Proza
Giedrė Kazlauskaitė. Nervas klajoklis
2021 m. Nr. 3
Nebemoku rašyti eilėraščių: jeigu toliau juos rašyčiau, neišvengiamai kartočiausi, o tai juk blogiausia, kas gali atsitikti.
Užtat įkvepia Kazio Binkio apsisprendimas rašyti didaktines poemėles vaikams, atitolti nuo įprasto žanro. Suprantama, „knygas paaugliams“ skaito veikiausiai ne paaugliai, o jaunimo literatūros specialistės. Bet, girdėjau, rašant apie adresatą verčiau negalvoti.
Apie paauglius anksčiau mąstydavau kaip apie ribotas asmenybes, kurie visa ką regi kaip grafikoje – juodai ir baltai. Melodramos, meilės-seilės, paranormalūs reiškiniai – čia jų temos! Nihilizmas jiems reikalingas kaip oras. Tik jie gali būti ir naivūs, ir skeptiški tuo pačiu metu.
Rašydama regresavau į savo pačios paauglystę, taigi, nuo ego nelabai kur pabėgau. Vis vien literatūra ir yra žmonės – ji ir kalba apie juos, ir ją parašo jie.
Apysakos fragmentas
I
Penkiolikmetė Heda pirmą kartą atėjo į naująją mokyklą jau prasidėjus mokslo metams. Ji vilkėjo jūreivišką kostiumėlį ir mūvėjo baltas kojines ligi kelių, kad atrodytų kaip iš geros šeimos. „Jeigu turėčiau motociklą, – galvojo ji, žingsniuodama beržų alėja, – juo ir važiuočiau į tą vaikų darželį.“ Medžiai jau žilo – beržų šakose geltonavo dėmės. Mokykla tikrai buvo įsikūrusi buvusio vaikų darželio pastate. Ji regėjo save suplėšytais džinsais ir odine striuke atburzgiančią į naujosios mokyklos kiemą. Siuvimo adata pačios prasidurta lūpa, nosimi ir antakiu: su trimis sidabriniais auskarais ir gal net su paausiuose išskustais plaukais.
Aišku, tai buvo tik maištinga Hedos vizija. Nei odinės striukės, nei stilingai suplėšytų džinsų ji neturėjo, išskyrus siūtus Vilkaviškio fabrike. Šiuos pabandė persiplėšti ties keliu, tačiau atrodė nei šiaip, nei taip – lyg netikri. Kai savaitgalį miestelio kirpykloje paprašė nukirpti plaukus bliūdeliu ir pankiškai išskusti paausius, kirpėja atsisakė. „Atsivesk mamą“, – fui, palaikė mažiuke. Hedos mama buvo mirusi. Grįžusi namo Heda norėjo pati susitvarkyti galvą, tačiau nerado skutimosi peiliukų. Tėvas retai kada skusdavosi, jis augino barzdą ir atrodė kaip koks Samsonas iš vaikiškos Biblijos paveiksliukų.
Mokykla, kurią jai pačiai leido pasirinkti, buvo mažiausia ir vargingiausia iš visų trijų miestelio mokyklų, joje mokėsi daug mergaičių ir labai mažai berniukų. Tiesą sakant, kaip tik dėl to Heda išsirinko būtent ją. Berniukų ji, švelniai tariant, nemėgo. Gal net laikė žemesne evoliucijos rūšimi. Jei tik būtų aptikusi kokią, kad ir katalikišką, vien mergaitėms skirtą gimnaziją, neabejotinai būtų ėjusi į ją! Bet tokios miestelyje nebuvo.
Ji įsuko pro vartelius ir su neapykanta nužvelgė tos nelaimingos įstaigos pastatą. Dešinėje plytėjo futbolo aikštelė. Kairėje augo obelys. Rusvaplaukė Heda lėtai ėjo asfaltuotu takeliu, drebėdama iš priešiškumo ir pasibjaurėjimo. Vėjas taršė jos garbanas. Mintyse ji ritmiškai kartojo keiksmažodžius: kitų minčių neturėjo. Priešais ją iš mokyklos pėdino bendraamžis berniūkštis – kvailoku, kaip jai pasirodė, veidu; su gitara ant peties.
Pirmoji būtybė, kurią susitiko toje ir taip sumautoje vietoje.
Verčiau juoda katė skersai kelio.
Nors Heda netikėjo prietarais.
Berniūkštis praėjo nudelbęs akis, lyg pats būtų naujokas.
„Čia nėra gėlių“, – toptelėjo Hedai. Prie mokyklos neaugo net gėlės.
Vyko pamokos, ir viduje pasitiko tyla. Ji pašniukštinėjo palei klasių duris, bet nieko ypatingo nenugirdo. Įprasta rutina. Patalpos atrodė sterilios – jokių palėpių, jokių užkaborių, kitaip nei ankstesnėje gimnazijoje. Net pasislėpti nebus kur. Bjaurūs vaikų piešiniai ant sienų – tvarkingi ir panašūs vieni į kitus kaip stovyklos skanduotės. Peizažai ir išmirusių valstiečių trobos, kuriose niekas nebegyvena.
Ji pasibeldė į direktorės kabinetą.
– Gyvenau kitame mieste su mama, bet prieš du mėnesius ji mirė, – pasakė Heda ir tučtuojau susivokė: „Dabar jie žiūrės į mane su pasigailėjimu, kaip į našlaitę.“
Kabinetas buvo tipinis, mokykliškas. Ant stalo stovėjo rausvų ir violetinių astrų puokštė, ant sienos kabojo gintarinis vytis ir iš vytelių pintas paukštis. Buvo baisu to perdėto normalumo, provincialaus jaukumo ir tvarkos.
– Kas atsitiko? – paklausė direktorė. Ji vilkėjo dalykiniu kostiumėliu ir atrodė panaši į politikę. Buvo kiek vyresnė už Hedos mamą.
– Maudėsi ežere ir nuskendo.
Aišku, direktorei jos pagailo ir ji išreiškė užuojautą. Heda jau buvo prie to įpratusi. Ji nesusigraudindavo ir nepravirkdavo, tik prisiversdavo iškęsti tą įkyrų, nemalonų familiarumą: „Vaikeli, kaip tu dabar gyvensi?..“
– O kur tėtis?
„Kalėjime sėdi“, – norėjo atrėžti Heda, bet susivaldė.
– Dirba, jis restauruoja sarkofagus, – atsakė.
– Vaje, didikų karstus?.. Koks egzotiškas darbas, – atsiduso direktorė. – Gerai, mes tave priimsime į dešimtą klasę. Mūsų mokykla labai gera, humanitarinės pakraipos, vaikai draugiški, motyvuoti, geri. Mokytojai puikūs specialistai, atsidavę savo darbui. Pamatysi, iškart pritapsi. – Direktorė Hedai pasirodė visai simpatiška, truputį net motiniška, nors suaugusiaisiais ji nepasitikėjo. Su jais galima dalintis tik faktine informacija. Ir labai santūriai, minėti ne visus faktus, nes tai neatsargu. Ir arkliui aišku.
„Vaikai… – smilktelėjo Hedai. – Kodėl jie amžinai taip vadina paauglius.“
Ji slapčia tikėjosi netipiškų bendraamžių. Ne kokių nors mažvaikių ar pavyzdukų, bet, pavyzdžiui, tylenių mergaičių su įdomiu vidiniu pasauliu, kokių pasitaiko provincijoje. Tačiau žinojo, kad puoselėti didelius lūkesčius beprasmiška.
– Tavo retas vardas, – ištarė direktorė, tyrinėdama ją nuo galvos ligi kojų. Toks spoksojimas trikdė, bet nebuvo nemalonus – direktorė ją vertino bandydama geriau pažinti. Heda jautė, kad nors padarė tinkamą įspūdį, bet paliko ir šiek tiek paslapties, o paslaptys pedagogams nuolat knieti. Tada jie savo smalsumą maitina nuogirdomis ir apkalbomis, kurių mokyklose nestinga.
– Mama išrinko, – atsakė Heda. – Ji mėgo spektaklį „Heda Gabler“.
– Ibsenas, – linktelėjo galva direktorė. – Aš irgi esu jį mačiusi.
Heda, kuri savo ruožtu stebėjo ir vertino direktorę, mintyse įrašė dar vieną pliusą į jos „pažymių knygelę“. Ji jautėsi daugmaž patenkinta savo atsakymais ir ypač santūrumu mamos mirties tema. Buvusios mokyklos direktorė, sužinojusi apie netektį, organizavo skudurų, pinigų ir kitų neva reikalingų daiktų rinkliavą. Globoti Hedą puolė ir klasės draugų mamos, jos veržėsi į namus su termosais ir kotletais. Heda suvokė, kad suaugusieji taip elgiasi nuoširdžiai norėdami padėti, tačiau ją globa erzino. Vargino svetimų žmonių lindimas, klausinėjimas, knaisiojimasis po jos emocijas, nekalbant jau apie maisto ir skarmalų piršimą. Todėl ji džiaugėsi patekusi į naują aplinką, kur jos našlaitystės istorija tebuvo keli faktai. Čia ji bent turėjo tėvą, rūstų, apybaisį, tiesiogiai susijusį su pomirtiniu gyvenimu, – laimei, žmones tai gąsdino.
Sužvigo skambutis. Heda prisiminė, kaip senoje mokykloje kvailiodama kelis kartus nuspaudė skambutį anksčiau laiko ir spruko, kol budėtoja nepamatė. Čia turbūt nieko panašaus negalėtų įvykti, per ankšta – vaikų darželis. Koridoriuje ji užuodė bjauraus kolektyvizmo kvapą. Grįžus namo juo atsiduoda kuprinė ir knygos, rankogaliai, penalo ertmė. Kažkuo tarp prakaito ir kanceliarijos.
Hedos tėvas tikrai restauruodavo sarkofagus. Garaže turėjo įsirengęs dirbtuvę, kurioje amžinai kėpsodavo metalinis kokio nors didiko karstas. Dabar jis restauravo sarkofagą su dvylika mažų apaštalų figūrėlių ant dangčio. Dar nežinojo, kur kuris. Pagal rusišką botanikos enciklopediją jau išsiaiškino, kokie alaviniai vešlūs augalai pinasi kaip bareljefas, o su apaštalais buvo sudėtingiau. Visi gulėjo nusukti nuo dangčio, nušveisti ir kantriai laukė identifikacijos.
– Čia turbūt Motiejus, nes su kirviu, – svarstė jis. – Bet šis gali būti ir Jonas, ir Paulius, nes abiejų simbolis – pergamento ritinėlis.
Kai kurios figūrėlės buvo taip apsidaužiusios, kad nesimatė jokių atributų.
– Jeigu tavo mama matytų, ji man pasakytų, kur kuris.
– Mano mama ir mato, – tėvui suprantama kalba paaiškino Heda. – Iš dausų.
Pati Heda, suprantama, manė kitaip. Jos mama gulėjo žemėje jau daugiau kaip du mėnesiai. Kartais Heda bandydavo įsivaizduoti, kas šiuo metu iš jos likę. Regėdavo daug kirmėlių, bet to jai nebuvo baisu. Tėvas irgi turbūt gedėjo, bet kitaip. O gal jam tiesiog nepatiko, kad nuo šiol atsakomybė už dukrą tenka jam. Šito jis neplanavo. Heda tai nutuokė, todėl stengėsi nesimaišyti po kojomis.
Tėvo namai atrodė niūriai. Ne dėl karstų, kurie Hedai beveik nieko nereiškė, – kaip įprasti jos aplinkos daiktai jie nekėlė jokių ypatingų emocijų. Galimas daiktas, būta ir palaikų – kelių per stebuklą išlikusių kaulelių, nes močiutė siuvo įkapes – puošnų aksominį maišelį. Mirusieji, beje, čia buvo bene jaukiausiai įsikūrę. Tėvas juos stačiai garbino, nuolat apie juos kalbėdavo. Vis kartodavo, kokius gerus daiktus žmonės mokėjo gaminti prieš kelis šimtus metų – tai ne šiandieniniai terliai.
– Mes iš šlėktų, – aiškino jis dukrai. – O šlėktos linkę lipti visiems per galvas, meluoti, girtis – kad tik pasiektų savo. Tikrai, aš pats ant savęs pastebiu.
Heda tikėjosi, kad šį geną joje sėkmingai nustelbs kiti. Niūruma sklandė kitur – gyvųjų buityje, sienose, sekcijose ir lysvėse. Didelis, šaltas namas, triūsianti močiutė, kuri visą dieną rūpindavosi virtuve ir daržu, dar kartais žiūrėdavo televizorių, bet daugiau jokių interesų neturėjo. Heda gavo kambarį, kuriame stovėjo lova, rašomasis stalas, spinta, knygų lentyna ir kelios mėsingos agavos vazonuose, įneštos iš lauko, kad nesušaltų. Agavos buvo kol kas gražiausias kambario akcentas: tik atvykusi ji bandė jas nulieti akvarele. Daug agavų, rantytų lyg karūnos kraštai, – bažnytinėje simbolikoje jos reiškė nekaltąjį prasidėjimą, taip rašė religijos žinyne, kurį ji vartydavo prieš miegą. Kiek daug žalios tonų – ji žiūrėjo dailininkės žvilgsniu. Žalia, ypač liejama vandeniu, ramino. „Marijų skulptūros galėtų turėti agavas vietoj karūnų, – galvodavo. – Agavų karūnos jas, vilkinčias tomis žydrai baltomis paklodėmis, labai pagražintų.“ Įsikurti ji neskubėjo – kokie nors roko žvaigždžių plakatai ant sienų atrodė taip vaikiška, so last day. Apskritai vengė įsitvirtinti tame kambaryje – buvo aišku, kad gyvena čia laikinai. Baldai nepriklausė vien jai – spintoje kabojo seni močiutės drabužiai, o lentyną užėmė tėvo jaunystės knygos. Nenorėjo jokių daiktų iš praeities – menkniekius iš mamos buto atidavė pusseserei. Baltas lapas, švari lenta – nieko iš praėjusio gyvenimo. Heda jautėsi užšalusi.
Ji žinojo, kad reikia kantrybės.
Vaikai (nors Heda baisėjosi, kad suaugusieji juos taip vadina, tačiau ir pati paniekinamai taip vadino penktokus ir šeštokus) toje įstaigoje buvo siaubingi. Kaimietiškų manierų, vilkėjo kvailus drabužius – iš savo paskutiniojo suolo Heda su pasidygėjimu žvelgdavo į nėriniuotas mergaičių apykaklaites. Taip senamadiškai rengtis atleistina tik pradinėse klasėse.
Jie neturėjo įdomių užsiėmimų. Pertraukas užpildydavo labai nuobodžiomis ir nereikšmingomis apkalbomis, namuose veikdavo irgi nežinia ką. Pašnekesiai sukdavosi apie kitus mokinius, nykias televizijos laidas, madingus daikčiukus, kurių beveik niekas tame krašte neturėjo, ir namų darbus. Vienos mergaitės buvo gana išlepintos ir išmuštruotos gerai mokytis – regis, tėvai joms net pinigus už tai mokėjo. Suprantama, jų draugija Hedai atrodė bevertė. Kitos mergaitės buvo užguitos – jų gailėdama, Heda rodė joms daugiau dėmesio negu paikoms išlepėlėms, tačiau į artimesnį santykį nesileido. Užguitosios gyveno kitoje tikrovėje su ūkininkais tėvais, jos liuobdavo gyvulius, šeštadieniais prekiaudavo turguje ir lankydavosi skurdžiose kaimo diskotekose. Trečioji mergaičių rūšis buvo apleistosios – tėvams jos nelabai rūpėjo, todėl gyveno kaip išmanė, pasiremdamos viena į kitą. Šios Hedai atrodė pačios neįdomiausios, kone beviltiškos – jos domėjosi tik visokiomis banalybėmis, o jų troškimas „pritapti“ buvo stačiai atgrasus. Klasėje ją domino tik Modė – tas pats berniūkštis su gitara, kurį patį pirmą sutiko pirmąją dieną mokykloje. Šis bent neturėjo įpročio viską vertinti naudos požiūriu ir, rodos, grojo gitara bažnyčioje. Be abejo, apgailėtinas užsiėmimas, tačiau vis geriau, nei trintis su tėvais ar bendraamžiais ir kiūtoti prie televizoriaus. Heda pastebėjo, kad daugiausia jis bendrauja su mergaitėmis, į kurias kiti nekreipia dėmesio. Deja, ji pati jo vengė, o ir nebuvo tokia jau nepastebima. Priešingai, visi atkreipdavo į ją dėmesį vien dėl to, kad liko našlaitė, ši žinia greitai pasklido be jokių jos pačios pastangų. Modės dėmesio jai visiškai nereikėjo. Jis buvo gana gražus, nors Hedai atrodė naivokas – argi klapčiukai gali būti protingi? Ne, jie nuolankūs ir geri berniukai. Tokių primityvių žmonių ji vengė kiek išgalėdama.
Atėjo bjaurus, gauruotas ruduo. Toks lyg nepažįstamas, pavojingas žvėris. Rytais būdavo šalta, lijo; į mokyklą ji ėjo kaip į nemėgstamą darbą. Tačiau vakarais jos laukdavo atpildas – jauki stalinės lempos šviesa, knyga, tauri agavų ramybė ir akvarelė.
Dešimtokai pradėjo skaityti Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, o per istoriją mokėsi apie fašizmą. Tai padėjo užmušti laiką ir atitraukti mintis nuo savęs. Heda svajojo apie madingus aulinukus, ligi pat kelių suvarstomus raišteliais – tokius pačius avėjo SS daliniai. Nors visa kita fašizme buvo šlykštu, hitlerjugendo uniformos atrodė gana gražios, panašios į skautų. Tarp mezginiuotų klasiokių apykaklaičių Heda mielai būtų rengusis militaristiškai.
Istorikė uždavė namų darbus: pristatyti asmenybę, kuria žaviesi. Heda mąstė apie van Gogą, nes buvo skaičiusi jo biografiją. Jai ypač patiko van Gogo laiškai broliui, kuriuose jis rašė apie tapybos gyvybę: kaip nutapyti kasantį žmogų, kad atrodytų tikresnis už tikrą. Toje pilkoje aplinkoje ji troško elgtis išskirtinai, kad nugalėtų stingulį ir gresiantį beprasmybės pojūtį.
Vieną rytą direktorė liepė visiems dešimtokams kartu su auklėtoja keliauti į polikliniką – privalomai medicininei apžiūrai. Heda susierzino ir tuojau sumetė pasprukimo planą. Skubiai sukeverzojo raštelį: „Nueisiu į polikliniką kitą dieną, viena. Ant rankų turiu randų. Jeigu eisiu kartu su visais, jie pamatys.“ Padėjo raštelį ant auklėtojos stalo ir jau buvo besmunkanti pro duris kartu su visais, bet istorikė pašaukė ją vardu ir paprašė trumpam pasilikti. Korektiškai luktelėjo, kol visi išsinešdins.
– Palauk palauk, – tarė ji. – Vis dėlto aš tavo auklėtoja, man reikia žinoti. Prašau, parodyk rankas.
Aišku, tai buvo nepakenčiama ir prilygo kankinimui. Heda išraudo, nusisegė visas apyrankes ir atkišo supjaustytus riešus. Istorikė įdėmiai juos apžiūrėjo pro akinius.
– Ar dėl to vėlavai pradėti mokslo metus?
– Taip. Gulėjau ligoninėje, – išspaudė Heda.
Jautėsi pažeminta. Kaip tik to ir nereikėjo pasakoti, karštligiškai pagalvojo ji. Dabar visa mokykla sužinos.
Tiesą sakant, buvo jau pamiršusi, bet ūmai ją vėl ištiko tas nemalonus prisiminimas – kaip guli greitosios pagalbos automobilyje ir žiūri į lietaus skalaujamą stoglangį. Tarsi į keturkampį tunelį, nušviestą blausia, murzina šviesa, nė už ką neprimenančia išsvajoto rojaus.
Bet istorikė buvo protingas žmogus, kaip vėliau paaiškėjo, ji net nesirengė su kuo nors aptarinėti Hedos randų. Net su jos tėvu, apie kurį buvo nekokios nuomonės. Juk jis nevaikščiojo į tėvų susirinkimus, tingėdavo pasirašyti pažymių knygelėje, o jei auklėtoja paskambindavo į namus, apie dukrą kalbėdavo labai nenoriai. Hedą jis ironiškai saikdindavo meluoti, kad esąs girtuoklis, todėl ir nesidomi mokyklos reikalais. „O jei nepatikėtų, – su kažkokiu intravertišku džiaugsmu sakydavo jis, – galiu nueiti ir parėkauti po mokyklos langais.“ Žmonės apskritai jo nemėgo kaip ūmaus, ironiško, kandaus ir nepaisančio kitų. Jis gyveno kaip atsiskyrėlis, nedaug kas išdrįsdavo įžengti į jų kiemą. Baugino ir karstai. Sklido gandai, kad dirbtuvėje vaidenasi. Iš tikrųjų tėvas pats tą gandą ir paskleidė, mat dirbo su brangiaisiais metalais ir bijojo vagių.
Pati Heda su niekuo apie savo randus nesikalbėjo. Į kvailus bendraamžių ar suaugusiųjų klausimus išvis neatsakinėdavo. Kita vertus, jiems ir taip viskas atrodė aišku: mamos netektis, psichologinė trauma, paauglystė. Ligoninę ji pasistengė užmiršti ir niekam niekada apie ją neužsiminė. Buvo įsitikinusi, kad negalima, net griežtai draudžiama apie tai kalbėtis su kitais žmonėmis. Panašiai galvojo ir Hedos tėvas. Bus ramiau, tvirtino jis, jeigu niekas nežinos.
Nuo bendros medicininės apžiūros auklėtoja ją atleido. Vėliau Heda apsilankė poliklinikoje viena, ir jautėsi dėl to labai laiminga. Gydytojai domėjosi tik jos akimis, ausimis, ūgiu, svoriu, apimtimis ir panašiais niekais. Surašė duomenis į kortelę pernelyg nesigilindami. Randus ant riešų jai pavykdavo paslėpti po storiausiai apvyniotais karoliais, pintomis draugystės juostelėmis, odinėmis virvutėmis ir kitais atributais. Klasės draugės mielai būtų ištyrinėjusios visas Hedos puošmenas, bet ji elgėsi santūriai, nesivėlė į jokius ilgesnius pokalbius ir draugystes. „Man reikia eiti“, – auksinė frazė, gelbėjusi iš visų nepatogių situacijų. Išsisukdavo teisindamasi, kad močiutė prašė parnešti iš parduotuvės duonos. Prie nieko neprisirišo, niekam neleido net bandyti priartėti.
Klasės draugės, nors jau penkiolikmetės, vis dar gėdijosi savo kūnų. Joms būdavo keblu net pasisakyti kūno kultūros mokytojai apie menstruacijas. Persirenginėdamos juokingai slėpdavosi, dangstydavo krūtines rankomis, o biologinius procesus įvardindavo liaudiškais frazeologizmais, maždaug: „Į svečius atvažiavo pusseserė iš Raudondvario.“ Hedai tai atrodė perversiška – mama buvo išmokiusi, kad visa, kas susiję su kūnu, yra natūralu, ir esant reikalui tai būtina aiškiai pasakyti medikams arba mokytojams.
Namuose gyvenimas slinko lėtai. Tiksliau, kokie ten namai, greičiau laikina vieta, kurioje Heda apsistojo. Močiutė jau ėmė prarasti atmintį, per dienas trypinėdavo po namus, mechaniškai darydama ruošos darbus. Jos klausimai labai vargindavo, nes nuolat klausinėdavo to paties. Kokių nors keistų, nuo tikrovės nutolusių dalykų – kodėl Heda nežiūri televizoriaus, arba ką ji čia skaitanti. Heda skaitė „Iliadą“, paskui „Odisėją“, iš lėto persipiešdama į sąsiuvinį amforų puošybos ornamentus. Dostojevskio „Brolius Karamazovus“ (kodėl, ir pati negalėjo paaiškinti. Gal kad rado knygų lentynoje). „Gyvulių ūkį“ – šis bent pralinksmino, jame aptiko smagų šūkį „Dvi kojos blogai, keturios kojos gerai“. Heda jį skanduodavo mintyse, kai neturėdavo ką sau pasakyti. Dar skaitydavo vadovėlius. Tik tai, kas būtina, žurnalais ir laisvalaikio skaitalais nesidomėjo. Močiutė, priešingai, buvo linkusi domėtis visokiais „naudingais“ dalykais. Ir įžymybių, kurių vardus jau kitą minutę pamiršdavo, gyvenimais. Ji vis perpasakodavo, ką mačiusi įdomaus, naiviai tikėdama televizijos reportažų patikimumu. Tarsi būtų buvusi paauglė, o Heda – suaugusioji. Vis dėlto Heda suvokė, kad taip senatvėje reiškiasi vienišumas. Jai tai atrodė kraupoka ir ji svajojo mirti jauna – maždaug panašaus amžiaus kaip mama.
Prie namo plytėjo daržas, kurį rudeniop reikėjo nuimti. Pirmasis jų bendras darbas buvo bulviakasis. Tėvas kasė bulves, Heda jas rinko, močiutė kepė kugelį. Anksčiau Heda galvodavo, kad tai ji gyvena paraleliniame pasaulyje. Bet tėvas pasirodė dar labiau nutolęs nuo realybės. Jis nuolat pliurpdavo apie praėjusių amžių asmenybes, tarsi jie būtų buvę gyvi veikėjai iš televizoriaus. Šiandienybe nesidomėjo. Degė aistra istorinei praeičiai.
– O žinai, – entuziastingai dėstė dukrai kasdamas bulves, – Onos Zabielaitės sesuo užsiėmė pedagogika, nes liko senmerge.
– Kokia sėkmė, – išsprūdo Hedai. – Neturėjo diedo ant savo galvos. Dievaži, kaip tais laikais, jai labai pasisekė.
– Aš mačiau jos nuotrauką, – tęsė tėvas. – Atrodo kaip tikra ragana.
– Pasižiūrėkit į veidrodį, – atšovė Heda.
Tėvui ji primygtinai sakydavo „Jūs“. Jautėsi svetima, svetima kaip įdukra. Jos netrikdė tas kreipinys. Visi Dostojevskio veikėjai taip kalbėjo. Regis, tėvui tas irgi patiko.
– O aš toks baisus? Man baseine sakė, kad gražiai atrodau.
– Baseino darbuotojos giria klientus tam, kad jie grįžtų. Ir atneštų savo pinigus.
– Tu manęs nemyli, – atsiduso tėvas.
– Taip, – ramiai atsakė Heda. – Nemyliu.
Tėvas jai buvo tolimas, jis jos neaugino. Jai tiesiog nepasisekė, ir dabar gyvena su svetimais žmonėmis. Na, bet su teta ir pussesere būtų dar sunkiau: abi valdingos, kaip jos motina. O vaikų namuose laukė smurtas.
Pas tėvą Hedą gelbėjo daržas, žolių rovimas, česnakų nuėmimas ir sodinimas, vejos pjovimas. Ji veikė lyg kareivis, tai padėjo negalvoti. Ji rūšiavo bulves, mėtė jas į dėžes, atneštas iš rūsio ir nubrūžintas šepečiu. Jai, miesto vaikui, nuoširdžiai patiko lauko darbai. Jie ramino, padėjo susikaupti. Gamtos apsuptyje buvo gera atlikti paprastas užduotis, neturinčias per daug prasmės, bet konkrečias ir pačiupinėjamas. Švietė saulė, skardėjo šunų lojimas ir žąsų gagenimas. Buvo kažkaip ramu, tarsi paprasti darbai gydytų sielą.
Vieną dieną, grįždama iš mokyklos, Heda užsuko į gėlių parduotuvę ir nusipirko krokų svogūnėlių. Buvo girdėjusi, kad šios gėlės pavasarį pražysta pirmosios. Kėlėsi anksti ryte, valanda anksčiau nukako prie mokyklos ir įspraudė svogūnėlius į žemę netikėtose vietose. Tai buvo jos paslaptis, niekas to neturėjo žinoti. Atrodė gėda kam nors apie ją prasitarti.
Per istoriją kiekvienas pristatinėjo asmenybę, kurią laikė savo autoritetu. Modė papasakojo apie Joną don Bosko, pabrėždamas jo meilę vaikams. Visiems tiems našlaičiams ir gatvės berniūkščiams skurdžioje devyniolikto amžiaus Italijoje. Vaikystėje Heda skaitė apie šį šventąjį komiksų knygelę. Anuomet tas saldus pasakojimas jaudino, bet dabar… Dostojevskis atrodė autentiškesnis.
– Tu juk irgi norėtum būti kunigu, ar ne, Modestai? – istorikė, matyt, turėjo slaptos informacijos, o gal rėmėsi nuojauta.
Vieša Modės paslaptis buvo ta, kad jis patarnaudavo mišioms. Daugelis tai laikė gėdingu užsiėmimu. Bet Modė nuoširdžiai mėgo tarnystę. Regis, net „klapčiuko“ pravardė jo neskaudino. Heda jau laikė Modę vieninteliu įdomiu klasės žmogumi, bet net pačiai sau buvo gėda tą pripažinti. Modė tikrai buvo nepanašus į kitus. Jis nevilkėjo turginių treningų, turkiškų megztinių ir neavėjo baltų kedų. Kartą užsimanė pasekti Modę po pamokų, pavyzdžiui, iki bažnyčios, bet vis dėlto metė tą mintį. Kažkaip drovu net įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, o dar, neduokdie, kas nors pamatys.
Užkluptas klasės akivaizdoje, Modė išraudo ir tylėjo.
– Kai dalyvauju liturgijoje, labai susikaupiu, – pagaliau paaiškino jis. – Tai man patinka. Bet dar nežinau, ar sugebėčiau, pavyzdžiui, laidoti.
Nuo to, kad galvoja apie kunigystę, Modė pasidarė dar įdomesnis. Baisu, ar tik ji nepradeda įsimylėti? Ne, nepradeda. Nors kaip gali žinoti, jei dar niekada nebuvai į tai įklimpus?..
– Heda, kokią asmenybę pasirinkai tu?
– Van Gogą, – pašoko Heda lyg pabudusi iš miego. – Buvo savamokslis tapytojas, gimė pastoriaus šeimoje. Vienu metu susidomėjo teologija, ketino tapti dvasininku. Bet išvykęs į misijas – dirbti su vargingai gyvenančiais angliakasiais – įniko piešti ir metė dvasininko darbą. Jis vis įsimylėdavo ką nors netinkamą – tai pusseserę, tai nėščią prostitutę.
Klasei tai pasirodė juokinga, bet Heda nekreipė dėmesio.
– Man paliko įspūdį van Gogo santykis su religija. Manau, jis nuoširdžiai tikėjo, bet jautė dar stipresnį pašaukimą tapybai. Laikoma, kad sirgo psichine liga. Apskritai dėl to, kad nusipjovė ausį, žmonės linkę jį įsivaizduoti kaip beprotį. O man gražu tai, kad jis vietoj religijos pasirinko meną, vietoj šventumo – nuodėmę. Jo biografija atrodo tikresnė už tuometinių dvasininkų, todėl truputį keista, kad jo nekanonizavo. Juk į darbą su angliakasiais jis buvo pasinėręs visa esybe. Ir, žinoma, labai mėgstu jo paveikslus. Jis tapė visai kitaip, negu tuo metu buvo įprasta. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nemokšiškai. Bet labai originaliai – taip, kaip matė, nepaisydamas taisyklių. Van Gogo tapyba yra kaip gyvenimas.
– Ar tu pati pieši, Heda? – paklausė mokytoja.
Piešti ji niekur nesimokė, bet piešė gerai. Turbūt taip reiškėsi tėvo genai.
– Ne, – sudvejojusi atsakė.
Vis dėlto tai buvo melas. Pastebėję, kad Heda neblogai piešia, klasės draugai įsigudrino kaulyti, kad nupieštų jų užduotis dailės pamokoms. Ir Heda tą darydavo. Jai nebuvo gaila, tik atrodė kažkaip žema. Panašiai, kaip piešti kvailus plakatus Mokytojo dienai ar Derliaus šventei, kuriuos kabindavo mokykloje ant sienų, tarsi ir taip nebūtų aišku, kokia šiandien diena. Heda laikė tuos plakatus beprasmišku kiču, visiškai prasilenkiančiu su meno paskirtimi.
Proga pasekti Modę atsirado gana greitai. Per tikybą buvo paskelbta, kad visi kviečiami ruoštis Sutvirtinimo sakramentui. Suprantama, Heda labai abejojo savo ketinimų nuoširdumu, bet užsirašė. Užsirašė inertiškai, trokšdama kaip nors vaduotis nuo beprasmybės. Susikurti dar griežtesnę dienotvarkę, sėdėti priplėkusiose zakristijos patalpose ir medituoti vitražų spalvas, mintyse puošti marijų galvas agavų vainikais. Kankinti save marazmais.
Naktį sapnavo mamos namus danguje. Tarsi egzistuotų pomirtinis gyvenimas ir mama jame turėtų visą namą su daugybe kambarių. Namas, keista, stovėjo kapinių viduryje, bet aplinkui virė didmiesčio gyvenimas – pro šalį ėjo žmonės, prekiavo gėlių pardavėjai, kažkas net tiekė karštus šuniukus. Pirmame namo aukšte buvo biblioteka, vaikštinėjo lankytojai, pasinaudojusi šurmuliu, Heda užkopė į antrą, paskui į trečią aukštą. Kad namai tikrai mamos, atpažino iš kruopščiai vonios lentynėlėje išdėliotų žirklučių, pincetų, kempinių, vatos gumulėlių, muilų. Apžiūrėjusi dar kelis gyvenamuosius kambarius, rado patefoną ir ant sofos išmėtytas mėgstamas mamos plokšteles. Knygų lentynoje stovėjo jos reprodukcijų albumai – visi mėlyni, kaip Šagalo, bet ištapyti raudonais brūkšneliais, tarytum van Gogo. Heda įnirtingai ieškojo daiktų, kurie būtų bent kiek susiję su ja, – deja, nerado. Nebuvo ir pačios mamos.
Pabudo tarsi jusdama, kad mama ją stebi iš savo amžinybės, nors tikriausiai ir taip turi ten ką veikti (jeigu neišnyko). Heda niekada nelaikė savęs tokia svarbia, kad būtų kam nors įdomi kaip persekiojimo objektas, bet kartais jai nuoširdžiai atrodydavo, jog kažkas žiūri iš viršaus. „Idiotiški filmai“, – pagalvodavo pati sau. Iš tikrųjų buvo mačiusi trečiarūšių filmų per televizorių, kuriuose numirėlių vėlės tarsi debesys sklandydavo virš jiems rūpinčių gyvųjų. „Netikiu, kad pomirtinis gyvenimas gražesnis už šį, – šnibždėdavo ji prieš miegą vietoje maldų. – Nelabai tikiu, kad jis yra, bet, aišku, norėčiau, kad būtų.“
Sulaukusi Sutvirtinimo pamokų pradžios, nusliūkino į bažnyčią. Tikėjosi ko nors naujo, gal net truputį romantikos. Gal artimiau susipažins su Mode, susižavės liturgiją ir pati taps klapčiuke. Aišku, tai nesąmonė, mišioms patarnavo tik berniukai.
Miestelio bažnyčia buvo visai graži, balta, neoklasikinė, ant jos frontono stovėjo skulptūra – šv. Kazimieras su kryžiumi rankoje. Heda drovėjosi įžengti į vidų, bet rinkosi ir daugiau bendraamžių; akimis ji ieškojo Modės. Jis čia jautėsi kaip namie, visi jį pažinojo.
Juos nuvedė į koplyčią, kurioje laukė klebonas rūškanu veidu; dar jaunas, bet gana antipatiškas. Jis ilgai paistė apie tai, kaip reikia lankyti mišias, melstis ir eiti išpažinties. Mintyse Heda jį niekino – kaip tikintį prietarais. Tik mulkis gali suklupti prieš molinę statulą ir mechaniškai veblenti kitų sugalvotus žodžius.
Kiti paaugliai irgi atėjo ne tikėjimo vedami, o greičiausiai priversti tėvų ir močiučių. Susėdę ant suolų priešais tėvą Norbertą, tarpusavyje šnibždėjosi visokias nešvankybes ir kikeno. Hedai jie buvo atgrasūs, kaip visada. Kiek pati save prisiminė, visi bendraamžiai kėlė panieką.
– Sakramentui jus ruoš katechetė Salomėja, ji pas mus atlieka praktiką, – pasakė tėvas Norbertas.
Pirmoje eilėje atsistojo viena mergina, kurią Heda buvo palaikiusi paaugle, ir išėjo į priekį.
– Ji studijavo teologiją Prancūzijoje, iš jos tikrai sužinosite daug naujo, ko nė aš nežinau, – niūriai pašmaikštavo klebonėlis.
„Kokia laimė“, – dingtelėjo Hedai.
Tėvas Norbertas darė dogmatiško ir nykaus žmogėno įspūdį. Kaip Modė gali patarnauti tokiam tamsuoliui per mišias? O į moksleivę panaši trumpaplaukė Salomėja, priešingai, atrodė visai maloni.
– Sveiki, – žvaliai pasisveikino ji. – Ar žinote, kas yra Sutvirtinimas?
Visi tylėjo.
– Gal tu, mergaite, mums pasakysi? – staiga ji kreipėsi į Hedą, tūnančią koplyčios gale.
Kodėl būtinai ji? Juk Heda nešviečia iš tolo kokiais nors mėlynais plaukais ar tatuiruote ant kaktos.
– Sutvirtinimas yra Patepimas, kad įgytume didesnį tikėjimą, – burbtelėjo Heda. Šį bei tą ji prisiminė iš Pirmosios Komunijos pamokų, o gal šiaip kur nugirdo.
– Taip! – apsidžiaugė katechetė, tarsi Heda būtų nuraškiusi mėnulį iš dangaus. – Ir kas tą tikėjimą suteikia?
– Šventoji Dvasia, – pasigirdo Modės balsas. Jis sėdėjo toliau, tiesus lyg gitaros styga.
– Visiškai teisingai! – entuziastingai sušuko Salomėja. – Per Sutvirtinimą gauname Šventosios Dvasios dovanas: išmintį, supratimą, patarimą, tvirtumą, žinojimą, maldingumą, pagarbią Dievo baimę.
„Pezalai“, – nusprendė Heda. Ji nebesiklausė, mintimis skrajojo po dienos įvykius. Protarpiais žvilgtelėdavo į Salomėją ir Modę, domėdamasi ne tuo, ką jie sako, bet tuo, kokie yra. Ji juos tyrinėjo. Erzino tas jų entuziazmas ir visažinystė.
- Koks tavo vardas? – netikėtai vėl kreipėsi į ją Salomėja.
Hedai nepatiko tokie asmeniškumai. Vaidina mokytoją, tai tegu ir kreipiasi į minią, kaip mokykloje. Ko čia lenda į smegenis?
– Heda, – atsainiai atrėžė ji. – Heda Gabler.
Mažvaikiai ėmė prunkšti.
– Iš pjesės? – pasitikslino Salomėja.
– Aha, buvo tokia isteriška moteriškė, kuri scenoje švaistėsi revolveriu, – linktelėjo Heda.
Žvengiantys paaugliai jos nesuprato, o Salomėja – galbūt, nes atrodė išsilavinusi.
Dabar Heda būtų norėjusi turėti revolverį, kad galėtų juos truputį pagąsdinti.
Kazys Saja. Vaizdai nuo kamino
2021 m. Nr. 3
Iš prisiminimų
Puodžiūnas
Tą dieną aš turėjau padėti dėdei Adomui suarti mėšlu apkreiktą pūdymą. Arklio, kiaulių, avių mėšlai lengvai pasiduoda iškapstomi, o karves žmonės kreikdavo taip, kad gulėdamos tvarte jos nebūtų apskretusios mėšlu. Bet neperpuvę ruginiai šiaudai ariant užkimšdavo plūgą.
Senovėje žmonės žemelę purendavo mediniu arklu. Kartais šiam sunkiam darbui įkinkydavo jaučius. Mano globėjai prieš karą dar naudojo senovišką žambį bulvėms vagoti. Šiaip jau visi turėjo naujesnių laikų įrankį – plūgą. Dabar žemę, mūsų maitintoją, raiko daugiavagiai traktoriniai plūgai. O tada – viename gale kablys arkliniam branktui užkabinti, toliau pritvirtintas peilis, kuris turėjo atriekti būsimąją vagą. Plūgo apačioj buvo noragas, kuris atkirsdavo gilesnes nepageidaujamų žolių šaknis. Pagrindinė plūgo dalis – verstuvė, turėjusi mums ariant mėšlu apkreiktą dirvos riekę apversti.
Plūgas, arklys, artojas – tai kam aš čia buvau reikalingas?
Mūsų Žalmargės sugulėti dar neperpuvę šiaudai apsiveldavo aplink plūgo peilį, todėl mano pareiga buvo mikliai tuos mėšlus basa koja priminti, kad dėdei nereiktų stabdyti arklio, kilnoti plūgo ir vaduoti jo peilio.
– Na, na, ženk ženk! – Adomas tąsyk dažniau ragino mane negu arklį. – Dėk arčiau koją, neleisk tiems mėšlams įsivelti. Nio!..
Aš stengiaus kiek tik begalėdamas. Žinojau, kad už kelių vagų tie karvamėšliai baigsis, ten mano pagalbos nebereiks. Ir čia netikėtai plūgo noragas užkliudė giliau buvusį akmenį. Plūgas šoktelėjo, o mėšlinas peilis persmeigė man dešinę pėdą.
Surikau, pargriuvau, pamačiau savo kruviną koją ir pradėjau žliumbti. Dėdė Adomas atkabino branktą, užkėlė mane ant arklio ir nusivilkęs marškinius apmuturiavo kraujuojančią koją.
– Josim namo. Ciocelė ras kokių nors vaistų. Jeigu labai skauda, netylėk.
Prie laidaro vartų dėdė nukėlė mane nuo arklio ir glėbyje įnešė į trobą. Ciocelė tada ravėjo daržą, Babūnė lesino vištas, o gaidys beveik nesiliaudamas giedojo ir giedojo. Dar tas įkyrus, jau kelintą dieną girdimas stuksėjimas nuo Paukštakių mokyklos. Ten meistras Puodžiūnas plėšė seną skiedrinį stogą ir kalinėjo naujas malksnas. Adomas pūkšdamas parnešė bėdą visiems ant sprando. Kažką mėgino aiškinti, pats nežinodamas, kas čia iš tikrųjų kaltas: mėšlas, plūgas ar mano žioplumas.
– Gal jūs rasit kokį lašelį jodo ar to… net pavadinimo nebeatsimenu.
– Vajergau jergau, gal reiktų užberti cukraus, kad kraujas sukrešėtų, – puldinėjo Ciocelė. – Tik reiktų žaizdą pirmiau išplauti.
– Trauklapių, trauklapių patvory paskabykit, – sakė Babūnė. – O aš gal atrasiu voratinklių.
– Palaukit, palaukit… – prisiminė Adomas. – Gal Puodžiūnas ką nors patars. Ne sykį sužeistas, gydytas, ir pats jau pusė daktaro.
Tą Puodžiūną ir aš jau pažinojau. Dengdamas mokyklos stogą prašė, kad atneščiau kokį žiupsnį tabako. Iš kalbos supratau, kad jis ne žemaitis. Kartą užėjęs pasakojo, kad buvo savanoris, kariavo su bolševikais, paskui su lenkais, o dabar ant stogo rūkydamas kariauja su uodais. Ne su „kuisiais“, kaip sako žemaičiai.
Dėdė Adomas netrukus parsivedė tą visų galų meistrą savanorį. Veidas pajuodęs nuo saulės ir nuo dulkių. Ciocelė įpylė į dubenį vandens Puodžiūnui apsiprausti, o mano numazgota pėda tebekraujavo.
Puodžiūnas patarė į vandenį įvarvinti jodo ir dar kartą nuplauti mano koją. Žaizdos gydymui, sakė, geriausiai tiktų bičių pikis. Jeigu patys neturim, rytoj žadėjo surasti avilį ir pagrandyti nuo rėmo.
Išeidamas Puodžiūnas Adomui patarė, kad šis baigdamas arti savo pūdymą nuimtų nuo plūgo peilį. Jis reikalingas labiau sužėlusiam dirvonui. Ciocelė stebėjosi, iš kur tas žmogus taip viską išmano. Tiesiog Dievo dovana tai vargšei Kėsienei, kuri su trim vaikais neteko savo vyro. Dabar Puodžiūnas ne tik jos įnamis, bet ir geriausias mokytojas Kėsų išdykusiems vaikams.
Tuos Kėsus iš Paežerės kaimo ir aš šiek tiek pažinojau. Vyriausioji dukra lankė tą pačią Paukštakių mokyklą. Vardas Ramutė, o tokia padauža…
– Žaižarakė. Kaip ir jos mama, – taip ją apibūdino Puodžiūnas, kai aš papasakojau, kaip ta Ramutė į mano klumpes buvo privarvinusi rašalo.
Amžinatilsį Kėsus buvo vadinamas Mašinorium. Jis nei gėrė, nei rūkė. Žmonės jį mielai kviesdavo į kūlimo talkas. Bet prieš metus atsitiko nelaimė: kuliamoji įtraukė Kėsaus koją ir jis vežamas į ligoninę mirė.
Puodžiūnas vakarop dar sykį užėjo pas mus. Tik jo veidas buvo sugeltas, lūpa ir akis užtinus.
– Jūsų mokykloj labai piktos, neišauklėtos vapsvos. Bet aš gavau, ko norėjau.
Puodžiūnas nusiėmė išblukusią kepurę, o iš jos atsargiai ištraukė tris ar net keturis pilkus vapsvų lizdo kaušelius.
– Va šituos širšių lizdo kevalus mes uždėsim ant tavo sužeistos pėdos, – paaiškino. – Aš pats net savo žandus šitaip išsigydžiau.
Buvau pastebėjęs, kad Puodžiūno skruostai toj pačioj vietoj turi nemažus randus. Ant jų net barzda nebeželia.
– Jūs kokiam nors fronte buvot šitaip žiauriai peršautas?
– Ne kokiam nors, o dėl Vilniaus, broleli… Ne peršautas, o perdurtas. Kitiems sakau, kad čia dantistas… Raudamas mano krūminius proto dantis.
Aš tik pačiupinėjau savo žandus ir prisiminiau, kad mano proto dantys dar neišdygę.
Mūsų pūdymas buvo suartas, suakėtas, o aš jau be skausmo galėjau stovėti ant abiejų kojų. Ir mokyklos stogas iš tolo baltavo tarytum apsnigtas. Puodžiūno dar spėjau paklausti, ką jis nuo viršaus matė. Gal prie vieno kamino – Plungę, o prie kito – Telšius? O Tarvainiai ar Lieplaukė turbūt kaip ant delno…
– Ne visai, – atsakė Puodžiūnas. – Buvau užlipęs ir ant kaminų. Nuo to, kuris kairėj, matyti dūmai. Ten grįžtantys rusai. O kai užsikoriau ant dešinio – ten dar šmėžuoja vokiečiai.
– Negali būti… – abejojau.
– Gali. Kai lipdamas galvoji apie mūsų ateitį.
– O kas tada per vidurį?
– Per vidurį tai, ką tu pats žadi nuveikti. Kitaip sakant, migla. Toj migloj tarpais nušvinta ir viltis. Laisvė, tiesa ir Lietuva. Maždaug kaip mūsų himne, jeigu dar atsimeni.
– Atsimenu, – atsakiau.
Šakė trinagė
Į Žemaitiją atkakęs nuo Lėvens, kur atgulė mano tėveliai, stebėjausi, kodėl čia žmonės javams ar šienui vežti neturi uorių. Jie nežino, kokie tai ratai, ir žodžio „uorė“ neištartų. Žemaičiai ir į paprastas gardes sugeba sukrauti aukštus vežimus, kuriuos iš viršaus priveržia kartim.
Bet ne taip jau paprasta tokį lygiašonį vežimą sukrauti. Dėdė Adomas nei man, nei Ciocelei šio darbo nebūtų patikėjęs. Tą mūsų nelemtą pūdymą jis buvo apsėjęs avižų ir vikių mišiniu. Žaliam šėkui karvei arba arkliui, jei nebus kur ganyti arba raišioti.
Javų mišinys sodriai sudygo ir sužaliavo. Didesnė dalis anksti pradėjo gelsti. Derlingą avižų ir vikių vasarojų nupjovus jau teko raišioti į storus pėdus ir laukti, kol rugpjūčio saulė išdžiovins.
Tą sekmadienio rytą Adomas buvo žadėjęs kinkyti Raudę į ratelius, važiuoti su Ciocele ir Babūne į bažnyčią, bet lauke apsidairęs pasakė, kad jiems teks užsitraukti dar vieną nuodėmę. Nors pasakyta „sekmadienį švęsk“, vakarų pusėj tvenkėsi debesys. Teks suvežti tą išdžiūvusį avižų ir vikių mišinį.
Vidudienį visi trumpam suklaupėm ir pasimeldėm, tada Ciocelę su Babūne palikom rūpintis šaltibarščiais, o mudu su Adomu ištraukėm iš klojimo ilguosius ratus, įdėjom šienkartę su visais „pasamonais“, dar ilgąją trinagę šakę, grėblį ir išvažiavome darbuotis.
Lietus su perkūnija iš tikrųjų artėjo. Gal dar suspėsim. Bet ar viskas tilps į vieną vežimą?
Stengsimės. Mažiau šnekėsim.
Iš pradžių mišinio pėdus krovėm į vežimą rankom. Kol galėjom pasiekti ir gerai sumurdyti. Paskui Adomas įlipęs ėmė rikiuoti juos vienodai per visą vežimo ilgį. Aš pavarydamas arklį vis kroviau, padavinėjau, vis labiau abejodamas, ar mes viską sudėsim.
– Turim sutalpinti, turim… – murmėjo Adomas apglėbdamas ant šakių iškeltą storą javų pėdą.
– Aukščiau, aukščiau! – ragino mane. – Kelk per visą šakę. Juk tos avižos, vikiai lengvesni už vištą. Matai, kad lietus ant nosies.
Adomas ūdijo mane, o perkūnas – debesį. Šakės kotas gal tik dvigubai ilgesnis už mane, o aš tą trinagę turiu iškelti ligi pat to juodo debesies.
Abu su Adomu nėrėmės iš kailio – kitaip nepasakysi. Dėdė abiem rankom griebdavo tą mano iškeltą kupetą, pats nuo vežimo vos nenusirisdamas, o aš dar pasišokėdamas stumtelėdavau.
Staiga pamačiau, kaip nuzulintas šakės virbas persmeigė jam delną. Jausdamas kaltę suklupau ir laukiau pelnytų Adomo priekaištų. O dėdė, pajutęs, kas nutiko, ten pat prasisegė kelnes ir nusišlapino į šakės persmeigtą delną. Atseit atliko dezinfekciją…
– Na!.. – pagaliau subarė mane. – Ko tupi kaip pašiktas. Ne grybas, nuo lietaus didesnis neužaugsi. Pavaryk arklį. Sukrausim. Turim sutalpinti.
Maniau, kad dėl to persmeigto delno man teks eiti pas Kėsienę ir ieškoti Puodžiūno. Dabar paliksim tuos kelis glėbius mišinio ir važiuosim namo.
Nepalikom. Viską sukrovėm. Aukštą vežimą suveržėm kartim, gal įsisiautėjęs vėjas neapvers.
Neapvertė. Jis net prilaikė grėsmingą debesį, o lietus prapliupo tik tada, kai mūsų vežimas atsidūrė klojime.
Šakės dūris įdiržusiam dėdės delne tarytum dingo, o vieną kitą lašą prasisunkusio kraujo Adomas paprasčiausiai nulaižė. Tad Puodžiūno pagalbos nebeprireikė.
Generolo bizūnas
1945 metų žiemą vieškelyje tarp Telšių ir Plungės atsirado vienodi šūkiai, pasikartojantys kas du trys kilometrai: „Osvoboditeliam Litvy slava!“ (Šlovė Lietuvos išvaduotojams!). Turbūt niekas neišdrįso rusams tarti – nuo vokiečių išlaisvinot, tik nežinom, kada jums pasakyti ačiū ir sudie.
Bolševikų pasiutligė prasidėjo vokiečiams dar nepasitraukus. Pas mūsų kaimyną Antaną Pašilį iš kažkur atėjo du nepažįstami sovietų aktyvistai. Iš pradžių vaizdavo ketinančius sprukti į Vakarus.
Jie, matyt, žinojo, kad Pašilis, kaip ir Puodžiūnas, jaunystėje buvo savanoris, tarnavo Plechavičiaus rinktinėj, bet prieš karą bolševikai nespėjo to žmogaus sudoroti. Tie du vyrai išsivedė Antaną, ir Pašilio žmona su dukra jo daugiau nebematė.
O apie Puodžiūną vėliau išgirdom: žmonės rado jį ant bėgių sumaitotą. Pervažiavo net du traukiniai, bet galvoj išliko aiškiai matomas kirtis. Puodžiūnas buvo nužudytas kitur, o kūnas rogutėmis atvežtas ant bėgių.
Žinantys žmonės šnekėjo, kad ne visai apsnigtos rogučių vėžės milicininkus atvedė į Kėsų sodybą. Įtariamoji Kėsienė jau suimta, o vaikus spėjo priglobti giminaičiai. Šnabždėtasi, kad pas Kėsienę slapstėsi į sovietų armiją pašauktas Zenonas Bobelė, kurį net aš pažinojau. Per kokius nors atlaidus ar vakarėlius nuo to gražuolio mergelės negalėdavo akių atitraukti.
Taigi Kėsienės troboj buvo atsiradę du įnamiai. Vienas lyg ir per senas, o kitas gražuolis šiek tiek per jaunas. Ką ten žinai – gal jis tai žaižarakei buvo pasakęs: arba aš, arba anas…
Šiaip arba kitaip, Zenonas Bobelė toliau negalėjo slapstytis vien tik Paežerės kaime. Jo tėvai netrukus buvo ištremti į Sibirą. O Zenonas jau priklausė miškinių būriui ir turėjo Generolo pravardę.
Tų pačių metų žiemą prieš vidurnaktį kažkas trankiai pasibeldė. Iš pradžių į duris, paskui į langą.
– Čia savi… – į Adomo klausimą „kas?“ atsakė vyriškas balsas.
Kol dėdė įvedė nekviestus svečius, gerojoj troboj išsiritom iš lovų ir mudu su Ciocele. Adomas įleido į trobą du man šiek tiek pažįstamus partizanus – Zenoną Bobelę – Generolą ir Anicetą Narmontaitę – Jokūbėlį. Trečias liko lauke sargyboje. Į Narmontaitę aš buvau įsispitrijęs, kai Lieplaukėj ji pas tetą Juzę siūdinosi sau naują bliūzelę ar sijonėlį. Manęs Aniceta, aišku, neprisiminė ir valdingu balsu tarė Adomui:
– Atėjom pėsti, bet mums reikia arklio, kinkyto į šlajas.
– Ne į važelį, o į didesnes, – pridūrė Generolas, Zenonas.
– Kad tos mūsų šlajos be sėdynių, – pasiskundė Adomas. – Jeigu būčiau žinojęs…
– Jeigu tetulė būtų su kiaušiais, ji būtų dėdė, – šiurkščiai pajuokavo Generolas. – Paskubėk.
Į mane pasisukęs paklausė:
– Tai kur tas tavo šautuvas?
– Koks? – nusigandau bijodamas, kad šią mano paslaptį sužinos ir Adomas.
– Tas, kurį norėjai iškeisti į naganą, – patikslino Bobelė. – Į ką žadėjai šauti? Į banditą ar kokį nors bolševiką?
(Tada mūsų krašte partizanai, miškiniai, pavadindavo save ir banditais, dar neišsiaiškinę, ką tas žodis reiškia.)
– Nereikia man jokio nagano. Jis man per sunkus.
– O šautuvas lengvesnis?
– Aš jį jau atidaviau.
– Kam?
Tylėjau. Nenorėjau pagarsinti Stembro, savo draugo, pavardės. Generolas atvyniojo nuo savo munduro šalia diržo buvusią gal piršto storumo spyruoklę ir kirto man per nugarą. Aš, prisipažinsiu, pirstelėjau ir labai susigėdau. Niekas manęs nebuvo mušęs nei diržu, nei šluotražiu. O čia dar partizanų vadas. Juk ir aš, ir Stembras, ir dar kiti mūsų draugai užaugę ruošėmės partizanauti…
– Aš lauke jums viską pasakysiu, – pažadėjau. – Pakinkysiu jums arklį. Dėdė Adomas dabar serga. Matot, kaip jis dreba nuo karščio.
Dėdė nesirgo, tik buvo labai nusigandęs. Dėl to, ką mato ir ką girdi. Ne tik tą mano pirstelėjimą, bet – svarbiausia – kalbas apie kažkokį šautuvą.
Kai aš užmovęs Raudei brizgilą norėjau išvesti ją iš gardo, iki šiol tylėjęs partizanas ėmė švytruoti žibintuvėliu. Kumelė išsigandusi nebenorėjo išeiti. Tada Bobelė vėl nusivyniojo nuo juosmens savo spyruoklinį rimbą ir įžengęs į tvartą sukirto gyvuliui per pasturgalį.
Visa laimė, kad Generolas suspėjo pasitraukti: kumelė iš karto abiem užpakalinėm pakaustytom kanopom taip aukštai spyrė, kad net įlaužė storą lubų siją. Jeigu būtų kliudžiusi Generolą, tas mūsų Raudikę būtų be gailesčio nušovęs.
Aš paglosčiau, nuraminau kumelę ir paprašiau, kad partizanai nebešvysčiotų jai į akis. Pakinkęs maniau, kad miškiniai susės į roges ir važiuos, kur jiems reikia. Bet Generolas tik parodė, kur aš turiu pasukti, o patys rogėse susigūžė, kad kelyje jų kas nors nepastebėtų.
Paskui Zenonas Bobelė paklausė, iš kur aš buvau gavęs tą vokišką šautuvą, kurį prisipažinau perdavęs Stembrui. Pasakiau, kad jį rado Puodžiūnas dengdamas mokyklos stogą.
– O mainais jis nieko nepaprašė?
– Ne, – atsakiau. – O ko jis galėjo paprašyti? Aš jam tik tabako atnešdavau.
– Vaikui įteikė šautuvą, o mus įkalbinėjo ginklu nesipriešinti… – prasitarė Jokūbėlis, Narmontaitė.
– Tai negi Kėsienė jam kirto į galvą? – išdrįsau paklausti. – Puodžiūnas man taip gražiai kalbėjo apie Lietuvą.
– Atėjo laikas nebe kalbėti, o daryti, – sumurmėjo trečiasis rogių keleivis.
– Klausyk… – tą mūsų pokalbį šiurkščiai nutraukė generolas. – Tu nori, kad jūsų arklys paryčiais grįžtų į kiemą?
– Noriu. Mes lauksim, nemiegosim.
– O pats nori, kad ir šikti išėjęs grįžtum gyvas ir sveikas?
– Žinoma, – linktelėjau.
– Tada nieko daugiau neklausinėk. Apie Puodžiūną, Kėsienę… Ir apie mane. Nepliurpk, ko nereikia. Supratai?
– Supratau.
– Tada išlipk ir drožk sau namo. Toliau mes patys važiuosim.
Tamsoje mačiau, kaip nuo medžių kamienų atsiskyrė dar du ginkluoti vyrai. Aš jutau jiems pagarbą, džiaugiausi galėdamas padėti. O tam išpuikėliui Bobelei melavau… Šautuvą, vokiečiams pasitraukus, aš radau įmestą į šulinį.
Kuo dar nesigyriau
Po karo ne rublis arba červoncas buvo rimtesnis pinigas, o „šnapšė“. Kitaip sakant, naminė degtinė, „samagliorija“. Ruginė, pusiau bulvinė, iš cukrinių burokų ir dar velniai žino iš ko…
Aš už naminės litrą iš kareivių gavau šiek tiek per didelius amerikoniškus batus, o kai kas už kibirą naminės gaudavo iš Prūsijos parvarytą arklį, už puslitrį – gabalą parašiutinio šilko moterų bliūzelėms.
Man yra tekę naktimis kokiam nors užkampy varvinti, net ragauti tų velnio lašų, tačiau tas darbas tikriausiai padėjo įgyti imunitetą ne tik „samagliorijai“, bet ir kitokiems svaigalams.
Savo globėjų darže auginau, džiovinau ir pjausčiau dėdei Adomui naminį tabaką. Savaitei jam vienos tūzės (avino kapšo) neužtekdavo. Daug dienų ir vakarų esu praleidęs prirūkytoj troboj, o ganydamas ar šiaip nuobodžiaudamas nesu surūkęs nė vienos Adomo suktinės. Va, jeigu atsirastų žolė, kuri suteiktų man išminties, jėgų, žinojimo, kas, iš kur ir kodėl!..
Iš kur ta mano fobija, paprasčiau sakant, ankštos ir tamsios patalpos baimė? Pasijunti kaip šuo šuliny: nei išlipt, nei išlakt, o baimė nuskęsti vis didėja.
Į pilną troleibusą aš niekad nesibraunu. Tuščia jo, kaip sako dzūkai.
Buvau dar jaunas, bet jau spėjęs išleisti ukrainiečių kalba vieną vaikišką knygą su įspūdingais Sigutės Valiuvienės piešiniais. Užsirašiau į tuometinės Teatro draugijos organizuotą kelionę į Kijevą. Šį tą žinojau apie senosios mūsų valstybės ryšius su Ukraina, todėl man ypač parūpo aplankyti Kijevo Pečorų laurą. To vienuolyno ir katedros požemiuose gulėjo viduramžių vienuolių mumijos.
Į tuos požemius patekti buvo ne taip jau paprasta. Turistų grupei reikėjo iš anksto užsiregistruoti, paskui dar laukti, kad susirinktų kuo didesnis lankytojų būrys. O tada jau atsirasdavo vadovė, žinanti šios lauros istoriją ir galinti atsakyti į mūsų klausimus. Buvome perspėti: nerūkyti, nefotografuoti ir eksponatų rankomis neliesti.
Viskas sovietiškai nuobodu ir banalu. Istorijos laikotarpis, kai Lenkija, Lietuva ir Ukraina sudarė vieningą valstybę, net nebuvo minimas. Požemių olos čia virtusios net Vytauto laikų vienuolių kriptom. Jose per du aukštus buvo suguldytos mumijos, apvalkstytos vienuoliškais drabužiais. Sujaudintiems lankytojams nebuvo leista net čia suklupus pasimelsti. Ekskursijos vadovė mums buvo patarus: skaitykite, kas parašyta, ir manęs kas buvo per daug neklausinėkit.
Bet netikėtai blykt ir užgeso visos skliautų lemputės. Iš pradžių manėm, kad tai pokštas, muziejininkų noras mus truputį pagąsdinti. Ne. Sutrikę žmonės ėmė vis garsiau protestuoti. Degiojo degtukus, žibintuvėlius, ėmė brautis ten, iš kur atėjo.
Vadovė per garsiakalbį vomavo:
– Dėmesio, dėmesio! Jeigu nėra elektros, nėra šviesos, nėra ir ventiliacijos. Taupykime deguonį. Šviesa tuoj atsiras.
Kažkas dar pridūrė:
– Grįžkime atgal, kol dar nevirtom mumijom.
– Taupykim, nebezdėkim! Ženkime, iš kur atėjom!
Visi tie šūksniai dar labiau kurstė mano paniką. Apkūnesni, didesni, gal įžūlesni ekskursijos dalyviai mane vis labiau spaudė prie sienos. Žinojau, buvau girdėjęs: žmonės, kurie tampa minia, už save nebeatsako. Tokie kaip aš praranda sąmonę…
Jutau tik vieną išeitį, vieną nedidelę tuštumą greta savęs. Žemutinę kriptą, kurioje guli mumija. Man ji atrodė draugiškesnė negu minia siauram koridoriuj.
Iš tiesų nebuvo jokių svarstymų. Tik paniška baimė netekti sąmonės. Yra tik viena išeitis!
Aš jau guliu greta tos mumijos, visai nedaug teužimdamas vietos. Girdžiu, kaip žmonės šūkauja: „Nu, čto za bezobrazija!..“ (Na, kas per betvarkė!..)
Ačiū Dievui, šviesa netrukus atsirado, ir aš mikliai išlipau iš savo akmeninio guolio.
Kai visas ekskursantų būrys susigrūdo šventovės vestibiulyje aptarti išgyventos „bezobrazijos“, viena į Kėsienę panaši žaižarakė dūrė į mane pirštu ir kategoriškai paskelbė:
– Vot ėtot!
Atseit šitas greičiausiai net kokią nors mumiją „apčystijo“. Galbūt jie buvo susitarę: vienas išjungia elektrą, o kitas naršo…
– Pati mačiau, kaip jis išlipo iš vieno kapo, kai šviesa atsirado. Gal kokį pirštą ar šonkaulį nulaužė. Kam nors parduos kaip šventą relikviją.
Ji net persižegnojo informuodama apie tokią šiurpią šventvagystę.
Man nieko kito neliko, tik išskėsti rankas ir pasiūlyti žmonėms:
– Kratykit… Apžiūrėkit ir mumiją, ar jai ko nors netrūksta.
Žaižarakė įrodinėjo, kad yra ir tokių vagių, kurie pasisavina svetimą aurą ir vaizduoja žiniuonius. Bet žmonės jos nebesiklausė.
O aš ir dabar kartais čiupinėju savo šonkaulius, tarsi abejodamas, ar jų ne per daug. O kai nebesiseka rašyti, įtariamai pasižiūriu į savo pirštus. Atrodo, kad visi penki jau nebe mano.
Ir dar: kartkartėm pagalvoju, gal ta žaižarakė buvo surusėjusi Kėsienė. Žegnojosi katalikiškai. Žinoma, viena pati Puodžiūno sudoroti ji tikrai nebūtų pajėgus. Greičiausiai tai tik viena iš tų energingųjų bobų, kurios ieško kaltų dėl savo prabėgusios jaunystės.
O Puodžiūnas, kaip ir kiekvienas nužudytas geraširdis žmogus, yra dar vienas Kristus. Bent jau pagalvokim apie tai.
Leonardas Gutauskas. Aštuonios parabolės
2021 m. Nr. 2
I
Mes buvom vaikai ir aš neprisimenu, kuris iš mūsų pirmas pasakė: Einam ir iškasam jį. Po valandėlės jau stovėjom prie kapinių vartų ginkluoti kastuvais, laužtuvais ir virvėmis. Pasišviesdami žvakigaliais, ilgai ieškojom jo kapo, perskaitėm daugybę kadaise paauksuotų, dabar išblukusių nusitrynusių ištrupėjusių įrašų skardoje, akmenyje ir marmure. Į šimtus veidų ovaliniuose rėmeliuose pažvelgėm tą vakarą – išdurtos akys, sudaužyta emalė. Kažkuris iš mūsų tyliai pasakė: Nubudę jie nebepažintų savęs… Ir tik visiškai nusiplūkę seniausioje kapinių vietoje patvoryje aptikom jo antkapį. Tai buvo akmeninis grubus kryžius su juoda dėme kryžmos centre – Nukryžiuotasis, matyt, jau seniai buvo išrautas. Virš dėmės blausiai švytėjo žalvarinėje skardoje iškaltos raidės I.N.R.I. Žiūrėjom į tas raides tarytum pakerėti.
Brėško rytas. Nuo belapių juodalksnių varvėjo kruvina lapkričio saulė. Keistas, baltarūbis, panašus į vėlę berniukas, rankoje iškėlęs ostiją, praslinko tarp juodų medžių kamienų ir išnyko senos koplyčios griuvėsiuose. Tolumoje, miesto slėnyje, suskambo bažnyčių varpai. Vienas iš mūsų sušnabždėjo: Kaip čia tylu. Ir tuokart po mūsų kojomis tarytum pati kapų žemė atsiduso: Čia visi tyli.
Neištarę žodžio apleidom kapines – kiekvienas nuėjom savais keliais, taip ir neįvykdę beprotiškos šventvagystės.
II
Pasislėpę alyvų keruose mes viską matėm. Jie nusileido nuo toliuose dunksančių violetinių kalnų, perėjo tyrus, perbrido srauniąsias upes ir grasindami kuokomis, šūkaudami slinko į Šventaragio slėnį – milžiniška šungalvių liūtšunių gauja. Iš arčiau galėjome juos apžiūrėti: kai kurie jų turėjo plaukus, panašius į raganos kaltūną, o jų dantys buvo nei liūtų iltys, jie turėjo uodegas nei skorpionai ir geluonis uodegų viršūnėse, kiekviena iš šių būtybių turėjo po šešis sparnus, kurie buvo pilni kruvinų akių. Drebėdami sušnabždėjom: Kas galėtų lygintis su šiais žvėriagalviais ir kas galėtų su jais kovoti.
Uostinėdami žemę ir orą liūtšuniai apsupo Paskutinės vakarienės koplyčią. Vieni užšoko ant stogo, plėšė parūdijusią skardą ir rijo ją dideliais kąsniais, kiti kuokomis trankė ir trupino šventovės sienas, duris, langus. Girdėjosi staugimas ir krioksmas. Viena būtybė, matyt, mus pajutusi, ėmė artintis prie alyvų kerų, ištempusi žvynuotą gyvatės kaklą, prašiepusi geltonas liūto iltis, ji tarsi akla ar apakinta letenomis graibė orą. Jau jutom karštą dvokiantį jos alsavimą. Drebėdami iš baimės meldėm Dievą paversti mus skruzdėlėmis, kad sulįstume į žemę ir išvengtume baisiųjų letenų.
Staiga iš koplyčios pasigirdo klaikus riaumojimas, tarytum staugtų tūkstantis tyrų žvėrių – liūtų hienų šakalų leopardų. Pamatėm, kaip sudrebėjo koplytėlės pamatai, pasviro ir į keturias puses išvirto sienos. Šungalviai puolė į vidų ir ėmė kuokomis viską daužyti. Po kelių mirksnių altorius pavirto nuolaužų krūva, ant sienų kabėję šventi paveikslai mėtėsi suplėšyti ir apdergti, ąsočiai su laukų gėlėmis pažiro į šukes. Kai kurie iš žvėriagalvių stvėrė gėlių vainikus ir rijo kaukšėdami dantimis. Bet tai dar nebuvo pabaiga, įsisiautėję jie puolė vienas kitą. Kuokomis skaldė galvas, rovė skorpionų uodegas ir jas žiaumojo, spjaudė ugnimi ir vienas kitą degino. Mūsų persekiotojas sustaugė ir didžiuliais šuoliais nulėkė prie besiplėšančių bendrų – matėm, kaip jis prasmenga mirtinų grumtynių sūkury.
Delnais užsidengėm akis – jų dugne išvydom skliautą tarsi bažnyčios kupolą su piešiniais, vaizduojančiais pasaulio pabaigą: milžiniška ugninė gyvatė rijo juodus apanglėjusius žmones ir raguotus angelus šikšniniais sparnais. Staiga labai atšalo. Atsimerkę išvydome baltą sniegą, užklojusį visas lygumas, saulės blyksniai akino akis. Išlindę iš slėpynės, prisiartinom prie koplyčios degėsių – nieko nebuvo likę, tik anglių krūvose švytėte švytėjo laukinių rožių žiedai, tarsi jų ugnis nebūtų galėjusi paliesti. Surinkom šias nemirtingas gėleles, kad jos niekada neleistų mums užmiršti žvėriagalvių siautėjimo dienos.
III
Jų kaltė dar nebuvo įrodyta, tad įvyksianti jųdviejų akistata mums buvo labai svarbi.
Papirkę grasaus kalėjimo sargą, mes patekom į nedidelę niūrią belangę patalpą ir užsislėpę už geležinių gultų laukėme.
Jie įėjo vidurnaktį. Lyg vaiduokliai – ne pro vienas iš tūkstančio durų, o kiaurai per sienas. Rankose laikė degančias žvakes. Sustojo vienas priešais kitą ir įsmeigė viens į kitą akis.
Negalėtume šiandien pasakyti, kiek laiko truko ši žvilgsnių dvikova, tik prisimenam, kaip sudegė žvakės, ir žvakidės iškrito iš jų rankų, ir stojo akla tamsa. Tuomet staiga plykstelėjo ir užsiliepsnojo jų akių rainelės giliose tarsi aklųjų akiduobėse. Mėlynos gyvsidabrinės šviesos pluoštai sruvo į jų akis. Supratome, jog matom mintis – tik jos gali skleisti tokią mistinę, šiurpią, nežemišką šviesą. Šviesos pluoštai kryžiavosi, pynėsi, tarsi kovodami, norėdami įrodyti savo teisybę. Po kelių akimirkų paskutinės kibirkštys nuskriejo į šalis ir liepsnos užgeso. Tamsa tapo akla ir anapusinė. Mes suvokėm regėję paskutinę žemišką dviejų žmonių sąžinės akistatą.
Dar ilgai lindėjome tamsoje, kol pagaliau prasivėrė durys ir įsakmus sargo balsas liepė eiti paskui jį. Apleidę niūraus kalėjimo sienas, pro geležinius vartus išėjome į miesto gatvę. Kaukdamos sirenomis lūšnynų kryptimi pralėkė keturios gaisrinės mašinos – tas miesto kvartalas liepsnojo ne pirmą kartą, nes padegėjai stengėsi kuo greičiau išvalyti labai patogią miesto vietą, kad būtų galima statyti betoninius daugiaaukščius.
Po keleto dienų buvo paskelbta, kad abu žudikai nuteisti aukščiausiąja bausme. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.
Kitą mėnesį buvo sugauti tikrieji nusikaltėliai, bet šis faktas miesto gyventojams nepadarė didesnio įspūdžio…
IV
Ilgai klajojau, gyvenau svetimose šalyse tarp nesvetingų, atšiaurių, piktų ir nuožmių žmonių. Gyvenau kaip valkata – mitau tuo, ką surasdavau šiukšlynuose ar atmatų konteineriuose, nakvynės ieškodavau apleistuose namuose ir rūsiuose.
Šiandien negalėčiau paaiškinti, kodėl andai išėjau iš namų ir leidausi į nežinomą pavojingą kelionę. Gal svetur tikėjaus rasti sielos ramybę? Gal vyliaus pralobti? O gal galvojau, kad laimę galima surasti bet kur, tik ne tėvynėje?
Šiandien sugrįžau. Rankoj – raktas, kurį visą klajonių metą slėpiau užsiuvęs po apsiausto pamušalu.
O štai ir tie patys aptrupėję, su nulūžusiais turėklais laiptai, tas pats apmusijęs langas su nuvytusia bevarde gėle ant palangės, pakrypęs mažas balkonėlis. Net kvapas – tas pats, kačių šlapimas, pelėsių grybas, seni drėgni skudurai, žibalas, forminės duonos rūgštis, vėmalų dvokas, rauginti agurkai, česnakas. Metai, pasakiau sau, kvapų neįveikė metai.
Tas pats ilgas tamsus su išpuvusiomis grindų lentomis koridorius, žiurkių landos – šią ilgą, painią, panašią į labirintą patalpą sapnuodavau svetimose šalyse.
O štai ir durys, mano buto durys. Skląstis ir spyna. Drebančiais pirštais mėginu įkišti raktą, bet kas gi čia? Nejaugi raktas netinka? Net atsiklaupęs mėginu įgrūsti jį į spynos angelę, bet visa – veltui, tik susikruvinu krumplius, nusiplėšiu nagą. Jaučiu, kad trūksta oro, imu dusti.
Matyt, buvau praradęs sąmonę, tad svetimas balsas mane išgąsdino. Pramerkęs akis, kitame koridoriaus gale išvydau švytintį pravertų durų stačiakampį, aliejinės šviesos pluoštas bėgo grindų lentomis. Pagaliau suvokiau balso tariamus žodžius: Čia jūsų niekas nelaukia, vieną vakarą atėjo kažkoks valdininkas ir, pasakęs, kad jūs negrįšit, pakeitė spyną, parodė neaiškiai prirašytą popierių ir paaiškino, jog šiame bute bus apgyvendinta imigrantų iš Vidurinės Azijos šeima.
Negalėjau ištarti žodžio. Atsisėdau ant grindų, paprašiau adatos ir siūlo, ir tarsi sapnuodamas po apsiausto pamušalu užsiuvau savo raktą – nežinojau, kam šitai darau, tik jaučiau, kad jeigu jį prarasiu, tai prarasiu ir atmintį, ir jau niekados niekados neturėsiu namų, vyliaus, jog, raktą išsaugojęs, kada nors, gal kitame miesto pakraštyje užkopęs palaikiais laiptais, ilgo koridoriaus gale aptiksiu jį atitinkančią spyną…
V
Ten, už akiračio, matau bedugnio dangaus peleną, kiek arčiau – dantytą, tarsi išlaužytą, apverstą juodo eglyno keterą, dar žemiau – plaukiančius kaip žalsva jūra žydinčius rugius. Ant upės kranto – lyg geležinės juodalksnių šakos, o šalia – balčiausiais sniego žiedais žydinti vieniša laukinė kriaušė, apsupta pievos gėlių margumynais. Žinau, jog ši pieva slepia visus Monė, Pisaro ir kitų impresionistų paveikslus – iš visų pasaulio muziejų jie čia suvežti, išimti iš sunkių paauksuotų rėmų, jie čia laisvi, dar nebaigti tapyti, dar tik pradėti, jie čia suvežti, kad subręstų, taptų tobuli kaip ši gėlių pieva.
Dar arčiau – šaltiniuotas, dilgių ir varnalėšų prižėlęs skardis. Varnalėšos aukštesnės už arklį, kyšo tik jo ausys, ir gali pagalvoti, jog ten zuikis. Žinau, kad šiuose brūzgynuose slapstosi griežlė, kurios griežimas praturtina liepos vakarus. Ant kalnelio – siauras bulvių laukas. Prisimenu poeto žodžius, kad nėra gražesnės gėlės už bulvių žiedą.
Melsvai violetiniai žiedeliai švyti tarsi sidabro siūlais išsiuvinėtas viduramžių gobelenas.
Tamsiai žali standūs lapai atrodo apšlakstyti paukščių krauju, bet žinau, jog tai ne kraujas, o raudonos kolorado lervos, kurias bijo lesti net vištos ir kurių neima jokie chemikalai – tik deginantis žibalas, tereikia į skardinę jų pririnkti ir užpylus žibalo padegti.
Tarp bulvių rėžio ir verandos – nedidelis niekieno žemės plotelis, vaistingųjų augalų oazė: trauklapiai, pelynai, kraujažolės, laukinės mėtos, čiobrių salelė ir daugelis dar nepažintų augalėlių. Ant aukšto krapo vainiko tupi laumžirgis, virš jo pakibęs ore kitas, įsmeigęs uodegą į pirmojo galvą. „Štai laumžirgiai du / savo meilėj nuožmiojoj sukibę…“ Prie pat namo – raganių vijoklis, raganų rožės, lankomos širšių ir vapsvų. Šiapus stiklo nusilaupiusi palangė – per nelabai sandarius rėmus žiemą čia prineša sniego, tad dažai trupa ir byra ant grindų. Kertėse – voratinkliai su žibančiais pernykščių musių sparneliais.
Ir ūmai išvystu per dangų ropojantį drugį: kelią jis pradeda nuo kairio lango rėmo ir slenka link dešinio. Gyvūnas tikrai didesnis už virš miško pjūklo pasirodžiusį mėnulį, net baugu, kad keturi sparnai pridengę jo neužgesintų. Bet tai – regėjimo klaida, nes drugys ropoja per lango stiklą…
VI
Einame juodu asfaltu. Aplinkui nėra nei gyvenviečių, nei miško, vien neaprėpiami akmenuoti tyrlaukiai. Einame ne pirmą mėnesį, tad apavas suplyšęs, išlindę kojų pirštai žaizdoti ir apnešti dulkėm. Prie krūtinės priglaudus tu neši mūsų sūnų. Staiga prieina juodaakis berniukas ir dovanoja mums į juodą miesto vežimą panašią karietą. Įsėdam. Kažkas, atsukęs mums nugarą, kailiniuotas, nebylus, važnyčioja. Karieta skrieja ratais neliesdama žemės. Prasideda spygliuota viela aptvertos pakelės, ant spyglių karo raudoni skarmalai. Sėdim susiglaudę, saugodami sūnų, nes nežinom, kur mus veža. Mūsų namai priešingoje pusėje, tad kam gi įsėdom į šį keistą vežimą, kas jį valdo – važnyčiotojas nė sykio nebuvo atsukęs veido. O gal jis mus veža į žaliuojantį slėnį, į naujus namus, kurie mūsų laukia. Gal ten apsigyvensim, vakarais pro būsto langus praeis pienu kvepianti raguočių banda, į sodo medį atskris volungė, o naktimis klausysimės žiogų koncerto, tarsi Filipo Lipio paveiksle ant tavo kelių miegos sūnus. Tai bus ramybės namai, ir visos grėsmės išnyks tarsi sapnas. Ir kelionė bus pasibaigus…
VII
Skudurais apvilktų medinių žmogučių akys žvelgė iš slėpiningo nakties veidrodžio.
Virš palangės bedugnėje tyloje žėrėjo tolimos bevardės žvaigždės. Mąstei apie tai, kad šie maži mediniai skarmaluoti tavo vaikystės žaislai, šie bekojai, berankiai, perskeltomis galvomis nebylūs žmogeliukai sugrįžo čia, kad priekaištautų tavo vaikystei. Jų šešėliai karojo virš miegančio tavo sūnaus lovelės. Suvokei, kad kažkas atsitiks, bet nespėjai… Ir staiga jie tarytum piktosios dvasios nukrito ant lovelės ir plasnodami peleniniais sparnais išsinešė tavo sūnų į naktį, į bedugnę tamsos kiaurymę, prasivėrusią virš miegančio miesto.
Ateis diena, kai tu pats negalėsi patikėti, jog prieš daugelį metų grėsmingi žaislų šešėliai išsinešė tave, dar kūdikį, į naktį, į beorę erdvę, kur nebus nei senatvės, nei mirties…
VIII
Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl, skynė jo vaisius, kuriuos paskui užkasdavo žemėje. Tai buvo amžinas nepaaiškinamas ritualas, kurį aš paveldėjau. Tiesa, ankstyvoje mano vaikystėje medis nebuvo toks aukštas, bet dabar, jau sendamas, turiu kasmet pridurti kelis kopėčių skersinius, kad galėčiau pasiekti nors žemiausias medžio šakas. Po motinos mirties pasaulis man tapo šaltas ir svetimas, tad nutariau medyje pasilikti. Kartais praskleidžiu lapus ir žvelgiu į žemę. Ten miglose skendi mano gimtieji namai ir retkarčiais iš kamino pakyla melsvas vakarienės dūmelis. Ir tuomet aš užuodžiu beveik užmirštą vaikystės metų šventinio pyrago kvapsnį. Pajuntu jo skonį ir aštrus praradimo dyglys sminga į širdį.
Ūmai pakyla vėtra. Nežinomų paukščių pulkai, prieš daugelį metų įsikūrę medžio lajoje, klykdami pakyla ir dingsta audros debesyse. Iš aukštybių paplūsta šviesa kaip tūkstančiai saulių, šviesa, skaistesnė už išlydytą stiklą… Medis įsiliepsnoja nuo kelmo – suprantu, kad į dienos pabaigą liepsnos pasieks viršūnę ir tuomet aš sudegsiu.
Tad išplečiu rankas ir… kaip gera kristi – tereikia užmerkti akis…
Jurga Žąsinaitė. Šventoji Aldegunda
2021 m. Nr. 2
Novelė
Nei snaigės, nei lapai, nei mėnulio šviesa taip paslaptingai nekrinta kaip plaukai. Nusileidę netirpsta, nedžiūva, neblėsta ‒ juodais dryžiais brūkšniuoja baltą ligoninės patalynę, jungiasi į kvadratus, trikampius, šešiakampius, vingiuoja, kryžiuojasi, tiesiasi, lūžta. Dažnai nuo tokių raštų Ainą pykina. Ypač rytais, kai per prievartą gurkia našlių atneštus pusryčius.
Dėl tų senių ji ir susirgo. Vos tik išbėgdavo kieman, bevaikės bobšės puldavo jai iš paskos, saldžiais liežuviais lagino, sodinosi ant kelių, slėgiais delnais glostė. Todėl tas navikas Ainos juosvoj galvelėj ir išdygo. Raukšlėtos senių rankos išjudino piktą grūdą.
Kodėl niekas neuždraudžia toms vydragoms ją lankyti? Motinai patogu, nereikia pačiai kasdien į ligoninę belstis, o gydytojams, seselėms, slaugėms todvi netrukdo, dažnai net padeda. Kad ir šiandien ‒ kresnoji renka į kartoninę dovanų dėžutę nuslinkusius Ainos plaukus, o ilgšė ant balto popieriaus lapo dėlioja įvairiaspalves skirtingų formų tabletes, prie kiekvienos įrašydama po žodį: pykinimas, viduriavimas, dusulys, burnos opos. Tuoj suskubs pildyti ir vizitų sąrašą: 9.00 – fizioterapeutas, 10.30 – dietologas, 11.00 – psichologas, 11.30 – rentgenologas. Patikrins į veną prie raktikaulio lyg dėlę įsikirtusį Hikmano kateterį. Išsitraukusios atmintines, garsiai skaitys: neduoti šviežių vaisių, daržovių, pipirų, nepasterizuoto pieno, jogurto su bakterijomis, ledų, pyragaičių, nemerkti gyvų gėlių. Vakare ant sustumtų taburečių dėlios kepures, skareles, perukus. Pačios matuosis, siūlys Ainai. Slėpdamos ašaras, dusliai kikens. Pasakos ilgas, veik vienodas istorijas apie laimingai pasveikusiuosius.
Kai našlės išeina, Aina atsisėda prie didžiulio palatos lango ir žiūri į savo rankų nagus. Pro stiklą skvirbstanti silpna šviesa juos paverčia smulkaus mastelio žemėlapiais. Ten ‒ miestai, valstybės, žemynai, atskirti trūkinėjančiomis linijomis, šviesesniais, tamsesniais atspalviais. Joks auglys jų neperaugs, jokios piktosios, žaibišku greičiu besidauginančios ląstelės nesunaikins. Aina atsargiai kelia rankas prie lūpų, pūsteli – miniatiūrinių žemėlapių taškai, brūkšniai, dėmės lieka savo vietose.
Ji visiems dabar labai svarbi. Net pikčiausi klasės šaipūnai ją lanko ligoninėj, siunčia atvirukus, dalijasi paslaptimis, liūdesiu, džiaugsmais. Ainai patinka jų klausytis, stebėti, kaip pažįstamuose veiduose žaidžia gailestis, smalsumas, pavydas, kaip bailūs ir pagarbūs žvilgsniai gnybčioja jos burną ir nosį dengiančią kaukę, kaip ausys stropiai gaudo melsvo polipropileno filtruojamus žodžius.
Jei žemėlapiai išnyks ‒ tuo neabejoja raudonskruostė palatos gydytoja ‒ Aina taps praėjusių metų išplėšytu kalendoriumi.
Yra vienas veidas, kuris Ainą erzina. Ne kasdien besisukiojančios gydytojos, seselės, slaugės, socialinės darbuotojos, net ne kurios nors iš landžių našlių. Šv. Aldegundos ‒ vienuolyno ant Sambro upės kranto įsteigėjos ir pirmosios abatės. Našlės tikina, kad šv. Aldegunda nelyginant spindulinė terapija sunaikins vėžines ląsteles ir net nepažeis sveikųjų. Aina neįsivaizduoja, kaip ji tai padarys, jei net akies krašteliu į jos ligą nežiūri. Nunarinta šventosios galva, tviskantis, aukso siūlais siuvinėtas nimbas, ilgas apsiaustas, atskarusiais kraštais lyžčiojantis dailia gipsatūra puoštą rėmą, neteikia jokios vilties, kad tariama gelbėtoja sujudės, pakels į Ainą akis. Matyt, šventoji gėdijasi savo bejėgiškumo. Žiemą vasarą trūnijusi ant turgaus prekystalio, prarado bet kokias galias.
Šv. Aldegundą našlės atnešė Devintinių ketvirtadienį. Ieškojo kelias savaites. Trenkėsi net į Rygos turgų, tačiau šventosios, gydančios vėžį, nei pas sendaikčių, nei pas ikonų prekeivius nerado. Užėjo prie namų erzeliuojančiam turgely. Tik sukdamos trečią ratą ją pamatė. Šv. Aldegunda kentėjo apkrauta plaktukais, atsuktuvais, replėmis, surūdijusiais varžtais, vinimis. Priklausė vienarankiui, galbūt ne iš Spokano1, tačiau labai į jį panašiam.
Našlės neabejojo, vienarankis paveikslą bus nudžiovęs. Taip ir paklausė: kiek norįs už vogtą šventąją. Šis gūžtelėjo pečiais, mostelėjo iš atbrizgusios rankovės kyšančiu strampu, liepė imt ir nešdintis. Norėjo nusispjauti, bet užspringo.
Kresnoji našlė įsuko šv. Aldegundą į pilką, juodais brūkšniais ir nesuprantamomis ideogramomis margintą skarą. Pažadėjo vienarankiui už jį pasimelsti.
Tą pačią dieną pastatė šv. Aldegundos atvaizdą Ainos palatoje. Džiūgaudamos tarškėjo, kad šventoji viską sutvarkys, tik reikia nepamiršti prašyti. Kasdien. Po kelis kartus. Kai slaugės ateina tvarkyti palatos. Kai seselės atneša vaistus. Kai į skrandį per gastrostominį vamzdelį švirkščiami maisto papildai. Kai atliekama magnetinio rezonanso tomografija. Kai skenuojami kaulai. Kai iš lašelinės pradeda ir baigia kapsėti cisplatina. Kai perpilamas kraujas. Kai per gerumo akcijas lanko dosnūs dėdės ir tetos. Kai nesinori su niekuo kalbėti. Kai pykina nuo klausimo „Kodėl susirgau?“.
Kantriai prašant šv. Aldegunda išties padeda. Veikia greičiau už migdomuosius. Be to, ji tokia panaši į Ainą ‒ beblakstienėmis akimis, ką tik išsiritusio viščiuko švelnumo antakiais, romėniška nosimi, lyg melchioriniai šaukšteliai įdubusiais skruostais.
Likusi viena, kai netyrinėja savo nagų žemėlapių, Aina žiūri į šv. Aldegundą. Atsisėda prie spintelės, priešais pasistato veidrodį, atsuka į jį šventosios paveikslą ir tarp dviejų veidrodinio atspindžio piešiamų veidų ieško skirtumų. Nė vieno neranda. Du veidai susilieja. Aukso siūlais siuvinėtas Aldegundos nimbas pasislepia po Ainos medvilnine kepuraite, kartais spingteli tarp prisegtų plaukų sruogų. Neramiais šešėliais vilnijantis šventosios apsiaustas nurimsta po išblukusios flanelės pižama.
Aina jaučia, kaip chemoterapinių vaistų nualintas kraujas srūva ne tik jos, bet ir Aldegundos venomis, girdi, kaip jos širdies dūžiai aidi šventosios širdy, verčia susitraukti sudiržusius prieširdžius ir skilvelius. Mergaitė atpažįsta VII amžiuje gyvenusios moters baimę, neapykantą, susitaikymą.
Aina aiškiai girdi Aldegundos prašymą padėti. Šventosios balsas panašus į dalgiu kertamos žolės kuždesį. Tai – ne aimana, ne verksmas, greičiau palaima.
Aina sutrikusi, ji nežino, ko prašančioji iš jos nori. Neatplėšdama akių nuo veidrodžio, įsmunka į Aldegundos apsiaustą. Nūnai ji šventosios vietoj ir laike. Girdi upę. Vanduo šėlsta lyg peralkęs skenduolių. Reikia kopt į kalną, bėgt į vienuolyną. Galvą glosto vėsus santėmio delnas. Neleidžia skubėti, atveda seklius.
Jai tik penkiolika. Ji atsisakė tarnauti vyrui. Pasirinko skaistybę ir abitą. Ji – vienadienė, rausvą žiedo šilką išvyniojusi aguona. Šventa dievų gėlė, be saulės ir lietaus ruduojanti pavėsy, nokinanti nuodus. Net šiaurys nebarsto jų žemėn.
Ji visai neliūdi. Džiaugiasi kentėdama, meldžia Viešpatį, kad jos gyvenimas užtrūktų skalsiu, niekad nesibaigsiančiu skausmu. Tik šitaip ji girdės dangaus pulsą. Taip, kaip girdėjo iešmais smaigstoma šv. Kotryna, sulaužytais žandikauliais šv. Apolonija, Elžbieta, Digna, Emerita. Trokšta su jomis budėti.
Ji – žalia, sultinga aguonos galvutė, varvinanti svaigų opijų, masinanti ją besivejančius seklius. Jos skausmo syvai ją išduoda.
Ainai negalima jaudintis, negalima verkti, jai laikas miegoti. Ji privalo paisyti ligoninės režimo, lįsti iš Aldegundos apsiausto, gultis į lovą. Tačiau šventosios drabužis priaugęs lyg žvynai, lyg pleiskanų luobas. Aina nepaklūsta seselei, paguldyta vėl keliasi. Sekliai labai arti, ji turi bėgti, iš paskutiniųjų rabždintis į statų kalną. Ji girdi lyg kraujas kapsinčius žingsnius. Kažkas į ją taikosi. Pirmą, antrą sykį – pro šalį, trečią – ant jos laibo liemens užsineria kilpa. Ją medžioja kilpavirve, tokia pačia, kokia gaudo gyvulius ar žvėris. Pririša prie metalinio strypo. Apsvaigina.
Ryte našlių į Ainos palatą neįleidžia. Paaiškina, kad dėl chemoterapinių vaistų pasikeitė ligonės elgsena. Teko tramdyti, suleisti raminamųjų. Dabar ji miega.
Traukydamos pečiais, žvagindamos regztelėj sudėtus košelių, tyrelių, sultinių stiklainėlius uoliosios lankytojos išspūdina laukan.
Pakeliui į stotelę pamato Ainos motiną. Rūkan nugrimzdusį rytą jos geltona, kliošinė suknelė blykčioja lyg ryškus spindulys. Našlės prisimerkia. Negali patikėti, kad šitaip galima dabintis, kai mirties patale guli duktė. Ar ta moteris gėdos neturi? Kur ji taip plevėsuodama sklendžia? Gal net ne ligoninėn? Žiū, koks žvilgsnis – nieko aplinkui nemato, joks rūpestis jos neslegia. Ir kam tokioms vaikai? Jų vaikas tikrai taip baisiai nesirgtų. Juk visos ligos tik atpildas už nedorus tėvų, senelių, prosenelių žygius. Kiek knygų apie tai prirašyta, reikia tik pasidomėt, paskaityt, bet kas tokioms skraistėms rūpi?
Moteris geltona suknele pereina gatvę. Tuoj prapuls našlėms iš akių. Šaukia ją vardu. Ji atsisuka. Atpažįsta senutes. Šypteli joms, pamoja, nusigręžia, švysteli paskutinį kartą kaip saulė ir pasislepia kaip debesyje tarp žmonių.
Našlės įsikimba viena kitos ir palengva dūlina namo. Jos pažįstamos daugiau kaip penkiasdešimt metų. Šitiek nė su vienu vyru neišgyvensi. Abi iš to paties krašto, panašaus likimo, ištvėrė tremtį, skurdą, bevaikystę. Kol dviese, jų niekas neįveiks.
Vos pravėrusios namų duris, sutartinai apsisuka ir mina atgal. Stebisi, kaip galėjusios pasiduoti, kodėl klausiusios tų seselių, gydytojų. Ar jiems rūpi? Negali rūpėti. Tiek ligonių, visų neužjausi. Juk ir jos visų negaili. Anava pernai prieš pat Juozines paštininkei išdūrė akį, ir ne koks banditas, o jos pačios anūkas. Baudės nugvelbti pensijas. Paštininkė neduot, o tas žugara aštriu daiktu jai per akį. Akies obuolys lyg kukurdvelkis išvirto. Žmonės iškvietė policiją, bet paštininkė savo nelemtėlio neįdavė, bijojo, kad belangėj sužvėrės. Betgi žvėris ir laisvėj žvėris, gal dar nuožmesnis… Ir kaip tos paštininkės gailėt, jei, drebėdama dėl savo sveikos akies, kitus pavojun įstūmė? Ne vieną jos anūkas sumušė, apiplėšė. Tik dėl jo Levukas iš viršutinio aukšto mikčiot pradėjo. Pasitiko grįžtantį iš mokyklos, kuprinę atėmė, išrengė, tėvo dovanotus batus nuavė, prigrasė tylėt. Labiausiai vaikas sielojosi dėl tų batų. Pačiam Londone buvo pirkti, tokiais Levuko dievinami futbolininkai po anglišką pievelę lakioja. Motina guosdama žadėjo, kad tėvas atsiųs kitus, bet naujais batais Levuko niekas nematė. Šilta ar šalta, čiūžino vis tais pačiais numuštanosiais.
Tiesą sakant, našlėms ir Ainos motinos nelabai gaila. Ką ji tam savo vaikui davė? Tik vienatvę, nepriežiūrą, būrius kavalierių. Ne, mušt, regis, nemušė, ir barant nesigirdėjo. Bet ar buvo kada į kokį spektaklį nusivedusi, ar puošnesniu drabužėliu taisė, dailiau galvelę šukavo? Paleisdavo tais ištampytais treningais ir arklio uodega. O žmonės ne akli, viską mato.
Našlės ryžtingai trukteli dvivėres ligoninės duris. Nežiūri registratūros pusėn, suka kairėn, nė akimirkai nestabtelėdamos miklina į trečią aukštą.
Ainos palata tuščia. Patalynę keičianti valytoja burbteli, kad mergaitę išvežė į kitą ligoninę. Čia esą jai jau niekas nepadės.
Našlės netiki. Puola ieškoti seselės, gydytojos. Išgirdusios tiesą, vėl kramena į palatą, dairosi, vietoj trypinėja.
Ant palangės gaudydamas šykščius saulės spindulius blyksi paveikslas. Virš juodu flomasteriu apvestos plikos mergaitės galvos žiba aukso siūlais siuvinėtas nimbas.
„Čiagi mūsų Ainutė, ‒ sugokčioja ilgšė. ‒ Vietoj šv. Aldegundos nupiešė save. Bet kas?.. Kas dabar ją pačią gelbės?“
1 Martino McDonagh’o pjesė „Vienarankis iš Spokano“ („A Behanding in Spokane“).
Arminas Bartulis. Gervuogių žydėjimo metas
2021 m. Nr. 2
Esu Arminas Bartulis, pirmuosius žingsnius žengiau ir visą vaikystę praleidau Naujojoje Vilnioje, pasak mano auklės, Dievo pamirštame krašte. Laimei, buvau nepamirštas mokytojų, sukrovusių man reikalingą bagažą ir priverstinai katapultavusių į Vilnių (Naujosios Vilnios vis dar nelaikau jo dalimi) – į Žirmūnų gimnaziją. Ten atradau Romualdą Granauską, o kartu su juo ir visą literatūrą, pradėjau rašyti pats. Dabar esu Vilniaus universiteto studentas, be to, vaidinu teatre, esu vyriausiasis redaktorius jaunimo literatūros internetiniame žurnale „Prieplaukos“.
I. Nokimas
Įkyriai cypė. Keista melodija, užliejusi galvą ir sprogdinanti ją iš vidaus. Uršulė labai nemėgo tokios muzikos.
– Vėl tie puspročiai, – kitaip kaimynų ir nevadindavo.
Ji stengėsi sugrįžti į sapnų, kurių niekada neprisimindavo, katilą, bet tas, regis, jau buvo beatauštąs.
– Okatau! – staiga pašoko iš lovos.
– Kas? – nepatenkintas suurzgė Algis iš lovos kitam pasieny.
– Man skambina.
– Tai eik ir atsiliepk.
Uršulė strimgalviais išpuolė iš kambario į koridorių prie sūnaus neseniai dovanoto išmaniojo, čiupo jį:
– Alio. Klausau! – buvo nepakėlusi ragelio. Brūkštelėjo per žalią tašką. – Klausau!
Pagaliau iš aparato pasigirdo keisti, neraminantys žodžiai.
– Nu? – jai grįžus į kambarį, Algis jau avėsi šlepetes.
– Ne, nieko, šiaip Regina skambino, paplepėti norėjo… – Uršulė užsikirto ir pasisukusi ant kulno nuniro virtuvėn. Pati nežinojo, ko grįžo į miegamąjį.
Kai Algis įėjo į virtuvę, Uršulė, vis dar vilkėdama melsvus naktinius, kaip tik baigė plauti gervuoges, subėrė jas į skaidrų dubenėlį ir ėmėsi rankine maltuve smulkinti giles.
– Aha, paplepėti… penktą ryto.
– Kas? Kavos gersi?
– Sakau, Regina penktą ryto tikrai neskambintų.
Regina buvo viena iš septynių vaikų, Uršulės sesuo. Jų tebuvo likę trys: toji, kuri dabar malė giles, toji, kuri ką tik skambino, ir tasai, kuriam…
Regis, tik dabar Uršulė susivokė sukanti maltuvę. Jos rankos drebėjo.
– Kavos gersi?
– Jau klausei. Ne, man nedaryk.
Algis atsistojo, pasitaisė kelnes ir išėjo į koridorių. Iš ten dar šūktelėjo:
– Einu į rūsį, Balys, sakė, atvažiuos, atnešiu aviečių uogienės.
Grįžęs rado Uršulę žiūrinčią pro langą nieko nematančiom akim. Jam tereikėjo žengti vieną žingsnį jų mažytėje virtuvėlėje, ir jau stovėjo jai už nugaros.
– Tai kas atsitiko?
– Dominykas.
Algis taip ir atsisėdo ant taburetės. Rodės, kad ne kraujas, o aviečių uogienė sutirštėjo gyslose, ir tas traškesys galvoje – nuo sėkliukių.
– Tu gal prisėsk?
– Nenoriu, – atsakė ji.
Dominykas buvo Uršulės brolis. Tasai, paskutinis. Kuris niekada neidavo su tėvu ir broliais į mišką, nes nenulaikė nei kirvio, nei pjūklo. Užtat, kad Dominykas. Jis eidavo uogauti su mama, Uršule ir Reginute. Grįždavo iki alkūnių mėlyni… Uogas parduodavo, ir už tuos pinigus pirkdavo žibalo, šovinių, degtukų, kartais cukraus… Gyveno devyniese be elektros, be vandentiekio. Miškininko vaikai. Šviesi properša žiojėjo tamsiam juodalksnių ir juodeglių tirštume virš jų namo. Tuomet, maža būdama, Uršulė mėgdavo įsivaizduoti, kaip atrodo diena gyvenantiems atvirose vietose. Ten jos turbūt ilgesnės. Ir iš tikrųjų, pas juos, jeigu rytus dar galėjai nujausti, tai vakarų, atrodo, nė nebūdavo. Vos spėjus pasitraukti saulei, miškas tuojau sugerdavo visą likusią oranžinę vakaro šviesą ir belikdavo tamsa. O gal labiau prieblanda. Jos spalva Uršulei kažką žadino atminty. Ir tada, kai buvo visai mažytė, o apskritas dangaus lopas viršum jų trobos primindavo, kad būna ir kitokia dienos pabaiga, ir tada, kai jau ėjo į mokyklą. Tik nežinojo ką. Nujautė, bet pasakyti negalėjo.
– Išjunk šviesą, – burbtelėjo Uršulė, nė nežvilgterėjusi į elektros lemputę.
Algis nesikėlė. Tik ištiesė ranką į jungiklį ir nuspaudė. Sėdėjo vienas priešais kitą už stalo ir nežinojo, ką sakyti.
– Gal paskambint Baliui, kad nebevažiuotų?
– Ne, jau bus išvažiavęs.
Dabar jau Algis stojosi malti gilių. Tik kažkodėl rodės, kad ne giliukus, o kaulus mala. Uršulė sėdėjo suspaudusi tarp kelių lyg maldai sudėtus delnus ir paslapčiukais varvino ašaras, paskendusi šitoje kaulamilčių malimo muzikoje. Į jos ritmą vis įsiterpdavo sunkūs Algio atodūsiai. Ateina laikas, kai nutirpsta net visą gyvenimą grūdintos šaltkalvio rankos. O ką daryti? Kažką žmogus gal ir išdūsauja.
– Tai dabar kaip ir mano eilė?
– Kas? – Algis puikiai suprato, apie ką ji. – Baik.
– Kas baik? Žinai pats. Kai tėvas išėjo, taip visi iš eilės paskui jį. Tėvas, mama, Tadas…
Algis pašėlo dzingsėt šaukšteliu į puodelį su skrudintų gilių miltais.
– O kaip Regina?
– …susinervinus, aišku. Bet kas jai… Po manęs tik.
– Pabaik tu su ta savo eile.
Uršulė nutilo. Reikėjo pagalvoti, kas laidos. Bet ir taip aišku. Vaikų nėra, žmonos irgi. Užtat, kad Dominykas. Dvi seserys ir jis. Uogautojai iki pat alkūnių. Pagaliau atsiduso ir ji. Pakėlė kaire ranka mažulytį molinį puodelį prie lūpų ir sustingo. Pirštų galiukai buvo pamėlynavę. Drebančia ranka pastatė puodelį ant stalo, atsistojo.
– Kur?
– Aš… ten, į kambarį. Prigulsiu.
Ji užsirakino. Atidarė langą ir giliai įkvėpė. Iš šalies atrodė, kad Uršulė iš visų jėgų stengiasi atsilaikyti prieš ją pro langą stumiančias dienines užuolaidas. Taip stipriai dar norėjo likti čia, kad drebėjo rankos. O šitaip drebėjusios buvo tik kartą. Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų.
Tąkart jau atsibudo nelyg purtoma drugio. Tai dėl nuo ežero į namus atplaukusių ūkų. Ankstyvą pavasarį jie atslinkdavo per miško samanas ir eglynus į jų vienkiemį. Pažiūrėti, kaip atrodo dangus virš miško, o gal ir pasiklausyti miegančio žmogaus. Bet Uršulė atsibusdavo. Išpilta šalto prakaito tirtėdama atsisėsdavo lovoje, susisupdavo į antklodę ir žiūrėdavo pro langą. Ar ką išžiūrėdavo? Gal kartą ir išžiūrėjo, tik dabar nebepamena. Iki to įvykio, viskas, regis, išnyko, išsisklaidė kartu su ūkais.
Tą rytą ji ilgai žiūrėjo pro langą. Jau aušo, bet namuose visi dar miegojo. Staiga Uršulė išgirdo kažką trakštelint. Pagalvojo, kad tai jos lova, pernai tėvo iš pušies sukalta, bet garsas sklido iš lauko. Ir vėl tas pats traškėjimas. Ji įtempė žvilgsnį lyg lanką su strėle, nukreipė jį į tankmę. Žinojo, kad tėtis miega kitame kambary užsimetęs dešinės rankos dilbį ant akių (kad miglos neužslinktų), žinojo, kad pačiai teks namus ginti. Žinojo Uršulė, ir kur tėvo šautuvas… Tyliai lipo iš lovos. Tyla – trapiausias dalykas. Gal ir ausys mums duotos dvi, kad ją girdėtume ir lėtai lėtai ant pirštų galų sėlintume, mėgindami išsaugoti. Jeigu dabar sucyps veriamos durys, išgirs ir tasai, pasislėpęs krūmuose priešais Uršulės langą.
Užtaisyti pavyko. Matė daugybę kartų, kaip daro tėvas. Tik ne taip tyliai. Sugrįžo į savo kambarį. Įrėmė vamzdį į stiklą. Jei kas, šaus kiaurai – negalėjo dabar rizikuoti atidaryti lango. Rytas raudo. Ir gervuogienojų balti žiedukai visai nebeatrodė balti. Jei ne jų uogos, galėjai pagalvoti, kad tai rausvai žydinčios obelys nuo šalčio pritūpusios migloj laukia, kada vėl galės ištiesti kamienus.
Vėl tas traškėjimas!
Uršulei pasirodė, kad viena gervuogė atitrūko nuo krūmo ir ėmė skraidžioti. Palengva, mėgindama apsiprasti su savo ką tik išdygusiais sparniukais. Nerangi ir didelė, bet smalsi. Uršulė tankiai sumirksėjo – priglaudusi skruostą prie buožės, pirštą nuleidusi ant gaiduko.
Tai buvo akis! Ir ji pakilo nuo krūmo. Stiklas dužo, pažiro ant Uršulės patalo, įleisdamas į kambarį rausvai liepsnojantį rytą.
Tai buvo akis.
– Uršule! – tėvas rado ją lovoje tarp duženų ir su šautuvu rankose. – Ką tu?.. – nebaigęs sakinio išbėgo į lauką, į tuos gervuogienojus, į kuriuos, kaip jam atrodė, buvo šauta.
– Uršule! – atsklido tėvo balsas jau iš kiemo. – Tu pažiūrėk!
Pramindęs krūmus jis pakėlė kruviną negyvos stirnos galvą:
– Šaunuolė!
Vėliau, jau vakare, kai stirnai buvo nudirtas kailis, tėvas visaip ramino verkiančią Uršulę. Bet greičiausiai ne taip. Sakė, kad ji šaunuolė. Pataikė tiesiai į akį. Gyvūnas nesikankino, ir kailis nesugadintas. Ne kiekvienas medžiotojas taip pataiko. Lango, aišku, gaila, bet šukes mama jau sutvarkė. Laikas miegoti. O prieš uždarydamas jos kambario duris tėvas pridūrė – mėsą juk mėgsti, ar ne?
Bet Uršulė pusės jo žodžių negirdėjo. Jai prieš akis lyg musė skraidė stambi gervuogė. Ji juk žinojo, kad viskas jų namuose ir gyvenime paimta iš miško. Tik ji pati tiek daug iš jo paėmusi dar nebuvo…
Skambino į duris. Anūkas. Balys. Ji nuėjo atidaryti. Žinojo, kad atvažiavo pas Algį.
– Užeik, Liukai. Jis tavęs virtuvėj laukia.
Sugrįžo į miegamąjį. Atsigulusi dar kartą žvilgterėjo pro langą. Ir staiga jai toptelėjo mintis. Taip topteli tik vieną kartą gyvenime. Štai ką jai primindavo vakaro prietema – gervuoges. Tai jos vienintelės moka būti tokios spalvos. Tai jų šviesa užliedavo kiemą ūkams išlipus iš ežero. Prinokusi, juoda lyg stirnos akis.
II. Užuomazgos
Balys norėjo, kad būtų paliję. Tada taip savotiškai kvepia. Menki, susigūžę miesto medžiai, jau mirusių močiučių sodinti paparčiai ir alyvos, regis, po lietaus bent trumpam atsikvepia visais žaliais plaučiais ir savo kvėpavimu atgaivina miestą su jo balomis ir perėjomis, besimorčiuojančiomis katėmis, tarpplyčių kuokštais, taip pat žmones, besislepiančius nuo lietaus, ir Balį – tokį patį asfalto vaiką. Maži miestai tuo ir žavūs: juose daugiau kvėpuojančios žalumos. Jos neriboja borteliai ir visokio plauko tvorelės. Beržas, jeigu jam taip norisi, ir į balkoną įlenda, ir per kelią šaknį paleidžia, o žmonės per žemę vaikšto – per tikrą, nedūstančią po plytelėmis.
Bet ką jau čia… nelijo. Žingsniavo gatve, kurios pavadinimas buvo klaikesnis už pačią gatvę, paskui įsuko į kiemą. Išsikvietė liftą į mažulytį senelio gyvenimą. Lifto mygtukas skambiai atšoko: atvykom. Už prasivėrusių durų stovėjo karine uniforma apsivilkęs vyras, regis, jis labai skubėjo, nes nušlavė Balį nuo kelio ir įžengė į liftą, sausai sumurmėjęs:
– Oi, atsiprašau, atsiprašau.
Balys patraukė tiesiai prie dvidešimt trečiojo buto. Duris atidarė močiutė:
– Užeik, Liukai, – ji niekada neištardavo pirmo jo vardo skiemens. – Jis tavęs virtuvėje laukia.
Balio nuostabai, močiutė nesišypsojo, net dirbtinai, nepasiūlė arbatos ar ko daugiau, net nenusistebėjo, koks jis paaugęs. O juk kaskart stebėdavosi. Kai jam buvo treji, aštuoneri ir net kai sukako aštuoniolika. Baliui, pavargusiam po ilgos kelionės, galvoje tada kirbėdavo viena mintis: juk močiutė nėra kvaila, tai kaip nesupranta, kad jis jau nebeauga? Kodėl vis kartoja tą patį? Ar šiaip, kad reikia ką nors sakyti, ar kad, regėdama anūką suaugusį, pajunta savo pačios senatvę? Žiūrėk, Baly, koks užaugai, bet ar matai, kaip mes mažėjam?
Šįkart buvo kitaip. Prieš įžengdamas į virtuvę, Balys už nugaros išgirdo medinių durų dunkstelėjimą; tai močiutė užsidarė miegamajame. „Kažkas čia įvyko… arba dar įvyks“, – dingtelėjo Baliui, ir kitą akimirką jis įžengė į daugybę kartų regėtą seną virtuvę. Pro užtrauktas užuolaidas krito dienos šviesa, todėl ir riebalais bei dulkėmis apaugusios spintelės, ir šaldytuvas, ir mažulytis melsva languota klijuote dengtas stalas su keturiomis taburetėmis, ir dujinė viryklė su gartraukiu atrodė kaip nutapyti šiltais rausvais atspalviais. Tik senelis, įsitaisęs kampe, pilkavo savo airiškais (taip kažkodėl vadino, nors pagaminti dar Sovietų Sąjungoje) marškiniais. Priešais jį ant stalo stovėjo skaidrus juodų gervuogių pilnas dubuo.
– O! Sveikas, sėskis. Svečias būsi, – Algis visada stengdavosi, kiek leisdavo jo vyriška prigimtis, šilčiau priimti anūką. – Arbatos?
– Ne, ačiū, – Balys vos išspaudė šypseną.
– Nenori, kaip nori, – pasikasė didžiulę ausį senelis.
Baliui atrodė įdomu, kaip savotiškai žmogus sensta. Ilgainiui belieka tik nosis, ausys ir skruostai.
– Tai atvažiavai, – Algis nubraukė stambiu delnu nuo stalo nesamus trupinius. – Kodėl vienas? Seserį galėjai pasiimti…
– Tai kad ir esu vienas. Milda gi dabar ne Lietuvoj.
– Aaa. Nu taip, mokslai… Beje, žinai, kad dabar tau tiek metų, kiek buvo tavo tėvui, kai jo vos nepaėmė į kariuomenę? Atėjo toks vyras su uniforma, sako: „Turiu asmeniškai atiduoti laišką.“
– Ir ką tu sakei?
– O ką aš sakysiu… Nėr namie, duokit man – perduosiu.
– O! Betgi ir tu pats netarnavęs.
– Nu taip, raktikaulis – motina neišgimdė.
Tą istoriją Balys gerai žinojo. Nė vienas jų giminės vyras nebuvo tarnavęs. Prosenelis pabėgo ar kažkaip sugebėjo išsisukti, seneliui jį gimdant lūžo raktikaulis, felčeris ar nepastebėjo, ar nenorėjo pastebėti, tai tas blogai suaugo. Šautuvo buožės negalėjo žmoniškai į petį atremti. Suprask, netinkamas šaudyti.
– Nu va, o tavo tėvas prasilenkė su tuo kareiviu. „Ne, – sako man tas su uniforma, – reikia įteikti asmeniškai.“ Nu ir dink tu po biesais, galvoju, nenori, nereikia. Bet atsakiau tai mandagiai – ateikit vakare, turėtų būti grįžęs. Tas ir išėjo. Neprabėgo nė dvi minutės, girdžiu, tavo tėvas parsirado. Sako: prasilenkiau su kažkokiu uniformuotu. Nu tai va… netrukus Lietuva atgavo nepriklausomybę. Taip ir neatitarnavo. Gal ir gerai… būtum Rusijoj gimęs. Te, imk, tau parnešiau, – Algis stumtelėjo Baliui aviečių uogienės puslitriuką.
– Ačiū, nereikėjo, – numykė Balys tik iš mandagumo. Džiaugėsi avietėmis, jas mėgo. Ir gervuoges.
– Imk gervuogių. Ką tik nuplautos.
Balys vieną įsimetė į burną.
– Tai kaip čia gyvenat? – paklausė ir susigėdo, kad taip kvailai klausia.
– Gyvenam po čiut čiut. Geriau tu, Baly, sakyk, kodėl vienas atvažiavai.
– Baikim su tuo „vienas“. Atvažiavau, ir tiek. Pavargau.
– Nuo ko?
– Ai, – Balys numojo ranka. Bet po akimirkos vis dėlto išdrįso paklausti, kaip visada, kreipdamasis į senelį vardu:
– Algi, o tu kartais nepavargsti mąstyti?
Senelis pakilo ir atsistojo prie mažyčio virtuvės lango su rausvom užuolaidom:
– Nežinau, Baly. Mano nuovargiai jau seniai susikibę rankomis. Neišbrendami. Taviškis, matau, kitoks. Tokių kaip tu pats ir turėtum klausti.
– Kad nerandu…
– Rasi, privalai rasti. Taip jau padaryta čia viskas.
– Ta prasme?
– Nu vat paimkim kad ir šitą stalą. Plati lenta ir keturios kojos. Dabar nusuk vieną koją ir pasiimk. Daryk ką nori: įkalk ją kaip kuolą arklio grandinei, paremk daržinės duris, gali net užkalti skylę lieptely prie upės, – vis tiek šitas pagalys bus stalo koja. Gali visą stalą kirviu sukapot. Bet vis vien, kai tupėsi prie krosnies, kiši malkutes į ugnį, o parėjęs tėvas klaus, ką degini, tu atsakysi: „Stalą. Seną stalą deginu, tėvai.“ Tas pats su žmogumi. Luošink, kankink, mylėk, nekęsk, išduok, garbink. Jis vis tiek bus savimi. Taip ir turi būti. Taip ir tau turėtų būti.
Balys persibraukė pirštais plaukus:
– Bet apsimetinėjam…
– Nu taip. Žmogus gal kiek ir bjaurus dėl to. Stalas lygintuvo nesuvaidins. O žmogus gali.
– Bet aš neapsimetinėju.
– Aš tavęs nekaltinu. Nenoriu ir pats apsimetinėti, todėl sakau: nežinau. Nepažįstu tavo nuovargio, nors dėl jo atvažiavai.
Balys giliai viduje džiaugėsi, kad prasidėjo tikras pokalbis, kurio jam taip reikėjo. Senelis retai taip šnekėdavo.
– Kas Uršulei?
Bet šito klausimo Algis neišgirdo. Susimąstęs žiūrėjo į savo delnus.
Staiga Balys pašoko:
– Oi! Pamiršau prie durų, – išėjo į koridoriuką.
Grįžo su maišiuku, o jame – dėžė.
– Kas čia?
– Uršulei dovana. Galvojau, gražiai pasveikinsiu, o ji užsirakino.
– Kad dovana, tai supratau. Bet kas?
– Radau tokį genėjimo, ravėjimo ir skiepijimo rinkinį. Dar vaikšto jinai į sodą?
– Kartais nueina, – Algis rankose vartė dėžę. – Aš beveik tokį patį buvau nupirkęs.
– Rimtai? – Balio balse pasigirdo nusivylimo gaidelė.
– Pirkau ne jai. Dominykui šešiasdešimtmečio proga… Po lova paslėptas tebeguli…
– Kažkur visai neseniai skaičiau… turėtų būti sukurtas naujas žodis nepadovanotai dovanai.
– Inkaras. Turėtų ją pavadinti inkaru.
Balys, sukiodamas tarp delnų puslitriuką aviečių uogienės, pakėlė akis į senelį. Žiūrėdamas pro langą, jis tęsė:
– Ar pastebėjai, kaip keistai elgiesi, parsinešęs daiktą, kurį ketini kam nors dovanoti? Atrodo: jis tavo, juk pirkai, mokėjai, knieti pačiupinėti ar pavartyti, jeigu tai knyga. Bet tuo pačiu ir baisu jį sutepti, sugadinti. Rodos, vienas neatsargus judesys, ir gija, jungianti dovanotoją su gavėju, nutrūks, o gal dar baisiau – išsipurvins. Bet baisiausia, kai nebėra kam dovanoti. Norėtum, o nebėra. Tai ir lieka toks inkaras, vienu grandinės galu – tau prie kojos, kitu… anksčiau ar vėliau ir už jo timptels.
– Labai panašiai su vaikais yra…
Senelis atsisuko į Balį, bandantį paaiškint.
– …bent turėtų būti. Sakoma: gimstam kūrybingi, nekūrybingumo esame išmokomi. Man atrodo, viso, kas bloga, esame išmokomi, nes gerumas nereikalauja nieko. Jeigu taip, tai tėvai su vaiku turėtų elgtis kaip su dovana. Nesuteršti, nesugadinti. Kad liktų toks, koks yra. Ir tik atėjus laikui padovanoti gyvenimui – tegul naudojasi.
Senelis šyptelėjo:
– Tu tai vis prisigalvoji pavyzdžių.
– O kas man belieka…
– Duok tą dėžę, perduosiu. Šiandien ji turbūt nebeišlįs.
Balys kažkodėl pajuto gėda. Net taburetė sugirgždėjo. Tai dėl jo močiutė turi slėptis savo pačios bute. Tai dėl jo senelis turi sėdėti čia, virtuvėje, su juo, atvažiavusiu vos antrą kartą metuose, o ne būti su savo žmona.
– O kaip manai, tai prakeiksmas?
– Kas?
– Giminės pratęsimas.
– Prakeiksmas ar neprakeiksmas, bet vaikai ir anūkai visada yra viltis. Kad pabaigs mūsų nebaigtus darbus. Kad tiesiog gyvens. Viltis reikalinga. Ji lyg į kelią atkelti vartai.
III. Žydėjimas
Galva truputį svaigo. Algis svirduliuodamas mėgino grįžti nuo naktipuodžio (greičiau naktikibirio) į lovą. Taip jau yra: nuo gimimo žmogus linksta atgal į žemę. Pastaruoju metu Algis tai aiškiai jautė – traukė jį žemė, stipriai traukė.
Švito, bet gal dar kiek numigs. Savyje gali pasislėpti. Žmogus nešiojies baimę, nešiojies ir slėptuvę. O ar ji padeda – kitas klausimas. Naktį iki tualeto jau nebeidavo – pernelyg daug aštrių kampų ir tamsoje tykančių kliūčių. Geriau cinkuotas kibiras čia pat už durų. Atsigulus galva dar kurį laiką svaigo, jis giliai atsiduso ir, pajutęs malonų spaudimą akiduobėse, užmigo.
Sapnavo, kad kažkas tyčia garsiai laužia lauko duris, lyg norėdamas pranešti apie savo atėjimą. Kam trankai, durys senos, silpnos, Algiui pagailo kvailo vagies. Bet čia pat miegojo žmona. Vienintelis likęs skaudus jo turtas. Jis apgraibom susirado po lova gulėjusį kirvį. Stojosi, stebėdamasis, kad nesvaigsta galva, ir kisieliniu, koks būna tik sapnuose, žingsniu nuėjo prie durų. Bet ten nustėro. Duris išlaužęs šypsojosi Balys. Tokiu žvilgsniu žvelgia angis prie žmogaus kojų, supratusi, kad ją palaikė žalčiu. Algis negalėjo pratarti nė žodžio. Kirvį jau ruošės numesti, bet staiga pastebėjo, kad tas atsiradęs Balio rankose. Ir jis jau kapoja medinių durų vyrius.
– Ką darai?!
– O ant ko gulėsi sukryžiavęs rankas?
Algis pabudo nuo bjauraus triukšmo. Tik paskutinė mintis sapne toptelėjo: Baliui vos dešimt!
– Tai eik ir atsiliepk.
Uršulei skambino. Ji, žinoma, nesugebėjo iškart atsiliepti. Algiui niežėjo paleisti šlepetę. Tik į ką? Į ją pataikyti visai nenorėjo, o telefono šlepete juk neužčiaupsi. „Ne, taip tikrai nebeužmigsiu“, – suurzgė ir atsisėdo lovoje. Kai Uršulė grįžo, iš jos veido suprato, kad diena jau prasidėjo. Ir geruoju nesibaigs. Ne šiaip sau kojos taip sunkiai įlindo į šlepetes, ne šiaip sau prie pat klozeto išniro cinkuoto kibiro rankena. Liko apsitaškęs savo paties šlapimu. Pastatė kibirą į balkoną ir grįžo į vonią apsiprausti. Pasižiūrėjęs į veidrodį šyptelėjo: matyt, tikrai greičiau nupliks nei pražils. Senelis ir tėvas nė kiek nežilo. Algio senelis, tiesa, ir neturėjo progos pražilti. Bet dabar jis galvojo apie Uršulės kulną. Ji taip staigiai ant jo pasisuko išeidama iš miegamojo, pasakiusi, kad Regina paplepėt skambino. O juk dar vakar skundėsi, kad įskilęs – peršti, negyja.
Apsivilko pilkus airiškus marškinius ir nuėjo tiesiai virtuvėn. Vėl tos gilės. „Negali žmoniškos kavos nupirkti…“ Algis nervinosi, taip anksti atsikėlęs.
– Aha… paplepėti. Penktą ryto.
Uršulė kažką numykė.
– Sakau, Regina penktą ryto tikrai neskambintų.
Uršulė neatsakė. Tegul terliojasi su tom savo gilėm. Jis eis į rūsį.
Imdamas rūsio raktus žvilgterėjo į Nepajudinamąją lentynėlę. Tokią pat seną, kaip jų butas. Ją apšvietė ankstyva saulė: du miniatiūrinius rėmelius. Viename jis – ką tik baigęs traktorininkų mokyklą, kitame ji – su gimnazistės uniforma stovi vėjyje, šypsosi, pusilgiai plaukai pridengę akis, bet jai nė motais – ji žvelgia į tikrą vėjuotą vakarą. Jau ne miške, atviroje vietoje. Nuotraukos stovi ant servetėlės, o už jų – dėžutė. Net jis nebepamena, kas ten. Matyt, Uršulės. Tebūnie.
Nusileido liftu. Lauke įkvėpė oro; šiandien bus sausa. Įlindęs į rūsį skonėjosi pelėsių ir drėgmės kvapu. Tikrai traukia prie žemės… O gal tai žemė, seniai jame esanti, sveikinasi su juo. Ką čia gali suprasti. Susirado puslitriuką aviečių uogienės. Gal užteks. Gražus tas raudonumas. Savos uogos savajam anūkui.
Užkilo liftu, abiem rankom spausdamas stiklainį prie krūtinės. Už lifto durų laukė kaimynė su šuniu, ir jai akimirką pasirodė, kad jis laiko rankose savo širdį. Bet kaimynė tam ir yra kaimynė, kad matytų tai, ko nėra, o pamačiusi dar kitiems papasakotų.
Grįžęs rado Uršulę žiūrinčią pro langą nieko nematančiom akim. Jam tereikėjo žengti vieną žingsnį jų mažytėje virtuvėlėje, ir jau stovėjo jai už nugaros.
– Tai kas atsitiko? – jo balsas sudrebėjo.
– Dominykas.
Algis klestelėjo ant taburetės. Lyg kibūs gervuogių ūgliai jį būtų patraukę už kojų ir pasodinę. Akys užkliuvo už stiklainiuko raudonų, jau mirusių aviečių. Šalia gyvutėlių juodų gervuogių dubens.
– Tu gal prisėsk?
– Nenoriu.
– Sėsk, sėsk.
Ji, žinoma, atsisėdo, bet nuo to nepasidarė nė kiek lengviau. Nei jai, nei jam.
Užsižiūrėjo į ją.
Ta vasara buvo nepaprasta. Kuo? Nė pats nebūtų galėjęs pasakyti. Tiesiog džiaugeisi smulkmenomis. Toks įdomus gyvenimas šalia žvyrkelio, pilno smulkių akmenukų. Smulkiais dalykais džiaugtis privaloma, kitaip – o kam gyveni? Dulkėse. Jos, beje, irgi smulkios.
Vėsų rytą važiavimas tėvo dviračiu, arklio tampymas už uodegos, pirmas veršelis, lapė vištų aptvare, motinos ašaros, naujas rentinys senam šuliniui, nauji kaimynai – visko buvo. Bet kai kas buvo labiau. Kartais vieni dalykai būna labiau už kitus. Tąryt pabudo nuo gaidžio kakariekavimo. Kažkas vėl paliko praviras duris.
– Ei, višta, gaidys pas tave atėjo! – šūktelėjo jis kitame kambario gale miegančiai seseriai, ir pats vos neiškrito iš lovos, kaip buvo juokinga. Sesuo tik suniurzgė:
– Išvaryk.
Gaidys buvo išskraidintas pro langą, o Algis išsiruošė į ganyklas perkelti arklio.
– Kur? Gal nosim kuolą žemėn grūsi? – pasitiko kieme tėvas, apimtas sekmadieninės nuotaikos. Lazda jo gulėjo miegamajame, ne virtuvėje kaip paprastai.
Algis nubėgo kūjo. Perkėlęs arklį, žinoma, dar patampė už uodegos. Tas nieko nedaro, nesispardo, net neėda. Tinginiauja. „Prastovėjęs visą naktį ir aš nieko nebenorėčiau, net ir už uodegos tampomas“, – dingtelėjo Algiui, bet kita išdaigiška mintis jau nešė jį žvyrkeliu pas Rimkų. Pas geriausią draugą Mikalojų Rimkų. Bet kas tau žmogų vadins Miku, kai jo pavardė Rimkus.
Rado jį pas vištas. Rimkus vilkėjo nauju megztuku, todėl vaikščiojo iškėlęs nosį. Tai krikštamotė jam numezgė – šiandien sukanka dešimt metų, kaip krikštytas. Bet Algis šito nežinojo. Ir negalėjo žinoti. Iškart suėmė pavydas dėl to mėlyno kaip dangus megztuko. Net dabar, Rimkui seniai iškeliavus, atsimena jo spalvą.
– Nu! Palesinai? – surūgęs paklausė Algis.
Rimkus keistai apsižvalgė ir sušnibždėjo:
– Ar pas tave yra kokia vieta, kur būtų galima vakare užlįsti? Atokiau nuo namų.
– Ką aš žinau, gal daržinėj…
– Ne, ne, ten šienas.
– Tai kad nėr tokios.
– Nu pagalvok, labai reikia.
– O kodėl pas tave negalima?
– Aš jau pasakiau mamai, kad pas tave vakare būsim.
– Pala!
– Nu?
– Atvaryk, sugalvojau. Yra viena vieta. Tik vandens man padėsi atnešti.
Kaip sutarė, Rimkus atėjo vakare. Pasiėmė abu tuščią kibirą ir nuėjo prie šulinio. Keldamas pilną, Algis lėčiau nei visada suko svirtį. Parnešė, pastatė prie krosnies. Ir vėl laukan.
Pasidairydami grįžo prie šulinio. Čia augo vyšnia. Atrodo, niekas jos nesodino, bet ir pjauti nekilo ranka – baisiai gardžias sunokindavo uogas.
– Lipk, – paliepė draugui Algis.
– Kur? Ten?
– Tai negi į šulinį. Lipk, lipk.
Abu įsiropštė į vyšnią ir įsitaisė kiekvienas ant savo šakos.
– Tai trauk jau, ką ten turi.
Rimkus apsižvalgė – ar gerai pasislėpę? Išpešė iš kišenės nedidelę dėžutę.
– O… tavo?
– Tėvo. Vakar teta atvežė.
– Degtukų turi?
Kaipmat atsirado ir antra dėžutė. Prisidegė cigaretes, bet tos užgeso. Vėl prisidegė, abu užsitraukė, abu užsikosėjo.
– Nu kaip?
– Ką žinau, kartu.
– O tu nečiulpk, įkvėpk.
– Specialistas…
Baigę nusprendė, kad reikia surūkyt dar po vieną… Kitaip, kaip išmoksi? Mokykloj užsirūkęs juk nekosėsi kitų akyse kaip mažvaikis. Rūkė vieną po kitos ir jau nebeskaičiavo, tik baisiai gailėjosi, kad vyšnios dar neprinokusios. Būtų skaniau. Tėvas, sustojęs ant kalniuko prie tvarto, žiūrėjo ir stebėjosi, kodėl iš jų vyšnios rūksta dūmai?
Nuotaika buvo sekmadieninė.
– Gal paskambinsiu Baliui, kad nevažiuotų, – pakilo nuo taburetės Algis.
Bet Uršulė numojo ranka, tas jau bus išvažiavęs, skambint neverta.
Išgers ir jis gilių kavos. Ėmėsi malt giliukus, o ausyse keistai zvimbė, tarsi galvotų ne savo, o Uršulės mintis. Pats nustebo, kaip greitai rankos pritrūko jėgų. Bet sugrūsti giles reikėjo.
– Tai dabar kaip ir mano eilė, – pratarė Uršulė.
– Baik… – pyktelėjo jis.
– Pats žinai, kai tėvas išėjo, taip ir visi jam iš paskos. Tėvas, mama, Tadas…
„Rimkus, mama, tėvas…“ – Algio atmintyje tokia eilė. Kiekvienas turbūt kaip maldą nešiojasi savo mirusiųjų vardus.
Išgėrusi kavos, Uršulė nuėjo prigulti.
Algis atsistojo užtraukti užuolaidų. Gal geriau, kai tamsu tokį rytą. Sėdėjo ir mąstė: štai stiklainiukas aviečių uogienės ir dubuo gervuogių. Uogos panašios, giminingos… spalva tik skiriasi. Uršulė niekada nevirdavo gervuogių uogienės. Žiemos rytą niekam nesinori atsidaryti stiklainio tamsos – jos čia ir taip pakanka. Bet šviežias gervuoges valgo. Pusiausvyros reikia. Tarp gyvo raudono kraujo ir juodų krešulių. Šiemet jie nevirė vyšnių. Nebenuvažiavo. Nebenunešė kojos iki ten, nors labai norėjo. Labai.
Pamena, gal ir tebejaučia šaltį, kai mūvėdamas plonytėm kelnėm ant tėvo dviračio mindavo vienuolika kilometrų į mokyklą. Dviratį tik per šalnas ir gaudavo, kad greičiau nulėktų. Visais kitais kartais – jis būdavo tėvo. Amen. Taip… jo jaunystė, matyt, ir yra tas šaltas metalinis tėvo dviračio vairas po delnu – brangesnis už pūgoje nušalusias pėdas.
Dabar jo kojos irgi šalo. Šalo jis visas. Bet tai jau buvo visai kitas šalimas. Galutinis. Dėl to ir nebenuvažiavo tėviškėn. Kas iš jos buvo likę? Šulinys, tvarto pamatai ir vyšnia, regis, nė neketinanti nustoti augti. Pas ją ir važiuodavo.
Kartą tėvas papasakojo, kad prie tos vyšnios nušovė jo tėvą – Algio senelį. Grįžo iš karo, atsigėrė šulinio vandens ir užsinorėjo vyšnių. Tokį ir rado gulintį: uogos delne, vyšnios kauliukas burnoje ir kulka krūtinėje. Šovę iš miško. Kas, nesužinojo.
Vyšnia nenustojusi augti. Obelis ūgiu jau pralenkė, dabar taikėsi kaimynų liepą peraugt. Algis iki šiol, nuskynęs pirmąją tų metų vyšnią, atsargiai prakanda ir pasižiūri vidun. Kas žino, gal vietoje kauliuko ras senelį pražudžiusią kulką…
Ne, šiemet jis ten nebenuvažiavo. Avietės ir gervuogės. Jis ir Uršulė. Čia, šitame bute, užkonservuoti.
Bet atvažiavo Balys. Pasišnekėjo abu apie gyvenimą, apie žmones, dar šį bei tą. Algis taip ir liko nesupratęs, ko anūkas atvažiavo. O atvažiavo jis pasiimti. Ir pasiėmė. Stiklainiuką raudonos aviečių uogienės. Išsivežė į Vilnių, kur toliau sau augs, stiprės, žydės palikęs mažą miestelį su dar mažesniais savo senelių gyvenimais. Jie kol kas čia, kol kas gyvi. Bet kada nors visai susitrauks į mažulyčius juodus grūdelius. Kol vieną dieną, išlydėję anūką ir likę sėdėti prie klijuote uždengto stalo savo virtuvėje, du žmonės, maži maži, lyg gervuogių grūdeliai, supras, kad šitaip sėdi paskutinį kartą.
Alvydas Šlepikas. Didžioji motina. Pavlovo šunys
2021 m. Nr. 1
Du apsakymai
Didžioji Motina
Rolandui Rastauskui
Jeder Engel ist schrecklich.
Rainer Maria Rilke
Keleiviai praėjo miškingą lygumą, pušys sumenko, ėmė rastis plačių tuščių plotų, apžėlusių viržiais ir vilkaune. Vietomis žolė buvo ir visai reta: vien tik jonažolės ir smilgų kupsteliai, išsibarstę balkšvame smėlyje, todėl eiti tapo sunkiau. Keleiviai buvo du – kresnas, žilstelėjęs vyras ir dešimtmetis berniukas. Tėvas ir sūnus žingsniavo jau kelias dienas, berniukas tylėjo ir kentė kelionės sunkumus, tačiau tėvui buvo aišku, kad reikia judėti greičiau. Berniukas laikėsi įsikibęs prie tėvo diržo specialiai pririštos virvelės, ėjo iš paskos, bet stengėsi neatsilikti. Buvo karšta, keleivių drabužiai permirko prakaitu ir sudulko, pėdos pradėjo klimpti smėlyje, eiti darėsi vis sunkiau. Tėvas pajuto, kad sūnus pavargo, todėl stabtelėjo ir atsisuko į berniuką. Vaikas sunkiai kvėpavo, bet veidas buvo pakeltas ir įsitempęs, jis kažko klausėsi. Aštri saulė spigino vaikui tiesiai į akis, tačiau berniuko tai nežeidė – jis buvo neregys. Tėvas suprato, kad reikia sustoti ir pailsėti, bet žinojo, kad eiti reiks dar toli, ir toliau bus sunkiau, nes priekyje, ten, kur vedė jų kelias, prasidės įkalnė. Jis žiūrėjo į vaiką, kuris buvo kažko sunerimęs, bet nesuprato ko, jis žinojo, kad vaiko klausa aštri, dažnai jam atstodavusi net regėjimą, todėl vyras taip pat įsiklausė. Pro vidudienio virpesius jis išgirdo – toli dešinėje tyliai alsavo jūra. Tėvas palietė sūnaus petį, nuramindamas vaiką, ir davė ženklą eiti: jie pasuko šniokštimo link.
Jūros vanduo buvo geliančiai šaltas, bet vyriškis, nusimetęs drabužius, nusiprausė prakaitą. Berniukas sėdėjo kranto smėlyje ir bandė nusitraukti batus. Jam tai nesisekė. Tėvas priėjo ir nuavė vaiką: kojos buvo nutrintos ir kruvinos.
Tėvas pasodino sūnų didžiulio akmens pavėsyje, tada atnešė šalto jūros vandens ir atsargiai nuplovė vaiko kojas. Vanduo buvo sūrus ir berniukui perštėjo, bet jis tik stipriai sukando dantis ir tylėjo. Tėvas žinojo, kad jo sūnus yra kantrus.
Keleiviai užvalgė duonos su laukiniais česnakais, konservus dar reikėjo pataupyti, ir tėvas gailėjosi, kad pakeliui neprisirinko grybų. Taupydami iš gertuvių atsigėrė bjauriai karčios arbatos, kurios neįmanoma buvo išgerti daug – tik tiek, kiek būtina troškuliui numalšinti.
Vaikas, atsišliejęs vėsaus akmens, snaudė, o vyriškis išvertė iš kuprinių visus daiktus ir atrinko tik pačius būtiniausius: pasvarstęs prie nereikalingųjų krūvelės nusviedė taip pat ir vaiko batus. Tada suplėšė savo marškinius ir atsargiai, bet labai kruopščiai sutvarstė vaiko pėdas. Berniukas pakreipė galvą ir sudejavo. Rodėsi, kad laikas teka labai greitai ir vyriškiui darėsi baisu, kad jie pavėluos. Padvejojęs kelias akimirkas jis užsisegė gerokai ištuštėjusią kuprinę sau ant krūtinės, tada davė ženklą vaikui stotis: buvo aišku, kad ėjikas dabar iš sūnaus – nekoks, todėl tėvas nusprendė jį nešti.
Peizažas pasikeitė, visai nebeliko medžių, nebeliko ir smėlio, visa plynė buvo apžėlusi skystomis smilgomis, pilkomis, prie pat žemės prisiplojusiomis bevardėmis žolelėmis, takažolėmis, siauralapiais gysločiais ir smulkutėmis, dar vis nežydinčiomis aguonėlėmis.
Vyriškis kilo įkalnėn įstrižai, tad dešinėje, žemai šniokštė jūra. Nuo jos dvelkė vėjelis ir truputėlį gaivino. Vyras žengė vienodai, stengdamasis nei lėtinti, nei greitinti tempo, tolygiai ritmingai kvėpuoti, nes tik taip buvo galima nunešti savo naštą pakankamai toli. Berniukas, prisispaudęs prie tėvo nugaros, laikėsi rankomis apglėbęs jo kaklą, o kojomis juosmenį, jis stengėsi padėti tėvui, tad spaudėsi prie jo nugaros, bent taip bandydamas mažinti sunkį.
Pagaliau vyriškis ir vaikas pakilo pakankamai aukštai. Ir tada pajuto, kad vėjas keičia kryptį, stiprėja, sukasi verpetais. Tik dabar vyras trumpam sustojo – priešaky, žemai, taip pat, kaip ir žemai dešinėje, plytėjo vanduo. Jie pasiekė kyšulio vidurį ir reikėjo pasukti truputėlį dešinėn – įkalnė dėl to tapo šiek tiek statesnė.
Saulė gerokai pasistūmė į vakarus, vyras kopė ir kopė, o jo našta vis sunkėjo. Jis ėjo ir ėjo, palinkęs į priekį, nunėręs galvą, priešais save regėdamas tik nuožulniai, kad ir ne itin stačiai, tačiau neišvengiamai aukštyn kylančią plynę. Tai, rodėsi, niekada nesibaigs, bet pagaliau jie pasiekė viršų.
Eiti dar reikėjo toli, tačiau įkalnė buvo įveikta.
Tėvas sustojo, vaikas atgniaužė sumedėjusias rankas, nuslydo žemyn ir nutirpusiomis kojomis atsistojo ant žemės. Paskui atsisėdo.
Vyriškis sunkiai alsuodamas apsidairė – priešaky iki horizonto plytėjo lyguma, o dešinėje ir kairėje – vanduo. Dešinėje vanduo buvo šviesus ir putotas, o kairėje tamsus, giliai mėlynas, beveik juodas. Atgal vyriškis nepažvelgė, jis numetė ant žemės kuprinę ir susmuko ant kelių.
Artėjo trumpa ir šviesi vasaros naktis.
Vyriškis gulėjo ant žemės, parietęs kojas, rankas pasikišęs po galva, ir žiūrėjo priešais save. Pasaulis buvo apvirtęs ant šono. O tame apvirtusiame pasaulyje, tarp smilgų, dangaus fone sėdėjo aklas jo sūnus ir valgė iš skardinės perlines kruopas su mėsa.
Kai tėvas atsibudo ir atsimerkė, dar buvo naktis. Pasijuto truputėlį sustiręs, nes gulėjo ta pačia poza, kaip ir užmigdamas, ir drabužiai kiek sudrėko nuo rasos. Jo vaikas taip pat miegojo šalia, glostomas lengvo vasaros nakties vėjelio. Ką jis sapnuoja toje savo tamsoje, pagalvojo tėvas. Jis mylėjo sūnų ir galėjo dėl jo paaukoti bet ką.
Vyriškis pasivertė ant nugaros ir pažvelgė į vasaros nakties dangų. Nesimatė jokių debesų, tačiau žvaigždės jau pamažu blyško. Reikėjo skubėti, nes juk kaip tik šis rytmetys ir galėjo būti tas vienintelis, kai skaisčiai raudonais žiedeliais pražys kruvinosios aguonėlės. Jos pražysta visos iškart. Būtinai rytmetį. Tada, kai vasaros dienos krantai susilieja. Tik niekas niekada nežinodavo, kada tai įvyks, nes vasaros naktys tokios apgaulingos, ypač dabar, kai nebeįmanoma atpažinti žvaigždynų ir meluoja visi kalendoriai.
Vyras žinojo viena: kai plynė paraudonuos nuo kruvinųjų aguonų žiedų, jie abu turi būti ten, kur baigiasi lyguma, kad Didžioji Motina savo daina atvertų šviesą jo vaiko akims.
Vyras atsistojo, kojas maudė. Pasirąžė, bandydamas išjudinti sustingusius raumenis, pasiėmė gerokai ištuštėjusią kuprinę ir norėjo švelniai pažadinti vaiką, bet to nereikėjo. Berniukas pats jau kėlėsi, pats atsigėrė iš gertuvės arbatos likučių, nusipurtė iš kartumo, o gal nuo vėsos, ir buvo pasiruošęs keliauti. Tėvas pritūpė, norėdamas, kad sūnui būtų lengviau jį apkabinti, tačiau berniukas sugniaužė virvagalį, užrištą už tėvo diržo, tuo parodydamas, kad dabar eis pats.
Keleiviai žingsniavo aukštikalne, vaikas laikėsi virvelės ir stengėsi neatsilikti, mynė tankiai, bet tėvui atrodė, kad jie eina vis tiek per lėtai. Naktis vis labiau blyško, vyriškis bandė įžvelgti pievos spalvą – ar nesikeičia lyguma, ar nesiskleidžia raudonosios aguonėlės. Lyguma rodėsi kaip buvus.
Tėvas galvojo: Viešpatie, kas gi bus, jeigu jie pavėluos, jeigu nesuskubs, būdami taip arti. Ateiti į reikiamą vietą anksčiau jis nebijojo: jeigu reiks – jie lauks visą dieną, o gal net kelias – badaudami ir trokšdami, bet jeigu nespės išnaudoti to vienintelio karto – viskas bus prarasta. Jis stabtelėjo, pasisuko į sūnų, nusprendė – nešti berniuką bus greičiau.
Plynaukštė plėtėsi į šalis, vandenų jau seniai nebuvo matyti, nei dešinėje, nei kairėje. Visur tik lyguma ir dangus. Tėvas skubėjo, beveik bėgo, kiek leido jėgos, nes juto, kaip juos vejasi vasaros rytas.
Ir tada pagaliau jis išvydo, kad plynaukštė baigiasi.
Priešaky tolumoj, pamažu, jiems judant artyn, vėrėsi erdvės. Vyriškis kiek sulėtino tempą, jis pajuto tarytum vėjelio ar švelnios šilumos dvelksmą tiesiai į veidą. Berniukas pajuto taip pat.
Paėjęs dar kokį šimtą žingsnių tėvas sustojo, nuleido sūnų ant žemės ir davė ženklą jam niekur iš čia nejudėti. Pats lėtai žengė pirmyn, su kiekvienu žingsniu regėdamas, kokia ta erdvė begalinė.
Tėvas suprato – jie atėjo.
Tačiau nuo to, ką išvydo, jį pervėrė šaltis – priekyje nieko nebuvo. Jokios žemės, nei vandens – tik erdvė. Ir kuo arčiau jis ėjo prie skardžio krašto, tuo plačiau vėrėsi toji erdvė. Priėjus per porą metrų nuo krašto, galva ėmė svaigti, nes ir apačioje nebuvo nieko – stati uolų siena niro kažkur žemyn į begalybę, o priešais ją žiojėjo tuštuma, kosmosas. Ten apačioje sukosi nematyti, o gal seniai užmiršti žvaigždynai: tai buvo pasaulio kraštas.
Pralėkė kelios begalinės akimirkos ir tėvas prisiminė sūnų. Jis pažvelgė į vaiką, tas ramiai sėdėjo žolėje ir įsitempęs klausėsi. Kaip tik tuomet toli kairėje plyšo dangaus pakraštys ir pirmi saulės spinduliai smigo į žemę.
Rytas.
Bet plynaukštė liko tokia, kaip buvus – aguonėlės neišsiskleidė. Tėvas taip tikėjosi, kad tai įvyks šiandien, jog pirmą kartą nebežinojo, ką daryti.
Ir tada kažkas pasikeitė – vaikas staiga atsistojo ir sustingo. Jis kažko klausėsi.
Tada pajuto ir tėvas: žemė virpėjo. Nesmarkiai, tačiau juntamai.
Kažkas didelis, šviesus ir begalinis kilo apačioje iš žemės gelmenų, tarytum ten būtų buvęs koks urvas. Tėvas žvelgė į būtybę, kuri sklendė erdvės begalybėje ir pati buvo erdvė ir begalybė. Vyras suprato – ji tikra, ji gyva – Didžioji Motina.
Ji buvo baisi ir nepaprastai graži, visai ne tokia, kokią vaizdavo senos graviūros. Kiekvienoje graviūroje ji buvo kitokia – kartais paukštė, kartais žuvis, kartais gyvatė – todėl buvo aišku, kad niekas jos nėra matęs.
Didžioji Motina pasisuko į lygumą, tai buvo galima suprasti, nes jos pavidale išryškėjo veidas. Tobulas, pernelyg tobulas ir simetriškas, todėl net gąsdinantis. Ji žvelgė kažkur į pasaulį, į kažką gal tik jai vienai matomą, smulkų ir menką, ji gal nė nepastebėjo žmonių, nes kiekvienas žmogus, kiekvienas žolės stiebelis, kiekviena aguonėlė jai buvo vienodos svarbos. Jos lūpose žaidė šypsnys.
Ir staiga ji sukliko.
Aukštu, veriančiu, nepakeliamu, rėžiančiu tarsi stiklas tūkstantmečių balsu. Ir nuo to klyksmo lyguma pražydo krauju: tarsi banga ėmė sprogti mažosios aguonėlės. Raudonis nudažė plynaukštę iki pat horizonto ir dar toliau – jos šlaitus iki pat jūros vakaruose ir iki įlankos vandenų rytuose, iki pat miškų…
Tėvas to neregėjo, jis buvo pervertas, nutvilkytas to nepakeliamo garso, to virpesio, tačiau bijojo nusisukti ir žvelgė Didžiajai Motinai į akis, jusdamas, kaip ryja jį tų akių tamsa.
Berniukas gi stovėjo ramus ir šypsojosi – jis negirdėjo klyksmo. Jis klausėsi dainos – liūdnos, bet nepaprastai gražios, ataidinčios iš pačių begalybės gelmių, žodžiai buvo tolimi ir grumėjo tarytum akmenys Viešpačiui kuriant pasaulį. Dainoje girdėjosi ir vėjas, ir vanduo, ir akimirksnio trapumas, ir amžinybė. Berniukas suprato – tai Didžiosios Motinos daina. Ir nuo tos dainos sutrupėjo tamsa, it aguonėlių žiedai atsivėrė užrakintos vaiko akys. Šviesa nugalėjo švelniai, be skausmo, berniukas tiesiog suprato, kad visas šis dieviškas grožis, visi šie pavidalai ir yra regėjimas, visa tai ir yra šviesa.
Jis nustebęs dairėsi po nuostabų atsivėrusį jam pasaulį. Priešais plytėjo slėnis, tolumoje dešinėje – jūra, kairėje – įlanka. Žemai apačioje buvo matyti sodybos, ten motinos vaikams gamino pusryčius, tėvai šėrė žirgus, broliai ant linksmų motorolerių vėžino besijuokiančias kaimynų mergaites. Visas slėnis raudonavo nuo pražydusių aguonėlių. Jų žiedeliai lengvai suposi vėjyje ir dainavo. Raudona spalva visai nebuvo kruvina, ji atrodė skaisti ir džiaugsminga.
Berniukas prisiminė tėvą, žmogų, su kuriuo atkeliavo į šią nepaprastą vietą. Jis apsidairė ir dešinėje, ten, kur plynaukštė ima lengvai leistis žemyn, išvydo sėdintį senį. Sėdėjo jis pilkas ir dulkinas, liesas, bejėgiškai nuleidęs galvą, toks nederantis prie viso skaistaus paveikslo. Pro jo skystus viršugalvio plaukus prasišvietė oda. Berniukas žengė keletą žingsnių artyn – jo kojos buvo pilnos jaunystės jėgos, žaizdos užgijusios – senis, kažką pajutęs, pakėlė nupilkusį veidą. Ryto saulė spigino jam tiesiai į akis, tačiau nežeidė: senio akys buvo baltos ir aklos.
Pavlovo šunys
Asistentės dienoraščio fragmentai
1926 m. vasario 5 diena
Tas vėjas ir tamsa taip slegia – nemėgstu žiemos. Bet kaip gera ateiti į laboratoriją ir pamatyti tą nuostabų žmogų, jo šypseną, jo akis, tokias geras ir teisingas. Kai Ivanas Petrovičius pasirodo, viskas tarytum nušvinta. Aš tikriausiai ne visai dar suvokiu, kokia garbė ir laimė dirbti su šiuo genijum. Svarbiausia, jis toks šiltas, mandagus, bet užtenka tik jo žvilgsnio ir beįsižiebiąs ginčas nurimsta – jo autoritetas toks visa apimantis, kad net saugantys mūsų institutą karininkai, rodos, išbąla jį išvydę. Net buržujai jį gerbia. Ir gerbė – juk ne veltui 1904 metais Ivanas Petrovičius gavo Nobelio premiją. Tiesą sakant, aš nelabai suprantu, kodėl jis ją ėmė, bet gal čia tiesiog žmogaus klaida. Kita vertus, tam siaubingam caro režime reikėjo surasti galimybę vystyti proletarinį mokslą. Ir Ivanas Petrovičius Pavlovas yra pavyzdys, kaip proletarinis mokslas laužo buržuazijos ledus. Nes Ivanas Petrovičius yra tikrasis proletaras (nors ir pasakoja bjaurius anekdotus).
1926 m. vasario 15 diena
Koks vis dėlto įžvalgus draugas Vladimiras Iljičius Leninas. Dabar, kai visur siaučia badas ir spaudžia nepritekliai, jis sugeba rūpintis mokslu. O tai yra būtina. Proletarinis mokslas yra mūsų šalies ateitis ir būtinybė. Kiek vargo teko patirti ir didiesiems mūsų mokslininkams – štai Koltušuose po revoliucijos išmirė visi šunys. Nuo neteisingo maitinimo. Pasakodamas apie tai Ivanas Petrovičius net susigraudino. Jau manė, kad prarasta viskas, kad viskas žuvo. Tada pasiprašė draugo Lenino, kad išleistų iš mylimosios tėvynės. Nematė kitos išeities (nors man rodos, kad gudravo Ivanas Petrovičius), tik išvažiuoti. Bet neišvažiavo, nes draugas Leninas padarė viską, kad akademikas Pavlovas turėtų sąlygas darbui ir eksperimentams. Nes tai ne šiaip sau eksperimentai, bet patys svarbiausi eksperimentai, nuo kurių priklausys ateityje mūsų proletariška sveikata. O vis dėlto kokių yra tamsių ir kvailų žmonių, kurie to nesupranta. Štai mūsų kiemsargis Nikiforas pūkščia krenkščia ir ranka moja: „Mokslas mokslas, toks ten jūsų mokslas, jūs bjaurybės, šunelius pjaustot, ir tiek.“ Baisu, kad yra tokių aklų ir kvailų žmonių. Dabar galvoju, gal mano kaip komjaunuolės pareiga yra pranešti apie tokius bjaurybės kiemsargio žodžius?
1926 m. vasario 16 diena
Trečią kartą perskaičiau Sečenovo knygą. Nuostabus veikalas. Geniali knyga, tik neapginta eksperimentais, taip apie ją pasakė draugas Pavlovas. Rodos, kad jau suprantu, kodėl jis taip žavisi šiuo kūriniu.
1926 m. vasario 17 diena
Vis labiau pasitiki manim draugas Pavlovas. Štai, kad ir šiandien – važiavome aplankyti jo seno pažįstamo Nikolajaus Jurjevičiaus Obolenskio. Gyvena tas Obolenskis su savo senute vidury miesto, tuštumoj ir skausme. Pilkas jis, lygiai toks, kaip ir sienos. O Ivanas Petrovičius atsisėdo ant pilkos jo lovos, paėmė pilką jo ranką nė kiek nesibodėdamas nei kvapo, nei atmosferos. Jo senutė tik šniurkščiojo. Užjaučiu jus, Marja Aleksandrovna, pasakė Ivanas Petrovičius. Ir jautei, kad skaudu jam. Kai išėjom iš tų pilkų namų, kai važiavom į Koltušus, atsiduso draugas Pavlovas ir pasakė: „Teisus de Lametri – mašina, tik mašina iš kaulų ir mėsos.“
1926 m. vasario 26 diena
Žmogaus burnos anatomija beveik nesiskiria nuo šuns burnos anatomijos. Tiesą sakant, nelabai dėl to net nustebau: evoliucija mus veikė visus vienodai – ir žmones, ir šunis.
1926 m. kovo 5 diena
Tfu, tfu, tfu, tfu, tfu – negi tai gali būti tiesa? Sužinojau, kad Serafima Vasiljevna tiki į dievą. Netikėjau tuo, netikėjau, netikėjau, nors girdėjau įvairiausių gandų. Kaip gali būti akademiko Pavlovo žmona ir tikėti į dievą? Vis dėlto kaip giliai gali įsirausti į mus buržuazinis nuodas. Pati savo akimis pamačiau – žegnojosi Serafima Vasiljevna. Dabar galiu pateisinti draugą Pavlovą ir jo gilią proletarinę draugystę su Marina Kapitonovna. Juk kaip turėtų būti sunku, būnant mokslininku, įsitikinusiu ateistu, kas dieną bendrauti su žmogumi, kuris tau juk kažką reiškia, bet yra juodžiausių prietarų valdžioje! „Serafima Vasiljevna yra draugo Pavlovo vaikų motina, o aš esu akademiko Ivano Petrovičiaus Pavlovo minčių ir svajų motina“, – tai Marinos Kapitonovnos žodžiai, kuriais aš dabar tikiu.
1926 m. kovo 16 diena
Draugas Pavlovas ne tik didis mokslininkas, bet ir didis humanistas. Kaip gera būti šalia – pilna krūtinė gaivaus ir nepaprastai lengvo oro. Šiandien Kolia N. buvo vėl maitinamas šokoladu. Kaip gaila, kad aplink mus tiek daug tamsuolių – ČK nesupranta mūsų eksperimentų svarbos. Leitenantas Miša, kuris anksčiau man patiko, dabar jau beveik nebepatinka – matau, kaip jis nesupranta, kodėl mes kažkokį našlaitį Kolią maitiname šokoladu, kopūstų kotais ir puikia duona. Ir aš jam tikrai nepulsiu aiškinti, kas yra sąlyginis ir nesąlyginis refleksai, ir kuo tai atsiliepia mūsų kasdienybei. Tiesą sakant, Kolios akys yra labai liūdnos. Nežinau kodėl.
1926 m. kovo 23 diena
Vis pasižadu ir pasižadu sau, kad rašysiu tave, dienorašti, kasdien, bet to neįvykdau. Svarbiausia, dėl užimtumo, ne dėl tinginystės. Draugas akademikas Ivanas Petrovičius Pavlovas pasakė – aš jau senas žmogus, nors gyvensiu dar trisdešimt metų, bet operacijas turi daryti jauni. Profesorius N. I. Krasnogorskis pritvirtino Koliai prie rankos odinį dirgiklį. Mes paspaudžiam pomputę ir Kolia jaučia dirginimą – tai jam sužadina seilėtekio refleksą. Kolia – visai kaip šuo. Paskui profesoriaus Pavlovo nurodymu N. I. Krasnogorskis Koliai iš burnos ertmės, nuo seilių kanalo išvedė metalinį latakėlį, kuris dabar stirkso jo skruoste. O pro tą latakėlį į specialų indelį teka seilės. Parodai Koliai ką nors skanaus, pavyzdžiui, kopūstą, ir seilės ima kapsėti. Tokia organizmo reakcija yra vadinama sąlyginiu refleksu. Akademikas Pavlovas daro tik švarius eksperimentus, jis eksperimentuoti pradeda tik tada, kai po operacijos vaikas arba šuo, arba kad ir beždžionė, visiškai pasveiksta, kai nebelieka jokio uždegiminio židinio, kai temperatūra normalizuojasi Ak, kiek mes prisikankinom su tuo Kolia, juk jam reikėjo būti ramiam, nesiblaškyti, neliesti rankomis iš burnos ertmės išvesto metalinio latako, bet kur tau, jis blaškosi lovoje, vartosi, kasosi. Su šuneliais kur kas paprasčiau, jie tiesiog įstatomi į tokį metalinį rėmą, kuriame jaučiasi gana laisvai (rėmas jų nespaudžia), bet tuo pačiu ir suvaržyti. Su Kolia nežinojom, ką ir bedaryti, todėl galiausiai jo rankas teko surišti. Kolia žiūri į mus piktai, bet jis, kvailutis, nesupranta, kad yra mokslo eksperimentų dalyvis, jam turi būti laimė ir garbė, kad tarnauja proletariniam mokslui. Juo labiau kad dabar jis gauna puikų maitinimą, kai tuo tarpu visa šalis badauja. Sakoma, kad badauja net draugas Stalinas. O Kolia nebadauja – jam parodomas šokoladas arba ropė ir stebima, kas labiau sukelia seilėtekį. Žadame latakėlį išvesti ir iš Kolios skrandžio, kad matytume, kaip sąlyginis refleksas veikia ten – išskirsime grynas skrandžio sultis. Su šuneliais jau seniai šitai darome. Žaizda užgis, o latakėlis visai netrukdys, tik reiks tam berniūkščiui šiek tiek mažiau judėti, kad nesugadintų eksperimento. Tai labai svarbu mūsų šaliai ir proletarinei medicinai, nes tai yra mokslas, o kartais atrodo, kad Koliai ant jo – nusispjaut.
O ČK karininkas Miša pavydi Koliai.
Aš matau, kad pavydi.
Bijau tą parašyti, bet kaip mokslininkė privalau – kai pagalvoju apie Mišą, mano vulva sudrėksta. Ir dar vienas įvykis – Miša priklaupė ir pabučiavo man kelius. Bijau, kad proletariatas tokių buržuazinių švelnybių nepagirtų. Bet Miša yra čekistas – darbo žmonių gynėjas. Nežinau, ką man daryti.
1926 m. kovo 26 diena
Kokia nuostabi akademiko Ivano Petrovičiaus Pavlovo šeima. Šiandien didžioji dalis laboratorijos darbuotojų buvome pakviesti į akademiko namus. Kas norėjo, net vyną gurkšnojo. Serafima Vasiljevna pagrojo pianinu, visi ėmė prašyti ir Ivaną Petrovičių, bet šis atsikalbinėjo. Galiausiai taip pat sėdo prie instrumento ir šypsodamasis didžiai entuziastingai atliko „Šuniukų maršą“. Visi juokėmės, kai pasakojo mūsų dievinamas akademikas apie tai, kaip mokėsi groti ir kaip jam nesisekė, bet jau šitą maršą tai užsispyrė išmokti. Nepadoru, sakė jis, man būtų eksperimentuoti su šuneliais ir jų maršo nemokėti. Paskui pasakojo mūsų mokslo šviesulys (ak, aš negaliu dar, matyt, iki galo suvokti, kokia mane laimė gyvenime ištiko, ir kiekvieną dieną likimui dėkoju, kad esu čia, pačiame proletarinio mokslo sūkuryje) Ivanas Petrovičius, kokie eksperimentai artimiausioje ateityje dar laukia. Jis nusprendė eksperimentiniu fiziologo keliu pažinti, ištyrinėti ir proletarinei realybei atverti žmogaus smegenų veiklą. Smegenys juk toks pat žmogaus organas, kaip ir kiti, o mintys smegenyse atsiranda ir cirkuliuoja, nes veikia fiziologiniai dėsniai. Iš vaikų namų mums atvežė dar keturiolika paaugliukų, tokių sulysusių, išsigandusių ir juokingų didžiaakių valstietukų, jų tėvai nusikalto komunistinės tėvynės įstatymams arba yra mirę, arba gal dingę be žinios. Alkani, kai kurie negaluoja – akademikas Pavlovas įsakė jais gerai rūpintis, gydyti, duoti košės ir ropių. O vėliau, kai jaunųjų proletarinio mokslo dalyvių organizmai sustiprės, jiems įvesime į skrandį ir kitus organus kateterius. Sudėtingiausia, žinoma, bus su smegenimis, bet N. I. Krasnogorskis puikiai moka atlikti kaukolės trepanaciją, tikiu, kad viskas pavyks. Ak, kaip laukiu tų įdomių eksperimentų pradžios.
Kai sugrįžome iš svetingų akademiko Pavlovo namų, šiek tiek svaigino išgertas puikus prancūziškas vynas. Gal ir kvailai pasielgiau, bet Miša buvo toks atkaklus… Jis tikrai šaunus, tik kiek užsispyręs, bet tikras proletariato diktatūros karys – griežtas ir negailestingas. O mane jis – myli. Todėl nė kiek jo ir nebijau. Šiandien net prajukau, nes tikrai buvo juokinga, kai po coitus jis stovėjo laboratorijos perrišimo kambaryje su švarku, bet be galifė, susipainiojęs kariškuose savo autuose.
Paskui, prieš užrakindami nakčiai laboratoriją, ją apėjome, patikrinome viską, ir aš labai pasipiktinau Kolios elgesiu – kiek našlaičių norėtų būti jo vietoje, tarnauti tarybinei tėvynei, proletariniam mokslui ir ateičiai. Juolab kad dėl eksperimento svarbos Kolia visada yra gerai pamaitintas, laikomas šiltai, keičiami jo patalai, o jis, nedėkingasis, to nevertina.
Jis žiūri tokiom baisiom akim. Lyg nekęstų, lyg būtų žvėris. Tai, beje, tik patvirtina, kad žmogus evoliuciškai visai nesiskiria nuo šunų ir kitų žinduolių. Skirtumas tik tas, kad šunys neartikuliuoja žodžių. O Kolia kartais prabyla. Ir kas jį primokino tokių kalbų?
Viešpats jus prakeiks, sako man Kolia.
Toks mažas, o jau… Iš tokių ir išauga liaudies priešai.
Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš
2021 m. Nr. 1
Romano fragmentas
Norėdamas atsikratyti panikos, nusprendžiau pabendrauti su kokių keturiasdešimties moterimi iš dešinės. Visą laiką, kol kalbėjausi su mergina iš kairės, ji tylėdama gėrė savo gėrimą. Regis, tai buvo „raudonas vynas“, štai jau koks penkiasdešimt metų, kaip grįžo mada šiam antikiniam gėrimui. Taurė stovėjo tuščia ir aš, linktelėjęsį butelį su vynu, paklausiau:
– Galėčiau jums įpilti?
– Ne, ne, ačiū, – nusijuokė moteris. – Aš juk aut.
– Oi, dovanokit. Kur esate?
– Aš Kimnore.
– Tai prie Šiaurės ašigalio?
– Taip, mes čia tyrinėjame amžinąjį įšalą.
– Jūs paleontologė?
– Kaip atspėjote?
– Pats buvau paleontologas. Labai seniai.
– O aš paleontologė jau ketvirtą savo gyvenimą.
– Nenusibodo?
– Nė kiek. Retai keičiu profesiją drauge su kūnu. Aš darbui atsiduodantis žmogus.
Ji pati paėmė butelį ir įsipylė vyno.
Jei būčiau ištiesęs ranką ir pabandęs paimti tą butelį, mano ranka būtų pagavusi tuštumą. O jei būčiau jai pylęs vyno, tai jis būtų šliukštelėjęs ant mano stalo staltiesės. „Aut“ reiškė „ne čia“. Ji buvo aut-viešnia. Neaišku, kiek sėdinčių prie šio stalo buvo aut-svečiais, tuo pat metu esančiais įvairiuose planetos kampeliuose, o gal net ir kitose planetose.
Tai buvo dar vienas DIRSME1 išradimas. Tiesą sakant, iškilųjį vaizdą išrado žmogus, jo smegenys. Kadaise tai vadino… pamiršau tą žodį… regis, „hologramomis“. Bet žmonėms nepavyko sukurti visiškos realybės iliuzijos. „Hologramoms“ reikėjo sudėtingos aparatūros, kurią buvo sunku maskuoti. Be to, vis tiek buvo aišku, kad daiktas ar žmogus netikri. Oro švytėjimas, judantys spinduliai ir dar daug kas atskleidė apgaulę. DIRSME pasiūlė netikėtą sprendimą ir pačios sukūrė aut-aparatūrą. Kiekvieną naują šimtmetį jos jį tobulino, kol iškilusis vaizdas tapo visiškai realus.
Dabar daugelis svečių sėdėjo savo namuose toli nuo čia, bet matė tą patį stalą, kaip ir mes. Ir kalbėjosi vienas su kitu kaip su realiais žmonėmis. Suvokimas, kad daugelio jų nėra fiziškai prie stalo, tiesiog dingo. <…>
– Aš Rojau sesuo.
Tai pasakė moteris iš dešinės.
– Labai malonu, – atsakiau mechaniškai, dar paskendęs savo mintyse.
– Trečiame mano motinos gyvenime buvome brolis ir sesuo. Mus pagimdė ta pati motina.
„Pagimdė vienas ir tas pats korpas“, – norėjau pataisyti. Man norėjosi kiekvienam išrėkti tiesą. Kiekvienam atverti akis.
– Šį mėnesį amžiname įšale aptikome gilų rūsį, – tęsė kaimynė. – Tai siaubinga. Ten buvo ir sutraiškytų kaukolių. Jie žudė vienas kitą.
– Taip, tai siaubinga.
– Tai buvo laukžmiai. Iš technoginklų epochos. Tai jums ne strėlės akmeniniais antgaliais.
– O kas?
– Tik įsivaizduokite, jie gamino tokias ilgas geležines tūtas, prikimštas sprogmenų.
– Kas yra sprogmenys?
– Medžiaga, kuri sudrasko tūtas į smulkius gabalėlius. Šie skrieja į visas puses ir vienu ypu užmuša daugybę žmonių.
– Košmaras.
– Būtent. Laukžmiai nebuvo žmonės, bet jie buvo mūsų tolimi protėviai, mes iš jų kilome. Laukžmiai – taip vadino tos epochos, kai vienas žmogus žudė kitą, gyventojus. Mažai kas beprisimena, iš kokių žodžių buvo sudarytas tas terminas. Iš tiesų tai „laukinio žmogaus“ trumpinys. Štai jau ne vienas tūkstantmetis manoma, kad tik laukinis gali nužudyti kitą žmogų. Niekas Amžinvalyje nežudė, neturėjo tam teisės ir nebūtų galėjęs dėl moralinių įsitikinimų…
– O jūs? Kas jūs esate Rojui? – paklausė ji po pauzės.
– Aš jo draugas.
– Draugas… Žinote, irgi turėjau draugę – geriausią draugę. Netekau jos.
– Nelaimingas atsitikimas?
– Ne, ji gyva. Tiesiog… gaila, bet kai gyvenimas toks ilgas, mes tiesiog netenkame vienas kito. Žmogaus atmintis nenumatyta šimtams, tūkstančiams metų. Ji numatyta dviem ar trims šimtams…
– Galbūt tik šimtui, – pertraukiau ją.
– Galbūt. Su ja buvome viena siela. Jai patikėdavau viską, kas dėjosi mano širdyje, ji man – kas josios. Bet mūsų pakako dviem gyvenimams. Jau trečiame vos ją susiradau. Ir buvau priblokšta, kad ji daug ko nebeprisimena. Jau nekalbu apie tai, kad ji tapo didžianose įdegusia brunete, o ana, kurią prisiminiau, buvo baltaplaukė, riestanosė blondinė mėlynomis akimis. Ta riesta nosytė man buvo tokia brangi… Neturėjome apie ką kalbėti, kai susitikome trečiame gyvenime. Na, ir mano kūnas buvo visai nepanašus į aną… Trumpai tariant, nors viena kitai ir pasižadėjome palaikyti ryšį, abi žinojome, kad tai tik žodžiai. Kad daugiau mes nebesusitiksime.
– Taip, visa tai liūdna, – pasakiau aš.
– Ir net labai.
– Tai mokestis už nemirtingumą.
– Tai jau tikrai. Bet užtat esame nemirtingi, taigi džiaukimės! Imkime ir išgerkime už tai, kad esame ir kad būsime dar ilgai. Jei ne amžinai!
– Išgerkime.
Ji pakėlė dar pilną savo taurę. Įsipyliau sau. Simboliškai susidaužėme, bet taip, kad vieno taurė nepereitų kiaurai kito. Reikėjo nepamiršti, kad realaus žmogaus šalia nėra.
Užstalė ūžė. Kauštelėję susirinkusieji kažką audringai aptarinėjo su stalo kaimynais, kiekvienas sava tema.
Norėjosi atsistoti ir išeiti, pabūti vienumoje. Bet tai būtų buvę neteisingai suprasta. Todėl užmerkiau akis ir pasukiojau žiedą ant piršto. Ausyse skambėjo pažįstama fortepijoninė muzika – mano mylimiausio tolimos epochos kompozitoriaus Rachmaninovo koncertas fortepijonui ir orkestrui. Žiedas susidėjo iš dviejų mažesnių žiedų. Vienas laikėsi ant piršto, kitas sukosi ant pirmojo. Mano ausyse buvo mikročipas, kuris buvo susijęs su žiedu ir galėjo atkurti garsus. Dar labiau pasukęs žiedą, galėjau keisti melodijas, programas pasirodžiusiame aut-ekrane (jį mačiau tik aš). Pamenu, būdami vaikai viename muziejuje apžiūrinėjome žmonių atvaizdus; norėdami pasiklausyti muzikos, jie įsikišdavo į ausis tam tikrus daikčiukus. O dar buvo vadinamieji telefonai, kuriuos prisidėdavo prie ausies. Tie žmonės mums, vaikams, atrodė kažkokie prietrankos, laukiniai, arba klounai. Dabar jau nebereikėjo jokios išorinės įrangos, norint pasikalbėti su žmogumi, kad ir kur jis būtų – nors ir Saturne. Suskambėjus pažįstamai melodijai, pirštu paliesdavai vietą už ausies spenelio ir galėjai kalbėti. Dar vienas mikročipas buvo prie balso stygų, kad pagautų jų virpėjimą ir perduotų tavo balsą per tūkstantį, o gal ir šimtus tūkstančių, milijonus kilometrų.
Muzika nešė mane į kitas tolumas, sėdėjau prie stalo užmerktomis akimis ir beveik pamiršau, kur esu. <…>
Nežinau, kiek laiko taip prasėdėjau, kai ūmai iš užmaršties mane sugrąžino skambučio melodija. Pridėjau pirštą už ausies spenelio.
– Išeikime parūkyti. Matau, kad nuobodžiauji.
Tai buvo Rojus.
– Gerai.
Pakilau iš už stalo. Svečiai buvo tokie įsiaudrinę – lengvi narkotikai jų gėrimuose suveikė – prie stalo viešpatavo visiška betvarkė, apsvaigę vyrai net šūkavo, perrėkdami vieni kitus. Apsinuoginusios moterys garsiai – garsiau, nei leido padorumas – juokėsi, net kvatojosi, kretėdamos veik nepridengtomis krūtimis. Visiems buvo gera. Niekas nepastebėjo, kai aš atsistojau.
Eidamas link išėjimo, pagalvojau: o, tiesą sakant, kuo jie skiriasi nuo senovės žmonių? Na taip, vienas kito nežudo. Bet juk ir tada dauguma nežudė vienas kito, žudė vadinamieji „kariškiai“, kurių profesija buvo žudyti. Na, gėrė kitus gėrimus su kitokiais narkotikais. Dėvėjo kitokius drabužius. Bet ir tada, prieš daug tūkstančių metų, žmonės sėdėjo štai taip prie stalo ir išgėrę garsiai kalbėjo, juokėsi, ginčijosi, pykosi, glėbesčiavosi… Taip, jie tada dar buvo visi realūs, nebuvo aut-svečių. Bet visa kita? Jei ne žinojimas, kad sėdintys prie šio stalo – nemirtingi, tai ir jokio esminio skirtumo nematytum. Beje, ar tai iš tiesų skiria čia sėdinčius nuo senovės žmonių? Skirtumas tik tas, kad senovės žmogus galėjo prie tokių stalų sėdėti porą tūkstančių kartų, o šie – šimtus tūkstančių, o ateityje – dar šimtų šimtus tūkstančių… Gyventi, gyventi ir gyventi, nepavargstant gyventi… Amžinai gerti čibolką… Tame esama kažkokio mirtino ilgesio…
Negalėjau savęs atpažinti. Anksčiau man tokios mintys nekildavo. Tokie jausmai.
Rojus laukė manęs terasoje prie įėjimo. Čia buvo stalas su gaivinamaisiais gėrimais, daugelis jų neutralizuodavo neigiamas narkotinių medžiagų vartojimo pasekmes.
– Gal nueikime prie upės. Netrukus daugelis irgi išeis į lauką. Ir čia bus triukšminga.
Pasukome gilyn į sodą. Jau vakarėjo. Rūmai iš tolo mirgėjo ugnimis. Kūrėjai – ne kūrėjai, o jų palikuonys – gyveno savo gyvenimą. Kitokį negu visi Amžinvalio gyventojai. Bet, bendrai paėmus, juos visus suartino nemirtingumas. Nemirtingumas ir gerovė, kurią padovanojo kūrėjai.
Pavėsinė stovėjo ant aukšto kranto, visai prie upės. Už upės driekėsi laukai, už kurių dūlavo neaukšti, miškais apaugę kalnai. Čirškavo kažkokie nematomi nakties paukščiai. Ir vandens pliuškenimas organiškai įsiliejo į šį peizažą, sudarydamas harmoningą visumą, nugramzdindamas į ramybės ir palaimos būseną. Ar būna didesnė palaima nei ta, kai apie nieką negalvoji? Kai ištirpsti gamtos pasaulyje? Negalvoji, ar tu mirtingas, ar ne, išgyvenai keturiasdešimt, šešiasdešimt ar šešis šimtus metų?
Atsisėdome vienas priešais kitą taip, kad matytume upę. Rojus ištiesė cigaretę „Vankan“. Tai buvo visiškai nekenksmingos cigaretės, tiesiog pats jų rūkymo ritualas nuramindavo. Dabar rūkyti cigaretes – retenybė, bet supratau, kam jis su savimi jas atsinešė, ir būtent „Vankan“. Rūkėme jas, kai buvome jaunikliai, tame gyvenime, kai susipažinome. Pamenu, sėdėjome su juo jūros prieplaukoje, žvelgėme į ryto rūko apgaubtą horizontą ir svajojome. Rojus tada prisipažino, kad nori tapti astronautu ir skristi į Saturną. Jį jau tuomet traukė žvaigždės. „Štai pamatysi, – tada pasakė Rojus. – Apsilankysiu Saturne, jei ne šiame, tai kitame gyvenime.“ – „Bet juk tai pavojinga, – pasakiau jam tada. – Ten paprasta žūti.“ Kalbėdami apie žūtį, jau nuo seniai turėdavome omenyje ne kūną, o smegenis. Kūnas galėjo žūti, nieko baisaus. Korpų su jų kūnais pakako visiems. Bet buvai ne kūnu, buvai smegenimis. Esi smegenys – ir nieko daugiau, pusantro kilogramo lipnių smegenų – štai kuo esi! Kai apie tai galvoji, apima siaubas. Bet tai juk tiesa. „Man patinka pavojus“, – tada atsakė Rojus. Tuomet jį ne iki galo supratau. O dabar, regis, suprantu: jis ieškojo mirties, „natūralios mirties“. Jau tuomet jis jautė nuovargį ir ilgesį dėl to ateityje laukiančio nesibaigiančio gyvenimo… Jautė ir nežinojo, kaip jo atsikratyti…
Rūkyti cigaretes dabar atrodė kažkoks nesuprantamas ir juokingas dalykas, bet mums tai nebuvo juokinga.
– Pavargai? – paklausė Rojus užsitraukdamas.
– Truputį.
– Apie ką galvojai ten, prie stalo? Mačiau, užsimerkei.
– Klausiausi muzikos.
– Kokios?
– Rachmaninovo. Antras koncertas fortepijonui su orkestru.
– Rachmaninovas? Kas jis toks?
– Toks mažai žinomas kompozitorius. Bet jį labai mėgstu. Jo muzikoje girdisi varpų skambėjimas.
– Permesi man.
– Gerai.
Kurį laiką Rojus tylėjo.
– Manai, kad ta užstalė tuščias laiko gaišimas?
Kokiu būdu jis pagauna mano mintis, jaučia mano būseną?
– Ne, kodėl. Juk tavęs tiek ilgai nebuvo Žemėje. Reikėjo atšvęsti tavo sugrįžimą. Jie visi tavo artimieji.
– Artimieji?
– O ne?
– Taip, artimieji. Bet ten jaučiausi vienišas.
– Suprantu.
– Mano mergaitė-motina…
– Puikiai žinau, apie ką kalbi.
– Taip, esame nemirtingi, bet mes dūstame. Kodėl? Ko mums trūksta?
– Galbūt tikrų jausmų?
– Gera mintis.
Rojus išpūtė baltų dūmų ratą. Šis, vakaro vėjelio pagautas, nuskriejo link vandens, perskrido upę ir pranyko, pasiekęs lauką.
– Tai pasakok.
– Apie ką?
– Apie Oazę.
Papasakojau jam apie apsilankymą Aukščiausio Pasitarimo Posėdyje, apie pokalbį su dvasininku.
Rojus ilgai tylėjo, virškino tai, ką buvo išgirdęs. Paskui pasakė:
– Jie teisūs. Mes visi pernelyg ilgai gyvename ir praradome visa tai, ką žmonės turėjo savo vieninteliame gyvenime.
Ir vėl nutilo. Aš irgi tylėjau. Nematoma žuvis pliaukštelėjo uodega, akimirkai sudrumsdama tekančios upės pliuškenimą.
– Gyvename beprotiškame pasaulyje, – pasakiau žiūrėdamas į paskutinius saulės spindulius dar atspindinčią tėkmę. – Net košmare tokie dalykai senovės žmonėms negalėjo prisisapnuoti. Kad bus galima gyventi svetimuose kūnuose… Persikelti į kažkokių korpų kūnus… Štai pažvelk, tu ir aš, turime ne savo, o svetimus kūnus. Neturime nieko savo, nieko! Be to pusantro kilogramo smegenų kaukolėje. Aš visą laiką apie tai galvoju. Ir stebiuosi, kad visą tūkstantį metų to nemačiau.
Man taip norėjosi kam nors papasakoti, kas su manimi dedasi. Patikėti tas mintis ir jausmus, kurie jau kuris laikas mane persekioja, kankina kiekviename žingsnyje.
– Taip, tai nepakeliama. Taip galvoti, – jis nervingai rūkė cigaretę ir žiūrėjo į tolį, į kalnus. – Todėl žmonės ir negalvoja. O apie ką negalvoji, to ir nėra.
– Bet juk tai tiesa.
– Taip, tiesa.
– Ir ji žeidžia.
– Taip, žeidžia. Kaip ir bet kuri tiesa.
– Bet tada… Kam ta tiesa?
– Kam?
– Kad pakeistum gyvenimą. Atsižvelgdamas į tiesą.
– Bet ką reiškia gyventi, atsižvelgiant į tiesą? Tai reiškia mirti.
– Va būtent, – pasakiau, išsiimdamas cigaretę ir ją užsidegdamas degtuku (man patiko šis senas ugnies išgavimo paprotys). – Supranti, žmogus buvo sugalvotas kaip mirtinga būtybė. Ir tada jame buvo visa, kas žmogiška. O antžmogiška…
– Sakai, antžmogiška? – Rojus tebežiūrėjo kažkur į tolį, į tolimus kalnus. – Tai, kas antžmogiška, jau nebežmogiška. Žmogui nevertėjo galynėtis su Dievu. Žinai, apie tai ilgai galvojau, būdamas Saturne.
– Tu juk buvai ne pačiame Saturne.
– Taip sakoma, mūsų stotis buvo Titane.
– Įsivaizduoju, kokio dydžio Saturnas iš ten matosi.
– Taip, Saturnas turėtų užgožti pusę dangaus, bet dangaus Titane nėra, labai tanki atmosfera. Rudos spalvos. Sėdi kaip apytamsėje garinėje, viskas apgaubta dujų. Saulė kartais prasiskverbia kaip šviesi blyški dėmė. Saulėtą dieną kaip pas mus vėlyvą vakarą. Kiek kartų, sėdėdamas to garinės dugne, savęs klausinėjau: kam? Kas aš? Šiame korpo kūne? Kam mes čia lindome? Kam lindome į žmogaus smegenis? Ėmėme jas persodinėti? Ką mes pasiekėme? Kokią laimę? Negalėčiau pasakyti, kad buvau laimingas ten, Titane. Pirmųjų mėnesių euforija greitai praėjo, ir aš ten tiesiog kankinausi, dusau.
– O čia?
– Čia nors žydras dangus ir saulė, – nusišypsojo Rojus. – Kvėpuoju savais plaučiais. Ten amžinas gyvenimas tikrai buvo nepakeliamas.
– O čia pakeliamas?
– Kaip tau pasakius… Žemėje žvelgi į žydrą dangų, baltus debesėlius, įvairiaspalvius augalus, plazdenančius drugelius ir jauti, kad gyveni. Bet iš esmės… Juk tai kartojasi ir kartosis. Mane vis labiau kankina ilgesys. Senovės žmonės norėjo išgyventi kiek ilgiau, nors kiek visu tuo pasidžiaugti. Įsivaizduok, tau aštuoniasdešimt, ir žinai, kad niekur nedingsi, tau liko labai mažai. Ir štai jie mėgino pailginti tas akimirkas… Bet jei jiems būtų pasakę, kad jie tuo džiaugsis amžinai?
Garsiai rėkdamas palei upę praskrido paukštis ir dingo iš akiračio.
– Kaja sako, kad kažkas nori juos visus sunaikinti, – pasakiau.
– Kodėl?
– Nežinau. Jie mano, kad tai Amžinvalis. Jie kelia grėsmę nemirtingiesiems.
– Amžinvalis negali žudyti savo bendrapiliečių.
– O DIRSME?
– DIRSME sukūrė žmogus.
– Taip, bet jos turi savo intelektą. Niekas nežino, kas dedasi jų gelmėse, kokie ten bręsta sprendimai.
– Iki šiol DIRSME veikia nepriekaištingai. Kiek turėjome problemų per pastaruosius šimtmečius, jos viską išsprendė, ir išsprendė taip, kaip žmogus vargu ar būtų galėjęs. Bet aš pasidomėsiu. Iš tiesų, tos mirtys Oazėje pakankamai keistos. Turiu draugą, jis dirba Kontrolės komitete prie DIRSME.
Kai pasukome atgal prie namo, abu tylėjome. Bet manęs neapleido jausmas, kad su savo problema jau esu ne vienas. Rojus ėjo priekyje, per kelis žingsnius nuo manęs, lieknas, aukštas, artimas…
1 DIRSME – Dirbtinės Smegenys.
2 Amžinvalis – Amžinoji Valstybė.
Aivaras Veiknys. Trumpi pasakojimai
2020 m. Nr. 12
Tere tulemast1
P r i e š s a v a i t ę
1.
– Einu nusimyžti, – sako Jonas, kurį nežinia kodėl visi vadina Bebru.
– Eik, – abejingai linkteliu, o kai šis lėtai nueina, prisidegu cigaretę ir išpučiu tirštą tabako dūmą, kurį plėšrus šiaurys tuoj pat pasigauna ir sudrasko į smulkiausius skutelius. Nors dar tik lapkričio vidurys, Estijoje pati tikriausia žiema: su tikromis pusnimis ir tikromis kiaulės dydžio žiurkėmis, kurios tartum kokios kengūros šokinėja aplink statybinius CRAMO vagonėlius, ieško gardesnio kąsnio: vištos kaulo ar lašinių odelės.
Mūsų vagonėlis – antrame aukšte. Vos peržengęs slenkstį imu žiovauti.
– Skanaus, – po suolu paridenęs geltoną subraižytą šalmą, žvilgteliu Andriaus pusėn. Šis, patogiai įsitaisęs prie lango, doroja iš ryto paskubomis susiteptus sumuštinius su kumpiu ir sūriu. Net čepsi, kaip jam skanu.
– Ačiū, – nė nepakėlęs akių padėkoja Andrius ir į termoso puodelį įsipila karštos arbatos.
– Matei, kiek žiurkių?
– Aha, nusipenėjusios bledynos.
– Visa laimė, kad esame antrame aukšte, o tai surytų ne tik mūsų pietus, bet ir mus pačius.
Tuo metu pasigirsta sunkūs metaliniai žingsniai. Po akimirkos tarpduryje pasirodo Bebras:
– Na ir dvokia tie tulikai!
– O tu kitą kartą, kai laistysi šūdus, nekvėpuok, – dalinuosi dar šviežia patirtimi.
– Vis tiek dvokia!
Andrius pradeda žiaukčioti:
– Radot, debilai, kada…
2.
Man liepta susikrauti mantą ir laukti skambučio. Apsisuku greitai. Dar spėju sugraužti obuolį bei įsirašyti kelias patinkančias dainas.
Iš namų išlekiu keistai pakilios nuotaikos, švilpaudamas „Pamiršk mane“ melodiją.
Maarduu miestelį pasiekiame šiek tiek po pusiaunakčio. Mus pasitinka viešbučio administratorė susivėlusiais plaukais, matyt, buvo primigusi kambarėly. Viena iš tų moterų, kurią nužiūrinėdamas niekaip neapsisprendi, graži ji tau ar bjauri. Arba, kaip pasakytų Bebras, sugultum su ja ar nesugultum. Išpyškinusi „padaždyte“, administratorė kažkur dingsta. Netrukus pasirodo plevėsuodama keliais registracijos lapeliais, kuriuos privalome užpildyti.
– Iš kur jūs? – be didelio entuziazmo, vien iš mandagumo, teiraujasi švaria rusų kalba.
– Iš Lietuvos.
– Pas mus daug lietuvių. Tikriausiai jūs labai mylite mūsų šalį.
– Be abejo… O kur senasis administratorius?
– Jūs čia nebe pirmą kartą?
– Antrą. Prieš tai keturis mėnesius čia gyvenome.
Vestibiulyje virš išsipūtusios odinės sofos kabančioje lentoje visus atvykėlius sveikina du vaivorykštės spalvomis išmarginti žodžiai: Tere tulemast.
Gauname raktus nuo 3A kambario – maždaug dešimties kvadratinių metrų urnos, kurioje vos telpa siaura spinta drabužiams, šaldytuvas, languota staltiese dengtas staliukas, kėdė bei dvi dviaukštės lovos. Kaip jauniausias (todėl, savaime suprantama, ir vikriausias) turiu ropštis kopėtėlėmis į viršų.
Spyna nuo durų į dušą – išlaužta, tačiau nė vienas iš mūsų dėl to nekvaršiname sau galvos. Kaip yra, taip gerai.
Koridoriaus gale esančioje virtuvėje pasidarau kavos ir, nešinas pilnu puodeliu, atsargiai patraukiu link rūkomojo. Pusiaukelėje staiga pasidingoja, kad stoviu vietoje, o tamsiai raudonas koridoriaus kilimas iš tiesų yra eskalatorius, kuriam vos vos sukantis, pro mane slenka iš atminties dar nespėję išblukti pigūs viešbučio paveikslai, vaizduojantys jūron besileidžiančias saules, tolstančius laivus etc.
Vėsiame rūkomajame alų gurkšnoja keli estai. Spėju, iš kaimyninės Narvos, kur liko jų amžinai nepatenkintos žmonos su amžinai sergančiais, apsisnargliavusiais vaikais.
– Privet, – naują veidą, t. y. mane, pasveikina vidurinysis.
– Privet, – visiems paspaudžiu šiurkščias nuo darbo plaštakas.
– Latvis?
– Lietuvis.
– A, žinau. Jūsų prezidentė – boba su kiaušais.
Po kelionės esu per daug pavargęs, kad velčiausi į beprasmišką diskusiją su girtais estais. Ant suolo, iš dešinės nuo manęs, juodu markeriu pakeverzota: Latyši pydori. Litovci tože.
3.
Burnon susigrūdęs paskutinius maisto kąsnius, išsidrebiu ant plikų grindų šalia prailgintuvo, halogeninės lempos, dėžės su suktuku ir sienon atremto laužtuvo. Po galva pasikišu šalmą. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Vėl užsimerkiu.
Nuo radiatoriaus dideliais gabalais atskylanti ir į mane dūžtanti šiluma gundo bent pusvalandžiui pasinerti į juodą tuštumą, tačiau lyg kokia grandinė žvangantys bendradarbių balsai neleidžia atitrūkti nuo šio pasaulio:
– Įdomu, kur dingo tas šlubas šuo, kuris čia trainiojosi vasarą?
– Žiurkės suėdė.
– O ką, visai gali būti…
– Pamenu, vaikystėje tėvukas kelias sugaudavo ir įmesdavo statinėn. Tada laukdavom, kol iš bado žiurkės pradės ėsti viena kitą.
– Ir?
– Išgyvendavo pati stipriausia. Telikdavo ją paleisti laisvėn, kad, jau virtusi kanibalu, pultų medžioti kitų. Patikėk, veiksmingesnio būdo, kaip su jomis kovoti, dar nieks nesugalvojo.
– Hm, o nuodai?
– Bergždžias reikalas. Tarkime, jeigu žiurkė patelė apsinuodys, tačiau nenugaiš, tai jos palikuonys jau turės imunitetą. Tada barstyk nebarst…
4.
Vis dėlto grandinė trūksta – ir aš nugarmu tiesiai prarajon.
Sapnuoju žibutes.
Miriadus mėlynakių žibučių kažkur Latvijoje.
Apdergtame pušinėlyje tarp vėjo taršomų jūros kopų ir greitkelio.
P r i e š p e n k i s m ė n e s i u s
5.
Sekmadienis.
Prie vienintelio miestelyje bankomato – nenusakomo ilgio eilė. Vietiniai švenčia Pergalės dieną: vyrai savo išrinktosioms dovanoja puokštes gėlių, ant saulės aplaistytų suoliukų šypsosi medaliais apsikarstę seniai. Per jauni, kad būtų karo veteranai. TO karo veteranai. Centre – didžiulė mugė. Šimtai prekiautojų, tarp kurių gausu ir lietuvių. Šiuos atpažįstame iš ant prekystalių dailiai sustatytų auksaspalvių šakočių. Nuolatinis veiksmas scenoje. Tarp šokių ir kitokių pasirodymų vis išdygstantis vedėjas kalba estiškai, paskui viską išverčia rusiškai.
– Jūs ką, nemokate gimtosios kalbos? – neapsikentęs klausiu vienos skrybėlėtos ponios.
– Mokame, – atrėžia ši.
Nusiperku rankinį laikrodį, du šimtus gramų „Karvučių“, penkias poras kojinių (dvejos bus darbui).
Mano kambariokas staiga užsimano sidabrinės grandinėlės:
– Šita ant rankos?
– Nea, ant kojos, – ligi ausų išsišiepia simpatiška blondinė.
– Oi, ant kojos man nereikia…
Po kelių valandų žmonėjimosi grįžtame į statybininkų viešbutį. Viešbutyje – nė vieno žmogaus. Visi pavirtę urzgiančiais, cypiančiais, kniaukiančiais, riaumojančiais gyvuliais.
Apie devintą vakaro nukulniuoju artimiausion parduotuvėn skambiu pavadinimu „Araratas“. Parduotuvėje – kaip po tvano. Čigoniškų bruožų pardavėja žiūri pavargusiomis akimis. Nusiperku cigarečių. Eidamas atgal prasilenkiu su vežimėlį stumiančiu apšepusiu bomžu.
6.
Pirmadienio rytas.
Prasideda penktoji komandiruotės savaitė.
Jaučiuosi žvalus kaip niekad.
Drauge su keliais kitais mindžikuojame viešbučio kieme, laukdami vėluojančių. Kažkas į darbą taip ir neišeis. Gaus papeikimą. Gal net bus išsiųstas namo anksčiau laiko…
– Kaip sveikata? – klausia gretimo kambario kaimynas, kurio vardo niekaip neįsimenu.
– Puiki.
– Nori pasakyti, kad vakar negėrei?
– Ne.
– Visai negeri?
– Čia – ne.
– Tai pas mergas lakstai?
– Užtenka ir saviškės Lietuvoje, – išspjaunu riebų skreplį.
– Eik tu! – net atšoka. – Uostai, badaisi?
– Nechuja.
– Tai kaip tu tada, nachui, atsipalaiduoji nuo viso šito šūdo?!
P r i e š k e l i a s v a l a n d a s
7.
Grąžiname administratorei raktus.
– Namo? – klausia.
– Namo, – vienbalsiai linktelime.
Verdamas lauko duris, paskutinį kartą žvilgteliu viešbučio vestibiulin. Ant sofos sėdi kažkoks velnias ir kaip prisuktas kartoja:
– Tere tulemast, tere tulemast…
Kūną nemaloniai nupurto elektros srovė.
Riešutas
Kiekvieną naktį mūsų kambario durys paliekamos šiek tiek praviros. Antraip motina kas penkias minutes keltųsi ir eitų tikrinti, ar jos aukseliams, t. y. man ir metais jaunesniam Vytukui, viskas gerai. Tėvui tai nepatiktų. Labai nepatiktų. Jo įsitikinimu, mama ir taip per daug mumis rūpinasi.
Šitaip jiems tik pakenksi, dažnai priekaištauja tėvas.
Kam jau kam, o tau verčiau patylėti, įsižeidusi atšauna mama.
Kaip ten bebūtų, kiekvieną naktį pro durų tarpą savo drėgną nosį įkiša Riešutas. Sveikutis, drauguži, eikš čia, saldžiais šnabždesiais viliojame mylimą šunį. Vizgindamas uodegą, Riešutas užšoka ant plačios lovos ir susirango mums tarp kojų. Kol aš arba brolis netyčia jį nuspiriame…
– Miegi?
Sienon nusisukęs Vytukas pasimuisto, tačiau neatsako.
– Apie ką galvoji?
Vėl jokio atsakymo. Pasitaisęs pagalvę, imu klausytis svetainėje tiksinčio laikrodžio. Jeigu labai susikaupi, tiksėjimas virsta skiemenimis, o šie – tau suprantamais žodžiais. Šitaip visi pasaulio laikrodžiai gali susikalbėti su visais pasaulio žmonėmis. Šiąnakt mūsų namų laikrodis pasakoja liūdnus dalykus.
Netrukus kieme sukaukši aukštakulniai. Apie vyresnes mergaites slapta svajojantį keturiolikmetį šis svaiginantis garsas dar vakar būtų privertęs išlipti iš lovos, pirštų galais nutipenti prie lango ir, prisidengus užuolaida, žvilgtelti apačion. Tačiau šiąnakt manęs neveikia jokie pasaulio aukštakulniai.
Šiąnakt mano kraujas ilgisi Riešuto, kuris, žinau, neateis.
Tėvas jį suvyniojo kažkokion drobulėn ir išsinešė. Prieš tai pagrasinęs, kad nė nebandytume jo sekti. Grįžo po valandos: nusispyrė batus, po šaltu vandeniu pakišo dideles plaštakas, o tada kaip niekur nieko sėdo valgyti giliame dubeny garuojančios žirnienės. Įsibėrė žiupsnį juodųjų pipirų, atsivertė jau įpusėtą knygą. Visada valgydamas skaito. Dažniausiai kokį nutriušusį detektyvą, sykį per savaitę paimamą iš miestelio bibliotekos…
– Žinau, kur tėvas jį užkasė.
Brolis staigiai persiverčia. Jis panašus į žmogų, kuriam ką tik į nugarą suvariau peilį: burna plačiai pražiota iš nuostabos, akys – lyg du meistriškai nušlifuoti deimantai, spindintys kambario tamsoje.
– Iš kur?
– Kalbėjau su Prancium.
– O iš kur jis žino?
– Atsitiktinai pamatė. Iš pradžių nesuprato, kas ir kaip, tačiau kai papasakojau, kas nutiko, tuoj suvedė visus galus… Jeigu netiki, ryt po šulės galėsim nueiti.
– O tu tiki?
– O kam jam meluoti?
Brolis vėl nusisuka. Ant galvos užsitraukia antklodę su gėlėtu mamos iškrakmolytu užvalkalu.
– Gerai, – kai jau nesitikiu, sušnabžda. Tuomet įkvepia į plaučius sunkaus oro ir ilgai ilgai, ligi pat paryčių, nekvėpuoja.
Po pamokų drauge su Pranciškumi įsitaisome antroje stadiono tribūnų eilėje. Šiandien mes jau laisvi, galėtume drožti sau, tačiau Vytukui pažadėjau, kad jo palauksime. Įpusėja šešta pamoka. It kokios įsimylėjusios kvaišos žiūrime, kaip stadiono aikštėje laksto dešimtokai. Susitaršę ir pusnuogiai jie žaidžia futbolą.
Brolis pasirodo iškart po skambučio. Vikriai nusileidžia aptrupėjusiais laipteliais. Kresteli plaukus, ant kito peties persimeta kuprinę.
– Tai eime? – nenustygsta vietoje.
– Eime.
Sparčiai kertame stadiono kampą.
Lenkdami kitoje stadiono pusėje esančią muzikos mokyklą, girdime prislopintą skambinimą. Gali būti, tai mažoji Pranciškaus sesutė Kamilė savo laibais piršteliais maigo baltus ir juodus pianino klavišus. Lygiai po valandos Prancius ateis jos pasiimti, ir jie abu, taukšdami visokiausius niekus, patrauks namo.
Tolumoje tyvuliuoja ežeras. Pasiekę pakrantės blokus, sukame dešinėn. Už kokio pusšimčio metrų – sulaukėjęs sodas.
– Čia, – stabteli Prancius.
– Kur čia?
– Po štai ta obelim, – ištiesia ranką.
Ir iš tiesų: jo parodytoje vietoje randame nedidelį šviežiai supiltos žemės kauburėlį.
– O ką aš sakiau, a! – iš džiaugsmo, kad vis dėlto neklydo, net strykteli Prancius.
– Ko čia spygauji? – pykteliu ant geriausio draugo, su kuriuo nuo pirmos klasės sėdime viename suole.
– Nespygauju…
Kelis kartus lėtai apėjęs obelį, Vytukas keliais suklumpa virš kauburėlio ir paliečia jį delnais:
– Šiltas.
Netrukus paseku jo pavyzdžiu. Užsimerkiu. Man atrodo, kad šviežiai supiltas Riešuto kapas po mano delnais pulsuoja.
– O kas, jei Riešutas gyvas? – staiga pratrūksta jaunėlis. – Jei bando išsikapanoti, tačiau yra per silpnas, kad įstengtų? Kas, jei tėvas užkasė gyvą šunį, ir dabar jam trūksta oro? Ir tik mes vieninteliai galime jį išgelbėti?
– Išprotėjot?! – į šiurkščią žolę atbulas nuvirsta Pranciškus.
Brolis žvelgia į mane didelėmis akimis, jis laukia, kada ištarsiu burtažodį. Ir aš ištariu:
– Patikrinam…
Nereikia, nereikia, nereikia, sukvykia aukštai virš galvų. Tačiau mūsų tikėjimas tuoj išsipildysiančiu stebuklu daug stipresnis nei maldavimai pulkelio nukvakusių ančių, it kokios musės įsipainiojusių į pilkšvus debesų voratinklius.
Žmogus prie maišyklės
Išlipęs iš autobusiuko, plačiai nusižiovauju. Jaučiuosi neišsimiegojęs, skauda visus raumenis, negana to, nieko neįsimečiau pietums, todėl šiandien liksiu nevalgęs. Nebent iš Bebro nugvelbsiu kokį sumuštinį. Kita vertus, gal ir gerai – turėsiu daugiau laiko nusnūsti. O tai, būna, vos pavalgai, nueini dūmo, grįžęs pasitiesi ant grindų švarką, išsidrebi, pasikiši po galva šalmą, užsimerki… – žėk, jau ir baksnoja batu kas į šoną, ragindamas keltis.
Dar kartą plačiai nusižiovauju. Anapus kelio, šalia vartų į objektą – būdos dydžio namelis. Patraukiu jo link. Viduje, užsimetęs koją ant kojos, kryžiažodį sprendžia sargas. Pamatęs mane, nepatenkintas kažką sumurma.
– Ko čia inkšti, valkata? – sakau žinodamas, kad šis vis tiek manęs nesupras.
O jei ir suprastų, apšepęs ir susivėlęs, patinusiais paakiais, su šimto metų senumo megztiniu nudriskusia apykakle jis tikrai panašus į valkatą. Ir iš kur tokie imasi, kad jį kur velniai? Va būčiau koks vagis, vožčiau į kaktą, ir po sargo…
Atkišu jam savo leidimą, grąžos gaunu vienkartinę tūtelę blaivumui matuoti. O taip, buvau visai pamiršęs, juk šiandien – ketvirtadienis. Ketvirtadieniais mes privalome pasitikrinti blaivumą. Meistras sako, dėl savo pačių saugumo. Giliai įkvėpęs, pučiu, kol ima pypsėti. Po kelių akimirkų alkotesterio ekranėlyje užsidega trys nuliai.
Neslėpsiu, važiuodami čia, Latvijon, maktelėjome visi, išskyrus vairuotoją. Aišku, labai simboliškai, galima sakyti, tik dėl skonio. Vienintelis Volodska, pasipildęs atsargas vienoje degalinėje, kurioje sustojome vos kirtę sieną, prisilakė iki žemės graibymo. Bet jis visada, išsiųstas komandiruotėn, pirmą dieną prisitvoja negyvai.
Užtat paskui aria kaip jautis, nė botago nereikia.
Dar tą pačią naktį, apie pusę keturių, pašoko, ir kad ims kriokti: padjom, rebiata, na rabotu para!.. Net nežinau, juoktis čia ar pykti.
Žodžiu, prietaisui parodžius nulį kablelis nulis nulis, žurnale paskubomis suraitau parašą ir einu persirengti. Už nugaros driekiasi eilutė.
Po penkiolikos minučių – nekantriai mindžikuoju prie maišyklės. Dėl viso pikto nusprendžiu patikrinti ryšį:
– Vienas, vienas, kaip girdisi?
– Puikiai, – pasigirsta po trumpo trakštelėjimo, – medžiagų turi?
– Kelis maišus. Liepiau, kad atvežtų dar tris paletes.
– Okey, pasakysiu, kada pradėt. Parūkyk.
Prie priekinės švarko kišenės prisisegu raciją, atsiremiu į maišyklę. Laukiu komandos iš viršaus. Iš viršaus – tai iš katilo, kurį jau trečią savaitę betonuojame. Dirbame dviejomis pamainomis, po dvylika valandų, be jokių išeiginių. Nepagalvokite neteisingai, aš nė kiek nesiskundžiu, tiesiog sakau, kad katilas milžiniškas, o terminai spaudžia kaip niekad. Nors, jei atvirai, man nusispjauti ant visų tų prakeiktų terminų, spaudžia, nespaudžia – tai baltašalmių, ne mano reikalas. Mano reikalas – kad laiku ir gerai mokėtų.
O moka tikrai neblogai. Algą plius dienpinigius, kuriuos perveda kas savaitę. Aišku, darbas ne iš lengvųjų, bet juk puikiai žinojau, kur einu. Prieš pusantrų metų, susėdus prie apskrito stalo pokalbiui, darbdavys iš karto, nevyniodamas žodžių į vatą, pasakė:
– Bus sunku.
– O aš ir nesitikiu, kad bus lengva.
– Darbas praktiškai vien užsienyje, žmones siunčiame mėnesiui, kartais, kai labai reikia, ir visam pusmečiui.
– Man tinka.
Tai jau ketvirtoji mano komandiruotė. Galima sakyti, esu senas vilkas, matęs ir šilto, ir šalto. Tiesa, lyginant su prieš tai buvusiomis komandiruotėmis, ši nekelia jokio, net menkiausio, susižavėjimo. Visų pirma, apgyvendino visiškoje skylėje, kažkokiame nutriušusiame bendrabučio tipo viešbutyje, po šešis kambaryje, kur net dviem būtų gerokai per ankšta. Antra, kažkas blogai su mūsų boileriu, todėl karšto vandens praktiškai niekada nebūna. Nebent į dušą spėtum pirmas, bet aš niekad nespėju. Ir trečia, vakar mačiau tarakoną. Nuo vaikystės siaubingai jų bijau. Geriau jau nuodais besispjaudanti barškuolė nei siena ropojantis nykščio dydžio tarakonas.
Dantimis iš pakelio išsitraukiu cigaretę. Šiaip rūkyti objekte draudžiama, tam sumontuota speciali pavėsinė statybvietės pakrašty, tačiau mes, dirbantys naktinėje, naudojamės tuo, kad baltašalmiai, kurie knisa protą dėl kiekvienos smulkmenos, jau seniai išsiskirstę po namus. Saldžių jums sapnų, kvailiai.
Vietinis sandėlininkas atveža trečia paletę. Rodau, kur statyti.
– More? – atidaręs „Manitou“ dureles, teiraujasi.
– No, – pakratau galvą.
Tuomet užgesina variklį, iššoka laukan ir, priėjęs prie manęs, paprašo cigaretės. Minutę stovime beveik susiglaudę. Išpūtęs dūmą, užverčiu galvą aukštyn: rausvoje padangėje – nė dvasios. Naktis nusimato šalta.
– Pasiruošęs? – staiga atkunta racija.
– Pasiruošęs, – išspjaunu nuorūką ir sutrypiu ją kulnu.
– Tuomet pradėk…
Ir aš pradedu.
Trečią kartą skalaujant tuščius kibirus, anapus tvoros dulkėtu keliu spiegdami prašvilpia trys gaisrininkų automobiliai. Atsitiesiu, sustingstu. Atsispyrę nuo asfalto, raudoni automobiliai dailia vorele pakyla viršun gesinti liepsnojančio vakaro dangaus. Po poros valandų šis tampa juodas kaip anglis.
Ir nė vienos suknistos žvaigždės.
1 Sveiki atvykę (est.).
Bronius Radzevičius. Penkios novelės
2020 m. Nr. 12
Šiemet gruodžio mėnesį rašytojui Broniui Radzevičiui (1940–1980) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Ta proga jo žmona Genė Radzevičienė skaitytojams parengė ypatingą dovaną – neskelbtų novelių pluoštą. Nuoširdžiai jai ačiū. Anot jos, šios novelės galėjo būti parašytos pačiu intensyviausiu B. Radzevičiaus kūrybos laikotarpiu – tarp pirmos knygos (novelių rinkinio „Balsai iš tylos“, 1970) ir romano „Priešaušrio vieškeliai“ pirmos dalies (1979). Rašytojas Juozas Aputis, parengęs spaudai pomirtinių B. Radzevičiaus publikuotų ir nepublikuotų novelių rinkinį „Link Debesijos“ (1984) ir romano antrą dalį (1985), šių skaitytojams pateikiamų tekstų nebuvo atrinkęs knygai, paliko ateičiai: spausdinimo mašinėle G. Radzevičienės kruopščiai surinktus kūrinius jis atidėjo, pažymėjęs abejonę reiškiančiais ženklais – pliusu ir minusu (pliusu jis žymėdavo neabejotinai vertus publikuoti tekstus). Gali būti, kad jam šios novelės dar neatrodė tinkamai struktūriškai suveržtos. Vis dėlto laikai keičiasi – šiuolaikiniams skaitytojams fragmentiškumas, galingos siautulingo pasakojimo bangos, pralaužiančios numanomas kompozicines ir žanrines užtvaras, jau nebėra netikėtumas, kuriam nepasiruošta. B. Radzevičiaus pasakojimo jau nebereikia nei teisinti, nei saugoti nuo skaitytojo. Jau seniai postmodernių pasakojimų žaidimas žaidžiamas įvairiomis kryptimis, todėl B. Radzevičiaus kūriniai – stebėtinai šiuolaikiški kaip tik dėl tos fragmento estetikos, dėl žanrinių, išmonės ir dokumentikos ribų nepaisymo – dėl autofikcijos, suaugusios su fantazijos polėkiu ir alegoriškumu. Šios kelios novelės tai iš naujo patvirtina. Visas jas jungia išryškinta sakymo situacija, dialogas su kitu. Anot G. Radzevičienės, tas kitas – tai antrasis rašytojo „aš“, nes pokalbis vyksta su pačiu savimi, o gal dar ir su pačia kolektyvine pasąmone, kaip, pasak jos, yra pastebėjęs rašytojo bičiulis Bronius Kašelionis. Tik pridurkime, kad novelėse numanomas ir dar vienas pokalbio dalyvis – pats skaitytojas, nes jos jam siekia suteikti balsą, kviečia atviram dialogui.
Dainius Vaitiekūnas
X
Jis sėdėjo įstaigoje ir rašė šitą apsakymą apie vieną vyriškį ir moterį, abiem jau virš trisdešimt penkerių, visa jau gerokai pabodę, žinoma, visa baigia užgožti kasdienybės rutina – tas pats ir mano gyvenime. Šitokiom spalvom nejučiomis ėmė tapyti tos moters ir vyriškio portretą – pilkuma, lietaus monotonija, padriki sakiniai, vangūs, atskilę vieni nuo kitų… Žodžiu, darbas nesisekė. Bet staiga kažkas lyg kumštelėjo man: „O tu ją pajaunink, padaryk patrauklesnę, tegu visa dar tebealsuoja meile, tegu trykšta gyvybe, skaidriom šviesom.“
Storos lūpos atsargiai su meile čiupinėjančios žodžius. Jis labai aiškiai matė jos portretą. Ir staiga vietoje šios senstančios negalavimų suspaustos moters iškilo kita, jaunesnė, guvi, gundanti. Tai buvo gana šauni, dora mergina, kurią jis pažinojo jaunystėje, tačiau kažkodėl vengė – ar iš įgimto neryžtingumo ar šiaip – su ja susitikti, paskui kiek kartų jau vėliau jam buvo atėjusi mintis – va, ta moteris, bene vienintelė, kuri tikrai buvo verta mano meilės. „Kodėl, kodėl? – klausdavo jis save, – mums nebuvo skirta susitikti?“ Žmona jam, beje, kaip ir tam herojui, jau ėmė nebepatikti. Tačiau ir toje merginoje buvo kažkas iš anos, tai, žiūrėk, į šalį nukreiptos akys, tai nejučiom išsprūdęs atsidusimas, tai vangus mostas, prikaustąs herojaus dėmesį. Ir vis dėlto primygtinai šviesiomis spalvomis jis tapė jų meilę. Nors ir sunkiai, bet darbas ėmė judėti priekin, buvo diena, kai rodėsi, tuoj pat jis bus užbaigtas. (Rašė paskutinį puslapį), bet staiga jį apėmė keistas nepasitenkinimas – jis ėmė galvoti – ir staiga:
– Kodėl tu vis apie tą meilę galvą suki, – išgirdo balsą už nugaros. Tai buvo vidutinio amžiaus, sportinės išvaizdos saulėje įdegęs vyriškis, apsirengęs sportiniu triko – vienoje rankoje jis laikė lauko teniso raketę – matyt, trumpam virstelėjo duris. Bet jis atpažino jį iš karto – tai buvo jo apsakymo herojus.
– Įeik, – pasakė atstumdamas nuo savęs rankraščius.
– Galiu ir įeiti, – pasakė uždarydamas duris ir jau iš tolo žiūrėdamas į prirašytus lapus. – Gali neslėpti, – tarė, – tu be reikalo galvą suki, norėdamas išgalvoti meilę, kurios nebuvo. Geriau atsakyk man, kodėl jūs nesusitikote, mesk šią pajūrio idiliją, vidurdienį, karštį, tai netikra, išgalvota… spalvos tos…
– Tu nepainiok – tu esi tu – herojus aš – aš, ir kaip noriu – taip su jumis elgiuosi.
– Oho! Tačiau geriau nesapaliokim niekų. Žinok, ir dabar dar nevėlu.
– Kas nevėlu?
– Neapsimetinėk. Tu puikiai žinai, kur ji. Kaip gyvena.
– Ištekėjusi, turi vaikų.
– Jeigu tu vyras, tai neturėtų būti neįveikiama kliūtimi, ir, be to, jeigu ji iš tikrųjų tokia, kaip tu manai.
– Tai ką gi tu siūlai?
Žiūrėdamas į jį iš viršaus jis pristūmė telefoną.
– Imk ir paskambink.
– Tu išsikraustei iš proto! Po penkerių metų, nei iš šio, nei iš to. Ką aš sakysiu! – ėmė šaukti jis blaškydamasis po kabinetą. Gėda, gėda ir pagalvoti.
– Šit matai – o dar nori nupiešti ryžtingo, laiminga meile gyvenančio vyriškio portretą. Imk ir paskambink!
– Bet ką aš sakysiu.
– Maža ką. Kaip gyveni, tam-tam-ta-ta, – juk anksčiau tu mokėdavai šitaip šnekėti – čia tavo stilius, ne mano.
– Nesąmonė.
– Pala! – jis pridėjo pirštą prie lūpų, – o gal žinai, kada ji gimusi. Pala, liepos 31 ar birželio, pala pala pala. Prakeikta atmintis, aš juk sveikinau ją su vienu gimtadieniu.
– Tai matai. Pasiteirauk pas jos draugę, kur ji mokėsi, paskambink, juk tavo darbas toks, kad bet kada žmogų gali surasti. Tu net didžiuojiesi savo operatyvumu…
Jis kalbėjo tuo metu, kai jį pagaudavo čia beribė viltis – tarsi jis, jo herojus, galėtų sugrąžinti meilę, kurią jis taip lengvabūdiškai prarado, ir kuri jį taip nelemtai užgriuvo po tiek metų – nors ją prisimindavo ir anksčiau.
– Juk tu būtinai ją turi pamatyti, tiesa.
Jis tylėjo.
– O gal čia tik tavo vaizduotės chimera? Pala, prisimeni kelis anuos paslaptingus skambučius, buvo jos atostogų metas, visai galimas daiktas, kad ji buvo čia atvažiavusi, teiravosi apie tave, sužinojo adresą ir skambino… Juk kaip tik buvo tavo gimtadienis.
– Niekai.
– Čia ne niekai.
– Ji neskambins. Niekad niekad.
– Ne kaip aš, sakai, tu juk buvai nuvažiavęs į tą miestelį, bet į jos duris nepasibeldei. Nedrįsai.
– Tu visiškai iškvaišai. Sakyk man – kaip aš jai dabar skambinsiu, bent prieš atostogas, o dabar tik ką pasibaigus atostogoms… Kaip kaip? – ėmė šaukti jis blaškydamasis po kabinetą.
– Pavasarį… pavasarį, broliuk, – pasakė jis ir visas staiga nušvito. – Dar du trys mėnesiai ir jai paskambinsi, būtinai paskambinsi. Na, o mane geriau palik ramybėje – vis vien aš su ja negyvensiu, negyvenau ir negyvensiu, – pasakė jis užsimaudamas pirštinėmis ir trenkęs durimis išėjo, palikęs jį visiškai suglumintą ir apimtą keistos vilties – taip masino, šaukė ta sena, sena meilė, kurioje dabar turėjo išsipildyti visi lūkesčiai, visos senos viltys. Visa palikęs, nedvejodamas jis grįžtų pas ją, jeigu tik ji žadėtų būti… galėtų būti tokia skaidri, šviesi, kokią tapė tam apsakyme.
Mažas žmogus
Tai mažas žmogus. Štai ir dabar matau, kaip jis lekia į autobusų sustojimo aikštelę, o troleibusas išvažiuoja iš pat panosės, jis tik suploja rankomis per šonus, dairosi kito. Dabar, kadangi esam kol kas jo nematomi, jį galime gerai apžiūrėti – tai iš tikrųjų mažas, mėlyna nailonine striuke, aptrintu, storai prikimštu portfeliu. Bet štai kitas troleibusas – op pro duris ir nėr. Kur jis dabar važiuoja, į kokias parduotuves lėks – ne mūsų reikalas. Nagais ir dantimis jis kabinasi į visa, kas čia yra. Šį sykį mums pavyko prasilenkti, nežinau net kaip – gal jis per daug skubėjo, gal namuose kas atsitiko, gal laukė jo kokie svečiai. Jeigu turite laiko, pasivaikščiokim – oras toks puikus – ir aš jums papasakosiu apie mažą žmogų.
Ilgai jis tylėjo, užgniaužtas, nustelbtas, aš nė neįtariau jį esant, buvau išdidus, laisvas jaučiausi. Bet dabar, kai jis plyšauja visa gerkle, kai jis pastoja man kelią ant kiekvieno kampo, stverioja už skvernų ir alkūnių, arba išbėgęs kur į aikštę rodo mane žmonėms – pabandyki būti laisvas: jam nupirk tą, nupirk šį, anuos žaisliukus, aną kepurę, apsiausto jam reikėjo; nedraugauk ir nesusitikinėk su šita moterim, būk su ana, neatidaryk durų naktiniams svečiams, nesileisk į įtartinas pažintis.
Aš žinau – laikas nelaukia ir ką dar gali nutverti dabar – rytoj jau nebebus. Bet argi tai svarbu mažam trumpomis alkūnėmis žmogui? Jis tik braunasi, skinasi sau kelią pro visus, pro viską. Paklaustumei, kur jis skuba – namo, į darbą, į parduotuvę. Kažkuo jis primena uolų buhalterį – nuzulintos švarko alkūnės, nudilę užkulniai – darbas ir lakstymai po gatves. Per dienas jis prasėdi prie skaitytuvų, tvankiam kabinete, beveik su niekuo nesišnekėdamas – taukši skaitytuvais nepakeldamas galvos, varto popierius. Darbe jis nepamainomas, nepamainomas šeimoj, jį visaip puoselėja žmona, visi žavisi jo uolumu, visi jį man rodo kaip pavyzdį. Neatlyždamos aplink jį sukaliojasi teta ir uošvienė, jos žiūri saldžiomis akimis ir giria: „Geras žmogus, rūpestingas, uždirba, ne švaistūnas, ne mergišius, tokį nors prie širdies dėki.“ Jo elgesys iš tiesų nepriekaištingas, jis lyg užsuktas lekia, sukasi, bet man rodosi, jog daug kas slaptai ir pasišaipo iš jo uolumo. Tokių kaip jis pilnos gatvės, pilni namai – visur jie tarp mūsų – nė žodžio nespėjus ištarti užgniaužia lūpas, užkemša ausis – visa, ką jie bepaliečia – tampa banalu, pilka, čia nei skambaus juoko, nei iškilmingo mosto, jie tarsi projektuoja save į kokią amžinybę. „Ne amžinas tu esi, kodėl tu plūšėji“, – sakau jam.
O jis: „Aš noriu gyventi. Gyventi – suleido į mane nagus, sukaustė sąnarius.“ „Tavo „noriu gyventi“ tik instinktyvi baimė, tu bailys“, – sakau, ir imu tyčiotis iš jo. „Baily! – šaukiu jam. – Bent kartą išsijudink, išeik gatvėn, padaryk ką nors ne pagal tvarką, ne pagal tvarkaraštį; pasiųski visa velniop, išeik iš namų, paliki vaikus ir žmoną, na ką nors… ko iš tavęs niekas nelaukia.“ „Kam?“ – klausia jis. „Tu nori būti tiktai gerutis?“ „Ko kabiniesi? Aš tik atlieku savo pareigas, darau, kas reikia daryti.“ „Iš kur tu taip gerai žinai, kas reikia daryti?“ Bet jis jau tolsta, susikūprinęs, susigūžęs ir jo odinė striukė kaip šarvai – meski akmenį – suskambės atšokdamas. Tokia jo ir galva – tarsi iš špižiaus ar alavo. „Aš nenoriu šitaip gyventi!“ – šaukiu, bet negi jis girdės. „Kam tu mane tampai su savimi?“ – manote, jis girdi? Bet kažkas – tik ne aš – jam sako: „Eik!“ ir jis eina, sako „klaupkis“ – klaupiasi, „tylėk“ – tyli, jį liaupsina – džiaugiasi, papeikia – pažada pasitaisyti, pagąsdina – lekia apimtas siaubo. Bet tai dar nieko – pikčiausia, kad jis visaip išsisukalioja nuo tiesioginių atsakymų, jis turi prisirinkęs aibes visokių sofizmų – jis irgi orus. Taigi tie sofizmai ir saugo jo orumą. Ne, jis ne bailys, jis pareigingas, doras. Čia, sako jis, ne mano skoniui, čia ne mano amžiui, netinka mano padėčiai, mano išsilavinimui, čia yra neteisybė, čia gražu, o čia negražu. Šitaip elgtis yra kilnu, o šitaip žema, sako jis, bet aš žinau, kaip jis beišsisukinėtų, jo lūpomis šneka baimė, gal ne vien baimė, bet vis dėlto kažkoks apgailėtinas prieraišumas, kažkokio tamsaus instinkto galia, kuri jį valdo visur, visuomet, beatodairiškai. „Matai, žvaigždės“, – sakau. „Kam man žvaigždės?“ „Graži moteris“, – sakau. „Matau“, – atsako jis. Sėdame kada nors už stalo ir pasiaiškinam, kaip mums gyventi. „Tu toks ir toks, – sakau, – tu įsibrovei į mano valdas, kišiesi į visus reikalus.“ „Aš toks ir esu“, – sako jis. „Kada tu atsiradai?“ – klausiu. „Ar neprisimeni pirmo kūdikio riksmo? Tada aš ir atėjau – matau, kad tu vėjus tegaudai. Tada ir ėmiausi tvarkyti tavo reikalus, į doros kelią atvedžiau.“ „Kas man iš tos doros? O gal, – klausiu, – moteris užsiundė tavim.“ „Ji, aišku, pageidavo. Tik mano pastangų dėka tu su ja tegyveni, apskritai tu tik mano dėka tegyveni.“ „Per skambiai šneki. Tokių žodžių geriau neminėk.“ „Nesutaikomos priešybės.“ „Vis vien aš tave niekinu. Tu negyveni, tu lyg miręs, be polėkio, tikras knyslys.“ „O aš, manai, tavęs neniekinu.“ „Žinau, įstengtumei – tu mane uždusintumei, pasmaugtumei, gerai tik, kad rankos per trumpos.“ Jis sėdi įrėmęs į apykaklę smakrą. „Tad žinok, aš neištikimas nei tavo žmonai…“ „Mano žmonai?!“ „Mūsų, nei tau.“ „Šitą mes dar pamatysime.“ „Apie ką tu kalbi? Apie mirtį? Vis vien aš tave patiesiu.“ „Mes nesutaikomi priešai – tai aišku, bet toli tu nuo manęs nenubėgsi. Grįši. Aš visuomet laukiu tavęs. Diena iš dienos tu artėji prie manęs, vis dažniau esi su manimi, nes kurgi tu dėsies. Be manęs tu žuvęs.“ „Bet žuvęs ir su tavim.“ „Kiti su manimi gražiausiai sutaria, visur aš kaip namie, man pagarbiausia vieta, visur aš laukiamas, visur klausomasi mano žodžių, kiti nė nepastebi mano egzistavimo, džiaugiasi, atsidžiaugti negali viskuo, ką aš atnešu į jų namus, didžiuojasi manimi kaip išmanydami, ten man beveik nieko nereikia daryti, patys jie visa ten atlieka už mane, mane tik vaišina, liaupsina. Aš net pats kartais stebiuosi jų malone ir prašneku kaip tu dabar. O tu? Kaip tu su manimi elgiesi, tu išgrūdai mane iš savo namų – su mergše susidėjai, po darbo aš neturiu kur pailsėti, slankioju kaip be namų, laukdamas, kol ta mergšė teiksis išeiti. Negana to, aš dar turiu sukti galvą, ką primelavus tavo tikrajai žmonai.“ „Niekas tavęs neprašo.“ „Bet aš turiu, privalau, reikia, čia mano pareiga.“ „Bjaurus tu tipas“, – sakau. „Tu dar pasigailėsi šių žodžių. Bandyk geriau susitarti gražiuoju.“ „Argi galima su tavimi susitarti?“ „Kiti susitaria, randa kompromisinį sprendimą – pats, berods, labai mėgsti šį žodį – kompromisinis sprendimas, diplomatija, apsukrumas. Tad ir daryk, kad ir vilkas…“ „Bet tu viską pasiglemži, viską viską, tavo godulys nepasotinamas, tavo instinktyvi, ištęsta laike ir erdvėj baimė beribė, įprasminta sofistinėm formulėm, išsisukinėjimais…“ „Stebiuosi, kaip tu mane permatai“, – sako jis. „Man tu esi regimas. Man tu tironas. Sugavau – visi mano būgštavimai, visas mano netikrumas persikūnijo į tave – čia ir orumas, ir nenoras susitepti nagų, ir baimė apsijuokti, ir baimė pelnyti bausmę bei papeikimus. Prisimeni – tetos vis mane girdavo, koks geras vaikas, koks švelnus, nieko nesudaužys, nesukuls, netriukšmauja, nerėkauja.“ „Prisimenu. Tik be sentimentų, neužmirški – mes priešai, tu man imi guostis. Mano balsu pradėjai kalbėti. Mes vietomis susikeitėm, ar kaip čia dabar?“ „O tu mano. Bet tiek to – kai klausi, aš atsakysiu. Šį tą tau paaiškinsiu.“ „Vadinasi, blogi reikalai?“ „Apgailėtini.“ „Ir jokių būdų pabėgti, išsigelbėti? Mes pešimės pešimės, o plunksnas surinks tas, trečias, esantis tarp mūsų abiejų, tas, kuris rašo šituos žodžius.“ „Gerai, kad nors plunksnos lieka.“ „Visur tu žiūri naudos.“ „Žinai, – sako jis, atidžiai žiūrėdamas į mane. – Aš dažnai galvoju, kodėl tu ant manęs taip niršti, ką aš padariau?“ „Tu viską užgoži, nustelbi, tu nežinai jokio polėkio.“ „Užgožiu? Nustelbiu? – klausia jis ir susimąsto. – Ne aš tave užgožiu, o tas vaikas, gražutis, mėlynom akim, norintis visiems įtikti, iš kailio besineriantis, kad pelnytų kokį pagyrimą. Aš gi esu kažkas daugiau, ne vien tas vaikas.“ „Tave, matyt, tas vaikas labiausiai ir siutina.“ „Abu.“ „Taip, mes abu, abu išvien, nors kas žino, gal kaip tik dabar, šią akimirką tas neregėtai patiklus vaikas stovi tarp mūsų ir renka plunksnas, stropiai, rūpestingai, kažkieno pagiriamas, paglostomas.“ „Bet kam reikalingos tokios plunksnos?“ „Neprastos šitos plunksnos, pats matai. Ir tas vaikas nėra toksai jau peiktinas.“ „Teisybė, tylutis jis, švelnus, reikia jam meilės. Tėvų jis nebeturi – namų židinio šilumos nėr, dabar jis benamis, todėl ir sukaliojasi tarp mūsų, vildamasis ką nors nugirsti, suprasti, nunešti kur nors svarbią žinią – juk tada jį pagirs: „Koks geras vaikas“, – pasakys. Bet kas gi jį pagirs? Gal koks absoliutus teisingumas, kas nors, kam reikia šitokių pūkų ir plunksnų.“ „Kam jie bus reikalingi?“ „Nesakyk, neblogi čia yra pūkai ir taip dosniai šiandien pabiro ant jo švelnios galvutės, balti baltutėliai kaip sniegas, ir purūs tokie. Jis nė surinkti nebesuspėja. Ir tu džiaugiesi džiaugiesi, nesakyk, džiaugiesi jo uolumu, džiaugiesi, kad jis yra toks: absoliučios meilės, švelnumo, tyrumo ir gėrio vaikas.“ „Juo, o ne tavim džiaugiuosi.“ „Čia, brolau, vieno nuo kito neatskirsi, čia mes abu.“ „Didelis skirtumas tarp to, ko tu nori, ką darai ir ką daro jis.“ „Vis dėlto mes išvien.“
Ilgai šneku lyg su savimi – aš slankioju nepripažintas, turėjau rankas, bet niekam jos nebuvo reikalingos, turėjau akis, bet jomis nebuvo kuo gėrėtis, turėjau rūpestį, bet rūpintis nebuvo kuo, turėjau meilę, bet nebuvo kas myli – vieni poreikiai, tėviški jausmai (jie jau seniai buvo atbudę, ne, sakai, bunda tik dabar, dunda kaip tolimas griaustinis, tegu dunda), tačiau tų jausmų, tų poreikių neturėjau kur dėti („išlieti“ sakai, tebus išlieti). Jie kabinėjasi prie visų praeivių, prie svetimų vaikų, prie šunų, kabinasi už debesų, už medžių, už žvaigždžių, jie daug šnekėjo ir samprotaudavo užbėgdami visiems įvykiams už akių. Samprotaudavo apie tai, ko niekad nebuvo (ir nebus), ir kartais aš pamatydavau gatvės vidury bešokantį berniūkštį, arba vaikai giedodami šoka ratelį – gražu?, bet tai nebuvo tikri vaikai, o tik regėjimas. Dabar visa yra kitaip: aš noriu rūpintis ir turiu kuo, noriu galvoti ir turiu apie ką suka galvą, dabar aš nebesėdžiu nieko nelaukdamas prie lango, bet kažko ieškau akimis – jeigu prieinu prie lango, prieinu žvilgterti, ar negrįžta vaikai iš mokyklos, kaip jie žaidžia; dabar jeigu mane apninka kokie būgštavimai ar rūpestis, tie būgštavimai dėl vaikų, džiaugsmas bežiūrint, kaip jie auga – visa dabar čia įrėminta, įprasminta, klostosi taip, kaip norėjo Didžioji kūrėja. O tu šneki: kodėl aš toks uolus, toks rūpestingas, toks prisiplojęs prie žemės. Tu dar nori šoktelti viršum medžių (ligi debesų, sakai, tebus ligi debesų, jei nori, čia dėl žodžių aš tau neprieštarauju), šoki, jei įstengi, jei yra kam tave kelia aukštyn, bet aš čia pasilieku ir pabandysiu visuomet nutraukti žemyn, vaikas išeis kieman, pamatys vyturėlį, ir tu grįši, šūkčios apkvaitęs džiaugsmu, ir tu grįši atgal, ten, iš kur buvai pabėgęs.
Net vardo jam duoti bijau
Tai, kas virpčiojo lūpų kertelėse, žvilgėjo akyse, ieškojo kažko, apgailėtinai vapėjo, vylėsi, kentė, laukė, šlitinėjo apgraibomis, šnekėjo užuominomis trūkčiojančiu balsu, gaudė ženklus, žodžius, rausėsi visur, nekantravo ir nueidavo kažką pasiimdamas, kažką pajutęs, bet su kartėliu, o kartais giliai nusivylęs, pašaipus vapaliojantis šį bei tą ne savo žodžiais, ne savo kalba, ne apie tai, kas jam iš tikrųjų svarbu, tai, kas šliaužė klupdamas, raitėsi, glusčiojo prie visų, kibo, leipo, blykčiojo saulėje, griaudė, krito lietum, smigo švino žaibais, tai tas prašė, meldė tavęs – dieną, vidurnakty – išlaisvink, išlaisvink, duok man balsą, pavidalą, akis, išmokyk kalbėti, juoktis, dainuoti, žaisti, kentėti, mirti ir vėl prisikelti, būti visur, išmokyk, išmokyk, mylėki mane, mylėk, leiski, netrukdyk man – kas tai buvo? Aš girdžiu – jis prasiveržė, jis jau šneka, džiaugias, jis žiūri kitom akim, kita klausa klauso, jam suprantama, artima, ko aš niekaip nesupratau, visos užuominos ir simboliai jam byloja, aiškūs, jis triumfuoja. Aš buvau jam tik priebėga, tik indas, mane palikęs jis lėks toliau, kas aš jam, gal veltui aš su juo kovojau, kažkas kovojo su juo, neleido jam taip daug matyti, suprasti, jausti, būtų man užtekę ir banalių eskizų, poetiškų užuominų, metaforų, tačiau jis jau čia. Koks bus jo paskutinis žodis? Kas tai? Kitados aš ėjau su juo, vedžiojau, leidau – ne, jis vedžiojo mane, geidė manim – dabar muša, dabar egzistuoja palikęs mane nuošalėj. „Argi aš tau nebereikalingas?“ – šaukiu bėgdamas iš paskos. „Kas man tu, – nusikvatojo siautulingu vėjo gūsiu, – daryk ką nori.“
Aš negirdžiu, nenoriu klausyti, aš pernelyg juo užsiėmęs, nieko mums nebereik, bet kas bus, kai atsitokėsim. Vaike, sakau, taip džiaugtis, taip gyventi negalima, mes ištirpsime, virstam nieku. Bet kas jam protingos kalbos. Jis nori atsigriebti už kažką – čia kaip vaikas puola į brastą, čia eina pas išminčius, čia sėdi kokio poeto pašonėj, o parodai jam moterį – paaikčios, pasigrožės ir ims ją kalti marmure.
Pokalbis vidurnakty
Štai jau kelios valandos, kaip jis skaito eilėraščius ir vis klausia manęs: „Na kaip? Puiku, ar ne?“ Tas „ar ne?“ – tai joks abejojimas ar kvietimas diskusijai. Jis apimtas tokio susižavėjimo eilėm, kad man belieka tik kaip beišmanant aikčioti ir girti jas. Prieštarauti jam nesinori, nes palaikytų mane neišmanėliu, aš netekčiau jo palankumo, ko dėl kai kurių sumetimų nepageidaučiau. Aš žinojau, kad jis mėgsta šį poetą ir, išsekus kalbai, užsiminiau apie jį. Tačiau nespėjau nė ištarti jo pavardės, kai jis pašoko, iš spintos išsitraukė tą knygą ir ėmė skaityti. Kurį laiką aš dėjausi susižavėjęs, tačiau mano pagyrimų atsargos greit išseko ir dabar visai nebežinau, ką jam besakyti, bijau kokiu neatsargiu žodžiu išsiduoti – tie eilėraščiai manęs visai nejaudina, nebent, jei aš skaityčiau vienas, ir atatinkamai nusiteikęs, gal jie mane ir užkrėstų. Dabar gi, kai jis taip kategoriškai primeta man savo susižavėjimą, verčia mane kiekvieną eilutę išgyventi taip, kaip jis, aš apstulbęs ir gerokai sutrikęs žiūriu į jo mažytę, naktine pižama pridengtą figūrą ir keikiu save, kad taip neapgalvotai užsitraukiau šią kankynę, kuriai, atrodo, ir galo nebus, nes jis vis skaito ir skaito. Jo balsas virpa. Jis dar pakiša man knygą ir sako:
– Šito aš negaliu skaityti. Ašaras traukia. Paskaityk.
Pridengęs ranka veidą skaitau.
– Skaityk garsiai.
Jis išplėšia iš manęs knygą ir vėl skaito. Tačiau vos ištaręs kelis žodžius, apsipila ašarom. Aš tik nežymiai skėsteliu rankomis.
– Na kaip? – klausia jis, pagaliau susitvardęs ir paskaitęs visą eilėraštį.
– Nereikia nė kalbėti. Kas man patinka, apie tai su niekuo nė nekalbu, – iš tiesų, daugiau aš nieko negaliu jam pasakyti. Džiaugiuos, kad bent taip pavyko išsisukti ir pateisinti savo nekalbumą. Tačiau jis ilgai ir tiriančiai žiūri į mane, ir man nebeaišku, ar neužgrius su priekaištų lavina. Tiesą sakant, aš to ir telaukiu. Vis vien į jo klausimus tegaliu atsakyti tik mikčiojimu. Jaučiuos tarsi prie sienos priremtas kaltinamasis, kurį verčia prisipažinti neįvykdytame nusikaltime – kaltinamasis, kuriam nėra kitokios išeities, kaip pagal tariamųjų faktų nuotrupas nupiešti tokią nusikaltimo situaciją, kaip ją pateikia kaltintojas. Be to, dar reikia stengtis nė vienu žodžiu nenukrypti nuo jo galvoje susiklosčiusio nusikaltimo vaizdo, kitaip išsiduotum.
Pagaliau, netekęs kantrybės, atsigulu. Atmetęs galvą, matau jį sėdint prie stalinės lempos. Už lango vėjas, bloškia į stiklą lietum. Per lietų ir vėjo ūžesį monotoniškas balsas ir žodžiai. Žodžiai, neturį man jokios prasmės. Jie visai man nesuprantami ir svetimi. O jam tie žodžių deriniai užgniaužia gerklę, jie kaip simboliai, jie kaip visų jo lūkesčių ir nevilties išraiška, jie kaip mylimos moters balsas, kaip gestai, kurie vien tik įsimylėjėliui sklidini prasmės, sklidini jo paties į juos sutalpintų jausmų. Jie blaškosi po kambario sienas ir kaip neįspėtos būties skundas girdisi vėjo ūžimas už lango. Koks vienišas turėtų būti šis pagyvenęs žmogus su tik jam vienam turinčiais prasmę simboliais, palinkęs virš stalinės lempos apšviestų eilučių. Kokia iliuzija jo tikėjimas, kad jie dar ir kitiems turi apčiuopiamą reikšmę! Bet neskubėk! Jis rado giminingą sielą. Iš kelinto šimtmečio, iš tolimos šalies ji prabilo garsų kaskadom, išsiveržė kaip gaivi užgniaužtų ašarų srovė, kaip tyruose ištroškusiam šaltinis, ir štai dabar, parkritęs prie jo ant kelių, rieškučiomis jis geria tą svaigų vandenį. Iš tiesų gi šią akimirką, kai miesto stogai nakty, tu čia pats esi vienišas kaip apsišaukėlis. Dviem spyriais išmestas iš jų draugijos tu guli, klausaisi ir negali nė žodžio suprasti iš jų paslaptingo pokalbio.
Tylusis nugalėtojų skundas
Kaip potvynių banga mes puolėme į krantą, užliejome jį, nusiaubėme pačias tolimiausias apylinkes, nusiaubėme gyvenvietes ir štai dabar mums jau tenka trauktis, kada nors smalsus vaikas vaikščios paplūdimio pakrante, rinks iš jūros gelmių mūsų išmestus ginklus, drabužius, batus…
Ką gi, mes raminame save mintim, kad toks visų nugalėtojų likimas.
Pasakojama, kad vienas pergalingos armijos karvedys, kai jo kariai ilsėjosi po eilinės tik ką pasiektos pergalės, gėrė vyną ir jis bėgo jų plaukuotomis krūtinėmis, pilvais, pasakojosi žygio nuotykius, – pasakojosi be neapykantos priešui, kartais net stebėdamiesi jo drąsumu, abejingai ir juokdamiesi tiek iš savo žaizdų bei pavojų, tiek iš priešo, – o kiti kariai jau zujo po užimtos vietovės kaimus, ten girdėjosi genamų galvijų bliovimas, klykavo ir vaitojo moterys, o tolumoje ramiai vilnijo į giedrą mėlyną dangų degančio miestelio dūmai, sunkiai pasirėmė ant kardo ir kai jo aštrūs ašmenys žybtelėjo saulėje, apvedė akimis apylinkes, pamatė, aišku, ir besiilsinčius po žygio savo karius, ir besiganančius jų arklius, ir nusėtas lavonais kalvas bei slėnius ir pasakė tokius žodžius: „Aš matau, mano armija dar pasiryžusi žygiui, mes kol kas viešpataujame tik iki horizonto ribos, šitie plotai priklauso mums, tačiau peržengus horizonto liniją mūsų vėl laukia mūšiai, akis į akį mes susitiksime su savo priešu, ir taip be galo. Tačiau nuovargis jau sėlina mūsų pėdomis, sunkiai palenkę galvas eina mūsų arkliai, monotoniškai linguoja balnuose masyvios mano raitelių figūros, po kiekvieno žygio vis labiau abejinga ir apsunkusi grobiu traukia mano armija į priekį, netgi jų vadas snūduriuoja savo balne, jo akyla akis nebesižvalgo po nepažįstamas vietovės apylinkes, abejingas jis leidžiasi į miškų šešėlį, gaivinasi šiltais saulės spinduliais laukymėje. O čia mes turime būti budrūs kaip niekuomet, kas akimirką viena ranka turi gulėti ant kardo rankenos, kita įtempti žąslus, nes aplinkui iš tankmės sklinda įtartini garsai, bet kurią akimirką gali pasirodyti priešas ir užgriūti mus kaip uraganas. Mūsų nuovargis, mūsų apatija užtikrina jų laimėjimą. Mūsų gretomis greitai jau brausis priešai, jų žvilgantys kardai kapos mūsų galvas, jų iečių spiečius sušvilps virš mūsų. Mūsų nuovargio sąskaita jie skins pergales. Švilpiant pro ausis vėjui šuoliuos į mūsų pozicijas jų žirgai ir jau iš tolo girdėsis skardus kaip botago pliaukštelėjimas klykavimas… Žiūrėkite, kaip mes triuškiname šitą nenugalimųjų armiją! Ir niekas nežinos, kad šita armija jau pavargus, kad ji jau nebe nenugalima, todėl ir stebėsis pasaulis jo pergalėmis, kaip kažkada stebėjosi mūsų…
O kažkada, gal net ne kažkada, visai neseniai, kaip čaižiai skrodė orą mūsų kardai, kaip skambiai dunksėjo po arklių kanopomis uolėtas kelias. Dideli pulkai priešų išlakstydavo pamatę atlekiant į juos taip ryžtingą ir nesulaikomą vieno mūsų raitelio figūrą. Žirgai patys mus nešė į priešo gretas ir trypė jas kanopomis.“
Virgilijus Veršulis. Klaidermanas
2020 m. Nr. 11
Apsakymas
Sveiki, rašau šį laišką nežinau kam, į internetą, į okeaną, kaip butelį su rašteliu sviedžiu kuo toliau nuo savęs. Putojantys interneto vandenys pasigriebia mano mintis ir paskleidžia po visus žemynus, išskyrus, aišku, Antarktidą. Nieko nesitikiu, nieko nenoriu, man nieko nereikia, tai nėra pagalbos šauksmas, tiesiog perskaitykite ir išmeskite.
Prieš savaitę: deduosi daiktus į lagaminą, kas netelpa, sugrūdu į kuprinę ir galiausiai esu pasiruošęs ryt su klase mokyklos baigimo proga vykti į kruizinį pasiplaukiojimą po Baltijos jūrą. Taip sugalvojo tėvų komitetas. Pažadėjo, kad bus įdomu. Tikriausiai, nors aš jais netikiu. Apskritai niekuo netikiu, atleiskit, toks jau aš esu. Labiausiai šia kelione džiaugiasi geriausias mano draugas Štefanas, kurį, tikiuosi, man pavyks paskandinti, juk vandens aplink bus apsčiai.
Bet pirmiausia turiu prisistatyti, nes, kaip sako mano tėvas alkoholikas, turi kalbėti tik apie save, visos problemos kyla tavyje, neieškok kaltų ir neapkalbėk žmonių, kurių šalia nėra. To jį išmokė anonimai. Nesuprantu, ko jis ten vaikšto. Aš galvoju priešingai, dėl visų mano nesėkmių ir spuogų kaltas visas pasaulis, neatmesčiau versijos, kad jis tik tam ir susitvėrė, kad man pašiktų.
Bet tebūnie, atiduosiu pagarbos duoklę savo seniui ir pradėsiu nuo savęs, o paskui tai jau laikykitės visi. Aš Andrius Klaida. Taip vadina mane senelė, ji lietuvė ir iš tikrųjų yra vienintelis žmogus, kurį tikrai myliu. Aišku, myliu ir kitus, tai yra tėvus, sesę, bet tai yra kita: ta meilė yra todėl, kad taip reikia, o su senele – reikia ar nereikia, aš ją vis tiek myliu.
Na, gerai, pakaks ašarų, nekenčiu savęs už tai. Kartais apsižliumbiu per filmą, bet tik tada, kai šalia būna senelė. Sėdim abu apsikabinę ir verkiam. Šūdas. Nereikėjo to rašyti.
Bet iš tiesų esu Andreas Klaidermanas, dabar vokietis, nors galiu būti kuo noriu, kazachu, rusu arba lietuviu. Oi, kokia klaidi mano šeimos istorija, iš čia tikriausiai ir tokia pavardė, pagal lietuvišką tos pavardės aiškinimą – žmogus klaida. Čia senelės versija. Bet realybėje viskas yra paprasčiau: prosenelis vokietis (seniai miręs) pateko į nelaisvę, atsidūrė Kazachstane ir vedė kazachę (irgi AtA), kad vokiškumas ne taip kristų į akis, tada jo sūnus, mano senelis, kuris dar mokėjo vokiškai iš savo tėvo, vedė lietuvę, kuri gimė tremtyje taip pat plačiajame Kazachstane; toliau mano tėvas, – kuris jau nė velnio nemokėjo vokiškai, nes manė kamtoreikia, tik rusiškai, nes mokykloje buvo mokoma rusų kalba, ir truputį lietuviškai iš savo mamos, mano senelės, – vedė rusę, kuri gražiai dainuoja, ir persikėlė visi į Voronežą (aišku, be abiejų prosenelių, jų jau nebuvo), o tada griuvo Berlyno siena, paskui ir Sąjunga, tsrs, ir vokiečiams atsirado galimybė grįžti tėvynėn, tėvas iškart pamiršo kamtoreikia ir puolė mokytis vokiškai. Aš jau gimiau Vokietijoje.
Beje, prosenelis Fricas Klaidermanas, kaip man vaikystėje pasakojo senelis, visai nelaikė savęs vokiečiu, o pasididžiuodamas vadino save švabu, Švabija toks istorinis ir kalbinis regionas Bavarijoje. Persikelti iškart į Švabiją šeimai neleido, vietos radosi tik Rytų Vokietijoje, kuri po susijungimo ėmė sparčiai tuštėti, tad iš pasiūlytų variantų buvo pasirinktas Drezdenas. Vėliau gal pavyks persikelti, guodėsi senelis. Taigi, galiu būti taip pat ir švabu. Vokietis, kazachas, rusas, lietuvis ir švabas. Pilna kortų kaladė.
Taigi, gana apie save, jau ir taip daug prikalbėjau, dabar metas apšnekėti likusius. Bet geriau tą daryti eigoje, tarkim, ką pirmą pamatysiu, tam ir klius. Laikykitės, niekšai, nes iš esmės visi tik ir stengiasi man pakenkti.
Su tokia įprastine nuotaika ir užmiegu. Sapnuoju nuogas moteris, jos visos begėdiškai linguoja užpakaliais ir nežmoniškai dideliais papais po laivo denį (o, pasirodo, viskas vyksta laive, įdomu), paskui kariasi takelažais į laivo stiebus, aš sėdžiu ant rėjos, vadinasi, papai artėja link manęs, mano nerūpestingas pasisiūbavimas aukštai kartu su žuvėdromis baigiasi, jos pakyla nuo rėjos, žuvėdros, ir nusklendžia žemyn prie vandens, o ten įžiūriu ryklių pelekus, iš kur Baltijos jūroje rykliai, negaliu suvokti, bet nuogalės jau čia pat, viena sėdomis ant mano rėjos stumiasi artyn, regiu ištiestą ranką, kuri griebs man už kiaušinių, dar kelios išnyra iš viršaus ir apačios, aš apsuptas ir netrukus būsiu suplėšytas į gabalus, rankomis atsistumiu nuo rėjos ir krentu žemyn, rykliai ekstazėje, vanduo net kunkuliuoja, o aš visų nusivylimui paskutinę akimirką nusklendžiu paskui žuvėdras, denyje matau išsižiojusią frau Freiesleben, mūsų klasės auklėtoją, visa klasė susirinkusi, ir aukščiausiai virš visų pakibęs geriausias mano draugas Štefanas, nesiekia kojomis denio, pasirodo, jis irgi sklendžia oru, aš už žuvėdrų, o jis iš paskos, jau pasieks mane, bet to tai per daug! Visas šlapias nuo prakaito ir erekcijos pašoku iš miegų.
Sunkiai kvėpuoju, tad nueinu rūkyti, kad atstatyčiau deguonies trūkumą. Žinoma, to niekas neturi žinoti, todėl atsidarau plačiai langą ir pučiu į kaimynų langų pusę.
Daugiau miegoti nėra prasmės, nusėlinu į vonią ir pasnaudžiu karštame vandenyje. Veidrodis niekšas parodo naujus spuogus, kuriuos jaučiu pareigą nukenksminti. Spuogai mane myli. Senelė sako, kad tai nuo rusų, jai viskas, kas negatyvu, pareina iš rusų, kažkokia paranoja. Anksčiau labai jaudinausi, išbandžiau visus vaistus ir tepalus, kuriuos yra išradusi nemirtinga medicina, bet mano spuogai ištvėrė viską, tad galiausiai nustojau juos nuodyti chemija, paprasčiausiai nukenksminu dviem pirštais. Aišku, tai skausminga procedūra, bet taip pratinu save prie skausmo, nežinia, kada tokio pripratimo gali prireikti.
Spėju, kad Štefanas (o, pagaliau galima pakalbėti ir apie jį!) tos ištvermės nė už ką neturi, nes jis vienintelis berniukas, kuris niekada neturėjo spuogų, o aš juk mačiau visą jo vystymosi eigą nuo paauglystės iki dabar, per fizinį mes gi išsirengdavome ir būdavo tiesiog šlykštu žiūrėti į jo nenatūraliai sveiką odą, lyg padarytą iš plastmasės ar ko kito. Aišku, kad egzistuoja koks nors tokio nenormalumo paaiškinimas, nenustebčiau sužinojęs, kad prieš miegą jis sukalba Tėve mūsų ir tris Sveikas Marijas.
Galėčiau prikalbėti dar devynias galybes apie tą šunsnukį, bet verčiau įkalu puodelį stiprios kavos ir taip sulaukiu ryto. Dar bus progų.
Mane išlydi kaip į paskutinę kelionę, kaip į karą ar kosmosą. Nepamiršk paskambinti. Tai bus brangu. Tada bent parašyk, juk bus kažkur internetas. Gerai, pasistengsiu. Ir neatsilik nuo grupės, kai kur nors eisite, geriausiai laikykis Štefano. Noriu pasakyti, kad eitų jis nachui, bet tėvas nepritaria rusiškiems keiksmažodžiams, jau dvidešimt metų mėgina įsirašyti į vokišką diasporą, todėl pataikaudamas jam ištariu scheise.
Trenkiu durelėmis ir pro susispietusią į krūvą savo klasę, net nepažvelgęs į nieką, nuvairuoju į peroną, iš kurio išvažiuos traukinys į Rostoką. Tokia tad geografija – Drezdenas, mano gimtasis miestas! Rostokas, Stokholmas, Helsinkis, Talinas, Ryga ir šūdinas Gdanskas, nėra net mano močiutės Lietuvos, kas gali būti blogiau!
Aišku, iškart prie manęs prisistato tas šūdo gabalas Štefanas, geriausias mano draugas.
Ei, kas tau, atrodai kažkoks nesavas?
Nežinau, ką jam atsakyti, labiausiai norėčiau trenkti į jo šviečiančią marmūzę, iškirpti viršugalvyje plačią vagą, juk jo plaukai kaip tikri vokiški rugiai, ne, greičiau kviečiai, sodrios geltonos spalvos, saulės vaikas, nuolat persekiojamas gaujos bendraklasių mergaičių, štai ir dabar dvi atsivilko iš paskos, bet gavo palaukti, nes Štefanas pareiškė, kad turi pasikalbėti su manimi.
Apie ką kalbėsim, šūdžiau, neturiu tau ko pranešti, bet garsiai to nepasakau. Mes išsitraukiame kiekvienas po savo cigaretę ir užsirūkome. Klasės auklėtoja frau Freiesleben praeidama nusišypso, nes ką daugiau gali padaryti, mes suaugę, todėl net nekreipiame į ją dėmesio, kaip nors išgyvens, juk ji labiausiai ir norėjo šitos kelionės, dabar lai kenčia. Pučiame dūmus į peroną ir tokiu būdu didiname ozono skylę kažkur virš mūsų.
Noriu papasakoti jam savo sapną, apie tai, kaip jis skrido paskui mane, kokio šūdo jis taip į mane įsitvėręs, kad net įsigudrina skraidyti, juk tai turėjo būti vien mano privilegija, bet jis ir čia viską sušiko, nors iš tikrųjų labiau magėjo apie tas bobas papasakoti, kurios rovėsi link manęs, negi jos norėjo, kad jas išdulkinčiau, bet kalbėti su Štefanu apie tai pavojinga, juk jis, ko gero, jau seniai yra ką nors patvarkęs ir lengvai atspės, kad aš dar nekaltas, nors niekada jam to nesakiau, kai jis tuo tarpu šimtą trylika kartų tvirtino esąs skaistus, kuo patikėti stačiai neįmanoma, geriau sąžiningai papasakotų, kaip visa tai vyko ir panašiai, už tai labiausiai jo ir nekenčiu, sušikto apgaviko, todėl tyliu ir nieko nesakau. Jis irgi tyli.
Bet galiausiai galiu viešai pasakyti, kad man nelabai ir svarbu, jog esu skaistus. Iš tiesų turbūt taip pasireiškia mano savybė visur vėluoti, tą visi žino ir nelabai piktinasi, net mokytojai tik nusišypso, kai įžengiu pavėlavęs penkias minutes į pirmą pamoką, ir vangiai pasisveikina: Klaidermanai Klaidermanai. Kai kurie net vadina mane Penkios minutės: Penkios minutės, gal galėtumėte paaiškinti gravitacijos dėsnį? Klasė, aišku, žvengia.
Taigi, mano skaistumas, neabejoju, taip pat susijęs su vėlavimu, aišku, čia netinka terminas penkios minutės, nes reikalo mastelis visai kitoks, bet principas daugmaž tas pats – aš nespėju su visais. Taškas. Beje, tėvas šiandien, įsmukęs į vonios kambarį, kai šveičiau dantis, pakišo prezervatyvų pakelį ir pridūrė: tapti tėvu, nesulaukus dvidešimt penkerių, klaida. Aš pažiūrėjau į jį nustebęs, jis, matyt, suprato tai kaip klausimą, nes kalbėti su pilna burna mėtinės pastos negalėjau, ir atsakė: man buvo dvidešimt penkeri, kai tu gimei. Tada norėjau paklausti, o kiek buvo mamai, nes žinojau, kad ji jaunesnė, ir ar mamai negalioja klaidos prezumpcija, ar aš pats apskritai nesu klaida, gal manęs išvis neturėjo būti, ir kitų klausimų būčiau mielai pateikęs šį žavų rytą, bet tėvas, pasinaudojęs mano bejėgiškumu, spruko į saugesnę vietą, tai yra į virtuvę, kurioje šeimininkavo mama, o aš, išspjovęs pastą ir įbėgęs iš paskos, jau nebeturėjau ryžto gvildenti šio egzistencinio klausimo – būti ar nebūti.
Tokie tad dalykai vyksta mano galvoje, ir, ačiū dievui, Štefanas ne toks įkyrus kaip, pavyzdžiui, Jurgenas, kuris jau bėga link mūsų, nutraukia malonią tylą ir rėkia visa gerkle, kad mes liksime perone visą atostogų savaitę, taip ir nepamatę jūros. O kas ten įdomaus? To, aišku, nepasakau, mudu su Štefanu leidžiamės įtempiami to nepakenčiamo Jurgeno į vagoną. Šia prasme Štefanas yra geras pašnekovas, su juo gali būti tris valandas ir visą laiką tylėti. Visom kitom prasmėm jis per geras. Netikras. Nenatūralus. Kosmosas.
Mes įsitaisome prie lango, kažkodėl, tiksliau, aišku kodėl, mums užleidžiamos geriausios vietos, Štefanas sėdi atsisukęs važiavimo kryptimi, aš visada sėduosi nugara į ateitį. Netiksliai pasakiau, tai yra man nusispjaut, kas manęs laukia priešaky, mieliau stebiu vaizdus, kuriuos palieku už savęs, einu atbulas į priekį, priešgyniauju viskam ir visada, dabar, manau, supratot? Aš Vėžys, pagal Zodiaką, tikiuosi, tai pats bjauriausias ženklas, aišku, dar yra Žuvys ir Skorpionas, bet nemanau, kad antipatijos skalėje jiems pavyktų susilyginti su Vėžiu. O kur dar medicininė šio ženklo reikšmė? Taigi, esu pats šlykščiausias tipas bent šiuo metu, šiame traukinyje, ir tai mane nuramina.
Bet ramybė trunka tikrai ne visą gyvenimą. Turiu galvoje ne mergas, kurios iš visų pusių mėgina užmesti ant Štefano meilės tinklus (geriau jis išsivestų jas po vieną į tualetą ir išdulkintų), ir ne Jurgeną, kuris niekuomet neužsičiaupia (vargas tam, kuris gyvens su juo kajutėje, manau, jis ir naktį tarška, meldžiu Mėnulio, kad tai būčiau ne aš, nes iššoksiu į vandenyną), bet kažką visai kita – nepažįstamus agresyvius balsus, net riksmus, tada prabėgantį juoduką su mergina ir jiems iš paskos neskubriai, nes kur čia traukiny pabėgsi, prašliaužiantį būrelį neonacių.
Aišku, aš irgi ne euforijoje, kad Vokietija priėmė šitiek pabėgėlių, daug geriau būtų visur matyti baltaveidžius, ypač tokius blondinus kaip Štefanas, nors, jei jų būtų po vieną prie kiekvieno medžio, turbūt imčiau staugti kaip Liūtas, bet suprantu, kad pasaulis globalus ir per mažas, persimaišęs ir persisluoksniavęs, štai kad ir mano šeima, kurioje, kaip jau sakiau, visokiausių tautybių gali iškapstyti, taigi, nuo šito niekur nedingsi, su tuo reikia susitaikyti, aš – kad ir koks nepakenčiamas, bet dar nesusipykau nė su vienu juočkiu, atvirkščiai, sveikinuosi ir panašiai, mes turime netgi juodus kaimynus, ir nieko, gyventi galima. Todėl visa ta neonacinė isterija, užklupusi šalį, man svetima, nors Štefano akys, matau, blizga iš susižavėjimo, kai naciai praeina pro mūsų suolą, juk jis grynas vokietis tikriausiai nuo kažkelinto amžiaus, jo net pavardė tipiškai vokiška, kokių devynios galybės – Majeris. Štefanas Majeris. Arijas visais šimtu dvidešimt procentų. Tai ne aš – kažkoks kazachas ar lietuvis, ar dar kas nors, todėl tik susigūžiu ir žiūriu pro langą į velniop su savo begaline demokratija lekiančios Vokietijos panoramą.
Po kurio laiko traukinys sustoja ne pagal grafiką kažkokiame miestelyje ar kaime, matau, kaip policija išsiveda iš traukinio du nacius ir nukentėjusį juočkį, o jiems iš paskos seka pasipiktinę nacių bendrai, žodžiu, konfliktas bus užgniaužtas nereikšmingoje Vokietijos provincijoje, ir visai gali būti, kad dėl šio mažyčio incidento mūsų neištiks dar vienas pasaulinis karas.
Štefanas truputį susigėdęs, jis žino, kad nepritariu nacizmui, sionizmui, komunizmui, vegetarizmui ir kultūrizmui, be to, mano ausyse šūdo gabaliukai, tai yra plastmasiniai kamščiai, kurie neva turėtų transliuoti man į smegeninę idiotišką šiuolaikinę muziką, bet iš tikrųjų aš jos nesiklausau, tai tik imitacija, tipo, šūdžiai, palikite mane ramybėje, sutrumpintai – PMR, todėl jis atideda integracijos temą kitam kartui ir užsiima savo merginomis, kurių vienai gal nusišypsos laimė kada nors nusitempti jį prie altoriaus. O gal ir nepasiseks, bet kol kas jos nepraranda vilties. Sumautas gyvenimas. Tikrai žinau, kad jei kada ir vesiu, tai tikrai ne kurią nors iš šitų klasės pabaisų, ne, jos gal ir simpatiškos, tačiau visą likusį gyvenimą turės galvoje Štefaną, net prisiekinėdamos meilę ir ištikimybę savo teisėtam vyrui. Kammantoreikia?
Rostokas. Paprasčiausias miestukas, reikšmingas tik tuo, kad mes įlipame į laivą, kuris teikėsi atplaukti į šitą skylę. Laivas ne Titanikas, aišku, bet ir ne garlaiviūkštis, plaukiojantis po Elbę, žodžiu, mane tenkina. Pirmiausia visi išsiskirstome po kajutes, Štefanas griebia už rankos mane, ir man nereikia pačiam skelbtis, su kuo norėčiau gyventi. Nors, tiesą sakant, jei vyktų visuotinė apklausa, grafoje pageidaujamas partneris nerašyčiau nieko.
Bet kajutė dvivietė, mūsų lovos abipus durų ir viena priešais kitą, toliau link iliuminatoriaus – stalas, prie vienos sienos spinta, prie kitos kušetė ir šaldytuvas. Perspektyva gulėti šalia vos per metrą mane baugina, todėl iškart perspėju, kad greičiausiai knarksiu ir gadinsiu orą. Mano nuostabai Štefanas atsako: aš irgi. Kartais tas Majeris pademonstruoja gerą humoro jausmą.
Diena baigiasi visai neaiškiai, nes atsiranda reikalas išlandžioti laivą, patekti kur tik įmanoma. Tokių dalykų dar neteko regėti: galime užstrigti kino arba treniruoklių salėje, pralošti visus pinigus kazino, nesugebu paslėpti susižavėjimo ir tai mane žudo, bet gelbsti Jurgenas, jis tempiasi mus į kažkokį barą, ir štai jau užsisakome martinio, paskui atsiduriame kitoje vietoje ir pliekiame pulą, kurio nemoku žaisti, Štefanas su Jurgenu ir dar dvi klasiokės, iš kažkur išdygusios, draugiškai šaiposi iš manęs, aš visai neužsigaunu, man gera ir lengva, įprastinė depresija dingusi, įjungiu durnių ir linksminu visą barą, užsakinėju visiems alaus, Štefanas kaip tikras draugas atšaukia užsakymą, mes neriame į kitą salę, ten tas pats, tik staiga matau save šokantį su nepažįstama mergina, o gal net moterimi, Štefanas vėl kažkur išsiveda ir daugiau jau nieko nebeprisimenu.
Kitą rytą nubundu kaip sumuštas, suprask, ne per nuostabiausios būsenos, ir pirmasis galvoje iškilęs klausimas: kur aš papuoliau? Prireikė nežinia kiek laiko, kol susigaudžiau, kur besąs. Tualeto ieškojau dar beveik tiek pat, žodžiu, prisiekiau daugiau niekada. Supratau tėvo išvedžiojimus apie klastingą alkoholio poveikį, su juo niekada nežinai, kur ir kaip viskas baigsis.
Per pusryčius pagaliau prisistatė mūsų gidė, pranešė neįtikėtiną žinią, kad mes jau kelios valandos stovime Stokholme, tarsi mes nebūtume to žinoję. Dėl manęs viskas aišku, aš gal net būčiau patikėjęs, jog stovime Mėnulyje, tokia buvo savijauta, vieta man visai nerūpėjo, svarbiausia – laikas, kurie metai, koks mėnuo, negalėjau patikėti, kad iš mano gyvenimo ėmė ir iškrito gana svarbus laiko tarpas. Vis dėlto sugebėjau paklausti gidės, kai ji pristatė maršrutą, kodėl aplenkiame Lietuvą? Na matot, sako ji, Lietuva labai atsilikusi šalis, kartu su rumunais ir bulgarais paskutinė visoje Europoje, ar jūs norite susipažinti su čigonais? Be sostinės ten beveik nėra ką žiūrėti, o sostinė, deja, už kelių šimtų kilometrų nuo jūros, todėl pasirinkome paskutiniam sustojimui Gdanską, kuris, be to, kadaise buvo prūsų miestas, turėjęs kitą vardą – Dancigas, šalia jo puikus Sopoto kurortas, tad, manau, kelionių organizatoriai viską puikiai apgalvojo.
Norėjau, aišku, paprieštarauti, senelė pasakojo man visai ką kita, bet bijojau prie visų apsivemti ir likti ne taip suprastas, todėl prieštaravimai nugulė į nepanaudotų galimybių stalčių.
Mano mama, labai patenkinta dabartine pavarde, kartą supažindino mane su garsiu pianistu, vardu Ričardas, aišku, neakivaizdžiai, ir, aišku, jo pavardė taip pat Klaidermanas. Kartais klausosi jo kompakto, nesuprantu, ką jame randa garsaus, atvirkščiai, sakyčiau, jis skambina ganėtinai tyliai ir lyriškai, gali numirti iš nuobodumo. Mamos mergautinė pavardė rusiška, Jelizaveta Rostova, tad maskuodama savo rusiškumą visada prisistato esanti Liza, Liza Klaiderman, retais atvejais vadina save Elžbieta, bet tartis ir nesugebėjimas išmokti kalbą vis tiek ją išduoda, todėl stengiasi kuo mažiau kalbėti prie aplinkinių, užtai atsigriebia dainuodama. Dainuoja ji tikrai puikiai, kartą su choru apsilankė Kazachstane ir buvo sumedžiota mano tėtušio, choras prarado tada vieną narę. Sutinku su ja – Klaidermano pavardė tikrai ne tokia dažna kaip, pavyzdžiui, Majeris arba Šumacheris. Tik, kaip teigia senelė, tokia pavardė skleidžia klaidos aurą, todėl jos sūnus ir nuėjo klystkeliais – tiek linksmindamasis, tiek pasirinkdamas žmoną. Jau geriau būtų vedęs lietuvę, nes lietuvių Kazachijoje buvo, jos teigimu, apsčiai. Kažkodėl ji taip ir nepamėgo mano mamos.
Klaidermaną paminėjau dėl to, kad (koks sutapimas!) jis kaip tik netrukus turėjo koncertuoti Stokholme ir plakatai su jo besišypsančia marmūze (baisus senis!) persekiojo mus kiekvienoje gatvėje. Aišku, niekas nepraleido progos pasišaipyti:
įsivaizduokite, mūsų Klaidermanas čia koncertuos;
tai va kodėl tu leidaisi į šią kelionę;
tavo koncertinis turas, o mes palaikymo komanda ir taip toliau.
Galbūt dėl to šaipymosi arba dėl dar kokių nors man pačiam nesuprantamų priežasčių senamiesčio gatvelėse pasiploviau nuo visų, tik nuo Štefano pabėgti nepavyko, jis stačiai įsikibo į mane, tad bėgdamas nuo publikos dėmesio turėjau kartu su savimi temptis ir nepakenčiamą rugiaplaukę natūralaus dydžio lėlę, kuri svėrė, beje, gerokai daugiau nei aš pats – mudviejų ūgis maždaug toks pat – šimtas aštuoniasdešimt keturi centimetrai, tik aš sveriu vos šešiasdešimt penkis, o Majeris turbūt visus aštuoniasdešimt. Nežinau, kur jis pasikrovė tiek masės. Aišku, nenoriu pasakyti, kad jis storas ir panašiai, anaiptol, jis prisižiūrintis, jo kūnas raumeningas, apie ką aš pats net nesistengiu galvoti, kammantoreikia. Apskritai, perkratau galvoje interesų sąrašą, o kas mane išvis domina? Turbūt niekas, toks jau nestandartas esu.
Na gerai, atsiduriame kažkokiu būdu prie karališkųjų rūmų. Ir čia prieš mus išdygsta tas pats Jurgenas, nuo kurio, buvau įsitikinęs, atitrūkome. Pasirodo, Stokholmas ne toks jau didelis miestas, jeigu net Jurgenas sugeba mus atrasti. Arba jis įkišo vienam iš mūsų į kišenę kokį magneto gabalą, kuris padeda sekliams atsekti savo aukas. Iš jo kada nors išeis neblogas komisaras, aišku, jeigu anksčiau kas nors nenudės, jis prašyte to prašosi.
Bet kol kas patenkame kaip tik į postų perdavimo ceremoniją. Milžiniškame karališkųjų rūmų kieme daugybė postų su žmogaus dydžio būdelėmis. Tokioje gali nebent pasislėpti nuo lietaus, vienas pats, nepavyks net, tarkim, kartu priglausti netikėtai sutiktos buvusios klasiokės, vienutė yra vienutė, ir tuo viskas pasakyta.
Taigi, prie sargybos posto artėja pamaina: trys kareiviai, pirmas vyresnysis, išvaizda gana grėsminga, į tokią tarnybą labai tiktų Štefanas (pagalvoju), iš paskos tipena, tiksliau, žygiuoja du menkesni. Sustoja prie posto, vyresnysis kažką surėkia, vienas iš menkesniųjų nužygiuoja prie poste laukiančio irgi menkesnio. Abu stovi labai arti veidas į veidą. Vienas kitam kažką sako. Po to, matau, nes stoviu iš šono, kiti to nemato, tas postinis perduoda kažką naujai atėjusiam. Tas užsikiša už diržo. Tai paprasčiausia racija. Atbudėjęs nužygiuoja prie laukiančių kitų dviejų ir visi kaip per paradą nueina kažkur po velnių. Likusysis poste mato, kad aš mačiau, kokį nereikšmingą dalyką jis gavo, ne vėliavą, ne kardą, ne kuoką galų gale, o paprasčiausią raciją, ir net parausta iš gėdos, suprasdamas, kad dabar ši slapta neva misija iškils į viešumą (o taip ir bus, mintyse sakau jam) ir mokesčių mokėtojai gal net pareikalaus pasiaiškinti, kodėl taip tuščiai švaistomi jų pinigai. Tik pagalvokit, kad perduotų pusės kilometro spinduliu veikiančią raciją, sukelia ant kojų kone visą Švedijos kariuomenę.
Aišku, atrodo įspūdingai, bet kartu kažko labai juokinga.
Mes juokiamės ir dingstame artimiausiame bare, į kurį, aišku, įsitempia Jurgenas. Suprantu, kad nieko daugiau ir nepamatysiu. Nors ne, šį tą vis dėlto pamatau: tai kažkoks prekybos centras, kuriame, paragintas Štefano, nusiperku naujų drabužių, aptemptus džinsus, kurių apskritai negaliu pakęsti, bet šįkart nusileidžiu, ir kažkokius šūdinus kedus, bet draugai sako, kad tai cool. Žinau, kad namie viską išmesiu. Toliau vyksta pirkinių aplaistymas tiesiogine prasme, nes jau nebesugebu tiksliai prinešti bokalo prie burnos. Gyvenimas yra varginantis reikalas, pripažįstu sau ir užmiegu. Keltas tuo tarpu svaigina mus į Helsinkį.
Helsinkį turiu praleisti, jame net neišlipau iš laivo. Buvau blogai nusiteikęs, švelniai pasakius.
Talinas taip, Talinas man patiko, pirma, todėl, kad buvau vienas. Iš pradžių pasakiau, kad niekur neisiu, kaip ir Helsinkyje, ir Štefanas tuo patikėjo, paskui vis dėlto išėjau ir nenusivyliau.
Antra, todėl, kad visai negėriau ir negerti man patiko daug labiau nei gerti, todėl mintyse solidarizavausi su tėvu ir visais negeriančiais alkoholikais, Dieve padėk. Šiaip, žinoma, Talinas toks pat miesteliūkštis, kaip ir visi kiti, tiesa, nepasakyčiau, kad esu daug jų išmaišęs, tiksliau, beveik niekur nebuvau, išskyrus Paryžių, Londoną ir, aišku, Berlyną, bet esu išnaršęs visą internetą ir žinau, kad miestai visur daugmaž panašūs – švarūs, blizga, katedros, rotušės, kanalai ir čerpiniai stogai, linksmi žmonės. Kas dar? Daugiau nieko. Ar verta dėl to kažkur bastytis? Net pasigailėjau, kad leidausi prikalbamas šiai avantiūrai.
Turiu, beje, paminėti šiaip nereikšmingą susitikimą su viena estuke, mes greitosiomis prasilenkėme vienoje senamiesčio gatvelėje ir abu vienu metu atsisukome pažiūrėti pavymui, nieko nepaprasto, bet abu tai taip prajuokino, kad juokdamiesi apsigręžėme ir priėjome vienas prie kito. Susipažinome, nenugirdau jos vardo ir nepasitikslinau, tiesiog pakviečiau suvalgyti ledų šalimais esančioje ledainėje. Ji paklausė, ar aš gėjus, atsakiau, kad nesuprantu, kodėl jai kilo tokia mintis, tada ji paaiškino – dėl kelnių, paprastai tokius aptemptus džinsus mūvi pedikai. O taip, atsakiau, I am, ir abu vėl ilgai žvengėme. Mintyse prakeikiau Štefaną ir nutariau tuoj pat nusipirkti kitas kelnes, todėl netrukus leptelėjau kažką panašaus į see you soon ir išbėgau, net neįpusėjęs savo ledų. Įsivaizduoju, kaip ji nustebo, bet, kita vertus, iš arti ji man nelabai ir patiko, be to, velniškai gerai malė angliškai, aš net ne viską supratau, tik linkčiojau pritariamai kaip koks asilas, tad kam man tokia protinga mergiotė, pagalvojau, ką aš su tokia veikčiau?
Aišku, jokiu būdu neteigiu, kad mano mama kvaila, todėl taip puikiai sutaria su tėvu, bet, be dainavimo, kitų ypatingų jos gebėjimų nesu pastebėjęs, gal todėl ir pats nelabai trokštu glaustis prie kokios nors marijos kiuri.
Kitą dieną bastėmės Rygoje. Šis miestas priminė man Vokietiją (beje, ir įkūrė Rygą vokiečiai, pasak gidės, kažkuriame amžiuje, žodžiu, seniai tai buvo, pirmiausia pastatė katedrą, o paskui visa kita, vietiniai tik dalyvavo statybose kaip darbo jėga), tokie pat milžiniški per visą kvartalą pastatai, nežmoniškai didelės bažnyčios, į kai kurias net užėjome, daugybė tiltų, kanalų ir panašiai, ta prasme, daug vandens, daug restoranų, įdomių gatvių ir panašiai. Nustebino dažnai girdima rusiška šneka, galima sakyti, tai vokiškas miestas su rusiška diaspora. Jau antrą kartą pavartoju šį žodį, nors nežinau, ką jis reiškia, bet kartais pagauna noras pasipuikuoti išmintimi, kurios, tiesą sakant, neturiu, visi mes ne be klaidų, o aš tai jau tikrai. Ryga man priminė mane – pusiau vokietis, pusiau rusas.
Galiausiai vakare atsiduriame dvidešimt šeštame aukšte, Sky line bare Radisson viešbutyje, iš viršaus matau Brivibas Strassę arba, kaip jie sako, ielą, visas miestas nutviekstas žiburių, nuotaika nuostabi, gėrimas kraujagyslėmis liejasi laisvai, man gera, aš juokiuosi, Štefanas irgi, kartais apkabina mane per pečius, aš jį juokais atstumiu, rūkomajame plėšiame kažką, ką jam pavyko gauti (jis taip sako), gerai, kad nėra Jurgeno, kažkur atsiliko, mes vėl sėdime ant minkštasuolio, gal net per arti vienas kito, bet aš jau nebekreipiu dėmesio, man lengva ir nepaprastai ramu.
Pisk orą, sakau aš jam. Nežinau, iš kur atsirado ši frazė, tikriausiai dar nebuvau visai pabudęs ir alkoholis veikė smegenis, todėl, matyt, ekspromtu ir gimė toks dviejų žodžių junginys, bet jis man iškart patiko, tad pakartojau – pisk orą, girdi? Pisk orą, norėjau kartoti ir kartoti, ateityje, galvoju, ši frazė taps labai populiari tarp bendraamžių, gal net reikėtų ją užpatentuoti, kai grįšiu namo, juk laive vargu ar yra patentų biuras, nors šiaip viso kito čia apstu, bet Štefanas tuo tarpu lėtai pakyla nuo grindų (aš, pasirodo, nutrenkiau jį atgalia ranka), apsirengia, tik dabar pastebiu, kad buvo nuogas (o siaube!), ir išeina iš kajutės.
Nepamenu, kaip grįžome iš Rygos į laivą, nepamenu nieko, tik svetimo kūno prisilietimas absoliučiai išbudino, turbūt esu alergiškas visoms būtybėms, kurios mane liečia (gal tik katės galėtų tikėtis mano prielankumo, kadaise senelė turėjo katę ir aš norėjau, kad ji dažniau glaustytųsi prie manęs, bet katė nė nemanė to daryti, nors su senele beveik nesiskirdavo), nepamenu jokių ypatingų prisilietimų net iš savo motinos, nebent kai kada pakedena plaukus, todėl savaime suprantama, kad kai staiga tave užgriūva kitas kūnas, nelieka nieko kito, tik šaukti pisk orą iš čia, girdi, pisk orą.
Deja, mes Gdanske, tiksliau Dancige, nenoriu paklusti šūdlenkiams ir atiduoti jiems prūsiško miesto (o, aš, be to, dar ir prūsas!), sakau deja, nes čia mano kelionė ir baigiasi. Arba, tiksliau, Štefano. Nuotaika suknista, ir ne tik mano, gal tik Jurgenas kaip visada žvalus ir kupinas naujų pasiūlymų, nors, po teisybei, jie visai nėra nauji – kaip vėl ko nors prisišnioti. Įtariu, jam kažkas nepatinka šioje realybėje, nes visuomet stengiasi nuo jos pabėgti, gal kad augo be tėvo (na ir kas čia tokio!)? Kaip bebūtų, mums nebesiūlo jokių ekskursijų, turbūt suprato, kad tuščias reikalas, ne ta publika susirinko, tik nurodo, kaip pasiekti Sopotą, gretimą kurortą, ir mes, užsipirkę lenkiškos degtinės (Vodka Wyborowa), išsipleikiame ant balto Sopoto smėlio. Su Štefanu dar nepersimetėme nė žodžiu, lyg nematytume vienas kito, Jurgenas to nesupranta, bet ir neklausinėja, jam svarbiausia, kad yra lašų ir yra su kuo jais dalintis, visa kita, kaip jis sako, praeis, alkoholis viską nuplauna. Jo žodžiai, jo išmintis. Mergiotės irgi netoliese, stebi, kaip po truputį girtėjame.
O tada aš atsijungiu, lūžtu, ta prasme. Negaliu taip dažnai gerti, aš absoliučiai nepatvarus. Lūžtu betgi su nepagerėjusia nuotaika, ji tokia pati – bjauri, bet atsijungus viskas ištirpsta, aplinka, jausmai ir prisiminimai. Nežinau, kiek buvau trūkęs, gal valandą ar pusantros, bet Štefano jau nėra. Turbūt ir pažadino mane kažkoks sujudimas, šurmulys, pakeliu galvą, visi kažkur lekia, link jūros, Jurgeno irgi nėra. Dar nieko bloga nejusdamas nusvirduliuoju iš paskos, galvoju, būtų ne pro šalį atsigaivinti, juk kai atėjome, tik gėrėme, į jūrą net nežvilgtelėjome. Ant kranto būrys žmonių, gelbėtojai stumia visus šalin, prie vandens guli… Štefanas, iškart pažinau, kviečių spalvos plaukai, dviese atlieka jam dirbtinį kvėpavimą: gelbėtojai – mergina ir vaikinas. Prisiartina Jurgenas. Kažką lemena, nieko nesuprantu, dvi klasiokės garsiai verkia, frau Freiesleben bando kvosti kitus, bet prie mūsų kol kas neina. Jaučiuosi blaivus kaip niekada negėręs, pirmoji šovusi mintis – betgi aš jo neskandinau, taip, norėjau, bet neskandinau, tai ne aš, įvyko klaida. Dabar jau girdžiu Jurgeną: sakiau neik, palauk Klaido, kartu eisim, girdi, ką tau sakau? O jis – ne, aš noriu dabar. Na ir užsipisk, galvoju, paskui atsijungiau, o tada girdžiu per garsiakalbį: kažkoks asilas kažką lenkiškai šaukia.
Nesuprantu, kodėl aš negirdėjau. Noriu nustumti Jurgeną ir visus, kurie neprileidžia prie Štefano, noriu pulti jam ant krūtinės ir tokiu būdu įkvėpti gyvybę, noriu sušukti: aš tau atleidau, kvaily, aš visai nepykstu, pisk orą tebuvo klaida! Gal tada jis prabustų, pasipurtau, netikėdamas, kad viskas vyksta iš tikrųjų, bet niekas nesikeičia, gelbėtojai jau nebe taip energingai spaudo jo krūtinę, galiausiai liaujasi, purto galvas ir prisideda prie kitų, stumiančių smalsuolius tolyn nuo jūros, tolyn nuo Štefano, o aš visas toks bailus ir sumišęs, beveik apsižliumbęs, juk tai mano geriausias draugas, kurį turėjau paskandinti, o jis paskendo pats, gal net tyčia nusiskandino, kad atkeršytų man – kentėk už savo klaidas! – nors pačiam nusiskandinti ne taip lengva, jis puikiai plaukė, bet alkoholis ir bangos jį įveikė, atliko mano darbą, tik aš to neprašiau, iš kur jos galėjo žinoti, kas tarp mūsų vyksta, kodėl visą laiką kažkas kitas įsikiša ir padaro viską sušiktai. Aš jau nebesupratau savo minčių, žvilgsniu lydėjau Štefaną į greitosios pagalbos automobilį ir keikiau, keikiau save, savo tėvus ir visą pasaulį už visas padarytas ir būsimas klaidas.
Senelė buvo teisi – nereikėjo man atsirasti,
Andrius Klaida