Proza
Ieva Marija Sokolovaitė. Buvau žmogus ir man skaudėjo nuo baltos spalvos
2022 m. Nr. 5–6
Novelė
– O, tai jūs nežinojot?
Man trisdešimt treji ir šiandien sužinau, kad mano motina pastojo nuo Šventosios Dvasios.
Žinau, juoksitės, bet man nejuokinga, aš karščiuoju, o tiesiai priešais mane, kitapus kontoriniu šlamštu užversto stalo, šviečia baltas chalatas. Gydytoja nutukusi, o chalatas labai didelis, išskydęs, išplitęs mano regos lauke kaip dėmė aky, be to, vos pastebimai kruta, virpa, raibuliuoja lyg miražas. Nieko kita nematau, tik tą grobuonišką baltumą, nieko kita negaliu įžiūrėti. Man spaudžia kaktą nuo baltos spalvos. Balta – angelų spalva, ar ne? Balta – dieviškojo nieko, pradurto visatos baliono, sekundės iki pratrūkstant apokaliptinei kvatonei spalva. Tik baltai apsirengęs žmogus ir galėjo šitaip pradurti mane, padaryti skylę ir mėgautis bejėgiu išeinančio oro cypimu, kaip tai ką tik padarė paprasčiausia šeimos gydytoja, – man atrodo, vien tas išskydęs baltumas ir suteikė jai tokią galią, kitaip nė nebūčiau patikėjęs tuo, ką ji, gaišindama koridoriuje laukiančią senučiukių eilę, aiškino man apie mane prikimusiu, dusliu, atrodo, išties belyčiu balsu. Neskoningai prirausvinti skruostai, didelės paršiškos lūpos ir rudai dažyti, ant pakaušio plastikine kriaukle susegti plaukai. Negalėjau žiūrėt į nuo skaistalų sluoksnio sukrekėjusią odą, kas žodis išsitempiančią į dešimtis raukšlyčių ir vėl atsileidžiančią, todėl dairiausi į stalą, į popierius, blankus, rašiklius, aplankus, receptų lapelius, į ant paties krašto numestą fonendoskopą ir medinius pagaliukus pražiodytų vaikų liežuviams prispausti. Kai ji pagaliau baigė kalbėti, kai angeliškai grubiu šyptelėjimu įdavė man atsakymą, kas, velniai rautų, buvo mano motina, pagalvojau, kad tikriausiai turėčiau ką nors pajust, nežinau, gal kokį palengvėjimą, nes tas spėliojimo ir dedukcijų pūlinys, visą gyvenimą pulsavęs paody, kėlęs nereikalingus įtarimus, kartais barnius, ir visada – jau beveik maloniai dilgčiojantį absurdo ir nesąmonės jausmą, buvo bac ir pradurtas, ir gražiai, tolygiai, lyg filme stambiu planu, tekėjo mano karščiuojančia galva. Labai norėjau į tualetą – štai ką jutau. Gydytoja tebespoksojo į mane, laukė atsakymo ir tyliai sau kriukseno iš mano sumišimo.
– Ne, – sakau. – Nežinojau.
– Še tau kad nori, nežinojot… Įdomi persona ta jūsų motinėlė buvo, nieko negali pasakyt. Savų paslapčių ir keistybių turėjo, net aš, kuri taip gerai ją pažinojau, vis tiek neatsistebėdavau kartais. Na, šiaip ar taip, nežinojote, tai, kaip sakoma, dabar jau žinosite – nors abejoju, ar tas žinojimas jums ką nors keičia.
Ji vėl tyliai kriuktelėjo ir palinko prie stalo. Stebėjau, kaip raitydami raides nedarbingumo pažymėjimo blanke rausvi išpampę jos pirštai spaudžia mergaitišką parkerį. Kol rašė, gydytoja tylėjo, o aš galėjau spitrėti į kuosą už kabineto lango, krapštančią iš konteinerio kažkokį raudoną daiktą, gal vaikiškus šliaužtinius. Iš piktumo, kad šliaužtiniai nevalgomi, išpešė snapu ilgą siūlą, ir jis nutįso kaip miniatiūrinis pūkuotas žarnokas. Paskui kuosai pavyko rasti konteineryje, rodos, sudžiūvusį riešutą, tas ją labiau pradžiugino, ji pakratė koją, kiauktelėjo, čiupo grobį ir pakilo. Paskui dingo.
– Štai jūsų biuletenis, išrašiau visai savaitei, tai ir pasistenkit išsiilsėti. Nepamirškit arbatų, nusipirkit vaistinėj paracetamolio ir išgerkit jo bent kartais, matau, kad nusiprakaitavęs visas, – sududeno gydytoja, paskui koketiškai, šlykščiai prisimerkė, kaip tik ir temoka belytės būtybės, iš balto klano išniro ranka ir įbruko man popierių, aš atsistojau, išėjau iš kabineto, prasibroviau koridoriumi, pritūptame gyvybingų, tiesiog raudonžandžių senučiukių, išnėriau lauk iš poliklinikos, įsėdau į mašiną. Rytas buvo šaltas, pro šalį stypčiojo merginos plonomis pėdkelnėmis, o jų kojos mėlynavo, nenorom primindamos varles, žalčius ir kitokius šliužus.
Kurį laiką neužvedu variklio, murksau atrėmęs galvą į langą, o stiklo šaltis graužiasi pro kaukolę. Užsimerkiu. Akyse balta.
Ir vis dėlto aš esu mulkis. Galėjau gi pats susivokti. Tai ką, negi nežinojot, negi nežinojot, negi negi negi nežinojot, tvinkčiojo po kaistančiais akių vokais. Nežinojom, nes mūsų smegenys primityvios, mažutės ir dailiai lygios, mūsų smegenys turbūt galėtų susikeisti vietomis su užpakaliu, ir niekas neatkreiptų dėmesio į skirtumą. Kad toms mūsų smegenėlėms kas nors paaiškėtų, neužtenka trisdešimt metų petys į petį trintis dviejų kambarių bute su vienu ir tuo pačiu žmogumi, motina, vieninteliu žmogumi, kurį tereikėjo išspręsti, nes visi kiti buvo aiškūs, neužtenka trisdešimt metų kasdien matyti tą patį kūną, tuos pačius judesius, gestus, sekti tuos pačius įpročius, dienotvarkę, persimesti keliais žodžiais prie stalo, pažindinti su draugužėmis, kurios mano kambary dažniausiai praleisdavo tik vieną naktį, erzintis, kam motina vis vien veržiasi su visomis pasisveikinti, skaudinti ją, retsykiais atsiprašyti, paskui vėl būti šiknium, žiūrėti, kaip motinos kūnas menksta, kaip silpsta, išvargsta, žiūrėti į jį sumaitotą po automobilio avarijos, žiūrėti, kaip jis užkalamas ir nuleidžiamas duobėn, kaip ant kauburio dedamos gėlės – viso to neužteko, kad pažinčiau savo motiną. Kad galėčiau susidaryti nors kuklų supratimą, kas ji buvo ir kaip mąstė. Aš nežinau. Aš nežinojau. Žinojau, kad ji mano motina, jos veidas ir balsas buvo įsigraužęs iki kaulų čiulpų, bet tai ir viskas, ką turėjau – veidas ir balsas. Kažko fundamentaliai, drastiškai trūko, ji nešiojosi kažin kokią paslaptį, kartais taip akivaizdžiai jusdavau to slėpinio buvimą, kad imdavau siautėti, pašėldavau kaltinti ją dėl mažmožių arba smulkmeniškai klausinėti apie visai nereikšmingus dalykus, o ji kantriai atsakinėdavo, kantriai atlaikydavo mano žvilgsnį, kantriai dėjosi paprastute ir niekuo neypatinga moteriške, dirbančia ligoninėje sesele, kiaurą dieną badančia užpakalius, keičiančia basonus, perrišančia tvarsčius, pavargstančia, bet jau pripratusia, verdančia pietus ir vakarienes, retsykiais nueinančia į kiną ar prie upės ir nesukančia galvos dėl to, kad vienturtis sūnus niekaip neišsikrausto (o aš negalėjau išsikraustyti, kol jos neperpratau, šitai, be visų patogumų, tapo beveik sportiniu interesu). Mintinai išmokau savo motinos rutiną, jos dienos ritmą, išstudijavau, ką ji skaito, ko klausosi, kuo bjaurisi ir ką palaiko. Kodėl man taip rūpėjo motušės gyvenimas? Todėl, kad nors viena to neregimo, klaikiai suraizgyto ir neįžengiamo tinklo gija turėjo vesti į mane, juk turėjo taip būti. Nesugalvojau, už ko dar kabintis, jei noriu patekti į voratinklio centrą. Daugiau nebuvo kuo sekti, norint keistam ir nesuvokiamam fakte, jog esu, įžvelgt ką nors suprantama, trokštant išsivaduot iš kvailos šypsenos, priaugusios prie veidrody atsispindinčio mano paties veido, išsilaisvinti iš nuovargio, kuris atsiranda ilgai stebint nieko aiškaus nesakantį piešinį, bereikšmius akyse besirangančius ovalus ir rombus, žmonių, šunų, paukščių figūrėles, ištisą dadaistinį teatrą. Visam tam trūko kažkokios esminės, bet neapčiuopiamos grandies. Visą laiką tarsi sėdinėjau priešais didžiulį, horizontą užstojantį sfinksą, jo šešėlyje žaidžiau traktoriukais, pripaišydavau dėdėms laikraščiuose ūsus, išradinėjau būdus, taip sugadinti sąsiuvinius, kad būtų panašu į šuns apkandžiojimą, siūbavau ilgėliausiais plaukais į visokių nirvanų melodijas, keikiausi, vėluodamas į paskaitas, lyginau marškinius prieš darbo pokalbius, piktai onanizuodavausi, o gūdus sfinkso žvilgsnis visą laiką sekė mane, mįslė buvo užduota, mįslė žaidė, paišė, siūbavo, lygino, keikės, o jos įminimo nežinojau, nežinojau, ir tiek. Reikėjo pradėti nuo pradžių pradžios, nuo pat užsimezgimo momento, todėl mane ir siutino tai, kad neįstengiau suprasti, kas buvo mano motina. Kas ji buvo iki manęs. Koks buvo pasaulis, kuriame ji gyveno. Turėjau atmintyje kartoteką faktų, kurie atsispindėjo fotografijose, kolekciją retų giminių bei pažįstamų pasakojimų ir dar retesnių pačios motinos išsitarimų, visai nieko apie ją nesakančių. Turėjau nemalonų, lyg pelėsis odą aptraukusį intuicijos glitėsį. Neturėjau tėvo. Na, paskui, atrodo, pradinėse klasėse, teko sužinoti, kad pagal elementariausius fiziologijos dėsnius privalau turėti bent kokį tėvą, taigi beveik garantuotai toks vyriškis egzistavo, labai pasistengęs galėdavau įsivaizduoti, kaip jis vaikšto kurio nors pasaulio miesto gatvėmis, lipa laiptais į nepažįstamą namą ar sveikinasi su kitais lygiai tokiais pat hipotetiniais veidais. Bet visa tai tebuvo teoriniai modeliai, proto ir vaizduotės žaidimai. Atsimerkus visada likdavau tik aš ir motina, aš ir sfinksas, daugiau nieko. Tik mudu, mūsų buto sienos, mudviejų seniokiški įpročiai, nors mudu dar nebuvome seni, mudviejų tyla ir prasilenkiančios dienotvarkės, daugybė sudžiūvusių, susiraukšlėjusių dienų, galybė konservuoto laiko tiksliomis, motinos rankų rūpestingai suskirstytomis porcijomis.
Bet mano varganoms smegenėlėms viso to neužteko, joms būtinai reikėjo absurdiško atsitiktinumo piršto, prikišamai bakstelėjusio reikiamon pažiūrėti eilutėn, kitaip jos nieko nesusivokė. Reikėjo dabar, eilinę savaitę, eilinę trečiųjų vienišos laisvės metų dieną, nei iš šio, nei iš to pasigavus kažkokį virusą, apsisnargliavus ir virtus ištinusia, kaitros ir svaigulio pritvinkusia daržove, nuslinkti poliklinikon, sėsti į eilę vaistais ir dezinfekcinėmis priemonėmis atsiduodančiame koridoriuje ir iš mirtino nuobodulio imti vartyti savo paties medicininę kortelę, ištisą knygą papilkėjusiais lapais, prisegiotą kardiogramų, rentgeno nuotraukų, prikraigliotą neįskaitomų diagnozių, – tiesą sakant, pirmą kartą gyvenime vartyti ją atidžiau. Vartyti ir skaitinėti, kol akys užklius už įrašo pačioje knygelės pradžioje, pirmuosiuose lapuose. Įrašas pablukęs, nes jau senas, suraitytas violetiniu tušinuku, smulkiomis, isteriškai kampuotomis raidėmis. Pradėtas dirbtinio apvaisinimo būdu, skelbė raidės. Kaip tik tą akimirką mane pakvietė į gydytojos kabinetą, o aš taigi ją pažįstu asmeniškai ir žinau, kad daug metų su mano motina vyną gėrinėjo, todėl ir paklausiau, lyg koks naivus pirmokėlis, kuriam ką tik pasakė, jog laikas neegzistuoja. Kaip tai, paklausiau, ar tai tiesa, paklausiau.
Na, ji papasakojo tiek, kiek žinojo. Neaišku, ar galima ja visiškai pasitikėti. Bet galai susieina, protas, neįmantrus ir bukas žvėriūkštis, griebia tą nuolankiai mestą mėsgalį ir nespringsta, nesiruošia išspjaut, neįprastas tiktai šitoks sotumas. Nežinau, ar taip jau nustebino žinia, kad mano atsiradimas dirbtinis, nė kiek ne spontaniškas, kad mano proga negimti iš manęs buvo pavogta. Rafinuotai ir grakščiai pasisavinta – iš to, ką papasakojo mano nutukęs, nejaukiai kikenantis angelas, justi tik nepralenkiama elegancija, neprilygstama mano motinos egzistencinė gracija, po tokio grakštaus gesto galima pateisint ir visą likusį sausą, uždarą, buitišką gyvenimą, pamaniau. Mat aš buvau jos idée fixe, iškliedėtas, gal net kokiam prakaituotam sapne jos keisto, pusiau išgalvoto, pusiau iš įvairių kultų sulipdyto dievo apreikštas sprendimas, manau, netgi strėlė, paleista į šaltą dangų. Matyt, buvo kaltas šleikštulys arba pyktis, jau sakiau, kad man nepavyko pralaužti jos tariamo kuklumo kiauto, man nepavyko susidaryti vaizdo apie pasaulį, kuriame ji gyveno iki manęs, bet greičiausiai tasai pasaulis nedaug kuo tesiskyrė nuo manojo – artistai keičiasi, įnešamas naujas rekvizitas, galbūt net nuleidžiama nauja fono uždanga, bet arlekinų veiduos vis taip pat nuo prakaito skysta grimo ašaros, o paskui užkulisy užpaišomos naujos, ir – vėl į sceną. Gal ji tiesiog nebenorėjo, kad ašara būtų pataisoma, ir tiek, pro tą vietą matysis odos lopinėlis, bet ir tegul. Manau, mano motina buvo įsimylėjusi, kada nors, ką nors, ir tai ją turėjo išmokyti spektaklio tvarkos, parodyti, kad greičiausiai tai nesibaigs, ji gimė, gyveno ir mirs su tomis pačiomis mintimis, savomis tiesomis, su tuo pačiu baisios netvarkos pojūčiu, klaikiu pasišlykštėjimu. Nesusilaikiau nevyptelėjęs, pamažu imdamas suprast, kad motinai buvau apsivalymo būtinybė, keistas ir drąsus arlekino anarchijos protrūkis, pasiryžimas pakeisti pjesės scenarijų. Galbūt ir eksperimentas. Kas bus, jei sukursim žmogų, kurio negalėjo nebūti, kas bus, jei jis būtinai turėjo atsirasti, jei jis turės atsiradimo prasmę ir priežastį, kas su tokiu žmogumi bus? Ar jis bus atsparus šleikštuliui, ar sugebės išnarplioti voratinklį? Artistei mirtinai nusibodo vaidinti tą pačią nesibaigiančią pjesę, kiekgi galima laukti prie to nudžiūvusio medžio, ji įsupa savo naujagimį sūnų į prigimtinės švaros, tyrumo, sterilumo vystyklus ir išsiunčia už teatro sienų, ir stebi, kaip jis auga, bet stebi pro stiklą, nuo scenos, iš už užuolaidos – todėl sūnus ir negali jos pagauti, jis nežino, iš kurios kertės jinai į jį tuo metu žiūri.
Iš gydytojos-angelo plepalų sužinojau, jog motina apie mane sukūrė ištisą legendą, apmąstė kiekvieną jos smulkmeną, kad bandymas nusisektų. Chimerinis dievas mano motinai pašnabždėjo, kad esminis momentas – negimti iš nuodėmės. Labai svarbu kuo uoliausias, tiesiog maniakiškas sterilumas, kuo menkesnė žmogiškumo priemaiša ir kaip įmanoma grynesnis anonimiškas, bejausmis, beaistris prasidėjimas. Tam ir prireikė mėgintuvėlio su santūriai virpčiojančiais spermatozoidais vietoje viso nuodėmingo žmogaus, kuris būtų galėjęs tapti mano tėvu. Švaros troškimas – mažiausia iš nuodėmių; tikriausiai, kaip porino angelas, ką nors panašaus mano motina bandė paaiškinti vaisingumo klinikos gydytojui, kuris sėdėjo už stalo suraukęs vešlius ūsus, pasirėmęs ranka ir nelabai ką įstengė suvokti. Kaip supratau, mano motinai sunkiai sekėsi jam išaiškinti, kad yra visiškai sveika, vaisinga kaip triušė, kupina jėgų ir nesanti jokios baisios genetinės ligos nešiotoja, kad atėjo viena ir vyro nė neturi, kad jai tiesiog taip sau reikia pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu. Ji buvo graži, mano motina. Ne Trojos Elena, bet vis dėlto turėjo ilgus kaštoninius plaukus, jaunų persikų atspalvio odą, minkštas putlias lūpas. Gydytojui tikriausiai būtų buvę kur kas lengviau, jei prieš jį būtų sėdėjusi kokia anoreksiška dvasinėmis praktikomis ir sąmoningu kvėpavimu užsiiminėjanti aplinkosaugos aktyvistė, apsikarsčiusi skiautiniais, spitrijanti pro piršto storumo akinius ir išraustanti, vos tik vyriškas balsas ištaria jos vardą. O čia – pantera, dieviškai atsainiu mostu atmetanti plaukus, dvelkianti subtiliais kvepalais, kalbanti su akiplėšiška ramybe. Iki galo ir neišsiaiškinau, kaip jai pavyko pasiekti savo – apie tai greičiausiai nežinojo net mano riebusis angelas.
Užtat angelas net sučepsėjo iš pasitenkinimo, pereidamas prie įdomiosios dalies – kvailai preciziškų reikalavimų, kuriuos mano būsimoji motina iškėlė procedūros tvarkai iš stačiai maniakiško, sektantiško švaros bei šventumo poreikio. Tiesą sakant, šventumas, kaip jį suprato motina, man rodosi nepakeliamai kičinis, bet pagaliau ir visas jos sumanymas labai jau panėšėjo į butaforiją, į spektaklį spektaklyje. Donorą toji moteris išsirinko demonstratyviai užsimerkusi ir bedusi pirštu į sąrašą, burbėdama panosėje maldas ar mantras. Kreivai nužvelgta chalatuotųjų, griežtai pareikalavo, kad visi įrankiai, kurie bus naudojami, prie jos akių būtų peržegnoti kažkokio jauno pankiškos išvaizdos kunigo – jį pati atsivežė savo mašina ir tas dabar laukė patupdytas koridoriuj. Paskui užsispyrė, kad pirštinėtos rankos, kurios tais įrankiais naudosis, prieš tai bent minutę pamirktų švęstame vandenyje, kurio irgi atvežė plastikinėje gertuvėje. Taip pat visą laiką, kol buvo laukiama užsimezgant mano gyvasties, laboratorijoje privalėjo būti mirtinai tylu. Neturėjo nuskambėti nė žodis, jokių žodžių, net prunkštelėjimo ir suniūniavimo, niekas negalėjo įsiterpti į tobulą mikrokosmą, sudarytą tik iš priežasties ir gryno, neišvengiamo jos materialaus produkto, tik iš to švento sterilumo, kad ir kokio kvailo ar butaforinio, ir manęs, tiesioginio visos tos velniavos kūdikio. Buvau vienas, visiškai vienas. Kaip ir sumanyta, šventintame inde, iš švęsto vandens paruoštoje terpėje, visiškoje tyloje ir aklinoje tamsoje mano tėvas, žvitriausias iš bevardžių spermatozoidų, sutiko mano motiną – putnią, nejudrią ir lygiai tokią pat bevardę kiaušialąstę, jiedu susilietė, įsiliejo vienas į kitą, ir triukas pavyko. Na, nežinau, toms apeigoms tikriausiai buvo galima susikurti ir kitokią atmosferą, tarkim, smilkyti cinamono lazdeles, gerklingai traukti indėniškas dainas, arba užkalbėti mitybinę terpę nyčėmis, kafkomis ir dostojevskiais, arba viską atlikti susileidus į veną kokios psichodelinės medžiagos, nemanau, kad būtų buvęs didelis skirtumas. Net nesu įsitikinęs, ar mano motina apskritai tikėjo tomis keistomis apeigomis, bet gal net ir tai neturi reikšmės, galbūt ne taip ir svarbu, ar pats artistas tiki tuo, ką šūkčioja nuo scenos – juk tai reginys, svarbu, kad patikėtų regintieji, ir tiek.
Praplėšiu akis, išbudintas skalijimo po pat mano mašinos langais. Pro šalį krypčioja sudususiais kailiais apsivilkusi senutė, o jos bukasnukis šunėkas spjaudydamasis loja ant balandžių. Velnias, reikia judėti iš čia. Reikia grįžti namo. Išsivirt koldūnų, išjungti žadintuvą ir numigti. Kad taip nespaustų kaktos, kad taip klaikiai neveržtų pakaušio – gal būtų visai įmanoma tverti. Užvedu variklį, šiaip taip išsuku iš aikštelės. Gatvės tokiu metu pustuštės, nejudrios žmonių figūros lyg kupstai kiurkso už langų ir vitrinų, šviesoforai merkiasi tingiai, lėtai, tyčia versdami laukti neegzistuojančių praeivių. Niekas tokiu metu nevažiuoja į gyvenamuosius rajonus. Mano automobilis ir aš jo viduj – tarsi atrytas kąsnis, ne į tą pusę besislenkantis nešvariais miesto viduriais. Mane žilpina šviesos, sankryžos sukasi nesibaigiančiais ratilais, juodomis strėlėmis tuščiam danguj lekia paukščiai, nežinau kodėl, bet nejučia imu bijoti, kad jie ras mane, susispies virš galvos, sužybčios snapais ir kirs kaukolėn, kiaurai stiklą ir plieną, kiaurai bet kokią užtvarą. Velnias, bijau lyg vaikas, aš toks mulkis, man kaista akys ir sunku kvėpuoti. Negaliu, nenoriu namo, nepajėgsiu sėdėti tarp tų pačių iki niežulio pažįstamų sienų. Nepajėgsiu užmigt. Akindamas tvyksteli sunkvežimio veidrodėlis, vydamasi mane, grėsmingai sukiauksi kuosa (ta pati, kurią stebėjau pro poliklinikos langą?), o aš bijau, man karšta. Galiausiai išsuku iš kelio ir patraukiu už miesto, tolyn, tolyn, tolyn, kapinių link. Atvažiavęs išvirstu iš mašinos lyg girtas, tik per plauką neprispaudžiu durelėmis striukės atlapo, nusvirduliuoju pro vartelius, įtempęs atmintį, susirandu motinos kapą – apšarmojusį akmeninį kvadratėlį eklektiškam marmuro, tujų ir plastikinių gėlių lauke. Stypsau priešais akmenyje įrėžtą jos vardą ir nė pats nežinau, ko čia atsibeldžiau. Melstis nemoku, pasakyt jai neturiu ką, nė gėlių neatnešiau. Pamindžiukuoju minutę kitą, galvoje ima spengti, tad prisėdu ant gretimo antkapio, užverčiu galvą, tvinksėjimas smilkiniuose po truputį rimsta. Girdžiu, kaip šnopuoju – lyg gyvulys, trūksmingai ir alsiai. Burnoje kraujo skonis, matyt, būsiu įsikandęs į lūpą. Akyse vis dar nepakenčiamai balta.
Nežinau, kiek laiko taip prarymau – tuščia smegenine, glitaus ir beformio balsvumo suklijuotu kūnu. Galėjau susirasti geresnę vietą poilsiui, antkapio akmuo dilgiai vėsus, ir man per kelnes jau ima šalti strėnos. Reikia keltis nuo to akmens, reikia keltis nuo akmens, pamiršt dangaus baltumą, kraujo skonį, pulsuojančius smilkinius ir prisiverst grįžti namo. Ir kodėl niekas nesakė, kad bus taip sunku atsiplėšti, kodėl, po velnių, taip sunku nustoti gyvuliškai šnopavus, atsitiesti, nusivalyti delnus, grįžti į mašiną, į butą, į pilką tvarkingomis valandų riekutėmis suskirstytą rytoj-poryt-poporyt algoritmą? Kodėl niekas niekada nepatarė, kaip tvardytis sužinojus, kad atsitiktinumų nebūna, kad nesi atsitiktinumas, gimei vien iš valios ir todėl nebegali turėt jokių pretenzijų į nuosavą valią? Šito turėtų mokyti mokyklose. Šitai sūpuodami ant kelio turėtų aiškinti seneliai ir proseneliai. Seneli, ar girdi mane? Proseni? Protėvi tūkstantmeti? Protėvi Izaokai? Izaoooookai, sūnau Abraomo – kaip gera tau turėjo būti apeiginiu ožiu, pašventintu aukojimo gyvuliu, kuris nieko nesuprasdamas žūsta, kurio kraujas teka Abraomo pirštais, laša į aukurą, tada garuoja ir kyla tiesiai į dangų. Kaip gera apeiginiam ožiui nežinoti, kad jis apeiginis. Jis ganosi pievose, uodega baidydamas muses, kraipo raguotą galvą ir tingiai markstosi prieš saulę geltonomis akimis, jam šilta, gera, ramu, žolė sultinga ir kvapni, jis kasdien nuvedamas į ganyklą, saulei leidžiantis parvedamas, šilkinis kailis žvilga. Paskui vieną dieną jo kojos surišamos, suveržiamos virve, jis pargriaunamas ant akmens, jis mato kylančius ašmenis, jie blyksteli saulėje, širdis daužosi ir jis paskutinį kartą užsimerkia – nuo blyksnio, nuo šviesos. Bet ašmenys nepasiekia kaklo, gyvulys vis dar guli užsimerkęs, jis nenori atsimerkti, tiksi sekundės, o kraujas nelaša, negaruoja, nekyla dangun. Kojos atpančiojamos ir jis paleidžiamas toliau ganytis, eik, Izaokai, bėk, vaike, į laisvę, šiandien mums tavęs neprireiks. Jis paleidžiamas toliau ganytis, bet kaip jis gali ganytis, kai jau niekad nebebus gyvulys, kai gyvulio dienos pasibaigė, nes jas turėjo apvainikuoti aukojimas, kuris neįvyko, neįvyko, ir baigta, jis nesupranta kodėl, bet taip atsitiko – aukojimas amžiams įšalo, buvo atidėtas neribotam laikui. Kaip jam dabar švysčioti uodega, kaip žiaumoti žoles žaviai kraipant žandikaulį? Toji uodega, tasai kailis, kaulai, mėsa ir riebalai, kuriuos užsiaugino perdien kramtydamas žolę, buvo skirti aukurui, kaip parodė ašmenų blykstelėjimas vidurdienio saulėje. Jo karštas kraujas ant šaltų kietų akmenų, jo skausmo perkreiptas snukis, gal net šaižus subliovimas, jo nenatūraliai, bet grakščiai lyg flamandų drobėse atvirtusios kojos – visa tai negęstantis, tikras, prasmingas grožis. Izaokas sėdi ant debesies krašto, mataruodamas kanopomis, jo galvą glosto didelis geras delnas, jis žvelgia žemyn, į prie aukuro likusį senį, kruopščiai diriantį kailį. Izaokas šypsosi, jis jau seniai atleido. Jis dar ne iki galo supranta, kas atsitiko, nes viskas įvyko taip staiga, jis truputį apdujęs nuo greitos kelionės aukštyn, bet jam smagu, gera, čia nieko neskauda ir netgi niekuomet nepučia pilvo –
Izaokas sustingęs keliasi nuo akmens, nemirksėdamas spokso, kaip jam atrišamos rankos, kaip peilis sulenkiamas ir grąžinamas į odines makštis, senis šypsosi, visi šypsosi, visi aplinkui tik šypsosi. Šypsosi ir jis. O ką jam daryt? Šypsodamasis nusipurto pelenus nuo kailio. Eina atgal į ganyklą. Pasilenkia prie žolės. Apžioja kuokštą, bet jis bjaurus, žemėtas, nemaloniai grikši. Jis bando prisiversti nuryti bent kąsnį, bet žolė nepakenčiamai šlykšti, belieka tik žiaukčioti. Jis nežino, ką daryti toliau. Gal teks emigruoti, išvažiuoti kur nors toli, į Indiją, jis girdėjęs, kad ten galvijai gerbiami, jiems leidžiama laisvai gulėti ant kelio. Tik čia, jo tėvynėje, šventos karvės, šventojo galvijiško naivumo kūdikiai, skerdžiamos ir valgomos, jų oda išdirbama batams, rankinėms ir kamuoliams gaminti, tai natūralu ir suprantama, nes kaipgi Abraomui gyventi šalia savo menkumo įrodymo, šalia akivaizdaus fakto, kad jis pats jau nebepanašus į šventąjį gyvulį, kad jam jau nudirtas kailis, nusukioti ragai, nurauta uodega. Na, gal ir būtų ištvėręs, jei būtų buvęs budistas – reikia įsivaizduoti Abraomą sukryžiuojantį kojas, užsimerkiantį ir, iš galugerklio tyliai besiritant nesibaigiančiam ommmm, laukiantį, kol gyvulys padvės pats. Reikėtų nežmoniškos kantrybės.
O mano motina, ko gero, vis dėlto buvo žmogus, argi galima iš jos reikalauti nežmoniškos kantrybės. Ji pagimdė mane beveik užprogramuotu šventuoju, išlaukė, išsvajojo ir išnešiojo mane kaip palaimintąjį, argi galima ją kaltinti, kad norėjo dar negimusį Izaoką paruošti aukurui. Turbūt tokia yra motiniška meilė. Aišku, mano motina buvo per daug atsaini – reikėjo nepalikti tiek įkalčių, kuriais galėčiau atsekti tiesą, reikėjo pasirūpinti, kad man kelyje niekada nepasipainiotų nei įrašas medicininėje knygelėje, nei visažinis poliklinikos angelas. Reikėjo apdairiau viską sutvarkyti, nes iš tiesų niekšiška leisti apeiginiam ožiui sužinoti, kad jis apeiginis, sadistiška leisti Izaokui kristi žemyn nuo debesies, užsigauti galvą į akmenį, o tada priversti jį keltis ir eiti. Skylančia galva, kaistančiomis akimis, nuo susitvenkusio kraujo tvinkčiojančiais smilkiniais.
Nežinau, tikriausiai šiandien aš mirštu. Kol buvau gyvas, mano laikas tekėjo aiškia ir logiška kryptimi, nuo ganyklos iki debesies krašto – ar tai tik iliuzija? Šiandien jis pakeičia kryptį, apsigręžia ir ima vėl nešti mane prie gimtųjų žolynų. Tikriausiai mirus dar kurį laiką protas neapsipranta su nauja padėtimi, ypač toks lėtas protas kaip mano, tad veiksmai ir vaizdai kartojasi – einu atgal pro kapinių vartelius, atrakinu mašiną, įsėdu vidun, užvedu variklį. Žvilgteliu į savo akis galinio vaizdo veidrodėlyje, bet ką ten pamatysi – išvirtę, nuo karščio paraudę baltymai, pilkos rainelės, apskritos vyzdžių skylės, negi aš žinau, kaip atrodo mirtis. Tad nusisuku, įsikertu pirštais į vairą. Važiuoju lėtai, kaip mokinys ar kretantis kaimo senolis, bet neatsargiai – suteikiu visas galimybes furgonų vairuotojams nepastebėti manęs už posūkio ir nustumti nuo kelio, motociklininkams neišsilenkti žieduose ir įvažiuoti man į saloną, tetutėms džipuose netekti kantrybės, spausti akceleratorius ir trenktis man į šoną. Sublyksėti saulėje plienui, pasigirsti drioksmui ir pasipilti kraujui iš mano kaktos. Bet tai vis neįvyksta, sunkvežimiai pavyzdingai, kantriai praleidžia, motociklai išlaviruoja grakščiai tarsi balete, džipai rikiuojasi man priešais nosį nė kiek nepavėlavę įsukti.
Parvažiuoju namo klaikiai pavargęs, šiaip taip užslenku laiptais, įvirstu vidun. Nusišlapinu, išsišnypščiu nosį, virtuvėje užkaičiu puodą. Tikriausiai šiandien dar nemirštu. Reikia išgerti paracetamolio ar baltosios, abu kartūs ir neveiksmingi, net nežinau, kurį pasirinkt. Tikriausiai aš gyvas, tik baisiai krato drebulys ir spaudžia viršugalvį, bet tai niekis, šitai turbūt būdinga gyvam žmogui. O ką, negi nežinojot, nuaidi kaukolės sienomis lyg parūdijusiu varpu.
Saulius Spurga. Sosnovskio barštis
2022 m. Nr. 4
Apsakymas
Pilvūzas iššoka į kelią rodydamas, kad sustočiau – pasitikintys, energingi rankos mostai primena storaodžio Indijos dramblio kovos šokio judesius ar smagią čečiotką, kurią suprakaitavusio virtuvės šefo rankoje trypia kruvinas kirvis.
Mano sidabrinis hibridinis „Lexus“ be garso slysta asfalto paviršiumi – sraigės kriauklė ir lankstus, sidabru žvilgantis lydekos liemuo. Saulė vakarop, ir abipus kelio stūksantis miškas per dieną įkaitusį nuošalų kelią gramzdina į virpuliuojantį šešėlį.
Pilvūzas stirkso pačiame kelio viduryje išsižergęs tarsi statybinis kranas, visu savo agresyviu kraniškumu, visa savo per akimirką atpažįstama kriminaline povyza demonstruodamas, kad manęs nepraleis, o apvažiuoti jo siaurame kelyje neįmanoma. Turėsiu sustoti. Apsispręsti teliko kelios sekundės… Apsispręsti?.. Ką spręsti, dėl ko apsispręsti?..
Su stingdančiu šalto prakaito gūsiu išsprogsta mintis, atsiveria tiesa, kad pasirinkimo galimybė yra. Iš tikrųjų… Iš tikrųjų!.. Sakykim, jo kišenėje pistoletas, tačiau jis nespės juo pasinaudoti. Juk tai aš esu iškilęs į nepasiekiamą tarpžvaigždinę poliruotą orbitą – juk tai aš šarvų kabinoje vairuoju kovos traukinį, valdau it barškuolė kertantį samurajaus kardą, skraidinu patentuotą aklaakės mirties torpedą… Aš!.. O jis, priešas, šioje sekundės dvikovoje stovi prieš mane plikomis rankomis, blyškiu didvyriškumu boluojančia krūtine, priešais mano elektroniškai tobulų galiotiškų ginklų arsenalą, priešais mano hibridinę arklių jėgą atstatęs viso labo putėsiais išvešėjusį pilvą. Jo žaidimas, jo iššūkis pagrįstas tuo, kad aš jo gyvybę vertinu labiau nei savo… Galima sumegzti ir kitokį, grakščiais eufemizmais inkrustuotą paaiškinimą – jis net neabejoja, kad jo plėšrūniškas instinktas likimų biržoje kotiruojamas labiau nei mano moralinis imperatyvas, kad jo paprastas, šaltakraujiškas įprotis triumfuoti yra labiau pašlovintas nei egzaltuotas mano poreikis bliauti skerdžiamos avelės balsu, kad jo įžūlus tikėjimas mano kvailumu yra tinkamesnis gyvenimo principas nei latentinė dešimčia įsakymų pagrįsta mano savidestrukcija. Pilvūzo panašumas į Sosnovskio barštį, aišku, grynas atsitiktinumas, tačiau jis, pilvūzas, kartu su šiuo akromegališku augalu salierinę invaziją ir konkistadorišką agresyvumą įkūnija kaip svarbiausią, galutinį ir neapskundžiamą gyvenimo dėsnį.
…greičiausiai nežudytų manęs čia, nes čia nepatogu atsikratyti kūno: pakelėje stovintis automobilis gali atkreipti dėmesį…
Tarsi gervė plasnoju į šviesą, stengdamasis prisiminti Išminties žodžius, sutirpstančiose akimirkos draiskanose nelyginant saulės zuikutį mėginu sugauti tegul ir blausiausią Amžinos Tiesos atspindį, bet spindulingasai Krišna, vaivorykštiškai lūždamas deimanto briaunose, mirksėdamas miriadu Paukščių Tako akių, sūkuriuodamas krinta ant manęs Aleksandrijos bibliotekos plėnimis, neatrakindamas vartų, neprimindamas, ko jis mokė Ardžuną prieš Kurukšteros mūšį, ir regiu, kad vien mirusieji traukia pro tuos vartus nuo šalčio pastirusiomis gretomis.
Matau, kad virš kelio pateka mėlynas mėnulis, jo šviesa primena tirštėjantį rašalą, užtat eglių šakos dega keista oranžine liepsna. Kelias toks siauras – apsisukti jame neįmanoma.
…surištų, įridentų į bagažinę… miško keliuku nuvežtų į girios tankumyną, išverstų žemėn ir jau tada… nužudytų tada… nešautų, kam to reikia – perpjautų gerklę… ne bagažinėje tai atliktų, pirmiau išverstų žemėn, ant miško spyglių…
Stropūs mes, baikščiai surenkam sušluojam kiekvieną trupinėlį, savo ankštuose namų pasaulėliuose, tvankiuose darbų darbelių labirintuose glostome patogumo chrizantemas, kutename jaukumo paausius, garbinam profilaktiką, nelyginant krintančius loterijos kamuoliukus vaikomės vitaminus, norėdami pasisakyti visada pirmiau pakeliame ranką ir neužmirštame atsiimti cukraus gabaliuko už teisingai atliktą užduotį.
…kad nebūtų sukruvintas automobilis…
Ir manome, kad žemė priklauso mums, bailiems biurokratams, bliaunančioms bandos avelėms, darbštuolėms skruzdėlėms statybininkėms, nors iš tikrųjų esame viso labo skrupulų nepripažįstančių, rizikos raibulius skrodžiančių bangžuvių planktonas, maniakų flibustjerų amžinas laimikis. Vienintelis jų, variaskruosčių ir auksabambių užgrobėjų, menas – jie nepabūgsta ištiesti rankų į tai, į ką mes nedrįstame pakelti akių. Jie žengia nešvariomis pušnimis, jie savo kaulais, kietais it protezai, visada kliudo aštrius kampus, jie varsto mus stiklinėmis akimis eidami pasiimti to, kas jiems priklauso, – arba, tiksliau, to, kas jiems nepriklauso. Tiesą sakant, nepriklauso jiems niekas, bet gauna jie – viską.
…ir užkas… išraus duobę ir užkas po eglėmis… gal duobė jau parengta – laukia manęs…
Mašinai riedant pilvūzas sparčiai artėja, matau jo prasisagsčiusius languotus marškinius, matau išblukusį, nešvarų šešėlį, kurį meta jo kerėpliškas kūnas. Jis nė nemano trauktis, dar įsakmiau moja ranka. Liko dvi sekundės, pusantros sekundės. Neįmanoma važiuoti, neįmanoma sustoti, ir reikia per likusią sapno sekundę rasti sprendimą. Neliko nieko kito – mano protas čirkštelėjęs išsijungia. Atiduodu valią savo kaulams, savo raumenims ir sausgyslėms: jaučiu, kad nestabdau, ne, nestabdau – priešingai, pėda stipriau spaudžia greičio pedalą. Jis žus, dalis jų žūsta, dalis jų, flibustjerų, tačiau tai – žaidimo dalis, jų priimama kaina. Priimama nesusimąsčius, nes mąstyti nėra apie ką, gyvenimas yra paprastas, arba gauni, arba ne. Arba žūsti, arba susemi viską, ko įsigeidęs, tiksliau, viskas tau nukrinta tarsi iš dangaus – lotofagų lobiai, hidrofiliniai sarkofagai, atominiai pampersai, Monomacho palimpsestai, amūrinio tigro iltys, smiltiniai laikrodžiai, šventosios relikvijos ir kriptovaliutos, topmodeliai ir radiohitai, latifundijos ir partenofilijos. Ne kas kitas, o tik tokie kaip šios tamsios žmogystos daro absurdiškiausius atradimus ir beprotiškiausius darbus. Progreso geluonis – tai jų kompetencija. Jei nebūtų tokių kaip jie, iki šiol gyventume šiaudinėse trobelėse įstrigę kažkur tarp Tigro ir Eufrato. Bet, žinoma, topmodelius nusigriebia jie, tik jie, Sosnovskio barščiai, – o mums lieka skrandžio opos ir odos ligos. Ir dar – jų labui juk privalome aukotis. Galima įsivaizduoti paveikslą: savanoriškai, atlaidžiu bei kultūriškai kultivuotu judesiu nusiėmęs skrybėlę žmogėnas grūda savo vargšę juridiškai nepriekaištingomis ir sertifikuotai doromis mintimis užgargažėjusią galvą į liūto nasrus. Tas žmogėnas – tai mes!.. Mūsų auką jie priima kaip savaime suprantamą dalyką, netgi kaip jų teikiamą nuolaidą, kaip malonę mums!.. Todėl… todėl nestabdysiu… Ne šį kartą!.. Šį kartą – tai jau ne!.. Ne!.. Pajuntu smūgį į priekinį automobilio stiklą, bet nestabdau, tik dar smarkiau spaudžiu greičio pedalą. Matau, kad stiklas sutrūkinėjęs, greitis ištirpina medžius abiejose pusėse, mano mašina zvimbdama dumia pirmyn, tik staiga – dunkt! – dar kažką numušiau! Nestabdau, ir vėl – dunkt!.. Tarsi kitu rakursu matyčiau, kaip viduryje kelio numušu žmogų, tarsi kažkas rodytų pakartojimą, nufilmuotą kita kamera. Dunkt!.. Dar kartą – dunkt!.. Dunkt!.. Dunkt!..
…Mane pažadina padangų žviegimas – rėžiantis garsas tarsi Čiurlionio paveikslų linija pasikartoja danguje ir visoje Visatoje. Krūpteliu ir nubundu iš sapno, trukusio, rodos, vos akimirką, imu chaotiškai makaluoti vairą kaip nors mėgindamas suvaldyti automobilį, sumėtytą staigaus stabdymo. Automobilis paskutinį kartą krūpteli ir sustoja. Priešais, visai arti, matau žmogaus siluetą. Mėginu atidaryti automobilio dureles, tačiau nesugraibau – rankos it medinės. Galų gale durelės prasiveria, lipu iš automobilio toks išsekęs, lyg būčiau apvažiavęs Žemės rutulį. Paširdžiuose – tuštuma, kojos visai neklauso, jos – ne kojos, o kažkokie virvagaliai. Pažvelgiu į vyrą, kuris stovi įrėmęs pilvą į mano sustabdytą „Lexus“. Languoti marškiniai ištraukti karo virš kelnių tarsi išvėsęs atsiprašymas, veido išraiška giži nelyginant šventųjų kankinių ar didžiųjų nusikaltėlių, akys… Net nežinau, ką pasakyti… Akys drėgnos, patvinusios graudžiu priekaištu ir sopuliais, kuriuos sukėlė ne tai, kas jau įvyko, o tai, kas dabar nutiks.
Noriu šaukti, noriu klausti, kokius velnius jis čia išdarinėja, tačiau iš savo išdžiūvusios gerklės nesugebu išspausti jokio garso.
– Mes… mes… – prabyla jis pūškuodamas, užsikirsdamas, o mano mintys verčiasi kūlio bergždžiai mėgindamos prisiminti, ką reiškia ši situacija. – Mes čia filmuojame…
Esu tiek arti jo, kad vakaro vėsos bangose jaučiu ne tik nuo jo sklindantį alkoholio tvaiką, bet ir jo kūno karštį, įkaitusią prašvinkusią krosnį. Dairausi, koks gi čia filmavimas… koks čia gali būti filmavimas?.. Suskamba telefonas, ir aš pamėginu nubusti dar kartą, bet telefonas jo kišenėje, jis atsiliepia.
– Taip, sustabdžiau. Turiu jį.
Sandra Bernotaitė. Antipodai
2022 m. Nr. 4
Romano fragmentas
Žemė gali turėti kvapą. Oras tikrai gali. Žemynas gali. Su šia žeme dar kitaip – turi kvapą visi pasakojimai apie ją, visi sapnai apie ją. Bet kuri knyga, kurioje bandoma – tik bandoma – nusakyti šios žemės gyvenimo būdą, jos egzistenciją, ima kvepėti.
Beje, tai žemė, kurioje nėra žemės – dirvožemio. Tik smėlis ir pelenai. Dar akmenys, uolos, rieduliai, suanglėję medžiai, kritusių gyvūnų kaulai.
Tai kvapas po gaisro.
Geltonos spalvos kvapas.
Raudono atspalvio sapnai.
Galbūt kraujo prieskonis.
Sunku pasakyti, tas kvapas malonus ar nemalonus. Jis kitoks negu kvapai, kuriuos žinojai prieš atkakdamas čia. Tai kvapas, kuriame užkoduotas klausimas: kodėl tu čia?
Kaip čia patekai?
Kada išvyksi?
Turbūt išvyksi, bet sapnuose vis dar suksi ratus kvapiame smėlyje, barstysi veidą sudegusių eukaliptų pelenais. Spoksosi į krūmokšnių mišką – bush – niekaip neįstengdamas suvokti, kas jame gali būti valgomo, kas palaikytų gyvybę?
Karščio kvapas. Saulės spindulių smygiai į odą, į akių raineles. Šviesaus gymio žmonės iškepa gyvi per kelias valandas. Čia išgyveno dešimtis tūkstančių metų tik tie, kurių akiduobės buvo gilios, antakių gūbriai – aukšti, šnervės plačios, o nosis priplota. Išgyveno tik tie, kurių kūnai prisitaikė būti liauni ir lankstūs, kuriuos badas išmokė virškinti nuosavus raumenis. Tie, kurie gerai balansuoja, stypsodami ant vienos kojos, pasirėmę į ietį, drožtą ir tiesintą.
Bumerangai negrįžta. Negrįžta jie.
Lengva atpažinti tą, kuris nėra čia gimęs. Testas paprastas: kaip veikia bumerangas? Bandei išmesti į orą? Bandei sugauti? Vadinasi, mėtei į orą žaislą, ne ginklą. Ginklas gerai kerta bet kam, net šeimininkui. Ginklas skirtas nukirsti, o ne sugrįžti.
Ko atvykai čia? Nukirsti tam, kad sugrįžtum ir pasakotum apie egzotiką? Žaidi ar medžioji? Mes nežaidžiam. Viskas čia tikra. Netgi sapnai.
Sapnas tave suturės ir greičiausiai praris.
Visi, kurie bent naktį pernakvoja ant šios žemės – ne automobilio viduriuose, ne viešbutyje, bet ant žemės, tiesiog – atiduoda savo sapnus šios žemės kontrolei, visi jie tampa taken, pagrobtieji. Su jais ima kalbėtis vietos dvasia. Vietos protėviai.
Buvo laikai, kai šio žemyno žmonės buvo paukščiai. O, tai buvo laikai.
Jei nesi čia nakvojęs, praleidęs nakties ant žemės, atidavęs sielos ir atsidavęs, neatpažįsti ženklų – jie visur, atvirai žvelgia į atėjūną ir juokiasi – tai drėgnos žemės, lietingos, žalios, nepraeinamų džiunglių žemynas. Jis vis dar toks, kitoje, miglų ir vizijų, plotmėje. Tas, kurio lygiai pusė atskilo ir nudreifavo į pietus, ir dabar toji dalis vadinama Antarktida. Australija, aš net nesakau tavo vardo, kad neįsižeistum, nes tai nėra tavo tikrasis vardas.
Antipodai. Antipodai turėjo savo istoriją, kurios niekas nei matė, nei užrašė, nes būtajame laike to ir nėra. Antipodai kalba dabar, gyvena dabar, iš požemio porų veržiasi ašaros protėvių, kurie nebegali būti pažadinti, – jie nužudyti naftos magnatų, geležies magnatų, opalų magnatų, greitkelių magnatų, raudonosios mėsos magnatų. Visi jie nebus nubausti, nes jau yra nubausti.
Jų visų nepriims ši žemė.
Ateities Marija prabus dykumoje viena. Jos vyras ir toliau miegos palapinėje. Ji išlįs, išropos keturiomis pusnuogė ir basa, rankoje laikydama gumines šlepetes, thongs, įsispirs ir apsižvalgys po žemę, ar nėra gyvačių.
Jai vis dar nepasitaikė gyvatė. Jos vengia viena kitos.
Vakarykštis laužas be gyvybės žymių, užgesintas vandeniu ir šiek tiek pasysiojant, tai padarė ji pati, jau sutemus, nenorėdama tūptis kur nors pašalyje, nes ten pavojingiau.
Iš mašinos išsitraukia pūkinę kalnų striukę ir apsimauna kareiviškas smėlio spalvos kelnes. Ant priekinio skydo prie vairo susiranda degtukų dėžutę, ant kurios perspėjama, kad neatsakingas elgesys gali sukelti gaisrą.
Ji dar niekada nėra pati uždegusi laužo. Norisi kavos. Vyras gali dar ilgai miegoti, jie niekur neskuba, nes jis niekur neskuba. Vakar išgėrė daugokai viskio. Vienas.
Marija daug kartų yra mačiusi, kaip jis tai daro. Suglamžo laikraščio lapus, dairosi smulkių šakelių – tai turi kažkokį atskirą pavadinimą – ak, priekuras. Pasirenka priekuro. Sudeda mažą krūvelę visko, uždega degtuku ir tada kantriai, arba nekantriai, kaip jau išeina, laukia, kol ugnis apims ne tik smulkias šakeles ir sausiukus, bet ir popierių. Liepsnelės užgęsta. Taip, kaip šįryt Marijai – greitai užgeso, nors ji buvo labai kantri. Negalima ant liepsnos pykti – iš kažkur tai žinojo, galbūt tai moteriški instinktai – juk ugnies saugotojos visada buvo moterys, vyrai ją kurdavo lauke, miške, dykumoje medžiodami, o moterys – ten, kur būdavo apsistojama nakčiai, bet taip pat moterys buvo tos, kurios mokėjo ugnį pernešti – smilkydindamos, išsaugodamos gyvus nuodėgulius, žarijas. Galbūt. Žiežirba ne visada buvo geriausias būdas pradėti dieną. Žiežirba reiškė naują gyvenimą. Naujas gyvenimas reiškė, kad senasis gyvenimas buvo prakeiktas ir baigėsi. Taigi ne iš gero gyvenimo skeldavo ugnį. Nebent – visiškai nauja pradžia, nauja šeima, vestuvės. Ar akmens amžiuje būta vestuvių? Marija tyliai susijuokė.
Antrą kartą – teko ir vėl surinkti priekuro saujelę, šioje vietoje tai nebuvo sunku – ugnis ėmė laižyti ir laikraštį, ėdė vakarykštes žinias ir portretus. Kad žmonės tik numanytų, kur patenka jų atvaizdai… Viena iš priežasčių, dėl ko Marijai nebuvo gaila atsisakyti karjeros, tai atvaizdo išsaugojimas, nesitiražavimas, buvimas inkognita ir anonima.
Įsidegė. Metas sudėti malkelių laužą ant epicentro. Po pelenais dar šiltos žarijos pagavo karštį. Greitai visa tai įsiplieks. O ji turi dar vieną priemonę, aborigenišką, ilgą rąstą, kurį vakar pradėjo deginti. Tereikia jį vėl pritempti prie liepsnos ir pajuodęs nuodėgulis perims darbą. Nereikia to medžio kapoti ar pjaustyti – tik pastumti kaskart, kai liepsna apėda jo galą. Ir taip iki paskutinio strampo.
Bet šįryt jai reikia karštų žarijų, ant kurių užmes groteles ir statys virdulį su vandeniu. Kavai.
Nustojus šiurenti aplink laužą, pasigirsta vienas kitas paukštelio čirptelėjimas. Tik tada tampa aišku, kaip iki tol buvo tylu. Šiurpi tyla tarp vieno garso iki kito. Ji, beje, atpažįsta natas automatiškai.
Nebando jų išlaikyti galvoje. Paleidžia. Pauzė laukia kito paukščio. Užvertusi galvą Marija dairosi į dangų. Švinta seniai, bet tuoj patekės saulė. Jau visai aišku, kurioje dangaus pusėje ji pasirodys. Nakvojant vis kitur, prireikia šiek tiek laiko susigaudyti, kur rytai.
Dangus visiškai giedras, viršuje tamsiai mėlynas it kraujosruva, violetinis it kelių dienų mėlynė – virš horizonto. Saulės spinduliai iš tiesų nėra spinduliai, bet zona, išsiliejimas, nušvitimas vienoje vietoje. Juntamas jo epicentras.
Patupėjusi ima jausti, kad nutirpo kojos, pajudinusi – kad sustingo, patrynusi raumenį – dilgčiojimą.
Marijai pasirodo, kad iš dangaus ima girdėti garsą. Pratisą, labai žemą, lyg atpažįstamą. Tai didmiesčio elementas. Ji pakelia galvą ir atsisėda, ištiesdama kojas, ant drėgno, suplakto smėlio.
Plonytis baltas ruožas. Lyg kas nagu brėžtų ten, aukštai danguje, iš kosmoso pusės.
Rėžis keliauja. Viename gale ilgėdamas, kitame – nykdamas.
Kai žiūriu į jį, garsas tarytum stiprėja, galvoja Marija. Sunku patikėti, kad ten yra žmonės. Didysis boingas, kurio salone, ekonominėje klasėje, trys kolonos sėdynių. Eilės po tris vietas kraštuose, po keturias per vidurį. Verslo klasėje keleiviai ištiesę kojas miega. Ekonominėje klasėje… Jie jau Australijoje, greit leisis, vadinasi, juos prižadino skrydžio palydovai, atnešė pusryčius, nors pagal jų kelionės pradžios laiką (point of departure) – vakaras arba vis dar naktis, ir jiems šią parą tenka antrą kartą valgyti pusryčius, praleidus pietus ir vakarienę. O jeigu jie keliauja jungiamuoju skrydžiu iš Europos, šiuo metu yra išsekę ir nieko nenori, tik kavos. Jie alpsta, kaip nori miego. Įdomu, kad toks didelis diskomfortas kyla sutrikdžius ritmą vos vieną parą. Tik gydytojams ir kareiviams tai nesvarbu, jų paros ritmas visuomet trikdomas budėjimų, iškvietimų, fatališkų situacijų.
Are you coming home? – Yes and no. – Welcome anyway.
Nuo šitų minčių, kai jos sustoja, tampa dar tyliau.
Garsiai knarkteli vyras palapinėje. Vadinasi, iki tol, visai įmanoma, buvo prabudęs ir klausėsi, ką veikia žmona prie laužo. Galbūt apsnūdęs šypsojosi ir galbūt jam dingtelėjo, kad tuoj bus pažadintas, nes ji viena nesusitvarkys su ugnimi.
O, net su gyvate susitvarkytų.
Paprasta. Susirandi lazdą ir atkiši šliužui, kad tas apsivyniotų. Tada nuneši į šalį ir padedi lazdą ant žemės. Gyvatė nušliaužia. Niekas dar nėra sutikęs gyvatės, kuri linkėtų pikto žmogui. Gyvatė retai sutinka gero jai linkintį dvikojį.
Jeigu jums įgėlė gyvatė, užriškite vietą, ne per smarkiai, kad kraujo cirkuliacijos visai nesustabdytumėte, bet sumažintumėte nuodų patekimą į kraujotaką. Judėdami kuo mažiau, pasistenkite kuo greičiau pasiekti gydymo punktą. Paramedikai žinos, kaip suteikti jums greitąją pagalbą. Jau seniai šiame žemyne nuo gyvatės įgėlimo yra kas nors miręs. Kiekvienai gyvatei turime priešnuodį. Nėra būtina į punktą atsinešti rankoje ir gyvatę, kuri jus nuskriaudė. Nežudykite jų. Mes turime būdų atpažinti, kurios nuodai jūsų sistemoje.
Niekas nepasakoja apie malonumą, kurį įmanoma patirti gyvatei apsivijus ranką. Aišku, jei nepiktai. Tas vientisas raumuo, spaudžiantis galūnę visiškai, tampriai ir tolygiai.
Marija gal vis dėlto mėgsta gyvates, bet sutinka jas tik terariumuose.
Visos gyvatės, visos be išimties, šiame žemyne yra mirtinai nuodingos. Žalčių čia nėra. Nėra ko lakinti ar labinti.
Saulė įspindo virš horizonto.
Ūžia vanduo virdulyje.
Dangaus pakraštyje keleiviai drauge su ja laukia kavos. Jiems jau atnešė karštas drėgnas servetėles veidui ir rankoms.
Ši smėlynė atima protą tiems, kurie arogantiškai atkeliauja jos užkariauti. Tiems, kurie nusiperka visureigį, įsitaiso jame šaldytuvą ir gultą, įsimeta dvi sulankstomas kėdutes, dujinį primusą ir rytais verdasi kavą vietovėje, kurioje net nerastų vandens. Jie teigia, kad, sėdėdami patogiai, ant karališkos kėdės, su vaizdingu peizažu – į niekur, su nieku, apie nieką, – patirs savo statusą, tikrąjį, pajus savo vertę.
Išties pajus!
Toji vertė: tu esi niekas.
Šiai žemei tu esi niekas, šiai žmonijai tu esi niekas, savo žmonai tu esi niekas, sau pačiam tu esi niekas.
Tokią supuvusią dvasią savyje nešdamas, tu atkanki į vietą, kurioje susieina dangus ir žemė, taškas kosmose, zona.
Zona, kurios nepasiekia meteorologų dėmesys.
Prieš šimtą kilometrų vandenyno vėjas vaikė muses tau nuo veido, ir tai jau stebėjaisi, supykai. Kaip jos drįsta! O štai čia, vietoje, taške, kuris vadinasi Ooldea, musių nevaiko niekas, joms dzin, jų neima oro judėjimas, neima karštis.
O karštis čia įspūdingas. Popietė: saulėkaitoje penkiasdešimt.
Mums sunku patikėti, mes slepiamės po stogeliu, mėgaujamės vėjo ošimu spygliuotose dykumos ąžuolo šakelėse. Vėjas pažeme, o danguje – kybo zefyriniai debesiukai. Mums sunku patikėti, kad šioje vietoje kadaise gyveno žmonės, čia būta stovyklavietės. Dar paieškojome kokio nors ženklo, stulpelio, paminklo – nieko nėra. Prieš amžių (šiuo atveju tai mažiau negu šimtas metų) čia apsigyveno pamišėlė iš Britanijos: Deizė Mei Beits1. Čionykščių vadinta „keista močiute“ – taip ji pati manė, išties ją vadino pamišėle, todėl jai buvo leidžiama dalyvauti apeigose – tokia nieko neišneš, nes nieko nesuvokia… Beits viską dokumentavo tiems žmonėms nesuvokiama forma: sėdėdavo su stačiakampiu lapeliu ir plonai piešdavo vinguriuotas linijas. Kodėl, kam to reikėjo? Kas ją žino, juk pamišėlė.
Dar vienas ženklas, kad tikrai nesveika, – ji nuolat skalbdavo savo marškinių – marškinių! – apykakles, jas balindavo ir krakmolydavo.
Dažnai, įsitaisiusi su visais prie laužo, užsimiršdavo, ir jos veide išryškėdavo gailesčio ir pasidygėjimo grimasa. Tokiomis minutėmis čiabuviai nusukdavo akis nuo jos ir stebėdavo dangų – ten vykdavo tokio intensyvumo ritualas, kad jiems užgniauždavo kvapą. Beits to nematė. (Ant nosies dėdavosi permatomus skrituliukus su vieluke.) Žmonėms buvo kilę įtarimų, kad ji akla. Kaip galima to nematyti? Tokio dangaus vyksmo? Kas naktį ten visko tiek daug, o jinai nusižiovauja, gurkšteli dar to bjauraus skysčio, kuris atima protą ne tik jai, bet ir bet kuriam stipriam genties vyrui, ir girgždėdama kaulais stojasi, kėblina į savo balto brezento palapinę nakvoti viena. Viena! Dingus išvarydavo lauk. Vaikus išvis su lazda išvaikydavo, jeigu būdavo sulindę patyrinėti palapinės vidaus. Pamišėlė. Nakvoti po audeklu, kai šitoks dangus, šitoks!
Čiabuviai pradėjo linksmintis, tyčiotis jai už nugaros, negana apkalbėjimų, dar ir ženklus jai ant kūno ėmė paišyti, meluodami, neva tai ritualas, jos įšventinimas į „keistos močiutės“ statusą. Sykį dvi savaites vargšė nesiplovė kaktos, nes jai užtepė kraujo ir sėklos mišinį. Tai visus nepaprastai pralinksmino.
Kartą genties moteriškės padarė dar geriau: iguaną apipjaustė ir iškepė taip, kad atrodė tarsi kūdikis. Beits, kaip paprastai, atėjo stebėti jų vakarienės ir pamatė virš laužo kepamą vaiką. Moterys akmeniniais veidais sekė akimis – ką pamišėlė sakys? Ar pasivaišins? Pelenuose buvo padėta ir dykumos moliūgo „galva“, prieš kepant storai aptepta mėšlu, tad išties atrodė kaip gerokai apdegęs vaiko makaušėlis. Ką darys ta boba? Pakraups, griebs kūnelį iš laužo?
Ne, ramiausiai sėdasi, pasiremdama lazda, pasideda ją šalimais, išsiima metalinį daiktą su bjaurastimi, patraukia gurkšnį, ir jos akys, jos akys žybteli tokia liepsna, kokios dar nėra mačiusios.
Pamišėlė. Reik slėpti nuo jos vaikus. Baigta su tais landžiojimais jos palapinėn. Dar nugirdys. Papjaus. Kraują išgers.
Imk, paragauk, sako, pačios kąsdamos iguanos, bet ji gi nežino šito, jai tatai keptas kūdikis.
„Kas atsitiko? – klausia jų keistai apsivėlusiu liežuviu, tarsi ką tik būtų palaižiusi kailio. – Kurios šitas vaikas? Nepastebėjau, kuri besilaukianti šiandien gimdė.“
Nanja gimdė. Tai jos penktasis, gimė lengvai. Bet miręs. O vyrai jau kelinta diena grįžta tuščiomis. Viskas gerai, valgyk, valgyk.
Pamišėlė net nepastebi, kad moterys šiandien ne sėdi sukryžiavusios kojas, o tupi, pasiruošusios stryktelti ir bėgti, šokinėti, kvatoti, apėmus keistam šėlui. Jos vis susižvalgo, bet neišsiduoda. Jos moka nutaisyti tokį veidą, kad nevirpteli nė raumenėlis – be šito neišgyvensi, tai viena svarbiausių moteriškų pamokų. Gera, skauda, smalsu, nuobodu – veidas nesikeičia. Tik jos pačios žino ženklus, tik jos pačios skaito viena kitos veidus ir pozas, gestus ir laikyseną. Dabar jos mato, kaip tai ne tik juokinga, bet ir šlykštu.
Deizė Beits tiesia savo išbalusią lavonišką ranką prie laužo, susiranda apdegusį pagaliuką – šįkart neatsinešė savo šakutės! – ir knebinėja mėsytę.
Mėsytė balta ir minkšta.
Bet kuri moteris atpažintų iguaną, bet šitoji senė… ji nesavame prote, ji retai valgo genties patiekalus, vis raukosi. Kaip įdomu, kad būtent šito neatsisako, baidyklė.
Staiga jas visas apima siaubas. Nebejuokingas pokštas.
Kanibalė.
Jos nežino šio žodžio. Šitą žodį išgirs iš pamišėlės kiek vėliau, po savaitės. Kanibalizmas – kai žmogus valgo žmogų – ir tai bus pasakyta apie jas, sveiko proto moteris.
Jos nežino ir nesužinos – tai paaiškės jų provaikiams – Deizė Beits užrašys savo popieriaus lapuose ir paskui pakartos daug sykių kituose popieriaus lapuose, ką patyrė su čiabuviais, vis meluodama ir meluodama, vis tikėdama ir tikėdama tuo, ką teigia: „Aborigenai kuo ramiausiai užsiima kanibalizmu. Jeigu tik maisto mažiau, suvartojami ką tik gimę kūdikiai.“
Moteris apėmė siaubas ne todėl, kad bus apkaltintos, – to juk nežino ir nesužinos. Jas apėmė siaubas dėl to, kad šita senė ėda jų vaiką. Jos patikėjo tuo pačios!
Ir jos buvo teisios, o, kokios teisios. Šita senė atėjo į jų gentį ne tam, kad susipažintų ar padėtų, ne tam, kad papasakotų apie ją kitiems. Ji atėjo jų numarinti. Atėjo kaip mirties pranašė. Atėjo pareikšti: jūs išnyksite. Dokumentuoti paskutinių dykumos gyventojų paskutinių ženklų, papročių, gyvenimo būdo – priešmirtinio. Atėjo kaip pabaigos prakeiksmas ir pranašystė, kad jų vaikaičiai bus atimti iš motinų ir išdalinti baltosioms, kad išaugintų juos be atminties, be ateities, kaip išnykstančio pasaulio benkartus. Jūs būsit „balinami“.
Tokie bepročiai yra pavojingi ne tik sau.
Ji atėjo kaip kitas beprotis, Hitleris, o jai ir patiko Hitleris. Atėjo pasakyti tiems, kurie čia tiek išgyveno: ačiū ir viso gero.
Baltieji atėjo kaip naikintojai, su savo terminu, su mirties linija, ir atnešė civilizaciją, su kuria jūs nespėjat. Akivaizdu. Viso gero.
Ši žemė baltiesiems atima protą. Mes patekome vieton, kur tamsa įsiurbia ir nebežinai, kodėl negali pajudėti. Slėpdamiesi po stogeliu, gurkšnojome alų iš visureigyje įtaisyto šaldytuvo. Gerti alų tokiame karštyje – kelias į savižudybę. Alus ne tik paskatina dehidrataciją, bet ir atima proto likučius, o dykumoje reikia išsaugoti sveiką protą ir dar daugiau – per kraują ir seiles susiliesti su vietos dvasia ir klausytis jos patarimų, kaip išgyventi. Jeigu ji bus nusiteikusi leisti tau išgyventi.
Ne, mes, arogantai, gėrėme alų ir vis plėšėme nuo savęs drabužius.
Saulei leidžiantis, karščiui neatslūgstant, Marija stovėjo tik su baltu drobės sijonu ir skrybėle ant galvos, vienoje rankoje laikydama butelį šilto alaus, kitoje – dykumos ąžuolo šakelę, kuria vaikė muses, o joms buvo dzin, jos lindo į visas ertmes, į burną, šnerves, akis, ausis. Saulei leidžiantis, jos vyras nusirengė ir stovėjo visiškai nuogas. Saulei leidžiantis, jiedu fotografavo vienas kitą – aktai buvo desperatiški ir groteskiški. Musės tūpė visur, ant drėgnų ir maistingų jų kūnų. Musės neėda žmogaus, jos minta šūdais. Baltieji šioje žemėje visada pasirodo tokie.
Ką jie sau galvojo? Ką galima galvoti iškepusiomis apgirtusiomis smegenimis? Paskutinis spurtas, paskutinės frikcijos, paskutinis vyriško orgazmo spazmas. Moteris suglaudžia kojas, kad sėkla neištekėtų, kol ji nueis į pakraštį, iškas mažą duobutę smėlyje ir šlapinsis į ją tupėdama, ir pastebės, kad prasidėjo menstruacijos, ir taip padovanos šiai žemei tai, kas netikėtai bus jų išsigelbėjimas.
Vyras to nesužinos. Moters instinktai išgelbėjo juodu. Nuo mirties.
Jie tikėsis, kad naktį karštis nuslūgs. O ne, nenuslūgs.
Tamsoje jau ne penkiasdešimt, bet ir plius trisdešimt penki naktį yra siaubinga, jie gulės automobilio viduriuose girti ir nuogi. Ant jų odos ropinės vabzdžiai ir kirmėlės – visiems dykumoje buvo greitai pranešta, kad furšetas atvyko.
Tolumoje horizonte blykčios žaibai, bet audra nenusileis ant žemės. Tai baisi smėlio audra, žudanti. Vienas elektrinis tornadas, ir nepadėtų net užsidarymas automobilyje. Tolumoje – geležinkelio linija, vietinių seniausiai pavadinta mirties angimi, be garso šliauš traukinys, lokomotyvo žibintas labai ryškus, ne iš šio pasaulio. Tokią naktį reikia būdrauti, tačiau užmigęs atsiduodi mirčiai.
Jiedu užmigo. Mirtis juos glostė.
Moteris sapnavo žiemą, sniegą, speigą. Moteris klausėsi, ką jai seka ši žemė: ji norėjo papasakoti apie laikus, kai žmonės buvo paukščiai. Kai lijo ledais, snigo ir pustė.
Rytą juos pasitiko griaustinis, žaibai ir audros vėjas. Jokio vandens iš dangaus, jokio. Tik debesys, per aukštai. Blogai užgesintas laužas pats įsidegė. Nepaisydami musių ir karščio, stiprėjančio su kiekviena minute, jiedu kuo skubiau užkasė laužą storu smėlio sluoksniu, šoko visureigin ir išsinešdino.
1 Daisy May Bates (1863–1951) – žymi antropologė, Australijos aborigenų gyvenimo ir kultūros tyrėja.
Monika Baltrušaitytė. Velnio pirštas
2022 m. Nr. 4
Romano fragmentas
Kai man buvo šešeri, Rokį Kalvarijų gatvėje partrenkė girtas taksistas. Niekšas nė nestabtelėjęs nurūko per balas taškydamas tuščius šaligatvius, palikęs tėtį bejėgiškai gniaužti rankose tą nelemtą pavadėlį, kurį prie perėjos nutarė nusegti, kad šuo prasilakstytų. Rokį vežė užmigdyti ir jis visą kelią laižė tėčio ranką. Mama verkė, tėtis kandžiojo apatinę lūpą, tik man vienam atrodė, kad nėra ko krimstis – Rokis danguje kirs žalius kepsnius, užsigers alumi ir vargo nematys. Vėliau dažnai sapnuodavau akvamarino spalvos debesis ir juose lengvai sklandantį vokiečių aviganį, mojuojantį pūkuotais angelo sparnais.
Rokį palaidojome sode, kiek atokiau nuo savo namelio, prie miško. Tėtis ir paminklą parūpino – radęs dailesnį akmenį, nunešė jį apdirbti, iškalė šuns vardą, o mama ant kapo pasodino tują. Po kelerių metų tą žemės lopinėlį nusipirko ir prie savo sklypo prijungė naujasis kaimynas, nutaręs ten auginti braškes. Dirvą išpureno, paminklą suskaldė, tują išrovė. Man užvirė kraujas. Troškau keršto.
Pirmiausia nutariau jį sugėdinti. Patykojęs, kol išvažiuos į darbą, prie namo durų ryte priklijavau raštelį:
MENKYSTA, TURĖKIT SĄŽINĖS! IŠNIEKINOT ROKIO ATMINIMĄ IR PASODINOT BRAŠKES ANT JO KAPO. BŪKITE PRAKEIKTAS.
Braškes toje vietoje, kur ilsėjosi mūsų Rokis, išroviau su šaknimis ir išmečiau miškan. Laukiau, kol kaimynas pastebės nuniokotą daržą, bet jis tik keistai šypteldavo mane išvydęs, mandagiai pasisveikindavo, paklausdavo, kaip mokykloje einasi. Lyg specialiai būtų erzinęs. Supratau, kad toks kerštavimo būdas niekam tikęs – reikia imtis griežtesnių priemonių.
Kaimynas sodo namelyje gyveno vienas, bet retsykiais pas jį svečiuodavosi dukterėčia. Penkiolikos ar septyniolikos metų – kaip tik tokio amžiaus, kai jau norisi linksmintis su vyresnėmis kompanijomis ir daryti viską, ką daro suaugusieji, nors oficialiai dar esi vaikas. Vieną vakarą, kai dėdės namuose nebuvo, ji pasikvietė draugių. Šventė gimtadienį, gurkšnojo alų, klausė Šakiros ir Britnės. Tuo metu jau galėjau įvertinti vakarėlio rimtumą, mat kai kurie sode taip įsilinksmindavo, kad visas miškas aidėdavo, o netoliese teliūškuojantis ežeras prarydavo garsus ir tuoj pat išspjaudavo, iš atokesnių sodybų į ramų nakties kiemą atskraidindamas riksmus, keiksmus, girtą juoką ir vėjo pridusintus bumčikus. Kaimyno dukterėčia linksminosi ramiai – girdėjau tik prislopintus balsus ir tylų mergaitišką krizenimą, nuskambantį tuomet, kai kuri nors prisipažįsta draugėms, kad su juo jau pasilaižė.
Ryte merginos sutvarkė aplinką, išmetė šiukšles, apšlavė laiptus prie namo. Palaukęs, kol jos išsinešdins, ėmiausi savo šėtoniškojo plano – ant nepriekaištingai nukirptos vejos primėčiau prezervatyvų. Važiuodamas dviračiu pakelėje aptikau nepraplėštą pakelį ir įsimečiau kišenėn nusprendęs, kad kada nors pravers. Toji diena išaušo greičiau, nei tikėjausi – pripūčiau visus tris balionus, į kiekvieną prieš tai pripylęs vandens. Vieną nutėškiau prie tvoros, kitą – prie putino, apsisagsčiusio baltomis žiedų gniūžtėmis, o trečiajam parinkau egzotiškesnę vietelę – po stalu. Kieme primėčiau ir tuščių alaus butelių, rastų prie šiukšlių konteinerių. Tryniau delnus ir palaimingai čepsėjau įsivaizduodamas, kaip kaimynas, išvydęs šį vaizdą, suriaumos drebėdamas iš apopleksinio įsiūčio, o dukterėčiai bus riesta (dabar atrodo keista, kodėl už Rokio išniekinimą tąsyk nutariau bausti ją, niekuo dėtą merginą, o ne tikrąjį kaltininką). Planas atrodė genialus.
Deja, vėl likau nieko nepešęs – grįžęs namo, kaimynas ramiai susitvarkė, tada įsitaisė pavėsinėje ir visą vakarą taikiai gurkšnojo iš stiklinės rudą skystį. Spėju, jog tai buvo viskis. Kunkuliuojantį pyktį lyg džiną užkimšau tame prie konteinerio rastame alaus butelyje laukdamas dienos, kada galėsiu paleisti jį į laisvę. Nekenčiau to prakeikto kaimyno. Erzino jo tyla ir ramybė.
Vieną birželio vakarą, kai mano pykčio džinas jau kurį laiką ilsėjosi voratinkliais apaugusiame butelyje, įsisiautėjo audra, stipriai griaudėjo ir žaibavo. Visai čia pat ir taip smarkiai, jog visiems sodininkams dingo elektra. Įelektrintas dangus riaumojo, vėjas negailestingai talžė tujas, pamiškės beržai gailiai traškėjo, kurmius baidantis vejoje įsmeigtas vėjo malūnėlis vos spėjo suktis, o mediniai varpeliai balkone, užuot meiliai tilindžiavę, isteriškai barškino pragaro ariją apie mirtį sėjančią vėtrą. Kiemas kvepėjo žaibais, galėjai užuosti sieros ir amoniako kvapą. Katės gūžėsi po laiptais prie durų, sodininkai lindėjo nameliuose bijodami iškišti nosis laukan, mama uždegė žvakę ir susisupo į pledą, tėtis nervingai vaikštinėjo iš kampo į kampą, vis žvilgčiodamas į laikrodį, tikrindamas, kiek laiko jau nėra elektros, Elzė ir Tėja, visą vakarą spalvinusios ponių knygelę, ėmė zyzti, tampyti mamą už rankovės ir reikalauti pasakos apie Mėlynbarzdį, nužudžiusį savo žmonas. Rymojau prie pravirų balkono durų, klausiausi baugaus varpelių skambesio ir spoksojau į įelektrintą dangų. Mėgavausi nejaukumu, kai susiduri su kažkuo didesniu už save.
Krūptelėjau ant tuščio žvyrkelio išvydęs kaimyną. Kiaurai merkiamas lietaus, žliaugiantis, tarytum žmogaus pavidalą įgavęs krioklys, jis stovėjo lyg įbestas, veidą atsukęs į tamsius mūsų langus. Nugara perbėgo šaltis. Ko jis čia stypso tokį vėlyvą metą, kai taip beprotiškai lyja? Prisimerkęs pabandžiau įžiūrėti žvilgsnį, bet nepavyko – prieblanda buvo per tiršta. Tada kiemą spėriai nuplikino toks pat žaibas, kokį rodė per filmą apie Frankenšteiną.
– Mama! – riktelėjau bildėdamas laiptais žemyn. – Kaimynas stovi ant keliuko! Spokso į mūsų langus! Sakiau, kad jis trenktas!
Mamos akyse tąsyk išvydau visai ne tai, ko tikėjausi: maniau, nusijuoks kaip visada – liaukis šnipą vaidinęs, palik jį ramybėje, – pabars, tada pasiūlys sausainių. Gal priešingai – pritars man, burbtels, kad kaimynui greičiausiai stogas nuvažiavęs. Tačiau ji baikščiai krūptelėjo, išblyško, svetimas, baugus šešėlis perbėgo per žydras akis, vėliau nuslinko į lūpų kamputį, galiausiai įsitaisė balto kaklo duobutėje.
Kitą rytą vietoje kriokiančios liūties teliko švelnus lynojimas, kurį taip mėgsta sraigės ir sliekai. Lygiai tarsi alsavimas plaukė iš sodo bijūnų kvapas, lauke skardžiai čerškėjo žvirblių debesys. Įsikinkę trimerius nuo aušros burzgė suplukę sodininkai, pakvipo šviežiai nupjauta žole ir benzinu. Po pusryčių išsitempiau Elzę ir Tėją rinkti sraigių nuo žvyrkelio. Man šis užsiėmimas jau buvo pabodęs, bet sesės išgyveno patį sraigių augintojų įkarštį – prisirinkusios bent po dešimt, jų namelius pagražindavo flomasteriais, pripiešdavo širdučių, priraitydavo gėlyčių, visoms sugalvodavo vardus.
Rudenį, kai iš sodo sugrįžome į butą Kalvarkėse, jos įsigudrino slapčia parsigabenti ir sraiges. Laikė jas virtuvėje, apgyvendino lange tarp dviejų stiklų, išklojusios tarpą samanų kilimu. Vieną rytą, vos atsikėlusi, mama įėjo į virtuvę ruošti kavos ir išvydo kelias dešimtis šliužų, prisisiurbusių gličiais kūnais prie stiklo. Jie lėtai kilo langu, palikdami po savęs gleivėtas šliūžes. Tąsyk mama vos nenualpo, prigrasė Elzei ir Tėjai sraigių į namus daugiau nesinešti.
– Baigiasi vasara, baigiasi ir sraigių sezonas, – skėlė pamokslą apsiašarojusioms dvynėms, užprotestavusioms prieš šliužų paleidimą į laisvę. – Jos žiemoja sode ir laukia mūsų sugrįžtant pavasarį. Sraigės moka savimi pasirūpinti. Ir Kenas, ir Barbė, ir Sendė, ir Kendė, net Vaciukas! Jos – jau suaugusios, pilnametės, savarankiškos.
Kai ir šis paaiškinimas nepadėjo, įsikišau aš:
– Kvaišos, ar nepagalvojat, kad išveždamos sraiges iš sodo daužot jų likimus? Galbūt Vaciukas miške turi šeimą? Jis priverstas palikti namiškius dėl jūsų kaltės. Gal ankstyvą rudenį susižadėjo? Gal Barbė turi vaikų ir jie palikti be mamos?
Dvynės sutriko, nutilo, regis, vyresniojo brolio žodis privertė jas susimąstyti. Ginčas buvo baigtas, ir tąsyk užsidirbau karmos taškų iš mamos – ji man it sąmokslininkė mirktelėjo.
Tą rytą, kai rinkome sraiges nuo žvyrkelio, toje pačioje vietoje, kur naktį lietuje mirko trenktasis kaimynas, suradau glotnų akmenį smailėjančiais galais. Melsvai pilkšvos spalvos, blausiai švytintis akmuo priminė pirštą. Ne žmogaus, greičiau jau milžino ar trolio. Tokį keistą daiktą regėjau pirmąkart, tad įsimečiau kišenėn ir grįžęs namo parodžiau tėčiui.
– Jopštararai, juk čia – perkūnkulkė! – iš nuostabos net žagtelėjo ir man, nieko nesuprantančiam devynmečiui, paaiškino: akmeniniu dangaus skliautu riedantis Perkūnas taip dunda, kad akmenys griūva, todėl pasigirsta griaustinis. Žaibą išvystame, kai susidaro akmenų skeliama kibirkštis. Perkūnkulkė, arba velnio pirštas, tarnauja kaip amuletas, apsaugantis nuo velnių, raganų, piktųjų dvasių, pavojingų ligų ir nelaimių. Rasti perkūnkulkę – geras ženklas.
Nutiko priešingai – nuo tos dienos, kai į namus parsinešiau velnio pirštą, viskas pamažu ėmė griūti. Dangaus skliauto akmenys ritosi žemyn vienas po kito, įžiebdami vis didesnes kibirkštis, svaidydami grėsmingus žaibus, kol griūtis taip įsismarkavo, jog visas dangus užvirto ant mano galvos. Man buvo vos dešimt, buvau berniukas, Vainius, kurio galaktika sprogo, išsitaškė į šipulius, į begalybę saulių. Net dabar neįstengiu jų visų suskaičiuoti.
Nesuprantu, kodėl mano vienmečiai paniškai bijo dantistų. Tėčio ir jo bendraamžių dentofobiją dar įmanoma paaiškinti – vaikystės apsilankymus pas stomatologą jis mena kaip didžiausią košmarą, kraupų sapną, kurio tikiesi daugiau nesusapnuoti: sena, išklerusi kėdė, garsiai ūžiantis, sienas drebinantis grąžtas, ylos dydžio adata, sminganti į jautrią danteną, prakeiktas kankinimo įrankis, kurį valdo auksines iltis šiepianti pragaro išpera, spoksanti į tave pro storą akinių stiklą. Jos veidas taip arti, kad gali suskaičiuoti visas odos poras ir juoduojančius inkštirus, o švelniu pūkeliu padengtas raganiškas apgamas po apatine lūpa pūpso lyg priekaištas – pats kaltas, kad triauškinai per daug bombonkių ir nesivalei dantų lygiai tris minutes, dukart per dieną. Šie prisiminimai tokie ryškūs, kad danties skausmo kankinamas tėtis, užuot apsilankęs pas gydytoją, mieliau saujomis ris vaistus ir alins kepenis.
Jei būčiau augusi anais laikais, gal ir aš taip daryčiau, bet kodėl dantistų bijo mano bendraamžiai, nuo vaikystės lankęsi moderniuose odontologų kabinetuose, nė kiek neprimenančiuose daktaro Mengelės laboratorijos? Eiti pas dantistę man visada buvo didžiausia pramoga. Martos kabinete ant balto medinio stalo stovėdavo stiklinė vaza su šviežiomis gėlėmis. Su mano mama jos prieš tai išsivirdavo kavos ir ilgokai pliurpdavo. Gėlių ir kavos aromatai užgoždavo vaistų kvapą, o įstriži pamiglojusios saulės spinduliai krisdavo pro langus ir mieguistai tviskėdavo tvarkingai išdėliotų instrumentų metale.
Pamenu žydras Martos akis, ramų balsą, spindinčią šypseną (nebūtų dantistė!), šviesius, glotnius plaukus, tvarkingai surištus į uodegą. Graži buvo Marta. Ne veltui devyniasdešimt penktaisiais laimėjo konkursą „Misis Lietuva“. Ji buvo pirmoji mano odontologė, ir visi apsilankymai pas ją prilygo terapijai, o ne kančiai, kurią reikia ištverti. Kai klasiokės, nešiojančios plokšteles, per pamokas ant stalo greta penalo ir kvepiančių, spalvas keičiančių flomasterių demonstratyviai pasidėdavo ryškią dėžutę, labai pavydėdavau – ir man tokios reikėjo. Prašymus uždėti plokštelę Marta ignoravo – nereikia, sakė, turiu gerą sukandimą.
Marta buvo mūsų kaimynė Kalvarkėse, o jos sūnus Vainius – vienintelis tikras draugas kieme. Jo trejais metais jaunesnėmis seserimis dvynėmis, Elžbieta ir Austėja, dažniausiai atsikratydavome ir laiką leisdavome dviese. Su Vainiumi buvome panašūs – svetimi žmonės, išvydę du rudaplaukius, galvodavo, kad esame brolis ir sesuo. Kartais specialiai apsimesdavome šeima, kad būtų linksmiau. Kad būtų linksmiau, kitiems kiemo draugams riesdavome istorijas apie smurtaujančius ir girtaujančius globėjus. Mokėjau rimtu veidu išsigandusioms kiemo mergaitėms aiškinti, kad mūsų tėvai žuvo avarijoje ir mus įsivaikino girtuokliai, kasdien maukiantys odekoloną, garsiai būbaujantys ir maurojantys, daužantys viską, kas papuola po ranka, įskaitant ir mus. Kartą kelios smalsuolės net įsiprašė į svečius ir įtariais žvilgsniais tyrinėjo mano mamą, pasiūliusią joms sausainių su arbata. Pažiūrėkit, kiek butelių prikrauta virtuvės kampe, sušnabždėjau arčiausiai stovinčiai mergaitei, jie juos priduoda ir perka alkoholį.
Nežinau, ar pavyko įtikinti, bet tai visai nesvarbu. Kurti istorijas, dažniausiai kraupias ir šiurpą varančias, buvo smagiausias vaikystės užsiėmimas. Net stryktelėjau iš pasitenkinimo, kai pirmoje klasėje apmoviau geriausią draugę Liusę, kad laukiuosi kūdikio nuo Jokūbo – vienintelio klasėje, mokėjusio skaityti. Iš pradžių netikėjo, net mamai skambino pasitikslinti, bet ir ją prikalbinau meluoti, tad Liusė buvo palaužta. Po kelių dienų imitavau vestuves su Jokūbu – pasipuošiau gražiausia suknele, sukviečiau mergaites į rūbinę, visoms pasididžiuodama rodžiau sidabrinį vestuvių žiedelį. Kirtome bandeles su aguonomis, per pertrauką smagiai atšokome tuoktuves, tik jaunikis, tiesa, apie tai nieko nežinojo ir šventėje nedalyvavo – tuo metu mušėsi klasėje su kitu berniuku. Išvydusi peštynes, tarp vilnonių paltų ir pūkinių striukių įsitaisiusioms pamergėms paaiškinau, jog mušasi dėl manęs. Nieko baisaus, kad jaunikis nedalyvavo ceremonijoje ir nė neįtarė esąs mano vyras – rūpėjo procesas, istorijos kūrimas, intriguojantis, azartiškas žaidimas. Lyg klaidžiotum tamsiame miške ir nežinotum, ką ten sutiksi.
Marta, jos vyras ir Liusės tėvai draugavo su mūsų šeima. Mano ir Liusės tėčiai kadaise mokėsi vienoje mokykloje, kartu siautėjo diskotekose, poilsiaudavo prie ežerų, kepdavo dešreles ir šliurpdavo alų. Vėliau sutiko mamas ir tada atsiradome mes. Kai atsikraustėme į Kalvarkes, mama susibičiuliavo su kaimyne Marta, galiausiai mūsų tėvai susibūrė į draugų kompaniją ir kone kiekvieną savaitgalį susirinkdavo Vainiaus sode. Vienas tų vyrų tapo mano krikštatėviu, bet nepamenu nei jo vardo, nei išvaizdos – per vėlyvas savo krikštynas mačiau jį pirmą ir paskutinį kartą. Kai paklausiau tėčio, kodėl taip nutiko, jis gūžtelėjo ir nusukęs akis sumurmėjo, kad seniau kartu gerdavo alų ir to pakako krikštatėvio pareigoms užimti. Jei kada turėsi vaikų, pridūrė, imk į krikštatėvius tik gimines.
Vainiaus tėvų sodo namelis, apkaltas medinėmis lentutėmis, stovėjo pamiškėje ir atrodė šiek tiek baugiai. Prieškambaryje pasitikdavo aukštas, niūrios tamsos sklidinas veidrodis, į kurį pažvelgusi išsyk susigūždavau, tarsi naktį spoksočiau į vėsų tvenkinio vandenį. Mėgaudavausi šiuo nejaukumu, kai Vainiui, Liusei ir dvynėms skiesdavau apie piktąją miško raganą, kurią prieš kelis šimtus metų kaimelio gyventojai pakorė už vaikų žudymą.
Vasaros vakarais, kai dangus apsipildavo rausva šviesa, o saulė plykstelėdavo ir užgesdavo, gulėdavome lovelėse tamsiame kambaryje prie praviro lango, už kurio mirksėdavo juodos, tankios miško blakstienos. Skruostus kutendavo į kambarį vogčiomis įsmunkantis vėsus nakties dvelksmas. Tėvai tuo metu leisdavo laiką rūsyje, saunoje. Miegoti, aišku, nesinorėdavo, tad pasakodavau draugams apie raganą taip įtaigiai, kad net pati patikėdavau, jog nukankintos vaikžudės šmėkla iš tikrųjų gyvena miške, visai prie pat mūsų. Vainius į šią istoriją žvelgė skeptiškai, bet Liusė su dvynėmis net tirtėdavo iš siaubo.
Paklaikusios iš baimės klausydavosi istorijos ir apie mano „prosenelį“, vaikystėje mamos išsiųstą į mėsinę nupirkti kepenų. Eidamas į miestelį prosenelis išvydo juodą katiną. Pasilenkė jo paglostyti ir pinigai netyčia iškrito iš kišenės. Į mėsinę atėjo tuščiomis. Supratęs, kad neturi už ką nupirkti vakarienės, labai nusiminė. Nenorėdamas nuvilti mylimos mamos, nupėdino į netoliese esančias kapines. Pastebėjęs šviežiai supiltą kapą, jį atkasė ir, kišeniniu peiliuku išpjovęs lavono kepenis, parnešė mamai. Po gardžios vakarienės prosenelis nuėjo gulti, bet nespėjęs įmigti išgirdo kažką krebždant už lango.
„Grąžink mano kepenis, – aimanavo duslus balsas kieme, – grąžink mano kepenis…“ Prosenelis išsigando ir palindo po pūkine antklode. Netrukus skausminga dejonė pasigirdo jau visai čia pat, už lango: „Grąžink mano kepenis!“ Prosenelis susigūžė kaip mažas kačiukas, pastėręs iš siaubo sustingo po antklode, girgždėdamos atsivėrė lauko durys. Prie jo artėjo sunkūs lėti žingsniai. „Grąžink mano kepenis!“ GRĄŽINK MANO KEPENIS!
Kai pasakodavau šią istoriją, Tėja ir Elzė palįsdavo po antklode visai kaip mano prosenelis. Tada netikėtai čiupdavau joms už kojų, ir dvynės imdavo klykti. Mūsų raminti visada ateidavo Marta, bet vieną vakarą vietoje jos prisistatė kažkoks nematytas vyras. Aukštas, liesas, poilgiais tamsiais plaukais, giliomis akiduobėmis – tamsiame kambaryje atrodė kaip personažas, atklydęs iš šiurpių mano pasakojimų. Krūptelėjau, lyg po šilta pižama būtų įšokusi varlė.
– Tai nemiegat? – sausai šyptelėjo ir keistai susvirduliavo tarpdury. Jaučiau mūsų baimę, spėju, ją užuodė ir jis.
Mano draugai sustingo savo lovose, matyt, apsimetė miegantys, aš taip pat nekrutėjau. Kaip darželyje per pietų miegą, kai, sunėrusi rankas už nugaros, tarp mūsų ratus sukdavo panelė Irena, kraupioji auklėtoja, storus plaukus pindavusi į ilgą kasą, siekiančią užpakalį. Prireikus turbūt panaudodavo ją kaip šaltąjį ginklą. Panelė Irena nuolat tikrindavo, ar visi miegame. Jei kuris krusteldavo, laukdavo bausmė – nelaimėlis būdavo išspiriamas į lopšelinukų grupę šveisti naktipuodžių.
Miegu, tiksliau, apsimetu, kad miegu, ir suakmenėjusi laukiu, kol grėsmė pasitrauks.
Tyliai sukikenęs, nepažįstamasis apsisuko ir užtrenkė kambario duris. Girdėjome, kaip leidžiasi laiptais. Visi atsidusome vienu metu, sinchroniškai, lyg irkluotume didelį laivą. Tada dar nežinojau, kad Vainiaus tėvai ką tik išsiskyrė.
Evaldas Tornau. Andrejus Nikolajevičius
2022 m. Nr. 3
Evaldas Tornau (g. 1955) – fizikas, habilituotas daktaras, žurnalo „Lithuanian Journal of Physics“ vyriausiasis redaktorius, daugelio fizikos straipsnių autorius, 2002-aisiais pelnęs Lietuvos mokslo premiją, ilgametis Puslaidininkių fizikos instituto (PFI) darbuotojas, šiuo metu – vyriausiasis mokslo darbuotojas Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMI).
E. Tornau kurti grožinę prozą pradėjo gana vėlai – būsimos debiutinės jo knygos „Pirmoji kino mechaniko meilė“ apsakymai, kai kurie nemažos apimties, parašyti 2018–2019 m. Beveik visus juos vienija tas pats personažas – autoriaus tėvas, kurio prisiminimai paskatino rašyti, nes, pasak E. Tornau, abiem pasisekė gyventi pakankamai ilgai – autorius per tą laiką išmoko ne tik klausyti, bet ir išgirsti, o tėvas iki garbaus amžiaus išlaikė gerą atmintį ir pasakotojo talentą. Apsakymuose vaizduojami karo, pokario metų įvykiai, „brandaus socializmo“ laikai, o tragiški praeities nutikimai keistais pavidalais išnyra ir šiandieną.
Publikuojamas apsakymas „Andrejus Nikolajevičius“ yra apsakymo-dipticho „Pirmoji kino mechaniko meilė“ antroji dalis, bet galimas perskaityti kaip atskiras kūrinys, įtaigus ir netikėtas.
Savo darbuose Arūnas siekė ne tik parodyti žmogaus charakterį, bet ir atskleisti netikėtus, kartais giliai paslėptus ir septyniais užraktais užrakintus fotografuojamojo bruožus. Todėl kaskart, ryškindamas nuotraukas, jausdavosi lyg vaikas, išpakuojantis dovaną. Ne visada pasisekdavo, bet kartais pavykdavo surasti tikrų deimančiukų.
Jis visada buvo maksimalistas. Žinojo, kad iš susitikimo su įdomiu žmogumi galima gauti ne tik jo atvaizdą, bet ir kokių nors įžvalgų. Tereikėjo įžengti į fotografijai nepavaldžią erdvę. Todėl paskutiniuoju metu į fotosesijas atsinešdavo ir diktofoną. Fotografuodamas kalbindavo žmogų, vis pakreipdamas pokalbį norima linkme, o tas nejučia įsišnekėdavo apie savo gyvenimą.
Kai jam paskambino iš nedidelės Žvėryno galerijos ir papasakojo, kad jų namo pusrūsyje gyvena įdomus beveik šimtametis senukas rusas, kategoriškai atsisakantis parduoti savo butą, Arūnas iškart pajuto už to slypinčią istoriją.
Turtingi žmonės, iš giminių nupirkę didžiąją namo dalį, kitados priklausiusią vienam garsiam Vilniaus universiteto dėstytojui, penkiasdešimtaisiais išdavusiam lietuvių pasipriešinimo pogrindį, turbūt tikėjosi nesunkiai atsikratysią ir pusrūsyje gyvenančio kaimyno. Iš pradžių siūlė jam didelius pinigus, gerokai didesnius, nei senuko dviejų kambarių butelis galėjo kainuoti, bet šis nesusigundė – sakė norįs mirti ten, kur daugybę metų gyveno. Vėliau savininkai ėmė veikti per jo sūnų, bet tėvo ir sūnaus santykiai ir šiaip nebuvo geri, o per tai dar labiau pašlijo.
Pagaliau naujieji namo savininkai pastato rekonstrukcijos projektą laikinai sustabdė ir paliko užsispyrusį senuką ramybėje. Žinodami jo garbų amžių, nutarė palaukti, kol viskas išsispręs natūraliu būdu. O kol kas išnuomojo dalį patalpų mažai modernaus meno galerijai.
Galerijoje dirbo labai glaudus ir jaukus jaunų bendraminčių sambūris, ji duris atverdavo tik per parodų atidarymus ar susitarus iš anksto. Turėjo gana didelį gerbėjų ratą ir palaikė šeimynišką atmosfera. Per atidarymus namo sode, į kurį žvelgė senuko langai, jaunuoliai kepdavo mėsą ar dešreles, gurkšnodavo vyną. Netrukus jie susipažino su pusrūsyje gyvenančiu kaimynu, ėmė jį vaišinti ir kviesti į parodas.
– Mano tėvas buvo dailininkas, – kikendamas primindavo senukas, pats panašus į Dievo avinėlį. Jis noriai rodydavo realistinius tėvo paveikslus, kuriais buvo nukabinėtos buto sienos. O kai imdavo porinti istorijas, siekiančias dvidešimtojo amžiaus pradžią ar karo metus, jaunuoliai netekdavo amo – atrodė, lyg skaitytų istorijos vadovėlį. Tiesa, susikalbėti nebuvo lengva: senukas, beveik visą gyvenimą pragyvenęs Vilniuje, prastai kalbėjo lietuviškai, o jaunimas, išaugęs nepriklausomoje Lietuvoje, jau menkai suprato rusų kalbą.
Apie naująjį Arūno projektą galerijos savininkai perskaitė žurnale. Be abejo, jie žinojo Arūno fotografijas – kas jų nežino? – bet juos ypač sužavėjo fotoportreto ir pasakojimo jungties idėja. Žurnale buvo įspūdingais portretais iliustruota apybraiža apie seną kaunietį, pokaryje arkliu važinėjusį po provincijos miestelius bei kaimus ir rodžiusį kino filmus. Aštuoniasdešimtmetis demonstravo puikų humoro jausmą ir neeilinę atmintį, o jo pasakojimai įdomiai derėjo su garsaus fotografo sukurtais portretais.
„Dar galima sutikti žmonių, kurie prisimena nuostabias praeities istorijas. Kai kurie turi puikią atmintį, bet dažnai neturi klausytojų. Jų gretos kasmet tirpsta, o mes prarandame unikalų paveldą. Mano projektas apima dvi puses: senyvi žmonės gauna progą išsipasakoti, o aš iš jų liudijimų lipdau ir išsaugau mūsų tautos istoriją. Nesu nei psichoterapeutas, nei kunigas. Tai, ką darau, pavadinčiau meniniu-socialiniu projektu“, – citavo žurnalas nuotraukų autorių.
Vienas iš galerijos šeimininkų, trisdešimtmetis menotyrininkas Kęstas, paskambino Arūnui ir papasakojo apie savo kaimyną iš pusrūsio.
– Jis pasakoja apie prieškarinių dešimtmečių Vilnių. Kas dar prisimena tuos laikus?
Gavęs įdomų pasiūlymą, fotografas, kaip visada, užsidegęs ėmėsi naujojo sumanymo ir rytojaus dieną atvyko į galerija su visa fototechnika bei diktofonu.
– Nežinau, ar pavyks taip iš karto prakalbinti. Reikia jį paruošti, kad neišsigąstų fotoaparatų, blyksčių, viso to šurmulio. Prie tokių dalykų jis nepratęs, – įspėjo Arūną Kęstas. – Pasakoja noriai, nes pasiilgęs žmonių. Bet kartais atrodo gana baikštus, ypač prie svetimų.
Ant galerijos sienų kabėjo lyg vaiko ranka nupiešti piešiniai. Kęstas pasiūlė Arūnui savo naująjį projektą eksponuoti pas juos:
– Juk senukas šiame name gyveno daugybę metų. Čia ir iškabintume nuotraukas, paleistume įrašus, pakviestumėm jį patį…
– Nenoriu nieko žadėti. Neperšokęs per tvorą… Gal nieko neišeis… – atsakė Arūnas ir staiga pakeitė temą, žiūrėdamas į parodos darbus. – Pakabinai savo vaikų piešinius?
– Plačiąja prasme – taip, – supratęs ironiją atšovė Kęstas. – Nauja ŠMC žvaigždė, bebaigianti Akademiją. Kažkas tarp Baskjos ir lietuviškų pasakų.
– Bent jau ne tapyba iš fotografijų. Stengiuosi būti tolerantiškas, bet… užkniso visai, – sumurmėjo Arūnas. – Ar jį lanko giminės?
– Žmona seniai mirusi. Yra sūnus, bet jų santykiai nelabai geri. Sūnus nori butą parduoti, o tėvą iškelti pas save. Senukui pinigų nereikia, dar gali savimi pasirūpinti. Pas jį užeina draugė, gerokai jaunesnė. Apiperka, kada reikia. Bet jis ir pats dar išeina pasivaikščioti.
– Draugė? – sukluso Arūnas. – Tai kiek jam metų?
– Turbūt kokie devyniasdešimt penkeri. Sako, kad apie dvidešimtuosius, kai šeima bėgdama iš Maskvos užstrigo Vilniuje, buvęs mažas vaikas.
Pasilenkęs arčiau, Kęstas lyg sąmokslininkas pridėjo:
– Jis noriai demonstruoja savo butą, tėvo paveikslus. Vokiška tvarka. Idealiai paklota lova, kaip kariuomenėje. Po ja – šlepetės. Trisdešimt septinto, gal trisdešimt aštunto dydžio.
Arūnas net išsižiojo.
– Nejuokauji?
– Jei įsileis, pamatysi pats.
Tą dieną senukas atrodė truputį pavargęs, bet svečius priėmė draugiškai, išvirė arbatos. Išgirdęs apie projektą tik mostelėjo ranka ir paprašė kol kas jo nefotografuoti. Arūnas ne iš karto suprato, kad šeimininkas neprigirdi.
– Vaikštinėjau upės krantine. Vaikai sprogdino petardas. Visai po kojomis. Driokstelėjo kaip per karą. Nuo to laiko viena ausimi prasčiau girdžiu. Sėskite iš kito šono, – pasiūlė jis.
– Ar leisite fotografuoti jūsų butą? – paklausė Arūnas.
– Kalbėk garsiau, – šnipštelėjo Kęstas. – Ir vadink jį Andrejumi Nikolajevičiumi.
– Andrejau Nikolajevičiau, ar galėčiau pafotografuoti jūsų butą? – sušuko Arūnas. – Jūs turite tiek daug paveikslų.
– Fotografuok, balandėli, tik manęs fotografuoti nereikia. Kam tokia seniena, toks senas žvairys dar gali būti įdomus? Paveikslus tapė mano tėvas. Jis buvo žinomas Maskvos dailininkas. Nedaug išsaugojau, deja.
Arūnas ėmė fotografuoti nedidelį tvarkingą butą. Prie vienos sienos stovėjo pianinas pakeltu dangčiu, ant jo – lapai su natomis, atrodo, senukas ar jo draugė grodavo Bethoveno „Elizai“. Prie kitos sienos – nemenka knygų spinta su rusų klasikų leidinių serijomis – Puškinas, Tolstojus, Čechovas ir knygos apie karą. Šalia – nedidelė lova. Po ja, kaip sakė Kęstas, tvarkingai suglaustos moteriškos šlepetės. Ant sienų kabėjo tėvo paveikslai – alyvų krūmai, gėlių puokštės, Pavilnio peizažai – tipiška peredvižnikų mokykla. Be temų banalumo, darbams stigo paprasčiausios meistrystės. Tėvas nebuvo įdomus tapytojas, vargu ar apskritai buvo profesionalas, dingtelėjo Arūnui.
– Kaip atsiradote Vilniuje? – pradėjo jis, ir tik tada susigriebė paklausti: – Ar galiu įjungti diktofoną?
Pradžioje Andrejus Nikolajevičius atsisakė kalbėti įrašui. Neva tai niekam nebūsią įdomu. Vėliau išsiklausinėjo apie naująjį Arūno projektą. Galiausiai nusileido, tik gana kategoriškai pridūrė:
– Jūs man labai simpatiškas, jaunuoli. Tik prašau manęs nefotografuoti.
Arūnas nuslėpė apmaudą. Jis mokėjo laukti. Žinojo, kaip greitai žmonės keičia savo nuomonę. Tuo tarpu senukas gyviai pasakojo, kaip atsidūrė Vilniuje.
– Mano mama buvo balerina. Trečiajame dešimtmetyje ji šoko Paryžiuje. O mudu su tėvu gyvenome Maskvoje. Svajojome ištrūkti pas ją. Bet atvažiavome tik iki Vilniaus.
– Kas sutrukdė pasiekti Paryžių?
– Pradžioje tėvas norėjo važiuoti, bet apsigyveno čia, Žvėryne, ir kažkaip pasiliko. Mokėjome lenkiškai. Pritapti nebuvo sunku.
Arūnas vis grąžindavo kalbą prie to, kodėl tėvas su sūnumi taip ir nepasiekė Paryžiaus, bet kaskart sulaukdavo per daug painių atsakymų. Galbūt ir pats senukas nelabai žinojo kodėl. Trumpai užsiminęs apie lenkmetį, jis prakalbo apie karo metus, kai tarnavo žvalgybos būriuose, vėliau apie pokarį, ilgametį darbą neaiškioje biurokratinėje kontoroje Vilniuje.
– Kuo dirbote? – paklausė Arūnas.
– Juristu, – atsakė senukas.
Tada peršoko į naująją Lietuvos istoriją, po nepriklausomybės atkūrimo. Kęstas, ne kartą girdėjęs tuos pasakojimus, atsiprašė ir grįžo į savo galeriją.
– Turbūt žinote, kas buvo mano kaimynas, gyvenęs didžiajame bute. Ten, kur dabar remontas. Girdėjote apie jį? – reikšmingai paklausė Andrejus Nikolajevičius.
Arūnas linktelėjo. Pajuto, kur pasisuks kalba, ir tai jam visai nepatiko.
– Šiame sode dažnai su juo pasikalbėdavome. Dabar jį vadina didžiausiu lietuvių išdaviku, neva išdavusiu pogrindį. Kalbėjau su juo apie tai. Jis tik norėjo nutraukti beprasmį kraujo praliejimą. Suprato, kad kuo ilgiau jis tęsis, tuo daugiau lietuvių žus. Koks jis išdavikas?
Senukas atidžiai stebėjo fotografą. Arūnas suprato, kad jį provokuoja, ir nuo jo atsakymo priklausys tolesnis bendravimas. Ginčytis ir ką nors įrodinėti atrodė neišmintinga. Jis diplomatiškai nukreipė pokalbį kitą linkme.
Netrukus Arūnas suprato, kad nuoseklaus pasakojimo neišgirs ir pašnekovo gyvenimą teks konstruoti iš atskirų epizodų, sujungtų tik punktyrinėmis linijomis. Ką gi, nuoseklumo jis ir nesitikėjo. Lyg medžiotojas tykojo įdomios, netikėtos istorijos. Sulaukė jos, bet gerokai vėliau, kai sugebėjo įveikti visokių banalybių užvartas. Senukas įpylė dar arbatos.
– Karo metu mus, nedidelę žvalgų grupę, išsiųsdavo į priešo užnugarį. Ten įsitvirtinę perdavinėdavome informaciją į štabą. Dažniausiai koreguodavome mūsų lėktuvų ugnį. Prisimenu vieną atvejį karui baigiantis. Penkiese nusileidome kažkur Kaliningrado srityje, tada dar vadinosi Kionigsbergu, – senukas sukikeno. – Įsikūrėme apleistame vokiškame name. Savo produktų net nereikėjo – tiek daug konservuoto maisto palikta. Gražus buvo namas, didžiulis sodas. Vasaros pabaiga, o gal jau ruduo. Sėdim tyliai, kojos iš namo iškelti negalim. Vokiečiai traukiasi, bet dar daug jų aplinkui. Ir vieną dieną išgirstam beldimą į langą. Matyt, pastebėjo kurį nors iš mūsų viduje. Atsargiai praskleidžiam užuolaidą, žiūrim – kažkoks vaikėzas, gal septyniolikos, gal aštuoniolikos metų. Ką daryti? Baisu, kad demaskuos, vokiečius atves. Įsitraukiam vidun ir imam tardyti. Būryje tik aš vienas moku vokiškai. Bet jis nekalba vokiškai, tik vos vos. Paaiškėja, kad jis – lietuvis. O kiek aš lietuviškai moku? Irgi vos vos. Žodį, kitą. Taip ir kalbamės. O draugai nekantrauja. Sako, statom prie sienos, ir – trumpa kalba! Užkasim sode. Karas – tokios instrukcijos. Aš jų nekaltinu. Palaukite, sakau, reikia išsiaiškinti, pakalbėsim ir sužinosim – šnipas ar ne. O vaikinas jau suprato, kur papuolė, mato, kad padėtis rimta, verkia, snarglius po veidą mozoja. Sako, kad nuo Kionigsbergo grįžta namo į Lietuvą, pėsčiomis. Nesupratau, kaip jis taip toli nusibeldė. Frontas eina, o vaikis nori namo. Visi bėga į vakarus, o jis – atgalios. Tiek iš jo ir teišpešiau. Ko norėt, kai kalbi pusiau lietuviškai, pusiau vokiškai. O mano draugai nerimsta, bijo, kad išduos. Uždarom vaikį į rūsį ir einam pasitarti. Paaiškinu, ką sužinojau. Visi sako – ko čia dar tartis? – reikia likviduot. Bet aš nenusileidau. Buvau būrio vadas. Pasakiau, kad turim paleisti vaikiną. Prisiėmiau atsakomybę.
Senukas gurkštelėjo arbatos ir pažvelgė fotografui į akis, tarsi norėdamas pasitikrinti, ar juo tiki. Arūnui dingtelėjo, kad istorija skamba kaip daug kartų pasakota ir jai kažko trūksta. Prisiminė karo veteranus, aštuntajame dešimtmetyje ateidavusius į jų mokyklą pasidalinti karo metų istorijomis. Juos išvesdavo iš pusiausvyros bet koks netikėtas klausimas. Mokytojai tikriausiai melsdavosi, kad koks nors idėjiškai nesubrendęs mokinys nesugalvotų pademonstruoti savo išminties ir nesugadintų vakaro.
Bet senuko lygis atrodė kur kas aukštesnis nei veteranų iš anų laikų mokyklos. Jis tęsė savo pasakojimą:
– Mes jį paleidom. Dėkojo, vos ne rankas bučiavo. O už pusvalandžio girdim – vėl beldimas į langą. Na, manom, galas mums – išdavė niekšas! Niekada nepamiršiu, kaip draugai žiūrėjo į mane. Pasiruošėm ginklus ir nutarėme durų neatidaryti. Tada ėmė šaukti. Lietuviškai! Tas pats vaikis! Kai pravėrėm duris, žiūrim – stovi ir šypsosi, snarglius šluostosi. O rankose – pintinė su obuoliais iš sodo. Mums priskynė. Kitas būtų lėkęs kiek kojos neša. O jis, mulkis, nutarė atsidėkoti.
„Štai kur ji – rusų literatūros jėga!“ – pagalvojo Arūnas, ir jo žvilgsnis nejučiomis nuklydo link knygų lentynų. Ten, atremta į jubiliejinį Čechovo tomą, stovėjo vidutinio amžiaus juodaplaukės moters nuotrauka dailiuose rėmuose.
– Mano žmona Jelizaveta, – paaiškino senukas. – Jos jau vienuolika metų nėra. Tik sūnus liko. Aplanko kartais.
– Bet ką aš čia apie liūdnus dalykus, – nejaukią pauzę nutraukė šeimininkas. Gana vikriai pašoko ir nuėjo prie pianino. Įsitaisęs ant kėdės ėmė groti, retkarčiais užmesdamas akį į natas. Arūnas iškart pažino daugybę kartų girdėtą romantišką melodiją. Gurkšnodamas atšalusią arbatą karštligiškai mąstė, kaip įkalbėti senuką fotografuotis. Jis jau apgalvojo kompoziciją, foną, kaip sustatys lempas. Nujautė, kad šis Dievo avinėlis galbūt visai ne toks, koks dedasi, ir apskritai neaišku, ar galima tikėti jo pasakojimais. „O jeigu pasiūlyčiau jam padaryti dvigubą portretą, pavyzdžiui, su žmonos nuotrauka fone, gal taip sutiktų?“ – svarstė Arūnas.
– Mėgstu Bethoveną, – baigęs groti pasakė Andrejus Nikolajevičius. – Ar žinote, kad į šio kūrinio dedikaciją pretenduoja dvi Elizos ir viena Teresė? Kas dabar pasakys, kaip ten buvo? – sukikeno ir, lyg perskaitęs Arūno mintis, pridūrė: – Nemėgstu fotografuotis. Niekada nemėgau.
Grįžęs namo Arūnas visą vakarą klausėsi pokalbio įrašų. Jų kokybė buvo prasta, svarbiausių klausimų senukas tarytum neišgirsdavo arba atsakydamas nuklysdavo į lankas. „Jis tyčia kalba rebusais ar kitaip nemoka?“ – stebėjosi Arūnas. Kelis kartus išklausė pasakojimą apie lietuvį vaikinuką ir obuolių pintinę. Ar nebus tas vaikis koks plechavičiukas, su draugais bėgęs į vakarus, bet neištvėręs namų ar mylimosios ilgesio ir nusprendęs grįžti atgal? Įdomu, kur pasibaigė jo kelionė?
Arūnas ir taip vartė savo klausimą, ir šiaip. Kažkodėl įkyriai piršosi vienintelis nykus atsakymas.
Šiltas, saulėtas vakaras, fachverkinis namas su dideliu sodu. Ant medžių obuolių tiek, kad šakos nusvirusios iki žemės. Nėra kam jų paremti. Nėra kam raškyti vaisių, tais metais jie visai nereikalingi.
Jaunas vyrukas, dar visai vaikas, guli sukniubęs ant žolės prie saulės įšildytos namo sienos.
– Kai sutems, užkaskite jį sode, – išsitraukdamas papirosą sako Andrejus Nikolajevičius.
Lina Simutytė. Sraigių efektas
2022 m. Nr. 3
Blue are the feelings
That live inside me
„Eifel 65“, „Blue (Da Ba Dee)“
Jos buvo visur. Besitrindamos viena į kitą kilstelėdavo žaižaruojančius kibirų dangčius ir šliaužė lauk. Slydo cinkuotais jų paviršiais, raizgėsi aplinkui kėdžių ir stalų kojas. Jų storasienės sferiškos kriauklės grikšėdamos gremžėsi viena į kitą, ir virtuvė pakvipo jūržolių druskomis. Drėgni glitūs kūnai lindo iš savo kiautų, o purvinas mūsų linoleumas jų įveiktose trajektorijose pradėjo žvilgėti.
Plačią palangę virtuvėje mama išklojo celofaniniu pirkinių maišu, iš popierinės pakuotės išbėrė kilogramą miltų ir tolygiai paskirstė. Su broliu kėlėm sraiges nuo grindų, plėšėm nuo baldų paviršių kaip paskutinius gyvos medienos syvus iščiulpusias siurbėles. Edis jau buvo nustojęs šlykštėtis, nes pats tas šliuženas surinko, o aš jų kiautus laikiau suėmusi pirštų galiukais – mane, kaip ir daugumą, už visa, ką galima įsivaizduoti, labiau gąsdino tai, kas iš tiesų egzistavo, raitėsi prieš akis keisčiausiomis būties formomis.
Tai buvo pirmas Edžio bandymas užsidirbti pačiam, nes tą neonine apatijos šviesa mus užliejusį pavasarį tėčio galvoje besisukusių būdų praturtėti centrifūga perdegė. Kai tėtis dar dirbo langų gamykloje, kur buvo atsakingas už darbuotojų grafikų sudarymą bei darbų paskirstymą, mane su broliu, pusbroliu ir kiemo vaikais kviesdavo valyti sandėlio. Sutikdavome – vyriausias, protiškai atsilikęs pusbrolis Nikita, aš ir trys naivūs devynmečiai – mums dvidešimtinė ar net penkiasdešimtinė atrodė kaip svajonės išsipildymas. Tada dar nežinojome, kad didžiausia mūsų uždarbio dalis atitenka tėčiui, ir slapta kiekvienas tikėjomės užsidirbti kuo daugiau, nors visada gaudavome po lygiai.
Langų gamyklos sandėlį kuopdavome savaitgaliais. Anksti rytą visi penki jau stovėdavome kieme, kai tėtis privažiuodavo prie vartų, atlenkdavo darbinio autobusiuko galinę sėdynę ir suleisdavo mus vidun. Nikita sėdėdavo priekyje. Jo akinių stiklai buvo tokie stori, kad net aš, įsitaisiusi jam už nugaros, galėdavau per juos matyti – jog visas juodo plastiko apsauginis autobusiuko korpusas su vairu, radijo imtuvu ir iš jo kyšančia muzikos kasete, su spidometru ir žybsinčiomis prietaisų lentelės kontrolinėmis lemputėmis buvo padengtas baltais įvairiaformiais žvyneliais, nubyrėjusiais nuo tėčio pečių.
Panašių, nors gerokai mažesnių žvynelių aptikdavau ant savo juodo megztinio. Dažniausiai lengvai nupūsdavau arba nubraukdavau juos delnu, tačiau didžiausias odos plokšteles, netikėtai primenančias žinomų ar dar nežinomų pasaulio žemynų kontūrus, tyrinėdavau perkėlusi ant smiliaus pagalvėlės. Nors jau tada supratau, kad šie žvyneliai yra kažkas, ko turėčiau kuo greičiau atsikratyti, smalsumas įveikdavo. Mokykloje nekantriai laukdavau pamokų pabaigos, kad grįžusi namo galėčiau patikrinti, kiek ir kokių naujų žemynų per dieną spėjo susidaryti. Labiausiai stebino, kad žvyneliai pirmiausia susidaro man ant galvos – kad skalpas, ko gero, yra padengtas vientisa plokšte, kurią galima nesunkiai suardyti plonomis metalinėmis mamos šukomis. Jų padaugėdavo žiemą, kai mama sekmadienio vakarą prileisdavo vonią ir mane išmaudydavo. Išplovusi galvą vaikišku, bet akis vis tiek graužiančiu šampūnu, plaukus apvyniodavo standžiu rankšluosčio gumulu ir džiovindavo kaitriu elektriniu džiovintuvo vėju. Plaukus išsišukuodavau pati, nes mama neturėdavo kantrybės kęsti mano krūpčiojimų kaskart supešus. Stovėdavau priešais vonios veidrodį, įgręžtą į suskilusias purvinai gelsvas, beveik vėmalų spalvos keramines plyteles, ir laukdavau, kol aprasojusiame jo paviršiuje galiausiai išvysiu save. Vandenį iš vonios būdavo galima išleisti tik tada, jei prausdavausi po brolio. Taip dažniausiai ir nutikdavo, nebent Edis negaluodavo, o mama bijodavo jį peršaldyti. Brolio plaukai trumpi, ir šiaip po jo mažiau purvo lieka, – sakydavo mama, kai mėgindavau priešintis, norėdama praustis pirma. Todėl, galvos odai pasidengus tuo trapiu balsvu kiautu, slapta džiaugiausi – dabar vonioje galėdavau likti viena, nes nereikėjo skubėti užleisti jos broliui.
Iš pradžių išnarpliodavau plaukuose dar karštus nuo džiovinimo mazgelius, tada iššukuodavau galiukus ir pereidavau prie mėgstamiausios dalies. Šukomis praskleisdavau plaukų šaknis ir, įsitikinusi, kad skalpas jau spėjo iš naujo apaugti vientisa žvyno plokšte, pradėdavau ją ardyti. Daugiausiai žvynelių susidarydavo tose vietose, kurias jau būdavau anksčiau prakrapščiusi. Ten atsirasdavo skausmingų šašelių. Aštriais šukų dantukais per naujai nubalusius plotus braukdavau atsargiai, kad ant šukų prikibę žvyneliai nesuirtų, o tada vieną po kito juos apžiūrėdavau perkėlusi ant juodo tėčio skutimosi priemonių dėžės dangčio. Skirtingų dydžių pietų amerikos, netaisyklingi šiaurės ašigaliai, afrikos aptrupėjusiais kampučiais, mažyčius aukštakulnius primenančios italijos, pasaulio vandenynų baseinai, įlankos, krateriai ir žvaigždynai – ant juodo kvadratinio paviršiaus iš tolo švytėjo nuo mano odos nubraukti žvynai, sudarantys reljefinį išgalvotos planetos atlasą. Žinojau, nors dar nesupratau, kodėl, kad visa tai reikia daryti slapta, kad apie tai nevalia niekam pasakoti. Todėl odos atplaišas galiausiai nupūsdavau, iš plaukų iššukuodavau likusius žvynelius ir išeidama iš vonios išjungdavau šviesą.
Šis ritualas baigėsi staiga – kaip ir prasidėjo. Kai Edis žaidžiant parduotuvę man į plaukus įvėlė rausvą sutraiškytomis vynuogėmis kvepiantį kramtomosios gumos gumuliuką, mama iškirpo kuokštą plaukų ir nugremžtose skalpo vietose pastebėjo žaizdeles. Tada galvą išplovė vyrišku „Head & Shoulders“ šampūnu ir ištrynė aitriai dvokiančiu, močiutės specialiai tėčiui paruoštu tepalu. Nesu tikra, nuo kurios priemonės plaukai pasidarė lengvi ir glotnūs, bet žvyneliai pamažu dingo, o žaizdelės sugijo.
Taip maniau netekusi vienos iš savo paslapčių, kurias kaip garus išsiliejusiame nuo drėgmės vonios kambaryje norėdavau pradanginti anapus veidrodžio. Dabar afrikas ir aukštyn kojomis apvirtusias amerikas bandydavau įžiūrėti ant klasiokų apykaklių ir pečių, bet nerasdavau: jei jų ir buvo, visi žvynų žemynai slėpėsi švelniuose vilnos, medvilnės arba sintetikos pūkeliuose. Buvau įsitikinusi – mama bijojo užsikrėsti, nes plaukus dažė juoda spalva, o joje žvynai būtų švietę kaip druska ant pigiu tepalu nušveistų batų. Dabar mano kaktą ji paliesdavo nebent tikrindama, ar neturiu temperatūros, o aš termometrą kartais tyčia kyštelėdavau į arbatos puodelį, tikėdamasi jos reakcijos – to žaibiško nuotaikos pasikeitimo, kuriuo stebėdavausi Edžiui kaskart susirgus. Mamos balsas pakisdavo, pasidarydavo minkštas ir glotnus tarsi sportinės kojinės su nailonu – visiškai priglundančios prie pėdos, taip, kaip jos rankos priglusdavo prie nuo kosulio besikilnojančios brolio krūtinės.
Pakeliui į langų gamyklą užmiestyje spoksodavau į tėčio žvynus, kurių išnaikinti nepavyko nei „Head & Shoulders“ šampūnu, nei močiutės gamintais tepalais. Tų kelionių metu jam pajusdavau keistą artumą. Iš arčiau įsižiūrėjęs galėjai pamatyti, kad žvynelių pilna ne tik tėčio plaukuose. Jie buvo ausų landose, jie luposi nuo kaktos, rožinėmis dėmėmis plėtėsi ant alkūnių ir kelių. Kartą, kai tuo pačiu autobusiuku važiavome apsikirpti, tėtis prasitarė, kad serga žuvies liga, todėl turi kirptis senjorų kirpyklose – ne vien taupumo sumetimais. Jaunesnės kirpėjos lengviau įžiūrėdavo žvynelius ir, visai kaip mama, bijodavo užsikrėsti. Žuvies liga skambėjo ypatingai – tarsi turtingų šalių monetos, skimbčiojančios ištampytų kelnių kišenėse. Šis pavadinimas susidėjo visai ne iš raidžių ir garsų, bet iš dabar jau tik tėčio odoje knibždančio pasaulio. Troškau prie jo priartėti: įsivaizdavau, kad įsikeliu į tėčio kūną gyventi kaip į užkariautą teritoriją – tik ne žvanginu ginklais, bet prieš jam keliaujant į darbą nubraukiu visus žvynelius nuo megztinio su Eifelio bokšto aplikacija tėčiui sunkiai pasiekiamose vietose.
Pakeliui į langų gamyklą tekdavo kovoti su snauduliu – panašūs savaitgaliai iš mūsų atimdavo ilgesnį miegą ir įprastus rytus su įkaitusios, riebalais ištrintos keptuvės kvapu, mamai ruošiant pusryčius. Gerai žinojau, ką reiškia bado blynai. Tai buvo miltai, kiaušiniai ir vanduo. Gerai įkaitinta sena ketaus keptuvė nuo mėlynos dujinės viryklės liepsnos išsilydžiusia rankena, prieš tai mirkyta muilo putose ir šveista šiurkščia šluoste, bet vis tiek įsigėrusi amžino svogūnų kvapo, bjauriai primenančio, kad mūsų namuose tiek pusryčių kiaušinienė, tiek pietų kotletai iš maltos mėsos ir vandenyje į pliurzą virtusio batono buvo ruošiami tame pačiame inde.
Žinojau, ką reiškia bado blynai. Tai buvo miltai, kiaušiniai ir vanduo. Ir mamos pirštai, vatos gumulu keptuvės paviršių ištepantys taukų bei aliejaus mišiniu, sugrąžinantys dienai nesutrikdomą pastovumą. Rutina, paįvairinama pervirtomis pieniškomis dešrelėmis, keptomis bulvėmis ir pigiausiais žuvų piršteliais iš didelio plastikinio maišo. Rytą juodas keptuvės paviršius mamos rankose sužėrėdavo tarsi tobulas apskritimas, iškirptas iš naktinį dangų vaizduojančios „Mokslo ir visatos enciklopedijos“. Švytinti, nuo trynimo ir grandymo žvaigždėlapiams būdingą mirgėjimą įgijusi Juodoji keptuvės skylė, tas paslaptingas magnetas, išplėštas iš paklodėse besirangančio nuogo nakties kūno, mamos rankose atsiverdavo kaip portalas, išteptas riebalais netrukus įkaisdavo, ir namai prisipildydavo troškių dūmų tirštybės.
Bado blynai mūsų kiemo vyresniesiems vaikams sukeldavo panieką. Jie buvo perpratę realybę – jei mamos pusryčiams dažnai kepa blynus, o vakarais juos pašildo vakarienei, maisto atžvilgiu šeimos racionas yra skurdus.
Žinojau, ką reiškia ir blynai, ir įkaitintos keptuvės kvapas. Todėl, užuosdama įkaitusios keptuvės ir blynų kvapą, sklindantį nuo Nikitos ir šalia sėdinčių Tito su Luku, jaučiausi saugiai kaip namuose, už aptrupėjusiu tamsiu tinku nelygiai padengtų fasado sienų, kurių nuolat gėdijausi. Nes bado blynai buvo ne tik miltai, kiaušiniai ir vanduo. Bado blynai buvo lėtinio skurdo forma. Ir nors užuodus jų kvapą savo plaukuose norėdavosi prasmegti skradžiai, panašus riebalų dvokas, sklindantis nuo aplinkinių, mane nuramindavo – vadinasi, jie savi. Vadinasi, ir jie žino, ką reiškia subraižytos, svogūnų tvaiko įsigėrusios keptuvės, neišvalomos dėmės kėdžių ir sofų gobelenuose, mamų uždangstomos pledais ir pagalvėlėmis.
Mes akimirksniu suartėjame su žinančiais, kaip tvoskia pelėsis ir prisvilę puodai nuo juose kunkuliuojančios nupigintos sriubos iš stiklainio, kaip pūvančios bulvių lupenos prilimpa prie šiukšlių kibiro dugno, kokios spalvos yra įsisenėjęs purvas tapetuose, arba ką reiškia pirkti maisto į skolą, paslapčia tikintis, kad pardavėja tai pamirš. Ir nors atsidūrę kitos kategorijos žmonių kompanijoje nesąmoningai bandome neigti savo bičiulystę su skurdžiais, likę su jais vieni lengviau atsikvepiame. Pagaliau išsispiriame iš spaudžiančių batų, net jei ir mūvime pradilusias kojines. Nes skurdas sukelia ne tik atskirtį, bet ir bendrystę, iš kurios paslapčia tikimės išsivaduoti, išaugę prisvilusias savo vaikystes. Tačiau vis tiek patogiausiai jaučiamės tarp savų, net jei jų gėdijamės labiau nei plaukuose įsigėrusio riebalų kvapo.
Pasiekę gamyklą nerangiai sliuogdavome iš autobusiuko, o tėtis mus įleisdavo į gamyklos darbininkų rūbinę, kurioje turėdavome persirengti iš namų atsivežtais drabužiais. Tada keliaudavom į sanitarinę patalpą, ten kiekvienas gaudavome po platų šepetį storais kietais šeriais. Kai tėtis sandėlyje vienu elektros jungiklio spragtelėjimu įžiebdavo palubėje kybančias kaitrines lempas, patalpos dydis ir briliantinis mėlynumas prislėgdavo savo sunkiasvore purvina tuštuma, kurią žinojome turėsiantys iškuopti. Kaip mama ant palangės berdavo miltus, kuriuose Edžio surinktos sraigės turėjo išsituštinti, taip tėtis ant grindų sandėlyje visur pažerdavo skalbimo miltelių. Atlikęs šį darbą paleisdavo iš žarnos stiprią vandens srovę. Grindys šnypšdamos suputodavo, o mūsų šepečiai ilgomis rankenomis – kaip šukų dantys, nuo skalpo gremžiantys žvynus, – palikdavo švarias šliūžes. Atrodo, beveik pavirsdavome sraigėmis – didžiuliame sandėlyje atrodydavome it maži moliuskai, judėdavome lėtai ir atsargiai, bijodami paslysti ant muilinų grindų.
Vidurdienį, kai maždaug ketvirtadalis patalpos būdavo išvalyta, tėtis įjungdavo radiją, kurio skleidžiami garsai tuščiame sandėlyje išaugdavo ir aidėdavo žemais dažniais. Beveik diskoteka, – galvodavau stebėdama, kaip mėlynos sandėlio sienos ir grindys nuo muzikos pradeda vibruoti, pakeisdamos savo pirminę prigimtį. Susėdę ant drėgnų grindų valgydavome mamų iš vakaro suteptus sumuštinius. Tada tęsdavom darbą. Šepečius stumdydavom ir purvą gremždavom iki vakaro, kol tėtis išlįsdavo iš savo kabineto, įvertindavo atliktą darbą ir liepdavo ruoštis namo.
Sulipdavom į dulkėtą darbinį autobusiuką ir aptardavom būsimas rytojaus užduotis, tačiau šiltas nuovargis, nuo kurio lipo akių vokai, mus netrukus įveikdavo. Dauguma užsnūsdavo dar nepasiekę namų, o tėčio žodžiai veikdavo kaip monotoniškos radijo laidos. Net jo instrukcija apie skutimosi peiliukus, kuriuos rytoj turėsime naudoti, prarasdavo pavojingą, todėl budinantį žvilgesį, ir akis atplėšdavome tik tėčiui įsukus į kiemą.
Darbo savaitgalių sekmadieniais su Edžiu prabusdavome anksčiau, dar prieš tėčio nustatytą žadintuvo signalą. Mus prikeldavo nugaros ir kojų skausmai. Tačiau labiau už geliančius kojų raumenis ir nuospaudas Edį kankindavo chemikalų sukelta alergija. Apie pasilikimą namuose praleidžiant galimybę užsidirbti nebuvo nė kalbos, todėl brolis čiaudėdavo ir kosėdavo į savo grikių lukštų prikimštą pagalvę kuo tyliau, kad tėvai neišgirstų. Kai atsikeldavo, Edžio žvilgsnyje jau nebūdavo vaikui būdingo naivumo, o tik suaugusiojo nuovargis. Vis dar užspaustas ir trūkčiojantis, bet tylus pasipriešinimas kūno siunčiamiems signalams išsiverždavo ašaromis jo įraudusiuose akių obuoliuose su išryškėjusiomis kraujagyslėmis. Nors savaitgalių, kai dirbome langų gamykloje, buvo vos keletas, tie sekmadienio rytai, kai brolis be garso žiopčiodavo nurydamas kosulį, mus suartino. Dabar, nebejausdama jam pavydo ir neapykantos dėl didesnio mamos dėmesio, virsdavau rūpestinga vyresne seserimi, kuri išvėdindavo kambarį, surasdavo inhaliatorių ir padėdavo broliui susiruošti dar vienai darbo dienai. Negalėjau net įtarti, kad po keleto metų brolio liga sustiprės, o mūsų taip sunkiai uždirbtos santaupos bus išleistos jo gydymui privačioje klinikoje. Kur kas labiau už visas kartu patirtas saldaus malonumo akimirkas, kai pasistiebę virš dujinės viryklės spoksodavome, kaip nuo bado blynų likusiuose riebaluose išsiskleidžia spragėsiai, o mamos pirštai juos apibarsto lipniais cukraus kristalais, įsiminsime kumščiais gniaužiamą dusulį, alkį ir jo trupinius, kuriais išmokome dalintis perpus. Spengiančią tylą po tėvų rietenų, mūsų kambaryje įsitempiančią tarsi skalbinių virvė su varvančiais skudurais, ir vaikiškus, bet dėl to tik dar tvirtesnius pažadus vienas kitu pasirūpinti.
Tas sekmadienis buvo paskutinė mūsų darbo diena ir apskritai paskutinis susitikimas su mėlynuoju sandėliu. Blogiausia, kad tai buvo paskutinė darbo diena ir tėčiui – po to jį atleido, o pas mus kartu su pavasariu atslinko ir apsigyveno didelė apvali tyla, slėgusi stipriau už purviną sandėlio tuštumą, varginusi labiau nei tėvų barniai, anksčiau įprasti kaip bado blynai.
Sekmadieniais turėdavome iškuopti likusią patalpos dalį – šepečiais iššveisti grindis ir laukti, kol tėčio pirštuose blykstėlės iš popieriaus išvynioti aštrūs, trapūs ir plonyčiai skutimosi peiliukai. Tėtis apžiūrėdavo visą sandėlio plotą ir baltos kreidos lazdele apibrėždavo purviniausias grindų vietas, kuriose būdavo likę įminti suakmenėjusios kramtomosios gumos gurvuoliai, sustingę klijų lašai, statybiniame glaiste įaugusios darbuotojų nuorūkos ir susisluoksniavusios dulkės. Tai pažymėjęs tėtis grindis apipildavo indų plovikliu ir iš žarnos paleisdavo šiltą vandenį. Žinojome, kad netrukus prasidės paskutinė, pati atsakingiausia darbo dalis – peiliukais nuo grindų turėsime išskusti sunkiausiai išvalomą purvą. Tačiau sandėlyje akimirksniu pakildavo tūkstančiai sprogstančių muilo burbulų, jie susidurdavo ir čia pat ištirpdavo, o mes, pakerėti šio vaizdo, iš pradžių tiesiog spoksodavome atlošę galvas, o tada puldavome jų gaudyti. Trumpam pamiršę savo svarbias pareigas, slysčiodavome ant muiluoto grindų paviršiaus, o mūsų juokas aidėdavo garsiau už visus praėjusios savaitės radijo stoties topus, kurių tėtis laukdavo, nors ir neišsiduodavo.
Gali būti, kad jis, kaip ir mes, jusdavo pamažu besiartinančią darbų pabaigą, kai pasimėgaudamas skaičiuos neteisėtai uždirbtus pinigus, vildamasis, kad už juos galės pakeisti savo automobilio tepalus ar net pravaryti technikinę – taip tėtis įvardindavo priežastį, dėl kurios jau pusmetį visur važinėjo darbiniu autobusiuku. Naują kompaktinę plokštelę, batus metalu kaustytomis nosimis, džinsinį švarkelį madingai nutrintais šonais, nėriniuotus perregimus apatinius mamai, kurių dydį paskutinį kartą parinko gerokai per mažą, todėl jie atiteko man, arba elektrinį dantų šepetėlį – mintyse spėliodama, ką tėtis įsigytų, jei galėtų sau leisti viską, sudarinėdavau ilgą sąrašą daiktų, kurių jis neturėjo. Mano svajonė buvo paprasta – už gautus pinigus ketinau nusipirkti nešiojamą kasečių grotuvą ir tikras ausines, kurios lengvai įsliuogtų į mano ausies kriaukles ir apsigyventų jose kaip slidus sraigės kūnas savo kiaute. Todėl, kai pašnibždomis
tardavau „Sony“, jusdavau, kaip subtiliai liežuvis priartėja prie galinės priekinių dantų paviršiaus dalies, palikdamas mažą tarpelį, ir kaskart įsivaizdavau, kad tas iki dantų likęs atstumas yra reikalinga pinigų suma – trūksta vos trupučio, ir popieriniai banknotai į pravirą piniginės burną įslys taip, kaip kasetė į žvilgantį naują grotuvą, o aš galėsiu naudoti ausines kaip standžią kempinę kaskart tėvams namuose ištempus keiksmažodžiais tarsi neišgręžtais skudurais lašančias barnių virves.
Jau žinojau, kad ta kempinė šaltų rietenų lašų, kapsinčių ant linoleumo, negalės sugerti, tačiau įsivaizdavau, kaip ausų kriaukles užkemšančios „Sony“ ausinės su visu garsu jose pulsuojančia muzika nuplauna tėvų rietenas it milžiniška garso banga, atšniokščianti iš neatpažįstamų instrumentų jūros, – ir aš daugiau nebegalvoju, kad tėvai pykstasi dėl mano kaltės, ir viską ramiai stebiu iš kito kranto.
Nuo jų barnių izoliuojantis vandens telkinys turėtų būti pakankamai siauras – kaip tarpelis iki dantų, liežuviui taip ir nepaliečiant jų paviršiaus tariant „Sony“. Tada galėčiau pamatyti, kaip tėvai galiausiai išvargę nurimsta ir susitaiko. Tačiau kaip visame pasaulyje nėra jūros, kurios krantą galėtum matyti iš kitos pusės, taip jokia muzikinė kasetė mano svajonių grotuvo nepasiekė.
Nikita atsiklaupė viename kreida apvestų purvo likučių rate, lyg grindyse įminta nuorūka būtų padidinta begalę kartų ir virtusi modernaus meno skulptūra. Edis buvo sustingęs tarsi pirmąkart gyvenime žiūrėtų filmą suaugusiesiems. Lukas vis dar vaikėsi sproginėjančius muilo burbulus, kurių buvo tiek, kiek neregėjome jokioje indų ploviklio reklamoje. Radijo laidų vedėjas aptarinėjo skambėjusią dainą tarsi mėgindamas pats save nustebinti, nors tikrai žinojo, kuris kūrinys ir šią savaitę bus klausytojų mėgstamiausias. Stebėjau Titą. Mačiau, kaip iš jo delno išslydęs peiliukas atsimuša į grindis, o jis pats paslysta ir užgriūva ant trapių peiliuko ašmenų visu smulkučiu savo kūnu.
Tai įvyko akimirksniu – kaip akimirksniu ir tarsi savaime viena melodija radijo imtuve pakeičia kitą. Kaip dulkėtas televizoriaus ekranas nušvinta paspaudus vienintelį nuotolinio valdymo pultelio mygtuką, o kadrai nepastebimai pasikeičia, sukurdami iliuziją, kad seno filmo juosta prieš tai buvo visai ne kruopščiai karpyta ir klijuota, bet visą tą laiką kantriai dūlėjo susukta į didžiulį standų ritinį su ant jo priklijuotu pavadinimu režisieriaus studijoje ir laukė savo premjeros kino salėje. Negalėjau pajudėti. Visi kiti irgi sustingo savo vietose, o kelios išsitęsusios sekundės panėšėjo į lėtą rytinį nubudimą, kai esame kažkas kur kas primityvesnio, bet kartu ir didingesnio nei įprastai manome. Tomis sekundėmis, prieš galutinai pabusdami, dar nesame galutinai susiformavę – labiau primename ne žmones, bet vienaląsčius organizmus, o gal varles, moliuskus, sraiges, grybus ar kerpes – į sunkiai nusakomą gyvasties masę sulipusius savo pirmtakus, keliančius nepaaiškinamą baimę keistomis formomis ir tekstūromis.
Tam vėsiam odos elastanui, lyg jį palietę ir staiga atitraukę pirštus būtume užčiuopę visai ne savo kūno ribas, bet nuogą nakties esmę, kai jungtis tarp gyvo ir negyvo, tarp buvo ir bus yra pati blyškiausia, o tada nusprendę likti primityviose lovų geldelėse, bet besiskverbiančio ryto taisyklių priversti iš jų išlįsti ir vėl įsikūnyti į savo kasdienius vaidmenis.
Titas, vienas iš brolio klasiokų, gyvenusių netoliese ir ateidavusių paspardyti kamuolio į medines mūsų garažo duris, dabar gulėjo ant mėlynojo sandėlio grindų. Kreida apvestą purvą plovė jo kraujas iš skutimosi peiliuku prakirstos arterijos. Pulsuojantis jo skausmas buvo begarsis, todėl platus ir pažįstamas – kaip Edžio kosulys į pagalvę, tarsi rytinio prabudimo sukeliamoje būsenoje Titas būtų įstrigęs, o jo kūnas – išaugęs taip smarkiai, kad nebetilpo stačiakampio formos sandėlio akvariume. Mums reikėjo jį išstumti kaip populiariame, ledus laižančių turistų prikimštame pietų kurorto pliaže gaištantį banginį, kaip rašalo prisigėrusią plunksną iš siauros rašalinės, kad klampaus mėlyno skysčio buteliuke nenuskęstume patys. Tėtis atbėgo su glėbiu skudurų ir tvarsčių. Plėšė juos, rišo ir vyniojo ant Tito žaizdos, o radijo laidų vedėjas toliau aptarinėjo šios savaitės topus, eteryje kapsėjusius neoniniais lašais. Visa patalpa buvo mėlyna ir vibruojanti, o jos siūbuojantys vandenys purslodami tryško per aštriabriaunio akvariumo kraštus.
Kai kraujavimą pavyko sustabdyti ir tėtis į autobusiuką įkėlė Titą, jis priminė pirmykštį daug kartų padidintą vienaląstį organizmą, stebimą pro mikroskopą. Jis buvo trapus suglamžytas dumblis, kurį reikėjo atsargiai nugabenti į vandenyno dugną, kad dokumentinis filmas apie jūros gyvius atgautų įprastinę savo scenografiją. Tą akimirką visi pasaulio organizmai, daiktai ir reiškiniai atrodė labiau nei bet kada susiję. Mano sportbačiai, išmynę taką nuo didžiosios kiemo kriaušės iki garažo durų, į kurias atsitrenkia Tito spiriamas kamuolys, ir kilimėlis po kojomis. Nikitos akinių stiklai ir jų padidinami skaičiai spidometre, liudijantys, kad tėtis, važiuodamas per gyvenvietę, viršija leistiną greitį. Edžio kosulys ir pravertas langas, leidžiantis įkvėpti daugiau oro. Eifelio bokšto aplikacija ant tėčio megztinio ir radijo laidų vedėjo balsas, pranešantis, kad pirmoji topo vieta atitenka „Eifel 65“ dainai.
Tėtis sustojo prie ligoninės priimamojo skyriaus, atsargiai paėmė Titą ant rankų ir paliko mus laukti autobusiuke. Apsėsti mėlynosios sandėlio šviesos spoksojom į švytinčius radijo imtuvo mygtukus, beveik laukdami, kad vedėjas, užuot paskelbęs pirmąją topo vietą, būtų tapęs Dievu ir per tiesioginę transliaciją praneštų apie Tito nelaimę, vaikams išdalintus skutimosi peiliukus ir kuopiamą purvą. Sandėlio spalva mus toliau persekiojo, o radijo klausytojų simpatijos mėlyną pavertė dar ryškesne – briliantinis patalpos atspalvis dabar įgijo aštrios signalinės mėlynos pigmentų. Salone per nematomas garso kolonėles pasigirdo pirmoji topo vieta ir joje trisdešimt kartų nuskambėjo žodis blue. Tą erzinančią dainą buvome girdėję ne kartą, tačiau nė neįtarėme, kad ji mums taps tokia pranašiška. Tito arterijai sugijus, jo mama nuvažiuos į langų gamyklą ir viską smulkiai papasakos – įsivaizduosiu, kad jos žodžiai it žydri giliavandenių žuvų ikrai krinta ant direktoriaus stalo: tėtis pažeidė taisykles, savaitgaliais nuo sandėlio valymo atleisdavo visus darbuotojus, o vietoje jų veždavosi vaikus. Tai darė ne kartą, todėl kartą ir visiems laikams bus išmestas iš darbo.
Apatiška tyla apsigyveno mūsų namuose, o tėtis vėl įniko rūkyti „L&M“ cigaretes iš pakelio su mėlynais elementais, nepaisydamas savo žuvies ligos ir močiutės patarimų, kaip ją gydyti. Vonios kambaryje dabar stovėjo nebe dviejų, bet keturių šimtų mililitrų talpos „Head & Shoulders“ šampūno butelis. Liga plito tėčio kūnu. Mačiau, kaip balsvi jos plotai pažeidė delnus, žinojau, kad žvynų židiniai įsikūrė pažastyse ir kirkšnyse. Tėtis pradėjo vaikščioti išsikėtęs, tarsi ilgėjantys rytiniai nubudimai jį būtų pavertę aštuonkoju – dabar tarp dviejų tėčio kojų įsispraudė dar šešios ataugos, apsivijusios kūną ir ketinančios pasmaugti.
Mes vis dažniau mitome bado blynais – dabar jau antros rūšies kvietiniai miltai, kiaušiniai ir vanduo iš kalkėto virtuvės čiaupo. Žuvies liga apėmė ne tik tėčio kūną, bet ir mano galvą. Perštėjo prakrapštyto luobo vietas po plaukais ir ant skruostų. Naktimis, kai atrodydavo, kad įsisupu ne į patalus, bet į niežulio audeklą iš aštrių trupinių, išlipdavau iš lovos ir basomis nušlepsėdavau iki virtuvės. Prietemoje susirasdavau vaistinėlę, iškratydavau jos turinį ir ieškodavau tėčio tepalų receptų, tarsi jie būtų galėję paaiškinti mūsų ligą, kurios pavadinimo skambesys nustojo priminti ypatingą, išskirtiniais mus dariusį vertingų monetų žvangėjimą ištampytų kelnių kišenėse. Žuvies liga monetas dabar priminė nebent dėl savo galios slapčiausias kišenes išversti taip, kad visi pamatytų, kokios jos skylėtos, purvinos ir sudilusios. Viskas, ką tomis niežulio naktimis pavykdavo aptikti, tebuvo aitrus tepalų kvapas, šaltas tūbelių metalas ir slidus buteliukų stiklas be jokių pavadinimų ar informacinių lapelių. Prie vaistinėlės, įkištos spintelėje šalia raktų, dėžučių su vizitinėmis kortelėmis, darbo skelbimų iškarpomis iš laikraščių, popieriaus skiautelių ir tušinukų pasibaigusiomis šerdelėmis, kartą radau tėčio cigaretes. Tiek laiko ieškotas paaiškinimas, kaip ir mano nenuslopęs troškimas įsikūnyti į tėčio kūną, iš žvilgančia plastikine plėvele aptraukto pakelio išsistūmė lėtai, bet užtikrintai. Jis buvo sausas, sprangus ir atsidavė benzinu, sumišusiu su odiniams švarkams būdingu kartumu. Rūkiau prisišliejusi prie didžiosios kriaušės kamieno, kuri dar nenutuokė, kiek daug kartu tai vėl patirsime, ir žinojau – pelenų spalvos dūmų prisigėrę mano plaukai jau niekada nebetvoks riebaluose keptais blynais.
Naktiniai išsmukimai iš namų tapo laukiamiausiu paros metu. Grįžusi iš kiemo be garso užrakindavau pagrindines namų duris, tyliai pakildavau laiptais kaip vienas iš čia gyvenusių vaiduoklių, o tada užsisklęsdavau vonios kambaryje. Kelis kartus išsivalydavau dantis, o rankas plaudavau įsivaizduodama, kad esu moteris iš muilo reklamos.
Nuogo jos kūno siluetas už permatomos užuolaidos apšviečiamas blankia pilnaties šviesa. Kadras keičiasi ir kamera priartina tris muilo pakuotes. Muilas juodoje pakuotėje kvepės vasaros dangumi, į jį besistiebiančiomis tamsžalėmis džiunglėmis. Raudonoje pakuotėje slypintis muilas primins liepsnojančius laužus ir bus aistringų bučinių skonio, kurio prisisiurbę visi anksčiau ar vėliau pameta galvą. Iš baltos pakuotės išslydęs muilas taip pat bus baltas ir nukels į sterilius viešbučių kambarius, kuriuose net tualetinis popierius kvepia pirmuoju sniegu. Moteris panardina pirštus į standaus kremo pripildytą indą. Jos manikiūras prancūziškas, o lėto šokio judesiais nugaros oda slystantys pirštai tokie plonyčiai, tarsi ne aš, o ji būtų vienuolikmetė. Dabar ekranas nušvinta, o kamera fiksuoja baltąjį muilą aptakiu paviršiumi be menkiausių įbrėžimų. Pačiame muilo centre – trikampio formos duobutė, kurią kažkieno nematoma ranka pripildo jau matytu kremu. Kadrai keičia vieni kitus, keičiasi muilo spalvos, jų duobutės užpildomos ypatingu skysčiu, užlyginančiu visus trūkumus. Galbūt todėl moteris reklamos pabaigoje jau ne viena – glotnią jos pečių odą glamonėja vyriškas delnas. Kitame kadre pora bučiuojasi, tarsi duobutę būtų užpildęs ne kremas, o koncentruota dangiškosios manos esencija, ir pamaitinanti, ir sukelianti vis didesnį aistros alkį.
Tos trisdešimt sekundžių negrįžtamai pakeitė mano gyvenimą. Kaskart prausdamasi įsivaizduodavau, kaip sveikstu – tuo reikėjo patikėti tarsi Dievo egzistavimu, apie kurį, kaip ir apie dangiškąją maną, sužinojau iš tikybos mokytojos. Viešpats keturiasdešimt metų siuntė maną iš Egipto išėjusiems badaujantiems žydams. Sniego kruopas primenančią šventąją duoną izraelitai rinkdavo paryčiais, nes pasirodžius saulei grūdeliai pradingdavo. Vaikai ją valgė kaip sviestą, jaunuoliai ragavo kaip duoną, o senoliai kabino kaip medų. Tačiau jei Dievas ir buvo, mums jis siuntė visai kitokią maną – baltus žvynus, skausmingus šašus ant niežtinčios ir perštinčios odos. Panaši į izraelitus būdavau nebent tomis naktimis, kai nusileisdavau surūkyti sausos „L&M“ cigaretės prieš švintant. Tvirtai tikėjau, kad jaudulys, tiršta apsvaigimo migla, aukštyn kylantys užmaršties dūmai, širdies dūžiai krūtinėje ir pelenai, maitinę didžiąją kiemo kriaušę, pranyks saulės spinduliuose.
Tą ankstyvą pavasarį močiutė vieną po kito kūrė tepalus mūsų žuvies ligai išgydyti, tačiau jos pastangos buvo bevaisės. Kaip ir rytiniai tėčio prabudimai. Galvojau, kad jam derėtų pasilikti lovoje ir ilsėtis – mėgautis tiek daug kainavusia privilegija susijungti su primityvia, bet už žmogiškąją kur kas stipresne vienaląsčių būtimi. Kai mama savo priekaištais vis tiek išversdavo jį iš lovos, buvau įsitikinusi – žmonės galėtų paprasčiausiai būti, kaip kerpės, moliuskai ar kiti sutvėrimai, nes to pakaktų pasauliui išlikti. Dabar, kai visa buitis užgulė jos pečius, dengiamus juodai dažytais ir prie šaknų nuaugusiais plaukais, mama pradėjo platinti kosmetiką. Rinkinius iš katalogo blizgiais viršeliais ir spalvotais puslapiais su vienu rankos judesiu išstumiamais lūpdažiais, kreminiais akių šešėliais ir šampano spalvos mineralinėmis veido pudromis pristatydavo moterims, gyvenančioms prašmatniuose naujos statybos namuose arba butuose plačiais plastikiniais langais.
Matydavau, kaip ji skaičiuoja pinigus. Mamos pirštai kruopščiai išlygindavo kiekvieną užsilenkusį banknoto kamputį, glostydavo, nubraukdami vos įžiūrimas dulkeles. Kartais ji pakeldavo pinigą priešais langą, kad šviesoje galėtų įžiūrėti tviskančias smaragdo spalvos juosteles ir įsitikintų, jog jie nepadirbti.
Stebėdavau mamos judesius, mintyse iš naujo sukdama tiek kartų matytą muilo reklamą – mamos pirštai tuos popierėlius liesdavo lėto šokio žingsneliais – visai taip, kaip moterį glamonėjo vyras prieš svaigų jų lūpų susiliejimą. Popierinius banknotus ji laikė slaptame piniginės skyriuje su užtrauktuku, o monetoms turėjo atskirą drobinį maišelį. Bandžiau prisiminti, ar kada nors ji buvo tokia atidi man, pinigų popieriui pavyduliaudama jos pirštų, tačiau supratau: jei mama apkabintų, tikriausiai norėčiau pasprukti. Nežinočiau, kaip reaguoti.
Visas mamos dėmesys atiteko pildomai ir tuštinamai piniginei, todėl tėtis pagaliau galėjo netrukdomas miegoti. Galbūt dėl to nepastebėjome, kaip mėlynas nelaimės rašalas ėmė lėtai sklaidytis ir vis labiau priminti iš moliuskų išgaunamą sepiją arba rusvą indišką tušą. Namus užkariavęs tėčio liūdesys tarsi sukapotos, bet vis dar gyvos banginio kūno dalys viena po kitos kraustėsi kažkur kitur, o ant grindų ir sienų ištiškę indigo tylos lašeliai bluko. Dabar jie buvo šviesiai violetiniai – kaip vyno, kurio tėvai neragavo ilgus mėnesius, dėmės pageltusioje staltiesėje. Tėtis vis dažniau atsiversdavo laikraštį ir skambindavo juose nurodytais numeriais, žadančiais ne tik laiku mokamą atlyginimą, bet ir visas socialines garantijas.
Balandžio liūtims taršant didžiąją kiemo kriaušę, jau žinojau, kad nenumaldomai artinasi tai, ko taip nelaukiau – saulės spinduliai, suliepsnodavę vis anksčiau ir anksčiau, vieną rytą pirmieji prisidegs naujos dienos cigaretę. Išsmukti būdavo sunkiau, nes dabar savaitgaliais ir brolis keldavosi paryčiais – apeidavo visus miestelio parkus, aplinkinius miškus, dar įmigusius sodus su saldžiai snaudžiančiais gyventojais. Namo grįždavo su sraigių pilnais cinkuotais kibirais. Kilstelėję jų dangčius moliuskai šliauždavo virtuvės sienų plytelėmis, sueižėjusiu linoleumu, stalo ir kėdžių kojomis. Tinkamai paruošęs Edis pristatydavo juos į supirktuvę ir parduodavo. Kai virtuvė pakvipdavo jūra, primindama neišsipildžiusią svajonę apie „Sony“ grotuvą, vėl nusikeldavau į sandėlį, tačiau vis lengviau nurimdavau, nors jūržolių, druskos ir neišmatuojamo stiprumo vėjo spalvos sraigių kvapas tebebuvo mėlynas. Palangę mama išklodavo maistine folija, pripildavo miltų ir palikdavo nakčiai, kad sraigės išsituštintų.
Vieną rytą nubudau švintant ne tik nuo įprasto odos perštėjimo, bet ir nuo krebždėjimo namo sienose. Į tamsius, kietai įmigusius mūsų kambarius krito šviesos pluoštai. Jie sklido pro langus mediniais, izoliacinėmis juostelėmis ir laikraščių atraižomis apšildytais rėmais, o priėjusi pasižiūrėti pamačiau, kad kiemą su didžiąja kriauše ir lietaus nuskalbtomis medinių garažų durimis dengia sniegas. Nors į lauką mane išvedė paprasčiausias smalsumas, jaučiausi lyg iš Egipto išėjusi izraelitė, jau žinanti, kad Dievas mūsų nepamiršo. Jo dangiškoji mana, kaip pašto skyriuje užsimetęs siuntinys, pagaliau mus pasiekė.
Apsirengiau striukę, kurios vidinėje kišenėje glaudėsi cigaretė ir barškėjo degtukų dėžutė, įsispyriau į storapadžius tėčio batus, kad išsmukti suspėčiau dar prieš pirmuosius saulės spindulius. Tačiau kieme viskas jau buvo pasikeitę: saulė pradingo, mane plakė sniego kruopos ir raižė įstriži lietaus pjūviai. Sustingau iš nuostabos. Šimtai sraigių, radusių pravirą langą, sugebėjo nušliaužti toliau, nei būčiau galėjusi įsivaizduoti. Jos čiuopė sutrupėjusį, peršlapusį namo tinką, šliaužė sienomis, o standūs kiautai nuo vandens žvilgėjo sapnams arba seniems kino filmams būdingomis spalvomis. Mūsų tiek kartų lopytas, skirtingais glaisto sluoksniais padengtas namas žliaugė nuo ką tik praslinkusios šlapdribos, o lietvamzdžiai nespėjo srėbti tyškančio vandens, trūkinėjo ir taškėsi ant kiemo asfalto kartu su atsiklijavusio tinko dalimis, moliuskų geldelėmis ir riebiais šliužiškais jų kūnais.
Nežinau, kiek laiko tai tęsėsi, bet tikybos mokytoja buvo teisi – saulės spinduliams užliejus kiemą, dangiškoji mana ištirpo. Nesurūkyta cigaretė išskydo kišenėje, o peršlapę degtukai dėžutėje nustojo barškėti. Lietui rimstant ir rūkui sklaidantis, atlošusi galvą spoksojau į mūsų namą – sudėtingą daugialąstį organizmą, kurį tiek kartų troškau pradanginti. Nubyrėjusio tinko vietos, pažymėtos drėgnomis sraigių šliūžėmis, buvo atsinaujinusios – jos pašviesėjo, o moliuskais aplipęs tinkas vis dar krito ir dužo. Pietų amerikos ir šiaurės ašigaliai, afrikos ir pasaulio vandenynai, įlankos ir krateriai plytėjo man po kojomis, apautomis tėčio batais. Joks kitas pastatas visame pasaulyje dar neatrodė man toks gražus, toks panašus į glotnų akvariumo kubą. Mūsų namas buvo sumūrytas visai ne iš purvo ir gėdos, o iš baltų plytų, apie kurias nė nežinojau.
Nuo sienos nuplėšiau kelias sraiges, manęs nebegąsdino nei jų formos, nei šaltas glitumas ant odos. Išsitiesiau šlapioje, net vasarą žalios spalvos pigmento neįgyjančioje žolėje prie didžiosios kiemo kriaušės ir prie opiausiai perštinčių savo žaizdelių prispaudžiau moliuskų kūnus. Perštėjimas ėmė slopti. Tirpo kaip sandėlio tuštumoje išaugęs ir tėčio į autobusiuką perkeltas Tito kūnas, kaip milžiniškas mėlynos spalvos gumulas, ne laiku įridentas į mūsų namus. Jis tolo kartu su visam laikui mintinai išmoktais dainos žodžiais Blue are the words I say / And what I think / Blue are the feelings / That live inside me ir davė man bežodį pažadą. Apie gydomąjį sraigių efektą papasakosiu vaistinėje dirbančiai močiutei, ir mes būsim išgelbėti. Net jei niežulį keliančią paslaptį – mane su tėčiu jungiančią žuvies ligą – iš savęs tektų iškraustyti taip, kaip kuriam laikui iškraustėme tylą.
Ir vis dėlto akimirkai sudvejojau, ar tai įmanoma – juk ir „Sony“, tariamas liežuvį prie dantų prispaudus taip, kad neliktų jokio tarpelio, skamba šveplai.
Ieva Tumanovičiūtė. Dovana
2022 m. Nr. 2
Apsakymas
Žvelgiau į knygos iliustraciją, vaizduojančią žmogaus viduje įsikūrusį miestą. Buvo malonu apžiūrinėti kruopščiai išpieštas detales. Piešinyje ūžė gyvenimas – norėjosi jame atsidurti. Tas pasaulis atrodė toks panašus į tikrą, tik saugesnis ir mielesnis. Užverčiau knygą, nupirkau ją sūnėnui, nors žinojau, kad patenkintas nebus. Norėjau padovanoti jam stebuklą, bet greičiausiai jis neįvertins. Kad suteikčiau jam džiaugsmo, galėjau nupirkti tiesiog pabaisos figūrėlę iš populiaraus animacinio filmo, bet pasirinkau knygą, kuri patiko man.
Kitą rytą sėdau į automobilį ir nenoromis išvažiavau į sesers vaiko aštuntojo gimtadienio šventę. Turėjau atlikti pareigą, nors daug mieliau būčiau veikusi ką nors kita. Sesuo pasitiko mane entuziastingai, sūnėnas, išpakavęs dovaną, padėkojo, nusviedė ją į krūvą kitų ir išbėgo žaisti su draugais.
– Paskui pažiūrės, – pasakė Marta. – Dabar jie žaidžia.
– Žinoma, – atsakiau nė kiek nenusivylusi.
Penki vaikai, tarp jų buvo ir viena smarki mergaitė, dūko kieme priešais namą, žaisdami gaudynes, kurių niekada nemėgau. Vaikystėje triukšmingame būryje dažnai būdavau fiziškai silpniausia ir pralaimėdavau, užtat man patiko stalo žaidimai, ypač reikalaujantys geros atminties, taip pat mėgdavau žaisti su lėlėmis ir kolekcionavau pliušinius žaislus.
Atsisėdusi prie didelio vaišėmis nukrauto stalo užkandžiavau ir klausiausi vaikų tėvų pokalbių. Stambus vyras, varydamas moterims nuobodulį, aiškino apie išpūstas kompiuterių kainas, tačiau netrukus visi ėmė diskutuoti apie mokytojų nekompetenciją ir privačių mokyklų kainas, privalumus bei trūkumus. Supratau, kad jų vaikai lanko valstybines mokyklas, o tėvai yra vienbalsiai nusistatę prieš privačias ugdymo įstaigas, nes negali sau leisti už jas mokėti, bet nenori to pripažinti. Man nieko nesakė tų mokyklų pavadinimai, kuriose mėnesio kaina vienam vaikui prilygo daugiau nei pusei mano atlyginimo.
Prie manęs priėjo Marta ir paprašė padėti jai kai ką atnešti iš virtuvės, bet iš tiesų norėjo pasiskųsti, kaip pavargo nuo šventės, ir apkalbėti tėvus bei jų vaikus. Įprastai ji taip ir elgdavosi, tad nė nemėginau jos sustabdyti ir tyliai linksėdama kramsnojau sūdytus riešutus. Kai grįžome nešinos padėklu su vištienos kepsneliais ir dubeniu gruzdintų bulvyčių, kieme buvo kilęs sąmyšis: vaikai susipyko ir keletas tėvų aiškinosi situaciją. Netrukus visi susėdo valgyti pagrindinio patiekalo. Įsidėjau tik bulvyčių ir iš kairės sėdinčiai moteriai paaiškinau, kodėl nevalgau mėsos. Ji apie tai pasiteiravo tiesiog mėgindama užmegzti pokalbį. Buvau jai už tai dėkinga, nes ir pati sukau galvą, ko jos paklausti, kad ilgam užtektų kalbos. Tačiau netrukus ją užšnekino kita mama ir aš buvau palikta ramybėje, kol prie manęs priėjo sesers vyras su mano dovanota knyga. Polis man visada patiko, atrodo, jautėme abipusę simpatiją, tik niekaip nesupratau, ką toks vyrukas veikia su Marta.
– Gera knyga, – tarė prisėdęs greta, nes mano vieta buvo iš krašto. – Ar žinai, kas ją iliustravo?
– Džiaugiuos, kad tau patinka, – atsakiau mėgindama perskaityti autorių pavardes, nes tiksliai neprisiminiau.
– Aha, nežinai, – nusišypsojo jis, slėpdamas knygą už nugaros. – Ogi mano teta Džiulė. Gal nori važiuoti kartu jos pasiimti?
– Kas ji? – nustebau.
– Mano mamos sesuo menininkė, kadaise pasakojau.
Neprisimenu, kad būčiau ką nors panašaus girdėjusi, o toks faktas mane, be abejo, būtų sudominęs. Marta irgi niekada nieko apie ją neužsiminė.
– Prieš savaitę ji paskambino ir pirmą kartą išreiškė norą pasveikinti mano sūnų, – patikslino Polis.
Susėdome į jo automobilį ir man palengvėjo iš ten ištrūkus, manau, jam irgi. Visą kelią jis pasakojo apie tetą Džiulę, kurią vaikystėje matydavo retai, bet mėgo labiausiai iš visų giminės suaugusiųjų.
– Ji visada buvo kitokia: išvaizda, laikysena, mintimis labai skyrėsi nuo mano tėvų ir jų draugų. Man ji atrodė ypatinga, norėjau būti į ją panašus. Bet, kaip matai, atsidūriau ten pat, – nusijuokė Polis, pažvelgęs į mane.
Supratau jį. Mūsų su Marta šeimoje nebuvo nieko panašaus į tetą Džiulę, todėl pradėjusi lankyti dailės mokyklą žavėdavausi savo mokytojais. Dabar suvokiu, kad, nors atrodė kitokie, tie mažo miestelio menininkai iš tiesų buvo gana riboti.
– Su teta Džiule daug bendravau paskutiniaisiais mokyklos metais. Net porą kartų ji buvo mane pasikvietusi į savo draugų vakarėlius, kuriuose rinkdavosi įvairūs menininkai. Tai man paliko neišdildomą įspūdį. Manau, kad ji baisiai manimi nusivylė, kai vedžiau Martą, – pasakė jis, žiūrėdamas į kelią.
– Netikiu, – tariau.
– Kai vedžiau, mes beveik išvis nustojome bendrauti…
– Nemanai, kad taip atsitiko dėl suprantamų aplinkybių? Tavo rutina pasikeitė, atsirado daugiau rūpesčių, o gal ir ji nenorėjo trukdyti.
– Manau, ji tiesiog prarado viltį ir mane nurašė. Todėl labai nustebau, kai paskambino ir pareiškė norą dalyvauti Tomo gimtadienyje.
– Gal dabar ruošiasi verbuoti jį? – nusijuokiau.
– Teks nusivilti, – pasakė Polis, sąmokslininkiškai pažvelgęs į mane, ir mes ėmėme kvatoti.
Abu žinojome, kad Tomas neturėjo nė menkiausio jautrumo, polinkio grožiui ir menui. Jį domino televizorius, kompiuteriniai žaidimai ir traškučiai.
– Kaip tu namuose nesijauti svetimas? – paklausiau Polio ir iš karto atsiprašiau už įžūlumą, bet jis susimąstė.
– Daug apie tai galvojau, ypač anksčiau. Manau, kad sukūriau panašią šeimą, kokioje pats augau. Vaikystėje tėvams jaučiausi svetimas, bet tai man reiškė priklausymą šeimai, todėl nesąmoningai pasirinkau tokią pat moterį, o ir vaikas gimė panašus į ją. Dabar savo šeimoje jaučiuosi visai kaip vaikystėje, todėl man tai tinka. Savotiškai komfortiška ir saugu.
– Skamba graudžiai…
– Žinai, ne. Taip labiau jaučiuosi savimi arba geriau jaučiu save. Gal tai ir neteisinga, bet tas svetimumo jausmas susijęs su mano tapatybe ir savimone, jis man svarbus.
– Psichologai turėtų tau ką pasakyti, – įgėliau.
– Suprantu, kad manai, jog pats save pasmerkiu vienatvei ir nelaimei, bet kai apie tai mąstau ar dabar pasakoju tau, viduje jaučiu ramybę. Sunku paaiškinti, bet ji atrodo tikra.
Nemanau, kad supratau, apie kokią ramybę jis kalba, bet išties neatrodė, kad jaustų apmaudą dėl savo pasirinkimo.
– Neabejoju, kad myli Martą, bet vis tiek nesuvokiu, kaip tai galėjo nutikti. Jūs tokie skirtingi.
– Taip, niekada nesigailėjau ją vedęs. Gal dėl to, kad šalia jos labai gerai jaučiu, kas esu.
Palingavau galva ir pagalvojau, kad jis save įtaigiai apgaudinėja.
Kai privažiavome tetos namus, ji mūsų jau laukė ant šaligatvio, pasirėmusi į ilgą juodą skėtį. Iš pirmo žvilgsnio ji man patiko, bet ne todėl, kad būtų atrodžiusi ekscentriška ar demonstravusi savo kitoniškumą, veikiau atvirkščiai, atrodė kukli, bet santūriai pabrėžė gerą skonį. Ji buvo liesa, vilkėjo tamsius drabužius, o žili plaukai buvo trumpai nukirpti, neslėpė dailios galvos formos. Nešiojo akinius. Per petį buvo persimetusi drobinį maišelį, matyt, su dovana ir būtiniausiais daiktais. Įsėdusi į mašiną ji maloniai pasisveikino ir žaismingai, bet kartu droviai nusišypsojo. Kurį laiką, kol Polis įsuko į pagrindinį kelią, važiavome tylomis, bet netrukus jis ėmė klausinėti, kaip jai sekasi. Ji neapsiribojo įprastomis mandagybėmis, o išsamiai atsakė, kokias knygas dabar skaito, kokiuose paskutiniuose meno renginiuose dalyvavo. Čia atsirado proga įsiterpti ir man, mat neseniai buvau aplankiusi parodą, kurią ji paminėjo. Teta Džiulė mane be galo sudomino, pajutau pavydą Poliui ir apmaudą, kad jis apleido ryšį su tokia giminaite.
Į šventę grįžome gerai nusiteikę. Polis Tomui pristatė tetą: vaikas jos neprisiminė, nors ir buvo porą kartų matęs ankstyvoje vaikystėje. Ji padovanojo jam spalvotų pieštukų rinkinį metalinėje dėžutėje – tokios mane visada traukė – ir nedidelio formato eskizų sąsiuvinį. Abu daiktai man patiko, bet sūnėno jie visai nesudomino, vis dėlto jis mandagiai padėkojo. Prie stalo, kaip ir tikėjausi, teta Džiulė buvo pasodinta tarp manęs ir Polio. Iš pradžių jis padėjo palaikyti pokalbį, o paskui, kai atsitraukė padėti Martai, mes jau šnekučiavomės dviese. Truputį jaudinausi, bet bendrauti man buvo įdomu. Negalėjau patikėti, kad sūnėno gimtadienyje sutikau tokią neeilinę asmenybę, o ir tortas buvo gardus: Marta tikrai pasistengė jį gamindama. Kai atėjo laikas atsisveikinti, pasisiūliau parvežti tetą Džiulę; visi maloniai sutiko, o Polis man mirktelėjo it sąmokslininkas.
Ji pakvietė mane arbatos. Dairydamasi po jos erdvų, neperkrautą butą jaučiausi puikiai. Ant stalo baltame kibirėlyje švietė puokštė mėlynų rugiagėlių. Sakė, kad nusiperka gėlių kiekvieną ketvirtadienį ir tą vienintelę savaitės dieną leidžia sau paburbėti. Atsisveikindama ji man padovanojo knygą, tą pačią, kurią įteikiau Tomui.
Grįžusi namo, įsitaisiau lovoje ir pradėjau skaityti:
„Kai sutemdavo ir darželyje įsijungdavo šviesos, Milė pajusdavo nerimą. Netrukus vaikus vieną po kito išsivesdavo namo tėvai, o ji likdavo paskutinė. Ją apimdavo baimė, kad mama ir tėtis ją pamiršo. Ji kiūtodavo ant kilimo dėdamasi, kad žaidžia, bet iš tiesų stebėdavo, kaip tvarkosi auklėtoja, kalbėdamasi mobiliuoju telefonu, ir pasijusdavo kalta, kad ją užlaiko. Milės mama ir tėtis dirbo ilgiau nei dauguma, o atėję jos pasiimti visada atsiprašydavo auklėtojos, kad užtruko. Jiems išvažiuojant, pro automobilio langą ji matydavo, kaip užgęsta paskutinė šviesa jų grupėje.
Grįžusi namo Milė eidavo į savo kambarį ir ten žaisdavo, kol į duris pasibelsdavo mama arba tėtis ir pasakydavo, kad laikas valytis dantis ir miegoti. Kartą nė vienas neatėjo, ir atidariusi savo kambario duris mergaitė pamatė, kad namuose tamsu. Nugalėjusi baimę, ji nuėjo iki tėvų miegamojo ir išvydo, kad abu kietai miega. Tą vakarą ji nesivalė dantų, tyliai grįžusi į kambarį persirengė pižama ir užgesinusi šviesą atsigulė. Ilgai negalėjo užmigti, jai buvo liūdna. Kitą rytą tėvai elgėsi įprastai ir, regis, neprisiminė, kad pamiršo užeiti palinkėti jai labos nakties.
Nuo pirmadienio iki penktadienio Milė valgydavo darželyje, o savaitgaliais tris kartus per dieną mama arba tėtis pasibeldę praverdavo jos kambario duris ir pakviesdavo pusryčių, pietų ir vakarienės. Pavalgiusi ji vėl sugrįždavo prie savo žaidimų.
Vieną rytą su tėčiu eidama darželio koridoriumi Milė pamatė seną, labai aukštą moterį ir ne juokais jos išsigando. Visą dieną neapleido mintis, kad kažkur už klasės durų po darželį vaikšto toji moteris. Kai apie tai prasitarė draugei, ši pasakė, kad tai gali būti vaikų grobėja.
Vakare, kai grupėje ji vėl liko viena, pro duris įžengė toji moteris, nešina kibiru su vandeniu ir šluota. Milė persigando, kad dabar ją pagrobs. Auklėtoja nekreipė nė menkiausio dėmesio į tos moters pasirodymą. Mergaitė net pamanė, kad gal ji yra nematoma suaugusiesiems, ją regi tik vaikai, kaip buvo girdėjusi vienoje pasakoje. Moteris ėmė plauti grindis, o Milė, atsisėdusi arčiau auklėtojos, įnikusios į mobilųjį telefoną, tirtėjo iš baimės. Netrukus pro duris įžengė tėtis ir tąkart Milė buvo išgelbėta.
Kitą vakarą, kai vaikus pasiėmė tėvai, o Milė įprastai liko paskutinė, vėl atėjo aukšta moteris, bet be kibiro ir šluotos. Šįkart auklėtoja ją pastebėjo ir kažką pasakė. Tada priėjo prie mergaitės:
– Mile, aš turiu eiti. Ar galėtum, kol ateis tavo tėvai, pabūti su ponia Tvidon, ji rūpinasi mūsų darželio švara.
Mergaitė persigando, akys prisipildė ašarų, silpnu balseliu ji sukuždėjo:
– Prašau, nepalikite manęs vienos su ja.
– Na, ką tu, Mile, – nusišypsojo sumišusi auklėtoja ir paglostė mergaitei plaukus. – Ar bijai ponios?
– Taip, – linktelėjo Milė.
– Kodėl? – paklausė auklėtoja.
– Nes ji grobia vaikus.
– Tai netiesa, Mile. Kas tau taip sakė?
Tačiau mergaitė jau verkė ir mokytoja ją apkabino. Visą tą laiką ponia Tvidon kitame klasės gale laistė gėles.
– Mile, aš tikrai turiu eiti, o tavo tėvai netrukus pasirodys, tad prašau šiek tiek pabūti su ponia Tvidon.
Mergaitė suprato, kad nieko negali pakeisti. Auklėtoja išėjo, o Milė sustingo bijodama pajudėti. Ponia Tvidon ir toliau laistė gėles, nekreipdama į ją dėmesio, kol dingo mokytojos kambarėlyje.
– Ar norėtumėt arbatos? – iškišusi galvą pro duris paklausė ponia Tvidon.
Gal ir norėtų, bet, prisiminusi tėvų perspėjimą nieko neimti iš nepažįstamų žmonių, Milė atsisakė. Ji bandė prisiminti, kaip išeiti iš darželio, nes nusprendė, kad geriausia išeitis būtų bėgti. Bet paaiškėjo, kad durys užrakintos.
– Ką darot? – pasigirdo balsas už nugaros ir atsisukusi Milė pamatė aukštą ir grėsmingą ponios Tvidon figūrą. Ji nebežinojo, kur sprukti, todėl paprašė:
– Prašau, nieko blogo man nedarykite, – jos akys vėl priplūdo ašarų.
– Vaikeli, grįžkit į klasę. Neketinu su jumis blogai elgtis. Mes tik laukiame jūsų tėvų, panele.
Milei dingtelėjo, kad moteris kalba kažkaip keistai, bet negrėsmingai. Ji susigūžė ir grįžo į grupę.
Ponia Tvidon atsisėdo prie stalo kambario kampe. Truputį aprimusi Milė įsitaisė ant kilimo ir įsistebeilijo į stambų moters siluetą, iš nugaros jis atrodė liūdnas. Milei suspaudė širdį. Pritykinusi prie ponios Tvidon, ji paklausė:
– Ar jums liūdna?
– Truputį, – atsakė ponia.
– O jums, vaikeli, vis dar baisu? – pasiteiravo po pauzės.
– Šiek tiek, – prisipažino Milė.
Ponia Tvidon parodė į laisvą kėdę prie stalo ir Milė atsisėdo. Jai moteris pasiūlė riestainių, kuriuos valgė mirkydama į arbatą, bet mergaitė dar nedrįso paimti. Žiūrint į ponią Tvidon, jai nudiegė pilvą. Pastaruoju metu dažnai jį skaudėdavo. Retkarčiais ji negalėdavo valgyti.
– Kartais man skauda pilvą, – staiga pasakė Milė.
Ponia Tvidon pažvelgė į ją ir mergaitė išvydo, kad jos akys labai įdomios: dar niekada nebuvo tokių mačiusi, regis, kad niekas į ją nebuvo taip pažvelgęs, taip sutelkęs į ją visą dėmesį. Nebent dantistas Timoras, bet jis būdavo susikoncentravęs tik į Milės burną, o ponios Tvidon žvilgsnis buvo nukreiptas į ją visą. Ji paklausė:
– Ar dabar skauda?
– Truputį, – atsakė Milė.
– Žinote, kas galėtų padėti? – lėtai, ramiai ištarė ponia Tvidon ir mįslingai nusišypsojo. – Ogi vidinis miestas.
– Kas toks? – nustebo Milė, nes tikėjosi, kad jai patars išgerti kokių nors vaistų ar žolelių.
– Kai prastai jaučiatės, ypač kai nerimaujat ar ko nors bijot, įsivaizduokit, kad jūsų viduje yra mažytis miestas. Su gatvėmis, autobusais, kavinėmis, bandelių kepyklėlėmis, o jų vitrinose smaližių laukia ilgos prancūziškos bagetės ir gardūs kruasanai. Miestelio gyventojai vaikštinėja gatvėmis, kur nors važiuoja, žodžiu, verda gyvenimas. Kuo gražesnį miestą įsivaizduosit, tuo bus geriau.
– O ten yra darželių? – paklausė Milė.
– Tame mieste yra viskas, ko norit, ir nieko, ko nenorėtumėt. Jūs jį kuriat.
– Tada darželiai bus, bet tėvai visus vaikus pasiims laiku.
– Supratau. Kas dar ten bus? – paklausė ponia Tvidon.
– Žaislų bibliotekos.
– Kas tai?
– Ten galėsi išsirinkti bet kokį žaislą ar žaidimą, o pažaidęs grąžinti kaip perskaitytą knygą. Bet jei tau labai patiks, galėsi jį pasilikti, kiek norėsi.
– Puiki mintis, – atsakė moteris ir pažiūrėjo į mažą laikrodį ant stambaus riešo.
– Atsiprašau, panele Mile, bet jau dešimt. Darželis užsidarė prieš valandą. Turiu paskambinti jūsų tėvams.
Milė linktelėjo ir ją apėmė gėda. Ponia Tvidon nuėjo prie kabyklos, iš palto kišenės išsitraukė mobilųjį ir iš popierėlio, kurį jai paliko auklėtoja, surinko numerį. Niekas neatsiliepė, tada ji pabandė dar sykį.
Tą naktį Milė praleido darželyje kartu su ponia Tvidon. Mergaitei įsidrąsinus, jos išgėrė arbatos su riestainiais, netikėtai ypač skaniais, ir ilgai kalbėjosi apie vidinius miestus. Pasirodo, poniai Tvidon irgi kartais skaudėdavo pilvą ir ji turėjo tokį miestą – jame važinėjo metro, apie kurį Milė niekada nebuvo girdėjusi, – tai traukinys po žeme; dar ten buvo daug skaitančių ir piešiančių žmonių, ir visi anksti pabusdavo, kad pasitiktų saulę. Kai kurie darė jogą, apie šiuos kūno ir proto lavinimo pratimus ji taip pat išgirdo pirmą kartą. Vėliau ponia Tvidon paklojo Milei lovą, kurioje ši miegodavo pietų miego, ir galvodama apie vidinius miestus ji greitai užmigo.
Ryte ją pasiėmė tėvai. Nuo to laiko ji kasdien noriai eidavo į darželį, laukdama susitikimo su ponia Tvidon.“
Užverčiau knygą, jausdama dėkingumą už šią dieną, kurios taip nenorėjau.
Aldona Ruseckaitė. Vilko plaukas
2022 m. Nr. 2
Romano fragmentas
Mano gyvenimo raida ėjo taip, kaip turėjo eiti – pagal kažkokį dėsningumą – ir tai mano labui.
Vincas Mykolaitis-Putinas
Sesuo Magdalena – Medži 1
Mykolaičių šeimoje užaugo penki broliai: Vincas, Jurgis, Antanas, Matas, Juozas, ir seserys: Elzė, Ona ir Magdalena. Kai Vincas po aštuonerių mokslo metų užsieniuose galop pargrįžo į tėviškę, mažiausioji sesutė pamatė jauną gražų poną. Jai jau buvo keturiolika, brolio ji beveik neatsiminė, tik šiek tiek pažinojo iš jo laiškų namiškiams, iš motinos pasakojimų, iš tėvo kelionių į Seinų kunigų seminariją ir gardaus maisto kvapo, nes mama prikepdavo kalną sausainių ir pyragų klierikui sūnui nuvežti. Ir, žinoma, iš vasaros atostogų, kurias seminaristas praleisdavo gimtinėje, mamos lepinamas, daugiausia į gamtos prieglobstį nuniręs. Ir štai vyriausias brolis Vincas atkreipė dėmesį į sesutę Magdaleną – namiškių šaukiamą Magdukos vardu, kuri buvo penkiolika metų už jį jaunesnė. Galutinai pargrįžęs Lietuvon iš Miuncheno, kartą po vakarienės, dar visiems šnekučiuojantis, jis ištarė lemtingus žodžius: Leiskite Magdutę į Prienų gimnaziją. Aš padėsiu. Užmokėsiu už mokslą, už kambarį. Kai pats įsikursiu Kaune, ir ją pasiimsiu, galės toliau mokytis. Vincas suprato, kad tėvai jau tikisi iš jo finansinės paramos, juk reikia kitiems broliams dalis atiduoti, seserims kraičius sukrauti. Taip Magdukos gyvenimas buvo nulemtas, brolio dėka įgavo visai naują kryptį nei tas, kuris laukė pasilikus kaime pas tėvus. Per ilgą laiką jiedu tapo labai artimi. Vincas ir Magdalena Mykolaičiai. Jie buvo suokalbininkai, vienas kito pagalbininkai, paslapčių saugotojai, o vėliau aktyvūs susirašinėtojai.
Vieną rytą, kai mergaitė jau mokėsi Kaune, „Saulės“ gimnazijoje, o jos dauguma mokytojų buvo vienuolės kazimierietės, pradėdama pamoką auklėtoja paklausė: Tai kuri vakar vakare ėjote su vyriškiu po ranka? Visos tylėjo, kol Magdutė susigaudė, jog vakar ji su broliu ėjo į teatrą, buvo slidu, įsikibo jam į parankę. Bet, sesele, aš ėjau su savo broliu… Seselė pyktelėjo: Jam ant kaktos neužrašyta, kad jis tavo brolis… Kai papasakojo Vincui, abu širdingai juokėsi – štai kavalierius su pana!
1925 metų rugpjūčio pabaigoje Putinas atvyko į tėviškę išsivežti Magdutės į Kauną. Namuose kilo didžiulis sujudimas. Mykolaitienė suruošė dukrą, tarsi leistų už vyro – sudėjo paklodes, pagalves, užvalkalus, pasiuvo naujų drabužių – sūnui, kunigui ir profesoriui, nepadarys gėdos! Mergaitei diegė paširdžius, kamavo nerimas ir baimingos mintys – juk labai nedrąsu važiuoti į didelį miestą, palikus šeimą, viskas ten bus svetima ir nepažįstama, bet – nujaučiau, kad visada būsiu saugi Putino globoje. Visi namiškiai vaikščiojo susijaudinę, mama ašarojo, tėvas kinkė bričką, tylėdamas kaip visada, santūrūs broliai – lyg žemes pardavę. Kai po savaitės Vincas gavo iš namų laišką, kad Magduka neatsisveikino su mama, mergaitė labai nustebo ir ėmė verkti – juk apkabino, pabučiavo į veidą, į ranką, kaipgi galėjo neatsisveikinti? Tačiau mama jiems išvažiavus ašarojo, skaudinosi, kad dukra tinkamai neatsisveikino. Matyt, pritrūko ilgesnio apkabinimo, susiglaudimo, pasiglėbesčiavimo, bet mergaitė juk nemanė išvažiuojanti amžiams. O kaimo žmogui anuomet išvykimas į miestą atrodė tolygus nežiniai…
Prasidėjo jaunajai Mykolaitytei Kauno gyvenimas – mokslai „Saulės“ gimnazijos trečioje klasėje, nakvynė čia pat bendrabutyje-pensionate, o po poros metų jau ir pas Vincą. Kur tik jis nuomojo butą, drauge pasiimdavo gyvent ir sesutę.
Prieš rugsėjo pirmąją bendrabučio koridoriuje nedrąsią Magdutę užkalbino būsima bendraklasė. Paslaptingai pareiškė, jog šiemet su jomis mokysis Putino sesuo, labai įdomu, kaip ji atrodanti… Kunigą Mykolaitį moksleivės jau gerai pažįstančios, praėjusiais mokslo metais jis gyveno „Saulės“ namuose, buvo gimnazijos kapelionas. Magdutė nusijuokė, bet ne iš karto prisipažino ir esanti toji sesuo. Suprato, kad bus ypač smalsiai stebima, kad turės stengtis nepadaryti broliui gėdos ar kokio nepatogumo.
Tais metais, kai į Kauną atsivežė seserį, profesorius Mykolaitis dėstė universitete, gyveno A. Mickevičiaus gatvėje dviejų mažų kambarėlių bute. Jau pačią pirmąją dieną jiedu nukeliavo pietauti į „Metropolį“ ir suvalgė po kimštą viščiuką. Kaimo mergelę glumino aplinkui kabantys veidrodžiai ir juose šmėkščiojantys žmonių atspindžiai, o Putinas nuoširdžiai juokėsi…
Magdutė turėjo brolio buto raktus, galėjo atbėgti kada panorėjusi, pasėdėti, pavartyti žurnalus, taip kartais sulaukdavo pareinančio Vinco. Tačiau ypač ją domino paties Putino knygos, versdavo jas atsargiai, kad tik neįplėštų, neišteptų. „Raudonų žiedų“ viršelis buvo iš plono popieriaus, netyčia iškritęs iš rankų galėjo ir nuplyšti. Ilgai tyrinėdavo „Putino raštus“, ypač viršelį su dviem dideliais paslaptingais paukščiais – lyg kokiais povais iš stebuklinių pasakų. Pasidėdavo abi knygas ant stalo ir skaitinėdavo. Nors eilėraščius sunkiai suprato, jie atrodė įdomūs, ir be galo didžiavosi broliu – štai jo knygos! Poetas! Norėjo pasigirti bendraklasėms, tačiau buvo gana tyli ir uždara, ir kaipgi galėjo pasakyti… O po metų kitų Vincas parsinešė naują knygą „Tarp dviejų aušrų“. Parodė sesei, nusišypsojo ir pasakė: „Žinau, jog mano knygeles skaitinėji, tai dar vieną pridedu.“ Magdutė paraudo, tąsyk nutylėjo, o kitą dieną atėjusi atsivertė ir perskaitė: Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka…
Vieną kartą, kai Magdutė vėl sėdėjo pas brolį, jis užsuko į namus su mergina. Prie vartelių suskambėjo nuoširdus juokas, jiedu kažką linksmai kalbėjosi, netrukus mergina įėjo į kambarį, demonstratyviai pasisukiojo, paėmė nuo spintos profesoriaus skrybėlę ir išėjo. Sesuo nustebusi žiūrėjo į netikėtą viešnią. Jos veidas gerokai pailgas, sveiko rausvumo, noselė taip pat ilgoka. Besišypsančios lūpos atrodė ypač siauros; plaukai trumpokai pakirpti, tamsūs; bendras įspūdis geras: aukšta, grakšti, gerai nusiteikusi, simpatinga. Elgesys išdavė, kad mergina čia ne pirmą kartą, buto aplinka buvo jai gerai pažįstama. Vėliau brolis Magdutei paaiškino, jog tai jo buvusi studentė Emilija Kvedaraitė. Ji kartais užeinanti pasiskolinti knygų – juk negaila, tegul mokosi jaunimas, jam malonu padėti studentams. Taip prasidėjo didžioji, kone dešimtį metų trukusi intriga.
Magduka ištikimai saugojo brolio paslaptį, niekada jo neišdavė. Kad ir kaip mama kamantinėdavo atostogų grįžusią dukterį, nieko iš jos neišpešdavo. Net tada, kai kaimą ėmė pasiekti visokios kalbos ir po mišių Gudelių bažnyčios šventoriuje įsijungdavo paskalų radijas… Žinoma, Magdutei su Emilija teko susidraugauti, dėl brolio. Niekada jo neklausinėjo, niekada nepriekaištavo. Ir kaip būtų galėjusi – ji, piemenė, priekaištautų savo globėjui, savo geradariui! Nors širdis dažnai užkaisdavo, greitai supratus, kad buvusioji studentė ne tik knygų ateinanti.
Tuomet Magdalena jau gyveno su Vincu Ukmergės gatvės kampe. Profesorius išsinuomojo didesnį būstą ir pasiėmė iš bendrabučio seserį. Kartu dar gyveno virėja Marijona. Panelė Emilija į naująjį butą dažnai užsukdavo – tai knygų, tai šiaip papietauti, o sykiais atsinešdavo siuvinėjimą ir sėdėdavo valandų valandas įsitaisiusi fotelyje ar Putino darbo kėdėje. Kartą Emilija užėjo iš paties ryto, o namuose buvo tik Marijona. Ši neapsikentusi ėmė ankstyvąją viešnią auklėti: Ko ji čia pas kunigą taip dažnai besilankanti, jaunai panelei netinka, gal ji neturinti gėdos… Tačiau Emilija ramiai įžengusi į vidų ir įsitaisiusi, kur jai patiko, o netrukus grįžusiam šeimininkui pasiskundusi, kaip ją tarnaitė priėmė. Marijona gavo iš Putino pastabą, kad ne jos reikalas kontroliuoti jo svečius, ji turinti žinoti savo vietą. Magdalena irgi nerimavo, kad Putinas per dažnai būna su šia mergina. Ji matė, kad Emilija per daug drąsi, net įžūli, bet suprato vieną dalyką – brolis ir pats nori su ja būti! Juk jeigu nenorėtų, kaipmat užbaigtų šiuos pasimatymus. Kitos universiteto studentės nevaikščiojo į profesoriaus namus skolintis knygų, nesėdėjo valandų valandas siuvinėdamos, nedrįso ateiti pietų ir slampinėti po šeimininko kabinetą. Vadinasi, viskas vyko su brolelio palaiminimu… Bet apie tai užsiminti tėvams, mamai – niekada! Čia ne jos reikalas! Be to, Magdutė juk skaitė Putino eilėraščius, o naujausiuose juto nedrąsius žemiškos meilės atspindžius, lyg ir netinkamus kunigui. Gal tie eilėraščiai Emilijai skirti. Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu / Tu kaip laimės svaja į mane atskridai. / Ir dabar, kai tyloj tavo vardą miniu, / Vis man juokiasi saulė ir kvepia žiedai… Tačiau atvirų meilės prisipažinimų poetas neišreikšdavo. Daug simbolių, daug prasmių, o jaunai sesutei sunku suprasti Putino džiaugsmus ir sielvartus. Skaitant eilėraščius jai visada gaila mylimo brolio, kad jis patiria tiek vidinių kančių. Ką Magdutei galvoti radus tokius žodžius: Tavęs nebėr – ir mano džiaugsmo šventė / Kaip apsiniaukus ūkanų diena. / Pakriko mintys, ištuštėjo žodžiai: / Visos buities prasmė – tik tu viena… / Tik tu viena minutės trumpai laimei / Mane šviesiam pasauliui grąžinai… Bet jiedu su broliu niekada nekalba apie jo eilėraščius. Uždarasis Vincas turbūt netektų žado, jeigu sesuo imtų ir atvirai paklaustų – kam skirti šitie žodžiai – kas toji tu? Medži buvo gerai perpratusi savo globėją, puikiai žinojo, apie ką jiedu gali kalbėtis, netgi pajuokauti, o ko geriau neliesti… Kai dar A. Mickevičiaus gatvės bute ji pirmą kartą išvydo Emiliją ir gavo paaiškinimą, kad ji studentė, daugiau nė karto apie ją nesikalbėjo. Suvalkietiška „padermė“ jau tokia – nelįsk man į dūšią, norėsiu – pats papasakosiu, bet tikriausiai nenorėsiu, tad nelįsk, nes nudegsi! Tiesa, vieną kartą profesorius vis dėlto paaiškino, kodėl Emilija taip dažnai su jais pietauja. Studentės bendrabutyje gyvena susigrūdusios, neturi sąlygų mokytis, esą neturtingos. Tad visai suprantama, kad panelė Emilija pas mus ir egzaminams ruošiasi, ir nėra ko gailėtis ją pasodinti prie stalo kartu pavalgyti pietų. Bet Magdalena dėl to sau galvos nesuko. Su viešnia būdavo daug linksmiau, atsirasdavo kalbos, o jiedu su broliu paprastai valgydavo tylomis, nors buvo artimi ir tikrai vienas kitą mylėjo…
Medži per daug pasinėrė į teatrą, apleido mokslus, ypač matematiką. Brolis vis gaudavo bilietus, kvietimus į teatrą, ir kartu vesdavosi ją. Į dienyną įšoko dvejetas! Kaip dabar globėjui parodyti pažymių knygelę, paprašyti parašo? Medži sugudravo, padarė pažymį „nematomą“. Pastebėjęs kvailą apgaulę brolis supyko: Kodėl tu šitai padarei? Aš tavo priešas ar kas? Netrukus sesuo suprato, kad, prireikus pasirodyti žmonėse, ji esanti Vincui ir Emilijai gera priedanga. Dviese pasirodyti juk nedera, tuoj prasidės kalbos, o trise – padoriau. Gali susidaryti įspūdis, kad Emilija ir Magdutė susidraugavo. Štai 1927 metų vasarą Palangoje vyko Ateitininkų federacijos konferencija, profesorius Mykolaitis nuoširdžiai globojo šią organizaciją. Tai progai jis parašė ir leido jaunuomenei pastatyti savo misteriją „Nuvainikuota Vaidilutė“. Kauno Ąžuolyne prie Adomo Mickevičiaus slėnio vyko repeticijos, jose dalyvavo autorius, magėjo jas matyti ir Emilijai, tad Magdalena jiedviem buvo tikras išsigelbėjimas… Mes visi trys vaidinimo eigą stebėjome iš patogios vietos slėnio pakrantėje. O į premjerą Palangoje Putinas jau vyko be sesers, tik su Emilija. Grįžo tada labai linksmas, iš konferencijos rengėjų gavęs ypatingą dovaną, kuria džiaugėsi ir visiems rodė. Tai buvo parkeris su auksine plunksna auksiniame kotelyje, ant jo žėravo raudonas rubinas – lyg paparčio žiedas. Rašytojas gėrėjosi unikalia dovana, rodė Magdutei, vartė prieš saulę klausinėdamas: Kokios spalvos šis akmuo? Lyg žalsvas, lyg pilkšvas? Sesuo nustebo, tik dabar supratusi, kad brolis daltonikas. Tiesa, iš mamos buvo girdėjusi, kad Vincukas, vaikystėje išėjęs su močiute žemuogiauti, stovėdavo su tuščiu indeliu ir uogelių nerinkdavo. Paklaustas, kodėl nerenka, nusiminęs atsakydavo, jog raudonų čia nesą… O tąsyk, kai brolis žavėjosi parkeriu, sesė paklausė, kaip jam atrodanti raudonų gėlių eilė. Jis pagalvojęs atsakė, kad tik tam tikru atspalviu žiedai išsiskiriantys iš žalių lapų. Kodėl tada brolis pirmąjį eilėraščių rinkinį pavadino „Raudoni žiedai“?.. Tačiau daltonizmas netrukdė Mykolaičiui gyventi, jis buvo išsilaikęs teises, vairavo automobilį, nors nelabai mėgo, atsiradus progai vairavimo darbą perleido giminaičiui. Netgi po daugelio metų, kai Kačerginės vasarnamyje Emilija balkone augino ryškiai raudonas pelargonijas, vyras priekaištaudavo – kam reikia tokių bespalvių gėlių? Užtat mėgo geltoną spalvą, skyrė jos visus atspalvius.
Brolis sesei suteikė ką tik galėdamas: ne tik išlaikė, bet dažnai vesdavosi į teatrą, kurio mistika Magdutę tiesiog užbūrė, pasiimdavo į studentų gegužines, supažindino su savo draugais, vėliau ir su universiteto profesoriais. Kai mergina baigė gimnaziją, nebuvo nė minties grįžti į kaimą – jei mokytis, tai iki galo, – paskelbė Vincas, – stok į universitetą! Ji studijavo lituanistiką, germanistiką. Sukosi Putino orbitoje, buvo visų įvykių sūkuryje, pradėjo vis giliau suprasti brolio būdą, jo gyvenimo tikslus ir užmojus. Ir vis dėlto jis buvo paslaptis, kartais visai neperprantama…
Kai mergaitė, prieš išvažiuodama į Kauną, dar lankė Prienų „Žiburio“ gimnaziją, brolis profesorius jai parašė laišką, kuriame aiškino, jog ji, pasirinkdama mokslo kelią, turi tapti moterimi inteligente. Ji neturėtų nustebti, kai vieną dieną ją aplinkiniai pavadins panele, vėliau ir ponia. Šiais žodžiais įvardijama ne išviršinė žmogaus išvaizda. Šie žodžiai reiškia – visas žmogus doras… Kaune Magdutė gavo visas moters inteligentės formavimosi pamokas. Matė žmones ir pavyzdžius. Be literatūros, buvo dar viena svarbi sritis – muzika. Pats Mykolaitis jaunystėje buvo gabus dailei ir muzikai, kuri iki paskutinio atodūsio liko jo dvasinio gyvenimo užuoglauda ir poezijos įkvėpėja. Mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje, vėliau Šveicarijoje Fribūro universitete, jis vadovavo chorams, grojo keletu instrumentų, turėjo puikią klausą ir gražų balsą, galėjo dainuoti solo. Pradėjęs Kaune profesoriauti įsigijo pianiną – nors tuo metu reikėjo ir kitų baldų, Vincui tai buvo būtiniausias daiktas. Kai į svečius su lauktuvėmis atvažiavo tėvas Juozas Mykolaitis, brolis suokalbiškai paprašė Magdutės neprasitarti, kiek mokėjo už pianiną – kelis tūkstančius litų, – tėvas nebūtų to supratęs. Vincas mėgo skambinti iš gaidų, kartais pagrodavo svečiams – universiteto profesoriams ar studentams ateitininkams, o jo viešnelė Emilija jausmingai padainuodavo. Ji buvo muzikali, turėjo stiprų balsą, svajojo studijuoti vokalą, tačiau nepavyko. Kartais klausytojai iš jos geraširdiškai pasišaipydavo, kad „pagaunanti gaidį“. Šeimininkas mieliau grodavo saviems – Emilijai, Magdutei, dar vienai kitai jų draugei. Tuomet nuskambėdavo ir „Marselietė“, ir „Tyliai, tyliai Nemunėlis teka“.
Putinas labai vertino tautosaką, ypač dainas. Studentams analizavo žinomą dainą „Rūpinosi motinėlė, rūpinosi sengalvėlė: kur išleisiu dukrelę…“ Tai esąs poezijos perlas. Rastume visą eilę tokių dainų, kurios rodo aukštą dvasinę tautos kultūrą ir meninius gabumus. Profesorius mokėjo daug liaudies dainų, jas dainavo su lietuviais Fribūro universitete, ten vadovaudamas studentų chorui. Ir grįžęs į Kauną mėgdavo liaudies dainą užtraukti, dažniausiai kartu su studentais per ateitininkų iškylas ar savo namuose jiems svečiuojantis. Kai Magdutė geriau perprato brolį, jo nuotaikas pagaudavo iš pianino garsų – ką ir kaip jis groja. Gal tik su vienu pianinu Putinas nuoširdžiai ir atvirai dalindavosi slapčiausiomis savo mintimis, giliausiais pergyvenimais. Poetas mėgo rimtą klasikinę muziką, pirkdavo plokšteles, turėjo patefoną. Vinilų sukaupė gan didelę kolekciją. Kaune dažnai lankydavosi operoje. Muzika tarsi įsisuko į poeto eilėraščius, leidosi į sielos gelmes ir veržėsi kartu su žodžiais… Ir Magdutė išmoko klausytis muzikos kartu su broliu ir jo viešnia Emilija. Žinoma, dažniausiai savaitgaliais ar kokiomis progomis, nes šiaip profesorius daug dirbo, atsakingai ruošdavosi kiekvienai paskaitai, kabinete išsėdėdavo dienų dienas ir valandų valandas. Kai Magdutei su kokiu reikalu tekdavo užeiti pas jį į kabinetą, ji ilgai tūpčiodavo už durų, bijodavo sutrukdyti. Mykolaitis buvo katalikiškos krypties kultūros žurnalo „Židinys“ redaktorius, pats šį leidinį įkūrė. Jame darbavosi žurnalistai, studentai, bet tekstus tekdavo suderinti su karo cenzūra, o paskui parodyti rezultatą redaktoriui – be jo palaiminimo nieko nedrįsdavo spausdinti. Profesorius, nors gana jaunas, dažnokai sirguliuodavo: peršalimai, silpni plaučiai, nuovargis – juk krūvis buvo išties didžiulis. Jis dėstė daugybę įvairių dalykų: senąją ir naująją lietuvių literatūrą, estetiką, literatūros kryptis ir metodus, stilistiką, poetiką, metodologiją; vedė seminarus, rengė specialiuosius kursus; netgi perėmė iš Vaižganto jo įkurtą Rašliavos muziejų. Galva buvo nuolat perkrauta, todėl kartais poilsio prireikdavo staiga. Tada universitete Putinas pakabindavo raštelį, kad dėl ligos paskaita nevyksianti. Bet ką daryti – židiniečiams reikia laiku išleisti žurnalą, cenzorių pastabas redaktoriui parodyti būtina – tenka brautis į namus. Skambina telefonu, atsiliepia dažniausiai sesuo, kartais tarnaitė, pasakoma, jog Putinas serga, nieko nepriima. Skambinantysis nenusileidžia – tekstus reikia skubiai suderinti! Vis tiek ateisiąs! Magdutė, atidariusi duris, siųsdavo tokį įsibrovėlį tiesiai į Putino kabinetą. Tegu pats prisibeldžia ir aiškinasi, ji to daryti nedrįso. Aleksandras Žirgulys prisimena, jog Putiną rasdavo vaikščiojantį po kambarį, prisirūkiusį ar rūkantį. Šeimininkas stovėdamas vidury kabineto paskubomis peržiūrėdavo paduotą tekstą, net atsisėsti nekviesdavo, išsakydavo pastabas ir mandagiai, bet šaltai leisdavo suprasti, kad vizitas baigtas… Svečias išnerdavo atgal nesidairydamas, laimingas, atlikęs užduotį, o Magdutė vis bijodavo vieną kartą gausianti barti, kad įleidžia svetimus žmones. Tačiau brolis jos niekada nebarė. Emilija tikrai nebūtų bijojusi įkišti pas jį galvą ir pranešti apie svečią, bet tuo metu dar neturėjo tokios teisės.
Buvo 1931 metų rudens semestras. Vincas paliko seserį ir, palaimintas universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano Vinco Krėvės-Mickevičiaus, gavo vieną semestrą atostogų Europoje, sveikatai pataisyti. Aplankė Paryžių, Ženevą. Savo dekanui Vincui Krėvei laiškuose skundėsi, jog Europoje pragyvenimas sunkus, brangus, orai atvėsę – tad ketinąs dumti į Afriką. Iš tikrųjų, matyt, sukosi mintys apie Afriką, nes keletą kartų ją mini. Tačiau apsistojo Nicoje, sakėsi ten suradęs tikrą vasarą ir gamtos grožį. Putinas turėjo tikslą ir jau buvo apsisprendęs jį įgyvendinti. Prieš išvažiuodamas papasakojo apie savo sumanymą Vincui Krėvei, vėliau sugrįžęs davė jam perskaityti „Altorių šešėly“ parašytąją dalį. Krėvė buvo pirmasis kūrinio skaitytojas ir laimintojas, skatino rašyti toliau. Mat Putinas svyravo, dvejojo, ar verta atskleisti kunigiško luomo paslaptis ir išviešinti savo paties gyvenimą? Suprato, kad kasa sau duobę, kad sukels visuomenėje daug šurmulio, gal net susilauks pasmerkimo, o artimiesiems suteiks didelį sielvartą. Ir kad nebeliks kelio atgal. O koks tas jo kelias – ir pats dar nebuvo galutinai suvokęs… Jis tarsi tvyrojo migloje. Bet sprogimas jau buvo subrendęs, susilaikyti neįmanoma. Ar Putinui apskritai buvo svarbūs kitų patarimai? Jis turėjo stuburą, ir jeigu jau sugalvojo, apsisprendė – padarys savaip.
1932 metų pradžioje Putinas grįžo į Kauną iš Nicos, baigęs „Altorių šešėly“ pirmąjį tomą. Vieną dieną parnešė rašomąją mašinėlę ir paprašė sesers atspausdinti jo tekstus. Reikėjo kuo greičiau surinkti „Altorių šešėly“ parašytąją dalį ir atiduoti į spaustuvę. Iš pradžių Magdutė lėtai vedžiojo eilutes pirštu, klydo, nuspausdavo vis ne tą raidę. Su broliu abu iš to nuoširdžiai juokėsi. Tačiau pamažu ji įgudo. Ėmė lenktyniauti, kuris greičiau dirba. Vincas rašė ranka, ji išspausdindavo. Putinas kasdien parašydavo maždaug po septynis puslapius didelio, blokinio popieriaus. Taisydavo labai mažai. Parašęs tuojau atnešdavo man perrašyti. Dažnai laimėdavo brolis. Jis buvo darbštus, užsispyręs, romano tekstas kone spontaniškai veržėsi iš jo plunksnos. Šeštadieniais ir sekmadieniais, kai Emilija nemokytojaudavo gimnazijoje, ji ateidavo diktuoti Magdalenai. Darbas paspartėdavo.
„Altorių šešėly“ pirmoji dalis sukėlė didžiulį susidomėjimą, skaitytojai laukė tęsinio, o „Sakalo“ leidykla skubino autorių…
Vincas apie romaną nieko nepasakojo, su jo turiniu Medži susipažino spausdindama, ir netrukus suprato, kad tekstas autobiografinis. Atpažino tėviškę, savo tėvus, Krušakalnį, pervadintą Aušrakalniu, jaunojo klieriko jausmus. Nėra abejonės: brolis rašo romaną iš savo gyvenimo! Perrašinėdama kitus tomus, Magdutė jau matė, kad brolis nutolo nuo savo gyvenimo, romane atsirado išgalvotų siužeto linijų, nors skaitytojai vis tiek užsispyrę tapatino juos su Putino gyvenimu.
Tais pačiais 1932 metais Putinas išsinuomojo butą Vaižganto gatvėje, diplomato Juozo Purickio name. Butas erdvus, pro langus matyti puikūs Kauno vaizdai, o ypač įspūdinga panorama pro Mykolaičio kabineto langą. Bet ir kaina graži – per mėnesį keturi šimtai litų! Net profesoriui per dideli pinigai. Nuspręsta ieškoti subnuomininkų. Todėl neilgai trukus atsikraustė bičiulė Emilija Kvedaraitė. Ji užėmė valgomajam skirtą kambarį. O tada pasikvietė artimą draugę poetę Salomėją, atsikrausčiusią iš Lazdijų ir neturinčią kur pasidėti. Kadangi Salomėja Nėris tuo metu neturėjo jokių pajamų, Emilija prikalbino Putiną, kad poetė pamokytų vokiečių kalbos jo sesę Magdutę, kuri kaip tik studijuoja germanistiką. Tai būsiąs lyg nuomos mokestis. Taip ir susiklostė. Medži nemėgo šitų labai savotiškų Salomėjos pamokų. Pasipuošusios, pasipudravusios, madingai susišukavusios mokytoja su savo mokine vaikščiodavo po Kauno centrą ir kalbėdavosi vokiškai. Mudviem pritrūkdavo temų tiems pokalbiams. Kartais Salomėja sugalvodavo ir kitokių užsiėmimų. Sykį nusivedė Magdutę pas fotografą, paprašė, jog šis padarytų iš jų nuotraukų beveik filmą – kiekvienos po dvidešimt keturis kadrus, iš kurių vėliau būtų galima išsirinkti geriausius. Abi sukiojosi, pozavo, bet kai po savaitės atėjo peržiūrėti ir užsisakyti nuotraukų, užteko peržvelgti negatyvų juostelę, ir Salomėja persigalvojo – visose aš tokia baisi… Neužsisakė nė vienos fotografijos.
Sutinkant Naujuosius – 1933 metus, atsitiko nenumatytas įvykis, kuris sustabdė linksmą namų gyvenimą, pertraukė „Altorių šešėly“ rašymą. Vėliau autorius prisipažino, kad sirgdamas antrąją dalį „parašė“ mintyse… Būdamas nuo jaunystės silpnokos sveikatos, Putinas į ligas žiūrėjo savotiškai. Antroje gyvenimo pusėje sakydavo, kad liga ne visada trukdo dirbti, galima šį tą parašyti ir lovoje gulint, ir mintyse sukurti, o paskui užrašyti. Liga padedanti žmogui atitrūkti nuo žemės, nusimesti materialų apvalkalą ir atsidėti dvasios darbui… Žinoma, ligų jis neaukštino, greičiau tokios mintys guosdavo sergant.
Taigi Vincą užklupo netikėta liga, sukilo temperatūra. Gydytojas Finkelšteinas apžiūrėjęs ligonį pranešė: lengvos formos vidurių šiltinė. Tai sunkiai gydoma ir greitai užkrečiama liga. Į ligoninę gultis daktaras nepatarė, esą galima slaugyti ir namuose. Atsiuntė patyrusią vienuolę seselę, o ji nakčia užmigdavo ir knarkdavo, neleisdama slaugomajam pailsėti. Buvo nuspręsta, jog ligoniu rūpinsis Magdalena ir Emilija – pasikeisdamos.
Varginanti liga užsitęsė iki vėlyvo pavasario. Putinas sulyso, suseno, apžėlė barzda. Kartą Magdutė nulydėjo brolį į kliniką pasidaryti plaučių rentgeno nuotrauką, o išlindusi medikė ir sako: Dabar jau galite eiti pas savo tėvelį… Sunki, pavojinga liga dar labiau visus tris suartino. Išskyrus daktarą, niekas pas juos nesilankė, kad neužsikrėstų. Tuo metu pasirodęs „Altorių šešėly“ pirmasis tomas sukėlė įvairiausių nuomonių, palankių ir piktų, nepritariančių ir giriančių, plaukė srautas laiškų, juos visi trys skaitydavo, aptarinėdavo. Jeigu ne liga, rašytojas tikriausiai būtų užsidaręs savo kiaute su tais laiškais, tačiau ligos bejėgystėje tarp jų atsirado atvirumas… Vieną dieną Magdutė mato – pas brolį ant stalo guli knyga „Vaižganto gyvulėliai“. Sugavęs jos žvilgsnį, Putinas su entuziazmu paaiškina gavęs iš Juozo Tumo-Vaižganto knygą dovanų su mielu įrašu: Putine, į Tavo sensaciją atsakau gyvulėliais – jie irgi duoda temų ir pinas į žmogaus gyvenimą. Rašyčiau ką-ne-ką ir nauja. Tebesu „Neišeinamas“ – pasirodyk pirmas, jei jau pajėgi oro gerti. Mylėdamas Tave Vaižgantas. 1933.III.16.
Mykolaitis šypsosi laimingas – kiti kunigai puola, o klasikas jį palaiko, tik, deja, sunkiai serga. Išties po pusantro mėnesio Putinas jau keliaus paskui Tumo karstą. Ak, tas Vaižgantas – nė vieno jis nepasmerkė! Kai kadaise jaunasis Putinas laiške jam pasiguodė nenorįs būti kunigu, valkioti sutanos, tačiau viską mesti neturįs jėgų – kaip gyvenimas stums, taip ir eisiu, Vaižgantas net pyktelėjo, išbarė: Bent apsimesti norėčiau, jog mes gyvenimą stumiame. Ragino nepasiduoti, kitaip neteksime energijos. Juozas Tumas romaną „Altorių šešėly“ vertino kaip pirmąją europinio masto knygą, parašytą Lietuvos autoriaus.
Pasveikęs Mykolaitis vėl pasinėrė į kūrėjo vienatvę, išėjo dar du „Altorių šešėly“ tomai. Kartą, susikrimtęs, kad jo romano nesuprato nei kritikai, nei skaitytojai, seseriai jis prasitarė: Jei galėčiau, tai dabar visus „Altorių šešėly“ egzempliorius surinkčiau, sukraučiau į krūvą ir sudeginčiau… Gal todėl neleido šio kūrinio nei teatre vaidinti, nei ekranizuoti. Tikriausiai bijojo subanalinimo – juk jautri tema. Tačiau kai 1935 metais romanas su didele persvara buvo išrinktas populiariausia ir geriausia metų knyga, autorius aprimo. Nors nujautė, kodėl kūrinys toks populiarus… O tų atsiliepimų buvo įvairiausių: esą, metęs kunigystę Mykolaitis padaręs mažiau žalos Katalikų bažnyčiai nei išleidęs romaną. Jame parodė kunigus lyg veidmainius – prie altoriaus meldžiasi, o jų jausmai ir mintys kur kitur. O Dievulėliau, šią knygą troško perskaityti kiekvienas, mokantis bent kiek skaityti! Iš knygynų ji greitai dingdavo. Visa Kauno inteligentija, visa studentija graibstė knygą vieni kitiems iš rankų, net skaitydavo garsiai, susibūrę grupelėmis. Ir komentavo, ieškojo prototipų, autorių tapatino su Vasariu, Emiliją su Aukse… Magdutės draugės irgi prašydavo knygos, juk ji tikrai galinti paskolinti. Klausinėdavo, ar jau rašoma antroji dalis, gal ji žinanti tolesnį turinį? Drąsesnės merginos klausinėdavo, ar brolis čia tiksliai aprašąs savo gyvenimą? Tačiau Medži nepiktnaudžiavo ir brolio kūrybos nekomentavo. Pagaliau jis ir nesidalino su ja kūrybos paslaptimis.
Pavasarį sveikata pagaliau pagerėjo. Ak, kaip aš laukiau tavęs, pavasari! / Su glostančiais vėjais, su šniokščiančiom upėm, / Su laisve plačia ir mėlyna! Putinas išeidavo pasivaikščioti Ąžuolyno pakraščiukais – barzdotas, su lazdele. Niekas jo nepažino, nekalbino, grįžęs juokdavosi, kaip įdomu, kokia laisvė, kai nepažįsta… Nors buvo ramus, santūrus, profesorius mėgo gamtos stichijas. Jaunystėje paklajodavo per pūgas, vėjus, liūtis, o vėliau net naktį atsikėlęs stebėdavo, kaip žaibuoja, kaip šniokščia lietus, kaip sūkuriuoja sniegas… Beje, būdamas jaunas ir sveikas jis gana greitai vaikščiojo – namiškiai iš tolo atskirdavo, kad ten jis pareinąs. Toji eisena paveldėta iš motinos Magdalenos. Kaune gyvendamas mėgo ilgus maršrutus po keliolika kilometrų – tiltu per Nemuną iki Napoleono kalno arba į kitą pusę, kur patogu žingsniuoti ir graži gamta. Vieną vakarą, jau beveik su tamsa grįžęs iš pasivaikščiojimo, nė nenusivilkęs viršutinio apsiausto, Putinas priėjo prie rašomojo stalo, išsitraukė naują pusstorį sąsiuvinį ir kažką jame užrašė. Tada atsisuko į seserį ir paprašė: „Pažiūrėk į termometrą, kiek dabar laipsnių šilumos?“ Magdutė gūžtelėjo pečiais, atsidarė langą, dirstelėjo, pasakė… Taip prasidėjo „Meteorologiniai užrašai“, kuriuos pildė beveik dvi dešimtis metų. Įrašėliai labai trumpi, tvarkingi, kartais gamta stebima ir fiksuojama kasdien, kartais su ilgesniais tarpais. Pažymima, kokia temperatūra, ir pridedama keletas taiklių, vaizdingų žodžių. Žvarbus vėjas. / Atolydis. / Lietus. / Rūkas. / Pusiau saulėta. / Medžiai apšarmoję. / Apsiniaukę. / Gražu. / Giedra. / Pusiau giedra. / Karšta, tvanku. / Diena bjauri. / Dargana. / Žvarbu. / Snaigioja. / Pūga. / Smėlio uraganai. / Smulkus sniegas. / Žiauriai šalta. / Pusgiedra. / Tylu. / Vasariška. / Kruša. / Su pragiedruliais. Retkarčiais įterpiamas trumpas sakinys. Vanduo upeliais čiurškia. / Be apsiausto išeit negalima. / Be paltų. / Neša Nemuną. / Reikia lietaus. / Kūrėm krosnį. / Neišbrendami purvynai. / Labai šalta žiema. Paminėti ir du paukščiai, matyt, kaimo vaikui svarbiausi. Keletą kartų: čiulba vyturiai. Šalia orų parašoma: Velykos, o per vėlyvas Velykas rašo – girdėjau gegutę. Tik vieną vienintelį kartą virš 1947 metų gegužės antrosios nakties orų įspraustas liūdnas įrašėlis: 4 v. mirė Cvirka… Mykolaitis rašė ir tikrą dienoraštį, bet šį faktą kažkodėl pažymėjo prie orų stebėjimo. Seseriai emigravus į Vakarus brolis dar daug metų rašė orų dienoraštį. Jam buvo įdomu sekti gamtą, tie orai – lyg pačiam sau užduotis – su niekuo nesusijusi, niekieno nestebima. Emilija matė tuos vyro užrašėlius, bet nesikišo, gal ir nelabai suprato, kas tai per žaidimas… Putinas visą gyvenimą išliko kaimo, o gal labiau gamtos žmogumi. 1963 metų rugsėjo trečios dienos „Dienoraščio“ lapelyje jis prisipažįsta: Gamta man gyva, su manim jaučianti, liūdinti, mane guodžianti. <…> Tie, kurie kėsinasi išrauti iš žmogaus išgyvenimų animistinį visatos pajautimą, skriaudžia žmogų, siaurina, susina jo pasaulį, jo dvasinius polėkius.
Tačiau gyvenimas tekėjo toliau. Po ligos profesorius grįžo į universitetą. Jis jau buvo perėjęs iš Teologijos-filosofijos fakulteto į Humanitarinių mokslų fakultetą, atsisakęs „Židinio“ redaktoriaus pareigų. Šitaip tolo nuo kunigystės, pasirinkimo kančia draskė širdį – žinojo, kaip įskaudins artimuosius, kokį skersvėjį sukels bažnytinei valdžiai, koks sprogimas įvyks visuomenėje, bet tas laikas po truputį artinosi. Kaip alkanas aras iš griūvančio lizdo / Aš veiziu į savo paniekintą buitį; / Nei džiaugsmo padangių, nei žemės vilionių, / Nei skaudamą gėlą iš sielos išguiti… Atėjo 1935 metų vasaros atostogos. Magdutė, kaip visada, ketino didžiąją jų dalį praleisti Pilotiškėse pas tėvus, tačiau Emilija iš anksto užsiminė, kad Putinas išnuomojęs Palangoje nedidelę vilą ir jie šią vasarą visi turį ten nuvykti, pailsėti, papramogauti. Tie visi – tai ir Emilijos sesuo Eugenija. Virėja Marijona keliavo kartu. Džiaugsmingas entuziazmas kunkuliavo, buvo kraunami lagaminai su visais parėdais ir dėžės su ilgai negendančiu maistu. Prieš išvykstant į stotį Emilija staiga pareiškė, kad jiedu su Vincu dar turį vieną kitą reikalą atlikti Kaune, atvažiuosią po kelių dienų… Sesers širdis nujautė, jog vyksta kažkas labai svarbaus. Susilaukdavo keistų užuominų iš panelės Emilijos – bet vis praleisdavo pro ausis, neskubėjo į jas gilintis. Matė, kad jų subnuomininkė šį pavasarį atrodo paslaptingesnė, mąslesnė, kalba apie katalikiškos kunigystės nesuderinimą su natūraliu žmogaus gyvenimu, siuvasi naujų suknelių ir tariasi su Medži, kuri labiausiai tinkanti. O kai ši paklausė, kokiai progai Ly2 taip ruošiasi, ji tik šyptelėjo – daug tų progų, juk vasara Palangoje artėjanti. Neseniai poetas sukūrė eilėraštį apie pavasarį, šis tekstas irgi kėlė įtarimų. Krūtinėj – ak! saldu ir šilta, / O galvoje taip pasakiškai keista, / Lyg eitum kažkur per svyruoklį tiltą, / Kur vien palaimintiems praeiti leista. Jo eilėraščiams nebūdingas toks džiugesys. Labiau – sielvartas, prieštaros, pesimizmo himnai… Taigi dvi seserys vienos iškeliavo į Palangą pasilepinti kurorto malonumais. Magdalena – Suvalkijos lygumų vaikas, užaugusi be vandenų, be ežerų, ilgai žiūrėdavo į jūros tolius vis negalėdama atsigrožėti.
Vieną pavakarę, grįžtant iš paplūdimio, prie tilto jos sutiko keletą pažįstamų iš Kauno. Vienas pamojo ir pašaipiai šūktelėjo: „Magdut, sveikinu, brolienę turi!“ Mergina suraukė kaktą, skėstelėjo rankomis – nieko nežinojo. „Ką – nežinojot? – kamantinėjo bičiuliai, – judvi gal meškų miegu prisnūdote? Visi laikraščiai rašo, kad 1935 metų liepos aštuonioliktą dieną Rygoje civilinėmis jungtuvėmis sutuokti lietuvis rašytojas profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas ir panelė Emilija Kvedaraitė. Net jų amžius paminėtas – jai trisdešimt ketveri, jam keturiasdešimt dveji! Dar rašo, kad Mykolaitis atsisakė kunigystės. Netiki, žiūrėk, pati paskaityk“, – kažkuris vaikinas ištiesė laikraštį, o jame – apibraukta žinutė. Paskaičiusi, pajutau svaigulį, akys pritemo… Vadinasi… – įvyko tai, ko buvo bijota… Eugenija turbūt labiau džiaugėsi, bet abi grįždamos tylėjo, o namie rado naujosios Mykolaitienės laiškelį: Kaip žinote, mudu su Vy3 susituokėme. Esame labai laimingi. Atvykstame pas jus. Pasikalbėsime.
1 Mokydamasi gimnazijoje Magdalena Mykolaitytė sužinojo, jog vardas Magdė anglų kalba skamba kaip Medži – taip vėliau ją draugai ir artimieji vadino.
2 Ly – Emilijos (Emily) vardo trumpinys – taip E. Kvedaraitę vadino V. Mykolaitis-Putinas.
3 Vy – V. Mykolaitis-Putinas, tai trumpinys iš vardo Vincas, iš malonybinės pravardės Vyturėlis – taip jį vadinti pradėjo E. Kvedaraitė, vėliau Mykolaitienė.
Vytautas Almanis. Altajaus apybraiža
2022 m. Nr. 2
Sugrįžtu
Jau maniau, kad nebegrįšiu į Altajų (kalbu apie rašymą), tik niekaip o niekaip jis manęs nepaleidžia. Žmonės, arkliai, šunys, bitynai, žolės, ledo laukai, akmenys – viską sulig metais matau aiškiau, iki pačių smulkmenų. Visi jie tarsi laukia manęs, tai kaipgi paliksiu vienus ir nueisiu nesustojęs ir nepasikalbėjęs.
Maža to, sūnus Andrius vis atneša man orų prognozes Altajuje. Stebėtinas panašumas – jeigu pas mus, pavyzdžiui, liepos 10 dieną kaitino trisdešimt keturių laipsnių karštis, beveik tiek pat buvo ir ten, gal tik vieno dviejų laipsnių skirtumu. Jeigu pas mus kurią dieną lyja, tai Altajuje irgi pila lietus…
Beje, Andrius yra parašęs visai įtikinamą apybraižą apie baltų kilmę iš Sibiro.
Nuvažiuoti į Didįjį Altajų, pasivaikščioti Korgono takais ar užkopti į kurią nors viršūnę nebeišeina. Tad čia, Lietuvoje, susikūriau Mažąjį Altajų, devynių hektarų ploto, kuriame viskas beveik taip pat, kaip aname. Aukštos žolės, bitės, rąstų namelis, ąžuolai (vietoj maumedžių), liepos, iš visų pašalių susirinko žvėrys ir paukščiai. Vien ąžuolų ir liepų pasodinta apie dvidešimt vieną tūkstantį. Obelų, slyvų, gudobelių, kriaušių irgi daugybė.
Kartą teko didelis malonumas – pasiklydau (gal keliolikai minučių) savo sodintame miške kaip tikroje taigoje…
Tad po Didįjį Altajų dabar vaikštinėju tik mintimis, o po Mažąjį, kuris teužima nedidelę Viešučių kaimo dalį, dar ir kojomis.
Paveikslėliai
Anisimas Zinovjevičius smagiai pasilakstė po Korgono kalnus – nudobė maralą, pririnko pilną maišą kedro riešutėlių, kasė auksinę šaknį, gaudė kiršlius, o galiausiai tris dienas gėrė midų brolių Sonorovų bityne. Pagaliau įgriso jam taigietiškas gyvenimas, nutarė nusileisti nuo kalnų ir pasižiūrėti, kaip gyvena jo pati, Ana Fedosejevna.
Pasirodo, kad Ana Fedosejevna gyvena gerai, prižiūri namus, vakarais prie vartų pasitinka namo grįžtančią karvę, kaupuoja bulves, saugo, kad neišspiestų bitės, suskaldė ir sukrovė malkas, užtepė moliu pečiaus plyšius, ką dar nuo pavasario žadėjo padaryti Anisimas Zinovjevičius, išbaltino kalkėmis trobos vidų, o dabar, prinešusi naščiais vandens, baigia kūrenti pirtį, iš kurios pro atviras duris tvoskia sausas karštis.
Anisimas Zinovjevičius atrodo nuvargęs, iš veido iškritęs (ne juokai tris dienas iš eilės gerti midų!), tad jo pati deda ant stalo viską, ką turi geriausio, o pačiame viduryje stato tik ypatingoms progoms saugomą butelį.
Atlaikęs pragarišką karštį, visas raudonas, vietomis nuo vantos čaižymo pūslėta nugara, Anisimas Zinovjevičius įsipila pirmą degtinės stiklinaitę, kuri kaip koks pavasarinis dvelksmas lengvai nuslysta žemyn. Po to užkanda čeremšos, laukinio česnako, nuo kurios aitraus kvapo pabunda katinas ir trina letena akis. Dabar jo pati kuičiasi pirtyje ir bus ten ilgai, o pats Anisimas Zinovjevičius tiesia ranką prie etažerės, ant kurios guli sukrauti jo dar neskaityti laikraščiai – armijos „Raudonoji žvaigždė“ ir tokiu pat pavadinimu srities laikraštis. Abu jis perskaitys vėliau, mintinai žino, kas ten parašyta. Armijos laikraštis visą laiką rašo, kad mūsų tankai ir lėktuvai geriausi pasaulyje, o srities – kaip Amerikoje moterys pardavinėja savo vaikus, kad nusipirktų duonos.
Po tais svarbiais laikraščiais paslėpti nuo svetimų akių „Ogonioko“ žurnalai, jų spalvotuose puslapiuose regi tai, ko ir gražiausiame sapne neišvysi. Atmetusios rankas ir kojas, baltos kaip pirmos rūšies kvietiniai miltai, guli nemūsiškų medžių pavėsyje neapsakomo grožio moteriškės, tik gaila, kad dailininkas ant jų pilnumų ir minkštumų užmetė po drabužio skiautę. Viena tokios gražuolės šlaunis atrodo pilnesnė už nusilaksčiusį po kalnus nenuoramą Anisimą Zinovjevičių. Jis prisipila dar vieną stiklinaitę ir neskubėdamas atsiverčia pirmą po ranka pasitaikiusį žurnalą, iš anksto jausdamas didelį malonumą. Ir ką gi jis mato? Vietoje gražių, pilnų ir baltų pusnuogių užsienio gražuolių pro tvarkingai iškirptą keturkampę skylę į jį žvelgia darbo pirmūnių grupinė nuotrauka. Rūškani, saulėje iki juodumo nuskrudinti veidai, kaulėti, raumeningi kūnai su brezentinėmis striukėmis ir vatinukais. Anisimas Zinovjevičius čiumpa ir atsiverčia kitą „Ogonioko“ žurnalą, tada trečią, ketvirtą – visur tas pats.
Nuplaukė, nykte išnyko šiltųjų kraštų gražuolės, lyg jų niekad ir nebūtų buvę. Kas tai padarė? – suka galvą Anisimas Zinovjevičius ir neranda atsakymo.
…Tuo metu mūsų jaunėlė Rita išgyveno aršiausią karpymo etapą. Ji karpė viską: knygas, laikraščius, žurnalus, vos tik radusi kokį spalvotą paveikslėlį. Altajuje su ja aplankėme pažįstamus – Anisimą Zinovjevičių Ust Kane, Nikiforą Petrovičių Tulatoje, Dermidontą Aksentjevičių Multoje, buvojome ir Korgono kalnagūbryje netoli belokų, brolių Sonorovų bityne. Nė neįtariau, kad mūsų nukeliautą kelią žymi iškarpų skylės žurnaluose.
Kai aplankytieji bičiuliai pagaliau susigaudė, kas tas didysis kaltininkas, mes jau buvome toli – per bekraštes Vakarų Sibiro stepes mūsų mažoji lingavo traukiniu atgal į Lietuvą, spausdama prie krūtinės nuo grobio išsipūtusią kuprinę.
Iš pykčio
Keliaujant taku palei Korgoną Ritai į skruostą caktelėjo bitė. Žandas ištino, o aš dar pajuokavau:
– Tau įgėlė bičių mama!
– Ne mama, o bičių tėtis! – supyko ant manęs vaikas ir tekina pasileido pirma mūsų.
Čia kaip tik, išsiveržusi iš snieguotų tyrlaukių, trankėsi į akmenis ir lipo iš krantų Gromotucha, siautulinga srove versdama pakrantės medžius. Aplinkui – meškų takai, ledo laukai, slenkančių akmenų (kurumų) kliūtys. Bjauriausias ir pavojingiausias upokšnis. Prie jo, būdavo, sugaišdavome ne vieną valandą, kartais ir visą dieną, kol persiropšdavome į kitą krantą. Patys netikėdavome, kad mums pavyko tai padaryti. Tas pasalūniškas upokšnis sumaldavo į miltus kiekvieną, nuslydusį į jo pragarišką srovę.
Skersai Gromotuchos gulėjo nuvirtęs plonas kėnis. Rita, ilgai negalvodama, įširdusi ant bičių ir tėtės, užlipo ant siūbuojančio kėnio ir kaip niekur nieko perėjo į kitą krantą.
Jei ne ji, greičiausiai jau būtume pasukę atgal ir šį kartą nebandę likimo. Dabar nebeišeina, nes vaikas sėdi ant aukšto skardžio kitame krante ir piktomis akelėmis seka, ką toliau darysime. Teko slidinėti ant akmenų, vienam kito įsikibus, kol vargais negalais nusigavome į jos pusę. Juk kėnis nebūtų išlaikęs suaugusio žmogaus svorio.
Ilgai dar tirtėjo kojos ir buvo baisu pagalvoti, kaip tuo pačiu keliu (kito nebuvo) teks grįžti.
Stovyklavietė
Važiuodami į kalnus jaunėlę Ritą palikdavome namuose, kartu pasiimdavome tik Andrių. Rita dar maža – pavargs, išalks, neįlips į kalną, išsigąs sraunių upių. Bet vieną sykį dukra užsispyrė keliauti su mumis, ir baigta. Mėginome ją perkalbėti, bet po ilgų derybų sutarėme – vieną vasarą su mumis vyks Andrius, o kitą – Rita.
Iki Novosibirsko skridome lėktuvu, toliau važiavome traukiniu, sunkvežimiu, ėjome pėsčiomis, ir pagaliau atsidūrėme Centrinėje Azijoje, Centriniame Altajuje, Baratolo (irgi centrinėje) plynaukštėje, kurioje jau ne kartą esame buvę.
Jaučiamės kaip namie – susirandame vietą palapinei, akmenimis apkrautą laužavietę, netgi sienelę iš sudžiūvusių maumedžio šakų, kuri gelbėja nuo šaltų vėjų, atskriejančių nuo aplinkinių ledinių plynių.
Mus supa sniegu ir ledu padengti kalnai, iš kur bepūstų vėjas – vis tiek žvarbu. Mudu su žmona Julija nukeliaujame kasdien vis toliau nuo palapinės, mums yra kas veikti. Ritą paliekame vieną Baratolo plynaukštėje prie upelio, tarp hunų ir skitų kapaviečių ir Baltojo Burchano (Ak Burchan) sekėjų sukrautų akmenų krūvų, kurias jie vadina obo. Bet vieną dieną vaikas susirgo. Kadangi palapinėje nenorėjo gulėti, ant aukšto upelio kranto sukroviau iš šakų guolį, surenčiau naują sienelę iš maumedžio šakų vėjams sulaikyti, pririnkau nuo sausmedžio, tikro ir vienintelio Centrinės Azijos uogakrūmio, karčių, burną sutraukiančių uogų ir sutryniau su cukrumi. Vaikas ramiai guli, mėgina valgyti „uogienę“, nesiskundžia, o mes vėl iškeliaujame.
Likusi viena Rita stebi, kas vyksta aplinkui. Mato, kaip burundukas šmurkšteli į palapinę, ieškodamas maisto, regi ant šakos nutūpusį paukštį, kurio balsas girgžda lyg nesutepti ratai, žiūri į netoliese akmens sienoje žiojinčias urvų angas. Jos vis labiau baugina. Neseniai vaikas nugirdo, kaip kalbėjomės apie altajiečių dvasias, gyvenančias kartu su jais. Kiekvienas save gerbiantis altajietis norėdavo turėti kuo daugiau dvasių – vienos atitekdavo kaip palikimas, kitas pirkdavo, mainydavo, išviliodavo, kartais net pavogdavo. Kuo daugiau jų turėsi, tuo geriau seksis.
Dabar vaikui atrodo, kad urve kažkas šmėkščioja. Gal dvasios? Nejauku ir baugu, o tėvai sau vaikštinėja po kalnus, nors ir žadėjo būti netoliese… Netrukus Rita pastebi šlaito apačioje daugybę tuščių konservų dėžučių ir smarkiai jomis susidomi. Apskritai ji greit susigaudo, kas ir kaip.
Grįžtame. Vaikas guli kaip gulėjęs, laužas vos rusena, o už keleto žingsnių regime tris tuščių konservų dėžučių krūvas. Didžioji krūva – nuo kondensuoto pieno, mažesnė – nuo žirnelių, ir kelios didelės dėžutės nuo persikų.
– Tai štai koks tas jūsų Andreeelis, – parodo dukra į tris krūveles. – Oi, kaip sunkiai lipo į kalnus, tempė pilną kuprinę, nevalgęs ir negėręs miegojo beveik ant plikų akmenų, koks buvo didelis vargšas!..
Gal ir ne visai taip, bet grįžę iš kelionių panašiai pasakodavome, o Rita viską dėjosi į galvą…
Buvo taip. Pernai man reikėjo nusigauti iki pašto. Nusileidęs prie Čiuisko trakto susistabdžiau mašiną iš Mongolijos, ji nugabeno mane iki Ak Tašo (Baltojo Akmens). Ten parduotuvėje radau kondensuoto pieno, kalnus konservuotų žaliųjų žirnelių, kurių čia niekas nepirko (ne mėsa!) ir persikų. Lietuvoje tai buvo retenybė, didžiausias gardumynas. Pripirkau, kiek tilpo į kuprinę, ir parvežiau į stovyklavietę savo šeimai.
Tikrai, negerai išėjo. Juk Ritai teko pasitenkinti tik sausmedžio „uogiene“, kurios paragavęs tūlas lietuvis atbulas į sieną įliptų…
Bausmė
Korgono plynaukštėje per patį vidurvasarį mus porą sykių užklupo šlapdriba, permerkė šaltas belokų lietus. Pakilo upių ir upokšnių vandenys. Tokius sušalusius, sulytus ir alkanus, pėdinančius taku palei Korgoną, mus raitas pasivijo senas pažįstamas Andrejus Moisejevičius Borovikovas. Jis paėmė sunkias šlapias kuprines, prisirišo jas prie balno ir pakvietė pas jį užeiti, kai pasieksime Vladimirovkos kaimą.
Vladimirovka – senas keržakų (sentikių) kaimas. Iš aukštos žolės ten kyšo senos pajuodusios storų maumedžių rąstų trobos su keistais priestatais – belangėmis kamaraitėmis. Kam jos reikalingos, reikėtų klausti šeimininkų. Namus juosia aukštos aklinos tvoros, ant jų neretai prikala meškos kailį, kad šis išsilygintų ir išdžiūtų saulėje.
Mus pasitinka šeimininkė Salomėja Filaretovna, tamsaus gymio, raupsų išėstu veidu, apsimuturiavusi galvą dviem skarom – balta ir juoda, apsivilkusi tiesiu, ilgu, be jokio „dizaino“ juodu apdaru. Deda ant stalo sūdytą čeremšą, karštas bulves, keptą žuvį. Indai, iš kurių mudu su Andriumi valgome, rytoj bus išmesti. Andriui tas labai suprantama, jis irgi naudojasi tik savo lėkšte, puoduku ir šaukštu. Mums išvykus visos trobos kertės ir kiemas bus „apvalyti“ smilkstančia arčia – aukštikalnių kadagiu.
Tamsūs trobos kampai uždangstyti kartūninėmis užuolaidomis – pro plyšius tarp jų buvo matyti ikonos ir senos knygos, kai kurios – rašytos ranka, su įmantriais variniais apkaustais.
Borovikovas atneša nemenką ketaus virdulį su midumi, tokį išvydęs pasijunti kaip skitų ir hunų muziejuje. Seniau keržakai gerdavo tik midų ir badano pernykščių lapų arbatą. Tabaką, juodąją arbatą ir degtinę laikė velnio išmislu. Tačiau ilgainiui degtinė prigijo, pasidarė teisėta kaip midus.
Nė nepajutome, kaip tą senovinį virdulį ištuštinome. Andrejus Moisejevičius plonu balsu šūkteli:
– Ei, sene, nešk čionai savo midų!
Už durų pasigirsta piktas murmesys, o midaus nesulaukiame.
Šeimininkas trepteli ičigu (namų darbo batu iš maralo odos) į grindis:
– Ką aš sakiau?! Nešk tuojau pat!
Prasiveria kamaros durys, ir Borovikovo pati, iš po skarelės pervėrusi mus piktu žvilgsniu, trinkteli ant stalo tokį pat arbatinį.
Kitą dieną teko kentėti pragaro kančias. Teoriškai midus geriamas išlaikytas vieną du mėnesius, o praktiškai supilamas į gerkles po keleto dienų. Todėl galva plyšte plyšo, akis gėlė ir smegenys lydėsi lyg kokiame smalos katile.
Tačiau kančioms atlėgus tarsi naujai išvydome, koks puikus mus supa pasaulis. Atrodo, iki šiol jo deramai nevertinome.
Du Tronovai: žmogus ir viršūnė
Ak Tura (Baltas Namas) – ledo ir sniego šalis, mūsų Koš Agačio (Lik Sveikas, Miške) girininkijos dvidešimt devintasis kvartalas. Joje po mažaūgiais ir labai storais kedrais stovėjo keletas rąstinių namukų – Ak Turos alpinistinė stovykla, vienintelė visame Sibire.
Nuo Šiaurės Čiujsko (irgi mūsų girininkijoje) kalnagūbrio beveik iki pat stovyklos leidosi trys ledynai: Mažasis, Didysis ir Vidurinysis. Vieno ledyno papėdėje gulėjo didelis akmuo su užrašu „1911“. Tais metais šią vietą pirmas pasiekė garsus keliautojas ir Sibiro tyrinėtojas Sapožnikovas. Tuomet ledas dar rėmėsi į tą akmenį, o dabar jau yra atsitraukęs aukštyn per gerus du šimtus žingsnių. Tąkart mes su Andriumi, įpusėjusiu ketvirtus metus, nutarėme Viduriniuoju Ak Turos ledynu užkopti į viršūnę. Andrius avėjo senus, nudrengtus sportbačius, aš – kerzo batus, daugiau nieko neturėjome – nei ledo kirtiklių, nei virvių. Kopiame sau kaip niekur nieko, tik truputį baisu šokti per plyšius ledyne. Kojos tampa neklusnios, sunkios, ir stengiesi nežiūrėti į apačią, kur labai giliai plyšyje guli įkritęs alpinistas. Apie tą įvykį girdėjome jau seniau, o dabar galbūt stovime toje pačioje vietoje.
Pagaliau ledynu pakilome į perėją ir kietu sniegu visai nesunkiai užkopėme į artimiausią viršūnę. Neilgai trukus pakilo vėjas ir ėmė šaižiai švilpauti – artėjo pūga.
Nusileidę į apačią matome, kaip link mūsų per byrančius akmenis (kurumą) skuba toks seneliukas su keista balta savadarbe skrybėle ir netvarkingai susagstytu pigiu švarkeliu.
– Kas tokie esate? Kur buvote? Ką matėte? – klausinėja senolis.
Aš rodau į viršūnę, kur jau siaučia pūga.
– Tai mano vardo viršūnė, – baksteli sau į kaulėtą krūtinę seneliukas, – o greta jos – Einšteino!
Pasirodo, tai pats akademikas Tronovas, vienas garsiausių pasaulyje ledynų tyrinėtojų, dar 1914-aisiais kartu su broliu pirmasis įkopęs į aukščiausią Sibiro viršūnę – Beluchą. Atvyksta čia kiekvieną vasarą.
…Vos nuėję iki guolio kritome į patalus kaip į minkštas samanas. Andrius tik paryčiais pajuto kažkokį nepatogumą. Pasirodo, miegojo ant iš maumedžio išskaptuoto altajietiško dievuko, kurį išdrožė vienas alpinistas ir išeidamas į kalnus paslėpė po antklode.
Per gerai
Solonešnojės (Altajaus krašte) girininkijos girininkas Soldatovas buvo baigęs Bijsko miškų ūkio technikumą, todėl jautėsi pranašesnis už vadovybę. Taip sumaniai ją pašiepdavo, kad viršininkai nesusigaudydavo: giria juos ar kvailina.
Galiausiai viršininkai – dideli ir maži – ėmė Soldatovo nekęsti. Norėtų išvyti iš darbo, tik nėra už ką. Revizuodami rasdavo nedidelių trūkumų, bet Soldatovas juos bematant ištaisydavo taip, kad imdavo atrodyti kaip privalumai, ir rūškaniems revizoriams tekdavo tuščiomis grįžti atgal į miškų ūkio kontorą.
Taip tęsėsi ilgą laiką, tik kartą revizoriai, atlikdami eilinę reviziją, mato: už girininkijos raštinės stovi naujas, sukaltas iš gerų lentų, ne iš kokių atliekų, dviejų skylių tualetas. Dviejų skylių! Tokio įžūlumo vadovybė jau negalėjo atleisti. Net prie pačios miškų ūkio kontoros testovėjo mažytė būdelė su kreivomis durimis ant vieno „zovieso“. Posėdžiavo direktoriaus kabinete tris dienas, kol suformulavo priežastį ir pagaliau išdidų girininką atleido.
Soldatovas dėl to nėmaž nesisielojo. Buvo kilęs iš Kulundos stepių, kuriose želia reta neaukšta žolė, tokioje įžiūrėsi kiekvieną rėpliojančią skruzdėlę, o pro retus beržynėlius ten toli matyti. Visai patenkintas išsikraustė jis iš mūsų juodosios taigos brūzgynų, pro kuriuos ir meškos sunkiai prasibrauna.
Kalno viršūnės šturmas
Užkopti į kalno viršūnę yra labai puikus dalykas. Jei viršūnė neturi pavadinimo, gali ją pavadinti įžymaus žmogaus vardu, įsmeigti vėliavėlę ar palikti iš akmenų sukrautoje taurėje kokį raštelį ainiams.
Tokios viršūnės papėdėje kartą atsidūriau ir aš. Vilkėjau brezentine striuke, neturėjau nei virvių, nei kablių, nei ledkirčio, neturėjau ir komandos, kuri mane palaikytų. Pradėjau kopti.
Užkopęs kelis šimtus metrų įsitikinau, kad kalnas visiškai lygus, nėra jokių plyšių įsikabinti, akmenys byra iš po batų, po kojomis baugi tuštuma. Nusileisti, net labai norint, jau nebegalėjau. Būčiau nulėkęs į apačią ir pasismeigęs ant aštrių akmenų. Tad sprindis po sprindžio kopiau į viršų ir, pagal mano apskaičiavimus, snieguotą kalno viršūnę (visos viršūnės yra snieguotos) tokiu tempu turėjau pasiekti už savaitės. Jei per stebuklą liksiu gyvas, tai viršūnę pavadinsiu ne kokiu svetimu, o tik savo vardu.
Štai jie – paskutiniai sprindžiai, kabinuosi kruvinais pirštais už paskutinio akmens, pasikeliu, ir ką gi matau? Ten, kur turėjo rastis snieguota viršūnė, matau lygią žalią pievelę, besiganančias avis, ailą1 ir aplinkui siaučiančius vaikus. O už kokių dešimties žingsnių nuo manęs sėdi sukryžiavusi ičigais apautas kojas sena altajietė ir mezga kojinę.
Tas mane galutinai pribaigė. Ne sunkus, mirtinai pavojingas kopimas į statų kalną, ne pievelė su ailu vietoje snieguotos viršūnės, o toji iš storų, nelygiais kunkulais suverptų siūlų mezgama kojinė…
1 Ailas – altajiečių gyvenamas būstas, dengtas maumedžių žieve.
Virgilijus Veršulis. Apakęs
2022 m. Nr. 1
Apsakymas
Prislėgus nesuvaldomai depresijai, nusprendžiau atsiriboti. Atsiriboti nuo visko: nuo žmonių, informacijos, bendravimo, nuo pasaulio. Nebeįsijungdavau nei radijo, nei televizoriaus. Anei kompiuterio. Išjungiau telefoną. Užsidėjau akinius. Akinius nuo saulės. Jie buvo labai tamsaus stiklo. Nieko negalėjau įžiūrėti. Gal tik lauke šmėkštelėdavo siluetai. Supratau – tai tobula priemonė atsiriboti. Pradžioje beveik nėjau iš namų, mokiausi orientuotis bute ir apsitarnauti apgraibomis. Gan greitai ištyriau savo teritoriją ir, tarkim, susirasti cukrų, kavą, stalo įrankius bei naudotis jais pasirodė ne taip ir sudėtinga. Ir visa kita atlikti savo bute nieko nematant tapo įprasta, teikė net savotišką malonumą.
Kai baigėsi produktai, įsijungiau telefoną ir balsu užsakiau surasti prekių pristatymo tarnybą. Sujungė. Užsipirkau maisto maždaug savaitei. Padiktavau savo sąskaitos numerį, kurį kadaise buvau išmokęs mintinai. Pasirodo, nesuklydau. Užsakymas buvo priimtas. Prekes paprašiau palikti prie durų. Ir paskambinti.
Iškart pasipylė skambučiai, vos pabaigiau su užsakymu. Kurį laiką nereagavau arba atmetinėjau skambučius. Paskui vis dėlto nusprendžiau atsiliepti. Tiksliau, leidausi sujungiamas, bet tylėjau. Knietėjo sužinoti, kas skambina. Bet vos išgirdau absurdiškų klausimų virtinę – kur tu dingai, keturias dienas negaliu tau prisiskambinti? – iškart vėl ilgam atsijungiau. Skambino redaktorius, jis sumokėjo už knygą avansą, siekiantį beveik pusę sutarto honoraro, o aš nepristačiau jam net būsimos knygos aprašymo, nors paskutinį kartą buvau pažadėjęs pateikti jį ketvirtadienį. Vadinasi, prieš penkias dienas. Neturėjau ir neturiu jam ko pateikti, nes dar nežinau, apie ką bus knyga. Jos, dabar nusprendžiau, gal visai nebus. Todėl, kad negaliu įsijungti kompiuterio. Nieko nematau. Esu aklas. Aišku, galbūt galėčiau pamėginti rašyti ranka, bet niekad nesu to daręs, be to, kaip ir sakiau, neturiu ką rašyti.
Esu aklas. Savo noru toks tapau. Aišku, tai sąlyginis veiksmas. Kada noriu galiu jį nutraukti, bet kol kas mane ši būsena tenkina. Padeda atsiriboti nuo pasaulio. O tai šiuo metu svarbiausia.
Paskui po truputį ėmiau rodytis viešumoje, t. y. išeidavau į gatvę. Susiradau rekvizito stalčiuje kadaise nežinia kam įsigytą sulankstomą neregio lazdelę (niekada neišmetu daiktų, nežinia, kada ir kam jie gali praversti) ir išslinkau iš buto. Kadangi gerai pažįstu savo namą, laiptinę, tai įveikti šią atkarpą pasirodė labai lengva. Na, o gatvėje, aišku, pirmiausia mane pribloškė garsas. Kadangi nieko nemačiau, klausa sustiprėjo. Mašinos, žmonių balsai, visas tas kasdienis chaosas, kurio dažniausiai net nepastebim. Pabandžiau laikytis sienos ir nueiti iki namo kampo. Toliau, žinojau, turi būti mažas skverelis, aptvertas keliasdešimties centimetrų aukščio tvorele, tad, jeigu nepataikysiu į taką, galiu už jos užkliūti ir griūti. Išsitraukiau lazdelę per visą ilgį ir ėmiau ja tyrinėti grindinį priešais save. Iškart pasigailėjau, kad nepasipraktikavau namie. Bet pamažu ėmiau vis geriau justi aplinką. Ir tikrai – pirmiausia mano lazdelė atsirėmė į tvorelę, tada baksnodamas ja radau tarpą ir supratau, kad tai takas. Drąsiai pasukau į jį ir žengiau link suolo, kuris, žinojau, yra vos už keleto žingsnių įėjus į skverą. Suolą taip pat radau vedžiodamas aplink lazdele. Ketinau sėstis, bet kažkas nusikeikė ir pašoko iš vietos, į kurią taikiausi. Palaukiau, kol žmogus nuėjo, sprendžiant iš balso, tai buvo paauglys. Tada pritūpiau ant suolo. Pirma mano kelionė, galima sakyti, tuo ir baigėsi, nes pasėdėjęs apie dešimt minučių nusprendžiau, kad šiai dienai pakaks, ir grįžau tuo pačiu keliu namo.
Namie vėl pasijutau kaip savo tvirtovėje, bet supratau, kad išeiti ir pažindintis su pasauliu iš naujo, kitomis aplinkybėmis, yra naudinga. Todėl tęsiau kasdienius pasivaikščiojimus. Kaskart jie būdavo ilgesni ir įvairesni. Pavyzdžiui, eidavau vis naujais maršrutais, skirtingu paros metu, stropiai skaičiuodavau žingsnius iki posūkio, visą informaciją kelis sykius pasikartodavau, kad geriau užsifiksuotų atmintyje, ir dažniausiai nesuklysdavau, kartodamas ją atbuline tvarka, kai ketindavau tuo pačiu maršrutu grįžti. Tiesa, kelis kartus kažkodėl nepasiekiau tikslo, bet tada paklausiau praeivių, ar teisingai einu į tokią ir tokią gatvę. Mane patikino, kad einu teisinga kryptimi, tiesiog pritrūko keliasdešimties žingsnių, vadinasi, kartais žingsnius skaičiuodavau ne visai tiksliai. Tokiu būdu išmokau pats koreguoti savo apskaitą. Tai buvo labai įdomus mokymosi gyventi kitaip laikotarpis, atitolinęs mane nuo negatyvių minčių ir jų sukeltos depresijos. Pats jaučiau, kad sparčiai sveikstu.
Labai greitai pastebėjau, kad į mane dėmesį atkreipė ir kaimynai, ko anksčiau niekada nebuvo. Kartą išgirdau, kaip viena kaimynė laiptinėje pakuždomis pasakė savo sūnui, tokiam devynerių metų berniūkščiui: čia mūsų naujas kaimynas, būk mandagus, pasisveikink, jis aklas. Bet, mama, jis jau seniai čia gyvena, kiek prisimenu, tik anksčiau jis nebuvo aklas. Nekalbėk nesąmonių, anksčiau buvo kitas, matantis, o šitas aklas. Laba diena, gal jums padėti? – paklausė ji. Ne, ačiū nereikia, aš pats.
Ir kiti taip pat elgėsi su manimi kaip su nauju gyventoju. Viena senutė parodė, kuri pašto dėžutė mano: paėmė už rankos ir privedė ją iki kraštinės dėžučių sienelės, o tada dar truputį aukštyn ir sustojo ties reikiama vieta. Įsidėmėkit, šita jūsų. Ar pakartoti? – dar paklausė. Ne, ačiū, atsiminsiu. Ir išsitraukiau pluoštą laiškų. Kaip jūs juos skaitysite? – pasidomėjo. Įprastai, – atsakiau aš ir pakilau laiptais į savo aukštą. Laiškus, aišku, visus išmečiau į šiukšlių dėžę. Laimei, buvau iš anksto sudaręs sutartį su tarnybomis, jog nustatytą sumą jos kas mėnesį nuskaičiuos iš mano sąskaitos, todėl nereikėjo kiekvieną mėnesį teikti skaitiklių parodymų. Tad laiškai galėjo būti susiję nebent su mano rašymu, kuris dabar, savaime suprantama, liovėsi ir menkai mane domino. Buvau pasinėręs visa galva į naują, dar niekada nepatirtą gyvenimą ir kol kas nesirengiau jo palikti.
Ką aš veikiau? Dažniausiai klausydavausi muzikos. Pradėjau, aišku, nuo „Carmina Burana“, tai mėgstamiausia mano kantata, paskui leidau viską: „Mėnesienos sonatą“, „Jėzus Kristus superžvaigždė“, „Sieną“, Veikmeną, Bachą ir daugybę kitų perliukų. Klausydavau po kelis kartus iš eilės, kad kiaurai persiimčiau nuostabiais garsais, nežinau, ką galvojo kaimynai.
Tada atėjo skaitymo periodas. Skaityti, žinoma, negalėjau, bet perklausiau nemažai garsinių knygų, taip pat ir vieną geriausių kada nors parašytųjų – „Robinzoną Kruzą“. Daug panašumų atradau su šiuo nelaimėliu. Nors vadinti jį nelaimėliu gali tik sąlyginai. Iš tiesų mes abu labai patobulėjome, mokydamiesi gyventi neįprastomis sąlygomis. Vadinti jas praradimu ar nelaime būtų neteisinga, greičiau priešingai. Nauja padėtis mane vėl paskatino apgalvoti temas ir siužetus, kurių vėliau galbūt imsiuosi, o kol kas pradėjau balsu užrašinėti kai kurias įdomias mintis.
Taip pat patyriau, kad buvimas vienam su savimi man, kaip ir Robinzonui, padeda geriau pažinti ne tik supantį pasaulį, bet ir save patį. Turi daugybę laiko įsiklausyti į savo kūną ir savo vidų, tavęs neužgožia aplinkinis triukšmas ir iš esmės bevertė informacija, be kurios gali puikiausiai apsieiti. Juk ko iš tiesų reikia žmogui? Būti sočiam, pailsėjusiam, kūrybingam. O tam didelių išteklių nereikia. Žodžiu, ėmiau atrasti paprastus, bet labai svarbius, esminius dalykus.
Iš to padariau išvadą, kad man visai nereikia bijoti, tarkim, pasiklysti, galiu laisvai drožti kur noriu, nes visada galiu grįžti autobusu, blogiausiu atveju, taksi. Visada galiu pasiklausti žmonių, kur yra artimiausia transporto stotelė, jų išties labai daug, o suradęs vieną, paskui jau galiu pasiekti visas kitas, reikalingas. Iš aklo žmogaus niekas nereikalauja bilieto. Tai tiesa. Šis paprastas atradimas leido man ilgas valandas klajoti po savo miestą. Pietaudavau daugiausia gatvės kavinėse, ko anksčiau taupumo sumetimais dažniausiai atsisakydavau. Bet dabar numojau į tai ranka. Pinigai vienaip ar kitaip turėjo byrėti į mano sąskaitą nuo parašytų knygų ir rodomų spektaklių pagal mano pjeses, o aš tiesiog mėgavausi gyvenimu.
Ilgainiui taip įpratau prie aklumo, kad jei naktį netikėtai prabudęs automatiškai atsimerkdavau, mane priblokšdavo akinamai šviesi tamsa. Kuo skubiausiai užsimerkdavau arba užsidėdavau savo nepermatomus akinius. Mane išpildavo šaltas prakaitas, apimtas siaubo aš galvodavau, koks baisus yra regimasis pasaulis.
Ir vis dėlto supratau, kad amžinai tai tęstis negali, juk atsiribojau tik tam, kad neišprotėčiau arba nenusižudyčiau. Dabar jaučiausi nepalyginamai geriau, gal net visai pasveikęs, manęs nekankino nemiga, blogi sapnai, kaltės jausmas, baimė, buvau absoliučiai ramus ir emociškai stabilus. Be to, artėjo Kalėdos, didžiosios metų šventės, gal reikėtų akies krašteliu žvilgtelėti į visuotinę beprotybę ir smagiai iš jos pasijuokti? Ėmiau ilgėtis ir rašymo, kurio visai neseniai, beveik prieš aštuonis mėnesius, negalėjau pakęsti, maniau, niekada daugiau nerašysiu. Kur tau, dabar vis dažniau į galvą ateidavo įdomios idėjos arba nugirsdavau pjesei tinkamą dialogą, ir viską įkalbėdavau į kompiuterį, tu failų jau nemažai susikaupė, sudėliojus juos gal net išeitų visai geras tekstas.
Prieš Kalėdas į mano duris paskambino. Dabar tai nutikdavo labai retai, tiksliau, niekada, tad pagalvojau, gal kas nors apsiriko, ne į tas duris paskambino. Bet po kelių akimirkų skambutis pasikartojo, ir supratau, kad turiu paaiškinti asmeniui, jog jis apsiriko. Pravėriau duris, ir moteriškas balsas, užbėgęs man už akių, pasakė, kad aš, toks ir toks, esu kviečiamas pirmadienį, Kūčių išvakarėse, į aklųjų draugijos kalėdinę šventę. Norėjau paklausti, iš kur jie apie mane sužinojo, bet nespėjau, moteris dar kartą patikslino laiką, vietą ir pridūrė: tik nevėluokite. Paskui, neleidusi man nė išsižioti, paklausė: o gal jus reikia paimti? Šį kartą spėjau įterpti: ne ne, ką jūs, nereikia. Ir ji, išgirdau, nukaukšėjo žemyn. Visi man kilę klausimai ir pageidavimai galėjo suvirpinti tik voratinklius laiptinės palubėje, kurie, tikrai pamenu, visada ten kabodavo.
Buvau šokiruotas. Stovėjau laiptinėje, kol pradėjau šalti, vis dėlto buvo gruodžio vidurys. Pagaliau grįžau į butą, bet vis negalėjau atsipeikėti. Kas mane įskundė? Bet ar tai galima vadinti įskundimu, juk jokio nusikaltimo nepadariau? Pamanyk, suvaidinau akląjį, norėjau įlįsti į kito, tarkim, nelaimingo žmogaus (nors dar neaišku, katrie nelaimingesni) kailį, bet tai juk ne nusikaltimas. Vis dėlto mano naujasis gyvenimo būdas (nežinau, kaip kitaip pavadinti) susilaukė dėmesio, tapau reikalingas tikriems akliesiems. Gerai, kad atsisakiau būti paimtas iš namų, dabar galiu pasirinkti – eiti arba neiti. Kitaip privalėčiau vykti į šventę. Mane tai nuramino: galiu rinktis, turiu bent dvi galimybes. Aišku, yra ir trečioji – atvažiuoti savo mašina – įdomu, ar ji dar važiuoja? – ir pasakyti tiesą: atleiskite, pajuokavau. Bet tai būtų žiauru, šį variantą iškart atmečiau. Ką gi, tada greičiausiai reiktų nueiti, nebent paskutinę akimirką persigalvosiu. Viską apsvarstęs truputį nusiraminau ir nuėjau miegoti.
Sapnavau, žinoma, Kalėdų eglutę ir Kalėdų Senelį, daug vaikų, ko gero, šventė vyko darželyje arba mokykloje. Aš pats suaugęs, bet stoviu tarp vaikų, kai kuriuos net atpažįstu iš savo vaikystės, taip, tai mokykla, pirmoji klasė. Aš vilkiu vaikiška jūrininko uniforma, žiauru, ir dainuoju kažkokią vaikišką dainelę. Kalėdų Senelis ploja, ragina ir tėvelius ploti, atkiša man didelį saldainį, imu jį, bet tai ne saldainis, tai neregio lazdelė ar kažkas panašaus. Žodžiu, krūptelėjau ir nubudau, iškart užsidėjau išganingus nepermatomus akinius. Daugiau tą naktį nesumerkiau akių.
Į šventę nuvykau, nors ilgai dvejojau, bet rimtų argumentų atsisakyti nesuradau, nusprendžiau toliau vaidinti akląjį. Mane pasitiko tas pats moteriškas balsas, toks linksmas, toks džiugus, o kai pagaliau paklausiau, kaip jie mane susirado, balsas nedelsdamas viską išklojo. Kadangi nebeklausau radijo, nežinojau, kad yra nauja laida, skatinanti gerumą ir panašiai, žmonės skambina į ją ir praneša apie nelaimingus, pamirštus, pagalbos reikalingus žmones, dažniausiai savo kaimynus. Taip kažkas pranešė ir apie mane. O toliau jau visai paprasta: buvau išaiškintas, demaskuotas ir apgaubtas artimo meile. Aklųjų draugija, be viso kito, išrūpino man neįgalumo pažymėjimą, jį ruošėsi įteikti Kalėdų Senelis, ir neįgaliojo pensiją, ją pradėsiu gauti iškart po Naujųjų metų. Kai pasidomėjau tos pensijos skaitmenine išraiška, man iškart praėjo noras vėl praregėti. Tie aklieji, galima sakyti, tikri slaptieji rotšildai.
Padėkojau savo pašnekovei, o ji mane supažindino su dailininke ir skulptore iš draugijos, matyt, tikėdamasi, kad mudu, kaip menininkai, lengviau rasime bendrą kalbą, ir pasitraukė prie kitų svečių. Man parūpo, ar dailininkė (neišgirdau jos vardo, perklausti buvo nepatogu, be to, nemaniau, kad mes apskritai bendrausime ilgiau nei tris minutes) akla, ir kaip ji tada tapo, bet ji iš karto ėmė pasakoti, kaip jai patiko spektaklis pagal mano pjesę. Nors negalėjo matyti, tik klausėsi teksto, pjesė jai padarė gilų įspūdį, lig šiol negalinti jos pamiršti. Taip supratau, kad ji tikrai akla, vadinasi, tapo paveikslus apčiuopomis. Tai mane suintrigavo, iš karto pamiršau ketinimą pabendrauti vos kelias minutes. Jos balsas buvo žemas, nors ir jaunas, gal įtakos turėjo rūkymas, užuodžiau nuo jos sklindantį tabako kvapą, sumišusį su acetono ar aliejinių dažų, kita vertus, visada norėjau kada nors išvysti aklo žmogaus kūrinius ir jį patį. Žodžiu, toji jos visuma – žemas balsas, tabakas, acetono kvapas ir tapyba apčiuopomis – kažkodėl nuteikė seksualiai, praleidau su ja visą vakarą, o vėliau ir visą naktį, nes ji pakvietė apsilankyti jos studijoje. Netrukus sužinojau jos vardą. Ją, kaip ir mane, neatsimenu už ką apdovanojo Kalėdų Senelis. Kai jis pakvietė Leticiją, ji trumpam paliko mane ir nuėjo atsiimti prizo. Taip susipažinau su savo būsima meile Leticija. O gal reikėtų vadinti ją Penktadieniu?
Beje, dera dar paminėti, kad tą vakarą mudu šokome. Iš pradžių laikiau Leticijos ranką, paskui trumpam paleidau ir nebegalėjau rasti, vis pagriebdavau kieno nors plaukuotą arba apmaustytą apyrankėmis. Galų gale atsekiau Leticiją pagal kvapą ir jau nesitraukiau nuo jos visą vakarą.
Paskui susipažinau su jos darbais studijoje. Paveikslų vertinti nesiimu, nors kai kurie iš stambių potėpių man priminė van Gogą, o štai gipso skulptūros buvo tikrai tobulos. Ji man vardijo pavadinimus, tarkim, Milo Venera. Ir ši tikrai buvo be rankų, nuostabiomis krūtimis, puikiu liemeniu ir taip toliau. Arba Dovydas. Užčiuopiau raumeningas berniuko rankas, sėdmenis ir visa kita. Niekaip negalėjau suprasti, iš kur neregė taip gerai pažįsta kūną. Ji paaiškino lankiusi daug garsių pasaulio muziejų ir ten neregiams buvo leidžiama liesti skulptūras: Prado muziejuje, Luvre ir kitur.
Pradėjau dažnai lankytis studijoje. Kildavo noras pamatyti ją, bet kol kas tenkinausi lietimu ir atidėliojau praregėjimą, galbūt bijojau nusivilti, o gal tiesiog svaiginausi nežinomybe. Man patiko jos kūnas, gal liesokas, bet užtai labai judrus, nenustygstantis, kvepiantis dažais. Dažų kvapas dabar mane varė iš proto. Nesuprantu, kodėl anksčiau į juos nekreipiau jokio dėmesio. Iš tiesų tai nuostabus pasaulis, kažkas žiauriai seksualaus. Turbūt aš pats ilgainiui ėmiau atsiduoti dažais. Tai daug maloniau nei kvepėti losjonu. Galiausiai pamėginau slapčia tapyti namuose, tik kol kas vandeniniais dažais. Į mokyklinį piešimo sąsiuvinį. Pradėti reikia nuo paprastų priemonių.
Viskas klojosi neblogai, spėjau priprasti prie didelių išmokų, vaidindamas neregį jaučiausi laisvai, lyg visada toks būčiau buvęs. Bet vieną dieną – tai buvo pavasaris, jutau saulės spindulius, girdėjau paukštelius, kvepėjo žole, vienu žodžiu, buvau kaip niekad pakilios nuotaikos ir, galima sakyti, kone bėgau į studiją. Keistas reginys – neregys kone bėga, beveik nesinaudodamas neregio lazdele, turbūt atrodžiau kaip paprastas žmogus su akiniais nuo saulės, gal todėl vienas praeivis nejučia atsitrenkė į mane ir sušuko – žiūrėk, kur eini! Mano akiniai susidūrus nukrito, girdėjau, kaip kažkas užmynė ant jų ir atsiprašė. Rėmeliai triokštelėjo, stiklai pažiro, garsas buvo nepakeliamas, vos neišprotėjau tai girdėdamas, bet blogiausia, kad tuo metu staiga atsimerkiau ir saulės spinduliai pervėrė mano akis iki pat smegenų. Po to ryškaus blykstelėjimo mane užliejo visiška tamsa, išsigandau, kad iš tikrųjų apakau, pradėjau rėkti, žmonės supuolė klausinėdami, kas nutiko, ko jūs rėkiat, pamanyk, akiniai, nueikit štai į aną kioską ir nusipirkit kitus. Lazdelė nežinia kur pradingo, be jos tikrai atrodžiau kaip trenktas. Netrukus prisistatė policija, nuvaikė praeivius, ėmė manęs klausinėti, maždaug, pilieti, ko jūs rėkiate, jus apvogė? Ne, jam kažkas akinius sudaužė, tai bliauna, girdėjau sakant vieną liudininką. Jūs susimušėte, vėl klausia policininkas, praeikime į nuovadą.
Nuovadoje, galų gale pasižiūrėję mano dokumentus, supranta, kad esu neregys. Aiškinu, kad yra ne visai taip, kad neregiu tapau tik dabar, man reikia pas gydytoją, jie sako, kaip tai dabar, čia parašyta, kad jūs aklas jau keleri metai. Nesąmonė, šaukiu aš, jie galvoja, kad esu pamišęs, ir nežino, ką toliau su manimi daryti. Uždaro į kamerą, kad nusiraminčiau, o aš nenusiraminu ir vis prašau, kad skubiai vežtų pas akių gydytoją. Taip sulaukiu ryto, jie surašo protokolą už rimties trikdymą ir išleidžia namo.
Bet namo, žinoma, aš nevažiuoju, sėdu į taksi, kurį paslaugiai užsako policininkas, ir paprašau vežti pas akių gydytoją. Kokį, klausia taksistas. Nesvarbu. Priimamajame mergelė, patikrinusi mano duomenis internete, pasako puikią naujieną: be reikalo atvykau, juk esu aklas ir gydytoja man nereikalinga, ji priima tik reginčius. Aklajam medicinos mokslas padėti negali, o jei turiu kitų nusiskundimų, turiu kreiptis į vidaus ligų gydytoją. Bet palaukit, sakau, dar vakar aš nebuvau aklas… Kaip tai nebuvote, čia parašyta, kad esate treji metai kaip apakęs, gaunate solidžią, didesnę nei apskritai, išmoką. Turbūt esate ypatingas. Nieko ypatingo, tik rašau pjeses. Na matote, juk ne kiekvienas gali rašyti. Taip, bet kiek laiko, sakote, gaunu išmoką? Trejus metus, argi neprisimenate? Gal jums reikėtų pas galvos gydytoją. Bet aš tik tris kartus ją gavau, paskutiniuosius tris mėnesius. Jums tikrai negerai su galva. Taip taip, ko gero. Ir padėti jūs man tikrai negalite? Labai apgailestauju.
Tuo mano vizitas ir baigėsi. Esu apakęs jau trejus metus, su dokumentais nepasiginčysi, esu ypatingas ir taip toliau. Apmaudu, kad taip ir nepamačiau, kaip atrodo mano Leticija, mano Penktadienis. Reikėjo man retsykiais vis dėlto atsimerkti nakties prieblandoje, po truputį tinklainė vėl būtų įpratusi dirbti, tikriausiai būtų grįžusi regėjimo funkcija. Būčiau galėjęs toliau apsimetinėti, bet ir būčiau išsaugojęs galimybę vieną dieną liautis. Dabar viskas, esu apakęs. Ačiū.