Poezija verstinė
Michael O’Loughlin. Mikelio Norgelio eilėraščiai
2012 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Michaelas O’Loughlinas gimė 1958-aisiais Dubline. 1980 m. persikėlė į Barseloną, o vėliau, iki 2002-ųjų, gyveno Amsterdame. Šiuo metu gyvena Airijoje, yra išleidęs penkis poezijos rinkinius. Debiutavo 1980-aisiais poezijos knyga „Stalingradas: gatvės žodynas“. „Mikelio Norgelio“ ciklo eilėraščiai paimti iš jo naujausios knygos „Šiame gyvenime“ (2011). M. O’Loughlinas laikomas vienu iš įdomiausių ir svarbiausių airių poetų, poetinės tradicijos reformuotojų. Štai ką jis pasakoja apie savo latviškąjį alter ego:
„Vardą Mikelis Norgelis pažodžiui galima išversti į Michaelą O’Loughliną. Šis vardas man suteikė laisvės rašyti apie Airiją taip, kaip negalėjau rašyti būdamas savimi. Kai pirmąkart išspausdinau aštuonis ar devynis šiuos eilėraščius „Ireland Poetry Review“, daugybė žmonių pamanė, kad Mikelis tikras asmuo, ir aš ėmiau gauti laiškus, prašančius paskaityti kūrybos latvių emigrantams. Kurį laiką dar šiuo vardu dangsčiausi, bet paskui prisipažinau, kad tai aš. Su šiuo vardu buvau toks laisvas, tarsi būčiau pasiėmęs pats nuo savęs atostogų.“
Poetas Rytų Europa susižavėjo tada, kai suprato, kad jo gimtasis Dublino priemiestis Finglasas turi Rytų Europos šalių bruožų: „Aš supratau, kad gyvenu pakraštyje miesto, esančio pakraštyje šalies, kuri yra Europos pakraštyje. Visąlaik jaučiau, kad esame toli nuo centro. Ir kai būdamas šešiolikos ar septyniolikos pirmąkart ėmiau skaityti poeziją, mane tučtuojau patraukė Rytų Europos poetai. Jie prabilo man taip, kaip anglų, airių ir amerikiečių poetai negalėjo. Jie kalbėjo apie tikrus, apčiuopiamus dalykus ir vos tik galėjau palikti Airiją, tučtuojau išsiruošiau į kelionę po Rytų Europą.“
Latvių emigrantas atsisveikina su mylimąja Rygoje
I
Tavo krūtys švyti kaip tamsios žvaigždės
šioje juodoje skylėje,
kurioje mes pradingstame.
Kai esame kartu, sakai,
mus gaubia kokonas.
Uždedu delną ant tavo karšto pilvo,
jaučiu keistą sparnų plakimą.
Esi baltasis derlius
ir aš tave nuimsiu.
II
Tu niekados nemiegi. Visą
naktį guli šalia
ir kai išnyru,
tavo akys tamsoje –
it atviroje jūroje
prišvartuoto laivo šviesos.
Kas nutiko? – klausiu. – Manai,
jau rusai ateina?
Niekados neatsakai. Kartą prabudau
ir suvokiau, kad sūpuoji mane, laikai
suspaudus glėbyje kaip kūdikį,
žvelgi pasilenkus didžiulėmis akimis.
Nusišypsojau, sumurmėjau kažką ir vėl
nugrimzdau į šviesos nutviekstus miškus,
net tada galvodamas: prisiminsiu tai
mirties akimirką.
Dabar galvoju: tai ir buvo mirties akimirka.
III
Vėlyvi atvykėliai, mes skriejame tamsoje
oro uostas šią europietišką dieną jau pilnas.
Tik išaušus,
pasakei visą savaitę įsivaizdavusi,
kad abu esam mirę.
Matei viską: ligoninių palatas,
kapines, kažkokį liebestod.
Papasakojau, ką tai reiškia,
o tada užmigome arba beveik užmigome
pirštai sukibę it užtrauktukas
delnai suspausti it lokomotyvo buferiai
ir sapnavome arba beveik sapnavome
pakilę aukštai virš miesto, vaikštome šviesoje
už laiko ribų, kol mus pažadina troškimas
papasakoti viens kitam, kad sapnavom tą patį.
Dabar žinau, kad esame viena, – sakai,
tarp miego ir sapno.
Bet klysti. Aš skrisiu
per europietišką naktį, vienas, be tavęs,
alų maukiančioje minioje.
Užmerksiu akis
bet laikas nesustos
nes laikas, kaip ir meilė, mus visad išdulkina.
IV
Šok, nesustoki, princese,
senamiesčio aikštėje.
Naktis, nustojo snigti,
šoki viena,
pagal tik tau girdimą muziką.
Aš keliauju į Vakarus
palaidot savo širdies airiškoj pelkėj.
Latvių poetas rašo odę kapitalizmui
Bepigu buvo Pablui Nerudai,
Majakovskiui ir kitiems draugams
rašyti odes darbui: jie turėjo
stachanoviečius iš plieno liejyklų, traktorininkus,
raudonais traktoriais vagojančius dirvonus.
O aš? Kaip man šlovint
skambučių centro darbuotoją,
baristą prašmatniame viešbutyje,
nekilnojamojo turto agentą, nuomojantį būdas slovakams?
Sėdžiu čia aštuonias valandas per dieną, mėlyna uniforma
prie Tesco kasos aparato,
bandau sugalvot pavadinimą
tam, kuo užsiimu.
Mano bendradarbiai vardu Mariška ir Muchamadas,
nežinau, kur jie gyvena,
nežinau, ką jie valgo.
Tik žinau, kad visi mes – žemosios kastos žyniai
didžiausioje visų laikų bažnyčioje.
Žmonės eina prie kasos altoriaus,
mes dedame rankas ant šios žemės vaisių
ir grąžiname žmonėms, juos pagaminusiems,
jau palaimintus, pašventintus ir apmokėtus.
Ne, nesu pajėgus parašyti odę tokiems, kaip aš.
Na, ką gi, Bagoto gatvėj šiandien vakarėlis
ir bičas iš Brazilijos turės tikrai geros žolės.
Latvių poetas atlieka piligrimystę Džoiso keliais
Ciniškas kunigas aprodo man kambarį
Su baltais ir rausvais gipso lipdiniais ant lubų –
Medžiojanti Diana
Kur kadaise klūpojai, meldeisi
Ir svajojai apie Monto kekšes.
Išeidamas patraukiau dideles paradines duris
Lygiai tokias, kaip aprašytos Portrete
Vedančias į ilgą siaurą tamsią
Šiaurinės Didžiojo Džordžo gatvės griovą.
Leidžiuosi ja, kaip ir tu dažnai darydavai
Į dantiškąjį Dubliną, pro melsvas
Kobalto kavinės šviesas, šaligatviai nustatyti
Automobiliais su lietuviškais numeriais.
Ant hostelio laiptų stoviniuoja vyrai
Rūko, kalbasi rusiškai.
Ant gatvės kampo
Pavadintos jūsų nuvainikuoto karaliaus vardu
Pilnos telefono paslaugų kontorų ir kinų restoranų
Nusiperku penkis butelius latviško alaus
Parduotuvė vadinasi Gėralas išsinešti
Specialus pasiūlymas: penki už dešimt eurų!
Latvių poetas susiduria su Róisķn Dubh*
I
Verti mane trinti tau nugarą, kol oda sutrūksta ir parausta,
verti mane spausti tavo kaulus, kol trekšteli.
Noriu įgrūsti kumštį
giliai į tavo krūtinę,
ištraukti širdį, iškelti
ją blizgančią šviesoje,
juodą ir kietą kaip pelkėje išmirkęs ąžuolas.
Noriu išimti tavo stuburą
ir pastatyti Kildero gatvėje
greta Didžiojo airių elnio*,
kad tas vargšas išnykęs šūdžius imtų virpėti iš baimės.
II
Man patinka, kai miegi
prispaudžiu nosį prie tavo odos
kvepi lietumi, merkiančiu kalvos šlaitą
kvepi niekuo
kvepi tarsi Neapolio šventoji
pakylanti iš karsto
po šimto metų rojuj.
III
Įstrigai man po oda
kaip stiklo nuoskila. Geras tas skausmas
kai spusteliu, jaučiuosi gyvas.
Dabar judi it Minotauras
mano kūno labirinto tamsoj
kaip nematomas mėsininkas supjaustysi mane.
IV
Vikingams būtum patikusi:
vaikytųsi po durpines kalvas,
tavo baltos pėdos taškytų juodą vandenį,
jie atplėštų tave tarsi kačiuką nuo Motinos Airijos spenio,
iš kurio žindai grynus neatmieštus nuodus.
Jie būtų žinoję, kas esi,
bet vis tiek, kaip ir aš, tave apkabintų,
tikėdami, kad visi vyrai laimingi ar pasmerkti.
Ir nuvestų pas tavo sesę, Gudruną,
nuvariusią keturis gerus vyrus į kapus:
Torkelį, vadą, gražuolį Bolį,
Išmintingąjį Tordą ir Torvaldą.
Senatvėj tapus dorybinga ji sakys:
„Tą, labiausiai mylėtą,
daugiausia ir ėdžiau.“
* Róisķn Dubh (išvertus iš airių gėlų kalbos – „tamsioji rožė”) – XVI a. parašyta viena garsiausių airių politinių dainų. Iš jos paimtas „tamsiosios rožės“ įvaizdis tapo pačios Airijos metafora. Be to, Róisķn Dubh galimai buvo XVI a. gyvenusio Tirono grafo Hugho O’Neillo (gėlų kalba – Aodh Mór Ó Néill) dukra. Grafas buvo vienas žymiausių airių kovos prieš anglus lyderių.
* Didysis airių elnias (Megaloceros giganteus) – vienas didžiausių vėlyvojo pleistoceno laikotarpiu teritorijoje nuo Airijos iki Baikalo ežero gyvenusių elnių. Dauguma šios rūšies griaučių rasta Airijos pelkėse – iš čia ir pavadinimas.
Latvių poetas skaito Jeitso Regėjimą „Oliver St John Gogarty“ aludėj
Airija tokia drėgna šalis.
Alus ir vėmalai, šlapimas ir sėkla.
Tualete apačioje anglė
Dulkinasi su dviem airiais.
Čia, virtuvėje, kikena kinai
Ir rūsčiai dėbso lenkai krovikai.
O man kavos pertraukėlė,
Galėsiu grįžt prie Jeitso Regėjimo.
Mėgstu užsirūkyti, perskaityti kelias eilutes
Ir leisti žodžiams sūkuriuoti galvoje.
Keista, kai pagalvoji, kad visi mes –
Lenkai, kinai ir aš –
Kadaise buvome vaikai akinančiai baltais marškiniais
Su raudonais kaklaraiščiais po kaklais
Dainavome dainas apie Viltį ir Progresą
Nė nežinodami, kad esame Žvėris
Kurio jie čia taip baiminosi
Nežinodami, kad beveik užtemdėm jiems šviesą.
Bet Žvėris padvėsė ir mes
Išropojome kaip parazitai
Iš šalto jo kailio.
Mano pertraukėlė baigėsi.
Grįžtu į darbą. Turiu
Nunešt žemyn alaus
Didžiules statines, plieno tabletes,
Kurias sugrūs į gerklę Templ Baro
Gatvėmis šliaužiančiai gyvatei.
Pasaulyje nebeliko tamsos.
Šviesa plieskia kiekvienam kampe.
Negaliu miegoti, negaliu sapnuoti,
Tik kaip viduramžių latvių baudžiauninkas
Laukiu, ko laukti turėčiau.
Latvių poetas praleidžia Kalėdas Folėj gatvėje
Gatvės keistai pilnos.
Kaimynų šeimos pagausėja
Naujais nariais. Kas vyksta?
Šalia kiaurą parą dirbančio Sparo
Mergina įgrūda liežuvį man į burną
Lyg alkaną žuvį.
Man baigėsi Kalėdų džiaugsmas, –
Sako. – Nežinai
Kiek cizų pakelis kainuoja?
Latvių poetas klausosi airių dainų
Kaip veikia mus tos dainos
Transilvanijos čigonų baladės
Tango, fado, gruzinų raudos –
Muzika kalba mums žodžiais
Kurių nesuprantam, gal tik vieną ar du –
Brastos akmenis, vedančius
Per tamsių jausmų upę.
Tokios ir airiškos dainos, jų klausaus baruose
Ir per radiją. Kai kuriuos žodžius
Išmokau atpažinti,
Tarkim, muir – jūra. Lengvas žodis,
Susijęs su romanų kalbom.
Ir dar vienas – croí, reiškia širdį. Sunkesnis,
Bet nedaug nutolęs nuo coeur ir corazon.
Bet ką pasakysit apie brón ir uaigneas?
O mano mėgstamiausias žodis, raudonai spalvai skirtas: dearg
Keistas ir netikėtas, kaip mūsų latvių sarkans…
Ar privalau išmokt šią kalbą, kad suprasčiau
Dainas? Ne.
Jūra ir širdis, sielvartas ir raudona,
Visados ta pati istorija.
Kaip ta mergina, dirbanti krautuvėlėje ant kampo
Kur perku cigaretes.
Nežinau nei jos vardo, nei tautybės
Bet jos akys tarsi šalis, kviečianti
Patyrinėti krašto gilumą.
Kalbamės kasdien, kol
Nutylu ir ji nutyla, nusišypso
Ir laukia ant slenksčio
O aš žvelgiu į tuos akivarus galvodamas:
Kiekvienos akies viduryje
Po juodą apskritimą, tokį pat
Kaip kiekvienos mylėtos moters
O tada atsisveikinu ir nusisuku.
Latvių poetas kopia į Kilinio kalvą
Šis miestas šviesiai nusidažė plaukus
Ir pasitobulino krūtis
Kad atrodytų kaip kekšė
Bet kurio pasaulio
Viešbučio fojė.
Norėčiau sužinoti, kaip jis atrodė anksčiau
Todėl įkopiu į Karalienės Viktorijos kalvą
Pasižiūrėti obelisko badmečiui atminti
Nes žinau, kad alkis –
Tikrasis airių dievas.
Jis nusileido nuo kalno
Ir davė jiems du įsakymus:
Tu rysi ir tu nekęsi
Ir juoksies, ir šoksi, ir dainuosi, kad apkvailintum
Mirties angelą ir jis palaikytų tave gyvu.
Žvelgdamas nuo kalvos į purviną takelį
Matau ją, pakeliančią akis, pusiauropom
Geltona kukurūzų košė priskretus prie lūpų
Kabo suglebusios jos sirpios krūtys
Kaip vystantys vaisiai ant šonkaulių
Virpančių it giedančio paukštuko gerklė.
Jos oda balta kaip grybai
Šaltoje Latvijos miškų žemėje
Bet akys ir plaukai juodi
Juodi kaip vėjas erškėtyje
Juodi kaip per amžius pūvančios bulvės
Giliai juodoje dirvoje.
Judith Beveridge. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė
Judith Beveridge gimė 1956 m. Londone, 1960 m. atvyko į Australiją. Yra išleidusi keturis poezijos rinkinius, įvertintus reikšmingomis literatūrinėmis premijomis. Paskutinis rinkinys „Audra ir medus“ pasirodė 2009 m. Už literatūrinius pasiekimus poetei 2005 m. buvo įteiktas Philipo Hodginso memorialinis medalis. J. Beveridge Sidnėjaus universitete dėsto poezijos kursą, yra „Meanjin“ žurnalo poezijos skyriaus redaktorė. Jos kūryba išversta į keletą kalbų, įtraukta į gimnazijų ir universitetų programas.
Šeimyninis žirafų gyvenimas
Kramtydama mosuoja liežuviu
lyg juodu odiniu diržu,
nuolatos laižo tinklą norėdama druskos,
atpūstos iš uosto.
Akimis lyg pamušti obuoliai linksta
prie aukštų pastatų,
laikydama juos savo banda:
padūmavusio žvilgsnio vienatvė.
Mąstau, kokia grakšti ji savo lygumose –
minanti ilgakojes mylias vieną po kitos.
Matau lapijos kupole įrėmintą galvą
lyg siūbuojančią verpstę medžiuose.
Jos oda – apelsinais sodas nuklotas
laukinių krūmų fone. Iš tolo, bėganti, ji lyg didelis
lieknas paukštis prieš skrydį.
Bet čia – raibuliuojantis tinklas:
kojos styro lyg telegrafo stulpai,
toli nuo bet kur.
Aptvare ji suka ratus laižydama tinklą,
mėgdžiodama gumą kramtančią publiką,
vilkėdama dėmėtos odos apatinius.
Ši nedrąsi panelė medetka išvynioja liežuvį
lyg mirštančio paukščio kaklą,
kai pasiūlau šviežios savo rankos druskos,
jos liežuvis raitosi jausmų agonijoje,
kaip ir būna už tinklo
leidžiant karčias valandų valandas.
Jos patinas tingiai nuleidžia
savo varpą, tarsi rausvą gėlę – kardelį,
ir drėkina betoną.
Ji kiša liežuvį po sodria jo tėkme,
kad gautų drėgmės savo tūkstantajam kramtuliui.
Bahadour
Saulė nulenkia jo šešėlį ant sienos,
ir jis palieka besisukantį savo dviračio ratą.
Jau prietema, dar liko kelios minutės
prieš vėl išvežiojant gatvėmis savo prekes.
Bet dabar nėra nieko svarbiau
už jo aitvarą, kylantį
vibruojančiu žiemos dangumi.
Nes dabar jis gyvena aukštybėse
nepriklausomas, jis seka
aitvarą sniego ganyklomis, kur
jo tėvas šaukia jį į kalną,
o motina išverkia atsisveikinimą
penkių vagonų traukiniui. Šiuo metu
gali pamatyti berniukų būrius
ant stogų, dovanojančius deimantus
vaiskiam mėlynam dangui, keliančius rankas aukštyn
nei kam atsakant, nei nuogąstaujant, o tik todėl,
kad diena jiems suteikia truputį laisvės.
Jis negalvoja apie blėstančią šviesą,
nei kad jo kojos susuks daugel
plieno saulių kas dieną minant dviračio ratus.
Nei apie savo gyvenimą, kuris kris kaip žetonas
į jam skirtą plyšį, net ne apie tai,
kaip susikurti angelus, kurie sugriautų
sandėrį, atėmusį visą vaikystę,
nei apie tai, kaip sugrąžinus bent kiek teisingumo atgal į
Nepalą, bet vien apie tai, kaip šį tą dar pardavus
per tas likusias prieblandos minutes,
kad išaugintų deimantą, pareikšti teisę į bent kiek vilties,
bent kiek dangaus, turint tokį
ribotą biudžetą. Ir koks jis linksmas, šokinėdamas,
iškėlęs rankas, tolygus dabar tik sau,
paskutinė pakopa šviesos kategorijose.
Šafrano rinkėja
Vienam kilogramui šafrano reikia surinkti 150 000 krokų*
Greitai ji vėl lenksis virš kiekvieno
kroko, pajus, kaip likimo nelaimių
svarstyklės sunkiai slegia: svoris, priešingas
laikui. Saulė greitai perkels savo
šešėlius ant jos vaikų veidų. Ji žino
lygtis: kiek purkų sujungia vieną dieną
su kita; kiek dienų dalijasi
vieną valgį; kiek ratų saulė turi apeiti
blizgančiu stalu, kol užteks geltonio
sunkiam šaukštui. Ji išskleidžia staltiesę,
pašaukia rungtyniaujančius vaikų burnų
nulius. Pilnos prijuostės tampa jos norma,
bet tie purpuro laukai – nelygus atitikmuo.
Tas svoris visada tik jos prijuostėje: nedalomas alkis,
nieko bendro su gėlių lengvumu.
* Krokas: daugiametis vilkdalginių šeimos augalas Crocus; savaime auga Europoje ir Azijoje, dažn. kalnuose; dekoratyvus; iš tikrojo kroko purkų gaminami prieskoniai (šafranas), geltoni, oranžiniai dažai.
Sylvia Plath. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė
Garsi amerikiečių poetė Sylvia Plath (1932–1963) daug vilčių teikiantį kūrybos kelią nutraukė savižudybe. 1982 m., beveik 20 metų po mirties, už rinkinį „Collected Poems“ ji buvo pristatyta apdovanoti Pulitzerio premija.
S. Plath poezijoje vyrauja moters kūrybingumo ir beprotybės temos. Poetę išsekino visuomenės spaudimas elgtis kaip vidurinės klasės moteriai, įtampa tarp žmonos bei motinos pareigų ir kūrybinio pašaukimo. Ją išgarsino po mirties išleistas rinkinys „Ariel“ (1965), kuriame moterų priespauda siejama su rasine priespauda ir genocidu bei atskleidžiami neigiami motinystės aspektai.
Žiemojimas
Tai poilsio metas, nebėra kas veikti.
Aš keliais pasukimais, kaip akušerė ekstraktoriumi,
Ištraukiau savo medų –
Šešis stiklainius;
Šešios katės akys vyno rūsyje
Žiemoja tamsoje be langų,
Pačioje namo širdyje,
Greta apkartusios paskutinio nuomininko uogienės
Ir butelių, pilnų tuščio blizgesio, –
Ponų Tokio-ir-tokio džinas.
Tai kambarys, kuriame niekada nebuvau.
Tai kambarys, kuriame negalėčiau kvėpuoti.
Juoduma gūžiasi čia lyg šikšnosparnis,
Jokios šviesos,
Išskyrus žibintą ir blyškų
Kinišką jo gelsvumą ant baugių daiktų, –
Juoda kvailystė. Puvimas.
Nuosavybė.
Jie turi mane.
Nei žiaurūs, nei abejingi,
Tik neišmanantys.
Tai metas, kai laikais tik dėl bičių – bičių,
Neatpažįstamai lėtų,
Besirikiuojančių kaip kareiviai
Prie sirupo skardinės,
Atstojančios medų, kurį paėmiau.
„Tate and Lale“ joms palaiko gyvybę,
Tas rafinuotas sniegas.
Tai sirupu jos gyvena vietoj gėlių.
Jos priima jį. Šaltis stiprėja.
Dabar jos spiečias į masę,
Juodos
Mintys prieš visą baltumą.
Sniego šypsnio baltumas.
Jis plečiasi, mylios ilgumo Meiseno porcelianas,
Į kurį šiltomis dienomis
Jos tegali nešti savo mirusiuosius.
Visos bitės yra moterys,
Mergelės ir ištįsusi karališkoji dama.
Jos atsikratė vyrų,
Bukų, gremėzdiškų kliuvinių, storžievių.
Žiema skirta moterims –
Moteriai, palinkusiai prie mezginio,
Prie ispaniško riešutmedžio lopšio,
Jos kūnas, tarsi gėlės svogūnėlis šalty, per kvailas mąstyti.
Ar spiečius išliks, ar kardeliams
Pavyks sukaupti pakankamai ugnies,
Kad kitąmet pražystų?
Kuo jos kvepės, Kalėdų rožės?
Bitės skrenda. Jos užuodžia pavasarį.
1962, spalio 9
Mirtis & Co.
Du, žinoma, kad du.
Dabar visa atrodo taip paprasta –
Tas, kuris niekad akių nepakels, kurio akys užkritusiais vokais
Ir išsprogusios kaip Bleiko,
Kuris rodo
Apgamus, skiriamuosius savo ženklus –
Randas nusiplikius vandeniu,
Nuogas
Kondoro žalvaris.
Aš esu raudona mėsa. Jo snapas
Kaukši šalia: aš dar ne jo.
Jis pasakoja, kokios prastos mano fotografijos.
Jis pasakoja, kokie mieli
Atrodo kūdikiai ligoninių
Šaldikliuose, kuklūs
Raukinukai prie kaklo,
Tada plevenančios klostės jonėninio stiliaus
Įkapių,
Tada dvi mažos pėdutės.
Jis nesišypso, nerūko.
Tai daro kitas,
Jo plaukai pagirtinai ilgi.
Benkartas,
Masturbuojantis blizgesį,
Jis nori būt mylimas.
Aš nekrutu.
Šerkšnas kuria gėlę,
Rasa kuria žvaigždę,
Mirties varpas,
Mirties varpas.
Galas kai kam.
1962, lapkričio 14
Avys rūke
Kalvos išsilaipina baltumoje.
Žmonės ar žvaigždės
Žvelgia liūdnai į mane, aš nuviliu juos.
Traukinys palieka iškvėpto oro juostą.
Tas lėtasis
Rūdžių spalvos arklys,
Kanopos, gedulingi žvangučiai –
Visą rytą
Rytas juodo,
Gėlė pamiršta.
Mano kaulai saugo ramybę, tolimi
Laukai tirpdo man širdį.
Jie grasina
Praleisti mane rojaus link,
Bežvaigždžio ir betėvio, vandens tamsaus.
1962, gruodžio 2 – 1963, sausio 28
Žodžiai
Kirviai,
Po kurių kirčio medis suskamba,
Ir aidai!
Aidai, keliaujantys
Iš centro kaip arkliai.
Liejasi
Sakai kaip ašaros, kaip
Vanduo, siekiantis
Atkurti veidrodį
Virš uolos,
Krintančios ir besisukančios
Baltos kaukolės,
Ją rijo piktžolių želmenys.
Po metų
Aptikau juos ant vieškelio –
Žodžiai sausi ir be raitelių,
Nenuilstamai kaukši kanopos,
Kol
Nejudančios žvaigždės iš tvenkinio dugno
Gyvenimą valdo.
1963, vasario 1
Balionai
Gyvena su mumis nuo Kalėdų,
Nuoširdūs, tyri,
Ovalūs sielos-gyvūnai,
Užpildantys pusę erdvės,
Judantys, besitrinantys į šilkines
Nematomas oro sroves,
Jie spygteli ir pokšteli
Užpulti, tuomet dumia ilsėtis šiek tiek virpėdami.
Geltona katino galva, mėlyna žuvis –
Štai su kokiais nenormaliais mėnuliais gyvename
Vietoj negyvų baldų!
Šiaudiniai kilimėliai, baltos sienos
Ir šie keliaujantys
Reto oro gaubliai, raudoni, žali,
Džiuginantys
Širdį lyg troškimai ar dosnūs
Povai, už dyką laiminantys
Kasdienybę plunksna,
Išmušta žvilgančiais metalais.
Tavo mažasis
Broliukas verčia
Savo balioną kniaukti it katę.
Tardamasis matąs
Linksmą rausvą pasaulį, kurio vidus valgomas,
Jis kanda,
Po to atšlyja –
Storas ąsotis,
Stebintis pasaulį, tyrą it vanduo.
Raudona
Skiautė kumštelyje.
1963, vasario 5
Versta iš: Sylvia Plath. Collected Poems. New York: Harper & Row Publ., 1981
Michael Augustin. Kas gero iš to, kad žinosi
2012 m. Nr. 5–6
Iš vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas
Vokiečių poetas Michaelis Augustinas gimė 1953 m. Liubeke. Studijavo Kylyje ir Dubline anglistiką, angliškąją airių literatūrą ir airių etnografiją bei tautosaką. Nuo 1979 m. yra Bremeno radijo laidų autorius ir redaktorius, vienas iš tarptautinio literatūros festivalio „Poetry on the Road“ Bremene direktorių. Išleido daugiau nei penkiolika poezijos ir prozos knygų vokiečių kalba, jo kūrybos išversta į italų, lenkų, ispanų, graikų, airių ir anglų kalbas. Pelnė Friedricho Hebbelio (1977) ir Kurto Magnuso (1982) premijas, dalyvavo daugelyje tarptautinių poezijos festivalių. 1978 m. Kylyje įsteigė pirmąjį literatūrinį telefoną Vokietijoje, beje, veikiantį iki šiol.
Michaelis Augustinas yra Vokiečių rašytojų sąjungos ir Tarptautinio PEN airių sekcijos narys. Su žmona, indų poete Sujata Bhatt, gyvena Bremene. Beje, Augustinų (Augschtinnis) giminė lietuvininkų kilmės, Michaelio senelis kilęs nuo Vilkyškių Šilutės rajone.
Kas gero iš to, kad žinosi
Skiriu Sujatai Bhatt, kuri savo eilėraščiu
„What is Worth Knowing“ nurodė taką
Gera yra žinoti,
kad kas dvylika sekundžių
kur nors pasaulyje
parašomas eilėraštis,
bet tik kas šimtas trisdešimt minučių
vienas jų perskaitomas.
Gera yra žinoti,
kur stovi viskis,
o kur dėžutė
su aspirinu,
kur žiemoja vėžiai
ir kur neša velnias,
kur yra jungiklis ĮJUNGTI
ir kur IŠJUNGTI.
Gera yra žinoti,
kad žmogus,
stovintis iki kaklo
vandeny,
visąlaik turi
rinktis,
ar jam prigert,
ar užtrokšti.
Gera yra žinoti,
kad meilė yra keistas žaidimas
ir kad bokalas turi savo specifinius dėsnius.
Gera yra žinoti,
kad Amerikoj įprastas įspėjimas,
atspaustas ant popierinio indelio,
skelbiantis, jog jame esanti kava
yra itin karšta,
matyt, tebegalioja ir tada,
kai joje esanti kava
yra jau seniai ataušus.
(Taip, tokia jau ta literatūra!)
Gera yra žinoti,
kad frazė „per daug“
gali būti lygiai tokia pat teisinga,
kaip ir frazė „per mažai“,
bet kad šios frazės kartu
yra tikrai neteisingos.
Gera yra žinoti,
kad visada
susitiksi ir antrą kartą
(jei apskritai susitiksi).
Gera yra žinoti,
kad Dievas
viską mato,
bet dažniausiai greitai nusisuka,
kad vienas kiaušinis panašus į kitą,
skrybėlė turi tris kampus,
o Berlynas visada Berlynas.
Gera yra žinoti,
kad Frankfurtą prie Maino,
tiesą sakant, derėtų
iš viso nušluoti,
tačiau jis ir pats jau įstengė
taip nusivažiuoti,
kad ten nebėr
ko nė važiuoti.
Gera yra žinoti,
kad tyli kiaulė
gilią šaknį knisa,
kad menas ilgas,
o gyvenimas trumpas,
ir kad statistika meluoja,
kaip teigia statistika.
Gera yra žinoti,
kad bulvės
iš apačios
atrodo visai kitaip
nei iš viršaus
ir kad
dėl skonio
galima dar ir kaip pasiginčyti!
Gera yra žinoti,
kad Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas
per savo kasdienius pokalbius
Hampstede
tuo pačiu maršrutu be paliovos
žingsniuodavo po kambarį pirmyn ir atgal,
ir todėl netrukus
nuo nuolatinio jų pusbačių užkulnių
sukinėjimosi
keturiose vietose
grindyse išsiduobė mažos duobutės,
kurios baisiai džiugindavo gausius
nuolat čia šurmuliuodavusius vaikus.
Gera yra žinoti,
kad tik tas, kuris nieko neieško,
gali atrasti viską,
jog autobusų stotelė
yra skirta tam,
kad visad lauktum ne to autobuso,
ir kad nesuskaičiuojamų
mažumų akivaizdoje
negausios daugumos
vienareikšmiškai yra mažumos.
Gera yra žinoti,
kad tai, ką mes
vadiname blogu oru,
iš tiesų yra geras oras
(ir kad, pasak prognozės,
ketvirtadienį geras oras
pagaliau, pagaliau jau baigsis).
Gera yra žinoti,
kad nors balandis
pats neišmano,
ką daro,
tačiau
jam skirtas
vien tik balandis.
Gera yra žinoti,
kad viena kregždė
tai dar ne pavasaris,
o žvirblis rankoj
geriau
negu briedis girioj.
Gera yra žinoti,
jog visa, ką mes pasakysim,
gali būti panaudota prieš mus,
lygiai kaip ir tai, ko nepasakysim,
ir jog tai nėra kruopelytė cukraus,
kad būtų žemės druska.
Gera yra žinoti,
kad rusų poetas
Velimiras Chlebnikovas
buvo įspėjęs
ir dėl trikojų arklių,
ir dėl trikojų žmonių –
deja, veltui.
Gera yra žinoti,
kad vieninteliausiame pieštuke
gali glūdėti
iki trisdešimties tūkstančių eilėraščių.
Gera yra žinoti,
kad kai kurie rašytojai
įsivaizduoja,
jog jų net
neprirašytam popieriaus lape
literatūros yra daugiau
nei visų jų amžininkų
viso gyvenimo raštuose.
Gera yra žinoti,
kad toks
Filas Bleikas iš Niu Heiveno,
keletą dienų
praleidęs
gerai užkimštų
vyno butelių draugėj,
tiesiog iš grynos nevilties
išrado kamščiatraukį.
Gera yra žinoti,
kad viena vienintelė praeitis
gali užkirsti kelią
šimtams,
ne, šimtams tūkstančių ateičių.
Gera yra žinoti,
kad toks erekcijos
problemų pagrindu
impotentiškas ponas,
nebematydamas
kitos išeities,
nuogut nuogutėlis
įmaknojo
į sniego pusnį,
kur po visos dienos paieškų
buvo rastas negyvas.
Su kietai sušąlusiu organu.
Gera yra žinoti,
kur pakastas šuo,
kur imperatoriaus teisės
nustoja galiojusios,
o pasiuntinys tampa karalium,
ir kad laimę atrasi nelaimėj,
o adatą kupetoj šieno.
Gera yra žinoti,
kad už kiekvieno posūkio
tyko mirtis,
o visuose keturiuose kampuos
tūno meilė.
Gera yra žinoti,
kad meilė –
tai laikina būsena,
siejanti du
daugiau kaip septyniasdešimčia procentų
iš vandens sudarytus junginius,
todėl nėr ko stebėtis
paplūstančiom ašarom.
Gera yra žinoti,
kiek telpa ant jaučio odos
ir kuris kelias veda ne Romon.
Gera yra žinoti,
kad rojaus obuolys,
nors ir daug pridarė bėdų,
bet užtat nebuvo nupurkštas chemikalais.
Gera yra žinoti,
kad rašytojas Teodoras Lesingas
rašytoją Tomą Maną
yra pavadinęs
vokiečių mokamų bibliotekų
cukriniu karalium
ir kad veikiau kalbėjimas apie medžius
išlįs per adatos skylę
negu tylėjimas miške.
Gera yra žinoti,
kiek žvaigždelių žiba
ir kad Bebenčiuko
kitaip ir nepavadinsi.
Gera yra žinoti,
kur snaudžia miškai,
kur švilpauja berniokas
ir kur dobilas
ramunę pamilo.
Gera yra žinoti,
kad priešingybės
priešingybė
yra priešingybė.
Gera yra žinoti,
kad pikti žmonės
nedainuoja,
tačiau, deja,
begalės
pučiamųjų kapelų
iš jų neatimsi.
Gera yra žinoti,
kad romiečiai
kartą per metus
mirusiųjų atminimo dieną
tylėjimo deivei
paaukodavo
žuvį su užsiūta burna.
Gera yra žinoti,
kad visi keliai
ne tik nuveda į Romą,
bet ir parveda atgalios.
Gera yra žinoti,
kad iš to paties medžio
galima pagaminti
ne tik karstą ir vygę,
bet ir supamąjį krėslą.
Gera yra žinoti,
kad beveik trečdalis Vokietijos
yra apaugęs miškais.
Gera yra žinoti,
kad laimė – kur mūsų nėra,
o nuo savęs nepabėgsi,
kad Vėra ir Fulda
į jūrą įteka virtusios Vėzeriu,
kad jau beveik viskas išraudota
ir niekas nebekelia abejonių,
kad šviesa yra tunelio gale,
o kamuolys apvalus.
Gera yra žinoti,
kad viskas liks, kaip buvo.
(Galimi pakeitimai.)
Ir gera yra žinoti,
kad žmonės, kurie žino,
kad jie visko nežino,
žino viską.
Piotr Matywiecki. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 4
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Lenkų poetas, eseistas Piotras Matywieckis gimė 1943 m. Varšuvoje. Daug metų dirbo Varšuvos universiteto bibliotekoje, dalyvavo universiteto „Solidarumo“ struktūrų veikloje. Dvylikos poezijos knygų, trijų esė rinkinių autorius, sudarė lenkų poezijos nuo viduramžių iki XX a. antologiją „Nuo pradžių“ („Od początku“, 1997). Du jo poezijos rinkiniai („Tas debesis sugrįžta“, 2005, ir „Oras ir juoduma“, 2009) buvo nominuoti prestižinei „Nikės“ literatūros premijai. 2011 m. už viso gyvenimo kūrybą apdovanotas Liubline teikiama „Akmens“ premija (ankstesni laureatai – Ryszardas Krynickis, Julia Hartwig, Tomaszas Różyckis). P. Matywieckis – refleksyvios filosofinės poezijos autorius. Jo eilėraščių temos – laikas, kintamybė, Dievas, kalba, miestas.
Objektyvas
Norėjau sudaryti
miesto gyvūnų nuotraukų albumą –
balandžių, šunų, kačių, tarakonų, žiurkių,
žvirblių – jų kadaise buvo daug, dabar beveik neliko.
Padaryti taip, kad gyvūnai,
nesuvokiantys savo rūšių
ir net savo egzistavimo – egzistuotų.
Todėl svajojau apie oro nuotraukas,
vienadienių oro gyvūnų –
bet tai būtų ne paukščiai,
jų balsai per daug reiškia.
Apie oro gyvūnus svajojau,
be kūnų, be sielų,
gatvėse ir virš miesto.
Norėjau esaties.
* * *
Tai, kas kambaryje –
ne kokie lobiai. Nėra vertinga.
Ar neįkainojama. Nėra įprasta,
joks daiktas negali būti įprastas.
Tai ne sukristalėję sentimentai.
Tegu beasmenis aprašymas
atpratins mane nuo daiktų
ir išves iš čia, juk noriu būti laisvas.
Tačiau trys tikrovės nepriklauso man,
kambario lobiams ir nelobiams,
jos tokios savaiminės, kad joms visai nerūpi
nei aprašymas, nei jo stoka:
knygos, langas, aš.
Dėl jų pasiliksiu.
Legenda apie nieką
Daugelį mėnesių niekas
nelaimėjo didžiojo prizo.
Milijonai atidėti
šios dienos loterijai.
Ir štai kas nutiko,
štai kas pasigirdo iš viso pasaulio televizorių:
Koks keistas, neįtikėtinas nutikimas!
Ištuštėjo loterijos biurai,
niekas neatėjo,
niekas nepaliko nė zloto!
Ar tai buvo gėda dėl nepelnytų turtų,
ar nerimas dėl per geros lemties?
– Niekas, niekas, niekas!
Tik aš
birželio penktą,
laimingą savo gimtadienio dieną,
nusipirkau bilietą ir niekam nežinant
tiesiog pralošiau.
* * *
Musė, įsprūdusi pro atvirą kupė langą,
išskrido laukan iš traukinio už tūkstančio kilometrų.
O aš perskaičiau du laikraščius, pramiegojau naktį,
prisinuobodžiavau. Virš papilkusių temstant javų
musė nusipurtė kelionę ir jos erdvę – ir jau tapo
juodu tašku štai čia. O man niekaip nepavyksta
susidėlioti.
Koheletas
Nešiosiuos, kad nepavogtų.
O juk ne. Jei nešiosiuos, pastebės ir atims.
Jie manęs nebijo.
Jei nekrutėsiu, būsiu paliktas ramybėje.
Visai ne. Juk jei nekrutėsiu, būsiu perstumtas.
Jie laiko mane daiktu.
Vis dėlto kalbu. Tai aš, o ne koks nors daiktas.
Reikia kalbėti. Tik nemaldausiu.
Švariai
išnešta, ko nereikia.
Liko tai, kas dar labiau nereikalinga.
Pats irgi norėčiau išsinešdinti,
bet net tai, ko po manęs nebūta – irgi nereikalinga.
Prigimtis
Iš cementinės šiukšliadėžės
valkata išsitraukė supelijusį sumuštinį
ir švystelėjo atgal.
Privažiavo šiukšlinė,
šiukšlininkas ištraukė iš cemento skylės
metalinį kubilą
ir išvertė viską ant atviros platformos.
Dar vieną kubilą išbėrė iš atminties.
Tos šiukšlės suverstos
po dangumi į atliekų krūvą.
Pirmasis ir paskutinis išpakavimas.
Paukščiai nepažįsta nei vidaus, nei išorės,
nei erdvės, nei daiktų joje –
virš sąvartyno suka ratus iš alkio,
kurį mes vadiname dangumi.
Paukščių alkio mes
nepažįstame. Esame alkani
tik savyje.
Sunaikinimas
Savojo „aš“ fanatikas
užsirašė dažų monogramomis
ant akmens, dulkančio
prie gatvės.
Po daugelio metų
akmuo nusimetė užrašą.
Ne visai. Ką lietus nuplovė,
nudažiusi „aš“,
kurio nepanorau pažinti,
o privalau pažinoti.
Lietus nuplovė užrašą.
Nesijaučiu patenkintas. Žinau,
kad akmuo jau švarus,
bet užsikrėtė nuo mano žvilgsnio,
įsmeigto į tavąjį „aš“.
Kodėl man tai kliudo?
Juk aš-ir-tu – tai tarpžmogiškas
švarus akmuo,
ir tu į jį žiūri, ir aš.
Galėtume taip ir žiūrėti…
Bet per tavo parašą
tai neįmanoma. Dabar
žmogus tik akmuo,
akmuo tik žmogus.
Mėgintuvėlis
bežmogė aparatūra
fotografuoja akmenis
o tarp jų
egzistavimas
bet toje lygumoje
gal tai akmuo ir neakmuo
arba du neakmenys
arba protas ir protas
paskiriems akmenims
žmonės suteikia vardus
vardus iš Žemės
siunčia į Marsą?
kam?
tikriausiai
egzistavimas
pritraukia egzistavimo
įvardžius
todėl
ten
fotografuosime
save
Versta iš: Piotr Matywiecki. Powietrze i czerń. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2009
Kevin Hart. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė
Kevinas Hartas gimė 1954 m. Londone, 1966 m. su tėvais atvyko į Australiją. 1973–1976 m. studijavo filosofiją Australijos nacionaliniame universitete. 2002 m. pradėjo profesoriauti Filosofijos ir literatūros katedroje Notre Dame universitete JAV, Indianoje. Nuo 2007 m. – Virdžinijos universiteto Religijos studijų fakulteto profesorius, taip pat dėsto anglų ir prancūzų literatūrą. K. Hartas išleido septynis poezijos rinkinius, naujausias – „Ryto išmintis“ („Morning Knowledge“, 2011), ir dvi kūrybos rinktines. Antroji – „Liepsnos medis“ („Flame Tree: Selected Poems“, 2002). Yra laimėjęs daug literatūrinių premijų, tarp jų – Christopherio Brennano apdovanojimą. Šiuo metu gyvena Šarlotesvilyje (Virdžinija, JAV), vasaromis grįžta į Australiją ir dėsto Australijos katalikų universitete Melburne.
Tyla
Čia yra kalnų tyla,
Tvirtai įstrigusi kiekvienoje viršūnėje,
Dangaus tyla,
Amžiais gaubianti žemę,
Aguonos tyla, sapnuojanti raudonai,
Akmens tyla
Ir virvės, kai atsitraukia ranka,
Tyla tarp žodžių,
Kuri nepakenčia, kad dega tik jie,
Kuri atiduoda save išsekdama, tas vėjelis liepsnoj.
Mano mirtis
Kaip į saulę
Nepajėgiu į ją žiūrėti:
Sakau – tai su manim nesusiję,
Tai tvyro šalimais, kaip tyla,
Kaip tamsa,
Kai viskas baigta.
Bet net dabar
Jaučiu ją savyje giliai, arčiau
Nei savo alsavimą,
Tekančią manyje lėtai, kaip kraujas,
Matuojančią visus
Mano darbus ir įvykius, šešėlis,
Kurį seku
Arba jis seka mane
Ir kreipia mane prie mano esmės, ne prie paribio.
Troškimas
Ji lėtai išsiskleis, nakties gėlė:
Mėnulio ilgi pirštai glostys jos nuogas rankas,
Kiemą su jazminų kvapu
Ir visą kraujo šilumą.
Tai laikas, kai
Bambukai sprogsta nakties laukuose,
Kai mergaitės pakyla nuo romėniškų freskų,
takios it šešėliai, kvepiančios gėlėmis ir vynu.
Visa tai taip ilgai neužtruktų
Jei nekiltų iš tokių skaidriausių gelmių:
Atminimas, kuo turime tapti –
Miestas šviesų nėriniuos, įlanka burėm gyva.
Tai tavyje, tas laukimas,
Vakaro tyli jėga, auganti ištisą dieną,
Kol pagaliau: mėnulis nušvinta tavo plaukuose,
Kvapai iš uždaro sodo, tavo akių spindesys.
Tavo šešėlis
Ne tas veidrodyje,
Ne tas, uždarytas fotografijose,
Ne tas, kuris jaučia jos ranką naktyje,
Ne tas, kuris tiki žodžiu.
Tas be veido,
Kuris supasi su kiekvienu judesiu, gyvačių kerėtojas,
Kuris laiko ausį prie žemės,
Kuris stoja ant cirko kojūkų, vakarui atėjus.
Tai šitas,
Kurį tau saulė dovanojo bendrauti,
Puolęs angelas sargas,
Peteliškė, įstrigus lėliukėje.
Koks tylus tavo draugas
Ir koks jautrus visiems tavo poreikiams –
Kaip okeanas apkabina pakrantę,
Kaip bitė suvirpa prie žiedo;
Jis tau neleis numirti, tad
Turi juo tikėti labiau nei širdimi savo:
Vieną dieną pavirsi
Tuo kitu žmogumi, kuris tylus, juodai apsigaubęs.
Kambarys
Čia mano namas, bet vienas kambarys užrakintas.
Tamsa įsišaknijo visose keturiose sienose.
Kambarys, kuriame spokso mediniai mazgai,
Kambarys, kuris nusigręžia nuo viso namo.
Naktį girdžiu, kaip nerimsta svirpliai,
Nugrimztu į senovinę rimtį,
Miegas mano maldą nutraukia ir tamsoje
Namas lėtai sukasi aplink uždarą kambarį.
Kalnai
Jie ateis tavęs,
Audros debesų spalva, okeanų svoriu.
Jie įveiks dykumas, miestus,
Ir palinks į tave pro langą.
Neklausk jų, kada,
Jų žodžiai būtų per sunkūs ištverti;
Bet jei įkopsi į kalnus
Paklausyti paukščio giesmės,
Jų išblaškyt negalėsi,
Jų veidai nusigręš nuo tavęs, išnykę
Bemintėj erdvėj.
Bet atidžiai juos stebėk,
Jie tau pasakys daugiau nei veidrodžiai:
Žiūrėk, kaip laukai nuslysta nuo jų,
Kaip vakarop jie tampa vakaru
Ir apgaubia tavo pečius.
Tie balti, senoviniai paukščiai
Ir taip jie grįžta, po tamsiausio mėnesio,
Tarsi visi vedami tik vieno instinkto:
Jie plasnoja ore,
Bet negali šviesoj išgyventi
Ar maitintis dosnios dienos karščiais,
Jie išverkia savo aleliuja,
Bet vėjas juos stabdo, bloškia žemyn,
Kad surinktų ant klėties stogo
Arba sutelktų prie tvenkinio.
Nemanau, kad jie ilgesį jaustų,
Tie balti, labai seni paukščiai,
Jie tik žino, kur skristi,
Ir skrenda, kur reikia, kai laikas,
Nesvarstydami savo naudos ar praradimų,
Tik aš nežinau, kur eiti,
Visą rytą laukiu prie lango, čia platus abejingas dangus,
Nežinantis, ko aš laukiu,
Bet trokštantis to paties.
Žiema
Ak, ledinis lietus laša
Į karčią tamsą,
Girdžiu, kad ir tavo gyvenimas
Yra trumpas ir sunkus.
Joe Eliott. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Julius Keleras
Amerikiečių poetas Joe Eliottas gimė 1959 metais. 1982-aisiais baigė Jeilo universitetą. Daugelį metų dirbo korepetitoriumi ir spaustuvininku. Šiuo metu dėsto anglų kalbą vienoje Bruklino (Niujorkas) vidurinėje mokykloje. Išleido dešimt poezijos knygų, kurių paskutinioji – „Namų darbai“ – pasirodė pernai. Jo poezijos šerdimi galima būtų pavadinti visai modernybei būdingą skepticizmą, tačiau J. Eliotto abejonė nėra absoliuti, ji lanksti ir pulsuojanti. Poetas kviečia pabėgti atgal į pasaulį, kuriame daugybė skirtingų vienišų balsų, ir jie „visi neišvengiamai yra tavo“.
Prieš keletą metų
Prieš keletą metų
apsirengiau
Halovynui
kaip mano velionis tėvas.
Apsivilkau smokingą
ir išdidinau
vieną fotografiją,
kur jis su smokingu,
priklijavau jo nuplikusią galvą,
jo didelę išsižiojusią burną,
jo kreivus dantis,
jo gyvas akis,
jo geraširdišką veidą
prie popierinės lėkštės,
išpjoviau joje skyles
ir pasidariau kaukę.
Šiek tiek trikdė,
kad jo veidas
truputį per didelis
ir nugręžtas į kairę,
tačiau, kas buvo baisiau –
aš žinojau, kad
žmonės, kuriuos mes sutiksim
per „trick-or-treat“,
neabejotinai domėsis
mano kostiumu,
ir turėsiu jiems atsakyt:
„Aš esu mano miręs tėvas“,
tarsi tai būtų ištrauka
iš kokio performanso,
tarsi mano emocinis gyvenimas
būtų taip pristatytas,
nušviestas, norint kažką ištirti
ir šaltakraujiškai
užminuoti
jį dėl ironijos,
nors iš tikrųjų aš visada
pasigedau, pasigendu tėvo,
tokio, koks jis man
visada buvo –
slapukaujantis, erzinantis,
išsisukinėjantis,
vengiantis žiūrėt į akis,
provokuojantis,
rodantis pavyzdį man,
kaip juokaut,
kai vieną po kitos
patiri nelaimes.
Nostalgija
Nors
mūsų teleskopai
priartina daugybę
tūkstančių kartų,
net ir arčiausia
planeta yra taip
toli, kad
pats didžiausias
pasauly iš jų
neparodytų
ten mums
jokios gyvybės,
net ir įsivaizduojant,
kad ji ten yra.
Patarimų automatas (mašina)
Neprisirišk prie ateities.
Nesirūpink tuo, kas įrašyta
padarytinų darbų sąraše.
Negalvok, kad reikia keltis
ir ką nors daryti.
Negalvok, kad reiks išeiti.
Nustok mylėjęs mirtį. Paleisk
iš glėbio savo paties išnykimą.
Nustok dulkinti trūnėsius. Nustok
kaišioti pimpalą į savo
iliuzijų lavoną. Nustok kaip pamišęs
pumpuoti savo baimių kiaurymėn.
Nustok mėginti išeiti.
Tęsk. Ir pirmyn.
Visada mylim
o daiktai,
kuriuos mylim
pasako mums,
kas mes esam
o daiktai,
kurių nekenčiam,
taipgi yra daiktai,
kuriuos mylim
bet šiuo atveju
nekenčiam, ir šitaip
jie irgi pasako mums,
kas esam
Katekizmas
Ar žvirbliai dabar čirškia? Taip.
Ar aš ruošiu, blizginu indus ruošdamasis šventei? Taip.
Ar jau esu šventėje? Taip. Ar tie nenorėję ateiti dalyviai,
nepaisant jų nenoro, jau dalyvauja? Taip. Ar tie įniršę
dalyviai, pritvinkę apmaudo ir paniekos, išpampę
nuo savo teisumo ir geismo, irgi jau dalyvauja?
Taip. Ar Begalinė Meilė nusivylus, atstumta arba
nustebinta tokiais erzuliais? Ne. Ar Jis arba Ji
apibūdina juos kaip smerktinus ar neteisius? Ne. Jis arba Ji
laukia, kol jie pabaigs, todėl tau to daryt nereikia.
Ar aš jau tikrai šventėje? Taip. Kaip minėjau,
apie laukimą nėra nė kalbos. Ar gali laimėti ar pralošti
šios šventės metu? Ne, kadangi visi jau susirinkę į šventę.
Bet jeigu nori, mėgink, laimėk ar pralošk.
Ar tai mano prabundančių vaikų garsai? Taip.
Ar tos mano mintys vyksta mano galvoj? Taip,
jos visad gali ten būti. Ar iš tikrųjų aš nuolat jas
pergalvoju? Taip. Ar mano apgailėtinas būvis atsirado
dėl to, kad tikėjau jas esant šventės dalim? Taip. Antraeilis,
menkas nukrypimas, galbūt, bet neabejotinai dalis
visuotinės šventės. Ar atidaryta nešildytų pupelių skardinė,
šaukštais iškabinta šoninėj gatvelėj, irgi yra šventės
dalis? Taip. Ar sukimas ratas po rato kvartale, ieškant,
kur pastatyt mašiną, irgi yra? O ėjimas į darbą?
Taip. O važiavimas metro? Taip. O prabudimas
ir gulimas miegot? Žinoma. O kažin – gili frustracija
ir absoliutus pralaimėjimas? Be abejonės. Mirtis? Taip.
Sėdėjimas ant sofos ir žiūrėjimas TV? Akivaizdu.
Ar bandymas papasakoti sudėtingą tiesą irgi šventės dalis?
Taip, didelė dalis. O melas, kaipgi jis? Neabejotina.
Éva Tóth. Atminimo eilės
2012 m. Nr. 1
Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa
Vengrų poetė ir vertėja Éva Tóth gimė 1939 m. Debrecene. Studijavo hungarologiją, ispanų ir prancūzų filologiją. Dirbo radijuje, leidykloje, dėstė ispanų ir vengrų literatūrą. Į septyniolika kalbų (tarp kurių tokios egzotinės kaip hindi ar vogulių) išverstos „Atminimo eilės“ (Emlékvers) pelnė autorei Salvatore Quasimodo premiją bei tarptautini pripažinimą. Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas Vengrijos rašytojų sąjungos žurnale „Magyar Naplo“ (1996/10). Autorė „Atminimo eiles“ perskaitė per radiją 1996 m. spalio 23 d. minint Vengrijos sukilimo metines. Anot poetės, į kūrinį galime žvelgti kaip į monologą, artimą finougrų folklore žinomoms likimo dainoms. Jų pagrindinis veikėjas ir pasakotojas – paprastai moteris – apdainuoja savo gyvenimą nuo gimimo iki pasakojimo akimirkos, sujungia kasdienybės nuoplaišas su dideliais epochos įvykiais.
Spalio 23-iąją svaigus ir giedras ruduo
buvo tais metais pro geltonus lapus sunkės vaiski saulės šviesa
kaip Petefiui1 patiktų nes paskutinės pamokos buvo atšauktos
su Erže Gubič valgykloje skubomis papietavom
ir patraukėm į Turgaus gatvės antikvariatą (regis Debrecene kito nė nebuvo)
už du forintus įsigijau 1936 metą laidos pomirtinę Kostolanio2 rinktinę „Gyvasis poetas“
pieštuku įrašiau savo vardą (ekslibrio dvasia) ir datą kaip anuomet buvau papratusi
Tuomet pasukom į Derijaus muziejų3 kurio sudubusiame parke
žaidėm žiemą apsiausčiai pasibaigus
kai gavom prieglobstį Vyskupų rūmuose bute pianisto
Tihamero Sendžio pabėgusio nuo bombardavimų į Nyrmihajidį
o mes pasislėjpėm pono Čokos užeigos rūsy kur susikerta Jošikos ir Kašos
(vėliau Laisvės) prospektai
pro čia įžygiavo rusai
kai bombos krito ant mūsų namo (nors tas namas nebuvo mūsų tebuvom jo gyventojai)
tuomet ir pabėgom į pono Čokos rūsį kur jau glaudes penkiasdešimt dūšių
Bijojom kad vokiečiai neišsivestą tėvo
jis netiko kariuomenei nes vaikystėj išgėrė kaustinės sodos
netyčia kaime pas tetą Julišką per didįjį skalbimą
mat kaustines sodos pripylė į jo puodelį o jis taip troško nuo kaitros
stvėrė puodelį nuo geldos krašto ir godžiai išgėrė
Bet vokiečiai mūsų neskriaudė kaip iš pradžių ir rusai
miegojau prie rūsio durų kai įžengė jauni kareiviai
jie juokėsi verkė nuotraukas rodė sūpavo vaikus kaip vėliau regėtuose
filmuose apie herojišką sovietų išlaisvinimo armiją
dainavo dainą apie Volgą
vienas jų dovanojo man žuvies pavidalo sagą bet ne tokią kokias
Makonde liejo pulkininkas Aurelijanas Buendija anos buvusios auksinės ir vis iš naujo perliejamos
manoji sagė buvo raudono krištolo spindžiais aukso geltonumo kontūrais
bet netrukus ją pamečiau
lig dvidešimtmečio kito papuošalo neturėjau
nes mano auskarus tėvas užkasė malkinėj kartu su savo ir motinos
vestuviniais žiedais bei dviem metrais audinio škotiškais langeliais
kaimynas viską išsikasė kai tėvas suprato liepė ponui Kovačui
pasisaugot nes vakare grįšiąs su policija
ir ponas Kovačas pasisaugojo policija nieko nerado
ponas Kovačas netrukus pasistatė naują didesnį namą subombarduotojo vietoj
O tie Vyskupų rūmai nebuvo jokie rūmai vyskupams o nuomojami būstai
taigi kai ten gyvenom ir eidavom žaist į Derijaus muziejaus parką
mėgdavom užsikart ant Medješio4 skulptūrų patogiai įsitaisyt
ant rankų ant kojų ant kelių net ant pečių
didelis vyras globia mažytį žmogų tai Etnografija
man labiausiai patiko Archeologija meiliaveidė nuoga moteris su šalmu
tai niekis kad skulptūros nuogos vis dėlto bronzinės
Vėliau rumunų lydimi atėję rusai nebuvo tokie meilingi
išrikiavę ginklus nuo užeigos sienos apšaudydavo kareivines
jaunas kareivis sugrūdo automato vamzdį tėvui į burną tardamas
germanski germanski
motina nubalo pasiuntė mus prie jų mes klykėm tėveli tėveli senas kareivis kažką pasakė jaunajam
suėmė šį už rankos išsivedė beje tėvas anuomet nešiojo Čaplino ūsus juodus garbanotus plaukus
sakyčiau dinarinio tipo
motina nualpo kai rūsio laiptais buožėmis stūmė jaunas moteris
jai buvo dvidešimt penkeri ji buvo trijų vaikų motina
tada nesupratau kodėl ji nualpo ir kaip gerai kad nualpo nes ją paliko ramybėj
buvau beveik šešerių mėgau klausytis radijo
mamai skalbiant ar vysiant Ilikę o gal ir Bandį
o aš sėdėdavau ant kėdutės klausydavau įdėmiai parduodavau mamai
žinią apie oro pavojų Debrecene
ir tada bėgdavom slėptis į bunkerį arba mišką arba jei laiko nebūdavo
mama apgobdavo mus tris virtuvės kampe
nes per radiją girdėjo kad kažkur sugriuvus namui vaikas išgyveno
nes jį apsaugojo motinos kūnas
Mama nebijojo naikintuvų
Bežis ir Kato puldavo į kiemą verkdavo klykdavo prie žemės spausdavos
ir aš bijojau bombą kaip baisu buvo kai sprogo dują gamykla
Stalino žvakių ir Stalino vargonų taip pat bijojau ir sykį prišlapinau į kelnes
1989 metais Oksforde Kotrynos kolegijoje per iškilmingą pobūvį
staiga supratau kodėl negaliu pakęst radijo ar televizoriaus riaumojimo
Iš pono Cokos rūsio perbėgom į rotušės rūsius
kai rusai išginė lauk
perėjom į Turgaus gatvę prie Didžiosios bažnyčios kūdikio vežimėlyje
Ilikė ir visas mūsų turtas buvo jau beveik sutemę prasidėjus komendanto valanda
taip patekom į Vyskupų rūmus tik tas butas buvo ne Tihamero Sendžio o
Emilės Sabo šeimos pasislėpusios Nyrmihajidyje
Tihameras Sendis buvo smuikininkas jie turėjo raktą
niekad nebuvau regėjus tokio nuostabaus didžiulio buto mama užginė
liestis prie daiktų kituose kambariuose o aš taip troškau pamatyt pianiną
tada atėjo rusai ir išsitempė pianiną Emilės Sabo šeima jau kilo laiptais
rusai buvo geraširdžiai vaikus mylėjo
mama pasiuntė mus išprašyt tabako spalvos užtiesalo
ir daug ko kito jie sutiko atiduot jie turėjo vertėją daug ką pavyko išsaugot
tada iš Vyskupų rūmų teko išsikelt bet dar prieš tai
iš Bačkės vežimu atvažiavo seneliai kartu su Bažiu ir Maciu ir Zole
apsistojom Hatvan gatvėj pas Bežio tetos šeimą
name storulio Balogo vėliau buože apšaukto ir ištremto
ir dėdę Bandį įkalino mat jis turėjo vagonų fabriką bet gamino ir
kuliamuosius kombainus ir pats kūlė grūdus
teta Roži ant traukinio stogo išvyko į Budapeštą
ji rasdavo bendrą kalbą su visais ir su rumunais ir su rusais
Šanis ir Jančis iš fronto grįžo o eidamas šešioliktus Petis pražilo
po to apsistojom Valstiečių partijos būstinėj priešais Čokono teatrą
bet valgyt nebuvo ko ir su seneliais prekiniu traukiniu išvykom į
Nadašdą jiems žemės paskyrė tėvas atvyko tik per derliaus nuėmimą
Nadašdas buvo švabų kaimas švabus ištrėmė bet daugelis grįžo slapčia
seneliai ilgėjos namų jie grįžo į Debreceną
glaudės kaimo pašiūrėj „Raudonosios žvaigždės“ kolūky pas Šidų šeimą
pabėgusią iš Transilvanijos
Valstiečių partiją panaikinus persikraustėm į Besermenio prospekto
butuką suplėkusiomis sienomis
vėliau į Dbozi gatvę greta nebeveikiančių kapinių kur ilsėjos mano
prosenelė iš Fehertų giminės pusės
vėliau į Rakovskio gatvę pervadintą Šandoro Furšto vardu pro langą
matės Didžiosios bažnyčios bokštai bet virtuvė buvus baisiai šalta
žiemą viryklę perstūmėm į didesnį kambarį kur miegojom visi penki ir
šildėm vandenį katiliuke
kurį nuo ugnies nukeldavom replėm kad nenudegtume pildavom karštą
vandenį į dubenį ir įmaišydavom šalto
pradžioj nusiprausdavau iki juosmens po to nukeldavau dubenį nuo
taburetės ir atsitūpdavau jame
vėl atsistodavau taip nusiprausdavau kojas
kiekvieną dieną nes juk buvau jau mergina daugsyk įsimylėjau
eilėraščius rašiau
ėjau į teatrą į kiną į koncertą
mačiau „Hamletą“ ir „Trubadūrą“ klausiausi „Preliudų“
su Rozo perkopę lauko teatro tvorą klausėm „Transilvanijos verpyklos“5
ten buvo ir Kodajus su teta Ema
mokiaus prancūzų italų lotynų šiek tiek anglų
suomių rumunų vokiečių ir žinoma rusų
dievinau kirilicą kurią vieną popietę išmokė tetos Lulės vyras iš karo
belaisvių stovyklos sugrįžęs
ant sąsiuvinio užsirašiau „Eva Andrejevna Tomx“
vėliau ant meteorologų būrelio sąsiuvinio pasivadinau „Toth fille“ ten
rašiau eilėraščius iš apačios į viršų
ir dienoraštį senovės islandų runomis nes manieji hieroglifai buvo pernelyg nuspėjami
daugsyk buvau Budapešte kartą Egere pigiu bilietu keliavau į Tokajų
pirmąkart gyvenime užsienin į Koložvarą6
pervažiavę Kirajhagą per traukinio langą žvelgėm į tyroje spalio
pradžios šviesoje skendintį vėlyviais pražydusį lauką
į mėlynus violetinius vėlyvius ir juodus buivolus
bet dabar sužiurom pro Derijaus muziejaus langus kažin kokį sujudimą lauke išgirdę
prieš partijos komitetą studentai ir Fazekašo gimnazistai susirinkę
šūkavo ir mes puolėm laukan
užspaudė gerklę lyg kartotus 1848-ųjų kovo 15-oji
per Turgaus gatvę gaudydami kvapą nubėgom iki mokyklos Košuto gatvėj
ir į visas klases sušukom prasidėjo mitingas greičiau visi į gatvę ir
nuskubėjom prie vagonų fabriko tada prie spaustuvės
ten Janošas Giorbe7 deklamavo „Tautinę giesmę“ už ką vėliau buvo suimtas
raudona žvaigždė virto žemyn stiklinė buvo į šukes pažiro
nužygiavom į universitetą tada link Didžiosios bažnyčios
staiga lempos užgeso saugumo bariai ėmė kaulyt į minią
į mane nepataikė namo parbėgau
budėjom prie radijo rinkom proklamacijas kadangi Šandora Fiuršto
gatvė įsiliejo į Laisvės prospektą
pro čia pro mūsų namus vėlei įžygiavo rusai
dieną naktį tankai riedėjo gatvės negalėjom pereit,
pabudom nuo artilerijos gausmo buvo lapkričio 4-oji
motina aptaisė mane senais tamsiais drabužiais galvą skara apmuturiavo
prieš nusileidžiant į rūsį bandė paverst mane bjauria sene
bet sekės jai sunkiai gan daili, buvau nė aštuoniolikos neturėjau
laimei rusai šįsyk į mūsų rūsį neatėjo
tankai budėjo prie Rotušės vartų telegrafo laidai ir mūsų gatvėj nutįso
tada jau neblogai kalbėjau rusiškai liepiau jiems nešdintis
jie atsakė saugantys mus nuo imperialistų
tuomet uždraudė mitingus paskelbė nepaprastąją padėtį žmonės į
Vakarus puolė bėgt
ir aš svarsčiau savaitėm portfeliuke nešiojaus Atilos Radnočio Ilješo ir
Sabo8 knygas progos laukdama
galiausiai likau čia o praėjusiais metais Eržė Gubič mirė vėžiu
kalbėjau prie jos kapo bet rauda gerklę gniaužė
virto sniegas ir vargiai kas girdėjo mano žodžius
Versta iš: Tóth Éva: Emlékvers, Kráter Műhely Egyesület, 2006.
1 Sándor Petőfi (1822–1849) – vengrų poetas, 1848 m. revoliucijos didvyris, „Tautinės giesmės“ autorius.
2 Dezső Kosztolányi (1885–1936) – vengrų poetas ir rašytojas.
3 Déri Museum – neobarokinis istorijos ir etnografijos muziejus Debrecene.
4 Ferenc Medgyessy (1881–1958) – vengrų skulptorius, modernistas, Tekste minimas keturių skulptūrų ciklas simbolizuoja archeologiją etnografiją, mokslą ir meną.
5 „Transilvanijos verpykla“ (Székelyfonó, 1932) – Zoltano Kodajaus (1882–1967) vienaveiksmė muzikinė drama.
6 Kolozsvár – rum. Cluj-Napoca, didmiestis Transilvanijoje.
7 János Görbe (1912–1968) – vengrų aktorius.
8 Jozsef Attila (1905–1937), Miklós Radnóti (1909–1944), Gyula Illyés (1902–1983), Lőrinc Szabó (1900–1957) – vengrų poetai klasikai.
Philip Larkin. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas
Philipas Larkinas (1922–1985) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės anglų poetų. Be oficialių apdovanojimų, 2003 m. Ph. Larkinas autoritetingos Didžiosios Britanijos Poezijos draugijos (Poetry Book Society) buvo išrinktas populiariausiu pastarųjų 50 metų britų poetu, o 2008 m. šalies dienraščio „The Times“ paskelbtas geriausiu „pokariniu“ britų rašytoju. Poetinį Ph. Larkino palikimą sudaro pustrečio šimto eilėraščių; poetinio pasaulėvaizdžio kvintesencija – vienatvė ir frustracija pasaulyje, senatvė ir mirtis kaip vienintelė gyvenimo perspektyva. Visą gyvenimą dirbęs bibliotekininku, viešo literatūrinio gyvenimo vengęs rašytojas dar yra išleidęs porą romanų, kurį laiką (septintąjį dešimtmetį) viename šalies dienraščių recenzavo naujus džiazo įrašus.
Spausdiname pluoštelį nerimuotų Ph. Larkino eilėraščių, pirmieji du – chrestomatiniai.
Aukšti langai
Pamatęs jauniklių porą
Ir numanydamas, kad jis ją dulkina, o ji
Ryja tabletes arba turi įsistačiusi gaubtuką,
Žinau, jog tai rojus,
Apie kurį visi sẽniai svajojo visą gyvenimą –
Įsipareigojimai ir ceremonijos nustumtos į šalį
Lyg atgyvenęs kombainas,
Ir visi jaunieji ritasi ilgiausia pakalne
Į laimę, be galo. Įdomu, ar prieš
Keturiasdešimt metų kas žvelgdamas į mane
Galvojo: Va čia tai gyvenimas,
Daugiau jokio Dievo, jokio prakaitavimo tamsoj,
Drebant dėl pragaro, ar būtinybės slėpti,
Ką manai apie kunigą. Su
Savo šutve jis risis ilgiausia pakalne
Laisvas kaip paukštis, kad skradžiai! Ir kaipmat
Vietoj žodžių mintyse iškyla aukšti langai:
Saulę sugobiantis stiklas,
O anapus jo – sodri žydrynė, kuri nebyloja
Nieko, kurios nėra, kuri begalinė.
1967
Sprogimas
Sprogimo dieną
Šešėliai rodė į šachtos angą:
Saulėje snaudė šlako krūsnis.
Keliuku artėjo vyrai auliniais batais
Krenkštimas keiksmais aprantuota kalba ir pypkės dūmas
Gūždamies nuo išgrynėjusios tylos.
Vienas nusivijo triušius; nepagavo;
Grįžo su vieversių lizdu ir kiaušiniais;
Aprodė; paslėpė žolėse.
TAIP jie įžengė barzdoti ir moleskino kelnėmis
Tėvai broliai vardai vardeliai kvatojimas
Pro aukštus pravirus vartus.
Vidudienį – tirtesys; karvės
Akimirką nustojo rupšnojusios; saulė
Apsisiautusi tarsi garo migla apsiblausė.
Išėjusieji pirma mūsų
Sėdi Dievo padangtėje
Juos dar išvysime…
Paprastai nelyg koplyčioje iškaltais žodžiais
Buvo pasakyta ir vieną mirksnį
Žmonos išvydo sprogimo vyrus
Didesnius nei buvo gyvenime –
Aukso veidais tarsi monetose ar žengiančius
Kaži kaip iš saulės jų link:
Vienas jų rodė nesugurusius kiaušinius.
1970
Pašnekesys lovoje
Pašnekesys lovoje turėtų būti lengviausias.
Dviejų žmonių gulėjimas kartu nuo seno
Yra atvirumo vienas kitam emblema.
Tačiau vis daugiau laiko praslenka tyliai.
Lauke nerimstantis vėjo nepasitenkinimas
Telkia ir išsklaido debesis danguje.
O niūrūs miestai užgriozdina horizontą.
Niekam mes neįdomūs. Nieks nebyloja, kodėl
Būnant šituo nepakartojamu atstumu nuo vienatvės
Vis sunkiau ir sunkiau atrasti
Žodžius – tiesius, bet nuoširdžius,
Arba kurie nebūtų netiesūs ir nenuoširdūs.
1960
Dienos
Kam skirtos dienos?
Dienose mes gyvenam.
Jos ateina, pažadina mus
Dar ir dar kartą.
Jose turim būti laimingi:
Kur, jei ne dienose, gyventi?
Ak, sprendžiant šį klausimą
Pasirodo ilgaskverniai
Kunigas su gydytoju,
Atskuodžiantys per laukus.
1953
Poreikiai
Už viso to – noras būti vienam:
Tačiau kvietimų atvirukai užtemdo dangų,
Tačiau laikomės lyties įspaustų priesakų,
Tačiau šeimos fotoportretai su vėliavų stiebais fone…
Už viso to – noras būti vienam.
Po visu tuo – užmaršties troškulys:
Nepaisant apgaulingo kalendorių tąsumo,
Gyvybės draudimo, surikiuotų vaisingumo apeigų,
Brangiai atsieinančio akių sukimo nuo mirties…
Po visu tuo – užmaršties troškulys.
1950
Žoliapjovė
Žoliapjovė užgeso, dukart; priklaupęs radau
Ežį, įstrigusį tarp ašmenų,
Nebegyvą. Tūnojusį aukštoje žolėje.
Buvau jį matęs, netgi šėriau, kartą.
Dabar sumaitojau nepastebimą jo pasaulį
Nepataisomai. Pakasynos nepadėjo:
Kitą rytą aš pakilau, o jis ne.
Pirmoji diena po mirties, nauja nesatis
Visados tokia pat. Turėtume būti atidūs
Vienas kitam, turėtume būti geri,
Kol dar yra laiko.
1979
*
Pradėjau sakyti
„Ketvirtis amžiaus“
Arba „prieš trisdešimt metų“
Apie savo gyvenimą.
Tai užima kvapą,
Lyg kristum ir atitoktum
Plačių kilpų mostuose
Tuščiame danguje.
Visa, kas belaukia,
Tai kelios mirtys (tarp jų ir mano).
Dar lieka sužinoti
Jų eiliškumą ir būdą.
1971
Träumerei
Sapne, kuris mane persekioja, aš priklausau
Tyliai miniai, traukiančiai pasieniu
Iš futbolo rungtynių, o gal iš teatro parterio.
Visi juda ta pačia kryptimi. Netrukus
Iš dešinės priartėja antroji siena, priversdama
Susispausti. Dabar mes tartum
Betoniniu koridorium varomos kiaulės. Pakėlęs
Galvą, matau, kad sienos nustelbė saulę
Ir kad šviesa šalta. Milžiniška baltutėlė M
Išryškėja ant antrosios sienos, bet pernelyg aukštai,
Kad ją atpažintų: aš laukiu I,
Stebiu, kaip ji priartėja ir nutolsta. Dabar
Mes jau nustoję eiti ir garmame stačiai žemyn,
Nelyg vanduo nutekamaisiais vamzdžiais, nepaisant
Žingsnių, aidinčių tarsi priekalas
Iš po žirgliojančios R. Ranka
Prisidengiu veidą, nes turime prasmukti
Po didžiuliu nukirsdintu kryžiumi,
Balta T ant sienos, ir aš neįstengiu sustabdyti
Tų žingsnių, jų dūžių, tai mano širdis,
Mano kambario sienos iškyla, naktis dar,
Aš vėl pabudau, tam žodžiui dar nesusidėjus.
1946
Versta iš: Philip Larkin. COLLECTED POEMS. London: Faber and Faber, 2003
Ales Razanau. Devyni versetai
2011 m. Nr. 10
Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė
ĮVYKIAI
Iš dangaus ant manęs krenta ugninės
žarijos, senovės kunigaikštysčių monetos,
varlės ir žuvys, įvairiaspalviai akmenys;
žemė po mano kojomis virsta čia
liūnu, čia smėlio dykuma, čia dinozaurų
kapinėmis;
o kai mes einame per kaimus, ant
tvorų šoka gerklingi gaidžiai, o iš patvorių
mane puola pikti šunys ir žąsinai.
Būna, aš juokiuosi iš susižavėjimo,
būna, verkiu iš skausmo ir nuoskaudos.
Bet paskui mane atkakliai seka du mano
piemenys – manekenai, kurie saugo
mane nuo begalės netikėtumų.
– Mes galime pasikeisti vietomis, –
siūlo man manekenai, – ir tada niekas
nevyks.
Aš atsisakau.
Aš kaip anksčiau viską sutinku pirmas
ir kaip anksčiau pasaulis kalbasi su manimi
įvykių kalba.
ERDVĖ
Kiek siekia mano klausa ir regėjimas –
ten mano erdvė. Ji mano tęsinys, mano
žingsnis, mano iškovojimas.
Aš išrandu vis galingesnius teleskopus,
vis jautresnius garso imtuvus – aš visą laiką
plečiu savąją erdvę. Ji jau apima ne tiktai
žemę, bet milžiniškas galaktikas ir visatas.
Tačiau kartais girdžiu, kaip ant mano
erdvės ribų kažkas šnekasi: „…Vargšelis,
jis vis dar vietoje… Jis vis dar niekaip negali
peržengti savo erdvės…“
BE RIBŲ
Pusę gyvenimo einu į pasaulį, pusę –
grįžtu iš pasaulio,
pusę gyvenimo rašau kelyje
savo vardus,
pusę – braukiu, ką parašęs,
pusę gyvenimo augu nuo žemės,
pusę – augu su žeme:
ir vis mažiau manyje manęs, ir vis
labiau aš beribis.
PAUKŠTIS
Virš manęs sklando didžiulis rajus
paukštis. Aš žinau: jis laukia mano žūties.
Tada jis alkanas, kimiai suklykęs,
nutūps ant mano kūno ir kietu
snapu kirs man į veidą.
Aš įtempiu lanką ir paleidžiu strėlę.
Strėlė nenuskrieja iki paukščio, krenta
žemyn. Aš pakeliu ją ir vėl dedu prie
lanko: dabar pabandysiu šauti aukščiau…
Bet ten, kur buvo, paukščio jau
nebėra. Tarsi kažką sumąstęs, jis skristeli
pirmyn – ten, kur einu ir aš.
Bekraštė stepė.
Ir mudu dviese: aš ir paukštis – mano
amžinas priešas.
Jis vienas lydi mane mano gyvenimo
kelyje.
Ir pagaliau kaip aš žinočiau, kur man
eiti, jei jis kartkartėm neskristeltų
pirmyn?!
HAVORKA SAŠA
Mano vienmetis Havorka Saša, giliai
susimąstęs, sėdi šalia geležies laužo
krūvos geltonoje ražienoje:
marškiniai jo atsisagstę,
prie smilkinio sukepęs kraujas…
– Saša, – šaukiu jį, – eime
kartu su visais, su mumis!..
O jis neatsako ničnieko,
o jis lieka toje pačioje vietoje,
o jis lieka tame pačiame laike,
o jis lieka aname pasaulyje,
žiūrėdamas su nuostaba į kelią, kuriuo
vis labiau tolsta jo vienmečiai.
ŠULINYS
Trokštu vandens.
Bet prie šulinio sėdi sargas ir
neduoda man atsigerti.
Jis žvilgteli į šulinį ir sako: „Žiūrėk!..“
Šulinys gilut gilutėlis ir skaidrus jame
vanduo, ir jis – man rodosi – virpčioja
tarsi širdis ir kyla iki paviršiaus.
– Jame matyti tavo troškulys, – sako
man sargas. – Kai tik jis pasieks patį
kraštą, tavo akyse viskas pasikeis: vanduo
išsilies per viršų ir tada galėsi atsigerti
į valias, bet iki tol – ne…
Aš tikiu sargu,
aš tikiu šuliniu,
aš tikiu neatpažinta savo paskirtim –
ir pasiryžęs kęsti, kiek reikės
iškęsti,
ir pasiryžęs degti ant nematomo
troškulio laužo, kiek reikės degti, kad
įvykdyčiau, ką privalau ir ką galiu…
Prie šulinio stoviu ir pats esu panašus
į keistą šulinį, kuris visa savo esybe
trokšta vandens, o gelme giliausia –
troškulio.
ATOLAS
Pjaunu žolę, kurią pjoviau anksčiau, –
atolą.
Dvelkia ruduo.
Blausiasi vasara.
Tolumų varpus liečia liūdesys.
Nepastebimai auga žolė, nepastebimai
keičiasi metų laikai.
Iš vieno pievos galo pasuku
į kitą pievos galą.
Laikas kaip žolę mane augina ir
laikas kaip žolę mane pjauna, ir mirtis
virsta gimimu, kai nieko neatsimeni,
kas buvo prieš jį.
Skubėki augti, žole,
skubėki, viena akimirkos pusė
susilies su kita puse, –
kad įvyktų stebuklas, kad spėtų
visi gimti ir nespėtų mirtis nieko
papjauti dalgiu.
SENI MEDŽIAI
Mūrinės, sunkia spyna užrakintos
bažnyčios kryžiai, pirkelės, įsikniaubusios
į senovę, kalva, kur kažko anksčiau
būta, o dabar apaugę velėna ir subyrėję
į akmenis:
diena gimtinėje draugo, kuris kartą
negrįžo n i e k u r, bet kuris mane čionai
buvo pakvietęs.
Viskas draugo gimtinėje be draugo
prarasta, ir kai baigiantis ūkanotai
dienai aš susiruošiu iš ten eiti, tuščiame
skersgatvyje pastebėsiu tai, kas tarsi
erdvės lūžis patrauks mano dėmesį ir
pasirodys nuostabiai pažįstama, –
senus augalotus medžius,
ir aš, susitikimo nuojautos pagautas,
žengsiu jų pasitikti.
AUDRA
Tarsi sumanė kažką audra…
Bangos, kurios siautė jūroje ir jaudrino
jūrą, staiga nurimo ir stojo tyla.
Ir toje įtemptoje grėsmingoje tyloje
tarsi skilo jūra pusiau, palengva iškilo dvi
milžinės bangos ir, kildamos vis aukščiau
ir aukščiau, iki pat palinkusio žemėn dangaus,
puolė viena ant kitos…
Tai buvo užvakar, o šiandien vėl
dangus aukštas ir vėl, tarsi kažką
prisimindama, nerimsta jūra, ir savo
lemties įkalinta dvasia vėl svajoja
apie audrą.