„Metų“ akcentai
Allen Ginsberg. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 5–6
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
Allenas Ginsbergas (1926–1997) – vienas garsiausių JAV poetų, bitnikas, aktyvus politikas, žmogaus teisių gynėjas, budistas ir vizionierius. Labiausiai išgarsėjo 1956 metais parašyta poema „Staugsmas“ („Howl“).
Mano liūdnasis aš
Frenkui O‘Harai
Kartais, kai mano akys parausta,
užlipu ant RCA dangoraižio stogo
ir žvelgiu į savo pasaulį, Manhataną –
namus, gatves, mano žygdarbių liudytojas,
mansardas, lovas, butus be karšto vandens
– ten, Penktojoje aveniu, apie kurią taip pat galvoju,
automobilių skruzdėlytės, geltoni taksi, vilnos
kuokštelio dydžio praeiviai –
tiltų panorama, saulėtekis virš Bruklino mechanikos,
saulė leidžiasi virš Naujojo Džersio, kuriame gimiau,
ir Patersono, kuriame žaidžiau su skruzdėlėmis, –
mano senos meilės 15-ojoje gatvėje,
mano didžiosios meilės Žemutiniame Rytų Istsaide,
mano kažkada nepakartojami meilės nuotykiai Bronkse,
tolumoje –
takeliai kerta nematomas gatves,
mano gyvenimas jau sudėliotas, mano dingimai,
mano ekstazės Harleme –
– saulė apšviečia viską, kas man priklauso
aprėpiamo žvilgsniu iki pat horizonto,
iki mano paskutinės amžinybės –
materija esti vanduo.
Liūdnas,
aš įlipu į liftą ir važiuoju
žemyn, susimąstęs
vaikštau šaligatviais, spoksodamas į visus žmones
atspindinčius stiklus, veidus,
ieškodamas galinčių mylėti,
ir sustoju suglumęs
priešais vitriną su automobiliais,
stoviu nugrimzdęs į save,
o už manęs Penktąja aveniu slenka automobiliai,
tykodami akimirkos, kai…
Laikas namo ruošti vakarienę ir klausyti
romantiškų karo žinių per radiją
…visas judėjimas sustos.
Ir aš einu supamas begalinio būties liūdesio,
tarp pastatų srovena švelnumas,
mano pirštai čiuopia tikrovės veidą,
mano veidą, atsispindintį lango
veidrodyje, vagoja ašaros – sutemos –
netrokštu
nei saldainių, nei suknelių, nei mąstyti
po japoniškų lempų gaubtais –
Suglumintas mane supančio spektaklio,
gatve iriasi žmogus
pro ryšulius, laikraščius,
kaklaraiščius, dailius kostiumus
savo troškimo link
Vyrai, moterys plūsta šaligatviais,
tvinksi raudonos ugnelės, skuba laikrodžiai ir
eismas prie kelkraščio –
Visos šios gatvės,
tokios besikryžiuojančios, gaudžiančios, ilgos
ir aveniu
spaudžiamos aukštų pastatų arba užsitraukusios lūšnynais
pro eismo kamščius,
žviegiančius automobilius ir variklius
taip skausmingai tiesiasi
už miesto, į šias kapines,
šią ramybę
mirties patale ar į kalno viršūnę,
kartą matytą,
kurios niekada nepasiekiau ir nė nesvajoju pasiekti
ateityje,
kai visas Manhatanas, kurį mačiau, turės išnykti.
1958-ųjų spalis, Niujorkas
Popietė Sietle
Važiuoju autobusu palei krantinę į Jeslerio pusę po estakada seno raudonų plytų Vobli Holo link –
Viena Didelė Sąjunga plakatai su Didžiosios Darbo Mandalos atvaizdu blausiaakiai dulkini kortuotojai snaudžiantys už prekystalių… „tas jaunimas toliau savo nosies nemato ką mes jiems galim pasiūlyt“ –
Po to Snaideris* su savo raudona barzdele ir veriančiu Budos protu aš verkiantis pereinu Skid Roudą nusipirkt alaus už 10 centų.
Medinių laiptų labirintai ir graikiški filmai po ūkininkų turgaus padėvėtų prekių karalyste, indėnų rūkytos lašišos seni paltai ir perdžiūvę raudoni batai,
„Žaliosios papūgos“ teatras, „Gegužės dienelės“, ir žemyn uosto link laivai tyliai kartu plaukioję į Aliaską – keltas iš Bremertono salos, toli išnyrantis iš rūko mažytis lyg aš matyčiau jį sapne plaukiantį Holando vandenimis
– į mano galvą įsiveržia žuvėdra, veriantis klyksmas, sargybiniai stovintys ant surūdijusios dokų geležies, varvančios uolos po pūvančios prieplaukos gleivėtomis sienomis –
žuvėdros klyktelėjimas – toks nežmogiškas, ne šio miesto, vieniši Dievo sargybiniai, žvėrys paukščiai abejingi tarp mūsų, jų tolimi blėstantys klyksmai mūsų sielų simboliai.
Prišvartuota irklinė valtis supasi ant potvynio bangos šalia prieplaukos. Bašio varlė. Kažkas ją čia paliko, gali nuplauti.
Jūreivių suvenyrų krautuvėlės sienos apkabinėtos kriauklėmis ir kaukolėmis kaukė iš banginio ūso, Indijų jūros. Miestai pradeda pūti nuo seniausių rajonų. Maža raudona mumija iš Aidaho Frenkas H. Litlas plačiakraštė skrybėlė, aukšti skruostikauliai žvairos akys ir daina.
Miestai pūva nuo centro, atitrūksta priemiesčiai lėta puvimo apokalipsė ore išblėsta vaiduokliškas tramvajus
miestai pūva gaisrininkų kopėčios kabo ir rūdija juoduoja plytos byra dulkės nesurinktos šiukšlės kūpso pasieniais
paukščiai savo klyksmais užplūsta landynes lūšnynų gatves slenka žemyn centro link dejuoja senas kalėjimas knarkia valkatos ant šaligatvių tamsi turkiška pirtis karnizas žioji į naktį
Sietlas! – parduotuvės užverstos kailiniais ir turistine įranga, pamišę popietės verslininkai gabardino paltais kalba ant gatvių kampų palaiko esamą tvarką, praeinu pro šalį, klykauja paukščiai,
Gelbėjimo armija ant skylančių betoninių blokų maitina sriuba benamius tūkstančiai elgetų dūsauja eilėj prie viltingo pupų srėbalo.
1956-ųjų vasario 2 d.
__________________
* Gary’s Snyderis (g. 1930) – JAV poetas bitnikas.
1958-ųjų vasario 29 d.
Praeitą naktį sapnavau T. S. Eliotą
Sveikinantį mane sapnų šalyje
Sofos kušetės rūkas virš Anglijos
Arbata jo būste, vaivorykštė Čelsyje
Užuolaidos ant langų, pro kaminą
Skverbiasi rūkas, bet namas jaukus ir šiltas
Ir neįtikėtinai mielas knerptanosis
Eliotas mylėjo mane, priglaudė,
Pasiūlė sofutę išsimiegoti,
Maloniai kalbėjosi, žiūrėjo į mane rimtai
Klausė nuomonės apie Majakovskį
Skaičiau jam Korso Krilį Keruaką
Pasiūliau Barouzą Olsoną ir Hankę*
Barzdota ponia zoosode,
Išmintinga puma Meksiko mieste
6 berniukai choristai iš Zanzibaro
Giedojo įvairiomis suahili
Kalbomis ir vilnijo Ma Reini**
Ir Reičelės Lindsei ritmai.
Karalienės saloje
Mes praleidome ilgą vakarą kalbėdamiesi
Tada jis apkamšė mane gulintį
Ilgais raudonais apatiniais
po šilkine antklode ant sofos prie židinio
sakydamas ak Ginsbergai aš taip džiaugiuosi
sutikęs tokį nuostabų jaunuolį kaip jūs.
Po to aš prabudau susigėdęs.
Ar jis tikrai toks geras ir mielas? Ar aš tikrai toks didis?
Kodėl staiga sapnuoju
Šią maną? Kuriai anglų kalbos katedrai
Tai padarys įspūdį? Kokią klastą
Mano būsimam tobulumui čia sumąstė pranašas?
Sapnuoju savo gerumą Eliotui
Trokšdamas būti istorišku poetu
Ir valdyti jo Vaizduotės dalį –
Pernelyg ambicinga ekscentriško berniūkščio svajonė.
Apsaugok Dieve nuo mano piktų svajonių išsipildymo.
Praeitą naktį man sapnavosi Alenas Ginsbergas.
T. S. Eliotui būtų gėda dėl manęs.
____________________________
* Gregory’s Corso (1930–2001) – JAV poetas bitnikas; Robertas Creeley’s (1926–2005) – JAV poetas, Charles’as Olsonas (1910–1970) – JAV poetas, Herbertas Huncke (1915–1996) – vienas iš bitnikų subkultūros ikonų, rašytojas, nusikaltėlis, narkomanas.
** Ma Rainey (1886–1939) – viena pirmųjų profesionalių JAV bliuzo dainininkių.
Pažinčių skelbimas
Aš atsiųsiu tau nuotrauką
Jei tu man savąją atsiųsi
R. Creeley
Poetas profesorius saulė jau vakarop
ieško pagalbininko kompaniono gynėjo draugo
jauno meilužio tuščia užjaučiančia siela
džiugios dvasios, tiesmuko gražaus
atletiško kūno ir neriboto proto, drąsaus
kario, kuriam gali patikti moterys ir mergaitės, jokių problemų,
dalytis lova meditacija butu Žemutiniame Istsaide,
padėt įkvėpti žmoniją nukariauti pasaulį pyktį ir kaltę,
įkvėpto Vitmeno Bleiko Rembo Ma Reini ir Vivaldžio,
artimo gerbiančio prieštvaninę Meno didybę, priapiškai nerūpestingo
žaismingo nekenksmingo vergo ar šeimininko, mirtinai švelnaus švaistančio laiką,
fotografo, muzikanto, dailininko, poeto, japio ar mokslininko –
Susirask mane čia Niujorke vienišą su Vieniu
vaikštantį pas psichiatrę kuri sako Skirk laiko savo gyvenime
kažkam, ką galėtum vadinti brangiuoju, mylimuoju, kuris apkabina tave, meiluti
kuris gali susijaudinti ir ramiai priglausti galvą tau prie širdies.
1987-ųjų spalio 8 d.
Rudens lapai
66-erių dar tik mokausi kaip rūpintis savo kūnu
Atsibundu 8 ryto gerai nusiteikęs rašau į knygelę
pakylu iš lovos nuogas palikdamas prie sienos miegantį nuogą vaikiną
pasiruošiu miso grybų porų ir moliūgo pusryčius,
pasitikrinu cukrų kraujyje, rūpestingai išsivalau dantis, šepetėlis, krapštukas, siūlas, skalavimo skystis
pasitepu pėdas aliejum, užsivelku baltus marškinius, kelnes, baltas kojines užsimaunu
sėdžiu vienišas prie kriauklės
akimirką prieš susišukuodamas plaukus, džiaugdamasis, kad dar
ne lavonas
1992-ųjų spalio 13, 9.50 ryto
Tetai Rozai
Teta Roza – dabar – ar galėčiau pamatyti tave
liesą tavo veidą, triušišką šypseną, reumatizmo
skausmą – ir ilgą juodą sunkų batą
tavo kaulėtai kairei kojai
šlubčiodavai kilimu besidriekiančiu ilgu koridoriumi Niuarke
pro didžiulį juodą pianiną
stūksantį foje
kur vykdavo vakarėliai
ir aš dainuodavau ispanų lojalistų dainas
aukštu spigiu balseliu
(isteriškai) komitetas klausydavosi
kol šlubuodavai aplink kambarį
rinkdama pinigus –
teta Honė, dėdė Semas, prašalaitis su tuščia rankove
kišenėje
ir didžiule jauna plika galva
tarsi iš Abrahamo Linkolno brigadų
– tavo ilgas liūdnas veidas
seksualinės nevilties ašaros
(slopinama rauda ir kaulėti klubai
Po Osbourn Teras pagalvėmis)
– akimirka kai stovėjau ant unitazo sėdynės nuogas
o tu pudravai mano šlaunis kalaminu
nuodingosios gebenės nudegintas – mano švelnūs
ir gėdingi pirmi juodi, susiraitę plaukeliai
ką tada galvojai slapčia širdyje
žinodama, kad esu jau vyras –
naivi šeimos tylėjimo skaistuolė ant lieso savo kojų
pjedestalo vonioje – Niuarko muziejuje
teta Roza
Hitleris miręs, Hitleris Amžinybėje; Hitleris su
Tamerlanu ir Emile Bronte
Nors vis dar matau tave einančią, Osbourn Teras vaiduoklį
ilgu tamsiu koridoriumi lauko durų link
šlubčiojančią, su skaudžia šypsenėle
apsivilkusia šilkine
gėlėta suknele
sveikinančią mano tėvą, Poetą, apsilankiusį Niuarke
– matau kaip įeini į svetainę
šoki ant suluošintos kojos
ploji rankomis jo knygą
priėmė „Liveright“ leidykla
Hitleris miręs, ir „Liveright“ daugiau nebėra
„Praeities palėpė“ ir „Amžina akimirka“ išparduotos
dėdė Haris pardavė savo paskutinę šilkinę kojinę
Kler nebaigė modernaus šokio mokyklos
Senelė sėdi it susiraukšlėjęs paminklas Senučių
Prieglaudoje mirkčioja naujiems kūdikiams
paskutinįkart mačiau tave ligoninėj
blyški kaukolė švietė per pelenų spalvos odą
melsvų venų išvagota sąmonės netekusi skaistuolė
deguonies palapinėje
karas Ispanijoje jau seniai baigėsi teta Roza
1958-ųjų birželis, Paryžius
Vidas Morkūnas. Du apsakymai
2010 m. Nr. 1
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
Mirtis
Vieškelio žvyras smagiai gurgždėjo po įkaitusia sportbačių guma. Pro retus mūsų miškelio medžius – čia nei grybo, nei peteliškės, nei kokio žvėries – jau mačiau pirmuosius trobesius, kai staiga ji išpuolė į kelią ir – lyg kieno vejama – įšoko tiesiai man į glėbį. Taip ir parsinešiau ją namo.
Tėvas iš neobliuotų lentų paskubomis sukalė dėžę, gerai pritvirtino antvožą, ir ji apsigyveno pas mus, tiksliau, didžiuliame mūrinyje, kur buvo daug vietos, kaimynai laikė triušius, šieną, įvairius rakandus, kvepėjo sena geležimi ir voratinkliais, be to, čia stovėdavo ir viso namo gyventojų dviračiai. Po stogu nebylūs, vos atsidūrę lauke jie imdavo džergžti, kleksėti ir cypauti – kiekvienas vis kitokiu, savitu balsu. Aš atpažindavau visus.
Pro tyčia paliktą skylę mėginome ją šerti kopūstlapiais, morkomis, rūgštynėmis… Nieko neėdė, tūnojo dėžėje tylutė, greičiausiai susigūžusi, įsispraudusi į kurį nors kampą – pro tą vienintelę, visai nedidelę angą negalėjome jos matyti.
Nors tokį laimikį ketinau nuslėpti, jau patį pirmą vakarą aplink dėžę susigrūdo visi mūsų namo vaikai. Spausdamiesi prie nelygių, šeberkščiuotų lentų, kits per kitą jie pro skylę smalsiai žvilgčiojo į tamsą, bet taip nieko ir nepamatė. Dygios atšaižos įkyriai smigo į delnus ir skruostus, mūrinyje dvelkė drėgme ir bulvių daigais, visi nepatenkinti šaipėsi iš dėžės ir vieni iš kitų. Namuose laukė gardi vakarienė, mamos trankiai atidarinėjo langus ir šūkavo vardus.
Pamažu prie dėžės visi taip priprato, kad beveik niekam ji ir neberūpėjo. Tik kaimynės retkarčiais dar atnešdavo kokį skanėstą – naminės dešros galą ar lašinukų, ar sūrio, bet ji atkakliai nieko neėdė, taigi aplinkinių dėmesio nustojo visai.
Palėpėje, mažyčiame tvarkingame kambarėlyje, gyveno vienišas senukas, kurį visas namas mylėjo už ramų, smagų būdą. Senolis niekada niekuo nesiskųsdavo, nebambėdavo, nebuvo įkyrus ar suzmekęs. Jis netgi laikė avį. Tiksliau, žinojome, kad gyvulys – senuko, bet iš tikrųjų avį mielai paglobodavo kaimynai, mat toji gyveno mūrinyje, o pats šeimininkas iš palėpės beveik niekada nenusileisdavo ir savo augintinės kadų kada nebebuvo nė matęs. Ta avis buvo gražios pilkos vilnos, juodos nosies ir skvarbių, dievaži protingų akių.
Jaukiai gulėjau gilioje patalo pusnyje ir klausiausi įtūžusio vėjo, kuris, įstrigęs lango rėme lyg spąstuose, mėgindamas ištrūkti blaškėsi ir šiaip, ir taip. Po didžiulį mūsų namą šliaužiojo, o gal kokiam plyšy jau merdėjo karšinčius skersvėjis. Jis taip pat girdėjo šėlstant nartų jauną vėją ir pagiežingai šlerpštė: kada nors ir tu išgveręs klibikščiuosi palei pat trūnijančias grindis, suodinas, apgailėtinas virkausi kamine, lyg išmaldą rankiosi dulkelytes, o išsivadėjęs paskutinį kvapą išleisi ant slenksčio, negailestingai pritrėkštas durimis…
Naktį kažkas išpjovė kaimyno triušius – visus šešis. Jis, žinoma, pirmiausia pagalvojo apie dėžę ir atėjo niurnėti. Rietenų išvengti pavyko, bet kalta liko ji. Tapo aišku, jog kai kurie kaimynai nuo šiol į mus baltakiuos.
Kruopščiai apžiūrėjome jos būstą – prieš žiemą tėvo apkaltą storu veltiniu, – bet neradome nė žymelės, kad būtų išsmukusi.
– Ei, ar esi ten?! – Nelaimėlių triušių savininkas spyrė dėžei į šonkaulius. Ir pats nustėro, aptvilkytas savo įžūlumo. Mūrinyje taip nutyko, kad akimirką man pasidingojo – girdžiu, kaip kvepia šiurkšti mediena ir glotnūs sienų akmenys.
O kitą rytą…
Buvo vos praaušę. Ant aštraus mūsų kiemo gruodo, ir dar priešais visų langus, tąsėsi žiauriai sužalota, mažne pusiau perplėšta višta. Bėdulė, kraupiai kvarkdama jau nebe savo, o kažkokios kitos gyvasties balsu, blaškėsi į visas puses, tai bandydama bėgti, tai šliauždama, o bjauriausiai atrodė įnirtingos, deja, naivios pastangos pakilti į orą. Pradėjo snyguriuoti. Višta kiemui dosniai aukojo garuojantį kraują, bet šis į žemę nesusigėrė, mat ją dengė plonytė, spindinti ledinė skraistė. Visos kitos vištos kūpsojo jau prišalusios prie gruodo, nežiemiškai gaivus vėjelis silpnais pūkšniais taršė baltas ir tamsrudes plunksnas. Vištos buvo pačios paprasčiausios, joms niekada nekildavo minčių, pavyzdžiui, apie tai, kad kur nors, gal visai netoli, gal kitoje gatvėje, o gal tiesiog anapus šio mūrinio gyvena lygiai tokios pat vištos. Jos niekada nieko neapgavo, nepuoselėjo jokių ypatingų norų, netroško keršto – o ir nebuvo už ką keršyti… Joms net nebuvo ko bijoti. Juk iš tiesų… Ar vištos – arba nekalti triušiai – bent pagalvoja apie tikimybę kristi aršiose, žūtbūtinėse kautynėse. Be menkiausio siaubo, užtat pavydėtinai ramiai ir su begaliniu pasitikėjimu vieną gražų rytmetį jos – ar jie – žvelgia į kirvuką šeimininkės rankoje…
Abejingas vėjas vis dar kedeno negyvas plunksnas, ir tik viena višta, prisispaudusi prie mūrinio sienos, atkakliai, lyg kokią pasipriešinimo vėliavą, kėlė kruviną sparną, o bąlančią akį kreipė į nepasiekiamą dangų. Niekas neištarė nė žodžio.
Visą žiemą niekas su mumis nekalbėjo ir nepriekaištavo, net nepažvelgė į mūsų pusę. Miestelis skendėjo tyloje ir sniege, kuris buvo kaip niekad tikras – nepanašus nei į miltus, nei į putą ant barzdaskučio šepetėlio, nei į cukraus pudrą – tiesiog paprasčiausias sniegas. Jis jaukiai gurgždėjo po šiltais griozdžiais batais, puikiausiai kibo į gniūžtes, buvo kaip dera švarus ir šaltas. Tik šitai nėmaž nedžiugino, nes prieš mus nusiteikė visas namas – pustrečio aukšto ir šalinamiai, ir palėpė, ir dar vienas priestatas, šiaip ūkinis, bet jau seniai gyvenamas, taigi – visi kaimynai. Kai kurie jų dar turėjo savų kaimynų – mums tolimesnių, gyvenančių kitoje gatvės pusėje, o tie turėjo kaimynų kitoje gatvėje. O miestelyje gatvių buvo ir daugiau… Lyg to būtų negana, mūsų kaimynų kaimynai kituose miesteliuose turėjo giminaičių, šie – ir kaimynų, ir tolimesnių giminių, kurių pažįstami bei gentys gyveno miestuose ir turėjo ne tik kaimynų, bet ir tetų bičiulių pusbrolių užsieniuose. O blogiausia, kad šioje minioje – tarp giminių, draugų, menkai pažįstamų žmonių, sutinkamų, tarkime, tik pirtyje – galėjo pasitaikyti, pakaktų, kad pasitaikytų vienas vienintelis asmuo, susirašinėjantis su kosmonautu…
Bet iš tikrųjų mudu su tėvu apie kosmosą retai kada pagalvodavome.
Naktinis speigas storai, tarsi lydytais taukais, aptepdavo langų stiklus ledu, o aš praurbindavau akelę ir žvelgdavau į mūrinį – kažin kaip ten ji? Kiemas sulig pirmo aukšto langais buvo užverstas dangaus patalų plunksnomis, atrodė, kad visas mūsų namas giliai nugrimzdęs į žiemos miegą – tarpais niekas nekrustelėdavo ištisas paras, nebent sucypdavo apsisapnavusi pelė, sugergždavo durų vyriai ar sausas kosulys prasmukdavo į kaminą. Bet mudu su tėvu siautė atskira, vien mums lemta tyla, nuo kurios krūtinę spaudė sunkumas lyg nuo sprangių žieminių kriaušių.
Buvome pasiryžę gintis iš paskutiniųjų, bet apšašę, nuolat sloguojantys kaimynų vaikai pro atviras mūrinio duris vis dėlto ne kartą apmėtė dėžę gniūžtėmis. Arčiau prieiti nesiryždavo.
Žinojau, kad naktimis ji rymo prie skylės ir liūdna akimi žvelgia į užpustytą kiemą, į ryškias sidabro žvaigždes, tarsi prišalusias prie juodo dangaus aksomo, žvelgia į mūsų buto ir kaimynų langus. Ar ji nutuokė, kas yra kvapai ir spalvos? Ar jautė šaltį? Ar svarstė, kam reikalingi metų laikai? Ar pažino meilę? O miegą, sapnus, kraujo skonį?
Pavasariop visur sugurgėjo upeliukai, o aš klausydavausi, kaip tęžta paskutinio sniego likučiai, kaip į atšylančios žemės gelmę smelkiasi žiemos įmygis ir visos nuoskaudos, kaip visur treška ir skimbčioja besirąžanti gyvybė. Upeliukai liejosi į didesnius upelius, šie – pro kitus kiemus, pro kitus miestelius – sruvo į upes, šios – dar toliau – į niekada man neregėtas jūras… Štai tada mes ryžomės išleisti ją pasilakstyti.
Tėvas kirviu atsargiai nuplėšė dėžės dangtį. Nuo malkų rietuvės į tą buveinę krito šešėlis, bet joje ir šiaip tvyrojo prieblanda. Dėžės ertmė atrodė gerokai didesnė, nei iš tikrųjų galėjo būti. Nejučia žingtelėjome atatupsti. Taip pat nejučia apsigręžėme ir kiemo purvynais nukėblinome namo. Pro langą mus – o gal dėžę – stebėjo kaimynė. Ji nuolat skųsdavosi nemiga, bet šiaip buvo geros širdies moteriškė.
Namie kažką skaitinėjau ar snaudžiau, dabar jau nebeprisimenu, o tėvas gulėjo ant sofos ir nusistvėręs laikraštį galvojo visai apie ką kitką. Kaip ir aš. O ji tuo tarpu mankštino per žiemą surambėjusią sandarą: šėliojo, vartėsi pažliugusioje pievoje, keberiojosi į medžius, žaismingai vaikėsi žvirblius. Ilga ir puiki buvo diena.
Vakare tėvas vėl užkalė antvožą.
Pavasaris vis labiau įsišėlo, naktys traukėsi, seko, ant sienų, ant pradžiūvusios žemės palikdamos sparčiai blunkančias šešėlių nuosėdas. Aplink metų metais užsigulėjusius apleistus daiktus, o ir pasieniais, patvoriais stiebėsi žolė, langų stiklus drebino duslūs ir visai nebaisūs griaustiniai.
Sykį paryčiais, dar dorai nepraaušus, mus išbudino pašėlęs, net netikroviškas avies bliovimas. Subruzdo visas namas. Tuojau sudundėjo ir mūsų durys – belsta iš peties. Kažkas tiesiog išliejo įtūžį ir pasišalino. Kaimynai, susispietę būreliais, lūkuriavo koridoriuose, virtuvėse. Vaikai malėsi po laiptais. Atrodė, šnibždasi ir kikena nuzulintos pakopos. Niekas nesiryžo išeiti į kiemą. Ten apie laukujes duris blaškėsi avis – blaškėsi ir bliovė lyg pamišėlė. Aušo. Gyvuliui nieko nebuvo nutikę. Tačiau viršuje mirė senukas – avies šeimininkas.
Nutaikiau progą ir nepastebėtas užkopiau į palėpę.
Ant stalelio lyg niekur nieko tiksėjo žadintuvas. Iš ketaus krosnelės bergždžiai plūdo kaitra. Velionis gulėjo lovoje po šiltu apklotu, šiek tiek pasukęs galvą. Stebėjo mane sustiklėjusios akies krašteliu. Senukas atrodė visai įprastai. Jokia grimasa neiškreipė gelsvoko jo veido, kuris ir gyvo niekad nebuvo atgrasus. Panašu, kad prieš pabaigą šio kūno nekamavo konvulsijos, o sielos – slogios nuodėmės. Įsmukęs skersvėjis šiek tiek išvėtė kambary susitelkusią tvanką ir įniko žaisti visiškai žilų velionio plaukų sruoga. Pro langą mačiau balto debesies kraštelį. Iš apačios vis dar sklido slopus jau išvargusios avies bliovimas. Gyvulys nežinojo, kad šeimininkas nepajuto nei skausmo, nei siaubo – paprasčiausiai atsigulė ir išėjo.
Kaimynai buvo nepalenkiami. Mudviem su tėvu jie tiesiog uždraudė kuo nors prisidėti prie laidotuvių. Nutrūko bet kokie mūsų ryšiai su namo gyventojais. Net nežinojau, ar verta džiaugtis bent tuo, kad nepasiūlė išsinešdinti į kitą miestelį.
Dėžę aptikome su antvože iškirsta skyle ir akivaizdžiomis kažkokio stipraus chemikalo žymėmis. Savaime suprantama, ji buvo dingusi. Iki pat rudens, iki antrųjų šalnų dar bandžiau ieškoti. Kartą nugirdau, jog įsitaisiusi ant slidžių akmenų mūsų upelyje graibo aukšles. Nulėkiau ten, bet spėjau pastebėti tik balkšvus kelių srovės nešamų žuvyčių pilvelius. Nuo tada nieko apie ją nebegirdėjome. Juk nepaskelbsi laikraštyje: dingo…
Pamažu atlyžo ir kaimynai. Mūsų santykiai vėl šilti, nuoširdūs. Kieme nenutyla naminių paukščių lalesys, o mūrinyje kvepia sausomis malkomis ir raugintais kopūstais. Dienos ir vėl traukiasi, senka, ant sienų, ant stogų, ant debesų palikdamos skaidrios šviesos rėžius. Viskas būtų gerai, jei ne tas apmaudas: jau niekada nesužinosiu, kaip ji atrodo.
Angelas nulūžusiu pimpaliuku
Įsibrovęs tarp retų pušų rudomis pleiskanomis nuėjusia žieve, tiesiog iš snieguoto šlaito kyšo aprūdijęs vamzdis, o iš šio žiobtų it liežuvis karo milžiniškas varveklis. Kartais – nelygu kuris paros metas, nelygu kokie orai – jis žaižaruoja, tviska purpuru ar smaragdu, kartais spindi lyg sidabrinis ar šviečia melsvai, o kartais, aptrauktas balzgana migla, vos boluoja. Būna ir atgrasiai drumzlus. Jei per patį įžiemį pasitaikytų po tuo gurvuoliu važiuoti (mat kybo jis mažne virš kelio), nepraleiskite progos pasigrožėti. Ypač įspūdingai varveklis atrodo mėnesėtą naktį.
Tolimajame tvenkinio krante, kur, sumerkęs šakas į žalius glitėsius, rymo paliegėlis gluosnis, kėpso sukrypęs suoliukas. Ant aptrešusių išilginių dar matyti įbrėžos vinimi ar stiklo šuke: trumputė meilės istorija, ginekologijos ir aritmetikos pradmenys.
Žalėsiuose po reta gluosnio šakų stogine vandens ir oro entomofauna spiečiasi apie išpampusį kažin kada nuskandinto katino pilvą.
Anapus tvoros, apleistame buvusio vienuolyno sode, tarp sukumpusių kamienų klydinėja skvarbus vėjelis, pažemiais tartum baltvyksles draiko sniego sūkuriukus, šiugždena kur ne kur užsilikusias styrios žolės gabanas. Ūmios speigų ir polaidžių kaitos ne kartą sukiotos, narintos obelų šakos, rūpestingų vienuolių kadaise paramstytos nužievintomis šatromis – dabar šios primena išsiklaipiusius ramentus – spindi šerkšno sidabru. Bet iš tikrųjų tai tik melchioras. Tik melchioras – ilgainiui vis tiek pažaliuos.
Gūdžioje tyloje protarpiais sutrakši ištisais kaušais nuo kamienų atsiknojanti žievė, ant gruodo pupteli suvytęs obuoliūkštis.
Į kūną smelkiasi šaltis.
Gražiausiai jos padaro dėžutes ausims ir plaštakoms. Į kalkintą vienaukštį priestatėlį miško pusėje susirenka apie dešimtą ir darbuojasi iki pietų. Apsėdusios senais laikraščiais užtiestus ilgus stalus, guviai lanksto, karpo, klijuoja, raito ornamentus, spaudžia inicialus. Naujokėms – kol įgus – patikėtos prasčiausios rusvo kartono dėžės be jokios puošybos. Į tokias deda šonkaulius.
Į kraujuojančias tėvo lūpas, nusėtas melsvomis pigmentinėmis dėmelėmis, įspraudžiu triskiemenį žodį. Tėvas lyžčioja jį it šokoladinį ir čepsi. Iš bedantės burnos kyšteli sukruvinta priesaga. Žodis – neperkandamas, nesučiulpiamas, jį galima nebent praryti stačią. Bet mano tėvas žodžių neryja. Tik pasimėgaudamas vobaluoja būdvardžius, laižo jungtukus, lūpomis minko keiksmažodžius. Sykiais, lyg kokio vaisiaus kauliuką, išspjauna žodį ant delno, prisikišęs prie pat akių apžiūri; kartais ima ir nusišypso, o kartais atrodo – įmanytų išbarti. Arba paima, būna, nuo savo ar mano delno kokį veiksmažodį ar tarptautinį ir net užsimerkia, kad geriau patirtų skonį. Jeigu veiksmažodis pasitaiko kartus lyg pelynas, tėvas išraiškingai susiraukia, bet žodžio iš lūpų nepaleidžia. Smakru mažyte srovele nusiurena su krauju sumišusios seilės. Paskubomis įbruku dar ir daiktavardį. Tėvas ilgai, kantriai tyrinėja tų dviejų žodžių derinį.
Palubėje, šešėlyje už sparo, pūpso iš seilių, susmulkintos medienos ir džiovos mikobakterijų sulipdytas širšių lizdas. Grindis storai kloja dulkės, jose skendi subyrėję muliažiniai griaučiai, vienas kitas negyvas batas. Pro kledarą lango rėmą įsmukęs vėjelis šiaušia balandžio plunksnas. Rūdija į sieną atremti lovūgaliai.
Su vyr. seserimi išeiname į koridorių. Ant kadų kadai dažytos jo sienos tįsi riebi drūžė. Matyt, kas nors, eidamas palei sieną, rėmėsi į ją delnu ir paliko infekcijos žymę: ligos molekulės, odos skaidulos, prakaito atomai į mūrą įsigavo amžiams.
Nišoje, kur kadaise būta durų, kone sulig kulkšnimis brydodama virusų ir bacilų substancijoje, tūno raukšlėta lyg džiovintas grybas – ir už tokį ne kažin kiek didesnė – senutė. Nuo tos drėkstančios sienos jos nebeatplėštų niekas. Nereikia senučiukei nei maisto, nei vandens, nereikia lankytojų anei medikamentų. Kvapų ir užkratų pritvinkusio oro dar yra, ir gerai. Kad tik tos durys pagaliau atsivertų.
Žvarbų žiemos rytą prie tvoros linksmai klega buvusių ligonių vėlės, susirinkusios panaršyti iš neobliuotų lentų sukaltose dėžėse, kur paliekami labdariniai drabužiai. Sugeltusi mergaitė iš urologinio mažne visa sulenda į dukslų vilnonį megztinį. Jis tik šiek tiek dvelkia jaukiais namais, krosnies dūmais, šviežiai sukapotomis malkomis, daugiau – ringeriu.
Mergaičiukė lyg beformė dėmė čiūžteli kūdros ledu ir išnyksta.
Paryčiais tėvui amputuoja ir kitą ranką – sulig petimi. Nurėžia ir kažkur išneša. Ant raukšlėto linoleumo man po kojomis nutyška keli šlakai kraujo ir tirpalo. Spėju pastebėti emaliuotame inksto formos inde sulenktą dešinę, plūduriuojančią žalzganame skystyje.
Mažytėje savo kamaraitėje koridoriaus gale kuičiasi slaugė. Pro praviras duris girdėti, kaip suirzusi kažin ką marma.
Kai kitą dieną įeinu į palatą, prie tėvo priskretęs skiedra berniūkštis iš nervų – visiems seniai įgrisęs akilanda – monotoniškai bubena vieną savo mįslių:
– Be rankų be kojų tupi ir kakoja kas be rankų be kojų tupi ir kakoja kas be rankų be kojų tupi ir kakoja kas…
Tėvas atlaidžiai šypsosi. Tulžies jame nėra.
Kieme tikras žliūgas. Prie apavo priskretusios pliurės nei nusipurtysi, nei nusibrūžinsi į sudilusius demblių šerius. Eidamas vidun kassyk įneši žemės, pesticidų, paišų, eidamas laukan išneši balažin kokių užkratų.
Pašiūrėje riogso trinka. Sniegas aplink ją sumišęs su krauju.
Atplėšęs langą, ūmus šiaurės vėjas įbloškia svilėsių kvapą. Viename kiemų miestelio pakraštyje ant lentos guli paskersta kiaulė – guli plačiai išžargdinta, perrėžta išilgai. Kūnui nebepriklausanti galva pūpso dubenyje išdaužyta emale. Šnipas pajuodęs, dantys pražiodytame snukyje išlūžinėję, ant stingaus liežuvio leidžiasi snaigių kristalai. Apstojusios gentainę, į palaikus tuščiomis akimis spokso melzganos kiaulių vėlės. Ore tvyro susvilusio šerio smarvė, sniegulės ant dar karštos odos beregint tirpsta.
Pro langą matau gluosnį prie kūdros. Įsivėlusi tarp geibių šakų, kabalioja šiaurio užnešta gonorėja. Vaiskioje besniegio gruodžio apypietės saulėje ją lesioja pasišiaušusios varnos.
Tėvas kažkaip aštriai, lyg paskutinį kartą, atsidūsta. Mudu su vyr. seserimi stovime susiglaudę pečiais ir gūžiamės – kaip vaikystėje. Perkreipta viršutinė jos lūpa, žinau, vos vos tirta.
Akimirkos kvapas jau beveik išvėsęs.
Virš ankstyvų sutemų gobiamo kiemo, virš sandėliukų, prigrūstų visokio nebereikalingo gero – prastai išskalautų basonų, sudėvėtų ramentų, griaučių surūdijusiomis vielomis, kur trūksta kaulų, – virš pakrypusių stoginių, virš kiaurašonių dėžių stirtų, virš lavoninės dėmėtomis, lyg politinis ano pasaulio žemėlapis, sienomis be garso sklendžia tamsmėlynė, akla ir kurčia pelėdos vėlė. Pelės užkaboriuose išsyk nuščiūva.
Tėvas po cistektomijos jau atsigauna. Bet jo odos spalva man visai nepatinka.
Palatoje drėksta sienos. Jos prisisunkusios dešimtmečiais čia šnypščiančių atodūsių, palubėje, ypač kampuose, telkiasi tuščio optimizmo molekulės, palei grindis skersvėjai nešioja mutavusias aimanų ląsteles, nevilties pūkai pagalvėse aštrūs tarytum metalo drožlės, bet tėvas kantriai šypsosi ir merkia man akį.
Patvoriais jau stiepiasi želmenys. Po sodą straksi skaisčiai raudona šuniuko vėlė. Dar vieną žiemą ištvėrusios obelys, net ir suriestos vėžio, veikiai iš paskutiniųjų kraus pumpurus.
Kartais išeinu nakčia paklaidžioti begaliniais pilkšvai dažytais koridoriais. Palatose knarkia ir nevalingai bezda ligoniai, girgžda spyruoklės, stiklinėse postų spintose dzingsi buteliukai. Trenkia vaistais, dvokia prakaitu ir sapnais, aplinkui, viršuje, apačioje plaka šimtai širdžių – ak, štai dar viena sustojo, – siūruoja daugybė plaučių, oras, kuriame ir šiaip maišosi miriadai atomų-svetimkūnių, pertvinkęs smegenų išskiriamos drumstos substancijos. Paprastai ją vadiname mintimis. Sunku net įsivaizduoti, kiek prisikvėpuojame svetimų minčių apie saulėkaitą, paūksmę, kirminus žemėje, apie nenuskintas vyšnias (o jeigu nules varnėnai?!), apie pamirštas užrakinti duris, apie pleiskanas, utėles, apie save, apie aštuoniuke besisukantį dviračio ratą, apie vaivorykštės spalvų skaičių. O kur dar mintys apie kerštą ar apie vienatvę… Užtat plaučiai ir rūdija.
Trečiame aukšte sutinku liesutį – lyg išlankstytą iš vielos – žmogystą įelektrintais plaukais. Ir dar šlapiu tarpkoju. Pabaltakiavęs į mane ir kažin ką priekaištingai suburblenęs, žmogėnas nukėbrina sau. Įdomu, iš kurio jis skyriaus?
Menką, seniai ravėtą ligoninės gėlyną gaivią vasaros naktį aplanko sidabrinės bičių vėlės. Sakytum, pinigėliai jos skimbčioja tarp balandų, notrelių ir našlaičių, o sodne už tvoros tręšta persenusių obelų kamienai, iš lapų garuoja gyvybė, knojasi ir byra žievė, dar kiek ir išgirsime pjūklų džiržgesį, medgalių trinksėjimą į purvais nutaškyto karučio lovį. Bet kol kas buvusio vienuolyno sode tylu, dar netraška ugnyje obelų kauleliai, pro visus krosnies plyšius dar nesismelkia aitrūs dūmai.
Naktį pulmonologinio laboratorijoje per miegus surinka jaunutė slaugė. Dar beveik švarus jos balsas be aido susigeria į sienas, apkabinėtas juodomis rentgeno nuotraukomis, kuriose boluoja seniai mirusių žmonių plaučiai.
Užeina kasdienės dulksnos. Papilkėjusios vėlės vis dažniau susiburia malkinėje: rūko, lošia kortomis, šlerpščia labdarinę arbatą. Kartais matau, kaip per tvorą keberiojasi į sodą – pasirankioti susususių obuoliukų.
Vyr. sesuo tėvą plačiai pražiodo, aš lengvai spūsteliu gruoblėtą jo krūtinę, ir mudviem vis dėlto pavyksta iškrapštyti kankintoją kosulį. Deja, šis prasprūsta pro pirštus ir įšėlsta blaškytis po palatą: straksi grindimis, trankosi į sienas, iššokęs iki palubės lyg tyčia įsmunka po gaubtu ir sukulia lemputę. Visur, kur kosulio pataikyta, lieka kaište nenukaišiamos gelzganai žalios dėmės. Iš pradžių dar mėginame jį sučiupti, ir vyr. seseriai beveik pasiseka, bet aštri briauna perrėžia jai plaštaką. Tėvas apstulbęs stebi gaudynes. Skubinai atlapoju langą, ir skersvėjis kaipmat išguja kosulį laukan. Valandėlę dar girdime jį daužantis į stogelius, kliuvinėjant už plikų šakų, bet galiausiai raižus garsas numalšta tolumoje.
Varnų vėlės šįmet drumzlinai gelsvos. Vadinasi, ruduo bus darganotas, o žiema šalta.
Tarplangyje – šūsnis nugaišusių musių: užpernykščių, pernykščių ir šiųmečių.
Tolimajame pakraštyje, kur geras tarpas tvoros išgriuvęs, ir sodas susieina su plynu lauku, sakytum, plaikstosi liepsnos. Bet iš tikrųjų ugnies ant sniego niekas neužkūrė. Aptikusios avietės krūmą, paskanauti kažkokiu stebuklu išsilaikiusių šerkšno cukrumi pabarstytų uogų visu būriu sulėkė sniegenos. Paukščiukai straksi tarp avietojų, sparneliais plaka, dėl stambesnės uogos mažne kimba kits kitam į plunksnas – štai tas melsvai raudonas mirgesys iš tolo ir atrodo kaip laužas.
Baltutėlių pusnų, per kurias niekieno dar neklampota, nešliuožta, nei žvėries bėgta, nugultas laukas driekiasi iki pat tolimo pušyno, šis šlaitu leidžiasi iki kelio. Bet ten – jau kitas gyvenimas. O čia snieguotą lygmę ir sodą pamažu gobia tamsiai mėlyna mantija su papurusia debesų apykakle, už kurios veidą slepia mėnuo – amžinasis melancholikas.
Sočiai prisilesusios sniegenos jau snūduriuoja šiltoje užuoglaudoje. Pagaliau pratrūkusi mėnesiena švarut švariausiame sniege išsyk atspaudžia įmantrų obelų šakų raizginį. Retkarčiais tai šen, tai ten nuo šakos nubyra lengvutis baltas pūpsnis. Tylu. Pamanytum, visatoje dar nesutvertas joks garsas.
Nejučia ir aš iš smalsumo stabteliu gretimos palatos tarpduryje. Nuo pastirusių velionio kojų jo duktė ar dukraitė numauna senas vilnones kojines. Jos prisisunkusios prakaito, pribyrėjusios negyvos odos miltų ir nuo šiol veikiausiai bus vienintelis tame jau įgeltusiame kūne blėsavusios gyvybės atminimas.
Į langus teškia ūmus lietaus šuoras. Gęsta dar viena rudens diena.
Naktimis spaudžia toks speigas, kad laukujės durys prišąla prie staktos ir be kirvio jų neatplėši.
Žali pavasario putėsiai dar negreit pabirs ant įjuodusios stogo skardos, apkibs vijoklių virkščias, iš paskutiniųjų įsitvėrusias aižėjančių sienų. Pavasaris išbudins paukščius, graužikus, nariuotakojus, užleis slogą, šašus ir hormonų vėtras; atkutusios ligonių vėlės – senbuvės ir naujokės – dalysis įspūdžiais ir prisiminimais, daužys užsilikėlius varveklius. Virš kūdros pakils per žiemą užsikonservavęs šutas, o pakraščiais sunoks kurkulai. Nukarusiomis gluosnio šakomis riedės pirmojo lietaus lašai. kakšlė mama ligoninės virtuvėje savo vaikučius mokys orumo ir išgyvenimo meno.
Bet argi šitaip dar kada nors bus?..
Nelygūs, skretenomis aptukę metaliniai viryklių paviršiai jau seniai nebespindi. Bet ugnis kaip visada kaitri. Puode kunkuliuoja kvapnus, gvazdikėliais, cinamono žieve, lauro lapais pagardintas skystimas. Į viralą sumerkęs abi rankas, prie puodo akivaizdžiai nuobodžiaudamas stovi gunktelėjęs aplėpausis žmogelis. Kitas, viena ausimi klausydamasis radijo, dengia stalą, užklotą klijuote su pablukusiais šachmatų rikiais. Murzina ankstyvo pavasario saulė, įspindusi tarp užuolaidų su išblukusiais mėnuliais, apšviečia vienodas abiejų žmogystų raukšles, vienodus kraujagyslių siūlus smilkiniuose, vienodai traiškanotas akis.
Įkyruolis iš nervų stovi koridoriuje prie lango ir žiūrėdamas į kiemą murma:
– Gyvena be kūno kalba be liežuvio kas gyvena be kūno kalba be liežuvio kas gyvena be kūno kalba be liežuvio kas…
Vieną rytą imu tėvą ant rankų ir mudu einame pasižmonėti. Nešu jį tamsiai žaliai išdažytais koridoriais, pro mus zuja personalas, palatose šūkčioja kortuotojai, šnabždasi lankytojai. Ant langų švelniai siūruoja įgeltusios užuolaidėlės. Tėvas dairosi iš jaudulio net apsiašarojęs, o kūnelis toks lengvas – tiek jo ir telikę, – rodos, nešiočiau ir nešiočiau… Pastumiu dvivėres duris prisilietimų nusvidintais rankenų bumbulais ir mudu atsiduriame ant laiptų. Nesakau, kad mediniai jų turėklai tikriausiai prisigėrę sifilio ar džiovos, gal ir kokios pasiutligės užkrato. Nesakau, kad mažytėje, vos aštuonių vietų – bet pajėgiančiųjų iki jos ateiti nesusirenka nė tiek, – valgyklėlėje atsiduoda chloru, pelėsiais ir pridegusiais taukais. Tėvui nesakau, kas tas sparčiu žingsniu mus aplenkęs įkūnus vyriškis. Jis visada plumpsi pustekinis, sukaitęs, akiniai itin storais stiklais visada nusmukę ant nosies galo, riebaluoti plaukai apsukti aplink plikę ir įžvalgiai prie šios priklijuoti. Jo portfelis prikimštas brėžinių, testamentų, diagramų su fotometriniais duomenimis, o chalato kišenės – atvėpusios, mat pilnos laikrodžių, akinių, pypkių, degtukų dėžučių, susicukravusių saldainiukų ir dar nežinia ko. Sielų pribuvėjas – taip girdėjau jį vadinant – į mudu nė nedirstelėjęs išnyksta už kardiologinio durų.
Iš infekcinio apleistais laiptais, žinau, galima užlipti į palėpę, iš šios – užsiropšti ant stogo. Taigi vengdamas dažais aptaškytų, vinėtų lentgalių, treškindamas stiklo šukes ir suakmenėjusias išmatas, tarsi į kopą lipu dulkėse skendinčiais laiptais. Tėvas, trūksmingai alsuodamas, glaudžiasi man prie krūtinės.
Kai išsikeberiojame laukan, mus, lyg tykojęs pasaloje, iškart užklumpa gaivus vėjelis. Iš netikėtumo, jaudulio, o gal iš palaimos tėvas akimirką pristinga kvapo. Apie būsimąją abipusę enukleaciją, kitaip tariant, akių obuolių pašalinimo operaciją jis dar nieko nežino, užtat noriu parodyti žydroje padangėje čirenantį vyturiuką, žalias karūnas iškėlusį pušyną, kalvas vakarų pusėje. Bet tėvas žiūri visai kitur. Žemyn. Į dviratį kieme. Atsirėmęs į sandėliuko sieną, jau gerokai parūdijęs, tuščiomis padangomis, nukarusia grandine jis metų metus lyg ištikimas šuo laukia pro ligoninės duris išeinančio šeimininko.
Orams įšilus gurvuolis atsileidžia, sutęžta, tada tiesiai ant kelio pliūpteli murkšlinas, dvokiantis ašarų, limfos, blogo kraujo, kondensuoto skausmo ir kitokių atliekų srautas. Jos pamažu sunkiasi į dirvožemį, smelkiasi į rūdų klodus, liejasi į gruntinius vandenis, išsiskaidžiusios į monadas apkermėja miestelių kiemuose apgaulingai baltuojančius skalbinius, naktimis suspįsta danguje, sužimba šarmos inkrustacijose, aplimpa voratinklius sandėlių ir rūsių kertėse, nugula su palėpių dulkėmis…
Antradieniais tėvą nešu į pirtį.
Atsargių atsargiausiai mazgoju skersai išilgai susiuvinėtą kūnelį, muiluotas vanduo sunkiasi į jį pro vienas siūles, išteka pro kitas. Tėvas – aklas, kurčias, bežadis – ir raukosi, ir šypsosi, todėl įstrižai persiūtą jo veidą kraipo keisčiausios grimasos.
Putotos muilenos pro groteles grindyse sliaukia į žemės įsčias, neša daugybės maudomų kūnų nuoplovas.
Kieme telkiasi migla. Ant sukrypusio suoliuko po gluosniu kėpso vieniša vėlė. Atrodo tarsi sudarkyta. Gal todėl visada laikosi atokiau nuo kitų.
Atgavusi savo turtą, lova spygteli.
Įslydęs skersvėjis nuo grindų lyg nematomas dulkes pakelia bakterijų spiečių. Gretimoje palatoje į sienas graužiasi kiauras paras netylanti dejonė.
Išeidamas tarpduryje atsigręžiu. Tėvo skruostu rieda stambi ašara. Kai pagalvoji – kas ta ašara? Paprasčiausias skaidrus, silpnos šarminės reakcijos skystis, beveik grynas vanduo – tik su šlakeliu natrio chlorido. Tad kodėl taip gėlu ją matyti?
Neregėtai vešlią – kone sulig šakomis – sodnelio žolę šlamščia nežinia iš kur priklydusi ožka. Obelys aptūptos smailiasnapių varnėnų. Saulėje sutviska ant šakelės pakibusi šviesių plaukų gabana. Matyt, vėjas bus atnešęs iš ligoninės kirpyklėlės.
Vasara pursloja ir ošia.
Kartais, kai visai suriečia neviltis, nusileidžiu į patį apatinį rūsio aukštą. Čia, drėgnoje, bet šiltoje, blausiai apšviestoje patalpoje, – tik vamzdžiai. Nors dažai aptrupėję, išblukę, spalvas dar įmanoma atpažinti: mėlynas ateina iš nervų skyriaus, rudas – iš urologinio, raudonas – iš traumatologinio, pilkas – iš onkologinio… Vidur patalpos jie visi sulydyti į vieną – gelzganą, didelio skersmens, smingantį po žeme.
Atsisėdu tiesiog ant pliko betono, nugara prisišlieju prie storojo vamzdžio – šis kaista ir vėsta, tvinksi ir virpa – ir ilgai klausausi nepaliaujamo daugiabalsio švokštimo.
Neseniai atėjusiųjų žvalumas beregint blėsta, gera nuotaika bjūra. Viena kita bemiegė naktis, ir jie, jau suirzę, taip pat nervingai skersakiuos į ką tik atėjusiuosius. Pasieniais išrikiuotų minkštasuolių visiems nepakanka, todėl negavusieji atsisėsti nekantriai mindžikuoja prie masyvių dvivėrių durų, ramsto sienas ar slampinėja po menkai apšviestą koridorių. Ilgų karčių su kabliais abiejuose galuose visiems taip pat neužtenka, tad jų negavusieji apsiginklavę vaisių raškytuvais, ilgakočiais tinkleliais, netgi grėbliais ar žeberklais.
BE ĮRANKIO NEĮLEIDŽIAME! – parašyta lentelėje ant raukšlinta skarda apkaltų durų. Protarpiais jos cypdamos atsiveria – apatinė briauna trinasi į nudrengtą linoleumą – ir vienas kitas laimingasis įleidžiamas anapus.
Didžiuliame apskritame baseine – žalsvame tirpale – visaip vartosi ir makaluojasi (turbūt dugne sukasi koks nors sraigtas) šiurpi daugybė kojų, rankų, plaučių, pilvų, raktikaulių, plastikinių indelių su akių obuoliais, ausimis, dantimis… Organai, kūno dalys su prikabintomis kortelėmis grūdasi, keičiasi vietomis ir atrodo, kad tirpale gimsta nematytas neregėtas milžinas. Staiga, trumpam iškilęs į paviršių, vidur baseino šmėsteli visas žmogaus kūnas su treningu. Turbūt niekas net nepastebėjo, kaip įkrito nelaimėlis, greičiausiai paslydęs ant šlapių plytelių ar aitraus kvapo apalpintas.
Aplink baseiną lėtai vaikštinėja vyrai ir moterys ir susikaupę stebi judėjimą tirpale. Tas, kam pavyksta kartimi, skintuvu, žeberklu ar dar kuo nors užkabinti ir išsikelti reikiamą galūnę, kaulą ar organą, pro siauras, žalzganai dažytas duris eina į registratūrą, kur gauna dėžutę laimikiui ir lankstinuką su aprašyta buvusio savininko biografija.
Sninga be pertrūkio, net vėlių kieme nebeįžiūrėsi. Jei ne gurgždėjimas, pamanytum, kad šį prieglobstį jos jau apleido.
Ji sunkiai pūškuoja per sniegą – takas tokį ankstyvą rytą dar neišmintas. Batai šiek tiek spaudžia. Kaip matyt, bus vėl suputusios kojos, o ir kailis auluose jau visai susitrynęs.
Kopdama į savo aukštą, ji nei iš šio, nei iš to pasigenda dvyliktosios pakopos. Pirmoji trijose vietose ištrupėjusi, trečioji – keturiose, septintosios kraštas per visą ilgį nuskeltas, o dvyliktosios – su amžiams įsispaudusiu kamšteliu – lyg ir nebėra. Kaip matyt, bus apsiskaičiavusi.
Skyriuje jau justi vangus rytinis bruzdesys.
Kai tik ji atrakina savo kambarėlio duris, netikėtai tvoskia prieš daugelį metų apmiręs prisiminimas. Kadaise šitoje pat kamarėlėje, kur laiko šepečius, kibirus, chemiją, kur persirengia, o kartais ir užkandžiauja, taigi štai čia vienas ligonis iš nervų – toks sielvartais paplūdęs šakalys, bet labai gražių akių – mėgino ją pabučiuoti. Ak, naivuolė, tada manė, kad tą šiltą kartėlį prisimins visą gyvenimą. O išvėso ir išvėso. Nebeliko nieko.
„Kaži kaip tas iš kampinės? – galvoja eidama per palatas. – Supjaustė visą, subuvo, tik subinelė ir likusi.“
Kol prieina kampinę palatą, nešvarių skalbinių maišas jau beveik ir pilnas. Išvydusi, kad kūnelio guolyje prie lango nebėra, ji pagarbiai lukteli, kol atauš sujaukta paklodė, kol ore išsivadės paskutinis atodūsis. Tada, marmėdama „kad šiaip tai vis pynėsi po kojų, o kad žmogui iš tikro reikėjo, nė akių neparodė“, nuvilktas patalienas sugrūda į maišą.
Užėjusi į postą, nuspaudžia suzulintą mygtuką pastalėje. Koridoriais nuvilnija rūsyje, pribuvėjo kabinete, džeržgiančio skambučio aidas.
Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika
2009 m. Nr. 11
…Jūs – nemirtingieji Žmonijos Mokytojai; Jūs – didieji pranašai; Jūs – „Dievo“ įgaliotiniai; Jūs – Babelio bokštų statytojai; Jūs – Didžiojo Sprogimo liudytojai; Jūs – dinozaurų piemenys; Jūs – postmoderniojo Globalopolio žvaigždės; Jūs – amžinybės laivų kapitonai; Jūs – begalybės vėjų tramdytojai; Jūs – šviesmečių matuotojai, galaktikų šeimininkai ir antimaterijų skulptoriai; Jūs – mahatmos, budos, mahometai ir išganytojai; Jūs – Istorijos vairininkai, konclagerių ir holokaustų architektai; Jūs – šamanai, nemirtingumo kalviai ir visažiniai; Jūs – saibabos, angeliškieji daktarai, hegeliai, zaratustros, galilėjai ir marksai; Jūs – aleksandrijų kastratai ir paryžių androginai; Jūs – laboratorijų dievai, genų inžinieriai, nanotechnologai ir kamieninių ląstelių medžiotojai; tai Jums aš noriu papasakoti, ką pamačiau vieną sykį Nataliukės darže, Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią, žemę. Jūs nepatikėsite – aš pamačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais, ovalo centre išvydau Viską ir netgi daugiau negu Viską, ir akimirką – tik akimirką – tapau tikrų tikriausio Alefo matytoju – bulviaregiu. Ar gali taip būti, kad paskutiniuoju aiškiaregystės avataru tampa bulviaregystė?
Lygumos ir kalvos. Tiesos lyguma – tokia, kaip visada genialiai tiksli, Platono ištarmė. Bet aš nemėgstu lygumų. Man patinka kalvos.
Išganytojai. Įsidėmėtina detalė: visų trijų Rašto religijų pradininkai buvo beraščiai.
Šviesi ateitis. Visa, visiškai visa, „žmonijos ateitis“ jau buvo. Mūsų laukia tik praeities mumijų karnavalas – sich in sich selbst bewegende Leben des Totes.
Nemiga. Liūdniausia Tavo gyvenimo valanda: kai Tavo švelnusis demonas šnabžda tokius žodžius: visa, kas ateina iš žmogiškumo pusės, yra kvaila; protinga tik tai, kas ateina iš visiško nežmogiškumo pusės; protinga tik tylinti Transcendencijos tyla, tik visiškas Senojo Šeimininko bekalbiškumas. Nesama protingų „Dievo“ vardų: viena išmintinga, vienui viena n e n o r i vadintis Dzeuso vardu. Protinga tik bulvė. Kalbėti – kvaila; protinga – tylėti.
Lūžių metu… …kai atsibundi trečią valandą ryto, prieš patekant Saulei, ir nebegali užmigti, prasideda haliucinacijos apie pasaulio pabaigą, bet Tu nebebijai, nes Pasaulis jau pasibaigė 1968 metais, gegužės mėnesį.
Nugalėtojas. Nugalėtojų nebūna.
Visada ir visi mes – bankrotai.
Visi mes – nelaimingi kalės vaikai.
Vis dėlto. Tave pražudo Tavo pergalės, bet išgelbsti Tavo pralaimėjimai. Galų gale laimi tie, kurie pralaimėjo. Vergas galiausiai suvalgo laisvąjį; negras sutrypia baltąjį. Omega taškas.
Dykumon. Per visą savo ilgą gyvenimą sutikau du tris gyvus žmones. Murziname mano gyvenimo nekropolyje pro šalį slinko gyvų lavonų – šešėlių – procesija: džiovintos moterys ir konservuoti vyrai. Mumijų ansamblio cirkas – štai ir visas „gyvenimas“. Padėkok likimui už tai, kad Tau buvo dovanota Saulė, debesys, Grūda ir balandžio miškų nefritas; kad Tau buvo dovanota negyvenimo dykuma – stulbinanti visiško nežmogiškumo iliuzija, pasaulis be „visuomenės“, be „socialumo“, be „artimojo Tavo“, trumpai tariant – pasaulis be žmogaus.
Amžinoji Niekio tęstis. Pradžia visada dabartyje.
Niekas niekada niekur neprasidėjo,
Viskas visada visur – prasideda,
Niekas nesikartoja,
Niekas negrįžta,
Niekas neturi pradžios,
Niekas nesibaigia.
Kūrybos apoteozė. Aš nebūčiau teikęs pirmenybės būti linkusiam parašyti šią knygą, jeigu būčiau neteikęs pirmenybės būti linkusiam parašyti aną knygą.
Linksniuotė. Žmogus
Žmogaus
Žmogui
Žmogumi
Žmoguje
Viešpatie, kada baigsis šita litanija?!
Naiviausias ir iš visų „izmų“ yra žmogizmas.
Aš
Mano
Man
Manimi
Manyje
Viešpatie, kada baigsis ir šita litanija?!
Nešvankiausias iš visų „izmų“ yra ašizmas.
Parazito pirmumas. „Kultūra“ kaip rūšies išlikimo protezas. Tačiau ir kultūra – tik parazitas ir tuo požiūriu niekuo nesiskiria nuo maisto, kurį dovanoja Saulė, Žemė, Dangus ir Stichijos. Galiausiai viskas, absoliučiai viskas tėra dovana, ir viskas tėra tik maistas; M a i s t a s – ir menas, ir „Dievas“, ir religija, ir mokslas, ir metafizika. Žinoma, „kultūros“ maistas antrarūšis ir apskritai gali būti nebūtinas. Vien Saulė ir Stichijos dovanoja pirmarūšį maistą, o mes galime tik jį sugadinti – suberdami į „kūrybos“ malūną. Net kalba ir ta tėra tik dovana, tos pačios Saulės dovana. Mes negalime „sukurti“ net kalbos. Niekio Sūnus: parazitas par excellence.
Kalbos žaidimai?
Taip. Tačiau ne mes žaidžiame kalba, o visai priešingai – kalba žaidžia mumis.
Teologija. Didžiulis užrašas ant milžiniško pastato sienos: „Čia gaminama gamta.“
Šitie kalės vaikai net gamtą įsigudrino paversti teologija.
Mokslo apoteozė. Jis visą gyvenimą tyrinėjo utėlės stuburo septintąjį slankstelį.
Po keturiasdešimties metų paaiškėjo, kad utėlė stuburo neturi.
Tai buvo genialus mokslinis atradimas.
Jis tapo Nobelio premijos laureatu.
Trys gracijos. Demokratija – „postmodernus“ ekonomistinio despotizmo pavadinimas.
Mokslas – „modernus“ technologinio despotizmo pavadinimas.
Laisvė – taip Paryžiaus giljotinos meistrai pavadino tironiją.
Mylėk savo artimą. „Meilė“ – siroafrikiečių išradimas. Graikai ir romėnai nežino jokios „meilės“. Užtat jie žino, kas yra aistra. Pašalink „meilę“.
Judo sidabrinių variantas. Žmonių giminės sukekšėjimas: emancipuotas vergas už tris dolerius pasirengęs parduoti netgi tai, ko neturi – svarbiausiąją „žmogaus teisę“, šlovingąją „teisę gyventi“.
Cituoju Nyką, net dabar netikėdamas, kad tai galėjo ištarti lietuvis. Ištaisyti dviejų tūkstantmečių klaidą. Mirti naktį – nesigailint, kad rytoj vėl patekės Saulė. Būti visiškai ir viskam abejingam, dėl nieko nesigraužti. Jokių jausmų; jokių principų; jokios psichologijos.
Tik. Balandžio „tiesa“ – sprogstančius medžius apgaubęs žalsvas ūkas; vienintelis Tavo absoliutas.
Kokia man iš to nauda? Pragmatikas, naudos marionetė, vadinamasis „praktiškas žmogus“ – labiausiai paplitusi idiotizmo rūšis, tobulas Don Kichotas: tai naiviausias hominido tipas, tiesiog kūdikis, iki grabo lentos išsaugojantis angelo nekaltybę – gelžbetoninį tikėjimą pinigų, brangių žaislelių, „socialinio statuso“, „prestižo“, turto, buko instrumentalizmo išganymo galia. Jei būsiu turtingas, būsiu ir laimingas – ši Jonelio durnelio naivybė paverčia jį triukšmo ir įniršio mašina. Tačiau rūšies savisaugos požiūriu tokie durneliai netgi labai naudingi. Be jų nebūtų jokios „pažangos“ – kapitalizmo visais jo pavidalais, obsesinės gamybos ir „kūrybos“, maniakiškų „mainų“, dantų krapštukų, piramidžių, H–Bombų, „gerovės visuomenės“, newyorkų, dangoraižių, prezervatyvų ir dešrų. Bet svarbiausia, be jų nebūtų nei Sokrato, nei Cezario. Cezaris nebuvo pragmatikas.
Nelaimingi kalės vaikai…
Gestas tuštumoje. Kiekvienas aukšto rango – drąsus ir laisvas – mirtingasis prieina lemtingą akimirką, kai jam staiga atsiveria vadinamojo gyvenimo kvailumas; jis pamato, kad mirtingasis, lyg toji marionetė, kas akimirką priverstas tik nuobodžiai kartoti tuos pačius absurdiškus judesius, ir kiekvienas toks judesys tėra tik kiekvieną akimirką vykstančio pralaimėjimo – egzistencinio bankroto – ženklas; ir jį apima absoliuti neviltis vien tik pagalvojus apie tai, kad šitokios marionetės konvulsijos truks dar dvidešimt ar trisdešimt metų. Sąmoninga mirtis – kaip išsivadavimas, kaip vienintelis prasmingas gestas, kaip gestas tuštumoje, kaip mirtingojo didybės antspaudas: Sokratas ir Cezaris buvo savižudžiai.
Cecina Severas kalba apie feministę. Šita padermė ne tik skystablauzdė ir nepajėgi iškęsti sunkumų, bet jei tik jai duodi valią, dar ir žiauri, tuščiagarbė ir godi valdžios.
„Tik pamanykit, – sako Mrs Naujoji Kairė, – koks seksistas! Tokiems ne vieta Europarlamente!“
Apofatinė heliologija. Neturėti jokių tikslų, jokių projektų; paprasčiausiai žiūrėti į tekančią Saulę, debesis, žolynus. Tingėti! Tingėti ne tik gyventi, bet ir mirti. Mirtį pasitikti taip, kaip tinginys pasitinka raginimą ką nors daryti: duok man ramybę (tai vienintelis prašymas, patinkantis mirčiai).
Publijus Elijus Adrianas. Keista žmogysta. Poetas, mąstytojas, graikas ir staiga – nei iš šio, nei iš to – šitas faraoniškas gestas: jis vienintelis Romos imperatorius, pasistatydinęs mauzoliejų. Net tokiems despotams kaip Diokletianas, Konstantinas ar Teodozijus pakako ironijos ir sveiko proto atsilaikyti prieš mumijos pagundą. Egipto narkotikai. Totalinės mirties kultūra – Globalopolis. Užtat gyvenimui lieka triušio gašlumas ir hienos rajumas.
Panašūs kinai ir japonai: triušis, mutavęs į robotą, gaminantį bonsus ir kurpiantį haiku – „gamtinius“ robotėlius.
Juokingiausias reginys. Chufu piramidė, kai tik prisimeni, kad šitas monstras tėra tik akmeninis maišas, kurio mikroskopiniame kamputyje idiotiškai „tęsiasi“ kažkokio nupezusio senio dvėseliena. Kaip visada teisūs graikai: lavonai už mėšlą išmestinesni.
Nekūryba. Esminga tik tai, kas nepadaryta, kas nesukurta. Kūryba tėra Esmo – Saulės, debesų, vėjų, kalvų, upokšnių, gėlių, medžių, žolės, akmenų – įniekinimas ir sunaikinimas, o todėl – išesminimas. Net kūrinys esmingas tik tiek, kiek jis atveria tai, kas nesukurta ir nesukuriama; kūrinys esmingas tiek, kiek ir jis n e – s u k u r t a s, kiek jis gali būti netiesioginis – ir labai prastas, trečiarūšis – Saulės, Žemės ir Debesų dovanos perdavėjas. Visos „gelmės“ – paistalai. Tik juslinio paviršiaus reljefai, jų neišsenkantis dosnumas; tik juslumo okeanas; tik regimybės bangos – štai kas svarbu ir esminga. Nedirbtinių daiktų ir net dirbtinių daiktų nedirbtinumo pilnatis – štai vienintelė prasmė. Visi žmogaus kūriniai – kiek jie tik kūriniai – bergždi.
Bulvė nepalyginamai esmingesnė už Džokondą, jau nekalbant apie tai, kad kur kas gražesnė.
Egyptian vultures. Tu tik pažiūrėk, kaip mėgaudamiesi jie mėsinėja kokio nors faraono maitą, debiliškai skaičiuoja „genetines grandines“, glamonėja kokio nors dinozauro suakmenėjusias išmatas su tokia aistra, tarsi tai būtų Marylin Monroe pasturgalis. Kaipgi po to juos gali prisileisti gyva moteris? Gyva? O tokių dar esama? Tie maitvanagiai jau pavertė „genų“ mumijomis netgi „teisės gyventi“ mašinas.
Religija. Jeigu religiją laikysime pavyzdine Juslinės Transcendencijos mašina, tada visi kiti „kultūros“ būdai tebus tik dalinės religijos. Šitaip atsiranda estetistinė religija, arba meno religija, gnostinė religija (metafizika – bet ne bulvės), politinė (bet ne polio) religija, technologinė ir technognostinė religija, Ekrano religija, kulinarijos, konditerijos ir parfumerijos religija, hašišo, opiumo ir LSD religija, krepšinio religija, degtinės religija ir taip ad infinitum. Bet šią mintį galima ramiausiai apversti ir tarti, kad religija siaurąja šio žodžio prasme yra meno modusas, mokslo nuosėda, kulinarijos avataras, gnostikos apraiška, heroino variantas, krepšinio liekamasis produktas, degtinės garai ir taip ad infinitum. Šiaip ar taip, aišku viena: religija telkia savyje visos d i r b t i n ė s pseudotikrovės skurdą, „kultūros“ anesteziją. Ji reikšminga tik Niekio Sūnaus savisaugai ir išlikimui – rūšies išlikimui. Tačiau dabar jau visiškai nebeaišku, kodėl Niekio Sūnus turėtų išlikti, kodėl jo „teisė gyventi“ labiau gerbtina, na, pavyzdžiui, už lygiai tokią pat žąsino teisę. Ar tik todėl, kad žąsinas neturi religijos ir nestato piramidžių?
Šventoji Trejybė. Mane keri tik trys tautos: graikai, romėnai ir žydai. Graikai – dėl Sokrato ir Epameinondo; romėnai – dėl Marko Antonino ir Flavijaus Klaudijaus Juliano; žydai – dėl Mozės ir Bevardžio. Visi kiti – kažkokie invalidai ar tiesiog nelaikšiai beaistriukai.
Technomito „tiesa“. Štai kokia tos „tiesos“ trajektorija:
1. Hipotezė: kiaulės tiesa yra kotletas!
2. Ši hipotezė turi būti patikrinta „eksperimentu“!
3. Koks tas „eksperimentas“?
4. Tu privalai papjauti kiaulę ir iš jos sprandinės padaryti kotletą!
5. Eureka! Kiaulė „iš tikrųjų“ yra kotletas, arba: kiaulė kaip Ding an sich yra kotletas.
Laukinio kuoka ir teleskopas. Teleskopas, arba spektrometras, tėra ikonos variantas: kaip ikona pagamina „Dievą“, taip – lygiai taip pat – teleskopas pagamina „Galaktiką“, o laukinio kuoka iš gyvos kiaulės pagamina kotletą. Laukinio kuokoje jau glūdi visa technomokslo paslaptis, netgi visa religijos paslaptis, netgi visa meno paslaptis. Laukinio kuokos judesys atskleidžia visą „kultūros“ misteriją ir mizeriją. Teleskopas ar kompiuteris tėra tik vienas iš begalės laukinio kuokos variantų – Transcendencijos mašina; „Tiesos“ mašina, „Dievo“ mašina, „Gėrio“ mašina; galiausiai net „Grožio“ mašina. Pirma išimtis kaip antikuoka: graikiško stiliaus filosofija. Antra išimtis: bulviaregystė.
Teutonų aritmetika. Rusiška afiša su užrašu: Ričard Nr. 3. Kaip viskas nušvinta, kai romėniški skaitmenys pakeičiami arabiškais. Graikai ir romėnai turi savo Plutarchą. Teutoniškoji Europa turi tik Freudą. Trumpai tariant – nė vieno didžio žmogaus. Šešiolika Liudvikų, aštuoni Henrikai, septynios Elžbietos ir vienas Hitleris – V i s- k a s! Ir jie dar drįsta save kildinti iš graikų.
Meno bergždybė. Iš visų menų kažkiek pateisinama tik poezija, plačiau – kalbos menas, kadangi kalbos nesama nežmogiškumo masyvuose, vietovėje–šiapus, kosmopolyje, Platono oloje, tiesioginės j u s l i n ė s patirties lauke. Visi kiti menai – tik kasdienybės skurdo kompensacija, tačiau beviltiška, kadangi visi jie tik susilpnina nežmogiškųjų daiktų dovanojamą juslinį intensyvumą, kadangi tik parazituoja nežmogiškojo pasaulio dosnume. Tačiau net poezija nebūtina; pakanka pačių daiktų patyrimo, Esmo fenomenų intensyvumo. Kas turi puikias jusles, tam menas nereikalingas. Valstiečiui menas nereikalingas. Beviltiškas meno kūrinio skurdas, leukemija, anestezija. Vienintelis tikras „menininkas“ – pasaulis be žmogaus.
Įsidėmėk ir neužmiršk: Savo šlovingąjį metodą Descartes’as, Galilei ir Newtonas perėmė ne iš graikų, o iš Šventosios Inkvizicijos. Jie paprasčiausiai praplėtė Torkvemados imperijos perimetrą: eretikais tapo gyvulėliai, medžiai, paukščiai, žvaigždės, žemė, vandenynai ir debesys. Visa tai buvo pripliusuota prie inkubų, raganų ir klaidatikių. Technomokslo orgija – žavingas autodafė, kuriame spirginamas visas Žemės rutulys.
Dėl regėjimo. Minimaliai naikinanti juslė. Visos kitos juslės naikina materialiai, regėjimas – virtualiai. Arba kita perskyra: visos kitos juslės naikina ir tik regėjimas įniekina. Savo ruožtu minimaliai įniekina teorinė žiūra, o maksimaliai – kasdienis–instrumentinis–kuriantis–vartojantis žvilgsnis. Štai kodėl regėjimas yra tauriausia juslė, vienintelė nenihilistinė juslė, nors ir ja galima piktnaudžiauti ir paversti maksimaliai nihilistine – tai vojerizmas, pornografija, close–up ir Ekranas.
Nomadas–turistas. Nomado provaizdis – sraigė. Savo namus nomadas nešiojasi ant kupros arba piniginėje; namai visada su juo, todėl jis ir negali turėti namų, arba priešingai – jis visada ir visur namie. Bet kaip tik todėl nomadas n e – j u d a, panašiai kaip faraono mumija, nuolat smirstanti sarkofage. Esmingai juda tik sėslusis, turintis namus vienintelėje Žemės vietoje, savo kosmopolyje. Tik sėslusis gali prarasti namus ir tapti benamiu. Tai ir būtų išvarymas iš Rojaus. Bet, kita vertus, tik sėslusis gali esmingai keliauti: kai mano babytė eina nuo priemenės iki vištinyko, ji keliauja šimtąsyk intensyviau, nei dabartinis turistas, įkalintas boingo sarkofage. Turizmas tėra tik faraonizmo variantas. Globalizacija sutampa su faraonizacija. Globalopolis – Egipto triumfas.
Klaida, virtusi pasąmone. Teotechnomitas – du tūkstančius metų trunkanti beprotybė. Bet jeigu beprotybė truktų net šimtą tūkstančių metų, ji vis tiek nevirstų protingumu. Jei tiek pat metų truktų klaida, ji vis tiek nevirstų tiesa. Jei tiek pat, ar daugiau, metų truktų nesąmonė, ji irgi nevirstų sąmone. Blogiausia – o taip jau atsitiko, – kad šita nesąmonė persikelia į pasąmonę. Taip amžinoji Azija įveikia graikus.
Gyvybės paslaptis. Niekio Sūnus niekada nepažins gyvybės branduolio dėl tos paprastos priežasties, kad gyvybę jis tikisi pažinti, tik ją naikindamas – kalba, vadinasi, negyvybės terminais. Juk pats menkiausias, protozoidinis, vadinamojo pažinimo judesys tėra tik nihilistinio naikinimo mostas, prilygstantis durklo smūgiui. Kadangi pažinimas gali skleistis tik kaip naikinimas, pažinti įmanoma tik negyvą gyvybę, vadinasi, negyvybę, vadinasi, – Mirtį. Bet mirtis irgi nepažini, o tai reiškia, kad Niekio Sūnui nelemta pažinti nei gyvybės, nei mirties. O visa kita – tik dūmai, migla ir vėjas.
Dar kartą apie kotletą. Akmuo „sudarytas iš atomų“ lygiai tiek pat, kiek kiaulė sudaryta iš kotletų. Žmogus, arba ta pati kiaulė, „sudarytas iš ląstelių“ ne labiau, negu kiaulė sudaryta iš kotletų. Kad žmogus būtų „sudarytas iš ląstelių“, iš pradžių jis turi būti papjautas ir supjaustytas ir tik tada atsiras „ląstelė“. DNR gyvo žmogaus atžvilgiu yra tas pat, kaip kotletas gyvos kiaulės atžvilgiu. Technomito naivybė: pažinsime, nesunaikinę! Tiesą! Tikrąją Esmę! Gelmę! Ding an sich! O galiausiai lieka tik kotletai ir ekskrementai.
Platono ola. Dabartinis Platono olos variantas – laboratorija, arba fabrikas. Laboratorijos kaliniams atrodo, kad tikra yra tai, ką jie mato prietaiso skydelyje; arba pažvelgę pro dūdą, vadinamą, pavyzdžiui, teleskopu; arba spoksodami į Ekraną. Jei tu vaikštinėji gatvėje, renki grybus ar paprasčiausiai kramtai duoną kasdienę – tai netiesa, tai netikra, tai iliuzija, tai regimybė ir šešėlis. Taip mutuoja krikščioniškoji idiosinkrazija: kad susitiktum su „Dievu“, privalai tūnoti bažnyčioje – „Dievo“ gamybos laboratorijoje. Visiškas sveiko proto praradimas; visiškas išsigimimas; visiška paranoja.
Parmenido idiosinkrazija. Esu tikras, kad Parmenidas – negraikas, kaip ir Pitagoras. Veikiausiai siras arba Kartaginos emisaras Italijoje. Tikra – Superbūtis ir Supertikrovė – tik tai, ką pagamina Kalbos mašina. Parmenidui ir jo įpėdiniams teutonams – iki pat Heideggerio imtinai – aukščiausioji Tikrovė yra tik tai, kas sulaužyta, perdirbta, sukurta, susintetinta „aprioriškai“, dekonstruota, trumpai tariant – tai, kas sunaikinta. Ta pati idiosinkrazija yra ir technomito fundamentum absolutum inconcussum veritatis. „Aukščiausioji Būtis“ pagaminama laboratorijoje: Kirkės dvare, Lotofagų žemėje, bažnyčioje, opijaus rūkykloje, fabrike, muziejuje, sarkofage, bibliotekoje, restorane, Siemenso arenoje, Ekrane, supermarkete ar kekšyne. Plenero ekskomunikavimas. Pleneras – tai erezija: ją reikia išrauti su šaknimis. Narcizo naivybė.
Arba – arba. Kūryba irgi naikinimas ir netgi pats nihilistiškiausias. Jeigu man tektų rinktis bulvę arba Veneciją, nedvejodamas pasirinkčiau bulvę.
Zaratustra… …giriasi, kad nieko neišmoko iš graikų. Akivaizdu: kad tai pamatytum, pakanka perskaityti bent vieną – bet kurį – jo raštų sakinį. Užtat jis daug, beveik viską, išmoko iš krikščionių ir kitų kliedėtojų. Tai irgi akivaizdu. Kvailys nieko ir negali išmokti iš protingo, užtat protingas labai daug gali išmokti iš kvailio, ir tai, galimas daiktas, vienintelis protingojo pranašumas prieš kvailį. Moralas: jei kliedi, tai ir žinok, kad kliedi, ir pabandyk nekliedėti ar, kaip Timonas sako apie Ksenofaną, – beveik nekliedėti. Tas nuostabus „beveik“ gali būti pačiu taikliausiu filosofo ar net pačios filosofijos apibūdinimu. Beveik!
Totalitarizmas. Tiesa jus pavergs, ypač jeigu tai monoteomito, pažinimo arba technomito tiesa, jeigu tiesa yra tai, kas daro pasaulį primityvesnį, ar – tai jau visai blogai – kas daro pasaulį skaidrų, perregimą, kas iš daiktų atima jų tamsos branduolį, jų šešėlį. Netiesa geriau, negu tiesa; nežinojimas geriau, negu žinojimas; nesuprasti geriau, negu suprasti. Nepažink savęs ir artimojo savo – nei daikto, nei brolio, nei mylimosios. Žinojimas – jėga: tai pati taupiausia totalitarizmo formulė. Toji jėga minko totalitarizmo „medžiagą“: tai hoministinė masė – amorfiška, gliti, drebutinė, neidentifikuojama, anonimiška, nesipriešinanti jokiam „projektui“. Mass Media – tai dar viena totalitarizmo formulė. Ir dar viena: demokratija.
Babilono atstatymas. Aušvicas, Karagandos ir Vorkutos konclageriai – pavyzdinės laboratorijos, kuriose buvo galutinai sunaikintas graikų paveldas; antisokratizmo, antigraikybės fabrikai, baisingos Esmo ironijos inkubatoriai, antidaiktiškojo teroro auto– mobiliai. Totalitarizmas – savaime suprantama, „mokslinis“ totalitarizmas: toks paskutinis antigraikybės ir antisokratizmo avataras. Prislėgti šių teroro laboratorijų, – tik naivuolis arba demokratas gali manyti, kad jų nebėra, – mes bijomės, mes nebedrįstame net prisiminti graikų, mums kelia siaubą net susapnuotas Sokratas. Chufu piramidės, Kartaginos, Ktezifono, Tenočtitlano, Antiochijos, Gondišapūro, Aleksandrijos atstatymas; Ninevijos renesansas; Babilono triumfas.
Mano Platonas. Aš susigrąžinu Platoną. Krikščionybė ir technomitas yra plotinizmas, arba neoplatonizmas (t. y. antiplatonizmas), liaudžiai. Zaratustra ir Heideggeris lemtingai klysta. Platono eidas (Naglio Kardelio komentaras: eidas = veidas) yra visų begalinių daikto juslinių virpesių bendras vardiklis, herakleitiškojo kismo rymantis branduolys, š t a i š i t a s daiktas šiapus Alksnupių horizonto, š t a i – š i t a s – č i a – d a b a r – e s t i n t i s – j u s l i n i s – s i n g u l i a r a s, visiškai akivaizdus i d e a l a s, kaip beribės juslinės štai šito daikto įvairovės koncentratas, kaip intensyviausio, b e k a l b i o nežmogiškumo telkinys – žydinčio bijūno pumpuras, babytės sodas: o juk tai ir yra Platono ola, kurioje aš susitinku tik su juslinėmis idėjomis. Nežmogiškojo juslumo telkiniai – belaikiai; jie rymo kisdami; jie nekinta. Bulvė belaikė.
Masė. Keista, kad net Baudrillard’as, įkandin visų tų žanžakų–marksistėlių, kalba apie „tylinčias daugumas“. Niekada ir niekur tos daugumos nekalbėjo tiek daug, taip garsiai, taip įžūliai, taip diktatoriškai; niekada ir niekur tamsuomenė taip agresyviai nereikalavo sau privilegijų vien todėl, kad ji – tamsuomenė; niekada ir niekur padugnė nedrįsdavo įsisupti į Cezario togą, įsiropšti į tribūną ir, griausmingai riaugėdama, mokyti mus, kaip turime gyventi. Juk tai, kas eufemistiškai vadinama „masine kultūra“, galiausiai tėra tik nešvankus pralobusios prastuomenės lėbavimas; tai, kas vadinama mass media, tėra globalinis, o be to, teroristiškai primetamas, nešvankybės cirkas – kaip totalinė ir totalitarinė prievarta, prievartaujanti ne tik hominidų rūšį, bet ir nežmogiškųjų daiktų pasaulį. Niekada ir niekur Saulė, Žemė, Ugnis ir Debesys nebuvo šitaip begėdiškai verčiami dalyvauti pornografinėse orgijose – Ekranas paverčia pornožvaigždėmis netgi tyriausius šaltinius. Niekada ir niekur žvaigždė nebuvo inkarnuota kekšės pasturgalyje; niekada ir niekur pasturgalis nebuvo tapęs svarbiausiu, jei ne vieninteliu, k a l b o s padargu.
Apie gamtą. „Gamtos“, „natūralumo“ ideologija. Pati gamta – bet kas yra ir kur yra toji technomito „gamta“? – tampa mitu, ištirpdoma kalboje ir sunaikinama. „Gamta“ dabar tėra vienas iš milijardų Niekio vardų, viena iš milijardų panhominizmo kaukių. Po to, kai nežmogiškumas sunaikinamas, jį galima reabilituoti nepavojingu „gamtos“ falsimuliakro vardu. Apie ką iš tikrųjų kalbama? Apie nežmogiškojo daiktiškumo kastratą. Plebėjiška technomito „gamta“ tik vienas iš gausybės dirbtinių dirgiklių – šalia smurto, mobiliųjų telefonų, pornografijos, „trečiojo pasaulio“, reklamos ir narkotikų, – kurį pasigamina anestezuotas barbaras, svajojantis bent akimirką pabūti berserkro, „vikingo“, karšto barbaro kailyje. Visiška naivybė: demokratas nesupranta, kad, iškastruodamas nežmogiškumą, tuo pačiu mostu jis iškastruoja ir žmogiškumą. Kas praranda gamtą, sykiu praranda ir kultūrą.
Apie istoriją. Jokios „Istorijos“ paprasčiausiai nėra, todėl nelabai protinga dejuoti dėl tariamos „istorijos pabaigos“, apverkti istorijos sutemas ar „poistorinės žmonijos“ bestiarijų. Istorija duota tik dabar ir čia, vadinasi, tik žodžio „istorija“ duoties pavidalu. Man neįmanoma kažkokiu stebuklu ar „metodu“ persikelti į tai, kas „buvo“, ar tai, kas „bus“. Aš negaliu patirti nei „buvo“, nei „bus“. Nėra nei praeities, nei ateities. „Istorija“ yra krikščionybės šamanų išradimas, tapęs technomito fantomu, beje, labai pavojingu. Periklis ar Vespasianas nėra jokia istorija; ne, jie yra pati dabartiškiausia dabartis, dabartiškesnė už kokį nors poną Bushą ar Islamo teroristą.
Apie „Dievą“. „Dievo“ problema gali būti iškelta paprasčiau negu paprastai: ar „Dievas“ nori valgyti? Ar įmanoma būtybė, nenorinti valgyti, negeidžianti, nestokojanti, nesituštinanti, nesiporuojanti, neavinti batų, nedėvinti kailinių ar bent jau pampersų? Laukinio ar net graiko dievai nori valgyti – tai jų g a l i m y b ė s garantas. Siroafrikiečių „Dievas“ valgyti nenori; ergo, tokia duotis negalima.
Tekanti Saulė. Jeigu tie du filologijos ir fanatizmo tūkstantmečiai būtų kažkas rimta ar bent kiek realu, ar aš galėčiau juos taip lengvai nubraukti? O aš tai galiu: paprasčiausiai žiūrėdamas į tekančią Saulę, kurioje nėra nė molekulės kvailumo, „Tiesos“, krikščionybės, mokslo, filologijos ar Big Bang; joje nėra nė molekulės „molekulės“ ir kitokių „diskursų“. Tai, kas „buvo“ absoliučiai nesvarbu. Atmintis yra tai, kam aš turiu pasakyti „Ne“. Savaime suprantama, kad tai „Ne“ kalbai.
Kaip įveikti nihilizmą? Įveikti Niekį ir iš jo kylantį nihilizmą įmanoma tik vienu būdu: išnykstant pačiam. Tu turi ne mokytis išnykti, o nykti čia ir dabar, ir visas Tavo gyvenimo likutis turi būti tik nyksmo akimirkų serija. Jeigu pajėgsi – net mikroskopiniu judesiu, net nesąmoningai – nesipriešink savo išnykimui, nyksmui, šuoliui į Tylą – žolynus, akmenis, debesis, žvaigždes ir ūkanas. Būk, tik nykdamas – tačiau be jokių budizmų, narkotikų, mistikų ir kitokių kvailumo kuriamų technologijų. Nyk, net kalbėdamas; taigi net kalbėdamas naikink kalbą – tiesą sakant, vienintelį nihilizmo ginklą. Nebegeisk! – nors tai ir neįmanoma.
Zarathustra noch einmal. Zaratustra ir Co mums iškrėtė šlykščią kiaulystę: krikščionybę jie perkėlė į mūsų pasąmonę, o tai kur kas pavojingesnė liga už sąmoningą (bet ar tokia kada nors buvo?) siroafrikiečių idiosinkraziją. Filologizuota pasąmonė – tai išties pavojinga! Taip atsiranda visa „postmodernistų“ veislė – „diskurso“ mašinos, feministės, iškrypėliai, dzinbudistai, pažangiečiai, demokratai, asmenybės, libertarai, realybės šou, kultūristai ir „teisė gyventi“.
Totalitarizmas 2. Žinoma, totalitarizmas – tai tironija ir despotizmas, tačiau be klasikinio tirono ir despoto, be identifikuojamo asmens, individo, ar netgi identifikuojamos grupės. Tai Rentgeno aparato, lazerio, kompiuterio, nanoimplantų, visuotinio sekimo (kuris štai jau įtvirtintas įstatymu net Marijos žemėje), skaidrumo, perregimos hoministinių drebučių masės, Ekrano, Didžiojo Anonimo despotizmas. Fiureris tik simbolis – Vyriausias Vergas, Pavyzdinis Vergas. Hierarchija apsiverčia: laisviausiu hominidu tampa padugnė, bomžas, priemiesčių banditas. Orwellas tai nuspėjo. Kuo aukštesnis socialinis statusas, tuo radikalesnė vergija. Marginalo paradigma – kol kas vienintelė alternatyva totalitarizmui. Nei Arendt, nei kiti totalitarizmo analitikai nemato totalitarizmo branduolio – bebranduoliškumo, ne sociologinio, o metafizinio. Totalitarizmas – tai vienintelė galima (be alternatyvų) organizacijos forma tokios visuomenės, kuri savo egzistenciją grindžia (net su patosu) digitaline technologija, arba dar paprasčiau – M a š i n a. Bolševikų žargonas absoliučiai tikslus: mokslinis socializmas, mokslinis komunizmas, mokslinis kapitalizmas, Kapitalas, mokslinė ideologija – penkios tautologijos. Arba: Mass Media = Mokslinė Masė, arba mokslinė Skaidriosios Masės paradigma. Totalitarizmo eros pradžią ženklina Kryžius, pavyzdinė nihilistinė mašina, jos triumfo akimirką skelbia Descartes’as, Galilei ir Hegelis: būti = pažinti; pažinimas = jėga. Perregimo hominido, o plačiau – perregimo nežmogiškojo daikto, panhominizmo eonas. Klasikinis tironas ar despotas neturi totalitarinio daiktų „skaidrinimo“ priemonių ir net negali jų turėti vien todėl, kad jis pats yra i n d i v i d u a l u s, „branduolinis“, vadinasi, neperregimas, todėl vien savo šešėliu sugriauna totalitarinius Krištolo Rūmus (Dostojevskio intuicija irgi puiki). Totalitarinio Kapitalo masėje valdo ne identifikuojamas „subjektas“; ne, valdo Niekis tiesiogine ir terminologiškai tikslia šio žodžio – kaip jį suprantu aš – reikšme. Šiuo požiūriu totalitarizmas nėra joks atsitiktinumas ar kieno nors piktų kėslų padarinys: jis paprasčiausiai realizuoja Niekio Sūnaus esmių esmę, žmogaus metafizinį centrą – bebranduoliškumą: patį Niekį. Totalitarizmas – dabar jau visiškai akivaizdu – tikrasis ir vienintelis vadinamosios istorijos Tikslas, kuriam bandė pasipriešinti tik graikai ir romėnai, bet, žinoma, bergždžiai. Totalitarizmas – totaliai anoniminis, be Vado, be Fiurerio, be „asmenybės kulto“, net be Didžiojo Brolio: bekraujė, šalta (cool), gliti, abstrakti, androgininė, nematoma, sterili, transvestitinė, homoseksuali, neoninė, abejinga, stiklinė Didžiojo Anonimo tironija. Jokių audrų, jokio kraujo, jokio tragizmo, jokių aukų, jokio dramatizmo, jokio nusikaltimo ir bausmės, jokios g y v y b ė s. Svarbiausi ir net vieninteliai totalitarizmo personažai – nanokompiuteris, rašalas, endoskopas, Ekranas ir popierius. Ano meto tironijos – karštos, totalitarizmas – drungnas; nulinė temperatūra, bespalviškumas: tiesiog sterilus aparatas, net be mikrobų; operacinės paradigma. Šalta visuotinė vergija – n ė v i e n o l a i s v o. Bent jau man kol kas baisiausias totalitarizmo b e l y t i š k u m a s. Baimę atsveria ramus žinojimas: totalitarizmas neįmanomas; jo įgyvendinimas sutaptų su totaliniu hominido susinaikinimu.
Mikrotęsinys. Tik b e l y t i s padaras gali šlovinti „seksą“, tuo amerikonišku žodžiu šlovindamas amžinojo vergo, geidžiančio virsti absoliučiu vergu, chronotopiją. Cituoju save: dulkių siurblys, užlipęs ant televizoriaus. Aleksandras Makedonas sako: kai geidžiu, jaučiuosi labiausiai mirtingas. Vergas visai priešingai: jei man pavyksta geisti (vieną kartą per septyniasdešimt metų), aš jaučiuosi esąs Dievas!
Ars poetica. Poezija yra menas kalba pasakyti tai, kas pačioje kalboje esti anapus kalbos.
Deixis. Nėra nedeiktinių žodžių; kiekvienas žodis, kad ženklintų kažką kitą, nei jis pats, pirmiausia turi parodyti savo paties j u s l i n ę duotį. Visa kalba yra deiktika, netgi žodis „kalba“. Jei kalba pirmiausia neparodytų savęs pačios, jos išvis nebūtų. Rašte kalba tampa vien tik deiktine – ji parodo tik savo pačios duotį. Ir tada – o nelaimė! – žodis priverčiamas tapti „Dievu“. Tai ir būtų siroafrikietiškoji idiosinkrazija.
Deixis 2. Kalba deiktiška dvigubai arba dviem savo sluoksniais. Kaip juslinė duotis ji tiesiogiai liudija Esmą; kaip kvazijuslinė duotis ji parodo Niekį. Pavienių kalbos dalių (pavyzdžiui, įvardžio) deiktiškumas išvestinis, „akcidentinis“. Substancinį daiktiškumą turi „kalbos įvykis“ – jos paprasčiausia duotis, visų pirma, prosakmė.
Apie kalbos klastą. Suprasti kalbą neturint atramos taško anapus kalbos – beviltiška. Todėl: vadinamosios lingvistikos, arba filologijos, bejėgiškumas – tai tik mistifikacijų virtinė. Toks taškas – bekalbis daiktas, grynojo nežmogiškumo telkinys.
Kalba ir patyrimas. Individą žudantis kalbos diskursyvumas kyla iš ikikalbinio instrumentinio patyrimo diskursyvumo. Kasdienybėje mano žvilgsnis neišvengiamai diskursyvus, skaidantis, pjaustantis, daužantis vientisą daiktą į gabalus – pagal vadinamojo „laiko“ matricą. Aš negaliu matyti „viso“ Jono iškart: „dabar“ matau jo „nosį“, kitą akimirką „akį“, dar kitą – „kaktą“, dar ir dar kitą „ausį“ ir taip ad infinitum. O juk Jonas kaip bekalbė duotis neturi nei nosies, nei akies, nei kaktos, nei galvos, nei kojų, nei rankų, nei genų. Ir nepaisant to, aš fatališkai pasmerktas į nežmogiškąjį daiktą žvelgti tik kaip į mašiną, sudarytą iš detalių, taigi kaip į Žodyno inkarnaciją. Tačiau mašininis žvilgsnis naikina vientisą, dalių neturintį individą, o Žodynas tampa kosmine giljotina.
Tiesos pabaiga. Neieškok tiesos. Tiesa Tave pavergs. Tiesa visada buvo ir toliau lieka pavergimo instrumentu. Kuo daugiau tiesos, tuo daugiau ir vergijos. Tik nežinojimas Tave išlaisvins. Tik likimas – nežinojimo tęstis – Tau leis akimirkai nusimesti vergo grandines. Tiesa! – tai tik kitas vergijos pavadinimas. Pažinti – pavojinga; žinoti – dar pavojingiau. Pažinti tiesą – pavojingiausia. Juk žinojimas tėra jėga, todėl laisvė gali atsirasti tik kaip nežinojimo akimirka ir kartu kaip antijėga. Pažinimas – vergo dalia; vergija – pažįstančiojo dalia. Fatumas kaip likimo priešybė. Kismet = aš žinau tiesą; aš t u r i u tiesą.
Kam rašomos knygos. Dabar knygas reikia rašyti ne tam, kad jas kas nors skaitytų, o – visai priešingai – tam, kad atbaidytum nuo skaitymo. Priežastis paprasta; knygų aiškiai per daug, o be to, – ir tai svarbiausia – Ekrano eroje rašančiųjų tikslas – sunaikinti kalbą ir tik taip būti „šiuolaikiškiems“. Vadinasi, reikia rašyti kuo storesnes knygas – tai garantija, kad jų niekas neskaitys.
Kalba ir pasaulis. Kalba nuostabi, jei ji nepretenduoja „teisingai“ pagauti daiktus.
Pasaulis nuostabus, jei tai pasaulis be kalbos.
Kalba keri, jeigu tai kalba be pasaulio.
Jokio „atitikimo“ – tai haliucinacijos.
Jokios „objektyvios“ reikšmės – tai pavojinga.
Jokios „tiesos“ – tai melas.
Tikrovė bekalbė; netgi kalba kaip Tikrovė atsimerkia tik tą akimirką, kai ji nustoja „reikšti“ ir nebenurodo į tai, kas būtų ne ji pati.
Kalba turi susinaikinti kaip „diskursas“ ir tik tada ji atsiveria kaip kalba.
Transcendencija bekalbė; bekalbė netgi kalbos duoties Transcendencija.
Saikas. Kai žmogus (ar daiktas) per arti, nebegali matyti jo didybės; kai žmogus per toli, nebegali matyti jo menkumo. Kaip visada geriausia – aukso vidurys, tolstanti artuma ir artėjanti toluma.
Pačiam sau. Likimo nulemtas maištas prieš likimą. T a r s i modusas. Pralaimėjimas.
Imperatyvas. Reikėtų rašyti taip, kaip tapo van Gogh’as – snaiperiškai. Pirmasis sakinys turėtų būti ir paskutinis. Visi „variantai“ ir taisymai – bejėgiškumo indeksas. Reikia iškart pataikyti į dešimtuką.
Redukcionizmo esmė… …bekalbius daiktus pakeisti kalbos daiktais ir šitaip prarasti pačių daiktų įvairovę, neišsenkantį nežmogiškojo pasaulio dosnumą, juslumo lobį, neįkainojamą Saulės, Žemės ir Ugnies dovaną. Religijų, mokslų, metafizikų skurdas. Meno skurdas. Visų Transcendencijos Mašinų skurdas. Žodinis paties Daikto pakaitalas: elgetos puota.
Išgyvenimas. Kalbos užtvenktas pseudopatyrimas vadinamas „išgyvenimu“. Koks bylojantis žodis: iš–gyventi reiškia tik išlikti, prarasti gyvenimą ir gyvybę, iš–gyvendinti nežmogiškojo daikto gyvastį. Patiriama – bekalbė duotis; išgyvenama – kalba, tariant tiksliau, reikšmė, kaip iškastruota, bekalbį intensyvumą praradusi, duotis. Lieka mįslė; kodėl kalba sunaikina patyrimą? Galimas atsakymas: todėl, kad kalba apskritai naikina juslinę, bekalbę duotį – tokia jos pirmapradė, ikikalbinė paskirtis. Kalba naikina patyrimą paprasčiausiai todėl, kad ji naikina patyrimo „objektą“ – tai antitranscendentinės agresijos pliūpsnis.
Progreso regresas. Jeigu už viską reikia mokėti, paklauskime: o kuo mes mokame už progresą? Akivaizdu: mokame regresu, tačiau akiniuotu, šaltu, klastingu, požeminiu, virusiniu, holivudišku. Taigi mokame dešimteriopai: už vieną popierinį progreso banknotą paklojame dešimt auksinių monetų – tvirtą gyvybės valiutą.
Stefan Zweig. Dickensas
2009 m. Nr. 11
Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Stefano Zweigo knyga „Trys meistrai“ (1918), kurios ištrauką spausdiname, – pirmoji trilogijos „Pasaulio statytojai“ dalis. Skaitytojus gali nustebinti šios publikacijos pasirinkimas. Esė objektas – XIX a. gyvenęs rašytojas Ch. Dickensas, o subjektas – S. Zweigas, kuris parašė šį opusą, praėjus vos keturiasdešimčiai metų nuo pirmojo mirties. Archajiška ir šiandienos akimis kiek neįprasta teksto stilistika – patetiškas, sentimentalokas ir barokiškas kalbėjimo būdas. Vis dėlto manome, kad viską „išperka“ S. Zweigo įžvalgų nebanalumas, socialinė ir psichologinė Ch. Dickenso kūrybos interpretacija.
Ne, nei knygos, nei biografai neatskleis, kaip Charlesą Dickensą mylėjo amžininkai. Meilė gyvena alsuodama tik tariamame žodyje. Reikia, kad kas nors papasakotų apie tai, geriausiai – anglas, vienas tų, kurio jaunystės prisiminimai siekia anuos pirmosios sėkmės laikus, vis dar, ir po penkiasdešimties metų, „Pikviko“ autoriaus nesiryžta pavadinti Charlesu Dickensu ir atkakliai kartoja jo seną, labiau įprastą, meilesnę pravardę Bozas. Ilgesingais prisiminimais dvelkiantis jų jaudulys liudija entuziazmą tūkstančių žmonių, kurie kas mėnesį susižavėję sutikdavo kiekvieną žydrą knygelę su nauju romano skyriumi, šiandien bibliofilų geidžiamą retenybę, gelstančią stalčiuose ir spintose. Vienas šių old Dickensians man pasakojo, kad pašto pristatymo dieną jie niekada neištverdavo, nelaukdavo namie paštininko, kol jis atgabens naują žydrą Bozo knygelę. Visą mėnesį gerbėjai kamavosi laukdami, viltingai ginčijosi Dorą ar Agnes ves Koperfildas, džiaugėsi, kad Mikoberio padėtis vėl tapo kritiška, – juk jie žinojo, kad karštu punšu ir gera nuotaika jis didvyriškai įveiks šią krizę! – negi dabar turėtų dar laukti, kol vangiu arklėnu atvyks paštininkas ir išspręs visas šias linksmas mįsles? Ne, tai tiesiog neįmanoma. Visi, seni ir jauni, metų metus paskirtą dieną keliaudavo dvi mylias pasitikti paštininko, kad tik anksčiau gautų savąją knygelę. Puldavo ją skaityti jau grįždami atgal, vieni žvilgčiodavo į puslapį per skaitančiojo petį, kiti pradėdavo skaityti garsiai, tik didžiausi geraširdžiai lėkdavo kiek kojos neša namo, kad kuo greičiau parneštų grobį žmonai ir vaikui. Taip anuomet mylėjo Dickensą kiekvienas kaimas, miestas, visa šalis ir visas po žemę pasklidęs anglakalbis pasaulis; pamilo nuo pirmosios susipažinimo akimirkos ir mylėjo iki paskutinės jo gyvenimo valandos. Per visą devynioliktąjį šimtmetį nerasime kito tokio tvirto ir širdingo ryšio, siejančio rašytoją su tauta. Dickenso šlovė šovė aukštyn tarsi raketa, tačiau niekada neužgeso, pakilusi tarsi saulė nuolat švietė pasauliui. Pirmosios „Pikviko užrašų“ knygelės buvo atspausdinta keturi šimtai egzempliorių, penkioliktosios – jau keturiasdešimt tūkstančių: tokia galinga lavina užgriuvo epochą Dickenso šlovė. Netrukus ji pramynė kelius į Vokietiją, šimtai ir tūkstančiai pigių knygelių sėjo juoką ir džiaugsmą net tarp labiausiai sudiržusių širdžių; Amerikon, Australijon, Kanadon keliavo mažasis Nikolas Niklbi, vargšas Oliveris Tvistas ir tūkstančiai kitų nenuilstančio kūrėjo personažų. Šiandien apyvartoje – milijonai Dickenso knygų, didelių ir mažų, storų ir plonų; greta pigių leidimų neturtingiesiems – ir brangiausias leidimas, kokio kada nors yra sulaukęs rašytojas (regis, šis milijonieriams skirtas amerikiečių leidinys kainuoja tris šimtus tūkstančių markių), tačiau visose šiose knygose iki šiol lizdenasi palaimingas juokas, pasirengęs purptelėti ir sučirenti kaip paukštis, vos atverti pirmuosius puslapius. Neregėtas buvo šio autoriaus populiarumas; jei metams bėgant jis neaugo, tai tik todėl, kad aistra jau buvo peržengusi visas ribas. Kai Dickensas nusprendė viešai skaityti ir pirmą kartą susitiko su savo skaitytojais akis į akį, Angliją apėmė ekstazė. Publika šturmuodavo sales, šios visada būdavo sausakimšos; entuziastai apkibdavo kolonas, įsitaisydavo po tribūna, kad tik išgirstų mylimą rašytoją. Amerikoje per baisiausius speigus žmonės, pasitiesę čiužinius, sumigdavo prie kasų, netoliese įsikūrusių restoranų padavėjai nešiodavo Dickenso gerbėjams maistą; spūstis būdavo neįsivaizduojama. Brukline paaiškėjo, kad visos salės per mažos, tad galiausiai rašytojui užleido bažnyčią. Iš sakyklos jis skaitė Oliverio Tvisto nuotykius ir mažosios Nelės istoriją. Ši šlovė nebuvo aikštinga, ji nustūmė į šalį Walterį Scottą, visą gyvenimą temdė Thackeray‘aus genijų; o liepsnai užgesus, Dickensui mirus, visas anglakalbis pasaulis buvo sukrėstas. Nepažįstami žmonės vienas kitam gatvėje perduodavo liūdną žinią, Londonas apstulbo tarsi po pralaimėto mūšio. Dickensą palaidojo tarp Shakespeare‘o ir Fieldingo Vestminsterio abatijoje, Anglijos panteone; į jį plūdo tūkstančiai žmonių, daugybę dienų kuklų kapą klojo gėlės ir vainikai. Ir šiandien, po keturiasdešimties metų, bemaž nepasitaiko, kad eidamas pro šalį nepamatytum kelių dėkingos rankos pabertų gėlių; šlovė ir meilė nenuvyto visą tą laiką. Šiandien, kaip ir aną valandą, kai Anglija jam, nieko nenujaučiančiam ir niekieno nežinomam, įteikė netikėtą pasaulinės šlovės dovaną, Charlesas Dickensas tebėra mylimiausias, labiausiai geidžiamas ir gerbiamas anglakalbio pasaulio pasakotojas.
Toks neaprėpiamas, platus ir gilus literatūrinės kūrybos poveikis įmanomas tik tais retais atvejais, kai dvi dažniausiai besigrumiančios stichijos sutaria, kai genialaus žmogaus siekiai atitinka epochos tradiciją. dažniausiai tradicija ir genialumas sąveikauja kaip vanduo ir ugnis. Ko gero, kaip tik toks yra skiriamasis genijaus ženklas: kaip įsikūnijusi būsimos tradicijos siela jis priešiškas buvusiai, kaip naujos kartos protėvis skelbia kruviną karą mirštančiai. Genijus ir jo epocha – tarsi du šviesuliai, kurie mainosi šviesa ir šešėliais, tačiau priklauso skirtingoms sferoms, apsilenkia judėdami savo orbitomis, tačiau niekada nesutampa. O čia regime tą retą žvaigždėto dangaus akimirką, kai vieno šviesulio šešėlis uždengia švytintį kito diską taip, kad jie sutampa: Dickensas – vienintelis didis ano šimtmečio rašytojas, kurio giliausi sumanymai tapatūs dvasiniams epochos poreikiams. Jo romanai visiškai atitinka anuometinės Anglijos skonį, kūryba įkūnija anglų tradiciją: Dickensas – tai šešiasdešimties milijonų žmonių anapus Lamanšo humoras, patirtis, moralė, estetika, dvasinė ir meninė esencija, jų savotiška pasaulėjauta, neretai mums svetima, dažnai ilgesingai patraukli. Ne jis sukūrė šiuos kūrinius, o anglų tradicija, stipriausia, turtingiausia, savičiausia, todėl ir pavojingiausia iš moderniųjų kultūrų. Negalima ignoruoti jos gyvybinės galios. Kiekvienas anglas yra labiau anglas, nei vokietis – vokietis. Angliškasis pradas nėra vien lakas, vien dažai, dengiantys dvasinį žmogaus organizmą, jis prasiskverbia į kraują, reguliuoja jo ritmą, persmelkia intymiausią, slapčiausią, esminę individo ypatybę – jo kūrybiškumą. Tautinė priklausomybė anglų menininką varžo labiau nei vokietį ar prancūzą. Todėl kiekvienas menininkas, kiekvienas tikras rašytojas Anglijoje grūmėsi su savo angliškuoju pradu, tačiau net įnirtingiausia, aistringiausia neapykanta neįstengė sugriauti tradicijos. Pernelyg giliai smulkiausiomis kraujagyslėmis ji prasismelkia į sielos gelmes, ir kiekvienas, panorėjęs atsisakyti angliškojo prado, sudrasko visą organizmą ir nukraujuoja. Keletas aristokratų, kurie aistringai geidė tapti laisvais pasaulio piliečiais, – Byronas, Shelley‘s, Oscaras Wilde‘as, – nekęsdami amžinai buržuazinės anglo prigimties, mėgino sunaikinti savo angliškąjį pradą. Tačiau sugriovė tik savo pačių gyvenimą. Angliškoji tradicija stipriausia, labiausiai pergalinga pasaulyje, tačiau ir pavojingiausia menui. Pavojingiausia, nes klastinga: tai anaiptol nėra šalta dykynė, nesvetinga ar atstumianti, ji vilioja šilta židinio liepsna ir švelniu jaukumu, tačiau kartu stato moralės sienas, varžo, reguliuoja ir nepakenčia laisvo kūrybinio instinkto. Tai kuklus pradvisęs būstas saugo nuo grėsmingų gyvenimo audrų, jaukus, draugingas ir svetingas, tikras home su liepsnojančiu buržuazinio pasitenkinimo židiniu, tačiau šis būstas – tikras kalėjimas kiekvienam, kurio namai – pasaulis, kuriam didžiausias malonumas – linksmai, nuotykingai klajoti po beribę erdvę. Dickensas jaukiai įsitaisė anglų tradicijoje, tarsi namie įsikūrė tarp jos keturių sienų. Jis gerai jautėsi gimtinėje ir per visą gyvenimą nė karto neperžengė meninių, moralinių ar estetinių Anglijos ribų. Jis nebuvo revoliucionierius. Menininkas rašytojo sieloje puikiai sutarė su anglu ir pamažu visiškai susitapatino su juo. Dickenso kūriniai tvirtai, užtikrintai stovi ant šimtamečių anglų tradicijos pamatų, gal tik retsykiais per plauką nukrypdami nuo jos, žavia architektonika šaudami į netikėtas aukštumas. Jo kūryba – nesąmoninga, menu virtusi tautos valia, ir visada, kai vertiname jo kūrybos intensyvumą, retus pranašumus ir praleistas galimybes, kaskart ginčijamės su pačia Anglija.
Dickensas – aukščiausia meninė anglų tradicijos išraiška tarp šlovingos praeities, herojiško Napoleono šimtmečio, ir ateities svajos, imperializmo. Jei jo kūriniai mums tėra išskirtiniai, bet ne didingi, dėl to „kalta“ ne Anglija, ne tauta, o netikusi akimirka – Viktorijos epocha. Juk Shakespeare‘as irgi įkūnijo didžiausią vienos Anglijos epochos galimybę, tapo jos poetine realizacija, tačiau tai buvo Elžbietos epocha, stipri, veikli, jaunatviška, juslinga Anglija, pirmą kartą tiesianti Imperium mundi čiuptuvus, karšta ir virpanti nuo jėgų pertekliaus. Shakespeare‘as gimė veiklos, valios, energijos šimtmetyje. Vėrėsi nauji horizontai, nukariaujamos nepaprastos karalystės Amerikoje, sutriuškintas amžinas priešas, pro šiaurės ūkanas prasimušė plykstelėjęs Italijoje Renesansas. Atsižadėjus senojo Dievo ir religijos, pasauliui prireikė naujų gyvų vertybių. Shakespeare‘as įkūnijo didvyriškąją, Dickensas simbolizavo buržuazinę Angliją. Jis buvo lojalus kitos karalienės – romios, rūpestingos, nereikšmingos old queen Victoria – pavaldinys, pilietis perdėtai manieringos, patogios, sutvarkytos valstybės, kuriai nereikėjo nei įkarščio, nei aistros. Šio piliečio polėkį ramdė sočios, virškinti tenorėjusios epochos sunkis: vien tingus vėjas kedeno jo laivo bures, niekada nenugindamas tolyn nuo Anglijos krantų grėsmingo nežinomybės grožio link, į nepramintą begalybę. Viktorijos epochos pavaldinys nenutoldavo nuo to, kas buvo artima, įprasta, senoviška; kaip Shakespeare‘as įkūnija alkstančios Anglijos drąsą, taip Dickensas – sočios Anglijos apdairumą. Gimė jis 1812 m. Kaip tik tada, kai akys jau galėjo suvokti aplinką, pasaulį apgaubė sutemos, išblėso didžioji ugnis, grasinusi sunaikinti moralinius Europos valstybių pamatus. Prie Vaterlo prancūzų gvardiją sutriuškina anglų pėstininkai, išgelbėta Anglija žvelgia į savo mirtiną priešą, netekusį karūnos ir galios, vienišą žūstantį tolimoje saloje. Viso to Dickensas jau nepatyrė; neregėjo pasaulio gaisro, liepsningos pašvaistės, slenkančios iš vieno Europos krašto į kitą; jo žvilgsnis klaidžioja po Anglijos ūkanas. Jaunuolis jau neaptinka didvyrių, jų laikai praėjo. Tiesa, keletas žmonių Anglijoje nenori tuo patikėti, jėga ir įkarščiu jie mėgina pasukti riedančio laiko stipinus atgal, grąžinti pasauliui ankstesnį siautulingą polėkį, tačiau Anglija trokšta ramybės ir atstumia išsišokėlius. Jie gelbstisi bėgdami į romantikos slaptavietes, iš varganų žiežirbų stengiasi vėl įžiebti ugnį, tačiau likimo neįveiksi. Tirėnų jūroje skęsta Shelley‘s, karštinė sudegina lordą Byroną Misolungyje: laikas jau nebenori jokių nuotykių. Pasaulis nusidažo pelenų spalva. Anglija ramių ramiausiai kramto dar kruviną grobį; karaliauja buržua, prekeivis, makleris, besirąžantis soste tarsi ant kušetės. Anglija virškina. Menas, kad būtų populiarus, tuo laikotarpiu turėjo būti lengvai virškinamas, privalėjo netrikdyti, neužgriūti audringais jausmais, tik glostyti ir kasyti, jis galėjo būti sentimentalus, tačiau jokiu būdu ne tragiškas. Niekas netroško siaubo, žaibu perveriančio krūtinę, užimančio kvapą, stingdančio kraują, – visa tai pernelyg gerai žinoma tikrovė, apie ją pranešdavo prancūzų ir rusų laikraščiai, – pageidaujama šiek tiek išgąsčio, pokšto ir žaidimo, išvyniojančio besiritinėjantį spalvingą istorijų kamuolį. Žmonės troško knygų, kurias galėtų jaukiai skaityti prie židinio, audrai klebenant staktą, tokių, kurios pačios blyksi ir spragsi daugybe nepavojingų liepsnelių; jiems reikėjo meno, šildančio širdį tartum arbata, tačiau be džiaugsmo ugnies svaigulio. Užvakarykščiai nugalėtojai, norėję tik išlaikyti ir išsaugoti status quo, nieko nekeisdami ir nerizikuodami, pasidarė tokie baikštūs, kad baiminasi net savo stiprių jausmų. Knygose, kaip ir gyvenime, jie tenori gerai suderintų aistrų, be audringų ekstazių, trokšta normalių, padoriai reiškiamų jausmų. Laimė anuometinėje Anglijoje tapatinama su jaukumu, estetika – su padorumu, juslingumas – su perdėtu drovumu, tautinis jausmas – su lojalumu, meilė – su santuoka. Visos gyvenimo vertybės – mažakraujės. Anglija patenkinta ir nepageidauja permainų. menas, kad jį pripažintų tokia soti tauta, irgi turi būti patenkintas esamybe, privalo girti ją ir nesiveržti už tikrovės ribų. Šis jaukaus, mielo, nesunkiai įkandamo meno troškimas atranda savo genijų, kaip kadaise Elžbietos Anglija pastebėjo Shakespeare‘ą. Dickenso kūryba – įsikūniję anuometinės Anglijos meniniai poreikiai. Atėjęs laiku, jis pelnė šlovę; tačiau epochos poreikiai įveikė rašytoją, ir tai – jo tragizmas. Kūrėjo meną penėjo veidmaininga moralė, sočios Anglijos jaukumas ir jei ne išskirtinė meninė jo kūrinių galia, jei ne švytintis, auksu kibirkščiuojantis humoras, nuslepiantis jausmų blankumą, Dickensas būtų reikšmingas tik anglų pasauliui ir visiškai nerūpėtų mums, kaip nerūpi graibštūs tūkstančių romanų, sukurptų anapus Lamanšo, autoriai. Tik visa siela nekęsdamas veidmainingo ribotumo, būdingo Viktorijos epochos kultūrai, gali susižavėjęs įvertinti genialumą žmogaus, kuris privertė mus susidomėti šiuo kokčiu sotaus pasitenkinimo pasauliu ir bemaž jį pamilti, žmogaus, kuris įžvelgė poeziją banaliausioje gyvenimo prozoje.
Pats Dickensas niekada nestojo prieš šią Angliją. Tačiau jo sąmonės gelmėse menininkas grūmėsi su anglu. Iš pradžių jis žengė tvirtai ir užtikrintai, tačiau ilgainiui pavargo bristi per klampų ir birų epochos smėlį ir vis dažniau pasukdavo senais, tradicijos išmintais takais. Dickensą įveikė jo epocha, todėl, galvodamas apie jo likimą, visada prisimenu Guliverio nuotykius Liliputų šalyje. liliputai tūkstančiais plonyčių siūlų priraišioja miegantį milžiną prie žemės, o nubudusį laiko nelaisvėje ir nepaleidžia tol, kol jis pasiduoda ir prisiekia niekada nepažeisiąs šalies įstatymų. Taip ir anglų tradicija apnarpliojo ir įkalino nežinomybėj miegantį Dickensą: viena sėkmė po kitos spaudė jį prie anglų žemės, užvertė šlove ir surišo jam rankas. Po ilgos niūrios vaikystės tapęs parlamento stenografininku, kartą pamėgino parašyti keletą trumpų straipsnių – ne tiek pajutęs impulsyvų kūrybinį poreikį, kiek norėdamas padidinti savo pajamas. Pirmasis bandymas pavyko, jis tapo laikraščio bendradarbiu. Paskui leidėjas paprašė parašyti apie vieną klubą satyrinių tekstų, papildančių seriją karikatūrų iš anglų gentry gyvenimo. Dickensas sutiko. Sėkmė pranoko visus lūkesčius. Pirmieji „Pikviko klubo užrašų“ numeriai sulaukė nepaprasto pasisekimo; po dviejų mėnesių Bozas tapo nacionaliniu autoriumi. Šlovė vertė jį rašyti, „Pikvikas“ tapo romanu. Ir vėl sėkmė. Vis tankiau susipina smulkūs tinklai, slapti nacionalinės šlovės pančiai. Plojimai ginė rašytoją nuo vieno kūrinio prie kito, vis atkakliau primesdami jam amžininkų skonį. Tačiau šimtai tūkstančių tinklų, painiausiai sunarpliotų iš plojimų, triukšmingos sėkmės, išdidaus savo kūrybinės valios suvokimo, dabar tvirtai pririšo Dickensą prie anglų žemės, kol jis kapituliavo, prisiekė sau niekada neperžengti estetinių ir moralinių tėvynės įstatymų. Rašytojas tapo anglų tradicijos, smulkiaburžuazinio skonio įkaitu, moderniuoju Guliveriu tarp Liliputijos gyventojų. Nuostabi vaizduotė, galėjusi kaip erelis skrieti virš šio ankšto pasaulio, pakliuvo į sėkmės pančius. Kūrybinį įkvėpimą prislėgė gilus vidinis pasitenkinimas. Dickensas buvo patenkintas. Patenkintas pasauliu, Anglija, amžininkais – jie atsilygino tuo pačiu. Nei jis, nei kiti nenorėjo būti kitokie. Svetima jam buvo nirši meilė, trokštanti bausti, sukrėsti, paskatinti ir išaukštinti, jam stigo amžinos didžio menininko valios ginčytis su Dievu, atsižadėti jo pasaulio ir sukurti naują pagal save. Dickensas buvo romus ir nedrąsus; visa, ką matė, jam sukeldavo meilią nuostabą, nuolatinį vaikišką, nevaržomą susižavėjimą. Rašytojas buvo patenkintas. Jam nedaug reikėjo. Kadaise buvo vargšas, likimo pamirštas, žmonių įbaugintas berniukas; apgailėtinos profesijos atėmė jaunystę. Anuomet kupinas spalvingų svajų, tačiau visi jį atstūmė ilgam įbaugindami. Tai degino Dickensą. Jo vaikystė – išties poetinis, tragiškas išgyvenimas, kai kūrybinės valios sėkla krito į derlią nebylaus skausmo dirvą; paskui, įgavęs jėgų ir įtakos, Dickensas labiausiai troško atkeršyti už vaikystę. Savo romanais norėjo padėti visiems vargšams, apleistiems, pamirštiems vaikams, kurie, kaip jis kadaise, prisikentėjo nuo blogų mokytojų, apleistų mokyklų, abejingų tėvų, vangaus, beširdžio, savanaudžio daugumos žmonių būdo. Jiems norėjo išsaugoti keletą spalvingų vaikiško džiaugsmo žiedų, kadaise Dickenso krūtinėje nuvytusių, nes jų nepalaistė gerumo rasa. Paskui gyvenimas suteikė viską, jau nereikėjo skųstis, tačiau vaikystė šaukėsi keršto. vienintelis moralinis jo kūrybos siekis buvo šis gyvybinis troškimas padėti bejėgiams: šitaip norėjo pagerinti to meto gyvenimą. Rašytojas jo neatmeta, nesukyla prieš valstybės normas, negrasina, įnirtęs nemojuoja kumščiais, nestoja prieš visą kartą, prieš įstatymų leidėjus, buržuaziją, visų konvencijų melagingumą, tik atsargiai parodo pirštu į šen bei ten žiojinčias atviras žaizdas. Anglija – vienintelė Europos šalis, nemaištavusi 1848 m.; Dickensas norėjo ne griauti ir iš naujo kurti, o pataisyti ir pagerinti, nugludinti ir sušvelninti socialinio neteisingumo apraiškas ten, kur jų dyglys pernelyg aštriai ir skaudžiai smigo į visuomenės kūną, tačiau niekada nemėgino nustatyti negerovių ištakų, ieškoti pirminės priežasties ir ją sunaikinti. Kaip tikras anglas nesiryžta kėsintis į moralės pamatus, jam, tikram konservatoriui, jie tokie pat šventi kaip Evangelija, kaip gospel. Šis pasitenkinimas, vangaus epochos temperamento vaisius, labai būdingas Dickensui. Rašytojas mažai norėjo iš gyvenimo, kaip ir jo herojai. Balzaco herojus godus ir valdingas, garbėtroškos deginamas geidžia valdžios. Jos niekada negana. Visi herojai nepasotinami, kiekvienas – pasaulio užkariautojas, maištininkas, anarchistas ir kartu tironas. Jų temperamentas napoleoniškas. Dostojevskio herojai irgi kupini aistros ir ekstazės, jų valia atmeta pasaulį ir, išdidžiai neigdama realų gyvenimą, siekia tikrojo; nenori būti buržua, paprastais žmonėmis, pro kiekvieno nuolankumą prasimuša pavojingos puikybės tapti išganytoju žiežirba. Balzaco herojus nori pavergti pasaulį, Dostojevskio – jį įveikti. Abu stengiasi išsiveržti iš kasdienybės begalybės link. Dickenso žmonės be galo kuklūs. Dievaž, ko jie nori? Šimto svarų atlygio per metus, mielos žmonos, tuzino vaikų, vaišingai padengto stalo geriems bičiuliams, kotedžo palei Londoną ir žalumos už lango, mažučio sodelio ir saujelės laimės. idealai miesčioniški, smulkiaburžuaziniai, – tai atsispindi Dickenso kūryboje. Jo personažai nepageidauja pasaulio tvarkos permainų, netrokšta nei turto, nei skurdo, jiems reikia malonaus vidurio; tokia gyvenimo maksima labai išmintinga, kai jos laikosi smulkus krautuvininkas ar vežikas, tačiau be galo pavojinga menininkui. Dickenso idealus nublukino vargana aplinka. Ne niršus Dievas, didingas ir antžmogiškas, suvaldydamas chaosą sukūrė šiuos romanų pasaulius, o patenkintas stebėtojas, lojalus biurgeris. Visų Dickenso romanų atmosfera perdėm buržuazinė.
Didis ir nepamirštamas rašytojo nuopelnas tėra tas, kad jis atskleidė buržuazijos romantiką, prozos poeziją. Dickensas pirmasis supoetino nepoetiškiausios tautos kasdienybę. Jis privertė saulę šviesti pro pilkas ūkanas; kas bent kartą matė, kokį spindulingą auksą iš liūdno ūkanų kamuolio audžia įsiplieskianti Anglijoje saulė, tas supras, kiek laimės suteikė tautai rašytojas, savo kūriniuose pavaizdavęs šią išsivadavimo iš švino brėkšmos akimirką. Dickensas – aukso diadema, nušviečianti anglų kasdienybę, aureolė, tviskanti virš paprastų daiktų ir kuklių žmonių, Anglijos idilė. Savo herojų jis ieškodavo siaurose priemiesčių gatvelėse, pro kurias abejingai praeidavo kiti rašytojai. Šie dairydavosi personažų po aristokratijos salonų sietynais, mynė kelius į stebuklingą fairy tales mišką, tuos kūrėjus traukė tai, kas tolima, neįprasta, ypatinga. Paprastas miestietis jiems tebuvo įsikūnijusi žemės trauka, o reikėjo aistringų, prašmatnių sielų, apimtų ekstazės ir besiveržiančių aukštyn, reikėjo lyriško, herojiško žmogaus. Dickensas nesigėdydamas pasirinkdavo savo herojumi paprastą duonpelnį. Jis šiam sluoksniui išsaugojo graudulingą pagarbą, kadangi pats buvo self-made-man, kilęs iš prastuomenės. kupinas keisto entuziazmo viskam, kas banalu, žavėjosi visiškai bevertėmis senienomis, gyvenimo mažmožiais. Rašytojo knygos – irgi savotiška senienų krautuvėlė, curiosity shop, pilna sendaikčių, kurie kiekvienam kitam būtų beverčiai, krūsnis keistenybių ir juokingų niekniekių, dešimtmečiais veltui laukusių mėgėjo. Dickensas paėmė šiuos senus, apdulkėjusius daiktus, nušveitė iki blizgesio, išdėliojo ir nušvietė savo linksmybės saule. Ir staiga jie sutvisko neregėtomis varsomis. Taip jis elgėsi su mažais, nevertinamais paprasto žmogaus jausmais, įsiklausydavo į juos ir tol derindavo emocijas, kol jos vėl sutiksėdavo tartum gyvos. Paskui staiga tarsi skambantis laikrodis pradėdavo zvimbti, gausti, galiausiai tyliai dainuoti senovišką melodiją, daug mielesnę už visas melancholiškas legendinių riterių balades ir jūros ledi kanconas. Taip Dickensas atkapstė iš užmaršties pelenų ir vėl sudėliojo į tviskančią visumą visą paprastų žmonių pasaulį: tik rašytojo kūriniuose jis iš tikrųjų atgijo. Atlaidumas leido suprasti visas šio pasaulio kvailystes ir ribotumą, meilė – regimas jo grožybes, o visus šio pasaulio prietarus kūrėjas pavertė nauja, itin poetiška mitologija. Jo apsakymuose svirplio čirškimas ant židinio virto muzika, naujamečiai varpai prabilo žmonių kalba, Kalėdų stebuklas sutaikė poeziją ir religinį jausmą. Dickensas aptiko gilesnę menkiausios šventės prasmę, padėjo paprastiems žmonėms atrasti kasdienio gyvenimo poeziją, paskatino dar labiau pamilti tai, kas jiems jau buvo mieliausia, – home, ankštą kambarėlį, kuriame traška sausos pliauskos židiny, plieskia raudona liepsna, ant stalo dūzgia ir dainuoja arbatinukas, kur bergždžių norų nekamuojami žmonės pasislepia nuo godžių audrų, siautulingų pasaulio iššūkių. Kasdienybės poeziją jis norėjo atskleisti visiems, pasmerktiems kasdienybei. Tūkstančiams, milijonams parodė, kur jų skurdų gyvenimą palyti amžinybė, kur po kasdienybės pelenais slypi tylaus džiaugsmo žiežirba, ir išmokė iš jos įpūsti linksmą jaukią ugnį. Rašytojas troško padėti vargšams ir vaikams. Visa, kas materialiu ar dvasiniu požiūriu peržengė tokios vidutinės būsenos ribas, jam kėlė antipatiją; Dickensas iš visos širdies mylėjo tik tai, kas įprasta, vidutiniška. erzino turtuoliai, aristokratai, gyvenimo lepūnai; knygose jie visada sukti ir šykštūs, rašytojas bemaž visada pateikia ne jų portretus, bet karikatūras. Dickensas negalėjo pakęsti šių žmonių. Per dažnai vaikystėje teko nešti laiškus tėvui į Maršalsio skolininkų kalėjimą, matyti turto arešto orderius, patirti pinigų stygių; metus jis praleido Hangerford Sterze, mažame, purviname pastogės kambarėlyje, į kurį neįspisdavo saulė, kraudamas batų tepalą į indelius ir kas dieną šimtus jų aprišdamas špagatu, kol vaikiškos rankelės pradėdavo degti ir iš akių pasipildavo nuoskaudos ašaros. Dickensas šaltais ūkanotais Londono gatvių rytais dažnai kentė alkį ir nepriteklių. anuomet niekas jam nepadėjo, karietos pravažiuodavo, raiteliai prašuoliuodavo pro šalantį berniuką, vartai jam neatsiverdavo. Gerumą patyrė tik iš paprastų žmonių, todėl tik jiems norėjo atsidėkoti. Rašytojo kūryba nepaprastai demokratiška – anaiptol ne socialistinė, nes jis nebuvo linkęs į radikalumą, – vien meilė ir užuojauta teikia jai patetiškos ugnies. Dickensas mielai pasiliko paprastų miestiečių pasaulyje, tarpinėje srityje, ribojamoje prieglaudos ir rentos; tik tarp jų jautėsi gerai. Jis taip išsamiai ir pasimėgaudamas vaizduoja šių miestiečių kambarius, tarsi pats norėtų juose gyventi, nuaudžia margus, saulės spindulių nutviekstus likimus, dalijasi kukliomis jų svajomis su savo herojais; yra užtarėjas, mokytojas, numylėtinis, skaisti, amžinai šilta saulė, nušviečianti paprastą pilkšvą jų pasaulėlį.
Tačiau kaip Dickensas praturtino šią kuklią paprastų žmonių tikrovę! Jo knygose nauju kosmosu, visata su savo žvaigždėmis ir dievais tapo miestiečių gyvenimo būdas, jų namų apyvokos daiktai, profesijų įvairovė, neaprėpiamas jausmų margumynas. Bemaž sustingusioje, vos banguojančioje mažų gyvenimų plynėje skvarbus žvilgsnis įžiūrėjo lobius ir smulkiausiu akių tinklu iškėlė į šviesą. Dickensas iš grūsties ištraukė savo žmones, šimtus personažų, – jų pakaktų visam miesteliui apgyvendinti. Tarp šių žmonių – nepamirštami personažai, ne tik amžini literatūroje, bet ir perėję į gyvą tautos kalbą, – Pikvikas ir Semas Veleris, Peksnifas ir Betsi Trotvud, – jų vardai iš karto pažadina linksmus prisiminimus. Kokie turtingi šie romanai! Vien Deivido Koperfildo epizodų pakaktų visam kito rašytojo kūrybiniam gyvenimui; Dickenso knygos – kupinos nepaliaujamo vyksmo ir gausos, tai ne vokiškieji romanai, kurie beveik visi tėra ištęstos psichologinės novelės. Rašytojo kūriniuose neaptiksime mirties taško, smėlio dykros, juose pulsuoja įvykių potvyniai ir atoslūgiai, šie romanai neišmatuojami ir neaprėpiami kaip jūra. Vos įstengi apžvelgti linksmą ir niršų žmonių knibždėlyną; šie žmonės užkariauja širdį, išstumia vienas kitą, nusūkuriuoja tolyn. Tarsi bangų keteros jie iškyla virš milžiniškų miestų srauto, paskui krenta į įvykių putas, tačiau vėl išnyra, vėl kyla ir krenta, apsikabindami, arba atstumdami, vieni kitus; vis dėlto šis judėjimas anaiptol ne atsitiktinis, anapus smagaus chaoso viešpatauja tvarka, gijos vis iš naujo susiaudžia į spalvingą kilimą. Neprapuola nė vienas personažas, atrodytų, atsitiktinai praslinkęs pro šalį; kiekvienas papildo, atskleidžia arba neigia kitus, paryškina šviesą ar sutirština šešėlius. Mįslingų, linksmų ir rimtų įvykių painiava tarsi žaidžiantis kačiukas tai šen, tai ten stumdo veiksmo kamuolį, jausmas greitai šokčioja atspalvių skale aukštyn ir žemyn, viskas susimaišo – džiūgavimas, siaubas, išdaiga. Debesys užplaukia, išsisklaido, vėl susitelkia, tačiau galiausiai audros išgrynintas oras, nutviekstas nuostabios saulės, spindi. Vieni Dickenso romanai tarsi „Iliada“, vaizduojanti tūkstančius dvikovų, žemiško pasaulio „Iliada“ be dievų, kiti – tiesiog romios, kuklios idilės; tačiau visi – ir puikieji, ir sunkiai skaitomi – kūriniai trykšta švaistūniška įvairove. Visuose, net niūriausiuose ir graudžiausiuose, ant tragiško peizažo uolų tarsi gėlės pabirusios smulkutės grožybės. Visur šios nepamirštamos grožybės žydi tarsi mažutės, kuklios, ne iš karto pastebimos žibuoklės, lūkuriuojančios plačiose knygų pievose, visur per tamsias rūsčių įvykių uolas čiurlendamas žemyn skuba skaidrus nerūpestingos linksmybės šaltinis. Kai kuriuos Dickenso knygų skyrius galima palyginti tik su peizažais, tokie jie tyri, tokie dieviškai laisvi nuo žemiškų aistrų, taip spinduliuoja džiugų, švelnų žmoniškumą. Vien jau todėl galima pamilti Dickensą, mat šie maži šedevrai, taip švaistūniškai išbarstyti po jo kūrinius, demonstruoja autoriaus gabumus. Kas pajėgtų suskaičiuoti rašytojo herojus, – išsiblaškiusius, džiugius, geraširdžius, kiek juokingus ir visada tokius įdomius? Jie įpainiojami į smagiausius nuotykius, pavaizduoti personažų įgeidžiai, individualūs ypatumai, keisčiausios profesijos. Nors herojų daugybė, visi jie nepanašūs vienas į kitą, kiekvienas stropiai individualizuotas iki menkiausių smulkmenų, neaptiksime štampo ar schemos, personažai kūniški ir gyvybingi, ne išgalvoti, o pamatyti. Pamatyti neprilygstamu rašytojo žvilgsniu.
Šis žvilgsnis – neregėto tikslumo, nuostabus, neklystantis instrumentas. Dickensas buvo regėjimo genijus. Pažvelkime į bet kurį jo portretą – jaunystės ar, dar geriau, brandžių metų: dėmesį prikausto nuostabios akys. Tai ne „beprotiškos poeto akys… tarp žemės ir dangaus“1 ar elegiškai apniukusios, švelniai nuolaidžios ar ugnimi degančios. Tai anglo akys – šaltos, pilkos, plienu žybsinčios. Jos tarsi plieno seifas, kuriame niekas nedingsta ir nesudega, sandariai izoliavusios saugo viską, ką kada nors – vakar ar prieš daugybę metų – pateikė išorinis pasaulis: tauriausius ir menkiausius dalykus, Londone smulkmenų krautuvėlės spalvotą iškabą, pastebėtą penkiamečio berniūkščio neatmenamais laikais, ar tik dabar pamatytą už lango žiedus skleidžiantį medį. Nieko šios akys nepamiršdavo, buvo stipresnės už laiką; į atminties taupyklę gulė detalė po detalės, laukdamos rašytojo dėmesio. Niekas nenunirdavo užmarštin, niekas nebluko ir neblanko, įspūdžiai kaupėsi ir laukė, išlikdami kvapūs ir sultingi, spalvingi ir ryškūs; niekas nemirė ir nevyto. Neprilygstama Dickenso regimoji atmintis. Plieno ašmenimis jis perskrodžia vaikystės rūką; romane „Deividas Koperfildas“, užmaskuotoje autobiografijoje, dvimečio vaiko prisiminimai apie mamą ir tarnaitę iškyla iš pasąmonės gelmių tarsi aštriu peiliu išrėžti siluetai. Dickensui svetimi blankūs kontūrai; jis nepalieka galimybių matyti pasaulį įvairiai, nupiešia viską itin aiškiai. Rašytojo vaizduojamoji galia nepalieka laisvės skaitytojo vaizduotei, nuslopina ją (todėl jis ir tapo kūrėjo idealu vaizduotės neturinčiai tautai). Paduokite Dickenso knygas dvidešimčiai dailininkų ir užsakykite Koperfildo ir Pikviko paveikslus: piešiniai bus panašūs; menininkai pavaizduos tuklų poną balta liemene, draugiškai žvelgiantį pro akinių stiklus, ir gražų, šviesbruvį, nedrąsų berniuką į Jarmutą vykstančioje pašto karietoje. Dickensas viską vaizduoja taip tiksliai ir kruopščiai, kad, norom nenorom, pasiduodi jo hipnotizuojančiam žvilgsniui; tai ne magiškas žvilgsnis Balzaco, kuris leidžia savo žmonėms ištrūkti iš ugningo jų aistrų debesies tik tada, kai šis chaotiškai susiformuos; tai perdėm žemiškas – jūreivio, medžiotojo, sakalo – žvilgsnis, pastebintis menkiausias žmogaus ypatybes. Tačiau smulkmenos, paties Dickenso žodžiais, ir sudaro gyvenimo prasmę. Jo žvilgsnis fiksuoja išraiškingus mažmožius: drabužio dėmę, silpnus ir bejėgiškus sutrikimo gestus, rausvų plaukų sruogą, dirsčiojančią iš po tamsaus peruko, kai šio savininkas įtūžta. Dickensas jaučia menkiausius niuansus, užčiuopia, kaip juda kiekvienas pirštas spaudžiant ranką, pastebi blyškiausią šypsenos niuansą. Prieš tapdamas literatu jis dirbo stenografininku parlamente, ten išmoko pateikti visumos ekstraktą, vienu brūkšniu pavaizduoti žodį, trumpu užraitu – visą sakinį. Vėliau jau kaip rašytojas jis tarsi stenografavo tikrovę, užuot išsamiai aprašinėjęs, apsiribodavo mažu išraiškingu ženklu, iš margų tikrovės faktų išdistiliuodamas esenciją. buvo be galo pastabus tokiems smulkiems išoriniams požymiams, jo žvilgsnis nieko nepraleisdavo, tarsi geras fotoaparato objektyvas užfiksuodavo judesį ar gestą per šimtąją sekundės dalį. Niekas neprasprūsdavo. akylumą dar stiprino keista žvilgsnio refrakcija: atspindimo objekto proporcijos nebuvo natūralios kaip paprastame veidrodyje, jis tarsi gaubtas, todėl išdidindavo šio objekto būdingas ypatybes. Dickensas visada išryškindavo ypatingus savo žmonių požymius, nesitenkindavo objektyviai pavaizduodamas, visada perdėdavo ir sukarikatūrindavo. Šitaip išdidinti, jie įgauna simbolio prasmę. Tuklusis Pikvikas įkūnija ir sielos minkštumą, liesasis Džinglis – jos įdiržimą, piktas personažas tampa šėtonu, geras – tikra tobulybe. Dickensas, kaip kiekvienas didis menininkas, perdeda, tačiau siekia ne didingumo, o humoro. Tokį neapsakomai smagų vaizdavimą lėmė ne tiek įnoris ar išdykumas, kiek nuostabi jo regos ypatybė, be galo akylas žvilgsnis geba visus reiškinius atspindėti, iškraipyti, juos paverčiant keistenybėmis ir karikatūromis.
Dickenso genialumas slypi ne šiek tiek miesčioniškoje sieloje, geniali savotiška jo optika. Dickensas niekada nebuvo psichologas, magiškai suvokiantis žmogaus sielą, sudaiginantis jos šviesiąsias ar tamsiąsias sėklas ir paslaptingai išauginantis visą spalvų ir formų gausybę. Rašytojo psichologijos ištakos – regimi dalykai, jis apibūdina žmones, pateikdamas grynai išorinius požymius, tiesa, būdingiausius ir subtiliausius, regimus tik akylu rašytojo žvilgsniu. Dickensas pradeda pasakojimą kaip anglų filosofai – ne nuo prielaidų, o nuo požymių. Pastebi menkiausias grynai materialias psichinio gyvenimo apraiškas ir savo nuostabia karikatūrine optika atskleidžia visą charakterį. leidžia atpažinti asmenybės tipą pagal požymius. Dickensas apdovanoja mokytoją Kriklą tokiu tyliu balsu, kad atrodo, jog personažas vos įstengia išgauti garsą. Ir išsyk nujauti, kokį siaubą kelia vaikams šis žmogus, kai jam, stengiantis ištarti žodį, ant kaktos iš pykčio iššoka gysla. Urijos Hipo rankos visada šaltos ir drėgnos, – nuo jo iškart padvelkia nepasitenkinimas, gyvatiškas koktumas. Tai mažmožiai, išoriniai požymiai, tačiau visada sąveikaujantys su psichika. Kartais tai, ką vaizduoja Dickensas, tėra žmogaus pavidalą įgavęs įgeidis, valdantis šį žmogų tarsi mechaninę lėlę. Rašytojas dažnai savo herojus charakterizuoja per jų palydovus – kas būtų Pikvikas be Semo Velerio, Dora be Džipo, Barnabis be varno, Kitas be ponio! – ir, remdamasis ne pačiu modeliu, o groteskišku jo šešėliu, parodo personažo ypatumus. Iš tikrųjų Dickenso sukurti charakteriai tėra visuma požymių, tačiau taip tiksliai išskobtų, kad, papildydami vienas kitą, jie sudaro tobulą mozaiką, puikų portretą. todėl bruožų efektas dažniausiai tėra išorinis, jutiminis, jie sukelia ryškius regimuosius vaizdus ir gana blankius jausmus. Pakanka paminėti kokį nors Balzaco ar Dostojevskio personažą, pvz., tėvą Gorijo ar Raskolnikovą, ir išsyk ataidi jausmas – atsidavimo, nevilties, aistrų verpeto prisiminimas. Ištarus „Pikvikas“, išnyra džiugaus, tuklaus pono su auksinėmis liemenės sagomis portretas. Štai esminis skirtumas: Dickenso personažus suvokiame kaip tapybos, Dostojevskio ir Balzaco – kaip muzikos kūrinius. Mat šie kūrė pasitelkdami intuiciją, o Dickensas reprodukavo, anie regėjo dvasios, Dickensas – kūno akimis. Jis tyko personažo sielos ne ten, kur ji pakyla iš nesąmoningos nakties tarsi vaiduoklis, iššaukiamas tik septyneriopai tvieskiančios pranašiškų kerų šviesos, dairosi bekūnio fluido ten, kur šis palieka savo pėdsakus tikrovėje, aptinka tūkstančius sielos apraiškų kūne ir tuo apsiriboja. Rašytojo vaizduotės šaltinis – žvilgsnis, todėl jos užtenka tik saikingiems, žemiškiems jausmams ir personažams; Dickenso žmonės plastiški tik esant nuosaikiai normalių jausmų temperatūrai. Herojai, veikiami aistros karščio, arba ištirpsta tarsi vaško liejiniai, prapliupdami sentimentais, arba sudiržta nuo neapykantos ir pasidaro dužūs. Dickensui sekasi vaizduoti tik tiesmukus personažus, o tie – daug įdomesni, kuriuose neatskiriamai susipina tūkstanteriopi švytavimai tarp gėrio ir blogio, tarp Dievo ir žvėries, lieka už rašytojo regos ribų. Jo žmonės visada vienareikšmiai, nepriekaištingi didvyriai, arba niekingi sukčiai, jų prigimtis nulemta iš anksto: aureolė virš galvos ar įdagas ant kaktos. Dickenso pasaulis švytuoja tarp good ir wicked, tarp jautrumo ir nejautros. Rašytojo metodas neleidžia peržengti šių ribų, įeiti į paslaptingų sąryšių ir mistinių sampynų pasaulį. Heroiškų ir didingų dalykų neįmanoma išmokti. Čia jo šlovės ir tragedijos ištakos: visada pasiliko viduryje – tarp genijaus ir tradicijos, tarp neregėto ir banalaus, žengdamas sutvarkytais žemiško pasaulio keliais, apsiribodamas tuo, kas miela ir graudu, jauku ir miesčioniška.
Tačiau Dickensui nepakako pelnytos šlovės: idilijos autorius ilgėjosi tragizmo. Vis iš naujo imdavosi tragedijos, tačiau tesukurdavo melodramą. Čia buvo jo riba. Šie mėginimai anaiptol nedžiugina: nors Anglijoje „Pasakojimas apie du miestus“ ir „Niūrūs namai“ laikomi didžiais kūriniais, mūsų jausmams jie nieko nesako, nes kūrinių didis mostas išgalvotas. Išties nepaprastos Dickenso pastangos suteikti šiems romanams tragizmo: rašytojas kurpia vieną sąmokslą po kito, tarsi uolų luitus kabina virš herojų galvų baisias katastrofas, sukuria lietaus naktų, liaudies sukilimų ir revoliucijų baisenybes, įsuka ištisą bauginimo mechanizmą. Tačiau niekada nepatiri pakilaus siaubo, sielos klaiko, pajunti tik išgąstį, grynai fizinį pasibaisėjimo refleksą. Niekada jo knygose neįvyksta tokių gilių sukrėtimų, tokių audringų proveržių, nuo kurių, lyg žaibui tvykstelėjus, širdį ilgesingai suspaudžia baimė. Grėsmė gena grėsmę, tačiau jos nebaugina. Dostojevskio kūriniuose staiga atsiveria prarajos ir kvapą užima, kai pajunti, kaip ši tamsa, ši bevardė praraja veriasi tavo paties krūtinėje; jauti, kaip iš po kojų sprūsta žemė, kaip apima ūmus, stiprus, tačiau saldus svaigulys, kyla noras pulti žemyn ir kartu pasibaisėjimas šiuo jausmu, džiaugsmas ir skausmas taip įkaitę (iki baltumo), kad jų tiesiog negali atskirti. Dickenso kūriniuose irgi yra prarajų. Jis atveria jas, pripildo tamsos, parodo, kokios jos grėsmingos; ir vis dėlto nejauti pasibaisėjimo, nepatiri ano saldaus dvasios nuopuolio svaigulio, kuris ir yra bene didžiausia estetinio mėgavimosi vilionė. Visą laiką jautiesi saugus, tarsi laikytumeisi turėklų, žinai, kad tau neleis nukristi, kad herojus nepražus, kad kuris nors iš dviejų baltasparnių angelų, sklandančių šio anglų rašytojo pasaulyje, – užuojauta arba teisingumas – perneš personažą, gyvą ir sveiką, per visas prarajas ir tarpeklius. Dickensui trūksta nuožmumo ir drąsos, kad skelbtų tikro tragizmo pojūtį. Jis nėra herojiškas, veikiau – sentimentalus. Tragizmas – valia nenusileisti, sentimentalumas – ašarų ilgesys. Dickensas niekada nepasiekė kraštutinės beviltiško skausmo ribos, kur nėra nei ašarų, nei žodžių: švelnus graudulys, gaubiantis Doros mirtį „Koperfilde“ – rimčiausias jausmas, kurį rašytojas įstengė tobulai pavaizduoti. Pasiryžimą didžiam mostui visada sulaiko užuojauta. Kaskart jos aliejus (neretai karstelėjęs) numaldo Dickenso išburtą stichijų audrą; sentimentalioji anglų romano tradicija nugali didingumo troškimą. Juk kūrinio įvykiai Anglijoje privalo tik iliustruoti įprastas moralės maksimas; pro likimo melodiją visada prasimuša motyvas: „Puoselėk ištikimybę ir dorumą.“ Finale turi įvykti apokalipsė, pasaulio teismas: gerieji kyla į aukštybes, blogieji nubaudžiami. Deja, Dickensas perkėlė šį teisingumą į daugumą savo romanų, jo sukčiai skęsta, arba išsižudo, išdidėliai ir turčiai bankrutuoja, o herojai mėgaujasi gerove. Dar ir šiandien anglas nepakenčia dramos, jei ši galiausiai jo nenuramina, ir patvirtina, kad viskas šiame pasaulyje klostosi kuo puikiausiai. Tokia perdėm angliška moralinio jausmo hipertrofija sutramdydavo didingiausią Dickenso polėkį rašant tragiškus romanus. Mat šių kūrinių pasaulėžiūra, kaip ašis, palaikanti jų stabilumą, tapdavo ne laisvo menininko, o anglikono buržua teisingumas. Užuot išlaisvinęs jausmus, Dickensas juos cenzūruoja: jis – ne Balzacas, neleidžia emocijoms stichiškai virti, užtvankomis ir kanalais nukreipia į vagą, kur jos suka buržuazinės moralės malūnus. Pamokslininkas, garbus dvasiškis, common-sense filosofas, mokytojas – visi šie vaidmenys nepastebimai suguža į menininko dirbtuvę ir kišasi į jo kūrybą, įtikinėdami, kad rimtas romanas, užuot nuolankiai kopijavęs laisvą tikrovę, turi būti pavyzdys ir įspėjimas jaunimui. Žinoma, pagirtinos nuostatos buvo įvertintos: Dickensui mirus, Vinčesterio vyskupas liaupsino jo kūrinius, nes juos ramiai gali duoti skaityti kiekvienam vaikui; tačiau kaip tik tikroviško gyvenimo ignoravimas, prisitaikymas prie tariamų vaikų interesų sumenkina romanų įtaigos galią. Mums, ne anglams, šie kūriniai pernelyg trykšta dorovingumu. Kad taptum Dickenso herojumi, turi būti dorybių įsikūnijimu, puritono idealu. Fieldingo ir Smolleto – irgi anglų, tačiau gyvenusių džiugesniame šimtmetyje – personažui visiškai nekenkia tai, kad per muštynes jis sugurina priešininkui nosį arba, nepaisydamas karštos meilės kilmingajai damai, kartelį pataiko į jos kambarinės lovą. Dickenso romanuose net didžiausi ištvirkėliai neleidžia sau tokių begėdysčių. Jo palaidūnai nepavojingi, apie jų pramogas nerausdama gali skaityti bet kuri spinster2. Antai palaidūnas Dikas Sviveleris („Senienų krautuvėlė“). Kuo jis nusižengia moralei? Dieve mano, išgeria ne du, o keturis elio bokalus, itin netvarkingai apmoka sąskaitas, truputį pasišlaisto, ir tiek. Galiausiai reikiamą akimirką gauna palikimą – žinoma, kuklų, – ir kaip padorus pilietis veda merginą, padėjusią vaikinui išsikapstyti į doros kelią. Iš tikrųjų net Dickenso niekšai nėra visiški pražuvėliai, – net apnikti blogų instinktų, yra blyškaus kraujo. Šis angliškasis aistringumą neigiantis melas – tarsi įdagas rašytojo kūriniuose; žvairuojanti veidmainystė mato tik tai, ką nori matyti, nusuka tiriamą Dickenso žvilgsnį nuo tikrovės. Karalienės Viktorijos laikų Anglija sutrukdė rašytojui įgyvendinti didžiausią troškimą – parašyti išties tragišką romaną. Ūkanotasis Albionas apskritai būtų nutempęs Dickensą žemyn į savo sotų vidutiniškumą, suspaudęs populiarumo glėbyje ir pavertęs seksualinės melagystės advokatu, jei menininkas nebūtų regėjęs kito pasaulio, kuriame galėjo skleistis rašytojo kūrybinis ilgesys, jei nebūtų turėjęs tų sidabro sparnų – palaimingo, beveik nežemiško humoro, – pakeldavusių kūrėją virš nykaus pragmatizmo.
Šis džiugus, laisvas, Britanijos ūkanų netemdomas pasaulis – vaikystės šalis. Angliškasis melas apgeni žmogaus juslingumą, užvaldo suaugusius; o vaikai nerūpestingai tarsi rojuje išgyvena savo jausmus, jie – dar ne anglai, tik maži ryškūs žmogiškumo žiedai, ryškaus vaikų pasaulio dar netemdo anglų veidmainystės miglos. Čia Dickensas parašė nemirtingus kūrinius – laisvai šeimininkaudamas, netrikdomas anglų buržua sąžinės. Tik vaikystės metai jo romanuose išties gražūs; nemanau, kad kada nors pasaulio literatūroje prašaps šie linksmi ir rimti gyvenimo apyaušrio epizodai ir personažai. Ar įmanoma pamiršti mažosios Nelės odisėją, kaip ji, tyra ir švelni, su nukaršusiu seneliu išeina iš didmiesčių dūmų ir tamsos į bundančią laukų žalumą, per visus pavojus ir rūpesčius – iki pat mirties – išsaugodama angelišką šypseną. Tai jaudina taip, kad nelieka nė lašo sentimentalumo, prabyla tikrieji, gyvieji žmogaus jausmai. Štai Tradlsas, riebus berniukas aptemptomis kelnėmis, piešiantis griaučius, kad užsimirštų gavęs pylos; štai Kitas, ištikimybės įsikūnijimas, mažasis Niklbis ir nuolat Dickenso romanuose išnyrantis gražus, „mažutis ir anaiptol nelepinamas berniukas“, – pats Charlesas Dickensas, kaip niekas kitas įamžinęs savo vaikystės džiaugsmus ir skausmus. Vis iš naujo rašytojas pasakoja apie šį nuskriaustą, apleistą, įbaugintą, svajingą vaiką, tėvų paliktą našlaitį; čia Dickenso patosas artimas verksmui, o skardus balsas tampa sodrus kaip varpų gausmas. Rašytojo romanų vaikai yra labai įsimenantys. Juokas ir ašaros pinasi ir sutviska lyg vaivorykštė; sentimentalumas ir taurumas, tragedija ir komedija, tiesa ir poezija susitaiko, virsdami visiškai nauju lydiniu. Rašydamas apie vaikus, Dickensas įveikia angliškas, žemiškas ribas, yra be galo didis ir neprilygstamas. Jei kiltų noras pastatyti jam paminklą, reikėtų, kad žalvarinę rašytojo figūrą, tarsi globėją, tėvą ir brolį, suptų marmurinis šių vaikų ratelis. Juos Dickensas tikrai mylėjo kaip gryniausią žmogiškosios esmės išraišką. jis suteikdavo herojams vaikiškų bruožų, norėdamas, kad jie taptų simpatiški. Rašytojas mylėjo net suvaikėjusius – silpnapročius ir pamišėlius. Kiekviename romane sutinkame bent vieną romų pamišėlį, kurio vargšė dvasia tarsi balti paukščiai skrajoja padangėse virš šio rūpesčių ir raudų slėnio, o gyvenimas – ne problema, ne pastanga ar uždavinys, tik palaimingas, visiškai nesuprantamas, tačiau gražus žaidimas. Dickensas jautriai vaizduoja šiuos žmones. jis uždeda jiems begalinio gerumo aureolę prisiliesdamas atsargiai, kaip prie ligonių. Tai – palaimintieji, amžiams pasilikę vaikystės rojuje. Nes vaikystė Dickenso kūriniuose – rojus. skaitydamas rašytojo romanus visada patiriu graudulį ir baimę, laukdamas, kol vaikai paūgės; žinau, dabar pamažu jie praras tai, kas saldžiausia, negrįžtama, netrukus poezija susipins su konvencijomis, gryna tiesa – su anglų melu. Rodos, ir pats Dickensas širdies gilumoje tai jaučia. Juk taip nenoriai išleidžia mylimiausius herojus į gyvenimą. Niekada jų nepalydi iki brandaus amžiaus, kai jie tampa banalūs krautuvininkai ir vežikai; atsisveikina vestuvių dieną, per visus pavojus nuvedęs iki bažnyčios durų, į ramutėlį patogios egzistencijos uostą. O rašytojui mieliausio vaiko, mažosios Nelės, įamžinusios labai brangų anksti mirusios mergaitės atminimą, Dickensas apskritai neįleido į šiurkštų nusivylimų ir melo pasaulį. Paliko amžiams vaikystės rojuje, pirma laiko užmerkė švelnias žydras akis, suteikdamas galimybę jai, nieko neįtariančiai, iš vaikystės šviesos persikelti tiesiai į mirties tamsą. Pernelyg mylėjo, kad atiduotų realiam pasauliui.
Kaip jau minėjau, Dickensui šis pasaulis – pavargusi ir soti buržuazinio saikingumo išpaikinta Anglija, siauras neaprėpiamų gyvenimo galimybių pjūvis. Tokį varganą pasaulį galėjo praturtinti tik didis jausmas. Balzacas suteikė buržua galybės savo neapykanta, Dostojevskis – išganytojo meile. Menininkas Dickensas šiuos žmones irgi išvaduoja iš žemės traukos – savo humoru. Jo žvilgsnis į smulkiaburžuazinį pasaulį neįgauna objektyvistinės svarbos, rašytojas neužtraukia himno – subjaurojusio daugelį šiuolaikinių vokiškų tėviškės romanų, – šlovinančio šaunius žmones, jų išganingą stropumą ir blaivumą. Ne, Dickensas geraširdiškai ir vis dėlto linksmai mirkteli savo herojams, kaip Gottfriedas Kelleris ar Wilhelmas Raabe’as padaro tuos personažus, nuskendusius savo liliputiškuose rūpesčiuose, šiek tiek juokingus. Tačiau šaržuoja draugiškai, geranoriškai, dėl visų išdaigų ir keistenybių versdamas juos dar labiau pamilti. Rašytojo knygas tarsi saulės spinduliai nušviečia humoras, kūrinių kuklus peizažas staiga pasidaro smagus ir nepaprastai mielas, kupinas tūkstančių žavingų stebuklų; šios gerosios ugnies šiluma viską pagyvina ir labiau įtikina, net netikros ašaros sužimba tarsi deimantai, mažos aistros įsiplieskia kaip tikras gaisras. Dickenso humoras išplėšia jo kūrybą iš laiko gniaužtų, pakelia į amžinybę, išvaduoja iš angliškojo nuobodulio, šypsena įveikia melą. šis humoras tarsi Arielis plevena jo knygose, pripildo kūrinius paslaptingos muzikos, įsuka į šokio sūkurį, didį gyvenimo džiaugsmą. Juoko yra visur. Blyksi tarsi kalnakasio lempelė net iš tamsiausių sumaišties šachtų, atpalaiduoja didžiausias įtampas, pernelyg sentimentalų toną sušvelnina ironijos gaida, perdėjimą – šešėliu, grotesku; humoras – taikantis, derinantis, amžinas Dickenso kūrybos veiksnys. Žinoma, tai angliška, perdėm angliška pašaipa, kaip ir kiekvienas rašytojo kūrinių elementas. Humorui irgi stinga aistros, jis ne narciziškas, niekada netampa švaistūniškas. Dickenso humoras nepraranda saiko, negriaudi ir neraugėja kaip Rabelais juokas, nesiverčia kūlio, apimtas ekstazės, kaip Cervanteso, nutrūktgalviškai nešoka neįmanomybėn kaip amerikietiškasis. Rašytojas visada išlieka tiesus ir santūrus. Dickensas kaip visi anglai šypsosi vien lūpomis, ne visu kūnu. Kūrėjo linksmybė nedegina pati savęs, tik žaižaruoja tūkstančiais mažų liepsnelių, liedama šviesą į žmonių gyslas, – tai žavingas šelmis, šmėklinėjantis, išdykaujantis tarsi žaltvykslė pačiame gyvenimo sūkuryje. Dickenso lemtis – būti per vidurį, tad ir jo humoras – svaigaus jausmo, audringo įnorio ir santūriai besišypsančios ironijos kompromisas. Šis humoras nepanašus į kitų didžiųjų anglų. Tai ne naikinamai kandi Sterno ironija ir ne šiurkščiai sąmojinga Fieldingo herojaus, kaimo dvarininko, linksmybė; Dickensas neaitrina žmogaus žaizdų kaip Thackeray‘aus humoras, bet teikia džiugesį ir niekada nežeidžia, linksmai tarsi saulės zuikutis šokčioja aplink herojų galvą ir rankas. nesistengia nei moralizuoti, nei žeisti satyros smaigaliu, neketina po juokdario kepuraite slėpti kažko iškilmingai rimto. Apskritai nieko nenori. Tiesiog yra. Humoro egzistencija neturi jokio tikslo, tarsi savaime suprantama; šelmiška pati Dickenso rega, todėl jis vaizduoja personažus iškraipydamas ir sutirštindamas spalvas, suteikia jiems juokingų proporcijų ir komiškų įmantrybių, žavėjusių milijonus. Viskas atsidurdavo šiame šviesos rate, personažai tarsi šviečia iš vidaus; net sukčius ir niekšus gaubia humoro aureolė, lyg visas pasaulis, norom nenorom, pradėtų šypsotis, kai į jį pažvelgia Dickensas. Viskas spindi ir sūkuriuoja, atrodo, ūkanų kraštas amžiams išsivadavo iš saulės ilgesio. Kalba verčiasi kūlio, sakiniai sukasi susipindami ir atšokdami, jie žaidžia slėpynių su savo prasme, persimeta klausimais, erzina vienas kitą, išmuša iš vėžių, linksmybės įkvėpti leidžiasi šokti. šis humoras nepalaužiamas. gardus ir be seksualumo druskos, kurią uždraudė angliškoji virtuvė; jo nesuglumina ir rašytoją užpjudęs spaustuvininkas; nei karštinė, nei vargas, nei apmaudas negali priversti Dickenso rašyti nelinksmai. Jo humoras neįveikiamas, glūdėjo šiose nuostabiai įžvalgiose akyse ir išblėso kartu su jų šviesa. Niekas pasaulyje neįstengė pakenkti rašytojo juokui, turbūt tai nepavyks ir laikui. Negaliu įsivaizduoti žmogaus, kuris nepamėgtų tokių apsakymų kaip „Židinio svirplys“, sugebėtų atsispirti kai kurių knygų epizodų linksmybei. Sielos poreikiai – kaip ir literatūriniai – gali keistis. Tačiau, kol žmonės ilgėsis linksmybės, – tomis ramybės akimirkomis, kai užmiega pailsusi valia gyventi ir sieloje švelniai banguoja vien gyvenimo pojūtis, kai labiausiai geistinas tampa ramus melodingas širdies jaudulys, – ir Anglijoje, ir visame pasaulyje jie griebsis šių knygų.
Šia ypatybe žemiški, pernelyg žemiški Dickenso kūriniai yra didingi ir amžini: jie kupini saulės, ši spinduliuoja ir šildo. Kai vertini didžiuosius meno kūrinius, svarbi ne tik jų vidinė įtampa, ne tik anapus romanų esantis žmogus, bet ir kūrinių sklaida, poveikis masėms. galima sakyti, kad Dickensas, kaip joks kitas devynioliktojo šimtmečio rašytojas, pagausino pasaulyje džiaugsmo. Į jo knygas žvelgusių milijonų akyse suspindo ašaros; rašytojas tūkstančių krūtinėse iš naujo pasėjo juoko gėlių, kurios buvo nužydėjusios ar nudžiūvusios: jo įtaka toli peržengė literatūros ribas. Paskaitę apie brolius Čiriblius, turtuoliai susimąstydavo ir imdavo steigti fondus; kietaširdžiai susijaudindavo; patvirtintas faktas, kad, pasirodžius „Oliveriui Tvistui“, vaikai gatvėse gaudavo daugiau išmaldos; vyriausybė pagerino vargšų prieglaudas ir pradėjo kontroliuoti privačias mokyklas. Dickensas inspiravo užuojautos ir geranoriškumo Anglijoje plėtrą, sušvelnėjo daugybės vargšų ir nelaimėlių likimas. Žinau, kad tokia įtaka neturi nieko bendra su estetine meno kūrinio verte. Tačiau svarbi, nes liudija, kad kiekvienas didis kūrinys, peržengdamas fantazijos pasaulį, kuriame meninė valia visiškai laisva, paskatina ir realaus pasaulio pokyčius. Pakeičia bent jau regimą pasaulį, o paskui – pačią jausmų jutimo temperatūrą. Dickensas, skirtingai nei tie rašytojai, kurie šaukiasi užuojautos ir paguodos, stimuliavo savo epochos linksmybę ir džiaugsmą, pagreitino kraujotaką. Pasaulis prašviesėjo nuo tos dienos, kai jaunas parlamento stenografininkas griebėsi plunksnos, kad aprašytų žmones ir jų likimus. Jis apdovanojo savo amžininkus džiaugsmu, o vėlesnes kartas Anglijos – tarp Napoleono karų ir imperializmo – merry old England, linksmybe. Po daugybės metų žmonės vis dar atsigręš į šį jau senamadį pasaulį su keistomis, išnykusiomis profesijomis, kurias seniai sutrynė industrializacijos piesta, ir galbūt nukreips savo žvilgsnį į šį patiklų gyvenimą, kupiną paprastų, tylių džiaugsmų. Dickensas sukūrė literatūrinę Anglijos idilę, tai jo kūrinys. Pernelyg nenuvertinkime šios tylumos ir pasitenkinimo, lygindami su kitokia – galingesne – kūryba: idilė irgi amžina, nuolat pasikartojanti forma. Rašytojo knygose atsinaujino „Georgikos“, arba „Bukolikos“, poema žmogaus, atsitraukiančio, norinčio pailsėti nuo troškimų krušos, ir ši poema, keičiantis kartoms, amžinai kartosis. Ji pasirodo, kad vėl išnyktų, – kaip atokvėpis tarp jaudulių, sutelkiant jėgas prieš arba po pastangos, nuolat nerimstančios širdies pasitenkinimo akimirka. Vieni sukuria galybę, kiti – ramybę. Charlesas Dickensas pavertė poema rimties akimirką pasaulyje. Šiandien gyvenimas pasidarė garsesnis, griaudžia mašinos, greitesnėmis apsukomis švilpia laikas. Tačiau idilė nemirtinga, nes ji – gyvenimo džiaugsmas; sugrįžta kaip žydras dangus po audros, amžina gyvenimo linksmybė po bet kokių sielos krizių ir sukrėtimų. Ir Dickensas kaskart sugrįš iš užmaršties, kai žmonės pajus džiaugsmo poreikį ir, pavargę nuo tragiškos aistrų įtampos, panorės iš tylesnių dalykų išgirsti sklindančią poezijos muziką.
1 V. Šekspyras, „Vasarvidžio nakties sapnas“, Raštai, IV t., Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 80.
2 Senmergė (angl. – Vert.).
Guntis Berelis. Profesionalai ir diletantai
2009 m. Nr. 10
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Šių metų kovą įžanginėje „Karogs“ esė „Literatūra vasario 29-ąją“ apžvelgiau beveik apokaliptinį diletantizmo vaizdą, atsivėrusį žvelgiant į kultūros valdymo viršūnę. Straipsnį baigiau teiginiu, kad rašytojo „buvimas stipriai priklauso nuo kitų žmonių paleistų muilo burbulų – tokiu mastu, jog ir jis priverstas prisitaikyti prie šio vaizdo ir persikvalifikuoti į diletantą“. Kyla logiškas klausimas – kas tada iš tikrųjų yra šis padaras, profesionalus rašytojas? Žmogus, kuris kiauras dienas sėdi prie stalo, taukšena kompiuterio klavišus ir per metus išleidžia dvi, tris, keturias, penkias knygas? Gal vis dėlto profesionalizmas yra ne vien laiko praleidimo klausimas, bet ir kokybės kriterijus, o rašytojas, jeigu jis ne profesionalas, paprasčiausiai yra neįmantrus popieriaus rašinėtojas, kurio rašiniai neturi ryšio su literatūra?
Labai norėtųsi, tačiau, deja, toks rašytojo sąvokos aiškinimas nepriimtinas dėl vienos paprasčiausios priežasties – tekstų srautas neskirstomas į literatūrą ir neliteratūrą. Ši takoskyra yra pernelyg išsitrynusi, jau nėmaž nekalbant apie tai, kad ir iškilūs rašytojai kartais mėgsta šūsnimis publikuoti tekstus, kurie vargu bau ar dedami viršutinėse literatūros lentynose. Profesionalu tampi, kai tave oficialiai pripažįsta kiti rašytojai, t. y. esi priimtas į Rašytojų sąjungą? Ir vėl ne taip – daugelis Rašytojų sąjungos narių, nesvarbu, kokius profesionalumo kriterijus pasirenka, nėra jokie profesionalai – daugumai retsykiais pasiseka parašyti kokią knygą, kuri pripažįstama tinkanti literatūrai. Be to, valdininkų požiūriu, kuriantys žmonės, kaip ir anksčiau, niekuo nesiskiria, tarkim, nuo triušių augintojų ar cigarų rūkalių, nes visos kūrybinės sąjungos yra tokios pat visuomeninės organizacijos kaip triušių augintojų draugijos ar cigarų rūkalių klubas. Be abejo, visi žino, kad rašytojas vis dėlto kažkuo skiriasi nuo cigarų rūkalių entuziastų, gal net, susidūrus su rašytojais, suvokia šiuos skirtumus, tačiau valstybiniu lygiu tai nesuformuluota, tiesiog automatiškai tiek Rašytojų sąjunga, tiek priklausymas jai nubloškia į gana dviprasmišką būseną, rašytojas patenka į tokią padėtį, kur nei jis, nei kas kitas nežino, kas jis yra kaip socialinė arba juridinė būtybė, o priklausymas Rašytojų sąjungai tik kartais sietinas su veikla, kurią jis galbūt laiko savo misija.
Nekantriai laukiame meto, kai Rašytojų sąjunga galės reprezentuoti rašytojus kaip profesionalus susivienijimas, tačiau laukimo laikas užpildytas ir tokia veikla, kuria profesionalų organizacijai galbūt nederėtų užsiimti. Tačiau tai truputį kita tema, jau ne kartą apželėta. Tenka pridurti, kad ši situacija turi ir pliusų. Sakykim, bet kuris, save laikąs rašytoju, ir galbūt iš tiesų toks esąs, gali įkurti kitą, teisingesnę bei tikresnę, rašytojų sąjungą ir ji teisiniu požiūriu niekuo nesiskirs nuo dabartinės. Manding, savaime būtų suprantama, jei Latvijoje gyvuotų įvairios rašytojų (menininkų, muzikų ir t. t.) sąjungos, kurios vienytų skirtingai mąstančius žmones. Tačiau taip nėra. Ko gero, iš vienos pusės todėl, kad dar viena rašytojų sąjunga būtų toks pat bejėgis institutas kaip dabartinė, o iš kitos – rašytojo, kaip profesionalo, pasitikėjimas savimi išguitas į gilų pogrindį.
Tarkime, profesionalus rašytojas yra asmuo, kurio visa veikla – tekstų kūrimas, iškart priduriu, kad iš tikrųjų nėra tiek rašytojų, kurie tik sėdėtų prie stalo ir keptų knygą po knygos. Su literatūra siejama daug platesnė veikla – čia gali būti darbas literatūriniame leidinyje, arba leidykloje (nors leidyklos labai nenori įdarbinti rašytojų, nes puikiai supranta, kad savo knygos rašymas visada nustums į antrą planą kitų autorių knygas), gali būti žurnalistika (čia veikla daug platesnė, nei žinių ar reportažų rašymas), rašytojas gali dirbti dėstytoju, tyrinėti literatūros istoriją, vykdyti kokius kitus projektus ir t. t. Iš tiesų diletantas literatūroje nėra joks blogis. Dauguma rašytojų pasaulyje yra diletantai – jie ramiai darbuojasi galbūt su literatūra visiškai nesusisiejančiose srityse, gerai, jeigu juos apninka indėvė, kažką parašo, ir dažnai turiningiau nei tariami profesionalai. Veikiau šiek tiek kitaip formuluokime klausimą – kokia diletantų ir profesionalų misija bei prasmė kultūroje? Tokiu atveju tenka kalbėti jei ne apie visiškai nežinomas, tai bent apie tiksliai nenusakomas būsenas. Kai bandome paženklinti pagrindą, ant ko laikosi šiuolaikinė latvių literatūra, tiesiog automatiškai veriasi vardai: Regina Ezera, Vizma Belševica, Ojaras Vacietis, Imantas Zieduonis, Albertas Belas, Zigmundas Skujinis, Knutas Skujeniekas, Uldis Bėrzinis – dar galima pridurti, jei vieną kitą išbrauktume, bet, mano galva, panteonas liktų panašus, nesvarbu, kad ir kokie būtų vertinimo kriterijai. Visi šie autoriai yra profesionalai – ką jie sugebėjo nuveikti svarbaus, tai vien todėl, kad dirbo lėtai, nutrūktgalviškai, kasdien, pernelyg nesiblaškydami. Tikrieji profesionalai tampa klasikais, jie kuria ir pagal jų tekstus sprendžiama apie literatūrą. Profesionalai yra toji ašis, apie kurią sukasi visa literatūra ir greta jų esantys epizodiniai diletantų šedevrai. Jų sukurti tekstai funkcionuoja literatūroje ir kultūroje – tik profesionalas pajėgus savo tekstų visuma sukurti tarsi užbaigtą ir „atvirą“ ženklų sistemą, kaip pasaulį, kuris, iš vienos pusės, yra savitikslis ir patenkintas savimi, o iš kitos – neregimais ryšiais susaistytas su kitais panašiais pasauliais. Kai pažvelgiame į dabartinę situaciją literatūroje, atsiveria vos ne siaubingas paveikslas: ženklią profesionalų daugumą (tik labai retos išimtys) sudaro gana pagyvenę žmonės, kurie gauna pensijas, stipendijas už įnašą į latvių kultūrą, galbūt vieną kitą išlaiko gyvenimo draugas, dar vienas kitas užmigęs letargo miegu, pabusti maža galimybė, ir pan. Tarp profesionalų nėra trisdešimtmečių ir jaunesnių, t. y. tų žmonių, kurie bet kurioje normalioje literatūroje turėtų sukurti kūrybinį branduolį, maištauti ir rengti perversmus, žodžiu, energingai raginti ir ginti pirmyn literatūros procesą. Žmonės prasiblaško savo ir kitų džiaugsmui, šį tą reikšminga parašo, o potencialių profesionalų, kurie gebėtų formuoti literatūrą po dešimties ar keliolikos metų, prie horizonto tarsi nematyti.
Konkretus pavyzdys. Dvi iš tiesų rimtai sutiktos pastarųjų metų debiutantės Margarita Pervenecka ir Inga Žuoludė. Jų tekstuose, daugiau negu kitų pradedančiųjų darbuose, juntamas bandymas kurti pasipūtusius ir savitikslius pasaulius, susikurti naują kodą, skirtingą nuo buvusių generacijų. Galbūt klystu, bet, manding, šie bandymai yra tiesiog neveiksmingi – ne todėl, kad būtų sumodeliuoti prasti tekstai, o todėl, kad nejauti tos nematerialiosios ir nenusakomosios substancijos, profesionalaus požiūrio į kuriamą tekstą. Šnekant primityviomis metaforomis – abi autores vertėtų porą metų atskirti nuo realybės ir įkalinti vienutėje, arba vienuolyno celėje, su keliolika knygų, be ryšio su pasauliu, ir pažiūrėti, kas išeis: akis į akį su savo tekstais ir kalba. Rašytojo būtyje tai reikšminga – ne tik kažką išgalvoti, išreikšti ant popieriaus, išvysti spausdinta forma ir po to gauti per galvą nuo kritikos, bet ir išmokti įkvėpti bei iškvėpti žodžius.
Galima kastis dar giliau – kodėl egzistuoja literatūra ir kokia jos prasmė. Svarbiausias rašytojo veiklos tikrovėje rezultatas – išleista knyga ir pradžiugintas ar suerzintas skaitytojas, – yra tik šalutinis produktas. Be tokios veiklos negalima išsiversti, kad ir kaip tai būtų paradoksalu – knyga literatūroje yra antrinė. Daug svarbesni tie procesai, kaip literatūra sąveikauja su kalba. Kalba pasikeičia kas keliolika metų, nors pats permainų procesas vargu ar juntamas; tai galima konstatuoti tik tada, kai palygini, tarkime, sukurtus devintojo ir dešimtojo dešimtmečio tekstus – tuomet be jokios analitinės optikos matyti pasikeitusi visa ženklų sistema. Be to, kalbos permainos – tai ne naujų žodžių sugalvojimas, arba senų išnaikinimas, žodžių ženklų kaita, grynai stilistiniai niuansai ar kažkas panašaus. Trumpai tariant, visa tai telpa permainų procese, bet bendras permainų laukas esti daug platesnis ir apima tai, kaip žmogus mato ir aprašo pasaulį, kaip pasaulio aprašymas daro įtaką jo įžvalgos galimybėms, kaip regimybė keičia ženklų sistemą, kuria remdamasis jis mėgina aprašyti regimybę ir samprotauti, ką apskritai pastebėjęs. Baiminuosi, ar šiuose tarpusavio poveikio procesuose galima išfiltruoti ir suklasifikuoti kurio nors elemento funkciją; negalima tvirtinti, kiek kalba formuoja realybę, kiek realybė – kalbą, kaip abi pusės daro įtaką kalbai ir mąstymui, bet visa tai galima pajausti – ir tik gerai išlavintu organu, kurį išsitreniruoja vien literatūros profesionalas.
Koncentracija į tekstą, į kalbą yra pernelyg brangus sumanymas ir ne kiekvienas geba užsiimti kitais dalykais, kad užsidirbtų pinigų ir paremtų savo profesionalią veiklą, o prieglauda celėje apskritai yra išlaidumo viršukalnė. Vis dėlto tai yra gana skausminga, antrinė problema, nes nuo senų senovės rašytojai nelabai ramiame kelyje pramoksta arba persikvalifikuoja į profesionalus, bet pirmiausia turi išsikovoti teisę tokiais tapti.
Dar egzistuoja literatūros „infrastruktūra“. Ko gero, tai nėra itin tikslus žodis, bet antraip sunku apibrėžti visą šią santykių sistemą, į kurią yra įtrauktas autorius. Į ją patenka publikacijos spaudoje, periferiniai literatūros žanrai, vieši skaitymai, įvairūs abejotini interneto reikalai, profesionalūs susivienijimai, literatūros festivaliai, seminarai, konferencijos ir dar be galo daug kitų dalykų. Rašytojas, kiek jo celė jam prie širdies, nori nenori, turi „socializuotis“ ir įsijungti į abejotinus reikalus, kurie tik probėgšmais sietini su literatūra. Manau, kad šiuolaikinio diletantizmo priežastys iš dalies tiesiogiai surištos su šia „infrastruktūra“, tiksliau, su jos trūkumais. Ir čia galima be galo daug ką išvardyti, ko nėra, kas sunaikinta, kas miręs natūralia mirtimi. Jeigu konkrečiau – esu jau rašęs apie mirusią kritiką, bet aš nežinau nė vieno pasiturinčio kritiko, kuris galėtų save finansuoti profesionaliai veiklai šioje srityje. Baisiai sumenkusi ir smulkioji proza. Paprastai prozininkas, jei dėl kažkokių mąstymo savybių nėra tendencingai nusiteikęs prieš šį žanrą, apsakymo griebiasi dėl trijų priežasčių. Pirma, „netikėtai šovė į galvą“ protą užvaldęs toks tekstas, kuris, perkeltas į popierių, gali tapti tik apsakymu. Tai idealus variantas. Antra, apsakymai, surinkti į rinkinį, bet dar kelių trūksta, nori nenori, tenka pajudinti smegeninę ir užpildyti tuščią vietą. Trečia, ir, manau, svarbiausia – „redaktorius prašo“. Tarkime, kokio nors spaudos leidinio redaktorius gatvėje netikėtai sutinka prozininką, maloniai pasiteirauja, kaip jam sekasi, ir tada iškart klausia, ar nėra parašęs naujo apsakymo, jeigu ne, ar artimiausiu metu nežada sukurti. Todėl „redaktorius prašo“ priežasties nevalia pernelyg nuvertinti – apsakymo kūrimo procese ji atlieka bemaž tokį pat vaidmenį, kaip ir mūzų akivaizda. Latvių apsakymo istorija, pradedant Blaumaniu ir Puoruku, yra gyvas pavyzdys. Mūzos gali inspiruoti apsakymo gimimą, tačiau jo parašymo pabaigą pagreitina nekantrūs redaktoriaus skambučiai. Ir, žiū, šiuo metu ši svarbi priežastis „redaktorius prašo“ sumažėjo iki tiesiog juokingų apimčių, nes, išskyrus literatūros mėnraštį „Karogs“, nebėra spaudos leidinių, kurie spausdintų smulkiąją prozą, o smulkioji proza, jeigu ji dar nėra mirusi, – miršta be dūdų orkestro ir piliečių dūsavimų.
Kritikos bei smulkiosios prozos situacija – tai tik pora į akis kritusių pavyzdžių, tokį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Tarkim, apie sunkią smulkiųjų leidėjų padėtį. Arba apie poeziją, kuri bemaž paskelbta už įstatymo. Arba apie kultūrinės periodikos trūkumą apskritai. Blogos žinios apie kompleksinį rašytojų lavinimą (Literatūros akademija, pradedančiųjų autorių seminarai, Rašytojų sąjungos konsultantai): potencialiems rašytojams suformuojama nuovoka apie literatūrą kaip apie profesionalią veiklą. Jeigu kuris nors šios sistemos elementas girgžda, tai galima laikyti „natūralia atranka“, arba normaliu vystymusi, kai atsijoja svariausias nuo netikėto ir neesminio. Bet jeigu išnyksta, arba ramių ramiausiai sunaikinama, „infrastruktūra“, rašytojas, kad ir ką jis darytų, yra nepajėgus tapti visaverčiu profesionalu, tada tikrai viskas pakišama po šuns uodega.
Versta iš: „Karogs“, 2009, Nr. 8
Valdas Gedgaudas. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 5–6
Kalnų parko varnos
Tarytum juodos sniego gniūžtės
su paskutiniais medžių lapais
užkloja apsemia nuramdo
kol pamažu tampi
sparnų čiukšėjimo
šlamenančio
sugildytomis durimis
išduburiuota
perštinčia anga
keleiviams lapkričio
į kitą upės pusę
Tarp senų obelų
Mano tėvas
įstiklintas tarp senų obelų
į stiklo šulinį svyra
kur želia atolas
tarsi kas būtų
liejęs krauju
paraištysime atmintį ten
tegul švariai nuėda
nugremžia išdegina
iki žemės juodos
iki vienintelio
būsimojo
kad pakaktų
šimtmečių vasaroms
pušynų gegutėmis
sodą užsėsime
kad mudviem sudygtų
didžiulis vėjuotas ruduo
kur paliksim įstiklinti
tarp senų obelų
vėsiuos pelenuos
akmeninėj valtelėje
tolstantys
Žvėryno antifrazė Evaldui
Tu pastatei, Karaliau, miestą kuriame
geri poetai geria prastą vyną
barokiniuos pelėkautuos prarėktame
kordelijų ofelijų kurvyne
rudens kariuomenėms išsiskleidžiant pleištu
tenai kur svaigta pernelyg kadaise
ant išplonėjusių tėvynės ašmenų
kur gerą vyną srebia sukekšėjus laisvė
tiek dulkių, tiek bakterijų, eilių
botanikos šiek tiek TV skreplių
gal tik nemirtingumo kiek mažoka
tarp laikinųjų šios pasvietės reikalų
su molio kardu – skiemeniu trumpu
aš sveikinu tavų žvėrynų terakotą!..
Rudens standartas
Kuomet klevų žandai pagelsta ir nurausta
paniūra rūškanėja temstantys paminklai
lengvai įkaušęs labas vakaras riste išaušta
vaškinis rūko dviratukas aidžiai dzingteli
į tolimas šalis subridę klaidūs mirusieji
iš lėto gręžiasi link kryžkelės link Vėlinių
prapylę spalį rudenio dievai nuilsę mylisi
tuščioj aikštėj tartum po paskutinio kėlinio
tarp vienkartinių būdo vietos laiko
sušluojamųjų prieveiksmių čežena
nekaitomas ruduo kurs nejučia užkaito
ir vėl pursloja lūžta sminga lemia
Plačiai užmerktos akys
Tik nesakyk kad viskas bus gerai
žiemos veržlėrakčiai atodrėkių nerštuvuos
didžiulės šviesmelsvės vasario žuvys
ir iškoriję atlydžio šarvai
tartum išblukinti paklydę atvirukai
po drumzlino dangaus pelekais
kalėdinėm stiklinių snaigių šukėm
nelyg plačiai užmerktos akys
sutemsta mudviem, mano meile, ten
taip atvirai kad net truputį keista
kad net beveik neliūdna jog neleista
šitos žiemos galbūt nebeišvengt
Du viename
Atviroje mirties kolonijoje
iki gyvos galvos
režimo griežto amžinybę
šventiškai gedėti
In extremis
Tau gražiausias klebonas varnėnas
su žydinčia slyva Snaigyne
žiedai mėnulio – juodas strazdas – pėdos
šventa uršulė – velnio nuotaka – tėvynė
mamutų – balto nieko – žalio molio
kur kaulo senis tveria Babiloną
ant geležinio kalno marių broliams
aukojant miegančiam Teodendronui
daugiau neatmenu – tik tamsų Tavo veidą
skrynelėms dvasių ir laukų krosnelėms
užkaukiant kai delčia rudenė deivė
įlūžta į ledyną baltą kaukaspenį
septynias vasaras su atminties kraujosruvom
saulėlydžius su Juros periodo Jabaniškėmis
Sokratą – vėją – mirtį su skylėtom ožkenom
penėtą kruvinom giesmių giesmyno ištarom
kas lieka – grįžulas ežys varnelė
ir mėnesienos atšvaite nuskendusiam Li Bo
atsimušantys skiemenys garsaraščiai žodynų šalys
ir daugmaž atpažįstamų poetų draugija – namo
kur juosvas tėviškės dangus tebesapnuoja
tą akmeninį paukštį žiojinčiu snapu
virš slėnio šimtmečių šią naktį kilpiniuojant
greičiau – aukštyn – dar luktelk, Enkidu –
Grybautojai
Surūdijusiom žirklėm
nusikerpa plaukus
surūdijusiais žvilgsniais
horizontą dygsniuoja
surūdijusiais pirštais
sugniaužia kriaunas
ten aukštai po žeme
geležinėj kirtavietėj
geležim iškukuoja
vestuvių ir darbo
dainas rūdijantys
šiaurės achajai
geležų verpstėm
akis išsivėrę
poliarinį laužą
kūrena slėny
raudoniems tamsos
rieduliams ten giliai
po dangum bilsnojant
į šarvą sparnų
į šarvą buvimo
šitoj amžinybės
žarnaplėvėj
Biržos naujienos
Alisa lakanti
alyvuogių aliejų
spėja
ekstra virgin
spaudimo pirmo
stebuklų šalies
viduriai užkietėjo
Palata Nr. 8
Nesugyjančiame sutemų kateteryje
baltas krešantis pušynas:
jūros pirštinėje
juodos mano plaštakos
pilnos dangaus parafino
Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės
2009 m. Nr. 1
1980 m. Algirdas Julius Greimas, analizuodamas M. Martinaičio poeziją, svarstė:
„Atrodo, kad lietuviškoji kultūra pastaraisiais dešimtmečiais pilniausiai išsireiškė poetine kalba. Tai keistas – pavojingas, bet ir daug žadantis reiškinys. Tuo tarpu kai Vakaruose poeto dažnai savo lėšomis išspausdinta knygutė vargais negalais prisirenka kelis šimtus skaitytojų, Lietuvoje ne tik kad poetai rikiuojasi šimtinėmis, bet, sakytum, kad ir poezija ten perkama, skaitoma, vartojama. Tai viltį puoselėjantis dalykas: kol poetinis jausmas tautoje gyvas, tol žmogiškųjų vertybių dar galutinai nepakeičia būtinumo ar malonumo prekės.
Tačiau tautinės kultūros pasireiškimas kad ir labai išprusinta poetine forma yra kartu ir pavojingas: dėl savo neatnarpliojamų ryšių su gimtąja kalba, dėl savo specifiškumo poetinė kalba lieka uždarų, šeimyninių vaišių maistas, nepasidalijamas net su draugais ar artimaisiais, ji gresia virsti sekmadienine, be ryšių su gyvenimu, apeiga.“1
Praėjus porai dešimtmečių galima sakyti, kad dabartinė poezija išgyvena visiškai natūralias ankstesniojo savo populiarumo pasekmes. Poezijos rašymo tankį XX a. antroje pusėje – tiek kiekybine, tiek kokybine prasme – lėmė ir represuotos kultūros slėgis. Poezijos rašymas buvo būdas į jį reaguoti, ieškoti alternatyvos. „Tanki“ poezijos kalba buvo paranki ir dėl ezopinių savybių, teikiama galimybe netiesiogiai plėsti kalbamų dalykų ribas. Poezijos populiarumas sovietmečiu – atskiros studijos reikalaujantis dalykas. Tebelieka atviras klausimas: kiek iš tiesų būta poezijos skaitytojų – iš tų tūkstančių, kuriuos nurodo poezijos knygų tiražai. Ar įsigytas poezijos tomelis buvo skaitomas, ar įsigyjamas kaip netekstinis daiktas, neverbalizuojamų reikšmių simbolis, kaip miglota nuoroda į tai, kas yra uždrausta, bet prasminga, kas iš dalies pasiekiama, bet kartu reikalauja suvokimo ir pastangų rizikos. Gal šioje vietoje bus prasmingas liudijimas: pradėjusi studijuoti universitete pirmaisiais Nepriklausomybės metais, sovietmečio poezijos biblioteką sukaupiau iš antikvariatų, kurie tuo metu buvo užversti iš asmeninių ir viešųjų bibliotekų „išvalytomis“ knygomis.
Didelis visuomeninio pasitikėjimo kreditas, sovietmečiu suteiktas poezijai, Nepriklausomybės laiku atsigręžė į ją stipria kritikos ir tiesiog negatyvių atmetimo emocijų banga. Simptomiška, kad vienas labiausiai kritikuojamų, kritiškai svarstomų autorių buvo Justinas Marcinkevičius ir jo kūryba – visų pirma išpažintinė lyrika, poetizuojanti agrarinės kultūros tradiciją, ir poetinės dramos, perteikiančios tautos istorinę patirtį. Iki tol nepaprastai aukštas poezijos ir poeto prestižas sumenko – kaip ir tiražų apimtis. Kai kurių šiuolaikinės lietuvių literatūros situacijos stebėtojų ir vertintojų nuomone, neatsitiko nieko nepaprasta, tiesiog pasikeitė kultūros struktūra, iš poezijos savo funkcijas atsiėmė kitos veiklos ir kūrybos sritys: kai kurie buvę poetai tapo žurnalistais, mokslininkais, politikais, verslininkais. Sovietmečiu represuota kūrybinė ir visuomeninė energija grįžo į normalias vagas.
Kultūros sistemoje bet kokia egzistuojanti kalba yra kodas – būdas pasakyti ir išreikšti tai, kas kitaip yra nepasakoma ir neišreiškiama. Lietuvių poetinę tradiciją vertinant kokybiniu požiūriu, svarbu, kad joje itin ilgai, iki XX a. paskutinio dešimtmečio, išsilaikė lyrinės kalbos formos2. Todėl kur kas esmingiau už tiražų ir rašančiųjų bei skaitančiųjų kiekybinius pokyčius yra tai, kad ėmė kisti pati poezijos kalba ir kūrėjo santykis su jos galimybėmis. Maždaug pastarąjį dešimtmetį naujausioje lietuvių literatūroje išryškėjo tendencija: vis daugiau randasi poetų, rašančių ir leidžiančių romanus. Ši tendencija galėtų būti vertinama, pasinaudojant A. J. Greimo metaforomis, ir kaip bandymas išsinarplioti iš intymių poetinės kalbos ryšių, pasitraukti iš sekmadieninių pietų ritualo. Pirmasis tokį žingsnį žengė Sigitas Parulskis meniškai ir komerciškai sėkmingu prozos kūriniu „Trys sekundės dangaus“ (2002, antras leid. 2004). Pažymėtina, kad šį romaną bent sąlygiškai galima laikyti debiutinio S. Parulskio poezijos rinkinio „Iš ilgesio visa tai“ (1990) proziniu variantu. Po jo autorius išleido dar vieną ne tokį sėkmingą romaną, pjesių publikaciją ir dvi eseistikos rinktines. Poezijos rinktinėje „Marmurinis šuo“ (2004) šalia ankstesnių eilėraščių atskirame skyriuje paskelbta ir keletas nepublikuotų, tačiau jie nepakeitė bendro vaizdo ir situacijos: vienas ryškiausių jaunesniosios kartos poetų tapo prozininku. Šiuo keliu daugiau ar mažiau sėkmingai pasuko ir kiti poetai: Gintaras Grajauskas, Donaldas Kajokas, Dalia Jazukevičiūtė.
Atvirkštinis atvejis – populiarios prozininkės Jurgos Ivanauskaitės, tapusios savita viešuomenės ikona, poezijos rinkiniai „Šokis dykumoje“ (2004), parašytas iš kelionių po Rytus patirčių, ir priešmirtinė „Odė džiaugsmui“ (2007). Tačiau šios knygos nepersveria autorės prozinių kūrinių ir nenustelbia jų meninės įtaigos.
Greta šios ryškios poetinės kūrybos tendencijos akivaizdi ir kita, vidinė: antilyrinės poetikos dominantė. Atrodo, kad, apskritai retėjant poetų gretoms, gyvybingiausia poetinės kūrybos forma tapo avangardinio (ar neoavangardinio) pobūdžio poezija. Pagal šią poetinę tradiciją ir motyvuojamas straipsnio pavadinimas: XX a. literatūroje poezijos ir poetiškumo sinonimas buvo lyrika ir lyriškumas, kalbos metaforiškumas, meninė išraiška; naujausioje lietuvių poezijoje intensyviai skleidžiasi nepoetinių meno formų paieškos.
Pasakojimas poezijoje
Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje. Jei paliksime nuošaly komercinį romano populiarumo aspektą, prozinio pasakojimo iškilimas dabartinėje kultūroje gali būti suvokiamas ir kaip lietuvių literatūrą pagaliau pasiekęs visuotinio išsikalbėjimo poreikis. Tokio laiko atėjimą dar Nepriklausomybės pradžioje buvo prognozavęs sociologas Vytautas Kavolis. Prozos pasakojimas atrodo esąs ekstensyvesnis, komunikatyvesnis, junglesnis, įtraukiantis įvairesnes patirtis, vaizduotės lygmenis, kalbos būdus. Pasakojimo forma poezijoje užima lyrinės komunikacijos kanalus. Aukštojo modernizmo lietuvių poezija, net ir gerokai komplikavusi lyrinio išsisakymo būdus, vis dėlto rėmėsi gana glaudžia hermeneutine sutartimi tarp poeto ir auditorijos. Komplikuota, hermetiška eilėraščio forma buvo pateikiama ir priimama kaip potencialiai prasminga – perteikianti prasmę, taigi komunikatyvi. Pasakojimas poezijoje yra viena iš šiuolaikinės komunikatyviosios poezijos formų, kuri vis labiau įsigali didėjant pertrūkiui tarp poeto ir auditorijos, o pastarajai vis labiau netenkant vientisumo.
Pasakojimas kaip poetinės kalbos modelis bei poetinė technika laikytina savitu naujosios lietuvių poezijos reiškiniu ir dėl to, kad jis teikia galimybių kurti alternatyvą moderniosios lietuvių poezijos kanonui, kurio sudėtinga, kultūrinių realijų prisodrinta, filosofiškai turininga poetinė kalba neišvengiamai sudarė dominuojantį foną Nepriklausomybės laikų poetiniams debiutams. Poetinio pasakojimo modelis galimas vertinti kaip pasirenkama poetikos „nulinė priemonė“, kaip itin vaisingas būdas kurti „paprasto“, nužeminto, „nepoetiško“, „negražaus“, kasdienio kalbėjimo stilistiką, „tiesioginio“ mimezio ar subjektyvaus liudijimo įspūdį, arba, kita vertus, montuoti vaizdinius koliažus, pereiti į parodijos bei ironijos poetiką.
Pasakojimo modelis ir technika poezijoje reiškiasi įvairiopai. Debiutinėse Rimanto Kmitos, Indrės Valantinaitės, Agnės Žagrakalytės poezijos knygose pasakojimas pasirodo kaip visą rinkinį susiejanti pirminė intencija – papasakoti žmogaus istoriją, kurios centrą, kaip ir galima tikėtis iš dvidešimtmečių autorių, sudaro erotinės, socialinės, kultūrinės iniciacijos patirtys. Pasakojimas yra ir būdas stilizuoti autentiką – ypač kai eilėraščių rinkinyje pasirodo nuolat pasikartojantys sąlygiški melodramatiniai personažai, kurių vaizdiniai sukurti parodijuojant skaitomos „gyvenimo istorijos“ lūkesčius (R. Kmitos „mergaitės“, A. Žagrakalytės „mylimasis“).
Drauge su šia tendencija pastebima ar tiesiogiai išsakoma kita – nepoetiškos, vadinasi, „nepagražintos“ kalbos siekis. Pasakojimo technika diktuoja kasdienei kalbėsenai artimas intonacijas, tiesiogiai ar netiesiogiai priešinamas poetiniam gražumui, galbos puošnumui, išgražinimui. Kai kurie eilėraščiai vertintini kaip trumpi pasakojimai, anekdotai, kasdienybės patirčių blyksniai, žavūs savo nereikšmingumu, vienkartiškumu.
A. Žagrakalytės poetiniai tekstai atsiremia į savitą, archajišką trumpo naratyvo kaip užkalbėjimo, magijos ritualo formą arba siužetą. Šia magija motyvuojamas rašymas – gyvenimo fragmentų „trupinių“, liekanų rankiojimas, ir gebėjimas jas transformuoti. Šis kalbinis ritualas nestokoja valiūkiškumo ir linksmo pokšto atmosferos, ironiškai pristatomas kaip technologija be paslapties, nors neišvengiamai siejasi su egzistenciškai rizikingomis patirties briaunomis – krauju, tamsa, blogiu, svaiguliu. Kaip ir dera magijoje – visokia bjaurastis tampa kitonišku ir patraukliu dalyku:
Ši poetinė magija iškyla kaip savavališka fantastika, įžūlus, raganiškas užmojis kurti savą pasaulio tvarką, regzti savas metamorfozių serijas – iš nieko, ar beveik iš nieko, nevengiant bakchanališkų potraukių: „Blogis yra gražus / svaiginimasis yra gražus blogis yra / gražus“ (p. 49). Kaip moteriškos pasaulėjautos savitas pėdsakas gali būti vertinama tai, kad poetiniuose naratyvuose šmėkšteli ir siužetai, kuriami iš natūralių metamorfozių pajautos. Natūralistinis koliažas – jaunystės laikų tatuiruotė ant nusenusios moters kojos:
Tarp dailių raizgeliuotų aukselių:
(p. 15)
Poetinis pasakojimas parankus kaip neįpareigoto kalbėjimo galimybė, alternatyva ideologiškai ar antiideologiškai angažuotai modernizmo poetinei kūrybai sovietmečiu. Paskutiniame G. Grajausko poezijos rinkinyje „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiems“ (2004) pasakojimas (istorija kaip pasakojimas) yra programiškai iškeltas į pavadinimą. Tekstuose pabrėžiamas kaip tik tokio poetinio pasakojimo nesuinteresuotumas, ironizuojamas „didesnės“ prasmės lūkestis: „gal ir kvaila, bet aš visada / norėjau kažko daugiau“ / „taip, tai iš tiesų kvaila“ / „palauk, palauk – tai ką, negi ir viskas?“ / „viskas. mudu tik šiaip paplepėjom“ („Kinematografinė poema“, p. 113).
Kita vertus, šiame rinkiny aktualizuojama trumpos, fragmentiškos istorijos forma kaip alternatyva vientisai, didžiajai, herojiškai istorijai. Vienas iš rinkinio skyrių epigrafų – pokalbio nuotrupa, žaidžianti formos tapatumu tarp žodžio „istorija“ vienaskaitos ir daugiskaitos: „Istorijos nėra. Yra tik istorijos.“ Įdomu, kad tą dekonstruojamąją Istoriją G. Grajausko rinkiny reprezentuoja tradicinė literatūros institucija – vadinamasis „literatūrinis gyvenimas“ su nusistovėjusia rašytojų kanonizavimo sistema, literatūros komunikavimo būdais (kūrybos vakarais, viešu eilėraščių skaitymu, vertintojais, kritikais, gerbėjais ir rėmėjais). Alternatyva – „Klaipėdos poetinė mokykla“, artimų bičiulių, skaitytojų būrelis. Literatūrinio bendravimo autentika matuojama ne viešu blizgesiu, pokalbiais apie literatūrą ar kitus reikšmingus dalykus, o darnia, kad ir nebylia, kūnų kalba:
šnekučiuojamės virtuvėje: pradžioje atsargūs,
tyrinėjame vienas kitą, stebime, pabrėžtinai
atsainiai replikuodami: kalba³ lyg tarp
kitko, lyg ir apie nieką, apie bendrus reikalus
ir pažįstamus, paskui truputėlį apie
literatūrą, trumpai, tik užsimenant ir
žaibiškai grįžtant prie vakar matyto
filmo, kad niekas nepagalvotų, jog bandome
kalbėti apie save, kad neįtartų, jog smagu
apie save kalbėti, o apie ką gi
daugiau, tiesą sakant
paskui pamažu įsibėgėjame, įsidrąsiname,
lyg drauge darytume kokią svaigią
paauglystės nuodėmę, rausta veidai
ir mes šypsomės: jau,
jau po truputį pradedame
susikalbėti, ne tik žmonių kalba,
bet labiau akimis ir antakiais, gestais,
įgimtais kvailais įpročiais – tarkim,
čiupinėti ausies lezgelį, trinti delnus,
savaip, ypatingu būdu pakreipti
galvą, ir gera mums
Panašiai galima įvardyti ir G. Grajausko naratyvinę poetiką – kaip kalbėjimą, turintį pokalbio intencijų, tačiau tai, kas norima pasakyti, glūdi tekste kaip nekalbinis gestas, išskaitomas už „paprastų“ frazių, jų perkėlimo ritmo, sužybsinčios ironijos ar siužeto pertrūkių. Netiesioginės kalbos lygmuo išlaikomas rašant kasdiene, pažodiška, tiesmuka kalba su atsitiktiniais, tarsi savaiminiais prasmės perkėlimais: pabrėžtinas pažodiškumas sukuria erdvę tam, kas nepasakoma. Arba tai, kas nepasakoma, išlieka kaip tiesiogiai nenurodomas pasakojimo fonas ir pagrindas, kurio negalima išvysti „tiesiogine įžvalga, o tik akies krašteliu“ (A. Sverdiolas). Žiūrėjimas akies krašteliu G. Grajausko rinkiny iškeliamas kaip „tikrojo“ santykio su pasauliu metafora. Nors G. Grajausko poezijos kalbantysis yra žaidybiškai neįsipareigojęs hierarchinėms prasmės struktūroms, tačiau išlaiko nepasakomumo lauką savo poezijoje – kaip lauką, iki galo nenusavinamą būties pamėkliškumo, lėkštybės, banalybės.
Ryškiausia G. Grajausko „pasakojamosios poetikos“ poetinė priemonė – eilutės ilgio modeliavimas, kai frazė nukertama, neretai darant tariamai natūralią šnekamosios kalbos pauzę, tačiau kita eilutė ankstesniąją pratęsia nenuosekliai, tarsi po pertrūkio, tarpo, kuriame šmėsteli alternatyvi pažodinei prasmė, susidvejina skaitytojo sąmonėje ankstesnės frazės sukurtas lūkestis ir aktuali realizacija:
andai buvo toks pusprotis: užeidavo
jam, šaudavo į galvą kažkas – tai,
būna, pasiima peilį, užsimerkia ir
lekia, tuo peiliu orą kapodamas,
ir vis rėkia – nieko nematau! nieko
nematau! – tuoj visi bėgte į
šalis, dar kaip patrauks peiliu
gerklėn ar žarnosna, pobaisis
G. Grajausko eksploatuojama šnekamoji kalba ir jos intonacijos sukuria savitą kalbančiojo poziciją ir kalbos erdvę. Kalbantysis eilėraščio tekste dažnai lieka akivaizdus, bet nutylimas, kartais literatūrinis ego sureikšminamas, atvirai ironizuojamas. Kita vertus, šnekamoji kalba atveria eilėraščiuose socialinę erdvę, jos skirtingus dialektus, kadangi pati balansuoja ant intymumo ir viešumo ribos. Stilizuojama bendruomenės autsaiderio ar sąmoningai jos nuošalėje likusio stebėtojo pozicija, veik su satyrine ironija pašiepianti viešas bendravimo formas kaip vulgarias, lėkštas, o viešumą – kaip neužmaskuotų galios troškimų ir kovos dėl jos lauką, neišvengiamai įtraukiantį kiekvieną, taip pat ir kalbantįjį („Kažkoks kafka“, p. 35).
Be abejo, į naujausią lietuvių poeziją besismelkiančio pasakojimo modelis yra artimesnis kino montažo technikai nei klasikinei epikai (plg. G. Grajausko „Kinematografinę poemą“). Toks pasakojimas leidžia perteikti nužeminto kasdienio pasaulio mišrumą, netolygias vaizdų bei kalbos stiliaus jungtis, todėl teikia daug galimybių postmoderniai poetikai: ironijai, parodijai, koliažui. Štai per kasdienišką kelionę autobusu poetizmais pasinaudojama tik tam, kad atstotų distancijos nesilaikantis riebiasprandis kaimynas: „temsta jau, ir aš, nebeištvėręs, galvą nuo lango / atplėšęs, tyliai sakau storajam kaimynui: / „Žiūrėk, kaip ta upė slėnį prialsavo miglų“ („jau temsta, o aš vis dar tebevažiuoju“, p. 8). Poetinis pasakojimas iškyla ir kaip modernizmo poetinės kalbos (tapusios savotišku poetiškumo sinonimu) ironizavimas, poetinė saviironija. Cituotame G. Grajausko eilėraštyje ironizuojamas stereotipinis lūkestis, jog poetinė kalba sukuria emocinę ar kokią kitą žmonių bendrystę. Kartu tai ir rašančiojo autoparodija.
Pasakojimo technika teikia itin plačių galimybių poetinei kalbai atsinaujinti. Visiškai kitoks šios technikos efektas iškyla Elenos Karnauskaitės kūryboje. Čia „paprasto“ kalbėjimo intonacijos panaudojamos ne žaidybiškam pasakojimui sukurti, bet nejaukaus bendravimo, sunkiai ieškomo ir nerandamo žodžio, kalbos, užtylančios dėl emocijos slėgio, įspūdžiui perteikti. Tekstai poetizuojami išskaidant sintaksę, – taip, eilutei nesutampant su natūralios kalbos fraze, sukuriamas įtikinamas trūkinėjančio kalbėjimo įspūdis. Ši kalba, kurią sutrauko tylos pauzės, įveikia neryžtingą, skausmingai dvejojančią ar melancholiškai užsimirštančią minties tėkmę, nes „čia viskas yra užburta viskas pasmerkta / būti taip o ne kitaip…“ („Tiltas iš pelenų“, 2000, p. 24).
Šie eilėraščiai – žmogaus, gyvenančio po katastrofos (nelabai svarbu kokios – asmeninės, kultūrinės, globalinės), emociniai etiudai. Jų kalba susijusi su savita rašančiosios tapatybe – transformuotu „beraštės moters“ variantu: „ mano prosenelė vietoj parašo dėdavo kryžiuką / močiutė nemokėjusi skaityti mat / nelankė mokyklos anksti ištekėjo / vienas po kito gimė vaikai kur jau / ten knygos ir mokslas kai reikėdavo / parašo pavardės raides piešdavo / žiūrėdama į daug kartų skleistą / apglamžytą popierėlį“ („Iš smilčių“, 2004, „Kitokia“, p. 26). Moters „neraštingumas“ – tai atsisakymas išreikšti poetės amžininkų kūrybai būdingą tuštumos ir beprasmybės pajautą agresyvia, naikinančia kalba. E. Karnauskaitės melancholija nors tiršta, bet neįkyri, nesureikšminanti kenčiančio „ego“, nepiktžodžiaujanti, kažkaip išsauganti kalbančiosios orumą.
Avangardinės tendencijos išryškėjimas
1994 metai – simboliška cezūra dešimtmečio lietuvių poezijoje, žymima S. Parulskio „Mirusių“, almanacho „Svetimi“ ir Lietuvoje perleistos Algimanto Mackaus poezijos rinktinės „Ir mirtis nebus nugalėta“. Šie leidiniai poezijoje atvėrė avangardinės laikysenos, kaip tradicijos destrukcijos ir rekonstrukcijos, impulsus. Ši posovietinės literatūros linkmė, atrodo, šiuo metu yra gyvybingiausia ir sulaukianti daugiausia pasekėjų.
S. Parulskio avangardinė energija plėtojosi keliomis kryptimis. Pirmiausia minėtame antrame, taip pat ir trečiame poezijos rinkiny „Mortui sepulti sint“ (1998) poetas išardė vieną patikimiausių ir stabiliausių XX a. lietuvių poezijos (ypač kurtos Lietuvoje XX a. antroje pusėje) atramų – agrarinį pasaulėvaizdį: namai, kaip pasaulio centras, pasaulio vienovės vieta čia tampa išviete („Dangaus durys dažytos“, p. 12), karstu („Apraudojau gražų žodį“, p. 18). Užuot sakralizavus žemės darbus (lietuvių poezijos tradicijoje tai ritualas, atkuriantis žmogaus vienovę su pasauliu), ritualizuojamas kiaulės pjovimas, įtvirtinantis naują antimitą: mirties, kaip pasaulį vienijančio ir valdančio principo, visuotinybę4. Kiaulės pjovimo rituale mirtis susieja, užpildo veiksmus, kuriuos žmogus atlieka dėl savo išlikimo (valgymą, giminės pratęsimą), ar, anot S. Sontag, paveldėtus „dvasingumo projektus“, slopinančius egzistencinį nerimą (religiją, kultūrą). Šis ritualinio žudymo procesas išreiškia ir pagrindinę poezijos paskirtį: ji, kaip siaubo ir bjaurumo terapija, turėtų atlikti iniciacijos ritualo, pakylėjančio į kitą savivokos lygmenį, vaidmenį. Tai ritualas, kurio metu atsikratoma sąstingio – „pašalo“, kuris turi išeiti „…iš dirvos, iš kapų / iš medžių šaknų / iš giminės pamatų / iš pasąmonės turi išgriūti kartu / su siaubu, su baime…“ („Mirusiųjų“, „Malūnas lentpjūvė“, p. 25). Siekdamas įveikti kalbėjimo inerciją, ieškodamas „aktyvinančio simbolizmo“, S. Parulskis pasitelkia gan agresyvią bjaurumo estetiką, padedančią atsisakyti „gličių vimdančių simbolių“, „civilizuoto mėšlo krūvos“, „lavonais ir kančia paspringusios šventovės“, taip pat – leidžiančią erzinti ir provokuoti auditoriją. S. Parulskio mirties diskursas pakartoja prieš tris dešimtmečius išeivijoje, A. Mackaus poezijoje jau kartą įvykdytą „atsisakymo programą“: „Reikia išmokti numirti atsineštiems daiktams ir veidams“5. S. Parulskis pasirodo kaip nužemintųjų generacijos palikuonis, turįs atlikti būtinąjį „charakiri“ sovietmečiu lietuvių poezijoje užsikonservavusiai tradicinei tautinei kultūrai.
Maištas yra vienkartinis, atsisakoma tik kartą. Toliau tikėtina arba pasirinktos pozicijos kraupi tąsa gyvenime (A. Mackaus pavyzdys), arba pozityvus žingsnis, naujas pasirinkimas (ir naujas maištas). Paskutinėje S. Parulskio knygoje („Mortui sepulti sint“) galima matyti to pasirinkimo ženklų, nors ir jais abejojama. Vaduojantis „nuo abstraktybių, nuo kelionės / tikslo“, atsigręžiama į patį ryškiausią patirties akiratį, kasdienybės konkretumą, trumpalaikius ne patirties, tiesiog juslių koliažus, tikintis, jog juose bent trumpam blykstels čia pat išnyksianti prasmė, „pleištas tarp savęs ir nebūties“ („Kelionė į tėviškę. Pavargusi šiaurė“, p. 29; „Vėlinių“, p. 54). Vytautas Kubilius tokią neorealistinę „daiktavardėjančią poeziją“ jau paskelbė šiandieninės literatūros simptomu6. Tačiau S. Parulskio sensualistinėje konkretybių poezijoje ši išeitis nesureikšminama, niūriai svarstoma, ar ir tai nebus „mus kankinančios mirusiųjų mintys, patvirtinančios, / kad kančią galima įveikti / įveikti stebint baigiantį sustingti“, ar tai nebus tas pats Nojaus noras iš baimės godžiai „užgrobti“ kuo daugiau iš žūsiančio pasaulio, ir vargu ar iš to galima bus atgaminti patikimą, vertingą, chaotiškai nesumišusią tikrovę: „ bet jeigu liesti, liesti – ką? / išdidžią virpančią ištroškusią krūtinę / vaikelio skruostą, žirgą, piniginę / pajūrio putą, žiedlapį, revolverį, kaimynę / jie viską stvertų – per trumpa ranka“ („Ežeras…“, p. 44; „Kuo daugiau pasiimti“, p. 21; „Pirštai“, p. 60).
Antologijoje „Svetimi“ debiutavo Dainius Dirgėla (g. 1969), Valdas Gedgaudas (g. 1963), Evaldas Ignatavičius (g. 1967), Alvydas Šlepikas (g. 1966) ir Donatas Valančiauskas (g. 1968). Almanacho autorių programa „Svetimumo kvintesencija“ skirta kaip tik paveldėtai charizminei Poeto, „pagrindinio herojaus“ misijai bendruomenėje ir literatūrinėje komunikacijoje atšaukti: „Eilėraštis turi būti SVETIMAS autoriui…“7. Tradicijos slėgio pojūtis ir tikėjimas manevro laisve – „svetimųjų“ debiutinė deklaracija. Tam tikrą negatyvumo nuostatą poetinės kalbos, pasirenkamų vaizdinių ir leksikos, kuriamo pasaulėvaizdžio atžvilgiu galima laikyti „svetimų“ poezijos jungiamąja programine gija. Bendra poetinio „svetimų“ sąmoningumo simboline emblema laikytinas aklavietės – tiek egzistencinės, tiek kalbinės – pojūtis ir refleksija.
Almanache išsiskiria V. Gedgaudo poezijos siurrealistinė agresija, išplėtota poezijos rinkiny „Kapsulė“ (1994). Siurrealistinis V. Gedgaudo poezijos karnavalas tolima aliuzija susiejamas su dionisiškomis orgijomis. Eilėraščiuose „Jaunystėje jam…“, „Ech tu Strazde Strazdeli…“ pasirodo susidvejinusi kalbančiojo sąmonė, karštligiškas ginčas ar net grumtynės tarp „aš“ ir „tu“ ar „jo“ – t. y. grumtynės su jungiškuoju šešėliu, „išstumtąja patirtimi“ tapusia paveldėta kūrybine ar istorine savimone, tikriau – jos nuoskilomis. Antrame rinkinio skyriuje atliekama lietuvių kultūros mito (ženklinamo kunigaikščių ir rašytojų vardais) dekonstrukcija, siekiant patirti ribą, už kurios nebebūtų „kur trauktis“: „Nusviro vakaras. Ir pagaliau / į delną nutūpė negyvas paukštis. / Tamsa Tyla ir Miegas o daugiau / nepamenu. Nebeturiu kur trauktis…“ (p. 66). Antras V. Gedgaudo poezijos rinkinys „Vakaras be žiburio“ (Vilnius: Vaga, 1998) liudija negalėjimą ištrūkti iš neigimo rato. Čia ir toliau siekiama „išmagnetinti žodžių reikšmes“, „padauginti tamsos“, „tamsa įveikti tamsą“, šįkart dekonstruojant religines savivokos atramas, steigiant alternatyvų savivokos centrą, „gedėjimą, mirtį ir baimę“, didįjį simbolinį trejetą vietoj krikščioniškojo tikėjimo, vilties ir meilės („Turėk ir kitų dievų…“, p. 36; „Mano demonas keičia pavidalus…“, p. 47; „Kas gražiai nuobliuos mano šonkaulius…“, p. 57; „Tenesugrįžta durklas į makštis…“, p. 91). Eilėraščiai kuriami kaip šventvagiškos ritualinės nekrofilijos aktai, ieškant sąmonės ploto, „kur nebūtų metaforų tik mirtis / tiktai geismas“ („Reikia vėl išmokt…“, p. 41).
Grotesko poetika
Darius Šimonis (g. 1970) eilėraščių rinkiny „Spiečius“ (1997) remiasi tautosakinio grotesko ir paradokso poetine tradicija, M. Martinaičio, kai kuriais atvejais – S. Gedos poezijoje atvėrusią naujus, alternatyvius prasmės horizontus. D. Šimonio poezijoje ji kuria prasmės ištuštėjimo pojūtį: „Taip man ir reikia – juk jau viskas sklaidos; / gremėzdiški saulelės gabaritai / yra visai suprantami ir skaidrūs, / kaip vienas gurkšnis – imtai ir nurytai“ („Maištas aplinkui“, p. 17). Karnavalinė tautosakos grotesko ir paradokso poetika gali egzistuoti kaip alternatyva kokiai nors centralizuotai, hierarchiškai aukštesnei, racionaliai ar ideologiškai privalomai reikšmės sistemai; jai išnykus – groteskas atsigręžia prieš pačią poeziją apskritai – kaip specifinį kalbos kodą, dauginantį prasmę. Pirmojoje D. Šimonio knygoje šmėsteli išsitarimai apie „didžiojo kodo“ lietuvių poezijoje mirtį („Metas tai baigtis viskam su manim“ – „Tuo pat metu…“, p. 35–36). Papildomo svorio jie įgauna antros poeto knygos „Rykštė“ (2001) kontekste, kur poetiniai tekstai tampa automatinio rašymo srautu, nepasiduodančiu skaitymo įpročiams, kuriuos suformavo modernistinės poezijos lektūra. Tai poezija, atsisakiusi įcentruojančių principų, kalba, neigianti, sunaikinanti pati save8. „Pamaniau tik – o jeigu o jeigu – / ir vėl šalavijų lova, jievaro skobnios. / Atleisk, neišgirdau, – kas šalavijų? / Tie dalykai manęs jau seniai nebekaso“ („Pasiansas“, p. 19).
Grotesko poetika atsiskleidžia kaip bandymas pajusti kalbėjimo galimybes, išardžius modernistinės poetinės savivokos esmines struktūras: hierarchines laiko ir erdvės priešpriešas, vidaus / išorės struktūrą, grindžiančią „aš“ kaip prasmės centro poziciją tekste, tradicijos / naujovės, vertybių hierarchijos viršaus / apačios įtampą kaip poetinės kalbos energijos šaltinį. Ši poezija yra ir tų struktūrų irimo procesą reprezentuojantys, šia reprezentacija save motyvuojantys tekstai.
Avangardiniai knygos projektai ir konkrečioji poezija
Paskutinė D. Šimonio knyga liudija, kad tokiai poezijai komunikuoti nebetinka klasikinė – knygos, eilėraščių rinkinio – forma; kad ji jau prašosi kažkokio kitokio „atlikimo“, nei tylus, intymus skaitymas, kitokios erdvės ir aplinkos, nei baltas knygos lapo „skydas“, kuris – prisimenant Tomo Venclovos metaforą – jau nebeuždengia nesančio veido, prasmės nebuvimo, tuštumos. Šiame kontekste nuoseklesnė, regis, aplink Tomo S. Butkaus alternatyvias leidybines iniciatyvas besitelkianti „Vario burnų“ grupė, randanti adekvatesnių postmodernios poetinės komunikacijos formų.
T. S. Butkus gausiame „avangarduojančių“ poetų būryje išsiskiria alternatyvaus knygos meno projektais, susitelkusiais į vadinamąsias „idėjų dirbtuves“ „Vario burnos“ (Klaipėdoje, nuo 1992 m.). Poetinis ar tiesiog kalbinis tekstas veikia vizualiniame grafikos, spaudinio dizaino, maketo intertekste kaip viena, dažnai ir nepagrindinė jo dalis. Formos aspektą („kaip“ parametrą), podraug tos formos nesubstanciškumą akcentuoja ir „Vario burnų“ credo: „Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti.“ Galbūt neatsitiktinai patys leidėjai savo spaudinius įvardija leidybinės efemerijos – „čiabukų“, chapbooks – terminu, o ne, pavyzdžiui, orientuojasi į jiems kai kuriais aspektais taip pat galinčią būti aktualią XX a. pirmos pusės Europos avangardo livre d‘artiste tradiciją. Nors tokiu būdu „Vario burnos“ savo leidinius siūlo priimti kaip siauro rato, mėgėjiškus, greitai atliekamus namudinius spaudinius, galinčius aprėpti ir asmeninę kūrybą, ir mėgstamus šeimyninius kulinarijos receptus, vis dėlto bent kai kurių knygų projektai išduoda gan rafinuotas avangardinių formų paieškas, ir kai kuriais atvejais – nepigią leidybą. Kartu „Vario burnų“ publikuojami autoriai – tiek Lietuvos (ir ne tik jaunieji), tiek užsienio – sudaro savitą, vienaprasmiškai neapibrėžiamų kūrybinių nuostatų neformalią bendruomenę, nepasiduodančią konceptualiam suvienodinimui: be paties kūrybinių dirbtuvių iniciatoriaus, „Vario burnos“ išleido tokių autorių kaip Mantas Gimžauskas, Laurynas Katkus, Mindaugas Valiukas, Charles Bukowskis, Kerry Shawnas Keysas, Jerome’as Rothenbergas, Tadeuszas Różewiczius ir kt. kūrybos bei vertimų.
Kaip įdomus alternatyvaus knygos projekto pavyzdys galėtų pasitarnauti paties T. S. Butkaus knyga „Generuotos kalbos mutacija“ („Vario burnos“, 1998, 2003). Knyga turi paantraštę „Tekstai“; kalbinis tekstualumas čia neatsiejamas nuo vizualinio, drauge – nuo medžiagiško tekstūriškumo. T. S. Butkaus knygos pavadinimas yra žaidybinė aliuzija ir tiesioginė nuoroda į A. Mackaus knygą „Neornamentuotos kalbos generacija“ (1962):
„kas ši knyga? Neviltinga mackaus kartotė, sekimas naujųjų realistų pranašystėmis? Nežinau, nesvarbu tai, nes prasmės pertekliuje vienintelis įmanomas kelias yra prasmės naikinimas, bandymas visus tekstus skaityti kaip jų pačių praradimus, kūniškosios patirties tęsinius, antraip visi įsikalbėjimai ims pildytis, šiame mirusios šviesos pasaulyje nepalikdami tau, skaitytojau, nežinomas paskutinės knygos autoriau, vietos.“ (ketvirtasis viršelio puslapis)
Minėtas A. Mackaus rinkinys, be kita ko, buvo „gražaus“ poezijos žodžio atsisakymo programa, kylanti iš poreikio adekvačiai išsakyti egzistencijos absurdo ir beprasmybės patirtis. T. S. Butkaus rinkinys aktualizuoja „naikinančią kūrybą“ ir kalbos sužadinimą, tarsi uždavus tam tikrą programą, ir atsitiktinius, nesistemiškus tos „generuotos kalbos“ pokyčius – „mutacijas“. „Generuota kalba“ – tam tikra kalbos technika, kalbinė gamyba. Tačiau ir mutuojanti tarsi gyvas organizmas, nukrypstanti nuo užduotos genetinės programos. „Generavimas“ nurodo į dirbtinę prasmės gamybą ir naikinimą (teoriškai generuoti galima pasirinktinai – prasmę ar beprasmybę); mutacija – į spontanikos ir savaimingumo liekaną, kuri pati ir jos rezultatas nėra aprioriškai vertingesni už pirmąją. Tai postmodernistinės autorinės nuostatos, veikiančios „ir/ir“ logiką. Taigi šis rinkinys yra ir prasmės kūryba, ir jos naikinimas; ir noras, ir nenoras „kažką“ pasakyti.
Pati knygos forma papildomai sureikšmina gamybos – „generavimo“ aspektą ir savitai, išties subtiliai parodijuoja klasikinius, „vidinius“ knygos unikalumo, naujumo, originalumo kriterijus ir masinio tiražo technikos paradoksalią jungtį. Kiekvienas trisdešimt devintas „Generuotos kalbos mutacijos“ rinkinys yra vienkartinis, unikalus tuo, kad turi vis kitokį „mirėlynų“ ciklo tekstą – ant perfokortos išspausdintą eilėraštį, įdėtą į knygą, bet neįrištą (pvz., mano turimo egzemplioriaus „mirėlynas“ yra pasimetęs, dingęs). Todėl nė vienas rinkinys nėra toks pat ir drauge – nė vienas baigtas. Išties įdomi „idėjų dirbtuvių“ (taip priešlapyje pavadintos „Vario burnos“) pagaminta idėja: principinis poezijos rinkinio nebaigtumas. Skaitytojo nepasiekia visas eilėraščių rinkinys. Kartu šis nebaigtumas yra pabrėžtinai kito, sakytume, materialiojo, formalaus lygmens. Šį statusą paryškina ir pati „pridėtinio teksto“ vieta – perfokorta, automatinių mašinų naudojama laikmenos forma. Prasmė kinta, gausėja mechaniškai pridedant papildomą tekstą. Toks „ėjimas“ sukuria alternatyvą klasikiniam „atviro“ literatūros kūrinio supratimui, suponuojančiam prasmės gelmę bei neišsemiamą, neužsibaigiantį kūrinio interpretacijos procesą.
Čia galima apmąstyti „idėjų dirbtuvių“ sąvoką. Ji reiškia, kad gaminama ne knyga, o sumeistraujama pati idėja. Galima manyti, kad ji suvokiama „ne kaip savaiminė ir aptinkama kontempliuojant, o kaip pasirinkta, taigi postšvietėjiška idėja“9; knyga atskleidžia ne kažką, kas yra ir yra vertinga savaime, o savo, kaip gaminio, „padarytumą“, instrumentinį generavimo(si) principą. Kitaip tariant, ši knyga pasakoja, kaip yra menas, būdamas padirbtas. Ar tiksliau – „apdirbtas Photoshop 7.0 programa“, išleistas „Klaipėdos menininkų namų , Bažnyčių 4 / Daržų 10, LT-5800 Klaipėda“ (cituoju priešlapį). Tai generuotos kalbos mutacija: toks kurioziškas adresas, kaip savarankiškas tekstas, iš tiesų egzistuoja, kaip ir papildomos žodžio „apdirbti“ reikšmės.
Rinkinyje kalbinės tekstų reikšmės pervedamos į horizontalų santykį su vizualinėmis, kurioms suteikiamas lygiavertis statusas, diktuojantis alternatyvią skaitymo techniką. Palydimajame žodyje, kaip galima suprasti, autorius prisistato esąs savo tekstų skaitytojas: tam tikras kalbinio darinio pateikimas knygoje jau yra skaitymas. Taigi dar viena postmodernioji dichotomija: autorius – skaitytojas. „Visus tekstus perskaityti kaip jų praradimus“ – manytina, kad ši intencija atsiskleidžia kalbinio, vizualinio bei tam tikru mastu taktilinio lygmenų horizontalėje. Kalbinis tekstas pradingsta grafiniame, bet gali būti ir iš jo „ištraukiamas“ maksimaliai suskliaudus pastarojo formą. Tai ypač pasakytina apie rankraštinių faksimilių skyrių. Šių tekstų apskritai galima neskaityti (rašysena sunkokai įskaitoma), jie veikia ir kaip vienu žvilgsniu aprėpiama grafinė dėmė. „Buvimas grafine plokštuma“ yra ir šių tekstų poetikos principas: kalbinės „medžiagos“ panaudojama tiek, kiek jos telpa į taisyklingus keturkampius, geometrinius kalbos „konteinerius“. Kalba tarsi taki medžiaga atseikėjama, atkerpama, pateikiama – instrumentiškai, tarsi be vidinės būtinybės, įbrendant į bet kurią herakleitiškojo srauto vietą. Kita vertus, pabrėžiamas rankraštinio teksto gamybos spontaniškumas ir autentika – ją nurodo ne tik pats „rankos raštas“, bet ir tai, kad šis tekstas pateikiamas kaip neperrašytas, kalbinius taisymus čia pat paverčiant grafiniais „dėmės“ elementais.
Teksto grafika yra ir skaitymo kodas, pavyzdžiui, suponuojantis lygiavertį dvikryptį ar netgi keliakryptį skaitymą, taigi ir prasmės variacijas, daugiakryptę prasmės tėkmę, nefiksuotumą. Pvz., tokie tekstai kaip „eilėraštis dviems balsams: kas bus parašyta kaip niekad“, „dokumentinės minios“ gali būti perskaityti ir vertikaliai, vieną vertikalią „strofą“ po kitos, ir horizontaliai, peršokant didelius eilutes išskaidančius tarpus. Eilėraštyje „Vandentiekio gurkštelėjimas“ galima skaityti ir eilutės žodžius, ir juos apsiautusius jų šešėlius (eilutė: „nakties apsupty krusteli mūsų balsai ar gyvenimas vien netikėjimas“; jos šešėlis: „k ies apsupty rusteli mūsų alsai ar g ve ima vie“). Vizualinė teksto forma – šriftas, eilutės forma ir ilgis – kai kuriais atvejais pabrėžtinai „reaguoja“ į pažodinę kalbinio teksto prasmę (pvz., žodžiai „sutraiškomi“, „nutrauktos rankos“ eilėraštyje „dokumentinės minios“, p. 10–11).
Tačiau rinkinyje išlaikyta subtili vizualumo ir kalbinio komunikatyvumo pusiausvyra, vizualumas neužgožia kalbinio tekstų įskaitomumo, jis paliekamas veiksnus. Net jei autorius-skaitytojas deklaruoja „prasmės naikinimą“, tai nėra kalbinės savinaikos žaidimai, kurių apstu dabartinėje neoavangardinėje lietuvių poezijoje. Naikindami prasmę šie tekstai tik sukuria erdvę skaitytojui-autoriui, jo generuojančiam judesiui. Kad pateikiami kalbiniai tekstai turėtų būti perskaitomi ir suprantami – regeneruojami, – liudija kitas įdomus šio rinkinio formos elementas – paskutinė knygos dalis „turinys / nuorodos / paraštės“. Atrodo, kad žodis „turinys“ čia traktuojamas ir pažodiškai, ne tik kaip žanriškai nusistovėjusi techninė knygos dalis, kurioje pateikiamas paskelbtų tekstų sąrašas su puslapių nuorodomis. Čia po puslapio ir teksto pavadinimo pateikiamas savitas trumputis paaiškinimas, kurį galima laikyti skaitymo raktu, tam tikra kalbinio turinio „perfokorta“, plg.: 17 p. juodosios eilės // savojo aš ešafotas.
Cituotame autoriaus-skaitytojo komentare tekstų turinio ir drauge motyvacijos matmuo taip pat apibrėžtas dvisklaidiškai: „kaip jų pačių praradimas“ ir „kaip kūniškosios patirties tęsiniai“. Tekstų prasmė „teka“ tarp šių dviejų krantų, kurie įvardijami įvairiopomis dichotomijomis: gyvybės–mirties, kūno–rašto, ateities–praeities, faksimilės–stenogramos, žemės drebėjimo–sukrėtimo ir pan. (p. 14–15). Negatyvumo, katastrofinė leksika ir poetinė vaizdinija, tarsi ataidinti iš A. Mackaus poezijos (ypač faksimilių skyriuje), podraug su melancholiška kalbėsena nukreipta į autoteminį kūrybos apmąstymą, subjektyvumo potyrius, praeinamybės ir išliekamumo pulsavimą, juslinius dirgsnius kaip tikrovės signalus. Vaizdinė rinkinio forma yra struktūriška ir programiška, poetinė-kalbinė – taki ir neapibrėžtina, tarsi apeliuojanti į nekalbinę kūnišką – taigi estetinę – patirtį.
(Neo)avangardine linkme savo kūrybą originaliai kreipia Marius Burokas (g. 1977), Gytis Norvilas (g. 1976). M. Burokas savo tekstuose („Ideogramos“, 1999) mėgaujasi kalbos srautu, vaizdinių koliažais (patirties „sueižėjusiais fragmentais“), savitiksle teksto žaisme. Pavyzdžiui, perskaičius poetinį tekstą, skaitytojui siūloma iškirpti to teksto vaizdinį ženklą ir nusiųsti autoriui – parodijuojama literatūrinė komunikacija. „Klausykite žodžių, kurie negelia kaip bitės / nekerta lyg angis, nežerplėja žarijom, / o srūva tyliai marmėdami…“ (p. 11). G. Norvilo poezijoje, kaip liudija ir debiutinio rinkinio pavadinimas „Akmenskeltės“ (2002), remiamasi fragmento, kalbos nuoskilų („žodžio skelčių“) mozaikos poetiniu principu. Antras G. Norvilo poezijos rinkinys „Skėrių pusryčiai“ iliustruotas primityviais paties autoriaus piešiniais.
Žaidimas poezijos medialumu
Neringos Abrutytės (g. 1972) pirmoji knyga „Rojaus ruduo“ (1995) išsiskyrė savita poetine kalbėsena, originalia sintakse, kuria perteikiamas gyvai moduliuojamo balso, savaimingos, „duotas“ formas aplenkiančios jo tėkmės įspūdis. Galima sakyti, kad tokia stilistika perteikė pabrėžtinai „moterišką“ balsą: šiek tiek įnoringas, kaprizingas, tariamai naivias, slaptai klastingas to balso intonacijas. Erotinės iniciacijos tema (apskritai būdinga debiutuojantiems ir debiutuojančioms) dominuoja pirmojoje N. Abrutytės knygoje kaip rašančios moters patirtis: „Jis klausė kunigų ir filosofų / o Ji – mylėjo kunigus ir poetus“ (p. 10); arba: „pasiilgau to kaimo / buvusioj savo poezijos meilėj / (Geda Martinaiti…)“ („Nostalgiškas (ar naivus?)“, p. 11). Erotiniai impulsai yra kalbėjimo akstinas; erotinės patirtys – tikslas, kuris yra ir teksto riba, kai balsas nutyla, atsiduodama „kūno kalbai“; plg. eilėraštį „Istorija su V. Kudirkos eil. „Varpas“: „aš norėjau iš poezijos klastos – į meilę / (pasieksiu daug (?) poezijoj ir meilėj) / juokiausi, pasakoji tą istoriją / juokdamasis – taip gyvai… gyvai (mane bučiuoji)“ (p. 13).
Vėlesnėje poezijoje ši tema perauga į savitą žaidimą asmens istorija kaip įvaizdžiu. Lengvai atpažįstami antros poetės knygos „iš pažintis“ (1997) erotinės istorijos herojai sukuria laikraštinės sensacijos ir medialaus „atviravimo“ atmosferą, kuri savaime parodijuoja išpažintinės lyrikos situacijas. Dalia Satkauskytė už šios poetinės kalbėsenos įžvelgia narcisistines rašančiosios nuostatas, jos poezijos heroję suvokia kaip įsikūrusią tarp popkultūros veikėjų ir vartotojų – nebrandžių egocentriškų paauglių, trokštančių pigios šlovės. Literatūros institucija – leidyklų redaktoriai, jų ar jiems adresuojamos recenzijos – panaudojamos kaip medijų kontekstas savo „įvaizdžiui“ kurti. Poezija yra ironiškas asmens simuliakro kaip įvaizdžio įrankis – tuo labiau, kad operuojama tariamo tikrumo, autentiškumo, autobiografiškumo signalais.
Jei N. Abrutytės poeziją vertinsime kaip tam tikrą medialų ego įvaizdžio kūrimą, pripažinsime, kad jis atliepia dabartinės Lietuvos populiariosios kultūros procesams – žiniasklaidoje dominuojančioms sensacijoms, pigioms intriguojančių „gyvenimo būdo“ istorijoms, eterio pseudožvaigždžių ir jų demonstruojamo tariamo intymumo srautui. Intymumas, intymi kalba praėjusiame amžiuje, galima sakyti, iš visų viešųjų diskursų buvo lyrikos prerogatyva. Su pastarojo meto audiovizualiniu intymumo simuliakru savitai koreliuoja kita nauja tendencija – poezijos tomelius ima leisti popkultūros figūros, visai nesusijusios su literatūra, atvirai demonstruojančios komercinį poezijos „darymo“ aspektą ir jo efektyvumą. Drabužių dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus eilėraščių publikacija buvo kartu akcija, rodanti, kad poezijos populiarumui ir rinkos vertei nebūtinas joks „turinys“, kad jos reikšmę sukuria tik įvaizdis ir sėkminga reklamos bei viešųjų ryšių akcija.
2 Tūtlytė R. Išliekanti lyrika. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.
3 Žagrakalytė A. Išteku. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 21.
4 Čia galima būtų įžvelgti sąsajų su gilesniais lietuvių mitologijos sluoksniais, su Sovijaus mitu, aiškinančiu naujo laidojimo papročio, religinės reformos, įvedimą.
5 Parulskis S. Apie muiliną liežuvį // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 227.
6 Kubilius V. Daiktavardėjanti poezija // Metai. – 2000. – Nr. 3. – P. 79–90.
7 Svetimi. – Vilnius: Vakarinės naujienos, 1994. – P. 3.
8 Iškalbingas D. Šimonio pasiūlymas visiems lietuviškai kalbantiems ir rašantiems: „Siūlau prarasti kalbą. Siūlau pakeisti kalbą. Į bet kurią, geriausia būtų į rusų“ (Neimkit manęs ir neskaitykit // Šiaurės Atėnai. – 2002. – Rugs. 7. – Nr. 33 (619). – P. 3).
9 Sverdiolas A. Šis tas apie pamėklinę būtį svetur ir čionai / Apie pamėklinę būtį. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 192.
Aleksandra Kašubienė, Algirdas Julius Greimas: Po žodžiais ir virš žodžių…
2008 m. Nr. 12
Publikuojame dviejų bičiulių, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo ir architektės menininkės Aleksandros Kašubienės, laiškų pluoštą iš spaudai rengiamos knygos „Laiškai: A. J. Greimas ir Aleksandra Kašubienė, 1988 06 20 – 1992 01 25“ (leidykla „Baltos lankos“). Laiškai spausdinami chronologiškai, neišlaikant susirašinėjimo vientisumo, kalba beveik netaisyta. Išnašose pateikiami redaktorės Gintautės Lidžiuvienės paaiškinimai, laužtiniuose skliaustuose tekste – Aleksandros Kašubienės patikslinimai.
31. 8. 88
Miela mano Aleksandra,
nežinau kaip tave vadinti: kokį vardą tu norėtum sau duoti? Pasirink.
Tavo laišką skaičiau apsivertęs popieriais. Buvau ką tik perskaitęs vieno mano draugo atsiųstą šviežią straipsnį apie Magritte „Perspective amoureuse“ ir sėdėjau triūsdamas prie įžangos į kitą straipsnį – „Elementarios operacijos veikiant misteriją“. Jo autorė, biologė, 15 metų su manimi dirbusi, dabar išvažiavo į kaimą – jai paskutinė vėžio stadija – numirti: tai noriu išspausdinti paskutinį jos rašinį. Taigi aplink mane žmonės miršta. Bet ne apie tai noriu rašyti, o apie tų trijų tekstų – tavąjį pridėjus – bendrą atmosferą, dėl kurios man šį rytmetį buvo gana lengva gyventi.
Pradedu nuo Anželikos prozos1 komentarų. Keista, kaip mudu, turėję taip skirtingą curriculum2, dirbę, rodos, nieko bendro neturinčius darbus, ne tik galvojame paraleliai, bet ir dabar susitinkame su panašiais rūpesčiais. Visą laiką galvojęs „moksliškai“ apie prasmę, šiuo metu noriu baigti knygą apie emocijas, išeidamas iš taško, kad pastovus žmogaus būvis – nerimas, o santykius su kitais ir savimi aprašydamas kaip simuliakrų žaidimą – t. y. netikrumą. Tu tai išsakei vienu sakiniu.
Nedaug skaitei, sakai, filosofijos veikalų – aš turbūt dar mažiau, vien tik nusiklausydamas, kokie varpai devintoj bažnyčioj skamba. Šią savo „teoriją“ grįsdamas Vakarų racionalizmu, jau kelerius metus ieškau, kaip suderinti tai su energetizmu, organicismu, kurį tu vadini „rytietiška filosofija“. Kaip suderinti pasaulio horizontą sudarančias įtampas ir bangavimus su protinėmis jo pažinimo galimybėmis. Schemas, liečiančias ciklinių pradų dėsnius, čia vadina katastrofų teorija, ir mano mokiniai, ne visi, tempia mane jomis domėtis, tik aš per mažai matematikoje nusimanau. Bet tavo aprašyti – labai gražiai – trijų linijų gimimo įvykiai – Paryžiuje vadintųsi katastrofomis. Galėčiau tęsti šį „pripuolamumų/sutapimų“ sąrašą. Bet užteks moksliškumo, patikėk garbės žodžiu.
Tačiau ne apie tai norėjau šnekėti. Net nežinau apie ką. Šiaip sau turbūt pasiplepėti, sutemoms užėjus. Nevykusių temų neliečiant.
Ačiū, kad įvertinai Anželiką. Parašysiu turbūt jai, nukreipdamas į kokį nors Vilniaus poetą ar šiaip vaizduotę turintį literatą. Jau seniai tokių koherentiškų svaičiojimų nesu girdėjęs. Mat kadaise domėjausi – bet tai buvo seniai – paranoja. Išklausiau pirma tokios rūšies užkalbėtą tekstą, didelį įspūdį padarė. Kuo poezija skiriasi nuo filosofijos ir nuo beprotybės? – Jokių aiškių ribų. Ji rašo neva tai norėdama man padėti, bet iš tiesų ji žino: labai griežtų kontūrų aprėžtas pasaulis, kurio srovės, kaip tu sakai, kartais veržiasi per kraštus.
Kodėl rašau tau tokius rimtus dalykus? Visų pirma paprasčiausiai turbūt, kad turiu prakeiktą asmenišką malonumą kalbėti apie tai lietuviškai, o tu – pirmas mano sutiktas vabalas, su kuriuo šiomis temomis galiu savo gimtąja kalba kalbėti. Iš kur tas malonumas? Ar ne dėl to, kad mes – turbūt ir tu – šizofreniškai dviejuose pasauliuose gyvename, kad smegenų takelių bent laikinas sutapimas ir yra malonus.
Bet, žinoma, ne dėl to rašau. Gal dėl to, kad tave skaitant po krūtine, kaip sako žmonės, buvo kažkaip šilta pasidarę, kad tą jausmą noriu pratęsti. Žinoma, nevartodamas žodžių. Čia vėl sutampame: žodžiai visą laiką mano gyvenime buvo priešai, ir teoriškai dėsčiau, kad svarbu yra tik tai, kas po žodžiais arba kas virš žodžių; ir praktiškai niekad nemokėjau su žmonėmis žodžiais susišnekėti, kad imtų ir patikėtų; o jei kartais koks žodis ir atsirasdavo, tai dažniausiai – per vėlai. Kadaise esu rašęs apie žestų kalbą, bet ir žestais nemokėjau nuoširdžiai kalbėti, nors žestai – tai jau ne žodžiai, o sakiniai ar net beyond the sentence3. Pavydžiu tau; turbūt gali turėti tiesioginį kontaktą su medžiaga, o aš tik vizualiai, ir jei prisiliečiu ko, dažniausiai sudaužau.
Užteks šiam vakarui. Rudis – mano šuo – jau sugrįžo iš pasivaikščiojimo, jis truputį merginykas, nors ir senas krienas.
Tad, be žodžių, ir pasirašau
Algirdas
P. S. Tąsa kitame numeryje.
Spalio 6, 88
Mielas Algirdai,
Taip ilgai neatsakiau į Tavo laišką turbūt iš nesusipratimo. Tavo P. S. sako: tąsa kitame numeryje.
Tai aš, kadaise gerai išauklėta mergaitė, kantriai sėdėjau ir laukiau to laiško… Šį rytą (5 val.) vėl perskaičiau Tavo laišką ir matau, kad turbūt be reikalo. Atleisk.
Tavo minimą mudviejų paralelizmą man sunku priimti. Jau seniai esu save nurašiusi į nesusipratimus, taip kad dabar patikėti, kad Tavo pasiekimų šešėlyje galiu Tau „prasmingai“ tauškėti, dar ne visai telpa galvoje. Bet širdis sako, kad gal ne tame reikalas.
Tokiomis temomis (kodėl jas vadini moksliškomis, argi jos nėra žmogiškos?) aš su niekuo nekalbu iš VISO. Tu vienintelis, kuriam drįstu atsiverti, nes Tu reaguoji/atsakai toj pačioj plotmėj. Todėl kontaktas su Tavimi man itin retas ir brangus, ir jo prarasti nenorėčiau. Jei toks mano dviveidiškumas atrodo šizofreniškas, tai užrašykim, kad esu normali šizofrenikė. Nors aš linkusi manyti, kad jei sykį atskiri, kas priklauso Dievui, kas carui, ponui, ar artimui, ir kas lieka pačiam, tai tuos „daiktus“ suplakti į vieną jau nebėra kaip. Priešingai, jų atskyrimas man padėjo atsekti jungiamąjį elementą – energijos tėkmę, be kurios nebūtų net ką dalyti į visas puses.
Įdomi tema – kuo poezija ar kūryba (išorinis veiksmas) skiriasi nuo filosofijos (vidinis veiksmas) ir nuo beprotybės (egzistencinis veiksmas?). Prieš kokius 35 metus man buvo labai aišku, kad išeiti iš proto yra grynas liuksusas4; t. y. kad beprotybė remiasi į savisaugos mechanizmą. Kad šis, kad ir nesąmoningas apsisprendimas, yra bėgimas nuo realybės; kad kai niekas kitas nebeveikia, tai tik ir belieka save ATKURTI kitos realybės plotmėj, atliepiančioj „identity“5 patirtį.
O ką Tu vadini nevykusiomis temomis? Kodėl jos neliečiamos? Kokios jos būtų? Aš tokiomis vadinčiau temas, į kurias atsakymų nėra; kurios suka profound6 minčių ratelius, kurie grįžta/nepabėga nuo ašies/stūmeklio. Ar ne iš tokių ratelių susidaro Vakarų civilizacijos struktūra? Freudą siūlyčiau pakarti, nes jo siūlomi atramos taškai yra tik etiketės, parankios daktarams – gyvam žmogui tik sugadina gyvenimą. Tikrumoje tai tik dar vienas pavyzdys, kaip greitai prisegtas žodis užvožia tiesioginį gyvą pojūtį, bet esminės problemos neišsprendžia.
Ištikimai, visada Tavo – Aleksandra
Taip ir prašysiu mane vadinti –
Spalio 9, 1988
Mielas Algirdai,
Tą pat dieną, kai išsiunčiau Tau laišką, gavau Maupassant7 – ačiū!
Skaitau ir girdžiu Tavo smegenų tiksėjimą. Man tik keista, kad Tu gyvybę statai prieš mirtį: kodėl ne gimimas/gyvybė (gyvenimas)/mirtis?
Pradedu matyti, kur tarp mūsų gali būti paraleliškumas. Ar tik nebūsim mudu įsiklausę į žodį su tuo pačiu atidumu bei atkaklumu – Tu į skaitomą, aš į rašomą. Gal ir todėl patirties skalę (nesvarbu, kad stirtingos) suskaldėm į smulkesnius padalinius ir skrupulingai atskyrėm paprastai suplakamus mąstymo sluoksnius. Na ką gi, iš vienos pusės savaip amplifikavom patirties apimtį bei sąvokas, o iš kitos – praradom bendrakeleivius.
Pasaulėžiūros gal susisiekia tuo, kad tas „aš“, tiek Tau, tiek man, yra praradęs pagrindinį (pivotal) vaidmenį. Atrodo, kad abu apsieinam be religinių/metafizinių support systems8; ir vietoj to, kad jas pajuoktume, apglėbiam kaip kiekvieną kitą žmogišką reiškinį.
Maupassant skaitysiu toliau. Nors terminologija laužo mano smegenis, naudinga susipažinti su skaitytojo minčių „pasivaikščiojimo“ plotais. Veikia kaip veidrodis. Atrodo, kad gimtoji kalba Tau padeda perlipti per tą sukurtą kalbą, atpalaiduoja nuo to jungo. – Tai tiek tuo tarpu.
Lauksiu laiško – Tavo Aleksandra
Jei laiškai prasilenktų, rašysiu aš. Lapkričio pradžioj būsiu Lietuvoj.
Ketvirtadienio vakaras, rodos, 13 spalio
Tąsa turėjo būti, bet „šitaip ir sudirba žmogų smulkūs žemės reikalai“. – Mano miela Aleksandra: susigalvojau padaryti paskutinį savo karjeros („carui“) beau geste9 ir padaryti European Journal for Language Sciences (nuo 89 sausio). Įklimpau ir gadinu savo „gyvenimą“ užsiimdamas šimtais niekų.
Kaip padalyti šį savo „gyvenimą“, kaip tu siūlai, į tris dalis: „Dievui, carui, sau“? Visa bėda, kad tikėjau į prasmės ieškojimo prasmę, į „teorijos“ reikalingumą („Dievui“), tikėjau, kad tai, ką tiki, reikia kitiems sakyti, rūpintis „mokslo“ klausimu ( „carui“), kad šitokia gyvenimo „ekonomija“ nepaliko vietos „sau“: plyšys tarp dviejų pirmųjų „tarnybų“ ir pareigų sau tapo toks platus, kad tarnybos atrodo tik kaip simuliakrai, o „sau žmogus“ – neišgyventas gyvenimas ir sopantis kūnas. Tai, žinoma, atrodo melodramatiškai, juokinga ir neverta pliauškalų, užtat ir baigsiu šį poskyrį pilna išminties citata:
„Nakties nėra. Diena ateis.
Ir juokas angelo“,
poetiška eilutė mano draugo Henriko Radausko, kuris papasakojo linksmą anekdotą, atsisėdo į fotelį ir numirė (autentiškas faktas).
Lieka nostalgija – tai, kas turėjo būti, ko nebuvo ir ko nebus. Parašiau net mažą knygutę apie tai, bet kai geriau pagalvoji – tai savotiška dvasinė pornografija, ar bent ekshibicionizmas, skirtas „gražioms sieloms“. – Tai mano paaiškinimas, kaip aš suprantu „nevykusias temas“.
Atsiprašau, turiu pertraukti rašymą – reikia paskambinti mūrininkui ir pranešti, kad kanalizacijos vamzdžiai dvokia ir jau kelias dienas sunku kvėpuoti.
Taigi, tęsiu jau kitą dieną kitokiame ūpe.
Kadangi tiesos – išskyrus gal tiesos iliuziją, kuri randasi kartais gero susikalbėjimo retais atvejais – nėra, nėra ir atsakymų į nevykusius klausimus; užtat ir literatūra, ir filosofija, ir mano „mokslas“ – vienas ir tas pats dalykas: tai geriausiu atveju tik tiksliai iškelti klausimai. Aš vis labiau imu įsitikinti, kad klausimus geriau kelia poezija ir dailė, o ne filosofija ir mokslas, iš abstraktumo į figūratyvumą.
Dovanok, Aleksandra, kad mano laiškas su plyšiais ir su pertraukom. Gavau žinią, kad pagaliau mirė nuo vėžio vienintelė mano mokinių (tarp 40 ir 50 metų amžiaus) grupės moteriškė, kurią ir aš, ir mes labai mėgom, nors gal mylėti ir nemokėjom. Man tuoj pat reikėjo rašyti nekrologą, tai ir praleidau dieną tarp gailesčio dėl jos (žinoma, ir dėl savęs, kaip tai paprastai būna) ir stilistinių pratybų, ieškant paprastai pasakyti paprastus dalykus, ir tuo pačiu derizoriškai10 tyčiojantis iš viso to. Kaip tu sakai, kartais galima, o kartais ir ne, atskirti tai, kas priklauso Dievui, carui ir sau pačiam. O čia viskas košelienoje susimaišo.
Tai kol kas ir atsiskiriu nuo tavęs, Aleksandra. Iki greito susitikimo.
Tavo Algirdas
P. S. Dėmė – prasto vyno,
kurį pastoviai gurkšnoju. A.
Penktadienis 21 balandžio
Dvi dienas praleidau, Aleksandra, perskaitydamas 406 psl. doktorato apie psichoanalitinę psichiatriją. Šį vakarą važiuoju į Paryžių, o rytoj iš ryto barbarizuosiuosi tris valandas apie žmogaus pasaulį svarbiai liečiančius dalykus. Skaičiau apie visokių nevrozų11 klasifikaciją ir bandžiau suprasti, kokiai grupei aš priklausau. Atrodo, kad tinku maždaug visoms.
Reikalas eina mat apie coincidentia oppositorum12, apie konfliktinę žmogaus situaciją, apie du pradus, kurie kartu veikia ir sudaro mūsų „vidaus gyvenimą“. Jie nesuderinami ir juos reikia išgyventi kaip suderinamus. Tas suderinamumo relation13 pagal individą – ar individų tipus – vadinasi „iliuzija“, arba „misticizmas“, arba „absurdas“, arba „beprotybė“: aišku, dr. Watson? Aš bandysiu prikergti dar vieną sprendimą: „ironiją“ arba „deriziją“, kuri irgi padeda žmogui gyventi.
Tai matai, kaip rimti žmonės iš didelio rašto išeina iš krašto. „Pasikalbėjimas šunų“ (Radauskas).
Šalia to, gyvenimas eina savo keliu: suradus naują butelį, reikia planuoti persikraustymą: sunkvežimis turi paimti knygų dalį iš Paryžiaus ir atvežti čia, iš čia paimti stalą, kėdę ir lovą ir nuvežti į Paryžių, o Paryžiuje po to likusius niekus perkelti iš vieno buto į kitą. Moksliškai tai vadinasi Narative Program – tai irgi mano specialybė. Bet į šią programą įsiterpia paprastai kitos programos: klebonas prašo išversti į prancūzų kalbą Paryžiaus bendruomenės atsišaukimą, reikalaujantį ofensyviai14 palaikyti tautos kelią į laisvę, o ne kalbėti vien tik apie kliūtis ir sunkumus: tai mano, kaip optimisto – ne, geriau: optimizatoriaus funkcija. Nekalbu apie Rudžio – t. y. mano asmeniško šuns – programas: jis tai nori išeiti pasivaikščioti, tai nori sugrįžti, tai valgyti, tai gerti, tai įsitaisyti poilsio į prieškambarį – ten vėsiau. Tai mano paklusnumo ir vergavimo programa. Nekalbu apie būtinybių programas: valgyti ir išgerti, nes pastaruoju metu išsigalvojau dar vieną programą: rūkomų cigarečių skaičiavimo programą. Nuo to skaičiavimo rūkymo kiekis, žinoma, sumažėjo, tai tik sąmonės įjungimas į kasdienį procesą, vadinamą „gyvenimu“, – idant sąmonė nenuobodžiautų.
Sėdžiu nugara į langą. Atsigrįžtu: toli nusidriekę kiaulpienių – fui, koks negražus žodis! – bet prancūziškai ne gražiau: jos vadinasi pisse-en-lit – myžimai į lovą – geltonuojantys laukai ir pievos, pievos. Gerai, lengva tau, kai gali į geltonumą žiūrėti kaip į gryną kokybę, o man – simbolistiška sąmonė ir pasąmonė: tai spalva Popiežiaus, žydų, kadaise – streiklaužių, van Gogh’o beprotystės (nauja cigaretė). Prieš porą metų geltona spalva buvo madinga: net keletą gražių moterų, taip apsirengusių, mačiau.
Bet tai tik fantazmai, kaip sako mano išmintingas psichoanalitikas. Fantazmas – tai tik išorinio pasaulio figūra, kurioje prasiveria skylė, leidžianti suvokti, atspėti po ja slepiamą „paslaptį“: Figūra, Skylė, Paslaptis, kurią gali tik nujausti, bet kuri nepasiekiama, neįsivaizduojama. Jo duotas pavyzdys: moters krūtis. Kodėl šis žodis lietuviškai įsirašo į krovimo, apkrovimo, užkrovimo šeimą? Susilaikysiu, toliau netęsiu šių „gilių“ apmąstymų.
Štai trumpa valandėlė, per kurią norėjau paplepėti su tavimi, Aleksandra. Ar aš vagiu šią valandėlę, ir iš ko? Ar egoistiškai savo gyvenimą linksminu? Mater Dolorosa: kodėl šis mano, t. y. XV amžiaus, simbolis staiga užsikraustė ant liežuvio .
Dar viena cigaretė. Bijau, kad neišsiųsiu šio laiško, pradedu abejoti, ar jis nuoširdus. O jei ne – ką aš vaidinu? O jei nevaidinu, tai gal ieškau „seseriškos sielos“, kuri mane supras? Bet kaip pavadinti, mielas psichiatre, šios beprotybės rūšį, kai kartu ir nori būti suprastas, ir juokiesi iš savęs ir iš savo norėjimo būti suprastas?
Žinodamas viena – kad tavęs nepapiktinsiu – siunčiu šį butelį išmesdamas jį į jūrą (bet butelio nėra).
Tavo Algirdas
La Chaussee, 21 sausio
Aleksandra!
(su šauktuku, kaip dabar kartais laiškuose iš Lietuvos pasirodo) Aleksandra! Vakar pagaliau sulaukiau – sulaukėme dovanų15, mat aerodromo muitinėje buvo užkliuvusios, ir reikėjo zuikiui pasiaiškinti, kad jis ne dramblys, tuo labiau, kad jis buvo dramblys.
„Paveikslai“ – kaip juos lietuviškai pavadinti? – jau iškabinti ant atsitiktinių vinių, idant pasivaikščiodamas vis pataikyčiau ant vieno ar kito. Pakrikštyti: vienas vadinasi Mėnulis, kitas – Arizona, trečias – Mitologija. Toks pakrikštijimas – tai turbūt pirmo įspūdžio išraiška, bet gal pagautos „atmosferos“ nusakymas. (Vienas iš meno, šio meto teoretinių rūpesčių – „atmosferos“ ar „dvasinės būklės“ definicija.) Kiekvienu atveju tai pirmas su tavimi – arba su ta tavo dalimi, kurią įdedi į darbą, komunikavimo būdas.
Aš labai mažai susipažinęs su koliažo menu, tai šia prasme trūksta davinių vertinimui, kurio tu, žinoma, ir nelauki. Užtai ir būsiu lėtas. Dabar nelabai susigaudau: mat vis norėčiau tave išskaityti tuose darbuose, tose erdvės konstrukcijose. O pasaulis, kurį tu „kuri“ – baisiai nekenčiu šio žodžio – visgi labai „objektyvus“, gal net „šaltas“. Bet tu jį labai rimtai priimi, taip bent atrodo. – Bijau tau niekų pripasakoti, duok man laiko truputį, aš dar nežinau – bet su šiomis dovanomis tu užpildai savo turiniu mano erdvę. Nežinau: tai man problema, kažkas netvarkinga: tas pasaulio suakmeninimas – ar jame reikia išskaityti ugnies nugalėjimą, didelį skausmą ar rezignaciją? Tęsiu toliau, o kol kas dėkoju už tą problematišką dovaną.
Dabar pereinu į žemiškus reikalus. Kaip Vytauto sveikata? Kokie jo planai – ar jau pradžia vykdymo – dėl savo turtų pervežimo į Lietuvą? Jau gana seniai apie tai skaitau tai šen, tai ten ir vis nesuprantu. O paskutinė proga: susirašinėju truputį su ana buvusia mokslinyčia, t. y. Rygiškio Jono gimnazija. Jie norėtų švęsti 125 metų sukaktį, kažkokį paminklą užsakė skulptoriui Aleksandravičiui. Aš ir pagalvojau, kad, užuot padėję į muziejų, ar ne geriau būtų kokią Vyto skulptūrą pastatyti, pvz., miesto sode (parke) Marijampolėj, arba aikštėje ant gatvių kryžkelio, kaip jis nori? Parašyk man, ką jis apie tai galvoja ir kaip iš viso reikalai stovi.
Kitas reikalas – gal turi Jurašienės adresą Münchene ir galėtum man paskolinti? Man nesmagu sėdėti nieko neveikiant, kai ten darosi dalykai (tai yra Lietuvoj, o ne Münchene). Pagalvojau, gal galėčiau kokius pašnekesius kultūrinėm temom pasiūlyti. (Mano straipsniai, rašyti prieš 30–40 metų, pagal juos – nepasenę, jie persispausdina, tai gal ir dabartinės „mintys“ būtų priimtinos. Pasakyk, ką tu apie tai manai.) Aš Jurašienės pasiklausčiau, kas ten per reikalai – ir ką ji mano – tai tiek.
Tai va: jausmus sumaišęs su praktiškais dalykais, atsiduodu tavo žiniai.
Algirdas
P. S. Teresa dėkinga ir dėkoja.
Sekmadienis, vasario 4 d. 1990
Vytautas dėkoja, kad galvoji apie jo darbų likimą. Jis į Lietuvą siunčia dovanų 80 skulptūrų + piešinius. Jų transportu, kuris turėjo vykti pereitą rudenį, rūpinasi Lietuva, ir kaip pas juos priimta, niekam neaišku, kas atsakingas už sumanymo realizavimą. Dabar jau Prunskienė imasi iniciatyvos, ir atrodo, kad šį pavasarį laivas bus Bostone – laukiam signalo, kada pradėti pakuoti. Deja, iš siunčiamų darbų nė vienas netinka stovėti lauke. Yra keli paminkliniai modeliai, kuriuos jie ten galėtų išdidinti ir statyti kur nori, bet tai jau ateities reikalai. Tad šiuo metu Tavo graži mintis nėra įgyvendinama ir Aleksandravičius tegu ramiai tęsia darbą.
Gal manieji koliažai atrodo problematiški kaip tik todėl, kad juose bandai mane išskaityti, t. y. įžvelgti daugiau, nei kad ten įdėta. Jie buvo daromi siekiant parodyti, kad modelis yra ne pasiūlymas keisti statybos metodus, bet skirtas fantazijai dirginti. Todėl modelis su gyventojais iškeltas į neįprastines aplinkas – į kitą planetą, robotų šalį ir pan. Šiandien juos išneščiau dar toliau nuo realybės. O akmenų tiek daug todėl, kad akmenys itin gerai integravosi į modelio formą, kas, pavyzdžiui, pievose ar velėnoj nesidavė. Objektyvumą diktavo idėja, bet nėra abejonės, kad elementų atrankoje ir jų išdėstyme aš turiu atsispindėti. Tuos 12 koliažų padariau per dvi savaites – taip buvo užprogramuota [jei išeis – gerai, jei neišeis – irgi gerai].
Beveik priešingai ėjosi su darbeliu, kurį dariau specialiai Tau. Medžiagą rinkau iš lėto, atsargiai, norėdama naudoti mudviejų korespondencijos fragmentus – tik tuos elementus, kurie atlieptų ir Tave, ir mane: Tavo aprašyti balandžiai, Tu – balandis; Dievo motina, pilna sopulingų asociacijų abiem; antikinių ženklų lenta – žodžių vietoje. Yra užkaltos durys ir atverti vartai, ir griuvėsių likučiai, ir pienė pagerbta. Ir užslėptos šviesos šaltinis, ir šaltinėlis prie kojų, tarp akmenų; ir atklydęs mažas paukštukas, ir angelai, pasiruošę išgirsti Tavo angelo juoką. Beržynas – tai kvietimas pasivaikščioti. Rašau žiūrėdama į šio darbo nuotrauką, kuri kabo netoli nuo manęs.
Darbų krikštijimas dėl atmosferos pagavimo buvo Bergsono16 mėgstamas žaidimas. Norėdamas kokį darbą „išjausti“, jis kas savaitę drastiškai keisdavo jo pavadinimą. Kai galimybės išsisemdavo, tų pavadinimų sąrašą naudojo kaip rėmus ar schemą tą darbą analizuodamas ar aprašydamas. Aš savo koliažuose matau gyventojus: kas jie tokie, o ne kaip jie ten jaučiasi. Jie yra atėjūnai, ir jei nepatinka, keliasi į kitą aplinką. Pavyzdžiui, Mėnulyje ilsisi [tarp-planetiniai] pakeleiviai; Arizonoj įsikūrę dykumų kultivuotojai; mitologijoj – atsiskyrėliai, sunešę savo pasaulio fragmentus; Nr. 2 – filosofai, o Nr. 10 – robotai arba jų prižiūrėtojai, ir t. t.
Ši koliažų serija – tai vienos temos 12 variacijų. Ir žaidimas, ir bandymas – kas galėtų tokiose aplinkose gyventi. O kai užsiangažuoji profesijos srity, dirbti nerimtai gi neišeina – tada „nerimtai“ prilygsta „nesąžiningai“ – ar nemanai? Jau kitaip nebemoku, bet galiu rimtai būti nerimta.
Vargu ar yra toks daiktas kaip koliažų menas. Čia (pas mus) tas žodis apibūdina techniką ir mediumą, bet normos rezultatams vertinti lieka tos pačios kaip visuose menuose: pasaulio autentiškumas, intensyvumo lygmuo (laipsnis), elementų santykis, turinys/forma ir panašiai. O kaip veikia žiūrovą – jau „free for all“17. (Tą ir norėčiau išgirsti.)
Iš paskutinių Tavo laiškų jaučiasi, kad sveikata grįžta –
sveikinu! džiaugiuosi!
Tavo Aleksandra
Vasario 22, 90
Brangus Algirdai, rūpinuosi, kad laiškas rašytas akmenų skausmo ženkle + Vytauto sveikatą galėjo sudrumsti. Šitas turėtų būti „more to the point“18.
Teko iš naujo susimąstyti. Ir jau aišku, kodėl jaučiuosi embarrassed19: į tokius pareiškimus tikrai nėra kaip atsakyti – jie prasiveria ir užsidaro kaip durys. O atsivėrimo metu skambu kaip visa žinanti asaba, išduodanti patarimus. Nenuostabu, kad man rašydamas turėjai beveik kas kartą pradėti lyg „iš naujo“, ieškoti vis kito priėjimo, o tai tikrai nelengva. – Mea culpa20. Tavo pastangas mačiau, jas vertinu ir branginu, ir dėkoju už kantrybę.
Gal taip išėjo todėl, kad tolygiai atvirai bendrauju tiktai su savo „įvaikintais vaikais“ [studentais, jaunais bendradarbiais], kai jie ateina paplepėti. Kadangi jų guosti nebandau, o galiu tik priminti, kad gyventi įmanoma nekeikiant nei savęs, nei kitų, atsirado lyg ir komunikavimo būdas, kuris praeina beplepant, bet laiškuose jau skamba kitaip. Be to, Tu – ne jaunimas.
Čia dar ne viskas. Mudu atsiveriam kitose zonose: kai Tu rašai tiesiai „aš esu čia“, o aš atsakau: „aš jau buvau/nebuvau ten“, mano praeitis atsistoja tarp mūsų. Tad pasikeisti reikia man, ne Tau. Tik nežinau, kaip apeiti praeitį, į ką atsiremti patirtį atmetus.
Ką sako profesorius?
Algirdai, atvesk mane į kelią!
Tavo – Al.
Noriu pasimatyti.
La Chaussée 12. 2. 90
Aleksandra, miela ir mano
Juokinga, bet tavo laiškas man buvo šventė: viskas paaiškėjo, pasidarė lengva, nieko nebereikia ieškoti, gali kalbėti apie viską. O rezultatas: nors kiekvieną dieną galvojau rašyti, atsakyti į laišką, bet nejaučiau jokios skubos. Paėmiau tavo laišką su savimi į Paryžių, traukinyje mintyse atsakiau ir, žinoma, neparašiau.
Į mano gyvenimą tu nesiskverbi, atvirkščiai – tu man atrodai kaip ramybės uostas, pasitikėjimo: savo gyvenime nesu sutikęs žmogaus, kuriam (ar ant kurio?) galėčiau atsidėti, tu vienintelė man tokį jausmą sukeli. Prisibijau tik, kad, tai sakydamas, galiu tau apsunkinti gyvenimą.
Taip ilgai tau nerašęs ir kartu gyvenęs įsitikinimu, kad tau labai lengva dabar parašyti, štai sėdžiu aušrėjančiame rytmetyje prie stalo ir šnypšt! Norėčiau papasakoti, kaip nemoku gyventi, bet kai pradėčiau, 600 puslapių saga išeitų. Bandęs sukurti mokslą apie prasmę, galų gale sutrikau, nebežinodamas, kaip atskirti, kas prasminga ir kas nereikšminga. Pavyzdžiui, tau, rodos, buvau pasiuntęs kopiją savo straipsnelio – prisiminimų apie Šiaulius. Tai dabar su Romu baramės 12 sieksnių laiškais, kaip atstatyti tvarkingai, ką aš veikiau tą savaitę nuo 14 iki 22 birželio, nuo vežimų pradžios iki karo pradžios. Jis sako, kad aš neteisybės prirašiau, o aš jam: gerai, kad tu žinai, kas yra teisybė, jis atsimena kiekvieną detalę, o aš beveik nieko neatsimenu; jam atrodo, kad svarbu atsiminti, o man – klausimas, kodėl aš neatsimenu. Galva, rodos, pilna visokio brudo21, o „savo“ gyvenimo neatsimenu. Man atrodo, kad mano gyvenimas – tai dar nesumontuotas filmas. – Rudis pertraukė, reikalaudamas išeiti pasivaikščioti – tik atskiri jo fragmentai atitinka mano „gyvenimą“. Matai, iš kito galo prieinu prie tos pačios kaip tavo „koliažų estetikos“.
Kadangi aš galiu tau apie bet ką ir apie viską rašyti, tai ir pasiklydau: norėjau, tavo pasiūlymu, pasikalbėti apie viduramžius, o išėjo įžanga apie savo paties gyvenimo neapčiuopiamumą. Ir nebežinau, kaip prieiti prie dėstymo apie viduramžius, apie tai, kad norėčiau ką nors parašyti – gal net ne parašyti, nes parašymas vargina – apie džiaugsmo sąvoką. – Ir vėl paradoksas ir nesąmonė: aš, kuris gyvenime niekad nemokėjau džiaugtis, imsiu rašyti apie džiaugsmą! Grįžkim prie viduramžių. Šiuo metu viena mano gyvenimo pusė nukreipta į rašymą straipsnių apie savo kolegas ir draugus [norisi?] forma „pagerbti“ – visi beveik vienu metu susenti pradėjo. Parašiau vienam apie nostalgiją, kitam apie pavydą, o paskutinysis, kurį padarėm drauge su Teresa, jai mane lankant ligoninėj, pasakėlės apie žiogą ir skruzdę analizę (!). Bet tai vis dar tik įžanga į džiaugsmą. Vienas iš skubiausių užsakymų dabar – pagerbti tokį maskvietį Meletinskį, folkloro specialistą. Būdamas tinginiu, užklausiau vienos mano buvusios doktorantės, ar negalėtų kokį siužetą surasti, turintį ryšį su folkloru, ji man pasiūlė vieną epizodą iš pirmojo karaliaus Artūro Apskritojo Stalo romano – epizodą, pavadintą Dvaro Džiaugsmas. Parinkimas geras, tiktai mano korespondentei, su kuria turėčiau daryti drauge šį straipsnį, man atrodo, truputį trūksta „poetiško jausmo“. O tas džiaugsmas, pagal mane, būtų viso riteriško gyvenimo stiliaus idealas, taigi viduramžių susumavimas. Tarp kitko, prancūzų karaliaus riterijos karo šauksmas, pradedant puolimą, buvo Montjoie! – „džiaugsmo kalnas“ – iki šiol neišaiškintas posakis.
Tai matai, kaip priėjau prie pasikalbėjimo apie viduramžius. O juos pamėgau – turbūt mano sentimentali prigimtis į tai traukė – gana atsitiktinai, netyčia nuėjęs klausyti prof. Karsavino paskaitų apie viduramžių filosofiją. O po to jau: „meilė gimė XII amžiuje Tulūzos grafo dvare“ ir t. t. Po to alimentariniais tikslais padariau viduramžių kalbos žodyną – vienintelis ir šiandien pasaulyje, o dabar – baigiame su Teresa XV–XVI amžių Renesanso kalbos žodyną: tai vis šalutiniai užsiėmimai žmogaus – darausi cinikas – neradusio nei „meilės“, nei „džiaugsmo“.
Teresa nusileido iš savo aukštumų, eisiu pasakyti „labas“. Ir Rudis vėl nori išeiti – dvi panos kaimynystėje.
Grįžtu. Apie tavo laišką-dovaną kol kas nieko „rimto“ pasakyti negaliu. Mane gąsdina simbolių gausumas. Po trijų mėnesių gal galėsiu ką nors pasakyti. Yra ir motiniška dovana, ir sparnai – beržai, ir hieroglifai, kuriuos reikėtų išskaityti… šventa Dvasia ir – ir – ir visas tas barokas. Tai greičiau atrodo nerimo pagautas, pamišęs pasaulis, bet yra žinoma ir spinduliuojanti širdis. Stebiu, kad menas šiuo metu vis labiau darosi poetinis (ir mažiau tapybinis), o poezija – meniška. Tu – neabejotinai postmoderniška. Net nuo pat pradžių – su medžiagos nuolatiniais kaitaliojimais. Anksčiau maniau, kad tai dalinai madų vaikymasis. O dabar galvoju, kad tai iš esmės į meno pasaulį medžiagos kategorijų įvedimas ir bandymas jas suplastinti. Nežinau, ką tu apie tai manai, ką apie save kritiškai galėtum pasakyti, apie savo išeitą kelią?
Ką tik – prieš savaitę – baigiau pratarmę studijai apie astmą. Tai šiek tiek nusimanau. Ypač kad šiek tiek ir ant savo kailio patyriau, nes man, prieš išvežant į ligoninę, pirmą diagnozę – astmą – nustatė. Žinoma, tai buvo tik plaučio atsikabinimo rezultatas, bet per 10 val. pastoviai dusau, kol rytas atėjo. Studijos autorius kelia klausimą, ar tai liga ar pasija, ar kūno ar sielos pasija. Aš siūlau porą metų paskirti pasijos, vadinamos baime, studijoms: pats uždusimas – ar ilgai trunkantis dusimas – tai viena iš baimės rūšių – panika, bet autorius kritikuoja, joje mato mirties baimę. Pagal mane, tai – baimė be objekto, taip kaip menas yra tikslinga veikla be tikslo (Kantas). Įdomu, ar Vytautas sutiktų su manimi? Kaip tu aprašei, tai atitinka ir studiją, pagrįstą 14 astmatikų apklausinėjimais: po priepuolių pamažu užeina išminties periodas, kai žmogus ima susigyventi su savo baime ir blogiu. Tad tu turi gal ne problemą, bet išmintingą vyrą, o tai jau šis tas – menka kompensacija už vargą.
Tavo konstatavimas apie kūną, kuris „alergiškas pats sau“ – filosofiškai labai įdomus (jei nepriimsi to, kad aš beveik viską sakau su puse ar bent trečdaliu humoro – neskaityk, nesusikalbėsim). Paskutinio mano seminaro (sausio mėn.) paskaitos tema buvo apie subjektą ir intersubjektyvumą. Amžinas šio meto klausimas: ar vienas iš dviejų, ar du iš vieno? Tai mano [?] – ir dėsto, kaip atsiranda antro (subjekto) idėja: jo kilmę galima suvokti, kai pats pirštu palieti savo paties ranką. O aš padariau išvadą, kad prasmės ir pasaulio suvokimo pradžia – masturbacija. O tu dabar duodi papildomą informaciją: tas pats savęs kaip „kito“ pažinimas, bet neigiamas, disforinis, o ne euforinis. Poryt šį argumentą panaudosiu seminare, o jei turi patikslinimų, rašyk! – Raudoni kraujo rutuliukai – irgi ne paslaptis: Turkijoj susidraugavau su senu Istambulo prancūzu, kuris pritrūko rutuliukų. Jam pripylė tiek kraujo, kad jis vien turkišku krauju gyveno. O kai pasidarė visiškai turkas, iš prancūzo, – numirė. Bravo Vytautas, kad jis dar gyvena, nors, kaip sako bendra išmintis, „ligų maišas“. Apie tave, žinoma, jau nekalbu, bet situacija išaiškėjo.
Jei galėsi ir norėsi pasirodyti rudenį, būtinai atvažiuok. Jei Teresa dar bus, mielai priims ir pavaišins, ir netrukdys pasimatyti; jei jos nebebus – dviese susitvarkysime (mat ji nuo rudens turėtų gauti darbą provincijos universitete, tad bus išsiskyrimas). Norėčiau pamatyti, išgirsti, prisilytėti: prieš iškeliaujant į kitą pasaulį, kur tiktai formos gyvos, o pakeleivių nebėra.
Reikėtų kaip nors užbaigti laišką, bet geriau gal neužbaigtas. Ir moderniškiau, ir su teise tęsti kada nori, apie ką nori.
Apie beržus: ar žinai Kazio Borutos tokią strofą, man kažkodėl į galvą ateinančią:
Ten beržai, beržai žali
Baltuose marškiniuos,
O aš su perplėšta širdim
Ant kojų kankinuos –
disonanse su tavo angeliškais sparnais.
Tavo Algirdas.
P. S. Sveikink Vytautą, nelaimės brolį.
Vasario 27, 90
Algirdai, brangus – ačiū! Lengviau ir man kvėpuoti.
Savo darbus galėčiau sudirbti į šipulius, bet reikalas ne tame. Pradėsiu nuo Kanto, nuo jo žodžių, kad menas yra tikslinga veikla be tikslo. Tai tipinga pašaliečio observacija. Meną dirbantiems tikslas aiškus: judėti, nestovėti vietoje, kurią diktuoja kasdienybė. Ir nesvarbu, ar judi atgal, ar į priekį, žemyn ar aukštyn, ar į šoną – visada nuo paskutinės realizacijos į kitą. Visos kryptys eksplioratyvinės22, ir tokiomis lieka, kolei pradedi kartotis. Taip ieškom tų durų, į kurias besibaladojant jos netikėtai prasiveria ir per plyšį paduoda saldainį. Kai kam pavyksta atsistoti tarpdury. Grožis/kultūra/idėjos – tai tik marškinukai.
Mano pačios kelias buvo grįstas įsitikinimu, kad jei manyje tos durys yra, tai aš jas surasiu. Bet tiktai užpernai, berašant vaiko prisiminimus, susigriebiau – neleisdama sau dainuoti, tas duris užrakinau, save palikusi viduj. Tad mene dirbau kaip akla, ir tos nenaudojamos energijos perteklius visą laiką sunkėsi per plyšius ir kėlė nerimą. Rezultatas – kad ir aplinkiniais keliais, bet prie to vaikui žinomo šaltinio vis dėlto priėjau. Kadangi tik rašant į tas duris laužtis nereikia, duodu sau 5 metus išmokti rašymo amato, ir tada gal užčiuopsiu kokią plonybę. Ką galiu prarasti? Nesistebiu, kad mano kelias atrodo kaip blaškymasis, bet man per jį nutiestas skaudžiai tamprus raudonas siūlas. Medžiagų keitimas – tai periferinis reikalas – tarnavo kaip plaustas. O Tavo nueitame kelyje – kas buvo variklis?
XII–XIII amžiaus freskose ir skulptūrose randu visą žmogiškų savybių katalogą – ar vizualinį žodyną, kuriuo nusakytas kiekvienas būties stovis, išgrynintas nuo priemaišų iki vertikalios egzaltacijos. Kiekviena figūra, medis ir virvės gabalas traukia vienalytę giesmę. Toks formų choras (mėšlo kvapų fone) turėjo inspiruoti riteriškus pakilimus.
O džiaugsmas, bent man rodosi, kyla iš grynumo, nes trykšta gryna jėga, kad ir kokios spalvos ji būtų. Panašaus grynumo prasiveržimus užtinku vėl tiktai moderniojo meno viršūnėse. Net gaila, kad aiškinimai juos baigia skandinti interpretacijose, atima visumos dvelkimą – ką gi, tokia jau raida. Kaip Tu apibūdintumei tą grynumą (nesvarbu, ar džiaugsmas, ar pragaras)?
Dėl karo šauksmo „džiaugsmo kalnas“ – net nepatogu rašyti… iškart nuskambėjo pažįstamai. Štai kodėl: Vytautas po eilės metų priėjo išvadą, kodėl man sekasi (!). Sako, „mat vaikštai ilgai apie naujus užmanymus, lyg apie aukštas pilis. Ir vieną dieną su karo šauksmais (jo žodžiai) puoli tą pilį ir sienos savaime griūva. O po to prasideda puotos“. O bepuotaujant marios iki kelių, gimsta naujos idėjos. Tad ir vėl statau ore pilis, vėl planuoju atakas, ir vėl reikalingi nauji ginklai, naujos medžiagos ir t. t. – Čia išėjo ir iliustracija, kaip aš laužiausi [kadaise] į save per užtrenktas duris.
Remdamosi tuo scenarijum, bandysiu aprašyti tą džiaugsmo kalną. – Po ilgo ir nuoseklaus pasiruošimo atakai (vaikščiojant aplinkui), reikalas veikti (to take action) pribręsta, pritvinksta kiekvienoj kūno ląstelėj – iki tokio laipsnio, kad tam momentui artėjant nebesitveri kailyje, jog žadėtas ir sulaikytas RELEASE23 (susidūrimas su realybe, kuriai ruošeisi) jau čia pat! Džiaugsmo eksplozijoj tik ir belieka galvotrūkčiais mestis į mūšio lauką. O ką ten rasi – šūdą, auksą, ar mirtį – jau visai nesvarbu. – Ar „makes sense“24? Ar gali būti koks ryšys [su tavo nupasakotu karo šauksmu]? Analogijų netrūksta – [tas pats] ir seksualinių, ir kriminalinių, ir visų emocijų prasiveržime – tik skalės skirtingos.
Džiaugsmingai Tavo – visada –
Aleksandra
Kovo 11, 90
Miela Aleksandra,
ši diena prasidėjo blogai. Pabudau su vakar vakare vėlai išgirstu televizijoj sakiniu… „Monsieur Gorbatchev menace to Lithuania“ ir su vertimo problema – kaip tai lietuviškai pasakyti? (Nors kuriems velniams ir kam tai sakyti? – gal kad geriau įsijaustum, kaip lietuviai tai „išjaučia“?) Atėjo į galvą visokių žodžių: „gąsdina“ – bet tai lyg ir nerimta (vakarais, patamsėje, bandai gąsdinti vaikus), „grūmoja“ – tai lyg ir per rimta (perkūnas grūmoja, o Gorby, lietuvių nuomone, tiktai nervuojasi). Nutariau, kad reikės Alekso Churgino, vertėjų princo, atsiklausti. Bet štai dabar, berašant, netyčiomis, žodis pats aplankė mane: G. „grąsina“ (dėl nosinės netikras, bet reikšmė kaip lašas po nosimi kaba) Lietuvai. O visi man sako, kad nei Lietuva, nei Landsbergis – tas gražus Čechovo personažas – grasinimų nebijo (šį kartą be nosinės ir be nosies).
Viena bėda – ne bėda. Kaip sakydavo kartais Kossu: nesiseka lietuviams, lenkai Vilnių pagrobė, latviai futbolo komandą sumušė. Antroji nelaimė čia pat. Mano vargšas Rudis jau trečia diena be jokių apčiuopiamų rezultatų dūsauja ir dejuoja prie savo kaimynės rūtų darželio, o šiandien štai va – atnešė man jį visą sužalotą, atviru pilvu ir išsidrabsčiusiom žarnom. Kova už meilę, ar tai tas pats kaip kova už būvį? Pavydas, tūžmastis – štai kur meilė veda!
Skaičiau kažkur, kad Vilniaus spauda mane pagerbė išspausdindama „nuogų mergų“ draugijoje ir apšaukė mane lytingumo ir bendrai seksualinių problemų ir vertybių specialistu. Aiškus nesusipratimas. Meilė, tiesa, gražus dalykas, bet kaip kiekvienas dalykas, turi savo „negražiąją“ (taip išsireiškiu tiktai prižiūrėdamas savo būdvardžius, idant skatologijos [nešvankumo] specialistai neapšauktų) pusę. Noriu pasakyti, kad pavojinga, kai tu kažką imi per daug mylėti (pavyzdžiui, laisvę) arba kai kažkas ima ir pradeda per daug tave mylėti, ypač kai tas kažkas turi meškos glėbį (taip, pagal psichoanalizę funkcionuoja mūsų vaizduotė: nuo vienos izotopijos – apie šunį – laisvai ji peršoka į kitą – apie Lietuvą, jų abiejų tertium comparationis25: ir Rudis, ir Lietuva yra „aukos“).
Normalu jei mes, mažiukai, pasiilgę meilės, ieškom kompensacijos jei ir ne žemiškoje, tai bent artimo meilėje ir, be to, dar laukdami jos iš savo kaimynų: vieno amerikiečio filosofo, kuris man padarė neužmirštamą įspūdį, rodos, Sorokino nuomone, kaimynų rodoma meilė Amerikoje pakeičia jau beišnykstančią, bet paskutinio popiežiaus bandomą atgaivinti šventųjų meilę žmonijai. – Tačiau keisčiausia, kad ne mažiukai, o didžiosios pasaulio galybės irgi labai pasiilgusios meilės. Imkim, pavyzdžiui, Ameriką (aš juk joks primarinis antikomunistas ar antisovietas). Man gyvenant Turkijoj, Amerika kasmet dovanodavo jai po 600 milijonų dolerių. O kiekvienas sutiktas amerikonas sakydavo nesuprantąs, kodėl turkai jų nemyli. Mat būdami geri krikščionys, amerikonai niekaip negalėjo suprasti to bendražmogiškos moralės principo, pagal kurį geradarystė visados apmokama nedėkingumu, o dažnai ir neapykanta. (Jei norite patikrinti šią tiesą, pabandykite per daug mylėti kokią moterį, ir netrukus susilauksite rezultatų.) Gana atidžiai sekęs „svetimos valstybės šefo“ vizitą Lietuvoje, susidariau įspūdį, kad didžiausia nesusikalbėjimų priežastis glūdi tame, kad rusai negali suprasti, kodėl jų lietuviai nemyli (nes jie juk verti meilės!), be to, kodėl jie nedėkingi už Lietuvos išlaikymą per kone 60 metų, už jos apgynimą nuo švedų ir danų. – Jei Landsbergis sutiktų pabučiuoti Gorby į lūpas, gal ir išgautų nepriklausomybę priklausomybėje.
Tačiau aš nuo slepiamo nerimo ir susijaudinimo nukrypau nuo temos: ėmiau kalbėti apie rusų meilę, tuo tarpu kai man aktuali šunų meilė. Perspėju: kalbu ne kaip humoristas, o kaip semiotikas, susidomėjęs įvairių tipų intersubjektine meile (nors apie meilę kalbėti ir nemadinga, bet reikia gyventi viltimi). – Iš ko pažinsi blogą žmogų, jei ne pagal tai, kad jis šunų nemėgsta? – Mes tai Rudžio – vaišingo ir maloniai priimančio svečius – daromų testų pagalba vertiname visus mus apsilankiusius. Dar giliau ir plačiau pažvelgus, kyla tiesiog filosofiškas klausimas: kuo iš esmės žmogus skiriasi nuo šuns? – Vienas iš paskutinių mano mokinių, New York universiteto profesorius, neseniai apgynė čia savo doktoratą bandydamas įrodyti, kad pirmasis žmogaus žmogiškumas pasireiškia tuo, kaip jis nugali mirtį ir išgalvoja gyvenimą „anapus“. Tiesa, vienas iš didžiausių „tikrų“ lietuvių filosofų – žinoma, po Vydūno – reikalą suformuluoja kiek kitaip, sakydamas, kad šuns šuniškumas pasireiškia jo netikėjimu į Dievą, ypatybė, kuri jį padaro panašų į „Žmogų be Dievo“, t. y. į mano seną draugą Vincą Trumpą, kuris vaikščioja sau (atsiprašau, ne vaikščioja, o važinėja, nes Amerikoje niekas nevaikščioja) po Los Angeles gatves ir švilpauja be Dievo.
„Soyons serieux“ – truputį rimties! Taip mėgdavo sakyti André Malraux, kai jam atsibosdavo išmintingi pašnekesiai. Dievas yra labai rimta problema, nors šiuo metu aš ir įsivaizduoju jį besišypsantį savo danguje, ir mano blevyzgos, kurios jam, mėgstančiam „dvasios ubagų“ kompaniją, tikrai labiau patinka, negu rimti filosofų įrodinėjimai.
„Ar jūs tikite į Dievą?“ – paklausė kartą nemandagus žurnalistas mano pernai mirusio prieteliaus Michelio de Certeau (jėzuito, vieno iš Vatikano II parengėjų). – „Atsiprašau, neatsakysiu, tai mano asmeniškas reikalas“, – atsakė jis. O aš skaitau laisvoje spaudoje, kad mūsų Seimo atstovai apklausinėjo būsimą kultūros ministrą, norėdami sužinoti, ką jis mano apie Dievą. Ko gero, vietoj partijos bilieto, jie netrukus išpažinties kortelės pareikalaus. Trumpai ir drūtai, nuvijus į šalį visas digresijas26: tiki tas, kuris abejoja, o ne tas, kuris žino.
Linksminu save zuikio ašaromis – negi aiškinsiu tau, kad Rudis irgi norėtų patekti į dangų, kad jis to vertas – o mano Rudis šią valandą guli ant operacijos stalo: laukiu suskambant telefono ir bijau rezultatų. O geras buvo šuo, „geriausias iš šunų“, per penkiolika metų kartu kėlėm, kartu gulėm, kartu mylėjom, kartu lojom ant piktų žmonių. Jam tik kalbos trūksta, – sako žmonės. Bet kam jam kalbos, jei jis turi uodegą pavizginimui, visiems jam gyvenimo teikiamiems malonumams priimti. Vieno jam, tiesa, trūko: jis nemokėjo juoktis. Bet kam jam juokas: politika niekados nesidomėjo, net ir filosofija – oi, ne! Sako, kad šunes neturi mirties sąmonės? Vis tik keista: ruošdamiesi mirti, jie pasitraukia į kampą, ieško vienatvės. Kaip ir žmonės, išskyrus gal tik kai kuriuos indus, kuriuos jų žmonos laužan palydi – ? – .
Rudi, tarp mūsų kalbant, prisipažinsiu, kad tave mylėjau, kodėl tave mylėjau: tavo žvilgsnis, nežiūrint linksmos uodegos, priminė man liūdnas mano tėvo akis. Visi mes tos pačios šunų rasės.
Gorbačiovas grasina Lietuvai, Rudis grasina numirti. Ar tai jau nekrologas? – Ne! Rudi, būk iki galo lietuviškas šuo. O lietuviai, pasak Czesłowo Miłoszo, labiausiai pasaulyje užsispyrusi (gyventi) tauta.
Rudis mirė pusė septynių, Viešpaties metais 1990, karvelio mėn. 11 dieną.
1 Kalbama apie nežinomos autorės prozos rankraštį, gautą A. J. Greimo ir persiųstą paskaityti Aleksandrai Kašubienei.
2 Biografinė studijų ar laimėjimų santrauka.
3 Anapus sakinio.
4 Prabanga.
5 Tapatybės (angl.)
6 Praklinus.
7 Greimas A. J. Maupassant: La sémiotique du texte. – Paris: Seuil, 1983.
8 Atramos sistemų (angl.).
9 Gražus mostas.
10 Pašaipiai.
11 Neurozių.
12 Priešybių sutapimas (lot.).
13 Santykis.
14 Aršiai.
15 Aleksandros Kašubienės koliažai, jos padovanoti ir atsiųsti A. J. Greimui į Prancūziją.
16 Žinomas klasikinio meno kritikas.
17 Laisvė visiems (angl.).
18 Arčiau prie reikalo (angl.).
19 Sutrikusi (angl.).
20 Mano kaltė (lot.).
21 Šlamšto.
22 Tyrinėjamosios.
23 Atpalaidavimas (angl.).
24 Atitinka, turi prasmės (angl.).
25 Trečiasis palyginimo dėmuo (lot.).
26 Nukrypimus nuo temos, ekskursus.
Populiariosios literatūros suvešėjimas
2008 m. Nr. 10
Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Mūsų pasaulis kasdien atrodo vis ryškesnis, įvairesnis, prabangesnis. Kartu jame galima pajusti pakrikimo, emocinio išsiderinimo ar net beprotystės ženklų. Dalykai, kurie buvo aiškūs, reikalauja naujos interpretacijos, kitokio įvardijimo. Štai populiariosios kultūros sfera: kad ir kiek apie ją kalbama, ji niekaip nesidaro skaidresnė ir aiškesnė. Mūsų kalbos realybės nepasiekia. Bet vis dėto mėginkime bent sau šį tą išsiaiškinti, bandykime pakalbėti apie populiariąją literatūrą, apie visas tas spalvingas knygas, kurias niekieno neverčiami skaito daugelis mūsų piliečių.
Manęs nepaliauja stebinti štai toks dalykas: nors esu lyg ir didelis knygos meno gerbėjas, prisiekęs skaitytojas nuo vaikystės, bet tų populiarių romanų skaitymas man grynas vargas! Kartais tik dėl profesinės pareigos prisiversdamas perskaitau vieną kitą, kad žinočiau, kas tai yra. O štai mūsų liaudis, dažniausiai neturinti jokių literatūrinių sentimentų, jokios filologinės dresūros, ryja tą knygų masę lyg niekur nieko. Ir nori vis daugiau! Ir moka pinigus už tas knygas, ko aš, tarkim, labai nemėgstu daryti, geriau jau lieku neskaitęs. Kodėl taip? Žinau, kad ir jums populiariųjų ar pramoginių knygų skaitymas yra nykus reikalas, gal taip pat profesinė pareiga. Todėl tos kilnios knygų skaitymo bei jų aiškinimo pareigos pašaukti čia ir susirinkome, kad aptartume perkamiausios literatūros masyvą kaip svarbų kultūrinį ir literatūrinį fenomeną. Kadangi toks reiškinys egzistuoja, mes jį turime laikyti natūraliu, būtinu, tad lieka jį tik racionaliai aptarti, įvardyti ir apibrėžti.
Pramoginė literatūra neabejotinai yra visos mūsų kultūros dalis, kurios negalime ignoruoti. Žmonėms reikia atsipalaiduoti, patenkinti savo svajones, pasinerti į juslinių projekcijų pasaulį, nes daugelio piliečių gyvenimas, nepaisant mūsų vartotojiško pasaulio blizgesio, yra skurdokas. Kuo prabangesnis išorinis gyvenimo fasadas, tuo labiau nusususi individualios sąmonės sfera. Žmonėms reikia emocijų, pramogų – kaip ir duonos kasdieninės. Psichiką taip pat reikia papenėti. Tačiau man sunku atsisakyti išankstinės menkinamosios nuostatos, niekinančio požiūrio į pramoginę literatūrą. Dažniausiai ji būna lėkšta, banali, paviršutiniška, nors gali pasitaikyti išimčių. Bet jų kažkodėl nepasitaiko. Man reikia visokių estetinių kriterijų, meniškumo. Mane sugadino knygų skaitymas ir filologo profesija. Taip pat pagarba menui, mąstymui, asmenybės idėjai. Ir juk visi mes, kai tik prabylame apie šitas perkamiausias knygas, negalime nuslėpti savo skeptiškumo. Galbūt išmokome tokią literatūrą tyliai toleruoti, bet viduje išlieka keistas apmaudas bei nuostaba: kodėl daugelis žmonių yra tokie riboti? Kodėl jie tenkinasi tuo, kas yra banalu, lėkšta, kas sąmonę ne ugdo, bet ją bukina?
Manau, daug ką suprasti padėtų teorinis bei konstruktyvus populiariosios literatūros apmąstymas. Dar kartą pabrėžiu, kad sveika visuomenė turi teisę turėti pramoginės literatūros. Bet problema yra tokia: ir populiarioji literatūra turi būti gera, parašyta profesionaliai, pagal geriausius žanro kriterijus. Ir jos nevalyvumas neturi užgožti tikrojo, išliekančio meno kūrinių. Dabar situacija primena parazitinius Sosnovskio barščius: kuo skurdesnė ir apleistesnė aplinka, tuo labiau tie baisuokliai iškeroję. Svarbu ir tai, kad mums trūksta ne elitinės kūrybos, bet tiesiog gerų pramoginių knygų. Patrauklių, jaudinančių romanų, intriguojančių nuotykių knygų, įtraukiančių detektyvų ir pan. Vietoj viso to yra kažkoks chaosas, kuriame daugybė laisvalaikiu rašančiųjų ieško saviraiškos, nori išbandyti ir parodyti save. Šiandien juk viskas leista, viskas galima. Neturėdami tikram autoriui būtinos asmenybės brandos, rašinėtojai pretenzingai taikosi į literatūros aukštumas, kartais savo rašinius dekoruodami populiariomis filosofijos ar psichologijos idėjomis, bet iš to nieko gera neišeina. Įdomių pramoginių knygų nėra, užtat gausu ambicijų. Man atrodo, kad mūsų žmonės tuos mūsų lietuviškus populiariuosius autorius skaito tiesiog todėl, jog nemoka kitų kalbų. Perka lietuviškas knygeles todėl, kad patys šneka lietuviškai. Bet ir tai, kas išverčiama – visi tie „aukso fondai“ ir vienadieniai „bestseleriai“, – yra šlamšto masė, kur geri dalykai tiesiog pasimeta. Taip pat ir mūsų autorių – esama tokių, kurie kažką parašo gerai, bet ar kas nors padeda visa tai atrasti, suprasti? Ar mūsų liaudžiai kas nors suteikia kokius nors orientyrus? Ar kas nors padeda paprastam žmogui nusipirkti gerą knygą? Štai apie visa tai ir reikėtų pasikalbėti – be paniekos, be išankstinių nuostatų.
Kita vertus, mums visiems aišku, kad ir pripažinti rašytojai vis dažniau rašo niekalą ir dar reikalauja už tai pagarbos. Šiandien ir kūrėjai pataikauja masėms, kurios perka jų produkciją. Juk ir menininkai nori normaliai gyventi, tai labai žmogiška. Kas čia bloga, jei koks poetas sugalvojo kalambūrą kokiai produkcijai reklamuoti. Blogiau, jei tą kalambūrą jis laiko poezija… Kuo daugiau materialios gerovės, tuo mažiau lieka meno. Nors man tokia situacija net patinka: žmonės yra laisvi, pasaulis – įvairus, o gyvenimas yra žmogaus išbandymas. Taip ir turi būti. Niekas tavęs neprievartauja, gali rinktis, ką tik nori. Štai sovietiniais laikais veidmainiška moralė popso netoleravo, privalėjome skaityti tik rimtas knygas. Nelabai tada jas vertinome, ieškojome dar gilesnių, visokių uždraustų vertybių. Nors tų gerų knygų tuomet tikrai buvo daug, bet ar toks prievartinis gėris yra geras dalykas? Nemanau taip. Na, nebent mokykloje – į nesubrendusią sąmonę vertybes reikia sugrūsti beveik per jėgą. O dabar, jei nori mėgautis banalybėmis – mėgaukis. Nori melstis kultūros stabams – melskis. Kai vertybės nebedraudžiamos, daugeliui jos ir neįdomios, bet jeigu jau kažkas jas renkasi, vadinasi, jos kažkam jau yra tikros. Jau gali kažką už kažką gerbti. Elitas visuomenėje visada išlieka, joje visuomet yra stiprios dvasios žmonių. Taip pat visada yra ir liaudis su savo pomėgiais bei malonumais. Normalios visuomenės proporcijos pasižymi asimetrija: gerų dalykų yra mažai, ir jie labai vertingi, nors kartais beveik nematomi, o cirko renginiai būna ryškūs, vieši bei rėksmingi.
Taigi pamėginkime apibrėžti sąvokas, paskui galbūt išdrįsime įvardyti ir konkrečius autorius. Juk turime ne tik populiariosios literatūros knygų, bet ir jų kūrėjų.
Jūratė Sprindytė. Man atrodo, kad pati sąvoka – populiarioji literatūra – yra labai vykusi.
Solveiga Daugirdaitė. Bet Lietuvių literatūros enciklopedijoje šios sąvokos nerastume. Nei populiariosios literatūros, nei grafomanijos sąvokų ten nėra. Tai liudija, kad dar prieš maždaug dešimt metų, kai ji buvo rašoma, ją rengęs literatūros mokslo elitas tokias sąvokas laikė nereikalingomis. Vadinasi, susiduriame su reiškiniu, kuriam įvardyti bei aptarti neturime adekvačių sąvokų. Ir Regimanto kalboje įžvelgiau lyg ginčą su savimi: tarytum jis nenorėtų pripažinti populiariosios literatūros, bet kartu jaustų poreikį ją teoriškai įprasminti. Iš tiesų mums nereikia nieko išradinėti, pakaktų atsiversti vieną kitą literatūros terminų žodyną užsienio kalba, kur aiškiai apibrėžiama, kas tai yra. Populiarioji literatūra dažnai susiaurinama iki populiariojo romano ir šiuo plačiu terminu apibūdinami kūriniai, skirti plačiai auditorijai. Šis terminas dažnai pejoratyvinis, t. y. menkinamasis, nes sugestijuoja, jog ta auditorija yra vidutinio, dažnai ir žemesnio išprusimo, o populiariosios literatūros kūriniai nėra didelės literatūrinės vertės. Populiarusis romanas turi daug žanrinių atmainų: bestseleris, istorinis ir nuotykių, jausmų romanas, trileris ir t. t. Kai kuriuose žodynuose populiarioji literatūra tiesmukai vadinama paraliteratūra. Manau, tokie apibrėžimai yra aiškūs, mums tereikia juos pritaikyti. Daug svarbesnė man atrodo kita problema – kas yra grafomanija? Terminus privalome vartoti preciziškai, bet tarptautinių žodžių žodynas labai aiškiai pasako, kad grafomanija yra psichologijos mokslo terminas, reiškiantis liguistą potraukį rašyti. Ar literatūros mokslininkų, kritikų darbas yra svaidytis psichologijos, psichiatrijos diagnozėmis? Tai primena užgaulų jaunimo žargoną, kuriame įmanomas kreipinys „debile“… Todėl manau, jog literatūrologų pokalbiuose šis terminas turėtų išnykti kaip nekorektiškas, įžeidžiantis ir netikslus. Jis nusako sąmonės būseną, žmogaus ligą, o ne literatūros kokybę. Kita vertus, galbūt daugelis rašytojų neišvengiamai yra grafomanai? Kaip negalintys gyventi be rašymo? Mano jaunystės laikais „tikri rašytojai“ mėgdavo „jauniesiems rašytojams“ cituoti Rainerio Maria Rilke’s laiško jaunam poetui frazę: prisipažinkite sau, jog mirtumėte, jeigu negalėtumėte rašyti… Kitaip sakant, „tikras“ rašytojas ir turėjo būti grafomanas. Juokingiausia, kaip dabar matau, kad tie priesaikų reikalautojai, patys nieko nerašydami, nė nemanė mirti, nemirė, kai tik laisvoje Lietuvoje atrado pelningesnių užsiėmimų galimybių. Kita vertus, Vytautas Kubilius yra sakęs esąs grafomanas: turįs rašyti. Netikslus grafomano, grafomanijos termino vartojimas atėjo dar iš sovietinės epochos. Pagal tuomet gyvą romantinę nuostatą buvo galvojama, kad tas, kuris rašo kentėdamas, kuria tikrą meną, o tas, kuris rašo jausdamas malonumą, yra „grafomanas“, t. y. nieko gero negali sukurti. Tokia skirtis tarp rašymo iš kančios ir dėl malonumo jau senokai nyksta. Bet terminų painiava išlieka, tad gal vertėtų pamąstyti apie mėgėjišką literatūrą nesistengiant iš karto jos paniekinti grafomanijos etikete, neprimetant žmonėms diagnozių.
Laimantas Jonušys. Bet, sakydami grafomanija, galvoje turime paprastesnį dalyką…
S. D. Taip, mes kalbame apie prastą, mėgėjišką literatūrą. Taip ir sakykime.
R. T. Tai jau kaip ir kūrybos vertinimas, ne vien patologijos atpažinimas. Grafomaną atpažįstu iš to, kad rašymu jis siekia aukštinti save, rašymas jam yra savimeilės apraiška, ir jam būtinas jo puikybę patvirtinantis adresatas. Grafomanui būtina, kad jį skaitytų ir pripažintų, nes jo parašytas tekstas iš tiesų yra jis pats, jo egocentriška savastis. Rašymas tokiu atveju yra kompensacinis mechanizmas, nes rašymu liguistas asmuo dangsto savo psichinį neįgalumą, slepia nevisavertiškumą. Panašiai kaip psichiatrinių ligoninių pacientai, kurie kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu bando normaliems žmonėms įrodyti savo sveikumą. Todėl su grafomanu net nebandyk kalbėtis apie jo rašymo kokybę, nes jam tai bus pirmiausia jo asmens vertinimo klausimas. Teko su tuo susidurti, baisu ir liguista. O tikra literatūra, priešingai: pakyla virš asmens, išeina už individualaus kūrėjo ribų, nors būtinai išsaugo asmenybės ženklą – kaip stilių, kaip meniškumo ypatybę. Grafomanų rašiniai asmenybės ženklo neturi, nes tokie rašantieji nėra pasiekę asmenybės lygmens. Bet kokio meniškumo pagrindas – asmenybės pagrindai, be jų nieko nėra. Grafomanai yra tiesiog rašantieji individai, pretenduojantys būti asmenybėmis. Savitaigai bei kitų įtikinėjimui jie pasitelkia kultūrinę priemonę – rašymą. Malonumą rašydami jaučia todėl, kad savo tekste mato tik save, mėgaujasi tik savimi (geras rašytojas gali patirti rašymo malonumą dėl kitokių priežasčių: kad išsilaisvina iš savęs, pakyla virš savo paties ribų, – kūryba jam yra laisvė nuo savęs). Tai kaip nesubrendėlių ar nevykėlių masturbacija, iš kurios nebūna jokių vaisių. Grafomano santykis su visuomene – nepagrįsta pretenzija, todėl ir visuomenės požiūris į juos adekvatus – ironija.
Beje, grafomanijos terminą kai kurie įtarūs rašantieji patys sau priskiria. Antai viename susitikime viena moterėlė ilgai rypavo, skundėsi man, kad jeigu jau ji grafomanė, tai neturinti teisės rašyti? Ką aš žinau? Taip jos nevadinau, net nebuvau skaitęs jos tekstų, tik žinojau, kad jie buvo skirti autorės gimtųjų vietų žmonėms. Kažkokie prisiminimai, apmąstymai apie gyvenimą. Ir kas čia bloga? Tokia literatūra turi teisę egzistuoti, ji gali būti net vertinga, bet vyresni žmonės tebemąsto sovietmečio stereotipais: jeigu jie nėra Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, tai mes būtinai juos laikome grafomanais. Nesąmonė! Man kaip tik įdomūs literatūros paribiai, neįpareigotas ir nekonvencionalus rašymas.
L. Jon. Trumpai: grafomanija vadinu kompulsyvų poreikį rašyti neturint tam talento. Lietuvoje didžiausia grafomanijos problema yra susijusi su poezija. Jei kalbam apie tai, kaip atskirti popliteratūrą nuo rimtosios, galima bandyti apibrėžti ir viena, ir kita. Mano požiūriu, popliteratūra yra efektingai parašyta lėkšta literatūra. Ji privalo pateikti kokius nors efektus, kuriais patrauktų skaitytojų mases. O lėkšta reiškia – tiesiog plokščia. Tai vienmatė literatūra, kuri neturi gelmės, neturi potekstės. Toks paaiškinimas būtų pakankamas, bet viskas yra kur kas sudėtingiau, kadangi nuo vulgariausios iki aukščiausios literatūros egzistuoja daug sluoksnių. Ypač sunku atskirti ir įvertinti vidurinius sluoksnius. Tarkim, Milano Kunderos, kuris neabejotinai priskirtinas rimtajai literatūrai, romanuose kokios nors gelmės ar potekstės lyg ir nėra, nes viskas egzistuoja paviršiuje, viskas tarsi aiškiai pasakyta, nepaslėpta. Bet gelmę jo ir kitų panašiems tekstams gal suteikia kitokie dalykai – tam tikra distancija, kurios išraiškos dažna priemonė būna ironija. Rašytojas tarytum atsistoja atokiau nuo savo teksto, nesutampa su juo. Bet ir šis kriterijus nėra visiškai tinkamas, pavyzdžiui, toks rašytojas Frédéricas Beigbederis, kurį visgi priskirčiau prie popliteratūros, taip pat nestokoja nei ironijos, nei distancijos. Panašius autorius, matyt, reikėtų priskirti populiariajai literatūrai, bet kartu turėtume numanyti aukštesnį populiariosios literatūros lygį.
R. T. Yra autorių, kurie rašo tarsi lengvai, bet jie turi stilių. Populiariosios literatūros autoriai tuo ir pasižymi, kad stiliaus neturi, nes neturi ir to asmenybės matmens. Jų visos knygos vienodos, – lyg dešrelės, išleistos iš vienos mėsmalės. Juk stilius ir yra asmuo, asmenybė. Tai gyvas žmogaus veidas, eidosas, pavidalas. Visa kita – homologiška masė, individų sankaupa. Panašu į vabalų telkinius, kur visi individai vienodi. Savaime suprantama, yra masinis skaitytojas, yra ir masių rašytojai. Daugiausia, ko gali išmokti populiariosios literatūros kūrėjas, yra elementarūs žanro reikalavimai. Bet elitinė literatūra nebūtinai turi prislėgti žmogų savo rimtumu. Ji kartais taip pat gali užburti mases, kaip anas stebuklingas fleitininkas – žiurkes. Menininkas yra magas. Tarkim, Kurtas Vonnegutas. Visi jį žino, visi lengvai skaito, jis yra nepaprastai populiarus. Bet populiarus autorius – tai dar ne populiarioji literatūra. K. Vonneguto stilių gali atpažinti iš kelių sakinių. Kiekviename sakinyje gyva kūrėjo dvasia. Tikro meno magija – autorius savo tekste išlieka amžiams gyvas. O primityvaus rašančiojo sakiniai negyvi jau ab ovo, iš pradžios. Nes suteikti gyvybės žodžiui geba tik menininkas, tik galios turinti asmenybė. Visa kita – impotencija ir pretenzija. Ir dar makulatūra. Bet žmonėms juk reikia ir vienkartinio vartojimo knygų – kaip priedo prie laikraščių, žurnalų ir televizoriaus, kaip tualetinio popieriaus, kuris irgi gali būti gražus. Popsinę knygą gali nusipirkti prekybos centre kartu su kitomis kasdienio vartojimo prekėmis ir suvartoti ją kad ir tą patį vakarą. Atkreipiu dėmesį: tai tikrai vienkartinio vartojimo knygos, antrą kartą jų „nebevartosi“, nebeskaitysi. Nebent būsi visiškai pamiršęs, ką ten skaitei. O pamiršti tokias knygas labai lengva, nes jose nėra ką įsiminti. Todėl visko pasitaiko, kiti tokias knygas skaito ir po kelis kartus. Ypač į senatvę. Bet tai jau vartojimo fiziologija, juslinių poreikių patenkinimas. Populiarioji literatūra muša į du esminius instinktus, į eros ir tanathos. Žmoguje jie visuomet gyvi, net labiausiai išsilavinusieji dažnai paklūsta jų balsui. Žmonėms reikia pasakojimų apie meilę ir kovą. Gyvybės tęsimo ir kovos su priešais pasakos – jos amžiais masino ir masina minias. Iš tikrųjų populiarioji literatūra eksploatuoja pasakų schemas, tai gyvybės instinkto stiprinimas ir gyvenimo pamokos. Todėl populiariosios literatūros nedera atsainiai vertinti, ji reikalinga tiek pat, kiek ir tautosaka. O populiariosios literatūros jėga – tai jos elementarumas, jos mito elementų ir pasakos schemų paprastumas. Kai tos schemos būna komplikuotos, jau kalbame apie rimtąją literatūrą. Nors dažnai ir tas rimtumas būna tariamas, kai autoriai schemas dirbtinai supainioja, suvelia. Kai jie pretenduoja į prasmę. Bet principas aiškus: populiarioji literatūra, kaip ir visų tautų pasakos, moko žmogų gyventi, teikia jam vaizdingas egzistencines pamokas, o rimtoji literatūra tiesiog klausia apie gyvenimą. Populiarioji literatūra, kaip pasakos ir religija, žvelgia į gyvenimą iš dieviškosios pozicijos ir turi visus atsakymus (todėl ir herojai sudievinami, yra beveik nemirtingi arba primena šventuosius); rimtoji literatūra į gyvenimą žvelgia iš žmogaus pozicijų ir gali tik klausti. Beje, kaip ir autentiška, nedogmatiška filosofija. Taigi popsas primeta žinojimą, o elitas jį inicijuoja, žadina paties žmogaus dvasią, atveria jo sąmonę. Todėl ir nemėgstame popso ne tik kaip primityviųjų meno, bet ir kaip masių prievartos laisvai sąmonei bei kūrybingai asmenybei. Iš čia ir kyla toks nuolatinis mūsų nepasitenkinimas kaip dvasinės savisaugos pastanga. Lyg ir pripažįstame popsui pilietines teises, bet kartu jį niekiname, nes saugome kultūros hierarchinę struktūrą, nes jaučiame banalybės agresiją. Kultūra visada prisodrinta įtampos tarp „genialiųjų mažumos“ ir masių. Jeigu jos nebūtų, jeigu laimėtų viena ar kita pusė, kultūra pasibaigtų ir visuomenė žlugtų.
Beje, meniškumas – tai ne vien potekstė, metafizinė ar kokia kita. Tai gali būti ir naratyvinis teksto lygmuo, skaitytoją įtraukiantis pasakojimas, taip pat istorija kaip gyvenimo metafora ir pan. Bet esminis kriterijus: autorius turi būti asmenybė, kitaip archetipų arsenalo jis nepavers savastimi ir tekstui nesuteiks magiškos galios bei prasmės universalumo.
L. Jon. Iš tikrųjų čia labai taikliai paminėtas K. Vonnegutas. Faktas, jog autorius lengvai skaitomas ir populiarus, dar nereiškia, kad jis rašo populiariąją literatūrą. Kaip sakoma: jei dviem skaitytojams patinka tas pats autorius, tai nereiškia, kad patinka dėl tų pačių priežasčių. Daug populiarių autorių iš tiesų turi savo stilių, o tipiškam populiariosios literatūros skaitytojui svarbu ne stilius, bet faktas. Dar sakytume – veiksmas. Jam įdomiausia, kas vyksta. Todėl vienam skaitytojui knyga patiks dėl įdomaus veiksmo, kitam – dėl stiliaus unikalumo.
J. S. Kol kas jūs kalbate apie „aukštojo pilotažo“ populiariąją literatūrą. Norėčiau prisiminti knygas, kurios rikiuojasi nuo tiesiog populiarių iki tiesiog grafomaniškų. Deja, Lietuvoje situacija tokia, kad kaip tik žemesnės kategorijos knygos yra perkamiausios, skaitomiausios. Tai kelia nerimą. Remiuosi dviejų apskričių bibliotekų duomenimis, ten prie Irenos Buivydaitės romanų yra užsirašiusios skaitytojų eilės. Elena de Strozzi pagal LATGA-A duomenis 2005 m. buvo labiausiai Lietuvoje skaitoma autorė. Važiuodama į šį pokalbį sugalvojau tokį populiariosios literatūros apibūdinimą – tai literatūra, kuri nekelia jokių klausimų, bet žino visus atsakymus.
R. T. Ir netiesiogiai visus mus moko, kaip reikia gyventi. Kaip turime mylėti, juoktis, verkti…
J. S. Bet žmonėms kažkodėl to labai reikia. Jiems gal lengviau gyventi pagal gerai žinomas taisykles, ir mūsų aptariamoji literatūra tas taisykles dosniai išplatina. Popliteratūra turi tendenciją atitikti normas, prisitaikyti prie kanono. Tik asmenybių rašoma literatūra tarytum išsilaisvina – ji pakyla virš normų, pažeidžia kanonus ir tampa unikaliais kūriniais. Tikri menininkai sukuria kažką nauja, savita, jų pradmuo – unikalumas, o populiariosios literatūros knygos yra tiesiog tobulas elementarios normos atitikimas. Popliteratūra patvirtina ir įtvirtina vienus ar kitus gyvenimo stereotipus. Stereotipo terminą pirmąkart pavartojo amerikiečių žurnalistas Walteris Lippmannas knygoje „Visuomenės nuomonė“ (1922) – taigi XX a. trečias dešimtmetis jau susidomėjęs technologijų plėtra ir masine gamyba. Ir Lietuvoje populiarioji literatūra atsirado trečiame dešimtmetyje. Stereotipai gerokai paprastesni nei realybė, jie perduodami, multiplikuojami, jie unifikuoti ir labai gajūs. Viešpatauja kasdienė sąmonė, vadinamasis sveikas protas su savo banalybėmis ir klišėmis. Vis iš naujo žaidžiama pagal tą pačią schemą, bet skaitytojams kažkodėl nenusibosta! Jiems patinka atpažinti klišes ir įspėti veiksmo „ėjimus“. Tai teikia saugumo jausmą: gyvenimas tvarkingas, taisyklingas, žmonės yra pažinūs, jų elgesys numatomas. Čia veikia kartotės principas, suteikiantis kasdienei būčiai stabilumo. Rituališkumo. Pasaulis atrodo patikimas, ne koks neurotiškai padrikas ar keliantis siaubą. Kiekviename kūrinyje kartojasi techninių priemonių repertuaras: likiminiai sutapimai, tikėjimas lemtim, lūkesčių išsipildymai, ryškūs gėrio ir blogio kontrastai, „geriečiai“ ir „blogiečiai“ poliarizuoti, bloguosius visada ištinka pelnyta bausmė, gėris visada laimi, meilė viską nugali, „išrišami“ visi pasakojimo mazgai, euforiškai triumfuoja teisingumas. Žmonėms visa tai neabejotinai patrauklu, ypač dabartiniame stresų ir nerimo kupiname pasaulyje.
R. T. Taigi populiarioji literatūra yra savotiškas stabilizuojantis veiksnys? Sakiau, kad ji funkcionali, negalima į ją spjaudyti…
J. S. Taip, ji nuskausmina visuomenę.
R. T. Bet man ji kažkodėl nepadeda. Man nuo jos bloga. Gal aš nepriklausau visuomenei? Šiaip visa literatūra nuo seniausių laikų yra dviejų žanrų: komedija ir tragedija. Komedijos turi laimingą pabaigą, tragedijos – nekokią. Komedijos yra skirtos silpniems žmonėms paguosti, moko prisitaikyti prie pasaulio tvarkos, o tragedija – jau brandžių ir stiprių žmonių literatūra, žmonių, kurie drįsta matyti gyvenimo tiesą ir kurti savo likimą. Komiškasis žmogus paklūsta likimui (ir visiems stereotipams), tragiškasis – sukyla prieš likimą, nes jaučia savo vertę. Ir, žinoma, pralaimi. Liūdna, bet tokia jau gyvenimo tiesa. Kaip ir faktas, kad visi žmonės miršta, kurį komedijos stengiasi paslėpti. Populiariojoje literatūroje miršta tik „blogiečiai“, o gerieji gauna pinigų, nuotaką, susilaukia šlovės ir „gyvena ilgai ir laimingai“. Kartais autorius paaukoja kokį nors atpirkimo ožį, bet svarbiausiems herojams viskas būna gerai. Natūralu, jog tokią literatūrą užmaršties ieškantis skaitytojas geidžia skaityti vėl ir vėl. Komedijas, arba populiariąją literatūrą, galima tęsti be galo, mat jos herojai yra nemirtingi kaip pusdieviai. O iš tragedijos serialo jau nebepadarysi. Kaip sakoma, finita la commedia. Anot vieno Jerome’o Davido Salingerio epigrafo, dailidė nukrito nuo stogo ir šiandien jau nebepietaus. Tragedija visada uždaro pasakojimą, tai užbaigtas mitas. Mirštančio, bet nebeprisikeliančio dievo mitas. Tragedijos herojus mirdamas išlieka gyvas tik kaip išaukštinta dramatiška idėja. Komedijoje idėja paaukojama gero gyvenimo reikalui. Todėl joje nėra nei idėjų, nei idealų, tik žemiškosios tvarkos teigimas. Taigi vietoj idėjų vertikalės ir metafizinės potekstės turime stereotipų plokštumas.
J. S. Jaunystėje mes, tyčiodamiesi iš tokio lygmens literatūros, cituodavome poeto Davydo Samoilovo žodžius[1]. Tokia ir yra populiariosios literatūros formulė.
Loreta Jakonytė. Juk tai pasakų formulė. Universali visų šalių tautosakoje.
R. T. Šiaip komedijos yra skirtos menkiems žmonėms išjuokti. Yra kažkoks ryšys tarp šio žanro ir populiariosios literatūros. Todėl popso dramos mums ir atrodo juokingos, nors patiems jų kūrėjams – ne. Kaip ir sakiau: populiarioji literatūra yra pasakos suaugusiems. Tiksliau: knygos nesubrendėliams. Mums jos nepatinka, nes mes jau esame nugyvenę tą amžiaus tarpsnį, esame pasenę. Bet nesubrendėliams – smagu.
J. S. Štai Pelenės pasakos archetipas moterų populiariojoje literatūroje – tiesiog topinis, nemirtingas. Vieni popautoriai kritikuoja mafiją, kiti šlovina meilę, net nežinia, kurių daugiau.
R. T. Paskutinis Pelenės variantas, kurį skaičiau, – Dalios Jazukevičiūtės „Dviejų mėnulių baras“.
J. S. Tai dar ne pats blogiausias variantas.
R. T. Tikrai kad ne. Man net pavyko šį tą prasmingo pasakyti apie šitą knygą. Žinoma, apdairiai laikiausi kultūrinių archetipų lygmenyje ir nutylėjau potekstės, kaip semantinio informatyvumo, problemą. Potekstės ar kokio metafizinio lygmens ten nerasta, todėl jau antrą kartą tos knygos neskaityčiau, aš ją jau „suvartojau“. Be to, Pelenės archetipas man ne prie širdies.
J. S. Ką tik skaičiau I. Buivydaitės ir E. de Strozzi pasakas. Tos pačios Pelenės istorijos keliomis variacijomis.
R. T. Žmonėms reikia pasakų, negalima smerkti. Bet tokie tekstai iškrinta iš kritinio vertinimo lauko, tad jie – jau kaip ir nebe literatūra? Lieka tik žanrinio grynumo bei pasakojimo technikos kriterijai. Kitaip tariant, klausimas, ar šie tekstai yra unifikuoti, ar jie atitinka standartus. O jų visų prasmė panaši. Visi jie skelbia gėrio ir teisingumo idėją, stiprina tikėjimą, kad visiems geriems žmonėms yra pažadėta laimė. Ypač nelaimingoms pelenėms. Tokia šios kultūros psichoterapinė funkcija. Ją veiksmingiausiai eksploatuoja Holivudas, nes kapitalizmo nustekentiems žmonėms reikia jausmų atgaivos, kad galėtų dar daugiau dirbti. Grįžai vakare po alinančių darbų, gavai iš TV juslingumo dozę (moterims pakutena eroso, vyrams – kovotojo instinktą) ir gali ramiai užmigti, tarytum būtum visavertis žmogus, toks niekam nežinomas herojus ar neatrasta princesė. Iliuzijos padeda gyventi, jos yra būtinas gyvybės instinkto elementas. Žmonės jas išsigalvoja ne iš tuščio reikalo.
Neatsitiktinai populiariosios literatūros įkvėpimo šaltinis ir paralelinė sfera yra pramogų, žiniasklaidos, televizijos pasaulis. Iš ten ateina visos temos, siužetai, stiliaus fasonai. Popso kūrėjai savo gyvenimo patirtis ne išryškina kaip unikalias, bet jas tuoj pat sukiša į visiems atpažįstamas schemas. Save jie tarsi pritaiko unifikuotam skoniui. Tarsi paruošia save kaip standartinę prekę. Kad pirkėjas nenustebtų, knygoje rastų tai, kas jam jau yra žinoma, ką jis gali atpažinti, suprasti ir dar kartą pasitvirtinti savo gyvenimo teisingumo jausmą. Rimta literatūra žmogų keičia, populiarioji – jį migdo, skatina dvasinio sotumo bei ramybės jausmą. Apskritai komercinis vartotojiškas pasaulis suvirškina žmogaus egzistenciją, paverčia ją unifikuota preke. Net geriausi autoriai, patekę į šio voratinklio pinkles, pradeda rašyti niekalą, skirtą masėms. Žinoma, ne už dyką. Kaip internete kažkas atsiliepė apie vieną žymų muzikantą: „1980 metais Carlos Santana mirė dėl pinigų.“ Taikliai pasakyta. Atseit, kai prasidėjo komercija, baigėsi menas. Vadinasi, bet kuris kūrėjas, kai tik jo kūrybą ima valdyti masių reikšmė ir pinigai, miršta. Bet negalima skųstis: svarbiausia yra laisvė, žmogaus teisė pasirinkti. Ir nieko negalima teisti, nes sugrįžtume į moralinės diktatūros laikus, kokie buvo sovietmečiu. Bet aš, kaip laisvas žmogus, galiu bent laisvai šaipytis. Savo ironija aš ginu savo laisvę, saugausi nuo nužmogėjimo šiame reklamos ir prekybos pasaulyje. Mat žmogaus laisvei aktualizuoti reikia išbandymo sąlygų, reikia laisvo pasirinkimo galimybių. Dievas sukūrė laisvų galimybių pasaulį, šėtoniškas komunizmas bandė tas dvasios augimo galimybes panaikinti, prievarta sukurti šventųjų (ar moralistų) visuomenę. Man labai patinka, kad dabar viskas galima, visko yra.
L. Jak. Gerai, kad „Metai“ surengė tokį pokalbį, jo poreikis seniai pribrendo. Be kelių straipsnių, šiuolaikinė lietuvių populiarioji literatūra vis dar nėra rimčiau analizuota, nors klesti porą dešimtmečių.
J. S. Kaip atskaitos tašką radau 1995 metus – pakomentuosiu vėliau.
L. Jak. Neturime nužymėję ir savo populiariosios literatūros istorijos, nesame įpratę prie jos teorinių, metodinių nagrinėjimo įrankių (jau senokai sukurtų ir tikslinamų kitų kraštų literatūros moksle). Vien mūsų diskusijos aspektų įvairovė liudija, kokios daugialypės šio reiškinio formos, neapibrėžtos ir nuolat kintančios ribos, prieštaringi jo atpažinimo ir vertinimo kriterijai. Viena vertus, iš pirmų knygos puslapių paprastai lengvai perprantame „statistinio“ popteksto rašymo techniką (formules, schemas ir t. t.), jo kultūrinį statusą neretai identifikuojame pagal vartojimo mastą (pardavimų skaičių, rodantį tiek komercinį, tiek simbolinį pasisekimą – Regimanto žodžiais tariant – „liaudyje“). Kita vertus, vartojimo požymis į popliteratūros teritoriją įtraukia labai įvairius kūrinius, nebūtinai atitinkančius jos vyraujantį rašymo būdą (klasikinis pavyzdys – Williamas Shakespeare’as laikomas „aukštosios“ literatūros autoriumi, bet sėkmingai išnaudojamas ir popkultūroje). Man nepriimtinas apriorinis kokybinis skirstymas, ypač tas, kuris veda į samprotavimus apie „nepakankamą“ skaitytojų dalies sąmonę ir panašius menkinančius epitetus. Kokybinis vertinimas įmanus ir pagrįstas kalbant tik apie konkrečius tekstus, bet ne apie patį reiškinį. Kūrinio priklausymas kokiam nors tipui, žanrui, stiliui nieko aiškaus nesako apie jo kokybę. Neutraliau vartojama sąvoka galbūt padėtų geriau suvokti populiariąją literatūrą kaip tiesiog kitokio pobūdžio kultūrą, sinchroniškai egzistuojančią greta tos, kurią vadiname „rimtąja“, atkreipti dėmesį į jos ekonominius ir politinius funkcionavimo aspektus.
R. T. Galėtume diagnozuoti pagal tai, kokius malonumo centrus literatūra „kutena“: juslinius ar dvasinius, ar tas patiriamas malonumas yra inertiškas, ar jis kyla iš žmogaus dvasinio bei intelektualinio prabudimo. Po kai kurių malonumų individai tiesiog užmiega, o prabudę jau nieko neprisimena ir lieka tokie patys, kokie buvę. Juk kartais po malonumų būna bloga ar net šleikštu. Kaip rašė Erichas Frommas, gyvuliai po kergimosi būna liūdni, nors reikalą pradeda smagiai… Manau, tikrieji malonumai, kaip ir dvasiniai dalykai, yra išliekantys bei augantys, o jusliniai – laikini, kartotiniai, kaip ir visa, kas susiję su kūnu bei vartotojišku gyvenimu. Juslinis malonumas – tai konvulsiška kova su jo antrąja puse – nuoboduliu, beprasmybe, tuštumos jausmu. Vartodamas masinės kultūros reiškinius, pavyzdžiui, žiūrėdamas kokius veiksmo filmus, vėliau turiu įdėti daug pastangų, kad „užlopyčiau“ manyje atsivėrusią dvasinę tuštumą. Nors iš pradžių, kai juos „vartoju“, būna lyg ir smagu. O štai kai gilinuosi į kokį rimtą kūrinį, turiu lyg ir prisiversti, jis reikalauja pastangų, bet jo teikiamas malonumas ir kažkokia nauda yra nenykstantys dalykai. Apskritai rimtoji kultūra reikalauja intensyvios sąmonės veiklos, lyg ir meditacijos, o populiariosios produktai skirti tinginiams, kurie sugeba tik ryti tai, ko jau nebereikia virškint, kas jau suvirškinta. Populiarioji kultūra – taip pat absoliučios inercijos sfera, ji sutraukia visus, neturinčius savo nuomonės, skonio, valios.
L. Jak. Taigi būčiau linkusi netaikyti populiariajai literatūrai vertybinio aspekto, laikyti ją tiesiog kitokio tipo kultūra, kuri sinchroniškai egzistuoja greta rimtosios ar aukštosios kultūros. Jei populiariosios literatūros sąvoką vartotume neutraliau, galbūt geriau suvoktume patį reiškinį. Ir toliau galėtume kalbėti apie tai, kiek populiarioji literatūra funkcionuoja kaip politika, kiek ją paveikia leidyba, komercija, kiek ji agresyvi. Juk tai ir ekonominis kultūros aspektas.
J. S. Negatyvus požiūris susiformavo inertiškai per binarines opozicijas. Būdavo elitinė, atseit rimtoji literatūra, o tai, kas šalia jos, sulaukdavo menkinančių epitetų (laisvalaikio, periferinė, skaitalas). Nuo tarpukario paplito žodis „geltonoji“ literatūra, sinonimiška, neką malonesnė sąvoka „bulvarinė“. Tuoj pat susibėga kiti epitetai: pigi, sekli, lengva, lėkšta, taki, banali, paviršutiniška, triviali, tuščiaeigė… Gal būtų racionaliau nebesišvaistyti tokiais vertinimais, o populiariąją literatūrą laikyti tiesiog horizontaliojo lygmens kultūros reiškiniu. Jeigu liksime įsikibę žeminančių epitetų, populiariosios literatūros masyvą vėl išstumsime iš teorinių refleksijų srities. Popliteratūrą reiktų analizuoti ne kaip priešpriešą, bet kaip šalia stovintį kultūros bei literatūros reiškinį. Tai neginčijamai paprastas, bet ne visada prastas produktas.
R. T. Nė vienas mūsų rašytojas nenorės „stovėti šalia“. Daugelis, masių pastangomis, braunasi į vidurį, taikosi į lentynų centrą. Ir kartu su skaitytojų dauguma juokiasi iš mūsų, spjaudo ant mūsų profesionalumo, apsiskaitymo ir prisiskaitymo. Visgi manau, kad pats principas teisingas: įveikdami savo apriorines nuostatas ir visą „profesinį sugedimą“, turime įvertinti ir populiarias knygas, taikyti joms adekvačius kriterijus. Mums pirmiausia rūpėtų žanro grynumas (kaip priešprieša elitinės literatūros stilistiniam unikalumui). Kita vertus, vertikalų „medžio“ principą pakeitę horizontaliu „vijokliu“, susidurtume su estetiniu reliatyvizmu, patektume į chaosą ir tada jau pakliūtume į masinės kultūros hegemonijos gniaužtus. Kažkaip reiktų išsaugoti ir elitinės kultūros sampratą. Ji nėra gulsčia, jos nepaguldysi šalia parduodamos ar pasiduodančios kultūros. Iš to ydingo rato nepavyksta ištrūkti. Nei paritus, nei pastačius tą populiariąją literatūrą – niekaip negerai. O problema tokia: tai dviejų kultūrinių pasaulių literatūra ir tarp jų jokio susikalbėjimo nebus. Nei jiems rūpi, ką mes čia svarstome, nei mes juos įsileidžiame į savo namus. Esame vieni kitiems svetimi, ir dabar visa tai aiškinamės tik patys sau, be jokios didaktinės intencijos.
J. S. Kartais susiduriu su paradoksaliu požiūriu. Tarkim, žmonės, remdamiesi naujausiomis poststruktūralistinėmis teorijomis, kritikuoja esamą literatūros kanoną (centrą). Ir skelbia: kokie svarbūs yra marginalūs, paraliteratūriniai reiškiniai, kaip juos būtina tyrinėti.
R. T. Mane jau seniai traukė literatūrinės patologijos. Daug metų norėjau patyrinėti „Kalvio Ignoto teisybę“ – iš kokių mitinių šaltinių bei socialinių sferų ateina tokios rašliavos? Žinoma, marginalijas ne tik reikia, bet ir sveika tyrinėti. Kad ir televizijos reklamas, jų poveikį žmogaus sąmonei, – tai tiesiog būtina. Bet reiškinio tyrinėjimas nereiškia jo apologijos. Gamtininkas tyrinėja varlę ne iš didelės meilės varliagyvių padermei. Varlės yra mūsų realaus pasaulio dalis, kaip ir populiarioji literatūra – mūsų kultūros elementas, kuris vienu metu yra ir periferinis, ir centrinis (toks jo paradoksas). Todėl ir mes populiariosios literatūros tyrinėjimą turėtume adekvačiai suprasti. Labai racionaliai – ir didaktiniu, ir metodologiniu požiūriu – populiariąją literatūrą tyrinėti buvo pradėjęs Giedrius Viliūnas. Apibrėžė sąvokas, klasifikavo. Ruošėsi parengti kurso programą. Tiesiog reikėtų tęsti jo darbą.
J. S. Bet kai pasiūlai – tyrinėkim, visi ima kratytis: ar aš neturiu ko skaityti, ar aš neturiu ką veikti?.. G. Viliūnas tikrai rimtai ėmėsi darbo, buvo gera pradžia. Kolegos mane triuškina tokiais argumentais: jei rimti muzikologai netyrinėja estradinių dainų, kodėl mes turime analizuoti šituos beviltiškus tekstus?
R. T. Tokie teiginiai parodo konservatyvias praėjusio amžiaus nuostatas. Visi reiškiniai yra tyrinėtini – kaip mūsų sąmonės, kultūrinės aplinkos dalis. Tai pasaulis, kuriame gyvename realiai.
J. S. Reiktų imtis sociologinių ar mentaliteto studijų, o ne laikytis įsišaknijusio estetinio vertybinio požiūrio.
R. T. Mūsų diskusijai trūksta filosofo ir psichologo, todėl, kalbant apie daugumos skonį, mums tenka tik stebėtis ir aikčioti. Ta populiarioji kultūra atrodo kaip didelis karavanas, o mes esame tarytum… Bet man labiau imponuoja eiklūs arabiški žirgai ir kilmingi jų raiteliai, bet ne karavano gabenamos prekės. Na, tai tokia metafora.
L. Jon. Yra ir toks apibūdinimas – pramoginė literatūra. Pramogų reikia visiems. Bet pramogos gali būti kokybiškos ir gali būti vulgarios.
J. S. Ir abu terminai gali gyvuoti. Aš manau, kad populiarioji literatūra – platesnis terminas. Juk pramoginė literatūra – tai nuotykių knygos, detektyvai, trileriai, visokie smagūs skaitiniai. O populiarioji literatūra aprėpia kiek daugiau. Tenka susidurti su tekstais, kuriuose randi visko: ir religijos, ir patriotinių temų, Sausio 13-osios ir tremties epizodų, įvairiausių neva „rimtųjų“ objektų. Bet kai rašoma standartizuotais primityviais štampais, galima kalbėti tik apie populiariąją literatūrą. Pramogos iš tokios literatūros tikrai mažai. Todėl populiariosios literatūros terminas, kurį įvedė G. Viliūnas, yra tinkamiausias, plačiausiai aprėpiantis.
L. Jak. Visos minimos sąvokos – bulvarinė, pramoginė ir t. t. – yra populiariosios literatūros tipai. Jų konfigūracijos literatūrologijoje ganėtinai teorizuotos ir tyrinėtos, tik Lietuvoje dar neskiriame reikiamo dėmesio. Problema kyla bandant reiškinius apibendrinti, bet, paėmus konkrečius tekstus, iš karto atsiranda ir konkrečios sąvokos.
R. T. Jūratė gerai konstatavo, kad rimtoji literatūra klausia, o populiarioji – į viską atsako, kaip ir religija. Ji primeta žmogui gyvenimo standartus, todėl yra savaip autoritariška ir net agresyvi. Ji pateikia žmogui susiaurintą pasaulio vaizdą, ignoruoja visas žmogiškosios egzistencijos subtilybes. Tai – plokštumų literatūra.
J. S. Daugelis šios literatūros personažų yra tik socialiniai vaidmenys ir funkcijos, tai nėra gyvi žmonės. Ne tik detektyvuose (seklys–auka–nusikaltėlis), bet ir meilės romanuose: neištikima žmona, apgautas vyras, aistringas meilužis, pamestas ar sukeistas vaikas.
R. T. Klasikinės komedijos tipiniai personažai. Bet tokias knygas kaip nuobodžią komediją skaitome tik mes, o daugeliui visa tai – labai rimta, net ašaras išspaudžia. Šitos komedijos daug kam išspaudžia ašaras!
S. D. Jei taip, pirmieji sovietinės literatūros dešimtmečiai yra popliteratūros amžius.
R. T. Tai jau kitas reiškinys: tada buvo prievartinė kultūra ir prievartinis menas. Nors ir „visaliaudiškas“, bet mažai jame buvo pramogos, skaitymo malonumo. Tai ne precedentas, bet nenormalumas.
J. S. Tačiau sovietmečiu visgi buvo daug popliteratūros.
S. D. Knygoje apie Joną Lankutį išspausdintas simptomiškas Vytauto Sirijos Giros laiškas Jonui Lankučiui, kuriame jis išreiškė didelį pasipiktinimą, jog jį kai kurie mokslininkai – tarp jų ir V. Kubilius – priskyrė prie „pramoginių autorių“. Rašytojas reikalavo, kad J. Lankutis, kaip autoritetingas mokslininkas, tai paneigtų ex cathedra, nes jam negarbė atsidurti vienoj gretoj su tokiais rašytojais kaip Alexandre’as Dumas (tėvas) ar juo labiau Justas Pilyponis[2].
J. S. Tačiau mūsų sąmonėje Vytautas Sirijos Gira toks ir išliko – kaip populiariosios literatūros autorius. Kaip geros kokybės kūrinių autorius.
S. D. Bet jam pačiam toks vertinimas buvo tiesiog įžeidimas.
J. S. Mat tuo metu populiarioji literatūra neturėjo tokio statuso, kokį turi dabar.
S. D. Kita vertus, ką reiškia sąvoka „liaudies rašytojas“?
J. S. Na, dabar sovietmečio ideologijų gal neanalizuosime.
R. T. Reiškė tik socialinę kilmę, pabrėžė klasinę priklausomybę, ir nieko daugiau. Su hedonistine populiariosios literatūros funkcija – nieko bendra. Jeigu liaudies, vadinasi, masių tribūnas, kolektyvinis dorovės bei teisingumo balsas, istorijos liudytojas ir pan.
S. D. Vis tiek tai buvo titulas, kuris tiesiog sugestijavo, kad tai – populiarus rašytojas.
L. Jak. Sovietmečio kultūros morfologija ypač sudėtinga – viena vertus, oficialioji politika skatino literatūrą tapti „populiaria“, kita vertus, itin neigiamai apibūdindavo užsienio „buržuazinę“ popliteratūrą, kuri taip pat orientavosi į plačią auditoriją. Sykiu tas metas liudija, kaip istoriškai mainosi artimų sąvokų turiniai – antai 1948 m. Petro Cvirkos prozos rinkinys buvo išleistas serijoje „Pigioji biblioteka“. Šiandieninių koncepcijų veidrody ir Jono Avyžiaus romanas „Chameleono spalvos“ atrodo tipiška populiarioji literatūra.
J. S. Taip, Loretos suintriguota ir aš atsiverčiau tą aštuntojo dešimtmečio bestselerį, perskaičiau trisdešimt puslapių ir nustėrau – gryna popliteratūra. O juk buvo laikoma rimta kūryba, kiek susilaukė diskusijų!.. Sovietmečiu buvo ir aiškesnės populiariosios literatūros kūrėjų: Vytautas Misevičius, Anielius Markevičius, Juozas Požėra, Jonas Mačiukevičius.
R. T. Jie visgi šiek tiek įpinti į politinį kontekstą, per juos galime prarasti šiandienos objektą, apie kurį pakalbėti čia susirinkome. Gal kas paaiškintų, kodėl sovietmečiu populiariosios literatūros sąvoka buvo taip neigiamai vertinama, nors rašytojus skatino rašyti masėms?
S. D. Bene bus kalta įžymioji Lenino frazė apie dvi kultūras buržuazinėje kultūroje – buržuazinę ir demokratinę? Tarybinėje visuomenėje tokio dualizmo negalėjo būti, menas turėjo būti suprantamas liaudžiai, pastangos turėjo būti abipusės: rašytojai privalėjo stengtis „priartėti prie liaudies“, liaudis – „pakilti iki tikrojo meno“. O jeigu menas tapdavo pernelyg rafinuotas, būdavo imamasi represijų, dažnai pasinaudojant pasipiktinusiu „liaudies balsu“. Liaudies rašytojo statusas yra tam tikras šio reiškinio raktas: kūriniai turėjo būti nesudėtingi ir lengvai transliuojami plačiosioms masėms. Kitaip tariant, didelė tarybinės literatūros dalis, bent toji, kuriai valdžia rodė akivaizdų palankumą, bet ne tik toleravo (nes paskutiniais dešimtmečiais toleravo ir daug tikrai rafinuoto meno), iš tikrųjų ir yra populiarioji literatūra. Bet pats terminas vartotas tik menkinant ją ir siejant su „išsigimusiais Vakarais“. Dabartinė painiava ir nesusipratimai kyla iš to sovietinio reiškinių nevadinimo tikraisiais vardais.
Dabar madas diktuoja kitos jėgos. Gaila, kad mūsų pokalbyje nedalyvauja nė vienas didžiųjų leidyklų redaktorius. Galėjo kas nors dalyvauti iš tų, kurie leidžia E. de Strozzi ar I. Buivydaitės knygas.
J. S. Jas leidžia „Alma littera“.
S. D. Manau, kad tokios leidyklos turi savo komercinių ir kitų kriterijų. Tačiau kebliausia yra tai, jog dabar į viešumą išeina tik tokie atsiliepimai apie šias knygas, kokius užsako leidėjai. Ir mes patys – literatūros kritikai – rimčiausiais veidais einame pristatinėti D. Jazukevičiūtės. Iki šiol vis nėra rimtos nepriklausomos kritikos. Kita vertus, dažnas kritikas nėra pasirengęs profesionaliai kalbėti apie populiariąją literatūrą. Rasa Drazdauskienė – bene vienintelė išimtis.
L. Jak. Jeigu pripažįstame, kad tokio tipo kultūra turi teisę egzistuoti, tai kūrinius vertinti irgi reikia pagal jų vidinę logiką. D. Jazukevičiūtė toje terpėje…
J. S. Visai neblogai atrodo.
S. D. Tačiau E. de Strozzi savo romanų Lietuvos rašytojų sąjungoje nepristatinėja.
J. S. D. Jazukevičiūtė ramiai gali savo romanus pristatinėti Rašytojų sąjungoje, jos lygis jai leidžia tai daryti, nebūkime tokie kritiški.
L. Jon. Tai, matyt, ir yra populiariosios literatūros aukštesnis sluoksnis. Jos knygose yra tokių blykstelėjimų, kurie tekstui suteikia vertės. Na, „Anarchistės išpažinties“ kaip romano labai išskydusi struktūra, tuos pasakojimus apie gyvenimą net romanu sunku pavadinti, bet… Ko pasigendame lietuvių populiariojoje literatūroje? Gerų siužetų, pasižyminčių įtampa, gyvu pasakojimu, įtraukiančių skaitytoją. Istorijų, kuriose nebūtų nieko nereikalingo.
J. S. Jau yra ir tokių knygų.
L. Jon. Pavyzdžiui?
J. S. Jono Banio „Vaiduoklis stiklainyje“ („Alma littera“, 2006) – trileris, kurį perskaičiau vienu ypu. Įtraukia nuotykių pilnas energingas pasakojimas, veikia atpažįstamas personažas – žymus istorikas, jo studentė provincijoje pakliūva į originalaus kriminalo pinkles. Kūrinio vertę pakelia sveikos ironijos dozė, autorius nesusitapatina su pasakojama istorija ir nesusireikšmina. Jauti, kad jis visa tai daro gerai išmanydamas žaidimo taisykles ir kad jam tai smagu. J. Banio romaną susiradau todėl, jog užkabino reklaminis triukas, neva ši knyga parašyta mobiliuoju telefonu. Tai, žinoma, tik masalas, bet juk reklama tuo ir maitinasi. O populiariosios literatūros iškilimo riba – 1995 m., ir ne tik dėl to, kad tuomet kartu debiutavo E. de Strozzi ir I. Buivydaitė, Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva (ryškiausias popliteratūros pranašas Edmundas Malūkas rinkoje pasirodė ankstėliau – 1992 m.). Svarbiau kas kita: apie 1992–1995 metus ima stiprėti komercinės leidyklos. Dar 1991 m. vyksta leidyklų krizė, po metų dvejų jos atkunta ir prasideda visas šis gamybinis procesas, populiariosios literatūros proveržis, tapęs pelningiausia leidybos pramonės šaka (greta vadovėlių). Dabartinę tokios prozos gausą itin paskatino rinkodaros mechanizmų įsigalėjimas, kryptingas leidyklų darbas ir nerašyta leidėjų nuostata – „skaitytojas visada teisus“. Ypač rinkodaros menas suklesti nuo 2000-ųjų, tad procesas strimgalviais įsibėgėja ir mus užplūsta kontraversiškų knygų lavina, kurios įspūdį dar didina tiražai ir nuolat kartojami to paties produkto leidimai. „Eridanas“ publikuoja fantastinę literatūrą, „Magilė“ spausdina Daivą Vaitkevičiūtę, „Rosma“ – Edviną Kalėdą, Kundrotas ir Lyva su „Pasvirusiu pasauliu“ susiję rašytojai ir pan. Devynis romanus parašė Vytenis Rožukas, E. de Strozzi publikavo dvylika romanų, I. Buivydaitė – aštuonis ir t. t. Abi – gan brandaus amžiaus prozininkės, teigiančios, kad joms rašymas – pabėgimas nuo tikrovės. Buvo liūdna, nuobodu ir tuščia, tad ėmė ir pradėjo rašyti. „Ir rašo. Be jokio talento, bet argi tai bėda?“ – pasakotojos vardu ant savo romano „O šventasis naivume!“ viršelio manifestuoja „Vagos“ debiutantė Rasa Velijevaitė.
R. T. Tai ir gerai, aš to net neironizuoju. Mane glumina tik skaitančiųjų masės ir stebina komersantų apsukrumas. O kad moterys rašo ir kad jos taip pagerino savo ir dvasinį, ir materialų gyvenimą – tik džiaugtis reikia. Tai geriausia išeitis iš gyvenimo vargo, iš nykybės – geresnės nesugalvosi. Beje, man patiko ir D. Vaitkevičiūtės „Moterys meluoja geriau“. Intriguojantis dinamiškas pasakojimas, tikroviški kontekstai. Gali pasirodyti, kad mano vertinimai prieštaringi, bet aš tik keičiu požiūrio pozicijas. Man smagu, kai žmogui pasiseka ir jis sulaukia dėmesio, net sėkmės. Ir kartu nelinksma, kad Lietuvoje triumfuoja tik populiarioji literatūra. Čia matau pelno siekiantį tarpininką, prekybininką, kuris autorių tarsi nusavina, investuoja į jo vardą pinigus, o paskui jau šienauja pelną. Žiūriu į tų knygų viršelius ir matau tik rėksmingą reklamą. Matau ryškias spalvas ir gundančius pavidalus, kurie taikosi į mano erotinį instinktą ir kartu į mano piniginę. Knygų apipavidalinimas beveik nesiskiria nuo „glianco“ žurnalų viršelių. Vidutiniški autoriai dirbtinai sureikšminami, o visuomenėje ugdomas vidutiniškas ar net prastas skaitytojo skonis. Nelieka balanso, nes atramos netenka elitinė kultūra. Kita vertus, rimtų reikšmingų kūrinių taip pat neturime, vienos nuobodybės arba įmantrybės, prisidengusios postmodernizmo vardu. Nors ir tas jau visai nebemadingas.
L. Jon. Pabėgimas nuo tikrovės buvo būdingas ir daugeliui aukščiausio lygio rašytojų. Įdomu, kaip Marcelio Prousto personažas kalba apie gerumą, moralinį prakilnumą, kurį jo mama iš senelės išmoko vertinti labiau už viską gyvenime. Ir priduria: „Tik daug vėliau aš įtikinau ją, kad nereikia to labiau už viską vertinti knygose.“ Toks ir yra rimtosios literatūros požymis: ji išlaiko distanciją nuo viso to, ką vadiname gyvenimo normomis. Net jei melodramose pabėgama nuo gyvenimo, jose įkūnijama ne literatūrinė fantazija, bet labai gyvenimiška svajonė apie laimę. Galima sakyti, netgi buitinė svajonė. 2007 m. pasirodė du labai jaunų autorių romanai. Aistės Vilkaitės „Nojus ir Ema“ atitinka visus popliteratūros kriterijus, padarytas gan neprastai. Tai lyg ir meilės romanas, bet į jį dar įpinta magija, mistika. Viskas suauga į vieną svajonę, kuri komplikuota, bet gyvenimiška. Antras romanas – Vaidos Blažytės „Ieškojimai“. Jis mane iš pradžių trikdė, glumino, kol jį siejau su gyvenimiškom normom, su viskuo, kas mums įprasta, ir knygoje bandžiau pamatyti tik tokio normalaus gyvenimo paralelę. Tačiau pažvelgusi kitaip, romane pamačiau tai, kas būdinga menui – vaizduotės kuriama fantazija. Nors ir nesiryžčiau to romano labai ryžtingai ginti, bet jis yra įdomus žingsnis į rimtąją literatūrą, kurios jau tikrai nesupainiosi su popsu.
J. S. Na, tarkim, E. de Strozzi irgi turi istorinių, „baltiškų“ pretenzijų ar svajonių. Romanuose „Galindijos princesė“, „Lansanijos princas“ matyti noras operuoti lyg ir istorinėmis patriotinėmis kategorijomis derinant jas su jausmingom fantazijom. Nerandu žodžių pasakyti, kaip tai beviltiška.
L. Jak. Šie autoriai žino, kokia turi būti herojinė literatūra ir gal bando ją imituoti.
J. S. Sakyčiau, veikiau redukuoti, jie smarkiai viską supaprastina. Imitacija jau reikštų kur kas aukštesnės literatūros lygmenį.
L. Jak. Todėl tai tenka vertinti kaip pretenzijas, apie kurias kalbėjo Regimantas.
R. T. Pretenzijos elementai labiausiai ir erzina. Kažkoks susireikšminimas, pasipūtimas. Tai ir trukdo adekvačiai vertinti populiariosios literatūros kūrinius. Jei būtų rašoma tiesiog smagiai, įdomiai ar jausmingai, pagal kanonines tokios literatūros formas – puiku. Bet ne, autoriai dar nori būti iškilesni už kitus, kilnesni, tauresni. Belieka tik žingsnis iki grafomaniško puikybės tenkinimo. Nenuoširdu, melaginga, kartu – infantiliška. Kartais galvoju, kad tikra kūryba – tai visgi kažkoks savęs atsižadėjimo veiksmas, kuris įmanomas tik brandžiai asmenybei. Visa kita – saviraiška, narcisizmas, infantilumas. Tokia kūryba pasmerkta užmarščiai. Postsovietinėje lietuvių literatūroje atsirado keistos žirklės: populiariųjų knygelių autoriai ėmė pretenduoti į filosofines tiesas ir gretintis prie elitinės literatūros, o rimtieji mūsų kūrėjai ėmė taikytis prie masių skonio, pataikauti neišlavintam skaitytojui, į savo kūrinius įtraukdami populiariosios literatūros masalus: sensaciją, sensualizmą, erotinius padažus ir visa kita. Nebeliko grynų produktų. Man ir R. Gavelis, ir J. Ivanauskaitė kartais smarkiai padvelkia popsu. Taip atsitinka, kai žmogus pradeda rašyti nebe sau, bet leidykloms ir vartotojams. Kai kyla baimė dėl savo gaminamos produkcijos realizavimo. Arba kai jau rašoma tiesiog iš inercijos, tarytum dirbant kokį buitinį darbą. Man rašytojas ir poetas nereiškia profesijos. Šitie žodžiai man atrodo liguisti, nesveiki, megalomaniški. Ypač nemalonu, kai žmogus ima save vadinti poetu arba filosofu. Tokių specialybių nėra, tai tik nomenklatūriniai nesusipratimai, tik sąmonės būsenos, kurias, beje, kartais gali patirti kiekvienas jautrios sąmonės žmogus. Tik dėl parašytų knygų kai kada vieną kitą įvardijame iškiliais poeto ar filosofo epitetais, bet tokiame įvardijime slypi ironija. Kai tie žmonės pasiima į ranką ne plunksną, bet šaukštą ar atlieka kitus elementarius gyvenimo reikalus, juose nebematau jokio poeto ar filosofo. Tačiau tos etiketės yra tarsi masalas, kuris stipriai traukia rašančiuosius savimylas. Čia aš, matyt, per aštriai pasakiau. Bet tai, kad išlaisvėjusioje visuomenėje vidutinybėms atsiranda visos sąlygos susireikšminti, faktas. Neliko ir Rašytojų sąjungos narystės reikšmės. Seniau masinį žmogų baugindavo svarbūs pavadinimai, jis tiesiog nedrįsdavo būti RS nariu.
J. S. Taip, dabar masėms priklausymas institucijai turi neigiamą reikšmę. Labiau vertinami „iš gatvės atėję“ rašantieji. Jie neva yra laisvesni, originalesni, arčiau paprasto žmogaus. Bravūriški, reklamuojantys patys save.
L. Jon. Dar yra ir mada. Šiuo metu, vadinamojoje postmodernizmo epochoje, ryškus kai kurių masinės literatūros aspektų susiliejimas su rimtosios literatūros formomis. Kita vertus, tai jau buvo būdinga nuo antikos laikų. Kas, tarkim, yra Sigitas Parulskis? Jo romanai patrauklūs, lengvai skaitomi, bet negalėtume sakyti, kad tai yra popliteratūra. Klesti mada rašyti efektingai, smūgiuojant skaitytojui į sąmonę, kartu stengiantis išlaikyti aukštosios literatūros matmenis. Bet man buvo gražu, kai pasirodė visiškai nuo tos mados atitolęs Valdo Papievio romanas „Vienos vasaros emigrantai“, parašytas lygiai tokiu pat stiliumi, kaip autorius rašė dar sovietmečiu. Galima sakyti, šis autorius visiškai atsilikęs, nepaiso mados, bet tai – labai gražu. Kita vertus, nesinorėtų, kad visa gera literatūra būtų panašiai rašoma, tarytum retrostiliumi. Šiandien pagrindinė mūsų literatūros ypatybė – nepaprasta jos įvairovė, kokios mūsų literatūros istorijoje dar niekada nebuvo.
R. T. Taip, ir tuo reikia tik džiaugtis, kaip ir visomis gyvenimo galimybėmis, laisvėmis. Ir, matyt, reikėtų baigti pokalbį pageidavimu, kad šita įvairovė augtų ir kokybiškai. Kad konkurencinėje kovoje subręstų ir gera populiarioji literatūra su tipologine bei žanrine įvairove. Kad emocijų išsiilgęs vartotojas gautų gerą produkciją. Ir kad greta šitos pramogų kultūros tyliai ramiai subręstų ir prasmingesni, išliekantys laike tekstai, skirti mūsų dvasiai. Aš, deja, kol kas mūsų kultūroje nematau nei smagių pramogų, nei kokių nors dvasios aukštumų. Gal tai mano asmeninė problema, bet mane vis labiau traukia mūsų klasika. Man gera pasėdėti su Žemaite, pajuokauti su Vaižgantu, susirasti dar vieną kitą dvasios protėvį. O pramogos?.. Pramogų Europoje ir taip yra labai daug, visą gyvenimą šiandien mums nori pateikti kaip pramogą, kaip nesibaigiančią šventę. Už kurią, beje, reikia mokėti. Arba ugdyti dvasios imunitetą.
J. S. Kaip apie mūsų socialines struktūras rašė Arūnas Sverdiolas, mes visi gyvenome (ir tebegyvename) lyg korio akutėse, nesusisiekdami vieni su kitais, nežinodami vieni kitų vertybių. Kas skaito populiariosios literatūros knygas, tas nepažįsta elitinių autorių, ir atvirkščiai. Gal jau turėtume būti universalesni ir pakantesni? Gal jau išrėpliokim iš tų savo akučių? Ir skaitytojai, ir rašytojai, ir literatūros kritikai?
R. T. Man atrodo, kad, į Lietuvą įsiveržus kapitalizmui ir suklestėjus komercijai, Lietuvoje smarkiai išaugo vartotojiška visuomenės dalis, sustiprėjo miesčioniškas jos sluoksnis, kaip ir naujoji mūsų buržuazija. Žodžiu, biurgerių luomas. O kartu su juo – ir atitinkama kultūra. Pramogų industrija, masiniam vartotojui skirtos pramogos. Koks mūsų kapitalizmas, kokia bendroji šiuolaikinės Lietuvos kultūra, tokios ir pramogos, tokia ir masėms skirta literatūra. Ji nei bloga, nei gera, ji tiesiog masinė, tiesiog populiari. Ji yra tokia, kokia yra, ir tik tokia gali būti. Ir čia mes susirinkome ne sielvartauti dėl jos kokybės ar cypauti dėl pertekliaus, bet susirūpinti savo refleksijomis. Rašytojai kaip moka, taip rašo, kai kuriems visai gerai sekasi, o mes apie jų knygas kalbėtis dar tik mokomės. Mes ilgai gyvenome pernelyg rimtai, lyg žmonės, neturėję vaikystės, lyg uždraudę sau paprastus gyvenimo malonumus. Na ir kas iš to?
Parengė Regimantas Tamošaitis
[1] Meilė baigiasi vestuvėmis, ir šviesa įveikia tamsą.
[2] M. Burokas: „Dėl šitos pavardės rašymo buvo kilę neaiškumų (Piliponis ar Pilyponis?), nes knygos dažnai būdavo pasirašytos skirtingomis pavardės formomis. Tačiau giminių suteiktais duomenimis (Nemunas. – 1988. – Nr. 6), vis dėlto reiktų rašyti Piliponis.“ Žr.: Burokas M. XX a. trečiojo ketvirtojo dešimtmečio populiarioji proza. http://www.literatura.lt/TXT/37_1/burokas.htm
Dalia Dilytė. Du romėnų poetai apie kūrybą
2008 m. Nr. 7
Tobulas kūrinys
Ovidijaus „Metamorfozių“ pasakojimas apie Pigmalioną1 skirtas kūrybos klausimams. Poetas mąsto, ką sukurti leista žmogui ir koks kūrinys esti paženklintas tobulybės ženklu. Pigmaliono istorija užima išskirtinę vietą, kitaip nei daugumoje šio epo pasakojimų, kur pateikiami žmogaus pavirtimo akmeniu, medžiu ar kitu negyvu daiktu variantai, čia vyksta atvirkščia metamorfozė: statula pavirsta mergina.
Pasakojimo herojus – Kipre gyvenęs talentingas menininkas Pigmalionas. Rytinėje Viduržemio jūros dalyje plytinti Kipro sala garsėjo ne tik variu2, bet ir Afroditės kultu. Juk, anot mito, ką tik iš jūros putos gimusi deivė kriauklėje atplaukė į šią salą. Čia Afroditės kultas buvo labai paplitęs, tad deivė gavo prievardžius Kipridė ir Kiprija3. Ji garbinta visoje saloje (Amatunte, Salamine, Idalijuje ir kitur), bet svarbiausia Afroditės kulto vieta laikytas Pafo miestas. Deivė net turėjo epitetą Pafija.
Pigmaliono vardas senas, neindoeuropietiškas, jo etimologija neaiški. Kiti mitų šaltiniai jį pristato kaip Kipro salos karalių4, kai kurie tyrėjai, remdamiesi antikinėmis užuominomis, teigia galimą jo ir Afroditės mylimojo Adonio tapatumą. Tačiau Ovidijus minėtais mito variantais nesinaudoja. Poetas vaizduoja Pigmalioną kaip paprastą mirtingąjį, tik nuostabiu talentu apdovanotą kūrėją. Ovidijus pradeda pasakojimą trumpu paaiškinimu, kad Pigmalionas buvo viengungis. Jis puikiai matė moterų nedorybes bei jų prigimties trūkumus, todėl šalinosi santuokos. Taip gyvendamas padarė merginos statulą, sukūrė tarsi pirmapradį, nesuteptą, niekieno net žvilgsniu nepaliestą padarą. Skulptorius pasirinko statulai ne marmurą, tačiau lyg artimesnę žmogui organinės kilmės medžiagą – baltumu spindintį dramblio kaulą ir iš jo išskobė tobulą nepaprastai gražios merginos skulptūrą.
Statula darė didžiulį įspūdį, atrodė kaip gyva:
Veidas merginos tikros – gyva, pamanyti galėtum,
Rodosi, tuoj ims kalbėt, jei nesulaikytų drovumas.
Ov. Met. X. 250–2515
Čia Ovidijus išreiškia būdingą antikinės estetikos nuostatą – kūrinys turi kuo tiksliau atkurti tikrovę. Tokia nuostata rodo siekiamybę, nes dievų globojamos, dieviškumo persmelktos pasaulio tikrovės žmogui pakartoti neduota. Antikos žmonės įsivaizdavo, kad dievų tvarkomas ir valdomas pasaulis yra darnus, tvarkingas Vienis, kurio kiekvienas daiktas ir reiškinys turi ribas. Pasakodamas apie pasaulio sukūrimą Ovidijus irgi pabrėžia, jog Dievas, arba prakilnesnė Būtis, kadaise nustatė aiškias visatos elementų ribas, bet pasaulio nesuskaidė, išlaikė jo vienovę: „Sausžemį nuo dangaus, o jūrą nuo žemės atrėžė / Ir nuo tirštųjų miglų atskyrė žydrąjį dangų, / Viską atraizgęs ir iš krūvos aklosios išėmęs, / Atskiras davė sritis ir santarvės saitais susiejo“ (Ov. Met. I. 21–25). Manyta, jog žmogaus elgesys turi irgi tokias pat ribas. Jų peržengimas laikytas saiko pažeidimu, nuodėme, puikybe, graikiškai vadinama hybris. Kituose „Metamorfozių“ pasakojimuose Ovidijus vaizduoja, kaip dievai nubaudžia peržengusius žmogui leistas ribas Faetontą6 ir Ikarą7.
Taigi Pigmalionui neįmanoma sukurti gyvos merginos, bet siekimas tą padaryti yra antikoje labai vertinto meno tikroviškumo atspindys. Sklido pasakojimas apie dviejų garsių graikų dailininkų varžybas. Vienas nupiešė vynuoges taip tikroviškai, kad paukščiai sulėkė jų lesti, o kitas subtiliai nutapė drobės audinį. Pirmasis, nudžiugęs, kad jo nutapytąsias uogas paukščiai palaikė tikromis, paprašė kolegos nudengti drobę ir parodyti savo paveikslą. Supratęs klaidą, jis prisipažino pralaimėjęs, nes jam pavyko suklaidinti tik paukščius, o draugui – jį patį, protingą būtybę. Kitas pasakojimas skelbė, jog vienas tų dailininkų nupiešė vynuoges ir berniuką. Kai paukščiai suskrido prie uogų, dailininkas supyko ant savęs, kad ne visai tikroviškai nutapė berniuką: jei berniukas būtų atrodęs kaip gyvas, paukščiai nebūtų drįsę artintis prie uogų8. Dar buvo pasakojama, kad garsus, patį Aleksandrą Didįjį piešęs dailininkas Apelis, tapytojų varžyboms nupiešė žirgą. Kai teisėjai nusprendė neskirti jam pergalės, jis atsivedė žirgų. Šie nekreipė dėmesio į kitus paveikslus, tačiau prie Apelio pavaizduoto žirgo pradėjo žvengti, palaikę jį tikru. Taip Apelis norėjo parodyti teisėjams, kad jo paveikslas labai tikroviškas ir todėl geras9. Ovidijus labai lakoniškai garsiąja eilute (Ars adeo latet arte sua – menas čia tiek pasislėpęs mene10; išskirta šr. – aut.) pasako, kad kūrinys geras tada, kai nematyti, jog tai kūrinys, kai jį galima palaikyti tikrove. Todėl kone dvidešimt eilučių jis skiria Pigmaliono išskobtos statulos „gyvumui“ ir tikroviškumui aprašyti. Ji atrodo tikra ir gyva net pačiam skulptoriui, apstulbęs jis pradeda jos geisti, gerdamas, pasak Ovidijaus, netikro kūno liepsnas. Pigmalionas neša jai gėlių, dovanoja papuošalų.
Verta atkreipti dėmesį, kad tarp Pigmaliono atneštų statulai dovanų yra ir Heliadžių ašarų – gintaro. Pasak graikų mito, dėl žuvusio brolio Faetonto verkiančios jo seserys Helijo dukterys Heliadės iš skausmo virto medžiais, bet ir po to nesiliovė verkti: iš medžių sunkėsi ašaros, virtusios gintaru. Minėdamas gintarą, Ovidijus pritaiko romėnų gyvenimo realijas. Mat Gintaro keliu atgabentas į Romą Baltijos gintaras verte prilygo perlams ir brangiesiems akmenims. Iš jo ne tik papuošalai gaminta, bet ir tikėta, kad gintaras sergsti nuo ligų ir turi magiškų galių apsaugoti nuo „blogos akies“.
Taigi Pigmalionas trokšta merginos kaip gyvos, tačiau statulos negali paversti žmogumi. Jam duota sukurti statulą kaip gyvą ir tikrą merginą, bet lygiai tokią, kokios yra dievų pasaulio merginos, trukdo žmogui užbrėžtų galimybių riba. Tik aukštesnės jėgos gali padėti skulptoriui. Pigmalionas pasinaudoja atėjusia Veneros švente. Kaip įprasta romėnų literatūroje, Afroditę Ovidijus vadina lotynišku Veneros vardu. Šventės aukojimų aprašymas įspūdingas (nuo aštraus peilio krinta telyčios paauksuotais ragais), bet nėra tikslus: paauksuotais ar vainikuotais ragais gyvuliai buvo aukojami ant kitų dievų, bet ne ant Afroditės aukuro. Mat šios deivės aukuro krauju sutepti buvo nevalia11. Ant jo derėjo deginti džiovintus malonaus kvapo medžių lapus, žoles ir panašias aukas. Šventės apeigos leidžia ne tik garbinti deivę, bet ir maldauti jos malonės. Nedrąsų Pigmaliono prašymą duoti jam tokią žmoną, kaip dramblio kaulo mergaitė, perpratusi Venera turi epitetą „auksinė“ (Venus aurea). Tai išsiverstas iš graikų kalbos labai senas, dar Homero vartotas Afroditės epitetas. Jis turėjo perkeltinę prasmę: nepaprasta, tobula, stebuklinga. Iki mūsų dienų iš tų laikų glūdumų atėjo tą patį reiškiantys žodžiai „auksinės rankos“, „auksinė širdis“ ir kt. Veneros epitetas „auksinė“ reiškė ne tik tobulą grožį, bet ir tobulą globą bei rūpinimąsi visu tuo, kas gyva. Mat ir graikų Afroditė, ir romėnų Venera išlaikė daugelį ikiindoeuropietiškos Didžiosios Deivės, arba Dievų Motinos, bruožų. Ji buvo augmenijos ir gyvūnijos, bet kokios gyvybės radimosi ir plėtotės deivė.
Parodydama skulptoriui, kad jo malda išklausyta, ant aukuro suplieskė triskart liepsna, liežuviu nusidriekus per orą (Ov. Met. X. 279). Laikyta, kad tris kartus ugniai ant aukuro pašokus ir kiekvieną kartą liepsnos liežuviui išdrykus, iš vientisybės atsiskyrus ir ore plevenant jo daliai, dievai būtinai išgirs ir įvykdys žmogaus meldimą. Šiuo atveju taip ir įvyksta: bučiniu ir prisilietimu atgaivinęs statulą, Pigmalionas jaučia kūną darantis tokį tąsų, kaip antikoje pagarsėjusio Atėnų apylinkėse stūksančio Himeto kalno bičių vaškas. Ovidijus dėkojantį deivei Pigmalioną pavadina pafiečiu. Toks pavadinimas yra anachroniškas: juk dar nėra Pafo miesto. Bet jis bus. Pigmalionui gims sūnus Pafas, ir, pasak Ovidijaus, visa sala gaus jo vardą. Iš tiesų Kipro vardas neišnyko ir dabar salą taip tebevadiname. Pafu ji galėjo būti vadinama nebent metaforiškai, nes Pigmaliono sūnaus vardu pavadintas Pafo miestas buvo garsus visame antikiniame pasaulyje.
Romėnų poeto papasakotas tobulą dalyką gebančio sukurti kūrėjo mitas pasirodė patrauklus Naujųjų laikų rašytojams. Ovidijus nepaminėjo Veneros sužmogintos merginos vardo. Kadangi romėnų literatūroje šmėsčiojo tarsi bendriniu tapęs lyrinio subjekto mylimosios vardas Galatėja, ji Naujųjų laikų mene dažniausiai vadinama Galatėja. Europoje mitas paplito XVIII a. (J. J. Rousseau melodrama, J. W. Goethe‘s eilėraštis, J. Ph. Rameau baletas etc.), buvo populiarus XIX a. mene (A. L. Girodet paveikslas, H. Balzaco ir P. Mérimée novelės etc.). Kūrėjai, įvairiai interpretuodami, juo naudojasi iki šių laikų. Turbūt garsiausias šios temos kūrinys yra G. B. Shaw 1912 m. parašyta pjesė „Pigmalionas“. 1956 m. pagal ją F. Loewe sukūrė miuziklą „Mano puikioji ledi“. 1964 m. jį ekranizavo G. Cukoris.
Pamokymai poetams
Hegzametru parašyta Horacijaus poema „Poezijos menas“ yra ilgas laiškas, adresuotas valstybės veikėjui konsului (15 m. pr. Kr.) Lucijui Kalpurnijui Pizonui (48 m. pr. Kr.–32 m. po Kr.) ir jo sūnums. Apie juos mažai žinoma. Sunku pasakyti, ar adresatai laikė save rašytojais12 ir Horacijaus teiginiai susiję su jų kūryba, ar poeto dėstomos mintys yra pokalbių su literatūra apskritai besidominčiais žmonėmis tęsinys ir šios konkrečios asmenybės dėl didesnio įspūdžio pasirinktos vietoje idealaus klausytojo. Nors veikale dominuoja laiško požymiai (pokalbis su adresatu, negriežta veikalo struktūra) ir negalėtume jo pavadinti moksliniu traktatu13, bet dėl išdėstytų patarimų bandantiems kurti jis tradiciškai priskiriamas didaktiniam žanrui ir vadinamas didaktine poema.
Vieningumo klausimas. Epinio žanro kūriniai paprastai turi invokacijos (kreipimosi į mūzas) ar kitokios formos įžangas. „Poezijos menas“ iš karto griebia jautį už ragų, arba, kaip sakydavo romėnai, eina in medias res. Be jokios įžangos Horacijus pradeda narplioti literatūros kūrinio vieningumo ir nuoseklumo klausimą. Kalbėdamas apie nenuoseklų kūrinį, jis pasitelkia tapytojo darbo pavyzdį:
Jeigu tapytojas galvą žmogaus ir arklišką kaklą
Jungt panorėtų arba pridaigstytų plunksnų visokių,
Ar sąnarių iš visur surinkęs, sudėstytų šlykščiai,
Taip, kad gražuolė puiki bjauria žuvimi užsibaigtų, –
Argi pažvelgę į tai, draugai, sulaikytumėt juoką?
Hor. De arte. 1–514
Antikinės estetikos reikalavimai skyrėsi nuo šiuolaikinių. Dabar nieko nestebina skirtingų elementų sujungimas ar skirtingų medžiagų naudojimas paveiksle, nestebina nesuprantamų figūrų vaizdavimas. Antikos menas kartais irgi vaizdavo kasdienybėje nesutinkamus, nerealius personažus, pavyzdžiui, pabaisišką ugnimi alsuojančią būtybę chimerą, liūto, ožkos ir gyvatės derinį, bet tokios būtybės tų laikų žmonėms neatrodė naujos ar fantastiškos. Jos, kaip ir dievai ar herojai, sudarė tradicinę, visiems artimą, gerai pažįstamą mitinę realybę. Tačiau niekur negirdėtas neregėtas iš įvairių gyvūnų dalių sudurstytas padaras kaip vieningumo ir nuoseklumo neturintis vaizdas, Horacijaus nuomone, bus juokingas, o padrikų vaizdų knyga liudys, kad kūrėjas susirgęs kliedi.
Poetas leidžia prabilti ir oponentui15. Jis teigia, jog kūrėjams, tapytojams ir poetams, duota išdrįsti (audendi) ir daugiau. Jam Horacijus atšauna: taip, mes tai žinome, todėl esame jums atlaidūs, bet iš jūsų irgi tikimės skaitymosi su visuotinai priimtomis estetikos normomis. Mat vis dėlto kiekvienas komponentas turi tikti prie visumos, turi būti logiškas, nes detalių dermė sudaro darną – svarbiausią kūrėjo tikslą ir kūrinio esmę. Poetas prisimena pasakojimą (graikai turėjo iš jo pasidarę net priežodį) apie tapytoją, mokėjusį gerai nupiešti tik kiparisą. Kartą sudužus laivui vienas išlikęs gyvas žmogus užsakė pavaizduoti paveiksle jo nelaimę, bet dailininkas nieko daugiau neįstengė nutapyti, tik – kiparisą. Tad kiparisas atrodė kaip atsitiktinis, neišreiškiantis esmės, todėl netinkamas komponentas. „Viskas privalo kartu vieninga ir paprasta būti“16, – susumuoja pateiktus pavyzdžius apie meno kūrinio elementų vienumą Horacijus, bet temos dar nebaigia. Jis vis grįš ir grįš prie jos. Tema nenauja, ją randame ir Aristotelio „Poetikoje“17, tačiau antikos žmonėms, harmoningą kūrinio, pastato, bet kokio visuomenės reiškinio darnią, proporcingą sandarą laikiusiems svarbiausiu dalyku, – be galo reikšminga. Horacijus nurodo, kad kūrėjui gali atrodyti, kad jis pasirinko tinkamą, teisingą raiškos būdą, bet lengva apsigauti, nes tai dažnai esti tik to teisingo būdo regimybė (species recti18). Darnai išsakyti Horacijus toliau vartoja žodžius vieningas daiktas19, visuma20, aiški tvarka21, tvarka22. Horacijus ragina kūrėjus stengtis atskleisti tik tai, kas esmingiausia. Svarbiausias darnos, tvarkos principas būtų toks:
To nuoseklumo prasmė ir grožis yra, jei neklystu,
Tai pasakyti, kas reik, ir tai, kas dabar būtiniausia.
Hor. De arte. 42–43
Poetas nepamiršta pabrėžti dar vienos darnos sąlygos: poeto jėgos turi atitikti jo užmojį23.
Poezijos medžiaga. Paskui jis nukrypsta prie poeto medžiagos – žodžių ir metrikos24. Horacijus nė akimirkai nepamiršta harmonijos principo ir naujadarus pamėgusiems kūrėjams sako, kad sudarinėjant naujus žodžius būtina laikytis saiko (Laisvė tokia duodama, tik naudotis ja reikia saikingai25). Horacijus pabrėžia, kad kalba nėra sustabarėjęs reiškinys, kad žodžiai per amžių amžius ir atsiranda, ir pasensta, ir miršta. Žodžius prilygindamas krintantiems seniems ir vėl užaugantiems naujiems lapams, poetas pasitelkia reminiscencijos efektą ir suteikia skaitytojams malonumo atpažinti Homero eilutes („Koks yra lapų gimimas miške, ir žmonių tokis lygiai / Vėjas nudrasko ir blaško juos žemėj, o miškas, atgijęs / Ir sužaliavęs pavasario metą, kitus išaugina“26).
Naujų metrų Horacijus nesiūlo. Metras buvo labai svarbus antikinio poezijos kūrinio elementas, nes tolygus jo kartojimasis lėmė ritmiką. Be to, metras labai susijęs su žanru. Horacijus nurodo, kad herojiniam epui geriausiai tinka hegzametras. Nelygių eilučių eleginis dvieilis iš pradžių buvęs raudų metras, o vėliau juo pradėtos kurti ir kokį nors įvykusį troškimą apsakančios epigramos, ir meilės vilčių išsipildymą dainuojančios elegijos. Jambas iš pradžių buvęs satyrinės poezijos metras, o paskui jį perėmusi drama. Beje, apie tai rašė Aristotelis: „Kai į tragediją buvo įtraukti dialogai, pati kalbos prigimtis susirado sau tinkamiausią metrą: juk iš visų metrų jambinis trimetras yra artimiausias šnekamajai kalbai“27. Tą patį, be Horacijaus, tvirtino Ciceronas ir Kvintilianas28. Kaip ketvirtą metro tipą Horacijus pamini ir graikų lyrikų išrastus metrus, kuriais buvo kuriami himnai, ditirambai, epinikijai, apdainuojami jaunuolių meilės rūpesčiai ir puotų džiugesys.
Darna. Tolimesnis tekstas detalizuoja tas pačias tvarkos, elementų atitikimo, nuoseklumo mintis. Komiškas stilius netinka tragedijai, ir atvirkščiai, nors kartais supykęs komedijos veikėjas Chremetas29 pakelia balsą, o tragedijos veikėjai prabyla paprastu stiliumi. Tačiau netrukus Horacijus patikslina: pakilus tonas dar neužtikrina tragiškumo įspūdžio. Kad dramos įspūdis būtų toks, kokio tikisi menininkas, kūrinio žodžiai turi remtis autentiškais kūrėjo jausmais: „Jei nori, kad imčiau raudoti, / Pats pirmiausia kentėk“30. Tai buvo žinomas principas. Ciceronas teigė, jog kalbėtojas, norėdamas uždegti teisėją, turi liepsnoti pats31. Tą patį tvirtino ir Kvintilianas32. Be to, pasak Horacijaus, kūrėjui būtina pažinti žmogaus prigimtį (natura)33. Pavaizduoto personažo kalba turi atitikti įprasto, nuo amžiaus, socialinės padėties ir kai kurių kitų dalykų priklausomo žmonių tipo prigimtį. Horacijus pateikia panašią į Aristotelio34 įvairių amžiaus grupių žmonių charakteristiką.
Be to, personažas turi atitikti ir tradicinę mitų medžiagą. Jei dramaturgas sugalvoja naują personažą, jam turi galioti tie patys vieningumo, nuoseklumo reikalavimai. Tai nepaprastai sunkus dalykas, to gali drįsti imtis tik dideli talentai, tad dažnai verčiau pasirinkti žinomą medžiagą, pavyzdžiui, „Iliados“ fragmentą. Tačiau geros medžiagos pasirinkimas dar neužtikrina sėkmės. Horacijus, kaip romėnas, čia vartoja teisės terminus. Mums jie atrodo keistokai, bet poeto amžininkai juos toleravo net lyrikoje ir, be abejo, visai nesistebėjo radę jų pamokomojo laiško žanro kūrinyje. Horacijus sako, jog visiems priklausanti medžiaga, publica materies (kitaip tariant, materies publici iuris), bus privačios teisės objektas (privati iuris erit)35, vadinasi, taps kūrėjo nuosavybe tik tada, kai jis sukurs savitą kūrinį, kurio visos dalys atitiks viena kitą. Veikalas turi būti darnus ir sandaros, ir turinio prasme, nedera pasakoti viso mito nuo pradžios iki pabaigos, toks kūrinys neišvengiamai subyra į daugelį atskirų dalių36, o poeto užmojis atrodo juokingas. Horacijus tą neatitikimą išreiškia išversdamas į lotynų kalbą graikų priežodį apie kalną ir pelę: gimdo kalnai dideli, o gimsta juokinga pelytė. Nereikėtų pasakoti, pavyzdžiui, viso Trojos karo, pradedant Helenos ir jos brolių gimimu, nereikėtų į vieną kūrinį sudėti ir Diomedo grįžimo37, ir jo giminaičio Meleagro mirties, geriau pasinaudoti tik vienu mito epizodu. Panašias mintis randame ir Aristotelio „Poetikoje“: „Fabula dar nėra vieninga, kaip kai kurie mano, jeigu ji susijusi su vienu asmeniu: mat to paties žmogaus gyvenime būna daug įvykių, kurių dalis nesudaro jokios vienovės. Lygiai taip pat būna daug to paties asmens veiksmų, iš kurių visai nesusidaro vieningas veiksmas“38. Apie vieningos kompozicijos veikalą Aristotelis teigia: „Visas yra tas, kuris turi pradžią, vidurį ir galą“39. Horacijus kalba tais pačiais terminais, jis gerai vertina kūrinį, kurio pradžia, vidurys ir galas puikiausiai sutinka40.
Poetas reikalauja nuoseklumo ir kuriant veikėjų paveikslus: jis pataria nemaišyti vaikų, jaunuolių ir senių ypatybių, jaunuoliui neskirti senio būdo bruožų, o vaikui – vyro41.
Akivaizdumas. Poetas, perėjęs prie akivaizdumo klausimo42, teigia, jog įspūdingesnis yra ne atpasakotas, o parodytas įvykis: „Bet menkiau paveikia jausmus, kas vien tik girdėta / Nei ką pats žiūrovas išvydo, kas čia jo akyse / Dedasi“43. Šis teiginys nebuvo naujas dalykas. Apie tai, kad žmonės labiau tiki akimis negu ausimis, kalbėjo dar Herodotas44, vėliau tą patį kartojo Ciceronas45. Tačiau Horacijus pabrėžia, kad žiūrovai neturi regėti drastiškų scenų. Čia romėnų poetas perima graikų tragedijų nuostatas. Vaidinant graikų tragedijas nebuvo žiūrovų akyse nei kankinama, nei žudoma, nes graikai buvo įsitikinę, jog žmogaus sąmonėje glūdi mėgdžiojimo instinktas, todėl gali nukentėti visuomenės narių moralė, kai kuriems žiūrovams panorus pakartoti matytus brutalius veiksmus. Be to, graikai gerbė žmogaus kūną kaip tobulą gamtos objektą, harmoningai derantį prie dieviškos prigimties sielos, todėl kūno žalojimo rodymas būtų, jų supratimu, ir neestetiškas, ir bedieviškas. Horacijaus nuomone, geriau tragedijose nerodyti ir fantastinių vaizdų, nes jie nebus įtikinami.
Deus ex machina. Staigų, nemotyvuotą dievo pasirodymą dramoje (deus ex machina), išsprendžiantį tragedijos konfliktą, antikinė estetika vertino kaip dramaturgo nesugebėjimą susidoroti su dramos problematika ir medžiaga. Sokrato lūpomis ironiškai apie tokius nevykusius dramų rašytojus kalbėjo Platonas46. „Fabulos atomazga turi kilti iš pačios fabulos, be dievų įsikišimo“47, – tvirtino Aristotelis. Ciceronas tiesiai šviesiai pareiškė, kad tragedijų kūrėjai griebiasi dievų tada, kai nežino, kaip išnarplioti situaciją ir pasiekti atomazgą48. Horacijus visiškai tam pritaria: „Dievo į sceną nevesk, jei veiksmo eiga to neprašo“49.
Veikėjai ir choras. Kadangi dažniausiai graikų tragedijų dialoge dalyvauja ne daugiau kaip trys kalbantys ir kitaip aktyviai veiksme dalyvaujantys aktoriai, Horacijaus nuomone, poetas neturi jų sukurti daugiau50. Jo ir Aristotelio51 nuomonė dėl choro vaidmens dramoje visiškai sutampa: choras turi sudaryti ne-atskiriamą visumos dalį52. Choro giesmių stilius priverčia poetą aptarti vis didėjančios prabangos romėnų teatre elementus. Jis bando jų atsiradimą aiškinti visuomenės praturtėjimu ir skelbia tradicinį, daugumos romėnų rašytojų kartotą teiginį, kad visuomenė, užkariavusi daug kraštų ir praturtėjusi, pagedo. Teatras įgijo nereikalingo, nieko gera neduodančio puošnumo. Dabar visada chorams akompanavusios kuklios fleitos muzika tapo įmantresnė, pjesės statytojai pasitelkia kitų instrumentų, pasirodė puošnių dekoracijų ir aktorių drabužių, choro giesmės įgavo pompastikos ir gražbylystės bruožų.
Satyrų drama. Po tragedijos graikų teatre žiūrovai regėdavo satyrų dramą – juokingą vaidinimą mitų tema. Dramos chorą sudarydavo Dioniso palydos personažai satyrai, pusiau ožiai, pusiau arkliai. Horacijus satyrų dramai skiria nemažai dėmesio53. Pasak jo, ši drama neturi nusiristi iki komedijos lygmens, jos kalba turi skirtis nuo dažnų komedijos personažų Davo, Pitijo, Simono kalbos, stiliumi ji vis dėlto turi būti susijusi su tragedija. Poeto vadinami faunais satyrai privalo, jo nuomone, kalbėti ne gatvės valkatų kalba.
Sektini pavyzdžiai. Keliolika eilučių paskyręs svarbiausiai dramos pėdai jambui, jambų grupėms, santykiui su spondėju54, Horacijus dėl nedarnių eilių pasako niekam konkrečiai neadresuotą, abstraktų priekaištą romėnų poetams ir pataria mokytis iš graikų rašytojų: vartykite stropiai graikų sukurtas knygas, vartykite dieną ir naktį55. Neišsilavinę ir todėl atlaidūs proseniai gyrė Plauto komedijas, tačiau Horacijui, vertinančiam subtilų sąmojį, jos atrodo lėkštos56. Poetas aiškiai nepasako, bet turėtume suprasti, kad Plautas, nors ir sekė graikais, jų knygas vartė nestropiai. Beje, Horacijus tvirtina, kad romėnai yra nusipelnę pagyrimo dėl to, kad išdrįso pasukti iš graikų praminto kelio. Jie kūrė originalias tragedijas Romos istorijos motyvais, įsivaizdavo jas apsisiautusias magistratų (konsulų, pretorių ir kitų) nešiojama raudonais apvadais toga preteksta ir vadino jas pretekstomis. Be to, rašė nacionaliniu romėnų drabužiu toga apsivilkusias togatas – komedijas, atspindinčias romėnų kasdienybę. Šios dramos57, anot Horacijaus, galėjo būti ir visiškai neblogos, bet jos neišdailintos58, o juk norint sukurti ką nors vertinga, reikia gerokai paplušėti.
Talentas ir darbas. Horacijus sprendžia klausimą, kas svarbiau: talentas ar darbas. Laikydamas įkvėpimą savotiška nevisaprotystės forma, jis ironiškai kalba apie Demokritą, labai vertinusį tą ypatingą poeto būseną. Apie tai rašė ir Ciceronas: „Demokritas teigia, kad nepamišęs joks poetas negali būti didis“59. Gal truputį polemizuodamas su Platonu60, Horacijus atmeta furor poeticus – pamišusio poeto būseną. Jis pareiškia, kad rašymo pradžia ir šaltinis yra teisingas mąstymas: Scribendi recte sapere est et principium et fons – Pagrindas ir versmė kūrybos – teisingai mąstyti61. Paskui reikėtų susipažinti su filosofija bei Sokrato skelbtomis mintimis. Filosofija teikia dorovės vertybių pažinimą. Tik žinant, kas dora, o kas ne, kas dera, o kas ne, galima sukurti reikiamus personažus:
Tas, kuris priedermes žino savas draugams ir tėvynei,
Moka mylėti tėvus, svečius ir brolius branginti,
Pareigas žino, kurios teisėjui, senatoriui dera,
Žino, ką turi daryti į mūšį pasiųstas vadas, –
Tas kiekvienam veikėjui parinks pritinkančius bruožus.
Patariu tam stebėt gyvenimo pavyzdžius, žmones,
Stengtis juos pavaizduot, jų balsą gyvą atkurti.
Hor. De arte. 312–318
Horacijus peikia romėnų prakticizmą, supriešina su poetų šlovės siekusiais graikais. Naudos besivaikantys žmonės vargu ar gali sukurti ką rimta, jų veikalai neverti išleisti. Šią mintį, pasitelkęs metaforą, poetas pasako: tų eilių neverta sutepti kedro aliejumi ir saugoti kiparisinėje dėžėje. Romėnų knygos – ilgo, į ritinėlį suvynioto lapo blogoji pusė buvo sutepama kedro aliejumi, idant nepultų pelėsiai ir papiruso kenkėjai62, knygos saugotos apvaliuose dengtuose kiparisiniuose kubiliukuose, nes kipariso nepuola kinivarpos.
Tobulas kūrinys. Horacijaus nuomone, knyga turi būti ir naudinga skaitytojams, ir kartu teikti džiaugsmo sandara, minčių raiška. Joje reikia kalbėti trumpai, ir tik tai, kas panašu į tiesą. Tik tada poeto neplieks kritikai, nes jo veikalas bus naudingas dėl raginimo (tiesioginio arba pateikus pavyzdį) elgtis dorai ir malonus dėl to, kad laikytasi atitikimo, darnos principų:
Laimi tasai, kas moka sujungt malonumą ir naudą
Taip, kad skaitytojas ir pasimokyt, ir džiaugtis galėtų.
Hor. De arte. 343–344
Žinoma, smulkius trūkumėlius galima atleisti, nes klysta visi, net pats Homeras, tačiau nedera kartoti tų klaidų, į kurias kas nors buvo atkreipęs dėmesį. Nepasitaisantis poetas rizikuoja tapti panašus į nevykėlį Cherilą, apie kurį Aleksandras Didysis yra pasakęs, jog verčiau sutiktų būti herojų niekinamu ir ujamu Tersitu Homero epe, negu visų gerbiamu Achilu Cherilo poemoje63.
Baigdamas mintį, Horacijus vėl grįžta prie poezijos ir tapybos kūrinių sugretinimo. Toks sugretinimas graikams buvo žinomas ir įprastas nuo VI a. pr. Kr64. Aristotelis, pavyzdžiui, teigė: „Poetas imituoja taip, kaip ir tapytojas“65. Lotyniškai šis sugretinimas buvo sudėtas į tokį primygtiną patarimą: „Poema loquens pictura, pictura tacitum poema debet esse – eilėraštis turi būti kalbantis paveikslas, paveikslas – tylintis eilėraštis“66. Horacijus pabrėžia tokias poezijos ir tapybos bendrybes:
Tarsi paveikslas poezija: šis pagauna tik žiūrint
Jį iš arčiau, o aną atsitraukus reikia žiūrėti,
Tam reikalinga tamsa, o anas šviesoj įspūdingas,
Žvilgsnis žiūrovo aštrus jokios jam nekelia baimės.
Tas tiktai sykį patiks, o anas nepabos ir dešimtą.
Hor. De arte. 361–365
Poetas. Iki šiol kalbėta apie kūrinį. Dabar67 pereinama prie poeto asmenybės. Poetui taikytini aukščiausi kriterijai. Horacijus įsitikinęs, kad kitos profesijos pakenčia ir vidutinybes, o poezija – ne. Jei teisės žinovas mažiau išmano už I a. pr. Kr. penktojo dešimtmečio pabaigoje garsėjusį teisininką Aulą Kascelijų68 arba jei toli gražu nėra toks gražbylys kaip Markas Valerijus Mesala (64–13 m. pr. Kr.), visus žavėjęs iškalba69, tai jis vis tiek vertinamas, tačiau poetui negalima nusileisti nuo viršūnės, nes nusiris visiškai žemai. Vidutinio poeto nemėgsta dievai, žmonės ir kolonos. Poetas turi omenyje portikų, kuriuose dažniausiai įsitaiso knygų pardavėjai, kolonas. Todėl vėl reikia prisiminti darnos, atitikimo principą: užmojis turi atitikti žmogaus jėgas.
Žmonės, neturėdami reikiamų duomenų, žinių ar įgūdžių, nesiima kitų dalykų, o rašyti eiles nemokša išdrįsta kiekvienas70. Poetui naudinga parodyti savo kūrybą pagarsėjusiam kritikui Spurijui Mecijui Tarpai arba artimiesiems. Be to, Horacijus skelbia nuo helenizmo laikų populiarų principą (Romoje jį pirmiausia perėmė neoterikai): nereikia skubėti kūrinio išleisti. Verta ilgai jį dailinti, taisyti. Gal Horacijaus rekomenduojamas skaičius – devyneri metai – atrodo simbolinis ar sakralinis, tačiau romėnų poetai iš tiesų neskubėjo publikuoti savo veikalų. Literatūros kritikai tokį elgesį vertino teigiamai71. Ne tik Katulo minimas Cina72 poemą rašė devynerius metus. Žinoma, jog Vergilijus „Georgikas“ kūrė apie aštuonerius metus, „Eneidą“ – apie dešimtį. Tiek pat laiko (apie dešimtį metų) savo odėms paskyrė ir pats Horacijus.
Tikroji poezija, pasak poeto, turi ypatingų galių. Senovės poezija visada buvo palydima muzikos, o muzika laikyta tobuliausia tvarkos ir darnos išraiška. Kai garsai dera, jie skamba gražiai, kai įsibrauna nors vienas nedarnus, harmonija žūva. Ten, kur skamba muzika, viskas iš netvarkos pereina į tvarkingą būvį: klausydamiesi Orfėjo, žmonės nustoja būti laukiniai, tigrai ir liūtai netenka agresyvumo, paskui dainių Amfioną juda uolos ir tvarkingai sugula į Tėbų sienas. Graikai ir mitinius (Orfėją, Mūsają, Liną), ir legendinį Homerą, ir istorinius poetus (Empedoklį, Soloną ir kitus) laikė mūzų ir Apolono įkvėptais pranašais ir išminčiais, padėjusiais civilizacijos pamatus, iš palaidų bendruomenių suformavusiais įstatymų tvarkomas valstybes. Romėnai poetą irgi vadino žodžiu vates – pranašu. Taigi iškyla amžinas klausimas: kas svarbiau, – ar įgimtas talentas (natura), ar mokantis ir dirbant išsiugdytas mokėjimas rašyti (ars). Platonas į jį buvo atsakęs taip: „Mat jei tau iš prigimties skirta tapti garsiu oratoriumi, tu ir tapsi garsus oratorius, pasitelkęs žinias bei pratybas, o kurio iš šių dalykų stokosi, tuo atžvilgiu ir būsi netobulas“73. Panašiai teigė Ciceronas: „Tačiau aš atkakliai tvirtinu, kad prie išimtinės, nuostabios prigimties prisidėjus tam tikram sąmoningam veikimo būdui bei žinių suteiktai tvarkai, atsiranda tas sunkiai apsakomas grožis ir ypatingybė“74. Horacijus pakartoja tą patį:
Klausta ne kartą: eiles, pagyrimo vertas, kas pagimdo –
Menas ar prigimtis? Man atrodo, be dieviškos dvasios
Pastangos tuščios, taip pat ir talentas silpnas be meno.
Padeda jie viens kitam ir draugiškai remia kits kitą.
Hor. De arte. 408–411
Horacijus nepamiršta poeto ir kritikos santykio75. Jis įsitikinęs, kad pagyros nieko gera neduoda, reikia labiau vertinti kalbančius tiesą kritikus. Toks buvęs Kvintilijus Varas. Jam mirus, Horacijus parašė odę, kurioje sakė, jog Varui būdinga nepažeidžiamas principo laikymasis ir grynas teisingumas76. Aristarcho, II a. pr. Kr. gyvenusio garsaus Aleksandrijos filologo, vardas jau buvo tapęs griežto kritiko sąvokos sinonimu. Tokio kritiko Horacijus linki visiems rašytojams.
Taigi matome, kad svarbiausia, pasak Horacijaus, poezijos kūriniui, poeto asmenybei bei kūrybos procesui yra harmonija ir tvarka. Išdėstęs darnos, nuoseklumo, visų kūrinio lygmenų atitikimo vienų kitiems principą, kurį poetas turėtų racionaliai suvokti ir padaryti savastimi, Horacijus baigia ironišku pamišusio poeto vaizdu. Užsirūstinusi romėnų deivė Diana gali atimti žmogui protą. Žmonės irgi šalinasi tokio poeto, nes jo eilės nedaro įspūdžio.
Horacijaus „Poezijos menas“ turėjo didelės reikšmės Naujųjų laikų literatūros teorijai. Ja rėmėsi J. C. Scaligeris, P. Ronsard’as, M. Opitz’as, J. Ch. Gottshedas ir kiti. N. Boileau savo poemoje „Poezijos menas“ sakosi poetams duodamus pamokymus perėmęs iš Horacijaus. Nors šį bei tą jis nusižiūri ir iš Aristotelio, tenka iš tiesų pripažinti, kad jis pakartoja ir stengiasi savo laikams pritaikyti visus Horacijaus teiginius: veikalo darnos, vieningumo ir ardančios kūrinį detalių gausos, poezijos ir tapybos paralelės, įkvėpimo, objektyvios ir geranoriškos kritikos, eilių dailinimo, šlifavimo, svarbiausių įvairaus amžiaus vyrų bruožų apibūdinimo, stiliaus ir žanro dermės, literatūros istorijos temas. Horacijaus mintis N. Boileau dažnai išverčia pažodžiui, kaip, pavyzdžiui, pasakojimą apie tai, kad iš pradžių graikų tragedijos aktoriai vaidino be kaukių, tik veidus išsitepę vyno nuosėdomis: „Kai, vyno nuosėdomis išsitepęs veidą, / Į miestą Tespidas tą išmonę paleido, / Vežiman susodinęs artistus basus, / Naujasis reginys sudomino visus“77. Naujųjų laikų teorija ir praktika perėmė Horacijaus reikalautą78 simetrišką penkių veiksmų dramos kūrinio idėją. Horacijaus teiginiai ir patarimai gyveno ilgai: jie buvo aktualūs tol, kol kūrėjai stengėsi teigti gėrį ir grožį, kol buvo vertinama darna ir harmonija – iki postmoderno estetikos epochos.
1 Ov. Met. X. 243–297.
2 Iš salos vardo (Kipras, lot. Cyprus) padarytas lotyniškas žodis cuprum (varis) perėjo į daugelį dabartinių Europos kalbų (vok.: Kupfer, pranc.: cuivre; angl.: copper ir pan.).
3 Esti teiginys, kad graikai Afroditės kultą perėmė iš Kipro, tačiau jis nelaikomas įrodytu ir neginčijamu.
4 Apollod. III. 14. 3.
5 Čia ir toliau cituojamas Antano Dambrausko vertimas (Ovidijus. Metamorfozės. – Vilnius: Vaga, 1990).
6 Ov. Met. I. 750–780; II. 1–339.
7 Ov. Met. VIII. 152–235.
8 Plin. XXXV. 36. 65–66.
9 Plin. XXXV. 36. 95.
10 Ov. Met. X. 252.
11 Tac. Hist. II. 3. 2.
12 Nors taip teigė Horacijaus komentatorius Porfirionas (Porph. De arte. Praef.), tačiau dabar daugelis tyrėjų tuo abejoja.
13 Tačiau reikia pabrėžti, kad dar antikoje jis buvo suvokiamas kaip literatūros teorijos darbas. Kvintilianas vadina jį „liber de arte poetica – knyga apie poezijos meną“ (Quint. VIII. 3. 60). IV a. po Kr. gramatikas Porfirionas, parašęs komentarus visai Horacijaus kūrybai, irgi veikalą vadina ne laišku, bet knyga: hunc librum, qui inscribitur „De arte poetica“… – šią knygą, kuri pavadinta „Apie poezijos meną“… (Porph. De arte poetica. Praef.). Naujaisiais laikais šis Horacijaus kūrinys aptariamas kaip literatūros teorijos veikalas.
14 Čia ir toliau cituojamas Eugenijos Ulčinaitės vertimas (Horacijus. Poezijos menas / Romėnų literatūros chrestomatija. – Vilnius: Mokslas, 1992).
15 Hor. De arte. 9–10.
16 Hor. De arte. 23.
17 Arist. Poet. 1450b–1451a.
18 Hor. De arte. 25.
19 rem unam, Hor. De arte. 29.
20 totum, Hor. De arte. 34.
21 lucidus ordo, Hor. De arte. 41.
22 ordo, Hor. De arte. 42.
23 Hor. De arte. 38–40.
24 Hor. De arte. 45–88.
25 Hor. De arte. 51.
26 Hom. Il. VI. 146–148.
27 Arist. Poet. 1449a. Čia ir toliau cituojamas Marcelino Ročkos vertimas (Aristotelis. Poetika / Aristotelis. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Pradai, 1990).
28 Cic. Or. 57 .191; Quint. IX. 4.136.
29 Horacijus turi galvoje Terencijaus komedijos „Pats save baudžiąs“ veikėją (Ter. Heaut. V. 4).
30 Hor. De arte. 102–103.
31 Cic. De or. II. 45, 189, 190.
32 Quint. VI. 2. 26.
33 Hor. De arte. 108.
34 Arist. Rhet. 1389a–1390a.
35 Hor. De arte. 131.
36 Hor. De arte. 134–152.
37 Sunku pasakyti, katrą Diomedo grįžimą turi galvoje Horacijus. Romėnai labiau akcentavo grįžimą iš Trojos karo, kai iš Argo išvytas Diomedas atvyko į Italiją (Verg. Aen. VIII. 9; XI. 226), bet kikliniuose epuose buvo vaizduojamas ir Diomedo grįžimas po epigonų žygio prieš Tėbus.
38 Arist. Poet. 1451a.
39 Arist. Poet. 1450b.
40 Hor. De arte 152.
41 Hor. De arte. 176–177.
42 Hor. De arte. 178–188.
43 Hor. De arte 180–182.
44 Her. I. 8.
45 Cic. De or. III. 41. 163.
46 Plat. Crat. 425d;
47 Arist. Poet. 1454b.
48 Cic. De nat. I. 20. 53.
49 Hor. De arte. 191.
50 Hor. De arte. 192.
51 Arist. Poet. 1456a.
52 Hor. De arte. 193–219.
53 Hor. De arte. 220–250.
54 Hor. De arte. 251–262.
55 Hor. De arte. 268–269.
56 Ciceronas (Cic. De off. I. 29. 104) ir Kvintilianas (Quint. X. 1. 99) Plautą vertina labai teigiamai.
57 Neišliko nė vienos pretekstos ir nė vienos togatos. Abiejų žanrų kūrinių turime tik fragmentų.
58 Hor. De arte. 286–288.
59 Cic. De div. I. 37.
60 Platonas manė, jog kuriantis žmogus esti ypatingos, tam tikro šėlo būsenos (Plat. Ion. 534b; Phaedr. 245a).
61 Hor. De arte. 309. Vertė Dalia Dilytė.
62 Vitr. II. 19.13.
63 Porph. Hor. De arte. 357.
64 Plut. De glor. Ath. 3.
65 Arist. Poet. 1460b.
66 Rhet. Ad Her. IV. 28. Vertė Dalia Dilytė.
67 Hor. De arte. 366.
68 Val. Max. VI. 2. 12.
69 Tac. Dial. 18; Quint. X. 1. 113.
70 Hor. De arte. 382.
71 Quint. X. 4.
72 Cat. 95.
73 Plat. Phaedr. 269d. Vertė Naglis Kardelis (Platonas. Faidras. – Vilnius: Aidai, 1996).
74 Cic. Pro Arch. 7. 15. Vertė Dalia Dilytė.
75 Hor. De arte. 419–452.
76 Hor. Carm. I. 24. 7–8.
77 Čia ir toliau cituojamas Aleksio Churgino vertimas (Nikola Bualo. Poezijos menas / Poetika ir literatūros estetika. – Vilnius: Vaga, 1978. – P. 139). Plg. Horacijaus eilutes: „Dar nežinotos lig tol tragedijos žanrą išrado / Tespidas, sako. Jisai artistus vežiojo vežimuos, / Liepdamas jiems vaidinti, išsitepus nuosėdom veidą“ (De arte. 275–277).
78 Hor. De arte. 189.