2008 m. Nr. 11 

Apysaka 

Jūs taip į mane nežiūrėkit. Moterys geria dažniau, nei jūs galvojate. Mažuma geria atvirai, kaip aš, o dauguma slaptai.

A. Čechovas. Žuvėdra

Iš paukščio skrydžio žvelgiant, ši vieta ant aukšto Merkio kranto „Lietuvos pusėj“ – taip lig šiol vadinamas dešinys upės krantas – panaši į rojaus kampą. Dviejų galbūt gražiausių ir skaidriausių upių santaka. Ūlos slėnyje – neaprėpiamos margaspalvės pievos, volungių ulbesio pilni ievynai, senovę menantys apsamanoję, panašūs į miegančius vilkus akmenys, juodalksnių šaknimis išpinti sraunaus Merkio krantai, per akmenyną gaudžiantis tėkmės „šumas“, aukščiau prieš srovę – nedidelis dirbamosios žemės plotelis su palaike kaliause, sidabrinėmis kerpėmis apaugusi tvora, kad apgintų nuo šernų antpuolių. Toliau nuo upės – miškas, atsodintas po karo gaisrų, tarpais užsilikusios drevinės pušys, jose iškelti bebaigią trūnyti žmogaus rankų darbo aviliai, vakarais viršūnėse burkuoja karveliai uldukai, žydra strėle virš vandens praskrieja tulžys, smėlio sėkliuje ant vienos kojos stovi susimąstęs, kaip senas graikų filosofas, pilkasis garnys, vietine tarme „čėpliumi“ vadinamas.

Jaunų pušelių gožiamoj laukymėj – apleista sodyba: neblogai išsilaikęs gyvenamasis namas, baigiantis sugriūti pakrypęs svirnas, iširęs, panašus į malkų kupstą vištų namelis, po klevu kluonas įdubusiu stogu, bemaž supuvęs medinis šulinio rentinys, apžėlęs pelynais, laukiniais krapais ir dilgėlėmis, keturkampėj šulinio ertmėj sustingęs kaip švinas seniai nesemiamas vanduo. Visa sodyba apsodinta dabar jau džiūstančiomis, baigiančiomis išvirsti blindėmis. Lankstais link upės leidžiasi beveik užžėlęs takas, vietomis dar galima įžiūrėti medinių laiptelių likučius.

Namo slenkstis sukrautas iš didelių plokščių akmenų. Trys maži langai į upės pusę užkalti lentomis, durys taip pat kryžmai užkaltos.

Senas sodas, daugelis obelų apėjusios kerpėmis, pakrypusios, nusvirusiomis šakomis atsirėmusios į žemę, tarsi dar mėginančios pakilti nuo klupsčių. Miško kerpės kopia ir namo rąstais. Drąsios, žino, kad joks žmogus nesutrukdys joms užgrobti tai, kas vis vien, atėjus laikui, priklausys žemei ir jos augalams.

Sodo kampe – pakrypęs kryžius be kryžmos.

Keli sidabrinių kerpių apglėbti suirusios koplytėlės spinduliai.

Po bemaž susmegusio tvarto pastoge – rūdijančios dalgių geležtės. Dilgynėje – žemdirbystės padargų griaučiai.

Jazmino krūme – medšarkės lizdas. Kiauras aliumininis dubenėlis šalia tuščio pakrypusio avilio, kurio stogą kartu su bitėmis seniai nusinešė keturi vėjai.

Vienišą apleistą sodybą su kairiu Merkio krantu, o sykiu ir su kaimu jungia kabamasis lieptas. Į juodalksnių kamienus įsigraužę surūdiję lynai, ant kurių kažkada suklotos lentos jau gerokai sutręšusios, ne vienos ir trūksta. Lynai išlindę, beveik siekia vandenį. Galima suprasti, jog lieptu retai naudojamasi.

Prie sodybos – jokio žmogaus ar gyvulio.

Pasakoja, gyveno pana Agota Pieterytė. Tai buvo vidutinio amžiaus moteris. Aukšta, liesa, ilganosė, pailgo gelsvo veido, rudų mažų ir skvarbių akių, ištįsusių rankų, didelių pėdų – dažniausiai vaikščiodavo basa, tik rudenį ir žiemą įsispyrus į nudrengus vyriškus pusbačius ar senus kaliošus. Žiemą ir vasarą vilkėdavo tas pačias skaras – žmonės abejojo, ar drabužiai buvo bent kartą velėti.

Agota su maišeliu per petį ėjo per žmones elgetaudama.

Kaip įprasta šiose apylinkėse, turėjo ji ir pravardę – Pakišalė.

Niekam nebuvo paslaptis, kad po kaimus – nuo Salovartės iki Kasčiūnų – klajodama ir užėjus prie upeliuko „bravorą“, Agota ir neprašoma prisėsdavo šalia vyrų, „paimdavo“ stiklinaitę, ir ne vieną, o nukaušusi pakišdavo bet kuriam užsinorėjusiam. Drąsesni bernai sykiais prasivoliodavo su Pakišale kelias dienas ir naktis iš eilės – toks buvo moteriškės dosnumas.

Buvo žinoma, kad Agota nakvoja kažkur prie Perlojos ūkio tvartų apleistoj pašiūrėj, iš kurios ir išsiruošdavo į daugiadienes klajones. Šaltomis žiemų naktimis glausdavosi žmonių kluonuose, įsikuitus į šiaudus. Nežinojo, kas yra muilas, – brisdama per kokį upelį pamirkydavo pirštus ir perbraukdavo akis bei plaukų kaltūną.

Agota žinojo, į kokią pirkią galima užeiti tik sekmadieniais, o į kokią – šiokiadieniais po dienos darbų.

Vaikščiodama pati su savimi kalbėdavosi, dėl to žmonės ją laikė pokvaiše. Be to, ji dažnai kartodavo: Agotėlė – ne vagis. O kuris gi sveiko proto žmogus pats apie save, lyg apie kitą, kalbėtų.

Skaityti Pakišalė nemokėjo, bet retkarčiais, už išravėtas lysves gavusi kapeikų, jas suskaičiuodavo be klaidos. Moteriškės sakydavo, kad Agota durna apsimeta, bet iš tiesų yra gudri kaip lapė, jai kad tik bastytis be jokio rimto darbo – argi tokiai kas rūpi, argi jai šeima, ūkio darbai, kai kitos moterys per rūpesčius šviesios dienos nemato. Ir vis dėlto nebuvo nė vienos pirkios, iš kurios Pakišalę būtų išvarę, – laikė ją žmonės nelaimėle ir todėl jos gailėjo.

Dar reikėtų pasakyti, kad Agota mėgo tabaką, kurio kapšelį, jame ir pypkutę, nešiojosi pasirišus prie juosmens – dažnas matydavo ją sėdinčią pamiškėj ant kelmo ir traukiančią dūmą, nors pirkioj niekada nerūkydavo ir apskritai buvo neapsakomai mandagi, o negerų keiksmo žodžių gal ir visai nežinojo.

Kartą per porą metų tokia Nastė Kvedarienė neapsikentusi, bet gal ir utėlių užkrato prisibijodama, imdavo Agotą į nagą. Užvirindavo vandens ir atšlaime įkišdavo labai prieštaraujančią klajūnę į kubilą, šarmu išmuilindavo kaltūną ir liepdavo vanotis, o pati ant ilgos šatros nunešdavo Pakišalės skaras į bulvių duobę pamiškėje ir užmesdavo samanom. Apsipraususią kvaišelę apvilkdavo senomis, bet švariomis savo skaromis, kurios jau po pusmečio pavirsdavusios purvinais skarmalais. Moteriškės sakydavo: Ko tu, Nastute, su ta durna terliojies, ar ji tau nors dėkui pasako? Nastė atsakydavo: Negaliu žiūrėt, kaip gyvą žmogų utėlės graužia. O nuprausta, numazgota Agota atjaunėdavo ir paaiškėdavo, kad ne tokia jau ji sena, dar visai „godna“ moteriškė, tik gaila, kad protas pakrikęs.

Ir vis dėlto Agotėlė buvo pamerkių ir paūlių kaimų neatskiriama gyvenimo dalis. Ilgiau jai nepasirodant, žmones, ypač moteris, apimdavo kažkoks nerimas, nes niekas nelinkėjo ubagei pikto, slapta netroško, kad ji žiemą kur sušaltų. Buvo laukiama³, kaip laukiami pavasarį parskrendantys paukščiai. Be to, Pakišalė pirkiose niekada neišsiduodavo – nei žvilgsniu, nei meiliu žodžiu, – tad jos polinkis į vyrus namų šeimininkėms taip ir neišaiškėdavo. Tik aptikus „bravorą“ klajūnė atleisdavo vadžias. Bet juk degtinė tam ir skirta, kad žmogus apsvaigtų, pajustų laisvės vėją, kuris, gal net pačiai Agotai nejuntant, pakeldavo ir užversdavo sijono padurkus. O vyrai, grįžę nuo „bravoro“, niekada neprasitardavo, kad juos aplankė Pakišalė.

Nežinia, kuo būtų pasibaigęs Agotos gyvenimas beklajojant, pačiai su savimi kalbantis, ant kelmo besėdint ir pypkelę berūkant, nuo tabako parudavusiais dar stipriais dantimis duonos kriaukšlį bekramtant, jeigu vieną sekmadienio rytą ubagė nebūtų – kaip visada nepasibeldus – pravėrusi Vitaus Svirskio pirkios durų. Pravėrė, įėjo ir pasiliko.

Štai nuo šios dienos ir prasideda tikroji Agotos istorija.

Kraštovaizdžio skyriuje aprašytoje sodyboje gyveno Vitus Svirskis. Našlys. Bevaikis. Savo Juliją palaidojęs prieš gerus penkerius metus. Po žmonos mirties Vitus neapsileido, kaip sugebėjo, taip tvarkėsi. Baltino obelis, taisė tvoras, lopė stogus, laikė paršą ir keliolika vištų. Kaimo žmonės kas vakarą matydavo iš Vitaus pirkios kamino rūkstantį dūmą, vadinasi, žmogus ir vakarienę išsivirdavo. Gėrė nedaug. Po darbo miške, vyrams susėdus apie laužą, paimdavo vieną ar du stikliukus ir taręs: Man jau laikas, pakildavo, užsimesdavo ant peties „družbą“ – motorinį miškakirčių pjūklą, sunkų kaip akmenį – ir patraukdavo link liepto.

Ne viena našlė bandė Vitų prisikalbinti, bet jis visas atstumdavo sakydamas: Tokios kaip Julia aš nerasiu.

Ir štai pas šį žmogų vieną sekmadienio rytą nepasibeldus užėjo Agota. Peržengė slenkstį ir pasiliko. Tiesa, Vitus ją vesti delsė – juk moteriškė, galima sakyti, elgeta, nežinia, iš kur šiose apylinkėse atsiradus, niekas nežino, gal buvo ištekėjusi, ir ne kartą, vyrus palaidojus, o gal pabėgus iš kokių valdiškų namų.

Ir vis dėlto po pusmečio Perlojos klebonas sutuokė Vitų ir Agotą. Taip klajūnė tapo Svirskiene. Kas sekmadienį Julios skarom apsitaisius ji keturis kilometrus eidavo į bažnyčią ir ilgai klūpodavo priešais Gailestingosios Jėzaus Širdies altorių, matyt, dėkodama Viešpačiui už jai tekusią laimę, nors anksčiau bažnyčioj jos niekas niekada nebuvo matęs.

Sunku buvo žmonėms suprasti, kam našliui, jau kone šešiasdešimties sulaukusiam, tvarkingai gyvenančiam, ta apsikuitus ilganosė duoneliautoja. Miško kirtėjai ne sykį bandė Vitų iškvosti, kokiu medumi Agotėlės papilvė patepta, kad jis neatsilaikęs. Bet Vitus paimdavo stiklinaitę, lėtai išgerdavo, išpūsdavo kvapą, užkąsdavo lašinio ir pamažu kramtydamas tardavo: Nežinot, vyrai, kas yra meilė. Miškakirčius toks atsakymas taip ir traukdavo už liežuvio iškloti, kokia tos kūtvėlos meilė, kai ji prisėsdavo prie „bravoro“, bet susilaikydavo – nežino žmogus, tai ir nereikia, kam geram žmogui širdį dilginti.

O moterys neabejojo, kad Pakišalė uždavė Svirskiui kokių raganos žolelių ir nuo jų rimto žmogaus širdis apsalo, visas jo tvirtumas tirpte ištirpo, tad akys jau nebematė, kokią skarmalę kūtvėlą į savo namus priėmė ir netgi vedė, prieš tai doresnes atstūmęs. Kelias apylinkės našles baisus pavydas suimdavo, kai išvysdavo, kaip švariai nusipraususi – o gal Vitaus nuprausta, – amžiną atilsį Julijos skaromis apsitaisiusi Agota keliaudavo į Perloją. Tiesa, dažniausiai be vyro. Viena. Kaip viena buvo įpratus pamerkiais, paūliais klajoti. Moterys jautė, kad Vitus Agotai net gražiausias Julios lakierkas būtų atidavęs, jei tik jos pėdos būtų į prabangų apavą įsispraudusios.

Julia buvo palikusi rankinę siuvamąją, tad Agota, visų nuostabai, pati per save ėmė siūti. Pasirodo, turėjo auksines rankas. Gal rado kokias Julios paliktas bliuzelių ir sijonų iškarpas, o gal jai buvo tiesiog labai smalsu žiūrėt, kaip iš medžiagos kelių atraižų tarsi pačios susisiuva gražios skaros. Moterys netruko apie tai sužinoti, tad lieptas, kuriuo, be Vitaus, niekas lyg ir nevaikščiojo, tapo panašus į skruzdėlių taką – visos moterys skubėjo savo akimis pasižiūrėti, kaipgi Vitui su kvaišele sekasi gyventi, gal pirkioje viskas suversta, puodai suodini, langai ir veidrodis musėm apėję. Bet teko moteriškėms nusivilti – Agotą rasdavo palinkusią prie siuvamosios, o pirkioj tvarką kaip bažnyčioj.

Taip Agota Svirskienė pagarsėjo gražiai pasiūtomis bliuzelėmis, sijonais, vėliau ir vyriškom kelnėm bei švarkais. Iš moterų atneštų senų drabužių Agotėlė sugebėdavo sukirpti vaikams paltukus, o suderinus kelių spalvų medžiagas – ir vyrišką liemenę, kamizelką.

Pasakoja, Vitus buvo laimingas ir vis rečiau prisimindavo savo Juliją, ir jau niekada Agotos su pirmąja žmona nebelygindavo.

Tik viena žmogui kėlė nerimą. Kai Vitus išeidavo į mišką, Agota, kelias valandas padirbėjus siuvamąja, pasiimdavo iš spintelės pusbuteliuką ir, pasipjausčius užkandėlės, murmėdama: Agota ne ubagė, pati viena išgerdavo į savo ir Vitaus sveikatą. Tiesa, pasitenkindavo keliomis „smetoniškomis“, tačiau vyras sugrįžęs vis dažniau pajusdavo degtinės kvapelį. Bet kai anksčiau pareidavo ir užtikdavo žmoną prie butelaičio, Vitus nekeldavo triukšmo, nesikeikdavo, tik nusiprausdavo, pašerdavo paršą, palesindavo vištas – jis ir kiaušinius surinkdavo – ir, prisėdęs kitoje stalo pusėje, laukdavo, kol Agota pripils stikliuką, paduos jam ir tars: Paimk, Vitai, gana per visų dienelį prisidirbai, atleis rankeles ir širdžiai palengvės.

To vieno butelaičio jiedviem iki pusiaunakties užtekdavo. Apie ką jie tiek valandų kalbėdavosi – paslaptis. Tik smalsių moteriškių spėlionės. O Agota išgėrus tapdavo lipšni, tarsi jaunesnė, smagesnė, ir Vitus pajusdavo ūmai užplūdusią laimę.

Bet, matyt, velnias, regėdamas žmonių sugyvenimą, taip pat nesnaudė. Kartą, grįžęs iš darbo, Vitus rado Agotą su kažkokiu nepažįstamu vyru sėdinčius prie stalo. Peržengė slenkstį ir sustojo kaip į aslą įkastas. Žmona puolė aiškinti, neva šis žmogus iš Marcinkonių, gražiai su pačia ir vaikais gyvenantis, ne kartą šaltą žiemos vakarą ją, dar benamę, į svirną permiegoti įleisdavęs, o šį vakarą eidamas iš Merkinės prisiminė ją ir užsuko pažiūrėti, kaipgi senai pažįstamai sekasi – buvo girdėjęs, kad ištekėjus už rimto vyro, išmokus siūti, sekmadieniais lankanti Perlojos bažnyčią.

Vitus klausėsi nerišlios Agotos kalbos ir palengva artėjo prie stalo – nežinojo žmogus, kaip su svetimu elgtis, išprašyt iš pirkios ar padėkot, kad anomis dienomis Pakišalę priglausdavo. Padavė vyrui ranką: Vitus Svirskis. Anas nepakildamas paspaudė Vitaus delną ir pasisakė vardą ir pavardę: Jonas Gudaitis, bet vadink mane Janka, taip bus paprasčiau, o su Agotėle mudu seni pažįstami, ar ne taip, Agota? Ši tik linktelėjo galvą ir pakilus atnešė du stikliukus – iš to Vitus suprato, kad juodu bus gėrę iš vieno. Pastatė, skubiai pripylė ir paragino: Nu, vyručiai, paimkim už senas draugystes, už tai, kad geras žmogus kito nepamiršta.

Bemaž kasvakarinis Agotos ir Vitaus pasisėdėjimas prie pusbutelaičio tą naktį pavirto į rimtas išgertuves, mat svečias iš vidinės lietpalčio kišenės ištraukė valdiškos butelį, po valandėlės jau Vitus iš slėptuvės atnešė naminės litrą. Pasakoja, kad tą naktį pirmą kartą nuo Agotos apsigyvenimo Vitaus namuose pasigirdo dainos ir vyrų balsus stelbęs Pakišalės spiegimas, niekaip nepritampantis prie vyriškų balsų darnumo.

Kaimo moteriškės, gal tą naktį negalėjusios sumerkt akių, kitą dieną sulėkė pasišnabždėti ir aptarti Vitaus Svirskio gyvenimo pasikeitimo. Nastė, kažkada kartą per dvejus metus įgrūsdavus Agotą į pašildyto vandens kubilą, purvinus keliauninkės skarmalus pakeisdavus senesnėmis švariomis savo skaromis, dar mėgino užsistoti Pakišalę: Moteros, nebūkit žiežulos, juk pačios nešat Agotai medžiagų, kad kokį gražesnį sijoną ar bliuzelę pasiūtų, na, užėjo senas pažįstamas, gal geros širdies žmogus, pasėdėjo, pasikalbėjo, pačios žinot, kad įgėrus daina pro burną veržiasi, atminsit mano žodį – daugiau tas bliovimas nepasikartos. Tačiau kitos moteros prieštaravo: Tu, Nastute, geriau neaiškink, tu ubagę prausdavai, savas skaras jai atiduodavai, durną prie stalo sodindavai, tad tavo akys teisybės nemato, o teisybė yra tai, kad nuo šiol Vitus jau neturės ramybės, miško žvėris miškan žiūri, tiek metų per žmones ėjus, prie kožno „bravoro“ bernus ir vyrus gundžius, Agota tik neilgam apsispakajijo, o Vitus kaip aklas ir kurčias, pats teisingas ir apie kitą dorai galvoja, nežinia, ar tik panašūs svečiai nepradės dažniau lankytis, gaila žmogaus, bet viskas Aukščiausiojo valioj.

O Vitus rytą eidamas į darbą susivokė, kad jo Agota turi paslapčių, apie kurias jis nieko nežino. Suspaudė žmogui širdį, jog artimas galbūt nėra nuoširdus, nuslėpęs praeities ydas ir nuodėmes. Prisiminė miško kirtėjų žodžius: Kam tau, Vitai, toji kūtvėla, nežinia iš kur į mūs apylinkes atsibasčius? Atminė ir savo žodį: Nežinot, vyrai, kas yra meilė. Ėjo taku svarstydamas, ar tokia jau tikra yra Agotos ramybė – gal apsimestinė? Tos dienos vakarą po darbo neskubėjo į namus, sėdėjo su „družbantais“ ir gėrė, trokšdamas širdies sopulį numalšinti. Į pirkią sugrįžo jau po pusiaunakčio. Agota sėdėjo prie lango ir laukė. Vitus susmuko kėdėj ir jau migdamas juto, kaip žmona nutraukia jo batus, kaip atsega marškinius, atleidžia diržą, numauna kelnes ir veda prie lovos šnabždėdama: Gulk, Vitule, pamiegok, gana perdien prisitampei su tais medžiais, gulk, Agotėlė tave užklos, apkamšys, kad nesušaltai, jau naktys į rudenį tamsios, kaipgi tu lieptą perėjai, aš bijau ant jo kojos pastatyt, gulk, aš pasėdėsiu, kol užmigsi…

Nubudęs paryčiais suvokė, jog šalimais guli Agota. Pažvelgė į pilną taikios ramybės jos veidą, į dideles rankas ir pajuto šiai moteriškei gailestį. Mintys kuždėjo: Argi ji kalta, kad tiek metų teko per žmones eiti, duonos kriaukšlio prašyti, ne iš gero tokį gyvenimą gyveno, gal ji nuo jaunų dienelių našlaitė, juk nepasisakys, per daug išdidi, kad buvusius savo vargus minėtų.

Ir staiga išgirsta svetimą garsą. Suklūsta. Nedarnus knarkimas sklinda iš kamaros. Pakyla ir priėjęs praveria duris. Senovinėj, dar jo tėvų lovoj drybso dvi pusnuogės mergos. Nieko nesuprasdamas priveria duris, grįžta ir vėl atsigula, šį rytą į darbą neis – girininkas, geras žmogelis, nebaus, juk Vitus už pravaikštas dar nė karto neįspėtas, papeikimo negavęs. Guli ir laukia, kol atsibus Agota, – nenori klausimais jos ramaus, saldaus miego trikdyti.

O Agota, tarsi per miegus vyro mintis supratus, jau atmerkia akis – jose tiek gerumo, ramybės, sykiu ir nepaaiškinamos baimės, kažkokio susirūpinimo ir noro prabilti, tik reikalingi žodžiai dar neatrasti, dar sapnų takais klajoja. Pagaliau pasiverčia šonu į Vitų ir tyliu balsu šnabžda: Ar nepyksi, Vitule, kad savo dukteris parsivedžiau, ir jos benamės, kaip kad aš buvau ubagė, glaudžiasi prie ūkio tvartų – ar neišvarysi, Vitule mieliausias?

Pasakoja, Vitus atsisėdęs lovoje, nuleidęs kojas, susiėmęs smilkinius ir ėmęs dejuoti, amžiną atilsį žmonos Julijos pagalbos prašyti: Julia, Julia, pasakyk, kų man daryc, suklydau ir turiu kentėt, patark, ar turiu Agotą su jos mergom išvaryc, pasakyk senam kvaišai, patark.

Klausė žinodamas, kad ir toliau kentės, tik kad Agota mažiau gertų. Maitins ir tas dvi našlaites be tėvo, argi jos kaltos dėl motkos nuodėmių?

O Pakišalė glostė vyrui nugarą ir kartojo: Atleisk, Vitule, dovanok, kad ne viskų pasisakiau į tavo namus ateidama; buvau merga, tai bernai kaip musės in medų, pati nesupratau, kaip nuodėmėn įpuoliau, bet nepalikau mergaičių kur paupy, atidaviau į valdiškus namus, prisipažinsiu, net nežinojau, ar tie namai Kaune, ar Vilniuj, niekada neaplankiau, nes būčiau paklydus plačiam pasauly ir akmeninėj gatvėj pražuvus, laukiau mergaičių, patikėk, Vitule, ak, kaip laukiau, prieš porą metų atėjo mano pašiūrėn, nepažinau, galvojau, kokios čia mergos laužiasi, o jos vienu balsu mane mamule pavadino, prisiglaudė, visos trys apsiverkėm, turėjau pusbuteliuką ir duonos, tai paėmėm po lašą, kad širdis aprimtų, mergaitės geros, klusnios, tik prie gyvulių nepratusios, o ūkio banda didelė, tai skerdžius Pranelis dažnai jas botagu vanoja. Glostė vyrui pečius ir šnabždėjo savo nuodėmių išpažintį. Pamažu atsileido Vitaus širdis ir jis pasakęs: Tegu gyvena, vietos užteks, tik tegu darbo nemeta, nes darbo sunku gauti, o su skerdžium Praneliu aš pats pasikalbėsiu, mergaitės ne ožkos, kad botagu vanotų, pasakysiu senam kvailiui, kad mano dukterų šiukštu neliestų, nes jos turi tėvą, Vitų Svirskį, jos ne benamės, nurimk, Agotėle, neišvarysiu aš tavo mergaičių, ne toks aš baisus žmogus, tik tu pasistenk mažiau gert, nenoriu, kad nepažįstami vyrai mūsų namuos lankytųs. Agota verkė sausom ašarom ir pasižadėjo. Kitos dienos rytą Vitus palydėjo mergaites į Perloją ir, suėmęs skerdžių už atlapų, tarė: Dar kartą botagu užsimosi, tau, Praneli, galas. Senbernis dar bandė aiškinti, kad mergos labai padūkusios, palieka bandą ir prapuola paupiuose, nesavais balsais bliauna, dainuoja, plikos Merkin puola, plaukiančius vyrus užkabinėja, „bravorų“ ieško, o suradusios ligi tamsumos negrįžta, jam vienam tenka gyvulius į tvartus suvaryti, o juk jis direktoriui davęs žodį, kad piemenės bus klusnios ir darbščios, negalėjo jis jų nepriimti darban, kai Agota net verkdama prašė, bet tu žinok, Vitau, mergos ne nuo vieno vyro, vienos tėvas, toks Julius iš Salovartės, jau pasimiręs, o kitos nežinia iš kur buvo mūsų kraštuos pasirodęs, bet kai pajutęs, kad Agota laukiasi, dingęs kaip į vandenį, tiesa, abi mergaitės krikštytos, klebonas susimylėjo, neatstūmė, bet valdžia nutarė, kad per žmones einanti Pakišalė nebus gera motina, kaip ji be jokių pajamų mergaites augintų, tai paėmė ir išvežė Vilniun, atidavė į vaikų namus, girdėjau, kad tuose namuose pamestinukai ir nesveiko proto vaikeliai prižiūrimi, nežinau, ar Elena ir Bladzia kokią klasę baigė, bet man rodos, kad jos abi beraštės, vis manęs prašo, kad paskaityčiau, kas ūkio skelbimų lentoj parašyta, aš, Vitule, nesmarkiai botagu per kinkas pertraukdamas, vis mėginu mergoms proto įkrėsti, bet jei tu draudi, tai daugiau rankos nepakelsiu, kaip Dievą myliu, pasižadu, bet žinok – nuo šiol visa atsakomybė guls ant tavo pečių.

Pasakoja, Vitus skerdžiui atsakęs: Ir be tavo pamokymų žinau, nuo šios dienos niekas tenevadins mergaičių benkartėm, nes aš jų tėvas ir viena jų – Elena Svirskytė, antra – Vladislava Svirskytė, žinok, seni, ir kitiems pasakyk, kad žinotų, nemėgintų mergaičių skriausti.

Grįžęs į namus ir radęs Agotą palinkusią prie siuvamosios, Vitus paglostė moters galvą ir tyliai pasakė: Būk rami, Agotėle, skerdžius išgirdo mano žodžius ir Dievu prisiekė mergaičių nemušti, nes pasakiau, kad nuo šios dienos viena yra Elena Svirskytė, antra – Vladislava Svirskytė, suprato senbernis, jog aš nejuokauju, mirksėjo tom žvairom akim ir vis kartojo: gerai, Vitule, gerai, pats neskriausiu ir kitiems neleisiu, pasakysiu perlojiškiams, kad Elena ir Bladzia, norėjau pasakyti, Vladislava, turi tikrus namus ir tėvą Svirskį, nes mergaičių motina Pakišalė Agota – Vitaus žmona.

Agota, išgirdusi vyro žodžius, net atsiklaupė ir, žmogaus kojas apglėbus, raudodama dėkojo: Mieliausiasis Vitule, mato Dievas, kokia gera tavo širdis, ir Jis nepamirš, kad benames mergaites priglaudei, kaip ir jų motiną, nuo mažų dienų našlaitę, benamę, priverstą per žmones eiti, duonos kriaukšlio maldauti.

Suokė Agota lakštingalos balsu, o Vitus tirpte tirpo kaip vaškas. Ir kas gi būtų netirpęs, tokius švelnius padėkos žodžius girdėdamas, juk žmogaus širdis ne akmuo.

Ir kas žino, gal Vito Svirskio gyvenimas būtų laimės keliu nuėjęs, jei Agota būtų tesėjus, ką pažadėjo, jeigu nematomas velnias būtų šią tvarkingą nuošalią sodybą ramybėj palikęs, nudulkėjęs kitų gundyt, bet, matyt, labai jau šėtono sėklai Agota ir jos mergos tiko, nes žinojo raguotasis, kaip baisiai į nuodėmę linkusios šios trys moterys, kurių dūšias bus nesunku į pragaro tamsybes, atėjus laikui, nusitempti.

Nors, tiesą pasakius, pirmą vasarą Elena ir Bladzia – Vladislavos vardo žmonės taip ir neįprato tarti, – rytais į ūkį išėjusios, visada Agotos įduotu pieno buteliu, pyrago kampu ar lašinių bryzeliu nešinos, kad nebadautų, klausydavo skerdžiaus, laikėsi arčiau bandos, rečiau tas savo dainuškas nesavu balsu bliaudavo, vakarais į namus blaivios pareidavo, tad Vitus Svirskis dėkojo Aukščiausiajam už tai, kad reikiamą valandą nesukietino jo širdies ir jis neatstūmė nelaimingų mergaičių. Su Julia nesusilaukęs vaikų, dabar džiaugėsi turįs didelę šeimą ir jautėsi nemenkesnis už kitus kaimo žmones. Net miško kirtėjai, labai greiti žmogų peršiepti, tą vasarą prie laužo tylėdavo, tarsi Agotą ir jos mergaites būtų visai pamiršę, o juk būtų galėję bent jau mergų praeitį Vitui priminti, kaip jos paupiais nuogos grynos kaip laumės lakstydavo, nesavais balsais nežmoniškas dainas bliaudavo ir vis vyrų ar bernų ieškodavo – joms buvo nesvarbu, ar žmogus iš miesto, mokytas, ar paprastas „družbantas“, pristodavo kaip vapsvos prie cukraus ir nepaleisdavo žmogelio neparsigriovusios. Būtų galėję daug paslapčių Vitui atskleisti, bet matydami žmogaus laimę – kad ir netikrą, apgaulingą – nepravėrė burnų blogam žodžiui, o Vitus jau buvo galutinai patikėjęs, jog pasielgė teisingai, nes tokia jau buvusi jo širdis, kol dar buvo gyva Julia, pas juos ne vienas Merkinės ubagas rasdavo nakvynę ir būdavo pamaitinamas, ir Vitus visada tikėjo žodžiais „Dievas atlygins“.

Taip praėjo pirma vasara. Ūkio bandą uždarė tvartuose ir piemenės liko be darbo, trainiodavosi po namus, lyg dūšios be vietos, vis ieškodamos progos ištrūkti į paupius. Agota siuvo bemaž nepakildama nuo mašinikės, taip prisidėdama prie Vitaus algos, o ta alga buvo trys rubliai už visos dienos darbą sunkiąja „družba“, nuo kurios svorio žmogui taip paskausdavo rankas ir nugarą, kad jokie žolelių kompresai nepadėdavo, dejuodavo naktimis ir dažnai prisimindavo jaunystę, kai per karą sudegusias pirkias atstatinėjo meistrai iš Alytaus, kalbinę smalsų jaunuolį stoti į jų brigadą – nereikėtų šiandien per gilius sniegus klampoti už ubago pinigus, dirbtų statybose, gal medžio darbus, tikriausiai medžio, nes medis Vitų nuo ankstyvos vaikystės tarsi traukte traukė, dar vaikas būdamas jis jautė medžio kamienu srūvančią gyvastį, prie kurios tereikdavo prisiglausti ir visas kūnas pajusdavo į vidų sklindančią šilumą, atrodydavo, ilgiau prie pušelės šitaip pabūsi ir tau ims dygti meletos ar juodojo strazdo sparnai, ir tu pakilsi į pušų viršūnes, pasileisi pavėjui už Merkio, link besileidžiančios saulės, kad, ten pabuvęs, plasnodamas sugrįžtum į tėvulio namus, ir namiškiai nė nesužinotų, jog buvai pavirtęs paukščiu ir netgi išsikalęs gilią drevę senojoj Trakiškių pušy, kurioj bet kada gali pasislėpti ir niekas tavęs neras. Pušies sakų kvapas vaikui buvo skanesnis už visų kapinyno rožynų, net už paūlių mėtų kvapus, nuo kurių taip svaigdavo galva. Statytų žmonėms sakais kvepiančius namus, gal būtų net staliaus amato pramokęs, tai dirbtų duris ir langus, laiptus, stalus, suolus – būtų išmokęs, jeigu nebūtų buvęs toks kvailas ir paklausęs vyrų patarimo, nes tuomet atrodė, kad visi miškai ir be to mokėjimo priklauso tik tau vienam. Bet bėgo laikas ir nepastebėjo žmogus, kai jam nieko kito nebeliko, kaip tik stoti „družbantu“ – vis miške, ne ūkio tvartuos prie mėšlo, Julia, kelias vasaras fermoj dirbusi, į namus pareidavo visada persisunkus tuo dvoku, kad ir kiek praustumeis, kiek skaras velėtum, ta smarvė vis tiek likdavo juntama, dėl to Vitus ir liepė mesti tarnybą, nupirko rankinę siuvamąją, ir Julia, pas Merkinės siuvėją kelis mėnesius pasimokius, jau pati mokėdavo paprastesnį drabužį sukirpti ir pasiūti.

Dejuodavo Vitus, kai Agota vaistinguoju tepalu jam rankas ir nugarą trindavo, ir svarstydavo, kaip reikės iš miško prie upės tuos rąstelius atvežti, per lieptą savo pusėn pernešti – girininkas, geros širdies ateivis nuo Prienų, leisdavo vyrams malkoms susipjauti kelias pušeles, tik kur kreivesnes, ne rinktines, – juk žiemą lieptas slidus, sūpaujas, juodas vanduo po kojomis plūsta, gąsdina, kojos net virpa nuo įsitempimo, bet vis tiek palengva visi rąsteliai bus parnešti, vėliau supjauti ir neskubant per kelias savaites sukapoti, sukrauti į rietuves po stogu. Sakingus šakalius sukraus atskirai, kad būtų lengviau Agotai plytą ir pečių pakurti – ir vėl medis žmogui kaip artimasis, tik pakišk degtuką ir skaisti liepsna išsyk apima visas malkas, nei tau pūsti, nei balanų atsiskelti, sakai dega kaip parakas ir skleidžia malonų miško kvapą, tuo kvapu ir kepta žuvis, ir blynai, ir sriuba persisunkia, ir kai valgai vėl nejučia prisimeni vaikystės dienas, kai su tėvuliu eidavai miškan savų drevių tikrinti. Medus ir pušelių sakai: jei yra rojus, tai jis turėtų jų kvapais kvepėti, nu, gal dar erškėtrožėm ir mėtom. Snaudžia trinamas ir galvoja apie tai, kad senųjų „dravių“ beveik nebeliko, o tos, kur dar laikosi, stovi, jau nudžiūvusios, nuogas bežieves šakas į rudens ar žiemos dangų iškėlusios aimanuoja šiaurės vėjams papūtus, girgžda, dejuoja, senus laikus prisimindamos. Kirtėjai ir nesitardami tas pušis apeina, žino, kad vos pjūklu prie kamieno prisilietus gali prasivert dangus ir žiemos žaibas nutrenks žmogelį kaip šūdvabalį, ne laiku iš po sniego išlindusį. Taip ir stovi senolės kirtavietės plotuose – aplink tuščia, nykuma nenusakoma, kelmai, skiedros, žievės, į laužus sukrautos plonosios šakelės ir tik meleta dar sugrįžta į savo uoksą, gal net nenutuokdama, kad po metų kitų stipresnis vėjas pastums drevėtąją pušį ir ji traškėdama virs ant miško paklotės paskutinį kartą suaimanuodama, jau visam laikui atsisveikindama su sniegais, su žema žiemos saule, su pilku dangumi ir su juodvarnių pora, su ištikimąja, žinančia, kiek šimtų metų prastovėjo drevėtoji galiūnė, vienmetė su išmintingaisiais paukščiais, kurie virš kirtavietės apsuks atsisveikinimo ratą ir išnyks Čepkelių raisto pusėj, pavirsdami mažais juosvais taškeliukais, kol pagaliau susilies su tamsėjančiu dangumi.

Gulėdavo kniūbsčias, kantrus ir negalėdavo atsistebėti Agotos rankų švelnumu – tokios didžiulės kaip vyro, o lengvesnės už pūką. Tuo metu mergos sėdėdavo prie pečiaus ir kikendavo pasikuždėdamos, vis į Vitaus apnuogintą nugarą žvairas akis užmesdamos. Vitus jau senokai buvo pastebėjęs, kad Elena ir Bladzia, Agotai kur trumpam išėjus, vis taikosi jo ranką paliesti, lyg netyčia šonu už jo alkūnės užkliūti, o kartą, sekmadienį, Agotai išėjus bažnyčion, puolė abi grindų lentas skuduru šveisti keturpėsčios, sijonus aukščiau nei reikia užsikėlusios – teko žmogui į kiemą išeiti, nes nebuvo kur akių dėti. Dora Vitaus širdis pajuto nuo mergų tvoskiantį karštį, tad vaikščiojo po sodelį svarstydamas, ar gerai pasielgė Agotos dukteris į namus įsileidęs, prisiminė skerdžiaus Pranelio žodžius apie padraikų lakstymą paupiais, bet žinojo, kad nepakils ranka jų išvaryti, žinojo, kad Agota puls ant kelių, maldaus neišmesti našlaičių, ir atsileis jo nervai, nurims, susitaikys su Dievo skirtąja lemtimi.

O mergos tą žiemą vis dažniau ėmusios iš namų bėgti. Vitus, Agotos priprašytas, eidavo Perlojon jų ieškoti, bet niekas ten jų nebūdavo matęs, ne kartą, perėjęs lieptą, klausinėjo kaimo žmonių, bet ir tie Elenos ir Bladzios akyse nebuvo regėję. Agota raudojo, lyg jos dukros jau būtų nebegyvos, pražuvusios, ir ta rauda graužte graužė vyro širdį. Ėmė sklisti gandai, jog tas ar anas jas matęs Merkinėj su girtuoklių gauja susidėjusias, nusitąsiusias, purvinas ir girtas. Keliavo Vitus Merkinėn, ieškojo, klausinėjo, bet žmonėms savų rūpesčių užteko, tad atsakydavo: Nei tu, Vitau, ieškok, nei kų, pasivalkios ir pareis – pamuštais paakiais, tūno kur lindynėj miestelio pakrašty, pas mus girtuoklių nors vežimu vežk, keliauk namo, žmogeli, paršliauš gyvatės, nekur dėsis, keliauk namo, nesigraužk.

Agota raudavos plaukus, ne savu balsu šaukdavo, dejuodavo. Ne sykį Vitus pagalvodavo: Jei jau tau jos tokios brangios, tai kodėl į nevispročių namus atidavei, kodėl prie savęs nelaikei, neauginai? Bet balsu savo minčių neišsakydavo, tik guosdavo žmoną, ramindavo: Pareis, juk žiema, negyvens kur prie upės, pareis, tik tu neverk, negaliu tavo ašarų matyti, mano nervai nelaiko, nurimk.

Ir iš tiesų mergos parėjo, bet ne vienos, o su dviem bernais įgriuvo į namus ir nė labas netarusios tuojau už stalo. Jos Vitaus niekada tėvu nevadino, tad grasiu balsu įsakė: Nešk, dėde, užkandos, matai, kiek atsinešėm, ir pastatė tris naminės butelius. Vitus stovėjo netekęs amo, juto, kaip rūstumas kyla iš paširdžių ir spaudžia gerklę. Tuo metu Agota, laimės ašarom apsipylus, jau nešė lašinių, agurkų ir duonos. Žiūrėjo Vitus į sumuštus mergų veidus, mėlynus paakius, į susivėlusius plaukus, pajuodusias rankas ir suprato – doras būdamas nemokėjo jų kaltint, – kad tie du džiūsnos apsmuktkelniai čia kalčiausi, tai jie mergaites į purvyną įtraukė, tad išėjo priemenėn, paėmė kirvį ir, žengęs per slenkstį, trenkė į staktą, kad net pirkia sudrebėjo; tyliu, bet grasiu balsu tarė: Lauk, brudai, o tai galvas suskaldysiu, – ir užsimojo kirviu. Bernai pašoko ir kartodami: Ramiau, dėde, ramiau, – atbuli pasislinko prie durų ir keikdamiesi šovė į kiemą, klupdami pusnyse ropojo miško pusėn kaip du pašauti „dzykiai“ – miško paršai, juodi, suodini, skleidžiantys baisią smarvę. Agota tuojau žaibu nurinko butelius ir su mergom pranyko kamaroj. Tą vakarą nei Elena, nei Bladzia nepasirodė, o Vitus, priemenėj ramiai pastatęs kirvį, atsisėdo už stalo ir grasiu balsu įsakė: Pakišale, nešk butelį. Agota atnešė ir visa drebėdama prisėdo priešais vyrą, įpylė Vitui ir sau, ir abu išgėrė. Tylėdami, lyg būtų visai svetimi, nepažįstami, tik atsitiktinai prie vieno stalo atsisėdę.

Jau ir praaušo, bet Vitus vis dar sėdėjo už stalo alkūnėmis parėmęs, delnais suspaudęs galvą, sūpavo iš šono į šoną ir dejavo: Kų aš padariau… kų aš padariau. Tokia baisi jam pasirodė ta Agotos galva, nusvirusi ant stalo krašto, toks šiurpas tas jos knarkimas – kaip ne žmogaus, bet kaži kokio miško žvėries, o iš didžiulės arielkos klane gulinčios letenos dygo, augo, ilgėjo lenkti nagai, sakytum, didelis juodas voras slinko arčiau, vis arčiau, lyg ieškodamas, kurgi čia ta Vitaus gerklė.

Akis aptraukė migla ir ūmai iš kertės šalia šventų abrozdų pasirodė – kaip gyvas – Julijos veidas, toks liūdnas, graudus, sausom, dulkėtom ašarom verkiantis, ir pasigirdo žodžiai: Vitule, nesikamuok, gana jau privargai, Pakišalė nepasikeis ir jos mergos eis tik baisyn, užsmaugs tave gyvą, Vitule, kilk nuo stalo, paimk žibalo ir pakurk, kad raganos sudegtų, o pats ateik pas mane, čia vietos užteks, čia ramu, šilta, žemės vabalėliai kuždasi, žolelių šaknys šnabždasi, migdo, čia taip gera, taip gera miegoti…

Ir nežinia, ar nebūtų Vitus savo namų pakūręs, nes jau stojosi, jau mėgino prisiminti, kur tas žibalo bidonėlis, jeigu nebūtų atsibudus Agota. Matyt, baisia ugnimi žėravo Vitaus akys, kad moteriškė pašoko kaip vapsvos įgelta ir puolė prieš vyrą ant kelių: Vitule mieliausias, atleisk, dovanok, jos durnos, nežino, kų daro, dovanok…

Julios veidas palengva pasitraukė į sienos rąstelius ir išnyko. Švytėjo tik Jėzaus Gailestingoji ir jo Motinos Marijos Širdys, žydėjo popierinės gėlės, plytoj spragtelėjo šakalys ir taiki ramybė nusileido ant žmogaus širdies, ir vėl jis pajuto Agotos rankas, taip švelniai trinančias sopančius pečius ir pavargusią nugarą, ir prisiminė Vitus, kaip ubagė Pakišalė pravėrė duris ir, ištarus „Tegu bus pagarbintas“, prisėdo ant suolo – tokia suvargus, tokia benamė, vienui viena visame pasaulyje, visų pašiepiama. Ir didis gailestis užplūdo Vitaus krūtinę. Neverk, Agotėle, neverk, – jis palinko prie moters, apglėbė delnais jos galvą, priglaudė prie krūtinės ir kukčiodamas paklausė: Ar žinai, kur prapuolė mūsų laimė, ar žinai?

Pusryčiavo ramūs, taikūs, savi, artimi, vienas kitam brangūs ir būtinai svarbūs, nepakeičiami. Ir išėjo Vitus į darbą, ir susiūbavo nuo vyro žingsnių kabamasis lieptas, ir brido žmogus per pusnynus dar nežinodamas, kad širdies sopulys užklups jį tarp aukštų pušų, prie kirtėjų laužo, kai visi slaptingi girios žvėrys ir žvėreliai iš gūdžios tamsybės žiūrės į šokančias liepsnas, gal pavydėdami žmonėms jų drąsos – juk ugnis gali sudeginti paukščių lizdus, nusinešti su vėjais pušelių viršūnes ir miško paklotę, per sniegą jos liepsnos bėga greičiau nei zuikis.

Kirtęs medžius kaip ir kiti vyrai, juokavęs, kvailiojęs, Vitus prie laužo ūmai nuliūdo, susimetė į kuprą ir gėrė gėrė, kaip dar niekada nebuvo gėręs. Mat vėl pro sniego baltumą išgirdo Julios žodžius, raginusius jį sudegint namelius kartu su trimis valkatomis, per baisų žmogaus neapsižiūrėjimą ir kvailumą patekusiomis į kažkada taip saugiai prižiūrimus jaukius namus. Po pusiaunakčio tyliai pasakė: Et, vyrai, antros meilės nebūna, vieną nuo Dievo gavai, o ją praradęs, jau neieškok kitos, nes gal niekur pasauly kitos nėra…

Pasakoja, tą gruodžio naktį Vitus Svirskis nuskendęs Merky, nuo mažų dienų pažįstamoj upėj. Tą gruodį Merkys buvo užšalęs, net „šumą“ dengė lyčių kalnai ir nuo jų kilo garas. Vitus su tokiu jaunėliu Kastanta, šakų genėtoju, patraukė namų pusėn. Stipriai paėmę, ilgai klaidžiojo po kadagynus, kol pagaliau išsimušė į pamerkių pievas. Geležinis lynų lieptas kybojo toliau nuo Vitaus namų, tad visada einant į darbą ar iš jo tekdavo daryti nemažą lankstą. Vitus, pasak Kastantos, atrodė labai pavargęs, susenęs, kas keli žingsniai gulė į pusnį šnabždėdamas: Gana, gana, noriu miego. Jaunėlis vis raginęs nepasiduoti, jau nedaug belikę, keli šimtai žingsnių paėjėt vieni juokai, ir Vitus kėlėsi, klupo ir vėl bandė keltis, kol, pažvelgęs į upės ledą, pasakė: Eisiu tiesiai. Kitoje pusėje vos įžiūrimas žibėjo Vitaus lange žiburėlis (tai Agota laukė sugrįžtančio vyro) – tai prigesdamas, tai vėl stipriau sušvytėdamas tarsi šaukė žmogų ten, kur šiluma ir nuo vaikystės pažįstama jo tėvų sukurta ir jam kaip dovana palikta ramybė.

Kastanta dar bandęs Vitų atkalbėti: Nedurniuok, Vitau, pats žinai, koks Merkys nenuspėjamas, atrodo, visur sniegas, ledas, bet po sniegu – juodas vanduo, pats žinai, kaip tėkmė ledą suplonina grauždama, nedurniuok, dėde, kiekgi čia beliko, už kyšulio jau lieptas, einam.

Bet Vitus neva taręs: Matai, Kastuk, žiburį ant skardžio? Tai Agota manęs laukia, nemiega, tu eik lieptu, o aš – stačiai, pažįstu upę kaip savo pirštus, čia tėkmė lėtesnė, tai ir ledas storesnis, aš, vyreli, neklamposiu, kai namai ranka pasiekiami, tu eik, o aš – stačiai.

Pagaliau Kastanta patraukė aukštyn link liepto ir dingo už kyšulio, taip ir nepamatęs, kaip Vitus vidury upės paniro. Tik perėjęs į kitą krantą nusileido pasroviui į tą vietą, kur Vitus turėjo ant žemės atsistoti. Naktis buvus šviesi, gal pilnatis, sniegas blizgėjo, tad Vitaus pėdsakus būtų nesunkiai pastebėjęs, bet pusnys gulėjo kaip nepaliesti pūkų patalai. Jaunėlį suėmus baimė, nežinojęs, ko griebtis, – tik geriau įsižiūrėjęs išvydo upės vidury siaurą kaip dalgės geležis juodą kiaurymę. Išsigandęs, visas drebėdamas šaukė Vitų, bet atsiliepė tik nuo speigo traškantys pakrantės juodalksniai. Nors ir turėjęs kirvį, galėjęs išsikirsti ilgesnę šatrą, paguldyti ant ledo ir šliaužti link properšos, bet nieko nedaręs, stovėjęs kaip amą praradęs ir tikėjęsis, kad pasirodys Vitaus rankos, galva. Pasak Kastantos, išsiblaivęs per mirksnį. Dar šaukęs Vitų, nors žinojo, kad upė žmogų jau pasiėmė ir neatiduos. Ir tuo metu pasigirdo baisus klyksmas. Pažvelgęs į skardį, išvydo vienmarškinę Agotą, slyduojančią žemyn, vienplaukę tokią šaltą naktį, basą. Priropojus prie kranto, klykdama mėgino stotis ant ledo, bet jaunėlis sulaikęs, raminęs, kaip išmanė, o moteriškė jo rankose degė kaip liepsna, virpėjo ir klykė klykė „Viiitauuu… Viiiituuulee…“ Tokį baisų klyksmą išgirdę, subėgo kairio upės kranto vyrai, drąsesni prišliaužė prie properšos ir vėl atsitraukė supratę, kad Vitus nuskendo, tuomet puolę žemyn prie „šumo“ – ten vietomis vanduo prasimušdavo net šalčiausią žiemą, – bet pamatę tik sunešto ledo keteras.

O Agota vis klykė ir klykė šaukdamasi savo išgelbėtojo, savo vienintelio, jos neatstūmusio, priglaudusio, paėmusio už žmoną ir davusio savo pavardę ne tik jai, bet ir jos Elenai bei Vladislavai.

Vyrai, jau prašvitus, visus upės pakraščius išnaršė, apledijusius akmenus apžiūrėjo, vis ieškojo, dairėsi neprarasdami vilties nors negyvą Vitų išgriebti. Bet viskas veltui. Ir tik pavasarį, išėjus ledams ir potvynio vandeniui nuslūgus, tinklelį mekšrams mėgstantis pastatyti kaimo bernas Alvydas priešais Dzilgynę prie salos pastebėjęs kažką tarp kerplėšų ir sąnašų boluojant. Metęs tinklą, nubėgo šauktis vyrų, ir šie atlėkę, šiaip ne taip nusikapstę iki salos pririšo virvę, Vitų ant kranto išvilko. Buvo kaip gyvas, mat žiemos šaltis neleido kūnui suirti.

Į šermenis susirinko kone visas kitos pusės kaimas – žmonės Vitų gerbė ir mylėjo. Buvo ir kunigas. Palaidojo žmogų pirmosios žmonos Julijos Svirskienės kape. Taip išsipildė aną naktį iš kito pasaulio iškilusios moteriškės ištarti žodžiai: Vitule, gana jau privargai, ateik pas mane, čia vietos užteks, čia ramu, šilta, žemės vabalėliai kuždasi, žolelių šaknys šnabždasi, migdo, čia taip gera, taip gera miegoti…

Tą vasarą Agota buvo pramynus taką per aukštus žolynus į senąsias, apleistas, kapinaites. Nežinia, ar mokėjus maldų, bet žmonės girdėdavę ją kažką murmant ir įsidėmėjo vieną pasikartojantį žodį: Dovanok.

O Elena ir Bladzia nė karto neperžengė kapučių vartelių. Ir toks podukrų elgesys žmonių nestebino – silpno proto būdamos, jos gal nė nesuprato, kad Vitus išėjo visiems laikams, gal joms atrodė, jog dėdė kažkur mišką kerta, o miškai juk dideli, nematyti jų nei pradžios, nei pabaigos, tai kol visų pušelių neišpjaus, tol ir negrįš.

Žmonės pastebėjo, kad kasdien vasarą žiemą lankanti Vitaus kapą Agota sekmadieniais jau nebeeidavo į bažnyčią, kaip kad nevaikščiojo iki tos dienos, kai peržengė Svirskio pirkios slenkstį. Tiesa, vis dar siuvo, bet kažkaip kreiviau, šleiviau, lyg ne tomis pačiomis rankomis, tarsi pirštai staiga būtų atpratę nuo bliuzelių šilko ar rupaus vyriškų kelnių audinio. Tad tik iš gailesčio – juk dvi padraikas išlaiko viena – moterys nešdavo senesnius drabužius, kad Agota persiūtų, sumažintų ar paplatintų. Beje, kartą per mėnesį Agota – jau niekas jos nevadino Svirskiene, liko tik pravardė Pakišalė – nueidavo Perlojon ir, pasak visažinio skerdžiaus Pranelio, pasiimdavus „durnai bobai“ skirtą pašalpą, tik jis nežinąs, ar septynis, ar devynis rublius. Taip ir vertėsi. Mergos vis dar piemenavo, tik Pranelis skundėsi, kad visai nežiūri bandos, o kai gyvuliai sugula po klevu vidudienio poilsio, padraikos kaip ir anksčiau prapuola, tik iš tolybių atsklinda jų bliovimas ar raganiškas juokas – iš to jis supranta, kad mergos bus kokį grybautoją ar upe plaukusį žveją užgniaužusios. Pagaliau žmogui atsibodo vienam už tris darbuotis, tad pasiskundė ūkio valdžiai ir ši be jokio įspėjimo atleido piemenes, jų vieton paskyrė du bernaičius, taip pat nelabai stipraus protelio, bet turinčius tėvus, ne ubagės mergas.

Likusios namuose mergaitės – taip švelniai Agota tas savo padraikas vadindavusi, – motinos neverčiamos prie jokio namų darbo, per dienų dienas klajodavo paupiais, pasakoja, kartais pasiekdavo ir Perlojos ganyklas, kad iš skerdžiaus Pranelio pasijuoktų – suprask tu, seni, vis paskui karvės uodegas lakstai, o mes laisvos kaip girių paukštelės, kur vėjas papučia, ten ir skrendam. Sako, tokią dieną skerdžiaus botagas švilpdavęs garsiau nei įprastai, mat senis uždusęs, siuto pagautas, po lankas mergas vaikydavo. Aštrūs liežuviai plakė, neva dėl to buvo toks piktas, kad mergos piemenaudamos leisdavusios skerdžiui bent už kulšies palaikyti ar papilvę paglostyti. Bet tai tik nepatikrinti gandai, nes pats skerdžius niekada neprasitarė.

Tuo metu Vitaus Svirskio pirkią imta vadinti našlių namu – Vitus buvo našlys, Agota našle liko.

Pasakoja, jau po metų nuo Vitaus mirties Agota ėmusi daugiau gerti, sykiais pati susirasdavo paūliuose „bravorą“ ir parsinešdavo kelis butelius. Žinantieji tvirtina, kad už stalo sėsdavusios visos trys – kas žino, gal mergos prie samagono nuo jaunumės buvo įpratintos, gal net tuose nevispročių namuose koks prižiūrėtojas jas, dar nepilnametes, girdęs, kad jų kvailumu pasinaudotų?

Pamažu Vitaus namai pavirto kiaulide – paaiškėjo, kad Agota stengėsi tik dėl Vitaus, tik už jo gerą širdį atsidėkot norėdama, o likus viena su savo mergomis ir daugelį metų glausdavusis senoj pašiūrėj prie ūkio tvartų, pašiūre pavertė ir Vitaus pirkią. Kaip žmonės sakydavo: Miško žvėris į mišką ir žiūri. Įpratus prie skarmalų, prie smarvės, apleido namelius, nes kažkokia netvarka tūnojo pačios Agotos galvoj. Vitaus paskerstas ir išrūkytas paršas per pusmetį buvo suvalgytas – mergos ėsdavusios viena už tris. Vištų pulkelis labai praretintas, tik kelios dedeklės paliktos.

Ir vis dėlto Agota laikėsi – valdžios pašalpa, siuvimas, grybai – mergos vis raudavo į mišką, mat tikėdavos kokį paklydusį miesto baravykautoją į tiesų kelią išvesti. Laikėsi, neišėjo senais takais, netapo ubage, kokią anksčiau ją žmonės apylinkėse pažino ir pripažino. Sau ji tebebuvo Svirskienė, o žmonės tegu plaka liežuviais, Pakišale ji jau niekada nebus.

Tačiau velnias, matyt, turėjo kitų planų – kartą geležiniu nagu užkabinęs moters sielą, jis jau jos nebepaleidžia ir tik atgailos stebuklas gali žmogų iš piktojo valios išvaduoti. Tad Agota po pusantrų metų nebeištvėrė – kaimo moteros kalbėjo, kad siuvėjai, jau penkiasdešimties sulaukusiai, vis dar vyro reikėjo, o kur dar dukros padraikos!.. Ir nelabasis ilgai nedelsė – atsiuntė į Agotos pirkią mums jau kartą matytą svečią, neva marcinkoniškį, trijų vaikų tėvą, padorų visų galų meistrą, nelabai ir išgeriantį Joną Gudaitį, pravarde Janka.

Pasakoja, 1962 metų rudenį užėjo į Agotos namus, jos pačios žodžiais tariant, senas pažįstamas, neva rimtas vyras, nemažos šeimos tėvas, marcinkoniškis Jonas Gudaitis, pravarde Janka. Užėjo ir pasiliko, kaip kažkada užėjus Agota. Nežinia, ar jis paliko šeimą, ar ta šeima buvo viena iš daugelio jo melagysčių, bet Agota ir neklausė, priėmė, pavalgydino, pagirdė ir priglaudė prie dosnios Pakišalės širdies, kuri, matyt, taip ir nebuvo Vitaus atkeista, o išlaikė jaunystės našlaitystės elgetavimo įpročius. Apsimetęs visų galų meistru, Janka pirmiausia pataisė šulinio – jau bebaigiančio sutrūnyti – rentinį, nauji rąsteliai net švietė medaus spalva. Kėdei įtaisė seniai iškritusią ketvirtą koją, atitvėrė vištas, kad prie slenksčio nedergtų. Kadangi buvo atsinešęs vienavamzdį šautuvą, tai lapkritį parnešė kelis zuikius, pats nudyrė, išmėsinėjo, pamerkė acte, kad lauko kvapas išnyktų ir mėsa taptų trapesnė, išdirbo kailiukus ir liepė Agotai pasiūti mergaitėms apykakles.

Kaimo moteroms, ypač našlėms, ir vėl parūpo, kuo gi Pakišalė tepa, kad vyrai kaip bimbalai į šviežią kraują prie nebejaunos moters limpa. Pasiuntė Nastę, tą, kuri Agotos elgetavimo metais kartais ją apiprausdavo, pakeisdavo skarmalus į panešiotas savo skaras, – jautė smalsuolės, jog Agota Nastutei viską kaip per išpažintį išklos. Tik bėda, kad nebuvo ką kloti – atėjo seniai pažįstamas žmogus ir pasiliko, kaipgi ji galėjusi jį išvaryti, jei pati į Vitaus namus buvo atėjus ir pasilikus. Žmogus auksinių rankų, tegu Nastutė užmeta akį į naują medaus spalva šviečiantį šulinio rentinį – rąsteliai suleisti, kaip siuvamąja susiūti, plyšelio nerastum. Apsidairė Nastė, pašniukštinėjo ir sugrįžo į kaimą it musę kandus, tik pasakė, kad vyrelis „dužas“, gražus pažiūrėt ir nuo arielkos neišpurtęs.

Pirmomis savaitėmis Janka tik prie pietų paimdavo stikliuką, bet, užėjus žiemos šalčiams, nežinia iš kur po kelių dienų sugrįžęs, reikalaudavo jau pusbuteliuko ir pats gerdamas Agotą ragino, o dar labiau – namuose besilaikančias Eleną ir Bladzią, tai meiliau joms nusišiepdamas, tai į šoną ar pasturgalį įgnybdamas, tarsi vis juokais, nors Agotos širdis jau pajuto bėdą, silpna savo galvele ji suprato, kad ne dėl jos Janka bus pasilikęs, bet dėl mergaičių. Kartą vyras gerai paėmęs išsidavė klausdamas: Sakyk, Agota, kiekgi tavo mergoms metų, atrodo jau visai panos, nors imk ir kviesk piršlius? Moteris dar pamėgino nuslėpti metus kitus ir atsakė: Elenai septyniolikti, o Bladziulai penkiolikti. Bet ne tokio kvailo Jankos būta, argi tokias jaunas ūkis būtų į piemenes priėmęs, aišku, kad boba meluoja.

Pasakoja, Agota pasirašius sutartį su Janka kaip su pačiu velniu: Svirskio pirkia ir visas turtas priklauso lygiai per pusę Agotai ir jam. Gudrus buvo marcinkoniškis, o gal tik pas kokį draugelį elgetaujančią moteriškę kadaise apnakvindino, nes žinojo, jog Pakišalė linkusi prie vyrų. Žodžiu, melagis, kokių reta.

O Agota iš paskutinių stengėsi – tiesa, rublių Janka palikdavo, įsakydavo laukti ir šumnus pietus paruošti, nes jo darbas sunkus, tai ne kokio „družbanto“, nemokyto kaimo berno. Tokie žodžiai užgaudavo Agotos širdį, bet moteris tylėjo, nes Janka tikrai buvo išvaizdus: plaukai garbuoti, akys mėlynos, rankos kaip panelės iš gerų namų – švarios, dailūs ilgi pirštai, gelsvi ūseliai. Išgėręs mėgo dainušką: Ir ateina Simaniukas / su geltonais ūseliukais. / Per kiemelį tyliai ėjo / ant slenkstelio sutrepsėjo. / Per langelį pirštu braukia / mergužėlę vardu šaukia. Mergos net apsaldavo aukštą balsą išgirdusios, sukišdavo galvas, kažkokias savas didžias paslaptis kuždėdavo ir kikendavo lyg tikrai nesveiko proto būdamos. Juk ir buvo. Ir Janka tai žinojo. Žinojo kuilys, kad prie vaiko proto mergų lengviau prieiti – še tau kaip dovana, ir ne viena, o dvi iš karto. Kaimo moterys kalbėdavusios, jog nieko doro iš tos sąjungos nebus, argi tokiam meitėliui reikalinga ilganosė, ilgų rankų, mažų akelių buvus ubagė, jam tik dukros galvoj, kol kas jis dar slepiasi, bet bėgant laikui netruks mergas prisijaukinti, o Agota neturės teisės drausti, nes pati per silpną savo galvą lapiną į vištidę įsileido.

Kaip reta, kaimo moterys neklydo. Į vasarą Janka, nežinia iš kur grįžęs, rublius ant stalo paskleidęs, pakviesdavo mergaites ir vienai padovanodavo skarelę, kitai gėlėtą bliuzelę, kartą net medinius apvalius karolius Elenai ant kaklo pats užkabino ir pasakė: Argi ne karalaitė, surasiu aš tau, Elenut, gražų bernų ir suženysiu, matysi.

Ir taip jau susigūžus, baimės pilna Agotos širdis nuo tokių žodžių gal visai suanglėjo, tuomet stvėrė moteris kočėlą ir užsimojo… bet ne ant Jankos, o ant dukters. Dar surikus: Marš kamaron, gyvate. Ir ėmusi puodais trankytis murmėdama: Aš tau ne pietus ant stalo padėsiu, o karštus akmenus kad tu užspringtum eisiu į valdžią ir skųsiuos nemanyk kuily kad prie mergaičių prileisiu dabar žinau ko į mano namus įslinkai kaip žaltys uodegą pabrukęs dantis iššiepęs ūsus užrietęs galiu nors dabar tave laukan išmesti čia mano Vitaus pirkia tu čia tik ubagas atėjūnas.

Sako, Janka tik nusijuokęs ir pasakęs: Nepamiršk, durna boba, kad viską per pusę popieriuje pasidalijom ir mano čia teisybė ne menkesnė už tavąją, tai nutilk ir duok greičiau dirbančiam žmogui pavalgyt, o tai negausi nei rublio, nei kapeikos, tai tu ubagė, ne aš.

Matyt, Agota suprato, kad Jonas kalba tiesą, pati ant jo surašyto popieriaus tris kryželius padėjo patvirtindama, jog viskas nuo šiol padalyta per pusę, net trys vištos – Jankos, o trys – jos, kiaušinį ir tą reiktų per pusę skelti. Tad aprimo, nurijo tą baisų neteisybės gniužulą, nubraukė kelias sausas ubagėlės ašaras ir nusprendė: Kaip bus, taip tebūna, tokia Aukščiausiojo valia, o aš tik silpna moteriškė, daug vasarų ir žiemų ėjusi pakampiais duonos prašinėdama.

Ir jau rami atnešė vyrui bulbienės su virta višta, pastatė pusbutelaitį, du stikliukus ir pati prisėdo – suprato menka galvele, kad taika namuose visada geriau nei barnis, po kurio dūšia lieka it vištašūdžių prikrėsta, po širdimi dyglys įsmigęs, kurio neišrausi, neišverksi, neišmaldausi.

Pasakoja, nuo to karto Agota apsimesdavo nematanti, kaip Janka, kokią skarą atvežęs, glosto Elenai plaukus ir, dantis prašiepęs, kalba: Gražesnės panos nesu matęs, nors pusę Lietuvos apkeliavau. O merga tirpsta kaip sviestas, ant akių migla užsitraukia, pro lūpų kampus net seilė nutįsta – tokie jai saldūs Jankos žodžiai, tokie niekada negirdėti, smingantys tiesiai žemiau bambos. Bladzia tuo metu kamaroj rauda, gal keikia motką, kad ne ji vyresnė, o Elena, būtų ji, tai tie gražiausi žodžiai jai vienai priklausytų.

Viską suprato Agota, bet išeities nematė. Ir tą naktį, kai Janka nusivedė Eleną į kluoną, apsimetė mieganti, nieko negirdinti, kurčia kaip kelmas, ir gal iš tikrųjų negirdėjo Elenos klyksmų, juoko ir Jankos čiulbėjimo. Taip atėjo diena, kai vyras pasakė: Su tavim, boba, jau negulsiu, dabar Elena man žmona, o tu nedrįsk savo ilgos nosies kaišiot kur nereikia, siūk savo skarmalus ir dėkok, kad neišvarau ubagaut, kaži ar dar mokėtum, gal jau per gerą gyvenimą užmiršai?

Nuo tos nakties Janka, kai tik būdavo neišvykęs, jau kamaroj, ne kluone, Eleną minkė Bladzios akyse, matyt, taip norėdamas jaunėlei pavydo jausmą sukelti ir prie savęs prisipratinti. Ir negalėjo neateiti ta žiemos naktis, kai senoj Julijos lovoj Janka tarp dviejų mergų įsitaisė, kad abi pakaitom tvirkintų. Tuo metu Agota, ausis delnais užsispaudus, sėdėjo už stalo ir gėrė stiklelį po stiklelio, kaip anomis dienomis kur kokį „bravorą“ užėjus, – kad tik greičiau galvos skausmas praeitų ir mintys susidrumstų, ir viskas pasauly būtų nesvarbu, nes tokia jos, elgetos, dalia, kurios nepakeisi.

O mergos ėmusios visiškai motinos neklausyti. Paprašytos bent skurliu nuo langų voratinklius nubraukti, atrėždavo: Pati ir šluostyk, mes tau – ne tarnaitės, o tu – ne skerdžius Pranelis, botago neturi.

Žinia netruko pasklisti po kaimą. Kelios moteros, perėjusios lieptą, – kai Janka buvo išvykęs, – užėjo pas Agotą norėdamos iš jos lūpų visą teisybę išgirsti, bet Agota tylėjo kaip žemė, o išleisdama viešnias tarpduryje pasakius: Aš, mergaičių motka, nieko nežinau, tai kaipgi jūs, kitoje upės pusėje gyvendamos, galit žinot, gal išgirdot gegulę meluojant ir patikėjot, eikit, moterėlės, namo, tik atsargiai per lieptą, nes lentos papuvusios ir lynai labai sūpaujas…

Tuo metu mergos jau sirpo. Prisiminė Agota, kaip ją tąsydavo, kai pirmą kartą nuo ano praeivio pastojo, atpažino besiartinančią bėdą, bet nieko nedarė, gal dėl to, kad anomis dienomis ir jai niekas pagalbos rankos nepadavė, visi tik šaipėsi, pirštais badė, negražiais žodžiais vadino. Matyt, širdy moteris laikė užgniaužus kažkokį neišsakomą kerštą gyvenimui, kuris ją, tuomet dar paną, taip pažemino, atstūmė nuo žmonių lyg baisia liga sergančią. O gal slapta netgi laukė vaikelių, kad galėtų jais pasirūpinti, kaip anais metais negalėjo, nes buvo našlaitė ubagė, benamė. Gal tikėjo, jog nuo tokio gražaus „dužo“ vyro ir vaikai bus sveiki, gražūs, juk gims tėvo namuose, ne pas svetimus, ne kokiam kampe.

Nežinia, kas iš tiesų dėjosi Agotos širdy, bet moteris ėmusi dukromis rūpintis, prie jokio, net menkiausio, darbelio nestumdama, pati viena apsikuopdama, tad pirkia vėl tapo švari kaip Vitaus laikais, mergaičių patalus prie šulinio velėdavo, per naktį pridergtus kibirus išnešdavo, praskalaudavo ir vėl prie lovos pastatydavo – dvigulėj Julios lovelėj abi ir miegodavo, vis laukdamos grįžtančio vyro. Pačios pajutusios, kad pilvai auga ne dienom, o valandom, vaikščiodavo juos atkišusios, tiesios kaip kokios panaitės, Jankos dovanotomis skaromis ir prastą dieną apsitaisiusios. Kartais ant skardžio sustojusios ir uždainuodavo tais savo baisiais bliaunančiais balsais, kad kaimo žmonėms net šiurpai per nugaras nueidavo. Stovėtų Svirskio pirkia kaime, tai žmonės tikrai nebūtų apsikentę, bet tas skardis kitoje Merkio pusėje atrodė toks tolimas, bemaž nepasiekiamas, o dar tas lieptas, ant kurio baugu pėdą pastatyti, tas geležinių lynų gausmas. Svirskio namai žmonėms atrodė lyg ne šiam pasauly dunksantys, ten ir kapučiai tokie seni, kad Vitus buvo pirmas po daugybės metų juose palaidotas, visi kryžiai seniai išvirtę, mūkelės sutręšusios, akmeninė tvora vietomis iširus, varteliai ant vieno vyrio vos besilaikantys. Sakytum, užmiršta vieta, ir tik Vitus Svirskis buvo ją išlaikęs gyvenama, o dabar pamažu viskas grimzta į liūną, žinojo moterys, į nuodėmės liūną, bet juk ir Pakišalė tik neilgam buvo iš to liūno iškilus į dienos šviesą, kad per anksti dorą žmogų į kapus nuvarytų.

O Janka, supratęs, jog mergos pastojo, pasidarė atšiaurus, jokių dovanų, jokių karolių – tokia jau baisi buvo to svieto perėjūno širdis, gavo, ko norėjo, ir išmetė iš galvos. Deja, nei Agota, nei Elena ir Bladzia neatkreipė dėmesio į vyro pasikeitimą, joms vis atrodė – žmogus išvyksta, kad rublį į namus parneštų, nes pašalpos ir tų kapeikų už siuvinius tikrai nebūtų užtekę pragyventi. Tiesa, prie pilvotų mergų Jonas jau nelindo, lenkėsi jų, nors tos, puskvailės, vis dar stengėsi jį prisivilioti. Kartais girtas įvirsdavo į Agotos lovą ir ši jo neatstumdavo – tokia jau, matyt, buvo jos prigimtis, gal jai atrodė, kad pasaulyje vyras visada svarbesnis už moterį, kurios dalia – jam patarnauti.

Ir vis dėlto, atėjus metui gimdyti, Jonas, ne kas nors kitas, iškvietė greitąją, o po gimdymo – gimė berniukas ir mergaitė – nusamdyta mašinėle parvežė jau ne mergas, jau motinas į Agotos namus. Tai buvo tą dieną džiaugsmo, net Nastė, žinią išgirdus, apsilankė pyragu nešina. Agota tupinėjo kaip perekšlė apie viščiukus – buvo pasiruošus, pasiuvus ir išvelėjus vystyklų, palučių, vąšeliu nunėrus mažus batelius, kokių savo mergaitėms anuomet skurdo dienomis negalėjo nunerti, nes dar nebuvo pirštuose virbalo laikiusi, o ką jau kalbėti apie siuvamąją, kuri, atrodo, pati viską moka, viską tvarkingai susiuva ir apmereškuoja, ja tik drabužėlius vaikeliams ir siūti, kad tik Janka rublį medžiagai duotų.

Elena ir Bladzia vaikelių nemaitino, tad Agotai tekdavo keliauti Perlojon pas skerdžių Pranelį, kuris, sužinojęs naujieną, už pieną neimdavo nė kapeikos, tardavo: Dievui dėkui, galgi apsiramins tos tavo kumelės, Agota, nors esu senas bernas, vaikų neturiu, bet žinau, kad motinystė – šventas reikalas, čia be Marijos pagalbos tikrai neapsieinama, tikėk, moteriške, žinau, ką sakau.

Tikriausiai tomis dienomis Agota pirmą kartą gyvenime pasijuto motina, dukrų beveik prie vaikelių neprileido bijodama, kad prasižiojėlės neišmestų iš rankų, – viena tvarkėsi, viena ir vardus išrinko: Joniukas – Elenos, Elenytė – Bladzios. Janka, sykiais mažiau išgėręs, atsisėsdavo ir ilgai žiūrėdavo į berniuką, Elenytės tarsi visai nematydamas, lyg jos nebūtų. Toks vyro žiaurumas skaudindavo Agotą. Bet pagalvojus nuspręsdavo, kad visi vyrai panašūs, argi jos Vladislavos tėvas nors kartą aplankė mergaitę tuose valdiškuose nameliuose, argi nuvežė nors kokį saldainį ar drabužėlį – padarė vaiką, ir žinokis, moteriške, man galvos dėl to nesopa, tik Vitus buvo kitoks, bet antro tokio visam pasauly nerastum.

Pasakoja, vieną kartą Jonas, grįžęs po kelių savaičių, pasikvietė visas moteris ir, liepęs sėstis, pareiškė: Joniukui duosiu savo pavardę, tebus Jonas Gudaitis, kaip tėvas, o Elenytei, tu, Agota, duosi Svirskio pavardę, tebus Elena Svirskytė, man vieno vaiko gana, aš iš jo padarysiu žmogų, gal netgi į mokslus leisiu, o gal prie kokio amato pristrajisiu, bus ūkyje traktorių remontininkas, visada prie pinigo, galės ir valdžios gaziukus taisyti.

Toks vyro pasirinkimas Agotos nenustebino, bet Bladzia žliumbusi kone savaitę, be to, Janka nuo ano vakaro ateidavo tik pas Eleną, o Bladzia turėjusi miegoti ant šienyko kamaros kampe už užuolaidos. Jankai ėmus vyresnę seserį minkyti, jaunėlė delnais užsispausdavo ausis, kad negirdėtų sesers kikenimo ir Jankos dejavimų. Galima tik įsivaizduoti Bladzios širdies peršulį – tas, kuris dar taip neseniai šnabždėjo meilius žodžius, dabar atstūmė, nutrenkė ant grindų kaip skudurą. Silpnu savo proteliu svarstė, kad būtų teisingiausia Joniuką paduškėle uždusinti, liktų Elenytė, ir Janka atstumtų Eleną, vėl prie jaunesnės glaustųsi, ją myluotų.

Laikas bėgo, vaikeliams artėjo metukai, ir Agota pastebėjo, kad jiedu, pasodinti ir atremti į paduškas, nenulaiko galvelių, linksta į priekį ir krinta ant veidukų. Išsigando moteris, kreipėsi į kaimo žolininkę, bet ši pasakius, kad nieko negalinti padaryti, bus kaltas kraujas, Janka negalėjęs su seserimis turėti vaikų, panašiai buvo atsitikę Viršroduky, ten taip pat negeri kraujai buvo susimaišę, ir vaikelis, nė metukų nesulaukęs, pasimirė. Baisi pasaulio neteisybė sugniaužė Agotos širdį, Vitus, jos užtarėjas, be laiko pražuvo, palikęs ją vieną kaip pirštą tuščioj pirkioj su tom padraikom, kurioms Dievas protelio pagailėjo, gal ir už jos pačios nuodėmes, kad vedusį vyrą ir tą praeivį prisileido, vaikelius į valdiškus namus atidavė, bet ar ji kalta, kad našlaite užaugo, per žmones su terba ėjo, ūkio pašiūrėj glaudėsi benamė, visų pašiepiama, argi ji būtų galėjus tame tvarte mergaites užauginti? Žolininkės nuosprendį nuslėpė nuo Jankos, ir dukroms nieko nesakė, nes tos tikrai nebūtų silpnom galvelėm nelaimės baisumo ištvėrusios, tik nutarė kuo greičiau vaikelius pakrikštyti, kad, nekalti mirę, į dangų patektų. Prasitarė Jankai, jog pats laikas Joniuką ir Elenytę Perlojos bažnyčion nešti, bet Gudaitis išpūtė akis ir užkriokė: Svirskytę gali sau krikštyt, bet Jono neliesk, žinok, durna boba, kad jokio Dievo nėra ir nebuvo, ir jokių šventųjų, viskas sugalvota kvailiems žmonėms mulkint, būtų mano valia, aš visas bažnyčias tvartais kiaulinykais paversčiau arba nugriaučiau, o visus klebonus su jų zakristijonais ir šeimininkėm Sibiran ištrenkčiau, ne visus valdžia po karo suspėjo pribaigti, tu Joniuko neliesk, o tai nagus nukaposiu.

Pasakoja, Agota baisiai suklykus, puolus Jonui į kojas, ašarom purvinus batus plovus maldaudama nepalikti vaikelio be Dievo užtarimo, šnabždėdama: Jonule, argi mes kokie gyvuliai, ne motinų pagimdyti, kad į tokią nuodėmę nekaltą bernaitį nori įstumti. Bet Jonas tik paspyręs moteriškę, nusispjovęs ir, trenkęs duris, dingo pusei mėnesio, tarpdury dar stabtelėjęs, akių baltymais sužaibavęs ir pakartojęs: Nuneši Joną, tai negyvai užplaksiu, nagus nukaposiu, buvai durna ir tokia pasiliksi. Ir dar kartą nusispjovęs.

Agotai buvo nelengva Bladzios Elenytę slapčia nuo Elenos Perlojon nunešti. Ilgai sukus galvą, sumanė nekaltą suktybę. Pasikvietus Eleną, pasakė: Pastačiau ant plytos puodą, kad padabotum, nupešiau vištą, tu palauk, kol vanduo užvirs, ir įmesk paukštį, tegu verda, žiūrėk, kad vanduo pervirš nebėgtų, o aš su Bladzia ir Elenyte eisim parinkt mėlynių, palieku butelaitį pieno, jei ims vaikas verkti, pamaitink, matei, kaip aš tai darau, tik per daug neduok ir saugok, kad neužspringtų, mes ilgai netruksim. Elena paklausus: Tai kodėl, motule, tokiom gražiom skarom apsivilkai? Mėlyniaudama gali sutept. Agota nė nemirktelėjus atsakė: Ar nežinai, Elenut, kad šiandien šventa diena, žiūrėk, ir Bladziukė švaresnėm skarom apsivilko. Bet Elena paklausė ir tuojau užmiršo, nes jai jau rūpėjo tas puodas ant plytos ir bliūdelyje supjaustyta višta – juk dar niekada neruošė pietų savo Jankai.

Taip Elenytė buvo pakrikštyta, o Joniukas liko be Dievo.

Į rudenį jau ir Jonas pastebėjo, kad vaikams kažkas negerai. Agota tylėjo, neprasitarė. Tad Janka, perėjęs lieptą, parsivedė felčerį, tokį apsmurgusį akiniuotą žmogelį, kad šis apžiūrėtų Joniuką, – Elenytė tėvui nerūpėjo, toks buvo žmogaus žiaurumas. Ir tą popietę felčeris ištarė lemtingus žodžius: Mano galva, čia bus kaltas kraujas, tau, Gudaiti, nebuvo galima su Agotos dukrom vaikų turėti, anais metais Viršroduky ant mano rankų pasimirė metukų vaikas, nujaučiau, kad čia blogas kraujas kaltas, bet man tai buvo pirmas toks atvejis, tad mėginius nuvežiau į Merkinę, ten pro mikroskopą pažiūrėjo ir patvirtino mano spėjimą, po savaitės vaikas mirė. Tokia liga, galima sakyti, net ne liga, o likimo pirštas, bausmė už kažkokias žmonių nuodėmes.

Janka pasiuto, stvėrė felčeriuką už atlapų, papurtė kriokdamas: Tu man čia protingais žodžiais smegenų nemuilink, manai, visokiais kroskopais ir likimo pirštais savo neišmanymą paslėpsi, lauk iš namų, kad tavo nė kvapo čia neliktų, tau ne žmones gydyt, tik karvių šiknas tikrint. Dar bandė žmogelis paaiškint, kad jis ne veterinorius, o, be metų kitų, tikras daktaras, aukštu pažymiu mokslus baigęs, bet Janka nešte išnešė nupiepėlį pro duris ir metė į dilgėles, grįžęs į pirkią, stvėrė žmogaus portfelį ir išnešęs nušveitė tolyn į sodą.

Agota visą tą laiką tylėjo, o mergos taip ir liko prasižiojusios, nieko nesuvokdamos. Tuo metu prisvilo puodas, pasklido bjauri smarvė, Janka prišoko, nutrenkė puodą ant aslos, griebte išgriebė iš spintelės butelį, užsivertė ir gėrė, kol užsikosėjo, bet, atgavęs kvapą, baigė degtinę išgerti.

Staiga, lyg kas būtų jį pakeitęs, susmuko į kėdę, susiėmė rankomis galvą ir dejuodamas gailiu balsu prabilo: Ar apie tokį gyvenimą kalėjime sėdėdamas, Jonai, galvojai, ar apie tokią šeimos laimę, sakyk, Joneli, koks velnias tave į šį kurvyną atnešė, geriau būtum nuo liepto nupuolęs, dugnan nuėjęs, nedraskytų dabar tau širdies tie felčeriuko žodžiai, o jūs, mergos, kodėl prie manęs pristojot, nepalikot ramybėj, kalės jūs, ne moterys. Nurimęs į Agotą kreipėsi: Nunešk Joniuką bažnyčion, tegu kunigas vandeniu pašlaksto, jeigu jau tokia nabago vaikelio lemtis, nors tas vanduo, žinau, toks pat kaip upės, ir nėra jame jokio šventumo, ir jokio Jėzaus, ir jokios Marijos, visa tai – tik kunigų pasakos, bet nunešk, jei jau Elenytę nunešei…

Pasakoja, nuo tokių baisių Jankos žodžių Agota galutinai pražilus – tik dabar suprato, kad kalinį į namus įsileido, gal net galvažudį. Tylėjo ir murmėjo kažkokius jai vienai suprantamus žodžius – gal pačios susikurtą maldą, o ašaros tekėjo upeliais.

Po savaitės abu vaikeliai užmerkė akis. Agota liepė nekaltuosius palaidoti Julijos ir Vitaus kape. Ir žmonės, supratę, jog jau keturios mirtys apsilankė Svirskio tėvų statytoje pirkioje, išsigando. Moterys kalbėjo: kas būtų pagalvojęs, kad ubagės Agotos tokia gera širdis – nors prie mirusio, tėvystės nepažinusio Vitaus priglaudė du vaikelius.

Pasakoja, Janka, kai ėmė labai stipriai gerti, atsivesdavo kažkokių sėbrų, panašių į save girtuoklių, ir lakdavo savaitę – už kokius pinigus pirkdavo naminę, neaišku. Tačiau prie seserų Janka daugiau nelindo, paliko ramybėj. O ar jo draugeliai kvaišeles kirkino – paslaptis.

Suprantama, toks besaikis gėrimas vieną kartą turėjo nelaime pasibaigti. Ne, niekas nieko nepapjovė, nesužeidė, tik Janka, galima sakyti, tyliai ty-liai įkandin savo vaikų pasitraukė anapus. Po vieno baliaus, sėbrams išsiskirsčius, Jonas dingo kaip į vandenį. Tvartelis jau seniai stovėjo tuščias – nei paršelio, nei ožkos, tik šikšnosparniai, kurie pro plyšius sutemus išskrisdavo medžioti tų šilkinių pūkuotų nakties drugių, dabar suko ir suko ratus aplink sodybą, tarytum norėdami dar stipriau užveržti nelaimių kilpą.

Praėjo kelios dienos. Agota matė, kad Janka su draugeliais neišėjo, girdėjo, kaip šutvė, graudžiom ašarom apsiliejus, atsisveikino amžiną bičiulystę pasižadėdama, matė, kaip Janka dar ilgokai stoviniavo ant upės skardžio, girdėjo vyro dejonę, aimanavimą, bet nepriėjo, nenuramino, nepaguodė – gal girto bijojo, bet gal ir jautė kokią nuoskaudą dėl to negero kraujo, kuris jos dukrų vaikelius į kapą paguldė. Agota grįžo pirkion, nukraustė stalą ir atsigulė. Vis dar su Janka miegodavo vienoje lovoje, nors seniai vyras moters nebeliesdavo. Išaušo rytas, bet Janka negrįžo. Agota, nuėjus ant skardžio, kelis kartus pašaukė – gal guli kur žemai pas upę ir miega girto miegu. Bet į šūksmą atsiliepė tik paūliais priartėjęs ir vėl nutolęs aidas.

Praėjo dar viena diena ir naktis. Ir Agotos širdį suspaudė neaiški, tačiau labai aštri, kaip adata po nagu, nuojauta, ir, lyg būtų nematomo vedlio vedama, svirinėdama, klupdama užkliuvus už aukštų kmynų – piktžolės jau buvo spėjusios apeiti bene visą atšlaimą, sodą ir net tą nedidelį laukelį, kuriame Vitus sėdavo rugius ar sodindavo bulves, – ėjo bemaž kelio pro ašaras nematydama, ėjo, kur vedė širdis. Prie užremtų tvartelio durų sustojo, nedrįso praverti. Kažko laukė, tikėjos – ar tik ne Jankos knarkimą išgirsti, nors ir suprato, kad durys užremtos iš lauko.

Pagaliau atplėšė vieną dvivėrių durų pusę ir akylu, gal netgi ilgesingu žvilgsniu pažvelgė į tamsą. Leido akims apsiprasti. Sulūžęs paršo gardas, papilkėjusių šiaudų kuokštai, įlinkusios sijos. Taip viskas apleista, bemaž kaip ūkio tvartuose ar pašiūrėse, kuriose ji daugelį metų glaudėsi kaip vieniša, be šeimos, kregždė. Smarvė, musių debesys, varmų gaudimas, pusalkanių galvijų baubimas, ypač žiemos naktimis, kai tvartų mėšlynas sušąla ir gyvuliai negali iškelti įšalusių nagų. Viskas, atrodė, buvo tik vakar, o gyvenimas jau baigiasi.

Ir tuomet išvydo jį – pilką kaip maišą po sija. Neapalpo, tik suklupo ir ėmė murmėti tą savo nesuprantamą maldą, tą prašymą, kad Aukščiausiasis atleistų Jankai, nes nedaug čia jo kaltės, pavargo žmogus besiblaškydamas, bebandydamas susukti savo lizdą, ir neatlaikė galvelė. Nekaltino arielkos, nors ji galbūt buvo čia kalčiausia. Ir dukterų nekaltino už tai, kad skrido prie gražaus vyro kaip peteliškės į laužo ugnį, kaip ir ji pati jaunystėj. Pakišalė. Daugelio pašiepta merga su dviem benkartais. Nekaltino ir kaimo žmonių žiaurumo. Visiems tą maldos valandą atleido ir prašė, kad jai būtų už klaidas dovanota. Priėjo prie Jankos ir apkabino šaltas kaip ledas basas kojas. Šalia, ant lentgalio, stovėjo gražiai suglausti batai, sakytum, prieš išeidamas žmogus paliko gerą daiktą kitam, kuris gal tik į kaliošiukus įsispyręs per pusnis klampoja.

Nenustebo kaimas, kai Jonas Gudaitis Agotos paliepimu buvo palaidotas šalia savo vaikų Vitaus Svirskio kape. Tik našlių pirkia – taip kaimas jau buvo praminęs Vitaus namus – tarsi dar labiau nutolo, galutinai atsiskyrė nuo žmonių, ir tas upės skardis tapo tarsi dar aukštesnis, nepasiekiamas, bemaž užmirštas.

Nors naktimis ugnis vis dar žėrėdavo į Merkio ir Ūlos santaką nukreiptuose mažuose langeliuose. Žiburį žibindavo motka ir dvi puskvaišės dukros. Trys gyvybės, pasak geraširdės Nastės, taip pat Dievo vaikų, jau buvo iš tos pirkios iškeliavusios.

Pasakoja, gal beveik metus trys moterys pagyvenusios vienos, be vyro. Rudeniop lieptą perėjo siuvėjas Kasparas Žuraulia iš Norulių. Auksinių rankų vyras – siuvo kailinius, kostiumus, kamizelkas, su moteriškais sijonais ar bliuzelėmis nenoriai terliodavęsis, argi čia rimtas darbas, sakydavo. Tuo ėjimu per žmones, – keista, bet savo siuvamosios neturėjo, – buvo kažkuo panašus į Agotą, tik toji buvo puskvaišė, anot piktų liežuvių, ubagė, o Kasparas maistra, kokio ir žiburiu pasišviesdamas visoj apylinkėj nerastum.

Perėjo lieptą, užkopė į skardį, pasibeldė, įžengė ir… pasiliko. Vėl – kaip anuomet Agota, į Vitaus Svirskio namus įėjus.

Ir vėl kaimo moterys šnabždėjosi, kad Pakišalė verdanti kažkokias meilės žoles ir dėl to vyrai vienas po kito į pasileidėlių pirkią veržiasi. Tik Nastė tvirtino, jog Žuraulia su Agota susidėjo dėl siuvamosios, nusibodo žmogeliui po kaimus ir miestelius trankytis, matyt, bus nutaręs siūt namuose, tegu patys žmonės medžiagą jam į namus neša, gana jau jis batų porų vieškeliuos sutrynė, sėdės pirkioj kaip ponas, o rublis pats plauks į rankas. Tiesa, Kasparas niekada neprasitarė, jog dėl siuvamosios pas Agotą apsistojęs. Vyras buvo dar neplikas, lygaus veido, nors metais nuo Agotos beveik neatsiliko – jai penkiasdešimt ketveri, o jam treji.

Reikia pasakyti, kad siuvėjas buvo doras žmogus, tad Elena ir Bladzia neišdrįso prie siuvėjo kabinėtis – labiausiai jas gąsdino kasvakarinė kasrytinė Kasparo malda atsiklaupus prie lovos ir tas trumpas pamaldus Viešpačiui padėkojimas prieš kiekvienus pietus ar vakarienę. Gal jis joms buvo panašus į kleboną – žinojo padraikos, jog šventam žmogui į mergas ar moteris net pažvelgt nevalia. O tai, kad Agota priėmė Žuraulią į savo lovą, pasileidėlių nestebino, nes silpnais proteliais suprato, jog jų motka ir dėdė – vyras ir žmona.

Elena vėl patraukė Perlojon ir skerdžius Pranelis ją priėmė, manė žmogus, kad po visų nelaimių merga bus pasikeitus į gera, nepalikinės bandos, nelakstys paupiais, nesikabinės prie vyrų ir bernų, juk pagimdžius vaiką turėtų apsispakajyt.

Ak, kaip klydo Pranelis, matyt, iki galo taip ir neperpratęs Elenos prigimties. O moteris – dabar jau, galima sakyti, našlė buvo išlaikius papilvėj degančią ugnį ir nesvarbu jai buvo, ką žmonės kalba ar bloga pagalvodami nutyli. Ji ėjo savo keliu, kurį, rodos, pats velnias aukso smiltimis barstė. Dažnai, kur prie „bravoro“ daugiau pagėrus, negrįždavo į namus, drunydavo toje pačioje tvartų pašiūrėje, kurioje prieš daugelį metų jos motina, elgeta Agota Pakišalė, gyveno. Iš vakaro pagėrusiai rytą vėl reikėjo, tad, pasakius skerdžiui, kad lekia į pušynėlį savo reikalu, išnykdavo pusdieniui. Ne kartą skerdžiaus ranka kėlė botagą, bet taip ir nepertraukdavo per raudonas, į krūmus ir dagius subraižytas blauzdas – juk nebausi botagu moters, kurią gyvenimas taip nuskriaudė, atėmė vaiką ir vaiko tėvą. Nesiskundė ir ūkio valdžiai. Paklaustas, ar piemenė dorai vykdo pareigas, atsakydavo: Nieko, su bėda per pusę, juk jau ne pusmergė, bet suaugęs žmogus, pati supranta, kad už dyką rublis nedalijamas, nieko, sugyvenam.

Gal būtų Elena taip ir ganius bandą, jei ne arielka. Kartą po šaltos rudens nakties anos kaimo pusės žmonės aptiko Eleną netoli nuo liepto (čia reikėtų įterpti, jog šiose apylinkėse kiekvienas kaimas buvo pasikabinęs po kabamąjį lieptą, didesnis – net po du) laukinių krapų tankumynėj išsidrėbusią sudraskytu sijonu. Galvojo, kad miega, bet paaiškėjo – ant lūpų jau buvo sustingusios putos ir žali vėmalai, – jog mirus, uždusus: reikiamą akimirką nebuvo šalia berno, kuris būtų apvertęs ant pilvo ar šono, delnuose vandens iš čia pat srūvančio Merkio atnešęs, keliavo, matyt, vienui viena klupinėdama, stengdamasi pasiekti ūkio tvartus, tą savo pašiūrę.

Pranešė Praneliui, tas nuskubėjo į Agotos namus, uždusęs įpuolė į pirkią ir kiek įmanoma ramesniu balsu pasakė: Jau nebėr, Svirskiene, tavo Elenos, užduso, žmonės rado kitapus Perlojos atšalusią, atleisk, moteriške, kad nesužiūrėjau, bet pati žinai, kokia padūkus buvo…

Agota, sėdėjusi ant žemo suolelio ir kursčius plytą, išgirdus žinią taip ir nuvirto ant šono. Pranelis pripuolęs pakėlė, vilkte nuvilko į lovą – senis buvo menkas, o Agota aukšta ir sunki, paguldė, atnešė vandens, kilstelėjęs jos galvą įlašino į burną kelis lašus, paglostė delnu baltą kaip drobė pailgą veidą šnabždėdamas: Pabusk, Agotėle, pabusk. Po kelių minučių Svirskienė pramerkė akis, kaip pro miglą išvydo kažkokį žilą senį, jo krutančias lūpas ir vėl užsimerkė.

Ūkis davė arklį ir vežimą. Kunigas prie Elenos kūno neprisiartino, tik per keliolika žingsnių stovėdamas pašlakstė krapylu ir, nieko nesakęs, nuėjo bažnyčion.

Kasparas Žuraulia parūpino karstą. Laidojo tame pačiame Vitaus, jo pirmosios žmonos Julijos, Bladzios ir Elenos vaikų Joniuko ir Elenytės, Jono Gudaičio Jankos kape. Toks buvo Agotos įsakymas. Kasparas ant žemo medinio kryžiaus prikalė lentelę – ją padaryti buvo užsakęs Salovartės staliui Juliui Svirneliui. Lentelėje buvo įrašyta:

Julija Svirskienė 1913–1959

Vitus Svirskis 1912–1964

Jonas Gudaitis 1921–1966

Joniukas Gudaitis 1965–1966

Elenytė Svirskytė 1965–1966

Elena Gudaitienė 1946–1969

Šeši mirusieji – viename kape. Bemaž visi vienas kitam svetimi, tačiau mirties suartinti žmonės. Taip dar kartą buvo tarsi patvirtintas Svirskio namo naujasis vardas – našlių pirkia. Ir niekas nedrįso kaltinti Agotos, kad viename kape prie pirmosios Vitaus žmonos paguldė vyrą, svetimą atėjūną, dvi sugyventinio dūšeles, vos vienų metukų sulaukusias, ir antros Svirskio žmonos Agotos puskvaišę dukrą Eleną. Kapučiai seni, apleisti, akmeninė tvora daugelį metų netaisyta, kryžiai išvirtę, baigiantys sutręšti, senų kapų kauburėliai apaugę žole, laukinėmis gėlėmis, ant kurių žiedų vakaro saulėj sušvinta nukritę pušelių spygliai. Kaimas turi savo kapines su akmeniniais paminklais – prižiūrimas, aptvertas metaliniu sietu, su senais, bet nuolatos sutvirtinamais kryžiais; prie kai kurių prikaltos šviežiai išdrožtos koplytėlės su Jėzaus Kančia.

Po Elenos žūties Agota dar labiau suseno, veidai įkrito, ilga vyriška nosis dar pailgėjo, rudos mažos akytės dar giliau į akiduobes įkrito, plonos lūpos persikreipė, lyg kažką pašiepdamos ar norinčios tik vienai Agotai žinomas paslaptis nuslėpti. Ir visgi nesusimetė į kuprą, išliko tiesi, štyva kaip pušelė, ir dideli jos žingsniai išliko tokie pat tvirti, kokie buvo elgetavimo metais.

Atrodė, kad ir Bladzia apsiramino, vis arčiau namų laikėsi, uogavo, lepeškavo, neraginama išplaudavo pirkios grindis, pašluodavo virtuvės aslą, drėgnu skurliu nubraukdavo voratinklius nuo nedidelių langų stiklelių. Paprašyta iš malkinės atnešdavo Kasparo sukapotų malkų, šiltą dieną padėdavo Agotai išnešti prasivėdinti patalus, senas skaras. Kasparui netrūko užsakymų, tad siuvamoji grajijo kaip prisuktas laikrodis net prie žiburio – elektros Svirskis taip ir neįvedė, labai jau daug stulpų reikėję, o kur dar viela, meistrų darbas. Žibino žibalinę, o netikėtai pritrūkus žibalo – ir žvakę.

Agota padėdavo Žurauliai apsiūlėdama švarko guzikų kilpeles ar pagal Kasparo muilo kampeliu nubrėžtas linijas sufastrigavodavo skvernus, žodžiu, pagelbėjo kuo galėjo. Ir žmogus nė karto nesupeikė moteriškės darbo, nors savo siuvinius dažnokai taisydavo, vis skųsdamasis akimis ir tais įskilusiais akiniais, virvelėmis už ausų pritvirtintais, – neva jie kreivai rodą.

Bladzios nėštumas trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Agota bandė dukrą iškvosti, kas tėvas, bet Bladzia tik kartodavo: Ne Žuraulia, ne Žuraulia. Motina ir pati žinojo, kad ne Žuraulia, nes toks doras, pamaldus žmogus niekaip nebūtų drįsęs prie silpno proto mergos pristoti. Net su Agota vienoj lovoj gulėdamas tik apsikabindavo moterį per liemenį, sušnabždėdavo: Kokia tavo gera širdis, Agotėle, – ir užmigdavo. Dabar – še tau, aiškiai matomas Bladzios apvalumas.

Kasparas, Bladzios paprašytas, sukalė supamą dėželę ir vežimuką mediniais ratais, mat Bladzia ruošėsi būsimą vaikelį sūpuoti, pati savo pienu maitinti, o kai paūgės ir vežimuku vežioti – nuo aukštojo skardžio taip toli matyti: girios, kalneliai, debesynai, netgi Perlojos bažnyčios bokšto skardinis sidabru tvaskantis stogas.

Agota paprašė Kasparo išmokyti kelias maldas ir dažnai suklupdavo po Vitaus paliktais šventaisiais abrozdais – Gailestingąja Jėzaus Širdimi ir Gailestingąja Marijos Širdimi. Už paveikslų nuo neatmenamų laikų užkištas popierines papilkėjusias, dulkėtas gėles išmetė, kas sekmadienį keisdavo šviežias erškėtrožės šakas su žiedais, nukritusių žiedlapių neišmesdavo, juos įdėdavo į Kasparo dovanotą maldaknygę, kurią atsivertęs maldas kalbėdavo, nors skaityti ir nemokėjo.

Pasakoja, jau buvo po Kalėdų. Speiguota naktis, tamsi, nors į akį durk. Ir išgirdo kaimas baisų Agotos klyksmą – net ir šunys užkaukė gailiais balsais, lyg suprasdami nelaimės graudumą. Nastė, viena bijojusi per lieptą eiti, pasikvietė kaimynę Stasę, jos vyrą Alvydą ir trise pasiekė Svirskio namus. Rado Bladzią kraujais paplūdusią, raudančią, apsikabinusią ką tik gimusią negyvą mergaitę, o Agota stovėjo ant skardžio ir klykė, klykė nesavu balsu, lyg į pragaro liepsnas įpuolus ir vis giliau į jas grimztanti. O naktis – juodesnė už suodžius, tyli, skardi, aidinti nuo vieno pasaulio krašto ligi kito, kur baigiasi visi apšerkšniję pušynai ir nebėra nei kaimų, nei miestelių, nei gyvos dvasios, tik gūdi tamsa, lyg varvanti derva.

Nastė nieko nematančią ir nesuprantančią Agotą parvedė į pirkią, paguldė į lovą, užklojo ir, prisėdus ant lovos krašto, glostė baltą kaip drobė veidą, žilus kaip miško kerpės plaukus, tylėdama, nežinodama, kokiais švelniais žodžiais būtų galėjus nelaimės ištiktąją paguosti.

Išaušus atskubėjo dar kelios moterys ir vyrai, paguldė Bladzią ir jos prie krūtinės priglaustą vaikelį ant šienyko, moterys suglobė kruvinas skaras, išnešė ant sniego. Tuo metu Kasparas suklupęs meldėsi ir vis klausė: Už ką? Už ką?

Agota nekrutėjo, atrodė kaip mirus, tad Nastė priglaudė ausį prie plokščios krūtinės, ilgai klausėsi užsimerkus ir pasakė: Gyva, alsuoja.

O Bladzia raudojo ir šnabždėjo: Rožele, Rožele, kodėl mani palikai?

Kasparo priprašytas Perlojos klebonas vis dėlto atvažiavo rogėmis ir pakrikštijo mergaitę vis kartodamas: Neturėčiau, einu prieš Bažnyčios įstatymą, neturėčiau. Bet galbūt baisi šeimos nelaimė buvo užbraukus visus žemiškus, gal ir dangiškus įstatymus, juk kunigas taip pat tik žmogus.

Tą naktį Agota Svirskienė tapo nebylė. Nebekalbėjo. Rankos ženklu parodė moteroms į kapučių pusę ir visi suprato, kad Roželę reikia palaidoti bendrame Vitaus ir kitų nelaimėlių kape. Tik žmonėms buvo vargo, kol mergaitę iš Bladzios glėbio išvadavo. Pats Kasparas sukalė mažytę pušinių medaus spalvos lentelių dėžikę, dangtyje įkaitinta vinimi įrėžė juodą kryželį. Bladzios į kapus neleido – bijojo, kad, atkasus duobę, nepultų paskui nuleidžiamą karstelį. Tiesiog pasakė kvaišelei, jog Roželę išvežė pas daktarą, pabus ligoninėj ir sugrįš. Kas žino, ar perprato tokią šventą melagystę Bladzios širdis?

Žmones gąsdino tik tai, kad per tokį trumpą laiką Svirskio namus septynis kartus aplankė mirtis. Pavasarį tas pats Salovartės stalius Julius Svirnelis kryžiaus lentelėj išraižė žodžius:

Roželė Svirskytė 1970–1970

Nors Agota tylėjo, visi suvokė, jog būtina išraižyti motinos mergautinę pavardę. Moterys kalbėjo, kad Vitus tikrai nepyks, nes abi žmonõs mergaites mylėjo, priėmė kaip savo vaikus.

Septinta mirtis, baltarūbė viešnia, nežinanti, kas yra gailestis.

Bladzia vis laukė sugrįžtančios Roželės, vis bėgdavo į kelią, tą bebaigiantį užželti keliuką, vedantį Merkinėn. Atsisėsdavo ant kelmo ir siūbuodavo į šonus pati sau tyliai kažką murmėdama. Net Kasparo kviečiama valgyt, retai kada ateidavo, tik naktis parvarydavo ją į pirkią. Nežinia, ar Agota girdėjo tą iš kamaros sklindantį dukters inkštimą, tą tvardomą raudą? Gal ir ne, nes nuo nelaimės nakties iš lovos jau nebepakilo. Žuraulia, šventas žmogus, pats virė valgį, pats gulinčiąją šaukštu maitindavo, pats aptvarkydavo, pats ir paklodes išvelėdavo, kad ant švarių Agotėlė ilsėtųs.

Pasakoja, Kasparui nespėjant visko sužiūrėti, pirkia pamažu buvo apleista – neplauti puodai, nešluota asla, užtemę langai, pajuodusios, sudriskusios užuolaidos, kažkoks negeras kvapas, gal pelėsių, o gal ir pačios nematomos, bet budinčios mirties.

Agota Svirskienė, kadaise Pakišale pravardžiuota, mirė vasaros pradžioj, kai paūliais jau skleidėsi ievynai ir ulbavo volungės. Laidojo bemaž visas kitos pusės kaimas – pasirodė, jog visiems kažkuo artima ir brangi buvo Agota, tiek iškentus ir ištvėrus.

Patys žmonės suruošė Kasparui ir Bladziai gedulingą vakarienę, ilgai sėdėjo, mirusiosios širdies gerumą prisiminė, niekas nebuvo girdėjęs iš jos lūpų nė vieno blogo ar pikto žodžio, o ar ji, našlaitė, kalta, kad nuo mažumės buvo priversta per žmones eiti, neduok Dieve kitam tokio likimo, bet moteris ištvėrė, atnešė iki galo tą baisią gyvenimo naštą.

Salovartės dailidei Juliui Svirneliui teko drožti naują lentelę, nes senoje jau nebuvo vietos, o išdrožęs, Kasparo paprašytas, pirma įrašė ne Juliją, ne Vitų, bet Agotą, nes ji čia buvus šeimininkė:

Agota Svirskienė, 1916–1971

Per vakarienę Nastė, gal vienintelė kaimo moterų niekada Agotos už akių neapkalbinėjus, niekada jos Pakišale nevadinus, prisiminė, kokia išdidi ir šumna gulėjusi mirusioji ant balta marška užtiesto stalo. Apvilkta metų metus išsaugota gražiausia Julijos suknia, juoda, mėlynom ir geltonom gėlytėm, veidas lygus, be raukšlelės, kaip jaunamartės, pirštai ilgi, nenusidirbę, prie šilkinių siūlų įpratę, o dar tos Julios lakierkos. Nors visos žinojo, jog Kasparui teko batelių kulnis prapjauti, nes netilpo didelės Agotos pėdos.

Aštuonios mirtys – lyg kažkokia nematoma sauja pasėtos kaip aštrių dagių sėklos, kad sudygtų ir pražystų didžiulio sielvarto žiedais.

Pasakoja, Bladzią, savo Roželės nesulaukusią, pasikvietė skerdžius Pranelis, vis dar ganantis ūkio bandą. Kaimą pasiekus žinia, kad piemenė elgiasi gražiai, nelaksto pakrūmėm, neieško „bravorų“, nesitampo su traktoristais, budi viename bandos kampe, senis skerdžius – kitame, be to, Pranelis buvo įsitaisęs gudrų šunelį, kuris, apie bandą sukdamas ratus, net įpykusį bulių nuramindavęs.

Vieną vėlyvos vasaros rytą kaimo moterys susiruošė į kitą upės pusę mėlyniauti, nes čia daugiau pelkių, o žmonių – nesutiksi. Perėjo, viena kitą prilaikydamos, visai jau bebaigiančiomis supūti ar iškristi liepto lentomis, nežiūrėdamos į sūkuriuojantį vandenį – juk Merky reta moteris išdrįsdavo skaras velėti, toks joms baisus tas upės šniokštimas, tik ir besitaikantis žmogų įtraukti, – užkopė bemaž išnykusiu stačiu taku į skardį ir sustojo kaip į žemę įkastos.

Pirkios langai ir durys skersai, išilgai užkaltos lentomis, tvartelio stogas įdubęs, sodelio obelys pasvirusios, padžiūvusios, nei vištos, nei ožkos ir šiaip nė gyvos dvasios. Moteros, supratusios, kad Kasparas Žuraulia pirkią bus apleidęs, išėjęs – juk buvo įpratęs siuvėjaudamas per žmones eiti, kur tik siuvamoji būdavo nupirkta. Priėjusios prie langų, moteros mėgino pro lentų plyšius pažvelgt į vidų, mat ne vienai rūpėjo, ar Žuraulia išeidamas pasiėmė ir Julijos paliktą mašinikę. Stiklai apmusiję, dulkini, viduj niūri prietema – neką įžiūrėsi. Tačiau blizgančios siuvamosios dalys tikrai švytėtų, jų rūdys niekada neimdavo. Bet prie lango į miško pusę, kur ant nedidelio stalelio stovėdavęs brangus daiktas, buvo tuščia, tik prie krašto dulkių sluoksnis gal buvo kiek plonesnis. Moteros supratusios, kad Kasparas Žuraulia bus mašinikę išsinešęs, gal į Norulius, iš kur buvo atėjęs, gal nutaręs kokį pirkios kampą pas žmogų nusisamdyti ir vienoj vietoj sėdėdamas švarkus, kelnes ir kailinius siūti. Žinojo moteros, jog netrukus viskas paaiškės, nes šiluose gandas greičiau už gegulę lakioja, tad pasieks ir jų kaimą. Dar pastovėjo, prisiminė Agotą ir nutarė – ko iki šiol niekada nebuvo dariusios, tokios jau gūdžios joms atrodė tos senos kapinaitės, lyg Viešpaties angelų apleistos ir užmirštos – aplankyti Agotos ir Vitaus kapą. Surado nesunkiai, nes Salovartės Juliaus Svirnelio išdrožta lentelė, nors iš kraštų jau ir papilkėjus, pilkųjų kerpių grobiama, vis dar švietė šviežiu medžiu.

Lentelė švietė pro tankią erškėtrožių lapiją – jokios žolės ar dilgėlės, tik laukinių rožių keras tokiais dideliais žiedais pražydęs, kad moterys net nustebusios, nes tokių žiedų erškėtrožė nekrauna, visada tik smulkius, su keliais žiedlapiais, kurie kaipmat, vėjui papūtus, nubyra.

Stovėjo nustebusios, kol Nastė, vienintelė anomis dienomis ubagę Pakišalę apiprausdavus, pavalgydindavus ir savo švariomis skaromis aprengdavus, šermenų vakarą graudžiausiai verkus, tyliu balsu nepasakius:

Ir visos supratusios, kad Nastės teisybė.

Pasakoja, į kitos vasaros pabaigą kaimo žmonės pastebėję, kad anoj Merkio pusėj ant skardžio, kur smenga į žemę buvus Vitaus Svirskio pirkia, vėlyvais vakarais sužibanti ugnelė, tai stipresnė, šviesesnė, tai nusilpus, vos pastebima. Tačiau nė vienas vyras, moterų varu varomas, taip ir neišdrįso pereit lieptą, užkopti į skardį ir bent pro lentų, kuriomis užkaltas langas, plyšį pažvelgt, kas gi ten ugnį žibina.

Bailesnės širdies moteriškos jau spėliojo, ar tai tik nebus Julijos dvasia, ateinanti su žvake ir ieškanti savo lakierkų, kuriomis pati norėjusi būti apauta, bet Vitus pagailėjęs tokį gerą daiktą žemei atiduoti, tad apavęs gražiais bateliais, bet visgi ne tais, kuriuos Julia tik šventą dieną avėdavo, – net į bažnyčią nešdavos rankoj ir tik netoli šventoriaus apsiaudavusi, skaros kampu nubraukdama menkiausią dulkę.

Ugnies paslaptis išaiškėjo visai netikėtai. Tokia prie pat upės gyvenanti našlė Navickienė, nešiojanti labai storo stiklo akinius, nes beveik akla, išsiruošė į kitą krantą mėlyniaut. Moteris jau metuose, tad sunkiai įkopė į skardį, užduso, prisėdo ant akmenio netoli nuo Vitaus pirkios – moteris dievobaiminga, tačiau dvasių nebijanti, nusiėmė akinius, bliuzelės skvernu nušluostė aprasojusius stiklus ir jau taikėsi virveles vėl už ausų užsikabinti, kai išgirdusi žmonių balsus. Tokioj gūdžioj vietoj – čia po Agotos mirties ir Kasparo išėjimo jokio žmogaus koja nebuvo žengus, tik tąkart, kai smalsios kaimo moterys buvo prislinkusios įsitikinti, ar Žuraulia išsinešė sidabru blizgančią kraitinę Julijos siuvamąją.

Nejauku pasidarę Navickienei, tai tris kartus persižegnojo ir nekrutėdama laukė, kas bus.

Balsai artėjo ir ūmai iš avietyno išlindusi Agota su kažkokiu dziedu, iš tolo kiek panašiu į Perlojos ūkio skerdžių Pranelį. Moteris aukšta, ilganosė, ilgų rankų, per petį – maišelis, basnirčia į kaliošiukus įsispyrus, ir balsas kaip tik Agotos, kai ji anomis dienomis ubagaudama per žmones vaikščiodavo – duslus, šiurkštus, nors minkštas, ne aršus, tik vėliau Vitaus Svirskio pirkioje tarsi prašviesėjęs ir tapęs skardžiau skambančiu.

Navickienei net šiurpai nuvirvėję per nugarkaulį – nei bėgt, nei pagalbos šauktis, niekas neišgirs, visi savo darbais apsivertę, Vitaus pirkią seniai užmiršę, o jei ir pakeliantys žvilgsnį į skardį kitoj upės pusėj, tai regintys tik juodalksnių viršūnes ir per dangų slenkančius debesis, gal dar lėtai plasnojantį pilkąjį garnį čėplių ar vis dar tą pačią, sakytum, amžiną, juodvarnių porą.

Ir tik tada, kai tie du ubagai prisiartino prie pirkios slenksčio, Navickienė atpažinus Agotos Bladzią, prieš daugelį metų gavusią Svirskytės pavardę. Už jos – per pusžingsnį atsilikęs – stovėjęs Perlojos skerdžius Pranelis, jau bemaž visai susenęs, taip pat su terba per petį. Bladzia, gal ir nepastebėjus žolyne ant akmenio sėdinčios senės, užlipo ant slenksčio ir suėmus dvi lentas jas pakėlė tiek, kad padarytų siaurą įėjimą į pirkios priemenę. Tuomet Navickienė ir neišturėjus – sukaupus drąsą, aiškiu balsu pasakius: Labas, Bladziula, tai vis keliauji kaip motka, amžiną jai atilsį, bet kam tau, vaikeli, tokis senas, susikūprinęs dziedas?

Pasakoja, Pranelis tik šmurkštelėjęs pro plyšį ir išnykęs pirkioj, o Bladzia, įsirėmus rankom į šonus, atsitiesė kaip šatra, išpūtė akis ir, nusišiepus bedante burna, aiškiais žodžiais pasakius: Nežinai, teta, kas yra meilė. Ir pakartojus: Nežinai, – sulinko ir, skardžiu balsu nusikvatojus, prapuolė plyšio tamsoj.

Navickienę nuo šių Bladzios žodžių toks juokas užpuolė, kad ji nusiėmė nuo nosies akinius ir, skaros kraštu šluostydama aprasojusius, įskilusius stiklus, taip pat ir juoko ašaras nuo skruostų, pusbalsiu kartojo: Nežinai, teta, kas yra meilė… Nežinai, teta, kas yra meilė…