Poezija verstinė
Philippe Delaveau. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius
Philippe’as Delaveau (g. 1950 m. Paryžiuje) – šiuolaikinis prancūzų poetas, Mallarmé akademijos narys. Poezijos rinkinius „Įsimylėjęs panaktinis“ (1992), „Laiko triūsas“ (1995), „Klystančios amžinybės akimirkos“ (2004), „Slaptasis muzikos vardas“ (2008) išleido Gallimard’o leidykla. Poetas neatsitiktinai tvirtina, kad „viskas yra muzika“. Nelaimių apimtoje tikrovėje jis bando įžvelgti poetinę formą, kurią suvokia kaip savotišką išsigelbėjimą.
Šiemet kovo mėnesį poetas lankėsi Lietuvoje ir skaitė savo poeziją Frankofonijos dienų renginiuose, kuriuos pristatė Vilniaus Prancūzų kultūros centras.
Miegančiajai gražuolei
Dabar, kai rašau ant slėpiningo lapo
Pamažu nuo tavo vardo svaigstančius žodžius,
Tu miegi išsidraikiusiais kvepiančiais
Ir švelniais plaukais, kurių aromatu alsuoju,
O aklinos langinės vėl užsklendė savo sparnus.
Pro šilkinius popietės plyšius saulė
Meta savo laiškus ant liepsnojančių grindų:
Aš surenku juos, noriu juos perskaityti, perrašau
Šiuos meilės žodžius ir juos šnabždu prie tavo kaklo
Šalia tavo ausies.
Miegančioji gražuole, esanti toli ir šalia manęs, tavo dar
Pamišusi svajonė svajoja ir dingsta. Pasakyk man visai tyliai,
Kokia yra ši dviejų įsimylėjėlių romi karalystė.
Kaip saulė, kuri jau tolsta, žavisi tavimi.
Tačiau tu šypsaisi ir mane degina
Begalė žodžių pro įsiliepsnojusias širdis.
Dangaus valtimi
Apsvaigęs nuo užtrukusios saulės, kuri pavėlina vakarą,
Žiežirbą, išlėkusią iš naktų gaisro,
Aš gyvenau ir svirduliavau virš jūros plotų.
Sujungęs pirštais senąjį ir naująjį pasaulį.
Akimis pasvėręs dienos špagą ir suvokdamas, kad tarp dviejų svorių išsilygina nelaimė:
Narsi liepsna ir jos užgaidas
Menkut menkutėlis.
Nesugebėjau nei kalbėti, nei rašyti,
Tik liudijau, ką išgyvenau. Kam paskelbti nuosprendį?
Mūsų valdžia turi nepatikimas priemones –
Kaip akių instinktas, sakinių
Potvynis ir atoslūgis.
Kokia žinia teko
Melodijų, pasakojimų ir kaukių žmonėms?
Salų, šviesų klajūnai.
Tik noras pasidalyti šia muzika,
Tik noriu pasidalyti šia muzika,
Perdėm lengvabūdiška įžvalgiems medžiams. Stebėti, kas išlieka.
Nesirūpindamas užkariavimu ir be karštligės,
Būdingos akiračio sargybiniams, kurie vaikosi auksą,
Aš pakėliau akis iki viršūnių,
Kur galingieji veda apskaitą.
Bet aš troškau tik paprastų dalykų.
Aš įveikiau miražą, kuris iškyla prieš akis kaip miestai,
Pamilau trapius veidus. Mano eilėraštis
Išsigando perdėm didelio vėjo ir netinkamų malonių.
Girdžiu sugrįžtančio šalčio žingsnius ir neaiškių vietų
Alsavimą. Šiugždesį, kurį sukelia tyla,
Atsiklausdama nakties. Medžioklinius šunis,
Kai atskuba žodžių laimikis.
Jei tik turiu prabilti tarp jūsų,
Jūsų žodžiai atkartoja manuosius,
Jūsų balsai perskrodžia mane.
Šlovingi ir užmiršti. Dosnūs ir gundantys.
O po mano žodžių stogu gyvena jūsų atodūsis.
Ak, kokia skurdi auka ir aukotojas:
Šit mano rankos tuščios, stoviu
Priešais jus kaip tas, kuris nusilenkia
Ir baigęs savo žodį nutyla.
Amžinybės akimirkos
Tu bandai prisiartinti prie grynos akimirkos
prie neklystančio ir klystančio mirksnio, kuriame spindi lempos šviesa,
optimistiško degtuko, kuriame krūpčioja
dvispalvės vaivorykštės liepsna
Tenai savo šviesos karšty susigūžęs pasaulis,
skirstantis savo kauburius ir išgąsdintus veidus,
apgaubiantis ūkanomis ar medžių eile savo paslaptį
bet kai Paryžiaus gatvė pasileidžia vandenyno link
netrukus iškyla siena ir grasina ir ginasi
arba dar subtiliau užtveria vaizdą
Po to viskas užsisklendžia ūksmės rankose
iš kur ištrūksta mėnulis it keistas burbulas
o ant žemės žibintai suplėšo
vakaro balsus kai visi suguža į namus
kurie nujaučia amžinybės ir tylos užmarštį
Gatvė pro mano langą
Kaip eilinis romių minčių žmogus žiūriu į gatvę.
Mano ranka pakelia užuolaidą: lauke nūdiena šurmuliuoja.
Suspausta širdis glaudžiasi po marškiniais. Nukaldama ant priekalo
ženklą, kupiną ugnies. Ryškų, virpantį. Ir jis klausosi.
Pasaulis prisijungia prie savo lapų – medžių ir knygų – lemties.
Vis dėlto jau rytas. Su skuduru, kuris juda už lango, pasigirsta ir balsas.
Tvarkos metas: žmonės šveičia baldus, moterys plepa.
Ranka paima šluotelę ir judina ją ekstravagantiškai it poniogalvą. Tačiau cirkas triukšmingas.
Čia nėra pamišusių instrumentų: timpanų, varinių pučiamųjų.
Vos ištarti žodžiai nepasiduoda. Kalbos pranyksta
su pilkomis dulkių žiedadulkėmis. Apačioje gatvė.
Kavinės staliukai apvalūs it didieji Pitagoro metai,
Kurie eina ratu ir vėl prasideda: aimanos ir griūtis.
Žmonės geria, žmonės prisimena. Vynas išsaugo atmintį.
Lėtas, ryžtingas savo paprastu balčiu
kamuolinis debesis susieja pražūties vietą su gimimo vieta.
Žvelgiu paeiliui į neaiškių žodžių gyvenimą
Ir į kitą tolimą gyvenimą, kur nujaučiu muziką.
Viskas yra muzika
Saulė stovi prie piupitro ir jos lazdelė svyra virš pievos.
Iki smėlynų ir šaltinių nedidelių orkestrų.
Iki pamiškių, kupinų kuždesių, arfų, krioklių.
O vandenyno filharmonija stūkso priešais Heraklio stulpus: anapus Wagneris, bespalvis glaistas.
Tačiau čia dėmesinga salė. Jie aistringai klausosi, kaip dunda
tvirtas Beethoveno ekspresas keliu, kuris virpa
smegenyse, giliu tuneliu. Tais keliais, kurie eina palei širdies
prarają, iš kur viskas paprasta ir aišku. Kur atsiveria ir užsidaro iešmai.
Jų šnervės virpa it iš pykčio. Šioje meilėje valdingoje
kaip degančiuose kūnuose orgazmas, jų lūpos ištinsta.
Groja juodai baltas orkestras, o pilkos bitės dūzgia it pilkumos žiežirbos.
Lietus ir jo plaktukai krinta ant vasaros ksilofono. Medžiai stovi it
violončelės broliai. Viskas yra muzika.
Tiesa, kai kurie to negirdi. Jiems labiau patinka triukšmas.
Radijo čiaupai lašina suveltus garsus. Ant plokščių ekranų keičiasi
Niagaros kriokliai, vaizdas po vaizdo.
Kai kuriems labiau patinka ausinės, negu jų ausys kaip
akidangčiai arkliams, kurie ėjo, ėjo ratu naktimis po žeme.
Be mėnulio, be žvaigždžių, be medžių lapų. Šachtos it šlykščios katakombos.
Daugiau jokių dainų
Tenai iki šaltos jūros palei
užšalusius kanalus – tas kelias sniege.
Drebulės ir tuopos užmiršo dainą. Nebėra lapų
viršūnėj, kad jos galėtų drebėti – lapai minkšti it katino
ausis ir kaip ši trapūs, ji iš švelnios kremzlės,
kuri suklūsta ir klausosi, po to staiga nusisuka.
Tau tenka drebėti. Tau tenka trinti plaštakas,
kurios kenčia nuo šalčio
kaip nereikalingų rankų galūnės.
Žiemos varnos tau tikrai nerodo daugiau pagarbos
negu spalį kaliausei
obelyse arba žiemą baltiems
seniams besmegeniams su morkos nosimi,
besišaipantiems iš šio mirtino pokšto: na, ir kvaila – lūpos kaip juoda linija.
Jie bent šypsosi. Kaliausė
su savo špaga gali patikėti, kad jai skirta angelo misija
prie įėjimo į sniego nuniokotą sodą.
O senis besmegenis – šaunus, be abejonės, paprastas,
galintis, kiek tik geidžia, puikiai atlikti savo pareigas. Lauke,
prie nuogos vyšnios, kaliausė ištikimai
saugo tuščią pievą. Tačiau tu, kuris drebi, pabėgai. Tavo lūpos
suskeldėjo. Strazdai ir giesmės sykiu nutilo.
Nė vieno lapo ant medžių palei krantą.
Aštrus skausmas susipina su giesme
ir giesmė ištirpsta tyloje.
Drebulės ir tuopos užmiršo dainą.
Lygumos pakraštyje jūra užbaigia kelią,
kurį nužymi kanalas, apaugęs iš kraštų begale tvirtų medžių,
kaip kad sniegas savaip paaiškina tylą.
Allen Ginsberg. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 5–6
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
Allenas Ginsbergas (1926–1997) – vienas garsiausių JAV poetų, bitnikas, aktyvus politikas, žmogaus teisių gynėjas, budistas ir vizionierius. Labiausiai išgarsėjo 1956 metais parašyta poema „Staugsmas“ („Howl“).
Mano liūdnasis aš
Frenkui O‘Harai
Kartais, kai mano akys parausta,
užlipu ant RCA dangoraižio stogo
ir žvelgiu į savo pasaulį, Manhataną –
namus, gatves, mano žygdarbių liudytojas,
mansardas, lovas, butus be karšto vandens
– ten, Penktojoje aveniu, apie kurią taip pat galvoju,
automobilių skruzdėlytės, geltoni taksi, vilnos
kuokštelio dydžio praeiviai –
tiltų panorama, saulėtekis virš Bruklino mechanikos,
saulė leidžiasi virš Naujojo Džersio, kuriame gimiau,
ir Patersono, kuriame žaidžiau su skruzdėlėmis, –
mano senos meilės 15-ojoje gatvėje,
mano didžiosios meilės Žemutiniame Rytų Istsaide,
mano kažkada nepakartojami meilės nuotykiai Bronkse,
tolumoje –
takeliai kerta nematomas gatves,
mano gyvenimas jau sudėliotas, mano dingimai,
mano ekstazės Harleme –
– saulė apšviečia viską, kas man priklauso
aprėpiamo žvilgsniu iki pat horizonto,
iki mano paskutinės amžinybės –
materija esti vanduo.
Liūdnas,
aš įlipu į liftą ir važiuoju
žemyn, susimąstęs
vaikštau šaligatviais, spoksodamas į visus žmones
atspindinčius stiklus, veidus,
ieškodamas galinčių mylėti,
ir sustoju suglumęs
priešais vitriną su automobiliais,
stoviu nugrimzdęs į save,
o už manęs Penktąja aveniu slenka automobiliai,
tykodami akimirkos, kai…
Laikas namo ruošti vakarienę ir klausyti
romantiškų karo žinių per radiją
…visas judėjimas sustos.
Ir aš einu supamas begalinio būties liūdesio,
tarp pastatų srovena švelnumas,
mano pirštai čiuopia tikrovės veidą,
mano veidą, atsispindintį lango
veidrodyje, vagoja ašaros – sutemos –
netrokštu
nei saldainių, nei suknelių, nei mąstyti
po japoniškų lempų gaubtais –
Suglumintas mane supančio spektaklio,
gatve iriasi žmogus
pro ryšulius, laikraščius,
kaklaraiščius, dailius kostiumus
savo troškimo link
Vyrai, moterys plūsta šaligatviais,
tvinksi raudonos ugnelės, skuba laikrodžiai ir
eismas prie kelkraščio –
Visos šios gatvės,
tokios besikryžiuojančios, gaudžiančios, ilgos
ir aveniu
spaudžiamos aukštų pastatų arba užsitraukusios lūšnynais
pro eismo kamščius,
žviegiančius automobilius ir variklius
taip skausmingai tiesiasi
už miesto, į šias kapines,
šią ramybę
mirties patale ar į kalno viršūnę,
kartą matytą,
kurios niekada nepasiekiau ir nė nesvajoju pasiekti
ateityje,
kai visas Manhatanas, kurį mačiau, turės išnykti.
1958-ųjų spalis, Niujorkas
Popietė Sietle
Važiuoju autobusu palei krantinę į Jeslerio pusę po estakada seno raudonų plytų Vobli Holo link –
Viena Didelė Sąjunga plakatai su Didžiosios Darbo Mandalos atvaizdu blausiaakiai dulkini kortuotojai snaudžiantys už prekystalių… „tas jaunimas toliau savo nosies nemato ką mes jiems galim pasiūlyt“ –
Po to Snaideris* su savo raudona barzdele ir veriančiu Budos protu aš verkiantis pereinu Skid Roudą nusipirkt alaus už 10 centų.
Medinių laiptų labirintai ir graikiški filmai po ūkininkų turgaus padėvėtų prekių karalyste, indėnų rūkytos lašišos seni paltai ir perdžiūvę raudoni batai,
„Žaliosios papūgos“ teatras, „Gegužės dienelės“, ir žemyn uosto link laivai tyliai kartu plaukioję į Aliaską – keltas iš Bremertono salos, toli išnyrantis iš rūko mažytis lyg aš matyčiau jį sapne plaukiantį Holando vandenimis
– į mano galvą įsiveržia žuvėdra, veriantis klyksmas, sargybiniai stovintys ant surūdijusios dokų geležies, varvančios uolos po pūvančios prieplaukos gleivėtomis sienomis –
žuvėdros klyktelėjimas – toks nežmogiškas, ne šio miesto, vieniši Dievo sargybiniai, žvėrys paukščiai abejingi tarp mūsų, jų tolimi blėstantys klyksmai mūsų sielų simboliai.
Prišvartuota irklinė valtis supasi ant potvynio bangos šalia prieplaukos. Bašio varlė. Kažkas ją čia paliko, gali nuplauti.
Jūreivių suvenyrų krautuvėlės sienos apkabinėtos kriauklėmis ir kaukolėmis kaukė iš banginio ūso, Indijų jūros. Miestai pradeda pūti nuo seniausių rajonų. Maža raudona mumija iš Aidaho Frenkas H. Litlas plačiakraštė skrybėlė, aukšti skruostikauliai žvairos akys ir daina.
Miestai pūva nuo centro, atitrūksta priemiesčiai lėta puvimo apokalipsė ore išblėsta vaiduokliškas tramvajus
miestai pūva gaisrininkų kopėčios kabo ir rūdija juoduoja plytos byra dulkės nesurinktos šiukšlės kūpso pasieniais
paukščiai savo klyksmais užplūsta landynes lūšnynų gatves slenka žemyn centro link dejuoja senas kalėjimas knarkia valkatos ant šaligatvių tamsi turkiška pirtis karnizas žioji į naktį
Sietlas! – parduotuvės užverstos kailiniais ir turistine įranga, pamišę popietės verslininkai gabardino paltais kalba ant gatvių kampų palaiko esamą tvarką, praeinu pro šalį, klykauja paukščiai,
Gelbėjimo armija ant skylančių betoninių blokų maitina sriuba benamius tūkstančiai elgetų dūsauja eilėj prie viltingo pupų srėbalo.
1956-ųjų vasario 2 d.
__________________
* Gary’s Snyderis (g. 1930) – JAV poetas bitnikas.
1958-ųjų vasario 29 d.
Praeitą naktį sapnavau T. S. Eliotą
Sveikinantį mane sapnų šalyje
Sofos kušetės rūkas virš Anglijos
Arbata jo būste, vaivorykštė Čelsyje
Užuolaidos ant langų, pro kaminą
Skverbiasi rūkas, bet namas jaukus ir šiltas
Ir neįtikėtinai mielas knerptanosis
Eliotas mylėjo mane, priglaudė,
Pasiūlė sofutę išsimiegoti,
Maloniai kalbėjosi, žiūrėjo į mane rimtai
Klausė nuomonės apie Majakovskį
Skaičiau jam Korso Krilį Keruaką
Pasiūliau Barouzą Olsoną ir Hankę*
Barzdota ponia zoosode,
Išmintinga puma Meksiko mieste
6 berniukai choristai iš Zanzibaro
Giedojo įvairiomis suahili
Kalbomis ir vilnijo Ma Reini**
Ir Reičelės Lindsei ritmai.
Karalienės saloje
Mes praleidome ilgą vakarą kalbėdamiesi
Tada jis apkamšė mane gulintį
Ilgais raudonais apatiniais
po šilkine antklode ant sofos prie židinio
sakydamas ak Ginsbergai aš taip džiaugiuosi
sutikęs tokį nuostabų jaunuolį kaip jūs.
Po to aš prabudau susigėdęs.
Ar jis tikrai toks geras ir mielas? Ar aš tikrai toks didis?
Kodėl staiga sapnuoju
Šią maną? Kuriai anglų kalbos katedrai
Tai padarys įspūdį? Kokią klastą
Mano būsimam tobulumui čia sumąstė pranašas?
Sapnuoju savo gerumą Eliotui
Trokšdamas būti istorišku poetu
Ir valdyti jo Vaizduotės dalį –
Pernelyg ambicinga ekscentriško berniūkščio svajonė.
Apsaugok Dieve nuo mano piktų svajonių išsipildymo.
Praeitą naktį man sapnavosi Alenas Ginsbergas.
T. S. Eliotui būtų gėda dėl manęs.
____________________________
* Gregory’s Corso (1930–2001) – JAV poetas bitnikas; Robertas Creeley’s (1926–2005) – JAV poetas, Charles’as Olsonas (1910–1970) – JAV poetas, Herbertas Huncke (1915–1996) – vienas iš bitnikų subkultūros ikonų, rašytojas, nusikaltėlis, narkomanas.
** Ma Rainey (1886–1939) – viena pirmųjų profesionalių JAV bliuzo dainininkių.
Pažinčių skelbimas
Aš atsiųsiu tau nuotrauką
Jei tu man savąją atsiųsi
R. Creeley
Poetas profesorius saulė jau vakarop
ieško pagalbininko kompaniono gynėjo draugo
jauno meilužio tuščia užjaučiančia siela
džiugios dvasios, tiesmuko gražaus
atletiško kūno ir neriboto proto, drąsaus
kario, kuriam gali patikti moterys ir mergaitės, jokių problemų,
dalytis lova meditacija butu Žemutiniame Istsaide,
padėt įkvėpti žmoniją nukariauti pasaulį pyktį ir kaltę,
įkvėpto Vitmeno Bleiko Rembo Ma Reini ir Vivaldžio,
artimo gerbiančio prieštvaninę Meno didybę, priapiškai nerūpestingo
žaismingo nekenksmingo vergo ar šeimininko, mirtinai švelnaus švaistančio laiką,
fotografo, muzikanto, dailininko, poeto, japio ar mokslininko –
Susirask mane čia Niujorke vienišą su Vieniu
vaikštantį pas psichiatrę kuri sako Skirk laiko savo gyvenime
kažkam, ką galėtum vadinti brangiuoju, mylimuoju, kuris apkabina tave, meiluti
kuris gali susijaudinti ir ramiai priglausti galvą tau prie širdies.
1987-ųjų spalio 8 d.
Rudens lapai
66-erių dar tik mokausi kaip rūpintis savo kūnu
Atsibundu 8 ryto gerai nusiteikęs rašau į knygelę
pakylu iš lovos nuogas palikdamas prie sienos miegantį nuogą vaikiną
pasiruošiu miso grybų porų ir moliūgo pusryčius,
pasitikrinu cukrų kraujyje, rūpestingai išsivalau dantis, šepetėlis, krapštukas, siūlas, skalavimo skystis
pasitepu pėdas aliejum, užsivelku baltus marškinius, kelnes, baltas kojines užsimaunu
sėdžiu vienišas prie kriauklės
akimirką prieš susišukuodamas plaukus, džiaugdamasis, kad dar
ne lavonas
1992-ųjų spalio 13, 9.50 ryto
Tetai Rozai
Teta Roza – dabar – ar galėčiau pamatyti tave
liesą tavo veidą, triušišką šypseną, reumatizmo
skausmą – ir ilgą juodą sunkų batą
tavo kaulėtai kairei kojai
šlubčiodavai kilimu besidriekiančiu ilgu koridoriumi Niuarke
pro didžiulį juodą pianiną
stūksantį foje
kur vykdavo vakarėliai
ir aš dainuodavau ispanų lojalistų dainas
aukštu spigiu balseliu
(isteriškai) komitetas klausydavosi
kol šlubuodavai aplink kambarį
rinkdama pinigus –
teta Honė, dėdė Semas, prašalaitis su tuščia rankove
kišenėje
ir didžiule jauna plika galva
tarsi iš Abrahamo Linkolno brigadų
– tavo ilgas liūdnas veidas
seksualinės nevilties ašaros
(slopinama rauda ir kaulėti klubai
Po Osbourn Teras pagalvėmis)
– akimirka kai stovėjau ant unitazo sėdynės nuogas
o tu pudravai mano šlaunis kalaminu
nuodingosios gebenės nudegintas – mano švelnūs
ir gėdingi pirmi juodi, susiraitę plaukeliai
ką tada galvojai slapčia širdyje
žinodama, kad esu jau vyras –
naivi šeimos tylėjimo skaistuolė ant lieso savo kojų
pjedestalo vonioje – Niuarko muziejuje
teta Roza
Hitleris miręs, Hitleris Amžinybėje; Hitleris su
Tamerlanu ir Emile Bronte
Nors vis dar matau tave einančią, Osbourn Teras vaiduoklį
ilgu tamsiu koridoriumi lauko durų link
šlubčiojančią, su skaudžia šypsenėle
apsivilkusia šilkine
gėlėta suknele
sveikinančią mano tėvą, Poetą, apsilankiusį Niuarke
– matau kaip įeini į svetainę
šoki ant suluošintos kojos
ploji rankomis jo knygą
priėmė „Liveright“ leidykla
Hitleris miręs, ir „Liveright“ daugiau nebėra
„Praeities palėpė“ ir „Amžina akimirka“ išparduotos
dėdė Haris pardavė savo paskutinę šilkinę kojinę
Kler nebaigė modernaus šokio mokyklos
Senelė sėdi it susiraukšlėjęs paminklas Senučių
Prieglaudoje mirkčioja naujiems kūdikiams
paskutinįkart mačiau tave ligoninėj
blyški kaukolė švietė per pelenų spalvos odą
melsvų venų išvagota sąmonės netekusi skaistuolė
deguonies palapinėje
karas Ispanijoje jau seniai baigėsi teta Roza
1958-ųjų birželis, Paryžius
Michael Krüger. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 3
Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius
Michaelis Krügeris (g. 1943) – viena garsiausių šiuolaikinės Vokietijos literatūros gyvenimo figūrų, poetas, prozininkas, eseistas, solidžios leidyklos „Hanser“ vadovas ir literatūros žurnalo „Akzente“ leidėjas, apdovanotas daugybe Vokietijos ir kitų šalių premijų, nuoširdus Lietuvos bičiulis. Lietuvių kalba išleisti jo romanai „Himelfarbo sugrįžimas“ ir „Turino komedija“ bei eilėraščių knyga „Prieš pat perkūniją“. M. Krügeris ne kartą lankėsi Lietuvoje, daug padėjo rengiantis tarptautinei Frankfurto knygų mugei.
Čia pateikiami eilėraščiai iš naujausio rinkinio „Po atviru dangumi“ („Unter freiem Himmel“, 2007).
Obelis
Pjaunama, šakose
dar kybo dvylika obuolių.
Varna gena
nuo manęs mirtį.
Sunkūs mąstymo žingsniai
žolėj.
Man pačiam kalbėti uždrausta.
Kas iškalbėta nebuvo
ilgai vysta pavėsy.
Apie žolę
Vaizduojamės, kad
nusipelnėm jos ištikimybės.
Žmonių paspirta
paniekinamai
ji vis atsitiesia greta
grybų altoriaus.
Spalis. Gervuogės
juodina dieną,
o paniurėlis vėjas
kiekvieną kupstelį suvelia.
Žolyne virpantis, tik
tapytojai tave teisingai suprato.
Traukiny
Moteris priešais mane skaito knygą;
kartais ji juokias balsu,
kartais vėl žvelgia taip rimtai,
lyg skaitytų apie aferą,
galinčią jai pakenkti.
Imu užrašų knygelę
ir rašau jos istoriją:
buvo kartą ėriukas,
svajojęs būti vilku…
Miunchene išlipau
palikęs ją lekiančią savo nelemties pasitikti.
Hotel Future
Sveiki atvykę! Ar keliaujat,
kad užmirštumėt nelemtį,
ar tampotės ją su savim?
Portjė veidas tas,
kurio sielvartas jau atsižadėjo.
Atmintinai žinau visus kambarius,
šildymo vamzdžiuos kuždama „Iliada“,
vien mirštantieji rėkia nuo karščio.
Tai, ką dar lieka daryti:
gelbėti, kas neišgelbstima.
Gyvenu viršutiniam aukšte,
prie balandžių. Už lango
karščiuodamas skleidžias dangus.
Laikas iškeliavo į tyrus,
pas akmenis, niekad nemiegančius.
Sutemos rudenį
Nutyla laukinių karvelių riksmai,
ir darosi šalta po medžiais.
Bet girdžiu juos alsuojant. Visa,
kas su mumis susiję, menkėja,
ir mes patys traukiamės,
lapams bekrintant. Jau nebesam
vienas iš daugelio. Bet yra
akis žiūrovo nešališko,
pasirodanti, šakoms apsinuoginus.
Žiūrint televizorių
Vėjas keikės, sapne
buvo vien pasliki numirėliai.
Automobilis, ištyrinėjęs miesto lavoną,
grįžo atgal į tylą.
Išmokom kelis žodžius,
kuriais įmanu klausytis.
Dabar miestas dega, o liepsnos
dreba kaip kūdikio rankos.
Krantinė, visa nutūpta žvirblių,
rodo kryptį į ateitį, laivas
plaukia pro šalį, į jį pakrauti ėriukai,
svajojantys būti vilkais.
Prisiminimas
Praamžiai namai, išsirikiavę
pas gatves, mirštančias iš smalsumo.
Kažkas kaime tvirtino,
jausmai, girdi, plepalai.
Tik jau negalvok apie tai!
tarė mano senelis, nes
dabar ateina žiema.
Ėjom žuvų prisigaudyt
prieš speigmetį. Tegu sau
tie žmonės kalba, sakė jis
žvelgdamas ilgu žvilgsniu,
kuriame vien jausmai spurdėjo.
Natiurmortas
Degtukai, nudegę,
ir batai, nebenorintys vaikščioti,
jau nė nebegaminami.
Užuolaida, šviesiai pakilus į Vakarus.
Iš nakties vienuolynų
neaiškūs balsai.
Vėl keliais žodžiais mažiau,
ir burna susiaurėjus,
lyg labai įsiskaudinus.
*
Pasak orų prognozės, turėjo būti giedra,
bet lijo ir lijo, terasoje vyko
purslų burbulingas koncertas. Tada?
Žiūrėjau į varnas, į gaują vaikėzų
be galo senais balsais, senas skardines surūdijusias
spardančių gatvėj; bet kvailas mąslumas
nieko neduoda, jei tu negali
gyventi, kaip dera. Tarpulangy dvi grigalinės
bitės, bylojančios vien apie save.
Jei išleisiu, jos taps lietaus aukomis,
bet kambary jų kęsti nenoriu.
Tada?
Sėdėjau sau su kailiniais, kandžių sukapotais,
ir žiūrėjau, kaip mano gyvenimas dingsta archyve.
Kažkur juk skaičiau, kad Dievas, turint galvoj jo turtus,
tikras šykštuolis. Tas teisybė – galėjo, galėjo
paaukoti bent vieną spindulį.
Kometa
Kometa vėl pasirodė –
šviesi (kaip ilgai nesurastas žodis)
skrieja ji tiesiai į mus.
Jai nėra ko bijoti.
Vėjas žolę šukuoja be rūpesčio.
O mes ieškom miestų,
kuriuose nenorim numirti.
Roman Honet. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 2
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Romanas Honetas (g. 1974) – lenkų poetas. 1995–2008 m. redagavo literatūros ir meno žurnalą „Studium“. Penkių poezijos rinkinių autorius: „alicija“ (1996), „Keliausi, sūnau, į pragarą“ („Pójdziesz synu do piekła“, 1998), „širdis“ („serce“, 2002), „žaisk“ („baw się“, 2008), „manoji“ („moja“, 2008). Krokuvos Jogailaičių universitete dėsto kūrybinį rašymą.
apie maisto maišymą
vasara. moterys stebėdamos baliono pakilimą
šūkauja, tarsi kaip tik būtų atiduodamos dangui
dujinės smegenys tos būtybės, kuri sumaišė
maistą – fizinę meilę ir gailestį. tai
visada skaudu. saulėkaitoje šmėkščioja
suknios, berniukai jau įgijo dėžes ir fotelius,
su kuriais keliaus į žemės gelmes,
pailsės. arba štai dievas,
iš ko jis sukūrė tvankybę? arba atostogas,
vabzdžius, nardančius kraujo verpetuose,
paukščius grakščiai išriestais kaklais, iš kurių galėtum gerti
ir nemirti – neišmiegotam
sapne salto, kritimą
arba šiaudų gumuliuką ant mano
viršugalvio – arba ir tai
tai, kas liko atmintyje
išsiskyrimo akimirką.
mūsų kūnai šliaužia per siaurą molą,
abiejų tamsų šaltiniai ir šviesūs vandens ratilai
daina apie sugrįžimus, visumą ir dalis
akys sugrįžta iš praėjusio laiko
visada atmerktos. ir sugrįžta lūpos,
apžiojusios seniai negyvas lūpas,
ir rankos – visada atskirai. praeitis nelėtina visa ko,
bet pateikia tai dalimis. štai
laumžirgių traškesys pievų gudobelėse,
tavo užsimojus ranka skirianti orą
į spalvas ir gailestį – dabar priklauso
jai, praeičiai, tai ji,
vos panorėjusi, atmerkia mirusiųjų
akis, sugrąžina rankoms formą
ir jie akimirką pasilieka, virpa, veja siūlą
arba tuštumą, kol vėl nutyla
toje didžioje mus supančioje paslaptyje
kas yra minties pusėje
tas nieko neturi. kasmet sugrįžta vasara,
gyvenimas visad bedugnis miškų dažytojams,
biržos angelams apyvartos sukniomis. netyla tolimų
klajonių aidas, to prie vandens palinkusio veido atspindys
neišnyksta, sopa. gal išėjai pati,
gal tave pamečiau – kiek dar taip prisimena,
kiek taip neprisimena. rūda ore,
lyg metalas ar akmuo garuotų,
seniai praėjus valanda. kas yra minties pusėje,
tas pažino spindinčius pomirtinės meilės
vardus, tą veda akys,
visada žvelgiančios į praeities pusę
o ten: atostogos, praleistos ant raketų
ir stadionų nuomos stogo,
urnos – paplūdimiai prie vandens telkinių, putos,
putos ir šviesa, kai tekėjo iš žaizdų,
nes tokios skaudžios, negilios
ir tokios plačios buvo
kelionės puokštės
po dviejų savaičių dienos ims trumpėti.
baigsis vasara. tolumoje užgros
trys muzikantai: rankena, ašara
ir būgnas. vaikas žaidžiąs,
barstydamas su purvais sudžiūvusį kraują,
pridės pirštą prie lūpų ir pasakys:
milijonų metų šventovė.
nežinau nieko. pro rūką matau
arklių griaučius pajuodusius lekiant
pražuvusioms tada atostogoms ir šventėms, roges ir autobusus,
vis dar vežančius paskui mus tą
bagažą – dvi neatsiejamas kelionės puokštes:
praeities ilgesį ir traukulius
gėlės, lervos
gėlės,
kurias padėjo mylimoji ant tutanchamono kapo,
per tris tūkstančius metų virto dulkėmis
howardo carterio rankose
kas akimirką amžius trunka meilė. ta krištolinė faraono
akis. pramogauja girti gedėtojai
barsto druską ir sako – sniegas,
sninga visame mieste ir sopa
vėl gulime tarp aukštais suvešėjusių žolių,
sapnuojas mums tas kino teatras – tas pats sugriautas
tad perkeltas į praeitį
(ji mirusi). padainuok – sakau
ir dainuoji:
liko už mūsų laikas
bet nepraėjo
mūsų dienos tarp antenų ir debesų
tą vasarą buvo be galo
tamsiais rezervatais nešė mus upės,
bet plaukėme netvirti, nes apsirūpinę
meile vien tam, kas turi mirti.
ir niekada nebebuvo kitaip
jau niekada. užsivėrė
virš mūsų paukščiai ir šakos
atėjo trūnėsis.
kirminas atėjo – du persimainę broliai
nes laikosi praeities pažadų,
visiems laikams įsimena prarastą formą
čempionas
vėdrynų eilės ir saulėlydis aukštai išsikėtęs,
danguje violetiniame lyg pulsuojanti paukščių tvirtovė
phoenixe. išmesk mane rytoj – šnibždu
ir mano šnabždesys sušvinta. kažkur ten
toli dauginasi lubinai
prie elektrinės tvoros, kas nors pasakoja,
kaip gimė mergaitė, ir nulipa
žemyn, užplūsta jį vandens spindesys, didieji vardai,
liepsnojantys tarp javų ar megalitų. (bėgo laikas,
gyvenimas niaukėsi aplink mane – sako
kas nors kitas.) pasaulio čempionas
yra skausmas – juk akivaizdu. tai jis
pripildo stadionus, pakeri minias,
ir jos išsprogsta, sulimpa, atiduoda jam
skysčius ir mėsą. čempionas sugrįžo – šaukia jie.
čempionas vėl aikštėje.
koja
kas bus užmuštas koja,
tą nusineš prarastis, išdraskys jam vidurius
ir sudės juos apskritimu, sukalbės užkeikimą
ir vėl ateis vasara,
sodai, vertikalaus kraujo stygos
kibiruose, žvangesys ir dulkės. javuose
vėl rasis angelas,
jūra pagimdys laivus
ir bangas – iškils miestas,
meilė – viską, kas yra amžina,
dievas paruošė užmuštiesiems koja
Hans Magnus Enzensberger. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 1
Iš vokiečių k. vertė Rimantas Kmita
Hansas Magnus Enzensbergeris (g. 1929 m. Kaufbeurene, Vokietijoje) debiutavo 1957 m. eilėraščių rinkiniu „Vilkų gynyba“ („Verteidigung der wölfe“), kuris buvo sutiktas kaip „įtūžusio jauno žmogaus“ balsas. Jau 1963 m. pelnė bene svarbiausią Vokietijos literatūrinę Georgo Büchnerio premiją. Dalyvavo „Grupės 47“ veikloje, nuo 1965 m. iki 1975 m. redagavo neparlamentinės opozicijos žurnalą „Kurscbuch“. Poliglotas, moderniosios poezijos vertėjas ir antologijos „Moderniosios poezijos muziejus“ („Museum der modernen Poesie“, 1960) sudarytojas. Iki šių dienų lieka aktyvus ir įtakingas visuomenės kritikas, ironiškas komentatorius, produktyvus rašytojas.
Gražus sekmadienis
Senas vyriškis su žandenomis,
trapių kaulų,
kaip jis ten sėdi ant suolelio
prieš bunkerį,
prieš savo nuosavą bunkerį.
Kaip jis sėdi prieš rytmečio saulę
ir mezga, ir murma.
Ką jis pasakė?
Ką jis pasakė?
Gražus šiandien sekmadienis.
Gražus šiandien sekmadienis.
Kaip jis virbalus nuleidžia,
kaip jis uodžia,
kaip jis klausosi,
kaip jis stebi,
ar nepasirodo kas iš už kampo
jo užmušti.
Kaip jis mezga toliau,
kaip niūniuoja jis sau:
Nieko nėra.
Nieko nėra.
Gražus šiandien sekmadienis.
Darbuotojas
Jis niekada nieko nenužudė. Ne,
jis butelius apverčia netyčia.
Jis norėtų, jis prakaituoja, jis pameta
mėgstamiausią raktą. Jis
nuolat peršąla. Jis žino, kad privalo.
Jis drąsina savo drąsą, jis žiovauja,
savo širdgėlą jis taškuoja ant glaisto.
Jis galvoja, geriau jau ne. Įspraustas
į batų porą, išblyškęs jis tikina
priešingai. Taip, jis užsiregistruoja ir
išsiregistruoja. Jis sako priešingai,
negu norėjo sakyti. Tiesą sakant, jis sako,
tiesą sakant, ne. Kostiumas jam per ankštas,
per laisvas. Jo vieta skauda. Ne,
savo paties rašysenos jis jau seniai
nebegali perskaityti. Jis išsiskyrė,
veltui. Niekas jam neskambina. Visur
jam niežti. Jo tušinukas tepa,
kad ir geriausių norų turėdamas. Jis būna daugkart,
kiekviename kambaryje po sykį, visuomet vienas.
Jis įsipjauna skusdamasis. Taip,
juk jis yra visuomet atidus, kitaip
jis negali miegoti. Jis miega.
Visi bamba, reikia pasakyti,
visi juokiasi iš jo. Jis nemato,
kas dedasi. Tai jis mato. Jo galvos skausmas
nėra politinis. Jis apsimeta,
vėl mikčioja, užspringsta.
Ką norėjo ką tik sakyti, jis
ką tik užmiršo. Užmiršo
nusižudyti. Kad ir geriausių norų turėdamas.
Slaptai jis gyvena. Ne, jis neturi teisės,
bet jis privalėtų. Jis neturi vėžio,
bet to jis nežino. Jo skrybėlė prakaituoja.
Jam dar niekada taip nesisekė,
kaip dabar. Tiesą sakant, jis nenorėtų,
bet jis privalo. Jis verkia pas kirpėją. Taip,
jis turi galvą, jis atsiprašinėja.
Taip, jis rašo, taip, jis kasosi,
taip, jis privalėtų, bet neturi teisės,
ne, jo dejonės niekas nepastebėjo.
Trisdešimt trejų
Ji įsivaizdavo tai visiškai kitaip.
Amžinai tie surūdiję volkswagenai.
Kartą ji vos neištekėjo už kepėjo.
Iš pradžių ji skaitė Hessę, paskui Handkę.
Dabar ji dažniau sprendžia kryžiažodžius lovoje.
Vyrams ji parodo jų vietą.
Ilgus metus buvo Trockio pasekėja, bet savotiška.
Ji niekada nelaikė rankoje duonos talonų.
Pagalvojus apie Kambodžą jai darosi bloga.
Jos paskutinis draugas, profesorius, vis norėjo būti mušamas.
Žalsva batikos suknelė, kuri jai per ilga.
Amarai ant afrikinės sparmanijos.
Tiesą sakant, ji norėjo tapyti, arba iškeliauti.
Jos disertacija Klasių kova Ulme 1500 –
1512 metais ir jos pėdsakai liaudies dainose:
stipendijos, įžangos ir pilnas lagaminas užrašų.
Kartais močiutė jai atsiunčia pinigų.
Nedrąsūs šokiai vonioje, nežymios grimasos,
valandų valandas agurkų pienas prieš veidrodį.
Ji sako: aš tai jau iš bado nemirsiu.
Kai ji verkia, atrodo tarsi devyniolikos.
Skyrybos
Pradžioje buvo tik nepastebimas odos virpčiojimas –
„Kaip sau nori“, – ten, kur kūnas tamsiausias.
„Kas tau yra?“ – Nieko. Balkšvi sapnai
apie apsikabinimus, bet kitą rytą
kitas atrodo kitaip, keistai kaulėtas.
Nesusipratimai it peilio ašmenys. „Tada Romoje“ –
To aš niekada nesakiau. Pauzė. Smarkus širdies plakimas,
tokia neapykanta, savotiška. „Ne apie tai kalba.“
Pasikartojimai. Ryškiai spinduliuojantys kaip tikrumas:
Nuo dabar viskas bus neteisingai. Bekvapis ir ryškus
kaip paso nuotrauka, šis nepažįstamasis
su arbatos puodeliu prie stalo, sustingusiu žvilgsniu.
Tai neturi jokios prasmės jokios prasmės jokios prasmės:
litanija galvoje, pykinimo priepuolis.
Baigiasi priekaištai. Pamažu visas
kambarys iki pat lubų prisipildo kaltės.
Dejuojantis balsas yra svetimas, tik batai,
jie bildėdami krinta ant žemės, ne batai.
Kitą kartą, tuščiame restorane,
Viskas sulėtintai, duonos trupiniai, kalba apie pinigus,
juokiantis. Desertas metalo skonio.
Du nepasiekiami. Aštrus protas.
„Šiaip pusė bėdos.“ Bet naktimis
keršto troškimas, nebyli kova, anoniminė,
kaip du kaulėti advokatai, du didžiuliai vėžiai
vandenyje. Tada nuovargis. Pamažu
nutrupa šašas. Nauja tabako krautuvėlė,
naujas adresas. Parijai, baisus palengvėjimas.
Nykstantys šešėliai. Štai dokumentai.
Štai raktų ryšulys. Štai randas.
Didžioji Deivė
Ji lopo ir lopo,
palinkusi virš savo sudužusio lopomo kiaušinio,
siūlo galas tarp lūpų.
Dieną naktį ji lopo.
Vis naujos išbėgusios akys, naujos skylės.
Kartais ji užsnūsta,
tik akimirką,
vieną šimtmetį.
Staiga kniosteli ji iš miego
ir lopo ir lopo.
Kokia ji tapo maža,
maža, akla ir raukšlėta!
Su savo antpirščiu grabinėja
pasaulio skyles
ir lopo ir lopo.
Leons Briedis. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 12
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Leonas Briedis (g. 1949 m. gruodžio 12 d.) debiutavo poezijos rinkiniu 1974-aisiais. Jau tada Knutas Skujeniekas jauną literatą įrašė į pirmąjį latvių poetų trejetą, kuriems būsią lemta kurti latvių poezijos ateitį. Per beveik keturis kūrybinio darbo dešimtmečius šis latvių poetas išleido tris dešimtis poezijos, prozos, esė, vertimų knygų.
Tai poetas maksimalistas; savo meistriškumą tobulina versdamas F. Petrarcą, F. T. Marinetti’į, F. G. Lorcą, P. Valéry, H. L. Bergsoną, F. Pessoa’ą, T. S. Eliotą, W. B. Yaetsą, W. Soyinką ir kitus didelio talento kūrėjus.
Pelnė dešimtis literatūrinių apdovanojimų, daugiausia tarptautinių, už vertimus. Redaguoja žurnalą „Kentaurs“.
poezija: tai tyla Keliai
poezija: tai tyla Keliai kuriais ji
veda mus kol dingsta intymi šneka Ne
svarbu ar tokia kalba gyva ar tokią
sukurti reikia tačiau tikrovė slypinti joje
mus verčia išsižadėti ją ištarti
nes gali ji atskleisti mūsų esmę O
esmės mūsiškės iš
raiška tikroji yra tyla ne
priklausanti nė vienam
Sūnus palaidūnas
pagaliau esu išduotas
ir tai pajaust galiu
iš angelų slidžių
vasnojimų negirdimų
dusliai ataidinčių į mano sielą
kaip aš,
Sniegas,
galėjau žiemą šią
taip ilgai neveikti nieko?
o gal aš pats save buvau pamiršęs
vast
angelai pračiuožia
ir Dievas
ten, aukštai,
pabudintas iš miego
kosti
pykdamas ant manęs
Sniego:
Žiemos (ir jo paties)
sūnaus palaidūno
barbarai
visi žmonės šiam pasauly broliai
tik barbarai čia svetimi
jie siaubia mūsų romas jie žudo mūsų mintis
jie išprievartauja mūsų jausmus
jie valgo mūsų duoną
jie geria mūsų vyną
jie glemžia mūsų kasdienybės druską
ir nepastebimai
aplinkui tiek daug jų atsiranda
tarsi jie jau būtų broliai šiam pasauly
kuriame mes,
žmonės,
negalime valgyti jų duonos
gerti jų vyno
ir glemžti jų kasdienybės druskos
gal todėl mes tokie nepakantūs
dabar siaubiam jų romas žudom jų mintis
ir prievartaujam jų jausmus
Bangų dykumoje
mes esame bangos
dykumoje
mirusios jūros atmintis
plūstam ir plūstam
į vis tolstantį krantą
nenujausdamos
jog esame mirusios
anksčiau už jūrą
toje mirty
pirmesnėj už mūsų užgimimą
laivas dykumoje
karščio nualsintais stiebais
smėlio išėsdintais bortais
laivas dykumoje
„kadaise čia jūra buvo“
jo sutrūnijusioj sieloj bando šnabždėti
nesančios Atlantidos vėjas
„ačiū“
nebyliai dėkoja laivo siela
„visą gyvenimą vien tik apie oazę svajojau
gal todėl toks nelaimingas dabar jaučiuosi
į ją atplaukęs“
Dantyse su rugiagėle Dievas
Dantyse su rugiagėle Dievas
dykuma keliauja: ir ne vienas
nevalios išreikšt žodžiu pavieniu
to ką žino vien tik skaičius Vienas
Už ausies su ramunėle Dievas
kaip valstietis sėja rugelius
negalvodamas kad juos vieną dieną
kirs tas nedalusis skaičius Du
Saujoj su baltagalve Dievas
į namus labai pavargęs grįš
žino kad šypsodamasis priešais
pasitiks jį skaičius Trys
Ant Didžiosios Upės kranto
Stovime ant Didžiosios Upės begalinės tėkmės kranto
Teka vanduo teka laikas ir mes pasenstam
Sensta rankos sensta akys ir širdis tačiau
mes net nepajaučiam
Bangos gena bangą
Šešėliai vis ilgyn ilgyn
Sensta vanduo sensta laikas ir pasaulis
Debesys dulkėmis virsta dulkės
akmenimis tačiau mes net nepajaučiam
Diena seka dieną
Naktys vis ilgyn ilgyn
Sensta kūnas sensta kraujas siela
tačiau mes net nepajaučiam
Gyvenimas seka gyvenimą
Amžinybė vis ilgyn ilgyn
Sensta tyla sensta horizontas ir begalybė
Žvaigždėta visata dulkėmis virsta
dulkės dangaus švytuliais
tačiau mes net nepajaučiam
Mes tie kurie kartą neatgailaudami ir nesutrikę
stovėjome ant Didžiosios Upės kranto
patys nejučia tapom Didžiąja Upe ant kurios
begalinės tėkmės kranto vis dar kažkas
stovi ir nepajaučia
Nihil novi
viskas teka:
ir upė
ir Herakleitas
bet niekas nesikeičia
po saule:
nihil novi
rankraščiai sudega
kad po amžių penkių
tarsi Feniksas
atgimtų iš pelenų
ir miršta ne Dievas
o tik jo mirtis
Psalmė
tamsa klykia manyje
Viešpatie,
tamsa
galbūt todėl aplinkui viskas
taip ūmai nušvito
ir aš gerai galiu matyti
kiek mano kelio nukeliauta
jei jau sugrįžau
beveik nepasiruošęs skausmui
koks užgulė išėjus
kokia prasmė tuomet man buvo iškeliauti,
Viešpatie?
viena iš daugelio:
nesuskaičiuojamų it smiltys
o jų priskaičiavau užtektinai
kol pamiršau visus jūsų žodžius
(nors nebuvo nė vieno žodžio
kuriame nebūčiau į valias numiręs)
atsiklaupiau
priešais tą didelį ir neužkopiamą kalną
kurį nešioju savyje,
Viešpatie
aš
kurs esu niekas
ir nieko nereiškiu
ir kuriame dabar
visiems laikams
klykia tik tamsa,
Viešpatie
Harold Norse. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Haroldas Norse’as (g. 1916 Niujorke) – amerikiečių poetas, prozininkas ir vertėjas. Būdamas dvidešimt dvejų pateko į W. H. Audeno aplinką, vėliau globotas Williamo Carloso Williamso. Labiausiai išgarsėjo kaip vienas ryškiausių bytnikų kartos poetų. Nemažą gyvenimo dalį praleido Europoje, 1960–1963 m. kartu su Williamu S. Burroughsu, Allenu Ginsbergu ir Gregory Corso gyveno Paryžiuje, garsiajame „Beat Hotel“. Pastaruosius keturiasdešimt metų gyvena San Franciske.
šventoji mėsėdė
mes kapstinėjamės po antikos šukes
tarp leisgyvių kiparisų
pridususių nuo Atėnų smogo
spragsim fotoaparatais.
katės ir toliau sau kaitinas
neryškioj saulėj
iš ekstazės nusipurto pririšta ožka
Partenonas nuo kreminių aukštybių žvelgia žemyn
kerpės ir rūdys kramsnoja frontoną
keliautojo pėdos išsklaido
senovės virpesių kerus.
žolė kala
pažvelgus į rūdimis nusėtus apelsininius kapitelius
susimąsčius: Kam reikalingas branduolinis Apolonas?
termobranduolinė Minerva?
finišo tiesiojoj susmukusi Nikė?
mums reikia Antikristo
turbūt čia pat už kampo jis žaidžia futbolą
tas mielas berniukas, kurį kadaise vadino Erotu
jis nori, kad būtume laimingi.
grąžinkit šventąją mėsėdę
kuri gimė ne iš mergelės
bet Maloningosios Judėjimų Už Taiką Motinos
kad išnaikintų bombas ir išvalytų orą –
ji mostels skėčiu ir pakeis pasaulį.
na, žinoma, kai kala žolė
senieji žodžiai virsta pelenais ir
iš rudo monoksido ryto debesų
užgimsta nauji.
Atėnai, 1964 m. sausis
ji pasakojo apie Debussy, van Gogh’ą ir lietų
ji buvo vardu Marcia,
pasibaigus pamokoms skambindavo
„Juodosios lėlės keikvoką“.
Marcia nešiojo rudą peruką
ir akinius raginiais rėmeliais,
kad nebūtų akivaizdžiai
matyti, jog neturi antakių. Jos
lūpos buvo plonytės
ir perblyškusios. tamsios jos
akys skausmingai žybčiodavo.
kai buvau penkiolikos,
vieną lietingą vakarą Marcia
vėl sėdo skambinti Debussy. Tarp
tų nuostabių akordų jos
bjaurumas kažkaip ištirpo.
nedrįsau prie jos net prisiliesti,
nors juoda aptempta suknutė ir viliojo…
tuokart, klausydamas, kaip
ji pasakoja apie Debussy,
van Gogh’ą ir lietų, nusprendžiau,
kad jei neskambinsiu pianinu
arba nebūsiu šešių pėdų ūgio
įstabus gražuolis,
rašysiu
eilėraščius…
tikroji brolybė
jauni sunkvežimių vairuotojai
po mano langais iškrauna siuntą
aš iškišu galvą laukan
šūkteliu sveiki!
jie žvilgteli į mane
išsišiepia
apsičiupinėja
imasi savo naštos
aš lieku prie savosios
turėtų būti aiškiai pabrėžta –
iš kiekvieno pagal sugebėjimus
kiekvienam pagal poreikius
štai kur tikroji brolybė
numatyta
senoj pranašystėj!
San Franciskas, apie 1974 m.
sukultam veidrody
Jane Bowels, in memoriam
Sukultam veidrody mano subinė su 3 skruostais.
Pelės šūdukas kukurūzų dribsniuose.
Sužiaumojau jį išvykdamas iš Tanžero, maniau –
riešutų mišinio sudedamoji, vėliau supanikavau.
2 valandas su Jane Bowels ieškojom daktaro.
Iš akių nesitraukė baisios ligos vizija:
mirties konvulsijos, žali vėmalai.
„Villa Mouniria“ (viečiukė priklausė prancūzei,
buvusiai kekšyno madam iš Šanchajaus)
kambary galybė tuščių Eukodolio buteliukų –
nesenos Burroughso viešnagės palikimas.
Daktaro taip ir neradom,
vargais negalais
tą pelės šūduką ir Jane juoką
išgyvenau.
Visi daktarai slapstės
nuo vidudienio karščio.
Atėnai, apie 1965 m.
blogiausia, ką gali jam pasakyti –
tu man patinki
Charlesui Bukowskiui
jis daro tai, ką tikras vyras ir turėtų
stato žirgų lenktynėse
lošia kauliukais
tyčiojas iš pedikų
moterų
vegetarų
bibliotekininkų
poetų
įjunkęs į pakuotę alaus
prisilupa
ir iškvailėja
oho koks didis rašytojas!
gudrašiknis išpera!
kruvinas randuotas niurzgantis surukęs
GENIJUS!
pagrūmok kumščiu
tam senam žydpalaikiui danguj!
lipk visiems ant nuospaudų! Skaudžiai!
GENIJUS!
mesk jam orchidėjų
puokštę!
jis ant jos nusišiks
išgama šmeižikas
mėsos kapotojas
kaulų trupintojas
bjaurus skerdikas
jis nusivems tau į veidą
nusijuoks iš tavo
o ir savo
skausmo
juk žmoniją sudaro kvailoka ir nyki dauguma
(tikra teisybė)
žmonija – tai nuobodybės
maskuotė
bet JIS – užsimaskavęs
GENIJUS!
sakau palikit jį ramybėj dėl Dievo
palikit jį ramybėj
liaukitės apie jį amžinai rašinėję recenzijas ir
apžvalgas „literaturkėse“
tai tik skatina jį aušinti burną
ir šaipytis
iš tokių geranorių
jis lyg Los Andželo Majakovskis
tarsi jiems ten tokio reikėtų
begėdiškas sodrus riaugulys
alergiškas sau
ir kitiems
griozdiškas pūvančios mėsos kalnas
irstantis ir apanglėjęs
kaip senoji Venecijos prieplauka
apsitraukęs polipais ir karpom iš žlugusių meilių
ne itin turtingos patirties
nagi palikit jį ramybėj
jis jūsų niekada nepripažins
jis jus išduos
jis nusimyš ant jūsų
išjuoks ir sunaikins
tik šmaukšt!
šnairuojančiom įtariom primerktom beždžioniškom akutėm
mažučiais pirštukais draskančiais kraujuojančią išangę
tom smulkutėm didelės gorilos rankom
tabaluojančiom
šiurpinančiom
nelimpančiom prie kūno
vyriškis kurio veidas tarsi priartinti mėnulio krateriai
rašantis eilėraščius iš savigraužos
neapykantos
šleikštulio
suicido
ir
blogiausia, ką gali jam pasakyti –
tu
man
patinki
Versta iš: Harold Norse. In the Hub of the Fiery Force. New York: Thunder’s Mouth Press, 2003
Richard Brautigan. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Julius Keleras
Richardas Brautiganas gimė 1935 m. Takomoje, Vašingtono valstijoje. Ilgas vaikystės ir paauglystės valandas kentė nepriteklius, vienatvę, motinos ir patėvių abejingumą. Vienintelė žyma mokykloje – šio aukšto, tylaus vienišio poemos „The Light“ publikacija.
Richardas buvo peralkęs jaunas rašytojas tiesiogine ir perkeltine prasme – turėjo tik keletą draugų, o didesnę laiko dalį uždarbiaudavo pragyvenimui. Maišto, pykčio protrūkių, frustracijų kaupėsi vis daugiau, kol 1955 m. R. Brautiganas buvo sulaikytas už policijos skyriaus lango išdaužimą. Jo paties liudijimu, kad būtų suimtas ir pamaitintas. Tačiau iš kalėjimo po septynių dienų buvo nusiųstas į Oregono valstijos ligoninę, tą pačią, kurioje M. Formanas nufilmavo „Skrydį virš gegutės lizdo“. Ten jis, pagal diagnozę – paranojinis šizofrenikas, buvo dvylika kartų „pamaitintas“ elektrošoko terapija.
Dosnesnis gyvenimas prasidėjo R. Brautiganui 1956 m. išsikėlus į San Franciską. Po metų draugystės vedė Virginią Dionne Alder. Ši buvo judviejų išlaikytoja, Richardas rašė poeziją ir leido laiką baruose su kitais nepripažintais rašytojais. Jo ankstyvoji poezija pasirodė bytnikų leidiniuose, tačiau su bytnikų judėjimu nesitapatino.
1961 m. drauge su Virginia ir dukra Ianthe įsikūrė Aidaho valstijoje, kempinge, kur pradėjo rašyti pasaulinę šlovę jam atnešusią knygą „Upėtakių žvejyba Amerikoje“.
Po metų, pavargusi nuo vienatvės namuose, Virginia jį paliko.
R. Brautiganas buvo įsijungęs į digerių (Diggers), pilietinių anarchistų gretas 1966–1968 m. Digeriai siekė socialinių pokyčių: kultivuodavo gatvės teatrą, vargstančių šelpimą ar kolektyviai organizuodavo protesto akcijas (pvz., maršas pinigų mirčiai ir kt.). Hešberio rajoną užplūdusius turistus, kurie norėjo trumpam įsijausti į nevaržomą hipių atmosferą ir išmokti hipiškų terminų, pasitiko vietinių digerių (tarp jų buvo ir R. Brautiganas), laikančių rankose veidrodžius ir šaukiančius „pažink save!“ , demonstracija.
Po „Upėtakių žvejybos Amerikoje“ kritikai sveikino šviežią, kupiną pulsuojančio humoro rašytojo stilių. R. Brautiganas buvo pripažintas vienu autentiškiausiu San Francisko kontrkultūros atstovu. Populiarumo viršūnę jis pasiekė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, vėliau buvo išleistos dar kelios senesnės ir naujesnės novelės, deja, nė viena jų nepasiekė „Upėtakių žvejybos Amerikoje“ sėkmės.
R. Brautiganas 1984 m. spalį buvo rastas negyvas savo namuose. Galvoje šautinė žaizda, šalia – 44 kalibro revolveris. Vaizdas pro langą į vandenyną, matyt, buvo paskutinis, regėtas 49-aisiais jo gyvenimo metais.
30 centų, du bilietai su persėdimu, meilė
Užsigalvojęs apie tave
įlipau į autobusą,
užsimokėjau 30 centų
ir paprašiau vairuotojo dviejų bilietų
su persėdimu,
kol supratau,
kad esu
vienas.
San Franciskas
Šis eilėraštis buvo rastas užrašytas ant popierinio Ričardo
Brautigano maišo vienoje San Francisko skalbykloje.
Autorius nėra žinomas.
Batonėlio atspaudas dauginimo aparatu
Ak,
tu esi tiktai kopija
visų batonėlių,
kuriuos kada nors tik esu aš suvalgęs.
Romeo ir Džuljeta
Jeigu tu mirsi dėl manęs,
aš mirsiu dėl tavęs
ir mūsų kapai bus nelyg du mylintieji,
kartu skalbiantys rūbus
skalbykloje.
Jeigu tu paduosi man muilą,
aš tau paduosiu baliklį.
Greitoji haiku pagalba
Gabalėlis žaliojo pipiro
iškrinta
iš medinės salotinės:
tai ką?
Vyras
Su skrybėle
jis maždaug penkiais coliais
yra aukštesnis už taksi.
Gražus eilėraštis
Guliausi miegoti Los Andžele
Galvodamas apie tave.
Kafkos skrybėlė
Kai lietus kaip chirurgas
stukseno į stogą,
aš valgiau ledų desertą,
panašų į Kafkos skrybėlę.
Seilės poravimuisi
Mergina žaliu mini
sijonu, ne itin graži, žingsniuoja
gatve.
– 2
Kiekvienas su kuo nors nori eiti į lovą.
Jie išsirikiavę neaprėpiama eile,
Tad aš eisiu į lovą su tavim.
Jie mūsų nepasiges.
Taip, žuvų muzika
Upėtakių spalvos vėjas pučia
per mano akis, per mano pirštus,
ir aš prisimenu, kaip upėtakiai
slėpdavosi nuo dinozaurų,
atėjusių atsigert iš upės.
Upėtakiai slėpdavosi metro, pilyse
ir automobiliuose. Jie kantriai laukdavo,
kol dinozaurai pasitrauks.
Atradimas
Vaginos žiedlapiai išsiskleidžia
tarsi Kristoforas Kolumbas,
nusiaunantis batus.
Kas galėtų būti gražiau
už laivo pirmgalį,
paliečiantį Naująjį Pasaulį?
Meilės eilėraštis
Tiesiog puiku
ryte prabusti visiškai vienam
ir neturėti kam nors sakyti,
kad tu juos myli,
kai tu jau jų nemyli.
Prašau
Ar tu galvoji apie mane
taip dažnai,
kaip aš
apie tave?
Pienas ančiai
BAC!
atmegzta/ 20 dienų
Josif Brodskij. Peteliškė
2009 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Andrius Krivas
I
Ištarti: negyva?
Bet gyvenai vos dieną!
Koks liūdnas pokštas Dievo!
Skraidei – ir va:
suglumina mane
toks sutapimas datų
gimimo ir kada tu
manam delne
jau sudūlai ramiai.
Keblu atriekti
nuo kiekio kitą kiekį
dienos trukmėj.
II
Nejaučiam juk dienų –
nuo jų nelieka
kolekcininkui nieko.
Akies penu
netampa jos. Fone
baltam jos būna
nematomos ir kūno
neturi, ne.
Bemaž kaip tu jos; na,
kiek turi svorio
subliūškusi, beorė
viena diena?
III
Sakyt, visai neva
tavęs nėra? Bet kas tai –
ant mano rankos raštai
tavi? Spalva –
ne vaisius nebūties.
Kieno idėja?
Kas taip dažus sudėjo?
Iš prigimties
aš – žodžių kratinys,
jie nespalvoti,
paletės šios vaizduotė –
nepagimdys.
IV
Sparneliai mirga nuo
vyzdžių, rainelių –
kam priklausyt jos gali?
Sakyk, kieno
veidų skiautelės tai,
skrajus portrete?
Ir kaip, sakyk, atspėti,
kas per daiktai
šiam natiurmorte: ar
gėrybės sodų,
daržų, miškų? Atrodo,
ir žuvys dar.
V
Ar tu – panorama?
Pro lęšį matos
gal šokiai, nimfų ratas
ar dykuma?
Ar šalį tą naktis
niūri užtvindė?
Ar ten diena? Kas spindi
per šviesulys?
Kieno, nesuprantu,
tavy figūros?
Ir iš kokios natūros
tapyta tu?
VI
Taip, žanrų mišinys
visų beveik tu:
peizažo, veido, daikto
esi jungtis.
Koks sutalpino čia
tapybos guru
trapioj miniatiūroj
visatą šią –
be galo keistą, nes
joje atrodai
tu kaip be rakto kodai
(o raktas – mes)?
VII
Kodėl taip neilgai
šį ornamentą
krašte dėvėt tau lemta,
kur ežerai
blyškia amalgama
erdves sulaiko?
O tavo trumpo laiko –
nors kam gana?
Juk net kuklių
įkliūt negauni progų
entomologui
su tinkleliu.
VIII
Neatsakai. Drovies?
Ar gal pyksti tu
užu smalsumą šitą?
Ar – dėl mirties?
Ne! Tu ir iš tiesų
turi motyvą
tylėt, nes tai, kas gyva,
yra balsu
apdovanota, kad
bendrautų, šauktų,
pratęstų mirksnį lauktą
ar dieną net.
IX
O tu – tu negavai
– matyt, per klaidą –
šio giminystės laido.
Na ir gerai –
kam liktumei išvis
skolinga Dangui?
Tad nesikrimsk, kadangi
tava būtis
tylėjimo verta.
Tu nebylesnė
už laiką ir lengvesnė:
garsai – našta.
X
Tu išgąsčio valdžios
pajust nespėji,
lengvesnė net už vėją
viršum vejos;
tau būna nesvarbu
tvanki senovė
ir ateitis – tu stovi
už jų ribų –
todėl, kada leki
į pievą maisto,
staiga įgauna vaizdą
erdvė blanki.
XI
Taip plunksna, vedama
lapu liniuotu,
nė neįsivaizduotų,
kokia drama
jos eilutes sukrės.
Klusniai ji seka
nebylią pirštų šneką.
Ir iš širdies
ištraukiami dažnai,
kai ji taip daro
– lyg iš gėlių nektarai –
vargai, skausmai.
XII
Dailumas įmantrus,
tuoj dulkėm virtęs,
yra tikriausiai skirtas
įtikint mus
tuo, ką suvokt baisu:
visatos turtas
be jokio tikslo kurtas,
o jeigu su,
tai tikslas tas – ne mes
…nebent tyrėjai
vabzdžių – žvaigždėms ir vėjui
smeigtukų ras.
XIII
Ištarti tau sudie
kaip laiko matui?
Kai retsykiais pamatom
draugus, kurie
pamiršo mus, painu
ieškot kaltųjų;
pažvelk: už nugarų jų
nebėr dienų,
prasmingai praleistų,
kurios nušviečia
likimą, o tik spiečiai
tokių kaip tu.
XIV
Vidum tu – Tuštuma,
klausai jos dėsnio,
bet man esi mielesnė,
it artima,
nors primeni tu ją –
ji skrydy tavo
pavidalą įgavo.
Tuštumoje
tave kaip pagarbos
regiu objektą:
atitveri bent kiek tu
mane nuo jos.
1972
Emily Dickinson. Poezija
2009 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Sonata Paliulytė
Emily Dickinson (1830–1886) – garsi JAV poetė. Gimė ir mirė Masačūsetso valstijoje, mažame Amhersto miestelyje, iš kurio mažai kur buvo išvykusi. Tik septyni iš beveik 2000 jos eilėraščių buvo publikuoti jai gyvai esant. Kelias į pripažinimą prasidėjo po mirties, kai 1890 m. buvo išleistas pirmasis eilėraščių tomelis, kurį sudarė ir redagavo Thomas Wentworthas Higginsonas ir artima Dickinsonų šeimos draugė Mabel Loomis Todd. Tik 1955 m. pasirodė visų E. Dickinson eilėraščių tomas. 1964-aisiais poetės namai Amsterdame buvo paskelbti valstybės saugomu paminklu.
254
„Viltis“ – plunksnuotas daiktas,
O siela – jos gūžta.
Bežodę giesmę gieda ji,
Vis nenutildama.
Audroj – melodingiausia.
Aršios prireiks audros
Paukštelei pabaidyt, kuri
Tiek įžiebė aistros.
Girdėjau ją žvarbiuos kraštuos
Ir jūroj svetimoj.
Nė trupinio ji iš manęs
Neprašė net bėdoj.
341
Po sielvarto formalūs užgula jausmai.
O nervai – ceremoniški tartum kapai.
Širdis apmirus klausia, ar tikrai už mus
Jis kentė vakar ir prieš šimtmečius?
Kojos mechaniškai žingsniuos ratu –
Nieku ar oru, ar žeme.
Medinė eisena
Atbukusiu žvilgsniu,
Nepriekaištingas kvarcas, virtęs antkapiu.
Tai švino valanda.
Jei išgyvensi – įsimintina.
Taip sniegas lieka šąlančiųjų atminty.
Pirmiausia šiurpas, stingulys. Paskui dingsti.
510
Tai ne mirtis – aš pakilau.
Numiręs juk guli.
Ir ne naktis – dienos varpų
Liežuviai iškišti.
Ne šaltis – kūnu pajutau
Siroko glamones.
Ne karštis – pėdom vėsinau
Altoriaus marmurą.
Bet rodės – tikra visa tai.
Fantomai eilute
Rikiavos laidoti kažką –
Sakytumei, mane.
It būčiau nuobliuota,
Į rėmus įsprausta,
Be rakto į gyvenimą,
Tartum vidurnakty –
Kai nieko tiksinčio aplink –
Tik dėbsanti erdvė –
Ar kai rytais rudens šalna
Naikina juodžemį.
Chaosas šaltakraujiškas –
Be šanso ar skersinio,
Ir be žinios iš sausumos –
Tvirtina neviltį.
561
Kiekvieną naują širdgėlą
Aš įdėmiai stebiu.
Bandau suprast, ar manajai
Prilygsta ji svoriu.
Domiuos, kiek trunka jau, o gal
Prasideda tiktai.
Aš su savuoju skauduliu
Suaugau jau seniai.
Mąstau, ar pakelia kiti
Gyvenimą su ja,
Ar rinktųsi jie nebūtį,
Jei būtų jų valia.
Žinau, kantriesiems su laiku
Sugrįžta šypsena:
Tik lempos imitacija
Be žibalo joje.
Jei amžiai tūkstančius kelis
Užristų ant žaizdos,
Mąstau, ar laiko tarpas šis
Galėtų juos paguost,
Ar kantriai su sava gėla
Įveikę šimtmečius
Patirtų dvigubas kančias,
Jų meilę trypiančias.
Daug liūdinčiųjų, priežastys
Įvairios, o tarp jų –
Mirtis, aplankius vienąkart
Užantspauduot akių.
Gėla dėl šalčio, dėl stokos,
Gėla „iš nevilties“ –
Dėl pasitaikančios būry
Saviškių – ištremties.
Nelengva rūšį man pažint
Kaskart – bet visad ji
Paguodą teikia geliančią
Kalvarijos kely.
Aš kryžiaus stilių daug mačiau –
Ir kaip jie nešami.
Džiaugiuos, kad primena
Ir manąjį keli.
579
Po daugel metų alkanų –
Štai pietūs pagaliau.
Virpėdama keistu vynu
Aš pasivaišinau.
Stalus, kaip šitas, jau mačiau –
Kai alkio vedina
Pro langus į turtus žvelgiau,
Jų nesigviešdama.
Kasdienė duona – trupiniai.
Soti aš nebuvau.
Gamtos bufetuose dažnai
Su paukščiais „pietavau“.
Gausumas sužeidė mane.
Pasijutau keistai –
Tartum kalnų uogelė
Prisirpus pakelėj.
Aš pasisotinau. Dabar
Žinau, kad alkis – tai
Atvertas langas žmoguje.
Įsliuogsi – praradai.
657
Glaudžiuosi galimybėje –
Jaukesnis būstas šis:
Daugiau langų nei prozoj,
Ir durys atlaikys.
Čia salės tartum kedrai –
Joks žvilgsnis neprasmuks.
Čia stogas amžinas, turįs
Dangaus nuožulnumus.
Svečiai čia – garbingiausi.
Pasilieku ir aš.
Gležnas ištiesusi rankas,
Apkabinu dausas.
754
Gyvenimą it šautuvą
Užtaisiusi laikiau.
Pažino šeimininkas jį,
Susigrąžino sau.
Dabar suvereniuos miškuos
Medžiojam pateles.
Kai jį užkalbinu, kalnai
Atsako man tuojau.
O kai šypsausi – slėnyje
Tokia sodri šviesa,
Tarytum triumfo atspindys
Vezuvijaus veide.
Ir kai nakčia po mūs dienos
Prie jo galvos budžiu –
Mieliau jaučiuos, nei snausdama
Ant gagos priegalvio.
Jo priešui – priešė mirtina –
Daugiau nebetrikdys.
Geltona blykstelės akis,
Nesuvirpės nykštys.
Nors pergyventi jį galiu,
Tačiau aplenkt manęs
Jam nedera – žudyt gebu
Pati, o mirti – ne.
Versta iš: The Complete Poems of Emily Dickinson. Edited by Thomas H. Johnson, 1960