Levas Kovarskis. Šokių mokytojos laidotuvės

2008 m. Nr. 8–9

Levas Kovarskis gimė 1950 m. Vilniuje. 1973 m. baigė medicinos studijas Vilniaus universitete, vedė ir su žmona išvažiavo dirbti į mažą pietų Lietuvos miestelį. Vėliau grįžo į Vilnių, tapo psichiatru ir psichoterapeutu. 1990 m. L. Kovarskis kartu su nedidele grupe bendraminčių išvažiavo į Helsinkį studijuoti psichoanalizės.
Šiuo metu dirba Helsinkyje psichiatru, psichoterapeutu ir psichoanalitiku. Visada domėjosi grožine literatūra, jaunystėje norėjo būti rašytoju, bet tam, anot paties L. Kovarskio, „sutrukdė noras moksliškiau pažinti žmogaus sielą; prireikė laiko suvokti, kad gera grožinė literatūra giliausiai ją ir atspindi“. „Metai“ L. Kovarskio prozą spausdina pirmą kartą.

 

Apsakymas

Stovėjau žydų kapinėse, laidojome šokių mokytoją. Pasimirė gana jauna, paliko vyrą su trim vaikais, mažiausiajam sukako aštuoneri. Žmonių grupelės stovėjo prie kažkokio pastato, primenančio koplyčią be kryžiaus, kuriame buvo pašarvota mirusioji, daugelis atsisveikinančiųjų buvo viduj, bet visi ten netilpo. Apeigų pabaigos belaukiant prailgo, tačiau visų veidai tebebuvo rimti, net vaikų. Paskui du vyrai, užsidėję kipas (taip ir nesupratau, ar jie irgi žydai, ar ne), atvežė karstui padėti vežimėlį keturiais ratais: du – dviračio, kiti du – vaikiško vežimėlio.

Aš protu mirusiosios ir jos šeimos gailėjau, bet širdim nieko nejaučiau. Viskas man čia atrodė keista. Stovėjau tvarkingai, stengiausi rankas laikyti priekyje, nors tai nebuvo patogu ar man įprasta, retsykiais su žmona persimesdavau keliais žodžiais.

„Protoplazmos maišeliai, galvojau sau, genų pagaminti iš purvo ir Saulės šviesos. Šį kartą Žemei atsigręžus šia puse į Saulę (turėjau galvoje „išaušus šiai dienai”), maišelių būrelis apsitraukė šviesą sugeriančiu audiniu (beveik visi buvo juodais drabužiais, tik mano kelnės buvo šviesios, aš dėl to šiek tiek gėdijausi) ir susibūrė šioje vietoje. Kas juos verčia taip daryti? Tik jau ne gravitacinė ir ne elektromagnetinė jėgos, kurios Pasaulyje yra esminės. Tačiau kaip tos esminės jėgos taip sudėliojo atomus ir susuko laukus, kad visi čia susirinkę maišeliai dabar beveik vienodai raukia savo paviršius (liūdnus veidus) ir tuoj užkas į žemę vieną užvakar nustojusį judėti?”

Matyt buvau pradėjęs perdėm dėmesingai apžiūrinėti žmones, nes vienas vyras įsistebeilijo į mane, o paskui, liūdnai šyptelėjęs, vos pastebimai man linktelėjo. Aš taip pat linktelėjau. Man reikėjo eiti į jau seniai sutartą susirinkimą. Šokių mokytoja užvakar krito negyva per pamoką, tad, kai tariausi dėl susirinkimo, negalėjau to numatyti. Bet, galvojau, laidotuvės – gerbtina priežastis, galiu kiek vėluoti, visi supras. Būtų gerai paspausti ranką našliui ir vaikams, pažiūrėti jiems į akis. Nors ką ypatinga jose pamatysi? Nuleidau žvilgsnį į žemę ir toliau sau mąsčiau.

„Tiksliau pagalvojus, tai jie – net ne protoplazma ir ne atomai, tik šiaip neapibrėžtos bangelės; egzistencijos tikimybė jiems tapo tikrove tik dėl to, kad jie vienas kitą pažino. Taip bent jau aiškina kvantinė fizika. Jų kaip ir nėra, jie – tik sustingusi tikimybė.”

Čia mintyse susipainiojau, nes žmona atkreipė dėmesį į mūsų seną pažįstamą, kurios aš jau nepažinau, paskui staiga iš koplyčios pradėjo virsti žmonės, netrukus turėjo išnešti karstą. Daugumos veidai – nesupratau, ar nuo tvankumo, ar nuo jausmų, – buvo įraudę, visi laidotuvininkai elgėsi labai santūriai, atrodė liūdni, kelios moterys verkė ir tuo iš kitų išsiskyrė. Žmona pasakė, kad šokių mokytoja buvo mėgstama ir kad tos moterys tikriausiai yra jos mokinės.

„Aha, stebėdamas vienos moters ašarotą veidą pamaniau, iš šito varva sūrus vanduo.” Mintis man pačiam pasirodė pernelyg šiurkšti, šventvagiška. Juk žinojau, ką ta moteris jaučia, spėjau, kad ji galvoja apie mirusiąją ir kad jos mintys sielvartingos bei skaudžios. Tuo metu mąsčiau apie juodą visatą ir per ją sklindančias spalvingas bangas, apie tolimas žvaigždes ir galimą Dievo buvimą – kažko, kas žino, kaip kas ir dėl ko yra, net gali šį tą pakeisti. Ta verkianti moteris ir juodas vežimėlis ant ratukų, koplyčios stogas ir saulės šviesa, ir mudu su žmona, greitai ir netikėtai pasenę, ir mūsų duktė, kuri kažkada lankė mirusiosios pamokas, – viskas buvo Jo sugalvota ir stebima. Apsireiškiąs mums tik neaiškiu ilgesiu, Jis vilnijo per mūsų kūnus bei mintis ir viską žinojo.

„Per gražiai ir per mistiškai, pagalvojau. Niekam nėra įrodymų.” Mat kadaise įsivaizduodavau, kad netrukus galėsiu visa tai nepriekaištingai logiškai išdėstyti, juodu ant balto užrašyti taip, jog niekam neliktų abejonių, priešingai, visiems pasidarytų aišku, kas yra teisybė ir gyvenimo tikslas. Aš ir dabar galvojau, kad galėčiau tai padaryti, tik trūksta laiko. Jį atima kasdieninis darbas, pinigų kalimas. Tai, jog tokiam svarbiam reikalui – gyvenimo prasmės supratimui – galėtų trūkti laiko, atrodė neįtikėtina ir žadino blogą, depresinę, nuojautą, kad ir aš pats esu protoplazmos maišelis.

Duktė neatėjo į laidotuves. Ji nenorėjo (niekad artimai su mirusiąja nebendravo) ir mudu su žmona nemanėm, kad jai būtina dalyvauti. Šie samprotavimai priminė man senelės mirtį ir laidotuves, į kurias nėjau (taip nusprendė mano mama), nors giminaičiai stebėjosi – nebebuvau mažas, man buvo sukakę vienuolika metų. Senelė ilgai sirgo demencija, dažnai nesuprato, kur esanti, porą kartų pasituštino kambary, kelis sykius gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, kur dvokė šlapimu ir prakaitu, ligoniai, aprengti smirdančiomis, nudėvėtomis pižamomis, vaikščiojo ant kalniuko mažame kieme, užtvertame metaliniu tinklu, ir beprotiškai elgėsi – penktojo dešimtmečio pabaigoje psichotropinių vaistų dar nebuvo. Aš su tarnaite porą kartų lankėme senelę ligoninėje (vėliau dažnai pagalvodavau: kodėl lankiau ne su mama?). Buvau mylimas senelės anūkas, ji mane, galima sakyti, užaugino, bet aš jos retsykiais nekenčiau, ir kai ji susirgo silpnaprotyste, kai kartą (gal du) likome kambaryje dviese, rodžiau jai liežuvį ir visaip iš jos tyčiojausi, senelė žiūrėjo į mane nesuprasdama, kodėl taip darau (tai mačiau iš jos akių), ir (taip tada jaučiau ir iki šiol manau) galvodama, ar patyčios jai tik vaidenasi, ar jas tikrovėje regi. Kitaip tariant, variau ją iš proto tiesiogine šių žodžių prasme.

Kai dabar kapinėse vėl visa tai prisiminiau, širdgėla taip smarkiai suspaudė man širdį, jog protu neaprėpiau kaltės jausmo ir minčių apie genus, atomus bei tikimybių bangas. Apsidairiau, kad prasiblaškyčiau.

– Lauki F? – paklausė žmona.

– Taip, – atsakiau, nes iš tiesų minioje akimis ieškojau F.

– Jie tikriausiai tebėra viduj, – tarė žmona.

Aš ir pats maniau, jog jis su Rb (F mergina ir mano žmonos drauge) koplytėlėje klausosi kalbų, bet vis tiek jo dairiausi, kad negalvočiau apie senelę.

Žmonės vis dar plūdo iš koplytėlės lauk, mudu pasitraukėme, kad jiems būtų kur stovėti. Laidojimo bendrijos (yra tokia žydų bendruomenėje) nariai išėjo rimtais veidais, vis ką nors patvarkydami, įkandin jų – stora apsiverkusi moteris, kaip vėliau paaiškėjo, geriausia mirusiosios draugė, globojusi pastarosiomis dienomis našlaičius. Tuojau tarp durų pasirodė karstas ir jo nešikai: velionės vyras, vyresnis sūnus, keli kiti vyrai. Velionė turėjo daug sverti, buvo stambi moteris, kadaise dėl to stambumo jai teko palikti baletą. Tad vyrai ėjo palinkę, diržai buvo įsirėžę į juodus švarkus. Pagalvojau: „Jiems sunku nešti, tai jiems trukdo įsijausti į momento tragiškumą ir dėl to jie turėtų jaustis nepatogiai, kaip aš dėl savo šviesių kelnių.” Kartu prisiminiau: prieš daugelį metų, kai mirė mano geriausias draugas, netikėtai (net sau) žmonai pasakiau: „Mano draugas toks ir toks (ištariau draugo vardą ir pavardę) vakar pakratė kojas”, ir nusijuokiau. Tuomet žmona manęs nesuprato. Dabar, pagalvojau, tikriausiai suprastų.

Pamačiau F. Jiedu su Rb, nešami iš koplytėlės virstančios minios, slinko ratu ir netrukus atsidūrė šalia mūsų. Linktelėjome vieni kitiems santūriai, nors tai ir nebuvo paprasta, nes džiaugiausi matydamas draugus. Matyt, ir jie džiaugėsi, kitaip vargu ar būtų atsidūrę taip arti mūsų. Pažvelgiau į F veidą, norėjau pamatyti, kaip jam sekasi rimtį išlaikyti. Gerai sekėsi, jis apskritai nei vaidina, nei per daug įsijaučia, nežinau, ką jis iš tikrųjų galvoja ir jaučia šitokiais atvejais, turiu galvoje, kiek leidžia sau galvoti ir jausti tai, kas galvojasi ir jaučiasi. Užtat Rb stovėjo atvirai skausmingu veidu, nors numaniau, kad nekantrauja aptarti su mano žmona šokių mokytojos mirtį, jos paskutines dienas, vaikų reakcijas ir panašiai. Atsigręžiau į žmoną. Iš jos veido nesupratau, ką ji jaučia, atrodė įsitempusi ir įsiklausiusi į save. Spustelėjau jos alkūnę ir pažvelgiau į karsto nešikus. Mokytojos vyras buvo plikai nusiskutęs plaukus, vis dėlto kipa laikėsi ant pakaušio. Duktė ašarojo, vyresnis berniukas buvo rimtas, jaunesnis atrodė suglumęs.

„Ir kaip tat yra visatoje, – galvojau, – juk tuoj spausiu pažįstamiems rankas, kalbėsiu, keisiu veido išraišką, kitaip tariant, judinsiu kūną, kiti judins savo kūnus ir, nors tiesiogiai mūsų kūnai vieni kitų nelies (išskyrus rankų paspaudimus), visas šis protoplazmos šokis bus gražiausiai suderintas. Tą dermę sukurs ne mechaniniai kūnų susilietimai ir ne sklindančios bangos (nors žmonės, žinoma, kalbėsis), bet jausmai ir mintys, kurias, tikimės, spėsime slypint judesiuose ir ištartuose žodžiuose. O spėliosime pagal analogiją: mes patys taip elgtumėmės dėl to, jog šitaip galvotume ir jaustume (čia tai bent epistema!). Tačiau jausmus ir mintis sukelia kalio, natrio bei kalcio molekulių judėjimas mūsų neuronuose, transmiterių koncentracija sinapsėse, o tos molekulės susidaro iš atomų, šie – iš dar mažesnių dalelių, kurios jau yra ne dalelės, bet bangos, bent jau tol, kol aš jų nesustabdau savo pažinimu, kitaip tariant, pats jų nesustingdau (arba kiti nesustingdo). Tada tos bangos pavirsta dalelėmis ir visu Pasauliu, ir mes tai vadiname gyvenimu. Tik kodėl jis pasibaigia?”

Apskritai mintis buvo teisinga, bet labai jau ilga, raizgi ir tarytum „apie nieką”. Stebėdamas, kaip juodi kūnai juda įkandin vežimėlio su karstu, paklausiau savęs, kam man tos minties iš viso reikia, kodėl nenoriu matyti liūdinčių žmonių, atsisveikinančių su mirusiąja? Kam man tie atomai? Pirmiausia man – tarsi atsakymas – toptelėjo mintis, kad sergu vėžiu. Šis atsakymas į daugelį panašių klausimų man jau įprastas. Šį kartą mintis apie vėžį labai jau aiškiai rezonavo su laidotuvėmis. Ir vis dėlto ji toptelėjo netikėtai, todėl mane kiek sukrėtė. Iš tikrųjų mane žeidė toks akivaizdus ryšys tarp mirties baimės ir filosofavimo. Numaniau, kad ši baimė gali būti visų filosofijų priežastis. Jau seniai įtariau: filosofų slaptas tikslas – įrodyti, jog mirties iš tikrųjų nėra. Aš netikiu pomirtiniu gyvenimu, kaip paskutinis įrodymas netikėti man buvo vėžio operacija, tiksliau – narkozė, po kurios pabudęs klausiau, ar tuoj operuos. Sužinojęs, jog operacija jau atlikta, pagalvojau, kad jos metu galėjau numirti, nejučia išnykti. Tačiau nenoriu tikėti, jog pasibaigs Viskas. Kaip rašo dabartiniai filosofai, tai man yra kontraintuityvu (prieštarauja intuicijai). Jie, filosofai, mano, kad intuicija yra vertingas pažinimo instrumentas, bet aš tuo abejoju. Prisiminkime kad ir intuityvų spėjimą, jog sunkus daiktas krinta greičiau už lengvą. Galilėjus (ar kas kitas) įrodė: taip nėra. Antra vertus, kad ir ką jis būtų įrodęs, visi žino, – nuo krintančio sunkaus daikto būtina greičiau pasitraukti, tad šiuo požiūriu intuicija neapgauna. Bet rėmiausi ne vien intuicija, negalėdamas tikėti, kad pasibaigs Viskas. Juk ir dabar dalyvavau eiliniame eksperimente, įrodančiame, jog taip nėra: mokytoja mirė, mes ją laidojome, aš stovėjau ir galvojau, bijojau vėžio ir filosofavau – kaip sakoma, cogito ergo sum. „Net išmintingiausias nesupras”, – prisiminiau Ekleziasto išvadą. Širdies gilumoje laikiau save vienu išmintingiausių žmonių ir iki šiol tikėjau, kad galiu suprasti, bet dabar pradėjau tuo abejoti. Ar aš iš tiesų suprasti norėjau, ar tiesiog geidžiau, jog viskas būtų kaip nors kitaip, negu yra dabar, – net ir tuo suabejojau.

Tas noras, kad būtų kitaip, man priminė per televizorių matytą tigrę. Ją miške buvo užspeitę medžiotojai, norėjo pagauti zooparkui, ruošėsi užmesti tinklą, bet tigrė manė, kad ją tuoj užmuš, buvo besusitaikanti su šia lemtim – lėtai gulėsi ant pilvo ir plačiai atmerktom akim žiūrėjo tiesiai į kamerą. Tas jausmas ir mintis „jau Viskas” (noras, kad būtų kitaip) atsispindėjo jos akyse, visam snukiui suteikė tokią išraišką, kurią, man rodės, kiekvienas turėjo suprasti. Maniau, medžiotojams derėtų pasitraukti. Žinojau, jog pati tigrė, pamačiusi tokią stirnos snukio išraišką, nepasitrauktų, bet ramiausiai ir gal net pasimėgaudama stirnelę užmuštų. Ir aš kartais gaudau žuvį vien tam, kad pajusčiau kitame valo gale judesius, reiškiančius tą patį, ką reiškė miške užspeistos tigrės snukis.

Paprastai per laidotuves stoviu šalia duobės – noriu geriau matyti apeigas, stipriau jausti. Iki šiol dalyvaudavau tik labai artimų žmonių laidotuvėse, todėl man savaime garbinga vieta prie kapo atitekdavo. Porą kartų net pirmą žemės grumstą į duobę mečiau. Apie laidotuves ir jų papročius kažkada norėjau parašyti esė. Mat žinojau, kad dauguma papročių yra kilę iš maginio mąstymo, jų tikslas – apsisaugoti nuo mirusiųjų pykčio ir keršto. Pavyzdžiui, garsiai raudoti reikia todėl, kad įtikintum mirusiuosius, jog jų mirtimi tikrai nesidžiaugi (nors iš tikrųjų dažnai džiaugiamasi palikimu, tuo, kad pats dar esi gyvas, ir pan.). Raudos neužtenka – kuo artimesnį žmogų laidoji, tuo daugiau visokių jausmų patiri. Todėl ant kapo reikia užritinti sunkų akmenį, kad velionis neprisikeltų. Esu skaitęs ir apie vadinamąsias racionalias priežastis – kad žvėrys nesuėstų, kad ligos nepriliptų. Bet juk ir nuo žvėrių mirusysis buvo saugomas dėl to, jog „sveikas” nukeliautų į aną pasaulį. Ir jam geriau, jei nukeliaus ten nepažeistu kūnu, ir gyviesiems ramiau. Vaikystėje, prisimenu, pasakojimas apie nupjautą juodąją ranką man buvo vienas baisiausių. Anais laikais žmonės ligas suvokdavo kaip mirusiųjų kerštą. Dar: po mirties paprastai keliama puota, artimieji kartu valgo. Manoma, šis paprotys išliko nuo tų laikų, kai gentainiai kartu suvalgydavo mirusįjį, gal net patys jį nužudę. Per šermenis prie mirusiojo būtina budėti, matyt, bijoma, kad neprisikeltų. Po laidotuvių reikia tam tikrą laiką gedėti, tikima, jog velionio siela tuo metu dar nerimastingai klaidžioja po apylinkes ir pavydžiai stebi artimuosius. Kai liūdi, turi nieko neveikti, nevalgyti, barstyti plaukus žemėmis ar pelenais, plėšyti nuo savęs drabužius. Matyt, dėl to, kad įtikintume mirusįjį, jog ruošiamės įkandin jo iškeliauti, nes gyvenimas be jo mums nemielas, kitaip sakant, dėl to, kad jis mums nepavydėtų. Atrodo, pavydas yra išskirtinis mirusiųjų charakterio bruožas. Net artimiausieji (ypač jie), kai numiršta, pasidaro pikti, pavydūs, kerštingi ir klastingi. Dar yra paprotys per gedulą uždengti namuose veidrodžius. Spėju, kad netyčia nepamatytum atspindyje nederamai linksmos savo veido išraiškos. Reikėtų kada nors paskaityti apie tai plačiau. Visi tie papročiai ir jų kilmė yra gerai ištirta. Pabandžiau prisiminti, ką Frezeris apie tai rašo „Aukso šakoje”, bet nieko neprisiminiau, baisiai jau stora knyga.

„Šiaip ar taip, pagalvojau, papročiai yra vientisi, daug ką paaiškina jausmais, santykiais, ateitį supina su praeitim. Animizmas, prisiminiau terminą, ne, pasitikslinau, panpsichizmas, va kaip tai vadinasi.”

– Dieve, – sumurmėjau, – koks tu nuobodus!

– Ką? – atsisukdama paklausė žmona.

Man jau reikėjo skubėti, susirinkimas – po dvidešimties minučių, maždaug tiek užtrukčiau į jį nuvažiuoti. Tai pasakiau žmonai.

– Važiuok, – tarė ji, – apeigos dar ilgai tęsis.

Aš stebėjau šokių mokytojos vyrą. Jis iš prigimties nebuvo žydas, priėmė judaizmą, kai vedė šokių mokytoją, gal net daug vėliau, aš tiksliai nežinojau ir nenorėjau dabar to klausti nei žmonos, nei Rb. Vyras kažką darė prie kapo duobės, bent jau greitu žingsniu nuėjo į kitą jos pusę. Našlio veidas, priešingai nei daugumos laidotuvininkų, nerodė jokių ypatingų jausmų, buvo dalykiškas, gal kiek susimąstęs ir pabalęs. Aš dėl to pajutau jam simpatiją. Prisiminiau, kartą per vieną žydų religinę šventę kažkur svečiuose jis, užsidėjęs ne kipą, bet skrybėlę, labai greitai ir, matyt, taisyklingai hebrajiškai meldėsi, laiku ir vikriai darė viską, ko reikalavo apeigos – paėmė taurę, nusiplovė rankas ir t. t. Atrodė truputį juokingai. Tuomet aš jo dar nepažinojau. Skrybėlė, vikrumas apeigose ir nežydiški veido bruožai nelabai tarpusavy derėjo. Taisyklinga (jei tik ji buvo taisyklinga – aš visai nemoku hebrajiškai ir nepraktikuoju jokios religijos) kalba ir apeigų žinojimu jis džiaugėsi ir didžia–vosi lyg koks geras futbolo žaidėjas, rodydamas vaikams kamuolio valdymo triukus. Neprisimenu, ar jo, ar kito pažįstamo – irgi priėmusio judaizmą olandų bankininko – aš paklausiau, kodėl jis tai padarė. Man atsakė, kad judaizmas yra nuoseklesnė ir aiškesnė religija. Mintyse ilgai vartaliojau tą atsakymą. Galiausiai priėjau išvados, kad abu jie pakeitė religiją dėl to, jog to norėjo jų žmonos. „Ak, tos žmonos žydės! – pagalvojau. – Yidishe mamės.” Žodžiai yidishe mamė visada spusteldavo širdį. Tam, kas tokią mamę yra turėjęs, jie skamba kaip idioma – posakis neišverčiamas tiems, kurie tokios mamės neturėjo. Akimirksniu pagailo, kad duktė neturi yidishe mamės. Akies kampeliu dirstelėjau į žmoną, pagalvojau apie jos ir dukros santykius ir giliai atsidusau: ne, niekuo, išskyrus nerimą dėl dukros, ji neprimena yidishe mamės; duktė, garbė Viešpačiui, auga kur kas už mane sveikesnė.

Mano motina mirė prieš septynerius metus. Aš spėjau atskristi kelios valandos prieš jos mirtį. Kai įėjau į kambarį, ji sunkiai, kriokdama kvėpavo, plaučiuose gargaliavo skystis. Dvi ją slaugiusios moterys puolė man aiškinti, kad ji guli be sąmonės jau kelios dienos, anksčiau vis prašėsi namo, o kai jai atsakydavo, jog ji ir yra namie, purtydavo galvą ir vėl kartodavo: noriu namo. Jau keleri metai motinai progresavo silpnaprotystė, ir moteriškės pasakojo apie norą namo kaip apie eilinį demencijos požymį. Aš jų klausiausi ir nekantriai laukiau, kad jos išeitų. Mamos noro namo aš nelaikiau silpnaprotystės požymiu. Esu vienturtis, jau daug metų gyvenau toli, mamą aplankydavau retai, o ji kelis pastaruosius mėnesius sapnuodavo savo tėvus, brolį ir prieš karą turėtus namus Kaune arba vaikystės namus Šilalėje. Pagaliau moterys išėjo. Aš paėmiau mamą už rankos ir tariau: „Mama, tai aš, aš atskridau.” Ji giliai atsiduso, atsipalaidavo, bet netrukus ir vėl pradėjo gargaliuoti. Tebelaikiau ranką, kažką kalbėjau, ji niekaip nereagavo, ir tai man buvo itin keista, sunkiai pakeliama. Kadaise kažkas man buvo sakęs, jog labai baisi yra skenduolio mirtis, taip pat ir mirtis nuo plaučių uždegimo. Žiūrėdamas į ją apie tai galvojau. Paskui išsiviriau kavos ir vėl atsisėdau prie mamos lovos. Galvojau apie eutanazijos teisėtumą ir nusprendžiau, kad ne, ji – neteisėta. Mama vis kriokė, gargaliavo ir nekreipė į mane jokio dėmesio. Prisileidau į vonią karšto vandens ir į ją atsiguliau. Pro uždarytas vonios kambario duris girdėjau, kaip mama kriokė, galvojau, pašoksiu, jei garsas pasikeis. Neprireikė. Išsimaudęs vėl sėdėjau šalia mamos. Vakare kažkuriuo momentu ji nustojo kvėpuoti.

Papurčiau galvą ir apsidairiau. Prie kapo duobės tebevyko apeigos, mirusiosios vyras kiek pabalusiu veidu žiūrėjo į duobę. Darbininkai su kipom ant pakaušių nulipo nuo smėlio krūvos ir pradėjo leisti karstą į duobę. Sunkumas užgulė man širdį, prisiminiau Homerą, kuris, rašydamas apie prašmatnias Hektoro laidotuves, mini raudoti prisakytas tarnaites. Jis rašo, kad tarnaitės, viešai apraudodamos Hektorą, iš tiesų aprauda savo dalią. Man jau tada, jaunystėje, ši mintis pasirodė gili.

Dabar aš, stovėdamas tamsiai apsirengusių žmonių minioje, suvokdamas virš manęs ir po manimi (anoj pusėj Žemės rutulio) plytintį dangų (su žvaigždėmis, kvazarais, juodosiomis skylėmis, matomais ir nematomais spinduliais, bangomis, erdvėlaikiu, stringais), kuriame veikia Niutono, Kopenhagos, tikimybės, chaoso, setų teorijų ir kiti fizikos bei matematikos dėsniai, aš įkyriai rutuliojau mintį apie jėgą, kuri jungia mano suspaustą širdį su pabalusiu velionės vyro veidu, žemės gniūžto dunkstelėjimu į karsto dangtį, žmonių skruostais riedančiomis ašaromis ir nuleistomis galvomis. Ši jėga jungė raudančias tarnaites su Achilu, Homeru ir manimi, dabar dalyvaujančiu šokių mokytojos laidotuvėse. Jau seniai supratau, kad absurdiška įsivaizduoti tą jėgą esant kitokią nei kitos, pavyzdžiui, traukos ar elektros. Dabar buvau bepradedąs įtarti, jog ji gali būti esminė, nesuprantamu būdu svarbiausia Pasaulyje. Mene, anot Rn, svarbiausia – perplėšta širdis. Aš laikiausi tos pačios nuomonės.

„O! – nusistebėjau. Vėl mąstau apie meną!” Tai mane suerzino. Mintys apie priežastingumą, jungiantį į visumą fizinį pasaulį ir žmonių sielas, kas kartą beprotiškai išsidriekdavo mano mąstymo laukuose.

Namie turėjau daug Rn ir L darbų. Kad ir kur būčiau gyvenęs, jie šildė namus, taip kaip kažkada šilumos gimtajam miestui teikė giminaičiai ir draugai. Tai supratau tik po daugelio metų, kai vienas miestas, kuriame gyvenau, taip ir liko svetimas, jo gatvės man buvo šaltos, nežadino atminties. Tačiau iki šiol dar neatsakiau į klausimą, ar Rn ir L menai man yra tokie svarbūs, kad juose yra perplėšta širdis, ar priešingai – man užgauna širdį prisiminimai apie kartu su šiais menininkais išgyventą praeitį. Šią estetikos mįslę įminiau taręs, jog atsakymas į šiuos klausimus yra vienas ir tas pats. Pairusi visuma (šiuo atveju – draugystė) ilgisi savo vientisumo – tai ir yra perplėšta širdis. Didžiavausi šia išvada. „Ak, tie genties sapnuotojai! – galvojau. Sokratas buvo teisus: poetai ne patys rašo, bet jų ranką demonas vedžioja.”

Genties sapnuotojais vadinau menininkus ir rašytojus. Maniau, jie buvo jautresni žmonės, prisiėmę misiją įkvėpti gentainių protus ir jausmus vienam svarbiam tikslui – medžioklei, kelionei, mūšiui. Tam neužteko suvokti ir išreikšti bendrą geismą. Reikėjo tą suvokimą bei geismą dar ir pateikti taip, kad jis užgožtų baimes ir abejones, suvienytų genties žmones su supančiu pasauliu, visais įmanomais ryšiais susietų geismą ir jo objektą. Geidžiamą tikslą reikėjo pažinti, pajusti; pačiam tarsi tapti juo. Tik tada galėjai rasti kelią į jį. Tokį pažinimą galėjo suteikti tik jautraus, sakyčiau, net baikštaus žmogaus sapnas. Todėl atsirado genčių sapnuotojai – menininkai. Jie vėliau, kai tapo šamanais, pradėjo imti už sapnavimą atlyginimą, nuo to laiko prasidėjo meno išsigimimas, kuris truko iki pat impresionistų – paskutinių tikrų sapnuotojų, paskui menas visai sužlugo. Na, žinoma, tai tik tiesos dalis. Visada rasis jautrių žmonių, kurie apsiims viešai sapnuoti. Blogiausia būna, kai kas nors ima vaidinti, jog sapnuoja, bet iš tikrųjų pasakoja ar paišo tai, už ką gentainiai daugiau dovanų atneša. Tokie žmonės iškreipia tiesą apie Pasaulį ir jos troškimą, o tai, maniau, nežinia kuo gali baigtis. „Suskaldytą visumą nėra paprasta atkurti, galvojau, reikia ieškoti nutraukytų tiesos siūlelių, o juos gali rasti tik ta Rn perplėšta širdis, virpanti nutrūkusiom gyslom.”

Tu, kuris dabar skaitai šias eilutes, jau, be abejo, supratai, kad apie tai aš nemąsčiau per šokių mokytojos laidotuves, kad pasinaudoju laidotuvėmis kaip kabliuku, kuriuo traukiu mintis ir rodau mus rišantį siūlą, virpančią gyslą, – noriu, jog tu pajustum jos tikrumą ir įtampą. Tariesi valdąs savo žvilgsnį, bet mano gysla prikausto jį prie šių raidžių, tariesi pats sukiojąs galvą, o mano gysla štai ją lenkia į priekį. Juk aš tavęs nė pirštu neliečiu, bet veikiu tavo raumenis, judinu tavo rankomis daiktus! Gaila, aš ne Dostojevskis, ne Kafka – tada tai jau tikrai tave pririščiau taip, kad tą jėgą, apie kurią kalbu, pripažintum.

Šokių mokytojos vyras, šiaip jau teisininkas, vienu metu rašė (jis man apie tai pasakojo) serialus televizijai, bet aš nė vieno nebuvau matęs. Nesigailiu, nes, priešingai nei žmona, nelabai serialus vertinu. Jie, žmona sako, praskaidrina niūrią kasdienybę. Kadangi tokių žmonių pasaulyje daugėja ir serialų kuriama vis daugiau, galima spėti, jog žmonėms labai trūksta gyvenime ryšių (tų pačių gyslų, bet nebūtinai nutraukytų ir kraujuojančių). Kitas serialų rašytojas pasakojo, kaip rašydamas kokį sudėtingesnį scenarijų jis braižo ant specialios lentos įvairiaspalves kreives – siužeto linijas, kaip tos linijos turi susikirsti serijose, kad žiūrovui būtų įdomu, ir kaip galų gale viskas turi būti klafyje. Klafis, kiek supratau, yra specifinis žodis. Pradedant filmuoti epizodą prieš kamerą dryžuotu pagaliuku trenkiama į juodą lentelę. Ta lentelė vadinama klafiu, skambus trinktelėjimo garsas yra impulsas pradėti filmavimą. Girdėjau, dabar naudojamas jau kitas prietaisas šiam garsui sukelti. Kai filmuojama daug epizodų, kartais užmirštama kokia nors detalė, pavyzdžiui, filmuojant nuo lango pusės, nepakabinamas ant sienos paveikslas, kuris kabėjo, kai buvo filmuojama nuo durų. Tuomet sakoma: filmas nėra klafyje. Turima galvoje, kad jis nėra vientisas ir aiškus kaip klafio garsas. Paklausiau to kito rašytojo, ar visos jo brėžinių linijos prasideda viename taške – domėjausi grafine visumos išraiška. Jis atsakė, kad ne, ir tai mane kiek nuvylė. Mat esu kažkur skaitęs, jog visata, galimas daiktas, atsirado dėl to, kad kažkokio garso banga suvirpino protomateriją, susispietusią į vieną tašką. Man atrodė, būtų labai gražu, jei ir visos siužeto linijos išeitų iš vieno taško, tarsi iš to pirminio, kuriame kadaise buvo visas Pasaulis. Atrodytų, kad Viską pradėtų klafio trinktelėjimas.

Kaip toliau pasakojimą tęsti? Laidotuvių aprašinėti nebenoriu. Šiandien buvo gera diena, ir pagaliau nuo laidotuvių praėjo jau daugiau kaip mėnuo. Ir juk ne apie laidotuves aš rašau, bet apie tą jėgą, kuri galbūt yra stipresnė už mirtį (šiai minčiai negalima leisti išsikeroti – labai jau viliojanti), kuri sušaukia į kapines liūdinčius žmones, iš taško pagimdo visatą ir peteliškę patelę suveda su patinėliu. Turiu galvoje bandymus su feromonais. Kažkurios rūšies peteliškių patinėlis „užuodžia” patelę už daugelio kilometrų. Dabar neprisimenu, kiek tų kilometrų, bet prisimenu, kad jis, patinėlis, pradeda skristi patelės kryptimi tada, kai kubiniame oro metre yra maždaug viena feromono molekulė. Man tai skamba beveik antgamtiškai: ar ta viena molekulė netyčia pataiko patinėliui į šnervę, ar jis kaip nors kitaip gauna žinią apie patelės buvimą netoliese – praneša kokia nors specifinė virpesių banga, ar dar kuris galas? Kad ir kaip ten būtų, įsivaizduokite: du protoplazmos maišeliai, atskirti erdvėje dešimčių kilometrų, juda vienas kito link. Kas juos suveda, kokia jėga? Feromono molekulė skleidžia bangą, ši pasiekia ūselį (ar kuo ten tas patinėlis uodžia?), paliečia nervo receptorių ir juo paleidžia impulsų seriją, kuri keliauja nervine skaidula į lytinių hormonų įaudrintas smegenis ir sužadina jose (ar reikėtų jau šitoje vietoje vartoti žodį jame – patinėlyje?) norą ar jausmą, t. y. priežastį, kurią, jeigu apie mane kalbėtume, aš pavadinčiau, pavyzdžiui, meile. Patinėlio smegenyse atsiradusi nauja elektrinių impulsų bei cheminių reakcijų serija nervinėm skaidulom vėl išplinta po visą jo kūną, žadina liaukas, verčia tankiau plakti širdį ir kvėpuoti (ar drugeliai turi plaučius? Pamiršau viską, ką žinojau iš biologijos, bet čia tai nesvarbu). Šiame įvykių kauzalinės grandinės taške jau arba pats drugelis gali pavadinti savo būseną meile, arba jį stebintis žmogus–tyrėjas pastebės pakitimus jo fiziologijoje, bet svarbiausia (mano manymu) – jo sparnai pradeda plakti kitaip, pakeičia kryptį, jis ima skristi patelės link.

Taigi – skaitytojau, nemiegok! – dėl tos vienos feromono molekulės du maišeliai atsidurs greta ir pasidaugins, užpildys erdvę ir gal pakeis Žemės paviršių, ir t. t. Per molekulę (tokią mažą, vienintelę kubiniame oro metre) pasireiškė jėga, apie kurią kalbu. Nors feromono pavyzdys liudija lytinį instinktą, kurį gražiai vadinau meile (neteisėtai), tačiau ta pati jėga galioja ir kitiems instinktams bei apskritai visiems mūsų norams, net vadinamiesiems patiems aukščiausiems idealams – meilei artimui, tėvynei ir Dievui, smalsumui, alkiui ar pavydui.

Kyla klausimas – labai svarbus klausimas: kur šioje grandinėje (kai ji veikia manyje ir per mane) esu aš? Ar galiu neskristi pas patelę, nekeršyti, nevalgyti? Kai impulsai išplinta mano smegenyse, sužadina mano kūną, daužosi mano širdy, ar galiu neplakti sparnais, galvoti ir apsispręsti kitaip, negu jie liepia? Ir – tai svarbiausias visų laikų klausimas: KURIUO ATVEJU AŠ VEIKSIU PAGAL TĄ PERPLĖŠTOS ŠIRDIES PASAULĮ VIENIJANČIĄ JĖGĄ IR KURIUO ATVEJU – PRIEŠ JĄ? Kada tarnausiu Dievui, kada – velniui? Šakės, galvojau (tas žodis buvo madingas aštuntojo dešimtmečio pradžioje), šakės. Ir išminčius nesupras. Tačiau iš tiesų vis dar tikėjausi, kad suprasiu, tik reikia nenustot galvoti.

Mano žmona nesutarė su mano motina. Laimė, joms ir neteko kartu ilgai gyventi, tik (jei žodis „tik” čia tinka) kelerius metus, kai grįžom iš kaimo į Vilnių. Atvirai jos niekad nesipyko, bet žmona motinos nemėgo, manau, jos bijojo. Gal ir vertėjo bijoti, nes motina buvo didelė manipuliatorė, dramatizuotoja ir nuoširdi apsimetėlė, kai kurie ją vadino sterva. Ji mokėjo siekti savo tikslo nelabai paisydama kitų, apskritai ji mažai ko paisė, nebent manęs ir savo brolio – garsaus chirurgo. Kadaise dar privengė savo motinos – mano senelės. Jei gerai atsimenu, tai kaip tik po senelės mirties mama pradėjo romaną su vėliau išgarsėjusiu rašytoju, kuris nekentė tarybų valdžios ir ne tiek rašė, kiek žuvį gaudė, bet parašė visgi tiek, kad išgarsėtų. Dėl politinių pažiūrų jo kūrybą retai spausdino, tačiau ir disidentu jis netapo. Tvardovskio (tuomet – žymus rusų poetas) žmona pavadino jį „minkštuoju disidentu”, ir jis įsižeidęs manęs ir mamos paklausė: „Ar ji galvoja, kad man derėtų sėsti į kalėjimą, ar kuris galas?” Motinos meilužis buvo įdomi ir graži asmenybė. Jo gyvenimo istorija buvo romantiška: jis patyrė kolektyvizaciją Rusijos pietuose, 1937–ųjų ČK siautėjimą Maskvoje, karą, koncentracijos stovyklas, partizanų kovą, NKVD tardymą. Deja, apie jį negaliu daugiau rašyti, nors ir norėtųsi. Atrodo, jis ir motina mylėjo vienas kitą. Mano motina išsiskyrė su mano tėvu, bet rašytojas su savo žmona – ne, nes turėjo mylimą sūnų, kurio nenorėjo palikti be tėvo. Jis Maskvoje jau turėjo vieną be tėvo užaugusį sūnų, kurį „padarė” dar prieš karą, būdamas aštuoniolikos, penkiolika metų už save vyresnei moteriai. Vėliau jis pabandė suburti iš mūsų (jo mylimo sūnaus, mano motinos ir manęs) vieną šeimą. Kai jis mirė, ši „šeima” iširo. Žmona išvežė palaikus į jo gimtinę, pati su vaikais išsikėlė į Maskvą.

Dėl to, kad išsiskyrė, aš ant mamos nepykstu, nors gailiuosi, jog užaugęs nebeturėjau savo „namų”. Pykstu už nepagarbą tėvui ir už jo apgaudinėjimą, kurio dalyvis savotišku būdu ir aš esu. Gal dėl to, šiaip jau dievindamas Šekspyrą, niekad nemėgau Hamleto. Šis man visada atrodė pretenzingas tuščiažodžiautojas. Užuot apsisprendęs ir kardu nusmeigęs naująjį karalių, savo tėvo žudiką, o motiną uždaręs vienuolyne, jis įvelia į asmeninę dramą pusę karalystės, moralizuoja, filosofuoja, žudo palyginti nekaltus žmones (kuo taip jau labai prasikalto Ofelijos tėvas, kad jį reikėjo žudyti?), tampa savo draugų bei mylimosios mirties priežastimi ir galop pats žūsta. Apgailėtinas menkysta. Verčiau būtų išvykęs kur nors į Prancūziją ar Šveicariją.

De mortuis aut bene aut nihil (apie mirusiuosius gerai arba nieko). Bet iš tikrųjų yra priešingai: apie mirusiuosius rašyti lengva, jie nei pyksta, nei santykius nutraukia. Tačiau jei gyvieji sužino, ką apie juos galvoji, santykiai gerokai pasikeičia. Todėl, skaitytojau, nelauk, kad dėl tavo apšvietos pradėčiau draskyti savo, mano žmonos, dukros ar draugų širdis ir iš jų pinti gyslą, per kurią tau minėtos jėgos suteikčiau. Antra vertus, kaipgi tu ta jėga patikėsi, jei jos nepajusi? Čia ir slypi išminties paradoksas, pranašų amato gudrybė. Kaip sako persų Dezatiras: „Jei tavęs klaus, kas yra pranašas, sakyk: tai tas, kuris padeda man pažinti savo širdį” (tau – tavo širdį, skaitytojau). Arba, kaip kažkada sakydavo mano pirmasis (šiuolaikinės profesijos) mokytojas: galima rašyti ir savo krauju, bet, jei gali pasirinkti, geriau rašyk svetimu. Tačiau kas gi sutiks atverti tau širdį, jei tu jam savos neatversi? Sako, taip būna psichoterapijoje ar psichoanalizėje. Gal ir būna. Jei būčiau tikras rašytojas, tai rašyčiau apie save ir savo artimuosius, apsimesdamas, jog rašau apie kitus. Žinoma, artimieji nujaustų tiesą ir būtų įskaudinti, bet guostųsi, kad kiti nesupras, apie ką rašiau. O tai, kad apskritai apie juos parašyta, glostytų jų savimeilę, kaip man ją glostė Rd rašinėjimai apie mane.

Mat Rd, susipažinęs su manimi per mūsų bendrąjį draugą L (tiksliau – priešingai: aš su juo susipažinau, nes iniciatyva buvo mano), aprašė mane savo knygose mano tikruoju vardu, dėl ko dėjausi baisiausiai ant jo persiutęs, nors smegenyse tebeskambėjo motinos meilužio žodžiai, kuriais jis, kai jo kūrinių nespausdino, guodėsi,: „Ir jūs tebūsite įžymūs vien tuo, kad gyvenote tuo pačiu laiku kaip ir aš ir mane pažinojote” (manau, jis ką nors citavo). Taigi nors mintis buvo įžeidi, sau sakiau: „Ką gali žinoti, gal tik tuo ir teliksi įžymus, kad jis apie tave parašė.” Tačiau vis tiek ketinau paduoti jį į teismą, jog neatsiklausęs pavartojo mano tikrąjį vardą. Laimė, tuo metu jau ilgesniam laikui išvykau iš Lietuvos, tad ketinimas liko neišpildytas, dėl to ir man pačiam palengvėjo. Po kelerių metų, kai Rd lankėsi šalyje, kur gyvenau, ir man paskambino, pakviečiau jį į svečius, paskui kartu nuėjome į restoraną sraigių valgyti – Rd buvo didelis gurmanas, o aš pirmą kartą gyvenime ragavau tų sraigių. Nors iš tiesų labai džiaugiausi jį sutikęs (anuomet dar mažai kas iš Lietuvos pas mus lankydavosi), laikiau garbės reikalu jam išdėstyti, kad pykstu ant jo už mano vardo kūrinyje vartojimą. Jis klausėsi niūroku veidu ir nieko nesakė, neatsiprašė. Kodėl jis tą mano vardą pavartojo, nežinau. Jo rašiniuose esu šalutinis personažas – pusiau mokslininkas, pusiau mistikas ir žiniuonis. Taip ir nesupratau, ar jam anuo metu padarė įspūdį mano domėjimasis kai kuriomis mokslo sritimis, ar tiesiog mano gana banalus vardas jam pasirodė tinkąs į porą kito prototipo vardui.

Mat jau tuo metu, dar gerokai prieš išvykimą svetur, mąsčiau apie dvasios bei materijos vientisumą ir savo draugo L, kuris buvo ir menininkas, ir fizikas, klausiau, kaip, derinant atrankos dėsnį ir setų teoriją, galima aiškinti sistemos, kurioje veikia atranka, vystymosi kryptį (ketinau įrodyti, jog bet kuri atranka materializuoja gamtos dėsningumą – dvasią). L man yra didžiausias pažįstamas eruditas. Pamąstęs jis atsakė, kad pats nežinąs, bet turįs draugą, kuris tikriausiai gali šį bei tą šiuo klausimu pasakyti, nes domisi viskuo. Prisiminkite, jog tada nebuvo interneto, mes visi gyvenome Tarybų Sąjungoje, kurią dabar vadiname Sovietų, pabrėždami, kad ji buvo rusų primesta, tai yra – „ne mūsų”. Tuomet ir pasaulinė mokslo bei grožinė literatūra mums buvo beveik neprieinama. Todėl man padarė nemažą įspūdį, jog yra žmogus, protingesnis už L ir dar galintis šį bei tą pasakyti tokiu ypatingu klausimu. Iš tiesų netrukus L paskambino ir pasakė, kad jo draugas Rd patarė perskaityti vieną knygą. Neprisimenu, kur tą knygą gavau, bet tai buvo knyga, kurios man kaip tik reikėjo. Pajutau Rd didelę pagarbą ir paklausiau, kuo jis užsiima. L atsakė, kad rašo. Rd, ko gero, buvo pirmas žmogus, kuriam papasakojau apie savo Pasaulio apmąstymus ir bandymus moksliškai susieti dvasią su materija. Jis klausėsi kiek paniuręs ir, kaip man pasirodė, pavydžiai.

– Manai, tavo profesija gali visa tai aprėpti? – paklausė jis.

– Aišku, gali, – atsakiau, – juk tai akivaizdu.

Jis papurtė galvą. Supratau, kad Rd yra skeptikas, bet aš tikėjau savo teisumu, tad man jo skepsis buvo nė motais.

Dabar pasenęs, persirgęs vėžiu, praleidęs daug metų svetimoje, taip ir nesuprastoje šalyje, stovėdamas šalia mylimos žmonos per šokių mokytojos laidotuves ir stebėdamas apie kapo duobę šmirinėjantį jos vyrą, jau nebebuvau toks optimistas. Ekleziasto ir Rd niūrūs žodžiai „…ir išmintingiausias nesupras…” skambėjo ir lyg patyčia, ir lyg paguoda. Bet aš buvau užsispyręs, tikėjau savo tiesa. Gal tai ir dvelkė misticizmu, gal tuomet tai ir pajuto Rd. Bala nematė, kad jis savo rašinių personažą pavadino mano vardu. Gal tai buvo net teisinga, kaip teisingas buvo Picaso pasakymas apie jo nutapytą Gertrūdos Stein portretą: „Jūs tokia tapsite.” Vieni sugeba rašyti svetimu krauju, kiti tik savu. Jei rašinys nepasiseka, iš rašančiojo lengva šaipytis: „Ir Saulius tarp pranašų…” Beje, Saulius man visados atrodė žmogiškesnis už Dovydą. Piemenėlis atėjo, kai viskas jau buvo padaryta, o valstybę sukūrė Saulius. Dovydas giedojo Dievą liaupsinančias psalmes, Saulius, jaunystėje bandęs pranašauti, iš tikrųjų ieškojo Dievo. Manau, Dievas galiausiai suprato (gal tik po Urio mirties), kad Dovydas Jam pataikauja, bet iš tiesų Jo nemyli, ir todėl neleido jam statyti šventyklos. Nepaisant to, Jis (Dievas) vertino Dovydo nuopelnus ir suteikė jam daug garbės. Jų santykiai visgi liko dviprasmiški – gal dėl to ir Jėzui teko mirti ant kryžiaus.

Misticizmo nekenčiau, jis man atrodė tikros išminties priešingybė, saviapgaulė, pasinaudojanti žmogaus prigimčiai būdingu artumo poreikiu ir jo nelemtu įtaigumu. Nors Jakobas Biomė man kėlė šiokią tokią pagarbą, apskritai niekinau tuos, kurie pasiduodavo įtaigos kerams ir atsižadėdavo blaivaus proto mainais už tariamą artumą. Parsidavėliai. Garbinau Occamo skustuvą, determinizmo principą ir mokslo galią. Religinė egzaltacija yra duona tų, kurie nedrįsta keisti Pasaulio, bijo materijos. Aš tuo metu tariausi nieko nebijąs, nors tai buvo netiesa – savo baimes gerai žinojau, dėl kai kurių save niekinau. Vėliau polinkį religinei egzaltacijai pradėjau sieti su dešinės smilkinio skilties dirginimu stipriu magnetu. Mat tyrėjas įrodė, kad toks dirginimas daugeliui žmonių sukelia stiprų jausmą, tarsi kažkas, nepaprastai svarbus ir reikšmingas, būtų netoliese – žmonės nerimastingai ima jo ieškoti. Tyrėjas, kiek prisimenu, šį fenomeną siejo su religiniu jausmu. Temporaliniai epileptikai, galvojau, motinos juos žindė, bet nelaikė glėby, neieškojo jų žvilgsnių ir nesidžiaugė jais, tad jiems ir išsivystė dešinės skilties nepakankamumas. Mano motina buvo gana egzaltuota būtybė, ji pusiau juokais pasakodavo, kad mane žindydama bandė skaityti knygą, senelė ją už tai barė. Man būdavo nejauku to pasakojimo klausytis. Ji dar pasakodavo, kad aš skaudžiai kandžiojausi, paskui tapau aikštingas, bet vėliau buvau griežtai perauklėtas.

Tėvas dievino mokslą, ypač fiziką. Jis užsidegdavo ant kampe stovinčio išklypusio juodo stalo lempą, atsiversdavo knygas, prirašytas matematinių formulių, kuriose kartojosi gražus integralo ženklas bei paslaptingos graikų alfabeto raidės, ir dailiai nusmailintu pieštuku braižydavo panašius ženklus ant gelsvo popieriaus lapų. Ten, kampe, švytėdamas įkvėpimo kupinu veidu jis atsiskirdavo nuo mūsų – manęs, senelės ir mamos, pasinerdavo į kitą, tikrąjį, pasaulį. Kepleris, Niutonas, Maksvelas, Plankas, Boras ir Feinmanas, lydimi biliardininko Koriolio (argi šis vardas neskamba pasakiškai?) ir Laplaso (maniau, jog jis – meksikietis), kartu su jo visažiniu demonu grūdosi prie jaukiai apšviesto stalo. Jie nereikalavo sau nei meilės, nei ištikimybės, nebandė sukimšti man į gerklę kotleto ir nešaukė pro langą, nekėlė man gėdos prieš kiemo draugus, tik žaidė prizmių vaivorykštėmis ir ieškojo amžinos bei ramios teisybės. Nė vienas jų nepadėjo tėvui suprasti, kad mama jam neištikima ir myli kitą. Kuo akivaizdesni darėsi jos įsimylėjimo ir neištikimybės ženklai, tuo kruopščiau tėvas smailindavo pieštukus, tuo vingriau raitė integralo ženklus. Tėvo galva vis pagarbiau ir švelniau linko prie burtų knygų, o jo jaukiai apšviestą kambario kampą gaubė vis tirštesnis debesis. Kurį laiką, matyt, tikėjau, kad mokslo burtai išgelbės mus nuo artėjančios katastrofos. Bet ilgainiui tirštasis debesis pavirto kone apčiuopiama migla, kurią nesustodamas perskrosdavo pergalingas motinos žvilgsnis. Reikėjo rinktis, ir aš pasilikau šiapus.

Prieš kelerius metus supratau gyvenimo prasmę. Šituo atradimu niekam, išskyrus žmoną, nepasigyriau, o žmonai jis nepadarė didelio įspūdžio. Tačiau jis aukštyn kojom apvertė mano gyvenimą. Nepriekaištinga samprotavimų logika bei universali išvada, mano galva, visiems laikams (jei tik nebus rasta prieštaraujančių faktų) viso Pasaulio žmonėms nušviečia jų vietą ir poelgių prasmę.

Prisipažink, skaitytojau, dabar manai, jog aš juokauju. Jei patikinčiau tave, kad kalbu rimtai, pradėtum įtarti, jog sergu silpnaprotyste ar didybės manija. Tavo teisė, neginčiju. Bet ar gali bent valandėlę rimtai pasvarstyti: „O jeigu dabar šis žmogus iš tikrųjų atvers man gyvenimo prasmę, sutvirtins mano širdį tikru žinojimu, atsakys į klausimą, kas aš ir kam gyvenu?” Tikriausiai galvoji: „Tai sakyk gi, ko vilkini. Išdėstyk reikalą, tada ir nuspręsiu, ką man galvoti.” Tu teisus, dabar man derėtų išdėstyti reikalą. Bėda tik, kad, jau supratęs gyvenimo prasmę, perskaičiau porą kvantinės fizikos populiarinimo straipsnių, kurie privertė mane suabejoti, ar tik nebūsiu suklydęs itin svarbiu – sąmoningumo – klausimu. Ak, kaip painu, kaip painu! Bet jeigu jau pradėjau, nebegaliu trauktis, pasakysiu tau, skaitytojau, kokia yra gyvenimo prasmė.

Taigi apie gyvenimo prasmę.

Manau, kiekvienas (arba beveik kiekvienas) sutiks, kad mes, kaip sakoma – šimtu procentų, nežinome, ar yra Dievas. Tai reiškia: nežinome, ar, be mūsų, dar kas nors mąsto, suvokia priežastingumą ir prasmę (yra sąmoningas), džiaugiasi, sielvartauja, trokšta, svajoja, nori ir norus įgyvendina. Užtat žinome, kad kiekviename žmoguje visa tai vyksta. Dėl tos abejonės (kad ir kokia maža ji būtų) privalome elgtis taip, tarsi mūsų sielos būtų vienintelė vieta Pasaulyje, kurioje jaučiama, mąstoma ir sprendžiama, o mūsų kūnai – vieninteliai Pasaulio sąmonės įrankiai. Turime jaustis vieninteliu visatos protu, vienintele širdimi, vienintele sąmoningai valdoma ranka. Todėl, savaime suprantama, esame ir atsakingi už tai, kas visatoje vyksta, nes galbūt niekas, be mūsų, ja nesirūpina. Nesvarbu, kad ji – didelė, o mes – maži. Pasirinkimo nėra: jei esi sąmoningas ir lieki namuose vienas, tai vienas už juos ir atsakai. Galaktikos sukasi begalybėje, žvaigždės sprogsta ir subliūkšta, Pasaulis trykšta neišpasakyta galia ir stebuklais. Bet galbūt jis beprotis ir beširdis, be mūsų – besielis ir visai bejėgis? Gal kartu su kitais žmonėmis (ir gyvūnais?) esame vienintelė būties forma, kuria Pasaulis pats save suvokia, vertina, teisia ir sprendžia? Tai ir yra mūsų ir jo santykių prasmė. Bent jau tol, kol nepaaiškės, kad yra kitaip. Kaip pasakė poetas:

Sudėsiu laužą prie Pasaulio krašto,

Kur mintys stingsta ir virsta baime.

Pašviesiu nuodėguliu į amžinybę

Ir prisiminsiu, kad esu dulkė.

Bet šia mintim juk prilygsiu Viešpačiui –

Kol mirtį galvosiu, vis būsiu gyvas!

Dievas gražus tik kauliukais žaidžia,

Tai aš prie laužo Pasaulį saugau.

Bet ką gi aš dabar darau, ką išvedžioju? Kur ta Rn minėtoji perplėštos širdies gysla – ar aš ją pamečiau? Priešingai, galvoju, kad šiuo momentu esame pačioje širdyje, jos viduje. Nes siūlau mums, skaitytojau, dar garbingesnę vietą, nei tą, kurioje buvome prieš Galilėjaus, Darvino bei Froido atradimus. Verčiu mus tuo, kuo dar nesame buvę – Būties veidrodžiu ir svarstyklėm, gal net jos kūrėjais. Ir dargi bandau tai atlikti moksliškai, logiškai, be mistikos. Vienu plunksnos brūkštelėjimu (rašau, žinoma, kompiuteriu) grąžinu mums karūną. Argi ji nevilioja? Tačiau yra vienas „bet”. Ar atkreipei dėmesį į žodelius „gal net” („gal net jos kūrėjais”)? Ak! Tame mažame „gal” slypi visa mano abejonė.

Kaip sako mano draugas E (Rn prasitarė, jog E yra jo dvasinis mokinys), pinigus reikia laikyti protestantiškoje šalyje, o gyventi katalikiškoje. Šis teiginys, kad ir teisingas, atrodo, turi mažai ką bendra su ankstesnėm pastraipom, gal tik tai, jog aš niekaip negaliu suprasti, ar E bent kiek rūpi gyvenimo prasmės klausimas. Jis pašėlusiai klajoja po pasaulį. Dabar, pavyzdžiui, gyvena Kanadoje, bet dirba Haityje, retsykiais apsilanko Japonijoje bei kitose šalyse. Siuntinėja įstabius, ypatingus atvirukus, kurių esu jau surinkęs pilną albumą. Skaitydamas jo laiškus bei nuotraukomis iliustruotas „ataskaitas”, kurias retkarčiais gaunu elektroniniu paštu, jaučiuosi taip, lyg vienu metu žiūrėčiau fejerverką ir Felinio filmą. Sakiau jam: jei Žemę kada nors aplankytų ateiviai ir norėtų suprasti, kas yra žmogus, jiems reikėtų parodyti E laiškus. Ir vis dėlto nesuprantu, ar jam rūpi gyvenimo prasmė bei perplėšta širdis. Kartais, atrodo, rūpi. Sykį, pavyzdžiui, atsiuntė laišką, kuriame parašė, kad buvo pargriuvęs ir skaudžiai užsigavęs kelį, o pro šalį ėjusios senutės kanadietės gailėjosi jo prancūziškai, bet jam iš rankų buvo iškritęs į purvą ką tik pirktas keptas viščiukas ir labai skaudėjo užgautą kelį, tad jis neįstengė senutėms šypsotis ir tuo momentu norėjo atsidurti Vilniuje. Kitą sykį parašė, jog Kinijos jūroje jam įkando nuodingas ungurys ir E vos nemirė, pakliuvo į ligoninę. Kadangi draugas visada rašo žaismingu stiliumi, sunku suprasti, ar jam reikia užuojautos, dažniausiai, daug negalvodamas, atsakau jam taip pat žaismingai, mėgdžiodamas jo stilių. Tik jau išsiuntęs laišką susigriebiu, kad jam, ko gero, rimtai skauda ir gal vertėjo rašyti kitaip. E beveik niekuo dėtas čia, šokių mokytojos laidotuvėse, nebent tuo, kad yra man mielas ir mano kiemelyje sudainavo Ha Tikva (Izraelio himną) hebrajiškai. Kodėl jam, lietuviui, reikėjo mintinai mokytis Ha Tikva, neturiu nė menkiausio supratimo.

Kita vertus, jis gan laisvai, tuo pačiu stiliumi (kaip ir apie ungurio įkandimą bei kelio sumušimą), kartą pajuokavo apie daktarą Mengelę, tada pajutau gomurio džiūtį ir šaltį pilve, kaip tik ties diafragma, kur senovės graikai įsivaizdavo slypint žmogaus sielą. Tada supratau (tiksliau, tiesiog pajutau), kad nesu ir tikriausiai jau niekad nebūsiu laisvas. Maniau, jog esu tuos praeities įvykius apmąstęs ir supratęs, bet ne: tebebuvau toks pat, kaip ir prieš penkiasdešimt dvejus metus, kai teta N, anksčiau minėto motinos brolio chirurgo žmona, man aiškino, kad negalėsiu vesti lietuvės, nes jie (lietuviai) „mus žudė”. Tad tokios tokelės, mano skaitytojau lietuvi (juk rašau lietuviškai, vadinasi, pirmiausia tau). Motina sakė, jog ne, būta ir lietuvių, kurie gelbėjo žydus, nors jiems patiems grėsė mirtis, o tėvas pridūrė: „Nekreipk dėmesio, visa tai nesvarbu.” Dėl tokio nuomonių nesutapimo pasidariau išvadą, kad teta N vedybų klausimu yra kiek kvaištelėjusi, juolab kad ir šis klausimas man dar nebuvo aktualus, buvau kokių penkerių šešerių metų. Tačiau po kiek laiko kieme susipykau su mergaite, pradėjome vienas kitą vadinti durniais ir visaip kitaip pravardžiuotis (beje, mergaitė man patiko), ir ji pavadino mane žydu. Šio lietuviško žodžio dar nebuvau girdėjęs. Namuose kalbėjomės daugiausia rusiškai, todėl galvojau, kad esu „jevrej”. Grįžęs namo paklausiau senelės, ką reiškia „žydas” ir kodėl šis žodis tinka pravardžiavimui – ar galiu juo pravardžiuoti tą mergaitę? Tada atsitiko kažkas tiesiog neįtikėtina. Įsivaizduok, skaitytojau, jog tavo tikra senelė, paklausta, ką reiškia vienas ar kitas žodis, atsisuka į langą, pradeda kumščiu grūmoti ir šaukti kažką panašaus į „būkite jūs visi prakeikti!” (o juk kalbama apie tau patinkančią mergaitę ir kitus kiemo draugus). Toks senelės elgesys mane trikdė, vertė iš naujo susimastyti apie N požiūrį į būsimas vedybas. Šiame naujame senelės (ji tuo metu dar nesirgo silpnaprotyste) pateiktame kontekste N jau anaiptol neatrodė nevisprotė.

Dažnai su žmona pasišnekame, kad mūsų tėvams karas ir prieškario laikotarpis buvo tiek pat artimi, kiek mums gyvenimas Lietuvoje prieš išvažiavimą svetur. Prieškaris, karas mūsų tėvams, ko gero, buvo realesni už pokario gyvenimą – taip ir mudviem su žmona gyvenimas „iki” tebėra realesnis už gyvenimą „po”. Mes jų nesuprantame, kaip mūsų dukra nesupranta mūsų ir kaip apskritai vaikai nesupranta tėvų. Neįmanoma pajausti tai, ką jie jautė, kaip neįmanoma pajausti ir tai, ką dabar jaučia šokių mokytojos vyras, nors stoviu netoli jo ir, beje, pats mokytoją pažinojau. Kai negali jausti to paties, belieka užjausti, bet tai ne tas pats, nes užuojautą visada atskiedžia požiūris į pirminį išgyventoją. Dabar kai kurie menininkai nori išvengti to tarpininko – pirminio išgyventojo. Jie verčia mus uostyti ar stebėti išskyras, užuot supažindinę su tuo, kurio kūnas jas išskyrė; šiurpina baisios tikrovės nuotraukomis arba verčia žiūrėti kiną, nors patys pasišalina iš salės. Jei jų darbai padės man atjausti, pavyzdžiui, žmonos senelį tuo momentu, kai į jo trobą atėję stribai vilko jį į kiemą, murkdė baloj ir mušė tiek, kad jis liko paralyžiuotas, be to, atėmė visą jo žemę, kurios dalį jis paveldėjo, o kitą nusipirko už Amerikos šachtoje uždirbtus pinigus, tai va, jei jų menas padės man užjausti žmonos senelį, stribus bei iš klojimo egzekuciją stebintį jaunuolį – mano dar negimusios žmonos tėvą, sutiksiu ir išskyras uostyti, ir uždarame vagonėlyje valandą pasėdėti (L pasakojo, jog Italijoje kažkoks menininkas tokiu meno kūriniu įvarė žmonėms klaustrofobiją). Bet labai abejoju: mūsų padermę keičia ne kraujas, ne sperma ir ne šlapimas (esu buvęs parodoje, kur visa tai buvo siūloma uostyti), antraip būtume jau seniai pasikeitę. Galima įtarti, kad mūsų padermė keičiama virpančiom perplėštos širdies gyslom, jų susipynimu, tuo (na duokime sau visišką vaizduotės laisvę), ką vadiname kultūra. Čia tik svarbu, jog nutraukytų gyslų galai nenustotų virpėję, kad jų virpesys žmogui visada ir visur būtų pats svarbiausias dalykas. Bet ar tai įmanoma?

Nesu lankęsis Aušvico ar Dachau koncentracijos stovyklose. Jei būčiau lankęsis, gal galėčiau geriau suprasti savo tetą N ir grūmojančią senelę, ir net tėvą, taip įkyriai tvirtai kartojantį, kad „visa tai – niekai”. Nors, manau, laikui bėgant esu juos gerai supratęs. Pirmą kartą Mengelės burnos džiūtį bei šaltuką ties diafragma pajutau trečioje klasėje, kai Vilniuje paupy buvo rasta nužudyta mergaitė ir mano bendraklasis bei draugas J papasakojo, jog ją nužudė žydai (po nutikimo kieme jau žinojau, kad esu žydas). J dar papasakojo, kad žydai švirkštais ištraukė iš jos kraują. Paklaustas, kodėl jie tai padarė, atsakė, jog jie ištrauktą kraują pila į macą savo Velykoms. Žinojau, kas yra maca, pavasarį porą savaičių ją valgydavome, teko dalyvauti ir vienos šeimos pesacho šventėje. Dabar staiga paaiškėjo, kad mano tėvai, dėdės ir tetos kasmet žudė po vaikelį lietuvį ir maišė jo kraują į mano valgomą macą. Įsivaizduok, skaitytojau, jog sužinai, kad tavo tėvai kasmet nužudo po žyduką vaikelį ir įmaišo jo kraują į velykinį paplotėlį, kurį tu suvalgai. Argi paslaptingu šiurpuliu nesuvirpėtų širdis? Čia jau nežinia, kieno ir kokia širdis plėšiama, tik kraujai tyška. Mūsų laikais skausmą gal palengvintų samprotavimas apie vampyrus, galėtum sau tarti: „Aa, taigi priklausau vampyrų giminei!” Paskui nebekamuotų vadinamasis identiteto klausimas.

(Beje, kaip tik dabar, rašydamas šiuos sakinius, sėdžiu lėktuve šalia moters, kuri teigia, kad jos tautinis identitetas labai stiprus ir ji kasdien ypatingomis pastangomis jį palaiko. Paklausiau, kas per daiktas yra tas identitetas, ir ji, slėpdama pasididžiavimo šypseną, paaiškino, jog tai yra žinojimas, kas ji tokia ir kas jai priklauso, kas ne. Nesusilaikiau nepasiteiravęs, kodėl jai nereikia kasdien palaikyti savo piršto mažylio – juk jis yra jos dalis, o va pats laikosi, kol niekas nebando jo nupjauti (beje, pjaunamas jis paprasčiausiai skauda). Galva yra dar svarbesnis identiteto atributas, bet ir jos žmogus nepalaiko, kol ji nepradeda skaudėti. Ar tik identitetas nebus kokio nors natūraliai tau priklausančio daikto atitrūkimo ar kitokio sutrikimo požymis?)

Bet tuomet, 1960–aisiais, dar nebuvo filmų apie vampyrus, tad identiteto klausimas, kaip ir daug kitų, pakibo ore. Parėjęs namo, paklausiau mamos, ar J sako tiesą, ji atsakė, kad ne. Dėl visa pikta to paties paklausiau tėvo, jis gan griežtai patvirtino mamos žodžius. Pasiteiravau, ar galėtų būti, jog tai tiesa, bet juodu to nežinotų, arba man dar negalima būtų to pasakoti, nes gal taip yra buvę kada nors senovėje. Man pasirodė, tėvas truputį pabalo, kai man atsakė: ne, neabejoju, taip nėra. Buvo apie ką susimąstyti, tėvas paprastai nemeluodavo. Kitą dieną pasakiau J, kad kraują iš mergaitės gal kas nors ir ištraukė, bet į macą žydai jo tikrai nepylė. J tik paslaptingai nusišypsojo ir atsakė, jog jie (žydai) dar ir Jėzų nužudė. Nežinojau, kas yra Jėzus, ir J paaiškino, kad tai Dievas. Teko vėl teirautis namiškių, ir tėvas, kiek įdirgęs, tarsi jam mano klausimai jau būtų atsibodę, bet visgi, keistokai šypsodamasis ir nežiūrėdamas į mane, tarė: „Pasakyk J, kad Jėzus buvo žydas.” Pasakiau kitą dieną. Tada kiek pabalo ir griežtai prabilo J. Jis paaiškino, jog Jėzus buvo lietuvis, kilęs iš kaimo netoli Šiaulių. Pasaulis darėsi gana keistas: žmonės balo, griežtai kalbėjo, jutau jų tokią pat, kaip prieš kelerius metus tetos N ir grūmojančios senelės, silpnaprotystę. Nusprendžiau veikti ryžtingai ir pasiūliau J paklausti mokytojos. Iš pradžių jis atsikalbinėjo, bet paskui sutiko, tad pamokos pabaigoje (tai buvo lietuvių kalbos pamoka) kartu priėjome ir paklausėme. Mokytoja atsakė, kad Jėzus buvo žydas, bet tai neturi jokios reikšmės, nes Dievo nėra. Aš atsakymu buvau patenkintas, tėvas liko teisus, bet J pasakė, jog mokytoja arba pati nežino, arba jai liepta taip kalbėti (tuomet spėjau – liepė mokymo dalies vedėjas B, kuris mums kėlė baimingą pagarbą). J pažadėjo tiksliai sužinoti, kuriame būtent Lietuvos kaime Jėzus gimė. Istoriją apie statinę, prikalinėtą vinių, išgirdau po kokių dvidešimties metų iš man simpatiškos bendrakursės (na ir sekasi, ar ne?), kuri tikėjo, kad prieš karą žydai tokiose statinėse rideno nuo kalnelio krikščionių vaikus. Mano žmona vaikystėje panašių istorijų taip pat daug girdėjo. Dar vėliau klaidžiodami po Seirijų apylinkes, mudu aptikome akmenį, ant kurio užrašyta, jog šioje vietoje vokiečių okupantai nužudė 2000 tarybinių piliečių. Senyvas ir labai suktas vyras (jo name nuomojomės kambarius) mums papasakojo, kas ir kaip Seirijuose per karą įvyko. Dar po kelerių metų L man papasakojo, kaip, SS kareiviams naršant namus, nėščia lietuvio girininko žmona slėpė šalia savęs duknose ketverių metų žydų berniuką – L sesers būsimą vyrą. Iš tėvo giminių Kaune žuvo tik viena atsisakiusi bėgti teta, mat buvo įsitikinusi, kad medicinos seserims nieko nenutiks. Tačiau motinos giminaičiai Žemaitijoje visi buvo išžudyti, mačiau prieškarinę nuotrauką, kurioje jie, gal dvidešimt žmonių, nufotografuoti per kažkokią šventę.

Čia jau nesuprasi, kokios jėgos veikia – ne kokie neaiškūs virpesiai, ne feromonai kubiniame oro metre. Širdys plėšomos ne menais, bet dorojamos elektriniais grūstuvais, raudona masė tėškiama į kosminę erdvę ant kvazarų ir galaktikų (gal dėl to ir atsirado raudonasis poslinkis), visata sustingsta pašiurpusi, o Rn rastos ir taip vertinamos perplėštos širdies gyslelės liaujasi virpėti. Didelė meno bėda: stebuklingos gyslos dingsta tarp paprastų, metafora susimaišo su tikrove. Gelbsti tik prisiminimas apie Daną, mano pirmąją erotinę meilę. Buvau kokių penkerių šešerių metų ir žaisdamas Lenino (dabar – Lukiškių) aikštėje klausiausi senelės ir jos draugės apkalbų, taip pat ir apie priešais sėdinčią merginą. Ją per karą išgelbėjo ir, kiek prisimenu, įsidukrino garsus vaikų gydytojas. Danos smuiko, draugės violončelės futliarai buvo atremti į suoliuką, matyt, merginos buvo ką tik išėjusios iš konservatorijos. Buvo pavasaris, abi merginos, atlošusios galvas ir prisimerkusios prieš saulę, šnekėjosi ir tyliai juokėsi. Antroji buvo už Daną gražesnė (vėliau ją vedė garsus muzikantas S), bet man kažkodėl, gal dėl ką tik girdėtos romantiškos istorijos, labiau patiko žiūrėti į Daną. Prisimenu, staiga mečiau žaislus, atsiguliau ant suoliuko, nuo kurio buvo matyti tingus ir švelnus Danos profilis, ir mane apėmė toks saldus jaudulys, kokio dar niekad nebuvau patyręs.

Susirinkimas, į kurį iš laidotuvių delsiau eiti, turėjo įvykti restorane. Prie skanių, gražiai patiektų valgių bei ilgai gomurį šildančio vyno mes, keli išrinktieji (valgėme ir gėrėme už draugijos pinigus), turėjome apmąstyti bei aptarti planus ir ateitį. Man buvo siūlomas įdomus darbas ir garbingos pareigos. Apmaudu, bet man mažai terūpėjo draugija ir jos poskyriai, kuriuose turėjau nuveikti tą įdomų darbą, miestas, kuriam šis darbas turėjo būti naudingas, ir visa šalis, kurioje gyvenau. Tikėjausi, kad mane supantys žmonės nepastebės, kokie jie man svetimi ir nesuprantami. Kol būnu su jais – šnekuosi, šypsausi, dėmesingai klausausi, – dar pusė bėdos: lyg ir bendraujame. Bet kai tik išsiskiriu, jie man tarytum pradingsta, atsiduria kitoje erdvėje. Labai retai jie savaime ateina man į galvą, dažniausiai tik tada, kai prispiria reikalas, bet ir tuomet vangiai, tarytum per prievartą. Gali, žinoma, kaltinti svetimą kalbą (man vis dar sunku ja kalbėti ir suprasti greitai kalbančius) bei kultūrą, gali sakyti, kad neturime bendro konteksto. Bet vis dažniau pagalvoju, jog tai paprasčiausia senatvė: perplėštos širdies gysla manyje apmiršta. Jai trūksta jėgų naujiems ūgliams leisti, trūksta gyvybingumo. Kadaise ši ryšio su atplėšta dalimi ieškanti gysla būtų prakirtusi asfaltą, krauju sudrėkinusi dykumą – ir leidusi ūglį į beorę erdvę. Dabar ji ieško sau šiltnamio. Seniau mano perplėštos širdies pusė, apsvaigusi nuo savo pulsavimo, tikėjo: jeigu net kitos pusės ir neatrastų, jos smūgiai priverstų rezonuoti visą pasaulį, iš jo suformuotų tą jos prarastąją dalį. Ak, ta kvaila mano pusširdė, ak, kvailas aš! Nežinojau, kad širdys susijungia visai kitaip – retom akimirkom blyškios gyslelės virpėdamos suderina viena kitos dažnį ir amplitudę. Nereikia rezonuoti ar skambėti unisonu, nereikia gluminti pasaulio. Reikia tik rasti bendrą – darniai skambančią – melodiją. Ten, kur darniai skamba melodija, Pasaulis pasidaro permatomas. Gyslelės susijungia, prisipildo kraujo, ima šakotis, prasiskverbia iš vieno širdies skilvelio į kitą ir sudaro vieną širdį. Čia, žinoma, slypi ir pavojus. Mat gali prarasti savo perplėštos širdies dalį, jei ji per daug suaugs su kita. Virpėsi ne savo virpesiu, širdis gyvens, bet tavęs nebebus, kas tuomet ja ir Pasauliu rūpinsis?

Dabar tu, skaitytojau, tikriausiai manai, kad aš šneku miglotomis metaforomis, klimpstu į paties taip nekenčiamą misticizmą. Atsakysiu štai ką: pagalvok, ar tau būtų lengviau atpažinti savyje tas „širdis”, „gyslas” ir virpesius, jei tau juos aiškinčiau, pavyzdžiui, separacijos–individuacijos ar attachmento teorijų terminais? Žinoma, gal jaustum man daugiau pagarbos ir prisiverstum skaityti, galvodamas, kad studijuoji garbingą mokslą. Bet iš tiesų, ar „pirminė omnipotencija” tau reikšmingesnė už „sulipusią širdį”?

Taigi buvau pasiryžęs parduoti savo žinias ir laiką už pinigus ir už savo svarumo jausmą, bet nuoširdaus supratimo nesitikėjau, Pasaulis liko miglotas, nepermatomas. Mes, žmonės, elgiamės tartum valstybės: prekiaujam, keičiamės parodom, verčiame vieni kitų knygas, keliaujam, susipažįstam, steigiame atstovybes, siunčiame žvalgus. Jei kas nors su tavim bendrauja, gali neabejoti, kad jis iš tavęs kažką gauna, ir jei tau pačiam smagu leisti laiką su kitu žmogumi, gali būti tikras, jog ir pats iš jo kažką gauni. Atrodo, kiekvieno mūsų smegenų slaptoje skiltyje sėdi mažytis buhalteris, kurio kol kas nerado neurologijos ir psichologijos mokslai. Šis buhalteris gana tiksliai skaičiuoja apyvartą ir reguliariai pateikia hipotaliamui biudžetinę ataskaitą. Kai kurių žmonių buhalteriai sukčiauja. Prisimenu, kai dar Vilniuje dirbau vienoje įstaigoje, mes, bendradarbiai, kartu vaikščiojome į kavinę ir paprastai vienas mūsų užsakydavo kavos visai kompanijai (šaly, kur dabar gyvenu, tai stačiai neįmanoma, kiekvienas visada moka už save, ir aš iki šiol negaliu prie to priprasti). Vilniuje mokėdavome maždaug paeiliui, nors eiliškumo niekas nepaisydavo. Ginčytis irgi netekdavo, pasakydavai: „Šiandien aš moku”, ir viskas. Draugijoje žmonės keitėsi, vis atsirasdavo toks, kuris niekad nesisiūlydavo mokėti arba amžinai pateikdavo kokią nors priežastį, kodėl negali mokėti. Sykį, kai tas pats žmogus jau kelintą kartą pasakė, jog užmiršo piniginę, kažkas jo paklausė: „Ar tu iš viso ją turi, gal susimetę tau nupirktume?” Aš susigėdau, palaikiau pastabą dideliu netaktu ir vėliau papriekaištavau klausiusiajam, kam taip negražiai kalbėjo. „O ką, – atsakė jis, – negi amžinai už jį mokėsiu?” Susidomėjau psichoekonomika ir pradėjau skaičiuoti, kas kiek kartų mokėjo. Paaiškėjo, lemiamas skaičius yra keturi. Deramai neatlikęs statistikos analizės (grupės dydis, demografinis dalyvių pasiskirstymas, reprezentatyvumas, kavos kaina ir kt.), negaliu daryti ir vertingų apibendrinimų, bet pastebėjau: jei keturis kartus iš eilės jauti, kad X turėtų mokėti, bet jis vis nemoka, ketvirtąjį kartą didelėje kompanijoje kas nors neiškenčia ir pasako sąmojingą pastabą.

Taigi, vidiniai buhalteriai skaičiuoja gana tiksliai, moka ir kreditą paskaičiuoti ir, kaip įsitikinau, visada išsireikalauja sau to, kas jiems priklauso, kartais nepaprastais būdais, net sugriaudami žmogaus, kuriam dirba, gyvenimą. Viena tokia S ištekėjo už alkoholiko. Jis dar turi kitą moterį, savo žmonai S kartais ir užvožia. S – protinga moteris, kažkada buvo tikra gražuolė, galėtų susirasti dešimt negeriančiųjų. Vaikams prieš draugus gėda: tėvas stotelėje apsivėmęs, prie žmonių kabinėjasi. Pinigų vyras uždirba nedaug, abejoju, ar jie dar kada sugula, bet kai seniau suguldavo (ji man kartą prasitarė), vyras darydavo anaiptol ne tai, kas jai patiktų. Čia gali suabejoti visa psichoekonomikos teorija: ką S iš to visko turi? Ketinau jau teorijos atsisakyti, kai S pasipasakojo, kad jos tėvas paliko namus dėl motinos priekaištų. S tuomet buvo trejų ir pusės metų, bet į jos atmintį įstrigo paveikslas: tėvas, vilkintis geltonais marškiniais, nueina gatve neatsigręždamas, tame paveiksle dar dalyvauja, anot jos, „fizinis troškimas”, jog jis atsisuktų ir į ją pažiūrėtų. Gyvenimas pasisuko taip, kad jie daugiau nebesusitiko. Būdama jau suaugusi, S išsiruošė pas tėvą į kitą šalį, bet kaip tik tuo metu jis mirė. Nesugebėjau išsiaiškinti, kieno skolą ir kam S buhalteris moka, tik supratau, jog apyvartą sudėtingai skaičiuoja jau kelios kartos.

Kad ir kaip ten būtų, vieni pasirengę daug ką paaukoti už šlovę, kiti – už pinigus, treti – už seksą, yra net ir tokių kaip S, kurie pasiryžę aukoti už meilę. To daryti nereikia. Jei kada nors parašysiu dvasinės ekonomijos vadovą, pabrėšiu: meilė nėra konvertuojama ir jos apyvartą reikia skaičiuoti itin atsakingai. Jei tavo buhalteris sako, kad per mažai jos gauni, – nedelsdamas reikalauk kompensacijos; jei kito žmogaus buhalterio apskaičiavimais esi skolingas, tuojau pats darykis auditą. Seksas irgi nėra gerai konvertuojamas, gal kaip tik dėl to, jog taip glaudžiai susijęs su meile – arba ją pažadina, arba pats nuo jos užsiplieskia; dėl to, manau, ir prostitucija nėra gerbtina profesija.

Jaučiu, skaitytojau, vis dar nesupranti, kodėl prie šokių mokytojos laidotuvių ir jėgos, judinančios protoplazmą, kergiu visus tuos palyginimus apie šalis ir valiutas. Bandysiu paaiškinti pavyzdžiais.

Įsivaizduok, kad Latvijoje išsiveržė didžiulis ugnikalnis (norėjau rašyti – Rusijoje, bet kur tu rasi tokį ugnikalnį, kuris ją užlietų) ir per sekundę visa Latvija pradingsta. Kas vyksta Lietuvoje? Kažkieno šeima kaip tik ilsėjosi Jūrmaloje, Sodra pervedė pinigus už latviškus vaistus, bet Lietuva jų negaus, Lietuvos atstovybė Latvijoje pradingo, daug kas investavo dideles lėšas į kokį nors latvišką biznį – tos lėšos irgi pradingo, mūsų bankuose ir pramonės įmonėse guli latvių pinigai – ką su jais daryti, kam jie dabar priklauso? Ką veiks žmonės, mokantys latviškai, iš kur imsime šprotų, kokiais keliais dabar važiuosime į Estiją ir Suomiją, kaip po ugnikalnio išsiveržimo į Pabaltijį žiūrės JAV ir ES, kai iš trijų dingo viena valstybė. O užvis svarbiausia – ar toje išdegintoje žemėje kažkas augs, ar dar kas kada apsigyvens? Va taip ir šokių mokytojai. Ačiū Dievui, man ji buvo tarsi koks Monakas: esu ten porą sykių apsilankęs, mačiau kazino, gailiuosi, kad nespėjau apsilankyti Žako Kusto vandenyno muziejuje, ir tiek. Bet jos vyrui ir vaikams ji – kaip Latvija.

Yra mano samprotavimuose ryšys ir su ta protoplazmoje veikiančia jėga. Gal – Latvijai susprogus – Lietuva ir išsikapstytų iš ją užgriuvusio sielvarto, baimės, sąmyšio, prekių stokos ir perversmo rinkoje padarinių. Ne be apmaudo ir pykčio, nors pykti ir nebūtų ant ko. Galų gale Lietuva tikriausiai suskaičiuotų visus pradingusius traukinius, pinigus ir vaistus, apverktų mirusiuosius, padėtų našlaičiams, atkalbėtų maldas, atstovėtų tylos minutes. Bet (sic!) Lietuvoje liktų Latvijos ambasada. Ką ji veiktų? Be savo šalies, be lėšų, niekam nereikalinga. Iš pradžių ambasados žmonės dar jaustųsi reikalingi – dalyvautų gausybėje apeigų, visiems aiškintų, kas ir kaip nutiko, gedėtų. O toliau? Kas jie, koks jų ryšys su kitais? Vėl labai svarbus samprotavimų momentas: jeigu jie sugebėtų pasijusti visų buvusių ir esančių latvių, visos buvusios šalies ir tautos svarbiausiais atstovais, jie galėtų, pavyzdžiui, kreiptis į Lietuvos vyriausybę pagalbos, prašyti paramos. Lietuva tą paramą gal net suteiktų, tik – kokią? Pastatytų paminklą buvusiai kaimyninei valstybei, bet juk Vyriausybės nariai galvotų ir taip: „Paminklą pastatėm, užuojautą pareiškėme, tačiau atstovybės pastatas – neblogas, galėtų latviai ir kur nors kitur persikelti, ir ką išvis su jais toliau daryti?” Latvijos ambasadorių ir kitus ambasados darbuotojus vis rečiau kviestų į balius ir nacionalines šventes, jiems tektų susirasti kokį paprastą darbą, kalbėti latviškai nebebūtų prasmės, jų vaikai taptų lietuviais arba svetur išvažiuotų, veikiausiai į Ameriką. Beje, su Amerika susietas variantas Nr. 2: ji, Amerika, nenorėdama, kad tuščią žemę užplūstų rusai, įkurdina Latvijos ambasadą Vašingtone, spausdina latviškus pasus ir įsteigia internetu transliuojamą latvių televiziją bei radiją (tai nebrangiai kainuotų).

Pasitaikė proga, pasigirsiu, iš tikrųjų turiu Lietuvos pasą, gautą dar tuo metu, kai Lietuva savo pasų neturėjo, naudojosi tarybiniais. Jį 1991 metais Niujorke pasirašė Lietuvos Generalinis konsulas Anicetas Simutis ir atsiuntė man ten, kur tuomet gyvenau. Jei kas nežino, paaiškinsiu, kad Lietuvos konsulatas išbuvo Amerikoje nuo prieškario laikų. Kartais galvoju, kad vaizduotė – tarsi matematika: kaip nėra tokios matematikos šakos, kuriai anksčiau ar vėliau nebūtų rasta atitikmens fizikoje, taip ir neįmanoma įsivaizduoti ir to, ko iš tikrųjų kada nors neatsitiktų.

Trečias variantas: Lietuvos vyriausybė nusprendžia įsteigti Latvijos muziejų ir surinkti jame viską, kas susiję su Latvija, be to, ugnikalnio išsiveržimo dieną paskelbia Latvijos diena. Lietuvos piliečiai kasmet tą dieną mini Latviją, kviečia į svečius likusius gyvus latvius ir geria į jų sveikatą.

Atleisk, skaitytojau! Žinau, kad visi mano pateikti vaizduotės kūriniai ir samprotavimai yra netaktiški, gal net užgaulūs keturių valstybių piliečiams (ypač Latvijos). Bet juk supranti, tai tik pavyzdys, nieko daugiau, tik palyginimas, kuris, tikiuosi, mums abiem padės geriau suprasti šokių mokytojos laidotuvių įvykius.

Pirmasis iš trijų mano pateiktų scenarijų reiškia visišką Latvijos užmarštį. Mainai nebevyksta, nėra jokio racionalaus pagrindo Latvijai egzistuoti, ji išnyksta iš Pasaulio. Taip nutinka žmogui, kuris mums nebuvo reikšmingas. Antras scenarijus – tai žmogus, kuris visiems buvo itin reikšmingas, dėl to tapo simboliu, tad ir po mirties gali tarnauti gyviesiems. Taip nutiko Jėzui, Mahometui ir Leninui. Tik trečias scenarijus (sąmoningai palaikomas atminimas) išsaugo Latviją – kitą žmogų, mirusįjį. Išsaugo daugmaž tokį, koks jis buvo. Tačiau koks yra išsaugojimo motyvas? Kam reikalinga Latvija be prekių, geležinkelio ir uosto? Kam ir dėl ko ji gali rūpėti? Peršasi gražus atsakymas: meilei. Girdi, tik meilei rūpi išsaugoti atmintį, ypač apie tai, ką vadiname siela. Reikėtų gal sakyti „psichika”, pabrėžtume samprotavimų moksliškumą, mat žodis „siela” siejamas daugiau su dieviškais dalykais, „psichika” – su materialiaisiais (kai kas siūlo šiuo tikslu vartoti žodį „protas”).

Ufff! Na štai, net pačiam keista: atsidūriau samprotavimų taške, kuriame viskas – Latvija, žmogus, medis, namas, gamtovaizdis etc. – egzistuoja kaip ir dviem būdais. Vienas gali pranykti, antras – likti (atkreipk dėmesį, lietuvių kalboje veiksmažodis „likti” ir daiktavardis „likimas” turi bendrą šaknį). Tai štai – likimas abiejose metamorfozėse turi kažką bendra su meile. (Ovidijus į galvą lenda, tiesiog stebuklas, kaip mintys lyg pumpurai sproginėja, gal aš nesveikas?) Nemanyk, skaitytojau, kad nesu girdėjęs apie dualizmą ar reprezentatyvumą, tik mano mintys iš šio konteksto jau krypsta į poną Leibnicą. Pažadėjau pastatyti tave į Pasaulio centrą – įrodyti, kad esi Pasaulį organizuojanti monada. Ir įrodysiu. Paragausi tikrojo monizmo.

Žiūrėk: kas yra ta Latvija arba (gal jau laikas palikti latvius ramybėje) Lietuva? Žemės plotas? Bet va lenkai buvo net Vilnių užėmę, dabar Kaliningrado sritis, kurią vadiname Mažąja Lietuva, tam žemės plotui nepriklauso, bet Lietuva vis yra. Žmonės? Betgi manęs ten nėra, o ji yra. Kasdien joje kas nors pasikeičia, kas nors nugriaunama, pastatoma, bet žodis vis tas pats – Lietuva. Ir ne vien žodis, pats žinai. Jei šokių mokytoja niekada nebūtų šokusi, nebūtų mokiusi vaikų šokti, kieno laidotuvėse dabar dalyvaučiau? O ir tu, skaitytojau… Tik dabar susivokiau, kad į tave kreipiuosi familiariai: gerbiamasis skaitytojau, mielasis skaitytojau, bet juk iš tiesų nei aš tave gerbiu, nei tu man mielas – esi nepažįstamas, ir tiek. Ne! Suklydau. Tu jau nebesi man nepažįstamas: argi neperskaitei iki šitos vietos to, ką parašiau, argi mes nesidalijome mintimis ir jausmais? Aš tavęs nepažinčiau, negerbčiau ir tu nebūtum man mielas tik tuo atveju, jei būtum metęs skaityti arba net nebūtum šio rašinio į rankas paėmęs, bet, laimė, tikrai žinau, kad taip nėra. Žinau, nes jei šiuo (būtent šiuo!) momentu neskaitai, vadinasi, nesi ir tas, į kurį kreipiuosi, nesi skaitytojas.

Tačiau tęsiu nutrauktą mintį: pavyzdys – aš. Tarkim, tu mane pažinojai prieš dešimt metų, ir manykim, kad aš ne itin pasikeičiau, tik kiek pastorėjau ir praplikau, bet nesunkiai mane atpažinsi. Sušuksi: „La (arba A, arba Jc, arba Lv, arba Lo, nes visais tais vardais savo gyvenime aš paeiliui vadinausi ir prisistatinėjau žmonėms)! Sveikas, kaip gyvuoji?” Ir aš tau atsakysiu: „Sveikas!” Tačiau – pagalvojus – kodėl gi tu mane šauki, kodėl aš tave sveikinu? Juk mumyse per daugelį metų visi atomai pasikeitė, visos anos molekulės suiro, naujos susikūrė. Iš to manęs, kurį prieš dešimt metų buvai apkabinęs, žinok, nieko neliko. Ką gi tu, į mane žiūrėdamas, atpažinai? Ir ką aš pažinau tavyje?

Santykį, vien santykį, mielasis, – tai gryna matematika. Plaukų ir kaktos, akių ir lūpų, nosies ir ausų santykis. Kaip detektyviniame filme, kur liudytojas prašomas atkurti nusikaltėlio portretą, taip tavo fotorobotas tau kuria mane. Jo analoginėje, digitalinėje ar cheminėje kartotekoje keliomis trupmenomis užrašyta mano išvaizda ir siela. Šis mano portretas, išlikęs tavyje, man labai svarbus, net svarbesnis už mano paties atomus ir molekules. Nes jei aš noriu iš viso būti (o aš juk noriu), tai mano atomų ir molekulių sankaupa privalo būti atpažįstama. Man pačiam ir kitiems. Net jei atomai ir molekulės kažin kur klajotų mano pavidalu, bet nei aš, nei tu, nei kas nors kitas manęs nepažintų, kas man iš to, ar ne? Atpažinimas (naujas pažinimas, prisiminus, kas jau buvo pažinta) yra visas mūsų gyvenimo ir visos Būties turinys. Tik kituose (net jei tie kiti yra mano paties viduje) mes gyvi, tik dėl santykio ir meilės, nes vien jai rūpi tą santykį išsaugoti. Meilė yra tiesioginis žinojimas, kad kitas yra arba kažkada buvo manęs dalis, arba dar ja taps, kaip mano dalimi tapo išgelbėtoji Dana, L, Rn, Rd, teta N, senelė, mama, tėvas, bendraklasis J, Anicetas Simutis, Vilnius, Lietuva ir (galiausiai) šalis, kurioje dabar gyvenu, ir net žmonės, apie kuriuos rašiau, kad jie man nereikšmingi, bet juk taip rašiau beveik tik iš pavydo: žinau, jiems sava tėvynė miela ir suprantama taip pat, kaip man kadaise buvo suprantama Lietuva (nepaisant nė to, kad ilgai nežinojau, jog daugeliui jos gyventojų Jėzus yra Dievas).

Dabar jauti, skaitytojau, kaip pagaliau susikaupia jėga, jungianti protoplazmos maišelius ir spaudžianti iš jų sūrų vandenį, tarsi vientisą mozaiką ima sudaryti perplėštos širdies skausmas, būtinas meno kūriniui (juk šis yra forma, siekianti pripažinimo ar atpažinimo), identitetas (santykių visuma), meilė (tiesioginis žinojimas) ir pažinimas. Ar jau pradedi suprasti, kad visa tai yra prarastos visumos įvairūs aspektai – jos ilgesys, jos ieškojimas.

Tie fotorobotai mumyse kartais yra neįtikėtinai tikslūs ir gyvena savo gyvenimą kaip kokie golemai. Tėvas pasakojo, kad ilgose jūros kelionėse, norint žinoti laivo koordinates, būtina žinoti ir tikslų laiką kažkuriame kitame Žemės paviršiaus meridiane. Dėl to seniau, kol dar nebuvo išrastas radijas, tokiu meridianu buvo sutarta laikyti įsivaizduojamą liniją, einančią per Grinvičo miestelį, o laivai vežiodavosi tikslius laikrodžius, kurie visada rodydavo Grinvičo laiką. Kasdien dvyliktą valandą tokio laikrodžio rodomą laiką lygindavo su saulės pakilimo virš horizonto aukščiu. Įgulos ir laivo likimas priklausė nuo to laikrodžio tikslumo. Tokie pat svarbūs ir fotorobotai mumyse. Tikiu, kad iki pat motinos silpnaprotystės aš tiksliai žinojau, kiek ji manęs išsiilgusi, žinojau, kada jau žūtbūt reikia jai skambinti. Kartais išlaukdavau iki paskutinės akimirkos (mat čia, naujoje šalyje, ilgą laiką trys šeimos turėjome vieną telefoną, be to, skambinti į kitą šalį buvo didelė prabanga). Ragelyje išgirsdavau: „Kaip gerai, kad paskambinai, aš kaip tik kėliau ragelį tau skambinti.” Mūsų laikrodžiai mušė vieną laiką, jos golemas manyje (fotorobotas, šalies atstovybė) gyveno pagal jos sielos judesius. Tikiu, jog gan tiksliai žinojau, ką ir kodėl ji jaučia ir galvoja. Tik vieną kartą, prisimenu, atsitiko kažkas nelaukta: vasarojau Palangoje su ta pačia teta N bei jos sūnumi (mano pusbroliu, kuris prieš porą metų mirė Amerikoje) ir mamos visai nelaukiau, tik staiga sustoja pro šalį važiuojanti mašina ir iš jos iššoka mama – jiedu su broliu (tetos N vyru) nusprendė padaryti mums staigmeną. Prisimenu, man į veidą pliūptelėjo karščio banga, dusinamai pradėjo daužytis širdis, o dėdė sušuko: „Žiūrėk, kaip jis paraudo, jis tave myli!” Sunku įsivaizduoti didesnį netaktą, bet va tokie jie buvo – mama ir jos brolis, kiti mano giminaičiai.

Mūsų šeima dabar turi net tris mobiliuosius telefonus, tai pasididžiuodamas esu užrašęs aukso spalvos dažais ant mano sukurtos skulptūrėlės pjedestalo. Užrašiau prisiminęs „Tūkstantį ir vieną naktį”, kur kalifas vis liepia ką nors užrašyti aukso raidėmis akies kamputyje (mane visada labai stebino pastarasis išsireiškimas). Skambiname vieni kitiems kasdien.

Turiu net valtį, tiesa, seną, aptriušusią, bet užtat didelę, dyzeliniu varikliu, su kajute ir tikru šturvalu. Plaukioju jūroje ir mintyse kartais kalbuosi su tėvu. Jis, mano tėvas, buvo romantikas: jo akys dažnai sudrėkdavo (beje, kaip ir mano) nuo įvairiausių dalykų – Šuberto serenados „Tyykiai skrenda maano dainos peer nakčia pas tave…”, Heinės eilėraščių, Mopasano apsakymų, Klondaiko aukso ieškotojų didvyriškumo, mamos grojamų Šopeno valsų, Ruže de Lilio – karininko, sukūrusio Marselietę, – ūmaus įkvėpimo (Stefano Cveigo „Vienos nakties genijus”), bet dažniausiai nuo radijo Call Izrael (Izraelio balso). Radijas stovėjo tėvų miegamajame ir kai tėvas jame užsidarydavo, netrukus pasigirsdavo tylus braškesys, šnypštimas, ir trumposiomis bangomis (31, 33, 41 ir 49) į miegamąjį atsklisdavo kiek liūdnoka ir prakilni melodija – la–la–la–laaa–laaa–la–la–laaa. Tuo momentu, kaip jau minėjau, tėvo akys sudrėkdavo, bet pamatęs, kad aš tai pastebėjau, jis nusišypsodavo ir paklausdavo: „Ką?” O paskui pasiguosdavo: „Na ką tu čia dabar, visa tai niekai.” Dviguba komunikacija, kaip pasakytų psichologai.

Tiesa, kalbėjau apie valtį ir jūrą. Gal dešimt metų tėvas statė valtį. Ant grindų paklodavo didelius milimetrinio popieriaus lakštus, juose nusmailintu pieštuku stebuklingai tiksliai išpaišydavo valties korpuso dalis. Tuos lakštus susikaupęs derindavo tol, kol piešiniai sudarydavo vientisą borto atvaizdą. Tėvas rimtu dalykišku veidu iš visų pusių apžiūrinėdavo piešinius ir sakydavo, kad ši valtis nebus jūrinė – per maža, tačiau Trakų ežeruose ir Kuršių mariose plaukioti tiks. Kai tėvas mirė, iš jo antros žmonos sužinojau, kad jis kažkokią valtį buvo pasidaręs (gal nusipirkęs) ir net plaukiojo ja Trakų ežeruose kartu su tos antros žmonos sūnėnu. Vėliau, skurdui užėjus, ją teko parduoti. Apie tą valtį pats tėvas man niekad nepasakojo. Anas sūnėnas gyveno Rusijoj, Pavolgyje, ir vėliau išprotėjo, bet jau buvo suspėjęs nusipirkti valtį, giminaičiai neišmanė, kur ją dėti. Tėvas jau gulėjo mirties patale, aš sykį, sėdėdamas prie jo ir norėdamas jį prablaškyti (tėvą kankino baisūs skausmai), papasakojau, jog šalyje, kur dabar gyvenu, parduodama guminė valtis su yamahos varikliu (mano tuometinė svajonė). Nelaukiau atsakymo, abejojau, ar jis apskritai mane girdi – tai prarasdavo, tai vėl atgaudavo sąmonę. Bet jis staiga pramerkė akis, nusišypsojo ir pasakė:

– Aš tau ją nupirkčiau, jei galėčiau.

– Ką? – nusistebėjau.

– Aš tau ją nupirkčiau, jei galėčiau, – aiškiai pakartojo tėvas ir vėl užsimerkė.

Paskutinius metus jis nugyveno skurde, tie metai Lietuvai buvo sunkiau–si po Nepriklausomybės atkūrimo. Metęs savo profesiją ir Feinmano vadovėlius, tėvas su pažįstamu biznieriumi važinėjo po užsienį ir anam vertėjavo. Jie nakvodavo mašinos kabinoje degalinių aikštelėse, bet tėvas taip ir nepraturtėjo. Užsidirbo tiek, kad galėjo nuskristi į Izraelį. Ten aplankė brolius (mano dėdes) ir jų šeimas. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, visi broliai ten išvažiavo, o jis liko Vilniuje. Mums susiklostė šitaip.

Mano gerbiamasis ir mielasis skaitytojau, galėčiau papasakoti dar daug įdomių istorijų, bet staiga supratau, kad priėjau šio rašinio pabaigą – gal jau „laikas mėtyti akmenis ir laikas juos rinkti”. Jei jau perskaitei rašinį iki šios vietos, tai gysla, rišanti Homerą, verkiančias tarnaites, šokių mokytojos šeimą, mane, mamą, tėvą, draugus, išprotėjusį tėvo antros žmonos sūnėną, mamos meilužį ir visus kitus mano paminėtus asmenis, be to, dar niūrų rudeninį laidotuvių dienos dangų, darbininkus su kipom, vežimėlį keistais ratais ir visą šalį, kurioje gyvenu, tai va ši gysla įpinta dabar ir į tavo sielą. Manau, turėjai progos apmąstyti ir suprasti (labai tikiuosi, kad ir supratai), kas ji yra ir kaip veikia.

Dėl visa pikta – nors ir paprastą dalyką – dar sykį paaiškinsiu: ta gysla, kuria teka jėga, lenkianti tavo galvą prie šitų raidžių ir renkanti žmones į kapus, yra atskirų dalių slaptas žinojimas, kad jos sudaro visumą – erdvę, kurioje jūromis plukdomi chronometrai, laiką, kai valtyje šnekamasi su tėvu. Slaptas, nes yra tik tikimybė – gal laikrodis jau seniai neberodo Grinvičo laiko, gal tėvas paskutiniais metais taip pasikeitė, jog visai kitaip su manimi kalbėtų. Slaptas žinojimas tampa viešas, tikimybė virsta tikrove tik tuomet, kai ją pažįsti, padarai savo gyvenimu, likimu. Pažinimas tikimybės bangą paverčia kauzaliteto grandimi – jei manimi netiki, pasiklausk fizikų.

Jei, skaitytojau, nori įrodymų, tai štai vienas jų: prisipažink, jog dabar norėtum mane pamatyti, daugiau apie mane sužinoti – koks mano tikrasis vardas, kurioje šalyje gyvenu, kas šiame rašinyje tiesa, o kas melas. Ir aš, žinok, norėčiau tave pamatyti – kas tu toks, kaip atrodai, kuo gyveni? Stringas šoktelėjo tarp mūsų, skaidri akimirka, kibirkštėlė. Ar ja įkursime laužą ir mėtysime nuodėgulius į amžinybę, – neaišku. Bet jau sukūrėme iš nebūties būtį, santykį, mudviejų dvasią gryninančią bendrą sąmonę, epistemą. Šis ryšys, sakau tau, yra pirminis, visa ko pradžia. Fizikai tai jau atrado (Kopenhagos interpretacija ir stringų teorija), matematikai apskaičiavo (setų teorija ir Banaho erdvė), o psichoanalitikai iš to net gyvena, bet nei vieni, nei kiti nesuprato, kad tai ir yra Būties pradžia bei jos esmė. Tik aš supratau, nes visą laiką apie tai mąsčiau, štai dabar ir tau papasakojau, žinok į sveikatą.

Dar pasakysiu, kad iš laidotuvių išėjau taip ir nepareiškęs užuojautos mirusiosios šeimai. Broviausi pro juodais drabužiais apsirengusius žmones, nežinojau, ar dera linksėti, ir krimtausi nesuvokdamas, ką jie apie mane, taip besielgiantį, galvoja. Palei kapinių tvorą patraukiau mašinos link. Dar atsigręžiau, iš tolo pamačiau juodą minią, mirusiosios vyro nugarą ir kipos skritulėlį ant jo pakaušio. Akimirkai prisiminiau mamą, tėvą, savo ligą vėžį, panorau atsidurti šalia žmonos, būti su ja ir visa minia ten, kapinėse, bet atsisėdau už vairo ir pasukau raktelį.