Tėvynės varpai
Regimantas Tamošaitis. Mažutėliai ir kupranugariai
2014 m. Nr. 2
Kūryba yra gyvybinės energijos išraiška. Kūrybinė energija – duotybė, kažkas tokio, kas gaunama iš prigimties. Kaip tai atsiranda – galai žino. Gal iš genų, gal iš tėvų meilės, o gal net iš kokio pasiutimo, iš pasipriešinimo pasauliui.
Kai tos energijos nėra, individas neturi jėgų įsitvirtinti pasaulyje pagal savo prigimtį, kaip pats norėtų, ir yra priverstas prisitaikyti prie esamos tvarkos. Tai pasyvios adaptacijos būdas: mokymasis gyventi pagal taisykles, imituoti socialinės veiklos modelius ir kartoti tipiškas elgsenas. Taip atsiranda pavyzdingų piliečių, kurių laikyseną grindžia ne sąmoningi principai, bet paprasčiausias paklusnumas. Jie turi pavydėtiną savybę lanksčiai adaptuotis prie bet kokios tvarkos ir santvarkos.
Svarbi individo adaptavimo stadija yra mokykla. Žinoma, ši stadija yra pozityvi, ji socializuoja asmenis, padeda jiems tapti visaverčiais visuomenės nariais. Mokykla apskritai yra labai atsakinga už mūsų visuomenės gyvenimo kokybę. Tačiau jau mokykloje ir ypač ją baigęs individas yra mokomas kūrybingumo ir savarankiškumo. Brandus asmuo turi būti sąmoningas, laisvas ir kartu atsakingas už savo pasirinkimus. Deja, ne visi asmenys turi jėgų būti laisvi ir savarankiški. Net ir baigę mokyklą jie bijo laisvės ir nori, kad jiems kas nors vadovautų.
Antai universitete tokius baugius vargšelius atpažįstu iš karto, jie vis klausinėja: o kiek mums reikia perskaityti? Ką mums reikia žinoti? Kiek balų už tai gausime? Gal nieko negausime, tai kam mums tada visa tai skaityti?..
Taip ir norisi tokiems atrėžti: aš jums ne mokytojas, o jūs man ne mokiniai. Gal jums ir sutuoktinius gyvenime kas nors turės surasti? Kažkada pats studijuodamas skaitydavau kad ir privalomą literatūrą tik todėl, kad pats norėjau. Man tai buvo įdomu. Jokia jėga nebūtų privertusi skaityti to, kas manęs nedomino. Mane intrigavo net komunistų partijos istorija ir dialektinio materializmo teorija: kaip tie žmonijos parazitai mąsto ir kaip jie veikia? Kaip jie sugebėjo užkrėsti tokias dideles žmonių mases? Kodėl tos masės tokios kvailos? Ir kodėl visa tai nepriimtina man, lyg būčiau koks išskirtinis? Ir t. t., ir pan.
Bet dabar daugelis studentų tiesiog uoliai mokosi ir tiki, kad visa tai, kas jiems duodama skaityti, yra tikra ir reikalinga. Jie tai daro ne iš piktos valios – valios jie apskritai neturi – jie tiesiog yra silpni. Žinoma, ne visi, kalbu apie vyraujančias tendencijas. O mažutėlių nevalia piktinti. Visa, kas maža, nekalta dėl savo mažumo. Juos reikia drąsinti, įtikinti, kad ir jie yra svarbūs, įdomūs, reikalingi, kad ir jie gali įdomiai mąstyti, o ne tik kartoti kitų mintis, kad jie gali vertinti, rinktis, daryti savo sprendimus. Jie irgi gali išreikšti save. Tai ir yra svarbiausia gyvenimo kūryba – paties žmogaus tapsmas.
Reikia mokytis būti sąmoningam, stipriam, reikia mokėti priimti sprendimus. Šiame pasaulyje žmogui niekas nesuteiks saugumo garantijų, kokių nors instrukcijų, kaip elgtis visose gyvenimo situacijose. Visuomet atsiras problemų, kurias asmuo privalės spręsti pats, visiškai savarankiškai ir kūrybingai, kur niekas kitas jam negalės padėti. Nes išmoktos elgsenos kai kuriose situacijose pasirodys esančios neveiksmingos, kartais net pražūtingos. Kitaip pats seniausias kaimo diedukas savaime būtų pats geriausias gyvenimo pedagogas. Bet jo rankos įpratusios laikyti šakės ar kirvio kotą, o informacijos iš plokščiųjų ekranų jos niekaip neiščiupinėtų – kuo jis galėtų padėti naujos kartos žmogui? Naujosios technologijos – naujas ir žmogus. Na, ne visai naujas, bet savivokos lygmenyje tai jau tikrai. Arba bent jau jam pačiam taip atrodo.
Pastebėjau, kad su kiekvienais metais tų vargšelių vis daugėja. Seniau studentai tarsi turėdavo daugiau sveiko proto, buvo aiškesnės nuovokos. Jie lyg savaime suprasdavo, ką ir kiek reikia mokytis, kartais nebijodavo nukrypti nuo programų, nuo mokymosi standartų. Jie arba mokydavosi per mažai, arba mokydavosi per daug, bet visi kažkaip savaip, kažkaip individualiai. Dabar visi labiau taikosi prie nustatytų standartų, nesvarstydami jų vertės ir negalvodami apie savo interesus. Tai savotiška asmens užmaršties būsena ir įsikalinimo sistemoje situacija.
Manau, kad tokios charakterio savybės vystosi kartu su kapitalizmo įsitvirtinimu: komercinėje ir konkurencinėje sistemoje žmogus jaučiasi saugesnis, kai prisitaiko prie sistemos ir pamiršta save. Kai mokosi tik to, ko reikia, o paskui visą gyvenimą jau dirba iki užmaršties. Būti laisvam, spontaniškam ir kūrybingam šiandien yra nesaugu. Nors rizikuojant gyvenime kartais galima pasiekti ir labai didelių laimėjimų, bet ne visi mažutėliai išdrįsta galvoti ir veikti netradiciškai, kurti savo vizijas.
Taigi kapitalizmas slopina vidutiniško statistinio asmens laisvę, jo spontaniškumą, kūrybingumą, naikina asmeniškus gyvenimo tikslus ir vertybes. Žmonės ima gyventi lyg ne savo, o primestą gyvenimą. Jie egzistuoja nebe sau, bet tarnauja komercijos mašinai, visagaliui kapitalo pasauliui, kurio įrankiai yra ir politika, ir valdžios mechanizmai. Juk be kapitalo neegzistuoja jokia valdžia. O valdžios jėga yra sudėtinė nuasmenintų ir pavergtų žmogelių masė, kurią savo tikslams naudoja valdžios viršūnėse atsidūrę vienetai. Tiems vienetams mintis apie savaiminę žmogaus vertę ir kūrybingumo prasmę yra tiesiog juokinga, neverta pinigo, nes žmogaus vertė nematuojama pinigu. Nelygstamos asmens vertės negalima išreikšti pinigine ekonomine reikšme. O valdžios ir pinigų žmonėms tokių nepamatuojamų pinigais vertybių nebūna. Ne todėl, kad tokių vertybių nėra, bet todėl, kad pinigus skaičiuojanti sąmonė tokių dalykų nesuvokia. Kai vertybės nežinomos, jų tarsi ir nėra. Su kai kuriais veikėjais šiame pasaulyje susikalbėti būna neįmanoma.
Kai žmogus nužmogintas, kai jis paklūstantis ir nekūrybingas, jis negali ne tik pats kurti – jis apskritai neatpažįsta kūrybos kaip vertybės. Tuo mažutėliai panašūs į šio pasaulio kupranugarius, į didžiuosius: ir vieni, ir kiti nesuvokia nedaiktiškų vertybių, ir vieni, ir kiti nemąstydami įsirašo į funkcionuojančią sistemą, tik vieni kukliai įsirašo apačioje, kiti arogantiškai įsitvirtina viršūnėse ir ten jaučiasi kaip dievai.
Įdomu tai, kad ir mažutėliai, ir kupranugariai sutaria, kad tokia tvarka yra teisinga ir vienintelė, kad kitokios ir būti negali. Nes jeigu būsi kantrus mažutėlis, kada nors gal ir kupranugariu patapsi, arba dėl savo lojalumo bent būsi priartintas prie kupranugarių luomo. Tai kaip karmos dėsnio psichologija, kuri eliminuoja visą socialinio protesto energiją ir išsaugo sistemos stabilumą. Bet mes europiečiai…
Viskas, ko neatpažįsta nekūrybingas mažutėlis, visa, kas netipiška, nestandartiška, jį gąsdina ir trikdo, nes ima svyruoti pasitikėjimas sistema, ant kurios tas mažulėlis įsitaisęs kaip nepastebimas parazitas ir iš kurios jis imasi drąsos gyventi. Juk visos galių sistemos apaugusios parazitų masėmis, ant tų masių jos ir plūduriuoja kaip Ričardo Gavelio aprašytas šūdo gabalas.
Anapus jį saugančios sistemos, kuri yra mažutėlio tapatybės dalis, negali būti jokių savaiminių vertybių ir tiesų. Sistema mažutėlio sąmonei turi būti visagalė, nes nuo jos dydžio priklauso ir mažutėlio gerovė. Tai funkcinė sistema, kur sistemos visuma kuria jos dalių reikšmes, o iš dalių reikšmių formuojasi visumos reikšmė. T. y. sistema apsprendžia ją sudarančias dalis, o dalys apsprendžia sistemą. Toks uždaras, hermeneutinis ratas, kurio ypatybė – anonimiškumas – griauna vakarietiškąją asmens sampratą, naikina subjekto individualumą. Tokia sistema stipriai veikia, bet už veiksmus niekas nėra atsakingas, kaip mašina nėra atsakinga už sukeltą avariją, jeigu vairuotojas pabėgo.
Taigi gyvybinė energija šiandien susilaukia rimtų išbandymų. Tačiau tai, kas jos nepražudo, ją sustiprina. Kai pagalvoji, taip net smagiau gyventi, tai dramatiška kova už būvį, ir tai kur kas geriau nei ta stagnacinė aplinka, kuri kadaise slopino visus talentus be išimties tarsi kokia klampi begalinė pelkė. Komunistinė sistema buvo sustingusio laiko kanalizacija, joje visiškai niekas nevykdavo, tik kartais nuodingi burbulai kildavo į paviršių, nuodydami visus tuos, kurie bandydavo įkvėpti gaivaus oro, kaip žinia, ateinančio „iš laisvųjų Vakarų“. Žinoma, tie „laisvi Vakarai“ buvo gryna fikcija, savotiškas religinis tikėjimas laisvės galimybe. Tikroji žmogaus laisvė turi kilti iš jo paties, o ne plaukti iš pašalės.
Vis dėlto gerai, kad yra kapitalizmas (jam alternatyvos nėra), ir gerai, kad yra individų kova už būvį, nors, žinoma, ne kiekvienas tuo gali džiaugtis, ir tie, kurie gali, džiaugiasi neilgai – čia juk viskas laikina. Ir daiktai, ir juos gaminantys žmonės.
O daiktų dabar yra tikrai visokių, labai naudingų ir išmanių… Paprasčiausias telefonas dabar veikia geriau nei mano smegenys, nebeprisimenančios net daugybos lentelės. Kai gerai pagalvoji, visus juos sukūrė vis dėlto ne kokie mažutėliai, bet kūrybingieji, išradingieji. Visa tai – drąsaus proto darbai, prasidedantys nuo Aristotelio ir dar anksčiau. O nūdienos mažutėliai gali tuos daiktus tik kopijuoti ir dauginti, kaip tai ir daro kinų „pasaulinis fabrikas“.
Bet tu – net jeigu nieko nesukuri ir moki tik naudotis kitų kūriniais – nebijok, tu taip pat būsi reikalingas, jei tik mokėsi prisitaikyti. Tau irgi čia vietos bus, nes be vergų masės nesivysto jokia civilizacija.
Leszek Bugajski. Lenkų literatūros piramidė
2014 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Dar keli ar keliolika mėnesių ir bus praėjęs ketvirtis amžiaus nuo tada, kai Lenkijoje (o kaimyninėse šalyse šiek tiek vėliau) pasikeitė santvarka ir socialinė, ūkinė sistema. Teoriškai tokios permainos neturėtų turėti ir neturi tiesioginės įtakos literatūrai kaip kūrybinei veiklai, vis dėlto jos daro ryškų poveikį ir netgi iš esmės daug ką keičia. Visų pirma buvo panaikinta cenzūra ir atsivėrė durys užsienio literatūrai, kuri iki to laiko – dėl įvairiausių priežasčių – buvo laikoma anapus „geležinės uždangos“. Pradėti leisti solidūs verstiniai veikalai, ankstesnės valdžios laikyti politiškai ydingais, o šalia jų ėmė laisvai plaukti visa pramoginės literatūros, ar greičiau – rašliavos, – upė. Kad ir kaip būtų nemalonu, reikia pripažinti, kad ji sukėlė akivaizdų, keletą metų trunkantį susidomėjimo tėvynine literatūra nuosmukį. Nėra ko stebėtis: išrankūs skaitytojai skaitė tai, kas anksčiau buvo neprieinama, o tie mažiau išrankūs staiga suvokė, koks mielas žaidimas gali būti literatūra, kiek jos įvairiausių formų pasaulyje siūloma. Kiekvienas galėjo rasti sau ką nors įdomaus. Leidėjai, žinoma, aiškiai tai suvokė ir vis nenoriau leido lenkų rašytojų kūrinius – šiems atėjo „didžiojo liūdesio“ laikas.
Po kelerių metų ta padėtis pasikeitė, nes juk kiekvienos šalies kultūra privalo turėti savo literatūrą ir ja užsiimantys sąmoningai ar nesąmoningai šitai suvokia. Kas nors turi kūrybiškai analizuoti tikrovę, kurioje gyvename, ir pakišti mums veidrodį, kad pasižiūrėtume, kaip atrodom. Pamažu, pamažu, o paskui vis intensyviau ėmė kilti nauji, ambicingi lenkiškai parašyti kūriniai. Šalia jų audringai išsiveržė tautinė pramoginė literatūra, nes dalis rašytojų ir literatūros gerbėjų apsvaigo nuo žinių apie grishamų, ludlumų ir kitų autorių uždarbius – žinoma, nieko čia blogo: normaliai funkcionuojanti literatūra privalo turėti tam tikras lentynas, kuriose atsiranda įvairi, mažiau ir labiau išlavintą skonį patenkinanti produkcija.
Kalbu apie tai, nes tais „didžiojo liūdesio“ metais nedovanotinai suiro literatūrinių procesų vientisumas, – dingo ir nutilo daug lenkų literatūrai svarbių rašytojų, o daugybė iškilių, reikšmingų kūrinių taip ir nebuvo skaitytojų deramai pastebėti. Pasikeitus santvarkai, kažkur, pavyzdžiui, prašapo Jerzy’io Andrzejewskio knygos, Andrzejaus Kuśniewicziaus (jo netgi anksčiau, nei buvo paviešintos jo bendradarbiavimo su komunistine Lenkijos valdžia tamsiosios pusės), Władysławo Terleckio ar naujų literatūrinės išraiškos formų ieškančių autorių, tokių kaip Leopoldas Buczkowskis, Teodoras Parnickis ir dar jaunesnis – Józefas Łozińskis, kūryba. Iš dar vis kuriančių, vyriausių socialistinės Lenkijos laikų rašytojų kartos žmonių sąmonėje išliko turbūt (šalia Nobelio premiją gavusios Wisławos Szymborskos) tik Jarosławas Iwaszkiewiczius, bet ir tas ne kaip puikus poetas ir prozininkas, o kaip įdomių dienoraščių autorius. Taip pat Tadeuszas Konwickis, bet jis jau seniai pasakė tai, ką norėjo literatūroje pasakyti, ir daugiau nerašys. Jis visų gerbiamas, skaitomas, vis dar populiarus, bet jeigu dar kas nors jo išleidžiama, tai tik pokalbiai su juo arba žurnaluose rastų, anksčiau niekada knygose nespausdintų straipsnių rinkiniai. Konwickis, anksčiau gyvai reagavęs į tai, kas vyko šalyje, ir ano šimtmečio penktajame dešimtmetyje aktyviai dalyvavęs kuriant naujus kultūros procesus, paskui tapo vienu iš tų procesų kritikų ir buvo spausdinamas tik pogrindyje, kur jo raštų nepasiekė cenzūra. Sulaukęs garbaus amžiaus, jau neberanda jėgų „meniškam“ boksui su nauja tikrove. Be prieš tai išvardytų, literatūros scenoje, tiesą sakant, teliko vienas Wiesławas Myśliwskis, keleriais metais jaunesnis už Konwickį ir daugiau nei viena karta už Iwaszkiewiczių.
Ir štai Myśliwskis yra šiandien tarsi lenkų literatūros imperatorius, rašytojas, esantis literatūros, tokios, kokią turime, piramidės viršūnėje. Niekas nesikėsina į jo vietą. Tai, ką rašo, yra unikalu, gilu ir išmintinga, tai turi gilias tradicijas ir kartu siejasi su šiuolaikybe, kitaip tariant: yra vertinga. Myśliwskis turi nepaprastą Dievo dovaną: rašydamas apie paprastus dalykus, sugeba užčiuopti ir iškelti jų filosofines gelmes ir tą daro nepriekaištingai meniškai. Todėl nenuostabu, kad du kartus (1997 ir 2007 metais) gavo Nikės premiją – prestižiškiausią lenkų literatūros premiją, o tai sustiprino jo autoritetą visuomenės akyse ir išgarsino pavardę. Šiuo metu jo naujas romanas „Paskutinis išdalijimas“ – o jis labai retai išleidžia naujus kūrinius – yra viena iš sėkmingiausiai Lenkijoje parduodamų knygų.
Antroje šios piramidės lentynoje yra nedidelė grupelė rašytojų, kurie buvo žinomi dar prieš santvarkos pasikeitimą, ištvėrė tylos laiką ir į knygynus grįžo su naujomis knygomis, kitaip tariant, prisitaikė prie naujosios tikrovės ir dar išlaikė savo kūriniuose tai, kas buvo geriausia, nepasiduodami komercinės knygų rinkos spaudimui. Jų tik saujelė, bet visų pirma reikėtų paminėti Józefą Heną, labai populiarų anų laikų prozininką, aprašiusį per karą patirtus išgyvenimus, ir taip pat puikų eseistą. Pastaraisiais metais jis, ko gero, rašo tik puikius prisiminimus. Toliau – Marianas Pilotas. Iš vadinamosios kaimiškosios lenkų prozos išaugęs rašytojas, sugebantis sėkmingai kurti po to, kai visa šios rūšies literatūra, nuolatos besiilgėdama dingstančios kaimo kultūros, jau seniai išsikvėpė. Jis savo stebėjimų lauką plečia pasitelkdamas sapnus, vizijas, skaitytoją užgriūva išraiškingos kalbos lavina, kuri plūsta paskui srautais besiveržiančias veikėjų mintis. Ankstesnis romanas pelnė Pilotui Nikės premiją, naujausias, ką tik pasirodęs – „Individas“ – jau sulaukė nemažai pačių geriausių vertinimų. Na, ir galiausiai Januszas Głowackis – rašytojas, jau kelis dešimtmečius ironiškai aprašinėjantis lenkų papročius, o kai buvo nuvykęs į JAV – ir tenykščius. Bet jis nėra koks nors paprastas pašaipūnas, šis autorius sugeba ironija ir tariamu cinizmu persunktu kalbėjimu parodyti savo prozoje visą žmogaus kančių, nevilties, taip pat ir uzurpavimo, veidmainystės gamą. Turbūt galima pasakyti, kad tai toks truputį linksmas Dostojevskis. Prieš santvarkos pasikeitimą debiutavęs ir išgarsėjęs, jauniausias iš šios grupelės Eustachy’is Rylskis nekeičia savo rašymo būdo, dėl kurio anuomet buvo pastebėtas: klasikiniu stiliumi rašo meistrišką, kruopščiai sunarstytą prozą, preciziškai parinkdamas kiekvieną detalę.
Kita labai išsiskirianti grupė – rašytojai, kurie debiutavo santvarkos permainų metais ir šiandien, jau būdami vidutinio amžiaus, taigi sulaukę pilnos brandos, sudaro pačią aktyviausią ir ryškiausią lenkų literatūros kartų formaciją. Menine prasme nedaug kas juos jungia, bet visi jie yra patyrę esminius „formavimosi“ išgyvenimus, taigi santvarkos pasikeitimo euforiją, nepaprastą laiką, kada tauta net springdama ryte rijo laisvę. Jie žvelgia – taip man atrodo – į šiuo metu vykstančias permainas, į naują tikrovę su augančiu nusivylimu, o jeigu ne su nusivylimu, tai su pojūčiu, kad jaunystėje išgyventa euforija grimzta į stabilią pilką kasdienybę ir apmiršta. Jie tarsi laukia, kaip gi toliau keisis ir formuosis mūsų pasaulio veidas, kad galėtų jį pažinti ir aprašyti. Nes to iš jų ir tikimasi – tokia, kas be ko, padėties, kokioje jie atsidūrė, logika – jie turėtų atspindėti literatūros, kaip visumos, galią, jų prašoma pasisakyti įvairiausiais su literatūra susijusiais ir nesusijusiais klausimais. O jie – laukia. Toks įspūdis, kad jie mano, jog tikrovė, kurioje jie kuria, yra dar iki galo nesusiformavusi, dar per daug nestabili, todėl jos analizavimas literatūriniais metodais vargu ar galėtų būti vainikuotas ir pažintine, ir menine sėkme.
Naujausia Nikės premijos laureatė Joanna Bator geriausią prozą rašo tada, kai pagrindinė jos kūrinių pasakotoja grįžta į gimtąjį miestą ir jame tyrinėja sudėtingą savo giminės ir visuomenės praeitį. Stefano Chwino elegantiškuose, klasikiniuose romanuose su pasimėgavimu, labai efektingai grįžtama į istoriją, taip pat ir Jerzy’is Pilchas savo puikiuose kūriniuose eksploatuoja tai, ką vadiname „mažosiomis tėvynėmis“, kitaip tariant, jį kaip žmogų suformavusį regioną: kultūrų paribį, liuterišką gyvenimo būdą, prieš keletą dešimtmečių tą visuomenę valdžiusius santykius. O Andrzejus Stasiukas, persikėlęs iš Varšuvos į Lenkijos pietus, dalijasi su skaitytojais užburiančiu naujojo krašto žavesiu arba pusiau reportažiniais metodais aprašinėja savo keliones po Europos „provincijas“ – tuos jos regionus, kurie yra pasilikę didžiųjų civilizacijos ir kultūros permainų, prievarta sukeltų kuriant kontinentinę bendriją, paribiuose. Andrzejus Sapkowskis dar radikaliau nusisuko nuo tikrovės – labai sėkmingai pradėjo kurti fantastinį pasaulį, ir tai, kaip rašytojas, daro itin meistriškai. Savo keliais eina ir Olga Tokarczuk, rašydama tai apie praeitį, tai apie keliones, užkabindama feminizmo temas arba įpindama kokią nors ekologinę kriminalinę istorijėlę. Literatūros kokybės prasme dėmesį patraukia Michało Witkowskio proza, bet šis autorius išgarsėjo visų pirma todėl, kad rašo apie homoseksualų gyvenimą. Jaunesni, bet jau turintys gana neblogą, puikiai įvertintą kraitį, – Dorota Masłowska ir Jacekas Dehnelis. Jis – taip pat vertinamas ir kaip geras poetas – savo proza drąsiai žengia į pasaulio meno istorijos (Balzacas, Goya) gelmes, ji – jauniausia iš čia minimų – labai įdėmiai stebėdama mūsų tikrovę, o jau ypač klausydamasi tos tikrovės kalbų, pasiekė didelių laimėjimų (itin įdomus jos romanas „Karalienės povas“), tačiau pastaruoju metu ji pasuko prie populiarios kultūros klišių ir, atrodo, šis sprendimas menine prasme nėra sėkmingas.
Šią rašytojų grupę labai sėkmingai vejasi jaunesni, bet talentingi autoriai, parašę vieną arba daugių daugiausia dvi knygas. Daug tarp jų intriguojančių individų ir kol kas sunkoka kalbėti apie jų kūrybą apibendrintai, nes kiekvienas šių rašytojų dar gali ir privalo nustebinti savo dar iki galo neatskleistu talentu. Čia pirmauja – bent jau skaičiumi – jaunos ponios, tarsi patvirtindamos sociologinius tyrimus, kad ir tarp skaitytojų yra daugiau ponių nei ponų. Na, o jeigu ponios skaito daugiau, tai ir jų atstovės daugiau rašo. Ir tai atitinka sveiką protą. Pavardės, kurias jau dabar galima ir reikia garsiai ištarti kaip vertas dėmesio ir daug žadančias (žinoma, su aiškia pastaba, kad tarp neišvardytų lieka nemažai reikšmingų), yra: Justyna Bargielska, Katarzyna Gondek, Zośka Papużanka (jau nominuota Nikės premijai), Małgorzata Rejmer bei Bohdanas Sławińskis. Visi jie ieško literatūroje savo kelio, originalių temų ir savitų būdų, kaip tas temas pateikti, o kai reikia – paleidžia fantazijos vadžias. Jie atstovauja tai kartai, kuri, manau, po poros metų labai stipriai pasireikš lenkų literatūroje.
Šioji jau nemažai metų laukia visiškai naujo, šviežio kraujo, laukia nekompleksuotų, drąsių rašytojų, sugebančių stoti akis į akį su pasauliu, kuriame gyvena. Jau be jokios nuostabos, kad įmanoma gyventi apynormalėje šalyje, bet su žinojimu, jog laisvė yra kažkas natūralaus, kad knygų rašymas – tai ne vien romantiškas sielos šėlsmas, bet ir sunkus darbas, turintis tikslą liudyti tai, kas nutinka žmogui pasaulyje, kuriame jis gyvena, kad literatūra privalo siekti ne politinių, o tik meninių tikslų. Baigdamas rašau gana banalius dalykus, bet mane apėmęs jausmas, kad lenkų literatūra, nors ir žydi „tūkstančiais žiedų“, yra kažkokia įsibaiminusi. Autoriams trūksta drąsos bandyti kurti „panoraminius“ romanus – buitinius, šiuolaikinius, kurie paprastai sudaro pagrindinę sveikai besivystančios literatūros srovę. Mūsų žmonės sugeba rašyti, ir daugelis rašo puikiai, bet man jų rašyme trūksta platesnio žvilgsnio, bandymų aprėpti Visumą. Jeigu jau vaizduoja mūsų pasaulį, panašiai kaip kad tą darė Naujoji banga praeito šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, tai vaizduoja jį nosimis žemę ardami – neturi drąsos pasižiūrėti į jį iš paukščio skrydžio. Ir tai kaip tik ir yra užduotis jauniesiems, nes jie jau neprisimena senųjų kartų genotipo persmelkusios baimės, jie yra nuo užgimimo laisvai kvėpuojantys pasaulio piliečiai.
Dalia Tamošauskaitė. Nėra nieko makabriškesnio už atmintį
2013 m. Nr. 11
Kas dabar bepasakys, ar labai senas ir žilas buvo išminčius, konstatavęs, jog niekada nereikia siekti svajonės paversti tikrove. Arba padaryti tai, ko kadaise nepadarei. Šiaip ar taip, nepaprastai protingas buvo tas išminčius. Aišku, jei ne iš jo paties klaidų toji tiesa nulipdyta… Nors vargu. Juk jeigu vasarą nebūtų buvę nuspręsta pakeliui į Zarasus kiek nukrypti nuo kurso ir pasukti į Rokiškio kraštą, taip aštriai nebūčiau to suvokusi ir aš. Ko būtent?.. Ogi kad Jono Strielkūno eilėraščio posmas „Kurgi tu, poete, išėjai? / Juk tenai, už paskutinio spindžio, / Tebelaukia Salos, Kamajai / Taip, kaip Strazdo arba Vienažindžio“, tiesiai šviesiai sakant, visiška nesąmonė. Na, tik nereikia iškart įsižeisti / susižeisti – normalus tas posmas!.. Ir visas eilėraštis. Tačiau niekas nė vieno iš jų ten nebelaukia. Ir, atrodo, seniai.
Po pasivaikščiojimo aplinkui Kamajų bažnyčią, po vieno kito žvilgsnio į aukštoje žolėje skendinčias kapines ima rodytis, jog daugybę metų žmogus nėra čia kojos įkėlęs. Mat jeigu būtų, kaipgi šitaip kapų neprižiūrėtų?!. (Juk pas mus kapinių kultas: alpinariumai, takeliai, dekoratyviniai krūmai, spalvingi gėlių darželiai…) O jeigu nėra žmonių, kas begali laukti?!. Na, nebent tas gal dar nė pusės amžiaus nenugyvenęs pilietis… Juk ne bet kur, o ant suolelio, prie pat paminklo Antanui Strazdui. Per šitokį karštį!.. Tad išsyk lieki sužavėtas ištikimybės ir begalinio atsidavimo. Tiesa, tuojau pat taps aišku, kad ne Strazdui… Bet trauk jį devynios. Svarbiausia, kad paklaustas, ar žino, kur Strazdas palaidotas, žmogus mandagiai pasuka galvą ton pusėn, kur stovi klausiantysis… Ir iš pradžių net atrodo, kad stengiasi išgirsti klausimą. O kad paskui tik sumosuoja rankomis tarsi kokiais sparnais, visai natūralu. Kuriems galams tu čia jam reikalingas, jei nieko neturi?!. Na, jei yra tokių svarbių darbų, pavyzdžiui, įsispitrijus spoksoti į kiek tolėliau esančios krautuvės duris. Kas žino – gal kaip tik tuo momentu, kai tu „po dušam“ bendrausi su nepažįstamais ornitologais, ieškančiais kažkokio paukščio pėdsakų, pro parduotuvės duris tik šmurkšt ir išnirs koks iš matymo savas tipelis… Su „bambaliu“ stipriausiojo. Savaime aišku, tokios brangenybės niekas taip sau rankose nesineš – slėps vidinėje palaikio švarko kišenėje. Arba tiesiog užantyje. Na, gal dar bato aule… Ale juk vis tiek suprasi, kad turi!.. Kaip aiškino vienas seniai nebevartojantis alkoholikas su dideliu stažu, tai, turi žmogus ar ne, išduoda tiesiog jo laikysena. Eisena. Mat jei turi, eini ne susikūprinęs, vos vilkdamas kojas (na, sausros kamuojamas), o drąsiai. Iškėlęs galvą kiek tiktai įmanoma. Tiesa, kai termometro stulpelis visai prie trisdešimties, maža vilties ten ką pamatyti… Nebent visai vakarop. Juk jeigu po vakarykščios jėgų ir taip vos per nago juodymą, karštis kimba kaip reikiant.
Viena, kas Kamajuose išties gražu, – brukas. Arba akmenimis grįsta aikštė. Kaip aikštingai, suraukusios kaktą mestelėtų kiekvieną dieną „ant kablų“ vaikštančios panelės, – priemonė kojoms išsilaužyti. Kaip konstatuotų kokie „pričiuožę“ romantikai, – bent viena aliuzija į Strazdo pasaulį. Juk gal anuomet čia taip pat būta aikštės… Kurion parapijiečiai sugužėdavo ko nors nusiderėti ir nupirkti ar nenuleisti ir parduoti… O ir pats jų ganytojas nudėvėta palaike sutana ateidavo turgun pasižmonėti. Keista tik, jog aikštė pačiame Kamajų centre su akmeniniu paminklu Strazdui, kaip pasakytų koks žodžio kišenėje neieškantis žemaitis, „blizga ir spragčioja“, o vos už keleto žingsnių – piktgėlynai (juk jeigu yra toks leksikos vienetas kaip „piktžolynai“, tikriausiai, nė šis lietuviškų žodžių darybos taisyklėms neprieštarauja). Matyt, kaip daugelyje miestų ir miestelių, ne per seniausiai centrinės aikštės rekonstrukcijos būta pagal kokį nors Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigais finansuojamą projektą. Nors, kita vertus, ko čia per daug stebėtis – juk ne kitaip ir visoje Lietuvoje. Jeigu rajonų centrai tvarkomi, prižiūrimi, atokesniuose miesteliuose, kaimuose – kaip visai kita respublika. Nors taip dažniausiai sakoma Lietuvą lyginant su sostine. Juk Vilniui – visa, kas geriausia: visos investicijos, visi projektai, visi festivaliai ir t. t., ir t. t. O provincijai?!. Nors ir ten žmonės gyvena. Daugelis net visko to paties, ką turi sostinės gyventojai, nori. Nors kažin, kaip ten iš tikrųjų su tais norais… Mat, kaip tikina gerai fiziologiją išmanantys specialistai, ilgą laiką dėl kokių nors priežasčių savo funkcijų negalintys atlikti, neturintys sąlygų savo paskirties pateisinti organai iš dalies atrofuojasi. Apmiršta. O norai? Jeigu nesi toks stiprus, kad pats pajėgtum keisti aplinką, ji keičia tave. Kuo stipresnis, tuo lėčiau… Bet dažnai – negrįžtamai.
Tad nežinia, ar bent keletą metų pagyvenęs, pavyzdžiui, Salose, labai jau besiveržtum domėtis, kur gastroliuoja Nekrošius ar Koršunovas, ką pastaruoju metu išleido Parulskis ar pastatė Cholina. Na, gal į tą būrelį prie krautuvės ir neitum… Juk jeigu niekuomet neturėtum nė lito kišenėje, t. y. kiti negalėtų tikėtis, jog kada nors ir tu pastatysi, niekas galimybės dykai „kaifuoti“ nesuteiktų. Kur ten! Nors anam gaisro gesintojui, kuris, pasičiupęs „bambalį“, pro parduotuvės duris movė lauk ne tik nesumokėjęs, bet net ir neišgirdęs pardavėjos sakant kainos, niekas tos brangenybės iš rankų neišplėšė. Vos peržengęs parduotuvės slenkstį, rodos, vienu judesiu atsuko kamštelį… Paskubom pakėlė „bambalį“ prie lūpų… Ir, kaip koks bajoras, plačiai išsižergęs, atlošęs galvą, užsivertė. „Paskui, paskui sumokėsiu, kai maisto pirksiu!“ – sumurmėjo jis, skubindamasis pro parduotuvės duris. Ir supratinga pardavėja nesivijo. Netgi nepyko. Matyt, ne pirmą sykį taip…
„Ar tiktai ledą ir tepirksite?“ – imdama penklitį, klausia šypsodamasi pardavėja. „Taip, tokią karštą dieną užtenka“, – atsakau. Ir nukreipiu žvilgsnį sau po kojomis – leidžiu suprasti, kad ilgėliau su ja bendrauti itin didelio noro neturiu. „Bet jūs turbūt kokia menininkė – jau taip apsirengusi!..“ – nepaiso mano norų. Ir neatitraukia akių nuo lininės prakaitu permirkusios palaidinės, keleto ant dešiniosios rankos užmautų medinių apyrankių. O kai pasidedu ant prekystalio margą iš kažin kokio pluošto išaustą kuprinę, moteriškė beveik rankomis suploja: „Ir tašė jūsų kokia! Viskas suderinta…“ Tad nė nemano paleisti netgi tada, kai, paskubomis piniginėn susižėrusi grąžą, pasisuku durų link: „Turbūt jau tikrai ne iš čia esate… Iš toli atvykote?..“ galiausiai pasiduodu: „Taip, iš toli. Ieškome šiuose kraštuose tokių asmenybių kaip Strazdas, Vienažindys, Širvys atminimo įamžinimo…“ – „Nėra pas mus tokių“, – jau nebe smalsiu, o labai ramiu žvilgsniu atsako mano pašnekovė. Betrūksta tik, kad pridurtų – „išsikėlė, čia nebegyvena“. O kokių septyniasdešimties vyriškis, prieš mane pirkęs keletą ledų ir gabalėlį tepamo kepenų pašteto, visą tą laiką prastovėjo kiek atokiau nuo prekystalio, kairiajame kampe, tiesiog suakmenėjęs. Vienoje pozoje. Nemačiau jo išeinančio netgi ir tada, kai įsėdau mašinon ir išsilukštenau iš popierėlio ledą.
„Ar čia, Salose, kaip nors įamžintas Strazdo, Vienažindžio ar Širvio atminimas?“ – klausiu jau nebe balzakiško amžiaus ir rūsčios išvaizdos bibliotekininkės. „Gal tu žinai – ar čia kas nors yra susiję su Strazdu, Vienažindžiu ar Širviu?..“ – greituoju būdu peradresuoja klausimą iš kitos patalpos staiga išnirusiai jaunesnei moteriai. „Ne, pas mus ne. Tik Kamajuose yra paminklas Strazdui“, – tuojau pat atsako ši. „O daugiau?..“ – neatstoju. „Na, nebent ką mokykla Kamajuose turi surinkusi. Tikriausiai kad turi“, – palengva dėlioja žodžius – svarsto – vyresnioji. „Vadinasi, nėra tokio dalyko, kaip Strazdo muziejus?..“ – netikiu. „Dvare yra žvejybos muziejus“, – jau tvirtai ir trumpai atsako. „Tai kad jis ten nedirba – tik porą kažkokių neaiškių vyrų sutikome…“ – konstatuoju. „Kokių neaiškių?!“ – nesuprasi, ar labiau nustemba, ar tiesiog supyksta. Nors aš nedetalizuoju. Tegu ir lieka taip, kaip pakrikštijau, – neaiškūs. tai bene vienintelis šiuo atveju tinkamas žodis be labai ryškios konotacijos. Ir kad chtoninės jėgos visai į nagą nepaimtų – visai juodos mintys nekiltų – greičiau iš čia į Dusetas!.. Juk ten Sartai, ten žirgai… Ten „lietuviškas beržas“.
Tiktai ieškoti to beržo teko ilgai. Netgi žinovų padedamiems. „Paminklas Širviui?.. Yra. Paėjėkite štai šita gatve šiek tiek į priekį… Pamatysite paštą… Ir kitoje pusėje bus medinis paminklas“, – užtikrintai, tad beveik be atsikvėpimo išpyškino vienas iš budėtojų prie Kazimiero Būgos paminklo. Šalia jo ant suoliuko sėdinti moteriškė, matyt, savo žiniomis abejojo – nė burnos nepravėrė. Nors abiejų pozos vienodos – ant krūtinės sukryžiuotos rankos. Tik kažin ar tai reiškė atsiribojimą, užsidarymą nuo vienas kito emocinio lauko… Visų pirma, matyt, – kad nuo priverstinės prastovos taip nepurtytų ir būtų tvirčiau sėdėti. Mat kai galiausiai radę medinį paminklą beržui grįžome, moteriškės jau nebebuvo. Vietoje jos ant suolelio sėdėjo vyriškis… Ir abu jie kažko kantriai laukė. Galiausiai tasai naujokas (na, nematytasis) ryžtingai atsistojo ir nužingsniavo skersai gatvę. Pro aukštus medinius vartus įsmuko į kiemą… O antrasis, paminklų „žinovas“, lėtai nusekė paskui… Ir kol anas išėjo, stovėjo prie aukštų medinių vartų priglaudęs ausį. Deja, netrukus pro vartus išsliūkinusio bičiulio veido išraiška vilties neteikė… Nuleista galva ir lėta eigastis bylojo – nėra. Ir gal dar ilgai nebus. Tad be žodžių vienas paskui kitą budėtojai ir vėl užėmė savo vietą prie Būgos paminklo. Tačiau po keleto minučių iš kažkur atsirado trečias… Plačiais greitais žingsniais priėjęs prie sėdinčiųjų viena ir ta pačia poza – ant krūtinės sunertomis rankomis, jis kažką burbtelėjo… Ir patraukė krautuvės link. Tiedu – kaip kokios voverės plyktelėję nuo suolo – buvo beseką paskui… Tačiau kadangi anas nė neatsigręžė, matyt, išsyk suprato, jog jiedu tam, kaip sakoma, ne lygis. Juk jis tos dienos didvyris – tuojau parneš!.. Ir keisto blizgėjimo įgavusiomis akimis abu liko laukti. Tik jau stovėdami.
Kai geru žodžiu minėdami paminklų „žinovą“ nuėjome iki pašto, priešais jį iš tiesų išvydome medinę skulptūrą. Tik ne Širviui, o partizanams. Tad, pasidairę pačių įvairiausių stilių ir meno krypčių skulptūrų parkelyje prie seniūnijos, nusprendėme paieškoti dar kokio gerai informuoto. Vieno namo kieme, prie pat gatvės, garbaus amžiaus moteriškė apžiūrinėjo gėles. „Truputėlį grįžkite atgal, pasukite į dešinę… Paėjėkite iki parko – ir pamatysite“, – ramiai ir užtikrintai paaiškino ji. Ir patikėjome. Kaipgi netikėsi, jei pats svetimame krašte nieko nežinai?!.
Parke, šalia ant kalnelio rymančio „lietuviško beržo“, budėtojų nesutikome. Nors suolelių ten – iki valiai. „Aš toks vienas, velnioniškai vienas…“ Bet nieko stebėtino – netoliese nėra nė vienos parduotuvės. Net ir karšta, kaip tądien visur kitur, ten nebuvo… Kaip dideliame pavėsyje. Labai dideliame. Tad pasėdėjome valandėlę – atsikvėpėme… Tiesa, ta tuštuma, atskirtis nuo aplinkui besiglaudžiančio miestelio veikė savotiškai. Tarsi kokiame nors ne šios žemės kampelyje būtume. Tiesa, netoliese įrengta nedidelė pakyla rodė, jog kartais čia būna žmonių. Tikriausiai nemažai. Mat, kaip galima spėti, būtent čia vasarą vyksta visi Dusetų masiniai renginiai. Tad ir šiukšlių, matyt, tomis dienomis netrūksta… O tąsyk buvo švaru. Net per daug. Juk sunku įsivaizduoti, kad parke, kur daug suoliukų, ant jų ar šalia jų nebūtų ne tik tuščių alaus „bambalių“, bet net ir skardinių nuo sidro. Tiktai gabalas silikatinės plytos ant neįprastai aukšto beržo skulptūros postamento… Tad galiausiai pradėjo rastis stačiai nejaukumas. Sakome, o gal dar nuvažiavus ir į Gipėnus?..
Bet juk būna dienų lyg tyčia – nieko gero ten nepešėme. Na, Vienažindžio senelio sodybą radome… Kaipgi nerasi, jei prie pat kelio rodyklė! Užtat žinių iš ant klėties, kurioje įrengtas muziejus, durų pakabintos informacinės lentelės – kaip iš žilo ožio pieno. Kadangi ten nurodytas telefonas, kuriuo esą galima skambinti, kad muziejų atrakintų, paskambinome… Deja, atsiliepti niekas nesiteikė. Na, taip – esame labai kalti – skambinome jau po penkių!.. Tačiau, viena vertus, laikas, kuriuo atsiliepiama, nurodytas nebuvo. kita vertus, juk paprastai vadinamuoju darbo telefonu atsiliepi netgi ir ne darbo laiku. Net jei ir nesi nei ugniagesys, nei greitosios medicinos pagalbos felčeris. Juk neatsiliepęs nežinosi, ko ir kas norėjo – o gal praleisi ką nors labai svarbaus?!. Tačiau Zarasų krašte, kaip matyti, mąstoma visai kitaip. Įtardami, kad raktą nuo muziejaus gali turėti sodybos gyventojai, bandėme prisiskambinti ir jiems. Tik ne telefonu, o prie durų įrengtu skambučiu. Tačiau kad ir kiek to išradimo mygtuką maigėme, durų niekas neatvėrė. O ir kieme, pilname žaislų ir įvairių kitų su vaikais susijusių dalykėlių, jokios gyvybės nebuvo. Tad… Beliko pasidžiaugti, kad vis dėlto radome tą vietą, kuri mena liūdesio dainių, ir… Nors liūdesys juk, kaip teigia Kahlilis Džibranas, – tik džiaugsmas be kaukės. O kas begali būti geriau už džiaugsmą?
Jau matau, kaip vienas skaitytojas suraukia kaktą, o viena, nelabai aišku, ar labiau sutrikusi, ar supykusi, skaitytoja net garsiai pasvarsto: „Ir ką tuo norėta pasakyti? Kad visa Lietuva – vien tik alkoholikai?!.“ Dideliam jos nusivylimui, tikrai ne. Nors netrūksta ne tik taip manančių, bet ir nuolat kartojančių. O jie taip elgiasi, matyt, tik todėl, kad atokiuose provincijos miesteliuose bei kaimeliuose išties daug gurkšnojančių… Bet juk kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip nori! Na, o užvis geriausiai yra pasakęs kažin koks galvočius – nėra nusikaltimas gyventi taip, kaip nori, bet nusikaltimas – taip, kaip nori tu, versti gyventi kitus. Tad geriau apie tai ir nesvarstyti. Nors kontekstas, tenka pripažinti, gana tinkamas: alkoholis – tarsi koks „Diklofosas“ muses – smegenyse žudo neuronus… O po kiekvieno užgėrimo didėjant jų kapinėms, mąžta atminties.
visa, ką norėjau pasakyti, pernelyg trivialu: niekada nereikia siekti svajonės paversti tikrove. Nesvarbu, kokia toji svajonė. Na, kad ir nuvažiuoti paieškoti Strazdo, Širvio ar Vienažindžio pėdsakų. Kodėl? Todėl, kad nėra nieko makabriškesnio už atmintį. Dar niekas niekada taip nesakė? Ir tegu. Svarbu, kad bent kartą vis dėlto apie tai pagalvojo. Kadangi nepagalvoti neįmanoma – iš tiesų taip ir yra. Juk ne kas kitas, o atmintis gali numarinti… Arba prikelti iš numirusiųjų. O kas gali būti kraupiau už viena arba kita?!.
Leonas Stepanauskas. Mažųjų archyvų slėpiniai
2013 m. Nr. 8–9
„Kas jaučia savyje kūrybos kibirkštėlę…“ – šie žodžiai iš rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko pokalbio su moksleiviais literatais per radiją mano rengtoje laidoje praėjusio šimtmečio viduryje. Juos turbūt įsiminė, o galbūt širdyje ir išsaugojo ne vienas jaunuolis, kuris vėliau pats tapo rašytoju ar literatūros žinovu. Mano sukauptų mažųjų archyvų slėpiniai atskleidžia, kad ir tuomet stengtasi jaunąją kartą nuteikti darbui, tuo pačiu ir šviesesnės ateities ilgesiui:
Kas jaučia savyje kūrybos kibirkštėlę, tas turi pats savo atkakliu darbu ir pasišventimu įpūsti ją iki degančios liepsnos.
Savo mažajame archyve taip pat išsaugojau Vinco Mykolaičio-Putino tekstą, su kuriuo rašytojas atėjo į Vilniaus radijo studiją, į laidą moksleiviams. Kreipimosi pradžia:
Mieli jaunieji literatai,
šiandien aš noriu pasidalinti su jumis viena kita mintimi apie literatūrą ir kaip jums sėkmingiau susivokti ir pasidarbuoti šioje plačioje ir taip įvairioje žmogaus kūrybos srityje. Nežinau, ar jūs esate pakankamai įsisąmoninę, kokį didžiulį ir svarbų vaidmenį atlieka literatūra ir iš viso menas tautos gyvenime. Taigi literatūra ir menas yra vieni iš esminių, svarbiausių tautos pasireiškimo būdų. Tauta gali neturėti geležinkelių, lėktuvų, fabrikų, kariuomenės, net ir savos valstybės, bet nė viena gyva tauta negali neturėti literatūros, meno. Net ir primityviausios, vadinamos nekultūringomis tautos turi savo žodinę kūrybą – dainas, pasakas, legendas – tautosaką, kuri laikinai pavaduoja joms rašytinę literatūrą. Tauta, įsisavinusi raštą, tuojau pradeda kurti rašytinę, knyginę literatūrą. Kaip tautosakoje, taip ir rašytinėje literatūroje ryškiausiai atsispindi tautos gyvenimas, buitis, charakteris, siekimai bei idealai, visuomeninė raida bei idealai ir kelias į išsivadavimą, į šviesesnį bei laisvesnį kultūrinį ir politinį gyvenimą. Tokiu būdu literatūra tampa ne tik tautos dvasinio turinio išraiška, stipriausia tautos jungtimi, bet, antra vertus, ir priemone kovojant dėl pažangos, dėl progreso, dėl šviesesnės ateities. Priemonė labai svarbi ir veiksminga. Juk rašytojas išreiškia kokią nors svarbią idėją, mintį gyvais vaizdais, piešiamais veiksmais, charakteriais, kurių vieni mus patraukia, kiti atstumia, vieni skatina tą ir tą daryti, kiti nuteikia to ir to nedaryti. Literatūros kūrinys žadina jausmus, pasiryžimą, valią, veikia ir protą. Dėl to literatūros kūrinį reikia skaityti su dideliu atsidėjimu, stengtis gerai suprasti, ką rašytojas norėjo juo išreikšti ir – kaip jis tai išreiškia…
Po tokios įžangos apie literatūros, kaip itin svarbios tautos kultūros medžio šakos, vaidmenį kalbėtojas ramiu, įtaigiu balsu aiškino, kaip atsakingai, rimtai dirbant galima ryžtis artėti prie rašytojo pašaukimo įgyvendinimo…
Šiame jaunimui skirtame tekste (jis niekur kitur nepublikuotas, į rašytojo „Raštų“ rinkinius taip pat nepatekęs) laidos svečias reiškiamą mintį vis patikslina. Lyginant su kitais V. Mykolaičio-Putino pasisakymais matyti, kad šįkart norėta labai suprantamai kalbėti:
Čia ir iškyla reikalas tinkamai pasiruošti, kad galėtume kuo vaisingiausiai literatūrą suprasti ir ja naudotis. Tiesa, gerą literatūros kūrinį supranta ir menkesnio išsimokslinimo žmonės. Vis dėlto, norint giliau, visapusiškiau suprasti literatūrą, pilniau ja gėrėtis, yra būtinas tam tikras pasiruošimas, platesnis akiratis, aukštesnė literatūrinė kultūra, išlavintas skonis, kritinis įžvalgumas.
Kaip visa to pasisemti?
Gal tiesioginės transliacijos, gal garso įrašo metu (to atmintis jau neįstengia atgaminti) radijo studijoje teko sėdėti šalia rašytojo. Jo užduotas klausimas, menu, sujaudino širdį. Esu tikras, jis buvo svarbus ne tik man, bet ir daugeliui įvairiose Lietuvos vietose mus klausiusių „radijo literatūros būrelio“ narių. Beje, taip vadinome visus moksleivius literatus, kurie parašydavo laišką, dažniausiai dar pridėdami ir savo kūrybos pluoštelį. Pamažu paaiškėjo, kad tarp klausytojų – nemažai ir lietuvių kalbos bei kitų specialybių mokytojų. Jie mums patardavo, ką nors papildydavo ir pan.
Į savo paties užduotą klausimą V. Mykolaitis-Putinas tuomet taip atsakė:
Pirmiausia reikalingi ir tam tikri įgimti gabumai bei polinkiai. Apie juos aš čia nekalbėsiu. Aš tikiu, kad jūs visi, jaunieji draugai literatai, juos turite. Aš tikiu, kad jūs mylite literatūrą, mėgstate poeziją, grožinę prozą, dramą, kad jūs sugebate pajusti literatūrinio kūrinio grožį, jį išgyventi, juo gėrėtis. Bet to dar per maža [šis ir kiti pabraukimai paties rašytojo, regis, skaitymo prie mikrofono akcentų paryškinimui, – L. S.]. Literatūros menas nėra išskirtas, izoliuotas nuo kitų meno šakų ir nuo viso kultūrinio tautos gyvenimo. Taigi jūs turite stengtis suprasti ir kitas meno šakas – muziką, teatrą, skulptūrą, liaudies meną, jūs turite sekti visą kultūrinį lietuvių tautos gyvenimą. Ypačiai teatro menas, vaidyba, muzika ir tapyba, dailėtyra artimai susiję su literatūra. Jūs patys pajusite, kaip prasiplės ir praturtės jūsų akiratis, skonis, kai imsite domėtis minėtomis meno šakomis ir stengsitės jas suprasti.
Priartėta prie patarimo, kurį tais laikais daugelis mokytojų kartodavo unisonu: mokytis iš didžiosios rusų literatūros… Iš V. Mykolaičio-Putino lūpų maksima nuskambėjo ne taip tiesmukai:
Tačiau ne vien lietuvių literatūra ir menu jūs turite rūpintis. Jūs turite susipažinti ir su kitų tautų literatūromis, dar senesnėmis ir turtingesnėmis negu mūsiškė. Yra jau nemaža vertimų į lietuvių kalbą, bet jais tenkintis negalima. Jūs turite išmokti bent vieną, o jei galima, tai ir dvi svetimas didžiųjų tautų kalbas bent tiek, kad galėtumėte skaityti knygas tomis kalbomis. Tada atsivers jums didžiuliai kūrybos lobiai, su kuriais susipažinę jūs praturtinsite savo sielos gyvenimą, savo jausmus ir protą! Ir dar du labai svarbūs dalykai…
Tie du labai svarbūs dalykai – literatūros istorija bei teorija ir kritika. Įsakmūs žodžiai:
Susipažinti su literatūros istorija, ne vien savo tautos, bet ir visuotine, būtinai reikalinga kiekvienam literatui. Kiekvienos tautos literatūra yra nuėjusi ilgą ir sudėtingą kelią. Daugelio šių dienų literatūros reiškinių negalime tinkamai suprasti nežinodami jų raidos, jų šaknų praeityje. Be to, reikia atsiminti, kad kiekvienos tautos, taigi ir mūsų, lietuvių, literatūra yra daugeleriopai susijusi su kitų Europos tautų literatūros praeitimi, jų kryptimis ir srovėmis. Nereikia įrodinėti, kad literatūros teorija padeda suprasti kūrybos pagrindus, sudėtingus jos elementus, išmoko, kaip analizuoti ir ko ieškoti literatūros kūrinyje. Literatūros teorijos žinios reikalingos tiek rašytojui, tiek kritikui, tiek skaitytojui.
Vis dėlto V. Mykolaitis-Putinas jaunuosius literatus pamoko kritiškai žiūrėti ir į… pačią kritiką. Negaili ir kitokių įžvalgių patarimų:
Geroje kritikoje jūs rasite viską, ko moko literatūros istorija ir teorija. Ir dar daugiau. Jei kritikas yra aukštos kultūros ir talentingas žmogus, jis duos ir daug ką nauja. Jis atskleis tokius kūrinio atžvilgius, kokių paprastas skaitytojas, tegu jis būtų ir literatas, išsyk nepastebėtų; talentingas kritikas išryškina tai, ko ir pats autorius nebuvo sąmoningai suformulavęs. Ne be pagrindo juk kritika laikoma ne tik mokslu, bet ir menu, kūryba. Išmokime ja naudotis.
Pokalbyje su mūsų „radijo literatūros būrelio“ nariais V. Mykolaitis-Putinas nėkart nenusilenkia to laiko stabams, kaip tuomet buvo įprasta daryti. Netgi priešingai. Paskutiniai per radiją jauniesiems mokyklų literatams skirti žodžiai tokie:
Štai jums, mieli jaunieji literatai, keletas nurodymų, kaip plėsti ir gilinti savo žinias, kaip turtinti savo literatūrinę kultūrą. Reikia ne vien meilės, ne vien žavėjimosi eilėraščiu, apsakymu, romanu, drama, bet reikia dar ir daug darbo, kad tas eilėraštis pasidarytų giliu supratimu ir vertinimu to, ką jūs skaitote. Tik tada jūs prisidėsite prie tolimesnio ugdymo mums visiems taip brangios gimtosios lietuvių literatūros.
Nuolat stiprėjo mūsų laidos ryšys su klausytojais. Moksleivius literatus, kurie atsiųsdavo laiškus, priimdavome į „radijo literatūros būrelį“. Sąrašas ilgėjo, „nariai“ džiaugėsi per transliaciją išgirdę savo vardą. Juk kiekviena laida buvo dar ir kartojama. „Iš viršaus“ lyg ir nebuvo trukdoma. Mano šiandieninė nuomonė: viską lėmė tai, kad į mūsų „žaidimą“ sutiko įsitraukti žymūs, daugelio žmonių širdis užkariavę žmonės. Mes juos vadinome „radijo literatūros būrelio“ mokytojais. Būta ir diplomatijos… Į laidą kviesdavomės ir tuometinės „lietuvių tarybinės literatūros“ autoritetus. Tiesą sakant, taip pat talentingus. Juozas Baltušis, Antanas Venclova, – jų vardai gynė mūsų „žurnalą“ nuo užsipuolimų. Be to, „žaista“ pagal sovietinės mokyklos taisykles. Juk į mokyklų literatūros būrelių susirinkimus taip pat buvo kviečiami rašytojai, skaitoma moksleivių kūryba…
Ant redakcijos stalo vis augo „radijo literatūros būrelio“ narių laiškų kalnas. Kartu su kūrybinga ir labai darbščia talkininke – jaunesniąja redaktore Rita Baltušyte, kuri pati buvo ką tik išsiritusi iš mokyklinio amžiaus, skaitėme, skaitėme… O sumanėme skelbti dar ir kūrinėlių konkursus. Tačiau vertinimams reikėjo autoriteto ir iš šalies… Vėl kreipėmės į A. Venclovą. Jis sutiko, tačiau pridūrė: „Žinote, kad neturiu laiko… Jūsų vaikų eilėraščius atiduosiu skaityti sūnui Tomui.“ Ryšys su A. Venclova netgi stiprėjo, nes jis šias eilutes rašantįjį (studijavusį germanistiką) įjungė į bendras pastangas gelbėti baigiantį sugriūti vokiečių rašytojo Thomo Manno vasarnamį Nidoje. (Apie tai plačiau rašiau savo knygoje „Tomas Manas ir Nida“, ten daugiau papasakota ir apie A. Venclovą.)
Grįžkime į savąjį „radijo literatūros būrelį“. Ne vienas vardas išliko buvusio redaktoriaus atmintyje. Juk su aktyviausiais nariais teko ir susipažinti. Naudojomės tokiomis progomis kaip Dainų šventės ir panašūs sąskrydžiai Vilniuje. „Būrelis“ ne vienam pasitarnavo kaip lieptas į literatūrą. Štai itin kūrybinga tauragiškė literatė Birutė Baltrušaitytė vėliau tapo poete ir literatūrologe (santuokine pavarde – B. Masionienė). Iškilo humoristė iš Vilniaus Vytautė Žilinskaitė (ją į būrelį atvedė sesuo – žymi sportininkė). Dailininkų Kalpokų dinastijos atžala Silvija Kalpokaitė yra ilgametė M. Mažvydo bibliotekos lituanistikos lobių sergėtoja. „Padarė karjerą“ poetė Violeta Palčinskaitė, radijo žurnalistė Erika Musvickaitė. Ir daug kitų – Romualdas Ozolas, Algimantas Bučys, Alfonsas Bukontas, Romualdas Neimantas, anksti miręs, bet mums palikęs įdomių knygų apie Japoniją, Tibetą. Kartais iš vienos mokyklos „ateidavo“ net po kelis literatus. Įsiminiau iš girių miestelio Kazlų Rūdos į „būrelį“ įsirašiusius Ireną Bliuvaitę (ji jau laisvoje Lietuvoje statė juridinį pamatą vaikų teisių gynybai) ir… Aldoną Pupkį (vėliau gabų kalbininką).
Tai tik atkarpa iš ilgo sąrašo.
Malonu prisiminti, kad į mūsų „būrelį“ panoro – simboliškai! – įstoti ir keletas suaugusiųjų. Juos priėmėme kaip garbės narius. Bene ryškiausia asmenybė – Beatričė Grincevičiūtė. Akloji dainininkė dažnai pasirodydavo radijo rūmuose. Mes buvome jau gerai pažįstami, net bičiuliai. Ji ne kartą dainavo Balio Dvariono dainą „Žvaigždutė“, sukurtą mano žodžiais. Dainininkės garbės narystę paliudija mažasis archyvas. Išliko nuotraukos, kuriose ji – „būrelio“ narių susitikimuose.
O dabar būtina pakalbėti ir apie kitus „mokytojus“. Jų sąrašas taip pat ilgas. Jame ir romano „Aukštujų Šimonių likimas“ bei kitų prozos kūrinių autorė Ieva Simonaitytė, kuri, aišku, irgi skundėsi laiko stoka. Po radijo laidos redaktoriui dovanotas rankraštis liudija, kas ir kaip buvo ištarta atsakant į moksleivės literatės laišką:
Turiu atvirai pasakyti, kad nemėgstu ir nemoku veidmainiauti, saldžių žodelių prirašinėti… Pradėsiu iš karto su savo pastabomis… N i e k a d a nesakyk apie save, kad esi keista, į nieką kitą nepanaši ir t. t. Tai tik vaidyba, o vaidybą palikime teatrui. Žmogus, kuris apie save šitaip galvoja, nori lūžt trūks tokį pavaidinti. <…> Keistumas, savotiškumas toli, labai toli nuo rašytojo… <…> Tu sakai, kad aplinkiniai žmonės į tave nepanašūs. <…> Aš niekada nebūčiau drįsusi šitaip ir pagalvoti. <…> Aš mokėjau ir stengiausi pasirinkti žmones, iš kurių aš daug, daug sėmiausi išminties. <….> Ir štai kas svarbu! Neskraidyk padangėmis su debesėliais ir paukšteliais, o abiem kojom tvirtai atsiremk į žemę. <…> Tu prašai nurodymų, „kaip rašyti“… Kad aš ir norėčiau, aš negalėčiau tau duoti jokių nurodymų. Galima paklausti, kaip austi, kaip megzti arba kaip iškepti pyragaitį, bet – pagal mano supratimą – negalima klausti, kaip rašyti. Kas taip paklausia, tai aš jau prisibijau, kad iš to žmogaus nebus rašytojo… Būsimam ar esančiam pašauktam rašytojui ir sapne neateina mintis paklausti, „kaip rašyti“. Ne, jis rašo… Jam pilasi mintys, byra sakiniai, jis nespėja visko nuosekliai padėti ant popieriaus. Todėl jam reikia vieną ir tą patį dalyką daug kartų taisyti…
Rašytoja I. Simonaitytė atsiprašo mergaitės, kad ji nieko negali parašyti apie savąją mokyklą. Ji tokios neturėjo. Ją lydėjo ligos, nesėkmės. Tačiau ji mylėjo gyvenimą. Tai ir buvo jos mokykla. Todėl svarbiausias patarimas:
<…> reikia mylėti gyvenimą. O jau kaip rašyti, tai pats gyvenimas padiktuos.
Mūsų laidos „mokytojai“ – rašytojai vis „jaunėjo“. Atsimenu, kaip į studiją atėjo jauna talentinga poetė Janina Degutytė, jau išleidusi savo pirmąją knygą „Ugnies lašai“. Rašytoją teko pasitikti prie radijo rūmų durų ir padėti kopti laiptais. Ją jau buvo pradėjusi persekioti grėsminga širdies liga… Ir štai emocingo pasakojimo prie mikrofono sraute pasigirdo žodžiai:
Poetui iš sielos gelmių išsprūstančios eilės – tai ne gyvenimo papuošalas. Tai patsai gyvenimas.
Pripažįstama, kad, lygiai taip pat, kaip ir kitose profesijose, rašytojui, o juolab glaustai bylojančiam eilių kūrėjui, būtini geri mokytojai. Poetė juos vardija. Ir tai vardai nuo senojo Homero iki šiandienių gilios minties nešėjų. Turbūt omenyje turimi ne tiktai grožinės literatūros atstovai… Ir dar: nežiūrint geriausių pamokų, ant popieriaus privalu kloti jau subrendusias nuosavas mintis…
Mažasis archyvas leidžia išgirsti jauno poeto Algimanto Baltakio žodžius… Jam davėme paskaityti pluoštelį redakcijai atsiųstų mokinių eilėraščių. Vieno eilėraščio pradžia vertintoją ypač „užkabino“. Štai tokios eilutės: „Rašau šiandieną apie viską, dainelė veržias iš širdies…“ A. Baltakio reakcija:
Toks rašymas apie viską [rankraštyje pabraukta, – L. S.] neleidžia poetui rimčiau susikaupti, pamatyti gyvenime to, kas svarbiausia, kas jaudina daugelį žmonių. Besaikis žodingumas yra didžiausias rašytojo priešas. Imtis plunksnos reikia tik tais atvejais, kada tave kankina svarbios mintys, stiprūs jausmai, kai eilėraščio idėja yra pakankamai subrandinta. Trumpai tariant, rašyk tik tada, kai negali nerašyti. <…> Blogai, kai nereikšminga smulkmena, menkiausias įvykėlis tampa eilėraščio objektu.
Štai dar minčių, subrandintų A. Baltakio asmeninėje „mokykloje“:
Kodėl gerą eilėraštį lengva išmokti mintinai? Kodėl jis ilgam įstringa į atmintį? Ogi todėl, kad gerame eilėraštyje yra parinkti patys ryškiausi žodžiai; šitie žodžiai savo ruožtu yra taip tarp savęs sujungti, kad kuo labiau sustiprėtų emocinis eilėraščio poveikis. Jeigu mes pavartytume didžiųjų poetų rankraščius, tai pamatytume, kad net ir talentingiausi poetai atkakliai dirbo, braukė, rašydavo po keletą to paties posmo variantų, kol pasiekdavo tobulą eilėraščio skambėjimą.
Dabar „pakalbinsime“ ir jauniausią tuometinio radijo „Literatūros žurnalo moksleiviams“ svečią. Tai Kazys Saja. Jis taip prabyla žvaliu balsu:
Sveiki, brangūs pažįstami ir nepažįstami bičiuliai! Baisiai nemoku šnekėti per radiją… Norėtumei ką pasakyti, o nežinai, ar, pavyzdžiui, Blinkevičius iš Viekšnių klauso tavęs, ar meškerioti išėjo… Va, jei susirinktume kur nors visi į krūvą, tai bent paplepėtume apie vasarą, apie šienapjūtę ir apie literatūrą… Aš, kaip ir jūs, dar tebesu ieškantis literatas. Taigi kur tasai poezijos šaltinis?
Būna taip… Žydi sodai, gegutė ievos krūme kukuoja, – širdy poezijos per viršų. Taip norėtum kažką gražaus pasakyti. Pabandai – neišeina… Arba kartais, nutarę rašyti, nusiperkam storą sąsiuvinį ir laukiam stiprių išgyvenimų, tokių įspūdžių, kokius būtų verta aprašyti. Lauki, lauki, taip ir nesulauki…
Vis dėlto ir iš jauno žmogaus patirties šis tas nubyra. K. Saja pasakoja, kaip didėjo jo paties pastabumas. To pastabumo išdava – vienas ankstyvųjų rašytojo kūrinių – komedija „Septynios ožkenos“. Sužinome, kad K. Sajos dėdei kaime, kaip ir kaimynams, biurokratų reikalavimu per patį vasaros darbymetį reikėjo pristatyti po tris kiaulės odas. Arba šešis avikailius, arba šešias ožkenas. Ir – per dešimt dienų. Jei ne – grėsė bauda… Iš kur jų gauti? Žmonės buvo pasiryžę už tuos kelis avikailius ar ožkenas gyvą aviną atiduoti. Jaunas rašytojas norėjo dėdei padėti, sėdo ant dviračio ir važiavo minėtų brangenybių ieškoti kituose kaimuose… Patirti įspūdžiai ir paskatino imtis satyros žanro…
Jaunasis „mokytojas“ K. Saja susitikimą su mūsų literatais užbaigė žodžiais:
Rudenį turbūt ne vienas man pritarsite, kad įkvepia ne vien tik lakštingalos, meilė ir berželiai… O man šiandien institute dar liko paskutinis literatūros egzaminas. Iš radijo rūmų einu tiesiai bilieto traukti…
Mažasis archyvas paliudija ir vieną tikrai įsimintiną įvykį radijo „Literatūros žurnalo moksleiviams“ istorijoje. 1952 m., kada reikėjo paminėti A. Vienuolio-Žukausko septyniasdešimtmetį. Per rytinį redaktorių pasitarimą išgirstame, kad… apie tai „nereikėtų skambinti visais varpais“. Toks nurodymas iš aukščiau. Ir tiesioginė transliacija atšaukiama. Minėjimas vyks ne Filharmonijoje (kaip buvo numatyta), o universitete. Ir netikėtas tuomet įtakingo gražiabalsio pranešėjų viršininko pasiūlymas: tegul „moksleiviai“ paruošia reportažėlį Žinių redakcijai, jie juk su „seniu“ noriai bendrauja.
Sunki anų dienų garso įrašo aparatūra iš anksto buvo vežama ir montuojama universitete. Menu, susijaudinęs vakaro kaltininkas su jį lydinčiu rašytoju Mykolu Sluckiu bene pirmieji atėjo… Ir mus susirado. Nudžiugo „senis“, kad nebus „tiesiai“ transliuojama. O dar ir redaktorius pažįstamas. Atmintis neįstengia visko atgaminti, nes reikėjo rūpintis įrašu. Bet magnetofono juostelė liudija tikrą plojimų cunamį salėje, kai rašytojas kreipėsi į jaunimą. To turbūt nesitikėjo tie, kurie A. Vienuolio septyniasdešimtmetį nukėlė į jaunimo tvirtovę – universitetą. Visa rašytojo kalba išsaugota mažajame archyve. Dabar jau susitarta, kad netrukus ji keliaus į Anykščius, bus patikėta svarbiausiai A. Vienuolio atminimo vietai.
Po visų minėjimo „kančių“ A. Vienuolis mus, žmones iš radijo, vėl susirado. Ir paprašė: „Kai kur nusišnekėjau. Iškirpk!“ Norėdamas padėti, atidavė ir ranka rašytą, daugelyje vietų braukytą kalbos rankraštį. Rašytojui neatrodė, kad jis atsiklaupia prieš negailestingą tuometinį laiką. Nors tai buvo skaudi būtinybė… Bet gyvu žodžiu jauniems žmonėms prisipažino, kad yra nelaisvas. Kalbėdamas apie savo tuomet garsų romaną „Puodžiūnkiemis“, dėkojo tokiam Gurvičiui, kuris esą padėjęs rašyti!.. Daugeliui buvo žinoma, kad Borisas Gurvičius – vienas Glavlito vadų… Na, tai sutapimas. Rašytojo kalbėta apie kitą Gurvičių, leidyklos redaktorių. Bet juk tai esmės nekeičia.
Bet štai ką A. Vienuolis pasakė jauniesiems mokyklų literatams:
Kiekvienas rašytojas pats sau turi būti didžiausias kritikas. Jis turi pats suvokti, kas jo kūrinyje yra gera ir kas bloga. Visokios auklės gali išmokyti sudėti eilėraštį, rašinėti vidutinius apsakymus, bet negali išauklėti rašytojo ar poeto, jei jis pats iš prigimties neturi kūrybinės kibirkštėlės. Kas mūsų jaunystės dienose nebandė eiliuoti, nemėgino savo plunksnos atsiminimams, apysakaitėms rašyti, bet tikruoju menininku – rašytoju nepasidarė; per pirmą atsijojimą nubyra visi lengvo pasisekimo mėgėjai… Mane gyvenime irgi daug kas ir mokė, ir barė, ir teisė, bet dažniausiai neteisingai ir mokė, ir teisė.
Pasakodamas apie kuklų savąjį žurnalistinio darbo archyvą, turiu paaiškinti, kad visa tai išsaugoti nebuvo lengva. Jau 1963 metais dėl šeimos aplinkybių keldamasis gyventi į Vokietijos Demokratinės Respublikos sostinę Berlyną (tuomet Vilniaus radijo programoje užgeso ir „Literatūros žurnalas moksleiviams“), negalėjau nieko su savimi pasiimti. Nuopelnai, kad archyvas išliko, priklauso seseriai – matematikos mokytojai Reginai Stepanauskaitei.
O kaipgi mums pasisekė į jauniesiems mokyklų literatams skirtą radijo laidą įtraukti daug gerbiamų literatūros kūrėjų? Kalbinti V. Mykolaitį-Putiną nebuvo sunku, nes jis jauną redaktorių prisiminė dar ir kaip savo studentą. O ryšys su A. Vienuoliu tikrai turėjo įdomų slėpinį. Prisiminkime, kad garsusis anykštėnas, jau ir žymių veikalų autoriumi tapęs, duoną dar ilgai pelnėsi kaip vaistininkas. Nemaži profesiniai sunkumai jį slėgė. Taip jau nutiko, kad Lietuvos vaistininkų tradicinių susitikimų metu Kaune rašytojas – nuosavos vaistinės provizorius – susipažino su itin patyrusiu, už save vyresniu, mokslus dar senajame Tartu (Estija) universitete baigusiu kolega iš Suvalkų Kalvarijos. Tai buvo Romanas Niziolomskis, paveldėjęs vaistinę iš tėvo, tiesa, užaugęs kitų kultūrų įtakojamas, todėl apie anykštėno literatūrinius nuopelnus net žalio supratimo neturėjęs… io teksto autoriui – dar mokantis jaunesnėse tuometinės Kalvarijos progimnazijos klasėse – keletą kartų teko būti abiejų provizorių profesinių diskusijų liudininku.
Kaip nustebo A. Vienuolis, kai jam visa tai priminiau. Ir apskritą įspūdingą Kalvarijos autobusų stotį, ir kartu su „dėde“ Romanu (giminaičiu net per dviejų kartų nuotolį) atėjusį trumpakelnį berniuką. Ir net žalią užuolaidą ant stiklo durų tarp vaistinės ir privataus vaistininkų buto name, kurio karas, deja, nepasigailėjo… Ir pietus, ir kavą, kai mokiniui iš kaimo, per nepalankesnį orą pas giminaičius gyvenusiam, buvo leista kartu sėdėti, tačiau vietoj kavos dar tik kakavą gerti. Ir viską girdėti, tačiau beveik nieko nesuprasti. Nes buvo kalbama apie vaistus, sutartis, pinigus… Tik atmenu, kad vieną kartą A. Vienuolis-Žukauskas jaukiame salone klausėsi fortepijonu Chopiną skambinusios dėdienės Sabinos…
Prisiminimai iš karto suartino. Tačiau bendradarbiavimas nebuvo lengvas. Štai pasikviečia A. Vienuolis į savo butą Vilniuje (dabartinėje jo vardo gatvėje), rodo kalnelį rankraščių bei iškarpų ant stalo. Esą surinko, ką rašęs „jaunimui naudinga tema“. Išsirink, sumesk… Prieš akis kelių dienų triūsas. Nedrąsūs „junginiai“, kuriuos literatūros meistras vėliau tobulina. Ir tai meistriškumo pamoka visam gyvenimui! Gi buvęs „mokinukas“ dar ir gudrauja… Štai norėta pateikti vieną rankraščio citatą (apie „kibirkštėlę“…) radijo programų laikraščiui „Kalba Vilnius“. A. Vienuolis ją taiso. Jau seniai gražu, bet prašoma dar pagerinti… Pagaliau priimta! „Mokytojas“ visus ankstesnius rašto mėginimus nori žerti į šalį. Ne, paprašome dovanoti „žurnalui“. Tai bus dovanėlės „radijo literatūros būrelio“ nariams. Rašytojas sutinka!.. Vienas toks lapelis įteiktas dar studentavimo metais pirmąjį eilėraščių rinkinį išleidusiai V. Palčinskaitei.
Taigi mažieji archyvai padeda išsaugoti rašytojų mintis.
Berlynas–Vilnius–Berlynas
Erika Drungytė. Kai „viršūnės“ dar nori, o „apačioms“ jau nereikia…
2013 m. Nr. 7
2013-ųjų tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris įvyko. Kaip visuomet. Kaip kasmet. Renginių – gerokai virš šimto, 2012 metų eilėraščių publikacijas pertransliavęs almanachas išleistas, laureatė vainikuota. Centrinės „stotys“ išliko tos pačios: Vilnius– Kaunas. Regioninių stotelių buvo taip gausu, kad vardijimas taptų atskiru eilėraščiu. Tarmių metai pagerbti: poezija skaityta visom Lietuvos „kalbom“, o tarptautinėje konferencijoje „Poezija – mano tarmė“ ir pats objektas įvardytas tarme. Įteikta daugybė premijų ir prizų. Lietuvos poetai aplankė ne tik šalies miestus bei kaimus, bet ir emigravusius tautiečius Europoje, o Lietuvos poetus ir poezijos mylėtojus aplankė tikrai puikūs poetai iš viso pasaulio. Tokia apibendrinta ir trumpa būtų informacija apie vykusį festivalį. Belieka pridurti, kad jis – milžiniškas organizmas, o visi laurai už organizacinį darbą turėtų būti įteikti Janinai Rutkauskienei ir jai talkinusiai Deimantei Kukulienei – kad ir ką pasakysiu tekste vėliau, kad ir ką sakytų visi renginio vertintojai, šios dvi moterys yra nuostabios, o jų nuveikti darbai – ne kiekvieno vyro pečiams.
Asmeniniai įspūdžiai – subjektyvu, turbūt klaidinga ir nepatikima. Tačiau tik tokį atramos tašką ir teturiu. Gali būti, kad senstu, bet entuziazmo vis mažiau. Vis daugiau noro klausytis poezijos ten, kur nėra daug žmonių, kur nėra iškilmių, vainikų ir muzikinių intarpų. Jeigu jau klausytis poezijos, tai daug, ir ne mozaikų, o kažko vientiso, įtraukiančio, „grojančio“, kai nėra aplodismentų kas penkios minutės. Atsiprašau visų, kuriuos tokiu subjektyvumu žeidžiu. Manęs neveikia kasmet besikartojančios antraštės ir apibūdinimai – didžiausias, įstabiausias, įspūdingiausias, iškiliausias ir pan. Važinėjant po apylinkes labai ryškiai matyti keli „skiriamieji“ ženklai – vis labiau mąžta klausytojų (toji karta, kuri, dar išlaikiusi inerciją, norėtų eiti į Poezijos pavasario „atlaidus“, traukiasi į smėlio kalnelius, o naujoji karta, jei domisi poezija, žino, kur ir kaip jos gauti), vietos organizatoriai, svečių priiminėtojai vis labiau bodisi tokiais „privalomaisiais“ renginiais ir organizuoja juos „iš reikalo“ (gal reikia įtraukti į organizuojamų renginių sąrašą, kad parašytų pliusiuką? Kad būtų kuo gausesnis darbų sąrašas? Kad būtų gauta finansinė parama?).
Kaip jaučiasi patys poetai? Negalima atsakyti už visus, tačiau keli niuansai nusakomi. Tai tampa kasmetine pakeliavimo pramoga ir lengvai pribloškiančiu nusivylimu: „Renginys truks valandą, gal pusantros, jūs kiekvienas paskaitysite po du tris eilėraščius, dar skaitys vietiniai poetai, gros vietiniai muzikantai, dar skaitovai, dar moksleiviai parodys kompoziciją, paskui visi vietiniai išeis pasirodę, nes turi kitų renginių, nepykit, kad tik tiek klausytojų, žinot, daržai, darbai, jaunimui neįdomu, paskui išgersim arbatėlės, pasirašysit almanache, tai ačiū, kad atvažiavot…“
Yra dideli skirtumai tarp to, ko norisi, ir to, kas yra. Festivalio organizatoriams norisi išlaikyti tradicijas, tai, kas buvo didinga, pakylėta, prasminga, kas buvo net daugiau nei poezija. Tai sveikintina, jų pastangos pagirtinos, misija kilni. Tačiau kodas nebetinka… Seime kelias kadencijas dirbantys „tautos atstovai“ seniai gyvena virtualų gyvenimą – jie nebežino, kam atstovauja, nes tai, ką jie daro ir kalba, neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Taip ir anas Poezijos pavasaris mažai ką turi bendra su šiuo Poezijos pavasariu. Gali būti, kad verta renginį išlaikyti tam, kad, atėjus laikui, jis vėl taptų „slaptuoju ginklu“, bet gali būti, kad kitos revoliucijos nebus, ginklo neprireiks, o „apačių“ poreikiai nesutaps su „viršūnių“ norais.
Ar tikrai reikia kolektyvinių kelionių ir masinių renginių poetams? Ar tikrai reikia dešimties poetų desanto ir jų kūrybos kokteilio klausytojui? Visų tų formalumų, oficialių kalbų, arbatėlių, džiaugsmingų palinkčiojimų? Tų pliusiukų rajonų kultūrinės veiklos ataskaitose? Kokia poezijos misija šiandieną? Ar festivaliai, apkeliaujantys visą šalį, pagausina poezijos skaitytojų? Ar poezijos skaitymai turi būti organizuojami savivaldybių iniciatyva? Ar poezijos skaitymams reikalingos salės ir kiemai? O gal viskas yra atvirkščiai?
Šiųmečio festivalio metu buvo visko – labai gražių kamerinių renginių, labai tuščių kėdžių, labai gausių ir didžiulių renginių. Buvo puikių pokalbių, diskusijų, koncertų, pavakarojimų, susipažinimų. Buvo nuostabiai koordinuojami visi renginiai ir kelionės. Tačiau… Ar nebūtų prasmingiau organizuoti lokalius renginius ten, kur to labai nori vietos bendruomenės? Ar ne prasmingiau organizuoti mažesnio formato festivalius, kurie „atsitinka“ dėl to, kad didelis noras ir entuziazmas kyla iš visų šalių: poezijos mylėtojų, pačių kūrėjų ir organizatorių? Ar ne didesnis poezijos sklaidos darbas nuveikiamas tada, kai poetai važinėja po regionus po vieną ir tikrai susipažįsta su vietos žmonėmis? Arba kai patys poetai organizuoja skaitymus kamerinėse erdvėse, į kurias veržiasi jų gerbėjai ir „gandas pasklinda plačiai“? Gal Poezijos pavasariui pakaktų konferencijos su tikrai kasmet labai įdomiais pranešimais, kelių skaitymų vakarų Vilniuje ir Kaune ir kompetentingos komisijos išrinkto geriausio metų eilėraščių rinkinio autoriaus vainikavimo?
Taip, aš dalyvavau. Taip, neatsisakiau. Ką galėjau – padariau, atlikau, įvykdžiau. Taip, aš dabar rašau tai, ko nederėtų festivalio dalyvei rašyti. Dar kartą nuoširdžiai visų atsiprašau. Padėjau, nes esu LRS narė, ir prie to, ką organizuoja rašytojus burianti sąjunga ir Rašytojų klubas, yra ir mano pareiga prisidėti. Bet aš turiu teisę ir abejoti. Abejoti tokiu mūsų visų vykdomu darbu, tokiu projektu ir jo reikalingumu. Tomis abejonėmis dalinuosi. Kuo galiu, tuo prisidedu ir prie kitų festivalių, vykstančių Druskininkuose ir Panevėžyje. Ir juose matau daugiau prasmės. Būtų gerai, jei Poezijos pavasaris, sulaukęs savojo 50-mečio, netemptų „pareigų“ naštos, bet išdrįstų pasirinkti kitokią buvimo erdvę, kurioje nėra „pliusiukų“ už įvykdymą, bet juntamas būtinybės pulsas.
Romas Daugirdas. In memoriam: Valdas Gedgaudas
2013 m. Nr. 5–6
Valdas Gedgaudas (1962 06 11–2013 03 29)
Valdas išėjo pačioj kovo pabaigoj, kai pavasaris dar springo žiema, vis negalėdamas išsivaduoti iš apgaulingai baltos apsupties. Ir poetui šitas sniegas jau neištirpo.
Susipažinome jau sovietmečio saulėlydy. Per Poezijos pavasarį skaitėme eiles vienoje Vilniaus „pašto dėžutėje“ (karinėje gamykloje). Administracija suvarė daugybę darbininkų į cechą. Jie stovėjo tarp staklių kaip alaviniai kareivėliai ir klausėsi. Bet kažkaip visai abejingai – niekaip nereaguodami. Vėliau paaiškėjo – nė vienas nemokėjo lietuvių kalbos.
Ši situacija – bent mano akimis – Valdui tapo simboliška. Jo kūrybą taip pat lydėjo nesupratimo šleifas ir kažkokia veidmainiškai mandagi pakanta, užmaskuojanti šaltoką santykį. Debiutas almanache „Svetimi“ (1994) – savotiška užuomina į tokį santykį. Poetas pats paaiškino, kodėl taip atsitiko, pasinaudodamas savo sukurta sąvoka – mainstream’as (pagrindinė srovė). Ir išskleidė ją: „<…> tai sugebėjimas, mokėjimas, norėjimas, stanginimasis parašyti gražiai, teisingai, su minimaliais nuokrypiais nuo magistralinio-strateginio kurso, maždaug pavėjui, įtaikant bendroje rikiuotėje „į koją“, saugiai, nuosaikiai, pernelyg neišsišokant, nerizikuojant, su garantuotomis palūkanomis, pasikišus po sėdyne jau išbandytą „kolektyvinio poetinio kalbėjimo“ matricą.“ Vargu ar į mainstream’o broliją galėjo pakliūti poetas, kuris savo kūryboje nevengė „išvirkščio pasaulio grimasų, apversto vaizdo deformacijų, inversiškų, laužytų metaforų, negatyvo stilistikos recidyvų“. Tačiau ryžtingiau atmesti Valdo tekstus trukdė formalūs dalykai: aukšta filologinė kultūra, sugebėjimas vaizdų puktyriškumą suvaldyti griežta struktūra, alergija banalioms poetinėms ištaroms ir t. t.
Alinamas darbo Kultūros ministerijoje ir radijuje, V. Gedgaudas suspėjo išleisti (be tekstų almanache „Svetimi“) keturias poezijos knygas. Penktoji („Stiprėjanti juoda“) tikriausiai jau bus pasirodžiusi, kai skaitysite šias eilutes. Tačiau rinkiniai nebuvo kaip tolygiai išnyrančios pakelės rodyklės. Tarp antrojo („Vakaras be žiburio“) ir trečiojo („Kario šešėlis“) – net vienuolikos metų pertrauka. Štai kaip poetas aiškino šią „prastovą“: „Klaikiai sunkus metas buvo. Dabar jau galiu apie tai kalbėti. Toks buvau užsispazmavęs, išsikastravęs, išsidraskęs – kad neklausk. Toks vargas buvo apėmęs, tokia prieblanda. Tamsiai gyvenau. Kaip išsikruvinęs, išsikurvinęs kurmis. Dar prisidėjo asmeninės dramos ir bėdos… Kita vertus, „Vakare be žiburio“ buvau per daug paneigęs. Turbūt daugiau negu tuo metu galėjau. Ir gavau atsaką – viskas krito iš rankų, atrodė, nieko nebesugebu, negaliu ir negalėsiu, nemoku, niekas neatsako. Basta. Griežto režimo tyla. Kerštinga ir juoda. Kaip sapnas, kai krenti nesuprasdamas, kad sapnuoji.“
Valdas sukūrė savitą eilėraščio modelį. Bene pagrindinis jo bruožas – išorinė grafika. Tekstai tarsi suverti ant vienos ašies. Jei pirmosios eilutės viduryje statmenai nubrėšite liniją žemyn, o paskui per ją sulenksite puslapį, eilučių dalys sutaps. Taip tarsi pabrėžiama simetrija kaip harmonijos atmaina. Kaip siekiamybė, kaip tai, ko gamtoje nėra. Tarsi autorius norėtų šį netobulą pasaulį įkalinti tobuloj formoj. Kad mes išvystume harmoniją bent eilėraščio piešiny. Poetui buvo nelengva siekti šios harmonijos vidiniame teksto audiny. Nes urbanistą pagal kilmę (klaipėdietis) nenumaldomai traukė „gamtinės zonos“ detalės. Pulsuojantį nervą malšino diplomuoto kompozitoriaus profesiniai įgūdžiai. Bet kartu varžė laisvę. Teksto dinamikos, vidinės sąrangos požiūriu autorius daug ko negalėjo sau leisti. Jis sutramdė net jūrą – neatsiejamą vaikystės ir jaunystės foną. Ji ošia tekstuose incognito. Kaip sakė poetas – už „fotografinio-pornografinio“ marinizmo ribų.
V. Gedgaudas nepriėmė poezijos funkcijos kaip rašančiojo psichologinės terapijos. Veikiau – priešingai: „Man poezija padeda suprasti savo ribotumą, neįgalumą, mąžtančių galimybių ribas. Bet tame suvokime slypi ir šioks toks paradoksas, nes tik tuomet, kai visa tai labai skaudžiai asmeniškai suvoki, kai lieka tik pasimelsti, kad būtų leista kažką pasakyti – kartais gali padaryti daugiau nei gali.“
Buvo atsainus bet kokiems autoritetams. Net iš labai gerų poetų sugebėjo mokytis, kaip nerašyti. Jam ir mitų herojai – tiesiog bendrakeleiviai.
Turbūt norėdamas distancijuotis nuo sau artimų sričių (muzikos, poezijos), kultūros spaudoje reiškėsi kaip teatro kritikas. Įžvalgus, bekompromisiškas, ironiškas, plataus kultūros akiračio. Žaismingai atlaikantis „neliečiamųjų kastos“ nepasitenkinimą ir spaudimą.
Daug metų susitikę išgerdavom po ritualinį šimtgramį (išskyrus paskutinį kartą). Tačiau nepindavom kasų iš debesų (atleiskit už rimą) – niekad nekalbėjom apie poeziją. Išvarydavom ją laikinai – kaip šunį – už durų. Ir ji nelodavo. Turbūt tylos minute pagerbdama mūsų sugadintus gyvenimus.
Viktorija Daujotytė. Vakar ir visados
2013 m. Nr. 5–6
Atsisveikinimo kalba 2013 m. balandžio 8 d. Antakalnio kapinėse
Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05)
Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės, gimtosios kalbos, teisybės ir teisingumo akivaizdoje.
Ir vėl nuėjo skausmingas virpulys per Lietuvą, nuo jūros, per gimtuosius Kalnujus, Žemaičių plentu iki Vilniaus. Ir atsiduso ne vienas Lietuvoj ir toli nuo Lietuvos, prisiminęs dar mokykloje išmoktą dėkojimą-maldą:
Tau ačiū, tėvyne, už kalbą.
Tau ačiū už darbą.
Už nuovargį ačiū.
<…>
Tau ačiū, kad gyvas,
kad šičia numirsiu,
tau ačiū už vieškelių šviesą…
Tau ačiū už tai,
kad mane tu pamirši,
suarsi mane ir apsėsi…
Lemtingomis akimirkomis mus sukrečia simboliai, atitikimai, kuriuos staiga imame regėti, girdėti, jausti. Skaistus Velykų sniegas, – kadaise ištarė Judita Vaičiūnaitė, viena artimųjų iš Marcelijaus Martinaičio kūrybos laiko, lauko, namų, kaimynystės. Paskutinę Marcelijaus gyvenimo savaitę (kaip ir pernai balandžio aštuntąją, Velykų dieną) akino sniegas, baltas, purus, lyg pirmosios knygos „Balandžio sniegas“ (1962) priminimas, pirmojo poetinio siekinio ir pirmojo aukšto įsipareigojimo: „Gyvenimui atvirą širdį išsaugot, išsaugot“ („Stotyje“).
Išsaugojo. Iki paskutinės gyvenimo valandos liko atviras, palankus žmonėms, išėjo nieko neįžeidęs, neįskaudinęs, atvirkščiai, gynęs, taikęs, glostęs žmonių ir žemės žaizdas. Kruopščiai marginęs, raižęs kiaušinio ovalą – gyvybės įsčių simbolį.
Mirtis yra paskutinė riba, nuo kurios imame matyti, kas buvo poetas, su kuriuo atsisveikiname, ką reiškia žodžiai, kuriuos jis sakė, vietos, kurias kūrė savo buvimu ir savo buvimui. Jungtis tarp gimtųjų Kalnųjų ir Vilniaus, tarp žemaičių kaimo, prigimtosios kultūros didžiojo kūrinio, ir Lietuvos valstybės sostinės, įlydyta ištartyje: „Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių…“ Kūrė savo asmeninę mitologiją iš gyvenimo savo persistatytuose gimtuosiuose namuose, su savo daiktais, paukščiais, su katinu, tokiu pat reikšmingu kaip Romualdo Granausko šuo.
Atsisveikiname su didžiu Lietuvos poetu, poezijos mokytoju: auditorijose, knygose ir eilėraščiuose. Sukluskime prie netikėto grožio ir teisingumo poezijos apibūdinimo eilėraštyje: „poezija – kritimas per visą gyvenimą / iš neapsakomo aukščio“ („Poetinė infekcija“). Buvo tame neapsakomame aukštyje, krito per visą gyvenimą – ne žemyn, o persmelkdamas, persismelkdamas. Suteikė lietuvių poezijai keitimosi, augimo, modernėjimo pagreitį, priartino Maironį. Liks didžiojo protėvio vertas ainis ir Maironiu argumentavęs savo prigimtinę teisę į žemę: „Neturiu kitų dokumentų, išskyrus dainas, / Žodyną, Maironio eilėraščius, seną verpstę: / tik tai gali paliudyti mano teisę į žemę“ („Kreipimasis į archyvą dėl žemės sugrąžinimo Paserbentyje“). Atramines savo tiesas išreiškė eilėraščiais, eseistika, publicistika, biografiniais užrašais.
Atsisveikiname su paskutiniu iš didžiųjų Lietuvos poetų, tų, kurie savo talentą guldė prie tėvynės kojų, kurie žinojo, kur eina 1988 metais, ką daro, ką privalo daryti, kodėl turi nebijoti. Tų, kuriems Sąjūdis tebuvo tik jų gyvenimo tąsa, galiausiai viršūnė, kurie stovėjo pirmosiose linijose, drąsino mitinguose, apraudojo žuvusius. Justinas Marcinkevičius iš Katedros aikštės lydėjo žuvusius 1991 metų Sausio 13-ąją. Marcelijus Martinaitis jau sausio 14 dieną pradėjo eilėraščių poemą „Sausio vidurnaktis“, jis buvo autorius liudytojas:
Šią naktį virš Vilniaus iškrito kruša su krauju,
ir širdys šiąnakt prisipildė žuvusių kraujo:
jie pirmieji tapo laisvi.
Žlegėdamas šliaužė purvas.
Iš namų bėgo žmonės į aikštes – tauta
ruošėsi prisistatyti Viešpačiui.
Akino šviesos blyksniai. Tiesos Angelas
staiga mums atvėrė pasaulio duris:
vienu akimirksniu paaiškėjo mūsų kilmė.
Taip, yra tokių situacijų, kai vienu akimirksniu turi paaiškėti mūsų kilmė, kai nusiimamos visos kaukės, ir ta, kuria prašoma nemaišyti poeto ir jo kūrybos, ir ta, kuria prisidengęs vaikšto nemirtingas Kukutis: akimirksnis, kai ištariama visu savimi, ištariama ir pasirašoma: autorius liudytojas. Į šią poeziją išbandančią galią sutekame mes visi, tos pačios tėvynės, tos pačios žemės, to paties dangaus vaikai. Tai ir yra poezija – didžioji, didžiųjų mastų.
Tokie poetai yra mūsų ir mums. Tokie jie lieka ir mirę. Mes visada turėjome daugiau mirusių poetų negu gyvų. Poetų, likusių gyvenime savo galia. Ir Marcelijus Martinaitis „Sausio vidurnakčio“ poemoje svetimo kareivio lūpomis ištaria: „Mes niekada neįveiksim jų mirusiųjų.“ Ištaria ir net šia lemties ištartimi įžengia į tik jam vienam taip giliai atsivėrusią prigimtąją kultūrą, į jos žemės liudijimus, į mitinius vandenis, į tautosaką ir literatūrą. Pajuto stiprų prigimtosios kultūros pulsą savyje, kai jau galėjo pasakyti: „Tu mano žemdirbe dvasia…“
Turime didelių poetų, kurie ėjo tarsi Lietuvos gyvenimo, kultūros viršūnėmis. Marcelijus Martinaitis – mūsų šaknų poetas, mūsų prigimtosios dvasios archeologas. „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ – taip pavadinta 1988–1991 metais rašyta knyga. Taip, turime ir savo papirusų, kad tik rastųsi gebančių juos perskaityti. Marcelijus Martinaitis lieka didis ir užmirštųjų prigimtosios kultūros tekstų skaitytojas, visada žinojęs, kad kultūra ir jos esminė dalis – kalba yra paskutinė riba, „ties kuria saugoma ir išsaugoma tautos tapatybė“ („Lietuva pasaulyje ir namuose“). Marcelijaus Martinaičio poezija, eseistika, publicistika, memuaristika sugula į vienį, liudijantį prigimtąją kultūrą, jos neišsemiamas gelmes, jos kilnumą, kilumą, kilimą, vėrimąsi pasauliui. Jo siūlų kamuolys motinos rankose veda iki Ariadnės siūlo, padedančio išeiti iš Labirinto. Retų rečiausia dermė: prigimtosios kultūros tekstų skaitytojas, prasmių atnaujintojas ir kūrėjas. „Genetinis giminės archyvas laikomas prosenių kapuose, / Kalnujuose, pusantro metro po žemėmis… / Šifro ieškoti ten“ („Atsakymai į lojalumo anketą“). Paskutinis nurodymas arba parodymas – šifro ieškoti ten.
Ir dabar, šią akimirką privalome gerai suvokti, giliai įsisąmoninti, kad Marcelijus Martinaitis į savo aukštą garbę yra iškeltas prigimtosios kultūros, jos materialinių ir dvasinių atramų. Iškeltas, kad keltų. Gražiai tai matyti iš Gyčio Lukšo filmo „Vakar ir visados“, kur Marcelijus Martinaitis susikūrė savęs paties, kaip prigimtosios kultūros patikėtinio, vaidmenį. Taip, patikėtinio, kūnu ir sąmone, judesiais ir žodžiais liudijančio prigimtosios kultūros vaizdinių, papročių suaugimą su ritualais, gyvenimo šventumu.
Gyvenimo, gyvybės šventumo jutimas yra unikaliausias Marcelijaus Martinaičio poezijos bruožas. Kaip ir gailestis, gailėjimas. Siūlai, kurie susaisto gyvus ir mirusius: „Tu numegzk man, mama, kelią / iš vaikystės ir iš spindulių. / Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima, / kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu“; „O jei kartais… Juk žinai, kaip būna – / tu užklok mane keliu.“ Kartokime mintyse, šioj begalinėj mums vis labiau šventos vietos tyloj šventus poezijos žodžius. Kartokime, kol jų turime. Atsiminkime. Mokėkime. Mokykimės. Dar nevėlu. Dainuokime tyliai, sieloj, dainuokime, lyg jau giedotume kartu su Vytautu Kernagiu: „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“: „Kokia tyla gyvybėn smelkias / kasdienio židinio ugnim! / Tokia daina, kad užsimerkia / dainuodami – lyg mirdami.“
Gyventi, vadinasi, atsiminti. „Prisiminimas“ yra Marcelijaus Martinaičio žanras, jis sukūrė ir atminties anamnezės poetinį fondą, labai savą, labai prigimtinį. Tai „Atmintys“, jau trijų leidimų, vis dar laukiamos, reikalingos jauniems, užaugantiems. Meilės lyrika, iš pirmųjų ir niekad neužgyjančių sielos žaizdų. Iš provaizdžių, kurie lyg pasiuntiniai išsiunčiami į ateitį: „Išsirink mane iš visų, / kad ryšėtum juodai, / jei manęs jau nebus“ („Paskyrimas“).
Kuo labiau gyveni, tuo daugiau atsimeni. O liūdesys iš to, ką atsimeni, gilus lyg vanduo, kurio dugno nepasieksi, neįmatysi. Tik žiūrėsi, žiūrėsi, kol vandeniu ims srūti tekėti tavo paties gyvenimas:
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo.
Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią…
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.
Kuo stipresnis šventumas, kylantis iš būties paslapties ir iš to, ką visą gyvenimą gelia, tuo būtinesnė išlaisvinanti juoko galia. „Kukučio baladės“ būtinos pasauliui, kadaise, dar pačioj jų bendro kelio pradžioj, teisingai pajustam Juozo Apučio: „Dievuliau, koksai skaidrus, gryno liūdesio pilnas pasaulis!“ („Tylėdami važiavo greitai“). Sunku, gal ir neįmanoma būtų grįžti iš tokio liūdesio, jei neatsivertų kita pasaulio pusė – karnavalinė, kukutiškoji:
Kai atėjo Kukučiui paskutinioji,
pats sau pagalvojo:
– Koks aš laimingas,
kad gyvas sulaukiau savo mirties,
kad mirštu štai
pats iš savęs
be jokios prievartos,
gyvas sulaukęs
savo dienos paskutinės. („Paskutinė Kukučio diena“)
Paskutinis lemties paradoksas, jau seniai ištartas Kukučio lūpomis, paskutinė paradoksali laimė Marcelijui Martinaičiui – gyvam sulaukti savo dienos paskutinės. Gyvam, vadinasi, kūrybingam; liko kūrybingas iki paskutinės dienos, iki Velykų – rašė, kalbėjo, atliko savo paskutinę gyvenimo mugę, pristatė savo knygas, pasirašė paskutinius autografus, atsakė į klausimus, išskutinėjo paskutinius margučius. Buvo seniai išsipranašavęs sau šią laimę – mirti gyvam, mirti rilkiškąja savo mirtim.
Lyg ir apėjo savo gyvenimą. Atsisveikino su Kukučiu, savo antrininku, kauke, trečiuoju „Kukučio baladžių“ leidimu iš tiesų užbaigė jo keitimą, kitimą. Iš savo rezistencinio kelio, iš savo neįveikiamumo totalitarinėje sistemoje Kukutis grįžta į paprastą gyvenimą, iš kurio gyvųjų prieštarų, neįveikiamų paradoksų, slypinčių ir prigimtojoje kultūroje, yra ir atsiradęs. Gyvuok, Kukuti, būk mūsų brolis, kai mums linksma ir kai skaudu. Ir toliau keliauk per pasaulį, būk atpažįstamas kaip vienas iš amžinųjų archetipų, poeto talento iškeltas iš lietuvių prigimtosios kultūros gelmių.
Atsivėrė žemė, dar per anksti, dar nepažadinta Perkūno. Atsivėrė lemties, būtinybės šviesoj. Jau susirinko lydėtojai ir nematomos, bet girdimos raudotojos. „Raudotojų dvylika, / tų dvylika / juodai gobtūruotų naktų / paskui raudodamos ėjo: „Saulele, saulele, auginki smilgelę / boružei pakilt“ („Rauda boružei. Vasaros sapnas“).
Atsisveikiname su Marcelijum Martinaičiu, didžiu savo kultūros, savo tautos, Lietuvos valstybės žmogum. Liūdime ir gedime kartu su artimaisiais. Šiandien mūsų yra daugiau negu tas vis baugiau mąžtantis skaičius. Ir tokia yra didžios mirties prasmė – kad padaugėtų tų, į kuriuos ji kreipiasi.
Atsisveikiname su paskutiniuoju iš didžiųjų.
Bet didžiojo valia, jau perduota žemei, nelikti paskutiniuoju.
Tegu taip būna.
Vakar ir visados.
Zita Mažeikaitė. Seku seku pasaką…
2013 m. Nr. 4
„Gyveno kartą…“ – taip savo pasakas pradėdavo du vokiečiai broliai. „Mudu niekada nesiskirsime, jeigu vienam tektų kraustytis kitur, antrasis turės sekti iš paskos“, – rašė dvidešimtmetis Jacobas Grimmas metais jaunesniam savo broliui Wilhelmui. Juodu visą gyvenimą stengėsi būti kartu. Sykiu dirbo mokslinį, literatūrinį darbą, rinko pasakas, kurių pirmasis tomas „Vaikų ir namų pasakos“ išleistas prieš du šimtai vienus metus (1812). (Ši sukaktis plačiai paminėta Vokietijoje.) Kita pasakų knyga pasirodė 1815 m. Kol abu broliai buvo gyvi, išėjo septyni kruopščiai parengti pasakų leidimai. Septintajame (1857), dažnai vadinamame paskutiniu, skelbiama daugiau nei du šimtai pasakų ir dešimt sakmių vaikams. Tai buvo nedidelė brolių Grimmų užrašytų pasakų dalis.
Nuo 1820 m. jos pradėtos leisti kitomis kalbomis, o dabar jau išverstos į aštuoniasdešimt pasaulio kalbų. Į lietuvių kalbą išvertė Juozas Balčikonis (išleista 1926–1927 m.). Brolių Grimmų pasakos – viena labiausiai paplitusių knygų. Vokiečiai ją laiko itin svarbia, antrąja po Martino Lutherio išverstos Biblijos.
Broliai Grimmai mažiau žinomi kaip kalbininkai, literatūros mokslininkai, padėję pamatus germanistikos ir vokiečių tautosakos tyrinėjimui. Jų dėka šie dalykai tapo mokslinėmis disciplinomis.
Jacobas Ludwigas Karlas (1785–1863) ir Wilhelmas Karlas (1786–1859) buvo vyriausi iš vienuolikos vaikų, kurių šeši teišgyveno. Trečiasis brolis Ludwigas Emilis tapo garsiu dailininku, jis iliustravo brolių surinktas pasakas. Anksti netekę tėvo (juristo), Jacobas ir Wilhelmas, turtingos tetos padedami, galėjo Marburgo universitete studijuoti teisę, bet vėliau abu dirbo bibliotekininkais. Istorinės teisės studijos pažadino Jacobo susidomėjimą senąja vokiečių kalba ir literatūra, ypač poezija. Nuo 1840 m. abu broliai gyveno Berlyne, priklausė Prūsijos mokslų akademijai.
Būdami kalbos tyrinėtojai, J. ir W. Grimmai pradėjo leisti etimologinį „Vokiečių kalbos žodyną“ („Deutsches Wörterbuch“). Wilhelmas mirė užbaigęs darbą iki raidės „D“, jo darbą tęsė Jacobas, bet ties žodžiu „Frucht“ (vaisius) jį ištiko insultas. Anksčiau Jacobas buvo išleidęs studiją apie senuosius germanų įstatymus, „Vokiečių gramatiką“, „Vokiečių kalbos istoriją“, du „Vokiečių mitologijos“ tomus ir kt.
Didumą pasakų jie surinko 1806–1813 metais. Patys broliai po kraštą nevaikščiojo, nekalbino senų ar neturtingų žmonių. Kaip dabar aiškėja, pasakas jiems sekdavo kelios aukštesnio luomo moterys, ypač gera atmintim išsiskyrė ūkininkė Dorothea Viehmann, jos atvaizdas puošė antrąjį brolių Grimmų pasakų tomą. Pasakos tuo metu buvo skirtos ne tyrinėjimui, bet skaitymui, vaikų lavinimui. Buvo svarbu rasti vaikams suprantamą, patrauklų pasakojimo toną. Abu broliai palaikė ryšius su garsiais to meto romantikais Clemensu Brentano, Achimu von Arnimu, kurie pasakas laikė aukso amžiaus kūryba. Ir brolių Grimmų literatūriškai apdorotose pasakose jaučiama romantinė pasakojimo dvasia. Broliai Grimmai norėjo iškelti liaudies kūrybą, kuri buvo nugrūsta į kampą, parodyti, kad joje glūdi tautos kultūros ir savimonės šaknys.
Grimmų pasakos turėjo didelės reikšmės XIX a. vaikų literatūros vystymuisi, paskatino ir kitas šalis ne tik rinkti, bet ir kurti naujas pasakas. Švedijoje Gunnaras Olofas Hyltén Cavalliusas ir George’as Stephenas išleido „Švedų pasakų ir nutikimų“ (1844–1849) rinkinį. Švedus gerokai aplenkė mūsų Simonas Daukantas, 1835 m. užrašęs ir išleidęs žemaičių pasakų. Pasakų leidiniai ugdė tautinę savimonę, nacionalinius judėjimus, vystė rašto kalbą.
Iki tol pasakos buvo vien suaugusiųjų lektūra. Charleso Perrault „Motušės Žąsies pasakos“ (1697) iš pradžių buvo skirtos tik Prancūzijos karaliaus dvarui. Ilgai ginčytasi, ar pasakos tinka vaikams, net švietėjai jose pasigesdavo daugiau didaktikos. Be to, buvo manoma, kad pasakose pavaizduoti žiaurumai ir baisybės gali sukelti vaikams baimę ar pernelyg audrinti jų vaizduotę. Vokietijoje 1850 m. išleisti patarimai guvernantėms, kokias pasakas dera sekti. Žemesnio visuomenės sluoksnio vaikams nenaudinga pasakoti apie auksą, brangenybes, turtus, princus ir princeses, nes tai gali pažadinti nerealias jų svajones.
Daugelis XIX a. Vokietijos pedagogų vis dėlto įžvelgė teigiamą pasakų poveikį ir siūlė jas įtraukti į mokyklų programas. Tačiau į pasakas dar ilgai buvo žiūrima kaip į žemesnio lygio literatūrą, siejamą su pasakotojom. Švedijoje gyvavo apibūdinimas „žindyvių“, „raganų“ pasakos. Net garsioji Selma Lagerlöf ne visada džiaugdavosi, kai ją kas nors pavadindavo Vermlando krašto pasakininke.
XX a. jau įžvelgiamas teigiamas pasakos poveikis vaiko lavinimui. Vaikams patinka paprasta pasakos forma, jos ritmas, simetriškumas. XIX–XX a. sandūroje pasaka pagaliau tapo pripažintu žanru. Amerikiečių psichologas Brunas Bettelheimas savo knygoje „Kerintis pasakos pasaulis“ nurodė terapeutinį liaudies pasakų poveikį, simbolinę jų įtaką formuojantis vaiko pasitikėjimui savo jėgomis. Net žiaurios ir baisios pasakos gali padėti vaikui įveikti jo sielos konfliktus, išsilaisvinti nuo slepiamo agresyvumo. Dažnai laiminga pasakos pabaiga vaikams suteikia viltį.
Jei ne tie du pasakas mylintys broliai, kažin ar mūsų atminty gyvuotų Snieguolė su septyniais nykštukais, Raudonkepuraitė, Bremeno miesto muzikantai ar Joniukas ir Grytutė.
Ramūnas Kasparavičius. Don Kichotas raudoname fone
2013 m. Nr. 4
Nubudau, dzūkiškai tariant, pradzugau, pasižiūrėjau į laikrodį: pusė valandos, kaip vasara baigės.
„Heres ist Zeit, der Sommer War sehr gros…“ Mėgstamiausias Antano Ramono eilėraštis. Rilke.
Ir… kaip dažnai iš ryto būna – melodijytė ima galvoje skambėti ir dažnai visądien skamba:
Ir gavo vaikas dovanų
Gražius medinius arkliukus,
Išėjo linksmas iš namų
Ir nebegrįžo jau pas mus.
Lietuvių liaudies baladė pod gitarušku. Arba su katarinka.
Kažin: ar dainuojama tat Airijoje? Tarp lietuvių, žinoma. Airiai mėgsta balades, ypač savotiškais tekstais. Irgi pasiklausytų.
Tokias dainas kadais dainuodavo ubagai (ntk. elgetos), pritardami katarinkomis (ntk. rylomis). Panašiai dainuodavo pusbalsiu keistuolis kunigas Antanas Vienožinskis spintoje savos klebonijos, tyliai pritardamas armonika, kad gaspadinė neišgirstų. Tarp parapijonų irgi buvo tokių, katrie šmeižė, neva ir arielkos butelį šalimais pasistatęs… Kaip ir neapvertė tamsioje spintoje, armonika grodamas, savas dainas kurdamas…
Tai kas čia jums rašytojas? Ceremonmeisteris? Gerų manierų liokajus, etiketo žinovas, dorovės šuo sarginis? Atsiprašau, tam yra specialūs achlamonai.
„Buitis, sesuo gera…“ Būtis, egzistencija… Palyginus su A. Šliogeriu, tai ir J. P. Sartras išrodo gana padorus vyrukas. Tačiau daugely vietų Šliogeris man patinka.
Savo ruožtu irgi norėčiau tarti:
– Lietuva man rodos it vaikų darželis: ten kuo kvailesnis vaikas, tai tuo populiaresnis ir atsiranda daug daug jo pamėgdžiotojų (epigonų).
Gal todėl daug tautiečių traukia Ispanijon apelsinų raut. Ar save parodyt? Alonso Kichanos tėvynėn. Nesang, L. v. riteris, būkime tiesūs, didžiu protu nepasižymėjo, nebent originalumu.
O, kad taip būtų! Iš tiesų, iš tiesų dabartinė Lietuva – tai Puodžiūnkiemyje spoksanti Pikčiurnienė: godi, pavydi, smulkmeniška, vulgari ir banali. It Kauno ponička.
Mano jaunystėje daugelis mėgo papaistymus ir pakraigliojimus be ryšio. Tada tą draudė. Man (ir Daugirdui) tat ypatingo žavesio nekėlė, bet kartais (dėl įvairovės), jei leisit, galima. Varietas delectat.
Su variotais čia nieko bendra. Pamenu, Juozas Šikšnelis, neartimas, kaip jis pats kartą išsireiškė, M. K. Čiurlionio giminaitis, andai porino, kad jo kokios tetukės tolimos taip pasakė:
– Czurlanis? Ten wariat? Etc.
Ir atidavė kažkokiems kraštotyrininkams (žulikams?) neva Kaune jų palėpėje užsilikusius Čiurlionio piešinius, eskizus (na, kažkas užmesta popieriuj, dabar pergeltusiam ir patrūnijusiam). Tie nulėkė džiūgaudami kaip šuva su kaulu. Juk dykai gavo.
Juozas labai krimtosi, apgailestavo:
– Būtų atitekę man, tai būčiau garsus ir turtingas.
Mes visi jį labai užjautėm.
O, kada tai buvo! Pamiršau kaip voverinas grybą… Alz-heimeris, senatvinė demencija seniau buvo trumpesnis žodis – sklerozė.
Šia diena gyvenu, smulkmenų trupinius rankioju. Sau rimuoju:
Kartais būna šviesu,
kartais būna sunku,
kada lieku aš su
žiurkiuku Simuku…
Simutis pabėgo ir nesirodo. Gal užpyko žiurkės vaikas? Ant žmogaus. Įsižeidė? Dėl nesupratimo. Kad jo kalbos bukas žmogus nesupranta? Nei išraiškingos pantomimos? Iš jo kalbos supratau: „pik“ – gerai, „čmik“ – blogai, „čirp“ – skauda. Pvz., privėrei, čirp, durim uodegą, o ji tokio ilgio kaip jis pats.
Gal jį sulesė apuokas?.. Neduok dieve Manitu!
Gal jis gyvena už mano lango seno sodo žagarų krūvoj? Porąkart mačiau: po paparčiu palangėj pasismalsavo jauna dzika žiurkutė. Gal tai Simučio draugė… Simai Simonai, ko gi tau trūko pas mane?
Atplaukia atmintin žodžiai iš Eluard’o „Liberté“:
– J’ écris ton nom…
Ar pastebėjot, gerbiamieji, kad lietuviams negalioja dvigubo neigimo dėsnis? Pvz., niekas manęs nemyli etc. Plg. lotyniškai: Nemo amat. Kartais lyg ir veikia: nesu laimingas. Bet čia lyg ir triple. Alogiška esame tauta. Sadauto tauto! Lioj!
Penkiasdešimt trečiųjų vasarą (tūkstantis devyni šimtai) vienas Čižiūnų kaimo išminčius ištarė:
– Kaltas čia ne Stalinas, a kamunistai!
Kaimynai pritardami tylėjo. Kaip lietuviai dzūkai valstiečiai jie labai greit esmę perprato – tereikėjo penkių mėnesių.
Prieš karą tai labai protingai vienas kitam aiškino:
– Kam tas Seimas? Užtenka Smetonos ir ministrų.
Paskui:
– O kam tie ministrai? Tegu Smetona vienas sprendžia. Bus mažiau ponų.
Bet Smetona viską ėmė spręsti su švogeriais, ir eilinis lietuvis ėmė taip daryti. Ar nuo to pasidarė tvarka? Ar tapo gerai?
Aš tyliu… O Jūs, jei norite išsiaiškinti lietuvišką visuomių mąstyseną, pasiklauskit Daugirdo. Jis prie to pripratęs. Apie tą bolševikinę daugumą ar menševikinę opoziciją… Etc. Jo proproproprosenelis Daugirdas buvo LDK Vytauto Ponų Taryboje. Be to, Romas psichologas ir kantrus be galo.
Tai kas gi Lietuvoje yra idealus, žinoma, jeigu ne lėtas?
Na, ne lėtas, netgi spartus. Tai visų pasididžiavimas: ir ponų, ir ubagų – darboholikas valstietis. Tikras lietuvis, pasak J. Kunčino: akys mėlynos, nosis irgi mėlyna. Lupa prūnija pila, šviesios dienos nematydamas, pats nelabai žinodamas kodring. Dvi žmonas į kapus nuvaręs, trečios tam beieškąs. Duktė šniurkščia už seno „vaikingo“ našlio išėjusi (panevalia atiduota). Užtat bagoto. Sūnus laukiniu balsu ima kvatotis, pirmą jaunaties dieną pažvelgęs į žmoną iškištdantę. Užtat bagotą.
O dabar: lekia visi Airijon, daugiau nieko nesugalvoja. Artimi žmonės airiai lietuvio širdžiai: katalikai, rudi, girtuokliai ir mušeikos. Dar ir kokia airišė stovi pasišiaušus po medžiu, o gal ir keliolika.
Galėtų kakt ir Gudijon bulvių kast pas batjką Lukašenką. Arčiau, o bulvės ar ne tos pačios? Gudai, čmero patraukę, irgi narsūs, nors gana draugiški.
Tik tas jų batjka, kolchozo pirmininkis, neleidžia, ir psio.
Tai dabar visi lekia Airijon, po žalia raudona vėliava dobilienon.
Kas neišlekia it gandras, tas lieka neįdomiam kaime arba Naujininkų I kaime (irgi neįdomiame) kaip aš.
Išeinu iš ryto, o gatvėje – šunų vergai ir vergės nužemintosios.
Ak, šunyčiai, ak, šunelės… Šunelio skriaudiką negerą vaiką į Veliučionis, nes jei šunelį muša, tai ir savo bobutę nukokošins… o užtektų tėvui tokiam rapniką parodyt išraiškingai ar ir perleisti per… n kartų.
Šlykštu žiūrėt, nuotaika visai dienai ligi vakaro subjūra, kai rytmetėlį ankstų pamatai šunio vergą (dar nemaloniau – vergę), nuolankiai sekantį paskui besmegenį padarą, ties kiekvienu stulpu ar krūmu šikantį ar myžantį, o ir ant šaligatvio ar kiemo (ntk., atliekant „Pakeltkojį“ iš LTSR nus. l. ansamblio repertuaro).
Nemalonu jau net iš atstumo matyti šunvergius, palaimingai uostančius šunšūdžio ar myžalų kvapą. Beje, Europoje privalomo kastuvėlio ir specmaišelio nesinešioja ir nevartoja niekas nigdy. Specmaišelio su opričnikų ženklu. Bent aš nemačiau.
Tie šunšuniai… Ypač Naujonyse. Stori kliši, šunų padermės padugnės, žiūrėkit, anas – snukis kvailas kaip Kramarovo.
Net J. Šveikas nesugalvotų tokiam pase vardo ir klasifikacijos.
Buvo mintis pastatyti LDK Gediminui stovylą tokią: raitas ir šunų rujos lydimas. Gerai, kad ši geležinė mintis neįsikūnijo, o tai koks Trezoras jau ir Seime tupėtų.
Kalbėjo rašė, kad 2012-aisiais būsianti pasaulio pabaiga ir todring buvo įsteigta A. Valinsko partija, kurią lenkai Koronoje iš pat pradžių pavadino zmartwychstansais. Gal tat ir įvyko, tik mes, lietuviai, nematom ir nesupratom, nes esame, nesikartosiu, sulėtinto mąstymo.
Yra kaime toks terminas apie žmogų: lėtas. Tariamas netgi su nemeluota simpatija, palankiu prielankumu. Tarptautinis šio žodžio sinonimas – debilas… Brolelis debilėlis, sesulė debilėlė, lėlė.
Stoviu ant viaduko, į Naujonis pučia vėjas iš rytų, neša lietų ant pietų. Prisimenu vaikystėje išmoktą A. A. Jonyno tėvo eilėraštį (mintinai!), kuriame jis ironizavo:
– Šiltas linksmas vėjas pučia iš rytų…
Iš Rytų viskas miela malonu, bet kad ne. Kaip gerai, kad Lietuvoje tėvynėje vyrauja ziudvestas, o tai geras vėjas, tada ir krosnys gerai traukia, ir žuvis nebrangsta, ir bobos duoda.
O, kad aš turėčiau tokius marškinius, kokius pasiuvo Izolda Tristanui – nėkart nedėvėtus.
Vilnius, Naujonys
Vytautas Bubnys. Gyvas mūsų širdyse ir knygose Mykolas Sluckis
2013 m. Nr. 4
Mykolas Sluckis (1928 10 20–2013 02 25)
Ne nuo mūsų priklauso, kada į šį pasaulį ateinam, kada iš jo pasitraukiam. Tačiau gyvenimo kelionę renkamės patys. Kad ir kokie vėjai siautėtų, kad ir kraujas aplink lietųsi, stengiamės įsiklausyti į save ir pirmų pirmiausia žengiame širdies vedami, žvelgdami į ateitį, tačiau, deja, neretai matydami jos iliuzinį vaizdą, todėl patiriame sukrėtimų.
Kiekvieno žmogaus, o tuo labiau kūrėjo kelias savitas, ne vien aštriais akmenėliais pabarstytas ar rožėmis klotas.
Prisipažįstu, šios mintys ir aibė kitų galvoje blaškėsi tą vasario 28-osios popietę, kai sniegu apklotose Kairėnų kapinėse susibūrėme atsisveikinti su mūsų literatūros klasiku Mykolu Sluckiu, kai urna su velionio palaikais buvo nuleista į kapą šalia anksčiau išėjusios žmonos Reginos.
Ir tom dienom, ir vėliau ne vienas manęs teiravosi: infarktas ištiko rašytoją, insultas, o gal vėžys? Aš vis kartojau: ne, ne. Suprantu, norime aiškumo, ieškome priežasties.
M. Sluckio gyvenimas nuo pat vaikystės, nuo paauglystės dienų buvo kupinas ne tik vargo, bet ir skausmo, vidinės įtampos, kančių. Likimo duotybė lydėjo brendant per karo dienų pragarą, o iš jo ištrūkus reikėjo pakilti ir atvirai ištarti: aš esu, aš būsiu ne vien pats sau, bet ir kitiems, savo gimtosios žemės broliams, sesėms. Šita mintis, manau, persmelkia visą rašytojo gyvenimą ir kūrybą. Į žmogų, į skaitytoją, į jo širdį ir protą – kelionė ilga, tikra, esminė, o jos vaisiai savo apimtimi ir verte tiesiog stebina. Dešimtys romanų ir apysakų, novelių rinkiniai, literatūros kritikos darbai, pjesės, esė… Rašytojas siekė aprėpti kuo įvairiausias gyvenimo sritis, drąsiai kėlė žmogaus egzistencijos klausimus, ypač giliai užkabino sovietmečio inteligentijos moralinį nuosmukį, analizavo tėvų ir vaikų santykius, atskleidė vešantį susvetimėjimą, karjerizmą. O kur dar daugybė knygų jaunimui, mažiesiems skaitytojams!
Pastangos savo kūryboje pasinerti į dvasinį personažų pasaulį, iškelti ne tik krizines žmogaus būsenas, bet ir romantinę gyvenimo sampratą, mano galva, buvo rašytojo duotybė, jo paties turtingo vidaus atvertis. Nėra jokios abejonės, M. Sluckio kūrybiniai ieškojimai, gebėjimas meniniu žodžiu įveikti visokiais būdais kūrėjams peršamas dogmas, vidinio monologo plėtojimas ir įtvirtinimas, psichologinės analizės gelmė turėjo gana didelę įtaką visai to meto mūsų prozai, ypač jaunajai rašytojų kartai. Jis daugelį jaunų talentų nuo pirmųjų žingsnių ugdė, lydėjo žengiančius į kūrybos lankas, negailėjo jiems tiesaus, gero žodžio. Jis ir mano pirmąją knygą, apysaką „Beržai svyruokliai“, sutiko labai palankiai, kaipmat ją recenzavo.
Mudu su Mykolu artimiau susipažinome dar tada, kai aš, antrakursis studentas, apsigyvenau Tilto gatvės trečiu numeriu pažymėtame name ir jau kitądien pro langą išvydau jį išeinantį iš penkiaaukščio. Tad tame kieme neretai susidurdavome. Mykolas niekuomet nepraskuosdavo nepakalbinęs, net pasakydavo, kad „Švyturyje“ ar „Jaunimo gretose“ skaitęs mano apsakymą. „Žinai, visai nieko, gali rašyt“, – tarsteldavo. Jo akys lydėjo ir kitas mano jaunystės metų knygas, tačiau apie jas neužsimindavo, nebuvo už ką manęs girti. Ir tik kai pasirodė mano pirmieji romanai, jis atvirai prabilo. Ypač apie „Po vasaros dangum“. Nepagailėjo laiko ilgam pokalbiui, atvirai pasidžiaugė ir linkėjo romanui „gražią ateitį“. Vėliau taip nutiko, kad ir mano knygos buvo pradėtos versti į vokiečių kalbą, tad buvome pakviesti į Rytų Vokietiją. Labiausiai atmintin įstrigo susitikimas Erfurto architektūros instituto bibliotekos salėje. Nemaža dalis susirinkusiųjų buvo susipažinę su mudviejų romanais, todėl mielai klausinėjo. Mykolas net į klausimus atsakinėdamas vis užsimindavo apie mūsų literatūros visumą, ypač apie klasiką, kurios ne viena knyga buvo išversta į vokiečių kalbą.
Vėliau ilgą laiką buvau paskendęs darbuose, apsėstas savo rašomų romanų. Nors mudu su Mykolu Antakalnyje gyvenome viename name, tačiau bendravome gana retai. Net ir Atgimimo metais. Jis niekad man neužsiminė apie Sąjūdį, o aš irgi nesiėmiau jo „apšviesti“. Mykolas pritilo, slinko metai po metų be naujų knygų. Kodėl? Aš matyčiau dvi priežastis. Vieną jų pats nusakė klausiamas žurnalisto: „Daugumai mano kartos menininkų reikėjo daug ką persvarstyti, iš atsivėrusios perspektyvos perkratyti pusės amžiaus „kraitį“ – laimėjimus, nesėkmes, gerus darbus ir tai, ko niekad nedarytum, turėdamas tiek laisvės, kiek jos dabar turi jaunesnių kartų menininkai…“ Antra priežastis – jo žmoną Reginą užgriuvo negalia. Mykolas ją slaugė ne vienus metus. Kol ji dar vaikščiojo, bet jau geso jos aplinkos suvokimas, matydavau, kaip Mykolas, atsivedęs į teatrą, prie rūbinės sušukuodavo, aptaisydavo drabužius ir nusivesdavo į salę. Jis gyveno vien jos gyvenimą. Supratau – ne nauji romanai rūpėjo. Gerokai vėliau, kai pasiliko vienų vienas, nesyk pas jį užeidavau, pakalbėdavom apie literatūrą (tik ne apie politiką), džiaugėsi savo poezijos knyga, o kai perskaitė mano „Balandžio plastėjime“, pasakė tai, ko kiti gal ir nebuvo įžvelgę: „Nors tavo, Vytautai, romano veiksmas rutuliojasi Balkanų karo žemėje, aš jame matau pokario Lietuvą.“
Paskutinė knyga, kurią man padovanojo su nuoširdžiu autografu, buvo „Laiko sūpuoklėse“. Vienoje gretoje su kitų mūsų rašytojų „portretiniais bruožais“ aptikau ir jo gražų žodį apie mano du naujausius romanus.
Pastarieji metai M. Sluckiui buvo lemtingi, teko pakelti pačią sunkiausią naštą – netikėtai jis palūžo. Fizine, tik ne dvasine prasme. Savo dvasią, savo meilę artimiesiems – dukrai medikei Snieguolei, anūkei ir žentui jis dalijo ligi paskutinės akimirkos.
Taigi tą vasario pabaigos popietę atsisveikinome su mūsų prozos Meistru. Atsisveikinome tikėdami, kad jis lieka mūsų atmintyje ir širdyse, lieka tuose meninio žodžio turtuose, kuriuos sukrovė per ilgus intensyvaus gyvenimo metus.