija“, – čia visi turi savo vaidmenį ir privalo jį teisingai atlikti. Kiekvienas žmogus, nori to ar ne, yra mašinerijos dalelė: „[B]uvau žaisliukas, aukštyn, žemyn mėtomas žaisliukas, kurį kas panorėjęs gali sulaužyti“ (UST, 29) – šis I. Škipsnos herojės patiriamas vertikalus svaidymas paradigmiškai sietinas su A. Škėmos lifto judėjimo trajektorija. Jeigu individai ignoruoja esamą socialinę tvarką, jie tampa atstumtaisiais arba sumalami mašinerijos velenų. Geriausiai šiam atstūmimo mechanizmui atstovauja pagrindiniai G. Zarinio romano „Apkaltintas“ veikėjai, visi vienaip ar kitaip išmesti iš oficialiojo visuomenės lauko, savotiška „padugnių galerija“: išeiviai iš Latvijos, prostitutė, pornografinių knygų leidėjas, žmogžudys, kalinys, apsimetėlis. Veiksmas dažnai vyksta naktį purvinuose vargšų kvartaluose.

Niujorkas A. Škėmos romane – sumažintas Amerikos modelis, o milžiniškas viešbutis funkcionuoja kaip visuomenės mikrokosmas – jis verčia žmones prisitaikyti prie socialinių reikalavimų, pavyzdžiui, slėpti iš gimtinės atsivežtą motinos žiedą – tikrąją išeivio tapatybę – po balta uniformine pirštine tarsi savo paties tikrąją būtį po balta beprotybės marška. Viešbutyje Garšva dirba liftininku, nors Lietuvoje buvo bepradedąs reikštis poetas. Toks socialinis neadekvatumas pabrėžia prieštarą: kūrėjas turi neribotą erdvę reikštis, o lifte žmogus suspaustas ir svarbus tik kaip automatinių gestų atlikėjas. Garšva ima kurti alternatyvias realybės versijas – jo sąmonė gyvena vaizduotės maitinama kūryba, fantazija yra vidinės egzistencijos branduolys, o psichikos susidvejinimas lemia pasakojimo raiškos modernumą. Vaizduotę kaip fiktyvią tikrovės atmainą irgi galima laikyti viena eskapizmo ir alternatyvaus būvio strategijų. Mirties idėjos apsėstas Garšva rašydamas pasitraukia į tarpinę introspekcijos erdvę ir meno pasaulį – visiškai kitą patirties ir sąmonės lygmenį, nors esamoje realybėje bet kokia fantazijos apraiška traktuojama kaip perversiškas žmogiškosios minties nuokrypis. Technologiškoji visuomenė paverčia žmogų bejausmiu automatu: „Jūsų aukštas, prašau, dėkui, mygtuką, dėkui, prašau, dėkui…“ Kaukė, imitacija, vaidyba, uniforminės aprangos maskuotė yra Garšvos darbo – ir sykiu gyvenimo – sudėtinė dalis. Minutėmis sekamas veiksmas, akcentuojami aukštų numeriai, skaičiuojami įlipantys ir išlipantys keleiviai nurodo robotišką svetimo pasaulio pusę (frazė „ranka rankena“ rašoma be jokio skyrybos ženklo, liftininkas įvardijamas metonimija „ranka balta pirštine“ ir pan.). Skaičiai – dirbtinė simbolių sistema, jie dera dirbtinėje erdvėje, kur net žmogus įprasminamas kaip skaičius, informacinis nuasmenintos ženklų kalbos vienetas, vienas iš aštuonių milijonų Niujorko gyventojų: „Štai Garšva, štai Garšva, štai 87-asis.“ Viešbučio erdvė geometrizuota: stačiakampis liftas – erdvinė figūra, „žalia strėlė, raudonas kvadratas“, judėjimas „up ir down“. Judėjimas ne tik vertikalus, bet ir horizontalus: vertikalųjį „up ir down“ atitinka horizontalusis „įeina“, „išeina“. Nors vertikalioji ir horizontalioji trajektorijos lifte susikerta, keltuvininko kontaktai su keleiviais itin trumpalaikiai – dažniausiai jis tuos žmones mato pirmą ir paskutinį kartą. Važiuojantieji romane įvardijami „svečiais“, bet šis apibūdinimas labiau asocijuojasi su sąvoka „svetimas“, o ne „laukiamas“; sutampa netgi šaknis: sveč-, svet-.

A. Škėmos romanas parašytas kaip dviejų asmenybės pusių (kūrėjo ir automatinio veiksmų atlikėjo) keitimasis vaidmenimis, o I. Škipsnos romano naratyvą formuoja dvi iš pirmo žvilgsnio atskiros, priešingo charakterio herojės, nors abiem atvejais dualumą ir pakrikimo būseną lemia vieno veikėjo suskilusi sąmonė.

G. Zarinio romano veikėjo Arturo namų jausmas deformuotas, nes tamsus ir šaltas butas, kuriame gyvena su tėvu, jam tėra „kalėjimo kamera“, „vieta, vadinama namais“ (A, 32–33). Namų sąvoka devalvuojama iki laikinos pastogės, kuri neturi jokio tvaraus krūvio, be to, tai dar ir nepilnos šeimos ekvivalentas. Nepilnaverčiuose namuose, kurie neturi centro – motinos, gyvena tik tėvas ir sūnus, o motinos (platesne prasme – savosios šalies) trūkumas dar labiau pabrėžia egzistencijos apgailėtinumą. Psichiatrinės ligoninės kambarys, į kurį po saugumo tardymų uždaromas A. Škėmos protagonistas, irgi atitinka kalėjimo vienutės interjerą – „Jis buvo pailgas, ankštas, rudom sienom. Geležinė lova, stalelis, langas – užtvertas pinučiais“ (BD, 391) – ir tampa Arturo kalėjimo invariantu. Prie šios draugijos natūraliai prisišlieja R. Rydzinieko Igoris, psichiatrinės ligoninės 17-os palatos pacientas. Garšvos beprotybė užprogramuota dar genuose, o R. Rydziniekas ir I. Škipsna sąmonės užtemimą vaizduoja kaip integralią tremties sindromo pasekmę. Išprotėjimas traktuotinas kaip trapi sąmoningumo ir jo praradimo riba, nugrimzdimas į traumuotos psichikos užmarštį, sąmonei izoliuojantis nuo absurdo perimto pasaulio. Laisvę apriboja ir tremties situacija, kitų egoizmas. Išeivio nelaisvė dviguba, nes „visuomenė tendencingai nusistačiusi prieš svetimus: siekiama ne pagelbėti ir integruoti, bet izoliuoti, kad netrukdytų“¹⁸. Svetima žemė pristatoma ne tik kaip išorinės, bet ir kaip vidinės tremties modelis.

Išlindęs iš savo tamsaus kambario į viešumą, Arturas diskredituojamas kaip svetimas. Jis jaučiasi emociškai ir psichologiškai nepriklausantis miestui, ieško vienišumo minioje ir kultivuoja jį kaip savo, egzilo, tapatybės dalį. Kalėjimas yra tiesioginė nuoroda į vidinę asmenybės izoliaciją ir totalios vienatvės būseną. Egzilas pačia savo tapatybės esme yra autsaideris, todėl vienatvę kaip egzistencialistinės laisvės formą pasirenka dauguma G. Zarinio ir R. Rydzinieko romanų veikėjų. R. Rydziniekas pateikia spintos ir fotoaparato metaforą kaip aliuziją į klaustrofobiją. Uždarų durų, mažos patalpos baimė implikuoja paralelę su asmens (Igorio) tapatybės prarastimi. Šios įvairiabriaunės konotacijos formuoja gyvenimo-kalėjimo metaforą, kurią viena ar kita briauna artikuliuoja visi aptariamieji tekstai.

„Baltoje drobulėje“ Amerikos mikromodeliu galima pavadinti Niujorką ir hotelį, o I. Škipsnos romane mikromodeliu laikytini amerikiečių Melvijų namai, kuriuose Edita įsikalina kaip miesčioniškame narvelyje ir pasidaro pavaldi primestoms normoms. Melvijai pristatomi kaip tuščiagarbiai neautentiškai besielgiantys kaukių nešiotojai, masinės kultūros adeptai, susirūpinę tik viešuoju įvaizdžiu: „Mes nėmaž negalvojame apie Džeraldą nei apie [mirštantį] tėvą, o vien apie tai, ką pasakysim draugams ir pažįstamiems, jei nutiks blogiausia ir Džeraldo nebus laidotuvėse“ (UST, 151). Melvijų namai reprezentuoja, kuo Edita taps, jei laikysis primetamos tvarkos. Slenkstis, vartai, laiptai, langas, kopėčios, klaidžiojimas koridoriais kaip labirintu, takelis, tiltas yra išeities ieškojimo, perėjimo iš vienos erdvės į kitą ženklai, ribinių simbolių apraiškos.

Labirintas kaip saviieškos metafora

Analizuojant I. Škipsnos romaną, paranku remtis ir labirinto motyvu, kuris iškyla reikšmingose romano situacijose ir gali būti traktuojamas kaip galinga vidinės sumaišties metafora. Dar viena labirinto įvaizdžio simbolinė reikšmė – ieškant savojo centro leistis į anapusinį pasaulį kaip Vergilijaus „Eneidoje“. Edita patenka į labirintą, kai ji priversta paklusti naujų socialinių normų gausai, o galiausiai per pobūvį, kuris traktuotinas kaip kaukių balius, ji pasiklysta dvare ir tuščių žodžių labirinte (norint pabrėžti pokalbių beprasmybę, nuolat kartojama ta pati forma – „pasakė“). Jos hibridizacijos įsisąmoninimas ilgainiui gilėja ir labirinte pasiekia kulminaciją. Abi sielos pusės turi po savąjį labirintą – Edita klaidžioja nesibaigiančiais Melvijų namų koridoriais – aukštesniosios klasės miesčioniškumo raizginyje, o Solvita paklysta gamtiškajame labirinte – nežinomoje ir pavojų pilnoje sulaukėjusioje miško tankmėje, kuri irgi primena milžinišką labirintą su aklavietėmis ir fatališkais spąstais. Kaip tik šiose klaidžiose erdvėse įvyksta herojų konfrontacija su savo vidiniais konfliktais, akistata su nuslėpta, išstumta savo asmenybės puse, ir jos galiausiai leidžia prasimušti savo tikrajai tapatybei. Gamtiškasis kraštovaizdis mirtinas S pusei, o tuštybės labirintas – Melvijų namai – E pusei. Painus koridorių ir kambarių raizginys atspindi Editos dvasios būseną: ji visiškai sutrikusi, nežino, ko nori iš gyvenimo, visos durys, visos perėjos ir visos galimybės jai atrodo užkirstos. Beklaidžiodama ji atsitrenkia į uždarytas duris – tai efektyvi jos baimės pripažinti savo hibridizuotą prigimtį metafora, kol galiausiai peržengia slenkstį:

Kitoje pusėje nieko nebuvo. Mane apsupo gili ir visiška tamsa, stovėjau melsvai pilkoje šviesoje, kuri po šilto ir saulėto šmėkščiojimo didžiojoje salėje glumino ir šiek tiek baugino, ypač todėl, kad oras atrodė keistai drėgnas ir lipnus. Kai akys čia pamažu apsiprato, pamačiau atidūrusi kažkokioje pereinamoje patalpoje, platoką koridorių ar prieškambarį primenančioje tarpinėje erdvėje (UST, 91).

Svarbi ES iniciacijos fazė įvyksta bibliotekoje – savotiškame kalbų ir kultūrų babelyje, kur Edita sutinka šeimininkės sūnų Marką Melvijų. Šeimininkė motina, įdiegusi namuose matriarchalinės bendruomenės versiją, yra gyvas galios įsikūnijimas ir grėsmingas monstras, bet kartu ji ir aiškiaregė, išpranašaujanti Editos ir Solvitos akistatą: „Žmones reikia sutikti po vieną, kad juos užkariautum“ (UST, 79). Markas Melvijus, nesusiformavęs individas, blankus savo autokratiškos motinos norų atspindys, pagaliau išdrįsta pasipriešinti motinos (ir visuomenės) nustatytoms normoms ir specialiai susikirtęs per egzaminus iškrenta iš prestižinio koledžo, nes „tai buvo įdomu. Atsakymus reikia žinoti puikiai, kad klaidingus galėtum išsirinkti inteligentiškai ir skoningai“ (UST, 100). Paradoksalu, kad kaip tik koledžo baigimo proga ir surengtas šis iškilmingas pobūvis. Toks Marko žingsnis savosios tapatybės link tampa postūmiu ir Solvitos–Editos suartėjimui.

A. Škėmos labirinto ekvivalentas – liftas – sizifiškai dvikryptis, atitinkantis judėjimo trajektoriją aukštyn–žemyn ir apribotas dviejų aklagatvių – pirmo ir paskutinio milžiniško viešbučio aukštų. Veikėjas neklaidžioja, bet – tiesiogine to žodžio prasme – yra pakibęs tarpinėje būklėje tarp dviejų kraštutinumų. Liftas yra talpi tarpiškumo metafora: tarp realybės ir fantazijos, tarp namų ir rezidencijos šalies, tarp kūrybiškos poeto prigimties ir mechaniško liftininko darbo, tarp sąmoningumo ir beprotybės. I. Škipsnos kūrinyje irgi gausu įvairių pusiškumo formų: „Vestuvės ir laidotuvės be gyvenimo per vidurį, kanklės ir rankos be skambesio“ (UST, 135); Edita pobūvyje laiko pusiau nugertą stiklinę; adresas, kurį jos vyras Džeraldas palieka giminaičiams, – „Pusiaukelė“, viensėdis tarp dviejų kaimų, kur anksčiau tebuvo vienas akmuo.

Centro nebuvimas labirinte yra nuoroda į vidinį marginalumo jausmą, kitaip tariant, į asmenybės buvimą paraštėje ir savasties branduolio neradimą. Laipsniškas asmenybės pusių suartėjimas vyksta patamsyje, rūke, liminalioje siurrealistinėje atmosferoje, realybės prieangyje, kur antgamtinė ir pasąmonės sferos susiliečia su tikrove. Baimė, kaip ir labirintas, neturi aiškaus centro, ji sūkuriuoja ore, o logika yra tarsi siena, į kurią daužosi Edita–Solvita. Komunikacijos trūkumas, tušti Melvijų dialogai ir miesčioniškumas sukelia Editai nuobodžio, bergždumo, šleikštulio būseną. Garšvai ir Arturui analogiškus išgyvenimus inspiruoja mechanizuotos, technokratinės civilizacijos svetimumas. Simbolinis auksinio motociklo įvaizdis irgi yra užuomina į sauso technologinės kultūros racionalizmo grėsmę žmonių etikai. Egzistencinio šleikštulio priežastis A. Škėmos ir R. Rydzinieko romanuose labiau globalizuota, I. Škipsnos – ribojama kamerinės miesčioniškumo erdvės.

Išlikimo iliuzijos žlunga

Ir A. Škėmos, ir I. Škipsnos romanų veikėjai turi šizofrenijos požymių¹⁹ (tik I. Škipsnos tekste tai labiau užmaskuota). Tapatybės krizė pagilina ir paspartina asmenybės dezintegraciją. Romanų struktūra iš esmės remiasi šiuo patologiniu principu, simetriškai vedančiu kūrinį prie jo atomazgos – dvasinės (išprotėjimas: R. Rydzinieko Igoris, A. Škėmos Garšva) ir fizinės (autoavarija, savižudybė: I. Škipsnos Edita–Solvita, G. Zarinio Arturas) herojų mirties. Komunikacinės pastangos (su mylimaisiais, giminėmis, kolegomis) nepasiteisina; romanų veikėjai jaučiasi atstumti ir išstumti iš visų socialinių sluoksnių. Jie išbando visus įmanomus išlikimo būdus – meilės ir erotinius ryšius, kultūrą, darbą, kūrybą. Deja, tokios bėgimo nuo tikrovės priemonės teikia tik laikiną užmarštį, bet ne trokštamą egzistencinį išsigelbėjimą. Kita vertus, būtent kūrybiškumą Vytautas Kavolis laikė išeivių stoiškumo šaltiniu: „introspekcijos atvirumas, savo paties egzaminavimas be jokių išganančių ateities iliuzijų, be jokio išsigelbėjimo pažado“²⁰.

Edita romane pristatoma kaip individualistė ir tikrovės vengianti asmenybės pusė. Ji bando apsiginti nuo jai svetimo pasaulio visišku atsiribojimu, tapdama marginaline, įcentrine figūra: „Primerkiau akis ir iš visų jėgų troškau grįžti į savo šviesiai žalių sienų ramiąją tylą, kur viskas buvo nuo manęs priklausoma, o aš nuo nieko“ (UST, 87). Raminanti sienų žaluma yra prarastos tėviškės analogas. Saugi niša jai yra ir prisiminimai iš Latvijos bei motinos laiškai. Kitas būdas įveikti priešišką tikrovę – mėginimas supanašėti su Solvita, bet jis taip pat žlunga, todėl Edita patiria absoliučią išvietinimo būseną, negalėdama niekur pritapti: „Nei po serbentų krūmu, nei banginio pilve, nei žalioje kambario kapsulėje, nei Solvitos akivaizdoje, nei Melvijų name, nei motinos atmintyje, nei Marko mintyse, nei Vičitos upės krante“ (UST, 187).

Dar vienai nepritapimo atmainai I. Škipsnos romane atstovauja ES vyras Džeraldas–Persijus – astronomas, labiau susidomėjęs ne žmonėmis, o dangaus kūnais ir jų ilgalaike spindinčia egzistencija, kuri kontrasto principu pabrėžia žmogiškosios rasės menkumą. Žvaigždžių spiečiai, mirgančios galaktikos, kosmosas ir laukinė Teksaso gamta šiuo atveju yra simptomiški romano pagrindinei idėjai, nes išduoda gilų Persijaus neadekvatumą, nesugebėjimą būti tarp žmonių ir siekį teleskopais priartėti prie amžinybės. Jis jaučiasi jaukiau „bendraudamas“ su priešistorinėmis žvaigždėmis ir jau septinti metai tuščioje prerijoje stato iš akmenų namą, kuriame niekas negyvens, – atminties saugyklą, paminklą sau ir savo dvasios giminaičiams. Traumos paveldimumą demonstruoja Editos–Solvitos ir Džeraldo–Persijaus septynmetis sūnus Tomulis, kuris žaidžia astronautą, nes taip gali likti pats su savimi ir savo fantazijomis. Tai dar viena – atsiribojimo, vienatvės ir egzodo kaip egzistencinės (ne)laisvės – tema, ypač būdinga egzodo romanams pirmuoju rašytojų emigracijos dešimtmečiu. Arturo tėvas Symanis Gruodas iliustruoja dar vieną žlugusių iliuzijų variantą, išreikštą per totalią komunikacijos nesėkmę. Jis priklauso tiems latvių tremtiniams, kurie svetimoje žemėje nenori įsišaknyti, nes yra kamuojami nostalgijos ir liguistai apsėsti Latvijos idėjos.

Romanų pavadinimai, kaip teksto visumos dalis, implikuoja prarasties idėją, nors pačios frazės yra neutralios. Romanų pabaigos taip pat suprojektuotos tragiškos: veikėjų psichika neatlaiko įtampos ir gyvenimo absurdiškumo. A. Škėmos romano drobė įgauna papildomą amžinybės konotaciją kaip Leonardo da Vinci paveikslas (drobė) „Paskutinė vakarienė“. Baltą drobulę taip pat nurodo pamestinuko prijuostė, balti chalatai, tramdomieji marškiniai, balta drobule apsisiautusi vėlė, išnykusios sąmonės baltumas ir pan.²¹. Albertas Zalatorius aptaria romano antraštės nuorodą į Turino drobulę. Visi šie įvaizdžiai turi neigiamą konotaciją, susijusią su tragišku veikėjų likimu. Nors giluminė šaknis ir atrofuojasi, atminties maitinama sąmonė vis dar pulsuoja atmintimi tarsi gyvas nervas. Nubraukus atsiminimus, palikus mąstymą ir tapatybės refleksijas nuošalyje, belieka sąmonės paviršiai, pakankami spaudyti mygtukams, bet galiausiai toks automatizuoto kūno ir dvasinio peno ištroškusios sielos konfliktas veda į tikrąją beprotybę, ištrintą atmintį, tabula rasa. Romano finale Antanas Garšva yra miręs dvasiškai, jo egzistenciją tęsia tik fizinis kūnas. „Naujos žemės syvai“ neišmaitina etninės Senojo pasaulio dirvos išsiilgusio augalo.

G. Zarinio romano pavadinimą „Apkaltintas“ pateisina per visą kūrinį plėtojama kaltės įsisąmoninimo tema. Iš pradžių Arturas jaučiasi kaltas dėl savo uždaro būdo, neveiklumo ir pasyvumo, o nesėkmingą bandymą socializuotis lydi suvokimas, kad žmogus suklysta stengdamasis elgtis teisingai. Romano pabaigoje G. Zarinis vaizduoja Arturą kaip savivertę atgavusį individą, kuris suvokė visa apimančią gyvenimo beprasmybę ir išsirinko laisvę (t. y. savižudybę). Dvidešimt vienų metų vaikinas kaip laisvas žmogus krenta žemyn iš didelio aukščio: „Jis skrido – laisvai, atitrūkęs nuo bokšto, kuris buvo pastatytas be prasmės…“ ir šlepteli ant negyvų žuvų – išmestos sugedusios žuvų turgaus produkcijos. Tai įspūdinga siurrealistinė nepritapimo ir nereikalingumo metafora. Mirtis išlaisvina Arturą nuo visų jį kankinusių kompleksų – vienatvės, svetimos šalies izoliacijos, benamiškumo jausmo, seksualinio nepasitenkinimo. Nekaltai apkaltintas žmogus yra visuomenės tvarkos absurdiškumo pasekmė: „Pasaulis padalytas į dvi žmonių rūšis – kaltinančiuosius ir kaltinamuosius, pastarieji privalo būti nuteisti“ (A, 162).

Richardo Rydzinieko romane užgniaužtų dvasinių traumų protrūkius išprovokuoja dainų šventė – vienybės ritualas, kurio galios šaltinis – paveldas, tąsa. Buvęs latvių legionierius dabar mimikriškai supanašėjęs su švedais ir gyvena ramų gyvenimą Stokholme su švede žmona. Daugiau kaip po dvidešimties metų jis atvyksta į latvių dainų šventę Vokietijoje, susitinka senus karo bičiulius ir vėl susiduria su latvių kultūra, kurią buvo savyje užslopinęs. Igorio akimis skaitytojas regi visą spektrą emigrantų reakcijų į patriotizmą ir nacionalinę kultūrą: nuo neigimo iki tylaus susižavėjimo ar kraštutinio lojalumo. Staiga romanas nukrypsta nuo konvencinio mimikrijos siužeto: užgniaužtos emocijos prasiveržia, ir Igoris patiria nervų priepuolį, pasinaudojant H. Bhabhos formuluote, atsiduria „to, kas užgniaužta, sugrįžimo etape“²². Dainų šventės kaip ribos, pereinamojo momento ir praregėjimo vaizdavimas – dažnas naratyvinis sprendimas latvių literatūroje²³.

R. Rydziniekas pasiūlo atvirą interpretacijoms romano užsklandą: pateikęs du skirtingus abiejų hibridinės tapatybės pusių ateities scenarijus, jis leidžia skaitytojui pačiam pasirinkti priimtinesnį. Pirmasis variantas – iliuzijos demistifikacija (Igoris išsiskiria su žmona, nugrimzta į alkoholį ir patenka į psichiatrinę ligoninę), antrasis – išsipildymas (išsiskiria su žmona ir veda antrą kartą). Pirmuoju atveju beiliuzinę veikėjo esatį charakterizuoja aptemusi sąmonė, produkuojanti fantomus – simbolinius auksinių motociklų regėjimus. Šiame ironiškame motyve įžvelgtinas sąskambis su romano pradžios mizanscena, kurioje regime zvimbiantį motociklą: „Motociklo ranktūrio galia daug tikresnė nei pavarų dėžės, važiavimas daug veržlesnis; automobilį vairuoti gali kiekvienas, o bailus motociklininkas neįsivaizduojamas“ (AM, 9). Taip tarsi pasakoma, kad būti latviu ir nešti likiminį latviškumo svorį gali ne kiekvienas: tam reikia ištvermės ir drąsos. Vis dėlto pesimistinis pabaigos variantas atrodo įtikimesnis.

Romano „Už septinto tilto“ herojei ES parenkama fizinės mirties forma: ji žūsta autokatastrofoje, nes „jungtinė“ tapatybė (merged identity) yra neįmanoma. I. Škipsnos romano finalas simboliškai rezonuoja su paties A. Škėmos gyvenimo baigtimi ir primena keletą kitų išeivijos romanų teminių sprendimų²⁴. Jau kūrinio antraštė lokalizuoja mirties vietą – už septinto tilto. Tilto konotacijos primena slenksčio simboliką: tai nebūties riba, dviejų atskirtų dalykų sąsaja, paplitęs jungties ir tarpininkavimo simbolis²⁵. „Kas pravažiuoja septintą tiltą, tam nebėra kelio atgal“ (UST, 57), – sako I. Škipsna, todėl hibridinės asmenybės integracija įmanoma tik po mirties. Skaičius septyni gali reikšti septynias tobulumo pakopas (Edita ir Solvita pereina septynis vertybių ieškojimo kelius), be to, septynetas signifikuoja žemišką gyvenimą žmogaus, susidedančio iš kūno ir sielos²⁶. Susidvejinusios moters pavyzdys rodo, kas atsitinka, kai žmogus arba besąlygiškai priima socialines normas, arba jas visiškai atmeta: tai jį įtraukia į savinaikos procesą, kuris galiausiai baigiasi mirtimi. Judėjimas vieningos tapatybės link teoriškai galėtų funkcionuoti kaip Ariadnės siūlas, parodantis Editai kelią iš labirinto: „Jaučiau poreikį eiti palei patalpos sienas, tikėdamasi, kad jos nuo manęs nebėgs, kad ten rasiu didesnį saugumą, tarsi jos, panašiai kaip virvės, aprėminančios imtynininkų arenas, galėtų mane nuvesti prie išėjimo“ (UST, 89), – tačiau siūlas lemiamu momentu nutrūksta ir herojė(s) žūsta.

Romano pabaigoje simbolinės galios įgyja Editos Solvitos Melvijos kapo akmuo. Akmeninis obeliskas, kurio prieigose įvyksta lemtingoji avarija, yra liminali riba, jis vienija ir sykiu skiria du pasaulius, tėvynę ir rezidencijos šalį, realybę ir antgamtiškumą, gyvenimą ir mirtį, ženklina dviejų sąmonių sankryžą (mitologinėje tradicijoje akmuo simbolizuoja ryšį tarp dangaus ir žemės). Po mirties Edita–Solvita tampa kryžkelės dievaite, išeivių egzistencijos simboliu, kurį apibūdina dalinė tapatybė ir lūžio prigimtis – dvi sielos viename kūne. I. Škipsna romane demonstruoja neveiksnų adaptacijos mechanizmą: viena asmenybės dalis prisitaiko, kita ne, bet abi vienodai žūsta, nes yra vienos sielos dvi pusės. Tai liudija ir dvivardis užrašas ant kapo akmens: „Edita Solvita Melvija.“ Autorė fatališkai užbraukia vidurio kelio galimybę. Dualumas lieka amžinai išrėžtas akmenyje kaip monumentas išeivio neprisitaikymui ir hibridiškumo triumfui prieš išvietintą žmogų. Šių dviejų asmenybės pusių harmonija įmanoma tik kape, nes amžinybėje nebelieka tremties sukurtų priešybių. Simboliškos ir žūties aplinkybės – avarija įvyksta išvažiavus į priešingą eismo juostą. Tai gali implikuoti neteisingą ES gyvenimo kelio pasirinkimą.

A. Škėmos Garšva irgi išgyvena nuolatinę tapatybės krizę, kuri paaštrina paveldėtą ligą, iškelia į paviršių traumines patirtis ir ilgainiui priveda jį prie beprotybės. Ateina laikas, kai jis nebepajėgia egzistuoti tarpuerdvyje ir tarpulaikyje ir nuslopinti savo kaltės dėl ruselio žmogžudystės, todėl leidžiasi tyrinėti savo pasąmonės bei žvalgyti savo kaltės gylių. Praeities intarpai nušviečia Garšvos patirtas traumas. Paskutinėje saviieškos fazėje Garšva visiškai peržengia sąmonės slenkstį ir neria į pasąmonę – šis epizodas turi katarsiško krūvio. Šios (ne)sąmoningos kelionės po įvairius vaizduotės ir realybės klodus leidžia skaitytojui pajusti herojaus būseną ir tapti jo fantazijų bei kaltės bendrininku. Garšva keičia vaidmenis (vienoks su mylimąja, kitoks pas psichoterapeutą, dar kitoks lifte), nebesugeba atskirti sapnų, fantazijos, poezijos, haliucinacijų nuo realybės, todėl galima kalbėti apie asmenybės destrukciją. Sudėtinga romano struktūra primena labirintą, kuriame skaitytojas turi pats prasibrauti pro įvaizdžių tankmę ir susiorientuoti. Trūkčiojantis romano naratyvas yra efektyvi fragmentuotos tapatybės metafora: Garšvos tapatybė susideda iš skiaučių, sujungtų į vieną visumą be tvarkos, todėl neturinčių vieningos reikšmės kaip ir chaotiška personažo egzistencija. Garšvą, kaip ir I. Škipsnos veikėją ES, būtų galima palyginti su „supurtytu kaleidoskopu“ (I. Škipsnos frazė).

R. Rydziniekas, I. Škipsna ir A. Škėma kaip integralią tremties komplekso pasekmę vaizduoja sąmonės užtemimą. Dvasios gelmių zondavimas, mėginimai žvalgyti giliausias psichikos zonas iškelia į paviršių lietuviškosios ir latviškosios mitologijos sluoksnį, dainų nuotrupas ir folklorinius vaizdinius. A. Škėma naudojasi archajiniu kalbos sluoksniu kaip galingu kalbos kodu: „Šliaužia smėliu gintariniai vabzdžiai. Į mėlyną Baltiją. ‚Vai žydėk, žydėk, balta obelėle‘, dainuoja vėlė, balta drobule apsisiautusi. O felix culpa! Mano vaikyste, gyvenime, mirtie. Lioj“ (BD, 426). Panašius vaizdinius produkuoja ir folklorizuota I. Škipsnos herojės pasąmonė, nors į realybę rizomiškai įsišaknijusi sąmonės pusė nebesuvokia jų reikšmės ir kilmės: „Juoda gyvatė miltus malė vidur jūros už akmens… Galbūt tai nebuvo tiesa. Aš nežinojau, kodėl ši daina man atėjo į galvą. Seniai nebuvau jos prisiminusi. Taip pat niekada nesupratau, ką ji reiškia“ (UST, 158). Romane iškyla pasakų intertekstai: pėda, iš kurios negalima gerti, aukso tiltas. Intertekstualumo ataudai šiuose romanuose gali būti interpretuojami ne tik kaip problemiška egzistencinė reprezentacija, bet ir kaip troškimas perrašyti praeitį pagal naują kontekstą, kaip formalus noras užverti būsimiems skaitytojams plyšį tarp dabarties ir ateities. Šios grupės romanai knibžda antrininkų bei gyvavaizdžių ir taip kūriniai įgauna modernistinę balsų daugybiškumo išraišką.

Prie šio romanų bloko pritaptų ir Veltos Tomos romanas „Aldaunė“ (1960), kurio naratorė ir pagrindinė veikėja Aldaunė dėl tremties traumos suformuoja dvigubą asmenybę ir paklysta tarp dviejų (iš)gyvenimo vizijų, taip paklaidindama ir skaitytoją (iki pat romano pabaigos lieka neaišku, kad tai vienas ir tas pats asmuo). Kaip ir I. Škipsnos romanas, kuris vadintas dviejų sąmonių dienoraščiu, taip ir V. Tomos „Aldaunė“ subtiliai vaizduoja psichinį moters susiskaldymą kaip trauminės egzodo patirties pasekmę. Dvi moterys – naratorė ir romano protagonistė Aldaunė – reprezentuoja dvi pasidalijusios tapatybės dalis. Bandydama prisitaikyti prie dabarties egzistencijos, Aldaunė aktualizuoja savo atmintį, prisimena laimingą vaikystę, ankstyvus praradimus (palieka tėvas), karo ir pokario patirtis, prarastą motiną, brolius, vyrą. Dviguba metafora užkoduota topografiniame varde Aldaunė. „Aldot“ latviškai reiškia „klaidžioti be tikslo“, o Aldaunė – niekada neužšąlanti upė Latvijoje, kuri netikėtai užšąla kaip ir herojės egzistencija. Toks asmenvardžio pasirinkimas atkreipia skaitytojo dėmesį į du aspektus: visų pirma, veikėjos kultūrines nuostatas išlaikyti savąją prigimtį, atsivežtinę tapatybę, o antra – jos klaidžiojimą tarp dviejų kultūrinių tradicijų. Tapatybės „atšilimas“ prasideda naratorei skaitant Kanadoje gyvenančios Aldaunės užrašus. Ji iš naujo patiria praeitį ir sąmoningai persvarsto prisiminimus bei egzodo patirtis, integruoja į nejudrią sąmonę naujus žmones ir vietas. Stingdantis nostalgijos efektas pamažu atlėgsta, sykiu ištirpdydamas ir nacionalinio fetišizmo ribas. Aldaunės būviui apibendrinti ypač tiktų Vairos Vykės-Freibergos pasakymas, kad egzode „[ž]mogus tarsi nustoja visavertiškai gyventi, jis įlenda į psichologinę kapsulę, ‚užsidaro lede‘ ir taip užsišaldęs tikisi save kriogeniškai išsaugoti galutiniam atlydžiui gimtinėje“²⁷. Romano pabaigoje Aldaunės gydytojas išreiškia viltį, kad ji pasveiks, ir pakviečia naratorę aplankyti Aldaunę ligoninėje „kitą sekmadienį“. Pirmą kartą abi egzilo psichikos pusės susitiks – ir praeitis susilies su dabartimi. Tačiau V. Tomos veikėja galutinai nepasveiksta. Rašytoja nutiesia kelią naujai tapatybei, bet trokštamas susiliejimas neįvyksta, nes galiausiai ji nebeatlaiko atsiminimų srauto pagilintos skausmingos egzilo savivokos ir veikėjos sąmonė skyla.

Tremtis žmogų įtraukia į dvi kultūras, todėl pagrindinis egzilo uždavinys svetimoje šalyje – atrasti ir apibrėžti savo centrą, modeliuojant jį tarp to, kas atsinešta, ir to, kas įgyta, „įterpti“ savo gyvenimą tarp dviejų kultūros formų, stengiantis išlikti. Hibridinė tapatybė yra fragmentiška, išfokusuota, sunkiai ieškanti kompromiso ir dažniausiai jo nerandanti. Kaip matyti iš aptartų baltų egzodo romanų, jie nepatvirtina pozityviojo hibridizacijos aspekto ir baigiasi tragiškai. Hibridiškumas iš esmės yra paradoksalus reiškinys: herojus nesugeba įteisinti hibridiškumo, nes vienu momentu pasireiškia ir dominuoja tik kuri nors iš dviejų galimų tapatybių, o joms susiliejus, herojus neišvengiamai žūsta.

1 Istoriko Ilgvaro Veignerio duomenimis, iš gimtosios šalies pasitraukė iki 250 000 latvių, iš jų – 50 tūkst. žuvo, po karo daugelis Latvijos bėglių rado prieglobstį Švedijoje (6 tūkst.), Vakarų Vokietijoje (120 tūkst.), Austrijoje (3 tūkst.), Danijoje (2 tūkst.). Iš viso latviai įsikūrė daugiau kaip dvidešimtyje šalių – daugiausia JAV, Kanadoje, Anglijoje, Australijoje, Vokietijoje ir Švedijoje.
2 Lietuvių egzodo romanų bibliografinį sąrašą yra sudariusi šio straipsnio autorė, latvių – Švedijoje gyvenantis literatūrologas Juris Ruozytis.
3 Rozītis J. Displaced Literature – Images of Time and Space in Latvian Novels Depicting the First Years of the Latvian Postwar Exile. – Stockholm: Acta Universitatis Stockholmiensis / Almquist & Wiksell International, 2005. – P. 22.
4 Staponkutė D. Egzilio fetišai / Kelionių antropologija / Sud. G. Mažeikis. – Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2004. – P. 8.
5 Plačiau žr.: Bhabha H. K. Cultural diversity and cultural difference / The Location of Culture. – London: Routledge, 1994.
6 A. Maceinos vizija irgi buvo kultūrų sintezė, kuri vyksta ne pasisavinimo, bet pasigelbėjimo svetimomis įtakomis keliu. Plačiau žr.: Maceina A. Raštai. – T. I. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 431.
7 Girnius J. Tauta ir valstybė. – Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1961. – P. 162.
8 Krūmiņa B. Trimdas identitāte dzīvesstāstos / Literatūra un kultūra: Process, mijiedarbība, problēmas. Zinātnisko rakstu krājums. – Daugavpils: Saule, 2004. – P. 24.
9 Øverland O. Identities of Exile, Emigration and Immigration / Beginnings and Ends of Emmigration: Life without Borders in the Contemporary World. – Vilnius: Versus aureus, 2005. – P. 11.
10 Šķipsna I. Aiz septīta tilta. – Rīga: Jumava, 2000. – P. 8. Toliau cituojant nurodoma santrumpa UST ir puslapis.
11 Autobiografinį romano pamatą pabrėžia Liūtas Mockūnas: „Tarp Škėmos popierių išsimėtę viešbučių algalapiai ir unijų kortelės liudija, kad viešbučio lifto ‚opereitoriaus‘ pragaras, taip įtikinančiai atvaizduotas Baltoje drobulėje, yra nemeluotas.“ Žr.: Mockūnas L. Nelygiagretės paralelės: Publicistika ir kritika / Sud. D. Dapkutė, D. Kuizinienė. – Vilnius: Versus aureus, 2007. – P. 127..
12 Škėma A. Rinktiniai raštai. – T. I. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 282. Toliau cituojant nurodoma santrumpa BD ir puslapis.
13 Mačianskaitė L. Antano Škėmos „Balta drobulė“: pasaulis ir diskursas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – P. 76
14 (14) Zariņš G. Apsūdzēts. – Mineapole: Tilta apgāds, 1961. – P. 164. Toliau cituojant nurodoma santrumpa A ir puslapis.
15 Rīdzinieks R. Zelta motocikls. – Rīga: Jumava, 1999. – P. 211. Toliau cituojant nurodoma santrumpa AM ir puslapis.
16 Identiška sąmonės krizė moderniomis romano raiškos priemonėmis atskleidžiama Gunaro Janovskio romane „Šešėlių menuetas“ („Ēnu menuets“, 1969). Rašytojas taikliai įvardija gyvenamojo meto diagnozę: „Jei kada nors istorikai norės apibūdinti mūsų metą, tiksliausias apibrėžimas: yra ir nėra.“ Romane glaudžiai susiveja ši yra ir nėra įtampa, realybė ir sapnas. Buvęs legionierius Umuras spintoje randa Latvijos armijos viršininko aprangą, dienoraščius ir laiškus. Atsitiktinis susidūrimas su seniai mirusio žmogaus daiktais taip sugestijuoja Umurą, jog jam susimaišo tikrovė: vyras staiga atitoksta įsikūnijęs į kitą žmogų ir pradeda gyventi dvigubą gyvenimą (panašiai kaip I. Škipsnos Edita ir Solvita). Jo sąmonė godžiai produkuoja vaizdinius, kurių nėra. Atskleisdamas stebuklingą persikūnijimą, G. Janovskis aktualizuoja polisemantiškos veidrodžio metaforos simbolinę galią: suteikia jam apnuogintos tiesos „atspindėtojo“ vaidmenį. Veikia viena iš absurdo taisyklių – gyvenime viskas sukonstruota taip, kad žmogus savęs nepažintų.
17 Brūkšnys I. Škipsnos romano citatų gale yra autorinis skyrybos ženklas, nurodantis vidinę veikėjų kalbą ir neapibrėžtumo, nebaigtumo būsenas.
18 Tabūns B. Eksistenciālisma poētikas iezīmes Gunta Zariņa prozā / Materiāli par pasaules strāvām latviešu literatūrā. – Rīga: Zinātne, 1998. – P. 76.
19 L. Mockūno nuomone, paties A. Škėmos psichinės sandaros labilumas inspiravo kūrybos išraiškos gelmę ir sugestiją: „Prileiskime, kad Antanas Škėma buvo neurotikas arba chroniškai prislėgtas klinikine prasme. Mūsų susipratusiame pasaulyje tokie dalykai nežemina Škėmos asmens ir nemenkina jo kūrybinių pasiekimų. Chroniška depresija padaro rašytoją imlesniu kai kurioms temoms. Manau, tokia būsena padeda rašant apie Antrojo pasaulinio karo išeiviją ir jos traumas.“ Žr.: Mockūnas L. Nelygiagretės paralelės. – P. 128.
20 Kavolis V. Vyrai ir moterys lietuvių kultūroje. – Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992. – P. 125.
21 Mačianskaitė L. Ten pat. – P. 78–79.
22 Bhabha H. K. Apie mimikriją ir žmogų: kolonijinio diskurso dvilypumas / XX amžiaus literatūros teorijos: Chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams. – II d. / Sud. A. Jurgutienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – P. 396.
23 Apsakyme „Dainų šventė“ I. Škipsna vaizduoja latvę Ilgą, kuri taip sujaudinta nacionalinio himno, kad giedodama vis užsikerta ir praryja žodžius. Vardas Ilga kilęs iš latviškų ilgas, ilgoties (liet. ilgesys, ilgėtis) ir yra aiški nuoroda į praeities nostalgiją.
24 Keliuose kituose latvių egzodo romanuose pagrindiniai veikėjai irgi žūsta autokatastrofose: Ritos Liepos „Svetima vasara“ („Svešā vasara“, 1955), Aidos Niedros „Juodoji aguona“ („Melnā magone“, 1956), Sandros Lazdinios „Kelio gale“ („Ceļa galā“, 1963).
25 Mitologijos enciklopedija. – T. II. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 442.
26 Septynetas // Šiaurės Atėnai. – 1995. – Balandžio 1.
27 Freiberga-Vīķe V. Pret straumi: Runas un raksti par latvietības tēmām. – Rīga: Karogs, 1995. – P. 64.

Nora Ikstena. Džiugi žinia. Šeteniai

2024 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Šį pranešimą žinoma latvių rašytoja Nora Ikstena, romanų „Motinos pienas“, „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ autorė, skaitė 2023 m. rugsėjo 29 d. „Šetenių skaitymuose“…

Inga Ābele. Margarita

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Inga Abelė (g. 1972) – latvių dramaturgė, prozininkė ir poetė, keturių romanų ir trijų apsakymų knygų autorė. Debiutavusi 1999 m., I. Abelė tapo viena ryškiausių ir produktyviausių XXI a.

Guntis Berelis. Aš niekada nekalbėjau kvailysčių

2017 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių rašytojas ir literatūros kritikas, septynių knygų, daugiau nei šešių šimtų straipsnių ir esė apie literatūrą autorius. Turi internetinį tinklaraštį „Guntis Berelis vertina…

Endre Bojtáras: Apie literatūrų lyginimą ir gyvybingąją žuvelę

2013 m. Nr. 8–9 / Vengrų filologas, baltistas Endre Bojtáras atsako į Lauros Laurušaitės klausimus / Endre Bojtáras (g. 1940 m.) – vengrų filologas, literatūros istorikas, lietuvių literatūros vertėjas, parašęs keliolika lingvistinių…

Laura Laurušaitė. Kai poetai skraidė dirižabliais

2013 m. Nr. 4 / Laurynas Katkus. Judantys šešėliai: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 196 p.

Laura Laurušaitė. Į sklepą – ne bulvių

2012 m. Nr. 4 / Laurynas Katkus. Sklepas ir kitos esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 184 p.

Arno Jundze. Apie kritiką spaudoje, akademizmą ir nekokį kvapelį, kuris lydi šiuos procesus

2009 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Arnas Jundzė (g. 1965) – prozininkas, literatūros mokslininkas, „Nepriklausomo ryto laikraščio“ kultūros skyriaus ir TV laidos „100 gramų kultūros“ vedėjas.

Guntis Berelis. Vadovas po raižytą vietovę

2005 m. Nr. 1 / Centre arba periferijoje yra ne autoriai ir jų tekstai, bet rašymo principai, kuriais kiekvienas rašytojas naudojasi ir kuriems konkrečiu metu priklauso kultūrą formuojanti arba kultūrą griaunanti galia.

Alma Lapinskienė. Primiršta apysaka apie knygnešius

2011 m. Nr. 12

Rapolo Mackonio „Pilkieji didvyriai“

Žurnalistas, rašytojas Rapolas Mackonis (1900–1982), tarpukario Vilniaus lietuvių literatūros pradininkas, debiutavęs istorine drama „Sulaukė“ (1926), buvo ir produktyvus prozininkas, parašęs šūsnį apsakymų, apybraižų, per dešimtmetį išleidęs šešias apysakų knygas. Baigęs minėtąją dramą apie baudžiavos panaikinimą, R. Mackonis sėda prie apysakos apie knygnešių laikus. Kaip rašo autobiografijoje, „leidžiamos Kaune lietuviškos knygos, su maža išimtimi, pavergto Vilniaus krašto lietuviams buvo neprieinamos. Reikėjo patiems vilniečiams parūpinti Vilniuje leidžiamų knygų“¹. Taigi, rašyti jį skatino rūpestis Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvybės išsaugojimu, lietuvių švietimu ir, suprantama, noras kurti. Knygnešių tematiką, ko gero, lėmė tuo metu R. Mackonio rašomi straipsniai apie lietuvių kalbos draudimą, knygnešius, kovą už spaudos laisvę. Šie straipsniai 1929 m. buvo išleisti atskira knygele „Kovoje už gimtąją kalbą“.

1929 m. balandžio 16 d. dienoraštyje rašo: „Šiandieną išėjo iš spaudos „Pilkieji didvyriai“. Rašiau ilgai ir priruošęs savo lėšomis išleidau.“ „Pilkieji didvyriai“ autoriaus buvo sumanyti kaip trilogija apie kovą už lietuvių tautos teises nuo spaudos draudimo laikų iki lenkų okupacijos Vilniaus krašte. Išėjo tik dvi dalys, antroji – 1930 metais. „Trečios nebaigiau rašyti, nors buvau įpusėjęs, – pasakoja atsiminimuose autorius. – Neskubėjau, gerai žinodamas, kad kol Vilniaus kraštas bus okupuotas – nepavyks išleisti, kadangi trečioje dalyje ketinau pavaizduoti šios nelaimingos Lietuvos dalies nepavydėtiną padėtį“².

1938 m. rašytame straipsnyje R. Mackonis prisipažino trečią tomą tiesiog bijąs leisti, nes jam jau kliuvę už tai, kad „paprastus škaplierininkus mėginęs skelbti tautos didvyriais“. Autorius prisipažįsta idealizavęs lietuvių knygnešių gyvenimą, nes lietuvių tautos sąmoningo gyvenimo laikotarpis esąs „toks trumpas, toks negausus savo įvykiais, kad noroms nenoroms tenka tuos įvykius didinti ir gražinti“³.

Apysakos epigrafu R. Mackonis pasirenka dviejų autorių mintis. Pirmiausia – Maironio žodžius: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris / Ir vaikams užtekės prasiblaivęs dangus, / Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis, / Jiems nebesuprantamos bus…“ Metafora „be ryto naktis“ R. Mackoniui taip įkrito į širdį, jog jis būtent šiais žodžiais pavadino ir po trisdešimties metų parašytus savo atsiminimus apie tarpukario Vilniaus lietuvių vargus. Antra epigrafo dalis – XVI a. lenkų poeto Jano Kochanovskio eilutės: „O jei kam atviras kelias į dangų, / Tai tiems, kurie tėvynei tarnauja…“

Apysakos veiksmas sukasi Krūminių sodžiuje, dydžiu ir lietuviškumu panašiame į autoriaus gimtąjį Paąžuolės kaimą. Jo aprašymu, tiksliau, jo lietuviškumo akcentavimu, ir pradedamas pasakojimas:

Krūminių sodžius buvo nedidelis: turėjo vos apie 20 trobų. Ūkininkai visi vidutiniškai pasiturį, beveik visa ko pilni. Sodžius grynai lietuviškas, o maži vaikai ir moters kitaip, kaip lietuviškai, nemokėjo nė žodžio. Apsilankiusiam ten kokiam nors „kacapėliui“, kaip tuomet lietuviai vadindavo visus rusų valdininkus, – buvo tikra bėda, nes jei nerasdavo sodžiuje vyrų, kas labai dažnai atsitikdavo darbymety, tai su moterimis jokiu būdu negalėdavo susikalbėti (p. 3).

Tik aprašęs sodžiaus lietuviškumą, autorius atsigręžia į gamtą:

Patsai sodžius stovėjo labai gražioje vietoje, abipus aukštų Neries krantų. Pietų pusėje ošė amžiną, liūdną ir nesuprantamą savo dainą miškas, ir čia pat, jo pašlaitėmis, žaliavo net sušniukusi didelė žolė, kurios krūminiškiai gaudavo kasmet po dvi. <…> Iš tos šalies, kur saulė kas rytas teka, skubino vakarų pusėn sriauni Neris, nešdama krištolinį savo vandenį tėvo Nemuno prieglobstin. O švystelėjus po žiemos saulutei, sujusdavo ji, pakildavo, ir lyg ant ko pykdama, lyg kam grasydama, šniokšdavo putodama ir nešdama didžiausius ledų gabalus.<…> Į šiaurę nuo sodžiaus pavasarį juodavo, vasarą linko nuo javų sunkumo, rudenį pilkavo, o žiemą, kaip akim užmatai, tviskėjo saulės šviesoje – dideli ir platūs laukai. (p. 3–4).

Sodžius ant Neries kranto, vadinasi, apysakos veiksmas rutuliojasi autoriui gerai pažįstamoje pietryčių Lietuvoje, gimtojoje Dzūkijoje. Veiksmo centre – ūkininko Prano Matulio šeimyna, kurioje auga du vaikai – Marytė ir Jonelis, būsimasis knygnešys. Joneliui paūgėjus, tėvas skaudančia širdim, „kad savo vienatūrį sūnų atiduoda svetimam ir tikėjimu, ir kalba žmogui mokyti“, išveža sūnų į valsčiaus centre Valkynuose esančią rusišką mokyklą. Čia Jonelis gauna ne tik pirmąsias gyvenimo, bet ir kovos už lietuvišką žodį pamokas. Itin drąsus vieno mokinio pasipriešinimas rusui mokytojui įskelia neapykantos ugnį, pakviesti žandarai daro kratą ir randa keturias Valančiaus „Vaikų knygeles“. Prasideda tardymas, bet mokinių vienybė ir žandarų žioplumas sugriovė žandarų viršininko užmačias rasti kaltininką ir pasirodyti kuo ištikimesniu caro tarnu. „Mokinių byla dėl stokos įrodymų po dviejų metų buvo panaikinta, ir gyvenimas vėl plaukė įprasta savo vaga, nors kaskart ta vaga plėtėsi, darėsi įvairesnė, neramesnė…“ (p. 27), – baigia autorius šį epizodą.

Vargu ar XIX a. pabaigos Lietuvos kaimo rusiškoje mokykloje vaikai buvo tokie sąmoningi ir drąsūs, kad išdrįstų ginčytis su mokytoju ir netgi skanduoti „Tegyvuoja Lietuva!“. Akivaizdu, jog autorius meninę tikrovę pajungia idėjai, todėl, kaip pats rašė, įvykius didina ir gražina. Įvesdamas mokyklos epizodą, norėjo parodyti, kad netgi tokioje mokykloje, „kurioje buvo panašiais būdais kamuojami lietuvių vaikai, kur buvo torturuojama jų dvasia, niekinama kalba <…> buvo ruošiama ateities didvyriai“.

Siekdamas kuo labiau atskleisti niekšingą caro valdžios politiką, lietuvių pasipriešinimą, dvasios stiprybę, autorius dažnai pereina į publicistinį pasakojimą, primenantį populiariai, paprastam skaitytojui suprantamai parašytą istorijos vadovėlį:

Tautinis Lietuvos atgimimas nematytai greit plėtėsi visame dvigalvio rusų erelio pavergtame krašte, užimdamas kaskart didesnius plotus ir susilaukdamas vis didesnio ir didesnio skaičiaus kovotojų už laisvą žodį. Vyskupo Valančiausko suorganizuotas lietuviškų knygų spausdinimas Mažojoj Lietuvoj ir slaptas jų gabenimas per sieną, kuri buvo stropiai saugojama, pasirodė rusų vyriausybei didžiausiu pavojumi; o juo labiau, kad nežiūrint rusiškomis raidėmis lietuviškų knygų, kurias pardavinėjo ir net dovanai davinėjo žandarai ir rusų mokytojai, slaptai gabenamos lietuvių knygos iš anapus sienos visiškai išstūmė pačios vyriausybės leidžiamas knygas. <…> Uždraustos literatūros nesulaikė nė sustiprinta siena, nė dažnai rašomi aplinkraščiai bei instrukcijos, kaip gaudyti knygnešius ir ieškoti lietuviškų knygų, nei specialiai tam dalykui paskirti šnipai. Viskas buvo veltui. Knygnešių armija augte augo diena dienon, lietuviškos knygos ir laikraščiai plito nepaprastu gausumu (p. 27–28).

Į tą knygnešių armiją po kelerių metų įtraukiamas ir Jonas Matulis. Jį autorius vaizduoja su ypatinga meile, negaili jam nei gražios išvaizdos, nei malonaus, linksmo būdo. Vaikinas niekam nepadaręs skriaudos, visi jį mėgę. „Jei dar prie to pridėsime jo mokslą, kurį jis gavo liaudies mokykloje, tai gausime pilną sodžiaus inteligentą“, – tokiais žodžiais autorius baigia piešti kone idealų Jono paveikslą. Įdomu, jog kritikas V. Bičiūnas apysakos recenzijoje Joną Matulį netgi gretino su Jonu Basanavičiumi, įžvelgdamas vietomis tam tikro panašumo, tik tas panašumas nesąs „išvestas iki galo“, todėl, anot kritiko, „romaną tenka laikyti ne biografiniu ir ne personifikuotu, bet epochiniu“⁴. Iš tikrųjų pagrindinio apysakos veikėjo gretinimas su mūsų tautos patriarchu visiškai nepagrįstas, pernelyg pritemptas, nes tai skirtingo dydžio figūros.

Knygnešių darbą organizuoja, jų veiklai vadovauja Valkynų bažnyčios vargonininkas Laukelis. Moraliai ir materialiai knygnešių veiklą remia vikaras Banaitis, uoliai prisidėdamas prie knygų platinimo, dažnai paguosdamas ir dvasia sustiprindamas pavargusius ar abejojančius, nors pats turi saugotis senojo klebono, kuriam lietuviški laikraščiai ir knygos tėra bedieviški cicilikų pramanai. Nepaisant tokių kunigų ir kai kurių žmonių tamsumo, sukuriamas visas knygų gabenimo ir platinimo tinklas, kuriame autoriaus valia veikia ir istorinė asmenybė – knygnešių pokalbiuose minimas raudonsiūlių nesugaunamas dėdė Jurgis, garsusis knygnešys Jurgis Bielinis.

Knygnešiai turėjo būti be galo atsargūs, niekam nė žodeliu neprasitarti, tačiau be artimiausių žmonių supratimo ir palaikymo veikla būtų buvusi neįmanoma. Apie Jono veiklą žinojo tik namiškiai ir mylimoji Onytė Gėliūnaitė. Jis sugebėjo įtikinti tėvą „leisti jam užsiimti tuo pavojingu darbu“, o motinai beliko atsiduoti Dievo valiai ir rytą vakarą melstis, kad apsaugotų nuo nelaimių. Tačiau nelaimė jau tykojo, – Purvio įskųstas Jonas pakliūva žandarams į nagus ir uždaromas į šaltąją, tardomas, išvežamas į Vilnių, iš ten trejiems metams ištremiamas į Kazanę. Neišlaikiusi to smūgio, motina miršta.

Jono vietoje knygnešystės imasi Onytė, – platina Krūminiuose vikaro ir vargonininko jai perduodamus lietuviškus laikraščius. Tačiau valdžia nesnaudžia. Per Šv. Onos atlaidus, kai klebonijon suvažiavę kunigai pietauja, įpuola vargonininko žmona ir praneša, jog žandarai užgriuvo vargonininko namus, krato, ieško lietuviškų laikraščių. Įsižiebia diskusija apie lietuvišką spaudą, kurią gina tik vikaras. Ir čia R. Mackonis, niekada nejautęs prielankumo dvasininkams, senųjų kunigų lūpomis atskleidžia luominį ribotumą ir netgi priešiškumą savo tautai. Po vikaro kalbos apie kunigų pareigą „pasirūpinti šviesos ir susipratimo platinimu liaudyje“, po jo bandymo apginti „Varpą“ ir „Ūkininką“, įsiplieskia ginčas:

– Atmink, kunige, kad tamsta esi kunigas, – sušuko džiakonas. – Taip kalbėt kunigas neturi tiesos. Taip kalba tik laisvamaniai.

– Atsiprašau, – atsakė vikaras. – Kunigas džakonas čia smarkiai klysta. Taip kalba ne laisvamaniai, ar masonai, kaip juos vadina, bet žmonės, o kunigas yra taip pat žmogus, turįs vienodas su kitais inteligentais pareigas, o gal net didesnes.

– Žmogus tai žmogus, – karščiavosi mostaguodamas rankomis džiakonas, – bet ir kunigas, o kunigas taip neprivalo kalbėti, jam taip draudžiama, jis neturi tiesos laisvai manyti, o juo labiau kalbėti.

– Nieko aš čia blogo nekalbu, bet tik sakau, kaip manau ir ką galvoju.

– Klaidingai kunigas galvojat! – atsakė džiakonas. – Mes turim dogmas ir kanonus, o ne kokį ten žmoniškumą. <…>

– Ko čia karščiuotis, – įsikišo Kubilių klebonas. – Tai visai be reikalo ir dar prie žalio staliuko. Bet ir aš taip manau, kaip kunigas džiakonas, kad lietuviškų knygų platinimas yra tai neleistinas darbas ir mes kunigai jo negalime palaikyti, nes vyriausybė draudžia ir su tuo kovoja, o mes vyriausybę, kaipo iš Dievo paeinančią, turime palaikyti.

– Vyriausybė kovoja ir su mūsų tikėjimu, – ironiškai nusišypsojo vikaras, – bet mes jo neišsižadam ir niekuomet neišsižadėsime.

– Čia visai kas kita, – pastebėjo kiek švelniau džiakonas. – Tikėjimas yra vienas, o lietuvybė mužikų dalykas, mes galime apsieiti be jos, turime juk lenkų kalbą, lenkų literatūrą (p. 112).

Tuo tarpu susirėmimuose su knygnešiais žuvus keliems žandarams, jų viršininkas išsikviečia kazokų būrį ir Bruoželių sodžiuje surengia tikras Kražių skerdynes, reikalaudami išduoti knygnešius Staniulį ir Miklušį. Gelbėdami sodžių nuo sudeginimo, vaikinai pasiduoda patys. Sukaustytus išvaro į Valkynus, kitą dieną varant į geležinkelio stotį Andrius Miklušis bando bėgti ir nušaunamas, o Antanas Staniulis išsiunčiamas katorgon į Rusiją. Jis pakliūna į to paties miesto, kur tremtyje gyvena Jonas, kalėjimą.

Jono dalia lengvesnė, jis tremtinys, dirba fabrike ir gyvena vienoje rusų šeimoje. Tik begalinis Tėvynės ilgesys kamuoja sielą. Autoriaus valia Jonas ne tik atsispiria, kad ir sunkiai, rusaitės Tanios, kurios tėvų šeimoje priglaudžiamas, meilei, bet ir pažadina lietuvybę surusėjusio gydytojo Raškinio širdyje. Šituo personažu R. Mackonis norėjo atkreipti dėmesį į dar vieną mūsų tautos nelaimę – į nutautėjimo bacilą. Šimtai lietuvių inteligentų, baigę mokslus, tiek valdžios spiriami, tiek savo valia, pasilikdavo Rusijoje. Gavęs gerą tarnybą, sukūręs šeimą su kitataute, lietuvis atsižadėdavo praeities, visiškai nutoldavo nuo Tėvynės, kaip ir gydytojas Raškinis:

Jautėsi vispusiškai patenkintas, eidavo kas sekmadienis į Nikalojaus cerkvę, vedė plačią pažintį su jos šventiku, dažnai ten būvodavo svečiuose, kaip ir šventikas pas jį. <…> Niekuomet neužsimindavo, kad jis yra katalikas, lietuvis. To vengė ne tik kalboje, bet ir mintyje. Jo tėvynė Lietuva, kurioje gimė, augo ir praleido gražiausias kūdikystės dienas, jos vargai, kančios, meilė prie jos išnyko, kaip dūmai padangėje.<…> Žodžiu, buvo vienas tų skaitlingų Lietuvos sūnų klajūnų, kurie be jokios naudos savo tėvynei bastosi po visus pasaulio kraštus, ieškodami lengvos duonos. „Kur gera, ten tėvynė“. <…> Palaidodavo savo tautybę, tikėjimą, savo vardą ir garbę „gardaus valgio šaukšte“, o dažniausiai svetimtautės žmonos glėbyje (p. 225).

Pirmoji apysakos dalis baigiama pakilia spaudos grąžinimo švente Valkynų bažnyčioje ir miestelyje. Bažnyčioje sužibtos visos žvakės, viskas tviska mirga lyg rojuje. Dar prieš sumą vikaras Banaitis balta kamža įlipa sakyklon sakyti pamokslo. Paskaitęs Evangeliją, nesulaikydamas džiaugsmo ašarų, praneša šią džiugią žinią: „… Mums leista spauda… Keturiasdešimt metų vargome, keturiasdešimt metų gyvenome naktyje be dienos, klaidžiodami tamsybėje, kovodami už laisvą žodį, už laisvą kalbą. Kiek išlieta ašarų, kiek pralieta mūsų brolių kraujo… Bet šiandieną laimėjome…“ (p. 234).

Po visam vėl miestelyje negalima buvo nė praeit. Ūpas visų nepaprastas, visur vien apie spaudos leidimą ir tekalbama. Net ir žandarai kažkur dingo, niekur nė gyvos dvasios. Spauda leista, tad ir laikraščiai galima dalyti. Ilgai laukti nereikėjo. Keletas knygnešių išbarstė daugybę laikraščių, kuriuos kas tik pagriebęs demonstratyviai skaitė, vieni kitiems rodė nieko nesibijodami (p. 235).

Antrą apysakos dalį, kaip ir pirmąją, R. Mackonis pradeda dviem epigrafais Tėvynės tema, vėl cituodamas ne tik lietuvių poetą, bet ir kitatautį, lyg parodydamas skaitytojui Tėvynės svarbą bet kurios tautos žmogui. „Be tėvynės jūs neturite nė vardo, nė kalbos, nė žado, nė teisių ir nesate prileisti, kaipo broliai, prie tautų bendrijos,“ – prabyla į skaitytoją italų patriotas ir filosofas Giuzeppe’as Mazzinis. Jo mintį su lietuviškom realijom susieja Prano Vaičaičio ketureilis: „Dar laimė ir šventa liuosybė / Surinks vaitojančius vaikus, / Atmins mūs‘ protėvių tvirtybę, / Ir mūs‘ tėvynė nepražus.“

Antroje „Pilkųjų didvyrių“ dalyje autorius nuosekliai vysto pirmosios veiksmo linijas, artėdamas prie istorinių 1905 metų įvykių. Jie ir sudaro šios apysakos dalies siužeto pagrindą.

Grąžinus spaudą, paleistas iš tremties Jonas važiuoja namo. Išlipęs Vilniuje, vaikšto jo gatvėmis, kol atsiduria prie Katedros ir Gedimino kalno. Aplankęs Katedrą, įkopia į Pilies kalną. Ir čia autorius Jono lūpomis išsako visą savo širdies skausmą dėl Vilniaus:

– Kaip gi nepanašus dabartinis Vilnius į senąją Lietuvos sostinę, kaip jis pasikeitęs! Nėra nei šimtamečių šventų ąžuolų, nei Perkūno šventyklų, nei amžinosios ugnies, nei senų baltaplaukių vaidilų, nei kunigaikščių, nei tų pasakiškų rūmų, nei stipruolių lietuvių! Kur visa tai dingo, kur prapuolė? – paklausė pats savęs.

Atsakymo nebuvo. Kerpėmis apaugusi Gedimino pilis tylėjo, tik sėdinti ant suolų svetimieji žmonės kvailu tonu kvatojosi. Lyg replėmis suspaudė knygnešiui Jonui širdį, ji krauju patekėjo. Ir gaila, ir graudu pasidarė. Pats nepajuto, kai per veidą ėmė riedėti ašaros.

Tarsi norėdamas parodyti, jog iš tremties knygnešys grįžta nepasikeitęs, nepraradęs ryžto kovoti, psichologiškai gana motyvuotą sceną Katedroje ir įkopus į Pilies kalną autorius baigia pernelyg patetiškai skambančia Jono priesaika:

Ilgai verkė… Ašaros lyg atgaivino jį, lyg pridavė naujų jėgų. Krūtinėje suplakė smarkiau širdis.

– Ne! – ėmė pats sau kalbėti. – Lietuva dar nežuvo. Ne. Jeigu jos senosios pilys pelėsiais ir kerpėmis apaugo, tai dar liko ištikimi jos sūnūs, kurių gyslose iki šiol plaka lietuviškas kraujas, kurių širdys yra kupinos tėvynės meilės. Tie sūnūs tai esame mes, jaunieji, – ir tėvynei žūti neleisime. Tave anksčiau ar vėliau prikelsime, atgaivinsime iš miego ir iškovosime tau laisvę. Tikėk mumis, Lietuva… Neapvilsime tavęs (p. 52).

Į gimtąjį sodžių Jonas spėja grįžti pačiu laiku – tėvo prievarta tekinamos mylimosios Onytės Gėliūnaitės vestuvių išvakarėse. Vestuvės nutraukiamos. Netrukus pradedama rengtis Jono ir Onytės vestuvėms. R. Mackonis gana smulkiai aprašo vestuvių papročius, o Jono ir uošvio Gėliūno santykiuose atsispindi autoriaus tėvų vedybų istorija. Buities, švenčių, papročių aprašymai pagyvina apysaką, prislopina jos publicistiškumą.

Buvę knygnešiai buriasi tolesnei veiklai. Organizaciniam susirinkimui pasinaudoja vestuvėmis, – visiems išsiskirsčius į namus poilsio, knygnešiai renkasi piršlio Trečioko namuose. Pirmasis kalbėjęs vikaras pabrėžia, jog „spaudos atgavimas savaime nėra galutinis laimėjimas“, jog „kelias į Lietuvos laisvę yra dar ilgas, erškėčiuotas ir… kruvinas“. Visi supranta, kad carizmo jungo vien švietimu nenusimesi, kad caro valdžia geruoju jokių laisvių neduos, jei duos, tik priversta, todėl esą būtina burtis, rengtis kovai. Kuriama slapta organizacija, o jos „vadu buvo išrinktas Brazaitis, valsčiaus raštininko pagalbininkas, visų valsčiaus gyventojų mylimas žmogus, susipratęs lietuvis“.

Po kelių mėnesių įvyksta pirmoji spontaniška žmonių manifestacija prieš caro valdžią. Ją pasmerkia ne tik žandarų viršininkas, sulenkėjęs dvarininkas Baublinskis, bet ir senasis klebonas:

– Taip, – pritarė permetęs akimis proklamaciją klebonas. Socialistai yra bendras visų mūsų priešas ir prieš jį turime kovoti. Socializmas griauna Bažnyčią, niekina kunigus; socializmas eina prieš Dievo nustatytąją vyriausybę, prieš carą; socializmas nepripažįsta ir dvarų. Matote, kad tai bendras visų mūsų priešas (p. 111).

Į tai žandarų viršininkas atsako, jog kylančios jėgos nepasitenkins „agitacija prieš carą, bažnyčią ir dvarus“, jog einama daug toliau – kovojama už Lietuvos atstatymą: „Jiems jau bloga būti po Rusijos valdžia, jie nori Lietuvos ir tam tikslui veda agitaciją. Aš tai puikiai žinau. Apie Lietuvą pilni jų laikraščiai. <…> Todėl privalome budėti, kad neprileidus prie kokių nors sumišimų.“

Prasidedančią suirutę mato ir knygnešiai. Kad kova nepavirstų chaotišku maištu, kad ji būtų kryptinga, nerimauja labiau išsilavinę, labiau politiškai nuovokūs Antanas Brazaitis ir kunigas vikaras:

Aptarę vispusiškai neseniai įvykusią pirmąją Valkynuose demonstraciją prieš carizmą, abudu priėjo vienos išvados, kad ta demonstracija esanti tik suirutės pradžia, kuri kabanti, lyg juodas debesis, ant viso Lietuvos krašto. Kaip prie jos ruoštis? Pirmas žingsnis – išplatinti kuo daugiausiai naujai pasirodžiusių lietuvių laikraščių: „Vilniaus Žinių“ ir „Lietuvių Laikraščio“.

– Tai pirmas dalykas, – aiškino vikaras. – Reikia, kaip galima greičiau, mokyti liaudį skaityti, rašyti, skiepijant kartu joje tautinę sąmonę. To neįgyvendinus, nėra ko pradėt, nėra ko geresnės ateities Lietuvai laukti (p. 114).

Tačiau ilgiems mokslams, ilgam rengimuisi laiko nebuvo. Slapta grįžta į Valkynus vargonininkas Laukelis ir ragina organizuoti ginkluotus jaunimo būrius. Išsiunčiama peticija carui su savo reikalavimais. Vis dažniau pasirodo proklamacijų, „kuriose buvo kviečiama sukilti ir versti caro valdžią“. R. Mackonis gana tiksliai pavaizdavo to laikotarpio įvykių stichišką raidą, stiprėjančią tautinio išsivadavimo įtampą. Pabudusi iš ilgo miego tautos dvasia savaip rikiavo mintis ir veiksmus. „Kol pirko knygeles ir laikraščius ir juos dalijo žmonėms, dažniausiai dovanai, – tol jautėsi gerai darąs, tol sąžinę turėjo ramią. Bet dabar? Užuot knygų – perka ginklus“ (p. 167), – graužiasi vikaras, visa siela nepritariantis kraujo praliejimui, ir vis dėlto tuos ginklus perka.

R. Mackonis jautė ypatingą meilę Vilniui ir ją dažnai deklaruodavo tiek publicistikoje, tiek grožinėje kūryboje. Ir šioje apysakoje, prieš pradėdamas pasakoti apie Pirmąjį Vilniaus seimą, įterpia romantizuotą istoriją apie senąją lietuvių sostinę, „senelį Vilnių“, pralinksmėjusį po kelių šimtų metų liūdesio, nes vėl pamatė savo tautos atstovus, išgirdo gimtąją kalbą.

Pirmasis Vilniaus seimas pateikiamas Jono Matulio akimis, kuris su keliais ūkininkais atstovavo Valkynų apylinkei. Jis susižavėjęs klausosi tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, kuris jam atrodo lyg tautos atgimimo garantas, džiaugiasi netikėtai pamatęs gydytoją Raškinį, kalbėjusį išblaškytų po Rusiją lietuvių vardu. Susitikę abu ilgai kalbasi apie Lietuvos atgimimą, kaimo rūpesčius, inteligentų vaidmenį. Paklaustas apie tolesnę veiklą Jonas atsako:

– Mūsų apylinkė seniau jau tų dalykų reikalavo, apie kuriuos dabar susirinkime kalbėjo ir dėl kurių priimta rezoliucija. Po to nieko daugiau nebelieka, kaip nuo žodžių pereiti į darbus. Taigi: nemokėsime maskoliams mokesčių, neisime į kariuomenę, uždarysime monopolius, neleisime vaikų į rusiškas mokyklas, išvaikysime žandarus, valsčiaus ponus ir įvesime naują tvarką. Darbo užteks.

– O jeigu nepavyks? – paabejojo gydytojas, norėdamas išgirsti, ką į tai atsakys Jonas.

– Jeigu lauksime skaičiuodami: pavyks ar nepavyks, tai niekuomet nepradėsime jokio didesnio darbo. Turi pavykti. O kai nepavyks mums, tai mėgins jėgas mūsų vaikai. Bet dabar yra tinkamiausia proga ir ją turime išnaudoti (p. 202).

Ir iš tikrųjų ginkluotas Valkynų jaunimo būrys, kuriam vadovauti stojo studentas socialdemokratas Pūtys, imasi ginklo, – puola dvarą, monopolį, nuginkluoja žandarus, išvaro rusą mokytoją su šeimyna. Netrukus atvyksta bausmės būrys, sušaukia žmones ir koneveikdami reikalauja išduoti maištininkus. Jei ne rotmistro širdį suminkštinęs vikaro laiškas su dviem šimtais rublių ir kvietimu pietų, kraujo praliejimo nebūtų išvengta. Dabar gi pasitenkino parklupdę minią ir privertę kiekvieną eiti keliais per purvą ir bučiuoti suplėšytą caro portretą. Kitą dieną buvo sušaukta valsčiaus sueiga ir visi turėjo „išreikšti savo paklusnumą valdžiai ir meilę bei prisirišimą carui“. Mėginimas nusimesti caro jungą nepavyko, tačiau kovota buvo ne veltui.

1905 metų sukrėtimas paliko gilius lietuvių visuomenėje pėdsakus, pabudino ją iš miego, iš neveikimo. Nors reakcija ir užgulė visus sunkumus, bet ji jau buvo nuolaidesnė. Daugelyje vietų buvo iškovota lietuviškos mokyklos, atgauta lietuvių kalbos teisės bažnyčiose (p. 239).

Pagal siužetą apysaka priskirtina istorinei prozai. Anot F. Kiršos, „Pilkieji didvyriai“ yra draudimo laikų epopėja“⁵. Matyt, taip pavadino ne tik dėl vaizduojamų įvykių reikšmingumo, bet ir dėl apimties, nes „Pilkieji didvyriai“, didžiausias R. Mackonio kūrinys, yra daugiau nei puspenkto šimto puslapių. Savo tematika pirma apysakos dalis sietina su S. Čiurlionienės-Kymantaitės drama „Aušros sūnūs“ (1926), o antra, vaizduojanti 1905 m. revoliucijos įvykius, su Lazdynų Pelėdos romanu „Klaida“ (1909) ir J. Lindės-Dobilo „Blūdu“ (1912). Skirtingai nei Lazdynų Pelėda, R. Mackonis revoliucijos neneigia, mato joje postūmį tautos sąmonėjimui, o iš J. Lindės-Dobilo romano tarsi perima konservatyviosios dvasininkijos kritiką.

Kritikas V. Bičiūnas, recenzuodamas „Židinio“ žurnale R. Mackonio apysaką, „Pilkuosius didvyrius“ gretina su „Pragiedruliais“: „Vaižgantas, rašydamas „Pragiedrulius“, vadavosi vien savo paties patyrimais ir atsiminimais iš kontrafakcijos laikų. R. Mackevičiaus „Pilkuosiuose didvyriuose“ matyt platesnis užsimojimas. Jisai mėgina atvaizduoti visą lietuvių kovą su rusų valdžia. Jo romane aprašomieji įvykiai liečia ir Lietuvos kaimą, ir miestą, ir netgi užsienius“⁶. V. Bičiūnas teigia, jog „romaną tenka laikyti ne biografiniu ir ne personifikuotu, bet epochiniu“, jog „epochos atvaizdavimas, kad ir su kai kuriom spragom, išvestas gana tiksliai“. Kita vertus, „Pilkieji didvyriai“ esąs „atspindys tos nuotaikos, kuria gyvena Vilniaus lietuvių visuomenės patriotiškoji <…> dalis“⁷.

Vilniaus krašto lietuviams, nuolat kovojantiems už savo kalbos, už savo tautos teises, apysaka buvo aktuali ir gyvenimiška. „Rašytojas pateikė mūsų krašto kaimo žmogui knygą, kurioje kvietė jį sekti garsių pilkųjų didvyrių pėdomis, kovoti už lietuvišką knygą ir laikraštį savame krašte. Veikalas turėjo nemažą pasisekimą“⁸, – rašė O. Miciūtė, taikliai pastebėdama, jog R. Mackonis yra labiau rašytojas publicistas, nei menininkas.

Poetė visiškai teisi. Nors apysakoje esama įtaigių publicistikos bei beletristikos samplaikų, vietomis siužeto vingiai tesudaro aistringos publicistikos foną. Veikėjų charakteriai gana statiški, kai kuriems trūksta gyvenimiškumo, paprastumo, ne visi jų poelgiai psichologiškai motyvuoti. Teigiamų veikėjų aistringos patriotinės kalbos kartais skamba kaip autoriaus minčių intarpai. Pasitaiko ir tam tikros patetikos bei sentimentalumo. Apysaka, anot Jūratės Sprindytės, plieskia publicistiniu įkarščiu⁹. Iš tikrųjų R. Mackoniui ne tiek rūpėjo kūrinio estetika, meninės formos dalykai, kiek išsakyti tai, kas jam atrodė būtina perteikti skaitytojui.

Pagrįstai priekaištaudami R. Mackonio grožinės kūrybos estetinei pusei, privalome pripažinti nenuginčijamą „Pilkųjų didvyrių“ ir vėlesniųjų šio autoriaus apysakų svarbą tiek Vilniaus lietuvių literatūros raidai, tiek Vilniaus krašto lietuvybei išsaugoti.

„Vyresnės kartos žmonės dar ir šiandien prisimena, kokį gilų įspūdį Vilnijos skaitytojams (ypač jaunuomenei) padarė „Pilkieji didvyriai“. Romane pavaizduotas Dzūkijos gyvenimas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje nėra vien buities paveikslas, o romantiškas himnas apie žmones, visas savo pajėgas atiduodančius tautiniam sąjūdžiui“¹⁰, – rašė Algis Kalėda. Kaip teigė O. Miciūtė, „R. Mackevičius – vienintelis rašytojas, kurį labiausiai mūsų kaimas skaitė“¹¹. Skaitė, nes paprastam Vilniaus krašto žmogui R. Mackonio stilius buvo suprantamas, mintis lengvai pagaunama, o publicistiniai intarpai padėdavo suvokti apysakos veiksmo istorinį kontekstą, įžvelgti sąsajas su jo sunkia kasdienybe.

Tautinis idealizmas ir stiliaus paprastumas, – taip 1932 m. „Jaunimo draugas“ apibūdino R. Mackonio literatūros veikalus¹². Kaip tik šie bruožai lėmė ir „Pilkųjų didvyrių“, ir vėlesnių apysakų – „Liepto galas“, „Čia mūsų žemė…“, „Likimas“, „Kapinės“, „Sunkus kelias“ – populiarumą bei svarbą Vilniaus kraštui.

1 J. Mackonis, R. Mackonis: padariau, ką galėjau. – Birutės Mackonytės asm. archyvas.
2 Mackonis R. Amžiaus liudininko užrašai. Atsiminimai. – Vilnius, LRS leidykla, 2001. – P. 158–159.
3 Mackonis R. Pakalbėkime atvirai // Lietuviškas baras. – 1938. – Nr. 5. – P. 5.
4 V. B-nas. Rapolas Mackevičius. Pilkieji didvyriai // Židinys. – 1932. – Nr.2. – P. 195–196.
5 Kirša F. Knygos // Naujas žodis. – 1929. – Nr. 10–11. – P. 20.
6 Židinys. – 1932. – Nr. 2. – P. 195.
7 Židinys. – 1932. – Nr. 2. – P. 196.
8 Miciūtė O. Vilniaus krašto lietuvių grožinė proza // Kultūra. – 1940. – Nr. 1. – P. 74.
9 Sprindytė J. Lietuvių apysaka. – Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 174.
10 Kalėda A. Apie autorių (įvadinis str. 1992 m. rengtam spaudai, bet neišleistam „Pilkųjų didvyrių“ leidimui). – B. Mackonytės asm. archyvas.
11 Miciūtė O. Vilniaus krašto lietuvių grožinė proza. – P. 74.
12 A. Lyg ir sukaktuvės // Jaunimo draugas. – 1932. – Nr. 2. – P. 10.

Narine Abgaryan. Žmonės, kurie visada su manimi

2024 m. Nr. 4 / Iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė / Narine Abgaryan (Narinė Abgarian), rusiškai rašanti armėnų kilmės rašytoja, 1971 m. gimė Armėnijoje, Berde, gydytojo ir mokytojos šeimoje.

Alma Lapinskienė. Mylėjusi kalbą, knygas ir žmones

2024 m. Nr. 2 / In memoriam Bronė Balčienė (1945 04 23–2023 12 30) / Baigiantis 2023-iesiems, gruodžio 30 d., mus apskriejo skaudi žinia – mirė redaktorė, vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Bronė Balčienė.

Volodymyr Lys. Jakivo šimtmetis

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Alma Lapinskienė / Volodymyras Lysas, ukrainiečių prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, Voluinės garbės pilietis, gimė 1950 m. spalio 26 d. V. Lysas vadinamas tikru mūsų laikų fenomenu.

Ales Razanav. Punktyrai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė / Alesis Razãnavas (Алесь Разанаў, 1947–2021) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios baltarusių poetas filosofas, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys…

Alma Lapinskienė. Esmės mirtis nepasiekia

2021 m. Nr. 10 / Rugpjūčio 26 dieną atėjo skaudi žinia – po sunkios ligos, eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus, mirė baltarusių poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys Alesis Razanavas.

Alma Lapinskienė. Dzūkas – filosofas – lyrikas

2019 m. Nr. 3 / Jonas Balčius. Spalio danguos. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 268 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pabaiga)

2018 m. Nr. 7 / 1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pradžia)

2018 m. Nr. 5–6 / Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų

Ales Razanau. Lietuviški punktyrai

2017 m. Nr. 12 / Vertė Alma Lapinskienė / Linai mėlynuoja * Linai mėlynuoja: žemė įsimylėjo dangų. * Auštant: lašas po lašo strazdo giesmė laša. * Apsipranta: tarp kranto ir srauto svyruoja nendrės. * Žemė pašalusi: žengiu…

Alma Lapinskienė. Alesius Razanovas: Lietuvoje jaučiausi savimi

2017 m. Nr. 12 / Baltarusių poetas filosofas, vertėjas, lietuvių kultūros mylėtojas Alesius Razanavas šių metų gruodį pasitinka neeilinę sukaktį. Viena iš jo įžvalgų byloja: „Kelias, kurį nueiname, lieka ne už mūsų…

Elena Baliutytė. Kas tas Rapolas Mackonis?

2015 m. Nr. 2 / Alma Lapinskienė. Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. – 214 p.

Ales Razanau. Devyni versetai

2011 m. Nr. 10 / Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė / Iš dangaus ant manęs krenta ugninės
žarijos, senovės kunigaikštysčių monetos,
varlės ir žuvys, įvairiaspalviai akmenys;

Petras Bražėnas. Platus eseistikos laukas

2011 m. Nr. 11

Imtis rašyti apie esė ar eseistą reiškia pačiam išsivaduoti iš savotiškų žinojimo ir patirties grandinių, kurias jauti vis stipriau veržiančias tavo rankas, nors gyvenime ne kartą esi pagalvojęs ir apie išlaisvinantį žinių ir patirties poveikį. Šiandien tokios minties jau ne tik nedrįstum viešai skelbti, bet ir pats ja tikėti. Literatūroje pokyčiai vyksta greičiau, negu juos spėja suvokti, apmąstyti ir įvertinti kritiko sąmonė. Tvirtai įsikibęs tradicijos ranktūrio, dažnai pajunti, kad jis per trumpas, kad toliau reikia koją merkti į nežinomybės liūną, tikintis po juo aptikti nežinia kur išvesiančią kūlgrindą. Tokį jausmą išgyveni skaitydamas naujausius net tradicinių literatūros žanrų kūrinius. Esė tikrai nepavadinsi tradiciniu žanru, nors literatūros istorikai ir primintų, kad jau šešioliktame amžiuje, kuris mums asocijuojasi su pirmąja lietuviška knyga, prancūzas M. de Montaigne’is išleido net trijų knygų veikalą „Esė“, kad lietuvių kritikoje jau 1923 m. esė terminą pirmą kartą pavartojo B. Sruoga, kad eseistiniam mąstymui būdingi bruožai iškilo J. A. Herbačiausko „Dievo šypsenose“ (1929), J. Kossu-Aleksandravičiaus (Aisčio) „Dievuose ir smūtkeliuose“ (1935), o dvidešimto amžiaus antrojoje pusėje jau įgijo pilietines teises ne vieno lietuvių autoriaus kūriniuose, nors jie patys net ir nepriskyrė jų esė žanrui¹. Beveik prieš tris dešimtmečius paskelbtame V. Kubiliaus straipsnyje „Esė – esminio galvojimo teritorija“ buvo ne tik kiek plačiau aptarta europinė eseistikos tradicija, sudėlioti kai kurie teoriniai esė aspektai, bet ir kritiškai įvertintos tuo metu didelio skaitytojų dėmesio susilaukusios E. Mieželaičio „Žmogaus“ „poetinių antikomentarų“ knygos, Just. Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“, M. Martinaičio „Poezija ir žodis“ ir kt. Baigdamas savo straipsnį, kritikas padarė tokią šiek tiek prieštaringą išvadą: „Lietuvių romanistams, poetams, dramaturgams kol kas nėra pagrindo baimintis, kad eseistika užgrobs jų teritorijas. Ji tik signalizuoja apie žanrų nepastovumą ir fikcinio vaizdavimo formų silpnėjimą XX a. literatūroje. Ji teigia laisvo mąstymo jėgą ir grožį. Ji ryškiausiai interpretuoja, įprasmina ir išaukština kultūros vertybes, kuriose su tokia viltimi egzistencinės atramos ieško šiuolaikinis žmogus“². Nors išvadų pabaigą šiandien – beveik po trijų dešimtmečių – gali skaityti kaip ką tik parašytą, pirmąjį teiginį jau tenka rimtai koreguoti: net jeigu baimintis dėl to, kad eseistika užgrobs poezijai, prozai ar dramaturgijai priklausančias teritorijas, ir šiandien rimto pagrindo nėra, tai konstatuoti, kad ji per tuos dešimtmečius gerokai išplėtė savo valdas, galima pakankamai argumentuotai. Peržvelkime kelerių pastarųjų metų populiariausių knygų „penketukų“ ar „dvyliktukų“ sąrašus ir pamatysime, kad eseistų knygos juose ne tik lygiomis teisėmis varžosi su poezijos ir prozos knygomis, bet ir pradeda sėkmingai laimėti tose varžybose. Du naujausi pavyzdžiai: M. Martinaičio autobiografinis pasakojimas „Mes gyvenome“ literatūros mokslininkų pripažintas kūrybiškiausia 2010-ųjų knyga, manau, ne tik todėl, kad priklauso vieno iš populiariausių šiandieninių poetų plunksnai, kad joje daug gilios ir skaudžios tiesos apie išgyventą dramatišką laiką, bet ir todėl, kad labai asmeniška autoriaus patirtis joje pakelta į „esminio galvojimo“ lygmenį; R. Rastauskui už grynosios eseistikos knygą „Privati teritorija“ paskirtas aukščiausias šalyje apdovanojimas – Nacionalinė kultūros ir meno premija. „Metai“ eseistikos kol kas dar nėra „integravę“ į literatūrą (žr. pirmąjį žurnalo puslapį, kur stambiu šriftu įrašyta „LITERATŪRA, KRITIKA, ESEISTIKA“), bet žanriniuose rašytojų apibūdinimuose šalia poeto, prozininko, dramaturgo (kai kada – kritiko) vis dažniau randi nuorodą „eseistas“. „Grynųjų“ eseistų dar lyg ir neturime, bet prie poeto ar prozininko pavardės nuoroda „eseistas“ sutinkama vis dažniau, o paklaustas, kas gi tie mūsų eseistai, jau nesunkiai gali išvardyti bent dešimtį rašytojų, kurių eseistinės knygos neretai sukelia visuomenėje didesnį rezonansą, negu jų pačių romanas, novelių knyga ar poezijos rinkinys. Nors pats niekada nedalyvauju populiariausių „penketukų“, „dvyliktukų“ ar „dešimtukų“ rinkimuose, bet neabejoju, kad įsivaizduojamame eseistų „dešimtuke“ savo vietą būtinai turėtų užimti Liutauras Degėsys. Tvirtinti tai leidžia ne tik trys beveik pamečiui išėjusios jo eseistikos knygos („Kelionė ten ir atgal“, 2007, „Kitaip nei kitaip“, 2008, „Prisiminimų prisiminimai“, 2010), bet ir „esminio galvojimo teritorijai“ priskirtina didžioji jų turinio dalis.

Pasiryžus imtis tokios dar ne itin dažnai literatūros kritikoje eksploatuojamos temos, tikiuosi, nebus didelė nuodėmė įterpti vieną kitą digresiją apie žmogiškąjį išvardytųjų knygų autoriaus profilį. Rašančiojo asmenybė eseistikoje reiškiasi daug atviriau nei kituose žanruose: poetas dažnai slepiasi už lyrinio subjekto nugaros, romanistas didžiąją rūpesčių dalį gali užkrauti ant romano protagonisto pečių, o eseistas neturi kur slėptis: arba stok prieš skaitytoją su visa savo išmintim, idėjų bagažu, nevaržoma minties laisve, meninės žodžio raiškos individualumu, arba… Alternatyvos, tiesą sakant, ir nėra: neatradai savyje paminėtųjų bruožų (suprantama, kad jų galima vardyti daug daugiau), tai ir patylėk. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rimtąją eseistiką kūrėjai dažniausiai rašo „gyvenimo nuėję pusę kelio“. Epitetą rimtąją čia pridūriau tam, kad atskirčiau ją nuo jokių taisyklių nesaistomos rašliavos, kuri kartais net sąmoningai (tikėkim – nesąmoningai) skatinama ir net organizuojama įvairių konkursų ar kūrybinio rašymo seminarų pavidalu. „Pasiguglinkit“, kaip sako studentai, internete ir pamatysite, kokį plotą ten užima esė, o nepatingėję paskaityti atsakykite sau, ką iš perskaitytų rašinių galima skirti prie ketvirtosios literatūros rūšies ir kas vis dėlto paliktina laisvų rašinėjimų sričiai.

Grįžtu prie minties, kad iki eseistikos reikia išaugti, pakilti, sukaupti nemenkas intelektualines, etines, visuomeninių, pilietinių rūpesčių atsargas, išsiugdyti „raumeningą“, gerai treniruotą žodį. Prieš imdamasis eseistikos, L. Degėsys yra išleidęs aštuonias poezijos knygas, tiek pat vadovėlių aukštosioms ir vidurinėms mokykloms, stažavęsis ir dėstytojavęs užsienio universitetuose, o namuose „padaręs karjerą“ iki filosofijos katedros vedėjo, fakulteto tarybos pirmininko, universiteto senato, Rašytojų sąjungos valdybos nario pareigų. Vardiju tai tik todėl, kad tie dalykai vienokia ar kitokia forma neretai primenami rašytojo esė knygose, jie padeda kai ką geriau suprasti, kai ką savaip interpretuoti ir vertinti. Dėl tos pačios priežasties verta paminėti, kad jaunystėje rašytojas studijavo psichologiją, baigė filosofijos doktorantūrą, nė trisdešimties neturėdamas apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją. O dar anksčiau, matyt, būta moksleiviško pasitikėjimo, nepasitenkinimo ir protesto metų, iš kurių vienas epizodas įstrigęs ir štai jau kelis dešimtmečius laikosi šių eilučių autoriaus atmintyje. Galėjo būti gal 1970-ieji. Su rajono moksleivių delegacija – kaip ją lydintis mokytojas – dalyvavau respublikos jaunųjų literatų konkurse. Apdovanojimų dieną tarp konkurso dalyvių nuvilnijo gandas (pabrėžiu: gandas, nes tikslesnių aplinkybių nežinojau), kad dviem ilgaplaukiams – gabiems, talentingiems, bet arogantiškiems, įžūliems Vilniaus berniukams „su tokiais plaukais“ ministro pavaduotojas diplomų neteiksiąs. Nežinau, kas vyko užkulisiuose, bet per apdovanojimų ceremoniją į sceną pakilo du plikai nusikirpę laureatai. Auditorijos reakcija buvo karštesnė už įprastus aplodismentus, kuriais nuo scenos palydimi visi apdovanotieji. Tie du „berniukai“ tada buvo tik „daug žadantys“, o šiandien yra žinomi rašytojai S. T. Kondrotas ir L. Degėsys. Keturiasdešimties metų senumo epizodo gal ir neminėčiau, jeigu išvardytose L. Degėsio knygose bent poroje vietų nebūčiau aptikęs jo prisiminimų, kad „idėjiškai pavojingi plaukai“ jam vos nekainavo atsisveikinimo su universitetu. Problemų dėl šukuosenos rašytojas jau seniai nebeturi, bet „nesušukuotų“ jo minčių yra tekę ne kartą girdėti ir Rašytojų sąjungos valdybos, ir Vilniaus pedagoginio universiteto Senato posėdžiuose, ir per šeštadienines radijo valandėles. Dar verta pridurti, kad neseniai vykusiame Rašytojų sąjungos suvažiavime, be programinės į sąjungos pirmininkus kandidatuojančio A. A. Jonyno kalbos, teko išgirsti tik keturis tikrus rašytojų balsus – E. Drungytės, M. Martinaičio, E. Ignatavičiaus ir L. Degėsio. Pastarojo kalba, neabejoju, pateks į ketvirtą jo eseistikos knygą, bet šitam mūsų pokalbiui per akis ir išvardytųjų trijų.

L. Degėsio eseistinius apmąstymus, kurių pats autorius niekur griežtai neapsibrėžia, vis dėlto galima bent punktyriškai apibūdinti kaip filosofo, psichologo, pedagogo, rašytojo, piliečio, kultūros žmogaus apmąstymų erdvę. Gal vieną kitą esė ir galima būtų pavadinti filosofine, psichologine, pedagogine, politine, socialine, kultūrine, bet toks skirstymas dažniausiai reikalautų vientisą baigtą kūrinį skaidyti į smulkesnius motyvus, o paskui iš jų dėlioti kažkokias savas mozaikas ar „sistemas“, bet griežtos „sistemos“, man rodos, svetimos ne tik autoriaus prigimčiai, bet ir pačiam esė žanrui. Kad ir kaip šis žanras būtų apibrėžtas – kaip „bet kurios tematikos straipsnis, kurio stiliui būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas“³ ar kaip „tarp filosofijos, mokslo, politikos, meno atsiradusi žanrinė forma“⁴, ar kaip „laisvas paprastai nesistemiškas svarstymas proza“, „individualus patyrimas ir nedogminis mąstymas“⁵,– visi apibrėžimai suponuoja laisvą, nevaržomą rašančiojo asmenybės raišką, kuriai sistemiškumas yra svetimas. Bet jeigu koks nors užsispyrėlis vis dėlto reikalautų kokios nors sisteminės ašies, apie kurią viskas sukasi, kokio nors centro, į kurį dažniausiai susibėga eseisto minties gijos, tai tokiam užsispyrėliui pasakyčiau: įsirašykim šioje vietoje žmogų, asmenybę. Ne rašančiąją, ne skaitančiąją, ne augančią mūsų akyse ar smunkančią, degraduojančią, ne monolitiškai vientisą, bet ir ne vidinių prieštaravimų visiškai suaižytą, įsirašykim bent kiek abstrahuotą, apibendrintą asmenybę, kurios patirtyje esama ne tik to, kas čia įvardyta, bet ir kelis kartus daugiau – kas dar gali būti įvardyta. Argi bet kuris iš mūsų nesame patyrę prieštaringiausių būsenų ir jausmų, kad galėtume drąsiai brėžti ribą tarp savęs ir kito, tarp gėrio ir blogio, tarp išminties ir kvailystės, tarp užuojautos bėdos ištiktam ir slapto džiaugsmo (kad ne man taip)? Visą mūsų gyvenimą, visą žmogiškąją patirtį galima išreikšti tokių priešpriešų poromis, vieniems apie jas nuolat mąstant, kitiems jas skausmingai išgyvenant, tretiems gal net nenujaučiant jų savyje, ketvirtiems…

Ilgesnis pabuvimas trijų L. Degėsio knygų erdvėje veikia kiek kitaip nei kokio romano, novelių rinkinio ar prozos knygos perskaitymas. Kas ir kaip veikia? galimų atsakymų dalį, tikiuosi, pavyks ištarti iki straipsnio pabaigos, bet pirmąjį bandysiu išvesti iš to, ką jau pasakiau. Tai – dialektinė priešpriešų vienybė ir žmoguje, ir jį supančiame pasaulyje. Žinoma, ji atrasta ne L. Degėsio, bet neabejotinas autoriaus nuopelnas – nuolatinis šitų priešpriešų jutimas. ne išdidus mentoriškas siekis pamokyti skaitytoją, o nuoširdus noras kartu su juo lygiomis teisėmis bandyti apnuoginti tas priešpriešas, formuluoti klausimus, svarstyti problemas net iš anksto nujaučiant, kad niekas jų visų niekada neišspręs. Neginčytinų tiesų, galutinių sprendimų, teisingai sutvarkyto pasaulio siekis yra svetimas filosofo pasaulėžiūrai. Skaitytojui ne kartą gali pasirodyti, kad autorius skeptiškai, o gal ir pesimistiškai žvelgia į „sutvarkyto pasaulio“ galimybę. Tokio skaitytojo ir tokios nuomonės buvimą tenka pripažinti ir siūlyti jam ieškoti entuziastingesnio ir optimistiškesnio autoriaus, tačiau šiuo atveju reikia priimti tas „žaidimo taisykles“ ar tą pasaulio sampratą, kurių laikosi autorius. Bent keletą jų pacituosiu:

Gyvenime neišvengiamai (išskirta cituojant – P. B.) atsiranda neapibrėžtumas, ir visi žmonių bandymai sutvarkyti, supaprastinti pasaulį, padaryti jį tvarkingą ir nuspėjamą yra tik iliuzijos. Netvarka nėra pasaulio netobulumo ženklas, greičiau – laisvės galimybės simbolis. Sutvarkytas pasaulis baigiasi, nes nebegali keistis. Iš esmės kiekvienas gyvenimas tol, kol jis tęsiasi, yra nesutvarkytas ir netobulas. Tokiame gyvenime visada yra klaidos, absurdo, nevilties, atsitiktinumo, nuodėmės ir paslapties galimybė⁶.

Lyg nujausdamas ir paguosdamas tą jau įvardytą „tvarkos ir teisingumo“ iliuzijų puoselėtoją, autorius apverčia plokštelę:

„Sutikite, kad paslapties ir stebuklo pripažinimas pasaulį padaro įtemptą, sudėtingą ir netvarkingą. Ne veltui mokslas nepripažįsta nei paslapties, nei stebuklo – tik nepakankamą tiesos ir pažinimo lygį. O tuo metu tik paslaptis, stebuklas ir netvarka garantuoja, kad gyvenimas gali būti įdomus ir vertingas. Tvarkos tokiame pasaulyje iš tiesų nėra per daug. Tačiau, kita vertus, tik todėl tame pačiame pasaulyje yra kažkiek laimės, laisvės, moralės, filosofijos ir poezijos“⁷.

Sudėtingo ir netvarkingo, iki galo nepažinaus pasaulio, atsilyginančio mums savo įdomumu ir vertingumu, laisve veikti, filosofuoti, kurti poeziją, teigimas yra nuostata, kurios laikomasi visose aptariamose esė knygose.

žvelgdamas į pasaulį be didelių iliuzijų, eseistas užsimoja ir prieš guodžiančių, žadančių, pranašaujančių teorijų nepatikimumą. „Visos mūsų teorijos yra pagrįstos žiniomis apie praeitį, žinių apie ateitį tikriausiai niekas neturi. Būtų gerai, jei ir jūs neturėtumėte“⁸.

Skaitant L. Degėsio esė, dažnai kyla mintis, kad jos ir rašomos tam, jog nebūtų besąlygiškai priimtos, kad jose yra kartais atvirai demonstruojamas, o kartais yra paslėptas provokacijos užtaisas, siekiant sujudinti jau aptingusias mūsų smegenis, priversti jas ne tiek kaupti naujas žinias, teorijas, idėjas, kiek kritiškai jas apmąstyti. Tenka pritarti autoriaus minčiai, kad „pagrindinis tokių visagalių teorijų ir jomis įtikėjusių žmonių trūkumas yra visiškas nekritiškumas“⁹.

Beje, šių eilučių autorius taip pat linkęs sutikti su galimu skaitytojo priekaištu, kad citatos iš L. Degėsio eseistikos yra parinktos tendencingai, kad rašytojas neretai teigia visiškai priešingus dalykus, iškeldamas žinių vertę, įsitikinimų būtinybę, moralinių nuostatų svarbą ir t. t. Kaip tai turėčiau pasiaiškinti? Nebent vėl ieškodamas citatai ne kartą skirtingais žodžiais formuluojamos rašytojo minties, kad svetimose teorijose (taigi ir rašymuose) mes lengviausiai priimame tai, kam iš anksto sąmonėje yra parengta tam tinkama terpė. Būdamas autoriaus vietoje, nuoširdžiai džiaugčiausi kuo didesniu ne tik perskaitymų, bet ir interpretacijų skaičiumi. galimo pašnekovo ar net oponento dėmesį turėčiau atkreipti į vieną aplinkybę: taip aš linkęs traktuoti tik filosofuojantį L. Degėsį, tokį, kuris pats tiki ir mus įtikina, kad „filosofija yra galimybė pramušti realybės šarvą, pasižiūrėti į kasdienybę kitaip arba net kitaip negu kitaip“, kad ji „leidžia stabtelėti ir susikurti distanciją – tą specialų santykį – su savimi, su beprotiška, lekiančia, bėgančia kasdienybe“¹⁰.

L. Degėsys nemėgdžioja nei Diogeno, lindinčio savo statinėje, nei Sokrato, deklaruojančio savo žinojimą, kad nieko nežinąs, – jis gyvena šitoje „beprotiškoje, lekiančioje, bėgančioje kasdienybėje“, gal ir norėdamas išlaikyti susikurtą filosofišką distanciją, bet pačios kasdienybės nuolat provokuojamas artimai, kontaktinei kovai. Profesionaliam psichologui ir patyrusiam pedagogui nereikia laužti problemų iš piršto – jos pačios laužiasi į eseisto duris. Autorius nesimėgauja ir nepiktnaudžiauja profesinėmis nei pedagogo, nei psichologo žiniomis ar patirtimi, nors galimybių tam turi daugiau už kitus eseistus. Jis tiesiog skausmingai mąsto apie mokslo ir mokslingumo prestižo smukimą, apie dažno jaunuolio siekį ne būti, bet atrodyti, ne sukaupti reikiamų žinių ir įgūdžių, o gauti diplomą. Jam kyla „ne tokia jau eretiška mintis“ pasitikrinti „absoliučių, nesugriaunamų žinių“ autoritetą ir priminti klausimo ir klausìmo vertę, nes „…atsakymai atsiranda tuomet, kai paklausi. Todėl verta mokytis visai ne atsakinėti, bet klausinėti. Nes jeigu nemoki paklausti arba paklausi nevykusiai, tokį atsakymą ir gausi. Klausimas yra visai neblogas instrumentas, įgalinantis išskrosti, išanalizuoti pasaulį ir priversti jį atsakyti. Klausimas galėtų būti atradimo procedūra. Gyvenimas kaip klausimas arba dar kitaip – vos vos perkėlus kirtį – kaip klausìmas“¹¹.

L. Degėsys, siekdamas savo esė taikinių, be kitų priemonių, dažnai remiasi ir anekdoto situacija. Skaitant tokius samprotavimus, man irgi šovė į galvą vieno anekdoto pabaiga, kur sakoma, kad vienas kvailys gali užduoti tiek klausimų, jog ir dešimt protingųjų neatsakys. Todėl nesunku įsivaizduoti, kad didaktinių vertybių hierarchijoje klausimo ar klausìmo iškėlimas virš atsakymo gali sugluminti ir skaitytojų dalį, ypač visą gyvenimą atsakinėti mokiusių mokytojų. Tegu, nieko baisaus: suglumti, suabejoti net ir tvirtai suręsta vertybių sistema naudinga visiems. manęs ši autoriaus mintis nesuglumino: gerai suformuluotą klausimą ne kartą esu palankiau įvertinęs už „teisingą“ standartinį atsakymą. Aktualesnė man atrodo kita bėda. Kaip žmogus, ketvirtį amžiaus kremtantis tą pačią kaip ir L. Degėsys pedagogo duoną, galėčiau pridurti: „žinančiųjų atsakymus“ asmenų paprastai būna bent kiek daugiau nei „nežinančiųjų“, o keliančiųjų klausimus, deja, nepalyginamai mažiau.

Ugdyti ne klausantį, paklusnų, bet klausiantį, abejojantį, savarankiškai mąstantį žmogų, laisvą pilietį, galintį „apsispręsti – ką atiduoti valdžiai, o ką palikti laisvam žmonių pasirinkimui“¹², yra lyg ir visuotinai pripažįstama viena svarbiausių kiekvieno pedagogo – kad ir kokioje švietimo ar aukštojo mokslo grandyje jis dirbtų – pareigų. Pareigos pareigomis, o praktinis jų vykdymas, pedagoginės veiklos efektyvumas yra tokia plati mokslinių tyrimų, diskusijų, konferencijų tema, tiksliau – problemų ratas, kurį aprėpti ne tik trijose, bet ir trisdešimtyje esė knygų būtų visiškai nerealu. Tuo labiau vienam eseistui tokios užduoties niekas nė nekeltų, ir čia apie tai užsimenama tik numanant individualią, įvairiapusę autoriaus patirtį. Laisvas, konvencijų nevaržomas filosofo mąstymas, nedeklaruojami, bet į kraują ar pasąmonę įsigėrę pedagogo siekiai, „apie skaitytoją negalvojančio“ rašytojo laikysena, dar sociologiniai ar politologiniai pamąstymai, kultūrinės refleksijos, nemažai po pasaulį pasidairiusio keliauninko įspūdžiai – kaip visa tai sudėti į iš esmės vieningą esė erdvę, nors, formaliai žiūrint, per tris knygas tų esė priskaičiuotume ir kelias dešimtis?

Nors trumpam stabtelėkime dar ties keliomis eseisto minčių projekcijomis.

Tematikos atžvilgiu bene gausiausios yra kelionių esė: pusė pirmos knygos („Kelionė ten ir atgal“) taip ir pavadinta: „Kelionių esė“. Namisėda šių eilučių autorius, kuris net į naujuosius Vilniaus rajonus mieliau važiuoja maršrutiniu troleibusu ar autobusu negu už nuosavo automobilio vairo, o nepažinto pasaulio spragas užpildo telekanalais „Travels“ ir „History“, su sveiku lietuvišku pavydu skaitė kelionės po JAV įspūdžius, žavėdamasis ne tik keliauninko užmoju ir drąsa, bet ir jo žodžio lankstumu, apibūdinimų taiklumu, kelionėje kilusių minčių originalumu. Bet gimė ir viena kita abejonė: ar reikėjo šį skyrių besąlygiškai priskirti prie eseistikos? Talentingai parašyti kelionių įspūdžiai taip pat yra senas, dėmesio vertas ir pripažintas žanras, kuriam visiškai nereikia svetimos kepurės. Neteisinga būtų neigti, kad „Kelionių esė“ yra tikrų eseistinio mąstymo perliukų, bet vis dėlto dažniausiai jiems tenka tik meninės įtaigos priemonės vaidmuo, padedantis sumaniam ir išradingam gidui. Neatsitiktinai pabrėžiau, kad kalbu apie pirmosios rašytojo esė knygos pirmą dalį. Kai turi prieš akis dar pustrečios – jau tikrosios eseistikos – knygos, tai šitą įspūdį galima būtų apdairiai nutylėti, tarus sau ir skaitytojui, kad tai būta pradžios, prasmingo ir naudingo įsibėgėjimo, bet norisi pratęsti ankstesnę mintį, kad darosi madingi laisvi rašinėjimai, kuriems bandoma uždėti esė žanro etiketę. Keliaujančių ir elementariai raštingų žmonių šiandien daugėja ir kas uždraus jiems savo rašinius pavadinti madingu esė vardu? Atseit L. Degėsiui galima, o man – ne? Žinoma, tokiu atveju būtų galima gintis sena romėniška išmintimi, kad tai, quod licet Jovi, non licet bovi (kas tinka Jupiteriui, netinka jaučiui), bet kad kai kurių rašinių autorių tokiame kontekste ir jaučiu tituluoti liežuvis neapsiverčia. Tai gal geriau pasakyti, kad pirmoje knygos „Kelionė ten ir atgal“ dalyje L. Degėsys dar nėra eseistikos Jupiteris.

Anksčiau palikau lyg ir nebaigtą mintį apie įvairiausių priešybių iš išorės supamą ir iš vidaus draskomą žmogų kaip rašytojo apmąstymų centrą. Pridurkim: kaip adresatą ir adresantą viename asmenyje. Pasinaudojant rašytojo mėgstama anekdoto poetika, leistina pajuokauti, kad protingam žmogui galima ir su savimi pasišnekėti, bet pašnekesys su savimi (ar savęs įvardijimas antruoju asmeniu) – ne semantikos, o stilistikos atžvilgiu – vietomis man atrodo kiek manieringas ir ne itin efektyvus. Daug sėkmingiau, regis, kalbamasi su skaitytoju.

Sukaupęs įvairiapusę žmogiškąją patirtį, išmiklinęs, ištreniravęs žodį pačiuose įvairiausiuose diskursuose nuo lyrinių atodūsių iki Europos Sąjungos pinigų įsisavinimo „projektų“, nuo akademinės paskaitos iki kurtuazinio pokalbio, rašytojas sugeba sukurti tokią bendravimo su skaitytoju atmosferą, kuri pastarajam neleidžia pajusti autoriaus pranašumo. su skaitytoju kalbasi žmogus, ne iš šalies ar iš aukšto stebintis pasaulį ir kitą žmogų, ne tik daug ką apmąstęs ir supratęs, galįs paaiškinti, bet ir pats nuolat kamuojamas naujų klausimų ir naujų problemų. Niekas, kaip žinoma, taip nesuartina pokalbio dalyvių, kaip jutimas, kad jiems abiem vienodai aktuali ir svarbi pokalbio tema.

Kitaip abiejų pusių situacija atrodo meninės raiškos, individualaus stiliaus atžvilgiu. Rašytojo padėtis čia tampa dominuojanti. Dažnas skaitytojas, jei tik jis lyg į akmenį neatsitrenkia į jam nepriimtinas rašančiojo idėjas, paprastai būna pakantus, tolerantiškas rašančiojo pasirenkamam minčių raiškos būdui, neretai – jau susiformavusiam jo stiliui. Rašytojui minties išraiška neretai būna nemažiau svarbi už pačią žodinio pavidalo dar neįgavusią mintį. Prisiminkime ne kartą girdėtus nusiskundimus, kad žmogus turįs svarbių minčių, tik nesurandąs žodžių joms išreikšti. argi patys nesame kankinęsi ieškodami tinkamiausio žodžio? Nežinodamas ir specialiai nesiaiškinęs L. Degėsio kūrybinės laboratorijos paslapčių, nesiimu tvirtinti, ar sunkios ir kankinančios jam yra žodžio paieškos. Žiūrint iš šalies, neturėtų būti labai sunkios, arba tas sunkumas jau įveiktas ankstesnėse knygose. Bet kiek poeto, mokslinių straipsnių ar vadovėlių autoriaus patirtis gali padėti eseistui? O gal trukdyti jam, kaip žurnalisto patirtis yra trukdžiusi ne vienam prozininkui? Prisipažįstu, nežinau, ir klausimą – jeigu neliks jis retorinis – keliu tik padrąsintas jau aptartos eseisto nuostatos apie pozityvią paties klausimo esmę.

Taigi, be žmogiškosios patirties, aktualių temų, įdomių idėjų, rašytojas turi lengvos, žaismingos, intriguojančios, provokuojančios, pagavios ir pagaunančios kalbos dovaną. Kaip nuteikia vien esė pavadinimai! „Įrodymai yra neįrodomi“ – vienu spyriu, galima sakyti, išmušamas iš po kojų kertinis ne vieno žmogaus įsitikinimų pamato akmuo. „Senius reikia šaudyti jaunystėje“ – pagyvenusį žmogų tikrai pašiurpina toks mizantropiškas imperatyvas. „Ne tvarka yra laisvė“. Net perskaitęs esė, dar turi gerai pagalvoti ne tik apie tokio pavadinimo prasmę, bet ir apie galimą jo korektūrą. Gal netvarka turėjo būti vienas žodis? Anarchistiška, bet aišku. O taip, kaip parašyta,– pusiau aišku, pusiau ne. Greičiausiai to ir siekta: atseit pasiaiškinkime. Autoriaus polinkis į paradoksą padiktuoja tokius pavadinimus: „Blogai yra neblogai“, „Žemai yra aukštai“, „Tikėti yra netikėti“, „Matoma yra nematoma“, „Suprasti yra nesuprasti“ ir pan. Čia jau sunku susilaikyti nuo kritiškos pastabos: tokie pavadinimai man atrodo sukalti ar susiūti ant vieno kurpalio. Geriau jau bent kiek banaliau, didaktiškiau, bet neabejotinai prasmingiau: „Gyventi yra skaityti“ arba „Ilsėtis yra dirbti“. Ištari tokią pastabą ir pagalvoji: papriekaištauti nesunku, o ką čia pozityvesnio galėtum pasiūlyti? Sugalvoti kelias dešimtis iškalbingų ir prasmingų pavadinimų galbūt yra net sunkiau, negu sukurti kelias esė. Galima numanyti, kad tie pavadinimai gimė išleidžiant pavienius kūrinius į spaudą ar eterį. Kaip atskirų tokio žanro kūrinių pavadinimai jie tikriausiai nė neužkliūtų, dažnai – suintriguotų. deja, vienoje vietoje kelia monotonijos, šablono įspūdį. Gal, sakau, ateity rengiant vientisą esė knygą, kai kurių galima ir visai atsisakyti?

Nemažiau už pavadinimus esė žanrui svarbios kūrinių pabaigos, jų užsklandos. „Fantazijų kasdienybę“ autorius baigia tokia pastraipa:

„Ir ką čia pasakyti, kad nebūtų taip liūdna… Jei jums atrodo, kad trūksta valios ir dar turite noro stiprinti valią – reiškia turite valios. Jei matote, kad jums trūksta vaizduotės – vaizduotė tikrai yra. Jei dar manote, kad galite išprotėti, vadinasi, dar neišprotėjote. Nes jei viskas gerai ir visko gana, ir nieko netrūksta, labai gali būti, kad jau…“¹³

Matyt, dar jaunystėje įgijęs stiprų imunitetą nuo valdiško, privalomo optimizmo, rašytojas retai vartoja užuojautos, paguodos, vilties formules, mieliau renkasi ironiją, sarkazmą, groteską. O jeigu ir sumano ištarti paguodos žodį, suteikti vilties, tai daro su humoro jausmu, ironiška intonacija, nutylėjimo figūra.

Viena mėgstamiausių stilistinių figūrų L. Degėsio eseistikoje yra retoriniai klausimai. Apibendrindamas savo įspūdžius pridursiu, kad retoriniams klausimams tenka svarbi ne tik stilistinė, bet ir semantinė funkcija: jie žadina skaitytojo aktyvumą, kviečia jį dialogui, skatina ieškoti savarankiškų atsakymų ir sprendimų, nes prasmingas gyvenimas, kaip nuolat siekia įtikinti autorius, yra „gyvenimas nuolat kintant ir klausiant, o ne turint sotų, amžinai tą patį, iš anksto žinomą atsakymą…“¹⁴

Platų eseistikos lauką yra užsiėmęs L. Degėsys. Daigių ir jau gražiai sudygusių sėklų jame pasėta. Akį ir širdį džiugina vešliai sužaliavę rėžiai. O daug ką jau drąsiai galima vadinti derliumi, kuris pilamas į brandžios lietuviškosios eseistikos aruodą. Pasitaiko, kaip pasakytų valstietis, ir pašalusių ar pamirkusių plotelių, kuriuos ateity dar teks atsėti. Bet brandžios sėklos nestokojama, o sėjėjo patirtis, nėra abejonės, kas metai tik augs.

1 Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – P. 134.
2 Kubilius V. Esė – esminio galvojimo teritorija // Pergalė. – 1983. – Nr. 6. – P. 126.
3 Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2001. – P. 271.
4 Lietuvių literatūros enciklopedija. – P. 134.
5 Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 110.
6 Degėsys L. Kitaip nei kitaip. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – P. 63.
7 Ten pat.
8 Ten pat. – P. 87.
9 Ten pat. – P. 89.
10 Degėsys L. Prisiminimų prisiminimai. – Vilnius: Alma littera, 2010. – P. 125.
11 Degėsys L. Kitaip nei kitaip. – P. 152.
12 Ten pat. – P. 61.
13 Ten pat. – P. 108.
14 Ten pat. – P. 154.

Petras Bražėnas. Atsisveikinant su laiminguoju

2024 m. Nr. 7 / In memoriam. Raimondas Kašauskas (1934 10 10–2024 05 28) / Tokio sunkaus pavasario lietuvių literatūrai, Lietuvos rašytojų sąjungai, rodos, seniai nebuvo: vienas po kito per porą mėnesių mus paliko net trys iškilūs jos kūrėjai.

Petras Bražėnas. Tiesiog – brandi proza

2021 m. Nr. 8–9 / Aneta Anra. Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus. – Vilnius: Odilė, 2021. – 240 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Petras Bražėnas. Palydint rašytoją

2021 m. Nr. 5–6 / In memoriam Vytautas Jurgis Bubnys (1932 09 09–2021 04 24) / Kai į Amžinojo poilsio šalį iškeliauja rašytojas, palikdamas kelias dešimtis įvairių žanrų knygų, kai jauti, kad žinia apie pažįstamo kūrėjo mirtį skaudžiai nudiegs skaitytojų širdis…

Petras Bražėnas: Pro nostalgiškų prisiminimų miglą, arba Pokalbis nepučiant miglos

2021 m. Nr. 1 / Literatūrologą prof. Petrą Bražėną kalbina Dainius Vaitiekūnas / 2020-ųjų gruodį ir kalbėjomės apie profesoriui svarbius gyvenimo epizodus, sutiktus žmones ir įvykius, įsižiūrint ne tik į prabėgusį laiką, bet ir į ryškiai matomą šiandieną.

Petras Bražėnas. Išplaukęs toli

2020 m. Nr. 3 / Romualdas Lankauskas (1932 04 03–2020 02 04) / Labai netikėtai man teko teisė tarti šį atsisveikinimo žodį. Dar labiau netikėta buvo žinia apie Romualdo Lankausko mirtį.

Petras Bražėnas. Apie atviros širdies žmogų. Algimantas Zurba (1942–2018)

2018 m. Nr. 10 / Parašiau vardą pavardę ir sustojau, negalėdamas pasirinkti reikiamo ar tinkamo klavišo. Pagalvojau apie juodą rėmelį šiems žodžiams – ir nepakilo ranka: per daug didelė, į jokius standartinius rėmus netelpanti man atrodo visai Lietuvai

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Petras Bražėnas. Iš neišsemiamos kartybių taurės

2012 m. Nr. 1 / Petras Venclovas. Kartybių taurė iki dugno.– Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2011. – 357 p.

Petras Bražėnas. Pabūti prisiekusiojo vaidmenyje

2010 m. Nr. 10 / Vytautas Martinkus. Žemaičio garlėkys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 428 p.

Petras Bražėnas. Tikra, nors išgalvota

2010 m. Nr. 5–6 / Elena Kurklietytė. Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 184 p.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Petras Bražėnas. Prasisklaidžius „šėtono apžavams“

2009 m. Nr. 2 / Grigorijus Kanovičius. Šėtono apžavai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 238 p.

Jūratė Sprindytė. Bliuzo improvizacijų tęsinys

2011 m. Nr. 11

Lapkričio 8 dieną Ričardui Gaveliui būtų suėję 61 metai. Šiemet pasirodė romano „Vilniaus pokeris“, 1989 m. tituluoto „literatūrine bomba“, ketvirtas leidimas, palydėtas skambiomis citatomis iš atsiminimų, laiškų ir eseistikos knygos „Bliuzas Ričardui Gaveliui“ (2007). Mirusio rašytojo kūrybos gyvasties siūlelį palaiko draugai, pakartotinai išleistos knygos, rečiau – kritikai, dar rečiau – netikėti atradimai. Rašytojo kūrybinį palikimą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos rankraštynui 2010 m. perdavė rašytojo žmona Nijolė Gavelienė (fondo numeris LLTI BR, F. 112), kurį laiką jis tyliai glūdėjo nejudintas, kol Virginijus Gasiliūnas susidomėjo storu aplanku. Ten pasirodė besąs 374 puslapių mašinraštis. Žalias sovietinis aplankas su raišteliais, gerokai aptriušęs, ant jo viršelio tušinuku autoriaus užrašyta „Gavelis Ričardas“, o viršuje kaligrafiškai – „SZPILKI“ (anuomet jo mėgtas lenkų humoro savaitraštis); braižas stulbinamai pedantiškas, tai matyti ir iš mašinraščio taisymų. Nėra titulinio lapo, bet, laimė, gale yra parašymo data: 1973 m. spalis–1976 m. rugsėjis. Nesunku identifikuoti, kad tai pirmas nespausdintas R. Gavelio romanas, rašytas pagrečiui su publikuotu debiutiniu apsakymų rinkiniu „Neprasidėjusi šventė“ (1976). Kūrinio finalinis skyrius „Postliudija“ yra originalus viso teksto autorinis komentaras, iš kurio aiškėja, kad romanas turėjo (galėjo) vadintis „Concerto grosso“ (it. didysis koncertas). „Didysis“ turbūt dėl neįprasto romano užmojo – aprėpti vieno namo (šešiasdešimties butų blokinio penkiaaukščio Žirmūnuose) gyventojų likimų ir santykių sampynas, atsiradusias „be jokio logiško pagrindo“ (p. 365). Aliuzija į muzikinę struktūrą – ir pirmas skyrius „Uvertiūra“, ir autoriaus remarka tekste, kad kiekvienas veikėjas groja „savu instrumentu“. Namo gyventojų knibždėlyną iš medinės bakūžės (statant Žirmūnus viena kita liko) stebi toks keistuolis, finale tituluojamas orkestro „dirigentu“ (pasakotojo alter ego).

Romane regime daug įvairių socialinių sluoksnių personažų – mokytojai, inžinieriai, mokslininkai fizikai, docentas, fotografas, žurnalo redaktoriaus pavaduotojas, prekybos bazės darbuotojas, rašytojas, spekuliantas užsienio valiuta, jų žmonos, dukterys, sūnūs, nuomininkai. Kiekvieno veikėjo linija plėtojama kaip gana savarankiška, kaitaliojant pasakotojų pozicijas, pasitelkiant vidinio monologo techniką, paisant konkretaus „instrumento“ melodijos. Namo gyventojus labiau sieja kaimynystė, smalsumas, apkalbos, o ne įvykių dinamizmas. Kaimynai bendrauja butuose (ir svetimose lovose), laiptų aikštelėse, kieme ant suoliuko, juos vienija laidotuvės ir kažkieno išsikraustymai. Namas neva „prakeiktas“: jaunuolis susižaloja avarijoje, miršta Ispanijos karo veteranas, o nuo kriminalinio aborto žūsta dvidešimtmetė Nijolė, suvedžiota kaimyno. Veiksmas, anot autoriaus, vyksta 1972–1974 metais. Romanas epiškai išsišakojęs, problematikoje neišvengta tipiškų aštuntojo dešimtmečio pradžios prozai moralinių dilemų ir banalokų štampų. Antroji kūrinio pusė stipresnė, akivaizdu, kad berašant tekstą profesionaliai bręstama, kondensuojamas ir moderninamas pasakojimas, stiprėja veikėjų savianalizė (per jų vidinius monologus).

Nepavyko aptikti informacijos, ar romaną ketinta spausdinti; galbūt autorius pats laikė jį silpnu kūriniu ir niekam nesiūlė net ištraukos? Įdomiausi man pasirodė skyriai, kur kalbama jaunų savo kartos žmonių vardu (fizikų, rašytojų), ten jaučiamos būsimo gaveliško pasakojimo užuomazgos. Nors tada R. Gavelis, bičiulių liudijimu, žavėjosi F. Kafka, bet romane dažniau pataikoma į anuomet populiarių romanų tematikos ir stiliaus „vidurkį“, o intelektualesnių veikėjų žvalias įžvalgas blukina realistinis panoramiškumas. Romane esti draminio dialogo forma sukurtų intarpų, nes paraleliai R. Gavelis rašė pjeses ir scenarijus. Iš aštresnių vietų – užuominos apie pokario kovas, puslapėlis apie homoseksualus (atsaini, ironiška pozicija atitinka to meto standartus), dažnai šmėsčioja garsios pavardės: Platonas, Sokratas, Čechovas, Bodleras, Dostojevskis, Kafka, Boldvinas, Džoisas, Vonegutas, esama mitologinių inkliuzų (Gorgonė, Persėjas, Belerofontas, Kretos labirintas), lotyniškų, ispaniškų, prancūziškų frazių ir posakių. Romano audinys didžiagabaritis, įvairialypis, todėl atrodo kaip žanro partitūros išbandymas, kaip ilga ir prasminga repeticija (daugelis įdomesnių leitmotyvų vėliau bus išplėtoti „Jauno žmogaus memuaruose“). Šiame nespausdintame romane vaizduojama klampi ir be perspektyvų sovietmečio buitis, dėstomas prisitaikymo elementorius, prieš postliudą „prabyla“ Nijolės dvasia iš anapus: negi gyvenimas – tik „darbas, vaikai, pinigai“? Keliems veikėjams egzistencijos imperatyvas yra „pasigerk ir negalvok“. Jauni konstruktorių biuro inžinieriai, protingi ir imlūs, greit tampa „skeptikoslunkiais“, karjeros ir gerovės adeptais; tai deklaruojama gana tiesmukai: „kas stiprus – prisitaiko. Kas prisitaiko – stiprus“ (p. 226). Nomenklatūrinio tėvo vienturtis sūnus Leonardas, suvedžiojęs Nijolę, samprotauja: „pabėgti, pasislėpti, atsiriboti nuo visko, dar ne šiandien, vėliau, šiandien dar palaukti, gal ryt, vėliau, tik ne šiandien, mes bijome sprendimų“ (pabraukta – R. G., p. 343). Šis moliusko būvis – kad nereiktų spręsti bei ryžtis, nes gal viskas „susiklostys savaime“ – buvo aktualizuotas tuometėje Mykolo Sluckio, Leonido Jacinevičiaus, Vytauto Bubnio prozoje, o plaukimo pasroviui devizas charakterizavo gyvenamą metą.

Romanas „Concerto grosso“ suskirstytas į 18 skyrių. Čia pateikiamos ištraukos iš kūrinio vidurio, kur pasakojama apie R. Gaveliui artimiausią fizikų ir rašytojų aplinką, atsiskleidžia aistringas mąstymo poreikis ir autorinio stiliaus „šarmas“, bei finalas „Postliudija“, struktūriškai valdingai užbaigiantis romaną. „Postliudijoje“ suvedamos visos siužeto linijos, galima susidaryti įspūdį apie bendrą romano išklotinę.

Jūratė Sprindytė. Vienišumo ertmės

2025 m. Nr. 12 / Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 191 p. Knygos dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.

Ričardas Gavelis. Ilga diena

2025 m. Nr. 10 / Jo pradžią ir publikuojame – kaip simbolišką ir gyvą gestą R. Gavelio 75-osioms gimimo metinėms, spalio 8-ai. Net ir fragmentas leidžia įsivaizduoti daugiaprasmį rašytojo sumanymą, kuriamo pasaulio mąstymo būdą.

Jūratė Sprindytė. Grįžtantis skaitymo draivas

2025 m. Nr. 5–6 / Lietuviškas draivo pakaitalas būtų: pasitenkinimas, svaigimas iš smagumo, polėkis, užsidegimas. Nenoriu keisti neteiktino žodžio, jis man tiksliau apibūdina tą lengvumo skrydį į knygų pasaulį, kai jaunystėje viskas…

Jūratė Sprindytė. Darbštumo virtuozė

2024 m. Nr. 11 / In memoriam Elena Baliutytė-Riliškienė (1954 05 04–2024 10 07) / Mus paliko brandi mokslininkė ir kūrybinga moteris, kuri visus ir viską mylėjo, aplink skleidė gerumo, atjautos šviesą.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Jūratė Sprindytė: „Esu impregnuota gera literatūra“

2022 m. Nr. 10 / Literatūrologę Jūratė Sprindytę kalbina Donata Mitaitė / Su Jūrate Sprindyte kartu dirbam jau ne metus, o dešimtmečius. Atrodo, per tą laiką tiek visko prikalbėta, o vis tiek įdomu ir klausti, ir klausytis.

Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

Jūratė Sprindytė. Trys knygos, kuriose pasaulis nesibaigia

2022 m. Nr. 3 / Apžvalgoje rašoma apie Romo Gudaičio „Vėlyva malda“, Viktorijos Prėskienytės-Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ ir Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“.

Jūratė Sprindytė. Mes ir pynėm, ir rašėm

2021 m. Nr. 12 / Danielius Mušinskas. Vainiko pynimas. – Vilnius: Homo liber, 2021. – 120 p. Viršelio autorė – Živilė Jackūnaitė.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Jūratė Sprindytė. Svetimšalės žvilgsnis

2021 m. Nr. 3 / Saulius Šaltenis. Geležiniai gyvatės kiaušiniai. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 197 p.

Gitana Vanagaitė. Pasakojimas apie negirdimą gyvybės širdį

2011 m. Nr. 10

Pastaraisiais metais vis populiaresnė darosi dokumentinė literatūra: įvairios autobiografijos, interviu, dienoraščiai, atsiminimai. Beveik visos šio tipo knygos vienaip ar kitaip prisiliečia prie viliojančios, bet vis rečiau beišsipildančios žmogaus tapsmo istorijos. Pastaroji, įgavusi knyginę formą, t. y. tapusi autoriaus intencijų bei valios konstruktu, atsiskiria nuo realaus gyvenimo ir pereina į fikcijos, arba literatūros plotmę, įsiliedama į šiandien sunkiai aprėpiamą raštijos okeaną, tačiau jame knygos, kurios remiasi žmogaus gyvenimo faktais bei asmenine patirtimi, nepasimeta. Matyt, todėl, kad jos yra vienintelė galimybė sukurti atsvarą tiek literatūroje, tiek ir realiame gyvenime, anot Zygmunto Baumano, silpstantiems, trupantiems, prarandantiems ilgalaikę perspektyvą žmonių santykiams. Šie pasakojimai apie save, kaip ir visi kiti literatūriniai pasakojimai, yra konstruojami per kalbą, kuri atspindi kalbančiojo ar rašančiojo subjektyvybę, nurodo ir atveria žmogaus patirtį – emocinę, psichologinę ir intelektualinę.

Šio straipsnio objektas – Vandos Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos“. Kaip žinoma, knygos žanrinė paantraštė – pokalbiai su vaikais. Ši paantraštė, tiksliai nusakanti knygos pobūdį bei jos struktūrą, šiek tiek ir klaidina, nes įsteigia ypatingą žiūros perspektyvą, naikinančią galimybę šiuos pokalbius skaityti kaip grožinės literatūros kūrinį, netgi kaip romaną, turintį siužetą, kompoziciją bei vidinę struktūrą. Knygos „Tariamas iš tamsos“ siužeto pagrindas yra žmogaus ryšio su kitu žmogumi istorija, slepianti vidinius ryšio įtrūkius, jo begalinį trapumą ir absoliučią pirmenybę prieš visas kitas buvimo pasaulyje formas. „Knygoje nėra aiškios fabulos. Ir vis dėlto, perskaitęs tuos pokalbius, jaučiu, lyg būtų kūrinyje ir svarus dramatiškas dialogas, ir filosofija, ir gyvenimiškos fabulos, kurias randame reikšmingame romane“, – teigia literatūros kritikas Droras Bursteinas, parašęs recenziją šiai V. Juknaitės knygai, kurią neseniai hebrajų kalba išleido Izraelio leidykla „Asia“¹.

Didžiausią nuostabą kelia tai, kad žmogiškosios patirties įvairialypės formos yra išsakytos per kalbą, kad yra verbalizuotas metafizinis asmenų bendravimo lygmuo. Užrašyti žodžiai skaitančiajam atveria fiziškai išgyvenamą, beveik apčiuopiamą ryšio energiją, užgimusią dialogo metu. Todėl knyga turi daug sąlyčio taškų su Martino Buberio dialogo filosofija, kurios išskirtinė atrama yra dialoginis Aš–Tu santykis, o pastarasis, anot Mintauto Gutausko, „yra tiek išgryninamas, kad praranda įprastumą ir atrodo kaip ypač retos žmogiškojo gyvenimo akimirkos“². Šias retas gyvenimo akimirkas apimantis Aš–Tu santykis gali būti išskleistas į susitikimo įvykį, jo metu besisteigiančią būtį, kurią savo ruožtu galima įvardyti išskirtiniu M. Buberio filosofijoje prielinksniu „tarp“. Pastarasis, anot Tomo Sodeikos, yra substantyvuotas prielinksnis, „nulemiantis ir „tarpžmoniškumo“ sąvokos reikšmę. Tai, kas įvyksta šiame „tarp“, yra „būties slėpinys, persmelkiantis kiekvieną esybę“. M. Buberis būtį suvokia tik kaip santykį – kaip patyrimą arba kaip susitikimą³. „Tikrasis gyvenimas visuomet yra susitikimas“⁴, – teigia M. Buberis. Ypač reikšminga, kad V. Juknaitės knygoje aiškiai justi „tarp“ būties pirmumas susitinkančiųjų būties atžvilgiu – tai minėtoji Aš–Tu susitikimo energija, apgaubianti skaitantįjį, išvedanti jį į transcendencijos erdvę. Anot M. Gutausko, būtų galima teigti, kad ši erdvė neapibrėžta, todėl neatsitiktinai M. Buberis kaltinamas Tu mistifikavimu, ir apskritai jis „neturi doktrinos“, o tai reiškia, „kad tamsios vietos, prieštaravimai gali būti išspręsti tik veikimo plotmėje. Tik patirdamas, „vykdydamas dialoginį žodį“, galiu suprasti tai, ką Buberis turėjo omenyje“⁵. Tiksliai šį M. Buberio filosofijos momentą formuluoja V. Juknaitė interviu vienam reikšmingiausių Izraelio žinių tinklalapiui „Ynet“: „Labai konkrečiai teko patirti, kad tai, ką M. Buber kalba apie dialogo principą, nėra mistika“⁶.

Pasakojimui apie vieną esmingiausių ir lemtingiausių žmogaus gyvenimui patirčių – ryšio vienas su kitu patirčiai – V. Juknaitė rinkosi pokalbius su ypatingais vaikais: nematančiais, negirdinčiais, turinčiais psichinę negalią, tėvų paliktais, išgyvenusiais artimųjų netektis, jų sunkias ligas. Visi jie sąmoningai suvokia savo prarastis ir savo galimybes, visi jie paženklinti ypatinga vidine klausa bei gebėjimu žodžiu įvardyti būties prasmę, prasišviečiančią iš pačios tamsiausios patirties gelmės. Visų jų laikysena kraštutinai etiška. Sunku pasakyti, ar tarp šių dviejų ypatumų – prarasties ir sąmoningumo – esama sąsajos. Kaip rašė Vytautas Kavolis: „Suparalyžiuotos sielos žmogui reikia iliuzijų. Bet iliuzijų nebėra. Mūsų sąmoningumas prasideda mūsų praradimo pajutimu.

Sąmoningumas – specifikacija to, kas palieka, visom iliuzijom išsiformavus. Bet kas niekada neturėjo iliuzijų, neapčiuopia visų žmogiškojo sąmoningumo dimensijų. Jis nežino, ką yra praradęs ir neturi į ką susižeisti. Jam lieka tik laboratoriniai eksperimentai“⁷. Tam tikru atžvilgiu prieštaringą dialektinį ryšį tarp sąmoningumo ir laboratorinių eksperimentų knyga „Tariamas iš tamsos“ liudija ir V. Juknaitė. Ten, kur ima kaltis pirmieji sąmoningumo daigai, atveriantys etinę žmogaus laikyseną, įsipareigojimą ir atsakomybę kitam, nyksta eksperimentai. Tačiau viena yra suprasti prasmės begalybę, gyventi joje ar su ja, visai kas kita ją įvardyti, ištarti žodžiu, pasakyti kitam: „Gyventi ir išreikšti neretai yra priešingi dalykai“⁸.

V. Juknaitė knygoje ryškina vieną esminę jos kuriamo pasaulio ypatybę: nuolatinę formos, raiškos, kalbos kaitą. Atrodytų, lyg autorei rūpimos prasmės, tiksliau, viena vienintelė prasmė – žmogaus gyvenimo vertės – veda autorę link vis naujos raiškos ir semantikos, ji siekia to, kas žodžiu, literatūriniu tekstu sunkiai išsakoma. Ji artėja prie santykio prasmės, kuri byloja tylėdama. Gal todėl autorė savo nenutrūkstamame pasakojime apie gyvenimą ir jį palaikančias vertes natūraliai ateina prie dokumentikos, leisdama jai pačiai prabilti apie slapčiausius būties aspektus. Tačiau ši gyvenimo autentika nėra automatiškai perkelta į knygą – vykdoma atranka, kuri, anot Wolfgango Iserio, yra sufikcinimo veiksmas⁹. „Nėra jokių išankstinių taisyklių, reguliuojančių atranką. Todėl autoriaus pasirinkimą galima nusakyti tik pagal atliktą atranką. Ši atranka savo ruožtu atskleidžia autoriaus pasirinktą požiūrį į duotą pasaulį“¹⁰. Atranka yra vykdoma pagal tam tikrą tikslą, „nors pačiame fikciniame tekste jis neverbalizuojamas. Taigi, atranka, kaip sufikcinimo veiksmas, atskleidžia teksto intencionalumą“¹¹. Intencionalumą lemianti atranka susijusi su autoriaus vertybine nuostata, jos pagrindu atrinktieji tikrovės elementai, anot W. Iserio, sudėliojami į unikalų autorinį ženklą, autorinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Literatūros tekstas, būdamas „tam tikras autoriaus kreipimosi į pasaulį būdas“¹², arba gali įsirašyti į bendrą kultūrinį kontekstą, arba formuoti jam atsvarą. Žvilgsnis į šiuolaikinę lietuvių literatūrą rodo, kad V. Juknaitės kūryba yra laike besitęsianti pastanga formuoti alternatyvą minėtiems V. Kavolio laboratoriniams eksperimentams bei destruktyviai, pagal instrumentinio proto kriterijus gyvenančiai visuomenei, kur, anot pačios autorės, „sugriuvę patys gyvenimo pamatai, suardyta bendruomenė, kur skaudžiai akivaizdus ne tik materialus skurdas, bet ir vertybių badas“¹³. Tokia savo pozicija V. Juknaitė priartėja prie tų nedažnų postmodernizmo autorių, kurie tebetvirtina, kad „literatūra be vertybių pasaulio – ne literatūra“¹⁴. Nes prasmė ir vertybė yra neatsiejamos: literatūra „visados yra tam tikra veiksmo, poelgio forma, susijusi su prasme, kurios pradžios pats klausimas yra beprasmis: prasmė neatsiranda, ji tęsiasi, ji yra atsakomybės, sąmoningumo erdvė“¹⁵.

Knygos „Tariamas iš tamsos“ atsvara laboratoriniams eksperimentams atsiranda iš absoliučiai įvykusio susitikimo su kitu, to susitikimo metu kalbai atsivėrusios buvimo pasaulyje prasmės. Dabarties sociokultūroje, kur asmeniniai ryšiai darosi vis fragmentiškesni, kur, anot V. Juknaitės, Emmanuelio Levino veidą keičia televizoriaus ekranas, sąmoningas ryšio teigimas yra kaina, kurią privalu sumokėti už ryšio tikrumą, tai lyg atsakymas gyvenime ir literatūroje dominuojančiam išsklidusios tapatybės asmeniui. Anglų sociologo Anthony Giddenso nuomone, brandžioje modernybėje išnyksta žmogus kaip subjektas, kaip jaučianti atsakomybę, galinti veikti ir spręsti būtybė. Suskilusi arba išsiskaidžiusi tapatybė yra gynybinė asmens reakcija į nerimą, „kad būsi nušluotas, prarytas, sutriuškintas ar užvaldytas iš išorės užgriūvančių įvykių“¹⁶. Asmuo, susidūręs su daugybe pavojų, prieš kuriuos jaučiasi bejėgis, iš baimės, kad tie pavojai jo nepražudytų, tarytum pasislepia, išsisklaido.

Dialogas, knygos „Tariamas iš tamsos“ atraminis taškas, į M. Buberio dialoginį Aš–Tu santykį įtraukia ir E. Levino etinį santykį su kitu, arba santykį su veidu, nes veidas kreipiasi į mane ir sako vienintelį dalyką: „Nežudyk!“ Kaip M. Buberio dialogo filosofijoje Tu, taip ir E. Levino filosofijoje veidas yra suvokiami ne kaip kitas subjektas, veikėjas ar intencionalaus patyrimo objektas; veidas kaip pokalbio Tu yra „be jokios kaimynystės, nesudurstytas ir vientisas, pripildantis visą horizontą. Ne todėl, kad būtų tik jis ir daugiau nieko, bet todėl, kad visa gyvena jo šviesoje“¹⁷. E. Levino veidas ne žiūri, o kreipiasi, byloja, apreiškia, todėl santykis veidu į veidą, arba žmonės, atsisukę vienas į kitą veidais ir besikeičiantys pasakymais bei prieštaromis, klausimais bei atsakymais¹⁸, yra pagrindinė dialogo sąlyga. Užklausdamas kitą veidas kalba. Todėl kalba yra teisingumas. „Teisingumu vadiname šį susidūrimą su veidu diskurse. Jei tiesa randasi absoliučiame patyrime, kuriame buvimas sušvinta savo savita šviesa, tai ši tiesa susikuria ne kur kitur, o tiesiame kalbėjime(si), arba teisingume“¹⁹.

Ėjimas vis gilyn ir gilyn prie pamatinių žmogaus būties prasmių leidžia išskirti V. Juknaitės kūryboje filosofinį lygmenį, nes orų žmogaus buvimą apibrėžiančios sąvokos – ryšys, įsipareigojimas, atsakomybė, santykis – yra filosofinės kategorijos, kurias autorė bando įtvirtinti literatūroje, ieškodama joms vis kitos kalbos. Todėl esminis klausimas – kaip V. Juknaitės kuriamo alternatyvaus sąmoningomis vertybėmis grįsto pasaulio raktas – yra klausimas apie kalbą: kokia kalba galima papasakoti apie absoliučiai įvykusį, išsipildžiusį susitikimą su kitu, jo metu atsivėrusias prasmes, tuos žmogaus gyvenimo įvykius, kuriuose kaip šviesa šviečia prasmės vertikalė, jungianti žmogų su anapusybe, palaikanti jį ir teikianti jam stiprybės? Kaip rasti kalbinę raišką kito veidui, tai, anot E. Levino, begalybei, kurioje atsiveria Dievas? Kaip susieti kalbą su ta tamsa, iš kurios kaip žolės daigas šviečia tik numanoma prasmė? Filosofai ne kartą svarstė ir dar svarstys šią amžiną kalbos ir būties ryšio problemą. Be jokios abejonės, šioje mąstymo paradigmoje galima skirti įvairias galvojimo tradicijas ir mokyklas, kurių tam tikrą mąstymo kryptį apibendrina ši George‘o Steinerio ištarmė: „Tam tikra prasme joks žmonių diskursas, kad ir labai analitinis, negali galutinai įprasminti pačios prasmės“²⁰. Pasak G. Steinerio, tik muzika ir religinis jausmas aiškiai neverbalizuojamos nuovokos būdu gali išsakyti pirmapradį esamybiškumą, kuriame slypi „būtiškosios energijos esatys“: „Muzika ir metafizika (pirmine to žodžio prasme), muzika ir religinis jausmas iš esmės neatskiriami dalykai. Muzikoje ir per muziką mes būname arčiausiai tos logika ir žodžiais neišreiškiamos, bet aiškiai juntamos būtiškosios energijos esaties, kuri mūsų pojūčiams ir refleksijai pateikia grynojo gyvybės stebuklo trupinėlį, prieinamą mūsų nuovokai“²¹.

Knygoje „Tariamas iš tamsos“ V. Juknaitė, kalbindama ir kalbėdamasi su vaikais, eina link, G. Steinerio požiūriu, tik nuovokai atsiveriančios energijos esaties ir bando kartu su jais rasti jai žodinę nuorodą. Kad tai įvyktų, reikėjo atsisakyti visų tradicinių literatūrinių konvencijų ir gręžtis į tikro žmogaus veidą ir tikrai jo ištartus žodžius. Beje, veidą, kaip esminį dialogo elementą, knygoje mini šeštokas Liudas: „Telefonas visiškai neatstoja bendravimo su tikru žmogumi. Kai tu matai žmogų, tu su juo bendrauji, o kai kalbi – tai yra tiktai kalba. Ji nieko nepasako“ (p. 151). Tai dar kartą patvirtina, kad būtina dialogo sąlyga yra M. Buberio Aš–Tu ištiktis, pirmesnė ir lemianti pokalbio perėjimą į dialogą: „susitikimo įvykis, t. y. santykio tarp manęs ir kito įsisteigimas, kuria tikrovę“ ²². Šioje tikrovėje dingsta Kito savybės („Geriausias būdas susitikti su kitu asmeniu – tai net nepastebėti jo akių spalvos“, – teigia E. Levinas), kad išryškėtų tikroji Kito būties prasmė: „Kitas užpildo horizontą ne prasmingų savybių detalėmis, bet savo prasme, kuri yra vientisa ir nedaloma“²³. Čia susitinka frazės: M. Buberio „be jokios kaimynystės“ ir E. Levino „veidas yra reikšmė, reikšmė be konteksto“. Šios tikrovės refleksija neapčiuopia, ji išgyvenama jusliškai: „Kai sėdi šalia neregio vaiko, jis girdi tavo kvėpavimą. Tavo kvėpavimas apie tave jam pasako viską. Arba kurtieji, kai jie įsileidžia tave į savo akių gelmę, beveik negali atlaikyti jos atvirumo“²⁴. Knygoje ši nerefleksyvi tikrovė remiasi žodžio dviplaniškumu: formaliąja grafine puse ir giliąja, slėpininga jo struktūra (Vytautas Martinkus), kuri atsiveria beveik fiziškai apčiuopiama energija. matyt, ši energija randasi iš giliosios žmogaus ir jo tariamo žodžio sutapties. Žodžiai, sutapę su juos sakančiųjų esme, todėl aprėpiantys pirmapradį pasaulio esamybiškumą (M. Buberis), yra užrašyti, išlaikant sakymo sintaksę, dažnai gramatiniu požiūriu netaisyklingą. V. Juknaitės knyga parodo, kad gramatika ir rašyba, paklūstančios racionalioms taisyklėms, yra bejėgės prieš giliąją reikšmės patirtį. Kai Jonas, gimus aštuntam vaikui šeimoje, sako: „Ir visada atsimenu: ateini ir taip matai tą tokį labai mažą vaikelį, tai labai kažkaip net keista“ (p. 159), jis paliudija nuostaba grindžiamą santykį su sunkiai verbalizuojama erdve, kurioje reiškiasi gyvybės ir gyvenimo slėpinio stebuklas ir kuriuos savo knyga liudija V. Juknaitė. Šį esminį kalbos ryšį su išgyvenimu, su pasaulio, savęs suvokimu knygoje svarsto nuo gimimo nematanti Loreta:

„Loreta. Taip. Ne. Čia dar tik dalis tiesos. Jeigu aš dabar pasakyčiau savo jausmą, tai manęs niekas nesuprastų. Aš matau, kad trūksta žodžių, ir nežinau, kaip juos sukurt. Aš pati kartais su savim jausmais kalbuosi, man nereikia žodžių.
V. J. Tie netikro gyvenimo draugai kalbasi su tavimi jausmų kalba?
Loreta. Jie kalba mano kalba, kuria aš gyvenu. Jie supranta mane, supranta, kaip mane paguost. Jie jausmais išreiškia savo šilumą ir meilę, ne žodžiais. Žmonės tikrame gyvenime negali to suprast.“ (p. 55)

Tačiau šiuo atveju kalba yra tik priemonė, liudijanti dviejų žmonių susitikimo įvykį, jo metu įsisteigusią būtį, kurią, apibūdinant M. Buberio terminais, galima vadinti prielinksniu „tarp“ ar abipusiškumu. Šios sąvokos, kaip pabrėžia M. Buberio filosofijos interpretatoriai, yra itin svarbios. „Buberiui abipusiškumas yra ne tiek išankstinė dialogo sąlyga, kiek tai, kas steigiasi tikrojo pokalbio metu“²⁵. Todėl abipusiškumas, pasak M. Gutausko, yra ne tiek valios, kiek ištikties dalykas – abipusiškumas išsipildo kaip mano ir kito „sąjunga“. Nors abipusiškumas ir priklauso nuo kito intencijų, bet nėra joms pavaldus, jis skleidžiasi kaip „tarp“ įvykis, įvyksta kaip proveržis, todėl nėra nei logiškas, nei priklauso nuo partnerių pastangų: „Tikrojo pokalbio negalima suplanuoti. Tiesa, nuo pat pradžių jis jau turi savyje nustatytą pamatinę tvarką, tačiau nieko negalima valdyti, pokalbio tėkmė priklauso nuo dvasios, ir daugelis atranda tai, ką jis gali pasakyti, ne anksčiau, negu išgirsta dvasios šauksmą“²⁶.

Kelią į Aš–Tu ištiktį, į santykį knygoje atveria pokalbis su viena iš autizmo formų sergančiu Roku. Pokalbis, prasidėjęs dalykiškumo, nuomonių plotmėje, netikėtai keičia trajektoriją, pereidamas visai į kitą plotmę, kai, anot M. Buberio, įžengiama į karalystę, kurioje įsitikinimų dėsniai negalioja²⁷. Tai santykio plotmė, iš esmės keičianti temą, skatinanti prabilti apie ryšio svarbą žmogaus gyvenime. Nors jam nusakyti Rokas desperatiškai ieško ir neranda žodinio atitikmens, tačiau susitikimo ištiktis jau palietė jį ir atvėrė jo būties erdvę, joje justi atsakingo artimųjų rūpesčio pėdsakai, tokie svarbūs tiek Aš, tiek Kito suvokimui ir išgyvenimui. Jais remdamasis, Rokas bando įvardyti netekties neapčiuopiamybę, atveriančią kelią anapusybei:

„Rokas. Ji… mi… miršta. Ir kai buvo miręs palaidojom… tenai… tenai – miške.
V. J. Miške palaidojot su tėčiu?
Rokas. Nupirkom tokią, na kur taip atrodo, žinai. Aš neatsimenu, kaip pavadinasi.
Mokytoja. Paminklas?
V. J. Karstas? Dėžė?
Rokas. Tokia kaip palaidoti.
V. J. Karstas?
Mokytoja. Dėžutė?
Rokas. Ne.
Mokytoja. Ne?
Rokas. Pogį į dėžę ir į mišką. Palaidojom. Su tėčiu ėjom į parduotuvę Jovarėlis.
Mokytoja. Ir ką nupirkot?
Rokas. Nepanašus toks į rožes.
Mokytoja. Gėlių nupirkot?
Rokas. Gėlių. Na, kai buvo žiema.“ (p. 86)

Yra knygoje ir priešingų patirčių. Tokių, kurios atveria tik tuštumą. Su ta vidine tuštuma vaikai sugyvena skirtingai. Kai kurie patys gyvenamąja vieta pasirinko įvairius globos namus ar kalėjimus kaip vienintelę išlikimo galimybę, nes namai to jiems negarantavo. Laimis, Veliučionių specializuotų globos namų auklėtinis, atsakydamas į V. Juknaitės klausimus, provokuojančius skaudžią vidinę akistatą su nuolatinėmis netektimis paženklintu gyvenimu, prisimena tam tikras praeities nuotrupas, susidėliojančias į neįvykusią jo tapsmo istoriją. Toje istorijoje svarbūs du poliai: artimųjų niekinimas ir savęs, kaip jaučiančios, išgyvenančios, suprantančios būtybės suvokimas, kuriai nebuvo leista tokia pasijusti. Todėl Laimio kalba jungia ryšio su artimaisiais absoliutų nebuvimą ir vaiko atvirumą sau kaip žmogui, kuriame prigimtis įbrėžė orumo pojūtį. Gyvenimas iš visų jėgų jį naikino, tačiau atsakymai dar vis atveria kažkur ore tebeplevenančias to orumo liekanas:

„V. J. Patėvį turėjai nuo mažens?
Laimis. Dar prieš eidamas į pirmą klasę.
V. J. Ir visą laiką mušė?
Laimis. Pirmus dvejus metus ne, kai atsirado jo vaikai, – tada… Motina turėjo manęs atsisakyti. Aš pats norėjau važiuoti į Veliučionis. <…>
V. J. Tau svarbu, kad tavim pasitiki?
Laimis. Jo.
V. J. Kodėl?
Laimis. Nežinau.
V. J. Kaip tu įsivaizduoji savo ateitį?
Laimis. Nežinau. Aš vieną kartą išėjau maudytis, patėvis man nesakė, kada pareiti. Aš užsikalbėjau su draugais, kai parėjau, pradėjo mušt arklio vadelėm. Paskui liepė malkas kapot, kapojau, sviedė į mane malkų glėbiu. Stogą dengė, šiferis nukrito, aš kaltas palikau.“ (p. 107–108)

Panaši yra ir kito Veliučionių auklėtinio, Arūno, istorija. Tik joje pro tariamų žodžių tiesiogines prasmes šalia netekties prasimuša pyktis. Pyktis kaip vienintelė vaikui pažįstama emocinė patirtis, kuria remiantis turėtų būti mezgamas ryšys su savimi ir pasauliu:

„V. J. Ar supranti, kad taisyklės neleidžia laikyti tokio šuns?
Arūnas. Jis būtų normalus šuo, jei jo būtų niekas nemušęs.
V. J. Ar gali pripažinti, kad yra tam tikros taisyklės, kurių žmonės turi laikytis?
Arūnas. Bet šitas šuo kitoks nebus. Jis pats nežino, ką pult.
V. J. Kodėl tu jį beatodairiškai gini?
Arūnas. Mūsų gyvenimai sutampa, ir tiek. Įdomu, jei jus taip paspardytų ir jums reiktų taip gyvent. Mes kaip futbolo kamuoliai. Užmušiu aš tą močią! (Verkia.).“ (p. 115)

Po pokalbių su globos namų vaikais eina pokalbis su kurčiuoju Linu. Į pirmą V. Juknaitės klausimą: „Kai mažas nubusdavai vienas tamsoj naktį, kas būdavo?“, Linas atsako: „Mano lova būdavo šalia mamos. Neprisimenu, kad būčiau buvęs naktį tamsoje vienas“ (p. 118). V. Juknaitės žodžiai: „Čia išeina į paviršių ta pulsuojanti gysla, kurioje negirdima plaka gyvybės širdis“²⁸. Jausti kitą, savo kantriu buvimu garantuoti jam saugią būtį ir taip kurti pasitikėjimą savimi, kitais, pasauliu. Kasdieniu buvimu atverti ir patvirtinti vaikui ryšio neapčiuopiamybės tikrumą. V. Juknaitės pasirinkimas Laimio ir Arūno nebūtį atsverti pokalbiu su Linu ryškiausiai atveria autorės atranka grįstos knygos vidinę struktūrą ir intencionalumą – parodyti vaikystėje, o gal ir kūdikystėje, patirto ryšio svarbą visam žmogaus gyvenimui. Ši būtinybė, išsakyta knygos herojaus Lino žodžiais „jausti vaiką šalia“, daugelio filosofų yra įvardyta kaip pasąmoningas socialumas, kurį formuoja abipusis ryšys su pirmaisiais globėjais. A. Giddenso nuomone, šis ryšys yra pirmesnis už „Aš“ ir „mane“ ir yra lemtingas pamatiniam pasitikėjimui, vilčiai ir „drąsai būti“²⁹. Šiame pasąmoningame socialume glūdi ryšio su motina ar pirmaisiais globėjais prisiminimai. Ši tikrovė, būdama už kalbos ribų, nesileidžia verbalizuojama, bet jos patirtis yra esminė, ja remiantis ne tik užmezgamas ryšys su kitu, bet jis gali būti pratęstas į amžinąjį Tu bei į Dievą.

1 Burstein D. Tariamas iš tamsos: Vandos Juknaitės pokalbiai su vaikais / Tiesa ir tik tiesa // Prieiga: http://www.haaretz.co.il/hasite/spages/1227490.html. Į lietuvių kalbą vertė Icchokas Meras.
2 Gutauskas M. Bandymas suprasti dialogą Martino Buberio filosofijoje (Tomo Sodeikos interpretacijų paralelė) // Religija ir kultūra. Mokslo darbai. – 2008. – Nr. 5 (2). – Vilnius: VU Religijos studijų ir tyrimų centras. – P. 36–37.
3 Sodeika T. Apie Martiną Buberį ir jo „religijos sociologiją“: curriculum vitae, „tarpžmogiškumas“, „tarp“ // Sociologija. Mintis ir veiksmas. – 1998. – Nr. 1. – P. 35.
4 Buberis M. Dialogo principas I: Aš ir Tu. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. – P. 80.
5 Gutauskas M. Bandymas suprasti dialogą Martino Buberio filosofijoje. – P. 38.
6 Lev-Ari Š. Šoka tamsoje. Interviu su Vanda Juknaite // Prieiga: http://www.ynet.co.il/articles/0,7340,L-4075709,00.html. Į lietuvių kalbą vertė Icchokas Meras.
7 Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 244.
8 Juknaitė V. Tariamas iš tamsos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – P. 7. Toliau cituojant iš šios knygos, nurodomas tik puslapis.
9 Iser W. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 18.
10 Ten pat. – P. 19.
11 Ten pat. – P. 19.
12 Ten pat. – P. 18.
13 Juknaitė V. Lūžio proza // Vertybių raiška literatūroje (mokslinių straipsnių rinkinys). – Vilnius: VPU leidykla, 2005. – P. 219.
14 Martinkus V. Aksiologija ir literatūrologija // Vertybių raiška literatūroje (mokslinių straipsnių rinkinys). – Vilnius: VPU leidykla, 2005. – P. 35.
15 Ten pat. – P. 35.
16 Giddens A. Modernybė ir asmens tapatumas. – Vilnius: Pradai, 2000. – P. 74–75.
17 Buberis M. Dialogo principas I. – P. 76.
18 Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą. – Vilnius: Aidai, 2001. – P. 289.
19 Levinas E. Totalité et Infini. Essai sur l’extériorité. – La Haye: M. Nijhoff, 1961. – P. 43. Cit. iš: Čepulis N. Akivaizdaus tapatumo kerai // Religija ir kultūra. Mokslo darbai. – 2009. – Nr. 6 (1–2). – Vilnius: VU Religijos studijų ir tyrimų centras. – P. 95.
20 Steiner G. Tikrosios esatys. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 202.
21 Ten pat. – P. 204.
22 Gutauskas M. Bandymas suprasti dialogą Martino Buberio filosofijoje. – P. 39.
23 Ten pat. – P. 44.
24 Lev-Ari Š. Šoka tamsoje. Interviu su Vanda Juknaite.
25 Gutauskas M. Bandymas suprasti dialogą Martino Buberio filosofijoje. – P. 49.
26 Buberis M. Dialogo principas II: Dialogas. Klausimas pavieniui. Tarpžmogiškumo pradai. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 2001. – P. 188.
27 Ten pat. – P. 54.
28 Nuoširdžiai dėkoju Vandai Juknaitei už šią ir kitas sugestijas.
29 Giddens A. Modernybė ir asmens tapatumas. – P. 56.

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vanda Juknaitė. Tiems, kurie negrįžo

2022 m. Nr. 1 / 2021 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatės kalba / Išėjimas iš namų. Mes esame tie, kurie sapnuodavome namus. Visą gyvenimą sapnavau senelių namus. Jų tylą, ramybę, ramų vieškelį palei eglių sieną…

Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

Natalia Ginzburg. Jis ir aš

2017 m. Nr. 12 / Iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė / Jam visuomet karšta, o man – šalta. Vasarą, kai tikrai būna karšta, jis nieko kito nedaro, kaip tik skundžiasi per didele kaitra. Piktinasi pamatęs, kaip vakare apsivelku golfą…

Vanda Juknaitė. Pasaulį laikančios rankos

2016 m. Nr. 2 / Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atėjau…

Lietuvių kalbos ir literatūros likimas mokykloje

2011 m. Nr. 12 / Diskusijoje dalyvavo lituanistai ir pedagogai Kęstutis Bredelis, Jurga Dzikaitė, Irena Gasperavičiūtė, Jurgita Girčienė, Vanda Juknaitė, Darius Kuolys, Nida Poderienė, Antanas Smetona, Irena Smetonienė, Regimantas Tamošaitis

Augustė Žičkytė. Žmogiškoji drama prie publicistikos slenksčio

2011 m. Nr. 8–9 / Vanda Juknaitė. Ponios Alisos gimtadienis: dramaturgija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 120 p.

Sąžinė literatūroje ir gyvenime

2009 m. Nr. 7 / Pokalbyje dalyvavo rašytoja Vanda Juknaitė, kultūrologas Vytautas Rubavičius, kunigas Julius Sasnauskas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

2011 m. Nr. 8–9

Tolstame nuo lyrikos tradicijos

Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą ir konstatuotą Balio Sruogos, vėliau esmingai, nors ir nedideliais fragmentais, svarstytą Jono Aisčio. Lyrikos refleksija reikalauja gryno žvilgsnio; lyrikos nebematyti, kai ji uždengiama kokiais nors konstruktais. Nors dabar turime gana ryškių jaunų poetų, svarbu, kad būtų išleidžiamos ir vyresnių poetų knygos.

J. Aistis tebėra viena svarbiausių lietuvių lyrinio pasaulėvaizdžio atramų. „Jonas Aistis – lietuvių eleginės lyrikos klasikas. Persmelkti kiekvieną vaizdo detalę, ritmo atkarpą ir garsą nuotaikos gyvybe jam atrodė svarbiausia poeto užduotis, kaip ir Pauliui Verlaine’ui. Tradicinę romantizmo nuostatą – poetas yra tautos pasaulėvaizdžio reiškėjas ir tautos gyvybės saugotojas – jis neatskiriamai sulydė su moderniomis poezijos autonomiškumo ir grožio visagalybės nuostatomis“¹. Vytauto Kubiliaus daugiausia nuveikta, kad J. Aistis išliktų lyrikos lauke, jį veiktų – ir kaip tradicija, ir kaip pirminė autentika, kreipianti kūrėjus nuolatinio atsinaujinimo linkme. Bet dabar jaučiame lyg kokį stabtelėjimą – ima trūkti svarbiųjų lyrikos vardų, taip pat ir J. Aisčio, refleksijos. Būtina kalbėti apie Salomėją Nėrį (vardas, kurio J. Aistis negalėjo apeiti), Paulių Širvį, Justiną Marcinkevičių, jautusį, kad eilėraštis keičiasi, tarsi atsiplėšia nuo lyrinio podirvio. Apie Janiną Degutytę, lyg ir nepastebimai įsijungusią į neoromantinės lietuvių lyrikos tradiciją, ją gaivinusią gamtos ir atskiros žmogiškosios lemties išgyvenimais. Apie Alfonsą Maldonį, kadaise ištarusį: „Sudievu, lyrika, sudievu…“

Dabartines eilėraščių knygas aptariame kaip daiktus sau, nei ateinančius, nei prasitęsiančius. Kad dabartis būtų gyva, ji turi gyvybės dalį gauti ir iš praeities. Iš tos praeities, kuri dabartį pasiekia lyg savaiminiais tradicijos pertekėjimo kanalais. Gyvoje kūrybos dabar turi rastis energijos kažkam esmingam pernešti į ateitį. Tam būtina nuolatinė svarbiųjų lietuvių lyrikos tradicijos krypsnių bei pagrindinių kūrėjų refleksija. Neišleisti iš akių Maironio, sutelkusio lietuvių lyrikos pumpurus, vis dar išsprogstančius. Lyriko likimas yra ir kalbos, ir tautos, ir valstybės likimo atšvaitas. Ryškesnio ir tikresnio nėra. Tik svarbu tinkamai ir laiku tai pasakyti; kaip pasakyta J. Aisčio 1943 m.: „Mano dalykas yra kalba.“ Kritikos kalba tokia pat jautri netikrumui kaip ir lyrikos. Lyrika atgyja ir jos kritinėse interpretacijose. Vandos Zaborskaitės „Eilėraščio menas“ teberodo kelią, kuriuo galima eiti. Kartu būtina atskleisti žymiųjų lyrikų vidines struktūras, aiškinti jas, atskleidžiant aiškinamąją jų pačių galią.

Kad poetas įsigyventų sąmonėse tų, kurie eis į literatūrą, savo vaidmenį turi atlikti literatūros studijos. Marius Burokas ramiai ištaria: „Iki šiol ypatingą simpatiją jaučiu Jonui Aisčiui, turbūt tai – Vilniaus universitete mums jo kūrybą išsamiai pristačiusios Ritos Tūtlytės nuopelnas“².

Rita Tūtlytė J. Aisčio suvokimui, interpretavimui yra davusi keletą svarbių postūmių. Paryškino paties J. Aisčio nužymėtus perėjimus (labiausiai metafora), konfliktą tarp „rašalo“ ir „kraujo“. „Konfliktas tarp „rašalo“ ir „kraujo“ išsprendžiamas suvokus konfliktuojančias jėgas, patį konfliktą pavertus estetikos branduoliu“³. Tirdama įspūdžio estetiką šio poeto kūryboje, pabrėžė jusliškumą, kaip vieną iš galimybių apibūdinti poeto santykį su pasauliu.

„ O lyriškas karalius Lyras…“

Retas atvejis – ir savo privačiuose laiškuose, ypač ankstyvuosiuose, J. Aistis kalba apie estetinius rūpesčius. Ypač esmingai – apie lyrikos estetiką. 1929-ųjų vasarą Antanui Miškiniui, lyg pagautas estetinių ir kartu egzistencinių sąskambių, išsitaria: „ir aš, lyriškas karalius Lyras…“⁴. Neapleidžianti pastanga įspėti lyrikos paslaptį, glūdinčią ne teorijose, o jutimuose, santykiuose, neužmirštose vaikystės patirtyse, Rumšiškių žemės jutimuose, žingsnyje, žvilgsnyje: „Ką aš mąstau, taipogi sunku pasakyti, einu laukais, o buvo kelias dienas toks giedras dangus, toks be jokio debesėlio. Ir tie laukai tokie žali, ir šilai tokie mėlyni. Man lyg ir buvo gera ir graudu“, – taip kalbama 1931 m. laiške; ir būsenos, jos tonalumo požiūriu nėra ribos tarp laiško ir eilėraščio frazės. Tame pat laiške iškyla neįtikėtino tikrumo frazė: „Bet mano širdis pilna Lietuvos ir lietuvio“⁵. Po Maironio tik J. Aistis yra taip giliai persmelktas Lietuvos pasijos. Pasijos, kuri tarsi sugrąžina į romantizmo laiką, komplikuoja estetinę saviraišką. Pasija virsta įsipareigojimu, skatina rašyti straipsnius, nors ir pats suvokia, kad „tie straipsniai mane lyriką pražudys“⁶. Nuo 1940-ųjų drama aštrėja, nors nebūtinai tik lyrikos nenaudai, kaip jau įprasta teigti, daugiausia remiantis Alfonso Nykos-Niliūno straipsniu „Jono Aisčio poezijos paraštėje“. „Netektos tėvynės ilgesys nepagimdė šedevrų“, bet to ilgesio poetinė fenomenologija išlaikė estetinio veiksmingumo galių.

Ankstyvasis J. Aistis į lietuvių lyriką žvelgė su pasitikėjimu: sveikindamas Salomėją Nėrį, už lyrikos rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ gavusią Valstybės premiją, rašė, kad esąs sujaudintas lyrikos triumfo, kad matąs jaunoje lietuvių lyrikoje gimstančią frazę, jos melodiją⁷. Tai lyrikos estetikos dalykai, kurie itin savitai aptariami laiškuose Antanui Vaičiulaičiui; labiausiai išskirtinas ribos jausmas, siekimas ją peržengti; sakykim, pereiti juoko briauną ir įžengti į patį skausmą. Williamo Shakespeare’o autoritetas, bet ir didžiojo Miquelio de Cervanteso, amžinojo donkichotizmo: „Ir šit jis, žmogelis, išeina kovot prieš tariamą pasaulio pražūtį, norėdamas jį išgelbėti, bet čia ir prasideda visas jo veiksmo komiškumas, o jei nori – tragiškumas, nes niekas, taip iš pažiūros priešingas, negali eiti taip ranka rankon, kaip tragiška ir komiška…“ ⁸ Nėra daug poetų ramiai, be specialių pastangų, galėjusių svarstyti klasikines estetikos sąvokas, jomis aiškintis ir savo lyrikos vidines slinktis. Aiškintis sau, kartu aiškinti ir kitiems – skaitantiems, interpretuojantiems.

Su estetikos sąvoka dabar susitinkame lyg ir rečiau, bet estetika (gr. aisthetikos – pojūtis, jutimas, jausmas) niekur nedingo. Pagaliau išėjusioje „Estetikos enciklopedijoje“ estetika apibūdinama kaip filosofijos disciplina, tirianti grožį, kaip vieną aukščiausių žmogaus vertybių; taip pat ir kaip atskiros meno šakos (muzikos, literatūros, dailės, teatro) estetika⁹. Grožio percepcija visada lieka atvira, prisitraukianti ir tolimesnius kontekstus. Arba suaktualinanti, sugyvinanti pačius artimiausius – kaip J. Aisčio 1934 m. parašytoje esė „Graudi pasaka apie miestą“: „Vakarais Nemunas ramus kaip stiklas. Vieni dzūkai sieliais plaukia, kiti vytinę traukia ir traukdami niūniuoja:

Tykiai, tykiai Nemunėlis teka,
O dar tykiau, o dar tykiau
Mus močiutė šaukia…

Ar tik ji nebus graudžiausia daina? Ar tik nebus ji viena iš gražiausių?“¹⁰. Ne vieno pastebėtas J. Aisčio jautrumas senosios lietuvių dainos grožiui; tarsi kūnu, prigimtim atsiliepdavo į tarsi jo paties jausenas palytinčias dainos sroves.

Atrodo, kad kaip tik čia randame graudumo ir gražumo sąlyčio, itin svarbaus šiam poetui, genezės pradžią, prasitęsiančią iki „Lorelei“: „Sopulingyn vis niaukias skliautas, / Daina graudyn ir įstabyn!“. Grožis – tai, kas įstabu, nuostabu, bet neatskiriama nuo graudulio. Ir nuo tikrumo, didžiosios J. Aisčio estetinės siekiamybės, lakoniškai išsakytos laiške A. Vaičiulaičiui: „Menas turi vaizduoti ne gražius, bet tikrus daiktus“¹¹. Gražumas turi būti persmelktas tikrumo. Savita J. Aisčiui: būsena persilieja į estetinį veiksmą, virsta tekstu neišvengiamai vysdama, prarasdama dalį gyvasties („Žodis – žiedas pumpure nuvytęs, / Jis numiršta į pasaulį pakeliui“ – eil. „Katarsis“). Ta ypatinga slinktis – graudyn ir įstabyn – aiškina būsenos ir žodžio sąryšio gilėjimą, kilimą, bet ir neišvengiamą kritimą.

Iš būsenos žodžiai gauna junglumo galią, melodiją, vidinį sąskambingumą, suvokiamą kaip grožį, švytintį iš savo paties versmių. Neprilygstamoji „Lakštingalos“ pradžia – su įstabiuoju tyrumo ženklu:

Net pilnatis žalsvam skliaute sustingo,
Kaip perlas paristas stiklu –
Ištryškusi tyra lakštingala
Pabėrė džiaugsmo išteklių.

Grožio pagavos, gaubiamos šviesos pasirodymo ar šviesos nykimo metaforų. Aukšta, sąmonės aukštis, bet jis maitinamas labai pastovių patirties resursų, atsivėrusių dar vaikystėje. Atrodo, kad visiems kūrėjams vienodai svarbi vaikystė; iš tiesų ji svarbi skirtingai, tik bendra tai, kad kūrybingumas labai anksti pasirodo kaip sąmonės imlumas pirminei aplinkai. Kaip gebėjimas atsiminti, išsaugoti tai, kas atsimenama, nuolat performuojant, transformuojant, iš naujo prisitraukiant.

Motinos balso estetika

Prigimtinė Jono Aisčio estetika nepaprastai intensyvi. Gimęs Joninių naktį (pagal senąjį kalendorių), tarsi gavo to laiko maginių galių. Svarbiausia iš jų – ir itin artima Jonui Biliūnui – gebėjimas įprastuose dalykuose regėti nepaprastas formas, pavidalus: sakykime, medžiuose žmonių figūras. Girdėti kalbančius – lyg šiaip sau, lyg apie nieką. Girdėti pačią kalbą, balsus. Motina savo pasakojimais būsimam poetui perdavė tą gyvenimo dalį, kurios dar negalėjo atsiminti, bet kurią itin įsiminė – jau su motinos balsu. Motinos patetiškos valandos („o pasakodavo patetiškose valandose…“) rodo, kad ji turėjo stiprių išgyvenimų, kurie tarsi atverdavo, sugrąžindavo prie to, ką buvo neužmirštamai patyrusi, – kaip didį sunkumą ir palengvėjimą, džiaugsmą, įspūdį. Pasakojo, kaip mažą marino, vieną kartą agonija trukusi tris paras. „Motina, tris paras akių nesudėjusi, budėjo prie manęs su vaškine žvake, o tėvas stalą apsikniaubęs klūpodamas meldėsi“¹². Jei esi toks svarbus, reikalingas, negali numirti. Turi įvykti stebuklas ir jis įvyksta. Patetika iš stebuklo arba iš įvykio neįprastumo. Motina prisimindavo, „kad aš, vos pradėjęs vaikščioti, per bulviakasį marškinėlių sterblėj atnešiau jai parodyti keturis cypiančius žalčiukus, sakydamas: – Mama, pausciukai, arba kai gražų pavasario rytą, manimi ant rankų nešina ir broliu vedina rodė Nemuną varant“¹³. Su motina susijusi veiklioji prigimties estetika, dar kūdikiui atidengusi vandens, kaip svarbiausios stichijos, slėpinį, grožį, slypintį gamtoje, dainoje, balse, likimuose. Motina galėjo būti žmogaus sielos slėpinių raktas, paaiškinimas – jau kūryboje. 1934 m. vasaros laiške A. Miškiniui, pagyrusiam, kad eilėraštį „gerai“ parašęs, paaiškino to eilėraščio (tikriausiai „Lietuvės“) genezę. „Aš mačiau per Kongresą lietuves giedančias. Dėl to nesibijosime, kad ir žemė drebėtų ir kalnai virstų į jūrų gilumas. Viešpatie, kiek skurdo! Baisu. „Inteligentai“ ir žydai žiūrėjo kaip į atogrąžų žvėris. Bet ten ėjo vargo litanija. Tai man atėjo mintis padaryt jas motina, o mano motina į jas panaši“¹⁴. Dainos-giesmės, vargo litanijos keliu poeto sąmonės siekėsi Lietuvos likimas, motiniškas, patirtinis, apibendrintas vardu „Lietuvės“:

Ir bažnyčion einat, ir ilgai ten klūpote,
Giedat: Nebijosim, kad ir kalnai virstų!
Einate ten guostis, pasiguost truputį,
Kažin ar tą skausmą ir kalnai nugirsta?

Taip veidai pilkėja, medis taip nulyjamas,
Ir nelieka ženklo sopulio taip didžio,
Tik širdyje tvyro aštrūs kalavijai jums,
Prie varpstelių skausmas Motinos po kryžium.

Kas gi jūsų skausmą? Kas gi neįmatomą?
Kas jumyse mato amžių Antigoną?
Veriasi kaip votys sopulingos platumos –
Sopulingoj pozoj dievdirbių madonos!..

Ištvermė, dvasios stiprybė, užgrūdinta sopulių, skausmo. Estetika, juntamasis grožio pradas likimo ir kalbos sąlyčiuose, sąskambiuose, netikėtuose rimuose. Lietuviškoji, pirminė sąmonei estetinė patirtis iš dainos-giesmės, iš krikščionybės, iš tolimųjų Europos šaknų, Antigonės mito. Skausmas, sopulys, sopulingumas auginamas iki atsparos, tvirtybės, išsilaikymo net Apokalipsės akivaizdoje: tiesiogiai tai pasakyta cituotame laiške: „Dėl to nesibijosime, kad ir žemė drebėtų ir kalnai virstų į jūrų gilumas.“

„Knygų pasaulin mane įvedė tėvas…“

Iš motinos kilo emociniai dalykai. Tėvą Aistis laikė pirmuoju savo mokytoju, jautė jo artimumą, netgi intelektualinę atramą. Pripažino jam vedlio vaidmenį į knygas, kultūrą. „Knygų pasaulin mane įvedė tėvas. Jis jų apsčiai turėjo ir mėgo jas kaip tikras bibliofilas: švarias, aptaisytas, tvarkingai sustatytas. Ir skaitė jis ypatingai: pamaldžiai, susikaupęs, nušvitęs, patylomis judindamas lūpomis; vertė lapus labai atsargiai kietais ir neišprausiamais pirštais; pūtė lapus, kad atsiskirtų. Skaitė laisvalaikiu, sekmadieniais ir šventėmis, apėjęs laukus, kad niekas jo netrukdytų“ („Knygos – mielosios draugės“)¹⁵.

Unikalus liudijimas. Kalvio, per dienas sunkiai dirbančio, išlaikančio didelę šeimą, kaupiančio knygas. Kuriančio knygos estetiką, kad būtų švarios, aptaisytos, tvarkingai sustatytos. Sau pačiam teikiančio skaitymo malonumą, kylantį iš atokvėpio minutės, iš skaitymo veiksmo ypatingumo, atsargaus elgesio su knyga. Laikas su knyga – ypatingas, šventas; žmogus skaitydamas tarsi kalbasi – su savim ir kitais, nenori būti trukdomas.

Su tėvu siejama ir poezijos mokykla. Poezija išsiskiria iš to, nuo ko neatsiskiria. Poezija reikalauja sąžiningo požiūrio, santykio, amato mokėjimo. „Mano manymu, tėvas buvo mano didžiausias poezijos mokytojas! Ir būtent kaipo kalvis, kaipo specialistas. Kaip jis žiūrėjo į savo amatą… <…> A, kaip jis žiūrėdavo į savo darbą!.. Kaip jis, sakysime, paimdavo, kaip virindavo tą savo geležį, kaip jis darydavo!.. Aš žiūrėdavau dumdamas. Jis laukdavo, kol pasiekia tam tikrą spalvą. Kaimiečiai kai kada sakydavo: „Kiti tai tais kūjais daužosi kaip velniai! O tavo tėvas tik išėmė tą geležį, tik „pūkšt“, ir viskas prilipo!..“ Reiškia, jis mokėdavo. Ir aš matydavau, kad jis žiūri į tą ugnį taip, kad apie akis net šokinėja! kaip jisai gyvendavo tuo dalyku!“ („Nebaigtų pasikalbėjimų pabaiga“).

J. Aisčio estetika kupina atskambėjimų. Tarsi grįždamas atgal jis matė pėdsakus, kuriais ėjo į priekį. Sąmonė iš jaunystės atrodo užsiėmusi didelius plotus – namų, tėvų, gamtos, knygų. Nuo to užsiimto pasaulio J. Aistis atsiskyrė anksčiau, negu kiti išeivijos poetai, itin sunkiai tą atsiskyrimą išgyveno karo metais Prancūzijoje, ne kartą pasiryždamas, kad ir kas būtų, grįžti namo, tačiau negalėjęs to padaryti. Amerika, suteikusi prieglobstį, bet ir sunkių pragyvenimo su šeima rūpesčių, siaurino sąmonės plotus; tam tikru atžvilgiu ribojo ir estetines galimybes. Pats J. Aistis jau skyrėsi nuo to poezijos pasaulio, kurį buvo sukūręs ir tarsi simboliškai palikęs Lietuvoje. Daugiausia į tą J. Aisčio lyrikos dalį ir reaguota.

Atskambiai Vytauto Mačernio laukimuose

J. Aisčio poezijoje pasiektas įstabus laukimo, pasirodymo ir nykimo sąlyčio efektas. Lyg kokia estetinė dvasios efemerija. Jaunesnei poetų kartai (būsimiesiems žemininkams) kaip tik šis sąlytis buvo saviausias, įdomiausias. V. Mačernio „Literatūrinio dienoraščio“ įrašas apie senolę, žiūrinčią į vakarus, kažko laukiančią: „Tada aš nesupratau, ko senolė laukia, dabar lyg ir suprantu, Aleksandravičių (Joną Aistį) skaitydamas suprantu, tai jis yra sesulės šaukiamas brolelis poetas, tai jis kartais užbėga už svirno ir ilgai ilgai žiūri į vakarų kelią, kurio smiltyse žaidžia gęstanti vakarinė saulė“¹⁶. Kas čia svarbu, svarbu ir dar nepasiaiškintos estetikos požiūriu: žvilgsnio ir supratimo sankirtos. Žiūrėjimas į žiūrinčią senolę dar nėra pakankamas situacijai suprasti. Reikia žiūrėjimo į vakarus aiškintojo; juo tampa poezija – Jonas Kossu-Aleksandravičius. Intensyvus žvilgsnis, matymas matymu, bet ir už matymo. Paradoksalu, bet grynas žvilgsnis mato daiktus, mato taip ryškiai, kad pastebi, kaip kelio smiltyse žaidžia gęstanti vakarinė saulė. Pastebi pamatydamas visuminiu vaizdu, jutimiškai ryškia metafora: kelio smiltyse žaidžia vakarinė saulė. Dar žaidžia, bet jau gęsta. Didžiausias aukštis žemiausiame žemume – kelio dulkėse, keliagubame prasmių lydinyje, išlaikančiame labai senas (biblines) nusiplaunamų kelionės dulkių šaknis. Kūno, patirtų ir patiriamų jutimų dalyvavimas, jų perkėlimas: šiltose kelio dulkėse žaidžia vaikai; žaidžia ir gęstanti vakaro saulė. Skaitydamas suprantu, – sako jaunas V. Mačernis, suprantu, ką mačiau, ir supratimo kalbinėje raiškoje slypi čia pat, šią akimirką pasirodančio grožio pojūtis. Ir tiesioginis, kylantis iš kūno žvilgsnio, ir aplinkinis (iš aplinkkelio) – matymas iš kito matymo, iš patirties patirties, galiojančios dabar, sukeliančios stiprų atpažinimo džiaugsmą, išreikštą empatiniu kartojimu: tai jis brolelis poetas, tai jis besileidžiančios saulės poetas, tai jis ilgai ilgai žiūri į vakarų saulę…

Brolelis poetas – lyg lyrinių dainų brolelio atmaina – sąmonėje pasirodo ir kaip išgyvenimų prasitęsimas, kaip paties kūrybos galimybė. V. Mačerniui J. Aisčio estetika yra aiškinanti.

Grožio jutimas susijęs su atpažinimu, su per kūną pereinančiu džiaugsmu. Grožis yra, jei gebame jį pajusti; grožio tiek, kiek galime jo pamatyti, palytėti sąmone ir kūnu. Pereidami į meną, šiuo atveju į kalbos meną, darysime prielaidą, kad grožis sukuriamas patirties, susitelkiančios į būseną, ir kalbos sankirtose. Elementaru priminti, kad grožio, kurį juntame kad ir iš cituoto V. Mačernio sakinio, iki sakinio nėra; yra tik pajauta, būsena, slinktis kažko nujaučiamo linkui, kas gali išsipildyti arba ne.

Kelias, kuriuo galime grįžti ir prie estetikos, prisimindami jos graikų kalba išreikštą jutimiškumą; tik iš jutiminio pamato estetika išsivystė kaip humanistikos sritis. Menas sugeba sukelti jutiminį efektą, sustiprina suvokiančiojo jutimines reakcijas, artimiausias garsesniam ar ir visai tyliam, bežodžiui kažko atpažinimo džiaugsmui: tai yra tai, su kuo ir aš esu susijęs. Plačiausia prasme ir džiaugsmas, kylantis iš meno, yra atskirumo įveika – tą akimirką, kai jaučiuosi paliestas, kažko lytimas, esu išvedamas iš vienatvės, – džiaugsmas ir grožis susilieja. Ir liūdnas grožis yra džiaugsmingas. Suvokimo procese dalyvauja pastanga atpažinti, iš ko kyla suvokimo džiaugsmas, net jei artimas liūdesiui. Jutimiškai suvokiamas efektas bandytas ir bandomas įvairiai pavadinti: estetinė vertė, estetinė specifika, estetinė struktūra. Lygiai taip pat bandoma ir įvairiai paneigti: antigrožiu, bjaurumo estetika ir pan. Verbalinis chamizmas – viename pokalbyje ištarė Henrikas Algis Čigriejus ir labai tiksliai apibūdino gana aiškiai dabartinėje literatūroje pasirodančią situaciją¹⁷. Situaciją, kuri J. Aisčiui būtų atgrasi. Paprastai verbalinis chamizmas tėra pereinamojo laiko reiškinys, neužima viso ploto. Reikia, kad būtų, išliktų kitas polius. Polius, kurio aukščiausias taškas yra grožis.

Dar visai jaunas V. Mačernis kaip ir J. Aistis estetinius siekimus ir estetinius aiškinimus siejo su tauta, su pirminiais patyrimais: „Todėl visko jūs turite ieškoti savo aplinkoj. Praturtinkite savo žodyną tais žodžiais, kuriuos vartoja jūsų tėvas, dirbdamas vasarą laukuos, atneškite daugiau žodžių ir padarykite juos poetiškais, nes dabar taip mažam žodžių kiekiui yra pripažįstama poetinės žymės“¹⁸. Žodžio, žodyno svarba, apskritai kalbos problema, kaip poetinės estetikos problema V. Mačernio sąmonėje galėjo prasitęsti ir iš J. Aisčio.

Jono Aisčio pėdsakas Algirdo Juliaus Greimo mąstyme apie literatūrą

Savaip paradoksalu, bet kartu ir dėsninga, kad gal paskutinė knyga iš reikšmingesnių dvidešimties metų lietuvių humanistikos leidinių yra dar Algirdui Juliui Greimui gyvam esant išleista jo rinktinė „Iš arti ir iš toli“ (1991), kurios paantraštėje figūruoja grožis; triada – literatūra, kultūra, grožis. Grožis dalyvauja supratimo–susipratimo, tikėjimo–pasitikėjimo, siekimo pasakyti sunkiai pasakomus ar ir visai nepasakomus dalykus veiksme, jis susijęs su prasmės horizontais, iš esmės bendrais visoms metodologijoms, tai jungtis tarp kūrybos ir jos svarstymų.

V. Mačernis ir A. J. Greimas – bendramečiai, abu reikšmingai susitikę su J. Aisčiu, iš jo kūrybos patyrę estetinių išgyvenimų. Abiem buvo svarbus M. de Cervanteso „Don Kichotas“, meistriškai sukurta minties realybė, į kurią galimi visai skirtingi požiūriai. Kas yra ir ko nėra? Kas tikrovė ir kas pramanas? Neapginsi tiesos, kurios nėra, – moko ištikimas Don Kichoto tarnas. Bet jei žmogus regi tai, ką regi, jei tai, ką regi, yra gražu, tikrumas palyti sąmonę. Tikrumo ir netikrumo problema veriasi ir J. Aisčio eilėraščiuose. Savo kūryba poetas prieina ir tą slenkstį, kurį vėliau A. J. Greimas susies su esteze. Vienas iš tų slenksčių vėlyvojoj kūryboj – eilėraštyje „O skaisti“, parašytame iš akimirkos, kai „atsiveria akys“:

Tada viskas gražu, tada viskas prasminga,
Ir gyvenam, ir jaučiam pilnai ir giliai:
Tada žvaigždėmis lyja, tada žiedlapiais sninga,
Tada žydim ir spindim visais spinduliais…

Su J. Aisčio mirtim susijęs A. J. Greimo straipsnis „Jonas Kossu-Aleksandravičius (Intymus žmogus ir intymumo poezija)“, parašytas iš neįvykusio ar tiesiog neišsipildžiusio dialogo – kaip jo trūkumo kompensacija. Gal pirmą sykį čia pasirodo vienišumo problema. „Jeigu mirtis yra, kaip sakoma, tiesos minutė, tai su mirusiais turi būti lengviau kalbėti negu su gyvaisiais, jiems nesivaržant galima visą teisybę į akis pasakyti: paneigusi melą ir pralaužusi vienišumą, jų mirtis gali tada išsprogti naujais, kad ir popieriniais, pumpurais“¹⁹. Nevengiama metaforų, kalbinių figūracijų, kylančių iš intymaus santykio. Pats tuo pasistebi ir pasistebėjimą įrašo tekste: „Stebiuosi savo nesugebėjimu galvoti apie Kossu kitaip negu figūratyvinėje skalėje: vietoje sąvokų, apibrėžiančių jo asmenybę, vietoje abstrakčių jo poezijos apibūdinimų nuolat skverbiasi po mano plunksna vaizdiniai ir simboliai“²⁰. Stebėdamasis sau pačiam lyg ir netikėtu posūkiu, A. J. Greimas iš esmės jau yra pasisukęs linkui netobulumo, linkui studijos „Apie netobulumą“. Iš lietuvių poezijos, pirmiausia šiuo atveju iš J. Aisčio, ateina potyris, kad estetikos neįmanoma išvengti, o grožio patirtis nepaklūsta griežtoms (arba siaurai mokslinėms) definicijoms. Ypač kai kalbame apie lyriką. Eilėraštyje „Lakštingala“ A. J. Greimas susitinka su ištikimu, savotiška lūžio situacija:

Atėjo pasaka ir mus ištiko.
O versmės niekad neišdžius,
Nes džiaugsmas liejasi į nykumą,
Nes plaka daugelis širdžių.

Ištikimas apibūdinamas kaip poetinės kalbos evidencija, subsumuojanti ir poeto santykį su kūryba, ir žmogaus santykį su grožiu. A. J. Greimas pavartoja ir beau geste (gražaus gesto) figūrą. Septynerius metus J. Aistis atiduoda keturių Evangelijos vertimų į senąją provansalų kalbą palyginimui. Kas būtų žmogaus pasaulis be gražaus gesto galimybės?

Grožis A. J. Greimo mąstymų horizonte nėra esantis (kuriuo nors būdu įstruktūrintas, įformintas), o tik pasirodantis, veikiantis prigimtiniu fenomeniškumu. Pristatydamas rinktinę jos sudarytojas Saulius Žukas teisingai pažymėjo, kad studija „Apie netobulumą“ skirta estetikos klausimams²¹. Estetikos horizonte atsiduria nepasakomo sakymas, mėginimas kalba apibūdinti tai, kas tik nujaučiama, bet kas jau yra palietęs sąmonę, ja perėjęs. Tiesiogiai nepasakomo sakymas figūratyvia kalba – pirmas žingsnis; antras žingsnis: mėginimas suvokti pasakytą nepasakomumą ir jį perteikti kalba. Estetikos rūpestis – antrasis žingsnis.

Nesunku matyti, kaip visa tai arti lyrikos; ar J. Aisčio svarbiausias siekinys nebuvo nepasakomo sakymas? Kodėl prieita prie netuosakos?

Vaidoto Daunio Aistis

Nepriklausomo gyvenimo pradžioj J. Aisčio lyrikos estetiką atkakliai gynė Vaidotas Daunys. Pirmiausia – pačią estetiką. Paskutinis įrašas dienoraštyje: 1995 liepos 27: „Vingio parkas. sėdžiu prie balto staliuko. Estrada priešais mano akis. Saulė jau vakarop. Voratinkliai sklendžia ore, muselės, žolė rudenėja. Aestesis aestezeos (Gadameris teisus; jokios refleksijos, tiesiog – suvokimas, kaip įvykis).“

Tiesiog suvokimas; bet suvokimas kaip įvykis sąmonėje, įvykis, prasitęsiantis būsenoje, būsena, galinti pereiti į refleksiją krūtinėje, širdyje (Maironio tradicija): „Aisčio tėvynė noksta skaudžioje tyloje, krūtinėje, kurią maudė ir tuomet, ir dabar; skirtumas tėra tas, kad dabar šitas maudulys yra sunkiai paaiškinamas. Tačiau svarbiausia, kad jis yra tikras iki tikriausiojo širdies tvinksnio. Jisai, nežinia iš kur atplūstantis, kartu yra apčiuopiamas kaip artimiausio žmogaus netekimas. Štai čia glūdi aistiškojo sielvarto ypatingumas: šis sielvartas nėra kosminis, kokį buvo pamėgę simbolistai, ir kartu jis nėra socialinis, kokio reikalavo socialinį aktyvizmą garbinanti literatūros kritika. Graudžioji Aisčio melodija kyla iš gilios žmogiškosios dramos; šitoji drama, žmogaus krūtinėje nusėdusi, yra ne kas kita, kaip konfliktas tarp to, kas žmogui yra Malonės duodama, ir to, kas pačios Malonės yra iš jo atimama <…>. Viskas duodama ir atimama, lieka vien nepaaiškinamas graudumas, kuris yra kaip realybė, – joje tvinksi žmogaus pastanga, gyvenimas“²².

V. Daunys grįžo prie J. Aisčio graudumo, jį iš naujo atrasdamas ir savitai, su krikščionišku minties atspalviu, interpretuodamas. Ieškojo išteisinimo vėlyviesiems J. Aisčio eilėraščiams, poezijos patriotinei publicistikai: poetas išlaikė balsą, klausą, o svarbiausia – tembrą. Negalėjo rašyti kitaip. Liko to, kas duodama ir atimama, sankirtoj. Tikrai – apčiuopė anksti J. Aisčio estetinėj savijautoj iškilusią sankirtą: lyrikos ir tėvynės, kaip įsikūnijusios žmogiškosios lemties. „Elegija Aisčiui“, „Apie gailestį“ – V. Daunio esė, skirtų J. Aisčio apmąstymams pavadinimai. Taip jis pats juto savyje, savo balse J. Aisčio tembrą, kurį apibūdino kaip gailestį. J. Aisčio „gailestis yra toks šiuolaikiškas, kad kartais atrodo, jog niekaip kitaip mūsų pasaulis, o su juo ir mūsų poezija, neišsigelbėsianti – tik per gailųjį tembrą, kuris sulydo žodžius, kuris žmogų sutaiko su jo paties žodžiais“²³. V. Dauniui, panašiai kaip J. Aisčiui, buvo svarbūs Tėvynės, sunkiųjų jos patirčių momentai. J. Aistis atskleidė jam gailestį, gailestingąjį aukos leitmotyvą, leido į jį atsiremti, suartinti su krikščioniškaisiais klausimais. V. Dauniui šis gailestingasis aukos motyvas atrodė labai svarbus; istorija be jo galinti atrodyti absurdiška ir beprasmė.

Dar nebuvo skelbti J. Aisčio laiškai, nebuvo žinomas ir Salomėjai Nėriai parodytas didis, broliškas jo gailestis. 1941-ųjų rudenį išplito ir J. Aistį pasiekė žinia, kad palei Anykščius partizanai poetę sušaudė. Rašė Antanui Vaičiulaičiui: „Man, pasakysiu, ašaros ištryško ją prisiminus. Juk nebuvo mūs rašte jai lygios, nei žemaites bei pelėdas priskaičius <…>. Kodėl gi jos, Dievuliau, buvo tokia dalia? Aš ją atsimenu, lenkus lydint, garlaivėly sušalusią, kaip sužeistą paukštelį. Mes su Rannit, gali sakyt, kūnais ją tada šildėme. Tai šit kokia to žmogaus nepastovi dalis – nukrito kaip lapelis ir viskas. Kam reikėjo padaryti kankine, bet, matyt, jau josios laimė buvo tokia. Aš vis dar laukiu gandus atšaukiant, aš netikiu, kad tai galėjo atsitikti“²⁴. Tose keliose eilutėse – visas J. Aistis. Įsipareigojęs Lietuvai, jos likimui, piktas ant tų, kurie nuėjo su pikčiausiais tautos priešais, bet perimtas, persmelktas gailesčio atskiram žmogiškam likimui. Perrašantis tą gailesčio tembrą į lietuvių etinės savivokos bendruosius registrus. Klausianti raudos intonacija, sužeisto paukštelio motyvas, žmogaus ir lapelio rudenį paralelė, mitinė žmogaus laimės samprata.

V. Daunys šį J. Aisčio estetikos etinį momentą bus itin tiksliai jutęs ir liudijęs: „Prieš metus Augsburge, tame mieste, kur beviltiškai kepino saulė, viską paversdama į Samarijos dykumas, kunigas Jonas Jūraitis netikėtai manęs paklausė: „Kas yra gailestis? Kaip pasakyti vienu žodžiu – kas yra gailestis? Nežinojau. Ir dabar nežinau. Tačiau dabar man labai norisi pasakyti štai šitaip: Gailestis tai yra Aistis“²⁵. Atsakymas, kuris dėl netikėtumo galėjo tikti neseniai mirusiam kunigui J. Jūraičiui, išmintingam, savitam žmogui, įsipareigojusiam Lietuvai, lietuvybei, dvasios rūpesčiams.

Žmonių susitikimus lydi poezija. J. Aistis yra tarpininkavęs daugelio žmonių susitikimams, juos vieną kitam ir estetiškai paaiškinęs.

Fenomenologijai, taip pat ir literatūros fenomenologijai, universalioji estetikos sąvoka reikalinga dėl savo jutiminių pamatų. Dabartinė humanistika, gal išskyrus semiotiką (ir literatūros semiotiką, kaip bent iš dalies savarankišką sritį), nebeturi savo privalomojo sąvokų korpuso. Juolab laisvai plaukiojantis liko grožis, labiausiai reglamentuotas klasicizmo poetikose: gražu, kas įprasta, kas tradicijų ir gero skonio įtvirtinta, išbaigta. Gero skonio prilipimas prie grožio, fenomenologiškai žvelgiant, simptomiškas: akcentuojama kūno galimybė skonėtis. Suvokiame lyg skanaudami, nepriklausomai nuo to, ar matome, ar girdime, ar lytime. Grožį išspinduliuoja jutiminiai pavidalai. Skonėjimąsi juntame V. Mačernio dienoraščio cituotoje ištraukoje. Nėra abejonės, kad V. Mačerniui J. Aistis buvo atraminis vardas – iš tiesų aiškinantis ir jo paties situacijas. 1940 m. išleista J. Kuosos-Aleksandriškio eilėraščių rinktinė „Poezija“ visos V. Mačernio kartos buvo skaitoma, dalijamasi įspūdžiais. Užuomina į šį poetą pasirodo ir viename paskutiniųjų V. Mačernio laiškų Bronei Vildžiūnaitei – vis dar bandant kalbėtis apie bendrą ateitį: „Tai labai sunku pasakyti žodžiais. Lygiai taip pat yra ir su gyvenimu: visi jį keikia, visiems jis negeras, bet niekas nenori jo netekti. „Jis mane nuplėšė, nuvargino…, o vis tiktai aš jį su didele aistra nešu.“ Argi ne taip yra, kaip toje iškraipytoje citatoje pasakyta?“²⁶. Ką reiškia iškraipyta citata? Ją galima suprasti kaip J. Aisčio eilėraščio budėjimą sąmonėje, atsiliepdinėjimą fragmentais, nutrūkstančiais sakiniais, perkeistais žodžiais. Tai nuotrupa iš vieno žinomiausių J. Aisčio eilėraščių – „Fuga in as moll“ – paskutinis posmas:

Mane jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino,
O vis su tokia didele aistra aš jį nešu.
Ir nyksta smulkmenos – tie rudenys ir darganos,
O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!..

Gražus – būtinas epitetas gyvenimui apibūdinti; po didelis, malonus. Gražus yra pjūvis. Skerspjūvis. Juo galima išlyginti prieštaravimus. Netgi esminius. J. Aistis rašė: „Binkis mano poezijos nemėgo, bet žinojo, kad poezija yra patsai žmogus, kad temperamentas yra įgimtas dalykas ir kad tai buvo už jo ir mano galių ribų“²⁷. Mintis, kad poezija yra pats žmogus. Ir kitos krypties mintis eilėraštyje „Atminimai“: „Tai ne man, tai žodžiui šičia bus graudu…“

Estetikai, lyrikai suprasti svarbus žingsnis: ne man, mano žodžiui. Iš sąmonės, iš prigimties ir patirties susidaro būsenos; eilėraštis priklauso nuo jų, bet tik tol, kol virsta kalba, žodžiais. Savita J. Aisčiui, kad estetika pereina į eilėraštį, eilėraštis dalyvauja estetiniuose aiškinimuose.

Fenomenologijai, hermeneutikai svarbi W. Dilthey’aus nuostata: aiškinimas siejamas su gamtos mokslais, dvasios mokslai – su supratimu. Jono Aisčio aiškinanti estetika neatlieka aiškinimo procedūrų. Sulygindama estetinį sprendimą ir eilėraštį, ji pasiekia skaidrų supratimo horizontą.

1 Kubilius V. Jonas Aistis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. – P. 5.
2 „Metų anketa“: požiūriai // Metai. – 2011. – Nr. 5. – P. 91.
3 Tūtlytė R. Išliekanti lyrika: XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. – P. 85.
4 Aistis J. Laiškai 1929–1973. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – P. 17.
5 Ten pat. – P. 19.
6 Ten pat. – P. 28.
7 Ten pat. – P. 40.
8 Ten pat. – P. 45.
9 Estetikos enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – P. 131– 133.
10 Aistis J. Milfordo gatvės elegijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991. – P. 99.
11 Aistis J. Laiškai. – P. 54.
12 Aistis J. Laiškai. – P. 44.
13 Ten pat. – P. 43.
14 Ten pat. – P. 26.
15 Aistis J. Raštai. – T. II. – P. 291.
16 Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 341.
17 Varpai. – 2011 (26) . – P. 23.
18 Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – P. 334.
19 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 105.
20 Ten pat. – P. 110.
21 Žukas S. Veidu į Lietuvą, Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – P. 5.
22 Daunys V. Pastoviųjų vertybių versmė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 106–107.
23 Ten pat. – P. 112–113.
24 Aistis J. Laiškai. – P. 68.
25 Ten pat. – P. 113.
26 Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – P. 442.
27 Aistis J. Raštai. – T. II. – Chicago: Ateities literatūros fondas, 1993. – P. 193.

Viktorija Daujotytė. Būti šviesoje, nebijoti Gamtos tamsos

2025 m. Nr. 11 / Ilzė Butkutė. Iš vasarvidžio vados. – Vilnius, 2025. – 189 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Viktorija Daujotytė. Vydūnas buvo Mokytojas

2025 m. Nr. 10 / „Kodėl ant dviejų šimtų litų banknoto buvo būtent Vydūnas?“ – paklausė „Moters“ žurnalas. Tikrai – kodėl būtent Vydūnas? Jau seniai nebeturime lito, nacionalinės valiutos ženklo, o klausimas liko.

Viktorija Daujotytė. „Ir dėl ko aš rašau šį dienoraštį?“

2025 m. Nr. 7 / Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 726 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Rūstėjančio laiko rūstėjanti kalba

2025 m. Nr. 3 / Šiandieninio laiko kalba vis labiau reikalinga tiesaus, tiesioginio tako, kaip dar tik švintant laisvėjančiai Lietuvai ištarta Justino Marcinkevičiaus Vasario 16-osios proga…

Viktorija Daujotytė. Sena gali būti ir nauja

2025 m. Nr. 2 / Erika Drungytė. Bukolikos. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 74 p. Knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.

Viktorija Daujotytė. Metafora švyti ir gyvoje mintyje

2025 m. Nr. 1 / Laureatės žodis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos įteikimo vakare / Lietuvių vaizduotėje vis dar gyvas Karalių, Karalienių, Karalystės mitas. Ir Rašytojų sąjungos premijos, kiek atsimenu, pačioje Nepriklausomybės aušroje sumanyto…

Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus patvirtinimai ir papildymai

2024 m. Nr. 11 / Justinas Marcinkevičius. Rinktiniai raštai: 10 tomų / redakcinė kolegija: dr. Elena Baliutytė-Riliškienė, dr. Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, Virginijus Gasiliūnas, dr. prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė, dr. Donata Mitaitė, habil. dr. Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Gytis Vaškelis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024.

Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Vilmantė Levanavičiūtė. Žmogaus imtynės su gamta: Vaižganto „Pragiedrulių“ kultūra

2011 m. Nr. 7

Kiekviena kultūra, didelė ar maža, tobulina tam tikras žmogiškas savybes, kurias ji atsirenka iš prigimties <…>. Bet šiandien socialinių mokslų ir populiarioje kasdieninėje vartosenoje kultūros sąvoka dažniausiai atskiriama nuo gamtos ir prigimties ir traktuojama kaip tam tikrų ore pakibusių konstruktų arba žmogaus išrastų dalykų statyba.

Vytautas Kavolis¹

Kultūros procesų kilmė ir raida Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje yra labai svarbi tema, kurią jos tyrinėtojai dažnai aiškindavo kiek supaprastintai. Anot tyrinėtojų, Vaižgantas grožinėje kūryboje jungia gamtą ir kultūrą į vienovę (Vincas Mykolaitis-Putinas, Algimantas Radzevičius, Juozas Ambrazevičius, Aldona Vaitiekūnienė) ir mėgina aprėpti visumą. J. Ambrazevičius šį autorių laiko lietuvių tautos kultūros filosofijos pradininku². Pasak J. Ambrazevičiaus, Vaižganto epopėjoje „Napaliai, Valerai, Sauliai, Aleksiai džiaugiasi gamtos džiaugsmais ir sielojasi gamtos skausmais. Iš čia aiškėja paties Vaižganto gilus sutapimas su gamta. Į gamtą jis žiūri ne kaip Žemaitė, ne kaip į atskirą nuo žmogaus pasaulį, bet į pasaulį, priežastingai susipynusį su žmogaus gyvenimu“³. „Pragiedrulių“ autoriui rūpi gamtiniai prigimtiniai reiškiniai, jų įtaka žmogaus formavimuisi, kultūros raidai. Manau, Vaižgantas vaizduoja, kaip kultūra tobulina žmogiškas savybes, kurias žmogus gauna iš prigimties. Anot Vytauto Kavolio, tokioje „pirmykštėje kultivavimo sampratoje kultūra kildinama iš gamtos ir siejama su tam tikra gamtoje egzistuojančių elementų selekcija. Kultūra nėra priešinama su gamta, neatskiriama nuo jos, kaip dažnai atsitinka šiandien sociologijos ar semiotikos tekstuose“⁴. Pamėginsime aptarti Vaižganto „Pragiedruliuose“ išreikštos kultūros sandaros bruožus, siekdami suprasti, kaip vyksta socialinių formų statyba, jei laikoma, kad kultūra autoriui nėra pakibusi ore.

Vaižganto „Pragiedrulių“ įžangoje pasakojama, kaip žmonės susigyvena su gamtos diktuojamomis sąlygomis ir tai visiškai apibrėžia žmogaus veiklos akiratį: tampama gamtažmogiais, kurie yra arti prigimties / gimties / gamtos. Pasaulis sukasi savu ritmu ir žmogus yra savas jame. Tai vaizduojama kaip savotiška laimė, nes nieko kito žmogui nebereikia, tik tokios pilnatvės. Tačiau modernėjančioje valstybėje tokia būsena kartu ir problema, nes žmogus tampa neveiklus. Tad ieškosime paaiškinimo, kaip Vaižgantas sprendžia šį ambivalentišką – vienu metu teigiamą ir neigiamą reiškinį, kaip epopėjoje vaizduojamas lietuvių bruožas – žmogaus panirimas į natūralią sferą, sutapimas su gamtos diktuojamu gyvenimo ritmu.

„Pragiedrulius“ pats autorius vadino apysaka⁵. Kritikai nėra vieningai sutarę, kuris žanrinis apibrėžimas šiam tekstui tinkamiausias. Čia Vaižganto kūrinys bus įvardijamas kaip epopėja, nes jame vaizduojamas kultūros susidarymas, kuriamas jos gimimo scenarijus. Pasak Arūno Sverdiolo, kai kultūroje vyksta vystymosi procesas, tai – steigtis. Prasmės įkuriamos ir tveria bendrijoje palaikomos mito, epinės poezijos ir kitokių kūrinių. Tokie kūriniai skirtingose plotmėse steigia žmonių bendrijas, suteikdami jų mąstysenai, veiksenai ir jausenai savitus bruožu⁶. Steigtis „Pragiedruliuose“ yra kultūros darinių kūrimas – bendrijos mąstysenos tipo išryškinimas: sutelkiami mitai, gamtinės pažiūros, archajiniai papročiai. Moderniosios lietuvių kultūros steigimasis kūrinyje vaizduojamas kaip kylantis iš natūralių ir istorinių resursų – iš tradicinės mitinės pasaulėvokos, archajiškų papročių, pirminės gamtos ir kultūros vienovės jausmo. Kultūros proceso logiką lemia ne tik aktyvi steigiamoji atskiro individo-herojaus veikla, bet ir jo daugeriopi sąryšiai su aplinka, įsitraukimas į savaimingus procesus. Tą kultūros procesų savaimingumą galima paaiškinti Vaižganto vartojamomis raugo, savotiškos fermentacijos metafora: skirtingi elementai maišosi ir rūgsta. Su antikine epopėja Vaižganto „Pragiedrulius“ sieja pati kultūrinės bendrijos steigties tema, tačiau tai modernus epinis kūrinys, kuriame, anot Michailo Bachtino, dėmesys nuo herojaus nukrypsta į istorinę situaciją, jos kismą, atsiveriančią ateities perspektyvą⁷. Todėl „Pragiedruliai“ laikytini modernėjančia, lietuvių kultūros kaitą vaizduojančia ir tokiu būdu ją papildomai įveiksminančia epopėja.

Kultūrinės kovos gimimas

„Pragiedrulių“ paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros“ pabrėžia aktyvią individo veiklą – kovą. Ją paskatina noras įveikti nuobodulį, kylantį dėl pasyvaus bendruomenės prisitaikymo prie aplinkybių. Gamtos ritmas diktuoja žmogaus gyvenimo ritmą, o šis veikia įžangoje vaizduojamą pirminę bendruomenės kultūrą. Tokia tvarka nėra tik patogi – atlydžiai, pavasarinės liūtys griauna tai, kas sukurta žmonių, bet priimama kaip natūrali tol, kol suprantama, kad visa jau yra buvę. Tuomet ir inicijuojamas kultūros modernėjimas, gamtos diktuojamo gyvenimo būdo įveikimas. Tai savotiška kova su sąstingiu, o pagrindinis principas čia yra – leisti reikštis visoms Gamtos galybėms. Pradinės situacijos personažų lūkuriavimas bei pasyvumas yra pasergėjimas, kaip klostosi dalykai, todėl „Pragiedrulių“ kultūra steigiasi ir kyla į kovą dėmesingai. Taip gamtažmogių aktyvėjimas išlieka susietas su prigimtinėmis būdo savybėmis, kurios teksto pradžioje skatina nesipriešinti natūraliam vyksmui (epopėjos pratarmė – alegorinė, joje gamtos procesų metaforomis nusakoma istorinė XIX a. pabaigos lietuvių politinė ir kultūrinė situacija).

„Pragiedrulių“ pasaulio kaitos impulsas, tai, kas padeda išsijudinti iš gamtos ritmo ir suvokti skirtumą tarp gamtinės aplinkos ir žmogaus, yra saulė. Pasakotojas įžangoje pasirodo kaip kultūrinės kovos gimimo dalyvis: „Tuomet buvo daug ko stiprinančio. Neapsakysi šviesos pasiilgimo ir vilčių tvirtumo, kai per pilką dangų jos tesireiškė – retais Pragiedruliais, ir tai neilgai valandai. Tatai būdavo džiaugsmo, kai galvą aukštyn bekilodamas, netikėtai pajusdavai, kaip storos debesų duknos praplyšta! Lyg tau kas iš vidaus timptelėdavo tamprią energijos plunksnelę: ji visą tave padarydavo statų, norų pilną, nebe apsiblaususį, tik pasiryžusį eiti mintynių su visomis Gamtos ir Žmonių galybėmis“⁸ (paryškinta cituojant – V. L). Gamtinė energija yra pirminė, bet ji skatina ir bendruomenės kultūrinį nusiteikimą išsiskirti, susikurti savo gyvenimo struktūrą. Ši energija susieta su prigimtimi (gamtiška žmogaus savivoka), bet yra tobulinama, panaudojama kultūros steigimui. Taip epopėjos pratarmėje gamtinis pradas pratęsiamas ir žaidybiškai perkuriamas kovos, galynėjimosi (mintynių, t. y. imtynių) keliu. Taigi kuriant kultūrą nesiekiama griauti gamtos, su ja tiesiog rungiamasi: tokia kultūros kūryba yra maloni ir tik sustiprina žmogaus ryšį su gamta.

Vaižganto vidinės kovos už kultūrą samprata, jos principai nuo pat pradžių lemia siekį tausoti aplinką. Šį Vaižganto kūrybos bruožą aprašo Vanda Zaborskaitė: „Mūsų dabarties kultūroje labai gyvai aktualizuojasi gamtiniai Vaižganto kultūros motyvai. Stiprios, sveikos, tyros gamtos meninis vaizdavimas yra dvasinis atramos taškas dabarties ekologiniams judėjimams. Gamtą kultūrinti, o ne keisti yra Vaižganto skatinama veiklos kryptis“⁹.

Aptartas malonumo principas veikia bendrą epopėjos veikėjų laikyseną. Gondingoje mintynių veiksmas, kaip gamtos gyvybinės energijos pratęsimas kultūroje, sukuria neįtemptą, bet savotiškai veiklią atmosferą ūkio darbuose ir skatina kultūrinę kovą su išoriniu priešu – spaudą draudžiančiais maskoliais. Gondingos daktaras Gintautas padeda Pavenčiuose įsikurti žaidimo azartą pajutusiems skirtingų lietuviškų kraštų žmonėms. Pavyzdžiui, ūkio srityje žaidybinį nusiteikimą kurti naujas gyvenimo formas parodo Vidmantai, persikėlę iš prūsų pasienio į Ventos paupį: „Dukters sumanymai, be jų pelningo praktingumo, traukė senį Vidmantą kaip tik savo žaislumu. Kodėl gi nepažaisti, jei tai nebus mokama, dar tau mokės? Kodėl bent nepadėti pažaisti mažajam ir mylimajam savo kūdikiui, kuris to užsigeidė? O kad ir be pelno? Juk vis tiek, ką turi sau pasilikęs ir ką dar turės, visa reiks jai, ne kam kitam palikti“¹⁰.

Vaižganto kūrinys paremtas principine nuostata, kad žaidybiškumas, veiklos malonumas, džiaugsmas yra būtinas žmogaus darbų, drauge ir kultūros kūrimo akstinas – vien gryno pragmatizmo neužtenka. Apie žaidimo reikšmę rašo ir A. Sverdiolas: „Žaidimo taisyklės yra savotiška pirminė sutartis, transformuojanti natūralią, prigimtinę būklę į neprigimtinę, dirbtinę, kultūrinę“¹¹.

Vaižgantui svarbi yra kitoniška Vidmantų ūkinė patirtis (ypatingas ūkinis metodiškumas), kuria jie gali dalytis su paventiškiais. „Pragiedruliuose“ susidaro mišri bendruomenė – tai naujos žaidimo taisyklės. Archajiška kultūra yra sėsli, vientisa (homogeniška), o spontaniškas gamtiškas žaidimas leidžia žmonėms atrasti modernaus sambūvio galimybę – kai sugyvena skirtingi, tačiau bendrų poreikių turintys žmonės. Kartu tasai modernus mišrumas vaizduojamas ne kaip drastiškas pasikeitimas, o kaip sklandi gamtažmogiškumo transformacija. Pratarmėje aprašytos mintynės su visomis Gamtos ir Žmogaus galybėmis – Vaižganto tolerancijos pagrindai. Pirmiausia jos yra paisančios aplinkos – kultūrinės ir gamtinės, todėl visi aplinkiniai vaizduojami kaip svarbūs, – net toks girtuoklis Gustis. Šią bendrą „Pragiedrulių“ nuostatą išryškina Napalio santykis su aplinka: „Pavasarį Napalys rūpestingai taikino vaikščioti vien tik išmindžiotomis vietomis, kad be reikalo nenuskaudus želmens. Dabar tyčiomis drąsiai, nemandagiai brenda; brenda kur tik tankiau ir aukščiau <…>. Ir jam rodos, pats esąs dalelė to dievo bukieto… Jam rodos, tasai bukietas be jo nebūtų gražus, kad ir turtingas, kaip neesti gražus bukietas be šiukštų barzdų ar kitokių smilgų“¹².

Napalys jaučia atsakomybę dėl aplinkos, bet kartu suvokia, kad ji cikliška, keičiasi bėgant metų laikams, todėl leidęs sutvirtėti žolei, ja džiaugiasi ir naudojasi. Save Napalys suvokia kaip to paties laikiško kismo dalyvį, ne ypatingesnį už kitas pievos žoles, o kaip tokį patį, gal net paprastesnį – šiukštų barzdą ar kitokią smilgą. Pateiktame epizode Vaižgantas išskiria želmenį ir subrendusį augalą. Su pirmuoju elgiamasi atsargiai, su antruoju atsiranda intensyvesnio bendravimo ryšys, kuris naudingas žmogaus savivokai, jo filosofijai – Napalys palyginimo keliu atpažįsta save šalia suaugusių žolių. Žmogus su gamta bendradarbiauja atsargiai, – tokia laikysena „Pragiedruliuose“ kuriama nuosekliai, vaizduojant, kaip iki jos priaugama.

Žmogaus kultūrinė kova gimsta iš gamtinės energijos, vėliau reiškiasi mintynių veiksmu. Tokia veikla skatina atsakomybę kultūrinei ir gamtinei aplinkai, todėl visa, ką daro žmogus, yra reikšminga.

Savaimingieji procesai

Žaidybiškumas, noras galynėtis, išbandyti jėgas charakterizuoja aktyviuosius, taigi ir judriuosius „Pragiedrulių“ veikėjus, kurie savo individualią iniciatyvą derina su aplinka, kurioje veikia. Tokie yra didžiuma „Gondingos krašto“ herojų. Tačiau Vaižganto epopėjoje vaizduojama, kad kultūrai ne mažiau yra svarbesni ir kiti – savaimingieji, ilgos trukmės procesai, būdingi gamtai, bet veikiantys ir kultūroje, lemiantys specifinę jos sandarą, kurią V. Kavolis vadino gamtine. Tokių procesų sukurtas kultūros formas Vaižgantas vadina stabilitas – pagrindu, atrama.

Vaduvų krašte tarsi bandoma suprasti ir perteikti lietuviškos kultūros pamatą: „<…> tai, kas iš lietuvių kultūros yra susidarę ir sutvirtėję, ką lotynai pasako: stabilitas; tvirtas, pastovus pamatas, ant kurio drąsiai galima išvesti jau aukštesnės kultūros sienas“¹³ (paryškinta cituojant – V. L.). Vaižgantas supranta, kad savaimingai kultūra auga nekryptingai: „Kultūros šakelės dažnai jiems ne vietoje dygo, ne į vainiką, ne kepurėjo viso asmens, tik „vilku“ tryško kažin kur iš šono, dažnai pačiam asmeniui kliudė ir todėl lengvai pasidavė genimos. <…> Šią sritį skiriu pašaipininkams genėtojams: to jie specialistai. Man mieliau pasergėti bent viena atžala, kuri sparčiai vijosi patį augmens vainiką ir pynės į jį, padidindama jo turtingumą“¹⁴. Pasakotojas sąmoningai kalba apie savaimingus kultūros pradus. Taip „Pragiedrulių“ pratarmėje ir „Gondingos krašte“ apibendrinta iš gamtinės gyvybinės energijos kylanti žaidybiška laikysena, „Vaduvų krašte“ yra pasergstima, įsižiūrint, kaip iki jos priaugama, vaizduojant vaikus: Jokūbą Niaurą, Aleksą Taučių, Zigfrydį Iešmantą.

Vaduvų kaimo bendruomenėje nėra specialaus „genėtojo“, apkarpančio ne vietoje dygstančias šakeles, vaikai apgenėjami pagal ne itin reiklią jų gyvenimėlių situaciją. Aleksys Taučius yra brandžių žmonių sūnus. Mama jį augina žaismingai (lyg meilės kankinėlį), ji daug kalba, rikiuoja šeimos narius, garsiai meldžiasi Žemei. Bet Taučiuvienės žodžiai yra terpė, ne dialogas. Augančiam Aleksiui tai reiškia aiškaus, įvardyto, apibrėžto pasaulio sampratą. Aleksys į pasaulį žvelgia per mamos žodžius – kūrybiškai vertina aplinką, viską permąsto, po truputį pats tampa kaimo bendruomenės apkalbėtoju – filologu, lygiai taip pat atkartodamas rūpinimąsi žodžiu. Visa tai vyksta lėtai, savaime, ir turi reikšmę vaiko, o paskui ir bendruomenės nario tapatybės kūrimosi procesui.

Zigfrydžio Iešmanto augimas – taip pat beveik savaiminis procesas. Šis vaikas mokosi iš kraštovaizdžio, saulės, dėl to vadinamas Sauliumi. Jis trokšta pažinti pasaulį, jį suvokia kaip gamtišką slėpiningą istoriją (mitinę, romantinę). Tai primena Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meninį pasaulėvaizdį. Pasak Krokuvos universiteto dailėtyrininkės Annos Baranowos, regėti būties paslaptis, siekti dangiškos išminties, tiesos ir grožio buvo XX a. pradžios maksimalistų tikslas. M. K. Čiurlionio menas aistringai peržengia šią ribą, jo pasaulio kontūrai praranda ryškumą¹⁵. Panašiai Saulius visai kituose realybės plotuose siekia suprasti, kas yra lietuviško mąstymo pagrindas – Tautos Žodis. Tai metafiziško santykio tarp gamtos ir žmogaus, tarp žmonių augimas niekam iš išorės nediriguojant: „Saulius „matė“ savo tėvelio sielvartingumą, nuliūdimą, svyravimą, vis iš meilės. „Matė“, kaip tų jausmų spinduliai „perveria“ jį. Jam gera ir jis „mato“, kad iš jo paties tokie pat spinduliai eina į tėvą ir tėvui dėl to darosi gera. Meile uždek, jei nori meilės patirti“¹⁶. Taip auga veikėjų emocinis bendravimo būdas, tiesiasi kelias į kito pažinimą. Bet tai dar nėra kryptingas, sutvarkytas vystymasis.

„Jo siela buvo nepaprasto jausmo reflektorius, ne jausmų židinys, ji tik atmušė, kas į ją įkrito, kas per ją šliūkštelėjo…“¹⁷ (paryškinta cituojant – V. L.). Algis Mickūnas tokią sąmonės būseną vadina kosmine – ji niekam neatstovauja, neturi jokio objekto, paprasčiausiai sutampa su kosmosu¹⁸. Tai reiškia, kad Vaižganto kultūros sandara apima daugiau nei gamtą ir kultūrą, joje yra dar kosmoso jausmas. Žmogus iki tokio kultūros matmens priauga be prievartos, savarankiškai. Taip vienas iš vaizduojamų lietuviško charakterio grynuolių tampa ypatingų vidinių nuotykių išgyventoju: jaučiantis gamtą, saulę, žmonių jausmus, jų nekaupia, tik atspindi – su visais emociškai užmezga ryšį, niekad nenuobodžiauja. Galima daryti prielaidą, kad Vaižgantas Sauliaus personažu vaizduoja besiformuojantį modernaus menininko tipažą (šalia kultūrininko-inteligento, visuomenės veikėjo).

Kurdamas Sauliaus portretą autorius parodo, kad asmens charakteris nėra perdėm konstruktyvus, nulemtas vien aplinkos, jis turi ypatingą prigimtą, duotą branduolį. Pats Saulius savo šeimoje ir apskritai visoje kaimo bendruomenėje matomas kaip keistuolis, netgi šiek tiek pavojingas. O ir jis pats kitus žmones regi, tarsi jie būtų skirtingos prigimties: Saulius mato, kad žmonės yra lyg stikliniai uzbonai, vieni pilnėjantys, kiti tik perspindintys, laužiantys šviesą. Kultūros sandaroje („darymesi“) pilnėjantys indai tampa visų kultūrinių ypatybių formavimosi bendrakuriai, o Sauliai – tik reflektoriai. Galima daryti prielaidas apie Vaižganto siūlomą meninės kūrybos vaidmenį kultūroje: menas nesukuria nieko nauja, nėra substantyvus, jis yra medialus, tarpininkaujantis.

Dar vienas savaime, savo šeimos terpėje augantis ir natūraliai „apsigenėjantis“ vaikinas – Jokūbas Niaura. Iš tėvo jis paveldi polinkį domėtis teisiniais, bendruomenės reikalais, juos sieja su natūralia aplinka: gamtoje mato lygybės principą. Šio charakterio vaizdavimu tarsi bandoma paaiškinti, kad demokratija gamtos žmonėms yra priimtina – neslopina prigimties, nes nėra nesuvokiamas konstruktas.

Taigi stabilitas pats išaugina jį pranokstančius ūglius – formuoja kitoniškumą, taip sistema subrandina elementus, kurie ją perkeičia. Vaikai vaizduojami kaip augantys jau ne tradicinei, bet moderniai visuomenei.

Socialumo formos

Socialumo formas „Pragiedruliuose“ diktuoja gamtinės energijos inspiruotas žaidimas, kurio taisyklės yra paremtos erotiniais priešybių traukos principais. Mišri „Pragiedrulių“ kultūra yra palankiausia terpė tokiems ryšiams susidaryti. Taip kuriamos ir šeimos. Vaižgantui rūpi vaizdais perteikti skirtingus susidraugavimus: „<…> du visiškai skirtingu, vienu mastu nematuojamu dalyku, dvi sriti, tegali drauge padaryti trečią, vėl kitokią neg abidvi“¹⁹. Kovos dėl kultūros krypties kūrėjas daktaras Gintautas (pasikviečia iš Prūsijos Vidmantus, iš Aukštaitijos Šešiavilkius, gydo Sviestavičių nuo bajorystės mito ligos, organizuoja skaitymo vakarus, knygų kelią) vaizduojamas susidraugaujantis su sodiete Maryte Šeševilkiote, taip jis atranda prigimtinį džiaugsmą. Šį procesą galima vadinti skirtingų luomų fermentacija: „Visados rimtas daktaro veidas šiepės, lyg sapne matydamas tą žebenkštį žvėrelį, mielą pamatyti, dar mielesnį turbūt paglostyti per švelnų kailelį. Ir pats savęs Gintautas nebepažino; jis, Kristaus metus peržengęs flegmatikas žemaitis, kelte kėlės bėgioti su Maryte, vaikyti ją ir gaudyti. Dažnai taip ir darė, pliaukšėdamas rankom. Grįžo draugėn visas nušilęs, uždusęs, bet tokiu kvailai išsišiepusiu srėbtuvu, lyg kas medum jam būtų per lūpas patepęs“²⁰.

Šia draugyste-meile Vaižgantas vaizduoja Gintautą susiartinantį visais pajautimais ir gyvenimo supratimo paprastu grožiu su Ventos upės slėnio gyventojais. Gintautas atskleidžiamas ne tik kaip iš šalies projektuojantis „Pragiedrulių“ kultūros sandarą, jam malonu bendrauti pagal priešybių bendradarbiavimo principą (interpretuotina, kad priešingu atveju, jeigu Gintautas būtų vaizduojamas susidraugavęs su tokia pat gydytoja, aktyvia kultūros veikėja Darata, jų charakterio ypatybės mažai formuotųsi, fermentacija nevyktų, todėl pasakojimas pakryptų į didaktiką). Taip unikaliai bei individualiai turtėja Gintauto savastis ir fermentuojasi kultūra.

Kita priešybių pora – Napalys ir Darata. Jų santykiai formuojasi panašiai kaip Gintauto ir Marytės, nes vienas yra gamtos filosofas, sodžiaus darbininkas, kita – gydytoja. Jie, neturėdami pragmatinių sumetimų, atsiduoda vienas kito savasties patyrimo džiaugsmui: „Tarp Napalio ir Daratos prasidėjo meilė galinga, smarki, audringa, pats jausmų viesulas. Jis nieko nesiklausė, nieko negalvojo, nieko neplanavo <…>. Nei vienam, nei antram dar neparėjo į galvą tą audrą sutvarkyti paprastu susituokimu, įsiverti į nosis po grandį, kaip Murzai…“²¹Autorius gaivalą, kuris gali viską sugriauti, vaizduoja ramiai, jam rūpi išryškinti socialinių formų kūrimo logiką. Gintautas ir Marytė bei Napalys ir Darata pasiduoda erosui, kuris, pasak A. Mickūno, kursto gyvybinę ugnį, suteikia polėkį kurti gyvenimą, bet pats savaime neturi tikslo. Tai galima atpažinti Napalio ir Daratos santykiuose: jie tenkinasi geismo išreiškimu, daugiau jiems nieko nereikia. Jų aistra vaizduojama kaip grynai gamtiškas instinkto proveržis (palyginamas su jaučio Murzos gaivališkumu). Napalio ir Daratos aistra siužete paliekama atvira, ją sustabdo tik išorinės jėgos – tremtis; o Gintauto ir Marytės pora prieina prie gamtinės energijos kultūrinio transformavimo galimybių, kurias įprasmina Lino darbų pasaka.

Autobiografinių epopėjos autoriaus bruožų turinti figūra – kunigas Rimutis Vizgirda – rūpinasi lietuviško gyvenimo tąsa sekdamas didįjį „Pragiedruliuose“ vaizduojamos kultūros sandaros pasakojimą. Algirdas Julius Greimas mano, kad baltų mitologijoje Lino Kančios pasaka yra nesibaigiantis pasakojimas, kuris formaliai išreiškia atstumą, skiriantį gamtą nuo kultūros, kaip nuogą nuo aprengto²². Kunigas Vizgirda pasakoja, kaip augalas tampa rūbu, audeklu – sukultūrinamas; aiškina, kokią elgseną tai lemia. Pasakojimu mėginami įsteigti ryšiai tarp žmonių, taip tarsi bandomas sutvarkyti eroso įkvėptas priešybių traukos gaivalas.

Iš pradžių pabrėžiama, kad audinio – kultūros kūrinio – kelias yra ilgas ir nuobodus: auginami linai, tada jie raunami, mirkomi, kedenami, vyniojami, verpiami, vejami į kamuolius ir meldžiamasi laumėms, kad prižiūrėtų šį darbą. Paskui kuriamas audinio raštas: „Kiaurą dieną lietuvė piemenaitė knarpia klestelėjusi kur nuovalyje, raštus renka: pynę pina, gembėmis gembėja, danteliais dantija, grėbliukais, pušelėmis ar tulpėmis margina. Reikia užeiti žalingasai galvijas, strikt audėja ant kojų, o visas jos audeklas bekabąs pajuostyje, užėjo gyvulį, klast ir vėl audžia, raštus renka“²³. Taip pridirbama įvairių raštų rankšluosčių, staltiesių, marškinių, juostų.

Lino darbų pasaka tampa bendra socialumo, t. y. žmonių tarpusavio susisaistymo būdo metafora. Audinys, aprengiantis bendruomenę, ją pačią padaro audiniu. Įasmenintas dirbinys – iščiupinėtas, sugėręs daug asmens triūso ir vargo, susaisto žmones emociniais ryšiais, tampa tų ryšių (meilės) išraiška dar ir todėl, kad yra dovanojamas: „Tik kaip ir galima laukti ar reikalauti, kad jos, po tūkstantį kartų iščiupinėjusios savo audeklėlius, lengva širdimi atiduotų svetimam pirkliui už keletą muštinių? Ne! Tiek išvargusi savo audimėlį, jį turi pati sunešioti arba tie, kuriuos ji myli“²⁴; „Dar ir dar sykį palaimintos Lietuvos Laumės, kad jos dukteris įmasina austi ir taip jas pačias padaro, lyg geras namų „laumes“ – taikintojas!“²⁵ (paryškinta cituojant – V. L.). Tad audeklas išlaiko žmogaus kūrybinės ir gamtos energijos ženklą, bet neturi piniginio ekvivalento – įgauna sutartinę vertę: kito žmogaus analogiškas dėmesys gali jį įvertinti, dėl to dovanojami audiniai sukuria santykį. Vaizduojama žmonių bendruomenė tarsi susiaudžia (audeklas negali būti konfliktiškas, jame yra dermė). Pasak Lewiso Hyde’o, dovana įsteigia ir palaiko draugų, mylimųjų ar kolegų ryšius, tuomet ima kurtis bendruomenė. Nesvarbu, kokių socialinių grupių – šeimų, organizacijų, brolijų ar draugų – jungiamoji grandis tampa ištikimybė ir dėkingumas. Tai savotiška auka, kuri palaiko bendruomenės stabilumą. Ir atvirkščiai, bendruomenė išskaidoma, kai laisva dovanų sklaida paverčiama į siaurą bendravimą dovana už dovaną²⁶. Lino darbų pasaka pabrėžiamas nepragmatinis žmonių bendravimo būdas, tačiau jis reikalauja didelio dėmesio darbui. Gintauto ir Marytės ryšys turėtų įgauti pasakos vertybių formą, tokia būtų iš gamtinės gyvybinės energijos kylančio gaivalo sauga, kaip šį veikimą įvardija A. Sverdiolas.

Taigi socialinį „Pragiedrulių“ matmenį lemia tradicija, kurios tikslas – ryšių palaikymas, remiantis gamtažmogiams suprantamu pasakojimu. Tradicija moko suprasti visa ko sąryšingumą. Lino audinys – gamtos ir žmogaus rankų darbo artefaktas, gamtos virsmo kultūra padarinys, sujungiantis aplinką, egzistencinę reikšmę į holistinę visumą.

Vaižgantas modernizuoja archajiškus žmonių solidarumo principus, kurie glaudžiai susiję su gamtinės aplinkos patirtimi. Vaduvų krašte aprašęs stabilitas, Vaižgantas aukštesnės kultūros sienas mėgina statyti interpretuodamas nelegalios lietuviškos spaudos platinimą kaip bičiulystės papročius – rūpinimąsi ir dalijimąsi gamtos dovana, kuri sujungia žmones. Tik šiuokart toji dovana yra nelegalios spaudos siunta. Naują turinį senoms kultūros formoms Vaduvose suteikia taip pat kunigas Vizgirda. Su moderniomis realijomis susiejama papročio įforminta ir išlaikyta vertybė – palankus, abipusiu įsipareigojimu paremtas ryšys, peržengiantis tradicinius socialinius barjerus. Pasak Jono Bardausko, bitininkystės teisėje, užrašytoje ir išlikusioje iš XIII, XV ir XVI a., teigiama, kad bičiulystė yra šventas, nors nepaveldimas dalykas, todėl ir visos bičiulio pareigos turi būti šventai vykdomos, be prievartos. Bičiulystėn sueiti galėdavo bajoras su valstiečiu, valstietis su valstiečiu, bajoras su bajoru²⁷. Nesavanaudiška būtis sujungia ir įpareigoja; „Pragiedruliuose“ vaizduojama, kad spauda taip pat yra tarsi dovana, skatinanti atsidėkoti žiniomis, dalytis ta pačia spauda. Taigi paprotys panaudojamas ir kaip naujomis aplinkybėmis įveiksminama socialumo forma, ir kartu – konspiracija, nes spauda platinama nelegaliai, bičiuolystė tampa tarsi slaptažodžiu.

Epopėja nėra vieno savivokos modelio kūrinys. Vaižgantas joje vaizduoja ir tokius žmones, kurie iškrinta iš harmoningų socialinių ryšių, neįsitraukia į bendrą vyksmą. Tai nepaslankūs veikėjai – nei lėtai besiformuojantys, nei žaidžiantys kultūrines mintynes. Viena jų – Ona Knistautaitė, kuri kenčia, nes nori pati viena valdyti situaciją, nepaisydama kitų; iškrinta ir Augustinas Virbalas, nes jis tesiekia pasyvaus pasitenkinimo, o tuomet jis, būdamas neveiklus, paradoksaliai tampa priklausomas nuo kitų – nuo Daratos Vidmantaitės ir alkoholio (beje, bendroje kultūros sandaroje tai ta pati subjekto problema, kaip ir kūrinio įžangoje vaizduojamų gamtos ritmu gyvenančių lietuvių). Miršta gamtos žynys Valeras Burzdulis – jis vaizduojamas suprantantis gamtos jauseną (medžių skausmą, paukščių kalbą), tačiau lieka uždarame pasaulyje, gamtinė gyvybinė energija nekreipia jo į sociumą, nekuria prasmingų ryšių su kitais. Gondingos krašto kultūros žmonių veiklą sunaikinti pasmerkęs Melchior Viadorellis, pamindamas solidarumo, bendradarbiavimo, pagarbos kitam principus, užsiima negarbingu verslu ir neetiška konkurencija: nelegaliai gydo, manipuliuoja sergančių žmonių jausmais, sugalvoja, kaip atsikratyti verslo žlugdytojo Gintauto, išduoda jį rusams kaip slaptą kovotoją už lietuvišką kultūrą, o šio skundo įrankiais tampa tie, kurie nežaidžia pagal gamtinę gyvybinę energiją: Ona ir Augustinas.

Socialinius ryšius „Pragiedruliuose“ padeda kurti gyvybinė energija, kuri yra maloni, bet savaime betikslė, tad sutvirtinimui reikalinga tradicija, taip įsteigiamos prigimčiai artimos vertybės, kurios sutampa su demokratijos principais – tolerancija ir atsakomybe: epopėjoje vaizduojama tikėjimų laisvė (Gintautui svarbios krikščioniškos katalikiškos vertybės: Šv. Lauryno gyvenimas daktarui tarsi atrama – nors gyvą degink, bet neišduos savo plano; Vidmantai – liuteriai; Napalys – gamtos filosofas); daugumos galimybė dalyvauti kultūros kūrime (svarbus žemės pirkimo, knygų platinimo organizatorius Gintautas, bet Vidmantai, Šešiavilkiai, Niauros, Vizgirda taip pat aktyviai vykdo švietimosi, ryšių kūrimo politiką); pragmatinės logikos nevaržomas šeimos kūrimasis – tolerantiški sutartiniai vertybių mainai.

Mitinė pasaulėvoka

Vaižgantas vaizduoja kultūrą, į kurią veikėjus išveda gamtinė gyvybinė energija, kuri yra perkuriama pagal archajinius papročius. Kultūros gamtiškumo sampratą Vaižganto kūrinyje įtvirtina ir mitiniai pasakojimai apie pasaulio pradžią (mitas apie ąžuolą Juodžių). Remdamasis Mircea Eliade, Paulis Ricoeuras teigia, kad „mitas, kaip pasakojimas apie pradžių pradžią, iš esmės atlieka steigiamąją funkciją. Todėl mitas atsiranda tik tuomet, jei pamatinis įvykis atsiranda ne istorijoje, o priešistorėje“²⁸. Epopėjos įvykis – moderniosios lietuvių kultūros naujas steigimasis, veikėjų būdo formavimosi logika – autoritetingai pagrindžiama mitu.

„Pragiedrulių“ mite pasakojama apie tai, kaip atsirado ąžuolas Juodžius: „Vieną sykį susitarė Vanduo su Moliu padaryti augmenims karalių ir išdaigino – Ąžuolą, pačiame kalnagalyje, prie vandenkalnio iš jo šono į upelį. Valgio ir gėrio moliakalnis nestigo; Drėgmė ir Šiluma, dvi Gyvybės Laumi, saugojo Karalaitį, ir jis išaugo – kietas. Drąsiai gręžė šaknimis lig pat kalno širdžiai ir čiulpė žindo gyvybės“²⁹. Medis vaizduojamas kaip vandens ir žemės susitarimo bendras kūrinys, taigi suprantama, kad aplinka yra protinga. Svarbu ir tai, kad kažką naujo kuria du skirtingi pradai – juk epopėjoje veikėjų charakterio formavimasis, fermentacija vyksta dėl skirtybių bendradarbiavimo, todėl galima interpretuoti, kad medžio istorija tarsi kaitos ir kūrybos mito tąsa. Šį santykį galima suvokti kaip lietuvių mitinės vaizduotės transformaciją: anot A. J. Greimo, lietuviškos kosmogonijos centre atsiduria dviejų jėgų kova (Aitvaro ir Perkūno, kurie įtraukia į kovą žemę, vandenį, tąja kova sukuria pasaulį)³⁰. Vaižgantas „Vaizduose kovos dėl kultūros“ neaprašo tiesioginio dviejų priešybių susidūrimo – kova kaip atviras susirėmimas paliekama už teksto. „Pragiedrulių“ pasaulėvaizdyje pabrėžiamos ir vaizduojamos kultūrai būtinos mintynės, atskleidžiama, kaip nuogi gamtažmogiai lietuviai turėtų apsirenginėti kultūros drabužiais.

Juodžiaus kelmo mitas įprasmina ir ilgalaikius procesus – ąžuolas auga septynis šimtus metų: „Tad vis augo, jo liemuo ir šakos vis dar drūtėjo. Taip per šimtą, tris, penkis, septynis šimtus metų; palengvo, bet atsidėjęs, kietai, nuolat, taip tvirtai sumanęs šimtus metų darbą dirbti…“³¹ Ilgas augimo darbas tampa pavyzdžiu žmonėms siekti ilgalaikės tvermės, kantrybės, užsispyrimo, turbūt ir valstybės, kuri pergyvena kiekvieną atskirai. Taigi medis būtų kiekvieno žmogaus ir bendrai kultūros gyvenimo simbolis, anot P. Ricoeuro – kosmogoniją pratęsia nesibaigianti antropogonija³².

Tačiau romantiškai ir ekologiškai besivystanti kultūra, kaip paaiškėjo „Pragiedrulių“ analizėje, neturi daug atminties, ypač istorinės. Gamtinė gyvybinė energija diktuoja ryšių palaikymo principus, todėl kultūrai susidaryti pakanka malonumo patirties kaip patvirtinimo, kad tie principai neklaidingi.

Valstybės raidos istorija, susijusi su krikščionybe Lietuvoje, nėra reikšminga Vaižganto vaizduojamam kultūros susidarymo procesui. Simboliškai tai išreiškiama „Pragiedrulių“ epiloge: aprašoma, kaip kalvinistai Radvilos paskandina bažnyčios varpą. Tačiau „Pragiedrulių“ kultūros kūryba orientuojasi į europietiškos demokratiškos santvarkos steigimą. Lietuvių tauta, ieškodama savojo unikalumo, natūraliai tapatinasi su demokratijos principais. Taip kultūros modernėjimas mėginamas suvokti kaip prigimties transformacija.

„Pragiedrulių“ kultūros sandaroje išryškėjo ekologiškos Vaižganto pasaulėžiūros principai: antropocentrinio požiūrio atsisakymas, holistinė pasaulio samprata³³, savaiminio kultūros susidarymo vaizdavimas. Taip autorius, aprašantis modernėjančių lietuvių kovas dėl savosios kultūros, be pragmatinio, iškelia žaidybinį kultūrinės veiklos impulsą – mintynes su visu pasauliu: erosu, gamta, priešu. Vaižgantas teigia idėją, kad kultūra ir jos kūryba, taigi žmogaus gyvenimas, teikia daugiau džiaugsmo nei nuovargio, leidžia kiekvienam būti unikaliam, išraiškingam. Taip „Pragiedruliuose“ mėginama suderinti savaimingi, neprievartiniai kultūros vystymosi veiksniai su demokratinės santvarkos principais.

1 Kavolis V. Kultūros dirbtuvė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 27–28.
2 Jonušas J. J. Tumo-Vaižganto kultūrinių ir literatūrinių nuostatų recepcija žurnale „Akademikas“ // Lituanistika. – T. 65. – Nr. 1. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2006. – P. 48–62.
3 Brazaitis J. Raštai. – T. I. – Chicago: „Draugo“ spaustuvė, 1980. – P. 195.
4 Kavolis V. Kultūros dirbtuvė. – P. 27.
5 Vaižgantas. Raštai. – T. 10: publicistika 1918–1919. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – P. 79.
6 Sverdiolas A. Kultūros filosofija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – P. 21.
7 Bachtin M. Autorius ir herojus. – Vilnius: Aidai, 2002.
8 Vaižgantas. Pragiedruliai. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 18.
9 Zaborskaitė V. Kas yra Vaižganto dvasia // Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai / Sud. A. Pakėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, 2009. – P. 477.
10 Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 198.
11 Sverdiolas A. Kultūros filosofija. – P. 83.
12 Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 159.
13 Ten pat. – P. 408.
14 Ten pat. – P. 409.
15 Baranowa A. Simboliškas peizažas: tarp muzikos ir paveikslo // M. K. Čiurlionis ir pasaulis: almanachas / Sud. R. Astrauskas. – Vilnius: Lietuvos muzikų rėmimo fondas, 2006. – P. 15.
16 Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 448–449.
17 Ten pat. – P. 449.
18 Mickūnas A. Kosminė sąmonė // Metmenys. – Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1995. – P. 106.
19 Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 276.
20 Ten pat. – P. 274.
21 Ten pat. – P. 300.
22 Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. – Vilnius: Mokslas; Chicago: A. Mackaus knygų leid. fondas, 1990. – P. 47.
23 Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 285.
24 Ten pat. – P. 286.
25 Ten pat. – P. 290.
26 Hyde L. The Gift. – New York: Vintage books, 2007. – P. 96–97.
27 Bardauskas J. Bitės etnologijoj, bitininkystė Lietuvos praeityj ir bitininkystės teisė. – Kaunas: Metai, 1935. – P. 6–9.
28 Ricoeur P. Mitas, filosofinė interpretacija // Mitologija šiandien. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 228.
29 Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 511.
30 Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. – P. 103.
31 Vaižgantas. Pragiedruliai. – P. 512.
32 Ricoeur P. Mitas, filosofinė interpretacija. – P. 232.
33 Zapf H. Literature and ecology: introductory remarks on a new paradigm of literary studies // Literature and ecology. – Heft 1, Niemeyer, 2006.

„Metuose“ – Juozo Tumo-Vaižganto įtakos

Jeigu iš „Metuose“ skelbtų tekstų apie rašytoją, kultūros veikėją, profesorių, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą pajėgtume sudėlioti portretą, jis būtų kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus.

Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

Jonas Šlekys. Gražiai išleista knyga, tačiau…

2011 m. Nr. 1 / Neužmirštamas Vaižgantas / Sudarė A. Pakėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 488 p.

Vaižgantas amžininkų akimis

2009 m. Nr. 8–9 / Vaižgantas – populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, purslojančia beletristika ir publicistika.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Recenzijos (Pabaiga)

2004 m. Nr. 1 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pabaiga).

Vaižganto recenzijos Švietimo ministerijai (Pradžia)

2003 m. Nr. 12 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pradžia).

Viktorija Daujotytė. Vasaros skaitymai Vaižganto paunksnėje

1999 m. Nr. 8–9 / Kas su mumis vyksta, ką mąstome ir nemąstydami, pasako knygos, kurias pasiimame nors trumpam atitrūkdami, išvažiuodami atostogų. Ak, pagaliau – laikas skaityti.

Gintaras Bleizgys. Vaižganto kūryba psichoanalitiniu požiūriu

1999 m. Nr. 8–9 / Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaižganto kūryba. Ji labai įvairi – nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaizdelių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos.

Kostas Ostrauskas. Vaižgantas

1994 m. Nr. 8–9 / Ši monodrama – paties Vaižganto raštų, kūrybos, publicistikos, atsiminimų ir laiškų ištraukų derinys. Retkarčiais pasinaudota kitų užrašytais bei atpasakotais jo žodžiais.

Nijolė Lietuvninkaitė. Amžininkų dedikacijos Vaižgantui

1994 m. Nr. 8–9 / Vaižgantas laikė save bibliofilu, kuriam „knygos buvo dalis gyvenimo, o ne pramoga”. Rašytojas mėgo kartoti: „Parodyk savo knygyną – aš pasakysiu, kas tu esi.”

Literatūros mokslas

Regimantas Tamošaitis

Taigi apie praėjusius mūsų literatūros metus mėgintume klausti taip:

Bet gal tai tik pavasario nuotaikos, kurios praeina.

2025 m. Nr. 11 / Šių metų liepą vykusiame akademiniame vasaros seminare „Literatūros salos“ būta ne tik įdomių pranešimų, bet ir pokalbių aktualiomis, rūpimomis temomis – apie kintančią literatų savivoką, technologijų ir globalumo įtaką…

2025 m. Nr. 10 / Rašytojus Liną Buividavičiūtę, Ievą Dumbrytę, Tomą Petrulį ir Mykolą Sauką kalbina Saulius Vasiliauskas / 2024-ieji buvo turtingi lietuvių literatūrai, todėl sumaniau pasikviesti bičiulius rašytojus ir pasikalbėti apie kūrybos psichologiją…

2023 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Poetė gimė 1996 m. Kyjive. Kyjivo nacionaliniame T. Ševčenkos universitete baigė filologijos magistro studijas. Išleido poezijos rinkinį „Lichtung“ (2016).

2023 m. Nr. 1 / Pirmas į galvą šovęs straipsnio, perskaičius pernai išleistus Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraščius1, pavadinimas buvo Idealus konformistas. Bronys Raila taip apibūdino jo lankstų vingiavimą…

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

2026 m. Nr. 3 / Poetą, dramaturgą ir fotografą Julių Kelerą kalbina Ramūnas Čičelis / Šia fraze apie meilės esmę ukmergiškis, vilnietis ir nidiškis poetas, fotografas, vaikų literatūros rašytojas bei dramaturgas Julius Keleras apibūdina savo einamą kelią…

2023 m. Nr. 3 / Vladas Braziūnas. Laiko pralandos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 256 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2022 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Procesija. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 128 p. Knygos dailininkė – Augustina Gruzdytė.

2021 m. Nr. 12 / Aidintys. Jaunųjų Sakartvelo poetų antologija. – Vilnius: Slinktys, 2021. – 176 p. Knygos dailininkai – Greta Ambrazaitė ir Rokas Gelažius.

2021 m. Nr. 5–6 / Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 152 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

2021 m. Nr. 2 / Aloyzas Tendzegolskis. Aforistika iš dangaus. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 112 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

2020 m. Nr. 11 / Jurgis Gimberis. Kolizija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 224 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2019 m. Nr. 2 / „Pastaruoju metu atrodo, kad Jono Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį.“ Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas…

2019 m. Nr. 1 / Greta Ambrazaitė. Trapūs daiktai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 80 p. / Poetas, vertėjas, redaktorius Viktoras Rudžianskas kartą yra pasakęs…

2018 m. Nr. 11 / Henrikas Gudavičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: laiškai iš kaimo. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2018. – 478 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

2016 m. Nr. 11 / Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių

2014 m. Nr. 4 / 2013-aisiais išleistas knygas aptaria Jūratė Sprindytė, Ramūnas Čičelis, Giedrė Kazlauskaitė, Audinga Peluritytė

2025 m. Nr. 11 / Ilzė Butkutė. Iš vasarvidžio vados. – Vilnius, 2025. – 189 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

2025 m. Nr. 10 / „Kodėl ant dviejų šimtų litų banknoto buvo būtent Vydūnas?“ – paklausė „Moters“ žurnalas. Tikrai – kodėl būtent Vydūnas? Jau seniai nebeturime lito, nacionalinės valiutos ženklo, o klausimas liko.

2025 m. Nr. 7 / Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 726 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2025 m. Nr. 3 / Šiandieninio laiko kalba vis labiau reikalinga tiesaus, tiesioginio tako, kaip dar tik švintant laisvėjančiai Lietuvai ištarta Justino Marcinkevičiaus Vasario 16-osios proga…

2025 m. Nr. 2 / Erika Drungytė. Bukolikos. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 74 p. Knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.

2025 m. Nr. 1 / Laureatės žodis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos įteikimo vakare / Lietuvių vaizduotėje vis dar gyvas Karalių, Karalienių, Karalystės mitas. Ir Rašytojų sąjungos premijos, kiek atsimenu, pačioje Nepriklausomybės aušroje sumanyto…

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

2024 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Šį pranešimą žinoma latvių rašytoja Nora Ikstena, romanų „Motinos pienas“, „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ autorė, skaitė 2023 m. rugsėjo 29 d. „Šetenių skaitymuose“…

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Inga Abelė (g. 1972) – latvių dramaturgė, prozininkė ir poetė, keturių romanų ir trijų apsakymų knygų autorė. Debiutavusi 1999 m., I. Abelė tapo viena ryškiausių ir produktyviausių XXI a.

2017 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių rašytojas ir literatūros kritikas, septynių knygų, daugiau nei šešių šimtų straipsnių ir esė apie literatūrą autorius. Turi internetinį tinklaraštį „Guntis Berelis vertina…

2013 m. Nr. 8–9 / Vengrų filologas, baltistas Endre Bojtáras atsako į Lauros Laurušaitės klausimus / Endre Bojtáras (g. 1940 m.) – vengrų filologas, literatūros istorikas, lietuvių literatūros vertėjas, parašęs keliolika lingvistinių…

2013 m. Nr. 4 / Laurynas Katkus. Judantys šešėliai: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 196 p.

2012 m. Nr. 4 / Laurynas Katkus. Sklepas ir kitos esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 184 p.

2009 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Arnas Jundzė (g. 1965) – prozininkas, literatūros mokslininkas, „Nepriklausomo ryto laikraščio“ kultūros skyriaus ir TV laidos „100 gramų kultūros“ vedėjas.

2005 m. Nr. 1 / Centre arba periferijoje yra ne autoriai ir jų tekstai, bet rašymo principai, kuriais kiekvienas rašytojas naudojasi ir kuriems konkrečiu metu priklauso kultūrą formuojanti arba kultūrą griaunanti galia.

Rapolo Mackonio „Pilkieji didvyriai“

2024 m. Nr. 4 / Iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė / Narine Abgaryan (Narinė Abgarian), rusiškai rašanti armėnų kilmės rašytoja, 1971 m. gimė Armėnijoje, Berde, gydytojo ir mokytojos šeimoje.

2024 m. Nr. 2 / In memoriam Bronė Balčienė (1945 04 23–2023 12 30) / Baigiantis 2023-iesiems, gruodžio 30 d., mus apskriejo skaudi žinia – mirė redaktorė, vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Bronė Balčienė.

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Alma Lapinskienė / Volodymyras Lysas, ukrainiečių prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, Voluinės garbės pilietis, gimė 1950 m. spalio 26 d. V. Lysas vadinamas tikru mūsų laikų fenomenu.

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė / Alesis Razãnavas (Алесь Разанаў, 1947–2021) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios baltarusių poetas filosofas, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys…

2021 m. Nr. 10 / Rugpjūčio 26 dieną atėjo skaudi žinia – po sunkios ligos, eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus, mirė baltarusių poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys Alesis Razanavas.

2019 m. Nr. 3 / Jonas Balčius. Spalio danguos. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 268 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2018 m. Nr. 7 / 1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

2018 m. Nr. 5–6 / Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų

2017 m. Nr. 12 / Vertė Alma Lapinskienė / Linai mėlynuoja * Linai mėlynuoja: žemė įsimylėjo dangų. * Auštant: lašas po lašo strazdo giesmė laša. * Apsipranta: tarp kranto ir srauto svyruoja nendrės. * Žemė pašalusi: žengiu…

2017 m. Nr. 12 / Baltarusių poetas filosofas, vertėjas, lietuvių kultūros mylėtojas Alesius Razanavas šių metų gruodį pasitinka neeilinę sukaktį. Viena iš jo įžvalgų byloja: „Kelias, kurį nueiname, lieka ne už mūsų…

2015 m. Nr. 2 / Alma Lapinskienė. Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. – 214 p.

2011 m. Nr. 10 / Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė / Iš dangaus ant manęs krenta ugninės žarijos, senovės kunigaikštysčių monetos, varlės ir žuvys, įvairiaspalviai akmenys;

2024 m. Nr. 7 / In memoriam. Raimondas Kašauskas (1934 10 10–2024 05 28) / Tokio sunkaus pavasario lietuvių literatūrai, Lietuvos rašytojų sąjungai, rodos, seniai nebuvo: vienas po kito per porą mėnesių mus paliko net trys iškilūs jos kūrėjai.

2021 m. Nr. 8–9 / Aneta Anra. Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus. – Vilnius: Odilė, 2021. – 240 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

2021 m. Nr. 5–6 / In memoriam Vytautas Jurgis Bubnys (1932 09 09–2021 04 24) / Kai į Amžinojo poilsio šalį iškeliauja rašytojas, palikdamas kelias dešimtis įvairių žanrų knygų, kai jauti, kad žinia apie pažįstamo kūrėjo mirtį skaudžiai nudiegs skaitytojų širdis…

2021 m. Nr. 1 / Literatūrologą prof. Petrą Bražėną kalbina Dainius Vaitiekūnas / 2020-ųjų gruodį ir kalbėjomės apie profesoriui svarbius gyvenimo epizodus, sutiktus žmones ir įvykius, įsižiūrint ne tik į prabėgusį laiką, bet ir į ryškiai matomą šiandieną.

2020 m. Nr. 3 / Romualdas Lankauskas (1932 04 03–2020 02 04) / Labai netikėtai man teko teisė tarti šį atsisveikinimo žodį. Dar labiau netikėta buvo žinia apie Romualdo Lankausko mirtį.

2018 m. Nr. 10 / Parašiau vardą pavardę ir sustojau, negalėdamas pasirinkti reikiamo ar tinkamo klavišo. Pagalvojau apie juodą rėmelį šiems žodžiams – ir nepakilo ranka: per daug didelė, į jokius standartinius rėmus netelpanti man atrodo visai Lietuvai

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

2012 m. Nr. 1 / Petras Venclovas. Kartybių taurė iki dugno.– Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2011. – 357 p.

2010 m. Nr. 10 / Vytautas Martinkus. Žemaičio garlėkys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 428 p.

2010 m. Nr. 5–6 / Elena Kurklietytė. Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 184 p.

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

2025 m. Nr. 10 / Rašytojus Liną Buividavičiūtę, Ievą Dumbrytę, Tomą Petrulį ir Mykolą Sauką kalbina Saulius Vasiliauskas /
2024-ieji buvo turtingi lietuvių literatūrai, todėl sumaniau pasikviesti bičiulius rašytojus ir pasikalbėti apie kūrybos psichologiją…

2011 m. Nr. 10 / Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė / Iš dangaus ant manęs krenta ugninės
žarijos, senovės kunigaikštysčių monetos,
varlės ir žuvys, įvairiaspalviai akmenys;