Kitu žvilgsniu
Viktorija Daujotytė. Laiku ištarti kertinį skiemenį
2015 m. Nr. 12
Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.
Kertinis akmuo, tad ir kertinis skiemuo. Nedaug lietuvių kalboje tokių žodžių, bet jų grupei priklauso ir žmuo; tikėtina, kad tokia galėjo būti pirminė žodžio „žmogus“ forma. Rimvydas Stankevičius eina nuosekliai – nuo svarbaus prie svarbesnio, neaplenkdamas svarbiausio, vis matydamas jį prieš save. Svarbiausio nepaliesi, bet matysi, jei pajėgsi matyti, išgirsi, jei įstengsi girdėti.
Arnas Ališauskas naująją R. Stankevičiaus knygą „Kertinis skiemuo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015) jos tamsiai mėlyname viršelyje pristato taikliai ir patikimai. Užbaigia klausimais: „Dievoieškos nėra, nes Dievas jau atrastas, įvardytas ir įtikėtas, saviieškos nėra, nes savastis jau atrasta, įvardyta ir įsisąmoninta. Kas lieka? Kas ta stiprioji jungtis?“
Kas? René Descartes’o esame įtikinti, kad visur ir visada lieka abejonė. Abejonė ir tuo, kas atrasta, įvardyta, įtikėta, įsisąmoninta. Visi sąmoningieji žmogaus sielos judesiai ir veiksmai iš šviesos ir šviesoje. Bet nėra sielos, juolab kūrybingos, kurios neištiktų tamsa. Abejonė yra tamsos palydovė, pati švelniausia, kol nepereina į ardančias, griaunančias galias. Abejodami teigiame šį pasaulį, teigiantį mus pačius, amžinus ir laikinus tą pačią akimirką. Viskas greta, greta tikėjimas ir abejonė, gėris ir blogis. Bet juk renkamės – ir pasirinkimo galimybė sustiprina žmogaus būties tragiškąjį momentą.
Kas verčia pasitikėti R. Stankevičiumi, jau įžengiančiu į brandos laiką, kas verčia nuo jo kūrybos nenuleisti akių? Tai, apie ką kalba ir A. Ališauskas, postmoderniuoju arba postpostmoderniuoju laiku beveik nebelauktas ir nebesitikėtas poezijos sąmoningumas, kadaise ištartas Česlovo Milošo, savitai, labiau konservatyviai nei liberaliai, atsišaukęs iš Vytauto Kavolio „Sąmoningumo trajektorijų“. Išskirtinio poetinio (arba estetinio) sąmoningumo, visa suimančio, apglėbiančio, nes kur nėra estetikos, nieko nėra: „Su Dievu bendraujant estetiniu lygmeniu, / Nekyla nepatogių klausimų“ („Ką many tu pasėjai, o broli“). Iš estetikos kyla ir santykis su tradicija, su tais, kurie perneša, prineša iki mūsų visa, kas buvo, tad ir lieka reikšminga. Pirmiausia reikšminga tau pačiam ir tik dėl to, tik iš to gali būti reikšminga ir kitiems. Žiūrint, kaip įveiksi tą kelią nuo savęs iki kito, kaip nueisi jį žodžiais lyg akmenimis, kūlgrindomis. Tradicija įpareigoja tik pačius gabiausius, sąmoningiausius, visi kiti yra laisvi. Jie neprivalo pasirinkti, tad jų neištiks ir tragedija, tas baugus aukštis, dėl kurio žmogiškoji būtis ir graži, ir rizikinga.
Knyga pradedama eilėraščiu „Egzorcizmo seansas“. Įsikertantis pavadinimas: tiesiogine prasme – religinė apeiga, skirta blogio galioms įveikti, dvasioms piktosioms. Blogis yra, egzistuoja, gal labiausiai pačiame žmoguje. Netiesiogine (arba poetine) prasme – eilėraštis iš tiesų gali būti suprastas kaip apeiga, skirta įveikti būties erozijai, nors trumpam, nors akimirkai, nors tiek, kiek trunka eilėraštis, sustiprinti gyvenimą, nors kurią jo kertę. Reikia rašyti eilėraščius, kad pasaulis ir baigdamasis nepasibaigtų, nors tolima, bet vis dėlto aliuzija į Aidą Marčėną. Kol rašomi eilėraščiai, žmogaus pasaulis dar turi galimybių.
Kertinė (arba pamatinė) šio ilgo eilėraščio mintis – iš naujo ir iš naujo reikia mokytis kalbėti, iš naujo „aptikti save šiam pasauly…“ Arba pagal Vytautą Mačernį: „Išspręst gyvybės ir mirties lygtis / Su begale nežinomųjų“ („Rudens sonetai“, 7). Poeto lemtis: knyga (parašius) ir komunija (priėmus) – du slenksčiai, už kurių būtina atsinaujinti. Tų būties slenksčių sąmonė tarsi perkeliama kitur, tad atnaujinama patirtis. Kertinę eilėraščio ašį, suvokiamą ir kaip atsinaujinimo, naujo aptikimo savęs pasaulyje pastangą, perkerta klausimas „Kas gi įvyko? Kas čia dėjos visą tą laiką, kol manęs nebuvo?“ Kaip poetas, R. Stankevičius jaučia žmogaus laiką iki gimimo ir laiką po mirties. Ciklo „Vėlių duonelė“ pradžioje laikas iki gimimo irgi pasirodo. Nesi, bet laikas, kol tavęs nebuvo, vyksta, įkrenti į jį; nesame, kol nepradedame rinktis, pasirinkimais įžengdami į tragiškąjį meilės lauką. Klausimas „Kas gi įvyko?“, modifikuojant jo pavidalą, kartojamas, ir tuo būdu tvirtinamas eilėraščio karkasas. Atsakymo nuojauta tik antrojoje eilėraščio dalyje:
Visą tą laiką
Niekur manęs nebuvo.
Visą tą laiką
Niekur nebuvau dingęs. Rausiausi rankraščiuose,
Gėriau triskart per dieną po vieną
Valgomą šaukštą, kaip liepta,
Kaip patarta… Leista?..
Nieko neleista –
Vien akimis, pirštais, lūpom…
Įdomus (ir kalbos, ir prasmės požiūriu) supriešinimas: „Niekur manęs nebuvo“ ir „Niekur nebuvau dingęs.“ Nebuvau, bet ir nebuvau dingęs, buvau nebūdamas, bet ir būdamas gydančiais, palaikančiais kasdienybės veiksmais, bet ir pasirinkimais. Rankraščiai – jau iš sąmoningosios būties, iš rašymo, iš studijavimo, iš to, iš ko tampama literatūros magistrais. Patarta. Leista? Štai ji – abejonė. Viskas tik pačios sąmonės valiai, patiriančiai sielai ir kūnui: „Vien akimis, pirštais, lūpom…“
Tai lyg išoriniai eilėraščio rėmai. O vidinės ertmės užpildomos gamtos vaizdinių, amžinai pasikartojančių: daug lijo, bangavo jūra, bumbsėjo už lango krisdami obuoliai. Ir iš žmonių akimirkų, gesinamų mirties. Bet gal ir karstas, „tuščias vidury kambario“, yra slaptos būties durys, pro kurias pareinama, sugrįžtama? „Tai – jokia mirtis.“ Gal pirmą kartą lietuvių poezijoje mirtis (kaip žodis gana dažnas) įgyja nežymimąjį įvardį – jokia, jokia mirtis. Viskas, kas gali būti pažymėta, gali likti ir nežymėta. Apeiginis (egzorcistinis arba poetinis) veiksmas – amžinosios gyvybės išplėšimas (išsiplėšimas) iš amžinosios mirties (arba iš vieškelio dulkių):
Lyg nieko nebūtų įvykę –
Vėl keliasi, stiepiasi žmonės iš
Vieškelio dulkių, vėl klibinkščiuoja tolyn,
Nelyginant kirvis būtų
Savus žodžius atsiėmęs…
Tekstą jungiantis klausimas „Kas gi įvyko?“ pereina į kertinį (arba esminį) paklausimą:
Nejaugi sielos šitam pasauly
Tik plaukia, kūnų it upių nešamos,
O kūnai, nešami laiko, tik nevalingai kartoja
Konvulsiškus judesius, skirtingam amžiui
Būdingas mintis ir ligas?
Ne filosofijos, o poezijos lietuvių kalba esame sugrąžinami prie Platono ir Aristotelio, prie amžinųjų sielos klausimų. Kas neišnyksta, tas yra. Jei yra neišnykstanti sielos problema, yra ir siela. Visur ir niekur. Bet tai nėra atsakymas. Tik apeiginis gestas: mintis ir liga tikrai arti viena kitos – liga iš mąstymo ir mąstymas iš ligos. Nedaug laisvės (gal kaip tik todėl tiek daug apie ją kalbame): „Nė grūdelio / Iš savęs tegyvam tikėjimui / Palesinti…“ Ir pagaliau tai, kas neišvengiamai ištinka mus visus, – juodosios mūsų akimirkos, mūsų tikrieji nebuvimai, iš kurių taip sunkiai grįžtame, jei grįžtame: „Kieno kranksmo (vėjo laužomais kaulais) / Lig šiolei klausausi juodžiausiomis savo / Akimirkomis…“ Juodosiomis akimirkomis pasaulis nyksta, „<…> meilė – / Visai sulaukėjus, negenėtom šakom, nebetikinti / Pomirtiniu gyvenimu“. Taip, meilė yra pamatinis būties ryšys. Neišvengiamai tragiškas, bet – meilės laukas. Tik mylintys tiki, tik mylintiems priklauso pomirtinis gyvenimas. Gal ir gyvenimas iki gimimo. Mūsų patirtyje yra didelė dalis nepatirties, beveik nepasiekiamos.
Užbaigti eilėraštį, vadinasi, nemažinant įtampos nusileisti kitu šlaitu. Po kiekvienos knygos, po kiekvienos komunijos, po kiekvieno peržengto slenksčio patirti džiaugsmą, bet ir neviltį. Neviltį ir dėl savosios bendruomenės, dėl savųjų: „Kad manoji gentis / Jau seniai atnašauja dievams, / Kuriais niekada netikėjau, kad kalbà jos / Seniai jau ta, kuria nesusikalbu…“ Poetas savųjų ir laisvinamas, ir suvaržomas. Bet ir poetų kaltė, jei jų ir genties kalba skirtinga.
„Egzorcizmo seansą“ galima suvokti kaip bandymą susigrąžinti gyvenimą, jo tikėjimą, viltį ir meilę apeigišku, rituališku (giliai kūrybišku) sielos susitelkimu. Ar jis būtinas – pats egzorcizmo vaizdinys, ar sielos sutelktiniai, tad apvalantys veiksmai gali vykti ir kitais būdais? Sunku pasakyti, poeto valia, valia drįsti, valia rizikuoti, valia laimėti pralaimint ir pralaimėti laimint. Platesnis kontekstas visais atvejais lieka galioti: blogis yra ir yra tokių jo pavidalų, kurių neįveikia įprasti žmogaus veiksmai ir pasiryžimai. Ir todėl pasitelkiamos giluminės patirtys – religijos, meno. Kaip didžioji Prikėlėja „Egzorcizmo seanse“ pasirodo Jono Biliūno (poetui itin svarbaus rašytojo) „Liūdnos pasakos“ Juozapota. „Vienas Dievas težino…“ – tokia yra šios mūsų giliausios egzistencinės elegijos pabaiga, ištariama pasakotojo, Juozapotos sąmonei jau nugrimzdus į gyvenimo užmaršties miegą, budint tik vienam klausimui: „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?..“
Visą tą laiką tylėjau.
Temačiau vieną
Kontūzytą sielą
Juozapotos veidu.
Suklupus ji traukė ir purtė po vieną
Kūnus iš bendro kapo: „Ar tu ne mano? Ne tu?“…
„Ne aš“, – surikau nubusdamas, sunkiai atgaudamas
Kvapą…
Iš sapno žmogus nubunda kaip iš kito gyvenimo. Arba kaip iš mirties, daug sykių pakartodamas prisikėlimą, bet to nesuvokdamas: „Kažkas čia gyveno, kažkas nakvodavo many, / Kol manęs nebuvo.“ Nežinome, kas yra sapno autorius. Gyvename mainydamiesi gyvenimais, sapnais, sielomis. Tame neapibrėžtame „kažkas“ telpa ir tamsos, blogio, grėsmės pavidalai. Netikėta (tokia ir turi būti meistrystė) pabaiga: manyje yra ir mano vilkai, kurie kaukia atkasę grėsmių pėdsakus. Aš pats esu ir tas, kuris į vilkų kauksmą savyje atsišaukia. Ratas, kuris sukasi, visa, kas prasideda ir po slenksčių peržengimo, neturi tokių užkirtų, kurie amžinąjį sukimąsi trikdytų ar stabdytų.
„Egzorcizmo seansas“ yra knygos įvadas. Kaip būdinga R. Stankevičiui, ir įvado įvadas, nes jam reikia pradėti iš toli, galima būtų sakyti, kad ab ovo. Pradėdamas iš pradžių, su pradžia ir susitinki – su pirmaisiais, sunkiaisiais, arba amžinaisiais, klausimais. Ir su tais, kurie tuos klausimus ir iki tavęs prineša, iš kurių juos perimi, – jau kaip savojo gyvenimo duotį ir užduotį. Tai ir yra tradicija, kas perimama ir pernešama. Pagal Sigitą Gedą, Lietuvoje dažniausiai miršta ir dažniausiai prisikelia Maironis; tai gilioji ir jo sonetų ciklo „Maironio mirtis“ šaknis. Vadinasi, Maironis ir yra gyvasis tradicijos mazgas. Ar bent vienas iš tų mazgų – ir silabotoninio eiliavimo, negraužiančio lietuviško žodžio kojų.
„Silabotonika“ – taip pavadintas pirmasis „Kertinio skiemens“ ciklas. Silabotonika – kaip atskaitos taškas, kaip eiliavimo dėsnių pajautimas, suderinimas su gimtosios kalbos prozodija. Slenkstis, kurį peržengė Maironis, lietuvių poezijai atverdamas kitą kelią. „Silabotonika“ pradedama epigrafu iš Maironio „Mano gimtinė“; tai tas pats laikas, kuriam priklauso ir Juozapota. Skaidrus, paprastas pirminio eiliuoto žodžio gražumas – kokie atviri vartai tragedijai: „Ten močiutė užlingavo / Raudomis mane, / Į krūtinę skausmą savo / Liejo nežinia.“ Maironis yra į savo gentį įsiliejęs ir iš jos išsiliejęs. R. Stankevičius tai gerai jaučia. Galima sakyti, kad poetas kaip kūrėjas subręsta tada, kai pajunta tradicijos balsus, į kuriuos atsišaukia. Poezija nėra vieno žmogaus reikalas, nors visų reikalu ją paverčia tik atskirieji. R. Stankevičiaus Maironio ciklas neišvengiamai skaitomas po Justino Marcinkevičiaus „Pavasario balsų Pasandravy (Maironis)“, parašytų 1987 metais, po Sigito Gedos sonetų „Maironio mirtis“ (1985–1986). Ir iš karto galima pasakyti, kad gerai skaitomas – atskirai, įsimenamai, kaip balsas tarp balsų ir kaip atskiras balsas. Nuostaba: kaip „Egzorcizmo seansas“ palaiko knygos junglumą, pritekėdamas iki Maironio ciklo ir prasiskverbdamas gilyn. Vienas geriausių ciklo eilėraščių – „Kaune, prie Rotušės“ prasideda tokia eilute: „Sunku patikėti – šitiek metų Mairony lindėjau!“ Maironio valstybiškumas, tad ir Lietuvos silabotoniškumas, dėsnių jutimas. Kirčio ir gal net kirčio dėsningo pasikartojimo. Šventumo ir profaniškų veiksmų kaita: „Gyvenimas kaip laikymas mišių ar skliauto…“ Persmelkiantis kreipinys: „Ką many tu pasėjai, o broli“, – taip, R. Stankevičiui pasiekiamos aukštosios, netgi ekstatinės būsenos. Bet jos ir suvaldomos – eilėraštis iš teiginių, formulių. Pagrindinė dar pakartotina: „Su Dievu bendraujant estetiniu lygmeniu, / Nekyla nepatogių klausimų.“ Estetinis gyvastingumas poezijos programoje iškilo pirmajame „Literatūros lankų“ numeryje. Tik estetika, tik meninis lygmuo įveikia nepatogius klausimus. Netgi bendraujant su Dievu, kas R. Stankevičiui yra esminga.
Maironio ciklas svarbiausias knygoje, kertinis. Dar sykį nuostaba – jis labai tinkamas ir mokyklai, gimnazistams, kad žinotų, „kurlink / Augti / Žmonių vaikai“. Tinkamas jauniems žmonėms, tiesiog provokatyvus ir vieno ciklo eilėraščio pavadinimas – „Neskaičiau Maironio“. Net jei ir liksime Maironio neskaitę, jis pats mus perskaitys. Galiausiai poezija ir yra tam, kad mus perskaitytų. Ir padarytų tai, ką ir turi padaryti. R. Stankevičius tvirtina pasitikėjimą poezija. Tai programiška.
Silabotonika – sako poetas ir renkasi laisvuosius metrus bei ritmus, ritmą itin akcentuodamas („Ritmas“). Ir lygesnė silabotoninė eilutė lengvai įgula į intonaciškai laisvą sintaksę. Galima sakyti, kad R. Stankevičius atgaivina jambo alsavimą. Gali be rizikos (kaip Jonas Strielkūnas) sugroti eilėraštį rimuotu ketureiliu („Maironio gatve aukštyn“). Justi ritmą, vadinasi, justi kūno ir sielos neatskiriamus atsiliepimus į begalinį visatos alsavimą-ritmavimą (ir čia jau budi V. Mačernis), tvirtinti ir tvirtinti kalbos pylimus, žymimus ir rimais:
Nes čia viskas rimuojasi,
Jei tik drįsti pastebėti:
Žmonės miegantys,
Žmonės glostantys,
Žmonės, kalantys prie kryžiaus…
Mintis (kartu ir poetinė frazė) „Visa kita – tik ritmas, / Tik menas jam nesipriešinti“ tinka ars poetica antologijai. Poetui pasisekė tai pagauti ir tai pasakyti. Atrodo, kad vis turime priešintis, kad tik taip išsaugome atskirumą. Bet ne – yra ir menas nesipriešinti. Netgi glaustis. Kad galėtum ištarti: „Gražu lyg po mirties: / Mėnulio pjautuvas speiguotoje vaiskybėje“ („Po mirties“). Gražiai šiame eilėraštyje atsiliepia Maironio „Jaunosios Lietuvos“ gal žinomiausio posmo įspūdis – septintosios giesmės pradžia: „Ir kas do naktis!“ Grožis, grožio takas veda sielą anapus, estetinis jausmas, iš kurio atsiranda sąšauka su išmintinguoju Seneka, su jo ištartimi: „Post mortem nihil est.“ Niekas ir grožis gali susitikti.
Ciklu „Silabotonika“ R. Stankevičius dar kartą (po Vinco Mykolaičio-Putino, S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio…) perkelia Maironį į kitą krantą, į XXI amžių. Perkelia estetiniu lygmeniu, kad nekiltų jokių problemų. Ir ciklu – kaip Maironiui ir pridera, ir kad tokia tradicija. R. Stankevičiaus „Silabotoniką“ derėtų laikyti lietuvių lyrikos įvykiu. Poetas įsileidžiamas giliųjų savosios kultūros ritmų, kad į juos atsišaukdamas persikeistų, iš naujo aptiktų save pasaulyje, sustiprindamas savo atskirą balsą. Tik atskiras balsas yra poezijos balsas.
Po Maironio – M. Martinaitis, su jo poezijos alsavimu susietas ciklas „Vėlių duonelė“. Epigrafas iš „Atminčių“. Itin aukštą sąmonės akimirką išvystamo pasaulio grožis toks neįmanomas, kad: „Įmanomas buvo tik Dievas.“ Ir čia – estetinis (kartu ir etinis, moralinis) santykis, jau nukreipiantis į V. Mačernį, į jo aukštąsias akimirkas, kurios tik vienos jam ir teatrodė vertos dėmesio. Tai iš tiesų atvejai, kai pasaulis pakankamas sielai, o sielos užtenka pasauliui išsiskleisti. Savita martinaitiškojo ciklo pradžia – pirmieji du eilėraščiai, vėlgi suprastini kaip įvadai, susisiekiantys su „Egzorcizmo seansu“, su gimimu, įėjimu į laiką, buvimu iki buvimo. „Einu į gimtadienį“: įprasta, netgi banalia pavadinimo fraze pridengiamas savitas poetinis jutimas, kad esame ir iki užgimdami, kad turime prenatalinį laiką; dar nesame, bet jau ir esame tuo, kas yra iki mūsų, tuo, į ką įsigyvensime, kas mus perims ir persmelks. Juk tikrai atrandame save senoje muzikoje, seniai parašytuose eilėraščiuose, tame, kas egzistuoja post hominem memoriam, t. y. po atminties, nuo neatmenamų laikų. Galvojant apie R. Stankevičiaus poezijos visumą (nuo knygos „Laužiu antspaudą“ gal ryškiau), savaip plečiamas žmogaus laikas (iki gimimo ir po mirties, bendravimas su mirusiais gali būti esmingesnis negu su gyvais).
Sąsajos su M. Martinaičiu cikle „Vėlių duonelė“ prasideda nuo trečiojo eilėraščio – savito įžengimo į baladės ritmą ir intonaciją („Krikšto baladė“). Prie M. Martinaičio, aišku, jaukiau ir paprasčiau negu prie Maironio. Galima lengviau varijuoti artimesnį motyvą, taip pat ir lietuvių kalbos: „Mokantis šios kalbos būtina žinoti, / Kad svarbiausia čia – atodūsių sintaksė.“ Vis dėlto atskirųjų intonacijų šiame cikle mažiau. Pagrindinė problema, perimant kito balsą (pritariant, atitariant, varijuojant, diskutuojant…), kaip išlaikyti savo balso atskirumą, girdimumą. Galima pasvarstyti, kad vienoje knygoje gal ir sunkoka suimti keturis ryškius taškus – Maironį, Martinaitį, Mačernį, Marčėną.
Su V. Mačerniu susietas ciklas pavadintas „Asfalto spjaudymas ant asfalto“ – netikėtas asfalto akcentas, lyg negyvybės pergalės prieš gyvą vieškelio žolę ar dulkę. Žolės svajonė – peraugti kiaurai asfaltą, ir tą, kuris gali būti vietoj dangaus („Vėl paklaustas apie kilmę“). Ciklo epigrafas iš „Šeštosios vizijos“ – su svarbiu, į knygos poetinį įvadą atsiliepiančiu genties žodžiu: „Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys. / Ir žemė taps lyg sodas žydintis, / ir bus graži genčių šalis.“ Kokie raminantys poezijos ištarimai – Maironio, M. Martinaičio, V. Mačernio, lyg iš kokio aukso amžiaus, iš labai kilnių svajojimų, įsipareigojimų saviesiems. V. Mačernis – jauniausias mūsų klasikas, buvo programinis poetas; jam užteko tragiškai trumpo gyvenimo programai parodyti, bet neliko laiko jai įrodyti. Bet ar poezijoje kas nors įrodoma? Mačerniškasis ciklas labiausiai randuotas (jei grįžtume prie rinkinio „Randas“): „Randais prasidedu metrikose“ („Gimimo liudijimas“), skaudus, bet ir laisvinantis atskirąjį balsą, kalbantį ir už kitus, bet ir atrandantį savo diagnozes kituose: „Mačiau, guli Mačernis kape – / Su ta pačia idea fixe, įstrigusia galvoj, / Su tokia pačia diagnoze, kaip manoji…“ („Akims apsipratus“). Žemaitiškoji „Kūlgrinda“ – kaip pažinimo kelias (mačerniškoji pažinimo aistra), kelias jaunų žmonių, ilgai nokintų „betoninėse įsčiose“:
Teko išmokti atrišti. Įgust atpažinti veidus
Po žeme ir po šypsenomis,
Kiaurai sandėlius pamatyti bažnyčias,
Freskas – po stingstančio tinko,
Žaizdas – po ciniško cinko
Sluoksniais…
Mačerniškajame cikle veikia ir ankstesnės knygos programos – „Gražus pažiūrėti sonetas“ labiau martinaitiškas negu mačerniškas, bet diagnozė (mintis, liga, veidas…) nenustatoma tik iš paviršiaus. Mačerniškieji eilėraščiai ne dedikacijos ir ne interpretacijos. Tai – pagal S. Gedą – „slaptieji sielų suokalbiai“ (nebetaisykime, nebelaikykime klaida šio žodžio, veikiančio poezijos sąmonę ir savimonę).
Teisingas žingsnis – perkirsti tarp poetų tiesiamą taką „Europos laiku“ – intensyvių nakties būsenų kaita, nuo 0.01 iki 8.30, nemigų būsenos, jei ištartume V. Mykolaičio-Putino „Būties valandos“ skyriaus pavadinimą ir „Nemigos“ pirmąją eilutę: „Įkyrėjo sąmonės skaidri šviesa, / Minčių judrus gyvatynas.“ Skaidri sąmonės šviesa brangiai apmokama. Teisėta ištarti: „Neretai skaistykla ir nemiga reiškia tą patį.“ Bet budintis, tiksliai laiką fiksuojantis laikrodis rodo, kad sąmonė eksperimentuoja pati su savimi. Iš savo neužsimerkiančio skaidrumo ji bando išplėšti prasmę, arba eilėraščius. Ir jai pasiseka. Dargi pasiseka pasiekti sąskambių su knygos visuma, lyg viskas vyktų vienu kartu. Bet toks eksperimentas tegali būti vienkartis. Vis dėlto knygos pobūdžiui būtina, kad rašantysis iškiltų kaip jis pats; ir kaip tik būsenomis, kuriose pasirodo gyvas, skausmingas poezijos nervas, kuriuo pulsuoja ir ryšys su kitais.
„Sapno autorius“ – ciklas, susietas su Aidu Marčėnu; kalbėtis su gyvu ir dar gyvai kūrybingu, aišku, sunkiausia. Bet keičiama ir strategija – susitelkiama į kūrybos problemas, bet ne kokias teorines abstrakcijas, o kylančias iš gyvenimo (kaip ir A. Marčėno eilėraščiuose). Epigrafas – lyg būsimo, eisimo kelio nuoroda – iš „Ars poetica“:
Reikia rašyti eilėraščius
Net ir sekmadieniais, nes
Tai yra šventė, tai yra darbas,
Prilygstantis kunigo darbui.
Jau reikia ištarti mintį, kuri yra ir šio rašymo vidinis motyvas: R. Stankevičius „Kertiniu skiemeniu“ pristato savo poetinę programą, paremtą atviru įsipareigojimu saviesiems, kalbai, poezijai, tradicijai. Menkesnių pajėgų kuriantįjį tokie dideli užmojai sužlugdytų, paliktų deklaracijų dykvietėse. R. Stankevičius atsilaiko – turi gyvą ir skaudų poezijos nervą ir gerai jaučia atramas, kad neliktų vienas. Įdomu suvokti, kad lietuvių poetinės programos rodosi dėsningai (silabotoniškai, kaip kirčiuoti skiemenys tarp nekirčiuotų). Maironis, Kazys Binkis, Jonas Aistis (paraleliai ir Salomėja Nėris), V. Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, S. Geda… Tas programas galima aptarti ir kitaip, sieti su kryptimis, sąjūdžiais, su leidinių manifestais. Tarpai – maždaug du, trys dešimtmečiai. A. Marčėno „Ars poetica“ turi credo įtaigos: pasaulio likimas priklauso ir nuo poezijos: „Reikia rašyti eilėraščius.“ Aišku, kad R. Stankevičiui svarbus ir poeto darbo prilyginimas kunigystei. Galima mąstyti, kad V. Mykolaičiui-Putinui kunigystę (bent dvasinės pusiausvyros lygmeniu) kompensavo kūryba, ypač poezija. Kūryba vienu ar kitu būdu patvirtina šventumą, transcendenciją, kuri R. Stankevičiui iškyla ir kaip anoji pusė, vėlgi priartinama grožio: „Kad anoj pusėj / Būtų gražu“ („Gobelenas“). „Gobelenas“ gerai techniškai susmūgiuotas. Taip, su A. Marčėnu dera kalbėtis techniškai. Bet ir sapniškai, pasiskolinti įvaizdžių, situacijų – netgi su kaukole ir Šekspyru („Ties miegančiu“). „Spalvos“ – šiuo netrumpu eilėraščiu R. Stankevičiui pasisekė į gerą tekstą suimti Kūčias, prekybos centrų epochą, distancinį valdymą, garantinį laiką, brūkšninių kodų gailų inkštimą. Atrodo, kad eilėraštis baigiasi, kur iš tiesų baigiasi: „Nebepjaunama / Ir jau nebesėjama.“ Bet ir ilgas eilėraščio distancijas „Kertinio skiemens“ autorius bėga gerai, įsitempęs, bet nepersitempęs. „Delčios mete“ pasirodžiusi Sabos karalienė vėl primena M. Martinaitį – matyt, taip ir yra, daug jo ir išsibarsčiusio. Marčėniškame cikle ir eilėraštis „Kertinis skiemuo“, davęs pavadinimą ir visai knygai. Tai moralinio imperatyvo ir poetinio įsipareigojimo tekstas – kertinis pamatų akmuo: „Niekas už tave šių žodžių / Prasmės nepripildys…“ Tuščia todėl, kad ten nėra tavęs. Tai – laisvojo ištartis, laisvai pasirenkančio ir laisvai įsipareigojančio. Jei net neišvengiamai tragiškai. Arvydo Šliogerio mėgstamoji parabolė: į klausimą, kas turi atstatyti sugriautą šventovę, tik vienas iš kelių atsakė – aš. Tai ir buvo laisvasis, vienintelis tarp vergų. Antikos filosofijoje glūdi tos parabolės šaknys.
Knygos pabaigoje vėl grįžtama prie V. Mačernio, gal bendresne prasme – prie vizijiškumo. V. Mačernio vizijos – septynios, dar „Įžanga“ ir „Pabaiga“. R. Stankevičius parašo „Aštuntąją viziją“, pradžioje pakartoja „Penktosios“ puikiąją frazę: „Laukuose degė saulė.“ Trečiojoje šios V. Mačernio vizijos dalyje yra hermetinis įspaudas: „Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis“, greičiausiai svarbus ir „Aštuntajai vizijai“, lyg kokiam papildiniui, o kartu ir „Egzorcizmo seanso“ pratęsiniui – apie gyvenimą iki gyvenimo. Apie labai aukštos dvasinės patirties akimirkas, kurių prasmę ir tegali perteikti eilėraštis, leidžiantis ištarti: „Nenutrūkstantis / Mirusiųjų ir negimusiųjų bendravimas esu. / Amen.“ Tokiai aukštai ištarčiai reikia įgyti moralinę teisę – R. Stankevičius iki jos atėjo savo knygomis.
P. S. Kadaise Marina Cvetajeva kalbėjo apie penkis B rusų poezijoje (tarp kitų minėjo ir Jurgį Baltrušaitį). R. Stankevičiaus – keturi M. Įdomu, kad dar du M (V. Mykolaitis-Putinas ir Just. Marcinkevičius) šmėsčioja „Kertinio skiemens“ horizonte. Ir ne tik jie. Tai pačios poezijos arba jos tradicijos galia – tariant vieną skiemenį, tariasi ir kiti, kirčiuoti ir nekirčiuoti.
Viktorija Daujotytė. Romualdas Granauskas – mokytojams
2015 m, Nr. 2
„Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai: ir žmogaus, ir valstybės. Mums reikia bandyti suvokti, kas R. Granausko suvokta. Suvokti besikeičiančioje Lietuvos situacijoje: ir geopolitinėje, vykstant realiems ir nerealiems karams, ir moralinėje, tėvynę apleidžiant vis daugiau jaunų žmonių. Nebijokime ištarti – savųjų palikimas yra ir moralinė problema.
Paskutiniai Švietimo ir mokslo ministerijos pranešimai – ruošiamasi uždaryti dar apie šimtą mokyklų. Pirmoji skausminga reakcija – ak, kaip galima! Jau nebėra ir mano Pavandenės vidurinės mokyklos, kurią baigiau, ir pagrindinė – tik laikinai. Nebuvo didelė, bet pati geriausia mokykla pasaulyje, ir buvo joje mokytojai, kuriems lygių nei buvo, nei yra. Iš savo mokyklos patirties, iš to, kad turėjau gerų mokytojų, geriau suprantu ir tai, ką sako R. Granauskas. Jo rūpestį ir dėl dabartinės mokyklos suprantu.
Bet ką daryti su pagrindine mokykla, kurioje trisdešimt du mokiniai ir aštuoniolika mokytojų, kurioje auksiniai ir mokiniai, ir mokytojai. „Mokykite ir mus“, – prašo penktokų tėvai, nesiryžtantys savo vaikų išleisti į mokyklą autobusais. Marinos Cvetajevos mintis iš vieno laiško, iš Prancūzijos rašyto į Vilnių: neatsakingų tėvų savarankiški vaikai; niekas nežino, į ką išvirs per ankstyvas vaiko savarankumas. Tas tėvų balsas – mokykite mus – gal ir išeitis, bent trumpalaikė. Gal vienur kitur mokyklą dar pasisektų išsaugoti, pasirūpinti mokytojais, jų galimybėmis dirbti. Europa mokosi, Europa nenustoja mokytis ir trečio amžiaus universitetuose, ir mokykliniuose suoluose, Europa pasiryžusi investuoti į švietimo efektyvumą, bet vis labiau nežinome, ką daryti ir kaip. Mokykla įstrigo tarp racionalių mokytojų metodikų ir neracionalių moksleivių laisvių.
Vėl stovime lyg ant slenksčio, nesutariame, kokios turi būti programos, ką reikia akcentuoti, kuo remtis, ko laikytis. Apskritai, kodėl mums reikia programų, vadovėlių, metodinių papildymų atnaujinimo? Pasikeitė situacija. Jausdami jos pasikeitimą, grįžome prie mokyklinio rašinio, kuris yra mokomasis pasakojimo būdas – pasakojimas, prieinamas, pasiekiamas moksleiviui. Nuo skaidančios teksto analizės grįžome prie jungiančio, junglaus pasakojimo, kylančio iš literatūros, kalbančio apie literatūrą, taip pat ir apie mūsų gyvenamąjį pasaulį, susidarantį iš įvairių patiriamų dalykų.
Nuo nepriklausomybės pradžios mums svarbiausias buvo laisvinantis judesys – taip pat ir mokykloje. Įveikti suvaržymus. Atsisakyti reglamentacijų. Nepaisyti gramatikos, nors gramatika yra humanitarinės tvarkos pamatas. Leisti rinktis. Remtis suvokimu, interpretacijomis. Ugdyti laisvą ir laisvei – toks šūkis, kurį ir dabar dar girdime. Neneigiame jo, tik primename, kad ir laisvei, ir laisviems pasirinkimams reikia subręsti. Mokytis reiškia ne tik kaupti patirtį, bet ir įgusti ja remtis. Savaime suprantama, kad ir mokyklinė lituanistika turėjo išsivaduoti iš to, kas ją kaustė, privalėjo išeiti iš sovietinio aptvaro. Nenuvertinkime nei teksto analizės, nors galiausiai ją visai formalizavome, nei laisvesnių kūrybos interpretacijų. Tebeturėjome pilnas mokyklas moksleivių. Tebeturėjome didelę erdvę ir eksperimentams. Šiandien eksperimentuoti nebegalime, privalome daug aiškiau žinoti, ką ir kodėl darome. Nebeužtenka tik išugdyti skaitytoją, visuomenei reikia sąmoningai pasirenkančio asmens, suvokiančio savo atsakomybę. Nebegalime akcentuoti ir vien laisvės, vien laisvų pasirinkimų. Tuščios ir vis labiau tuštėjančios mokyklos yra ženklas, perspėjantis signalas. Gyvename geriau, labiau nei anuomet pasirūpiname silpnesniais, taip pat ir vaikais. Bet reikia labiau rūpintis ir stipresniais, tais, kurie dar mokykloje, o po kelerių metų bus duonos davėjai našlaičiams, neįgaliesiems ir pensininkams. Ugdymas ir ta ugdymo dalis, kuri susieta su mokykline lituanistika, ypač su literatūra, turi būti rūstesni, neslepiant nuo moksleivių, kad kyla pavojus lietuvių tautai, nes mūsų Lietuvoje darosi vis mažiau, nes vis mažiau tų, kurie moka mokesčius (pagrindinis piliečio požymis), o tie, kurie grįžta į Lietuvą per šventes ir atostogas, bėra joje tik svečiai, – kad ir brangūs, ir gerbtini dėl jų laisvo pasirinkimo. Rūsčioji Žemaitijos šiaurė jau nebeturi šeimos gydytojų, pasiruošusi šauktis jų iš Baltarusijos, Ukrainos. Sunku pripažinti, kad tai katastrofa, bet taip yra. O juk ir to krašto dirbančių, mokesčius mokančių pinigais finansuojamos brangios medicinos studijos Lietuvos universitetuose. Ir mūsų jauni žmonės (o vyresnieji moksleiviai nebėra vaikai) kuo anksčiau turi suvokti padėties rūstumą, nesidangstyti tik laisvėmis ir laisvais pasirinkimais. Kai renkiesi įdomesnę, lengvesnę knygą, juk jau renkiesi ir lengvesnį gyvenimą. Lengvesnę specialybę, lengvesnius bičiulius. Ir pats daraisi lengvesnis, – lengvėji, lengvėji, kol tave kaip pūką pakelia vėjas ir išneša nežinia kur, nežinia dėl ko ir kam. Vadinasi, greta laisvės vis svarbesnė turi darytis rūsčioji pareiga. Ir pagal pareigos imperatyvą kitaip persigrupuoti turi tekstai, kuriuos siūlome mokyklai. Todėl kitaip gali vėl suskambėti Justinas Marcinkevičius, dar praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje „Dienoraštyje be datų“ ištaręs: „Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą.“ Ne tik žmogaus žmogui, bet ir atskiro asmens pareigą – savo bendruomenei, tautai, valstybei. Pareigos akivaizdoje mes daromės rūstesni.
Kadaise, dar pačioje nepriklausomybės pradžioje, ir man atrodė, kad literatūros suvokimas gali būti ir žaidybinis, lengvas, minkštas lyg šilko siūlas, bet dabar mano sąmonėje labiau budi kietas, sukrus linas. Kartais net ašutas. Ir todėl galvoju, kad mokyklinė lituanistika taip pat turi būti rūstesnė, mažiau žaidžianti, ypač vyresnėse klasėse, o labiau skatinanti mąstyti, pasirinkti – tarsi derinant jau pasirinkusiųjų ir prieš dešimtmečius, ir prieš šimtmečius pozicijas. Nesiekti lengvumo, o ryžtis sunkiam darbui. Tikėtis džiaugsmo iš sunkumo. Prieš moksleivių akis turi būti ne tik tekstai, kuriuos reikia vien analizuoti ir interpretuoti, bet ir literatūros kaip kultūros reiškiniai, neatskiriami nuo juos sukūrusių asmenybių, nuo jų pozicijų, įsipareigojimų saviesiems. Tada ir pamokslas, pasakytas prieš šimtmečius, įgyja prasmę. Moksleivis turi suvokti, kad skaitydamas ir senąją literatūrą, sunkiai savo patirtimi skverbdamasis į tai, kas patirta kitų, jis pateisina savo protėvių lūkesčius. Pateisindamas protėvių lūkesčius jis gali turėti viltį, kad ir jo paties darbai, galvojimai kaip nors atsilieps ateičiai. Kito prasmės kelio, kuris leistų įveikti kiekvieno mūsų atskirumą ir dramatišką laikinumą, nėra. Ir moksleivis, ir mokytojas turi ne tik sukauptų patirčių, bet ir naujų galimybių patirti. Visi mes susitinkame savo patirties laukuose. Didžioji žmogiškosios patirties dalis visiems yra prieinama. Bet tam prieinamumui reikia ugdymo, lavinimo. Reikia pirminio, vieno iš pačių svarbiausių santykių: mokytojo ir mokinio.
Šitų bendrųjų apmąstymų kontekste ir noriu pereiti prie R. Granausko kūrybos – kaip joje įprasminama mokykla, mokytojų suvokimas. Šio rašytojo gyvenimas baigėsi vis labiau skaidrėdamas, išskaidrindamas ir kūrybą. Gyvenimas jo sąmonėje įgavo visuminę reikšmę: kiek gyvenimo esama vien pavadinimuose – nuo „Gyvenimo po klevu“, vis dar mokyklinio, programinio kūrinio, iki „Trečio gyvenimo“ (2014). Ir vis daugėjo dalykų, kuriuos rašytojas savo žmonėms norėjo pasakyti tiesiogiai. „Žodžio paglostymo“ pradžia: „Baigdamas man skirtą laiką ir vis dar šį tą rašinėdamas, kažkodėl nejaučiu nei didelio liūdesio, nei aitraus kartėlio. Yra daugybė mažų darbų, kuriems anksčiau neturėjau laiko, vis stumdamas juos nuo savęs, vis atidėdamas kitam kartui, o to kito karto kaip nebuvo, taip nebuvo. Todėl mažųjų darbų susikaupė tiek, kad net pradėjo bauginti: juk nebespėsiu!.. Jau nebeįveiksiu! Veik – ir įveiksi. Nepalik kitiems išeidamas kaip kokių šiukšlių pakrūmėj. Jos rodo, kad tavo čia būta, bet būta netvarkingo ir neprotingo. Susirink viską ir išsinešk, šitaip padarysi daugiau vietos pasiliekantiems.“ Tai paskutiniai R. Granausko įpareigojimai, kuriuos jis visų pirma taikė sau: veik ir įveiksi. Svarbiausios iš tų mažųjų darbų jam atrodė nebaigtos galvoti mintys. Ir iš tų nebaigtų galvoti minčių – mintys apie mokyklą ir mokytojus. Paskutinį kartą grįždamas prie savo gyvenimo, R. Granauskas grįžo ir prie savo mokyklos ir savo mokytojų. Ką nors tikro mes galime pasakyti tik iš savo patirties. „Andrijausko smuikas“ iš knygos „Trečias gyvenimas“ galėtų būti pedagogikos antologijoje, jei suvoktume, kad pedagogika nėra tik mokymo technika, o gyvas žmonių reikalas, kurį tiktų vadinti ir menu. Vaikas, kuris trokšta išmokti groti nors mintyse, nes jokio instrumento, net būgno, neturi ir negali turėti. Ir jam pasiseka išgirsti, kaip groja smuiku jo mokytojas Andrijauskas. Mokytojas, kuris supranta, išskaito iš akių to vargano vaiko norą groti. Ir kažkas labai svarbaus, nebepraeinančio įvyksta to berniuko gyvenime. Tokio svarbaus, kad ir gyvenimo pabaigoje yra svarbu paliudyti: aš turėjau mokytojų.
Paklaustas apie pašaukimą, ar anksti jį pajutęs (Šv. Kristoforo gimnazijos klausimynas „Bernardinuose.lt“, 2012 05 04), R. Granauskas pradėjo ne nuo savęs: „Visuomet žinojau, kad yra trys didieji pašaukimai – kunigo, gydytojo ir mokytojo.“ Pačiam R. Granauskui iš visų pašaukimų didžiausias atrodė mokytojo. Iš visų dabarties rašytojų apie mokytojus R. Granauskas yra mąstęs ir rašęs daugiausia. Būtent: ne tik kūręs mokytojų, mokyklos vaizdinius, bet ir mąstęs, lyg jautęs savy kokią mokytojystės paslaptį, bet tokią skaidrią ir aiškią, kad nėra ten jokių gudrybių, jokių technikų, tik žiūrėjimas, tik matymas, tik supratimas. Ir pats buvo mokytojas, nors ir neilgai, nors ir be kokio specialaus pasiruošimo, galėjęs pasikliauti ne įgyta pedagogika, ne išmoktais metodais, o žiūrėjimu vaikui į akis, pirminiu žmogaus santykiu su žmogum, kad dar ir mažu. Kai vaikui labai rūpi žuvų nerštas, o mokytoja palieka jį po pamokų dėl kažkokių smulkmenų, dėl žodžių galūnių. Apie smulkmenas ji ir pasako, bet taip, kad vaikas įsimena visam laikui: gyvenimas ir susideda iš smulkmenų, iš mažų dalykų, apie kuriuos ir pats autorius prabyla ir cituotoje „Žodžio paglostymo“ pradžioje. Ar įsimena, ar atsimena, ar tai, prie ko prieina savo gyvenimu, savo patirtim, peradresuoja savo autoritetams. Susitinkame su įdomiu žmogiškosios realybės aspektu; mes daug ką suvokiame ir patys, bet mums reikia patvirtinimo, kad iš tiesų yra taip. Mes patys sau turime būti nuolat patvirtinami, todėl taip svarbu, kad turėtume artimų, patikimų žmonių, kuriais galėtume pasitikėti, net jei ir nevadintume jų autoritetais. R. Granauskas vadina autoritetus jų vardais. Ramiai pasako: „Bet aš juos turėjau. Tris. Nuostabius. Nepamirštamus. Visam gyvenimui.“ Ką reiškia šis laipsniavimas, šis kilimas iki viso gyvenimo? Ne tik atsiminimą. Ne tik liudijimą. Šis sintaksinis-intonacinis laipsniavimas yra ir moralinio įsipareigojimo veiksmas. Ir štai aš, būdamas jau senas, žinomas rašytojas, jau seniai įtrauktas į mokyklos programas, aš vis tebekuriu savo mokytojus, tebestiprinu savy savo autoritetus. Jei tik nustosiu tai daryti, mano mokytojai mažės, trauksis nuo manęs, kol galiausiai visai išnyks iš mano akių, iš mano matymo ir mąstymo horizonto, neberems manęs. Pirmiausia turiu pajusti, kad buvau paremtas ten, kur aš dar mažas, dar vaikas, dar labai jaunas, kur man dar sunku susivokti, kas ir kaip. O vėliau mokytojai rems ne tik atsiminimu, bet ir suvokimu, kad nebuvau vienas, kai dar buvau silpnas, vadinasi, nesu vienas, nelikau vienas ir dabar. Kas jaučiasi paremtas vaikystėje, sunkioje paauglystėje, tą parėmimo jausmą, parėmimo atsiminimą išsaugo ir visą gyvenimą. Jei buvau sustiprintas tada, esu paremtas ir dabar, būsiu ir rytoj. Tik turiu saugoti savyje ir kituose autoritetų supratimą, jų jutimą.
Žmogaus dvasios istorija yra ir dvasinių mokymų, dvasinių mokytojų istorija. Kiekviename žmonijos istorijos tarpsnyje iškyla autoritetų, mokytojų. Gali būti, kad žmonijos duobės vėrėsi ten, kur stigo dvasios mokytojų. Mokytojai nėra jau išsipildę, jau galutiniai autoritetai, jie yra tarsi galimybės, nes turi rastis mokinių, kad jie kurtų, didintų, skleistų, pripažintų. Mokytojas žino, kad be mokinių jokios misijos jis negali atlikti. Net ir tokį didelį autoritetą kaip Vydūnas galiausiai įtvirtino jo mokiniai, pasekėjai. Turėjome tikrų dvasios mokytojų, turėjome ir mokinių, mokymo perdavėjų, skleidėjų. Jei nėra mokinių, mokymą liudijančių, neišlieka ir mokytojų, žinių apie juos. Šiuo aspektu į R. Granausko mokytojų, mokytojystės tvirtinimą žvelgiu plačiau, visuotiniau negu tik į atskiros patirties tvirtinimą, liudijimą. R. Granauskas atkakliai skleidžia lyg kokią pirminę sutartį, sankabą, sankalbą, kuri gali įvykti tarp mokinio ir mokytojo. Tas sutvirtinimas laikosi sąmonėje tik nuolat patvirtinamas.
Grįžtu prie R. Granausko atsakymo į Šv. Kristoforo gimnazijos gimnazistų klausimyną. Kas tie trys mokytojai? Tie nepamirštamieji? Tie mokytojai visam gyvenimui? „Esu pokario vaikas, mokiausi Mosėdžio vidurinėje. Rusų kalbos ir literatūros mokė Aldona Dovydaitienė. Kai kuriuos jos bruožus bandžiau aprašyti „Kenotafe“, bet nelabai pavyko. Kaip ji ten mus mokė – ir po šiai dienai nesuprantu, bet jau kokioj septintoj klasėj laisvai skaičiau ir Čechovą, ir Prišviną, ir Korolenką.“ Mokytoja, kuri atveria rusų literatūrą, praplečia skaitymo lauką. Suteikia dar paaugliui ypatingą pasididžiavimą: skaitau kita kalba, moku, galiu, skaitau tai, kas jaudina žmonių likimais, gamtos iškalbumu. Bet už to, ko ir kaip mokytoja moko, įžvelgiamas didesnis bendrumas, kuriam priklauso ir mokytojos likimas, kažkas visai kita, negu galėjo įvykti nuošaliame Žemaitijos bažnytkaimyje Mosėdyje, slėnių, duburių, akmenų krašte. Kažkas, iš ko ir vaikams, dar tik įžengiantiems į sunkų gyvenimą, aiškėja: „Kantrybė gyventi – Dievo dovana, tačiau kaip sunku tai suprasti.“ Gal iš tikrųjų apie mokytojus ir galima taip apibendrintai pasakyti: jie turi tą Dievo dovaną – kantrybę gyventi. Nešuoliuoti, nelėkti, nieko labai nenorėti, tik kantriai gyventi. Kantriai dirbti.
Antrasis R. Granausko autoritetas – matematikas. „Matematikos mus mokė Antanas Andrijauskas. Jis dar labai gražiai grojo smuiku. Mokė juo ir mane, todėl buvau prilipęs prie jo kaip šašas. Jis galėjo keturiasdešimt penkias minutes kalbėti apie vieną formulę, o mes – žiūrėti į jo burną, užmiršę sumirksėti.“ Mokytojas, kuris turi ypatingų ir ypatingai veikiančių galių. Groja smuiku, moko groti. Elgiasi ne metodiškai, pats vienas gali visą pamoką kalbėti apie kokią formulę, o to kalbėjimo jau ne tik aš, o ir mes klausosi užmiršę sumirksėti. Įtaiga, aišku, padidinama. Mūsų autoritetai yra mūsų išdidinami, juos didiname, aukštiname ir patys to nejausdami. Mums smagu tai daryti, mes net patys save sumažiname, kad tik jie atrodytų didesni. Būname dosnūs, ne savanaudžiai. Savanaudžiai neturi autoritetų, neturi mokytojų. Jie mano, kad visa jų nauda kyla tik iš jų pačių.
Trys mokytojai, trys autoritetai, didėjančia, aukštėjančia tvarka, kol ištariama: „Bet pats neužmirštamiausias mano mokytojas buvo Alfonsas Šileikis. Jis mokė mus svarbiausio – lietuvių kalbos ir literatūros.“ Jaunas buvo tas mokytojas, dar neturintis nė trisdešimties. Sukūrė literatų būrelį, sutelkė, skatino rašyti. Skaitė, kas parašyta, taisė, mokė, važiavo su savo literatais į konkursus. Ar tas neužmirštamiausias mokytojas, taip pat kaip ir matematikas su smuiku, būtų išlikęs toks svarbus, jei R. Granauskas būtų, sakysim, likęs traktorininku, ariančiu Mosėdžio apylinkių žemes? Jo paveikslas tikrai būtų apsitrynęs, apsinešęs dulkėmis. Jaunystės autoriteto prasitęsimui reikia ryšio, reikia, kad tavo gyvenimo rūpesčiai sietųsi su tuo, ką esi patyręs dar jaunas, kad lyg nujaustum savo pradžią, žinotum, kur ji, ir norėtum jos neužmiršti. Bet nebūtinai turi tapti rašytoju, kad atsimintum literatūros pamokas, kad atmintinai mokėtum jose skaitytus eilėraščius.
R. Granauskui gerųjų mokytojų – trys. Gali būti ir daugiau, jei kalba bendresnė. Ir mažiau. Tiek, kiek tam kartui reikia, bet iš tų pačių. Paskutinėje autobiografinėje apysakoje „Trečias gyvenimas“ mokytojai lyg dar labiau subendrinti: „Visiems sakau, kad turėjau tiktai du savo mokytojus. Andrijauską – matematikos ir Šileikį – lietuvių kalbos. Ir literatūros, žinoma, ir daug ko kito. Abudu jauni, abudu energingi, jie mums atiduodavo visą savo laiką. Mes negalėdavom suprasti, kada jie miega, kada valgo, kada ką, jeigu su mumis mokykloje ir mokykloje ligi pat vėlaus vakaro. Paskui lig paryčių degdavo žiburys jų lange. Tai Šileikis taisydavo mūsų rašinius, o juos mes rašydavom ilgus, ne po penkis šimtus žodžių. Niekas juk neliepė Andrijauskui suburti mokykloje mokinių orkestrėlio, o Šileikiui – literatų būrelio. Patys. Dėl mūsų. Pala, po kiek jiems patiems buvo? Gal po trisdešimt. Gal nė po tiek“ (p. 43–44). Ką daro R. Granauskas – savo mokytojus išdidina, kuria juos pagal mitinius modelius, jie dirba savęs negailėdami, jie nevalgo ir nemiega, jie pastebi ir tai, ko niekas ir negalėtų pastebėti, kad, sakysim, koridoriuje po pamokų stovi berniukas, kuris nori išmokti groti nors mintyse, o dabar laukia mokytojo, kad išgirstų jį smuikuojant. Šileikis kolchozo sunkvežimiu vežasi savo literatus į Skuodą, į rajono centrą. Granauskiukas turi apsakymą apie triušį: berniukas augino triušį kamaroje, tamsoje, o prasikasęs į šviesą, į laisvę, triušelis nuo saulės šviesos apako. Paskutinę akimirką mokytojas pasilenkia prie ausies: neskaityk to savo triušio, skaityk eilėraštį. Nerizikuoti, neatkreipti piktų akių dėmesio. Saugoti tą vaiką, tik pradedantį. Tas apsakymas apie triušį juk gali būti visaip suprastas. Juk ne tik kaip Platono ola. Su laisve sudėtinga. Kol kas užtenka, kad tas paaugliukas, mažiausias klasėje, skurdžiausias, varganiausias, jau supranta, kad gaila ne tik triušio, kad „gailestis visuomet sukiojasi netoli gerumo“. Ir ta mintis, susijusi ir su mokytoju, neapleis jo visą gyvenimą, vis sugrįš: „Negaliu pasakyti, ar ši mintis man tik dabar atėjo į galvą, ar jau tada buvo atėjusi. Gal jau tada, bet turėjo būti daug ilgesnė ir ne tokia paprasta“ (p. 62). Svarbiąsias savo mintis žmogus galvoja per visą savo gyvenimą, galiausiai neskirdamas jų nuo savo galvojimų.
„Žodžio paglostyme“ dar sykį ir trečioji – mokytoja Dovydaitienė, ir jai skirta ištarti neužmirštamas, į formas suaušintas frazes: „Galima išmokti ir užmiršti. Bet išmoktas melas neužsimiršta niekada. Žmogus ima meluoti vis lengviau ir dažniau. <…> Visas pasaulio blogis prasideda nuo melo! Visi žiaurumai, baisumai ir neteisybės!“ (p. 140). Mokytojai yra ir tam, kad pasakytų, kas turi būti laiku pasakyta. Pasakyta patvirtinant savimi, savo patirtimi, savo autoritetu.
Digresija, žingsnis į šalį. Sename blokiniame Žirmūnų name trys vienuolės (gyvena trijų kambarių bute, turi po kambarį) šventė savo vyriausios devyniasdešimtmetį. Kultūrinė vakaro programa: jubiliatė iš atminties deklamavo Salomėjos Nėries eilėraščius. Nėra didesnio literatūros patvirtinimo, kaip jos gyvenimas žmogaus sąmonėje. Apie 1938–1939 metus Salomėjos eilėraščiai jau ėjo per gimnazijas, ypač po „Diemedžiu žydėsiu“ triumfo. 1924 metų gimimo ta šviesioji vienuolė, Lietuvos pradžios mokyklos auklėtinė, maždaug to laiko, apie kurį R. Granauskas pasakoja romane „Rūkas virš slėnio“, laiko, iš kurio žmonės išėjo su eilėraščiais akyse, sąmonėje. R. Granauskui labai rūpėjo apmąstyti anos Lietuvos pradžios mokyklą, lyg jos mitą pajusti. Nausodės pradžios mokykla nėra tik romano siužeto dalis, ji – atskiras siužetas. Tą naują, skambančią mokyklą savo krašto vaikams pastatė iš Amerikos pargrįžęs Petrošius, lyg vykdydamas sau pačiam visai nesuvokiamą misiją: turiu kažką padaryti saviesiems, pirmiausia vaikams. Puiki yra ta mokykla ir puikūs yra jos jauni mokytojai, irgi sukurti pagal mito poetiką: jauni, gražūs, pirma mokykloje pasirodo vedėjas, vidutinio ūkio, mėlynakis, tamsiaplaukis, paskui ir mokytoja, aukštoka, šviesiaplaukė, mėlynakė, susitinka, susieina, rūsti pokario lemtis atskiria, bet neišskiria, mokytoja, jauna našlė, visą gyvenimą išsaugo ištikimybę. Ji turi būti aukštoka, nes turės išlaikyti aukštai iškeltą galvą, išsaugoti orumą. Kūnas pagal R. Granauską turi susiderinti su dvasia, vienas kitam padėti.
Šviesi ta R. Granausko aprašytoji mokykla: nuo gonkų į dešinę – trys langai, į kairę – irgi trys. Du kaminai. „Visai šalia gonkų prikalta balta emaliuota lentelė su Vyčiu ir juodu užrašu: „Nausodės pradžios mokykla“, ir ta lentelė ten iškabėjo nenukritusi prie trijų valdžių, užstota jau suvešėjusio alyvų krūmo.“ Erdvu mokyklos viduj, koridorius, dvi klasės, du buteliai mokytojams: du nedideli kambariukai ir virtuvėlė. Ir kiemas didelis, vaikams lakstyti. Sodas, eilė obelų, eilė kriaušių, pati piečiausia – žagarvyšnių; vaikams, nedrausti skintis, valgyti. Tokia turėjo būti Lietuva, ji turėjo augti iš savo pradžios mokyklų, iš savo dar jaunų, bet rūpestingų ir patriotiškai nusiteikusių mokytojų. Tų, kurie jau griūvant Lietuvos nepriklausomybei, sukviesti į Kauną, dar sugiedos Lietuvos himną ir taip pasirinks, apsispręs.
Svarbiausia valstybei – sukurti savo mokyklą. Nuo pat pradžios. Kad teisinga būtų ta pradžia. R. Granauskas nuostabiai jautė tą pradžios poeziją, kūrė jos poetiką ne iš tiesioginės patirties, pats būdamas jaunesnis, jau kitos mokyklos vaikas, o iš kažkokio gilesnio, bendresnio žinojimo, kad taip turėjo būti. Kad naujai susikūrusios, iš sąmonės griuvėsių atsikūrusios valstybės pradžia būtų teisinga, kad iš jos būtų galima eiti į priekį, reikia gražios, teisingos pradžios mokyklos. Tokios, kad ne tik vaikai, bet ir jų tėvai, kad žmonės ją mylėtų. Be pradžios mokyklos, apskritai be mokyklos ir mokytojų nėra ir negali būti universitetų. Ir čia įžvelgiame savitą R. Granausko autobiografinio pasakojimo posūkį. Jis pats liko be aukštojo mokslo, be universiteto, baigęs tik vidurinę mokyklą. Bet jo ambicijos reikalavo turėti aukštą, jei ir ne aukštąjį išsilavinimą, ne tik prilygti universitetus baigusiems, bet ir juos pranokti. Jis norėjo retų universiteto Mokslinės bibliotekos knygų, jas skaitė, jis kaip lygus su lygiu pokalbyje laikėsi su universiteto rektoriumi (Dalios Juodkaitės-Dirgėlienės pasakojimas), jam buvo svarbu bendrauti su profesoriais Aleksu Girdeniu, Albertu Rosenu, jis turėjo ne tik profesinių kalbotyros klausimų, bet ir atsakymų. Ir todėl reikėjo stiprinti savo vidurinę mokyklą, savo autoritetinguosius mokytojus, davusius ne mažiau negu universiteto studijos; davusius moralinius pamatus ir pažinimo siekį. Be mokytojų neišsilaikysi.
R. Granauskas lyg eina į pagalbą mokytojams, iš savo patirties liudydamas, kaip sąmonėje užsimezga ryšys su žodžiais, su poezija („Poezija ir melodija“ „Trečiame gyvenime“). Kaip tai yra, kai vaikas pabando kažką parašyti ir suvokia jį apimančios būsenos gerumą: „Žinojau tik tiek, kad labai gera būti rašomame eilėraštyje“ (p. 100).
Būsenos paliudijimas – dar labai jauno, bet jau įtraukiamo į kūrybą, į žodžių ryšius, sąskambius: „Apima toks lengvumas, toks lengvumas!.. Gal dėl žodžių, kurie lengvai ateina į galvą ir lengvai išeina, mėlynai sumirguliuodami akyse kaip laumžirgiai virš upės?..“ (p. 100).
Iš kur tas labai labas gerumas, ta galimybė būti rašomame eilėraštyje? Iš jutimo, kad žodžiai supte apsupa tave ir tarsi kelia nuo žemės, mėlynai mirguliuodami akyse. Palyginimas: kaip laumžirgiai prie upės – iš to lengvumo, skrajumo, mėlyno laumžirgių sparnelių švytėjimo virš tekančio vandens.
Ta būsena, lengvo, keliančio gerumo jutimas prasideda iš gerų eilėraščių skaitymo, iš skaitymo, kuris įsismelkia į sielą, lieka joje budėti, gali atsiliepti, jei tik susidaro koks atitikmuo. „Eilėraščiai, kuriuos anksčiau skaitei tik todėl, kad Šileikis [mokytojas – V. D.] liepė, dabar netikėtai iškyla iš atminties ir lyg pažįstamas balsas pradeda skambėti ausyse:
Manęs dar nebuvo –
Alyvos žydėjo.
Manęs nebebus jau –
Jos vėlei žydės…“ (p. 54)
Eilėraščio skambėjimas ausyse – lyg pažįstamo balso. Eilėraštis įsiskverbia į sąmonę balso pavidalu, yra joje kaip balsas. Būsena iš to balso kalbinimo. „Ir pasidaro svajingai liūdna… Ir norisi, kad ilgiau taip būtų… O juk iš tikrųjų vieną kartą nebebus ir tavęs. Bet kaip taip gali būti, kad tavęs nebebūtų?.. Juk tiek daugybės visko netektų pasaulis!.. Vos ne dykuma aplinkui pasidarytų!.. Ir apima toks alyvinis, permatomas, perregimas graudumas, jis dar labai lengvas, dar neslegia širdies, tik apgaubia kaip rytmečio rūkas, kaip vidurdienio debesėlis, – ir tau jame taip gera būti, graudintis ir gailėtis kažko. Tačiau tas pirmą kartą pajaustas graudulys ar gailestis taip greitai nepraeina, pasidaro lyg kokia pastovi būsena, lyg įstato tau kitas akis, ir pradedi matyti, ko anksčiau nematei: žiede, medyje, peizaže… Net žodžiuose ima vertis visai kitokios reikšmės, vieni tau atrodo labai gražūs, kiti – niekam netinkami. Tartum įgauni ne vien kitas akis, bet ir kitas ausis. Dabar man atrodo, kad ir pirmąjį savo eilėraštį aš parašiau ne kokios ten įsivaizduojamos meilės apimtas, o to alyvinio graudulio ir gailesčio“ (p. 54–55). Mokyklinio literatų būrelio veikla galėtų prasidėti nuo R. Granausko „Poezijos ir melodijos“ skaitymo.
R. Granauskas ne sykį prasitars – iš gailesčio kūryba, gailestis yra gyvenimas. Grįždamas į pirmines, anksti patirtas kūrybines būsenas, pridurs graudulį, sujungs su Salomėjos Nėries įspūdžiu: alyvinio graudulio ir gailesčio. Pirminį sentimentą pakels iki grynos sielos būsenos, jos gražumo. Ir nusišypsos: neatsimenu, apie ką tas pirmasis eilėraštis, „tik atsimenu, kad buvo nepaprastai gražus. Jau toks gražus, kad neklausk“ (p. 55).
Toks, kad jau neišnyksta iš atminties, nors prisimenama tik būsena, tik pats gražumas tada, tam laikui, kuris tebuvo pradėjęs skleistis prieš akis.
R. Granausko liudijamose ir kuriamose autoritetų situacijose susitinkame su kažkuo bendresniu negu tik atskiras atvejis. Lietuvių tauta tebejaučia pozicijų, laikysenų, laisvų pasirinkimų problemą. Mums tebėra nelengva apčiuopti po kojomis kokį bendrą padą, jau sumintą, susigulėjusį, patikrintą, patikimą. Vis turime kiekvienas atskirai ieškoti autoritetų, atramų. R. Granauskas liudija, kad natūraliausiai jauna sąmonė remiasi į mokytojus, kad, aptikusi patikimą ryšį, jį tvirtina, perkuria, perkelia į bendresnį lygmenį, į bendresnius kontekstus. Iš R. Granausko (kaip ir iš kitų patikimų rašytojų) galima pereiti į mokytojams ir moksleiviams svarbų lietuviško galvojimo lauką.
Kas yra lietuviškumas, kokios jo galimybės, kokios ribos? Kiek pagrįsta mąstyti apie lietuvišką galvojimą? Sunku nubrėžti vieną liniją, nors pagrindinė yra, turėtų būti. Yra skirtingų lietuviškumo formų, raiškos būdų. Lietuvių literatūra yra sukūrusi ryškių ir vienas nuo kito besiskiriančių lietuviškumo formų. Koks yra savitas Kristijono Donelaičio lietuviškumas, kartu ir jo mažlietuviškumas. O Simono Daukanto – su ryškiu žemaitiškumo atspalviu? O Just. Marcinkevičiaus? O Liūnės Sutemos? Turime mąstyti apie lietuviškumo formas, gal net atmainas, neužmiršdami ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Adomo Mickevičiaus, Česlovo Milošo.
Jau ir jaunesnių, kad ir Rimvydo Stankevičiaus, rašančio ir „pamokslus pačiam sau“, tad ieškančio galimybių pamokslauti ir kitiems. „Tvirtai tikiu, kad šalia kumščio jėgos, proto jėgos esti labai stipri dvasios jėga – iki galo nepažinta, neišmokta suvaldyti, todėl reikalaujanti pagarbos. Ta jėga, manau, slypi taip pat ir žodyje. Tikrai įmanoma jį taip sunokinti, kad jis keistų ne tik trumpalaikes nuotaikas, bet ir mūsų jausmus, galimybes, likimus“ („Ji egzistuoja, toji knyga…“). Tikėjimas, kuris turi būti palaikomas. Tikėjimas, kuriam reikia įsipareigoti.
Sugrįždami prie mokyklinio rašinio supratome, kad pasakojimo, tos prigimtinės žmogaus savybės, niekas negali pakeisti, kad teksto analizė tėra tik atskiras instrumentas, peilis, tinkamas duonai raikyti, bet ne jai auginti. Pasakoti ir pasakotis žmogui yra prigimta taip pat, kaip ir kalbėti. Esame apsupti, įsupti pasakojimų. Literatūra, kurią skaitome ir kurios mokomės, visų pirmiausia yra pasakojimai. Pamatinė egzistencinė situacija: esu taip, kaip galiu pasakyti, papasakoti, kad esu; negaliu pasakyti apie save, nepasakydamas apie kitus, man kaip nors svarbius, man esančius, svarbius ir tuo, kad buvo svarbūs kitiems, su kuriais esu susietas žemės, istorijos, kalbos, tradicijų. Pasakodamas žmogus stiprina save, savo savivoką, savivertę, ima jausti, kad jis yra tai, apie ką gali pasakyti, papasakoti. Ir tik jis – taip.
Bet kaip jaunam žmogui pasakoti apie kultūrą, literatūrą? Pasakoti taip, kad galėtum ir pats pasipasakoti, būti pasakojimo lyg įkvėpuotas? Pasakoti žodžiu, pasakoti raštu, rašyti. Kad galėtum pasakoti, reikia susivokti savyje, taip pat suvokti ir gyvenime. Žinoti, kaip ir kas, dėl ko. Dėl ko esi. „Turbūt esu ne dėl savęs, turbūt esu dėl ko nors kito“, – iš Just. Marcinkevičiaus. Kas esu aš, kas yra tas kitas, kiti? Netekstualus, nesąryšingas žmogus negali parašyti teksto. Be kitų mumyse tuščia. Rašome lyg brandindami save. Raštu parodome savo brandos lygį, laipsnį. Tą moksleiviai turi suprasti. Kiek pajėgiu gyventi kaip aš, tiek pajėgiu kaip aš rašyti. Pasakoti gali tik aš, tik tu, jis, ji, tik vienaskaitiniai asmenys. Pasakoti, vadinasi, prisiimti atsakomybę už tekstą – tai mano, tai aš rašau, sakau, teigiu.
Reikia mokyti ir mokytis ne tik teksto, bet ir gamtos analizės, gamtos poetikos. Tautosaka neatskiriama nuo gamtosakos. Reikia siekti, kad moksleivis gebėtų papasakoti apie matomą kraštovaizdį, kad pajustų jo junglumą, sąsajingumą, kaip visa yra, egzistuoja. Tai, ką vadiname gamtos vaizdu kūrinyje, nėra atskira, tai struktūros dalykas. Kalbai reikia gamtos. Gamtai – kalbos. Įsižiūrėkime, kaip savo romaną „Rūkas virš slėnių“ pradeda R. Granauskas. Pradeda nuo žvyrkelio. „Žvyrkelis, perbėgęs seną, ilgą, ūksmėtą kaimą, pačiame jo gale staigiai šokteli į kalniuką ir, pranėręs tarp dviejų šimtamečių kraštinių liepų, nugeltonuoja tolyn vėjuota lygia plynaukšte tiesus kaip geležinkelis ir taip pat tolumoje siaurėjantis, nusitaikęs horizonte į du bažnyčios bokštus, giedrą dieną – raudonus, o negiedrą – vos įžiūrimus. Ir niekada jų nepribėga. Maždaug už kilometro jį tartum kažkas staiga nukerta, o tarp nukirstojo galo ir tų bokštų – tiktai oras, ir daugiau nieko. Ir dar – paukščiai, amžinai kažkur skrendantys ir skrendantys.“ Pažįstantys R. Granausko kraštą spės, kad tas žvyrkelis bėga per seną Šauklių kaimą, į Salantus nuo Mosėdžio pusės. Bet tai ne tik žemės, o jau ir žmogaus matymo-jutimo žemėlapis. (R. Granausko vaizdai apskritai žemėlapiški, „Rūko virš slėnių“ vaizdą galima „kloti“ ant smulkaus Žemaitijos žemėlapio, aptinkant Erlos slėnį, Bartuvą, Upalį, Salantą.) Žvyrkelis kaip gyvas padaras bėga tiesiai į bažnyčios bokštus. Ir niekada jų nepribėga; kaip ir žmogus – eina, eina, į kažką užsižiūrėjęs, ir neprieina. Nukerta pikta galia jo likimo siūlą. Tik paukščiai amžinai kažkur skrenda, nežinome, tie patys ar kiti.
Rašinio struktūra, pradžia, eiga, užbaigimas – taip, tai svarbu. Svarbu suvokti, kad kalbėjimas arba rašymas turi būti drausmingas, tvarkingas, kad tvarka yra turininga. Taip, pradžia, – bet kaip pradėti? Kas mums duoda pradžios postūmį, impulsą? Mūsų senosios pasakos turi pradžios formules: seniai seniai…, gyveno buvo…, vienoje karalystėje, mažoje trobelėje…, už aukštų kalnų, už jūrų marių…, turėjo neturėjo… Tos formulės yra ir formos, kuriomis bendriausiu būdu apimamas laikas, erdvė, būdas, lyg jaučiant pamatinius klausimus: kas, kada, kur, kaip. Reikia tuo pasitikėti, juk pasitiki ir literatūra.
Jonas Biliūnas itin gerai girdėjo pirminių, tautosakinių lietuvių pasakojimų pradžias, jų intonacijas. Jo „Liūdna pasaka“ yra ir pasaka, perimanti pasakojimo būdą: „Buvo tai 1863 metais. Viename sodžiuj gyveno neturtėlis žmogus, vardu Petras Banys, su savo moterim Juozapota.“ Neskubus sakinio ritmas; jį diktuoja pasaka. Modernėjanti lietuvių proza greitins ritmą. Atsisakys nuoseklios, laiku ir erdve įrėmintos pradžios. Mariaus Ivaškevičiaus „Istorijos nuo debesies“ (1998) pradžia, kuri yra lyg be pradžios, bet iš tikrųjų su pasakos jutimu: „Tai laiškas jums, babūne Petronėle, laiškas, kurio niekada negausit. Mirtis neturi adreso. Bet atminkit, jog laiškas tas jums. Su pasaka. Jūs pradėjot istorijas nuo debesies, aš jas užbaigsiu.“
Tinka ši pradžia jauniems, jei ir neužbaigsime tų pasakų, jei jas tik pratęsime. Pasakojime dažnai tebeglūdi pasaka. Ir gamta, lyg savaime įsirašanti; gamta sukonkretina erdvę, būdama pirminis vaizdas, įsuka pasakojimą į vaizdavimą: nuo Žemaitės iki R. Granausko gamta teikia impulsą pradėti – stoviu ant žemės, matau dangų, saulę, medį, taką per žolę. Pasakysiu apie tai, kas neabejotinai man yra kaip mano pirminė tikrovė, pasakysiu ir bus lengviau pradėti kalbėti apie žmogų, apie žmones, kas vyksta, įvyksta. Kai pasakojimas įstrigs, galima bus atsigręžti į tai, ką tą akimirką pamatė sutrikusio žmogaus akys: kalvą prieš akis, palinkusią šaką, tekantį vandenį, šaligatvį, kuriuo lėtai eina senas žmogus. Iš lietuvių prozos galima suvokti, kad lietuviškajam pasakojimui reikia gamtos, laiko ir erdvės jutimo, lyg buvimo kokiame taške, lyg ritmo, kuris prasideda iš būsenos, pereina į kalbą, į sakinį. „Čia yra laukas, atvertas į visas puses, ir medžiai nedrįsta jame augti“ – pirmasis R. Granausko apsakymo „Raudoni miškai“ sakinys, atviras sakinys iškart lyg kokia žaizda, žmogaus kentėjimų pradžia. Kažkas kraupaus turi būti įvykę ten, kur medžiai nedrįsta augti.
Bet tai – meniniai pasakojimai. Moksleiviškas, gimnazistiškas tekstas, mokomasis, atsiskaitomasis, turi savo didaktinę specifiką. Ar yra bendrų linijų, moksleivišką rašinį jungiančių su lietuviško galvojimo, lietuviško pasakojimo specifika? Ar tokių linijų jutimas negalėtų suaktyvinti jauno galvojimo? Pirmiausia svarbi mintis, kad kiekvienas kalbos tekstas, taip pat ir mokomasis, yra susijęs su kitais tekstais. Kad kiekvienas rašymas yra ir rašymas iš jau parašyto, ir rašymo pratęsimas, prasitęsimas. Reikia suaktyvinti jauną sąmonę atsakomybe, suvokimu, kad kiekvienas rašymu kažką pratęsiame. Rašydamas įsijungiu į savo kultūrą, į jos rašymus, parašymus, rašau ir kitą perrašydamas. Kaip turiu rašyti, man pasako mano kalba, jei ją moku, jei jos mokausi. Nemokėdamas kalbos nepapasakosi. Nepergalvojęs galvojusių, nesugalvosi nieko, kas bent tau pačiam būtų svarbu. Jei tai, ką rašai, nesvarbu tau pačiam, nebus svarbu niekam.
Ar galima apie J. Biliūną galvoti atskirai nuo to, kas apie jį galvota? J. Biliūno tekstai galvojimus apie juos yra tarsi sugėrę. Kuo daugiau apie tekstus mąstyta, mąstoma, tuo tekstai darosi tankesni, intensyvesni. Tekstas prasideda skaitymu, nuo skaitymo. Ir pirmas žingsnis, kurį dera žengti bandančiam pasakoti apie literatūrą, neišvengiamai yra ir apie save, yra atsigręžimas į tai, kas skaityta, kas suvokta skaitant, prisimenant skaitymo įspūdį, gal ir aplinkybes, jei jos buvo kuo nors svarbios. Nebijoti pirmojo sakinio paprastumo: aš skaičiau, aš esu skaitęs tai, apie ką ketinu pasakoti, ką noriu apmąstyti. Kūrinys tam momentui, kai apie jį rašai, pasakoji, yra tapęs laiku ir erdve, erdvėlaikiu, į kurį patenki iš savojo gyvenimo, bet nuo jo nėra atskirtas. Mokyklinė lituanistika moksleivius turėtų labiau orientuoti į savęs pačių suvokimą, į patirties suaktyvinimą, į suvokimą, kad neįmanoma ko nors pasakyti nepasisakant. Ir kad lietuviško galvojimo, pasakojimo, rašymo galimybės glūdi mūsų prigimtyje, mūsų archetipuose. Mūsų literatūra, kalbėjimas apie ją, pasakojimas, rašinių rašymas laisvina mūsų prigimtį, stiprina patirtį ir jos galimybes patirti ir perimant, išgyvenant patirties patirtį.
Lietuvių tarpusavio santykiuose, kaip rodo tautosaka, glūdi pirminis atidumas – pastanga suvokti, kaip kitas yra, įsiklausyti į kalbą, į tariamus žodžius. R. Granausko mokytojai atmintyje – juk yra tikri ir iš įsižiūrėjimo, įsiklausymo. Tad ir mokykliniame rašinyje galima būtų bandyti kūrinį suvokti kaip kitą. Kad galėtum kiek įmanoma geriau pasakoti, reikia, kad tai, apie ką pasakoji, būtų tau svarbu. Kad matytum tai, ką pasakoji. Kuo taip buvau užsiėmęs, – lyg savęs dar paauglio, lyg kitų klausia R. Granauskas „Trečiame gyvenime“ („Gyvatė ant peties“). Ir atsako visam savo, gal ir mūsų, gyvenimui: „Žiūrėjimu į pasaulį. Negalėjimu atsistebėti, kiek jame gražumo, kiek jame visko. Žiūrėjau, mačiau ir stengiausi neužmiršti“ (p. 67).
Kas trikdo jaunus, kas neleidžia laiku užsiimti žiūrėjimu ir matymu? Netikrumas: gal išvažiuosiu, gal negyvensiu to gyvenimo, kuris galimas tik čia, tame kraštovaizdyje, toje kalboje, tokiame metų ritme. Gal tos knygos, tas Biliūnas, tas Donelaitis, ta Salomėja, nebebus man svarbios. Tikrumą – ir žodžio, ir pasakojimo – turi tik vietiniai.
Jei negyvensiu to gyvenimo, kurį turėčiau paveldėti, ir tas rašinys man tėra formalus. Iš esmės – nesvarbus.
Tai, kas formalu, neturi gyvų formų, tik simuliacines, tik pseudoformas.
Jei rašinys formalus, formalūs gali likti ir kiti gyvenimo pasakojimai.
Net patys svarbiausi.
R. Granauskas tai žinojo. Pasakė – pirmiausia mokytojams. Bet ir visiems.
Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje
2014 m. Nr. 11
Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus – Mircea’ą Eliade’ę ir Carlą Gustavą Jungą. Mircea Eliade (1907–1986) – Prancūzijoje gyvenęs rumunų kultūrologas, religijotyrininkas, vienas iš komparatyvistinių religijų tyrinėjimų pradininkų, apie Rytų religijas žinojo ne tik iš knygų. Kalkutos universitete jis studijavo indų filosofiją ir sanskritą. Lietuviškai išleistoje knygoje „Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė“ M. Eliade rekonstruoja pasaulėvaizdžius tų kultūrų, kurios išpažįsta ikiistorinį-ciklinį, arba, kitais žodžiais tariant, mitinį laiką. M. Eliade įžvelgė panašumų tarp laiko koncepcijos antikinių filosofų tekstuose ir Rytų mokymuose. M. Eliade’s svarbą konceptualiam Rytų kultūros suvokimui J. Ivanauskaitės Tibeto trilogijoje yra pastebėjusi Regina Rudaitytė1. Iš tiesų, beveik dešimt sykių, bandydama sau ir skaitytojui išaiškinti Rytų kultūros prasmes, rašytoja grįžta prie M. Eliade’s2.
Tačiau ne mažesnę įtaką rašytojos pasaulėvaizdžiui ir pasaulėjautai yra padaręs šveicarų psichologas, analitinės psichologijos pradininkas, kultūros tyrinėtojas Carlas Gustavas Jungas (1875–1961). J. Ivanauskaitės knygų lentynose yra likę nemažai C. G. Jungo veikalų. Anglų kalba išleistoje knygoje „Žmogus ir jo simboliai“ („Man and His symbols“, 1964) C. G. Jungas aptaria sapnų ir simbolių svarbą. Jurga ypač domėjosi C. G. Jungo sapnų alchemija – turėjo rusišką veikalo „Sapnų alchemija“ vertimą, pabrauktose vietose kalbama apie filosofinį akmenį. 1997 metų rusiškas šios knygos leidimas sujungtas su kitu C. G. Jungo veikalu „Keturi archetipai“, jame aiškinama apie motinos, dvasios, triksterio ir persikūnijimo archetipus. Lentynoje taip pat guli C. G. Jungo knyga „Sinchroniškumas“, kurioje svarstoma apie kovą su savo šešėliu, neatskleistą tapatybę, persikūnijimo ir sinchroniškumo fenomenus. Yra taip pat lietuviškasis C. G. Jungo knygos „Žvelgiant į pasąmonę“ vertimas, angliškas „Kundalini jogos psichologija“ leidimas, pristatantis 1932 metais C. G. Jungo vestus seminarus.
J. Ivanauskaitė romaną „Ragana ir lietus“ (1993) rašo jau perskaičiusi C. G. Jungą. Pagrindinė veikėja Vika kalbasi su psichoterapeute ir pasakoja jai savo sapną – sapnavusi save kaip vyrą. Nerimauja, kad tai gal nėra normalu. Psichoterapeutė ją ramina: „Visiškai nieko baisaus. Juk skaitei Jungą ir žinai, kad kiekviename žmoguje yra du pradai – moteriškasis ir vyriškasis. Anima ir Animus. Tu tiesiog sapnavai savo Animus“3. Vertikalusis romano laikas šiame romane susieja įvairias epochas ir atskleidžia archetipinę moters meilės prigimtį.
Jungiškieji motyvai labai stiprūs romane „Agnijos magija“. Agnija sapnuoja labai nemalonų sapną. Veiksmas vyksta Šv. Petro bazilikoje Romoje, kurioje niekada nėra buvusi. Tik staiga su bloga lemiančiu švokštimu iš aukštybių pasipila tiršta tamsi, smirdanti masė. Agnija užsidengia rankomis ne iš siaubo, bet iš gėdos. Pabunda. Sako sau: „Jau seniai laukiau šito chrestomatinio sapno, bet dabar, jo pakirsta, negalėjau net krustelėti. K. G. Jungas vylingai šyptelėjo ir dingo už užuolaidos“4. Labai jungiškai nuskamba Agnijos nuojautos, kai ji sako: „Staiga lyg milžinišką driežą už uodegos pagavau tai, kas mane visą neilgą kelią labiausiai baugino – nejaukią lemtingų įvykių nuojautą, tarsi būčiau išvykus kelionėn, iš kurios nebegrįšiu“5.
Jungiškąją potekstę, recenzuodamas romaną, pastebi Vytautas Rubavičius: „Beje, C. G. Jungas libido pagrindu susiejo daugelį senųjų esminių indoeuropiečių kalbos žodžių; išryškino žodžio tejas reikšmių – ašmenys, ugnis, spindesys, grožis, jėga, gyvybinė jėga, dvasinė ir maginė galia, vyro sėkla – seksualinius atspalvius, paryškindamas lyties simbolikos aspektus (pavyzdžiui, ugnis, ugnies krosnis-motina). Knygoje esama visų tų ryšių“6.
Nuo 1929 m. C. G. Jungas susidomi alchemija. 1944 m. pasirodo jo knyga „Psichologija ir alchemija“. J. Ivanauskaitės knygų lentynoje, kaip jau buvo minėta, yra rusiškai išleista šios knygos ištrauka „Aлхимия снов“. Jurga cituoja anglišką „Psychology and Alchemy“ leidimą, kai „Prarastoje pažadėtoje žemėje“ pasiremia C. G. Jungu, sakiusiu, kad „pagrindinis alchemikų tikslas buvo atrasti ne išorinę, o vidinę nemirtingumo substanciją, išgryninti dvasios auksą“7. Magijos mokytoja Vilija romane „Agnijos magija“ iš atminties cituoja Agnijai C. G. Jungo pamėgtus alcheminius traktatus. Šį kartą iš „Bėgančiosios Atalantos“ („Atalanta Fugines“), parašytos 1618 m.: „Padaryk iš vyro ir moters apskritimą, iš jo – kvadratą, iš kvadrato – trikampį, iš trikampio – vėl apskritimą ir turėsi Filosofinį akmenį!“; „Chimeriški šešėliai apdengs retortą tamsiu uždangalu, ir tu jos viduje rasi tikrąjį Drakoną, nes jis ryja savo uodegą.“ Drakonas, ryjantis savo uodegą, yra pasikartojantis pirmųjų C. G. Jungo interpretuojamų sapnų „Sapnų alchemijoje“ archetipas. Tačiau panašu, kad J. Ivanauskaitė pati studijavo ir gilinosi į kai kurių alchemikų darbus. Romane Vilija praneša Agnijai, kad Paracelsas yra buvęs Vilniuje – jis čia kažko ieškojęs ir kažką radęs, nes savo knygoje „Archidoxae“ sakosi gavęs naudingų žinių. Rašytoja knygoje „Kelionė į Šambalą“ persako C. G. Jungo alcheminius apmąstymus, kuriuos jis aprašo „Sapnų alchemijoje“. Paaiškėja, kad C. G. Jungas lotoso atitikmeniu Vakaruose laikė rožę, „romantiškąją rozenkreicerių gėlę, mistinį Dantės „Rojaus augalą“. Jis pabrėžė, kad ir lotosas, ir rožė simbolizuoja moteriškąjį pradą, įsčias, nes Mergelė Marija bažnytinėse giesmėse lyginama su rože, o kūdikėlis Jėzus kartais vadinamas „Rožės pagimdytuoju“. Jungas taip pat pastebėjo gėlės ir mandalos panašumą, o jo pacientai piešdami besiskleidžiančių žiedlapių ratus, pusračius ir spirales pasiekdavo ne tik įsivaizduojamo augalo branduolį, bet ir savo pačių esmę“8.
C. G. Jungas, kaip ir M. Eliade, apie kitas kultūras žinojo ne vien iš knygų. Jis keliavo. 1920 m. nuvyko į Šiaurės Afriką (Alžyras, Tunisas, Sacharos dykuma). 1925–1926 m. C. G. Jungas išvyksta ekspedicijon į Keniją ir Ugandą. 1938 m. – keliauja į Indiją ir Ceiloną, domisi senovės Indijos filosofija ir religija. Išleidžia knygą „Psichologija ir religija“ („Psychology and religijon“, 1938; vokiečių kalba „Psychologie und Religion“ – 1940 m.). Jis domisi ir senovės kinų „Permainų knyga“. 1929 m. rašo komentarus kinų „Auksinės gėlės paslapčiai“. C. G. Jungas savo teoriją grindžia ne vakarietiško priežastingumo, bet sinchronijos (visų reiškinių vienalaikiškumo) principu, kurį kaip konceptualų principą, paaiškinantį jai daug neaiškių tikrovės paslapčių, perima ir J. Ivanauskaitė. Knygoje „Prarasta pažadėtoji žemė“ rašytoja, bandydama išsiaiškinti savo paskutiniosios kelionės į Rytus – į Tibetą priežastis, pasitelkia C. G. Jungo sinchroniškumo sampratą: „Tuomet (ir, be abejo, staiga) prasidėjo tai, kas C. G. Jungo psichoanalizėje vadinama „sinchroniškumu“, o Tibeto tantriniame budizme – tendrel rabmo principu. Šimtai atsitiktinių aplinkybių ėmė klostytis į vieną tiesų kelią. Supratau, kad jėgos, kuriomis vis dar užsispyrėliškai netikiu, dabar jau noriu nenoriu pristatys mane į Lhasą. Bijojau tos kelionės. Tačiau ji buvo neišvengiama. Tad pasiėmusi kelis talismanus, kurių magiškomis jėgomis abejojau, pasikviečiau seserį Radvilę, kurios entuziazmas ir nuginkluojanti šypsena turėjo galios, tiesiog pasidaviau srovei“9.
J. Ivanauskaitė pritaria C. G. Jungo kritiškumui, kai šis rašo apie vakariečius Indijoje. Pakartoja, kad mokslininkas apie Rytuose piligrimaujančius vakariečius yra pasakęs, kad šie visuomet esti „vakarietiško oro buteliuose“, atsitvėrę nuo Indijos įvairiausiais intelektualiniais postringavimais, abstrakcijomis, dogmomis ir klišėmis. Ji pati jaučiasi tokia vakariete, nes visada siekia perkeisti, prijaukinti kambarius, kuriuose tenka apsigyventi. „Juk rytietis liktų sau palaimingai sėdėti tarp keturių nedraugiškų sienų ir nieko net nebandytų keisti“10, – sako rašytoja.
J. Ivanauskaitė primena, kad C. G. Jungas, pats labai išsamiai gilinęsis į rytietišką pasaulėžiūrą, ne kartą yra įspėjęs apie pavojus, su kuriais gali susidurti užsieniečiai, bandantys aprėpti Oriento erdvę, svetimą jų gimtajai kultūrai. Jis svarstė, ar įmanomas pasikeitimas dvasinėmis vertybėmis, juo labiau jų visiškas perėmimas ir permanymas, ar vakariečių žavėjimasis Rytais pasmerktas likti vien tik imitacija? Sąmoningą ar nesąmoningą rytietiško gyvenimo būdo mėgdžiojimą C. G. Jungas laikė ne mažiau pavojingu už pamišimą, kuris apima „išjungus visus įprastinio gyvenimo saugiklius“, atsisakius sociumo priimtų normų. Jis rašė, kad daugelis žmonių dabinasi Rytų metafizikos teorijomis kaip egzotiškomis plunksnomis ir visai pasiklysta, nes išplėšia vien „magiškąsias“ idėjas iš Oriento pasaulėžiūros konteksto ir vartoja jas tik išoriškai, kaip kvepalus arba papuošalus. „Žmonės yra pasiryžę viskam, nesvarbu, kaip absurdiška tai būtų, kad tik išvengtų akistatos su pačiais savimi“, – tvirtino šiai akistatai visą savo gyvenimą paskyręs mąstytojas“11.
Sekdama jo mokymu, Jurga vis dėlto išlaiko kritinę distanciją ir siūlo atskirti psichoanalizę ir budizmą. C. G. Jungas pataręs, kad prieš pradedant gilintis į savo pasąmonę, vadinasi, su ja konfrontuoti, reikėtų turėti „saugiklius“, tvirtą, gerai subalansuotą psichikos struktūrą ir vidinę pusiausvyrą12.
C. G. Jungas ateina rašytojai į pagalbą, kai jai reikia suvokti sudėtingus savojo Aš ir aplinkinio pasaulio santykius. Kita vertus, rašytoja pasitiki C. G. Jungo atrastu terapijos metodu, jis yra jos autoterapijos mokytojas. Jurgai padarė įspūdį mokslininko prisipažinimas, kad po penkerių ar šešerių metų kovos su savo pasąmone jis kasdien ėmė piešti po mažą mandalą. Vėliau, dirbdamas su pacientais, skatinęs visus besikankinančius žmones piešti. Ir daugeliui spontaniškos, lyg iš pasąmonės gelmių iškylančios mandalos tapo tarsi stebuklingais gelbėjimosi ratais. J. Ivanauskaitė gilinasi į C. G. Jungo koncepciją, siekdama sau atverti, kodėl mandalų piešimas gali gydyti sutrikusią asmenybę. Randa: „C. G. Jungas rašė, kad asmenybės esmė, kurią jis vadino self (budizme tai, mano manymu, įvardijama kaip Budos prigimtis), yra svarbiausias viso mūsų dvasinio augimo tikslas. Šis augimas vyksta ne linija, bet spirale, sukantis ratu, todėl geriausia šio proceso išraiška kaip tik ir yra mandala“13. J. Ivanauskaitė išbando pasiūlytą metodą ir sukuria šimto dešimties mandalų ciklą. „Piešdama, – skaitome rašytojos ir dailininkės ranka rašytą laišką, – negalvojau apie jokį žiūrovą, netgi stengiausi tai, ką darau, žūtbūt nuslėpti nuo bet kokios svetimos akies. Tačiau keliui pasibaigus, baigėsi ir ją lydėjusi maginė apeiga. Ratas užsidarė. Tibetiečiai iš spalvoto smėlio supiltas mandalas suardo, o smiltis išpila į upę. Savo mandalas aš tiesiog pasiunčiau oro paštu į Lietuvą, nusprendusi, kad jei jos pradings pakeliui – taip turi būti, o jei pasieks Vilnių, vadinas, joms dar lemtas kažkoks kitoks likimas…“14 Kadangi visos šimtas dešimt mandalų sėkmingai pasiekė Vilnių, Jurga tikriausiai nebūtų prieš, kad vieną dieną visas ciklas (bent jau pusė, ar du trečdaliai) būtų išleistas viename albume. Tai būtų pirmasis Lietuvoje C. G. Jungo įdiegtos mandalų piešimo kaip autoterapijos technikos vizualusis registras. Jurga rašo: „Man teko matyti C. G. Jungo pacientų – namų šeimininkių, tarnautojų, verslininkų, mokslininkų – pieštas mandalas, kurios savo struktūra ir išraiškos priemonėmis niekuo nesiskyrė nuo tų, kurias iš savo spalvoto smėlio pila Tibeto vienuoliai ar slaptuose rankraščiuose vaizdavo viduramžių Europos mistikai. Tai byloja ne tik apie kolektyvinę pasąmonę, bet ir apie kiekviename žmoguje slypinčias kūrybines jėgas. Manyčiau, kad kūrybos esmė bei prasmė kaip tik ir yra perteikti tą žmogaus dvasios pilnatvę“15. Ji rekomenduodavo išbandyti šią autoterapijos kelią nuo depresijos kenčiantiems artimiesiems.
Antroje Rytų trilogijos knygoje „Kelionė į Šambalą“ J. Ivanauskaitė vėl grįžta ir prie mandalų, ir prie C. G. Jungo. „Man pačiai, – sako J. Ivanauskaitė, – šioje kelionėje atsiduriančiai ekstremaliose, sunkiai paaiškinamose ar visai nesuvokiamose situacijose, piešimas irgi virto bene svarbiausiu asmeninės magijos atributu“16. Rašytoja supranta, kad kelionė į save per mandalų kelią pavojinga, nes sąmonė gali neišlaikyti nežabotų ir mįslingų pasąmonės gaivalų lavinos. Ji taip pat supranta, kad šiems pradams susidūrus gali įvykti sprogimas, ir pritaria nuomonei, kad agresyvius, šlykščius, siaubingus savo esybės pavidalus reikia priimti tokia pat atvira širdimi, ramiu protu, kaip ir tauriuosius. Pirmajame šios knygos skyriuje keliamas retorinis klausimas: ar tas pasąmonės išlaisvinimas vizualiojoje Jurgos kūryboje, kuriant paveikslų ciklus „Mandalos“ bei „Tibeto mirusiųjų knyga“, būtų buvęs įmanomas be André Bretono bei Salvadoro Dali suformuoto šūkio „Išlaisvinkime pasąmonę“? Jurga, piešdama mandalas, išlaisvina savo pasąmonę, tačiau ne froidiška, o jungiška to žodžio prasme. Jos mandalos – tai jungiškasis siurrealizmas. Todėl kai kurios jų nė iš tolo neprimena ne tik Rimanto Sakalausko sukurtos Tibeto skvere, bet ir kanoninių mandalų piešinių. Jurga, naudodama C. G. Jungo metodą, kūrybiškai jį pritaiko, išplečia jo ribas.
Kai Jurga piešė savąsias mandalas, per vieną petį žiūrėjo ją kamuojantys vidiniai košmarai, per kitą – ją gydantis ir guodžiantis C. G. Jungas. Tačiau aplink trypinėjo iš Jurgos sąmonės niekada neišnykę ir vakarietiškojo siurrealizmo (Salvadoro Dali, Paulio Delvaux, Giorgio de Chirico), ir lietuvio Šarūno Saukos šešėliai. O aplinkui, galbūt ore, skraidė ir siautė, skverbėsi į Jurgos kūną, sąmonę, pasąmonę – ir į mandalą – savo teritoriją jaučiančios senosios Tibeto dievybės. Jurgos mandalos labai įvairios. Vienos jų tradicinės, geometrinės sandaros, kitos gerokai nutolusios nuo įprasto kanono. Daugelis jų vaizduoja budistines dievybes su joms būdingais atributais ir simboliniais ženklais. Figūros dažniausiai statiškos ir frontalios, tačiau yra ir ekspresyvų judesį perteikiančių atvaizdų. Kai kurios mandalos turi siužetinio vyksmo užuomazgų, atskleidžia vaizduojamų figūrų tarpusavio ryšį, santarvę ar antagonizmą. Išsiskiria koliažo technika sukurti juslių įvaizdžiai, praturtinti augaliniais motyvais. Ne vienoje mandaloje pasikartoja juodos kosminės erdvės fonas, nusėtas dangaus šviesuliais. Daugybė visatos akių žvelgia į pasaulį ir mus.
Jurga pasuka C. G. Jungo keliu ir, pajutusi savyje slėpiningų jėgų veikimą, dvasinę harmoniją bando išsaugoti piešdama mandalas: „Kartais šiam užsiėmimui skirdavau pusvalandį, kartais – dieną, tačiau visada tai buvo ne šiaip sau piešimas, o maginė apeiga. Kaip tik todėl savo kūrinius drįstu vadinti mandalomis, nors tik keli iš 110 piešinių atitinka tikrąją šio ženklo reikšmę“17. Dailininkė ir rašytoja mandalas numeruoja, užrašo tikslią datą. Pagal mandalų turinį galima net atsekti Jurgos vidinių būsenų slėgį ir bangavimus.
Dailėtyrininkė Kristina Stančienė atkreipia dėmesį, kad „nemažai Ivanauskaitės darbų (ypač vėlyvųjų) atrodo tarsi savotiški egzorcizmo seansai. Ypač tie, kuriuose baugina mirties, fizinio susidorojimo scenos, žmogaus ir žiaurių mistinių dievybių sandūra. <…> Ivanauskaitės darbuose dievai, demonai, dvasios, kurioms suteikta fizinė forma, kūniškas pavidalas, paverčiami dekoratyviomis emblemomis, tad gal jie nustoja ir savo galių. Galbūt tai tik Rytų tradicijų neišmanančio europiečio sapaliojimas – tačiau jų energinis užtaisas liudija, kad jie atsirado ne šiaip sau, ne tik kaip banali „saviraiška“, bet ir kaip ritualas, veiksmas, nukreiptas į individo ir pasaulio išorę, o kartu ir vidun, kaip nuolat troško pati menininkė“18.
„Nepaisant žmogaus racionalumo, – rašo C. G. Jungas, – žmogų valdo jėgos, kurios nepaklūsta jo valiai. Žmogaus dievai ir demonai niekur nedingo, jie tik gavo naujus vardus. Tie demonai palaiko jame nuolatinį nerimą, neaiškią baimę <…>“19. Demonas – tai dievybė, galingesnė už žmogų, ateinanti iš antgamtinės aplinkos. Demonai nesivadovauja gėrio ir blogio kategorijomis. Graikų ir romėnų mitologijoje jie paprasčiausiai nusileidžia į žmogų ir jį valdo kaip svetima, nesuprantama dvasia. Tokia yra archetipų galia. Jų poveikis yra numinozinis. Archetipai gali vilioti, sužavėti, įtraukti į prarają ar išvesti į kalną20.
J. Ivanauskaitę su C. G. Jungu artina ir jos išskirtinis dėmesys sapnams. Romane „Mėnulio vaikai“ veikėja pasakoja kasnakt sapnuojanti vis tą patį sapną, kaip tekina lekia, laužydama akinamai raudonus meldus, atsitrenkia į savo mylimąjį. Toliau veiksmas vyksta tarsi išjudėjusiame ir į kino kadrus peršokusiame S. Dali paveiksle. Ji ima slysti mylimajam iš rankų, tampa kažkokiu skysčiu, perregimu it vanduo. „Paskui viską aplinkui užlieja geltona spalva, manęs nebėra, o Tau ant galvos nutupia didžiulis tamsiai žalias paukštis švytinčiomis akimis. Tavo kūnas nuo jo svorio ar smūgio staiga ima skilti; nuo pat viršugalvio visas sueižėji ir pradedi trupėt smulkiom šukėm, kurios lekia į visas puses tarsi sviedžiamos išcentrinės jėgos, be garso, geltonai švytėdamos blausioje prieblandoje…“21
Kitas veikėjas atsibudęs supranta, kad sapnavo svetimą sapną. Pasakojimas adresuojamas kitam asmeniui, artimai merginai. Pasakojama, kaip ji irgi sapnuojama: „Mane apėmė klaikus noras išvysti, ką gi tu turi ant to padėklo, tačiau nenumaldoma jėga ėmė kelti aukštyn, aš vėl atsidūriau tiesiai virš tavęs, tas pats smarkus vėjas nutraukė alyvuotą skudurą. Aš išvydau ant to spinduliuojančio padėklo gulinčią savo galvą. Sutikau pašaipų savo paties akių žvilgsnį, tu taip pat pažvelgei aukštyn“22. Pašaipus paties autoriaus žvilgsnis nukirstoje galvoje, kartais – ir ant padėklo – dažnas Š. Saukos paveikslo motyvas („Autoportretas su slyva“, 1983; „Autoportretas Nr. 2“, „Autoportretas Nr. 4“, 1985).
Nukirstos galvos vizija lydi rašytoją J. Ivanauskaitę ir keliaujant Himalajų papėdėje. Savo poetinėse meditacijose ji rašo: „Mirties viešpats alsuodamas ugnimi / Palinksta prie mano šalto guolio. / Surinku, išvydus kruvinam vėriny / Nukirstą galvą Lhasos vienuolio“23.
Viena J. Ivanauskaitės prozos kūrybinių ypatybių – sapnas čia irgi neretai tampa realesnis už realybę. Prancūzų filosofas Jacques’as Derrida knygoje „Aklojo memuarai“ rašo, kad šalia lovos laikydavo bloknotą ir rašiklį, kad iki galo nenubudęs galėtų užsirašyti sapnus. Taip jis vieną naktį, pusiau miegodamas, nedegdamas šviesos ir stengdamasis išlaikyti sapno giją, užsirašęs tekstą, kuris pasitarnavo jam kaip parodos, skirtos akliesiems, koncepcija24. Viename interviu J. Ivanauskaitė sako, kad ir ji diktofoną buvo pasidėjusi prie lovos, kad vos pabudusi galėtų užsirašyti sapnus, nes kartais atrodydavo, kad susapnuojanti kažką visiškai genialaus. Rytą paklausiusi – mieguistu balsu kažkokių niekų prišnekėta. Ir pati sau tokia juokinga pasirodžiusi. Viena iš rašytojos mylimiausių jos pačios parašytų knygų, užbaigianti Tibeto ciklą, yra pavadinta „Sapnų nublokšti“: „Ši knyga iš dalies atsirado per sapno būseną. Miegodama sukurdavau ištisus sakinius, frazes ar pastraipas. Miegodama patirdavau ir labai keistą pojūtį – kaip mano pasąmonė kuria tolesnę romano eigą ir herojų likimų posūkius. Pabudusi nieko neprisimindavau, bet, atsisėdus prie kompiuterio, tai, kas sapne buvo sukurta, palengva iškildavo į paviršių. Man net būdavo įdomu ir smalsu, kaip baigsis tas ar kitas epizodas, lyg skaityčiau svetimą knygą“25.
Ankstyvajame J. Ivanauskaitės tapytame paveiksle, pavadinimu „Sapnas“, kurio fragmentu iliustruojamas paskutinės jos eilėraščių knygos „Odė džiaugsmui“ aplankalas, matome gulinčią mergaitę, panašu, kad dailininkės ir rašytojos alter ego , kuri tarsi sapnuoja, bet žvelgia į pasaulį atviromis akimis. Ką ji mato? Baltą kardelį, palinkusį virš jos galvos. Tai tarsi sapnas-svajonė, besiskiriantis nuo sapno-rupios realybės. Ramutės Rachlevičiūtės nuomone, šis ankstyvasis Jurgos darbas yra tarsi mirties jaukinimasis: „Miegojimo būsena glaudžiai susijusi su išėjimu anapusybėn: miegoti – tai kasnakt numirti ir kas rytą prisikelti“26.
Sapno simbolika dar vienu netikėtu aspektu tiesiogiai įsiaudžia į rašytojos patyrimo audinį jos kelionėje po Himalajų priekalnius. Čia ji nutaria aplankyti sapno jogą praktikuojantį Minlingą Rinpočę, padovanoti jam molio gabalėlį iš Mindrolingo vienuolyno, kurio vadovu jis kažkada buvo. Norinčiam praktikuoti sapno jogą sapnuojant svarbiausia suvokti, kad sapnuoji, ir atpažinti savo „iliuzinį“ kūną, netapatinti jo su grubiuoju pavidalu ar ego . Dieną dera medituoti savo fizinio pavidalo iliuziškumą, stengiantis įsivaizduoti jį ir visą aplinkui esančią tikrovę tik kaip atspindį veidrodyje. Susitikti su sapno jogą praktikuojančiu Rinpoče nėra lengva, nes kiekvieną kartą priimdamas žmogų jis turi nutraukti savo meditaciją ir grįžti iš Kitos realybės į šį, kasdieniškąjį būvį. Bet rašytoja vis dėlto pasiryžta. Įspūdis pranoko lūkesčius: „Sangjum vėl duoda ženklą, ir mes nusilenkę tris kartus puolame ant žemės. Paskui keliais slenkame per grindis, išblizgintas tokių kaip mes maldininkų, nuo durų iki pat iš pažiūros kieto Rinpočės guolio. Čia suklaupus nebevalia į jogą pakelti nei galvos, nei akių. Jaučiu tik jo pulsuojančią jėgą, kuri mane baugina taip, kaip baugina kai kurie reikšmingi sapnai, esminės įžvalgos ar nuojautos“27. Išėjusi į lauką rašytoja stulbsta toliau: „Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad šį kartą tikrai pabuvojau ANAPUS DURŲ, tačiau suvokiu tik tiek, kad nieko nebesuvokiu. Kitų lygmenų dvelksmas, kurį ką tik patyriau, buvo toks galingas, kad dabar belieka pripažinti visišką savo pačios menkumą. Savo ribas. Savo žemą skrydį. Savo lėkštas fantazijas, kai bandau įsivaizduoti mums visiems pažadėtos, bet vos kelių pasiryžėlių teaplankytos Kitos tikrovės neaprėpiamybę“28.
J. Ivanauskaitės labai dėmesingai skaitytas ir gerbtas C. G. Jungas pasakytų, kad pasąmonė yra autonominis psichinis esinys ir bandymai ją treniruoti atneša tik laikiną sėkmę ir yra žalingi pačiai sąmonei. Sapnų sferoje gamta negali būti pagerinta, o jos paslaptys pakeistos, čia mes galime tik klausytis, nesikišti. Sąmonę galima apgauti, bet pasąmonės – ne. C. G. Jungas prisimena Augustiną, kuris dėkojo Dievui, kad šis nepadarė jo atsakingo už savo sapnus29. Gal sapno pasaulis nėra anapus realybės, o tiesiog integrali – kartais iš tiesų šokiruojanti, priverčianti naujai pamatyti tikrovę, skatinanti mąstyti, o kartais tiesiog įdomesnė ir spalvingesnė – realybės dalis? C. G. Jungas pasakytų kitaip: sapnas – simbolis, atveriantis egzistuojančią, bet neįsisąmonintą realybę. Jis pastebėjo, kad yra labai daug panašumų tarp ligonių haliucinacijų, kliedesių, senovinių mitų, viduramžių mistikų vizijų ir sveikų žmonių sapnų. Pasirinkęs keturis šimtus iš tūkstančio aprašytų vieno, kaip jis sako, puikiai išsilavinusio jauno žmogaus sapnų, C. G. Jungas parašo knygą „Sapnų alchemija“. Jam pasirodė svarbu tai, kad jaunuolio išsilavinimas nebuvo istorinis, filologinis ar etnologinis, kad simboliai į sapną atplaukia iš pasąmonės, o ne iš išsilavinimo. Kad nedarytų įtakos tam jaunuoliui, sapnų užrašinėtojui, jis stengėsi kuo mažiau pats bendrauti – susisiekdavo per asistentę. C. G. Jungas širdingai dėkoja sapnų „autoriui“ už pasitarnavimą mokslui30.
Būtent dėl šio iracionalaus, bet realaus psichinio pasaulio pasipriešinimo prie jo vis dėlto priartėjusi J. Ivanauskaitė patiria galingą kitų lygmenų dvelksmą. C. G. Jungas sako, kad jei sąmonė sugeba kūrybiškai įvaldyti archetipo prigimtį, sukuriami įsimintini meno kūriniai, gimsta naujos idėjos. J. Ivanauskaitės pagarba sapnams, kaip ir visai archetipinei žmogaus sielos daliai – kaip objektyviai ir simbolių prisodrintai realybės sferai – sudaro vieną iš jos kūrybos unikalumo bruožų.
1 Žr.: Rudaitytė R. In Search of The Self: Jurga Ivanauskaite’s A Journey to Shambala // Literatūra. – 2009. – Nr. 51 (4). – P. 114–120.
2 Žr.: Ivanauskaitė J. Tibeto mandala. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – P. 334, 339, 340, 378, 379, 468, 469, 478, 496.
3 Ivanauskaitė J. Ragana ir lietus. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 135.
4 Ivanauskaitė J. Agnijos magija. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – P. 37.
5 Ten pat. – P. 76.
6 Rubavičius V. Kaip sugrįžti į kūną? // Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos. VI. – Vilnius: LFMI leidykla, 2007. – P. 96.
7 Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 632.
8 Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą // Tibeto mandala. – P. 341.
9 Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 514.
10 Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą // Tibeto mandala. – P. 292.
11 Ten pat. – P. 294.
12 Ten pat. – P. 295.
13 Ten pat. – P. 338.
14 Šeimos nuosavybė. Su kai kuriomis reprodukcijomis galima susipažinti: Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą. – Vilnius: Tyto alba, 1997. Fotografuotas įdėklas.
15 Ivanauskaitė J. Rytai–Vakarai meditacijų tyloje // Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos. VI. – P. 38.
16 Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą // Tibeto trilogija. – P. 338.
17 Iš šimto dešimties J. Ivanauskaitės pieštų mandalų dvidešimt yra eksponuojamos rašytojos internetiniame puslapyje www.jurga-ivanauskaite.lt ir knygoje „Kelionė į Šambalą“ (1997).
18 Stančienė K. Dvasingumo paieškos // 7 meno dienos. – 2011. – Gruodžio 16.
19 Jung K. G. Žvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. – P. 87.
20 Žr.: Buzaitė S. Kolektyvinė pasąmonė ir individualus likimas. C. G. Jungo mokymas apie archetipus // Šiaurės Atėnai. – 1992. – Sausio 24. – P. 6.
21 Ivanauskaitė J. Mėnulio vaikai. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – P. 135.
22 Ten pat. – P. 129.
23 Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 593.
24 Derrida J. Memoirs of the Blind. The Self-Portrait and Other Ruins. – Chicago and London: The University of Chicago Press, 1993. – P. 16.
25 Ivanauskaitė J. Rytai–Vakarai meditacijų tyloje // Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos. VI. – P. 44.
26 Rachlevičiūtė R. Mėnulio šalies piligrimė // Jurga Ivanauskaitė. 1961–2007. Sankryžos. Retrospektyvinės parodos katalogas. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – P. 14–15.
27 Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 625.
28 Ten pat. – P. 626.
29 Юнг К. Г. Алхимия снов. – Санкт-Петербург: Timothy, 1997. – P. 13.
30 Ten pat. – P. 11.
Donata Mitaitė. Apie Albiną Bernotą ievoms žydint
2014 m. Nr. 5–6
Lietuvių poezijoje daug žydinčių sodų, alyvų, kiekvieną pavasarį „pradeda žydėt“ Henriko Radausko „kaštanas“, Salomėja Nėris sužydi diemedžiu, o vėliau jau „prarastos valandos“ pažyra, anot Onės Baliukonytės, „liepžiedžių auksu“. Albinas Bernotas iš poezijos marginalijų ištraukė ievą. Šio pavasario ievos galėjo būti 80-osios jo gyvenime, bet vasario mėnesį suėjo jau dveji metai nuo poeto mirties. Dėl įvairių priežasčių 1978 m. galutinai persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone, pastaraisiais dešimtmečiais A. Bernotas buvo mažai matomas. Dar 1997 m. Valentinas Sventickas teigė: „Palikusį Vilnių, jį kone ištrėmėme iš literatūrinio gyvenimo, – nepaminėdami apžvalgose, primiršdami, paprasčiausiai nepasakydami jaunesniems, kas jis ir ko yra vertas“1. O jau poetui mirus, Aidas Marčėnas parašė: „Gamtą mylėjęs žmogus ir tikras poetas, daug geresnis nei manės“2.
A. Bernoto kūrybos temos, vaizdai perteka iš poezijos į autobiografinę jo prozą ir atvirkščiai, maitinami praėjusio, bet atmintyje gyvo ir vis bandomo suprasti gyvenimo, kuris bėgo prarandamos ir atgaunamos Lietuvos nepriklausomybės, karo ir okupacijų laikais. Ir jo ieva (vaikystės kaime, prisimena poetas, jų augo labai nedaug) turbūt labiausiai iš ten, o ne iš jaunystės metais Lietuvoje labai populiaraus Sergejaus Jesenino lyrikos. Rašydamas apie pokario vaikystę, A. Bernotas pasakoja apie partizanus, dažnus svečius tėvų namuose, ir apie epizodą, kuriame svarbi „aitriai kvepianti, baltų žiedų kekėm apkibusi maža ievos šakelė – ją mama, grįžusi iš kaimo, nunešė tiesiai Vyteniui į daržinę: „Čia jums, nuo Bronės.“ Vytenis suglumo, paraudo, paėmęs šakelę pauostė, paskui ją užsikišo už uniforminės kepurės dirželio. Diena pasitaikė karšta, vyrai po kiemą vaikščiojo pusnuogiai ir vienplaukiai, o Vytenis, kai užsidėjo savo gražiai apkaišytą kepurę, tai taip ir nenusiėmė jos iki vakarienės, nors aštrialiežuvis Špicas ir šaipėsi iš jo, vadindamas Sekminių karve“. A. Bernotas dar priduria: „Jau daug laiko prabėgo nuo tos saulėtos tvankios pavasario popietės, bet kasmet, kai tik sužysta ievos, man širdį saldžiai smilgtelia aštri adata, ir aš krūptelėjęs su kažkokia sunkiai paaiškinama nostalgija visada prisimenu tų dienų savo tėviškės kiemą, o tame kieme – partizanus ir, žinoma, visų pirma Vytenį su žalsva kepure“3.
Eilėraščiuose pastebime, kaip – gal dėl tos nostalgijos – poetas ieško nebanalios baltų ievų kekių ir meilės sankabos, pabando išplėtoti vaizdą: „Koks minkštas upės kranto atlošas, kai atsišlieji. / Žiedų baltumas – o žiedų baltumas, rodos, / Tai ne žiedai – aukščiau alkūnių nuogos rankos / Viršugalvio šukuoseną vylingai taiso. / Paskui suvirpa išmestos ir krinta, / Viena pro kitą prasikeičia / Ir ieško mylimojo kaklo, bet neranda…“4 Galų gale po pusantro dešimtmečio peizažo detalė virsta įspūdinga metafora:
O Lakaja, tau kaklą apkabino
Lakštingalom prapliupusių ievynų
Rankogaliai – rankogaliai balti!5
Šiomis eilutėmis, beje, užbaigiamas sonetas, kuriame kalbama apie mėšlavežį – klasikiniam sonetui neįmanoma tema, bet sakoma, kad kanono reikalavimai tam ir yra, kad būtų ką pažeisti. Jei ne tie balti „rankogaliai“, vaizdas, kuriame ne tik žydinčios ievos, bet dar ir „prapliupusios lakštingalos“, būtų kiek banaliai romansiškas. Toks, koks yra, – ir tai ne vienintelis atvejis A. Bernoto poezijoje – be kita ko, liudija ir poeto išeitą ankstyvojo Boriso Pasternako mokyklą. Tiek poezijos, tiek prozos tekstuose A. Bernotas meistriškai derino žinomus, beveik nuvalkiotus poetizmus ir gyvenimo prozą. Apie savo draugo Arvydo J. Galgino eilėraščius jis rašė: „Tai kraujo lašai iš panagių, kai visomis jėgomis, dar likusiomis ir kasdien mąžtančiomis, vis atkakliau kabiniesi į skaudžiai šerpetotą gyvenimo skardį ir gerai žinai, kad vienąsyk, gal tuoj pat, ranka atsigniauš, ir tu neišsilaikysi…“6 A. Bernotui buvo labai svarbu paskelbti mirusio draugo eilėraščius, bet čia įdomus toks pat, kaip jo poezijoje, vaizdo kūrimo būdas: jei tie kraujo lašai būtų, kaip įprasta, iš širdies, o skardis – aukštas ar status, skambėtų banaliai patetiškai. Netikėtą efektą A. Bernotas pasiekia ne tik sujungdamas metaforoje aukštajam ir žemajam stiliui priklausančius žodžius, bet kartais ir du itin proziškus objektus (bet vieną gyvą, kitą – ne), tarkim, pačioje rinkinio „Žaibų tyla“ pradžioje:
Žiūrėk – atokaitoj atšoko nuo tvoros
Ir skrenda surūdijusi vinies galvutė.
Pirmoji musė… Ir nereik antros!
Namai – kalėjimas, o kambarys – vienutė…7
Eilėraštyje „Pasiguodimas“ musės grįžta į deramą joms nykią veiklą („Rėplinėja pilkos dienos / Tarsi musės paakiais“8), ir eilėraščio pradžios metafora bei palyginimas atrodo itin taiklūs, nes lyrinis subjektas ne tiek guodžiasi, kiek nepiktai ironizuoja dėl jį ištikusios kūrybinės krizės.
Kritikai kaip A. Bernoto poezijos kontekstą pamini tokius vardus: Alfonsas Maldonis, Marcelijus Martinaitis, Albinas Žukauskas. Įžiūrėčiau ir Justino Marcinkevičiaus pėdsaką, pvz.: „Dabar Lietuva – tartum didelis kaimas. / Bėgam vieni pas kitus / Pasiskolinti druskos – / Ašarai“9. H. Radauską, Faustą Kiršą priminė, rodos, tik Vitas Areška, recenzuodamas A. Bernoto eilėraščių rinkinį „Į šulinį užgriūvantį“10. Dėl didesnio F. Kiršos poveikio nesu tikra (kritikui, beje, irgi tik kai kurių rinkinio eilėraščių sarkazmas primena F. Kiršos „Pelenus“), tačiau H. Radausko poezijos ironijos, žaismės pavyzdžiai A. Bernotui turbūt buvo aktualūs daugelį dešimtmečių, nors šių poetų (individualisto, esteto ir bendruomeniško, tradiciškai etiškai angažuoto) požiūriai į pasaulį esmingai skyrėsi: „Vos liesdamas daiktus ir žmones, / Aš laikausi pats už savęs / Ir einu be dangaus malonės / Per pasaulio gatves“11 (H. Radauskas) ir „Ak, už ko laikytis, kad išliktum? <…> Įsikibt į žagrės rankenas ir eit kaip lokiui. <…> Štai ir kelrodė lazdelė – bąlantis rugys“12 (A. Bernotas). Be abejo, kaip A. Bernoto poezijos kontekstas minėtinos ne tik lietuvių, bet apskritai XX a. pirmosios pusės Rytų Europos avangardo patirtys, poetas mokėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbas, naudodamasis žodynu, vertė ir iš čekų, latvių kalbų.
Kaip ir daugybei kitų XX a. lietuvių rašytojų, gimtojo kaimo praradimas A. Bernotui tapo didele trauma ir viena iš esminių kūrybos temų. Rašytojas mato, kuo sovietmečiu virto Lietuvos peizažas („sukolektyvintų, numelioruotų laukų begalinė nykių platybių plynė“13; M. Martinaitis pasakytų: „tuštumos, / kaip velnio nugraužtos ganyklos“14), kuriame prapuolė ir jo tėviškė Urvinių kaime. Labai prasmingi šiame kontekste atrodo du rinkinio „Paglostyk žolę“ pradžios eilėraščiai: „Duonos taku“ ir „Duonos karas“. Pirmajame siūloma tradicinė išeitis atramos gyvenime ieškančiam žmogui: laikykis už žagrės rankenų, „Eik ir eik kaip neregys, / Įsitverdamas į duonos riekę“15. Antrojo eilėraščio pavadinimas „militarizuotas“ – „Duonos karas“16 (beje, militaristiniai terminai sovietmečiu buvo gana dažni, ypač publicistikoje, kur nuolat buvo „kovojama“, braižomos nematomo „fronto linijos“ ir t. t.), jame kalbama apie prarastą tėviškę, prie kurios bijai prisiliesti „lyg prie žaizdos, lyg prie ugnies“. Nors „kviečių geltonos liepsnos“ galėtų būti interpretuojamos ir beveik optimistiškai (gražūs, jau kultini javai), tačiau dominuoja slegiantys, skaudūs žodžiai ir vaizdai: „džiaugsmą liūdesiu aptraukiantis pelėsis“, „žaizda“, „ugnis“, „kareivėlis liesas“, „kaulai dreba“, „springsti tom lygumom“, „uždūsti be žodžių“ ir t. t. Tarsi bandoma susitaikyti su įvykusiais pasikeitimais, pasakyti sau: „Ir nėr tavęs. Tu – kitas. Ir gyvenk iš naujo. / Aš, mažas, didelį tave laukais vedu.“ Vis dėlto paskutinės dvi eilėraščio eilutės („Tu vaiko pirštelius tvirtai suspaudi saujoj – / Ar tik žiupsnelį žemėn byrančių grūdų“), jei prisimeni laiko, kada jis buvo rašytas, realijas, skamba dviprasmiškai. Per javapjūtę grūdai neturi byrėti žemėn, negrabiai juos barsto tik tie, kas nei tikri žemdirbiai, nei šeimininkai savo žemėje. Bet būtent jie pakeitė Lietuvos peizažą, nebrangindami ir sodybų vietoje užaugančių javų. Todėl pasisemti tą eilėraštyje minimą „žiupsnelį“ javapjūtės metu galima tik iš išbarstytų grūdų, bet, neturint kur jų padėti, tenka leisti vėl išbyrėti žemėn. Taigi kyla klausimas apie to skausmą keliančio karo prasmę. Galima manyti, kad eilėraščiai „Duonos taku“ ir „Duonos karas“ išreiškia toli gražu ne tapatų santykį su žeme.
Poezijoje A. Bernotas elegiką kreipia į stojišką savitvardą, stengdamasis išsaugoti bent vietų ir žmonių vardus: „O Birbilai, Bacevičiau ir Stalioraiti, / Kriaučiūnai, jūs visi – išdžiūvusi giraitė, / Kaip ošia mano kraujo medžio lapija!.. // Ir aš, kai širdį liūdesys labai suspaudžia, / Sakau, kad nieko nėr, tik remiasi į ją / Senųjų Urvini˙ nematomieji paukščiai“17. Kartais kuriami vaizdai, kurie savo drastiška ekspresija neutralizuoja beveik natūralų, kai kalbama apie namų praradimą, sentimentalumą ir pačiame eilėraščio pavadinime („Priekaištas“) įrašyto moralizavimo įkyrumą: „Nejau beržynai tie – kaip dantys – / Nejau taip gėlė, kad išlupot? <…> Kelmų žandikauliai sukandę / Kaip vatą baltą sniego plynę. / Baisu prabilt, baisu kaip dantį / Išspjauti apmaudą ledinį“ // <….> Bučiuoju iškirstą sodybą – / Ir motiną – į tuščią burną“18. Pražudytas, sunaikintas, bet vaizduotėje tebesitęsiantis gyvenimas kaip autoriaus fantominiai skausmai persikūnijo į šią „Sodybvietę“:
Šerkšnytais, raudonais nasrais
Ten žiojasi pamato plytos,
Ir urzgia nuo šalčio ražienos piktai.
Ten, kelią prarijusi, tyli tamsa.
Ir, ausį priglaudęs,
Ten klausosi ledas, ką šneka vanduo.
Ten senų pamatų paslaptis –
Ją į griūvančią rūsio kiaurymę išrėkia
Speigo nagais pražiodytos plytos19.
Viename eilėraštyje A. Bernotas yra pasakęs: „Kas artyn – tą dantim, / Nors tu ką“20, bet tai buvo tik kiek elegiška istorija apie praėjusių laikų šunelį Levuką, pakliuvusį į pataisomą bėdą. Urzgiančios šio eilėraščio ražienos, šerkšnotais nasrais prasižiojusios plytos – tarsi paskutiniai nevilties stadiją pasiekę namų sargai: kelias jau prarytas, vanduo tuoj virs ledu, rūsio kiaurymė užgrius.
Ledas, šaltis, beje, A. Bernoto poezijoje priskiriami neigiamajam realybės poliui, eilėraštyje gali tapti siurrealistinio vaizdo dalimi: „Ledas – man ledas nemielas, nemielas – / Lavono spalvos. / Saulė numirėlė rudenio dangų gauruotą / Kaip kepurę nukėlė man nuo galvos. <…> Kūdiki mėlynas – ledo šešėli nemielas – / Iš motinos įsčių šaltų, / Po langais – po lašais man čepsėsi per naktį – pažindytas / Ledinio varveklio pirštu“21.
Žiūrint į negausią straipsnių apie A. Bernotą bibliografiją, krinta į akį, kiek daug dėmesio jam skiria gamtininkai. O ir rašiusieji apie poeziją akcentuoja būtent A. Bernoto gamtos jausmą. Jį pabrėžė jau cituotas A. Marčėnas, apie jį, kaip apie esminį, kalba Rimvydas Šilbajoris: „Bernotas tikrai priklauso prie lietuvių poezijos ryškiausių ir geriausių tradicijų, prie „gamtiškosios“ lyrikos, jau nuo pat Donelaičio besitęsiančios mūsų literatūros istorijoje. Šių dienų pasaulyje, kur per daug vienatvės, mums reikia tokio lietuviškos poezijos žodžio, taigi reikia ir Bernoto“22. Pats poetas nebuvo linkęs savęs ar savo kūrybos sureikšminti. „Geriau ežiu žeme – / Nei Grigo ratų vežime“23, – rašė jis viename eilėraštyje. Knygos recenzentas Sigitas Geda frazę išpopuliarino, perfrazavęs ją recenzijos antraštėje24, o vėliau panaudojęs kritikos rinkinio pavadinimui.
Viename iš nedaugelio išspausdintų interviu A. Bernotas prisimena šeimoje gyvavusią neįtikėtiną istoriją, kurioje veikia minėtas dygus ir simpatiškas žvėrelis: „Močiutė, atitekėjusi į šias mūsų bemiškes lygumas iš Kazlų Rūdos girių, ir <…> nostalgija sirgdama vis pasakoja ir pasakoja visokiausias gimtojo miško įdomybes, prisimena prijaukintą ežį, kuris pats atbėgęs ilgu senovišku sijonu užsiropšdavo ant kelių ir kaip koks katinas jaukiai užsnūsdavo jai (ar jos mamai?) verpalą verpiant, rateliui dūzgiant ir į miegančio, pakoją supančios kojos sūpuojamo ežio dyglius byrant linų spaliams“25. Nežinau, ar Argirdiškė atstojo A. Bernotui sunaikintuosius vaikystės Urvinius, galbūt, nes eilėraštyje „Argirdiškė“ jis prisipažino: „Bet vis tiek tu namie“26. Šiaip ar taip, žmogui, kuris vaikystėje klausėsi istorijų apie prijaukintus ežius, Labanoro giria tiko, nors jis su siaubu kalbėjo apie dabar nuo ankstaus ryto iki vakaro virš Argirdiškės tvyrantį „benzopjūklų maurojimą“, apie tai, kad „Labanoro giriose šiandien daugiau kelmų negu medžių“27.
Sonetų vainike „Šermenų skerstuvės“ A. Bernotas sarkastiškai, kartais net pernelyg tiesmukiškai kalba apie nesenos istorijos ir dabarties blogybes, tačiau paskutinis vainiko sonetas baigiamas taip:
Kas lopšį čia, kas kapą apkabina…
Mažu rasos lašelio varpeliu –
Nežino kam, bet skambina žolynai28.
Skambina jie, aišku, visiems: ir žaliems, ir dygliuotiems, ir dvikojams, kaip mums primena Johnas Donne’as, gautas, ypač vyresnės kartos, dažniausiai iš Ernesto Hemingway’aus rankų (romano „Kam skambina varpai“ epigrafas). Tai, kad visa, kas žemėje gyva, yra susiję daugybe saitų, A. Bernotas gerai jautė. Poezijoje jis kartais kalba su tikro gamtosaugininko aistra, kaltindamas žmones, chemija „dergiančius“ vandenį, brakonieriaujančius ir kitaip žalojančius žemę. Tiesioginis kaltinimas dažniausiai kenkia eilėraščiui, nes nepalieka jokios užtekstinės perspektyvos. Be abejo, irgi tradiciškas, bet savo raiška kur kas įdomesnis santykis su pasauliu užfiksuotas eilėraštyje „Nusiimk kepurę“, kuriame pavasaris – kaip iškilmingos velykinės apeigos, visa eilėraščio vaizdų sistema kuria šitą paralelę:
Per juodąjį varnėno pakylėjimą
Ten, balto inkilo viduj,
Keturgubi varpeliai skamba.
<…>
Aš nesakau, kad klauptum, tik sakau: žiūrėk –
Žolė rasom lyg ašarom tau kojas plauna,
Kaip nusidėjėlė ilgais plaukais nušluosto29.
Bandymų susakralinti gamtos gyvenimą A. Bernoto poezijoje nemažai („Jau amen vasarai. / Beržai jau barsto sėklas – jau visiems mažus geltonus / kryželius dalina30“), tačiau iškilmingas, rimtas, kartais net rūstus kalbėjimo būdas nėra vienintelis jo eilėraščiuose. A. Bernotas gali papasakoti neįtikėtiną, fantastinę istoriją apie mirkančius kojas vandeny akmenis, apie vabaliuką su pypkute, o ypač apie pavasarį, kuris yra ne tik pradžios, atgimimo, meilės, bet ir visokių nuotykių laikas. Vienas iš tokių A. Bernoto eilėraščių, „Pavasario sumaištis“, kalba, tarkim, apie ledonešį, pirmoje jo eilutėje plaukia „lytys, beždžionės ir žmonės“, toliau veikėjų daugėja:
Plaukia lytys ir skrybėlės. Kuokštais
Ne gyvaplaukiai iš pažasties,
O po skrybėle kiškis pavožtas
Raunas plaukus ant ledo lyties.
Per tą kvailą pavasario maištą
Sveiką protą pasaugok naktim –
Vagys debesis kemša į maišą
Ir užraišioja tavo mintim.
Bet vis tiek tau pro ausį iššoko
Žalias žiogas – tai aš ten buvau.
Ir šokuojančiam žiogui kaip žmogui
Tavo skrybėle ten mojavau31.
Sveikas protas tikrai nepadės suprasti, kas šiame eilėraštyje iš tiesų vyksta, situacija, kaip ir dera pavasarį, nepaprastai greit kinta, galų gale vietoj nelaimingo, plaukus besiraunančio kiškio lieka visai laimingas žiogas, tik nebeaišku, kas jis yra, veikėjai bei jų santykiai visiškai supainiojami. Tenka tiesiog priimti poeto pasiūlytas linksmo ir kiek absurdiško žaidimo taisykles.
Albinas Bernotas – toli gražu ne vienos temos ir ne vienos tonacijos poetas, deja, dar nesulaukęs savojo kritiko, kuris aktualizuotų jo poeziją, be jokio pagrindo nustumtą nelabai įdomios paraštės link. Aš čia tenorėjau, kaip rašė Josifas Brodskis, galvodamas apie tada jau mirusį Wystaną Hughą Audeną, „nusilenkti šešėliui“.
1 Sventickas V. 2009 kritiko pastraipos. – Vilnius: Žuvėdra, 2009. – P. 77.
2 Marčėnas A. Sakiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – P. 220.
3 Bernotas A. Pro dūmus: deimantais nusėtas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. – P. 219.
4 Bernotas A. Paglostyk žolę. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 53.
5 Bernotas A. Į šulinį užgriūvantį. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – P. 72.
6 Bernotas A. Ši knyga pradedama… // Galginas A. J. Iš niekur atėjau. – Vilnius: UAB Logotipas, 2007. – P. 6.
7 Bernotas A. Žaibų tyla. – Vilnius: Vaga, 1965. – P. 7.
8 Bernotas A. Slenkstis. – Vilnius: Vaga, 1972. – P. 57.
9 Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 16.
10 Areška V. Gražus negražumas // Literatūra ir menas. – 1997. – Balandžio 5. – P. 9.
11 Radauskas H. Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1992. – P. 132.
12 Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 6.
13 Bernotas A. Karalių tauta // Pergalė. – 1989. – Nr. 6. – P. 182.
14 Martinaitis M. Tolstantis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 20.
15 Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 6.
16 Ten pat. – P. 7.
17 Ten pat. – P. 18.
18 Bernotas A. Slenkstis. – P. 15–16.
19 Bernotas A. Nusigręžusi žvaigždė. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 36.
20 Ten pat. – P. 45.
21 Ten pat. – P. 87.
22 Šilbajoris R. Netekties ženklai. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 721.
23 Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 27.
24 Geda S. Ežys ir Grigo ratai // Literatūra ir menas. – 1981. – Gegužės 30. – P. 4
25 Su miegančiu ežiu ant prosenelės kelių. Svečiuose poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas Albinas Bernotas // Varpai. – 2010 (25). – P. 21..
26 Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 44.
27 Su miegančiu ežiu… – P. 42.
28 Bernotas A. Į šulinį užgriūvantį. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – P. 39.
29 Bernotas A. Paglostyk žolę. – P. 35.
30 Bernotas A. Slenkstis. – P. 76.
31 Bernotas A. Nusigręžusi žvaigždė. – P. 64.
Dovilė Šuminskaitė. Rudoji saulė irgi teka, arba Postfašizmas 3897-aisiais
2013 m. Nr. 10
Naujausią Jaroslavo Melniko romaną „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ galima įvardyti kaip savotišką prieš tai išleisto romano „Tolima erdvė“ (2008) tąsą. Abiejuose kūriniuose vaizduojama represyvi, totalitarinė visuomenės valdymo sistema ir romano herojaus susidūrimo su ja istorija; „Tolimoje erdvėje“ visuomenės ribotumą simbolizuoja tiesioginis fizinis aklumas, o „Postfašizme“ aklumas – dvasinis ir psichologinis.
Romane plėtojamas antiutopijos žanras. Antiutopija – tai polemika su utopija arba utopiniu mąstymu. Literatūrinės antiutopijos kritiškai vertina „idealios“ visuomeninės santvarkos projektus, dažniausiai išreiškia nerimą ir susirūpinimą dėl ateities, išsako tam tikrus su ja susijusius įspėjimus. Antiutopija logiškai pratęsia utopiją ir atskleidžia jos silpnąsias savybes. Šiuo atveju J. Melniko romane vaizduojamas lyg ir idealaus visuomenės gyvenimo modelis, tačiau pamažu atsiskleidžia kraupi tikrovė: idiliškai ramus ir aprūpintas gyvenimas stovi ant žmogaus pavidalą turinčių „gyvulių“, išvestų iš žmonių „žemesniosios rasės“, žiauraus išnaudojimo ir žudymo pamatų. Taigi romane galima atrasti tam tikrų sąsajų su jau antiutopijos žanro klasika tapusiu kūriniu – totalitarine antiutopija laikomu George’o Orwello romanu „1984-ieji“.
„Postfašizme“ piešiamas tolimos ateities pasaulis, tačiau, skirtingai negu klasikiniuose mokslinės fantastikos žanro kūriniuose, jame nėra vaizduojama moksliškai ir technologiškai labiau pažengusi visuomenė. Romaną galima priskirti alternatyviosios istorijos ir socialinės mokslinės fantastikos subžanrui: jame vaizduojamas 3897-ųjų pasaulis, kurio istorinėje praeityje fašizmui vis dėlto pavyko pasiekti pergalę ir įsitvirtinti. Tiesa, ne II pasaulinio karo metu, o „iš trečio bandymo“ – 2098 metais. Milijonai „morališkai degradavusių“ žmonių vėl buvo suvaryti į koncentracijos stovyklas. Žmonija, ištikta absoliučios socialinės krizės, vėl grįžo į techniškai neišsivysčiusios primityvesnės civilizacijos būklę. Laisvų žmonių liko nedaug, tačiau vietoj koncentracijos stovyklų kalinių pamažu atsirado milijonai „gyvulių“ – stórų, turinčių žmogišką kūną, tačiau sumenkusius socialinius ir mąstymo įgūdžius.
Tokių žmogaus kūną be proto turinčių „gyvulių“ motyvas taip pat nėra naujas J. Melniko kūryboje. Labai panašios būtybės egzistuoja apysakoje „Kodėl aš nepavargstu gyventi“, o ir vadinamos jos panašiai – korpais. Šioje apysakoje taip pat vaizduojamas ateities pasaulis, tiktai moksliškai pažengęs. Jame atliekamos medicininės operacijos, per kurias pasenusių žmonių smegenys perkeliamos į jaunus korpų kūnus ir taip vis iš naujo užtikrinama individų egzistencijos tąsa. Vis dėlto meniškai įtaigi apysaka labiau susikoncentruoja į etinę beveik „amžino gyvenimo“ problematiką, o korpų egzistencijos drama tarsi lieka antrame plane.
Romane „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ vaizduojama atsiribojusi nuo „mokslo ir technikos progreso siaubo“ Reicho valstybės (kuri, kaip teigia viešoji propaganda, yra „vienintelė planetos valstybė“) visuomenė, besiremianti „gyvulininkyste“ ir žemės ūkiu. Stórai patenkina pagrindines žmonių reikmes – jie auginami maistui, jie darbo jėga ūkiuose, atlieka elementariausius buities darbus. Žmonėms čia nereikia dirbti dėl pragyvenimo. Jie dirba tik „dvi valandas per dieną savo asmeniniam malonumui“, kad palaikytų socialinius ryšius ir turėtų „statusą“ visuomenėje.
Pagrindinis romano veikėjas Dima taip pat gyvena įprastai ramų, kasdienės rutinos persmelktą Reicho piliečio gyvenimą. Didžiąją laiko dalį jis leidžia savo šeimos ūkyje, laisvalaikiu dirba žurnalistu Reicho laikraštyje, kur daugiausia rašo straipsnius apie vis gerėjančius mėsos kombinatų darbo rezultatus.
Romano struktūrą sudaro dvi savo svarba lygiavertės dalys: siužetinis naratyvas ir įvairūs įterptiniai tekstai – oficialią poziciją išreiškiantys ir opoziciniai straipsniai, susiję su prasidėjusia polemika dėl stórų, taip pat informaciniai pranešimai apie visuomenei svarbius įvykius. Būtent šie intarpai padeda sukurti išbaigtą fantastinio ateities pasaulio vaizdą, išplečia romano intelektualinę erdvę.
Valstybės laikraštyje „Reicho balsas“ plėtojama ideologija, slepianti rafinuotą žiaurumą. Oficialioje spaudoje skelbiami straipsniai atskleidžia, kad jau daugiau nei tūkstantį metų Reicho valstybė remiasi vadinamąja postfašistine morale: ši ideologija teigia, kad dabartinė Reicho valstybė visiškai pripažįsta ir smerkia fašizmo kaip istorinio reiškinio ir jo sukeltų tragiškų žmonijai pasekmių blogį, jokiais būdais nepateisina fašistinio žmonių skirstymo į „aukštesniąją“ ir „žemesniąją“ žmonių rasę, vieniems taikant aukščiausius humanizmo standartus, o kitus represuojant žmogaus orumą visiškai suniekinančiomis sąlygomis. Tačiau, anot šios ideologijos, fašistai nežmoniškomis sąlygomis buvo įkalinę žmones, bet šių tolimi palikuonys, dabar laikomi paprastų gerų žmonių tvartuose, jau tikrai tokiais nebėra. Kitaip tariant, per kelias kartas gyvuliškai laikomi ir jokio žmogiško auklėjimo nepatyrę žmonės iš tiesų virto gyvuliais, o „dviguba“ fašistinė moralė tapo „vienguba“ – postfašistine „neohumanizmo“ morale. Anot postfašizmo skelbėjų, fašistų ideologija, siekianti pažeminti, jų manymu, prastesnės kategorijos žmones, atsisuko prieš pačius fašistus – nebeliko ko žeminti, nes nužmoginti žmonės tapo paprastais savo padėties nebesuvokiančiais gyvuliais.
Negana to, postfašizmo moralės apologetai skelbia, kad žmonija turi būti tam tikra prasme vis dėlto dėkinga rasistinei fašizmo politikai, nes galutinis rezultatas – stórų atsiradimas – išlaisvino žmoniją nuo žmonių išnaudojimo, kuriuo pasižymėjo visas ligtolinis pasaulis: „Taigi mūsų civilizacija, perėjusi ne tik per vergovės, bet ir per naujausio barbariškumo pragarą, – pirmoji žmogiška civilizacija, nutraukusi genetinį ryšį su vergvaldyste. Mūsų laikais žmogus nedirba kitam žmogui <…>. Taip, pagal išorinius požymius esame arčiau vergvaldystės negu feodalizmo ar buržuazinės santvarkos. Bet vergvaldys eksploatavo žmones – tegul ir mažiau išsilavinusius, mažiau kultūringus, mažiau išsivysčiusius, bet vis dėlto žmones, kurių jis nelaikė žmonėmis <…>. Bet niekas jokiais laikais paprasto gyvulio nevadino vergu“1.
Taigi postfašizmo visuomenė pripažįsta fašizmą kaip nusikalstamą ir amoralų, tačiau žmonių sąmonė taip ideologiškai apdorota, kad jie nebemato jokių realių sąsajų tarp koncentracijos stovyklų kalinių ir jų tiesioginių palikuonių. Kruvina istorija kelia gailestį, tačiau ji – tik tolima praeitis, o dabar juk „postistoriniai“ laikai: dabartiniai stórai – jau tik „gyvuliai“, turintys žmogišką kūną, tačiau praradę žmogiškąsias savybes. Ištisos tūkstantamečio Reicho kartos užaugo būtent tokiame pasaulyje, todėl jis savaime suprantamas, nekvestionuojamas. Reicho visuomenei nekyla jokių moralinių dilemų, kaip elgtis su šiais „žemesniosios žmonių rūšies“ palikuonimis, nes manoma, kad šie iš tiesų yra nebegrįžtamai praradę žmogiškąjį intelektą: „Taip, stórai – tai prievartos prieš žmogų, galbūt pačios baisiausios prievartos pasekmė. Tai nugrimzdusios praeitin vergvaldiškos eros rezultatas. BET NE MES SU JUMIS, NE MŪSŲ KARTA, NE MŪSŲ SENELIŲ IR NET NE PROSENELIŲ KARTA GRIEBĖSI TOS PRIEVARTOS. Kas padaryta, tas padaryta. Mes atsidūrėme prieš faktą, kad egzistuoja nauja, žmogaus pavidalą turinti gyvūnų rūšis“2.
Autorius įtaigiai kuria paslaptingos ir iš pirmo žvilgsnio neaiškios santvarkos valstybės vaizdą. Tam tikros užuominos ir aliuzijos į nacių terminologiją („p. Džonas Ševčiukas, filosofijos daktaras, vyriausiasis Aukščiausiosios Reicho kontrolės tarybos patarėjas, oberšturbanfiureris“; „Reicho medicinos mokslų akademijos Psichiatrijos centro štandartfiureris ponas V. K. Oleninas“) leidžia nujausti, kad, nepaisant dabartinio laisvos visuomenės fasado, valstybė daugiau nei tūkstantį metų išlaikė totalitarinės sistemos pagrindus.
Iš tiesų istorinėje atmintyje išlaikiusi miglotas sąsajas su totalitarine fašizmo sistema, Reicho valstybė nebėra totalitarinė įprasta prasme. Čia nebėra valstybinių jėgos struktūrų, nes Reicho piliečių nebereikia kontroliuoti, kad jie paklustų postfašizmo moralės įdiegtoms normoms, nėra tikros veikiančios cenzūros, nes žmonių sąmonėje slepiasi savicenzūra. Vergovinė, gyvulio statusą turinčių žmonių eksploatacija besiremianti Reicho santvarka iš tikrųjų yra patenkinusi visus instinktyvius poreikius, taip pat ir tamsiuosius, smurtinguosius sąmonės gaivalus ir užslopinusi bet kokį nepasitenkinimą ar žmogiškos sąžinės balsą.
Žmonija tarsi nugrimzdusi į gilų letargo miegą, kur vyrauja buitinis lygmuo, nėra intensyvaus intelektinio, dvasinio gyvenimo. Tai laikas, kai nieko nebesiekiama. Žmonės persisotinę bet kokių ideologijų, kilnių siekių, karų. Visuomenė trokšta vieno – ramios egzistencijos, nekvaršinant sau galvos dėl globalių dalykų, nes istorija nebegali atnešti nieko naujo, viskas jau išbandyta. Senas pavargęs pasaulis ilsisi didžiulio mėnesio šviesoje, tačiau ramybė tik iliuzinė, ji laikosi nužmogintų būtybių gyvybių kaina: „Atėjusi neohumanizmo epocha traktuojama kaip postidėjinė. Visos idėjos, kuriomis kažkada gyveno žmonija, išsisėmė. Visiems brangi pusiausvyra, atsiradusi planetoje. Mes apskritai gyvename postistorijoje: postidėjinėje ir postindustrinėje epochoje. Žmonės <…> pagaliau ramiai gyvena. Aptarnaujami milijonų stórų. Dirbdami savo žemės sklypelį, su savo šeima, savo mažyčiame pasaulėlyje. <…> Taip, taikiai ir ramiai, panaudodami tik gyvūnų darbą ir jų mėsą, gyvena jau daugelis kartų. Ir tai viskas? Ir tai galutinis žmonijos tikslas? Postistorija – tai postegzistavimas“3. Reiche įvedama cenzūra, įsteigiamos specialiosios tarnybos tiktai tuomet, kai iškyla poreikis užgniaužti „pavojingus fanatikus“, neatsakingai skelbiančius savo „idėjas fix“ apie tai, kad stórai – irgi žmonės.
Taigi romane vaizduojama herojaus sąžinės pabudimo ir vidinio praregėjimo istorija. Nors Dimos gyvenimas ramus ir aprūpintas, tačiau jis intuityviai jaučia, kad vis dėlto kažkas negerai. Pirminį postūmį stórų prigimties apmąstymams sukelia pradedantys busti jausmai namų ūkio stórei, tačiau romano herojus juos slopina, pats bijodamas savo „iškrypėliškų“ potraukių. Juk pagal visuotinį mąstymą stórė Maška – ne žmogus, ji – gyvulys.
Tačiau, pasirodo, Dima nėra vienintelis, kuriam kyla sąžinę neraminantys apmąstymai dėl stórų kilmės, prigimties, jų pernelyg žmogiško „pavidalo“. Susiformuoja aktyvistų, kovojančių už stórų teises, grupė. Taip pat sluoksnis žmonių, tiesiog neabejingų tiesos, kad ir kokia ji būtų, paieškai. Tačiau tokių mažuma. Didžioji visuomenės dalis nenori nieko girdėti apie „stórų klausimą“. Tiesa Reicho valstybės piliečiams pernelyg nepatogi, iš esmės griaunanti nusistovėjusius gyvenimo pagrindus. Tačiau, be kylančių grėsmių materialiai egzistencijai, neišvengiamas ir psichologinis moralinis barjeras – pripažinti stórus esant žmonėmis reiškia patiems prisipažinti nesant tokiems humaniškiems, kokiais save laikė.
Intensyvėjančios įtampos visuomenėje fone rutuliojasi pagrindinio veikėjo vidinė drama. Dima vis labiau tolsta nuo jo nesuprantančios šeimos, o jo pasiryžimas būti atviram naujai atsivėrusiai tikrovei tampa nenugalimas. Pavyzdingas Reicho pilietis Dimitrijus Ožinas kartu su Maška pabėga pas maištininkus. Čia paaiškėja, kad kartu su žmonėmis apgyvendinti išgelbėti stórai netgi nėra tokie „beviltiški“, kaip apie juos manoma. Perkelti į kitą erdvę, jie greitai atgauna žmogiškąjį socialumą, o jų intelektas pajėgus įsisąmoninti „žmogiškas sampratas“.
Kalnuose atsiveria nauji horizontai – pasirodo, kad Reichas nėra pasaulinė valstybė, o tolumoje besąs visai kitas pasaulis – nesuprantamai technologizuotas, tačiau be stórų. Kovotojų grupė leidžiasi į kelią naujo nepažįstamo pasaulio link su viltimi jau iš tenai tęsti savo švietėjišką misiją, kad būtų atskleista tiesa ir sukurtas geresnis pasaulis.
Naujasis J. Melniko romanas priklauso filosofinio intelektualinio romano kategorijai. Jo pagrindas – ne veiksmas, ne personažų santykių peripetijos, o idėjos, filosofiniai apmąstymai. Romano intelektualinių įžvalgų laukas gana platus – apimantis istorinę atmintį, religijas, politines ideologijas. Ypač atsispindi krikščionybės, Friedricho Nietzsche’s filosofinių idėjų, nacistinės ir komunistinės ideologijų refleksija.
Viena pagrindinių romano temų yra politinių ir apskritai bet kokių ideologijų įtaka visuomenės ir pavienio žmogaus gyvenimui, taip pat propagandos, kaip priemonės manipuliuoti žmonėmis, fenomeno nagrinėjimas. Trapi riba tarp laisvo savo požiūrio reiškimo ir demagogijos, sąmoningo faktų iškraipymo, siekiant tam tikrų tikslų. Romano potekstėje glūdi ir konkretesni totalitarinės valstybės valdymo sistemos apmąstymai. Vis aktyviau reiškiantis neonacistiniams judėjimams ne tik įvairiose valstybėse Europoje, bet ir visame pasaulyje, šios temos tampa dar aktualesnės.
„Trečiojo Reicho“ oficialiosios ideologijos straipsniuose tiesiogiai užsimenama apie F. Nietzsche’s įtaką, jo antžmogio idėją. Ji naudojama pateisinti susiklosčiusią situaciją dėl stórų: „Mes atmetame bolševizmą, fašizmą ir nacizmą kaip žiaurų, nežmonišką reiškinį. <…> Bet pati Nyčės mintis, kurią perėmė nacistai, – kad nebūtinai išorinis, kūniškas apvalkalas, primenantis žmogų, sutampa su „žmogaus“ sąvoka, – pasirodė esanti vaisinga. <…> Prielaida, kad ne kiekvienas anatomiškai „žmogiškas“ kūnas yra žmogus, aptinkama jau Nyčės kūryboje: <…> Nyčė pirmasis spėjo, kad tarp tokių būtybių galima aptikti ir žmonių, vertų, kad su jais būtų elgiamasi kaip su žmonėmis (antžmogiai), ir iki žmonių nepriaugusią rūšį“4.
Aišku, mintis, kad F. Nietsche’s idėjos, išreiškiančios svajonę apie tobulesnį, vidutinybę praaugantį žmogų, atsidūrusios „netinkamame kontekste“, gali tapti pavojingos, tendencingai interpretuojamos ir panaudojamos blogio tikslams, nėra nauja. Visuotinai pripažįstama, kad tokios idėjos darė įtaką Hitleriui ir visai nacizmo rasistinei ideologijai.
Romane skelbiami teoriniai straipsniai, filosofuojantys apie stórus, taip pat pasisakantys ir už jų teises, išlaiko racionalų santūrumą. Kita romano dalis apeliuoja į skaitytojų jausmus ir iš tiesų idėjiniam romano karkasui suteikia žmogiškos šilumos ir psichologinio gylio. Meninio įtaigumo priduoda ir pats kontrasto tarp „teorijos“ ir „praktikos“ principas. Tiesa, jautresnį skaitytoją gali šokiruoti žiaurių detalių gausa, tačiau jos būtinos kūrinio koncepcijai. Juk siekiama atskleisti Reicho gyventojų požiūrį į žmogaus pavidalą turinčius stórus būtent kaip į paprastus ūkio gyvulius, ir autoriui pavyksta sukurti šio fikcinio pasaulio realumo ir įtikinamumo pojūtį. Romane pasitaiko tam tikrų loginių neatitikimų, nelabai įtikinamų detalių (tarkim, kad ir tai, jog žmonės, kaip galima suprasti, yra atsisakę visų kitų gyvulių ir laiko tik stórus, pvz., žemę aria ne su arkliais, o pasitelkę daug mažiau jėgos turinčius žmones-gyvulius). Tačiau nederėtų pamiršti, kad tai pirmiausia filosofinės pakraipos romanas, jame sukurtas pasaulis kartu yra ir simboliškas, siekiantis metaforiškai perteikti tam tikras idėjas. Tuomet ir žemę ariantis žmogus–gyvulys tarnauja ne realistinio įtikinamumo funkcijai, o tampa dar viena aliuzija į nacių koncentracijos stovyklas: „<…> valstiečiai, pasikinkę stórus, arė laukus. Tai man priminė kažkokią priešistorinių laikų nuotrauką. Nuogi vyrai ir moterys, raginami botagu, aria žemę“5.
Romaną galima perskaityti keliais lygmenimis – kaip antiutopiją, išreiškiančią totalitarinio režimo, primetančio visuomenei tam tikrą ideologiją, tam tikrą apibrėžtą „laimės modelį“, kritiką, o dar labiau apibendrintai – kaip metaforinį alegorinį kūrinį. Metaforiškai išreiškiama paralelė tarp vaizduojamo pasaulio žmonių elgesio su gyvūnais (bent jau tokiais juos laikant), turinčiais žmogišką pavidalą, ir mūsų gyvenamos tikrovės, žmonijos santykio su gyvūnijos pasauliu. Žmogiškas iš „žemesniosios rasės“ išvestų gyvulių fizinis pavidalas įgalina pajausti tą gyvenimo realybės žiaurumą – žmogus, naudodamasis savo intelektiniu pranašumu, eksploatuoja gyvūnus savo tikslams. Tartum keliamas utopinis klausimas, ar žmonija galėtų, nepabijokim šio žodžio, nevalgyti „panašių į save“, o savo dvasingą „žmogiškumą“, humanizmą kaip jautrumą šalia esančiam išplėsti ir kitų gyvų būtybių atžvilgiu. Juk gyvūnai irgi „jaučia“.
Ir vis dėlto romanas greičiausiai apie žmones. Vargu bau ar tapsime vegetarais, tačiau svarbu pats sukrėtimo potyris, pastanga suvokti realybę tokią, kokia ji yra. O realybė kartais būna žiauri – išnaudojami ne tik gyvūnai, bet neretai ir į kitą žmogų nežiūrime kaip į sau lygų. Pasaulis, kuriame gyvename, ne visuomet teisingas, todėl mūsų sąžinė neturi miegoti, mūsų mintys turi būdrauti. Tuomet prasideda tikrasis gyvenimas, į kurį romane iškeliavo Trečiojo Reicho pilietis Dimitrijus Ožinas ir iš gyvulio laisvu žmogumi atvirtusi Maška.
1 Melnikas J. Rudoji saulė, arba Postfašizmas // Metai. – 2012. – Nr. 8–9. – P. 29–30.
2 Ten pat. – P. 30.
3 Ten pat. – P. 36.
4 Ten pat. – P. 21–22.
5 Ten pat. – P. 19.
Viktorija Daujotytė. Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos
2012 m. Nr. 3
Valdemaras Kukulas. Antausis sienai. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 124 p.
Valdemaras Kukulas. Saulėlydis mano giesmė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 174 p.
Kad baigė dvi poezijos knygas, Valdas prasitarė dar 2010 metų pavasarį, tiesiog taip ir pasakė: baigiau. Dabar tos knygos ir išėjo – balto ir juodo viršelio (dailininkė Jūratė Juozėnienė) „Homo liber“ leidykloje, tamsiąją su atskambingu rasotu šviesos lapu (dailininkas Romas Orantas) išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Retas kolegiškas susitelkimas, paryškinęs poezijos leidėjo figūrą, su asmeninės atsakomybės ženklais palydimuosiuose abiejų poezijos knygų žodžiuose.
Knygos po mirties, lyg koks apdovanojimas, pasiekęs per vėlai. Bet ar poezijai kada per vėlai? Ar kada per anksti? Juk pirmąją savo knygą „Augimo nerimas“ Valdemaras Kukulas išleido aštuoniolikos, nedažnas atvejis aniems laikams, baigiantis praėjusio amžiaus aštuntajam dešimtmečiui. Po ketverių metų – 1982 – baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete; buvo pusiau lituanistas, lankęs lituanistų seminarus, literatų būrelį, vadovaujamą Marcelijaus Martinaičio. Debiutas ryškus, jaunas pasaulis leidžiasi sueiliuojamas laisvais, melodingais ketureiliais, kaip pastebėta Vytauto Kubiliaus. Tačiau dar universiteto filologinėj aplinkoj jau suabejota eilėraščio skambiu lengvumu. Nors kas treji metai išleistose knygose esminio lūžio neįvyko, buvo tiesiog geras poetas. Lūžio knyga laikyčiau „Aštuonis gėlus vakarus“ (1999); egzistencinės temos, neatskiriamos nuo socialinių pajautų, šioje knygoje sugulė į laisvus ir savitus ritminius derinius, atvirus gyvenimui ir mirčiai; teisinga, kad šis rinkinys įvertintas pačių rašytojų premija; gal tai ir aukščiausias V. Kukulo įvertinimas. Gavo dar ir Jotvingių premiją (už rinktinę „Mūsų šitie dangūs“, išėjusią 2009-aisiais).
Netikėto pavadinimo eilėraščių rinkinys – „Judas taipogi danguj“ (2006); neteiktina jungtis (reiktų taip pat) greičiausiai stilistiškai svarbi. Priartėjo prie pamatinių arba paskutiniųjų žmogaus klausimų, jungėsi į didžiųjų žmonijos kultūros tekstų atvertą problemiką, galėjo judėti tarp Sokrato ir Biblijos. Visi didieji žmogaus pasakojimai – ir su juodu mirties ženklu. Stovėti po juo, kalbėti ir kalbėtis su mirtim ir mirties akivaizdoje reikia moralinės drąsos ir ištvermės. Bet taip pat ir egoizmo, specifinės jo formos, būdingos menininkams. Ir jautrios prigimties vaikams; gal Valdas ir nenustojo justi savyje įskaudinto vaiko, gal norėjo ir apie tai pasakyti rašydamas vaikams. Nuo knygos „Judas taipogi danguj“ įsuko į nihilizmo kelią: filosofijos, bet pirmiausia poetinės jausenos.
Dirbo kaip žurnalistas, reiškėsi kaip geros estetinės klausos kritikas. Vaisinga vidiniam brendimui buvo bičiulystė su Vaidotu Dauniu. Itin greitai įgijo lietuvių poetinės tradicijos, jos šakų ir atšakų jutimą. Galėjo lengvai, nors labiau tik iš savo pozicijų, apibūdinti vieno ar kito poeto vietą, slinktis ir poslinkius. Kiekvienas ir naujai pasirodęs vardas galėjo būti į poezijos tradiciją įrašytas, įstatytas. Jei vieta atsiranda, jei kažkas priverstas pasislinkti, poetas yra. Eseistikos knyga „Eilėraščio namai“ (1992) – viena gyviausių to laiko kritikos knygų – įtvirtino savitą mintį, kad eilėraščiai pirmiausia yra būsenos, dar iki tekstų, bet ir juose.
„Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ (2004) – kritikos straipsnių rinkinys; manė šia knyga kyląs lyg ir prieš tėkmę, kadangi aktualioji kritika atrodė nueinanti į praeitį. Sunku su šia mintim ginčytis ar įrodinėti priešingai, juk ir jo paties poezija nebuvo rimčiau analizuota; išskirčiau nebent Nidos Gaidauskienės recenziją apie juodąją Judo knygą. Kritika, kaip ir kitos humanistikos sritys, išlieka tiek, kiek išlieka aktuali, žadinanti mintis, aiškinanti mūsų pasaulį ir mūsų gyvenimą. Daug kas iš to, ką paskutiniaisiais metais, daugiausia „Nemune“, rašė V. Kukulas, bent jau dabar tebeatrodo gyva, persmelkta vientiso mąstymo, netikėtų klausimų, į kuriuos jis gal norėjo kreipti ir savo poezijos kritikus. Vienoje paskutiniųjų apžvalgų („Astronominiai skaičiai iš nulių“) klausė, ar galima kalbėti apie poeziją už žmogaus vidinio pasaulio ir jo komplikacijų ribų, o jei ne, tai „kodėl niekas niekada neprabilo apie žmogaus sampratą vieno ar kito laikotarpio poetinėje kūryboje, vieno ar kito autoriaus lyrikoje“? Gal ir bylota, bet, jo požiūriu, nepakankamai. Kaip kritikui V. Kukului reikėjo didesnės erdvės, didesnės distancijos, kad tarsi galima būtų išgirsti anos pusės gausmą. Bet galėjo ir knibinėtis prie eilėraščio, turėjo iliuzijų Pauliaus Širvio eilėraščių ir jų parašymo aplinkybių analize pademonstruoti ir intelektualines šio autoriaus galimybes. Mąstydamas plėtė rašytojo sąvoką; rašantis yra matantis toliau ir daugiau negu tik atskiras tekstas. Ypač rašytojas, esantis abiejose pusėse, – ir literatūros, ir jos kritikos – kaip ir pats V. Kukulas. Plačiau žvelgiant, jis buvo dar ir visuomenės kritikas, savo rizika ir atsakomybe bandęs struktūrinti dabartinio socialinio ir politinio gyvenimo prasmybes ir beprasmybes, jų tarpusavio sąsajas, aštraus žvilgsnio, neprisitaikantis, bandęs (skurdaus gyvenimo sąskaita) išlikti nepriklausomas. Šiuo požiūriu jis buvo Viktoro Katiliaus, Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Kavolio, iš dalies ir Tomo Venclovos pusėj. Bet visada rasdavo argumentų Justino Marcinkevičiaus reikšmei, svarbai. Alfonsą Maldonį, Algimantą Baltakį, Juozą Macevičių laikė draugais. P. Širvys, apie kurį atkakliai rašė, tai nutoldamas, tai priartėdamas, liko aukštajame siekiamybių horizonte. Lemties brolis – Algirdas Verba.
Savo kartoj (penkiasdešimtųjų gimimo) buvo ir liko jauniausias, gal ir atskiriausias. Niekad nejautė amžiaus skirtumo, ribų. Eilėraštyje „Saulėlydis mano giesmė“, suteikusio raktą ir knygai, poetiškai apibendrinta: „Niekad / Nebuvęs jaunas niekad nebūsiu / Ir senas. Amžinas būsiu / Kaip paskutinis dienos spindulys.“ Greičiausiai į šią eilutę paskyrimu Valdui rinkinyje „Atsisveikinimas“ (2006) reagavo J. Macevičius: „Tik spindulys? O gal sprogimas? / Ar aidas nebūties gūdus? / O jeigu kažkieno likimas / Tikrai nuo to kažkur suduš?“
Kiek įmanoma sąžiningo (sau pačiam ir kitiems) mąstymo ir pedantiškos jo raiškos žmogus buvo V. Kukulas, labai smulkaus, labai suspausto, braukomo, taisomo rašto, neišlaisvinto. Iškalbios rankos rašto faksimilės. Knygų dailininkai, jaučiantys besibaigiančią rankos rašto erą, mėgo rankraščius panaudoti Valdo knygose. Rankraščiai kaip grafikos lakštai.
Paskutiniųjų V. Kukulo knygų akivaizdoje dar prisimintinas „Didžiadvasių žodžių eros pabaigos“ „Pratarmės“ klausimas: „Ką menininkui reiškia buvimas beveik visada jam priešiškoje visuomenėje ir ką visuomenei reiškia joje gyvenančio menininko aktyvumas?“ Autoriaus nuomone, „į pirmąjį klausimą atsakyti turbūt visada sunkiausia, nes jis individualiausias, užtat visų „politikuojančių“ menininkų santykis su santvarka, kad ir kokia ji būtų, visada be išlygų konfliktiškas.“ Šiuo požiūriu V. Kukulas, politikuojantis menininkas, mąstė priešingai negu V. Kubilius, siekęs rašytojų įsipareigojimų tautai ir visuomenei. Už minties aštrumą mėgo, vertino Arvydą Šliogerį, Laisvojo šaulio metaforą taikiusiam ir V. Kavoliui. Liberali laikysena, atsisakymas siaurai angažuotis kaip aukštesnio laipsnio angažavimasis kultūrai, kūrybai, netgi tautai ir kalbai. Lietuvių kultūrai yra svarbu išlaikyti šią nepriklausomą liniją. Tikrai argumentuotai į ją įrašydamas V. Katilių (ir papildydamas A. J. Greimo – V. Kavolio gretą), savo galvosena, laikysena, vertinimais šion tradicijon turėtų įsirašyti ir pats V. Kukulas.
Išskirtinis bruožas – buvimas su literatūra ir joje, įdėmus skaitymas; ypač poezijos, permąstymas. Dalyvavimas jaunųjų literatų likimuose. Kritika, kartais ir be gailesčio. Mirusiųjų literatūros žmonių liūdėjimas ir lydėjimas – su kokiu giliu įsiklausymu rašyta apie V. Daunį, Raimondą Jonutį, A. Verbą, Danutę Paulauskaitę, Eleną Mezginaitę… Buvo giliai įėjęs į likimą, į jo dūžius, ištikusius, tad galimai ir ištiksiančius: „Telefonas zulintų tris savaites, / Jei būčiau miręs.“ Tragiškųjų gyvenimų permąstymai išgilino jo paties likimo skaudžiausias rieves. Atsiremdavo į garbę, į garbės kodeksus, į ištikimybę. Kažko itin skaudaus neatleido Sigitui Gedai, nesusitaikė. Įžvelgė galantiško aristokrato dramą chamijoj (Jonui Graičiūnui dedikuotas „Jis grūmodavo man“). Itin jautriai jautė savo paties susikurtą literatūros bendruomenę – gyvus, bet gal dar labiau mirusius. Atrodo, kad tik V. Kukulo poetinėje visatoje natūraliai beskamba tokios eilutės:
Paskambinti į Antakalnį, į kapines,
Kur mano skambučio jau laukia Ramonas,
Šimkus ir jaunas Gavelis, kur skambina
Vaičiūnaitė ir Miliauskaitė man mano
Nesamais telefonais. Esu aš tarp jų,
Ir jie kalbasi su manim tarsi smuklėj pigioj. („Paskambinti į Antakalnį…“)
Į tik keliais štrichais atgaivinamą V. Kukulo kontekstą dar reiktų įrašyti asmens sudėtingumą, bent kelias prieštarų dermes: geranoriškumą ir aštrumą, tvarkingumą ir jaunystės bohemiškumą, palikusį sunkių pėdsakų kūne, laisvės branginimą ir begalinį prieraišumą, ištikimybę tiems, kuriuos mylėjo, bendrą pasaulio mąstymą ir Kupiškio krašto matymą, savo prigimtinės šeimos degradacijos jutimą ir, nepaisant visko, prisirišimą prie jos. Buvo gabus, imlus, geros galvos, bet prigimtinių galimybių nesaugojo, manė, kad tos pačios prigimties yra ir pasmerktas. Knygoje „Saulėlydis mano giesmė“ yra įrašyta ir juodų asmeninių linijų: „Aš pats nieko neatspindžiu. Danguje / Atsispindi patys – ir girtuoklystė / Tėvo, ir amžina bejėgystė / Motinos“ („Mane liudija kitas…“). Ir įrašyta dedikacija Deimantei, žmonai: tarp skaudumo („Mylėti tą, kuri nemyli, yra / Daugiau, negu mylėti tą, kuri myli / Tave“) ir tarp nedalijamos ištikimybės: „Ir žvaigždės žino, kad niekad / Neišduosiu tavęs, mylimoji.“ Gilios šaknies eilėraštis, neištraukiamos.
Kartais pasiduodavo tai lyg užprogramuotai bejėgystei, bet ir grūmėsi iš paskutiniųjų, kruvinais kojų padais (odos liga) eidamas savo būtinąjį kelią. Knygos žmogus, sukaupęs didelę profesionalo biblioteką, pirkęs knygas iš paskutiniųjų grašių. Kasdien ėjęs pirkti spaudos, gyvenimo paliudijimų, kad ir iškreiptų.
Slenkstis – dar palygint šviesiam penkiasdešimtmečiui – rinktinė „Mūsų šitie dangūs“ (2009). Asmeniniai argumentai poezijos tipologijai – toks yra šios rinktinės struktūros principas. Rinktinė sudaryta pagal poetinio išgyvenimo koncentrus. Chronologija sumaišyta, vėlesni eilėraščiai (pagal vidinius sąskambius, bet ir pagal silabotoniką ar verlibrą) atėjo į pradžią, ankstesni nukeliavo į knygos gilumą. Į šią tipologiją reikia labai įsigilinti, iš pirmo skaitymo ji neatsiveria. Kelias itin įdomus; ar išgyvenimas-būsena poeto yra prisimenamas ir eilėraštis tarsi grąžinamas prie psichinių šaknų, ar išgyvenimo branduolys lieka eilėraštyje ir pagal jį tekstas prisiglaudžia prie jam artimų. V. Kukulo eilėraštis atrodo užbaigtas ir pasitraukęs; gal tuo autoriui ir įdomus, kad prie jo nebegalima grįžti, dingusi yra būsena, eilėraštį išauginusi. Bet būsena prisimenama, gali būti atskirai brangi, jei eilėraštis ir silpnesnis. Poetas negali atsitraukti nuo savo dvasios, savo patirties istorijos. Fenomenologiniam požiūriui į literatūrą paties poeto rinktinės sudarymo būdu pristatyta poetinio išgyvenimo tipologija gali tapti svarbia medžiaga. Poetinis išgyvenimas kas kita negu žanrai, bet ir jų tipologija įvairi: nuo lyrinio eilėraščio, dainos iki baladės, nuo jos iki poemos. Kaip metaforiniai eilėraščio tipai figūruoja gėlas vakaras (ciklas „Aštuoni gėli vakarai“) ir atminimas; tai taškai, kur žanriniai apribai ir išgyvenimo-būsenos linijos sutampa.
Būtų sąžininga iš paskutiniųjų V. Kukulo poezijos rinkinių nors ir labai bendrai bandyti atsakyti į jo paties klausimą apie žmogaus sampratą. Bet apie ją negalima kalbėti kaip apie tik dabar atsiradusią, o ir aprėpti sunku. Gal ir dėl to, kad autorius dar labai arti. Galiausiai tai esminis klausimas, jei poeziją suprantame ne tik kaip žaidimą, kad ir aukščiausios estetinės prabos, bet ir kaip mąstymą, kurio pagrindinės linijos driekiasi patirties horizontu. Iš čia – ir iš už aštriausios patyrimo briaunos prasideda kažkas kita, kas verčia suklusti; eilėraštis tarsi užeina už akių einančiam, žino ar tik nujaučia, spėja ar ir perspėja: „Tau liko gyventi vos metai. / Ir tai nepilni, ir joks užkalbėjimas / Jau nepadės įveikti save“ („Pro svetimus žodžius vos matyti“). Ta nuotrauka knygoje – dvylikamečio berniuko prie virtuvinio stalo, apdengto cerata, su knygom ir užrašų knygute, tas žvilgsnis, ta geležinė lova už jo – apleistumas, kuris neišnyks, ir vaikas tai jau žino. Bet ir nuo knygų nepasitrauks. Nuo poezijos: „O ir viską, kas andai Vilnius, / Sukūrė poezija. Net svetimkalbė“ („Iš didžiulės nemeilės šis miestas…“).
Kodėl knyga pavadinta „Saulėlydis mano giesmė“; taip gražiai, taip poetiškai, taip egzistenciškai, kad koks nors originalumas netenka prasmės. Valentinas Sventickas įžangos žodyje „Kas perkelta“ pavadinimo genezei suteikia žinių ar tik spėjimų. Po A. Maldonio mirties išėjusi jo knyga „Už saulėlydžio“; Valdas konsultavo parengimą, rašė įvadą. Bet juolab galėjo jausti, kad saulėlydis tam sykiui lyg užimtas. Balio Sruogos „Saulėleidžio giesmės“, žinoma, jau toli, bet atgarsis likęs. Saulėlydžio poezija gausi, ir ryšys su giesme irgi palyginti dažnas. Bet V. Kukulas tiesiog jautė, kad saulėlydis ir jam yra kodas, kodas jo giesmės. Pirmojo knygos eilėraščio, pradedančio skyrių „Visareginčios liūdesio akys“. Visareginčios akys vėl grąžina prie Vinco Mykolaičio-Putino, prie jo chrestomatinio eilėraščio „Tarp dviejų aušrų“: „Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys…“ Neabejotinai V. Kukului tai žinoma, kaip žinoma ir saulėlydžio poetinė topografija. Jis įžengia ten, kur jau būta didžių sielų. Tarsi jų artumoje ir akivaizdoje ištaria: „Saulėlydis mano giesmė / Paskutinė.“ Perkelia paskutinį žodį, nutolina, bet ir išryškina, parašo didžiąja raide, ir frazė yra kita nei išlygintas pavadinimas. Jau yra gerai suvokęs perkėlimų, jungčių, atskyrimų, variacijų, o ypač pakartojimų prasmę. Giesmės turi išlaikyti jei ne balsaus giedojimo, tai bent tyliai giedančios sąmonės įspūdį. V. Kukulo principas: lyg ir giedama, įsiklausius į paslaptį, į gyvybę, lyg ir nešama tą paslaptį giedojimu, bet staiga gerklė lyg užgniaužiama: „Paslaptis / Taipogi perregima ir perrėkiama, / Todėl jos nėra. Yra tik jos nešėjai.“ Tyliai pasirodęs sąskambis: Donaldo Kajoko buvėjas, V. Kukulo nešėjas… Poetų vaidmenys – visai pažemėj. O melodija tegirdėti pačiame marių dugne. „Vadinasi, / Niekam ir niekada. Amen“ („Mirtiškas grožis“). Ir todėl pritildyta giesmė jau kalbėjimas, aiškios ištartys. Šešiaeiliai nerimuotų eilučių posmai, triskiemeniai ir mišrieji metrai palankūs kalbėjimui, iš vidaus paslankūs. Kalbėjimas įgilinamas ritmo valios, sąskambių, kreipimo kažko nepasiekiamo linkui – galbūt tik miego, didžiosios malonės:
Miegosit giliai, kiek leidžia
Giliai miegoti dangus ir žemė,
Kurioje kraunasi dangaus mėlynumo
Miegas. Miegosit ilgai.
Tiek, kiek ilgai leidžia miegoti
Miego žiedai, žydintys toli nuo savęs. („Dievas yra vyšnia…“)
Tamsu yra pasauly: „Užkaboriuos tamsos įėjimo / Ieško į vidų mažas mažytis / Žmogus“ („Pačiam netekties pakrašty…). Eilėraštis lyg priešinasi tai beviltybei, lengvina pabaigos eilutę: „Žmogus. Tuo didesnis, kad mažas.“ Bet lengvinimas per lengvas. Pozicija: išsaugoti, apsaugoti, bet gilumoj – neviltis. Ekleziasto pakartojimas: „Vien tik ūkanų ūkanos“, nors eilėraščio pradžia ir bandoma priešintis: „Ne ūkanų ūkanos, o klaidų klaidos…“ Rašančios sąmonės įsirašymai, persirašymai; poezijoje tai veikia tik ypatingais atvejais, kai kūryba ir egzistencija jau yra surišta į neatmezgamą mazgą:
Apie mane kaip apie tą kaštoną,
Iš savo palaukės išėjusį kiton
Palaukėn, nebus dainuojama.
Nebus dainos apie ąžuolą,
Išėjusį ginti tėvynės į drebulės
Tėviškę. Nieko nebus. Kojų
Liga vadins visi mano sėslumą. („Aš kaip tas medis…“)
Falsifikacijos problema – skaudus sielos atsitrenkimas į sufalsifikuotą gyvenimą. Bandymas didinti tikrovės dozę (lyg nebeveiksmingų narkotikų), bet ir didinimas ima veikti kaip falsifikacija. Netikėtas eilėraštis „Nemenčinės plentu ėjau“ – neinančio tekstas, nėjusio. Kažkas kita – kitas veiksmas, kitos intencijos. Lyg lydėjimo – mirusio, o gal nusižudžiusio(ios). Stipri išvidinė kalbos pynė, keleriopi mazgai: sintaksės (pirmiausia), fonikos, prasminių perėmimų; labiau perėmimų negu perkėlimų. Gal kartu, neatskiriamai: „Nemačiau / Niekuomet žalesnio, vešlesnio / Plento. Plento linkui to krūmo.“ To krūmo išsiskleidimas plento, savižudybės, kalbos numanomuose kontekstuose: „Einu, plaukiu / Nemenčinės plentu vienas, / Lenkiamas svetimo gyvenimo.“ Ilgas eilėraštis, Valdas galėjo, mokėjo rašyti ilgus eilėraščius, bet ne linijinio pasakojimo, o išsiskleidimo; pirma iš centro (dažniausiai metaforos), o paskui ir iš pakraščių.
Saulėlydžio knygoj daug ėjimo, einančio. Poezija atiduoda, ko netekta, bet tik perkeltine prasme: „Einu / Ten, kur ėjau: po kojomis girgžda / Kaulai vienatvės ir vienaties / Kremzlės, bet aš einu, ir saulė / Šviečia man virš galvos, palikusi / Vietą man mirties karalystėje“ („To tai jau nesulauksit“). Iš čia galima justi tą amžiną šviesotamsos žaismą, knygoje labai prisiartintą tamsiąja puse, „šviesos neįmanomoje aklybėje“ („Augalai po perkūnijos žydi“). Ir saulėtekis negali atsverti saulėlydžio: „Saulėtekis susemia visą tamsą / Nakties, ir raudonis jos net kraujuoja“ („Augalai po perkūnijos žydi“). Metafora iš eufonijos resursų, neišsemiamų. Bet ir iš būties tamsos, neįveikiamos ir saulėtekio.
V. Kukulas nėra metaforų poetas, bet jų yra ryškių ir įspūdingų, taktilinių – labiausiai: „Kai glostai, lelijos ir rožės / Išauga tiesiog iš pirštų, iš kraujo / Tekėjimo“; „Traukė šaknį naktis iš kančios“ („Su viršūnių sodinimu grįžo…“); „Sausa saulės anglis, kuri / Degina kojas, bet eiti reikia“ („Jei Dievas yra…“). Dar iš šalčio, sniego, ledo, ledėjimo: „Šalčio šviesa skaidri užlieja / Ir sustingdo ilgai kelionei“ („Nugara šiaurėn ir šiaurėn“); „Užteks / Menkiausios pėdos baltame / Sniege, ir gyvybės stebuklo / Kaip nebūta. Visai lyg nebuvę“ („Jei Dievas yra…“).
Kad ir kaip dominuotų mirtis, tamsa, vienatvė, vis dėlto knygos ašis – kūryba, poezija, poetas. Kūryba persmelkia mirtį, tamsą, vienatvę. Iškyla ir pridengta – ir eilėraštyje su tėvo vaizdiniu („Išvežčiau į kalnus“) galiausiai kalbama apie poezijos tėvystę: „Kopia / Pasiramstydamas ramentais į savo / Vienatvę visų numylėtas poetas / Ir nežino, kad negrįžimas jau jo.“ Ir gal pagrindinis tos temos eilėraštis – „Poezija knygos viršeliais?“ Poezija ne iš knygos, ne skaitovo balsu, ne iš televizoriaus ekrano. „Poezija manyje yra didžiausia / Poezijos falsifikacija“ – ir savotiška išvada, suderinti su šviesos plyšiu tamsoje ir tamsos brūkšniu šviesoje: „Taigi / Gyvas negyvame ir negyvas / Gyvame. Ir tai yra poezija.“ Taip, pajuntame silogizmo šaltį – ir ne kartą. Bet tokia yra knygos programa – gyvenimo lygčių sprendimas, narstymas, jau žinant paradoksalią išlygą: „<…> jei mirčiau, / Pasakyčiau visą tiesą apie save ir pasaulį“ („Neprašau nieko“). Su nuoskaudos, kartėlio drumzlėm sąmonės dugne, su išdidumo doze: „Neprašau nieko: many pačiame / Yra visi akademikai, kardinolai, / Laureatai poetai.“ Kaip tikras, graudus aukštaitis, V. Kukulas yra pakartojęs perkeistą Antano Strazdo skundą: „Pasaulis mane žeidžia“ („Neprašau nieko“). Žeidžia minia, jos akli nuosprendžiai. Bet ką apie tai begalima pasakyti po Sokrato. Sokratu ir pasakoma: „Sokrato mirtis gali juoktis / Iš gyvenimo“ („Tūkstantinė minia“). Pabrėžtinai – Sokratas, ne Platonas. Ir knygoje „Antausis sienai“: „Grįžtu / Jų piešinio linija, savo urvo / ieškodamas. Savo Sokrato olos“ („Mes žinom…“).
Sokratas po tūkstančių metų tebeteikia galimybę būti tiems, kurių sąmonės neišsemia jų gyvenamas gyvenimas, kurie mato; mato ir pačią nuobodžiausią kasdienybę kaip kažko atspindį, ženklą. „Reklaminis veidas susinaikina / Tą pačią reklamos sekundę“ („Blogio reklamos metai“) – ir tai, kaip neatrodytų paradoksalu, – yra viltis; viltis, kad tą pačią sekundę pasimato kitas veidas. Neperdėta sakyti, kad poetine nykstančios civilizacijos sociologija (ar filosofija) V. Kukulas buvo tame pačiame kelyje, kuriuo eidamas A. Šliogeris sukūrė „Niekį ir Esmą“, atrado blyksnį, Valdo iš šviesos perverstą į tamsą: „Blyksnis tamsos / Nušviečia visą gyvenimą“ („Iššokame iš įsčių mirties“).
Prasmės redukuojamos, galiausiai ir gamta nebeteikia nusiraminimo, nebepapildo grožio versmių: turėtų augti rugiai, o slėnis kaip apversto pragaro stogas („Keista: rugiai turėtų augti…“). Galiausiai „viskas, kas žydi, težydi tik mirčiai…“ („Pumpuras, bet ne purpuru skleidžiasi“). Pažeista vaikystė: „Jau vaikystėje suvartotas visas / Būsimas gyvenimas“ („Laimingi vaikai, išprievartauti…“); „Koncentracijos stovyklose auga / Mano ir tavo vaikai“ („Medėja vaikų darželyje“).
Baladinė jausena, prigimtinė, panašiai kaip Jono Strielkūno, bet nebūtinai kažkas žanrui specifiško. „Devynių lyrinių baladžių“ ciklas turėtų priklausyti svarbiesiems V. Kukulo pasiekimams. Galima daryti prielaidą, kad jos sumuoja saulėlydžio knygos pasaulėvoką, jau įgyjančią ir apokaliptinių bruožų. „Dar viena nuopuolio baladė“: žemė, žmonės, miestai, laikas „negalėjo pakelt savo svorio. Vis smuko ir smuko.“ Skaudi „Pasakos variacija“, užbaigianti knygoje išbarstytus tautosakos atgarsius: nebuvo, nėra. Henriko Radausko patikinimas pasaka nebegalioja, nors kitos baladės pavadinimu dar ir ištariama „Pasaka yra pasaka“:
Nevedė mėnuo saulužės, netekėjo
Saulužė už mėnesio, nes nebuvo
Pirmo pavasarėlio. O, tas paskutinysis
Mūsų pavasaris vandeny virš galvos!
Pavasaris nebūty virš visos atminties,
Šviečiant vien vakarinei. Aušrinei mirus. („Pasakos variacija“)
Mitinės giesmės, pasaulis, kuriuo nebuvo patikėta. Jonas Biliūnas ir Maironis yra to paties tautosakos pasaulio dalyviai – gamtinių galių turėtojai, jie tebėra, bet žmonės nuo jų toli: „<…> aukštai, ant kalno, / Švietė Biliūno žvaigždė, o žemai, pakalnėj, / Šniokštė Maironis. Bet žmonės buvo toli.“
Išmanančio, kas yra knygos struktūra, pabaigos akcentas – beje, kaip rodo greta esanti rankraščio faksimilė, ankstesnis už pradžią, – „Nutekėjimas laimės ir laimės“ (su Žemaitės nujaučiama žyme, nors ir nebūtinai): „Pabandysiu rašyt apie saulėlydžius / Taip, lyg niekad nebūčiau jų matęs, lyg niekad / Nesimaudęs juose.“ Paskutinės eilutės kirtis – ir viskas – lyg intonacinis glaudimasis prie A. Maldonio, Vlado Šimkaus. Prie savo gyvenimo galutinio tikslo-netikslo: „Tikėjimas laimės, tekėjimas laimės, ir viskas…“ Galiausiai juk knygą užbaigia ne tas, kuris ją parašo.
Tikėtina, kad „Saulėlydis mano giesmė“ pirmesnė už „Antausį sienai“; lyg ir užbaigta, bet dar siuntusi signalų apie neužbaigtumą. Ir ne todėl, kad liko neįdėtų, nesudėtų eilėraščių (kelios linijos tiesiog prasitęsia), bet kad likosi kažkas esmingai svarbu, nepasakyta, neišsakyta. Neišsemtos būsenos. Nuobodis, nuobodulybė, nuobodybė – nuo Baudelaire’o ir gal iki V. Mykolaičio-Putino („Alkanas nuobodis sielą apnuogino“) lietuvių poezijai atpažįstamas splinas.
Egzistencinio pasipriešinimo, netgi savotiško keršto ar neapykantos (jų sanpynos Liūnės Sutemos „Vendetoje“): „Antausis sienai, antausis / Akmeniui, antausis laikui…“ Atrodo, kad čia sakoma pozicinė mintis, bet gali būti ir taip, kad eilėraštį pradėjo fonika, poetinė fonetika, o gilyn nuvedė sintaksė, galiausiai iškėlusi ėjimo prieš srovę temą. Jausmas, kad už šio eilėraščio matyti Just. Marcinkevičiaus „Siena“, joje suformuota pasipriešinimo neįveikiamumui pozicija. Netgi „rašymas / Eilėraščių, kurie niekad nieko / Neišgelbėjo, neišganė…“ lieka arti Just. Marcinkevičiaus „Žodžio soneto“: „Daina nepasiremsi kaip lazda. / Eilėraščiu pasaulio nesutversi.“ Gal ir plačiau ta linija – iki Birutės Baltrušaitytės: eilėraštis neišgydė, nesugrąžino… Kūryba yra žmogiškai bejėgė.
Sienos knygoje pasirodžiusiai neapykantai priešinami jos ryšio su meile variantai: „Akmens ant akmens neliks, / Bet išliks neapykanta“; „Neapykanta mintanti meilė tikra / Kaip vanduo“; „Akmens ant akmens neliks, / Tačiau kerštas išliks, o ypač / Kerštas mylinčių, ergo, mylėjusių“, – frazės iš eilėraščio „Akmens ant akmens neliks“. Lotyniškas įterpinys ergo ženklina silogistinį minties kelią, bandymą jei ne išspręsti painiąsias gyvenimo lygtis, tai dėl jų apsispręsti. Sugrąžinimo pėdsakas tekstuose – su ryškiom asmeninio intonavimo žymėmis: „Įdomiausia, kad ir savo užrašus / Apie save imu revizuoti“ („Kažkas neprašytas papasakojo…“). Revizija greta ergo, vadinas. Sprendinių ryškėjimas – kaip galutinių ištarmių: „Man nieko / Iš to nesančio laiko nereikia“ („Laikas žiūri į žemę“); „Civilizacija yra žolė“ („Mūsų ateitis vien žolė“); „Meilės nėr, gal tiktai / Begalinis tikėjimas meile“ („Tas, kuris ne šalia…“); „Kelio nėra iš namų, vadinas, nėra / Ir pačių namų“ („Guli pavargusios knygos“); „Mano paties akių amžinas rūkas“ („Važiuoju link Nemuno“). Galiausiai – lyg iš juodųjų pranašysčių knygų:
Šaka neišsprogs, ir stiebai
Neišleis atžalų, ir nieko nebus:
Dievas mirė ir neprisikels,
Žemė mirė ir nebesisuks
Apie saulę ir mus, ir tie mes
Nebegrįšim, nes nėra kur sugrįžti. („Šaka, bet lapija neišsprogs“)
Iš apokaliptinių vaizdinių, sutelktų ir Friedriko Nietzsche’s, jau sunku išskelti naujumo žiežirbą. Pakartota Dievo mirtis nebėra veiksminga. Bet V. Kukulo ir nedomina nei naujumas, nei koks netikėtumas. Gal jau nuo knygos „Judas taipogi danguj“ jis tarsi nebedalyvauja poezijoj kaip procese. Tik kažkokioj ypatingoj poezijos bendrybėj, bendrystėj, arti filosofijos, kultūros kaip žmogiškųjų galimybių ir negalimybių mąstymo. Ši gija sienos knygoje paryškėjusi; rašoma ant linijų tų, kurie jokio rašto nepaliko (Sokrato, Jėzaus), rašoma girdint Ekleziastą, Baudelaire’ą, Nietzsche’ę, netikėtai – ir Paulį Celaną, kalbos grotas, jaustas XX a. pirmosios pusės moderniųjų Europos poetų, skaudžiais padais lytint ir bevaisę žemę. Bet didžiausias solidarumas, net pereinant į niekieno žemę, išlieka su gimtąja literatūra. Yra tau tavo literatūra, kuri leidžia pasisveikinti ir atsisveikinti. Yra tau J. Biliūnas ir Pranas Vaičaitis, tad gali sakyti: „Gyvenimo / Mano saulutė jau leidžias, / Bet šešėlių nesukuria saulė“ („Į debesį saulė“), yra „Paskenduolė“, tame pačiame eilėraštyje prasitęsianti tokiomis eilutėmis: „Elegijų vėjas / Švelniai šiurena ežero ajerus, / Kuriuose su Veronika nusiskandinom.“ Yra Maironis, leidžiantis pradėti eilėraštį „Išsisupus plačiai…“; bet gražusis anapestas jau sutrikdytas kito epochos ir kitos sąmonės ritmo: „Išsisupus plačiai, bet parbloškia / Plokštumoj ta vilnis mano plokščią / Nebuvimą.“ Suardyta jūros stichija – suniekinta, pajūryje – skutai ir skeveldros. Jungtis, kad suskambėtų ir išnyktų.
Yra Julius Janonis, vienąkart išsprendęs gyvenimo ir mirties lygtį. Iš filosofinio, mąstomojo flango V. Kukulas „Antausyje sienai“ yra pasisukęs į šį poetą, jauną mirtininką, ištarusį sveikas, gyvenime. Pakartoja šią, atrodo, nepakartojamą ištartį: „Sveikas, gyvenime! Sveikina / Mirštantysis tave!“ Bet kaip nebėra jausenoj Maironio jūros galingosios, guodžiančiosios stichijos, taip nebeįmanomas ir tragiškai gražus atsisveikinančiojo gestas, tad jis išskleidžiamas jau kito horizonto akiratyje: „Viskas /Vien tik dulkės ir amžių migla. Sveikas, / Mano buvęs gyvenime! Ir jau sudie.“ Taip, ir V. Mykolaičio-Putino atgarsis, jo filosofinis tarpas: „ Sudie, gyvenime!“ ir Ave vita! V. Kukulas tarpą naikina.
J. Janonis V. Kukulo poezijoje yra prasidėjęs seniai, gal pačioje jaunystėje; sunku pasakyti, kada parašytas eilėraštis „Aš be galo norėjau…“, bet prasidėjęs tikrai ne paskutiniaisiais gyvenimo metais. Puiki rimuota silabotonika (taip rašė tik J. Strielkūnas), toks alsavimas visais plaučiais:
Aš be galo norėjau numirti, kol jaunas,
Kol sveikatos numirti turiu dar, kol kraunas
Ir mirtis, ir gyvybė. Ir stiebas kol liaunas,
Jos abi privalėjo užlūžti drauge.
Ir toliau transformuotomis posmų anaforomis: „Aš labai nenorėjau pažemint gyvybės…“, „Nenorėjau mirties nei įžeisti, nei skaudint…“ Sąlytis tarp retesnės silabotonikos, grynųjų ir mišriųjų jos metrų, ir pagrindinį plotą užimančio verlibro. Žodis ir sakinys yra svarbieji V. Kukulo instrumentai. Sakinio lankstumas, laužymo, perkėlimo, nukėlimo galimybės. Laisvė posmo apimtimi, posmo sintaksės galimumai. Išskirstyti tai, ką galima būtų sujungti ir kitais posmo pavidalais, bet ir negalima. Verlibro poetas, atnaujintų jo galimybių pasakyti, ištarti, sužaisti tašku kaip akcento galimybe.
Ar galima apibendrinti šį skaudų rašymą ir ne mažiau skaudų skaitymą, šį pasiryžimą taip ir palikti. Taip ir palikti – kaip paskutiniojo „Antausio sienai“ eilėraščio pradžioj:
Na ir kas? Perskaičiau viską, ką perskaityt privalėjau,
Parašiau, ką parašyti norėjau. Nukrausčiau apšnerkštą stalą.
Uždangsčiau langus. Na ir kas? Norėjau būti teisėju.
Netapau. Norėjau būt poetu. Netapau. O jei ir tapau, ne iki galo.
Ar tikrai nieko iš to? „Nieko iš to, bet tiesą žinoti geriau, – sako Jonauskas.“ Eilutę, kuri jau davė atsakymą, galima pakartoti. Bet ar poetas, ryžęsis tamsos poezijai, galiausiai iš tiesų paneigė dieviškąją arba poetiškąją išmintį, mums gal aiškiausiai išsakytą Jurgio Baltrušaičio: yra kibirkštėlė šviesos ir tamsoje… Ne, nepaneigė, nors ir esmingai sukeitė sandus vietomis; kad ir cituoto eilėraščio paskutinėje eilutėje: „Ir visur liudijau pragarą, kalbėdamas apie dievišką gėrį.“
Tamsos byloje neapeinamas eilėraštis „Juodo paveikslo šviesa juoda“. Nujaučiama, kad jis rašomas girdint (atsimenant, reflektuojant) Juditą Vaičiūnaitę, jos eilėraštį ir knygą „Seno paveikslo šviesa“ (1998). Poetė, rašiusi ir aiškiai žinomos mirties akivaizdoje, bet priešais šviesą. V. Kukulo šviesa juoda – oksimoronas, neišardoma prieštara ir neišardoma jungtis. Galia: „Juodo paveikslo šviesa juoda / Rašo pati, nes yra neaprašoma.“ Juodos šviesos įdegimas žvake. Žvakės simbolinimas. Ir galiausiai – šviesos prasiskverbimas – „net pro mirtį“:
Žvakė yra tik simbolis motinos,
Slepiamas po pagalve, slepiamas
Nuo mokyklos direktoriaus, maldaknygė,
Virtųsi plėnimis, giesmynas,
Virtęs degėsiais, ir seno paveikslo
Šviesa, prasiskverbianti net pro mirtį.
Petras Bražėnas. Pabūti prisiekusiojo vaidmenyje
2010 m. Nr. 10
Vytautas Martinkus. Žemaičio garlėkys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 428 p.
Kiekvieną kartą, kai rengiesi aptarti naują grožinės literatūros kūrinį, iškyla keletas išankstinių klausimų: į kokio leidinio duris belsiesi, į kokį skaitytoją orientuosiesi, kokiais aspektais kūrinį analizuosi, kokius momentus akcentuosi. Lyg ir nieko nauja – įprastas pasirengimas, apsisprendimas, planas. Ir vis dėlto – kiekvieną kartą rizikingas. Kartais pasiteisinantis, kartais visai į šalį nudreifuojantis, kartais sėkmingai pakoreguojamas darbo metu. Nežinau, kaip reikalai klostysis šį sykį, bet, imdamasis Vytauto Martinkaus romano „Žemaičio garlėkys“ aptarimo, tvirtesnio jo plano tikrai neturiu. Ir kaltės dėl to prisiimti nenoriu: „kaltas“ romanas, jo autorius, istorinė, kultūrinė, etinė kūrinio aplinka, net jo genezė, žanrinis stilistinis savitumas, – tiek daug naujų, seniai neaptarinėtų dalykų, kad bent paminėti juos, rodos, yra svarbiau, negu sudėlioti į iš anksto nustatytą eilę.
Pradėsiu nuo pavadinimo. Per vieną iš pirmųjų knygos pristatymą tarp skaitytojų kilo diskusija, kaip turėtų būti tariamas ir kirčiuojamas daugeliui negirdėtas žodis. Pagrįsta diskusija: nesmagu, kai kūrinio pavadinimas tariamas kaip kam šauna į galvą. Nutarta paklusti autoriaus valiai: jeigu jau parašyta garlėkYs, tai kirtis turėtų kristi galūnėje. Bet gal galėjo būti ir kitaip parašyta? Grįžęs po vakaro į namus pasitikrinau: nėra tokio žodžio ne tik „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, bet ir Didžiajame. Kaipgi? Labai paprastai: naujadarą, tiksliau – vertinį iš lenkų kalbos, sugalvojo pats romano autorius, o jau to lenkiško žodžio, taip pat greičiausiai naujadaro, autorius buvo toks Aleksandras Griškevičius, enciklopedijose ir romano pratarmėje pristatomas kaip XIX a. Lietuvos šviesuolis, filosofas ir išradėjas. Rašau toks, nes, kaip teko įsitikinti, net apsiskaitę žmonės dažnai nežino, kas tas A. Griškevičius, o kai kurie vyresnieji, net nevartę kūrinio, bet nugirdę, apie ką jis, tariasi pažinoję romano herojų ir nesiruošią apie jį skaityti. V. Martinkus viešai papasakojo juokingai liūdną istoriją, kaip vienas pažįstamas skaitytojas priekaištingai jį klausęs, ar negalėjęs autorius savo romanui pasirinkti reikšmingesnės figūros.
Taigi pirmasis akcentas: autorius savo romanui pasirinko tikrai žymią istorinę figūrą, kurios reikšmingumą suvokiančių ir apmąstančių mokslo darbų ar meno veikalų iki šiol, deja, neturėjome. Apmaudu, kad net 2009-ieji, kurių pradžioje sukako 200 metų nuo A. Griškevičiaus gimimo, nebuvo tinkamai išnaudoti. Bet reikia pasidžiaugti, kad V. Martinkus pastatė jubiliatui tokį literatūrinį paminklą, kokio galėtų pavydėti ne vienas XIX a. šviesuolis. Teko girdėti, kad spaustuvės mašinose jau sukasi ir istorinė studija apie pirmąjį Lietuvos aviatorių. Belieka pasvajoti, kad kada nors kur nors gali iškilti ir lietuviškąjį Dedalą primenanti bei įprasminanti skulptūrinė kompozicija. Svajonės svajonėmis, o rimtą istorinį romaną jau turime.
Pats istorinio žanro pasirinkimas – dėmesio vertas literatūrinio gyvenimo faktas: mūsų istorija, kaip tautos ar visuomenės gyvenimo tėkmė, buvo tokia nepalanki, o dažnai ir priešiška istorijai, kaip tos tėkmės mokslinei ar meninei refleksijai, kad tenka apgailestaujant save priskirti prie pačių neturtingiausių šiuo atžvilgiu tautų. Vertinant pagal aukščiausius meninės vertės kriterijus, o ne pagal taurius, bet vis dėlto mėgėjiškus istorijos beletrizavimus, turime vienintelį romanistą Petrą Dirgėlą (pabrėžiu: romanistą, nes prisimenu gerokai didesnį dramaturgijos įdirbį šioje srityje), visą savo talentą ir patirtį investavusį į istorinę prozą. Apie V. Martinkų taip pasakyti, suprantama, dar per anksti, bet posūkis į istorinę prozą, mano nuomone, jau ir šiandien gali būti vertinamas kaip vienas sėkmingiausių jo kūrybinių ieškojimų. Ko gi ieškoma romane ir kas jame atrandama? Atsakymas, tiesiau ar metaforiškiau suformuluotas, be abejo, slypi pačiame romane, bet kol kas pasiskolinu jo maksimaliai suglaudintą formą iš neseniai išėjusio estų literatūros klasiko Antono Tammsaare’s romano „Tiesa ir teisingumas“.
„Kadangi prieš keletą metų, – rašo A. Tammsaare šiame romane, – Andresas norėjo įrodyti savo teisingumą, remdamasis tiesa, dabar jis suvis to atsisakė, nes tikėti tiesa jis liovėsi per pirmąsias savo bylas. O teisingumu jis ir toliau tebetikėjo…“ (1) Nutraukiu citatą vidury sakinio, nes užbaigtas jis vestų mintį į plačias lankas, o man teknieti pasakyti, kad tarp tiesos ir teisingumo yra tiek galimų santykio variantų, kad, matematiškai galvodamas, sunkiai juos suskaičiuotum. Bet, kaip sako jau aptariamosios knygos autorius jos pratarmėje, „fizikiniai skaičiai mažai ką reiškia“ (p. 7). Romano autorių domina ne pliki skaičiai ir faktai, o tai, kas ir „šiandien tebėra mįslė“, domina žmogus, kurio „tikėjimas žmogaus galia skraidyti buvo stipresnis už anuometinį garo variklį“, o „mintis jam visada buvo tokia pat reali kaip ir veiksmas“ (ten pat). Sutikime, kad šiandien tokių žmonių savo aplinkoje beveik nebesutinkame. Nemanau, kad jų daugiau būtų buvę XIX a. viduryje. Romano autorius tikriausiai galvoja panašiai. Bet tuo brangesnis jam žmogus, kaip prototipas surastas pusantro šimtmečio senumo archyvuose, o kaip savo kūrybinės fantazijos vaisius sąmonėje ar pasąmonėje taip pat jau nešiojamas ne pirmą dešimtmetį. Žmogus čia ištartas kaip apibendrinimas, kuriame telpa du labai skirtingi žmonės – broliai Griškevičiai – Aleksandras, filosofinio traktato „Gamtos tikrovė“ autorius ir pirmojo, bent Lietuvoje, skraidančio aparato konstruktorius, ir Mauricijus, gyvenime – advokatas, o romane – dar ir savotiškas pasakotojo antrininkas.
Prie jų mes sugrįšime po šios pastraipos, bet dabar tenka sureaguoti į vieną skrupulingai sąžiningą, bet pratarmei tikrai nebūtiną (štai jums vienas iš tiesos ir teisingumo santykių) autoriaus prisipažinimą apie tai, kad „Žemaičio garlėkys“ yra savotiškas 1988 metais pasirodžiusio romano „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje“ variantas. Tokiu atveju būtų reikėję bent jau nurodyti, kad tai – pataisytas ir papildytas variantas. Bet toks nurodymas būtų ne tik netikslus, bet ir nelabai teisingas. Tiksliau būtų pasakyti naujas variantas, o dar tiksliau – naujas romanas. Aš nepasirengęs leistis į detalesnį savo išvados pagrindimą, bet temą ateities darbui jau esu numatęs: Tema, autorius, laikas. Ta pati tema, tas pats autorius, o laikas – visai kitas: erozijos graužiamos sovietinės imperijos pabaiga ir mutuojančių visuomeninių virusų nuodijamos Lietuvos dvidešimtmetis. Suprasdamas, kad skaitytojui naudinga tokia informatyvi pratarmė, nujausdamas, kad autoriui norėjosi pasakyti ir pasvarstyti, kaip pasikeitė per tą dvidešimtmetį gyvenimas ir jis pats, menininko kūrybinio darbo sąlygos ir jo darbo rezultatai, akcentuotas ryšys tarp romanų „Negęsta žvaigždė…“ ir „Žemaičio garlėkys“, aš vis tiek iš pratarmės būčiau nukėlęs bent jau į kokį pabaigos žodį. Bet kadangi ne mano valia tai padaryti, skaitytojui galiu tik pasiūlyti: nesukti sau galvos dėl romano genezės (nebent norėtųsi realizuoti mano jau pasiūlytą temą) ir skaityti romaną kaip naują kūrinį, parašytą laisvo, ideologijų ir cenzūrų nevaržomo rašytojo bent jau žodžio laisvės atžvilgiu dar apylaisvėje Lietuvoje. Kartu su autoriumi spręstinų mįslių skaitytojui užteks ir be papildomų užduočių.
Didžiausia ir sunkiausia mįslė romane yra jau minėti tiesa ir teisingumas. Teoriškai lyg ir nedaloma yra šių sąvokų vienybė, kurią galėtų simbolizuoti permatomas stiklo rutulys. Bet šitas rutulys, tarsi išslydęs iš mūsų rankų, romane pažyra smulkiomis ir skaudžiai žeidžiančiomis šukėmis: kas yra tiesa? kur yra tiesa? kieno tiesa? kas yra teisingumas? ar yra teisingumas? kas jį lemia? o kaip vieno žmogaus sąmonė suderina tiesą ir netiesą? kaip atskiras žmogus patenka tarp teisingumo ir neteisingumo girnų? Susmulkinkime šitas palyginti stambokas šukes į dar smulkesnes, padauginę jas iš penkių (tiek teisinių kolizijų dėl labai rimtų kaltinimų teko išgyventi Aleksandrui), po to dar iš n skaičiaus (kiekviena byla įsuka nemažą dalyvių ir liudytojų ratą su skirtingais požiūriais į tą patį faktą ar reiškinį, su skirtingais asmeniniais interesais, skirtingu garbės jausmu ir sąžinės balsu) ir pasijusime kaip jogai, atsistoję prieš stiklo šukių ar žioruojančių žarijų taką, kuriuo teks pereiti basiems. O skaityti romaną ir išsisukti nuo šios procedūros galimybės neturime: kiekvieną bylą galutiniam teismui kruopščiai ruošianti trijulė (autorius, pasakotojas ir advokatas Mauricijus), skirtingai nei iš ne tokios tolimos istorijos prisimenama „trojka“, nepriiminėja neskundžiamų ir kategoriškų savo sprendimų, o palieka jų priėmimą mums – ir visiems kartu, ir kiekvienam atskirai. „Kviečiu Skaitytoją ant literatūrinio suolo prisiekusiųjų teisme“, – jau savo vardu pratarmės pabaigoje kviečia autorius, dar pridurdamas ar primindamas, kad „tik literatūra yra tiesos, sąžinės ir tikėjimo individuali šventovė“ (p. 8).
Neturėdami nei prisiekusiųjų teismo, per pusantro šimto metų taip ir neatsiradusio Lietuvoje, tradicijų, nei savo asmeninės moralinės prisiekusiųjų patirties, tokia pratarmės pabaiga esam nuteikiami ir įpareigojami labai rimtam išbandymui. Tiesa, pratarmę pasirašęs V. Martinkus nėra nei prokuroras, nei teisėjas, kurio kvietimą reikėtų atitinkamai suprasti, o ir mes patys nesam tokie, kuriems „mintis <…> visada [būtų] tokia pat reali kaip ir veiksmas“ (2) (p. 7), bet jeigu norime emociškai ir intelektualiai išgyventi visą kūrinio pilnatvę, tokį iššūkį priimame savo valia ir savo labui. Iš pradžių gal dar ir tikėdami, kad minėtoji trijulė, pasodinusi mus ant prisiekusiųjų suolo, nepaliks vienų, atsižvelgs į mūsų nepatyrimą, bet kuo toliau, tuo akivaizdžiau įsitikindami, kad vis dėlto paliks. Paklos prieš akis dešimtis dokumentų – protokolų, raportų, skundų, liudijimų, kaltinimų, pasiteisinimų, prisipažinimų, net niekuo neparemtų gandų – ir… paliks. Užversim paskutinį romano puslapį taip ir nesužinoję galutinės pasakotojo ištarmės. Sužinosim tik devynių prisiekusiųjų nuomonę ir tai tik vienu iš penkių kaltinimų, net nebūdami tikri, nei į kurį klausimą atsakyta, nei kieno konkrečiai atsakyta (kaltas ar nekaltas), – mes esam lygiateisiai to improvizuoto teismo prisiekusieji ir turime klausytis tik savo sąžinės balso.
Romaną jau perskaičiusiajam priminsiu, o dar neskaičiusiajam (paskatindamas ar atbaidydamas) tiesiog pasakysiu, kad A. Griškevičius kaltinamas tuo, jog
kėsinosi nužudyti caraitį Konstantiną;
kėsinosi į kraujomaišą su dukterimi Frederika Frančeska;
kėsinosi be cenzūros leidimo užsienyje atspausdinti bedievišką veikalą;
kėsinosi nužudyti Kauno gubernatorių – išgąsdino jo arklius ir sužalojo jį patį;
kėsinosi nužudyti ir mirtinai sužeidė jaunuolį Kajų Bratkauskį (p. 424).
Romano neskaičiusiam žmogui po tokios informacijos gali susidaryti įspūdis, kad aptariamas ne istorinis romanas apie XIX a. vidurio šviesuolį, o kriminalinis detektyvas apie nusikaltėlį recidyvistą. Antrą prielaidą norėtųsi atmesti iš anksto, bet be jos nebūtų tokio romano, kokį turime prieš akis.
Neabejoju, kad V. Martinkus rastų savyje galių ir kitokio pobūdžio romanui sukurti: filosofijos daktarui būtų nesunku iš A. Griškevičiaus traktato „Gamtos tikrovė“ rekonstruoti dvasinį devyniolikto amžiaus mąstytojo paveikslą, jo vienatvės apmąstymų, abejonių, kančių istoriją, intelektualinių svarstymų, ginčų, polemikos įkarštį; tiksliuosius elektrotechnikos mokslus baigusiam inžinieriui nesunku būtų buvę įsijausti į konstruktoriaus psichologiją, suintriguoti išradėjo darbų kasdienybe; prozininko romanisto patirties tokiems užmojams taip pat sukaupta. Bet V. Martinkus, kaip matome, renkasi… ne, ne detektyvą, o likimą žmogaus, gimusio skraidyti ne tik mintimis, bet ir savo rankomis sukonstruotu skraidymo aparatu, tačiau susiklosčiusių aplinkybių negailestingai prispausto prie žemės, tiesiog sumurdyto į ją, supurvinto, apšmeižto, pasmerkto, sužlugdyto. Parašai tokių epitetų grandinę ir staiga susigriebi: lyg ir teisinga, bet vienpusiška, neišsamu – tas žmogus iki paskutinės gyvenimo akimirkos vis dėlto kovoja už savo tiesą, už teisingumą, už savo svajonę, savo žmogiškąjį orumą. Negi kaltu apšauktas be kaltės? Ir į tokį klausimą kategoriško atsakymo nebus. Bent jau aš jo nesuradau. Pagal autoriaus nurodymą įsijautęs į prisiekusiojo vaidmenį, nusibraižiau sau tokią trijų skilčių lentelę, pirmoje skiltyje surašydamas jums jau pacituotus kaltinimus, antroje – savo sprendimą (kaltas ar nekaltas), trečioje – motyvus, kuriais tas sprendimas paremtas. Prisipažįstu: net šiandien, tiksliau – šiomis dienomis, kai rašau šias eilutes, ta lentelė taip ir guli prieš akis neužbaigta. Kaltinimai lieka tie patys, o sprendimas ir jo motyvai keičiasi: grįždamas prie pažymėtų puslapių ar pastraipų, staiga aptinki pirmu ar antru skaitymu nepastebėtą detalę, praleistą argumentą, nubrauki klausimą, į kurį radai atsakymą gal už dešimties ar viso pusšimčio puslapių. Motyvų ir argumentų skiltį tenka nuolat papildyti ir plėsti, o sprendimą – kad ir daug rečiau – keisti.
Kviečiu skaitytoją praeiti su manimi šitą svarstymų ir abejonių kelią. Pirmasis kaltinimas: kėsinosi nužudyti caraitį Konstantiną. Kad ir kaip ten būtų, kėsinimasis nužudyti – nusikaltimas. Kaltas. Bet kas kėsinasi ir ką nužudyti? Jauni gimnazistai jų tėvynę iš Europos žemėlapio ištrynusio sosto atstovą. Šventas jaunatviškas idealizmas, patriotiškumas. Ar galima tuo kaltinti? Pagaliau ir pasikėsinimas neįvykdytas. Nekaltas. Bet įtartinas jo išsisukimas iš bylos. Vieniems mirtis, kitiems katorga, o jį – tėvelis išsuko? Neteisinga. Kaltas. Negi geriau būtų viena mirtim ar vienu katorgininku daugiau? Išsisuko jaunuolis ir nedrįsk jo pasmerkti atgaline data. Nekaltas. Bet per jų nepasisekusią avantiūrą uždaryta gimnazija, sustiprinta priespauda. Nekaltas? O jeigu pavergėjui niekas niekada nepasipriešintų?.. Dar reikia turėti omeny, kad tu, XXI a. prisiekusysis, daugeliu atžvilgių skiriesi nuo tokią pačią atsakomybės naštą gavusiojo XIX a. vidurio žmogaus.
Tie skirtumai dar labiau išryškės sprendžiant tiesos ir teisingumo klausimus kitų kaltinimų atžvilgiu. Kėsinosi į kraujomaišą su dukterimi Frederika Frančeska. Šiuo metu visais įmanomais būdais esam tampomi, erzinami, nervinami garsiojo pedofilijos skandalo, gėjų parado, blaškomės nuo vieno spaudos klano ginamos versijos prie kito, nuo vienos partijos metamų kaltinimų neveikliems, o gal ir susitepusiems teisingumo institucijų klanams prie ginamųjų kitos partijos argumentų. Todėl skaitai romaną ir galvoji, kokius sprendimus priimtų prisiekusiųjų teismas, sudarytas iš protestuotojų, susirinkusių prie prokuratūros rūmų? Ir dar pagalvoji: kokią vertę apskritai turi priesaika mūsų dienomis, kai savo rinkėjų akivaizdoje didžioji išrinktųjų dalis jau suspėjo ciniškai ją sulaužyti. Perdedu? Ne didžioji? Viskas priklauso nuo prisiekusiojo tiesos ir teisingumo suvokimo, nuo jo etinių vertybių sistemos. Iš tiesų priesaikoje negirdėjom žodžių, kad varganais litais, atimtais iš pensininko, išrinktieji jau nuo pašios kadencijos pradžios nemokės už prabangų automobilį, kurį pasiims už „likutinę vertę“ po ketverių metų. Tokios priesaikos iš tiesų nebuvo, o priesaika sąžiningai tarnauti Tėvynei ir rinkėjams tikriausiai reiškia visai ką kita. Todėl nepasiduok jokioms asociacijų, aliuzijų, paralelių, palyginimų pagundoms, užmiršk visus šiandieninio gyvenimo rūpesčius ir problemas, sugrįžk į devyniolikto amžiaus vidurio istoriją ir atsakyk į klausimą, kurį ponams prisiekusiesiems užduoda „teismo pirmininkas, kolegijos patarėjas Aleksandras Godlevskis, iš profilio panašus į velionį imperatorių Nikolajų Pavlovičių“ (p. 424): kaltas ar nekaltas A. Griškevičius dėl kėsinimosi į kraujomaišą?
Šituo klausimu „ikiteisminio tyrimo medžiagos“ (autorius šitos sąvokos, rodos, nėra pavartojęs, čia jau aš greičiausiai iš šių dienų apyvartos ištraukiau) surinkta daugiau negu bet kuriuo kitu: skundai ir pasiaiškinimai, įtarimai ir alibi, apklausų ir psichiatrinių ekspertizių protokolai, teisinių institucijų susirašinėjimai, arešto orderiai, liudytojų parodymai, įtariamojo žmonos laiškai ir savo pavardės skelbti nenorėjusiųjų nuomonės. Viskas, mielas skaitytojau, tau prieš akis, o iš tavęs laukiama tik vieno prisiekusiojo žodžio: kaltas ar nekaltas. Ir vėl negali jo tvirtai ištarti: matai, jauti daug melo, apgaulės, klastos, keršto, savanaudiškumo, materialinių interesų, elementaraus žmonių tamsumo ir nori šaukti: nekaltas. Bet tu – prisiekęs ir negali paklusti tik tokio pobūdžio emocijoms. Yra įtariamajam nepalankių faktų, yra keistokų jo teisinimųsi, yra prisipažinimų apie dvasinės pusiausvyros praradimą, savo veiksmų nesąmoningumą. O svarbiausia – yra dukters kaltinimas. Nejaugi, galvoji, mylimiausia, iš viso būrio vaikų išskirta, labiausiai lepinta duktė, tegu ir piktavalių prišnekinta, galėjo ryžtis tokiam kaltinimui? Vis dėlto, matyt, kaltas. Kažkiek, kažkuo, bet kaltas. Tačiau kažkiek, kažkuo – ne tavo kompetencija. Tu turi atsakyti vienu žodžiu: kaltas ar nekaltas. Keli rankas, pasiduodi, keliesi nuo prisiekusiųjų suolo ir kokia nors dingstimi atsisakai dalyvauti šitame procese, kaip romane jau yra padarę pora veikėjų. Bet vėl – pagunda: o gal kiti kaltinimai aiškesni, gal ten galėsi ištarti lemiamą žodį be kompromisų su sąžine?
Kėsinosi be cenzūros leidimo užsienyje atspausdinti bedievišką veikalą. Augustinų vienuolyno klebonui kunigui Petkevičiui ir carinei cenzūrai tai yra neabejotinas, net nesvarstytinas nusikaltimas: kaltas A. Griškevičius ir prieš Dievą, ir prieš carą. Bet tu gi, sakai sau, esi XXI a. prisiekusysis. Negi pritarsi šitoms jėgoms, net ne iš romano, o iš istorijos atsimindamas caro cenzūros nusikaltimus prieš tavo tautą ir tavo kalbą, o apie nešvarų Petkevičiaus vaidmenį A. Griškevičiaus byloje jau spėjęs susidaryti nuomonę gerokai anksčiau? Nekaltas!!! – protestuoji, bet vėl prisimeni savo vaidmenį ir suabejoji: betgi tu neskaitei tų A. Griškevičiaus raštų, gal po tuo bedieviškumo epitetu velniai žino kas slepiasi? Gal ten kokių moralinės laisvamanybės erezijų prirašyta? Gal vis dėlto kažkiek ir kažkuo kaltas?
Kėsinosi nužudyti Kauno gubernatorių? Nesąmonė, tikrai nesikėsino. Nekaltas! Palauk, bet žmogus, tegu ir gubernatorius, – sužalotas. Tegu be blogos valios, per neatsargumą, bet nelaimė įvykusi. Ir kaip tu gali taip kategoriškai neigti šito neramaus konstruktoriaus eksperimentų pasekmes?
Tas pats ir dėl jaunuolio Kajaus Bratkauskio. Nesikėsino jo nužudyti, ne savo rankomis jį mirtinai sužeidė, bet eksperimento saugumas, kaip šiandien biurokratiškai pasakytume, nebuvo užtikrintas. Iš dalies dėl to, iš dalies per savo entuziazmą ir neatsargumą žuvo Kajus. Bet žmogus žuvo, ir byla turi būti iškelta. Ir vėl tenka svarstyti, kiek kieno kaltės. Ir blogiausia, kad tavo viešo svarstymo niekas ir neprašo: svarstyk sau į valias, bet teisėjui pasakyk vieną lemiamą žodį. Ak, kad bent žinotum, kokia bausmė laukia šito žmogaus… Jeigu bauda už neatsargumą, tai gal ir kaltas ištartum, o jeigu katorga?..
Perskaičiau, ką iki šiol parašęs, ir nustėrau: kur mane įpainiojo V. Martinkus, į kokius sąžinės pelėkautus įviliojo? Tikiuosi, ne mane vieną. Ir kiek dar įvilios…
Pirmiesiems, mūsų laimei, teismo procesas (atsiprašau, romanas) jau baigėsi, mes jau imam vaduotis iš hipnozinės prisiekusiojo būsenos, prisimenam esą tik skaitytojai. Negražu slėptis už skaitytojų nugarų, sakau sau, pereik į vienaskaitą. Esi literatūros kritikas, ir niekas iš tavęs nelaukia galutinio atsakymo apie tiesą bei teisingumą prieš du šimtmečius gimusio ir prieš pusantro šimtmečio mirusio žmogaus gyvenime ir likime. Geriausiu atveju skaitytojas gali paklausti arba pasiklausyti tavo nuomonės apie romaną. Bet su tom kritikų nuomonėm irgi visko būna: šį tą išmano apie literatūrą, šį tą suvaidina, vaizduoja objektyvius vertintojus, o kartais būna akivaizdžiai subjektyvūs, net tendencingi, demonstruoja (ar slepia) savo skonį, kriterijus, prioritetus, proteguojamus žanrus, asmenines simpatijas, pažintis, draugystes (suinteresuotam skaitytojui nebūtų sunku nustatyti, kad ir tarp romano autoriaus bei jo kritiko taip pat esama nepaneigiamų ryšių). Gali prisiekinėti, kad amicus Plato, sed magis amica verita, atseit Platonas draugas, bet didesnis draugas teisybė, tačiau negali iš skaitytojo atimti teisės bent jau abejoti. Todėl ir pakviečiau jį ilgėliau pabūti prisiekusiojo vaidmenyje.
Priešingu atveju (o recenzentui tokie atvejai yra įprasta kasdienybė) būčiau pasistengęs viską sudėti į vieną pastraipą. Pavyzdžiui: „Žemaičio garlėkio“ autoriui pavyko įsigilinti į labai sudėtingą savo romano herojaus istorinį prototipą, jo charakterio prieštaringumą ir likimo negailestingumą, autentišką archyvinę medžiagą papildyti tiksliai išbalansuota kūrybine išmone ir sukurti tokį meninį charakterį, kuris drąsiai užims savo vietą ryškiausių lietuvių literatūros personažų galerijoje.
Visai kitus meninius uždavinius kėlė sau autorius, kurdamas kito Griškevičiaus – vyresniojo Aleksandro brolio Mauricijaus – paveikslą. Nežinau, kokia istorine ir archyvine medžiaga disponavo šiuo atveju rašytojas, bet atrodo, kad jam ir tokios medžiagos pakako. Mauricijui romane tenka ypatingas vaidmuo: jis tuo pat metu yra ir veikėjas, ir pasakotojas. Pasakotojas ir veikėjas viename asmenyje nėra išskirtinai retas atvejis psichologiniame romane, bet kalbant apie „Žemaičio garlėkį“ pirmiausia vis dėlto akcentuotinas ne jo psichologizmas, o istorizmas. Ieškodamas romano pasakotojo figūros, pirmiausia aptinki lyg ir tradicinį pasakotoją trečiuoju asmeniu, kuris paprastai būna savotiškas autoriaus alter ego. Iš jo ir išgirstame pirmąsias žinias apie Mauricijų.
Nesunku įsivaizduoti, kad kitas kritikas gal ir visą kalbą apie romaną būtų pradėjęs nuo Mauricijaus pristatymo. Galėjo tai padaryti ir tas pats kritikas, rašinio pradžioje, beje, prisipažinęs, kad neturi tikslaus jo plano. Bet kaip jau pradėta, taip pradėta. Geriau vėliau, negu niekad. Ne pirmu romano skaitymu susidėliojau galimų akcentų atsargas, todėl ir skaitytojui siūlau arba sugrįžti, jeigu jis jau perskaitęs romaną, arba labai įdėmiai perskaityti jo pradžią, ko dažnai nepadaroma, kol dar nesame kaip reikiant įtraukti į veiksmo ir įvykių verpetą. Apie tokį sugrįžimą signalizuoja ir pats rašytojas, du kartus – romano pradžioje ir pabaigoje – išdėstęs A. Griškevičiui pateiktus kaltinimus. Todėl ir aš, beje, savos skaitytojo patirties pamokytas, nuogąstauju, kad ir kitas skaitytojas, perskaitęs tris pirmuosius (po pratarmės) romano puslapius apie teismo vietą, laiką, dalyvius ir bylos sudėtį, galėjo greitu žvilgsniu perbėgti post scriptum, be kurio adekvačiai perskaityti visą kūrinį būtų gerokai kebliau. Todėl cituoju šitą post scriptum ištisai:
Teismo posėdis vyksta ne tik Šiaulių teismo rūmų salėje, bet ir advokato Mauricijaus Griškevičiaus vaizduotėje, nes daug kas yra tik jo paties pasakyta, jo plunksna užrašyta, bet kitaip nepatvirtinta.
Gali būti, kad advokatas tik parengė savo kalbą, ir mes pirmieji galime perskaityti ją visą arba beveik visą.
Skaitant ir tvarkant Mauricijaus užrašus, į galvą ateina spėjimas, kad svarbiausi teismo proceso įvykiai atsitiko Andriejave, Mauricijaus Griškevičiaus dvarelyje, jo darbo kabinete, šalia vienos turtingiausių bibliotekų anuometinėje Žemaitijoje. Ten buvo konstruojami mentaliniai advokato pelėkautai prisiekusiųjų sąžinei.
Cituoju šias tris trumpas pastraipas kaip žavios literatūrinės mistifikacijos pavyzdį. Visa, kas pasakyta apie teismą su istoriko tikslumu, ypač informatyvus istorinio laiko apibūdinimas, čia jeigu ir neapverčiama aukštyn kojomis, tai bent jau pakreipiama tokiu kampu, kad sukurtasis realybės įspūdis virstų tik tikėtinumu. Maža to, kad šalia Šiaulių teismo rūmų atsiranda Mauricijaus vaizduotė, kaip lygiavertė būsimų įvykių ir teismo proceso vieta, – pasakotojui „ateina spėjimas“, kad visa tai galėjo vykti net ne Šiauliuose, o Andriejave, Mauricijaus dvarelyje, jo darbo kabinete. Abejonė pasėta ir dėl Mauricijaus užrašų: pasakyta, užrašyta, bet… nepatvirtinta. Tačiau kulminacija pasiekiama prielaida („Gali būti“), kad ta kalba iš viso galėjo būti tik parengta, bet nepasakyta. Kas vyksta šiame post scriptum: nuo tiksliai nurodytų veiksmo laiko ir vietos einama prie vaizduotės, nuo teisme, paties Mauricijaus organizuotame, būtinai turėjusios nuskambėti advokato kalbos prie tikimybės, kad ta kalba iš viso nebuvo pasakyta, kad ji sudėliota iš tų, „kitaip nepatvirtintų“, Mauricijaus užrašų, kurių autentiškumu po viso to mes jau patys pradedame abejoti. Ne pačių užrašų, o jų autorystės autentiškumu. Kodėl ir kam šita mistifikacija (ar demistifikacija) buvo reikalinga istoriniame romane? Pirmiausia todėl, kad V. Martinkus be mistifikacijų apskritai išsiversti negali: neprisimenu nė vieno jo kūrinio, kuriame nebūtų tekę kartu su jo personažais įminti kokią nors painią mįslę, atskleisti paslaptį, paprasčiausiai pasijusti… vedžiojamam už nosies. Niekada dėl to nesupykdavai, galiausiai įsitikinęs tokių meninių sprendimų ar išdaigų prasme. Taip bus ir šį kartą, kai iki galo suvoksime visą meninio sumanymo mastą.
Autorius nesitenkina labiausiai pastebimu uždaviniu – iš autentiškų archyvinių dokumentų, palygintinų su archeologų iškasamomis dirbinių ar statinių šukėmis, rekonstruoti XIX a. vidurio žmogaus dvasinį portretą ir minimalų to laiko buities foną. Jam svarbu kokiu nors būdu perteikti ir dvasinę to laiko atmosferą, kuri paprasčiausiai netelpa į Aleksandro gyvenimo istoriją. Carinės valdžios represinė sistema, laisvo žmogaus persekiojimo mechanizmas, ir priešingai – iš dvasinės baudžiavos dar neišsivadavusių žmonių baimė, prietarai, savanaudiškumas telpa, o šviesiausios, nuo buities rūpesčių pakylėtos minties skrydis netelpa. Aleksandrui toks minties skrydis, žinoma, yra būdingiausias ir artimiausias, bet jį, kaip matome, varžo kaltinimų griūtis ir savigynos būtinybė. Todėl intelektualiniu savojo amžiaus reprezentantu ir pasirenkamas Mauricijus. Kaip išsilavinęs teisininkas, „vienos turtingiausių bibliotekų anuometinėje Žemaitijoje“ savininkas, kaip vyresnysis Aleksandro brolis, sunkesniais gyvenimo momentais jam padėdavęs, kaip žmogus, ne tik pasiryžęs apginti brolio garbę, bet ir apskritai reabilituoti sistemos traiškomą žmogų. Pastarasis siekis bene ir bus svarbiausias: ginamasis brolis prieš metus miręs ir jo likimo jau nebepakeisi. Bet išsiaiškinti tiesą ir apginti teisingumą niekada ne vėlu.
Advokatas Mauricijus žino, kas yra Rusijos teismų sistema, ir savo viltis deda tik į numatomą naujovę – apygardų ir gubernijų prisiekusiųjų teismą. Tiesa, „ne tik Šiauliuose, bet ir Kaune, Vilniuje, visame Šiaurės Vakarų krašte dar niekas nežino, kaip prisiekusiųjų teismas nagrinės pirmąsias baudžiamąsias bylas“, bet pasakotojas ir Mauricijus, kurių balsams romane atskirti reikėtų papildomo tyrimo, viliasi, „kad nuo šiol svarbiose bylose tik prisiekusiųjų sąžinė sakys, kas yra kaltas ar nekaltas“ (p.10).
Nepamiršdami mistifikacijos, kurią esam išsišifravę tame post scriptum, dabar jau galim sekti, kaip formuojasi mūsų sąmonėje antro pagal svarbumą personažo – Mauricijaus – paveikslas. Didelių mįslių ir paslapčių, kurios gaubia Aleksandro paveikslą, čia jau nebebus. Mauricijaus siekiai, mintys ir veiksmai gana konkretūs: iki galo išsiaiškinti tiesą apie brolį, apginti jo garbę, išsklaidyti įtarimų ir kaltinimų šešėlius. Kaip patyręs teisininkas, jis kuo kruopščiausiai renka visus su broliu susijusius dokumentus, liudijimus, paskalas, gandus, jų gausybėje vildamasis sužinoti tiesą. Tuo pat metu rašomos pastabos būsimajai ginamajai kalbai. Tai beveik ir viskas, iš ko kuriamas Mauricijaus paveikslas. Nėra nei platesnės jo biografijos, nei ryškesnių juristo darbo epizodų, nei jo dvarelio vaizdų, nei detalesnio brolių santykių nušvietimo, – tenkinamasi vienu kitu laiškeliu iš jų susirašinėjimo. Kitu atveju tokias pastabas tikriausiai lydėtų išvada, kad autorius nuskriaudė savo veikėją, atimdamas iš jo gyvesnio, įvairesnio, visapusiškesnio gyvenimo galimybę. Šiuo atveju – bent jau skaitydamas romaną – apie tai nepagalvoji: jauti žmogų apėmusią tiesos ir teisingumo siekimo aistrą, pats jai pasiduodi ir, užmiršęs kitus dalykus, imi nekantriai laukti bylos baigties. Vienas dalykas, kurį įsidėmi ir kuriuo nuolat žaviesi, yra Mauricijaus minties aiškumas, teisininkui būdinga logika, faktinių argumentų ir emocinių išlydžių dermė. Kai atitokęs nuo refleksinės ir emocinės įtampos bandai pasvarstyti, kaip būtų buvę, jeigu būtų kitaip – jeigu autorius iš tiesų savo personažą būtų aprūpinęs įvairiais aksesuarais, pats įsiveli į prieštaravimų brūzgyną. Pažinodamas autorių, prisimindamas jo kūrybinį kelią, pasitikėdamas jo kūrybinėmis galiomis, patirtimi, meistriškumu, gali įsivaizduoti, kad ir tai jis būtų padaręs profesionaliai ir įtikinamai. Bet tas pats pasitikėjimas autoriaus patirtimi ir jo nuojauta siūlo ir kitą išvadą: autorius apdairiai atmetė viską, kas nereikalinga pagrindinei temai ar bylai, kas galėtų sumažinti emocinę ar mentalinę įtampą, nors trumpam išmagnetinti tekstą, sumažinti jo traukos jėgą.
Kalbant apie istorinį romaną gal ir per toli atsidūrė fakto bei meninės išmonės santykis, kuris kiekviename kūrinyje smarkiai svyruoja, bet beveik visada krypsta meninės išmonės pusėn. Dėl autentiškos archyvinės medžiagos panaudojimo „Žemaičio garlėkyje“ daug ką pasako pats autorius:
Šiandien tie dokumentai – jau istoriografinis paveldas. Tuos, kur skaitytojas mato pagrindinius anuometės raštvedybos ženklus – datas (pasakojimuose paliktas pagal senąjį stilių) ir registracijos numerius, ir šiandien galima rasti archyvuose. Kitų „daiktiškumas“ yra tik pasakotojo(-ų) motyvacija ginče dėl Aleksandro Griškevičiaus kaltės (p. 8).
Pradėjęs rengtis viešai kalbai apie romaną, bandžiau šiuo atžvilgiu susirūšiuoti visą dokumentinę ir nedokumentinę romano medžiagą, bet greitai suvokiau, kad tai – beprasmis darbas: dokumentus nuo „dokumentų“ skiria tik tas vienintelis požymis – yra data ir registracijos numeris, ar jų nėra. Autoriaus taip įsigilinta į XIX a. vidurio teisminę ir apskritai kanceliarinę raštvedybą, į to meto prašymų, susirašinėjimų, sprendimų stilių, į privačių laiškų formą, kad be minėto požymio – datos ir registracijos numerio – atskirti tikrus dokumentus nuo netikrųjų paprasčiausiai neįmanoma. Neatmetu galimybės, kad patyrusiems tekstologams tai galėtų pasirodyti ir kaip lengvesnis uždavinys, bet aš jo imtis tikrai nesiryžčiau. Pasiekti tokio restauratoriaus meistriškumo autoriui tikriausiai bus padėję ir tai, kad visi valdiškieji to meto dokumentai yra surašyti rusų kalba, A. Griškevičiaus rašytinis palikimas – lenkų, o autoriui visa tai teko paversti vieningu lietuvišku tekstu.
Teksto stilistinis vieningumas yra lyg ir visiems žinomas, chrestomatinis reikalavimas, bet postmodernizmas pavojingai išklibino kai kuriuos nusistovėjusius dalykus: vis dažniau nekreipiama dėmesio į personažo psichologiją, per prievartą į jo lūpas brukami žodžiai, kurių jis neturėtų ištarti, skirtingų kartų, lyčių, patirties veikėjai kalba viena, bet kokias individualumo žymes nusimetusia kalba ir t. t. V. Martinkus, nuo jaunystės priskirtas prie novatorių, modernistų, šioms postmodernizmo pagundoms, atrodo, nelinkęs pasiduoti.
Dabar, kai romanas perskaitytas, kai ilgokai pabūta prisiekusiojo vaidmenyje, kai įsitikinta, kokią sunkią bylą mums atvertė autorius, kai suvokta, kad ne kategoriško atsakymo jis laukia iš mūsų, o susimąstymo, kai su skaitytoju pasidalyta savąja unikalaus romano skaitymo patirtimi, jaučiu būtinybę nors konspektyviai aptarti kai kuriuos universalesnius ir „Žemaičio garlėkio“, ir romano žanro apskritai aspektus.
Pirmiausia – epiteto (prie romano) klausimą. Jeigu skaitytojas pasistengs prisiminti, kokį epitetą prie kūrinio jau esu prikabinęs, tai greičiausiai prisimins istorinį. Jį ir palieku, turėdamas omeny, kad kūrinio istoriškumą liudija ne tik istorijoje (bent jau enciklopedijoje) įrašyta tikrai gyvenusio žmogaus pavardė, tiksliai nurodytos jo gyvenimo datos, bet ir labai autentiškas istorinis ir socialinis fonas: Lietuva, jau beveik septyni dešimtmečiai išbraukta iš Europos žemėlapio ir egzistuojanti tik kaip Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštas. Visa aukštoji valdininkija – rusai, oficiali biurokratinė kalba – rusų. Jau paskelbtas caro manifestas apie baudžiavos panaikinimą, bet ką tai reikš praktiškai, dar atrodo labai miglotai. Socialinės ir nacionalinės priespaudos ženklai – kiekviename žingsnyje. Laisvesnė mintis persekiojama visuose lygiuose – nuo represinės caro administracijos iki bažnyčios. Biurokratinės mašinos dantračiai sukasi visu tempu: tarp jų patekęs žmogaus traiškomas ir didžiųjų (kaip generalgubernatorius), ir mažųjų (kaip koks teismo prižiūrėtojas). Į slaptųjų tarnybų aplankus beveik vienodom teisėm segami ir seklių raportai, ir apklausų protokolai, ir asmeninio keršto padiktuoti skundai, ir anoniminiai laiškai. Kadaise su slapto pavydo jausmu skaitęs esto J. Krosso „Imperatoriaus beprotį“, mąstydamas apie „Žemaičio garlėkį“ ne kartą pagalvodavau, kad ir mes ne tik turėjome savų „bepročių“, bet jau turime ir rašytojų, ne iš vadovėlių išmokusių kelias imperiją charakterizuojančias frazes, bet iš autentiškų dokumentų pabandžiusių sukurti dvasinę, gal tiksliau būtų pasakyti – bedvasę imperijos atmosferą. Na, dėl rašytojų šiek tiek perlenkiau. Net prisimindamas P. Dirgėlą, pasidžiaugdamas, kad tais pačiais metais išėjo istorinis K. Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“ (ne besąlygiškai kritikos sutiktas, bet literatūriniu atžvilgiu tikrai dėmesio vertas kūrinys), turėdamas omeny dar vieną kitą istorinės tematikos romaną, kurių rikiuotė, paremta išsamesne analize, jau būtų atskiro straipsnio objektas, „Žemaičio garlėkį“ vis dėlto rašau „atskira eilute“, o jos autorių palieku „vienaskaitoje“.
Jau užsiminiau apie šio romano psichologizmą ir tikrai nepulčiau diskutuoti, jeigu kas nors jį įrašytų į psichologinės prozos aktyvą. A. Griškevičius šiuo atžvilgiu gal ir nepretenduotų į psichologiškai motyvuotų charakterių gretą (jį vis dėlto matome iš šalies), bet Mauricijaus linijos psichologiškumas ne tik nekelia abejonės, bet, priešingai, vertas platesnio diskurso, negu jam buvo skirta šiame rašinyje.
Ėmęsis neva teorinių pasvarstymų, atsiverčiau A. Krasnovo sudarytą „Literatūros terminų žodyno“ sąsiuvinį, skirtą romanui. Prieš istorinį romaną ten kaip tik eina intelektualinis romanas, pradedamas tuo, kad jo „struktūrą lemia minties raida, filosofinių svarstymų įtampa“, ir baigiamas teiginiu, kad „intelektualinių paraboliškų romanų sukūrė I. Meras, V. Martinkus, R. Lankauskas“ (2). Prisiminiau visą V. Martinkaus kūrybą ir pagalvojau: jeigu jau iki šiol autorius buvo pagrįstai priskirtas prie intelektualiųjų, tai dabar šita pozicija dar esmingiau sustiprėja. Visas tas Mauricijaus improvizuojamas teismo procesas ir jo kuriama ginamoji kalba yra gražus intelektualinės minties žaismo pavyzdys, jeigu žaismą šiuo atveju siesime ne su dramatišku siužetu, o su minties gyvumu, judrumu, jos plastika.
Jau vien to, kad romanas sukasi apie penkis kaltinimus kriminaliniais nusikaltimais, užtektų prisegti jam dar vieną ar du epitetus (kriminalinis, detektyvinis), nė kiek nesumažinant „kilniųjų“ epitetų svorio. Net jeigu čia ir neprisimintume romano pabaigos, kurioje Aleksandro gyvybę nutraukia tikrai kriminalinė žmogžudystė, ankstesnieji prisiekusiojo pamąstymai prie kiekvieno kaltinimų punkto būtų pakankamas pagrindas ir tokiai žanrinei stilistinei traktuotei.
Ateina laikas, kai reiklusis skaitytojas, galbūt ne mažesnis V. Martinkaus talento gerbėjas, gali paimti kritiką už atlapų ir grėsmingai paklausti: ką, tu nori pasakyti, kad rašytojas pateikė kažkokį eklektišką, hibridišką kūrinį, kurį kaip nori, taip ir gali vadinti?! Ne, ne, pagailėkit atlapų, tuoj viską paaiškinsiu. Čia irgi savotiškas kritiko žaidimas, provokacija, kad pats būtų išprovokuotas pridurti dar vieną kitą pastraipą.
Pirmiausia priminsiu, kad kritikos bene plačiausiai analizuotas B. Radzevičiaus romanas „Priešaušrio vieškeliai“ buvo apjuostas dar ilgesne epitetų girlianda. Tiesa, ten nebuvo kai kurių šiuo atveju pavartotų epitetų, bet užtat buvo ir socialinis-buitinis, ir filosofinis, ir auklėjimo, ir artistinis. Tiesa, tie epitetai buvo skirtingų kritikų įvardyti, bet tai nekeičia esmės. Romanas – dar jaunas, besivystantis žanras, intensyviai treniruojantis savo raumenis ir ryžtingai besipriešinantis literatūros teoretikų ar kritikų pastangoms paguldyti jį į savo gabaritų nekeičiančią Prokrusto lovą. Bijau kategoriško apibendrinimo, bet manau, kad daugumai rimtų rašytojų žanrinio grynumo klausimas yra mažų mažiausiai antroje juos kankinančių kūrybinių klausimų pusėje. Ir ne žanrinė etiketė lemia kūrinio vertę. Įrašydamas daugiau epitetų, nesitikėjau ir nepretendavau nei padidinti, nei sumažinti tos vertės balų. Bet jeigu taip jau išėjo, tai privalau pridurti, kad autoriui pavyko sėkmingai susidoroti su archyvuose sulasiota medžiaga ir įkvėpimo (būta čia ne tik darbo, bet ir tikro įkvėpimo) valandomis sufantazuota istorija, išdėstyti tą medžiagą saikingomis dozėmis, o istoriją suskaidyti į smulkius fragmentus, paskui juos taip sumaišyti ir supresuoti, kad prieš skaitytojo akis nuolat būtų ne žmogaus biografija, o jo likimas. Biografijos skaitymą gali pertraukti, atidėti, tačiau susitapatinęs su jo likimu, jau negali pabėgti kaip ir nuo savojo.
Pradžioje sau ir skaitytojui iškėlęs sąlygą (ar viltį) emociškai ir intelektualiai išgyventi visą kūrinio pilnatvę, bent jau nuo savęs galėčiau pridurti: įdėmaus įsiskaitymo sąlygos laikiausi ir mano viltys išsipildė. tiesa, skaitant romaną, nebuvo kada gręžiotis nei į literatūros istoriją, nei į ilgametę savo skaitymų patirtį. Paprasčiausiai pasidaviau psichologinei prisiekusiojo savijautai, į kurią patekau pradėjęs skaityti romaną ir iš kurios nebeišsivadavau iki jo pabaigos. Šitaip kadaise hipnotizavo nusikaltimo ir bausmės problemos, tiesos ir teisingumo paieškos F. Dostojevskio romanuose, vėliau W. Faulkneris, A. Camus, G. G. Ma´rquezas, C. Fuentesas, J. Krossas. Šitaip be pasipriešinimo buvau įtrauktas į B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelių“, L. Gutausko „Vilko dantų karolių“, J. Apučio „Skruzdėlyno Prūsijoje“, R. Granausko „Rūko virš slėnių“, V. Juknaitės „Stiklo šalies“ , R. Klimo „Maskvos laiko“ meninio žodžio sūkurį.
Rašydamas (ar parašęs) „Žemaičio garlėkį“, V. Martinkus, mano nuomone, išsprendė svarbią rašytojo ir skaitytojo problemą. Nėra ko slėpti, kad iki šiol skaitytojo atžvilgiu jis buvo vienas iš „sunkiųjų“ rašytojų. Daug „lengvesnis“ jis netaps ir po „Žemaičio garlėkio“: reikės jam ir įdėmaus, ir intelektualaus, ir reiklaus skaitytojo. Bet toks skaitytojas, neabejoju, pastebės ne tik išorinius pokyčius jo prozoje. Labai glaustai galima nusakyti tokią kūrybinių ieškojimų takoskyrą: visada savo kūriniams rasdavęs rimtų problemų, sudėtingų charakterių prototipų ar vaizdinių, jis vis dėlto neretai komplikuodavo savo santykį su skaitytoju itin intelektualaus mintijimo viražais, akivaizdžiai matomomis ir ne visada adekvačiai įvertintomis savojo stiliaus paieškomis. „Žemaičio garlėkyje“, kaip ir naujausiose savo biografinėse bei eseistinėse apysakose („Šuns mazgas“ bei „Karvelių lesintojas“) rašytojas, rodos, priverčia skaitytoją pamiršti autorių, jo stiliaus originalumą ir susikoncentruoti tik ties tuo, kas svarbiausia ir jam, ir mums.
1 Tammsaare A. H. Tiesa ir teisingumas. – Vilnius: Vaga, 2009. – P. 323.
2 Citata priderinta prie sakinio sintaksės, bet kiek anksčiau ji jau buvo pateikta ir autentišku pavidalu.
3 Aleksandras Krasnovas. Literatūros terminų žodynas. I sąsiuvinis. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 8.
Jonas Palionis. Lietuvių asmenvardžių labirintuose
2010 m. Nr. 8–9
Zigmas Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžiai. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
Nors pastaraisiais metais mūsų visuomenės gyvenimą aptemdė ekonominės krizės šešėlis ir lituanistikai, kaip ir kitiems mokslams, plėtotis nebuvo palankių sąlygų, tačiau negalima sakyti, kad lituanistai sėdėjo sudėję rankas ir laukė geresnių laikų. Kasmet pasirodydavo ne tik jaunosios kartos, bet ir lituanistikos veteranų reikšmingų darbų, naujų tyrinėjimų. Ypač daug tokių tyrinėjimų yra atlikęs nenuilstantis produktyviausias praėjusio šimtmečio antrosios ir šio šimtmečio pradžios mūsų kalbininkas, akademikas, profesorius Zigmas Zinkevičius, neseniai atšventęs savo 85-ąjį gimtadienį. „Baltisticoje“, „Gimtojoje kalboje“ ir kituose lingvistiniuose ir nelingvistiniuose leidiniuose nuolatos susilaukiame nemažai jo straipsnių aktualiais lietuvių kalbos, ypač jos istorijos, klausimais, taip pat atskirų įdomių knygelių, kuriose su jam būdingu įžvalgumu ir dėstymo paprastumu narpliojamos įvairios lietuvių kalbotyros problemos.
Nesileisdamas į visų pastaraisiais metais pasirodžiusių Z. Zinkevičiaus darbų apžvalgą, kuri užimtų labai daug vietos, norėčiau prisiliesti prie jo naujo, stambiausio (840 puslapių) veikalo „Lietuvių asmenvardžiai“, pažymėto 2008 m. data. Tai iš tikrųjų kapitalinis darbas ne tik dėl savo apimties, bet ir dėl jame nagrinėjamo objekto problemų gausumo bei sudėtingumo.
Veikalą sudaro 4 dalys: 1) įvadinė, kurioje aiškinami „Bendrieji dalykai“ ir plačiai (su tyrinėtojų bei jų darbų fotografijomis) apžvelgiama lietuvių asmenvardžių tyrinėjimo istorija (p. 13–65), 2) „I. Tautinis vardynas ir svetimųjų apnašos“ (p. 67–340), 3) „II. Krikščioniškasis vardynas“ (p. 341–486) ir 4) „Pravardynas“ (p. 487–608). Po šių dar pridėti skyreliai: „Atneštiniai asmenvardžiai“ (p. 609), „Lietuvių (baltų) kilmės asmenvardžiai į rytus nuo Lietuvos“ (p. 610– 621), „Baigiamosios pastabos“ (p. 622–624), „Sutrumpinimai“ (p. 625–626), „Literatūra (šaltiniai)“ (p. 627–649) ir veikale suminėtų ir/ar nagrinėtų asmenvardžių rodyklė (p. 650–839), sudaryta Laimutės Šinkūnienės, autoriaus dukros.
Iš veikalo „Pratarmės“ (p. 13) matyti, kad jame apsiribota tik „lietuvių kilmės asmenvardžiais ir tais, kurie tebeturi išlaikę lietuvių kalbos elementų“. Tai visiškai suprantama ir pateisinama, nes aprėpti visų įvairiakilmių etninės ir neetninės Lietuvos teritorijoje buvusių (rašytiniuose šaltiniuose fiksuotų) ir esančių asmenvardžių vienoje knygoje, kad ir didelėje, neįmanoma. Be to, ir tautiniais sumetimais lietuviškos kilmės asmenvardžių tyrinėjimui priklauso prioritetas, nes dar dideli klodai tokių netyrinėtų asmenvardžių glūdi nelietuviškai rašytuose šaltiniuose, ypač lotyniškai, lenkiškai ir rusiškai rašytose bažnytinių metrikų knygose ir senąja kanceliarine slavų kalba rašytuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliariniuose dokumentuose.
„Pratarmėje“ taip pat pažymėta (p. 14), kad veikale asmenvardžiai esą klasifikuojami kilmės požiūriu į 3 pagrindinius sluoksnius: tautinis vardynas, krikščioniškasis vardynas ir pravardynas. Šitokio požiūrio, nors konkrečiai dar neformuluoto ir be juo paremtos klasifikacijos, autorius laikėsi ir savo pirmoje, 1977 m. išleistoje, knygoje „Lietuvių antroponimika“ (Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje). Šitokį požiūrį jis (kartais kaip vienintelį pagrįstą) deklaruodavo ir onomastikos tyrinėjimams skirtose konferencijose, onomasiologijos tyrinėjimų recenzijose.
Dėl to, kad asmenvardžius, kaip ir kitus tikrinius vardus (nomina propria), reikia tyrinėti istoriškai (diachroniškai) ir klasifikuoti juos kilmės požiūriu, turbūt neprieštaraus nė vienas rimtesnis kalbininkas. Tačiau kad diachroninis tyrimo aspektas ar pagrindas esąs vienintelis ir kad šiuo pagrindu nesą galima skirstyti asmenvardžių į lietuviškosios ir nelietuviškosios kilmės tipus, suabejos ne vienas mūsų laikų lingvistas. Juk sunku įsivaizduoti, kaip galima ištirti istoriškai kurios nors tautos asmenvardžius, arba antroponimiką, be jos atskirų stambesnių ar mažesnių laikotarpių sinchroninės, t. y. tam tikram laikotarpiui būdingos asmenvardžių sistemos būklės „pjūvinės“ analizės. Be sinchroninės analizės neišsivertė savo darbuose ir recenzuojamo veikalo autorius (pvz., aprašydamas minėtoje 1977 m. knygoje Vilniaus šv. Jono bažnyčios XVII a. pradžios santuokos ir krikšto metrikų įrašus).
Z. Zinkevičiaus naujame antroponimikos veikale priimta tokia asmenvardžių klasifikacija: tautinis vardynas (Gediminas, Vytautas…), krikščioniškasis vardynas (Jonas, Jonaitis…) ir pravardynas (Rudys, Vilkas…). Nesunku pastebėti, kad pasirinktoji klasifikacija loginiu atžvilgiu yra ne be priekaištų: ji neparemta vienodu pagrindu. Kiekvienas iš išskirtųjų tipų yra vis kitokio lygmens: vadinamasis tautinis vardynas – etninio, krikščioniškasis – religinio, o pravardynas – lingvistinio (onomastinio). Be to, abejonių kelia ir klasifikacijoje pavartotas neapibrėžtas terminas tautinis. Tikslesnis bei konkretesnis terminas būtų lietuviškasis ar senasis lietuviškasis (baltų) vardynas (pastarasis vartojamas K. Kuzavinio ir B. Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyne“), nes tautinis – tai „bet kuriai tautai priklausantis“.
„Pratarmėje“ nenurodyta, kokiam skaitytojui veikalas skiriamas. Tačiau iš autoriui būdingo įpročio tekste nenurodinėti panaudotos literatūros ir nevengti vaizdinių priemonių (fotokopijų, žemėlapiukų ir kt.) galima spręsti, kad naujasis veikalas skirtas ne vien mokslo tikslams, bet ir platesnei mokytai visuomenei. Jame suminėti mūsų onomastikos tokie tyrėjai su jų asmens ar/ir darbų fotokopijomis: Kazimieras Būga, Antanas Salys, Pranas Skardžius, Aleksandras Vanagas, Juozas Jurkėnas, Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas, Zigmas Zinkevičius (be fotokopijų – Petras Jonikas, Kazys Alminas, Matas Alminas, Janas Otrębskis, Nina Borovska, Walteris Fenzlau, Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė, Jonas Dumčius ir Meilutė Ramonienė).
Tiek mokslui, tiek ir platesnei visuomenei, man rodos, būtų buvę tikslingiau visus asmenvardžius (antroponimus) tradiciškai skirstyti į vardus, pavardes ir pravardes, o neoperuoti dažniausiai tik asmenvardžio terminu bei sąvoka. Tai, kad ankstesnėmis epochomis esą sunku atskirti vardą ar krikštavardį nuo pavardės, nėra tvirtas argumentas: tam ir turi tarnauti tikrinių žodžių mokslas – onomastika, arba onomasiologija.
Lietuvių onomasiologijai (šis terminas geresnis dėl to, kad vienareikšmis) svarbu ne tik autoriaus požiūris į asmenvardžius ir jų klasifikaciją (požiūrių gali būti įvairių), bet asmenvardžių analizė, išdėstyta minėtose pagrindinėse dalyse. O ta analizė daugeliu atvejų nepriekaištinga, kvalifikuota, tokia, kokia ji randama visuose Z. Zinkevičiaus darbuose. Autorius nesitenkina vien tik lingvistine asmenvardžio kilmės charakteristika (kad tam tikras asmenvardis galįs būti veldinys arba vedinys), bet gilinasi dažnu atveju į vadinamąsias ekstralingvistines (paprasčiau – nelingvistines, istorines) sąlygas, galėjusias turėti reikšmės tam tikro asmenvardžio ar asmenvardžių tipo atsiradimui. Tuo tikslu dar įvadinės dalies atskiruose skyreliuose rašoma apie „Svetimkalbę raštinę“, „Pavardžių rusinimą, vokietinimą, anglinimą“, „Vardyno raidą tautinio atgimimo ir nepriklausomybės laikais“, „Okupacijas, jų poveikį vardynui ir dabartinę būklę“ (p. 42–65).
Pirmoje didžiausioje analitinėje dalyje daugiausia dėmesio skiriama seniesiems dvikamieniams asmenvardžiams (tokiems kaip Algirdas, Mindaugas, Skaudminas…). Čia po bendro pobūdžio charakteristikos pateiktas dvikamienių asmenvardžių „Dėmenų sąvadas“ (p. 73–169), t. y. dėmenų alfabetinis sąrašas su turimais pavyzdžiais ir autoriaus pastabomis dėl kiekvieno dėmens dažnumo, kilmės, struktūros, ryšio su bendriniais žodžiais, su prūsiškais atitikmenimis ir kt. Tai savotiškas dėmenų žodynas, turintis stambesnius ar smulkesnius lizdus, priklausančius nuo pavyzdžių gausumo ir autoriaus pastabų pobūdžio bei kiekio. Lizdo struktūrą gali parodyti toks pavyzdys:
„Būd-: I. Būd-vydas, Būd-vilas, Būd-vytas. II. Nor-būdas, Ži-būdas. Pasakoma ir Būd-. Yra keli šaknies Būd- vienakamieniai asmenvardžiai (Būdas, Būda, Būdžius…). Gali būti iš Bud– (pailginus balsį u dėl būdas)“ (p. 80).
[Čia kažkodėl neminima pavardė Būdvietis, plačiai aprašyta „Lietuvių pavardžių žodyne“, kur ji siejama su būda.]
Toks sąvadas, papildytas po jo einančiu skyriumi „dėmenų aptarimas“ (p. 170–191), yra pirmasis lietuvių kalbos moksle ir, be abejonės, bus naudingas ateities lietuvių onomastikos tyrėjams, juoba kad ne retu atveju autorius, komentuodamas dėmenis, esti gana atsargus: tenkinasi hipotetiškais pasakymais „gali būti veldinys“, „gali būti perdirbinys“ ir pan. Tačiau „Sąvade“ dažni ir tokie autoriaus teiginiai kaip „tokį dėmenį turėjo ir prūsai, taigi veldinys“ (p. 78, 82…), „gali būti veldinys, tai rodo reikšmės išblukimas…“ (p. 78, 82…), „į veldinį orientuoja reikšmės išblukimas“ (p. 79, 84…), „tai rodo neryški reikšmė“ (p. 94), gali kelti rimtų abejonių. Čia jų kelia jau pati „veldinio“ sąvoka, kuri veikale nei chronologiškai, nei tipologiškai nėra griežčiau apibrėžta. Jeigu identišką dėmenį su lietuviais turėjo prūsai, tai gal tiksliau būtų jį vadinti baltų ar baltišku, o ne lietuvišku? Be to, kalbėti apie senųjų baltiškos kilmės dvikamienių vardų dėmenų, kaip ir apskritai apie tikrinių žodžių „reikšmės išblukimą“, – tai pripažinti, kad jie yra turėję ar tebeturi tokią reikšmę kaip ir bendriniai žodžiai (apeliatyvai). Tačiau mūsų laikais žymių kalbininkų linkstama manyti, kad bendriniai žodžiai, tapdami tikriniais, greitai desemantizuojasi ir atlieka tiktai nominatyvinę funkciją – pavadinti asmenis, vietoves ir kt. (žr. J. Kurilovičiaus, S. Ulmanio darbus). Todėl kalbėti apie senovinių ar naujesniųjų dvikamienių asmenvardžių dėmenų reikšmę netinka: galima kalbėti tiktai apie jų pagrindu ėjusių bendrinių žodžių reikšmę ar reikšmes ir neišleisti iš akių to fakto, kad bendrabaltiškos epochos ir ankstyvaisiais priešrašytiniais laikais nemažos dalies bendrinių žodžių reikšmės gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Apie kokį „pirmykštės reikšmės išblukimą“ galima kalbėti pirmuose tokiuose dėmenyse kaip Al- (Al-girdas), Au– (Au-rimas), Bug- (Bug-daras), Tal- (Tal-mantas) ir pan. (p. 175), kuriuose pirmasis dėmuo yra taip sutrumpintas, jog jame nelikę jokių bendrinio pamatinio žodžio pėdsakų?
Rimtu „Dėmenų sąvado“ skyriaus trūkumu, o ne rimta abejone, esu linkęs vadinti nepaaiškintą autoriaus nusistatymą įsivesti visur a-kamienes senųjų lietuviškų (baltiškų) dvikamienių vardų antrojo komponento formas, pvz., Bar-gailas vietoj autentiškos Bar-gaila (p. 73), Jo-gailas vietoj Jo-gaila (p. 98), Skir-gailas vietoj Skir-gaila (p. 135) ir t. t. Dabartiniu požiūriu čia ir kirčiavimas neįprastas, autoriaus nuomone, senesnis. Matyt, nenorint suklysti, būtų tikslingiau senųjų dvikamienių vardų visai nekirčiuoti ir nenurodinėti priegaidės, ypač mokslinio pobūdžio veikale.
Po „Dėmenų sąvado“ ir „Dėmenų aptarimo“ pirmoje dalyje seka „Dvikamienių asmenvardžių sąvadas“ (p. 192–266). Tai alfabetinis visų veikale suminėtų senųjų dvikamienių vardų sąrašas, kurio antraštinės formos nekirčiuotos, bet kaip ir „Dėmenų sąvade“ pateiktos tik su a- kamiene galūne -as. Prie antraštinio vardininko čia jau prišlietos ir vardų formos su autentiškomis galūnėmis -a, -ė, -is, -ys, -ius bei jų vediniais, taigi – pasitaisyta, pvz.: Jovaišas: Jovaišas, Jovaiša (p. 209); Radvilas: Radvilas, Radvila <…>, Radvilis, Radvilaitis, Radviliūnas, Radvilonis, Radvilionis, Radviliukas, Radvilavičius, Radvilauskas, Radvilanskas (p. 233). Būtų gerai, kad šitame sąvade būtų buvęs nurodytas ir dvikamienių vardų šaltinis (prie kai kurių prirašytas tik nieko nesakantis XVI a.), nes skaitančiajam suabejojus dėl antraštinės formos autentiškumo belieka pasikliauti vien autoriaus autoritetu. Šaltinių nenurodymas tam tikromis santrumpomis, taip pat jų neišskyrimas literatūros sąraše yra vienas iš ryškesnių metodinių veikalo trūkumų. Galimas argumentas, kad tai būtų labai išplėtę ir taip didelės apimties darbą, tam pateisinti nebūtų tvirtas, nes jame apstu ir šiaip su lingvistine analize nesusijusių dalykų (neaiškiais atrankos principais įdėtų istorinio bei bibliografinio pobūdžio pastabų apie tam tikrą vardą turinčius žmones, gana dažno vienodų formulavimų kartojimo ir kt.).
Po „Dvikamienių asmenvardžių sąvado“ ir „Dvikamienių asmenvardžių aptarimo“ pirmoje dalyje pateiktas dar trečias tokio pat pobūdžio skyrius „Trumpinių ir vienakamienių asmenvardžių sąvadai“ (p. 276–323) ir ketvirtas „Trumpinių ir vienakamienių asmenvardžių aptarimas“ (p. 324–340). Kaip matyti iš šių skyrių pavadinimų, kiekviename iš jų sujungti du sąvadai: vienas apima vardų „I ir (arba) II komponentu einančių dėmenų“, o kitas – iš „I komponento dėmenų ir II komponento pradžios“ sudarytus ar autoriaus rekonstruotus trumpinius. Kadangi čia pacituoti apibūdinimai dėl pavartotų pleonastinių terminų komponentas-dėmuo yra nelabai aiškūs, pravartu duoti čia po vieną jų pavyzdį. Pirmojo tipo pavyzdys: „Džiugas: Džiugas, Džiuga, Džiugis, Džiugys, Džiugelis“ (p. 280), antrojo – „Kantras (Kant-rimas): Kantris, Kantrys XVI a.“ (p. 311).
Tai vieni iš problemiškiausių veikalo skyrių, keliančių nemaža abejonių. Ypač abejotinas čia didokas pluoštas trumpinių, autoriaus kildinamų (rekonstruotų) iš neegzistuojančių, tiksliau sakant, šaltiniuose nepaliudytų ar neaptiktų atvejų. Pavyzdžiui, jau minėtas Džiugas nebūtinai yra trumpinys iš senovinių dvikamienių vardų Džiu-gailas, Džiu-gilas ar Džiugintas, bet gali būti susijęs su džiugus „tas, kuris džiaugiasi“, taigi gali būti paprastas vedinys. Tas pat pasakytina ir apie vadinamąjį trumpinį Kantras, kuris atstatytas iš Kant-rimo, bet gali būti siejamas su būdvardžiu kantrus „kuris kenčia“. Tokių abejotinų atvejų yra gana daug. Todėl tokiais neaiškiais ir nepaliudytais atvejais rekonstruotas trumpinys, kaip ir bet kuri asmenvardžio lytis, turėtų būti pažymėta bent žvaigždute, juoba kad antraštėmis, kaip ir „Dėmenų sąvado“ skyriuje, eina atstatytosios (autoriaus vadinamos „simbolinėmis“) lytys su galūne -as.
Antroje, perpus mažesnėje, dalyje nagrinėjamas, kaip minėta, mūsų krikščioniškasis vardynas. Iš pradžios čia trumpai rašoma apie Lietuvos krikštą, krikštavardžių santykį su senaisiais vardais, kanonines krikščioniškų vardų formas ir jų liaudiškus variantus, krikščioniškų vardų rašymą, vardų madas, jų vedinius, vardų amžių ir jų klasifikaciją. Toliau po tokių įžanginių dalykų kilmės atžvilgiu krikščioniški asmenvardžiai, „dirbtinai“ neskiriami vardai nuo pavardžių, nes „vardai ir pavardės bus suvokiamos kaip darni asmenvardžių sistema, kuri toliau klasifikuojama istoriškai, pagrindu imant krikštavardžių (ne pavardžių) kilmę“ (p. 351). Dėl tokios sampratos taip pat galima ginčytis, nes, viena, pavardžių ir vardų skyrimas yra neabejotinas dalykas – tai onomasiologiškai skirtingi asmenvardžių posistemiai, istoriškai žvelgiant atliekantys nevienodas funkcijas, o antra, nereikia jų „dirbtinai“ skirti, neišsiaiškinus atskirų epochų asmenvardžių specifikos (pvz., ligi XV a. apskritai nėra pagrindo kalbėti apie lietuvių pavardžių sistemos egzistavimą).
Z. Zinkevičiaus savotiškai suprasti asmenvardžiai skirstomi į „Hebrajiškos kilmės vardyną“ (p. 352–385), „Graikiškos kilmės vardyną“ (p. 386–423), „Lotyniškos kilmės vardyną“ (p. 424–451), „Germaniškos kilmės vardyną“ (p. 452–468), „Slaviškos kilmės vardyną“ (p. 469–478) ir „Įvairių kitų kalbų kilmės krikštavardžius“ (p. 480–483). Po šių skyrių pridėtas dar skyrelis „Krikščioniškų vardų mišimas su senuoju vardynu“ (p. 484–486). Kodėl laikantis minėtos sampratos „asmenvardžiai“ skirstomi į „vardynus“, nelabai aišku (gal autoriaus suvokiami šiedu terminai kaip sinonimai?).
Dėl recenzijos apimties ribotumo negalima detaliau apibūdinti šios antrosios dalies turinio. Galima tiktai konstatuoti, kad joje, kaip ir pirmoje, apstu faktinės medžiagos ir teorinių samprotavimų apie krikščioniškąjį vardyną ir atskirus vardus, pateiktus alfabetine tvarka. Šiai daliai gerokai pasinaudota K. Kuzavinio ir B. Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodynu“, susilaukusiu kelių leidimų. Pavyzdžiui, skyriuje apie hebrajiškos kilmės vardus iš bendro 52 vardų skaičiaus Z. Zinkevičiaus veikale užfiksuoti 47. Tačiau čia kai kurių vardų (Baltramiejaus, Jokūbo, Jono, Juozapo, Mykolo, Motiejaus, Simono, Tomo) lizdai taip išplėsti, jog jų aprašymai užima po du ir daugiau puslapių. Tai primena turiningesnius enciklopedinius straipsnius, suteikiančius įvairios informacijos. Tai, žinoma, tiktai padidina mokslinę veikalo vertę.
Trečioje, šiek tiek mažesnėje negu antroji, dalyje nagrinėjamos oficialiomis pavardėmis virtusios pravardės. Nors šios dalies „Įvadinėse pastabose“ terminologiškai nenusakytas tokių pravardžių klasifikacijos principas, tačiau iš tvirtinimo, kad „jų sisteminimo centras buvo pats žmogus“ (p. 492) ir iš skyrių pavadinimų galima spręsti apie pasirinktą antropocentrinį principą, t. y. skirstyti pravardes pagal jų sąsają su išorinėmis ir vidinėmis žmogaus bei jo aplinkos ypatybėmis (plg. skyrių pavadinimus: „Asmenvardžiai, susiję su žmogaus gimimu“, „Gyvūniniai asmenvardžiai“, „Augmeniniai asmenvardžiai“, „Asmenvardžiai susiję su žmogaus amatu“, „Tautovardiniai asmenvardžiai“, „Žmogaus fizines ypatybes rodantys asmenvardžiai“ ir „Žmogaus dvasines ypatybes rodantys asmenvardžiai“).
Kaip matyti, skyrių pavadinimuose nefigūruoja net pravardės terminas, nors visa dalis pavadinta „Pravardynu“. Tai susiję, mano manymu, su autoriaus nepagrįsta pažiūra griežčiau neskirstyti asmenvardžių į vardus, pavardes ir pravardes. Juk kalbėti apie oficialias, pavardėmis virtusias pravardes ir vengti pavardės ir pravardės terminų – nesuprantama logika. Tačiau pats klasifikacijos pagrindas (principas) nekelia abejonių. Juo, kiek kitaip formuluotu, remtasi ir labai vertingoje Alvydo Butkaus monografijoje „Lietuvių pravardės“ (1995).
Dėl tos pačios priežasties (recenzijos ribotos apimties) neįmanoma plačiau atskleisti bei vertinti ir trečiosios dalies turinio. Joje taip pat gausu iš įvairių šaltinių sukauptų pravardžių ir lietuvių onomasiologijai reikšmingų apibendrinimų.
„Baigiamosiose pastabose“, be dėmesio vertų tam tikrų lietuvių asmenvardžių raidos apibendrinimų, griežtai (sakyčiau, netgi nekorektiškai) smerkiami tie tyrėjai, kurie pavardes skirsto į lietuviškas ir nelietuviškas: „Taigi pabrėžtinai vykdomas griežtas pavardžių skirstymas į vadinamąsias „lietuviškos“ ir „nelietuviškos“ kilmės pavardes nėra tikslingas, kartais netgi absurdiškas dėl neaiškių ir dažnu atveju abejotinų bei subjektyvių kriterijų, kai žiūrima tik žodžio šaknies.
Nesileisdamas į tokio menkai argumentuoto požiūrio platesnę kritiką (tai yra padariusi žinoma onomastikos specialistė V. Maciejauskienė 1997 m. „Baltisticos“ 92(1) sąsiuvinyje), norėčiau pridurti prie to, kas buvo pasakyta straipsnio pradžioje, kad asmenvardžio, kaip ir bendrinio žodžio, kilmei nustatyti svarbu žiūrėti ne tik šaknies, bet ir priesagos, nes ji dažnai būna taip pat reikšmingas papildomas kilmės rodiklis.
Veikalo gale įdėta asmenvardžių rodyklė, apimanti daugiau kaip 25 000 vienetų, yra labai vertingas priedas. Jis rodo ne tik tiriamojo objekto didžiulę apimtį, bet ir nepaprastą autoriaus darbštumą, be to, atlieka tokiam veikalui labai reikalingą informacinį vaidmenį.
Šioje recenzijoje paliesti toli gražu ne visi mano pastebėti teigiami ir neigiami dalykai. Netikslumų ar ginčytinų tvirtinimų veikale atsirado ne tik dėl mudviejų skirtingo požiūrio į atskiras problemas, bet galbūt ir dėl skubotumo, nes, kaip rašoma pratarmėje, „dėl didelio užimtumo imtis iš esmės lietuvių asmenvardžių tyrimo pasidarė įmanoma tik nuo 2006 m. antrosios pusės, baigus kitus darbus“ (p. 13). Kadangi veikalas datuotas 2008 m., tai nepilnų dviejų metų laiko tarpsnis yra iš tikrųjų labai mažas. Tačiau skubėti autorių, kaip ir kitus jo kartos mokslo žmones, turbūt skatino ir nejaunatviškas amžius, pagimdęs norą kuo greičiau pamatyti savo daugelio metų apibendrintus tyrinėjimų rezultatus. Ir tas noras realizuotas: susilaukėme naujos, stambios Z. Zinkevičiaus monografijos, kuri, be abejonės, praturtina lietuvių onomasiologiją tiek naujų duomenų kiekiu, tiek originaliomis daugelio lietuviškų asmenvardžių kilmės interpretacijomis.
Vytautas Bikulčius. Tarp kryčio ir nuopuolio: du Albert‘o Camus romano „La Chute“ vertimai
2009 m. Nr. 7
Dažniausiai, kai lyginami du vieno kūrinio vertimai, juos skiria gerokas laiko tarpsnis (Dante’s „Dieviškąją komediją“ A. Churginas baigė versti 1971 metais, o naujas S. Gedos vertimas pasirodė 2007-aisiais, Shakespeare‘o „Karalių Lyrą“ A. Churginas skaitytojams pateikė 1961 metais, A. Danielius su savuoju šios tragedijos vertimo variantu skaitytojus supažindino 1997 metais, Stendhalio romano „Raudona ir juoda“ pirmas lietuviškas vertimas išėjo 1949 metais, tačiau 1976-aisiais jį iš naujo išvertė R. Ramunienė). Atsitiktinai tais pačiais 1991 metais skaitytojams į rankas pateko du A. Camus romano „La Chute“ vertimai. Vieną jų išleido leidykla „Vaga“ pavadinimu „Krytis“ (iš prancūzų k. vertė Laima Rapšytė), antrąjį – leidykla „Taura“ pavadinimu „Nuopuolis“ (iš prancūzų k. vertė Auksė Kaškonaitė). Sakau, atsitiktinai, nes, kaip žinoma, vertimai sensta, ir kai atskirus to paties kūrinio vertimus skiria kelios dešimtys metų, a priori galima spėti, kad dažniausiai geresnis bus vėliau atliktas vertimas. Šiuo atveju abiejų vertėjų yra vienodos startinės pozicijos, tad vertimo nelygumus paaiškins nebent talento ir patirties stoka, nors čia, be abejo, negalima atmesti ir redaktoriaus vaidmens. L. Rapšytės vertimą redagavo patyręs vertėjas Pranas Bieliauskas, o A. Kaškonaitės verstoje knygoje redaktorius nenurodytas (gal jo ir išvis nebuvo?).
Vertimų skirtumai prasideda jau nuo pavadinimo. Prancūziškas la chute gali būti verčiamas kaip kritimas, krytis ir kaip nuopuolis. Pačiame romane pavadinimas siejamas su dviem atvejais: protagonisto Žano Batisto Klamanso regėtu įvykiu, kai moteris šoka nuo tilto į Seną ir baigia gyvenimą savižudybe, kuriai jis lieka visai abejingas, nes nei kviečia ką nors į pagalbą, nei kam nors praneša apie ją. Antrasis epizodas pasakoja apie Klamanso moralinį nuopuolį, kai šis belaisvių stovykloje išgeria mirštančio draugo vandenį. Prancūziškas pavadinimas atspindi ir moters krytį į upę, ir protagonisto nuopuolį. Vis dėlto tikslesniu laikytinas vertimas „Krytis“, nes jis ne tik atspindi moters savižudybę, bet ir gali būti abstrahuojamas iki bendresnės – nuopuolio – prasmės. Tačiau pavadinę romaną „Nuopuoliu“, mes atsisakome jo dviprasmiškumo, nes nuopuolis nieko nesako apie krytį kaip konkretų įvykį ir gali būti suvoktas tik moraline prasme. Kaip papildomas argumentas pirmajam vertimo variantui galėtų būti romano epizodas, kur pasakotojas prisipažįsta:
Žodžiu, įprastas ar neįprastas, bet jis [įsitikinimas – V. B.] ilgai laikė pakėlęs mane virš kasdienybės, ir aš plasnojau, tikra to žodžio prasme, aukštybėse metų metus, kurių, tiesą sakant, dar ir dabar širdyje gailiuosi. Plasnojau iki to vakaro, kai… („Krytis“1 – toliau nurodomas K ir puslapis).
Autorius neatsitiktinai du sykius kartoja žodį plasnojau, kurį, be abejonės, galime susieti pirmiausia su kryčiu.
Visas romanas yra konstruojamas kaip didžiulis monologas arba netradicinis dialogas, nes Klamanso pašnekovo žodžiai skaitytojų nepasiekia. Į Klamanso prisipažinimą nežinomam asmeniui galima žiūrėti kaip į „netikrą išpažintį“, nes teigdamas, kad Dievas mirė, protagonistas kartu atmeta ir nuodėmių atleidimą. Kitaip tariant, Klamansas neatgailauja, priešingai, jis mėgaujasi savo nuodėmėmis. Šiaip ar taip, protagonisto dialogas su nematomu pašnekovu (skaitytoju) lemia ir ironišką pasakojimo intonaciją, nes Klamansas kaltina save ir todėl, kad galėtų apkaltinti visus kitus.
Tokia pasakojimo intonacija verčia suklusti ir vertėją, nes už atviro, šnekamosios kalbos pobūdžio, pokalbio dar slypi ir netiesioginis vertinimo aspektas. Šios teksto ypatybės ir sukelia didžiausius sunkumus vertėjui. Šiuo atveju labai svarbi yra teksto pradžia, nes ji kaip tik ir įstato (arba ne) vertėją į tam tikras vėžes:
Puis-je, monsieur, vous proposer mes services, sans risquer d‘źtre importun? Je crains que vous ne sachiez vous faire entendre de l‘estimable gorille qui préside aux destinées de cet établissement. Il ne parle, en effet, que le hollandais. Ą moins que vous ne m‘autorisez ą plaider votre cause, il ne devinera pas que vous désirez du geničvre. Voilą, j‘ose espérer qu‘il m‘a compris; ce hochement de tźte doit signifier qu‘il se rend ą mes arguments. Il y va, en effet, il se hāte, avec une sage lenteur. Vous avez de la chance, il n‘a pas grogné. Quand il refuse de servir, un grognement lui suffit: personne n‘insiste. Źtre roi de ses humeurs, c‘est le privilčge des grands animaux. Mais je me retire, monsieur, heureux de vous avoir obligé. Je vous remercie et j‘accepterais si j‘étais sūr de ne pas jouer les fācheux. Vous źtes trop bon. J‘installerai donc mon verre auprčs du vōtre („La Chute“2 – toliau nurodomas C ir puslapis).
Ar nepasirodyčiau įkyrus, pasiūlydamas tamstai savo paslaugas? Bijau, kad jums nepavyks susikalbėti su garbinguoju gorila, rikiuojančiu šios įstaigos klientų likimus. Mat jis kalba tik olandiškai. Jeigu nepavesite man ginti jūsų bylos, jam nė į galvą neateis, kad pageidaujat kadaginės. Na va, regis, suprato; maktelėjo galva, matyt, mano argumentai jį įtikino. Štai pasisuko ir eina, netgi, sakyčiau, oriai skuba. Jums pasisekė: jis nesuriaumojo. Kai nenori aptarnauti, tik suriaumoja, ir viskas: niekas antrukart nebesikreips. Paisyti vien savo nuotaikų – stambiųjų žvėrių privilegija. O dabar atsisveikinu, pone, džiaugiuosi, kad galėjau pagelbėti. Ak dėkoju, mielai, tik bijau, kad nusibosiu. Jūs be galo malonus. Ką gi, tada statau savo stiklą greta jūsiškio (K, p. 96).
Ar galiu jums, pone, pasiūlyti savo paslaugas, nerizikuodamas būti įkyrus? Bijau, kad kitaip nesugebėsite susišnekėti su garbinguoju gorila, valdančiu šios įstaigos likimus. Jis kalba tik olandiškai. Jei nepatikėsite man savo reikalo, jis nesusiprotės, kad norite džino. Na štai, drįstu tikėti, jis mane suprato; šis linkčiojimas galva turi reikšti, kad mano argumentai jį įtikino. Jis iš tikrųjų nuėjo atnešti džino, net nuskubėjo su išmintingu lėtumu. Jums pasisekė, jis nesuurzgė. Kai jis atsisako aptarnauti, jam pakanka tik urgztelėti, ir niekas nieko nebereikalauja. Paisyti tik savo nuotaikų – tai didžiųjų žvėrių privilegija. Bet aš einu, pone, buvo malonu jums pasitarnauti. Dėkoju, priimčiau jūsų kvietimą, jei žinočiau, kad jūsų nevarginsiu. Jūs pernelyg geras. Tai aš pastatysiu savo stiklą šalia jūsiškio („Nuopuolis“3 – toliau nurodomas N ir puslapis).
Lygindami skirtingus vertimus matome, kad „Kryčio“ vertėja stengiasi sumažinti distanciją tarp Klamanso ir jo pašnekovo, panaudodama kreipinį tamsta vietoj oficialaus pone. Be to, jos pirmas sakinys yra ne toks komplikuotas ir artimesnis šnekamajai kalbai. A. Kaškonaitės pirmo sakinio pabaigos vertimas yra tiesiogiai išverstas iš prancūzų kalbos ir skamba nenatūraliai: nerizikuodamas būti įkyrus. N vertime nelabai aiški antro sakinio pabaiga – … gorila, valdančiu šios įstaigos likimus. Užtat K vertėja eina konkretinimo keliu ir jos vertimas tampa aiškesnis: …gorila, rikiuojančiu šios įstaigos klientų likimus. Ketvirto sakinio pradžia tiksliau išversta N vertime, nes čia tikrai kalbama ne apie bylą, bet apie reikalą, tačiau pabaiga verčiama klaidingai, nes čia minimas populiariausias olandų gėrimas – kadagių trauktinė (olandiškai – jenever), o ne džinas. Ir kitas sakinys K vertime yra natūralesnis, artimesnis pašnekovų pokalbiui: Na va, regis, suprato; maktelėjo galva, matyt, mano argumentai jį įtikino. Matyt, N vertimo autorė užmiršta, kad kai kurie prancūzų kalbos veiksmažodžiai (šiuo atveju – devoir) gali turėti modalinę prasmę ir juos verčia tiesiogiai. Lietuvių kalba dažniausiai atiduoda pirmenybę veiksmažodžiui, ir užtat, tvarkant vertimo sintaksę, būtina į tai atsižvelgti. K vertime mes tat ir matome: …ir eina, netgi, sakyčiau, oriai skuba. Tuo tarpu N vertime jaučiame situacijos dirbtinumą: …net nuskubėjo su išmintingu lėtumu. Ne visur paieškomas ir tikslesnis žodis: …tai didžiųjų žvėrių privilegija. Kur kas tiksliau pasakyta K vertime: …stambiųjų žvėrių privilegija. Tikslesnis ir kitas K sakinys: O dabar atsisveikinu, pone, džiaugiuosi, kad galėjau pagelbėti. N vertimas laikosi arčiau originalo, bet netampa tikslesnis: Bet aš einu, pone, buvo malonu jums pasitarnauti. Paskutinis žodis net išvis nevartotinas. Perdėm prisispaudęs prie originalo ir sakinys: Dėkoju, priimčiau jūsų kvietimą, jei žinočiau, kad jūsų nevarginsiu. K vertime išsaugoma natūralaus pašnekesio situacija: Ak dėkoju, mielai, tik bijau, kad nusibosiu. Ir paskutinis pastraipos sakinys N vertime yra „negyvas“: Tai aš pasistatysiu savo stiklą šalia jūsiškio. Kur kas tiksliau situaciją išreiškia K vertėja: Ką gi, tada statau savo stiklą greta jūsiškio.
Ir visiškai nesuprantamas yra N varianto kitos pastraipos antro sakinio vertimas: Tai pirmykščių miškų tyla, panaši į patranką, užtaisytą iki žiomens, kurio originalas skamba kaip:
C‘est le silence des forźts primitives, chargé jusqu‘ą la gueule (C, p. 1477).
Šis sakinys K išverstas taip:
Tai panašu į pirmykščių girių tylą, gniaužiančią amą (K, p. 96).
N vertėja net neatkreipia dėmesio, kad suyra visa sakinio prasmė, nes pasitelkiamas žodis, kurio išvis nėra originalo tekste ir jis net neslypi jo potekstėje. Ji nepastebi, kad žodis chargé yra derinamas su le silence. Tai galima sieti su tuo, kad vertėja galbūt prastai moka prancūzų kalbą, nes prasmės klaidų verčiamame kūrinyje neturėtų būti.
K vertėja geriau išnaudoja ir sintaksines ypatybes. Originalo tekstas:
Ferez-vous un long séjour ą Amsterdam? Belle ville, n‘est-ce pas? Fascinante? Voilą un adjectif que je n‘ai pas entendu depuis longtemps. Depuis que j‘ai quitté Paris, justement, il y a des années de cela. Mais le coeur a sa mémoire et je n‘ai rien oublié de notre belle kapitale, ni de ses quais (C, p. 1478).
K vertimo tekstas:
Ar ilgam atvykote į Amsterdamą? Gražus miestas, tiesa? Kerintis? Štai būdvardis, kurio seniai nesu girdėjęs – nuo tada, kai palikau Paryžių, prabėgo daug metų. Bet širdies atmintis gyva, ir aš nepamiršau nei mūsų gražiosios sostinės, nei jos krantinių (K, p. 97).
N vertimo tekstas:
Ar ilgam atvykote į Amsterdamą? Gražus miestas, ar ne? Kerintis? Štai būdvardis, kurio seniai negirdėjau. Nuo tada, kai palikau Paryžių, o juk praėjo daug laiko. Bet širdies atmintis gera, ir aš nepamiršau gražiosios mūsų sostinės nei jos krantinių (N, p. 7).
K vertimo tekste sujungti du sakiniai į vieną: Štai būdvardis, kurio seniai nesu girdėjęs – nuo tada, kai palikau Paryžių, prabėgo daug metų, ir šis sakinys skamba natūraliau bei logiškiau. Tikslesnis ir žodžių junginys atmintis gyva, ir sintaksiniu požiūriu geriau sutvarkyta sakinio pabaiga: …ir aš nepamiršau nei mūsų gražiosios sostinės, nei jos krantinių.
N vertėjos nesugebėjimą atsiplėšti nuo originalo rodo ir ši ištrauka:
Aprčs vous, je vous en prie. Moi, j‘habite le quartier juif, ou ce qui s‘appelait ainsi jusqu‘au moment oł nos frčres hitlériens y ont fait de la place. Quel lessivage! Soixante-quinze mille juifs déportés ou assassinés, c‘est le nettoyage par le vide. J‘admire cette application, cette méthodique patience! Quand on n‘a pas de caractčre, il faut bien se donner une méthode (C, p. 1481).
Labai prašau, tik po jūsų. Aš gyvenu žydų kvartale – bent taip jis vadinosi iki to laiko, kol mūsų broliai hitlerininkai neatlaisvino tos vietos. Koks valymas! Septyniasdešimt keturi tūkstančiai žydų išvežta arba nužudyta, švarintasi iš esmės! Žaviuosi tokiu stropumu, tokia metodiška kantrybe! Jei neturi charakterio, būtina susikurti metodą (N, p. 11).
Antrame sakinyje nelabai aišku kaip suprasti: neatlaisvino tos vietos. Gal geriau pasakyti neišvalė tos vietos. Tada atsirastų konteksto ryšys su kitu sakiniu: Koks valymas! Nors pastarojo sakinio vertimas nelabai atitinka lietuvių kalbos dvasią, kuri atiduoda pirmenybę veiksmažodžiui. Nežinia ir kodėl lietuviškame vertime vietoj originalo septyniasdešimt penkių tūkstančių žydų atsirado septyniasdešimt keturi tūkstančiai žydų. Gal čia korektūros klaida? Ar grynas atsitiktinumas?
K vertime ši ištrauka yra tikslesnė:
Tik paskui jus, meldžiamasis. O aš gyvenu žydų kvartale, bent šitaip jis vadinosi, kol mūsų broliai hitlerininkai kaip reikiant neišvalė jo. Švariai pasidarbavo! Septyniasdešimt penkis tūkstančius žydų deportavo arba nužudė, žodžiu, kaip šluota iššlavė. Aš žaviuosi tokiu stropumu, tokia metodiška kantrybe! Jeigu žmogus neturi charakterio, jis privalo bent išsiugdyti tam tikrą metodą (K, p. 99).
N vertime pasitaiko epizodų, kur išplėstinis pažyminys taikomas ne tam daiktavardžiui, kuriam priklausytų pagal originalo tekstą:
Vous źtes comme tout le monde, vous prenez ces braves gens pour une tribu de syndics et de marchands, comptant leurs écus avec leurs chances de vie éternelle, et dont le seul lyrisme consiste ą prendre parfois, couverts de larges chapeaux , des leēons d‘anatomie? (C, p. 1482)
Jūs, kaip ir visi, laikote sindikų ir prekeivių gentimi šiuos šaunius žmones, kurie pinigais sveria savo amžino gyvenimo galimybes, o jų lyrizmas pasireiškia tik kartkartėmis, kai, užsidėję plačiakraštes skrybėles, ima anatomijos pamokas? (N, p. 13)
Originale pinigus skaičiuoja ne šaunūs žmonės, bet pirkliai, tačiau vertėja prilipdo išplėstinį pažyminį visai prie kito žodžio ir šitaip pakeičia sakinio prasmę. Nesuprantama sakinio vieta, kur sakoma, kad pinigais sveria savo amžino gyvenimo galimybes, nes originalas skelbia, kad skaičiuoja pinigus. Be to, sakinyje neaišku, kas užsideda plačiakraštes skrybėles, nes dabar galima suprasti, kad lyrizmas ima anatomijos pamokas.
K vertime viskas atsistoja į savo vietas:
Jūs, kaip ir visi, laikote tuos dorus žmones gentim sindikų ir pirklių, skaičiuojančių pinigus ir amžinojo gyvenimo galimybes ir tampančių lyrikais tik tada, kai, prisidengę plačiabrylėm skrybėlėm, jie ima anatomijos pamokas (K, p. 100).
Sintaksiniu požiūriu ne visai sutvarkytas N vertime sakinys:
Jie svajoja, panardinę galvas rausvuose debesyse, rieda ratu, somnambuliški meldžiasi auksiniuose rūko smilkaluose, jų čia nebėra (N, p. 13).
Sakinys neturi atsparos taškų, rėžia akį žodis somnambuliški, ir jame nėra raidos, nes visi veiksmai tarsi trūkčioja, lieka nesustyguoti. Originalo sakinys skamba taip:
Ils rźvent, la tźte dans leurs nuées cuivrées, ils roulent en rond, ils prient, somnambules, dans l‘encens doré de la brume, ils ne sont plus lą (C, p. 1482).
K išversta taip:
Jie svajoja, o jų galvos plaukia vario spalvos debesyse, jie suka ratus, jie meldžiasi – somnambulai – paauksuotuose ūkanų smilkaluose, ir jų jau nėra čia (K, p. 101).
Skirtingai dviejų vertėjų traktuojamas originalo sakinys:
Je jouissais de ma propre nature, et nous savons tous que c‘est lą le bonheur bien que, pour nous apaiser mutuellement, nous fassions mine parfois de comdamner ces plaisirs sous le nom d‘égoļsme (C, p. 1485–1486).
N vertime daugiau laikomasi originalo teksto:
Aš mėgavausi savo prigimtimi, o tai, kaip visi žinome, ir yra laimė, nors ramindami vieni kitus kartais apsimetame, kad smerkiame tokį malonumą, vadiname jį egoizmu (N, p. 18–19).
K vertėja šį sakinį traktuoja laisviau:
Gyvenau taip, kaip liepė mano prigimtis, o juk visi žinom, kad tai ir yra laimė, nors visuotinos ramybės vardan mes kartais apsimetam smerkią tokią laisvę, vadindami ją egoizmu (K, p. 103).
Pastaroji vertėja gyvenimą pagal prigimtį susieja su laisve, užtat jos vertime dingsta malonumas, bet sakinys išlaiko savo logiką.
Kita ištrauka akivaizdžiai parodo, kaip vertėjos susidoroja su frazeologizmu, kuris paprastai sukelia daugiausia rūpesčių. Originalo tekstas:
J‘eus mźme la chance de me voir offrir deux ou trois fois la Légion d‘honneur que je pus refuser avec une dignité discrčte oł je trouvais ma vraie récompense. Enfin, je n‘ai jamais fait payer les pauvres et ne l‘ai jamais crié sur les toits. Ne croyez pas, cher monsieur, que je me vante en tout ceci. Mon mérite était nul: l‘avidité qui, dans notre société, tient lieu d‘ambition, m‘a toujours fait rire. Je visais plus haut; vous verrez que l‘expression est exacte en ce qui me concerne (C, p. 1485).
Frazeologizmas crier sur les toits reiškia garsiai paskelbti, garsinti. N vertime vertėja šį frazeologizmą pateikia kaip neskalambijau apie tai iš visų varpinių, perdėm sureikšmindama protagonisto poelgį. Tikslesnis būtų K vertėjos variantas: niekad apie tai nešūkaliojau ant kiekvieno kampo. Nesuprantama, kodėl N vertėja žodžius je n‘ai jamais fait payer les pauvres (niekada neėmiau pinigų iš vargšų – V. B.), verčia kaip aš niekuomet neimdavau užmokesčio iš vargšų (N, p. 18). K vertėja šiuo atveju tikslesnė: niekad neėmiau pinigų iš vargšų (p. 103). Nepuošia N vertimo ir paskutinis ištraukos sakinys: aš turėjau aukštesnių siekių; jūs pamatysite, kad kalbėdamas apie save išsireiškiau teisingai (N, p. 18), kur suveliama mintis, tuo labiau, kad naudojamas nevartotinas vertinys išsireiškiau. K vertime šis sakinys išverstas taip: aš taikiau aukščiau; jūs pamatysite, kad mano atveju toks pasakymas yra tikslus (K, p. 103).
Kai kurie prancūzų kalbos veiksmažodžiai reikalauja, kad po jų būtų vartojamas tam tikras gramatinis laikas (pvz., admettre que), jeigu jie susiję su noru, jausmais. Ne visuomet vertėjai į tai atkreipia dėmesį, tuomet vertimas būna netikslus. Apie tai liudija tokia ištrauka:
Vous admettrez alors que je puisse parler, en toute modestie, d‘une vie réussie. Oui, peu d‘źtres ont été plus naturels que moi. Mon accord avec la vie était total, j‘adhérais ą ce qu‘elle était du haut en bas, sans rien refuser de ses ironies, de sa grandeur, ni de ses servitudes (C, p. 1489–1490).
Ši ištrauka N vertime skamba taip:
Taigi sutikite, kad, kukliai tariant, mano gyvenimas turėjo būti sėkmingas. Mažai kam taip gerai ėjosi. Puikiai sutariau su gyvenimu, priėmiau jį tokį, koks buvo, nuo pradžios iki galo, neatmesdamas nei jo ironijos, nei didybės, nei vergijos (N, p. 25).
Pirmo sakinio atkarpa: …mano gyvenimas turėjo būti sėkmingas… akivaizdžiai rodo, kad vertėja užmiršo, jog veiksmažodis admettre que reikalauja subjonctif nuosakos, tačiau tokiu atveju lietuviškai jis verčiamas tiesiogine nuosaka, be jokių modalumo požymių: mano gyvenimas buvo sėkmingas – V. B. Klaidingai vertėja suprato ir žodžius: j‘adhérais a ce qu‘elle était du haut en bas, išvertusi juos kaip nuo pradžios iki galo ir pakeitusi minties slinktį, nes vėlesni žodžiai didybė ir vergija rodo, jog kalbama apie gyvenimo vertikalę. Nesuprantama, kaip antras sakinys galėjo būti išverstas: mažai kam taip gerai ėjosi, nes jame apie jokią sėkmę nekalbama. Trečiame vertimo sakinyje kažkodėl dingsta žodis rien, kurį vertėja visiškai užmiršta.
Šįkart antro vertimo autorė yra tikslesnė:
Jūs, manau, sutiksite, kad aš nė kiek nesigirdamas galiu teigti, jog gyventi man sekėsi. Taip, nedaugelis buvo tokie natūralūs kaip aš. Tarp gyvenimo ir manęs buvo visiška santarvė, aš priėmiau jį tokį, koks jis yra, priėmiau visą perdėm, nuo viršūnių iki apačių, kartu su jo ironija, didybe ir vergyste (K, p. 107).
Kita ištrauka sukėlė sunkumų abiem vertėjoms:
Ne croyez pas surtout que vos amis vous téléphoneront tous les soirs, comme ils le devraient, pour savoir si ce n‘est pas justement le soir oł vous décidez de vous suicider, ou plus simplement si vous n‘avez pas besoin de compagnie, si vous n‘źtes pas en disposition de sortir. Mais non, s‘ils téléphonent, soyez tranquille, ce sera le soir oł vous n‘źtes pas seul, et oł la vie est belle. Le suicide, ils vous y pousseraient plutōt, en vertu de ce que vous vous devez ą vous-mźme, selon eux. Le ciel nous préserve, cher monsieur, d‘źtre placés trop haut par nos amis! Quant ą ceux dont c‘est la fonction de nous aimer, je veux dire les parents, les alliés (quelle expression!), c‘est une autre chanson. Ils ont le mot qu‘il faut, eux, mais c‘est plutōt le mot qui fait balle; ils téléphonent comme on tire ą la carabine. Et ils visent juste. Ah! les Bazaine! (C, p. 1491)
K vertėja šią ištrauką išvertė taip:
Svarbiausia – nemanykit, kad jūsų draugai ims skambinti jums kas vakarą, kaip kad privalėtų daryti, norėdami sužinoti, gal kaip tiktai šįvakar jūs nusprendėt nusižudyti, arba paprasčiausiai paklausti, gal jaučiatės vienišas, gal norite kur nors nueiti kartu. Ne, galite būti ramus, jeigu ir paskambintų, tai pataikytų kaip tik tą vakarą, kai jūs ne vienas ir kai gyvenimas jums atrodo nuostabus. Jie greičiau patys pastūmės jus į savižudybę, manydami, kad nusižudyti – jūsų pareiga pačiam sau. Tesaugo dangus, mielas pone, nuo pernelyg geros draugų nuomonės apie mus! Kai dėl tų, kurie privalo mus mylėti – turiu galvoj tėvus, bendražygius (kas per pasakymas!) – čia jau kita kalba. Tie suras tinkamą žodį – ir tas žodis bus tarsi kulka; kai jie skambina, atrodo, tarsi šaudytų iš karabino. O šaudo taikliai. Ak, jau tie Judos! (K, p. 109)
Vertėja, šioje ištraukoje išgliaudžiusi visas problemas, užkliuvo už paskutinio sakinio. Mat paskutiniame sakinyje minimas generolas Bazaine‘as (1811–1888) po prancūzų–prūsų karo iš pradžių už išdavystę buvo nuteistas mirties bausme, tačiau paskui ši bausmė buvo sumažinta iki dvidešimties metų kalėjimo. Vertėja šį sakinį verčia: Ak, jau tie Judos!, nors lietuviškai reikėtų sakyti: Ak, jau tie Judai! Bet generolas savo išdavystės laipsniu nė iš tolo negali prilygti Judui, tad tikslingiau būtų buvę versti: Ak, jau tie išdavikai!
N ši ištrauka skamba taip:
Tik jau nemanykite, kad jūsų draugai skambins jums kiekvieną vakarą, kaip turėtų daryti, ir teirausis, ar kaip tik šį vakarą jūs nesiruošiate nusižudyti, arba paprasčiausiai pasidomės, gal jums reikalinga draugija, gal jūs norėtumėt pasivaikščioti. Bet ne, būkite ramus, jeigu jie skambins, tai tą vakarą, kai jūs ne vienas ir kai gyvenimas gražus. Jie greičiau pastūmės jus į savižudybę, nes, jų nuomone, tai jūsų pareiga pačiam sau. Tegu dangus mus apsaugo, brangusis pone, nuo per daug mus aukštinančių draugų! O tie, kurių pareiga mus mylėti, turiu omenyje tėvus ir bendražygius (koks išsireiškimas!) – tai jau kita giesmė. Jie žino, ką jums pasakyti, bet jų žodžiai lyg šoviniai; jie skambina telefonu taip, lyg taikytųsi iš karabino. Ir nusitaiko tiksliai. Ak, tie šauliai! (N, p. 28).
Sintaksiniu požiūriu galėtų būti geriau išverstas pirmas sakinys, nes išties žodžiai gal jums reikalinga draugija ir gal jūs norėtumėt pasivaikščioti dubliuoja vieni kitus, reikėtų juos labiau atskirti ir įprasminti (plg. K vertimą: gal jaučiatės vienišas, gal norite kur nors nueiti kartu). Antro sakinio pabaiga: …kai jūs ne vienas ir kai gyvenimas gražus… lieka neaiški, nes nesuprantama, kam tas gyvenimas gražus. Penktame sakinyje nevartotinas žodis išsireiškimas, o jo pabaiga: …tai jau kita giesmė neatitinka šios ištraukos stiliaus. Šeštame ištraukos sakinyje kažkodėl šoviniai pakeičia kulkas, originalo žodis šaudytų pakeistas žodžiu taikytųsi, ir tuomet pats sakinys praranda prasmę – jie skambina telefonu taip, lyg taikytųsi iš karabino. Tuomet ir kitas sakinys – ir nusitaiko tiksliai – tampa nebesuprantamas. O paskutinis sakinys išvis neturi jokių sąsajų su originalu: Ah! les Bazaine! , kur kalbama apie išdavikus.
Šių dviejų vertimų – K ir N – skirtumus gerai atskleidžia dar viena ištrauka:
Comment? Pardonnez-moi, je pensais ą autre chose. Je vous reverrai demain, sans doute. Demain, oui, c‘est cela. Non, non, je ne puis rester. D‘ ailleurs, je suis appelé en consultation par l‘ours brun que vous voyez lą-bas. Un honnźte homme, ą coup sūr, que la police brime vilainement, et par pure perversité. Vous estime qu‘il a une tźte de tueur? Soyez sūr que c‘est la tźte de l‘emploi. Il cambriole, aussi bien, et vous serez surpris d‘apprendre que cette homme des cavernes est spécialisé dans le trafic des tableaux. En Hollande, tout le monde est specialiste en peintures et en tulpes. Celui-ci, avec ses airs modistes, est l‘auteur du plus célčbre des vols de tableau. Lequel? Je vous le dirai peut-źtre. Ne vous étonnez pas de ma science. Bien que je sois juge-pénitent, j‘ai ici un violon d‘Ingres: je suis le conseiller juridique de ces braves gens. J‘ai étudié les lois du pays et je me suis fait une clientčle dans ce quartier oł l‘on n‘exige pas vos diplōmes. Ce n‘était pas facile, mais j‘inspire confiance, n‘est-ce pas? J‘ai un beau rire franc, ma poignée de main est énergique, ce sont lą des atouts. Et puis j‘ai réglé quelques cas difficiles, par intérźt d‘abord, par conviction ensuite. Si les souteneurs et les voleurs étaient toujours et partout condamnés, les honnźtes gens se croiraient tous et sans cesse innocents, cher monsieur. Et selon moi – voilą, voilą, je viens! – c‘est surtout cela qu‘il faut éviter. Il y aurait de quoi rire, autrement (C, p. 1495–1496).
N vertimo ištrauka:
Ką? Atleiskite, užsigalvojau apie ką kitą. Tikriausiai pasimatysime rytoj. Taip, rytoj. Ne, ne, aš negaliu ilgiau pasilikti. Beje, rudas lokys, kurį jūs ten matote, prašė manęs patarimo. Tai tikrai padorus žmogus, kurį policija begėdiškai persekioja grynai iš pasileidimo. Ar jums jo veidas panašus į žudiko? Taip, profesija paliko antspaudą jo veide. Jis iš tiesų plėšikas, bet jūs nustebote sužinojęs, kad šis urvinis žmogus – nelegalios paveikslų prekybos specialistas. Olandijoje visi tapybos ir tulpių specialistai. Šitas, kad ir kuklios išvaizdos, kaltinamas garsiausia paveikslų vagyste. Kuria? Gal ir pasakysiu. Nesistebėkite, kad aš žinau. Nors esu atgailaujantis teisėjas, turiu ir pomėgių: esu šių šaunių žmonių juriskonsultas. Išstudijavau šalies įstatymus ir įsigijau klientūrą šiame kvartale, kur niekas nereikalauja jūsų diplomo. Tai nebuvo lengva, bet aš keliu pasitikėjimą, ar ne? Mano toks malonus, atviras juokas, energingas rankos paspaudimas, o čia tai dideli koziriai. Be to, aš sutvarkiau jiems keletą painių reikalų, ne tik dėl naudos, bet ir iš įsitikinimo. Jeigu suteneriai ir vagys visuomet ir visur būtų nuteisiami, visi garbingi žmonės manytų esą visiškai nekalti, brangusis pone. O aš manau – štai kur esmė! – kad kaip tik to ir reikia vengti. Kitaip turėtume gražaus juoko (N, p. 35–36).
Vėl jaučiamas perdėm didelis prisirišimas prie originalo. Juk antras sakinys būtų visiškai suprantamas, jei skambėtų: atleiskite, užsigalvojau. Šeštame sakinyje rudas lokys verčia skaitytoją patikėti, kad čia kalbama apie tikrą lokį, tačiau iš tikrųjų čia turimas galvoje žmogus. Tad reikėjo ieškoti ypatybės, kuri susietų lokį su žmogumi. Sakinio dalis … jūs nustebote sužinojęs, kad šis urvinis žmogus… rodo, kad vertėja be reikalo keičia originalo gramatinį laiką (vietoj būsimojo laiko atsiranda būtasis kartinis). Be to, …cet homme des cavernes… nėra urvinis žmogus, kaip galvoja vertėja. Šiame kontekste žodis caverne gali reikšti lindynę, turtų slėptuvę. Lieka nepastebėtas ir frazeologizmas violon d‘Ingres, kuris reiškia silpnybę, hobį. Sakinyje …sutvarkiau keletą painių reikalų, ne tik dėl naudos, bet ir iš įsitikinimo… vietoj reikalų turėtų būti bylų, nes apie tai liudija pats kontekstas. Taip pat iškraipoma originalo mintis, kur kalbama apie naudą ir įsitikinimą, nes iš tikrųjų yra: pirmiausia dėl naudos, po to iš įsitikinimo. Galiausiai lieka nesuprastas įterptinis sakinys: štai kur esmė! Vertėja neatkreipia dėmesio į artimiausią kontekstą, nes pasakotojas skuba, jo laukia, ir tas sakinys turėtų būti išverstas kaip – einu, einu!
K vertimas aiškiai pranoksta N vertimą:
Kaip? Atleiskite, užsigalvojau. Taip, taip, susitiksime rytoj, žinoma. Ne, geriau rytoj. Ne, šiandien negaliu. Be to, antai tas šleivakojis lokys laukia mano konsultacijos. Ganėtinai doras žmogus, o policija šlykščiai kimba prie jo grynai iš pasileidimo. Sakot, žmogžudžio fizionomija? Ne, ji atitinka profesiją. Jis tikrai vagis, ir jūs nustebsit sužinojęs, kad to smuklių lankytojo specializacija – paveikslų prekyba. Olandijoje visi nusimano apie tapybą ir apie tulpes. Šitas kuklios išvaizdos žmogus įvykdė garsiausią pasaulyje paveikslų vagystę. Kokią? Gal ir pasakysiu. Nesistebėkite, kad žinau. Nors aš ir atgailaujantis teisėjas, turiu savo arkliuką: esu tų vyrukų juriskonsultas. Aš išstudijavau šios šalies įstatymus ir apsirūpinau klientūra kvartale, kur nereikalaujama diplomo. Nepasakyčiau, kad lengvai ėjosi, bet aš keliu pasitikėjimą, ar ne? Aš taip maloniai ir nuoširdžiai juokiuosi, energingai spaudžiu ranką, o tai vis mano koziriai. Be to, išnarpliojau keletą keblių bylų, pirmiausia dėl naudos, o paskui ir iš įsitikinimo. Jeigu suteneriai ir vagys būtų visada ir visur baudžiami, dorieji galvotų esą visiškai nekalti, mielas pone. O, mano supratimu – einu jau, einu! – būtent šito reikia saugotis. Antraip būtų gardaus juoko (K, p. 113).
Šiam vertimui galima prikišti nebent šleivakojį lokį, kurį buvo galima gal versti kaip rusvaplaukį drimbą, nes žodis brun reiškia rudas, ir originale nėra kalbos apie šleivakojį, o l‘homme des cavernes nėra smuklių lankytojas.
1 Kamiu A. Svetimas. Krytis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 108.
2 Camus A. Théātre, récits, nouvelles (Bibliothčque de la Pléiade). – Paris: Gallimard, 1991. – P. 1477.
3 Kamiu A. Nuopuolis. – Vilnius–Kaunas: Taura, 1991. – P. 5.
Viktorija Daujotytė. Bitės dienoraštis – sau, žmonėms, istorijai
2009 m. Nr. 5–6
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis. – III tomas. – Panevėžys: E. Vaičekausko leidykla, 2008.
E. Vaičekausko leidykla Panevėžyje išleido Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo meto dienoraščio“ III tomą; proga pasvarstyti šio didelio teksto reikšmę, kitų tomų leidybos perspektyvas. Bitės vardą vis dažniau susitinkame, šiemetinėje nacionalinių vertybių peržvalgoje paminėjome tarp svarbiųjų asmenų.
„Karo meto dienoraštis“ – didelės apimties tekstas; jį sudaro trys dalys. Rašymo laikas – nuo 1914 m. birželio vidurio iki 1919 m. liepos vidurio. 1926 m. dar prirašytas „Epilogas“. Rašytojai gyvai esant, „Varpo“ bendrovė buvo išleidusi dvi dienoraščio dalis: I – 1925; II – 1931. Sunkesnis likimas ištiko III dalį – jos nebespėta išleisti. Bet Lietuvos MA bibliotekoje išliko rankraštis. Septintojo dešimtmečio viduryje, leidžiant Bitės palikimą (faktiškai Raštus, tik vengta taip vadinti), į antrą knygą sudėtas ir „Karo meto dienoraštis“, rūpestingai parengtas kruopštaus redaktoriaus ir tekstologo Aleksandro Žirgulio; jis iššifravo santrumpų dalį ir perspėjo, kad santrumpų dalies gal ir ateityje nederės liesti. Supratus, kad III dalies visos neįmanoma bus paskelbti (dėl neigiamo bolševikų vertinimo), spausdintos tik šios dalies parinktos vietos. Tad svarbi yra Panevėžio kultūrininkų (labiausiai sudarytojos Jerutės Vaičekauskienės, redaktorės Birutės Goberienės) iniciatyva Raštų leidimą pradėti nuo III tomo.
Sigitas Geda, apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už „Lubinų žydėjimą piliakalnių fone“ (1999), atsivertė „Karo meto dienoraštį“ ir iškart sustojo prie „Įžangos“, kurioje dienoraščio rašymas gražiai, metafiziškai motyvuojamas: „Mano gyvybės liepsnelei susiliejus su amžinybe, žūtų daug vaizdų, žūtų daug pergyventų jausmų…“ Bet dar didesnį įspūdį poetui padarė tai, kad pritrūkusi popieriaus, Bitė rašė „ant motinėlės vestos namų išlaidų knygos“ lapų antrosios pusės; kai ir jų nebeliko, traukė iš pagalvių užvalkaluos slepiamus jau prirašytus lapelius ir vėl rašė – kitoje pusėje. „Sakinys ilgas, su išraitymais, mintis gyva ir sukaupta. Jokios sklerozės, jokių išėjimų į lankas“1. Išrankaus skonio, modernaus rašytojo žvilgsnis į tai, kas rašyta daugiau nei prieš septynis dešimtmečius.
Apie sklerozę kalbėti dar buvo per anksti – rašanti dienoraštį Bitė buvo pusamžė, nors ir nestiprios sveikatos, nervinga, bet geros orientacijos, greitai suvokianti situaciją, sugebanti ją įvertinti, pasirinkti geriausią išeitį. Susipratusi inteligentė (jos pačios apsibrėžimas), kiekvienoje situacijoje jaučianti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus, užsispyrėlių veislės; taip sako apie save dienoraščio „Įžangoje“.
Dienoraščio rašymo situacija: „Buvau likimo palikta viena susipratusi inteligentė tarp mūsų sodžiaus vargų… atkirsta nuo idėjos draugų ir šiaip inteligentų.“ 1914 m. vasarą Bitė parvažiuoja į gimtąjį Puziniškį atostogų ir čia ją užklumpa Pirmasis pasaulinis karas. Didelėmis pastangomis toliau nuo karo sumaišties išveža savo penkis globotinius, kuriuos myli kaip tikrus savo vaikus. Tikisi ir pati išvažiuoti pas juos, bet to padaryti karas jau nebeleidžia. Dienoraščio rašymas tampa lyg ir gyvenimo įprasminimu. Bet reikia rūpintis ne tik popieriu, reikia raštus ir slapstyti. Jurgis Šaulys patarė raštus suslėpti knygose, „kokiuose senovės raštuose“, knygas užversti dar kitomis knygomis; nuo kratos karo metais niekas negalėjo būti apdraustas…
Rūpestis dėl vaikų sudaro vieną asmeninę dienoraščio giją. Bet tik giją – kaip ir reti gamtos aprašymai, savo savijautos, pairusių nervų liudijimai. Nors ir galvojo, kad jos raštas būsiąs vienašališkas, per daug asmeniškas, visgi Bitė paliko unikalų karo tragedijos liudijimą, sutelktą į palyginti nedidelį Europos žemės lopinėlį su centru Puziniškyje ir maždaug 20–30 kilometrų apie jį (tiek, kiek galima nuvažiuoti arkliu, jei ir su nakvyne). Daugeliu pjūvių dienoraštis gali būti vertinamas: faktų (kaip kariaujančios pusės – rusų ir vokiečių – elgiasi su civiliais, su moterimis, kokios buvo karo prievolės, būtiniausių produktų kainos, kaip žmonės vertėsi, maitinosi), humanistinių nuostatų likimo, žmonių pasirinkimo karo akivaizdoje, kultūros išbandymo. Neįkainojama medžiaga antropologijai, taip pat ir kultūros, literatūros antropologijai. Pavadinimu – karo metas, ne metai – Bitė pabrėžė karą kaip ypatingą laiką, trunkantį ilgiau negu tarp pradžios ir pabaigos. Karo meto žaizdos ir randai neišnyksta per dešimtmečius, o kartais ir per šimtmečius.
Plačiai aprėpiantis rašytojos žvilgsnis – savųjų, artimųjų likimo, bet ir kitų. Karo meto dienoraštyje Bitė pasirodo kaip nuosekli pacifistė, ginanti ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų žmonių interesus. Įdomi, savita žydų likimo gija. Daug jų Bitė turėjo pažįstamų, dar iš tėvo Leono Petkevičiaus gydytojavimo laikų – gydytojų, advokatų ir paprastų amatininkų. Panevėžio advokatas Fridmanas tikina Bitę, kad vokiečių tauta kultūringa, su kitataučiais barbariškai nesielgs. O kas rusas? Ko galima iš jo laukti? „Mes, žydai, laikysimės vokiečių ir kaip ištikimi lietuvių tautos bičiuliai iš visos širdies patariam tos pačios orientacijos laikytis“, – sako advokatas. Kiek iliuzijų lemta patirti žmonėms, net įžvalgiausiems. Ir koks baisus išbandymas yra karas, atveriantis netikėčiausias situacijas.
Sąžinės išbandymas karo apsunkintomis sąlygomis – siuvėjas Abramka išvaromas su šeima iš namų: rusų valdžia davė įsakymą visiems žydams iš Lietuvos išsinešdinti per dvi paras. Turi trauktis į Rusiją, prašo pirkti daiktų, nes kelionei neturi pinigų. Bet ir pati Bitė nedaug jų teturi, o penki globotiniai – visi berniukai – juk reikės ir jais pasirūpinti. Abramkos sielvartas: „Ar pamatys dar mano akys tas vietas, kur gimiau ir augau?!“ Bitė, kaip ir kiti XX a. pradžios rašytojai (Žemaitė, Šatrijos Ragana, Konstantinas Jasiukaitis), humanistiškai įteisina žydus kaip Lietuvos žmones, tų pačių vietų žmones, užjaučia juos. „Vieškeliais žmonės matė keliaujant raudančius žydus senelius, apsikrovusius manta, vaikus našlaičius, vienus betraukiančius…
Žodžiu, sunku jų nelaimė atpasakoti.“
Bet didžioji žydų tragedija dar buvo prieš akis – Bitė tarsi nujautė ją.
Galima įsivaizduoti šiandieninius vokiečius, skaitančius savo prosenelių elgesio okupuotoje teritorijoje aprašymus. Kur jų kultūra, kur šimtametė humanizmo tradicija, – ne kartą su širdgėla pasistebi Bitė. Nors pripažįsta, kad vokiečių karo vadovybė deda daug pastangų, kad ir karo situacijose būtų elgiamasi žmogiškai, kad būtų išvengta nusikaltimų. Bet karas su žmogiškumu nesuderinamas iš esmės. Kareivis visada yra žemiau savo žmoniškumo ribų – jis turi žudyti. Peržengęs tą ribą, žmogus ima kitaip elgtis ir situacijose, kur žudyti, šauti ar durti į kitą jis neprivalo.
Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupuota Lietuvos dalis, išvarginta ilgai trunkančio rusų valdymo, nusivylė ir vokiečiais. „Norėčiau, kad būtų čia tie lietuvių inteligentai, kurie tikėjosi, jog drauge su vokiečiais ateis kultūra į mūsų šalį. Savo sprandais mokomės suprasti, kokią kultūrą neša militarizmas“2. Vien iš šios citatos matyti teisinga rašytojos laikysena pasaulio įvykių atžvilgiu: blogis kyla ne iš atskiros tautos, o iš karus sukeliančios militarinės politikos. Praradę iliuzijas dėl didžiųjų tautų „maloningesnio“ valdymo, lietuviai, Bitės nuomone, turi daugiau mąstyti apie savarankišką valstybę, inteligentai privalo neišleisti iš akių švietimo. Ir pati Bitė, nepaisydama sunkiausių sąlygų, ne tik gydo žmones (susitikdama su iš toli pagalbos atvažiavusiais žmonėmis, rašytoja tiesiogiai patiria ir apie jų gyvenimą, apie visa, kas juos ištinka sunkiomis karo dienomis), bet ir organizuoja suaugusiųjų mokymą, savo metodais stebindama vokiečius, kaip ji taip greitai pasiekianti rezultatų.
Žvelgdama į sunkią tikrovę (be pastogės likę, gaisrų nusiaubti, iš fronto, iš nelaisvės pabėgę kareiviai, bado šmėkla, moralinė degradacija), Bitė ne kartą permąsto žmonijos kultūros patirtį – ar teisingai eita, jei prieitas toks siaubingas, taip ilgai trunkantis karas, jei humanizmas patiria tikriausią krizę. „Dabartiniai kultūros dėsniai griūva – tai aišku. Su ta kultūra žūsime ir mes, kurie buvome per silpni naujais dėsniais, teisingesniais vaduotis, nors širdyse tas pajautimas negeso, kad mūsų kultūra nebetinka jau mums.
Naujoms žmonių kartoms gal bus duota lygesnius takus pagrįsti jau nukankintai žmonijai… Tragiška išvada, bet kitokios ir būti negali“3. Deja, Bitei dar teko sulaukti ir Antrojo pasaulinio karo; šviesesnės ateities galimybės ir šiandien vis dar nukeliamos tolyn – tai vienoje, tai kitoje žemės vietoje kariaujama, liejamas ir civilių kraujas. Gimusi 1861 metais tame pačiame Puziniškyje, kuriame rašo ir karo meto dienoraštį, rašytoja mirė 1943 metų vasarą Panevėžyje; kad ir būdama iš prigimties silpnos sveikatos, daug ir pasiaukojamai dirbdama visuomenės labui, rašydama kiekvieną laisvesnę valandą, ji sulaukė gražaus amžiaus. Optimistinės pasaulėžiūros perspektyva; kaip tik ji Bitei ir jos kartos žmonėms leidžia dirbti kitų labui, prisiimti pareigas ir priedermes, mąstyti apie ateitį. Ji skirsto žmones ne pagal turtą ir pagal užimamą padėtį, kaip įsitikinusi demokratė, nepripažįsta ir luomų skirtumo: ji skirianti tik dorus nuo nedorų, mokytus nuo bemokslių, kilnius nuo žemo būdo, inteligentus nuo pusgalvių, visuomeniškai susipratusius nuo aklų savanaudžių, geraširdžius nuo žiaurių… Bet ir toks skirstymas negali būti griežtas; atidžiai žvelgdama į gyvenimą (tokia ypatinga žvilgsnio ir patirties sociologija), Bitė mato netikėtą žmoniškumo pasirodymą ten, kur jo lyg ir negalima tikėtis, o bemokslis žmogus staiga nušvinta netikėta išmintimi.
Su didele širdgėla Bitė aprašo moterų likimus – prievartavimus, gimdymus nuo kareivių, nervų susirgimus, isterijas. Ir baisiąsias karo palydoves – venerines ligas; šimtai moterų, apkrėstų, apsikrėtusių. Kaip žinią, kuria ir pati netiki, Bitė perpasakoja, kad neišgydomai sergančias moteris vokiečiai tiesiog naikinę. Negaili pikto žodžio ir pačioms moterims: „rūtelės“ neretai esančios palankios išvaizdiems kariškiams.
Bitė dienoraštyje ne tik fiksuoja tai, kas vyksta Panevėžio apskrityje karo sąlygomis, bet ir išlaiko sociokritinį žvilgsnį, vertindama žmonių elgesį. Ji sako, kad vokiečiai mato žemą sanitarinę kaimiečių kultūrą ir bando ją gerinti, užkirsti kelius infekcinių ligų plitimui. Ir pačių lietuvių akys tarsi nukreipiamos ta linkme – daugiau tvarkos, žvyruotų kelių, švaresnių šulinių, mokyklų ir gydymo įstaigų. Didieji pasaulio pertvarkymo reikalai turi būti pradedami nuo pačių mažiausių. Bitė ir į dienoraštį įrašo savo asmeninės programos dalį: „…būtinai į mokyklų programą turi įeiti mokymas artimo meilės, veiklios artimo meilės. Ypač tuo turėtų susirūpinti visos mažos tautelės, jei jos nori išlikti gyvos“4.
Ir šiandien Bitės dienoraštyje stebina žvilgsnio horizontai, platus regratis. Viename puslapyje rašytojos sąmonė perimta karo siaubų, skaudžios patirties įspūdžių. Kitame – svetimšalių kareivių, nuolat užklystančių į Puziniškį, portretai; gerai mokėdama vokiečių kalbą, Bitė išklauso kareivių skundų, sužino jų istorijas, dažnai nė nepanašias į nugalėtojų pasididžiavimus – kare kenčia visi. Trečiame – ji apstulbinta amžino gamtos grožio, paguodos, kurią teikia buvimas savo gimtinėje, prigimtame žemės lopinėlyje. Ir visa persmelkta savito kultūrinio, inteligentiško mąstymo, daugiausia perimto iš tėvo – gydytojo, labdario Leono Petkevičiaus, kuris nuolat su meile ir pagarba dukters ir prisimenamas. Ne kartą paminima ir Žemaitė – svarbūs štrichai jos portretui. Džiaugiamasi Jurgio Šaulio laiškais.
Per karo baisumus, nelaimes Bitė nenustoja matyti šviesos, kuri sklinda iš gamtos ir iš ypatingos prigimties žmonių. „Karo meto dienoraštyje“ nupiešta nemaža tokių žmonių portretų. Ypatingesnio dėmesio nusipelno senos moters tipas; tai Mitkienė (gaila, kad be vardo) iš B. Brazdžionio parapijos (Pumpėnų), Migonių sodžiaus. „Tą sodžių iš nelaimės išgelbėjo Mitkienė, to sodžiaus ūkininkė senutė, man gerai pažįstama, nepaprasto tipo moteriškė, inteligentiškiausia sodietė, kurią man teko mūsų šalyje matyti. <…> Pačios Mitkienės statula noromis nenoromis versdavo apie graikų deives galvoti, tiek joje buvo išdidžios harmonijos, nors kada aš ją mačiau, ji jau turėjo suaugusias dukteris.
Tas pats kultūriškumas, ta pati blaivi tos moters mintis pakišo ir pavojaus valandoj jai sumanymą gelbėtis ir kitus gelbėti, o ne žiūrėti rankas sudėjus į gresiančią nelaimę“5.
Kitas tipas – artistinė prigimtis, neužslopinta, neužgesinta gyvenimo. „Išėjus pamačiau iš karto nuskurusį, apiplyšusį, ruda senoviška sermėga apsivilkusį senį <…>. Rankos irgi sugrubusios, nemazgotos. Tik akys ramios, gilios, protingos ir giedros, perdaug giedros tokiam senam apšepėliui.“ Kai senis prakalba, stebina jo mimika, gestai, artistiškai pritaikyti prie kalbos turinio. Rašytoja atpažįsta unikalią artistinę prigimtį, apgaili, kad taip žūsta talentai. Sužino, kad to senio pavardė Verksnys; pavardė atitinka jo širdies gailestingumą. Turi savo žemės, bet net to, kas jam priklauso, nei palaikyti, nei rūpintis nemoka. Gražus ir tikslus rašytojos apibendrinimas: „Rodosi, ir ta būdo ypatybė paprastai lydi talentus: naujų įspūdžių alkis, kuris leidžia viso kito išsižadėti“6.
Kosto Doveikos, 1966 m. parašiusio palydimąjį žodį Bitės dienoraščio tomui, buvo teisingai pažymėta, kad šiame tekste „atsiskleidžia turtingas, gražus, kilnus G. Petkevičaitės vidaus pasaulis, jos šviesus ir praktiškas protas, jos karšta ir atlaidi širdis, iškyla nuoširdi rašytojos meilė savo gimtajam kraštui, jo žmonėms, didelis jos demokratizmas ir humanizmas“7. Tai neblėstančios vertybės, jų palaikoma Bitelė perkopė į XXI amžių.
Svarbu būtų perleisti ir kitus tomus, jie jau yra retenybė.
Tada turėtume šio didelio ir reikšmingo teksto visumą.
1 Geda S. Adolėlio kalendoriai (Dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 398.
2 Petkevičaitė-Bitė G. Karo meto dienoraštis. – Vilnius: Vaga, 1966. – P. 607.
3 Ten pat. – P. 570.
4 Ten pat. – P. 345.
5 Ten pat. – P. 435.
6 Ten pat. – P. 589.
7 Doveika K. G. Petkevičaitės-Bitės dienoraštis // Petkevičaitė-Bitė G. Karo meto dienoraštis. – Vilnius: Vaga, 1966. – P. 809.