Vida Miknevičienė. Roma

2008 m. Nr. 7

Apysaka apie hipių kartos lietuvaičių maištingumą, meilę ir gyvenimo vingius

 

Stalas skiria ir jungia. Kaip vanduo, kaip tiltas. Jie sėdi ant priešingų krantų. Geriau to stalo nebūtų. Geriau šiaip sau sėdėtų ant kėdžių ir žiūrėtų, kur nori.
– Man nieko nereikėjo. Šiaip užėjau. Nesvetima tu man. Juk daug metų kartu gyvenom. Tu man savesnė už mamą. Bet kad taip susiklostė, – kalba vyras.
Nei juoktis, nei verkti. Vyras kaip vabzdys, užuodęs malonų kvapą, laksto savaitgaliais du šimtus kilometrų pasilinksminti, kaip piemuo rašinėja žinutes, nuolat tikrina telefoną – ar dar neparašė?
– Jei nori, grįžk, – garsiai ištaria ji. – Čia tavo namai. Aš neturiu teisės tavęs išvaryti. Bet, suprask, aš nesu tiek moderni, kad sugebėčiau gyventi trise, – paaiškina.
– Tai būk supermoderni ir gyvenkim keturiese. Juk ir tu kokį nors mieląjį turi, nesigink, – vyras bando juokauti.
Ji ir nesigina. Yra vyriškių, kurie, pajutę laisvą moterį, gviešiasi jos. Bet… nėra to vienintelio, kurio kvapas būtų malonus ir kuris atlėktų pas ją tūkstančius kilometrų. Kai persvyri į antrą gyvenimo pusę, meilės reikia su žiburiu ieškoti. O jai gaila ir žibalo, ir degtukų. Tegu kiti nepagaili – tepasišviečia ir tepaieško.
– Taip, turiu vieną „iš grįžtant sutikto laimingo laivo“, – ji atsiliepia Juditos Vaičiūnaitės žodžiais. – Bet, man atrodo, priklydėlis vis tiek grįš pas savo Penelopę. Kuo čia džiaugtis?
Jis paniursta, rankomis pradeda tampyti staltiesės kutus. Jam nepatinka. Jam geriau būtų, kad ji raudotų. Tuomet galėtų apsimesti, jog jam jos gaila, aiškinti, kad jis nekaltas ir kad meilė antroj gyvenimo pusėj ėmė ir ištiko jį kaip infarktas, insultas ar dar koks nors in… O kada jis buvo kaltas? Tada, kai lakstydavo vakarais skambinti į telefono būdelę (mobiliųjų dar nebuvo, namie – žmonai girdint – telefonu apie meilę nepašnekėsi)? Kai ji, ruošdamasi skalbti jo drabužius po ilgų komandiruočių, rankiodavo iš kelnių kišenių sargius? Gal kai juodaplaukė princesė nepasidrovėjo net į jų namus ateiti? Vaikščioja dabar su šuniuku į kuprą susimetusi ir lesina balandžius centrinėje miesto aikštėje. Kai Roma pamato ją besišypsančią, širdyje nusijuokia: gal Praną prisimena?
Jis ne tik dvokia. Jis apskritai atgrasus. Visas jo kūnas nuopuolių ir nuodėmių sudarkytas. Ant svetimų pagalvių gulinėjant nuslinko plaukai, nuo smailaus žiūrėjimo į moterų pasijonius išvarvėjo, bespalvės pasidarė akys…
Bet sensta ne tik jis. Pasitaikė ir jai gyvenime ir nupulti, ir nusidėti. Ji tikrai neturi ištikimybės geno, bet stengiasi išlikti padori, nes buvo tradiciškai, katalikiškai išauklėta. Auklėjimo nereikėtų suprasti kaip kažkokių griežtų taisyklių sąvado. Tai tiesiog nerašytos formulės, paremtos moralumo ir amoralumo kriterijais, susidėliojančios kiekvieno žmogaus sąmonėje. Vaiko galvelėj tas formules įtvirtina tėvai. Savo elgesiu, vertybinėm orientacijom ir nuostatom, tiesiog kasdieniu gyvenimu. Bet vaikas neišvengiamai patiria ne tik šeimos, bet ir viso pasaulio poveikį. Pasaulį jam atvers bendraamžiai, mokytojai, knygos, kino filmai. Vaikas trokšte trokš ištrūkti iš šeimos (tėvai – seni, jų mąstymas – akmens amžiaus žmonių lygio), norės būti modernus, savitas, gerai vertinamas bendraamžių.

Roma augo hipių laikais. Palyginti su laisvojo pasaulio hipiais, Lietuvos provincijos hipiai buvo tik klaiki jų parodija. Neturėjo jokios programos, kraują kaitino tik nacionalistinis nusiteikimas atmesti viską, kas sovietiška (Vakarų hipiai atmetė viską, kas kvepia kapitalizmu, beje, ir sovietinio gyvenimo sargybiniai, kaip ir „kapitalistai“, kuriuos jie koneveikė, buvo godūs to paties – naudos, tik jų retorika buvo kita), dėvėti džinsus, auginti ilgus plaukus (vaikinams), vaikščioti kojų pirštus sukant į vidų ir šiek tiek susikūprinus, klausytis užsienietiškos muzikos, Kęsto Antanėlio dainelių, šaipytis iš Stasio Povilaičio, jauno senio, ieškoti „laisvų plotų“, ten susibūrus filosofuoti įvairiomis laisvės ir meilės temomis, pabrązginti gitara arba pasiklausyti, kaip kiti brązgina, ir, aišku, mylėtis.
Jos mieste buvo kelios susibūrimo vietos, kur rinkdavosi įvairaus amžiaus, intelekto, išsilavinimo, įvairių pomėgių žmonės. Jie visi buvo tokie, kad į juos būdavo neįmanoma neatkreipti dėmesio. Jiems rūpėjo ne vien tik turėti. Bent jau demonstruodavo, kad klausimas kaip gyveni? yra orientuojamas į atsakymą jaučiuosi, o ne turiu.
Į šią hipių bendriją negalėdavai lengvai pakliūti. Kas nors turėdavo įvesdinti. Romą įvesdino kaimynas, su kuriuo susitiko kavinukėje. Ji buvo su drauge. Abi – ką tik pražydusios. Trumpučiukai sijonėliai vos vos dengė jų dailius užpakaliukus, trumpi džinsiniai švarkeliai, kai jos pakeldavo rankas, koketiškai parodydavo bambytes, ilgi plaukai dryko ant pečių, ant nugaros, juos gatvėje žaismingai plaikstydavo vėjas. Nekaltybės, pribrendusios šuoliui į viliojantį meilės ir pagundų pasaulį. Jas atvedė į penkiaaukščio namo butą. Ryškiai dažytos sienos, daug knygų, tvarkingai sudėliotų į lentynas. Roma žiūrėjo į jų nugarėles, skaitė. Meno albumai, įvairių literatūros klasikų kūriniai lietuvių ir rusų kalbomis. Žmonių buvo nedaug.
Amžius – nuo šešiolikos iki keturiasdešimties (bent jai taip atrodė). Vieni stovėdami, kiti sėdėdami laikė rankose vyno taures, rūkė. Kai kurie sėdėjo poromis, apsikabinę.
Roma neatsimena, apie ką buvo kalbama, bet jautė čia esant kitokią dvasią. Gal – laisvės? Gal – atsiribojimo ir neigimo dvasią? O neigti, kai tau šešiolika, pašėlusiai traukia.
– Mes ten susirenkam. Užeikit, kai norėsite atsipalaiduoti, pabendrauti, pabėgti nuo senių pasaulio, – pasakė atlydėjęs kaimynas.
Senių pasaulis buvo tėvų pasaulis, kuriame laiku keliamasi, gulama, laikomasi visokių pareigų ir įsipareigojimų, siekiama šeimos ir visų jos narių gerovės. Dar buvo ir kitas senių pasaulis – mokykla. Ji skelbė dorovės normas, ugdė pilietį. Sovietinėj retorikoj nuolat jautei sėjamą nacionalinės savimonės sėklą. Pirmiausia mes – lietuviai, tik po to – didžiosios socialistinės tėvynės piliečiai. Roma tarybinei retorikai buvo kurčia, ją atmesdavo kaip balastą, bet gaudyte gaudė žodžius apie nacionalumą.
1972-ieji, nušviesti Romo Kalantos – žmogaus fakelo – liepsnos, paženklinti neramumų Kaune, buvo ypatingi ir provincijoje. Akivaizdus neramumų bangos, pasiekusios jos miestą, įrodymas buvo naktį ant Dramos teatro pastato užrašytas šūkis „Laisvę Lietuvai!“. Jis buvo tuoj pat nugramdytas, bet liko taisyklingo stačiakampio formos šviesi dėmė, į kurią pasižiūrėjęs kiekvienas nacionalumo geną turįs pilietis pajusdavo širdies krustelėjimą. Ta šviesi dėmė išsilaikė iki pat Nepriklausomybės atkūrimo, bet paskui, miestui keičiantis, prie tos sienos kažkas įrengė lauko kavinę ir iškalbingasis stačiakampis nebejaudina nei besidžiaugiančių laisve, nei ja nusivylusių piliečių širdžių.
Tėvai sovietinės retorikos nevartojo, tačiau buvo atsargūs ir nacionaliniu klausimu. Jie buvo išgyvenę pokario siaubus ir prievartą, matė gerai pažįstamų žmonių sulaužytus likimus, žinojo, kokia netikra kiekvieno žmogaus, gyvenančio sovietinėje valstybėje, laisvė, kaip lengvai galima pražudyti save ir savo gyvenimą. Jie buvo gerai išmokę meno išgyventi bet kokiomis sąlygomis pamokas, kalbėjo tik taip, kaip reikia, norėjo apsaugoti savo vaikus, todėl nacionaliniu klausimu stengėsi patylėti.

Taigi pabėgti nuo senių pasaulio jai reiškė ne tik pabūti jaunų, norinčių bendrauti, atsipalaiduoti ir mylėti žmonių būryje, bet ir išsikalbėti nacionaliniu klausimu kitaip – atvirai, drąsiai, nuvainikuojant tą netikrą, po šūkių ir retorikos pastoge susigūžusį saiko ir ribos pasaulį, kurį globojo suaugusieji. Kadangi jauno žmogaus svarbiausia savybė – maksimalizmas. Jis nežino tarp. Jis pripažįsta tik kraštutinumus. Kraštutinumai – jo religija. Ir ta religija turi galios keisti gyvenimą ar bent šiek tiek pristabdyti jo materialėjimą.
Ji atrado nišą, kurioje galėjo atverti savo lūkesčius, širdies nerimą. Dabar su drauge po pamokų, o kartais ir per pamokas eidavo į dviejų kambarių butą. Ten visada kas nors būdavo. Koks nors knygą skaitantis, gitarą brązginantis ar pianinu skambinantis vaikinas, besimylinti porelė (kartais – kelios) arba įsilinksminusi kompanija, kuriai kuo toliau, tuo dažniau pritrūkdavo linksminančio skystimėlio, ir, kai saulutė nusileisdavo, kas nors eidavo pas Gataveckienę (sovietmečiu parduotuves uždarydavo labai anksti, alkoholio nusipirkti būdavo galima turbūt tik iki septintos valandos vakaro, bet kiekviename miesto rajone buvo „bobučių“, kurios degtinėlę pro orlaidę, pro langą ar per tvorą pardavinėdavo visą naktį). Tai buvo atviri namai, tačiau gal dėl to, kad rinkdavosi ne patentuoti girtuokliai, bet tik bohemiškai nusiteikę maištautojai, jie nebuvo prišnerkšti, nedvokė…
Tą dieną jai klaikiai nesisekė. Klasės draugą, kuris jau kelias savaites rodė jai dėmesį, kėlusį ją į padanges, paviliojo geriausia draugė. Dabar jie per pamokas rašinėjo ir siuntinėjo vienas kitam laiškelius, o per pertraukas vaikščiojo susikabinę už rankučių ir visiems demonstravo, kad iš tiesų yra susikabinę širdimis!
Po trijų pamokų ji pasiėmė savo portfeliuką ir bliaudama kaip ožka nubėgo į tuos atvirus namus. Duris atidarė vaikinas ilgais šviesiais plaukais. Jis, matyt, miegojo – tai išdavė susitaršę plaukai ir trinamos akys. Pamatęs liūdnas, ašarojančias jos akis, švelniai viena ranka apkabino, kita šluostė ašaras.

– Neverk, – kalbėjo. – Šis sumautas pasaulis nevertas tavo ašarų. Pasaulis senas ir supuvęs, o tu – jauna, graži… Tu dar parodysi jam, ką gali…
Roma, žinoma, suprato, kad jis nepiktai šaiposi iš jos, tokios skystos, bet jo žodžiuose pajuto ir kitokių pustonių: užuovėjos, paguodos, neįkyrios globos.
– Pagrosim ką nors, – perbraukė pianino klavišus, atsisėdo ant kėdės ir iš po jo pirštų pabiro lengva lyg stikliukai melodija. – Aldas groja tau Vivaldį, kad pralinksmėtum, ašaros išdžiūtų, širdis nurimtų, – skambindamas kalbėjo, ir ji net nepajuto, kaip atsistojo ir pradėjo šokti.
Lengvai sukosi užsimerkusi. Nors muzika nutilo, ji vis tiek šoko. Jis priėjo, apkabino ją ir abu ėmė judėti kažkokiu vidiniu, bet abiem suvokiamu ritmu.
– Tai kas atsitiko? Dvejetuką gavai? – jis galva linktelėjo į portfelio pusę.
– Blogiau, – atsakė Roma. – Mane vaikinas paliko.
– A, meilė! Amžina paguoda ir amžina kančia! Jeigu taip, tau negalima čia būti. Eime pasivaikščioti. Gražiai pavasarėja. Knygutės palauks čia.
Jis paėmė ją už rankos ir abu išbėgo. Iš tiesų gražiai pavasarėjo. Visi gamtos pavidalai buvo pasiruošę atgimti, iš jų veržte veržėsi dar tik nuspėjama, bet nepaprastą gyvybės jėgą skelbianti žaluma. Sniego likučių būtų reikėję ieškoti tik pavėsyje. Lengvas vėjelis sukosi jų plaukuose, jos uniformos sijonėlio, jo plačių kelnių klostėse. Saulė kvatojo. Prieš valandą Romą apėmusi neviltis virto viltimi, kad į jos gyvenimą ateina pati tikriausia pirmoji meilė. Jie ilgai klajojo paupiu, jis pasakojo apie įvairius žmonių kankinimo būdus, kalbėjo, jog išdavystė, ypač meilės, toks dažnas reiškinys, kad ją galima laikyti prijaukintu kankinimo būdu, ir kai ji tai suvoks, prisijaukins išdavystę kaip laukinį katiną, o va ant bambuko pasodintas žmogus nespėja priprasti – šis labai greitai augantis medis žmogų kiaurai perduria… Ji deklamavo Dalios Saukaitytės eilėraščius garsiai, taip garsiai, kad ir paukščiai medžiuose nutilo, žuvys iš vandens galvas iškišo.
„Na tai kas, kad benamiai, bedaliai, / Na tai kas, kad šunų apskalyti?!“ – šaukė ji prie žaluma sušvitusio beržo…
Į dviejų kambarių butą pasiimti portfeliuko jie grįžo meiliai rankom susikabinę – pavasarėjančiam miestui ir miestelėnams rodydami, kad yra susikabinę širdimis.
Pirmas kambarys jau buvo prigužėjęs žmonių. Kažkas grojo gitara, kažkas niūniavo. Rūko cigarečių dūmai. Buto šeimininkas, gal keturiasdešimties metų vyras, pamatęs juos tarpdury susikabinusius, skėstelėjo rankomis:
– Oho! Atrodo, į mūsų varganą būstą atėjo meilė! Derėtų atšvęsti. Aš šiandien kaip tik nupirkau kokteiliui žaliavų. Prašyčiau paruošti kokteilių, apsėstieji!
Apsėstieji buvo jie – Aldas ir Roma. Kadangi įsimylėję. Virtuvėje jie paruošė kokteilius. Receptas nesudėtingas: dvi dalys apelsinų sulčių ir viena – degtinės. Na, dar šiek tiek Romos širdies virpuliukų. O Aldo? To ji niekada nesužinos.
Kokteilius išdalijo visiems susirinkusiems bičiuliams. Šie kėlė taures šypsodamiesi ir sakydami: „Už mūsų ir jūsų laisvę.“ Roma pasijuto esanti vakaro karalaitė. Su jaunikaičiu, kuris atliko žygdarbį ir ją, varlę, atvertė į gražuolę merginą.
Tik vėliau ji sužinos, kad kokteilio taurės buvo pakeltos ne jų meilei pasveikinti, o Romo Kalantos susideginimo metinėms paminėti. Visi bute buvusieji suprato tosto prasmę ir šypsojosi slepiamai vilčiai, jog laisvė kada nors ateis. Jie augo pasaulyje be Dievo, bet jų idealioji erdvė nebuvo tuščia – joje kaip siekinys pleveno „tas saldus žodis laisvė“, visos jo atmainos: Tėvynės, asmens laisvė, laisvė mylėti, mėgautis gyvenimu, išnaudoti visas prieš jauno žmogaus akis atsiveriančias galimybes.

Sunku pasakyti, kiek mūsų galvose buvo tautinio nusiteikimo, politinio sąmoningumo ir kiek jaunimui būdingo tikėjimo, kad mes būsime kitokie, sukursime kitokį gyvenimą, kad mes sugebėsime nepasenti, visada išliksime jauni ir žavūs pačių suprojektuotame naujame pasaulyje.
Roma prisimena ryškiausius personažus. Rudoji Irina. Egzotiško grožio, tokio, jog ne kiekvienas gali jį suprasti, pajusti. Buvo kalbama, kad ji – žydė, kad jos tėvas gyvena Amerikoje, motina mirusi ir palikusi jai didelį namą. Visi žinojo, jog Irina tame name gyvena viena, bet susitikimų ten neorganizuodavo. Tokia buvo Irinos valia. Ši mergina visa laikysena demonstravo laisvę turėti savo nuomonę ir požiūrį, turėti privačią erdvę ir neleisti jos užimti kitiems žmonėms, net ir artimiems draugams. Ji buvo ironiška. Ironiją skleidė ne tik jos kalba – lėta, madingai artikuliuojama, rodanti intelektualumą, – bet ir išvaizda: vešlūs, ryškiai rudi (raudoni?) garbanoti plaukai, juodų antakių puslankiai, žaidžianti šypsenėlė, originalių modelių, suderintų spalvų drabužiai, natūralaus lapės kailio akcentas. Ji buvo baigusi turbūt tik vidurinę mokyklą, bet turėjo kažką keista, na, tarkim, įgimtą aristokratiškumo geną. Ar ji kur nors dirbo, ar ne, turbūt niekas nežinojo. Ji nebuvo gražuolė, bet buvo originali ir laisva. Jos laisvę pabrėžė ir tai, kad ji nė su vienu vaikinu intymiau nebendravo arba mes to nesužinojom. Ir vėliau ji išliks tokia. Tiesa, ištekės. Ne už vieno jaunystės draugų, bet už vaikino iš kito miesto. Paskui išsiskirs ir gyvens viena savo dideliame name. Ji saugos kažką iš hipių laikų. Ir pažiūrėjus į ją atrodys, kad laikas ne bėga, o stovi. Iš tiesų turbūt viskas buvo daug paprasčiau: ekstravagantiška išvaizda slėpė snobišką natūrą. Bet tai – tik spėlionė. Tikroji Irinos mįslė neįmenama. Kaip ir kiekvieno žmogaus.

Kita įdomi mergina – hipių motinėlė. Stambi, aukšta, didžiakrūtė, kažkaip kerinčiai viskuo – ir apranga, ir laikysena, ir elgesiu – demonstruojanti savo primityvumą. Tai turbūt ir buvo ta jėga, kuri traukė prie jos žmones, taigi ir vaikinus. Vienas dailininkas, atvykęs iš Vilniaus ir permiegojęs su ja, pasakė: „Fantastiška moteris! Maniau, kad tokių nebūna.“ Ji intymius santykius ne su vienu vaikinu buvo užmezgusi. Ji neskyrė meilės nuo sekso, šie dalykai jai buvo tapatūs. Vėliau, veikiausiai to paties primityvumo genama, ji išvyks į plačiąją tėvynę, ten ištekės (reikia pratęsti giminę!), pagimdys sūnų, grįš į laisvą Lietuvą, pamatys, kad čia žaidimo taisyklės pasikeitusios, ir, pasitaikius progai, išmaus į užsienį.
Saulė. Liesa, aukšta, berniokiška šukuosena. Tyli kaip žemė. Turbūt niekas negirdėjo jos nei kalbant, nei juokiantis. Bet visi ją pastebėdavo. Ji traukė kažkokia nebylia jėga, kurios labai daug turi dvasingi žmonės. Ji šeimos nesukurs, gyvens viena ir vieniša turbūt visą gyvenimą. Romos ausyse skambės vieno šaunaus vaikino žodžiai: „Kad tu žinotum, kaip su Saule gera!“
Buvo ir kitų mergelių. Bet jos, dažnai – ypatingai gražios, tik ateidavo ir išeidavo, laikysena ar elgesiu iš kitų neišsiskirdavo. Jos buvo tiesiog kitos.
Tiesa, vėliau beveik mitologine figūra taps Romos draugė, nepaprastai graži šviesiaplaukė, tobulų veido bruožų ir idealios figūros. Ji bandys tapti aktore, lankys Juozo Miltinio dramos studiją, bet, anksti netekusi tėvų, pasiners į bohemišką gyvenimą, vienintele savirealizacija paskelbs meilę aktoriams, dailininkams, klajūnams, mergišiams… Vienas tų mergišių taps jos sugyventiniu ir vienintelio vaiko tėvu. Vėliau ji, susikrovusi visus savo daiktus į traukinio vagoną, nuo to sugyventinio pabėgs į Klaipėdą. Dar vėliau nuo savęs ir nuo savo likimo bėgs į Angliją…
Trys broliai – išeiviai iš kaimo. Vyriausiojo, inžinieriaus, butas ir buvo ta laisvės ištroškusių kitokių žmonių susibūrimo vieta. Vėliau inžinierius ves, aišku, ne kartą, bet po pirmųjų vedybų jo buto durys mums užsidarys. Laisvės ištroškęs jaunimėlis persikels į Jokūbėlio kieme stovėjusiame sandėliuke „suprojektuotą“ dviejų kambarių butą.
Vidurinis brolis, baigęs universitete prancūzų filologijos studijas, atidirbs trejus metus kaimo mokykloje, sėkmingai ves ir išeis dirbti į statybas, kur rublis ilgesnis. Ne kartą prasitars, jog mokytojo darbas magiškai patrauklus, net jis, niekada negalvojęs būti mokytoju (prancūzų filologiją studijavęs tik todėl, kad įgytų kultūrinės kompetencijos), dažnai pasiilgsta mokyklos.
Jauniausias ves gražią prekybininkę ir jo kova dėl vis geresnės miesčioniškos buities užgoš visus būtiškus siekius. Kai gražioji prekybininkė jį paliks, susiras antrą, trečią panašaus stiliaus moterį (mus visada traukia panašūs, todėl skyrybos nieko niekada neišsprendžia) ir vėl pasiners į buities reikalus.

Taigi jaunystė deklaruos laisvę, buvimą, branda pasirinks turėjimą ir šeimos nelaisvę…
Jokūbėlio sandėliuke lankysis daugiausia aplinkinių gatvių jaunimėlis. Siuvėją Aviną, kurio nei vardo, nei pavardės niekas nežinos, tokia pravarde pramins dėl to, kad jis kalbėdamas mekens ir ypatinga išmintim nepasižymės. Avinas ves vieną ateinančiųjų gražuolių, kuri visiems girsis, kad universitete studijuoja lietuvių filologiją ir bendrauja tik su profesoriais. Rudoji Irina vėliau papasakos: gražuolės pirmasis vyras buvo prasigėręs senis, nemokėjęs nei skaityti, nei rašyti, antras – Avinas, tačiau kai ji pajuto, jog grožis vysta, vaikutį pagimdė nuo nežinomo vyriškio.
Nuolatinis Jokūbėlio sandėliuko gyventojas bus Valius rusiška pavarde. Jis skaitys Tomą Vulfą, Marselį Prustą, Maksą Frišą ir iš aukšto žiūrės į neišprususius sandėliuko lankytojus, bet ir pats į filosofines bei kultūrines aukštumas nepakils. Dirbs taksi vairuotoju, surinktus iš keleivių pinigus dės ne į kasą, bet į savo kišenę, kol vieną dieną padarys lemtingą klaidą ir už sukčiavimą atsidurs kalėjime. Recidyvistu netaps, bet baigs visus kalėjimo mokslus. Iš sandėliuko jis dings taip pat, kaip ir daugelis jo lankytojų – susiras patogią žmoną.
Roma ir jos draugė, kad įgytų teisę sandėliuke lankytis, imsis net tarnaičių pareigų: retkarčiais šluos, plaus grindis, mazgos indus, valys stalą, paklos lovas. Karštų diskusijų nė tada, kai abu kambarėliai bus prisigrūdę žmonių, ten nekils. Vieni pasakos anekdotus, antri kalbės apie Kamasutrą, treti mylėsis. Kartą Jokūbėlis sušoks striptizą. Prisidengęs paklode, kraipysis, rangysis, nedrąsiai parodys savo vyrišką turtą, paskui nugrius ant lovos šalia Valiaus ir atsidus: „Oi, kaip sušilau, net kiaušai suprakaitavo.“
„Laisvų plotų“ geografija plėsis. Neretai po pamokų, kartais ir per pamokas būreliai mokinių plauks į antramečio klasės draugo Gedimino sodą. Trauks iš kišenių kapeikas, Kukas keliauninkas (irgi antrametis klasės draugas, dėl kurio beveik visos mergaitės dūsaus) bėgs į parduotuvę, parneš vyno ar dar ko nors, kas padeda bendrauti, keps šašlykus, šoks, bučiuosis. Gediminui labiau rūpės išgerti, ne kartą jis nugrius po obelim ir liks miegoti per naktį. Ir vėliau jis bus ištikimas savo tėvų namui ir sodui. Pieš siurrealistinius piešinius, vaikščios į pirtį, kad atsigautų po ilgesnių „užgėrimų“, parsives į namus vieną, antrą, trečią moterį, tačiau išsaugos laisvės dvasią. Talentingas, deja, silpnos valios, jis pusvelčiui išdalys savo paveikslus draugams ir pažįstamiems, kad galėtų išgerti, atsipalaiduoti, pabėgti nuo gyvenimo absurdo. Paskui atsipeikės, vėl į šį sumautą pasaulį sugrįš. Vaikščios išsiprausęs, inteligentiškai apsirengęs, rytais vedžios šunį į Senvagę ir atrodys gana impozantiškai.

Kukas keliauninkas ves vieną dūsaujančių klasės draugių, bet tikrų namų nesukurs. Abu ir toliau mėgausis bohemišku gyvenimu, kartu ir skyrium ieškos nuotykių, kol jų keliai galutinai išsiskirs.

Kartais „laisvas plotas“ atsiras pas draugą ar draugę, kurių tėvai išvyko į kelionę, svečius ar poilsiauti. Nepasinaudoti juo būtų neleistina klaida. Pasinaudoti, vadinasi, pasikviesti bendraamžių, pabendrauti niekam netrukdant: išgerti, parūkyti, pasiklausyti muzikos, papokštauti, pasimylėti. Retsykiais „laisvas plotas“ atsirasdavo garsaus aktoriaus, kai šis išvykdavo filmuotis, namuose. Ten rinkdavosi aukštesnės prabos publika – inteligentų sūneliai ir dukrelės. Bet orgijos būdavo tokio paties pobūdžio kaip ir visuose kituose „laisvuose plotuose“. Puikus interjeras neparalyžiuodavo iš tėvelių akiračio ištrūkusių paauglių laisvės siausti ir siaubti.
Kartais mergaičių ir berniukų būrelis sėsdavo į maršrutinį autobusą ir trisdešimt kilometrų kratydavosi žvyrkeliu į Paberžę, pas tėvą Stanislovą. Ganytojas priimdavo visus, suteikdavo pastogę ir teisę laisvai jaustis (netikrindavo, kas ką veikia po antklode). Būdavo, paprašydavo padirbti kokį nors darbą: sutaisyti arba nudažyti tvorą, nupjauti žolę. Ne nuodėmių išpažinti, ne Dievui pasimelsti jaunimas ten traukdavo. Kelionė buvo atrakcija, dar vienas būdas patirti ką nors nauja, mesti dar vieną iššūkį tėvams, pripažįstantiems vienintelį maršrutą namai–darbas–namai.
Visos Lietuvos jaunimo Meka buvo Palanga. Į šį kurortą jaunimas traukdavo dažniausiai vasarą. Susitikimo vieta – Rąžės upelio tilto akmenys. O paskui… Kavinės, jūra, smėlis, pažintys, meilė…

Tai buvo džiunglės, gyvenimo žabangai, paspęsti jauniems, savo tapatybės ir vietos po saule ieškantiems žmonėms. Jie buvo rezistentai. Ne politiniu, bet grynai žmogišku požiūriu, nes priešinosi ne tiek sovietinei sistemai, kiek suaugusiųjų tvarkai, kurios pagrindinė taisyklė skambėjo visai nesovietiškai: „Būk mažesnis ir už aguonos grūdą, niekur nesikišk.“
Atmetimo reakcija visada staigi, ūmi, bet neilgai trunka. Veikiai maištininkai susigyvena su tuo, ką bandė atmesti. Taip ir anie jaunikliai, metę iššūkį suaugusiųjų vertybėms, ilgainiui jas pripažins ir tik vos vos pakoreguotas pavers savo gyvenimo pagrindais. Ko gero, žmogui skirta turėti, o ne būti. Atvirkščiai tik filosofai kalba. Bet ar gyvena taip, kaip kalba?
Kampe numestas portfeliukas badė akis ir ragino eiti namo. Pamokos seniai baigėsi, namuose gali tekti aiškintis, kur buvo, ką ir su kuo veikė, kodėl taip vėlai grįžo. Aldas pajuto jos nerimą.
– Dėkojame už malonų dėmesį. Bet mano mergaitė dar neparuošusi pamokų, – pakėlęs portfeliuką paėmė ją už rankos ir palydėjo iki namų.
Tačiau pasimatymo nepaskyrė. Roma pagalvojo, kad Aldas tik žaidė… su mylėti trokštančia, bet meilei dar nesubrendusia mergaite ilgais palaidais plaukais ir trumpu besiplaikstančiu sijonėliu.
Tėvų namuose nebuvo. Dar negrįžę iš darbo. Ji ilgai žiūrėjo į veidrodį, bandė suprasti, ar ji graži, ar jai skirta būti mylimai. Paskui garsiai skaitė painius Kanto žodžius apie meilę: „Jeigu molekulėje – tegu ir nepaprastai menku užuomazginiu laipsniu, tačiau vis dėlto užbrėžtu – nebūtų linkimo jungtis, tai meilės pasirodymas aukštesniame laipsnyje žmogiškąja jos lytimi būtų fiziškai neįmanomas. Meilė yra tik ano visiems įbrėžto pėdsako tobuliausias išsivystymas. Asmuo yra tik individuali visuotinio linkimo jungtis išraiška.“ Taigi ji – ne išimtis, ji irgi trokšta individualiai jungtis su kuo nors… širdimi.
Pamokos liko neparuoštos.
Nors Aldas pasimatymų nepaskirdavo, jie kartais susitikdavo gatvėje, kavinėse. Jis paprastai būdavo su draugu. Mieste net pasklido kalbos, kad jiedu yra netradicinės seksualinės orientacijos pora. Tokie įtarimai galėjo būti ir ne iš piršto laužti, nes Aldas buvo gana moteriškas: ilgi šviesūs plaukai, švelnūs, dailūs veido bruožai. Ilgas paltas darė jį panašų į gražią lėlę. Jo draugas Mindaugas buvo aukštesnis, stambesnis, griežtesnių veido bruožų, želdino retą, bet seksualiai atrodančią barzdelę. Vaikinai buvo gražūs, tokie gražūs kaip šiandien Palangoje vaikščiojančios ir homoseksualumą demonstruojančios gėjų poros. Bet jie buvo kitokie: juokdavosi iš mieste sklandančių kalbų apie galimą jų meilę, viliodavo merginas, vaišino jas šampanu, vesdavosi į tik jiems žinomus „laisvus plotus“. Viena tų viliojamų merginų buvo ir ji. Aldas Romai patiko. Ji svajojo išvykti su juo kur nors prie ežero, įsikurti palapinėje, plaukioti, irstytis valtimi, vakarais sėdėti apsikabinus prie laužo ir žiūrėti į krintančias žvaigždes. Aldas demonstravo, kad ja domisi. Klausydavosi jos deklamuojamų eilėraščių, neslėpė, jog jam kelia nuostabą besiskleidžiantis jos intelektas, gebėjimas paprastą gyvenimo detalę ar epizodą paversti filosofijos objektu. Kavinėje ją pavaišindavo kava, lydėdavo į namus. Tačiau Roma nugirsdavo, jog Aldas turi merginą, su kuria rimtai draugauja, labai ją saugo, neleidžia vaikščioti nė į kavines, ką čia kalbėti apie „laisvus plotus“. Išlieti savo sielos nerimą – šaukti, švilpti, siausti – ji galinti tik koncertuose.

Roma jautė, kad ją prie Aldo traukė paprasčiausia aistra, jo ekstravagantiška išvaizda ir manieros. Šiaip jau vaikinas buvo tik restorano muzikantas, dievinantis bitlus ir žinantis tik vieną – Džono Lenono ir Joko Ono – meilės istoriją.
Nusikirptų plaukus, nusivilktų ilgą paltą ir būtų eilinis vaikinas, kokių šimtus gali sutikti miesto gatvėse ir kavinėse. Bet ji negalvojo apie gelmes…
Mokslo metai baigėsi. Vasaros atostogų Roma visada važiuodavo į kaimą, pas motutę. Ten tarybų valdžia buvo kolūkio pirmininkas. Roma, kai tik išgirsdavo kalbant, jog atvažiuoja pirmininkas, arba pamatydavo keliu atriedančią ir dulkių sūkurius keliančią jo pobedą, tekina bėgdavo ant aukšto ir pro lentų plyšį žiūrėdavo, kaip Tarybų valdžia išlipa iš automobilio, mosuoja rankom, purto pliką galvą, stovi išpūtusi pilvą ir rankas į kišenes susikiša. Ir vėliau, kai gyvenime teks susidurti su tarybinio gyvenimo absurdą deklaruojančiais komjaunuoliais, partijos veikėjais, jai prieš akis vis iškils raudonas, storas ir sotus kolūkio pirmininko snukis ir norėsis bėgti ant aukšto.
Ir dabar Roma važiavo į kaimą. Jai reikia motutės pagalbos. Tiksliau – alibi. Visi draugai per vasaros atostogas traukia į Palangą, o jos mama neišleidžia. Per jauna. Motutė kraipo pečiais, braukia ranka plaukelius nuo kaktos. Sprendimą priimti nelengva. Motutė mato: per metus anūkėlė virto anūke, ją dabar nebe grybauti, uogauti ar dviračiu važinėtis traukia, ji jau į mergystės laiką atėjo, veržte veržiasi į naujų pagundų pasaulį. Nepririši, nesulaikysi – vis tiek ištrūks. Ar nenusvils sparnų?
– Tai ar nebijai viena į pasaulio kraštą? Tokia jaunutė, gležnutė…
Jeigu klausia, sprendimas dar nepriimtas.
– Ne viena, motut, – skubiai paaiškina. – Tuo pačiu autobusu važiuos draugė iš Panevėžio.

– Jei su drauge… O pinigų ar turi? Juk už nakvynę ten reikės mokėti. Ir pavalgyti reikės. Įdėčiau sūrio, sviesto, bet kai taip karšta… – motutė kalbėdama eina kamarėlėn, o Roma jau šokinėja iš džiaugsmo: jeigu apie lauknešėlį kalba, vadinasi, į kelionę išleis!
Žila žila, smulkutė kaip mergaičiukė. Ir į gyvenimą ji žiūri ne atsargios, visur tik pavojus ir pagundas matančios mamos akimis, bet atvirai, jaunatviškai. Iš kamarėlės motutė išlenda rūkytos dešros rinkele nešina.
– Įdėčiau ir duonos, bet jau seniai kepiau – sudžiūvusi. Nusipirksi. Juk nebrangiai kainuoja. Tai ar turi pinigų?
– Turiu, motut, – Romos veidas net šviečia.
– Na ir aš dar kokį rublį įdėsiu. Jaunam niekada nebus per daug.
Motutė eina į kambarį, atidaro spintą, rausiasi lentynoje, ieško, radusi atneša susuktą raudoną dešimtinę.
– Taip visi vienas po kito ir palieka mane: vaikai užauga, bendraamžiai miršta, – sako.
– Nebijok, motut, jūroj nepaskęsiu. Sugrįšiu, kai grybai pradės dygti, – apkabina senutę ir išbučiuoja jos skruostus, kaktą.
– Tai dabar jau ir bėgsi, vaikeli?
– Nebėgsiu, motut. Rytoj važiuoti susitarėm. Šiandien aš tau kambarius sutvarkysiu, drabužius išskalbsiu. Vakare ant vėlių suolelio pasėdėsim, apie gyvenimą pasišnekėsim.
Vakare ilgai sėdėjo ant suolelio, žiūrėjo į džiūstančius ant virvės skalbinius, kalbėjosi, visokias gyvenimo istorijas pasakojo, paskui į vieną lovą atsigulė. Rytą motutė takeliu palydėjo Romą į autobusų stotelę. Ėjo susikabinusios už rankų ir visam pasauliui demonstravo, kad eina sąmokslininkės, saugančios savo paslaptis.
Palangoje dvi džinsuotos stirnaitės pirmiausia nuėjo prie akmenų. Čia tikėjosi sutikti draugų. Bet ant akmenų sėdėjo tik poros. O porų pasaulio erdvė labai maža ir uždara. Įsimylėjėliai mato tik vienas kitą.

Paskui… Roma, užklupta lietaus, stovėjo lyg medis. Greiti ir skaudūs lašai be jokio gailesčio kapojo jos veidą, pečius, kojas – visą kūną. Matė, kaip lietus kapoja ne tik ją, bet ir prieky šniokščiančią jūrą, ir papilkėjusį smėlį, ir medžius, ir namus, ir tiltą… Tik žmonių niekur nebuvo. Išsilakstė! Per kelias minutes išsilakstė! Lietaus išsigando. Bailiai… Staiga suvokė, kad ji, kvailė, stovi lietuje tarsi užmirštas senas kryžius pakelėje. Bet pajudėti neįstengė. Jai turbūt buvo gera taip stovėti.
Ir kai lietus staiga liovėsi, ji pasijuto lyg apvogta. Dingo tie saldūs lašų kirčiai, ta tyli, bet maištinga melodija. Roma labai norėjo, kad lietus sugrįžtų, ir ėmė laukti. Ilgai laukė. Kažin, ar buvo kada nors ko nors taip laukusi. Ji tikėjo, kad lietus grįš. Atsitūpė ir smėlyje parašė: „Turbūt.“ Žiūrėjo į parašytą žodį ir juokėsi, garsiai šaukė:
– Turbūt! Turbūt! Turbūt!
Gal dar ilgai būtų šaukusi, jei ne balsas – tylus, bet aiškus:
– Turbūt…
Ji atsigręžė. Prieš akis stovėjo Aldas ir šypsojosi, ji neišmanė, ką ir daryti. Atsistojo, nusipurtė prilipusį prie rankų šlapią smėlį ir netikėtai sau garsiai pasakė:
– Turbūt man reikia nusimaudyti.
– Turbūt reikia nusimaudyti ir man, – atitarė jis.
Abu puolė į jūrą. Žaidė su bangom, nuplaukė toli vienas nuo kito. Paskui grįžo į krantą ir, pažiūrėję vienas antram į akis, kartu ištarė:
– Jūra gera…
Ir nusikvatojo. Garsiai, taip garsiai, kad net jūra smarkiau suošė.
Jie ilgai vaikščiojo Palangos miestelio gatvėmis. Ošė medžiai ir oras kvepėjo ką tik nulijusiu lietum. Ant akmenų susitiko Aldo draugą Mindaugą, užėjo į jų nuomojamą kambarį, pasikvietė draugę ir visi kartu patraukė Birutės kalno link. Aldas papasakojo, kad Birutės paminklas esąs stebuklingas. Reikia ateiti prie jo vidurnaktį, kai niekas niekas, net mėnulis nemato ir negirdi, ir garsiai pasakyti savo norą. Noras išsipildo.
– Iš baimės numirčiau, nespėjusi net savo noro pasakyti, – nusipurtė Roma.
Palengva temo. Jie sėdėjo ant suoliuko, žiūrėjo į Gintaro muziejų, į žibintų apšviestus rožių krūmus. Roma jautėsi tarsi pasakoje, tarsi iškritusi iš žemiško, racionalaus pasaulio, kuriame rūšiuojami žmonės, skaičiuojami pinigai, pakiliai šnekama apie kasdien gerėjantį ir gražėjantį tarybinių žmonių gyvenimą. Ji pasižiūrėjo į Mindaugą. Šis bučiavo savo draugę. O Aldas sėdėjo ir žiūrėjo į rožes. Mindaugas turbūt pagalvojo, jog Aldas jo varžosi, ir kartu su drauge pasišalino. O jie liko sėdėti. Tylėjo. Kalbėjosi. Apie gyvenimą ir apie pasakas. Jie buvo jauni romantikai, troško neįmanomo ir, be abejonės, jautė, kad neišvengiamai teks nutūpti ant žemės.
Roma staiga stryktelėjo nuo suolelio, pasileido bėgti ir lyg sau, lyg Mindaugui su drauge, lyg Aldui, lyg nakčiai ar dar kažkam sušuko:
– Mes nieko nedarėm!
Jie susitikdavo kasdien. Ir ant to paties suolelio sėdėdavo, ir ta pačia gatve, kur ji šaukė, vaikščiodavo, dažnai jūroje maudydavosi.
– Ar mes nieko ir nedarysim? – netikėtai vienądien paklausė Aldas.
– Be vyno turbūt ne, – Roma nesutrikusi atsakė.
Ir abu garsiai užsikvatojo.
Kavinukėje jie paprastai gerdavo kavą. Tąkart Aldas, nė nepasiteiravęs, ko ji pageidautų, paprašė padavėjos dviejų taurių raudonojo vyno.
– Tai susitarsim? – pakėlęs taurę paklausė.
– Atrodo, derybas jau pradėjom, – nusišypsojo ji.
Ir jie vėl kalbėjosi apie muziką, draugus, svajones. Roma jautė juos skiriančią ribą. Gražus vaikinas, bet – be polėkių. Po kelerių metų jis nusikirps ilgus plaukus, ves kokią nors merginą, susilauks vaikų, vakarais brązgins restorane gitarą, bus nuolatos atakuojamas mergužėlių, kartais neatsispirs pagundai, bet bus per didelis snobas, kad dėl kurios nors plaštakės ryžtųsi palikti šeimą. Ji savo gyvenimo viltis siejo su humanitarinėm studijom. Išvažiuos iš to provincialaus miestelio, prieš akis atsivers kitoks gyvenimas… Bet šiandien Aldas žavus ir ją jaudina. Turbūt ir Roma jį jaudina. Gal net per daug, jeigu jis neišdrįsta net intymiau apkabinti. Taip įsitempę, tramdydami jausmus jie praleido visą savaitę.
Paskutinį kurorte vakarą (tiksliau – naktį) visi keturi nuėjo į Aldo ir Mindaugo nuomojamą butą. Aldas brązgino gitarą, ji bandė dainuoti. Daina gražiai skambėjo.

Ištirpsta sniegas, saulės šilumoj pabunda gėlės.
Jaučiu, kaip plaka širdis karštai, ją glosto vėjas.
Ir karštas ašaras ant skruosto aš pajuntu vėl,
bet jas nušluosto atklydęs vėjas,
bet tai ne tavo tos švelnios rankos, kurios mylavo
apleistą širdį, kuri taip virpa…

Šios dainos ji niekada užrašytos nematė, žodžius buvo tik girdėjusi, iš tiesų jie galėjo būti ir šiek tiek kitokie. Draugai sakydavo, jog tai – Kęsto Antanėlio daina. Mindaugas papasakojo, kad šią dainą autorius paskyrė mirusiai savo merginai – didžiajai meilei. Ir daina, ir jos sukūrimo istorija įelektrino jaunas širdis meilės energija. Dabar ne tik Mindaugas bučiavo draugę – ir Aldas apkabino Romą, švelniai glostė jos plaukus, atsargiai, tarsi bijodamas, lietė lūpas. Atrodė, Aldas ne bučiavo, bet stengėsi pažinti. Lytėjimu, ragavimu, regėjimu, uosle, klausa. Jie taip žaidė ilgai ilgai, kol apsikabinę užmigo… Tai buvo Romos pirmoji naktis vaikino glėbyje. Mama neišleido Romos prie jūros, išsiuntė į kaimą, į saugią jos dorovei teritoriją. Motutė pasirodė esanti drąsesnė (o gal išmintingesnė?), suprato, jog, anot Maironio, „meilės ir upės nesuturėsi, / Vilijai bėgti, mergaitei mylėti“.

– Tai palaidojot motutę? – klausia vyras.
– Palaidojom. Buvo ramios laidotuvės. Net nežinau kodėl. Gal todėl, kad ji sulaukė beveik šimto metų, – atsako Roma.
Ji mato save ir motutę, einančias į autobusų stotelę, girdi močiutės patarimus, atrodo, vėl pajunta žydinčių pievų aromatą, išgirsta lizde kalenantį gandrą… Motutė buvo tikra sąmokslininkė, ji niekad niekam neprasitarė, kad anūkė visą savaitę ne pas ją, bet prie jūros praleido. Ji dovanojo jai pirmą jaunystės vasarą, šios dovanos Roma niekada nepamirš.
– Ir aš į laidotuves būčiau važiavęs, bet nekvietei, – nutraukia mintis vyras.
– Brangusis, – šypteli ji. – Tu visą gyvenimą esi „tarp“. Tarp žmonos ir meilužės, tarp namų ir tarp baro… Praėjo, praslinko, praplaukė gyvenimas, vis ieškojai… Ką atradai?
– O ką tu atradai? – į klausimą vyras atsiliepia klausimu.
Roma sutrinka. Iš tiesų – ką? Gyvena viena kaip pirštas, nėra nei su kuo pasikalbėti, nei apie ką pasvajoti. Vidutinio amžiaus moteris, dar graži, galėtų kam nors patikti, bet… tik patikti. Jokių planų, jokios perspektyvos. Jos gyvenimas jau praeityje, antro, puikiai žino, nebūna. Jeigu kas bandytų ginčytis ir įrodinėti, kad būna, ji atsakytų vienu žodžiu – iliuzija.
– Žinau, tau patiktų, jei aš prisipažinčiau, kad nieko neatradau. Bet aš atradau. Ką? Tai – neįvardijama. Tai gali suprasti tik tas, kuris atrado. Tu nesuprasi. Niekada nesupratai. Ir aš tai žinojau. Bet apgaudinėjau save. Buvau amžina apgavikė, – ji nori pasakyti jam visą tiesą apie jį, apie save ir apie juos abu.
Taigi.
– Esu išduotas, parduotas ir visaip kitaip pažemintas, – sako jai draugas arbatinėje Vilniaus senamiestyje.
– Ar galėčiau sužinoti, kas išdavė? Spėju, kad artimas žmogus, – kalba ji.
– Svetimi neišduoda. Jie neturi nei intereso, nei galimybių išduoti. Išduoda tik artimi.
Roma atvažiavo į seminarą. Šis baigėsi, bet ji nevažiavo į namus tarnybiniu automobiliu. Parvažiuos autobusu. Labai norisi pabūti Vilniuje. Nors Vilnius – jos šeimos dramos (ne tragedijos) pradžia.
…Tąsyk aplankė giminaičius. Papietavo, pavaikščiojo Vilnelės pakrantėmis. Vešli žaluma, skaidrus upelio vanduo, žvilgantys mirgantys akmenėliai… Didmiestis, bet jame yra nuostabių, mažai žmogaus rankos paliestų salelių. Viskas nauja, nematyta, nepatirta. Ir kai vėliau vyrai žaidė krepšinį, ji, matydama savojo pastangas atrodyti atletiškam, tik šypsojosi. Jis tiesiog demonstravo savo figūrą, raumenis, rankos taiklumą. Ji suprato, kad vyras savo kūną rodo ne jai, o tai kitai jaunai moteriai. Tačiau ši per daug artima giminaitė, kad pasiduotų Prano gundymams. Artimi giminaičiai negali peržengti ribos…
Pasirodo, gali. Tai ji sužinos tik po dvejų metų, kai žinutė, išsiųsta „artimai giminaitei“, netyčia atlėks į jos mobilųjį telefoną. Roma praras ramybę, bandys aiškintis, įsitikinti, kad tai – tik atsitiktinumas, tik amžinai romantiškų nuotykių ieškančio jos vyro bandymai sužavėti. Pastangos išsklaidyti įtarimus baigsis suvokimu – išdavystė, meilės žaidimas žaidžiamas seniai, tik ji, akla ir naivi, šito nesuprato ir neįvertino.
– Taip, išduoda tik artimi. Arba tik į artimųjų išdavystes mes skausmingai reaguojame, – pritaria Roma ir atpažįsta priešais sėdint dvasios brolį.
Dvasios brolis… Tai ne jos sugalvotas terminas. Ji kažkur perskaitė. Ne kažkur. Yra toks eilėraštis, poeto Valdo Daškevičiaus skirtas poetui Aidui Marčėnui:

Bastyčiausi kaip šuo palaidas
ar būčiau be žinios prapuolęs,
jeigu nelauktų dvasios brolis
aikštės centre, stebukle šventas,
tarsi apsnigtas monumentas.

Ir nesvarbu, kad eilėrašty kalbama apie pasibaigusią degtinę ir jos paieškas. Degtinė – tik priemonė, skystis, leidžiantis dviem vyrams atsiverti, parodyti savo džiaugsmą ir skausmą.
Roma staiga suklūsta: ją pakvietė išgerti arbatos ne į namus, bet į viešą kavinukę… Arbata yra signalas, jog galbūt sutiko dvasios brolį.
Roma bijo, nenori galvoti apie meilę. Ypač apie tobulą, idealią. Ji nesukuriama, neišmąstoma. Ji tik laukiama. Ir tada, kai tau šešiolika, ir tada, kai triskart šešiolika.
Aldas buvo tas asmuo, kurį ji buvo bepavadinanti dvasios broliu. Bet – per anksti. Ta naktis Palangoje buvo ne vienintelė. Po kelerių metų jie susitiko. Ir susitepė kūniškai. Po meilės akto kažkas išskrido. Turbūt dvasia. Roma nei susitikti, nei pamatyti Aldo nebenorėjo. O gal tos meilės dvasios ir nebuvo? Tikriausiai. Kai kūnai traukia vienas kitą, jie ir yra tik kūnai. Meilė ateina kitaip. Ir dvasios brolis kitaip pasibeldžia į tavo būtį. Ne taip kaip Aldas. Yra vienas tobulas lietuvių literatūros kūrinys dvasinės brolystės ir aistros tema – Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“. Kiekvienam pravartu būtų perskaityti šią apysaką. Deja, niekas jos neskaito. Jaunystėje dėl to, kad privalu skaityti, vėliau dėl to, kad nebesinori grįžti prie to, kas kažkada buvo privalu. Ir šiaip jau dabar mažai kas begalvoja apie meilę, apie dvasios brolį. Reikia daug laiko, kol jį surandi, atpažįsti, užsiaugini. O dabar visi skuba. Kad tik daugiau pinigų užsidirbtų, gražesnį namą pasistatytų, prabangesnį automobilį nusipirktų, daugiau šalių aplankytų, daugiau gyvenimų (aišku, aistrai tenkinti) susikurtų. Bet namai stovi tušti, automobilių mados sunkiai pavejamos, iš aplankytų šalių parsivežamas vienintelis įspūdis – buvau. Vis daugiau vaikų naktimis sapnuoja po pasaulį besiblaškančius tėvus. Susvetimėjimas, sumaterialėjimas, gyvenimas be vertybių? Gal ir galėtum tam pritarti, jeigu tie, kurie taip kalba, gyventų kitaip. Taigi plepama taip, kaip reikia, o gyvenama taip, kaip norisi. Deja, norai visų panašūs.
Paskutiniai mokslo metai mokykloje prabėgo labai greitai.
Nedideliame mieste gimė didelis teatras. Paryžiuje mokslus baigęs žemaitis režisierius Juozas Miltinis veikė netradiciškai. Jis užsimojo provincijoje sukurti teatrą kaip tradiciją, kaip integralią miestelėnų kultūros dalį. Jis nekvietė aktorių, aukštųjų mokyklų absolventų, pats įkūrė dramos studiją, ragino į ją stoti jaunus gabius žmones, pirmiausia – panevėžiečius. Tie, kurie nedrįso arba neturėjo gebėjimų tapti aktoriais, buvo kviečiami į teatrą spektaklių žiūrėti. Tiesa, neįprastu būdu: kviesdavo mokinius prieš spektaklį pakabinti drabužinėje žiūrovų paltus, po spektaklio juos atiduoti. Juk teatras prasideda nuo drabužinės… Režisierius ne tik teatrą kūrė, jis kūrė ir žiūrovą. Moksleiviai, ką tik iš vaikystės knygų pasaulio išėję, buvo skatinami filosofiškai apmąstyti žmogų ir jo likimą, jo dieviškumą ir demoniškumą, didybę ir menkystę. „Lauke už durų“, „Mirties šokis“, „Heda Gabler“, „Volponė“…
Ne tik spektakliai, visa teatro aplinka rodė kitokį, aristokratiškesnį gyvenimo modelį. Vyresnieji aktoriai, jų nežemiška laikysena, net nebylus buvimas šalia teikė kilnesnių aspiracijų, mokė geriau suprasti suktą sovietinę retoriką ir po ja susigūžusią kiekvieno žmogaus buitį ir būtį.
Scenoje vaidindavo ir jaunieji aktoriai – visų merginų svajonių vaikinai, šių laikų terminu – žvaigždės. Jie buvo ne tik aktoriai, bet ir kasdienio gyvenimo dalyviai, juos galėdavai pamatyti ir teatro kavinukėje, ir miesto kavinėse, ir kokiame nors jaunų žmonių susibūrime intymesnėje namų aplinkoje. Ypač įspūdingai jie atrodydavo po spektaklio. Grimo likučiai išryškindavo veido bruožus, žibintų šviesa arba vakaro prieblanda tuos likučius užmaskuodavo. Aktoriai buvo sąmojingi, kalbėdavo citatomis, barstydavo filosofinę išmintį, pasakodavo anekdotus apie tautos ir teatro gyvenimą. Centrinė anekdotų apie teatro gyvenimą figūra būdavo režisierius. Jo filosofiniai išvedžiojimai, keistenybės, kaprizai, drastiška mokymo metodika. Bet aktoriai anekdotus pasakodavo didžiuodamiesi, kad jiems lemta būti šalia tokio didelio žmogaus.
Kūrėjo ir žmogaus intymesnis bendravimas visada pavojingas. Nebelieka paslapties, kūrėjas pasirodo esąs toks pat, kaip ir bet kuris kaimynas, su kuriuo artimiau bendrauji. Kadangi kūrėjas ir bohema – beveik neatskiriami dalykai, susitikimai su jaunaisiais aktoriais dažniausiai baigdavosi klaikiais nusigėrimais. Girtumas ištrina intelekto, kultūros, išvaizdos skirtumus, apnuogina žmogų, nurengia jį iki pačios prigimties, padaro jį tik instinktyvų.
Romos atmintin neišdildomai įstrigo vienas vakaras. Po spektaklio draugų būrelis patraukė į vieno aktoriaus butą. Kadangi tada jaunimas drąsiai deklaravo neturtą, sumetė visi – ir merginos, ir vaikinai – po kelis rublius, nusipirko išgerti, šiek tiek užkąsti. Vakaro pradžia buvo romantiška. Vieni grojo gitara, dainavo, antri pasakojo anekdotus, treti keikė tarybų valdžią. Kai atmosfera jau buvo gerokai įkaitusi, paaiškėjo, kad pritrūko gėrimų. Iki Gataveckienės netoli, bet niekas nebeturi pinigų. Lyg pašaukta tuo metu durų skambučiu paskambino pažįstama mergina. Ją, tik įėjusią, visi puolė pinigų prašyti. Mergina pasakė jų neturinti, pasikabino koridoriuje paltuką, rankinuką ir įsitraukė į besilinksminančiųjų būrį. Po kiek laiko atsirado ir butelis.
Roma nustebusi šalia sėdinčio vaikino paklausė:
– Iš kur tas butelis? Juk pinigų niekas neturi.
– Mes jų paėmėme iš pavėlavusios mergytės rankinuko.
– Kaip – paėmėme? – nesuprato Roma. – Tai ji vis dėlto turėjo pinigų?
– Ne, ji neturėjo. Todėl mes ir paėmėme. Dabar turime butelį. O jai jokio nuostolio – kaip neturėjo pinigų čia ateidama, taip neturės ir išeidama, – paaiškino vaikinas.
– Juk tai vagystė, – dar bandė priekaištauti Roma, bet, supratusi, kad jos moralės supratimas visiems čia susirinkusiesiems atrodys juokingas, nutilo.
Tačiau širdyje (ar sąmonėje?) kažkas nusėdo. Bandė atspėti – kas? Ir įvardijo – cinizmas, įžūlus padorumo, dorovės nepaisymas, begėdiškumas.
Taigi bohema – meno inteligentijos palaidas, netvarkingas gyvenimas, jos aplinka – iš tiesų priminė šio žodžio kilmę iš prancūziško bohe³me, reiškiančio čigonyną. Bet Romą visą gyvenimą traukė čigonės, jų gebėjimas hipnotizuoti žmones žodžiais, žvilgsniais, intonacijomis, ir bohemiškos išvaizdos stilingi vyrai nutampytais megztiniais, su skarelėmis, šalikėliais vietoje kaklaraiščių. Kaip neišmintinga! Kostiumuotieji yra moters laimę garantuojantys vyrai. Jie – karjeros žmonės, karjera – tai šlovė, garbė, pinigai.
Nežinia, ar dėl pinigų stokos (jų niekada nebūna per daug, net tada, kai jų nepaskelbi savo gyvenimo tikslu), ar iš unikalios patirties godulio ji nuėjo vakarais dirbti į moterų kalėjimą. Ne prižiūrėtoja. Lietuvių kalbos mokytoja kalėjimo teritorijoje įsteigtoje suaugusiųjų bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje. Tai – netipiška mokykla, nes nuteistosios vis dėlto yra smarkiai gyvenimo sužeistos moterys. Kiekvienos žaizdos kitokios, sunkiai gydomos ir vargu ar užgydomos. Daugelis teistumą priima kaip luošumą ir net nebesvajoja kada nors įsilieti į sveikųjų būrį, nebeturi jokios vilties ką nors pakeisti savo gyvenime arba skausmingai suvokia, jog valios tokiems pakeitimams neužtektų, todėl kartais kylanti valia retai virsta veiksmu. Į mokyklą jos ateina ne ko nors išmokti, bet dėl to, kad gautų lengvatų. Išimčių, aišku, yra. Bet išimtys niekada nepaneigia dėsningumo, tik patvirtina jį.
Roma nemanė, kad kalėjime galėtų būti tiek daug čigonių. Už ką jas sodint? Už vagystes? Bet juk jos visos vagia. Toks jų gyvenimo modelis. Kaip aiškindavo motutė, čigonams paties Dievo leista vogti – mat dėl to, kad čigonas vinį pavogė, Dievo sūnaus Jėzaus Kristaus kojos ant kryžiaus ne praskėstos, bet sukryžiuotos. Įsivaizduoji, sakydavo, kaip begėdiškai atrodytų Kristus ant kryžiaus? Nors… Lietuvoje daug vagiančių žmonių. Tik kažkaip keistai teisingumas vykdomas – tie, kurie daug vagia, laikomi turtingais ir garbingais žmonėmis, o tie, kurie tik šiek tiek pavagia, nuteisiami, pasmerkiami. Gal dėl to, jog maža vagystė dažniausiai akivaizdi, tiesioginė, o didelės vagystės vykdomos metodiškai, etapais, pasitelkus įtakingus asmenis, įstatymų nuostatas ir jų spragas?
Taigi čigonės… Jos buvo uoliausios pamokų kalėjime lankytojos. Roma prisimena pirmąją pamoką. Sėdi dešimt mokinių, tarp jų keturios – čigonės, pasirengusios mokytis. Po trumpo susipažinimo Roma patikrina, kaip joms sekasi skaityti. Skaito prastai. Vienos dėl to, jog mokykloje apskritai blogai mokėsi, kitos dėl to, kad lietuvių kalba joms sunkiai suprantama, nes jos gimė ir augo Vilniaus krašte, ten lietuviškai tarybiniais metais beveik niekas nekalbėjo. Atkūrus nepriklausomybę, padėtis pasikeitė: vaikai lanko lietuviškas (nebe rusiškas!) mokyklas, visų dalykų mokosi lietuviškai. Ir ne tik. Ir tėvus pratina kalbėti lietuviškai.
Viena čigonė, pakviesta skaityti, sako:
– Negaliu. Nematau. Akinių nepasiėmiau.
Jei negali, tiek to. Kitą pamoką atsineš akinius ir pademonstruos savo skaitymo įgūdžius. Bet per kitą pamoką paaiškėja, jog ji ne tik skaityti nemoka, bet ir raidžių nepažįsta. Ir atėjo į penktą klasę! Paskui buvo įdomu stebėti, kaip ji sunkiai, bet labai labai noriai ėjo į parašytų žodžių pasaulį. Iš pradžių apsimetinėdama, spėliodama, manydama, kad apgaule gaus gerą įvertinimą ir atitinkamų lengvatų kalėjime, paskui jau sąmoningai dėliodama raides, skiemenis ir žodžius, neklusnia, neįgudusia ranka rašydama.
Keisčiausia buvo tai, jog visos čigonės (dabar reikėtų sakyti romės) spinduliavo kažkokią meilę, šilumą, nuoširdumą, gerumą… Roma net negalėjo įvardyti tos jų skleidžiamos energijos. Kai mokytojų kambaryje apie tai prakalbo, viena mokytoja labai paprastai paaiškino:
– Tokie jų genai. Norėdamos prieiti prie žmogaus, jos turi įgyti pasitikėjimą. Laikiną. Kad galėtų kaip nors apmulkinti ir pasinaudoti. Jų ir žodynas kitoks negu mūsų. Žiūrėk, prieis ir lyg netyčia pasakys: „Poniute, jūsų akys labai liūdnos… Einam, aš jums visą tiesą pasakysiu, jūsų širdį nuraminsiu.“ Jeigu širdį kas nors slegia, tu ir nueisi paskui ją. Tavo gyvenimas, aišku, nepagerės, bet litą kitą čigonė jau bus iš tavęs gavusi…
Artistiškumas! Štai kaip tai vadinasi! Artistiškumu traukia ir čigonės, ir meno žmonės! Jie moka sukurti save kaip personažą, ir dar tokį, kuris labiausiai tave suintriguos, užburs, sušildys. Paskui… nueis kito šildyti.
O kalinės? Romai beveik neteko bendrauti su žmonėmis iš nusikaltėlių pasaulio. Nei artimai, nei iš tolo. Girdėdavo, kad vienas ar kitas pažįstamas žmogus nusikalto, vėliau nusikaltimus ir nusikaltėlius ėmė reklamuoti laikraščiai, televizija. Ji nepuolė skaityti laikraščių, žiūrėti televizijos laidų, bet ją visąlaik domino nusikaltimo fenomenas. Buvo skaičiusi, kad amerikiečių mokslininkai yra nustatę, jog pagal kaukolės matmenis galima pasakyti, ar žmogus iš prigimties linkęs nusikalsti, ar ne. Vadinasi, tai – prigimtiniai dalykai? Roma neabejoja, genai nulemia daug ką, gal net viską: ir gyvenimo būdą, ir gyvenimo trukmę. Gal todėl ir į nusikaltėlius ji žiūri ne kaip į šio pasaulio nelaimę, o kaip į mįslę, kurią norėtų įminti.
Jaunystėje jos geriausią draugę nuolat užvaldydavo visokios beprotiškos idėjos. Kartais ji imdavosi globoti apleistus geriančių tėvų vaikus, kartais – benamius. Gal dėl to, kad ji pati anksti liko našlaitė, savo kailiu pajuto, kaip sunku išgyventi. Vienu metu ji užsidegė noru perauklėti daug kartų kalėjusią moteriškę, vardu Viga. Priglaudė ją savo namuose, nusivesdavo į teatrą, supažindindavo su savo draugais. Leido jai išsipasakoti, išlieti pagiežą, susikaupusią širdyje dėl šio pasaulio netobulumo, atšiaurumo ir atgrasumo.
Nors Vigos gyvenimas buvo nepaprastas, jo istorija – nesudėtinga, vienakryptė: alkoholikai tėvai, pragaras namuose, vienintelė priebėga – gatvė ir gatvės vaikinai. Gatvėj – vagystės, muštynės, keiksmai. Vėliau – mergaičių kolonija, vedybos, vaikai, kalėjimas. Tuo metu, kai viena draugė ėmėsi Vigą auklėti, šios vaikus prižiūrėjo močiutė (ta pati, kuri ir ją užaugino, nes tėvai maitintojų įsipareigojimus iškeitė į alkoholį), vaikų tėvas sėdėjo kalėjime, pati Viga, dar jauna, graži, išdykusios paauglės žvilgsniu žvelgė į pasaulį, pasiryžusi tai, ko labai geidžia, pasiimti bet kokia kaina. Iš pradžių, aišku, gražiuoju, geruoju, o jeigu nepavyksta… agresyviai, keikdamasi, paleisdama į darbą ir kojas, ir rankas. Bergždžiai spėliotum, ar tokia „neprognozuojama“, be psichinės pusiausvyros ji buvo nuo pat mažens, ar tokią ją padarė gyvenimo universitetai. O tų universitetų pėdsakų daug buvo ne tik jos dvasioje, bet ir vaizduotėje. Smulkaus sudėjimo, ryškių ir dailių veido bruožų šviesiaplaukė pasakodavo siaubingas moterų kalinių gyvenimo istorijas. Klausantis atrodydavo, kad ten, už aukštos tvoros, kali ne moterys, o plėšrios lūšys, galinčios dėl savirealizacijos sudraskyti viena kitą, bet besiilginčios to paties, ko visą gyvenimą ilgisi ir ieško viso pasaulio moterys – meilės. Kadangi kolonijos – uždaros vienos lyties asmenų įstaigos, meilės istorijos ten neįprastos: moterys myli moteris, pavyduliauja, vienos kitas išdavinėja, keršija. Ir ne dėl to, jog iš prigimties būtų lesbietės, o dėl to, kad yra atskirtos nuo viliojančio dviejų lyčių pasaulio ir priverstos jį susikurti. Jos irgi aktorės, pačios kuriančios vaidmenis pagal savo scenarijus, kuriuos pakoreguoja tik aplinkybės. O išvaizda… Kol būdavo apsirengusi, Viga atrodydavo kaip ir visos moterys, tik šiek tiek staigesnių judesių, greitesnės reakcijos. Vieną vasarą jos trise išvažiavo į Palangą. Nuėjo prie jūros. Kai iš persirengimo kabinos išlindo Viga, per kelias sekundes dvidešimties metrų spinduliu neliko nė vieno žmogaus: visas jos kūnas – ir kojos, ir rankos, ir nugara, ir pilvas – buvo nusėtas tatuiruotėmis. Dabar tatuiruotės – įprastos, jomis puikuojasi ir jokių ryšių su nusikaltėlių pasauliu neturinčios intelektualės. Sumišo papročiai. Bet jie visada maišosi. O tempores, o mores, ataidi iš antikos.
Suprantama, bandymas atvesti Vigą į doros kelią, pritaikyti jai kitokį gyvenimo modelį nepavyko. Prieš kelerius metus Roma buvo sutikusi ją gatvėje. Be abejonės, praėjo viena pro kitą kaip nepažįstamos. Viga turbūt jos nepažino. Ėjo viena, bet susitiko kažkokį vyriškį, pradėjo stumdytis, keiktis, muštis… Gal tai tik prigimtis? O gal ir susitapatinimas su personažu, su likimo skirtu vaidmeniu? Bet jei vaidmuo nepatiktų…
– Tu vis vaidini, – sako vyras. – Anksčiau – išduotos moters, dabar – abejingos moters vaidmenį. Ar negalėtume pasikalbėti nuoširdžiai?
Nuoširdžiai? Ką jis vadina nuoširdumu? Galbūt jis nori jai papasakoti apie savo meilę? Jai niekada nepatiko meilės istorijos, jos visos labai panašios ir nuobodžios: oi, kaip jis į mane pažiūrėjo, oi, kaip aš jo pasiilgau… Tokių ir panašių aikčiojimų ji klausydavosi (ir klausosi) tik viena ausimi ir tik todėl, kad žino, jog išsipasakodamos moterys dar kartą pasijunta laimingos (arba nelaimingos). Ką jos vyras galėtų jai papasakoti?
Suskamba jo mobilusis telefonas. Vyras tekinas lekia į balkoną. Pasikalbėti. Aišku, skambina ne sesuo ir ne draugas. Tai jis vaidina! Juokdario vaidmenį tragedijoje. Bet Roma užtektinai stipri, kad nesutriktų, nes ji – moteris. Motina. Sesuo. Žmogus. Nors atramų turi labai nedaug. Vaikai gyvena savo gyvenimą. Jiems negali primesti savo nevilties. Jie jos ir nepriims, dar per jauni suvokti, kaip jaučiasi žmogus, žiūrėdamas į savo gyvenimo duženas.
– Darykit, kaip jums geriau, – vienąkart pasakė.
Teisingai pasakė. Tik neaišku, kaip geriau. Sako, kad tokiu atveju gelbsti darbas. Reikėtų imtis kokių nors naujų iniciatyvų, bet ir vėl trūksta smulkmenos – jaunystės, kuriai visi keliai atviri.
Tiesa, Romai jaunystė ne tiek jau daug kelių atvėrė. Mokykla, humanitarinės studijos Vilniuje. Tai, be abejo, buvo pats gražiausias ir geriausias laikas, nes studijuoti buvo ir lengva, ir įdomu. Atsivėrė nuostabus knygų ir kultūros pasaulis, gyvenimas tarsi šoktelėjo į dangų, esmingai pasikeitė. Ir labai greit prabėgo. Kaip akimirka. Kaip blyksnis. Ir ji buvo nusviesta į kaimo mokyklą. Viskas būtų buvę gerai, ji turėjo kilnių idealistinių tikslų: parodys vaikams kultūros ir literatūros pasaulį, pajudins kažką jų sielose. Deja, antrąkart (pirmą kartą – vaikystėje) susidūrė su tarybų valdžia. Mokyklos direktoriaus pavaduotoja kaišiodavo nosį visur – ir į bažnyčią, ir į tavo virtuvę, ir miegamąjį – kad tik tave geriau ištyrinėtų ir kuo skaudžiau įkąstų. Mokytojų kambaryje sutikdavo šypsodamasi, kiekvienąkart kokią nors repliką mesteldavo.
Roma pakabina paltą. Susišukuoja plaukus, pasitaiso sijonėlį. Atsigręžusi pamato išsiviepusį pavaduotojos veidą.
– Lituanistę šiąnakt sapnavau. Ką tai galėtų reikšti? – išgirsta ir išsigąsta.
Jeigu jau sapnuoja, tai gero nelauk – rezga kankinimo planus.
– Gal galėčiau ateiti į tavo pamoką? – paklausia taip, kad klausiamoji nedrįstų paprieštarauti.
Svetimkūnis pamokoje sutrikdo normalų darbą, kelia įtampą. Turi galvoti ne tik apie tuos, kuriuos mokai, bet ir apie tą, kuris tupi paskutiniame suole ir nežinia, ko tau linki. Absurdas. Kvailystė. Nesąmonė. Romos nuotaika pabėga. Nebepagausi. Pamoka, nors jai ruošėsi beveik iki paryčių, nepavyks. Varžysis ir ji, ir mokiniai. Dialogas bus nenuoširdus. Juk nuoširdumas literatūros pamokoje – būtina sąlyga.
– Galėtumėt, – garsiai pasako Roma. – Tik dabar aš einu pasiruošti pamokai, jūs ateikite, kai nuskambės skambutis.
– Tu nepasiruošusi pamokai? – nustemba akiniuotoji.
Tai jau atviras puolimas. Reikėtų jį kaip nors atremti, bet Roma – ne kovotoja. Ji negali pulti, negali ir gintis. Ne dėl to, kad nenorėtų. Tiesiog kažkas iš vidaus neleidžia. Geriausia viską nuleisti juokais
.

– Dar nepasiruošus, – nusišypso. – Lūpų nepasidažiau.
Roma lūpas retai dažosi. Ji akcentuoja akis. Visada pasidažo blakstienas, paryškina juodu pieštuku vokų liniją. Negalėtų paaiškinti kodėl. Gal pasąmonėj tiki, kad akys yra sielos veidrodis. Ji turbūt nori kalbėti akimis, o ne burna, kuri labai jau konkrečiai susijusi su fiziologija. Ir šiandien ji lūpų nesidažys. Net jei norėtų, negalėtų – neturi lūpų dažų.
– Galėtum ir mažiau gražintis, – išgirsta. – Ir taip jau dešimtokai ir vienuoliktokai akių nuo tavęs nenuleidžia. Ir sijonas galėtų būti ilgesnis.
Sijonas tikrai netrumpas. Bet ne tiek, kad patiktų pavaduotojai, pagal jo ilgį matuojančiai protinius gebėjimus ir dorovingumą. O vienuoliktokai ir dešimtokai? Natūralu, jog jų dėmesį patraukia jauna mokytoja. Roma nieko nebesako. Išeina pro duris į koridorių. Skylė. Skylė ta mokykla. Ne dėl to, kad įsikūrusi gerokai nuo rajono centro nutolusiame bažnytkaimyje. Bet kuris geografinis taškas, net metropolijos centras, pavirs gūdžia provincija, jeigu ten viršininkaus akiniuotoji. Pakvips barbariškumu, nekultūra, turgumi.
Mokiniai iškart pastebi nelinksmą mokytojos veidą. Tyliai, tarsi bijodami užgauti, sėdasi į savo suolus, traukia iš portfelių knygas, sąsiuvinius.
– Ar jums kas atsitiko? – kažkuris paklausia.
– Atsitiko. Tada, kai pasirinkau literatūros mokytojos profesiją. Reikia keisti pasirinkimą. Bet tai – šiaip. Ruoškitės pamokai, ateis viešnia, – priduria.
Mokiniai puola skaityti, galvoja, kad pamokas vizituojantys asmenys tikrina jų žinias, bet ne mokytojo kompetenciją.
Roma ant stalo susideda knygas, iš kurių cituos tekstus. Pasižiūri pro langą. Šerkšnoti medžiai saugo kapines – mirusiųjų teritoriją. Skraido varnos – mirties pranašai. Ir jos sieloje – mirtis. Ne tik dėl pamokos, į kurią veržiasi persekiotoja. Roma taip pat yra Dievo vaikas, tik jautresnė, skaudžiau į viską reaguoja, iš pustonių supranta tikruosius kitų žmonių tikslus ir kėslus. Bus baisu. Prasidės valgymo ceremonija, kankinimo periodas. Ir nebus į ką atsiremti. Kolegos supras, gal net užjaus, bet užuojauta bus tyli, slapta, nes nė vienas nenori stoti į eilę, kad būtų suvalgytas. Antai žvirblis rado kažkokį trupinėlį ar sėklytę. Kapsto, ieško daugiau. Iš už kampo sėlina katinas. Puls. Aišku, nepagaus. Gamta yra žiauri, bet kiekvieną gyvį paruošia būtinajai ginčiai. Taip pat ir žmogų.
Mokiniai atsakinėja, stengiasi. Gerai. Ir Romai švysteli viltis. Gal akiniuotoji atšoks? Gal supras, jog ji į mokyklą atėjo ne savo jaunystės ir ne grožio demonstruoti, bet dirbti, nes jeigu yra šiame pasaulyje altruistų, tai jie pluša mokyklose. Tik niekas tų altruistų nemato, niekam jie nerūpi. Nerūpi? Rūpi. Roma sakytų, kad tas, kuriam rūpi, – Dievas. Akiniuotoji jos nesuprastų, apsvarstytų partiniame susirinkime, nors Roma ir nepartinė, gal nebeleistų mokytojauti. Roma to nebijo. Būtų visai nebloga išeitis iš šios skylės.
– Salomėjos Nėries lyrinis „aš“ – subrendusi jauna moteris, ramiai, bet skausmingai išgyvenanti žmogaus laikinumą šiame išoriškai besikeičiančiame, bet iš tiesų be galo pastoviame mūsų pasaulyje, kuriame retkarčiais skraido baltos varnos ir papiktina juodąsias. Tai – egzistencinis nerimas, juntamas ir Šatrijos Raganos, Jono Biliūno kūryboje, – apibendrina pamoką. – Vieną tų lyrinio „aš“ reiškimosi formų – pasirinktą eilėraštį – išmokite atmintinai. Tie, kurie norite daugiau nei pagal programą reikia, pasiieškokite bibliotekoje Hermano Hesės „Stepių vilko“.
Norėtų pridurti – romano apie mane.
Pavaduotoja atsistoja, padėkoja už pamoką (tarybinė inteligentė šventai laikosi formalaus etiketo) ir išeina.
Mokiniai turbūt norėtų mokytojos paklausti, ar jie buvo gerai pasiruošę. Bet Roma žiūri pro langą. Į varnas, į jau kitoje vietoje besikapstantį žvirblį, besisukiojantį katiną. Ir ją apima egzistencinis nerimas. Kodėl aš čia? Kam aš čia? Kokia šios mano nemigo nakties ir rytinės pavaduotojos atakos prasmė? Ir netikėtai – ne kaip atsakymas, bet kaip nuojauta – ateina mintis: nemigo naktis gal ir be reikalo, bet pavaduotojos ataka prasminga – ji išprovokavo tavo užuominą mokiniams apie standartišką pasaulį, kurį labai erzina kitoniškumas.
Kai mokiniai išeina, Roma susidėlioja knygas, užrašus, sąsiuvinius. Paėmusi pamokos planą, pamato prierašą (rašysena – Ramūno).

1. Neišleisim!
2. Kam to reikia?
3. Nenorim katorgos!

Ramūnas sėdi pirmame suole, nutaikė progą ir prirašė. Bet iš kur Ramūnas žino, kad Roma nori ištrūkti iš mokyklos?
Roma įsideda pamokos planą į dėklą. Tegul guli. Bus prisiminimui tų dienų, kai mokėsi būti mokytoja. Ir kad ne visada nesisekė.
– Apie ką galvoji? – klausia vyras.
– Apie tą palaimintą laiką, kai tavęs dar nepažinau, – atsako. – Tada, suprantama, jis neatrodė palaimintas. Antraip būčiau bėgusi nuo tavęs kuo toliau.
– Sako, kai imi ilgėtis jaunų dienų ir apie jas kalbėti, gali drąsiai sakyti – pasenau, – filosofuoja vyras.

– Patikimiausias senatvės pranašas – savo lizdus sukantys vaikai. Nejaugi tu to nejauti? Nebūna dviejų, trijų, keturių gyvenimų. Nebūna daug jaunysčių. Ir gyvenimas tik vienas, ir jaunystė tik viena.

– Vis auklėji mane. Pripažįstu, tavo pamokos teisingos. Bet jos man netinka. Tu vis bandai mane pakeisti. Deja, aš tik žmogus. O žmonės nesikeičia, – kalba visiškai nuoširdžiai.
Apmaudu. Kadangi jis absoliučiai teisus. Žmonės nesikeičia. Keičiasi metų laikai, dekoracijos, leksika. Aną savaitgalį ji nuėjo į turgų. Be tikslo. Šiaip pasivaikščioti. Turguje erdvu, daug laikinų ir nekilnojamųjų statinių, daug žmonių. Visi užsiėmę savo rūpesčiais ir į tavo sielą bei gyvenimą nesikėsina. Jei susitinki kokį pažįstamą, persimeti trumpučiais „labas, ką perki, kaip gyveni?“ ir vėl eini kalbėdamasis su savimi. Taigi turguje susitiko dvi mokytojas, pažįstamas nuo tų laikų, kai ji mokėsi būti mokytoja. Stabtelėjo pasikalbėti. Ji, žinoma, neiškentė nepaklaususi, kaip direktoriaus pavaduotoja gyvena, ar tebedirba.
– Tebedirba, – išgirdo. – Sėdi išsipūtusi kaip voras už stalo ir rezga tinklus. Kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Tik dabar tikrina ne kas lanko bažnyčią, o kas nelanko.
– Ir tuos, kurie nelanko, apsvarsto visuotiniame susirinkime? – nusijuokė Roma.
Taigi prisitaikėliai nesikeičia. Kai tik iš naujo reikia prisitaikyti, griebiasi mimikrijos meno ir, keista, daugelis jų neatpažįsta, laiko tuo, kuo jie apsimeta. Ji atsimena, kaip vieną kartą, skindama juoduosius serbentus, atsargiai paėmė vieną šakelę ir ši pradėjo rangytis. Roma nulėkė nuo krūmo kaip įgelta. Kai šokas atslūgo, sugrįžo pasižiūrėti ir nustėro: fantastiškas kirminas ir spalva, ir forma buvo su šakele susitapatinęs… Dabar skindama serbentus labai gerai apžiūri kiekvieną šaką. Pamokyta. Tačiau daugelis pasijunta bejėgiai prieš mimikrijos specialistus, jų galią ir valią. Lietuvoje komunistai trumpam sutriko, lyg ir nuėjo nuo arenos, bet paskui vėl visi sulipo į tribūnas ir pasiskelbė tikraisiais tautos gelbėtojais, nepriklausomos valstybės kūrėjais. Svarbiausia – jie vėl tribūnoje, jų žodis vėl turi įstatymo galią. Jeigu jau suabejosi, pasitelks Konstitucinį Teismą – paskutinę instanciją, – kad nebedrįstum abejoti. Žmogus turi teisę klysti. Naujojo Testamento parabolė apie sūnų palaidūną tai patvirtina. Bet… yra vienas bet. Parabolė kalba apie atgailaujantį dėl savo paklydimo žmogų. Ar bent vienas saugojusiųjų tarybinį gyvenimą nuo kapitalistų šiandien bent žodeliu ar užuomina leido suprasti, kad jaučiasi kaltas? Jie nemato jų nuoširdžios atgailos laukiančios Tėvynės, kuri šiuo atveju yra Dievo karalystė. „Aš penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai“, – jis nustemba, kai kas nors pabando pasverti, kam daugiau dirbo: sau, savo klanui ar Tėvynei. Suprask: aš – neliečiamas, aš visada esu tribūnoje, mano žodis turi įstatymo galią. Vos ne Dievo galią…
Reikia iškentėti. Reikia sulaukti. Dažnai Roma taip sau sako, bet kartais namuose, gatvėje, darbovietėje apima klaiki neviltis: ką – visą gyvenimą tik laukti? Laukei laisvo, nepriklausomo gyvenimo, dabar lauki, kol tavo prakeiktoji nelaisvėj gimusi karta užleis vietą kitai – laisvės pagimdytai ir išaugintai. Bet ir Roma turės užleisti vietą. Vaikams, kurie turbūt paliks Lietuvą. Jie nesikankins, jie ieškos saviraiškai patogesnės erdvės. Vanduo, pralaužęs užtvarą, užlieja lankas ir tik po kiek laiko ima ramiai tekėti sava vaga. Ir Lietuvos vaikus pagaus ta srovė. Jau pagavo. Jie, ko gero, tik guodžia mus, kai sako: pažiūrėsim pasaulio ir sugrįšim. Globalizacijos epochoje tautiškumas – jokia vertybė. Pasaulis integruojasi, maišosi ne tik tautos, bet ir rasės. Mikalojaus Daukšos žodžiai apie tris tautai svarbiausius dalykus – tėvų žemę, papročius ir kalbą – jau anachronizmas, nes jie ir liko tik žodžiai, neišsipildė stebuklingasis „Tebūnie!“. Idealistai nepajėgūs veikti. Jie, susidūrę su neidealiais metodais, sutrinka. Jų leksiką pasisavina pragmatikai ir Žodis netampa kūnu. Lyg ir kreipiamasi į kažką, lyg ir kalbama kažkam, bet tas kažkas nebesiklauso arba klausosi, bet negirdi. Tai nėra paprastas nesusišnekėjimas, tai sąmoninga šnekėjimosi imitacija, slepianti vieną didžiausių nuodėmių – apsimetimą. Kadangi Žodis nebegyvena tarp mūsų.
Didžiosios nuodėmės… Anądien ji atsivertė mamos maldaknygę, 1934 metų, išleistą kunigo R. Dambrausko spaustuvėje „Malda“.
– Mama, – Roma pasakė, – man baisu. Čia išvardytos didžiosios nuodėmės. Aš jas visas darau! Štai parašyta: „Ar nesididžiavai savo gražiais drabužiais, veido skaistumu, išmintingumu ir kuo kitu? Ar nekalbėjai save girdamas (-a)? Ar neniekinai kitų? Nesityčiojai ir nepravardžiavai jų? Ar nebuvai šykštus – šykštėjaisi padaryti būtinai reikalingų išlaidų? Ar bent kiek paaukojai pavargėliams arba kitiems geriems tikslams? Ar neliūdėjai, kad kitiems geriau viskas klojasi? Ar nepykai ant ko? Gal ir dabar pyksti? Gal mėgsti kitiems įkyrėti ir juos erzinti? Ar nevalgai per daug? Ar nepasigėrei? Ar netingi melstis, dirbti, žodžiu – savo pareigas eiti?“ Jau pirmasis sakinys – priekaištas man.

– Vaikeli, ši knyga seniai parašyta. Žinok, tada moteris be skarelės į bažnyčią negalėdavo įeiti – pirštais būtų užbadę, liežuviais užplakę. O dabar, žiūrėk, nuogais pečiais, nuogais pilvais, nuogais užpakaliais eina – ir nieko. Per televizorių mačiau, kaip su Popiežiumi nei nuogos, nei apsirengusios susitikti ėjo… Ir visos palaimintos buvo, – ramina mama.
– Keista, – kraipo galvą Roma. – Dievas tas pats, Dievo žodis tas pats, bet suprantamas visiškai kitaip. Kas tą Dievo žodį vartalioja?
– Kunigai, – atsako mama. – Ir ne iš blogos valios. Jie yra tam, kad apsaugotų pasaulį nuo Sodomos ir Gomoros likimo. Bet yra per silpni, nes velnio gundymams žmonės lengviau pasiduoda.
Dievą Roma tiki, bet velnią… Jai jis atrodo sugalvotas. Kaip opozicija. Kad Dievą labiau išryškintų. Juk žmogus šį pasaulį suvokia tik lygindamas. Jei nežinotų, kad yra juoda spalva, ir balta ne tokia balta atrodytų, jei nežinotų, kas yra kančia, ne taip pakylėtai ir džiaugsmą išgyventų..
.

– Mama, ar tu tiki, kad velnias yra? – klausia Roma.
– Kaip čia pasakius… – gūžčioja pečiais mama. – Seniau, mano vaikystės metais, šventose knygose būdavo tokių piešinių: didžiuliai juodi katilai, prigrūsti žmonių, raguoti, uodeguoti velniai tuos žmones šakėmis bado. Vėliau tuos piešinius uždraudė – negalima taip žmonių gąsdinti. Jeigu uždraudė, tai gal tokio pragaro ir nėra. Bet kad velnio nebūtų… Kas tada žmogų gundo?
– Kas gundo? Pinigai…
– Ne vien pinigai. Dievo pasaulis – tikros varžytinės. Žmonės varžosi ne tik dėl pinigų. Ir dėl garbės, šlovės, dėl vietos po saule. Kas pasakys – ar čia velnias gundo, ar Dievas išbando žmogų, – samprotauja mama.
Roma nėra uoli katalikė, bet į bažnyčią eina. Nesimuša į krūtinę, nekartoja atgailos žodžių, nepasižada nenusidėti. Ne dėl to, kad nenorėtų. Žino – žodžių netesės, nes kasdien neišvengiamai įsitraukia į varžytines, nori, kad būtų pripažinti jos gebėjimai, už juos deramai atlyginta. Dažnai pasiduoda nuodėmių nuodėmei puikybei, iš kurios kyla visos kitos nuodėmės. Nes yra supersnobė – nenori su niekuo savęs tapatinti: skeptiškai žiūri į įvairių rūšių (žurnalų, televizijos) žvaigždes, į elitu pasivadinusius žmones, sąmoningai (dėl to, kad visi skaito) neskaito „Da Vinčio kodo“…
Tik bažnyčioje ji tampa savimi: eilinė moteriškė, įpusėjusi gyvenimo kelionę, gerai suvokianti ir jaučianti laikinumą… Bažnyčioje ji mato Kristų ir girdi Jo žodžius: „Man gaila tos minios.“ Ji ir yra ta minia. Ir Jo žodžiai jai sakomi. Kadangi yra silpna. Gali išduoti, parduoti, nuteisti, nes neatsispiria gundymui vertinti pasaulį iš savo turėjimo ir neturėjimo, iš savo buities ir būties pozicijų.
– Mama, Jis sako, kad viskas, kas kyla iš kūno, išnyks, o tai, kas kyla iš dvasios, gyvens per amžius. Kaip tai suprasti?
– Žinai, vaikeli, aš nelabai suprantu. Ir kunigai, ir pasaulio valdovai labai gražiai kalba apie gerumą, padorumą, užuojautą, pagalbą žmogui, bet patys labai retai taip gyvena. Gal net neretai, gal iš viso taip negyvena. Bet Jėzus pateikia ir paaiškinimą – iš darbų juos pažinsite, ne iš žodžių. O kai gyvenime tik girdi, bet nematai, pradedi galvoti, jog visi tie žodžiai surašyti į Šventąjį Raštą tik tam, kad nuramintų žmogų. Kaip kokie monai…
Monai. Labai dažnai mama kartoja šį žodį. Ji nori pasakyti: gyvenimas – sapnas, miražas, apgaulė, o mes, žmonės, tik sapno personažai. Gal taip ir yra? Tik keista, kad mes taip lengvai pasiduodame tai sapno sugestijai ir taip įsijaučiame į savo vaidmenis, jog nutraukiame visus ryšius su kitais, ir gyvenimas tampa fantasmagorija.
– Mama, aš pavydžiu tau, – sako Roma.
– Man? – nesupranta mama. – Ko man pavydi?
– Tu gyvenai kitu laiku. Tada, kai žmonės nebuvo taip susvetimėję, jautė vienas kitą, ilgėjosi vienas kito, džiaugėsi vienas kitu. Mes dabar tik lekiame, lekiame, lekiame…
Mama linguoja galvą, šypsosi.
– Persižegnok, vaikeli, – ištaria. – Piktžodžiauji. Tai irgi nuodėmė. Nei karo, nei bado, nei maro nepatyrei. Sakai, žmonės vieniši. Taip. Žmogus ir gimsta, ir miršta vienas – gandras atneša, gandras išsineša. Ir tik tikėjimas, kad šis pasaulis – po Dievo sparnu, mus gelbsti.
– Suprantu, – Roma sako lyg mamai, lyg sau. – Gyvenimas – tai pareiga.
– Maloni pareiga, – patikslina mama.
Romą apima giminiškumo su visais žmonėmis, kuriuos pažinojo, kurių jau nebėra, kurie kasdien ją supa ir kurie dar tik gims, jausmas. Gal tai ir yra amžinybė…
Vis dėlto gyvenimas – ne sapnas. Gyvenimas – būtinoji gintis. Pirmiausia reikia gintis nuo savo egoizmo, noro valdyti, būti pasaulio centru. Juk viskas eina ratu. Viskas grįžta. Ką pasėsi, tą ir pjausi, sako tautos išmintis. Ką ji sėjo? Visokių sėklų būta.
Sentimentali, kaip kiekviena moteris, ji galvojo, kad gyvenimą įprasmina meilė. Ieškojo jos kaip šviesulio, prilygstančio saulei – Dievo žibintui. Deja, kai iš tolo švietęs objektas (subjektas?) priartėdavo, pasirodydavo besąs paprasta lempa, labai retai – svetainės sietynas. Toks sietynas, ko gero, buvo ir jos santuokiniame gyvenime pasirodęs šviesulys – dėmesį rodantis bendradarbis. Linksmas, sąmojingas, draugiškas, jis ir būtų likęs tik draugu, jei ne Romos santuokinio gyvenimo duobės. Vieno kryčio į duobę metu bendradarbis, veždamas ją iš darbo, nesustojo prie namų, bet nuvažiavo į užmiestį. Ir pasiūlė savo petį, kad ji galėtų paverkti. O jai tokio peties labai reikėjo – kaip paliudijimo, kad ir ji yra moteris, kad ir jai gali virpėti širdis ne tik iš skausmo, jog yra nuolat išdavinėjama, palikta virtuvėje prie puodų ir vonios kambaryje prie skalbyklės, bet ir iš laimės, jog yra geidžiama, graži, konkurencinga. Be jokių sąžinės priekaištų ji pasidalijo į dvi moteris: į gyvenimo vandenynuose plaukiojančio vyro laukiančią Penelopę namie ir į gundančią blondinę darbe. Sužvilgo akys, suspindo plaukai, išryškėjo ašarų nebeplaunami veido bruožai.
Išdavystę vyrui pasirinkusi kaip kerštą, ji iš tiesų pasijuto įsimylėjusi. Meilė budo pamažu, augo, kėlėsi kaip užraugta bandelių tešla. Mielės buvo žodžiai. „Dabar galėčiau ir numirti“, – po pirmo intymaus suartėjimo išgirdo ji. Lyg Fausto „O stabtelėk, akimirka žavinga!“ Tai buvo toks netikėtas palyginimas! Šiandienos akimis žiūrint – banalus. Bet tada… Mirtį ji dažnai reflektuodavo. Ir dabar reflektuoja. Roma mirties bijo kaip ir visi Vakarų kultūros žmonės, tačiau suvokia ją ir kaip neatskiriamą žmogaus gyvenimo dalį, kartais net kaip vienintelę išeitį. Bet orią išeitį. Kaip Rytų kultūroje. Mirti tuo atveju, jeigu savo buvimu užtrauki negarbę savo šeimai, giminei, tautai… Tautai? Roma supranta, tautiškumas viešajame gyvenime virto tik retorika. Jaunuoliai tai jaučia ir dainuoja: „Myliu Lietuvą tėvynę, meilė drasko man krūtinę.“ Ironiškasis „drasko“ skirtas mums, subrendusiems dvasinės, politinės, ekonominės ir visokios kitokios tremties sąlygomis, jau senstantiems ir pasenusiems, nepajėgiantiems sugrįžti. Per tremties penkiasdešimtmetį mes tobulai išmokome kalbėti štampais, nenuoširdžiais beprasmiais žodžiais. O po kokiu retorikos sluoksniu paslėptos mūsų nuodėmės ir nelabai kilnūs tikslai? Taigi retorika šiandien mums labiausiai ir trukdo harmonizuoti dvasią, pritapti prie pasaulio. Kalbame gražiai ir pakiliai, ypač per šventes, iš tribūnos; kasdieniame gyvenime, kuris yra mūsų tikroji duona, pardavinėjame idealus, principus, nejaučiame šalia gyvenančio žmogaus nerimo, nevilties. Viršininkas (dažnai jis dar ir politikas) tau sako: „Man nereikia sąžiningų, padorių, man reikia ištikimų darbuotojų.“ Ištikimi gali būti ir nepadorūs. Tiksliau – tik nepadorūs bet kokiomis sąlygomis bus ištikimi. Tokie tad kriterijai. Toks tad ir gyvenimas.
Kai visi aplink prekiauja tautos vardu, nebežinai, kuo tikėti. „Iš darbų juos pažinsite.“ Tačiau tie darbai įklampinami į žodžių akivarus, žmogus nebepajėgus pamatuoti jų nei blogio, nei gėrio matu. Vienintelė tvirtovė esi tu pats. Anot Algimanto Mackaus, vienišumas – amžinasis tėvas, o džiaugsmo ir ramybės valanda tėra tikėjimas į didįjį evangelistą, į mirties didybę, į mirties šventumą, į mirties palaiminimą. Bet šiandien Roma ne mirtį reflektuoja – gyvenimą. Po eilinės sutuoktinio išdavystės, nors ji ir lemtinga, pernelyg banalu būtų pasinerti į mirties filosofiją. Ką tada reikštų Algimanto Mackaus žodžiai apie mirties didybę?
Jis vis dar sėdi. Su striuke. Kaip visada. Bet šįkart striukės funkcija kitokia. Anksčiau – Romos laukimo, nerimo metais – ji reiškė nuolatinį pasirengimą skrydžiui į barą, į pasimatymą, į nuotykių paieškas. Dabar – kažkokį stabtelėjimą, jį taikliai apibūdintų rusų posakis: „Prisėskim prieš kelionę.“ Bet vyras jau seniai išvykęs, Romos širdyje jau ištirpo ir atsisveikinimo graudulys, kuris iš tiesų buvo ne graudulys, o išduotos, pažemintos moters rauda. Panašiai ji jautėsi Kalėdų išvakarėse apiplėšta vidury miesto penktą valandą dienos.
Gili žiema. Roma darbo kabinete dovanėles artimiesiems susidėjo į maišelį. Draugė grąžino skolą. Pinigus įsidėjo į rankinuką. Išėjo į kiemą: prisnigta, pripustyta. Norėjo sėsti į taksi, bet pagalvojo, jog greičiau pareis pėsčia. Traukt paupiu? Ne, nesaugu: tamsu, krantinė neapšviesta. Nuėjo apšviesta gatve. Žmonių nedaug. Priekyje du linksmi jaunuoliai išdygo. Vienas panašus į jos buvusį mokinį. Praeidamas pasižiūrėjo, bet nepasisveikino. Antrasis žingsniuoja tiesiai į ją. Iškelia kumštį ir smogia į galvą. Roma ima rėkti, bet smūgiai pasipila kaip akmenų kruša. Į buvusį mokinį panašus jaunuolis griebia rankinuką, maišelį, ji dar bando neduoti, tačiau nuo smūgių susmunka. Atsipeikėja labai greit, dar pamato, kaip raitydami kojas per pusnis į namų kiemą nubėga plėšikai. Iškviesta policija ilgai vežioja po miestą – gal atpažins užpuolikus… Jai skauda ranką, galvą, ji nieko neatpažins, ji tebejaučia smūgius, jos gerklėje tebetūno užstrigęs riksmas… Ir jos akiniai sudaužyti. Policijoje pasijunta taip, lyg pati būtų ką apiplėšusi. Kažkokia piemenė pareigūnė liepia aprašyti viską, kas įvyko, nieko nepamiršti, nes nutylėjimai bus panaudoti prieš ją. O geriausia būtų nieko nerašyti. Nebus bylos – nebus vargo. Čikaga. Taip dabar vadinamas jos miestas. Kadangi čia vyko gaujų karai, jauni vyrai šaudė, gaudė vieni kitus, – pagal užsakymus. Kas užsakinėjo, ir šiandien mįslė. Kapitalas su kapitalu kovojo (ir tebekovoja), berniukai už kapitalui juokingą naudą spūsčiojo gaidukus, leido kontrolinius šūvius. Ji, paprasta moteris, niekada net nepagalvojo, jog gali tapti berniukų taikiniu. Bet ji ir atsitiktinumu netiki. Tuo metu, kai įsidėjo į rankinuką skolą, kabinete buvo pašalinių žmonių, jie, matyt, sumetė: trys šimtai turėtų būti. Ir pranešė… Grobis pasirodė esąs gerokai didesnis… Roma papurto galvą – kam dar kartą pajusti pažeminimą ir paniekinimą?
Sakoma, visada ir visur yra priežasties ir pasekmės ryšys. Tą ryšį bando surasti ir ji. Turėjo įvykti kažkas, kad ji pagaliau suprastų, jog yra nepataisoma idealistė, lengvatikė, pasirengusi kiekvieną išklausyti, kiekvienam padėti. Gyvenimas tokius idealistus negailestingai doroja. Visur ir visaip – galingieji juos iš tolo atpažįsta…
– Kaip tau darbe sekasi? – klausia vyras ir iki kaklo užsitraukia striukės užtrauktuką, tarsi kambaryje būtų šalta.
– Kaip ir visada, – atsako Roma. – Nemoku ir nenoriu reklamuotis, lipti kitiems per galvas. Geriau pasitraukiu. Sako, kiekvienam mūsų skirtas tik džiūgaujančiojo arba liūdinčiojo vaidmuo. Aš priklausau vaidinantiems liūdinčiuosius. Ir niekas nieko čia negali pakeisti: nei šukuosena, nei apranga, nei… Bet aš nesiskundžiu. Man gerai. Bent padoriai jaučiuosi. Kaip žmogus, apie kurį sakoma – paprastas.
– Nepaprasta tu, – dudena vyras. – Todėl ir sunku būt su tavim. Visąlaik ieškai esmės, priežasties… Gyvenime viskas daug paprasčiau. Ateiname – pabūname – išeiname.
– Jau pabuvai, gal laikas išeiti? – nusišaipo Roma.
– O jeigu neišeičiau? – ir jis išsišiepia. – Sutrukdyčiau? Kas nors turi ateiti?
– Tas kas nors, jeigu ir ateitų, tavęs neišsigąstų. Aš jau išėjau iš tavo priklausomybės zonos ir visiems, kam tik įmanoma, apie tai paskelbiau. Priduriu – niekada į niekieno priklausomybės zoną nebesiryšiu įeiti.
Roma žiūri pro langą. Mato medžius, paukščius. Kartais į kurį nors medį įšoka katinas. Ne šiaip sau įšoka. Jį kas nors įveja – vaikas, šuo. Bet įvyti gali ir instinktas gaudyti peles, paukštelius…

Kai ilgai ilgai žiūri pro langą, nebemato medžių. Ir katino, paukščių nebemato. Mato tik dangų virš namų stogų. Gelmę.
Kai ilgai ilgai žiūri į gyvenimą, nebemato ir nebegirdi, kaip, kodėl ir kuo nepasidalija draugai, kaimynai, televizijos žvaigždės, politikai. Mato Dievą. Besišypsantį. Besišaipantį. Visažinį. Konstitucingiausią. Ir dabar Jis mosuoja savo konstitucija, primena, jog kiekvienas atsakingas už kiekvieną savo žingsnį. Atsakomybė neišvengiama, tik nuosprendžio laikas nenuspėjamas. Dievas savo nuosprendį skelbia ne taip, kaip žemiškieji teismai. Ne iš karto. Pamažu. Kad suspėtum išsisukti nuo sėdėjimo už grotų. Arba išmokti už jų gyventi.
Kada žmogus pradeda jausti Dievą esant? Ar tada, kai įsitraukia į bažnyčios bendruomenę, kada pradeda dalyvauti Jo garbinimo apeigose? Tikrai ne. Tai – tik tradicija, protėvių sukurtas ritualas, kartais priverčiantis suklusti: gal iš tiesų ne viskas materialu šiame pasaulyje, gal tikrai yra kažkokia metafizinė visagalė jėga? Dievą atranda žmogaus gyvenimo patirtis. Asmeniška. Ji dabar pajuto Dievą esant. Dabar – sėdėdama prie šio skiriančio ir jungiančio stalo, žiūrėdama į dangų ir matydama jo gelmę, o gelmėje…
Šalikas… Jo šaunumo simbolis. Jis ir tada, prieš daug daug metų, demonstruodavo ilgą stilingą šaliką, koketiškai kaip panelė nuolat persimesdavo jį per petį. Roma buvo jauna. Jauni žmonės gyvena instinktyviai. Jie žaidžia. Ir žaisdami kuria savo ateitį. Kartais įsitraukia į labai pavojingus žaidimus, nes silpnas tebėra jų savisaugos instinktas. Žiūrėk, iš vaikystės sijonėlio dar neišlindusi mergaičiukė jau staiposi prieš veidrodį, modeliuoja šukuoseną, dažo plaukus įvairiomis spalvomis, nedrąsiai ima viešai rodytis – štai ir aš atėjau į suaugusiųjų pasaulį, jau galiu žaisti jų žaidimus. Atkreipti dėmesį, patikti, įsimylėti, būti mylima ir sukurti laimingą (būtinai laimingą) šeimą – toks yra pagrindinis mergaitės tikslas. Visi kiti tikslai – profesija, karjera – šalutiniai. Ir Roma, pabėgusi iš akiniuotosios direktoriaus pavaduotojos globos, apie būsimą šeimą galvojo daugiau negu apie savo vietą ideologizuotoje visuomenėje. Kavinės, draugai, draugės, naujos ir senos pažintys. Retais vakarais – knyga, muzika, teatras. Kaip atsvara kūniškiems gyvenimo malonumams.
Pavasaris buvo. Kaštonai žydėjo. Jų žiedų žvakės už kavinės lango tarsi tyčiojosi iš jos. Roma nebegalvojo apie meilę. Netiesa, galvojo, bet kitaip, brandžiau. Meilė yra įsikalbėjimas. Mes išsirenkame kokį nors vyrą ir nuolat galvojame apie tą išsirinktąjį. Kuo daugiau galvojame, tuo labiau mylime, ypač tada, kai išsirinktasis išduoda.
Į kavinę atėjo jis. Su draugu. Prisėdo prie jų staliuko. Tas šalikas. Jis nusivilko striukę, bet šaliko nuo kaklo nenusivyniojo. Ir jau vien tuo išsiskyrė iš kitų kavinės lankytojų. Romai jis krito į akis ir dar dėl vieno dalyko. Šiandien nejauku net prisiminti – dėl žiedo žymės ant dešinės rankos bevardžio piršto. Vedęs? Jos draugė įsimylėjo vedusį vyrą ir su juo laimingai gyvena. „Įsivaizduok, – pasakoja, – aš važiuoju pas tėvus, jis, pabėgęs iš savo namų, atlekia manęs išlydėti. Šiurpuliukai per kūną laksto. Aš tokia laiminga!“ Dabar jie jau kartu gyvena.
Taigi – žiedo žymė. Ji pakėlė galvą. Akys susitiko. Jo žvilgsnis ją kiaurai vėrė. Roma prisimerkė, kad atlaikytų jo žvilgsnį. Ir atlaikė. Gėrė kavą, vyną. Jis pasakojo anekdotus. Banalius. Dažniausiai jau daug kartų girdėtus. Bet ji jau buvo juo susižavėjusi. Net ir vardas – Pranas, senoviškas, su nemėgstamu garsu „r“, jai pasirodė labai gražus. Į namus ėjo kartu. Nuo vyno jai svaigo galva, Pranas svirduliavo. Bet parėjo. Juodu bučiavosi. Ji pakilo nuo žemės…
Dali. Jos mylimiausias dailininkas į pasąmonę buvo įspraudęs mintį, kad ji gali būti neeilinė moteris. Karjeros ji nesiekė, karjera slopina moteriškumą. Jos niekada nežavėjo moteris ant žirgo, moteris su kalaviju rankoje. Moters dalia, ji manė, yra aukojimasis. Vyrui, vaikams. Geriausiai moteris Romai charakterizuodavo dainos žodžiai: „Mes prastovėjom kalne duobelę, / Mes prarymojom uosio tvorelę.“ Ji norėjo aukotis ne karžygiui, bet talentui. Ji norėjo atlikti Galos vaidmenį kokio nors menininko gyvenime. Tam duomenų turėjo. Jos statūs pečiai, kūno apvalumai alsavo kažkokia neįtikėtinai atletiška jėga, nugara buvo smulki ir labai moteriška, ir išraiškinga. Liekna talija darė ją geismingą. Tokia buvo Dali nupiešta Gala – jo svajonių ir gyvenimo moteris. Roma jautėsi esanti panaši į Galą. Tiksliau – pradėjo lyginti save su Gala, kai vienas dailininkas ją pavadino Gala. Jiedu susitikinėdavo. Tačiau… Ji buvo jam Gala, bet jis jai nebuvo Dali. Ji galvos, kad jos Dali taps vaikinas su šaliku ir žiedo žyme ant dešinės rankos bevardžio piršto.
Roma atėjo į pirmą pasimatymą miesto skverelyje. Pranas sėdėjo ant suoliuko. Pamatė ją iš tolo, bet neatsistojo, neatėjo pasitikti. Sėdėjo ir žiūrėjo į ją. Kartodama „kad tik nesuklupčiau, kad tik nesuklupčiau“, ji medinėmis kojomis priėjo, šalia jo atsisėdo.
– Tu labai graži, kai eini. Žiūrėčiau į tave einančią ir niekada neatsibostų, – pasakė jis.
Toks pasisveikinimas Romai buvo netikėtas – atviras jos, nuostabios moters, pripažinimas. Ji pasijuto nugalėta. Ji eis paskui jį.
Kavinėje ant servetėlės jis nupiešė daug jos siluetų. Iš priekio, iš šono, iš nugaros. Piešiniuose Roma tikrai buvo panaši į Galą.
Tai meilė, pasakė ji sau. Tai meilė, kartojo, kai jis dirbtuvėje piešė jos portretus. Tai meilė, kartojo, kai virpėjo jo glėbyje. Tai meilė, kartojo, kai sužinojo, kad jo žmona pagimdė sūnų. Tai meilė, kartojo, kai Pranas persikraustė gyventi į dirbtuve paverstą garažą, nes žmona išvarė iš namų. Tai meilė, kartojo ji, kai gimdė ir augino vaikus. Tai meilė, kartojo, kai laukdavo jo naktimis. Tai meilė, kartojo, kai pamatė ant servetėlės nupieštus jo artimos ir todėl, atrodė, nepavojingos giminaitės siluetus.
Roma netapo Gala. Kadangi Pranas nebuvo Dali. Jis nenutapė nė vieno jos portreto. Nė viename jo paveiksle nėra moters. Jis nebuvo Dali ne tik jai. Nė vienai moteriai. Dievas jį tik kūrėjo talentu apdovanojo. Deja, kūrėjo valios ir galios jam nesuteikė.
Ji, neatpažinusi Kristaus, pasirinko Barabą. Kadangi nebuvo pakilusi virš minios. Prieš akis jai vėl iškyla Kristaus skulptūra Šimonių bažnyčios šventoriuje ir užrašas „Man gaila tos minios“. Kiek daug reikia prarasti, kad šiuos žodžius suprastum. Kiekvieną dieną Kristų kalame prie kryžiaus, Barabui – atleidžiam. Barabas panašus į mus; atleisdami jam, mes atleidžiame savo nuodėmes. Tam nereikia jokių pastangų. O Kristų atpažinti sunku. Jis kalba palyginimais, mūsų gyvenimus matuoja mums nesuvokiamos amžinybės matu. Net tada, kai akys atsiveria, mes nedrįstame garsiai pasakyti tiesos. Roma tiesos sakyti negali dėl savo vaikų. Jis jiems – tėvas. Ne Barabas. Ir ne Kristus. Todėl geriau neištarti nei vieno, nei kito vardo.
– Aš tapau ikona, – lyg sau, lyg Pranui sako Roma.
– Ikona? Į šventąsias įsirašei? – jis lyg ir šaiposi.
– Neįsirašiau. Esu įrašyta, – pataiso Roma. – Nežinau, ar tu supratai…
Pranas stojasi.
– Supratau. Man reikia išeiti, – pasuka durų link.
– Aš ant tavęs nepykstu. Ir tu liksi vienišas, – palydi vyrą Roma.
Trakšteli raktas, trinkteli durys. Roma užkaičia arbatinuką. Pradės arbatos gėrimo ceremoniją. Paima nuo stalo raktą – užsirakins. Pamato durų spynoje Prano raktą ir garsiai atsidūsta:
– Ačiū Dievui…
Ištraukia Prano raktą, įkiša savąjį, užrakina duris. Virtuvėje susiranda reples, jomis gnybia ištrauktąjį raktą tol, kol šis perlūžta. Dvi geležėles įmeta į šiukšlių kibirą.
Jau nori pilti arbatos į puodelį, tačiau stabteli, paima mobilųjį telefoną ir paspaudžia žalią mygtuką.
– Išgerkim arbatos, dvasios broli, – nepasisveikinus pasiūlo.
– Mielai, – jai atitaria. – Mano arbatinukas jau užkaistas.
– Belieka kartu jausti…
– O ar gali kitaip būti?