Įžanginis
Leonardas Gutauskas. Žymiausios pasaulio kapinės
2015 m. Nr. 8–9
Paklaustas, ar nenorėtų
Paklaustas, ar nenorėtų bent sapne nuvykti į Paryžių, grasos namų Naujojoje Vilnioje senbuvis, Spinozos garbintojas filosofas J. M. P. pasakė: „O ko aš ten nemačiau? Ką būsiu pametęs, kad visko negalėčiau išvysti grotuotame palatos lange ar atrasti po prie grindų prirakinta geležine lova? Nebent mano sapnuojančios akys norėtų pažvelgti į Santarvės aikštę, kur buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI ir jo sutuoktinė Marija Antuanetė, tačiau tai įvyko prieš daugybę metų, tad rūgštūs paryžietiški lietūs seniausiai nuo grindinio nuplovė sukrešėjusį mėlyną kraują.“ O mes, jį aplankiusieji, stebėjomės tokia šviesia vienišiaus atmintimi. Paklaustas, gal jis prisimenąs ir revoliucijos tribunolo prokurorų vardus, nedvejodamas taisyklinga paryžiečių tarme vinimi ant palatos sienos tinko įrėžė: ANTOINE QUENTIN, FOUQUIER TINVILLE. Mus, buvusius jo mokinius, didžiai nustebino, kaip ligoninės vyr. psichoneurologas nepastebi gilios šio vienišiaus išminties ir neišleidžia jo į laisvę?
Žmogus neužmiršo
Žmogus neužmiršo, kaip jį nuvylė televizijos ekrane rodyta dokumentika apie „Žymiausias pasaulio kapines“. Tuos beprotiškai pretenzingus, beskonius, detalėmis perkrautus antkapius: smėlio laikrodžiai, angelai, masonų ženklai, urnos, liepsnojantys deglai, dance macabre , deivės, laurų vainikai, portretiniai biustai ir mitiniai reljefai. Matė palikuonių tuštybę, neužslėptą aklą garbėtrošką, pretenzijas į nemirtingumą. Išjungė televizorių, užsimerkė, kad prieš akis išvystų šilinių dzūkų smėlyną, viržiais ir žemuogėmis apaugusį kalnelį šalia kaimo; tuos medinius kryžius, kukliomis gėlėmis apsodintus kauburėlius, smėliu pabarstytus takus, medžiuose burkuojančius pilkuosius karvelius keršulius, purplelius, senos pušies šakomis straksinčią voverę, žeriančią auksinius kankorėžių žvynelius ant amžino poilsio kauburėlio. Taip, regėdamas tuos tris juodus kryžius Mančiagirės kapinyne, tuos tris aukštus kaip pušys paminklus, skirtus ne žmogaus tuštybei, o Aukščiausiajam, ir iš plonos (jau parūdijusios) skardos iškirptas, mažomis vinutėmis prikaltas didžiąsias raides MANO DIEVAS IR MANO VISKAS…
Vieną ankstyvą rudens rytą
Vieną ankstyvą rudens rytą, dar neprašvitus, jį pažadino telefono skambutis. „Kas galėtų tokioj ankstybėj belstis?“ – pagalvojo keldamasis ir vilkdamasis chalatą. Pakėlęs ragelį išgirdo gailų sūnaus balsą: „Tėve, čia tu? Man atsitiko nelaimė, padariau avariją, sudaužiau leksusą, savininkas reikalauja dviejų tūkstančių litų, tuomet nekviesiąs policijos. Prašau, padėk, gelbėk, atvažiuos draugas, paduok jam, nes aš negaliu pasišalinti iš avarijos vietos…“ Ūmai kažkokia įtartina balso gaidelė, skiemuo ir tas dirbtinis gailumas balse priminė ne kartą girdėtus pasakojimus apie telefoninius sukčius, tad į ragelį pasakė: „Sakyk kur, ir aš pats atvešiu.“ Kitame laido gale pasigirdo pipsėjimas… „Kas skambino?“ – paklausė mieguista žmona. „Miegok, kažkas supainiojo numerį“, – pasakė vyras. Į lovą nebegrįžo, nuėjęs į virtuvę užsiplikė kavos ir gurkšnodamas žvelgė į tarp seno parko šakų vos brėkštantį dangų…
Jis nesitikėjo, kad kada nors
Jis nesitikėjo, kad kada nors tai galėtų atsitikti, o vis dėlto atsitiko. Tą rudens vakarą nenorėjo eiti į namus, stovėjo ant tilto per Vilnią pasirėmęs alkūnėmis į ketaus turėklus ir žiūrėjo į skubantį vandenį. Ūmai mintyse paklausė: „Kokių velnių šis srautas taip skuba, ir kur? Juk ten, kur jis marma, – kita, didesnė upė, kuri taip pat plūsta ir plūsta nežinodama, kodėl ir kur.“ Staiga jis pajuto tokią visaaprėpiančią beprasmybę: visas jo gyvenimas, tie septyniasdešimt šešeri metai, velniai žino kur skubėję, veržęsi į kažkokias mimikrines pergales, pasiekimus, apdovanojimus – kam visa tai? Juk jie jau šiandien užmiršti, jų galėjo visiškai nebūti. Laikas prašvilpė tarsi viesulas, sukėlęs dulkių sūkurius, apsvilinęs plaukus, išėsdinęs akių žydrumą, pasendinęs kūną, išsiurbęs dvasią, o gyvenimas, kaip vanduo, vis viena skuba, plūsta, veržiasi, net nejausdamas, koks beprasmis yra tas jo skubėjimas. Ūmai prisiminė išnykusias civilizacijas, sudegintą Aleksandrijos biblioteką, išgrobstytus faraonų kapus, tyrų smėlio užneštus Ninevės griuvėsius, išnykusius, sulygintus su žeme sodais žaliavusius vienkiemius, piktžolėmis apžėlusius kapinynus ant upių krantų, tuos šimtamečius akmenis su baigiančiomis sunykti keistomis raidėmis, susprogdintus paminklus, sudegintas knygas, sandėliais ir kareivinėmis paverstas bažnyčias, nuskendusius laivus, smėlio užpustytus Nerijos kaimus, o juk ir andai žmonės skubėjo gyventi, velniai žino kur veržėsi, plūdo kaip upių vanduo, statė miestus, rašė knygas, o vis dėlto vos per kelias naktis Dresdenas, tas brangakmenis meno karūnoje, buvo paverstas griuvenomis ir pelenais. Nejaugi iš tikrųjų prasmingas yra tik kerštu ir neapykanta mintantis gyvenimo žvėris? Darėsi vėsu, sušalo rankos, jis papūtė šiltu kvapu į sustingusius delnus, ūmai prisiminė, kad buvo siųstas parnešti duonos, margarino, pieno, dešrelių, sūrio, kavos ir sulčių. Pažvelgė į laikrodį – be penkiolikos devinta – dar gali suspėti. Įmetęs į tėkmę nuorūką ir palinkėjęs jai laimingo skubaus kelio į nebūtį, senio žingsniu patraukė į „Maximą“…
Kodėl senatvėje
Kodėl senatvėje mes tampame tokie rajūs? Ar ne todėl, kad žinom, jog anapus teks amžių amžius badauti?
Su būdvardžiais reikia elgtis atsargiai
Su būdvardžiais reikia elgtis atsargiai, vartoti juos saikingai, jei gu įmanoma, geriausia jų iš viso vengti, nes jie, paskleisdami dviprasmę iliuzinę miglą, užstoja ir netgi paslepia daiktus ir kitus realybės objektus. Beje, jie net linkę pridengti akiratį, tad jo nebegalinti įžiūrėti poezija nebetenka atspirties taško – lyg dagio pūkas ji ima pleventi, blaškytis, paklūsdama įnoringajam vėjui, kuris pučia kada nori ir kur nori, o tai jau nieko gera nežada ir tampa panašu į rašymą pirštu storokame dulkių sluoksnyje, dengiančiame koncertinį fortepijoną, kuriuo jau seniai niekas nebeskambina, be to, jis nepataisomai išsiderinęs…
Ar šiaip, ar taip sakyk
Ar šiaip, ar taip sakyk, bet profesoriaus įprotis sveikinantis paduoti glebią, gležną it bekaulė plekšnė ranką visada sukeldavo nemalonų jausmą, nors, apskritai paėmus, jis nebuvo jau toks atstumiantis tipažas. Per paskaitą jis dažnai pasakodavo apie prieš karą Paryžiuje praleistus studijų metus, Luvrą, jaukias Monmartro kavinukes, nepriklausomą klošarų būtį ir buitį, apie iš visų pasaulio pakraščių suskridusius, kone mirtinai prasigėrusius genijus; cituodavo Verleną, Bodlerą, Oskarą Milašių – „Ten viskas bus kaip šiam pasauly. Kambarys – taip, kūdiki, tas pats, ir brėkštant amžių paukštis lapuos.“ Visa tai gūdaus socmeno metais buvo šiokia tokia atgaiva, gryno oro gurkšnis. O į senio silpnybę glebiu delnu glostyti pozuojančio nuogo vyruko sėdmenis mes, dailės studentai, žiūrėjome kaip į profesoriaus norą mums išaiškinti žmogaus raumenų struktūrą. Kad ir ką sakysi, žavingi, sykiais net svaigūs laikai: po paskaitų užtamsintose auditorijose – gana prašmatnios puotos dar nenusenusių pozuotojų kompanijoje, nes vynas „jaučio kraujas“ trenkdavo per mūsų makaules kaip Hefaisto kūjis!
Tas bepradis, svaiginamas, tarsi Bacho tokatos
Tas bepradis, svaiginamas, tarsi Bacho tokatos bičių dūzgimas, pasirodžius pirmoms šalnoms, staiga nutrūksta, po kelių dienų įsiviešpatauja bedugnė sniego tyla, prie kurios ne taip paprasta priprasti, – žvelgiame į apsnigtą nebylų avilį ir sunku patikėti, kad s ˜ enos, belapės liepos ant upės skardžio galėjo virpėti auksiniame gaudžiančiame bičių debesyje, ir kad po sniegu slypi visų būsimų pievos gėlynų ir piktžolių šaknys. Bet mes mokame laukti. Esame kantrūs ir žinome, kas yra ilgesys…
Tirštėjančiose vakaro sutemose
Tirštėjančiose vakaro sutemose ant suolo prie juodų sakingų pirkios rąstų sienos sėdėjo senis. Į pietus skrido žąsys, aukščiau, kone prie pat Dievo sosto, – gervių trikampiai. Jokio vėjelio po blėstančiu dangaus kupolu. „Ką gi, – pagalvojo senis. – Taip ir baigiasi gyvenimas, be triukšmo, be sumaišties, be kvailų svajonių, be naivaus apsi mestinio tikėjimo, kad pažadas bus ištesėtas. Ir vis dėlto būtum laimingas, jeigu pavasarį grįžtančios Versminio pelkės gervės išvystų tave grėbiantį pernykščius lapus ar skiepijantį senas obelis ir, iš palaikės šiaudinės skrybėlės atpažinusios, kosminiu balsu pasveikintų…“
Žmogus prisimena
Žmogus prisimena, kad ežeras vaikui buvo „Žuvų ir Paukščių bažnyčia“ – gražiau jis ir šiandien negalėtų to dangiško vandens dubens pavadinti. Tai buvo metas, kai viskam, kas tvyrojo aplinkui, reikėjo duoti negirdėtus vardus: debesys – buriniai laivai; žvaigždės – auksinės vinys, kuriomis apkalta mėlyna dangaus skrynia; perkūnas – žaibus kalantis kalvis; ąžuolo viršūnėje susisukęs lizdą busilas – nuodingųjų gyvačių naikintojas; griežlė – laikrodis žadintuvas, kad vaikas nepramigtų aušros; upokšnis – laumės kaspinas; ežero gulbė – užkeikta karalaitė. Tik gaila, kad su metais šis naivus gebėjimas nepastebimai išnyko. Tad išnyko ir „Žuvų ir Paukščių bažnyčia“. O ežeras baigia uždumblėti…
Jeigu iš tikrųjų norite
Jeigu iš tikrųjų norite atsisveikinti su rudeniu, tai sugrėbkite į kupetą nukritusius pageltusius lapus ir padekite, kad, pasirėmę į grėblį ir žvelgdami į ugnį, uosdami nežemišką pilkšvų dūmų kvapą, panašų į atsisveikinimą, ir išgirdę žąsų sudie, pagalvotumėte: ar gyvenimas vis dėlto nėra poezija, o kasdienybė, netektys, visi rūpesčiai, sielvartas argi taip pat nepriklauso klasikinei lyrikai? O kai lapai sudegs ir pavirs sidabruojančiais pelenais, suprasite, kad jūsų jau nebeišgąsdins žiema, ir pavasaris – nebenustebins…
Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos
2015 m. Nr. 7
Gimusi 1845 metų birželio 4 dieną pačioj vasaros pradžioj, žaliuojančioj ir žydinčioj, šiemet Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) vėl švenčia sukaktį. Ir vėl proga bent grįžtelti, bent stabtelti prie mūsų meninės prozos ištakų, stabtelti, nustebti, kaip kartą tai yra pasisekę Juozui Apučiui. Jo esė „Žemaitė. Gysločio para doksas“ (1998) yra tekstas, kuris turėtų įsikirsti į mūsų kultūrinę atmintį, įsikirsti suinteresuoto balso tikrumu: „Ir vis tiek – kai tyčia ar netyčia perbėgame Žemaitės kūrybos puslapiais, pajuntame kaži kokį keistą jausmą. Toji kūryba mus, rodos, sukrečia. Kuo? Realybės reljefais, žodžio vaizdingumu, labai gyva gamta? Be abejo, taip. Bet Žemaitės fenomenas slepia ir dar vieną momentą: jos kūryboje uždaryta išskirtinė energija, atsiradusi iš labai tikro, gal iš tikrųjų vienintelio asmenybės pasireiškimo varianto: iš tikrovės žodžiais sukurti savąją, žemaitiškąją. Dar vienas dalykas, iki pat šių dienų tebelydintis Žemaitės fenomeną, yra jos socialinė kilmė, jos, nors ir ne mužikės, bet vis tiek paprastos kaimo moters susivokimas ir užsispyrimas savyje slypinčią energiją suvaryti tik į kūrybą, tik į rašymą. Tai ne šiaip atsitiktiniai rašymai, tai pašaukimas, Aukščiausiojo nuoroda, tai ilgesys, galimas dalykas, susijęs ir su stipriai meilei linkusia moters širdimi. Apie tai visada pagalvoji, kai Ušnėnuose lankaisi P. Višinskio muziejuje ir kai įsižiūri į nepaprastai gražias Žemaitės rankas“1. Taip, nuotraukose – nepaprastai gražios Žemaitės rankos, tas ypatingasis grožis, kylantis iš prigimties gilumo, iš pašaukimo aukštumo. J. Aputis pirmasis pajuto ir ryšį tarp stipriai (ir iki pat senatvės) mylėti galinčios, pajėgiančios Julijos širdies ir prasiveržusios kūrybinės energijos.
Žemaitės fenomeną pirmasis ištarė Donatas Sauka, pajutęs šios ne kartą tirtos ir tyrinėtos rašytojos paslaptį. Studija liko pavadinta „Žemaitės stebuklu“ (1988), bet stebuklas arti fenomeno, to, kas yra retai, retai pasitaiko, retai sutinkamas, atsiskleidžiantis, pasirodantis iš savo galių. Anotacijos sakinys: „Ši studija – tai dar vienas bandymas atskleisti lietuvių literatūros klasikės J. Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) meno paslaptį.“ Taip, ne visi ir kūrėjai turi paslaptį. Žemaitė ją turėjo ir tebeturi. Iš XX a. pradžios ją liudijo dar jauna Sofija Kymantaitė: tik prabildama jau sugebėdavo visų širdis užkariauti, jos ramume jautei karštą jėgą. Prisiminimas iš Vincui Kudirkai skirto vakaro, kuriame kalbėjo keturios moterys: „Žemaitė – su savo neatskiriama skepetaite ant galvos, rami, nusiteikusi, jaučianti savo svorį, bet kukli – sako… sako… savo žemu balsu, kalba žemaitiškai. Ir visi žiūri, klausosi. Visi tie, kurie daug daugiau „mokslų išėję“, jaučia viena, – kad jokie mokslai neišmokys taip kalbėti, kaip ji štai kalba“2. Tokio kalbėjimo savimi šaknys prigimtyje, prigimtis kalba rodosi, skleidžiasi, savin suimdama visa, kas patirta, patiriama. Nėra kito būdo tai energijai rodytis, kaip tik kalba (taip pat ir antrinėmis menų kalbomis) kurti savo tikrovę.
D. Saukos studijoje Žemaitės prigimties šviesa (lumen naturale) gerai jaučiama. Iš jos Žemaitė ir rašė, lyg skleidžiantis tiems ratilams, kurie susieina su gyvenimo „praktikomis“, aplinkybėmis, socialiniais gyvenimo svertais. Du ryškūs studijos apie Žemaitę pradžios štrichai: „Žemaitė liko gyvenimo praktikė, praktikė – pirmiausia“; „Ir vis dėlto – tai pašaukimas“3. Gyvenimo praktikė – taip, gyvenimo pažinimu, gyvenimo paliudijimais (ir Povilui Višinskiui, ir Gabrielei Petkevičaitei-Bitei) Žemaitė savo laiku neturi lygių. Bet gyvenimo praktika, reiškianti gyvenimo pažinimą, nepa darė Julijos Žymantienės nei gera ūkininke, nei gera šeimininke. Per gražios buvo jos rankos, ištiestos į kitą gyvenimą. Praktiką trikdo tai, kas nėra nei praktika, nei praktiška, – pašaukimas, pačiam žmogui neaiški, neraminanti, kažką kita nei įprasta daryti skatinanti galia. Praktikos ir pašaukimo sandūra jau pačiuose pirmuosiuose D. Saukos studijos puslapiuose suformuoja ontologinę įtampą – iš kur visa ir kaip.
D. Saukos studija – mūsuose pirmas ryškesnis literatūros ontologijos veikalas. Išeities taškas: stebuklas – Žemaitė mūsų kultūroje yra įvykis, kurio negalima numatyti, paaiškinti sąlygomis, aplinkybėmis, kuris nepriklauso tiesinei logikai. Tad ir gali būti tiriamas kaip fenomenas, tiesiogiai neprieinamas (kas šiandien begali būti įdomaus toje kaimo kasdienybėje, tuose gamtos aprašymuose), atsiskleidžiantis mažiau tuo ir iš to, kaip pasireiškia, pasirodo man, mums. D. Saukos literatūros ontologija nėra nuosekli, likta lyg pusiaukelėje. Pirmiausia dėl privačiosios gyvenimo pusės neįvertinimo, netgi apgailestavimo, kad laiškuose, atsiminimuose, netgi „Autobiografijoje“ „nusveria, dominuoja privačioji gyvenimo pusė, Žymantienė užstoja Žemaitę“* . Literatūros ontologijai perskyros tarp Žymantienės ir Žemaitės nėra, negali būti. Žemaitė iš to, kas buvo ir yra Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė; iš to, kaip ji yra dar vaikas, kaip yra savo jaunystėje, gabi, imli gyvenimui, pašėlusi, rizikuojanti, kaip pasirenka vyrą, kaip ūkininkauja, gimdo, augina, ravi daržus, šluoja trobą, verda valgyti, kaip galiausiai išeina iš savo trobos, tampa kažkuo kitu, jau viešuomenės, kūrybos žmogumi. Bet juk nieko iš to, kas buvo, kuo buvo, nei atsižada, nei užmiršta. Žemaitės gyvenimas susidvigubina: lieka ta pati Julija Žymantienė (nenusiriša skarelės, nenori užsidėti skrybėlės), intuityviai jaučia, kad savo sodietiško gyvenimo, kad ir sunkaus, suvarginto, patirtimi ji yra išskirtinė. Maža to – Žemaitei reikia J. Žymantienės gyvenimo, lyg kokio transcendencijos pamato: ir nuo jo daug matyti, galima žengti žingsnį ir tolyn, galima peržengti. Bet ir gręžtis atgal, sugrįžti, atsiminti. Ir vis dėlto – neturėtume Žemaitės susiaurinti iki kaimo vaizduotojos. Gyvenimas kyla iš visur, jo dėsniai visur reiškiasi vienodai: skleistis iš meilės, vysti iš ilgesio, graužtis dėl praradimų, dėl klaidų, apsirikimų, bijoti mirties, juoktis, juoku ginantis ir nuo to, ko išvengti neįmanoma.
Nėra taip, kad Žemaitė lyg iš niekur nieko pradėjo rašyti. Bet tik įžengusi į lietuvių kalbą, pradėjusi ja kurti, Julija tarsi išbudo, atsiminė, kad ir jaunystėje apie kūrybą svajojo, netgi bandė. Dar pačioj viešesnio gyvenimo pradžioj rašė P. Višinskiui: „Daugelį sykių svajojau apie tai, parašiau lenkiškai kaži kokias eilikes ir „Swoje pamiętniki“, bet nežinau, kur anie paliko, netrukus įkritau į „laimes“; augo po kits kito vargai, skausmai ir ašaros; mažai kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandos užmaršino visas nelaimes. Dabar kaip vabolės pavasarį pradeda krutėti, taip mano jausmai, gulėję užmirę kelias dešimtis metų, gaivinas ir kruta su džiaugsmu didžiausiu. Vis tai per Tave, mano mylimas vaikeli!“*4 Potraukis prie knygos, galvojimas, kad rašymas ypatingas veiksmas („<…> mano nuomonėj kožnas autorius be skyriaus stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai <…>“5* ). Rašymas lenkiškai „kaži kokių eilikių“, paskui gyvenimas, jo vargai, retai kada kokia knyga. Gyvenimas, kuris suvokiamas kaip ilga, rūsti žiema, kai ir vabalai apmiršta. Kūrybos pradžia – kaip pavasaris (metų laikų ciklas svarbus ir Žemaitės kūryboje): „<…> kaip vabolės pavasarį pradeda krutėti, taip mano jausmai, gulėję užmirę kelias dešimtis metų, gaivinas ir kruta…“ Metų laikų, vabalo, atsigaunančio pavasarį, vaizdiniai, gilus gyvenimo gamtiškumas, kurį perauga, persmelkia tai, kas jau yra išskirtinai žmogiška: mano jausmai. Gamta, žemė, rūsti gyvenimo praktika, jausmai, – taip susidarinėja pirminiai Žemaitės siužetai, kuriuose veikia ir žemės vabalai. 1908 metų pavasarį Vilniuje lankėsi dailės parodoje. Rūpinosi, kad daug ko nesuprato. „Čiurlianio ciklai tokie nepermanomi, tokie ypatingi… aukštos minties. Gal jo artizmas ir didelis, bet ne žemės vabalams, o gal tik man nesuprantami“, – guodėsi laiške sūnui Antanui6. Iškalbus atvejis – privačiame laiške, tarp privačių rūpesčių esmingas pranešimas – iš didžiojo XX a. pradžios lietuvių meno lauko, kuriame turėjo susitikti savaiminė, prigimtinės kultūros išauginta žodžio materija ir modernioji kūrybos dvasia. Žemaitė sprendė XX a. pradžios lietuvių kultūrai esminį klausimą – savaiminės, metaforiškai žemės vabalų ir moderniųjų aspiracijų meno susitikimą, persiėmimą vieno kitu, galiausiai pasiryžo ir pati apie M. K. Čiurlionio paveikslo įspūdį parašyti. Po šimtmečio situacija pasikartojo apsisukdama: kaip moderniai ir postmoderniai lietuvių literatūrai neprarasti ištakų, tad ir Žemaitės. Labiausiai tą juto J. Aputis ir Sigitas Geda, pasiekę aukštą kūrybingumo laipsnį. Kol esi žemai arba jei ir lieki pažemėj, to negali matyti nei jausti. S. Geda prie Žemaitės vis grįždavo: „Vasarėj ajero šnekoj“ (jau ir rizikingai) apibendrino: „Jeigu mokytojai neįdiegė meilės Žemaitei – blogi, niekam tikę mokytojai. Jie nemyli nieko. Nei savo kalbos, nei savo močiučių, nei nieko, visiškai nieko pasauly. Nemeilė Žemaitei yra meilės stygius iš viso.“ Po kelių puslapių lyg pratęsdamas: „Dar apie Žemaitę. Ta moteris turėjo būti pilna keisto švytėjimo. Iš niekur nieko tokių dalykų nebūna. Mokytos panelės rašo iš „mandrumo“, iš dykos duonos, bet iš kur tiek šviesos nemokytame žmoguje? Iš karto turėčiau padaryti išlygą – mano motina irgi buvo nemokyta… O švytėjimas buvo beribis“7. Taip, Žemaitė padeda mums išlaikyti ir ryšius su savaisiais, labiausiai – su savosiomis, su močiutėmis, motinomis, pajusti jų švytėjimą atmintyje.
Literatūra įsismelkia, persismelkia. Literatūros kūrinys kaip jis pats, kaip fenomenas, pasiekiamas tik peržengus visada į kokį nors tikslą nukreiptą literatūrologinį interesą. Tyrimo instrumentai, galimybės lieka, bet svarbu darosi ne literatūriškumas, labiausiai li teratūrologiškai tiriamas, o pati literatūra kaip žmogiškasis reiškinys, kylantis iš pirminio komunikacinio siekinio, nusakomo klausimais: kas esi tu ir kas esu aš? Klausiant, kas esi tu, pasisakoma ir apie save, santykyje tarp tu ir aš susidaro žiūros taškas – iš kur ir į kur žvelgiame. Žvilgsnio trajektorija yra literatūros ontologijos pamatas, įgalinantis susitikti su pačiu asmenybės ir kūrybos fenomenu. Gali būti, kad to paties laiko susitikimai lieka labiau paviršiuje, negali būti įgilinti dėl vienokių ar kitokių interesų. Ir tik tai, kas pasiekia iš tolesnės, o kartais ir jau tolimos perspektyvos, veikia paties kūrybos fenomeno stiprumu, grynumu, jau be laiko, aplinkybių, sąlygų apnašų. Jei Žemaitė yra stebuklas, tai jam suvokti reikia stiprios jutimo, matymo būsenos, būklės. Tokio įspūdžio, kurį patyrė dar jauna S. Kymantaitė, ištarusi: Žemaitės talentas „yra dviejose jos ypatybėse: reginčios akys ir mokančios kalbėti lūpos. Tam, kurs tą gyvenimą piešia, svarbiausia yra reginčių akių dovana“8. Matančios akys ir kalbančios lūpos. Matyti, vadinasi, galėti ir pasakyti. Pasakyti taip, kad tai, kas pasakyta, taptų ir matoma.
Kas yra literatūros ontologija, vis sušmėžuojanti tyrimuose, pasisakymuose apie literatūrą? Literatūros būtis, būtis kaip literatūra, literatūra kaip būtis, kuri niekaip kitaip nėra apčiuopiama ir niekur kitur nepasirodo. Žmogaus prigimtinis kūrybingumas, kuris pirmiausia atsiremia į kalbą, kalba išsireiškia ir pačiai kalbai suteikdamas vidinio vyksmo impulsų. Ontinis vienis, unikaliai susidaranti žmogaus būsenų ir kalbos vienybė. Vienais atvejais gūbrys kažkam pasirodyti, kitais – plyšys kažkam prasiskverbti. Retai – briauna, ašmenys; labiau eilėraštyje. Literatūros ontologija nuo specialaus literatūros tyrimo traukiasi į pačios literatūros kaip kūrybos pusę; tekstas, rašomas iš teksto, siekiant pirminį tekstą atverti, sužadinti jo gyvybines galias, per laiką lyg apnešamas nuosėdų. Ontologinis žvilgsnis į literatūrą ją tarsi zonduoja, ieško vietų, kur gyvenimo, gamtos, būsenos ir kalbos fokusas yra aiškiausias. Tai gali būti ir klasika jau virtęs tekstas, ir privataus laiško štrichas.
1897 m. gegužės 4 d. Žemaitės laiško P. Višinskiui pabaiga:
Per šias dienas čyst jau atšilo. Miškai virsta jau suvisu į žalumą. Sodnai skleidžia žiedus, o sodiškiai sėjam avižas, bulbes, batvinius, cibules, plušam, brūzdžiam iš padūkimo, bijom, kad žemė nesudžiūtų, nes jau dabar apdiržo kaip pikis, pirma buvo dideliai šlapia, o pradėjo staiga džiovinti. Nebeleidžia toliau rašyti. Petronė užsisėdo, išeina jau į Šaukėnus. Pasilik sveiks, visiems kloniojuos.
J. Žymantienė
4 gegužės, Ušnėnai
Prieš tai apie nelinksmą gyvenimą – gali tekti išeiti iš brolio ūkio, laukia teismai, giminės perspėja nebesėti: „Mes dėlto sėjom, pamatysma, kas bus toliau <…>.“ O dar anksčiau (laiškas be pradžios) apie tai, kad iš Mylėtojo Lietuvos (tikriausiai iš studentų, greičiausiai Povilo iniciatyva) gavusi du kartus po penkiolika rublių, prašo padėkavoti, tam pinigų siuntėjui Dievas „duotų atpelną iš dangaus ir iš žemės“. Prižada: „Darbuosiuos ir darbuosiuos, kiek tik beišgalėsiu, tik mano nelaimė, kad neturiu liuoso pakajaus.“ Tas pakajus gali būti ir laisvas kambarys, ir laisvas, ramus laikas. Nei vieno, nei kito Žemaitė neturėjo. Pasiklausia Povilo, kaip jis, gal trūkstąs pinigų, pasiryžusi visus gautuosius atgrūsti jam, tegu greičiau atrašo. Taip braižomos gyvenimo linijos: aukštosios, kur jos rašymai, kur Mylėtojai Lietuvos, tie patys studentai, norintys padėti, paskatinti rašyti, Žemaitės prašymas jiems atpelno iš dangaus ir iš žemės, žemei užimant tokią pat svarbią vietą kaip ir dangus. Rūpestis Povilu. Pati gyvenimo pažemė, nežinia, kaip gyvens, kas bus toliau, bet pasakoma blaiviai, neprarandant galvos ir atkaklumo, – bus matyti. Ir perėjimas lyg į kitą planą – amžinąjį, gamtos, į pavasarį, svarbiausią sodiškių laiką. Bet sodiškiams, dirbantiems, brūzdžiantiems, tik dalis to laiko tepriklauso, tik tiek, kiek darbu pasiima. To laiko aukštasis lygmuo pačios gamtos valioj: virsmo, virtimo, pasakomo įstabiai tiksliai: miškai virsta jau suvisu į žalumą. Tai žvilgsnio pasakymas: jau matomas vientisas žalumas, ir per žiemą nuo pilkumo pavargusios akys tarsi atsigauna. Ir sodnai laisvi žydėti. Miškų žalumas ir sodnų žydėjimas priklauso gamtos ontologijai, aukštajam būties planui, susisiekiančiam su sodiškių, žemdirbių gyvenimais ir rūpesčiais, jų įsisukimu į pavasario verpetą: plušam, brūzdžiam iš padūkimo; tas padūkimas yra gyvenimo azartas, energija, kuri yra daugiau už darbą, energija, tiesiogiai susijusi su žeme, su ta pačia, kuri gali duoti atpelną, bet gali ir sudžiūti, apdiržti kaip pikis (bičių darbo, sutvirtinimo medžiaga), tada ir kasti, ir arti, ir akėti sunku. Ta gyvenimo energija pereina į kalbą, į sakinį, jau jie imtųsi vienas iš kito, bet Petronė stabdo, jau išeina į Šaukėnus, tikriausiai žada laišką išsiųsti. Greit atsisveikina, kloniojasi – kaip iš Motiejaus Valančiaus „Kantičkų“. Pažymi laiką, vietą, pasirašo dokumentine vyro pavarde. Tik J. Žymantienė, o juk ir Žemaitė, itin akivaizdžiai – iš rašymo. Ir tada, kai motina, bobutė, kai visuomet ta pati Bobutė, visi pavidalai tampa persmelkti to fenomeno, kurio vardas yra Žemaitė. Iš 1909 m. balandžio 28 d. laiško sūnui Antanui iš Puziniškio į Ameriką, pasirašyto Motina, – apie paukštelius; dėl jų ir darbai atidedami: „<…> vis norisi išeiti ir tyru oru pakvėpuoti, paukštelių giesmių pasiklausyti… Kuomet girdžiu čiulbant paukštelius, tuoj mintyj bėgu pas Tave; gailu darosi, kad prie jūsų nėra to gražiausiojo ant svieto orkestro – čiulbėjimo paukštelių. Argi nei vyturėlio nėra Amerikoj? Pas mus jau visi paukšteliai parlėkė mus linksminti, jau ir gegutė užkukavo.“ Tai Žemaitės balsas – balsas, atsiliepiantis į gamtos balsą, į paukščius, tas orkestras jau iš kitos kalbos, pramoktos, stipru ne čia, kur pramokta, stipru, kur atrodo, kad arti Kristijono Donelaičio – paukšteliai parlėkė mus linksminti. K. Donelaičio ištarimas „O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam…“ yra lyg kokios bendros pavasario šventės užuomina, kurią stiprina ir Žemaitė – jos pavasariai yra atbudimo misterijos – medžių, žmonių, paukščių. Ir brūzdėjimo padūkimo – kažko, kas yra iš pirminių atbudimo misterijų, dionizijų, karnavalų.
Interesas savajai literatūrai yra ir interesas saviesiems. Lyg noras įspėti, kaip visa tai buvo, kaip galėjo būti, kaip galėjo būti tokie gyvenimai, tokie rašymai, tokie susitikimai. Tokios pradžios. Tos sąsajos, atsiliepiančios, pasigirstančios. Ir S. Kymantaitės įžengimas į literatūrą yra susijęs su Žemaite – ne dėl kokios tiesioginės įtakos ar poveikio, bet lyg kokio sustiprinimo, žinojimo, kad Žemaitė yra, kad ji rašo, kad kalba ir kad ta kalba yra įspūdinga. Jau peržengusi ankstyvojo modernizmo slenkstį, iš Krokuvos jau pajutusi ne tik lenkų, bet ir Vakarų Europos literatūrą ir savajai Sofija troško modernesnių horizontų. Bet Žemaitė buvo savo vietoje nepajudinamai. Maždaug taip, kaip apie ją ištarė S. Geda – beveik po šimtmečio: „Jeigu kalbame apie prozą lietuvių kalba, aukštupiuose yra Žemaitės kalba. Savaime stovi, ir tiek. Toliau jau – darykitės patys, biliūnai ir cvirkos! Aš esu kaip žemė, kaip juodmolis. Atsargos skulptūroms ir uvertiūroms“9.
Juto šią tiesą Jonas Biliūnas, pats pirmasis, dar 1901 metais apie Žemaitę pradėjęs rašyti „Kritiškus piešinius“, bet jų nebaigęs. „Žemaitės kalba – šaltinis, iš kurio mes galime ir turime naudotis dėl papildymo savo taip mažų prigimties kalbos žinių“10. Pradžia gali būti siejama su literatūros ontologijos užuomazgomis, su fenomenologiniu atvirumu ne tik tam, kas tiriama, bet ir tiriančiai sąmonei, jos patirčiai. Prisipažįsta ne su viskuo, kas Žemaitės parašyta, susipažinęs, pasiteisina: „Bet tame kaltas mano temperamentas“; tik pamatęs, tik nedaug Žemaitės paskaitęs pajunta nuostabą: „Tas netikėtai perskaitytas mažas paveikslėlis padarė ant manęs didį įspūdį.“ Užsimezga ryšys, skaitant, tekstą tiriant, tas įspūdis tikrinamas: „Skaitydamas puslapį vieną paskui kito, aš galutinai persitikrinau, kad tai rašo ne bet koks paprastas žmogus, bet raštininkas su dovana <…>.“ Talento, kūrybingumo dovana yra svarbiau sia. Dedikacija: „Tą darbą aukauju savo numylėtai J. J.“; lyg būtų sąmoningai megztas ryšys tarp moterų – rašymas apie Žemaitę, „garbingą raštininkę“, turėjo stiprinti ir jaunesnių moterų, tarp jų ir J. Biliūno sužadėtinės Julijos Janulaitytės, pasiryžimus.
Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.
1 Aputis J. Maži atsakymai į didelius klausimus. – Vilnius: Alma littera, 2006. – P. 162–163.
2 Čiurlionienė-Kymantaitė S. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 206.
3 Sauka D. Žemaitės stebuklas. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 7–8.
4 Ten pat. – P. 7.
5 Žemaitė. Raštai. – T. 6. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – P. 47.*** Ten pat.
6 Ten pat. – P. 167.
7 Geda S. Vasarė ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 252, 256.
8 Čiurlionienė-Kymantaitė S. Raštai. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 209.
9 Geda S. Adolėlio kalendoriai: dienorašiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 188.
10 Biliûnas J. Raštai. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 15.
Rimantas Vanagas. Laisvi, narsūs ir nugenėti
2015 m. Nr. 5–6
Per radiją išklausęs jauno plunksnos virtuozo pseudointelektualų kliedesį apie literatūros impulsus ir iššūkius šiuolaikinėje visuomenėje, pajutau, kaip sukilo visi spaudimai, išmušė karštis, o kažkur aukštybėse sududeno amžinatilsį uošvio Henriko užstalės kalambūras: „Ne tas svarbu, kas svarbu, tas svarbu, kas nesvarbu – ot kas svarbu!“ Ir tai buvo paskutinis kirtis, galutinai nusmegdęs mane į prarają, kurioje nebeegzistavo jokios grėsmės ir išmintys, tik ritmingai šniokštė gal sapnuotas, gal kadaise regėtas, o tikriausiai išsvajotas kalnų upokšnis…
Ketverius metus kantriai pralaukęs, kada gi pagaliau pasaulis nors vienu akelės mirksniu žvilgtelės mano pusėn, dar prietemoj nutursenau į autobusų stotį, supyliau vairuotojo delnan tuos nelaimingus septynis eurus (o dar tiek reikės atgal!), idant iš provincijos miestelio per pustrečios valandos atsidurčiau pačioj iškiliausioj knygos fiestoj – šalies rašytojų suvažiavime. Kas ta knygų mugė, tas leidyklų ir žiniasklaidos ištrimituotas turgus, panašus į amerikoniškas Kalėdas, palyginti su plunksnos brolių ir seserų sanplauka, kurios svarbiausias veikiantis asmuo – ne mitrus ir įžūlus pardavėjas, o dvasingas Kūrėjas?!
Registratorės užfiksavo: į suvažiavimą atvykau pirmutinis. Po keliolikos minučių vestibiulyje jau šeimininkavo jaukus šurmulys, šmėsčiojo malonūs pažįstami veidai. Net nepagirioti! Kokia unikali proga susitikti seną vienmintį ir, nužvelgus jo plaukų ar veido metamorfozę, pajuokauti:
– O, dar gyvas!
Štai palankiai šypsosi povišką Nac. laureato plunksną kukliai nusukęs Henrikas Čigriejus ir pats Valentinas Sventickas, ir puikią interviu su laureatais knygą sudėliojęs pusiau kaunietis, pusiau anykštėnas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis. Garbusis Algimantas Baltakis, kad geriau jo klausytumeis, kaip paprastai čiupo už atlapų. Gi Jonas Kalinauskas, artimiausias jaunystės laikų bičiulis, taip pat įprastai pasiteiravo:
– Kelintą knygą dabar išleidai?
Pasijutau kaip žuvis vandeny! Ir kaip nepasijusi: štai galinga paroda, lentynų lentynos su naujausiomis kolegų knygomis, mirga marga nuo grindų iki lubų. Apžiūrinėju, sklaidau ir džiaugiuosi: nesvarbu, kad Rašytojų sąjungos narių amžiaus vidurkis – 65-eri metai: parakinės dar primuštos parako! O štai gausybė nuotraukų iš ne mažiau gausių susitikimų su skaitytojais, jubiliejų, knygų pristatymų, Poezijos pavasario akimirkos. Kam jau kam, o Rašytojų klubui už tą puikių renginių gausą vertėtų paminklą statyti, ordinais moterų krūtines nusagstyti…
Tradiciškai įkvėpta ir pakiliai nešama nematomo gūsio prošal praplaukia bendraamžė Vidmantė Jasukaitytė:
– Smagu, ar ne? – klausia kaip praeitame amžiuje, kai antgamtiniais būdais gelbėjo mane nuo galvos negerumo. – Mano naująjį romaną skaitei?
– Žinoma, kuris gi iš mūsų nėra skaitęs tavo romanų? Drąsu, sodru, įtaigu – šaunuolė!
– Turiu labai gerą kandidatą į pirmininkus. Žagtelsit išgirdę! Talentingas, tvirto charakterio, sumanus, reiklus ūkininkas – seniai tokio neturėjom.
– Jei ne paslaptis, iš kur ištraukei?
– Magija, brangusis, magija…
O Jurgis Usinavičius tik krato kilniai sidabrinę galvą, tik trypčioja. Kostiumėlis jam kaip iš vitrinos, batai veidą atmuša.
– Ar iš balos, Jurgi?!
– Tai… – droviai numykia kolega pagal plaukus ir biografiją. – Matai, anksčiau verčiausi daugiau iš medaus, o dabar, va, išspausdinau porą apsakymų „Literatūroj ir mene“, „Nemune“, pasiėmiau honorarą – ir, kaip sakoma, pakeičiau įvaizdį…
– Suprantu… O bitės? Kur padėjai bites?
– Tebelaikau ir bites, tik jau daugiau savo malonumui. Nors, žinok, jos ne tokios ir nekaltos: jei esi alergiškas, gali ir po vieno įkandimo kojeles pakratyti!
– Oho! Ačiū, kad perspėjai, vien dėl šios žinios vertėjo belstis iš Anykščių!
Bet jau metas salėn. Vos įžengęs vidun girdi, kaip ošia poros šimtų plunksnos meistrų balsai, jauti, kaip jų galvose tebekrebžda siužetai, rimai ir metaforos, įžūlios ir naivios, fantastiškos idėjos, žodžiu – pulsuojanti kūrybos dvasia. Kokia laimė pasijusti savam tarp savų, mieloje neprognozuojamoje oazėje!
Po formalių, bet malonių įžangėlių į sceną pakilo pats kultūros ministras. Toks paprastas, savas – kaip visi aukštos kultūros žmonės. Veidas aiškiai švietė geromis naujienomis. Ir tikrai:
– Mielieji, – griebė jis iškart už jautriausios natos, – man be galo malonu dalyvauti jūsų suvažiavime, nes kas, jei ne rašytojai, yra mūsų visuomenės pažiba, dvasios šaukliai ir vedliai? Neatsitiktinai jūsų knygos graibstyte graibstomos, ypač jaunimo, o Vinstonas Čerčilis neatsitiktinai pasakė, kad be kultūros nėra ir valstybės, nėra net priežasties, dėl kurios privalėtume ją ginti. Ir nieko nuostabaus bei netikėto čia neįžvelgiu: kultūra, taigi ir literatūra – mūsų valstybės prioritetas, Kultūros ministerija tarp kitų ministerijų visuomet pirmoji, svarbiausioji. Malonu konstatuoti, kad pragaištin nugarmėjo tie laikai, kai meno kūrėjo statusą turintys žmonės gyveno žemiau skurdo ribos, kai jie buvo priversti tūpčioti ir žemintis prieš kiekvieną rėmėją. Džiugu, kad dėl nuolatinio valstybės rūpesčio ir jūsų pasiaukojimo mūsuose vėl klesti kultūros spauda, joje gausu knygas, literatūros situaciją tyrinėjančių aukštos prabos straipsnių, o dauguma kūrėjų – panašiai kaip Švedijoje, Suomijoje ar Vokietijoje – gali ramiai dirbti ir net šeimas išlaikyti iš ilgalaikių valstybės subsidijuojamų kūrybinių projektų! Neatsitiktinai per pastaruosius ketverius metus iš viso mažne keturių šimtų narių sąrašo anapilin iškeliavo tik keturiasdešimt du mūsų mylimi rašytojai…
Ot čia tai kalbelė, ot čia tai Lietuva! Vincas Kudirka su Jonu Basanavičium padėkotų! Suprantama, tokią esmingai orią motyvuotą prakalbą visa salė pagerbė atsistodama ir griaudėdama ilgai trunkančiais plojimais.
– Ar ne malonu klausytis? – kušteliu jaunajam kolegai Antanui Šimkui. – O juk dar neseniai nė neįsivaizdavai, kaip įkurdinti šeimynėlę nors vieno kambario butuke.
– Gėda ir prisiminti, – atitaria Antanas. – Anksčiau net Nacionalinės premijos tam nebūtų užtekę.
– Taikliai pasakei!..
Tada žodžio paprašo kaunietė poetė Erika Drungytė, nuostabios dainos „Mūsų kraštas“ teksto autorė. Jaunoji moteris, jausdama savo talento ir žavesio įtaigą, atlošia garbanotą galvutę ir trumpai drūtai išdrožia:
– Aš nepaprastai dėkinga savo likimo žvaigždei, kad esu Rašytojų sąjungos narė!
Salė supratingai kinkuoja galvomis, o Erika tęsia:
– Nieko nėra nuostabiau, kaip atiduoti save savo šaliai, jaustis reikalingai ir šiame suvažiavime, ir susitikimuose su skaitytojais, ir paprasčiausiai einant Laisvės alėja…
Salė vėl prapliupo ovacijomis, ir tuo oficialioji suvažiavimo dalis pasibaigė. Beje, ją, kaip ir visą suvažiavimą, įdėmiai stebėjo ir filmavo gal penkių televizijų kameros, gausus pulkas žurnalistų, vietos ir užsienio: toks valstybinės reikšmės įvykis, prioritetinis!
Po pietų – gretimoj salėj rašytojai, pasikrapštę pinigines, galėjo viens du užkąst ir atsigert – atėjo metas knygų derliaus aptarimui bei įvertinimui. Poetai suka vienon salikėn, prozininkai – kiton, humoristai juokingai stumdosi tarp abiejų… Žinau, kad gausiu pylos, bet vis tiek spraudžiuos prie prozininkų. Žymūs literatūrologai, profesoriai, mokslų daktarai nesibodėdami, net pasigardžiuodami po kaulelį išnarsto mūsų apsakymus, tariamus romanus ir net nesamus – o kas juos rašys už dyka?! – aforizmus. Savo nuomonę taria ir skaitytojai, tarp jų – svečiai iš Hiutenfeldo, Vasario 16-osios gimnazijos. Visi tie pašnekesiai užtruko baisiai ilgai, bet, kad ir kaip būtų keista, niekas nepyko – reikia gi bent kartą sužinoti, kas yra kas!..
Galiausiai iš vieno prelegento lūpų išgirstu savo pavardę:
– O štai Rimantas Vanagas, nebežinodamas, ko daugiau griebtis, įsirašė sau antrą vardą – Povilas mat… Šis autorius aiškiai piktnaudžiauja citatomis ir vaizduojasi kuriąs naują žanrą iš eilėraščių, archyvinių dokumentų, publicistikos ir beletristikos – neva literatūrinį koliažą, neva literatūrinę instaliaciją…
Kritika buvo žiauri (žodis „neva“ man iškart priminė sovietinį skutimosi peiliuką – britvytę…), tačiau pelnyta, ir aš su palengvėjimu atsidūstu: vadinasi, aš iš tiesų dar gyvas!..
…Kaip supratote, suvažiavime daug kas dėjosi kitaip, nei aš, dairydamasis laiko ir svajonių erdvėj, įsivaizdavau, – o gaila! Paminėti kolegos, tikiuosi, atleis man už nepiktybišką interpretaciją, nors kai kuriuos epizodus atkartojau tiksliai – arba apverčiau aukštyn kojom, – kas norės, tas supras. Gi paeiliui detaliai atpasakoti suvažiavimo eigą būtų nuobodu ir beprasmiška – vanduo suribuliavo ir nutekėjo, upės nebesugrąžinsi, kita vaga nebepakreipsi…
Nuoširdžiai, regis, apsidžiaugėm tik dėl vieno dalyko: kad yra kvorumas, kitąkart rinktis nebereikės… Nustebom ir didžiavomės, kai keli narsuoliai (ar donkichotai) primynė ministro uodegą, ir tas tik raitėsi kaip žaltys, vis ragindamas pačius rašytojus būti aktyvesnius… Gal dėl šito jis teisus? Nors pageidavom, kad aukštasis pareigūnas pasiliktų ilgesniam laikui, idant geriau suvoktų kūrėjų problemas, ką jis būtų išgirdęs?
Apie šiandienos lietuvių literatūrą, jos kokybės, atrankos kriterijus ir sklaidą, sėkmes ir klystkelius, įvairių žanrų atradimus ir praradimus, elementarų kūrėjų skurdą bei vis ryškesnį skaitytojų neraštingumą nenuskambėjo nė vieno ilgesnio sakinio, svaresnio apmąstymo. Ar apskritai nebeturim rimtų kritikų, įžvalgių autoritetų – ar jie užversti kitais rimtais, geriau apmokamais darbais? O gal tik aš, neapšviestasis, ir pasigedau tų nelaimingų pavojų, tendencijų, profesionalesnės analizės?
Iš esmės žiūrint, nieko naujo neįvyko ir vargu ar greitai įvyks. Kita vertus – koks suvažiavimas gali pridėti talento ar jį atimti, ką nors apskritai duoti ar nulemti? O svarbiausia – ką gali nuveikti organizacija, kuri egzistuoja greičiau kaip formalus sąrašas nei kaip ta pačia orbita besisukanti vienminčių, kolegų bendruomenė? Argi įmanoma susikalbėti su valdžia, išsireikalauti priderančio dėmesio, jei patys dažnai ne tik nepadedam pašaukimo broliams, bet ir nepažįstam vieni kitų? Pradėkim nuo rašytojų pavardžių: daug jų sąraše – nežinia ką slepiančios mįslės. Bent aš – pirmai pažinčiai – atsidėjęs perskaityčiau knygą, kurioje visi aliai vieno sąjungos nariai prieitų nors trumputės išpažinties…
Būti kiekvienas sau, kovoti tik už save mes jau pramokom, o drauge? Tartis, derinti neišvengiamus veiksmus, kad būtume ne tik asmeniškai pripažįstami, palaikomi stipendijomis, premijuojami, apdovanojami valstybės ordinais, medaliais, bet ir gerbiami kaip išties jautri, dvasinga visuomenės jėga? Ryžtingai pasisakanti aktualiausiais šalies gyvenimo klausimais (beje, suvažiavimo pradžioj labai sugestyviai ir skaudžiai nuskambėjo Rimvydo Stankevičiaus eilėraštis „Gimtoji kalba“), rengianti gyvybiškai būtinas ak cijas, pilietiškai bendraujanti su tauta, sugebanti įgyvendinti jos išlikimui svarbius ilgalaikius projektus, paveikti tėvynės ateitį?
Skubėdamas atgalio gimtojon provincijon (autobusas paskutinis, nelaukia!), ne be pavydo prisiminiau savo bičiulio izraeliečio Gregory’io Fridbergo (beje, gimusio Kaune) atsiųstus laikraščius su aistringom publikacijom apie savo šalį, jos istoriją, meną ir literatūrą, kasdienybės aktualijas. Mūsų, lietuviškoje, spaudoje nieko panašaus – taip pilietiškai įkvėpto, meniškai ir socialiai brandaus – nesu skaitęs, – kodėl? Ar mes per kuklūs, ar per aukštai žiūrim – ar tiesiog nemokam vertinti, ginti, propaguoti to, ką turim vertingiausio?
Pasak G. Fridbergo, žydai rašytojai, kad geriau pažintų vieni kitų kūrybą, periodiškai renkasi regionais, rengia teorines konferencijas, leidžia almanachus, radijo, televizijos laidose populiarina vieni kitų knygas, rengia susitikimus su kitų šalių talentais, aiškina skaitytojams žodžio meistrystės paslaptis. Žinoma, jie irgi turi problemų, amžinai stokoja lėšų – bet anaiptol nemano, kad juos kažkas nuskriaudė, pamiršo palaistyti ar per smarkiai nugenėjo…
Mindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys
2015 m. Nr. 4
Išlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių ir varžtų sukonstravo Izaokas Niutonas. Ankstyvas kovo rytas ryškiai priminė dieną prieš dvylika metų, kai prie to paties tilto atleidę savo varžtus šėlom su grupele Oksfordo ir Kembridžo lietuvių, tais laikais – vos šeši studentai per abu universitetus. Mėčiau anuomet minčių inkarus į praplaukiančios upės vandenį: „Kad tiktai dar čia sugrįžčiau.“ Vienas iš jų, matyt, užsikabino. Ir vėl mane į šitą vietą pritraukė.
Gatvės dar tuščios, mieguistos, ir mano kelioninio lagamino ratukai, skirti lygioms oro uostų plynėms, viduramžių grindiniu darda gana nejaukiai. Bet nuo čia jau bus beveik tiesiai: štai Sidžviko alėja, jos gale – į dešinę. Paspartinęs žingsnį, turėčiau spėti sutartu laiku. Deja, šitos alėjos šaligatviais sunku paskubėti: juos užėmę gigantiški platanai. Kas keli metrai dunkso seni gumbuoti kamienai, kurie praeiviui palieka tik menką tarpą tarp savęs ir raudonos pastato sienos. Asfaltas susproginėjęs nuo didžiulių šaknų, tarsi vertųsi krateriai. Ilgi plyšiai kerta šaligatvį lyg po žemės drebėjimo. Trinkt! Spėriai trauktas lagaminas atsitrenkia į nepastebėto kraterio briauną ir parvirsta. Pakeliu, trūkteliu, bet jis tik šliaužia: vienas ratukas nuo smūgio perkrypęs ir įstrigęs. Atsiklaupiu ties platano kamienu ant suskilinėjusios asfalto plutos ir bandau kaip nors pataisyti, kad spėčiau per kelias minutes pas portjė, turbūt jau laukiantį manęs su kambario raktu. Bet kaip aš atrodau iš šalies, ankstyvą rytą klūpantis Kembridžo alėjoje? Pakeliu akis: aplinkui dar nė gyvos dvasios. Priešais – kažkokio koledžo vartai. Herbas su elnio galva. Perskaitau užrašą: „Newnham College“. Loštelėju atgal ir at siremiu nugara į platano kamieną.
Juk ji čia buvo. Turėjo sustoti čia, prie šitų koledžo vartų, atvykusi 1955-ųjų rudenį. Su savo baltai auksiniu „Samsonite“ lagaminu, iš tolo švietusiu apšiurusiuose Anglijos stočių peronuose, kėlusiu kitų studentų pašaipą ir tarsi skelbusiu, kad ji – amerikietė. Aukšta, įdegusi, plačiai besišypsanti apvalaus veido blondinė su ryškiai raudonai dažytomis lūpomis. Anot atsiminimų, tuo metu stačiai priminė šeštojo dešimtmečio svajonių mergaitę, nužengusią iš muilo ar dezodoranto reklamos. Jai kalbant jautėsi labai ryškus amerikietiškas gimtojo Bostono akcentas. Savo eilėraščius skaitė sklandžiai ir melodingai, kaip deklamatorė konkurse – bet tuščiai. Nepaisydama ją pasitikusio Kembridžo literatų santūrumo, buvo šventai įsitikinusi savo būsima sėkme, su neregėtu atkaklumu atakavo jos tekstus atmetančias redakcijas – vienai siuntė kūrybą net keturiasdešimt penkis kartus. Pagrindinis jos siekis tada buvo rašyti įdomias istorijas, daug iš jų uždirbti ir įgyti visišką gyvenimo laisvę. „Man poezija yra tik išsisukinėjimas nuo tikro darbo – kurti prozą“, – tvirtino anuomet. Bet gilumoj dėl savo kaip moters rašytojos pašaukimo, regis, nebuvo tikra. Viename laiške atviravo: „Iš tiesų mano polinkis – vaikai, lova, talentingi draugai ir žavūs įkvepiantys namai, kurių virtuvėje genijai geria džiną po skanių pietų, skaito savo romanus ir aiškina, kas ir kodėl toliau dėsis akcijų biržoje… – daugmaž tai norėčiau suteikti vyrui, pripildyti jam didžiulį pasitikėjimo ir meilės rezervuarą, kuriame jis galėtų maudytis kasdien, ir gimdyti jam vaikus, daug vaikų, dideliuose skausmuose ir su pasididžiavimu.“
Negaliu patikėti, žvelgdamas į jos tuometines nuotraukas, ypač spalvotas, darytas vasarą Amerikos paplūdimiuose su maudymosi kostiumu it madų žurnalui, kad tai toji poetė, kurios vėlyvuosius tekstus skaitydamas šiurpstu lyg po kojomis vertųsi žemės gerklės, the mouths of Thermopylae. Kad nuo jos, tiesą sakant, apskritai atradau santykį su šiuolaikine anglų poezija, kuri iki tol man atrodė tik pabirų metaforų žaidimai. Kad tai ji, Sylvia Plath, įvykdė esminį poetinės kalbos lūžį, pradėjo vadinamosios išpažintinės, o tiksliau – liudijimo poezijos kryptį, itin svarbią feminizmui, nes joje atsivėrė daugybė moterų poetinių balsų ir iki tol nutylėtų patirčių. Per septynerius metus, praėjusius nuo tada, kai įžengė pro šio koledžo vartus, Silvija (toliau lietuvinsiu jos vardą) patyrė beveik neįtikimą transformaciją, tarsi jos viduje būtų gimusi, o gal tik išsivadavusi, kita asmenybė. Jos pačios žodžiais, tiesiog išmoko būti „ištikima savo pačios keistumams“. Tiesa, tas vidinis kitoniškumas jau buvo užsimezgęs nuo vaikystės, nuo sukrėtusios ankstyvos tėvo mirties, jį liudijo pažįstamus apstulbinęs savižudybės bandymas – sėkme švytinti studentė, pradėjusi karjerą kaip žymaus Niujorko madų žurnalo redaktorė, įlindo į tamsią angą motinos namo rūsyje, susirangiusi joje išgėrė penkiasdešimt migdomųjų tablečių, ir buvo surasta bei atgaivinta tik po trijų dienų. „Ledi Lozorė“ – taip ji save pavadins viename įspūdingiausių vėlyvųjų eilėraščių.
Vis dėlto esminis jos likimo posūkis įvyko Kembridže, 1956-ųjų vasarį – staigi kaip žaibas meilė poetui Tedui Hughesui, kylančiam britų literatūros novatoriui, vyriškos galios ir patrauklumo įsikūnijimui, ir vos po keturių mėnesių slapta įvykusios vestuvės („pamilau jo eiles dar prieš jį sutikdama, didžiulį, grubų, sveiką Adomą, pusiau prancūzą, pusiau airį griausmavaldžio balsu – dainininką, istorijų pasakotoją, liūtą ir pasaulio klajoklį, vagabundą, kuris niekada nesustos“). Silvija pasinėrė į jai visiškai naują Tedo pasaulį, jo skaitomas knygas ir poetinę vaizduotę, pilną medžiotojo ir klajūno patirties, antikos ir keltų mitologijos, okultizmo ir nuojautų. Abu keitėsi eilėraščiais, buvo svarbiausi vienas kito kritikai. Vis dėlto ji daugiau sekė iš paskos – kaip pameistrė. Buvo publikuojama ir pripažįstama (1960 m. pasirodė jos pirmasis poezijos rinkinys „Kolosas“), bet daugiau žinoma kaip didelio poeto Hugheso žmona, rašanti elegantiškas eiles jo kūrybos šešėlyje. Kritikas, redaktorius ir artimas bičiulis Alas Alvarezas prisimena, kad per pirmąjį susitikimą su šia pora Londone 1960 m. pavasarį į Silviją jis beveik nekreipė dėmesio – ji atrodė kaip namų šeimininkė, žavi ir praktiška amerikietė. Pagimdžiusi pirmą vaiką ir jau laukdamasi antro, atsisakiusi minties apie savo akademinę karjerą ji su šeima galiausiai atsidūrė mažame Devono grafystės miestelyje, kur Tedas tikėjosi rasti tinkamą kūrybai erdvę. Buvo pasiryžusi įsigyventi tarp atšiaurių jai, amerikietei, provincijos anglų, pasitarnauti parapijai, užsiimti sodu ir bitininkyste, paversti apleistą, su paskolom pirktą namą laimingos šeimos oaze.
Štai tada, 1961 m. rugpjūtį įsikėlus į naujus namus ir Silvijai pagaliau gavus ilgai, nuo studijų metų neturėtą nuosavą darbo kambarį, prasidėjo kažkas, ką galima pavadinti jos kūrybos ir asmens tektonine transformacija. Pasakojama, kad jai beieškant naujų temų Tedas juokais, žaidimo dėlei pasiūlė parašyti eilėraštį apie kukmedį, kuris matėsi pro langą priešais jos darbo stalą. Atsikėlė ketvirtą ryto ir parašė tekstą, kuris iki šiol laikomas ankstesnės – profesionalios, literatūriškos, kruopščios – poetės ir kito asmens, kito viską sudrebinančio balso susidūrimu. Eilėraštyje „Mėnulis ir kukmedis“ išorinis ir vidinis kraštovaizdis susiduria taip, kad suyra visos delikačios, lyriškos pirmojo koordinatės: I simply cannot see where there is to get to („Tiesiog nebematau, kur dar yra kur nueiti“). Tedas buvo apstulbintas to gilaus ir sunkaus balso žmonos eilėraštyje, paskutinė eilutė jį ypač prislėgė: And the message of the yew tree is blackness – blackness and silence („Ir juoda yra kukmedžio žinia – juodas tylėjimas“). Elegantiškos literatūrinės pratybos baigėsi, buvusi pameistrė atsiskyrė ir prabilo kitoniškai, savaip.
Staiga pratrūko intensyvus jos rašymas – anksčiau ilgai kankindavusi, tobulindavusi savo tekstus, dabar kūrė taip, lyg kas diktuotų. Palaipsniui trūkinėjo ir nuo tekstų byrėjo išmokto stiliaus luobas, Hugheso, W. H. Audeno ar kitų poetų dikcija, profesionalus estetizmas. Augo smogiantis jėga, tamsus ir tikroviškas balsas, drąsa liudyti savo ribines patirtis, moteriškasis egzistencializmas. Nebebaugino akistata su savo pačios tamsa, savižudybės bandymu. Sakytum, griausmavaldžio Hugheso balsui šalimais atitarė vulkaninių gelmių grumėjimas. Ar tokie poetai galėjo išgyventi kartu, ar buvo įmanoma rasti vyro ir moters kūrybos balansą? Beveik po metų nuo įkurtuvių Devone juos aplankęs Alvarezas rašo, kad santykis šeimoje atrodė smarkiai pakitęs: buvo justi, kad asmeninės ir kūrybinės galios centras persikėlė į Silviją, kad ji pirma kalba apie savo kūrybą ir pati aprodo namus, kad Tedas virsta klausytoju ir stebėtoju, nuošalėj žaidžiančiu su dukra. Piktesni liežuviai plaka, kad Silvija darėsi itin irzli, atžagari, nepakanti, susitelkusi tik į savo rašymą. Esą antraip jis tikrai nebūtų jos palikęs, kai gyvenime pasirodė žydų kilmės poetė ir vertėja Assia Wevill, pasirašinėjusi mergautine pavarde Gutmann (bet kur man jinai girdėta? Pasiimu kadaise Jeruzalėje įsigytą poeto Jehudos Amichajaus eilėraščių rinkinį, ir dar neatsivertęs žinau – beveik prie visų angliškų vertimų, kuriuos anuomet skaitydamas pasižymėjau, bus Assios Gutmann pavardė).
Palikta viena Silvija atsidūrė Londone su dviem vaikais – metų ir trejų. Nuomotame bute, ištisas dienas užimta vaikų priežiūra ir namų ruoša, toliau rašė beprotišku tempu keldamasi anksti rytais. Atrodo, kad rašymas tik intensyvėjo, kuo sunkesnė darėsi jos gyvenimo situacija. BBC radijo laidai taip apibūdino savo kūrinius: „Naujieji mano eilėraščiai turi vieną bendrą bruožą. Jie visi buvo parašyti apie ketvirtą ryto – tą ramią, melsvą, beveik amžiną valandą prieš aušrą, prieš vaiko verksmą, prieš stiklinę pienininko muziką, kai jis stato butelius prie durų.“ Per kelis mėnesius tarp 1962-ųjų spalio ir 1963-iųjų vasario toji vieniša dviejų vaikų motina iš esmės ir sukūrė tai, kas netrukus supurtė anglų poetinę kalbą, įsteigė joje naują išpažinimo kryptį – eilėraščių rinkinį „Arielis“ . Jos gyvenime prisiimtos kaukės, konvencionalaus žavesio fasadas galutinai nutrupėjo, pasikeitė dikcija ir išvaizda. Alvarezas rašo buvęs priblokštas to pasikeitimo, kai aplankė ją per 1962-ųjų Kūčias šaltame, pustuščiame bute: palaidi it apsiautalas plaukai, blyškus veidas ir sulysusi figūra priminė žynę, išsekintą savojo kulto ritualų. „Kai ėjo priešais mane koridoriumi <…>, pajutau, kad jos plaukai skleidžia stiprų kvapą, aštrų tarsi žvėries.“ Bandė likti išoriškai tvirta ir praktiška, valdyti savo gyvenimą, bet galiausiai, Londoną užgriuvus itin atšiauriai 1963-iųjų žiemai (anglai, įsitikinę savo salos jaukumu, joms niekad nepasiruošia), sustojus transportui, bute dingus elektrai ir telefono ryšiui, užšalus vandentiekiui, nuolat sergant vaikams ir jai pačiai, kažkas trūko. Vasario 11-ąją apie šeštą ryto įėjo į vaikų kambarį, paliko jiems du puodukus pieno, lėkštę su duona ir sviestu. Juodame segtuve ant savo darbo stalo padėjo rinkinio „Arielis“ mašinraštį. Tada užsidarė virtuvėje, kiek galėdama stipriau užkamšė jos duris rankšluosčiais, atvėrė orkaitę, pasitiesė joje rankšluostį, padėjo ant jo galvą ir atsuko dujas.
Beprotė Silvija (šiuo atveju pirmame žodyje būtina kirčiuoti e). Žemės motina, bičių karalienė, Dievo liūtė, mėnulio žynė – tai vis paskutiniojo jos rinkinio personos. Miškinė, kaip nurodo jos pačios vardas ir jos romano „Stiklo gaubtas“ pagrindinės veikėjos pavardė – Esther Greenwood, išvertus – Estera Žalgirė. Gimusi lyg ne savam laike, ne savoje gyvenimo konjunktūroje, ne savu kūnišku pavidalu – ir sugebėjusi pažadinti vidinę personą, ja patikėti, prabilti iš jos gerklų. Surizikavusi tapti kita savim, to neatlaikiusi, už tai sumokėjusi baisią kainą. Gal ir nebūčiau atradęs jos kūrybos, jeigu ne kritikas iš už Atlanto ir kartu iš mūsiškių girių – Rimvydas Šilbajoris. Kartą jis atvyko į poezijos vertimo seminarą, kurį, vadovaujamą Laimos Sruoginytės, lankiau studijų metais. R. Šilbajoriui įvertinti visi parengėme po eilėraščio vertimą. Man tada teko Silvijos tekstas „Briauna“ („Edge“), rašytas paskutinėmis dienomis iki savižudybės; pasirinkau jį, nieko nenutuokdamas apie kūrimo aplinkybes. Aišku, nesugebėjau dorai išversti paskutinių sunkių eilučių apie stebintį moters mirtį mėnulį: She is used to this sort of thing. / Her blacks crackle and drag. Bandžiau kažką prikurti. R. Šilbajoris įsmeigė į mane žvilgsnį: „Tai kaip tu nesupranti, kas čia vyksta? Plinta baisi juoduma, ardanti ramų paviršių. Mėnulis kaip kaukolė skyla per savo siūles. Net girdisi, kaip jos traška. Versk taip: jo dėmės traška ir plečias.“
Ir štai žvelgiu į jos koledžo vartus – rodos, kad ties jais irgi traška ir plečiasi platanų šaknų veriami plyšiai. Kuriančios sąmonės akistata su kažkuo kitu, ardančiu įprasto socialinio portreto, laikmečio užtepto tinko, paviršių, su vidine esybe, tikruma, balsu – tai juk ištisa tradicija. Ji bendra moterims ir vyrams, atlaikiusiems ir neatlaikiusiems ties riba. Šiuose rūmuose Silvija turėjo svarbią pirmtakę, sakytum, savo kelio lėmėją. Žinoma, tai Virginia Woolf – 1928 m. spalį Newnhamo koledžo studentėms ji perskaitė pranešimą, vėliau virtusį žymiąja esė „Savas kambarys“. Atskiras kambarys su užraktu reikalingas tam, kad atrastume savo tikrąjį kūrybingą „aš“, kuris gali nesutapti nei su nustatytais socialiniais vaidmenimis, nei su griežtomis lyčių kategorijomis: „Tik tada, kai abi pusės dera tarpusavyje, žmogaus protas gali našiai dirbti ir išnaudoti visas savo galimybes. Ko gero, grynai vyriškas ar grynai moteriškas protas apskritai nepajėgtų nieko sukurti…“ Savas kambarys reikalingas tam, kad išmoktume pamatyti pasaulį be primestų apvalkalų, gyventi santarvėje su savimi ir tikrove, „tai yra turiningą ir dėmesio vertą gyvenimą“. Tačiau kita tiesos pusė ta, kad santarvė nėra lengvai duodama. Tarp gyvenimo vaidmenų ir meno tikrenybių, tarp vidinio vyriškumo ir moteriškumo, tarp kuriančios moters ir kuriančio vyro veriasi seni plyšiai. Jiems peržengti reikia dvasinės matematikos tiltų, o šiems neduota jokių vinių ir varžtų. Kokie tiltai trapūs, liudi ja tragiški Woolf ir pačios Silvijos likimai. Jų šiuolaikinė įpėdinė, tą patį koledžą baigusi britų rašytoja A. S. Byatt, nuostabios prozos knygos apie kuriančių moterų ir vyrų tapatybes „Angelai ir vabzdžiai“ autorė, tai irgi patvirtina: „Rašymas visada yra pavojingas.“
Kaip vis dėlto neįprasta, kad itin galingomis ir plačiomis šaknimis ardantys lygų žemės paviršių platanai yra tradiciniai akademijų medžiai. Pasakojama, kad ir Atėnų Akademijoje, ir Licėjuje augo būtent platanai, teikę šešėlį filosofiniams pokalbiams. Platono dialogas „Faidras“ vyksta po aukštu platanu. Gali būti, kad Akademijos įkūrėjas savo vardą siejo su tuo medžiu – abu iš tos pačios šaknies, graikų, lygiai kaip ir lietuvių, kalboje reiškiančios „platus“. Šaknys plinta nenuspėjamais keliais. Tą pačią kalbinę šaknį, tėvo atvežtą iš Vokietijos pabaltijo, turi ir Plath pavardė. Ir jos koledžą supa platanai, iš keistų šaknų išaugę filosofijos medžiai. Gal jie primena, kad akademijos turėtų mokyti mus, vyrus ir moteris, gyventi ir susikalbėti ant tikrųjų gyvenimą ir kūrybą judinančių šaknų, teikiant šešėlį išminčiai? Bet ar šiandien jos to moko?
Atsikeliu ir beviltiškai vėluodamas judu į savo laikiną koledžo kambarį, į manęs laukiantį akademinį susitikimą, įvyksiantį, deja, ne po platanu. Keliskart krūptelėjęs, lagaminas įveikia paskutinius alėjos plyšius. Kad atitokčiau iš šiuolaikiniam mokslui netinkamos būsenos, pakeliu veidą į tipišką dulkiantį Anglijos lietų. Atminty išgirstu dar vieną Silvijos eilutę: Warm rain greases my hair, extinguishes nothing. „Šiltas lietus sutepa mano plaukus, nieko neužgesina“.
Robertas Keturakis. Aš klaupiuos prieš tave už visus
2015 m. Nr. 3
Aš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų.
Priežastis skaudesnė ir dramatiškesnė.
Sibiras – didžiausios pasaulyje lietuvių kapinės, – prasitarė man artimas žmogus, sužinojęs, kad ketinu vykti į trečiąjį Sibiro lietuvių suvažiavimą. Norėčiau, kad jis nebūtų teisus, tačiau mūsų tautos istorija rūsčiai liudija, jog gali būti ir taip.
Yra žinių, kad lietuviai dalyvavo vieno kruviniausių konkistadorų, vadinamo Sibiro užkariautoju, Jermako družinoje, žiauriai per klastą, kraują, kartuves, plėšikų negailestingumą sunaikinusioje Sibiro tautelių kultūrą, išstūmusioje šias tauteles iš kultūros vyksmo – amžinai Rusijos priklausomybei, nutautėjimui, vergijai.
Tai, matyt, buvo lietuviai, patekę Rusijos įtakon kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis per sunkius karus su Maskva, arba belaisviai, įtraukti į niokojamus karinius Rusijos išpuolius. Gal tarp jų buvo ir išdavikų, Ivano Rūsčiojo klastingos politikos ir pažadų patrauktų į Maskvos pusę. Kas žino… Viena aišku: pražūtinguose karuose su Maskva, Ivanui Rūsčiajam vis nuožmiau veržiantis prie Baltijos, Sibirą pasiekė pirmosios lietuvių grupės. Senosiose Tomsko knygose (XV a. pabaiga –XVI a. pradžia), sąraše „Gorodskich strelcov i detei bojarskich“ iš šimto trisdešimt devynių užrašytųjų – trisdešimt du lietuviai bajorai.
Ir juos reikia įskaityti į lietuvių kapines Sibire.
O kiek išstūmė į Rusiją lietuvių inteligentijos caro valdžios parėdymas, neleidžiantis (išskyrus medikams ir advokatams) dirbti savo gimtinėje?
O sukilimų tremtiniai, ypač tie, kurie Muravjovo-Koriko sukaustyti ištisus mėnesius slinko į tą svetimą aklų stichijų erdvę tarp Uralo ir Ramiojo vandenyno… Ten, Novo-Nikolajevsko stepėse, liko lietuviški vietovardžiai: Ramygala, Baisogala, Šeduva… Ten liko stepėje supiltos kalvelės ir tarytum ežerėlių priminimui išraustos didelės sodželkos, medžių guotai, užsodinti aukštaičių ir žemaičių, dzūkų ir pusdzūkių, ketinusių svetimose platybėse susikurti savo kraštovaizdį, kad bent akis galėtų pailsėti tarp tų banguotų linijų, to vandens blykčiojimo ir žvaigždžių, atsispindinčių nelyg Žuvinte ar Žirnajo ramybėje. Kas žino, gal tos kalvelės yra ir noras išsaugoti neteisybės, prievartos ir žiaurumo nublokštų nuo Lietuvos žmonių atminimą? Juk jautriai priimanti gyvenimo rūstumą širdis žinojo, kad šimtmečiai suardo viską, ir lieka tik žemė, vanduo, akmuo. O žodis? O gimtasis žodis tada mirdavo su pačiu žmogumi.
Kai lėktuvas kilo į dešimtkilometrinį aukštį ir vis plėtėsi stepės erdvė apie Novosibirsko (Novo-Nikolajevsko) plačiai išmėtytus kvartalus ir rajonus, man pasirodė, kad žiemos baltume, erozijos tramdymui pasodintuose nesuskaičiuojamuose medžių guotuose, drumzlinai melsvam ūke įžvelgiau tuos lietuviškus piliakalnius buvusių Ramygalos, Baisogalos, Šeduvos kaimų vietose. Ir net jei apsirikau, vis vien lyg vizijoje jie man dunksojo išnykimui pasipriešinančiu veiksmu, tyliu maišto ženklu, privertusiu šią svetimą žemę saugoti atmintį: tai jie, etapu atvaryti iš Lietuvos už tai, kad priešinosi pavergimui, kalba šiais vietovardžiais. Gali būti, kad ir vietovardžius nuplaus laiko bangos, ir liks vien lietuvio supiltos kalvos su savo netylančiu šnabždėjimu ir neišblunkančia prasme.
Ir juos reikia įskaityti į lietuvių kapines Sibire.
O 1863 metų liepos 27 dienos Vilniaus ir Kauno septynių šimtų trisdešimties bajorų adresas Aleksandrui II su malonių prašymais ir nuolankiu lojalumo imperijai pareiškimu – kur jį įskaityti, žvelgiant į melsvame Sibiro žiemos ūke dunksančius lietuviškus piliakalnius?
Ir tada, kai Barnaule sustojau ant Obės kranto, lėkšto ir monotoniško, atitveriančio didelę, baigiamą nužudyti upę nuo stepės, užpelkėjusios taigos, per stebuklą išlikusių sausų pušynų, prisiminiau, kad ne taip toli ant šito kranto 1919 m. birželio gale buvo formuojamas Sibiro lietuvių batalionas.
Prie šio prisiminimo grįžau jau Vasario 16-osios dieną, kai Barnaule buvo atidarytas trečiasis Sibiro lietuvių suvažiavimas. Tai prisiminiau suvažiavime liūdnai paaiškėjus, jog Sibiro lietuvių nutautėjimas šiandien vyksta taip greitai, kad Lietuvai, viso pasaulio lietuviams neištiesus pagalbos rankos, teks dar vieną tautiečių kartą atiduoti nebūčiai.
1919 m. birželio pabaigoje Sibiro lietuvių bataliono vadas poručikas Petras Linkevičius rašė: mes dar nieko nepadarėme savo Tėvynės labui, mūsų jėgos eikvojamos svetimiems tikslams, turime išsikovoti Lietuvos piliečių teises, šalin svyravimus, tegyvuoja laisva, nepriklausoma Lietuva.
Taip mąstė, tokiais tikslais gyveno Pirmojo pasaulinio karo į Sibirą nublokšti lietuviai.
Barnaule Sibiro lietuvių suvažiavime reikėjo kalbėti rusiškai: didžioji dauguma delegatų iš Novosibirsko, Tomsko, Barnaulo jau nesupranta savo tėvų ir senelių kalbos. Jie klausėsi tautiškosios giesmės kaip dainos, beveik nieko jiems nesakė nei melodija, nei žodžiai. Bolševikinės imperijos nutautėjimo girnos juos jau kruvinai permalusios, pakirtusios ryšius su Gimtine, privertusios atsižadėti tėvų kalbos ir aktyvios, gilios atminties, per kurią tautinė savimonė išlaiko stebėtiną gyvastingumą. Tiktai krantas. Arba – tiktai jūra. Į dulkes pamažu sugalandami pakrantės akmenėliai.
Atgimstanti Lietuva savo vaikus, išblaškytus po pasaulį, atsiminė visados, bet tūkstančiai neatidėliotinų rūpesčių ir darbų, būtinybė atsitiesti savoje žemėje vis kreipė žvilgsnius į Vakarus: iš ten, net perkirsdamos geležines sovietinės imperijos uždangas, pulsavo medžiaginių ir dvasinių ryšių gyslelės. Lietuviškoji išeivija Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Vakarų Europoje per valingus, kantrius, tolimas perspektyvas siekiančius darbus, šventą savo tautos laisvės idėjų saugojimą ir puoselėjimą, kantrybę ir atsparumą, per pasitikėjimą savo jėgomis, per kritiškumą, drąsą ir optimizmą išlaikė tokią gyvą Lietuvos sampratą, kad tapo visokeriopa atrama ir likiminiais ištekliais, be kurių tautinio atgimimo kryžiaus keliai būtų buvę nepakeliami.
Iš Vakarų mus siekė prisirišimas, dvasios šviesa, toli palikusi juodraščius politinė mintis, materialinė parama, priminimas, kad Lietuvos ryšiai su pasauliu per savo nepaklydusius, nesuklupusius sūnus ir dukteris niekados nenutrūks ir bus visados patikimi.
Iš Vakarų per tautiečių širdis mus siekė amžinoji viltis.
Iš Rytų mus pasiekdavo laiškai, ant beržo tošies ar cemento maišų skiautelių užrašytos psalmės: „Ant vieškelių krauju išmintos pėdos, pasruvo mūs žaliuojantys laukai, devyniagalvis mūsų kūną ėda, krauju aplaistyti visi takai.“
Iš Sibiro, iš Rytų, iš taigos, iš stepių, iš kasyklų, iš gulago pragaro, iš tremties sulaukėjusios aplinkos, iš kankinamo žmogaus kančios į Lietuvą sruvo maldos žodžiai, iš paskutiniųjų besigrumiančio su mirtimi ir nužmoginimu atodūsis. Ir nuolatinis prašymas: padėkite išlaikyti viltį, duokite vilties, būkite vilties žeme, dėl Dievo, saugokite mūsų paskutiniosios vilties žemę! Be šitos vilties išnyksta būties prasmingumas ir įsigali įkaito, samdinio, prisitaikėlio ar net išgamos „filosofija“. Be mūsų vilties žemės mes esame negyvi.
Iš Sibiro lėktuvuose skrido ūkininkų ir tarnautojų, kariškių ir dvasininkų palaikai, atkasti apleistose kapinėse taigoje, Altajaus prieškalnėse, Obės ir Baikalo pakrantėse. Dar niekados Lietuva taip nebuvo priartėjusi prie seno kaip baltų pasaulis įsitikinimo: mirusieji ir gyvieji turi būti kartu, remtis į amžiną žinojimą, jog neišskiriami yra šis ir anapusių pasauliai ir kad nutraukti ryšiai tarp protėvių atminimo ir šiandienos yra tautos merdėjimo pradžia.
Ir ne vien lėktuvuose grįžo į Gimtinę tremtiniai: mano bičiulis savo močiutės palaikus iš Užbaikalės parsivežė kuprinėje, apglėbęs ją, šnabždėdamas maldas, ramindamas ir atsiprašinėdamas, kad taip ilgai buvo palikęs ją vieną Sibiro gūdastyje.
Todėl nesistebėkite, kad mūsų viltis kartais yra liūdna.
Barnaulas senųjų Altajaus gyventojų kalba reiškia vilkduobę. Žvelgiant nuo aukštumėlės į slėnį, kuriame dūluoja neišvaizdūs mediniai priemiesčių pastatai ir mūriniai centro kvartalai, nepagauna pasigėrėjimo ar nusistebėjimo jausmas. Pilka sangrūda pastatų. Neryškios spalvos, prislopintos pilkos ūkanos. Didelio kalėjimo ir jo zonos dėmė senojo vienuolyno teritorijoje. Vienišas paauksuotas cerkvės bumbulas vilkduobės dugne. Elgetos. Vis greitesnis žegnojimasis, artinantis prie sulinkusio, palaikiais drabužiais apsidengusio vargetos. Į ledą sustingusi, sunkiai išlaikanti pinigą plaštaka.
Miestas, nežinantis, kas yra žemės taupymas ir žemės kaina. Dešimties kilometrų ilgio Lenino prospektas su plačia tuopomis apsodinta juosta viduryje. Skurdūs pastatai, valdininko su stalinietišku frenčiumi architektūra. Medžių šakų grafika – be nerūpestingos, vadinasi, nenuspėjamos, žaismingos linijos. Negailestingai nugenėti, apnuoginti rachitiški kamienai.
Gražios tik eglės – aukštos, lieknos, tankia smulkia šakų laja. Naujojo Barnaulo universiteto pastatas – postmodernistinis, griežtų linijų, funkcionalus.
Senasis universitetas – „stalinistinės mokyklos“ šedevras: masyvus monolitas, neskoningas neskoningų puošmenų išdėstymas, krūva gipsinių vėliavų gaubia herbo skydą, viršuje penkiakampė žvaigždė. Byrantis tinkas, išblukę dažai.
Apžiūriu išorę. Nėra laiko žvilgtelėti iš vidaus.
Ir šios kelionės būsima nesėkmė – neužtenka laiko į viską pažvelgti iš vidaus: į čionykščio žmogaus savijautą, į ideologijos nuodų likučius, į čia gyvenančių lietuvių pasaulį, tautinę tapatybę (viziją), mišrias šeimas, ryšius su Gimtine, nostalgiją, baimę (KGB pakeitė savo pavadinimą, bet nepakeitė tikslų).
Pasakoja Klaudijus Novoselcevas iš Tomsko srities, Novoselcevo kaimo: „Trečioji tremtinių banga (antroji – 1930 m.) – tai žmonės iš Pabaltijo, 1941 metų tremtiniai. Trisdešimtį lietuvių šeimų atvežė į mūsų kolchozą. Žiūrime: kresni vyrai, plačiastrėnės moterys, gera, patogi, savotiškai graži kaimiška apranga: miliniai švarkai, skrandos, geros odos batai, maišai, pilni įnagių. Ir tuojau pat pamatėme – moka gerai, kantriai dirbti ir bendrauti su vietiniais. Po kelių savaičių neblogai susikalbėjom. Spaudėm kolchozo valdybą: gerai dirba, duokit po karvę! Davė. Mūsų namo antrame aukšte įsikūrė Ramanauskų šeima: tėvas, trys sūnus, moterys. Išmokė daryti dešrą, rūkyti mėsą, auginti daržoves ir lietuviškai dainuoti. Melsdavosi nuoširdžiai ir savotiškai.“
„Žmonių skausmas“ – KGB aukų sąvadas, išleistas Tomske 1991 metais (leidžia Tomsko KGB).
Kraupus martirologas: tūkstančiai pavardžių, kas antras sušaudytas. Reta atžyma: 10 metų lagerio, 5 metams atimtos teisės… Tyliai perskaitykite tiktai iš vieno tomo išrašytas lietuvių pavardes ir pasimelskite: Zigmantas Verkšnia, vilnietis, g. 1910 m., sušaudytas. Jonas Veržaitis, g. 1891 m., iš Suvalkų, sušaudytas. Genovaitė Gabalaitė, g. 1927 m., pasvalietė – 10 metų lagerio, 5 metai tremties. Eduardas Gaidulis, g. 1891 m., sušaudytas. Dominykas Gailiūnas, g. 1887 m., iš Kauno apskrities, sušaudytas. Aleksandras Galvydis, g. 1906 m., sušaudytas. Petras Dagilis, g. 1901 m., iš Kauno apskrities, sušaudytas…
Už tebeveikiančio Barnaulo kalėjimo tvoros, pušyne, vaikai aptiko nužudytųjų kaulus. Keli ilgi kupini grioviai. Gal iš čia iškasamos kaukolės ir daromos šiurpios žvakidės, pusiau slapta pardavinėjamos turguje?
Barnaule gyvenanti ir dirbanti mokytoja Svetlana Bondareva, pasitelkusi kelis ištikimus mokinius ir šventiką tėvą Michailą, surinko pušyne išmėtytus palaikus, palaidojo, kaupė lėšas paminklui, kurį pašventino 1991 m. rugpjūčio 19 dieną. Keletą kartų perskaičiau užrašą: „Nekaltai nužudytuosius lai prikelia tiesos galia. Amžinas atminimas žuvusiems.“ Kiek dešimtmečių šitaip bus iškeliamos bolševizmo aukos iš užmaršties tamsos?
Žinau, kad tas sunkus paminklas – ir žuvusiems lietuviams.
Žlungančios imperijos palieka kalėjimus, kapus, budelio įnagius, parankinių antpečius, uniformas, drimbančias vėliavas, įniršį (pralaimėjimo pagirios), ideologinio balagano sąvartą ir sąmonę, kuri nieko gero nesitiki ir nelaukia, nesistengia suprasti, o vien prisitaiko, kad išvengtų atpildo.
Žlungančios imperijos ideologai, parankiniai ir budeliai dar neteisiami, net panieka dar jų nepasiekia, o vien pasidygėjimas ir pasibaisėjimas: nejaugi visa tai buvo, galėjo būti ar dar bus?
Liudvikas Jakimavičius. Jubiliejinių metų didaktika
2015 m. Nr. 2
Šiandien labai sunku nuspėti, kaip pasisuks istorijos smagračiai ir kokioje tikrovėje gyvensime po savaitės, mėnesio, ar išeisime Kovo 11-ąją į miestų gatves ir aikštes minėti savo atkurtosios Nepriklausomybės jubiliejaus? O gal teks lindėti rūsiuose ir bombų slėptuvėse su maisto daviniu? Karas Ukrainoje ir didelio karo nuojauta mūsų regione bei visoje Europoje dėl vieno diktatoriaus užgaidų, įnorių, fantazijų ir makabriškų planų bei nenuspėjamų veiksmų tapo galvos skausmu civilizuotai bendruomenei. Į Europą tarsi radiacija smelkiasi netikrumas, baimė, įtarumas, o gerokai išlepę ir ištežę valstybių politiniai elitai staiga susizgrimba, kad savo bendruomenėms nuraminti neturi jokio priešnuodžio. Siūlytos gerbūvio vizijos, ekonominiai eksperimentai akimoju pasirodo buvę tik dužlūs simuliakrai ir šamaniški lengvatikių užkalbėjimai, dezintegravę, supriešinę visuomenes, išardę solidarumo, teisingumo jausmą ir pakirtę atsparumą bei valią priešintis blogiui ir pasityčiojimui iš žmogiškųjų vertybių.
Mistikai pasakytų, kad stovime prie armagedono ribos ir paguodos bei atsakymų į visus klausimus turėtume ieškoti pas Tą, kurio vardo nereikia minėti be reikalo, ar pranašysčių knygose, kuriose pusmėnuliai krenta, ačiū Jam, kol kas dar ne ant mūsų galvų.
Siaubingi ir į neviltį varantys yra šiandienos globaliniai kontekstai ir susikurti nepatikimi išgyvenimo modeliai, pasitikint ginklo galia ar dėde Semu iš prerijų. Ne paprastam žmogeliui suvokti ir išgliaudyti dabarties algoritmų logiką.
Dar studijų laikais, ruošdamasis psichologijos egzaminui, įsikaliau sau galvon iš kažkokio vadovėlio vieną gerą patarimą. Kai problema atrodo milžiniška, nepakrutinama, per sudėtinga ir vienu veiksmu neišsprendžiama, reikia pasistengti ją išardyti, išskaidyti į mažiausius segmentus ir imtis tvarkytis su kiekvienu jų atskirai. Anokia čia naujiena, žinant pasaką apie tėvo pamokymą sūnui, kaip perlaužti šluotražį. Taigi iš tų globalinių neišsprendžiamų aukštybių nusileiskim į savo provincijos kiemą, kur pažįstami „rakandai“, su kuriais žinojo kaip elgtis tėvai ir protėviai, kai tas iš amžių ataidintis žinojimas paprastam žmogui suteikė išminties ir pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Per kartų kartas ritos karai, marai, rekrūtai, rašto draudimai, tremtys ir negandos, bet žmogus išgyveno, nes ir beviltiškiausioje padėtyje kažkas jam pakuždėdavo išgyvenimo paslaptį. Sveika nuojauta pasakydavo, pas ką saujoj raktas spindi.
Į akis krenta keli egzistenciškai svarbūs dalykai, kuriuos per ketvirtį amžiaus – nesuprasi, netyčia ar iš blogos valios – mūsų politinis elitas neapdairiai nurašė į nereikšmingus nuostolius ir po laiko skėsčioja rankomis, neberasdami, kur tie pulkai, kurie už Dievą ir Tėvynę eis savo jaunų galvų guldyti. Su žiburiu reikia ieškoti. Ir priežastis paprasta. Gal kai kam ir netikėta. Kalbu apie į paraštę nustumtą kultūrą ir kultūros žmogų, švietimą ir mokytoją. Šiandien ir vienų, ir kitų reikėtų ieškoti katakombose. Ir tikrai ne savo laisva valia jie tenai atsidūrė.
Prieš tą patį ketvirtį amžiaus Atgimimo pradžioje visuomenė į aikštes išėjo kur kas vieningesnė, nei to galėtume tikėtis šiandien, jei ištiktų kur kas didesnės grėsmės ir negandos, į kurias nepakaks atsakyti dainuojant susikibus už rankų. Paradoksas, bet tuomet mūsų stiprybės šaltiniu buvo kaip tik iš totalitarinės sistemos paveldėtas kolektyvinės sąmonės archetipas „mes“. Būdami kartu ir panašūs mes jautėmės stiprūs.
Tūkstančių ir šimtų tūkstančių statistika anuomet buvo iškalbingesnė už kokio nors vieno išmintingo žmogaus perspėjimus ir nuogąstavimus apie Kelionės pavojus, tykančius ne kažkur už šalikelės krūmynų, o pačiame žmoguje, kuris, pats nebūdamas laisvas, tos laisvės negali sukurti ir bendruomenei. Ačiū Dievui, taip laimingai anuomet sukrito aplinkybės, kad atsakomybės kurti išsivadavimo viziją ir maršrutą ėmėsi šviesuomenė, o ne koks nors įtūžęs ir nekantrus masių gaivalas. Kitaip tariant, mus gelbėjo kultūra ir išmintis, kuri rėmėsi į tvirtą dorovinį pamatą ir istorinę patirtį.
Ir labai logiška, kad šioje kūrybos artelėje į avansceną išėjo kultūros, meno žmogus, rašytojas-žodininkas. Rašytojas geriau nei bet kas kitas jautė laiko pulsą ir buvo arčiausiai pavargusio, skriaudžiamo žmogaus, kuris juo pasitikėjo ir pašauktas galėjo alkanas eiti nors į patį pasaulio kraštą. P˜askui Justiną Marcinkevičių, Bernardą Brazdžionį, Joną Strielkūną, Marcelijų Martinaitį, Albertą Zalatorių, Juozą Aputį, Joną Avyžių, Vaidotą Daunį, Jurgį Kunčiną, Henriką Nagį, Sigitą Gedą, Eleną Bukelienę, Bronį Savukyną, Romualdą Granauską, Joną Mikelinską ir daugelį kitų tuomet dar gyvų rašytojų. Jų atsakingu, pilietišku žodžiu mažutėlis pasitikėjo labiau nei politikais, žadėjusiais po metų kitų aukso kalnus, pasivyti švedijas ir suomijas. Buvo į ką atsiremti. „Nukraujuota pasiutusiai“, – pasakytų Juozas Aputis, jei nebūtų tame sąraše.
Prieš bene dvidešimt septynerius metus kultūros mėnraštis „Sietynas“ mėgino klausti šviesiausių Lietuvos žmonių, kaip jie įsivaizduoja tėvynės ateitį. Buvo toks pilnas optimizmo laikas, tad ir tikėtasi viltingų, optimizmu niuansuotų atsakymų. Tačiau toli gražu ne visi šviesuoliai tą mūsų ateitį rožiniais pustoniais tapė. Štai Vytautas Kavolis su nuogąstavimu kalbėjo apie būtinybę atkurti laisvų atsakingų piliečių bendruomenę, kuri kokybiškai turėtų vaduotis iš sovietinio kolektyvizmo lukštų. Jis 1988 m. rašė: „Lietuvos likimo trajektorija priklausys nuo pačių lietuvių. Ar lietuviai sugebės atsikratyti bet kokių homogenizuojančių kompleksų, leisdami kiekvienam būti, kas jis ar ji yra, sukurdami bendrąją atmosferą, kurioje ne tik skirtinga individualybė (ir tautybė) bus gerbiama, bet ir visokie (kad ir laikini ar daliniai) perėjimai iš „sekuliarinės“ į „religinę“ orientacijų sferą, ir atvirkščiai, bus priimami natūraliai, nesijaudinant, negrobiant žmonių į vieno ar kito monopolio valdas.
Svarbiausia, kas 1988 metais Lietuvoje vyko – tai moralinio charakterio formavimasis ar rekonstrukcija, drąsos ir savarankiško protavimo atgavimas, autentiško solidarumo stiprėjimas. Visa tai padaro šį laikotarpį vienu iš neprilygstamųjų momentų lietuvių istorijoje.“
Kokioje šviesoje šiandien pasiūlyčiau žiūrėti į sociologijos ir kultūrologijos profesoriaus ketvirčio amžiaus senumo įžvalgas ir nuogąstavimus? Ar tinkamai buvo nueitos jo pasiūlytos „sąmoningumo trajektorijos“? Deja.
Štai vienas iškalbingas faktas, nutikęs metų sandūroje, liudijantis, ties kokia pragarme esame atsidūrę. Lietuvą, nepraradusią jautrumo (o tokios ne kažin kiek belikę), belaukiančią ėdžiose gimstančio kūdikėlio Jėzaus, sukrėtė ir apakino įvykis – sužvėrėjusių lietuvių jaunuolių iš „gerų“ šeimų gauja gatvėje žiauriai užmušė laisvą menininką, pacifistą Tomą Dobrovolskį.
Iš paauglystės plūsteli gausybė aitrių asociacijų – Harper Lee romanas „Nežudyk strazdo giesmininko“ ar Eltono Johno roko klasika tapusi daina „Don’t Shoot Me I’m Only the Piano Player“ (nenušauk manęs – aš tik pianistas) – kūriniai, formavę mūsų kartos moralinę tapatybę, kūriniai, kurių tikrai neskaitė ir negirdėjo liumpenizuoti dabartiniai savi žmogžudžiai, pasišovę atpažinti ir naikinti kitokį. Neapykantos ir karo retorika mūsų akyse virsta kūnu.
Nuščiuvęs stebėjau keistas reakcijas žiniasklaidoje: žurnalistų bendruomenės, politologų, publicistų ir politinių apžvalgininkų vengimą aiškintis, gilintis, kas vis dėlto yra nutikę su mūsų visuomene, iš kur kyla nepakantumas, nemeilė ir agresija kitokiam, kitaip besišypsančiam laisvam žmogui. Išsisukinėjama, neva problema yra tik kaltųjų išsiaiškinimas, kas sudavė menininkui mirtiną smūgį, o kas mažiau prisidėjo. Tegul tiria teisėsaugininkai, juk vyksta ikiteisminis tyrimas. Atseit nekliudykime jiems.
Ir tuo pat metu labai neįtaigiai atrodo tas parodomasis perdėtas dėmesys ir uolumas, mėginant narstyti tragišką Paryžiaus trilerį, svaičiojant apie demokratiją ir civilizacijų konfliktą, kai didžioji dauguma viešumoje besireiškiančių komentatorių vargu ar turėjo rankose Koraną ir Bibliją. Apie tai, kas vyksta toli, galima postringauti be saiko, piktintis, turėti savo nuomonę apie žodžio laisvę ir musulmoniškojo radikalizmo bei terorizmo grėsmę. Stebimasi, kaip tai nutinka Prancūzijoje, Anglijoje ar JAV, kad pačių užsiauginti ir adaptuoti piliečiai iš pasalų griebiasi smurto prieš juos išauginusias ir priglobusias bendruomenes. O ar ne lygiai tą patį fenomeną turime čia, savo panosėje? Ar ne laisva, nepriklausoma Lietuva užsiaugino smurtautojus prieš laisvą Lietuvos kultūrą kuriantį žmogų? Labai negražus faktas, ir nei žiniasklaidai, nei politikams, nei jiems patarnaujantiems žurnalistams ir publicistams, nei visai švietimo ir ugdymo sistemai to įvykio labai nesinori matyti ir interpretuoti. Tai tik pridurmu rodo, kad valstybė nebeturi vertybėmis grįstos politikos. Nepriklausomybė dabar suvokiama kaip dujų laivas ar elektros kabelis su Švedija. Lygia greta propagandiniai ir politiniai diskursai iš viešo mūsų gyvenimo baigia išstumti laisvą mintijimą, kultūrą ir jautrumą. Kultūros žmogus, rašytojas, menininkas politikui atrodo nebepatikimas, pavojingas, nes savo dvasia laisvas. Nežinia ko iš tokio gali tikėtis, jei ims ir išeis kalbėti tiesioginiame TV ar radijo eteryje.
Pamenu vieną savo interviu su Justinu Marcinkevičiumi – prieš Frankfurto knygų mugę. Buvau nuėjęs pas jį į Mildos gatvę. Kalbėjomės apie literatūrą, rašytojo vaidmenį. Nieko kažko naujo, nelaukto nepasakė, ir kai pasišnekėjimą baigėm, kai diktofonas jau buvo išjungtas, kalba pasisuko apie asmenines nutylėtas jo patirtis, apie Sąjūdį, jo pasitraukimą iš viešosios politikos. „Et, Liudvikai, kad tu žinotum, kiek ten purvo ir nešvaros“, – su neslepiamu kartėliu atsisveikindamas tepasakė poetas.
Tai kas gi šiandien kuria tokią atmosferą valstybėje, kurioje kupinas jėgų ir idėjų mūsų jaunuolis kraunasi lagaminą ir perkasi lėktuvo bilietą į vieną pusę? Milijonai išmesti ir toliau metami į orą, kuriant tuščiavidures sugrįžimo programas, kai tuo pat metu švietimui ir kultūrai metų metais siūloma čiulpti leteną. Ne vien skurdas ir ekonominiai nepritekliai varo lauk iš tėvynės ištisą kūrybingą ir energingą kartą. Yra ir skurdesnių valstybių, bet iš jų nebėga šimtais tūkstančių kaip iš skęstančio laivo.
Tarpukario Lietuvoje buvo suvokta, kad valstybės pamatas yra švietimas ir kultūros kūryba. Per dvidešimtį metų įvyko tikras stebuklas – pavyko išsiugdyti ir subrandinti atsakingą ir kūrybingą europinio lygio inteligentijos generaciją. Jei būtų pasimokyta iš istorijos, tokią kartą šiandien turėtume matyti. Vien krepšiniu ir cepelinais gyvas ir įdomus pasauliui ir sau ilgai nebūsi.
O kas gi kaltas, jei ne mes patys, pasidavę sirenų kerinčių melodijų hipnozei? Ar ne per ilgas buvo snūstelėjimas, įtikėjus mitais – „mes Baltijos tigras“, „Lietuva – drąsi šalis“, „mes – Europos centras“? Tose magiškose formulėse nėra konkretaus žmogaus su konkrečia prisiimta atsakomybe. Vėl tarytum iš sovietinių miglų išnyra tas kolektyvinis beveidis „mes“. Po ketvirčio letargo amžiaus prasikrapštom iš akių traiškanas, apsižvalgom ir ką darysim? Gal imsim ieškoti kaltų, pirštais baksnoti, bet ar nuo to palengvės, pasidarys gyventi geriau ir šviesiau, kai surasim konkrečius kaltininkus, nuteisim ir nubausim?
Jei nepasimokysim iš klaidų, vėl pateksim į užburtą ratą. Juk valstybės, panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, pasiduoda stabų pagundoms, paskui sunyksta, subyra ir žlunga. Kitos net neturi liūdnos prabangos subręsti, kaip Oskaras Milašius yra pasakęs apie Lietuvą.
Laikas daryti sunkias ir skausmingas išvadas.
2015 01 26
Alvydas Šlepikas. Geda ir juodas besmegenis
2015 m. Nr. 1
Mano draugas sumanė nusilipdyti juodą besmegenį. Net ne įsigeidė, bet tiesiog patyrė nušvitimą: reikia! Reikia juodo besmegenio šitoj besniegėj, purvinoj žiemoj, šitoms švytinčioms virš žemės Kalėdoms, besileidžiančioms tarsi kosminis laivas. Tykią susitaikymo naktį bus žvaigždės, dangus, praviros terasos durys, vynas, jaukiai kiauksintis kaimynų šuo ir juodas besmegenis kieme. Mylimoji prieis iš už nugaros prie jo krėslo ir apkabins šiltomis rankomis. Besmegenio siluetas tarytum Velykų salos frankenšteinas dūluos iš kaimyninių kiemų sklindančioj elektros šviesoj ir saugos Kalėdas.
Kalėdos, deja, jau praėjo, kaip ir visa kita, kas pralekia taip pat greitai.
Knygoje „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ Sigitas Geda bandė pagauti bėgančią pelę, aprašyti ją, kol ta neprasmuko pasieniu į savo urvelį. Tačiau vos tik jis pradėdavo rašyti, pelės jau nebebūdavo toj vietoj, kur ji ką tik buvo. Dabar ji būdavo kitur. Ją vėl reikėjo aprašyti esančią kitur. Vos tik sustoja pelė, vos tik aprašo ją Geda, pelė ir vėl nubėga tolyn, ir vėl jau ji neaprašyta, nes kitoj vietoj kitokia pelė, kitos sienos už jos, kita grindjuostė, kitos dulkės arba kita švara. Taip ir bėga pelė, taip ir rašo Geda. Kol abu kažkur pasitraukia.
Tačiau yra žmonių, kuriems, rodos, nerūpi, kad pelė bėga pro šalį. Jie gyvena tarytum būtų amžini ir aprašinėja jie kur kas didingesnius dalykus: aš rašau apie vyrą ir moterį, savo temas apibrėžia vokietė rašytoja, sutikta prozos festivalyje. Išsirinkti gerą knygą sunkiau negu prisiekti prie altoriaus, tęsia mintis apie gyvenimą ir savo vietą literatūroje. Padori latvių publika išplėtusi akis stebi, kaip ji jau trisdešimtą minutę deklamuoja ištrauką iš savo romano – jos balsas pakeltas, jos rankos pakeltos, vienoj rankoj knyga, į kurią ji nežiūri, nes moka savo kūrybą atmintinai, kitoj nieko nėra, tačiau tikrai ten turėtų būti batuta, kuria ši džiaugsminga rašytoja migdo susirinkusiuosius nelyg Kašpirovskis. Ir laikas tikrai ima stoti, lėtėti, viskas išsitęsia, o jos žodžiai gaudžia ir šniokščia, plūsdami iš tuo pat metu dar ir besišypsančios burnos. Pro griūvančius žodžius galima stebėti vis blykstelinčius priekinius dantis. Tie dantys tarytum graužia supantį mus laiką, ryja laiko miltus, kurie viską užkemša. Niekas nebejuda. Kolapsas, mirtis. Tačiau štai nepraėjus nė geram pusvalandžiui pasistrikinėdama vokietė pripuola prie salėje sėdinčio savo vyro (teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad jam laikas tikrai ne į naudą) ir smagiai pabučiuoja į ausį. Vyras netikėtai užkluptas užspringsta, ima kosėti, o energinga rašytoja puola trankyti plačiu darbštuolės delnu jo nugarą. Mercy, mercy, klykia daužomas vyras, ir man baisu, kad jį sužalos. Šiai džiaugsmu trykštančiai vokietei apie penkiasdešimt, tačiau jau yra parašiusi dvidešimt penkis romanus (jeigu visi tokie, kokį laikė rankoje…) ir devyniasdešimt septynias noveles. Tiksliai tiek. Ir viską, ko gero, moka mintinai. Ir dėl nieko neabejoja, nes žino tikslų skaičių, kiek ko parašiusi. O aš neskaičiau nė vienos jos knygos, nė vieno jos romano. Netgi nė vienos iš visų devyniasdešimt septynių novelių! Nieko. Visiškai nieko. Ir aiškiai suvokiu, kad ir netrūksta man tų romanų, nejaučiu diskomforto dėl neperskaitytų novelių. Pats savęs susigėstu, pats save sugėdinu – kas aš per žmogus, ji rašo apie vyrą ir moterį, o aš neskaitau. Baisu. Bet kad taip greitai bėga pro šalį pelė.
Išeina skaityti rusas juokinga pavarde. Prisistato angliškai, pasakoja apie savo kūrybinį metodą ir apie kalbą, kurią turėjo (tiesiog priverstas buvo!) išrasti, nes jo romanas apie dabartį ir viduramžius, todėl aprašyti tam paprastos kalbos neužtenka. Mano kalba tokia specifinė ir neįprasta, tokia magiška ir sudėtinga, sako rusas, bet tik tokia galiu išreikšti tai, ką išreiškiu, ką noriu išreikšti, tik tokiu instrumentu, tik šituo mano atrastu skambesiu, šita specifine kalba.
Įdomu, ar suprasim, sukirba mintis, manau, ne tik man.
Kalbos dievas atsiverčia romaną ir skaito apie tai, kaip kažkokia vienuolė numirė, nes pasikrapštė šašą, paskui ir kita norėjo pasikrapštyti, bet pagrindinis veikėjas, pasakotojas, sulaikė jos ranką ir ji nenumirė. „Nemėgstu istorinių romanų, tiesiog pakęsti negaliu, todėl rašau apie kur kas gilesnius dalykus negu šalies ar pasaulio istorija, aš sujungiu laiko sluoksnius, o susidariusioje amalgamoje išryškėja svarbiausi dalykai“, – porino rusas apie savąją kūrybą, o dabar skaito energingai ir truputėlį pašvilpčiodamas. Kalba, deja, paprasta – gal tai tik „piarinis“ triukas tiems, kas nesupranta rusiškai? Rašytojui už nugaros kabo ekranai, kuriuose jo tekstas išverstas į anglų. Tie, kas skaito tik angliškai, juk negali žinoti, kokia kalba skaito rašytojas. Gal tikrai ta nauja, jo paties išrasta, ta tobulai tinkančia, ta būtina šiam konkrečiam tekstui. O jeigu angliškai atrodo viskas paprasta, tai kas gi kaltas, negi rašytojas? Žinoma, ne, jeigu vertėjas nesugebėjo perduoti laiko sluoksniuose atsirandančių amalgamų ir tos savitos kalbos, tai jis juk ir kaltas. Gudrus šitas rusas. Nors… O gal jis tiki, kad išrado, sugalvojo naują kalbą? Gal jis dabar skaito ir mano, kad skaito kažkaip tik jam būdingu akcentu, tik jam vienam ypatingu linkiu išlinkstančia kalba? Gal jis tiesiog įsimylėjęs savo rašinį, savo mesianistines įžvalgas?
Kažkas man iš kairės ima tyliai, vienodai kvėpuoti, paskui tyliai užknarkia, bet ne per garsiai, ne taip baisiai, kad atkreiptų į save dėmesį. Aš susidomiu pastato, kuriame vyksta skaitymai, architektūra ir už langų žybčiojančiomis Rygos panoramomis. Mes viršutiniame Rygos naujosios bibliotekos aukšte, kurio sienos praktiškai stiklinės, tad, kad ir kur žvelgtum, visur matyti Ryga. Tiesa, dabar vakaras, beveik jau naktis, tad matyti tik žiburiai, įvairios ugnelės, šmirinėjantys automobiliai ir atspindžiai Dauguvoje.
Gruodžio penkta diena. Mes klausome „Prozas lasījumi 2014“ dalyvių tekstų. Sėdime aukštai stikliniam narve. Skaitymai palieka įspūdį, reiktų mums Lietuvoje pasimokyti iš rygiečių – jie susirenka ir klauso. Jie niekur neskuba – štai niekas nesupranta suomiškai, tačiau visai smagu klausyti suomio prozininko teksto. Jis skaito ramiai, šiaurietiškai kantriai. Klausytojai klauso, nes klausyti jų pašaukimas. Jie ateina į prozos skaitymus ir žino, kad atėjo ne juokų krėsti, kad čia ne anekdotų vakaras, bet prozos skaitymai, todėl sėdi ir klauso. Keletą valandų. Ir nėmaž nepavargsta. Niekas nekosti, nečiaudo, nedūsauja. Tiesa, kai aš skaičiau. Kitą dieną. Kažkokia senutė vis brūžino kojomis grindis. Tas garsas iš pradžių erzino, bet paskui tapo savaime suprantamas didžiulėje salės erdvėje (skaitėm jau nebe stiklinio kalno viršūnėj). Tarsi šniokštų laiko lakštai ir brėkštų amalgamos.
Įdomu, kad visi prozos skaitymų renginiai Rygoje vyksta angliškai: angliškai vedėjas pristato dalyvius, angliškai ko nors paklausia, dalyviai atsako taip pat angliškai. Net jeigu tie dalyviai yra latviai. Rusas, kuris išrado naują, fantastišką ir talpią, tokią savotišką kalbą, taip pat kalbėjo angliškai. Apie savąją naujakalbę ir apie tai, kad nemėgsta istorinių romanų. Tačiau pačioje Rygoje rusų kalbos labai daug ir visur. Todėl nenustembu, kai išgirstu neva tikrus faktus apie naująją biblioteką, kurioje vyksta skaitymai.
„Jūs pastebėjote koks didelis jos stogas? Koks didžiulis to stogo plotas?“
Na, taip – didelis plotas.
„O žinote, kaip ilgai statė šitą biblioteką, kiek pinigų jon sukišo?“
Ne, tiesą sakant, nežinau.
„Taigi, kad nežinote, aha, o statė baisiai ilgai, tik dabar niekas nesako kodėl. O kodėl, yra visiškai aišku, išlindo yla iš maišo.“
„Ir kodėl gi?“ – pasiteirauju. Mano draugo draugė, be viso kito, dar ir garsi Latvijos aktorė, teatro bei kino žvaigždė, pakelia akis aukštyn, atsidūsta ir tyliai sako: „Todėl, kad tas stogas yra ne šiaip paprastas stogas…“
„Na, tik nepradėk, negi tu tiki tais rusakalbių nešiojamais gandais, juk tai propaganda ir nesąmonė“, – sako mano draugas.
„Sąmonė, sąmonė“, – tyliai linguoja galva draugo draugė.
Pasirodo, visa Ryga (ar bent jau didelė jos dalis) tiki, kad tas naujosios bibliotekos stogas ne šiaip sau didžiulis ir platus, bet specialiai toks padarytas, nes yra… NATO radaras.
Ryga šalta ir vėjuota. Ypač aršus vėjas aukštai, Šv. Petro katedros bokšte, apžvalgos aikštelėje. Tačiau graži. Ir nors pačiame centre didžiulis NATO radaras, vis tiek šokanti, švenčianti ir dainuojanti. Jau iš anksčiausio ryto (na, tada, kai atsikėliau) senamiestyje aidi muzika. Ir akivaizdu, kad tai ne įrašas, kažkas groja, nepaisydamas drėgmės ir vėjo. Pasukęs už eilinės blizgančios, visokiais mielais niekučiais prekiaujančios palapinės pamatau stiklinę dėžę, arba tiksliau – narvą, kuriame sėdi (stovi, bet vis tiek…) rokenrolo grupė ir smagiai pliekia „Jailhouse Rock“. Jiems tinka. Žmonės šoka, fotografuoja ir fotografuojasi. Japonai. Rusai. Lenkai. Ir aš. Pasibaigus dainai vokalistas šūkteli – pakelkit rankas tie, kurie suprantat latviškai. Pakyla gal keturios rankos. Aš taip pat pakeliu. Penktas. Kad ir nesuprantu, bet vis tiek juk esu artimesnis latviams negu japonai. Dainininkas nusijuokia ir uždainuoja kažką lyriškesnio.
Rygoje puikūs knygynai. Vos atvykęs iš karto esu palydimas į knygynus. Iš pradžių geriam kavą, paskui einam pasižiūrėti, kaip iš Rygos atrodo lietuvių literatūra. Tiksliau – kas yra išversta ir ką dabar galima nusipirkti. Surandu Kristinos Sabaliauskaitės dvi iš trijų, paskui Petro Dirgėlos taip pat dvi – „Joldijos jūrą“ ir „Anciliaus ežerą“. K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“, pasirodo, populiarios ir Latvijoje. Smagu. Na, o Petro knygos tai jau yra a. a. Talrido Rulio vertimai, kurių neišleistų yra likę gal dvylika. Viena leidykla lyg ir pasižadėjo išleisti kasmet bent po vieną.
Žiūrim toliau.
„O, šitą taip pat labai skaito“, – sako lydėtoja Indra. Kas gi tai? Jurga Adomo. Visai negirdėta pavardė. Paskaitau internete – bestselerių autorė, ją leidžia Lietuvoje „Obuolys“. Tikrai iš Rygos visai kitoks tas lietuviškosios prozos peizažas.
Kodėl staiga, nei iš šio, nei iš to ėmiau aprašinėti Rygą? Gal todėl, kad jau pasiilgau. Ir miesto, ir bičiulių, kuriuos sutikau, kurie pasiliko. O gal todėl, kad buvau Rygoje pirmą kartą, jeigu neskaičiuosime tų kartų, kai pravažiuodavau Rygą sustodamas stoty (sustodavau ne aš, bet autobusas) važiuojant į Taliną ar dar toliau.
Vėjas šiaušia Dauguvos vandenį.
Visiškai toks pat vėjas, tokį pat vandenį, bet mano tvenkinyje taip pat šiaušia. Taip pat piktai. Tik bangos… na, žinoma, kokios ten bangos gali būti kūdroje. Bet primena Dauguvą. Juk ir šaukštas vandens gali priminti. Kodėl ne? Kodėl mano tvenkinys negali priminti Dauguvos? Gali. Todėl ir rašau apie Rygą. Ir apie Dauguvą.
O tvenkinys nusekęs ir jeigu nebus sniego, išdžius dar labiau. Ir mano žuvys išdus. Nusekę ne tik mano tvenkinio vandenys – nusekę Lietuvos upės ir ežerai. Tikrai reikia sniego. Arba lietaus. Bet dabar tik drėgna, ir tiek. Nekas bus mano žuvim. Ak, kad jas taip į Dauguvą.
O mano jau minėtasis draugas lipdo juodą besmegenį. Dirba kastuvu, deda į juodžemį kiaušinių, truputį cemento, dar kažko. Keista, kad deda kiaušinių į besmegenį, bet deda – sako man tai telefonu. Sunku, kai žiema tamsi lyg užkrosnis. Arba kiauro kerzinio bato vidus. Tačiau besmegenis jau stovi, vietoj nosies ne morka, bet bulvė, nes morka netinka juodam besmegeniui.
Mano draugas pasiima vyno, šezlongą, apsimauna šortus su palmėm, užsideda juodus akinius nuo saulės ir atsisėda kieme prie besmegenio. Kaimynai žiūri pro savo namų langus. Šunes laksto aplinkui skalydami. Šalta. Bet jis sėdi su afrikietišku besmegeniu ir laukia žmonos, kad nustebintų: „Va, mieloji, kokios pas mus bus Kalėdos, va, koks gruodis, kokia žiema.“ Bet visa ta vasaros imitacija greit atsibosta, šaltis ir vėjas daro savo. Oda pašiurpsta, plikos kojos pamėlsta. Besmegenis lieka vienas. Kaimynai nusiramina. Šunys taip pat. Ir vos tik spėja jis (mano draugas) įeiti vidun, tuojau pat, iš karto pasigirsta atsidarančių vartų džeržgesys – ji grįžo. Bet ką padarysi – užteks siurprizui ir vienišo juodo besmegenio.
Paskui ateina vakaras. Dabar labai greitai ateina vakaras. Draugas stovi su savo meile prie lango. Pasaulis temsta, gęsta ir tarsi panyra į nakties vandenį. Į nakties Dauguvą. Netikėtai jie pastebi kažkokius siluetus, jų ne vienas, jų keletas, jie juda, stumdosi, tylūs tarytum svyruoja. Užsižiebia visada pavėluojantys užsižiebti žibintai ir medelių šakas aplipusiuose šešėliuose bei elektrinės šviesos dryžiuose draugas ir jo žmona išvysta nebe vieną besmegenį, bet keletą. Penkis. Penkis besmegenius. Juodus, kaip Afrika.
Žmonės žiūri pro langą, geria vyną. O besmegeniai taip pat geria vyną. Ir ima bučiuotis, nes ten yra visokie besmegeniai – vyriškos lyties ir moteriškos. Bučiuojasi visi. Vadinasi, mes blogai suskaičiavome – jų šeši, ne penki. Žmonės žiūri pavydėdami ir kažkaip susidrovėję pasisuka vienas į kitą. Žiūri vienas į kitą. Pasibučiuoja. Lyg niekur nieko. Lyg tai nebūtų seniai užmiršta. Ir vynas ant mylimų lūpų, pasirodo, daug skanesnis, nei yra iš tikrųjų.
O vėjas šiaušia Dauguvą.
O pelė? O kur pelė? Ji Gedos knygoje „Žydintys lubinai piliakalnių fone“.
Arnas Ališauskas. Lietuvos paukščiai
2014 m. Nr. 12
„Lietuvos paukščiai“ ir kitos knygos
Taip vadinosi legendinio Tado Ivanausko legendinė knyga – tritomis, pradėtas leisti smetoninėje Lietuvoje, baigtas – sovietinėje. Atrodo, apdovanota kažkokiomis premijomis. Filosofas Romualdas Ozolas kažkur sakė ar rašė, kad augdamas skaitė šią knygą ir iki šiol laiko ją labai svarbiu savo gyvenimo tekstu. Kodėl? Todėl, kad ji buvo baigta leisti 1955 metais, kai Lietuvos literatūroje, Lietuvos leidyboje, Lietuvos valstybėje darėsi patys žinote kas. Ir knygoje, aprašančioje paukščių gyvenimą, laisvės buvo daugiau negu beraštėje rašliavoje apie laisvą liaudį, poezijos buvo daugiau negu rimuotoje rašliavoje apie kolūkiečių ratelius, Lietuvos buvo daugiau negu Lietuvos teritorijoje. Čia nerašau apie knygas, išvytas į emigraciją ar išvežtas į Sibirą. Bet tai, kad Lietuvos paukščiai padėjo išsaugoti Lietuvą – faktas. Todėl ir paukščiai.
Beje, apie šią knygą konkrečiai ir apie pačias knygas apskritai… Antikvariatai mano sąmonėje jau seniai – ne senų knygų krautuvės, o kažkokio keisto, kitokio buvimo salos. Nes dabartinės literatūros knygynai siūlo tai, ką siūlo, na, gal dar kavos su pyragaičiu už litą. O antikvariatai, be pažinties su vyrais, kurie perka antikvarines knygas ir nuo žmonų slepia jas garažuose (kažkodėl čia dažniausi pirkėjai – vyrai), be knygų, jų dulkių, su niekuo nesupainiojamo sudrėkusio ir pradžiūvusio popieriaus kvapo, siūlo netikėčiausias atminties properšas, sugrįžimus ten, kur net pamiršai kadaise buvęs. Tokia sentimentali kelionė laike už prieinamą kainą, kartais – net su akcijomis.
Tai štai – „Lietuvos paukščiai“, ši ornitologų Biblija ir bibliografinė retenybė buvo įkainota tikrai brangiai. Neadekvačiai. Kaip ir dauguma kitų knygų – dešimtys, šimtai litų. Arba kartais – stebuklas: 1926 m. Kazio Binkio „100 pavasarių“ už 15 litų. Arba Henriko Radausko „Strėlė danguje“, 1950 metai, Amerika. Matai knygą lentynoje ir mintyse dėlioji: turiu grynais apie pusantro šimto, jeigu ką – bankomatas kažkur netoli. Tada ištrauki knygą iš lentynos ir matai ant viršelio skaičių 2. Tada klausi: kas čia – kaina ? Tada pardavėja besiteisinančio žmogaus intonacija sako: ne, gal kažkada tokia kaina ir buvo, bet dabar – pats suprantat, knyga sena, reta, už du litus mes jos tikrai neparduosime… O už kiek parduosite ? Na… (dar labiau besiteisinančio žmogaus intonacija ir žvilgsnis į lubas) knyga sena… jeigu nebus per daug… aštuoni litai. Imu.
Arba – kuičiantis senienose, ko gero, ieškant tų pačių „Lietuvos paukščių“, į rankas nukrinta plonas pusės senovinio sąsiuvinio dydžio leidinukas. Scenarijus. Mano dievinamo filmo „Vasara baigiasi rudenį“. Su scenarijaus autoriaus ranka rašytomis pastabomis. Be kainos. Kiek kainuoja? Oi, tai neparduodama, čia scenarijus, jis čia pateko per klaidą, įsimaišė tarp parduodamų knygų. Parduokit – mokėsiu, kiek pasakysit. Negaliu parduot: čia rašyta ir taisyta Romualdo Granausko, o aš – jo duktė. Suprantu, kad mūšis pralaimėtas, ir tada išgirstu klausimą: o ką – jums iš tikrųjų įdomu, patinka? Ką atsakiau – neatsimenu, matyt, atsakė mimika, pasimetimas, neviltis ar dar kažkas, nes kita frazė, kurią išgirdau, buvo tokia: tada – dovanoju. Scenarijų, taisytą mano mylimo Romualdo Granausko ranka, su visais mano mylimų Algimanto Masiulio ir Valentino Masalskio dialogais.
Bet per daug aš čia apie tas knygas – nesusivaldžiau, užnešė. Bet apie „Lietuvos paukščių“ svarbą mano bibliotekai iš naujo aiškinti nereikia. Todėl – tiesiog Lietuvos paukščiai.
Pilkoji varna
Vasara. Kiemas. Žolė. Kelinta diena – lyja. Kiemo pakrašty – suėsta rūdžių, baigianti savo amželį, todėl net nesaugoma, neslepiama nuo lietaus šašlykinė. Ant jos krašto – varna. Irgi nesislepianti nuo lietaus, sustingusi, tarsi Nojaus atsiųsta apsidairyti, kas čia dedasi. Žiūriu, nesuprantu, kodėl ji neieško slėptuvės, o kiurkso po lietumi, ir tik vėliau pamatau: maistas. Per lietų iš žemės lenda sliekai – tie storieji, naktiniai. Ir, pamačiusi tokį, varna sujuda, dviem plastelėjimais nusileidžia ten, kur reikia, vienu akupunktūros judesiu padaro tai, ką reikia, ir grįžta ant senos šašlykinės krašto. Tupi kaip ant plausto. Lyja. Niekas nejuda – tik šiek tiek rečiau varnos vokas ir šiek tiek dažniau vėjo šiaušiamas papilvės pūkas.
Uolinis karvelis
Pasirodo, būtent toks tikrasis balandžio – to gatvinio, amžinai skrendančio tiesiai į tave ir amžinai besimaišančio po kojomis – vardas. Pirma asociacija su balandžiais – kalėjimas. Iš pasakojimo apie tai, kad tarp nuteistųjų pasitaiko nemažai sergančių džiova. Tai štai šie džiovininkai, šie buitinio smurto biliūnai ir apiplėšimų kudirkos darosi tokią pramogą: maišo duoną su savo apkrėstomis seilėmis ir lesina ją balandžiams, kurie paskui skrenda į parkus ir kuriuos lesina senutės ir vaikosi vaikai. Štai tokios pramogos. Kaip kerštas visuomenei? Už ką? Už tai, kad jie anapus grotų? Už džiovą? Už viską? Ką aš žinau – aš nežinau nei kas galvose nuteistųjų, nei kas galvose prižiūrėtojų, kurie įjungia galingus ventiliatorius, žinodami, kad balandžiai juose šildosi. Įjungia – ir viskas. Išspjaunamas plunksnų ir pūkų kamuolys – ir viskas. Irgi pramoga.
Apskritai, santykis su balandžiais, požiūris į juos, ko gero, beveik nekreivai atspindi žmogaus socialinę savijautą – Ričardas Gavelis buvo nekvailas. Kai kadaise nusipirkau pirmąjį savo gyvenime kambarį viename Vilniaus bendrabutyje, virš mano lubų buvo stogas, o apskardinta jo atbraila vaikštinėdavo tie patys balandžiai. Tas jų skrebenimas – nagučiais į skardą – skambėjo kaip muzika. Bet kai po daugybės metų gyvenimo buvau įmestas į blokinį baraką Šeškinėje, vienas šlykščiausių dalykų tada realybėje, o dabar atmintyje – tie patys balandžiai. Nudergiantys palanges, gargaliuojantys savo gerkliniu balsu ir didžiausiais tuntais lesantys maisto atliekas, bomžų mėtomas į fontano griaučius. Taip taip, fontanas – tai ne visada Radauskas. Beje, prie to paties fontano paskutinį kartą mačiau Valdą Gedgaudą. Pasikalbėjom, aš žinojau daug mažiau nei jis, netrukus išsikrausčiau lydimas minčių: gal Valdas ir gali, aš čia gyventi negaliu. Prasigerti, išprotėti arba nusižudyti – taip, gyventi – ne. Netrukus sužinojau: Valdas mirė.
O kai vieną vakarą, dar neišsikraustęs, savaitgaliui pabėgęs iš tenykščio košmaro į tėviškę, parašiau žmonai žinutę „čia skraido šikšnosparniai“, ji atrašė – „o čia – tik balandžiai ir kandys“. Vis dėlto gerai, kad tame bute ventiliacijos angos spjaudė tik iš kaimynų atropojančiomis maistinėmis kandimis, ne balandžiais.
Žalioji meleta
Kai tie namai – tie ankstesni, su kiemu ir žole, buvo įrengti ir aptvarkyti, vieną dieną ant obels kamieno pamačiau meletų porą. Žaliųjų. Tik vieną kartą per penkerius metus. Kas domisi, tie žino – retas paukštis, ne koks kėkštas ar šarka, su kuriais beveik sveikinomės kaip geri kaimynai. O kai vėliau prireikė žaliųjų meletų pavadinimo rusiškai, likau nusivylęs: „zelionyj diatel“ – „žaliasis genys“. Tik tiek. Va jums ir argumentas apie rusų kalbos pranašumą prieš lietuvių, apie jos spalvingumą, nepakartojamumą ir milijoną kartų platesnį niuansų ir pustonių, spalvų ir atspalvių spektrą. „Zelionyj diatel“. Kaip pliauska į pliauską. Tokiam paukščiui – atskiro vardo neturėti…
Pilkoji gervė
Tarsi graži moteris jaunuoliui: ji man labai graži, bet aš jos bijau. Ir turiu tam pagrindo. Kartą – gal paaugliui, gal kiek vyresniam, retinant jauną beržyną, aplink – beveik idilė: miškas, Gerviaraisčio ežeras, šalia – eglynas, vienas, dirbi ir nieko negalvoji. Nirvana su sakų kvapu. Ir staiga – visai šalia, iš už eglės, gal per penketą metrų toks klyksmas ir toks suplakimas, sušlamėjimas sparnais – joks siaubo filmas neatkartos. Net po kelerių metų po lazdyno krūmu miegojęs ir nulaužus šaką ant kojų pašokęs šernas neįvarė tiek baimės.
O jau po daugybės metų, vieną rudenį – tame pačiame kieme – kosminis kleketavimas virš galvos. Gervių trikampis. Skrenda ir staiga išsibarsto. Nežinau, kodėl taip įvyko, neteko skaityti, ar dažnai taip būna, niekada nei iki to, nei vėliau nemačiau tokio dalyko – kad akyse suirtų tvarkinga vora, ir gervės imtų sukti ratus, blaškytis ore, mėginti rikiuotis iš naujo – nesėkmingai ir vėl nesėkmingai. Taip ir nuskrido tolyn – kažkokiu keistu, beformiu būriu. O netrukus smarkiai išsibarstė ir mano gyvenimas. Išsibarstė taip, kad reikėjo save ir viską iš naujo rinkti į trikampį ir migruoti, migruoti, migruoti. Kur atrodė saugiau.
Žalvarnis
Beveik tik sapnas iš vaikystės. Tik vieną kartą – ant pakelės laidų. Kokiais, sakykim, 1978-aisiais. Teatsimenu ryškumą – mėlyną su oranžiniu. Iš tų išvažiavimų, kai tėvai jau buvo išsiskyrę, ir tėvas pasiimdavo mane į kaimą. Atrodė, nieko įdomaus, o dabar atsimenu – iš miško išėjusi briedžių šeimyna. Bebrų užtvanka. Patirtis, kad viksva galima giliai įsipjauti pirštą. Patirtis, kad ir šuo Bukietas gaudo peles. Patirtis, kad negalima savo kepurės su bumbulu maukšlinti Bukietui – blusų prileis. Patirtis, kad geriausias pasaulyje jausmas yra gulėti prikūrentame name, matant tėvą už lango, vagojantį bulvių lauką, klausytis radijolos, visu garsu plėšiančios „Kopų balsų“ plokštelę, ir atsiminti – šiandien mačiau žalvarnį. Žalias. Nors man – labiau į mėlynumą.
Kanadinė berniklė
Iš tikrųjų – ta pati žąsis, tik stambesnė ir kitaip paspalvinta. Jų Amerikoje – kaip balandžių Lietuvoje – pilni laukai, kapinės, parkai ir sodai. Būdavo pilna ir Tabor Farmoj. Toj pačioj, kur siautė Škėma, Mackus, Nagys ir visi kiti. Ten, kur buvo Adamkai. Ten, kur dabar baseinai – užpilti žeme, pastatai – sugriauti, ir viskas apsėta kukurūzais. (Ko gero, spiritui „Rojalis“, kurį gerdami dvėsėm, bet ir dvėsdami gėrėm studijų metais.) Ten, iš kur Alma, tuos namus sukūrusi ir prisijaukinusi, tvarkiusi ir prižiūrėjusi, išėjo neatsigręždama. Nenorėdama net grįžti ir pažvelgti, kaip viskas pasikeitę. Šitaip uždaryti duris į praeitį – gelžbetoninė savitvarda. Neišmokstama. Niekada neišmoksiu.
Beje, man Amerikoje ne mažiau nei žąsys įdomu – voverės. Zujančios artyn–tolyn, aukštyn–žemyn mediniais elektros stulpais. Nudaužtos ant greitkelių. Dvi – per kaminą įkritusios tiesiai į židinį, puolusios prie lango ir kaip musės stiklu mėginančios ištrūkti. Išleistos – ištrūko.
Paukščių migracija
Dar – gandrai laidojant Marcelijų Martinaitį. Dar – Gogolis ir Kafka savo paukštiškom pavardėm ir paukštiškais likimais. Dar – kažkas buvo – ko gero, išbaidžiau. Bet parskris. Tikriausiai jau galvoja apie skrydį į Lietuvą. Girdėjau, kad kažkuriais metais marokiečiai išgaudė daug mūsų varnėnų. Skaičiau, kad po karo stribai iššaudė daug gandrų. Bet nepasakysi – marokiečiai, negaudykit mano varnėnų, stribai, nešaudykit mano gandrų, rusai, nežudykit mano ukrainiečių. Visi jie – Lietuvos paukščiai.
Didžioji antis
Tikriesiems ornitologams – neįdomi. Pilnos upės, miestai, parkai. Matyti net pro langą. Vaikas pirmuoju fotoaparatu „Smena“ už šešiolika rublių fotografuoja tas antis iš taip arti, kiek tik jos prisileidžia. Tada – juostelės ryškinimas, nuotraukų spausdinimas raudonoje šviesoje, skirtingas kvapas: ryškalų – sodresnis, šarminis, fiksažo – aštresnis, rūgštinis. Fotopopierius – geriau matinis, o ne blizgus, tada sakydavom – „gliancinis“. Kam man viso to reikėjo? O kam Ozolui reikėjo „Lietuvos paukščių“?
Tai va – tam ir reikėjo. Ir dar – išbrendant iš labai didelių ligų, nuvažiavus į Druskininkus ir priėjus prie Ratnyčėlės stebėti, kaip antis iš žmonos delno lesa duoną. Stebėti kaip kažką labai patikimo. Fundamentalaus. Atraminio. Neįvardijamo. Didžioji antis kaip metų laikas. Paukščiai kaip metų laikai. Kaip tikroji mūsų kultūra. Tikroji kultūros teorija ir praktika, tikroji semiotika ir fenomenologija, tikrosios paradigmos ir tikrieji diskursai.
Vainius Bakas. Po geltonu rudens antspaudu
2014 m. Nr. 11
Kiekvienas metų laikas, aplinkybės palieka savo įspaudus gyvenime – tai, ką vadiname lemtimi, likimu, Dievu ar tiesiog ypatingai susiklosčiusiais įvykiais. Ruduo – pats metas prisiminti jo antspaudu paženklintą poetą, mano kraštietį Vladą Šlaitą. Rugsėjo pabaigoje poeto gimtinėje Žemaitkiemyje (Ukmergės r.) visada minimas ir gražiai įprasminamas kūrėjo gimtadienis. Tai šventė, simboliškai vadinama „Šlaitinėmis“ – „Poezijos atlaidais Žemaitkiemyje“. Medžiai, tikrieji rudens pranašai, čia jau būna nugeltę, tarytum paauksuoti, dar 2007-aisiais sodinta kaštonų alėja kasmet stiebias aukštyn – dangop, Dievop… Įdomus reiškinys, vadinamas poezijos atlaidais, – tarsi patvirtinant tikėjimą jų galia atleisti, išganyti, išrišti. Aplankius V. Šlaito tėviškę, rudenėjančius Žemaitkiemio medžius, galima pajusti tas „išrišimo rankas“ – santykį su nežemiškos jėgos įkvėpta gamta. Tarsi iš vieno poeto eilėraščio: „Po kiekvienos nuodėmės / Aš ieškau intymaus ir suraminančio išpažinimo. / Aš išpažįstu savo nuodėmę laukams ir krūmams, / Kurie lyg rankos glamonėja mano smilkinius. / Anksčiau nei nuodėmę aš išpažįstu kunigui, / Ach, mano nuodėmę jau žino krūmai, / Ir švelnios šakos glamonėja mano smilkinius / Lyg išrišimo rankos.“ Šiuose žodžiuose žavi ypatingas poeto įsiklausymas į gamtą, čia atsiveria pats lietuviškiausias tapatybės liudijimas – mokėjimas pasitikėti ir tikėti tuo, kas gamtiška, tikra, kas savaime įduota prigimčiai.
Simboliška, bet beveik vienu metu teko priartėti prie Vlado Šlaito ir Pauliaus Širvio poetikos ir biografinių kontekstų, pajusti tarp kūrėjų įsiterpusius ženklus, nusidriekusias paralelių gijas. Pirmoji mano dėmesį patraukusi detalė – šiuodu dramatiško likimo kūrėjai pasaulį išvydo tais pačiais metais – 1920-ųjų rudenį. Abu priklausę paribiui, nepritapę ir nesutapę su minia, kitokie, galima sakyti, nestudijavę nei literatūros, nei filosofijos, ankstyvame amžiuje patyrę artimųjų netektį, kariavę „ne savo karą“ – vienas Vakarų fronte, o kitas – Rytų. Iš pirmo žvilgsnio buvę dviejų skirtingų, kraštutinių konfrontuojančių ideologijų atstovais, bet eilėmis išpažinę tas pačias vertybes, visada pakylančias aukščiau ideologijos, pažiūrų, antilaikiškas, antiistoriškas – meilė, draugystė, lemtis, maištas, tikėjimas poezijos žodžiu, kurio šaknys yra kuriančio žmogaus būtyje, tautos dirvoje.
Vlado Šlaito, kaip ir Pauliaus Širvio, kūrėjo mitas – pilnas kažko tamsaus, vedančio į destrukciją, nyksmą. Tačiau kuo tirštesnė tamsa, tuo ryškesni, skaidresni yra nušvitimai, sąmonės blyksniai. Kūrybos našta lenkia prie žemės, bet prilenktasis stipriausiai junta jos gilų alsavimą.
Šiuodu geltonu rudens antspaudu paženklinti kūrėjai atsidūrė ar, kaip galėtume pasakyti, įvairių aplinkybių buvo nustumti į savotišką kultūrinį paribį. V. Šlaito tekstai turėjo stoti į kovą su laiku ir atstumu – poetas gyveno ir rašė emigracijoje, Lietuvos kultūriniame akiratyje sovietmečiu pasirodė kuklia, ideologiškai iškupiūruota, ne viso poetinio branduolio poezijos rinktine – „Be gimto medžio“. Į nepriklausomą Lietuvą V. Šlaitas realiai niekad nesugrįžo, nors Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla šį simbolinį grįžimą įprasmino rinktinėje „Saulė ant šaligatvio“ (1997). P. Širvio kūrybos akademinė recepcija taip pat ilgą laiką buvo uždaras, paribyje kirbantis klausimas. Atrodė, kad P. Širvys tegali būti skaitomas, deklamuojamas, dainuojamas, bet ne analizuojamas, ne šifruojamas. Toje vietoje žiojėjo spraga. Marcelijus Martinaitis vis sakydavęs neįsivaizduojąs monografijos apie Širvį, nes aprašyti tokią skaidrią, tokią pirmapradę poeziją tiesiog neįmanoma, ji negali ir nenori paklusti jokiai terminologijai. Matyt, reikėjo laiko ir tam skirto žmogaus. Ir nutiko tai, kas turbūt geriausia galėjo nutikti – poetas Valdemaras Kukulas ryžosi parašyti išsamią, P. Širvio kūrybos vertą studiją. Tikriausiai niekas geriau ir negali pajusti kūrėjo, esančio tarp sutemų ir nušvitimų, iš esmės apžvelgti visuminį kūrybos klodą, kaip tik kitas kūrėjas, gebantis pasinerti į visas dvasios būsenas – jos tamsą, aušras, brėkštančią kūrybos šviesą.
Simbolišku ženklu tampa ir studijos pabaigoje, laužtiniuose skliaustuose įrašytas žodis Nebaigta. Tai ir priminimas, kad tekstai yra kuriami ir niekada nebus baigti, kad kūrybos galios – neišsemiamos, vis pasipildančios, kad vienų rašomą gyvenimo sakinį kaip užduotį turi pratęsti kiti, kad po menamo taško sakinio gale išauga kitas, naujas sakinys… Džiugu, kad tas sakinys, atrodo, yra tęsiamas įvairiais būdais, savitomis formomis. Gera žinoti, kad kariaujančiame, susiskaldžiusiame pasaulyje dar gyvena tekstų ir knygų žmonės, biurokratinės visuomenės aparate – nors ir nustumti į tolimas gretas, vis dar gyvuoja prikritusių lapų spardytojai, kaštonų rinkėjai, knygų leidėjai ir rašytojai. Gera žinoti, kad kaip ir kasmet pilnas poetų autobusas rieda į Druskininkų rudenį, po savo ratais traiškydamas žalius spygliuotus kaštonų kevalus, lyg J. Derrida ežiukus greitkelyje. Norisi tikėti, kad ir Poetinio Druskininkų rudens jotvingis Gintaras Bleizgys, ir jaunasis jotvingis Aivaras Veiknys paliks savąjį spaudą, savąją pėdą šiuolaikinės poezijos laukuose. Ir ne tik jie – visi, kurie veikia šiame laike, bando būti atsvara sutemoms, švaria gyvenimo druska.
Spalio pradžioje gavau žinutę iš vienkiemyje gyvenančio bičiulio, kuris prisiminė, kaip lygiai prieš aštuonerius metus mes kartu su amžinatilsį Stasiu Stacevičiumi susitikome Poetiniame Druskininkų rudenyje. Yra žmonių, kurie fiksuoja laiką, iki smulkmenų prisimena ir išsaugo akimirkas. Taip, laikas mus suveda ir išblaško. Tikriausiai taip ir turi būti. Viskas išsiblaško, bet visa lieka atmintyje. Atmintis – mūzų motina. Mūsų motina. Ją išsaugoti, paliudyti labai svarbu. Vėlinių laikas – prasmingas metas dar sykį prisiminti išėjusius, kada anapusybė ir šiapusybė tampa labai arti viena kitos. Prisiminti ne tik išėjusius žmones, bet ir išėjusias knygas, iš lūpų išskridusias žodžių virtines. Savitu rudens kvapu dvelkia knygos, kvapas, įsigėręs į eilėraščius, ir atvirkščiai – eilėraščiai skleidžia kvapus – V. Šlaito obuoliai krituoliai, P. Širvio žydinčios obelys rūžavos rūžavos, rūkais užsirūkęs ruduo. Kad galėtų gyvuoti ir liudyti, kad suprastų kultūros ženklus, kiekviena atmintis turi būti empatiška, turi suvokti kitą, bandyti įspėti už kvapo glūdintį pasaulį, išlukštenti iš paviršiaus kevalo branduolį. Visa persmelkiantis kvapo potyris – mėginimas atspėti, kas kvepia – veikiausiai ir yra bandymas įminti gyvenimo, būties mįslę, kasdienybėje užuosti nepaprastumą, pasaką. Henriko Radausko eilutės taip pat kviečia ieškoti to stebuklingo kvapo: „Įspėk, kas kvepia ? Neįspėjai.“
Bandžiau leistis tuo keliu, ir visos aplankiusios rudens, šalto ir tolimo dvelksmo, šilto ir artimo ilgesio nuojautos susilipdė į eilėraštį:
Naktis, skaičiavusi sapnų avis,
mėnulį suapvalins savo naudai,
turi akis – regėsi, kaip prašvis,
turi pirštus, kad rodytum, kur skauda.
Ir lūpas mėlynas turi – papūsk,
ir vėjo gūsį, tvyrantį panosėj.
Jo kvapas kartais primena kapus,
tačiau kodėl, išsyk nesužinosi.
Toks būna kvapas chrizantemų, kai,
apkarpęs kotus, pamerki į vazą.
Retai beateini, beaplankai,
nes daug darbų, o laiko vis per maža,
todėl naktis ir vėl tave skaičiuos,
o tau atrodys, kad skaičiuoji tu jos
grašius, pabirusius ties dangumi delčios.
Įspėk, kas kvepia. Neįspėjai. Tujos…
Įspėk, kas eina ten patylomis,
kieno šitie pilki šešėliai sėlina,
kažkas lyg nori pakuždėti su mumis,
įspėk, kas kužda. Neįspėjai – Vėlinės…
Arvydas Juozaitis. Kai niekas nebijojo mirti
2014 m. Nr. 10
Pasaulinių karų pradžią minint
Pažvelkime į XX-ąjį šimtmetį ir paklauskime jo: „Kuo tu buvai, brolau?“ Ar kas atsilieps? Ar prabils iš netolimos praeities metai, kuriuose glūdi ir bėda, ir gėda. Kur slūgso patirtis, liudijanti žmonijos savinaikos galią. Juk aišku, kad XX amžius pradėjo pasaulinių karų erą. Iki jo tokių karų nebuvo, ir štai jie prasidėjo.
Ką apie tuos karus galima pasakyti? Nepakanka žodžių. Aišku tik viena: tie karai yra galingiausia patirtis, nieko stipresnio už ją žmonija nebesukurps. Nes kurti statant – žmogiška, kurti griaunant – velniška. O velnias stipresnis.
Velnias stipresnis? Žinoma: jis sugundo žmogų paprastute mintimi: karas gali būti naudingas tau, žmogau, kodėl nepabandžius? Ir jeigu žmogus pasiduoda šios minties velniškam žavesiui, pralaimi. Pralaimi visi. Nes pralaimi žmogiškumas.
Baisios patirties pradžia – 1914 metų rugpjūtis. Vadinasi, lygiai prieš šimtą metų žmonija sudarė sutartį su velniu. Ir mes jau žinome, kaip atrodys pasaulio pabaiga. Tai bus pasaulinis karas.
O kas būsime mes, kai ateis laikų pabaiga? Linksintys galvelėmis buožgalviai, bevalės ir patiklios būtybės, laukiančios pasigailėjimo? Juk mes sakome: sudie, XX amžiau, sudie, kvietkeli brangus, kaip gaila, kad tu pasibaigei. Mums gaila savęs, o ne XX amžiaus.
Apgailėtinas vyras, kai jis ne vietoje ir ne laiku bučiuoja moteriai ranką. Kas jau kas, bet moteris žino, ko toks vyras vertas. XX amžiaus moterys puikiausiai žinojo, ko mes, vyrai, buvome verti. Juk nė viena moteris tą akimirką, kai gimdo gyvybę, negimdo mirties. O vyrai tai sugeba. Nes vyrams esą lengviau, jie gimdo mintis, chimeras, o ne kūnus.
Bet juk naikinami būtent kūnai!
Vis neduoda ramybės vienas klausimas: ar galima išgelbėti pasmerktąjį, kai jis nuoširdžiai atgailauja? Meldžia pasigailėjimo. Ar galima suteikti tautai šansą, kai jos istorija baigiasi? Matyt, garbingiausia išeitis tokia: baigti kelią taip, kaip šitai padarė etruskai. Jie pajuto, kad jėgos išseko, ir pasitraukė iš Istorijos pakelta galva.
Istorija mus pašovė. Tik mes vis dar tuo netikime, kad mirtinai. Ir vis dar slenkame, kaip mirtinai sužeistas karys, kuris šventai tiki, kad prišliaužęs prie artimiausio apkaso įgrius į jį ir ras išsigelbėjimą. Tragiškos, bergždžios gyvybės pastangos. Verčiau jau prisiminti Brisių: mirtinai pašautas šuo šliaužė dėl kilnesnio tikslo – instinktas stūmė prie šeimininko, kad paskutinį kartą lyžtelėtų jam kojas.
Mūsų šeimininkas – tai mūsų likimas.
Ir baisu, ir gražu, kad iš XX amžiaus išniro XXI-asis. Ir baisu, ir gražu, kad išnirome mes. Kaip čia mes, tiesą pasakius, atsiradome ir kaip dar alsuojame?
Nes velnias jau sugundęs lietuvius. Kiekvienam pasakyta ir kiekvienas išgirdo: pasirūpink savimi, apie tautą negalvok. Kitaip sakant, paskelbk tautai karą. Tai juk taip nesunku. Tereikia pabėgti iš Lietuvos, susidūrus kad ir su menka bėda. Tereikia išstumti vaikus, nuolat sakant jiems, kad dingtų „iš šio prakeikto krašto“. Ką čia kalbėti! Būdų palikti tėvynę, nutautinti savo vaikus – šimtai. Ir pasiteisinimų, kodėl taip reikia daryti – legionas. Tereikia susigundyti. Ir trečiasis pasaulinis karas tavyje įvyks. O jeigu įvyko tavyje, vadinasi, jis apėmė ir tavo tautą. Verk neverkęs!
Po Pirmojo pasaulinio karo mums, lietuviams, labai pasisekė. Baigiantis skerdynėms tapo aišku, kad karaliai nebetrukdys tautoms pakilti nuo kelių. Tada ir tarėme: nenorime mirti. Tiesa, tuos žodžius lietuviai ir režisierius Vytautas Žalakevičius ištarė anaiptol ne XX amžiaus pradžioje. Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tapo Lietuvos ir pasaulio gyvenimo faktu 1965 metais. Jis daugelį ir nustebino, ir išgąsdino. Daug kas ėmė keikti filmo kūrėjus už ideologiją. Dabar, kai viskas stoja į savo vietas, galime drąsiai pasakyti: ideologijos tame filme nedaug. Ten daug daugiau gyvenimo.
„Niekas nenorėjo mirti“ mes ištarėme jau 1905 metais. Tada Vilniuje susirinko ir lietuviškai prabilo Lietuvių susirinkimas. Vėliau jis buvo pramintas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tada mes, sakydami, kad nenorime mirti, žinojome, ką tai reiškia: kalbėti lietuviškai ir laikytis savo kalbos-gyvenimo taisyklių. Tai tokia priesaika sau, ir viskas. Daugiau nieko nereikia. Reikia iki mirties laikytis šios priesaikos, ir lietuviškas pasaulis plėsis. Kiekvienas gyvens ne tik sau, bet ir didesnei gyvybei.
Iš tos priesaikos gimė 1918 metų Lietuva. Su Vilniaus Seimo lietuvišku žodžiu perėjome visą XX amžių ir štai – XXI-asis.
Yra toks senas teisingas posakis: mąstyk, ir tu gyvensi. Būtina mąstyti, sakė senovės graikai, kad galėtume teisingai veikti, būtina daug mąstyti, kad tavo veiksmai būtų teisingi ne tik tavo gyvybei. Bet dar geriau mąstyti veiksmo metu. Kad pats veiksmas būtų mąstymas. Mąstydamas veiksmo metu lemtinga sekundės dalimi sutampi su savo Lemtimi. Ir ji tau pasako: esi ne vienas šiame pasaulyje.
Išlieka tik tie, kurie laimi sekundės dalį sau ir savo aplinkai. Ta aplinka vadinama labai paprastai: Tėvynė. Tėvynė išmoko nebijoti mirties. Ko daugiau reikia žmogui?
Nes Tėvynė išsaugo tavo gyvybę ir tada, kai tavęs jau nebėra.
Juk nieko baisaus, kad tavęs nebebus fiziškai. Juk nėra nei Čiurlionio, nei Maironio – ir kas baisaus? Nieko baisaus. Iš to kyla tik daugiau būties ir net gyvenimo. Jie daug didesni dabar, negu gyvi būdami.
Jeigu teisingai gyvenai ir laimėjai lemtingąją sekundės dalį – tu amžinas savo Tėvynėje.
Nes Tėvynė – tai indas, kuriame tu išlieki, jeigu padarei viską, kad tas indas nesudužtų.
Kai tauta jaučiasi esanti ne atsitiktinė – ji gyvena. Ji tampa istorinę misiją vykdančia bendruomene, nes neša savo indą per amžius. Tada ji nenori mirti, nes nė vienas jos žmogus nebijo mirti.
Nūdienė žmogų apėmusi siaubinga mirties baimė – tai tautos nykimo ženklas. Žinoma, baisu mirti žmonijos vandenyne, kuriame tu – niekas. Ir kuriame tu atsidūrei savo valia. Gražus „begalinio pasaulio jausmas“, tačiau jis žiaurus, negailestingas ir nežmoniškas.
Istorinės misijos nejaučiantis žmogus – baisus. Pirmiausia baisus pats sau ir savo vaikams, nes kiekviename žingsnyje toks žmogus bijo mirti. Ir tada jis sėja mirtį aplink save. Net žiūrėdamas draugui į akis jis galvoja: anksčiau mirsi tu, ne aš. Todėl žmogus ir neturi tikrų draugų.
Mąstydami apie nuostabią ir kartu baisią žmonijos pasaką – XX amžių – galime išmokti ir padėkos žodžių. Dėkojame amžiui, kuris leido mums išvysti pasaulio šviesą ir davė jėgų nebijoti mirti. Sakome ačiū amžiui, kuris sukūrė Lietuvą kaip eukumeną, kurioje davė mums šansą peržengti tą baimę.
XX amžius gimė kaip paradoksas, kaip laimių ir dar atslenkančių nelaimių šaltinis. Iki pat XX amžiaus Europoje vyravo cikliškas gyvenimas ir žmonės žinojo, kad ciklas – tai amžinybė, kad ciklo neapgausi. Tačiau 1914 metų rugpjūtį civilizacijos ciklo žiedas įtrūko.
Lemtis yra Lemtis, ir ji pasigailėjo mažųjų. Ypač tų, kurie laiku sujudo ir nebijojo mirti. Iš pasaulinio karo išėjusios atgimė karalių ir imperinių valstybių tautos.
Mes, lietuviai, kaip ir daugelis, tapome paradokso vaikais. Atėjome į civilizacijos ciklą tuo metu, kai ciklas įtrūko. Vadinasi, buvome pasmerkti nuo pat pradžių.
Už laimę atgimti XX amžiaus pradžioje mes užmokėjome išnykimo nelaime to paties amžiaus viduryje.
Atrodė, Antrasis pasaulinis karas visai sutrupino civilizacijos ciklo žiedą. Ir amžiams liks tik akla, nežinia kur žmoniją stumianti jėga. Tačiau – vėl paradoksas! To paties amžiaus pabaigoje mes vėl atgimėme.
Tai reiškia, kad ir už tą laimę dabar mokame mūsų jėgas pranokstančią kainą. Išeiname iš namų, iš Tėvynės, jausdami, kad nebebus kur grįžti – Tėvynės indas jau sudaužytas. Ir patys išeidami jį sudaužėme.
Dievaži, lietuviai yra paskutinieji Europos pagonys, turėję nesuprantamos galios sukurti didesnę, negu leido tautos jėgos, valstybę, – ir dar kokią valstybę! Tačiau lietuviai nustebino ir kita savo galia – troškimu greitai išnykti.
Kai 1940 metais praradome savo tautos ekumeninę valstybę, dar nesupratome, su kuo atėjo laikas atsisveikinti. Nacionalinė katastrofa buvo ne tik svetimos kariuomenės invazija. Tai buvo civilizacijos kerštas valstybei, kuri, tarsi nepastebėjusi Pirmojo karo pamokos, ėmė kurti ir saugoti savos būties ciklą, kuriame niekas nebijojo mirti.
Dabar atėjo paskutinio lūžio metas. Dabar, pabėgę iš Tėvynės, jau bijo mirti. O kosmopolitinis pasileidimas Tėvynėje moko tos baimės ir namuose. Dabar kiekvienas rezga mintis, kaip gelbėti save. Tik save. O visa kita – lai pražūva.
Labai modernus XXI amžiaus siekis.
Kad tik greičiau išlėkus už horizonto.
Didžiausias istorinės tautos rūpestis – iki paskutinės minutės neprarasti savos Lemties, savos patirties.
Kiek mūsų likę? Kiek likę – tiek.
Žinoma, pasaulis mūsų nesupras. Bet mums turi rūpėti visai kas kita: ar supras XX amžiaus patirtį nešančiuosius jaunoji Tėvynės karta. Tie žmonės, kuriuos mes vis dėlto pasiryžome pagimdyti. Kad ir menkas buvo mūsų ryžtas – bet vis dėlto gyvybė pratęsta ir kažin kaip alsuoja.
Gal mūsų bus daugiau? Tų, kurie nebijo mirti.
Gal ne viskas dar prarasta.
2014 metų rugpjūtis