Proza
Vladas Kalvaitis. Cesilijus ir Secilijus
2019 m. Nr. 5–6
Šiemet birželį švenčiame devyniasdešimtąsias prozininko ir poeto Vlado Kalvaičio metines, kurių jis pats taip ir nesulaukė. Pritrūko pusmečio. Tačiau jo kambarėlyje su langu į Tytuvėnų vandenis tebeguli baigti ir nebaigti paskutiniųjų gyvenimo metų rankraščiai. Dėkojame rašytojo dukrai Vidai Pikutienei, kad pasidalino vienu iš jų. Turime pagrindo manyti, kad šis nuotaikingas, staiga nutrūkstantis apsakymas – iš nebaigtųjų (apysaka? romanas?). Sunku jame neįžvelgti ir kalvaitiškai žaismingos perėjimo į amžinybę nuojautos…
Fragmentas
I dalis
Kleopas abiem kojom pakaitomis nustumia sunkią milo antklodę kojūgalin, vangiai praveria sulipusius vokus. Viršutiniai iškart pasislepia po ilgais šiurkščiais antakiais. Traiškanotos akys krypsta dešiniau: pusė aštuonių.
Prieš penkerius metus senobiškas paauksuotas, su dviem mielais angeliukais abipus skambučio žadintuvas (vienintelė išlikusi šeimos relikvija!) negražiai garktelėjo. Tai įvyko tada, kai šeimininkas baudėsi prisukti birbsėjimo mechanizmą. Pasivaideno, jog angeliukai į ciferblatą nuleistas kojytes ūmai kilstelėjo išsigandę to garso. Kleopas susigūžė, net apmirė. Kairioji akis (jautresnė) išbėrė tris ašaras (taip būna visada, vos tik susijaudina ar apsidžiaugia). Ir… susmuko akmeniu lovoje. Ką dabar reikės daryti? Tiesa, nužiūrėjo, regis, gerai – visos trys rodyklės juda kaip judėjusios, tačiau kas duos ženklą keltis? Juk tai – svarbiausia. Sutriks, susvyruos visas jo gyvenimas. Baisu! Nors šunim kauk. Kiaurą naktį prasivoliojo nuo šono ant šono. Užsnūdo tik paryčiais. Staiga – nei iš šio, nei iš to – gal musinukė, gal švelnus vėjelis, gal koks vaikiškas balsas kuštelėjo į dešinės ausies voveraitę: „Kelkis!“ Dirstelėjo į laikrodį: jetau, – pusė aštuonių! Išspūdino lauk. Šviesos apakintas vos nesudribo ant paskutinio laiptelio. Saulė kaip tik ant ponios Magdelenos namo kraigo, dešinėje kamino pusėje. Tupi it auksinė višta. Tačiau užsisėdėti Viešpats neleido. Pasipurtė kaip gyva, atsiplėšė nuo kraigo ir pakilo dosnioji gyvybingos šviesos dedeklė į aukštybes. Saldu pasidarė, taip saldu, lyg vaikystėje pripuolus prie mamos braškių ir vyšnių stiklainių rūsyje…
Ištursina Kleopas iš kiemo pasiramsčiuodamas lazdele. Pasidirbo dar tada, kai penkių svarų kūjį mėtė kaip guziką. Atsikirto striugį colinio aliuminio vamzdžio. Vieną galą suplojo – išėjo kažkas panašaus į gugę. Patogi, pagal delną. Į antrą sukalė iš visų pusių apipjaustytą šampano butelio kamštį. Nemėgsta Kleopas lazdų su metaliniais antgaliais. Vaikščioti pridera tyliai, kad neerzintum praeivių, negadintum jiems nuotaikos ir pats negaudytum aštrių žvilgsnių. Dažnam ne prie širdies metalo kaukšėjimas. Tai reikia žinoti. Kiemo nuolydyje ar lygioj gatvėj Kleopas stabteli kas septintas žingsnis, o kai pasitaiko įkalnėlė, – kas penktas. Atvirai pasakius, kojos silpsta, be to, abi knerptos į vidų ir kliūva viena už kitos. Turi būti labai įžvalgus. Kiekvienas žvirgždas, pramušta duobutė asfalte – tavo didžiausias priešas. Suklupsi, išsitiesi – vos atsistosi… Atrodo, nė gyvos dvasios nėra, tačiau akių pilna. Už kiekvieno kampo po tuziną. Kleopas ne iš kelmo spirtas. Nuduoda, kad tie stabtelėjimai ne priverstiniai, o todėl, kad jam įdomu, kas vyksta abiejose gatvės pusėse. Aliūnas lupa nuo stogo asbestinį šepšėtą šiferį, greta tvoros – krūva raudonų čerpių. Kaimynas Gurinys apklojo raudonais vidutinio dydžio lopais, todėl dabar širsta iš pasiutimo. Jei būtų žinojęs Aliūno užmačias… Kas jam tie keli šimtai. Apšovė, žaltys, apšovė. O Aliūnas sėdi sau ant kopėčių ir sveikinasi švytėdamas kaip saulėtekio skliautas. Valdžiai ūmai parūpo žmogelių sveikata. Girdi, asbestinis šiferis nuodingas. Iki šiol buvo geras, o dabar – dar primoka, kad nusiluptum. Su valdžia – amžinai du turgūs. Gal ji slapta su verslininkais susimokė… Iš tranzistoriuko visokio velnio išgirsi. Ponia Liokadija laisto buksmedžių gyvatvorę. Šiek tiek pavėluotai susodino, tad vandenėliu gydo žemelę, kad naują gyvastį priimtų. Apie ponios Elžbietos kalakutus Kleopas girdėjo, bet dar nematė. Vaikšto aptvare penki dideli dideli, balti balti kaip balionai ar pavasarinės sniego pusnys, per naktį iš dangaus nukritusios. Galvos aukštyn pakeltos, raudoni snargliai tabaluoja ant krūtinės kaip ordinai už didžiulius nuopelnus.
Ir taip Kleopas – triskart per dieną. Vienas, du, trys, keturi, penki – į įkalnę. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni – nuokalnėn, pro kūdrą, kur amžinai, nuo neatmenamų laikų, viena ančių vada turškiasi maurinam vandeny visą vasarą. Pro Jurgio kalnelį, dailiom liepom ir pušaitėm apžėlusį, trijų draugų mirusius namus, biblioteką, paštą, vaistinę; per zebrą – į kairę, per antrą – tiesiai į Grigelio aludę. Sunkiausia kelio dalis – trys aukšti, ištrupėję laipteliai. Laimė, jei praviros durys. Šiaip ne taip, labai pasistengęs, nutveria už rankenos. Priešingu atveju priverstas šauktis šeimininko pagalbos. Grigelis paslaugus. Akies mirksniu didžiule – it meškos letena – sauja čiumpa vienkartinio naudojimo lėkštelę, smeigia šakute vieną virtą bulvę, vieną ilgą, ploną kaip pavasarinis sliekas dešrelę, nuvarvina ant jos tris lašus „Suslavičiaus kečupo“, stumia bokalą alaus prie kertėje sėdinčio Kleopo. Metas ankstyvas. Jis čia pirmas. Pusryčiai nesmagūs. Jei ir užsuka kas nors, tai nepažįstami asfaltininkai, koks vairuotojas, kaimo žmogelis, atvykęs į seniūniją ar pas daktarus. Pietūs smagesni, o vakarienė – tikros iškilmės. Vieno bokalo alaus ir vienos dešrelės nebepakanka. Net bomžui. Praturtėję, išpešę iš krikščioniškos dvasios moterėlių neva duonelei keliasdešimt centų, neretai iš dosnesnio parapijiečio – litą ar du. Gavęs pensiją Kleopas suvis praranda laiko nuovoką. Ir prasideda didysis darbymetis ne tik Cesilijui, bet ir visiems artimiesiems – marčiai, sūnui, dviem anūkėlėms. Kaip sakoma, įvairiausi cirkai.
Jie mėgsta Jurgio kalnelį.
Bene prieš tris šimtmečius čia stovėjo rąstinė Šv. Jurgio bažnytėlė, kuri per nuožmius karus supleškėjo iki pamatų. Liko tik juodų dūmų nugleizotas, be Dievo mūkos, storoko ąžuolo kryžius. Gal vien todėl, kad rymojo žemiau, įkalnėje, nepasiekiamas liepsnų ir didesnių žiežirbų. Pamato akmenys – vieni giliau suzmegę, kiti iškilesni – guli pailgu kvadratu. Čia visada patogiai susėdus galima pasimėgauti vėsiu pušaičių ir klevų šnabždesiu, paukščių giesmėmis, nuolat apraudančiomis du greta vienas kito palaidotus kunigus ir mokytoją, kurio pavardės įskaityti kol kas nesugebėjo nė vienas kraštotyrininkas ar iš sostinės atvykęs archeologas.
– Tai pan Ciževič, – tyliai tarė Secilijus. – Mokė tris dvarponio Bojarskio dukras visko, ką pats mokėjo. Net smuiku groti. Šeštadieniais ir sekmadieniais po sumos susikviesdavo miestelio berniukus ir mergaites. Mokė skaityt ir rašyt lietuviškai, pasakojo įvairias istorijas iš senų laikų, kai lietuviai kovojo su kryžiuočiais, švedais, rusais, ir, žinoma, mokė tikėjimo tiesų bei katekizmo. Buvo visų mylimas. Mirė nuo džiovos. Vyresnioji Bojarskio duktė Julija nusinuodijo…
– Iš kur žinai? – paklausė Cesilijus.
– Žinau todėl, kad aš gerokai vyresnis už tave, – lėtai porina Secilijus. – Tuomet globojau pono tėvą, visų septynių bažnytėlių, pastatytų didesniuose kaimuose, fundatorių… Niekaip negaliu iki šiol sau atleisti. Net neįtariau, kad jis beviltiškas ligonis… Galėjau pagelbėti… Matyt, taip reikėjo! Gal jie kur nors dabar kartu. Ponas Vladislovas ir panelė Julija…
– Kaip tavo ponia Adelaida? – prisiminė Cesilijus.
– Kaip visada. Šypsosi. Žaidžia su buteliukais. Tokiais nedideliais. Jų gal pusšimtis. Gal ir daugiau. Vieni į eilę surikiuoti, kiti grupelėm sustatyti. Vidury stalo – medicininės svarstyklės. Pasveria miltelius, supila į vieną, pasveria kitus – vėl į tą patį, paskui – į trečią. Tada lašą su pipete ant mikroskopo nulašina. Žiūri, žiūri. Atsilošia. Pamąsto. Taip ištisą dieną. Šiaip ji tvarkinga. Vaistai, kuriuos geria, sudėti pailgoje plastikinėje dėžutėje, atskiruose skyreliuose, ant storo popieriaus lapo užrašyta, kokią valandą juos reikia gerti. Bet užsimiršta – nors pasiusk. Taip užsisvajoja, į prisiminimų pinkles įpuola, kad neišgirsta mano perspėjimo. Dzingteli nuo stalo ant grindų šakutė ar šaukštas – nieko. Batu paspiriu – nuskrieja ant kilimėlio. Nieko. Laikas bėga, o ji tebesnarpso. Tada skubu pas savo draugą kranklį. Stveriu jį už gerklės – tas drūčiai: „Kar kar kar“. Ponia išgirsta klaikų klyksmą. Sudreba kaip epileptikė, dešine ranka pliekia sau per kaktą ir lekia prie vaistų. Būna, užsisėdi kokia draugė ar plepi kaimynė, gabalėlį pudingo atnešusi, ir vėl kviečiuosi savo draugužį. Nelieku skolingas. Pusryčių, pietų, pavakarių ir vakarienės likučius išmetu jam pro langą. Dvyliktą valandą išgėrė paskutinę piliulę, iki septynių ryto esu laisvas paukštis, – atsiduso Secilijus.
– Tai, kaip suprantu, tau Silvestrijus šį „gerą“ darbą pasuko?
– Anot jo, aš dabar atostogauju. Prieš devynerius metus ariau kaip juodas jautis. O pačiam kaip sekasi? Seniai bebuvom susitikę.
– Maniškis vakar gavo pensiją. Šiandien jis – karalius. Visi bomžai klijuojasi, spaudžia ranką, kabinėjasi, negaili pagiriamųjų žodžių. Kad jis tikras, ne skrudžas, dosnus, paskutiniu kąsniu ir gurkšniu dalijasi. Mano Kleopui to ir tereikia. Sėdi pas Grigelį iki paskutinės minutės, kol tas žiovauti ima. Draugai išsilaksto, o mano globotinis kiuldina į namus vienas. Saugau, kiek galiu, bet nesužiūrėsi visko. Sakau, kojos knerplios, tai už kanalizacijos dangčio užkliūva, tai už nelygiai nukirstos liepos kelmo, tai į liūčių išmuštą asfalto duobutę abiem kojom įpuola. O ir stotis negalvoja – užknarkia. Supranti, pats pakelti negaliu. Ką darau? Žadinu šeimininką, prie kurio namo nuvirto: pasiunčiu jam košmarišką sapną, tas strykt iš lovos ir šauna laukan. Kas Kleopo nepažįsta? Visi pažįsta. Nejau paliksi gulintį? Suima už pažastų ir velka. Ant nugaros neužsimesi. Taip iki namų. Į sūnaus ir marčios globą. Namuose irgi reikia prižiūrėti. Čia jau mano rūpestis. Pūslė silpna, alučio daug susipilta. Viską sudėjus – kelios kvortos. Nepažadinsi, pragulės iki ryto kiaurai šlapias kaip grindim mazgoti skuduras. Devintą dešimtį baigia. Silvestrijui kartais ir pasiskundžiu: „Kodėl jį taip reikia saugoti? Pilni kapai jaunesnių.“ O tas juokiasi: „Jo misija dar nebaigta.“ – „Kokia čia misija, jeigu ant kojų nebepastovi? Ir man vargas, ir namiškiams – ne pyragai. Nors ir savas. Drausti reikia, dažnai net apsitriedžia.“ – „O tu pabudink, įpūsk šventos dvasios, kad ant kibiro atsisėstų. Čia tavo darbas.“ – „Žinau, žinau! Gana mokytas.“ – „Na, ir gerai! Cha cha cha!“ Jam juokas, o aš turiu sugalvoti, kaip sūnų pažadinti ar marčią, jei vyras naktinėje pamainoje dirba. Na, jis iš bajorų giminės. Žalgaičių miestelyje, prie bažnyčios, giminės nišos. Paskutinė jam palikta. Gal žmonėms daug gero padarė, kad taip pagerbti. Pats Kleopas nemenkai iškentėjęs. Vorkutoj anglį kirto. Gautais siuntiniais dalijosi, paskutiniu duonos kąsniu. Sako, net dvylika metų. O senatvė kokia, a?! Žinai ką, Secilijau, gerai, nuoširdžiai pasišnekėjom. Iš dūšios, taip sakant. Dabar jau bėgsiu. Prisilakė šiandien kaip reta. Kartais pagalvoju, kur jam tiek telpa? …Gal iš tikrųjų reikės kokį sapną pasiųsti, kad iš miego pabustų ir ant kibiro atsisėstų… Juokdarys tas Silvestrijus, bet teisus, biesas, teisus.
Yra tokių dienų, kad skrajoti norisi. Toks lengvumas apima visą kūną, jog tereikia atsispirti nuo žemės ir jau sėdi ant vėjo kupros, o jis neša tave per pilnas žemuogių pievas, per gelstančius rapsų laukus, per upes, ežerus, kur šapalai ir unguriai paviršiais strikčioja tarsi erzindami žvejus: ateikit, meskit blizgę, ateikit, ei!
Šiandien toks Kleopas. Žingsnis tvirtas, sieksningas. Kojos lengvutės lyg žiogo ar laumžirgio. Stoviniuoti ir dairytis į šalis? Kada tai buvo? Nejuokaukit. Jis atsimena. Jei kada ir matėte, apsirikote. Ne jis. Ne! Ne! Ne jis. Dargi alaus kažkurion karčemon įslinko. Vos nepaspringo. Žinot, ir dainuoti norisi. Kaip jaunystėj kaime per vakaruškas – pilnu sodriu balsu kiekvienai merginai į ausį ir širdį. Va, kaip kartais būna! Kodėl – ir pats nesupranta. Lengva, gera – ir viskas. Ir rytojaus nebijo. Jei šiandien linksma, tikėtina, kad ryt nepablogės. Kas čia gali nutikti per pusdienį ar parą. Nepanašu. Ir dangus mėlynas. Ir debesėlio nė vieno. Ir kvapų – uostyk išsižiojęs, siurbk į save, tik siurbk. Kokie patinka – katžolių, gelsvių, levandų, juozažolių… Gerk rieškučiomis, kvortomis, kibirais. Va, tik prie kūdros keistenybė. Vietinio ūkio gargaras į savo milžinišką kėbulą iš geltonų, mėlynų ir žalių konteinerių šiukšles pila. Jau iš vietos pajudėjo. O priešais – vaiką mamytė vedasi. O vaikas varlytę pamatė. Ne vieną. Dvi, tris, keturias… Motina užkliuvo bateliu už plytgalio – berniukas bėgte prie varlyčių. Jos visos – poromis. Panelės savo išrinktuosius iš tolimos pievos į neršyklą, į kūdrą, neša. Prie berniuko artėja didžiulis juodas ratas. Bet ir Kleopas jau čia. Griebia vaiką lyg kokį balionėlį ir sviedžia kuo toliau nuo rato. Ratas traiško varlyčių kūnelius, Kleopas nespėja, visai nespėja susirinkt tų varlyčių su varliūzais.
– Kaip čia sako žmonės, štai tau, boba, ir devintinės! – sūriai pajuokavo Silvestrijus.
– Taip! Taip! – vienu metu atsidūsėjo Cesilijus ir Secilijus.
– Kas gi nutiko tavo krankliui, kad į trobą įskrido?
– Pats nepamačiau. Dvylika minučių po vienuolikos ji dar nebuvo išgėrusi savo vaistų. Sukau galvą, kaip ponią Adelaidą atitraukt nuo žaidimo su buteliukais. Nelabas vėjas atplėšė neužsklęstą virtuvės orlaidę (vakare vėdino kambarį, nes prirūgusiame negalinti šviesiai mąstyti). Kranklys, regis, pamanė, kad išbersiu rytmetinius likučius. Peralkęs atlėkė, sukranksėjo, šovė į kambarį ir užkliudė šviestuvą. Tas dribtelėjo žemėn. Ponia nespėjo nė šūktelt, tik plačiai išsižiojo ir krito kniūbsčiom ant grindų. Ėmiau žadint jos draugę kaimynę, kuri turi keistą įprotį prieš pietus snūstelti. Kol susigaudė, koks reikalas… Basa atbėgo pas mus. Pačiupinėjo pulsą, paskambino greitajai. Kai ši pasirodė, ponios Adelaidos dvasia tikriausiai jau sklandė Sirijaus žvaigždyne.
– Nuo arkangelo Grigalijaus velnių gausime abudu.
– Žinau, – nuleido galvą Secilijus.
– O kas tau nutiko? Vėl prisišiukšlinai, Cesilijau?
– Aš nelabai kaltas, Silvestrijau. Viskas buvo gerai. Abu su Kleopu stovėjome dešinėje pusėje ir mums niekas negrėsė. Bet Kleopas staiga, palikęs sandalus ant grindinio, pašoko į orą ir atsidūrė prie to vaikiščio. Pusė akimirksnio ir…
– Dvi mirtys per dieną… Bet, ačiū Dievui, vaikeliukas išgelbėtas ir sveikas.
– Ar tik ne tokia jo misija ir buvo, Silvestrijau?! – sukliko Cesilijus.
Bet Silvestrijus su Secilijum jau buvo toli. Virš sengirės. Tiesa, dar spėjo pamatyti, kaip abu užšoko ant debesėlio. Suprantama, tiek rūpesčių – ne juokai. Jaučiai kristų iš nuovargio.
II dalis
Beveik tuščioje kavinėje jie sėdėjo trise. Padavėjos nuobodžiavo prie baro. Pasakojo viena kitai vakarykštės dienos vakaro nuotykius. Iš virtuvės aidėjo nekantrūs virėjų šūksniai, spiegiantys tenorai ir pragerti bosai. Nekasdieniškas šurmulys, kurį galima pateisinti tuo, jog daugiau nei valandą nebuvo elektros. Naktį praūžęs nuožmus ir klastingas umaras netoliese iš kojų išvertė tris liepas, iš pažiūros visai sveikas. Tos griausmiai kriokdamos nukando šakomis kelis laidus, kurių nuo seno nemėgo, nes jie kaskart vis stačiokiškiau glaustydavosi prie kamieno.
Taigi kavinėje sėdėjo trise: Silvestrijus, Cesilijus ir Secilijus.
– Mūsų kūdikėlis pokštus krečia. Eina pas mergas nei į priekį, nei atgal nesidairydamas. O darbas stovi. Jo pakeisti nėra kuo. Jis toks vienintelis. Reikia ko nors imtis, o ko, nežinau. Jūs, matau, jau atsipūtę, atsigavę. Cesilijus net sandalus apynaujus įsitaisė, nutraukęs nuo Kleopo kojų. Cūdai, ar ne? Cha cha cha! Tau, Secilijau, regis, taip pat pabodo dinderį mušti?! Įgūdžius pamirši.
– Gal ir primiršau… Bet galia dar šviežia.
– Tikiu, tikiu! O tu su tuo krankeruku nebesusitinki?
– Buvo užklydęs. Bėdavojo, kad dažnai alkanas. Senką sparnai, miegu sotus. Kai pasakiau, kad tik vaistais galiu padėt – citramonu, pentalginu ar pustablete ksanakso, kuriuos beatodairiškai žliaubia mano naujoji ponia, atstojo ir daugiau nebesirodė. Kaip čia dabar išeina, kad pastaruoju metu medicinoj kankinuos? Nuo vaistų jau bloga darosi. Gal norite iš manęs medicinos mokslų daktarą padaryt?
– Tariausi su Gabrieliumi. Jis sutinka, kad vaikinuko apsaugai jūs abu kaip oras reikalingi. Vienas – nepakartojamas vaistų ekspertas, kitas – įvairių šunybių specialistas. Abu galvoti. Du smegenų pusrutuliai, plius išmintis ir patirtis. Dirbant išvien galima kalnus nuversti. Bet mes kalnų neversime. Mūsų darbai, kaip žinote, ne tokie intelektualūs. Iš vaikinuko kelio visas asabas reikėtų pašalinti. Motina baigia išprotėt. Kojas pakirto belakstant iš paskos. Manau, neprieštarausite ir jūs. Kai visi reikalai baigsis, prižadu, išsiųsiu jus į Maljorką, Kretą ar kur kitur – kur tik panorėsite. Secilijus labai susidomėjęs Indija, daug skaito… Jei bent vienas krikščionis paprašytų mūsų paramos, net šiandien ten išlydėtume. Tu, Cesilijau, prie šito krašto labiau prisirišęs. Žinau žinau, tau dvi vaidilutės vaidenasi ir šventieji laužai pėdas šildo, krivių balsai už širdies griebia. O giesmės, o sutartinės! Matyt, geras, supratingas, malonus buvai, kad į mūsų angelų gretas papuolei. Taigi, berniukai, žiūrėkim, subjektas, kaip sakoma, sudėtingas. Karštas kaip kepta bulvė. Suktis reikės nelyginant stipinams. Dar kartą viską pertarsim su Gabrieliumi. Įvertinsim visapusiškai susiklosčiusią situaciją. Su Viešpačiu, vyrukai, – atsisveikino Silvestrijus ir lengvai kaip jaunystėje užšoko ant kuproto debesies.
– Kur eisi? – paklausė Cesilijus žiūrėdamas į draugužį.
– Atvirai pasakius, neturiu kur. Gal prie ežero pasėdėsiu.
– Einam su manim, – pakilo nuo kėdės Cesilijus. – Na, ir gudročius tas Silvestrijus. Tarytum nežinotų, kad dabartiniai mano šeimininkai dviem savaitėm į Indiją išskrido, palikę dukrelę mano globai. Girdi, vienintelis mano darbas – pasergėti mergaitę, kai iš senelės sugrįš. Pats žinai, miškai ir paežerės pilnos įvairiausio plauko žmonių! O jis apie poilsį kalba. Gudročius tas… Pasakysiu kada nors, drąsos prisisėmęs: „Nedraugiškai elgiesi, Silvestrijau, apmaudu labai. Neteisingai.“
– Gerai sakai. Tegul bus taip. Seniai bebuvom kartu.
– Aha!
Pakilo nuo kėdžių. Tuo metu plūstelėjo žmonės pietų. Sėdasi prie staliukų kviesdami kikenančias padavėjas.
Tolimųjų reisų vairuotojas, pastatęs šaldytuvą įmonės garaže, nutarė grįžti į namus pėsčiomis – smagu nors šiek tiek pravėdinti nuo dulkių ir karščių pavytusius kaip vejose žolė savo plaučius. Pasukęs į Pilies skersgatvį vos ne kaktomuša susidūrė su universiteto dekanu – senu pažįstamu, bendraklasiu iš vieno Žemaitijos miesteliūkščio, su kuriuo buvo iškrėsta tiek eibių, jog nesurašytum į visus Hario Poterio tomus. Iškart pamatė, kad dekanas nusiteikęs ne per geriausiai. Su seniai neskusta barzda panėšėjo į sniego žmogų: įdubusios akys, kuprota nosis ir siauras lūpų plyšelis. Vadinasi, nuo paskutinio pasimatymo jo kabinete reikaliukai nepakito. Sužiuro vienas į kitą. Dekanas įtraukė oro.
– Dar pablogėjo. Dabar jau nežinau, ką daryti. Projektas stovi. Tiksliau, guli stalčiuje ir laboratorijoje. Vaikinai neturi ką veikti. O to velnio nėra!
– Kad jis mėgo moteris, – mums ne naujiena. Pereina per kelias ir sugrįžta. O dabar…
– Dabar vieną gėlelę vaikosi per dienų dienas. Ta neįsileidžia – tėvų apynasris tvirtas. Jis mano garaže įsitaisė. Nusisamdo draugužių, kurie seka kiekvieną jos žingsnį. Iš pradžių lakstė nuo jo kaip sparnuota mūza, ignoruodama tokį nuožmų asistavimą, paskui padarė išvadą, kad jis tikrai įsimylėjęs, ir ėmė koketuoti, slapta nuo tėvų susitikinėti. Merga nekvaila – graži, protinga, baigia aspirantūrą.
– Tai ką darysim? Man asmeniškai mat jį velniai. Ne dabar, tai vėliau spruks iš namų. Aš tik paūdysiu dėl darbo tavo labui. O ateitį nulems jo kriviai.
– Ne tik jo, bet ir universiteto prestižą, ir, galima sakyti, Lietuvos ateitį. Jis – genijus. Dabar jo laikas. Gal kažkur sėdi panašus į jį, kur galimybės didesnės, reikalai sukasi greičiau. Nušluostys jam nosį. Tariausi su psichologais ir psichiatrais… Spaudimo, prievartos rezultatai panašūs – nieko gero. Nebuvo jis per daug savarankiškas, įtikėjo savo gabumais. Gražiuoju kalbiesi, regis, viską supranta. Jeigu tai tikrai meilė, – išeities nematau. Gal greičiau suženyti? Bet kas gali garantuoti, kad mergina nenusibos…
– O kodėl? Jei nusibos, ir gerai. Pamatys, kad ne medumi, o garstyčiomis tepta, ir grįš.
– Tai va, Cesilijau, reikalas labai delikatus. Išmanymo apie grožį niekada nestokojai, todėl tavęs laukia ypatingas darbas. Ir sudėtingas. Tikiuosi, nepasišiukšlinsi, – Silvestrijus kalbėjo autoritetingai, žodį po žodžio klojo neskubėdamas, apgalvodamas, nors jau viskas buvo suderinta su aukščiausia valdžia, su arkangelu Gabrieliumi.
– Susidorojau su vienu alkoholiku, nemanau, kad gali būti sunkiau, – šyptelėjo Cesilijus ir pasigėrėjo savo naujais lakiniais, kuriuos įsigijo vietoj Kleopo sandalų, įkyrėjusių iki gyvo kaulo, mat niekaip negalėjo sunešioti, lyg jie būtų iš skardos suvirinti.
– Per daug nesigirk! Pamatysim, kai javus pjausim… – kilstelėjo smilių Silvestrijus.
– Tai gal jau pasakysi? Mano senelė tokiais atvejais tardavo: „Nemarudyk.“
– Nuo vieno gražuolio turėsi nuvilioti ypač gražią merginą.
– Ne! Ne! Ne! Ir dar kartą – ne. Aš nuo mažens svajojau eiti į vienuolyną. Man labai patiko pranciškonai. Dailus pilkas abitas. Jauni, atsidavę maldai. Tikri Dievo husarai. Deja, atsitiko kitaip. Bet dabar… Reikės vaidinti, o aš ne artistas. Ir netrokštu juo būti. Tremkit kur norit – nors į pačią šlykščiausią skylę. Bet meilės reikalams aš netikęs.
– Teks pasistengti, – atrėmė Silvestrijus. – Ir nestraksėk kaip žiogas. Pagalvosim, kad pasimaišė.
– Besimokydamas ko prašote, greičiau su proteliu atsisveikinsiu. Kur dėsite berazumį?
– Į pensioną! Cha cha cha! – nuo juoko įkaito Silvestrijus, bet tuoj balsą nuleido. – Su tavim kalba baigta. O tu jam padėsi. Pats sakei: antroji tavo profesija – vaistininko, prie širdies guli.
– Ne prie širdies, bet nieko… – šyptelėjo Secilijus. – Sukrus esi!.. Pradžiai man reikės migdomųjų, kad užmigdyčiau geram pusdieniui, alergenų, valerijonų, kvapiųjų aliejų, ko nors… Nesipriešinu. Patirties sočiai. Su Cesilijum susivienysim. Žinok, Cesilijau, aš visada šalia. Sekiosiu iš paskos kaip uodega. Susitikę suderinsim veiklos planą.
– Na, štai, mano berniukai. Ir susitarėm. Skirstomės. Skirstomės, – patrynė delnais Silvestrijus ir stryktelėjo – klevo viršūnę supurtė jo debesėlis, labai panašus į papamobilį.
– Silvestrijau, sustok, sustok! Kaip man juos atpažinti?
– Ji sėdi ant trečio suoliuko nuo ledų pardavėjos. Brunetė, ilgais plaukais. Valgo ledus. Tuoj atsibels ir jis. Kantrybės, Cesilijau, kantrybės.
„Kol kas jos nešnekinsiu. Dvilktelsiu kiūtindamas pro šalį, o paskui sumesiu, ką daryti“, – dėdamas pirmą žingsnį mąstė Cesilijus. Slinko lėtai, neskubriai, tarsi žmogus, kuriam diena kažin kodėl baisiai nevykusi. Mergina laižė ledus. Mestelėjo į ją akį ir sulinko kojos. Burna ir lūpos dailios dailios. Plaukai už pečių. Veido ovalas, akių gelmė, blakstienos kaip šluotos. Nieko panašaus neregėjęs. Ką jis galėjo panašaus pamatyti, kai buvo šešiolikos? Koks jos vardas? Žinant vardą, galima kukliai pasiteirauti, pavyzdžiui: „Panele Nora, kur parduodami tokie gardūs ledai?“ Tą pat akimirką iš bevardės panelės rankų rožinių ledų porcija tėškėsi greta Cesilijaus, aplaižydama abiejų lakuotų pusbačių nosis. Mergina aiktelėjo, išsitraukė iš rankinės nosinaitę ir palinko valyti apdergtų nosių. Cesilijus sustabarėjo, prarado amą, kiek atsigavęs sugriebė ranką su balta nosinaite: „Panele, atsiprašau, nereikia, prašau…“ Jos raudonis dar labiau apakino. Dešiniąja sugraibė saują lapų, patrynė jais pusbačius. Kairiąja pasodino gražuolę ant suoliuko, elegantiškai linktelėjo galva ir nukulniavo. Galop susivokė – pirmoji užduotis įvykdyta. Jis įsimylėjo. Kaip viskas lengva, kaip žavu! Kur dabar spūdins? Niekur. Išsikvietė debesėlį, sunkiai ant jo krašto klastelėjo, nuleido kojas ir susizgribo: „Koks aš žioplas! Vardo tai nepaklausiau!“ Debesėliui vos įsibėgėjus ūmai šūktelėjo: „Stok!“ Į skverą iš gatvės lėkte lėkė jaunas aukštas vyras ir kone maldavo: „Selija, luktelk! Trečia diena tavęs ieškau ir niekur surasti negaliu. Selija, palauk! Kur tu?“ Selija nykte išnyko. Ištirpo, išgaravo. Vaikinas dairėsi, bloškėsi tai kairėn, tai dešinėn, link akacijų krūmų, stabtelėjo prie rožinių ledų pardavėjos ir susmuko ant suoliuko, kur prieš keletą minučių sėdėjo mergina. Pirštais bandė sumesti krūvon vėjūkščio išdraikytas garbanas. Delno nugarėle nuo kaktos nubraukė prakaitą. Vyras išties gražus. Tikras princas. Ir kurių galų ta Selija spyriojasi?
Padėjėjas dingęs. Cesilijus pasisukiojo virš pilies ir tūptelėjo ant varpinės smaigalio. Buvo aiškiai pasakyta, ne bet ko, o paties Silvestrijaus: „Padėk, kaip sugebi, o sugebi daug.“ „Atleisk, bet prie tinginio esi, Secilijau. Kam galvą kvaršinti, ar ne? Geriau šiltai pūkuose pasivolioti, juk taip?“
– Secilijau, ei, Se-ci-li-jau!
– Aš čia, čia.
– Kur čia?
– Virš Vingio parko.
– Ko tau ten prireikė?
– Vėjas smarkiau pūstelėjo ir užnešė ant televizijos bokšto. Vieną debesies kraštą nudrėskė. Baigiau susiūt. Jau skrendu. Kur susitinkam?
– Virš Jaunimo sodo.
Vos nesusidūrė. Žmonių nedaug. Vėsu. Gera.
– Kur tavasis subjektas? Žinai?
– Išleidau iš akių. Buvo televizijoje. Bet labai greit išėjo. Jis su nauja blizgančia mašina lekioja kaip bimbalas. Mano greitis ne toks. Ir vėjas šiandien itin kaprizingas. Prašai vieno, daro atvirkščiai.
– Pažiūrėk ten. Matai? Garbanas pirštais šukuoja – Selijos ieško. Gražus bestija!
– Oooo… Kas ta Selija?
– Mergytė, kurią įsikliopinęs. Ten…
– Aaaa. Verta grieko.
– Daryk viską, kad nesusitiktų.
– Pasiruošiau. Va, milteliai. Jis mėgsta alų. Įbersiu žiupsnelį į bokalą. Nusmigdysiu. Kaip ilgai tau reikia?
– Šiandien nieko nebepadarysim. Sužinok, kur nakvos. Manau, rytdiena irgi prasidės nuo ledų. Susiūkčiosim. Ar tų miltelių turi daug?
– Daug, daug – nebijok. Žiūrėk, prie gatvės jo mašina. Vadinasi, kabake alų pirks. Grįš į garažą gerti.
– Tegul geria į sveikatą.
– Taip, taip. Tegul geria. Paseksiu. Iki, Cesilijau!
– Iki!
Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos
2019 m. Nr. 8–9
Enciklopedijose rašoma, kad vidurinį mokslą Romualdas Granauskas baigė 1957-ais Sedoje, nors šiaip turėjo baigt Mosėdyje (tą pačią vidurinę, kurią 1954-ais baigė Ričardas Pakalniškis), bet iš dešimtos klasės buvo išmestas už dalyvavimą moksleivių muštynėse miestelio parke.
Iš Romualdo Granausko 1985-ais rašytos autobiografijos: „Rašėm Mosėdyje visi. Beveik visi, kuriems aukštenėse klasėse lietuvių literatūrą dėstė mokytojas A. Šileikis. Jo paties jau senokai nebėra, o rašančiųjų šiek tiek išlikom.“
Iš Ričardo Pakalniškio „pokalbio su savim“, paskelbto tam pačiam rašytojų autobiografijų dvitomy (1989): „Tais viltingais ir skurdžiais pokario metais tau, kaip ir kitiems Mosėdžio vidurinės mokyklos literatams Stasei Lygutaitei-Bucevičienei, Romualdui Granauskui, tiesiog pasisekė: aukštesnėse klasėse literatūrą dėstė iš Klaipėdos atvykęs talentingas mokytojas Alfonsas Šileikis. Ir be vadovėlio jis sugebėdavo lakoniškai atskleisti rašytojo gyvenimo prasmę ir jo kūrybos žavesį, ugdyti meilę literatūrai, įskelti kūrybinę kibirkštį. Tai buvo šakotų meninių aspiracijų asmenybė. Jo globojami užmiršdavome esą tik moksleiviai.“
Abu globoti to paties mokytojo, tame pat literatų būrely dalyvavę. Pakalniškis daugiau negu trejais metais vyresnis, jau vidurinėj ėmęs reikštis kaip kritikas, žodžiu, rimtas, baigęs iškart įstojo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetan. O ką daryt Granauskui, prof. Elenos Bukelienės žodžiais, „aršiam išdaigininkui“, jei per baigiamąjį egzaminą už lietuvių rašomąjį tegavęs gal pirmą ketvertą, o elgesio pažymys – trejetas, prilygstantis vilko bilietui?
Čia skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais (1959-ais jau paimtas armijon), iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ (taip save apibūdino 2003-iais dėkodamas Romai Žilinskienei, kuri surikiavo ir atsiuntė rašytojui pasiskaityt, kas buvo jo spausdinta 1957–1959-ais Mažeikių rajono laikraščiuos). Nors tuo tikėjimu viso pasaulio gerumu ir suabejot galima, laiškus skaitant.
Paskutinis, šeštas, laiškas su priedais – novele ir apsakymu nedatuotas. Spėtina, rašytas apie kokius 1967-us (ne anksčiau negu 1965-i, kai prasidėjo Poezijos pavasaris, ir ne vėliau negu 1969-i, kai išėjo Granausko PK „Medžių viršūnės“). Novelė „Šilta sauja“ buvo įdėta pirmajan rinkinin (čia neredaguotas, pirminis teksto variantas), o „antitarybinis“ apsakymas „Antroji medalio pusė“, regis, niekur nebuvo skelbtas.
Šie Romualdo Granausko rankraščiai saugomi LLTI bibliotekos rankraštyne (F114-23).
P. S. Genovaitės Dovydaitytės pastebėjimas: Granausko rašysena ligi gyvenimo pabaigos liko tokia pati, kaip ir aštuoniolikmečio (nežinau, ar tai ką nors reiškia).
Virginijus Gasiliūnas
[1]
Ričardai,
nežinau, gausi tu mano šį laišką, ar ne (gal parvažiavai „vakacijų“, o gal tebesisuki tame savo Vilniuje?). Nežinau, todėl nieko gero nemanau tau parašyti.
Baigiau vienuolika, ir niekur nemanau stoti, teisingiau – ne niekur, o į VVU, IFF-tan. Kitur niekur nė nemanau stoti.
Man gaila, kad, tikriausiai, niekuomet neprisieis atsisėsti auditorijoj, – kišenė neleidžia. „Kišenė – nuobodus ir bjaurus dalykas, pone“, kaip pasakytų Gogolis. Vienuolika baigus bjauru sėdėti kokioj nors baloj, kuomet jautiesi galįs padaryti daugiau, negu galima padaryti baloj. Baloj galima tik varles gaudyti.
Dar vienas bjaurus dalykas, – niekur negaliu gauti darbo. Nors pas mus ne Amerika, tačiau gauti darbo ne taip lengva. Šiaip taip dar stumiuosi, bet nežinau, ar ilgai šitaip viskas tęsis. Darbo nemanau niekur greit nučiupti, – Mažeikiuose „ponų abiturientų“ visos skylės mušte primuštos. Į kolūkį? Jame galima uždirbti tiktai katės ašaras, ir visi mes gudrūs kitam pasakyti pamokslą apie kolūkį, apie viską, kas tik liečia jį, bet kai reikalas prieina iki mūsų pačių, – stebteri, o vėliau ir pradedi trauktis atbulas.
Aš norėjau tavęs paklausti dar vieno dalyko: ar galima šiaip taip stumtis su viena studentiška „stipke“. (Rasit, ne veltui sakoma, kad „stipendija“ kilusi iš seno lietuviško žodžio „stipti“. Tu, kaip filologas, turėtum tai žinoti.) Taigi, kaip ten su ta „stipke“?.. Ar galima šiaip taip laikytis toje „alma mater“, toje mokslų šventovėje prieš juodą duoną, margariną ir kefyrą?.. Parašyk.
Dabar, – rašau. Rašau, dieną naktį rašau. Rašau ir abejoju, abejoju ir vėl rašau. Abejoju: ar išeis nors kuomet iš manęs padorus rašytojas. Abejoju ir abejoju, ir nematau niekuomet galo toms abejonėms. O gal tik veltui gaišinu ir savo, ir gerb. redaktorių laiką ir galvas savo kvailystėmis? Gal kaip nors per didį vargą įsitaisyti kur buhalterėliu ar kuo ir šitaip baigti amželį? Šitokios abejonės – ne niekai, jos taip sugadina nervus ir sveikatą, kad galima greit pabaigti su viskuo taip, kaip pabaigė Vl. Grybas. Taigi, Ričardai. Man reikėtų į Vilnių, kur nors, kur plačiau, tik ne čia. Aš nesakau, kad čia „užkampis“, „periferija“, „užkampio žmonės“, kad aš – kažkas aukštesnio už juos. Ne! Aš jaučiuos net žemesnis už juos. Man reikia kultūros, platesnio akiračio, kažko, kas pakelia, padvigubina jėgas, kad vėl galėtum ir dirbti, ir rašyti. Žadėjo išspausdinti mano apsakymą „Jaunųjų“ alm. Tapau kažkuo panašiu į V. Miliūno favoritą. Tas man buvo šiek tiek pakėlę jėgas, bet dabar ir vėl nupuolė ūpas.
Įsivaizduok: kiek ilgai gali vienas muštis, suktis tokioj aplinkoj, kur nėra nė vieno, kas tave suprastų, kas suprastų ką nors apie literatūrą, kur nėra nė vieno rašančio, kur jautiesi „balta varna“??. – – – – Tas pakerta jėgas, atima pasitikėjimą savimi, be ko visiškai neįmanomas rašymas, imi klaidžioti keliuos klystkeliuos ir – „o paskui gal aukštas tiltas ir Dunojaus bangos sraunos“… Aš iki šito jau buvau priėjęs… Atsitiktinumas išgelbėjo. Aš šiemet pergyvenau tiek tragedijų, kad neįsivaizduoju, jog kas nors galėjo pergyventi už mane daugiau. Nakvodavau ir valgydavau kaip pirmųjų M. Gorkio aps-mų herojai. Galėjo būti ir dar blogiau, bet visa laimė, kad mano būdas – Jemeljano Piliajaus būdas…
Aš tau sekančiame laiške parašysiu daugiau, nes dabar nežinau, gausi tu mano laišką ar ne? Gera būtų pas tave atvažiuoti (jei esi parvažiavęs į Rukus), bet „bjaurus daiktas kišenė“… Aš visiškai išsimušiau iš jėgų, to prakeikto darbo beieškodamas. Ech, kad taip patekus į Vilnių! Ten ir opera, ir teatras, ir muziejus… Ten – kultūra! O jos aš taip ir neturiu. Mokėti vartoti šakutę dar ne kultūra. Kultūra – kažkas kitas.
Dabar neseniai parašiau aps. „Atleidimas“, išsiunčiau į „Šv[yturį]“ Tikriausiai nepriims. Rašau dar vieną. Išsiunčiau V. Miliūnui aps. „Šienas“ ir „Žemė“.1 Rašau, o naudos jokios. Aš tik vis labiau ir labiau įsitikinu rašydamas, kad svarbiausias rašytojo priedas prie talento – kultūra. Be jos talentas neauga.
Po velnių, imsiu rašinėti chaltūras, kad nors apsirengti būtų kuo! Vaikštau kaip valkata, niekur iš namų neinu, o jei einu, tai tik didelio reikalo priverstas, – gėda žmonėms savo skarmalus rodyti.
Kaip mosėdiškiai?
Alma, Bonis, Stasė L., Kviris A., Rudys, Narkus A., etc.? Tu gi žinai juos. Kaip Alma? Velniažin, kas man dedasi. Ką ką, o jau ją visuomet visų pirma prisimenu. Taigi. Parašyk, jeigu gausi šituos mano popiergalius.
Man džiugu, kad nors tu pradėjai kilti aukštyn. Skaičiau tavo str. „Pergalėj“. Kiek jis teisingas – nežinau, nes nežinau tų E. Pabiržytės apsakymų, bet – jame yra kažkas, kas daro jį įdomų skaityti ir tų apsakymų nežinant…
Jeigu mano kokį aps. išspausdins „Jaun[ųjų]“ almanache, parašyk man išsamią savo nuomonę. Bet – tiesiai, be jokių ten apeliacijų į visus mano jausmus, autorinę savimeilę ir ambiciją. Arba – atsakyk trumpai ir aiškiai:
– Ar išeis nors kuomet iš manęs rašytojas? Išeis ar ne?
Štai kas man svarbu… Kitaip – velniam man gyvenimas. Aš niekam kitam nenaudingas. Nors sakoma, kad geriau būti geru batsiuviu negu blogu rašytoju. Tačiau man spjauti į tas vaikų pasakas.
Aš tikriausiai pasirodysiu tau labai naivus su šitokiu savo laišku, tačiau esu, koks esu.
Na, baigiu. Greit parašyk. Vėliau, kuomet jau žinosiu tikrą tavo adresą, parašysiu daugiau.
Jei sutiksi, perduok mano linkėjimus Almai, Stasei, A. Narkui, Rudžiui. Kaip Šileikis? Nežinai?
Na, baigdamas dar noriu sušukti:
– Gelbėkit mane, geri žmonės! Žūstu!
Žūsta Romas, na ir trauk jį velniai! Nebebus iš jo nieko gero. Tenka pasakyti kartu su J. Fučiku:
– Žmonės, aš jus mylėjau! Būkite budrūs, ir niekuomet neapsirikit pavadindami poetais ir rašytojais vaikų, rašinėjančių gimnazijos suole eilėraščių ir apsakymėlių, nes jūs jiems įkalat į galvas,
kad jie – rašytojai, o jie pasidaro niekam daugiau nebetinkami, ir supratę pagaliau, kad jie nėra nei rašytojai, nei skaitytojai, nei niekas kitas, o tik oblomovai, – jie tai supratę pagaliau yra gyvenimo priversti sušukti:
– Žmonės, gelbėkit!.. Aš žūstu!..
Na, viso gero, Ričardai.
Romas
1957 liepos 24,
Naikiai
Mažeikių raj., Naikių km., R. Granauskas
[2]
Ričardai,
ko tu tyli, kaip pakulų apsirijęs? Aš ką nors ne taip parašiau? Jei parašiau – vadinasi, reikėjo, o jei reikėjo – vadinasi, nėra ko tylėti. Parašiau, ką galvoju, o už tai protingi žmonės neužsigauna.
Pas mane karštos dienos. Nusipirkau batus, vaikštau į skaityklą ir į biblioteką. Apsiverčiau knygomis ir dabar už mane nėra laimingesnio visatoje. Prasideda rinkiminė kampanija. Tapau agitatoriumi. Jėzusmarija, koks darbelis! Kaime, tame mūsų kaime būti agitatoriumi – reiškia laikyti daugiau nei valstybinį egzaminą. Manau, supranti pats. Jėzau, Jėzau, koks įdomumas!!! Pareini – atrodo, nieko nesinori daugiau, tiktai ramybės, ramybės ir ramybės. Nervai įtempti iki kraštutinumo, galva ir liežuvis (štai kada „susigadijo“ mano liežuvėlis!) kaip mediniai. Bet – bet ir dar kartą bet!.. Bet – gyveni! Ir nors kiek būtum nuvargęs – vis tiek neužmigsi iki ryto. Velniai žino, atrodo, kad aš prieš porą mėnesių gimiau ir dabar pradedu matyti gyvenimą. Jokio gyvenimo aš nepažinau! Aš tik tariausi truputėlį (kas visuomet maloniai kutendavo mano savimeilę) jį pažįstąs. Jokių velnių! Aš net nežinojau, kas jis, tas gyvenimas! Aš buvau aklas kačiukas; tik dabar po truputį man atsiveria akys ir…
…Ir negaliu rašyti. (Argi ne juokinga?) Ir nerašau. Ar bus iš manęs rašytojas, ar ne – tai nuspręs laikas, aš dabar paklusau jam, atsidaviau, taip sakant, į likimo rankas. Ir jeigu aš dabar žinočiau, kad niekuomet netapsiu rašytoju – aš nebepasidaryčiau verksniu ir neįsivaizduočiau esąs šiurpios gyvenimo tragedijos auka. Jokių velnių! Ar maža yra kitų profesijų? (Tarp kitko, posakis „rašytojo profesija“ man skamba ausį rėžiančiai.) Aš galiu tapti gydytoju, inžinieriumi, kolūkiečiu, šaltkalviu… Kuo tik nori. Tik nepagalvok, kad aš esu tos nuomonės, jog man nesvarbu, ką aš dirbsiu ir kad menas man nustojo buvęs šventas dalykas. Nieko panašaus! – Tik meną galima laikyti šventu ir jo kūrimo procese nedalyvaujant. Beje, man kažkaip lyg gėda dėl rašytojų, kurių tokia daugybė TSRS. Kaip sau nori, bet ne jie uždirba sau duoną. Tik jau ne jie! – o kolūkiečiai, gydytojai, inžinieriai… Štai mano nuomonė apie meno veikėjus: visuomenės rodoma pagarba jiems – nepelnyta!!! Kepurę reikia nukelti ne antstato tarnams, o bazės tarnams, – taip trumpai ir apytikriai galima pasakyti. Ir todėl, jeigu aš imsiuos rašyti, aš jokiu būdu nepasirinksiu „rašytojo profesijos“. Galima dirbti kur nors, ir tuo pat metu rašyti. Taigi.
Да–с… Pas mane darbymetis. Tos savęs analizavimo „naktinės tendencijos“ praėjo. Pamanykit – įsigeidė Granauskas savo būkštavimėlius, abejonėles ir skrupulus kitiems rodyti! Še tau – ir išskydo kiškos. Gyvenimas truputį spustelėjo už uodegėlės, ir – ajajai! Gelbėkit, girdi! Ne, ne, to daugiau nebus. Jei prigriebs kada mane gyvenimas iš naujo – niekas mano cypimo negirdės. Aš suprantu tave: „Ir kurių velnių jis gadina man nervus su savo juokingomis tragedijomis? Tokių tragedijų įvyksta aplinkui kasdien tūkstančiais, ir jei kiekvienas imtų taip cypti, kaip jis, – gyvenimo žemėje nebebūtų nuo to baisiausio balsų alaso. Visur tik ir tesigirdėtų šauksmai, kauksmai ir dantų griežimas kaip Dantės „Pragare“.“ Taigi, aš ir sakau: argi malonu, kada tavo kambaryje kniaukia priverta tarp durų katė?..
Kaip tu begyveni? Ir kodėl tu tyli? Aš iš tikrųjų ir mamai šįryt sakiau:
– Kažin, kaip tuos studentus ten maitina? Ar tik ne pakulomis? Matyt, ir Ričardas bus jų apsivalgęs?..
Mudu abu su mama (nuo kurios tau linkėjimai) ir nutarėm, kad taip ir bus: apsivalgė žmogus pakulų, „išmainė su kale žandais“ ir dabar guli kur nors ir atrajoja. Ar taip?
Dėl manęs nebijok – aš nebeanalizuoju savęs, neberašau laiškų iš devyniolikos puslapių. Tas pakulas, kurias buvau prarijęs, sugromulavau. Beliko vieni spaliai.
Kas gero Vilniuje? Tau ne už kalnų žiemos sesija (ar kaip ji ten). Kas dedasi R[ašytojų] sąjungoje, jaunųjų sekcijoje ir „J[aunųjų]“ almanache? Ar vis dar ponai rašytojai uostinėja savo šakumą? Skaičiau šių metų žurn. „Звезда“ A. Rozeno romaną „Времена и люди“. Ė, žaltys, koks puikus dalykėlis! Skaičiau Kronino „Citadelę“, tik Sinklerio „Erousmito“ negavau, ją pakeičiau jo „100%“. Patark, kur gauti ir kokių knygų iš filosofijos istorijos? Iš tos srities nieko, be „Краткий философский словарь“ neturiu. Aš ja visuomet velniškai domėjausi, tik niekada fil. knygų neskaičiau, be Nitšės „Taip kalbėjo Zaratustra“. Kur gauti ir ką iš organinės chemijos ir atominės fizikos? „Природа“ žurn. ir „Техника молодежи“ bei „Знание – сила“ nieko nėra. Jei tu toje srityje ne specas – juk gali pasitarti su studentais iš tų fakultetų – jie juk aplinkui šlaistosi. (Atleisk, kad taip įžūliai prašau.) Žinai ką – sudaryk man vertų skaityti knygų sąrašą iš šių sričių: grožinės literatūros (ką nors angliškai, beje, – tik nelabai sunkų, nes mano turimas žodynas neišneš), filosofijos (istorijos), organ. chem., at. fizikos, geologijos, logikos ir psichologijos, ispanų literatūros (jėzusmarija, kad nebūtų ispaniškai), iš estetikos (be „Estetikos“ Čern[yševskio]), iš meno (apskritai) istorijos… etc., etc… Aš tas knygas iš žemės iškasiu ir perskaitysiu. Parašyk, po velnių, laišką.
Romas
[3]
Ričardai,
ką tik parėjau iš Mažeikių taip sušalęs, kad niekaip negaliu nulaikyti kotelio rankose, bet negaliu laukti, kol jos atšils: ką tik perskaičiau tavo laišką – ir tuojau pat turiu sėsti rašyti, kitaip – parašysiu atsakymą po dviejų savaičių, ko gero.
Aš paskutines tris naktis negalėjau miegoti. Pergyvenu vėl vieną „dvasinę krizę“ – vienatvės krizę. Šįryt išėjau į komj. raj. k-tą, kad gaučiau nukreipimą važiuoti į Krasnojarsko HES statybą. Kom-tas buvo uždarytas, tad nieko nepešiau. Šiąnakt daug ką teko apgalvoti. Tai bus 4 nemigo naktis, ir aš nežinau, ką ji man atneš: gal vėl eisiu į RK nukreipimo, o gal ir neisiu. Kabau ant „kažkokio plauko“, ir negaliu suprasti, kas su manim dedasi.
Pasibaigė rajoninio laikr. lit. konkursas. Gavau III vietą. Paskyrė pirmąsias premijas redakc. darbuotojams pats redaktorius, nes jis vienas ir atstojo visą kom-sją: kaip ten skirsi I-ją premiją Granauskui, kuris girtas šlaistosi gatvėmis, kurį visi žino esant paskutinį valkatą ir chuliganą?.. – Tai ne mano įžeista savimeilė ar kas nors panašaus kalba, o sveikas protas. Šitokius apsakymus, kaip tie, kuriems paskirtos I–II premijos, aš rašiau 1954–53 metais. Kad ir tas faktas: savo eil. („Ne, ne poetas aš…“) aš pasiūliau „Kom[unistinio] rytojaus“ (taip vad. mūsų raj. laikr.) redakcijai. Atmetė. Netinkamas. Skystas ir silpnas. Aš tą patį eilėraštį, jau netikėdamas, pasiunčiau „Švyturiui“ – ir ten jį priėmė! Štai kokie „literatūros žinovai“ sėdi Mažeikiuose.
Ir – ką gi?.. Šiandien tas prakeiktas rublis privertė mane nunešti jiems visą pluoštą širdimi rašytų, ašarom ir krauju rašytų eilėraščių! Jiems, literatūros nemokšoms! Ir klausytis jų „nuomonių“: štai čia, draugas, reikėtų ne taip, reikėtų rimą ir ritmą (mano eil. forma seniai jau pusėtina) pakeisti. Ir dar, drauge, reikėtų visame eilėraštyje žodį „mergaitė“ pakeisti žodžiu „melžėja“…
Gyvatės!.. Ką jie išmano literatūroje?! Jie tuos, kurie veržiasi į tą meno šventyklą, tik supurvina! Išniekina juos, išprievartauja jų jausmus, ir už visa tai užmoka 10–15 rublių.
Iš tavo laiško aš sprendžiu, kad tu jau pažįstamas su A. Girdeniu. Su juo aš nesusirašinėju, nieko nežinau apie jį. Jei sutiksi – perduok jam mano linkėjimus ir pasakyk, tegu neširsta už tai, kad nerašau laiškų. Argi jis nežino mano būdo?!
Nusipirkau pypkę ir storą sąsiuvinį. Pypkė jau visa prigruzdusi išrūkytos tabokos degėsių, o sąsiuvinyje tik tiek dar teužrašyta: „Pavasario preliudija. Romanas“. Atsiverčiu sąsiuvinį, užsidegu pypkę ir valandomis sėdžiu ties švariais, nerašytais puslapiais. Dar daug tabokos reikės išrūkyti, kol ryšiuosi į jį ką nors parašyti. Neskubu. Ko man skubėti? Greitai tik blusos gaudomos.
Siunčiu tau vieną iš savo „chaltūrų“, kurias esu priverstas rašyti. Bendrai – rašydamas ir iš širdies, aš vengiu siužetų, paremtų atsitiktinumais, aštriais konfliktais. Patys giliausi gyvenimo konfliktai, pačios baisiausios gyvenimo tragedijos vyksta matant tik vienam žiūrovui: gyvenimas – dvasinis žmogaus gyvenimas, jo mintys ir svajonės. Yra baisių, neįtikėtinų istorijų gyvenime, aš, rodos, apie jas tau rašiau, bet jos nevilioja manęs. Palieku jas „Nuotykių bibliotekos“ romanų autoriams ir tiems, kurie gyvenimą mato akimis veršiuko, kuriam viskas gyvenime atrodo didžiausi įvykiai: ir tai, kad vienas motinos papas mėšlinas, ir tai, kad pro pamato skyles traukia šaltis… bet kuriam tai, kad jį rytoj pjaus, – joks įvykis, nes jis nė neįtaria šitokius dalykus esant margame pasaulyje.
Pas mane kol kas jokių naujienų. Nebent ta, kad šiąnakt teks neužmigti: pasaulyje tiek daug dalykų, o mano smegeninė – viena, ir niekas neapsiima už mane jų apgalvoti…
Kas gero „Jaunųjų“ IX kn.? V. Miliūnas įdavė jiems 2 mano apsakymus, bet aš iš ten negavau jokio atsakymo. Neišspausdino, matyt, bet ir atsakymo nedavė… Na, neišspausdino – tai neišspausdino, maža bėda. O ar tavo yra kas nors? – Ta knyga ateis į Mažeikius tik po pusės metų…
Ir – Ričardai – vienas mano prašymas: ar tu negali gauti Almos S. adreso? Aš jai turiu šiokių tokių naujienų, bet adreso nežinau. Jei žinai – parašyk, jei nežinai – sutik ją ir paklausk, paaiškinęs, kam jis reikalingas.
Šūsnys knygų guli ant stalo neskaitomos. Prakeiks mane bibliot. vedėjai. Bet aš negaliu skaityti. Užmečiau. Galvoj vis ta pati „Pavasario preliudija“ čiurlena… Deja – nieko gero neišeina. Painiojuosi, klydinėju kažkokiose kryžkelėse ir skersgatviuose… Na, bet pagyvensim – pamatysim. Pypkė, manau, padės. Ta pypkė ne visai paprasta. Ji vadinasi „атаманова трубка“. Apie ją aš ruošiuosi parašyti apsakymą…
Apie ką bus šis romanas? (Jei tik jis bus?)
– Apie žmogų, turintį aštuoniolika metų, baigusį vidurinę mokyklą, svajojusį apie „gyvenimo tirštumą“, „putotus verpetus“, bandžiusį stoti į univ-tą, bet susikirtusį ir patekusį dirbti paprasčiausiu bibliotekos vedėju į atkampiausią rajono pašalį, į giliausią užkampį – į Levėšių bažnytkaimį… Apie tai, kas jam ten atsitiko, ir bus šis romanas. Aprašomasis laikotarpis neilgas – nuo rugpjūčio pabaigos iki pirmųjų pavasario mėnesių. Aš pamėginsiu sukaupti tuose puslapiuose visa, ką manau apie šiandieninį kaimą, apie jo žmones. Ar pavyks? Na, ir velniop, jei nepavyks, – tai, be abejo, bus man šiokia tokia mokykla.
Na, iki – Romas
1957 gr[uodžio] 7
[4]
Ričardai,
tavo laišką ne perskaičiau, o ryte prarijau. Tavo laiškai visuomet mane kažkaip ypatingai nuteikia. Nuteikia maždaug taip (tą nuotaiką aš net pabandžiau išreikšti eilėmis):
Ruduo laukuos.
Ir man ruduo širdy…
Lyg gaila ko, lyg vasaros ilgu…
Už lango vėjai stūgauja pikti,
Pageltę lapai virpa ant šakų.
Nuklydo mano vasara toli,
Bet aš vis tiek slapta širdy viliuos:
Gal dar sutiksiu ją kur nors kely,
Tuose rudens pageltusiuos keliuos… etc, etc…
Vakar buvo redakcijoj lit. susirinkimas. Nunešiau 7 ar 8 savo eilėraščius. Visus priėmė. Girdenis taip pat buvo atsiuntęs. Svarstėme. Iš 6 ar 7 priėmėme 1. (Nepalaikyk tai pasigyrimu. Aš noriu pasakyti tik tai, kad, kaip ir tau, tą, ką aš nevertinu, ką rašau juokaudamas – priima, o ką rašau su ašarom – nepriima!) Po velnių!..
O Girdenis – „išskydo“!.. Pasidavė tai pesimistinei, tai kvailai, tai bobiškai nuotaikai, kurią įspraudžia į savo eiles tumeliai ir kiti glušai… Ir kur pasireiškė ta verkšlenanti nuotaika? – studentuose?!.
– Studentai!.. Bohema!.. Rūsiai Averbacho!.. faini žmonės – ir – į ašaras. Aš pats nei eilėse, nei apsak. neverkšlenu, nes 1) esu jaunas, 2) kai kiti juokiasi – tyliu, kai kiti tyli – juokinu liūdinčiuosius… Ech, Girdenis! Paleido dūdas!.. – Tas mane vakar labai įskaudino.
Dabar visas pavirtau akim, ausim ir uosle. Įsižiūriu į žmones, į akis, į vėpūtinius, pakelėmis supustytus… Į viską žiūriu, viską deduosi į galvą. O apsakymams temų – nėra! Yra detalių, atskirų epizodų, nuotrupų, o nėra tos gijos, kuri visas tas pabiras detales sujungtų į apsakymą. Kad sujungtų – geras gautųsi apsakymas, bent jau geresnis už visus anksčiau mano parašytus. Bet kol kas – kažko esminio, svarbiausio nematau aš nei žmonėse, nei kaime, nei niekur… Trūksta kažko, ir dėl to „kažko“ tos smulkmenos, epizodai, detalės, atskiri įvykiai man lieka ne gyvo gyvenimo gabalais, atskeltais nuo gyvenimo kūno, o kažkokiais trupiniais. Tų trupinių vis daugiau kemšuosi į galvą, ir galvoje – hm… kažkokios pjuvenos. Kaip pačiupt tą Esmę, Prasmę, tą Visų svarbiausiąjį? Kol nepačiupsiu – tol iš manęs nebus rašytojo, o bus tik popieriaus terliotojas, bet jei pačiupsiu – jaučiu, kad viskas išdegs.
Siunčiu tau savo apsak. „Brangi gyvybė“. Aš jį pradėjau rašyti prieš 3 metus, bet tik šiemet pabaigiau. Perskaitęs įdėk atgal į voką, nes nuorašo aš neturiu. Ir –
1) ar įrodžiau aš ką tuo apsakymu?
2) ar jis skiriasi kuo nuo „Paskut[inių] klumpių“2?
3) katras vertesnis – tas ar anas?
4) ar galima apčiuopti kokį nors charakterį jame?
Aš žinau – tau su laiku dabar striuka. Bet aš ir neskubu niekur. Parašysi (jei neturi laiko dabar) ir po žiemos atostogų. Beje, kur tu jas praleisi? Vilniuj ar Rukuose? Jei R. – gal mes ir susitiksim.
Rinkimai praėjo, bet aš vis tiek veikloje. Kultūros namuose vadovauju kaimo kapelai, vokaliniam ansambliui, chorui… Ruošiamės N. Metams. Jaudinuos velniškai. Ar pavyks?
Tarp kitko, muzika mane labiau vilioja (kartais) negu literatūra. Kaip pasiekt, kad ir poezija, ir muzika skambėtų viename eilėraštyje? Naktimis svajoju. Juk Čiurlionis, po velnių, beveik pasiekė, kad muzika girdėjosi žiūrint, pvz., kad ir į jo „Šaulį“, „Jūros sonatos“ „Finalą“ ir kt. Pasiekė! O kodėl gi tas negalima poezijoje? Man rodos – čia net lengviau, nes čia reikalas liečia giminingus dalykus, – poezija taip pat daugiau ar mažiau – garsai.
Bendrai – visa tai niekai. Nupaisčiau. Bet vis tiek dažnai galvoju apie tai…
Svarbiausia – kaimas. Kodėl nėra romanų apie šiandieninį kaimą? Juk tiek daug žmonių dar klysta, klaidžioja, neranda savo vietos… O toks romanas (apysaka bent!) daugeliui kam padėtų susigaudyti šiandieniniuose gyvenimo keliuose, tarsi stumteltų geraširdiškai į nugarą: eik ten, nes ten eina dauguma! eik su visais!..
Ir vėl… Ne, aš sakau, kad man galvoje dabar visokios nuobiros. Net atskiram eilėraščiui, kad ir 2 posmų, man pritrūksta to Visų Svarbiausio. Na, bet pagyvensim – pamatysim.
Jei susitiksim per žiemos atostogas – aš tau daug papasakosiu apie šiandieninius kolūkius. Mūsų kolūkyje šiemet moka po 2 kg ir po 10 rub. Žadėjo daugiau, bet pirmininkui nepavyko pelningai iškišt 180 bekonų, ir vietoj lauktų 200 tūkst. rublių jis begavo tik 150 tūkst. O žmogus jis toks: vyksta su eiline bekonų partija į Šiaulių skerdyklą ir pasako kasininkui:
– Duok 1000 rb!
– Kam?
– Kyšiams!
– Kokiems kyšiams?! – išverčia tas akis.
Pirmininkas ir paaiškina: jei aš už tuos 180 bekonų skerdyklos vedėjui arba jo agentui būčiau pakišęs ne 500 rub, o 1000, tai jie būtų sumokėję man ne 150 000, o 200 000. Ar supranti, kokia aritmetika? 500 kyštelėsi daugiau – ir pelnas! Vietoj 500 rub. – 50 000 rublių!
Net pakvitavimą parašo kasininkui, kad paėmęs. Tik aš nežinau, kaip jis paaiškina, kur jie bus sunaudoti. Negi taip ir parašys: „kyšiams“. Greičiausia – „kelionės išlaidoms“. Bet tai aš sužinosiu puikiausiai! Ir – tema apsak.!
Na, baigiu. Jei besuspėsi iki N. M. – brūkštelėk kelias eilutes. Parašyk, kur atostogausi. Taigi. Su Naujaisiais!
Romas
1957.XII.19
[5]
Sveikas, Ričardai!
Velnias, koks kaime pavasaris!.. Kas, kad dar sniegas aplinkui tebebaltuoja! Pasiklausytum, kaip aplinkui pušynuose gaudžia balandžio vėjas!.. – troboj negalima liautis!.. Vilniuj tu nieko panašaus neišgirsi, nebent kokia nors apskretusi šaka kabarkštelės į skardinį stogą. Tik kaime jaučiamas pavasaris. Pavasaris prasideda vyturio krūtinėj, ir kaime jau gieda vyturiai, o universiteto kieme, kiek aš žinau, jie nesiveisia… Atvažiuotum pas mane – ausys apkurstų nuo miško ošimo. Aš šėtoniškai pasiilgau protingo žmogaus. Vienintelis protingas šiose apylinkėse žmogus, kuris kartais mane aplanko, tai kaimynas senis Ruginis. Man jis ilgas valandas pasakoja gyvenimo išminties kupinas istorijas apie tai, kaip anais metais lapė nusinešė jo Mortos kanapėtąją… O tokia dėsli buvo vištelė!..
Aš paskutinį savo laišką išsiunčiau tau dar prieš gaudamas tavo siuntinį ir net padėkoti už jį nepadėkojau. Tik, žinai, labai mažai tuo savo debiutu3 tesidžiaugiu. Aš jį rašiau prieš pusantrų metų, ir dabar man gėda jį skaityti. Nieko jame nėra. Nesuprantu, kodėl jį išspausdino. Turbūt iš pasigailėjimo. Mano nuomone, antrasis apsakymas „Šienas“, kurį jie gavo kartu su „Kid[okeliu]“, gerėlesnis, bet jo neišspausdino. Nesuprantu, kaip tas gaunasi: tas dalykas, kurį aš laikau geresniu, visuomet pasirodo esąs blogesnis… Velnias rautų!
Šiuo metu esu „atkutęs“ kaip karklo žievė, iš kurios vaikėzai sukasi sau švilpynes pavasarį. – Rašau nė pats nežinodamas, ką. Taigi. Visokių planų pilna galva, o įgyvendinto – nė vieno. Reikėtų ką nors pasiųsti tam almanachui, bet bijau: išspausdins po 2 metų nuo parašymo, ir vėl iš gėdos dek, jį skaitydamas…
„Kaip tu, Laurai? Kaip laikais? Kas do bėda su vaikais?“ – kaip dainuoja mūsų kaimo lalaunykai. Ką beveiki, ką berašai? Ar jau jauti pavasarį? – mat aš žmogaus „laikymosi“ matu laikau tai, ar žmogus jaučia pavasarį, ar ne: jeigu, balandžio saulei šviečiant, jam kažkas plėšosi, draskosi krūtinėj – tai šiuo žmogum nėra ko daug rūpintis, – jis pats pasirūpins savo pavasariu.
O pušynai gaudžia ir gaudžia, ir nuo to gaudimo naktimis akių nesumerksi, dienomis niekur sau vietos nerasi… Su pavasariu!
Žadu pabandyti savo jėgas satyroj, tik vargu ar kas išeis. Jeigu išeis – bus, anot A. Franso, „pingvinų istorija“. Labai jau daug pas mus pingvinų priviso, metas juos bakstelti į riebius pilvus. Aš tai nebakstelsiu taip, kaip jiems reikėtų, bet kokią plunksnelę gal ir peštelėsiu. Vienu žodžiu –matysim, – pavasaris visus mano planus sumaišė. Beliko tik pats pirmasis plano punktas: po pavasario ateis vasara, o vasarą pabandysim kur nors stoti.
Kas gero Vilniuj, pingvinų sostinėj? Ką beveikia jaunieji – Dautartas, Vaičiūnaitė (ar ji ne poeto P. Vaičiūno duktė?), etc… Ar jie galvoja apie pavasarį, ar jaučia jį, – tokį didelį ir šviesų, kaime beauštantį. Tu parašyk man, ką jie galvoja apie literatūros vystymosi linkmę, apie kaimą, patys apie save… Ką tu pats galvoji, – iš toliau plačiau matosi…
Mane kasdien vis labiau domina kaimas, ir juo labiau aš gilinuosi į jo gyvenimą, juo labiau nieko nebesuprantu.
Patark, ką skaityti. Skaitinėju kas papuola. Prisikemšu pilną galvą visokio šlamšto, ir paskui atrajoju tą viską per dienas, laiko turėdamas. – Gerų, gerų apsakymų nurodyk. Aš kasdien vis labiau įsitikinu, kad nieko apie juos neišmanau. Irgi, mat, literatas!..
Na, užteks šiam kartui. – Labai jau gaudžia pušynai… Eisiu, paklaidžiosiu po juos, – pavasaris vieversio krūtinėj prasideda…
Su linkėjimais!
Romas
1958.IV.11
[6]
Ričardai,
po tavo atsiliepimo į mano pasiųstus apsakymus beveik nieko rimtesnio nepadariau, jeigu neskaityti, kad galvojau, kaip ir dėl ko reikia rašyti. „Šiltą saują“ parašiau prieš pradėdamas galvoti apie tai, o „Medalį“ – po to. Įdomu, ar mano galvojimas nenuėjo šuniui ant uodegos?
Skuode, per „Poez. pavasarį“, buvau sutikęs S. Gedą. Nieko protingo nepašnekėjome, nes mūsų partkomas vietoj protingo pokalbio suorganizavo neprotingas išgertuves… Gaila, aš norėjau „Medalį“ parodyti S. G., bet taip ir nebuvo kada. Jeigu jį kur sutiksi – parodyk ir jam. Man visi sako, kad „Medalis“ – „antitarybinis“, tačiau aš pats nieko tokio jame neįžiūriu. Turbūt esu trumparegis.
Girdėjau, ruošies važiuoti į Kaukazą. Jei besuspėsi – brūkštelk iki išvažiuodamas.
Linkėjimai nuo Almos.
Romas
1 Šie apsakymai buvo išspausdinti Sedos „Raudonojoje žvaigždėje“ 1956-10-20 ir 1956-11-25.
2 „Paskutinės klumpės“ buvo išspausdintos Mažeikių „Komunistiniame rytojuje“ per tris numerius 1957-08-17, 24 ir 29, „Brangi gyvybė“ – ten pat 1957-09-24 (už šį apsakymą Granauskui buvo skirta tame laikraščio konkurse III vieta).
3 „Jaunųjų“ almanacho X knygoje išspausdintas apsakymas „Kidokelis“.
Šilta sauja
Novelė
Kiemas pilnas didelės vėjuotos saulės. Lėtas, sunkus ūžesys skverbiasi pro rąstines sienas, ir lango kamputyje dreba atskilusi šukė. Poviliukui atrodo, kad ji dreba visai ne nuo ūžesio, o nuo to, kad stambūs rytmečio spinduliai vienas po kito žeriasi į stiklą. Lyg kas mėtytų į kambarį ilgas baltas lazdas. O toj upokšnio pusėj kėkso malūnas. Vienmarškinis žmogus stovi prie tilto ir žiūri į vandenį. Tai malūno šeimininkas. Vėjas išpučia jo marškinių nugarą, ir jis nejudėdamas laiko ant pečių didelį languotą kepalą. Paskui nuneša kepalą į juodą malūno angą. Jau neužilgo pareis tėvas. Kai vandens nedaug, tėvas neina per tiltą, o žargsto akmenis skersai upokšnį ir daržo pakraščiu pakyla tiesiai į langą. Eina jis lėtai, tartum jo niekas nelauktų. Bet maždaug pusėj daržo pakelia akis ir nusišypso. Tada Poviliukas šaukia į anas duris:
– Tėtelė!..
Skambteli lėkštė į stalo lentą. Ir jie – abudu vyrai – valgo bulvinę košę ir tylėdami žiūri vienas į kitą. Tėvo akys raudonos nuo nakties darbo ir girnų ūžesio.
– Pažadinsi pusdieny, – sako motinai ir eina į kito kambario duris.
Ant vinies – žiemą vasarą – kabo jo kailiniai. Batus jis palieka pas slenkstį ir nenusirengęs gulasi į lovą. Miega aukštielninkas, prie paties krašto, ir viena ranka visada nuslysta iki pat grindų.
Poviliukas eina žaisti prie jo lovos. Saulė šviečia į aslos vidurį, ir tame jaukiame plotelyje jis išdėlioja savo negudrius žaislus. Vis taip pat tebemala girnos, ir lėtas ūžesys nutolina visa, kas nuobodu ir nereikalinga. Vaikas sėdasi veidu į langą, užmerkia akis, o po vokais ima tavaruoti ružavas saulės rūkas, kuriame nardo spindinčios kibirkštys ir spalvotos žaižaros. Tai visai kitas pasaulis, kuriame gyvena vienos tiktai spalvos, ir būtų galima valandų valandas žiūrėti į nuostabius, nepakartojamus jų vėrinius, jeigu kažkur krūtinėje neatsirastų nejaukus šaltelis. Jis vis didėja, kaip varveklis pastogėje, ir nenorom reikia atmerkti akis, kad nepaliktum vienut vienas tame tuščiame rūke, kur nėra nuobodžių, tačiau tvirtų ir pažįstamų daiktų. Poviliukas net pašliaužia atgal nuo lango, arčiau nejudamai sugniaužtos tėvo saujos. Saulės lopas jau laižo tėvo ranką, ir Poviliukas susikaupęs ima apžiūrinėti ją, nors jau daug kartų apžiūrėjo. Ant tamsios odos auga maži mažulyčiai plaukeliai, ir galima pamatyti net duobutes, iš kurių jie išdygę. Visai kaip medžiai. Jie irgi auga iš duobučių. O gal tai ir yra medžiai, bet tokie maži, kad šakų nė įžiūrėti negalima, vienus tiktai liemenis?.. Tada tėvo ranka – kaip retas miškas, tik niekas nežino, kas jame gyvena. Niekas nežino, ir kas gyvena pačioj saujoj, kuri visuomet sugniaužta, kai tėvas miega. Kam tėvas sugniaužtų, jeigu joje nieko nebūtų? Vieną kartą Poviliukas net prisilietė prie jos. Prisilietė švelniai, pačiais pirštų galiukais, bet tėvas tuojau pabudo:
– Žaisk ir nežadink manęs, vaike…
Ir vėl užmigo. O sauja neatsigniaužė. Ji niekada neatsigniaužia, ir Poviliukas tik jauste tenujaučia, kas joje galėtų būti. Tai pats svarbiausias dalykas. Bet negalima apie tai net paklausti, nes ištarei žodį – ir vien nuo ištarimo paslaptis išnyks. Poviliukas žino, kad ji nematoma, bet kaip tik dėl to jam labiausiai norisi ją pamatyti. Kada nors (tegu tai bus labai negreitai) sauja atsigniauš, ir atsitiks tas svarbiausias dalykas, kuris kažkodėl atsitinka tik vieną kartą gyvenime. Visi žmonės jo laukia, tik nemoka apie tai kalbėti. Šneka apie bulves, karves, apie kitus dalykus, kurie ir be šnekėjimo visada yra šalia, nuobodūs ir suprantami.
Kai tik saulė palenda palovin, nustoja blizgėti plaukeliai ir miltų dulkės tarpupirščiuose. Tėvas pabunda. Jis visuomet pabunda pats, nors ir prašo motinos pažadinti.
– Ar ilgai miegojau?
Kol kalbasi su Poviliuku, abiem rankom taršo ir taip susivėlusius jo plaukus. Abi saujos atgniaužtos, bet paslaptis tebėra, ji neišnyksta, tik niekas nežino, kur ji dabar randasi. Gal net visai pasitraukė iš jų namo ir tylutėliai prisiglaudė kitame pasaulio kamputyje, kaip anksčiau buvo prisiglaudusi saujoje. Ir Poviliukas nebijo, kad pradings. Ji atsiras. Būtinai atsiras, kai tik vėl susigniauš tėvo pirštai.
Bet dabar tėvas nebemiega dieną, ir Poviliukas veltui laukia jo prie lango. Miltuota kepurė liūdnai kabo ant vinies šalia kailinių. Jis keliasi taip anksti, o sugrįžta taip vėlai, kad Poviliukas bemaž nemato jo. Užtat per visą dieną mato užverktas motinos akis, neramiai įsmeigtas į langą, ir į kiekvieną savo klausimą girdi tą patį atsakymą:
– Kaime tėtelė. Žemę dalina.
Lyg žemė būtų didelis žalias audeklas, o tėvas nešiotųsi žirkles, vaikščiotų po žmones ir visiems dalintų ilgus šlamančius gabalus. Bet tėvas nešiojasi ne žirkles, o šautuvą, ir Poviliukui griežtų griežčiausiai uždrausta prisiliesti prie jo, kai jis kartais dunkso kampe už lovos. Poviliukas ir neprisiliečia, kaip anksčiau neprisiliesdavo prie saujos, nors ir žino, kad paslaptis persikraustė į šautuvą. Bet kodėl geroji paslaptis pasidarė tokia bloga, jog dėl jos reikia verkti? Poviliukas netiki, kad tai būtų ta pati paslaptis, ir kiekvieną rytą atkakliai laukia prie lango. Tėvas nebeparbris per upokšnį, tačiau laukimas – vienintelis būdas išgelbėti gerąją paslaptį. Ji būtinai turi ateiti, nes juk ateidavo anksčiau į šiltą saują.
Po kiemelį dūksta vėjas, šiaušia medžių šakas ir vištų plunksnas. Motina nemiegojo visą naktį, vis klausėsi vėjo ūžimo, o dabar užsimetė skarą ir kažkur išėjo. Poviliukas vienas pats kantriai bekiūkso prie lango. Kiūkso, kiūkso, o vis tiek nepamato, iš kurios pusės kiemelyje atsiranda vyrai. Jie parneša tėvą ir paguldo toj pačioj lovoj. Ligi grindų nukara sugniaužta sauja. Paslaptis vėl atėjo į ją, ir Poviliukas žiūri, kaip vyrai mindžiukuojas po trobą, kaip nevikriai sukinėjas apie tėvą su savo ilgais šautuvais. Motinos vis nėra, ir vienas sako:
– Gal aptvarkykim kiek, kol visai neatšalo?..
Jie numauna batus ir pastato pas slenkstį, bet iš kur jie žino, kad tėvas visada ten pastatydavo? Jie sulenkia jam rankas ir sudeda ant krūtinės, bet sauja niekaip nenori išduoti savo paslapties. O vyrai vis dėlto atgniaužia ją, ir Poviliukas girdi, kaip skaudžiai, kaip nenoriai trakšteli tėvo pirštai. Blizgantis šovinys nukrenta ant grindų ir parieda Poviliukui po kojomis.
– Paskutinis. To jau nebespėjo iššauti…
Poviliukas pasižiūri į besiridinėjantį šovinį ir klykdamas metasi lauk…
Jau nebėra paslapties pasaulyje.
Antroji medalio pusė
Apsakymas
Žiūrint nuo kalvos, miestelis kažkuo primena vaikišką piešinį: kreivos pilkos trobikės, išmėtytos kaip pakliūva, dūmai iš kaminų, ožkų barzdos atskardyje ir didelė saulė pačiame piešinio viduryje. Nuo kalvų į miestelį atbėga balti vieškeliai ir susikerta aikštėje, kur auga senas kaštonas. Kiekvieną sekmadienio rytą, kai patekėjusi saulė neskubina žmonių prie darbo, ant suolelio po kaštonu šildosi dvi katės. Jos tupi ramiai ir tingiai, nes sekmadieniais visi miestelio šuniokai keliasi kartu su šeimininkais. Paskui klenkteli parduotuvės durys, ir iš vartelių pasirodo pirmosios moterys. Jos sveikinasi viena su kita neskubiai ir negarsiai, dar mieguistos nuo nakties sapnų ir vyrų glamonių. Jų vaikai dar tik ritasi iš lovyčių (sekmadieniais vaikai visada atsibunda anksčiau), o vyrų žandai baltuoja languose, storai nutepti muilo putomis. Paskui antram aikštės gale pasirodo žmogus. Prisiartinęs prie parduotuvės durų jis stabteli, lyg nesiryždamas lipti trimis cementiniais laipteliais. Ak, taip! Jis įžiūrėjo ant jų blizgančią monetą ir lenkiasi pasiimti. Paskui numeta į šalį. Kam jam reikalingas alaus butelio kamštis? Įkiša ranką į kišenę, rudu pirštu varinėja delne keletą kapeikų sunkiai svarstydamas, kiek ir ko jam išeis pirkti. Parduotuvė dvelkia tuo nejaukumu, kuris visuomet atsiranda patalpose, kai naktį jose nenakvoja žmonės. Ir dar šiugžda makaronai, beriami į popierių. Jis nestoja į eilę, o klausia per moterų galvas:
– Ar turi mažą?
Paskui pakartoja garsiau:
– Ar turi, sakau, mažą?
– Atstok, Daukša!.. Juk jau vakar nebeturėjau..
– Sakau, gal yra kur užsilikęs?.. – jo balse vėl girdisi rami nuolaida, ir jis kėblina lauk, žinodamas, kad dabar jam reikės laukti.
Nuveja kates nuo suolelio ir įsmeigia žvilgsnį į vieną iš trijų gatvikių. Ant parduotuvės laiptelių jau stoviniuoja keli vyrai. Užvertę galvas, jie geria alų, ir Daukša stebi, kaip jų pakaklėse juda aštrūs gūžiai, o šalti butelių dugnai blizga kaip veidrodžiai. Paskui keliasi ir eina tolyn, priešais nedideliam žmogeliui, švytuojančiam į šalis ilgomis rankomis. Žiūri jam į veidą:
– Na, kaip?
– Nekaip… Burna džiūva. Sakau, gal mažąją?..
– Nėra mažųjų. Reikės pirkti pusę. Turi?
– Turiu. Bet užkandai neliks. Paprašyk, gal pridės po saldainiuką?
– Nu, jau ne, Kontrimai. Tu prašyk. Aš ir taip visuomet prašau. Tau kažkaip geriau duoda.
Ant laiptelių Daukša tylėdamas atkiša ranką, ir draugas suberia į ją savo kapeikas. Po valandėlės juodu jau eina skersai aikštę. Įsuka į kažkieno kiemą, praeina kažkieno padarže. Ten, atskardyje, kyšo iš žolės nugriuvusios daržinės pamatai. Žolė prilenkta prie žemės, tarp nubraukytų pienių sagelių geltonuoja laikraščio skiautė. Daukša pagrabalioja po varnalėša ir ištraukia stiklinaitę. Skruzdėlytė bėgioja po ją, ir drebantis Daukšos pirštas niekaip negali prispausti jos prie krašto.
– Kiekvienas gyvas padarėlis degtinėlę mėgsta, – linguoja Kontrimas galvą. – Užuodė tarp žolių degtinėlę ir tuojau prisistatė. Gudruolė, matai. Kokia gudruolė, a?.. Vot ir nebegudravosi, sterva. Duok, aš pats įpilsiu. Tu nenutaikysi po lygiai.
Daugiau jie nesikalba. Girdisi tik skaidrus degtinės kliuksėjimas. Paskui Daukša jaučia, kad troškinantis karštis, kuris visą rytą degino gerklę, krūtinę, pilvą, staiga (net keista, kaip staiga) dingsta, tik dar trūkčioja kaklo raumenys ir burnoje kaupiasi seilės. Ilgą valandą jiedu sėdi tylėdami, įsiklausydami giliai į save, į pačias savo gyslas, kuriomis ima sroventi atgijęs ir smarkėjantis kraujas. Dabar jau gerai. Dabar jau visai gerai. Daukša žiūri į Kontrimo skruostą, aptemptą geltona oda, ant kurios ima muštis raudoni obuoliukai. Na, matai. Visai atjaunėjai, Kontrimai. Kaip prieš dvidešimt metų. Degtinėlė daro savo. Klausyk, Kontrimai, ar tu viską prisimeni, kas buvo prieš dvidešimt metų? Ir naktimis tavęs nekankina visa tai? O Šliogeris? Tu dabar snaudi, bet jeigu aš tą vardą ištarčiau garsiai, tu krūpteltum ir tuojau atsimerktum. Bet aš visai nenoriu, kad tu vėl žiūrėtum į mane išplėstomis akimis. Tu geriau snausk, Kontrimai. Prisimeni, aš tada tris savaites gėriau. Dieną naktį, dieną naktį. O vidurnakčiais daužiau galvą į sieną. Ir, kai pritrūkau jėgų, pasiėmiau šautuvą ir tyliai išslinkau į mėnesieną… galvoji, aš nežinau, kas tada išėmė iš jo šovinius? Šaunus tu buvai vyras, Kontrimai. Gaila, aš negaliu vadinti tavęs vardu. Jis taip pat buvo Antanas – Antan – – Antan – –Antan – – Aš taikiau į jo šokinėjančią nugarą, kai jis klupdamas bėgo į paežerės pelkes. Net keista, kad kaip tik tą akimirksnį aš prisiminiau jo vardą. Jo nugarą aš visada matydavau taikiklio išpjovoj, kai sapnuodavau laimingus sapnus. Ir jeigu tada būčiau prašovęs pro šalį, tu jau nebebūtum suspėjęs išimti šovinio. Jau negyvą aš mindžiojau jį kojomis, trankiau šautuvo buože ir norėjau išlupti jam akis, bet tu atbėgai uždusęs ir pasakei: „Kai mes pamesim jį aikštėj po kaštonu, žmonės turi jį pažinti. Daugiau nebebus Šliogerio.“ Ir mes jį pametėm, toj vietoj, kur dabar murkia dvi katės. Žmonės pasižiūrėdavo ir nueidavo, nueidavo ir vėl sugrįždavo pasižiūrėti. O kai man prisegė medalį, aš mačiau, kaip virpa tavo lūpos… Tu juk visuomet prašai jį parodyti, kai mudu išgeriam daugiau kaip pusę. Šiandien išgėrėm lygiai pusę. Šiandien sekmadienis, o daugiau išgerti nebėra iš ko. Kontrim, a Kontrim! Atsibusk, nu!
– A?
– Užsnūdai, Kontrim?
– Ne. Taip sau… – ir jis vėl panarina galvą, sunkiai blaškydamasis iš savo snaudulio.
– Klausyk, ar besuveiksim?..
– Kad nebėr.
– Tai grįžtam. Gal ką sutiksim?
– Špygą sutiksim, – keliasi Kontrimas. – Kad išgerti nori – ar sutiksi ką?
Jiedu grįžta atgal per aikštę. Prie parduotuvės jau daug vyrų. Kelios moterys – tos eina bažnyčios pusėn, o vyrai minutėlei užbėga alaus ir pasilieka čia iki vakaro. Geria visur: ant laiptų, pas šulinį, prie malkų. Jiedu apeina visus, bet niekas nepakviečia jų artyn. Tik priešais, ant suolelio po kaštonu, sėdi skrybėlėtas žmogus. Kontrimas užsižiūri į du didžiulius čemodanus prie jo kojų ir atsidūsta:
– Nebijok, toks turi pinigėlio…
– Kas daug turi – kitam neduoda.
– Klausyk! – įsikimba jis į Daukšą. – Aš jį pažįstu. Tubinas. Tikrai. Tubinas!
– Tas?..
– Tas pats.
– Tu čia nesapaliok! – staiga supyksta Daukša. – Kai dvidešimt metų Sibire atpilsi, ar labai čia sėdėsi, skrybėlę užsimovęs?..
– Ne, aš tau sakau – Tubinas. Prieikim, ko mes bijom? Įdomu, vis dėlto. Toks bandiuga, o dar, matai, tebegyvas!
– Klausyk, Kontrimai… Aš žinau, ko tu nori. Bet aš su banditais…
– O ką aš sakau? Aš sakau – pasižiūrėkim. Iš kur tas dovanų karalius atsirado, kad tokie vėl pas mus vaikšto?
Ir jis žengia į priekį. Daukša sustoja už jo nugaros. Štai čia, toj pačioj vietoj… Tik buvo ruduo, purškė lietus, ir niekas nežinojo, kad po kiek metų žmonės pastatys čia suolelį, ir vidurdienių kaitroj važiuos pro šalį dideli autobusai, linguodami savo geltonus užpakalius. Bet Daukša nepažįsta šito žmogaus. Jis tikrai jo nepažįsta. Galbūt ir pažintų, jei nors vienai sekundei galėtų patikėti, kad šitas rimtas ir orus senis, vilkįs geru kostiumu, ir yra tas pats rudaplaukis banditas, kurį jie sugavo Užežerio giriose ir visą naktį vežė ratuose per krūmus, atkišę į juos šautuvus.
– Malonu, vyrai, iš jūsų pusės. Po tiek metų nė nesitikėjau, kad kas pažins. Tik, atsiprašau, aš jūsų…
– Ką čia visus prisiminsi! – sako Kontrimas.
Šaunus vyras Kontrimas. Paklausk tu jo, Kontrimai, gal jis neprisimena nė to, kaip tu jam stuktelėjai į marmūzę, kai jis per daug žvaliai ėmė žvilgčioti į šonus?.. Bet judu šnekėkit, šnekėkit, o aš pasiklausysiu. Aš geriau pasižiūrėsiu į tavo aptrintas kelnes, į savo nupeckiotą švarką. Pasirodo, judu abudu mokat gražiai šnekėti. Kažkodėl visi akiniuoti labai gražiai šneka. Bet tada jis nenešiojo akinių, tada jis dar labai gerai matė. Kaži, ar tik ne jis pirmas įžiūrėjo Baužį, kai šis šoktelėjo iš už pušies?.. O geras vyras buvo Baužys. Jie visi, kurių nebėra, buvo labai geri vyrai. Ir dar tu paklausk jo, ar daug pinigų reikia tokiam kostiumui nusipirkti ir tokiems čemodanams prisigrūsti, ir tokiam snukiui išpenėti? Ak, dabar jis tik pensininkas! Renka pašto ženklus ir vaikų darželyje pasakoja apie tai, kaip sunku buvo gyventi darbo žmogui, kai buržujai valdė. Matai, kokia nedidelė jo pensija. Viso labo tik aštuoniasdešimt rublių. Ir jis labai pasiilgo gimtųjų vietų. Ar tų vietų, kur sudegintų trobelių pamatai kyšo ir sukrypusios obelys vaisių nebeveda?.. Ir dar pasakyk jam, Kontrimai, kad tu artelėje kalinėji senus puspadžius, o aš dirbu kooperatyvo sargu. Sakyk, sakyk, Kontrimai! Argi tau liežuvis neapsiverčia? Kad tau neapsiverčia, tai aš pats pasakysiu.
– Ar žinai, kas gulėjo šitoj vietoj? – klausia Daukša ir pats jaučia, kaip nežmoniškai kepina galvą vidurdienio saulė, o akyse plauko kruvini ratilai.
– Šitoj vietoj?.. Turiu prisipažinti, kad nežinau.
– Ir Šliogerio nežinai?
– Atsiprašau, kokio Šliogerio?
– O to, kur vienoj bandoj buvai?
– Atsiprašau, vyrai… Jūs išgėrę, o man autobusas.
– Autobusas nepabėgs. Tai tu pasakyk: nežinai, kas nušovė Šliogerį?
– Aš nušoviau! – rėkia Daukša. – Aš! Aš! Ir pamečiau čia, po kaštonu!.. Ir kojomis jį trypiau! Ir spardžiau!.. Štai medalis! Už ką jis duotas? Už senus puspadžius?! Už kooperatyvo sargą?!.
Jį kažkas tempia šalin, bet tai ne Kontrimas. Kontrimas netemps. Tai vyrai. Jie visą dieną gėrė alų, ir butelių dugnai blizgėjo kaip veidrodžiai… Šalin! Kur jūs buvot, kai Šliogeris gyvus degino? Jūs gėrėt alų? O kai mano vaikus sudegino, jūs irgi gėrėt alų?.. O mes samagoną! Tris savaites, dieną naktį… O Kontrimas vis vaikščiojo ir išiminėjo šovinius. Kur tu esi, Kontrimai?.. Matai, su kokiais snukiais po dvidešimties metų grįžta? Šalin, sakau!.. Ak šitaip? Jūs man dar rankas laužysit? Man? Štai medalis! Matot visi? Aš jį kojomis, ko-jomis, ko-jomis…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Jau pavakarys. Apytuštėj aikštėj stovi kelio moterys, laukiančios autobuso. Daukša pasilenkęs grabaliojasi po šapus ir grindinio dulkes…
– Ką tas žmogus ten pametė?.. – kažkuri susirūpina.
– Ak, tai Daukša. Medalio tebeieško.
Romas Gudaitis. Nemurienė ir sūnaitėlis jos Nemura. Novelė
2019 m. Nr. 4
Važiuoju andai pro Ąžuolų Būdą, pro kapines pušyne. Sustabdo mane Nemurienės skepetaitės baltumas. Sulinkimas lig žemės. Sulaiko jos žiurstas, kauptukai matikai, šliaužiojimas po lyses nuo aušros iki saulėlydžio, jos balsas, šveplas balsas pro dantenas:
– Nuvežk, vaikeli, tą ragažėlę mano Juozukui. Vis neturi laiko atvažiuot. Rašytojas.
Vežiau aš tam rašytojui ne sykį ragažes iš karklo ir pintines iš balanų, užklotas abrūsais lino, su dešrom ir skilandžiais, rūkytų lašinių puspalčiais, karkas ir obuolius – tada dar kvykė Mareeempolėj, Kapsukyyy, Mareeempolėj nupenėti centneriniai paršai, mat šėrė Nemurienė juos ėdalu iš bulvukių, miltukų ir geltonumu svėres pranokusių garbiniuotųjų salotų. Tempiau motinos lauknešėlius. Priprato, ir man nė kriū, juk rašytojas. Nors kriokuoti tekdavo užuočiom gatvėm. Juk kaip neši atvirai. Rašytojai gi mito iš pasakiškų honorarų. Kam jiem motinų lauktuvės.
Visus savo vaikus mylėjo Nemurienė, o labiausiai tai jau šitą savo Juozuką. Rašytoją. Parašiusį tris eilėraščius apie upelius, čiurlenančius į šviesų komunistinį rytojų, vienas – tūkstančių gerklių Vingy sudainuotas per dainų šventę, purtant žilus karčius dirigentui Konradui Kaveckui, išstenėjo dar oratorijos žodžius apie motiną partiją, kaip ji glosto savo vaikelių plaukučius, ir parašė graudžių bei lyriškų eilėraščių… Lyrinį herojų vis lydi motinos akių šviesa, savaime aišku. Nelankomos, Mareeempolėj savo Juozuko užsilaukusios motinos.
Per radijušą, paskui ir televizorių išgirdusios rašytojo Juozo Nemuros dainą, kaimynės ir mano motina lėkė į daržą pas Nemurienę:
– Vėėė! Kaimynkute! Kad gražiai tai gražiai!
Medum tepė Nemurienę. O jinai tik gobė skarelę, reumato riečiamų pirštų įjuodusiais gumbuoliais perrišinėjo kampučius. Tik tempė obuolius, veidu žemę siekdama, kaimynkutėm cielom ragažėm už tai, kad patiko josios Juozukas. Rašytojas vaikas, tikras rašytojas, kaip nepatiks.
Ne taip jau seniai, kaimynams gavus leidimus statytis namus jos žemėje, Nemurienė sakydavo:
– Ateis diena! Jums leido balševikai, ne aš! Mano čia žemė!
– Tai kad tavo Juozukas rašytojas prie balševikų, kaimynkute.
– Ateis diena, ir jūs savo namus nuo mano žemės nusivešit ant karučių!
O dabar užtenka pagirti Juozuką – ir niekas namų ant karučių neveža. Stovi sau namai. Daugybė namų cukraus fabriko purvyne užversto Javonio slėny ir ant kalniukėlio, kur Smetonos laikais buvo Nemurų žemė. Mes buvom pirkę baltą stubelę iš sudūlėjusių nuo senumo geležinkelio pabėgių. Mūsų Nemurienė dėl savo žemės nebarė. Labai mylėjo mano motiną. Mylėjo mane. Juk aš jos tiltas pas Juozuką. Nuo Mareeempolės iki Vilniaus. Visados.
O tas Vilnius labai toli. Taip toli, kad rašytojas Juozas Nemura vis neturi laiko aplankyti motinos. Atsisėsti jos švariai išmazgotoje virtuvėje, iš jos drebančių rankų paimti juodąjį puoduką su kvepiančia gilių ar cikorijų kava. Porą kartų parsitrenkė. Na, gal trejetą. Atsirado draugai. Pas mus pasirodė linksmas. Aš dar buvau neišėjęs į Vilnių, todėl pirmą kartą mačiau gyvą rašytoją. Atvirai šnekant, nelabai panašų į žmogų. Negi, šmėkšteli romantiškose ūkanose nedrąsus spėjimas, negi tik čia Kapsukyyy, kojų pas motiną neapšilęs sūnaitėlis rašytojas, keliantis literatūrą žodžiais – pilkit greičiau rašytojui!
– Per daug lempina! – šnekučiuojasi kaimynai.
– Nemurukui galima! Rašytojas!
– Iš jo rašytojas kaip iš manęs merga! Kur jo knygos, kur?
– Tikras rašytojas turi būti geras lempa. Be to, jis tarybinis rašytojas. O tie maukia stiklinėm. Rašo: tegu grūdinasi šnapsas!
– Rupūžė jis. Apleido motiną. Ar nusivežė į Vilnių kada. Ar parodė vaikus močiutei. Tegu čia tik išdygsta, aš jam puodkele, aš jam ražu išakėsiu begėdišką snukį!
Dar sykį palėbavo su didžiausiu miesto girtuokliu Benu „Midaus rage“, pareigą atliko, atsisveikino su pakilusia lig dangaus iš laimės motina – ir dingo. O aš studijavau, dirbau, trankiausi po svietą, – ir vis vežiojau lauktuves rašytojui Juozui Nemurai. Vis kūriau legendas senukei Nemurienei, kaip vyriausiasis jos sūnaitėlis Juozas Nemura rašo ir rašo, kaip neturi jis laiko motinos aplankyti nei Kapsukyyy, nei Mareeempolėj.
Pirmaisiais studijų metais dar tikėjau – parašys, leis knygą po knygos. Tačiau rašytojas mano akyse ima keisti darbus ar atvirkščiai: darbams jis pernelyg įžymus. Aūūū, kur jūs, knygos mano, atsišaukit, aš jūsų autorius Juozas Nemura! Pluša redakcijose dažniausiai korektorium, rašytojus vadina vardais, redaktoriai dėl jo stačiai mušasi. Po tų literatūrinių karjerų dėl neaiškių priežasčių visi guja ir uja. Redaktoriai, kaip jums ne sarmata skriausti, persekioti už talentą! Bet nieko, brolyti, aš dar suskambėsiu, aš dar žybtelsiu, paskolink rublį, o jei gali, ir dešimt!
Paskui jau tik trinasi ir zulinasi literatūros paunksmėj. Amžinai užtaria rašytojus, ypač poetus. Spaudoj, kaip sakosi, o jo sakymais apie save reikia besąlygiškai tikėti, gausybė jo straipsnių ir recenzijų, kur gina. Keletą suradau ir aš. Užtatai todėl pilna jo kavinėse su laistančiais savo pasiekimus ir nesėkmes rašytojais. Mėgėjas pasisėdėti su žaliais literatūroje debiutantais. Tada jis – globėjas ir užtarytojas: pilk, į sveikatą, aš tave supažindinsiu, su manim neprapulsi, į sveikatą! Iš pradžių kelnės lygintos ir batai išblizginti, paskui – jau ne, mat tikras rašytojas turi vaikščioti apšepęs ir nusmurgęs. Tik taip jis pažins gyvenimą, atras save. Be jokių kūrybinių komandiruočių. Plaukė į jūrą, rekomendavo ujusieji redaktoriai, neišplaukė. Maukia alų. Skaičiuoja kapeikas. Atiduosiu! Prie šventosios žioplių deivės Nigdės jis tau, durniau, atiduos! – krizena tolimi nuo literatūros tipeliai. Bėga dešimtmečiai. O Juozas Nemura vis baiginėja ir baiginėja gyvenimo universitetus. Iki dugno su įvairiausio plauko padugnėm, tik mamai apie mane nepasakok, brolyti! – švyti ašara šeriuos.
O Nemurienė parsimuša darbuos ir varguos. Vis laukia ir laukia savo sūnaitėlio.
Užmiegu kartą tėvų namuose. Pramerkiu akis – Nemurienė! Negi ji sėdėjo kambary, kol miegojau, negi!.. Ji čia dėl… Reikėjo pulti ant kelių, prisipažinti, kaip skyniau jos obuolius, o ji atsigręžusi rūke kasė bulves, žiūrėjo – ir vagystės nematė, ir motinai nesakė – grįžau, o prie slenksčio ragažė, pilna tų pačių obuolių ragažė, jodvi šnekučiuojasi su motina… Tos nepabaigiamos motinų šnekos… Vis apie vaikus… Apie antrą sūnų Praną, girtą užsidobusį ant motociklo ir palikusį pulką vaikų… Apie trečią sūnų – tinginį, susilaužiusį koją, tam baisiai patiko sirgti, guli – tau moka, tai vis laužė sau rankas kojas, kol tapo invalidu ir nepilno proto, apie jo tris žmonas, taikiai sugyvenančias, dėkui Dievui, dar apie vyriausią anūką su keturiom žmonom ir tuntu vaikų… Apie dukteris ir jų ašarom sulaistytas bėdas… Daugel vaikų išaugino Nemurienė, visų gyvenimai nenusisekė, ji didžiuojasi, kaimynkute mieliausioji, tik vienu vieninteliu, dar gerai, kad tavo sūnaitėlis jam labų dienų nuo manęs veža ir veža… Žvelgia į mane Nemurienė… Žvelgiu aš… Ir gūdu man sieloj pasidaro, kad štai aš jau daugybę metų meluoju jai apie josios Juozuką.
Dar iki mano melagysčių joks rašytojas buvo Juozas Nemura. Niekdarys ir girtuoklis buvo Juozas Nemura. Vienas iš pulko apspitusiųjų Kostą Kubilinską, Paulių Širvį girtuoklių, vienas iš aplinkui literatūrą tranų spiečiais zvimbiančių latrų, bohemos slunkių. Didelių dideliausi, arai narsiausi, paskendę melsvam tabako tvaike, smuklių triumfe, savo mėšle ir beribėse pretenzijose – nerašyti, bet tikėtis, kad viena kita eilutė, išspausta pagiringą rytą, liks istorijoje. Jie būtų parašę, tačiau jiems neleido, jie būtų parašę, tačiau pavijus neleidusiuosius – tušti paliko stalčiai ir dar tuštesnės permainų užkluptos galvos. Jie kovojo! Gėrė, gyrė talentus, vėl gėrė, ėjo per literatūrines kartas su algiais, sigitais, romais, petrais, jonais, keikė Kostą Korsaką ir gyrė Vytautą Kubilių, nekentė Baltušio, Miežio ir liejo girtas ašaras per Broniaus Radzevičiaus laidotuves, nors jo nepažinojo ir net nebuvo skaitę. Atgimimas juos užklupo kaip reikiant neprasipagiriojusius, tačiau jie greitai tapo šaukliais ir kovotojais. Ne vien literatūroje.
Šiaip jau meilės seilės nebūtinai baigdavosi jam vedybomis, nors kartais ir įsištampuodavo pase, taigi gyveno ir skurdesniuose, ir geruose, net pakenčiamuose butuose. Įsimyliu, brolyti, karščiausiai, beprotiškai įsimyliu žmonos seserį, ji atsako man liepsningai ir poetiškai, ir tik kakarkšt: iš devinto aukšto, kur gyvenau kaip koks Rastinjakas, žaibu krentu į drėgną pusrūsį, ir dar su žiurkėm! Įsivaizduoji?! Dažnai pasimatydavom ne jo namuose, o visokiose užeigose ar tiesiog gatvėj. Būdamas išskirtinai vaišingas ir širdingas, mane vaišinti pristigdavo laiko. Paduok, ką atvežei, – ir arivederči, sinjore. Nors labai labai tavęs pasiilgstu, brolyti! Tu – mano širdies patieka! Taip sakė Vienažindis, nors man labai norėtųsi – kad Baranauskas!
Štai Juozas Nemura blaivut blaivutėlis kaip dūmas Karoliniškėse, kur gyvenau, kelia mane iš miegų, trečią valandą nakties, jam labai reikia pasakyti, kaip pasiilgo motinos ir šviežių bulvukių, apibarstytų krapais, ir nors gurkšnelio rūgusio pieno. Va žiūrėk, kaip čia mano širdis daužosi, iš Mareeempolės ilgesio, brolyti! Verdu kavą rašytojui. Žiovauju. Jis žvalus ir tikisi daugiau. Nuleidus jį nuo laiptų, ar ką, tačiau ims rėkti: rašytoją muša!.. Rašytoją muša!.. Jis jau dukart išsiskyręs ir kelintąkart gyvena susidėjęs. Paskutinė, jei neklystu, buvo išdidi dama, net nusipurtė, kai Nemura, ją susitikęs, nei iš šio, nei iš to ėmė grabinėtis už krūtinės, girdi, taip darę Vijonas su Puškinu. Kiek čia aš vaikų turiu… – rauko kaktą, mintija, laukia, žvairuoja į sekreterą, nors mudviejų pokalbis nesimezga. O juk vagos, mintys ir kitos leidyklos bei redakcijos praeit neduoda, visi nori leisti jo knygas, tik jis nesiskubina. Kur jie buvo anksčiau, dabar pajuto mano įkvėpimą, maitvanagiai prakeikti! Nuviliu, neįpilu, jis iškėblina skersas ir įsižeidęs iki turtingosios savo sielos gelmių, nes esu šykštus Gobsekas ir su Šeiloku sėdžiu ant maišo pinigų, o draugams bei ypač neeiliniams talentams esu Baltoji Iltis. Vilkas, po velnių, atsiprašant Džeko Londono.
O kitą dieną atsibeldžia į Litfondą, iš garsaus šelpėjo Petro Pajarsko gauna pinigų dainos rašymui, puola į „Literatus“, bet iš ten – mes su tavim, Juozai, audrose į horizontus plačiuosius! – išboginamas, kelio galas nuveda pas mane skolintis pinigų, neturiu laiko, todėl įbruku paskutinius penkis rublius, išlydžiu jį į Dzūkijos kaimą pas naują beprotiškai įsikliopinusią bibliotekininkę ar mokytoją lituanistę – kitą dieną jis atsliūkina viena basa koja su šliure, kita – apauta kojine, tik be bato, – Vilniaus stoty, matai, brolyti, jį apvogę, kai pirkęs bilietą į Mareeempolę… Kaip miela, jog nieko neparašys, ir akyse nesirodys! – nusispjaučiau, jei ne Nemurienė… Melų melai, koks amžinai teikiantis vilčių rašytojas, dainių dainius yra Juozas Nemura, Marijampolės pasididžiavimas, kad jis prasmegtų skradžiai… Talentingas nesvietiškai, ir kokia čia bėda, kad nieko neparašys. Dėl to kalti visi kiti. Tik ne jis pats. Litfonde visi aptarinėja naujieną – mirė Juozas Nemura! Mirė! Netyčia pakelia akis vienas sakęs amžinatilsį Juozui – ir mato ant grindų batą! O tas batas – Nemuros! Ir taip toliau. Nenuobodu gyventi ir kurti su Juozu Nemura!
– Su vaikais man nenusisekė, – pasakoja mudviem su motina Nemurienė. – Ačiū Dievui, turiu Juozuką. Ir anūkų turiu visą pulką. Senatvėj jie mane ant rankų nešios.
Tikrai – anūkų pilni namai, plyšta nuo juoko ir klegesio, bus kam prižiūrėti Nemurienę senatvėj. Anūkė, dėl akinančiai rudo plaukų raudonumo ir mitrumo vadinama Vovere, ėmė ir užstatė Nemurų namus bankui. Pakišo Nemurienei popieriuką. Iš kur Nemurienei žinot, kad popieriukų nereikia pasirašinėt.
– Ieškok, vaikeli, Juozuko.
Tik pasakė Nemurienė ir – išėėė… Lazdele pasiramsčiuodama. Atgula mirties patalan, mano motina iškviečia kunigą, nuprausia, pašarvoja – ir nugieda kaimynų pulkelis Nemurienę į Ąžuolų Būdos kapines. Kodėl ten? Kad rašytojui Juozui Nemurai būtų patogu lankyti kapą. Tiesa, rašytojas nesiteikė atvykti į motinos laidotuves. Pekliškai to laiko nebuvo – vis literatūra, vis misija žodžiu nemurišku žadinti tautą. Graudžiai raudojo kapuose niekų verti Nemurienės vaikai, sukrėsti buvo anūkai, prisiminę močiutę, jos bulvinius blynus ir skanias vyšnių zupes su kleckais, o labiausiai – anūkė, vardu Voverė, kur pinigus pramovė ir Nemurų namus pražudė. Juk niekad jau nebus švariai išmazgotų grindų, ir nekvepės jos vaškais, nežydės baltai vyšnios sode, neapkeps obelys vaisiais ir nelūžinės jų šakos.
Ilsisi štai Ąžuolų Būdos kapinių smėly Nemurienė, bet jos kapo negaliu surasti, praeinu pro antkapį, kuriame iškalta, jog čia palaidotas socialistinio darbo didvyris. Toks ir toks socialistinio darbo didvyris, akmuo didelis, tik Nemurienės kapo kaip nėra, taip nėra. O turi būti. Šventa Nemurienė, kaip šventa mano motina, ir kitos – išauginusios mus nuo lopšio, numylavusios išglobojusios, palydėjusios į platųjį pasaulį.
O kur kapas to, kuris taip išgarsino lietuvių literatūrą, taip išliaupsino ir subanalino, kad niekas Lietuvoje dabar nėra girdėjęs apie Juozą Nemurą? Tą patį, kuris Mareeempolėj, o gal Kapsukyyy deklamavo eiles iš Sibiro lagerių grįžusiems vyrams, tą patį, kuris po deklamavimų tų pačių vyrų buvo atvežtas namo ir įgarbintas į tvartą.
– Tegu šitas prisiputęs kiaulė išsimiega su kiaulėm, gal ateis į protą! – pasakė vyrai ir užtrenkė tvarto duris.
– Nei čia šitep buvo mano Juozukui, nei čia ką! – pyko už tokias kalbas Nemurienė. – Va su mano vyru buvo šitep, kaimynkute. Daviau aš jam pinigų karvei, išėjo į jomarką, negrįžo tris dienas. Kada pasakė – karvės nenupirkau, žiūrėk, koks geras yra dziegorius, – aš jam ir vožiau!..
– Tai parada svieto! – aikteli mano motina. – Negi tu jį!..
– Atsigaivaliojo, balvonas! Kur tu jį užmuši!
– Tai vaikučiai nusidavė ing jį?
– Visi aliai vieno, kaimynkute! Tik Juozukas atsigimė į mane!
Trankydamasis, kaip jau sakyta, po Lietuvą, sutinku personažą šiapus Nemuno. Gyvą ir sveiką. Be jokių sumurimo ar suvargimo žymių. Sulaukusį laisvės ir naujųjų laikų. Žmona dirba, jis… Žinoma, rašo, rašo… Be galo ir pabaigos rašo… Jei nepaleis įkvėpimo, tai pradžiugins skaitytoją… Apipila mane klausimais… Žinoma, apie rašytojus, išvarvina porą ašarėlių dėl be laiko išėjusiųjų, dėl…
– Literatūra – mano didžioji meilė! Dėl jos blaškomas esu epochų kryžkelėse!
Kur jau ne – naujosios, kelintos jau, žmonos nugara plati kaip kluono durys, o jis – mažas, piepsintis apie savo talentą parazitas, užsiglausti yra už ko, dar vienas vaikas paleistas ant svieto… Nemura.
Šnekuosi, pasakoju jam apie paskutines motinos dienas, apie tą nelemtą paskolą ir parduotus Nemurų namus… O jis man pasakoja, kaip lipo su Paulium per aukštą tvorą į rašytnamio rūmus, kaip Miežis nusivedė užsikabarojusius į kabinetą ir ėmė priekaištauti: jei jau geriat, vyrai, tai prancūzišką konjaką geriausia, – veidukas kaip kumštis, visas raukšlių raizginėliuos, įkritusios akys tik dega, neproporcingai dičkis Adomo obuolys, žąsino padaigos ant jo juda kaip kadaise su poetine narsa darant va šitaip, ponai, kliuku kliuku – ir Juozas, rašytojas Juozas Nemura garsiai ryja seiles. Užsigauna, kam neinu į jo namus, kur stalas lūžta nuo… Įsivaizduoju. Ne tik valgius ir gėrimus, bet ir kalbas. Tostus.
Daug vandens nutekėjo Nemunu, Šešupe, o apie Astravo apvogtą Nerį nė nekalbu. Jau daug metų niekas nieko negirdėjo apie archeologinę literatūrinę iškaseną ir jos likimą.
Ir štai šventė. Kukliai stoviu kolegų būryje. Mane pastumia jaunas ir įžūlus veikėjas. Taip jau turi būti: seniai, šalin, žinokite savo vietą, dabar karaliaujam mes! Įsižiūriu. Viešpatie, negali būti… Srėbtuvė veikėjo tokia pati, tik veidas nepamėlęs, jaunyvas… Dar sykį stumteli…
– Juozai! Nemur… – išspaudžiu iš savęs.
– Nemura. Bet sūnus, – sako man Juozo Nemuros kopija. Kaip iš akies traukta kopija. Arba klonas. – Amonas Nemura.
Amonas! Taip kvailai ir dar egiptiečių dievo vardu pavadinti savo sūnų galėjo tik vienas vienintelis žmogus Lietuvoje!
– O Juozas?
– Palaidojom pernai.
Man sužimba menkutė viltis, kad su lietuvių literatūra šiais knygų mugių ir rašytojų ant kiekvieno kampo laikais… Gal ji bus išvaduota nuo dar vieno Nemuros.
– Mes laidojam.
Ir nužvelgia mane profesionalo žvilgsniu nuo galvos iki kojų ir nuo kojų iki galvos. Šitas balvonas mane palaidotų nors ir šiandien. Tik mokėk jam už savo pagrabą grynais… Juk Amonas!
– Bet aš dar…
– Štai mano vizitinė kortelė. Aš jūsų paslaugoms. Tiesa, tėvelis prieš mirtį labai nusivylė jumis. Sakė, kur mano akys buvo. Sakė, kad jis viską apie jus žinojo, tačiau nesitikėjo, kad jūs nusirisite į klampiausią liūną. Kam rašytojui politika ir ideologija, sakė tėvelis. Tačiau aš jus palaidosiu – pigiai ir be jokių problemų.
Žydi vyšnios, žydi obelys prie plastiku apkalto kadaise rąstinio Nemurų namo – o artyn prie manęs vis eina ir eina Nemurienė. Lūpos sučiauptos, skarelės kampai kietai užmegzti, rankoj ragažė su obuoliais, o matikai žolėms darže ravėti, mėžimo šakės, spatai dirvai ir grebėms kasti seniai išvežti į didelį lyg Kinija metalo laužą.
Lieka tik balsas:
– Laiminga aš… Juozukas mano – rašytojas…
Per Mareeempolę, per Tursučius, Tarpučius, Degučius, Meškučius – nesiekiant Mauručių, čia, Ąžuolų Būdoje… Atsiklaupiu…
– Laiminga aš…
Eglė Marija Frank. Pasimatymas
2019 m. Nr. 4
Eglė Marija Frank gimė 1975 m. Vilniuje, mokėsi 9-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Šv. Kristoforo gimnazija), Balio Dvariono vaikų muzikos mokykloje baigė smuiko klasę, Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Nuo 2016 m. publikuojasi dvisavaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.
„Pasimatymas“ pratęsia „Šiaurės Atėnuose“ spausdintų kūrinių ciklą „Dukra“, „Iš vienatvės epizodų“, „Pabėgusio briedžio metas“, „Jaučio širdys“.
Pamoka baigsis lygiai už ketvirčio valandos – ji sekė elektroninį laikmatį, padėtą taip, kad klasėje sėdintys mokiniai jo nepastebėtų. Keturi skaičiai, sunarstyti iš brūkšnelių, tarp jų, it pulsas, mirksi dvitaškis – sekundės. Jau kurį laiką matė, kad ketvirtame suole nusirašinėja viena iš aštuntokių, – leido jai tai daryti, tik akių vyzdžiai nežymiai susiaurėjo. Rankinėje suvibravo telefonas, bet dabar netikrins – tvarka yra tvarka; visų mokinių mobilieji gulėjo ant jos stalo, susirinks išeidami iš klasės.
Žalsvame laikmačio ekrane paskutinis skaičius iš devyneto pavirto nuliu. Penkios minutės. Jai atsistojus, keletas galvų nerimastingai pakilo. Praėjusi tarp suolų, dviem pirštais suėmė merginos penalą – spėjo tik pamatyti, kad vienas iš flomasteriu užrašytų žodžių buvo „fuck“, ir pastūmė į stalo vidurį kruopščiai prirašytą lapelį. „Perrašymas – kitą antradienį, po pamokų. Galioja ir gavusiems nepatenkinamus“, – pasakė. Grįždama už nugaros girdėjo nuvilnijantį kuždėjimąsi.
Pagaliau it nirtus paršas sužviegė skambutis – iki šiol negalėjo priprasti prie to garso, su metais bent jau nebekrūpčiojo, kaip iš pradžių – tada keliskart iš netikėtumo net išmetė kreidą, kikenant mokiniams. Triukšmas. Sunkiausia jai buvo iškęsti triukšmą, aidintį koridorių galerose, virstantį pratisu gaudesiu, kūjais kalantį į smilkinius, nenutilstantį net grįžus namo, net atsigulus miegoti – tada tiesiog mėgindavo jį išdalinti į paskirus garsus, pamažėl išsluoksniuojant iki menkiausių, vos girdimų, kol prisikasdavo iki visiškos tylos. Pirmiausia atskirdavo pradinukų spygčiojimus ir riksmą, šimtų kojų bilsmą į aptrupėjusias plyteles – šlykščios pilkos spalvos, tarsi pradėjusi gesti šlapia dešra, su išsiraizgiusiom gyslom ir riebalų pusmėnuliais. Gaudesį iš valgyklos, garu išnešantį pro duris maltinių ir apkartusių riebalų tvaiką, klasių durų, pokšinčių it giljotinos, trinksėjimą, tūkstančius žodžių, sakinių nuotrupų, nuleidžiamo vandens ūžesį iš tualetų, čaižų švilpuko kryksmą iš sporto salės, kamuolių bumbsėjimą į žalia spalva dažytas grindis, rėklias fizruko komandas. Tada imdavosi parkerių skrebenimo į popierių, musių, aptūpusių purvinus stiklus, zvimbimo, kreidos brūžčiojimų lentoje, linmarkom atsiduodančių kempinių šiūravimo, tūkstančio plaučių kvėpavimo, – daugmaž dvidešimt iškvėpimų ir įkvėpimų per minutę, kol paskiausiai likdavo tik vos juntamas skersvėjo pūtavimas pro klasių durų plyšius, sūkuriuojančios dulkės, regis, niekada taip ir nenusėdančios ant stalų ir suolų paviršių, ir galų gale – spengianti tyla.
Dabar gi – dvidešimt beveik vienu metu pastumiamų kėdžių, dvidešimt porų kojų – viso keturiasdešimt pėdų bilstelėjo į grindis, nepakeldama akių girdėjo kiekvieną, atrodė, kad žingsniais jie kalė jai į smilkinius it rašomąja mašinėle.
Nepamirškit telefonų, – pasakė greičiau sau, nes žinojo, kad tai neįmanoma – greičiau jie pamirštų galvas, girdėjo lapų šnarenimą – mokiniai dėjo juos į krūvelę šalia jos alkūnės, jai dar vis nepakeliant akių. Laukė, kol nebegirdės jų visai, kol jie išeis pro duris, visi, alei vieno. „Viso gero“, „viso gero, mokytoja“, „gero savaitgalio“, – ji neatsakinėjo, tik linkčiojo galva, neatitraukdama įbesto žvilgsnio nuo žalzganai spindinčio laikmačio ekrano, jo jau nebematydama, kol paskutinį kartą triktelėjo uždaromos klasės durys. Viskas. Tyla.
Siekdama rankinės netyčia alkūne pastūmė popierių pluoštą – jie nusklendė ant grindų, kurį laiką sėdėjo ir žiūrėjo į juos buku žvilgsniu. Dabar atsistoti, palikti juos ten ir tiesiog išeiti. Visam laikui. Žinoma, svaičiojimai, – tikriausiai ir numirs čia, jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu ji galėtų leisti sau ką nors pakeisti. Išsitraukusi telefoną pagaliau perskaitė žinutę. Turi lygiai tris valandas – grįžti namo ir persirengti, kelionė į kitą miestą – dar daugmaž valanda. Skubriai surinko lapus ir kartu su laikmačiu sugrūdo į rankinę.
Rišdamasi lietpalčio diržą, stabtelėjo prie aktų salės. Dvelktelėjo dulkių, nevėdinto oro, parketo vaško kvapas. Nors kas šiais laikais vaškuoja parketą – tikriausiai jai pasirodė. Slaviška maniera apsirišusi galvą marga skarele, salės grindis šiūravo pagyvenusi moteris.
„Nina, ar dabar kas vaškuoja parketą?“ Valytoja atsitiesė, nusitraukė nuo galvos skarelę ir alsiai nusišypsojo. Ten, kur langų nedengė sunkios pliušo portjeros, saulė metė dulkėtame oro šyde įkypus spindulius. Virš Ninos galvos sūkuriavo aureolė, ji nuleido akis ir pasuko galvą, tarsi susigėdusi, tarsi nežinodama, ką jai atsakyti į tokį paprastą klausimą. Taurus profilis, aukšta kakta, į viršų sugriebti banguoti žili plaukai, kiek gelstelėjusioje nuo amžiaus odoje – smulkus raukšlių tinklas. Beveik stebuklas, kad iš pažiūros tokiose paprastose moteryse jai staiga apsireikšdavo madonos, – valytoja, prekybos centro kasininkė, daržovių pardavėja turgaus prieigose, prostitutė stoties rajone. Grožis, nieko neatnešęs, priimtas tarsi nereikalinga dovana, nieko neįkvepiantis, įkalintas ir vystantis beprasmėje buityje – kasdien it voverei sukantis slogiame rate, plaunant grindis už varganą atlygį, gyvenant skurdžiuose būstuose ar už grašius pardavinėjant savo kūną. Kartą, jai einant pro stotį, prostitutė paprašė cigaretės – apkvaitusiame nuo alkoholio ar kvaišalų baltame veide – meduitas rusvų, kiek žvairuojančių akių žvilgsnis, lūpų kampučiuose – susiplakusios seilių putos, keliai – kruvini. Kol prideginėjo jai nuo vėjo gęstančią cigaretę, šioji sugriebė už riešo – „gal nori pasilinksminti, teta?“ Tada, pamena, ji užsinorėjo ją paglostyti – kaip vaiką. Pirštais perbraukti per lygų smilkinį, su pro beveik perregimą odą persišviečiančiomis melsvomis kraujagyslėmis, bet tik papurtė galvą. „Nu ir eik nachui“, – mergina atšlijo, „eik nachui“, – jau pikčiau pakartojo, apspjaudama ją nuo abstinencijos sutirštėjusių seilių purslais ir, sulpnodama cigaretę, nusvirduliavo tolyn gatve. Iki šiol keista, kodėl jai siūlėsi, negi išsidavė – žvilgsniu, tada, kai stebėjo ją nuo gintaru šviečiančių akių iki kruvinų kelių? Pastočio madona, reikėjo jai pasakyti, kad, gimusi šimtmečiu anksčiau, gal būtų sužavėjusi Klimtą, cha, ko ne puikus komplimentas prostitutei. Kita vertus, kodėl ji negalėtų su ja nueiti – kuo tai skirtųsi nuo aibės kitų susitikimų, už kuriuos, tiesa, nemokėjo pinigų, bet ir nieko, absoliučiai nieko nejautė – jai tik reikėjo kūno, pasisotinti po oda pulsuojančio kraujo šiluma – nuo smulkutėmis venomis išraizgytų smilkinių iki ten, kur paskiausiai įkniaubdavo veidą, kaip ištroškęs puola gerti – godžiai, lyg nuo to priklausytų, ar gyvensi. Dabar gi – iš gailesčio glostyti prostitutę, ir kas jai užėjo. Nenuostabu, kad pasiuntė – tokios gali išlikti tik su neapykanta, gailestis jas tiesiog sunaikintų.
„Gero savaitgalio, mokytoja“, – nuskambėjo progiesmiu dėl ryškaus slaviško akcento. „Viso gero, Nina“, – nusišypsojo ir uždarė salės duris. „Galėtumėm susitikti septintą“, – dar kartą perskaitė telefono ekrane. Rašo lietuviškomis raidėmis, be klaidų, gal nebus visiškai kvaila. Galų gale, ar ne vis tiek. Taip, ji žino, kad rizikuoja, bet mergina – iš kito miesto, kiek sugebėjo išklausti, neturi nei giminių, nei draugų jos aplinkoje. Ji pati pasakė kitą gyvenamąją vietą, tiesiog taip saugiau. Juolab kruopščiai apgalvojo susitikimo planą, iki menkiausių smulkmenų. Jos su Diana buvo pernelyg neatsargios, pernelyg godžios. Tai buvo pirma jos darbovietė, sostinės mokykloje, ji labai džiaugėsi gavusi tą vietą, nes darbas buvo netoli namų, anksčiau ar vėliau turėjo gimti vaikas. Vyras kaip tik tuo metu gavo paaukštinimą, jie pagaliau nusipirko automobilį, viskas buvo paprasta ir aišku iki koktumo, – darbas, buitis, laisvalaikis. Seksas – ir tas buvo aiškus, tarsi vyktų pagal visada tą pačią instrukciją: jie bučiuodavosi, tada jis priglusdavo prie jos krūtinės, lygiai po poros minučių pirštai susirasdavo jos klitorį, dar po keleto pradėdavo malonint ją burna, tada įeidavo į ją. Pasišlykštėjimo nejausdavo, ypatingo malonumo – taip pat, kartais, tiesa, susikaupusi įtampa išvirsdavo į orgazmą, o kitą kartą viskas vėl kartodavosi taip pat. Taip, jis ją mylėjo, savotiškai žavėdamasis jos keistumu, išskiriančiu ją iš kitų moterų, pakankamai banalių jo draugų žmonų, ji ir pati jautė, kad skiriasi, kad savotiškai nepritampa, arba gali įsilieti į jų draugiją tik apsimetusi kažkuo, kuo iš tikrųjų nėra. Ją vargino šnekos apie buitį, neturėjo ką pasakyti apie butų dekoravimą, nenusimanė buitinėje technikoje, jai buvo vis viena, kokia skalbyklė geriausia. Kartais atrodydavo, kad ji išvis nepastebi, kur gyvena, kaip sustatyti baldai jos namuose, galų gale, jai tai ir nebuvo svarbu. Kartais vyras atrasdavo ją jau visą valandą sėdinčią kambary, nuėjusią tik pasiimti knygos ar kokio menkniekio, ji tiesiog sėdėdavo ir žiūrėdavo į vieną tašką, į kokį sakų lašą, ištryškusį iš senos komodos, mintyse nuėmusi riebiom dulkėm apsinešusį lako sluoksnį, glostinėjančią šviesias pušines lentas, čia pat virstančias išlakiu kamienu, šaunančiu į saulę reta, netaisyklinga laja, o šaknimis – į žemę, į gilią tamsą, tarsi į šešėliais tamsuojančią koridoriaus alkūnę. Vaikystėje, kai sirgdavo, mama ją nusivesdavo į darbą – ten, ilguose pilko niūraus pastato koridoriuose ji ritinėdavo motinos apyrankes – medinius glotnius žiedus, kurie vienas po kito dingdavo juodoje šešėlių kloakoje – kur koridorius pasisukdavo staigiu kampu. Ten, užsiglaudęs šešėlyje, galėjo slėptis tas, kuris vėliau pasirodydavo sapnuose, visada sekdamas iš paskos tamsiu pavidalu, spėjantis paspausti rankeną prieš tai, kol ji drebančiais pirštais bandydavo užšauti duris. Tuo momentu visada prabusdavo, taip ir neišvydusi savo baimės veido.
Kartą apyrankė atsitrenkė į grindjuostę ir trapus medis suskilo. Už tai mama trenkė jai per veidą, – dabar atsimena kaip per miglą, regis, niekam niekada apie tai nepasakojo. Po kurio laiko radusi apyrankę mamos papuošalų dėžutėje, jau seniai nenešiojamą, su vos matomu klijų takeliu skilimo vietoje, paėmusi ją švelniai laužė tol, kol ši pasidavė, o tada išmetė į šiukšlių dėžę, kruopščiai iš viršaus uždangsčiusi bulvių lupenomis.
Kartais tiesiog išeidavo viena, be aiškaus plano, iki mažiausių smulkmenų dėmėdamasi šaligatvio mozaikos raštą, skilimus, kartais stabtelėdama ir geriau įsižiūrėdama į pro plytelių tarpą prasiskverbusį žolės ar kiaulpienės daigą. Ji jam nesakydavo, kad tai vienintelis būdas jai išlikti, vienintelis kelias pabėgti iš to slogaus dienų rato, tiesiog atsijungti – štai šitaip mintyse, iki mažiausių smulkmenų išnarstant, regis, įprastą kasdienį reiškinį ar aplinkos detalę.
Darbas su vaikais jai nebuvo lengvas, jauna ir nepatyrusi, dažnai tiesiog nemokėdavo su jais elgtis, jai atrodė, kad jie abejingi, nejautrūs, nesuvokė, kaip jiems perduoti meilę literatūrai, jai atrodė, kad ji pati atėjo iš kažkokio kito pasaulio, kuriame kitaip jausdavo, kitaip viską suprasdavo. Turėjo užslėpto didaktiškumo ir net despotiškumo, dėl to vaikai, nors jos ypatingai ir nemylėjo, bet bent jau paisė ir klausė. Skirtingai nei Dianos, kuri atėjo pavaduoti į dekretą išėjusios anglistės, ir iškart tapo visų numylėtine. Per jos pamokas ištisai būdavo triukšmas, aidėdavo juokas, bet vaikai mokėsi noriai. Jos prasilenkdavo koridoriuose ir susitikdavo mokytojų kambaryje – ji jautė, kad Diana ją stebi, ir tai erzino. Atrodė, kad ji mato tai, ko nemato kiti, tai, ko ji buvo pripratusi net neslėpti – o nuo Dianos, jautė, slėpti reikėjo.
Jai rakinant savo namus – po skyrybų persikėlė į vieno kambario butą sename plytiniame penkiaaukštyje, atsidarė šalimais gyvenančios kaimynės durys. „Prakeikta lesbė“, – sušvokštė žmogysta iš po suvelto kuodo. Ant kretančio lieso kūno – purvinas frotinis chalatas, įsispyrusi į senas odines vyriškas šlepetes, – aiškiai laukė, kol ji grįš, stebėjo pro akutę, prasiviepusi it chimera. „Laba diena, Gražina“, – ramiai pasisveikino ir įėjo į savo butą. Keista, iš kur ta psichė žino apie ją, tarsi būtų nujautusi, kaip ta prostitutė stotyje, ar sugebėjusi kažkaip įsiskverbti į ją savo liguistomis smegenėlėmis – kartais, negalėdama užmigti, ji girdėdavo, kaip toji kosti, veikiau tyčia nei iš būtinybės, kažkur visai šalia, tarsi jos gulėtų gretimose lovose, it ligoninėje. Kartais net atrodydavo, kad sienos, skiriančios jas, nebėra, ir jos išties guli šalimais, beprotnamyje, ir ji – tokia pati kaip Gražina, tik išmokusi elgtis normaliai, bet giliai viduje – ne mažesnė beprotė. O gal net didesnė ir pavojingesnė. Gražina sirgo jau daug metų, per ligos paūmėjimus giminės ją išveždavo į ligoninę, ir jai net buvo šiek tiek gaila tos moters, ne ką vyresnės už ją. Tiesa, dėl Gražinos ji turėjo liautis kvietusi moteris į svečius – ši, iš kažkur nujautusi, dėl ko jos atėjo, pradėdavo loti ar pratisai staugti už sienos.
Apie Gražiną ją iškart įspėjo butą pardavinėję žmonės, bet jai tiko ir vieta, ir šalimais gyvenanti beprotė. Būdavo dienų, kai ji būtų mielai lojus ir kaukus kartu su Gražina, bet tiesiog sukaupdavo visas jėgas ir užsiimdavo tuo, kas ją ramindavo, – mintimis skverbdavosi į daiktus, sluoksnis po sluoksnio – nugremžus tinką ir po plytą išardžius sieną, įeidavo į Gražinos miegamąjį, o tada imdavosi jos pačios, – pro retais žilais plaukais apaugusį skalpą, pleiskanotą odą, ploną riebalų sluoksnį, pro dantytom jungtim sujungtus kaukolės kaulus patekdavo į jos smegenis, į balsvą drebučių masę, kol pasiekdavo smegenų jungtis, ydingai susiformavusias per Gražinos paauglystę – per mažai jungčių, per mažai impulsų, – pamėgindavo tai pasimatuoti sau, įsivaizduodavo, kaip išprotėja, kaip ją atranda, kaip išveža, tada praneša buvusiam vyrui, motinai. Įdomu, ar kas nors paskambintų Dianai, – greičiausiai ne. Daug kartų mintyse bandė įsivaizduoti, ką jai pasakytų. Ne, ji neturi ko jai pasakyti, nes tam tiesiog neužtektų viso gyvenimo. O tai tas pats, kas nieko.
Kartais žiūrėdavo pro langą, vogčia, kiek užsiglaudusi už užuolaidos, tarsi darytų kažką neleistino, stebėtų, ko jai nederėtų matyti. Senų penkiaaukščių kiemas gyveno savu amžinu ritmu – beveik kasmet gimdavo nauji kūdikiai, kažkas mirdavo, tuščiuose butuose tuojau apsigyvendavo nauji gyventojai, nuolat aidėdavo tokiems kiemams būdingas klegėjimas, atmieštas šunų lojimu ir įvairiakalbe Vilniaus šnekta. Čia pat, senuose medžiuose, viską stebėdamos karkdavo varnos, it pranašaudamos tik joms vienoms žinomus dalykus, – lygiai taip pat baugiai sukarkdavo jai išėjus į balkoną parūkyti – net neabejojo, kad ją pažįsta, kad įsidėmėjo nuo tada, kai atsikėlė čia prieš beveik penkiolika metų, ir gal net tos pačios kaskart garkteli ją išvydusios, – pasveikindamos ar įspėdamos: kas supaisys. Dieną ant suolo atokaitoje it miruoliai sėdėdavo seniai – braižydami lazdomis žemėje tik jiems ir galbūt dar kam nors iš viršaus įskaitomus ženklus, prakauliais driežiškais kūnais, liūdnai nukarusiom žandenom, panašiom į balinių vėžlių. Kad Lietuvoje esama balinių vėžlių, perskaitė 1974-ųjų kolūkiečio kalendoriuje, rastame bute kartu su kita vargana egodokumentika, palikta buvusių šeimininkų: senais užrašais, receptų sąsiuviniais, mezgimo knygomis, „Drąsiųjų kelių“ tomeliais. Tarp jų – užsiglaudęs senas apsitrynęs pašto vokas, jame – laidotuvių nuotraukos: prie karsto išsirikiavę artimieji, žvelgiantys į mirusįjį. Veiduose – susikaupimas, suvaidintas ir tikras sielvartas, tik viena mergaitė, it žąsiukas ištempusi liauną vaikišką kakliuką, su neslepiamu smalsumu žiūri į sukritusį, dėmėm išmuštą mirusiojo veidą. Dešimt visiškai vienodų, dėl kažkokių priežasčių neišdalintų fotografijų. Kartais išsiimdavo ir žiūrinėdavo jas – su lygiai tokiu pat vaikišku smalsumu, tyrinėdama dėmes ant vėžliškų žandenų, jausdama veikiau ne baimę ar pasišlykštėjimą, o keistą ramybę, stebėdama tą nepažįstamą mirusį vyrą. Nuogas vyro kūnas, sudžiovintas senatvės, jai buvo gražus – aptemptas sausa pleiskanojančia oda, išsišokusiu krūtinkaulio reljefu ir klubinkaulių smaigais, regis, tuoj pradursiančiais kaip pergamentas išplonėjusią odą, be jokios grėsmės moteriai, – glebia varpa, gailiai beveik iki kelių nutįsusia kiaušinėlių mašna. Kvepiantis pušies žieve, saulėje įkaitusiu akmeniu, bevaisiu, jau nieko nebepajėgiančiu sutvert paviršiumi – ant tokio gali želt nebent tokios pat besyvės samanos. Po skyrybų jos vyras vedė antrą kartą. Žinojo, kad turi du vaikus – berniuką ir mergaitę, kartais ji sutikdavo su juo išgerti kavos, – šnekėdavo mažai, jis tik paklausdavo, kaip ji, o ji atsakydavo ką nors nereikšmingo – apie buitį ar darbą.
Paskui jis palydėdavo ją iki jos automobilio, apeidavo, apžiūrinėdamas ratus, atidarydavo kapotą ir žvelgdavo į mechanizmo raizgalynę, panašiai, kaip ji žvelgdavo į Gražinos smegenis. Ji stovėdavo šalia, leisdama jam šitą ritualą tarsi rūpesčio ja išraišką.
Įėjusi į virtuvę, užkaitė virdulį, įjungė ant stalo paliktą kompiuterį ir dar kartą įsižiūrėjo į merginos nuotrauką. Jauna, iš ovalaus veido žvelgia tamsios romios akys, kažkuo panašios į karvės. Susipažino internetiniame portale, ten abi buvo pasivadinusios pseudonimais, tiesą pasakius, net nežinojo jos vardo. Susirašinėjo keletą mėnesių – labiau dėl merginos nei dėl savęs. Kartais pakakdavo skelbimo ir poros laiškų, kartais, kaip šį, reikėdavo pabendrauti ilgiau. Ji nebeįsimylėdavo, ir jai nereikėjo, kad įsimylėtų ją. Tik žinojo, kad jos visos galų gale sutiks – sutiks eiti su ja.
Monika iš visų jos gyvenime užsibuvo kiek ilgėliau, tiesa, nebuvo panaši į Dianą – atsirado iškart po jų išsiskyrimo, tarsi iš niekur, ji ir buvo niekas – amžina gyvenimo valkata, prie nieko neprisirišanti, savo nebuvimu, it oru, tada šiek tiek užpildžiusi ir jos tuštumą, kurios po Dianos, regis, negalėjo užpildyti niekas. Susipažino bare, galima sakyti, visiškoje skylėje, kur nuėjo vieną vakarą, tiesiog nepakeldama skausmo ir vienatvės – ir dabar, kai mėgina ją prisiminti, atminty nelikę beveik nieko, tik paskiri vaizdai, tarsi filmo kadrai: Monika nuoga stovi ant keturių, arba išrietusi sėdmenis šoka šalimais, lėtai judindama klubus, lyg sau, tarsi nepastebėdama šalia nerangiai stypčiojančio berno, su kuriuo ją pirmą kartą ir pamatė tamsioje baro kloakoje. Tada Monika nuvėrė ją įdėmiu žvilgsniu, o ji irgi visą vakarą ją stebėjo, žinodama, kad jos mylėsis, bet niekada netaps artimomis draugėmis. Ne dėl to, kad draugauti joms nepavyktų, tiesiog tokio poreikio tada nė viena neturėjo, abi buvo pernelyg panašios – veik liguista baime prisirišti. Monika nemėgo įsipareigoti, juolab nemėgo, kai įsipareigodavo jai. Su Monika visada buvo smagu „čia ir dabar“, lyg rytoj lauktų pasaulio pabaiga, o jos, tai žinodamos, linksmintųsi paskutinį kartą. Ji saugojo santykį su ta mergina savotišku to santykio neegzistavimu – nes vos tai būtų apibendrinta ir įžodinta, dingtų negrįžtamai. Monika ir dingo – staiga, kaip ir atsirado. Pasigedo jos po gero mėnesio, nes paprastai nutardavo susitikti tą patį vakarą, ir jei kuri viena negalėdavo, susitikimą nukeldavo mėnesiui kitam. Monikos telefonas kurį laiką buvo išjungtas, ir kai ji sunerimusi nusibeldė pas ją į namus, bernas, su kuriuo Monika gyveno, pro dantis iškošė, kad šioji Vileikoje. Žinojo, kad Monika vartoja, bet visada tai darydavo su saiku. Nuvažiavo pas ją jau kitą dieną. Kai paklausė, kodėl nepaskambino, Monika tik godžiai prisidegė cigaretę, kurių jai nupirko kelis pakelius. „Negi tau būtų svarbu“, – tarstelėjo jau daug vėliau, kai susitiko paskutinį kartą – Monika ruošėsi išvažiuoti į Angliją – rado ten darbą viešbutyje. „Žinoma, kad taip“, – tada atsakė. Abi žinojo, kad pamelavo.
Kai ji paliko vyrą dėl Dianos, visiškai pametusi galvą, visi iki paskutinės akimirkos tikėjosi, kad tai nerimta, kad tai laikina, kad tai praeis. Tam tikra prasme taip ir buvo, tai praėjo; tiksliau, išvirto į kažką, ko jos abi nenorėjo, ko nereikėjo nė vienai iš jų. Mokykloje pradėjo sklisti kalbos, Diana išėjo iš darbo ir įsidarbino vertėja, parom prašapdavo prie tekstų, nuolat pavargusios, jos pradėjo pyktis dėl menkiausių buities smulkmenų. Ji pradėjo klaikiai pavydėti, slapčia tikrindavo Dianos paštą ir telefoną, reguliuodavo, su kuo ji gali susitikti, nebegalėdavo nė valandos išbūti be jos, kita vertus, jai trūko erdvės, ir tai, ką anksčiau taip mėgo daryti atsipalaiduodama, bėgdama nuo rutinos ir buities, dabar pradėjo naikinti ją pačią, it būtų gyvatė, ryjanti savo uodegą. Iki šiol nesupranta, kaip vienas, regis, niekuo neišsiskiriantis žmogus geba pažadinti tavyje keisčiausias būsenas, tarsi kažkur pasąmonėje būtų atsidariusios durys, už jų – dar vienos, ir taip iki begalybės, ir visa, kas slėpėsi už tų durų, kas nepažįstama net tau pačiam, pamažu pradeda kilti į viršų, o tu nežinai, ką su visu tuo daryti. Jos be galo daug kalbėdavosi, ir kaip dabar pamena, buvimas su Diana reiškė nepertraukiamą dialogą, kuris tęsdavosi net joms nesant kartu. Diana liko jos sapnuose, prisėsdavo šalia, jaukiai parietus koją po savim, kol ji pusryčiaudavo, lydėdavo į darbą, šiek tiek gungtelėjus, susisiautusi nuo žvarbaus vėjo į keistais ornamentais margintą pončą. Kartais mieste, intuityviai pajutusi kažkur į pakaušį įsmeigtą jos žvilgsnį, atsisukusi mėgindavo įsitikinti, ar tai tikrai ji, o gal tik jos vaiduoklis, panašus į tą tamsų sapnuose pasirodantį pavidalą. Stovėdavo ir žiūrėdavo, kol Diana išnykdavo – už kampo, minioje, laiptų įvijoje, tamsaus koridoriaus alkūnėje. Nebūdavo tikra, ar tikrai ją matė, ar tai tik jos liguista vaizduotė. Kartais svajodavo, kaip užmuša ją –sunaikina brutaliausiu būdu, o kartais apnikdavo nepakeliamas troškimas išnykti pačiai – beveik metafizinis nebūties ilgesys, tuščio, aidinčio lyg oras nebuvimo, kur neliktų jos, neliktų jų abiejų, pagaliau stotų ramybė ir išganinga tyla.
Kartą, kai Diana užsibuvo darbe, jai rašė vieną po kitos žinutes, ši vis neatsakė ir tas jausmas vėl atėjo – absoliučios kosminės vienatvės, stingdančios iki arktinio šalčio, kai kūnas, neatlaikęs žemos temperatūros, pats virsta į ledą, o siela lieka gyva, ir šita kančia daug klaikesnė už visišką išnykimą. Tada ji pradėjo karštligiškai raustis spintelėse ir, kruopščiai išlukštenusi visus rastus stipresnius vaistus, užgėrė stikline degtinės. Gal po penkiolikos minučių išsivėmė ten pat, virtuvėje, klūpom, aplinkui kaip žuvų žvynai mėtėsi blizgios tablečių pakuotės.
Kaip šiandien prisimena tą jausmą – atsivedėja ir trenkia grįžusiai Dianai per veidą – jausmas, tarsi iš visų jėgų vožtum į šilką – švelni glotni oda po delnu, bruožai, kuriuos taip mylėjai, – kiek įkypos akys, daili paukštiška nosis, vos įdubę smilkiniai – tiek kartų bučiuoti. Smūgis, vienas, kitas. Su kiekvienu – stiprėjanti baigties nuojauta ir neapsakomas palengvėjimas – daugiau niekada nebūti priklausomai, šitaip priklausomai nuo kito žmogaus. Šitaip mylėti. Nes tai tas pats, kas nemylėti.
Metą po jų išsiskyrimo vargiai pamena – kurį laiką tiesiog darė tai, kas būtina, – valgė, miegojo, ėjo į darbą ir kvėpavo. Kartais skaičiuodavo laiką – dienas, mėnesius, o vėliau ir metus versdama minutėmis ir sekundėmis, kol pametė skaičių.
Įėjusi į nedidelę kavinukę iškart atpažino prie lango sėdinčią merginą. Jos išgers truputį vyno ir tada važiuos į keliom valandom išnuomotą butą. Tokių rasti lengva – pigios vienišių priebėgos, dažnai šlykštaus neskoningo interjero, prisigėrusios laikinumo ir nemeilės tvaiko.
Išsitraukusi iš rankinės ant naktinio staliuko, – taip, kad mergina nematytų, pasidės laikmatį. Žalsvame fone užsidegs skaičiai – valandos ir minutės, o tarp jų pulsuos dvitaškis – sekundės.
Bažnyčioje lankėsi retai – ir paprastai per vakarines mišias. Ateidavo anksčiau ir, nutūpusi ant atokesnio suolo, stebėdavo besirenkančiuosius. Šįkart tušti buvo tik priekiniai klauptai, stovėti ji nenorėjo, buvo pernelyg pavargusi po darbo, todėl, praėjus šonine nava, rado vietą priekyje ir tuojau pasigailėjo. Jai už nugaros sėdėjo vyras, ir dar mišioms neprasidėjus pradėjo jausti jo buvimą, kažkokį liguistą susidomėjimą ja, nors, jei būtų apie tai kam nors pasakius, tikriausiai būtų apkaltinta, kad prasimano, kad yra pernelyg jautri, kad tiesiog turi apie tai mažiau galvoti, susikoncentruoti į kitus dalykus, kad ir šiuo atveju – į maldą. Ji nervingai čiuptelėjo už rankinės, pasitaisė plaukus, bet tiesiog fiziškai jautė įsmeigtą žvilgsnį, į patį pakaušį, į pažeidžiamiausią sritį, per kurią smarkiau vožtelėjus žmogus praranda sąmonę. Prieš ją atsisėdo dvi moterys, viena buvo su įliemenuotu paltu, kuris darė ją panašią į smėlio laikrodį. Regis, kiaurai permatė, koks gražus tos moters kūnas, siauri trapūs pečiai, nedidelės krūtys, lieknas liemuo. Absoliuti proporcijų dermė – tai, pagal ką apskaičiuojamas matmuo, banaliai vadinamas grožiu. Moteris pasimuistė – regis, irgi jautė jos žvilgsnį, o jai buvo gerai, kad galėjo nukreipti dėmesį ir nejausti diskomforto, pačiai sėdint lyg pasaloje. Užgriaudė vargonai, subildėjo klauptai – visi atsistojo. Ji viską darė mašinaliai, abejingai išklausė pamokslą, kartais mesdavo žvilgsnį į moteris, – pirmoji, ta, į kurią net gerai neįsižiūrėjo, meldėsi labai nuoširdžiai, o jai niekada nebuvo suprantamas žmonių užsidegimas kolektyvinės maldos metu. Girdėjo kaip vyras, sėdintis už jos, kažkaip keistai nutęsdavo „amen“, ištardamas pabaigą minkštai ir tas žodis jo lūpose tarsi įgydavo kitą prasmę, prarasdamas sakralumą. Bet kokią teisę ji turėjo teisti ar kuo nors įtarinėti kitą, pati atėjusi čia vien todėl, kad nereikėtų būti vienai namie, klausytis Gražinos kosčiojimų už sienos, ar prisiminti tą vakarą prieš kelias dienas, visai vaikišką merginos veidą, beprasmį pašnekesį ir pažadą, kad vėl susitiks; nors ji puikiai žinojo, kad ne. Net nesiruošė dabar eiti dėl to išpažinties, anksčiau kelis kartus mėgino, bet niekada nebuvo nuoširdi, net neužsimindavo apie moteris, apsiribodavo kokčiai aptakiomis sąvokomis, į kurias sutalpindavo savo nuodėmę, ir tarsi vagis, kuris niekada nesigaili, kad vogė, nebent tik dėl to, kad jį pagavo, stengdavosi neišsiduoti. Paskui jai būdavo savotiškai juokinga, – ir iš savęs, ir iš nuodėmklausio, abiejų, tarsi sąmokslininkų, žinančių, kad atlieka absoliučiai nenuoširdų, mašinalų veiksmą, bet nesukančių dėl to galvos. Nusprendusi, kad tai vis viena neturi prasmės, drąsiai eidavo komunijos be išpažinties, – tada, kai užsinorėdavo. Kartais tas noras būdavo toks stiprus, tiesiog nenusakomas žodžiais, gal net panašus į tą kitą troškimą – kūno, tik čia susimbolinto iki šleikščiai salsvo paplotėlio, prilimpančio prie išsausėjusio gomurio. Kartą į mišias, kiek pavėlavusios, sugužėjo čigonės, gal šešetas skirtingo amžiaus moterų – nuo jaunų iki senių, ir susėdo keistai, po kelias, tarsi būtų sumąstę daryti ką nors sau būdingo, klastingo, kas priimta jų tautai jau šimtus metų, perduodama iš kartos į kartą ir neišgujama jokių visuomeninių teisuolių pastangomis. Kai stojo metas palinkėti ramybės, į ją atsisuko viena iš jų ir, nuvėrusi giliu, juodu it šachta žvilgsniu, paėmė už rankos. Viskas truko kelias sekundes, bet ji jau nebegalėjo susikaupti, tarsi būtų likusi toje čigonės akių juodumoje, įpuolusi į gilų šulinį, kuris, keista, buvo šiltas, kaip ir čigonės ranka, dailiai nusmailėjančiais pirštais, purvinais, permatomu rožiniu laku nuteptais nagais. Jai iki šiol buvo nesuprantamas žmonių noras liesti vieniems kitus bažnyčioje, susikibti gyva grandine per „Tėve mūsų“, spausti rankas ar net apsikabinti linkint ramybės. Neatsisakydavo paimti tik vaikų rankučių, patikliai įbrukamų į suaugusiųjų delnus, ir tai buvo net didesnė komunija už tą, gautą nenusipelnius. Suaugusiųjų delnai – šilti ir glebūs arba lediniai kaip lavonų, drėgni ir prakaituoti, jai nebuvo atgrasūs – tiesiog ji nesuprato, kodėl turėtų leisti save liesti, nenorėjo liesti kitų, būti kokios nors bendruomenės dalimi, nenorėjo niekam priklausyti, bent čia, bažnyčioje, norėjo būti visiškai viena. Vyras už jos nugaros po kiekvieno maldos posmo įterpdavo keistą motyvą – bosu numykdamas tris vis tuos pačius garsus, vienodais intervalais. Ir kodėl ji nuolat traukia bepročius, negana, kad gyvena šalia jų, pataiko atsisėsti šalimais net bažnyčioje. Dabar tas vyras aiškiai jaučia, kad ją trikdo, gal net mėgaujasi tuo, demoniškai nutęsdamas „amen“ ir mykdamas tuos keistus intarpus. Ji galėtų išeiti, persėsti, bet ne, tai būtų kapituliacija, ji iškentės iki galo, net atsisukusi palinkės tam vyrui ramybės, tada suksis į dvi moteris ir iškart pažins tą, nuoširdžiai besimeldusią, – trumpai kirptais žilais plaukais, klasikiniu vyriško kirpimo paltu, nors paskutinį kartą matė ją daugiau nei prieš dešimt metų. Jos buvo susitikusios kelis kartus, tik tada moteris atrodė kitaip, dėvėjo treningą, sportinę striukę, susipažino viename iš barų, kur rinkdavosi tokių pomėgių moterys, – landynėje su pigiu alumi ir vynu, prastais apsilaupiusiais baldais ir lipniomis grindimis. Pamena, moteris tuo metu dirbo statybose, dėl to nuolat peršaldavo inkstus, o jos rankos nuo darbo buvo sugrubusios ir šiurkščios. Nors buvo visiškai skirtingos ir beveik neturėjo apie ką kalbėtis, jai buvo gera su ja, panašiai kaip buvo gera su Monika – niekaip neįsipareigojant, nekuriant jokių bendrų planų. Po sekso jos parūkydavo virtuvėje, ir ji išvažiuodavo. Kartą taip sėdint, vaišinantis pigiu šampanu ir traukiant po antrą cigaretę, moteris staiga prisipažino, kad ją myli. Kad nori ja rūpintis ir dar kažką nuoširdžiai banalaus. Tai jai nepatiko, buvo ne pagal planą, jai to nereikėjo, ir ji daugiau nebeatvažiavo. Vėliau moteris jai dar ilgai rašė, maldavo susitikti. Ji tiesiog neatsakydavo, o kai vienu metu laiškai nutrūko, visiškai ją užmiršo. Gal po metų gavo dar vieną – rašė susitvarkiusi gyvenimą, nebedirbanti statybose, sostinėje vairuojanti troleibusą; ir kartais tebegalvojanti apie ją. Jos troleibusų parko madona – dailiais, nuožulniais tarsi renesansinių madonų pečiais, kuriuos taip mėgdavo bučiuoti.
Dabar moteris žvelgė į ją kažkaip kiaurai. Tarsi nepažinotų, tarsi jos net nebūtų.
– Ramybės jums, – tepasakė.
Renata Šerelytė. Bulvės akis
2019 m. Nr. 4
Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį.
Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurios kyšo kopūstas ant plono kakliuko. Riebaluoti kirpčiukai, siekiantys nosį, sukritę pluoštais kaip grėblio dantys, o pro juos kraupiai žvilga melsvi akių baltymai.
Kad pusseserė nė kiek nepasikeitė per dvidešimt metų, Militos nestebino. Ji tik pamanė, kad tai nešiuolaikiška.
Tiesą pasakius, koks skirtumas. Juk per dvidešimtmetį jos viena kitos nepasigedo. O tai visai pateisinama – šiuolaikinio žmogaus sąmonė nuolatos užimta svarbiausiu dalyku: būti čia ir dabar. Milita buvo tokia veikli ir disciplinuota, kad visus prisiminimus, netinkančius dabarčiai, tiesiog išmetė iš galvos.
Bet ar Nemira – šiuolaikinis žmogus? Gal jos smegeninėj pilna sutrūnijusio laiko?..
Milita dar sykį dirstelėjo į veidrodėlį ir spustelėjo greičio pedalą.
Užvakar, išgirdusi duslų Nemiros balsą telefono ragelyje, Milita nė pati nepajuto, kaip sušuko: „Tuoj pat atvažiuok!..“
Šiek tiek supyko ant savęs, kad pasielgė taip impulsyviai, bet paskui atlyžo.
Tiek to. Parodys Nemirai naują svetainės sofą – darbininkai ją ką tik surinko, turbūt instrukcija tebesivolioja ant grindų. Ir ką nors atiduos, kaip tik dvi dėžes nereikalingų daiktų pririnko.
– Kaip kelionė? Viskas gerai?
Nemira linktelėjo. Lėtai ir vangiai, nes turbūt nenorėjo, kad galva nulūžtų ir įkristų sterblėn.
– Išalkai? Gal užvažiuojam kur pavalgyt?
Nemira neatsakė. Tik kraupiai pažvairavo iš po kirpčiukų. Milita daugiau jai nieko nesiūlė.
Pastačiusi mašiną kieme, atidarė automobilio dureles. Nemira lėtai ir negrabiai išsirangė lauk.
– Pamiršai savo daiktus, – Milita pasilenkė ir truktelėjo nuo sėdynės Nemiros rankinę. – Oho, kokia sunki. Akmenį įsidėjai?
– Ne, – burbtelėjo Nemira. – Kirvį.
Milita pagalvojo, ar verta iš mandagumo nusijuokti, ir nusprendė, kad ne. Praleisdama pusseserę į priekį pamatė, kad jos nertinis keliose vietose nemokšiškai užadytas. „Paieškosiu jai ko nors savo spintoje“, – pažadėjo sau.
Ir dar kažkas žalias spindėjo Nemirai ant riešo.
– Kas čia?
Nemira pažvelgė į Militą. Lūpų kampučiai nusviro – nesuprasi, šypsosi ar pyksta.
– Laikrodis.
– Ka-as?..
– Laikrodis. Ir tu tokį turėjai, tik raudoną.
Milita papurtė galvą.
– Neprisimenu.
Nemira dėbtelėjo į ją pro kirpčiukus, ir Milita pasijuto nesmagiai.
Na ir prikibo. Juk tai tik pigus saldainis iš krakmolo rutuliukų, suvyniotų į blizgantį popierių, su negrabiai nupieštais ciferblatais. Tokius pardavinėja kaimo atlaiduose – žalius, raudonus, violetinius.
„Neprisimenu, – pagalvojo Milita, žiūrėdama į Nemirą. – Na ir gerai.“
– Einu į virtuvę, užkaisiu arbatos.
Militai išėjus, Nemira atsargiai apsidairė.
Kambarys jai nepatiko. Didelis, šviesus. Stalas taip nupoliruotas, kad gelia akis. Kažkas saldžiai smirdi – turbūt tas paveikslas su rožėmis. O sofa tiesiog baisi. Balta kaip sniegas. Atsigulsi ir mirtinai sušalsi.
Nemira pakrapštė rankinės sagtį.
„Ne, dar ne laikas“, – pagalvojo. Atsisėdo ant apvalaus pufo prie sienos, paglostė rankinės užrašą „Davidoff“ iš metalinių raidžių. Nemirai jis patiko – priminė antkapio lentelę.
Auksinė vasara kaime. Kai saulė kabo zenite, laikas sustoja. Tada atsibunda vidurdienio numirėliai, plokšti kaip popieriaus lapai, išlenda iš malkinės tarpsienių, be garso prisėlina ir kutena sausais pirštikauliais nugarą.
Nemira bijo kutulio, todėl slepiasi rūsy, kurio tolimiausiame kampe, dvelkdama saldžiu lavono kvapu, pūva violetinė bulvė, įsmeigusi į Nemirą blyškią visaregę akį. Prie sienos stovi platus stiklinis butelis, jis panašus į kolbą, kurioje galima užraugti nelabai stambaus sudėjimo žmogų. Tiesą pasakius, butelio kakliukas per daug plonas, kad tą žmogų įkištum. O gabaliukais netinka, žmogus turi būti gyvas.
Nemira atsiduso. Pažvelgė į saldaininį laikrodį, į laiko išblukintą ciferblatą.
„Milita savąjį turbūt surijo, – pagalvojo su širdgėla. – Ji viską surydavo. Užtat dabar nieko neprisimena.“
Matė, kokia pusseserė pasidariusi kvaila. Bet jos nesigailėjo. Pati kalta.
Į svetainę, laikydama padėklą, įėjo Milita.
– Štai. Sausainiukai, arbata… pašildžiau tau kebabą. Turi suvalgyt. Būtinai.
Nemira nusprendė jos nenervinti. Čiupo kebabą ir surijo, greitai ir pareigingai, su visa folija ir servetėlėmis.
Militos rankose sudrebėjo puodelis.
– Jėzusmarija… tau viskas gerai?..
Nemira nieko neatsakė. Atsirūgo, prisidengusi burną rankove, ir piktai pasižiūrėjo į Militą.
Prisiminė, kaip jos abi, pasislėpusios malkinėj po sutrūnijusiu varstotu, rijo liepų pumpurus, šlapią smėlį, į mažutes rudas mumijas pavirtusias kriaušytes ir buožgalvius, jau išleidusius priekines kojas. Ir kaip Nemira, palinkusi prie jos, sulaikiusi kvapą krapštė jai iš gilaus sėdynės ruožo vyšnių kauliukus, kurių ten buvo prigrūdęs dėdė Pranas. Visa malkinė kvepėjo vyšnių sodu.
– K… kauliukai… – sulaikydama žagsulį, burbtelėjo Nemira.
Milita tarkštelėjo puodelį ant lėkštutės taip smarkiai, kad ši vos neperskilo.
– Nemira, – griežtai tarė ji, visai kaip mokytoja, kurios Nemira nemėgo, nes toji vis ieškodavo jos galvoj utėlių. – Nekalbėk man apie tai. Aš išėjau visą psichoterapijos kursą, kad užblokuočiau negatyvius prisiminimus.
Nemira prikando lūpą. Nieko gero, ak, visai nieko gero.
Ją apėmė bloga nuojauta, kuri netrukus pasitvirtino.
Milita ėmė raustis spintoje.
– Štai, – sviedė ant sofos pūkuotą rožinį megztuką. – Apsivilk.
Nemira sustingo iš baimės.
– Aš trumpam į vonią, o paskui eisim pasivaikščiot.
Nemira, nežiūrėdama, kur priekis, kur nugara, užsitempė megztuką ant savo aptriušusio nertinio, stengdamasi negalvoti, kad ją prarijo didelė pūkuota kirmėlė. Paskui atidarė rankinę, išžvejojo dėžutę nuo ledinukų. Atsuko dangtelį.
– Aš bijau. Ką man daryt? – paklausė žiūrėdama į vidų.
– Leisk jai mane suvalgyt, – atsakė balsas iš skardinės.
Nemira linktelėjo. Atsargiai išėmė iš dėžutės blyškų bulvės daigą, atsiduso ir įdėjo tarp dviejų „Oreo“ sausainio puselių.
Kai Milita grįžo, Nemira atkišo sausainį.
– Suvalgyk.
Milita susiraukė.
– Nenoriu.
– Valgyk, – neatstojo Nemira. – Kitaip niekur neisiu.
Milita gūžtelėjo pečiais. Paėmė sausainį ir susikišo į burną, pykdama ant vaikiškų pusseserės kaprizų.
Nemira nusisuko nuo jos ir truputį palaukė. Akis užkliuvo už zomšinės kosmetinės ant židinio atbrailos. Nemira susijaudino. Vajetau, kaip gražu. Visai kaip pelėsis ant uogienės paviršiaus. O apačioj burbuliuoja prarūgusios pandemoniumo gelmės.
Suspaudė kosmetinę rankose ir atsigręžė. Atsargiai priėjo prie stalo, pritūpė ir įsižiūrėjo į grindis, pribarstytas sausainio trupinių.
– Štai kur tu, – pasakė vienam trupinėliui. Švelniai pakėlė jį ir įdėjo į kosmetinę. – Kaip džiaugiuosi, kad atvažiavau. Tau juk buvo visai blogai. Tik tu nematei. O aš mačiau, nes turėjau bulvės akis.
Per galvą nusitraukė rožinį megztuką ir sviedė jį ant grindų. Paskui išlupo iš rankinės kirvį ir sukapojo megztuką į gabaliukus. Smulkiai kaip beįmanydama – kad neatgytų.
Buvo tokia patenkinta, kad sofos nebelietė. „Tegu sau riogso, – pamanė. – Tegu kas kitas ant jos sušąla. Militai tai nebegresia. Milita važiuos namo.“
Grąžino kirvį į rankinę. Pasižiūrėjo į saldaininį laikrodį.
– O, – tarė nustebusi. – Kaip greit praėjo laikas. Kad tik nepavėluotume į paskutinį autobusą.
Kišdama kosmetinę į rankinę, paglostė žalią zomšą pageltusiu nykščio nagu.
– Rūsyje tau patiks. Mes abi ten gyvensim ir neįsileisim dėdės Prano. Tegu jis daužosi įsauly ir barsto kinivarpas iš savo kaulų… Mes tik juoksimės… tik juoksimės, ar ne, sesute?..
Pro riebaluotų kirpčiukų varveklius blykstelėjo melsvi baltymai.
– Tu tokia mažutė… tokia mažutė… hm… kur čia tave padėjus… oo, jau žinau.
Nemira plonai, šlykščiai sukikeno.
– Įdėsiu tave į butelį.
Suplojo rankomis. Iš rankovių išbiro sausi pliauskų trūnėsiai, dvelkiantys praėjusio laiko kvapu.
– Maitinsiu tave kitaip nei prieš dvidešimt metų… Kad taip greit neužaugtum…
Nemira trenkė durimis, ir laiptinė prarijo jos žodžius.
– …ir vėl manęs nepaliktum.
Jurga Tumasonytė. Karalystė
2019 m. Nr. 3
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
Aukštas kumptelėjęs vyras pasitrynė uodų sugeltą šoną ir švelniai pašaukė mergaitę, spėriai renkančią į glėbį šakas. „Užteks“, – pasakė rišdamas nemenką krūvą virve. Dvylikametė atsistojo ir sukryžiavusi rankas tarsi miško šeimininkė nužvelgė medžius, apsitaisiusius žaliomis skaromis. Nenaudėlis berniukas, ką tik skabęs zuikio kopūstus į drobinį maišiuką, kažkur prašapo. „Jonai!“ – skardžiai suriko ir pati išsigando – taip šaukdama gali prisikviesti Miškinį. „Surask jį ir eisim namo“, – liepė vyras, taisydamasis ant kupros nešulį. Jaunoji pamotė nudrožė tiesiai prie kadagiais apaugusios kalvelės, ant jos, kaip ir tikėjosi, rado Joną – įsijautęs į ką nors jis nieko negirdėdavo. Pasidėjęs maišelį už nugaros, tupėjo prie apardyto skruzdėlyno ir pagaliuku vartydamas šapus gainiojo pakrikusias skruzdėles. Mergaitė žvilgtelėjo į sparnuotas, už kitas dvigubai didesnes skruzdes, nerangiai ropojančias per mažesnių skruzdžių lavonus, per baltus, tarsi oda aptrauktus kiaušinėlius, kuriuos darbininkės nešiojo klupinėdamos tai šen, tai ten… „Kodėl taip padarei?“ – paklausė paspirdama koja samanų gniužulą. Berniukas pakėlė į ją skaisčiai mėlynas akis po išblukusiais nuo saulės antakiais ir gūžtelėjo pečiais. „Stokis!“ – paliepė pamotė. Pasibėgėdami jiedu nusekė paskui vyrą, sulinkusį nuo šakų svorio.
Išsukę iš miško ir dulkėtu žvyrkeliu artėdami prie kaimo išgirdo bažnyčios varpą – gaudė visa apylinkė. Vyrui nuėjo skausmingi pagaugai, prisiminus laikus, kai siautėjo priešai. Nusiaubė ir padegė trobas, gatvėmis lakstė palaidi gyvuliai, skambėjo klyksmai bei raudos. Praėjo keturiolika žiemų – lietūs nuplovė pelenus, vėjai išnešiojo degėsių kvapą, žolės užžėlė kapų kauburiai ir pasiglemžė sunykusias sodybas. Nauja gyventojų karta atstatinėjo kaimą, dirbo žemę, kuri sulig kiekvienais metais riebėjo, atnešdama didesnį derlių. Todėl kasmet didėjo rinkliavos.
Vyras liepė vaikams bėgti atgal į mišką, o pats, numetęs šakas ir išsitraukęs iš užančio krūmams kapoti skirtą kirvuką, ėjo toliau, vos vilkdamas iš baimės sustingusias kojas. Pasiekė pirmąsias trobas – nė gyvos dvasios, tik paikos vištos, kurių kudakavimą užgožė varpo gausmas, lesinėjo aplinkui. „Viešpatie, pasigailėk mūsų“, – sušnibždėjo, mintyse atsisveikindamas su brangiausiais. Nesutiko nė vieno žmogaus, tik už posūkio išvydo artėjantį raitelį ant žemės juodumo kumelės. Vyras užsimojo ant jo kirvuku. „Sutriau, ar jau savų nepažįsti? Mesk žemėn kirvį – karalius mirė!“ – šūktelėjo raitelis ir nusispjovė į valstiečio pusę.
Kraujas karaliaus gyslose dar nebuvo sustingęs, kai du šarvuotomis liemenėmis vilkintys kariai išsivedė šarlataną Boleslovą. Dabar jis sėdėjo bokšte, keliolikos pėdų dydžio kameroje, prisiglaudęs prie purvinos sienos – retsykiais langelis metalinėse duryse prasiverdavo ir į jį susmigdavo nuožmios prižiūrėtojo akys.
Trys karaliaus gydytojai, atsiradus Boleslovui netekę valdovui galios, išsyk susirinko prie užgesusiojo ir vienbalsiai konstatavo, kad jo didenybė pasimirė nuo gyvsidabrio, kuriuo, Boleslovo patarimu, išsitrynė savo karališkąjį kūną nakčiai nuo sąnarių skausmo. Pastaruoju metu atrodė, kad keturiasdešimtmečio karaliaus skeletas tiesiog nebeišlaiko jo karališkosios masės, todėl buvo sunku judėti, tekdavo kęsti sąnarių skausmus. „Karalių nunuodijo“, – kuždėjosi rūmuose, kaltindami šarlataną – iki teismo buvo nutarta jį uždaryti bokšte.
Antrasis pagal rangą rūmų budelis gėrė alų pas ūkvedį virtuvėje ir verkė, stambios ašaros ritosi jo ruplėtais it rupūžės oda skruostais. „Šitoks buvo mokytas, šitoks protingas“, – sriūbavo girtėdamas su kiekvienu gurkšniu. „Buvo didis žmogus… Pakartok, kiek užsakyt jaučių ir paršų?“ – kreipėsi ūkvedys į virtuvės vyresnįjį, ruošiantį vaišes šermenų puotai. Budelis atsiduso ir supratęs, kad nebėra kam pasiguosti, atsistojo.
Būrys tarnų valė gyvsidabriu apnuodytą karališkąjį miegamąjį. Karaliaus žmona sėdėjo savo kambaryje – aplinkui triūsė trys freilinos. Reikėjo karalienę perrengti, peršukuoti ir nupudruoti veidą. Ji sėdėjo sustingusi kaip statula ir kantriai kentė, kai atsakingoji už šukuoseną pincetu pešiojo viršugalvio plaukus, papudruodama atsirandančius raudonus taškus. Karalienė buvo dėkinga savo vyrui, liepusiam miegoti kitame kambaryje ir nakčiai pasiguldžiusiam prie savęs vieną sugulovių, kuri dabar kažkur merdėjo apsinuodijusi gyvsidabriu ir visų pamiršta.
Nors karalystėje gyveno ne vienas balzamuotojas, Motė liepė pakviesti būtent senį Kazimierą, kuris jau ne vieną dešimtmetį paruošdavo paskutiniam atsisveikinimui kilmingųjų palaikus. Kol atvykęs senis ruošė reikalingus tirpalus, į menę įžengė rūmų dailininkas Bonifacas, pagarbiai linktelėjo galva balzamuotojui ir ėmė ieškoti vietos savo molbertui. „Norėčiau dirbti vienas“, – sugriaudėjo Kazimieras, garsėjęs stačiokišku būdu. „Reikia įamžinti“, – išsišiepė Bonifacas parodydamas išgedusius dantis. Balzamuotojas nebuvo aukštesnio rango už dailininką, tačiau kartais elgdavosi taip, tarsi būtų nešiojęs kilmingojo herbą. Jis nepatikliai nužvelgė ilgaplaukį dailininką – štai ketvirtas karalius, kurio palaikus jis paruoš amžinajam miegui, ir niekas iki šiol jo darbo netrukdydavo. Kazimieras pasidėjo įrankių dėžę ant raudonmedžio stalo, o ją atvėręs išvydo, kad trūksta vidurinio grąžto. „Anicetai?“ – šūktelėjo vyresniajam pameistriui. Paskui prisiminė, kad Anicetas susilaužė ranką ir liko namuose. Pameistriai jam už nugaros susižvalgė. Sargybiniai tebestovėjo kaip vaškiniai, o dailininkas, nekreipdamas į nieką dėmesio, jau tapė prie molberto. Balzamuotojas dar kartą peržiūrėjo savo įrankius, žvilgančius dienos šviesoje, tada apsidairė po prabangią menę. „Kad juos šunvotės apsėstų“, – nusikeikė, lyg skenduolis grimzdamas į tamsias senatvės gelmes, iš paskutiniųjų mėgindamas už kažko užsikabinti ir dar kartą išnirti įkvėpti oro.
Priešais šventosios Pramotės, globojančios mirusius, altorių degė šimtas dvi žvakės, kurias Motė uždegė, kalbėdama palydėtuvių maldą. Kai pagaliau grįžo į savo didžiulį klauptą, Jadvyga ant šeimininkės kojų užtempė juodo aksomo audeklą su paauksuotais kutais. Už didžiojo Motės klaupto sėdėjo tuzinas kilmingų damų su savo tarnaitėmis. Visos kaip viena su aukštomis, juodomis kepurėmis, kurias nusiimdavo tik tada, kai reikėdavo sėstis karieton.
Artėjant palydėtuvių ritualo kulminacijai Motė sušnabždėjo Jadvygai: „Reikia pavalgyt.“ Ji, būdama palaimintoje padėtyje, vienintelė visoje karalystėje galėjo sau leisti taip lyg niekur nieko išeiti. Linktelėjo damoms, šios nulenkė galvas, palydėdamos augalotą Motės figūrą – jos pirštus puošę žiedai kitoms moterims būtų tikę kaip apyrankės, o ūgiu su ja negalėjo varžytis nė pats aukščiausias šalies vyras.
Ant rotušės sienos kabojo didžiulis laikrodis, kuris skaičiavo Motės nėštumo valandas – gimus vaikams, laikrodininkas laikinai sustabdydavo rodykles. Būdavo linksminamasi tiek dienų, kiek kūdikių vienu kartu gimdavo. Dabar mieste plevėsavo juodos vėliavos, o bažnyčiose skambėjo varpai, skelbiantys ilgai truksiantį gedulą. Iš karalystės į užsienio kraštus plaukė žinia apie staigią karaliaus mirtį, buvo laukiama apylinkių didikų bei kaimyninių karalysčių atstovų antplūdžio, daugelis atvyks pagerbti mirusio valdovo.
Netoli rotušės gyvenęs odininkas storu jaučio odos bizūnu prilupo savo pameistrį Joakimą, o šis dabar gulėjo paslikas ant šieno, klausėsi varpų ir galvojo, kad būtų tauru numirti tą pačią dieną, kaip karalius, – atrodytų, jog visas karalystėje sukilęs šišas yra dėl tavęs.
Didikas Zbignevas, atvykęs iš Pietvakarių, atsiklaupė priešais karste gulintį karalių, įsivaizduodamas baltame vyne troškintą fazaną ir minkštutėlius bulvių kukulaičius su grietine – burnoje prisikaupė šiltų seilių. Šalia klūpanti jo žmona nosinaite valėsi sausus akių kampučius. Didikas atsikrenkštė, prie jo prišoko tarnas. Padėjo atsistoti, nuvedė prie durų, o iš ten liokajus palydėjo iki menės. Eidamas koridoriumi Zbignevas neatsistebėjo rūmų didybe, o jo žmona plėšriai nužiūrinėjo paveikslus, vazas ir kitas grožybes. Iš menės, kurioje vyko puota, sklido triukšmas ir malonūs maisto kvapsniai. Įėję mandagiai pasisveikino su svečiais. Liokajus nuvedė juos prie stalo – pasodino greta didiko šeimos iš Samaninės dvaro, o tie garsėjo kaip dideli mokslinčiai – mokėjo skaityti ir, pasak žmonių, turėjo dvare aukštas lentynas, prikimštas knygų. Mokslinčiai santūriai linktelėjo Zbignevo šeimai – tiek tos šnekos.
Tarnai nešė ant stalų gardžių kvapsnių nesulaikančius indus, nors ir uždengtus dangčiais su išgraviruotu karaliaus herbu. Į menę įžengė Jadvygos ir dviejų sargybinių lydima Motė, visi nutilo, pagarbiai nudelbę akis į tuščias lėkštes. Motė atsisėdo į savo milžinišką kėdę, šalia jos stovintis šventikas tarė: „Nebėra jokios linksmybės, visas širdis apniko liūdesys ir melancholija. Pasigailėk, Viešpatie, savo brangaus sūnaus vėlės, palikusios trapų kūną…“ Po ceremonijos susirinkusieji choru pakartojo: „Pasigailėėėk“, tarnai atidengė lėkštes, dzingtelėjo taurės – visi gėrė ir valgė kiek tilpo, linkėdami karaliaus sielai ramybės.
Našlė, atsiskyrusi nuo svečių, privalėjo budėti šalia mirusio karaliaus. Už jos išsirikiavusios pagal rangą sėdėjo šešios freilinos, sunėrusios išpuoselėtas rankas ant kelių. Mažajai Sofijai garsiai gurgė pilvas. Karalienė sėdėjo rami, įsmeigusi žvilgsnį į pabalusį vyro veidą – jo skruostai ir lūpos buvo padažyti šermukšnių raudoniu, bet dėl to karalius neatrodė mažiau miręs. Po valdovo laidotuvių jo našlė turėjo palikti savo erdvius apartamentus su mielomis freilinomis, paslaugiais tarnais, prabangiais valgiais bei rūmų linksmybėmis ir keliauti į našlių namus miesto pakraštyje, kur kilmingos damos gyvendavo iki mirties megzdamos, ausdamos, siuvinėdamos ir siūdamos drabužius dvasininkams bei kareiviams. Ji jautėsi labai nelaiminga – gyvenimas greitai praėjo. Vaikystėje buvo apsupta dėmesio ir prabangos. Paskui tėvai ją aptaisė, išbučiavo ir atvežė į šitą karalystę, kur susitiko su karaliumi, susipažino su freilinomis. Buvo susijaudinusi, kupina džiaugsmingų lūkesčių, prisisvajojusi apie šeimyninį gyvenimą, tačiau nuo pat pirmosios nakties pasidarė aišku, jog karaliui su žmona bendrauti neįdomu. Pakęsdavo karalienę tik tiek, kiek to reikalavo mandagumas.
Našlė nustebo, kai pirmąją budėjimo prie karsto naktį ją aplankė Motė. Iki tol jos bendravo tik oficialiai, o dabar Motė paprašė freilinų pasišalinti, nes norinti pasikalbėti asmeniškai.
– Štai ir viskas, – pasakė Motė, žiūrėdama į karalienę.
– Tesiilsi ramybėje, – pritarė ji, stengdamasi kalbėti kuo graudesniu balsu. Jaudinosi, bijojo pasakyti ką nors netinkamo.
– Štai ir baigėsi karalienės dienos. Kiek laiko čia išbuvai, brangioji? – galbūt karalienei tik pasirodė, bet Motė kalbėjo švelniai, lyg miela teta.
– Trejus metus, Jūsų motinybe.
– Trumpai. O ir karalius, Dieve, suteik jam ramybę, turbūt nebuvo pats geriausias sutuoktinis. Pamenu, kai jį gimdžiau, mėnulis kaip tik perėjo į Ožiaragį. Gimė lengvai, iš pradžių net nežinojau, kad pagimdžiau karalių, nes niekuo nesiskyrė nuo kitų kūdikių. Vadoje jų buvo penkiolika. Nors niekada nesiskundė, man rodos, nuo mažumės jautėsi truputėlį apleistas – per karą vaikus laikėme rūsiuose, auklės dažnai keitėsi per tuos metus. O mažiems vaikams reikia vieno žmogaus, kurį jie pamilsta ir juo pasitiki. Jam trūko šilumos – užaugęs siurbė ją iš skirtingų moteriškių, blaškėsi, nerasdavo atilsio. Karas baisus dalykas, brangioji.
– Taip.
– Karas toks baisus, kad našlių namai nė iš tolo neprilygsta jo klaikybei. Žinau, tau dabar liūdna, gaila palikti drauges ir visa, prie ko pripratusi, bet ten tu taip pat priprasi.
– Tikiuosi.
– Ramybė, nors ir jauname amžiuje, yra geriau už suirutę. Mielai su tavim susikeisčiau vietomis.
Motė taip ir pasakė. Jai išėjus grįžusios freilinos klausinėjo, apie ką jos kalbėjosi. Tarsi nieko ypatingo. Valandos prie karsto slinko nežmoniškai lėtai. Karalienė pagavo save svajojančią apie karą: riteriai iš tolimųjų kraštų ją pagrobia ir išgabena į nuotykių kupiną pasaulį.
Po siautulingos nakties, laikrodžiui išmušus dešimtą, didysis maršalka Ignacijus susikišo du pirštus į gerklę: išsivėmęs, pakramtęs čiobrelių ir iki pusės nusiprausęs rožių vandeniu, ėmė ruoštis šarlatano Boleslovo teismui.
Teisme Boleslovas pasirodė menkas – sutinęs, šlubuojantis, nusiminęs. Jo paklausė, ar prisipažįsta nunuodijęs karalių. Atsakė, kad ne. Dalyvavo daugiau liudininkų, kaltinusių jį raganavimu. Boleslovas metė pašaipų žvilgsnį į minią ir pareiškė: „Lai gydytojai, kurių darbo praktikoje nepasitaikė nė vienos mirties, meta į mane akmenį.“ Minia subruzdo. Teismas padarė pertrauką.
Karalystės gerovė kybojo ant plauko. Grasinimai iš Rytų nesiliovė – jie bet kada galėjo paskelbti karą, pasiųsti tūkstančius gerai apmokytų karių su eikliais žirgais, aštriais kalavijais bei pragariškomis karo mašinomis. Vakarų žemių valdovai didino duokles, nepadėjo nė karališkos santuokos, kuriomis karalystė stengėsi sutvirtinti politinius ryšius. Reikėjo stiprios rankos, aštraus proto ir miklaus liežuvio, tačiau vietoje to karste gulėjo balzamuotas karalius. Jie teturėjo vieną Motę, o kitose karalystėse jų gyvendavo bent keturios. Žmonės buvo įniršę ir išliejo savo pyktį ant apsišaukėlio gydytojo.
Teismas skyrė Boleslovui didžiausią bausmę – ketvirčiavimą – minia staugė iš pasitenkinimo. Egzekucija turėjo būti vieša, atlikta mėnuliui neperėjus į delčią, taigi po trijų parų. Vėliau žmonės kalbėjo, kad vargšui šundaktariui labai nepasisekė, mat pririštas prie keturių arklių jis ne iš karto mirė. Žirgai tampė jį į skirtingas puses, tačiau Boleslovo kūnas niekaip nesidavė perplėšiamas, budeliui teko įkirsti jam kojas ir rankas per sąnarius. Paskui karalystės duobkasiai nespėjo rinkti šundaktario likučių – minia trypte sutrypė. „Taip jam ir reikia“, – kalbėjo žmonės.
Egzekucijų aikštėje vykdavo ir teatro vaidinimai. Aktoriai improvizuodavo karalystėje aktualiomis temomis, nebijodavo šiurkščiau pasišaipyti iš kilmingųjų. Ne visose žemėse menininkams duota tokia laisvė – nors kartais ir sulaukdavo kritikos, šioje karalystėje aktoriai buvo neliečiami – galėjo scenoje išdirbinėti ką tinkami. Anksčiau Motė dažnai ateidavo pasižiūrėti vaidinimų. Įsitaisydavo specialiai sukonstruotoje medinėje tribūnoje, kurią iš anksto atveždavo prieš pasirodymą. Motės garbei aktoriai vaidindavo karalystės pradžią. Prieš daugelį metų į šias žemes atėjo Pramotė ir pradėjo naują dinastiją. Dešimtis metų, pasiaukodama visų labui, gimdė, kol atsirado daugybė žmonių: vyrų ir moterų – šventikų, amatininkų, kareivių, kilmingųjų, kaimiečių. Iš jos kūno į pasaulį atėjo kitos motės. Kilo nauji pastatai, gatvės, plėtėsi dirbamų laukų plotai. Šalis nusidriekė nuo jūros iki jūros. Žiūrėdama istorinį spektaklį Motė mojuodavo savo karalystės žmonėms, griaudėdavo plojimai. Ilgainiui tie spektakliai ėmė darytis vis kvailesni, absurdiškesni – galbūt kalta nauja aktorių karta, nebeįstengusi perteikti istorijos didybės, gal pasikeitusios minios nuotaikos – daugeliui nebeatrodė, kad jų žemėse gyventi gera. Viskas darėsi pernelyg kasdieniška, menka. Motė vis rečiau geisdavo žiūrėti spektaklius, susigundydavo nebent operetėmis – juokingomis istorijomis apie raguotus vyrus, suktas pamotes, kvailus užsieniečius ir taip toliau. Paskutinį sykį spektaklį žiūrėjo žiemą, kai laukėsi garbingojo vienuoliktuko. Aktoriai pasakojo šiurpias istorijas apie Miškinį. Neva išgirdęs, kaip pasiklydęs žmogus šaukiasi pagalbos, jis pasigrobiantis nelaimėlį ir paverčiantis jį medžiu. Todėl girioje šiukštu negalima šaukti. „Argi taip gali atrodyti Miškinis?“ – nusišaipė Jadvyga, kai žaliais skarmalais apsitaisęs aktorius užlipo ant scenos. „Ne, bet šūkauti miške tikrai nėra jokio reikalo“, – atkirto Motė, susierzinusi dėl prasto vaidinimo.
Aštuonerių Karijotas kepure pasėmė sėlenų iš klėties ir nubėgo į tvartą pas Rudį. Jautukas iškart prišoko ir įbedė drėgną nosį į berniuko kepurę. Paėdęs puolė strykčioti aplink Karijotą, kviesdamas žaisti – buvo įpratęs prie jaunojo šeimininko, atbėgdavo pašauktas vardu. Atsisveikindamas su gyvulėliu berniukas graudinosi. „Nežlembk, būk vyras“, – pašiepė tėvas, kai atėjo metas vesti Rudį į rūmų skerdyklą. Jie ėjo dulkėtu kaimo keliu – jautukas nenustygdamas liuoksėjo tarp tėvo ir sūnaus – džiaugėsi kaip patrakęs. Diena, nors šalį apėmęs gedulas, išaušo skaisti, ankstyvas rūkas išsisklaidė tarsi išplaktas kregždžių sparnais. Visur kvepėjo, čiulbėjo ir dūzgė. Kaimiečiams kasdien tekdavo kovoti su ponia gamta – rauti piktžoles, pjauti žolę, žiemą kasti sniegą, saugotis nuo speigo. Neprižiūrimos trobos kaipmat apaugdavo žaluma ir gamta jas pamažu suvirškindavo. Gamta išgerdavo paleistą kraują, tarsi minkštas slyvas prarydavo mirusius. Ji mėgino sunaikinti istoriją, bet karalystės gyventojai laikėsi tvirtai. Karijoto vyresnysis brolis išėjo į pameistrius pas dailininką. Visus metus triūsė prie naujos bažnyčios – padėjo tapyti šventuosius paveikslus. Nauja bažnyčia išdygo senosios šventyklos vietoje. Velionis karalius norėjo, kad bažnyčioje žmonės jaustųsi tarsi įžengę į dangaus prieangį – kad taurūs paveikslai, pasakojantys religines istorijas, ir aukšti pastato skliautai pakylėtų, praturtintų pavargusias sielas. Karijoto brolis, nors tėvas priešinosi, norėjo tapti dailininku – karštai troško burti su teptukais, mėgindamas išgauti iš spalvotų miltelių bei vandens mišinio šventųjų portretus, į kuriuos žmonės šnabždėtų karščiausias savo maldas. Šeimynykščiai jį dažnai prisimindavo – laukuose trūko vyriškų rankų, ypač kai valdžia padidino rinkliavas.
Prie rūmų vartų juos pasitiko sargybiniai. Jautukas įliuoksėjo į kiemą ir sumūkė, kol vyras pasižymėjo duoklę, Karijotas glostė kietą Rudžio kaktą. „Kitą pavasarį vėl bus jautukų, nenusimink“, – suminkštėjo tėvas grįžtant namo.
Visą mėnesį nuo ryto iki vakaro buvo valgomi gedulingi pietūs. Atvykdavo vis naujų svečių, o ir senieji neskubėjo išvažiuoti. Iš kaimo keliavo jaučiai, paršai, duona, sūriai, sviestas, iš miškų – uogos bei laukiniai žvėrys. Kaimiečiai privalėjo kasdien pristatyti savo duoklę – reikėjo išmaitinti gedėtojus, jų žmonas, vaikus, tarnus ir arklius. Rūsiuose trečdaliu sumažėjo vyno atsargų.
Trisdešimt ketvirtąją karaliaus mirties dieną didiko Zbignevo pomėgis pokštaut pražudė bajorą Jeronimą nuo Zuikėnų. Jeronimas buvo mielas, gana žioplas storulis, mėgdavęs kortuoti. Aplinkiniai kalbėjo, kad bajoro dvaras užstatytas, o žmona puošiasi netikrais perlais, nes brangenybes tas netikša seniausiai prašvilpęs.
Zbignevas, pasikuždėjęs su nebeišsiblaivančiais ir nuobodžiaujančiais svečiais, nutarė surežisuoti Jeronimo mirtį. Vakare, kai šventikas sukalbėjo maldą už karaliaus vėlę, primokytas maršalka atsistojo ir dūręs pirštu į Jeronimą pasakė, kad laikas atiduoti skolas. Svečiai tiesiog springo iš juoko stebėdami persigandusį storuliuką, kuris kaip įmanydamas greitakalbe žėrė pažadus skolas atiduoti. Dar du bajorai stojo liudyti prieš Jeronimą, nors tas rėkė, kad su jais nėra turėjęs jokių reikalų. Maršalka paliepė sargybiniams atvesti budelį ir čia pat nukirsti skolininkui galvą. „Vyrai, kaip be teismo, negalima taip, vyrai“, – raudojo nelaimėlis. Damos kikeno už vėduoklių, tik Jeronimo žmona, perbalusi kaip marmuras, stovėjo be amo – jos niekas neperspėjo dėl pokšto. Atėjęs budelis liepė dėti nusikaltėliui galvą ant suolo. Spurdantį Jeronimą laikė ginkluoti sargybiniai. Budelis užsimojo ir kirto kirviu į grindis – Jeronimas subliovė lyg miško žvėris. Kelias sekundes puotautojai sulaikę kvapą tylėjo, o tada prapliupo juoktis ir ploti už įspūdingą reginį. Zbignevas kvatodamas paaiškino, jog tai tebuvęs pokštas, perspėjantis apie baisybes, galinčias nutikti, jeigu Jeronimas toliau nuodėmiaus. Storulis ašarojo, glebėsčiavo ūmiai išraudusią savo žmoną. Svečiai plojo, linkėdami Jeronimui ilgo gyvenimo. „Bus pamoka“, – nusiraminęs sutiko jis. Toliau vakaras klostėsi įprastai – buvo keliami tostai už karaliaus vėlę, valgoma, teisėjaujama, jei bajorai susikivirčydavo, flirtuojama su svetimomis žmonomis. Jeronimas visą naktį valgė, gėrė, šoko, suokė komplimentus damoms. Norėjo atsigriebti, įrodyti, kad jis dar gyvas ir smagus, bet paryčiais krito veidu į šiltų žirnių dubenį ir neatsikėlė. Apgirtusi žmona jau gulėjo lovoje, kai ją pažadinę tarnai pranešė, kad Jeronimas pasimiręs. Kitą rytą nelaimingoji su tarnais ir mirusiojo palaikais išvyko iš rūmų.
Menėje Motė šveitė keptą paršelį, užsikąsdama kepalu šviežios duonos ir užsigerdama keturiais ąsočiais alaus. Jadvyga tenkinosi kuklia vakariene, stebėdama, su kokiu didžiuliu apetitu Motė apgraužia kaulelius ir meta į pintinę tarnui Anuprui. Geraširdiškai leisdavo jam daryti su išėdomis ką tinkamas, o jis apsukriai naudojosi šia privilegija – turguje parduodavo visa, prie ko lietėsi jos lūpos. Karalystėje buvo nemažai žmonių, tikėjusių nepaprastomis Motės galiomis. Nors išsimokslinę gydytojai į tai žiūrėjo pašaipiai, daugelis tamsuolių toliau gydydavosi dėdami ant skaudamų vietų graužtukus, kaulelius bei kitokias maisto liekanas, suvilgytas karališkosiomis seilėmis.
Motė prie gedėtojų stalo puotavo tik pirmąjį vakarą – vėliau liepė patiekti jai maistą atskiroje menėje. Svečiai ją vargino, todėl dienas leisdavo viena: skaitydavo knygas (rūmuose jų turėjo kelis šimtus), siuvinėjo, vaikštinėjo uždarame sode, lydima ištikimosios Jadvygos, puikios pašnekovės, kurios aštrus protas Motę kaskart maloniai nustebindavo. Kartais prisimindavo ją visai mažutę, iškišusią rankytę pro geležines grotas. O juk Motė paprastai neapžiūrinėdavo karo belaisvių. Tačiau tą dieną keliavo iš bažnyčios ir, pamačiusi vežimų eilę, aplink kurią grūdosi pirkėjų minia, neaiškios jėgos vedina panoro prieiti arčiau. Žmonės prasiskyrė, praleisdami įstabaus stoto Motę. „Jos veidelis man kažką primena“, – pareiškė ir sumokėjo už mergaitę. Jadvyga iš pradžių buvo lyg pasimetęs žąsiukas – bijojo kitų žmonių, pripažino tik Motę. Nors niekada nemyluodavo pagimdytųjų, belaisvei mergaitei Motė padarė išimtį. Nešiodavo ją lyg trapų naujagimį, nakčia guldydavosi į lovą. „Motės lėlė“, – kalbėjo žmonės apie mergytę. Metams bėgant jos išliko artimos, tik kitaip – Jadvyga tapo šeimininkės drauge, vienintele patikėtine. Griežta, jau žylančiais plaukais, prakaulaus veido, ūgio beveik iki Motės pusiaujo, aplinkiniams ji kėlė baimę. Metams bėgant vis daugiau dvariškių Jadvygos nekentė – buvo valdinga, smulkmeniška, pernelyg tvarkinga. Kartą pribuvėją ilgiems metams patupdė į kalėjimą tik dėl to, kad vienas Motės vaikas gimė negyvas. „Motės užančio gyvatė“, – taip ją vadino naujoji karta, jau nepamenanti laikų, kai Jadvyga tebuvo maža mergaitė.
Senkant karalystės iždo atsargoms, o kaimiečiams skundžiantis per didelėmis duoklėmis, maršalka Ignacijus ir dar penki svarbiausieji valdžios vyrai įtikinėjo Motę, kad reikia nedelsiant, vos pasibaigs gedulas, karūnuoti naująjį karalių. „Rinktis galime iš daugybės kandidatų. Bet siūlyčiau imti Karolį“, – aiškino Ignacijus, kai jie su Mote ir Jadvyga vaikštinėjo rožynų labirintais. Nuo aitraus gėlių kvapo svaigo galva ir šiek tiek pykino. „Dar yra laiko pagalvoti“, – atidėjo Motė. Jadvygos manymu, Karolis tebūtų marionetė, o karalystei reikėjo doro, pasišventusio karaliaus. Tik ne visi, net ir tinkami, Motės pagimdytieji norėjo užsikrauti tokią didžiulę naštą. „Reikia, kad būsimas karalius galėtų dėl karalystės padėti galvą, degtų ugnimi, bet turėtų šaltą protą“, – kalbėjo Jadvyga. Keistos, nežinios kupinos savaitės taip ir slinko be jokių apčiuopiamų nutarimų. Motės pilvas pūtėsi, artėjo palaimintoji diena, taip pat gedulo pabaiga.
Didis buvo kunigaikštystės valdovas. Jo ąžuolinis karstas, apkaišytas baltomis rožėmis ir juodo šilko kaspinais, atrodė taip pat įspūdingai – vos tilpo pro plačias katedros duris. Vyskupas krapino uždengtą karstą švęstu vandeniu. Pakrapino, ir vėl – iškilmingais lotyniškais žodžiais kreipėsi į Viešpatį, meldėsi už nemarią valdovo sielą. Bažnyčioje susirinko tiek žmonių, kad blusos it šoklūs grūdeliai lengvai strykčiojo nuo vieno kūno prie kito, mainėsi šeimininkais. Prastuomenė grūdosi prie durų, aplink suolus, kuriuose sėdėjo garbingiausieji svečiai ir valdovo giminaičiai. Milžiniškas Motės klauptas buvo tuščias. Jadvyga, išdidžiai atstovavusi savo negaluojančiai poniai, klūpojo netoliese. „Mūsų valdovas – tai vaisiaus odelė, apgaubianti jo vidų ir šitokiu būdu ištaisanti visus kunigaikštystės trūkumus“, – rašė rūmų poetas, dabar sėdįs pirmos eilės krašte vyrų pusėje. Jis triukšmingai šnypštė ilgą nosį į krakmolytą nosinaitę, lyg ketindamas prapūsti savo kremzlinį instrumentą ir pradėti juo groti. Jadvyga stengėsi neprisiminti tų laikų, kai poetas siekė užkariauti jos širdį ar bent prisivilioti nuodėmingai meilei. Įkyrus, šlykštus pataikūnas, patikęs maršalkai, todėl galėjęs sau leisti daugiau, negu dera jo rango žmogui.
Pasibaigus mišioms valdovo karstas buvo paguldytas į specialiai tam reikalui padirbtą karietą. Ši lėtai, traukiama dviejų juodų žirgų, judėjo per pagrindines liūdinčio miesto gatves link amžinojo poilsio vietos. Jadvyga ėjo už valdovo sesers, įsikibusios į savo vyrą, stypčiojantį kreivomis ir plonomis kojelėmis. Paskui juos sekė minia gedinčiųjų. Ji žvilgtelėjo atgal – nesimatė procesijos galo. Praėjo miesto aikštę, kurioje aną savaitę valdovo įsakymu keliems bajorams buvo viešai nukirstos galvos. Tas, kurio galvą budelis nukirto tik iš trečiojo užsimojimo, Jadvygai atrodė panašus į nusidėjėlį, pavaizduotą šventosios knygos graviūroje. Jo plaukai buvo ugninės spalvos, akys užtinę nuo kraujosruvų. Kai bajoro galva pagaliau nusirito, kūnas dar kelias akimirkas spurdėjo lyg žuvis. Daugybę kartų regėjusiai naujos gyvybės užgimimą, Jadvygai patiko stebėti mirties bausmes – su didžiuliu smalsumu stebėdavo, kas nutinka žmogui, kai jo galūnės viena po kitos atskiriamos nuo kūno. Ir kaip ilgai dar jis būdavo žmogumi – sykį budelis nusidėjėliui nukirto visas galūnes, išskyrus galvą. Kurį laiką atrodė, kad žmogus tebėra žmogus. Vadinasi, siela glūdėjo jo galvoje, krūtinėje bei pilve.
Žmonės lindo iš savo namų, žiopsojo į gedulingąją eiseną iš terasų ir balkonų. Vyrai laikė rankose kepures, moterys žegnojosi ir žegnojo vaikus, prie tvoros spaudėsi elgetos – miesto padugnės taip pat gedėjo didžiojo valdovo. Įspūdingąjį karaliaus karstą palikus tamsioje, akmenimis grįstoje kriptoje, keturiasdešimt devynias dienas trukusios budynės pagaliau baigėsi ir visi lengviau atsikvėpė.
Iš rūmų išsiskirsčius paskutiniams lėbautojams, teko kviesti pribuvėjas. Jadvyga pageidaudavo, kad jų būtų kelios. Tarnaitės lakstė su virinto vandens kibirais, nešiojo švarias paklodes, valė nešvarumus. Jadvyga nesitraukė nuo gimdyvės, laikė Motės ranką, retkarčiais pašluostydama rasotą kaktą drėgnu rankšluosčiu. „Kad žinotum, kaip visa tai man pakyrėjo“, – suaimanavo toji silpnybės akimirką. Gimdė sunkiai, jos karališkosios įsčios atsiverdavo lėtai, tarsi nenorėdamos paleisti užaugintų brangenybių. Paeiliui gimė trys mergaitės. „TRYS!“ – negalėjo patikėti Jadvyga. Liepė palaukti – galbūt Motė dar gimdysianti, nors pribuvėjos tvirtino, kad tai viskas. Geraisiais laikais ji paleisdavo į pasaulį po dvidešimt mažylių ir darydavo tą du kartus per metus.
Palaukusi valandėlę ir įsitikinusi, kad vaikų daugiau nebebus, Jadvyga paliko gimdyvę ilsėtis – pati taip pat jautėsi mirtinai pervargusi. Pakeliui sutiko penkias žindyves, kurias iš anksto buvo parinkusi kaime. „Pirma gerai jas pamaitink virta jautiena, ir tik tada leisk prie kūdikių“, – paliepė tarnui. Perliejo liūdesys, suvokus, kad penkių žindyvių neprireiks, tačiau nedrįso to garsiai ištarti. Nenorėjo, kad žaibo greičiu pasklistų žinia apie Motės bergždumą.
Karalystė dar nebuvo atsigavusi po gedulo, o jau turėjo pradėti linksmybes – šį kartą labai trumpas, vos trijų dienų. Sužinojęs, kad gimė tik trys kūdikiai, Ignacijus susiėmė už galvos: „Ji paseno, viskas, pabaiga…“ Pajutęs galią prieš nusilpusią Motę, pareikalavo, kad kuo greičiau būtų paskelbtas naujas karalius, – taip bus nukreiptas dėmesys nuo jos fiasko ir žmonės ramiai susitelks į bendrą tikslą. Nors Motė su Jadvyga turėjo kitą favoritą – prieš trisdešimt penkerius metus pagimdytąjį, gyvenantį dvare prie upių santakos (jis puikiai tvarkėsi savo žemėse, garsėjo kaip puikus valdovas, taip pat dalyvavo kare, tad tikrai nebuvo išglebėlis), tačiau Ignacijus bei kitos valdančiųjų galvos atmetė jį kaip linkusį suirutes kelti karštakošį. „Jos motinybei geriau susitelkti į savo pačios pareigas, nes polinkis kištis į politiką negerai atsiliepia garbingosios įsčioms“, – įgėlė maršalka. Nebeturėdama jėgų priešintis, Motė sutiko su šešiolikmečio Karolio karūnavimu. „Bus Ignacijaus marionetė. Bet ir ne pats blogiausias variantas“, – konstatavo Jadvyga.
Pietinė rūmų dalis buvo skirta Motės vaikams – pirmasis aukštas dar nevaikštantiems, antrasis paūgėjusiems, o trečiasis – vaikams iki paauglystės. Paauglius, nelygu kokio amžiaus, rango ir lyties, išsiųsdavo į kitus kraštus ar kitus namus, kuriuose toliau buvo prusinami, tuokiami arba įtraukiami į bendrą darbą dėl kunigaikštystės gerovės. Pietinėje rūmų dalyje netrūko moterų klegesio, vaikų triukšmo, lakstymo bei juoko. Motė mėgo stebėti savo pagimdytuosius iš tolo, nors paprastai nejausdavo didelio prisirišimo ir laisvu laiku stengdavosi pamiršti savo priedermę, mėgautis koncertais, knygomis bei pasivaikščiojimais mielosios karalystės žemėmis.
Deja, paskutinis gimdymas parodė, kad padėtis blogėja. „Tegul atvyksta tranai“, – pareikalavo Motė, nespėjusi dorai atsigauti po gimdymo. Norėjo kuo greičiau pastoti – įrodyti, kad tebėra tinkama. Jadvyga siūlė sustiprėti ir atsigauti, tačiau Motė nesutiko. Reikėjo laikytis dieviškojo plano, kuriame kiekvienas karalystės gyventojas atlieka savo pareigas.
Henrikas gulėjo ant žalsvu aksomu išmušto krėslo, tarnas jam padavinėjo pyragaičius su keptomis kriaušėmis ir žąsiena – jie buvo mėgstamiausi. Kitame kambario gale daili mergina gilia iškirpte, apnuoginančia baltą krūtinę su melsvuojančiomis gyslomis, grojo klavesinu. Nebaigęs klausytis muzikos, Henrikas sunkiai pastatė šilkinėmis rytietiško stiliaus kurpaitėmis apautas kojas. Nors neturėjo nė dvidešimties, dėl riebumo judėjo sunkiai. Tarnai negalėjo suprasti, kam jam žirgynas, jeigu niekada nejodinėdavo. Už akių vadindavo jį pūsle, drąsesni netgi rodydavo nepadorius veiksmus, kuriuos storulis turės atlikti per apvaisinimo ritualą (pakėlęs pilvą lyg bulvių maišą). Niekdariai šaipydavosi ir iš Henriko organo, kurį tas slėpė plačiose kelnėse. „Ilgas ir plonas kaip lazda – tokiu tik seniams ramstytis“, – juokaudavo.
– Man reikės raštininko, – pasakė Henrikas, putliomis rankutėmis kviesdamas tarną padėti jam atsistoti.
Žinia, kad yra pakviestas į apvaisinimo iškilmes, didžiai sujaudino Henriką. O juk visą gyvenimą ruošėsi misijai, žinodamas, kad tas nepatogus įnagis, tabaluojantis tarp kojų, yra skirtas dieviškosioms apeigoms. Sykiu ir nekęsdavo likimo, kai naktimis nubusdavo susijaudinęs, matydamas išdidėjusį organą, kurio nenorėjo pripažinti savo kūno dalimi. Buvo apmokytas, kad viskas prasidės staiga – po misijos ims svaigti galva, dings apetitas, gerklėje tarsi įstrigs gumulas, vos begalės seiles ar ką kita nugurkti. Kurį laiką dar galės gyventi – kol ištvers be maisto ir vandens. Paskui apims silpnumas, jis atsiguls į tam reikalui paruoštą lovą ir iškeliaus pas poną Dievą.
Prieš vykdamas į rūmus Henrikas norėjo pakeisti testamentą, nes nusprendė palikti savo prabangius baldus ne tetai, o antros eilės pusseserei, kuri taip maloniai su juo bendravo paskutinį kartą, kai matėsi. Per iškilmes, pasodinti greta, jie prisiminė vaikystės paikystes, pusseserė rūpinosi, kad Henriko taurėje netrūktų vyno. „Mano brangiai, artimiausiai draugei palieku…“ – diktavo jis.
Sausakimšame amatininkų name gyveno Andrius. Nors buvo iš padermės, kuriai galima nedirbti, vis dėlto padėdavo tėvams, turėjusiems nedidelę krautuvėlę, – ten, atėjus nakčiai, jie ir miegodavo. Iš tolimesnių apylinkių užklydę pirkėjai kartais nustebdavo pamatę smulkų, neaukštą, iš pirmo žvilgsnio trikojį primenantį vyrą. Lengva melancholija, atsispindėjusi jo veide nuo gimimo, sunkiai derinosi su žvitrumu, – gebėjo greitai paduoti prekes, iškrauti dėžes, mokėjo skaičiuoti pinigus. Žinia apie šaukimą į ritualą nepaprastai nuliūdino Andriaus tėvus. „Anksčiau kviesdavo vyresnius“, – sielojosi motina. Andriui ėjo aštuoniolikti.
Paskutinį sūnaus vakarą namuose jie sukvietė giminaičius bei kaimynus, norinčius atsisveikinti su Andriumi, kurio daugiau niekada nepamatys. Jis sėdėjo apsikabinęs motiną ir jautėsi laimingas, nors skruostais ir riedėjo ašaros.
Į apvaisinimo ritualą buvo pakviesti penkiolika tranų, pagal seną paprotį jie galėjo savaitę gardžiai valgyti, maudytis šiltose voniose, patirti apmokytų tarnų masažus, jei mokėjo, skaityti rūmų bibliotekos knygas, mėgautis pasivaikščiojimais privačiame Motės sode, klausytis talentingų muzikantų koncertų, jodinėti. Seniau Motė susipažindavo su kiekvienu tranu asmeniškai ir savaitę praleisdavo megzdama su jais gilesnį ryšį. Bėgant metams jie vis mažiau Motę domino – kai kurie išrinktieji ją pamatydavo tik prasidėjus ritualui.
Atvykusius tranus pasitiko Jadvyga, supažindino juos su tarnais, atsakingais už jų apgyvendinimą bei pramogas. Ji įdėmiai nužvelgė jaunus skirtingo grožio veidus. Vieni buvo apsirėdę ištaigingais drabužiais, kiti atrodė pamaldūs, treti skurdžiai. Nusivylė išvydusi išrinktųjų tarpe nusipenėjusį baroną – tokie paprastai prašauna pro šalį. „Lai pamėgina“, – išklausiusi Jadvygos nuogąstavimų numojo ranka Motė.
Po savaitės prasidėjo ritualas. Motė pati išrikiavo vyrus pagal pirmumą ir sustatė prie sueities kambario durų. Jie įeidavo pro vienas duris, o išeidavo pro kitas, kur jų laukdavo paslaugūs tarnai, nuvesdavę į poilsio, o drauge ir į mirties menę. Pirmąją dieną, nors ir nusilpę, vieni pageidaudavo būti vežiojami po sodą, klausytis muzikos arba kalbėtis, kiti, taupydami jėgų likučius, gulėdavo lovoje.
Sueitys trukdavo nuo ryto iki vėlyvo vakaro – joms pasibaigus Motė pasikviesdavo Jadvygą, kuri padėdavo jai praleisti naktį: paramstydavo kojas pagalvėmis, apšnekėdavo tranus, rūpindavosi, kas įmigusi Motė nesivartytų. O ryte tarnai prišildydavo plačią vonią, kurioje galėdavo sutilpti dvidešimt žmonių. Įlipusios iki pečių į vandenį, tarnaitės trindavo Motės kūną ašutinėmis kempinėmis, muiluodavo gėlėmis kvepiančiais muilais. Po maudynių prasidėdavo miesto šventė – miestelėnai būdavo vaišinami nemokamais užkandžiais, grodavo muzikantai, vykdavo šokiai bei pasirodymai. Vieną iš vaisingiausių metų dienų žmonės sudarydavo sandorius, kirpdavosi, sėdavo, įsigydavo stambių pirkinių – viskas turėdavo pasisekti. Tradiciškai ant medžių šakų būdavo kabinamos sūpynės, čia supdavosi sužadėtiniai. Po kaimą keliaudavo laumėmis apsitaisiusios moterys, iš kiekvienos trobos gaudamos skanumynų už tai, kad pažadėdavo išpranašauti laimingą bei ilgą Motės vaikų gyvenimą.
Nors apeigos vyko kaip įprasta, nuvytus paskutinėms gėlėms ant tranų kapų Motė jautėsi prastai. „Gal taip tik atrodo, juk būdavo ir anksčiau, kad naują gyvybę pajusdavote ne iškart?“ – guodė Jadvyga. Dienos slinko. Motė skaitė knygas, vaikščiojo po parką, siuvinėjo ir stebėjosi šešiolikinio karaliaus kaprizingumu. Prisiminė gimdžiusi jį šaltą, darganotą lapkritį. Iš dvidešimties naujagimių gimė paskutinis, mažiausias ir melsviausias. Pribuvėja tol kratė kūdikį už kojelių, kol tas pagaliau pradėjo knerkti. Daugiau niekada jo nepastebėdavo, iki kol maršalka su patarėjais nusprendė padaryti Karolį karaliumi. Deja, jaunasis didenybė lengvai nepasidavė muštrui, galbūt tebekentė nuo sunkios paauglystės, kuri susukdavo tiek vaikinų, tiek merginų galvas.
Rūmuose sklido paskalos, kad Motės pilvas nedidėja, nors jau turėtų matytis. Sunerimęs maršalka iškvietė gydytoją, Jadvyga jo iš pradžių nenorėjo priimti ir nusileido tik tuomet, kai Ignacijus pagrasino uždarysiąs Motės patikėtinę į vienutę. Pagaliau gydytojas patvirtino, kad jos motinybė esanti tuščia. „Sulaikykite šarlataną“, – paliepė Jadvyga, ir sargybiniai uždarė jį viename rūmų kambarių. „Buvo per mažai tranų“, – suriko jo didenybė, išgirdęs liūdną žinią. „Reikia sukviesti penkiasdešimt, ne, – verčiau – šimtą, o jei reikės – ir daugiau! Kad nekiltų abejonių, jog darbas atliktas“, – organizavo karalius. Maršalka bei kiti vyresnieji pritarė minčiai, nors truputį abejojo dėl tokio skaičiaus. „Pradžiai užtektų trisdešimties tranų“, – mėgino priešgyniauti Motė, tačiau šaukimai į apeigas jau buvo siunčiami.
Jadvyga siūlė poniai bėgti iš rūmų į girią ir baigti savo dienas vienumoje. „Galbūt atėjęs Miškinis mus paverstų medžiais“, – tarsi rimtai, tarsi juokais pasakė, tačiau Motė nenorėjo išlikti karalystės istorijoje kaip išdavikė. „Ar šita karalystė dar turi ateitį?“ – nesutiko Jadvyga.
Į rūmus pradėjo plaukti tranų minios. Viešai nebuvo paaiškinta, kodėl ir vėl rengiamos apeigos, jeigu Motė dar nepagimdė, tačiau žmonės suprato, kad nutiko kažkas negera. „O gal nusprendė išnaikinti visą tranų giminę?“ – piktinosi kai kurie.
Karalius įsakė nebegaišti su atvykusiais, iškart statyti į eilę prie apvaisinimų kambario. Pirmąją ir antrąją dieną Motė laikėsi pusėtinai, Jadvyga praleisdavo su ja naktį, šeimininkės paliepimu skaitydama jai knygą apie narsiąją Pramotę, pradėjusią didingą jų karalystės istoriją.
Po savaitės, tranų eilėms nemažėjant, Jadvyga ne juokais išsigando, matydama Motės būklę. „Karališkosios įsčios neatlaikys tokio kiekio tranų, jie suplėšys ją į skutelius“, – maldavo maršalkos. Tuomet Ignacijus apsilankė pas karalių ir išsakė nuogąstavimus dėl Motės sveikatos. Karoliui ir pačiam įgriso nepažįstamų vyrų minios – labiausiai tas gašlus kvapas, kuriuo persismelkė net jo miegamojo sienos. „Bet juk viskas daroma dėl mūsų brangios karalystės“, – atsakė žiūrėdamas pro langą į sodą, kuriame lėtai roplinėjo leisgyviai pareigas atlikę tranai.
Tranas Florencijus skverbėsi į didelį sustingusį Motės kūną. „O gal tiesiog užsnūdo?“ – mąstė žvilgčiodamas tai į jos ramų veidą, tai į savo pradingstantį ir vėl pasirodantį įnagį. „Ar tikrai turi būti tiek kraujo?“ – vėl galvojo. Protas sakė, kad reikėtų apeigas nutraukti, tačiau bijojo, kad valdžia jį apkaltins, tad nusprendė daryti taip, kaip buvo mokytas. Baigęs tiesiog nueis į menę ir apsimes, kad nepastebėjo jos motinybės padėties, – tegul aiškinasi kiti.
Tuo metu, kai išsekęs ir išbalęs Florencijus užsitempė kelnes, Jonukas vėl tupėjo girioje prie apgriauto skruzdėlyno. Pagaliuku vartė šapus, stebėdamas išsigandusias skruzdėles. Žinojo, kad giliau slepiasi balti kiaušinėliai. Mieli, maži kiaušinukai. „Nebijokit, kvailelės“, – kalbėjo jis skruzdėms, kasdamasis į skruzdėlyno šerdį. Rudosios lakstė pakrikusios, nesusivokdamos pažvelgti aukštyn į išdykėlį Jonuką kietai sukąstais pieniniais dantimis.
Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas
2019 m. Nr. 3
Romano fragmentai
Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai. Atsimerki, atsikeli iš lovos ir pirmiausia treniruoji akis, kurios po nakties pailsėjusios ir paslankios.
Gerai, kad tėtė viską surašė ant lapelio. Kruopščiai ir detaliai: visas eiliškumas, paaiškinimai, kaip tiksliai turi būti atliekamas vienas ar kitas pratimas. Kai sėdėjau H. K. kabinete, atrodė, viską puikiai prisiminsiu vien iš parodymo, paaiškinimo ir praktinių užsiėmimų. Dabar, skaitydamas tėtės raštelį, įsitikinau, kad kai kuriuos pratimus ir jų seką primiršau. O surašyti tame raštelyje buvo bent keli pratimų kompleksai: rytinis (svarbiausias), atpalaidavimo ir specialusis, kai reikia ypač daug skaityti.
Tuo metu, kai šventėme tėtės gimtadienį ir lankėmės pas kineziterapeutą, knygų jau beveik neskaitydavau. Dėl akių. Ilgiau paskaičius jos parausdavo, imdavo ašaroti, prasidėdavo uždegimas, o jeigu mėgindavau nekreipti dėmesio (du kartus taip nutiko) ir knygą įveikdavau nuo pradžios iki pabaigos (per kelias dienas, žinoma), tai pasekmės būdavo tragiškos: baigi knygą, ir rega suprastėja viena dioptrija. Dar viena knyga – dar viena dioptrija.
– Baik juokaut, – barė okulistė, – dar kiek, ir reikės operuot, arba apaksi.
– O kaip man gyvent, jeigu negaliu nei skaityt, nei žiūrėt televizoriaus?
– Vis tiek geriau reginčiam negu aklam.
Akinių neturėjau, atvirai sakant, net pats nesupratau, kaip prastai matau. Bendramoksliai, pažįstami ir giminaičiai piktindavosi, kad esu labai pasipūtęs, nes gatvėje nesisveikinu. Nesuprato, kad veidų nematau, todėl negaliu atpažinti. Kadangi gerus pusantrų metų gyvenau labai užsidaręs ir su žmonėmis beveik nesusitikdavau, tai, nors dabar ir pasikeičiau, aplinkiniams atrodė, kad nebendrauju dėl kokių nors vidinių nuostatų ar užsisklendusio būdo.
Gali būti, kad tikrai iš to užsisklendimo ir išsivysčiusio kaži kokio asocialumo nemokėjau kito vertinti kaip kito, kaip kitokio – į visus žiūrėjau per save ir kaip į save, maniau, kad visi vienodi. Šiandien pačiam keista, bet tuo metu buvau šventai įsitikinęs, kad visi mato taip, kaip aš, tiksliau, kad žmonės neįžiūri vieni kitų veidų – nebent iš labai arti.
Iš šito įsitikinimo mane išvadavo visą vaikystę persekiojęs karinio rengimo mokytojas.
Per vieną karinio lavinimo pamoką prie mokyklinės lentos jis pritvirtino nedidelius taikinius, o mus, mokinius, nuvarė prie galinės klasės sienos, sustatė į tris eiles ir kiekvienai eilei davė po orinį šautuvą. Turėjome užsitaisyti, šauti į taikinį, atiduoti šautuvą už nugaros stovinčiam mokiniui ir stotis į eilės galą. Taip keletą kartų.
Kai užsitaisęs šautuvą nusitaikiau, supratau, kad jokio taikinio nematau. Tik rudą mokyklinę lentą ir baltą sieną – ir tai miglotai. Šoviau kur papuola.
Kai eilė atėjo antrą kartą ir vėl iššoviau kur papuola, karinio rengimo mokytojas ėmė rėkti:
– Blet, nesikeikiant! Visą laiką taip ir žinojau, kad tu debilas! Bet kad dar ir šitoks nachalas – baik čia man klasės sienas trupinti!
Klasiokai mirė iš juoko, šaukė ant manęs: debilas! debilas! kušlas!
Buvo labai nesmagu, bet negalėjau suprasti (nemačiau), ką gi tokio baisaus darau.
Trečią kartą šoviau ypač susikaupęs – į tą vietą, kur turėjo kaboti taikinys. Taip stengiausi, kad net nepastebėjau, jog mokytojas stovi ne šalia mūsų, o nuėjo prie savo stalo. Po mano pykštelėjimo klasėje sugriaudėjo isteriškas mokinių juokas, o mokytojas mosuodamas kumščiais pasileido manęs link.
– Ką darai, ožy?! Nori mane pašauti?!
Nelaukdamas, kol jis priartės, nėriau į koridorių.
Po pusvalandžio buvau iškviestas pas mokyklos direktorę (neseniai pradėjusią dirbti). Dalyvavo ir baisiausiai perpykęs, bet jau šiek tiek apsiraminęs mokytojas, jis aiškino, kad mane reikia mesti iš mokyklos.
– Kas ten nutiko, Gintarai? – ramiu balsu paklausė naujoji mokyklos vadovė.
– Šaudžiau.
– Į ką?
– Į taikinį.
– Mokytojas sako, kad šaudei į sieną, o po trečio karto nuo sienos atšokęs šovinys vos jo nesužeidė.
– Nežinau.
Visi trys nuėjome į klasę. Mokytojas sienoje šalia lentos parodė mano kulkų žymes. Ką tas orinis šautuvėlis galėjo pakenkti – tinkas šiek tiek padraskytas, ir viskas. Įdomu, kad visi trys šūviai pataikė maždaug į tą pačią vietą.
– Matot, kaip tiksliai jis šaudo, bet tyčia ne į taikinį, – nenusileido mokytojas.
Direktorė išklausė ramiai ir maloniai. Pasakiusi, kad nori pasikalbėti su kiekvienu atskirai, nusivedė mane į kabinetą.
Kalbėjomės ilgai. Galiausiai direktorė pasakė netikinti, kad tyčia šaudžiau į sieną, bet, pasak jos, dėl savo akių turėčiau susirūpinti.
– Jau darau specialius pratimus.
– Gal būtų paprasčiau įsigyti akinius?
<…>
Akinius įsigijau, bet vis tiek nenešiojau.
Pratimus akims darau jau maždaug trisdešimt metų. Kiekvieną rytą (su labai retomis išimtimis).
Jie padėjo išsaugoti regėjimą daug sportuojant ir dar daugiau skaitant. Be pratimų lietuvių filologijos studijų tikrai nebūčiau įveikęs. Akinius užsikoriau antrame kurse. Gyventi Vilniuje su prasta rega sudėtingiau negu Veisiejuose. Atvažiuoja troleibusas ar autobusas, o tu nematai, koks numeris ant jo užrašytas.
Kai 1994-aisiais vienoje Vilniaus optikų man nemokamai akis tikrinusi okulistė išgirdo, kad nenešioju akinių, jos lūpa iš nuostabos atvipo taip, kad net be akinių pamačiau.
– Jūs jau ne paauglys, – pasakė, – esate subrendęs žmogus, jūsų akys kitokios negu paauglystėje. Toliaregiškumo trūkumo pratimais nebepašalinsite, bet jeigu nuo pratimų geriau, darykite.
Nugrimzdęs į filosofiškai filologinius apmąstymus, „toliaregiškumo trūkumą“ supratau savaip. Buvau ką tik papasakojęs, ką studijuoju ir kiek daug reikia skaityti. Supykęs atsikėliau nuo kėdės rengdamasis iš optikos išeiti.
– Kas jums pasidarė? – nustebo gydytoja.
– Atėjau ne tam, kad šaipytumėtės iš mano specialybės.
– Kaip suprast?
– Tiesiogiai.
– Nežinau, kodėl pagalvojote, kad šaipausi iš jūsų specialybės.
– Kalbėjote apie toliaregiškumo trūkumą, kurio nebeįmanoma ištaisyti…
– Cha cha! – nusikvatojo toliaregiškumo specialistė, – o jūs geras pokštininkas, iš pradžių net nesupratau, kad juokaujate… Aš juk apie akis kalbėjau, o ne apie lietuvių filologiją.
Sunku pasakyti, juokavau ar ne. Manau, kad labiau ne, bet nusišypsojęs grįžau ir vėl atsisėdau.
– Padarykite man tokius akinius, kad matyčiau, ko nematau. Ir kas dar tik bus, kad matyčiau.
Kai po savaitės atsiėmiau naujus akinius, mano žodžiai „kad matyčiau, ko nematau“ pasirodė esantys jokia mistika ir jokia poezija. Per juos iš tikrųjų mačiau, ko anksčiau nematydavau. Kasdien vaikščiojau senamiesčio gatvėmis, bet daugybės dalykų jose, pasirodo, net nebuvau regėjęs. Dabar ėjau ir dairiausi – tarytum pirmą kartą, tarytum atsidūręs naujame pasaulyje, tarytum man būtų panaikintas toliaregiškumo trūkumas. Ir žinai, garbingasis Teofiliau, pasaulis atrodė netikras – lyg iš atvirutės, lyg iš televizijos ekrano – iš anapus stiklo, iš anapus mano erdvės ir laiko. Nusiėmiau akinius ir įsidėjau į kišenę.
Toliaregiškumo trūkumo specialistė, pasirodo, nebuvo visažinė. Paklausęs jos patarimo lioviausi daryti pratimus. Po savaitės akis užpuolė uždegimas.
Grįžau prie įprastos tvarkos. Pratimus vėl dariau kiekvieną rytą ir dar kiek reikia kartų per dieną (pagal skaitymo krūvį). Pratinausi prie akinių. Ir tai buvo ne taip jau paprasta.
Kai silpnaregis daugybę metų vaikščioja be akinių, o paskui juos staiga įsigyja (ir dar gana stiprius), nutinka pačių netikėčiausių dalykų. Pavyzdžiui, visi laiptai per naujuosius akinius atrodė išgaubti. Atsistoji laiptinėje ir žiūri – laiptai banguoja tokiais puslankiais. Įsitveri sienos ar turėklo ir atsargiai kopi viršun. Kaip senukas.
Jeigu jaunas ir žydintis šitaip keistai kopi laiptais, tai aplinkiniams atrodo, kad esi be vieno šulo, na, mažų mažiausiai pakrikęs. Dėbčioja į tave ir šypsosi.
Kopti į viršų tai dar pusė velnio, blogiau, kai reikia nusileisti žemyn. Laiptai tik gaubiasi, gaubiasi, o dar imi ir susijaudini, paskubi, ir – keberiokšt žemyn. Na ir įtariai žmonės ėmė į mane spoksoti. Pajutau galią. Kartais tyčia kaip šokdavau rėkdamas – tegu traukiasi, rupūčkės, tegu bijo.
Per porą mėnesių laiptai liovėsi gaubęsi ir bangavę. Bet kad toliaregiškumo trūkumo specialistė nėra tokia jau visažinė, įsitikinau dar kartą.
Vieną rytą, darydamas pratimus akims, stovėjau prie stiklinių balkono durų nuomojamame kambaryje ir žiūrėjau tai į iškeltą pirštą, tai į tolimiausią už stiklo matomą tašką (toks pratimas). Žinoma, to taško nemačiau, tokiems toliaregiškumo trūkaliams, koks esu, tolybėse tvyro tik balzgana miglelė. Bet staiga ta miglelė ėmė ir prasisklaidė. Toli nuokalnėje už nuobodžių Basanavičiaus gatvės kvartalų kuo aiškiausiai (daug geriau negu per akinius) išvydau bažnyčių bokštus, varpines… Taip ir sustingau, bijodamas net mirktelti. Sumirksėsiu, ir visa pranyks. O gal nepranyks? Gal regėjimas susitvarkė visam laikui. Stebuklas? Akių raumenys?
– Čto slučilas, Gintaras? – klausia priėjusi buto šeimininkė (matyt ilgokai taip stoviu, moteriškei pasirodė keista).
Tyliu.
Ji užeina iš vieno šono, iš kito – stoviu sustingęs ir nereaguoju. Bijau nuo tolių atitraukti akis.
– Da čto tiebie?! – rėkia bobutė. Ji priekurtė, todėl ir šiaip kalba garsiai, o dabar užriko lyg koks visu garsu paleistas televizorius.
Stoviu ir tyliu. Bijau mirktelti.
Ji čiumpa mane už rankos mėgina papurtyti.
Nesiduodu.
Sėkmingai. Bobutė negali manęs nė pajudinti.
– Liudy! Liudy! Pomogitie! – šaukia (galima sakyt: kriokia) buto šeimininkė.
Aš vis dar nemirksiu.
Bet jeigu ji ir toliau taip šauks, subėgs kaimynai. Galvos, kad skriaudžiu…
Ir sumirksėjau.
Ir pranyko bažnyčių bokštai su varpinėm.
– Nyčievo, – sakau moteriškei (tiksliau rėkiu, nes kitaip ji negirdi), – mnie ne slučylos.
– Dumala, insult.
Papasakojau, kas atsitiko.
Išgirdusi apie bažnyčių bokštus ir varpines, bobutė nenusiramino, greičiau atvirkščiai – apstulbo.
– Apasnaja tvoja filologija, – konstatavo, – a litieratura vo vsie vriemiena liudei viela v zabluždienie.
Apie literatūrą ši moteris išmanė. Apie lietuvių literatūrą taip pat. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais ji buvo Kazio Preikšo žmona. Preikšas 1940–1948 metais ėjo Lietuvos komunistų partijos propagandos ir agitacijos sekretoriaus pareigas, nuo 1948-ųjų paskirtas sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju.
Vakarais su Rozalija, toks buto šeimininkės vardas, ilgai sėdėdavom virtuvėje prie stalo (aš gamindavausi valgyti, jai atrodė labai neįprasta ir įdomu, kad vyras viską moka: visada ateidavo pažiūrėti; vakariene vaišindavau ir ją), ir ji man pasakodavo, pasakodavo… Apie Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, Antaną Venclovą, visokius vakarėlius ir pasibuvimus, pasitraukimą į Rytus karo metais, apie savo vyrą, kuris ją vėliau paliko dėl jaunos baleto šokėjos. Literatūros gyvenimo užkulisiai, karo ir pokario kultūros vaizdai bei vaizdeliai, kokių neradau jokiose knygose (galbūt atėjus laikui pats pamėginsiu tuos Rozalijos pasakojimus užrašyti – jie dūla mano atmintyje, trupa ir nyksta)… Jai patiko, kad susidomėjęs klausausi. Buvo jau tokio amžiaus (maždaug aštuoniasdešimt trejų ar penkerių), kai iš namų mažai kur išsiruoši, pas tave ateina dar rečiau, o kad kas nors klausytųsi ilgų tavo jaunystės istorijų – reikia stebuklo.
– Bog tiebia mnie prislal na starost, – juokėsi Rozalija.
Užtai taip išsigando, kai sustingau prie lango: numirsiu, ir liks viena.
Savaitgaliais važiuodavau į Veisiejus, o darbo (tiksliau, mokslo) dienų vakarais grįždavau pas Rozaliją. Prisibelsti į butą būdavo keblu, bet ilgainiui pripratau. Šeimininkė beveik kurčia, o klausos aparato nešioti nenori. Jeigu palieka spynoje raktą – durų iš laiptinės pusės neatsirakinsi, o prisišaukti šeimininkės irgi beveik neįmanoma. Gali skambinti kiek nori, gali belsti – negirdi.
Užtat išgirdę triukšmą sujunda kaimynai, vieni pyksta, kiti viską supranta ir stengiasi padėti – iš savo balkono ilgu šepečiu mosuoja Rozalijai už lango (tai sutartinis ženklas, kad reikia atidaryti duris) arba skambina jai telefonu (mobiliųjų dar nebuvo – tik laidiniai).
Kartą nutiko visai šiurpus dalykas. Po žiemos atostogų grįžau į Vilnių, per kelias savaites Veisiejuose užsiauginęs barzdą (anksčiau niekad nenešiodavau). Priėjęs prie buto durų supratau, kad spynoje iš vidaus paliktas raktas.
Rozalija žiūri televizorių – tokiu garsumu, kad net ir puikiausią klausą turintis žmogus neišgirstų nei durų skambučio, nei beldimo. Buvo vėlyvas vasario vakaras, o eiti neturėjau kur. Nusprendžiau nepasiduoti. Skambinau į duris, beldžiau, spardžiau, rėkiau. Ant kojų sukėliau visus kaimynus. Tie baladojo moteriškei į sienas ir lubas, mojavo šepečiais už lango, skambino telefonu.
Galiausiai Rozalija nutildė televizorių ir prišlepsėjo prie durų. Jau spėjau apsidžiaugti. Tik išgirdau, kaip klinkteli staigiai paleista metalinė durų akutės uždanga, o moteris nutrepsena koridoriumi į savo kambarį.
Vėl ėmiau skambinti ir belsti. Užuot atidariusi, bobutė šaukė:
– Ataidytie, vyzavu miliciju!
Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, tačiau belsti lioviausi. Nežinojau, kur eiti, tad stovėjau laiptinės aikštelėje ir laukiau. Po gerų penkiolikos minučių nugalėjo moteriškas smalsumas. Užsikabinusi grandinėlę (tokį įtaisą prie spynos) Rozalija pravėrė duris ir paklausė:
– Čievo vy chotitie?
– Choču zaiti.
Ją tai akivaizdžiai apstulbino.
– Molodoi čieloviek, a kto vy takoi? – teiravosi išgąstingai.
– Eto že ja, Gintaras!
– Vy nie Gintaras, ja vas nieznaju.
Gerai, kad į laiptinę vėl prigužėjo kaimynų. Tie pamažu senutę įtikino, kad tikrai esu jos nuomininkas Gintaras.
Galų gale nepatiklioji Rozalija mane įsileido.
– S baradoj takoj, nieuznala.
Išvargęs nieko nebeatsakiau, tik šypsojausi – džiaugiausi, kad galiausiai atpažino.
– Kak barin, krasivyj takoj, – tęsė šeimininkė. – Tiepier vsiegda borodu nasit budieš?
Po kelių dienų išsiaiškinome, kodėl mano išvaizda taip išgąsdino senutę. Pasirodo, kalta ne tik barzda, garbingasis Teofiliau. Daug labiau kaltas žieminis paltas.
Dziedulio paltas.
Baigiantis žiemos atostogoms Veisiejuose apsirgau gripu. Iki naujojo semestro pradžios spėjau pasveikti, tačiau lauke buvo minus trisdešimt, ir važiuodamas iš Veisiejų į Vilnių norėjau apsirengti kuo šilčiau. Spintoje radau labai šiltą ir labai elegantišką Dziedulio prieš mirtį man atiduotą paltą. Nedaug nešiotą – tik ypatingomis progomis: kai reikėdavo sustiprinti sovietinių gorilų pagarbą, parodyti, kad esi kitoks negu jie – pranašesnis, išskirtinis, nedėvintis standartinių sovietinių drabužių.
Čia, garbingasis Teofiliau, turiu paaiškinti, kad sovietijoje drabužiai būdavo siuvami vos kelių modelių, todėl žmonės nešiojo vienodus treningus, sportbačius, batus, striukes, kelnes, kepures, paltus.
Dziedulis paltą siūdinosi pas siuvėją. Iš prabangios medžiagos (nežinau, kur tokią sovietmečiu ir gavo) ir pagal senovines iškarpas, aristokratiško modelio. Už tokį paltą žmogų galėjo išvežti į Sibirą. Bet Dziedulis jau buvo Sibirą perėjęs. Žodžiu, kai Rozalija pro durų akutę pamatė laiptinėje stovintį mane – su dailiai apkirpta barzdele ir Dziedulio paltu, jai pasidingojo, kad atėjau jos išsivesti į kitą pasaulį. Kad esu koks komunistų, jos vyro sėbrų, nukankintas dvarininkas. Ją apėmė siaubas.
– No ja užie staraja, – pasakojo Rozalija, – možiet mnie užie i para pomirat.
Nusprendusi, kad gal jau iš tikrųjų atėjo laikas, moteris susiėmė ir priėjusi prie durų paklausė: čievo vy chotite? Atsakymas: choču zaiti patvirtino jos nuogąstavimus. Šeimininkė nusprendė bent jau išsiaiškinti, kas atėjo jos išsivesti anapus.
– I uslyšala tvojo imia – Gintaras!
Per kelias akimirkas ji atsiminė visokias su manimi susijusias keistybes, ir jai toptelėjo, kad gal niekada ir nebuvau tikras žmogus, o koks nors pasiuntinys iš anapus – keršto ar ramybės angelas.
Tas įvykis paveikė mus abu. Ir ilgam. Barzdelės nenusiskutau, visaip pasikarpydamas pravaikščiojau su ja gerus šešerius metus, o Rozalija, pagaliau įsitikinusi, kad jos prasta klausa sukelia daug problemų, paslapčiomis nuėjo pas gydytoją ir po gero mėnesio pasitiko mane grįžusį su klausos aparatu.
Stovėjo prie durų ir laukė, išgirdo, kaip priėjau, kaip krapščiausi ieškodamas raktų. Tada tik paukšt ir atidarė man duris.
– Gintaras, a dvier vsiegda tak skriepyt? – paklausė, kai užėjau į vidų.
– Vsiegda.
Su klausos aparatu gyvenimas pasirodė ne toks jau lengvas. Durys čirpia, vanduo iš čiaupo šniokščia, o tualete nuleidus vandenį lyg krioklys ūžia: atrodo, įtrauks ir paskandins, skundėsi man Rozalija. Jai su klausos aparatu, panašiai kaip man su naujais akiniais, pasaulis rodėsi svetimas ir netikras.
– Niemogu nosit, izvini, Gintaras, – pasakė dėdama aparatą į stalčių.
Sutikau, kad senutė gali gyventi kaip nori ir neturi man teisintis. Na, bet jeigu jau tenka būti po vienu stogu… Susitarėme dėl keleto svarbių dalykų: ji nuolat pasitikrins, ar nepaliko rakto duryse, o naktimis, net kamuojama nemigos, nejungs televizoriaus (su klausos aparatu Rozalija pagaliau pati išgirdo, kokiu garsumu jį leidžia).
Rozalija stengėsi. Pradėjo domėtis, kaip be klausos aparato pagerinti klausą. Žinodama, kad daugybę metų darau akių pratimus, ji atkakliai ieškojo pratimų ausims. Ir rado. Per gydytojus, per senas pažintis ir tautiečių žydų bendruomenę Rozalija pakliuvo pas specialistą, klausos sutrikimus gydantį joga. Tas jai sudarė pratimų kompleksą ir pamokė, kaip juos atlikti.
Kartą vakarieniaujant močiutė tuos piešinėlius su pratimų aprašymais parodė ir man. Pasisakė juos atliekanti ryte – kai išeinu į universitetą.
Dauguma tų pratimų man buvo puikiai žinomi iš rytų kovos menų. Pavyzdžiui, „plūgo“ poza. Atsiguli ant grindų. Rankas padedi plačiau, delnais remiesi į žemę, keli kojas aukštyn ir užverti jas už galvos. Iš šono atrodai lyg kinkiniui paruoštas plūgas. Tokia poza po įtemtų pilvo preso treniruočių leidžia atpalaiduoti pilvo raumenis, taip pat labai tinka jaunoms merginoms – sumažinti menstruacijų skausmams, o dabar sužinojau, kad padeda ir ausims – kraujas iš kojų suteka į galvą, suaktyvėja klausos organų kraujotaka ir taip toliau.
Dauguma Rozalijos pratimų buvo skirti gerinti galvos kraujotakai ir atliekami kojomis aukštyn, galva žemyn. Vyresnio amžiaus žmogui tokius atlikti tikrai nelengva, bet šeimininkė buvo atkakli, tikino, kad jai gerai sekasi, vis pabrėždavo, kad sportuoti galinti tik man išėjus.
Vieną gegužės savaitgalį į Veisiejus, kaip įprasta, neišvažiavau. Likau Vilniuje. Kėliausi gerokai vėliau negu darbo (tai yra mokslo) dieną. Rozalija, matyt, pamiršo, kad esu. Pakirdusi iš miego savo kambaryje ant kilimo atlikinėjo jogos pratimus.
Mano kambario durys (jas nakčiai užsidarau) veda į Rozalijos kambarį. Šis labai didelis, kokių keturiasdešimties kvadratų, pereinamasis: norėdamas pakliūti į virtuvę, vonią, tualetą ar į laiptinę, turiu jį pereiti.
Atsikėlęs užsinorėjau į tualetą.
Atidaręs kambario duris pataikiau tiesiai ant „plūgo“ poza gulinčios Rozalijos. Tada ir supratau, kodėl ji sportuoja tik likusi viena: senutė gulėjo už galvos užverstomis kojomis visiškai nuoga.
Iš netikėtumo net pašokau, o ji, išvydusi mane, ėmė spiegti ir mėgino staigiai atsikelti. Tas nebuvo gerai. Ir jaunam žmogui staigiai pakilti iš „plūgo“ pozos nėra paprasta, o kai tau per aštuoniasdešimt… Rozalija spyruokliavo ir klykė, raičiojosi ant grindų, galiausiai šiaip ne taip atsistojo, nubėgo į vonią ir užsirakino.
Į tualetą man nueiti nepavyko – mat jis buvo kartu su vonia, todėl nusliūkinau į virtuvę, pasigaminau pusryčius ir pavalgiau.
Rozalija tūnojo užsibarikadavusi. Su komunistų gorilų lyderiu nemažai pragyvenusi moteris į vyrus žvelgė nepatikliai. Ji žinojo, koks iškrypęs ir nenuspėjamas gali būti pasaulis.
Pavalgęs grįžau į savo kambarį. Labai tikėjausi, kad šeimininkė išeis, nes man lyg tyčia lengvai ėmė raižyti vidurius.
Kelias minutes luktelėjau.
Rozalija tupėjo vonioje.
Priėjęs pabeldžiau į duris.
Kartojosi panaši istorija.
– Molodoj čieloviek, čievo vy chotitie?
– Choču zaiti.
Mirtina tyla.
Vėl beldžiu.
Durų niekas neatidaro, o man vidurius raižo vis labiau – taip, kad jau nebegaliu kentėti.
Apėmė didžiulis nerimas ir dar didesnis pyktis – ant komunizmo, kuris šitaip traumavo vyrus ir moteris.
Nubėgau į savo kambarį. Iš stalčiaus išsitraukiau tualetinio popieriaus (gerai, kad turiu pasidėjęs atsargai), susiradau polietileninį kažkokio prekybos centro maišą (gerai, kad didelis ir storas) ir viską paėmęs su savimi atsidariau sandėliuko duris.
Tos durys veda tiesiai iš mano kambario. Niekad anksčiau nebuvau čia užėjęs. Buto šeimininkė čia laiko jaunystės laikų lagaminus, drabužius, batus, kaži kokias dėžes ir rakandus. Nemažas tas sandėliukas – kokie keturi kvadratiniai metrai. Dairiausi uosdamas pelėsių ir trūnėsių kvapą. Užkonservuoto, dūlančio komunizmo kvapą. Žarnos gurgė, kvaito galva ir sandėliuko prietemoje rodėsi, kad į mane žvelgia žlugusio režimo šmėklos.
Iš paskutiniųjų stengiausi neapsišikti, jaučiausi lyg patekęs į kokį tardymų rūsį ar karcerį. Negalėdamas atlaikyti įtampos, pažeminimo ir gėdos, ėmiau rėkti:
– Dėjau ant Sniečkaus, Stalino ir Preikšo!
Rėkdamas moviausi kelnes ir prie užpakalio prispaudžiau prekybos centro maišą.
Tikrai dėjau! Didelį košelienos pliūpsnį. Tada dar vieną. Tualetiniu popieriumi nusivaliau užpakalį, įmečiau popierių į maišą ir tvirtai užrišau.
Apsidžiaugęs, kad viskas švariai ir sėkmingai pavyko, įsispyriau į batus ir visą „dėjimą“ išnešiau į artimiausią lauko šiukšliadėžę.
Ne, ne į artimiausią, paėjau toliau, bijojau, kad kas neatpažintų, nepamatytų, jog būtent aš išmetu tą maišelį, dar paskui užuos ar ką. Bet ėjau ėjau ir nuėjau iki santuokų rūmų – keli šimtai metrų nuo namo, kuriame gyvenau. O ten, garbingasis Teofiliau, vyko tuoktuvių ceremonija. Jaunoji su balta suknele ir nuometu, jaunasis, visas išsipustęs, su gvazdiku švarko atlape, klegančios pamergės ir pabroliai, šampanas, gėlės.
Atsitokėjau, apsidairiau, susivokiau, kaip esu prastai apsirengęs (beveik naktiniais rūbais), kokia gėda, kokia gėda rodytis šitokiam išsipusčiusių jaunavedžių akivaizdoje. Šveičiau savo maišelį į šiukšliadėžę prie dailių santuokų rūmų laiptų, ir rėkdamas „Dėjau ant Sniečkaus, Stalino ir Preikšo!“ pasileidau atgal pas Rozaliją. Ketinau pasakyti, kad ji teisi: mano filologija iš tikrųjų yra pavojinga, o literatūra visais laikais žmones veda į paklydimą.
Almis Grybauskas. Trys novelės
2019 m. Nr. 3
Vasaros sapnas. Novelė
Pirmiausia garsas. Jo nebuvo. Ne, jisai buvo, bet toksai vos girdimas, išskydęs, kad būtų tekę lipdyti jį iš dalių, nes tai ir buvo atskirų pusgarsių: šlamesių, brūkštelėjimų, slystelėjimų, plevenimų ir virpesių – suma. Kitaip sakant, jo ir nebuvo, kadangi mūsų ausų membranos iš tų nuotrupų neišgauna jokio prasmės vieneto.
Bet buvo upė. Visas mūsų srutas ir viltis, džiaugsmingus (kaip keista) rytmečius, ištęstas dienas ir vargingus vakarus plukdanti jūros link (jei ten – vakaruos – išties esama jūros – tokio neaiškaus objekto sąvoka šiaip jau savaime netampa neabejotina). Savo judrumu ir kaita ji taip išsiskyrė – kaip tas eilėrašty aprašomas gyvis, ištrūkęs iš Žemės vidurių, kad galėjai ją laikyti jeigu ne gyviausiu (o taip kartais atrodydavo), tai tikrai svarbiausiu miesto gyventoju. Visos tos neorealistinės šiukšlės ir pamazgos taipgi pridėdavo jai svarbos bei tikrumo, o tviskanti, raibuliuojanti per visą plotį naftos plėvelė skelbė besiartinant apokaliptišką Įlankos karo pradžią. Nuraminimui dangstėsi plyšinėjančia, vietomis tumulais susiveliančia murzino rūko marška. Bet ką tu apgausi? Nebent pati save. Ir tai nepavyks, – antai kažkas slidus išniro, įsikibo kranto, nuvingiavo reta augmenija ir jau čiuožė per gatvę, palikdamas glitų pėdsaką. Nespėjai įsižiūrėti, o jis jau dingo rimtų namų sankaupoje, atsklido tik šaižūs stabdžių garsai. Tikri, ne sintetiniai.
Jei nori ko dar tikresnio, eik į teatrą. Jis visom išgalėm stengiasi šį tą pasakyti. Kartais ta kalba siaubinga, tartis baisi, o grupinis išgyvenimas salėje prilygsta išprievartavimui, betgi visi mėgsta būti pakankinami. Žiūrėk, jam kartais ima ir pavyksta. Išprievartaut, o retsyk ir pasakyt. O kas dar labiau stebina, – kiekvienas iš su jumis toje pat salėje sėdėjusių išsineša vis kitokį vaizdą (gal tiksliau – įspūdį? potyrį?), išlukštena vis kitokią prasmę. Buvo vienas toksai rašytojas, kuris kalbėjo (rašė) apie vidinius gyventojus. Atseit mumyse nuolat vyksta vaidinimas, tie gyventojai ginčijasi, derasi, kankina vienas kitą (garantuotai mėgstamiausias užsiėmimas), švenčia ir linksminasi (arba liūdi). Kai stebime vyksmą scenoje, tam tikri ritmai ar pulsavimai susiderina (regykloj ir mūsų viduj), vidiniai gyventojai patiria sukrėtimą arba euforiją, o tai subtiliais kanalais pasiekia mūsų esmę – tą psichinės struktūros centrą, kuris, sakoma, yra smegenyse. Kadangi, nors įsigalėjusi visiškai priešinga nuomonė, esame gana skirtingų konstrukcijų, tai ir mūsų atsakas į nuo scenos sviestą iššūkį (impulsą) labai skiriasi. Apie tai jau daug parašyta, prikalbėta ir pripaistyta. O štai kaip rezonuoja vaidintojo gyventojai? Ką? Taip, esame skaitę apie mirtis scenoje, užkulisy, grimo kambariuose, bet vis tai medicininės diagnozės arba kriminalinė kronika (narkotikai, pavydas, konkurencija) ir panašiai. Galbūt profesinė patirtis jiems leidžia daug ką nuslėpt, iškreipt, nurodyt netikrą kryptį, nors irgi esama įdomių liudijimų…
Avanscenoje groja du styginiai aktoriai. Vienas, pavadinkim jį A, yra smuikas – stragus, trykštąs žaismais, nestygstantis, rizikuojantis, nenuspėjamas. Kitas, jam tenka B, – kontrabosas, kuris kartais dueto svaiguly užmiršta lytį ir pragysta violončele. Buvę karininkai susitinka po daugelio nesimatymo metų. Ant sienos kabo mirusios gražuolės portretas. Tai B žmona. Pasakojama ankstyvoji jos ir A meilės istorija. Regyklos kubas sklidinas kaip akvariumas, kurio fosforuojančioje erdvėje sušvyti ir į užuolaidų dumblius neria tiek matomos, tiek ir girdimos metaforos. Tokia amfibiška prigimtis, regis, būdinga visoms čia aptinkamoms gyvybės formoms. Nieko vienprasmiško. Kol smuikas užsimiršęs raito sodrias bręstančio jausmo voliutas, – tai jau beveik altas, – kontrabosas tik retkarčiais burbteli karčią repliką. Fone taip pat skleidžiasi žiedai bei puokštės, bet matome ir šaknis, kurios skverbiasi į purvą ir mėšlą. Atmosfera tankėja, A turi būti perkeltas į kitą dalinį tolimoje tvirtovėje. Jo mylimoji dingsta, jisai išvyksta vienas. Vienatvė ir apleistis, vynas ir dvikovos, viskas, ko reikia šauniam solo. O dabar štai jie vėl susitinka – A ir B. Nors matome ir C portretą, bet apie ją mums pasakoja B, ir jo istorija gerokai skiriasi nuo to, ką girdėjome iš A, ką manėme žiną. Dažnai tai skamba kaip kaltinimai A, bet ir tas skambesys, ir nuo dugno pakilusios drumzlės kuria daug dviprasmiškesnius vaizdus nei ankstesnėse partijose. Rodosi, sklinda kareivinių šaltis, drausmė ir garbės kodeksas sukerta kulnais, perkirsdami gyvybės giją. Bet ne, ne visai taip, o gal net ir visai ne taip, įtikinėja solidus kontrabosas, rodos, portretas taip pat tarpais pritaria. Ir vis dėlto šio to čia stinga. Įtarumas auga, žiūrovus apima nerimas. Joks duetas nebeįmanomas. Visiška disharmonija. Ir čia iš užkulisių scenon išvinguriuoja kažkoks gleivėtas gyvis. Priekinėse eilėse suspiegia jautrios žiūrovės. A ir B sustingsta vietoje. Gyvis pakelia glotnią galvą, išsiviepia ir metasi į salę. Veržiamės pro duris stumdydamiesi ir keikdamiesi. Švytėjęs kubas gęsta.
Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę. Pamažu ryškėja tilto kontūrai. Štai postamentas kampe, kur anksčiau stovėjo socrealistinės statulos. Dabar čia stovi B. Jis vilki puošnia uniforma su ordinais ir galionais. Jis giliai susimąstęs, nes upės sugerti garsai mainosi apačioje ir kyla viršun tartum smuiko melodija. Galėtum prisiekti, kad pasigirsta ir fleita. Tai tikriausiai C. Pasakojasi tai, ko tiedu nepasakė, ko jiedu net nežinojo, o blogiausia, kad net neįtarė, jog nežino. Balsai gaudžia apačioje, rezonuoja po tiltu, liejasi garsų upe. Rodos, viskas, kas šiandien slopinta, tildyta, dabartės staiga pratrūko. Bet čia miglos kamuoliai uždengia vaizdą, prislopina garsus, tiktai nenutildo aidaus pliumptelėjimo. Kai vėjelis (iš kur jis?) iškedena tumulus, postamentas jau tuščias.
Uždanga nusileidžia.
Leo – socialinis aktyvistas. Novelė
Prieš išvykdamas Kokis išpardavė savo darbus. Kiek pavėlavau, nes parke stebėjau labai kokybišką porelę. Jie taip glamžės ant suolo, kad net nulaužė atkaltę, paskui žengė keletą žingsnių pasvirduliuodami ir nėrė alyvų uždangon. Akcija užkaitino kraują, bet kai atbėgau salėn, geriausi paveikslai jau buvo išgraibstyti.
– Liko „Koheno koncertas“ ir „Leo – socialinis aktyvistas“, – paskelbė Rudis, – darbai iš meistro geltonojo periodo. Itin intensyvi kontrastingų spalvų žaismė „Koncertą“ paverčia nestingstančiu skambesiu, o „Leo“ mįslingumas kaskart pribloškia ir verčia naujai vertinti situaciją.
Dirbau prie naujo projekto. Kontroversiška dainininkė Binga turėjo pakeisti lytį. Visa transgresija, išskyrus, deja, chirurginį etapą, turėjo vykti žiūrovų akivaizdoje. Reitingai šuoliais veržės aukštyn, publika kaito, fundamentalistai tūžo. Būta ir įtampų. Bet ką čia, darbas, ir tiek. Va, Kokis Saragosoje užbaigė „Akies ir odos istorijas“, ak, atmenu tuos laikus Užupyje, kai gerta lig paryčių, atsijungta, ir vėl gerta. Bet ir kiek padaryta… Rudis sako, tekstai jau verčiami į ispanų ir katalonų. O čia kas išleistų? Taip, jį domino Lorkos ir Dali, kaip vadino, – tekstapeal ir dessousmasculinum, dabar tapo ten naują seriją, vaikšto Bunjuelio pėdsakais, diskretiško žavesio paveiktas… Mane gi darbai užknist baigia, vos randu laiko plenerams, – poreles vis dažniau išbaido lietus ir vėjai, iš kur jie, tokie žvarbūs?
Pagaliau sulaukiau žadėtųjų pinigų ir nusipirkau butą. Sudie, mieloji mansarda.
Užrašinėju čia taip fragmentiškai. Visas lyg subyrėjęs, vis laiko nėr susikaupti, sustoti, pamąstyti. Va, mano kaimynas naujuos namuos, nesakytum, kad elegantiškas, niekuo lyg ir neišsiskiria, bet matyti, kad turi skonį. Tai va, paskutiniu metu keliskart mačiau jį su jaunutėlėm mergiotėm tai ten, tai šen, ir vis su kitomis, taigi. O dabar, žiūriu, pas jį ir užeina viena kita. Tiesa, ir išeina netrukus. Susijaudinusios, kai kurios apsiverkusios. Ar tik nebus pakliuvęs bičas, – žiūriu anądien, mergikė su tėveliu, matyt, apsilankė. Jo, visi mes – maži žmogeliukai, šokantys ant lyno. Vabaliukai. Leo žiūri į mane nuo sienos, ir puikiai tai supranta.
Pasisveikinom kartą prie laukujų, žodis po žodžio, nuėjom alaus išgert. Detektyvas jis, privatus, kaip Šerlokas. Ir mergiotės – tik darbas. Nelinksmas – pornografija, pagrobimai užsienio viešnamiams, prievartavimai, geriausiu atveju – įpainiojimas į tamsų biznį, kad ir kokso stumdymą. Dabar gi, pritildė jis balsą, užčiuopėm tinklą, bet tai tokie dėdės…
Beveik susidraugavom, daug apie mane žinojo, – teismai, projektus mano buvo sustabdę, – vis po tos Bingos nesėkmės, porelių skundai, ir panašiai, kas nors turėjo pasiekt jį… Bet ir padėti jam kai kuo galėjau, žinojau, kur kokie tipai renkasi, ką vartoja, „taškus“ jų ir vadeivas, slaptus perėjimus užkaboriais, dar šį bei tą… Parodė man nuotraukas, leido įrašus, ir dabar dar atskambiai vis pasiekia, kažkur perkelia, kaip kad naktį, kai sugirgžda staiga koks čiaupas ar, rodos, durys virsteli, tai visai kaip tada, vaiko metuos, nakty girdėti viskas, tuoj tėvas girtas parvirs kur virtuvėj keikdamas, kėdės lėks sienon, grindys braškės, riksmai, verksmai, pragaras. Ir visada kaltas, baramas, mamos paskubom užsagstytas, portfeliuką suspaudęs, kampais, kad nematytų niekas, į mokyklą, kur vėl stumdomas, aprėkiamas, pašiepiamas… Ir tada, ta mergaitė verkianti, – pamačiau, kad ji – kaip mano maža senelė, veidelis jos susitraukęs ir plaukučiai išskydę, ir akys tokios pačios…
Daug kas manyje patylom vartėsi, bet vis valdžiausi, tvardžiausi. O kai ginklą į rankas paėmiau, – taip, mokė šaudyti užmiesty, – tada va lyg ir persivertė… bet ką čia, ar įdomu kam… Peržiūrėjau, ką užsirašinėjau, – paistalai, bejėgiški fragmentai… Kokis antai atidarė „Pornografinį darbininkų teatrą“, Leo žiūri nuo sienos ir pasaulinę revoliuciją primena, socialistinį realizmą, o aš…
Dabar vėl girdžiu naktimis, kaip sugirgžda kažkas ar kapteli, atsidūsta ar kažkuo dvelkteli, klausaus ir baugu kiek, ir dažnai apie save liūdnai pagalvoju arba dingojas man, kad senelė čia vaikšto patylom, visiems miegant, tvarko, pašluosto ką, vieton padeda. Juk tokia ir buvo, beveik nematoma, rodos, permatoma, babūnėlė mano.
Miršta Petras, pasakė man, padūrė jį, tave kviečia. O jis iš pradžių, – niekai, smigtelėjo truputį, – tik va užsikrėtė, bet paskui susakė viską, su adresais, vardais, ką žinojo, viską, policija gi, brolyt, pats voki, tai jeigu…
Kai mirė, aš jau pats daug ką buvau pertikrinęs, apvaikščiojęs paslapčiom, apvažiavęs. Pagrindinis tas, teisėjas, jis ir dėl Petro kaltas, ir mergaitė, kuri nuotraukoj, – per jį, atvažiuos jis šį vakarą, kaip kiekvieną trečiadienį, anon gatvėn, ir sustos prie namo, kuriame, aš žinau, kas vyksta…
Kai atvažiavau, juodas mersas jau stovėjo ten. Priėjau šaligatviu, nieks nematė, kaire, kur laikiau gelžgalį, išmušiau langą, kalbėjęs telefonu atsisuko, bet prieš akis stovėjo senelės veidas, teisėjo nė nemačiau, bet šoviau į jį. Dukart.
Sužinojau ryte, kad nušautas samdomas vairuotojas…
Tai ką, – išdūriau? Būtumėt savo vizažus matę! Fainas mano projektas, chebra? Ir nufilmuota neblogai, ir tas Petras nei tau Petras, nei Judas, nei Šerlokas, vienas iš tų aktoriukų, kur pilna, aplinkui trinasi, bet kadre traukia akį, įtikina, dabar gal ir skolas išsimokėsiu…
Vis aš čia apie darbą, bet šįkart ir esmės šiek tiek. Projektas tai bendras su „Ekskomisarų biuru“, ir policija prisidėjo. Tad žinau, kad teisėjas tikrai yra, ir mergaitė, kryžium gulu, ir kone visi tatai žino, nors viešai niekas nepasakys. Ir tikrasis Petras buvo, bet nebėra. O aš pats, tikresnis nei kada nors anksčiau, kaip minėjau, viską pats pertikrinau, esu juk toksai nepastebimas, tylus, kampais visur prasispraudžiantis ir akysna nekrentu, neatpažįstamas kaip žolė, užu žolę žemesnis. Tai sakau, žinau, o tiksliau, jaučiu, kaip čia tvyro kažkas, jei tai kvapas, tai ką tik šovusio pistoleto, sumišęs su neplautų skudurų dvoku. Ir daug kur tai aštriai jaučiu. Ir girdžiu tuomet, kaip senelė skaito iš savo leistrų: „Tumė piktumo graužia pagrindus vieros…“ Ir dar daug kas manyje vartosi, bet ne apie tai čia.
Linkėjimus Kokis atsiuntė. Leo žiūri nuo sienos. Įsivaizduoju, jis Meksikoj pas tą luošą nimfomanę. Į jų lovos pratimus karčiai spitrija jos nutapytas Stalinas. Netrukus žudikas su kirtikliu užeis į namą atokaitoj. Kokis žaidžia smagiai, ko ir toliau jam linkiu, bet aš, viskas, nebežaidžiu. Vargšė Binga, matau kraujo burbulą lūpose, kai šnabžda: tupi peliukas, tupi peliukas, tu pypeliukas… O senelė, ji dabar visada su manim.
Rytoj nušausiu teisėją. Ir mane tikriausiai nušaus. Geras bus paveiksliukas. Finita…
Repeticija. Novelė
„Mūsų variante karaliaus šmėkla apsireiškia karalienei. Ji sužino, kas yra žudikas. Tad princui reiktų nesnaust ir veikti. Ištižusį, subobėjusį, poetiškai kliedintį sūnų motinai tenka verste priversti. Tokie dabar yra vyrai, ir moterys pačios imasi atsakomybės, – baigė režisierius, – tai jos dar palaiko tradicijas ir sulipdo visuomenę.“
Pravėriau duris. Į dešinę tęsėsi koridorius, kairėje pusėje matėsi kelios durys ir pačiam gale švietė lempos, girdėjos balsai. Atidariau pirmąsias. Stalas, sofa, pora kėdžių, kone užmirštas anuometės buities kvapas. Padėjau krepšį, numečiau ant jo striukę. Pamačiau tuščius butelius kampe, ten pat dulkant stalinę lempą. Išgirdau, kad atidaromos lauko durys, ir šokau į balkoną. Iš jo įėjau į kitą kambarį, kuris mažai skyrėsi nuo pirmojo. Patylom uždariau balkoną, prisėdau. Už sienos ką tik paliktam kambary bildėjo stumdomos kėdės, kalbėjos vyras ir moteris. Tik dabar ėmiau susivokti – ką darau, kur einu, juk įsibroviau į svetimą butą, kuriame gyvena nepažįstami žmonės, o dabar nė negaliu išeiti nepastebėtas, nešoksiu juk iš balkono, o ir mano daiktai likę aname kambaryje. Taip ir sėdėjau prislėgtas.
Balsai už sienos nutilo, įsivyravo tyla. Pasinėriau į ją, aptirpau. Pro langą krito gelsva šviesa, skverbės šlamantis medis. Patogiau įsimuisčiau krėslan, akys užkliuvo už savo paties ant kelių padėtų rankų. Taip, būtent užkliuvo, nes jos staiga pasirodė kažkokios svetimos, lyg ir ne mano. Žiūrėjau į jas nepažindamas. Šitos dėmelės, randai ir įbrėžimai, raukšlės, odos atspalvis – ar jos tokios buvo ir anksčiau? Ne, rodos, atsimenu, gal net neatsimenu, bet įsivaizduoju jas visai kitokias, savas, įprastas ir nekliūvančias. Dabar atrodo, tarsi jos gyventų savo atskirą gyvenimą. Kada jos pasikeitė? Kartu juk ir aš pasikeičiau. O kaip? Tiesa, dabar jaučiuosi sutrikęs. Ne todėl, kad sėdžiu svetimame bute. Tai pasekmė, o ne priežastis. Sutrikdė mane režisierius. Nuolatinėmis provokacijomis, gaižiu nepasitenkinimu, pritrenkiančiomis išvadomis: „Klausykitės jūs, vaidilos ir vaidilės (ne „vaidilutės“, nes, anot jo, teatre nėra vietos nekaltybei). Ritmą jauskite fibruose dūšios savo! Kiek jums kartoju – poeziją skaityt reikia. Persiimt ja. O jūs tik: atleisk, režisieriau, aš toks išsekęs…“
Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos.
Tu pažiūrėki, kokios tuščios ir negyvos akys
Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas…
Ir tie jo protavimai apie vidinius gyventojus… Būtina tokius atrast savyje, pažint, prijaukint, išlaisvint trumpam, kai reikia. Paribio situacijas, proveržius, kitokios tikrovės blyksnius… Trikdė visa tai, audrino, jauteisi nevisavertis… O metodai? Kaip pasiekti tą proveržį, perskaityt transcendentinį šifrą? Kiekvienam savas kelias – jedem die seine, – mėgdavo pacituot, – tam ir esat, tiksliau, norite būt vaidilos, prisiminkit senovės krivius, tulisonis ir lekutonis, paukščius stebėkit, kaip jie, išgirskite medžių šnaresį… Pažadinkit savo vidinius, kiek jums kartoju…
Moters juokas už sienos. Nutilo. Ramus šviesos srovenimas pro langą, iš balkono, ir aš, nejudrus tam sraute. Kaitoje. Bet kintantis. Jaučiu va dabar tvyrant tikrą ramybę, ji, aišku, su tuo šviesos srovenimu siejasi, bet šiek tiek ir many lieka. Prisimenu, va, jaunystėj jaučiau vis savy kažką, tarsi kokią rodyklę virpant, kompaso strėlę, ar spyruoklę prisuktą. Paskui, kai metęs viską Londonan išdulkėjau ir ariau tarsi juodas jautis, virpėjimas tas nuslopo. Nuovargis, monotonija… Sugrįžęs atsigavau kiek, bet lig šiol nesu tikras, ar verta… Va tos rankos, lyg visai ne mano, verčia keltis, praveriu duris į koridorių, visai prieš mane stiklai ir šviesa už jų, balsai, dėl kažko besiginčijantys, koridoriumi atgal, štai tas pirmasis kambarys, virsteliu atsargiai, viduj prieblanda, ant grindų mano krepšys, ant jo striukė, įsėlinu, sofoj kažkas guli, miega gal, pasiimu daiktus, atgal, iš sofos kilsteli moteris, nuoga, lyg šypteli, aišku, kad mane mato, tačiau tyli, vyras šalia nejuda (nieko negirdi, miega?), moteris, matau ją, akimirka tęsiasi, tįsta, joje šviečia šypsnys, tyliai tyliai koridoriun, palengva uždarau duris, dabar laukujas, ir aš laiptinėje.
„Visai kaip Kafkos „Pily“, – juokėsi režisierius, – visai kaip toji Frida… Nors tu juk nesi K., nesi matininkas, durys tau išsyk atsidarė…“
Buvo jau apgirtęs. Nežinau, kodėl jam papasakojau. Taip, tai jo muštruojamas stengiaus peržengt kažkokią ribą, kurios gal išvis nėra. Troškau potyrio, kad sukrėstų, pažadintų ką nors viduj, jei ten apskritai ko esama.
„Durys tau atsidarė, buvai įleistas, – dar išgėręs kartojo jis, – tai svarbus ženklas, turi juo kliautis. Didysis Režisierius palankus tau.“
Išgėręs mėgdavo prisimint Didįjį Režisierių. O aš apžiūrinėjau savo rankas, dabar jos nekėlė jokio susirūpinimo. Įsodinau jį į taksi, parėjau, atsiguliau, paskui paėmiau eilėraščių knygą. Įsiminiau tik: „Sunku iššifruot zoologinio pastato prasmę“, nes kai kitądien buvau pažiūrėt nuėjęs, jokio pastato ten nebuvo. Bet juk buvo, prisimenu, kai ėjau pro šalį, tai kažkas manyje tarsi trakštelėjo, pro neužrakintas lauko duris įėjęs užbėgau tada į antrą aukštą, durys dešinėje taipgi buvo neužrakintos, ėjau neskambinęs, nesibeldęs, staigaus laukinio impulso genamas. O dabar kur jisai? Negali pradingt visas namas, ar vaidenasi man. Tai kur aš buvau užėjęs? Praeidavau ir anksčiau šitą aikštę, šį kampą, ar stovėdavo čia koks namas? Lyg ir taip, o gal ir ne.
Bet akis tas atpažinau iškart. Užėjau į barą, o jos ėmė ir pritraukė, padidino. Gal geriau būčiau nepažinęs.
– Tai juk visos mes taip. Kai atvežė mus iš Panevėžio, kaip laikė ten be pasų, uždarytas… O tu, mat, teisuolis atsirado… Gerai, kas buvo, tas. Bet juk, rodos, paskui ir sutarėm… Tai kam reikėjo… paskui jau, Londone, po visko tarp mūsų? Tėvui kai pasakei, tai kaip nužudei jį. Nebeatsigavo. Metė viską, paliko. Aš irgi viską mečiau, sėdžiu va dabar čia, džiaukis…
Dar labiau viskas susimaišė. Tai tas namas Londone ar čia; tada, kai nuomojomės kambarį, ar dabar? Ir ji iš kažkur, ko jau prisimint nenoriu, o kai noriu, tai nelabai įstengiu, ir apskritai visi su kažkokiom pretenzijom, reikalavimais, priminimais. Su tom savo akim. Kaip mamos, vis nepatenkintos, kad tu geriau galėjai, kad nesistengi, reikia taip ir taip, privalai. Tada vos būdą baigęs ir lėkiau kuo toliau nuo jos. Ir gana, užteks man tų akių, tų mergelių, kurios nežino, ko nori, blaškos vietos nerasdamos, svaiginasi, skandinasi alkoholyje ar kvailoj poezijoj.
Artėjom pamažu į galą. Turėjom dar lyg fechtuotis, pramokti pradmenis. Bet režisierius pasakė: „Bičai peiliais kaunasi. Tai anksčiau buvo tos špagos ir kontrdansai. Ateina kiti – kietas, vitališkas elementas – gariūniečiai, metalistai, mašinų varinėtojai, jiems tai nė motais…“
Žinau, kad taip. Užėjau vėl į barą. Bet jos nebuvo. Gal ir gerai. Atgal pro tą aikštę. Ir namas tas bestovįs. Jau lyg ir praėjau, bet sustojau. O gal ji ten kaip anąkart, lovoje? Durys, aišku, neužrakintos, į antrą aukštą, dešinėn, ne, kambarys tuščias. Susmukau krėsle. Vėl šviesa tokia pat, gelsvi lapai. Skiausčiai vienas nusklendė, antras. Staiga pagalvojau, gal neblogai dabar būtų Londone. Sudėtinga ne vien su pastatais. Ir, kaip dažniausiai tokios būsenos, leidaus atgal, vaikystėn. Bet šiandien ne taip. Kai žiūriu į savo rankas ir jos atrodo svetimos, tai aš pats juk svetimas sau pačiam, ankstesniajam, dar vaikiškam. Vis kiti, vis jie sakė, čia taip, ten anaip, o aš klausiau jų, suaugusiųjų, tėvų, gal tik motinos, nes tėvas visąlaik girtas būdavo, giminaičių klausiau ir šiaip vyresnių, paklusnus buvau, mokykloj drausmingas, vis – taip reikia, turi pareigą, atlik ją, būk vyras, suaugęs būk, už tėvus atkeršyt turi, už skriaudas ir už neteisybę. O kur baigiasi neteisybė ir prasideda teisybė? Ir kokie buvo jie, tie, kurie mokė ir aiškino? Bendraamžius daugmaž pažįstu, apie ateinančius, rodos, irgi nutuokiu, seneliai visad puikūs ir mylintys, bet jie, kokie buvo jie?
Dabar jau nebesvarbu, nes žinau, kad laikas. Išeisiu į koridorių ir žengsiu pro duris gale. Žinau, kas laukia, na, maždaug įsivaizduoju. Peilį delnan man gal įspraus vos pro duris įžengus, o gal paskui, apsižodžiavus. Laikyti ašmenim į save, smogti iš apačios į viršų, tiek atsimenu. Ir pabaiga nebūtinai tokia jau aiški. Gal Didysis Režisierius išties palankus man…
Dalija Jurgutytė-Kiliesienė. Keturios novelės
2019 m. Nr. 2
Dalija Jurgutytė-Kiliesienė gimė Vilniuje 1940 m. teisininko, bibliografo ir pedagogo Vytauto Jurgučio šeimoje. Dėl antitarybinės veiklos tėvas 1945 m. buvo nuteistas dešimt metų kalėti ir dvejiems metams tremties. Tėvo – politinio kalinio – likimo šleifą jautė visą gyvenimą. Dėl šio fakto nesiryžo įgyvendinti svajonės – Vilniaus universitete studijuoti filologiją – ir siekė įstoti bent į bibliotekininkystę. Tačiau dėl to meto aplinkybių jos nepriėmė ir ten (stojimo laikas sutapo su represijomis prieš Lietuvių literatūros katedros ir Lituanistikos instituto darbuotojus).
Į Kauno medicinos institutą stojo taip pat nesėkmingai. Tik tėvo draugo prof. Zigmo Januškevičiaus asmenine iniciatyva buvo priimta kandidate ir 1967 m. baigė medicinos mokslus. Siekdama išvengti valdžios dėmesio, išvyko dirbti į provinciją, bet saugumo ranka pasiekdavo ir ten. Dirbo gydytoja Viešvilės ambulatorijoje bei vaikų namuose, vėliau Darbėnuose, nuo 1972 m. iki pensijos – Kartenoje.
D. Jurgutytė-Kiliesienė visą gyvenimą buvo arti literatūros, daug skaitė, bet pati rašyti pradėjo tik išėjusi į pensiją. Kartenos gyventojams skatinant, išleistos dvi jos knygos: „Kasdienybė: kūrybos rinktinė (eilėraščiai, atsiminimai, dienoraščiai)“ (2010) ir prisiminimų knyga „Ištverti gyvenimą“ (2015).
D. Jurgutytės-Kiliesienės prozai būdingas sklandus ir įtraukiantis pasakojimas, geras kalbos jausmas, jautriai perteikiami žmogiškųjų likimų vingiai. Bendravimas su ligoniais, įsiklausymas į jų bėdas išugdė gebėjimą kurti psichologizuotą empatišką tekstą, kuriame konkrečios gyvenimo detalės bei situacijos įgyja apibendrinančios prasmės, išauga iki egzistencinio apmąstymo.
Kintančios žodžių prasmės. Žinojimas
žino//ti, žino 1. turėti žinią, žinių, duomenų, informacijos
2. pažinti, mokėti, išmanyti 1. ~ jimas (1)
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas
Noriu rašyti, noriu kalbėti – ne visiems, tik tiems, kurie, žinau, gali suprasti, bet rašyti negaliu, kaip negaliu ir sugaudyti minčių. Trukdo toks banalus, nesibaigiantis skausmas. Buvimas ant ribos. Tai jau trunka per ilgai – gyvenimas, kai esu nei pagauta, nei paleista, nei pati valdau situaciją, nei esu jos valdoma. Bent greičiau viskas baigtųsi.
Griežtai sudraudžiu save – nepiktžodžiauk!
Prieš daugelį metų buvau Druskininkuose – reabilitacijai po persirgtos sunkios ligos, operacijos. Man išvažiuojant iš ligoninės gydytojas nepasakė nieko tikro, tik patarė: „Melskis, jei moki, gal atsitiktinumas išgelbės. Tikimybė menka.“ Bet jis, atsitiktinumas, nei gelbėjo, nei marino. Dienos ėjo, svirduliuodama vaikščiojau į valgyklą, fizioterapijos procedūras, suprasdama jų absurdiškumą, išsiruošdavau paklajoti parko takeliais, kol visai nusilpusi atsiguldavau kur nors ant rudeniškai šlapio suoliuko, kas nors susirūpindavo, pasisiūlydavo parvesti į palatą, o man buvo vis tiek; aš nesimeldžiau, kad išgyčiau, ir nekeikiau lemties. Man buvo vis tiek.
Atvažiavo mergaitės manęs aplankyti. Jos norėjo aiškumo – tai ką tau skauda? Ką jauti?
Nežinojau. Nuoširdžiai mėginau paaiškinti – kaip nesupranta, kad man tiesiog yra blogai. Blogai. Taip blogai, kad benoriu, jog viskas baigtųsi. Nesvarbu kaip.
Valgykloj mudu su jaunučiu, vaikiško veidelio studentu pietaudavom dviese prie į kertę įsprausto mažo staliuko. Dažniausiai tylėdavom, tik retkarčiais persimesdavome vienu kitu mandagumo žodeliu. Vėliau ir tų žodelių nebereikėjo, susitikę nužvelgdavom vienas kitą įdėmiu, tiriančiu, ne sykį per ilgai užtrunkančiu žvilgsniu – pasitikrindavom, ar kas nors pasikeitė. Į kurią pusę? Tai pasidarė savotišku žaidimu – kuris mirsim arba pradėsim sveikti pirma? Juk negali taip tęstis amžinai. Pradžioj tuos žvilgsnius dar mėgindavom nuslėpti, vėliau jie tapo nuoširdžiu bendravimu, ir jau, atrodė, nė vienas nebenorėjom, kad viskas baigtųsi, o kai įsitikindavom, jog tikrai niekas nepasikeitė, net nušvisdavo nedrąsi šypsena.
Vieną dieną lapkričio darganos liovėsi, nušvito saulė. Ilgai sėdėjau žvelgdama į Nemuno srovę, į medžius anam upės krante, subridusius į geltoną rudeninių lapų auksą, ir nė nepajutau, kaip viskas pasikeitė, neliko to blogai. Apėmė šviesus jausmas – nebėra mirties! Nebejaučiu savo kūno, jokia grėsmė nebetūno many. Tai reikia išgyventi, tai būtina pasakyti.
Turiu eiti, turiu pasidalinti tuo džiaugsmu su savo bevardžiu likimo draugu, jis negalės neatsiliepti plačia šypsena – noriu gyventi! Gal ir jam tik to noro gyventi tetrūksta, kad svarstyklių lėkštelė kilstelėtų aukštyn?
Kai parsiradau į valgyklą, jis jau ruošėsi išeiti, nors neatrodė, kad būtų pie-
tavęs. Stovėjo susirūpinęs, tarsi negalėdamas apsispręsti, ar užteks jėgų nueiti tuos kelis žingsnius iki virtuvės paprašyti vandens. Nesiryžo, pasirodė per toli, bet išeitį rado – gražų astros žiedą įmerkė į pilną kompoto mano stiklinę.
Kai mūsų žvilgsniai susitiko, jo akyse įskaičiau žinojimą, susitaikymą, ramybę – jis jau taip pat žinojo savo lemtį. Pasekiau jo žvilgsnį – mūsų staliuko linkui ėjo pagyvenusi moteris, labai panaši į mano draugą.
– Motina! – nusmelkė mintis.
Mano džiaugsmą tarsi vėjas nupūtė. Norėjau apglėbti jį, ką nors pasakyti, bet neišdrįsau, nes kas mano skausmas, mano užuojauta, supratimas, palyginus su motinos?
Jis dar kartą atsigrįžo į mane ir paprastai pasakė:
– Važiuoju namo.
Mudu abu supratom, į kokius namus jis važiuoja, o jis suprato, kad aš lieku. Paskui tarsi išsivadavo iš savo pasaulio, įsižiūrėjo į mane, suėmė už rankos ir ne aš jį, o jis mane paguodė:
– Niekas nekaltas.
Ir nuėjo, nepalaukęs, kol mama prieis. Nenorėjo skaudinti nė vienos iš mudviejų?
Lydėjau žvilgsniu nueinančius iki mašinytės, paskui ją, riedančią iki gatvės posūkio, ir galvojau, kokie laimingi buvom vakar, kai dar nežinojom.
Kintančios žodžių prasmės. Metas
1 mẽtas sm. (2)
1. SD34, K gyvenamasis laikas, apibrėžtas, tam tikras jo momentas
2. trukmė, tos trukmės tarpas
3. BŽ509 laikotarpis; sezonas
8. tinkamas, nustatytas laikas, terminas
Lietuvių kalbos žodynas
Kai ilgai gyveni toje pačioje vietoje, ypač tame pačiame kaime, su tais pačiais žmonėmis, atrodo, kad niekas nesikeičia, nevyksta. Iš lėto, įprasta tvarka ateina ir praeina metų laikai, matai, kaip vėl aria tą patį lauką, ir vieną rytą tekant saulei pastebi, kad vakar buvęs juodas laukas kažkaip nenusakomai pasikeitė, atgijo. Pajunti – atėjo metas! Dygti. Gyventi. Norisi klauptis ant ežios ir žiūrėti, žiūrėti, kaip krusteli žemės grumsteliai tarsi gyvi, prasikala pilka adatėlė, antra, šimtoji, ant jų krinta rasa, sužvilga tekant saulei ir kalvelių viršūnės pasidaro švelnios švelnios, lyg aksominės, toliai padūmavę… Atėjo metas! Dygti!
Jeigu eisi pro tą lauką po kelių valandų, saulei leidžiantis, jis bus jau ne pilkas, jau tamsiai rausvas, o rytoj jau bus žalias – daugybė spalvų ir atspalvių gamtos paletėj iki auksinės javapjūtės, kol vėl juodai sužvilgės ariama žemė, kaip šiųmečių juodvarnių, sekančių paskui plūgus, sparnai. Visa tai taip įprasta, kad nė nepastebi, kaip nepastebi ir naujų raukšlelių kasdien pamatomų žmonių veiduose – gerumo, išminties, kančios, ilgesio, džiaugsmo, liūdesio. Kol neateina metas – švęsti solidų jubiliejų, palydėti į užtarnautą poilsį, kapus. Tarsi nieko ir neįvyksta, tik ateina metas sunokinti vaisius, nunykti ir užleisti vietą po saule ateinantiems, būsimiems, dabar dar tik numanomiems iš atsargios, apsunkusios jaunų moterų eisenos, iš nekantrių, linksmų rankų, sklaidančių vardyno lapus, iš laukimo.
Senoji Jarusė, atrodė, visada ir buvo senoji. Tokią ją pažinau pradėjusi dirbti prieš daugelį metų, tokia, rodos, buvo ir tą sekmadienio rytą, kai, prieš išvažiuodama į tyrą spanguoliauti, dar trumpam užsukau į ligoninę. Per tuos metus ji daugybę kartų gulėjo ligoninėj, vis taikydamasi pakliūti į tą pačią palatą ir netgi į tą pačią lovą, buvo kantri ir linksma – ar ne todėl sveikata kaskart pagerėdavo ir kuris nors iš gausių palikuonių išsiveždavo ją namo? Atrodė, kad taip bus visada, ir šį rytą niekas nekėlė nerimo – Jarusė mielai bendravo su savo ir palatos kaimynių lankytojais, džiaugėsi lauktuvėmis, domėjosi, kas gero namie, ar baigti rudens darbai, o kai slaugutė, atėjusi palydėti ją į tualetą, dailiai sutampė ir diržu sujuosė margą, neišvaizdų ligoninės chalatą, Jarusė pasižiūrėjo į veidrodį, veido raukšlelės susiklostė į linksmą, išdykėlišką šypseną, kažką sugalvojusi nuo lovūgalio nutraukė spalvingą rankšluostėlį, užsikišo jį už diržo kaip prijuostę, dviem pirštais suėmė kampus ir patrepsėdama uždainavo:
Šokinėjo pimpinėjo
Apie mane jauną,
Kas pakėlė kvartūgėlį,
Rado mane kiaurą.
Juokėsi ir ligoniai, ir lankytojai, tik vėl paguldyta į lovą, ji nežymiai pavadino mane, kad prieičiau, ir patyliukais paprašė, kad iš tyro parneščiau jai raudonų šermukšnio uogų – nugirdo, kad važiuosiu į mišką. Nustebusi paklausiau, ką su jom darys – valgys, plikys arbatą?
– Ne, – nekantriai mostelėjo rankele, – versiu karolius. Jaunystėj turėjau gintarinius, babos dovanotus, bet atidaviau juos seseriai, kai plaukė į Ameriką, o ji negrįžo. Vis ruošiausi, bet taip ir neprisiruošiau susiverti naujų.
Pažadėjau, nors keistokas pasirodė prašymas, ir dar kažin ar būčiau jį atsiminusi, jei prieš brendant į tyrą pamiškėj nebūčiau užmačiusi jauno šermukšnio, apsipylusio uogom. Pamaniau – pareinant priskinsiu Jarusei karolių, raudonų raudonų. Bet kai visu būriu išklampojom iš pelkės, bepamačiau tik, kaip nuo šermukšnio pakilo pulkas didelių juodų paukščių, o viršūnėj nebesimatė raudonos spalvos. Prieš nuožulnius saulėlydžio spindulius neįžiūrėjau, kokie tai paukščiai buvo. Nuėjau prie medelio, sunku buvo patikėti – nulesė švariai. Beparankiojau nuo samanų porą saujelių pribirusių uogų, bet Jarusei jų nebereikėjo, numirė tyliai, neprabudusi. Iki šimto metų jai betrūko dviejų žiemų.
Atėjo metas. Nejau žinojo Jarusė? O tie juodi paukščiai? Kad nebereikės?
Sena kultuvių daina
Nubudus kurį laiką jaučiuosi tuščia, nei minčių, nei jausmų. Paskui tamsi erdvė ima švisti, prisipildo vaizdų, jie pradžioje dar pilki, tarsi gimstantys iš miglų, prieblandos, paskui jų kontūrai ryškėja, nusispalvina, ataidi garsai, viskas atgyja, sujuda, sukruta, vyksta – grįžtu į gyvenimą. Ne į dabartį – į visą buvusį gyvenimą vienu metu, kur viskas persipynę laike, bet tikra, viskas mano, nesvarbu, kad tą nepažįstamos moters parašytą eilėraštį apie senos kultuvės dainą prie upės Kriaunos, kurios niekada nesu mačiusi, skaičiau šią naktį, kai nesimiegojo, o jo pažadinti vaizdai dabar, nubundant, atklydę jau iš tolimos vaikystės visai kitame Lietuvos pakrašty – nuo upelės Lokystos. Matau Zobielijos davatkėles, velėjančias mudviejų su mama žlugtą po žiemos – su kultuve, su kultuve, per šonus paklodėms, per šonus, vanduo tyška į šalis, garsas atsimuša nuo upės šlaitų ir atrodo, kad ne dvi tos kultuvės, kad jų daug, oras pilnas linksmo pokšėjimo, ritmingo kaip džiazo motyvas, ir man norisi šokti, dainuoti. Jau buvau beužtraukianti vientisą aaaaaaaaaaaa, bet pokšėjimas staiga nutyla – moterėlės murdo skalbinius į upelės tėkmę, matau, kaip pasroviui nuplaukia balzgana muiluota juosta, vikrios rankos persuka paklodę į žiužį, teškia jį vėl ant lieptelio ir vėlei užgroja kultuvės. Ir vėlei. Paskui paduoda skalbinius man, aš kloju juos pievoj – tegu prisigeria vėjo, tegu bąla saulėj, tegu… Tegu būna vasara! Tegu nesibaigia vaikystė!
Rozalija atideda kultuvę ant žolių kuokšto, prisirenka iš geldos smulkių mano drabužėlių ir skalauja juos rankomis, atsargiai, švelniai, lyg bijodama, kad nesudūlėtų – jie iš tiesų gležnučiai, batistiniai, iš ano gyvenimo, dar prieš karą, kai gyvenom Vilniuj. Ir sesė buvo gyva. Rozalija tokių gal nė nemačiusi.
Sesės atsiminimas persmelkia šalčiu, sėduosi ant kranto, stipriai apkabinu rankom kelius, įsižiūriu į upelės srovę – dugno akmenėlius, žuvytes, tarsi šilkines vilnijančias žolių kasas.
Rozalija supurto marškinėlius, iškelia aukštyn:
– Šitie tavo ar Giedrytės?
– Giedrytės…
– Ar tu dar įtelpi?
Niekad apie tai nebuvau galvojusi, kad galėčiau imti ir išaugti ne tik savo, bet ir mirusios vyresnėlės sesės marškinėlius, suknytę mėlynais žirneliais – mudviem mama pirkdavo vienodas – kailinėlius su bumbulu ant kepurytės… Aiškiai pamatau – po šios žiemos marškinėliai man jau tikrai per maži. Ne juokais susirūpinu – tai ką aš dėvėsiu, kaip gyvensiu?
Vėl skambiai, ritmingai supokši kultuvės, bet man nebesinori šokti, dainuoti – skaudžiai suvokiu, kad lieku viena, visai viena pasauly, su savo vienos gyvenimu, su nežinia ateity. Vaikystė pasibaigė. Dabar jau baigiasi ir gyvenimas, bet, keista, nebesijaučiu viena – visi kada nors sutikti žmonės yra su manim, ir visai nebesvarbu, šiapus ar anapus ribos; ji išsitrynė.
Vìsa
Naktis, jau po pusiaunakčio. Nebesimiega. Geriausias laikas – ramybė, tyla. Seno žmogaus mintys, dažnai lengvai bėgančios prabėgančios atsiminimais, tarsi čiuožikas vandens paviršiumi, tiktai retkarčiais, tik akimirksniui nušvinta ryškiai ryškiai iš gelmės, lyg praeitis būtų čia, dabar, bet tai netiesa, ji ir vėlei dingsta, jau negrįžtamai. Kartais man pasirodo, kad rašydama atsiminimus aš seku savo pėdsakais ir gyvenimą ištrinu.
Mirtis. Riba, kai žemiškoji patirtis jau išgyventa, jau vìsa praeity. Kiekvienam kìta, sava. Ir dabar nebeatsimenu, kada nė kur tai buvo, tik sugrįžta vaizdas, aiškus, spalvingas, ir aš jame pasilieku.
Vasaros pavakarė. Esu iškviesta pas senuką ligonį, kažkur tipiškam lietuviškam kaime. Ir troba tipiškai lietuviška, tokių jau ir tada buvo reta net gūdžiausiam kaime – dviejų galų troba, tokia patogi gyventi kartai po kartos. Kai vyriausias sūnus, kuriam dažniausiai būdavo paliekamas ūkis, parsivesdavo marčią, kol vaikų nedaug, jauna šeima gyvendavo „mažuosiuose galuose“. Ištekinus visas seseris, o jaunesniems broliams išėjus gyventi „ant savęs“, pasenę tėvai atsidalindavo, sutardavo išimtinę ir „didžiuosius galus“ užleisdavo gausėjančiai vyriausiojo sūnaus šeimai. Troboje kiekvienas daiktas iki menkiausios smulk-menos turėdavo savo vietą ir paskirtį, nebūdavo nieko nereikalingo.
Kai ligonis buvo apžiūrėtas, išrašyti receptai, viskas aptarta, šeimininkė pasiūlė nusiplauti rankas. Greta praustuvo dailiai išraižytoj rankšluostinėj kabojo namų audimo rankšluostis, puoštas rankų darbo nėriniais. Naujutėlaitis, toks gražus, kad net nedrąsu naudotis, bet šeimininkė taip meiliai sako:
– Šluostykis, daktarėle, šluostykis, juk tai ir skirta brangiam svečiui. – Ir man taip gera būti tuo svečiu, kuriam skirta ir daili rankų darbo rankšluostinė, dešimtmečiais, gyvenant čia ne pirmai kartai, kabanti vis toj pačioj vietoj, joje tik pakeičiamas rankšluostis. Kiek svečių, nusiplovę rankas, į jį šluostėsi – kalėdininkų, iš toli atkeliavusių svečių, gydytojų, valdžios atstovų, gal ir mokytojų, į mokslus išvažiavusių vaikų draugų studentų?
Atsisveikinusi išeinu į kiemą, šeimininkė pasiveja mane nešina kėde iš gerojo kambario, stato ją prie verandos laiptelių, kviečia sėstis ir nuoširdžiai atsiprašinėja, kad teks lukterėti, sugedo mašina, vyras negali manęs parvežti. Ramina gal ne tiek mane, kiek save, tikindama, kad štai tuoj tuoj suremontuos, nes visada suremontuoja tą seną, dar karo keliais važinėjusią „polutorkę“, ir viskas bus gerai, bet balsas išduoda abejonę, kad pati nelabai tuo tiki.
Užjausdama moteriškę nusišypsau – niekur nebeskubu, tai paskutinis šios dienos iškvietimas ir, palikusi puošniąją kėdę, nueinu ir atsisėdu ant suklypusio suolelio prie namo, tarp sužydusių kosmėjų.
Šeimininkė nudžiunga, nusiskubina į priebutį, pasigirsta kibirų skambčiojimas, kažkas pilama, netrukus moteriškė vos ne tekina nuneša du pilnus kibirus į tvartą ir ten nutyla kiaulių žviegimas. Nugyventas, nebenusakomos spalvos kolūkio sunkvežimis stovi prie vartų pražiodintais nasrais, šeimininko nematyti, tik atsklinda keiksmai – taip ir matau, kaip besiskubinant nesiseka darbas, o gal nusidaužė krumplius?
Ant dviračio rankenų užsikabinusi bidonus šeimininkė išskuba į ganyk-lą – ten, netoli, už plaukėjančio vasarojaus lauko, kur iš lankos jau kyla rūkas.
Kosmėjos, mano vaikystės gėlės – baltos, rožinės, tamsiai raudonos. Pastarųjų mažiausiai – ir čia, ir mano atminime, vaikystės daržely. Nors kruopščiai, atrodo, surinkdavau visas tų tamsiųjų sėklas, bet jų kažkodėl vis tiek žydėdavo mažiausiai.
Iš trobos pasigirsta prislopintas kostelėjimas, sunkus atsidūsėjimas. Išgirstu, esu pratusi išgirsti. Grįžtu prie senuko. Tylim. Lyg buvau besakanti kažką paguodžiančio, bet jis prabyla pirmas, ir pajuntu, kad tai ne aš jį, o jis mane ramina.
– Nereikėjo tavęs, daktarėle, bevarginti, man jau nėra pagalbos. Žmogus supranta, kada ateina paskutinioji. Ir mano vaikai supranta, tik bijo ir tarsi maži nori pasislėpti už tavo nugaros.
Patylim.
– O žinai – sako, – aš mirštu antrą kartą, vaikystėje miriau nuo difterijos.
Nebuvę baisu, tik labai norėjęs, kad gerklės nebeskaudėtų. Paskui, kai jau gijęs ir gerklės tikrai nebeskaudėję, atsikėlęs ir išėjęs į lietų, šis ir nuplovęs visą ligą. Motina labai barusi, verkusi apsikabinusi ir barusi, o jis klausęsis tylėdamas ir galvojęs, kad jei būtų numiręs, būtų nepamatęs to lietaus. Ir nebegirdėjęs motinos balso. Daug ko būtų nebepamatęs, gero ir blogo. Nuo tada labai branginęs gyvenimą ir tik vieną kartą tepasakęs: „Geriau jau būčiau mažas numiręs!“ Tai Sibire, kai atrodė, kad blogiau jau negali būti. Bet ir tada jautęs, kad jei kokiu stebuklu išliks, dar sužinos tokių dalykų, kokių nė nenumano esant. O štai dabar jau žino, kad yra patyręs viską. Na, ne viską, tik tai, kas jam buvę skirta. Kažkaip supratęs, kad nebeturi ką čia veikti. Gana, nebesvarbu. Senuko veidas giedras, ramus.
Kieme suburzgia mašina, sušneka šeimininkai. Atsisveikindamas senukas dar pertaria:
– Nesigraužk, mano ligai vaistų nėra, nuo mirties dar niekas neišsipirko, jokiom tabletėm jos neapgausi. Ne tu taip pasaulį surėdei.
Išėjau į kiemą. Tirštėjo prieblanda, atvėso, jautėsi iš lankų nuo upės atsklindanti drėgmė ir turbūt nuo jos oras pasidarė toks skambus, grynas. Tamsiųjų kosmėjų žiedų nebeįžiūrėjau, tarsi jų nebūtų, tik baltąsias ir rožines. Pro pravertas tvarto duris jaukiai kriuksėdamas išturseno paršelis, baltas baltas prieblandoje, ir ėmė knaisioti žolyną, knysle vis pastumdamas ne vietoj numestą balkelį, tarsi norėdamas nukelti pažinimo ribą kuo toliau. Šyptelėjau iš keisto savo sugretinimo. Šeimininkė linksmai susijuokė ir išsilaužusi iš alyvų krūmo šakelę nuvarė paršelį į tvartą. Kai netrukus senu kolūkio kledaru duobėtu keleliu iš kiemo sukom į vieškelį, mačiau, kaip mūsų sukeltos dulkės niekur toli nesisklaidydamos gula atgal ant keliuko ir pakelės žolynų, tarsi ruoštųsi sutikti paskutinį svečią, ir tik tada senukas bus teisus – bus patyręs visa, kas jam skirta.
Aidas Jurašius. Judas
2019 m. Nr. 2
Jis pasakė: „O kas padės Iskarijotui?“
Leonid Andrejev, „Judas Iskarijotas“
I
Maša man patiko beveik iškart.
Atvažiavo iš kito miesto Kalėdų išvakarėse paskutiniu autobusu, beveik nieko apie mane nežinodama, suvokdama, kad veliasi į pavojingą avantiūrą, ir kad apskritai šią šventę, kurią anie praminė šeimos švente, jai gali tekti praleisti gatvėje. Bet vis dėlto atvažiavo. Vėliau prisipažino, kad saugumo dėlei rankinėje vežėsi plaktuką, bet man ir tai patiko. Mėgstu smulkmeniškus bailius.
Nėriausi iš kailio: stalo įrankiai krito iš rankų, išliejau beveik pusę padažo, makaronai gavosi neišvirę ir sprangūs, o nudelbtos akys maniakiškai lakstė tik retkarčiais žvilgtelėdamos į Mašą. Rodos, net šiek tiek įsibrėžiau taikydamas atidarytuvo smaigalį į vyno kamštį.
Bet keista: ji iš manęs tik šaipėsi, netgi visai kandžiai. Eidamas pro šalį netyčiom prie jos prisiliečiau – ir atšokau lyg nukratytas. Vėl juokas ir pašaipos.
Nužvelgiau ją įdėmiau. Nėriausi iš kailio, o ji, rodos, vis tiek nepasijuto pranašesnė. Pašaipos savaime nieko nauja, įdomu tai, kad Maša šaipėsi iš apvalkalo, bet darė tai taip, lyg būtų žinojusi, kas slypi po juo. Ji šaipėsi ne iš personažo, o iš aktoriaus. Negi maniškė?
Vakarodami vienu metu susėdome ant sofos greta vienas kito. Žinojau, kad turėčiau dabar pabandyti apkabinti ir pabučiuoti, bet tik droviai siurbčiojau vyną ir vengiau jos žvilgsnio dėbsodamas sau į rankas.
– Ir taip matau, kad gražios, – tarė. O paskui pašaipiai, koketiškai atsiduso: – Tie ilgi ploni pirštai…
Nustebęs pažvelgiau į jos besišypsantį veidą ir pabandžiau išrausti. Bet Maša tik sukrizeno ir mirktelėjo. Lyg būtų perpratusi žaidimo taisykles.
Ir, rodos, tikrai perprato: kalbėdama apie vaikystės traumas ir panašius niekus staiga susigraudino ir prisiglaudė. Apkabinau ją ir ėmiau bučiuoti.
Ir man tai patiko. Ne, ne glaustymasis ar bučiniai, o jos susigraudinimas. Jis atrodė beveik įtikinamas. Beveik toks pat nuoširdus, kaip ir mano paguoda. Šaunuolė.
Nutaikęs momentą padovanojau jai kalėdinę dovaną: Andrejevo „Judą Iskarijotą“.
– Čia apie tave? – žybtelėjo akimis vartydama.
Nusišypsojau.
– Apie mane ir mano akmenį, – atsakiau.
Taip, Maša man patiko beveik iškart.
II
Keisčiausias dalykas buvo savumo pojūtis.
Kai prabėgus kelioms savaitėms po žiemos švenčių jau aš važiavau pas Mašą, atrodė, kad vykstu pas seną pažįstamą. Jaukinomės vienas kitą greitai, lyg įgudę skaitytojai atsainiai permesdami akimis teksto balastą ir iškart užčiuopdami leitmotyvus.
Tai, kas anų erzino ir atstumdavo, Mašos man patiko. Pavyzdžiui, negalėjau pakęsti miegojimo kartu: kas gali būti šlykščiau už svetimą kūną šalimais, kai tu sapnuoji? Kas gali būti šlykščiau už patį svetimą kūną, kai jame užgęsta sąmonė? Tuo tarpu užmigti su Maša buvo gera. Lipni nuo prakaito oda, pro pražiotas lūpas ant pagalvės nuvarvėjusi seilė, tylus knarkimas – visa tai veikė mane lyg stiprūs migdomieji. Niekada gyvenime taip greitai neužmigdavau ir tiek ilgai nemiegodavau, kaip su Maša. O ji savo ruožtu sakydavo, kad mano kūnas velnioniškai patogus, ir murkdavo iš malonumo kaskart, kai prieš užmiegant atsukdavo nugarą, o aš užkraudavau ant jos kūno rankas ir kojas, tarsi aštuonkojis apraizgydamas visą savo galūnėmis.
Savumo pojūtis buvo toks stiprus, kad abu jautėme pareigą abejoti vienas kito nuoširdumu. Kartą žiūrėjome filmą, ir jame vienas vyrukas, norėdamas supanašėti su mergina, kuriai iš nosies nuolat bėgo kraujas, susitrenkdavo savąją.
– Tu dėl manęs irgi darai ką nors tokio? – paklausė Maša.
Nusišypsojęs paglosčiau jai veidą. Mėgstu klastingus klausimus.
Bet vis dar abejojau, ar ji maniškė. Gal tai tik apgailėtina fizinė trauka ir nieko daugiau? Tik vienas prie kito gerai limpantys kūnai?
Pirmiausia atkreipiau dėmesį į perdėtą Mašos nerangumą. Kartais atrodydavo, kad pasaulis jai per ankštas: eidama pro stalą ji stuktelėdavo koją į jo briauną, rengdamasi trinktelėdavo alkūnę į spintą ar durų staktą, nuolat ką nors išliedavo arba apversdavo. Jos rankos ir kojos buvo tikras įbrėžimų, nudegimų ir mėlynių žemėlapis. Anie per daug pakvaišę dėl savo kūnų, kad pasirinktų tokį vaidmenį.
Paskui Maša papasakojo apie kadaise išgyventą adoracijos laikotarpį. Iš pradžių neramiai suklusau: iš visų moterų, kurias teko sutikti, labiausiai apgailėtinos buvo visokio plauko religingos kekšės, mano paniekoje bažnyčiai įžiūrėdavusios cinizmą ir nematydavusios prieštaravimo tarp savo pamaldumo ir to, kad miega su manimi už savo vyrų ar sugyventinių nugarų. Mėgstu, kai daiktai vadinami tikraisiais vardais, ir nemėgstu manančių, kad sukalbėjęs dešimt „Sveika, Marija“ gali nusiplauti bet kokią kaltę. Laimė, Mašai visa tai negaliojo. Tarp jos kalčių ir adoracijos žiojėjo tokia praraja, kad ją peršokti galėjo tik vienas iš maniškių.
Galutinai mano abejones Maša išsklaidė pasakodama apie mūsų pirmą susitikimą. Pasak jos, mano bėgiojantis žvilgsnis kartais, lyg užsimiršus, staiga sustingdavo, ir tada pažiūrėdavau į ją kitaip, kiek paniekinančiai, įžūliai ir skvarbiai, savo tikruoju žvilgsniu. Judišku.
Vadinasi, neapsirikau. Jei Maša būtų viena iš anų, ji tą vakarą būtų per daug apspangusi nuo savo pranašumo ir pagundos globėjiškai tapšnoti man per petį. Ji būtų jautusis tokia saugi ir taip visiškai valdanti padėtį, kad nieko daugiau nebūtų pastebėjusi.
Pirmą kartą pajutau, kaip gera sutikti saviškį.
III
Mažą Mašos butuką praminėme Rojumi.
Buičiai ir tvarkai ji buvo abejinga, gal net labiau nei aš. Buto langai išėjo tiesiai į vaikų darželį, taigi maždaug pusiaudienį, kai auklytės išvesdavo tų mažų rėksmingų padarų gaują pasiganyti ir jų klegesys mus prižadindavo, išlipę iš lovos ir eidami į vonią pirmiausia turėdavome įveikti minų lauką – ant grindų mėtydavosi kojinės, apatiniai, dulkių gumulai, vyno ir brendžio buteliai, lubrikantų tūbelės, Mašos eskizai, volu pervažiuotas kirmėles primenantys prezervatyvai, į namus užsakomo maisto pakuotės.
– Kad tik mūsų Rojuje neužsiveistų žalčių, – kartą tarė Maša rankiodama savo drabužius, tada susuko juos į didelį gniužulą ir šveitė į spintą.
– Čia juk žalčių Rojus, – atsakiau. – Kad tik neužsiveistų anų.
O anie vis dėlto retkarčiais pasirodydavo. Kartais pražingsniuodavo kalbėdami po mūsų balkonu, kartais mums patiems tekdavo eiti į prekybos centrą ir stovėti greta jų eilėse. Blogiausia, kad jie kartais užsiveisdavo mūsų pokalbiuose: abu žinojom, jog ankstesniuose gyvenimuose anų neišvengėm, taigi bendravome su jais, gėrėme, miegojome, kai kuriuos net mylėjome, kol išduodavome, todėl jų paminėjimas suerzindavo. Ir tai buvo visiška Rojaus priešingybė – mus kamavo slogūs prisiminimai apie tai, kas buvo prieš įžengiant į Rojų.
Dar kartais atvažiuodavo Mašos tėvai. Nutarėme, kad jie neapsidžiaugtų vienturtės dukrelės lovoje aptikę mano žilstančią barzdą, taigi korektiškai kelioms valandoms pasišalindavau. Būdavo apmaudu nusivilkti savo baltą lyg ėriuko vilna chalatą, kurį jau seniai buvau atsigabenęs pas Mašą, ir vėl įsisprausti į anų pasaulio drabužius, bet viskas išeidavo tik į gera: Maša manęs pasiilgdavo, aš pasiilgdavau Mašos, ji atidarydavo duris vilkėdama tuo baltu lyg ėriuko vilna chalatu, o aš peržengdavau slenkstį žinodamas, kad mano tremtis baigėsi.
IV
Maša buvo maniškė, tačiau kartais jos klasta erzino. Gal dėl to, kad ji būdavo susijusi su anų pasauliu, o gal atrodydavo per daug įtikima ir versdavo mane suabejoti, ar Maša stovi mūsų Rojuje abiem kojomis.
Pavyzdžiui, kartais ji apsimesdavo, kad anų pasaulyje jaučiasi lyg Roma po barbarų antpuolio. Ir tada man tekdavo aiškinti, kad prekinė išvaizda svarbi tik ten, pas anuos, o mūsų Rojuje visiškai nesvarbu, ar jos klubai dar atitinka anų nustatytus standartus. Ir tada Maša dėdavosi, kad priima šiuos žodžius kaip paguodą arba kaip mano keisto skonio, deformuoto klasikinės dailės, apraišką.
Taigi klaidžiojau po Mašą lyg po Romos griuvėsius. Man jie patiko, jaučiausi patogiai ir jaukiai, bet vietiniai gyventojai – Maša ir visi jos pavidalai – dūsavo: „Ech, tu nematei, kaip buvo anksčiau.“
Maša man parodė profesionalias savo ankstesnių metų nuotraukas. Tai buvo visai pakenčiamas kičas: tarkim, vienoje fotografijoje ji vilkėjo ryškiaspalvius raudonųjų žibintų kvartalo darbininkės apdarus ir stovėjo kažkokio apleisto namo fone.
– O kur žmogus? – paklausiau. – Čia tik mėsos gabalas ant prekystalio, įdomus tik kaip masturbacijos objektas. O kur žmogus?
Pagalvojusi Maša tarė:
– Taip, tu teisus. Turbūt stačiau ne ant tų skaičių.
Susižavėjęs palaižiau jos pažastį. Mėgstu su lošimu susijusias metaforas. Ir nemėgstu, kai kas nors gailisi išgriautų supuvusios Romos šventyklų, net jei tai daro veidmainiaudamas.
Gal būčiau net patikėjęs raudomis dėl Romos, jei ne mudviejų aistra griuvėsiams. Aš tai vadinau „raišumu“ arba „tikais“, Maša – „defektais“, ir tai galėjo reikšti bet kokį nutolimą nuo normos: fizines ydas, psichines manijas, fetišus, smulkias buitines keistenybes. Iš pradžių įtariai žiūrėjau į šį jos potraukį. Maša tapė, tad pamaniau, kad galbūt ji dar viena sukarikatūrinto ir dirbtinai ekscentriškomis savybėmis aplipinto menininko įvaizdžio gerbėja. Daugelyje mano „tikų“ neslypėjo nieko reikšmingo, ir visiškai nenorėjau būti priskirtas pretenzingų keistuolių rasei. Galiausiai papasakojau jai savo randų istorijas, savo patirtis onkologinėse ligoninėse, bet visa tai dėstydamas jos akyse neįžvelgiau jokios užuojautos ar gailesčio, taigi atsikvėpiau lengviau: Mašą tie „defektai“ traukia judiškai. Ir todėl jos nesivaržiau. Tarkim, kuo ramiausiai jos akivaizdoje kirpdavausi rankų nagus, o paskui kruopščiai lygindavau juos dilde.
– Dar niekad nemačiau, kad vyras tiek laiko skirtų savo nagams, – tarė ji susižavėjusi, kai pamatė mane tai darant pirmą kartą.
– Rankos yra nenuspėjamiausia žmogaus kūno dalis, – paaiškinau. – Niekada nežinai, kur jos atsidurs, todėl dera jomis pasirūpinti.
Maša mano žodžiuose, suprantama, įžvelgė seksualinę potekstę ir, aišku, iš dalies neklydo, ir mes abu juokėmės, – taip, kaip juokiamasi tik žalčių Rojuje.
Žinoma, savo ruožtu ji taip pat tyrinėjo mano aistrą „raišumui“. Kartą pasakiau, kad visiškai sveikas žmogus – nuobodus ir nuspėjamas, o štai raišas – neišvengiamai pasmerktas kovai su savimi, taigi, pačiai įdomiausiai kovai.
– Kur ta kova slypi? – paklausė Maša.
– Lengva save mylėti, kai esi gražus ir sveikas, kai esi paklausi prekė anų turguje. Gerokai sunkiau, kai esi brokuotas. Apima pagunda leistis būti pažymimam žemesne kaina, būti perkeltam į varguoliams skirtas šlamšto su besibaigiančiu galiojimo laiku lentynas ir netgi manyti, kad tai teisinga, kad čia tau ir vieta.
– Ir kada laimima?
– Kai myli save kaip sveiką, kai įkainoji save tiek, kiek kainuoja sveikieji. Kitu atveju esi luošas dvigubai ir nusipelnai savo luošumo. Supranti?
Maša dvejodama linktelėjo.
Tada papasakojau jai apie savo pirmąją draugystę su mergaite. Tiksliau, mergaitėmis, mat jų buvo dvi. Man tuomet buvo gal trylika, joms – porą metų mažiau, ir net nežinau, kaip mes šį anuomet neįprastą threesome derinome vertybių požiūriu, bet vis dėlto buvo būtent taip, tegul ir neperžengėm vaikiškų pasigrabaliojimų ir bučinukų slenksčio. Iš pradžių viskas klojosi puikiai, bet paskui mano mylimosios ėmė pyktis, regzti intrigas, ateidavo nesutartu laiku ir po vieną. Nutariau, kad ši velniava vargina ir turiu kurią nors pasirinkti. Ir štai koks reikalas: viena iš jų buvo sveikut sveikutėlė, o kita – šlubavo. Tiesiogine, fizine prasme. Taigi, ką pasirinkti: sveiką ar raišą?
– Kurią pasirinkau, turbūt retorinis klausimas? – paklausiau šypsodamasis.
– Žinoma, raišą, – atsakė Maša taip pat nusišypsodama. – Seniai žinau, kad turi slaugės sindromą.
Nusikvatojau. „Slaugės sindromas“ – kur jau. Tikra klastūnė.
– Bet tada pirmą kartą suvokiau, kokie apgailėtini judiškumo neturintys luošieji, – kalbėjau toliau. – Visas tas vaikiškas romanas greitai baigėsi, netrukus apskritai jį pamiršau. Bet štai gal po trejų metų, kai jau buvau šešiolikos, gavau nuo tos raišos mergaitės laišką. Šlykštų verksmingą laišką, iš kurio supratau, kad ji manęs nepamiršo ir kad savotiškai jaučiasi dėkinga… Taip, jie apgailėtini. Jie pajunta dėkingumą rankai, kuri juos glosto, tarsi tas glostymas būtų malonė.
– Bet juk tai natūralu, – tarė Maša.
– Kas čia natūralaus? – dėbtelėjau į ją. – Ji neturėjo jaustis dėkinga. Juk pasirinkau ją ne todėl, kad buvo raiša, o todėl, kad buvo gražesnė.
Maša nutaisė žavią sutrikusią miną, ir mes vėl kvatojomės nerūpestingu žalčių Rojaus juoku.
Bet anie vis dėlto slėgė. Prisiminimai apie juos aptemdydavo nuotaiką ir tarsi mesdavo ant Rojaus šešėlį. Pasiusdavau nuo minties, kad kuri nors Mašos dalis galbūt iš tiesų gailisi Romos, o jos akys kartais apsiblausdavo intymiausiomis akimirkomis, matyt, įsivaizdavus, kiek anų štai taip sukiojo mano auskarą arba kiek anų kūnų vilkėjo mano baltu lyg ėriuko vilna chalatu.
Ir kai šešėliai nuklodavo mūsų Rojų, Maša paguldydavo mane ant pilvo ir pradėdavo ant mano nugaros inkštirų medžioklę. Įsitraukdavo taip rimtai, tarsi į žaidimą pasinėręs vaikas, rangydavosi ant manęs nuoga, apčiupinėdavo kiekvieną odos lopinėlį, įdėmiai apžiūrėdavo ant nago išspaustą pilkšvą kirmeliuką. Vieną spuogelį Maša pavadino savo „gyvenimo inkštiru“ – jis nuolat atsinaujindavo, tad rodydavo man, kiek pavyko išspausti šį kartą, ir tos gyvuliško blusinėjimosi valandos taip svaigindavo, jog abu būtume nežinia ką atidavę, kad tik visa mano nugara būtų nusėta atsinaujinančiais inkštirais.
Ir kai ilgesnį laiką praleisdavome atskirai anų pasaulyje ir rūpestingai ruošdavomės naujam susitikimui Rojuje, tie pasiruošimai visada būdavo mūsiški, visada nukreipti prieš anuos. Pavyzdžiui, Maša nurodydavo, ką turiu valgyti, kad ant nugaros priaugtų kuo daugiau inkštirų ir spuogų, o aš prašydavau, kad nesiskustų pažastų ar kojų.
– Mes kažkokie iškrypę, – kartą tarė Maša. – Kodėl tai darome? Norime subjauroti save dabartyje, kad praeitis atrodytų ne tokia bjauri?
Mieguistai sumurkiau, jausdamas, kaip jos nagai ant mano nugaros išspaudžia naują spuogą. Mėgstu judiškai retorinius klausimus.
V
– Ką reiškia būti Judu? Išduoti? – kartą paklausė Maša, balsu perskaičiusi mano mėgstamą epizodą iš Andrejevo: Jėzus pavargo ir ilsėjosi, o apaštalai ėmė svaidyti nuo skardžio akmenis. Paragintas į žaidimą įsitraukė ir paliegėliu besidedantis Judas, pamažu tai virto jo ir Petro, mylimiausio mokinio, jėgos varžybomis. Jie kelia ir sviedžia vis didesnius akmenis, galiausiai gražusis ir stiprusis Petras eina pas Jėzų prašyti pagalbos, nes nenori, kad jį įveiktų bjaurusis Judas. Jėzus padėti atsisako, tada visi pastebi, kad Judas vis dar įsiręžęs bando pajudinti didžiausią akmenį, ir ima kvatotis, o paskui tęsia savo žygį. Judas seka iš paskos, vienišas.
– Manau, mąstyti, – atsakiau. – Yra saujelė tų, kurie už. Yra saujelė tų, kurie prieš. Ir yra idiotų minia, vieną dieną rėkianti „Hosanna“, kitą – „Ant kryžiaus jį“. Visi jie – neįdomūs ir nuspėjami lyg pasakų personažai. Tik Judas nenuspėjamas, nes mąsto. Ir todėl daro ką nori, nes jo sprendimų anie nelemia. Ir todėl tai, kas tarp anų atrodytų kaip vulgarybė ar šventvagystė, Judo elgesy atrodo visiškai kitaip. Svarbu turėti Judo vertą sumanymą. Jei neturi jo, trisdešimt sidabrinių yra tavo kaina. Jei jį turi – tai yra kaina tų, kurie juos tau moka.
– O išdavystė?
– Evangelinio Judo išdavystė? Niekai. Kas būtų Jėzus be Judo išdavystės? Tik eilinis Palestinos pranašas, vienas iš daugelio. Judas krikščionybėje iš esmės svarbiausias personažas. Ar bent jau įdomiausias. Visa kita – saujelė už, saujelė prieš, ir tarp tų saujelių besiblaškanti minia. Žodžiu, anie.
– Judas niekina žmones?
– Judas niekina anuos. Kokia prasmė prisikurti nepasiekiamų moralinių idealų? Jei žinai, kad jie niekada tiesiogiai nepalies kasdienybės? Jei žinai, kad jais sujauksi protą būreliui prie idealizmo linkusių mulkių? Jei žinai, kad tas būrelis arba užsikas pogrindyje, arba, įgavęs galios, bet pamatęs, kad jų idealai nedaro poveikio tikrovei, iš bejėgiškumo ims kapoti galvas?
– Bet tų idealų kūrėjų norai turbūt… – pradėjo Maša.
– Kam rūpi jų geri norai? – pertraukiau. – Esmė yra rankos. Štai šventasis Paulius, kvailiausių dogmų kūrėjas, iš pradžių nekentė krikščionių ir smagiai juos galabijo. Bet kartą keliavo į Damaską ir patyrė nušvitimą. Arba saulės smūgį – kaip pažiūrėsi. Ir štai jis tapo uoliu tikinčiuoju, be to, ėmė rašyti. Skaitei jo laiškus? Ar žinai ką nors labiau apgailėtino už juos? Ir žinai, kodėl jie apgailėtini? Todėl, kad rašyti tomis pačiomis rankomis, kurios svaidė akmenis į bejėgius žmones. Gerbiamas šventasis turėjo nusipjauti rankas ir tik tada diktuoti savo sapaliones – gal tada jos skambėtų bent kiek įtikinamiau. O dabar… – mostelėjau kažkur lango pusėn, į pasaulį anapus mūsų Rojaus. – Visi jie yra šventieji pauliai. Vieni – prieš kelionę į Damaską, kiti – po jos. Jie nesupranta, kad nušvitimas nieko vertas, jei rankos lieka tos pačios. Štai ir viskas.
Maša rūkė ir ilgai tylėjo. Galiausiai paklausė:
– O Judas?
– Judas nekeliauja į Damaską, – tariau priguldamas šalia jos. – Jis sėdi ant kalvos prie kelio, stebi keliaujančius, stebi jų nušvitimus – ir juokiasi. Kartą sakei, kad statei ne ant tų skaičių. Statymo variantai šiame lošime trys. Jei statysi ant kūno – pralaimėsi. Anksčiau ar vėliau, bet turbūt anksčiau. Jei statysi ant to, kas vadinama siela, – irgi pralaimėsi. Anksčiau ar vėliau, bet turbūt vėliau.
– Ir koks trečias variantas?
– Tapti Judu ir lošti sukčiaujant. Visiškai nesvarbu, kam tu vergauji – kūnui ar sielai. Vis tiek esi vergas, vis tiek vergauji taisyklėms, vis tiek dalyvauji lošime, kuriame neįmanoma laimėti. Ir, kas blogiausia, kaskart, kai supranti, kad nelaimėsi, jautiesi kaltas. Kaskart jauti šeimininką nuvylusio vergo graužatį. Judo kelias pergalės taip pat neatneša, tačiau bent jau suteikia šiek tiek laisvės. Sukčiaus laisvės.
Maša ilgai tylėjo žiūrėdama į brėkštantį rytą už lango.
– Bet jeigu taip… – tarė galiausiai, – jeigu taip, išdavystė neišvengiama?
Ji nutaisė tokį liūdną balsą, kad iš susižavėjimo lyžtelėjau jai veidą. Su kiekviena diena ji vis puikiau vaidino.
– Koks skirtumas? – atsakiau. – Kam ta išdavystė rūpi? Tiems, kurie jau keliauja iš Damasko? Bet juk prieš tai jie turėjo nukeliauti iki jo, ar ne? O kiek jie išdavė pakeliui į tą prakeiktą Damaską? Ir ar po Damasko jie nusipjovė rankas? Ar jie tikrai turi teisę tikėtis, kad jų neišduotų? Išeik iš mūsų Rojaus pas anuos, išryškink savo defektus, pabrėžk savo luošumą, atvirai parodyk savo pažeidžiamumą, o tada stebėk, stebėk, kaip anų balse ir žvilgsnyje ima augti pranašumo pojūtis, kaip jie atsipalaiduoja, kaip jų veiduose ima šmėkščioti kreivos šypsenėlės, kaip jie pasijunta saugūs ir galingi, kaip iš jų vidaus lyg pūliai ima plūsti tamsiausiose kertėse paslėptos šlykštybės. Išeik ir įtikink juos, kad jie negaus atkirčio, ir suprasi, kaip jie mėgsta smūgiuoti. Ir tada paklausk savęs: ar išdavystė neišvengiama?
– Judams nėra nieko švento?
– Yra. Tai, kas tikra, o ne išgalvota.
– O kas yra tikra?
– Nebūk kvailutė, – nusišypsojau. – Negi nežinai?
Maša ilgai tylėjo.
– Tai tu ir mane išduosi?
Ji išties puikiai vaidino. Pasitryniau nosies galiuku į švelnius jos pažasties plaukus.
– Ne. Judas Judo neišduoda. Jie kartu sėdi ant kalvos ir juokiasi.
– Tu mane laikai Judu?
Pakėliau galvą ir pažvelgiau jai į akis.
– O nesi?
Maša mane pabučiavo ir prisitraukė prie savęs.
VI
„Tu mane laikai Judu?“ Mintyse krizenau kaskart, prisiminęs jos klausimą. Mašai per daug patiko judiškai peržengti anų nustatytas ribas, kad galėtum suabejoti dėl atsakymo.
Kartą sėdėdami vonios kambary ant grindų baigėm gerti alų, ji atsistojo ir prišlapino į butelį, aš padariau tą patį į savąjį, ir mes ragavome vienas kito šlapimo, kvatojomės, lygindami skonį ir vertindami lyg vyną. Atėjus Kalėdoms prie troleibusų stotelės nusilaužėme eglės šaką, pasimerkėme namuose į stiklainį ir visą švenčių laikotarpį puošėme ją panaudotais prezervatyvais.
Bet labiausiai mėgome teršti anų šventoves, vietas, kuriose jie puoselėdavo ir diegdavo savo veidmainystės kultą: bibliotekas, teatrus, vaikams skirtus renginius. Sykį turėjome eiti į dailės parodą. Išėjimas iš Rojaus mus visada slėgdavo ir erzindavo, bet atsisakyti dalyvauti Maša negalėjo: buvo eksponuojami ir jos darbai, be to, ten jai turėjo įteikti kažkokią paskatinimo premiją. Mašai kilo sumanymas, kaip lengviau ištverti buvimą pas anuos.
Prieš išvažiuodami mylėjomės. Maša paprašė, kad baigčiau ant krūtinės. Tada ištepėme sėkla jos pilvą, krūtis, kaklo apačią. Maša nenuėjo į dušą, tiesiog užsisegė liemenėlę, apsivilko marškinius. Paskui išvažiavome.
Maša sėdėjo ant scenos su kitais dailininkais, o aš, kaip visad, įsitaisiau paskutinėje eilėje. Stebėjau susirinkusius. Žiūrėjau į jų veidus ir spėliojau, kiek iš jų tiki tuo, kas čia kalbama ir daroma, o kiek netiki ir paprasčiausiai yra vietoje, kuri jiems tinka ir teikia naudos. Klausiausi kalbų apie meną, apie jo misiją, jaunųjų dailininkų darbų aptarimo, ir buvo siaubingai pavydu šių žmonių gebėjimo visa tai aiškinti nesijuokiant. Ieškojau tarp jų judų, bet judų čia nebuvo. Buvo tik saujelė, kuri yra už.
Klausiau savęs: ar esu vagis šventykloje? Ar turiu jaustis kaltas? Juk šie žmonės čia tam ir susirinko, kad pasislėptų nuo vagių iš anapus, o aš štai prasmukau į vidų. Bet ne, iš tiesų jie susirinko, kad pagarbintų ką nors, kas neva įveikė mirtį. Ir kad pasmerktų Judą – vargšą, nesuprastą ir neišvengiamą Judą, tokį pat būtiną kiekvienai religijai ar ideologijai, kaip ir tas, kuris įveikė mirtį. Bet ką jie darytų be Judo, amžinojo atpirkimo ožio? Ką šie uolūs šventyklos tarnai, taip apspangę nuo savo kalbų, kad beveik pamiršo, jog dar visai neseniai patys vogė, ką jie darytų be Judo, kai savo susikurtam prisikėlusiajam tektų parodyti ne Judo, o savo atvaizdą? Kiek iš jų ir dabar vogs, vos peržengę šios šventyklos slenkstį ir atsidūrę gatvėje, o paskui sakys: „Toks gyvenimas“ arba „Aš tik žmogus“? Jei tu tik žmogus, kodėl tuo netiki?
Ne, aš nebuvau vagis šventykloje. Buvau vienintelis tikintis, nes mano veid-
mainystė slypėjo tik odoje. Nes vis dar neužsinėriau virvės ant kaklo, nors žinojau, kad šventyklos be vagių būna tik tada, kai jos tuščios.
Štai taip ten ir buvome: aš ir šventyklos tarnai. Beveik tokie patys, tik atskirti tikėjimo.
Ir dar ten buvo Maša. Ji sėdėjo scenoje, vienu metu priėjo prie mikrofono ir kalbėjo. Žinoma, kažką panašaus į tai, ką ir visi kiti prieš ją. Žiūrėjau į tą geros mergaitės miną, į saikingą drovumą ir susikaustymą, ir ja žavėjausi. Ji buvo visiškai įtikinama. Ir tik aš vienintelis žinojau, kad po tais juodais marškiniais – mano džiūstanti sėkla. Ir tik aš po kelių dienų vartydamas laikraščius ir radęs Mašos nuotrauką kultūros puslapiuose žinosiu, kad ši gabi raudonskruostė studentė, visų iš Damasko parkeliaujančių mamyčių ir tėtukų džiaugsmas, iš tiesų yra Judas.
Jaučiausi laimingas.
VII
Kartą, kai vėl atvyko Mašos tėvai, nuvažiavau pas Petrą.
Senokai nesimatėme, bet jis buvo vienas tų draugų, su kuriais palaikyti pastovų ryšį visai nebūtina. Kai kada nesimatydavome ištisus metus, bet susitikus atrodydavo taip, lyg būtume išsiskyrę vakar. Mane domino jo polinkis užsidegti kokia nors idėja ir transformuotis. Žinoma, tų idėjų jis neįgyvendindavo, mesdavo įpusėjęs, mat jo imlų protą vėl užvaldydavo kas nors nauja, o gal tiesiog pabūgdavo nesėkmės. Niekada nežinodavau, ką pamatysiu šį kartą: kalorijas skaičiuojantį ir dėl savo kūno pakvaišusį sportininką, į aplinką spjovusį kokios nors religijos apaštalą, o gal visus pinigus kekšėms išleidžiantį darboholiką. Jis domėjosi viskuo, tačiau paviršutiniškai, priešokiais, o jo idėjos ir sumanymai dažnai taip prieštaraudavo vieni kitiems, kad atsidurdavo priešinguose bet kokios moralės ar ideologijos poliuose. Bet Petras nubraukdavo tuos prieštaravimus lyg trupinius, lengva ranka, ir aš pavydžiai žavėdavausi jo sugebėjimu viską pradėti nuo naujo lapo ir nuoširdžiai nepastebėti, kad tas lapas išvagotas tegul ir bespalvėmis, bet vis dėlto regimomis ankstesnių, jau seniai šiukšlinėje sudūlėjusių juodraščių linijomis.
Buvome visiškos priešingybės, vienas kitą smalsiai stebėjome, vienas kitam nepritarėm ir vis tiek jautėme vienas kitam simpatiją. Petro pokyčiai man nekėlė šleikštulio, nes būtent jie saugojo jo pastovumą. Gerbiau jį, nors ir buvo vienas iš anų.
Gėrėme alų ir kalbėjomės. Apniko liūdesys. Jis visada apnikdavo išvykus iš Rojaus, bet dabar buvo kažkoks aštresnis. Galbūt gyvenimas Rojuje reiškė buvimą kažkur anapus laiko ir kasdienybės, o Petras priklausė mano senajam pasauliui, ir žiūrėdamas į jį negalėjau nejusti, kad laikas vis dėlto bėga, kad mes senstam, kad jo polėkiai blankesni, tokie turbūt ir manieji, skirtumas tik tas, kad jis, rodos, su tuo susitaikė, ir vadina garbinga „branda“, o štai man vis dar norisi iš to kvatotis, nes sumauta „branda“ tėra dar viena idėja, jo paskutinis akmuo. Taip, tas akmuo sunkus ir didelis, tačiau žinojau, kad Petras jo nepakels, tik įsitvėrė į jį riedėdamas nuo kalno į laiko akivarą, ir turbūt čia įžvelgia kovą, nors iš tiesų, kai su tuo akmeniu neišvengiamai nudardės žemyn, agonija bus trumpesnė.
Taigi gėrėme alų ir kalbėjomės, o aš slapta džiaugiausi, kad turiu savo Rojų, kad netrukus išeisiu iš šio paskutinio akmens artefaktais užgrūsto buto ir vėl atsidursiu anapus laiko.
Galbūt ir čia buvo Rojus, tačiau jis priklausė Petrui.
– Tu su ja rimtai? – paklausė jis, kai balkone papasakojau apie Mašą. – Tu ją myli?
– Myliu, bet žinai: amžiaus skirtumas ir visa kita.
– Vadinasi, nemyli, – numojo ranka Petras, lyg sakydamas: „Ir vėl“. – Jei mylėtum, būtų nusispjaut į visus skirtumus.
– Man ir nusispjaut. Aš juk Judas.
– O ji? Irgi Judas?
– Irgi.
– Dviejų Judų sąjunga?
– Kažkas tokio.
Petras įsmeigė akis į virš daugiabučių raudonuojančią vakarinę žarą.
– Tu ja pasitiki?
– Žinoma, ne. Koks kvailys pasitikėtų Judu?
– Ar gali būti meilė be pasitikėjimo?
– Meilė yra tiesiog meilė. Kuo čia dėtas pasitikėjimas? Arba myli, arba ne. Visa kita veidmainystės, lūkesčiai ir kitos nesąmonės. Kuo apskritai galima pasitikėti? Grįžtančiais iš Damasko? Patyrusiais nušvitimą ir reikalaujančiais, kad kiti, to nušvitimo dar nepatyrę, elgtųsi taip, lyg būtų patyrę? Galų gale, mylėti tą, kuris patyrė nušvitimą ir tapo patikimas, labai lengva. Saugu, lyg gulėtum ant senos nutrintos sofos: kartais prabudus iš nuobodulio skauda šonus, užtat viskas aišku ir nuspėjama. Bet juk tokiu atveju niekada nežinai, ar tave dar myli, ar yra su tavim iš įpročio, gailesčio, dėl prakeikto patogumo ar kitos šlykštynės…
Nutilau. Petras papurtė galvą, paskui atsiduso. Jis buvo atviraširdis ir tiesmukas, jis negalėjo suprasti. Jis buvo geriausias iš anų, bet vis dėlto anas. Taigi nutilau ir laukiau, kada supypsės telefonas ir perskaitysiu Mašos žinutę, kad tėvai jau išvyko ir galiu grįžti į Rojų.
Kai žinutė supypsėjo, baigiau gerti alų ir su palengvėjimu išėjau.
Manęs laukė baltu kaip ėriuko vilna chalatu vilkinti Maša.
VIII
Dažniausiai vienas kitam meluodavome apie tai, ką vadinome „pervažiuotais kačiukais“. Kitaip tariant, apie mūsų buvusius ir buvusias. Kartą palyginau tuos praeities šešėlius su automobilio pervažiuotu kačiuku: žinai, kad bus šlykštu, bet vis dėlto kažkokia neįveikiama jėga verčia atsisukti ir pažiūrėti.
Ar iš tikrųjų tie pervažiuoti kačiukai mums kėlė šleikštulį? Žinoma. Juk tai buvo anie. Ir vis dėlto tęsėme šį mazochistinį žaidimą, kartais net iki paryčių, ir smagiausias dalykas šiame žaidime buvo meluoti. Ne, tai nebuvo visiškos veidmainystės ir melo srautas. Tiesiog savo šleikštulį ir skausmą padaugindavome maždaug iš trijų, o tada tas, kuris pasakodavo, viską imdavo švelninti iš trijų padalindamas. Taip, pasitelkę trejetą, galėjome daugiau ar mažiau užčiuopti tiesą.
Ir tai buvo puiku, nes trys – mano mėgstamiausias skaičius. Jei padaugini savo reakciją iš penkių arba, tarkim, iš dešimties, pašnekovas arba apskritai užsiveria, arba ima tiesą dalinti beveik iš begalybės.
Kartą, eilinį sykį narstant pervažiuotų kačiukų žarnas ir apžiūrinėjant jų ištiškusias smegenis, Mašos paklausiau:
– Kodėl apskritai tai darei?
Tikėjausi įprasto anų rinkinėlio: savęs ieškojimo, jaunystės maišto ir panašaus mėšlo. Žodžiu, „toks gyvenimas“ ir „aš tik žmogus“.
– Buvo kažkoks atsiribojimas nuo savęs, – atsakė Maša. – Lyg stebėčiau save iš šono. Ir apskritai tokia tyčiojimosi būsena… tokia: „Meilės nėra, cha cha cha.“
– „Meilės nėra, cha cha cha“? – pakartojau.
Maša linktelėjo. Nustėręs pažvelgiau jai į akis.
– Tu galvojai, kad meilės nėra? – perklausiau. – Nieko nemylėjai?
– Turbūt mylėjau, bet maniau, kad rasti kitą, kuris mylėtų tiek pat…
– Tai nesvarbu, – nutraukiau. – Velniop kitus. Arba myli, arba ne. Jei pats myli, vadinasi, žinai, kad meilės esama. Atsakas į tavo meilę tam visai nebūtinas. Jei meilė yra tik tada, kai tau atsako, tai jau ne meilė, o kažkoks sušiktas išskaičiavimas.
– Man atrodė kitaip, – gūžtelėjo pečiais Maša.
Iš visų jėgų stengiausi neišsiduoti, neparodyti savo tikros reakcijos. Turiu galvoje, tikros reakcijos, iš nieko nepadaugintos ir nepadalintos. Nusišypsojau ir paglosčiau jai skruostą.
Kalbėjome apie pervažiuotus kačiukus dar keletą valandų. Visą tą laiką atidžiai stebėjau Mašą, jos mimiką, judesius, žvilgsnį.
Vėliau, pasimylėjus, Maša nusisuko į sieną, o aš, kaip visada, apraizgiau jos kūną savo galūnėmis. Ji, kaip visada, sumurkė iš pasitenkinimo.
Paskui Maša užmigo. O aš dar ilgai žiūrėjau į rytinėje prieblandoje juoduojančius tapetų ornamentus.
Tikriausiai neapsirikau. Rodos, Maša kalbėjo nuoširdžiai.
IX
Nuo to karto ėmiau stebėti Mašą tarsi naujomis akimis. Lyg prasiblaivęs ar atsipeikėjęs.
Ir kuo toliau, tuo labiau darėsi aišku, kad tą naktį kilęs įtarimas teisingas: Maša nėra Judas. Maša yra mylinti moteris, kurią pakeliui į Damaską ištiko nušvitimas. Jos ankstesnio gyvenimo poelgiai, kuriuos laikiau judiškais, iš tiesų nebuvo judiški. Jie neturėjo jokios idėjos, jokios potekstės. Tai buvo anų pasaulio poelgiai, paskatinti anų pasaulio motyvų: kvailumo, naivumo, naudos, instinktų, noro išsiskirti, atkreipti į save dėmesį… Ir jų kaina – trisdešimt sidabrinių.
Tai, ką Maša darė su manim, ji darė ne todėl, kad būtų Judas. Ji tai darė kaip anų pasaulio mylinti moteris su mylimu vyru. Nenorėdama nuvilti, mėgaudamasi ribas peržengiančiu intymumu. Ji patyrė nušvitimą, aš ir buvau tas nušvitimas, ir štai ji nutarė, kad „meilės nėra, cha cha cha“ – klaidingas požiūris. Ji, kadaise tyčiojusis iš meilės, nutarė, kad atrado ją su manim.
Ji nieko nedaugino ir nedalijo iš trijų. Jos melas buvo primityvus anų melas, kylantis iš noro nuslėpti nepatogią tiesą arba neskaudinti kito, neskaudinti manęs. Ji buvo nuoširdi. Netgi bandymas dėtis Judu nebuvo veidmainystė. Rodos, mažiems vaikams kažkokiais sumetimais iš pradžių duodama tik nesūdyto maisto, ir jie godžiai jį valgo, jiems skanu, bet paskui ateina akimirka, kai į jų valgį įberiama druskos. Ir tai negrįžtamas taškas: po šito nesūdytas maistas pasidaro prėskas ir beskonis, prie jo jau negrįši. Ir Mašai turbūt buvimas Judu reiškė tik žaidimą, tik druską, kurios reikalavo jos kūnas, nes tai, kas vadinama „normaliais santykiais“, jai jau atrodė beskonis viralas, kurį srebi nebent prispirtas bado.
Mylėjau Mašą. Ir todėl pajutau pagundą nulipti nuo savo kalvos ir kartu su ja keliauti iš Damasko, taukšti apie laimingą ateitį, kartu svajoti, susikibus už rankų. Sugriauti žalčių Rojų, išsitremti iš jo į anų pasaulį, gyventi jame mokant paskolas ir kartais krečiant kvailystes, skirtas pasūdyti prėskai šeimyninio gyvenimo tešlai. Galiausiai pajutau pagundą patikėti, kad netgi knygos, rašytos rankomis, kurias derėjo nusipjauti, yra tiesa. Ir kad net jeigu paskui, man tuo patikėjus, būsiu apgautas ir išduotas, toji tiesa vis tiek liks tiesa, tokia pat tiesa kaip mano meilė, kuriai nereikia atsako.
Žiūrėdavau į miegančią Mašą, į jos tokiu savu man tapusį kūną, į ramų veidą, vaikiškai pražiotas lūpas, lygią kaktą, po kuria turbūt sklandė sapnai apie vėl prisirpusį „gyvenimo inkštirą“, ir visos tos pagundos susiliedavo į vieną didžiulę pagundą – tapti anuo. Pasirinkti už, pasirinkti prieš, gal netgi įsilieti į minią ir su visais šaukti „Hosanna“ arba „Ant kryžiaus jį“. Juk tada viskas būtų taip paprasta.
Mylėjau Mašą. Ir jeigu toji Maša, kurią pažinojau, būtų buvusi visa, turbūt būčiau tai didžiajai pagundai pasidavęs. Bet buvo ir kitos Mašos, iš praeities, tos, kurių nepažinojau, su patirtimis, kurios be judiškumo atrodė apgailėtinai lėkštos, vertos tik trisdešimties sidabrinių. Galiausiai tarp visų tų Mašų maišėsi ir toji, kuri kadaise tyčiojosi iš meilės, kuri reikalavo atsako, kuri manė, kad galima mėtyti akmenis ir į meilę, o paskui tiesiog patirti nušvitimą ir gyventi toliau nenusipjovus rankų. „Judams nėra nieko švento?“ Ak, Maša…
Mylėjau Mašą. Mielas vaikelis, paragavęs druskos.
– Meilė yra, – sukuždėjau jai miegančiai vieną naktį. – Ką gi aš išduočiau, jei nebūtų meilės? Ko tada būtų verta pati išdavystė?
Maša pro miegus sumurmėjo. Turbūt sapnavo savo „gyvenimo inkštirą“.
X
Nebeužmigdavau.
Vartydavaus nuo šono ant šono, laukdavau, kol sulips akys, paskui užsimesdavau baltąjį chalatą ir rūkydavau virtuvėje, stebėdamas, kaip už lango aušta, kaip užsidega vaikų darželio šviesos, kaip anie pradeda naują paskutinio akmens dieną man dar nesudėjus bluosto. O paskui vėl atsiguldavau šalia Mašos, klausydavausi jos alsavimo ir laukdavau miego, trokšdamas sapnuoti, pasislėpti beprasmiškuose regėjimuose. Ir ilgainiui dėbsodamas į lubas pats ėmiau įsivaizduoti sapną, vieną ir tą patį, vis perkratydavau jį mintyse beviltiškai ieškodamas galimų atomazgų, kartodamas tarsi vaizdinę maldą.
Ir regėjau aš tame sapne saulės nutviekstą uolėtą žemę, ėjo per ją džiaugsminga minia, ir buvo tie žmonės sveiki ir gražūs, apspangę nuo savo jaunystės, tikėdami, kad eina paskui vedlį, nors iš tiesų tas vedlys tebuvo miglos debesėlis horizonte, nors iš tiesų juos vedė mylimiausias to debesėlio mokinys, ir žengė jie paskui jį tvirtai ir sparčiai, keldami dulkių kamuolius. Ir regėjau aš atsiliekančius ir pavargusius, nebespėjančius su pirmosiomis gretomis, regėjau aš, eidamas iš paskos, kaip jie ima šlubčioti, kaip bando remtis į sveikuosius, kaip tie nusipurto nuo pečių į juos įsikibusią ranką, ir kaip galiausiai pavargusieji suklumpa šalikelėje, gailiomis akimis stebėdami tolstančią minią, kosėdami nuo pirmą kartą į plaučius patekusių ir man tokių įprastų dulkių. Ir prisipildo jų akys ašarų, bet netrukus nušvinta, mat išvysta jie einantįjį iš paskos, pamato Judą, ir pradžiunga, kad nėra palikti likimo valiai, ir tiesia rankas, tikėdamiesi gailesčio ir užuojautos, tikėdamiesi, kad Judas padės atsistoti ir pasivyti mylimiausiojo mokinio minią. Ir štai žiūri suklupusieji į Judą, ir skaičiuoja jo randus, įkainoja jo senstantį, mikčiojantį, vėžio graužiamą kūną, ir galiausiai džiaugsmingai pamano: šis žmogus supras mūsų kančią, jis mus užjaus ir išties pagalbos ranką. Ir teisūs tie paliegėliai, gerasis Judas tikrai pažįsta kančią, todėl prieina prie gulinčiųjų, pritūpia ir smalsiai stebi jų veidus, stebi tą nenumaldomą užuojautos troškulį, o paskui pasilenkia prie ausies, laukiančios paguodos žodžių, ir žaltiškai sušnypščia: „Kur buvai anksčiau, mielasis? Kodėl tavęs nemačiau, kai buvai jaunas, gražus ir sveikas? Kodėl tau tada nereikėjo Judo, vargšo gerojo Judo? Kodėl nebuvai su Judu, kai tavo kojos dar nebuvo pavargusios? Kam man tave slaugyti, jei atgavęs jėgas vėl mane išduosi ir veršiesi į pirmąsias gretas – pas Petrą?“ Ir stebisi jie tada Judo, to bjauraus luošio, abejingumu kitų luošumui, ir pasirodo jų akyse neviltis, tokia neaprėpiama ir galutinė, kad Judui vis dėlto jų pagailsta, ir jis ištiesia ranką, padeda atsistoti, o paskui juokdamasis nulydi akimis Petrą besivejantį šlubių būrelį. Bet kai kuriems parpuolusiems per maža jėgų vytis mylimiausiąjį mokinį, ir surengia jie šventę, didelę triukšmingą raišųjų mugę, prekiauja ir mainosi savo negaliomis, ginčijasi ir pešasi dėl kainos, raičiojasi po žemę smaugdami teigiantį, kad jo kančia didesnė, arba besigiriantį, kad buvo artimas Petrui anuomet, aukso amžiaus laikais, kai kojos dar nebuvo pavargusios. Ir kai prasideda turgaus šurmulys, kai užverda luošių peštynės, lipa Judas ant kalno ir stebi juos, niršdamas ir spjaudydamasis, pilnas gailesčio ir paniekos, vėl prisiekinėdamas sau, kad nebeslaugys daugiau parpuolusių ir atsilikusių nuo Petro, kad kitą kartą pasmaugs juos visus savo gražiomis švelniomis rankomis. Bet paskui pravirksta jis žiūrėdamas į dulkių kamuolį tolumoje, iškelia kumštį ir grūmoja, tyliai švokšdamas: „Didysis vedly, miglos debesie horizonte, kodėl į mylimiausių mokinių būrį išsirinkai sveikus ir stiprius? Kodėl nepasirinkai šlubių? Gal tada spėtų visi? Kodėl tuos luošius palieki vargšui Judui?“ Ir raunasi plaukus nuo galvos Judas, ir drasko nagais akmenis, ir vis švokščia: „Kodėl paskyrei mylimiausiuoju mokiniu bailį, visad išsirenkantį tik tą akmenį, kurį įstengia pakelti? Negi nematai, kad jis bijo, taip bijo mirties, jog nori paskui tavo pažadą ne eiti, o bėgti? Negi nematai, kad jis žengia per sparčiai, kad spėja su juo tik sveiki ir gražūs, o iš paskos velkasi luošų armija, šlykščių ir apgailėtinų, nemylinčių savęs?“
Apsisprendimo naktį atsikėliau iš lovos ir nuėjau į vonią. Nusimečiau chalatą, atsistojau nuogas prieš veidrodį ir nužvelgiau save anų akimis. Didelė, keistos formos nosis, išsišovę šonkauliai, kreivoki dantys, išsiplėtusios kojų venos, po operacijų likę randai… Kiek man žada optimistiškiausios prognozės? „Kai kurie pragyvena net dešimt metų“? Cha. Aš jau pragyvenau penketą, vadinasi, liko dar tiek pat. Kaip juos pragyventi vargšui gerajam Judui?
Mano kūnas. Kūnas, kurio galiojimo laikas greitai baigsis. Ar man jo gaila? Žinojau, kad Maša, šita naujoji Maša, patyrusi nušvitimą, nuostabiai slaugytų mano merdinčią mėsą. Ir žinojau, kad mirties akimirką būčiau laimingas gniauždamas jos ranką, ir kad galbūt tą akimirką taip bijočiau nebūties, jog pamirščiau, kad ši ranka kadaise svaidė akmenis į meilę…
Nusišypsojau sau veidrodyje. Ne, ne akmenis. Mažus nugludintus akmenukus, kuriuos lengva pakelti ir sviesti. Didelius ir aštrius akmenis anie apeina.
O aš?
Maša nesuprato, kad aš mylėjau tą kadaise pasirinktą raišą mergaitę. Mylėjau kvaila, vaikiška ir turbūt šiek tiek įsikalbėta meile, tačiau ir jos pakako, kad nematyčiau luošumo. Nemačiau, nes jis buvo tikras. Ar Maša luoša? Ne, ji tik atsiliko nuo priešakinio būrio. Ji nusivylė gražiais ir sveikaisiais, nes jie paliko ją pavargusią pakelėje, tiksliau, net nepastebėjo, kad ji parpuolė, nepasigedo, ir ji nutarė, kad mes, luošieji, esame kitokie, kad mes pilni jautrumo ir kad jai vieta čia, tarp mūsų, pamiršdama, kaip abejingai ir išdidžiai kadaise pati praeidavo pro gulintį. Ji yra vagis Judo šventykloje, nes tebežiūri į save ir pasaulį Petro, ją nuvarginusio ir suluošinusio, akimis. Ji matė mano luošumą, tikrą ir tariamą, fizinį ir dvasinį, mano „susitepimą“, taikstėsi su juo, net norėjo, kad jo būtų daugiau, galiausiai nutarė, kad mes luoši vienodai, taigi vienas kitam tinkame, kad aš guosiu ją, o ji mane, du apgailėtini paliegėliai, kupini dėkingumo juos glostančiai rankai. Ji nesuprato, kad Judas nugraužia ranką, kuri jį glosto iš gailesčio. Ar tau manęs gaila, Maša?
Ji buvo arčiau Petro už bet kurį kitą mano pažinotą žmogų, ir todėl nuo jos visada trenks tuo pirmųjų gretų ir švaraus, be dulkių oro tvaiku, todėl kuri nors jos dalis visada buvimą šalia manęs, priešingame tiesės taške, suvoks kaip nuopuolį. Ir tas taškas nebuvo jos pasirinktas akmuo, ji tiesiog už jo suklupo. Ar man tavęs gaila, Maša?
Ak, tie gražieji, pūvantys iš vidaus nuo savo grožio galybės, paskui neišvengiamai imantys pūti iš išorės, o tada išsigąstantys ir sutrinkantys, kliedintys apie „tikrąsias vertybes“ ir tai, kad kūnas – menkniekis, kad svarbiausia – siela…
Atsirėmiau rankomis į kriauklę ir užsimerkiau. Aš, gulintis mirties patale, gniaužiantis Mašos ranką. Aš, tapęs anuo, visada išsirenkantis tik tą akmenį, kurį galiu pakelti, o jei paaiškėja, kad apsirikau, bėgantis prašyti pagalbos. Kas buvo – pražuvo… Aš tik žmogus… Tokia Dievo valia… Neteiskite ir nebūsite teisiami…
Nusijuokiau. Siela, tas nučiupinėtas bloknotas, į kurį paskubom rašai savo paties versijas, savo kūno padarytų nusikaltimų alibi, o paskui, po eilinio nušvitimo, išplėši lapelį, meti šiukšlinėn ir rašai ant naujo. Kūnas, tas vienintelis nekoreguotinas lapas, ant kurio atsiradusius įrašus nešiosies su savim per amžius.
Juodraščio ilgesys, galimybės save perrašyti ir ištaisyti troškimas – štai kas Judą skiria nuo anų, Maša. Štai kas mane skiria nuo tavęs. Aš žinau, ką darau.
Atsimerkiau ir vėl save nužvelgiau. Ne anų akimis ir ne Mašos. Savo.
Ne, aš gražus. Ir mano rankos dar stiprios, dar pajėgios kovoti su akmeniu, kurio negali pakelti.
Ir ne, man jos negaila.
Temeta į mane akmenį tas, kuris savo sielos gėdijasi labiau nei kūno.
Kas Petro – Petrui, kas Judo – Judui.
XI
Pavasarį susisiekiau su K. ir pasiūliau susitikti. Nusipirkome kavos ir susėdome parke ant suoliuko.
Su K. bendravome keletą metų, pradėjome dar tuomet, kai mokėsi vidurinėje mokykloje. Ji atrodė kiek ekscentriška, bet jos išskirtinumas nebuvo dirbtinė poza ar maivymasis, o natūralus, prigimtinis gebėjimas atkreipti į save dėmesį. Ji nebandė jo pabrėžti, greičiau priešingai – priminė labai aukštą žmogų, kuris kūprinasi, nenorėdamas savo ūgiu trikdyti aplinkinių.
K. jau seniai man pasakė, kad „kaip vaikinas“ jos nedominu, dominu kaip draugas ir to, ką vadinome „keistais sumanymais“, partneris. Toks statusas man tiko kuo puikiausiai. Taigi buvome „keistų sumanymų“ partneriai ir kartais susitikę rengdavome savotiškas inscenizacijas ar šiaip darydavome ką nors kvailo ir neįprasto. Pavyzdžiui, kartą gėrėme trauktinę ir kelias valandas kvatodami internete žiūrėjome, kaip krušasi žirafos, beždžionės ir kiti gyviai. Kitą kartą bendravome tik kaip begarsio kino veikėjai: vien rankų judesiais ir perdėtai išraiškingomis minomis.
Taigi buvome „keistų sumanymų“ partneriai, o „keisti sumanymai“ aprėpė viską, net jei vienas kito nedominome kaip „mergina“ ir „vaikinas“. K. idealiai tiko tam, ko man reikėjo.
– Reikia išdavystės, – tariau. – Labai.
– Aišku, – linktelėjo ji man, žvilgsniu nulydinčiam į žaidimų aikštelę traukiančią porelę su dviem vaikais. – Vėl nori savo afrodiziako?
Kadaise su K. kalbėjome apie Dostojevskį, autorių, kurį mėgau, bet kartu niekinau už tai, kad sustojo pusiaukelėje ir aiškiai neįvardijo to, ką darė jo herojai.
Anąkart įrodinėjau K., kad visi tie dostojevskiški žmonės save stumia iš pogrindžio į kankinančias situacijas todėl, kad šitaip patiria seksualinį malonumą. Daugelis susijaudina ištikus nelaimei. Ir tai visai logiška: pajutęs, kad vienoje vietoje susitelkė per daug blogio, kūnas kompensuoja tai kitoje vietoje. Bet ir dostojevskiški socialiniai išsidirbinėjimai, ir artimų žmonių mirtys veikia gana ribotai. Užkasei lavoną į žemę, apraudojai – ir viskas. Tad pats stipriausias afrodiziakas – mylimo žmogaus išdavystė. Kažkas lyg ir mirė, bet palaidoti negali. Idealiu atveju tai veikia mėnesį ir net ilgiau.
Tada pasiūliau K. pabandyti išduoti tą, kurį myli, arba jį patį pastūmėti išdavystei. Pasakojau, koks apninka skausmas ir liūdesys, ir koks didžiulis apima seksualinis alkis.
– Ne, – papurčiau galvą. – Šį kartą ne tai. Man reikia ritualinės išdavystės.
– Kūniškos?
– Maždaug. Suteiksiu tau malonumą, o pats liksiu „sausas“. Paskui tu man sumokėsi lyg kekšei.
– Rimta, – konstatavo K. – Būsi brangi kekšė?
– Turbūt ne, – atsakiau pagalvojęs. – Būsiu iš stoties, tad pakaks trisdešimties eurų.
– Aišku, – linktelėjo K. – Tik man su pinigais dabar striuka. Paskolinsi?
Nusikeikiau.
– Negali man mokėti mano pinigais. Bet ką nors sugalvosiu.
– Sutarta, partneri.
Suderinome laiką, baigėme gerti kavą ir išsiskyrėme. Tada užsukau pas Petrą į darbą.
– Užleisk šiam vakarui butą, – paprašiau. – Reikia.
Jis įdėmiai mane nužvelgė ir atsiduso. Paskui, nieko neklausinėdamas, padavė raktus. Jis buvo geras draugas.
– Ir dar, – tariau kišdamas raktus į kišenę. – Paskolink trisdešimt eurų.
Taip, jis išties buvo geras draugas. Mėgstu, kai žmonės neužduoda klausimų, kurių atsakymai akivaizdūs.
XII
Mašai tą vakarą pasakiau, kad eisiu pas Petrą. Išgersime alaus, žiūrėsime krepšinį ir taip toliau.
Nusiprausiau po dušu, paskui apsirengiau. Kai įžengiau į kambarį, Maša gulėjo ant sofos užsiklojusi mano baltuoju chalatu ir snaudė. Prisėdau šalia, paglosčiau plaukus. Kaip visada, man prisilietus iškart nubudo.
– Išeini? – paklausė.
– Išeinu.
Lauke jau leidosi saulė. Ryškiai raudoni spinduliai krito pro langą ant balto lyg ėriuko vilna chalato. Atrodė, tarsi Maša kraujuotų. Perbraukiau ranka per raudonus ruožus, bet delnas liko sausas.
Maša įdėmiai ir liūdnai žiūrėjo man į akis. Kai ji taip žiūrėdavo, mane apimdavo noras laižyti jos veidą, paakius, mažą riestą nosį. Bet dabar nedariau nieko.
– Mes vis dar Judai? – paklausė Maša.
Nudelbiau akis.
– Ne, – atsakiau. – Tu ne Judas. Tu tas, kurį Judas myli.
– Judai moka mylėti?
– Tik jie ir moka.
Nutilome.
Man jau reikėjo eiti, bet delsiau ir laukiau. Troškau, kad ji ką nors pasakytų, imtų verkti, kad ją ištiktų širdies priepuolis ar panaši nesąmonė. Kad paprašytų niekur neiti, lieptų atsigulti ant pilvo ir imtų rakinėti man nugarą.
Juk pasakiau, kad ji ne Judas, kad ji – žmogus, kurį Judas myli. Negi ji nesupranta?
Bet Maša tylėjo.
Norėjau čiupti ją už pečių ir papurtyti. Ką nors užrikti, tvoti per veidą. Negi ji nesupranta?
Bet Maša tylėjo ir tik žvelgė į mane liūdnomis akimis. Tomis akimis, kurios taip lengvai paplūsdavo ašarom, o dabar buvo sausos. Negi ji nesupranta?
– Man jau metas, – galiausiai sušvokščiau išdžiūvusia burna.
– Gerai, – tarė Maša. – Eik. Kitaip pavėluosi.
Paglosčiau jai skruostą, o ji, lyg katė, užsimerkusi, prisiglaudė veidu prie mano delno.
Nuėjau autis batų.
Ir tik žingsniuodamas gatve supratau, ką man norėjosi jai rėkti.
– Tu mane išvarai? – įniršęs murmėjau laukdamas troleibuso.
XIII
Kai grįžau, Maša jau miegojo.
Nusimečiau drabužius, prisėdau šalimais ir prisidegiau cigaretę. Mano pusėje Maša buvo padėjusi baltą chalatą. Kad grįžus man nereikėtų ieškoti. Bet labiausiai, kad žinočiau, jog laukė.
Ji miegojo nusisukusi į sieną, bet pusiau šonu, išmetusi ranką virš galvos. Stebėjau, kaip lėtai kilnojasi jos nuoga nugara, antklodės nepridengta krūtis, švelnūs dėl manęs auginami pažasties plaukeliai. Kilo noras juos paglostyti, bet žinojau, kad taip prabudinta Maša atsigręš ir nusišypsos, o šito dabar nesinorėjo.
Numečiau ant grindų chalatą, užgesinau cigaretę ir priguliau, bandydamas nekliudyti Mašos. Bet ji sujudėjo, pasislinko arčiau, ir su kiekvienu kvėptelėjimu drėgna, šilta jos nugara prisiliesdavo prie mano rankos. Mūsų kūnai sulipdavo, mes susijungdavome, bet paskui Mašai vėl reikėdavo įkvėpti, ir odos lėtai atsiklijuodavo lyg medicininis pleistras, suskaidydamos mūsų trumpą bendrystę į dvi vienatves, o tada vėl sukibdavo ir vėl atsiplėšdavo.
Ir buvo gera jausti tą beviltišką trumpą sulipimą, ir žiūrėdamas į lubas žinojau, kad visko yra tik tiek, tik tas akimirksnį trunkantis odų sukibimas, kurį išardo poreikis alsuoti, kad visko yra tik tiek, nes esi tik žmogus, be galo trokštantis atsitraukti nuo sunkiausio akmens pasauly – patikėti, kad esi tik žmogus.
Visko yra tik tiek.
Apraizgiau Mašos kūną savo galūnėmis.
Ji nubudo ir padėjo skruostą ant mano rankos.
– Grįžai? – paklausė.
– Grįžau, – atsakiau bučiuodamas į skruostą.
Įsikniaubiau į jos plaukus, iš akių plūdo ašaros – padaugintos iš trijų, o gal padalintos. Maša atsigręžė ir stipriai mane apkabino.
– Viskas gerai, – kartojo, – viskas gerai.
Mėgstu, kai mane guodžia.