„Metų“ akcentai

2001 m. Nr. 5–6 / Kai kurie kritikai tvirtina, kad Tokarczuk šioje istorijoje pavyko sukurti absoliučios vienovės įspūdį. Mirtis ir materija, subjektyvumas ir objektyvumas, natūra ir kultūra, filosofija ir kasdieninė veikla, kaita ir pastovumas…

1995 m. Nr. 11 / Vertė Vytautas P. Bložė
Kai Jau Išsiruoši Itakėn,
žiūrėk, kad užsitęstų kelionė,
kad nuotykių būtų pilna ir atradimų.
Lestrigonai, kiklopai,
rūsius Poseidonas – nesibijok jų –

2012 m. Nr. 2 / Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa / Gimtojoje Vengrijoje nemadingu rašytoju vadinamas László Krasznahorkai jau po pirmo romano „Šėtoniškas tango“ (1985) sulaukė nedidelio, bet ištikimo skaitytojų būrio.

2014 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Kanadiečių rašytoja Alice Munro, pernai tapusi Nobelio premijos laureate, gimė 1931 m. Ontarijo provincijoje. Retas atvejis, kai rašytojas gauna tokį aukštą įvertinimą už apsakymus.

2014 m. Nr. 5–6 / Vertė Vytas Dekšnys / Per tave pasigėręs pavasario raktininkas
pametė raktus.
Menkniekis: krūmokšniai liks atrakinti,
slyvos žiedai per amžius kris ant mūsų.

1995 m. Nr. 1 / Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pirmą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į savo kraujuojantį, suodiną glėbį…

2018 m. Nr. 4 / Kodėl pasakos, o ne romanai, ne dramos, eilėraščiai ar kelionių atsiminimai, jei pats H. Ch. Andersenas išbandė visus šiuos žanrus, o pasakas kūrė tik tam, kad užaugę su jomis vaikai suprastų ir tai, ką tuomet jis rašė suaugusiesiems?

2015 m. Nr. 3 / Tuos pirmuosius metus po Kovo 11-osios šiandien regiu kaip mane ir mano kartą apėmusią euforiją, kurioje ieškota ne tik dvasinės, bet ir geografinės laisvės. Pamenu, apie 1988 metus…

2013 m. Nr. 12 / Dažnas teiginys, kad mitas atgimė XX a. pradžioje. Virginia Woolf yra sakiusi, jog esminis lūžis žmogaus mąstyme įvyko maždaug 1910-ųjų gruodį. Tuo metu Londone buvo atidaryta pirmoji postimpresionizmo paroda…

1991 m. Nr. 2 / Tai todėl dabar aš vienas imsiu staugti,
šaukti, verkti, dusti, aimanuoti,
kad visi kaip vienas kalbininkai
baigia jau papjaut lietuvių žodį.

2008 m. Nr. 10 / Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

2004 m. Nr. 7 / Su rašytoja Jurga Ivanauskaite kalbėjosi ir susirašinėjo literatūrologė Solveiga Daugirdaitė/ Budizmas išmokė požiūrio, kad gyvenimas ir taip yra kančia, kad dera mokytis jos išvengti, užuot save dauginus ir draskius žaizdas…

2003 m. Nr. 1 / Bruno K. Öijeris – vienas žymiausių švedų poetų, priklausančių aštuntojo dešimtmečio anarchlstiškai literatų grupei „Vesuvius“. Debiutavęs 1973 metais, netruko išgarsėti kaip autsaideris ir nuožmus visuomenės kritikas…

2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.

2009 m. Nr. 5-6 / Nesugyjančiame sutemų kateteryje
baltas krešantis pušynas:
jūros pirštinėje
juodos mano plaštakos
pilnos dangaus parafino

2009 m. Nr. 11 / Tai Jums aš noriu papasakoti, ką pamačiau vieną sykį Nataliukės darže, Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią, žemę. Jūs nepatikėsite – aš pamačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais…

2013 m. Nr. 1 / Žinoma, eilėraštis – eilėraštis šiandien – stipriai linksta į nebylumą, tai akivaizdu. Manau, tai susiję, net jei ir netiesiogiai (negalima to nuvertinti), su žodžių atrankos sunkumais, greitu sintaksės nuolydžiu ar budresniu elipsės pojūčiu.

2003 m. Nr. 3 / Intelektualai turi aiškią pareigą: pasakyti, kas dabar vyksta. Niekada ji nebuvo tokia sunki, nes visada buvo aiškus priešininkas. Neigiant priešininkus tai lengva, todėl jų paieškos labai intensyvios, jų daug: nuo globalizacijos ir kapitalizmo ryklių…

1992 m. Nr. 12 / namų apyvokos daiktai, patvarūs nuzulinti daugybės rankų rakandai patikimi, tvirti kada jau virtę pelenais kasdieniai net nepastebimi darbai ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus užkimus nuo lojimo Bitė kaliausė, įkelta į vyšnią

2007 m. Nr. 7 / Serhijus Žadanas (g. 1974) – poetas, prozininkas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Šešių poezijos rinkinių ir trijų romanų autorius. Šiuo metu gyvena Charkove.

2006 m. Nr. 1 / Kad ir kas mirtis būtų, per sunku ją suvokti, Jono Aisčio žodžiais tariant, kad tai – aukšto skliauto nemarioji klaikuma. Bet tai yra taip pat poetinis įvaizdis, išgalvotas dalykas, skydas apsiginti nuo to, ką mes tikrai žinome mirtį esant…

2011 m. Nr. 11 / Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

2008 m. Nr. 12 / Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai / Tavo laišką skaičiau apsivertęs popieriais. Buvau ką tik perskaitęs vieno mano draugo atsiųstą šviežią straipsnį apie Magritte „Perspective amoureuse“ ir sėdėjau triūsdamas…

2011 m. Nr. 1 / Rašytojas Ramūnas Kasparavičius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Šioje ašarų pakalnėje tikiuosi numirti ir būti palaidotas aukštame kalnelyje…

2005 m. Nr. 8-9 / Kokia nauda iš šios nematomos galios, vadinamos literatūra? Kaip jau minėjau, užtektų atsakyti, kad ji yra gėrybė pati savaime ir todėl neprivalo būti kam nors naudinga.

1992 m. Nr. 3 / Nežinau, nebėra net prasmės dar sykį klausti, ar vienu tarpu buvai išėjusi, ar tu trinktelėjai durimis išeidama kaip tik tuo metu, kai kritau į užmirštį, ir gal todėl noriu tave paliesti…

2015 m. Nr. 8-9 / Dvidešimt penkerių metų jaunuolis buvo perskaitęs visas M. Duras knygas ir kelerius metus kasdien rašė jai laiškelius, o sykį ji pasikvietė jį taurei vyno ir jis pasiliko kartu su ja šešiolikai metų, iki pat jos mirties

1996 m. Nr. 6 / Aš važiavau autobusu, ir šnekus kaip visi tikri airiai vairuotojas iš pradžių užsiminė apie Martello ir Joyce’ą. tačiau niekas nė galvos nepasuko. Bet kai jis pranešė: „Kairėje Bono sodyba!“ – autobusas vos neapvirto…

1993 m. Nr. 5 / Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas…

2014 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda / Dvidešimt septyni kauliukai, trisdešimt penki raumenėliai, apie du tūkstančiai nervų ląstelių kiekvienoje mūsų penkių pirštų pagalvėlėje. To visiškai pakanka, kad parašytum „Mein Kampf“ arba „Mikės Pūkuotuko trobelę“.

2019 m. Nr. 5–6 / Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas. / Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų.

2008 m. Nr. 7 / Aptardama tobulo kūrinio sampratą, Dalia Dilytė pristato Ovidijaus „Metamorfozių“ pasakojimą apie Pigmalioną ir Horacijaus poema „Poezijos menas“. Žinoma, smulkius trūkumėlius galima atleisti, nes klysta visi, net pats Homeras.

1994 m. Nr. 4 / Pirmasis gyvas Vilniaus paveikslas man buvo Šventos Kotrynos bažnyčios Šventorius. Žaliuojantis saulėtas skveras, įrėmintas į pajuodusius nuo gaisrų griuvėsius.

2007 m. Nr. 4 / Šatrijos Raganos novelė „Joninių naktis“ – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu.

2008 m. Nr. 6 / Net krūptelėjau, žodžius perskaitęs. Lyg atradimas jie buvo minčiai, jau seniai ieškojusiai, kaip apibūdinti tą per daugelį metų vešliai įsikerojusią mumyse baimę.

2000 m. Nr. 7 / Lietuvai atitekęs tragiškas aukso puodas – nedidelei tautai gyventi civilizacijų tektoninių lūžių sankirtos vietoje, lemiamą akimirką sustabdyt kitos civilizacijos plėtrą į svetimas teritorijas.

2000 m. Nr. 8-9 / Ne kiekvienas rašytojas yra knygų rijikas. Ne kiekvienam tai išeina į sveikatą kaip rašytojui. Labai apsiskaitęs žmogus šiandien gali pasirodyt netgi truputėlį nepadorus. Pernelyg viską išmanąs.

2014 m. Nr. 3 / Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali.

2010 m. Nr. 5-6 / Ištrauka iš vieno garsiausių JAV poetų, bitniko, aktyvaus politiko, žmogaus teisių gynėjo, budisto ir vizionieriaus Alleno Ginsbergo „Staugsmo“.

1993 m. Nr. 7 / Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.

2005 m. Nr. 12 / Banalybės trauka yra galinga. Literatūra visais amžiais ir visuose kraštuose patekdavo į jos gniaužtus. Nes banalybė visada turėjo didesnę paklausą negu originalumas.

2015 m. Nr. 5-6 / Išgelbėti tai, kas buvo, – puiki ir visai nebūtinai praeitį išbalinanti programa, išauganti iš troškimo kaip nors išlaikyti tą pribloškiančią žmogiškąją įvairovę. Ir Kavafis yra vienas iš nuostabiausių gelbėtojų.

2006 m. Nr. 5 / Ar iš tiesų dar turime literatūrą? O gal mums liko vien tikrovė ir kalba, lenkų kalba, su išugdyta, bet kaskart vis mažiau prisimenama tradicija?

1996 m. Nr. 2 / Visas gyvenimas – vien ribos, jų žaižaravimas, mirgesys, margaraščiai audiniai, vėjo ir voro tinklai.

1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.

1991 m. Nr. 10 / Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.

1999 m. Nr. 8–9 / „Apie skaitymą“ – tai 1905 metais parašyta Marcelio Prousto tekstas savotiškai paruošia skaitytoją romanų ciklui „Prarasto laiko beieškant“.

1992 Nr. 12 / Šiandieną, kai knygos iš Čikagos į Lietuvą vežamos konteineriais ir dalijamos universitetams, bibliotekoms ir parapijoms, gal vertėtų prisiminti tuos laikus, kai vežėme ten knygas ir dalijome jas, pažiūrėję per petį, ar kas neseka…

2016 m. Nr. 12 / Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus…

2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…

2016 m. Nr. 2 / Atsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo.

2005 m. Nr. 1 / Centre arba periferijoje yra ne autoriai ir jų tekstai, bet rašymo principai, kuriais kiekvienas rašytojas naudojasi ir kuriems konkrečiu metu priklauso kultūrą formuojanti arba kultūrą griaunanti galia.