Arnas Ališauskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 12

Namo

Pabudęs teprisiminiau tik tiek:
Saulėlydis krauju užpylė klonį,
Ir man, kai priėjau išpažinties,
Jis Pats ištraukė kruviną geluonį.

O tai iš kur man rankoje akmuo?
Kodėl man plaučiai švokščia tarsi dumplės?
Namo, žmogau. Dabar – tiktai namo
Iš kūno traukulių, iš nervų dumblo.

Namo – išlaukti, kol žiema praeis,
Namo, kur skamba senas pianinas,
Kur laukia moteris ilgais tamsiais plaukais,
Granatų duona ir granatų vynas.

Ilgai kalbėtis ir ilgai miegot,
Kažką kartoti per miegus neaiškiai,
Skaičiuot metus nuo liepos aštuntos
Ir niekam nesakyti, ką tai reiškia.

Eilėraštis… Nutrūkęs sakinys…
Dvi raidės, į kurias save sudėjau…
Aš – pats blogiausias Dievo mokinys,
Bet, Dievas mato, stengiaus kaip galėjau.

O kas toliau? Apsvaigt ir išblaivėt,
Bet tebejaust saldumą vyno visą
Ir nuoširdžiai tikėti ir žadėt
Kaip vaikui: aš daugiau taip nedarysiu.

 

Iš apreiškimų

Vieną iš jo galvų aš regėjau mirtinai sužeistą,
tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo.
(Apr 13, 3)

Stambiu planu – voverės akys.
Žiūri, pakreipia galvą.
Į voverę, pakreipęs galvą, žiūri žmogus su Dauno sindromo požymiais.
Kažką kramto, žiūri į voverę ir šypsosi. Matyti kreivi išsišovę dantys.
Sninga ant jo sudriskusių, numintų šlepečių.
Abiejose rankose – po aliumininį puodelį. Stuksena vieną į kitą.
Ant šlepetės nukrinta kraujo lašas.
Girdėti, kaip užspringęs žmogus užsikosėja ir švokščia.
Kamera lėtai slenka medžių viršūnėmis.
Iškrenta puodukas.
Į jį laša kraujas.
Kelis kartus trinkteli durys.
Šurmulys, balsai, trepsėjimas.
Tyla. Girdėti, kaip sninga.
Ant sniego – viena šlepetė.
Vėjas atpučia skrajutę. Ant jos parašyta „Dievas Tave myli. Ateik pas mus“.
Į skrajutę žiūri voverė.
Pakreipia galvą.
Stambiu planu.

 

Ką nutylėjo Zaratustra

Kalbėkite, reikia pradėti.
Kas buvo, kodėl jūs čia?
Tiesiog. Man sunku sėdėti.
Dabar pilnatis? Delčia…

Gruodas ar gruodis? Gruodis.
Purvinas, šlapias, klaikus.
Ne, jums tiktai pasirodė.
Neklauskit apie vaikus.

Neklauskit apie senatvę.
Ir apie jaunystę – nereik.
Ką žinot? Žinau: per gatvę
Žalia užsidegė – eik.

Jūs ėjot? Ėjau. Sutemo.
Atsimenu, antys upe.
Porelė prie naujo namo.
Aš vienas visam kupė.

Vaikystėj už vieną muštą
Duodavo daug nemuštų.
Žmogus kaip butelis dūžta.
Jūs – vienas iš jų? O tu?

Čempionato finalas.
Mokykloje – chlorkalkės ir
Gražiausias klasėj penalas.
Taip, mėgau per pamokas sirgt.

Ten šuo už balkono lekuoja
Akim traiškanotom, tylus.
Tinklus suplėšiusi kuoja
Grįžta atgal į tinklus.

Bijau atminties praradimo.
Bijau, kad netektų greit,
Arklį apsikabinus,
Iš proto lėtai išeit.

Sapnuojas košmariškas juokas,
Suplėšyta sutana.
Viskas gerai, nebijokit.
Šiandienai gana.

 

Fokusas

Druskų ėdamoj atminties fotojuostoj
Pavieniai prisiminimų kadrai
Vienas
Stirninas stačiu
Šlaitu strimgalviais viską laužydamas leidžiasi į upę
Plaukia į kitą krantą lyg
Pozuodamas lyg
Suprasdamas kad yra stebimas kad yra artistas
Kad yra žvaigždė vienam žiūrovui fotografuojamas
Viskas tarsi gyvenime vyksta taip greitai
Nespėju suvesti ryškumo nespėju
Suvesti fokuso kur visko daug susiaurėja į visko maža
To fokuso kur ištraukęs iš skrybėlės
Likimą kaip triušį negali sugrūsti atgal
Tą atmintiną rudenį atsimeni kur jau pamirši
Kai šalnų pincetai skabo viską iš eilės
Astrų ir aistrų žiedlapius myli nemyli
Mano dienas akis kraujagysles perspaudžia
Myli nemyli gyvas negyvas
O kaip tu patikrinsi jeigu sustingęs
Jei nejuda lyg fotografijoj
Tu ir esi fotografija pats tu esi fotografija
Neryškus nei iš arti nei iš toli
Pereksponuotas šiame gyvenime
Neužfiksuojamas neužfiksuotas atsidūstantis nusiraminęs
Trūksta išlaikymo koks dar išlaikymas jei žmogus seniai neišlaiko
Nesuvesta diafragma
Seni skausmai spaudžia ir duria tarp šonkaulių atšalusia yla
Atskiria mano kūną nuo mano kūno
Tai ką man su tais abiem kūnais daryti
Kas man duos didintuvą ramybei padidinti
Kas man duos fotopopieriaus fotogyvenimui užrašyti
Kas uždegs raudoną šviesą
Kurios vienintelės ryškinamas gyvenimas nebijo
Kurios vienintelės aš nebijau ką aš žinau kas duos kas uždegs
Nežinau negaliu pasakyti užkrito
Negaliu pasakyti galiu tik rėkti
Per miegus kaip rėkia
Gargaliuodamas senis bėk bėk bėk
Neišgaunamas garsas
Neišgaunamas vaizdas
Teplionė o ne fotografija teplionė ne siela
Kur čia tie fokusai jau prašiau
Parodyk fokusą ištrauk už ausų savo lemtį
Ištraukiau atplauti bandau šaltu tekančiu vandeniu
Nevykusią fotografiją
Išblukusią dar neišryškintą kurios
Vienintelė vos įžiūrima vertybė
Užrašas kitoje pusėje
Bėk!

 

Buvau paklydęs

Užmiršti ir vėl prisiminti: „namai“,
„Tikėjimas“, „būti“, „ramybė“.
Užmiršti ir vėl prisiminti: tenai
Jau andai buvom paklydę.

Pakaruoklio pušis girgždėjo gražiai –
Žiūrėjom pro ją į padanges.
It protą pametę akmentašiai
Juodosios meletos trankėsi.

Graži dekoracija būtų kine
Be dramos, konflikto, veikėjų.
Norėtum dabar ten sugrįžti? Ne.
Vertėjo mirt? Nevertėjo.

Tai ko dabar kaip apuokas žiūri
Į nuotrauką mažą ant sienos?
Gerai, pradėkim, trys – keturi:
„Aš – vienas, tu – vienas, jis – vienas.“

Bet kas aš esu, pasakyt kai reikės,
Nuėjus, tarkim, pas Dievą,
Sakysiu, kad mano širdis – katė.
Ir kartais – užliejama pieva.

 

Iš Evangelijos.
Pastabos pieštuku paraštėse

Nešvinta ir netemsta – taip užspaudė
Ir smilkinius, ir dangų – lyg švinu…
Šventam Rašte šis metų laikas – pauzė,
Ir aš jame it kolboj gyvenu.

Atsiminiau karališką leliją,
Kurią mama augino kažkada…
Tokia tvanka – kažkur, ko gero, lyja.
Jeruzalėje, ties kolonada

Kareiviai tyliai skirstosi po vieną –
Sunkių jų žingsnių kaip audros klausaus.
O tarp bažnyčios klauptų laksto hiena,
Ir, rodosi, arti kažkas baisaus.

Ir, rodosi, tai su manim kalbėjo
Apsiaustą baltą vilkintis žmogus,
Ir, rodosi, kareiviai paskubėjo,
Ir, rodosi, kitaip vis tiek nebus.

Tu pavargai, tau smarkiai trūksta skysčių,
Negalima gyvenime taip degt.
Pro adatos skylutę dar pralįsčiau,
Eilėraštį dar parašyčiau, bet

Bet pilnatve alsuoja trešnių kekė,
Bet mėnuo miestu sėlina vogčia,
Bet Dievas skaito tekstą man per petį
Ir sako: pataisyk va čia ir čia.

 

* * *

Atvirukas išgyventos vasaros
Reprodukcija Bandau atspėt kas piešė
Kas tau įsegė raudono aukso auskarus
Kas vaikystės nuotrauką suplėšė

Kas gi aiškinos karštai su Galilėjum
Sukasi ji vis dėlto ar ne
Ar tikrai aš Ledi Dy mylėjau
Ar tikrai mylėjo ji mane

Ar tikrai kada draugų neliko
Man prie kojų gulė juodas šuo
Ar tikrai mane gali rast knygoj
Dantės arba bent jau Periušo

Ar netyčia trupindamas kreidą
Ištepiau ir tavo kostiumėlį
Ar tikrai pirmyn atgal pro veidrodį
Mano siela jau nekart pranėrė

Kaip rudens vapsva stikluos įstrigusi
Ar tikrai ji vargšė dūzgė blaškėsi
Ar tikrai ir šiandien ji dar girdisi
Kaip plokštelė – tyliai ir su traškesiu

 

Užkadrinis balsas

Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne.
(Iz 49, 16)

Be jo – niekaip
Žinau kad matyti reiškia žinoti
Kad žmogus didžiąją dalį pasaulio gauna akimis
O vis dėlto – be to balso
Iš už kadro lyg iš dangaus lyg iš tavęs paties –
Negirdėdamas vien tik matydamas aklas būčiau
Nežinočiau ko tas vyras eina ir eina keliu palei mišką
Tada palei tvorą
Paliko namus ir grįžta
Ar dar labiau tolsta ir jau niekada nebegrįš
Nežinočiau
Ar jau atsiprašiau motinos
Nelaukdamas jos atsiprašymo
Ar jau atsiprašiau tos moters kuri iš tikrųjų mane…
Nežinočiau
Kodėl prieš mano akis šoka tie juodai apsirengę žmonės
Juodai apsirengę o šoka
Gerai kad tas balsas paaiškina
Baisiausia kad jis kartais dainuoja
Baubia tarsi girtas išprotėjęs senis per miegą
Arba aš pats springstantis perlo baltumo savo vienatvės seilėmis
Spjaudantis žaliomis savo vienatvės putomis
Tik jis
Tik jis gali atsakyti
Kur jo vaikai ar laimingi ar apskritai gyvi
Jis vienintelis žino kodėl
Į troleibusą motinos keliamas vaikas
Pameta mandariną
O tas nurieda į balą
Ir taip šviečia taip šviečia
Kad net per miegą baisu fiziškai apakti
Kodėl teberieda kodėl tebešviečia
Jis žino
Šią ir visas kitas didžiąsias paslaptis
Ir kol girdžiu man drąsiau gyventi
Juk drąsiau gyventi girdint
Kaip tave šaukia ir šaukia vieninteliu tavo vardu
Kartais dvejinasi ir nežinau
Tai aš sakau kurs esi danguje
Ar tas kuris danguje kuris manyje kuriame tik dangus
Kuris kuriame netelpame
Kaip spiritus stiklo butelyje
Kuris kuriam užkadrinis