Tėvynės varpai
Loreta Jakonytė. Lietuvių romano SSGG
2009 m. Nr. 1
Antraštės autorystė priklauso Jūratei Sprindytei, kuri literatūrai nagrinėti išradingai pasitelkė verslo organizacijų savianalizės schemą SSGG: stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės. Tokiais kvadrantais mokslininkė permąstė bemaž visą lietuvių romano istoriją ir atradimais pasidalijo konferencijoje nemažiau išraiškingu pavadinimu „Lietuvių romano metamorfozės: anarchistės išpažintis altorių šešėly“, kurią spalio mėnesį surengė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Iš naujo peržiūrėti lietuvių romano kaitą nuo tarpukario iki nūdienos paskatino jubiliejinė data – 2008-aisiais sukako 75 metai, kai pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Norėta ryžtingesnių žanro istorijos pervertinimų, naujo požiūrio į klasiką ir madas, akylaus žvilgsnio tiek į brandžiausius, tiek ir į prasčiausius šiuolaikinius romanus, medijų ir rinkodaros poveikį. Ne viską pavyko įgyvendinti, juolab paaiškėjo, kad romaną, nepaisant šio žanro populiarumo, nuosekliai tyrinėjančių Lietuvoje visai nedaug.
Į stiprybių sąrašą J. Sprindytė įrašė realistinio romano tradiciją bei tokias literatūrines technikas kaip alegorija, ironija, magiškasis realizmas, parodija, elipsė, potekstė, prasminė pauzė. Silpnybėms priskyrė perdėtą empirizmą arba kostumbrizmą, nepakankamą pasakojimo amato mokėjimą (visad stigo domėjimosi žanro, struktūros, kompozicijos dalykais bei energijos dirbti su kūrinio forma), monotoniją, patetišką ir nostalgišką santykį su pasauliu (trūksta blaivios analitikos, kriticizmo, stoiškos išminties, autoironijos). Loreta Mačianskaitė pažymėjo, kad nuo pat formavimosi pradžios lietuvių romaną apsėdęs kentėjimo sindromas. Dabar, suvešėjus žurnalistiniam romanui, kančia tapo netgi madinga, simuliuojama, suprantant, kad svetimos kančios yra gera prekė realybės šou pamėgusioje vartotojų visuomenėje (pvz., Audronės Urbonaitės „Posūkyje neišlėk“). Tačiau rimtesnėje literatūroje L. Mačianskaitė įžvelgė svarbų pokytį: apie 1998–1999 m. kančios mąžta, skirtingų kartų autoriai linksta ne reprezentuoti tikrovės ir kalbėti perdėm emocingai, o modeliuoti metaliteratūrinį pasaulį, apnuoginti jo tekstinę prigimtį. Be Mariaus Ivaškevičiaus, Marko Zingerio, Renatos Šerelytės ir Herkaus Kunčiaus, ji išskyrė Ramūną Kasparavičių – postmodernų rašytoją, žavintį filologiniais triukais, gebantį prisiliesti prie itin skausmingų temų (okupacija, Sibiras, žydų šaudymas) ir kalbėti apie jas su šveikišku humoru, neįžeidžiai.
Sudėtingą istorijos ir literatūros santykį specialiai tyrė Vytautas Martinkus. Jis priminė ilgamečius ir vis atsinaujinančius ginčus, skaitytojų lūkesčius, rašytojų nuostatas dėl skirtingų istorinės tiesos interpretavimų istorijos moksle bei istoriniame lietuvių romane. XX a. paskutiniame dešimtmetyje taip pat įžiūrėjo tradicijos lūžį: tiesos literatūroje ir istorijoje sąsajos dažniau mezgasi ne pagal mimetinį, o pagal metafikcinį praeities kūrimo principą. Petro Dirgėlos „Karalystė“, M. Ivaškevičiaus „Žali“, H. Kunčiaus „Nepagailėti Dušanskio“ ir kt. – tai istoriografinės metafikcijos (Lindos Hutcheon sąvoka) atvejai, kai istoriniai įvykiai ir asmenybės vertybiškai, kritiškai, laisvai perrašomi. Šiuolaikinis istorinis romanas bando būti tik romanu, bet ne istorijos iliustracija.
Atkakliai ieškoma būdų perprasti sovietmečio paveldą. Gintautas Mažeikis, pasitelkęs klasinio sąmoningumo konceptą, originaliai perskaitė Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybę“ pagal vidinę autoriaus ideologijos ir ketinimų logiką. Filosofas siūlo tokius tekstus nagrinėti ne pagal nacionalinį, o pagal tam tikros literatūros kontekstą, šiuo atveju – klasinės literatūros grupę. A. Gudaičio-Guzevičiaus romanas esą orientuotas į tokį klasinį sąmoningumą, kurį besąlygiškai atitinka bežemiai, iš dalies mažažemiai, o kiti jo nepajėgs nei adekvačiai suvokti, nei priimti, nes neturi klasinio instinkto, kurį lemia genealogija. Ankstyvajam socrealizmui Imelda Vedrickaitė naujoviškai pritaikė grotesko sąvoką: subjektas paverčiamas kolektyviniu, išviešintu, be paslapties, intymumo, asmeninių aistrų; iš plakatiškai pagražinto žmogaus tikimasi, kad jis taps socializmo perpetuum mobile. Taip pat konferencijoje bandyta vėlyvesnio sovietmečio lietuvių romanistikoje įžvelgti ir populiariosios literatūros stilistikos bei funkcionavimo ypatybių.
Anarchistė pagal konferencijos pavadinimą išties liko „Altorių šešėlyje“ – prie pastarojo grįžta kur kas dažniau. Giedrė Kazlauskaitė, subtiliai gilindamasi į detales, lygino šio romano rašantįjį subjektą su Stendhalio „Raudona ir juoda“ (lietuviškasis gerokai santūresnis); Ramūnas Čičelis siekė atpažinti „psichoanalitinę dvikalbystę“ (pasąmonės ir superego) „Altorių šešėly“ ir Jurgos Ivanauskaitės romane „Ragana ir lietus“. Išdėsčiusi psichoanalitinės analizės prielaidas (romanas kaip psichikos dokumentas), Rima Pociūtė aptarė Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“, išvadomis pernelyg nenutoldama nuo įsitvirtinusios Arvydo Šliogerio interpretacijos. Po pastangų psichoanalitiškai universalizuoti kūrinių konkretiką įtaigiai skambėjo Vijolės Višomirskytės įžvalgos apie Nepriklausomybės metais išpopuliarėjusią tautos–šeimos metaforą, išpažįstamų kalčių rinkinį bei fabulinę našlaitystę – dažnai romanuose nebūna veikėjų–tėvų, bet labai svarbi močiutė.
Nerijus Brazauskas provokavo klausimu, ar lietuvių romano istorijoje būta antiromanų, pats šią sąvoką vartodamas ne pagal tradicinę, o greičiau alternatyvią literatūrologiją, antiromanu vadinančią ne XX a. šešto septinto dešimtmečio romano tipą, tačiau apskritai bet kokį kūrinį, kuris laužo nusistovėjusias normas, ieško naujų meninių sprendimų ir savo eksperimentais pastebimai veikia tolesnę žanro raidą. Prie tokių kitokių N. Brazauskas priskyrė Antano Škėmos „Baltą drobulę“, Icchoko Mero „Striptizą, arba Paryžius–Roma–Paryžius“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, Sauliaus Tomo Kondroto ir Ramūno Kasparavičiaus romanus. Šiuolaikinių terminų kolizijas kvestionavo ir Vytautas Bikulčius: susisteminęs sąvokos euroromanas padriką vartojimą, apibendrino, kad tai metafora be konkretaus turinio, leidėjams parankus prekybinis ženklas, klijuojamas kaip vertybinė etiketė. Virginijus Gasiliūnas pridūrė, kad svarbus euroromano požymis yra konvertuojamumas – kuo palankiau išleisti/iškeisti 1:1 (euroeilėraštis – tai tas, kurį lengva versti iš vienos kalbos į kitą).
Mindaugas Grigaitis pranešime apie prasmės centrą šiuolaikinėje lietuvių prozoje priminė postmodernizmo toleranciją neįcentruotai įvairovei, užfiksavo jos apraiškas nūdienos Lietuvoje (tarkim, Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“ ar Donaldo Kajoko „Kazašas“ – aukštasis modernizmas postmodernizmo epochoje, šalia kurio gyvuoja iš kolektyvinių reikšmių ir stilistikos sukurptos Edmundo Malūko ar Elenos de Strozzi knygos) ir paskatino diskusiją, kurioje klausta: jei visokiems tekstams pripažįstame teisę būti, kokiom sąvokom kalbėti apie literatūrinį š…? Kokiais kriterijais atskirti „aukštąją“ ir populiariąją literatūrą, jei stilistiniai, teminiai aspektai literatūrinės difuzijos laikais tapo nepatikimi. Kultūrinių industrijų tyrimai siūlo dar vieną variantą – operuoti ne amžinybės, o laikinumo plotme (parašiau – perskaičiau – išmečiau). Beje, kritikų beveik netyrinėjamos, populiariąja literatūra klasifikuojamos fantastikos būklę konferencijoje įvertino Neringa Mikalauskienė: šiuolaikinėje lietuvių mokslinėje fantastikoje itin susiaurėjo tematika – kosminės nebeliko, ekologinė neatsirado, šiek tiek reaguojama į genetikos atradimus.
Vesdama romanistikos balansą, J. Sprindytė netikėtai pasiūlė iš naujo įvertinti terminą „apysaka“ – jei atsisakytume jo sovietinio turinio (estai dar anuomet įtraukė požanrį mažasis romanas), lietuvių romano istorija veikiausiai pasirodytų gerokai turtingesnė (šiam žanrui galėtų priklausyti Šatrijos Raganos „Sename dvare“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, Rimanto Šavelio „Amžinoji šviesa“, Juozo Apučio „Vargonų balsas skalbykloje“, Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“, Valdo Papievio „Užmaršties slėnis“ ir kt.).
Brigita Speičytė. Tivyt tivyt, arba Linksmieji skaitymo metai
2009 m. Nr. 1
Taip atsitiko, kad, persikrausčiusi į naują būstą, kurį laiką neturiu kur susidėti asmeninės bibliotekos ir archyvo. Kaip tyčia universitete turiu skaityti naują kursą, tad tenka intensyviai dirbti viešosiose bibliotekose. Tolesnis reportažas paremtas tikrais įvykiais, nutikusiais 2008-aisiais, Skaitymo metais.
Neseniai atidarytoje VU skaitykloje yra naujų knygų. Vieną būtų gerai pavartyti – apie šokio diskursą. Patikrinu elektroniniame kataloge nuorodą, išrašau ant lapelio, taip pat ir šifrą. Kadangi knygos lentynose sudėliotos tik pagal bendras temas, įteikiu lapelį bibliotekininkei, kad greičiau rastų. Ji dar kartą patikrina mano įrašą kataloge ir su lapeliu keliauja prie lentynų. Paieškos užtrunka. Pasitelkiama kita kolegė, bet veltui.
Skaityklos darbuotoja pažiūri internete, kaip atrodo knygos viršelis. Ir šios pastangos neduoda vaisių.
– Kažkas, matyt, padėjo ne į vietą, – guodžiu labiau pati save.
– Tų knygų čia tiek daug, negaliu visko atsiminti, – paaiškina man jauna skaityklos darbuotoja. Apžvelgiu pustuštes lentynas, o mintyse iškyla Oksfordo universiteto „Bodleian Library“ skaitykla, kur knygas nešdavo kaugėmis, imdavome krūvomis iš atviro fondo lentynų, susiradę patys pagal tikslias šifro nuorodas, pasilipdami kopėčiomis, ir niekas – neįtikėtina – nė karto nenusiskundė knygų gausa. Gerai – čia yra bent vietos naujoms. Kažin kur Oksfordo biblioteka deda naujas knygas? – ėmiau svarstyti, bet mane pertraukė bibliotekininkė:
– O gal kas pavogė?.. Bet kažin ar ta knyga tokia vertinga, kad kas nors imtų.
Išties – kam tos knygos reikalingos. Dažnas ir radęs neimtų. Patikrinu internete – nusipirkti ir parsisiųsti tokią knygą kainuotų apie 300 Lt. Kadangi kalbėti apie pinigus nekorektiška, nutylėsiu, kurią lektorės atlyginimo dalį sudarytų ši suma.
Tenka apsieiti be tos knygos. Kliaujuosi savo patirtimi ir sveiku protu. Veju mintį, kad šių išganingų žinių akademinei paskaitai vis dėlto nepakanka. Na taip, svarbiausia juk iškalba, tvirtas balsas, reikšmingumo aura. O tu ieškai knyginės išminties, – papriekaištauju sau ir išeinu į darbą.
Po savaitės, apsilankius toje pat skaitykloje, darbuotoja džiugiai praneša knygą radusi.
– Kodėl neatėjote? – apmaudingai klausia.
Pasijuntu kalta. „Laiko nesustabdyt ir neatsukti atgal“, – šmėsteli galvoje frazė su ta pačia gramatine klaida. Tad garsiai jos nepasakau. Apsiėjau be šokių. Nešoka mūsų mintys ir paskaitų diskursai, ne, nešoka – prisiminiau A. Marčėno „Šokių“ moto iš F. Nietzsche’s.
Reikia išsirašyti vieną citatą iš K. Vonneguto romano „Skerdykla Nr. 5“ – svarstymams apie trauminį kalbos praradimą. Tą vietą, kur atsakas į karo katastrofą – absurdiška paukščio giesmelė „Tivyt tivyt“. Kataloge patikrinu, kad vienintelis lietuviškas egzempliorius – fakultetinėje skaitykloje. Konspekte palieku vietos, o savo maršrutą ir laiką apskaičiuoju taip, kad užeičiau į skaityklą pakeliui į kavinę, ten pietaudama išsirašyčiau reikiamą citatą, gal ir šiaip kokių papildomų minčių kiltų.
Skaitykloje paaiškėja, kad šis vienintelis egzempliorius atiduotas kažkam į namus savaitei. Paskaita – rytoj. Maniškis romano egzempliorius – kitame miesto gale, mūsų garaže, nežinia kurioje dėžėj. Kaimynystėje – nė vieno kolegos.
– Žinote, jūs galite užeiti į A. Mickevičiaus biblioteką. Ten visada būna laisvų egzempliorių.
– Ačiū, – sakau ruošdamasi eiti, žinoma, ne į A. Mickevičiaus biblioteką.
– Visuomet yra išeitis! – paslaugiai man sako bibliotekininkė, ir jos balse išgirstu tą patį optimizmą, kuriuo atsakau studentams, nuolatos dejuojantiems: „Nėra knygų.“ Beje, pagal planuojamą studijų reformą studentai turės pereiti prie savarankiško darbo bibliotekose. Kas tada bus?
„Tivyt tivyt!“ – mintyse atsakau bibliotekininkei ir išeinu pietauti.
K. Vonnegutą teks atpasakoti iš atminties. Šiaip iš atminties cituoju tik poetus.
Nemaža naujam kursui reikalingų knygų yra Tarptautinių santykių institute Vokiečių gatvėje. Nieko baisaus, pagalvoju, biblioteka skatina miesto klajonių, t. y. flanerizmo, įgūdžius, taigi paklajosiu po gražų Vilniaus senamiestį, ir oras neblogas, bobų vasara. Vaikštant galima ir pagalvoti, kokį vieną kitą paskaitų punktą apmąstyti. Mieliau klajočiau tarp knygų lentynų, bet ką padarysi, kad Atviros Lietuvos fondo biblioteka netapo atviru bibliotekos fondu.
Kadangi ekonominio sąmoningumo akademinė sistema neskatina, negalvoju, ką nudirbčiau per tą laiką bibliotekoje, jei nereikėtų vaikštinėti ieškant knygų. Kiek dirbančių žmonių gali sau leisti tokį malonumą – pasivaikščioti po Vilnių vidury dienos?
Atėjus paaiškėja, kad biblioteka kraustosi į kitas patalpas, todėl knygos nepasiekiamos. Kiek tai truks, niekas negali paaiškinti.
Grįždama mintyse pertvarkau paskaitų planą taip, kad kelias reikalingas knygas galėčiau gauti bent po poros mėnesių.
Šį tą galima rasti kaimyninio fakulteto skaitykloje. Reikia kelių knygų apie vaizduotę. Nuėjusi randu užrakintas skaityklos duris ir raštelį, kad bibliotekininkė bus po dvidešimties minučių. Einu paslampinėti. Vaizduotės nėra. Apsukus kelis ratus aplink S. Daukanto aikštę, pasisemiu stiprybės iš praeities: XIX a. lietuvių kultūros „vargo pelės“ figūra mane paguodžia.
Pagaliau gavusi reikiamas knygas, prisėdu skaitykloje. Po kiek laiko įėjusi bibliotekininkė praneša:
– Turiu išeiti, užrakinsiu jus penkiolikai minučių.
Skaityklos publika iš nuostabos nieko neatsako. Kažkas prunkšteli. Bet nesipriešinam, palinkstam prie sunkiai gautų knygų. Žvilgteliu į laikrodį – laimei, tą ketvirtį valandos galiu pabūti ir užrakinta su knygomis – kaip tinginė moksleivė. Brakštelėjus spynai, apima pasąmoningas nesaugumo jausmas – o jei kas atsitiks, jei įvyks trumpas sujungimas, kils gaisras ar kaimynas persimainiusiu veidu ims grasinti manikiūrinėmis žirklutėmis?.. Knygos – minkštais viršeliais, bet skaitykla pirmame aukšte, langai nauji, neužkalti, sėdžiu prie vieno jų. Vaizduotė pamažu nurimsta, skaitau.
Kažkur dėžėse pražuvo mano konspektai. Vieną XX a. pradžios recenziją spaudoje reikės peržiūrėti iš naujo. Pirmiausia bibliografiniame leidinyje turiu pasitikrinti nuorodą. Pamačiusi elektroninio katalogo užklausos duomenis, nudžiungu: tas leidinys yra artimiausioje skaitykloje. Pasižiūrėsiu pakeliui iš VU į MA biblioteką, nes kur gauti senos spaudos remontuojamoje universiteto periodikos skaitykloje, man negalėjo paaiškinti moteris, sėdinti tarp kažkokių rakandų neatpažįstamai pakitusioje patalpoje.
Mane aptarnauja nauja skaityklos darbuotoja. Knygos ji neranda. Pakartotinės paieškos neduoda rezultatų. Nepermaldaujamai pareikalauju pažiūrėti dar kartą – juk tai bibliografinis leidinys, jis turėtų būti po ranka. Tuo metu prasideda paskaitų pertrauka, už manęs žaibiškai išsirikiuoja nekantri eilė. Bibliotekininkė grįžta tuščiomis.
– Kaip nėra – kataloge nurodyta, o čia nėra?
Eilėje kyla įtampa, ji pasklinda po skaityklą, freskos gandras virš bibliotekininkės galvos gaspadoriškai sutarškina snapą.
Palieku bandyti laimę kitiems, nemitusi spūdinu į MA biblioteką. Bibliografijos skyriuje knygos, kurią galėčiau lengvai pati pasiekti, keli darbuotojai man ieško ketvirtį valandos. Taigi vien bibliografinei nuorodai patikrinti sugaištu valandą.
Eidama namo galvoju – taip, aš taip pat dirbu su būsimais bibliotekininkais. Ir mano, kad ir nepagrindinio kurso, studentė reklaminiame specialybę pristatančiame buklete rašė maždaug taip: „Bibliotekininkas – ne tas žmogus, kaip kas nors galėtų pagalvoti, – ne tas, kuris sudėlioja lentynoje knygas nuo A iki Z.“ Štai aš pati savo kailiu patiriu tokios nuostatos pasekmes. Taip, nesugebėjau jos pakeisti. Studentai mokosi doroti informaciją, visiškai nesidomėdami jos turiniu. Jiems visiškai nesvarbu, ką dėlioti į lentynas, ką pristatyti per renginį bibliotekoje, ką užsakyti iš vietinių šaltinių ar tarptautinių katalogų – knygas, butelius ar malkas.
Namie, atlikusi buities žygius, prieš imdamasi doroti sumedžiotą bibliotekose dienos grobį, skaitau dukrai knygelę prieš miegą. Prie jos lovos stirkso knygų kaugė. Sunerimusi klausiu:
Atsakymas ramus ir įtikinantis. Dėl visa pikta pasiūlau:
O dukra, skendėdama pusiaumiegio ir vaizduotės vandenyse:
Regimantas Tamošaitis. Vincas Kudirka kaip kultūros ženklas
2008 m. Nr. 12
Metų ratas – kaip laiko karuselė, kurioje sukasi tie patys veidai ir vardai. Žiūri į ją ir vos spėji sekti, kaip joje tvarkingai surikiuotos išnyra iškilios kultūros figūros ir vėl pranyksta, kiekviena pralekia pro mus ant savo arkliuko, nušviesdama mūsų pasaulį savo reikšmėmis, nuopelnais, ypatybėmis. Tarsi kokio dvasinio kosmoso kometos.
Jubiliejinės datos – tai kultūros chronologija, gyvenimo pulsas ir nepakeičiama tvarka, suteikianti prasmę bei vertės orientyrus gyviesiems. Jubiliejaus idėjoje slypi seniausi magiškieji ir mitologiniai sąmonės pradmenys, todėl šiais ypatingais pasikartojančio laiko tarpsniais žmonės ima elgtis ir mąstyti neįprastai, netgi iracionaliai, tarytum bandydami prišaukti protėvių dvasias. Jubiliejinių įvykių metu mes atliekame viešus ritualus, kuriais bandome pakartoti pirminius kultūrą steigiančius įvykius, kolektyviškai garbiname savo kultūros herojus, viešai išpažįstame tikėjimą jų darbais ir dėkojame jiems už tai, kad jų pastangomis esame tokie, kokie esame – klestintys, susipratę, išmintingi.
Įdomiausia, kad per šias apeigas mes esame kuo rimčiausiai nusiteikę ir nuoširdžiai tikime savo simbolinių veiksmų svarba. Na, juk kultūra ir yra antrinė tikrovė, kylanti iš kūrybingos žmogaus sąmonės ir palaikoma vien tik tos pačios sąmonės fantazijų. Kitaip pasakius, simbolinė veikla yra žmogaus, kaip kultūros subjekto, gyvybinis pagrindas. Esame homo symbolicus ir turime ieškoti motyvacijos savo egzistencijai įprasminti. Protėviai tam ir reikalingi, kad tęstume jų pradėtus darbus. Be didžiųjų praeities vardų mūsų dabartis būtų niekinė, o ateitis, be šių sakralinių orientyrų, be visų tų vardų, stumiančių mus iš už nugaros, netektų traukos. Nei projektų, nei perspektyvų, anei jokių vizijų. Todėl mums labai sunku patikėti, kad mūsų kultūros herojai tikrai yra mirę, mes tam priešinamės valingu simbolizuojančios sąmonės veiksmu. Kultūra yra racionalus individų bendruomenę reguliuojantis mechanizmas, kuriam tie individai pasiduoda iracionaliai, patys to nesuvokdami.
Viešose erdvėse jubiliejų proga sakomos ypatingos kalbos, jos kasmet patvirtina vienos ar kitos istorinės asmenybės svarbą. Tokios kalbos – tai komunikacija be informacijos, senų reikšmių pakartojimas dažniausiai be jokių naujų žinių ar atradimų. O ir atradimai čia pripažįstami tik tokie, kurie neiškreipia kultūroje įsteigto vardo pirminės sakralinės reikšmės. Jubiliejinėse konferencijose mokslo ieškoti neverta, ten renkasi maldininkai ir kultūros žyniai. Jeigu šiose apeigose kaip nors apsireikštų pats jubiliatas ir pasakytų ką nors priešingo nei yra privaloma, žyniai sutaršytų jį kaip šiltą vilną. Juk žyniai išmoksta šventų tiesų ir kartoja jas visą savo gyvenimą. Mat tos tiesos yra svarbesnės už juos pačius. Profaniškai, t. y. blaiviai mąstančiam žmogui tokie renginiai dažnai kelia pasidygėjimo jausmą. Vėl ta pompa, sako toks žmogus ir eina sau į šalį, traukiasi į privačią erdvę. Vadinasi, jis dar nėra tikras kultūros subjektas, jis neturi šaknų. Kiaulė nedėkingas…
Jubiliejinių kalbų tekstus galima išsaugoti kitam laiko karuselės ciklui, nes kultinė figūra visuomet išnyra prieš mus ant to paties arkliuko (na, gal ant žirgo). Įžymių asmenybių gyvenimai yra lyg užbaigti mitai, išsipildę pasakojimai, kurių jau niekaip nepakeisi. Kultūrinio vardo visuomeninė reikšmė tarytum uždaro kelius jo moksliniam, objektyviam tyrinėjimui, ji tam vardui suteikia monolitiškumo, nes tik tokie vardai mobilizuoja tautą ir yra naudingi dvasinei visuomenės gerovei. Kitaip pasakius, jubiliejinių reikšmių danguje tautai nusipelnęs gyvas asmuo tarsi miršta tam, kad prisikeltų dvasioje ir taptų nemirtingu tautos simboliu. Kaip pasakytų Jonas Biliūnas, jų „vardus įrašė istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo… Ir visi buvo laimingi…“
Jubiliejinės kalbos yra tarytum kosmetinė pudra, kuri ilgainiui taip padengia garbinamą asmenį, kad jau niekas jo nebesuvokia kaip žmogaus. Pasiklausius tokių kalbų atrodo, kad mūsų kultūrą kūrė neklystantys dievai, nūnai iš aukštybių laiminantys savo garbintojus. Prisipažinsiu, po dažno jubiliejinio renginio, pasibaigus kolektyvinės euforijos poveikiui, jaučiuosi tarsi išprievartautas. Bet, anot amerikiečių, tai tik mano personal opinion, tik mano problema. Daugeliui, kaip matau, švenčių pašalinio poveikio efektas – nė motais.
Visgi tie jubiliejai, tas tautos nekropolis, yra ir didžiai naudingas dalykas: kultūrinės figūros laiko ratui suteikia ritmo, dėsningumo įspūdį, išdėsto jame šventinius taškus, užpildo mūsų gyvenimo tėkmę svarbiomis reikšmėmis, sužmogina kosminį laiką. Juk šiaip laiko atskaitos pagrindas – begalinis ir monotoniškas planetų judėjimas. Įsivaizduokime metų kalendorių be jokių jubiliejinių datų. Nebūtų ko prisiminti, į ką atsigręžti, įsikibti. Garmėtume laiko sraute į prapultį. Dar liktų žmonėms visokios religinės, kalendorinės šventės, bet jų mechaniškas pasikartojimas taip pat imtų slėgti. Be žmogiškų kultūros ženklų laiko ratas būtų absoliučiai fatališkas ir keltų siaubą. O sužmoginta laiko karuselė yra graži, miela. Joje atrodome kaip didelė puiki šeima su garbingų prosenelių galerija. Jei neturi savo prosenelių, gali garbinti bendrus, tautinius, kurie priklauso visiems.
Gruodžio mėnesį laiko karuselėje skirta pasirodyti Vinco Kudirkos figūrai. Lietuviškasis Gogolis, sarkastiškasis ironikas, aistringas satyrikas. Patetiškas poetas, liepsningas publicistas. Ir, žinoma, Lietuvos himno, „Tautiškos giesmės“ kūrėjas. Kai tik noriu priminti sau V. Kudirkos reikšmę, mėginu įsivaizduoti, ar dar kas nors galėjo sukurti tokį puikų, visiems laikams tinkantį himną. Ir šiurpstu nuo minties, jei V. Kudirkos nebūtų buvę ir mūsų himną būtų kūręs kas nors iš šiuolaikinių autorių. Man visi dabar sukurti tautiniai simboliai atrodo šleivi kreivi, modernistiškai deformuoti, perkreipti individualistinės kančios, stokojantys monumentalumo. Kaip tas sustabarėjęs raitelis šalia arklio: atrodo nuo senatvės ar kokios kitos negalios tuoj nosimi grius žemėn – negaliu matyti šito liūdno vaizdo. Juk mūsų kūrėjams modernistams svarbiausia saviraiška, individuali ekspresija. Manau, V. Kudirkai saviraiškos poreikis buvo visiškai nežinomas, nesuprantamas, todėl jis taip dailiai ir gražiai padarė kažką tokio, kas tinka mums visiems.
O labiausiai gerbiu jį už tą sarkazmą ir ironiją, kuri, beje, šiam autoriui kaip tik labiausiai ir trukdo tapti monumentaliu tautos simboliu, sustabarėti visiems laikams. Juk tokio tipo simbolis turi būti adekvatus valdžios struktūroms, išreikšti jos galybę. Bet ironija ir valdžia niekuomet nesiderina. Tokia jau ir yra ironijos prigimtis: griauti bet kokią autoritarinę struktūrą. Visiems Lietuvą valdžiusiems režimams netiko nei Igno Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, nei Balio Sruogos „Dievų miškas“, nei vėlesni ironiškieji mūsų autoriai. Ir jei ne V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, galbūt jo taip pat niekas šiandien neprisimintų. XIX amžiaus kultūriniam vakuumui užpildyti pakaktų monumentalių Antano Baranausko (nutylint jo Seinų vyskupavimo periodą), Maironio…
Prisimenu, mokykloje man V. Kudirka nereiškė nieko, nes sovietine mokykla apskritai nepasitikėjau ir neigiau viską, kas joje būdavo brukama. Pražiopsodavau net ir užmaskuotas tautines vertybes. Kūrėjas pasidarė svarbus tik studijuojant Vilniaus universitete, kuris gerokai pakoregavo mano iškreiptas vertybines orientacijas. O kaip asmenybė jis pasidarė ypač įdomus po Vytauto Kavolio paskaitų bei raštų (profesorius sugebėdavo atgaivinti ir sužmoginti kultūros „nudėvėtus“ vardus). Manydavau, V. Kudirka buvo šaunus vyrukas. Su visomis žmogiškomis problemomis ir kartu turėjęs didelės drąsos jas pamatyti ir gyventi taip, kaip liepia sąžinė. Sėdi sau prie tos lempos gūdžią lietuvišką naktį, rašo himno žodžius, kurie šviečia tautai tamsoje. Ir turėk tu man tiek drąsos! Ar šiandien kas nors taip galėtų? Kiek užsigvieštų už tokį „projektą“?
Bet dabar V. Kudirka vėl darosi neaiškus, nebežinau, kaip apie jį galvoti. Mat jis iš to žmogiško pavidalo, kokį jam sugrąžino V. Kavolis, vėl virsta į šventinį simbolį. Iškyla visokių minčių apie simbolio ir tikrovės neatitikimą. Savo gyvenimu V. Kudirka suaktyvino Lietuvos visuomenę, ir tas jo dvasios aktyvumas kartojasi metai iš metų. Pretekstas konferencijoms, koncertams, jubiliejiniams leidiniams. V. Kudirką minėti tiesiog būtina, o ypač „Tėvynės varpų“ rubrikoje.
Tačiau problema yra tokia: šitą tekstą turėjau parašyti ne aš, nes proginių kalbų niekada nerašau, neprisiverčiu – man tiesiog trūksta pamaldumo, ypač užsakomo. Chronologinių reikšmių prievartai nemoku paklusti. Atrodo, kokia bėda? Jubiliejinių rašytojų iš pašaukimo juk yra daug. Ne vienam rašto darbuotojui kokia nors iškili data yra svarbiausias kūrybinis pretekstas ar net vienintelė motyvacija. Kitas, žiūrėk, nė žodelio neparašys, jei nematys kokios nors visuomeninės reikšmės ar naudos.
Man kūrybinis įkvėpimas su chronologija nesutampa. Bet juk turime daug iškilių rašto žmonių, kuriems tas pats V. Kudirka sukūrė kalbą ir nutiesė kelius: į šlovę, į saviraišką, į kūrybą. Juk tie žmonės puikiai moka rašyti jubiliejines kalbas ir prakalbas. Apie jų pirmtakus rašė ir V. Kudirka. Ir štai paradoksas, net savotiška mūsų tautinės kultūros mįslė: kiek tik kalbinau rimtų rašto žmonių, nė vienas apie V. Kudirką nieko pasakyti negali. Visi jį gerai žino, bet kaip nors atsiliepti į šią jubiliejinę datą negali. Sako, nežinau ką pasakyti, nesugalvoju nieko naujo. Atseit apie šį kūrėją ir taip viskas žinoma. Keistas susvetimėjimo efektas… (Beje, vėliau pamačiau, kad jie visi kaip vienas susitelkė į jubiliejinį renginį, mat giedoti unisonu yra lengviau.)
Kai kas iš kalbintųjų prisiminė, kad yra toks paminklas, iškilęs generolo Ivano Danilovičiaus Černiachovskio įamžinimo vietoje, taip pat nusistebėjo, kad tai paminklas himnui, o ne pačiam V. Kudirkai. Nuėjau pasitikrinti ir aš: tikrai, stovi paminklas himnui. Keistai sugalvota. Tarytum atsiribojant nuo aštrių šio satyriko tekstų, kurie ne vieną kartą buvo nukreipti prieš to meto kitataučius. Šiandien jie yra labai politiškai nekorektiški. Ir niekam šiandien nė motais, kad jie kilo iš desperacijos, kad tokie yra etninės kultūros savigynos mechanizmai ekstremaliomis istorinėmis situacijomis. Esama tokių temų, kurių bijome kaip velnias kryžiaus. Ir kuo labiau slenkame į mitologinę Europą, tuo labiau bijome.
V. Kudirka atrodo lyg idėjiškai suvartotas, nusiurbtas, išnaudotas ne tik patriotų. Iš jo liko tik išnara, vaizdinys, kultūrinis kiautas, kuris būtinas mūsų gyvenimo idėjinei tuštumai pridengti. Taip pat juo ima dangstytis ir agresyvus komercinis pasaulis. Inteligentiškas ir įkvėptas V. Kudirkos veidas atsidūrė ant penkių šimtų litų nominalo. Gaivalai dažnai slapstosi po kultūrinėmis kaukėmis. Na, tai labai gražu ir įspūdinga, V. Kudirka – jėga! Anksčiau buvo keista, kad didžiausiu mūsų idealisto ir sapnuotojo veidu pasipuošė du šimtai litų. O jau kai ant tūkstančio (indoeuropietiškai – nutukusio) nominalo dar atsiras ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – tai jau bus tikrai mistinis kultūros įvykis, meno ir dvasingumo triumfas.
Bet man daug gražiau ir natūraliau, kai pinigo esmė buvo išreikšta adekvatesniais natūralistiniais simboliais – visokiais žvėriukais ir žvėrimis. Tada bent žinojau, ką pinigų pasaulis reiškia, ir gerbiau jo laukinę jėgą.
Galvodamas apie V. Kudirką pirmiausia prisimenu, kad esu jį „turėjęs“ tik du kartus – savo piniginėje kaip labai įspūdingą banknotą. Ir abu kartus suspaudė širdį, kai tuos banknotus buvau priverstas susmulkinti, iškeisti. Taip jau yra šiame gyvenime: visi dideli dalykai neišvengiamai suvartojami, sutrupinami, kol išnyksta be pėdsako. „Kudirką“ kaip simbolį surijo gyvenimo realybė. Jei dar labiau įtempiu atmintį, prisimenu, su kokia euforija Atgimimo metais pirkau pasirodžiusius V. Kudirkos raštus – ir pirmą, ir antrą, dvitomį, leidimus. Kur dabar jie? Kažkur dingo, išnyko kaip ir tie gražūs nominalai. Simboliai, kaip ir idėjos, nematerializuojami ir netampa privačia nuosavybe. Jų nepasisavinsi ir neprisiriši prie savęs. Jie egzistuoja idealioje erdvėje kaip mus drąsinanti ir skatinanti šviesa.
V. Kudirkos ypatybė ir jo asmeninė problema – sveikas šeimininkiškumo jausmas. Jis į visuomenę žiūrėjo giliai susirūpinęs, kaip žiūri žmogus į savo gimtuosius namus. Ir todėl taip skausmingai reagavo į visokias negeroves. Šiandien visose valdymo sferose kaip tik ir pasigendu tokio blaivaus šeimininkiško požiūrio, atsakomybės. Nematau šiose sferose nė vieno, kuris sugebėtų viską aprėpti vieningos tvarkos žvilgsniu. Nei koncepcijos, nei darbo, nei atsakomybės, tik desperatiškas trūkčiojimas viešų interesų sferose. Šiandien mūsų pasauliui gyvas V. Kudirka nereikalingas. Šiandien V. Kudirkos vardas, jo portretas ir idealizmas yra tik realios valdžios skydas. Kas bendra tarp to įspūdingo nominalo ir realaus žmogaus, tarp pinigo ir idealizmo, tarp realybės ir simbolio?
Mat lietuviai – visur ir visada kaimiečiai. O kaimiečiui valdžia ir politika – svetimas dalykas. Valdžioje tokie žmonės – mėgėjai, namudininkai, privatūs entuziastai. Mėgėjai visuose visuomeninio praktinio gyvenimo sferose. Ūkiški savo kieme ir žiopliai pasaulyje. Nes tas ūkiškas savo kiemo interesas neleidžia gyventi dėl visuomenės, neleidžia matyti perspektyvos. Beje, lietuviai yra tikri lyrikai, jiems taip pat labai gera bažnyčioje, lygiai kaip ir krepšinio renginiuose. Mat ten viską valdo ne jie, ten jie patys yra valdomi ir užvaldomi. Ir tada jiems būna beprotiškai smagu.
Štai kas mums dabar yra V. Kudirka – kultūrinė lietuviškumo kaukė. Bet lyg ne visas kaip asmenybė, o tik kažkuriuo savo aspektu. Kas man atrodo neįprasta jo portrete – tai jaunatviškumas. V. Kudirka yra ne tik ironiškas, bet ir pernelyg jaunatviškas, kad būtų įtikinamai autoritetingas. Juk tautos patriarchai turi būti solidūs, barzdoti, rūstūs. Antai kaip Jonas Basanavičius: tiesiog šiurpas ima pažvelgus į jo portretą. Arba Jonas Jablonskis, taip pat ganėtinai impozantiška ir rūsti figūra. Štai tokie žmonės yra solidūs, autoritetingi. Į juos išvaizda orientuojasi ir mūsų laikų valdžios žmonės. O V. Kudirka kažkoks smulkus, liesas. Tiesiog jaunas, kiek įžūlus vaikinas. Turėjęs visokių asmenybės reikšmės problemų ir taip pat drąsos jas pripažinti bei spręsti. Tai gyvas žmogus, jis man niekaip netampa stabu.
Kažkada sėdėjau prie to paminklo V. Kudirkos himnui ir ramiai sau valgiau ledus. Paminklas tikrai puikus: ir monumentalus, santūriai stilingas. Grakšti, aukštyn šaunanti stela. Man jis tikrai patinka – išimtis iš tos kvailokos ir pretenzingos modernizmo epochos. O gal jau nauja kūrybinė vaizduotė randasi? Derinanti individualią saviraišką su universalijomis?
Ant nupoliruoto postamento smagiai slidinėjo maži vaikai, tuo sveiku judėjimu lyg sušildydami blizgantį granitą. Tačiau šalia manęs sėdėjusiai moteriškei tas vaizdas aiškiai nepatiko.
– Kokia netvarka, kaip jie drįsta! – kalbėjo ji vis garsiau ir garsiau, gatava tuos vaikus akimis suėsti.
– Paminklai tam ir yra statomi, kad ant jų vaikai žaistų, – pasakiau moteriškei. – Laisvi žmonės auga…
Ar ne tokia buvo V. Kudirkos idėja, pamąsčiau pats sau.
– Banditai iš jų išaugs! – tūžo moteriškė. – Nieko negerbia! Jau dabar jiems niekas nerūpi!
– Aha, jūs, matyt, geriau jautėtės, kai čia stovėjo generolas Černiachovskis? – mandagiai klausinėjau, nes buvo įdomu sužinoti visokių nuomonių. – Tada tikrai žmonės paminklus smarkiai gerbdavo. Bijodavo net prisiartinti.
Ji man nieko neatsakė. Nemanau, kad ji būtų skaičiusi V. Kudirką, taip pat išaugusį ant „maskolių tilto“. Bet jo vardą, manau, tikrai žinojo, taip pat ir Lietuvos himną, ir galbūt visas kitas tautos šventenybes. Bet kas iš to…
Viktorija Daujotytė. „Krizė – būtina moralės sąlyga“
2008 m. Nr. 11
Ne tik kalbame apie krizę. Jau esame įtraukti į ją, traukiami gilyn. Recesija nėra tik ekonominis terminas, reiškiantis gamybos lėtėjimą, stagnavimą; recesija reiškia ir atsitraukimą – platesne, globalesne reikšme. Laisvoji rinka – mūsų didžioji iliuzija, į kurią įžengėme su savo nepriklausomybės aušra, nebėra tokia šventenybė, kaip apie ją buvome mokomi mąstyti tų pačių gerai apmokamų laisvosios rinkos adeptų. Didelių pinigų laisvė iš tiesų yra stulbinanti. Stulbinanti ir tuo, kaip arti ji yra ir prie nelaisvės. Valstybės meta milžiniškas mokesčių mokėtojų lėšas privatiems bankams gelbėti ir tai yra lemtingas kišimasis į laisvąją rinką, bandymas ją reguliuoti. Kapitalizmo katedra sugriuvo, – sako vienas žymiausių pasaulio lingvistų, kairiųjų pažiūrų intelektualas Naomas Chomsky.
Humanitarus tokios jų srities autoritetų kalbos itin veikia; bet kodėl nesugebama pasaulio iš anksto perspėti, kodėl prabylama tik po to. Pavėluotas ir kontrolės, valstybinės priežiūros bandymas, kuris vargu ar beduos rezultatų. Sunku suvokti, kaip tai atsitiko, kaip pradėjo klupti ekonominės galios milžinai. Vienaip tą klupimą bando (ir dar ilgai bandys) aiškinti ekonomistai, gal net grįždami prie K. Marxo „Kapitalo“; kitaip klupimas gali būti suvoktas gilesnės sąmonės žmonių, bent tų, kuriems pasaulis yra daugialypis ir daugiareikšmis, kupinas ženklų, nesuvedamų tik į ekonominius rodiklius, tik į akcijų kritimą ar kilimą. Nuėjome ne tuo keliu, tad neišvengiamai esame (ar būsime) ištikti bendrosios recesijos ir kaip skatinimo atsitraukti, ieškoti kitų galimybių.
Savotiškos recesijos yra apimta ir dalis humanistikos; filosofijoje jau seniai nesulaukiame (gal ir nebelaukiame) naujos sistemos – bandymo paaiškinti pasaulį. Per maždaug du su puse tūkstančio metų Vakarų filosofija sukūrė tik apie dvi dešimtis filosofinių sistemų; visa kita yra tik varijavimai bei filosofijos istorijos aprašymai. Bet teisinga Algio Mickūno mintis apie Arvydo Šliogerio „Niekį ir Esmą“: filosofas parodo, kaip rasti pozityvų pagrindą, įveikti nuolatines Niekio (Nihil) apraiškas. Būties pozityvo ieškojimas galėtų atgaivinti ir stagnuojantį literatūros mokslą, didžiausią savo energijos dalį skiriantį kelių pripažintų autoritetų studijoms, bandant paaiškinti, ką gi jis teigia, kaip reikėtų suprasti šį žodį. Sakinio, kurį parašė Jis, supratimas būtų per didelė rizika ir per didelė drąsa, nauji karaliaus drabužiai temdo mūsų akis. Jauni žmonės, skatinami tik gilintis į metodologinius autoritetus, praranda savarankiško mąstymo džiaugsmą. O ką be jo veikti humanistikoje? Gromuliuoti ir atrijinėti svetimas mintis, taikyti jas tekstų analizei ir interpretacijai, nevaldomu parazitavimu pakirtusiai mokyklinę filologiją.
Ką daryti? Pacituoti Vladą Šimkų („Kartą gatvėj, po šviesų girliandomis, / Rodos, prieš Naujųjų metų rytą, / tai nustebęs, tai beveik verkšlendamas, / toks žmogelis šaukė: „Ką daryti?“), bet jį – negi tikrai dar anoje epochoje – reikšmingai citavo Donatas Sauka, vis dar bandantis atkreipti akis į tą ar kitą reiškinį, faktą. Gal iš tiesų turime įdėmiau apsižvalgyti, ką sako mūsų filosofai, menininkai, juk jiems skirta pirmiesiems išgirsti signalus, į juos atsiliepti, bandyti aiškintis. Ar turime tokių viltingų balsų, vaizdų, garsų? Turime. Nuostabiausia, kad turime. Ir šį mažą straipsnelį turėjau pradėti ne nuo krizės, o nuo to, kas sukėlė džiaugsmą, norą atsiliepti. Tai Artūro Railos „Žemės galia. Mitologinis Vilnius“ – darbai, rodomi Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje. Medžiai, akmenys, vandenys, savitai nufotografuoti, vienu ar kitu būdu iš jų sklinda šviesa, žmonės tikisi būti jos palytėti, su ja susitikti; ieškoma pirminio, pirmapradžio taško. Įspūdingai išdidinta; sąmonės, suvokusios galią, veikimo pėdsakas. „Atrodyti nėra taip svarbu kaip būti“, – sako menininkas, ir ši mintis kartoja esminį Vakarų filosofijos kelią, sutelktą į klausimą kaip būti, ką daryti, kad atrodymas neuždengtų būties, kad atrodymai neprivestų prie krizės. Sąmonės krizės yra ne mažiau pavojingos negu finansinės krizės; kartais gal net pavojingesnės. A. Raila pasirodo kaip mąstantis menininkas – tai itin svarbu. Naujieji vizualieji menai, kuriuos kartais sunku atskirti nuo kino ir fotografijos, A. Railos kūryboje įgauna savito konceptualumo, reiškiančio filosofinį žemės galių, sustiprinančių pačią būtį, gynybą. Nesu naujųjų menų žinovė, ne itin jais ir domėjausi, matydama žaidimo, pokšto, tuščių (dažnai ir vulgarių) efektų siekimo bet kuria kaina dominantes, – gal ir įdomu, bet kas iš to. Visgi suvokiau, kad nėra svarbu, kur pradėti, svarbu, kur nueisi. A. Raila interviu su Andersu Kreugeriu („Interviu“, ŠMC/ CAC, 2008, 11/12) ir žodžiu šią situaciją paaiškina: „Žemės galia kalba apie galimybę patikėti, apie pirmapradį tikėjimą, apie tikėjimą iki religijos, iki politikos. Menas yra galimybė būti tarp tikėjimo ir abejonės, mąstymo. Tikėjimas – subtilus dalykas, kurio dėl neapibrėžtumo negali rimtai imtis mokslas. Tačiau menas tik tuo ir gyvas. Dažnai mano ankstesni projektai prasidėdavo kaip lengvas pokštas, tačiau ilgainiui virsdavo labai rimtais klausimais ir atradimais.“ Žodinė kalba A. Railai nėra pakankama, neturi jos tiek, kad pakaktų pasakyti, ką nori pasakyti. Bet pakanka kitos kalbos – vizualinės; jei dėl ko ir galima suabejoti, tai dėl žmonių figūrų, jos turėtų būti labiau simbolinės; žemės galių pirmapradiškumas (fantastiškas įspūdis, kad paguldyto Vilniaus geoenergetinio žemėlapio Neris atrodo kaip gyvas, labai ilgas žaltys, kad upės vingiavimas–tekėjimas yra žaltiškas) veikia bendriau, dar iki gestų, judesių, apeigų.
A. Railos projekte (gal ir būtina ši konceptualizuojanti sąvoka) mačiau grįžimą (kad ir iki tų pirmapradžių formų, taip anksti pasirodžiusių grafikės Gražinos Didelytės kūryboje) ir kartu kilimą, konceptualų ėjimą į priekį, kurį galima suvokti ir kaip atramų ieškojimą grįžtant. Modernizuota archaika, bet kokia archaika yra šis gyvas ąžuolas, šis šviesos pluoštas, ši spalva. Tai tiesiog yra. Sakralinio momento atsiradimas pokštų, akibrokštų stilistikose gali būti suvoktas kaip recesija, kaip pasitraukimas, kad galima būtų artėti į kažką kita. Ar tas artėjimas prie žemės, prie jos galių, yra paskatintas krizės?
„Krizė – būtina moralės sąlyga“, – netikėtai ištaria Rogeras Garatinis (garsus prancūzų filosofas ir matematikas; nežinau, kurį apibūdinimą rašyti pirma, tikriausiai matematikas, o paskui filosofas), populiaraus „Filosofijos įvado“ (prieš metus išleido „Kronta“) autorius. „Moralės problema nevienodai intensyviai iškyla kiekvieno iš mūsų sąžinėje. Daugybė žmonių gyvena daugiau ar mažiau spontaniškai, daugiau ar mažiau paisydama socialinio gyvenimo taisyklių, socialinio ir religinio auklėjimo, ir vis dėlto jie nėra moralūs. Ar galima per visą gyvenimą nė karto savęs nepaklausti: „Ką aš turiu daryti?“.
Filosofo minties slinktis: krizė suaktyvina žmogaus moralumą, iš naujo užklausdama „Ką daryti?“. Kur ieškoti galios, padedančios atsitiesti? Kas yra galios suverenas ar suverenė? Ar tikrai tik pinigai, jei jų pačių kraujo apytaką ištinka globali krizė? „Žemės galia“, – ištaria A. Raila, bandydamas atkreipti žmogaus akis į pirminį būties šventumą, į elgesio su gyvenimu atsargumą. Ne jėga, kuria remiasi dabartinio pasaulio struktūros, taip pat ir pinigų, o galia. Jėga įgyjama (raumenų, politinė, finansinė, karinė), jėga manipuliuojama; galia kyla pati iš savęs, nepriklauso nuo žmogaus norų, nėra jam pavaldi. Tad „žemės galia“ nėra tik kūrybinė metafora, žemė turi svarbiausias gimties ir augimo galias. Galia yra moteriška, jėga – vyriška, tik visada turime atsiminti, kad šie pradai nėra griežtai išdalyti tarp vyrų ir moterų. Jei vyrų prigimtyje neglūdėtų moteriškųjų pradų, jie negalėtų būti kūrybingi.
Ekologija priklauso ne tik gamtos mokslams, bet ir humanistikai. Ekologija yra ir sąmonės sritis, sutelkta į žmogaus buvimo ir išbuvimo žemėje problemas. Ekologinės etikos, ekologinės moralės pradmenys ir mūsų humanistikoje jau išryškėję. Tokio stipraus paveikumo kūriniai kaip A. Railos „Žemės galia“ ekologiniams veiksmams gali suteikti naujų impulsų. Ar tai, ką matome šio menininko projekte, yra nauja? Mene nėra ir būti negali absoliutaus naujumo, menas atsinaujina atnaujindamas, konceptualizuodamas tai, kas buvo pasirodę sporadiškai ar kituose kontekstuose. Gali būti, kad krizės akivaizda, recesija gamyboje, kūryboje atsiveria ir kaip naujų moralinės galios šaltinių paieška. Bet naujų šaltinių beveik neatsiranda, reikia grįžti, valyti užterštus, užakusius, užverstus. Reikia valyti žmogaus sąmonę – svarbiausią galios šaltinį, stiprinti pasitikėjimą galia, o ne tik jėga. Kai jėgą, pirmiausia finansinės jėgos struktūras, ištinka krizė (taip dabar ir yra), akys krypsta į galios galimybes, kylančias iš žemės, moralaus elgesio, sąžinės.
Rugsėjo pabaigoj išėjo Stasio Stacevičiaus septinta eilėraščių knyga „Ne ėriukai nakty“. Poetas gyvena ten, kur ir gimęs, Merkinės krašto vienkiemy. Ne per toliausiai nuo tos vietos (arčiau Nedzingės) gyveno ir savo gyvenimą užbaigė Antanas Kalanavičius; ir jis suprato apie žemę bei jos galias, ko iki šiol tebesame nesuvokę. Bet grįžtantiems pėdsakas paliktas. Keramikė Teresė Jankauskaitė irgi ten, kur žemė ir molis, kur pačios seniausios juodosios keramikos tradicijos. „Asmeniniam bangovaizdy“, – taip pavadintas vienas S. Stacevičiaus knygos skyrius. Savita to, kas yra, sutelktis savo sąmonėje, sąmonės galioje atsiminti tėvą ir motiną („Mama, gandai susibėga, / ir būsena „niekur jau“ išverčiama į „tenai…“), regėti savo kraštovaizdį, gyvą, įgyvintą, pastebėti, kaip gražiai, vienas kitą paremdami, sulimpa žodžiai siela ir sielininkė, koks mįslingas tampa lygis (kokybės, pragyvenimo…), jei jis pasisuka klausimui nebepavaldžiu teiginiu: „Mamos kapo lygiui / vis tiek neprilygs / net gražiausi kalnai, / filosofijos, klausimai“ („Sūpuoklės…“). Gražieji vietininkai – knygos struktūros dominantės: „…kraštuos“, „…bangovaizdy“, „…soduos“, „…šaly“. Vietos akcentai krizės ištiktame pasaulyje, siekiančiame (siekusiame) paneigti vietą kaip esminį būties būdą. Ar ne ta pati žemės galia, kitu būdu – žodžiu, kalba:
Mažas argumentas prieš didelę krizę gal būtų ir šių metų lietuvių poezija – jaunesnioji, dar nepasiekusi penkiasdešimties, dar turinti laiko ir galių. Ir atskirai, ir dar todėl, kad ima palaikyti pati save, kad, sakykime, Aidas Marčėnas taip dosniai džiaugiasi Rimvydu Stankevičium, iš tiesų parašiusiu labai gerą poezijos knygą. Džiaugtis kitu yra didelė galia. Rungtyniaujame iš jėgos, džiaugiamės iš galios, iš jos vidinio kūrybingumo.
Nekilnojamasis turtas, kurio taip stengėsi prisipirkti praturtėję, pinga ir dar pigs (juoduoja negyvenami naujų namų langai). Į ką investuoti? – klausia pinigai. Gal į meną, – nedrąsiai ištaria ekspertai.
Gal iš tiesų, ponai, – į meną, ne tik į meno daiktus ar daiktų meną, bet ir į meno galią, skatinančią ir recesiją suprasti pirmine reikšme – kaip atsitraukimą, kito kelio ieškojimą ir jo įmatymą.
Dalija Kiliesienė. Apie žmones, kuriems neapsimoka gyventi
2008 m. Nr. 10
Iš redakcijos pašto
Tenesutrikdo nepažįstamos moters laiškas – pretekstu rašyti tapo pašnekesys „Metuose“ (Nr. 6) namų ir benamystės literatūroje tema.
Sudomino požiūris į istoriją – ikikapitalistinę ir dabartinę, nomadų, vartotojų civilizaciją. Argumentų prieš tokį bekompromisinį dabarties vertinimą tarsi neturiu, bet vis tiek norisi protestuoti: negali viskas būti vien juoda, o ir kapitalizmas ne amžinas, neišvengiamai išryškės kas nors pozityvaus. Visuomenėje nyksta kova tarsi dviem lygmenim: už išgyvenimą ir už prabangą, tik pastaroji per daug sureikšminama, o pirmoji ignoruojama, nutylima.
Kokie Jūs, ano pašnekesio dalyviai, skirtingi – desperatiškas Arvydo išeities ieškojimas, pykčiu dangstomas bejėgiškumas, nusivylimas; Regimanto plaukiojimas minčių vandenyne nesiekiant apibendrinti; tykus, ramus Vytauto kalbėjimas, nesirūpinant, ar kas išgirs, ir Viktorija – mūsų tautinės ir bendražmogiškosios savasties saugotoja, vaidilutė.
Mane skaudina Marcelijaus Martinaičio paminėjimas – ne pirmą kartą: jis iš tėvų namų sienojų pasistatė namelį kolektyviniame sode, ir tai traktuojama kaip sakralinė meilė namams. Manau, jis paprasčiausiai pabėgo iš kaimo, nes buvo per silpnas, kad ryžtųsi jame likti ir išlikti savim, ir per silpnas, kad neatsigręždamas išeitų į bauginantį miestą; jis kaip sraigė su visu namu nurėplino ten, kur geriau, tais sienojais mėgino susikurti saugančią erdvę. Bet tai nėra namai, tai – priebėga. Kažkur skaičiau, kad Marcelijus, žiūrėdamas į brolį, su siaubu galvojo, kad ir jis būtų tapęs toks, jei būtų likęs kaime, gimtuosiuose namuose (žudantys namai? Ar tik žudanti vieta?). Koks? Žmogus yra ir išlieka toks, koks yra, jei jis stiprus. Nenužmogėjo gi Tėvas Stanislovas ar monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (o ir daugelis kitų) gyvendami ekstremaliomis sąlygomis. Jei Viktorija ir Marcelijus būtų susitikę abu kaip paprasti žemdirbiai, ar jų draugystė būtų mažiau prasminga? Knieti paklausti: kokią savo lemtį mato Viktorija, jei būtų likusi kaime? Ir kaip po tokių savo pareiškimų jaučiasi Marcelijus, važiuodamas į kaimą skaityti savo poezijos? Juk važiuoja?
Beje, Marcelijų kaip rašytoją ir poetą mėgstu.
Kita, siejanti su namais, tema. Bandau suprasti, kaip čia atsitiko, kad iš Lietuvos visuomenės išnyko bent pora socialinių grupių. Miesto gyventojai dabar suvokiami kaip verslininkai, valdininkai, tarnautojai, inteligentai, dar visuotine neišvengiamybe pripažinti bomžai. Kada paskutinį sykį girdėjot žodį darbininkai?
Atitinkamai kaime: šaunūs stambieji šiuolaikiniai ūkininkai (tai apie juos kuriami siužetai išskirtinai retoms radijo ir TV laidoms apie kaimą) ir dar yra tokia neapibrėžta kategorija – prasigėręs kaimas. Tiesa, dar kažkur, tarsi virtualioj erdvėje lyg egzistuoja, lyg vegetuoja kažkokia neapčiuopiama kaimiečių kategorija – smulkieji ir vidutiniai ūkininkai (beje, skaičiumi skaitingiausia), bet jai tarsi nebepriklauso būti, nes Briuselis pasakė, o Vilnius prituravojo, kad ūkis, turintis mažiau 300 ha, šiuolaikinės laisvos rinkos sąlygomis yra nerentabilus, pasmerktas žlugti. Tas baisus žodis – neapsimoka, laužantis žmonių likimus. Nejau laisvoji rinka yra savitikslė, nejau dėl jos verta aukoti lietuvišką kaimą? Kokia prasmė, jei dėl tos laisvos rinkos didėja žemės ūkio gamybos rentabilumas, deja, pasaulyje, nemažėja badu mirštančiųjų skaičius, negelbsti jokia labdara?
Pastaruoju metu mūsų žiniasklaidoje netiesiogiai visi kaimiečiai (gal išskyrus tuos šauniuosius naujalietuvius kaime ar pavienius egzempliorius iš smulkiųjų ir vidutiniokų, kurie laiku išmoko auginti spanguoles ar veisti kanarėles) vaizduojami kaip šiek tiek nevisaverčiai (amerikiečiai tokius švelniai vadina „nepilnais doleriais“), nesuprantantys, kaip pagal laiko dvasią balsuoti rinkimuose, nejaučiantys dėkingumo ES už pagalbą ir nesugebantys ja pasinaudoti. O už ką jie turėtų dėkoti, jei pagal statistiką (duomenys iš A. Paleckio pranešimo) 95 proc. paramos kaimui gauna 5 proc. ūkininkų, žinoma, – stambieji, nors ir tie garsiai rėkia, kad jei nesikeis kainų politika, jie bankrutuos! Tai kas tada gresia tiems 95 proc. smulkiųjų? Juk jie ir yra tie, kurie tvirčiausiai įsigyvenę savo namuose, sodybose, Lietuvoj, tebekalbantys autentiškiausia lietuvių kalba. Jie neišvengiamai taps benamiais: vaikai išklysta į pasaulį, senoliai – į kapus. Nes taip liepia laisvoji rinka, tam pritarė valdžios galingieji ir nei žodeliu neužtarė intelektualai. Niekam tai neparūpo, niekas to nė nepastebėjo.
Atsirado nauja vis gausėjanti grupė žmonių, paveldėjusių ar nusipirkusių senas sodybas kaime, kur atvažiuoja poilsiauti, bet tai nėra tikri namai, nes namuose gyvenama, o ne retsykiais atvažiuojama.
Grįžkim į praeitį. Kas per visus karus, marus, okupacijas, rašto draudimo metus išsaugojo lietuvių kalbą, tautinį identitetą, namus, sodybas? Kaimas. Kas nesenoj praeity, kai rusų, vokiečių okupacijų metais pirmiausia buvo puolama inteligentija, kai tiek daug šviesių protų baigiantis karui pasitraukė į Vakarus, žuvo pokary, tremty ar užsisklendė, nedalyvavo kultūrinėj veikloj, – ar ne kaimas vėl buvo tas pagrindinis genofondas, iš kurio atsikūrė mūsų mokslas, menas?
Tai kur dabar, taip staiga, per tokį trumpą laiką, per tuos aštuoniolika nepriklausomybės metų prašapo doras, darbštus, šviesus, išmintingas, blaivus, gyvybingas lietuviškas kaimas? Beje – ir raštingas. Ar tikrai jo neliko, ar tik nenorima matyti, ar, dar blogiau, – nuosekliai siekiama sunaikinti? Nemato valdžia, kai tos pačios ES programoms smulkiajam ir vidutiniam verslui vystyti tarsi nesuranda adresatų kaime, nemato ir intelektualai, jei mano, kad kaime likęs Marcelijus tik girtas, dviračiu varinas, šleivotų kaimo keliais, o Viktorija pravažiuotų pro šalį taip ir neatpažinusi didžio žmogaus.
O tas kaimas vis dar yra: kažkur tarp naujalietuvių ūkininkų ir prasigėrusio kaimo. Jis nyksta, jis skaudančia širdim palieka namus – be kaltės kaltas, be diskusijų savos ir svetimos valdžių paaukotas laisvajai rinkai, apspjaudytas intelektualų. Ir užmirštas. Tarsi jo ir nebebūtų. Nevertas būti.
Nenuostabu, kad, keičiantis gyvenimui, keičiasi ir namų sąvokos turinys – buities ir būties. Iš jų, buvusių būtinybe – gyvenimui, ramybei, saugumui, šeimai, galimybei kurti, dabar atsišakoja nauja namų kategorija – namai prabangai. Pavadinčiau juos – namai-sandėliai, namai-slėptuvės, namai-investicijos, namai-šiuolaikinio kičo etalonai. Tai dažnai dvasinio skurdo, tuštybės, besaikiškumo, ne itin švarios sąžinės priedanga, savo noru pasirinktos atskirties oazės. Į tokius namus ne kiekvienam leidžiama įeiti, o ir pakviestieji retai būna dvasiškai artimi, dažnai tik „reikalingi“ žmonės, ar tokie, prieš kuriuos norima pasipuikuoti. Kam kiltų mintis tokius namus pavadinti sodyba ar kad ir tuo paprastu, bet šventu namų vardu? Apie tokius dabar sako – jo namas, ne namai. Pastebėjot? Tik materialinė vertybė, tik turtas.
Ar matėt, mieli intelektualai, veidus kaimo žmonių, vasaros pradžioj žvelgiančių į sodriai želiančias pienes, kurių nebereikia, į nesėtus laukus. Ir kaimynas vengia susitikti kaimyną – lyg būtų kuo prasikaltęs, ir namai ne namai – lyg svečiuose, lyg laikinai.
O aš matau – kasdien. Man skauda.
Dabar jau daugelis nieko nebesodina ir nebesėja, – kas nulūžo žemdirbio sieloje?
Jei jau žmogaus veiklą reikia matuoti žodžiu „apsimoka“, jei žemė liovėsi auginusi duoną, o prievartaujama gimdyti pelną, pinigus, nenuostabu, kad turi keistis žmogaus požiūris į žemę – ji tampa tik įrankiu. Ar galima mylėti, pvz., stakles?
Seniai, vos ne prieš pusę šimtmečio, poetas, politinis kalinys Leonas Brazdeikis susižavėjęs kalbėjo, kad žemės ūkis taps fabrikine gamyba ir pasauly neliks badaujančiųjų. Grįžę iš lagerių svajojo, kad visiems užtektų duonos. Į klausimą, koks tada bus žmogaus santykis su žeme, jis taip ir nerado atsakymo. Gal ir gerai, kad jo nebėra.
Bandau suprasti, kaip susiformavo tokia dabartinių intelektualų, tarp jų ir rašytojų pažiūra, kad tai jie, tik jie ir niekas kitas išsaugos kalbą, tautiškumą, meną, tik jie žiną, kaip ir ką rašyti, tapyti, kokią muziką kurti. Tebus man atleista, jei per aštriai pasakysiu, iš atminties cituodama vienos mokytojos lituanistės žodžius, kad dabarties intelektualai visai nekelia susižavėjimo, nes tarp jų beliko pavieniai pasišventėliai, o daugiausia nevykėlių, nesugebėjusių išeiti į verslą, ir taip pat daugybė paskui ilgesnį litą nuėjusių į popsą (plačiąja prasme). Visi jie blaškosi, depresuoja, neturi ateities vizijų, jaučiasi neįvertinti, atstumti, aplenkti dalijant pinigus, o čia dar ir bohema pasiima savo duoklę. Norisi pasakyti: žmonės, išėję iš namų.
Kaip dažnai žmonės, išmokę amato taisykles ir turintys kūrėjo licenciją, deja, neturi ką pasakyti. Šiuolaikinės Žemaitės, dar nepamėginusios išeiti į viešumą, apšaukiamos grafomanėmis, o poviliukai, sekdami gerb. Prezidentu, bijo bendrauti su kaimu, kad netyčia neapsikrėstų alkoholizmu ar silpnaprotyste – jie saugo save dideliems pasaulinio masto darbams. Ką ten kaimas, jei net nuošalesniuose miestuose ar rajonuose gyvenantys menininkai vadinami „neišsipildžiusiais talentais“ (Elena Mezginaitė, Danutė Paulauskaitė). Su potekste, – jei būtų gyvenę Vilniuj!.. Kalbėdama su kaimo žmonėmis ne kartą pagalvoju, kaip toli šaukia daugeliui intelektualų iki mano kaimo „deimančiukų“, tegu kartais net su įtartinai mėlyna nosimi.
Mane stebino ir žavėjo paprastų kaimo žmonių elgesys Sąjūdžio ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Sąlygiškai jį įvertinčiau blaiviu įvykių, veikėjų vertinimu. Nepamiršiu, kaip verkė moteris, kai V. Landsbergį išrinko AT pirmininku – galas Lietuvai, muzikantą išrinko. Nuo seno kaime žinoma nuomonė – muzikantas į ūkį, ūkis nusigyvens, o čia visą Lietuvą muzikantui atidavė.
Keitėsi daug santvarkų ir valdžių, o lietuviškas kaimas išliko. Manė – išliks ir šį kartą, suklestės. Deja! Kapitalas pakirto šaknis. Tai neišvengiamai keičia ir asmenybę.
Yra toks kaimelis tarp miškų ant Nemuno kranto – Viešvilė. Jis jau buvusioj Prūsijos žemėj. Po karo jis buvo visiškai ištuštėjęs. Netrukus sugrįžo viena kita „šišioniškių“ šeima, bet daugelyje namų apsigyveno atklydę žmonės. Kaip patys viešviliškiai sako – žmonės, kuriems savam kaime vietos neužteko. Ar netampa dabar lietuviai žmonėmis, kuriems savam kaime neužteko vietos? Dar blogiau – žmonėmis, kuriems neapsimoka gyventi?
Dėl namų – manau, kad žmogaus namai yra jis pats, svarbu tik savam gyvenime jaustis namie.
Su pagarba
Kartena, Kretingos r.
Aidas Marčėnas. „Mirtis yra kvaila mintis“
2008 m. Nr. 10
In memoriam Robertas Danys 1963.VIII.2–2008.IX.15
Esu prasitaręs, kad poezija, meilė ir mirtis turi tą patį, ironiškai besišypsantį, veidą. Tikra poezija. Tikra meilė. Ir tikra mirtis… Po pasaulių ribas trinančios, tiek į anapusybę, tiek iš anapusybės bylojančios Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygos „Laužiu antspaudą“ pristatymo Rašytojų klube šmaikštavome su Arnu Ališausku. Na matai, visai neblogas tas mūsų draugas poetas, be ypatingos distancijos, maždaug kaip Širvys, – pasakiau aš. Kažkur tarp Širvio ir Danio, – atitarė Arnas. Ir, suprantama, nusijuokėm. Žinoma, vėl abu išvydome Robertą Danį, „Filologijos rudens“ vakare, nepamainomu akinamai baltu Jesenino stiliaus šaliku, deklamuojantį nepamainomas naivias eilutes, pavyzdžiui, mes einam iš darželio / po du po du už rankų / tavo žydra suknelė / man panaši į dangų – ir dar kartą (kaip pernai, užpernai ir t. t.), dideliausiam būsimų nobelistų siutui, tampantį Filologijos rudens laureatu ir absoliučiu publikos (kurios devyniasdešimt nuošimčių sudaro merginos) numylėtiniu…
O po trijų dienų paskambino jaunystės draugas ir pranešė – Roberto nebėra. Numirė plaukdamas baseine, numirė taip, kaip ir gyveno – gražiai ir viešai, nelyg olimpietis: dalyvauk ir pamėgink nugalėti! Neatlaikė širdis. Antras infarktas, pirmo – nepastebėjo, „pravaikščiojo“. Iš Roberto to ir reikėjo tikėtis. Jis išdalijo savo širdį – ir tai šiuo atveju nėra romantiškai banalus frazeologizmas, tai pats tikriausias realizmas. Šitai puikiai žino jo draugai ir netgi pažįstami. Ir tos visos mergaitės bei moterys, kurias Robertas trumpai, bet iš tikrųjų mylėjo. O Roberto Danio mokiniai turėtų likti visą gyvenimą laimingi, sutikę tokį mokytoją, kurio dėstomas dalykas galėjo vadintis ne „lietuvių kalba ir literatūra“, o „atsakingos laisvės pagrindai“. Antra vertus, žinau, kad yra nemažai, vien dėl to, kad turėjo šį mokytoją, filologijos fakultetą pasirinkusių merginų.
Kas jau kas, bet Robertas tikrai atleis man už visas trivialybes. Todėl ramiai sakau taip, kaip yra. Raktinis žodis šiam žmogui apibūdinti, mano giliu įsitikinimu, yra dosnumas. Tik pora į galvą šovusių smulkmenų: retą tomelį Josifo Brodskio (tais senais laikais) ar „Rolling Stones“ plokštelę atiduoti draugui, nes „jam labiau reikia“ – dar galima suprasti; bet į draugo krepšį perdėti beveik visus savo baravykus ir raudonviršius, kad draugas sugrįžęs namo „nepasišiukšlintų“, – šito tai jau per daug!
Apie mirusį tik gerai arba nieko? Nežinau, ar tai gerai, ar nieko: esame susimušę, ir ne kartą; pavyzdžiui, kai, dirbdamas Universiteto botanikos sode, neleidau nuskinti norėto padovanoti tuo metu įsimylėtai mergaitei vienintelio ten pražydusios orchidėjos žiedo. Buvo vikrus, kaudavosi aršiai ir beatodairiškai. Kokioj šeimoj išaugo toks herojus? Paminėsiu tik porą detalių. Tėvas, dailininkas, – priverstas iškabose paišyti Leninus, paišydavo savo autoportretus. Roberto mama – medikė; dar sovietmečiu per ją ir Robertą susipažinau su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, per Velykas su jais teko lankytis pas vėžiu sergančius, paskutines savaites gyvenančius žmones. Štai tokios pamokos, gal vertingiausios gyvenime…
Apie poeziją su Robertu beveik nekalbėdavom. Būdami protingi žmonės supratome, jog mūsų požiūriai, daugmaž sutapę prieš tris dešimtmečius, laikui bėgant radikaliai išsiskyrė. Manau, jog į lankas nukeliavau aš, man parūpo siaubingas poezijos beširdiškumas, Robertas liko ten, kur ir buvo – vaikystėje ir paauglystėje, o galutinai įstrigo kažkur romantiškoje devintojo dešimtmečio pabaigoje. Jam visą gyvenimą svarbiausias liko poezijos nuoširdumas. Be menkiausios distancijos, tarp gyvenimo ir kūrybos nebrėžiant jokios ribos. Tai veikia. Delfi komentatoriai, atsiprašydami, kad citatos gali būti netikslios, cituoja ištisus Roberto eilėraščius. Vadinasi, cituoja atmintinai! Jo tekstai, jau beveik virtę naujosiomis, miestietiškomis „liaudies dainomis“, skamba atliekami iškiliausių Lietuvos bardų. Ir dar ilgai skambės. Kol tų bardų bus. O kas nežino iki šiol Povilo Meškėlos giedamo Roberto Danio bei Fausto Latėno dvidešimtojo amžiaus pabaigos „megahito“ „Dar ne vakaras“? Kas gi neniūniuoja tos fantastiškos kūbu pakeltos tautologijos: apsiverkusios verkia ašaros!
Štai ir mano brolis po Roberto (manau, kad visai neatsitiktinai dar kartą atsidūrusio greta Vytauto Kernagio) laidotuvių padeklamavo vieną iš mėgstamų R. Danio eilėraščių. Pacituosiu. Kadangi čia taip pat beveik „liaudies daina“, gali būti kokių sintaksės netikslumų:
Tą dieną aš baisiai pyrago norėjau,
bet draugo palaukiau ir pats pakentėjau.
O kai savo draugo atėjus sulaukiau,
aš visą pyragą atidaviau draugui.
Tas draugas prisėdo, pyragą suvalgė
ir štai jau per pietus nebejaučia alkio.
O aš? Ką čia aš, man juk draugo reikėjo,
tauraus, nuoširdaus, o juk toks ir atėjo.
Čia visas Robertas Danys: naivus, tiesus ir ironiškas. Su tais kipšiukais rudose akyse. O štai šakninė R. Danio poezijos savybė: eilėraščio adresatas – vaikas, gyvenantis kiekviename iš mūsų. Ir adresantas – vaikas. Vaikas mumyse kreipiasi į vaiką mumyse – štai kur esmė. Ribos tarp vaiko ir suaugusiojo trinamos taip pat, kaip ir tarp gyvenimo bei kūrybos. Tąją „daniškos“ poetikos ypatybę mėginau ataidėti, eilėraščiais iliustruodamas Šarūno Leonavičiaus piešinių knygą „Žmogaus žvaigždė“. Lieku ir čia Robertui skolingas.
Kai mokėsi universitete ir dalyvavo Marcelijaus Martinaičio poetų kalvėje, modernesnių kolegų ne be pagrindo buvo kaltinamas retrogradiškumu, perdėtu jausmingumu, galų gale prieraišumu silabotonikai. Ir štai tie kolegos vieną rytą randa įtaigiu verlibru parašytą, kaip girdėjau, ganėtinai aukšto meninio lygio anonimo poemą ir ilgai svarsto, minėdami įvairias toje aplinkoje iškilias pavardes, mėgindami nustatyti autorystę… Atspėjote, kas buvo autorius? Dabar pagalvojau, jog Robertas nėra tuo faktu kada gyręsis, sužinojau tai iš kitų.
O štai ką dažnai matydavau pats: sėdint Bačkoje (tokia kavinė, oficialus pavadinimas „Ugnelė“, dabar tas stebuklų rūsys priklauso Švedijos ambasadai) Robertas per kelias minutes „pripildydavo“ bet kokį jam pateiktą akrostichą. Ir eilės būdavo ritmiškos, metriškos, nepriekaištingai surimuotos, o – svarbiausia – gražios ir netgi prasmingos. Beje, kur tos eilės dabar, mergaitės? Kur dabar jūs?
Kur dingo „Vaiva“, „Rotonda“ „Žibutė“? – kai liepos mėnesį matėmės Nidoje, retoriškai klausė Robertas. O aš prisiminiau tą žvalų devintoką, rodantį man, taip pat bandančiam šį tą rašinėti vienuoliktokui, parkeriu eilių prirašytą sąsiuvinuką ir tą neišdildomą įspūdį, kad pirmą kartą gyvenime susidūriau su tikru poetu. Štai to sąsiuvinio eilėraštukas, kurį taip pat cituoju atmintinai – po vienu atodūsiu pralėkusių trisdešimties metų:
Grįžom tiesiai į palaukę,
Kur paklaikę vėjai kaukia,
Kur praleisdavom naktis
Ir palikdavom mintis.
Grįžom vėl save surasti
Ir tikėjimą suprasti,
Kad paskui kiti galėtų
Mūsų pasakas skaityt!
Prisimeni, kaip plaukdavom (tiesiogine žodžio prasme – A. M.) Gorkio gatve? – klausė Robertas per tą paskutinį mūsų pasimatymą… Taip, Robakai, prisimenu. Buvai braso meistras! Man labiau sekėsi peteliške, V. V. varydavo krauliu… Mes buvome laisvieji plaukikai, tokiais ir likome. Tu savo distanciją įveikei ir joje esi nugalėtojas. Dabar pailsėk „Žibutėje“. Ten jau rasi mūsiškių. Temstant susirinks visi. Ateisiu ir aš, atnešiu Tau skolą.
Deimantė Kažukauskaitė. Mūsų novelės nobelis
2008 m. Nr. 8–9
„Mūsų novelės nobelis“, – taip gražiai Antano Vaičiulaičio premiją pavadino rašytojas Vytautas Martinkus, iškilmingame premijos įteikimo vakare birželio 27 dieną Rašytojų klube tardamas pabaigos žodį ir linkėdamas rašantiems bei skaitantiems kūrybinio malonumo, kviesdamas visus po dvejų metų vėl susitikti išskirtinėje literatūrinėje šventėje, į kurią nuo 1995 metų sukviečia Antano Vaičiulaičio šeima.
V. Martinkus dar vakaro pradžioje keliais žodžiais priminė garbingos premijos atsiradimo istoriją – ją 1994 m. sumanė šviesaus atminimo rašytojo našlė Joana Vaičiulaitienė ir Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, literatūrologas, A. Vaičiulaičio kūrybos tyrinėtojas Albertas Zalatorius. Premijos intencijos iš tiesų labai gražios – kad lietuvių novelė nemenktų, neprarastų gyvybingumo, kad jos kelias pas skaitytoją platėtų. Tą paliudijo ir rašytojo dukra Danutė Vaičiulaitytė, kartu su kitomis seserimis pildanti mamos valią – „šviesiam Antano Vaičiulaičio atminimui ypatingai paremti novelę lietuvių literatūroje, išlaikyti nenutrūkstamą ryšį su Lietuva, kad per kūrybinį procesą ateinančių rašytojų ryšys tęstųsi“. 1995 m. pasveikintas pirmasis Antano Vaičiulaičio premijos laureatas – Romualdas Granauskas už novelę „Su peteliške ant lūpų“, 1997 m. – Juozas Aputis už novelę „Pro memoria“, 1999 m. – Rimantas Šavelis už novelę „Tamarikso žydėjimas“, 2001 m. Renata Šerelytė už novelių triptiką „Vėjo vėduoklė. Raudona ir balta. Saldžioji valanda“, 2003 m. – Petras Dirgėla už novelę „Arklių šventė“, 2006 m. (švenčiant Antano Vaičiulaičio 100-ąsias gimimo metines) – Danutė Kalinauskaitė už novelę „Namo“. Anot V. Martinkaus, nelengva patekti į lietuvių novelės Olimpą – reiklios rašytojų ir literatūros tyrinėtojų vertinimo komisijos keliami reikalavimai mėnraštyje „Metai“ spausdinamoms novelėms gal ir abstraktūs, bet, galima sakyti, vaičiulaitiški, renkama tai, kas gal patiktų ir pačiam Antanui Vaičiulaičiui, jei jis būtų su mumis. Tad septintąja garbingos premijos laureate tapo rašytoja Bitė Vilimaitė už novelę „Ta mergaitė“ („Metai“, 2008 m., Nr. 3). Šią novelę įtaigiai ir jautriai perskaitė aktorė Dalia Michelevičiūtė.
Po trumpo vertinimo komisijos (V. Juknaitė, V. Martinkus, D. Mušinskas, J. Sprindytė) pirmininko J. Apučio sveikinimo žodžio, diplomo ir gėlių įteikimo rašytoja B. Vilimaitė vietoj privalomosios laureato kalbos perskaitė skaudžiai šviesią novelę-impresiją, skirtą Antanui Vaičiulaičiui – „Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?“, tarsi rašytojo novelės „Apaštalų iškeliavimas“ parafrazę. Tikiuosi, kad ją jau tikrai skaitėte, išspausdintą žurnale „Metai” liepos mėnesio numeryje, – apie tuštėjančią Lietuvą, pasiliekančią be globos, be atjautos, apie žmones, kurie naktimis sapnuoja nešvarius sapnus, apie beržo žievę, švelnią kaip vaiko delniukas, apie žinojimą, kad džiaugsmą reikia pirkti didele meilės, aukojimosi ir šventumo kaina. Ir apie rašytoją, kuris, sukaupęs visą savo talento jėgą, stengėsi išgelbėti visą pasaulį. Taip pat ir Lietuvą. A. Vaičiulaičiui atrodė, kad vis tiek nudirbta per mažai, kad ten, kur turi stovėti jo darbai, niūkso tuštuma, nors juk parašė daug knygų, daug žmonių po karo tiesiog ištraukė iš žeminančio skurdo ir nežinios. Gal todėl paskutinis B. Vilimaitės sakinys toks: „Ne, iš Antano Vaičiulaičio Lietuvos apaštalai negali išeiti. Tegu jų veidai kieti, bet jie nėra nepermaldaujami.“
Literatūros tyrinėtojai Jūratei Sprindytei teko nepavydėtina dalia – po laureatės teksto nuščiuvusiai salei trumpai pristatyti šiuolaikinės lietuvių novelistikos kontekstą ir B. Vilimaitės kūrybą, apžvelgti pastarųjų poros metų novelių knygas ir stipriausius autorius. Su šituo neįmanomu uždaviniu J. Sprindytė virtuoziškai susidorojo! Rašytojas I. Calvino rašė, kad novelė priklauso nekintančioms literatūros vertybėms, tai liudija ir mūsų prozos tradicija, išties galinti didžiuotis mažaisiais tekstais – novelėmis, apsakymais, kartais apysakomis. Novelė Lietuvoje visada buvo garbinga ir sąžininga, net ir sovietmečiu, mąsli, jauki, epiška, itin kondensuota. Su novele buvo pradėjusi konkuruoti esė, bet dabar pastaroji jau nuslopo, o novelė atgauna prarastas pozicijas, tą atgimimą galima pastebėti jau Alvydo Šlepiko novelių knygoje „Lietaus dievas“. J. Sprindytė įvardijo, ką ji B. Vilimaitės literatūriniame lauke mato kaip „tos pačios kraujo grupės“ rašytojus – tai D. Mušinską, H. A. Čigriejų, R. Šerelytę, J. Aputį, P. Dirgėlą, D. Kalinauskaitę, kurios knyga rudeniop jau turėtų pasirodyti. Pati B. Vilimaitė, nors rašo mažai, palaiko novelės gyvybingumą ir to žanro lygį. Ji novelėse emociškai santūri, niekad neiškelia savo ego, visad mato kitą, mažą žmogų, neapsaugotą nuo laukinio kapitalizmo, ji vis plėtoja užribin nustumtų žmonių temą. Rašytojos kūrybai tiktų Dekalogo raktas, tai būtų ir esminė sąsaja su A. Vaičiulaičio kūryba. Tas ego nesureikšminimas yra labai svarbus dabartinei mūsų literatūrai, kurioje vis daugiau paviršutinio rašymo, elementaraus žurnalizmo. B. Vilimaitės novelės kupinos slapties, nėra permatomos iš pirmo žvilgsnio, o tai ir yra literatūra, ne žurnalizmas. Dabar lėkštumas, banalumas mūsų kultūroje akivaizdus, tad Bitės kūryba bando išsaugoti subtilųjį kultūros lygmenį.
„Jis mylėjo Lietuvą ne abstrakčiai, ne iš tolo. Jis mylėjo tėvynės laukus, girias, ežerus, dainas, besikeičiančias dangaus spalvas, paukščius, dumblinus rudens kelius, skurdžias pirkeles ir ypačiai žmones“, – šiuos A. Vaičiulaičio žodžius apie Vaižgantą perskaitė rašytoja V. Juknaitė, ne komentuodama, o tik pasakydama, kad ir mes matom tą neabstrakčią meilę, perduotą vaikams bei anūkams, ir šiandien turim galimybę prie jos prisiliesti.
Ir vėl nuščiuvusią salę kaip šaltas dušas išblaivė realistiška ir kandi vyriausiojo „Metų“ redaktoriaus D. Mušinsko kalba. Paaiškėjo, kad J. Sprindytė yra nepataisoma optimistė, vertindama šiandieninę novelistiką, iš tikrųjų dar nuo prieš keletą dešimtmečių vykusios „Literatūroje ir mene“ diskusijos „Apsakymas – senkanti versmė“ ne kažin kas pasikeitė. Gerų apsakymų sunku sulaukti, geros novelistikos apskritai mažai parašoma, autorių reikia prašyti ir įkalbinėti, ne, dar ir vilioti (kaip ir kuo – tegu būna staigmena, kai sulauksite „Metų“ skambučio). Juokas juokais, bet skaitytojai tikrai pritars D. Mušinskui, kad kultūrinėje spaudoje rasti gerą novelę nelengva, šalia gausios aukščiausio lygio poezijos tikrai dėmesio vertas apsakymas yra retenybė. O jau visai nebejuokinga pasidarė, kai vyriausiasis „Metų“ redaktorius išvardijo, ką jų mėnraštis per porą metų išspausdino – iš 44 apsakymų, parašytų 21 autoriaus, tik koks penktadalis priklauso profesionaliems rašytojams, dar įsidėmėta viena kita debiutanto pavardė ir… Va todėl novelės situacija ir yra tarp gėrio bei blogio, reziumavo D. Mušinskas, dar pridurdamas, kad vertinimo komisijai teko diskutuoti dėl Ramūno Kasparavičiaus, Icchoko Mero, Saros Poisson kūrinių.
V. Martinkus, pabrėždamas, kad A. Vaičiulaičio kūrybos skaidrumas, estetiškumas ir kitos ypatybės nėra efemeriškos, jos gyveno ir pačiame autoriuje, jo žmonoje, dukteryse, pakvietė kalbėti Danutę Vaičiulaitytę, kartu su seserimis Aldona ir Joana irgi sprendžiančia, kas būtų vertas jų tėvelio vardo premijos. Dukterims iš tiesų labai svarbu – ištikimybė savo tėvams („Mes, trys dukros su šeimomis, savo tėvų šešėliai…“ – šiurpuliukai per nugarą nubėgo). Laureato rinkimas joms joks formalumas, mūsų rašytojų novelės skaitomos ir atidžiai įsiskaitomos – tai paliudijo D. Vaičiulaitytės išsakytos mintys apie B. Vilimaitės novelę „Ta mergaitė“. Su kokia atida pastebėta, kad per novelėje nupieštą kasdienį paveikslą aiškiai ir tiksliai išreikšta atpirkimo, meilės ir vilties tema, meilės, kuri peržengia mirties ribas. „Vaikas žengia žingsnius, kur suaugęs nesugebėjo. Jos meilė ir rūpestis seneliui nors per anapus sujungia kartas, kaip mūsų tėvelio kūryba šiandien jungia ir mus…“ Dar kartą nuoširdžiai pasveikinusi laureatę, D. Vaičiulaitytė pasidalijo jaukiais prisiminimais, „kaip buvo augti Antano Vaičiulaičio šeimoje“. Žinoma, kūryba ir estetinis polinkis buvo svarbiausia. Ir knygos. Knygos. Keli fragmentai iš tos šviesios mozaikos: „Tėvelis buvo ramus, korektiškas ir niekad nesistūmė į pirmas eiles. Mes iš jo pavyzdžio sužinojome, kaip žmogus teisingai elgiasi su savimi ir tarp žmonių. Nuo mažens mums kalbėjo apie nuostabų pasaulį ir gamtą, ragino stebėtis grožiu iki mažiausios gėlytės. Taip mes supratome, kad esame dalis tos didelės ir gražios gamtos ir turime prisitaikyti, nes pasaulis sukurtas Dievulio, ne mūsų. Tėveliui patiko graži kalba. Jeigu ne lietuviškai, tai turėjo būti graži kalba kitomis kalbomis, angliškai ar prancūziškai. Jis žodžio be reikalo nevartojo, tad jo žodis turėjo tikslią ir tikrą reikšmę.“ Ir baigdama D. Vaičiulaitytė labai nuoširdžiai ir atvirai pasakė: „Mums, o gal ir jums, labai brangu, kad per Antano Vaičiulaičio kūrybą lietuviškas žodis gyvuoja laisvoj Lietuvoj.“
Guntis Berelis. Kultūros kanonas
2008 m. Nr. 8–9
„Karogs“, 2008, Nr.7
Vladas Braziūnas. Apie Poezijos pavasario mėnesį – iš kuosų ir kuolingų krašto
2008 m. Nr. 7
Kam ir be kokio Seimo nutarimo dar neaišku, kad gegužė Lietuvoje – Poezijos pavasario mėnuo? Kam ir be kokių rekordų knygų dar neaišku, kad Poezijos pavasaris yra didžiausias ir margiausias, tradiciškiausias bei gyvybingiausias meno (taigi menų: ne vien poezijos ar apskritai literatūros) festivalis Lietuvoje ir plačiai aplink? Ne kitaip jis turėtų būti visur kur vardijamas ir pristatomas. Ir pačiam festivaliui laikas liautis drovėtis ir imti prisistatinėti – kaip tik šitaip. Reklamai, žiniasklaidai, galimiems rėmėjams. Instituciniams taip pat. Juk gal tik paprasčiausiu nesusivokimu aiškintinas faktas, jog garbe asmeniškai remti šitokio masto ir šitokio lygio festivalį iki šiol nesuskubo pasinaudoti nei Prezidentas, nei Ministras Pirmininkas (dabartinis bene turėtų ir asmeninių sentimentų, kad ir prisimindamas maudynes Kudirkos Paežeriuose su Stasiu Anglickiu…), nei kultūros ar kiti ministrai, – stokojama patarėjų? Rašytojų ir jų sąjungos renginio ankštarą Poezijos pavasaris seniai jau išaugo mums nelabai gal nė pastebint, toliau sau tebeauga, tad jau aiškių aiškiausiai yra – visos Lietuvos savastis, verta ir specialios nuolatinės šalies biudžeto eilutės, ir šiaip visokeriopo dėmesio. Tiesa, to dėmesio šiemet daugiau sulaukta iš žiniasklaidos, pirmiausia iš Lietuvos radijo ir televizijos: bene pirmąkart nacionalinis transliuotojas buvo ir oficialus festivalio informacinis rėmėjas, ir tai gražus jo savivokos ženklas. Didesnį kultūrinį susivokimą parodė ir Vilniaus savivaldybė, vietoj savo kuklaus prizo šiemet įsteigusi, kaip viena ausim girdėjau, gana solidžią Vilniaus miesto mero premiją. Gražu ir natūralu, kad pirmoji ta premija teko Antanui A. Jonynui, be kita ko, ir tikrų tikriausiam vilniečiui – nuo pat gimimo.
Iš tų dešimčių Poezijos pavasario renginių ne tik būti, bet ir aktyviau dalyvauti teko keliolikoje, bet gal užtektų ir kelių – kaip mėginių, – kad pasakytum: kalbos apie kokį nors Poezijos pavasario išsikvėpimą pačios yra išsikvėpusios. Tiesa, šiemet tokių nė nebeteko girdėti… Pagaliau nebeteko girdėti ir visokių laikraštinių šurmulių, skaityti internetinių komentarų dėl Poezijos pavasario laureato rinkimo aplinkybių. Dingsčių tokioms kalboms nė neturėtų būti, jų, bent kiek pagrįstesnių, tikėtina, ir nebebus: nustatyta aiški, laisvoms interpretacijoms nepalanki skyrimo tvarka, tad laureatų – ir iki šiol premijas gavusių – jokie iškreipti šnibždalai nebepersekios.
Vienu kitu žodžiu apie tai, kur būta, kas regėta, patirta. Bendras įspūdis: sklandu, solidu, beveik jokių blaivių ar neblaivių akibrokštų – kaip ir vakaresniame pasauly, taip ir Lietuvoj pernelyg bohemiškai palaidas poeto portretas, bent viešai rodomas, darosi nebemadingas (tad kai kurie būsim laiku suspėję mados privalumus laiku išnaudoti). Tą įspūdį sakau apie Poezijos pavasario atidarymą minėtame Vingy (nors tulpės, čia pasitikdavusios, šiemet jau buvo atžydėjusios, gamta, pralenkusi poetų žodžius ir fenologų kalendorius, slinkosi vis vasaryn). Sakau apie jaukias almanacho palydėtuves „Vagos“ knygų namuose ir sutiktuves Rašytojų klube. Ypač gražiai norėčiau ką nors pasakyti apie vakarą „Šokėja ant liepto virš prarajos“ Vilniaus paveikslų galerijoje, kur pristatyta tokio pavadinimo Viktorijos Daujotytės monografija apie Onę Baliukonę – jos 60-mečiui. Vienos man įsimintiniausių Poezijos pavasario akimirkų – Onės Kančėnai, dar anksčiau, sovietmečiui benusibaiginėjant, – Onės kopinėjimai dzūkų kalvomis, iš anapus, iš dar spygliais atitverto Punsko krašto žvelgiant Lietuvos pusėn… Tad po „Šokėjos ant liepto virš prarajos“ pristatymo – šviesu, jauku, ir viskas, ir… tyluma.
Gegužės 23-iąją, penktadienį, su Nijole Kliukaite-Kepeniene, Jonu Liniausku ir Violeta Palčinskaite jau buvom Dubline (kiti ankstesnėm ar panašiom dienom lankė Vokietiją, Punsko ar Karaliaučiaus kraštus). Susitikimai su lietuviškų šeštadieninių ar sekmadieninių mokyklų mokiniais ir jų tėvais, įsiliejant į mokslo metų pabaigos šventes Tulamore (Tullamore), pačiame Dubline ir Monagane (Monaghan). Taip pat ir Dublino Šventosios Teresės bažnyčios parapijos namuose – jau beveik be vaikų. Mus pasitiko, globojo, visur mus lydėjo šaunūs Lietuvos Respublikos ambasados žmonės, neminint pareigų, beveik visur su mumis buvo ir ambasadorė Izolda Bričkovskienė – su ja jautėmės savi bei laukiami ir tose mokyklėlėse, ir visur tarp lietuvių: bendravimo, bendro buvimo talentas. Aišku, kad neišgirdom daug ir visos tenykščių lietuvių teisybės, kokie čia kieno vargai įsikuriant ar įsigyvenant, prieš tai ir po to. Pamatėm tik vieną reikalo pusę. Bet gražiausia, kad ta – šviesioji – pusė iš viso yra, kad ji reali, ji didesnė ir spalvingesnė, nei Lietuvoj galėjai įsivaizduoti su naujosios emigracijos reikalais akis į akį nesusidūręs. Bent jau matyta nemaža lietuvių dalis visai nenutolusi nuo savo giminių ir kapų, nuo Lietuvos, yra jos išalkusi, lietuviais esą pasijutę gal smarkiau, nei jautėsi Lietuvoje, buriasi prie parapijų ar kitur, steigia mokyklas, vaikai, berniukai paaugliukai, maukšlinasi vėliavos spalvų kepures ar puikuojasi kokiu kitu atributu – regis, savaimingai ir vaikiškai išdidžiai. Poetų žodžio čia kuo įdėmiausiai klausosi ištisos jaunos šeimos, gal anaiptol ne humanitarai, gal ir tie, kurie Lietuvoje apie poeziją nebūtų nė pagalvoję. Lietuviškoji, sakykim, Dublino mokyklėlė jau nebesutilpo ambasadoj, iš pirmų dešimčių išaugo ar ne iki šimto šešiasdešimties, jau visa mokykla, jai ir kitoms reikia visko, ypač knygų, – dovanokit, mieli žmonės, kas tik kiek galit, kad ir ne pačių naujausių, leidyklos, ir po daugiau, neškit Rašytojų sąjungon, o jau ambasados autobusiukas nugabens ten, kur reikia.
Antrą šventės savaitę ėmė rinktis užsienio svečiai.
Autobusas prie Rašytojų sąjungos (13.14: sveika, Alicija!) – keliaujam Vilniaus rotušėn: mero priėmimas, minėtos premijos Antanui teikimas, Alicijos Rybałko, ne mažiau tikros vilnietės iš Miunsterio, žodis. Paskui retas Vilniuj daiktas – sėkmės jam padažnėti! – kelionė garlaiviu nuo Vilnios ir Neries santakos iki Trinitorių vienuolyno – pakeliui į Europos parką, į tradicinius svečių poezijos skaitymus, labai reikalingus ir mums, ir pagaliau jiems patiems susipažinti: tokia tikrai tarptautinio festivalio priedermė. Plaukimas nuotaikingas: Juozas Šalkauskas, ir pats prabildamas eilėmis, megafoną vis perleidžia kokiam poetui, turinčiam paskaityti eilutę kitą apie Nerį ar šiaip vandenį, iš tos vandenų antologijos bene skambiausias bus buvęs Vidmantės Jasukaitytės ir Liutauro Degėsio duetas… O ne! Jiedu dainuos rytoj, irgi plaukiant garlaiviu, tik jau iš Pažaislio į Kauno marias, ir nebe diktofoną, o jau mikrofoną nešios pats Petras Palilionis – šitaip atmintis ir gamina mitus (kai du liudija E. Mieželaitį vos nesukėlus gaisro Kišiniove, o trečias – Kijeve…), taigi pasitaisau: Neries garlaivyje smarkiausiai skambėjo – Emilija Liegutė!
Pagrindinių iškilmių Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje neaprašysiu ir kad ne vienąkart, matyt, aprašytos bei aprodytos, ir dėl paprastos priežasties: vis tiek pripainiočiau, kas kiek ir už ką apdovanotas, nes bendras įspūdis liko toks, kad čia svarbiausia ir buvo ne paskaityti ar pasiklausyti eilių, bet ateiti visų akivaizdoj atsiimti kokio apdovanojimo, nekalbu apie svarbiausiąjį ir svarbiausius, skirtus poetams, – tokiems apdovanojimams čia ir vieta, tačiau ant pakylos, atrodė, be galo pramaišiui vis eina gražūs rėmėjai ir rėmėjų rėmėjos, tad poetui kartais teliko pasijusti keisto (tolimesni svečiai gal pasakytų: provinciško) kurtuazinio šou prieplaka. Nemanyčiau, kad tai būtų rėmėjų pagerbimas: rėmėjas, mecenato dvasios įpėdinis, yra šviesus žmogus (sau ar kam atstovaujantis), jaučiantis džiugią pareigą jam prieinamais būdais prisidėti prie bendro reikalo ir nelaukiantis kokių ypatingų pagarbinimų. Antraip jis paverčiamas pigios autoreklamos pirkėju: įvykdomas toks skubus „barteris“, ir tiek. Ačiū, žinoma, šeimininkams už vaišingumą, bet… Pabandykim mintyse bent panašios kurtuazijos dalį perkelt į M. K. Sarbievijaus kiemą. Niekaip neišeis. Čia vakaro pabaigoje Jonas Liniauskas net tradicinio savo eilėraščio, kuriame būdavo pavardijami rėmėjai, neperskaitė. Toks santūrumas kilnus. Rėmėjų nepiginantis. Nemanau, kad jie to būtų nesupratę.
Šeštadienis Rumšiškėse. Su Leta Semadeni, Maryte Kontrimaite, Vytautu Rubavičiumi, Albertu Skyreliu. Ar man tik taip pasiseka, kad vis tokia iš pažiūros marga, bet puiki, jaukiai sutarianti kompanija? Airijoje, čia, visur… Kapinaitės, kur Vaidoto Daunio ir jau jo motinos kapai. Vidurinėje mokykloje klasė, kurioje Vaidoto mokytasi, dabar pavadinta jo vardu. Popietė Jono Aisčio muziejaus kiemelyje, Vaidoto sesers Vitos vadovaujamo folklorinio ansamblio dainos – pramaišiui su mūsų prisiminimų žodžiais, su mūsų eilėraščiais, lietuviškais ir retoromaniškais. Manau, ir ši diena Letai bus patikusi, kaip kad būtų patikęs ir baigiamasis Poezijos pavasario vakaras M. K. Sarbievijaus kieme, jaukus ir solidus. Deja, teko išskristi anksčiau.
Be Poezijos pavasario, vienu metu Vilniuje vyksta ir kitų renginių. Didžiausias, savaip jam artimiausias gal būtų tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Eidamas į Poezijos pavasario renginius, į baigiamąjį vakarą, sutinki mielų šio festivalio žmonių, lietuvių ir ne. Eini ir praeini – tavo kelias veda kitur, šiedu festivaliai nesišneka. Jokia katė nėra kelio perbėgusi: tiesiog nesusipažinę, nesisveikinantys – kaip susvetimėję vienos laiptinės kaimynai. Nesakau, kad reiktų tuodu festivaliu kaip nors itin glaudžiai sieti, kiekvienas yra savitas ir gyvena savo gyvenimą, bet bent vienas koks bendras renginys gal praturtintų ir vieną, ir kitą? Esu kalbėjęsis, tokią mintį smarkiai palaikančių yra abiejose pusėse, vienąkart kai kas net buvo padaryta, – deja, Poezijos pavasario vardo tenai nebuvo. Galvoju apie tikrą Poezijos pavasario tarptautiškumą, dėmesį mūsų svečiams, – rastųsi tarp jų ir tokių, kuriems miela būtų iš arti paregėti ir mūsų – tarptautinę – folkloro šventę. Juk, teisybę pasakius, nepriveikiam jiems sudaryti kokios specialesnės laisvalaikio programos: ir jie mūsų renginių kas kada užimti, ir mes patys nusilakstę… Lygiai taip pat kokiu bendru renginiu galėtumėm atkreipti dėmesį ir į dabar Vilniuje daugmaž tuo pat metu tyliai Romualdo Mieczkowskio rengiamą Lietuvos lenkų poezijos šventę. Tiesa, jos viešnių būta ir Poezijos pavasaryje: Barbara Gruszka-Zych Rašytojų klube dalyvavo susitikime su Krzystofu Zanussiu, bet kokių nors aiškesnių nuorodų į mūsiškių lenkų šventę kaip ir nebūta… Tačiau ji irgi Lietuvos kultūros dalis, savitumas, gal galintis būti įdomus ir mūsų užsienio svečiams. Lygiai kaip įdomu gal jiems būtų buvusios mūsų knygos, išleistos kitomis – gal jų ar jiems suprantamomis – kalbomis: poezija, kita literatūra, jos ir autorių pristatymai, pagaliau Lietuvos pristatymai, taigi tai, ką galėtų parodyti ar pasiūlyti leidyklos, „Lietuviškos knygos“ ar Lietuvos institutas (tarkim, Vilenicos festivaly tokių knygų kitomis kalbomis apie slovėnų poeziją, literatūrą, kultūrą gali pirkti ar tiesiog imti – nors ir glėbiais). Poezijos pavasario dienos svečiams itin trumpos, tad visai savanaudiškas – o kaip kitaip! – šeimininkų rūpestis, kad ir čia jos būtų visa ko tirštos ir kad išsivežti, paskui ramiai paskaityti galėtų kuo daugiau, – vien tik lietuviškas „Poezijos pavasario“ almanachas jiems nebylus. Ar daug jie išsivežė žinių apie Vilnių kaip kitų metų Europos kultūros sostinę? O net kviečiami, atrodo, buvo vien europiečiai, vien iš Vakarų pusės, iš kaimynų – tik lenkai. Gal kitąmet bus kaip tik į kaimynus atsigręžta? Manyčiau, kad mums, lietuviams, į savo poezijos šventes Vilniun bent poetus iš Latvijos derėtų kviestis lygiai taip, kaip kviečiamės savus – iš Skuodo ar Merkinės.
Bergždžia yra lygint, reikia džiaugtis abiem, bet Poetinis Druskininkų ruduo ir almanachu, ir pačia struktūra bei kai kuriomis detalėmis – tarptautiškesnis, užsieniečiai jame – aktyvesni festivalio dalyviai. Griežtai kalbant, Poezijos pavasaris yra lietuvių poezijos festivalis, užsieniečiai jame daugiausia – šio festivalio svečiai (užtat svečiais, ne dalyviais juos čia visąlaik ir vadinau). Tarptautinis festivalis ir turėtų – tarptautinę tarybą, valdybą ar kokį kitokį organą, tarptautinius ekspertus, komisijas, premijas ir visa kita, lietuviai būtumėm tik svetingi šeimininkai, pagrindiniai rengėjai ir visa ko (pa)rūpintojai. Ar stūmsimės ta kryptimi, nežinau, čia reikia būti atsargiems ir neprarasti, kas jau nelengvai sukaupta ir subrandinta. Bent iki pirmo pusšimčio festivalio metų gal palūkėkim…
Vieno nereiktų lūkėti – galvot apie almanachą. Ar jo struktūrą kaip nors atsargiai keisti, ar ne, – irgi klausimas. Jokių klausimų tik dėl dviejų dalykų: kitų metų almanacho sudarytojas turėtų būti aiškus dar gerokai prieš Poezijos pavasario šventę: jos metu almanachų sudarytojai vienas kitam – gal net rituališkai – perduotų estafetę. Sudarymui reikia laiko. Bet joks laikas ir joks sudarytojo genialumas nepadės, jei ir toliau almanachas bus toks vargšas pastumdėlis, kad jo sudarytojai, autoriai ir vertėjai pinigų tegaus – tik trupinius, likusius nuo kokio fondo (šiuokart – Kultūros ministerijos), parėmusio leidyklą. Ne čia vieta būtų kalbėti apie rėmimo ydas apskritai, tik tiek pasakysiu, kad laikas liautis mandagiai apsimetinėti, jog nesuprantam esą aklinami: iš esmės literatūros ir jos autorių fondai neremia – fondai remia leidybos verslą. „Poezijos pavasario“ pavyzdys čia bene skandalingiausias. Ir sudarytojai, ir skaitytojai pagrįstai tikisi, kad almanache bus surinkta geriausių, kokie tik Lietuvoje per metus parašyti, eilėraščių puokštė, ir dar neskelbtų eilėraščių, patys poetai, aišku, irgi būtų patenkinti patekę į tokią – išskirtinių žolynų – puokštę bent žiedeliu, bet leidybos verslas tik rodo sočią globėjišką šypseną ir sako: autoriams šnipštas, vertėjams beveik šnipštas, sudarytojams irgi. Tokia padėtis, pateikiama kaip savaime suprantama, yra absoliučiai žeminama ir nepateisinama – niekuo.
Jei mūsų, rašytojų, sukurtas ir išpuoselėtas Poezijos pavasaris pirmiausia mūsų pačių ir būtų suvokiamas kaip pasididžiavimo vertas Lietuvos menų festivalis (kai kam suprantamesne kalba tarus, aukščiausios kokybės kultūros produktas), – galėtų jis mums įkvėpti daugiau ramaus pasitikėjimo savimi bei atsparaus orumo. Tokią mūsų savivoką turėtų stiprint ir faktas, vis prisimintinas: baisiai mažai beliko laiko iki Poezijos pavasario penkiasdešimtmečio. Kas imsis sulasioti jubiliato bibliografiją? Kas pagaliau imsis nežmoniškai didelio darbo – sekdamas ta bibliografija, prisiminimais, rašto, garso, vaizdo dokumentais bei kita įmanoma medžiaga – atkurti gyvą Poezijos pavasario biografiją, apmąstyti jo fenomeną?
Stanislaw Jerzy Lec. Nesušukuotos mintys (Pabaiga)
2008 m. Nr. 7
Iš lenkų k. vertė Linas Rybelis
Pradžia 2008 m., Nr. 5
Nevadink daiktų vardais, kai nežinai jų pavadinimų.
*
Ir blusa nešokinėja iš džiaugsmo.
*
Nežadinkit asociacijų, jei negalėsite jų užmigdyti.
*
Sezamai, atsiverk – išeiti noriu!
*
Virtinę nulių nesunku sujungti į grandinę.
*
Laikrodis muša. Visus.
*
Pasaulis be psichopatų? Būtų nenormalus.
*
Prancūzijos revoliucijos pavyzdžiai parodė, jog pralaimi tie, kurie neturi galvos ant pečių.
*
Netekus dantų, didesnė liežuvio laisvė.
*
Žuvis, prarijusi kabliuką, pati kalta: tegu negeidžia svetimo turto.
*
Nestatykime prieglaudų minties skurdžiams.
*
Būna, kad ir neūžaugas apninka dramblialigės epidemija.
*
Dvi giljotinos stovėjo viena šalia kitos. Lenktyniavo budeliai – kurio galva nusiris vėliau.
*
Kas girdi, kaip auga žolė? Pjovėjai.
*
„Tik mintys be muitų?“[1] Kol nekerta sienų.
*
Žmogus – persona non grata.
*
Moralė smunka vis ant minkštesnių patalų.
*
O kiek buvo tvanų be Nojaus!
*
Ne kiekviena pilka masė turi ką nors bendra su smegenimis.
*
Ir policininko lazda parodo kelią.
*
Nuo perlaužto nugarkaulio išauga psichologinė kupra.
*
Ir diktatūros mechanizmas nėra perpetuum mobile[2].
*
Hamletas tikriausiai dabar būtų turtingas kaip Krezas[3]. Kas tik nekišo savo trigrašio į jo monologą!
*
Kiekvienas žiūrovas ateina į teatrą su sava akustika.
*
Panem et circenses![4] Tik duona vis baltesnė, o pramogos – vis kruvinesnės.
*
Meno galia: jos herojumi gali būti ir bailys.
*
Plagiatoriai miega ramiai. Mūza – moteris, kuri retai atskleidžia, kas buvo pirmasis.
*
Kiekvienoj šaly Hamleto klausimas skamba vis kitaip.
*
Gimęs klasiku nemiršta. Jį tik pamiršta.
*
Pirmasis supratęs sąmojį, dar turi ganėtinai laiko dėtis jo nesupratęs.
*
Nuobodulys nėra vaikomas policijos pajėgomis.
*
Kūrinio autorius sugalvojo visiškai naują ir originalų būdą pasakyti: „Noriu sysių!“
*
Kai kurių teatrų natūralizmas tiesiog nepaprastas! Scenoje gali užuosti net autų kvapą. Tik žmonės nėra tikri.
*
Opera dar neišnaudojo visų savo galimybių: nėra tokios nesąmonės, kurios negalėtum sudainuoti.
*
Kalbos veidrodis dažnai atspindi nuogas žmonių genitalijas.
*
Pavadinimas: šeši charakteriai bėga nuo autoriaus[5].
*
Būk realistas: nesakyk tiesos.
*
Su sokratais cikuta geriama bruderšaftu.
*
Esama tokių silpnų pjesių, jog niekaip neturi jėgų palikti scenos.
*
O kas, jei būtų dviejų Hamletų kova – kam būti, kam nebūti?
*
Nekart įsitikinau, jog žmonėms patinka mintys, neverčiančios galvoti.
*
Protingos mintys iššoka iš galvos kaip Atėnė Paladė, o gražios – iš putos kaip Afroditė.
*
Menas eina į priekį, o jam pavymui – sargai.
*
Kai kuriuose įkvėpimo šaltiniuose mūzos mazgojasi kojas.
*
Nėra naujų krypčių, išskyrus vieną – nuo žmogaus prie žmogaus.
*
Kas rado aidą, tas kartojasi.
*
Skink laurus! Bet ne nuo svetimos galvos.
*
Kurkit apie save mitus, dievai irgi nuo to pradėjo.
*
Mirtis – tai žmogiškosios tragedijos deus ex machina[6].
*
Iš jų žodžių pažinsit, ką nutylėti norėjo.
*
Iš bailumo savo mintis slėpė kitų galvose.
*
Visur lipdė figos lapelius, bet lojaliai rašė, kas slypi po jais.
*
Nepiktžodžiauk, jei netiki!
*
Visi žmonės vaidina, tik iš kur jiems paimti repertuarą?
*
Kai kurios karjeros viršūnės užsibaigia kartuvėmis.
*
Laisvė yra patvirkėlė, ji lengvai pasiduoda savo priešams.
*
Savyje jis slepia tuštumą, erudicijos kupiną ligi kraštų.
*
Visas tragedijas vainikuoja happy end[7], bet kam gi duota išsėdėti iki pabaigos.
*
Ir dvasios kastratai ima aukščiausias gaidas.
*
Esama tokių, kurie siekia gelmės, kad iš ten leistų mažus burbulus.
*
Manote, jog tas autorius mažai pasiekęs? Jis nuleido bendrą lygį.
*
Ir pralietas kraujas dar plaka. Epochos pulsu.
*
Jo mintis – gryniausia prabanga. Nieko nepraturtina.
*
Pegasui duoti sparnai, kad jam būtų sunkiau spardytis.
*
Mesk akmenį pirmasis, kitaip išvadins tave epigonu.
*
Kova dėl valdžios vyksta su ja.
*
Kai kam sparnai išdygsta iš kupros.
*
Ir pelkės lelijos dreba prieš melioraciją.
*
Mintys į galvą ateina iš lauko.
*
Tvanku čia! Atlapokit langus, tegu anie kieme taip pat tą pajunta.
*
Kol priešas trinasi rankas, nelauk. Tegul tavo rankos būna laisvos.
*
Žmogus turi du profilius: iš kairės ir dešinės. Še tau, ir du nuo vidurio.
*
Ir žmogėdros gelbsti žmones nuo ryklio nasrų.
*
Paliečiau Milo Venerą. Šalin rankas! – sušuko ji. Kompleksas.
*
Niekada nenusižudyčiau. Tikiu žmogumi – visad atsirastų paslaugus žudikas.
*
Ir judošiai išmoko nešioti kryžius.
*
Žmogėdrų pasiteisinimas: „Žmogus – tai galvijas.“
*
Kiek lakštingalų turi suryti plėšrūnas, kad imtų giedoti?
*
Gaila to, kuris nemato žvaigždžių negavęs į dantis.
*
Kai kurie žmonės vienomis kalbomis moka pasakyti tik „taip“, kitomis – tik „ne“.
*
Ar suėstas misionierius gali laikyti savo misiją baigta?
*
Ar matadoras arenoj kartais susimąsto, su kuo kovoja: su „boeuf a‘la Stroganoff“[8] ar su jautienos suktinukais?
*
Kada žmogus įveiks tarpžmogišką erdvę?
*
Menas gyvas ne sesijomis, bet obsesijomis.
*
Nedalyvaujantys niekada nebūna teisūs, bet labai dažnai išgelbsti savo gyvybę.
*
Amžina budelio svajonė: nuteistojo komplimentas už egzekucijos kokybę.
*
Dažnai stogas virš galvos neleidžia žmonėms augti.
*
Dabartinio amžiaus kvailystės vėlesniųjų amžiaus mokslui yra tokios pat vertingos kaip jo išmintis.
*
Kai rečiau pasitaikys klaidos, jos bus labiau vertinamos.
*
Žmogėdra nesibodi žmogumi.
*
Neskambink paslapčių raktais!
*
Geriausiai kojas pakiša neūžaugos, tai jų sritis.
*
Gyvenkime ilgiau! Nei kiti.
*
Pasaulis visai nėra beprotiškas, nors jis nėra skirtas normaliems žmonėms, tik sunormintiems.
*
Netgi labirintuose kabo užrašai: „Klaidžioti draudžiama!“
*
Sąžinę turėjo švarią, nenaudotą.
*
Po kiekvieno „paskutinio literatūros klyksmo“ paprastai laukiama jos paskutinio įkvėpimo.
*
Ilgainiui technika taip ištobulės, jog žmogus galės išsiversti be savęs.
*
Vien tik sveiko proto žmonės išprotėja.
*
Melas niekuo nesiskiria nuo tiesos, išskyrus tik tai, jog ja nėra.
*
Nusikaltėliai ėjo nešdami plakatą: „Neprievartaukit sąžinės. Duokit jai ramybę.“
*
Neūžaugoms reikia žemai lenktis.
*
Ar žmonės be kaltės turi moralinę teisę dalyvauti grobio dalybose?
*
Kad pasiektum šaltinį, turi plaukti prieš srovę.
*
Bedančius tironus prajuokinti nevalia!
*
Atsiminkite, jog žmogus neturi pasirinkimo, privalo būti žmogumi!
*
Žmonija visgi daro pažangą. Žmogžudžiai teisiami kaskart humaniškiau.
*
Antropomorfiška žmogaus vaizduotė verčia jį galvoti apie savo kankintojus kaip apie žmones.
*
Žmogus yra geležinis. Todėl kartais nejaučia grandinių kaip svetimkūnio.
*
Kai kurie dešine ir kaire akimi mato tą patį. Ir mano, jog tai – objektyvumas.
*
Negaliu nieko apie jį pasakyti. Mačiau jį tik nuogą.
*
Tarnavo kaip šuo, kaip šunį ir nudėjo.
*
Sunku glostyti žvėrį žmogaus kailiu.
*
Kelio ženklai gali paversti plentą labirintu.
*
Yra daltonikų, neskiriančių spalvų, užtat skiriančių visus atspalvius.
*
Jo protas buvo atviras, deja, kaip kiaura žaizda.
*
Ir mesijai nekantriai laukia savo atėjimo.
*
Buvo epochos sąžinė, kurios epocha neturėjo.
*
Tikras juokdarys nesišaipo iš tikro juokdario. Kažkuris iš jų yra netikras.
*
Ir botagas, patekęs į tinkamą dirvą, ima leisti šaknis.
*
Nemiga – šimtmečių liga, kada žmonėms prieš daug ką liepiama užmerkti akis.
*
Chiromantai teisinasi atsikalbinėdami: „Iš nešvarių rankų neburiama!“
*
O kad išgirstume Jerichono trimitų šlagerį!
*
Jis ilgai protestavo. Jį suklaidino „už“.
*
Tarp aklųjų ir vienakis ims nekęsti.
*
Kartais lengviau priimti atlygį nei tiesą.
*
Ir keturkojai stojasi ant dviejų kojų. Ko nepadarysi dėl maisto ar iš baimės.
*
Kai kurie neskiria onanizmo nuo „ištikimybės pačiam sau“.
*
Sugedusio kompaso rodyklė nevirpa. Atleista nuo atsakomybės.
*
Kanibalai pageidauja bekaulių.
*
Mūsų dienos suskaičiuotos – tai padarė statistikai.
*
Tiesa visad iškyla į viršų. Todėl iškart privalo pasinerti.
*
Kiaurą dieną negalėjau prisiminti žodžio „giljotina“. Galva neleido.
*
Sunku praplėsti akiratį? O jei pažvairuotum?
*
Sapnai priklauso nuo miegančiojo pozos.
*
Ne kiekvienas žmogus, žinantis per daug, žino apie tai.
*
Daugelio nusikaltimų pėdsakai veda į ateitį.
*
Nebūkit originalūs bet kokia kaina! Jei prieš jus net keli asmenys pasakė apie tikrą nenaudėlį: – Niekšas! – pakartokite.
*
Drąsuolis: valgo iš tirono rankos.
*
Iš tylinčio neatimsi žodžio.
*
Pasaulis, matyt, kūgiškas, mat dugnas – didžiausias.
*
Duona atveria visas burnas.
*
Pradžioje buvo žodis. Tik paskui atsirado Tyla.
*
„Plaukite ausis!“ Gal išmuša jūsų valanda.
*
Aš tikiu net gyvūnų evoliucija. Kada nors, pavyzdžiui, blusa susilygins su liūtu. Tik nežinau, – ar liūtui sunykštukėjus, ar blusai sudramblėjus.
*
Galėjo būti blogiau. Tavo priešas galėjo būti tavo draugas.
*
Geriausias epochos matas: atstumas nuo liliputo iki giganto.
*
Paslaptys neturi slėptis.
*
Pasakius, jog „šventųjų nėra“, įsižeidžia net ateistai.
*
Nešaukit: „Karalius nuogas“, jeigu jis rodo jums tik užpakalį.
*
Persikėlė iš Sodomos į Gomorą.
*
Rasistai nepripažįsta juodų minčių!
*
Ir visatos dydis bus karinė paslaptis.
*
Velnias nemiega. Su bet kuo.
*
Nekrologo pabaiga: „Jis nemirė! Tik pakeitė gyvenimo būdą.“
*
Žmonės nusipelno antrąkart gyventi, tik vieni – dovanai, kiti – bausmei.
*
Jis buvo religingas pažangos šalininkas: sutiko, kad žmogus kilęs iš beždžionių, tačiau tik iš buvusių Nojaus laive.
*
Mėšlas tarė: „Baily! Bijai mane paliesti.“
*
Pataikiau pro šalį? Ten ir taikiau.
*
Neokantistas? Moralės dėsnį nešioja savy. Kažkur.
*
Narcizas-sodomitas: myli tą žvėrį savyje!
*
Nors išsiskyrė jų keliai, tačiau ėjo kartu toliau – kaip sargybinis ir konvojuojamasis.
Versta iš: Stanisław Jerzy Lec. MyŚli nieuczesane. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1968
[1] Gedanken sing zollfrei. Pirmąsyk šį posakį paminėjo M. Lutheris veikale „Apie pasaulietinę valdžią“ („Von weltlicher Obrigkeit“, 1523).
[2] Amžinasis variklis (lot.)
[3] Krezas (gr. KroisoV) – paskutinis Lidijos (Mažosios Azijos vakarinės pakrantės sritis) karalius (560–546? pr. Kr.), kurio turtai senovės graikams atrodė pasakiški.
[4] Duonos ir žaidimų (lot.).
[5] Žaisminga italų novelisto ir dramaturgo L. Pirandelo (1867–1936) dramos „Šeši personažai ieško autoriaus“ (1921) parafrazė.
[6] Dievas iš mašinos (lot.). Graikų teatre mechaninis įrenginys, panašus į dabartinį kraną, kuriuo pro scenos statinio stogą būdavo nuleidžiama pintinė su dievais arba herojais; perkeltine prasme – dirbtinė priemonė konfliktui išspręsti.
[7] Laiminga pabaiga (angl.).
[8] Befstrogenas (pranc.)