Apie kūrybą ir save
Algimantas Mikuta: Bažnytkaimio vaiko sindromas
2011 m. Nr. 7
Poetas Algimantas Mikuta atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus
Mielas Algimantai, bėgant metams kalbėti „apie kūrybą ir save“, beje, kaip ir apie gyvenimą, darosi vis kebliau ar net visai beviltiška: kad ir ką pasakytum, dažniausiai niekas negirdi… Ar naujajame amžiuje dar įmanoma žmogui išgirsti žmogų?
Taip tik atrodo, kad susikalbėti vis kebliau „su metais“. Naujasis amžius, ko gero, dėl to taip pat niekuo dėtas. Tiesiog esama laikotarpių, kai žmoneliai labiau trokšta kalbėti, o esama, kai jie bando klausyti, ką kiti sako. Tada jie mano, kad tie kiti yra protingesni ir pasakys jiems apie gyvenimą ką nors įdomaus ir naudingo. Šiandien, matyt, prigyvenome situaciją, kai visi esame nusivylę kitais, jų nesiklausome, todėl ir negirdime – toksai laikino kurtumo periodas, atskirų entuziastų bandomas atsverti plepumo paūmėjimais. Pernelyg ilgai žmonės Lietuvoje klausėsi vienų ir tų pačių pateptųjų. Kuomet paaiškėjo, kad anie tokie nėra, prabilo visi, kas netingi, nesvarbu, ar turi iškalbos pradmenis, kad galėtų lipti ant bačkos, nesvarbu, ar pažįsta raides, kad pajėgtų komentuoti filosofų straipsnius internete. Mane guodžia, kad tai jokia naujiena. Vis prisimenu kelių dešimtmečių senumo V. Žilinskaitės humoreską apie literatų disputą – kiekvienas oratorius varo savo monologą: kas apie batus, kas apie ratus, kas apie libido, nekreipdamas jokio dėmesio į kito oratoriaus kalbas. Panašiai bent keliose komedijose iš šios žmonių silpnybės šaiposi Moljeras. Tiesiog piliečiai nebenori vieni kitų girdėti. Ką daryti, kad tave išgirstų? Kai kas bando perrėkti visus, dažniausiai muzikai, politikai, kartais ir rašytojai, kai kas bando kalbėti, išdarinėdami klouniškas grimasas, kai kas vapa kūdikiškai bė mė, dar kiti apsimeta pamišėliais, pusiau pitekantropais, žodžiu, būdų esama įdomių ir išradingų – galėtume sau šaipytis, jeigu kai kurie nebūtų rezultatyvūs. Susikalba žmonės… Ir atrodo, kad kiek kitaip, negu susikalbėdavo anksčiau. Mano receptas: kalbėk kaip moki, ypač kai mokytis jau vėlu, – prašokus penkiasdešimt metų nebe laikas keisti kalbėseną. Pamanyk, girdi negirdi. Krikščioniškai žiūrint, noras, kad visi girdėtų, ką tu sakai, yra puikybė, taigi didelė nuodėmė. Pastangos įspėti naujojo amžiaus kaprizus yra bergždžios, tačiau verta bandyti, įtempus klausos likučius, iš amžiaus gausmo išskirti atskiras melodijas ir istorijas. Jei žodžiai patys neplūsta iš gerklės, geriau patylėti, susivokti erdvėje. Kad kievienam(?) „su metais“ ateina toks nemalonus aplinkos kurtumo jausmas, aš supratau senokai, tada parašiau „Apuoko valandą“ ir po to ilgai klausiausi gatvių gaudimo, visiškai netrokšdamas įsiterpti į emocingas kalbas, balsų chorą. Žinoma, šiandien dėl to gailiuosi. Jeigu nenori ar neišgali pasakyti savo minties aiškiai, reikia bent jau murmėti…
Atsigręžkim į tavo literatūrinę pradžią – kaip atsitiko tokia laimė, kad jau devyniolikmetis išleidai pirmąją knygą („Gėlės braižykloje“, 1962)? Dabar daug kam atrodo, jog sovietmečiu taip paprasčiausiai negalėjo būti…
Tokia čia ir laimė – išleidęs „Gėles braižykloje“, pasijutau poetu ir apleidau tiksliuosius mokslus, kuriuos tada, atvykęs iš provincijos, krimtau Kaune. Apvyliau mokytojus ir gimines, nes jie tikėjosi, kad iš manęs išeis mažų mažiausiai fabriko direktorius – aš gi buvau įstojęs į tada dar naują pramonės ekonomikos specialybę, įsteigtą Mechanikos fakultete. Pasidžiaugiau rinkinėliu, į kurį mano kursiokai net nesureagavo, ir po metų palikau tą „apdainuotą“ braižyklą atokiame Donelaičio gatvės kieme. Fakulteto braižyklos buvo įrengtos buvusiose Kauno gubernatoriaus arklidėse, tenai nebuvo jauku, dieną naktį palubėje zirzė dienos šviesos lempos, braižėme tušu, bent kiek suteptą darbą priėjęs dėstytojas perbraukdavo raudonu rašalu skersai išilgai, taigi klok naują lapą, pradėk iš pradžių. Atgaivą teikė tik pavasarį ant visų palangių paprastuose stiklainėliuose sumerktos gėlės. Net pašaipusis Juodikaitis, braižomosios geometrijos vadovėlių autorius, nelikdavo joms abejingas. Kol mes kuitėmės palinkę prie brėžinių, vaikščiojo pasieniu ir vis uostinėjo tas kuklias gėlikes. Taigi gėlės braižykloje, kaip ir daug kas mano eilėraščiuose, nėra koks nors iliuzinis vaizdinys. Žaliakalnio darželio gėlės, pamerktos laborantės, atėjo iš tuometės realybės. O toji realybė šiek tiek skyrėsi nuo tuomečių jaunųjų eiliuotojų matomos ir eksploatuojamos tikrovės. Kitaip tariant, atrodė originaliau, nenuganyta pegasų. Bet tai jau antroji sąlyga, kuri leido debiutuoti itin jaunam. Pirmoji sąlyga kita, – aš pakliuvau, kaip dabar mėgstame sakyti, į trijų muškietininkų, garsios poetų trijulės, akiratį. Alfonsas Maldonis, 1960-ųjų pavasarį drauge su Albinu Bernotu ir Dalia Urnevičiūte apsilankęs Mažeikiuose, išsivežė Vilniun mano eilėraščių sąsiuvinį. Jis tada dirbo Rašytojų sąjungoje poezijos konsultantu ir į paskutinį „Jaunųjų“ almanacho tomelį dar spėjo įdėti porą eilėraščių. Tai man buvo ypatingas netikėtumas. Vėliau, 1961-aisiais, kai jau gyvenau ir mokiausi Kaune, gavau komisijos darbui su jaunaisiais rašytojais (toks buvo biurokratiškas pavadinimas) pirmininko Justino Marcinkevičiaus laišką, kuriame siūlė pateikti pirmosios knygos rankraštį (nors nesu pedantas, tą laišką tebeturiu), o dar vėliau, jau žiemą, mane susirado Algimantas Baltakis ir pasakė, kad jis paskirtas mane konsultuoti… Konsultavo jis mane gana smagiai, kaip patyręs urbanistas dar visai žalią urbanistą, – išsikvietė į Vilnių ir dvi dienas vedžiojo po visas Gedimino (tada – Lenino) prospekto kavines nuo Literatinės ligi kažkokios vežikų užeigos palei Žvėryno tiltą. Atvirai šnekant, tokia redaktoriška parama man patiko labiau nei reiklus Aušros Sluckaitės redagavimas leidykloje. Ji gana pašaipiai žvelgė į mano geležinę-fabrikinę lyriką ir negailestingai trumpino sentimentalokus meilės čiulbesius. Knygelė išėjo kartu su Marcelijaus Martinaičio, Jono Juškaičio, Jono Ratniko ir Danutės Zakienės poezijos rinkinėliais. Ją išnešė banga, kurios vienu žodžiu pavadinti nemoku. Buvau jaunas ir nuoširdus bažnytkaimio bernaitis, pakliuvęs į lietuvišką didmiestį ir įsuktas į jo verpetą – mokiausi įdomių naujų dalykų, dirbau (tokia buvo tvarka) sename metalo fabrike, buvusioje Tilmanso gamykloje, tada „Pergalėje“, kuri tuo metu gamino ne bet ką, o garo turbinas, kasdien tekdavo pereiti Ąžuolyną, Vytauto parką, Laisvės alėją – žodžiu, tai, kas tikram kauniečiui seniai buvo virtę rutina, mane jaudino, drąsino, teikė turiningų potyrių, peno iliuzijoms. Priešais mane vėrėsi žvalus viliojantis pasaulis. O kur dar studentiška laisvė ir darbininkiškas įžūlumas, – nieko nebijojau, naktį parkeliaudavau pėsčias iš Lampėdžių. Galimas daiktas, kad tokio entuziastingo bernaičio tuo metu buvo dairomasi. Manau, neapsiriksiu teigdamas, kad į literatūrą mane atsivedė vyresnieji broliai. Toji taisyklė menų pasaulyje yra universali. Tarkime, šiandien debiutantus suranda ir smagiai palydi į spaudą jau ne A. Marčėnas ar D. Kajokas, o jaunesni – G. Bleizgys, B. Januševičius, R. Stankevičius. Kitaip tariant, ne tėveliai ir seneliai. Vyresnieji jaunimėlio vengia, nesupranta, bijo pašaipų, o štai jaunesni mentoriai telkia bendraminčių ir ginklanešių kuopas būsimoms grumtynėms už vietą po saule.
Gerai atsimenu tavo rinkinį „Paukščių žemė“ (1968), tais pačiais metais Vladas Šimkus išleido knygą „Geležis ir sidabras“. Ar tada jautei, kad poezija yra jėga, daranti įtaką žmonėms, gyvenimui apskritai? O gal tai tik tų dienų mano jaunatviška iliuzija?
Poezijos poveikio žmonėms vadinti jėga nesiryžčiau. Aišku, poezijos įtaiga egzistuoja, bet ji priklauso nuo daugelio dalykų: kiekvieno mūsų prigimties, išprusimo, bendruomeninės atmosferos, sklaidos intensyvumo. Poetinė sugestija kažkuo panaši į muzikinę klausą ar jautrią uoslę. Man sunku prisiminti tų metų kūrybines intencijas, bet jeigu į smagiai įsibėgėjusio Poezijos pavasario šventes Palemone tada suplaukdavo minios, tai, matyt, ne vien dėl pramoginio pasižmonėjimo. Įvairaus amžiaus klausytojai gaudė įtaigesnius žodžius, drąsesnes frazes, domėjosi, kur tai galima perskaityti. O tiražai? Kapok mane į gabalus, nepatikėsiu šmaikštuolių aiškinimais, kad dėl visko kaltos knygų sekcijos, tada įėjusios į madą. Girdi, dabar tokių baldų niekas nebegamina, tad ir knygų niekas nebeperka, o į poeziją nė nepažvelgia. Tiesiog pasekmės painiojamos su priežastimis. Nebežinau, kaip nutiko, kad „Paukščių žemė“ išėjo 1968 metais, o kita knyga „Ašmenys“ – 1970, nors tose knygose spausdinami tekstai parašyti tuo pat metu. Ar čia toks mano paties sumanymas, ar leidyklos, o galgi net tavo paminėto V. Šimkaus, su kuriuo tada daug bendravome? Galėjo ir jis taip patarti, nes tuo metu dirbo „Pergalės“ redakcijoje, kurion nunešiau 1966-ųjų pavasarį parašytą poemą „Gelmių žuvys“. A. Baltakis perskaitė, pasimuistė, pareiškė, kad reikia smarkiai redaguoti. V. Šimkaus patarimas buvo radikalus: jei poema vadinasi „Gelmių žuvys“, tai visi skyreliai, kuriuose kalbama ne apie žuvis, o apie žmones, sunkiai vargstančius, bebalsius, gujamus, nėra būtini, juos reikia išimti, tada kvaila cenzūra neturės prie ko prikibti, o protingi skaitytojai supras, kas turima galvoje – ne silkės čia svarbiausia. Aš taip ir pasielgiau, tik gaila, kad išpašiotus fragmentus kažkur nukišau, ligi šiol nerandu, – dabar pačiam būtų įdomu pažiūrėti, kokius tikrovę juodinančius paveikslus tada norėjau paskelbti. Dar pamenu, kad gyriausi netyčia nušvitusiu knygos pavadinimu, jame susilydė tada itin man parūpusi žemųjų ir aukštųjų pradų vienybė, šnekėdavau: paukštis minta žemėje, o gieda danguje, be žemės jis ilgai negiedotų. Vėliau supratau, kad ne tokia čia jau ir novacija, – paukštuką prilipdęs prie pirmojo „Poezijos pavasario“ viršelio Stasys Krasauskas šį simbolį tarsi išdegino visų mūsų kaktose, o Sigitas Geda savo „Strazde“ amžinąsias žemo ir aukšto priešybes sulydė paukštyje-žmoguje. Tačiau aš tada taip įsitvėriau į paukštišką metaforą, kad negaliu ištrūkti iš ornitologiškų vaizdinių bei alegorijų ligi šiol, esu parašęs „Nematomą paukštį“, „Vakaro paukštį“, „Paukščio mirtį“, „Pelėdą parke“, „Paukščių smuklę“ ir dar krūvą panašių eilėraščių, visaip vartydamas mane tebestebinančią priešybių vienybę. Tiesa, bičiulis Ričardas tą patį įvardydavo, man regis, efektingiau, sakydavo: arkliavagių dainos. Anot jo, nėra nieko gražesnio ir tikresnio už arkliavagių dainas, nes šie nuoširdžiai džiaugiasi, kad jų nepagavo ir nepakorė. Visi kiti dailūs pašnekėjimai, sakydavo jis, tėra davatkų bezdalai. Kęstutis Genys tuo metu vaikščiodavo po Kauną ir griausmingu balsu deklamuodavo Mačernį: „Ar liūdnesnio kas būti galėtų / kaip likimas žmogaus šioj nakty – / jo gimimas toks ilgas ir lėtas, / o mirtis nelaukta ir staigi“, šiurpindamas klausytojus kavinėse, įstaigose, praeivius gatvėse, ant Žaliakalnio laiptų. Geležis ir sidabras – vėlgi priešybės: galia ir grožis. V. Šimkaus poezija mane traukė taupiais reikšmingais žodžiais, jokios tuščios patetikos, viskas daiktiška, tvirta. Tokia tada buvo dvasinė apsuptis, o jaunatviška iliuzija, kurią tu čia mini, užkliūdavo nebent seniems bambekliams, tokiems kaip aš dabar. Vienas, tarkime, mane vadino šoferių poetu. Dabar gal įsižeisčiau, o tada tuom didžiavausi. Labiau man įgėlė Ričardas Pakalniškis, kuris recenzuodamas „Paukščių žemę“ stebėjosi, jog autorius nuo smagios bravūros kažkodėl perėjo į nepatirtą dramatizmą. O ką šis begalėjo daryti, nes jau buvo vedęs, pusantrų metų prasistumdęs toli nuo Lietuvos, Kazachstane, matęs įvairių gamtovaizdžių, sutikęs keisčiausių žmonių, mokęsis visokių mokslų, bet nieko nebaigęs.
Kurią savo knygą išskirtum kaip reikšmingiausią tau pačiam? Kuri susilaukė didesnio skaitytojų dėmesio, įvertinimo, kritikos?
Gal „Apuoko valandą“. Bet dėl itin subjektyvių priežasčių. Mat po „Žalių vyšnių“, rinktinės, kurion buvo sudėti eilėraščiai iš šešių knygelių, pajutau geliančią tuštumą, tarsi dieglį po krūtinkauliu, kokį patiriame po ilgėlesnio bėgimo. Emocijų ritmas sulėtėjo, širdis prašė atodūsio. Jaunatviško įspūdžių godulio periodas aiškiai buvo pasibaigęs, įžengta į penktą gyvenimo dešimtmetį. Nuojauta, kad šitaip greit nutiks, mane senokai kamavo. Jau „Švytuoklėje“ yra eilėraštis apie suvalgytą druskos kaugę ir norą kalbėtis rečiau, kurį vėliau pasigavo recenzentai, konstatuojantys dvasinį autoriaus nuovargį. Reikėjo susivokti, kokion būties atkarpon esi pakliuvęs, išmokti perprasti užklupusią tave valandą, pašaukti ją vardu. Kad toji prieblandos valanda, dar tik artėjanti, bet jau užuodžiama, galėtų vadintis apuoko valanda, sugalvojau rudenėjančiame kaime, klausydamasis tolimo jų ūbavimo, – tiesa, ūbauti galėjo ir pelėdos, bet tai nebesvarbu. Manau, kad poetai su metais (kiti gal ir iš prigimimo) įgauna šuns uoslę tam, kas nėra matoma, kas tik artėja. (Beje, kažkada esu rašęs apie šunį, aplojantį nematomus, viršum debesų skrendančius lėktuvus). Kai kurie tuom ima piktnaudžiauti, pranašauti ateitį, o dauguma elgiasi padoriai – kalba apie būsimus įvykius ir įspūdžius kaip apie esamus. Ką tik per radiją tai gražiai patvirtino Antanas Gailius, kuris literatūrinės laidos vedėjai prisipažino, jog ciklą apie kelionę į Alpes parašė… prieš kelionę.
„Apuoko valandai“ ruošiausi gal dvejus metus. Tikėjausi parašyti poemą, tad nusprendžiau, kad jeigu jau ji vadinsis „Apuoko valanda“, tai joje privalo veikti apuokai, pelėdos, žodžiu, plėšrūs išmintingi prieblandų paukščiai, o ne kokie nors lyriniai herojai žmogiškais veidais. Todėl kaip niekada ligi tol puoliau domėtis konkretybėmis, netgi, galima sakyti, rinkti medžiagą: knaisiotis po enciklopedijas, kamantinėti ornitologus, išsirašinėti citatas (beje, vieną iš M. Prišvino apsakymo panaudojau). Sužinojau nemažai, bet poemos neparašiau, tik keletą eilėraščių… Paaiškėjo, kad tų mano sulesiotų konkretybių iš paukščių gyvenimo kaip ir nereikia. Ta pačia proga drįstu pasakyti – ne kiekvienam poetui erudicija, enciklopedinės žinios padeda, kartais visa tai net trukdo. Atrodo, kad tasai itin kukliai išleistas rinkinėlis buvo gana populiarus, tekstus pasigavo bardai, skaitydavo aktoriai, prieš porą metų Sigutis Jačėnas paleido į pasaulį savo įskaitytą ir įdainuotą kompaktinį diską su keliolika šios knygos tekstų. Iki lemtingos keturiolikos metų pertraukos, stojusios po šios knygos, negalėjau skųstis nei kritikos, nei skaitytojų dėmesiu. Na o po tos pertraukos kaip eiliuotojas išsijudinau tik naujajame amžiuje ir supratau, kad senieji mano skaitytojai – taigi iš praėjusio amžiaus – arba apžlibo ir nebepaskaito, arba numojo į mane ranka. Bet šit „Šeško šokis“, pasirodęs 2007 metais, vėlei sulaukė gausių apšnekėjimų spaudoje bei internete, net Kastoras ir Poluksas teikėsi pasišaipyti iš kandžią anarchistinę dvasią praradusio senstančio autoriaus. Jaunystė yra negailestinga. Kaip ir išminties tiesa, apie kurią bandžiau šnekėti „Apuoko valandoje“.
Rašytojai, poetai ilgiau gyvendami išleidžia daug knygų (skaičiuoja dešimtimis), leidyba kartais (ypač šiais laikais) virsta tiesiog rutina, kuri, matyt, slegia ne tiek autorių, kiek skaitytojus. Pusiau juokais paklausčiau, ar ne per daug poetai prieiliuoja, juolab kad nėra žinoma, koks eilėraščių kiekis būtų optimalus kiekvienam Lietuvos gyventojui?
Mane slegia ne knygų skaičius, o eilėraščių griūtis kultūros savaitraščiuose. Po kelis puslapius kiekviename numeryje pačiu smulkiausiu šriftu. Kartais atrodo, jog poezija yra tapusi tuščių plotų užkaišalu. O šit poezijos knygų kiekis knygynų ir bibliotekų lentynose santykinai yra daug mažesnis. Skurdžiose rajonų knygynėliuose poezija kitąkart sutelpa vienos lentynos kamputyje, likusiame nuo ezoterinės literatūros. Į proto rėmus sunkiai telpa ir „Poezijos pavasario“ almanachas, kuriame nebelieka jokios kitos medžiagos: straipsnių, prisiminimų, diskusijų, fotografijų – vien žodžių virvelės, ritmingos ir pabrėžtinai sprangios strofos. O ir pats Poezijos pavasaris, mano galva, šiame amžiuje tapo panašus į atskiestą vyną. Į išlaikyto brangvynio statinaitę šliūkštelėtas kibiras vandens, idant gėrimo pakaktų visiems norintiems, o kad toks vynas nebemuš į galvą, nebelinksmins ir nebespaus graudulio ašaros, nepagalvota. O į tavo pusiau juokais užduotą klausimą pusiau juokais atsakau: Kultūros ministerija galėtų pateikti užsakymą kokiai nors nuomonių ir reitingų kontorai nustatyti pageidaujamą vienam Lietuvos gyventojui eilėraščių skaičių ir, „paėmus jį už pagrindą“, optimaliai skirstyti leidykloms pinigus poezijai leisti. Bet ir tokiomis drastiškomis priemonėmis turbūt neįmanoma sustabdyti įsisiautėjusių poetų. Kuo anie biednesni, tuo aršesni. Kažkada, kai buvau jaunas ir įžūlus, leptelėjau Eduardui Mieželaičiui, kad nespėju skaityti jo prirašytų knygų, o jis lyg ir pyktelėjęs atsakė: o kas tave verčia jas visas skaityti? Klausimas, kylantis šiandien kiekvienam varganam skaitytojui, yra panašus: kokiu būdu iš anksto galėčiau sužinoti, kad naujos žinomo ar nežinomo autoriaus knygos (tarp jų – ir poezijos) po pusvalandžio man nereikės trenkti į sieną?
Tikrieji žemaičiai gyvena Žemaitijoje, tačiau kai kuriems jų tenka savo dienas leisti, pavyzdžiui, Vilniuje arba Kaune. Kokią įtaką gyvenamoji aplinka darė tau kaip žmogui, o kartu ir kūrybai?
Iš pasipasakojimo apie studijų Kaune metus, kai rašiau „Gėles braižykloje“ ir „Spektrą“, aiškiai matyti, jog gyvenamoji aplinka valdė mane it kokia lėlininkė, nulipdytą iš plastilino ir šiaudų marionetę. Aš džiaugiausi ir paklusau visoms miestiško bendrabūvio taisyklėms. Simuliuoti pradėjau vėlokai, o šiauštis tik perkopęs keturias dešimtis. Aplinkos, kuri mane supo, vietovių, kur teko pabuvoti, kontūrai bei detalės mano kūryboje nuoširdžiai paskleistos, sakyčiau, matyti kaip ant delno, – komentuodamas tą poveikį bei įtakas, praėjus keliems dešimtmečiams, galiu viską supainioti. Mane tiesiog stebina rašytojų sugebėjimas izoliuotis nuo aplinkos. Prozos knygoje „Kompostas“ esu palyginęs tokią jų nuolatinę būseną su vandens voro gyvenimu oro maišelyje. Kad ir kur anas gyventų – Londone, Čikagoje ar Žirmūnuose, – visa jo šneka tik apie karklais apaugusį tėviškės upelį. Manasis oro maišelis, matyt, prakiuręs, turiu dažnai bėgti į Žemaitiją pasipildyti gimtojo kvapo. Gal ne visi ir pastebi, kad kiekviename mano eilių rinkinyje yra bent keli tekstai, skirti Žemaitijai. Jie įmesti tarsi netyčia, dažniausiai vadinami sugrįžimais, pvz., „Sugrįžimas į Žemaitiją senu tarškančiu autobusu“, ir, banaliai šnekant, atlieka inkaro, rišančio prie gimtos žemės ir tarmės, vaidmenį. Tie sugrįžimai jaunystės knygose yra reportažiški, aprašomieji, su pasišaipymais iš kelionės nuotykių, su pasigraudenimais. Paskutinėse knygose („Šeško šokis“, „Veranda“) jie labiau virtualūs – grįžtama ne tiek į geografinį tašką, kiek į praeities laikus, kaip ir dera realybėje menkai judančiam senstančiam piliečiui. Aš netgi pasvajoju, kad būtų neprošal visus tuos sugrįžimus į Žemaitiją sudėti vienon knygelėn, papildant juos tarmiškais tekstais, kurių retkarčiais juokais parašydavau. Žinoma, nūnai manoji urbanistinė patetika yra gerokai nuslūgusi, atsirado nauja mieste gimusių ir augusių poetų generacija, kuri ryškiau jaučia asfalto kvapą, geriau moka senamiesčio kiemų melodijas. Su jais nepasivaržysi, bent jau šioje zonoje. Tenka prisipažinti, kad aš toli nenukeliavau, likau bažnytkaimio vaikas, apie ką ir bandžiau papasakoti „Komposte“. Nutiko netgi įdomiau, – bažnytkaimis atkeliavo į miestą, kuriame aš jaučiausi gyvenąs tarsi didmiestyje. Kokios yra pagrindinės lietuviško bažnytkaimio dominantės? Bažnyčia, turgus, aptieka. Galgi ne tai šiandien pirmučiausia krenta į akis Kauno panoramoje – fizinėje ir dvasinėje? O ir kompostas, simbolizuojantis bažnytkaimio gyventojų, panamėse auginančių daržoves, buitį ir mąstyseną, kauniečiams, ypač priemiesčių žmonėms ir naujųjų kotedžų šeimininkams, yra puikiai pažįstama materija. Tuo atžvilgiu literatūros plotuose aš nesu vienišas, bažnytkaimio vaiko sindromas juntamas dažname lietuviškos prozos, rečiau poezijos, kūrinėlyje, nors kaimiškoji pasaulėjauta bei buitis, rugiai ir šienas kol kas nustelbia kiaulpienes, išdygusias tarp šaligatvių plytelių.
Įdomu būtų išgirsti minčių apie bendraamžių pasirodymą literatūroje (vienmečiai, gimę 1943 m., S. Geda, V. Skripka, V. Palčinskaitė, B. Vilimaitė, V. Martinkus ir kt.). Ar lenktynės tarpusavyje (jeigu tokios buvo) padėjo augti kūrybiškai, rašyti daugiau, stipriau?
Nežinau, ar tai dera vadinti lenktynėmis. Kokios lenktynės tarp vienon karieton sukinkytų jaunų žirgų? Tiesiog risnojom, viena akimi pažvairuodami į greta bėgantį bendraamžį. Nelabai tais laikais kuris nors eiklesnis būtų galėjęs išsiveržti į priekį, – buvo kas sutramdo. Lygiavos principas sovietmečiu veikė ne tik socialinėje, bet ir kūrybos sferoje. Prisimenu, jog tarp įvairių pamokymų, kuriuos gaudavome 1967 m. pradėję Kaune leisti žurnalą „Nemunas“, buvo ir toks: privalote plėsti autorių ratą, jokiu būdu neapsiribokite kelių talentų būreliu, modernių išsišokėlių nespausdinkite per dažnai. Taip, mes dėmesingai skaitėme vieni kitų kūrybą, taip, mes bendravome, kartais itin aktyviai. Gyvieji pabendraujame ir šiandien, žinoma, rečiau ir ramiau. Tasai ratas iš tikrųjų didesnis, kažkodėl man atrodo, kad 1942–1943 metai žymi pokario vaikų kartos centrą ir, kalbant apie mūsiškę generaciją, gimimo datas reikėtų stumtelėti į abi puses, čia turėtų pakliūti J. Strielkūnas, R. Granauskas, R. Šavelis, L. Jacinevičius, R. Klimas, S. Šaltenis. Beje, ši karta literatūros profesorių jau yra surikiuota ir aptarta, gal tik pernelyg akcentuojant ne skirtumus, o bendrybes. Dabar, sulaukęs žilo plauko, galiu pasakyti, kad kūrėjui įmanoma išlikti tik išnaudojus savo prigimties ir patirties autentiką. Juk su šiais rašytojais taip ir nutiko, – nūnai kalbame tik apie tuos, kurie išsilaikė kaip ištvermingos ir savitos figūros. Gal aš nepastebėjau, bet rimtesnių konfliktų tarp jų nebūta, net toks karštas vaikinas kaip S. Geda rasdavo priešų kitose amžiaus grupėse, ką jau kalbėti apie tolerancijos apaštalą Vytautą Martinkų, kuris per tą savo taikdarišką charakterį penkerius metus tempė Rašytojų sąjungos pirmininko naštą. Turbūt mes pernelyg gerai pažinome vienas kitą, kad galėtume patikėti kokiomis nors kvailomis liaupsėmis arba iš piršto laužtais kaltinimais kuriam nors kinkinio draugui. Nebent koks kartėlis ir sukirbėdavo kurio nors širdy dėl dėmesio stokos, bet aikštėn tos graužatys neiškildavo, – likimas vienam dosnesnis jaunystėje, kitam senatvėje. O kad literatūros profesoriai dar ne kartą perrikiuos ne tik mūsų, bet ir kitas kartas, aš neabejoju, toks jų užsiėmimas. Galų gale kai kas iš mūsų dar ir šiandien išgali po kelias valandas per dieną sėdėti prie naujo rankraščio, ne visi dar savo kelionę pabaigė. Kryptingai juda pirmyn, nors ir nebevieningame eikliame kinkinyje.
Žurnalas „Nemunas“ – atskiras periodas tavo gyvenime. Kokie išliko prisiminimai apie anų laikų literatūrinį jaunimą, apskritai apie „kenksmingą sveikatai ir kūrybai“ darbą spaudoje?
Periodai, tiesą sakant, buvo du. Apie pirmąjį, kai keliese kūrėme „Nemuną“ nuo nulio, jau užsiminiau. Vėliau antrasis, kai po aštuonioliktos metų grįžau prie jo kaip vyriausiasis redaktorius. Periodai smarkiai skyrėsi. Pirmąjį kartą džiaugiausi, kad galiu prisidėti realizuojant jaunųjų Kauno menininkų ilgai puoselėtą idėją – turėti šiame mieste leidybinę bazę, modernios kultūros židinį. Ir į redakciją tada pasisiūliau pats, ir kelis pažįstamus literatus jon atviliojau. O štai antrąjį kartą ilgai muisčiausi, kol galų gale plunksnos broliai mane prikalbino perimti likusį be valdžios ir globos gimtąjį žurnalą. Apie redaktoriavimą esu šį bei tą užrašęs „Komposte“, tad pakartosiu tik reziumė: manau, kad redaktoriauti atėjau per vėlai ir dirbau per ilgai. O konkrečiai: redaktoriavau trylika metų ir trylika dienų. Beje, vyr. redaktoriumi buvau paskirtas 1991 sausio 10 dieną, o sausio 13-ąją Vilniuje prie televizijos bokšto tankai traiškė žmones, buvo išvaikytos kelios redakcijos. Kaune tokių baisių ekscesų nenutiko. Tiesa, kažkoks anonimas kitą dieną telefonu pasiūlė greičiau uždaryti redakciją ir bėgti kažkodėl į Lenkiją. Nutariau, kad tai juodasis humoras, nors kas ten žino. Atsistatydinau gi 2004 m. sausį, kai spaudos rėmimo fondas nusprendė neberemti žurnalo finansiškai. Smulkiau neblusinėjant visų tų įvykių ir nuotaikų, galiu pasakyti, kad darbas žurnalo redakcijoje paliko tiek smagių prisiminimų, tiek kartokų nuosėdų. Visa, kas reikalavo išmonės, kūrybiškumo, mane džiugino, visa, kas vertė vaikštinėti su ištiesta ranka po bankus ir kitokias kontoras, kurpti visokiausius beprasmiškus popierius, vadinamus projektais, nelygios derybos su spaustuvininkais, kioskininkais lenkė prie žemės, varė į neviltį. Kol dirbau „Nemune“, asmeniškai pažinojau visus Lietuvos rašytojus, dabar jau ne, kitąsyk žmogų, išleidusį kelias knygas, palaikau debiutantu.
Lietuvoje niekam nėra lengva: vienus vargina nepritekliai, kitus – moralės ir sąžinės stygius, trečius – valdžios ir pinigų godulys… Kai tokia situacija, ką gali nuveikti rašytojas, gyvenantis Kaune?
Tą patį, ką ir rašytojas, gyvenantis Vilniuje ar Klaipėdoje. Su panašiu klausimu anuomet, kai dirbau Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, mane varydavo į kampą miesto funkcionieriai ir visuomenės aktyvistai. Mat aš imdavau veblenti, kad rašytojo pareiga rašyti gerus kūrinius, o visa kita veikla priklauso nuo individualių sugebėjimų, – ne kiekvienas yra geras oratorius, nuoseklus mąstytojas, tvirtas teoretikas, o jau organizuotų pragmatiškų žmonių tarp rašytojų itin reta. Už tokias kalbas mane kaltino asocialumu ir apolitiškumu. Na, žinoma, pasitaiko net muzikologų, sugebančių mąstyti ir veikti valstybiškai, prezidentiškai. Kadaise girdėjau Žemaičių vyskupą Antaną Vaičių pasakojant, kaip jis keičiąs kunigus. Kai ūkiškas klebonas suremontuoja bažnyčią, jis perkeliąs jį į apleistą parapiją, kurioje prieš tai kunigavo iškalbingas ir muzikalus, tačiau nepraktiškas, netvarkingas dvasininkas, o aną atkeliąs į suremontuotą bažnyčią, kad ir šičia parapijonys pasiklausytų puikaus giedojimo, nes ūkiškas klebonas buvo bebalsis ir metų metus sakydavo tuos pačius standartinius pamokslus. Todėl aš ir teigiu, kad miestui turi būti gerai, jei jame gyvenantis rašytojas rašo geras knygas. To turi pakakti. O jeigu kuris nors yra dar ir puikus paskaitininkas, kultūros populiarintojas, tai nuostabu. Kaune tokių apraiškų vis pasitaiko ir jos sulaukia miestiečių dėmesio. Na, tarkime, Dovilės Zelčiūtės vedami vakarai Menininkų namuose, išradingieji susitikimai Kęstučio Navako knygyne „Septynios vienatvės“, tiesa, jau nukeliavę į istoriją. Šiuo metu literatūrinio gyvenimo centras, šventės, jubiliejai, knygų pristatymai persikėlė į Maironio literatūros muziejų, kuriam vadovauja rašytoja Aldona Ruseckaitė. Gaila tik, kad rašytojai neturi jokios įtakos Kauno teatrams. Paskutinis dramaturgas, į kurio žodžius teatras įsiklausydavo, buvo Juozas Grušas. O kad literatūros centras klajoja po miestą, neužsibūna viename taške iki apsamanojimo, man netgi patinka. Derėtų susitaikyti su mintimi, kad literatūra ir jos kūrėjai nepajėgūs keisti realaus gyvenimo. Rašytojas nėra koks ateivis iš kosmoso ar Biblijos veikėjas, kurio pasiklausę miestelėnai atsikratytų pinigų godulio, mėtytų banknotus į smėlį ir tryptų juos kojomis, o jų sąžinė nuskaidrėtų kaip Laisvės fontano vanduo. Nemalonus man šis klausimas, Danieliau, nes vis dėlto baisingai norėtųsi, kad būtų kitaip, kad literatūra, o ir visi kiti menai, būtų pajėgesni, kažkiek lemtų žmonių sąmonę, jų gyvenimo pokyčius. Idealizmo rudimentai, infantilu…
Naujausiame tavo eilėraščių rinkinyje „Veranda“ (2010) daug įsimintinų eilučių, tačiau pacituosiu dvi pačias pirmąsias: „Dabar man galima ir padejuoti, / nes ligi šiol retai tedejavau.“ Ko palinkėtum XXI amžiaus lietuviui, kuriam, tarkim, dar daug kas prieš akis?
Tam, kuriam dar daug kas prieš akis, linkiu drąsiai ir blaiviai žvelgti į priekį, nes visi gąsdinantys arba guodžiantys pranašavimai yra tik spėjimai, kurie suveši nestabiliuose kraštuose lūžio metais. Daug kas yra, daug kas bus įdomu, nauja, fantastiška, o jeigu kas nors ir kartosis, tai kitokiomis formomis, negu tikėtasi. Dejones ir rezignaciją, brolau, palik man, atšlubavusiam iš praėjusio šimtmečio.
Algirdas Martinaitis: „Gyvenu su savo muzika vienuose marškiniuose“
2011 m. Nr. 5
Kompozitorių Algirdą Martinaitį kalbina Romas Daugirdas
– Koks „užkratas“ šeimoje (giminėj) inspiravo Tavo posūkį į menus? Pamėgink išdėstyti ir kitas savo pasirinkimo aplinkybes.
Ankstyvoje vaikystėje tėvai, eidami į lauko darbus, pasiimdavo ir mane. Gale lauko paguldydavo ant kailinių – ar vasarą, ar rudenį. Aplink aukštos žolės, alksnynai, viršuje dangus ir besikeičiantys debesų miestai. Visa tai primindavo brolį Marcelijų, tada jau studijuojantį Kaune, o mano supratimu, kaip tik ten, kažkur aukštai aukštai, tuose debesyse, kremtantį „aukštąjį mokslą“. Man, vaikui, atrodė, kad tuose miestuose žmonės tarpusavyje kalba eilėraščiais, o muzika skamba (ta, kur per radiją) – nesuprantama, nepasiekiama, bet graži ir viliojanti. Gerai prisimenu – mano pirmasis instrumentas buvo „styginis-mušamasis“. Trankydamas pagaliu per vielų tvoras, kuriomis buvo aptvertos karvių ganyklos, išgaudavau šiuolaikinei muzikai neįkainojamą „spektralinį“ skambesį, o jau žymiai vėliau, rašydamas rimtus kūrinius orkestrui, išmokau per įvairias styginių mikstūras tą skambėjimą iš karvių ir avių ganyklos perkelti prestižinei publikai. Bet kad patraukčiau tais vingiuotais muzikos keliais, reikėjo pakilti iš kaimo alksnynų, neišbrendamų purvynų, juodo vargo, kuris akivaizdžiai neturėjo jokios ateities. Penkiolikametis atvykau į Vilnių mokytis muzikos mokslų (1965) ir puoliau prie moderniosios muzikos. Nusipirkau plokštelę – B. Britteno sonatą violončelei ir fortepijonui, klausiau jos per prievartą nesuskaičiuojamą daugybę kartų, vedamas vieno tikslo, – jei tai yra žymus XX a. kompozitorius, kaip užrašyta ant voko, – turiu tą muziką perprasti. Savo pasiekiau gan greitai. O jau paskui K. Pendereckį, V. Liutoslavskį, D. Ligetį bei kitus suvokiau daug lengviau. Panašiu būdu jaukinausi ir moderniąją lietuvių poeziją. Tuo metu pasirodžiusias knygas – V. P. Bložės „Žemės gėlės“, S. Gedos „Strazdas“ – skaičiau tol, kol perpratau naujus poetinius dėsningumus ir pajutau, kad visa tai labai artima mano klausomai muzikai.
Iš kaimo išeidamas dar spėjau kai ką nugvelbti: dėmesį paprastumui, nevengiant net prastumo, nesityčiojimo iš žmonių, jų apdaro, valgio, pažiūrų. Kai kas stebisi, kad žinau „prastus“ poetus, „prastus“ kompozitorius, nesigėdiju pažindamas jų kūrybą. Tai darau ramiai, be įtampos, nesutrikdamas, kai vertinu Rytų ar Vakarų kultūras. Vasarą nuvirtęs kur prie savo lūšnelės sodyboje į 60-ies metų senumo žolę, žiūrėdamas į Aristofano debesis nesakau „aš dūstu“. Prastuolio Strepsiado skvernas mane, o ir kitus mano bendraamžius, dabar žinomus menininkus, gelbėjo nuo klaidingų prisimatavimų prie vienos ar kitos ryškios figūros. Visokiose „mąstyklose“ užkaitintas protas po tuo skvernu atšaldavo; įgaudavo pusiausvyrą, įsižemindavo.
„Įsižeminu“ paskaitydamas Vienuolį, Žemaitę, Šatrijos Raganą, „kantičkas“ XVII a. G. Šimkevičiaus „Vytenio“, „Gedeono“ dramų prologus, kur daug taip mano mėgstamos „babiloniškos“ kalbų sumaišties. Ir visai nesinervinu, kad yra tokia literatūra, ją priimu stengdamasis nepažeminti. Man ji naudinga, šviežia po S. Parulskio, Th. Manno, J. K. Huysmanso… Tų nutolusių literatūrų neskiriu, nepriešpriešinu, nepiktnaudžiauju, kad išvedžiojimais pasirodyčiau gudriai išmintingas, o gal dabar kam nors ir naudingas, nes „moksliškai“ prižeminu lietuvišką kultūrinį palikimą ir šiaip Lietuvą…
Dar visai neseniai vieną žymų Europos mokslininką, intelektualą S. Greenblatą, kuris apsilankė Vilniuje, didžiai sujaudino „akmeninė boba“ – Žemaitės skulptūra Gedimino prospekto skverelyje. Vaizdas žmogų paskatino giliems kultūriniams-istoriniams apmąstymams. Nesileidžiant į tolimus išvedžiojimus, esmė tokia: čia turi sėdėti kita „asaba“, prastiems baudžiavinės „rašliavos“ atstovams – ne vieta. Matyt, taip daug kas mano ir šiandien, bet klasikės sijonas dar ne vienam pritrumpins kojas. Ne vienas mėgino Žemaitei tą akmeninį (bronzinį) sijoną numauti ir sugėdinti klasikę, „perinscenizuodami“ jos kūrybą. Bet, D. Charmso žodžiais tariant – „gavo per snukį“.
– Sovietmečiu mes, literatai, pavydėjom kompozitoriams. Žodinė kūryba atrodė labiau cenzūruojama, prievartaujama. Daugelio Tavo kūrinių neatsiejama dalis – tekstas (tiesa, jie jau nepasiekiami sociologinei kritikai). Lyg norėtum pabrėžti šių žanrų suvokimo sąsajas (muzika – laikinis menas, literatūra – laikinis erdvinis). Bet kartu tarsi „užsimetei“ dar vieną kanoną (be muzikinio). Iš kitos pusės, kanono nebuvimas (totali laisvė) gali suparalyžiuoti kūrėją – nėra nuo ko atsistumti, ką „peržaisti“. Bet užtenka spėlioti. Gal išklok savo motyvus.
Vis dėlto ir mums sovietmečiu teko patirti įvairių tekstinių apribojimų. Įsiminiau B. Kutavičiaus „Panteistinę oratoriją“ pagal S. Gedos „26 rudens ir vasaros giesmių“ tekstus. Dabar tai atrodo kaip klastingas autorių pažeminimas, remiantis neįgalia partine CK ideologija. kliūdavo tada O. Balakauskui, B. Kutavičiui ir grynai už muzikinius „tekstus“, bet kritikai dėl savo menko išsilavinimo negalėjo tų partitūrų protingai perskaityti ir duoti įtikinamų „parodymų“, todėl kirsdavo per tuometį kūrinių rublinį įvertinimą, o tų vertinimo komisijų aptarimai, nutartys ir sprendimai virsdavo Vilniuje savaip nuvilnijančiais tekstais. Manau, ne man vienam tada trūko laisvo priėjimo prie Šventojo Rašto, liturginių tekstų, lotynų kalbos, kuri muzikai suteikia šalto oficialumo, rimties ir kitų dalykų, lyginant su originaliąja poetine kūryba. Tuos šventus darbus (Mišios, Requiem, oratorijos, simfonijos religiniais tekstais) nudirbome atkeldami Nepriklausomybės vartus. Daug autorių sukūrė puikios, įsimintinos religinės, bažnytinės muzikos. Pamenu, tada „priekabiauta“ prieš literatūriškumą muzikoje, kuris buvo akivaizdus mūsų kūryboje. Štai įvairių autorių kūrinių pavadinimai – „Kaip marių bangos prisilietimas“, „Paskutinių sodų muzika“, „Atkelk užmaršties vartus“ – liudijo kitą muzikinę prigimtį, negu „Kompozicija Nr…“, Sonata, Tokata… Pasyvia poetine muzika neprisidėjome prie tarybinio entuziazmo ideologijos, socialistinio lenktyniavimo principų. Net „aktyvizuota“, energinga muzika buvo suvokiama kaip erzinanti. Beje, ta gražių pavadinimų poezija gyvuoja iki dabar. Ypač jų gausu jaunos kompozitorės J. Janulytės kūriniuose. Bet dažnai poetinis pavadinimas jau nenusako pačio kūrinio poetiškumo, tik – kaip kūrinyje „Tekstilė“ – atspindi daugybės garsinių siūlelių polifoninę prasmę.
– Jei neklystu, kadaise (o gal ir dabar?) esi „piktnaudžiavęs“ poezija. Nors savo muzikiniams opusams parašei tik du tekstus. Ką Tau, kaip muzikui, davė poezija?
Kiek prisimenu, aštuntajame dešimtmetyje poeziją rašė ne tik poetai, bet ir muzikai, dailininkai, teatro žmonės. Maždaug tuo metu į Lietuvą atvykęs A. J. Greimas, stebėdamasis tokiu gausybės ragu, leidybiniais tiražais, išsakė ir kuklią „pastabą“: maža tauta, bet tiek daug rašančių (menkavertės poezijos?). Išties tai buvo lietuvių poezijos aukso amžius. Veikė kelios stiprios poetinės jėgos: V. P. Bložės, T. Venclovos, J. Juškaičio, M. Martinaičio… Tuolaik net ir paprasti žmonės bendraudami netikėtai prabildavo eilėmis, vieni savomis, kiti – „nusirašytomis“. Mes, studentai, aktyviai skaitėme naujai pasirodžiusias poezijos knygeles, citavome įsimintinas eilutes Gedimino kalno pavėsy, prie Vilnelės gerdami vyną. Nepaisant santvarkos preso, tarp žmonių nebuvo priešiškumo – gal išties daugiau poezijos, „tarpinių“ tekstų, kurie jaukino šeiminius santykius ir apskritai bendravimą…
Daugelis mano bendramokslių dabar prisimena, kad tada, kai mokiausi Konservatorijoje, mane dažniau matydavo su poezijos knygele negu su natomis. Eiles pradėjau rašyti atsitiktinai, kaip ir groti džiazą. Abiem atvejais pirmiausia fiksuodavau pasąmoninio srauto nešamą informaciją. Vėliau iš tokių „laisvųjų“ užrašų atrinkdavau „sąmoningesniuosius“ junginius ir taip po truputį sudėliodavau tekstą. Tiesa, džiazo „surinkti“ nepavykdavo, bet tai, ką improvizuodavau vandens, paukščių, „rojaus“ temomis, vėliau gulė į vadinamąjį Gamtos ciklą, už kurį 1989 m. buvo paskirta Nacionalinė premija. Skaitydamas įvairią poeziją, susidomėjau ir jos „padarymu“. Lygindamas ją su analizuojamais muzikos kūriniais, rasdavau daug struktūrinių panašumų. Atrodė, abi šios meno šakos tuoj tuoj neatskiriamai susijungs, kaip tai sugebėjo padaryti senovės graikai. Tad žodis man tapo pirmine reikšme ir, lyginant su muzika, pateisino seną tiesą: „Pradžioje buvo Žodis.“
Daug mano vokalinių kūrinių nulėmė įvairūs kalbiniai niuansai. Tai jau įvardytas „babilonizmas“ – daugiakalbis įvairių poetų tekstų mišinys viename kūrinyje. Ir visai nesvarbu, kad esu nelabai gabus kalboms (kai reikia, pasikonsultuoju su specialistais), man svarbesnis yra skambesys, kalbinė spalva, kuri muzikinį kūrinį pasuka teisinga linkme. Senojo Testamento Ozėją, Isaiją girdžiu būtent hebrajų kalba. Tarsi savaime atsiranda „teisingas“ melodinis žingsnis, biblinė rimtis ir neišmokstamas paprastumas. Kadangi dažniausiai rašau komplikuotą muziką, pasirinkdamas religinius tekstus tarsi atsijungiu nuo mokslo „progreso“, einu prie tų elementų, kuriuos radęs ant kelio vargu ar lenktumeis paimti: keli besisukantys garsai, persišviečianti (gal todėl nemateriali) harmonija, – tarsi nieko vertinga.
Kiti mano bandymai – poetinių tekstų „sprogdinimas“ į mažus ir dar mažesnius garsinius-spalvinius objektus. Taip priėjau prie sau įdomių teksto spektrografinių išvadų ir pagaliau išgirdau „paukščių kalbą“. Nors žinomas paukštininkas esu nuo kantatos „Cantus ad futurum“ (ten sukūriau tekstą remdamasis lotyniškais liturginiais tekstais bei sutartinėmis), pasinaudojęs O. Messiano paukščių giesmių imitacijų katalogais (tai instrumentinė muzika), ėjau link žmogaus balso. Pats kukuodavau, čirendavau miškuose, laukuose, kol įgijau paukštiškų frazių lankstumą, muzikalumą ir atradau fiksavimo būdą – kaip tuos „čirškesius“ perteikti kitam atlikėjui. Taip pernai atsirado „Eurojobas“, „Muzikinis testamentas“ dviem balsams ir simfoniniam orkestrui naująja paukščių kalba. Kitas, o gal pagrindinis paukštiškųjų „projektų“ rėmėjas buvo šv. Pranciškus. Jis pasibeldė į mane, kai užklupo kelios bėdos Nepriklausomybės pradžioje – privertė paimti Šventąjį raštą, naujai suvokti Gamtos Knygą… Taip su šv. Pranciškaus „padėjimu“ parašytas „Pamokslas paukščiams“ ir daugelis kitų kūrinių jo tekstais.
Fi-jūūū, či-jah, či-či-jah, ti-trrrrrrrrrr…
– Analizuodamas Tavo kūrinių tekstų autorius pastebėjau, kad iš savo kartos lietuvių poetų pasirinkai tik Vladą Braziūną (jaunesnių apskritai nėra). Tai gan keista, nes tas pats gyvenamas laikas turėtų jungti. Ar galėtum racionalizuoti tokį savo sprendimą?
Su V. Braziūnu retkarčiais pabendraujame, kai reikia tekstų taikomajai muzikai. Vladas yra dirbęs „gelbėtoju“, kai buvo būtina greitai ir gerai parašyti tekstą dainai, libretą „Gyvulių operai“, sudėlioti medžiagą Lietuvos tūkstantmečio kantatai, šv. Pranciškaus oratorijai… Bet štai „tikrajai“ V. Braziūno poezijai muzikos parašyti negaliu. Jo (ir kitų gerų poetų) eilėraščiai yra išbaigti, nereikalauja muzikinio papildymo ar įsiterpimo. Iš tokių poetų galima „pasiskolinti“ tik porą eilučių, kurių ir užtenka visam muzikiniam kūriniui. Taip pasinaudojau J. Bobrovskio, O. Milašiaus poezija. Kiti gerų „duetų“ pavyzdžiai: N. Valančiūtė ir H. Radauskas, Š. Nakas ir V. V. Lansbergis bei kt.
Esu rašęs muzikinius „palydėjimus“ O. Milašiaus, A. Miškinio poezijai, M. Martinaičio „Atmintims“ – specialią muziką, griežtą partitūrą, kurioje buvo sužymėti visi muzikiniai intarpai, – tik toj vietoj, tam deklamaciniam laike, be jokių improvizacijų, kai ant tekstų užleidžiami laisvi „pūtėsiai“ saksofonu ar šiaip kažkas „užbarabanijama“. Muzikinė parama ar tiesiog ramentai ypač reikalingi neįgaliai poezijai, visokiems literatūriniams svaičiojimams. Kiek yra prisukta poezijos ir muzikos „vyniotinių“ su gitarėle. Ir kodėl būtent su ja? Klausant dainuojamąją poeziją dažniausiai atsiskleidžia tai muzikos, tai pačios poezijos trūkumai. Bet, sudėjus tuos trūkumus į vieną, kažkas išeina. Tegu. Neseniai per valstybinę televiziją buvo transliuojamas renginys, skirtas Justinui Marcinkevičiui atminti. Įsiminė V. Masalskio skaitoma ištrauka iš A. Mickevičiaus „Vėlinių“ (vertimas – Just. Marcinkevičiaus) – ypatinga, savita intonacija, kuri kartu buvo ir muzika, ir dekoracija. Iš poezijos ir muzikos junginių yra įsimintinų bei galingų pavyzdžių. gana aistringai publika priėmė R. Ščedrino „Poetoriją“ poetui (skaitovui) ir simfoniniam orkestrui, kur skaitydamas savo eiles ugningai blaškėsi pats A. Voznesenskis. Vėliau JAV 1973 m. L. Hylo kūrinyje „Staugsmas“ skaitovui ir Kronos kvartetui savo eilėmis pasireiškė A. Ginsbergas. Rudenį Lietuvoje išgirsime virtuozą – aukštų literatūrinių natų specialistą – RoRą (atvirvardžiu R. Rastauskas) su simfoniniu orkestru. Plačiau apie tai nutylėsiu – slėpiningoji paslaptis.
– Muzikologai teigia, kad Tavo kūrybos pradžia – neoromantinė. Tačiau maždaug prieš pusantro dešimtmečio įvyko radikalūs pokyčiai („Pradžios ir pabaigos knyga“ ir kt.). Ar tai natūrali raida? O gal šiuos pokyčius (bent iš dalies) išprovokavo tragedija šeimoje?
„Gyvenimo nuėjęs gerą galą aš pasiklydau savo galvoje“, – tai aš dažniausiai kartoju, cituodamas A. A. Jonyną. Kaip per savo kūrybinį kelią esu pavadintas ar išvadintas, sunku būtų ir atsekti. Aš pats visokiems „sekliams“ vis ką nors pakišu, kad jie, nesusimąstydami apie vienokį ar kitokį mano stilių, kartotų tą patį. Kažkada prasitariau apie savo muziką „iš antrų rankų“, „gyvulizmus“, „babilonizmą“, ir tai man buvo prikišama ilgą laiką, nors pati muzika nuo tų užvardijimų jau seniai buvo nusisukusi į kitą pusę. Rudenį, užklaustas spaudos konferencijoje prieš „Muzikinio Testamento“ atlikimą, atsakiau, kad dabar domiuosi idiotizmu muzikoje ir apskritai mene. Manau, kad to užteks ilgam apibūdinant mano naujausius darbus, nes pirmieji daigeliai jau pasimatė.
Jei rimtai, savo kūryboje šv. Kvailybės nevengiu. Gal net daugėja apsimetinėjimo, „jurodivystės“ (palaimintos beprotybės), ekscentriškumo. Dažnai, kai atliekami mano kūriniai, ir pats pasirodau su kokiu nors „priedu“: gaisrinės sirena, metalo pjovimo įrankiu – „Arma Christi“ („Kristaus ginklai“). „Bičių žmoguje“, – bitininku, ieškančiu fortepijone „medaus skonio“; nevykėliu, dėl silpno kūrinio pasižadančiu ištaisyti „klaidas“, vis prašančiu klausytojų atleidimo – „Capriccio sūnaus palaidūno sugrįžime“. Tokios muzikos kūrimo laikotarpiu siekiau ir ramios priešingybės: daug rašiau religinės muzikos. Čia nutoldavau nuo įvairių meninių „apsėdimų“, šiuolaikinių kultūrinių įtampų. Grįždavau į savotišką skurdą, ignoruodamas visą moderniųjų priemonių arsenalą. Tik kelios natos, permatomi ir bespalviai melodiniai judėjimai žemiškame „išjungtame“ laike. susilaukiau kritiškų „patarimų“, kad esu neįdomus, išsisėmęs. Ir tokia teisybė man visai tiko, nesugraudino, nes tą nukrypimą dariau sąmoningai ir nieko neatsiklausęs. Žinojau, kad po kiek laiko vėl pakrypsiu kitur, kad ir nusičiaudėjus gulbei.
Tik visai neseniai pastebėjau, kad mano kūriniai yra „pririšti“ prie mano gyvenimo, prie įvairiausių įvykių. Žiūrint iš laiko perspektyvos, tai atrodo tiesiog neįtikėtina. Taip atsitiko todėl, kad gyvenu su savo muzika vienuose marškiniuose ir mano kūno „virpesiai“ tiesiogiai persiduoda jai jausminguoju pavidalu. Tai ir būtų tas (neo)romantizmas, kūrybinėje tėkmėje vis kitaip pasireiškiantis – nuo baironiškųjų visatos „sopulių“ „Paskutinių sodų muzikoje“ iki „Saulės kelio“ „nusiminimų“ (neseniai parašytas kūrinys), kad ji palaipsniui leidžiasi „Vakarų saulėlydyje“.
– Šiuo laikotarpiu preparuodamas blogį, akcentuodavai jo socialinę prigimtį (pvz., panaudodamas G. Orwello tekstą). Bet juk blogis – metafizinis reiškinys, neatsiejamas nuo gėrio. Prisiminkime gėrio reliatyvumo teorijas: gėris – tai mažai blogio (ir – atvirkščiai). Kokia mūsų galimybių amplitudė šioj amžinoj prieštaroj?
Taip jau atsitiko, kad, maišantis Atgimimo „gėrio ir blogio“ jėgoms, 1990 m. atsiverčiau K. Donelaitį. paskatino tada „Pergalėje“ pasirodęs S. Žuko straipsnis „Bet kam ta visa sakmė?“, analizuojantis K. Donelaičio „Pasaką apie šūdvabalį“. Tuo laiku mane patį visokios bėdos nešiojo į šalis, tad atsidurti tarp dviejų veikėjų – to, kuris graužia žiedus, ir to, kuris „šūde gyvena“, – buvo norma. Muzikinę kūrinio konstrukciją dėliojau remdamasis „aukštojo“ bei „žemojo“ stiliaus priešprieša: serijinės technikos principus derinau su liaudies muzikos derminiais atbalsiais bei „prastuoju“ instrumentarijumi – kanklėmis, įvairiais buitiniais tarškalais, birbalais.
Literatūrinį kontekstą sau išsiplėčiau iki egiptietiškojo skarabėjaus, vis ridenančio ir ridenančio mėšlo gabalėlį, pagal mitus – Saulę. Tai man priminė tuomečius įvykius Lietuvoje: vieni dar stengėsi atridenti saulutę iš Rytų, kiti jau parsivarinėjo ją iš Vakarų. Realioji to laiko priešprieša ir buvo „prakuros“ naujam kūriniui.
Atsakydamas į šio interviu klausimus, pradėjau vartyti savo prieš dvidešimtmetį parašytą dokumentą ir – kaip tada, taip ir dabar – užkliuvau už vieno personažo išsireiškimo – „linksmai šūde gyvenam“, ir tiek. Tai sakau visiškai nepiktnaudžiaudamas K. Donelaičio tekstu, bet žvilgtelėjęs pro pavasario langą: su kuo man eiti? Su šūdvabaliu ar „aukštaisiais“ grikvabaliais užkandžiauti obels žiedų?
„Septyniuose gyvulizmo priesakuose“ (pagal G. Orwello tekstą) labiausiai domino muzikinės – kalbinės išraiškos eksperimentai. Kūrinyje visi specifiniai „perkreipti“ padainavimai daugiau siejasi su žmogiškaisiais „gyvulizmais“, kai iš gero gyvenimo burnoje pradeda veistis eršketų ikrai ir nebeišsitaria žodžiai „meilė“, „garbė“. Prisiminęs paties G. Orwello kurtą naujakalbę, turėjau drąsos pasirašyti savus garsažodžius, kurie įvairiais specifiniais choro „paspalvinimais“ stiprino vienų ar kitų „priesakų“ esmę.
„Gyvulių ūkio“, o ir mūsų gyvenimo esmė, matyt, yra ta, kad bekovojant gėrio pusėje, netrukus ištinka „naujieji gyvulizmai“, su kuriais reikia kovoti iš naujo.
– Po gero dešimtmečio dar vienas posūkis – link „mebliuotos“ muzikos. Apibūdink ją. Kas paskatino žengti šį žingsnį?
Sustiprintas dėmesys Europai – tiek politiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Buvo daug rašoma, kalbama apie stojimą į ES. Tai mane skatino perversti vienas ar kitas knygeles, permąstyti savo „atsiminimus“ apie Europą. Apie 2000 m. išsisėmė mano „gyvulizmai“, kiek anksčiau užsivertė „Pradžios ir pabaigos knyga“, pasukau prie sąlygiškai lengvesnės, lengvabūdiškesnės muzikos. Nulėmė susidomėjimas džiazo invazija į Europą ir jo padaryta įtaka tokiems kompozitoriams kaip M. Ravelis, D. Mijo, F. Poulencas, J. Stravinskis ir kt. Man irgi norėjosi lengvesnio žvilgsnio į muziką, į aplinką, į nežinomybę, kuri laukė ateityje, žvilgtelėti ironišku, bet atlaidžiu žvilgsniu. Taip atsirado „Serenada panelei Europai“, kurioje šmėžavo tematinės užuominos į įvairius europinius autorius. Tokią kompozicinę dėlionę buvau pavadinęs „muzika iš antrų rankų“, tai iš dalies atitiko sumanymą – mažos, skirtingos muzikinės istorijėlės kinematografiniu principu „suklijuojamos“ viena prie kitos į vieną nepertraukiamą „didelę“ istoriją. yra keli šio kūrinio variantai. Vienas populiariausių ir įtikinamiausių (ir kad visiems būtų „aišku“) baigiasi visų orkestrantų atliekama „maldele“: „Duok, duok, Europa, man tavi mylėti, nes ilgiau jau nebgaliu kentėti.“ Teksto autorius – Eurojobas.
Panašų kūrybinį principą – iš kvailų ir absurdiškų XX a. Europos istorijėlių sudėliotą metraštį – vėliau užtikau čekų autoriaus P. Ouredniko knygelėje „Europeana“ ir tai buvo lyg patvirtinimas, kad einu teisingu keliu ir galiu pradėti „Europos pagrobimą iš Lietuvos“, nužiūrėtą iš tapytojo A. Griškevičiaus to paties pavadinimo paveikslo: jautis reproduktorius Trinitorių bažnyčios lankoje pasiruošęs Europą (paveiksle kažkoks hermofroditas) nuplukdyti tolyn, ir nebūtinai į Kretos salą. Tiesiog iš Lietuvos. Kartais per to kūrinio atlikimą (o ir kitų savo „europinių“ opusų), scenoje eksponuodamas paveikslo išdidintą reprodukciją, einu sargybą (būna ir su šautuvu), kad niekas Europos nepavogtų iš Lietuvos. Taip sustiprindamas Kvailybės pozicijas, kai kartais atrodo, kad tik ji yra vienintelė teisybė Lietuvoje.
– Lietuvoje įprasta mistifikuoti menininko kūrybos procesą, jį užklojant egzaltuotos paslapties šydu. Tu tarsi nuėjai priešinga kryptimi, kartais net sąmoningai demonstruodamas „racionalaus darymo“ principą. Kas nulėmė tokį iššūkį?
Kadaise, rašydamas „Muzikines piktybės gėles“, „Muzikinę auką“, kūriniui iš anksto paruošdavau meninį poligoną. Ritminius ir melodinius kareivių būrius išsistatydavau matematiškai apskaičiavęs visą veiksmų planą. Išeidavau pasigėrėti tuo tvarkingu grožiu ir… padėdavau visą šį strategijų ir sprendimų paketą į šalį, kaip jau užbaigtą darbą. Sėsdavau „gyvai“ prie klavišų ir viską pradėdavau iš naujo grimzdamas į nežinomybę. Šitokį muzikos komponavimą įvardijau kaip „rašymą iš rankos“, o vėliau paaiškėjo, kad ir visa mano kūryba pasikliauja ta ranka, kuri veda. Ir kodėl, viską protingai sumąstęs, turiu pasukti kita kryptimi? Ar todėl, kad norisi inventorizuoti bent dalį savęs, bet atsižvelgti ir į tą, Kitą?
Gali atrodyti, kad čia suku link kažkokios mistikos. Bet pasišnekėjus su bendraamžiais, dailininkais, teatro režisieriais – visi pripažįsta nežinomybę, kuri rašant kūrinį nežinia kada gali ištikti. Neseniai R.Tuminui statant Maskvos Vachtangovo teatre G. Silbeyrso pjesę „Vėjas šnara tuopose“ įvyko „atsijungimas“ – mėnesiui ar daugiau. Kai sužinojau tai, apsidžiaugiau – Rimas išliko kūrybingas ir visai nesvarbu, kad premjera vėlavo. Jis laiku sustojo, iškvėpė, įkvėpė ir sėkmingai pasiekė finalą. Pagal vakarietiškus standartus, pagal įvairių kultūrinių projektų nuostatus prekę reikia įteikti laiku. Yra nustatyti net atitinkami laiko limitai – teatro spektakliui – mėnuo, simfoniniam kūriniui paruošti – dvi trys repeticijos ar net du trys pragrojimai. Ir jokių kūrybinių abejonių, susimąstymų, nes viskas paversta pinigais, atsiskaitymais. Greitas paruošimas, greitas suvartojimas, aplodismentai, projekto uždarymas. Galima priešintis kūrybinei ideologijai, bet prieš įkainius esi nulis arba gali tokiu tapti. Meno pasaulyje egzaltuotas paslaptingumas lyg ir būtinas. Jis dažniausiai su keliais sijonais, kaip tame Salomėjos šokyje R. Strausso operoje. Kitoje realybėje gilinantis į meno prasmes–esmes, reikia pačiam išrenginėti, nors nežinai, ką ten rasi. Kadaise domėjausi „Fluxus“ ir jo paslaptimi, nukreipta prieš konservatyvią visuomenę, kuri maitinasi visokiais „užšaldytais“ akademinio meno produktais. keista, bet, aiškindamasis to judėjimo esmę, susidomėjau J. Mačiūno problemom: žmogus vartojo konservuotą maistą ir nevirškino kitokio, kaip „nevirškino“ ir mano minėto akademizmo. Taip susiburta į grupelę, frontelį, susietą bendra „nevirškinimo“ ideologija. Be to, dažnai „Fluxus“ dalyvius pavadinu flioksais – tokiom gėlytėm, kurios auga „kupetomis“ ir tiesiog bijo būti po vieną.
– Dirbai dviejuose teatruose, pelnei du apdovanojimus už muziką teatrui. Kas Tau yra (buvo) teatras kūryboje ir gyvenime?
Prie teatro pastūmėjo irgi literatūra, kai prisiskaičiau visokiausių „vaidinimų“. Pirmieji kompoziciniai bandymai parodė, kad esu linkęs ir taikomajam menui, galiu gan greitai sumeistrauti reikalingą „muzikėlę“, nesumenkindamas savo garbės ar prestižo. Toks bruožas yra nepamainomas kine, teatre. Taip jau buvo, – jei ryte skaitydavau poeziją, tai vakare būtinai pakliūdavau į vienokius ar kitokius „vaidinimus“. Iš pirmųjų bandymų įsiminė pagalba draugams aktoriams, kai tuometės Konservatorijos mokomajame teatre buvo statoma Just. Marcinkevičiaus drama „Prometėjas“. Kadangi spektaklyje ir pats muzikavau, teko iš arti susipažinti su graikiškojo teatro principais, sceninio judesio ir muzikinio štricho derme. Chorai buvo visai vykę. gaila, kad tą muzikinę medžiagą, kaip ir jaunystę, kažkur išbarsčiau… Labiausiai vertinu teatre spektaklio išėmimą iš repertuaro: galutinai išmontuojamos dekoracijos, nurašoma muzika („atkabinta“ nuo konkrečios medžiagos, ji gali gyvuoti tik kitu pavidalu). Perrašyta, permontuota ar dar kaip nors kitaip „perklijuota“, ji puikiai tinka koncertiniam atlikimui.
Muzikos rašymas teatrams (o ypač prastiems pastatymams) buvo savotiška laboratorija, kur aš (ir kiti) ruošdavau medžiagą (ją patikrindamas pagal žiūrovų reakciją) savo „rimtiems“ kūriniams. Tokį filtrą praėjo „Nebaigtoji simfonija“, „Mirtis ir Mergelė“ bei kiti kūriniai. Mėgstu sakyti, kad teatras patepė mano akis Siloamo tvenkinio purvu, kad geriau matyčiau muzikoje, kas ten dar yra užslėpta ir blaivia akim neįžiūrima. 1993 m. rašytas kūrinys fortepijonui „Siloamo tvenkinys“ – kūrinio gale pianistas „apanka“ ir pieštuku kalendamas per klavišus ieško išeities – prognozavo mano išėjimą į naują „Pradžios ir Pabaigos knygos“ kelią. Tokie pašalinio veiksmo prisodrinti kūriniai sukuria nereikalingų problemų. Ne visi, atlikdami kūrinį, drįsta viešai „apakti“ ar begrodami „užmigti“, kaip tai yra būtina „Belaukiant Šuberto“.
– Kaip priimi šiuolaikinės Lietuvos aktualijas? Ar įmanoma tai daryti be humoro? Koks muzikos (jei nori – teatro) žanras geriausiai atspindėtų dabartį?
Iš visų klausimų man šis buvo aiškiausias, todėl atsakymą į jį pasirašiau iškart. Pasidžiaugiau galimybe atsakyti, apsišvarinti nuo tų minčių, kurių neturėjau kur padėti. Deja, paskubėjau. Dešimties metrų cunamio banga Japonijos pakrantėje privertė suabejoti savo šmaikščiais nusiskundimais, virtuoziškais išsireiškimais – visu tuo, kuo mes taip šauniai mokame pasirodyti gatvėje, tribūnoje, televizijoje. Beje, aš ją jau perpratau: čia nuolat vyksta pamokos, kur manipuliuojama gyvais personažais, parodomaisiais vaizdais: kaip nereikia gyventi, kaip nereikia elgtis. Pridėtinis žmogaus gėris – „karštuose“ reportažuose iš įvykio vietos: plaukiančios prabangios mašinos, jachtos, laivai, namai – tai vis nauji klausimai, ko mes verti šioje žemėje…
Vienais metais savo sodyboje gyvenau su stirna, vardu Moderikė. Užkandžiaudamas savo kambarėlyje, vis pagaudavau jos klausiamą žvilgsnį – kam reikalingos durys? kodėl jos tai atidaromos, tai uždaromos? kodėl aš visąlaik gyvenu nelaisvėje tarp kažkokių rakandų, kurie trukdo laisvai judėti, tarp kalbančių, džeržgiančių aparatų? Mane ji išsivesdavo į lauką, pasivaikščioti, pajusti laisvę, kad kažką suprasčiau, nelindėčiau užsidaręs savyje, pagaliau nesivoliočiau „apsidirbęs“ apmąstymuose, kurie gal bus neverti net ir pavasarinei trąšai.
Gamtos pojūtis man daug ką yra atvėręs, sveikai stabilizavęs kvailas ir rimtas mintis, išmokęs būti vienybėje su mažųjų brolių pasauliu. O tai yra svarbu perprantant globalius dalykus dabar, kai esame visi viename ir visiškai nejuokingame „žanre“.
Jurgis Gimberis: Neišsipildžiusios Būties balsas
2011 m. Nr. 4
Rašytojas Jurgis Gimberis atsako į Romo Daugirdo klausimus
1. Šiais metais, po Jūsų gimtadienio, sudėjus pragyventų metų skaičius, gausime dešimt. Argi tai ne proga „sukti“ Jums smegenis? Nors tiktų ir paryčiui užšalusi bala. Kaip plunksnos aštrumą veikia tie prabėgę metai? Tikiuosi, ji nerūdija? Beje, gali surūdyti ir nuo prakaito rašant. Ar sutinkate?
2. Kai siunčiu šiuos klausimus, esate išleidęs keturiolika knygų. Kadaise J. Erlickas yra sakęs, kad, parašius dešimt, būtų gerai ir baigti, nes ir kritikai mėgsta apvalius skaičius. Gal jau suformulavote pagrindinius „priesakus“ (antipriesakus)? Ar jaučiate turįs spėkos stipriai viršyti Biblijos dekalogą?
1–2. Seniai seniai, kai įstaigose dar būdavo ir medinių kompiuterių, kai mūsų šuo Pankas, miestietis iki gyvo kaulo, išvežtas į kaimą, sumedžiojo kaimyno Jono vištą, kai kilo įtarimų, jog kepta žąsis – tai tikrasis paukštis Feniksas, – seniai seniai Balandėlė rengėsi „duoti“ interviu. Gyvai – tiesiai į kažkokį eterį.
Pasitaikius progai, paneigsiu Kaune sklandantį gandą, kad tai aš išradau keptą žąsį. Tai padarė Panikovskis, o patį faktą aprašė Ilfas ir Petrovas.
Taigi interviu… „Aš taip jaudinuosi, – skundėsi Balandėlė, – ką daryt, jei nežinosiu, ką atsakyti?“ Esu labai kategoriškas žmogus, todėl sakau: „Neimk į plaučius. Kalbėk, ką girdi iš dangaus, transliuok.“
Bandymas žodžiais užkerėti pasaulį negali būti „norminė kalba“.
Klausimai yra klausiančiojo bėda, o atsakymai – atsakančiojo. Aš nesakau, kad mes visiškai vienas kito nepaisom, bet tiesioginis atsakymas į klausimą nebūtinai pats geriausias būdas susikalbėti.
Kai kurių žmonių protas, kaip vienšlaitis stogas – antroje pusėje dangus iki žemės. Kai kuriems neateina į galvą, kad „prieiti prie išvados“, arba „iki išvados“, yra vaizdelis, o „prieiti išvados“ – sąvoka. Kad „Geležinkelio stotis“ – tai ne tik traukinių stotis, o geležinkelių tinklo dalis, daugiafunkcinis kompleksas su savo policija, statusu, prostitutėmis ir panašiai.
Viena graži ponia Violeta: „O kodėl jūs neišverčiat „Raudonųjų burių“? – klausia. „Ne nuo manęs priklauso“, – sakau. „Reikia siūlytis“, – sako ji. Bet aš ne apie tai. „Raudonųjų burių“ jūroje kartais pasigirsdavo Neišsipildžiusios Būties balsas. Tie žodžiai „neišsipildžiusios Būties balsas“ palietė mano širdį. Manau, kad mes – poetai ir juokdariai – kartkartėm išgirstam tą balsą aidint rūkuose ir puolam rašyti it pamišę, ir krauju, susirietę trilinki, liudijam – taip, jis aidi.
Amerikietis Thomas Wolf’e’as kažkur savo Amerikoje matė raudonų plytų sieną, kuria ropojo žalia gebenė, ir verkė iš bejėgiškumo – kaip jam tą sieną aprašyti? Tas raudonas plytas, tą žalią gebenę ir, spėju, tą Neišsipildžiusios Būties balsą.
Baisingi žodžių spiečiai supa mūsų Žemės rutulį, nėr laisvos vietos iki pat ozono skylės, gaudžia jie ir dūzgia, ir mano tęvas balselis tarp jų „lia lia lia, lia lia lia“ transliuoja. Kam, ką, kodėl? Girdėjau iš Irutės Kaliavauskės – “yra tik du tikri dalykai pasaulyje – tai mokesčiai ir mirtis“ – perduodu kitiems…
Na taip, septyni ir trys – dešimt, gražus skaičius. Bet man, atvirai šnekant, aštuoni – gražesnis. Dievaži neturėčiau tais skaičiais per daug rūpintis, bet ne visada pavyksta su savimi susitarti. Neturėčiau rūpintis ir tuo plunksnos aštrumu, ir tomis rūdimis, ir prakaitu baltose lankose pralietu, bet vėlgi…
Nerašykit, plunksnos broliai ir sesės, „vėlgi“ – kalbos mokovai ir mokytojai nudaužys nagus liniuote – nėra tokio žodžio.
…Kadaise viešai pacitavau K. Prutkovą: „Aš trokštu šlovės, šlovė žmogų guodžia.“ Tai neišsiginu…
Apskritai aš apakęs – esu mažai kam žinomas rašytojas, o „Metuose“ jau kelintas interviu. Kažkas įtartina, bet miela.
Dėl tų apvalių skaičių… (Mėgstu daugtaškius, jie suteikia tekstui kažkokio mąslumo… Tarsi kažką žinotum… Kažką, bet ne bet ką…) Sergejus Dovlatovas pasakoja tokį tikrą anekdotą… „Klausyk, aš tau skolingas trisdešimt rublių. Gal paskolintum dar penkis dėl apvalaus skaičiaus?“ Tai aš dėl apvalaus skaičiaus porą knygų dar sudaryčiau.
3. Jūsų (ir žmonos) elektroniniame adrese yra žodis „nebaimei“. Manau, jis neatsitiktinis. Ypač humoristui. Kadangi rašytojo karjerą pradėjote sovietmečiu (pirmoji knyga – „Dar pastebėjau“ – išleista 1985 m.), ar teko patirti vidinės cenzūros priepuolių? Kaip stengdavotės juos pažaboti?
4. Humoro prigimtis tokia pat kaip ir metaforos: semantinis žodžių derinio (vaizdo, teiginio ir t. t.) perkėlimas į neįprastą kontekstą. Aišku, ši racionalybė yra labai toli nuo humoro ir perša nelinksmas mintis – negi visad logiškas paaiškinimas užmuša gyvybę? Tik neatsakykit vienu žodžiu.
5. Nepaisant visokių skiedalų apie intelektualų humorą, vis dėlto labiausiai juokinga (ypač kine), kai herojus tiesiog nevikriai nugriūna. Ir taip reaguoja beveik visi. Kur čia šuo pakastas? Gal tai mūsų beviltiškų pastangų sumetafizinti kritimą išvirkščioji pusė?
3–5. Apie cenzūrą… Man atrodo, kad mums kalbėti apie cenzūrą – dažnai net nepadoru. Argi galima piktintis, kad totalitarinėje valstybėje siautėja cenzūra? Tai, kaip sakoma, normalu. Cenzūra medžiojo atskirus žodžius ir paskirus epizodus. Tokių kūrinių, kuriuos pateikęs cenzūrai atsidurtum psichiatrinėje ligoninėje, parašęs nesu. „Gyvulių ūkį“ parašė kažkas kitas, „Pilį“ turbūt Kafka ir taip toliau. Mano vidinė cenzūra veikė automatiškai. Net „Dvylika kėdžių“ parašiau ne aš, ir greičiausiai priežastis ne cenzūra. Deja…
Apie laisvę ir humorą turiu šleivų minčių. Viena muzikantė pasakė (čia ne citata), kad kūrėjo laisvė nepriklauso nuo Vykdomojo komiteto ar Savivaldybės. Iš to galima išvesti kreivą atvirkštinę išvadą – Vykdomasis komitetas, arba Savivaldybė, nėra meninių pastangų objektas. Manau, ne tik muzikos, dailės ar baleto, bet ir humoro. Manau, pripažinę humorui tokią „sanitaro“ funkciją, mes menkinam jo, kaip dvasios apraiškos, vertę. Kaip suderint skrydį, paslydus ant banano žievės, ir smūgį tortu į fizionomiją su dvasios apraiškom nežinau, bet mane tai juokina iki ašarų. Deja… Galiu tik teisintis, kad vis dėlto priklauso – kaip, kam, kada… Prašau apie tai pasiskaityti čia jau minėtos mano knygos 75 puslapyje. Ten parašyta: „Mes papildomų sąlygų apsupty…“ (Tai ne didybės manijos priepuolis, o informacija.)
6. Kokius humoristus galėtumėt pavadinti savo mokytojais (aišku, su išlygom)? Kokia humoro atmaina Jūsų sielai artimiausia? O gal Žemuosiuose Šančiuose (Jūsų gimtinėje) gyvavo (ir gyvuoja) kažkoks ypatingas humoras, iš kurio, kaip iš versmės, ir Jūs pasisėmėte?
6. Pačios pradžios neatsimenu, bet galėjo būti „Tomas Sojeris“. Paskui „Dvylika kėdžių“. Paskui Vytautė Žilinskaitė, Danijilas Juvačiovas, Kozma Prutkovas ir taip toliau. Aš įsimylėjęs Kurtą Vonnegutą, bet Thomas Mannas ir Vladimiras Nabokovas taip pat elegantiškai juokauja. Žodžiu, per tuos mokytojus jau praeit neįmanoma. Todėl nebijodami būti pompastiški, galim sakyti, kad didžiausias mokytojas – tai gyvenimas, aplinka, o konkrečiai – Šančiai.
7. Ilgą laiką mums įkyriai peršama, kad lietuviai su humoru yra kiek susipykę. Nors iš mano gausaus draugų (pažįstamų) rato visiška nejautra pasižymi tik du. Vis dėlto mes nesuformavom specifiško lietuviško humoro. Kaip Jums atrodo – kodėl?
7. Visų pirma – kas perša? Manau, atsakymas į tą klausimą yra raktas į tiesos požemius. Bet aš jo nežinau, tai yra neturiu. Dėl visa ko siunčiu jus į kitos mano knygos „Urbi et liurbi“ 54 p., ten yra šiek tiek samprotavimų ta tema (tai ne informacija, o reklama). Trumpai kalbant, jei kas pasakys, kad lietuvis neturi humoro jausmo, iškart duok jam į snukį kaip Šveikas vengrui. Kodėl mes nesuformavom specifiško lietuviško humoro?.. Gal per gerai gyvenom? O gal esam, kaip dabar lengva širdim vietoj ir ne vietoj sakom, „pakankamai“ rūstūs ir manom, jog viskas vyksta iš tikrųjų? Nežinau. Reikia papildomų tyrimų.
Kalbos priežiūros įmonės valytojai turi žiūrėti neužsimerkę. Turi žiūrėti prisimerkę. Kaip pro tanko plyšį. Žvilgsnis tada skvarbus it lazeris. Jo neblaško fonas. Nematyti aplinkinių džiunglių, šabakštyno ir gyvatyno. Tik šviečia nedrąsiai, tik mirga bailiai tas vienintelis keistinas, draustinas, neteiktinas žodis. Ir tada jam šakės…
8. Jūsų sukurtas herojus išdidžiai pavadintas Feliksu Žertva. Išvertus – laiminga auka. Kame slypi aukos laimė? Gal nežinojime? Ar vergo negalėjime rinktis?
8. Ne apie tai galvojau – kas kame slypi… Mane pakerėjo pats derinys – laiminga auka. Palieku laisvas rankas filosofams namudininkams. Nors kažkas tokio man vaidenasi – palaiminti skurstantieji ar panašiai.
9. Esate kaunietis. Kaip šis miestas veikia Jūsų – humoristo – plunksną? Juk Vilniuje susitelkę dauguma menininkų. Didesnė ir tikimybė įskelti kibirkštis, kai susiduria įvairios nuomonės. Manoma, kad tai naudinga kūrėjui. Ar nejaučiate šio aktyvinančio šurmulio bado?
9. Kadaise linksmai išgerti galima buvo ir Kaune. Raudos dėl „Tulpės“ netyla po šiai dienai (ntk.). Dabar gi 100 km. – ne atstumas. Problema – aš pats. Gyvenu ramų smulkiaburžuazinį gyvenimą ir galvoju ne apie vyną, nešvankius juokus bei mergas, o apie literatūros istoriją. Kur jauni diegai? Girdėjau Kaune vieną studentą, vardu Paulius, skaitantį savo raštus, miriau iš juoko. Dabar jis kažkur prašapo. Bet kai parsiras, mes jums, vilniečiams, dar parodysim!
10. Metų pradžioje išėjo naujausia Jūsų knyga – „Yra papildomų sąlygų“. Gal dabartinės sąlygos apvaisino dar vienos knygos užuomazgas?
10. Jeigu pasitelktumėte, tegul ir ne absoliučiai kvalifikuotą, literatūrologą, išsiaiškintumėt, kad visos mano knygos padarytos „šiukšlių konteinerio“ principu. Tiesa, vieną knygą sudarė kalbos daktarė Rūta Marcinkevičienė (myliu ir gerbiu), tai tąją knygą jungia žaidimai žodžio reikšmėm, galimybėm ir jųjų stoka. Kitos sukratytos kaip papuolė. Tai tokį „konteinerį“ dar turiu.
Ačiū už suteiktą galimybę pasidarkyti.
P. S. Jei man būtų leista, norėčiau pacituoti vieną savo seną rašinį.
DIDŽIO JUOKO DIENA
Su Dievu mano santykiai ne familiarūs. T. y. vengiu į Jį kreiptis ir aiškintis. Viskas, ką iš to (ano) pasaulio apraiškų, aprašymų ir liudijimų žinau, – nuogirdos ir fragmentai.
Aš vertėjas. Kitose kalbose ta pramoga vadinama „interpretacija“. Išvertus į lietuvių kalbą – lyg ir „aiškinimas“. Lyg ir juokinga – aiškinuosi savarankiškai ir aiškinu kitiems…
Neseniai viename tekste aptikau „didžio juoko diena“. Bene bus iš Biblijos. Ateis didžio juoko diena, kai Dievas iš mūsų griausmingai juoksis. Iš mūsų pastangų…
Kol kas bandom tai daryti patys. Juoktis. Mažmožiais. Bet ne visi linkę. Yra rūsčių žmonių, kurie nemato mūsų veikloje, tvarkoje ir netvarkoje nieko juokinga. Nepaisant to, kai kas juokiasi. Dalai Lama juokiasi, popiežius gudriai šypsosi, Amerikos prezidentas (G. B.) nepraleidžia progos pajuokauti ir vienaip ar kitaip jam tai pasiseka. Bet rūstūs mokesčių mokėtojai lieka rūstūs. Vieni mano, kad juokas – tai negalios požymis, kiti, kad silpnaprotystės, treti – neatsakingumo. Aš manau, jog tai dieviškos šypsenos atspindys ir to būsimo griausmingo juoko aidai. Bet nedrįsčiau sakyti, kad esu To Kuris Juokiasi adeptas. Gal šioks toks patarnautojas. Ir nesakau, kad galiu juoktis iš bet ko ir bet kada. Būtent – tai jau ne mano nosiai. Manęs nejuokina politika, karas, katastrofos, terorizmas, prievarta. Nebent lengvesnės prievartos formos – pavyzdžiui, gastronominė ar hipertrofuotos globos.
Manding, absurdiškos yra viltys, kad satyra ir humoras gali užlyginti miesto gatvių duobes ar išblaivyti girtus pareigūnus. Žinoma, nesiliaujam bandyti, bet rezultatai akivaizdūs. Juokas yra iracionalus. Duobės lieka kaip buvusios, gali juoktis kaip nori – linksmai, piktai, gaižiai, liūdnai, džiugiai, triumfuodamas, abejodamas, skųsdamasis, atsiprašinėdamas – duobės lieka kaip buvusios.
Girdėjau juokiantis kūdikį – tarsi angelas kutentų jam sielą. Kai aš juokiuosi, jaučiuosi laimingas ir amžinas.
Kam visos tos kalbos? Kam tas juokas? Tai begalinės pastangos atversti patikliuosius į savo tikėjimą…
Dalia Dilytė: Antikos šviesoje
2011 m. Nr. 2–3
Vertėją Dalią Dilytę kalbina Diana Bučiūtė
Dalia Dilytė-Staškevičienė gimė 1944 m. birželio 22 d. Anykščių r., Kraštų kaime. 1966 m. maxima cum laude baigė Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijas. Nuo tada dirbo dėstytoja Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedroje. 1989 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete apgynė daktaro disertaciją tema „Tibulo elegijų meninis pasaulis“. 1999–2000 m. ėjo Klasikinės filologijos katedros vedėjos pareigas. Per ilgą dėstytojos karjerą dėstė lotynų kalbą, antikinę literatūrą, senovės graikų ir romėnų kultūros istoriją, romėnų elegijos seminarą, Horacijaus odžių poetikos specialųjį kursą ir kt. Yra paskelbusi dešimtis straipsnių apie antikos kultūrą bei literatūrą, parengusi mokymo knygų ir vadovėlių („Antikinė literatūra“, „Senovės Graikijos kultūra“), išvertusi romėnų (Tacito, Senekos, Tibulo, Cicerono ir kt.) ir vėlesnių lotynų kalba rašiusių autorių (Tertuliano, Eriugenos, Erazmo Roterdamiečio, Roizijaus ir kt.) kūrinių į lietuvių kalbą.
Meluoja žmonės, norintys įrodyti, kad užsiimti laisvaisiais menais jiems trukdo krūvos darbų. Apsimeta plušą, griebia vis daugiau, tampa savo plušėjimo belaisviais. Aš turiu laiko, Lucilijau, turiu laiko ir, kad ir kur būčiau, priklausau pats sau. Savo reikalams neatsiduodu, tik paskolinu save ir neieškau progų prarasti laiką. Kad ir kur apsistočiau, nepalieku savo apmąstymų, vis sieloje svarstydamas ką nors sveikatinga.
Lucijus Anėjus Seneka. „Laiškai Lucilijui“
Neabejoju, kad daugelis, kaip ir aš, žavisi Jūsų aukšta filologine kultūra. Ar nujaučiate, kur jos šaknys? Gimtajame Anykščių krašte, šeimoje?
Jūs neleistinai subjektyvi, Diana, labai pervertinate mane, tokius epitetus dėliodama. Arba gal turite omenyje mano siekiamybę, tad verčiau parašykite „stengiatės siekti“ ar pan. Taip, kultūros troškulį paveldėjau iš šeimos. Labai šviesus žmogus buvo mano senelis iš motinos pusės. Studijuodamas cariniame Peterburge veterinariją, susipažino su rusų ir Vakarų kultūra, ilgainiui sukaupė nemažą biblioteką, prenumeravo pagrindinius Lietuvos pirmosios nepriklausomybės laikų leidinius. Senelis rūpinosi ir mano motinos išsilavinimu. Todėl ji kalbėjo ir skaitė prancūziškai ir vokiškai, mėgo literatūrą, buvo mačiusi visus Kauno teatrų spektaklius, aplankiusi užsienio muziejus. Dėl visiems žinomų istorinių permainų seneliai atsidūrė Sibire, o iš bibliotekos beveik nieko neliko. Mes gyvenome labai vargingai. Bastėmės visur. Per septynerius metus mokiausi šešiose mokyklose. Tik nuo Chruščiovo atšilimo laikų gyvenome vienoje vietoje. Prisimenu laikotarpį, kai mama verkdavo, kad vaikams nėra ko paduoti valgyti. Ir štai kartą ji grįžo nešdamasi už paskutinius pinigus nusipirktą Maironio raštų dvitomį. Nors neturime padorių namų, mūsų namuose būtinai turįs būti Maironis! Kiekvieno lietuvio namuose jis turįs būti! Nuo tada mes, vaikai, beveik visus „Pavasario balsus“ mokėjome atmintinai. Tėvas buvo menkiau išsilavinęs už motiną, bet irgi labai mėgo muziką, teatrą, kiną, knygas.
Taip ir įsivaizduoju Jus vaikystėje – rimtą mergaitę, įnikusią į knygą. kokia tai knyga? Gal Jeronimo Ralio versta Homero „Odisėja“?
Oi, ne. Knygomis galva pramušta buvo nuo pat mažų dienų, bet net baisu pagalvoti, kiek šlamšto perskaityta vaikystėje prie žibalinės lempos. Skaityti išmokau penkerių, o po metų pradėjusi lankyti mokyklą užsirašiau į biblioteką. Tada ir pradėjau temptis daugiausia iš rusų kalbos išverstas knygas, brukančias sovietinę ideologiją. Tokia buvo daugelio pokario vaikų lektūra. „Durklas…“ Nieko daugiau neatsimenu, nei autoriaus, nei siužeto linijų, tik tai, kad, būdama aštuonerių ar devynerių, žavėjausi šia knygpalaike, pasakojančia apie kažkokių šaunių vyrukų (gal čekistų?) kovą su imperialistų šnipais. Ačiū Dievui, vėliau pasitaikydavo ir klasikos (T. M. Reid, J. Verne, J. F. Cooper), o kiek paaugusi knygas jau rinkdavausi rimčiau. Homero „Odisėją“, deja, perskaičiau jau studijuodama.
Kodėl nusprendėte studijuoti klasikinę filologiją? Ar tada tai buvo specialybė (kaip dabar), ar tik specializacija, kaip mano studijų metais?
Mano laikais prestižiškiausia specialybė buvo chemija, nes tada užkariauti pasaulio atėjo naujos medžiagos – plastikai, jiems pranašauta didelė ateitis. Kadangi mokiausi labai gerai, iš pradžių buvau draugų įtikinta, jog turiu studijuoti chemiją. Ten ir nunešiau prašymą. Net dabar negaliu atsistebėti, kad, būdama tokia jauna ir kvaila, vis dėlto apsisprendžiau teisingai: viena viską apgalvojusi, prašymą atsiėmiau. Tada maniau, kad labiausiai noriu būti mokytoja ir dėstyti lietuvių literatūrą. Na, o klasikinė filologija turėtų praplėsti akiratį. Mat anuomet pirmoji specialybė buvo klasikinė filologija, o antroji – lietuvių kalba ir literatūra. Mano diplome parašyta, kad man suteikiama teisė būti lotynų bei senosios graikų kalbos dėstytoja ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja. Apie klasikinę filologiją išmaniau nedaug: mitologijos ir šiokius tokius lotynų kalbos pradmenis buvo įkalusi mama, tad labiausiai masino noras susipažinti su antikine literatūra.
Kokį įspūdį padarė universitetas? Kaip vertinate tuometes klasikinės filologijos studijas? Ar nedvelkė jos sovietiniu kvapeliu?
Nors studijos priminė katorgą (vien sunkus nuolatinis darbas, beveik jokio laisvalaikio), jos man patiko, didelį įspūdį darė Universiteto biblioteka. Nežinau, kaip pasisekė išlaviruoti, bet Klasikinės filologijos katedroje tada nebuvo nė vieno komunisto, nė vienas dėstytojas negarbino ir net necitavo marksizmo klasikų, nebandė rasti klasių kovos atspindžių antikinėje literatūroje. Tad nuo marksistinių metodų šios katedros dėstytojai buvo labai nutolę. Deja, jie neturėjo kontaktų su užsieniu, negaudavo naujausios mokslinės literatūros, todėl mums perteikdavo šiek tiek pasenusius tyrimų duomenis. Bet klasikinė filologija yra toks dalykas, kuriame tenka ilgai laukti viską aukštyn kojomis apverčiančių naujovių, tad kvalifikuotas XX a. pirmosios pusės mokslo lygio perteikimas buvo studentams naudingas.
Papasakokite plačiau apie savo dėstytojus. Ar buvo tokių, kurie tapo Jums autoritetais?
Dėstytojai buvo nepaprastai stropūs ir sąžiningi. Neatsimenu nė vieno atvejo, kad kuris nors dėstytojas būtų nepasiruošęs paskaitai ar ją praleidęs. Žinoma, tokio pat uolumo jie tikėjosi ir iš studentų. Klasikinės filologijos dalykus dėstė gal kokie keturi dėstytojai. Didžiausias autoritetas visam gyvenimui man liko keletą dalykų dėstęs katedros vedėjas docentas Leonas Valkūnas. Labiausiai imponavo jo lotynų kalbos užsiėmimai. Jis labai gerai mokėjo lotynų kalbą, visada ateidavo puikiai pasirengęs, netingėdavo kasdien skirti įvairių užduočių, rašomųjų darbų ir juos patikrinti, pratino mus ne tik rašyti lotyniškai, bet ir kalbėti. Verčiant tekstus į lietuvių kalbą, mokė ieškoti tikslesnio ar vaizdingesnio žodžio. Tad jam esu už daug ką nepaprastai dėkinga. Labai išprusęs buvo docentas Jonas Dumčius, romėnų literatūrą įspūdingai dėstė docentas Eugenijus Frolovas. Šiltai prisimenu inteligentiškąjį docentą Dangerutį Čebelį, gebėjusį įdomiai skai-tyti šiaip jau sausoką vadinamosios vulgarinės (liaudies) lotynų kalbos kursą.
Baigusi universitetą, daug metų jame dėstėte, parašėte vadovėlių aukštosioms mokykloms, sudarėte antikinės literatūros chrestomatijų, bet populiariai parašytos knygos „Heladės šviesa“ (išleista ir estiškai), „Amžinoji Roma“, „Skaitome romėnus“, straipsniai mokytojams, publicistika liudija, kad Jums rūpi platesnė antikos kultūros sklaida. Iš kur toks polinkis į švietėjišką veiklą? Ar manote, kad mūsų visuomenė tamsi? Tikite, kad antikos šviesa gali nušviesti ir išgelbėti pasaulį?
Pasaulis yra puikus, jo gelbėti nereikia, o štai daugeliui Lietuvos kultūros žmonėmis save laikančių asmenų nė kiek nepakenktų geresnis elementarių kultūros dalykų išmanymas. Tarkim, toks kaip Vaižganto „Pragiedrulių“ veikėjų. Tačiau apie šiuos dalykus esu ne sykį rašiusi, nenoriu kartotis. Švietėjiška, Jūsų žodžiais tariant, veikla prasidėjo tada, kai pamačiau, kad savo ikimokyklinio amžiaus vaikams neturiu ko paskaityti antikos tema. kūriau jiems istorijas apie tokį Apolodorą. Paskui, naiviai manydama, kad ir kitiems vaikams reikia to paties, iš savo žodinių pasakojimų sukurpiau mažutę knygelę „Heladės šviesa“ ir pasiūliau „Vyturiui“. Nieko ji ten nesudomino, tad ir nebuvo išspausdinta. Vėliau, pirmaisiais Nepriklausomybės metais, Švietimo ministerijoje pradėjo dirbti protingi žmonės. Darius Kuolys, Vanda Zaborskaitė, Kęstutis Kaminskas puikiai suprato, kad Europos kultūros šaknys glūdi antikoje. Tada lotynų kalba atėjo į daugelį mūsų mokyklų, prireikė ir mano darbo. Buvau paprašyta „Heladės šviesą“ išplėsti, papildyti. Paskatinta dėmesio, dar parašiau knygelę apie Romą. Taip ir įsitraukiau į veiklą, kurią galima apibūdinti Danaidžių statinių ar Sizifo akmens vaizdu: tempi tempi vandenį, o statinės tuščios, riti riti akmenį, o jis vis nurieda į kalno apačią. Mat nemanau, kad visa ta mano rašliava davė kokių nors rezultatų. Situacija seniai pasikeitė, dabar pagrindai užmiršti, mokyklos pamatinio humanitarinio išsilavinimo nebeteikia, vaikams siūloma mokytis japonų ar kinų kalbų, remiantis merkantiliniais argumentais: gal gyvenime teks bendrauti su kokiu nors tolimų kraštų verslininku. Nesuvokiama, kad tokias užduotis sau turėtų kelti kalbų kursai, o ne mokykla, privalanti sudėti į vaiko sąmonę svarbiausius Europos kultūros elementus. Turiu galvoje ne tik antikos kultūrą, bet ir vėlesnių epochų klasikinę literatūrą, vaizduojamąjį meną, muziką. Tačiau gal iš kvailumo, gal iš optimizmo vis dar retsykiais prie švietėjiškos veiklos sugrįžtu. Nesinori, kad Lietuva būtų „ir tamsi, ir juoda“.
Kas paskatino imtis vertimų? Ar traukė pats vertimo procesas, ar norėjote užpildyti lietuviškų vertimų bibliografijos spragas?
Suformulavote tiksliai: traukė procesas. Būdama trečiame kurse, išverčiau hegzametru Ovidijaus „Metamorfozių“ ištrauką apie Niobę, ketvirtame – vieną Vergilijaus „Bukolikų“ eklogą. Katedros vedėjas L. Valkūnas labai skatino versti.
Kodėl verčiate tik iš lotynų kalbos? Juk visi klasikai moka tiek lotynų, tiek senąją graikų kalbą. Gal romėnų autoriai Jums artimesni?
Priežastis paprasta: taip jau susiklostė, kad graikų kalbą moku prasčiau. Skaitant graikišką tekstą, kartais tenka žvilgčioti ir į žodyną, sunkiau pagauti autoriaus stilių, tad būtų nesąžininga apsimesti, kad tą kalbą puikiai moku. Lotynų kalbos žodynus atsiverčiu tik retsykiais, ieškodama kokio nors žodžio atspalvio. Keletą smulkių dalykėlių esu išvertusi ir iš graikų kalbos, bet didelis darbas – ne man. Lygiai taip pat nedrįsčiau versti iš prancūzų ar vokiečių kalbų, nors šiomis kalbomis ir skaitau, ir susikalbu. Tiesa, turiu prisipažinti ir vieną gėdingą savo avantiūrą: kartą maždaug dešimt eilėraščių išverčiau iš latvių kalbos ir net jie buvo išspausdinti, nors tos kalbos nemoku. Verčiau juos todėl, kad vienas pažįstamas latvis, perskaitęs mano Tibulo vertimą, kažkodėl nusprendė, kad galiu to imtis, ir karštai prašė. Jis padarė pažodinį vertimą ir mano darbu liko patenkintas, bet aš vis tiek manau, jog tas vertimas nelabai vykęs.
Daug vertėte Lucijų Anėjų Seneką. Ar tai Jūsų mėgstamiausias romėnų rašytojas? Kodėl tokie populiarūs – ne kartą leisti iš naujo – Senekos „Laiškai Lucilijui“?
Esu išvertusi visus filosofinius Senekos kūrinius. Jų priskaičiuojama dvylika. Seneką ir apskritai vėlyvąją stoją iš tiesų mėgstu. Bet žaviuosi ir Ciceronu, ir Vergilijumi, ir dar keliais autoriais. Kadaise Seneką „atrasti“ padėjo čekų filmas „Senukai renka apynius“. Jame į kolūkį išsiųsti skinti apynių gimnazistai be paliovos citavo Seneką. Pagalvojau, gal ir mūsų jaunimui tai būtų įdomu. Išverčiau kelis laiškus ir nusiunčiau į „Nemuną“. Nors „Nemunas“ dėjosi tvirtai nesilaikąs komunistų nustatytos idėjinės linijos, matyt, nutarė, kad sovietiniam lietuvių jaunimui Seneka yra pernelyg pavojingas, ir mano vertimą išmetė į šiukšlių dėžę. Tuos laiškus išspausdino Bronius Genzelis „Filosofijos chrestomatijoje“. Taip ir įsitraukiau. Senekos laiškai, manyčiau, populiarūs dėl kelių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad filosofijos tiesos čia dėstomos suprantamai ir patraukliai. Be to, šiuolaikiniame reliatyvumo kupiname pasaulyje žmonės retkarčiais pasigenda aiškiai suformuluotų moralės nuostatų. Veikia, sakyčiau, pasąmonėje glūdintis padorumo, teisingumo, gerumo ilgesys. Senekos mintims ir teiginiams, mano galva, tenka šluostės vaidmuo. Kaip kasdien ar kas antrą dieną žmonės šluosto dulkes nuo televizoriaus, taip sielos dulkes irgi norisi nusivalyti. Pačiam tai padaryti nelengva, jos giliai įsiėda, nugramdyti sunku, todėl reikia pagalbininko. Štai tam ir pasitelkiamas Seneka.
Jūsų kolegos klasikai įspūdingiausiu vertimo meno laimėjimu vadina istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito „Analų“ vertimą. Ar tiesa, kad šis autorius yra sunkiausiai išverčiamas į kitas kalbas?
Jei kolegos tikrai taip rašė, tai jie neobjektyvūs, kaip ir Jūs, nes pati žinau šimtus savo vertimo trūkumų. Tacitas yra kietas riešutėlis, nes jis ir patetiškas, ir drauge labai lakoniškas. Todėl į analitines kalbas, operuojančias šalutinių sakinių virtinėmis, neturinčias bendraties ir dalyvinių konstrukcijų, mano nuomone, įmanoma išversti tik jo mintį, tačiau neįmanoma atkurti stiliaus. Bet lietuvių kalba juk tebėra sintetinė ir, pavyzdžiui, junginys „tikėjau jį atvažiuosiant“ dar pernelyg skaitytojų nešokiruoja, tad pasukus galvą Tacitą galima „įveikti”.
Kaip manote, ką dar iš antikos veikalų būtinai reikėtų išversti į lietuvių kalbą?
O, dar daug ką. Tukididą, Apoloniją Rodietį, Lukaną… Visų neišvardysi. Kur tik pirštu duri, ten balta dėmė.
Jorisas-Karlas Huysmansas romane „Atvirkščiai“ bodisi aukso amžiaus romėnų literatūra ir liaupsina nuosmukio laikotarpio kūrinius, ypač Gajaus Petronijaus „Satyrikoną“ ir Lucijaus Apulėjaus „Metamorfozes“, giria Tertuliano stilių, randa perlų vėlesnėje lotyniškoje literatūroje (minimi mums nepažįstami autoriai: Komodianas iš Gazos, Prudencijus, Sidonijus Apolinaras ir kt.). Ką jam atsakytumėte?
Žinoma, jis turi teisę turėti savo skonį ir nuomonę. Vadinamojo sidabro amžiaus literatūra iš tiesų nėra prastesnė už auksinę. Toks pavadinimas atsirado pakitus lotynų kalbai: ji dabarties kalbininkams pasirodė suprastėjusi ir gavo sidabrinės vardą. Paskui šis vaizdingas terminas pradėtas taikyti ir literatūrai, bet juk literatūra – visai kas kita. Tiesa, kartais ji epigoniška, bet esama ir talentingų kūrėjų. Petronijus tikriausiai buvo puikus rašytojas, tačiau, deja, iš jo romano išliko tik keli epizodai, gal kokia dešimtoji visumos dalis. Tad nelabai aišku, ar verta smarkiai liaupsinti tas draikanas. Fragmentai visada tėra fragmentai. Bet Apulėjus iš tikrųjų labai vertingas. Tertulianą esu vertusi, jo stilius geras, bėda tik ta, kad jis mėgdžioja Ciceroną. Krikščioniški Prudencijaus himnai parašyti vaizdinga kalba, bet man įdomiausia tai, kaip gražiai juose sugyvena Jėzus Kristus su Apolonu ir devyniomis jo mūzomis, kaip natūraliai antika įtraukiama į naujosios epochos idėjas. Sidonijaus Apolinaro laiškai pasižymi puikiu stiliumi, žavi klasikos laikams nebūdingas autoriaus gebėjimas charakterizuoti aprašomus žmones, pateikti jų portretus. Tad vėlyvosios antikos literatūra tikrai yra įdomi ir vertinga. Bet nesutikčiau teikti jai pirmenybės. Aukso amžiaus literatūros vertės juk neįmanoma paneigti. Beje, rimta literatūrologija apskritai šiuos abu pavadinimus laiko sąlygiškais ir jais neoperuoja.
Be Tertuliano, esate vertusi ir daugiau vėlesnių laikų lotyniškosios literatūros: Eriugenos, Erazmo Roterdamiečio, Izaoko Niutono, Benedikto Spinozos ir kitų filosofų ištraukų „Viduramžių filosofijos chres-tomatijai“ ir „Renesanso filosofijos chrestomatijai“, o 2007 m. išėjo Jūsų verstas didžiulis XVI a. teisės veikalas, ispanų humanisto Petro Roizijaus „Lietuvos sprendimai“. Kuo įdomi šių autorių kūrinių vertimo patirtis? Pirmenybę, matyt, vis tiek teikiate antikai?
Visus išvardytuosius filosofus versti buvo labai įdomu. Traukė jų teiginiai, malonumo teikė tai, kad rašė skirtingu, bet geru stiliumi. O versdama P. Roizijų jaučiausi dirbanti beprasmišką darbą. Labai ilgai nenorėjau jo imtis, buvau kalbinama, įtikinėjama, prašoma gal penkerius metus, o paskui dar tiek pat metų kankinausi. Paprastiems skaitytojams šis veikalas nėra įdomus, nes ten narpliojami teisės kazuistikos dalykai, o mokslo žmonės, tarkim, Lietuvos teisės istorijos specialistai ir net prie mokslinio darbo pratinami studentai juk turėtų skaityti lotyniškai. Tiesa, dabar Lietuvoje nebeliko nė vieno lotynų kalbą mokančio teisininko. Bet juk mokslo šaltinius būtina skaityti originalo kalba, nes mokslui reikia kuo didesnio tikslumo, o mudvi puikiai žinome, kad net ir sąžiningiausiai stengiantis atkurti originalo mintis ir stilių vertimas niekuomet neprilygsta originalui. Būčiau, žinoma, metusi tą P. Roizijų, bet kad jis baisiai gražiai rašo. Anais laikais teisininkai kalbėjo ne sausai ir nuobodžiai kaip dabar, o meniškai ir vaizdingai. P. Roizijaus kalbėjimą puošia retorinės figūros, kalba labai žodinga, pavyzdžiui, jis vartoja šešis žodžio „vogti“ sinonimus, penkis ūkio valdą reiškiančius žodžius, penkis žodžio „matyti“ sinonimus ir pan. Tai štai iš viso to reikalo naudos ir malonumo turbūt tik aš viena ir teturėjau. O dėl kitko Jūs teisi: antikos autorius versti man mieliausia.
Kaip sekėsi perteikti P. Roizijaus žodingumą? Ar nepritrūko sinonimų lietuvių kalboje?
Versdama P. Roizijų, sinonimų bado nepatyriau todėl, kad sudėjau visus esamus sinonimus, net ir tuos, kurie žodyne pažymėti šnekamosios, tarminės ar archajinės kalbos ženkleliais. Ir nieko baisaus neatsitiko: P. Roizijaus tekste jie labai gražiai prigludo prie kitų žodžių, nė kiek nepažemino autoriaus stiliaus. Priešingai, patys tarsi palypėjo aukštyn, tapo tokie kultūringi, tokie literatūriški. Blogiau, kai sinonimų apskritai nėra. Pavyzdžiui, verčiant Tacitą labai trūko senovės karybos srities sinonimų. Kadaise daug kariavome ir tikriausiai turėjome ir įvairių iečių bei sargybos postų pavadinimų, bet paskui viską pamiršome. Neturime žodžio „laivas“ sinonimo ir daugelio lietuviškų laivo dalių pavadinimų… Noromis nenoromis, esi žmogus priverstas skurdinti autoriaus tekstą. Žinoma, stengiesi kitur kompensuoti, bet tai jau ne visai tas pat.
Koks Jūsų santykis su senąja lietuvių literatūra? Kristijono Donelaičio kūrybos tyrinėjimai (jam skirta net monografija) rodo, kad nesate jai abejinga.
Matyt, esu nacionalistė, kaip ir mama: nors vertinu ir mėgstu daugelį užsienio autorių, lietuvių literatūra visada buvo mano didžioji meilė. Santykis su senąja literatūra dabar racionalus, ji tapo mano mokslinių interesų objektu, mat dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriuje. Bet čia be meilės irgi neapseisi. Pastaraisiais metais truputį patyrinėjusi, labai susižavėjau Alberto Vijūko-Kojelavičiaus stiliumi. Knygą apie K. Donelaitį laikau geriausiu savo gyvenimo darbu. Labai rūpėjo parodyti jo talento didybę, reikšmingą jo vietą XVIII a. Europos literatūroje.
Esate parašiusi nemažai vertimų recenzijų. Ar turite savo vertimo teoriją? Kokiais kriterijais vadovaujatės vertindama kitų vertėjų darbą?
Ne, vertimo teorijos principų niekada nebandžiau kurti, turbūt to ir nesugebėčiau. Esu tikslaus vertimo šalininkė. Be abejo, kalbu ne apie pažodinį vertimą. Turiu galvoje tai, kad mane erzina savavališkai praleistos ar vertėjo iš piršto išlaužtos frazės, netinkamai parinkti žodžiai. Tačiau tai tik pusė darbo. Visada kartoju, kad išversti mintį nėra sunku. Daug sunkiau yra išversti stilių. Apskritai manau, kad vertimas yra kopija. Kopijų esti įvairių. Štai romėnai buvo pasidarę tūkstančius graikų statulų kopijų. Tarkime, dabar muziejuje stovi dvi sunkios, kaip kokios baidyklės sustingusios amazonės, net nieko apie menus nenutuokiančiam žmogui aišku, kad tai – prastos kopijos, o dėl kai kurių kopijų menotyrininkai užsimušdami ginčijasi, ar čia iš tiesų kopija, ar originalas. Taip ir vertėjai turi stengtis pateikti kuo geresnės kokybės kopiją. Neseniai perskaičiau vieną knygą. Išversta tvarkingai ir tiksliai, bet vaizdingo ir išradingo autoriaus stiliaus – nė kvapo. Vadinasi, šis vertimas yra skurdoka kopija. Tačiau neleistina autoriaus ir gražinti. Kai stilius sausas ir paprastas, taip jį reikia ir perteikti, neieškant nei vaizdingų veiksmažodžių, nei frazeologizmų. Toks stilius yra to autoriaus vertybė. Tokiais kriterijais ir remiuosi. Dar norėčiau pridurti, kad, mano nuomone, kopijuotojo vaidmuo vertėjo nei įžeidžia, nei žemina. Juk ir originalo autorius yra kopijuotojas. Jam tik atrodo, kad jis kuria, o iš tiesų pateikia nukopijuotų jausmų, patirčių, daiktų ir dalykų kombinacijas (žmonijos kultūros istorija leidžia daryti prielaidą, kad tų kombinacijų yra begalinė aibė), bet niekada neįstengia pateikti nei tikrų daiktų, nei jausmų ar patirčių. Kitaip tariant, kultūra amžinai kopijuoja natūros formas. Jokiam menininkui neduota dviejų dalykų: jis negali išeiti už Dievo kūrinijos ribų ir sukurti to, ko ligi šiol nebuvo, negali ir atkurti natūros tos kūrinijos gyvumo. Tad visi esame tik kopijuotojai.
Kaip apibūdintumėte antikos literatūros vertimų padėtį? Ar egzistuoja antikinių kūrinių vertimo mokykla? Koks, Jūsų manymu, senųjų vertėjų – Jeronimo Ralio, Leono Valkūno, Jono Dumčiaus, Antano Dambrausko – indėlis?
Padėtis nėra bloga. Išversti svarbiausi kūriniai, visi vertėjai kvalifikuoti, žmonių iš gatvės nepasitaiko. Žinoma, yra ir silpnesnių, ir stipresnių vertėjų, bet apskritai vertimų lygis nėra žemas. Apie antikinių kūrinių vertimo mokyklos buvimą galima būtų kalbėti, tą dalyką patyrinėjus. Deja, tuo nesidomėjau, tad negaliu nieko tvirtai pasakyti. Spėju, kad vieningos mokyklos nėra, galima būtų išskirti keletą vertėjų grupių, kurios vadovaujasi panašiais principais, bet jų vertimus reikėtų patyrinėti. Visi Jūsų išvardyti vertėjai, mano galva, yra didžiai nusipelnę Lietuvos kultūrai. Jie paklojo puikius vertimo i antikinių kalbų pamatus.
Aktyviai dalyvaujate Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos darbe: ne kartą skaitėte pranešimus seminaruose ir konferencijose, buvote valdybos narė, prisidėdama prie projekto „Skaityk su vertėju“, susitikote su skaitytojais Anykščių, Šiaulių, Vilniaus bibliotekose. Kokią matote šios veiklos prasmę? Ar tai dar viena galimybė skleisti antikos kultūrą?
LLVS rengiami seminarai ir konferencijos yra naudingi vertėjams tuo, kad galima padiskutuoti su kolegomis, pasisemti patyrimo, paklausyti kalbininkų patarimų ir nurodymų. Susitikimai su skaitytojais – visai kas kita. Kadangi dėl laiko stokos beveik nevaikštau į panašaus pobūdžio renginius, tai maniau, kad ir niekas nevaikšto. Tačiau klydau. Važiuodami iš susitikimų su skaitytojais, mudu su renginių vedėju Tautvydu Kontrimavičiumi, žurnalistu ir kultūrininku, dažniausiai padarome išvadą, kad šiokios tokios naudos žmonėms iš to tikriausiai buvo, bet mes irgi šį tą gavome: skaitytojų pasisakymai ir klausimai sukelia naujų minčių, net savotiškai įkvepia, pamatai, kad tavo darbas reikalingas.
Ar esate darboholikė? Ar leidžiate sau pailsėti? Kokie Jūsų pomėgiai?
Manau, kad darboholikė nesu. Darbais gal ir per daug apsikraunu, bet kaip prikalta dieną naktį prie kompiuterio nesėdžiu. Laiko labai trūksta, tačiau kai gerą pusvalandį praspoksau į augalus, ežerą, jūrą, mėnesieną ar praplepu telefonu su drauge, tokio buvimo nevadinu tuščiu, nes, mano galva, bendraujant su gamta ar artimu žmogumi vyksta puikus sielos darbas. Didžiausias pomėgis yra gyventi kaime. Labai mėgstu klasikinę muziką, ypač XVIII a. Dažniau klausausi „negyvos“ radijo ar kompaktinių plokštelių muzikos, bet kai būnu mieste, mielai einu į koncertus, operą. Mėgstu istorijos ir dailės muziejus, su malonumu pavartau meno albumus, bet į šiuolaikinio meno muziejus beveik nevaikštau nei Lietuvoje, nei kitur.
Spėju, kad ir šiuolaikinės literatūros neskaitote. Ar aš klystu?
Šį tą perskaitau, bet iš tiesų nelabai man aišku, ką reikia skaityti. Kai man pasakoma: „Šitas autorius labai populiarus gimtajame krašte ir Europoje“, atsakau klausimu: „O gal geras yra ne autorius, o jo vadybininkas?“ Dažniausiai juokauju taip: „Kam man skaityti viską? Palūkėsiu kokį šimtą metų, kol iš viso šiandieninio šlamšto liks tik klasika, tada ir perskaitysiu.“ mieliau – nežinau kelintą kartą – skaitau lietuvių ar užsienio klasikus. Žinoma, pasitaiko išimčių. Štai vyresnio sūnaus patarta neseniai perskaičiau dvi naujas rusiškas knygas ir vieną vertimą iš anglų kalbos. Buvo įdomu, o kai kas ir širdžiai artima. Tiesa, dar mėgstu detektyvus, bet toli gražu ne visus. Nemėgstu, pavyzdžiui, populiariosios A. Marininos, mat jos romanuose pasigendu intelektualumo. Iš šiuolaikinių detektyvo kūrėjų geriausiai vertinčiau B. Akuniną, nes jo romanuose (dabar jis kuria ir kitokių žanrų kūrinius) – visas Europos kultūros kontekstas, skaitydamas žmogus patiri, kaip sakė Aristotelis, atpažinimo malonumą.
Kaip antikos išmintis padeda Jums gyvenime? Kokią sentenciją dažniausiai prisimenate?
Atsakysiu pusiau juokais: kaipgi, padeda. Štai ką tik išdėsčiau savo požiūrį į naujas knygas, bet kas žino, gal jis remiasi Senekos patarimu, jog knygų įvairovė kenkia netobulos sielos žmogui taip, kaip nesveikam skrandžiui maisto įvairovė. Tik tobulam išminčiui, kurio sielai jau niekas nebegali pakenkti, leidžiama skaityti viską. Todėl paprastas žmogelis turi rinktis tik geriausius, laiko išbandytus ir pripažintus autorius, o nuo jų trumpam nuklydęs būtinai grįžti. Neturiu vienos itin mėgstamos sentencijos, taikau jas prie situacijos. Štai dabar toliau juokaudamos galime pažaisti sofizmais ir pabaigti vieno iš Septynių išminčių sentencija: „Kas lengviausia pasaulyje? – Duoti patarimus kitam. Kas sunkiausia? Pažinti pačiam save.“ Išeitų, kad lengvai duoto Senekos patarimo galima ir nepaisyti, o mano atsakymai į Jūsų klausimus gal turėtų būti visiškai kitokie, nes aš, ko gero, prastai save pažįstu.
Ramūnas Kasparavičius: Kaip poetas prozininku tapo…
2011 m. Nr. 1
Rašytojas Ramūnas Kasparavičius atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Ar negalėtum skaitytojams papasakoti apie savo šeimą – tėvus, brolius. Juk dažnai kaip tik čia būna užkastas tas kūrybinis grūdas, kuris, veikiamas atitinkamų sąlygų, išauga arba ne.
– Tėvas ir motina abu Anapilyje…
Mama baigė tą pačią gimnaziją – Kaišiadorių – kaip ir A. M. Brazauskas, ji atsiminė tą penkeriais metais jaunesnį berniuką…
Mama turėjo gražų balsą, pasak jos, ne prastesnį už R. Tumulevičiūtės ir I. Jasiūnaitės – vėlesniais metais operos solisčių, su kuriom kartu dainavo mokyklos chore.
Už mokslą gimnazijoje jai, kaip savanorio dukteriai, mokėti nereikėjo, bet turtingesni klasiokai pašiepdavo:
– Va tokiai tai tik patriotizmas ir belieka.
Kažkokioje deklamatorių katalikiškoje vasaros stovykloje jinai jau mergina pirmą kartą paragavo sumuštinio su olandišku sūriu – žemės ūkio šalyje Lietuvoje…
Dainavo mama senovines kaišiadoriškių dainas, netgi balades Kauno radiofone, aišku, kad vieną vienintelį kartą – tiesioginiame eteryje. Tuo laiku tai buvo didelis dalykas: dainuoti per radiją. Jai neleido kaip liaudies priešo dukteriai (senelis dvidešimt penkerius metus kalėjo lageryje) mokytojauti, vėliau leido, dirbo juodu su tėvu užkampioje ramioje dvikomplektėje Vladislavos pradinėje mokykloje, buvusiame kunigaikščio Odineco dvarelyje, pasikalbėdavo prancūziškai su atvažiavusiu pažuvauti skulptoriumi prof. Juozu Mikėnu. Tėvas ir J. Mikėnas su tinklaičiu „pabrakonieriaudavo“ (tai nebuvo laikoma negarbe Rio Grandės apylinkėse), ir stikliukėlį Virganavičiaus (t. y. geros) samanės išgerdavo. Tėvas – beveik visiškas blaivininkas, bet apie degtinę nusimanė: gera ji ar ne. J. Mikėnas tėvą ir į skulptoriaus kelią pastūmėjo:
– Ką tu čia, Jonai, vis eilėraščius kali, imkis rimtesnio darbo.
Paskui:
– Kad tu tik mažas stovylėles… Daryk dideles, medžio turi!
Jis ir broliui Vydui tą kelią parodė, baigė brolis „čiurlionkę“ pas A. Ambraziūną, vėliau „dailioškę“ pas J. Balčikonį – tekstilę. Čia buvo galima dirbti abstrakčiau, o brolis juto tam potraukį.
Jaunesnis brolis Kęstas baigė tos pačios mokyklos M. K. Čiurlionio choro dirigavimą, bet irgi pasuko į dailę – dizainą, o vėliau pradėjo iliustruoti vaikų knygas. Vienas geriausių dailininkų pasaulyje šioje dailės srityje.
Vydas dirba Onuškio vidurinėje mokykloje – dėsto dailę ir etiką.
Turėjo sunkią širdies operaciją – šuntavimą. Gauna nedidelį invalidumą, toliau dirba toje mokykloje. „Sapienti sat. Intelligenti pauca“ („Suprantantys žino. Protingam nedaug.“ Lot. k.).
– Atsimenu dar studijų metais universitete perskaičiau skelbimą, kad R. Kasparavičius skaitys „Poemą apie kancarą“. Deja, kažkas sutrukdė dalyvauti renginy, tačiau pavadinimas bylojo, kad jau kūrybiniam priešaušry atsisakei lietuvių literatūroje iki šiol labiausiai proteguojamo „šilkinės“ lyrikos kelio. Kodėl? Gal pamėgink „ūkiškai“ (trumpai ir šviesiai) išdėstyti, kokios įtakos ir versmės nulėmė Tavo poezijos stilistiką?
– Tai buvo, man rodos, po vasarinės „reicho darbo prievolės“ Jonavos rajono kaime. Su „Interklubo“ aktyvistais, Kęstu Krivicku (gitara) ir Kostu Kalinausku (konservatorija, meno vadovas), pastatėm „kapustninką“: „Šventas Jurgis, slibino nugalėtojas“. Idėjos autorius – Juozas Šikšnelis. Tame „musicale“ konfliktas kyla tarpo Jurgio (Georgos – žemdirbio) ir kolchozo valdžios slibino dėl „riebaus kancaro, kuris guli ir šildo šoną prieš mėnulį. Užsitrauksiu sotų dūmą ir turėsiu malonumą“, ir t. t. Realybėje tokie konfliktai amžinai kildavo tarp mūsų bernų ir mergų rytais, kai baigdavosi cigaretės per „meeting tonight“.
Aš ir dabar manau, kad sovietų studentų išrastas „kapustninkas“ yra žanras, ir gana neprastas. Daugelis garsių dabarties Lietuvos juokdarių nuo to pradėjo.
O „ūkiškai“ tai geriausiai pasakė Albinas Žukauskas: „Kas pirmas merginą pavadino gulbele, tas poetas, o kas tūkstantąjį – peckelis.“
Poezijoje originalumas labai svarbus, tik reikia, kad jis būtų natūralus.
Taigi:
– Kodėl jums nepatinka tai, ko nėra? („Szanowny Panie Redaktorze?“ – Konstanty Ildefons Galczynski.)1
– Šis klausimas kiek susijęs su ankstesniu. Ne paslaptis, kad esi – bent jau iš dalies – frankofilas. Juk ne veltui studijavai prancūzų kalbą ir literatūrą. Kokie prancūzų kūrėjai labiausiai įsiminė ir, be abejo, paveikė Tavo kūrybą. Ar įžvelgi prancūzų kultūros atspindžių savo tekstuose?
– O žinote, frankofilu aš tai jau ir beveik nustojau būti. Švedų literatūra dabar ženkliai geresnė. O prancūzų? Nebent Patrickas Rambaud.
Bet neseniai mane vėl sudomino Trakuose gyvenantis vertėjas Virgis Baranauskas, kuris dirba ten Švietimo skyriuje. Ar žinote, kad mūsų Oginskaitės ir Tyzenhauzaitės devynioliktame amžiuje prirašė romanų, ne prastesnių negu A. Dumas ar Th. Gautier. Pvz., apie švedų karininko ir Lietuvos bajoraitės meilę per švedkarį. Parašyta prancūziškai, tai Virgis ir išvertė. Nemažiau yra išvertęs už Tedį Četrauską.
Tad Virgis kartkartėm ir sugrąžina mane į frankofiliją.
Prancūzų poezija itin kosmopolitinė tapo dvidešimtame amžiuje. Vilhelmas Apolinaras Kostrovickis – Lenkijos žydas, Oscaras Miłoszas – lietuvis, Tristanas Tsara – rumunas, kas ten tada prancūzas?
Kaip ir šansonjė: Piaf italė kaip ir Dalida, Aznavurjanas – armėnas, Moustaki – graikas, Brelis – ir tas belgas valonas.
Paryžius – tai toks tautų katilas kaip Kazachstanas.
Atradau mielą širdžiai opusą: Aloysius Bertrand. „Naktinis Kasparas“ („Gaspard de la Nuit“). A. Bertrand’as – eilėraščių proza išradėjas, parašęs tą vieną knygelę, išleistą po mirties, padariusią didelę įtaką Ch. Baudelaire’ui, S. Mallarmé, A. Rimbaud. Tiksliau – tai yra tapyba žodžiais pagal R. Rembrandtą ir J. Callot.
Dar esu sutaręs su Rašytojų sąjungos leidykla dėl R. Queneau vertimo. Parinkau be galo poetišką pavadinimą – „Metaforų paaiškinimas“. Juk reikia ir iš dvidešimto amžiaus poetų ką nors išversti, ne tik P. Eluard’ą. Kodėl ne R. Queneau? Tas ir įdomesnis, ir bent ne komunistas.
Tiems prancūzų–lietuvių ryšiams tai ilgi amžiai – nuo Gillaume de Machaut, Gilberto de Lanois (pastarasis belgas) iki Liūnės Janušytės ir Valdo Papievio, dar ir Herkaus Kunčiaus.
Užmiršti Antaną A. Jonyną būtų tiesiog nepadoru.
Buvo prancūzų literatūroje toks abatas Fenelonas. Jis rašė pasakas vienam (sic!) skaitytojui: Prancūzijos dofinui, sosto įpėdiniui. Jo pasakose buvo blogos mergaitės, kurios elgėsi panašiai kaip jo auklėtinis, bet tai tarsi darė ne jis, o mergaitės. Kaip miela ir sava šiais visuotinio pataikavimo bei padlaižiavimo laikais.
Teisingoji išvada: argi toks jau ir geras tas rašymas „be ryšio“, kuriuo jaunystėje beveik visi mes žavėjomės. Nei jis ypatingai kuo blogas.
O frankofoniškos fascinacijos:
Avec dix chandelles de cire,
Sire!
Donc, te prions à deux genoux,
Nous.
(Victor Hugo. „La chasse de burgrave“)
– Svarbus Tavo kūrybos dėmuo – tėviškės (Aukštadvaris) gamta ir žmonės. Kaip juos suvoki visos Lietuvos kontekste? Koks Tavo santykis su gimtąja tarme? Tu tarsi ir neužlieji skaitytojų dialektizmų srautu, bet vis tiek kalba labai specifiška.
– Aukštadvaris, Aukštadvaris… Dabar jis lyg ir ne mano kaimas – miestelis. Dabar labiau manas – Naujininkų 1-as kaimas, Dzūkų (Škapliernoji) gatvė.
Bet Aukštadvaris – tai tikrai viena žaviausių vietų Lietuvoje, o gal ir pasaulyje. Kai vietinis poetas ir reto balso savininkas Raila, būdavo, eidamas pas „uošvę“ Monginienę visais galingais decibelais užtraukdavo savo:
Aukštadvari, koks tu puikus,
Aukštadvari, koks tu gražus! –
tai ant jo visos aukštadvarietės nepykdavo, net ir jo žmona, kai pagaliau su ta pačia daina iš tos užeigos grįždavo.
O jau tos aukštadvarietės!
Poetai ir prozininkai, atsiminkite ilgametės Lietuvos rašytojų sąjungos vado sekretorės Nijolės Cibulskaitės akis – kokios jos nuostabios! Jos ir dabar žavingos ir emeritiškos (neaiškinsiu, ką reiškia tas mįslingas žodis).
Apie gimtąją tarmę kalbėti sunkiau. Juk toje klasėje, kurioje mokiausi, dauguma namie kalbėjo nelietuviškai. Daugiausia lenkiškai, Sorė – jidiš, Milė dar totoriškai mokėjo: pirmas kurenis į kairę, antras į dešinę. Achlamone, nešk iš čia manatkes! (Achlamonai ir achlamonkos – tai niekdariai, šmegegiai, o manatkės (tiurk. manat – pinigai) – pinigai, turtas, bagostvė. Šmegegiai – žydiškai tinginiai. Pvz., esi šmokas ir šmegegis, tai todėl tau neinasi, esi netikša ir tinginys, todėl tau nesiseka.)
Lietuviai klasėje buvom trys: Algis, Vytas ir aš – visur lietuviškai kalbėjom.
Mano mamos tarmė – aukštaičių viduriečių iš padzūkės. Be cieksėjimų, bet leksika labai panaši ir sakinių daryba. Tėvo gimtasis kaimas Čižiūnai – cikri dzūkai, viena artimiausių Vilniui (tik už 50 km) dzūkų arealo salų.
O dar lituanistas Aukštadvario mokykloje buvo žemaitis sibiriokas Juozas Kundrotas!
Todėl mano kalba labai specifiška. J. Kundrotas mane dar mokykloje skatino:
– O tu užrašyk rašiniuose taip, kaip žmonės kalba, nepaisyk, kad tai žargonas, makaronai, reikia kalbos reiškinius užfiksuoti. Matysi, po dvidešimties metų taip nekalbės.
Jis teisus, bet ta kalba vis kitaip užsinešvarina…
Todėl aš lituanistų pagraudenimų labai paisau ir gerbiu jų nuorodas. Ir vis tiek savo darau.
– Jei neklystu, į prozą Tave pastūmėjo šviesios atminties Jurgis Kunčinas. Papasakok apie tai. Ir apskritai, kaip pasiryžai šiam žingsniui? Kokias povandenines uolas tenka įveikti poetui, pasukusiam į prozą?
– Žinoma, Jurgis, bet gal labiau mano brolis Vydas.
Su Jurgiu taip šnekėjome jo Žvėryno bute:
– Poezija, – abu sutikom, – atima daug jėgų, o duoda visomis prasmėmis – mažai.
– Kas tada lieka? – sakau aš. – Vertimai? Tau taip, o man tai nelabai. Taip V. Kukulas sakė ir teisingai sakė.
O Jurgis:
– Na, nei tu nuo tos poezijos pabėgsi, nei nuo vertimų, vieną kartą paragavęs. Pamėgink rašyti prozą. Pelnas beveik toks pat kaip iš vertimų, – „ūkiškai“ dėstė Jurgis, – o malonumas didesnis. Be to, žymiai lengviau yra rašyti savo prozą nei versti.
– Nejaugi? – suabejojau, kaip suabejotų ir daugelis rašytojų nei skaitytojų.
– Nė neabejok! – įtaigiai pasakė Jurgis. – Aš žinau.
Tai aš jo paklausiau ir dar gyvam jam esant pasakiau:
– Ačiū!
– Nieko tragiškesnio ir autentiškesnio nesu skaitęs apie rezistenciją kaip Tavo apsakymas „Visų gražiausia“. Net keista – juk pats tiesiogiai negalėjai patirti aprašomų įvykių. Kaip pavyko taip įsijausti į šį Lietuvos istorijos puslapį?
– Vieną pavasario dieną – tarp kovo ir balandžio – iki šiol man pasireiškia naktiniai košmarai. Dieną kažkoks nenusakomas apkvaitimas. Mėnesio amžiaus esantį mane lovytėje baisiausiai išgąsdino kažkoks girtas „skrebas“. Ginkluotas PPŠ, kaip vėliau pasakojo senelė, minėjo ir pavardę to prietrankos prasilakėlio.
Pacituosiu Tave, Romai, iš atminties:
Neverkšlensim, kad
nuskriaudė dar vaikystėje.
Bet kai kuriais metais tom dienom (nesugaudau cikliškumo) būnu tiesiog „neprzytomnas“.
Mamos tėvas, gavęs dvidešimt penkerius metus lagerių (atleiskit, kad kartojuosi), ten, Mordovijoj, ir numirė, nors buvo likę keli mėnesiai „iki skambučio“. Buvo savanoris, šaulys, savisaugininkas, partizanas… ne ten reiškėsi, kur derėtų jaunos sovietinės respublikos kaimo darbo žmogui.
Ar pajutote, kad „Visų gražiausioje“ ryški moterų kalbos intonacija – iš mažens girdėti senelės, tetų, kaimynių „partizanščinos“ komentarai?
Vyrai apskritai tylėdavo, kaip vandens į burną prisiėmę:
– Tai buvo seniai ir „neprauda“! Laikai dabar kiti, šnekėkim, kas yra dabar ir bus rytoj, poryt.
Pirmasis suolas klasėje – tai tarsi gėdos stulpas. Ypač man. 5–6 klasėse teko jame sėdėti su tokiu Grigaravičium, kitų „banditų“ palikuoniu, beje, labai tolimu, vos ne bendrapavardžiu. Keturi broliai Grigaravičiai buvo paskutiniai „banditai“ Aukštadvario apylinkėse.
Juos uoliai gaudė ištisus metus „cielas“ batalionas NKVD… Gaudyti buvo sunku, liaudies priešai buvo gudrūs, juos palaikantys kiti liaudies priešai enkavėdistus klaidino, girdė „samagonu“, šėrė lašiniais, kad apsunktų ir tik miego norėtų. Na, ką aš čia „durninu“: lašinių jie teisėtai gaudavo iš besikuriančių kolchozų, o kad gertų etanolį, tai ne, griežtai ne, niekas iš vyresnių nė nesigiria, nė neprisipažįsta, nė neatsimena su jais gėręs…
Tie Grigaravičiai buvo lenkai, gynė savo tėviškę, nemažą ūkį.
NKVD „ereliai“ po „dembelio“ turbūt ilgai minėjo Pribaltikos „kurortus“: „tam carstvo sala Litva“, kur gaudė ir šaudė kažkokius „litovskus poliakus“…
Nei Žalio Velnio, nei Lukšos, nei kitų garsių lietuvių partizanų seniai jau nebuvo tarp gyvųjų.
O mane kaip kokį pavliką morozovą pionierių sueigoje vertė atsižadėti senelio… Aš taip ir padariau skambiu balsu, nes: viena, tos sueigos – tai nerimta nesąmonė, o antra – klasės vadovė prašė manęs. Vieną pasilikusi po pamokų įkalbinėjo: dėl šventos visų ramybės, visi supras…
Deja, apie mano tą pareiškimą buvo „izveščeno“ seneliui Mordovijoje, kad anūkas viešai jo išsižadėjo, o senelis labai išgyveno, jis nesuprato tokio „nerimtumo“…
Dėl to aš iki šiol jaučiu begalinę gėdą ir pažeminimą…
– Kai matau, kaip Tu išrangai sakinį, vis prisimenu seną apibrėžimą, kad menas – pirmiausia – mąstymo būdas. Kokia intuicijos ir racionalumo dermė Tavo tekstuose, kurių tikrai nesumaišysi su kitų autorių rašiniais?
– Sako, lietuviai turi savitą (ciklinį) būties supratimą, tokį spiralinį – metai po metų, metai iš metų, ne linijinį kaip įprasta pasaulyje, ypač anglosaksiškame – linijinis greitesnis. Mūsų gal labiau apgalvotas, o gal tik labiau komplikuotas ir kunktatoriškas, bet sako dar, kad mes, lietuviai, nepastebime greitų pinigų. Ką tai galėtų reikšti?
Ką duoda rašančiam žmogui poezija, majakovskiškas eilėraščio padarymas? Išmoksti nukalti sakinį. Ir neprastą – sudėtingą. Ir paprastą, bet tikslų. Net labai „rimti“ žurnalistai sutinka: čia tai taip, čia teisybė, sakinį poetai parašyti moka, jiems ir tie sintaksės ženklai nėra būtinai būtini.
Žurnalistikoj yra taip: parašei – niekas nuo to nepasikeitė, rašyk vėl. Tik kad neįkyrėtum visiems, kad tai neatrodytų panašu į maniją, idée fix.
Intuicijos ir racionalumo pavyzdys man yra E. A. Poe. Brolis Kęstas sakė, kad labai norėtų kada nors iliustruoti ką nors iš E. A. Poe. Bet E. A. Poe – ne vaikų autorius! – sakysite jūs. O kodėl mes, vaikai būdami, tą E. Alaną skaitėm „užsifascinuodami“ ir kitiems rekomendavom bendraamžiams… beje, Kęstas yra iliustravęs kinų (Taingpengo) vaikams F. Dostojevskio apsakymo adaptaciją.
Pasigyręs kaip kokia Holivudo pliuškė ir aš išrangau tuos savo sakinius, ne man spręsti, bet yra parašyta, kad darau savitą lietuvių postmodernizmą. Tie postmodernizmai vienas nuo kito skiriasi tik tuo, kad yra vokiški, čekiški, latviški etc.
Menas yra amžinas pavasaris.
Menas yra šiltas vėjas, nuo
kurio sniegai tirpsta.
(K. I. Galczynski. „Rozmowa z aktorem“)
– Taip jau susiklostė, kad ilgai gyvenai Aukštadvaryje, o dabar Vilniaus priemiestyje – Naujininkuose. O tai paribiai – kultūriškai, geografiškai, tautiškai. Kaip teigia daugelis kultūrologų, paribiai yra turtingesnė versmė, nei kiti šalies regionai. Kaip pats tai suvoki, ar ši aplinka veikia Tavo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą?
– Dėl tų paribių tai man pačiam labai neaišku. Kažkuris iš, rodos, prancūzų eseistų teigė, kad verčiant iš vienos kalbos į kitą atsipalaiduoja poetinė energija, bent jau poetinė medžiaga, o gal net ir kokia kita, mįslingesnė. Jei paprasčiau, tai, išgirdus, kaip tiksliai išsireiškia koks lenkelis ar skaudžiai rėžteli tau liežuviu totoriukas, norisi ir tau savo kalba neprasčiau paaiškinti.
Nesveiko šovinizmo tuose paribiuose nėra tiek daug, kiek manoma. Čia yra kasdienis bendravimas ir tarpusavio supratimas. Ne proginis apsižodžiavimas kokiu nors tautiniu ar istoriniu klausimu. Jei tau koks „troczanin“ lenkas ilgai ir nuobodžiai ima zulinti lietuviškai „per aplinkui“ kokį nors dalyką, o vis tiek neaišku, tai pasakoma:
– Mow szybsziej! Szego chciesz?
Tada jis lenkiškai išdeda savo „klausimą“ ir aišku pasidaro, ir laiko susitaupo. Ir nėra čia jokio pataikavimo. Mano tėvas, kai buvo ūkininkų sąjungos pirmininkas Trakuose, tai tokiu stiliumi ir bendraudavo.
O buvo atvejų… tėvas tik galvą kraipė:
– Aršiau nei prie Smetonos ir Moscickio, ar kokių vokiečių…
Ir tai mūsų laikais!
Ką čia bepasakysi, kai ūkininką naujakurį iš „tikros“ Lietuvos, kuris su vietiniais tik valstybine kalba ir iš aukšto (labai teisiai) kalbėdavo, rado ežere eketėj, aišku, negyvą… Tikriausiai pats įlindo. Gal „moržas“ buvo, sveikuolis.
Tėvas, pamenu, tada labai susisielojo.
Ir jo bendraamžiai ūkininkai: ir lietuviai, ir lenkai, kurie:
– Nesvarbu ar lietuvis, ar lenkas, svarbu – „rolnikas“.
Ūkininkas. Ne koks „pageeristas“. Ne kolchozininkas.
Tai kaip tokia aplinka veikia mano (ir kitų lietuvių) pasaulėžiūrą?
„Kosmosas – ne vaikų darželis“, – sakė S. Lemas.
Reikia stengtis, kad tautų santykiai neįgautų tokių ekstremalių formų, netgi pavieniais atvejais. Reikia neužmiršti, kad daugelis kitataučių galvoja ir mąsto kaip tu. Arba labai panašiai.
Literatui tie paribiai – tai, žinoma, Klondaikas ar bent riebi Ukrainos dirva.
– Kokią knygą ruošiesi atiduoti leidyklai? Ko apskritai dar tikiesi sulaukti šioj ašarų pakalnėj?
– Atidaviau Rašytojų sąjungos leidyklai pitoreskų rinkinį kukliu nepretenzingu pavadinimu „Decameron medicus“.
Šioje ašarų pakalnėje tikiuosi numirti ir būti palaidotas aukštame kalnelyje.
2010 lapkričio 15,
Vilnius,
Dzūkų gatvė
1 (Paradoksalus klausimas cituojamas iš K. I. Galczynskio kreipimosi į redaktorių.)
Romualdas Granauskas: Kelio gale nebūna posūkių…
2010 m. Nr. 12
Rašytojas Romualdas Granauskas atsako į Romo Daugirdo klausimus
Žinau, kad pernai atšventei garbingą jubiliejų ir dabar jau plūduriuoji aštuntojo dešimtmečio (šiurpu pagalvoti!) baloje (na, ežere). O tą laiką beveik visi (išskyrus kai kuriuos filosofus) vadina „senatve“. Įstrigo Almanto Grikevičiaus senatvės palyginimas su fašizmu ir Fainos Ranevskajos apibrėžimas: „Senatvė – Dievo nemokšiškumas“. Kaip pats iš vidaus matai šį amžiaus tarpsnį? Kokias įžvalgas jis subrandino?
Mielas Romai! Nors esi poetas, tačiau veiksmažodį „plūduriuoti“ parinkai kaip geras prozininkas. Aš dabar būtent taip ir darau: plūduriuoju. Tik ne baloj ar ežere, o eketėj – kaip pats žinai kas. Kiek jaunesni ar mažiau ligoti nors dar ir neplūduriuoja, bet jaučiasi… Įsivaizduok šunį ant akėčių, bandantį patogiau įsitaisyti. Arba alkanus kačiukus, pavožtus po… kubilu. Vis silpniau besigirdi jų gailus miauksėjimas, greit jie visi ten uždus.
Jei ne ligos ir skaudėjimai, senatvė būtų pats geriausias amžiaus tarpsnis, – juk vėl laukia šviesi nerūpestinga kūdikystė!.. Sauskelnės, išterliota lėkštėj manų košė ir seilinukas po smakru. Ir tokia graži, tokia nuostabi pro žlibas akis atrodytų Tėvynė, ir visos partijos – viena už kitą geresnės, o jau vilties, kad bus tik dar geriau, tik dar gražiau, – pilnos kelnės! Net seimūnų plikės šviestų iš tolo kaip laimės žiburiai.
Nežinau, kaip dabar jaučiasi A. Grikevičius, labai seniai nemačiau, bet manau, kad dabar, gavęs Nacionalinę premiją, – geriau. Nebesijaus kaip gyvenąs prie „fašistų“, nusipirks vaistų, mažiau žmogui skaudės. O tie, kurie tos premijos negavo ir niekada negaus, tvirtina, kad Lietuvoj senatvė – tai „bolševizmas“. Taip ir norėtųsi patykot patamsy kokį navicką ir eksproprijuot. Tačiau ką ten „beeksproprijuosi“, kai pats esi taip „eksproprijuotas“, kad tiktai vienerios kelnės ir beliko. Kentėk ir mylėk Lietuvą, daugiau tau nieko nebeduota. Jeigu to per maža, gali dar mylėt visą vald(g)ančiąją koaliciją.
Senatvėj pasidarai nuo visų priklausomas. Nuo Vyriausybės net daugiau nei nuo daktarų. Norės – sumažins pensiją, norės – ir visai atims. Aną dieną iš Vyriausybės atėjo pranešimas: „Iš Jūsų pensijos išieškota“… Kažkas kažkur perskaitė prieš trisdešimt metų parašytą mano apsakymėlį, nė pats nežinojau kokį, nė pats nežinau kur, patrupino ar ne penkiasdešimt litų, ir pusė to honorarėlio – „išieškota“!.. Ar aš nusikaltėlis koks, ar aš juos slėpiau, ar aš juos vogiau, kad iš manęs „išieškota“?! Gal kurią dieną ateis jau ne popiergalis, o policija?.. Todėl su ašaromis akyse prašau visų aktorių, skaitovų, leidėjų, vadovėlių sudarinėtojų – neskaitykit, neperspausdinėkit, nekartokit jokių mano rašymų! Užmirškit, kad esu, o dar geriau – kad apskritai buvau. Bent jau prie šios valdžios, kuriai mirdamas dar, ko gero, liksiu skolingas.
Čia ir nenorėdamas prisiminsi vieną atsitikimą su Astrid Lindgren, garsiąja švedų rašytoja. 1978 m. socialdemokratų partija ten jau buvo valdžiusi arti keturiasdešimt metų, o bevaldydami įsisiautėjo ne blogiau už mūsų konservatorius. Ir štai vieną dieną A. Lindgren gauna popierių, kuriame „maloniai pranešama“ (vis dėlto ne „išieškota“), kad ji už savo honorarus skolinga valstybei… 102 proc.!.. Praėjus pirmajam šokui, rašytoja parašė į spaudą visą seriją satyrinių straipsnių, o visuomenėje kilo garsiausi debatai, užvirė netilstantys ginčai ir… socialdemokratai pralaimėjo rinkimus!
Lietuvoje gali iš nevilties bandyti net susideginti priešais Seimo rūmus, – išbėgs apsaugininkas, griebs už pakarpos ir įmes į fontaną. Sučirkši kaip nuodėgulis – ir viskas, o kai grįši iš ligoninės, tau dar bus iškelta byla už viešosios tvarkos pažeidimą. Šito tu tikrai pasieksi.
Čia Lietuva. Čia tavo Tėvynė.
Ir visi aukštai sėdintys kiaušingalviai man, senam žmogui, nuo ryto iki vakaro aiškina, kad dabar sunkmetis, kad kitaip jiems neišeina. Aš ir be jų žinau, kas yra „sunkmetis“. Tai lietuvių kalbos sudurtinis žodis, sudarytas iš kitų dviejų: „sunkti“ ir „metas“. Kitaip tariant, tai toks metas, kai valdžia iš vargšų pradeda spausti sunką.
Pastaruoju metu, vos tik pagalvoju apie mūsų valdžią, akyse iškyla toks vaizdas.
Didelė plyna aikštė. Joje matosi aukščiausios suvežtų plytų krūvos, o apie jas šokinėja, bėgioja, riejasi tarpusavyje gausus beždžionių būrys. Pro tirštas dulkes nelabai ir matosi, ką jos ten veikia, tik aišku, kad – veikia! Dirba, pluša išsijuosusios!..
Negalėjau niekaip suprast šitos asociacijos, kol neprisiminiau skaitęs vieno zoopsichologo straipsnio apie tai, kodėl beždžionės negali pastatyti Katedros.
Fizinės jėgos jos turi daugiau nei žmogus. Ir pamėgdžiotojos nuostabios. Parodei kartą kitą, kad prieš paklojant plytą reikia pirma ant jos apačios ir ant galo užtept skiedinio ir tvarkingai padėti šalia kitos, prie šios – trečią, ketvirtą… Bemat išmoksta!.. Tačiau Katedros jos niekada nepastatys. Jos nežino, ką stato! Kaip mūsų politikai pasakytų, jos „neturi Lietuvos vizijos“. Jeigu ką ir turi, tai vienos akyse – saldus bananas, kitos – sultingas ananasas, trečios – minkštas šakų guolis džiunglių medžio viršūnėje. O stato tai Katedrą!..
Paskutines akis gali išverkti, į tokias statybas žiūrėdamas.
Todėl niekas dabar ir nebesako: „valstybės statyba“, „valstybės kūrimas“, apsieina sakydami „vykdome reformas“.
Paprastam žmogui susidaro įspūdis, kad Lietuvoje viena okupacinė valdžia nuolat keičia kitą, ir taip kas keleri metai, nors į valdžią ateina vis tie patys broliai lietuviai! Valstybės statybą reikėjo pradėti ne nuo Valdovų rūmų už trečdalį milijardo, o nuo didžiulio kalėjimo, kur lengvai tilptų vagys, kontrabandininkai, kyšininkai, visokie „auditoriai“, „inspektoriai“, „kontrolieriai“, viešųjų pirkimų organizatoriai, konkursų skelbėjai ir t. t., ir t. t. Jei nori ką nors statyti, pirma reikia išvalyti statybos aikštelę. Galop ir kai kuriems prokurorams su teisėjais ten dar turėtų likti užtektinai vietos.
Dabar daug kas Lietuvoje pasigražina nykias senatvės dienas, nuo ryto iki vakaro keikdami Kubilių. Aš taip nedarau, – kokia prasmė, jeigu niekas negirdi? Juk žmogus daro viską, ką gali, ir dar triskart tiek, kiek geriau būtų nedaręs. Labai pakenkti Lietuvai jis ir norėdamas negalėtų, nes niekas jo neklauso: nei koks ministras, nei koks departamentas. Kartais aš premjeru net žaviuosi. Asmeniškai man labai imponuoja jo drąsa, kurios jis turi daugiau nei Ričardas Liūtaširdis ir Orleano mergelė, kartu sudėjus. Dar prieš Ilgųjų Peilių Naktį, kai Šemeta suko tekėlą, o premjeras galandosi peilius, kad vienu ypu nurėžtų viską – algas, pensijas, invalidų pašalpas, vargšų išmokas ir t. t., ir t. t., – dar prieš tą naktį supratau, kur slypi jo mąstymo genialumas: visiems Lietuvos ubagams perpus sutrumpinti lazdas, o nupjautaisiais galais tvirtai paremti Lietuvos ekonomiką, kuri laikosi nežinia ant ko: ar ant Marytės plauko, ar ant vištos snarglio? Kai šitai padaryta, toliau premjero pareigos bėra gryna sinekūra: grybauk, uogauk, važinėkis dviračiu, irstykis baidare, lankyk šventas Baltarusijos vietas etc. Tiktai kadencijos pabaigoje, žiūrėdamas Dievui ir Lietuvai į akis, malonėk atsakyti į šiuos du klausimus:
a) kiek sukurta naujų darbo vietų?
b) keliomis dešimtimis tūkstančių Lietuvoje padaugėjo lietuvių?
Visa kita – ne esmė. Visa kita gali būti iškentėta, bet atleista.
Turėdamas marias laisvo laiko ir nuo ryto iki vakaro užsiiminėdamas, anot R. Baltušytės, dailiuoju gulėjimu, jau pražiūrėjau lubose skylę, vis stengdamasis suprasti, kas atsitiko konservatoriams, lengva ranka atidavusiems jaunimo švietimą ir aukštąjį mokslą į „liberalų“ ir genderistų* rankas? („Liberalai“ rašau kabutėse, nes jų Lietuvoje yra kelios veislės ir porūšiai. Vieni gal ir liberalai, bet kiti jau „centristai“, tie, matyt, „veikia“ miesto centre, o neseniai atsirado dar ir kažkokie „bebrai“, tai tie, reikia manyt, bandys įsitvirtint arčiau vandens, Neries ir Vilnios pakrantėse.) Nejaugi niekas nemato, kur krypsta humanitariniai mokslai? Juk savo jaunimą ruošiame liokajais, barmenais, smulkių įmonėlių vadybininkais, viešbučių kambarinėmis, gal kokio vieno aukšto administratorėmis, svarbu, kad be akcento mokėtų ištarti „fuck me“ ir „vau!“. Jokios tautinės savigarbos, jokio patriotinio ugdymo, tik visko, kas sava, niekinimas, o svetimos šiukšlės aukštinimas. Pasižiūrėkim, kokie klausimai užduodami „Tūkstantmečio vaikams“. Visi viską žinojo apie „Harį Poterį“, bet nežinojo „Kliudžiau“ ar „Dievų miško“. Kiek mes galime lįsti Amerikos kičo ir holivudinio „meno“ šiknon? Jaunesni jau beveik ir sulindo, tik batai besimato…
Praėjęs pasaulio krepšinio čempionatas atskleidė gilią mūsų tragediją: tauta nebeturi kuo didžiuotis! Be šito nėra juk nė pačios tautos. Todėl kitieji net verkė iš džiaugsmo: „Mes dar galim!.. Mes dar stiprūs!.. Mes dar ne visi liokajai!..“
Pagaliau prisipažinkime, kad esame „reformatų“ valstybė: reformuojame viską, kas galima ir negalima; nuo ryto iki vakaro; visur ir visada; kvailiai reformuoja protingus; reformuojame net reformas. Bet pati svarbiausia – sveikatos reforma! Prasidėjusi vos ne nuo pat Kovo 11-osios, ji tebesitęsia iki šiol ir tęsis amžinai, iki paskutiniojo teismo dienos, kai prieš Dievo akis reformatoriams reikės atsakyti į paprastą klausimą: kiek Lietuvos žmonių per tas „reformas pirma laiko sukišta po žeme“?.. Per tą laiką užaugo nauja „reformuotų“ jaunuolių karta, o į kariuomenę negalime surinkti kelių tūkstančių sveikų vyrų: paliegėliai, distrofikai, penkių chroniškų ligų susukti į grąžtą. Žinoma, čia kaltas oro užterštumas, blogai sukramtomas maistas ar dar kas nors, tik ne tai, kad mokyklose nebeliko medikų. Mokinukų, lyg kokių kiemo šuniukų, sveikata valstybei neberūpi.
Gydytojai nebegydo, o tiktai „teikia medicinines paslaugas“. Jie nebegali apžiūrėti ligonio, o tik užmesti į jį akį. Ir po to „užmetimo“ dar reikia prirašyt puslapį popieriaus. Viešpatie, pasibaisėjau!.. Aš per metus tiek neprirašau, kiek jie per savaitę, nors daugiau nieko nedirbu! Todėl ir vadinu (mintyse, žinoma) juos „liaudies rašytojais“. Pone Šuky, įteisinkit esamą padėtį, pakeiskit jiems tuos štampukus, kur spaudžia ant receptų, nors jie jau ir nebe receptai, o tik paprasti popiergaliai vaistininkui: „Liaudies rašytojas terapeutas toks ir toks“, „Liaudies rašytoja pulmonologė tokia ir tokia“.
Labai bijau, kad šių eilučių neperskaitytų koks zuokas, – jam gali šauti galvon idėja paskelbti Vilnių (gal dabar jau Kauną) Europos literatūros sostine, nes Vilnių – nenuplaunamai savo gėdai – jau buvom panašiai paskelbę…
O dabar nebeskaitykit, nors pusei minutės užmerkit akis ir pagalvokit: ar tai, kas vyksta, iš tikrųjų yra Reforma? O gal kas kita? Juk valstybė milijardus skiria sveikatos apsaugai, kaipgi jie nebus aplipę „reformatoriais“. Sakot, nupirko magnetinio rezonanso aparatą? Jį ir be „reformos“ būtų nupirkę, tiktai perpus pigiau… Sujungė dvi ligonines į vieną? Kažkokiam medicinos rykliui šito prisireikė… Nėra jokios reformos, tiktai turto ir pastatų draskymas bei žmonių kančios ir ašaros. Prisiminkim istoriją su Sapiegos ligonine. Nenoriu karksėti, bet netolimoje ateityje taip bus ir su kita, esančia Antakalnio gale, vadinamąja „spec.“. Ten toks parkas!.. Tiek žemės!..
Ar tai irgi bus reforma?
Ai, baikim, Romai, tas mano „senatvės įžvalgas“!.. Man jau pačiam nuo jų koktu. Bet tu pirmas apie jas pradėjai.
Dvi Tavo stiliaus savybės tarsi turėjo „apsaugoti“ nuo stambių prozos formų – romanų. Tai sugebėjimas apvalyti žodį nuo apnašų (iki pirmapradžio švytėjimo) ir neabejotina poetinė gyslelė. Vis dėlto trečiajame tūkstantmety drėbtelėjai net tris romanus. Jei nesunku, „pasiteisink“ skaitytojams.
Teisinuosi.
Pats sakai, kad tiktai trečio tūkstantmečio pradžioje „drėbtelėjau“ tris romanus. Vadinasi, prieš tai aš juk du tūkstančius metų tylėjau! Tikrai neparašiau nė vieno!.. Ir anoks čia produktyvumas – po romaną kas septyni šimtai metų!..
Žvaigždės nepalankiai buvo išsidėsčiusios danguje. Ten, kur dabar Mažieji Grįžulo ratai, jos atrodė kaip pjautuvas, o kur Didieji – kaip kūjis.
Kažkam kažkada jau esu sakęs, kad romanas – labiausiai politiškai angažuotas žanras. Rašyk apie ką nori – vis tiek kyšos ta politika, nors labiausiai nenorėtum prie jos kišti nagų. „Guliverio kelionės“ ar „Gangantiua ir Pantagriuelis“, – kas tai, jei ne politiniai kūriniai?
Trumpoj novelėj, impresijoj, yra labai daug vietos. Skamba paradoksaliai: kuo mažiau teksto – tuo daugiau jame slaptų vietelių. Dar galima atsipirkti nedidelės apysakaitės lyrizmais ir kokiais nors „meilės trikampiais“. Romane – kaip plyname lauke, visai nėra kur užsiglausti. O kuriam kada norėjosi rodytis nuogam turgaus aikštėje? nebuvome tokie kvaili, kad būtume labai protingi. Tų laikų protingieji dabar liko durniaus vietoj, netilptų visi net į laivą. Ir plaukti jiems nebėra kur. Užšalo uostas.
Visada maniau, kad su romanais prozininkui nėra kur skubėti. Palauk iki 45–50 metų. Pažiūrėk, „kaip žmonės gyvena“, kaip tu pats gyveni tą savąjį, tą vienintelį… Ir tik tada, kai, žiūrėdamas į viską, pradėsi liūdnai linguoti galvą, – pabandyk parašyti vieną nestorą, antrą… Trečias gal jau bus paskaitomas. Bet po trečiojo arba pats nebenorėsi rašyti ketvirtojo, arba nebeturėsi jam jėgų. Užteks, neužsiplėšk per daug, juk kiti irgi nori rašyti, nebūk koks „puasonas“, – dešimt romanų ir vis taip pat apie tą patį. Skaitytojai pamanys, kad pasigavai kokį literatūrinį Roto virusą. Sako, nuo jo ir vaistų nėra…
Rašydamas niekada nė vieno žodžio „nešvitinau“ ir neblizginau, Svarovskio kristalais neapkabinėdavau. Koks reikalingas tam sakiniui – toks ir ateina į galvą. Teisybė, kartais pirmasis sinonimas nebūna pats tiksliausias, – kai dar ne-aiškiai matai vaizdą, kai blogai nugirsti veikėjų dialogą. Arba kai skubi užbaigti skyrių, nenorėdamas palikti rytojui, o galva, dėmesys jau pavargę.
Niekada neatrodė, kad romano sakinys gali būti „nešvarus“, apkibęs visokiomis šiukšlėmis, – jis turi būti toks, kokio būtent tai vietai reikia. jeigu „nelimpa“ – nerašyk jo. Praleisk. Nesigailėk jo, juk milijonai visokių sakinių maišosi autoriaus galvoje. Imk kitą. Jei „nesiima“, – eik pašvilpauti į balkoną. Balkone šalta? Tada apskritai eik švilpti. Svarbiausia – nesusikurk sau stabo iš savo rašymo, iš rašymo proceso. Juk net tada, kai metus ar dvejus nerašai, – vis tiek rašai! Rašai, pats to net nežinodamas, net nenorėdamas, ir iki pat savo dienų galo rašysi, nes rašyti ir užrašinėti – visai skirtingi dalykai. Antai E. Nekrošius (prie kurio vis tiek turėsiu prieiti, atsakydamas į kitą klausimą) kartais ištisas dienas bampsodavo savo geležinėje lovoje ir žiūrėdavo į lubas, o šalia – peleninė ir joje toks nuorūkų kalnas, kad jau šonais ritasi, – manot, jis tik gulėjo ir rūkė? Ir daugiau nieko?..
Nėr ko bijot nerašymo. Bijot reikia rašymo: kad ne per anksti, kad ne per vėlai, kad – pačiu laiku. Kaip A. Baltakio gimtadienis. Ne pačiu laiku išleisti – pačiu laiku parašyti: ir dėl savęs, ir dėl kitų. Prisimenat?
Velykų rytą
Lelija pražydo.
Ne dėl savo noro –
Dėl svieto gražumo.
Neįgyvendinama, neįvykdoma, gal net kiek šventvagiška svajonė: užbaigti romaną Velykų rytą!..
Ir Eimunto Nekrošiaus, ir Tavo metaforiką aš pats sau vadinu „funkcine“. Nes jūs abu vengiate abstrakčių, ore pakibusių grožybių (tuo ilgai piktnaudžiavo lietuviškas kinas), o vaizdinio daugiareikšmiškumą organiškai „išauginate“ iš veiksmo. Ar sutinki su tokiais išvedžiojimais? Ir apskritai, kas labiau stumia į priekį – siužeto apmatai ar vibruojantis, transą sukeliantis įvaizdis?
Noras rašyti „gražiai“ yra pražudęs daugiau rašytojų ir poetų, negu alkoholis ir narkotikai. Visą gyvenimą negalėjau suprasti, iš kur jis ateina, kodėl jam pasiduoda tiek daug jaunų kūrėjų. Gal iš to, kad mums, pradinukams, mokytojas liepdavo „gražiai“ perskaityti eilėraštį, o įduodamas knygelę, būtinai pasakydavo, kad čia labai „gražiai parašyta“?.. Gal dar iš ko kito?.. O toliau taip ir eina: „graži knyga“, „gražus eilėraštis“, „gražus paveikslas“… Prarandi daug metų, kol užaugi, bet nė kiek ne mažiau prarandi, kol supranti, kad „gražus“ – pirmiausias, svarbiausias visokio kičo atributas. Tas visuomet „gražus“.
Kai šitą supranti, kurį laiką jautiesi kaip be atramos taško. Perskaitai Dostojevskį, Folknerį, Remarką… – ir topteli mintis: argi čia „gražu“? Nieko čia gražaus, o kaip veikia!.. Ir pradedi ieškoti atsakymo: o kodėl? Ieškai visą gyvenimą, bet taip ir nerandi, bent jau tokio, kurį, kaip dabar, galėtum aprašyti aiškiais prasmingais žodžiais, nei pats prieš save gudraudamas, nei prieš kitus gudragalviaudamas.
Ne, ne vien metaforos čia veikia. Veikia ta Didžioji Meno Paslaptis, be kurios ir nėra tikro meno. Tą dieną, kai ji bus atskleista (jeigu kada bus), – tą dieną ir bus meno laidotuvės. Knygas galės rašyti kompiuteriai, kaip dabar jau „rašo muziką“, o tūkstančiai jos klausosi. Kai klausysis milijardai – žmonija sulips atgal į medžius ir palengva, pamažu, sunkiai vėl pradės vystytis į žmones… Tačiau taip gal ir neatsitiks, nors ką gali žinoti. „Niekada nežinai“, anot D. Kalinauskaitės.
Kai žmonės nebežino, apie ką kalbėti ar rašyti, jie pradeda pasakoti savo sapnus. Vieną savąjį ir aš papasakosiu.
Sapnavau aš jį gal prieš dvidešimtį metų, tačiau ir šiandien galiu „išsitraukti“ iš galvos ir iš naujo pasižiūrėti.
Sapnavau vien tik paveikslą. Didelį paveikslą, už save patį aukštesnį ir platesnį. Kažkaip žinojau, kad tai Koro, ir buvo jis rusvo kolorito. Matėsi neseniai nupjautos pievos kampas, sukrauto šieno kupeta, o prie jos voliojosi vokiškas kareiviškas šalmas. Nei fono, nei perspektyvos. Supratau, kad tai, kas tame paveiksle svarbiausia, yra kitoj tos kupetos pusėj.
Ir aš įžengiau į jį. Vaikščiojau, apšviestas to paveikslo šviesos, kelis kartus apėjau aplinkui, tačiau už kupetos buvo tik ta pati kupeta ir vokiškas šalmas. Ir dar – kažkoks lengvas mirgėjimas, virpėjimas, lyg kokia vibracija, – ne, ne paveiksle, o manyje pačiame, mano viduje. Tokios daugiau niekur ir niekad nesu patyręs. Man neskaudėjo, aš nebijojau to kiekvienos savo ląstelės virpėjimo, bet jis neužmirštamas, lyg staiga būčiau suvokęs, kas yra tikra–netikra, menas–nemenas.
Atsibudau ir… Ir supratau, kad aš niekada nesugebėsiu paaiškinti to žodžiais, nes tai nepaaiškinama. Tai taip asmeniška ir taip sava, taip… lyg ir intymu, gal net paslaptinga ar mistiška.
Tiktai dabar žinau: niekam ir nereikia aiškinti. Kam reikia – tas ir pats vieną kartą įžengs į paveikslą, į simfoniją, į spektaklį. Ir tylės. Visą gyvenimą. Nes tai, ką jis tylės, ir bus mene svarbiausia.
O E. Nekrošius? Jis, manau, irgi buvo įžengęs į savąjį paveikslą, vaikščiojęs po jį ir jutęs, kaip virpa tai, kas nepajudinama, ir koks trapumas viso, kas amžina.
Sakau, kad nežinau, ką tada supratau, tik žinau, jog niekad neužmiršiu.
Dabar labai madinga menininko kūryboje ieškoti postmodernizmo. Maniau, kad Tave ši tendencija tikrai aplenks. Neaplenkė. Galiu pacituoti: „R. Granausko kūrybai būdingi postmodernaus mąstymo ženklai.“ Kokie ženklai – nepaaiškinta. Gal galėtum išsakyti savo (ir savo kūrybos) santykį su postmodernizmu.
Kad nežinau, kas tai per daiktas. Yra geros knygos ir yra blogos knygos. Geros pergyvena šimtmečius, blogos nepergyvena net savo autorių.
Man tik atrodo, kad kiekviena karta turi savo lektūrą, temas, žanrus, stilių, problematiką… Ir tos kartos autoriai taip rašo. Ateina kita karta, keičiasi gyvenimas, to gyvenimo kokybė, iškyla žmonėms kiti iššūkiai, problemos, – ir vėl viskas keičiasi. Kitos kartos autoriai kitaip rašo jau kitokiems žmonėms. O kad lengviau būtų atskirti, kur „tėvų“ knygos, o kur – „mūsų“, pavadina savo laiko literatūrą vienaip ar kitaip. Kadangi seniai gyvenu, galiu paliudyti, kad mano akyse atsirado modernizmas, po jo atėjo postmodernizmas, jau lipa ant kulnų postpostmodernizmas. Dar po trisdešimties metų jau bus postpostpostmodernizmas, bet, manau, sugalvos dėl patogumo kokį kitą žodį arba rašys savo kompiuteriuose kaip nors taip: post.104.dernizmas.
„Ne mūsų reikalas“, kaip sakydavo a. a. J. Strielkūnas. Arba a. a. S. Geda:
Arkim, broliai, pūdymėlį,
Saugokim vieni kitus.
Negaliu aš išsakyti jokio savo santykio su postmodernizmu, nes jokio ir nėra. Koks kvailys rašydamas galvoja: štai dabar parašysiu ką nors modernaus, o nuo kitos savaitės – jau postmodernaus. Rašai, kaip išeina, kaip gali, kaip Dievo tau duota. Jeigu kam rodosi kokie „ženklai“ danguje, žemėje ar mano kūryboje, – ką aš tokiam galiu padaryti? Gal jis iš to savo duoną valgo?
Analizuodamas Tavo bibliografiją, pastebėjau, kad leidėjai jau sugradavo, išreitingavo R. Granausko kūrybą. Apie tai liudija pakartotiniai knygų leidimai. Viršūnėje atsidūrė trys apysakos: „Duonos valgytojai“, „Jaučio aukojimas“, „Gyvenimas po klevu“ (man asmeniškai dar labai patinka „Raudonas ant balto“). Kurie tekstai Tau pačiam artimiausi ir – kodėl? Kokie ženklina posūkius kūrybinėje raidoje?
Tai čia ne leidėjai taip sugradavo. manau, kad – skaitytojai. Leidėjai tik uodžia orą. Iš kurios pusės kvepia didesniu tiražu – tą ir leidžia. Kas jiems? Gali vienon knygon sudėti „Mikaldą“, „Gražiąją Genovaitę“ ir J. Apučio „Skruzdėlyną Prūsijoj“.
Daug kartų esu sukęs galvą, kodėl vienas „daiktas“ pavyksta, kitas ne. „Pavyksta“ – nes labiau skaito. Man „Gyvenimas po klevu“ – pats prasčiausias, pats plakatiškiausias. „Pagerinta“ žurnalistika, ir tiek. O skaito. Gal kad vargšai mokinukai privalo skaityti, štai ir visas jo „gerumas“. Labai nemalonu jaustis „privalomam“.
Žodžiu, „niekada nežinai“.
Brangiausias, žinoma, kaip ir kiekvienai motinai, „pagrandukas“ – „Rūkas virš slėnių“. Užmušk, dabar nepasakyčiau, nei kada aš jį rašiau, nei kaip parašiau. Rodos, kažkas už mane vedžiojo ranką. Aš tame „Rūke“ visas gyvenau, ir tai buvo pats gražiausias mano gyvenimas. Tačiau jis jokio posūkio mano rašyme nežymi, – kelio gale nebūna posūkių.
Rašytojas, kaip ir aktorius, neretai tampa savo temos (amplua) įkaitu. Atrodo, kritikų dalis Tave taip pat įkalino Žemaitijos realijose. Bandymai veiksmą perkelti į Vilnių buvo sutikti labai santūriai (švelniai išsireikšta). Gal pamėgink personifikuoti Vilnių, kaip savo kūrybos veikėją (įkvėpėją, prieštarą, dirginantį foną ir t. t.).
Mane užaugino ne miestas. Miestas tiktai numarins. Augino Aiškūno upelis, vėžiai jo pakriaušėse, vėgėlės po akmenimis, neužmatomos Šauklių ganyklos, į kurių dagius tūkstantį kartų pasidūriau kojas, žvyrkelis į mokyklą, trys mylimiausi mano mokytojai ir trys apylinkės bibliotekos, kurių visas knygas iki vienuoliktos klasės jau buvau perskaitęs. Ar visas supratęs – jau kita kalba. Dar augino maža juoda kalytė Smuika ir didžiulis vilkinis katinas Pincis, kuris žiemos naktį vienas eidavo į alksnyną, kažkaip sugebėdavo į kilpą pakliuvusiam zuikiui nugraužti galvą, o auštant vos apžergdamas parsivilkdavo jį į kiemą, ir mes visi trys – Smuika, Pincis ir aš – virdavome tą zuikį juodame nuo piešų katilėlyje…
Tūkstančius metų žmogus suko galvą, dirbo, plušo, norėdamas kaip nors patogiau ir saugiau įsikurti planetoje, kol sukūrė vadinamąją miestų civilizaciją. O kai sukūrė – griebėsi už galvos!.. Pats save užmūrijo, uždusino, įkalino tokioje vietoje, kur nyksta ir žūsta visokia gyvybė, tarp jų ir jis pats. Dabar bėga, lekia nors kelioms valandoms kuo toliau nuo tų savo miestų, ašarotomis akimis žiūri į mišką, upę, ežerą, pašika po krūmu, primėto aplinkui popiergalių ir patenkintas grįžta atgal. Iki kito karto. Kol vėl pradės dusti, kol vėl pradės naktimis sapnuoti, kad ant galvos jam griūva didžiuliai cemento blokai.
Didžiąją savo gyvenimo dalį – greit bus keturiasdešimt metų – atvargau Vilniuje, nes visoj Lietuvoj neatsirado man geresnės vietos. Buvau Kristaus amžiaus, jau nebepakeičiamas ir nebeperlaužiamas. Toks – kaip stagaras – ir vaikščiojau po miestą. Nei jo barokai, nei jo rokokai niekuomet manęs giliau nepaveikė. Galiu pagalvoti apie anų laikų mūrininkus, dekoratorius, apie jų auksines rankas, padūsauti, kad mūsų laikų amatininkai nebetiktų jiems net plytos nuo žemės paduoti, – bet tai ir viskas. Jie statė savo laiko žmonėms, ir jų akyse tai buvo stebuklai! Mums – ne, ir galim neapsimetinėti esantys baisiausiais estetais ir žinovais, mums – tikrai ne. Nebent vienai J. Vaičiūnaitei Vilnius buvo tikro įkvėpimo šaltinis, visą laiką švytėjo baltai tarp eilučių, kaip ir gimtasis Kaunas. Yra sakiusi, kad visada, kai sapnuoja košmarą, veiksmas kažkodėl būtinai vyksta kaime. Juk ten pilna baisiausių žvėrių – karvių, kiaulių, vištų, ten baisu žengti ar pasilenkti… O man per tuos keturiasdešimt metų sapnuojasi vienas ir tas pats košmaras: aš pasiklydau Vilniuje, neberandu kelio atgal, visos gatvės tuščios, aplinkui vien mūrai, rūmai, bokštai, aklinos sienos, o mano namuose – aiškiai žinau – atsitiko bėda ar nelaimė, aš būtinai turiu ten suskubti, bet aš nesuskubsiu, aš nerasiu kelio atgal…
Teisingai sakai: Vilnius man – tik „dirginantis fonas“. Niekada jis manęs neįkvėpė, o kai porą kartų „įkvėpė“, tai ligi šiol nebegaliu „iškvėpti“. Kad aš kada bekiščiau nagus į tokius pyragus!..
Dabar, kai esu uždarytas kambaryje, per visą vasarą nė karto nepriėjau prie lango. Ko man ten eiti, ką aš ten pamatysiu? Savo žaliuojantį beržą – vienintelį belikusį gamtos priminimą – aš ir lovoj gulėdamas matau. Pasikalbam su juo apie gamtą, apie viską, o kai pasakoju jam apie gegutę, jis nieko nesupranta, sumišęs makaluoja šakomis, nes tėra matęs tik murzinas miesto varnas. Ir dar – keturias zylutes pernai žiemą. Ačiū Dievui, aš už jį esu daugiau gamtos regėjęs.
Kadaise jau klausiau, bet pakartosiu. Aš Tave pažįstu (ir ne tik aš) kaip labai vitališką, žaismingą žmogų, pasižymintį neeiliniu humoro jausmu. Todėl kartais apgailestauju, kad šio fejerverko neaptinku Tavo kūryboje. Kas trukdo? Juk ir į anksčiau paminėtą kokteilį galima įmaišyti Tavo mėgstamos nostalgijos.
Taip, taip, daug kas sako, kad turiu humoro jausmą, ypač kai juokiamasi ne iš manęs. Kai iš manęs – jis tuoj pat kažkur dingsta. Iki šiol taip ir nesupratau kur. Rodos, ką tik turėjau, ir staiga – kaip nebūta!..
O jei rimtai, tai galvoje jau ne vienerius metus sukasi gal kokių trijų tokių knygų apmatai. Visur, visada būna to humoro, net sunkiausiais žmogaus ar visuomenės gyvenimo tarpsniais. Ir iš savęs paties būtų ne pro šalį pasijuokti, kol kiti dar nepradėjo. Net juokas pro ašaras – ir tas neužtemdo esmės, tik pasuka viską kitaip, kitu šonu, tada geriau daug kas matosi ir prantasi. Tiktai va bėda! Kas pasakys, kiek tau, žmogau, beduota laiko? Kūdikystę dažniausiai nugyveni verkdamas, vaikystę – šypsodamas, jaunystę – kvatodamas ir tik brandaus amžiaus sulaukęs pradedi gyventi surauktais antakiais. Gal, sakau, senatvėje vėl išsišiepti bedante šypsena nuo ausies iki ausies? Gražu būtų! Juk ką turėjai prarasti – jau praradai, o ko neturėjai – praradai vis tiek. Gerą idėją man pakišai! Ko gero, aš taip ir padarysiu, tačiau pusės honoraro tai jau, gerbiamasis, nesitikėk! Kol Kubilius neišves Europos iš krizės, gali nesitikėti net trečdalio. O kai išves – mano ir pėdos bus seniai ataušusios. Visom prasmėm, žinoma, nes ir dabar vakarais jau šąla.
Prisipažinsiu, rengdamas klausimus, prisiskaičiau daug atsiliepimų apie Tavo kūrybą. Ir beveik visą laiką juokiausi dėl kritikų susireikšminimo ir kategoriškumo. Negaliu nepateikti vieno perlo: „R. Granauską galima vadinti genties agonijos ir agrarinės kultūros sutemų menininku.“ (Tiesos dalis čia yra, bet juk tai ir melo receptas.) Gal galėtum pakomentuoti pateiktą frazę.
Kai perskaitai tokią frazę, nejučia pagalvoji kaip tas zuikis: „Ar iš peklos tas gražumas mano prigimimo?“ Perskaitai antrą kartą – ir supranti, kas iš esmės čia pasakyta: „R. Granauskas – tai sutemose agonijos apimtas runkelis.“ Ką gi, „tiesos dalis čia yra“, kaip pats sakai.
Deja, rašytojas nėra joks „laisvas menininkas“. Jo kūryba pirmiausia priklauso nuo jo biografijos, mentaliteto, kultūros, nuo laiko, kuriame gyvena, ir dar nuo tūkstančio kitų dalykų. Ir – bjauriausia – net temos jis negali pasirinkti, nes tema visuomet pasirenka jį patį. Visais atvejais, kai rašytojas bando pasirinkti lengvesnę, paklausesnę, madingesnę, – visais tais atvejais jam išeina šnipštas, tik ne visuomet jis nori tai pripažinti, nes yra skaudu, bet Dievas rašytojui ne tam davė dantis, kad galėtų sočiai kramtyti, o tam, kad tokią valandą turėtų ką sukąsti.
Ir man yra taip buvę, ir ne vieną kartą, kol daviau sau paskutinį įžadą: negriebk pirmos pasitaikiusios, nepulk prie jos kaip šuo prie kaulo! Lauk – ir ateis. Metus, dvejus, trejus nieko nerašyk, užsiiminėk dailiuoju gulėjimu ar kuo tu ten nori, – tavo tikroji tema nuo tavęs nepabėgs ir tu nuo jos – taip pat.
Kadangi gimiau ten ir tada, gyvenau taip, o ne kitaip, bendravau su tais, ne su kitais, pažinojau tuos, o ne anuos, – turėjau ir rašyti taip, kaip rašiau. Buvau paimtas už sprando ir prilenktas prie popieriaus, kaip M. Martinaitis – „prie gyvenimo“.
Kai pajunti, kad tavoji, pati ta tikroji, jau įėjo į kambarį, į galvą, į širdį, – ir džiugu, ir baisu. Džiugu, kad įėjo, baisu, kad nebeišeis, kad turėsi kankintis prie jos, su ja, šalia jos metus, gal dvejus, gal visą likusį gyvenimą. O juk ne vienas taip ir nusikankino, jos neįveikęs, ir kartu su ja atgulė į sierą žemę. Tik mes to nežinom, vien nujausti tegalim, ir niekas nėra tikras, kad jam pačiam taip neatsitiks. Todėl ir turim daugybę rašytojų, parašiusių ir išleidusių dešimtis knygų, bet didžioji žmonių dauguma žino juos tik kaip vienos kurios autorių.
Nė viena tema nėra kuo nors geresnė ar prastesnė už kitą. Esu tikras, kad gerame kūrinyje ji nieko nelemia, o lemia visai kiti dalykai. Tai „euroromanistams“ ji yra pati svarbiausia. „Žinai, dabar labai populiari mokslinė fantastika, pavarysiu ir aš ką nors…“ Tik Lietuvoj, kur iš pašaknų iškirsta literatūros kritika, tokius dar tebevadina „rašytojais“. Šiaip tai jie klumpdirbiai.
Bet čia aš jau iš ano šimtmečio etikos ir estetikos.
Paskutinį dešimtmetį išplito įvairūs žemaičių separatistiniai (atleisk už šį epitetą) judėjimai. Kaip juos vertini? Ar neįžvelgi tam tikro pavojaus mūsų mažos Lietuvėlės stabilumui? Ir kodėl būtent žemaičiai labiausiai drumsčia vandenį?
Kad gerai ir nežinau, ką tie žemaičiai ten drumsčia ar jau sudrumstė. Net abejoju, ar beįmanoma ką nors labiau sudrumsti, kaip dabar Lietuvoje sudrumsta. Tik žinau, kad labai negreitai tie dumbliai nusės ant dugno, galim uždusti kaip buožgalviai vikšrinio traktoriaus pervažiuotoj pavasario baloj.
Ir visai netikiu rimtais separatistiniais žemaičių ketinimais. Tai daugiau iš juodos nevilties išsprūdę žodžiai: „Ko tokioj Lietuvoj gyventi, geriau tvarkytis patiems.“ Jie per amžius įpratę nebūti stumdomi, ujami, žeminami, jie beveik nėjo lažo, ten buvo didžiojo kunigaikščio dvarai, jų nugarų beveik nečaižė tijūnų rykštės. Tai išdidūs žmonės, ir reikia tik džiaugtis tokiu jų išlaikytu išdidumu ir savigarba. Savo ausimis (tiesa, dar vaikystėj) esu girdėjęs: „Mes, žemaičiai, visi žemininkai: sėdim ant savo subinės, ant karaliaus žemės!..“ Ar kas nors gynė savo žemę karščiau ir narčiau už juos? Ar yra bent vienas aras krauju neaptaškytas?.. Kaip žiūrėti į svetimų kiaulidžių srutas? Kaip abejingai žiūrėti į savo šventą žemę, per trečius asmenis pardavinėjamą svetimiems? Kaip matyti usnimis, kiečiais ir stagarais apėjusius laukų laukus?.. Kaip iškęsti valdžios cinizmą, abejingumą, įžūlumą, gobšumą, visišką panieką žmogui? Ir prieš tokią valdžią jis dar turi pirmas nusiimti kepurę?! Kodėl jo močiutė dejuoja alkieriuj, negalėdama nusipirkti net vaistų nuo skausmo? Kodėl miestely nebėra daktaro, vaistinės, mokyklos, bibliotekos, kultūros namų? Kodėl niekam nebėra darbo? Išsikeiskit tas savo pašalpas po vieną centą ir kiškit sau į antrą galą, kol pradės byrėti per ausis! Juk aš turiu rankas kojas, tik leiskit man dirbti! Aš ne ubagas, ne luošys, aš per marus neišmiriau, per badus neprapuoliau, per karus nepražuvau, ką jūs ten darot tam savo Vilniuj?.. Dabar?! Laisvoj Lietuvoj?! Jeigu nesugebat, negalit, nemokat, – eikit šunims uodegų šukuot!..
Jeigu tokios ar panašios mintys ateina žemaičiams į galvas, – nematau aš čia jokio separatizmo. Daug kam pastaruoju metu taip atrodo. Nėra kvailesni nei dzūkai, nei aukštaičiai, nei suvalkiečiai.
Paprastas žmogus nebeturi Lietuvos. Tų, kurie ją dabar turi, žemaitis net žmonėmis nevadina. Jie jam „ponai“. Kad nors tikri ponai būtų, o dabar tik pusponiai, skersponiai ar gaidponiai. Bet dabar jų viršus, jų valdžia, ir nematyti tai valdžiai galo. O žmonių kantrybei galas jau matyti. Seimūnai, ministrai ir visa kita „grietinėlė“ galėtų susimesti po litą ar net po dešimt, – užpirkti padėkos mišias už tai, kad valdžios rūmai ir mūrai nestovi kur nors Žemaitijoj, – seniai dunksotų be langų ir be durų. Nes molio galvos supranta tiktai plytgalių kalbą.
Bet gaila žemaičiams likusios Lietuvos. Tikėkimės, kad nepaliks vienos toliau vargo vargti…
…Pajuokavau aš čia, žinoma. Bet pro ašaras. Pro paskutines. Nė pats nežinau, ar daug man jų beliko.
Jei neklystu, paskutinį originalų kūrinį išleidai 2007 metais. Ką dabar skrebini plunksna „bemiegėm naktim“? Žinodamas prietarus, pasitenkinsiu labai abstrakčiu atsakymu.
„Bemiegėm naktim“ aš, savaime suprantama, stengiuosi užmigti. O dėl ateities planų gali manęs netardyti, vis tiek nepasakysiu, nei kur mūsų bunkeris, nei kiek turim kulkosvaidžių. Juolab kad daugiau dviejų dienų į priekį nieko ir nebeplanuoju. Ir taip jau prasitariau kaip durnas. Vadinasi, tikrai neišsipildys!
Ačiū, Romai, už klausimus.
* Genderizmas – šiuolaikinė lyčių lygybės ideologija. Pagrindinis postulatas: lytinę tapatybę nulemia ne biologiniai skirtumai, bet socialinės nuostatos. Negalima kalbėti apie seksualines mažumas. Yra keturios lygiavertės lytys: heteroseksualai, homoseksualai, biseksualai, transseksualai. Genderistai reikalauja pakeisti mokyklų mokymo programas pagal naująją lyčių sampratą (redakcijos paaiškinimas).
Lidija Šimkutė: Poezijos ir gyvenimo paslaptys
2010 m. Nr. 11
Poetė Lidija Šimkutė atsako į Jolantos Sereikaitės klausimus
Poetė iš Australijos Lidija Šimkutė išleido kompaktinį diską „Balti šešėliai“, įrašytą su Sauliaus Šiaučiulio muzikos intarpais. Autorė, atsakydama į klausimus, pasidalijo mintimis apie lietuviškumą ir poezijos svarbą, apie savo keliones bei pasaulėžiūrą.
Kiek supratau, „Balti šešėliai“ yra sudarytas iš pirmųjų poezijos rinkinių. Kuo jūsų ankstyvoji poezija skiriasi nuo dabartinės, kaip pasikeitė požiūris į kūrybą?
Šio disko pavadinimas siejasi su vokiečių ir anglų kalba išleista knyga 2000 m. Vienoje „Weisse Schatten / White Shadows“. Turėjau atrinktus eilėraščius pristatyti anglų kalba vertimui į vokiečių kalbą iš lietuvių kalba išleistų knygų „Vėjas ir šaknys“ (1991) bei „Antrasis ilgesys“ (1978) ir „Prisiminimų inkarai“ (1982). Versdama šiek tiek pakeičiau originalius eilėraščius, pirmoji eilutė tapo ir pavadinimu – integrali eilėraščio dalis. Tokios nuostatos laikausi iki šiol. Šis rinkinys išėjo mano gero bičiulio, poeto ir kritiko iš Vienos, Christiano Loidlo dėka. Jis, išvertęs eilėraščius į vokiečių kalbą, parašė įžvalgų knygos įvadą ir pasiūlė savo poezijos leidėjui. Mūsų abiejų nuostabai, leidykla „Edition selene“ sutiko išleisti šį rinkinį. Po knygos pasirodymo buvo suorganizuoti keli sėkmingi knygos pristatymai Vienoje.
Man nelabai patinka aptarti savo poeziją. Palieku tai skaitytojui arba kritikams. Christianas Loidlas mano išverstus eilėraščius kartu su savo įžanginiu žodžiu publikavo Austrijos žurnale „Limes“ taip juos apibūdindamas: „Šimkutės eilėraščiai persunkti pagonišku gamtos, kūno, kalbos, emocijų sakrališkumo vienybe… poezijos magija remiasi ta pačia įtampa tarp nujautimo ir paslapties… Lyginant su Lietuvoje rašančiais poetais, kurie vartoja ištisą metaforų sriautą, jos poezijoje įvaizdžių nedaug: joje kristalizuotas aukščiausias misterijos nujautimo intensyvumas, situacija, kada atsiranda suvokimas arba atsiveria galimybės. Jos eilėraščiai spinduliuoja tą pačią paslaptingą šviesą, kaip Lietuvos peizažas: kopos, upės, ežerai, iki šios dienos šventais tebelaikomi miškai, ant kryžių išlikusi gyvybės davėja, saulė, mėnulis ir žaltys…“ O minėtos dvikalbės knygos įvade jis rašo: „Izoliacijos, praradimo ir ilgesio temos dominuoja poetės ankstyvojoje kūryboje. Tai paprastai pasireiškia dialektine įtampa, kurios pasekmė kartais būna priešybių įvardijimas… Kas yra tas „Tu“ – neįvardyta. Šis eilėraštis pirminėj savo struktūroj gali turėti kelias prasmes. „Tu“ gali būti taikomas žmogui, žemynui ar metafizinei būtybei. Čia, kaip ir daugelyje kitų vietų, Šimkutės poezija turi polifoninę formą, būdingą mistiniam vaizdavimui: fizinių daiktų negalima aiškiai atskirti nuo metafizinių. Jų reikšmės susipina. Lygiai taip pat ištirpsta ribos tarp individo ir gamtos:
MANO PASLAPTINGOSE ŽEMĖSE
Ošia jūros banga
Toje jūros bangoj
Plaukia pradžia
Galima drąsiai teigti, kad, be lietuviškų šaknų, Šimkutės kūryboje gilų pėdsaką paliko ir Australijos žemyno erdvumas, įnešdamas į ją šviesos ir erdvės. Jos ypatinga savybė yra kalbos atsivėrimas erdvumui – net ir tais momentais, kai išreiškiamos depresijos ir nykumo emocijos. Šimkutės poezija balansuoja ties išnykimo riba kaip Buto šokėja ties praraja… kyla asociacijos su Japonija ir tos šalies poezija, kur vienas ryškus įvaizdis, apsuptas tylos žiedo, pasako daugiau, negu milijonas žodžių.“ Manau, kad mano ankstyvojoje poezijoje buvo daugiau įtampos, dramatiškumo, nors iš tikrųjų kartojasi amžinos poezijos paslapties, meilės, žmogaus nepastovumo, gyvenimo trapumo tiesos ir temos. Vėliau rašytuose eilėraščiuose pastebimas formos kitimas: tekstas ramesnis, daugiau budistinis, įvaizdžiai gal kiek sudėtingesni ir ne tiek asmeniški. Patys pirmieji eilėraščiai buvo gana aistringi ir ilgesni. Prieš pirmą publikaciją „Metmenyse“ 1977 m. redaktoriai patarė, kad reikėtų išmokti juos kondensuoti. Tuo metu pradėjau žavėtis Rytų filosofija ir menais, kurie, be abejo, nulėmė mano norą išgauti eilėraščio esmę kaip kristalą. Taip ir pradėjau palaipsniui išbraukti daugiau nereikalingų žodžių. Gimiau Žemaitijoje, o juk to krašto žmonės pasižymi mažakalbiškumu. Vėliau didelę tų pačių eilėraščių dalį pateikiau Sigitui Birgeliui, kuris juos išvertė į lenkų kalbą ir išleido mūsų abiejų poezijos knygą, sugalvojęs jai pavadinimą: „Iš toli ir arti / Z bliska i z daleka“ (2003).
Jūsų poezija tarsi persmelkta tylos, kuri labai svarbi Rytų kultūroje.
Kaip minėjau, pradėjau domėtis Rytų filosofija, literatūra ir menais. Vienu metu skaičiau daug G. C. Jungo knygų. Įsiminiau vieną jo mintį. Tiksliai negaliu pacituoti, bet esmė tokia: reikia išmokti gyvenime daug ką kaip skulptoriui pašalinti – kas nereikalinga, nebūtina. G. C. Jungas savo namų sodelyje laisvalaikiu šią idėją įgyvendino skaptuodamas akmenį. Atsimenu, ta jo idėja man imponavo. Savo kasdienėje kalboje mes daug tuščiažodžiaujame, aišku, tai yra neišvengiama bendraujant. Juk ir tuščiažodžiaudami daug ką pasakome vienas kitam. Antra vertus, bėgant metams suvokiau, kiek daug mes galime perduoti ir suvokti per tylą ir erdvę. Tą įsisąmoninau skaitydama ir stebėdama Rytų meną ir literatūrinę kūrybą bei savo asmeninę gyvenimo patirtį.
Poezija mane traukė nuo pat jaunų dienų, tėvai, ypač tėvas, įskiepijo meilę lietuvių kalbai ir literatūrai. Jis buvo puikus pasakorius. Mama buvo praktiškesnė ir labai darbšti. Bet mano močiutė, pasirodo, pati savarankiškai išmoko skaityti. Gilinosi ir į Mikaldos pranašystes. Močiutei dažnai tekdavo skaityti pasislėpus nuo vyro, kuris, kaip ūkininkas, ją skatino daugiau dirbti laukuose.
Tačiau visuomet nujaučiau kalbos ribotumą. Juk kalba pajėgiame išsakyti tik savęs dalį. Žinoma, tas pat galioja ir kūryboje. Mane domina kūryba, kuri yra daugiasluoksnė. Manau, kad kūryba – poezija, menas ir muzika – turi kažkaip mus pagauti ir atrasti pirmykštį atskambį mumyse. Deja, yra žmonių, kuriuos menas tarsi aplenkia.
Ta jūsų minėta kūrybinė pagava prilygtų sąmonės nušvitimui?
Galime įžvelgti ir kitas plotmes. Manau, kad, įsigilinę į mus suintrigavusį ar pagavusį kūrinį, išsamiau skaitydami, klausydami, žiūrėdami ar analizuodami, pajusime tyloje, kaip kūrinys veiks mūsų sąmonę ir pasąmonę. Tyla tarsi trečioji akis ar ausis, per kurią suvokiame tai, ko nepajėgiame suvokti paprastu regėjimu ar klausa.
Būna ir taip, kad autorius ar skaitytojas kūrinyje ne viską gali pastebėti. Todėl mane ir domina įžvalgios recenzijos. Kitų poetų, kaip girdėjau, recenzijos nedomina. Jiems atseit nei šilta, nei šalta, ką kiti rašo apie jų kūryba, bent taip sako. Man įdomu, nes tai kita kūrybinė plotmė, ypač jei recenzija atsakingai aptaria kūrinį, o ne kritiko nuklydimus į savo išminties klodus, kurie kartais mažai ką bendra turi su autoriaus kūryba. J. Huizinga savo knygoje „Homo ludens“ pabrėžė, kad kiekvienas matome pasaulį kitaip, net ir kalboje bei kūryboje. Juk daug kas priklauso nuo mūsų asmeninio jautrumo, išsilavinimo, įsigilinimo į savo ar kito kūrybą ir kiekvienas gali suprasti tą patį eilėraštį kitaip. Kitas galbūt pajėgs suvokti tik kūrybos nuotrupas. Žodžiais galime perduoti tik labai mažą dalį to, kas mumyse glūdi, tos vaizduotės, patirties, atminties. Visų atmintis skiriasi. Tai galima pavadinti ir žmogiška tragedija. Mes niekada iki galo negalime pasidalyti viskuo su kitais, nes vis tiek kažkas lieka nepasakyta ir nesuvokta. Todėl ir tiesos ieškojimas dažnai būna bergždžias dalykas, nes kiekvienas į tą patį įvykį žiūri kitaip – per savo išminties, nusiteikimo ar nuomonės prizmę.
Papasakokite apie savo gimtinę bei tėvus ir vaikystę, nors jūs buvote per maža atsiminti Lietuvą?
Esu viena iš dvynių. Gimiau 1942 m. sausio 24 d. Krakių kaime, netoli Mosėdžio. Toji žiema buvo viena iš šalčiausių – minus 40°C. Gimiau antroji, silpnesnė dvynė. Sako, mane kelis sykius kišo į šaltą vandenį, kol pasigirdo silpnokas balselis. Atėjo kaimynė, turbūt kaimo žiniuonė, ir prasitarė, kad stiprioji Liuselė mirs, o antroji gyvens. Taip ir buvo. Prieš mums apleidžiant tėvynę, Liuselė susirgo ir mirė.
Mūsų 37 hektarų ūkis buvo gražioje vietoje prie miško, daubos ir upelio. Kadangi tėvas Pranas Šimkus buvo kelių kaimų seniūnas, iš karto su visa šeima atsidūrė tremiamųjų į Sibirą sąrašuose. Tėvams buvo neapsakomai sunku apleisti tėvynę ir stambų ūkį, priklausiusį kelioms generacijoms Šimkų, kurie irgi buvę seniūnai.
Papūnė (senelis) maldavo tėvų, kai jie ruošėsi bėgti, mane palikti. Manė, kad neišlaikysiu kelionės ir nebus net kur palaidoti pakely į Vokietiją. Bet, tėvų nuostabai, tapau atspari. Dažnai sakydavo – matyt, Liuselė manyje įsikūnijo. Aišku, gimtinės neprisimenu, tik ją įsivaizduoju. Po daugelio metų atvykusi sodybos neradau. Tiesa, apie tai jau žinojau iš tėvų pasakojimo. Pasirodo, karo metu komunistai naudojo mūsų patalpas kaip ligoninę kareiviams, bet dėl neaiškių priežasčių pastatas buvo padegtas. Viskas dingo – ir tai, kas dar buvo neišnešta kaimynų, tarnų ar giminių. Ten, naujai pastatytame namelyje, gyveno moteris, atvaryta iš gretimo kaimo šerti kiaulių, nes buvo likęs didelis kiaulių tvartas. Ji man papasakojo, kas kur buvo, ir parodė jazminų krūmą bei akmenį, likusį iš originalios sodybos. Vieno apsilankymo metu, atsimenu, priskyniau didžiausią glėbį jazminų ir atsisėdusi ant to akmens pravirkau. Bandžiau įsivaizduoti, kaip mano gyvenimas būtų pakrypęs, jei tėvai būtų likę Lietuvoje. Prisiminiau tėvų pasakas, jų ilgesį ir tėvelio rašytą kelionės dienoraštį, kurį po jo mirties atradusi apsidžiaugiau, nes buvau maniusi, kad dingo. Vėl perskaičiau. Buvau labai sujaudinta ir perrašiusi iš seno sąsiuvinio publikavau „Naujojoj Romuvoj“ (2006, Nr. 1). Kaip minėjau, tėvas buvo seniūnas, geras pasakorius, plačiai apsiskaitęs, išmintingas žmogus. Rašė net pjeses kaimo vakaruškoms ir pats vaidino. Kiek teko išgirsti iš likusių kaimynų ir ūkio tarnų, buvo visų gerbiamas kaip teisingas, doras seniūnas ir šeimininkas. O mamytę apibūdino kaip labai strainią ir darbščią moterį iš gretimo Nevočių kaimo.
Kas nulėmė apsisprendimą išlaikyti lietuvybę. Kodėl pradėjote rašyti lietuviškai?
Jaunystėje augau neseniai susikūrusioje lietuvių išeivių bendruomenėje, nors, aišku, mokymosi metais turėjau ir australų bei kitataučių draugų. Tėvai įskiepijo idealizuotą meilę Lietuvai. Buvo svarbi toji atsakomybė tėvams, nes jie dėjo daug pastangų, kad išlaikyčiau lietuviškumą, suteikė kitų privilegijų, patys daug ko atsisakydami. Mano pirmieji vaikystės eilėraščiai buvo patriotiški. Kai atvykome į Australiją po kelių mėnesių gyvenimo barakuose tėvelis pagal darbo sutartį buvo paskirtas dirbti lentpjūvėje. Mes buvome pirmoji karo pabėgėlių šeima toje provincijoje. Mums paskyrė namuką, kurį mama bematant išpuošė, išdirbo kietą žemę, norėdama kaip buvusi ūkininkė auginti savo daržoves, gėles, kepti juodą duoną, spausti lietuvišką sūrį, austi. Aišku, iš pradžių nemokėjome anglų kalbos. Nuėjau į pradinę mokyklą, negalėdama susikalbėti su vaikais. Palyginti su lentpjūvės darbininkų vaikais, skyriausi savo apranga bei įdiegtu mandagumu. Savaime suprantama, jaučiausi vieniša ir mėgau vaikštinėti prie „River Ovens“ upės. Čia pradėjau kurti pirmuosius eilėraščius. Įsivaizduodavau esanti Lietuvos vaidilutė, nors išbėgome, kai buvau tik dvejų metukų. Iš tėvų pasakojimų buvau susikūrusi tam tikrą mitą apie Lietuvą. Taigi kūriau ir deginau savo vaikystės poeziją tarsi auką dievams. Po metų išvažiavome į Gelongo miestą Viktorijos valstijoje, kur kūrėsi lietuvių bendruomenė.
Jus, rodos, auklėjo ir vienuolės, gal iš ten kilo polinkis į kontempliaciją, susikaupimą?
Tėveliai dažnai dirbo viršvalandžius fabrike. Jiems kaip emigrantams sąlygos buvo sunkios. Atvykome nieko neturėdami. Reikėjo statytis namą, aprūpinti šeimą. Mokiausi baleto ir skambinti fortepijonu. Šokį ir muziką myliu iki šių dienų. Kartais nueidavau po mokyklos į vienuolyną mokytis muzikos ir pagroti, nes namie neturėjome pianino. Ten būdavau, kol mama, vėlai vakare grįždama iš darbo, paimdavo. Mano pirmoji muzikos mokytoja buvo švelni sesuo Tereza. Ji manyje įžiebė meilę muzikai. Deja, po jos atėjo piktoka vienuolė, kuri nuolat primesdavo kaltės jausmą. Pavyzdžiui, dėl to, kad mokiausi baleto, bandė įtikinti, kaip nuodėminga rodyti savo šlaunis. Ji buvo priešingybė pirmajai vienuolei. Po muzikos pamokų tekdavo kartu su vienuolėmis eiti į koplyčią. Man labai patikdavo grigališki choralai. Susidraugavau su jauna moterimi, kuri ruošėsi stoti į vienuolyną. Daug vaikštinėdavome palei jūrą. Stella Maris vienuolynas buvo netoli kranto. Klausydavausi pasakojimų apie šventųjų gyvenimus, kurie ne tik intrigavo mane, bet ir skatino kontempliaciją, mintis apie gyvenimo prasmę, paskirtį šioje žemėje ir t. t. Teko patirti ir neteisybių. Skaudžiai išgyvenau, kai vienuolės katalikų mokykloje pasielgė neteisingai: buvau geriausia klasėje, bet apdovanojo kitą mergaitę. Vienuolė mokytoja paaiškino, kad toji gavo pusę laipsnio daugiau už religijos egzaminą, o čia – katalikų mokykla, tad jai suteikta pirmenybė. Aišku, labai sielvartavau, bet tėvams nieko nepasakiau, kad jų neįskaudintų ši akivaizdi diskriminacija. Ją patyriau ir kitur. Vėliau, kai mano vyresnė draugė davė pirmuosius vienuolės įžadus, jos tėvai mane nusivežė į įšventinimo apeigas Melburne. Buvo įdomu stebėti, kaip jaunos moterys lyg nuotakos žengė prie altoriaus, o vėliau pasirodė tos pačios jaunos merginos su baltais plaukus dengiančiais nuometais, nešdamos savo nukirptus plaukus kaip auką Kristui, giedodamos Jam atsidavimo giesmes. Po visų ceremonijų nubėgau prie draugės, šaukdama jos vardą, nes jutau, kad prarandu geriausią savo bičiulę. Mano nuostabai, ji gana šaltai atsakė: „Aš jau nesu Margaret, bet sesuo Marija Goretti.“ Tai buvo smūgis. Supratau, kad nieko nėra amžino. Viskas kinta, nestovi vietoje ir mes kaip upė turime plaukti toliau toje kintančioje gyvenimo srovėje. Toliau tęsiau mokslą privačioje katalikų kolegijoje. Tėvai turėjo daug ko atsisakyti, kai leido mane studijuoti privilegijuotoje mokykloje. Ten mokėmės taisyklingai kalbėti anglų kalba (Oxford English) ir privačiai mokiausi žaisti tenisą. Apskritai buvau gera sportininkė. Savaitgaliais žaidžiau lietuvių krepšinio komandoje (buvau kapitonė). Mūsų džiaugsmui, komanda iškovojo pirmąją vietą Australijos lietuvių sporto šventėje. Buvau pakviesta žaisti už Viktorijos valstijos australų komandą, bet tėvai patarė per daug sportu neužsiimti, nes tai trukdytų tolimesnėms studijoms siekiant aukštojo mokslo. Baigiau tiksliuosius mokslus, įsigijau dietologijos specialybę. Didesnę savo gyvenimo dalį dirbau tą darbą ligoninėse. Ši patirtis suteikė daug žinių apie žmones, institucijų biurokratiją, kuri man buvo sunkiai pakeliama. Dvasia linkau prie menų, todėl vėliau pradėjau lankyti meno parodas, muzikos rečitalius, teatrą, skaitydavau įvairią literatūrą ir, žinoma, poeziją.
Tačiau jūs, nepaisydama tradicinės išeivių aplinkos, lietuviškumo nesuvokėte vien kaip tiesmuko atributikos demonstravimo.
Turiu prisipažinti, baigus studijas, man pasidarė per ankšta toje ribotoje lietuviškoje aplinkoje ir panorau ištrūkti. Buvau smalsi, norėjau plėsti akiratį. Gavau stipendiją – tai buvo proga išvažiuoti į Pertą Vakarų Australijoje atlikti privalomą ligoninės praktiką. Gyvendama Perte susipažinau su įdomiu latviu filosofu. Jis įtraukė į universiteto kultūrinę aplinką, vaikščiojau į filosofijos paskaitas, lankiau teatrus, meninius filmus, skaitėme poeziją, nors daugiausia anglų kalba, lankėme meno parodas ir bendravome su meno žmonėmis. Perte išgyvenau dvejus metus. Vėliau ištekėjau už Romo Pociaus, kuris tuo metu man buvo stabili atrama po įvairių išgyvenimų. Jis liko kaip svarbus ramstis mano gyvenime ir šeimoje dėl savo tvirto nuosaikaus charakterio. Mes susipažinome anksčiau – per Australijos lietuvių dienas ir sporto šventę. Sulaukėme šaunių vaikų, sūnaus Lino ir dukters Danielės. (Dabar džiaugiamės anūkais, nors dukters šeima gyvena Singapūre, kur galima pailsėti pakeliui į Lietuvą ir grįžtant atgal.) Kai tėvą ištiko insultas, tėvai persikėlė gyventi arčiau mūsų. Man po vedybų daugiau laiko teko skirti profesiniam darbui bei šeimos reikalams. Vis dėlto jei žmogus turi kūrybinį polinkį, vėliau ar anksčiau iškyla būtinybė save išreikšti. Aišku, dažnai šį procesą inspiruoja įvykiai ir žmonės.
1972 m. manęs paprašė būti Australijos lietuvių jaunimo atstove pasaulio lietuvių kongrese, kuris vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose. Toje išvykoje sustiprėjo mano ryžtas išlaikyti lietuvybę. Tarp kitų sutikau Joną Meką, kuris supažindino su Niujorku, gausiai apdovanojo knygomis, nuvedė pas Jurgį Mačiūną, Fluxus pradininką. Jis irgi nepagailėjo savo meno kūrinių. Tuo metu aplankiau ir Kašubas. Čikagoje apsistojau pas dailininkę Zitą Sodeikienę ir jos vyrą Povilą – su jais palaikau ryšį iki šių dienų. Lankiausi pas dailininkus Viktorą Petravičių, Vytautą Virkau ir kitus, kurie taip pat dovanojo savo kūrybos darbų. O Kalifornijoje ilgiau viešėjau pas Mariją Gimbutienę, kurios asmenybė suteikė ryžtingumo tęsti lietuvių kalbos studijas. Esu plačiau rašiusi apie savo pažintį su Marija išleistoje knygoje apie ją. Kongreso metu pirmą sykį viešai paskaičiau savo poezijos. Po tų skaitymų prie manęs priėjo Henrikas Nagys, taip pat ir Algimanto Mackaus fondo leidėjas Gintautas Vėžys, kuris pasiūlė išleisti knygą. Taip 1978 m. ir išėjo pirmasis mano poezijos rinkinys. Grįžusi į namus pradėjau neakivaizdiniu būdu studijuoti lietuvių kalbą, literatūrą, tautosaką ir istoriją. Po darbo, paruošusi vakarienę ir suguldžiusi vaikus, rašydavau iki ankstyvo ryto. O dieną reikėdavo eiti į darbą. Grįždama iš minėto kongreso, dar trumpai apsistojau Sidnėjuje, kur susipažinau su dailininkais Henriku Šalkausku ir Eva Kubbos bei broliais rašytojais Vytautu ir Jurgiu Janavičiais. Buvau skaičiusi Janavičių kūrybos ir iš pradžių maniau, kad tai vienas žmogus. Tik nesupratau, kodėl anglų kalba išleistoje Jurgio poezijos knygelėje jautėsi akivaizdus avangardas, o Vytauto lietuvių kalba parašytos knygos nenukrypo nuo klasikinės tradicijos. Įdomu būdavo su jais susitikti. Jolantai Janavičienei suorganizavau jos keramikos darbų parodą vienoje Adelaidės galerijoje. Mano paskatintas Adelaidės kuratorius, kuris buvo mūsų šeimos draugas, nupirko Jolantos darbą miesto meno galerijai. Tai buvo pirmas nupirktas jos darbas iš viešos galerijos. Su prozininku Vytautu Janavičiumi susirašinėjau daugybę metų, jis vienas tų žmonių, kuris pateikdavo vertingų pastabų mano rašiniams. V. Janavičius nuolat skatino neapsiriboti siaura lietuviška aplinka ir žiniomis, įlieti jas į tuometį pasaulinį kontekstą. Taigi lietuvybė man pasidarė įdomi tuo, kaip ji vystėsi platesniame pasaulio kontekste. Juk pirmasis lietuviškas didaktinis spausdintas žodis – katekizmas – išėjo 1547 m., o ispanai tada jau skaitė Don Kichotą ir mąstė apie šios knygos personažus filosofiškai. Vėlesnėse viešnagėse JAV susipažinau su A. Nyka-Niliūnu (vėliau trumpai susirašinėjau), Marium Katiliškiu bei Liūne Sutema, pas kuriuos mane nuvežė Henrikas Nagys. Su Henriku teko ilgiau susirašinėti. Kalifornijoje susipažinau su Bernardu Brazdžioniu, Bronium Raila, Ale Rūta, istoriku Vincu Trumpa ir kitais per įvairius pobūvius, į juos mane nusivesdavo Marija Gimbutienė.
Kas jus paskatino atvykti į sovietinę Lietuvą?
Sužinojau, kad sovietinėje Lietuvoje Vilniaus universitetas išeiviams rengia kursus ir labai užsidegiau pamatyti gimtinę. Mano pirmoji viešnagė buvo 1977 m., Brežnevo laikais. Turiu prisipažinti, jei trumpam būčiau atvykusi, kažin ar būčiau norėjusi čia grįžti. Pirmą savaitę patyriau didžiulę depresiją. Kraštas buvo baisiai nualintas, žmonės gatvėse pikti, niūrūs, nemandagūs. Parduotuvėse ir restoranuose tekdavo ilgokai laukti, kol teikiasi aptarnauti. Didžiulės eilės stovėdavo prie pagrindinių prekių, pvz., tualetinio popieriaus. Nors ir dabar man daug kas nepatinka: kaip atstatomas senamiestis, daug kičo, netvarkos, bet nepalyginsi su anais laikais. Stebiuosi, kodėl kai kurie žmonės ilgisi sovietinių laikų. O juk tada jie bijodavo viešai pasisakyti. Norėdami pasidalyti savo išgyvenimais, vesdavosi į parką ar kitur, kad būtų užtikrinti, jog nėra klausymo aparatų ar nepatikimų žmonių. Bet pabuvusi savaitę ir atmetusi visus tuos paviršutiniškus įspūdžius, stebėjausi, kiek lietuviai toje priklausomybėje nuo Maskvos buvo pasiekę. Mane stebino jų žinių bagažas ir noras dalytis, aptarti įvairias knygas, kurias sunkiomis sąlygomis įsigydavo. Tuo metu susipažinau su kelias poetais ir rašytojais prozininkais, aplankiau daug dailininkų dirbtuvių.
Kai viešėjau JAV, Gintautas Vėžys mane skatino rinkti ekslibrisus. Norėjau padėti lietuvių dailininkams, kad Australijoje būtų eksponuoti kaip lietuviai, o ne kaip rusai. Sukaupiau didoką meno rinkinį. Suorganizavau sėkmingų ekslibrisų parodų, kurias aprašė australų vietinė spauda, išleidau katalogus ir net svajojau įsteigti privačią meno galeriją, bet, aišku, buvo nelengva viską realizuoti. Užtat mūsų namai Adelaidėje tarsi meno galerija. Dailininkams siųsdavau daug meno knygų, kurių tais laikais Lietuvoje stigo.
Tikriausiai lankydamasi sovietinėje Lietuvoje jautėte ir nuolatinę KGB kontrolę?
Taip, man pristatė „angelą sargą“, tikriau – sargę, kuri dažnai pasirodydavo kai kuriose mano viešnagėse, kur susirinkdavo didesnis žmonių būrys. Pvz., pas Vildžiūnus, kur mėgo susirinkti menininkai. Tie kursai, aišku, buvo politiškai angažuoti, bet puiki proga pabūti Lietuvoje ilgiau, o ne tris dienas, kaip tais laikais leisdavo. O apsistoti reikėjo prastuose viešbučiuose, bet mokėti – tarsi jie būtų penkių žvaigždučių. Užsienio studentams buvo draudžiama važiuoti už Vilniaus ribų. Apgyvendindavo universiteto patalpose. Vietiniai vengdavo net palydėti, nes reikalaudavo pasirašyti knygoje.
Vėliau iš kai kurių žmonių teko girdėti, kad per tardymus KGB jų klausinėdavo apie bendravimą su manimi ir kitais. Dėstytojai mums nuolat pasakojo, kaip Lietuva buvo išvaduota iš fašistinės Vokietijos. Aišku, vežė ekskursijon į devintąjį fortą, ateistinį muziejų ir kitur. Žinojau, kad savo nuomonės geriau nereikšti, nes prieš metus iš Adelaidės atvykęs į tuos pačius kursus vyrukas buvo išprašytas. Kai grupę nuvedė į dabartinę Lukiškių (tuomet – Lenino) aikštę, jis bandė pajuokauti – paklausė vadovų, kodėl ten Smetona stovi rodydamas į Leniną. Po poros dienų jam teko išvažiuoti.
Nepaisydama šių aplinkybių, įvertinau Lietuvos padėtį ir gerbiau atskirų žmonių pasiekimus. Vėliau ir aš patekau į nemalonę. Grįžusi aprašiau savo įspūdžius, kurie buvo publikuoti „Akiračiuose“ JAV. Gyriau Lietuvą, nes žmonės man pasirodė labai informuoti, apsiskaitę, daug pasiekę, nors sąlygos buvo nepalankios. Kai kurie veikėjai Australijoje prikišo, kad aš „paraudonavau“, bet kadangi pažymėjau, kad vis dėlto matoma, jog bet koks galutinis sprendimas priklauso nuo Maskvos, manęs, kai pateikiau kitą prašymą, neleido pakartotinai lankyti kursų. Tik po dešimties metų, 1987-aisiais, vėl į juos patekau, kai padėtis pagerėjo ir greitai gimė Sąjūdis.
Jūs daug keliavote po pasaulį dar tais laikais, kai nebuvo tokio masinio turizmo. Papasakokite apie savo keliones, ko ieškojote kitose šalyse?
Keliavau, stengiausi pamatyti, pažinti, suprasti. Būdama įvairiuose kraštuose norėjau suvokti tenykštę kultūrą, įsigyti senovinės, tradicinės kitų tautų muzikos ir susipažinti su jų literatūra. Atsimenu, į Egiptą atvažiavau su grupe ir pasilikau, nes norėjau nuvykti į Aleksandriją. Tuo metu mėgau Konstantino Kavafio poeziją. Norėjau užkopti ir į Sinajaus kalną, panardyti Raudonojoj jūroj, paplūduriuoti Negyvojoje jūroje. Taigi vietiniu autobusu kartu su vištomis ir žmonėmis, su kuriais nesusikalbėjau, nuvažiavau prie Sinajaus kalno. Taip keliaujant galėjai pajusti tų žmonių charakterį, jų gyvenimo būdą. Viena kilti į Sinajaus kalną nedrįsau dėl klaidžiojančių beduinų, tad prisijungiau prie vienos poros iš Vokietijos ir užkopėme kartu. Viršūnėje patyriau nuostabų potyrį, – išvydau vienuolius, giedančius grigališkus choralus besileidžiant saulei. Tai buvo vienas iš stipriausių mano dvasinių išgyvenimų. Pasijutau tarsi tirpstanti toje aplinkoje, susiliejanti su ja. Šis pojūtis priminė išėjimą iš kūno. O būdama Luksore užtikau Nagibo Mahfouzo prozą anglų kalba. Nors tuo metu jis nebuvo žinomas Vakaruose, supratau, kad tai – puikus rašytojas. 1988 m. jis pelnė Nobelio premiją. Buvo aklas, sėdėdavo vis toje pačioje Kairo kavinėje ir stebėdavo praeinantį gyvenimą, kurį aprašė savo novelėse. Jei į įvairias valstybes (esu buvusi per 40 kraštų) keliaudavau su grupe, dažnai nuo jos nutoldavau, klaidžiodavau viena ir aptikdavau visokių keistų vietų, šventyklų, griuvėsių, vienuolynų bei nuošalių namelių, kuriuose gyveno atsiskyrėliai.
Kadaise viešėdama pas M. Gimbutienę tarp gnostikų tekstų aptikau Nag Hamadžio vietovėje atrastą poemą „Griaustinio tobulas balsas“ (išspausdinta žurnale „Parabola“). Mane ši poema itin sukrėtė – išverčiau ją į lietuvių kalbą (publikuota „Poezijos pavasario“ 1992 m. almanache), tiesa, iš anglų kalbos, o ne iš originalo. Būdama Egipte, sumokėjau dvidešimt dolerių, kad mane nuvežtų į Nag Hamadį, tai 80 km nuo Luksoro miesto. Norėjau pajusti tą energijos lauką, kur buvo atkasti tie gnostikų tekstai. Įsivaizduokite, aš viena su arabu. Rizikavau. Kelionėse atsidurdavau pavojingose situacijose, bet, ačiū Dievui, man jos baigėsi gerai, nors galėjo visko būti. Labai mėgau persų poetą Rumį. Kai atradau jo poeziją, šis autorius buvo menkai pažįstamas Vakaruose. Mano kelionės į Turkiją tikslas (gal vienas tikslų) – nuvažiuoti į Konijos miestą, kur įsteigtas jo muziejus. Ten pirmą sykį išvydau šokančius dervišus, išgirdau „ney“ (panašu į fleitą) muzikos nuostabius garsus. Turkijoje daug kur keliavau. Nuvažiavau į Čatal Chiujuką (C‘atal Hüyük) – seniausią neolito epochos miestą (7500–4700 m. pr. m. e.), kuris buvo atkastas 1950 m. Daug ten atrastų dalykų išvydau Ankaros muziejuje. Pamačiau nuostabių freskų, namų sienų tapybos ir meno kūrinių. Ir kitose valstybėse mačiau daug įdomių dalykų, patyriau begales nuotykių.
Nors gyvenate Australijoje, tačiau pastaruosius, atrodo, šešerius metus kasmet atvykstate į Vilnių, kur turite ir savo butą.
Nedidelį butą Vilniuje nusipirkau, kai išėjau į pensiją, baigusi profesinį darbą, nors vyras bandė atkalbėti, primindamas sunkumus, su kuriais neišvengiamai susidursiu. Ir, aišku, susiduriu. Labai džiaugiuosi turėdama savo erdvę, kuri labai patogioje vietoje, – beveik visur galiu nueiti pėsčiom.
Kas krinta į akis dabartinėje Lietuvoje, kokius procesus joje matote? Ir ką pasakytumėt apie menininkus ir kūrybą?
Nenoriu leistis į ilgas diskusijas. Lietuvoje yra daug įdomių poetų, menininkų ir kompozitorių. Daug kas čia patinka ir nepatinka. Prieš porą metų, kai buvau Poetiniame Druskininkų rudenyje, apstulbino poetų elgesys. Jaunieji poetai skaitė savo kūrybą. Jų klausė didelis vietinių poezijos gerbėjų būrys. Vėliau pradėjo skaityti poetai svečiai. Jų ir mano nuostabai, beveik visi jaunieji poetai išėjo, tarsi jiems būtų neįdomi kitų kūryba. Poetai atvykėliai prasitarė, kad šitokio nemandagumo jie nebuvo kitur patyrę. Keli jų lankėsi Strugos poezijos festivalyje. Minėjo, kaip ten juos nustebino jaunųjų vietinių poetų smalsumas, o čia susilaukė priešingos reakcijos. Man, kaip lietuvei, aišku, buvo skaudu ir nesuprantama, kad tautiečių mentalitetas yra toks siauras, jie domisi tik savimi.
Man regis, Lietuvoje daug kas nori visus įsprausti į savo mąstysenos rėmus. Aš to nesuprantu. Manau, kad dogma apriboja žmones. Mane sukrėtė dabartinio popiežiaus Benedikto XVI posakis: „Už bažnyčios sienų nėra išganymo.“ Jei yra vienas Dievas, tai kelių į jį gali būti kur kas daugiau. Juk tikrai nežinome, ar jis apskritai yra, galime tik tikėti, jei tai neprieštarauja mūsų prigimčiai ir tėvų bei mokytojų įskiepytoms žinioms. Suvokiu, kad kažkas yra aukščiau už mus, bet iš tikrųjų – nežinau. Galiu tik tikėti… Neseniai perskaičiau keistą K. Wittgensteino išvadą, kad mes įpratę tuščiažodžiauti, o jei netuščiažodžiautume, dingtų paslaptis. Nepritariu tam, manau, kad paslaptis vis vien išliks ir – ačiū Dievui. Juk nuo senų senovės žmonės kuria mitus, stabus, dievybes – matyt, mumyse slypi troškimas siekti kažko aukštesnio. Tačiau kai tai pasidaro dogma – ji tik suvaržo. Tampame netolerantiški kitų mąstymui, apsiribojame savo susikurta tiesa pagal pasirinktas ar mums primestas doktrinas. Mano nuomone, tas suvaržymas yra žalingas mūsų potencialo realizacijai.
Neišvengiamai turime laikytis tam tikrų taisyklių gyvendami visuomenėje, ypač jei priklausome kokiai organizacijai ar išpažįstame vieną tikėjimą, bet tai turėtų nevaržyti mūsų raiškos galimybių ir suvokti teisę į kitą mąstymą. Nemanau, kad yra viena tiesa. Nebent mūsų atskirai suvokta asmeninė tiesa, o tikroji Tiesa, jei tokia yra, greičiausiai sklando ar kabo virš mūsų.
Man regis, kažkas amžina glūdi mumyse, todėl norime įsiamžinti įvairiais būdais, ypač kūryboje. Galime užduoti šimtą klausimų, bet jiems logiškų atsakymų nerasime. Kūryba yra vienintelis būdas, leidžiantis pajusti paslaptį. Mes, kaip kūrėjai, esame ir tos paslapties nešėjai. Jos pojūtį provokuoja gyvenimo nuostaba ir magija, kai mus sukrečia meno kūrinys, perskaitytas eilėraštis. Mus nušviečia tos paslapties kibirkštis ir tai įkvepia kurti toliau, arba suteikia įžvalgos, kuri padeda tęsti savo gyvenimą. Kadangi visi žinome, kad nežinome, kada mirsime ir kaip mirsime, turime ruoštis savo gyvenimo pabaigai, o dažnai elgiamės taip, lyg gyventume amžinai. Juk viskas taip laikina ir trapu. Brangiausia yra tai, kad kurdami patys bandome suvokti tos paslapties esenciją. Manau, kad viena poeto užduočių – nerti į kūrybos paslaptį ir bandyti įrodyti, kad žmogus yra šios paslapties šventykla.
Rimantas Černiauskas: Iš Daugų ir Švėkšnos…
2010 m. Nr. 8–9
Rašytojas Rimantas Černiauskas atsako į Romo Daugirdo klausimus
Esi pusiau dzūkas, pusiau žemaitis. Kaip suvoki šių komponentų žaismą savyje? Gal tai prasiveržia ir į tavo tekstus?
Tikrai mano tėvai kilę iš priešingų Lietuvos vietų. Tėvas – dzūkas nuo Leipalingio Lazdijų rajone, o mamos visos genties šaknys Švėkšnoje, senam žemaičių miestelyje. Aš pats gimiau Dauguose netoli Alytaus, čia formavosi mano charakteris ir tarmė, vėliau likimo vingiai nuvedė į Onuškį, Pivašiūnus ir tik ketvirtą klasę pradėjau lankyti Švėkšnoje, kur laimingai baigiau vidurinę. Taigi, dzūkų tarmę pamiršau, o žemaičių taip ir nepramokau, nes aplinkiniai šaipydavosi, jei bandydavau žemaičiuoti. Nors dzūkiškas tarimas, regis, bus išsilaikęs, nes, kai mokytojavau Klaipėdos 14 vidurinėje mokykloje, mokiniai mane pravardžiuodavo „dzūkeliu“.
Gaila, kad neužsitarnavau jokios ryškesnės tarmės. Tarmiškumas labai gražiai papuošia literatūrinį tekstą. Tarkim, R. Granausko ar J. Apučio jokiu būdu nesumaišysi su V. Krėve ar R. Kasparavičium. Ir ne tik dėl savotiškų tarmiškų žodelių „musėt“, „kaži“, „ja – ja“, bet ir dėl pasakojimo tempo, kūrinio kompozicijos. Žemaičiai lėtesni, labiau nuoseklūs, palengva vynioja siužetą, nesimėto į šonus dėl gražesnės detalės. Jeigu tikras žemaitis imasi gramdyti puodą, tai išvalys jį iki galo, o dzūkai gaivalingesni, jie tikri detalių meistrai, jų stilius šokinėjantis, sproginėjantis, dainingas, didesnių gabalų ar temų jie vargu ar galėtų imtis, nes tuojau nukryptų į šoną, imtų pasakoti apie tai, kas neesminga, bet tuo momentu jiems atrodo gražiau. Tipiškas tokių tekstų pavyzdys būtų S. Gedos eseistika.
Manau, aš likau daugiau dzūkas negu žemaitis: rašau apie K. Donelaitį jau dvidešimt metų ir vis negaliu užbaigti, susigundęs kokia netikėtai į galvą šovusia tema.
Priklausai grupei rašytojų – Ričardas Gavelis, Vytautas Rubavičius, Vytautas Martinkus ir kt., kurie į literatūrą patraukė baigę tiksliuosius mokslus. Kadangi žinome, jog viskas susiję (visuotinis sąryšio dėsnis), logika sufleruoja – įgytas išsilavinimas vienaip ar kitaip paveikė ir Tavo kūrybą. Gal galėtum „išskleisti“ šią įtaką?
Vilniaus universitete mokiausi vienuose rūmuose su R. Gaveliu. Jis – fiziką, o aš – matematiką. Jau tada jis buvo garsus, publikavęs noveles „Nemune“, „Jaunimo gretose“. Aš tuo laiku nerašiau, gal tik eilėraščius panoms į albumus. Kartu su juo vieną vasarą sėdėjom karinėje stovykloje prie Rygos, bet nebendravome, kiekvienas sukosi savo draugų rate. Su Ričardu artimiau susipažinau gerokai vėliau, kai po vieno vakaro Klaipėdoje jis nakvojo mano namuose. Gėrė tik stiprią kavą, kalbėjo vien apie ekonomiką ir laisvą rinką, tuos dalykus jis dėstė liūdnai pagarsėjusio Stašaičio verslo akademijoje. Nelabai ką supratau, bet klausyti buvo įdomu. Jis šaipėsi iš mūsų ekonomikos asų, kurie net nesidomi šiuolaikinės ekonomikos teorijomis.
Logika pranašesnė už emocijas, protas už sentimentalumą, juk tai, kas jausminga, traukia ašarą, gildo širdį, dažnai būna kvaila.
Tiek R. Gavelis, tiek V. Martinkus ar R. Klimas mūsų literatūros kritikų pagrįstai priskiriami nedidelei lietuvių intelektualiosios prozos kūrėjų grupei. Tai srovei poezijoje atstovautų K. Platelis, V. Rubavičius, G. Patackas, R. Daugirdas… Iš pirmo žvilgsnio jie rašo sausą, informatyvią, paramstytą kultūros ir mokslo terminais, frazėm, formulėm prozą, kurioje „jokio Sarbievijaus kiemo kvapo“, kaip pasakytų a. a. literatūros kritikė Elena Bukelienė.
R. Gavelis buvo gal nuosekliausias tos srovės atstovas, konstruodavęs savo romanus tarsi optimalaus valdymo uždavinį, kur svarbiau pats veikimo procesas, judėjimo tikslas, o ne herojų charakteriai ar socialinė jų aplinka.
Matematikoje taip pat labai svarbu gražiai ir kuo trumpesniu būdu išspręsti uždavinį. Tikra matematika kažkuo primena poeziją, tik reikalauja dar didesnės vaizduotės ir specifinio žinių bagažo. Gražiai išspręstas uždavinys yra tarsi tobulas eilėraštis.
Gal todėl ir mano proza labiau lakoniška, be ypatingų literatūrinių puošmenų. Gal kartais ji kiek per sausa – V. Sventickas mano noveles apie K. Donelaitį yra pavadinęs „metraščiais“. Būdingiausias tokios prozos pavyzdys yra novelių ciklas (galėčiau vadinti apysakaite) – „Gustas“ („Nemuno” leidykla, 1997). Ji gerokai skiriasi nuo ankstesnės knygos „Gusto istorijos“. Labiau koncentruota ir apmąstyta. Gaila, kad literatūros kritikų liko beveik nepastebėta.
Literatūrinę karjerą pradėjai rašydamas eilėraščius. Turbūt tai pastebėjo ir kritikai. Štai Jūratė Sprindytė, apibūdindama Tavo stilistiką, nerašo, kad R. Černiausko prozai būdingi paradoksas bei groteskas, bet – „paradokso ir grotesko poetika“ (akcentuoju paskutinį žodį). Lakoniškumas būdingas ir Tavo kūryboje vyraujančiam smulkiajam žanrui. Net vienintelis romanas („Samdomo žudiko išpažintis“) sudarytas iš novelių. Kaip pavyksta balansuoti tarp skirtingų žanrų? Ar negalėtum paaiškinti (pasitelkęs savianalizę), kodėl tikrovę dažniausiai preparuoji naudodamas grotesko ir paradokso skalpelius?
„Paradokso ir grotesko poetika“? Iš tikrųjų gal tai labiau sinonimas žodžiui „stilistika“? Poetizmai, ypač rimuotos vietos, prozos tekstui tik trukdo. Nebent pakartojimai, kurių apstu užkeikimuose, užkalbėjimuose, Šventajam rašte?
„Pakirsta kaip žolė ir sudžiūvusi mano širdis, aš jau pamiršau valgyti savo duoną, dėl mano garsaus vaitojimo prilipo mano kaulai prie mano kūno, likau panašus į dykrų varną, pasidariau kaip apuokas griuvėsiuose…“
Tokias Šventojo rašto vietas aš mielai naudoju ir savo tekstuose, rašydamas, tarkim, apie Kristijoną Donelaitį.
Bet su poezija visa tai neturi nieko bendra. Eilėraščių, galima sakyti, neberašau, kartais kokius pastebėjimus sau į stalčių ar palinkėjimus draugams gimimo dienos proga.
Stiliaus lakoniškumas greičiausiai atėjo iš matematikos, o iš prigimties – noras laužyti, skaidyti vaizdą į smulkesnius gabalėlius ar fragmentus… Juk materija niekada nėra vienalytė, ji sudaryta iš molekulių, kurios sudėtos iš atomų, šie sudaryti iš pozitronų, neutronų ir t. t. Galima kalbėti apie lietų, pamačius ar pajutus pirmą lietaus lašelį ant savo plikės. O kitas nori matyti vandens krioklius pro savo langą.
O aš visada lieku tarp mažų dalelyčių ir laiko tarpsnių. Kartais jie susidėlioja į didesnį paveikslą, kurį pavadinu apysaka ar net romanu, bet dažniausiai pasirašo kažkas panašaus į novelę ar apsakymą. Neskiriu šių žanrų.
Pastaruoju metu rašau visai trumpus tekstus, sugalvojimus, pastebėjimus apie paukščius ir poetus Lietuvoje. Juk turime Strazdą, Genį, Dagilį, Lazdynų Pelėdą… Ir daugybę kitų dvikojų su plunksnomis ar be jų.
O tikrovė jau seniai man atrodo absurdiška, ypač tai buvo ryšku tarybiniais laikais, jau nekalbant apie Stalino ar Chruščiovo eksperimentus su žmonėmis ir istorija. Dar pamenu, kaip aštuntoje klasėje tėvas, kuris tuo metu mokykloje dėstė mums „visuomenės mokslą“, aiškino, kad per dvidešimt penkerius metus mes pastatysime komunizmą ir kiekvienas gyvens pagal poreikius. Poreikių tuo laiku mes daug neturėjome.
Visi tie laikai ir metai, kai žvelgi į juos iš patogaus atstumo, atrodo groteskiški, tačiau tada reikėjo juos išgyventi. Buvo net kuriama išgyvenimo terminija. Tokio žodelio kaip „blatas“ dabartinis jaunimas nežino, o tada be „blato“ negaudavai net tualetinio popieriaus, nekalbant jau apie geresnę knygą. Valstybėje, kuri užsimojo pastatyti komunizmą.
Deja, panašaus absurdo ir cirko elementų nepriklausomoje Lietuvoje vėl daugėja… Tik nebereikia slapstytis po grotesko stilistika, gali varyti ką nori ir kaip nori, kad tik atsirastų, kas skaitys tavo kūrinius. Bet čia jau kita problema, kad knygų ir jas kurpiančių aiškiai daugiau, nei skaitančių Marijos žemėje.
Gal aš klystu, bet įžiūriu tam tikrų sąsajų tarp Tavo Gusto ir Petro Dirgėlos Milkaus bei Danieliaus Mušinsko Munkaus. Pastarieji du rašytojai – žemaičiai. Žinant, kad Tu kaip kūrėjas subrendai Žemaitijoje (Švėkšna), gal galima kalbėti apie tam tikro regioninio archetipo užfiksavimą? Paneik arba patvirtindamas išvystyk šią prielaidą.
Tikrai nemanau, kad toks archetipas Žemaitijoje gyvuoja. Gal tai naivaus regėjimo kampas, noras stebėtis tau duotu pasauliu, patikrinti tarsi jau seniai žinomas tiesas. Ypač tai atrodė reikšminga brandaus socializmo laikais. Pameni anekdotą, kaip pasaulyje buvo renkamas geriausias mokslinis traktatas apie dramblius. Mūsuose atsirado: „TSRS – dramblių tėvynė“, „Drambliai komunizmo statybose“ ir t. t. Todėl nieko keista, kad Gustas užsinori įsitikinti asmeniškai, ar tikrai mūsų Žemė yra apvali. O jeigu neapvali, tai valstybė meluoja, tuomet iš tikrųjų yra dangus ir pragaras.
Man pačiam labai didelį įspūdį padarė M. Martinaičio Kukučio baladės. Galbūt tada sugalvojau tą patį padaryti ir prozoje, nežinau, dabar neatsimenu. O pirmąją Gusto istoriją („Gusto prietaisas“) parašiau važiuodamas autobusu į Švėkšną, kai pamačiau du vyrukus, kurie bėgiais stūmė prietaisą metalo patvarumui tikrinti. Tada pagalvojau – jie taip įsigilinę į savo darbą, kad net nepastebėtų atlekiančio traukinio. Susikūriau tą istoriją galvoje ir parlėkęs namo, net nepasisveikinęs su namiškiais, išsyk užsirašiau. Vėliau galvoje gimė gana originali idėja, beveik matematinis uždavinys, kurio sąlyga – miestelis, kur visi gyventojai neturi vardų, tik pavardę – Gustas. Uždavinys – surasti jiems vardus, nes vardas ne Dievo duotas, žmogus privalo jį užsitarnauti.
Tokį uždavinį ir sprendžiau savo knygose „Gusto istorijos“ ir „Gustas“.
Bet tai tik formalus pasiaiškinimas, o iš tikro kiekvienas rašytojas rašo apie save ir savo aplinką, laiką, socialinę santvarką. Nuo savo laiko nepasislėpsi net giliausioje katakomboje. Manau, kad antroji Gustų laida „Gustas“ yra tipiškas politinis groteskas, dažnai kiek per sausas ir per daug politizuotas, nes rašydamas visą laiką jutau brandaus socializmo teorijos spaudimą. Nors kai kurias noveles parašiau jau pertvarkos metais…
Apie Petro ir Danieliaus kūrybą nieko negaliu pasakyti, bet bendrumo herojų charakteriuose išties galima pamatyti. Manau, jie turi savus, gal dar įdomesnius paaiškinimus. O gal tikrai egzistuoja ir žemaitiškas archetipas?
Kryptelsiu kiek į šoną. Esi Ievos Simonaitytės ir Maksimo Gorkio literatūrinių premijų laureatas. Na, pirmoji mūsų skaitytojui daugmaž suvokiama, bet antroji skamba kiek mįslingai. Gal praskleisk paslapties šydą.
1987 metais maskvoje leidykla „Molodaja gvardija“ išleido mano apsakymų rinkinį „Voinstvennyj charakter“. Knygos redaktorė Galina Kalašnikova (beje, redagavusi ir M. Šolochovą) pasiūlė rinkinį sąjunginiam M. Gorkio literatūriniam konkursui ir jis laimėjo antrojo laipsnio diplomą. (Buvo skiriama viena pirma, dvi antros ir trys trečios vietos). Pasiimti prizo skridau į Maskvą, tą renginį transliavo centrinė televizija, bet tada jau buvo 1988-ieji ir Lietuva gyveno visai kitomis nuotaikomis ir mintimis. Šiuo savo laimėjimu nebuvo kam pasigirti. Bet rezonansą Gorkio vardas sukelia. Ypač valstybėse, kurios su rusais neturėjo bendrų reikalų – skandinavų šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV… Įsitikinau tuo bendraudamas su užsienio šalių kolegomis.
Apibūdindami kai kuriuos tavo kūrinius kritikai vartoja sąvoką „koliažas“. O tai asocijuojasi su daile. Apibrėžk savo santykį su ja, galimą įtaką stilistinei raidai.
„Liūdesingas sielos koliažas“ – taip vadinosi kritikės Sigitos Bartkutės recenzija apie mano romaną „Samdomo žudiko išpažintis“. Bet ta knyga su daile neturi nieko bendra. Tai paprastas psichologinis novelių romanas apie jauną žurnalistą, kuris, šauniai pradėjęs savo kūrybinę veiklą (išleido apsakymų knygą), pamažu vis labiau klimpsta į korupciją, kol ima vos ne atvirai parsidavinėti. Man būdavo juokingai pikta, kai tą knygą pamatydavau knygynų detektyvų skyriuje.
O dėl dailės įtakos mano kūrybai? Greičiausiai ji neturėjo didelės įtakos, nors, rašydamas pirmąją apsakymų knygelę, aš naudojausi kai kuriais realistiniais paveikslais, kad galėčiau aiškiau ir tiksliau aprašyti aplinką, kurioje rutuliojasi kūrinio siužetas. Suprantu, kad turėčiau kalbėti apie romano kompoziciją, kaip jis sudurstytas iš atskirų novelių, ne visada susietų tarpusavyje, ir tai primena koliažo stilistiką, bet tada aš meluočiau – specialiai nieko nekomponavau, sudėliojau noveles taip, kaip išėjo, neturėdamas jokio išankstinio plano. Gal kai kam tai primena koliažą?
Šiaip jau dailės mano gyvenime per akis – lankau parodų atidarymus, dalyvauju diskusijose dailės klausimais, esu net pristatęs poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės tapybos parodą Nidoje ir Palangoje, taip pat tapytojo Lino Jankaus kūrybos albumą Klaipėdos parodų rūmuose.
Kol kas Klaipėda dar netapo megapoliu, menininkai – rašytojai, dailininkai, muzikantai, aktoriai – čia bendrauja vieni su kitais, neužsidarydami savo cechuose ir savų problemų rate. Rašytojai lankosi dailės parodose, dailininkai ateina į literatūros vakarus.
Nežinau, ar čia paviršutiniška duoklė dabarčiai, ar nesugebėjimas atsiplėšti nuo madingo trafareto, bet kritikų dalis Tavo kūrybą (ypač romaną) vertina kaip postmodernistinę. Aš nesugebėjau to įžvelgti. Apibrėžk savo postmodernizmo sampratą.
Aš taip pat savo kūryboje jokio postmodernizmo neįžvelgiu, tiesiog vieną ar kitą rašymo manierą padiktuoja pati tema ir mano prigimtis – kalbėti ir rašyti kuo paprasčiau ir aiškiau. Manau, kad pagrindinis rašytojo darbas yra rašyti ir stengtis tai daryti kuo geriau. Pagauti, užčiuopti nelauktą, netikėtą temą, susikurti savitą stilistiką, padaryti kažką, ko iki tavęs dar niekas nėra atlikęs. O kurti terminus, kad pasvertum rašytojo darbą, jau literatūros kritiko pareiga. Bijau, kad tiksliai – kas yra postmodernizmas – jie patys negalėtų atsakyti, kiekvienas jį mato savaip. O aš pats, rašydamas kokį nors tekstą, tikrai negalvoju – va dabar sukursiu groteską, moderną ar postmoderną.
O jei reikėtų paaiškinti postmodernizmo sampratą, tikrai pasinaudočiau dailės terminologija. Man postmodernizmas – tai koliažas literatūroje, arba instaliacija, kai kūrinyje bandoma įkomponuoti įvairių laikų ir epochų, atitinkamai ir stilistinių manierų, gabalus, citatas iš kitų kūrinių, savo kūrybos perdirbinius ir panašiai. Kam viso to reikia? Pavyzdžiui, parodyti, kad visais laikais dėjosi panašūs dalykai, žmogaus prigimtis nekinta nuo Homero laikų.
Man vienas patraukliausių Tavo kūrybos bruožų – „balansavimas ant šventvagystės ribos“. Manau, kad lietuvių literatūros dalis dar neišbrido iš davatkiškų vystyklų, dažnai maskuojamų scholastinėm tiesom. Kaip traktuoji „šventumo“ epitetą sau, literatūrai, kūrybai? Ko čia daugiau – spekuliacijos ar noro prijaukinti chaosą?
Sunkus klausimas. Nori žinoti, kas man yra tabu? Šiuo atžvilgiu aš tikrai neprilygstu R. Gaveliui ar J. Ivanauskaitei, kurios knyga „Ragana ir lietus“ vienu metu buvo net draudžiama, nes atvirai prabilo apie Jėzaus meilės ryšius su Marija Magdaliete. Taip toli aš nedrįsčiau lįsti. Manyje vis dar sėdi nedidelis cenzorius, kuris verčia gerbti artimą savo su visais jo dievais. Mano cenzorius neleistų man šaipytis ne tik iš Jėzaus, bet ir pranašo Mahometo, Alacho ar žydų Dievo Jahvės. Aš gerbiu žmogaus pasirinkimą tikėti vieną ar kitą Dievą, sakralumas man yra sakralumas, bet jokių šventų karvių aš nepripažįstu politikoje, mene ar literatūroje. Žinoma, yra labai gerų rašytojų, kuriuos aš skaitau ir gerbiu, bet jie man nėra šventieji. Pasišaipyti galima iš kiekvieno, nėra žmogaus be ydų. Štai V. Hugo, kurio romanų herojai švaistė milijonus, gyvenime buvo šykštuolis ir suskaičiuodavo kiekvieną su, duodamą savo tarnaitei.
Ypač juokingi, verti pašaipos susireikšminę ar kitų sureikšminti asmenys: kokie Seimo nariai, valstybės tarnautojai ar ministeriai. Beveik apie tokius rašė ir H. Balzacas „Žmogiškojoje komedijoje“ ir N. Gogolis „Revizoriuje“, ir M. Bulgakovas „Meistre ir Margaritoje“, ir V. Sirijos Gira, ir V. Petkevičius, nors jo „Durnių laivas“ man nepatiko. Čia labiausiai susireikšminęs buvo pats knygos autorius, visa galva protingesnis ir doresnis už knygos herojus.
Žinau, kad ir man būdinga stebėti kitų ydas ir šaipytis. Žinau, kad kartais perlenkiu lazdą ir žmogus, save atpažinęs mano knygose, supyksta ar labai dėl to išgyvena. Žinau, kad galėčiau į tai nekreipti dėmesio – literatūra nėra tikrasis gyvenimo atspindys, ji gyvena pagal savo pačios vidinius dėsnius, bet vis daugiau tokių kūrinių atsigula poilsio į mano rašomojo stalo stalčius.
Reikšminga Tavo kūrybos dalis – knygos, skirtos vaikams. Kas pastūmėjo į tą pusę? Kaip koreguoji (tegu ir pasąmoningai) savo tekstus, rašydamas vaikams. Kuo šis žanras Tau ypatingas, kokių naujų savybių reikalauja?
Rašyti vaikams pradėjau beveik vienu metu kaip ir suaugusiems. Mano trečia knyga buvo apsakymų rinkinys vaikams „Senelės išdaigos“ (1984). Po to išleidau dar tris realistinių apsakymų knygeles ir netikėtai ėmiausi rašyti pasakas. Nors iš tikrųjų tai visai realūs nutikimai, kurie gali atsitikti gamtoje.
Postūmis į tą pusę buvo mano dukros Skirmantės dar vaiko ranka parašyta ir J. Marcinkaus leidykloje išleista knygelė „Mano pasakaitės“. Pamačiau, kad vaikams galima rašyti trumpai, daug nesigilinant į psichologines detales – kaip, kodėl ir iš kur atsirado vienas ar kitas pasakos personažas, o iš karto kurti intrigą, susodinti juos nosis prieš nosį ir pradėti dialogą arba ginčą, kuris protingesnis, kuris stipresnis, gražesnis, linksmesnis ir pan. Dar netikėtesnė buvo į galvą šovusi mintis parašyti ne tik apie vaikus, bet ir apie visus kitus gyvius, reiškinius – sliekus (apie juos taip mažai parašyta), vanagus, pelėdas, debesis ir kitus, kurie kartu su vaikais eina į mokyklą, žaidžia, mokosi, įsimyli. Taip gimė trumpų pasakėlių ciklas „Pasakaitės vaikams, vanagams ir sliekams“, kurį 2003 m. su dailininko R. Oranto iliustracijomis išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Paskui su tais pačiais herojais pasirodė dar dvi pasakų knygos – „Slieko pasaka“ (Versus aureus, 2006) ir „Vaikai ir vaiduokliai“ (Versus aureus, 2009). Abiejų knygų iliustracijos jaunos dailininkės iš Klaipėdos – Godos Jackutės. Ji paskatino užbaigti ir „Slieko pasaką“, kuri 2007 m. man visai netikėtai vaikų buvo išrinkta skaitomiausia metų knyga. Tai buvo didesnis įvertinimas už I. Simonaitytės ar M. Gorkio premijas. Juk knygą rinko patys vaikai, siųsdami ne telefono žinutes, o savo piešinius knygos tema. Turiu juos iki šiol savo bibliotekoje kaime.
O kaip reikia rašyti vaikams ir kuo tas rašymas skiriasi nuo suaugėlių? Visų pirma – tai aiškus ir lengvas stilius. Ilgų ir painių sakinių vaikai nemėgsta, dar labiau jie nepakenčia ilgo ir nuobodaus išvedžiojimo ar pasakojimo. Kodėl jaunieji skaitytojai taip mėgsta V. Račicką, pagal skaitomumo reitingus visą laiką pirmaujantį tarp lietuvių rašytojų – dėl lengvo pasakojimo ir svarbiausia – sąmojaus. Nedidelė juoko dozė vaikų kūryboje tiesiog būtina.
Labai paplitę svarstymai, kad poetai „miršta“ (kūrybiškai) anksti, o prozininkus patirtis tik turtina. Tad kokiais kūriniais rengiesi nudžiuginti skaitytojus artimiausiais metais?
Visa tai mitas. Kad poetai nemiršta, įrodei tu pats savo naujausia rinktine. O prisiminkime A. Žukauską, S. Gedą, kuris vis dar rašė iki mirties. Gyvenimo patirtis – savaime suprantama – praturtina tiek poetą, tiek prozininką. Manoma, kad tikroji prozininko branda prasideda nuo penkiasdešimties metų. Tačiau žmogų „turtina“ ir ligos, sulėtėja jo smegenų veikla, jį vis labiau ima kamuoti tinginystė, kuri man taip pat ne svetima. Taigi, planuoti ką nors vis sunkiau ir sunkiau. O šiaip…
Vieną kartą noriu galutinai užbaigti romaną apie K. Donelaitį. Tačiau tam reikia nemažai laisvo laiko, pasislėpti nuo draugų, pagundų ir rimtai viską apgalvoti.
Be to, esu pradėjęs realistinių apsakymų rinkinį vaikams, taip pat groteskų ir parodijų knygą apie mūsų literatūros (daugiau uostamiesčio) gyvenimą ir bėdas. Tą knygą įsivaizduoju su daugybe šmaikščių iliustracijų, kurios galėtų būti visai kita, savarankiška tema negu tekstas. Ir, žinoma, laukiu netikėtų minčių naujai pasakų knygai. O gal ir kelioms išsyk?
Rimantas Vanagas: Patriotas negali nepasakyti tiesos
2010 m. Nr. 7
Rašytojas Rimantas Vanagas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus
Mielas Rimantai, kiekvienas žmogus – paslaptis kitiems ir net pats sau. Vienoj knygoj prasitarei: „Jaučiuosi kaip avantiūristas (gal toks ir esu?..).“ Ką dar galėtum apie save pasakyti?
Galėčiau pratęsti mintį… Ne vienas pažįstamas, spėju, laiko mane apsukriu, gudriu ir net įžūloku, tačiau iš prigimties esu baugštus (pokario vaikas…), sentimentalus bei naivus. Todėl kartais įklimpstu į linmarkas, kurias tikriausiai iš tolo apeitų netgi drąsūs ar bent jau atsargus žygeiviai. Štai dar visai jaunutis, be jokio pasirengimo, atsidūriau ant Kaukazo ledkalnių, – galite įsivaizduoti drovų provincijos bernelį, kabaruojantį ant prarajos krašto! Vėliau, „plačiojoj tėvynėj“ ieškodamas apybraižoms herojų, kilusių iš Lietuvos, „užsiroviau“ ant asmenybių, kurios, kaip vėliau sužinojau, vertinamos daugiau negu dviprasmiškai. Omeny turiu, pvz., Panevėžio karaimą, garsų ateistą, rašytoją, poliglotą, o kartu tarptautiniu teroristu laikomą Josifą Grigulevičių-Lavreckį, P. Lumumbos Tautų draugystės universiteto rektorių Vladimirą Stanį (su pastaruoju man buvo leista susitikti tik po metus trukusių pastangų ir tik dalyvaujant jo „padėjėjui“ KGB karininkui)…
Nepriklausomybės laikais pačiam sau netikėtai „atkasiau“ Anykščių žydų temą, triskart savo iniciatyva lankiausi Izraelyje, nors tai vėlgi nebuvo labai paprasta ir saugu. Likimas lėmė pajusti, ką jaučia keleivis, skrendantis reaktyviniu lėktuvu su degančiu varikliu – taip buvo atsitikę 1994 m. grįžtant iš Tailando. Nesivaikydamas jokių rekordų, pirmasis iš Lietuvos rašto žmonių nukakau pas Bogotos merą Antaną Mockų, tiksliau – pas jo motiną skulptorę Nijolę Sivickas. Šiauriniai amerikiečiai buvo rimtai perspėję, jog Kolumbijoje į žmones šaudo tikromis kulkomis, o atvykėlius grobia pirmai progai pasitaikius, tačiau aš, žinoma, nepatikėjau. O be reikalo!…
Šiais paveiksliukais, apimančiais tik du žmogaus galimybių (drąsos-baimės) aspektus, norėjau pailiustruoti, kad kiekviename mūsų slypi velniaižin (dievaižin?) kas! Paletė kartais visai nesuderinamų spalvų. Nenuspėjami rezervai, Up tol nepažinotos, o kartais net nepageidautinos savybės: gal klasta, gal godumas, žiaurumas ar baisi tuštybė… Todėl staigių permainų, istorinių lūžių tarpsniais, pasikeitus „žaidimo taisyklėms“, tas pats žmogus kartais netikėtai pražysta keisčiausiom formom, neregėtais žiedais. Neatsitiktinai vieną savo knygą esu pavadinęs „Nenusigręžk nuo savęs“. Todėl man šiurpoka, kai šiandien koks nors siaurakaktis per TV ar iš aukštos tribūnos viens du sukapoja savo šalies praeitį, šiandieną ir žmones į blogus ir gerus, juodus ir baltus…
Retai kuriam, jaunystėje iškeliavusiam iš tėvų namų, pavyksta vėl j juos sugrįžti ir tarsi pradėti naują – tikrąjį – gyvenimą. Kaip atsitiko, kad tu vėl gyveni Anykščiuose, prie poetų apdainuotos Šventosios?
Kaip sakoma – išsipildė sena mano svajonė… Nesu praktikuojantis krikščionis, bet širdyje tikiu, kad kažkieno ranka mus valdo, kažkieno akis mus stebi… Vilniuje trisdešimt metų vaikščiojau su tėvų namo raktu kišenėje, tačiau grįžti vis nesiryžau. Ir štai šeimos reikalai taip susijaukė, kad, nori nenori, teko „pasukti ienas“ namolio. Šiandien manau: kartais žmogui reikia, kad jį kas stumteltų… Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, net sunkiausiais gyvenimo momentais atsispyręs kai kieno raginimams, o ir savo paties pagundai spjauti į viską ir parduoti tą tuščią, pūvančią ir pinigus ryjančią „taupyklę“: tėviškės namai mane ne tik priglaudė, paguodė, bet ir įliejo naujų jėgų!
Nemėgstu patetikos, tiesiog noriu būti nuoširdus. Taigi: gyvenu ant to paties kranto, ant kurio ir gimiau. Kasdien vaikščioti gatve, kuria lakstei basas, žiūrėti į medžius, po kuriuos karstydavais, į vandenį, kuris vaikystėj buvo mieliausias, paslaptingiausias žaislas ir džiaugsmas, kalbėtis su žmonėmis, pažįstamais daugiau nei pusę amžiaus – ar tai menka, smulku? Nuolat dalyvauju savo senų pažįstamų jubiliejuose ir laidotuvėse, ne tik matau, bet ir girdžiu, užuodžiu, kaip keičiasi, kur link juda mūsų gyvenimas. Jau ir aš, „nesusitupėjęs“, pradedu suprasti, kad tikroji išmintis, žmogaus misija šioje žemėje labai paprasta ir tyli… Visa tai, krūvon sudėjus, man kur kas daugiau, nei, tarkim, apsilankyti parodoje, koncerte, nuvykti į užsienį ar gauti premiją. Net būdamas savo numylėtame Vilniuje, jau po pietų pradedu nekantrauti, veržtis atgal, ant Šventosios kranto…
Rašytojauti pradėjai anksti, tavo parašytų knygų bibliografija itin marga – nuo eilėraščių, apsakymų, dramų, solidžių dokumentinės prozos knygų iki užrašytų žvejų nutikimų, medžiotojų poringių. Kas lėmė tokį produktyvumą, tokią įvairovę?
Tokia jau mano prigimtis, labai nepasispardysi: kaip nelaimės vengiu monotonijos, pasikartojimo. Ar aš kaltas, kad esu smalsus, kad nuo mažens be knygų mėgau geografiją, istoriją, senų žmonių pasakojimus, gyvenau laisvą miestelio vaiko gyvenimą su žuvimis, paukščiais, grybais ir… svetimais sodais? Eilėraščius, straipsnelius rašiau nuo šeštos klasės, labai džiaugiausi, kai keletą mano, dar aštuntoko, vaizdelių išspausdino… sieninis kalendorius!
Tiesa, netgi dirbdamas „Jaunimo gretų“ redakcijoje dar nežinojau, kas verta plunksnos, apie ką reikėtų rašyti? Todėl daug keliavau, ieškojau „nenurašytų“ temų. Niekas niekur manęs nesiuntė, idėjų ar asmenybių nesiūlė – visas komandiruotes į Sibirą, Tolimuosius Rytus, Šiaurę ar Pietus, jų tikslus „susikurdavau“ Pats. Tiesa, anuometinei apybraižai pakakdavo ir atsitiktinių pažinčių, paviršutiniškų įspūdžių, tačiau atminty bei širdy kaupėsi ir kitokių smiltelių, iš jų „lipdžiau“ eilėraščių eilutes, apsakymų siužetus.
Taip – iš gyvenimo būdo, margos asmeninės patirties – ir atsirado ta žanrų įvairovė. Pati medžiaga, turinys pasiūlo formą, žanrą. Be to, jei kas skaitė bent paskesnių mano knygų, gal pastebėjo, kad aš sąmoningai kuriu tekstą su Publicistikos, poezijos, esė, beletristikos elementais – manau, tai leidžia nuobodžią, „sunkią“ informaciją pateikti gyviau. Man įdomu išbandyti vis kitus „įnašus“, o saviraiška juk negali būti reglamentuojama iš šalies!
Savąją, rašytojo, pareigą suprantu kaip įsiklausymą greta esančio žmogaus Ir dabar dažnai pasišneku su senoliais, jie atvirai, padainuodami, apsiraudodami, sriūbčiodami taurelę iškloja man savo likimus, – nuodėmė būtų jų neužrašyti, neatpasakoti, juolab kiekvienas nori palikti savo pėdsaką… Lygiai taip pat pasigardžiuodamas klausausi aštrialiežuvių medžiotojų, žvejų, „siauruko“ veteranų, liečiančių būtus nebūtus nutikimus, – jie taip pat tautos atmintis, tautosaka ir istorija! Laurų, padėkų ar kritikų liaupsių man nereikia – tiesiog ramiau gyventi žinant, kad spėjau užrašyti tą ar aną pasakorių, kurio jau nebėra…
Kurią savo knygą išskirtum kaip reikšmingiausią tau pačiam? Kuri susilaukė didesnio skaitytojų dėmesio, įvertinimo, gal ir kritikos? Ar galėtum pasakyti, kad turi „savo“ skaitytoją?
Nenorėčiau sureikšminti savo darbų. Bet meluočiau sakydamas, kad man nemalonu, kai elektroniniu ar paprastu paštu gaunu padėkos laiškų, atsiliepimų, recenzijų iš užsienio. Kai man skambina ir klausia, kodėl, tarkim, Zarasų ar Kėdainių knygynuose nėra Vanago knygų? O iš kur jų bus, jeigu „Respublikinis knygų centras“ subankrutavo? (Beje: kodėl ši bankroto byla nėra rezonansinė, apie ją nerašo laikraščiai, netrimituoja TV? Juk tai analogo neturintis atvejis, kaip begėdiškai, ciniškai buvo mulkinami, apvaginėjami dešimtys visos Lietuvos knygų – dvasinio peno šaltinių – autorių ir leidėjų. O gal knyga jau tokia pat prekė kaip muilas ar tualetinis popierius?) Leidyklos aršiai „pramušinėja“ savus autorius, pristatinėja juos mugėse, per radiją ir TV, užsakinėja recenzijas etc., o mano „margus raštus“ šiaipjau palankiomis sąlygomis spausdinanti įmonė išvis beveik nesidomi knygų reklama…
Man pačiam bene arčiausiai širdies bus apysakaitė „Nu, Rapoliuk, einam!“, kurią prieš porą metų įdėjau į prozos rinkinį „Visi nuo Šventosios“ – man ji graudi ir juokinga, tautosakiška ir gana asmeniška… Kai kas, sako, po kelis kartus „pervarė“ ir „Pabėgėlę“ – JAV lietuvės gyvenimo romaną. Negaliu nepripažinti, kad pagrindinis mano skaitytojas – anykštėnas, dažniausiai pagyvenęs. Raminu save, – tai natūralu, nes paprastai vaizduoju praeitį, be to, argi dabar visoje Lietuvoje daugiausia knygų perskaito ne pensininkai?..
Ilgokai dirbai „Moksleivio“ žurnale, buvai jo redaktorius. Kokie išliko prisiminimai apie anų laikų moksleivius, jaunimą? Gal galėtum palyginti jų ir dabarties jaunų žmonių gyvenimą?
Dvylika metų „Moksleivio“ redakcijoje – šviesiausias mano gyvenimo laikotarpis. Koks buvo „Moksleivis“, gal kada nors parašys spaudos tyrinėtojai. Vis dėlto negaliu ištverti nepriminęs (ko žmogus nepadarai dėl teisybės!), jog mūsiškis žurnaliukas ankstesniojo redaktoriaus Algimanto Zurbos dėka tapo pirmuoju leidiniu, leidžiančiu diskutuoti, – tai buvo nauja, drąsu, pažangu! Prakalbom apie mokinį ne kaip apie mokytojo pavaldinį, o kaip apie asmenybę – Švietimo ministerijos akimis, tai buvo įžūlu! Šiaip ne taip nusikratėme švietimiečių apynasrio…
Gaudavom tūkstančius skaitytojų laiškų. Kasmet organizuodavom respublikinius jaunųjų literatų konkursus. Buvom bene vienintelė respublikinio leidinio redakcija, neturinti partinės organizacijos (dėl to kaimyninės redakcijos partorge ėjo skųsti mūsų į CK). Gyvenom kaip viena šeima: drauge šventėm, drauge liūdėjom. Kai tuokėsi Onė, redakcijoj iškėlėm vestuves; kai skyrėsi su vyru, bandėm gelbėti nuo jo… Kai mirė jos tėvelis, ne kas kitas, o redakcijos vyrai marškoje išne^ jį iš namų… Ta mūsų santarvė kai kam tapo įtartina, buvau kviestas į „baltuosius rūmus“ pasiaiškinti, kodėl iš visų redakcijų ateina skundų, o iš „Moksleivio“ – ne..
Lyginant anų ir šių laikų moksleiviją… Anuomet mokykla už ausų tempė atsiliekančiuosius, dabar orientuojamasi į gabiausius. Tai viena priežasčių, kodėl nūnai vieni moksleiviai laimi tarptautinius konkursus ir viktorinas, o kiti palieka mokyklos suolą beveik beraščiai… Lankydamas „gimtojoje“ Anykščių J. Biliūno gimnazijoje, negalėjau nesižavėti, kaip neįtikėtinai išlaisvėjęs dabartiniu jaunimus, vaidina, plėšia dainas scenoj vos ne kaip „Triumfo arkoj“. Tai didelis dalykas – išeiti į gyvenimą be mano kartai būdingų kompleksų. Tačiau šiais laikais jaunam žmogui daugiau pagundų – taigi ir klystkelių. Vienas jų – nevertinimas to, kas sava, lietuviška.
Grįžkim ir į „autobiografijos pradžią“ (taip vadinosi tavo pirmoji knyga, išleista 1978 m.). Kodėl pasirinkai literatūros studijas? Ar vėliau niekada dėl to nesigailėjai?
Neturėjau iš ko rinktis – tikslieji mokslai, kaip būtų pasakęs tėvas, pjovė be peilio… Su trijų redakcijų rekomendacijom stojau į žurnalistiką. Nepriėmė: reikėjo poros metų „gamybinio stažo“. Tada lituanistika. Po metų kurso kuratorė Petrė Česnulevičiūtė pranešė, jog atsiradusi proga pereiti į žurnalistiką, tačiau jį nepatarianti: žurnalistikoj lietuvių kalba bei literatūra dėstoma probėgšmais, o koks aš būsiąs raštininkas be rašto?!
Taip likau lituanistas, ir to tikrai nesigailiu. Jau vien todėl, kad turėjau garbės pažinoti Jurgį Lebedį, Juozą Pikčilingį, Arnoldą Piročkiną, kitas nepaprastai šviesias asmenybes. Anuomet studentai lituanistai nė pagalvoti nedrįso, kad galėtų gauti įskaitą ar išlaikyti egzaminą pakvietę dėstytoją į restoraną, – kaip atsitikdavo, tarkime, Ekonomikos fakultete… Apskritai Vilniaus universitetą prisimenu kaip antrąją Komuniją. Tiesa, penktame kurse buvau pakliuvęs į bėdą: jau dirbdamas „Jaunimo gretų“ redakcijoje, „chroniškai“ praleidinėjau paskaitas, todėl katedros vedėja norėjo atimti teisę rašyti diplominį darbą; laimė, mane apgynė pats Donatas Sauka su pačia Elena Bukeliene…
Per pastarąjį dešimtmetį daug rašei apie anykštėnus, pabirusius po visą pasaulį (knygos „Iš vieversių gyvenimo“, 2002; „Žmonės mylėjo žmones“, 2004; Malūnininkas ir Mėnuo“, 2005; „Žali žydų plaukai“, 2007). Ar tikrai Anykščių kraštas taip išsiskiria įvairaus likimo žmonėmis? Ar dar žadi tęsti sumanytą knygų seriją „Sieliai“?
Kadaise vienas kolega perspėjo: jei rašysiu tik apie praeitį, pats greitai pasensiu… Gal taip ir atsitiko, tačiau mane vis stipriau įsiurbia istorijos akivaras. Kadaise įsivaizdavau, kad istorija – šventenybė, atgaline data nieko pakeisti neįmanoma; dabar gi, sukapokit mane į gabalus, tačiau vis tiek tvirtinsiu, kad istorija visuomet – kažkieno versija… Ji kuriama kaip ir visa, kas įvardijama raštu, knyga.
Mane visuomet žavėdavo seni daiktai, o ypač – galimybė suteikti jiems naują gyvenimą, Išgryninti“. Nepatikėsit, tačiau man patinka plauti lėkštes: smagu, kai bežiūrint tavo rankos nešvarų indą paverčia patraukliu, spindinčiu! Panaši intriga nepaleidžia manęs nuo kompiuterio tol, kol nenugludinu įdomaus veido, įvykio ar likimo – kol jis gyvai „nesuklinka“ (bent mano ausyse) kaip ką tik gimęs kūdikis…
Kodėl – anykštėnai, kuo jie išskirtiniai? Galėčiau atsakyti trumpai: tai mano »kraujo grupės“ Lietuvos piliečiai. Negalėčiau nuneigti ir tokios psichologinės smulkmenėlės: man visada magėjo priešgyniauti, paerzinti, o argi „literatūros klasikų lopšyje“ pasakoti apie kitus žmones, ne rašytojus, nėra erezija?.. Seniai kirbino mintis, jog nėra labai teisinga gyventi su etikete, tegu ir gražia, ant kaktos, kai tame pačiame krašte būta tiek dramatiškos meilės ir neapykantoj tiek keisčiausių, dažnai protu nesuvokiamų nutikimų, fantastiškų žmonių!
„Sielių“ serija – kaip tik tokia iš dingusios tikrovės nuotrupų ir nuojautų suklijuota Anykščių krašto gyvenimo rekonstrukcija, manoji istorijos versija… prisipažinsiu, ji mane gerokai išsunkė ir prikankino, bet kai pagalvoju, kad apie tuos įstabius žmones tikriausiai niekas niekada nebūtų parašęs, įkvepiu oro, iriuosi toliau. Kurioziška, tačiau net savo senelio, dievdirbio Petro Blažio, biografiją iki panagių ištyrinėjau tik prispyrus asmeniniam projektui…
Šįmet turėtų pasirodyti penkta serijos knyga „Peslių akademija“, tai savotiškas rekviem karo pabaigoj ir per pokarį žuvusiam gimtajam kaimui. Liks dar dvi knygos – iki mano paties išplasnojimo iš gūžtos Šventosios krante… Iš kur toks produktyvumas? Klysta manantys, jog pilu neatsikvėpdamas kaip koks robotas ar grafomanas „dėl skaičiaus“: jau senokai praėjo tie laikai, kai buvo svarbu išsispausdinti. Praeities krislus, kaltais net su lupa rankoje, kaip detektyvas nuosekliai renku dvidešimt metų, tai labai imlus darbelis! O rengdamas „serijinę“ knygą, stengiuosi, kad ji būtų kuo mažiau panaši į ankstesnę. Kaip tai pavyksta – tesprendžia skaitytojas.
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje gyventi nėra lengva. Vienus vargina nepritekliai, kitus – moralės ir sąžinės stygius, trečius – valdžios ir pinigų godulys… Ką tokioj situacijoj gali nuveikti rašytojas, gyvenantis Anykščiuose?
Anykščiai – ne statinė ir ne požemis, kad be šviesos tūnotume! Atvirkščiai, čia viskas aiškiau nei didmiesty: partijyčių žaidimai, atsakomybės nebijančių lyderių, specialistų, jaunų, ambicingų pajėgų stygius, spaudos intrigėlės. Bet pilietinio uždarumo – jokio: anykštėnai draugauja su norvegais, čekais, latviais, važinėja vieni pas kitus. Mūsų vaikai, kaip vilniečių ar kauniečių, studijuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, JAV, kitur. Gi mūsiškis muziejus – ne šiaip provincijos muziejėlis, o galingas kompleksas, aprėpiantis Klėtelę, Siauruką, Arklio muziejų, Koplyčią, Sakralinio meno centrą ir dar visą objektų puokštę, – nedaug trūksta, kad visas miestas taptų muziejum! Todėl buvau sukrėstas, šių metų gegužę Kuršių nerijoje išgirdęs ir pamatęs, kokias dainas dainuoja, kokius šokius šoka Nidos moksleiviai, kaip nyksta baltų savasties ženklai, o Pervalkoje guli supuvęs Liudviko Rėzos paminklas. Anykščiuose A. Baranauskas, J. Biliūnas, A. Vienuolis – vos ne šventieji!..
Ką spalvingame ekskursantų, užsienio svečių, meno renginių sraute įmanu nuveikti rašytojui? Labai daug – jei tik jis nori ir gali, jei atsiranda jį suprantančių, palaikančių, bet tai jau kita, plati ir šakota tema… Laiku, vietoj bei tinkamai ištartas žodis, geras straipsnis ar juo labiau knyga, kad ir kaip niurzgėtume, vis dar autoritetingi. Nekyla abejonių ir dėl to, kad rašytojas privalo būti savo krašto patriotas, antraip jis – tik iškamša. Tiesa, būti patriotu – kryžius… Nes patriotu laikau tą, kuris negali nepasakyti tiesos; kuris žūtbūtinai gina amžinąsias vertybes; kuris myli žmogų ir tėvynę tokius, kokie jie yra – ir stengiasi juos padaryti gražesnius. Nesakau, kad aš sugebu toks būti, bet pasvajoti juk galima, siekiamybė neuždrausta, ar ne?
Ko palinkėtum mums visiems, žmonėms, gyvenantiems tokiame keistame, prieštaringame XXI amžiuje?
Palinkėčiau to, ko šiandien labiausiai trūksta: orumo, drąsos. Lietuva – ne skanduotės žodis, ne viduramžių mūšis, o aš ir tu… Nė už ką nesiduoti žeminamiems: „veršio sindromas“ – bene bjauriausias lietuvio bruožas. Įveikti savo, kartu ir savo artimųjų, kaimynų, visos tautos, valstybės ydas – štai kur nesenkantis heroizmo šaltinis!
Rūta Jonynaitė: Kūryba yra jų būsena
2010 m. Nr. 5–6
Vertėją Rūtą Jonynaitę kalbina Diana Bučiūtė
Rūta Jonynaitė gimė 1955 m. Vilniuje. 1973–1978 m. studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1987–1993 m. dirbo redaktore vaikų ir jaunimo literatūros leidykloje „Vyturys“, 1993–1995 m. redagavo literatūros almanachą „Proskyna“. Iš vokiečių kalbos išvertė S. Zweigo „Erazmo Roterdamiečio triumfą ir tragediją“, P. Handke‘s „Trumpą laišką, ilgą atsi-sveikinimą“, R. Musilio romaną „Auklėtinio Terleso sumaištys“, Ch. Wolf „Medėją“, F. Nietzsche‘s „Ecce homo“, pjesių: P. Handke‘s „Publikos išplūdimas“, T. Bernhardo „Įpročio jėga“ ir „Pasaulio gerintojas“, R. Musilio „Svajokliai“. Apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus premija už reikšmingiausią ir meniškiausią 2009 m. vertimą vaikams (Christine Nöstlinger „Ateina šuo“).
TOMAS. Ne ne, Regina, ne kitas kas, o būtent aš svajotojas.
Ir tu svajotoja. Iš pažiūros jie bejausmiai. Jie klajoja, žiūri,
ką veikia žmonės, kurie jaučiasi šiame pasaulyje kaip namie.
Ir slepia savyje kažką, ko anie nejunta. Jie grimzta kas akimirką kiaurai
bedugnėn. Ir neprasmenga. Kūryba yra jų būsena.
Robert Musil, „Svajokliai“
Šiais visuotinio ekshibicionizmo ir triukšmingų šou laikais tiesiog nuostabu sutikti tokį ramų, tylų, beveik užsislaptinusį žmogų kaip Tu. Ar toks viešumos vengimas yra sąmoninga nuostata?
Kad ne, užsislaptinusi nesu, lyg ir nelabai turiu ką slėpti. Bet viešumos nemėgstu – tai tiesa. Visuomet, nuo mažų dienų, jos vengiau intuityviai ir netgi bijojau: buvau labai drovi ir savimi nepasitikinti. Taip ir neišmokusi savęs rodyti, galiausiai turbūt subrendau – supratau, kad tai visai nėra būtina. Kitaip tariant, tikrai nebūtina visiems. Kiekvienas turi savo vietą. Mano vieta nėra viešumoje. Gali sakyti, kad tai mano sąmoninga nuostata. Dabar aš jai nusižengiu.
Kiek žinau, neturi televizoriaus. Vadinasi, nesi linkusi ne tik savęs rodyti, bet ir kitų žiūrėti. Ar nepritrūksta reginių?
Neturėti televizoriaus tiesiog labai gera, bet ne todėl, kad nemėgstu žiūrėti kitų, priešingai – esu smalsi. Tik gal nelabai mėgstu žiūrėti tai, ką man – noriu ar nenoriu – rodo, ir visai neįdomu žiūrėti, kai kas nors afišuojasi, ir tiek. O šiaip žiūrėti, spoksoti, vėpsoti man net labai patinka. Dar didesnis malonumas nebent klausyti. Ir muzikos, ir visokių kitokių garsų. Reginių ir „girdinių“ niekad netrūksta. Galiu, pavyzdžiui, priėjusi prie lango paganyti akis po Senamiesčio stogus ir įsiklausyti, kaip skamba kažkurios bažnyčios varpai. Nesakau, kad tai kažkas ypatinga, kas sukelia kokį jausmų antplūdį ar panašiai. Tai paprasti dalykai, kaip ančių ir balandžių gaudymas (ir negalėjimas pagauti) su vaikais prie Vilnelės, vaikščiojimas po mišką ir nenorėjimas grybauti ar plepėjimas su bičiule kertant lietinius „Pilies kepyklėlėje“, – dalykai, kurie leidžia suvokti, kad esi šičia.
O iš kur čia tokia atsiradai? Gimei poeto Antano Jonyno šeimoje. Kaip apibūdintum aplinką, kuri Tave supo vaikystėje? Kiek ji lėmė Tavo pasirinkimą tapti filologe?
Jeigu reiktų apibūdinti vienu žodžiu, tai sakyčiau, kad užaugau geroje aplinkoje. Ir tai reikštų – ne kultūringoje ar inteligentiškoje, ar meniškoje, bet – šiltoje. O tai, kad tėvas buvo poetas, mama filologė, lituanistė, taip pat dirbo redaktore, žinoma, kreipė į tą kelią, kuriuo galų gale pasukau. Tėvų jautrumas ir dėmesys kalbai, meilė knygai – ši mamos aistra ligi šiol neišblėso, turbūt net dar karštesnė, – pagaliau jų pavyzdys darė didelį poveikį mums to nė nesuvokiant. Apskritai nebuvau ir nesu linkusi literatūros ir knygų pasaulio laikyti aukštesniu, viršesniu – ir vis dėlto, kai šen ir ten pasiblaškiusi atsidūriau „Vyturio“ leidykloje, vos įžengusi į kambarį, kuriame turėjau dirbti ir kurio lentynose, ant stalų ir net viršuj ant spintos kūpsojo knygų stirtos, tarsi lengviau atsikvėpiau. Iškart pasijutau kaip namie, ne tiesiogine, bet perkeltine prasme.
Pokalbiuose su brandžiais vertėjais neišvengiamai prisimenama „Vagos“ leidykla kaip vertėjų kalvė. Tu dirbai „Vyturio“ leidykloje, išaugusioje iš „Vagos“ Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos. Ką davė redaktorės patirtis ir leidyklos atmosfera?
„Vagoje“ dirbti neteko, negaliu pasigirti, kad būčiau ten „nukalta“. Ir palyginti negaliu, bet man visuomet atrodė, kad ir „Vyturyje“ gyvavo tos gerosios „Vagos“ tradicijos, visų pirma rimtas ir pagarbus požiūris į darbą ir kuriamą produktą – knygą. Bent jau mano pirmoji mokytoja leidykloje, mūsų redakcijos vedėja Dalia Montvilienė, buvo persisunkusi „Vagos“ dvasia. O tai, be kita ko, reiškė, kad pasiruošusi kiekviename žingsnyje dalytis patirtimi. Apskritai kone visa leidykla buvo kaip didelis draugų būrys, su visais galėjai ir tartis, ir ginčytis, ir sulaukti patarimų. Labai daug išmokau redaguodama kitų verstus ir skaitydama kitų redaguotus tekstus.
Manau, kad redaktoriaus ir apskritai darbo leidykloje patirtis vertėjui neįkainojama. Ypač tų ankstesnių laikų patirtis, kai aplink kiekvieną knygą be perdėtos skubos sukosi visas išmanančių žmonių būrelis. Taip kartu dirbant (o ne siuntinėjant elektroniniu paštu vieni kitiems tai suredaguotą rankraštį – dar gerai, jeigu su matomais pataisymais! – tai korektūrą, tai maketą), labai daug ko išmokstama, reikia tik turėti ausis ir akis. ne tik teksto taisymo bei tvarkymo pagrindų, bet ir atsakomybės, pagarbos kitų triūsui. Redaktoriumi dirbęs (ir netgi retsykiais tebedirbantis) žmogus turbūt niekada nepateiks jovalo vietoj vertimo. Ir pats, palikęs apmaudžią klaidą, nesipiktins, kad redaktorius buvo žioplas ir netikęs.
Ar pirmiausia pradėjai versti kūrinius vaikams? Gal darbas „Vyturyje“ ir užkrėtė Tave vaikų literatūra? Kuo ši literatūra Tave ypač traukia?
Ne, pirmiausia pradėjau versti apsakymus, skirtus suaugusiems. Visada mėgau ir lig šiol turbūt labiau už romaną vertinu gerą novelę. Tad ir pirmieji mano bandymai buvo viena kita sudominusi novelė, verčiau šiaip sau, „mankštinausi“, ir tiek, vėliau atsirado progų kai kurias jų išspausdinti periodikoje arba novelių rinkiniuose. Dabar žinau, jog šis glaustas ir intensyvus žanras iš vertėjo reikalauja daug didesnės meistrystės ir kad mano užmojai anuomet buvo labai drąsūs. Tačiau jie leido pajusti tikrą vertėjo darbo skonį ir malonumą. Ir užkratas prikibo.
O vaikų literatūrą, galima sakyti, ne aš pasirinkau, bet ji mane pasirinko – mano laimei. Pradėjusi dirbti „Vyturyje“, beveik vienu metu gavau versti du nė iš tolo nepalyginamus kūrinius – S. Zweigo „Erazmo Roterdamiečio triumfą ir tragediją“ ir W. Janoscho „Panama labai graži“. Abu šiuos savo darbus labai branginu, bet greta S. Zweigo romano versti „Panamą“ – ir šiandien prisimenu – buvo vienas tyras džiaugsmas, argi galėjau po jos daugiau nebeversti vaikiškų knygų? Be to, tuomet „Vyturyje“ man teko rengti spaudai tokias knygas kaip Meinderto De Jongo „Gandralizdis ant stogo“ (vertė V. Čepliejus), Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“ (vertė R. Zagorskienė), Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“ (vertė E. Stravinskienė), naujus Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“ (vertė K. Grigas) ir „Veidrodžio karalystėje“ (vertė J. Lapienytė) leidimus. Argi bloga mokykla nepatyrusiai vertėjai? Ir kaip galėjau neužsikrėsti vaikų literatūra? Juoba kad ir namuose su nuosavais „jaunaisiais skaitytojais“ tada skaičiau beveik vien vaikiškas knygas.
Šiandien vaikų ir paauglių literatūra mane domina kaip kalbėjimo su vaiku ar paaugliu galimybė. O kalbinti vaiką, girdėti jį ir matyti, kad jis tave išgirdo, – retas ir vertingas malonumas.
Vaikų literatūrą iš vokiečių kalbos verčia nemažai garsių, patyrusių vertėjų: Adomas Druktenis, Teodoras Četrauskas, Laima Bareišienė, iš jaunesnių – Indrė Klimkaitė. Ar nejauti tarp vertėjų konkurencijos, kovos už būvį? Ar turi savo nišą? Kokiems autoriams ir knygoms teiki pirmenybę?
Tikra tiesa: versdama vaikų literatūrą esu puikioje draugijoje, juk vaikams iš vokiečių kalbos vertė ir pats Dominykas Urbas! Žinoma, konkurencijos esama – ir gerai, ji neleidžia apsnūsti, – bet dažniau jaučiu draugišką ir vyresnių, ir jaunesnių kolegų petį. Be to, vaikų literatūra tikrai sergu, todėl džiaugiuosi kiekviena gera ir gražiai išversta vaikiška knyga ir apmaudauju dėl tų, kurias prasti vertėjai sugadina. (Deja, neretai net ir leidėjams atrodo, kad vaikišką knygą gali išversti bet kas.) Turbūt negalėčiau tvirtinti, kad turiu čia savo atskirą nišą, bet visada pasirenku, kokius autorius ir knygas versti. Svarbiausias mano reikalavimas – knygoje vaikas ar paauglys yra lygiavertis pašnekovas, o ne žioplas daiktas, kurį reikia pamokyti. Taip pat žiūriu, kad joje būtų žaismės – kalbos, žodžių, minčių, charakterių, aplinkybių, pasakojamų istorijų. Pasakojimai suraukta kakta – ne mano skonio. Jie vaikams (ir man) nuobodūs. Man patinka rimtas pokalbis su šypsena lūpose. Žaismingas knygas versti sunkiau, bet daug įdomiau ir nepalyginamai didesnis džiaugsmas tokias pateikti skaitytojui. Patinka neklaužada Janoschas ir šmaikštuolė Christine Nöstlinger, išradingas, įžvalgus mintytojas Jürgas Schubigeris ir švelniai, su meile ironizuojantis šviesusis Wolfas Erlbruchas. Turiu ir dar vieną kitą mėgstamą autorių, kurį mielai pristatyčiau Lietuvos vaikams, jeigu tik leidėjai būtų drąsesni ir labiau pasitikėtų mums nežinomais vardais.
Ar paminėti vokiečių autoriai yra apskritai Tavo patys mėgstamiausi vaikų rašytojai? Gal semiesi įkvėpimo ir iš kitų tautų bei lietuvių vaikų literatūros?
Tie, kuriuos dabar labiausiai mėgstu, rašė, deja, ne vokiečių kalba. Niekas neprilygsta A. A. Milne‘ui, ir jeigu turiu vieną pačią mylimiausią knygą, ne tik vaikų literatūros, tai ji yra „Pūkuotuko pasaulis“. Taip pat žaviuosi Tove Jansson, Lewisu Carrolliu, smagu skaityti Astridą Lindgren. Tiesa, bevardydama „kitataučius“, vos nepamiršau Michaelio Ende‘s „Momo“ ir „Begalinės istorijos“. Iš lietuviškų vaikų skaitinių pirmiausia į galvą ateina Antano Vaičiulaičio pasakos – dėl grakštumo ir neregėto kalbos grožio, Sigito Gedos eilėraščiai – dėl žaismės, Bitės Vilimaitės apsakymai – dėl subtilumo. Žinoma, su malonumu ir didele nauda kartkarčiais pasiskaitau lietuvių liaudies pasakų.
Kita Tavo vertimų sritis – dramaturgija. Neseniai pastatyta Tavo versta pjesė Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojas“. Spektaklio režisierius Valentinas Masalskis radijo laidoje „Kultūros savaitė“ gyrė Tavo darbą. Ar ne retas dalykas, kai atkreipiamas dėmesys pjesės vertimui?
V. Masalskis kuria savo spektaklius su bendraminčiais, mano, kad tik taip turi būti, ir moka įvertinti ne tik savo vieno, bet ir kitų darbą. Iš tikrųjų reta, kad režisierius viešai girtų pjesės vertimą, bet tai anaiptol nereiškia, jog nėra puikiai išverstų pjesių. Manau, toks pagyrimas daugiau pasako ne apie mano atliktą darbą, o apie režisieriaus požiūrį į tekstą. Juk šių dienų teatre tekstas dažnai nėra svarbiausias ar net iš viso nelabai svarbus, palyginti su kitais spektaklio dėmenimis. Antra vertus, net jeigu režisierius ir aktoriai labai dėmesingi tekstui, vis tiek spektaklį kuria ne vien sakomi žodžiai, bet ir daugybė nė kiek ne mažiau reikšmingų, o kartais netgi reikšmingesnių nekalbinių ženklų.
Ar versdama įsivaizduoji, kaip Tavo kuriamas tekstas skambės lietuvių teatro scenoje? Būtinybė turėti galvoje teatro sceną neblaško vertėjo dėmesio, nekelia pavojaus per daug atitrūkti nuo originalo?
Turbūt tokia ir yra vertimo teatrui specifika, kad daug ką reikia turėti galvoje, t. y. vis mėginti įsivaizduoti, kaip tą tekstą kalbės konkretūs aktoriai, – vienokiu ar kitokiu balsu, tempu, garsumu, intonacijomis, palydėdami gestais, judėdami scenoje, kurioje dar bus kokių nors daiktų, ir bendraudami tarpusavyje. Be to, reikia pagalvoti, kad šito teksto klausysis tie, kurie sėdės salėje, ir kaip jį, atėjusį iš svetimos kultūros, galbūt apeliuojantį į nepažįstamas realijas, išgirs ir suvoks. Besistengiant į visą tai atsižvelgti, kyla grėsmė nejučia kiek nuklysti nuo originalo, pamesti iš akių kokį nors autoriaus sumanymą ar mintį. Todėl nors versdama, kaip ir kiekvienas pjesės vertėjas, neišvengiamai pati sau tyliai „inscenizuoju“ ir dažnai balsiai perskaitau išverstus dialogus bei monologus, tikrindama, ar patogu juos kalbėti, vis dėlto man svarbiausia ne tai. Rūpi kuo tiksliau perteikti tiek pjesės originalo reikšmes, tiek stilių ir intonacijas – kiek tik pati sugebu jas pagauti. O toliau tegu interpretuoja režisierius, aktoriai, scenografas, kompozitorius. Mano reikalas – pateikti tai, kas taps jiems atspirtimi, bet pačiai visų pirma saugoti ištikimybę autoriui. Čia panašiai kaip ir verčiant prozą: tekstas – originalo ir vertimo – man yra alfa ir omega.
Beje, ne visada galima sutikti su reikalavimu (tarsi savaime suprantamu), kad pjesės tekstas turi būti labai sklandus, t. y. lengvai, patogiai „iškalbamas“. Juk jeigu būtų vaidinamos tik tos pjesės, kurių tekstai patogūs kalbėti, teatras būtų kur kas skurdesnis. Džiaugiausi aptikusi patyrusio dramos tekstų kūrėjo Michaelio Wachsmanno, naujai į vokiečių kalbą išvertusio ne vieną W. Shakespeare‘o dramą, mintis, kad vertėjui net ir nereikia perdėm rūpintis tuo „patogumu“, visos šnekos apie tai – ne daugiau kaip tinginčių mąstyti, kalbėti ir klausyti išsisukinėjimas. Esą aiškiai sumąstytą ir parašytą dalyką, kad ir kokios sudėtingos struktūros ir metaforikos, visada galima aiškiai suvokti ir pasakyti. Vadinasi, reikia pasitikėti režisieriumi ir aktoriais, nebijoti jiems duoti sunkesnio darbo.
Žinoma, visus šiuos dalykus verta žinoti ir turėti omenyje, bet versdama kiekvieną minutę juk negalvoji apie visa tai, o veikiau intuityviai mėgini atrasti tinkamus žodžius ir skambesį, kurie geriausiai perteikia pjesės nuotaiką ir mintį.
Ar nenuvilia pagal Tavo vertimus pastatyti spektakliai, jei turi kokią nors išankstinę jų viziją? Gal aktoriai kartais iškraipo tekstą, prikaišioja į jį savo žargono ar panašiai?
Ta mano vizija būna tokia, vaizdžiai tariant, popierinė, tokia bekraujė. Net ir nesistengiu detaliai įsivaizduoti viso spektaklio kūno, visos jo tikrovės. Pasilieku labiau idėjų plotmėje. Visa, ką versdama konkrečiau įsivaizdavau, žinau esant tik vieną inscenizavimo galimybių, ir nebūtinai tinkamą, nes juk nesu spektaklio kūrėja. Todėl į spektaklį einu be išankstinių nuostatų. O gal būsiu maloniai nustebinta? Kartais taip ir atsitinka, bet yra tekę ir nusivilti – kai spektaklio kūrėjai, sumanę suaktualinti pjesę, prikaišioja į vaidinimą visokio darkalo, beskonybių ir – kaipgi be šito! – nešvankybių. Ir net, atmetę pjesės pavadinimą, įvardija spektaklį keiksmažodžiu. Kai Klaipėdos dramos teatre buvo vaidinama jauno, talentingo ir bekompromisiško austro Wernerio Schwabo radikali komedija (jo paties paantraštė) „Tautos išžudymas“, skaudžiausia buvo dėl autoriaus, kurio vardas puošė afišą, nors jo kūrinys buvo tiesiog išdarkytas.
O kad aktoriai iškraipo tekstą, per daug nesijaudinu – jeigu tai nutinka netyčia, tik tą vieną sykį. Kartais būna net smagu patirti, kaip aktoriai, užmiršę tekstą, meistriškai išsisuka iš padėties. nelabai malonu, kai, šitaip improvizuodami, jie neišvengia šiurkščių kalbos klaidų.
Du austrų rašytojai – Peteris Handke ir Robertas Musilis – figūruoja ir tarp Tavo pjesių bei prozos vertimų. Kaip juos atradai, t. y. atradai pati sau? Neabejoju, kad esi iš tų vertėjų, kuriems skirta laimė patirti „savo“ rašytojų atradimo džiaugsmą.
Su P. Handke mane sieja visa istorija. Susidomėjau juo perskaičiusi lietuviškai apysakas „Kairiarankė moteris“ ir „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“, kažkaip neįtikėtinai anksti (1980) L. Jutelytės išverstas ir „Vagos“ išleistas. Kaip tik tada Vilniuje pradėjo veikti Užsienio literatūros knygynas, kuriame buvo galima įsigyti „kapitalistinių šalių“ leidinių. Mėgau ten landžioti, šiame knygyne prisipirkau ir ne itin brangių kišeninio formato P. Handke‘s knygų. ankstyvesni jo kūriniai tada pasirodė kaip gaivaus oro gurkšnis. Skaičiau daugiausia prozą ir nepamenu, kad būčiau ketinusi versti. O pirmiausia išverčiau skandalingą visai jauno (24 metų) P. Handke‘s pjesę „Publikos išplūdimas“ – paprašyta a. a. Vaidoto Daunio, kuris sumanė ją įdėti į savo sudarinėjamą jaunųjų kūrybos almanachą „Veidai“. Praėjo keleri metai, jau dirbau „Vyturyje“, ir vieną dieną į leidyklą viesulu įsiveržė Valentinas Masalskis, ieškodamas Antano Gailiaus, kad šis išverstų jam tą „išsiplūdimą“. Antanas nukreipė svečią pas mane – gal aš galėsiu padėti… Taip prasidėjo draugystė su V. Masalskiu. Vėliau jam išverčiau ir daugiau P. Handke‘s bei Th. Bernhardo pjesių.
P. Handke‘s romaną „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ jau kiek vėliau pasiūliau tuomet irgi jaunai leidyklai „Alma littera“. Tik gaila, kad jis išėjo tokiais nerimastingais metais, kai turbūt mažai kam rūpėjo į savianalizę įnikusio austro nerimas, jauduliai ir protestai.
O R. Musilis buvo vienas tų autorių, kurių apsakymus susižavėjusi ėmiau versti pati sau, bandydama jėgas (juk sakiau, kad užmojų būta drąsių). Mat gana atsitiktinai į rankas pakliuvo R. Musilio šimtųjų gimimo metinių proga (1980) Maskvoje vokiečių kalba išleistas jo rinktinės prozos tomelis. kas gi dabar nežino, kad R. Musilis, kaip sakoma, vienas reikšmingiausių XX a. vokiškai rašančių literatų, o aštuntąjį dešimtmetį per visas studijas universitete apie jį nieko neteko girdėti – tokia vėlyva jo šlovė. Tasai tomelis – apsakymai, esė ir ištrauka iš „Žmogaus be savybių“ – man buvo didžiulis atradimas. Ieškojau daugiau R. Musilio knygų ir vis stebėjausi aštriu kaip skalpelis jo mąstymu, bandančiu užgriebti, nusakyti ir tai, kas už proto ribų, garbinau rašytoją už tą peržengtų galimybių jausmą, atvirumą gyvenimo alternatyvoms. R. Musilio „Juodasis strazdas“ man taip ir liko viena gražiausių novelių, kokias esu skaičiusi. Kai po pertraukos grįžau prie grožinės literatūros vertimų, pasiūliau „Tyto albai“ išleisti „Auklėtinio Terleso sumaištis“. Tik versti pjesę „Svajokliai“ buvo ne mano, o režisieriaus Cezario Graužinio idėja.
„Svajokliai“ – viena paskutinių Tavo verstų knygų, neseniai išleista leidyklos „Apostrofa“. Kuo reikšminga ši pjesė R. Musilio kūrybai? Ar tikiesi, kad ji bus pastatyta teatre?
Ši pjesė atspindi R. Musilio kūrybines paieškas, kaip prielaidas jo didžiajam veikalui. „Svajokliuose“ monsieur le vivisecteur, kaip save jaunystėje vadino rašytojas, mėgina preparuoti savo herojų – neaiškių, neapibrėžtų, nesusiklosčiusių, nesustingusių, ieškančių ir visada nerimstančių žmonių – sielas. Man šis kūrinys pirmiausia ir yra įdomus kaip negailestinga psichologinė tokių žmonių – su „nuojauta, kad gali būti ir kitaip“, – studija. Kaip bandymas „be gėrėjimosi ir bjaurėjimosi“ žodžiais nusakyti jų kintantį vidinį pasaulį. Dabar, kai „Svajokliai“ išėjo atskira knyga, turiu vilties, kad pjesė patiks kuriam nors protingam režisieriui ir jis sumanys, kaip ją perkelti į sceną.
O kaip ryžaisi versti Friedricho Nietzsche‘s knygą „Ecce homo“? Ar tai, kad pati vertei garsaus kūrinio „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ ištraukas, nebuvo iššūkis šį veikalą – ir dar kitas penkias F. Nietzsche‘s knygas – vertusiam Tavo dėstytojui Alfonsui Tekoriui?
F. Nietzsche‘s nesiveržiau versti ir būčiau nepatikėjusi, kad tuo užsiimsiu. Bet leidausi sukurstoma leidėjos Giedrės Kadžiulytės. Kartą ji man parodė keletą išverstų „Ecce homo“ skyrelių ir paklausė, ar sutikčiau juos redaguoti. Peržiūrėjau ir pasakiau, kaip dažnai nepagalvoję padarome: ne, jau geriau pačiai išversti. Taip ir įkliuvau. Na, pamaniau, bus įdomu. Ir neapsirikau, nors F. Nietzsche’s kai kurios idėjos ir perdėm aistringas jų dėstymo būdas man ne visai prie širdies. Bet jis yra geras stilistas, sakiniai skamba, o man kaip vertėjai malonu atkurti gražų skambesį. Nežinau, ar reikia teisintis, kad iš naujo verčiau „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ ištraukas. Čia, matyt, irgi kaltas skambesys. Mat kai kurios jų gana ilgos, ir man jos skamba kiek kitaip, tiesiog kitu ritmu, gal lengvesniu, žaismingesniu, gal kita intonacija, negu išverstos kito vertėjo, A. Tekoriaus. Kad ir labai gerbiu jo darbą, man atrodė, kad tos ilgokos ištraukos ne visai dera su „Ecce homo“ skambesiu, kokį aš išgirdau ir mėginau atkurti. Ir apskritai, mano galva, nuo ritmo, nuo intonacijos labai daug priklauso, skirtumas kartais gali būti esminis. Todėl ir pabandžiau „atlikti“ savaip. Kuris variantas geresnis – ne man spręsti. Būčiau laiminga, jeigu kas nors įvertintų, galbūt palygintų, dėkočiau ir už kritiką. Jaučiuosi taip, lyg būčiau vertusi kaip vaikas, kaip „ratas, riedantis savaime“, anot Zaratustros.
Ne tiek jau daug yra vadinamųjų laisvai samdomų vertėjų, t. y. vertėjų, kurie gyvena vien iš vertimų. Kokių privalumų ar trūkumų, Tavo nuomone, turi laisvo menininko gyvenimas?
Reikia pasakyti, kad, be vertimo, aš vis dar kartais ir paredaguoju. Tiesa, šitam darbui irgi esu laisvai samdoma. Didžiausias tokio gyvenimo privalumas – jautiesi laisva, pati skirstai savo laiką, gali daugiau jo skirti įsigyvenimui į kitą – verčiamo kūrinio – pasaulį. O didžiausias trūkumas – tik jautiesi laisva. Bėda, kad joks laisvojo menininko statusas nepadaro tavęs laisvo nuo to, kas nesi…
Ar neišgąsdino laisvai samdomų vertėjų naujos mokesčių reformos? Nebijote, kad teks atsisveikinti su savo laisve?
Gerai, kad pagaliau šių metų pavasarį mokesčių įstatymų rengėjai pasitarė ir su menininkų atstovais – vasarą buvo priimta pataisų, kurios suteikia šiek tiek lengvatų dirbantiems individualiai ir pagal autorines sutartis. Gerai, kad svarstoma, kokias socialines garantijas kūrybiniai darbuotojai įgyja ir ateityje galės įgyti mokėdami „Sodros“ ir Privalomojo sveikatos draudimo mokesčius. Taigi ir vertėjai gali tikėtis, kad po naujametinio šalto dušo viskas po truputį krypsta į gerąją pusę, – jeigu tik jų pajamos, palyginti su įdėtu darbu, nebūtų tokios nepadoriai menkos. O dabar išaugę ir 2010–2011 m. dar gerokai išaugsiantys socialinio draudimo mokesčiai vis dėlto gąsdina. Pirmiausia todėl, kad nežinia, kaip seksis mūsų pagrindiniams darbdaviams – leidykloms. Ar jos norės ir galės mokėti mums tokius honorarus, kad, susimokėję visus mokesčius, išgyventume ir dabar? Galima pasakyti: reikės daugiau dirbti. Taigi – greičiau. Tik visada kirba abejonė, kokia iš to nauda. Taip pat galima būgštauti, ar leidėjai artimiausiais metais aprūpins visus darbu. Žodžiu, yra galimybė atsisveikinti su šituo neva laisvu gyvenimu.
Bet kol kas, tikiuosi, dar turi darbo? Gal išduosi, ką gi dabar verti, kokias mintis ir jausmus žadina verčiamas tekstas?
Verčiu Anglijoje gyvenusio ir prieš kelerius metus mirusio vokiečių rašytojo W. G. Sebaldo knygą „Išeiviai. Keturi ilgi pasakojimai“. Ją sunku įsprausti į kokio nors žanro rėmus. Tai keturios jau praėjusio šimtmečio europiečių gyvenimo istorijos, jos lyg ir autentiškos, sumišusios su paties autoriaus biografija (beje, jis save taip pat laikė išeiviu, emigrantu). Liūdnos istorijos, kurių vieta, anot W. G. Sebaldo, – „tamsumos pakraštys“, istorijos apie susvetimėjimą, užmarštį ir prarastą laiką. Bet rašytojas pirmiausia patraukia ne tuo, ką pasakoja, o kaip pasakoja: neskubėdamas, negailėdamas laiko nei dėmesio menkiausiai detalei ir vis dėlto be galo diskretiškai piešdamas savo herojų, keturių giliai sužeistų žmonių, portretus. Poetiški, melancholiški, paslaptingi pasakojimai, kupini užuominų, sąsajų, netikrumo, ir vis dėlto nepaguodžiamai aiškūs.
Išskirtinis W. G. Sebaldo knygų bruožas – kaskart po tekstą išbarstytas visas pluoštas neryškių nespalvotų nuotraukų, sustiprinančių „dokumentikos“ įspūdį, dar labiau ištrinančių ribą tarp to, kas būta ir kas pramanyta. „Išeiviuose“ taip pat daugybė tų senų fotografijų, kurios, tarsi ištraukdamos daiktus, žmones ir įvykius iš užmaršties, kartu gramzdina nebūtin. Tokią „keturių ilgų pasakojimų“ nuotaiką ir mėginu atkurti.
Baikime pokalbį tuo, nuo ko pradėjome. Kas gi Tau padeda veržliame gyvenimo sūkuryje išsaugoti ramybę, kaip pavyksta susikaupti prie verčiamos knygos?
Deja, išsaugoti ramybės, ligi šiol dar neišmokau, o ją atgauti padeda žinojimas, kad iš tikrųjų žmogui reikia nelabai daug, kad – sakoma – kartais negauti to, ko trokšti, yra didelė laimė… Tiesa, turiu tai nuolat sau priminti.